17

Atsidūriau kelyje, vingiuojančiame palei ankstyvų pavasario sutemų temdomą krantą. Vandenis pasuko į dešinę. Leidau jam eiti kur nori. Keliavome į rytus. Saulė leidosi man už nugaros, džiaugiausi tuo. Nenorėjau joti į saulėlydį, nuo šviesos skaudėjo akis, jos imdavo dilgčioti, atrodė tarsi tuoj pravirksiu. Žinojau, kad niekada daugiau neverksiu. Mažutė uždara kertelė, kurioje slėpiau savo meilę, dingo taip staiga ir negrįžtamai, kaip ir sesuo. Nebesitikėjau ką nors kada mylėti. Nenorėjau.

Pro šalį pravažiavo pašto karieta, gale stovintis sargybinis išvydęs mane linksmai papūtė ragą. Oras vėso, pakėliau švarko apykaklę. Nebuvo šalta, tik viduje jaučiausi suledėjusi. Švarkas nešildė. Pastebėjau, kad vadeles laikančios rankos šiek tiek dreba, Įsmeigiau akis ir palaukiau, kol nustos. Kairėje, žemai horizonte, aiškiai blykstelėjo baltos šviesos ruoželis. Žvelgiau į tą pusę, atrodė, kad žvaigždė irgi žiūri į mane.

Visiškai nerūpėjo, kur keliavau. Patiko, kad Vandenis pakėlė galvą į žvaigždę — tokią pat ledinę ir šaltą, kokia jaučiausi viduje. Sutemus pastebėjau, kad takelis kyla į kalvos viršūnę. Mus gaubė malonus švytėjimas. Vandenis žingsniavo tyliai, pakelta galva ir uostė orą tarsi jam kvepėtų kreidinėje dirvoje užaugusi žolė. Tvyrojo rami tamsa, Vandenis nebijojo, tačiau vis tiek karpė ausimis gaudydamas pavojaus garsus. Pagalvojusi apie baimę sukikenau. Baimė gyventi, baimė nukristi, baimė mirti.

Baimė dingo.

Užvaldė visiškas pasitikėjimas savimi. Juk nebeturėjau ką prarasti, o maža, į lubas virš savo gulto žvelgianti ir žinanti, kad teturi vienintelį gerą dalyką savo gyvenime, mergaitė dabar virto nieko nebeturinčia moterimi. Jutau, kad iš manęs išplėšė meilę, gyvenimą, švelnumą. Pasijutau skaidri ir paprasta. Buvau tokia švari ir šalta, it stingdantis upelio vanduo arba apledėjęs kreidinės uolos paviršius.

Kelyje tankiai augo medžiai. Po jais vakaro tamsa tirštėjo ir akino. Atrodė, kad Vandenis žengia per kiaušinių lukštus. Arklys sukiojo akis, pakreipė galvą, kad galėtų viską matyti. Sudribau balne it visą dieną medžiojęs dvarininkas. Buvau mirtinai pavargusi. Mums ramiai žingsniuojant takeliu netgi užsnūdau. Vandenio kanopos, minančios ant pušų spyglių ir purvo, neskleidė jokio garso. Pabudau tik tada, kai iš medžių išnirome į kalvos viršūnę ir pamačiau, jog mus nušvietė kylantis pusmėnulis.

Pasitryniau akis. Atsidūrėme vingiuojančios kalvų virtinės, šiek tiek pakilusios nuo jūros kranto, viršuje. Iškilome virš tamsių pušų ir pumpurais apsipylusių bukų, žolė čia buvo trumpa, avių nuskabyta. Kai išlindome iš miško, iš kelio paspruko trys ar keturios avys. Iš paskos, baimingai atsitrenkdami į motinas, nubidzeno ėriukai.

Pažvelgiau atgal. Už nugaros it sidabras žėrėjo mėnulio nutvieksta jūra. Iš tamsos kilo kraštovaizdžio modelį, o ne tikrą gamtą primenančios nedidelės purvo salelės. Mačiau į jūrą išsikišantį Selsio kaimelį juosiančios žemės ruožą, tolėliau į vakarus driekėsi kiti purvini žemės iškyšuliai — nedideli taškai, kur apsistodavome keliaudami į šią prakeiktą grafystę, kurioje Dendei teko pernelyg daug dirbti, o aš buvau per lėta ir pernelyg kvaila, kad ją sustabdyčiau. Vandenis pasuko pilką galvą į kelią, kuriuo atjojome, ir sušnirpštė tarsi stebėdamasis nukeliautu atstumu. Nežinojau, kur jis traukia. Nežinojau, kur keliauju aš. Neturėjau jėgų apie tai galvoti. Šiaurės kryptis atrodė tinkama, o šiuo kaimo ramybės gaubiamu takeliu joti buvo malonu. Švelniai spragtelėjau, Vandenis nusisuko ir nužingsniavo tolyn.

Vinguriavome kalvos viršūne. Pagaliau takelis ėmė leistis žemyn, į kitapus besidriekiantį slėnį. Takas darė kilpas ir sukosi it plaukų smeigtukas. Stengtasi, kad taptų patogesnis karietas tempiantiems arkliams. Pagalvojau, jog vasarą lengvą karietą į kalvos viršūnę užtraukti įmanoma, tačiau jokio sunkesnio krovinio. Žiemos metu keliauti negalima. Spėjau, kad tuo metu kelias virsta balto molio klampyne. Spėlionės apie balkšvą molyną privertė susimąstyti, kur anksčiau teko matyti tirštos grietinėlės spalvos žemę. Tačiau kol susivokiau, visos mintys dingo.

Vandenis žingsniavo greičiau, ėmėme leistis stačiu šlaitu. Sukinkavęs galva, arklys pamėgino risnoti, tačiau užpakalinės kojos slydo ir čiuožė. Paliečiau vadeles. Nesinorėjo įtempti vadelių ir leistis risčia. Nenorėjau, kad pakistų Vandenio eisena. Pajutęs mano nenorą arklys nurimo ir vėl ramiai žingsniavo mėnesienoje.

Spėjau, kad buvo septynios — aštuonios valandos vakaro. Tai nebuvo svarbu. Jeigu panorėsiu sužinoti, kiek valandų, netgi tokiu apleistu keliu netrukus pasieksime kaimo bažnyčią su varpine ir laikrodžiu. Nenorėjau valgyti. Buvau išsekusi iš nuovargio, tačiau miego netroškau. Visiškai nerūpėjo, ar naktis tik prasidėjo, o gal jau pusiaunaktis. Nerūpėjo, jeigu ta naktis ir niekada nesibaigs. Susikūprinau balne ir leidau Vandeniui atsargiai žingsniuoti žemyn, mus vėl dengė medžių šešėliai, o vadelės laisvai kabėjo ant arklio kaklo.

Kalvos papėdėje radome kaimelį, nedidelę gražią vietovę. Palei platesnį kelią tekėjo upelis, nuo keleto namų virš vandens lenkėsi tilteliai — netgi potvynio metu namų gyventojai išeidavo nesušlapę kojų. Kai kurių namų languose stovėjo kelią ilgai laukuose dirbusiems ir išvargusiems vyrams nušviečiančios žvakės. Tingiai susimąsčiau: ką gi šiuo metų laiku ūkininkai veikia laukuose? Aria? O gal sodina? Nežinojau, tokių žinių man niekada neprireikė. Kol Vandenis it vaiduoklis žingsniavo vakarėjančiu kaimu, mąsčiau, kad labai mažai žinau apie įprastą gyvenimą, apie žmones, kurie nepersirenginėja ir nešoka ant arklių nugarų. Ko gero, būčiau kur kas labiau padėjusi seseriai treniruodama arklius ūkininkams ir dvarininkams, o ne visam vaidinimų sezonui pasirinkusi gyvenimą ant ratų. Dabar tie ratai mane sutraiškė.

Kelias kilo į viršų, Vandenio eisena pagyvėjo. Leidau arkliui risnoti. Manau, dienos metu kairėje pusėje būčiau pamačiusi visą vietovę. Užuodžiau šviežią žalumą, nakčiai užsimerkiančias pievų gėles. Dešinėje stūksojo aukštos kalvos šlaitas. Pietų Daunso aukštumos. Akimirką susimąsčiau: kur esu?

Prieš akis išvydau žemėlapį. Traukiau į šiaurę nuo Selsio, aplenkiau Čičesterio miestą, o šis kelias neabejotinai veda į Londoną. Apie tai sprendžiau iš kelio lygumo ir pločio — jame galėjo prasilenkti dvi karietos. Atidžiai dairiausi mokestį už kelius renkančių būdelių. Neketinau švaistyti pinigų už naudojimąsi keliu, kai galėjau joti ir šalikele. Žvalgiausi iš priekio ar užpakalyje atriedančių karietų. Nenorėjau su niekuo kalbėti, nenorėjau, kad kas nors pažvelgtų į veidą. Buvau kvailai įsitikinusi, kad mano veidas toks nejudrus ir suakmenėjęs, jog kiekvienas pažvelgęs į akis apsiverks. Kad visi iškart pamatys, jog po gyvo veido kauke dėbčioja miręs žmogus. Kad po mano veidu, burna ir akimis nieko nėra. Tamsoje pamėginau šypsotis ir aptikau, kad lūpos išsilenkia, o veidas pasitempia be jokio vargo, viduje stūksančio ledo svoris tam visai netrukdo. Netgi pabandžiau nusijuokti į tolimiausiame kaimo pakraštyje besidriekiančius laukus gaubiančią tamsą. Suskambo klaikiai. Vandenis priplojo ausis ir paspartino žingsnį.

Sustabdžiau arklį. Buvau labai pavargusi ir nemaniau, jog galėsiu ištverti nuo risčios šokčiojantį jo kūną. Atrodė, kad niekada nebejodinėsiu risčia. Vos beprisiminiau mergaitę, ant arklio nugaros neriančią per lanką ar šokinėjančią per šokyklę. Dabar ji man atrodė tarsi mažas vilčių kupinas vaikas ir netgi tingiai susimąsčiau — kodėl ją taip išnaudojo? Ją ir jos vargšę mažą sesutę... Nutraukiau savo mintis. Keista. Kalbėjau ir jaučiausi tarsi pavargusi ir pasiruošusi mirti sena moteris.

Šį rytą jūroje žaidusią mergaitę nuo manęs skyrė ištisas gyvenimas. Pagalvojau, jog esu moteris iš baisaus sapno, audroje stebinti nuriedantį vežimą ir žinanti, kad savo kūdikio niekada nebepamatys. Jos vardas Sara. Dabar jaučiausi kaip bet kuri savo meilę ir gelbėtoją praradusi moteris. Sena. Pasiligojusia širdimi. Pasirengusi mirti.

Atsidusau. Vandenis tai suprato kaip ženklą ir vėl pasileido risčia. Atsidūrėme kalvos viršūnėje ir vėl nusileidome į papėdėje, palei šaltinį, įsikūrusį kaimą. Darėsi vėlu, šviesos nebedegė. Vandenis žingsniavo tylomis, niekas mūsų nepastebėjo. Tik mažas vaikas, žiūrintis pro viršutinį langą, pamatė mane jojančią pro šalį. Pakėlė ranką tarsi sveikindamasis, o jo akys ieškojo manųjų. Vaikas nusišypsojo draugiška, atvira šypsena. Aš nesišypsojau ir nemojavau. Vos jį temačiau ir nieko nepajutau išvydusi, jog berniuko šypseną pakeitė nusivylimas. Nepažįstamoji ant arklio jo nepažino. Man tai nerūpėjo. Netrukus nusivils kur kas labiau. Nenorėjau būti gera mažiems vaikams. Kai buvau tokio amžiaus, man gero žodžio niekas nerasdavo. Nuo to laiko malonių žodžių taip ir negirdėjau. Tik ji man buvo gera. Savotiškai mane mylėjo. Tačiau dabar tai mažai guodė.

Priešingai.

Šis kaimelis buvo išsibarstęs. Paskutinė palei kelią stovėjo smuklė. Lange švietė žibintas, virš durų kabėjo nedidelė eglės šakelė. Lėtai pagalvojau, kad, ko gero, turėčiau užeiti, pavalgyti ir atsigerti. Šmėstelėjo mintis apie lovą ir šildančią ugnį. Tačiau Vandenis nesiliovė ėjęs ir man neberūpėjo, jog esu sušalusi, pavargusi ir alkana. Iš tiesų man niekas nerūpėjo. Vandenio galva krypo į šiaurę, kraipydamas ausis jis tyrinėjo kelią. Kartais susimąstydavau: ką arklys girdi?

Mano ausyse visą laiką skambėjo aukštas, melodiją primenantis garsas, tačiau toks erzinantis, kad vis purčiau galvą. Garsas buvo per aukštas, kad sklistų iš žmogaus lūpų, per daug švelnus, kad primintų vyrių girgždėjimą. Atsiradęs vos tik šią popietę Selsyje atsisėdau į balną, tas balsas mane kvietė vis aiškiau ir garsiau. Įsikišau pirštą į vieną ausį, tada į kitą. Garsas netilo, tačiau ir aiškesnis netapo. Nusipurčiau. Visa susidėjo į viena — odos lipnumas, šaltis pilve, drebančios rankos, kai pamiršdavau jas stebėti, todėl zvimbimas ore pernelyg didelės reikšmės nebeturėjo.

Vandenis vėl pasileido risčia. Įsitaisiau balne ir leidau jam bėgti tokiu greičiu, kokiu nori. Mintimis nuklydau toli. Galvojau apie vasaras prieš daugybę metų, kai mudvi buvome purvinos padaužos ir vogėme obuolius iš aukšta tvora apjuosto sodo. Negalėjau nė pagalvoti apie tai, kad teks ropštis aukšta tvora ir kitoje pusėje nušokti, pagaliau, nusiplėšusi gabalą apdriskusios suknelės pralindau pro tvorą. Sesuo juokėsi iš mano apdraskyto veido ir sakė, kad aukščio nebijo.

Dabar troškau, kad būčiau išmokiusi ją bijoti aukščio, kad visada būčiau prašiusi likti apačioje. Kad būčiau atkalbėjusi Robertą nuo minties apie trapeciją vos tik jam apie tai prabilus. Kad būčiau supratusi pelėdos perspėjimą ir laiku prisiminusi, kad žalia spalva cirke neša nelaimes.

Vandenis staigiai pasuko į dešinę ir vos manęs neišmetė. Prisiglaudžiau prie jo kaklo ir apsidairiau. Dėl kažkokios tik arkliui suvokiamos priežasties Vandenis pasuko iš pagrindinio kelio ir leidosi mažyčiu takeliu, vos platesniu už šieno vežimą. Sustabdžiau jį ir norėjau pasukti atgal į pagrindinį kelią. Tačiau arklys laikėsi savo, o aš buvau pernelyg pavargusi, kad primesčiau jam savo valią. Be to, vis tiek nebuvo svarbu, kur joti.

Įsiklausiau. Priekyje tamsoje išgirdau upės čiurlenimą. Ko gero, Vandenis ištroško ir išgirdęs vandenį nuklydo nuo kelio. Vadovaudamasi įsitikinimu, kad arkliai turi būti pašerti ir pagirdyti, leidau jam eiti kur nori. Nesvarbu, ar pati esi alkana, ar ištroškusi. Nesvarbu, kad pamiršai, ką reiškia norėti vandens ar maisto. Arkliai turi būti pašerti ir pagirdyti.

Vandenis lengvai lipo žemyn prie brastos. Čiurleno upė. Melodija galvoje garsėjo, aiškėjo. Atrodė, kad sklinda nuo upės. Nakties dvelksmas tyliai sklandė virš slėnio, medžiai alsavo jaunos žolės kvapu. Palei vandenį spindėjo mėnesienos nutviekstos aukštos, blyškiaspalvės gėlės. Vandenis įbrido į upės vidurį, palenkė išdidžią galvą ir ėmė gerti. Malonus švelnių arklio lūpų siurbiamo vandens garsas garsiai aidėjo visame nedideliame slėnyje. Sėdėjau ant Vandenio nugaros ir jutau, kaip vėsus nakties oras švelniai it mylimojo ranka glosto mano skruostus. Abiejuose upės krantuose tyliai viena kitai ūbtelėjo pelėdos. Man besėdint, sidabrinės mėnesienos tyloje ėmė čiulbėti lakštingala. Trelės sučiurleno tarsi upė ir buvo tokios aiškios, kaip ir mano galvoje skambanti melodija.

Medžiai augo šiek tiek atokiau nuo upės, o krantuose žėlė raktažolės ir maloniai kvepiančios našlaitės. Prie pelkėto žemės lopinėlio augo karpotieji beržai, kieti jų žirginiai krypo į sidabrinį dangų. Vandenis tyliai sušnirpštė, o kai kilstelėjo galvą, tapo taip tylu, jog girdėjau, kaip nuo jo smakro varva vanduo. Tolėliau upės vingius dengė kyšantys krantai, mačiau tamsius duburius, kuriuose, ko gero, galėjai rasti upėtakių ar netgi lašišų. Vandenis vėl pakėlė galvą ir smėliuota upės vaga nerangiai nukėblino į tolimą krantą. Pamaniau, kad išties vertėtų grįžti į pagrindinį kelią, tačiau buvau pernelyg nelaiminga, jog galėčiau aiškiai mąstyti apie užeigas ir lovą nakčiai. Arklys pats pasirinko kryptį ir tolygiai bei tvirtai nužingsniavo takeliu. Taip užtikrintai, tarsi trauktų nakvoti namo, į šiltas arklides.

Nesustabdžiau Vandenio netgi tada, kai šis staigiai pasuko į kairę, nors ten jau akivaizdžiai prasidėjo privačios valdos. Man tai nerūpėjo. Prajojome vartininko namą ir kaltinius geležinius vartus. Namo langai buvo tamsūs. Minkšto molio keliuku traukėme it pora vaiduoklių. Vaiduoklis arklys ir vaiduoklis raitelis. Netrukdžiau Vandeniui eiti, kur jis nori. Buvau mieguista iš nuovargio, tačiau jaučiausi tarsi atsidūrusi viename iš savo sapnų apie Platumą. Tarsi visi sapnai vedė mane čia tol, kol realaus gyvenimo nebeliko. Nebeliko jokių ryšių, mylimųjų, jokios praeities ir ateities. Viskas, ką turėjau dabar, buvo linkčiojanti Vandenio galva, vėžių išraižytas kelias, medžiai ir naktyje tvyrantis našlaičių kvapas. Vandenis atsargiai žingsniavo keliuku. Blausaus dangaus fone išniro tamsaus pastato kontūrai ir arklio ausys švystelėjo į priekį.

Kelias vedė prie nedidelio, keturkampio, medžių šešėliuose stovinčio namo. Languose nedegė šviesos, langinės buvo užsklęstos tarsi name niekas negyventų. Smalsiai pažvelgiau. Atrodė, kad paradinės durys neužrakintos. Kad manęs čia laukia.

Maniau, kad Vandenis stabtels ir nužingsniuos prie arklidžių, tačiau jis praėjo pro šalį tarsi turėtų tikslą. Tarsi būtų tikras, kad kažkur apsistosime, o ne vien suksime ratus po blyškiu pavasario dangumi. Palindome po didžiuliu, išsikerojusiu kaštonu, arklio ausys palinko į priekį. Vandenis pasileido risčia, o aš užuodžiau stiprų aromatą. Tokį pat kaip ir šito medžio žiedų kvapas.

Kelias darė lankstą. Stumtelėjau kepurę ir palinkau pirmyn. Po šitiek svajonių ir vilčių, po šitiek laukimo ir baimės ko nors tikėtis kupinų metų pamaniau, kad pagaliau žinau, kur esu. Pamaniau, kad grįžau namo. Į Platumą.

Kelias buvo toks pats. Čia vyras, kurį vadinau tėveliu, užkėlė mažą mergaitę ant arklio ir mokė ją jodinėti. Medžiai tie patys, kvapas tas pats, baltas molis po Vandenio kanopomis — toks, koks ir turėjo būti. Ir arklys tas. Čia ir anksčiau būta gražuolių pilkų medžioklinių arklių. Žinojau tai, net nesuvokdama iš kur. Vandenio žingsniai pailgėjo, ausys tebebuvo palenktos pirmyn.

Kelio kampe stovėjo didžiulis kaštonas. Atpažinau jį iš ištisus metus mane lankiusių sapnų. Žinojau, kad kelias dabar pasuks į kairę. Žinojau, ką pamatysiu Vandeniui sukant už kampo. Ir pamačiau.

Kairėje išvydau rožių sodą, žemai nukarpytus krūmus. Rožių lysves kirto nedideli takeliai, vedantys į baltą pinučiais aptvertą pavėsinę, tolygiai nupjautą pievelę, tolėliau stūksančios tamsios parko medžių tvoros link.

Dešinėje kilo terasos tvora, juosianti namo priekį iki pat žemų laiptų, baliustrados ir akmeninių vazonų. Tamsoje šmėžavo gėlių žiedai. Terasos viduryje prie paradinių namo durų vedė neaukštas laiptatakis. Vandenis traukė už namo, kur, kaip abu žinojome, laukė arklidės, šiaudais pakreiktas gardas ir šieno prikimštos ėdžios. Vis dėlto sustabdžiau arklį, nes nuo to mielo namo negalėjau atitraukti akių.

Prie vieno namo šono glaudėsi apvalus, į rožių sodą ir terasą žvelgiantis bokštas. Namo fasado viduryje mačiau dvigubas, iš paprasto, blyškaus medžio pagamintas duris su žalvariniu belstuku ir didele apvalia rankena. Atrodė, tarsi visa tai mane kviečia, kalba, jog tai mano namas, kad būtent čia keliavau visus nuovargio kupinus gyvenimo metus. Name nedegė šviesos, jis atrodė apleistas, tačiau neįtikėtinai pasitikėdama savimi nuslydau nuo Vandenio nugaros ir tvirtai užkopusi laiptais nužingsniavau prie paradinių durų.

Iš namo galo, nuo virtuvės, išgirdau įnirtingai, neramiai lojantį šunį. Atsisukau nuo durų slenksčio ir dirstelėjau į terasą. Dar sykį pažvelgiau į rožių sodą, pievelę, tolumoje dunksančius medžius ir aukštai virš jų iškilusias, mano namus supančias ir saugančias Daunso aukštumas.

Įkvėpiau nakties aromato, malonaus, gaivaus, nuo jūros, virš švarios aukštumų žolės dvelkiančio vėjo kvapo. Po to apsisukau, uždėjau savo mažą ranką ant apvalios durų rankenos, pasukau ir prisišliejusi stumtelėjau. Durys lėtai atsidarė. Žengiau į vidų.

Ant medinių, nublizgintų grindų gulėjo tamsios spalvos kilimėliai. Iš prieškambario vedė ketverios durys, iš viršaus leidosi vingiuoti laiptai. Laiptų apačioje stovėjo įmantriai išdrožinėtas stulpas. Kvepėjo džiovintais rožių žiedlapiais ir levandomis. Pažinau šį namą, šį prieškambarį, tarsi visą gyvenimą būčiau čia gyvenusi.

Šuo virtuvėje skalijo vis garsiau. Tuoj pažadins visus namiškius. Pateksiu į bėdą kaip senais batais naujus kilimėlius trypianti įsilaužėlė. Tačiau man nerūpėjo. Nerūpėjo, kas nutiks. Nei šiąnakt, nei kada nors. Pamačiau ant medinių kojų pastatytą porcelianinį dubenį ir susidomėjusi nužingsniavau prie jo. Dubuo buvo kupinas džiovintų rožių žiedlapių, levandos sėklų, vaistažolių stiebelių. Visa tai maloniai kvepėjo. Pasėmiau saują ir nepaisydama, kad viskas išbyrėjo ant žemės, įkvėpiau. Nesvarbu. Nebežinojau, kas gali būti svarbu. Išgirdau terasoje triukšmą, žingsnius laiptais. Tarpduryje atsiradęs šešėlis užstojo mėnesieną.

— Ir ką tu sau galvoji? — tyliai paklausė geras balsas.

Atsisukusi tarpduryje išvydau darbininką, pusę jo veido dengė šešėlis. Paprastas, įdegęs veidas, aplink akis įsirėžusios baltos juoko raukšlelės. Rudos akys, plati burna, kupeta rudų plaukų, paprasti naminio audimo drabužiai. Smulkus žemvaldys, ne aukštuomenė.

— O ką jūs čia darote? — atsakiau tarsi stovėčiau savo namuose, o įsilaužėlis būtų jis.

Vyras nesiginčijo.

— Dairiausi miške, — mandagiai atsakė. — Pasirodė keli brakonieriai, ko gero, iš Petersfyldo. Stato metalinius spąstus. Nekenčiu šitų spąstų. Lūkuriavau brakonierių, o kelyje pasirodei tu. Kodėl tu čia?

Gūžtelėjau. Bejėgis, pavargęs judesys.

— Ieškau Platumos, — pasakiau, pernelyg išvargusi, kad sugalvočiau geresnę istoriją. Širdyje buvo taip bloga, kad protingo melo sukurti nepajėgiau. — Ieškau Platumos, čia mano vieta, — atsakiau.

— Čia Plačialaukis, — prabilo vyras. — Plačialaukio valdos, o čia Plačialaukio dvaras. Ar šios vietos ieškai?

Mano keliai šiek tiek sulinko ir jau būčiau susmukusi, tačiau vienu greitu žingsniu vyras atsidūrė šalia, sugriebė mane, išnešė į nakties orą, atsargiai pasodino ant terasos laiptelio ir prie kaklo atsagstė marškinius. Jo akys užkliuvo už sublizgusios auksinės vėrinio sąsagos. Švelniai palietė ją storu smiliumi.

— Kas tai? — paklausė.

Atsisegiau vėrinį ir ištraukiau iš po marškinių.

— Tai buvo rausvųjų perlų vėrinys, — atsakiau. — Tačiau visus perlus pardavė. Mirdama mama paliko vėrinį man, turėjau jį parodyti, kai kas nors ateis manęs ieškoti, — nutilau. — Niekas neatėjo, — liūdnai tęsiau. — Todėl papuošalą pasilikau.

Vyras pavartė vėrinį rankose, prisikišo arti akių, kad galėtų perskaityti įrėžtas raides.

— Džonas ir Silija, — vardus ištarė tarsi burtažodžius. Tarsi jau prieš pažvelgdamas į užrašą mėnesienoje būtų žinojęs, kas ten parašyta, žinojęs, kad būtent šiuos vardus įžiūrės nutrintame aukse. — Kas jie?

— Nežinau, — atsakiau. — Galbūt tai žinojo mano mama, tačiau ji niekada nieko nepasakojo. Tėvas taip pat. Turėjau saugoti šį vėrinį ir parodyti atėjusiems manęs ieškoti. Bet niekas neatėjo.

— Kuo tu vardu? — paklausė vyras, įdėmiai žvelgdamas iš po susivėlusių kirpčiukų.

Jau norėjau sakyti Meridon, tačiau susilaikiau. Nebenorėjau būti Meridon. Madmuazelė Meridon, cirko akrobatė, Madmuazelė Meridon ant tos prakeiktos žudikės trapecijos. Nenorėjau, kad Nuostabiojo Gouverio Cirko naujienos mane čia pasiektų, norėjau tą gyvenimą palikti taip toli, tarsi jo niekada ir nebūtų buvę. Tarsi niekada negyveno nei Meridon, nei jos sesuo. Tarsi Meridon mirė drauge su seserimi.

— Mano vardas Sara, — atsakiau. Panaršiau atmintyje pavardės. — Sara Leisi.