31

Tas kartas nebuvo paskutinis. Tą naktį Peregrinas grįžo vėlai, netgi vėliau nei mes. Pusę dviejų po nuobodaus baliaus ir kviestinės vakarienės mudvi nebevaldėme žiovulio, todėl tąnakt sužadėtinio nebemačiau. Tačiau kitos dienos popietę Peris pabarbeno į miegamojo duris ir rado mane sėdinčią prie veidrodžio bei bemėginančią tiesiai užsidėti kepuraitę.

Atsainiai linktelėjo tarnaitei, ši tūptelėjo ir netarusi nė žodžio išėjo iš kambario. Stebėjau jį veidrodyje. Net nesusimąsčiau, ar kada nors išmoksiu tos tik aukštuomenei būdingos gudrybės pasiekti netgi nepaprašius, ko nori.

— Sara, ar daug turi pinigų? — skubiai paklausė Peris. — Man su pinigais striuka, o praėjusią naktį vėl pralošiau.

Pakėliau ir išlyginau pirštines.

— Turiu beveik visą ketvirčio išmoką, — atsakiau. — Tačiau man jos reikės sąskaitoms apmokėti. Vos atvykusios į Londoną mudvi su tavo motina nusipirkome keletą suknelių.

Peris linktelėjo. Vėl pamačiau paraudusias jo akis, šiek tiek drebančias rankas.

— Būk gerutė, paskolink man, — paprašė. — Man jų reikia šįryt. Rytoj grąžinsiu.

Dvejojau.

— Nemanau, kad turėčiau taip elgtis, Peri. Jeigu lošdamas iššvaistei visą ketvirčio išmoką, manau, prieš klimpdamas į naujas skolas, turėtum susitvarkyti su senosiomis.

Peris išsyk sukikeno ir liūdnai vyptelėjo.

— Velniai rautų, Sara, nekalbėk kaip mama! Niekada neapsimetinėjau, jog man užteks išmokos. Tai, kad esi turtinga geručiukė, nereiškia, jog ir aš moku taupyti.

— Nesu geručiukė, — atvirai nusikvatojau. — Tiesiog manau, jog jeigu pinigai atsidurs tavo kišenėje, daugiau jų nebepamatysiu.

Peris nusišypsojo.

— Tai kas? Susituokę gausime visus pinigus, tada ir atiduosiu.

Atsisukau į jį. Pasidėjau pirštines šalia.

— Tuščios šnekos, — kandžiai pastebėjau. — Jeigu jau esi lošėjas, išvaistysi ir savo, ir mano turtą. Lošėjui pinigų niekada negana.

Vaikinas staiga nutaisė atgailaujantį veidą.

— Žinau, — rimtai atsakė. — Nepamokslauk, Sara. Toks Londono gyvenimas. Geriu ir lošiu. Esu skolingas tiek daug pinigų, kad net nebegaliu tiksliai pasakyti, kiek. Vienas mano draugas įkeitė mano žetonus ir nuo skolos skaičiuoja palūkanas. Aš pasimetęs, Sara. Norėčiau nuo visko pabėgti.

— Ar tau patinka lošti? — paklausiau. Mačiau gana daug prasilošusių žmonių, lažyboms tegalinčių skirti tik pensus, tačiau besilankydama garsiuosiuose Londono namuose išvydau, kaip švaistomi šimtai svarų.

— Ne, — nuoširdžiai atsakė Peris. — Man patinka laimėti, tačiau pralaimėti nekenčiu. Nekenčiu, kai reikalai pakrypsta į blogąją pusę. Tik šį kartą patikėk manimi, Sara, aš atiduosiu tiek skolų, kiek tik pajėgsiu, ir daugiau nebelošiu.

— Tačiau tai jaudina, tiesa? — norėjau sužinoti, ar teigdamas, jog lošimas įaugęs į Perio kraują, Vilas neklydo.

— Kai pralošiu — ne, — liūdnai atsakė vaikinas. — Tai tik laiko leidimo priemonė. Visi lošia, Sara, puikiai tai žinai!

Linktelėjau. Tai buvo tiesa. Žmonės spėliodavo, kokia atsivers korta, kiek akių išridens kauliukas. Teko būti būrelyje, kuris iš tūkstančio svarų lažinosi, ar ledi Fanšei dar kartą viešai pasirodys su ta baisiąja žalia suknele. Tikėjau, jog širdyje Peris nebuvo lošėjas. Galėjau išsivežti jį iš Londono, ištraukti iš lošimo ir girtuoklystės liūno.

Be to, pažadėjau jo nepalikti. Peris prašė niekada jo nepalikti. Buvome sužadėtiniai. Nenorėjau pašykštėjusi saujelės ginėjų visko apkartinti.

Atidariau dešinį tualetinio staliuko stalčių.

— Štai.

Ketvirtinę išmoką aukso monetomis laikiau piniginėje, nedidelėje papuošalų dėžutėje. Atrakinau dėžutę. Nuo penkiasdešimties auksinių soverenų apsunkusi piniginė sucinksėjo. Ponas Forteskju nepašykštėjo vertindamas mano poreikius.

— Gali imti keturiasdešimt, — pasakiau. — Privalau atsiskaityti su siuvėjomis, kitaip ir mane apkaltins, jog vengiu mokėti.

Peris sučiupo mano ranką ir prieš imdamas piniginę mėgino pabučiuoti. Ranką patraukiau. Vaikinas nebemėgino manęs paliesti.

— Dėkui. Sumokėsiu tai, ką būtinai privalau, o kitą mėnesį gausiu savo ketvirčio išmoką ir žinau, jog sėkmė tuoj atsisuks mano pusėn. Jaučiu. Šiaip ar taip, netrukus susituoksime ir galėsiu naudotis visais savo pinigais, nelaukdamas jokių išmokų.

— Kodėl nepaprašai mamos daugiau pinigų?

Peris jau žingsniavo durų link, tačiau atsisuko šypsodamasis puse lūpų.

— Motinai patinka, kai aš prasiskolinęs, — atsakė tarsi tai būtų akivaizdu. — Kai esu skolingas, ji gali elgtis su manimi kaip tik nori.

Linktelėjau. Tai buvo tiesa.

— Ką gi, saugok tuos pinigus. Kitaip aš irgi galėsiu elgtis su tavimi kaip tinkama, nes būsi skolingas man.

Stovėdamas tarpduryje Peris dvejojo.

— Tačiau viskas, ko tu nori — išvykti iš Londono ir keliauti drauge su manimi namo, tiesa? — paklausė ir žaviai nusišypsojo. — Gali man įsakinėti, Sara.

Ketinau atsakyti, tačiau prie lauko durų sutarškėjo.

— Karieta! — griebiau pirštines. — Peri, turiu eiti. Važiuoju į parką su ledi Džeine Vitli.

Šaipydamasis iš pavydėtinos mano draugijos Peris ironiškai nusilenkė. Užsitraukiau pirštines ir nubėgusi paskui jį laiptais išėjau į žiemos saulę.

Ledi Džeinė buvo artimiausia, ką radau Londone, tačiau draugystės mūsų santykiai nepriminė. Rusvaplaukė, šviesiai rudų akių mergina manė, jog šalia mano nepaklusnių raudonų plaukų kupetos ji atrodė išblyškusi ir žavi. Nuolatos jautėsi ligota, alpdavo ir pasinerdavo į melancholiją. Nešokdavo po vidurnakčio, neliesdavo pernelyg karšto ar pernelyg šalto maisto. Manau, merginos motina tikėjosi, jog gerbėjai, patyrę audringą mano būdą, su palengvėjimu atsisuks į ledi Džeinę. Ši neslėpė ypač trokštanti kuo greičiau rasti vyrą ir ištekėti anksčiau, nei liga paguldys ant patalo. Šykštuolis tėtušis skaičiuodavo, kiek jam kainuoja dukters pokylių sezonas ir liepdavo jai grįžti namo.

Ledi Džeinė buvo vienturtė, taigi sesers, su kuria galėtų vaikštinėti, neturėjo. Aš tikau į draugiją. Man ši mergina patiko, kadangi nesmalsavo apie mano gyvenimą, neklausinėjo apie šeimą ir vaikystę. Negalėjau pakęsti tik jos pomėgio prisiglausti, kai vaikštinėdavome, ar paimti už rankos, kai važiuodavome karieta. Valdžiausi ir jos neatstumdavau, tačiau įlipusi į karietą ir atsisėdusi greta, sukąsdavau dantis, kad pajutusi merginos ranką ant savosios nepasitraukčiau. Negalėjau pakęsti net brūkštelėjimo. Nuo tokio prisilietimo kūnas pašiurpdavo.

Važiavome jos tėvo karieta atidengiamu viršumi. Norėdamos apsaugoti veido odą abi išskleidėme skėčius. Ledi Džeinė buvo tokia balta, it nuluptas grybas, šalia jos aš atrodžiau kaip nusvilusi saulėje. Nieko negalėjau padaryti. Išbandžiau visus ledi Klaros siūlomus kremus ir losjonus, tačiau jokia priemonė tamsios odos neišbalino. Pernelyg dažnai miegodavau atvirame ore šviečiant vidudienio saulei. Šiaip ar taip, laikiau skėtį virš skrybėlaitės, kaip buvau mokyta, ir klausiausi palei dešinę ausį čiauškančios ledi Džein. Dardėjome parko link.

Mergina pasakojo apie nusipirktas pirštinaites, o jai nutilus įkvėpti išgirsdavau save kartojančią: Ne! Vaje! Stebėjau spūstyje arklius vadeliojantį vežiką. Pro šalį bėgo gatvės. Tiek daug laiko praėjo nuo tada, kai pati sėdėjau vežiko vietoje. Tos ilgos, varginančios savaitės Londone virto amžinybe. Jaučiausi taip, tarsi šiuo keliu į parką pirmyn atgal būčiau jodinėjusi ar vaikščiojusi kasdien, visą savo gyvenimą. Pažinojau tą kelią geriau nei bet kokią kitą gatvę, bet kokį kraštovaizdį. Staiga nuvėrė apmaudas pagalvojus, kad jeigu jau teko taip gerai pažinti kažkokią vietovę, verčiau jau tai būtų buvęs Plačialaukis.

Prisiminus namus sugniaužė gerklę. Žiemą Londonas virto šaltu ir drėgnu miestu, gatvės prekiautojai gatvės kampuose pasistatė žarijų puodus ir ėmė pardavinėti keptas bulves, karštus meduolius ir skrudintus riešutus. Šiems žmonėms pasisekė — jie stovėjo prie šiltų indų. Pieno kubilėlius nešiojančios mergaitės balo ir gūžėsi nuo šalčio, gėlių ir rėžiukų [* Rėžiukas (ang. Watercress) — specifinio skonio prieskoninis vaistinis augalas, augantis upių, upelių krantuose, kartais tekančiuose vandenyse] pardavėjos drebėjo vėjyje.

Žinojau, kad Plačialaukyje šalta — nebuvau viena tų Džeinės poetų, apdainuojančių nuostabius kraštus, tačiau pamirštančius skausmą, nuveriantį basomis atsistojus ant gruodo. Susimąsčiau apie tai, kokie gražūs turėtų atrodyti apmirę, belapiai medžiai, kaip sodriai, besklaidant lapų krūvas, riešutais pakviptų miškas, o geltonų kaštono lapų vėduoklėms nuklojus alėją, išryškėtų apvalus it vilkelis medžio siluetas. Rudeniui virstant žiema troškau būti Plačialaukyje. Jaučiausi taip, tarsi ta žemė mane kviestų.

— ...o man net nepatinka balta spalva, — triumfuodama užbaigė Džeinė.

— Man patinka, — prisidėjau prie pokalbio.

— Tau gerai... — vėl pradėjo mergina. Privažiavome parką. Vežikas pasuko kairėn. Lėtai nuriedėjome palei tvorą. Sekėme paskui ledi Daventri karietą, mačiau jos garsiuosius vieną prie kito priderintus bėrius. Džeinė nesiliovė čiauškėjusi, tačiau atidžiai stebėjo visus, galinčius mums pamojuoti.

Vos tik išnirdavo ryški sargybinio uniforma, mergina pamiršdavo apie ką kalbėjusi ir apžiūrinėdavo vyrą tol, kol įsitikindavo, kad nepavyks sustabdyti karietos ir pamoti pirštu.

— Taip senamadiška prisistatyti vilkint baltai... — pasakė.

Galvoje ji turėjo prisistatymą rūmuose. Ledi Džeinės motina vertėją vilktis iš savo vestuvinės suknelės audinio pasiūtą drabužį. Papasakojusi Džeinė privertė prisiekti, jog tylėsiu. Nebūtų pakėlusi pažeminimo, jeigu tai iškiltų į viešumą.

— Gera būti turtinga... — ilgesingai ištarė mergina ir staiga nušvito. Nė galvos nepasukusi supratau, jog pamatė kokį nors jaunuolį.

— Vežike, palauk! — šūktelėjo. Vežikas klusniai sustabdė arklius. Džeinė palinko į priekį ir ėmė energingai moti dviem tolumoje pievelėje vaikštinėjančioms figūroms. Seras Robertas Handlis ir ponas Džilas Devenišas.

— Kaip laikotės, sere Robertai, pone Devenišai? — pasisveikinau jiems priartėjus. Džeinė vos nekrito iš karietos.

— Ak, sere Robertai! — sušuko ir išsyk nusijuokė, tarsi vaikinas būtų pasakęs ką nors ypač linksma, o ne paprastai pasisveikinęs. Seras Robertas nusišypsojo ir nužingsniavo prie jos. Ponas Devenišas nusliūkino prie mano pusės.

— Ar išvysiu jus šiąnakt ledi Klark vakarėlyje? — pasiteiravo, tarsi turėčiau jaustis be galo dėkinga už jo dėmesį.

Linktelėjau.

— Taip. Bet kokiu atveju privalau ten apsilankyti. Abejoju, ar mane pamatysite, nes ta moteris sakė, jog pakvietė du tūkstančius žmonių.

— O, taip, — atsakė Džilas. — Tačiau ateis vos keletas!

— Stebiuosi, jog sutikote atvykti, kai kiti didžiuojasi kvietimo atsisakę, — negalėjau susilaikyti piktai nesukikenusi.

— Privalau dalyvauti. Mano motina ir ledi Klark buvo artimos draugės. Būsiu nuo pradžios iki pabaigos.

Linktelėjau.

— Mes ketiname ten nuvykti anksti, po to važiuosime į ledi Myčings kortų vakarą.

Džilas kilstelėjo antakius.

— Beveik kaime, — nusprendė.

Nutylėjau.

— Po to — kviestinė vakarienė pas ledi Mariją.

Džilo antakiai pakilo dar aukščiau.

— Tobuloji Marija, — ištarė. — Busimoji svainė. Maniau, jog ledi Myčings gyvena tolokai. Tačiau jeigu ketinčiau tekėti už vargšelio Perio ir vakarieniauti su tobuląja Marija, lėkčiau bent jau iki Braitono.

Pažvelgiau jam į akis.

— Kas gi jums patinka Londono aukštuomenėje, pone Devenišai? — paklausiau.

Norėdamas nuslėpti susierzinimą, vaikinas nusišypsojo.

— Džordžas Volesas, — susimąstė. — Ir tėvui jaučiu pagarbą. Bet daugiau... — nutilo. — O jūs, panele Leisi? Spėju, jog mane smerkia dėl meilės vyrui. Pasakykite man, ar sutikote Londone ką nors, kas jums ypač patiko? — vaikino žvilgsnis nuslydo nuo manęs prie Džeinės, kuri palinkusi į priekį sukinėjo skėtį ir plačiai išsižiojusi kvatojosi iš nejuokingų sero Roberto sąmojų. Pažvelgė už jos, į parką, kur mėgindami praleisti laiką iki pietų, po to dar šiek tiek laiko iki vakarienės, nedideliais būreliais vaikštinėjo, jodinėjo ar važinėjo karietomis aukštuomenės žmonės.

Truktelėjau pečiais ir papurčiau galvą. Staiga praradau bet kokį norą elgtis kaip padori jauna dama. Nors ir sėdėjau atviroje karietoje plepėdama su pagal paskutinę madą apsirengusiu stileiva, mano lūpomis prabilo mažoji čigonaitė Meridon.

— Nieko nesutikau, — atsakiau. — Nesmerkiu nei jūsų, nei ko nors kito. Nesutikau nieko, kuo žavėčiausi, nesusiradau draugų. Tapau vienišesnė nei tada, kai buvau maža mergytė. Ant žemės išsimiegodavau patogiau, iš medinės lėkštės pavalgydavau skaniau. Tiesą pasakius, tokiam gyvenimui neturiu laiko. O jūs... — nutilau ir įžūliai žvilgtelėjau. — Esu sutikusi ir geriau besielgiančių niekšelių.

Devenišo akys užsiplieskė įniršiu, šypsena dingo.

— Jūs išties keista, — ištarė. Tai buvo bjauriausia, ką galėjo sviesti jaunai, rūmuose dar nepristatytai panelei. Purtydamas palto skvernus, tarsi norėtų atsikratyti užkrato, žengė atatupstas. Pastebėjęs tokį draugo judesį seras Robertas paskubėjo atsisveikinti su Džeine ir kilstelėjo skrybėlę man. Džeinė pamėgino jį sulaikyti, tačiau vyrukas buvo pernelyg supratingas ir mandagus.

— Kaip galėjai jį paleisti! — piktai papriekaištavo man, kai vėl pajudėjome. — Juk matei, kad kalbuosi su seru Robertu. Esu tikra, kad jis jau ketino pakviesti mane pašokti ledi Klark pobūvyje, o dabar likau be jokio partnerio!

Staiga nuo visko pavargau.

— Apgailestauju, — atsakiau. Sugniaužė gerklę, tarsi springčiau Londono oru. — Apgailestauju, — pakartojau. — Tas bjaurusis Devenišas ėmė kalbėti pernelyg pagiežingai. Panorau juo atsikratyti.

Džeinė aiktelėjo.

— Negalima jo erzinti! — pasibaisėjo ji. — Jeigu pasakei ką nors, kas jam nepatiko, ryt apie tai sužinos visas Londonas! O, Sara! Kaip tu galėjai!

Atsidusau.

— Nepasakiau nieko, kas nebūtų tiesa, — liūdnai pasiteisinau. — Be to, man nerūpi. Džeine, ar galėtum išleisti mane prie Grosvenoro vartų? Skauda gerklę.

— O, ne! — sušuko mergina. Pamaniau, jog nerimauja dėl manęs. — Sara, gal pasiliktum dar vienam ratui? Galime ką nors sutikti, o aš išties dar nenoriu namo.

Linktelėjau. Džeinė troško susirasti parnerį šio vakaro pobūviui, o vienai važinėti jai neleisdavo. Tvirčiau susisiaučiau švarkelio apykaklę ir atsisėdau karietoje. Rudens saulė vis dar šildė, turėjau pirštinaites. Prieš keletą mėnesių turėdama tokį šiltą švarką būčiau jautusis it rojuje.

— Gerai, — sutikau. — Bet atmink, tik vieną ratą.

Džeinė linktelėjo.

— Ir jeigu sutiksi kokį pažįstamą, supažindinsi mus.

— Gerai, — nenoriai atsakiau. Įsitaisiau karietos sėdynėje ir ėmiau nužvelginėti praeivius — gal koks nors pastebėtas pažįstamas jaunuolis pakvies Džeinę į šio vakaro pobūvį. Buvau tikra, kad jeigu Džeinė neras partnerio, ratus aplink parką suksime iki pat sutemų.

Beveik neklydau. Kol pastebėjau kapitoną Sulivaną ir kapitoną Ridlį, apvažiavome tris ratus. Supažindinau su Džeine. Abu buvo neturtingi avantiūristai, tačiau mokėjo šokti ir palydėti merginą į vakarienės salę. Išraudusi iš laimės Džeinė galų gale užpildė visą šokių kortelę, o man ėmė skaudėti visą kūną, tarsi sirgčiau maliarija.

— Ačiū, mano brangiausioji! — nuoširdžiai padėkojo išleisdama prie paradinių durų. — Išgelbėjai man gyvybę! Išties! Kuris tau patrauklesnis? Kapitonas Sulivanas ar kapitonas Ridlis?

— Sulivanas, — ištariau pirmą į galvą atėjusį vardą ir pasukau prie laiptų.

Džeinė netvėrė džiaugsmu.

— Vilktis geltonąją ar rožinę suknelę? — šūktelėjo, kai ėjau pro duris.

— Geltonąją, — atsakiau. — Pasimatysime šįvakar!

Haveringų liokajui uždarant duris dar išgirdau jos balsą.

— O kaip šukuotis...

Pavargusi nuslinkau prie laiptų, norėdama lipti į savo kambarį. Tačiau liokajus mane aplenkė.

— Ponas Forteskju šnekučiuojasi su ledi Havering ir ledi Marija, — pranešė. — Ledi Havering prašė palydėti jus į svetainę, vos tik grįšite iš pasivažinėjimo.

Linktelėjau. Stabtelėjau tik priešais veidrodį. Nusiėmiau skrybėlaitę ir pirštines ir įbrukau jas duris atidariusiam liokajui.

— Džeimsai! — prašnekau. Visos ilgos viešnagės Londone metu tai buvo pirmas draugiškas veidas šioje svetainėje.

Man įėjus, Forteskju pašoko ir plačiai nusišypsojo. Žvilgsnį nukreipiau į ledi Mariją ir ledi Havering. Spėjau, jog šių dviejų moterų draugijoje Džeimsas jautėsi nejaukiai. Gailėjausi, kad negrįžau anksčiau.

— Kaip gera jus matyti! — pasakiau ir tūptelėjau ledi Havering. Nerangiai linktelėjau ledi Marijai ir atsisėdau. Pasirodė kambarinė ir pripylė puodelį arbatos.

Džeimsas pagyrė puikią mano išvaizdą, o ledi Havering pasakė kažką apie miesto įtaką. Pastebėjau, kad Marija labai norėtų tarstelėti ką nors kandaus.

— Ar susiradai daug draugų? Londonas toks, kokio ir tikėjaisi? — viską dar labiau apsunkino ponas Forteskju.

— Taip, — nepadėjau jam.

— Tokie mieli draugai, — įsiterpė Marija. — Važinėjaisi su ledi Džeine Vitli, tiesa?

Tylomis linktelėjau. Marijos įsikišimas Džeimsą nudžiugino.

— Ar ji — gera tavo draugė? — paklausė. — Džiaugiuosi, jog radai žmogų, su kuriuo gerai sutari.

— O, ji tikra sezono numylėtinė! — įsismagino Marija. Piktos merginos akys vėrė mane kiaurai. — Ji ir panelė Leisi — šių metų sezono gražuolės. Žinoma, panelė Leisi pasižadėjusi mūsų Peregrinui, tačiau esu tikra, kad ir ledi Džeinė netruks susirasti jaunikį.

Prisiminiau mudvi su Džeine sukančias ratą po rato aplink parką ir mėginančias rasti jai partnerį. Niūriai nusišypsojau.

— Dėkui, — ištariau. — Negalime visos tikėtis tavosios laimės ištekėti už tobulo vyro.

Marijos Bazilis buvo penkiasdešimt penkerių metų storulis, todėl pamaniau, jog mano žodžiai turėtų pasiekti tikslą. Taip pamanė ir ledi Havering, todėl įsiterpė Marijai nespėjus atsakyti.

— Ponas Forteskju norėtų su tavimi kai ką aptarti, Sara, — pranešė ji. — Galbūt norėtum su juo šnektelėti valgomajame?

Džeimsas nemandagiai greitai atsistojo.

— Dėkui, — ištarė ir mudu nužingsniavome žemyn, į puošnų kambarį su dideliu apvaliu stalu ir kėdėmis aukštais atlošais.

Ponas Forteskju atsitraukė vieną kėdžių ir atsisėdo.

— Ar tu laiminga, Sara? — paklausė sugniaužęs rankas. — Ar tokio gyvenimo norėjai?

Nors ir nebestovėjau šaltyje, gerklę tebegniaužė.

— Jaučiuosi pakankamai gerai, — atsakiau. — Turėjau pažinti tokį gyvenimo būdą.

Džeimsas kelias akimirkas lukterėjo tikėdamasis, kad kalbėsiu toliau.

— Neprieštarausiu tavo troškimams, — netvirtai prabilo. — Tačiau jausiuosi neatlikęs savo pareigos tau ir neįrodęs meilės tavo motinai, jeigu leisiu tau žengti tokį žingsnį, dar sykį nepasikalbėjęs.

Pridėjau atgalią ranką prie kaktos. Kakta degė, nors vidų kaustė šaltis.

— Pradėkite, — bejėgiškai ištariau.

Vyras stumtelėjo kėdę ir pažvelgė į mane tarsi nežinodamas, kaip pradėti.

— Nesiliauju galvojęs, ką turėčiau pasakyti, tačiau paaiškėja, jog tai netinka! — staiga susierzino. — Vis mąsčiau ir mąsčiau, kaip su tavimi kalbėsiu, tačiau tu imi ir pažvelgi į mane taip, tarsi tau visiškai nerūpėtų, kaip gyvensi, būsi laiminga ar ne. Užuot ką nors pasakojęs, paklausiu. Sara... kaip tu norėtum gyventi?

Akimirką nutilau ir prisiminiau ją, sudribusią po dailiu šilkiniu akrobatės apsiaustu, prisiminiau virš rožinių skruostų plazdančias tamsias blakstienas, jos kvapą — pigaus tualetinio vandens ir prakaito kvapą. Pagalvojau apie tai, kaip ji šypsodavosi miegodama, ir apie tai, kaip tikėjo, jog pasaulis ja pasirūpins. Ištisus vaikystės metus sesuo brakonieriavo ir vagiliavo, tačiau niekada nebuvo sučiupta. Nė karto. Ir tą pačią naktį, kai man atsivėrė gyvenimas, kurio ji troško, tą pačią naktį sesers nebeliko.

— Nieko nenoriu, — atsakiau nuo skaudančios gerklės užkimusiu balsu.

— Manai, kad lordas Peregrinas padarys tave laiminga?

Gūžtelėjau.

— Nepadarys manęs nelaimingos. Neturi tiek galios, — pamačiusi, kaip susiraukė Džeimsas, pridėjau. — Ne tiek daug moterų gali tuo pasigirti. Pradžia nebloga. Nebūsiu nelaiminga, gausiu Plačialaukį, o mano vaikas taps Haveringų ir Plačialaukio dvarų savininku. Protingas planas. Man jis tinka.

Rudos Džeimso akys įsmigo į manąsias tarsi ieškodamos nors truputėlio šilumos, kurią nutvėręs jis galėtų maldauti manęs trokšti meilės ir aistros. Žinojau, jog mano žvilgsnis nepermatomas it žalias stiklas.

— Nori paskubinti vedybas, — iš balso supratau, kad jis sutiko.

— Taip. Norime susituokti prieš Kalėdas. Noriu tuo metu grįžti namo.

Džeimsas kilstelėjo antakį.

— Kodėl tokia skuba? Maniau, ketinote tuoktis pavasarį.

Linktelėjau.

— Periui netinka miesto gyvenimas, — nuoširdžiai atsakiau. — Ir man jis nepatinka. Džiaugiuosi, kad pasisvečiavau, daug išmokau. Tačiau nenuliūsčiau, jeigu per visą likusį gyvenimą nebetektų apsilankyti Londone. Nekenčiu gatvių, o gyvenimas čia toks suvaržytas! — nusisukusi nužingsniavau prie lango, atitraukiau sunkias užuolaidas ir dirstelėjau lauk. — Negera miegoti name su uždarais langais, jau nekalbant apie nuolatinį spoksojimą į gatvę.

Džeimsas linktelėjo. Galbūt ir nesijautė taip, kaip aš, tačiau visada mėgino suprasti.

— Liepsiu savo advokatams tęsti darbą, — prabilo. — Jeigu tu tuo tikra.

— Taip.

Vyras linktelėjo ir pasuko prie durų.

— Linkiu tau laimės, — ištarė. — Pasimatysime, ko gero, tik po tavo vestuvių.

It seni bičiuliai paspaudėme vienas kitam ranką.

— Gali palinkėti man šiek tiek ramybės, — pasakiau. — Laimės neieškau, tačiau turėčiau gyventi savo namuose, ten, kur visą laiką nereikia rūpintis, ką vilkėti ir kaip kalbėti.

Džeimsas linktelėjo.

— Tapusios ledi Havering tavęs niekas nebekritikuos. O aš tikiu, kad jau atjojusi keliu vilkėdama purviną švarką ir užsimaukšlinusi kepurę, tu žinojai visus buvimo geru žmogumi pagrindus.

Šyptelėjau.

— Dėkui.

— Kai ką tau turiu, — prisiminė ponas Forteskju. — Čia ataskaita apie per šešiolika metų iš tavo Plačialaukio pelno dalies sukauptas palūkanas. Turiu ir kasmetines ataskaitas apie banke saugomus pinigus. Jie ką tik suskaičiavo dividendus, pamaniau, pasielgsiu išmintingai paėmęs juos vertybiniais popieriais, tam atvejui, jeigu turi kokių nors planų. Kapitalas lieka banke, tačiau vertybinius popierius atnešiau tau.

Linktelėjau. Džeimsas iš kišenės išsitraukė storą paketą.

— Jų kursas žemesnis, — atsiprašė. — Tačiau bankas labai patikimas. Pamaniau, taip bus geriausia.

Vėl linktelėjau ir atplėšiau paketą. Viduje radau vienuolika pergamentinio popieriaus lakštų, informuojančių, jog jų savininkui bus išmokėta po tris tūkstančius svarų už kiekvieną.

— Dar niekada neteko matyti tiek daug pinigų, — pagarbiai sukuždėjau. — Neįsivaizduoju, kaip išdrįsote juos vežiotis!

Džeimsas nusišypsojo.

— Aš keliauju su apsauga, — paaiškino. — Į Londoną teko atvežti šiek tiek aukso, todėl pasinaudojau proga atsigabenti viską. Tada atėjau čia. Ko gero, paliksiu šiuos popierius per naktį ir rytoj pasiimsiu. Įnešiu pinigus į tavo banko sąskaitą.

— Taip.

Abu nužingsniavome į holą, ponas Forteskju susisiautę paltu. Liokajus atidarė duris. Stebėjau, kaip Džeimsas lipa žemyn. Grįžau į valgomąjį, kruopščiai sulanksčiau popierius, nusinešiau į viršų ir užrakinau dešiniajame mano tualetinio staliuko stalčiuje, kur laikiau piniginę, ledi Havering parinktus papuošalus ir vėrinį su auksinėmis sąsagomis.