II

1

— Galvoju, — sako Lukas, — apie šitą mažutį kapitoną ten viršuj, ant tiltelio. Jis nebevadovauja laivui, nebeturi jokios valdžios. Jis tik pavarų dėžė, perduodanti impulsus sudėtingai mašinai.

Lukas stovi persisvėręs per tiltelio kampo turėklus. Iš jūros priešais „Krono“ laivapriekį auga raudono poliemalio dangoraižis. Virš priekinio denio iškilę kalnai praslenka gerokai aukščiau stiebų viršūnių. Užverstam galvą, pamatytum, kad net ir šitas fenomenas kažkur aukštai, po pilku dangumi, baigiasi. Tai ne namas. Tai užpakalinė galingo tanklaivio dalis.

Kai buvau vaikas, šeštojo-septintojo dešimtmečio sandūroje, Chraanaake net europietiškasis laikrodžių laikas iš dalies ėjo lėčiau. Pakeitimai vyko tokiu tempu, kad būdavo galima suspėti protestuoti, o priešintasi paprastai prisimenant „senus geruosius laikus“.

Praeities ilgesys tais laikais Tulėje buvo visai naujas jausmas. Sentimentalumas visada bus pirmasis žmogaus maištas prieš pažangą.

Ilgainiui šis jausmas paseno. Dabar reikia kitokio protesto nei verksmingas tėviškės ilgesys. Nes viskas eina taip greitai, kad kiekviena mūsų gyvenimo minutė po akimirkos gali virsti „senais geraisiais laikais“.

— Šitiems laivams, — sako Lukas, — niekas aplinkui neegzistuoja. Jei susitikęs tokį atviroj jūroj pabandysi prisišaukti LAD bangomis pasitikslinti pranešimų apie orą ar laivo padėtį arba pasiklausti apie ledo sąlygas, jis neatsilieps. Jie net neįsijungia radijo. Kai išstumi 250 000 kubinių metrų vandens, pasieki atominės elektrinės galią ir turi elektroninį skaičiuotuvą didumo sulig senovinio laivo skrynia nustatyti kursui bei greičiui ir išlaikyti juos arba kiek nukrypti, jei reikia, tai aplinkiniai tavęs nebedomina. Viskas, kas iš pasaulio lieka, tėra vieta, iš kurios išplaukei ir kur link plauki, bei tas, kas mokės, kai pasieksi tikslą.

Lukas sulysęs. Pradėjo rūkyti.

Vis tiek jis turbūt teisus. Vienas iš pažangos Grenlandijoje bruožų yra tas, kad viskas atrodo įvykę ką tik. Visai neseniai atsirado nauji, gerai aprūpinti greitieji danų inspekcijos laivai. Lyg vakar buvo balsuota dėl stojimo į Europos Sąjungą, nedidele dauguma nuspręsta išstoti 1985-ųjų sausio pirmą, derėtasi dar kartą 1992-ųjų lapkritį ir vėl prisijungta 1993-iųjų sausio pirmą — tai didžiausias visų laikų užsienio politikos persivertimas. Kariniais sumetimais Gynybos ministerija visai neseniai apribojo įvažiavimo teisę į Chraanaaką. Ir šita vieta, kur dabar stovim — didžiuliai plūduriuojantys naftos molai prie Nuuko, „Grenlandijos žvaigždė“, 25 000 sukabintų metalinių pontonų, pritvirtintų prie jūros dugno 700 metrų gylyje, pusė kvadratinio kilometro stebėtinai bjauraus, beviltiškai perpučiamo žaliai dažyto metalo 20 jūrmylių nuo kranto — pastatyta šiomis dienomis. „Dinamiška“, — apibūdintų politikas.

Visa tai sukurta prievartos tikslais.

Bet ne tam, kad priverstų nusilenkti grenlandus. Armija išvedama, atviras civilizacijos smurtas Arktyje baigiasi. Plėtra to daugiau nereikalauja. Dabar pasitenkinama liberalų gobšumu su visom jo apraiškom.

Technikos kultūra nesunaikino Šiaurės tautų. Tai ne jos jėgoms. Bet ji tapo kosminiu ateities galimybių vaizdiniu (jis glūdi kiekvienoje kultūroje, kiekviename žmoguje) — sutelkti savo būtį apie ypatingą vakarietišką geismų ir sujauktos sąmonės mišinį.

Jie nori parklupdyti kai ką kita — didesnį, supantį žmogų. Jūrą, žemę, ledą. Tokio bandymo pavyzdys — prieš mus besidriekianti konstrukcija.

Luko veidą iškreipia pasišlykštėjimas.

— Anksčiau, iki 1992-ųjų, užteko „Polaroilo“ prie Feringės uosto. Nedidelė vieta. Vienoje fiordo pusėje televizijos stotis su žuvų fabriku, kitoje — pats dokas. Priklausė Grenlandijos verslo kompanijai. Galėdavom prisišvartuoti su ne daugiau kaip 50 000 tonų. Išmetę plūduriuojančias žarnas išlipdavom į krantą. Ten tebuvo vienas gyvenamasis namas, virtuvė ir siurblinė. Dvokė dyzeliu. Penki vyrai viską sutvarkydavo. Virtuvėj su direktorium visada išgerdavom džino su toniku.

Sentimentalioji jo pusė man dar nematyta.

— Atrodo, gražu buvo, — sakau. — Ir klumpakojį turbūt šokdavo su armonika?

Prisimerkia.

— Jūs klystat, — sako. — Aš kalbu apie valdžios įgaliojimus. Ir apie laisvę. Tada kapitonas buvo vyriausias vadas. Išlipdavom į krantą, pasiimdavom įgulą, išskyrus budėtoją prie inkaro. Feringės uoste — nė gyvos dvasios. Dievų apleista dykynė tarp Gothobo ir Frederikshobo. Bet šituose tyruose turėdamas noro galėdavai pasivaikščioti.

Mosteli į pontonų konstrukcijas priešais ir toliau stovinčius aliuminio barakus.

— O čia štai trys prekių be muito parduotuvės. Nuolatinis susisiekimas su žeme sraigtasparniais. Čia viešbutis ir nardymo stotis. Paštas. „Chevron“, „Gulf“, „Shell“ ir „Esso“ kompanijų administracijos kontoros. Jos per porą valandų sumontuotų nusileidimo taką nedideliam reaktyviniam lėktuvui. Va, šito laivo priešais bruto tonažas — 125 000 tonų. Štai kur plėtra ir pažanga. Bet iš čia niekas neišeis ant kranto, Jaspersen. Jie ateis į laivą, jei Jums ko prireiktų. Sudarys Jūsų pageidavimų sąrašą ir atnešę tiltelį pristatys tiesiai į rankas. Jeigu kapitonas pareikalautų išleisti, ateitų pora apsaugos tarnautojų, pasiimtų jį prie tiltelio ir pavedžioję už rankos pristatytų atgal. Tai vadinasi „dėl gaisro pavojaus“. Dėl sabotažo rizikos. Sako, pripildžius molus, vienu metu čia laikoma milijardas litrų naftos.

Ieško dar vienos cigaretės, bet pakelis tuščias.

— Tokia yra centralizavimo esmė. Tokiom sąlygom kapitonas nustumiamas į šalį. Jūreiviai išvis neegzistuoja.

Laukiu. Jis kažko iš manęs nori.

— Tikėjotės išlipti į krantą?

Papurtau galvą.

— Net jeigu tai būtų paskutinė proga? Jeigu toliau nebeplauktume ir liktų tik grįžti namo?

Nori žinoti, kiek aš žinau.

— Mes neišsikrausim, — sakau. — Ir jokio krovinio neimsim. Tai tik sustojimo vieta. Mes kažko laukiam.

— Jūs spėjat.

— Ne, — sakau. — Aš žinau, kur mes plaukiam.

Stovi vis dar atsipalaidavęs. Bet suklūsta.

— Pasakykit man.

— Tada norėčiau žinoti, ko sustojom čia.

Jo veido oda nesveiko atspalvio. Labai išbalusi, suskeldėjusi nuo gana sauso oro. Laižo lūpas. Tikėjosi kaip ir apsidrausti manim. O dabar tenka sudaryti naują, rizikingą kontraktą, kuriam būtinas pasitikėjimas, o jo nėra.

Netardamas nė žodžio eina pro mane. Seku paskui į tiltelį. Uždarau duris. Jis prieina prie kiek paaukštinto navigacijos pulto.

— Parodykit, — sako.

Ant pulto — Deivio sąsiaurio 1:1 000 000 mastelio žemėlapis. Vakaruose užgriebia Kamberlendo pusiasalio kraštelį, šiaurės vakarų pusėje — pakrantę prie Didžiųjų uotų rėvos.

Ant stalo, šalia jūrinio žemėlapio, padėtas Ledo tarnybos ledo formacijų žemėlapis.

— Ledų, — sakau, — šiais metais nuo lapkričio mėnesio buvo šimto jūrmylių atstumu ir maždaug ties Nuuku. Vakarų Grenlandijos srovės aukštyn stumiamas ledas buvo nuneštas į jūrą ir ištirpo, nes Deivio sąsiauryje paskutinės trys žiemos buvo palyginti švelnios, ir vanduo laikėsi šiltesnis nei paprastai. Srovė, dabar be ledo, teka tolyn palei pakrantę. Disko įlankos kvadratui tenka daugiausia pasaulyje ledkalnių. Paskutines dvi žiemas ledynas ties Jakobshaunu pasislinkdavo po keturiasdešimt metrų per dieną. Taip atsiranda daugiausia ledkalnių už Antarkties ribų.

Bedu pirštu į ledo formacijų žemėlapį.

— Šiais metais jie buvo išstumti iš įlankos jau spalį ir pradėjo plaukti palei pakrantę, nešami neramių Vakarų Grenlandijos ir Bafino srovių. Net fiorduose yra ledkalnių. Iš čia plaukiant Tiorkas duos įsakymą sukti į šiaurės vakarus, kol aplenksim šitą sąsiaurį.

Veidas be jokios išraiškos. Bet tokį pat susikaupusįjį mačiau prie ruletės fetro.

— Bafino srovė nuo gruodžio mėnesio nešė vakarinį ledą žemyn iki 67° platumos. Jis prišalo prie naujojo ledo kažkur tarp 200 ir 400 jūrmylių Deivio sąsiauryje. Tiorkas lieps plaukti netoli šito pakraščio. Paskui turėsim sukti tiesiai į šiaurę.

— Jūs esat čia plaukusi, Jaspersen?

— Man hidrofobija. Bet šiek tiek išmanau apie ledą.

Palinksta prie žemėlapio.

— Šituo metų laiku dar niekas nėra nuplaukęs toliau Holsteinsborgo. Net palei krantą. Nuo srovės ledlaukis ir vakarinis ledas pasidaro kaip betoninės grindys. Galbūt porą dienų ir galėtume plaukti į šiaurę. Ko jis norės iš mūsų ties ledkraščiu?

Išsitiesiu.

— Nestatydamas ilgai nepaloši, ponas kapitone.

Sekundę man rodosi, kad pokalbis baigtas. Staiga linkteli.

— Kaip jūs ir sakėt, — ištaria iš lėto. — Mes laukiam. Tiek man tepaaiškino. Laukiam ketvirto keleivio.

Penkiom valandom anksčiau „Kronas“ pakeičia kursą. Laivo padėtis aiškiai matyti pagal blyškią saulę, žemai kabančią už kajutkompanijos. Tačiau aš šį pasikeitimą pastebėjau jau pirmiau.

Internatų valgyklose vaikai tvirtai priaugdavo prie savo vietų. Kiekvienoje nestabilioje situacijoje šitie keli išoriniai atramos taškai tampa labai reikšmingi. „Krono“ kajutkompanijoje sėdim prilipę prie kėdžių. Prie gretimo stalo nesidairydamas į šalis valgo Jakelsenas, išblyškęs, virš lėkštės palenkęs galvą. Fernanda su Marija suka žvilgsnį šalin nuo manęs.

Morisas atsukęs man nugarą. Valgo tik su dešine ranka. Kairioji parišta raiščiu, nuo kaklo einančiu per storai sutvarstytą petį. Apsivilkęs darbiniais marškiniais, viena rankovė nukirpta, kad būtų vietos tvarsčiui.

Mano burna išdžiūvusi iš baimės, neslūgstančios nuo pirmos buvimo šitame laive minutės.

Einu pro duris, iš paskos seka Jakelsenas.

— Mes pakeitėm kursą! Plaukiam į Gothobą.

Nusprendžiu išplauti karininkų kajutkompaniją. Jeigu Verlenas ateitų manęs, jis būtų priverstas praeiti tiltelį. Jei plaukiam į Nuuką, jis turės pasirodyti. Jie negali man leisti išlipti į krantą dideliame uoste. Prabūnu kajutkompanijoje keturias valandas. Nuvalau langus, nublizginu žalvarinius papuošimus, net ištepu dailylentes tiko aliejumi.

Vienu metu pro šalį praslenka Kiutsovas. Pamatęs mane paskubina žingsnį.

Ateina Sonė. Kiek pastoviniuoja sūpuodamasis ant pėdų. Aš su trumpa mėlyna suknele. Matyt, galvoja, kad tai kvietimas užeiti. Klysta. Apsivilkaują, kad galėčiau kuo greičiau bėgti. Nesulaukęs padrąsinimo dingsta. Jis dar per jaunas, kad drįstų atskleisti kortas, ir mažai tepatyręs, kad būtų įgijęs atkaklumo.

Ketvirtą valandą išmetam inkarą už raudonojo dangoraižio. Po pusvalandžio mane pašaukia ant tiltelio.

— Šituo metų laiku, — sako Lukas, — tėra vienas kelias nuplaukti toliau į šiaurę. Neturint ledlaužio. O jei ir turėtum, šansų nedaug. Reikia plaukti gilyn į jūrą. Kitaip įstrigsi įlankoje ir nė nepamatysi, kaip ledas už tavęs užsitrauks, o tada galas.

Galėjau jam sumeluoti. Bet Lukas vienas iš kelių man likusių įsitverti šiaudelių. Jis ritasi žemyn. Galbūt nebetoli ta diena, kai pasieks dugną, ir mūsų keliai susikryžiuos.

— Ties penkiasdešimt keturiais laipsniais vakarų ilgumos, — sakau, — sumažėja jūros gylis. Ten nuo kranto atsišakoja vakarinė srovė. Ten pat ji susilieja su palyginti šaltesne šiaurine srove. Šitai sričiai, į vakarus nuo didžiųjų žuvų rėvų, būdingi permainingi orai.

— „Miglos jūra“. Niekada nesu buvęs.

— Vieta, kur nuo rytinės pakrantės atplukdytiems didiesiems ledo luitams nėra išėjimo. Ledkalnių kapinių lygiagretė į šiaurę nuo Upernaviko.

Liniuotės kampu randu patamsėjusią ledo žemėlapio sritį.

— Per maža, kad būtų galima aiškiau pažymėti. Dažnai — gal ir dabar — ji būna ilgos įlankos pavidalo, lyg fiordas pake. Rizikinga, bet įmanoma perplaukti. Jeigu labai reikia. Net mažieji danų inspekcijos kateriai kartais ten apsilankydavo medžiodami anglų ir islandų tralerius.

— Bet ko už Bafino įlankos tarp mirtinai pavojingo atviro jūros ledo gali reikėti 4000 tonų kabotažiniam laivui su pora dešimčių žmonių?

Užmerkiu akis ir bandau prisiminti tą išdidintą augalo gemalo vaizdą, mažą, apie savo pačios centrą besiriečiančią figūrėlę iš nuotraukos, uždėtos ant jūrinio žemėlapio valčių denyje.

— Salos. Ten yra sala, vienintelė iki Elsmyro taip toli nuo kranto.

Po mano liniuote mažytis, beveik neįžiūrimas taškelis.

— Isla Gela Altą. Praeitame amžiuje atrado portugalai banginių medžiotojai.

— Girdėjau, — sako užsigalvojęs. — Paukščių rezervatas. Net tie vos pakelia jos blogą orą. Uždrausta išlipti į krantą. Neįmanoma prisišvartuoti. Pats velnias nesugalvotų dingsties ten plaukti.

— Vis dėlto galėčiau kirsti, kad mes plaukiam būtent jos link.

— Nemanau, — sako, — kad jums būtų verta lažintis.

Dar leisdamasi nuo tiltelio pagalvoju, jog Zigmundo Luko viduje žūsta puikus žmogus. Šitą fenomeną ne kartą stebėjau negalėdama suprasti, kad žmoguje gali egzistuoti kita, visavertė, dosni ir pasitikėjimą kelianti asmenybė, tepasirodanti trumpą blykstelėjimą, nes ją supa papirkto nusikaltėlio kiautas.

Ant denio tamsu. Kiek toliau žiba cigaretė.

Atsišliejęs į borto viršų stovi Jakelsenas.

— Čia tai jėga, ne?!

Po kojomis — abiejose molo pusėse stovinčių žibintų nutvieksta konstrukcija. Net dabar, šviečiant šitai geltonai šviesai, tolimuose pastatuose degant langams, su mažais elektriniais automobiliais ir baltom eismo juostom, žolės žalumo spalvos „Grenlandijos žvaigždė“ vis tiek panaši tik į tūkstantį kvadratinių metrų plieno, sukrauto Atlanto vandenyne.

Man visa tai — akivaizdi klaida. Jakelsenui statinys reiškia nuostabų jūros ir aukštos technologijos derinį.

— Taip, — sakau, — bet geriausia, kad viską galima išardyti ir supakuoti per dvylika valandų.

— Šita statyba nugalėjo jūrą, žmogau. Šiais laikais nebesvarbu, koks gylis ir koks oras. Galima pastatyti uostą, kur nori. Kad ir vidury vandenyno.

Aš ne mokytoja ir ne skautų vadė. Neturiu jokio noro jam aiškinti.

— O kam ją reikia ardyti, Smila?

Turbūt man jau pairo nervai, nes vis dėlto atsakau.

— Jie visa tai pastatė pradėję siurbti naftą iš jūros dugno prie Šiaurės Grenlandijos. Dešimt metų užgaišo, kol galėjo pradėti eksploatuoti aptiktą telkinį. Didžiausią problemą kėlė ledas. Pirmiausia pastatė modelį, vėliau turėjusį virsti didžiausia ir solidžiausia gręžimo platforma, „Joint Venture Warrior“, glasnost ir savivaldos rezultatą, Sovietų Sąjungos, JAV ir laivų kompanijos savininko A. P. Miolerio bendradarbiavimo vaisių. Esi plaukęs pro gręžimo platformas, matei, kokio didumo jos būna. Už penkiasdešimties jūrmylių matyti, bet artėjant vis auga ir auga, lyg ant stulpų siūbuojanti visata. Su smuklėm bei restoranais, kontorom, dirbtuvėm, kinais, teatrais, gaisrinėm, — ir visa tai sumontuota dvylika metrų virš jūros, kad net per didžiausią audrą bangos negalėtų pasiekti. Įsivaizduok tokią. O dabar padidink keturis kartus ir gausi „Venture Warrior“. Modelis stovėjo aštuoniolikos metrų aukštyje, turėjo įdarbinti 1400 žmonių. Pastatė jį Bafino įlankoj. Baigus pasirodė ledkalnis. Jie buvo tai numatę. Bet šitas buvo kiek didesnis nei paprastai, atlūžęs kažkuriam Ledinuotojo vandenyno pakrašty. Šimto metrų aukštumo, plokščia viršūne, kaip ir visi aukštieji. Po vandeniu siekė dar keturis šimtus metrų, svėrė maždaug dvidešimt milijonų tonų. Pamatę jį artėjant jie šiek tiek sunerimo, bet turėjo porą didelių ledlaužių. Pritvirtino juos prie ledkalnio, kad pakeistų kursą. Srovė buvo labai silpna, vėjo visai nesijautė. Įjungus laivų variklius beveik niekas nepasikeitė. Ledkalnis slinko artyn kaip slinkęs lyg nejustų esąs tempiamas. Po kiek laiko užšliaužė ant modelio ir vandeny iš išdidžiojo „Joint Venture Warrior“ modelio teliko kelios naftos dėmelės ir pora nuolaužų. Nuo to laiko visą Ledinuotojo vandenyno įrangą pagal Ledo tarnybos reikalavimus daro surenkamą per dvylika valandų. Gręžiniai įrengti ant plūduriuojančių platformų, kurios gali atsikabinusios išdrikti į visas puses. Šitas nepriklausomas uostas yra ne kas kita kaip skardos padėklas. Pro šalį plaukiantis ledas galėtų nusinešti jį kartu nepalikdamas nė žymės. Tik švelnesnę žiemą gali jį sumontuoti, tada kai ledlaukis iki čia nenusileidžia arba nepasiekia pakas. Jie nenugalėjo ledo, Jakelsenai. Kova dar net neprasidėjo.

Užgesina cigaretę. Stovi nugara į mane. Nežinau, ar nusivylė, ar jam visa tai nesvarbu.

— Iš kur tu žinai, Smila?

Jiems dar besvarstant, ar statyti „Venture Warrior“ ant ledo, aš pusmetį dirbau amerikiečių Šaltųjų vandenų laboratorijoje Pailoto saloje. Kūriau modelius jūros ledo tamprumui apskaičiuoti. Mes buvom penki entuziastai. Pažinojom vienas kitą iš pirmų dviejų IC konferencijų. Ką nors švęsdami, kiek įkaušę, būdavo, sakydavom, kad pirmą kartą istorijoje vienoje vietoje surinkti penki eskimų kilmės glaciologai. Didžiuodavomės, kad tiek šios srities specialistų kartu dar nebuvo dirbę.

Svarbiausius duomenis ėmėm iš vonelių indams plauti. Pripildavom jas jūros vandens, įkišdavom į laboratorijos šaldiklius ir sušaldydavom vandenį iki įprastinio ledo storio. Tada išėmę paguldydavom luitą virš plyšio tarp dviejų stalų, apkraudavom svarsčiais ir matuodavom, kiek ledas linksta prieš sutrukdamas. Prijungę elektrinį variklį svarsčių vibracijai sukelti įrodėm, kad gręžinių drebėjimas ledo struktūrai ir tamprumui reikšmės neturi. Buvom kupini išdidumo ir mokslo pionierių džiaugsmo. Ir tik rašydami baigiamąją ataskaitą, kurią siūlėme A. P. Mioleriui, „Shell“ ir „Gospetrol“ kompanijoms pradėti naftos gavybą iš Grenlandijos telkinių su ant ledo pastatytomis platformomis, supratom, ką darom. Bet buvo jau per vėlu. Sovietų kompanija suprojektavo „Venture Warrior“ ir gavo koncesiją. Mus visus penkis atleido. Po penkių mėnesių modelis pavirto dulkėmis. Nuo to laiko tvirtesniu kaip plūduriuojanti platforma statiniu niekas nebandė naudotis.

Galėjau papasakoti visa tai Jakelsenui. Bet nutylėjau.

— Šiąnakt aš viską sutvarkysiu, — sako.

— Nuostabu.

— Netiki manim, žmogau. Bet palauk ir pamatysi. Viskas man aišku. Ne pirštu penimas, kad apdurnintų. Laivą pažįstu, ne.

Kai žengteli į nuo tiltelio sklindančią šviesą, pamatau, kad jis vienmarškinis. Stovėjo dešimties laipsnių šaltyje ir plepėjo su manimi lyg būtume viduj.

— Šiąnakt tu tik saldžius sapnus sapnuok, Smila. Rytoj viskas bus kitaip.

— Kalėjimo virtuvėj turėjau einzigartige37 progą kepti raugintos tešlos duoną.

Ursas stovi palinkęs ties stačiakampe skarda, apvyniota balta pašluoste.

— Die vielen Faktoren38. Pats raugas, įmaišalas, o paskui jau duonos tešla. Kiek laiko keliasi, kokios temperatūros reikia. Welche Mehlsorten39. Orkaitės karštis.

Išvynioja duoną. Su tamsiai ruda, blizgančia lyg stiklas pluta, vietom suskeldėjusią nuo sveiko kviečio grūdo. Svaiginamas grūdų, miltų ir šviežios rūgšties kvapas. Kitom aplinkybėm vien mėgaučiausi juo. Bet dabar mane domina kai kas kita. Laiko veiksnys. Kiekvienas įvykis laive pirmiausia sujudina virtuvę.

— Dabar kepi, Ursai? Tai ungewöhnlich40.

— Säuerlichkeit41 ir kėlimosi balanso problema.

Nutrūkus tarp mūsų ryšiui po to, kai rado mane serviravimo lifte, pagalvojau, kad jis pats kažkuo panašus į tešlą. Jaudinamas, nesugadintas, paprastas ir kartu įmantrus. Ir visas labai labai minkštas.

— Valgys dar kartą?

Bando nuduoti negirdėjęs.

— Pakliūsi už grotų, — sakau. — Tiesiai ins Gefängnis42. Čia, Grenlandijoj. Galėsi tik pasvajoti apie virtuvę. Keine Strafermässigung43. Grenlandijoj dėl maisto niekas pernelyg nesijaudina. Kai vėl susitiksim, po trejų ketverių metelių, pažiūrėsim, ar tamsta išlaikei savo gerą nuotaiką. Numetęs trisdešimt kilų.

Subliūkšta kaip pradurta suflė. Iš kur jis gali žinoti, kad Grenlandijoje nėra kalėjimų.

— Um elf Uhr. Für eine Person44.

— Ursai, — sakau, — už ką tave pasodino?

Žiūri suakmenėjęs.

— Užteks vieno skambučio, — sakau. — Interpolui.

Tyli.

— Paskambinau prieš mums išplaukiant, — sakau, — pamačiusi įgulos sąrašą. Už heroiną.

Prakaito lašeliai išmuša siaurą lopinėlį tarp ūsų ir viršutinės lūpos.

— Ne iš Maroko tu jį vežei. Iš kur?

— Už ką kankinat mane? — sako.

— Iš kur?

— Ženevos oro uosto. Ežeras ten visai prie pat. Aš tada tarnavau. Paėmėm atplukdytas dėžes kartu su maistu, tiesiai iš upės.

Jam pradėjus pasakoti pradedu suprasti apklausos meną. Atsakinėja ne vien iš baimės. Ne mažiau nori bendrauti, nusimesti kankinamą sąžinės naštą, atsikratyti slogaus vienišumo jūroj.

— Dėžės su antikvariniais daiktais?

Linkteli.

— Iš Rytų. Lėktuvu iš Kioto.

— Kas jas perdavė? Kas tvarkė persiuntimą?

— Jūs juk ir pati žinot.

Nieko nesakau. Bet žinau atsakymą dar jam neprasižiojus.

— Der Verlaine natürlich45...

Taip jie sudarė „Krono“ įgulą. Iš žmonių, kurie kito pasirinkimo neturėjo. Tik dabar, po šitiek laiko, pamatau tikrąjį laivo kajutkompanijos vaizdą. Mikrokosmą, Tiorko ir Klausen dar anksčiau suregztą tinklą. Kaip Lojenas su Vingu prisidengė Kriolito bendrove, šitie naudojosi jau esama organizacija. Fernandą su Marija iš Tailando, europiečiai Morisas, Hansenas ir Ursas, — visi vieno organizmo dalelės.

— Ich hatte keine Wahl Ich war zahlungsunfähig46.

Jo baimė dabar nebeatrodo tokia perdėta.

Tarpdury pasiveja mane.

— Fräulen Smilia. Kartkartėm vis pagalvoju, kad gal jūs tik apsimetat... Gal jūs visai ne iš policijos.

Net per pusmetrį jaučiu duonos karštį. Matyt, ką tik iš orkaitės.

— Tokiu atveju wäre es kein besonderes Risiko47, jeigu jums kurią dieną patiekčiau, sakykim, porciją triflio, kur po grietinėle vietoj vaisių būtų stiklo šukių ir spygliuotos vielos gabalėlių.

Laiko rankose duoną. Turėtų būti daugiau kaip 200 laipsnių karštumo. Gal jis ir ne toks minkštas. Gal patekęs į aukštą temperatūrą galėtų apsitraukti stiklo kietumo pluta.

Krizė nebūtinai turi užklupti staiga, ji gali ramiai atslinkusi iš lėto nugramzdinti į rezignaciją.

Taip ir man dabar. Grįždama iš virtuvės nusprendžiu palikti „Kroną“.

Kajutėje pirmiausia apsivelku naujus vilnonius apatinius. Ant viršaus rengiuosi mėlynuosius darbo drabužius, mėlynus guminius, mėlyną megztinį ir ploną tamsiai mėlyną pūkinę striukę. Tamsoje jie atrodys beveik juodi. Šią akimirką mažiau krintančio į akis rūbo nerandu. Nekraunu lagamino. Suvynioju pinigus, dantų šepetuką, kelnaites pamainai ir buteliuką migdolų aliejaus į plastikinį maišelį. Nemanau, kad pavyktų išsinešti daugiau.

Sakau sau, kad mane prislėgė vienatvė. Užaugusi tarp žmonių, jei kada ir geisdavau atsiskyrimo, tai tik trumpai, tik tam, kad vėl sugrįžčiau į bendruomenę.

Kurios negalėjau rasti. Tarsi būčiau visiems laikams praradusi maždaug nuo to rudens, kai Moricas pirmą kartą išskraidino mane iš Grenlandijos. Aš tebeieškau jos, nenuleidau rankų. Tik jaučiu, kad nelemta rasti.

Dabar dar šitas laivas, mano egzistencijos šiuolaikiniame pasaulyje parodija.

Aš ne didvyrė. Kažką jaučiau vaikui. Galėjau pasiūlyti savo valios jėgą, jeigu būtų atsiradęs nors vienas, susidomėjęs jo mirtimi. Bet tokio nėra. Aš viena.

Lipu ant denio. Prie kiekvieno kampo tikiuosi pamatyti Verleną.

Nieko nesutinku. Denis tuščias, apleistas. Atsistoju prie borto viršaus. „Grenlandijos žvaigždė“ atrodo kitaip nei tada, kai prieš kelias valandas čia stovėjau stingdoma pastarųjų dienų įvykių. Dabar ji — mano kelias iš čia, mano išsigelbėjimas.

Bent jau šitie du molai — kilometro ilgumo. Keistai tylūs iš tamsos atriedančioje bangų mūšoje. Ties pastatais matyti nedideli apšviesti elektriniai automobiliai ir keltuvai.

„Krono“ trapas nuleistas. Didelės lentelės su užrašais ant dokų įspėja, kad išlipti ant molų griežtai draudžiama: Access to pier strictly forbidden.

Nusileidusi laiptais turėsiu pereiti šešis septynis šimtus metrų elektros šviesos nutviekstu pontoniniu tiltu. Ten greičiausiai niekas nebudi. Kontrolės bokštuose, iš kurių stebimas naftos siurbimas, šviesa nedega. Tačiau akivaizdu, kad uostas saugomas, kad mane iškart pamatys ir sučiups.

To aš ir tikiuosi. Gali būti, kad jie įpareigoti pristatyti mane atgal. Bet pirmiausia turės nuvesti į vietą, kur sėdi pareigūnas, yra rašomasis stalas ir kėdė. Ten aš papasakosiu kai ką apie „Kroną“. Ne visą teisybę, nes nepatikėtų. Bet dalį. Truputį apie Jakelseno narkotikus, apie tai, kad man grasina kai kurie įgulos nariai, kad noriu palikti laivą.

Turės išklausyti. Šiais laikais nebereikia bėgti slapčiom. Ir techniniu, ir juridiniu požiūriu šis fenomenas nebeegzistuoja. Jūreivis ar palydovė gali išlipti į žemę kada panorėję.

Leidžiuosi į antrąjį denį. Iš čia matyti trapas. Ten, kur jis pritaisytas prie denio, yra niša — šitoje vietoje kadaise manęs laukė Jakelsenas.

Dabar laukia kitas. Ant žemos plieninės dėžės užsikėlęs kojas sėdi Hansenas.

Galėčiau perbėgti trapu jam nespėjus net iš kėdės pasikelti. Tikrai laimėčiau šimto penkiasdešimties metrų spurtą doku. Bet paskui griūčiau negyva.

Slenku atgal į denį apsvarstyti savo galimybių ir nusprendžiu, kad man jų nelikę. Tik staiga dingsta šviesa.

Tai aš užmerkiau akis. Bandau išgirsti atsakymą.

Bangų mūša palei doką, duslus į fenderius besiplakančio vandens garsas. Didžiųjų žuvėdrų klyksmas tamsoje, kontrolės bokštuose ūkiantis vėjas. Vienas į kitą sunkiai daužosi sukabinti pontonai. Tolimas, silpnas didžiųjų turbinų generatorių gaudimas. Bet virš visų šitų garsų tvyro vienas, dar slogesnis, — jausmas, kad visą triukšmą sugers virš juodojo Atlanto vandenyno atsivėrusi tuštuma. Kad visa šita konstrukcija, prišvartuoti laivai yra nesusipratimas, kurį po sekundės nušluos vanduo.

Garsai neduoda patarimo. Tokioj vietoj iš laivo kitaip nei trapu neištrūksi. „Kronas“ manęs neišleidžia.

Staiga iš tikrųjų užgęsta šviesos. Atsimerkusią mane iš pradžių apakina tamsa. Paskui maždaug kas šimtas metrų ant paties doko užsidega raudoni žiburiai. Avarinės lempos.

Nei ant molo, prie kurio prišvartuotas „Kronas“, nei laive šviesa nedega. Naktis tokia tamsi, kad nematau nieko net prie pat savęs. Tik tolumoje lyg naktinė sala gelsvai boluoja dalis platformos.

Matau doką. Matau šmėkščiojant siluetą. Tolstantį nuo „Krono“. Baimės, vilties ir seno įpročio mišinys išgelbsti mano kaktą nuo susidūrimo su stiebu ar suktuvu. Ant priešpaskutinio laiptelio trumpai stabteliu. Nieko nematyti. Bet net jeigu čia kas būtų, vis tiek negalėčiau įžiūrėti. Pradedu bėgti.

Iš laivo, žemyn, trapu. Nieko nematau, niekas nešaukia pavymui. Pasukusi lekiu molu. Po kojom, lyg būtų gyvi, dreba pontonai. Čia, apačioje, avarinės lempos skaudžiai akina. Laikausi priešingos nuo jų pusės, patekusi į šviesos lauką paspartinu žingsnį, o tamsoje atgaunu kvapą. Tik šešios paros praėjo, kai mano akyse migloj dingo į Skoushovedą grįžtantis Landeris. Ir dabar tebesu atviroje jūroje, tačiau jaučiuosi turbūt panašiai kaip jūreivis, po ilgo plaukiojimo vėl pastatęs koją ant žemės.

Siluetas priešais pradeda ryškėti. Plaikstosi, stabčioja, šlitinėja čia į vieną, čia į kitą pusę lyg girtas.

Lynoja. Ant doko prižymėta kelio ženklų, tarsi tai būtų koks aveniu. Aplink kaip dangoraižiai keturiasdešimt penkis metrus į dangų kyla belangiai laivų šonai, tolumoje žėri barakų aliuminis. Viskas prislopinta didžiulių nematomų variklių virpesio. „Grenlandijos žvaigždė“ — išmiręs miestas tuščio dangaus skliauto pakrašty.

Vienintelė gyva būtybė — priešais strapaliojanti figūra. Tai Jakelsenas. Lempai apšvietus nė kiek neabejoju, jog čia jis. Priešais jį, gerokai toliau — kitas kažkur skubantis siluetas. Štai kodėl Jakelsenas eina zigzagais — kaip ir aš, jis bando išvengti šviesos. Bando laikytis nematomas to, kurį seka.

Atrodo, kad už manęs nieko nėra, tad atsilieku. Man nereikia jų pralenkti, svarbu tik judėti pirmyn.

Pasuku ties paskutiniu bokštu. Priešais driekiasi didelė, atvira erdvė. Aikštė vidury jūros. Prieblanda, šviečia vienintelė aukštai kabanti fluorescencinė lempa.

Aikštės centre, baltų koncentrinių ratų vidury, karo didelio negyvo žvėries siluetas. Sikorskio sraigtasparnis su keturiom kiek penktom nusvirusiom sraigto mentėm. Prie vieno barako paliktas siurblinis vagonėlis gesinamosioms putoms ir elektrinis autobusas. Jakelsenas kažkur dingo. Nykesnės vietos nesu mačiusi.

Būdama maža kartais sapnuodavau, kad išmirė visi žmonės ir apleistame suaugusiųjų pasaulyje liko pasirinkimo laidės džiugesys. Laikiau šitą sapną slaptu troškimu. Dabar, stovėdama aikštėj, suprantu, kad tai buvo košmaras.

Einu tolyn, praeinu sraigtasparnį, išlendu į blyškią šviesą, pontonų pertvarų nudažytą tamsiai žaliai. Aplink taip tuščia, jog pamirštu net baimę, kad mane gali sugauti.

Ten, kur platforma susilieja su jūra, stovi trys barakai ir pašiūrė. Šešėlyje visai netoli žibinto sėdi Jakelsenas. Akimirksnį sunerimstu: prieš kelias minutes dar bėgo greitai kaip beždžionė, o dabar sėdi sudribęs. Bet pačiupinėjusi jo kaktą pajuntu, kad nuo bėgimo jį išmušęs karštis ir prakaitas. Bandydama prikelti papurtau, barkšteli metalas. Panaršiusi viršutinėje kišenėje randu švirkštą. Prisimenu, kokia buvo jo veido išraiška, kai tikino mane galįs pats sau ponu būti. Bandau pastatyti ant kojų, bet jis suglemba. Dabar jam labiausiai praverstų pora stiprių sanitarų ir ligoninės neštuvai. Nusivelku striukę, apkloju. Iki pat kaktos, kad nelytų ant veido. Kišu švirkštą atgal į kišenę. Reikia būti arba jaunesniam, arba turėti daugiau idealizmo, kad imtumeisi gražinti žmones, tvirtai nusprendusius nusižudyti.

Atsitiesusi pamatau nuo atviro angaro slystantį ir savo keliu plaukiantį šešėlį. Juda ne į mane, bet įstrižai kerta aikštę.

Tai žmogus. Su lagaminėliu ir plevėsuojančiu paltu. Iš tikrųjų mažas ne lagaminas, bet žmogus didelis. Iš toli gerai neįžiūriu. Bet ir nereikia. Nereikia ilgai žiūrėti, kad atpažinčiau. Tai mechanikas.

Galbūt visą laiką šitai žinojau. Jog ketvirtasis keleivis bus jis.

Pažinusi suprantu, kad teks grįžti į „Kroną“.

Ne todėl, kad staiga tapo nesvarbu — gyvensiu ar mirsiu. Greičiau todėl, kad nebesuprantu, ko ieškau. Tai ne vien Izaijas. Ir ne aš pati. Ir ne mechanikas. Ir net ne vien tai, kas yra tarp mūsų. Tai kažkas didesnis. Galbūt meilė.

Kai grįžtu doku, šviesa vėl dega. Nebėra jokios prasmės slėptis.

Bokšte prie „Krono“ sėdima žmonių. Figūra už stiklo panaši į vabzdį; iš arčiau matau, kad tai dėl apsauginio šalmo su dviem trumpom antenom. Į denį atvestos dvi žarnos — „Kronas“ pilasi degalus.

Trapo viršuje sėdi Hansenas. Pamatęs mane sumedėja. Buvo pasodintas čia dėl manęs. Nesitikėjo, kad pasirodysiu iš šitos pusės. Tokiai situacijai jo momuonėlis per minkštas. Jokios vaizduotės — kai susigaudo, nusprendžia užtverti man kelią. Mąsto, kas būtų, jeigu bandytų mane pulti. Įkišusi ranką į plastikinį maišelį graibau atsuktuvo. Ant laiptų jam už nugaros sušmėžuoja Lukas. Ištiesiu Hansenui sugniaužtą kumštį.

— Nuo Verleno, — sakau.

Ištarus bocmano vardą Hanseno rankoje klusniai dingsta tai, ką duodu. Iš už nugaros išdygsta Lukas. Vienu žvilgsniu įvertina situaciją. Prisimerkia.

— Jūs visa permirkusi, Jaspersen.

Užstoja man laiptus.

— Bėgau, — sakau. — Hansenas siuntė.

Hansenas bando protestuoti. Atgniaužia kumštį tikėdamasis rasti atsakymą. Ant didelio jo delno guli gniužulas ir mums bežiūrint vyniojasi. Tai kelnaitės. Mažytės. Nėriniuotos, kreidos baltumo.

— Jie neturėjo didesnių, — sakau. — Bet jūs tikrai galėsit dėvėti, Hansenai. Atrodo labai elastingos.

Praeinu pro Luką. Nebando manęs sustabdyti. Visą dėmesį sutelkęs į Hanseną. Veidas kupinas nuostabos. Jam tikrai nelengva — šitiek neatsakytų klausimų.

Lipdama laiptais spėju išgirsti, kad jis atideda ir šitą mįslę.

— Pirmiausia bagažą, — sako. — Paskui užpakalinį suktuvą. Išplaukiam po penkiolikos minučių.

Jo balsas kimus, nustebęs ir irzlus iš nuovargio.

Nusivilkusi šlapius darbo drabužius atsisėdu ant gulto. Galvoju apie Jakelseną.

Jaučiu, kaip už korpuso stabdo naftos siurblius. Vynioja žarnas. Traukia trosus. Ruošia denį plaukti.

Kažkur tamsoje, gal už kilometro nuo čia, sėdi Jakelsenas. Aš vienintelė mačiau, kad jis išspruko iš laivo. Tik nežinau, ar privalau apie tai pranešti.

Pakelia trapą. Prie švartfalų užimami postai.

Sėdžiu kaip sėdėjusi. Nes Jakelsenas turbūt kažką užčiuopė. Jo balsas tada ant denio, jo įsitikinimas ir pasitikėjimas savimi neišeina man iš galvos. Jeigu tiesa, kad jis kažką aptiko, tai turėjo būti kažkokia priežastis likti krante. Tam, ko jis nusprendė imtis, matyt, reikėjo žemės. Tada galbūt jis man ir vėl padės. Nors ir nematau, kaip ar už ką. Nei kokiom priemonėm.

Neūktelėjęs, tylom kaip atplaukęs, „Kronas“ palieka „Grenlandijos žvaigždę“. Nepastebėjau net, kaip pagreitėjo variklio apsisukimai. Tik iš pasikeitusių korpuso judesių aišku, kad plaukiam.

Mūsų greitis 18 mazgų. Maždaug 400-450 jūrmylių per palą. Vadinasi, po kokių dvylikos valandų pasieksim tikslą. Jeigu aš buvau teisi. Jeigu mes plaukiam į Bareno ledyną Gela Altoje.

Koridorium velka kažką sunkaus. Užsidarius užpakalinio denio durims išseku paskui. Pro langą duryse matau Verleną su Hansenu pernešant mechaniko bagažą į laivo galą. Juodos dėžės — tokiose muzikantai laiko savo instrumentus — sudėtos į vežimėlius maišams. Matyt, lėktuve teko mokėti už viršsvorį. Nepigi kelionė. Įdomu, už kieno pinigus.

2

Jeigu tokioje šalyje kaip Danija sulaukei trisdešimt septynerių, tarpais išgyvendavai be vaistų, nenusižudei, nepardavei visų trapių vaikystės idealų, tai esi pramokęs pakelti būties nelaimes.

Meteorologiniais balionais nuskraidinta įranga aštuntajame dešimtmetyje Tulėje matavome sušaldytus vandens lašus. Tokio būvio jų būna aukštai iškilusiuose debesyse tik trumpą laiką. Kai šalta, bet visiškai ramu. Sąstingio gardelėje temperatūra nukrinta iki 40°C. Turėtų sušalti į ledą, bet nenori, laikosi ramūs, pusiausviri, vandeningi.

Šitaip ruošiuosi pasitikti blogiausia.

„Kronas“ dar nenurimęs. Jaučiu laive verdant nematomą gyvenimą. Bet ilgiau laukti aš negaliu.

Būčiau galėjusi eiti per mašinų skyrių, paskui per vidurinįjį denį. Jeigu ne tie klaustrofobiniai atsiminimai. Norėčiau nors pažiūrėti, kaip jie ateis.

Užpakalinis denis nutviekstas šviesos. Giliai įkvėpusi einu per aikštelę. Akies krašteliu matau pro šoną slystant lynus ir turėklus aplink stiebo pakylą. Pasiekusi užpakalinį antstatą atsirakinu duris. Už jų yra langas, pro kurį galiu stebėti denį.

Čia Verleno valdos. Net dabar, kai nematyti nė gyvos dvasios, jaučiu jį esant šalia.

Užsirakinu. Mano ginklas visada buvo kokia nors niekam nežinoma detalė. Mano tapatumas, tikslas, Jakelseno visraktis. Iš kur jie gali žinoti, kad jis pas mane. Greičiausiai mano, kad tąkart į užpakalinį denį įsibroviau per klaidą, per jų neapsižiūrėjimą. Išsigando, kad būsiu ką nors aptikusi. Bet apie pagrindinį raktą jie nieko negali žinoti.

Pirmoje patalpoje žibintuvėlio šviesos kūgis šokinėja tarp tvirtai įpakuotų ir pritvirtintų švino dažų, grunto, laivo lako, glaisto, specialaus skiediklio dėžučių, dėžių su filtrų kaukėmis, epoksidine derva, teptukais ir ritinėliais. Sukrauta į krūvas, švaru ir tvarkinga. Verleno pasirūpinta.

Kitos durys — užpakalinis įėjimas į tualetą, priešais dvigubą dušą. Dar vienos veda į metalo dirbtuvę. Kur Hansenas blizgina savo peilius Vienos kalkėmis.

Paskutinėje kajutėje įrengta elektriko dirbtuvė. Spintų, lentynų ir dėžių labirinte galėtum paslėpti nedidelį dramblį, kuriam surasti man reikėtų mažiausiai valandos. Tiek laiko aš neturiu. Todėl uždariusi duris apgraibom iriuosi žemyn.

Šįkart durys į vidurinįjį denį užrakintos ir dar užsklęstos. Kažkas norėjo būti tikras, kad pro tą pusę niekas neįeis. Žibintuvėlį trumpai uždegu ir vėl užgesinu. Toks atsargumas, aišku, kiek perdėtas, nes mane gaubia aklina tamsa, bet daugiau nervai neišlaikytų.

Stabteliu ir klausausi. Turiu susiimti, kad nepasiduočiau panikai. Niekada nesižavėjau tamsa. Nesuprantu danų pomėgio klajoti vėlyvais vakarais. Išeiti pasivaikščioti į akliną tamsą. Būtinai žvalgytis po žvaigždėtą dangų. Jų išvykų į mišką klausytis lakštingalos. Orientavimosi bėgimo naktį.

Tamsą reikia gerbti. Naktis — toks metas, kai pasaulis užverda nuo piktybės ir rizikos. Galite vadinti tai prietarais. Arba tamsos baime. Bet apsimetinėti, kad naktis — tai tas pats, kas diena, tik be šviesos, mažų mažiausiai kvaila. Naktį reikia burtis po stogu. Jeigu tik atsitiktinai nesi atsidūręs vienas su reikalais.

Tamsoje garsą lengviau apčiuopti nei daiktą. Kažkur po kojomis vandenį taško sraigtas. Slopiai šnypščia kilvateris. Variklio garsas. Ventiliacija. Sraigto ašis suka guolius. Nedidelis elektrinis kompresorius, kurio vietos beveik neįmanoma nustatyti. Kaip ir atspėti, kurio iš daugiabučio namo kaimynų šaldytuvas burzgia.

Ir čia yra šaldytuvas. Randu jį ne iš garso. Tamsa priverčia mane atkurti mintyse savo brėžinį. Žingsniais matuoju koridorių. Iš anksto žinau, kiek bus. Tik iš nervinės įtampos anksčiau to nepastebėjau. Koridorius dviem metrais per trumpas. Kažkur už galinės sienos, pasak Jakelseno, turi būti hidraulinė vairo sistema. Bet dviejų metrų trūksta ne dėl to.

Pašviečiu į sieną. Faneruota taip pat kaip kitos. Todėl ir nepastebėjau anksčiau. Bet ją apklijavo palyginti neseniai. Kažkur kitoje pusėje girdėti silpnas ūžesys, lyg šaldytuvo. Užkalta. Ne pati geriausia slėptuvė. Paskubom, iš bėdos įrengta. Bet viena negalėčiau jos atidaryti. Kad ir turėdama tinkamus įrankius.

Praveriu artimiausias duris.

Palei sieną stovi juodos dėžės. Su užrašu „Grimlot Music Instruments Flight Cases“. Atidarau pirmąją. Stačiakampio formos, į ją galėtų tilpti vidutinio didumo aukštų tonų garsiakalbis.

Ant gamintojo garantinio rašto po dviem mėlynais blizgančio emaliuoto plieno balionais parašyta: „Self-contained Underwater Breathing Apparatus“. Kiekvienas aptrauktas guminiu tinkleliu, kad nenusidaužytų dažai.

Atidarau kitą, mažesnę, dėžę. Joje sudėta kažkas panašaus į ant balionų užsukamus vožtuvus. Blizga, net švyti. Įkišti į guminį įdėklą. Kvėpavimo aparatas. Tokio niekada nesu mačiusi. Kad būtų montuojamas prie balionų, o ne dedamas tiesiai ant burnos.

Dar kitoj dėžėj — manometrai ir ant riešo segami kompasai. Dideliame lagamine su rankena sudėti akiniai, trys poros plaukmenų, nerūdijantys durklai guminėse makštyse ir dvi pripučiamos liemenės, ant kurių montuojami balionai.

Krovininiame maiše pora juodų guminių drabužių su gobtuvais ir užtrauktukais ties riešais ir čiumomis. Drėgnieji skafandrai iš neopreno, ne mažiau kaip penkiolikos milimetrų storumo. Po jais padėta pora sausųjų skafandrų „Poseidonas“. Dar giliau — pirštinės, kojinės, pora šiltų kostiumų, saugos lynai bei šeši įvairių rūšių žibintuvėliai su baterijomis, du pritaisyti prie šalmo.

Yra dar viena dėžė, panaši kaip elektrinės bosinės gitaros, tik kiek ilgesnė ir gilesnė. Stovi atremta į pertvarą. Joje randu Jakelseną.

Dėžės būta per mažos, todėl jie palenkę Jakelseno galvą ant dešiniojo peties, o po šlaunimis prispaudę pėdas — jis klūpi. Akys atmerktos. Ant pečių tebekaba mano striukė.

Paliečiu jo veidą. Dar šiltas ir drėgnas. Nušautų didžiųjų gyvūnų kūno temperatūra vasarą krinta po porą laipsnių per valandą, jeigu jie paliekami lauke. Spėju, kad ir žmonėms vyksta kažkas panašaus. Jakelseno temperatūra tuoj bus tokia pat kaip kambaryje.

Kyšteliu ranką į jo viršutinę kišenę. Švirkšto nebėra. Bet aptinku kai ką kita. Turėjau susiprotėti anksčiau. Metalas nežvanga pats vienas. Metalas žvanga susilietęs su kitu metalu. Labai atsargiai įkišusi pirštus į kišenę apčiuopiu nedidelį trikampį, išlindusį iš krūtinės ląstos.

Pomirtinis stingulys pirmiausia apima kramtomąjį raumenį ir plinta žemyn. Panašiai kaip nervinė įtampa. Jakelsenas sustingęs iki bambos. Negaliu apversti, todėl spraudžiu ranką į dėžę ir kišu po striuke prie nugaros. Tarp jo mentikaulių kyšo poros centimetrų ilgumo plokščio metalo smaigalėlis, neką storesnis už dildę. Arba pjūklo geležtę.

Durta tarp dviejų šonkaulių ir smeigtelėta aukšfyn. Spėju, kad pervėrė širdį. Paskui ištrauktas kotas, o geležtė palikta. Kad nenukraujuotų.

Kitam žmogui smaigalys nebūtų išlindęs kiaurai. Bet Jakelsenas juk toks elegantiškai lieknas.

Tai turėjo įvykti prieš pat man prie jo prieinant. Galbūt kertant aikštę.

Grenlandijoje neturėjau nė vieno kiauro danties, o dabar dvylika užplombuotų. Kasmet atsiranda po vieną skylutę. Man nereikia nuskausminimo. Išsiugdžiau strategiją skausmui išvengti. Giliai įkvepiu įtraukdama pilvą ir prieš pat grąžtui pro danties emalį įsiskverbiant prie kaulo pradedu galvoti, kad su tuo, ką dabar man daro, turiu susitaikyti. Taip tampu skausmo stebėtoja, jis manęs nepasiglemžia.

Buvau Landstinge tada, kai Siumuto partija pateikė pasiūlymą, jog išvedant amerikiečių ir danų karines pajėgas iš Grenlandijos būtų įkurta Grenlandų armija. Jos, žinoma, taip neįvardijo. Decentralizuota pakrantės gynyba, sakė, suformuota pirmiausia iš tų grenlandų, kurie pastaruosius trejus metus tarnavo konstebliais kariniame jūrų laivyne. O vadovaujama Danijoje mokslą baigusių vyresniųjų karininkų.

Pagalvojau, kad nieko nebus, jie nesutiks.

Pasiūlymą atmetė. „Balsavimo rezultatai mus nustebino, — pasakė Julijus Hoegas, Siumuto užsienio politikos klausimų pirmininkas, — turint minty, kad šito parlamento saugumo politikos taryba pasiūlė įkurti pakrantės tarnybą, kurios parengiamoji grupė būtų sudaryta iš Danijos karinio jūrų laivyno, grenlandų policijos, „Sirijaus“ patrulio, Ledo centro atstovų bei kitų specialistų.“

Kitų specialistų. Svarbiausi dalykai visada atsiranda lyg netyčia. Kaip mestelti bėgant pro šalį. Brūkštelti laiško priede. Paraštėje.

„Grenlandijos žvaigždės“ apsaugos darbuotojai buvo grenlandai. Tik dabar, jau išplaukus, tai prisimenu. To, kas pasidarė savaime suprantama, daugiau nebepastebi. Ginkluoti uniformuoti grenlandai — įprastas reiškinys. Karas virto mūsų kasdienybe.

Ir mano. Viena, kas man liko — gebėjimas laikytis nuošaly.

Mane įtraukia, skausmas mano, bet visiškai užvaldyti manęs nepajėgia. Viena dalis vis tiek lieka žiūrove.

Ropščiuosi į serviravimo liftą. Ne lengviau nei vakar. Žmogus juk neini jaunyn.

Dabar džiaugiuosi, kad lifte nėra apsaugos mechanizmo. Ši gyvybei pavojinga sistema leidžia man pačiai iškišus ranką spustelti mygtuką aukštyn.

Kylant šachta vėl apima baimė. Viršuje ramu. Virtuvė tuščia.

Pro viršutinį liuką šviečia mėnulis. Eidama link durų įsivaizduoju save iš šalies. Juodai apsirengusi, baltu klouno veidu.

Koridoriuj tie patys garsai. Variklis, tualetai, moters kvėpavimas. Tarsi būtų sustojęs laikas.

Į saloną plūsta mėnesiena, melsva ir šaldanti, lyg lietų vandeniu. Bangų svaidomam laive langų rėmų atspindžiai ištįsta ant sienų kaip gyvi šešėliai.

Pradedu nuo knygų.

Grenlandijos locmanas, Geodezijos instituto Grenlandijos žemėlapių knyga, jūrinis admiraliteto Deivio sąsiaurio žemėlapis, 4:1 mastelio, sudėtas į vieną knygą. Koulbeko Dynamics of Snow and Ice Masses apie ledo judėjimą. Buchvaldo tritomis Meteorites. Keli Natures Verden ir Vary numeriai. Javetso ir Melniko Rewiew of Medical Microbiology. Rinteko Madseno Parazitologijos vadovėlis. Diono R. Belo Lecture Notes on Tropical Medicine.

Pastarąsias dvi dedu ant grindų ir imu vartyti dešiniąja ranka, kairiojoj laikydama žibintuvėlį. Skiltyje Dracunculus ryškiai geltonai tiek daug kartų pabrėžta, jog popierius atrodo pakeitęs spalvą. Pastatau knygas į vietą.

Koridoriuje prie kiekvienų durų ilgai klausausi. Vis tiek gryno atsitiktinumo dėka pataikau pas Tiorką iš pirmo karto. Praveriu duris tris milimetrus. Ant gulto pro iliuminatorių krinta mėnesiena. Viduje šalta, bet jis nubloškęs antklodę į šalį. Kūnas panašus į melsvą marmurą. Kietai miega. Įeinu ir uždarau duris. Pasirinkimo laisvė apsunkina gyvenimą. Paprasčiau tam, kuris neturi iš ko rinktis.

Viskas aišku. Jo sėdėta prie rašomojo stalo ir dirbta. Rašikliai nuimti (riedančius daiktus laive reikia saugoti). Popieriai tebeguli. Krūva ne didesnė, negu galėčiau pakelti.

Sekundę pastoviu žiūrėdama. Nuo vaikystės negaliu paliauti stebėjusis tyru miegančio žmogaus bejėgiškumu. Galėčiau pasilenkti prie jo. Galėčiau pabučiuoti. Pažiūrėti, kaip plaka širdis. Perrėžti kaklą.

Staiga suprantu, kad man gyvenime ne kartą buvo lemta budėti kitiems miegant. Mačiau daugybę vėlyvų naktų, ne vieną ankstų rytą. Pati to nesiekiau — taip susiklostė.

Išsinešu popierius į saloną. Išeiti kitur nebėra laiko.

Pasėdžiu minutėlę nedegdama šviesos. Patalpą užlieja šventinė nuotaika. Tarsi mėnulio šviesai apgaubus viską melsvai pilko stiklo gaubtu.

Rasti savo ir savo ateities raktą — kiekvieno svajonė.

Sekmadieninėje mokykloje Chraanaake religiją mums dėstė moravų misijos katechetas, uždaras ir žiaurus belgų matematikas, nemokėjęs nė vieno Tulės tarmės žodžio. Kalbėjo neįmanomu anglų, vakarų grenlandų ir danų kalbų mišiniu. Bijojom jo, bet jis traukė mus. Buvom išauklėti gerbti beprotybėje slypinčią gelmę. Pamoka po pamokos kartodavo du dalykus. Neseniai atrastą Nagio Hamadžio Kanono įsakymą pažinti save ir mintį, kad mūsų dienos suskaičiuotos, kad visatą tvarko dieviškoji aritmetika. Mums buvo nuo penkerių iki devynerių. Nesupratom nė žodžio. Vis tiek atminty vėliau išliko nuotrupų. Labiausiai man knietėjo žvilgtelėti į tuos kosminius mano gyvenimo apskaičiavimus.

Retkarčiais vis rodosi, kad tuoj išmuš šita valanda. Taip ir dabar. Tarsi iš prieš mane gulinčios popierių krūvos turi paaiškėti mano lemtis.

Mamos protėviai būtų nustebę paaiškėjus, kad vienam iš jų palikuonių skirtas visatos raktas esąs perteiktas raštu.

Viršuje guli Danijos kriolito bendrovės ataskaitos apie 1991-ųjų ekspediciją į Gela Altą kopija. Kiti šeši puslapiai — ne kopijos. Tai kiek sujudintų ir nepakankamai profesionaliai padarytų Bareno ledyno nuotraukų iš oro originalai. Ledynas panašus į apie jį skleidžiamus gandus: sausas, šaltas, baltas, nutriušęs, vėjų perpučiamas ir apleistas net paukščių.

Toliau eina pora tuzinų ranka rašytų lapų su man nesuprantamais skaičiais ir pieštuku darytais brėžiniais.

Dvylika rentgeno nuotraukų kopijų. Galbūt jos tų pačių žmonių, kai žiūrėjom ekrane Morico konsultacijų kabinete. Bet gali būti ir bet ko kito.

Dar kelios nuotraukos. Ir šitos turbūt darytos rentgeno aparatu. Bet jose ne žmogaus kūnas, jos dryžuotos, su taisyklingom, tiesiom, tarsi būtų brėžta liniuote, juodom ir pilkom juostom.

Paskutiniai puslapiai, sunumeruoti nuo pirmo iki penkiasdešimto, sudaro vientisą tekstą. Tai ataskaita.

Rašyta taupiai ir trumpai, dauguma tušu darytų brėžinių panašūs į eskižus, apskaičiavimai vietom įrašyti ranka, mašinėlės klaviatūroje pritrūkus ženklo.

Kalbama apie sunkiasvorių daiktų gabenimą ledu. Brūkštelta kai kurių darbo etapų brėžinių, trumpai ir aiškiai nusakomos mechanikos sąlygos.

Trumpai išdėstyta, kaip naudotis sunkiosiomis rogėmis ekspedicijose į Šiaurės ašigalį. Nemažai piešinių rodo, kaip užtempti laivus ant ledo, kad neįšaltų.

Kelių skyrių antraštės — trumpi pavadinimai: Ahnighito, Dog, Savik 1, Agpalilik. Juose rašoma apie Jorko kyšulyje nukritusio meteorito didžiųjų skeveldrų gabenimą. Sudėtingą Perio ekspedicijos gelbėjimą ir plaukimą škuna „Kitė“, Knudo Rasmuseno budėjimo žurnalą, legendinį Buchvaldo trisdešimties tonų Agnighito pervežimą 1965-aisiais.

Šitame skyriuje pridėta paties Buchvaldo nuotraukų fotokopijų. Daugybę kartų esu jas mačiusi, pastaruosius dvidešimt metų be jų nepasirodydavo nė vienas straipsnis šita tema. O dabar vis tiek žiūriu kaip pirmą kartą. Iš pabėgių padarytas trapas. Velenai. Pavažos iš negrabiai suvirintų geležinkelio bėgių. Kopijuojant nuotraukos pasidarė pernelyg kontrastingos ir nebeliko detalių. Vis tiek man tampa aišku kaip dieną. Kad užpakaliniam „Krono“ krovinių triume vežamas Buchvaldo įrangos dubletas. Jo pargabentas į Daniją meteoritas svėrė 30 tonų ir 880 kilogramų.

Paskutinėje dalyje kalbama apie danų, amerikiečių ir sovietų planus dėl gręžimo platformos ant ledo. Į literatūros sąrašą patekus Pailoto ataskaita apie leistiną ledo apkrovą. Tarp autorių minima mano pavardė.

Priešpaskutinės nuo apačios — šešios spalvotos nuotraukos. Darytos su blykste, panašioj į stalaktitų olą vietoj. Kiekvienas geologas studentas yra tokių matęs: druskos kasyklos Austrijoje, mėlynosios Sardinijos grotos, lavos olos Kanarų salose.

Šitos nuotraukos kitokios. Blykstės šviesa subiro į akinamus atspindžius objektyve. Tarsi būtų bandyta įamžinti tūkstantį mažų sprogimų. Fotografuota ledo oloje.

Visos mano matytos ledo olos buvo trumpaamžės; paskui ledynas lūžio vietoje ar plyšy užsitraukia arba jas apsemia požeminės ištirpusio ledo upės. Tokios nesu mačiusi: nuo lubų karo ilgi žaižaruojantys stalaktitai — milžiniška, per ilgą laiką susidariusi varveklių viešpatija.

Olos viduryje greičiausiai ežeras. Jame kažkas yra, bet visiškai neaišku kas. Iš tokios nuotraukos neverta net spėlioti.

Apie olos didumą vaizdą galima susidaryti tik todėl, kad pirmajame jos plane sėdi vyras. Prisėdęs ant kupsto, ant olos grindų išauginto lašančio vandens ir šalčio. Džiugiai šypsosi fotografuojamas. Dabar apsimovęs pūkines kelnes. Bet su kamikais. Izaijo tėvas.

Keliu popierius nuo stalo, apačioje vienas, plonesnis už nuotraukas, lieka. Tai rašomojo popieriaus lakštas — pradėto laiško juodraštis. Kelios pieštuku brūkšteltos linijos, daug pribraukyta. Paskui pakišta po apačia. Tarsi tai būtų dienoraštis. Arba testamentas. Kurio truputį gėda. Nenorėtum, kad gulėtų atviroj vietoj visiems skelbdamas tavo slapčiausias mintis. Bet ne pro šalį turėti po ranka. Galbūt todėl, kad planuoji dar kartą prie jo prisėsti.

Perskaitau. Sulanksčiusi įsidedu į kišenę.

Išdžiūvo gerklė. Dreba rankos. Dabar man reikia kuo tiesiausio išėjimo.

Besiekiant Tiorko kajutės durų rankenos viduje spragteli ir koridorių perskrodžia šviesos juosta. Žengteliu atgal. Į mane veriasi durys. Spėju atsidaryti duris dešinėje ir įlįsti į vidų. Durų uždaryti nedrįstu, tik priveriu.

Tamsu. Iš plytelių po kojomis aišku, kad aš vonioje. Koridoriuje uždega šviesą. Atbula įlendu į dušo nišą už užuolaidų. Atsidaro durys. Nieko nesigirdi, bet pro siaurą neužtrauktos užuolaidos plyšelį man prieš akis šmėkšteli rankos. Tiorkas.

Matau jo veidą veidrodyje. Užsimiegojęs, nemato net pats savęs. Atsuka čiaupą ir sulaukęs, kol pradės bėgti šaltas vanduo, atsigeria. Paskui atsitiesia, apsisuka ir išeina. Judesiai automatiški kaip lunatiko.

Dar besiveriant jo kajutės durims iššoku į koridorių. Po sekundės jis pastebės, kad trūksta popierių. Norėčiau palikti šį aukštą dar neprasidėjus paieškai.

Šviesa užgęsta. Girgžteli gultas. Jis miega toliau mėlynoj mėnesienoj.

Tokia proga, tokia spindinti laimė nusišypso tik kartą gyvenime. Galiu šokdama skrieti išėjimo link.

Žemu ir įsakmiu balsu tamsiame koridoriuje priekyje manęs šūkteli moteris. Apsisukusi pradedu eiti atgal. Priešais sušnopuoja vyras. Praeina pravirų salono durų apšviestą tarpą. Nuogas. Jam erekcija. Manęs jie nematė, aš atsidūriau viduryje.

Atbula įslenku į vonią, į tą pačią nišą. Uždega šviesą. Abu įeina. Jis prieina prie kriauklės. Stovi ir laukia, kol nuslūgs erekcija. Tada pasistiebęs ant galų pirštų nusišlapina į kriauklę. Tai Zaidenfadenas. Ką tik vartytos ataskaitos apie sunkiasvorių daiktų gabenimą jūros ledu autorius. Ataskaitos, kurioje yra nuoroda į mano parašytą straipsnį. Dabar stovim taip arti vienas kito. Pasaulis pilnas sąsajų.

Moteris stovi už nugaros. Susikaupusiu veidu. Vienu tarpu pagalvoju, kad pamatė mano atspindį. Paskui pakelia rankas virš galvos. Laiko diržą su sagtimi. Kerta taip tiksliai, kad pataiko tik sagtimi; ant vienos jo sėdynės pusės lieka ilga balta juosta ir tuoj užsiliepsnoja. Jis įsitveria kriauklės, nugara susvyruoja, išsiriečia, įtraukia pilvą. Muša dar kartą, sagtis pataiko į kitą pusę. Prisimenu Romeo ir Džuljetą. Europa turi seną puikių pasimatymų tradiciją. Paskui užgęsta šviesa. Durys užsidaro. Jie išėjo.

Išeinu į koridorių. Keliai dreba. Nežinau, ką daryti su popieriais. Paeinu porą žingsnių link Tiorko kajutės. Persigalvoju. Žengteliu vieną atgal. Nusprendžiu atsikratyti jų salone. Kitos išeities nėra. Jaučiuosi kaip uždaryta manevrinėje stotyje.

Priešais tamsoje atsidaro durys. Šįkart be jokio įspėjimo, neuždegus šviesos; tik todėl, kad jau žinau kelią, spėju įsmukti į vonią ir įlįsti į dušo nišą.

Šį kartą šviesos nedega. Bet atidaro duris, įeina ir užrakina. Išsitraukiu atsuktuvą. Jie atėjo manęs pasiimti. Laikau popierius už nugaros. Paleisiu prieš durdama. Apačioje, virš papilvės. O tada bėgsiu.

Atitraukia užuolaidą. Pasiruošiu atsistumti nuo sienos.

Atsuka vandenį. Šaltą. Paskui šiltą. Nusireguliuoja temperatūrą. Dušo galvutė buvo atsukta į sieną. Peršlampu kiaurai per pirmas tris sekundes.

Nukreipia srovę nuo sienos. Atsistoja po vandeniu. Mus skiria dešimt centimetrų. Be trykštančio vandens daugiau nieko nesigirdi. Nėra šviesos. Bet tokiu atstumu man jos ir nereikia, kad atpažinčiau mechaniką.

Baltajame biliete lipdamas laiptais jis niekada nedegdavo šviesos. Iki paskutinės sekundės delsdavo spausti jungiklį rūsy. Mėgsta būti vienas, gaubiamas raminamos tamsos.

Ieškodamas muilo brūkšteli per mane ranka. Suradęs pasitraukia nuo čiurkšlės ir išsimuilina. Padeda muilą į vietą, pasitrina. Vėl siekia. Paliečia mano ranką, atitraukia pirštus. Tada iš lėto grįžta, apčiuopia delną.

Turėtų bent jau užgniaužti kvapą. Arba surikti. Jis neišduoda nė garso. Pirštai apčiupinėja atsuktuvą, atsargiai ištraukia iš rankos, kyla aukštyn iki alkūnės.

Užsuka vandenį. Atitraukęs užuolaidą išeina. Po akimirksnio įsižiebia šviesa.

Apie šlaunis apsisukęs didelį oranžinį rankšluostį. Veidas be jokios išraiškos. Elgiasi ramiai, atsargiai ir tyliai.

Pamato mane, atpažįsta.

Nesupranta, kur esąs. Nepajuda iš vietos, veido išraiška beveik nepasikeičia. Kaip žaibo trenktas.

Dabar suprantu, kad jis nežinojo mane esant laive.

Žiūri į mano šlapius plaukus, prilipusią suknelę, permirkusius popierius, kuriuos dabar laikau atkišusi. Sudrėkusius guminius batus, jo rankoj atsidūrusį atsuktuvą. Ničnieko nesuvokia.

Tada ištiesia man savo rankšluostį. Nerangiai, suglumęs. Nepagalvodamas, kad taip apsinuogina pats. Tiesiu ranką paimti ir paduodu jam popierius. Laiko juos prie papilvės, kol šluostausi plaukus. Nenuleidžia nuo manęs akių.

Sėdim jo kajutėje ant gulto. Šalia vienas kito, skiriami bedugnės. Šnibždamės, nors ir nebūtina.

— Ar žinai, kas čia darosi?

— D-didumą.

— Gali man pasakyti?

Papurto galvą.

Baigėm maždaug ten, kur pradėjom. Nutylėjimų liūne. Jaučiu kylant nesuvaldomą norą įsikibti jo ir maldauti, kad suleistų man narkotikų ir pažadintų tik tada, kai viskas praeis.

Nepažinau jo. Dar prieš kelias valandas maniau, kad mus keliskart buvo susaistęs tylus susiklausymas. Bet kai pamačiau jį kertant „Grenlandijos žvaigždės“ nusileidimo platformą, supratau, kad visada buvome svetimi. Kol jaunas, žmogus galvoji, kad seksas — pasitikėjimo viršūnė. Vėliau pamatai, kad jis vargiai gali būti įkalnė.

— Parodysiu tau kai ką.

Palieku popierius ant jo stalo. Paduoda man marškinėlius, trumpikes, šiltas kelnes, vilnones kojines ir megztinį. Apsirengiam atsukę nugaras, kaip svetimi. Turiu užsiraitoti jo kelnes iki kelių, o megztinį iki alkūnių. Paprašau dar vilnonės kepurės, gaunu. Iš stalčiaus išsitraukęs plokščią tamsų butelį įsikiša į vidinę kišenę. Aš paimu nuo gulto vilnonį pledą, sulankstau. Tada išeinam.

Jis atidaro dėžę. Į mus liūdnai žiūri Jakelsenas. Jo nosis pamėlynijo ir susmailėjo lyg nušalus.

— Kas čia?

— Bernardas Jakelsenas. Jaunesnysis Luko brolis.

Prieinu prie jo, atsagstau marškinius ir atidengiu plieno trikampį. Mechanikas nesijudina.

Užgesinu žibintuvėlį. Pastovim tyliai tamsoje ir išeinam. Užrakinu duris. Priėjus denį jis sustoja.

— Kas?

— Verlenas, — sakau. — Bocmanas.

Prie pertvaros iš išorės privirintos kopėčios. Aš ropščiuosi pirma. Jis iš lėto eina paskui. Užlipam į nedidelį tamsoje skendintį tarpdenį. Ant dviejų medinių tiltelių stovi motorinė valtis, už jos didelė guminė. Įsitaisom tarp jų. Iš čia matyti visas užpakalinis denis, o mūsų šviesa nepasiekia.

— Tai įvyko bestovint „Grenlandijos žvaigždėj“. Kai tik tu atskridai.

Netiki manim.

— Verlenas būtų išmetęs jį vietoj. Bet bijojo, kad kitą dieną kūnas plūduriuos prie platformos. Arba bus įsuktas kokio sraigto.

Pagalvoju apie mamą. Iš Arkties vandenyno niekas neiškyla. Bet šito Verlenas nežino.

Mechanikas ir toliau nesako nė žodžio.

— Jakelsenas nusekė Verleną iki dokų. Jį pamatė. Tikriausias būdas buvo atituštinti vietą dėžėj ir jį ten įkišti. Nusinešti į laivą. Palaukti, kol nuplauksim nuo platformos. O tada nuleisti už borto.

Stengiuosi neišduoti balsu nevilties. Turiu jį įtikinti.

— Mes jau gana toli nuo kranto. Laikydami jį laive kiekvieną minutę jie rizikuoja. Tuoj pat pasirodys. Jie turės užlipti ant denio su juo. Kito kelio atsikratyti per bortą nėra. Todėl mes čia ir sėdim. Maniau, kad tau reikia pačiam juos pamatyti.

Tamsoje dusliai pokšteli. Ištraukia kamštį iš butelio. Paduoda man, gurkšteliu. Tai tamsus, saldus, stiprus romas.

Užmetu ant mudviejų pledą. Maždaug dešimt laipsnių šalčio. O aš viduje degte degu. Nuo alkoholio išsiplėtė kapiliarai, truputį peršti odą. Šito skausmo reikia vengti bet kokia kaina, jeigu nenori sušalti mirtinai. Nusiimu kepurę, kad kakta pajustų šaltį.

— Ti-Tiorkas to niekada nebūtų leidęs.

Paduodu jam laišką. Žvilgteli pakėlęs galvą į tamsius tiltelio langus, paskui pasilenkęs už motorinės valties korpuso ir pasišviesdamas mano žibintuvėliu perskaito.

— Radau tarp Tiorko popierių.

Vėl išgeriam. Mėnesiena tokia ryški, kad galima atskirti spalvas. Žalią denį, mėlynas šiltas kelnes, auksinę ir raudoną butelio etiketės spalvą. Lyg šviestų ir skleistų šilumą saulė. Pabučiuoju jį. Temperatūra jau nebesvarbi. Kažkuriuo metu atsiklaupusįjį apžergiu. Kūnų nebėra, tik du karšti taškai naktyje.

Sėdim atsirėmę vienas į kitą. Jis apkloja mudu pledu. Nors man nešalta. Geriam iš butelio. Sunkus ir deginantis skonis.

Tu iš policijos, Smila? Ne, atsakau. Iš kitos firmos? Ne. Visą laiką žinojai? Ne, sakau. Dabar žinai? Nutuokiu.

Vėl išgeriam, jis atsigula ant manęs. Denis po pledu turėtų būti šaltas, bet mes nejuhtam.

Niekas nepasirodo. „Kronas“ tylus, be gyvybės. Tarsi būtų ištrūkęs iš kelio ir neštų mus šalin, vienudu.

Kažkuriuo metu ištuštinam butelį. Atsistoju supratusi, kad kažkas ne taip. Gal korpuse yra kitų išėjimų, klausiu, kitų kelių juo atsikratyti? Kodėl kalbi apie mirtį, klausia, o ką aš galiu atsakyti? Kaip nuleistas inkaras? — klausia.

Leidžiamės į vidurinįjį denį. Dėžėje dabar gelbėjimosi liemenės. Jakelseno nebėra. Nusileidžiam laiptais, praeinam tunelį, mašinų skyrių, kitą tunelį, užlipam įvijais laiptais, jis ištraukia dvi sklendes ir atidaro kvadratinio metro dydžio duris. Patalpos viduryje — įtempta inkaro grandinė. Ties lubom ji lenda į vamzdį, pro kurį matyti mėnesiena ir inkaro suktuvo siluetas. Toliau grandinė dingsta kliuze didumo sulig kanalizacijos vamzdžio dangčiu. Inkaras užkeltas iki pat kliuzo. Tarpo beveik nėra. Mechanikas pasižiūri į angą.

— Suaugęs vyras pro čia nepralįstų.

Paliečiu metalą. Abu žinom, kad Jakelsenas šiąnakt buvo išmestas pro čia.

— Jis buvo toks elegantiškai lieknas, — sakau.

3

Kapitonas Lukas nesiskutęs, nesišukavęs, atrodo, tarsi būtų miegojęs su visais drabužiais.

— Ką jūs žinot apie elektros srovę, Jaspersen?

Mes vienudu ant tiltelio. Pusė septynių ryto. Dar pusantros valandos iki jo budėjimo pradžios. Veidas pageltonijęs, išprakaitavęs.

— Galiu pakeisti lemputę, — sakau. — Tik paprastai nusideginu pirštus.

— Vakar, kai stovėjom prisišvartavę, „Krone“ buvo išjungta srovė. Ir dalyje uosto.

Jis laiko popierių. Ranka dreba.

— Laive visi laidai eina per srovės skirstymo dėžes su automatiniais saugikliais. Visi galai saugumo sumetimais prijungti prie lydaus saugiklio. Ar žinot, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad laive velniškai sunku sutrikdyti srovės tiekimą. Nebent būtum gudresnis už patį šėtoną ir prilįstum tiesiai prie pagrindinio laido. Vakar taip ir buvo. Trumpus akimirksnius, kai būna blaivus, Kiutsovas budi. Jis susekė nelaimės priežastį. Tai adiklis. Vakar kažkas įkišo adiklį į srovės tiekimo kabelį. Greičiausiai su izoliuotam replėm. O paskui nulaužė jo akį. Visai neblogai sugalvota, ar ne? Tai reiškia, kad izoliacija užsitraukia aplink adiklį. Gedimo beveik neįmanoma rasti. Jeigu nemoki poros triukų su magnetu ir multimetru ar nesuuodi, ko ieškoti.

Prisimenu, kaip gerai Jakelsenas buvo nusiteikęs. Koks žvalus buvo balsas. Aš viską sutvarkysiu, Smila. Rytoj viskas bus kitaip. Vėl imu žavėtis jo energija.

— Atrodo, kad prisidengęs šita tamsa vienas iš jūreivių — Bernardas Jakelsenas — sulaužė draudimą išeiti į krantą ir paliko „Kroną“. Šįryt gavom nuo jo šitą telegramą. Jis meta darbą.

Paduoda man lapelį. „Grenlandijos žvaigždės“ telefonų stoties teleksas. Labai trumpas, net ir kaip pareiškimas.

„Kapitonui Zigmundui Lukui.

Šiuo nuo šios minutės nutraukiu savo darbo „Krone“ sutartį dėl asmeninių priežasčių. Eikit visi po velnių.

B. Jakelsenas.“

Pakeliu akis į Luką.

— Mane kamuoja, — sako jis, — manęs nepaleidžia įtarimas, kad ir jūs buvot ant kranto dingus srovei.

Jo laikysena pasikeitusi. Dingo karininko autoritetas, nebėra sarkazmo. Likęs tik į neviltį stumiantis rūpestis.

— Sakykit, ar žinot ką nors apie jį?

Dabar matau viską, apie ką Jakelsenas man nepasakė. Begalinį rūpinimąsi, troškimą apsaugoti, išgelbėti, pasiimti kartu į jūrą, kuo toliau nuo kalėjimo, nuo blogos miesto kompanijos. Bet kokia kaina. Net į tokį laivą kaip šitas.

Vieną akimirką susigundau pasakyti jam viską. Jo kančioje matau savo atspindį — neprotingas, aklas ir tuščias mūsų pastangas apsaugoti kitą nuo kažko, ko nesuprantam, kas ateina vis tiek, kad ir ką darytum.

Paskui užgniaužiu kilusį silpnumą ir nustumiu jį šalin. Lukui aš dabar niekuo negaliu padėti. Jakelsenui niekas jau nebepadės.

— Buvau ant doko, ir tiek.

Vėl prisidega cigaretę. Peleninė pilna.

— Skambinau į telefonų stotį. Beviltiška. Šitaip išleisti žmogų į krantą griežtai draudžiama. O jų tvarka viską dar labiau sukomplikuoja. Parašęs telegramą atiduoda prie langelio. Ją pasiima pašto skyrius. Iš ten trečias žmogus išsineša siųsti teletaipu. Aš kalbuosi su ketvirtu. Jie net nežino, ar buvo atnešta asmeniškai, ar skambinta. Neįmanoma ką nors sužinoti.

Paima mane už rankos.

— Gal jūs nors kiek nujaučiat, ko jam reikėjo ant kranto?

Papurtau galvą.

Mosteli telegrama.

— Čia jo stilius.

Akyse ašaros.

Būtent taip būtų parašęs Jakelsenas. Trumpai, išdidžiai, paslaptingai ir vis tiek nevengdamas kanceliarinės kalbos štampų. Bet rašyta ne jo. Tai laiškas, kurį šiąnakt pasiėmiau iš Tiorko kajutės.

Nereginčiom akim žiūri į jūrą, paskendęs skausmingose mintyse, kurių nuo šiol vis daugės. Pamiršo, kad aš čia.

Staiga įsijungia gaisro sirena.

Sušaukti visi susirinkom virtuvėje. Mūsų šešiolika. Sonė su Marija budi ant tiltelio.

Dabar turėtų būti diena, bet lauke tamsu. Sustiprėjo vėjas ir pakilo temperatūra — nuo šito derinio lietus čaižo langus kaip šakos. Lyg kalvio kūju į laivo šoną neritmiškai daužosi bangos.

Mechanikas atsirėmęs į pertvarą šalia Urso. Verlenas sėdi kiek atsiskyręs, Hansenas su Morisu tarp kitų. Kompanijoje jie niekada nekrinta į akis. Verlenas pasirūpina diskretiškumu.

Lukas sėdi prie stalo galo. Praėjo valanda nuo mūsų susitikimo ant tiltelio. Neatpažįstamai pasikeitęs. Išlygintais marškiniais, išblizgintais batais. Ką tik nusiskutęs, plaukai sudrėkinti ir glotniai sušukuoti. Budrus ir lakoniškas.

Pačiame tarpduryje stovi Tiorkas. Prieš jį sėdi Zaidenfadenas ir Katja Klausen. Praeina nemažai laiko, kol prisiverčiu į juos pažiūrėti. Manęs nepastebi.

Lukas pristato mechaniką. Praneša, kad vis dar sutrikusi signalizacija. Iš ryto ji suveikusi be reikalo. Pamini, kad Jakelsenas paliko laivą. Kalba tik angliškai. Pavartoja žodį deserted, dezertyravo.

Žvilgteliu į Verleną. Sėdi atsirėmęs į sieną. Jo akys skverbiasi į mane, pastabios, tiriančios. Negaliu nusukti žvilgsnio į šalį. Mano akimis žiūri kažkas kitas, ne aš — velnias. Žada atsilyginti.

Lukas praneša, kad artėjam prie kelionės tikslo. Daugiau nė žodžio. We are approachingour terminai destination. Atplauksim po vienos ar dviejų dienų. Į krantą išlipti nebus leista.

Absurdiškai netikslus pranešimas. Palydovinės navigacijos amžiuje iki žemės likusį laiką galima nustatyti su kelių minučių paklaida.

Jokios reakcijos. Visi žino, kad šitame laive dedasi negeri dalykai. Be to, jie pripratę plaukti didžiausiais tanklaiviais. Daugumai yra tekę po septynis mėnesius neišlipti į uostą.

Lukas pasižiūri į Tiorką. Dėl jo mus čia sušaukė. Jam pageidaujant.

Gal kad pamatytų mus krūvoj. Kad įžvelgtų mumyse ką nors. Lukui kalbant jo akys slinko nuo vieno veido prie kito, kiekvieną įdėmiai tyrinėdamos. Dabar jis apsisuka ir išeina. Zaidenfadenas su Klausen išseka paskui.

Lukas nutraukia susirinkimą. Verlenas išeina. Mechanikas dar minutę lieka kalbėtis su Ursu, darkyta anglų kalba aiškinančiu apie mūsų valgytus ragelius. Nugirstu, kad labai svarbu garai. Tiek tešlai kylant, tiek kepant.

Vengdama mano akių išslenka Fernandą.

Išeina mechanikas. Nė kartelio nepažvelgė į mane. Pasimatysim vakare. O iki to laiko neturim teisės būti pažįstami.

Galvoju apie tai, ką tuojau pat turiu nuveikti. Neplanuosiu šlovingos ateities. Imsiuos elementariausių, primityvių priemonių išgyventi.

Einu koridoriumi. Reikia pasikalbėti su Luku.

Jau keldama koją ant laiptų pamatau besileidžiantį Hanseną. Pasitraukiu į šoną, į atvirą denį po viršutiniuoju aukštu.

Tik dabar pamatau, koks blogas oras. Smarkus ir gausus lietus tuoj pereis į krušą. Vėjas bloškia jį trumpais, čaižančiais gūsiais; nukapojęs bangų viršūnes tempiasi putas, palikdamas jūroje baltus dryžius.

Užpakaly manęs atsidaro durys. Neatsigręžusi einu link išėjimo į užpakalinį denį. Įeina Verlenas.

Dabar šita trumpa denio dalis po stogu atrodo visiškai kitaip. Apsigavau pasikliaudama niekad negesinamais žibintais, dvejom durim. Į šitą pusę išeinančiais gyvenamųjų kajučių langais. Dabar jau matau, kad atsidūriau nuošaliausioje laivo vietoje. Jos nematyti iš viršaus, į čia yra tik du įėjimai. O už manęs esantys langai — Jakelseno ir mano pačios kajučių. Priešais tik turėklai. Už jų — dvylika metrų iki jūros.

Hansenas pradeda artintis, Verlenas stovi. Sveriu penkiasdešimt kilogramų. Užteks tik kilstelėti ir aš vandeny. Kaip ten Lagermanas sakė? Kad skęstantis laiko orą tol, kol, atrodo, plyš plaučiai. Čia didžiausia kančia. Paskui tik iškvepi labai stipriai ir giliai ir įkvepi. Tada ateina ramybė.

Tai vienintelė vieta, kurioje jie gali padaryti savo darbą nematomi nuo tiltelio. Matyt, laukė nesulaukė tokios progos.

Prieinu prie turėklų ir persisveriu. Hansenas prisiartina. Abu judam ramiai, neskubėdami. Dešinėje pusėje vaizdas į jūrą užgriozdintas pratęsus iškilusią virš vandens borto dalį iki turėklų. Ant išorinio laivo šono privirinta eilė stačiakampių geležinių kablių, dingstančių tamsoje.

Apžergiu turėklus. Hansenas su Verlenu sustoja. Žmogus visada sustingsta, susidūręs su nusprendusiu šokti. Bet aš nešoku. Įsikabinusi kablių verčiuosi per bortą.

Hansenas iškart nesusigaudo, kas vyksta. Bet Verlenas prišoka prie turėklų ir čiumpa man už čiurnų.

Į „Kroną“ trenkia stipri banga. Korpusas sudrebėjęs pasvyra dešiniojo borto pusėn.

Tvirtai laiko mano pėdą. Bet laivas supdamasis spaudžia jį prie turėklų ir grasina išsviesti į jūrą. Priverstas paleisti. Kojos slidinėja ant laiptelių, nuo druskos ir lietaus slidžių kaip muilas. Laivui siūbtelėjus atgal kabu ant rankų. Kažkur toli apačioje baltai šviečia vandens juosta. Užsimerkiu ir ropščiuosi aukštyn.

Praėjus, rodos, visai amžinybei atsimerkiu. Apačioje pakėlęs į mane galvą žiūri Hansenas. Palipau vos kelis metrus.

Atsidūriau priešais pasivaikščiojimo denio langus. Kairėje pusėje už mėlynų užuolaidų dega šviesa. Daužau langą delnu. Nustojus vilties ir pradėjus lipti toliau atsargiai atsitraukia užuolaidos. Į mane žiūri Kiutsovas. Mano belstasi į mašinisto kontoros langus. Uždengęs delnais šviesą nuo veido prisispaudžia prie stiklo. Jo nosis išsilieja ir tampa blyškiai žalia dėme. Mūsų veidus skiria keli centimetrai.

— Gelbėkit, — rėkiu, — gelbėkit, po velnių!

Žiūri į mane. Užtraukia užuolaidas.

Lipu dar aukščiau. Laipteliai baigiasi, krentu į valčių denį šalia kairiojo borto gelbėjimosi valties keltuvų. Durys yra tiesiai man po dešine ranka. Užrakinta. Išorinės kopėčios, panašios į tas, kuriomis dabar lipau, kaminu kyla link platformos priešais tiltelį.

Kitokiomis aplinkybėmis nusistebėtum Verleno rūpestingumu: kopėčių gale, keli metrai virš manęs, stovi Morisas vis dar parišta ranka. Nori įsitikinti, kad viršutiniuose deniuose tikrai nėra liudininkų.

Taikausi lipti laiptais žemyn. Į mane iš apatinio aukšto artėja Verlenas.

Apsisuku. Galvoju, gal galėčiau nuleisti į vandenį gelbėjimosi valtį. Gal ją galima staigiai atkabinti ir išmesti. Tada šokčiau pavymui.

Kai pamatau nuleidimo velenus, man nusvyra rankos. Nesuvokiamas kablių su gnybtais ir vielų mechanizmas. Nuplėšiu nuo valties brezentą. Tikiuosi rasti kokį įrankį gintis. Kablį ar signalinę raketą.

Brezentas sunkaus žalio nailono, elastingas diržas juosia valties borto viršų. Man kilstelėjus vėjas nutraukia jį ir audinys, pakibęs ant valties priekio ąsos, ima plaktis į laivo šoną.

Ant denio pasirodo Verlenas. Už jo — Hansenas. Apglėbusi žaliąjį nailoną lipu pro laivo šoną. „Kronas“ svirteli, aš pakylu ir apžergusi brezentą imu čiuožti. Kai jis baigiasi, pakimbu tuštumoje. Staiga imu kristi: jie nupjovė medžiagą. Ištiesiu rankas. Pažastim trinkteliu į turėklus, keliais atsimušu į laivo šoną. Pakimbu. Iš pradžių pasijuntu lyg paralyžiuota, nes susimušiau plaučius. Paskui galva žemyn nuslystu į viršutinį denį.

Blyksteli absurdiškas pirmųjų mano vaikystės piratų žaidimų atsiminimas. Tik atvažiavusi į Daniją turėjau priprasti žaisti iš žaidimo greitai iškrintant silpniesiems, o paskui natūralios atrankos būdu ir kitiems. Bandyti išlikti gyva, visiems aplinkui medžiojant.

Trapo durys atsidaro, pasirodo Hansenas. Bandau patekti į užpakalinį denį. Išeinu prie laiptų. Mano galvos aukštyje žemyn leidžiasi pora mėlynų batų. Pakišusi rankas po turėklais pastūmiu kojas. Nereikia daug jėgų, nes jos pačios žengė ta kryptimi. Paskriejęs lanką oru, Verlenas atsimuša galva į laiptus prie mano pečių, nurieda paskutinius metrus ir plojasi ant denio.

Užbėgu laiptais. Valčių denyje pasuku į kairiojo borto pusę, iš ten ropščiuosi laiptais. Morisas jau turbūt išgirdo mane. Atsistoju, jis prieina prie kopėčių. Už jo nugaros — durys į tiltelį, pro jas išeina Kiutsovas. Apsivilkęs chalatą, basas. Žiūri vienas į kitą. Praeinu juos ir įlendu į tiltelį.

Užčiuopiu kišenėje žibintuvėlį. Šviesos kūgis užgriebia Sonės veidą. Prie vairo stovi Marija.

— Įleisk mane į ligoninę, — sakau. — Susižalojau.

Eina pirmas. Išėjus iš šturmano kabinos sustoja ir atsisuka. Pasižiūriu, kaip atrodau. Kelnių kelių vietoje — dvi kruvinos skylės. Abu delnai perrėžti.

— Pargriuvau, — sakau.

Atrakina ligoninę. Suka žvilgsnį tolyn nuo manęs.

Atsisėdus oda prie kelių įsitempia ir vos neapalpstu. Užlieja fragmentiški, skausmingi atsiminimai. Matau pirmuosius internato laiptus, grublėtą ledą, ant kurio buvau paslydusi: šviesos blykstelėjimas, stingulys, karštis, aštrus skausmas, šaltis, galiausiai sunkūs tvinksniai.

— Gal gali išvalyti šitą?

Suka žvilgsnį.

— Aš negaliu žiūrėti į kraują.

Išsivalau pati. Rankos dreba, per žaizdą teka vaistai. Užsidedu sterilius kompresus. Apvynioju tvarsčiu.

— Duok ketogano.

— Pagal taisykles draudžiama...

Pakeliu galvą į jį. Ištraukia buteliuką.

— Ir amfetamino.

Kiekvieno laivo vaistinėlėje, kiekvienoje ekspedicijoje būna pasirūpinta vaistais, stimuliuojančiais centrinę nervų sistemą ir mažinančiais nuovargį.

Paduoda vaistus. Išberiu penkias tabletes į popierinį indelį su vandeniu. Labai kartu.

Nežinau, ką daryti su rankom. Susirandu porą baltų priglundančių medvilninių pirštinių, tokiomis naudojasi alergiški žmonės.

Man einant pro duris bando drąsinamai šyptelti.

— Dabar geriau?

Tikras danas — kupinas baimės ir geležinės valios užgniaužti tai, kas vyksta aplink. Kupinas trykštančio optimizmo.

Lietus tebepila. Bloškia įstrižus šuorus į tiltelio langus. Iš lėto švinta pilkšva, blyški diena.

— Kur Lukas?

— Kajutėj.

Iš dvi paras nemiegojusio žmogaus nėra ko norėti.

— Ateis budėti po valandos, — sako Sonė. — Į maršinę stiebo aikštelę. Nori pats pamatyti ledą.

Vienas iš radaro ekranų nustatytas penkiasdešimties jūrmylių spinduliu. Palei kraštą jame matyti žalsvas užbrūkšniuotas žemynas. Ledlaukio pradžia.

— Pasakyk jam, kad aš užeisiu, — sakau.

„Krono“ denis tuščias. Nebepanašu į laivą. Iš silpnos dienos šviesos dygsta gilūs šešėliai. Nepaprasti šešėliai. Kiekviename tamsiame kampe perisi pragaras. Kai buvau vaikas, kam nors mirus užplūsdavo panašus jausmas. Kažkur erdvėje suklykdavo moterys ir tapdavo aišku, kad atėjo mirtis. Nuo šito žinojimo viskas aplink pasikeisdavo. Jeigu tuo metu Siorapaluke būdavo gegužės mėnuo su savo žaliai melsva, atplūstančia ir persmelkiančia viską kiaurai šviesa, kuri pakeičia žmogų pavasarį, jeigu jau būdavo šita šviesa, tai ji pavirsdavo šaltu ant žemės išnirusios mirties karalystės švytėjimu.

Stiebo priešakyje kopėčios. Stebėjimo punktas, maršinė aikštelė, padaryta iš plokščios aliumininės dėžės su priekyje ir šonuose įstatytais langais. Privaloma turėti kiekvienam į ledą plaukiančiam laivui.

Dvidešimties metrų aukštis. Pagal mano brėžinį neatrodo daug. Bet užsliuogti tiek yra siaubinga. Laivą mėto bangos, bloškia ant šono, visi judesiai ties korpuso atramos tašku laipsniškai stiprėja, man kylant aukštyn, ilgėja supimosi lankas.

Kopėčios baigiasi ant platformos, virš kurios pritvirtintas krovinių strėlių kėlimo mechanizmas. Nuo platformos galima lipti ant mažesnės platformos, iš čia, pro mažas duris, į metalinę būdelę.

Būdelė žmogaus aukščio. Tamsoje vos įžiūriu senovišką mašinų skyriaus telegrafą, pasvirimo ir greičio matuoklius, didelį kompasą, vairakotį ir ryšio su tilteliu aparatą. Iš čia priplaukus ledlaukį Lukas valdys „Kroną“, tik iš čia bus pakankamas matomumas.

Prie galinės sienos stovi suolas. Man įėjus pasitraukia į šalį ir padaro vietos, ten, kur jis — sutirštėjusi tamsa. Papasakosiu apie Jakelseną. Kiekvieno laivo kapitonas turi vienokį ar kitokį ginklą. Jis galės pasinaudoti savo autoritetu. Uždarytume kur nors Verleną, pasuktume laivą. Per septynias valandas būtų galima pasiekti Sisimiutą.

Klesteliu į suolą, jis susikrauna kojas ant telegrafo. Tai ne Lukas. Tai Tiorkas.

— Ledas, — sako. — Artėjam prie ledo.

Vos vos boluoja pilkšvas horizontas. Dangus žemas ir tamsus lyg anglies dūmai, kur ne kur sušmėžuoja šviesesni taškeliai.

Būdelė protarpiais virsteli nuo vieno šono ant kito, aš atriedu iki jo, paskui atgal prie sienos. Jis nejuda. Užsikėlęs batus ant telegrafo, atsirėmęs ranka į sėdynę, atrodo lyg būtų įsitaisęs amžiams.

— Buvai ant kranto „Grenlandijos žvaigždėj“. Stovėjai priekinėje laivo dalyje, kai suskambo pirmasis gaisro pavojaus signalas. Kiutsovas matė tave keliskart naktį. Kodėl?

— Aš pripratusi vaikščioti laivuose kur tinkama.

Neįžiūriu jo veido, vos vos regėti kontūrai.

— Kokiuose laivuose? Kapitonui davei tik pasą. Nusiunčiau telefaksogramą Laivų transporto valdybai — tavo vardu laivyne niekada nebuvo išrašyta darbo knygelė.

Akimirksnį apima pagunda pasiduoti.

— Aš plaukiojau mažesniais laivais. Neprekybiniame laivyne niekada neprašo popierių.

— Vadinasi, tu išgirdai kalbant apie šitą vietą ir kreipeisi į Luką.

Tai ne klausimas, todėl neatsakau. Apžiūrinėja mane. Bet turbūt mato ne daugiau kaip aš.

— Apie šitą kelionę niekas nieko nekalbėjo. Ji buvo laikoma paslaptyje. Ir tu nesikreipei į Luką. Privertei Landerį, kazino savininką, surengti susitikimą.

Kalba tyliai, susidomėjęs.

— Lankeisi pas Andrėją Finą ir Vingą. Tu kažko ieškai.

Atrodo, kad ledas iš lėto slenka per jūrą mūsų link.

— Kam tu dirbi?

Negaliu pakelti minties, kad jis nuo pat pradžių žinojo, kas aš. Nuo gimimo turbūt nesu šitaip jautusis esanti kito valioj.

Nesakiau mechanikui, kad ketinu plaukti. Tiorkas norėjo surengti mūsų akistatą. Norėjo išsiaiškinti, kas mus sieja. Susitikus kajutkompanijoje to pirmiausia ir žiūrėjo. Tik neįmanoma atspėti, ką nusprendė.

— Verlenas mano, kad policijai. Buvo ir man tokia mintis kilusi. Užsukau į tavo butą Kopenhagoje ir į kajutę čia, laive. Atrodai tokia vieniša. Nepriklausanti jokiai organizacijai. O gal kokiai firmai? Ar privačiam klientui?

Vienu metu beveik grimzdau į miegą, prarasdama nuovoką, tetrokšdama, kad viskas baigtųsi. Iš transo mane pabudina pakartotas klausimas. Jam reikia atsakymo. Ir dabar tebekvočia. Nežino tiksliai, kas aš. Su kuo susitinku, kiek žinau. Kol kas gyvensiu.

— Vaikas iš mano laiptinės nukrito nuo stogo. Pas jo motiną radau Vingo adresą. Iš Kriolito bendrovės už vyrą jai buvo paskirta pensija. Tai nuvedė mane į bendrovės archyvą pasiieškoti informacijos apie ekspedicijas į Gela Altą. Visa kita radosi savaime.

— Su kieno pagalba?

Jo balsas visą laiką buvo skvarbus, bet lyg ir abejingas. Tarsi šnekučiuotume apie bendrus pažįstamus, ieškotume sąsajų, kurios mūsų iš esmės neliečia.

Niekados netikėjau, kad žmonės būna šalti. Sustabarėję — taip, bet ne šalti. Gyvenimas iš prigimties yra šiluma. Net neapykanta sušildo labiau nei abejingumas. Dabar matau, kad klydau. Iš šalia manęs sėdinčio vyro plūsta apčiuopiama, šalta, užliejanti energija.

Bandau įsivaizduoti jį vaiką, įsikabinti ko nors žmogiško, suprantamo: alkanas, betėvis berniukas Brionshiojaus pašiūrėje. Iškankintas, liesas kaip paukštis, vienišas.

Turiu pasiduoti, nepavykęs vaizduotės paveikslas dūžta ir sklaidosi. Prie manęs sėdi tvirtas ir kartu liaunas, lankstus vyras, pamynęs praeitį, nepalikęs jos nė pėdsako.

— Su kieno pagalba?

Pastarasis klausimas yra lemiamas. Svarbiausia ne tai, ką aš pati žinau. Svarbiausia, su kuo esu tomis žiniomis pasidalijusi. Kad suprastų, kas jo laukia. Galbūt tai ir yra žmogiškoji jo pusė — beribio vaikystėje patirto nesaugumo jausmo pėdsakas, potraukis suplanuoti, numatyti gyvenimą į priekį.

Nutaisau balsą be jokios intonacijos.

— Aš įpratusi susitvarkyti pati.

Iš pradžių patyli. Paskui klausia:

— Kam tau šito reikia?

— Noriu suprasti, kodėl jis mirė.

Keistas pasitikėjimas savimi gali išaugti stovint liepto gale užrištomis akimis. Žinau, kad pasakiau tai, ką turėjau pasakyti.

Sugeria atsakymą.

— Ar žinai, ko man reikia Gela Altoj?

Šitas „man“ — nepaprasto atvirumo blyksnis. Nei laivas, nei įgula, nei aš, nei jo kolegos nieko nebereiškia. Visas sudėtingasis mechanizmas sukasi tik dėl jo vieno. Bet klausimas neišduoda pasipūtimo. Taip viskas susidėjo. Mes visi vienaip ar kitaip atsidūrėme čia jo noro ir jo pastangų dėka.

Balansuoju ant peilio ašmenų. Žino, kad sumelavau. Kad ne vien savo jėgomis tiek pasiekiau. Aišku vien iš to, kad patekau į laivą. Bet jis nežino, ar pašonėje sėdi vienas žmogus, ar visa organizacija. Jo abejonė — vienintelė mano viltis. Prisimenu namo grįžtančių medžiotojų veidus — kuo labiau nusivylę dėdavosi, tuo daugiau laimikio būdavo rogėse. Prisimenu apsimestą mamos kuklumą po žūklės, jos vaidybą, per vieną iš pykčio protrūkių Morico apibūdintą taip: „Geriausia nuslėpti dvidešimt procentų, o keturiasdešimt — dar geriau“.

— Plaukiam kažko parsigabenti. Kažko tokio sunkaus, kad reikia „Krono“ didumo laivo.

Niekas neatspės, kas jame vyksta. Iš tamsos sklinda tik slogus dėmesingumas, įsidėminti ir vertinanti jėga. Ir vėl prieš akis iškyla baltoji meška, alkio vedamas plėšrūnas ir augantis jos grobio savigynos instinktas.

— Kam skambinot, — girdžiu save klausiant, — į mano butą?

— Daug ką supratau po to. Nei viena normali moteris, nei vienas normalus žmogus nebūtų kėlęs ragelio.

Kartu nulipam ant platformos, jau spėjusios apsitraukti ledu. Bangai sudužus į korpusą galima justi, kaip padidėjus sraigto apkrovai užkaukia variklis.

Praleidžiu jį pirmą. Išėjus į lauką žmogaus stiprybė atslūgsta. Bet ne jo. Iš Tiorko sklindantis spinduliavimas sugeria visą erdvę, visą pilką ir skystą mus supančią šviesą. Niekados nieko šitaip nesu bijojusi.

Čia, ant platformos, staiga suprantu, kad jis buvo ant stogo su Izaiju. Kad matė, kaip Izaijas šoko. Įsivaizduoju, dar gana blankiai, bet visiškai įsitikinusi. Šią minutę, peržengdama laiko ir erdvės ribas, bijau kartu su Izaiju, šią minutę aš stoviu su juo ant stogo.

Stovi atsirėmęs rankomis į turėklus ir žiūri man tiesiai į akis.

— Gal galėtum pasitraukti per porą žingsnių?

Permatom vienas kitą kiaurai, beveik be žodžių. Suprato, kas gali atsitikti. Kad jam palipus porą kopėčių laiptelių, aš prišoksiu, nuplėšiu jo rankas, spirsiu į veidą ir jis, paskriejęs dvidešimt metrų, tėkšis ant nugaros į denį, kuris iš čia žiūrint atrodo be galo žemai, nesi net tikras, ar jį pasiektum.

Žengiu atgal, kol nugara atsiremiu į tvorą. Jaučiuosi beveik dėkinga jam už apdairumą. Vargu ar būčiau išlaikiusi pagundą.

Du kartus, kai buvau išvažiavusi į Grenlandiją, pusę metų nemačiau savo atspindžio veidrodyje. Grįždama namo rūpestingai vengiau veidrodžių oro uostuose ir lėktuvuose. Atsistojusi prieš veidrodį savo bute išvydau aiškų ir apčiuopiamą laiko tėkmės ženklą. Pirmuosius žilus plaukus, raukšlių voratinklį, vis ryškėjančius po oda įdubusių kaulų šešėlius.

Jokia mintis tada man nekėlė tokios ramybės, kaip žinojimas, kad teks mirti. Tokiais aiškumo akimirksniais — o žmogus suvokia esmę tik žiūrėdamas į save kaip į svetimą — dingsta visos abejonės, linksmybės, depresijos ir ateina ramybė. Nebijojau mirties, nelaikiau jos būsena ar įvykiu, užklupsiančiu ir sužeisiančiu mane. Būdama šalia, ji greičiau sutelkdavo mintis į esamą momentą, tapdavo mano darbo pagalbininke, sąjungininke.

Būdavo, vasaros naktį Izaijas užmiega ant mano sofos. Neatsimenu, ką tada darau — greičiausiai sėdžiu šalimais žiūrėdama į jį. Paskui paliečiu jam kaklą — labai karštas. Atsargiai atsagstau marškinius, atlapoju krūtinę, atsistojusi atidarau langą juostą, ir mes akimirksniu atsiduriam kitoje vietoje. Prie Iitos, vasaros palapinėje; pro brezentą sunkiasi šviesa lyg būtų pilnatis. Bet iš tiesų tai audeklas nudažo mėnesieną mėlynai, atskleidus jį Izaiją užlieja raudonos matinės vidurnakčio saulės spinduliai. Neprabunda (nemiegojęs visą parą — negalėjom miegoti šitoj neišnykstančioj šviesoj), pasidavė miegui. Jaučiuosi lyg jis būtų mano vaikas, žiūriu į mažą krūtinę, kaklą, ruda lygutėlė oda kilojasi kvėpuojant, padažnėja pulsas.

Tada nueinu prie veidrodžio, nusivelku megztinį, žiūriu į savo krūtinę ir kaklą, matau, kad kada nors jų nebebus, net mano jausmo jam nebebus. Bet jis pats dar bus, o po jo — jo vaikai arba kiti vaikai, ratas vaikų, grandinė, spiralė, besisukanti amžinybėje.

Tokią akimirką, pajutusi visko baigtumą ir tęstinumą, būdavau nepaprastai laiminga.

Panašiai ir dabar. Nusivilkusi drabužius stoviu priešais veidrodį.

Jei kas susidomėtų mirtimi, siūlyčiau apžiūrėti mane. Nuvyniojau tvarsčius. Ant kelių girnelių nelikę odos. Tarp šlaunų eina plati, geltonai melsva susitraukusio po oda kraujo juosta, kur su savo smeigtu man pataikė Jakelsenas. Abu perrėžti delnai pūliuoja ir nesiruošia gyti. Ant pakaušio — šarkos kiaušinio didumo gumbas, aplink nudrėksta ir užsitraukusi oda. Tai dar ne viskas, nes aš iš kuklumo nenusimoviau kojinių, todėl nematyti ištinusios kulkšnies, be to, net neminiu, kad visas kūnas — vienos mėlynės, o skalpas po gaisro kartkartėm tebetvinkčioja.

Sublogau. Buvau liesa, o likau šakalys. Įkrito akys, nes maža miego. Bet vis tiek šypsausi svetimajai veidrodyje. Likimas lemia laimę ar vargą nepaisydamas elementariosios aritmetikos, nežiūrėdamas vienodo pasiskirstymo. „Kronu“ plaukia vienas iš tų nedaugelio žmonių žemėje, dėl kurių verta gyventi.

Pašaukia lygiai 17 valandą. Pirmą kartą pajuntu palankumą pokalbių aparatui.

— Sm-Smila, laukiu ligoninėj po penkiolikos minučių.

Jis taip pat vengia telefonų kaip ir aš. Atidėlioja pokalbį iki paskutinės minutės.

— Fiojli, — sakau. Niekada nesu tarusi jo pavardės. Burnoje lieka saldu. — Ačiū už vakar.

Neatsako. Aparatas trakšteli, lemputė užgęsta.

Apsivelku mėlynuosius darbo drabužius. Neatsitiktinai. Rengdamasi nieko nedarau atsitiktinai. Žinoma, galėčiau išsipuošti. Net čia galiu išsipuošti. Bet mėlynieji drabužiai yra „Krono“ uniforma, reiškianti pasikeitusias mūsų susitikimo sąlygas, dabar aršiau nei kada nors prieš mus stojusį pasaulį.

Prieš išeidama į koridorių pasiklausau prie durų.

Neįsivaizduoju, kad galėtų egzistuoti kas nors panašaus į krikščionių pragarą, bet senąja grenlandų Mirties karalyste esu domėjusis. Jeigu pagalvotum, kiek žmogus nemalonumų patiri per gyvenimą, būtų keista, kad jie turėtų baigtis vien tik todėl, kad numirei.

Jeigu Mirties karalystėje būna slaptų mylimųjų pasimatymų, jų pradžia tikrai turėtų būti kaip šita. Glūdinu nuo tarpdurio iki tarpdurio. „Kronas“ man atrodo ne vien laivas, bet greičiau minų laukas. Bandau atspėti, kur šitas pavojus sustiprės iki grėsmės gyvybei.

Kažkas išeina iš gimnastikos salės, už nugaros dar netrinktelėjus durims spėju pasislėpti tualete. Pro plyšį matau einant Mariją. Skubriu žingsniu, susigūžusią. Ne aš viena žinau, kad „Krone“ tyko pražūtis.

Lipdama laiptais nieko nesutinku. Durys į tiltelį uždarytos, šturmano kabina tuščia.

Prie ligoninės stabteliu. Pasitaisau drabužius; nepasidažiusi jaučiuosi lyg veidas būtų neapsaugotas.

Tamsu, užuolaidos užtrauktos. Uždariusi duris atsiremiu į jas nugara. Jaučiu savo lūpas. Noriu, kad jis išnirtų iš tamsos ir pabučiuotų mane.

Pajuntu gerą, šaltą, panašų į gėlės kvapą. Laukiu.

Užsidega šviesa, ne palubėje, o lempa virš gulto, kaip operacinėje. Nuo jos ant juodos odos atsiranda geltoni ruožai, kita patalpos dalis lieka prietemoje.

Ant kėdės, užsikėlęs batus ant gulto, sėdi Tiorkas. Toliau, prie sienos, šešėlyje stovi Verlenas. Nukorusi kojas ant gulto galo sėdi Katja Klausen. Daugiau žmonių čia nėra.

Pasižiūriu į save iš šalies. Galbūt todėl, kad būti savo kailyje pernelyg skausminga. Man nesvarbu šitie trys priešais, nesijaudinu dėl savęs. Bet juk prieš kelias minutes kalbėjausi su mechaniku. Juk jis mane čia pašaukė.

Yra riba, kiekvienam iš mūsų yra riba. Kiek gali siekti, kiek atsiverti, kiek kartų ištverti atstumtas.

— Ištuštink kišenes.

Verlenas. Pirmą kartą turiu progą stebėti darbo pasidalijimą tarp šitų dviejų. Spėju, kad Verlenas užsiima fiziniu prievartavimu.

Išeinu į šviesą ir padedu žibintuvėlį su raktais ant gulto. Nusistebiu mintyse, ko čia reikia moteriai. Paaiškėja tą pačią sekundę. Verlenui linktelėjus prieina prie manęs. Vyrai nusisuka, ji mane apieško. Gerokai aukštesnė, bet lanksti. Pradeda žemiau kelių, apčiupinėja kulkšnis ir kyla aukštyn. Suranda atsuktuvą ir Jakelseno adatų dėklą. Galiausiai nujuosia diržą.

Tiorkas nežiūri, ką ji rado. Verlenas pasveria viską rankoje.

Kaip viskas baigsis? Ar spėsiu pamatyti?

Tiorkas atsistoja.

— Formaliai tu areštuota.

Nežiūri į mane. Abu puikiai žinom, kad kiekvienas formalumas čia — tai tokia pati iliuzija kaip mūsų abipusis mandagumas. Teliko paskutinės nuobiros.

Žiūri žemyn. Paskui iš lėto papurto galvą, veidu šmėkšteli kažkas panašaus į nuostabą.

— Puikiai vaidini, — sako. — Daug mieliau būtų sėdėti stiebo aikštelėje klausantis tavo melo, nei knaisiotis šitam šiukšlyne.

Pastovi visi trys tylėdami. Ir išeina.

Verlenas rakina duris. Stabteli tarpdury. Atrodo pavargęs. Jo tylėjimas kažkoks doras. Išduoda man, kad čia ne kamera, kad aš — ne areštuota. Tai netrukus ateisiančio galo pradžia.