3

Purvinu takeliu į mugės vietą nužingsniavome tik vėlyvą vakarą. Dar kartą pažiūrėjome vaidinimą, po to pasilikusi išprausiau arklius ir pašėriau juos nakčiai. Žinojau, kad Dendė neprieštaraus. Ji ramiai sėdėjo ant vartelių ir stebėjo, kaip mudu su Džeku dirbame.

— Turiu du pensus, — džiūgavau priėjusi ir valydamasi purvinas rankas į tokį pat purviną savo sijoną.

Dendė saldžiai nusišypsojo.

— Aš turiu tris šilingus, — pasakė. — Vieną duosiu tau.

— Dende! — sušukau. — Iš kieno kišenės?

— Storo seno džentelmeno, — atsakė sesuo. — Jis davė man pusę penso už tai, kad parneščiau gėrimo, nes pražiopsojo gėrimų pardavėją. Grįžusi atsidūriau pakankamai arti to vyro bridžių kišenės.

— Ar jis tave pažintų? — sunerimau.

— O, taip, — Dendė nuo pat vaikystės žinojo, jog yra graži. — Tačiau, manau, tikrai nepagalvos, jog pinigus paėmiau aš. Šiaip ar taip, eime išlaidauti!

Likome mugėje tol, kol išleidome visus pinigus. Kišenes kimšte prikimšome visokių niekučių. Dendė spūstyse būtų nemačiomis apšvarinusi dar keletą kišenių, tačiau čia darbavosi vagys, kurie galėjo ją pastebėti. Pagautos vagių gaujos vado būtume turėjusios išversti visas kišenes ir atiduoti jų turinį, be to, mus kaip reikiant priluptų.

Kai takeliu per lauką grįžome prie savo vežimo, jau buvo tamsu, šviesos Gouverio furgone nedegė. Prieš eidama vidun apžiūrėjau arklius. Senasis medžioklis ruošėsi miegoti, galėjau tik viltis, kad rytoj ryte gyvulys sugebės atsikelti. Jei ne — tėvas paklaiks. Jis tikėjosi susitarti su vienu mugės organizatoriumi dėl mažesnės arklio, kurį ketino pirkti, kainos. O pelno iš negyvo arklio nedaug, netgi jeigu mėsininkai ir vadina tai arkliena.

Visos jau miegojome. Pasviro vežimas ir pro duris įdribo tėvas. Zima nesukrutėjo. Gulėjo lovoje ant nugaros nenusivilkusi gražiųjų savo drabužių ir knarkė it vežikas. Ant kaklo pastebėjau naują paauksuotą vėrinį ir spėjau, kad kol vyras gėrė, moteriškė laiko veltui neleido. Tėvui beklupinėjant, vežimas lingavo tarsi laivas audros metu, paskui šoktelėjo it risnojantis arklys, nes vyrukas pamėgino užlipti ant tokios pat girtutėlės Zimos. Išgirdau, kaip po antklode suprunkštė Dendė. Mūsų tėtušis keikėsi ir kaltino alų. Aš nesijuokiau, tik nusisukau į gerai pažįstamą dėmėtą sieną ir mąsčiau apie smėlio geltonumo namą aukštų, dailių medžių parko vidury, apie save, stovinčią verandoje ir dėvinčią žolės spalvos jojikės kostiumą bei švarų lininį apatinį sijoną, svajojau apie atrisnojantį baltą tarsi jūros puta eržilą.

Kitą rytą tėvas atkentėjo už savo girtavimą, tačiau Zimai sekėsi kur kas prasčiau. Pamatęs paauksuotą vėrinį tėtušis pareikalavo už jį sumokėtų pinigų. Zima prisiekinėjo, kad turėjo tik vieną klientą, tačiau tėvas nepatikėjo ir puolė ją mušti batu. Dendė ir aš suskubome dingti blogiui iš akių ir pasislėpėme po vežimo ratais. Sesuo dar stabtelėjo pagriebti kūdikio ir sulaukė smūgio atgalia ranka. Dendė mylėjo tą vargšelę, nuolatos baimindavosi, kad pykčio pagauta Zima svies mergaitę į tėvą.

Viršuje aidint keiksmažodžiams ir dūžtant indams, mudvi lindėjome po vežimu. Pamačiau, kaip ant savo laiptelio, rankose laikydamas arbatos puodelį, o pypkę — burnoje, atsistojo Ričardas Gouveris.

Tarsi negirdėdamas iš mūsų vežimo sklindančių bildesių ir šūksnių, Ričardas pasisveikindamas mums linktelėjo ir papsėdamas pypkę prisėdo saulėkaitoje. Šalia atsisėdo Džekas, tačiau mudvi likome savo prieglobstyje. Jeigu tėvas vis dar piktas, po vežimu mūsų nepasieks, nebent imtų baksnoti botago kotu, tačiau tikėjomės, kad alui vis dar teliūskuojant jo galvoje susilenkti nepavyks. Viršuje viskas rimo. Zima ėmė garsiai kūkčioti, paskui nutilo. Įsitempusios sėdėjome tol, kol įsitikinome, kad audra baigėsi, tačiau tuo metu prie mūsų vežimo priėjo Robertas Gouveris ir sustojęs per tris žingsnius šūktelėjo:

— Džo Koksai?

Tėvas išėjo lauk, pajutome, kaip virš galvų susiūbavo vežimas. Įsivaizdavau, kaip tėtušis trina apsiblaususias akis ir markstosi nuo saulės šviesos.

— Vėl jūs, — abejingai ištarė. — Maniau, kad nenorite mano puikaus medžioklinio arklio. — Atsikosėjęs apspjovė vežimo šoną. — Norit pirkti mūsų gražųjį mažąjį ponį? Gražiai atrodytų vaidinime. O ir medžioklinis vis dar parduodamas.

Puikusis medžioklinis arklys tebegulėjo ir atrodė, kad vis mažiau trokšta keltis. Tėvas šito nematė, jis stebeilijosi į Roberto Gouverio veidą.

— Mane domina ponis, jeigu tik išjodinėsite jį iki šios savaitės pabaigos, — pasakė Robertas. — Stebėjau, kaip jūsų mergaitė jį treniruoja. Abejoju, ar jai pavyks.

Tėvas vėl nusispjovė.

— Maža dykaduonė, — paniekinamai ištarė. — Ir niekam tikusi jos sesuo, abi neturi mano kraujo, tačiau privalau tampytis tas mergas su savimi. O mano žmona — šliundra ir vagilė! — ištarė garsesniu balsu. — Įbruko man dar vieną prakeiktą mergiotę.

Robertas Gouveris linktelėjo. Balti marškiniai plaikstėsi gaiviame rytmečio ore.

— Per daug burnų reikia maitinti, — užjaučiamai pasakė. — Nė vienas vyras negali išlaikyti penketo asmenų šeimos ir patenkinti visų poreikių.

Tėvas sunkiai atsisėdo ant vežimo laiptelio.

— Tiesa, — ištarė. — Dvi niekam tikusios mergiotės, viena nenaudinga šliundra ir jos vaikas.

— Kodėl nesiunčiat jų dirbti? — pasiūlė Robertas. — Mergaitės visada sugeba užsidirbti sau duoną.

— Kai tik galėsiu, — pažadėjo tėvas. — Niekur nebuvau apsistojęs pakankamai ilgai, kad įtaisyčiau joms darbus, o jų mirusiai motinai prisiekiau, jog iš vežimo mergaičių neišmesiu. Bet kai tik rasiu darbus... eis lauk.

— Paimčiau mažąją, — nerūpestingai pasiūlė. — Kaip ją vadinate? Mere ar kažkaip? Ji galėtų dirbti su mano arkliais. Susitvarkys tik su poniais, todėl naudos iš jos bus nedaug. Tačiau nuimsiu tą mergaitę jums nuo sprando.

Basos pėdos suskeldėjusią oda pasirodė prie ratų virš mūsų galvų. Tėvas nušoko nuo laiptų ir patraukė link žvilgančių Roberto Gouderio aulinių. Mes tebelindėjome po vežimu.

— Pasiimsite Meridon? — nepatikliai paklausė tėtušis. — Duosite jai darbo?

— Galėčiau, — pasakė Gouveris. — Jeigu sutarsime dėl ponio.

Stojo tyla.

— Ne, — staiga sušvelnėjusiu balsu prabilo tėvas. — Negaliu jos paleisti. Suprantat, pažadėjau jos motinai. Negaliu leisti jai išeiti, nebent žinočiau, kad pateks į gerą vietą ir gaus sutartą atlyginimą.

— Jūsų valia, — ištarė Gouveris ir pamačiau, kad žvilgantys auliniai tolsta. Po trejeto žingsnių paskui Robertą nutapsėjo purvinos tėtušio kojos.

— Jeigu avansu sumokėsite jos atlyginimą, duosite jį man, apsvarstysiu pasiūlymą, — pasakė tėvas. — Pakalbėsiu apie tai su mergaite. Protinga, labai jautri. Jai puikiai sekasi su arkliais. Treniruoja visus maniškius. Suprantat, Meridon — čigonė, moka arklį iš lauko prišaukti. Be jos aš prapuolęs. Mergaitė išjodinės šį ponį per savaitę. Pats pamatysit. Ji puikiai tinka jūsų veiklai.

— Tų mergaičių — nors vežimu vežk, — prabilo Gouveris. — Pirmaisiais metais ar ilgiau ji man pinigus kainuos. Verčiau jau pasiimčiau padorų mokinį, o jo tėvai man mokėtų mokestį. Jeigu būtumėt sutikęs tartis dėl ponio, būčiau nuo jūsų sprando nukėlęs tą, kad ir kuo ji ten vardu. Turiu didelį vežimą, man reikia pagalbininko. Tačiau man tikrai kur kas geriau tiks protingas vaikiščias.

— Tai geras ponis, — staiga ištarė tėvas. — Norėčiau gauti gerą kainą.

— Kiek? — paklausė Robertas.

— Du svarai, — nustatė kainą tėvas, nors už gyvulį mokėjo keturiskart mažiau.

— Ginėja, — nedelsė Gouveris.

— Vienas svaras dvylika šilingų ir Meridon, — derėjosi tėtušis. Jutau jo balse įtampą.

— Sutarta! — greitai pasakė Robertas Gouveris, o aš žinojau, kad ponį tėvas pardavė pernelyg pigiai. Tada aiktelėjau suvokusi, kad ir mane pardavė per pigiai ir nesvarbu, pagiringas tėvas ar ne, privalau sudalyvauti šiame sandėryje pati.

Išsirangiau iš po vežimo ir trinktelėjau tėvo šoną tuo metu, kai pasispjaudęs delną jis ketino sukirsti rankomis.

— Ir Dendė, — griebdama už tėvo rankos, tačiau žiūrėdama į Gouverį paskubomis ištariau. — Mudvi eisime drauge.

Robertas pažvelgė į tėvą.

— Ji — dykaduonė. Pats taip sakėte.

— Ji moka gaminti, — pradėjo siūlyti tėvas. — Jums reikia, kad kas nors tvarkytų furgoną. Ji tam labai tinka.

Robertas Gouveris pažvelgė į savo puikius lininius ir į sudriskusius tėvo marškinius. Neištarė nė žodžio.

— Man nereikia dviejų mergaičių, — pagaliau prabilo. — Nemokėsiu tokių pinigų už pigų mažą ponį ir dvi furgoną sujauksiančias mergiotes.

— Viena aš neisiu, — žalios mano akys degė. — Dendė ir aš eisime drauge.

— Elgies taip, kaip tau liepta! — įniršęs suriko tėvas. Grybštelėjo manęs, tačiau nėriau tolyn ir pasislėpiau už Gouverio.

— Dendė gali būti naudinga, — skubėdama ištariau. — Ji gaudo triušius ir labai gerai gamina. Moka daryti medines gėles ir iš vytelių pina krepšius. Moka triukų su kortomis ir šoka. Dendė labai labai graži, galėtų vaidinti. Galėtų rinkti pinigus prie vartų. Ji tik iš nepažįstamųjų vagia!

— Ar viena mano arklių prižiūrėti neisi? — viliojo Gouveris.

— Be Dendės — neisiu, — atsakiau. Balsas drebėjo, nes suvokiau, kad galimybė pasprukti nuo tėvo, Zimos ir purvino vežimo ėmė greitai blėsti. — Negaliu eiti be Dendės! Ji — vienintelis žmogus visame pasaulyje, kurį aš myliu! Jeigu neturėsiu jos, nieko nebemylėsiu! O jeigu nieko nebemylėsiu, kuo aš tapsiu?

Robertas Gouveris žvilgtelėjo į tėtušį.

— Ginėja, — ištarė. — Ginėja už ponį ir paimu abi mergiūkštes.

Tėvas su palengvėjimu atsiduso.

— Sutarta, — paspjaudė delną ir abu vyrai sukirto rankomis. — Mergaitės gali tuoj pat eiti į jūsų furgoną. Aš šiandien išvykstu.

Stebėjau, kaip jis kėblina atgal į vežimą. Šiandien išvykti tėvas neketino. Jis bėgo, kol Robertas Gouveris neapsigalvojo dėl sandėrio ir džiūgavo apgavęs gerąjį žmogų — gavęs ginėją už vienuolika šilingų mažiau vertą ponį. Tačiau man atrodė, kad nuo pat pradžių Robertas planavo sumokėti ginėją — už ponį ir mane. Ir galbūt nuo pat pradžių žinojo, kad turės priglausti ir Dendę.

Grįžau į vežimą. Iš po jo išsirangė Dendė tempdama kūdikį.

— Noriu pasiimti kūdikį, — pasakė ji.

— Ne, Dende, — tariau jai tarsi būčiau kur kas vyresnė ir išmintingesnė. — Mes ir taip pernelyg rizikavome.

Kitomis Solsberio mugės dienomis elgėmės kiek įmanydamos geriau. Dendė išeidavo į laukus ir kiekvieną dieną pietums parnešdavo mėsos.

— Iš kur tu juos gauni? — primygtinai sukuždėjau, kai sesuo pakabino tiršto ir kupino mėsos triušienos troškinio šaukštą.

— Dideliame name prie Bato kelio yra toks geras džentelmenas, — rami ir patenkinta atsakė Dendė.

Ant stalo padėjau dubenėlius ir sunerimusi numečiau šaukštelius raginėmis rankenomis. Šie sutarškėjo.

— Ką turėsi už tai padaryti? — paklausiau.

— Nieko, — Dendė vylingai šyptelėjo pro krentančią juodų plaukų sruogą. — Man tereikia atsisėsti ant jo kelių, verkti ir sakyti: Oi! Tėveli, prašau, nereikia, ar kažką panašaus. Paskui tas džentelmenas duoda man pensą, nusiunčia į virtuvę, o ten man duoda triušį. Sakė, jog rytoj gausiu fazaną.

Pažvelgiau į ją su nerimu.

— Gerai, — liūdnai ištariau. — Tačiau jeigu tau pažadės jautienos šonkaulių, avies koją ar kitokios skerdienos, ten nebegrįžk. Ar galėtum pabėgti, jeigu prireiktų?

— Žinoma, — nerūpestingai atsakė sesuo. — Sėdime netoli lango, o jis visada atviras. Per kelias minutes galiu pasprukti.

Linktelėjau. Nedaug tepalengvėjo. Turėjau pasitikėti Dende, nors ji taip keistai mėgino brautis į suaugusiųjų pasaulį. Jos niekada nesučiupdavo, niekada nebausdavo. Kad ir ką beveiktų — kraustytų kišenes ar aukštai pasikėlusi sijonus šoktų pagyvenusiems ponams — visada grįždavo su sauja monetų ir neprisišaukusi jokios bėdos. Ji buvo tingi, tarsi apie vežimą besitrinanti gerai nupenėta katė. Tačiau pajutusi bėdą ar pavojų išslysdavo iš vyro rankų it gyvsidabris.

— Pakviesk juos, — linktelėdama durų link pasakė sesuo.

Dabar, suartinti gyvenimo viename furgone, vieni kitus vadinome vardais. Džekas ir Dendė retkarčiais apsikeisdavo paslaptingomis šypsenomis, tačiau tik tiek. Pirmąjį mūsų vakarą vežime Robertas pastebėjo jų elgesį. Nusitraukęs batus ėmė juos tepti juodu tepalu ir pro tankius antakius vis dėbtelėdavo į Dendę.

— Paklausyk, Dende, — prabilo rodydamas pirštu į seserį. — Kalbėsiu su tavimi atvirai, todėl ir tu gali būti su manimi atvira. Paėmiau tave, nes maniau, jog puikiai tiksi vaidinime. Turiu keletą minčių, kurias atskleisiu vėliau. Ne dabar. Dabar ne laikas. Tačiau pasakysiu, kad turėsi gražų kostiumą ir šoksi pagal muziką, o visų akys bus prikaustytos prie tavęs. Visos mergaitės pavydės.

Nutilo ir pasidžiaugęs Dendės tuštybei padarytu poveikiu tęsė toliau.

— Papasakosiu, ko noriu savo sūnui. Jis — mano įpėdinis ir man mirus paveldės cirką. Prieš tai surasiu gerą, darbščią merginą, besisukančią tokiame pat šou versle kaip ir mes. Merginą su geru kraičiu, garsiu vardu ir talentingą. Talentų santuoka, — tyliai ištarė pats sau.

Vėl nutilo, o prisiminęs, kur esąs, kalbėjo toliau.

— Tai geriausia, ką dėl judviejų galiu padaryti, — nuoširdžiai pasakė. — Už ko tekėsi, su kuo miegosi — tavo pačios reikalas, tačiau jeigu liksi dora ir vaidinsi mūsų pasirodymuose — pasiūlymų neatsiginsi. Tačiau vos aptikęs, kad svajoji apie mano vaikį, arba sužinojęs, jog jis pakišo rankas po tavo sijonu, išmesiu ant vieškelio, nesvarbu, kur tuo metu bebūtume, kad ir kaip besijaustum. Atgal nesigręžiosiu, Džekas — taip pat. Jis suvokia, kas iš tiesų naudinga, todėl galbūt ir pasimylės su tavimi kartą kitą, tačiau niekada neves. Niekada!

Dendė sumirksėjo.

— Supranti? — pagaliau paklausė Robertas.

Dendė dirstelėjo į Džeką vildamasi, kad šis ją užtars. Palenkęs galvą, Džekas įnirtingai blizgino baltąją aulinių batų dalį. Galėjai pamanyti, jog vaikinas kurčias. Pažvelgiau į tamsų jo sprandą, supratau, kad Džekas bijo savo tėvo. Robertas buvo teisus sakydamas, kad sūnus jam nepasipriešins. Niekada.

— O Meridon? — šiurkščiai paklausė Dendė. — Ar jos nesaugosite nuo savo brangiojo sūnaus?

Staigiai dirstelėjęs į mane, Robertas nusišypsojo.

— Joje netarpsta prostitutė, — ištarė. — Meridon tenori, kad aš ir Džekas leistume jai jodinėti.

Linktelėjau. Jis buvo visiškai teisus.

— Ar supranti? — vėl paklausė Robertas. — Jeigu būčiau žinojęs, kad judu su Džeku susiburkavote, būčiau neėmęs tavęs į vežimą. Tačiau išlipusi čia, savo tėtušį dar sugebėtum susirasti. Su tuo nusususiu senu vežimą traukiančiu arkliu jis tikrai netoli nukeliavo. Jeigu iš tiesų geidi Džeko, verčiau jau išlipk. Aš su tuo nesusitaikysiu ir be mano leidimo nieko nevyks.

Dendė vėl dirstelėjo į Džeko sprandą. Vaikinas ėmėsi kito aulinuko. Pirmasis tiesiog švietė baltumu. Ko gero, dar niekada taip kruopščiai nesidarbuota.

— Gerai, — prabilo sesuo. — Galite pasilaikyti sau tą nuostabųjį sūnų. Ne taip labai jo ir noriu. Pasaulyje daugybė kitų jaunų vyrų.

Robertas džiugiai nusišypsojo. Šiam vyrui patiko pasiekti savo.

— Gera mergaitė, — pritariamai pasakė. — Vadinasi, gana patogiai galime visi gyventi drauge. Patikėsiu tavo žodžiais kaip pažadu ir šia tema daugiau nebekalbėsime. Ir štai dar ką tau pasakysiu, dailiaveide. Jeigu savo žvilgsnius pasaugosi tam metui, kai tapsi suaugusia moterimi, vienas Dievas težino, kiek daug galėsi pasiekti. Nepamiršk tų žvilgsnių. Turėdama tokias akis netgi apie santuoką su dvarininku gali pasvajoti!

Tokios paguodos Dendei užteko ir tą vakarą ji anksti įsitaisė savo gulte, šukavo plaukus ir kruopščiai juos pynė. Ir tol, kol gyvenome Solsberyje, į Džeką ilgesingai nebedirsčiojo.

Buvo nuostabi, karšta ir saulėta 1805-ųjų vasara. Iš niūrios, nelaimingos mergaičiukės, kokia buvau tėvo vežime, virtau į savo darbu besididžiuojančią arklininkę. Mano sijonas sudrisko, batai susidėvėjo. Atrodė labai natūralu pasiskolinti Džeko chalatą, o kai išaugau savo drabužius — ir jo antruosius geriausius bridžius bei senus marškinius. Vasaros pabaigoje aš jau rengiausi kaip berniokas ir mėgavausi, kad dėvėdama tokius drabužius galiu laisvai judėti, o vyrai nebevarsto žvilgsniais. Visa galva panirau į nuolatinę kelionę. Per naktį nukeliaudavome nuo vieno miesto iki kito, niekada nelikdavome ten ilgiau nei tris dienas, nuolatos judėjome. Visur rodėme tą patį vaidinimą. Šokantys poniai, protingasis eržilas, kavalerijos pasirodymas, nepabalnotu arkliu jojantis Džekas bei istorija apie Ričardą Liūtaširdį ir Saladiną.

Tačiau kiekvienas pasirodymas vykdavo vis kitaip. Kiekvieną kartą arkliai eidavo vis kitokiais žingsniais, kartą mažasis ponis susirgo, žingsniavo lėčiau nei kiti ir sugadino visą šokių pasirodymą, kartą Džekas, iškraudamas vežimą, pasitempė kulkšnį ir nebegalėjo tinkamai užšokti ant arklio. Visą jo numerį tada pakeitėme. Pokyčiai nedideli, tačiau jie mane užvaldė.

Netrukus tapau atsakinga už arklių priežiūrą tuo metu, kai Džekas ir Robertas vilkdavosi savo kostiumus. Nuo to vakaro, kai pasilikau vien tik dėl malonumo paglostyti aksominius snukius ir karštus šonus, man pavesdavo vis daugiau darbų. Dendė triūsė furgone. Bakalėjos prekes pirko, o kitą maistą sumedžiodavo. Vežime sesuo palaikė tokią švarą, kokios norėjo Robertas, todėl gyvenimo sąlygos čia kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo egzistavimo Zimos nešvaroje. Paskui Dendė eidavo į lauką ir, kol Robertas kviesdavo visus į vaidinimą, prižiūrėdavo vartus.

Visą laiką mokėmės šio amato paslapčių. Visą laiką stengėmės pamilti priešpriešą tarp sunkių kelionių ir persirenginėjimo magijos. Pradėjome priprasti prie susižavėjusios publikos plojimų, prie buvimo dėmesio centre, prie spektaklių daugybės žmonių akivaizdoje.

Kol mokėmės, Robertas Gouveris kūrė planus. Kiekvieną sykį, kai kur nors netoliese buvo rodomas kitų atlikėjų šou, jis, nepaisydamas netgi to, jog praleis kurį nors mūsų pasirodymą, užsivilkdavo geriausią tvido švarką — darbinio raudonojo neliesdavo — užšokdavo ant didžiojo pilkojo eržilo ir nujodavo dvidešimt mylių, kad tik pamatytų tą vaidinimą. Tačiau kai kartą Keinšamo apylinkėse reklamavęs mūsų pasirodymus grįžo Džekas ir pasitikėdamas savimi prašneko, supratau, kad Robertą žavėjo ne arklių pasirodymai.

— Tai tave sudomins, tėti.

Tai buvo ne arklių spektaklio afiša. Ryškiaspalviame reklaminiame lapelyje nuo strypo, pritaisyto aukštai prie lubų, žemyn galva kabėjo pusnuogis vyras didžiuliais ūsais. Nusėtas blizgučiais jo apdaras priminė antrąją odą. Žmogus šypsojosi, tarsi visai nebijotų.

— Nagi, tu balta kaip popierius, — pažvelgęs į mane pasakė Robertas. — Kas nutiko, Meridon?

— Nieko, — skubiai atsakiau. Tačiau jutau, kaip iš galvos slūgsta kraujas. Supratau, jog bet kurią akimirką galiu nualpti.

Prasibrovusi pro Robertą ir tą baisų paveikslą, susmukau ant vežimo laiptelio ir godžiai rijau gaivų šilto rugpjūčio vakaro orą.

— Galėsi dirbti, taip? — iš furgono šūktelėjo Gouveris.

— Taip, taip... — pritariau silpnu balsu. — Akimirką pasidarė silpna.

Robertas nutilo. Žvelgiau į aptvertus arklius, žemai danguje, už blyškių, sviesto spalvos debesų virtinės kybančią saulę.

— Dar neprasidėjo kraujavimas, tiesa? — negrabiai užjausdamas paklausė tarpduryje atsistojęs Gouveris.

— Čia visai ne tas! — suklikau it nudilginta.

— Na, nenorėjau įžeisti... — pasiteisino Robertas. — Tai kas gi tada nutiko?

— Tas paveikslas, ta reklama... — prašnekau. Net sau pačiai negalėjau paaiškinti apnikusio siaubo. — Ką tas žmogus veikia? Jis ten taip aukštai!

Robertas išsitraukė lapelį.

— Tas žmogus save vadina trapecijos profesionalu, — pasakė. — Naujas numeris. Keliausiu į Bristolį pasižiūrėti. Norėčiau sužinoti, kaip tai daroma. Pažiūrėk... — stumtelėjo man paveikslėlį, tačiau aš nusisukau.

— Nekenčiu šito! — vaikiškai sušukau. — Negaliu į tai žiūrėti!

— Ar bijai aukščio? — besiraukydamas tarsi tai būtų labai svarbu, paklausė Robertas.

— Taip, — trumpai atsakiau. Visą nutrūktgalvišką berniukiškų žaidimų kupiną vaikystę tik vienintelis dalykas versdavo mane gūžtis iš siaubo. Tik išvykose prie paukščių lizdų aš nebūdavau lyderė. Visada likdavau ant žemės, kai kiti vaikai ropšdavosi į medžius. Tik vieną kartą prisiverčiau įlipti į medį, o tada iš baimės nebegalėdama pajudėti sustingau ant žemiausios šakos. Vienintelė Dendė užlipo manęs iš ten iškrapštyti ir sugebėjo įtikinti kabarotis žemyn. Nustūmiau šalin prisiminimus apie siūbuojančią šaką ir negailestingai nusuktus veidus apačioje.

— Taip, — pakartojau. — Bijau aukščio. Bloga vien apie tai pagalvojus.

— Velnias, — tyliai ištarė Robertas ir nušoko nuo laiptelio užsitempti batų. — Arkliai parengti vaidinimui? — išsiblaškęs paklausė. Iš pypkės keliskart pasirodė dūmelis — taip būdavo visada, kai Gouveris įtemptai mąstydavo ir kandžiodavo kandiklį.

— Taip, — atsakiau. — Dar nepapuošti.

— Gerai, — ištarė Robertas. Atsistojo, treptelėjo kojomis, padaužęs į ratą iškratė pypkę ir atsargiai padėjo prie vežiko sėdynės.

— O Dendė? — staiga prašneko. — Spėju, kad ir ji nelaipios? Taip pat bijo aukščio?

— Ne, ji nebijo, — atsakiau. — Ar galvojote apie vaidinimą? Verčiau jos pasiklauskite, tačiau kai buvome mažos, sesuo puikiai laipiodavo medžiais.

— Tik mąstau balsu. — Robertas ignoravo mano smalsumą. — Tiesiog galvoju.

Girdėjau, kaip nueidamas į vaidinimo lauką murma: Stulbinantis pasirodymas ore. Besparnis angelas. Nuostabioji madmuazelė Dendė.

Nuvažiavęs į Bristolį, į spektaklį ant trapecijos, Robertas grįžo vėlai, o kitą rytą nieko apie tai nepasakojo. Tik Džekui buvo leista paklausti: kas nors gero? Mudvi su Dende ant saulės spindulių merkiamo vežimo laiptelio valgėme duoną su kumpiu, taigi tik Džekas ir išgirdo daugiau nei murmesį. Tačiau man pavyko nugirsti pakankamai, jog spėčiau, kad Roberto pažadas Dendei apie vaidinimą arenos centre gali išsipildyti.

Dendei patiko pasakojimas apie nugirstus žodžius. Darbo prie vaidinimo padaugėjo. Kai Džekas jodavo į naujus miestelius ir kaimus reklamuoti mūsų pasirodymų, dažnai drauge imdavo ir Dendę. Ši sėdėdavo vaikinui už nugaros. Mačiau, kaip pirmą kartą išvydęs ant balto arklio sėdintį savo sūnų ir rankomis Džeko liemenį apsikabinusią dailutę Dendę, susiraukė Robertas. Tačiau Gouveris apie meilę negalvojo. Jo galvoje sukosi verslas.

— Turėtum įsigyti tinkamą jojimo kostiumą, — pasakė Gouveris. — Tinkamą kostiumą ir išmokti savarankiškai jodinėti. Įspūdingai atrodysi. Nuostabusis Roberto Gouverio raitelių pasirodymas su panele Dende!

Už šešis Roberto duotus šilingus nusipirkusi aksominio audinio rietimą ir kelis vakarus prie žibinto šviesos, kol nuo nuovargio apsiblausdavo akys, praleidusi sesuo netrukus turėjo jojimo kostiumą. Kai kitą kartą Džekas išjojo reklamuoti vaidinimo, už jo nugaros, apsivilkusi nuostabų mėlyną kostiumą, besidriekiantį žvilgančiu Sniego šonu, sėdėjo Dendė. Iš po mėlynos trikampės skrybėlės šviečianti Dendės šypsena gniaužė kvapą. Kitame kaimelyje sulaukėme didžiausio iki tol žiūrovų skaičiaus.

— Publikai patinka merginos, — vakarienės metu paskelbė Robertas. — Noriu, kad jotum arenoje, Meridon. O Dendė drauge su Džeku reklamuos vaidinimą. Kiekvieną dieną. Prie vartų eik su tuo pačiu kostiumu, Dende.

— O ką vilkėsiu aš? — paklausiau. Robertas vertinančiai mane nužvelgė.

Pavargusi kasdien šukuotis savo variaspalvių plaukų kupetą, susivėlusius plaukus ir juose įstrigusias žolių sėklas tiesiog nukirpdavau. Pasibaisėjusi nutriušusiais kuokštais Dendė mane apkirpo tarsi bernioką. Natūraliai besibanguojantys plaukai galvą tarsi aureolė apjuosė sendinto aukso spalvos neklusniomis garbanėlėmis. Gyvendama su Gouveriais nepriaugau nė kruopelytės svorio, tačiau ūgtelėjau. Tapau tokia išstypusi ir nerangi tarsi jaunas kumeliukas. Dendės laikysena ir švelnios kūno linijos jau virto moteriškomis.

— Velniai griebtų, kad aš žinočiau, — sukikeno Robertas. — Aprengsiu tave Pjero kostiumu už pusę kronos. Atrodai tarsi susivėlusi maža valkatėlė. Jeigu ketini išaugti tokia pat daili kaip ir tavo sesuo, verčiau jau paskubėk!

— O jeigu aprengtume ją kaip vaikiną? — staiga prabilo Džekas. Duonos kampu jis valė dubenį. Lipnūs pirštai sustojo, Džekas nusišypsojo pasitikinčia šypsena. — Neįsižeisk, Meridon. Ji galėtų vilkėti šilkinius marškinius, aptemptus baltus bridžius ir ilgaaulius batus. Pažvelk, kaip ji atrodo su mano senomis languotomis kelnėmis, tėti.

Ji nepanaši į merginą... tačiau tai gali praversti arenoje. Meridon gali drauge su manimi jodinėti stovėdama. — Džekas stumtelėjo dubenėlį. — Ei, — susijaudinęs ištarė. — Ar prisimeni tą vakarą, kai kažkas atėjo iš minios? Tada, kai vaidinome už Solsberio? Galėtume padaryti kažką panašaus, aš prieičiau iš už nugaros, apsimesčiau girtu, paskui užšokčiau ant arklio ir nustumčiau Meridon.

— Vėl kritimai, — paniurusi atsakiau. — Man jų ir pas tėvą, kai prajodinėdavau arklius, pakako.

— Suvaidinsi, — šiltomis akimis pažvelgė į mane Džekas. — Neskaudės. Tada ji galėtų užšokti ant nepabalnotos kumelės.

Robertas susimąstė.

— Jojimas nepabalnotu arkliu dėvint bridžius, — pasakė. — Jojimas ir pokštai vilkint jojimo kostiumą. Geriau atrodys apsivilkus moteriškais rūbais. Du numeriai ir tereikės pasikeisti tik pusę kostiumo. Ar sutiktum, Meridon? — paklausė Gouveris. — Mokėčiau tau.

— Kiek? — nedelsdama paklausiau.

— Pusę penso už spektaklį, pensą už visą vakarą.

— Pensą už spektaklį, — iškart ištariau.

— Pensas už dieną, nesvarbu, vyks vaidinimai ar ne, — pasiūlė Robertas. Ištiesiau ranką per stalą ir mudu susitarėme.

Ėmiau mokytis jau kitą dieną. Mačiau, kaip ant keršosios kumelės šokinėja Džekas, o ir pati ne kartą ja jojau. Tačiau niekada nemėginau ant arklio stovėti. Robertas paleido kumelę risčia, mudu su Džeku jojome raitomis, aš sėdėjau priekyje. Džekas atsistojo ir mėgino pakelti mane. Kumelės žingsnis, man besėdint atrodęs toks tolygus ir lengvas it supamosios kėdės judesys, atsistojus ėmė taip kratyti, tarsi vežimas riedėtų per grindinio akmenis. Suaimanavusi iš nevilties nuvirtau iš vieno šono, paskui iš kito, pagaliau, užsidirbusi keiksmažodžių ir Džeko antausį, krisdama nusitempiau ir jį.

Kai išmokau atsistojusi išstovėti keletą sekundžių, Robertas padarė pertrauką.

— Rytoj vėl bandyk, — pasakė kaip visada šykštėdamas pagyrimų. — Neblogai.

Abu su Džeku nuėjome prie upės, nusirengėme iki prakaitu sumirkusių marškinių ir įbridome į vandenį idant numalšintume sumušimų skausmą ir nusiramintume. Plūduriavau gaiviame vandenyje ant nugaros ir žvelgiau į mėlyną dangų. Buvo karštas tarsi vidurvasaris rugsėjis. Blyškios mano galūnės vandenyje atrodė baltos it skenduolio. Kojomis išspyriau purslų fontaną, pažvelgiau į pėdas su įsisenėjusiu purvu apynagėse ir nepajutau jokios gėdos. Apsiverčiau ant pilvo ir panardinau veidą į vandenį, panėriau ir pajutau, kaip šaltas vanduo pro garbanas skverbiasi iki galvos odos. Sudrebėjusi, taškydamasi ir kratydama šlapius plaukus nuo veido, išnėriau. Džeko vandenyje nebebuvo, jis gulėjo ant žolėto kranto apsivilkęs bridžius ir stebėjo mane.

Išlipau iš upės. Vanduo nusruveno kaklu. Marškiniai buvo slidūs ir šalti. Džeko akys nusekė mažutėmis mano krūtimis besiritančius vandens lašelius iki pro šlapią ploną audinį išsišovusių spenelių, tada iki tarpukojo, kur pro audinį persimatė tamsus vario spalvos plaukų šešėlis.

— Ar tau nerūpi, kad virsdama moterimi dirbi taip sunkiai, kaip vyras? — tingiai paklausė Džekas.

— Ne, — nukirtau aš. — Man geriau patiktų, kad tu ir tavo tėvas elgtumėtės su manimi kaip su vaikinu.

Džekas nusišypsojo savo ugningąja šypsena.

— Mano tėvas, ko gero, taip ir elgsis. Bet aš? Nejaugi nenorėtum, kad į tave žvelgčiau kaip į jauną moterį?

Suragėjusiomis pėdomis tvirtai nužingsniavau per aštrius upės kranto akmenis, pastvėriau savo švarkelį ir apsivilkau. Vis dar stovėjau pliku užpakaliu, tačiau išmananti Džeko šypsena manęs niekada netrikdė, kaip ir netikėtas susidomėjimas manimi.

— Ne, — atsakiau. — Mačiau, kaip elgiesi su moterimis.

Džekas mostelėjo ranka upės link.

— Tos! — nerūpestingai ištarė. — Kaimo kekšės. Taip, kaip elgiuosi su jomis, su tavim nesielgčiau. Dėl tavęs verta pasistengti, Meridon.

Dėl tavęs, vilkinčios nukirptais mano marškiniais ir juokingais bridžiais. Norėčiau padaryti tave laimingą dėl to, kad gimei moterimi. Norėčiau, kad atsiaugintum savo plaukus.

Nuoširdžiai nustebusi atsigręžiau.

— Kodėl?

Gal tyčia, o gal šiek tiek paniuręs, Džekas truktelėjo pečiais.

— Nežinau, — atsakė. — Nė sykio į mane nepažvelgei. Visą rytą buvai mano glėbyje, stengdamasi nenukristi, tvirtai prisiglaudei. Visą rytą buvai prisišliejusi prie manęs, aš tave jaučiau, taip, ir tavęs norėjau! O tu, lyg niekur nieko, nusimeti priešais mane drabužius ir neri į vandenį, tarsi aš tau būčiau tik vienas iš arklių!

Atsistojau ir apsitempiau kelnes.

— Ar pameni, ką patį pirmąjį vakarą tavo tėvas pasakė Dendei? — paklausiau. — Aš nepamiršau. Tavo tėvas ją perspėjo. Mums abiems pasakė, kad planuoja tau gerą santuoką ir, jeigu Dendė taps tavo meiluže, išmes ją. Nuo to vakaro ji į tave nebežiūrėjo. Aš taip pat.

— Ji! — tuo pačiu balsu kaip ir kalbėdamas apie kaimo merginas, sušuko Džekas. — Žinau, kad man užtektų tik švilptelėti, ir ji ateitų. Tačiau nesakyk man, kad apie mane negalvoji tik norėdama įsiteikti tėvui, nes aš tuo netikiu.

— Ne, — tvirtai ištariau nesibaimindama dėl tuštybės. — Ne, tai ne priežastis. Apie tave negalvoju. Esi neįdomus. Tai tiesa — nemąstau apie tave daugiau nei apie savo arklius. — Akimirką apžiūrinėjau vaikiną ir manyje šoktelėjo padaužiška kibirkštėlė. — Iš tiesų, tai man labiau patinka Sniegas, — rimtu veidu ištariau.

Negalėdamas patikėti, Džekas akimirką tik žvelgė į mane, tada vienu grakščiu judesiu pakilo ir nuėjo šalin.

— Čigonpalaikė, — sumurmėjo.

Aš vėl atsisėdau ir stebėjau, kaip vandenyje raibuliuoja saulės spinduliai. Palaukusi, kol Džekas nutolo tiek, jog nebegalėjo manęs girdėti, visa gerkle nusikvatojau.

Dėl šio įžeidimo vaikinas danties ant manęs negriežė ir kitą dieną vėl laikė apkabinęs tvirtai ir nuoširdžiai. Aš buvau kalta, kad kritau vis dažniau, kalta buvau ir už tai, kad praradęs pusiausvyrą Džekas krito atbulas nuo kumelės ir susitrenkė galvą.

— Nevikri mergiote! — koneveikė mane Robertas ir trenkė nestiprų antausį. Mano galvoje suzvimbė. — Kodėl neatsiloši ir neleidi Džekui tau padėti? Taip, kaip vakar? Jis turi patirties. Jis išlaiko pusiausvyrą. Leisk padėti. Liaukis mėginusi atsistoti savarankiškai!

Šiuos žodžius išgirdęs Džekas, rankomis susiėmęs galvą, dirstelėjo į mane ir liūdnai šyptelėjo.

— Ar tai ir yra blogai? — nuoširdžiai paklausė. — Ar tu nebepriglusi prie manęs?

Linktelėjau. Juodos akys linksmai pažvelgė į mano žaliąsias.

— Ak, pamiršk tai! — švelniai ištarė. — Pamiršk, tarsi niekada nebūčiau to sakęs. Negaliu visą rytą kritinėti nuo arklio. Tiesiog ruoškimės vaidinimui, gerai?

Robertas pažvelgė į vieną, tada į kitą.

— Ar judu susikivirčijote? — primygtinai paklausė.

Abu tylėjome.

Robertas žengė trejetą žingsnių, atsisuko ir grįžo akmeniniu veidu.

— Dabar abu paklausykit, — prabilo. — Pasakysiu tik šį vienintelį kartą. Kad ir kas vyktų už arenos, netgi už širmos ribų — atsidūrę arenoje, jūs imate dirbti. Po spektaklio nors ir kirviu viens kitą užkapokit. Negalėsite man dirbti, jeigu rimtai apie tai negalvosite. O rimtai galvoti negalėsite, kol mąstysite apie ką nors daugiau nei vaidinimas.

Linktelėjome. Robertas mokėjo padaryti įspūdį.

— Dabar vėl pamėginkite, — paliepęs pliaukštelėjo rimbu ir paleido Scylę risnoti.

Džekas užšoko ir pasileido raitomis. Ištiesė ranką, pagavo mane ir užsitraukė priešais save. Laikydamas odinį dirželį atsistojo, pliki kojų pirštai išsiskėtė ant prakaituotos baltai rudos Scylės nugaros. Pajutau, kaip tvirta ranka sugriebia už pažasties ir negrabiai, linkstančiomis kojomis atsistojau. Kol Robertas skatino ir plūdosi, aš ištiesinau kelius, atsirėmiau į Džeką ir leidausi jo kūno vedžiojama. Apjojome visą ratą nenukritę, pagaliau palydėjęs triumfo šūksniu leido man nušokti, o pats žemyn nusirito kūliavirsčia.

— Puiku! — pagyrė Robertas švytėdamas visu savo raudonu veidu. — Puikiai padirbėjote. Tuo pačiu metu treniruokitės ir rytoj.

Abu linktelėjome. Nusisukusi paėmiau už Scylės pakinktų, norėdama ją pavedžioti ir nuraminti. Džekas draugiškai patapšnojo man per petį.

— Madmuazelė Meridon, šokėja ant nebalnoto arklio! — labai tyliai ištarė Robertas praeidamas pro širmą. — Pamatykite kvapą gniaužiančius jos šuolius per liepsnojančius lankus!