10

Kai atsigavau, gulėjau gražiame, baltame kambaryje stovinčioje lovoje, puikaus Roberto Gouverio namo gale. Suvirpėjo mano akių vokai ir išgirdau Roberto šnabždesį, sakantį, kad jo namuose esu saugi. Žinojo, jog akių neatmerksiu. Buvau akla kaip kurmis.

Robertas Gouveris sėdėjo šalia. Vos tik Džekas ir Dendė atnešė mane į svetainę, Robertas liepė jiems grįžti prie darbo. Viljamas galvotrūkčiais nulėkė į Solsberį pargabenti gydytojo. Varminsterio kirpėju Gouveris nepasitikėjo. Dendė keikėsi ir kalbėjo, kad manęs nepaliks, tačiau Robertas išstūmė seserį iš kambario ir pažadėjo, jog leis jai ateiti ir pasėdėti šalia, tačiau tik tada, kai pasisups ant trapecijos ir atliks visus jau išmoktus pratimus.

Norėjau surikti, kad Dendė neturėtų ten eiti, kad tai pernelyg baisu, pernelyg aukštai, o ypač mano mylimai seseriai, tačiau gerklę plėšė skausmas, tegalėjau gergždžiančiu balsu beviltiškai sukūkčioti. Pro išpurtusius vokus prasisunkė karštos ašaros. Sudilgsėjo nubrozdintas veidas.

— Tai tik jos labui, — švelniai pasakė Robertas. Pagal balsą spėjau, kad jis stovi šalia. — Ji privalo išsyk užlipti atgal, kitaip ims galvoti apie tavo krytį ir praras savitvardą, Meridon. Nenoriu būti negailestingas nei tau, nei jai. Deividas sakė tą patį.

Norėjau linktelėti, tačiau kaklą skaudėjo taip, tarsi iš ten būtų išplėštos sausgyslės. Gulėjau tylioje, akloje tamsoje, pajutau, kaip po manimi siūbuoja sofa, ir vėl netekau sąmonės. Kas pasirūpins Dende, kai aš numirsiu? Atrodė, tarsi pasaulis plaukia pro šalį.

Kai atvyko gydytojas, Dendė jau sėdėjo šalia, tačiau raudojo taip, kad nedaug kuo tegalėjo padėti. Liedama graudžias ašaras sesuo šluostė kraują nuo mano veido, kuris dilgčiojo taip, tarsi degtų.

— Dende, ar aš mirsiu? — sukuždėjau.

Kad gydytojas galėtų apžiūrėti degantį kaklą, Robertas Gouveris mane švelniai pakėlė. Jutau, kad stengiasi nesukelti man skausmo. Tačiau kiekvienas kaklo, pečių, gerklės, netgi galvos odos lopinėlis degte degė. Tos pačios rankos paguldė mane atgal ant pagalvės ir atsegė marškinius, kad daktaras galėtų apžiūrėti šonkaulius. Kiekvienas prisilietimas prilygo įdago sukeltam skausmui, tačiau neverkiau. Ir ne todėl, kad buvau drąsi. Gerklę kažkas surakino taip, kad negalėjau išleisti jokio garso.

— Prastai, — pagaliau ištarė gydytojas. — Sulaužyta nosis, galvos sutrenkimas, išnarintas kaklas ir petys, sulaužyti šonkauliai.

— Ar ji pasveiks? — paklausė Robertas.

— Prireiks mažiausiai mėnesio, — išgirdau balsą. — Jeigu neprasidės karštinė arba drugys. Tačiau mergaitė atrodo tvirta, išsikapanos. Sutvarkysiu petį.

Gydytojas palinko prie manęs. Skausmo sklidinoje tamsoje ant savo skruosto pajutau jo kvėpavimą.

— Turėsiu suktelėti jūsų ranką, panele, kad kaulas vėl atsidurtų peties įduboje. Skaudės, tačiau kai baigsiu, jausitės geriau.

Negalėjau ištarti nei taip, nei ne. Jeigu tik būčiau galėjusi kalbėti, būčiau maldavusi palikti mane ramybėje.

— Geriau išeik, Dende, — liepė Robertas. Džiaugiausi, kad jis galvoja apie mano seserį.

Įdėmiai klausydamasi išgirdau Dendės žingsnius prie durų ir skląsčio spragtelėjimą. Gydytojas suėmė ranką. Iš skausmo sugniaužiau kumštį. Robertas uždėjo rankas ant mano skaudančių pečių. Staiga ranką stipriai pasuko, suklykiau iš skausmo ir netikėtumo, tada viskas vėl dingo.

Kai pabudau, žinojau, kur esu. Akys tebebuvo kietai užmerktos, tačiau užuodžiau levandomis kvepiančias paklodes ir akių vokais pajutau kambario gaivą. Sode čiulbėjo vieniša liepsnelė. Kaip ir žadėjo gydytojas, peties skausmas sumažėjo. Akis gaivino vėsūs ir drėgni vatos gumulėliai. Galvą skaudėjo tarsi kas būgną būtų mušęs. Tačiau apimta viso šio skausmo aš šyptelėjau. Buvau gyva.

Iš tiesų maniau, kad mirsiu. Tačiau štai, aš čia, po maloniai kvepiančiomis lininėmis antklodėmis, ant vokų žaidžia žiemos saulės spinduliai. Esu gyva ir galiu rūpintis Dende, apsaugoti ją. Užuodžiu levandas. Pajutau, kaip sumuštame veide atsiranda šypsena.

— Neįsivaizduoju, dėl ko galėtum šypsotis, — kimiai ištarė Robertas Gouveris sėdėdamas kažkur prie mano galvos. Sėdėjo taip tyliai, jog maniau esanti viena.

— Aš gyva, — pasakiau gergždžiančiu balsu, tačiau pagaliau galėjau prabilti.

— Gyva, — atsakė Robertas. — Tau pasisekė tarsi iš vandens išsigelbėjusiam kačiukui, Meridon. Kai tave visą kruviną Deividas įnešė į virtuvę, ranka tabalavo tarsi būtų sulaužyta, pamaniau, kad esi nebegyva. Ponia Gryvs spiegė, Dendė verkė ir šaukė ant Deivido, o šis siuntė prakeiksmus sau ir mums visiems už tai, kad tavęs neklausėme! Viskas vyko tarsi baisiausiame košmare, o štai dabar tu guli tarsi vežimo pervažiuota ir laiminga šypsaisi!

Išsišiepiau šiek tiek plačiau, tačiau tuoj pat susiraukiau, nes suskaudo kaklą.

— Aš esu laiminga, — užkimusiu balsu atsakiau. — Ar Dendei viskas gerai?

Robertas nepakančiai caktelėjo liežuviu.

— Taip, — pasakė. — Ji pietauja virtuvėje. Pasakiau, kad pasėdėsiu šalia tavęs, kol jie valgo.

Neištariau nė žodžio, sėdėjome tyloje. Sode suokė liepsnelė, o mano vokus glostantys šešėliai patamsėjo.

Pajutau, kad mano sulenktus pirštus kažkas palietė — labai švelniai, tarsi su liepsnelės plunksna.

— Atleisk man, Meridon, — tyliai prabilo Robertas. — Nė už ką pasaulyje nebūčiau tavęs skaudinęs. Visi apgailestaujame, kad užlipai viršun. Daugiau niekada to nedarysi. Rytoj parsivešiu mergaitę iš vargšų prieglaudos ir ji pradės treniruotis. Galėsi rūpintis arkliais.

Apie tai pagalvojusi užmerkiau akis ir ėmiau grimzti į miegą, kur neskaudėjo sumuštų vietų, o levandų kvapas priminė Platumą.

— Labanaktis, mano mažoji drąsuole Mere, — išgirdau Roberto šnabždesį, atrodė, kad jis sklinda iš labai toli.

Pasirodė, kad ant sugniaužtų į kumštį pirštų pajutau — bet galėjau ir klysti — lengvą tarsi plunksna lūpų prisilietimą.

Robertas išlaikė savo žodį. Deividas ir Dendė papasakojo, kad mergaitė iš vargšų prieglaudos pradėjo treniruotis jau kitą dieną. Ją pasirinko todėl, kad anksčiau dirbo kviečius auginančiame ūkyje. Nesibaigiančios šieno kupetos padovanojo jai raumeningą pilvą ir rankas. Deividas dar papasakojo (Dendė akivaizdžiai norėjo tai nutylėti), kad aukštai viršuje ta mergaičiukė atrodė žavingai. Ji nešiojo palaidus šviesius plaukus, nebijojo aukščio — nieko nebijojo. Nors prie kitų prisijungė atsilikusi visu mėnesiu, po kelių savaičių ši mergina jau suposi ant aukščiausios trapecijos ir atliko paprasčiausius kritimo numerius.

Man gydytojas liepė ilsėtis. Džiūgavau galėdama gulėti ramiai. Veidas atrodė baisiai. Akys taip sutino, kad tris ar keturias dienas buvau akla it kurmis. Jų vietoje pūpsojo dvi juodos dėmės. Keliams stuktelėjus į veidą, lūžo nosis. Visam gyvenimui ji liko šiek tiek kreiva.

Praėjo daugybė dienų, kol galėjau pereiti per lauką ir pažiūrėti, kaip jie treniruojasi. Pakeliui, tolimiausiame kampe, pamačiau blizgantį tamsiai pilką Vandenio kailį. Robertas pažadėjo, kad kol sirgsiu, Vandenio niekas nelies. Galbūt arklys šiek tiek sulaukės, tačiau neprisimins jokio grubaus elgesio. Vandenį šėrė kartu su kitais arkliais, o šaltomis naktimis parvesdavo į arklides. Tačiau kai Robertas treniruodavo kitus arklius ir mokydavo juos naujų triukų, Vandenis ganydavosi lauke.

Žemė pasidengė šerkšnu, atrodė, kad Kalėdoms pasnigs. Man tai beveik nerūpėjo. Mažame, purviname mūsų vežime tėvas ir Zima niekada nešvęsdavo Kalėdų. Vieninteliai prisiminimai susiję su ta švente buvo tai, kad fokusininkų pasirodymų metu Dendė lengvai kraustydavo kišenes, o tėvui sekėsi pardavinėti arklius išlepintiems vaikams. Abi gimėme šiek tiek po Kalėdų. Šiais metais mums sukaks šešiolika. Niekada nekreipėme didelio dėmesio nei į Kalėdas, nei į savo gimimo dieną, kad ir kada ji bebūtų.

— Šalta, — pasakė Robertas. Ėjo šalia manęs prilaikydamas už alkūnės ir padėdamas kabarotis per sušalusius kurmiarausius bei žolės kupstus.

— Taip, — atsakiau. — Ar laikysi arklius lauke visą dieną, jeigu ims snigti?

— Ne. Negaliu leisti jiems susirgti. Tuoj pradėsime vaidinti ištisus metus. Jau atsisakiau pasirodymų kalėdinių švenčių metu Bato apylinkėse vykstančioje Žąsų mugėje. Jeigu jaustumeisi gerai, bent jau tave ir Džeką būčiau nusivežęs pasidarbuoti toje mugėje. Šiais metais to nedarysime, tačiau kitąmet pailsėję per spalį, dirbsime visą gruodį, Dvyliktosios nakties mugės metu, tada iki Užgavėnių pailsėsime.

Robertas įsižiūrėjo į daržinę taip, tarsi matytų ten ateitį.

— Keliaudami rodysime visą programą. Vaidinimą pradės arkliai. Pertraukos metu ištempsime tinklą ir sumontuosime aikšteles. Kai tik rasiu daržinę, ją išsinuomosiu, tada rodysime vakarinę programą prie lempų šviesos, — Gouveris pažvelgė už daržinės į horizonte kabančią raudoną popiečio saulę. — Atsiranda vis daugiau vietų, atvirų visus metus, — ilgesingai pasakė. — Ten įrengiamos salės su arena viduryje, taip, ir scena dainavimui bei šokiams. Keleri geri metai kelyje ir galbūt galėsiu įsigyti savo vietą pasirodymams — su visa reikalinga įranga viršuje, arena apačioje ir mums nebereikės keliauti iš mugių į kaimelius. Žiūrovai patys ateis pas mus.

Linktelėjau.

— Tau gali pavykti, — pasakiau vos vos šypsodamasi ir žvelgdama į užsisvajojusį Roberto veidą. — Gali pavykti. Pakankamai didelis miestas, pro kurį pravažiuoja daug žmonių, turtingų žmonių, vėl ir vėl atvyksiančių pasižiūrėti vaidinimo. Gali pavykti.

Robertas mane nužvelgė.

— Tu manimi tiki, — ištarė.

— Taip, — paprastai atsakiau. — Visada tikėjau.

Stojo trumputė tyla.

— O dabar, — prabilo Gouveris. — Pažiūrėk, kaip sekasi tavo seseriai!

Robertas atlapojo daržinės duris ir mudu įėjome. Viduje temo, todėl trijulė atlikinėjo paskutinius dienos pratimus. Mergina iš vargšų prieglaudos, Ketė, stovėjo ant kopėčių. Dendė stovėjo ant aikštelės viršuje, o Džekas — gaudytojo vietoje.

Pamačiusi tokią mažą ir taip aukštai stovinčią Dendę pajutau, kaip ima džiūti burna. Nurijau seiles.

— Gerai! — sušuko Deividas stovėdamas po Dendės kopėčiomis. — Paskutinis dienos numeris ir turime žiūrovų, todėl parodykime, ką galim! Dende! Pakartok šį triuką.

Dendė palypėjo dar keletą žingsnių virš aikštelės, suėmė trapeciją abiem rankomis. Džekas patikrino liemenį apjuosusio storo odinio diržo sąsagas, pasitrynė rankas ir susiraukęs pažvelgė aukštyn. Į jį beveik nežiūrėjau. Stebėjau Dendę taip, kaip lauko pelė stebi aukštai besklandantį sakalą. Išvydau jos šypseną. Sesuo buvo laiminga.

Vėl dirstelėjau į Džeką. Jis susikaupęs stebėjo Dendės sūpuokles, kol jos priartėjo tiek, kad galėjai paliesti Dendės pėdas. Vaikinas sujudėjo tarsi pasirengdamas ir šūktelėjo: Šok! — taip mokė Deividas. Dendė stumtelėjo kojomis ir įsisupo stipriau. Džekas sušuko: Op! ir sesuo ištiesė kojas kiek įmanydama toliau.

Akimirką atrodė, kad Dendė nejudėdama kabo erdvėje. Džekas ištiesė rankas ir išgirdome, kaip jos tekštelėjo ant merginos kulkšnių. Tuo metu Dendė paleido trapeciją ir galva žemyn, atmetusi rankas, nuskriejo pro žemai susilenkusio Džeko kojas, pro A formos aikštelę. Iškilusi kitoje pusėje, grįžo atgal. Prie jų artėjo trapecija. Susikaupęs vaikinas pasuko Dendę taip, kad ši apsivertė, tebeskriedama oru ištiesė rankas ir tvirtai sugriebė priartėjusias sūpuokles. Džekas paleido merginos kojas. Įsitvėrusi trapecijos, sesuo pakilo į viršų ir ėmė skrieti prie savo aikštelės. Ten stovinti Ketė sučiupo Dendę per liemenį ir sukliko Bravo! Sau, Robertui ir man. Visi ėmėme spontaniškai ploti.

— Puiku! — šūktelėjo Robertas. — Nuostabu, Dende! Džekai ir Deividai! Puikiai pasidarbavote! Tai įspūdinga! Ar turite dar ką nors?

Dendė įsitaisė ant trapecijos, atmetė kojas atgal ir sulenkė. Džekas pranešdamas, kad laukia jos ant kitų sūpuoklių, šūktelėjo Šok! Tada išgirdome Op! Šįkart Dendei teko kojas ištiesti dar toliau. Praėjo ištisa sekundė nuo momento, kai sesuo atsisegė kojų apsaugas, iki išgirdome, kad Džekas sučiupo merginą už riešų. Įsiūbavo ją pirmyn atgal. Dendė išslydo iš vaikino rankų, lėtai ir grakščiai persivertė kūliavirsčia ir saugiai nusileido į tinklą.

Gailėjausi, kad taip kvailai bijojau kopėčių ir aukščio, ir dabar negaliu būti šalia sesers. Man būtų patikę stovėti netoliese besisupančios Dendės. Man būtų patikę būti ta, kuri ją sučiumpa per liemenį. Man būtų patikę po svaiginančio skrydžio žemyn padėti seseriai vėl užlipti ant aikštelės.

— O ką moka Ketė? — paklausė Robertas.

— Jos dar negaudo, — atsakė Deividas. — Dabar atliekant šį numerį, abu su Džeku tik susiliečia rankomis, kad vienas kitą pajustų. Atlikti visą numerį Ketė dar nepasirengusi.

Robertas linktelėjo. Stebėjome, kaip Ketė skrieja oru, o Džekas pliaukšteli jai per kulkšnis. Garsas nuaidėjo visoje šaltoje daržinėje, o Ketė pakėlė kojas ir ant nugaros nusileido į tinklą.

— Gerai padirbėta, — pasakė Robertas. Padėjo ranką Deividui ant peties ir išsivedė iš daržinės, stabtelėjęs tik užgesinti krosnyje rusenančios ugnies.

Ketė nulipo nuo tinklo ir šyptelėjo. Jau buvome susitikusios. Kai tik mergina pradėjo dirbti Robertui, Dendė atsivedė ją miegamąjį. Tačiau mudvi beveik nesikalbėjome.

— Puikus darbas! — pasakiau. — Pažengei gerokai toliau už mane, o aš juk treniravausi ištisą mėnesį.

— Turėjau gerą mokytoją, — Ketės lūpose pasirodė vylinga šypsenėlė. Akimirką pagalvojau, kad mergina kalba apie Deividą, tačiau pamačiau, kad ji žiūri į kopėčiomis žemyn lipantį ir taisyklingai rankas bei kojas dėliojantį Džeką.

Mergina atmetė tankius geltonus plaukus.

— Šiandien man stipriai trinktelėjai, — pasakė ji Džekui. Grebluojančia Dorseto tarme ištartuose žodžiuose suskambo provokuojančios gaidelės. — Mano riešai raudoni.

Ištiesė jam rankas delnais į viršų, kad matytųsi raudonos žymės. Mečiau žvilgsnį į Dendę. Ši žvelgė į Ketę tarsi pirmą kartą matydama.

— Nieko tokio, — atvirai pasakė Deividas. — Sveika, Mere. Kaip sekasi vaikščioti?

— Esu sustingusi, — prisipažinau. — Ir šiek tiek netvirta. Tačiau jaučiuosi pakankamai gerai.

Džeko veidą nutvieskė atvira, šilta šypsena.

— Man tavęs trūko, — nuoširdžiai ištarė. — Gera vėl tave čia matyti. Ką manai apie Dendę?

Vaikinas truktelėjo mane prie savęs ir norėdamas padėti eiti apkabino per liemenį. Patraukėme durų link. Leidau Džekui vesti mane per kietą žemę — kaip ir jo tėvui. Nekrūpčiojau nuo Gouverių prisilietimų. Tėvas ir sūnus. Ėmiau jais pasitikėti. Liemenį apglėbusi Džeko ranka buvo šilta ir šiurkšti, jutau tai pro lininius marškinius.

Kitame Džeko šone išdygo Ketė ir paėmė jo ranką.

— Ką manai apie pasirodymą, Meridon? — paklausė. — Argi Džekas ne puikus? Išgirdusi jį šaukiant, jaučiuosi tokia drąsi. Tik šoku, kai jis liepia, ir viskas!

Sudvejojau. Jaučiausi taip, tarsi pasaulis, kol aš sirgau, šiek tiek slystelėjo, ir dabar niekas nebetelpa į savo rėmus. Pro Džeko petį pažvelgiau į Dendę. Ji irgi žvelgė buku žvilgsniu.

— Buvo puiku, — neutraliai atsakiau. — Robertui patiko.

— Robertui! — apsimestinai sukliko vargšų prieglaudos globotinė. — Vadinu jį ponu Gouveriu. Niekada neišdrįsčiau pavadinti jo Robertu! — Ketė pamėgino prisiglausti arčiau prie Džeko. — Tikrai gerbiu tavo tėtį, — užtikrino ji.

Džekas pasuko galvą ir gundančiai mirktelėjo.

— Taigi taip ir turėtum, — pasakė. — Merė ir mano tėvas — seni draugai. Tėvas leido Merei vadinti jį vardu. Ir Dendei. Kai dirbi kelyje, viskas būna kitaip.

— Negaliu sulaukti! — vėl sukliko Ketė. — Negaliu sulaukti, kol išsikrapštysiu iš šito baisaus kaimiūkščio, kur visi žiūri į mane ir bado pirštais. Negaliu sulaukti, kol dingsiu iš čia ir kiekvieną vakarą abi su Dende, vilkėdamos gražiuosius trumpus sijonėlius, vaidinsime!

Pašnairavau į Dendę. Spėjau, kad ji kunkuliuoja iš pykčio. Neklydau. Sesers veide sustingo ta keista išraiška, kokia atsirasdavo ištikus staigiems pykčio priepuoliams.

— Dende, — paskubėjau ištarti, kol sesers pyktis dar neišsiveržė. — Dende, ar gali palydėti mane į virtuvę? Noriu atsisėsti.

Džekas sustojo, norėjo mane pakelti, tačiau nemandagiai atkišau alkūnę ir jį nustūmiau.

— Aš eisiu su Dende, — pasakiau.

— Gerai, — nerūpestingai atsakė Ketė. — Mudu su Džeku patikrinsime arklius, tiesa, Džekai?

Džekas apdovanojo mane liūdnu žvilgsniu ir leidosi Ketės apsukamas. Abu pasuko šieno stoginės bei arklidžių link ir dingo tamsoje.

— Negaliu patikėti, tikra kekšė! — sumurmėjau Dendei.

Juodos sesers akys liepsnote liepsnojo.

— Kalė prakeikta! — iškošė ji. — Akis iškabinsiu, jeigu tik pamėgins lįsti prie Džeko!

— Vargu, ar tai bus naujiena, — pasakiau. — Čia ji jau geros trys savaitės. Neabejoju, kad taip elgėsi visą laiką!

Dendė iš pykčio vos pajėgė tvardytis.

— Ne! Ne! — padrikai kalbėjo ji. — Manai, taikstyčiaus su tokiu elgesiu? Su Džeku? Nė vieno prakeikto žvilgsnio, jokio pasišnibždėjimo. Viskas, ką ji veikė, tai dieną naktį treniravosi ant trapecijos ir mokėsi suptis. Gal tik dirstelėdavo į Džeką.

— Tada kodėl gi dabar taip elgiasi? — susimąsčiau.

Nuo ryškios šviesos, sklindančios iš virtuvės langų per temstantį sodą, Dendė susiraukė.

— Dėl tavęs, — staiga pasakė. — Greičiausiai dėl tavęs. Taip ji dar niekada nesielgė. Ketė mano, kad Džekas pametęs dėl tavęs galvą. Jis nusileido kopėčiomis akivaizdžiai norėdamas tave pamaloninti ir apkabino. Kiekvieną dieną klausinėjo apie tave, du kartus buvo Solsberyje nupirkti tau gėlių ir kartą — vaisių. Tėvas niekada nepriekaištavo jam, kad tuščiai švaisto laiką. Tai mergai turbūt atrodo, kad Džekas tave mergina ir ji ketina išleisti savo geluonį.

Išsižiojau.

— Ji pakvaišusi, — ryžtingai atsakiau. — Nejaugi nežino, kas mūsų laukia, jeigu Robertas pamanys, jog kuri nors bandome suvilioti Džeką?

— Ne, — greitai atsakė Dendė. — Ji beveik nematė Roberto. Jis visą dieną treniruoja arklius, o mes dirbame čia. Robertas jai niekada nepasakojo apie Džekui suplanuotą ateitį. Jis beveik nesikalbėjo su Kete.

Akimirką stovėjome tyloje spoksodamos viena į kitą ir staiga abi prapliupome juokais.

— Oi, ne! Oi! Ne! — šūkčiojau laikydamasi už šonų. — Man tebeskauda šonkaulius! Nejuokink manęs, Dende!

— Argi jis nesužvėrės sužinojęs, kas vyksta! — piktai džiūgavo Dendė. — Baigsis visos jos gudrybės! Mergaitė grįš į vargšų prieglaudą! Vaidinti arba nebevaidinti!

Akimirką lioviausi juokusis.

— Tai gana žiauru, — pasakiau. — Didžiulė kaina už nedidelį flirtą.

Dendė stovėjo akmeniniu veidu.

— Kam tai rūpi? — paklausė sesuo. — Neleisiu, kad ji įsikabintų į Džeką. Jeigu jau kurią nors iš mūsų ir pasirinks, tai būsiu aš. Buvau pasirengusi tvardytis, nes taip liepė Džeko tėvas ir maldavai tu. Tačiau jeigu ta merga ims šliaužioti paskui Džeką, tebusiu aš prakeikta, jeigu ramiai žiūrėsiu, kaip jį iš manęs nuvilioja!

— Dende, tai nieko nereiškia, — greitai prašnekau. — Ko gero, yra taip, kaip tu ir sakei — Ketė norėjo paerzinti mane, parodyti man vietą.

Ji nežino, kad nė viena iš mūsų nesivaikome Džeko. Kad nė viena taip nesielgiame. Šiąnakt vėl miegosiu arklidėse. Tada viską jai ir papasakosiu.

Dendė krestelėjo savo storus juodus plaukus ir atrodė užsispyrusi.

— Man regis, geriau papasakokime Robertui, kad Ketė persekioja Džeką, ir tegul ji keliauja ten, iš kur atvykusi, — nedraugiškai pasakė sesuo. — Man nepatinka, kad ji gyvena mano kambaryje. Man nepatinka, kad ji gundo Džeką. Aš pirma jį pamačiau, o jis pamatė mane. Aš jam patikau nuo pat pirmos dienos, Mere. Nieko nedarėme tik todėl, kad jo tėvas būtų patenkintas. Žinai tai.

Akimirką susimąsčiau. Prisiminiau, kokiomis aistringomis akimis Džekas žiūrėjo į mane, kaip klausė, ar apie jį svajoju. Prisiminiau, kaip stebėjo mane beplaukiojančią upe ir kaip pyko, kad esu jam abejinga.

— Jis toks pats flirtuotojas, kaip ir Ketė, — be jokios užuojautos atsakiau. — Džekas eis su bet kuria mergina, kuri pamalonins jo tuštybę, o kiekviena jo neprisileidusi mergina taps iššūkiu. Nenustebsiu, jeigu jis susidomės Kete.

Dendė sugriebė mano ranką.

— Aš žinau, ką kalbu, Mere, — išbėrė ji. — Laikiausi atokiai nuo Džeko, stebėdama, kaip jo tėvui susiklostys reikalai. Čia viskas kitaip. Norėjau pažiūrėti, ar egzistuoja nors mažiausia galimybė, kad Robertas įgyvendins savo planus dėl tos prakeiktos Džeko ateities. Tačiau panorau jo vos pirmą kartą pamačiusi. Ir tebenoriu.

Atsitraukiau nuo jos ir atidžiai įsižiūrėjau. Pažinojau Dendę, stebėjau ją ir mylėjau taip švelniai kaip motina, taip stipriai kaip mylimasis. Žinojau, kad sesuo pasakė tik dalį tiesos. Ta dalis, kurios nepripažino, buvo jos tuštybė ir išdidumas. Ji negalėjo ištverti minties, kad Džekas gali eiti į šieno stoginę drauge su gražia šviesiaplauke vargeta tada, kai pakluso tėvui ir ištisus mėnesius Dendės nė pirštu nepalietė. Dendė buvo pati gražiausia mergina, kokią mums tik kada nors teko matyti, taigi mintis, jog tapo antrąja geriausia, seserį gerokai sutrikdė.

— Nagi, Dende, — protingai prabilau. — Žinau, kad juo žaviesi. Jis — pakankamai gražus jaunuolis. Tuščias kaip beždžionė, tačiau mielas.

Tačiau žinai, kaip su juo elgiasi Robertas — kelia vaikinui gana aukštus reikalavimus. Tegalite pasibučiuoti ir šiek tiek paišdykauti. Tavęs laukia kur kas daugiau nei tai. Kai tapsi Madmuazele Dende, sutiksi geresnių vyrų, nei Džekas kada nors bus. Kaip ir sako Robertas, jeigu turėsi galvą ant pečių, gali puikiai ištekėti. Kur kas geriau nei pasivolioti šiene su vaikinu, kurio tėvas judu aptikęs sužlugdys tau gyvenimą!

Akimirką sesuo dvejojo, tačiau išgirdome trinktelint mūsų kambario virš arklidžių dangtį ir Dendės akys vėl užsiliepsnojo.

— Kekšytė! — iškošė ji, ištrūko iš mano glėbio ir nudūmė arklidžių link.

Mėginau bėgti iš paskos, tačiau šonkaulius ir petį tebeskaudėjo. Kai pasiekiau arklides, Džekas, temdamas ant savęs švarką, jau kabarojosi kopėčiomis žemyn. Šelmiškai man vyptelėjo.

— Ei, Mere, — pasakė. — Dendė išmetė mane iš jūsų kambario, sakė, kad nori persirengti vakarienei. Pasimatysime vėliau.

— Ką veikei mano kambaryje, Džekai? — parūpo man.

Džekas man mirktelėjo.

— Nieko svarbaus, Mere, — atsakė.

— Ar tavo tėvas neperspėjo tavęs dėl Ketės? — smalsiai paklausiau.

Tamsiose Džeko akyse atsirado kibirkštėlės.

— Ją turėjo pusė Varminsterio, — atsakė jis. — Mano tėvas tuščiai burnos neaušina. Žino, kad tai mano darbui nesutrukdys. Žino, jog pilvelio ji neužsitaisys. Supranta, kad tai ne meilė, ir nesuka dėl to galvos.

Džeko akys žybtelėjo.

— Ar tu pavydi, Mere? — švelniai paklausė. — Ar manai, kad bučiavau minkštus jos plaukus, kaklą ir laižiau duobutę tarp menčių? Ar to norėtum pati?

Žengtelėjau atgal, kad raginio žibinto šviesoje Džekas aiškiai išvystų mano veidą. Žinojau, kad mano veidas ramus, akys vaiskios ir nesutrikusios.

— Ne, — atsakiau. — Nenoriu šito. Niekada nenorėsiu. Nei iš tavęs, nei iš kokio nors kito vyro. Buvo įdomu, ar esi vyras, galintis pasipriešinti tėvo valiai, ar mėgindamas jam įtikti visą gyvenimą liksi nekaltas. Dabar suprantu, kad dulkinies tada, kai jis leidžia.

Taip pašiepto Džeko veidas iš pykčio blykstelėjo ryškiu raudoniu.

— Nesižaviu tavo skoniu, — išdidžiai tariau. — Tačiau nepamiršk, kad tau leista turėti tik Ketę. Dendės, pasak tėvo, privalai neliesti.

Džekas nekantriai pakėlė rankas.

— Dendė! — sušuko. — Galvoji tik apie ją!

— O tu apie ją negalvoji? — klausinėjau aš, mikliai it jauku viliojamas sakalas.

Džekas truktelėjo pečiais.

— Ne itin, — nerūpestingai atsakė. — Galiu be jos gyventi.

— Gerai, — atsakiau. Taip ir galvojau. Robertas Gouveris buvo vienintelis žmogus pasaulyje suteikęs stogą mudviem su Dende, ir maitinęs tada, kai aš gulėjau sudaužyta ir dirbti negalėjau, o sesuo dar neturėjo tiek įgūdžių, kad užsidirbtų duoną pati. Priklausėme nuo to žmogaus tarsi vargetos samdiniai. Dabar žinojau, kad Dendė geidžia Džeko, ir bijojau, kad sieks jo meilės. Vienintelis dalykas, skiriantis mus nuo sušalusio kelio, vedančio iš Varminsterio, buvo tai, kad Džekas gerbė tėvo norus.

— Nepamiršk, kad tėvas liepė į ją nesidairyti, — neatstojau aš.

Džekas vėl truktelėjo pečiais ir pavartė akis į tamsėjantį naktinį dangų.

— Mere, tu tarsi kokia vienuolyno vyresnioji. Nenoriu tavo prakeiktos sesers. Man per akis ir pasiraičiojimo šiene. Ketė tą siūlo už dyką, tai ir pasiraičiosiu su ja. Neprisiliesiu prie Dendės nė su dešimties pėdų ilgio baržos kartimi. Gerai?

— Gerai, — pagaliau ištariau.

Meldžiau Dievo, kad taip ir būtų.