Penktas skyrius

Visi dėl tavęs alps

Gegužės pabaiga, dar nebuvo nė pusės dešimtos ryto, o Teksaso karštis jau nepakeliamai svilino. Džuliano marškinėliai kiaurai permirko prakaitu, o Brukė litrais maukė vandenį bijodama, kad jų organizmai gali patirti mirtiną dehidrataciją. Šįryt ji norėjo eiti pabėgioti, bet po dešimties minučių pasijuto alkana, pradėjo svaigti galva ir pykinti. Kai Džulianas pirmą kartą per penkerius jų santuokinio gyvenimo metus pasiūlė važiuoti porą valandų pasivaikščioti po parduotuves, ji bemat šoko į bjaurų žalią išsinuomotą automobilį. Vaikščioti po parduotuves, vadinasi, pabūti vėsiam kondicionuojamam ore, ir tai jai patiko.

Pirmiausia jie apsuko ratą viešbučio teritorijoje, paskui išvažiavo į greitkelį, o maždaug po dvidešimties minučių kelis kilometrus lėkė vingiuotu kaimo keliuku, vietomis asfaltuotu, o kai kur – tiesiog dulkėtu žvyrkeliu. Visą kelią Brukė klausinėjo ir prašė pasakyti, kur jie važiuoja, bet Džulianas kaskart vis plačiau šypsojosi ir nieko neišdavė.

– Ar būtum kada pagalvojęs, kad čia taip, kaip vos tik išvažiavus už Ostino? – paklausė Brukė jiems lekiant pro žydinčias laukinių gėlių pievas su apleistu tvartu kitoje kelio pusėje.

– Niekada. Čia kaip filme, kur vaizduojamas Teksaso provincijos miestelis su rančomis, o ne koks priemiestis ar kosmopolitinis didmiestis. Įtariu, kaip tik dėl to čia dažnai statomi filmai.

– Tikrai. Mano darbe niekas netiki, kad serialas „Penktadienio vakaro žiburiai“ filmuojamas kaip tik čia.

Džulianas grįžtelėjo į ją ir paklausė:

– Ar darbe viskas gerai? Pastaruoju metu mažai man apie tai pasakoji.

– Iš esmės viskas po senovei. Hantlio mokykloj turiu pirmametę pacientę, kuri įsitikinusi, kad yra bjauriai stora, nors iš tikrųjų jos duomenys beveik atitinka normą. Valstybės stipendininkė, visai kitokio socialinio sluoksnio nei jos bendraklasės. Jai atrodo, kad pritapti prie tų mergaičių jai trukdo milijonai priežasčių, o pati svarbiausia – svoris.

– Kuo tu jai gali padėti?

Brukė atsiduso ir tarė:

– Žinai, nelabai kuo ir galiu. Negana to, kad privalau jos išklausyti ir ją įtikinti, dar turiu ir akylai stebėti, kad ko sau nepasidarytų. Dedu galvą, kad tai ne koks nors eilinis mitybos sutrikimas, ir man labai baisu, kai tokiam jaunam žmogui galvoje vien tik svoris, juolab kai kalbama apie paauglę. Po mėnesio prasidės vasaros atostogos ir aš dėl jos labai jaudinuosi.

– O kaip ligoninėj?

– Normaliai. Margarita nelabai apsidžiaugė, kad pasiėmiau šiuos du laisvadienius, bet ką padarysi.

Džulianas pažiūrėjo į ją ir tarė:

– Negi per dvi dienas kas nors atsitiks?

– Gal ir ne, bet jau prašiausi išleidžiama tris dienas, kai vykom į Los Andželą filmuotis Leno laidoje, pusdienį keliems tavo interviu po laidos Niujorke, ir dar vieną dieną, kai buvo filmuojamas tavo albumo pristatymas. Ir visa tai tik per šešias pastarąsias savaites. Ai, tiek to. Pastaruoju metu retai mudu matomės, tad nė už ką nebūčiau atsisakiusi šios progos.

– Ruke, man regis, negalima sakyti, kad mes dabar retai matomės. Tiesiog mūsų dienotvarkė labai įtempta. Gerąja prasme.

Brukė nesutiko – niekas negali tvirtinti, kad reti pasimatymai valandžiukei ar dviem tai šen, tai ten, kai Džulianas kartą per kelias dienas užsuka į miestą, yra normalus gyvenimas, – tačiau šiuo metu ji nenorėjo pasirodyti perdėm kritiška.

– Aš ne tą norėjau pasakyti, tikrai, – kiek galėdama nuolaidžiau tarė ji. – Šiuo metu esame kartu, tai ir džiaukimės, gerai?

Kelias minutes jie važiavo tylėdami, paskui Brukė palietė pirštais kaktą ir tarė:

– Negaliu patikėti, kad tuoj pamatysiu Timą Riginsą.

– Kas jis toks?

– Dėl Dievo, liaukis, gerai?

– Kas jis – treneris? Ar puolėjas? Aš vis maišau, – šypsodamasis klausinėjo Džulianas. Galima pamanyti, kad kas nors nepažįsta Timo Riginso.

– Nesakysiu. Kai šįvakar per pobūvį jis įžengs į salę ir visos moterys ims alpti iš aistros, pats suprasi. Patikėk manim.

Džulianas neva pyktelėjęs sudavė delnu per vairą.

– O ar šįvakar moterys turi alpti ne dėl manęs? Juk šiandien aš roko žvaigždė, ne?

Brukė pasilenkė per tarpą tarp sėdynių ir pabučiavo jam į skruostą.

– Aišku, kad visos moterys alps dėl tavęs, mielasis. Kai nustos spoksoti į Riginsą ir pamatys tave, ims alpti ir eiti iš proto dėl tavęs.

– Dabar jau tikrai nesakysiu, kur važiuojam, – pareiškė Džulianas.

Suraukęs kaktą ir labai įsitempęs jis stengėsi apvažiuoti kelio duobes, kurių čia buvo kas dešimt metrų, užlietų vandeniu po vakarykštės liūties. Brukės vyras nebuvo įgudęs vairuotojas. Iš pradžių Brukė pamanė, kad jie važiuoja kur nors pasivaikščioti, pabūti gamtoje, paplaukioti valtele ar pažvejoti, bet paskui prisiminė, kad jos vyras – Niujorke gimęs ir augęs miestietis, o jo vienintelis ryšys su gamta – kartą per savaitę palaistyti bonsą ant spintelės prie lovos. Jo žinios apie laukinę gamtą buvo labai jau ribotos: jis gal ir sugebėtų atskirti nedidelę žiurkę nuo įmitusios pelės, šmirinėjančios po metro platformą, ar instinktyviai pasakyti, kurios prie maisto parduotuvių tinginiaujančios gatvės katės draugiškos, o kurios prisiartinus imtų šnypšti ir draskytis, bet šiaip jis mėgo vaikščioti švariai nublizgintais batais, miegoti savo lovoj, o į lauką eidavo – sakykim, į Centrinį parką pasiklausyti „Vasaros estrados“ festivalio arba pasėdėti laivo kavinėje, kai ten draugai surengdavo vakarėlį, – tik apsiginklavęs visa sauja klaritino tablečių ir su visiškai pakrautu mobiliuoju telefonu. Jam nepatiko, kai Brukė pravardžiuodavo jį miesto princu, bet niekad neįstengė pagrįstai to paneigti.

Netrukus tiesiai prieš juos iš medžių tankumyno išniro didelis bjaurus pastatų kompleksas su ryškiu neoniniu reklaminiu užrašu: Lone Star Western Wear. Tai buvo du atskiri pastatai, su viena bendra neasfaltuota automobilių stovėjimo aikštele, kurioje lūkuriavo vos kelios mašinos.

– Na štai, – tarė Džulianas, įsukdamas į purviną rėžį.

– Nesišaipyk. Prisipažink, kad tiesiog norėjai pajuokauti.

– O ką? Juk sakiau, kad važiuosime apsipirkti.

Brukė pažvelgė į du didžiulius pastatus ir kelis autobusiukus priešais. Džulianas išlipo iš automobilio ir priėjęs iš keleivio pusės atidarė dureles, padavė jai ranką, padėjo išlipti ir peršokti balą, nes ji avėjo atviromis basutėmis.

– Kai sakei, kad važiuosim apsipirkti, maniau, turi galvoje Neiman’s parduotuvę ar dar ką.

Plūstelėjus į veidą gaiviam kondicionuoto oro gūsiui, Brukei į akis pirmiausia krito jaunučiukė pardavėja, apsitempusi džinsais, su siaurais trumparankoviais languotais marškiniais ir kaubojiškais batais. Ji tuoj pat priėjo prie jų ir tarė:

– Labas rytas. Jeigu reikės mano pagalbos, iš karto sakykit!

Brukė jai nusišypsojo ir linktelėjo galvą. Džulianas stovėjo išsišiepęs iki ausų. Brukė niuktelėjo jam į ranką. Iš lubose įtaisytų garsiakalbių liejosi brązginamos gitaros garsai.

– Tiesą sakant, mums labai reikia jūsų pagalbos, – atsakė jis blondinei.

Mergina suplojo delnais ir uždėjo vieną ranką ant peties Džulianui, o kitą Brukei.

– Puiku. Tad pradedam. Ko pageidausite?

– Tikrai, ko mes šiandien pageidausime? – paklausė jo Brukė.

– Mums reikia kaubojiško stiliaus drabužių, mano žmonai į vakarėlį, – atsakė Džulianas, vengdamas pažvelgti Brukei į akis.

Pardavėja nusišypsojo ir tarė:

– Nuostabu. Žinau keletą daikčiukų!

– Džulianai, šiam vakarui aš jau turiu išsirinkusi drabužius. Pameni tą juodą suknelę, kur rodžiau? Ir tą dailų rankinuką, kurį Rendis su Mišele padovanojo man per gimtadienį? Pameni?

Džulianas sunėrė pirštus.

– Pamenu. Bet šįryt anksti atsikėlęs perskaičiau elektroninius laiškus ir pagaliau išdrįsau atsidaryti prisegtuką su šio vakaro kvietimu. O ten parašyta: vakarėlio aprangos kodas – madinga kaubojiška.

– Dieve mano.

– Nepanikuok! Aš gi žinojau, kad pulsi į paniką, tad…

– O aš atsivežiau juodą be petnešėlių suknutę ir aukso spalvos basutes! – Brukė sušuko taip garsiai, kad net salėje atsisuko keli pirkėjai.

– Žinau, Ruke. Dėl to iš karto parašiau Samarai ir paprašiau, kad mums paaiškintų daugiau. Ji tą ir padarė. Ir netgi labai smulkiai.

– Tikrai? – nustebo Brukė ir pakreipusi galvą šiek tiek atlaidžiau pažiūrėjo į jį.

– Taip. – Džulianas išsitraukė iPhone telefoną ir susiradęs laišką pradėjo skaityti: „Sveikas, pupuliuk, – ji visus taip vadina. – Serialo „Penktadienio vakaro žiburiai“ kūrėjai sumanė surengti kostiumų vakarėlį savo teksasietiškai kilmei pabrėžti. Nebijokit, tiks viskas – kaubojiška skrybėlė, kaubojiški batai, kepuraitė. Šįvakar tikrai visi puikuosis itin seksualiais ankštais džinsais. Pasakyk Brukei, kad jai reikia puikių Daisy Duke šortukų. Nugalėtoją rinks pats treneris Teiloras, tad pasistenkit! Labai laukiu…“ – Džulianas liovėsi skaityti ir nutilo. – Toliau nuobodžios organizacinės smulkmenos. Čia buvo svarbiausia. Dabar aišku, ko atvažiavom? Džiaugiesi?

– Na, džiaugiuosi, kad supratai pasiaiškinti dar prieš vakarėlį… – Brukė pastebėjo, kad Džulianas stovi susirūpinęs ir laukia iš jos padėkos. – Aš iš tiesų labai tau dėkinga, kad išgelbėjai mane nuo pražūties. Ačiū už rūpestį.

– Anoks čia rūpestis, – atsakė Džulianas, akivaizdžiai pradžiugęs.

– Tau juk šiandien repeticija.

– Yra laiko. Dėl to ir atlėkėm iš pat ryto. Džiaugiuosi, kad apskritai sutikai važiuoti apsipirkti. – Švelniai pakštelėjęs į skruostą kilstelėjo ranką ir davė ženklą pardavėjai. Ji atlėkė prie jų su plačiausia šypsena veide.

– Ar jau pasirengę? – paklausė.

– Pasirengę, – vienu balsu atsakė Brukė su Džulianu.

Kai galiausiai po valandos jie išėjo iš parduotuvės, Brukė visa švytėjo iš džiaugsmo. Apsipirkimas jai buvo tūkstantį kartų malonesnis, nei tikėjosi. Jai patiko jaudinantis jausmų derinys, kai Džulianas noriai jai patarinėjo matuojantis trumpus šortukus, aptemptas palaidinukes ir seksualius batus, o ji vaikiškai maloniai prieš jį staipėsi. Pardavėja, vardu Mendė, meistriškai parinko Brukei pačią tinkamiausią aprangą: trumpą džinsinį sijonėlį, nes su šortukais Brukė nesmagiai jautėsi, tokius pat kaip jos languotus marškinius su seksualiu mazgeliu virš bambos (tik Brukei dar pridėjo po apačia ir siaurą baltą palaidinukę, kad nesimatytų padribusio pilvuko), platų diržą su masyvia žalvarine sagtimi, panašia į šerifo žvaigždę, kaubojišką skrybėlę su užraitytais šonais ir dailia juostele po kaklu bei pačius prašmatniausius daigstytus kaubojiškus batus, kokių Brukė niekad nebuvo regėjusi. Mendė pasiūlė Brukei susipinti dvi kasytes ir dar davė raudoną skarelę ant kaklo.

– Ir nepamirškit storai pasidažyti blakstienų, – pagrasino pirštu Mendė. – Kaubojėms tinka ryškios akys.

Nors Džulianas savo pasirodymui nesutiko rengtis viso kaubojaus kostiumo, Mendė pamokė jį, kaip įsukti į rankovę pakelį cigarečių, ir išrinko panašią į Brukės, tik vyrišką kaubojaus skrybėlę.

Grįždami į viešbutį jie visą kelią juokėsi. Kai Džulianas pasilenkė pabučiuoti žmonos ir pasakė, kad grįš į viešbutį apie šeštą nusiprausti, Brukė norėjo paprašyti jo dar kiek pasilikti, bet persigalvojo ir, susirinkusi krepšius su pirkiniais, pakštelėjo jam į skruostą.

– Sėkmės, – palinkėjo. – Puikiai praleidau šį rytą.

Ji neįstengė susilaikyti nenusišypsojusi, kai ir Džulianas nuoširdžiai juokdamasis pasakė tą patį.

Vakare jis gerokai vėlavo grįžti į viešbutį, tad tik paskubomis apsiprausė ir persirengė, o kai juodu lipo į jau laukiantį limuziną, Brukė pajuto, kad jis pradeda nerimauti.

– Jaudiniesi? – paklausė.

– Taip, truputį.

– Prisimink vieną dalyką: iš visų pasauly sukurtų dainų jie pasirinko tavąsias. Žmonės visur ir nuolat žiūri šį serialą, ir jie dabar girdės tavo muziką. Juk tai neįtikėtina, mielasis. Tikrai.

Džulianas uždėjo delną jai ant rankos.

– Neabejoju, ten mums bus smagu. O tu atrodai kaip manekenė. Filmavimo kameros turės gražaus darbelio.

Brukė vos spėjo išlementi klausimą: „Kokios filmavimo kameros?“, ir limuzinas privažiavo prie Hula Hut, visiems gerai žinomo restorano, garsėjančio geriausiais visoje šiaurinėje valstijos dalyje sūriais. Juos iškart apspito visas tuzinas paparacų.

– Dievulėliau, negi jie mus fotografuos? – nustėro Brukė išsigandusi, kaip anksčiau apie tai nepagalvojo. Žvilgtelėjusi tolyn pamatė karvių ištryptą taką – teksasietišką raudonojo kilimo versiją. O dar toliau nuo kelkraščio prie restorano durų prieš kameras pozavo pora serialo kūrėjų.

– Palauk. Atidarysiu tau dureles, – pasakė Džulianas, išlipo iš mašinos ir apėjęs pro priekį prisiartino prie jos. Atidaręs dureles pasilenkė ir pasiūlė jai ranką. – Nesijaudink, nelabai mes jiems rūpim.

Brukei gerokai palengvėjo, kai pamatė, kad jis tikrai sako tiesą. Fotografai iš pradžių irgi metėsi prie jų, norėdami pažiūrėti, ar jie kuo nors įžymūs, bet paskui vėl taip pat greitai atsitraukė. Tik vienas pliaukšėtojas paprašė jų papozuoti nuotraukai priešais didžiulį reklaminį stendą prie durų su ryškiais serialo „Penktadienio vakaro žiburiai“ ir NBC kanalo užrašais. Keliskart atsainiai spragtelėjęs fotoaparatu, paprašė abiejų pasakyti į diktofoną savo pavardes ir nupėdino sau. Brukė su Džulianu patraukė prie durų. Pamačiusi salėje Samarą, Brukė suspaudė Džulianui ranką. Užmetusi akį į merginos elegantišką juodą šilko suknelę, gladiatoriškas basutes ir didelius žvangančius auskarus, pasijuto tikrai nejaukiai. Kodėl Brukei liepė apsirengti kaip į šokių vakarėlį, o pati atrodo lyg nužengusi nuo podiumo? Jeigu įvyko kažkokia klaida ir dabar Brukė bus vienintelė su kaubojės kostiumu? Čia pat Brukė pajuto, kaip kūnu ima slinkti panika.

Ir tik po geros minutės Brukė išdrįso apsidairyti po salę. Kiek tik aprėpė akys, visur švysčiojo Daisy Dukes šortukai ir plačiakraštės skrybėlės.

Brukė pasiėmė nuo padėklo vaisių kokteilį ir visą valandą linksmai bendravo su žmonėmis, mezgė naujas pažintis, gėrė ir juokėsi. Šis vakarėlis buvo iš tų, kur žmonės nuoširdžiai džiaugiasi čia pakliuvę – ne tik filmo kūrėjai, kurie iš tiesų puikiai vieni kitus pažinojo ir sutarė, bet ir jų antrosios pusės, draugai ar keletas garsenybių, su kuriomis draugavo kai kurie aktoriai ar kuriuos jų ryšių su visuomene atstovai prikalbino ateiti čia pasireklamuoti. Brukė pastebėjo Dereką Džeterį, prakaituojantį prie didžiulės lėkštės kukurūzų traškučių, ir pabandė prisiminti, su kuria iš serialo merginų jis buvo susižadėjęs, o Džulianas pasigyrė terasoje matęs besišnekučiuojančią pusnuogę Teilorą Svift. Šiaip čia daugiausia rinkosi audringai nusiteikusi maišyta minia su odiniais antšlauniais, languotais marškiniais ir trumpais džinsiniais sijonais ar šortais, gėrė alų, šlamštė sūrį ir linksminosi pagal devinto dešimtmečio muziką, sklindančią iš garsiakalbių. Tai buvo pats laisviausias ir maloniausias vakarėlis, kokiam tik jai teko būti per Džuliano pasirodymus, ir ji džiaugėsi kiekviena akimirka, tuo retai ją apimančiu jausmu, kad yra graži, patraukli ir apskritai – šauni. Kol Džulianas su grupe ruošėsi laikinai pastatytoje scenoje, Brukę pasigrobė grupelė serialo scenaristų ir pakvietė dalyvauti „Margaritos“ kokteilių skanavimo konkurse. Ir tada jai toptelėjo mintis, kad Džulianą, grojantį gyvai su nauja grupe, ji yra mačiusi tik filmuotame Leno laidos vaizdo įraše.

Brukė įdėmiai apžiūrėjo kiekvieną grupės narį, kai jie vienas po kito lipo į sceną derinti instrumentų ir mikrofonų, ir su nuostaba suprato, kad jie visai nepanašūs į roko grupę, veikiau į krūvon susibūrusius trisdešimtmečius elitinės Naujosios Anglijos mokyklos draugus. Būgnininkas Vesas – ilgaplaukis gauruočius, bet jo plaukai nekarojo apie veidą riebaluotomis susisukusiomis virvelėmis, ne, jo tamsiai rudos garbanos tvarkingai krito vešliomis puriomis bangomis. Tokių plaukų pavydėtų kiekviena mergina. Jis vilkėjo dailius žalius polo marškinėlius su švariais, išlygintais džinsais ir avėjo klasikinius New Balance sportinius batelius. Jis atrodė panašus į vasarą golfo klube patarnaujantį studentėlį – ne dėl pinigų, o dėl geros formos, mat daugiau aikštyne jis nedirbs, o įsitaisys tėvo teisinėj firmoj. Pagrindinis gitaristas buvo vyriausias iš visos grupės, tikriausiai arti trisdešimt penkerių, ir nors ne toks išsipustęs kaip Vesas, jo smarkiai nunešiotos saržos kelnės, juodi Converse sportiniai bateliai ir marškinėliai su užrašu „Imk ir daryk!“ niekam per daug nekrito į akis. Kitaip nei kolega būgnininkas, Neitas neatitiko jokių gitaristo standartų – mažas ir storas, droviai besišypsantis, nuleistomis akimis. Brukė prisiminė, kaip buvo nustebintas Džulianas, kai per atranką išgirdo jį grojant, nes šiam lipant į sceną buvo susidaręs priešingą įspūdį. Vos tik Neitas užkelia koją ant scenos, iš karto pajunti, kad jis vienas iš tų, kurie visą gyvenimą buvo ujami ir stumdomi. Atrodo, lyg jis bijotų savo šešėlio. O kai užgroja – abejingų nelieka. Tarsi kažkas nežemiško. Jų trio užbaigė bosistas Zakas. Jis iš visų buvo panašiausias į muzikantą, tik jo madingi ežiuku kirpti plaukai, masyvi grandinėlė ant kaklo ir kontūriniu pieštuku paryškintos akys teikė jam pamaiviškos išvaizdos. Jo vienintelio iš grupės Džulianas nemėgo, bet Sony žmonės manė, kad pirmasis jo pasirinkimas – bosistės merginos – būtų jį gerokai užgožęs scenoje, todėl Džulianas nutarė verčiau nesiginčyti su vadais. Muzikantų parinkimas buvo gan keistas, jie visi tokie skirtingi, bet apskritai grupė atrodė gan intriguojamai. Brukė apsižvalgė po salę ir pamatė, kad publika nurimo ir laukia.

Džulianas neprisistatė pats, nepristatė ir dainos, kaip visad darydavo, tik linktelėjo muzikantams ir pradėjo dainuoti savąją „Man skauda sudaužytą širdį“ versiją. Sprendimas gan rizikingas, bet nuostabiai tiksliai apskaičiuotas. Jis paėmė gerai žinomą banalią dainą ir perdainavo ją taip, kad dabar ji skambėjo rimtai, gal net prasmingai. O pabaigoje pateikė visai naują, dviprasmiškai puikią ir gal net kiek ironišką versiją. Tai skambėjo maždaug taip: Jūs tikėjotės, kad mes užlipsim į sceną ir sudainuosim gerai žinomą dainos versiją, kurią pasirinkote savo serialo įžangai, o gal net ką nors iš būsimo albumo, bet mes čia atvykom ne perdėm rimtai nusiteikę. Žiūrovams patiko, visi juokėsi, plojo ir dainavo kartu su juo, o pabaigoje pratrūko audringomis ovacijomis.

Brukė taip pat plojo su visais ir džiaugėsi tais, kurie giria Džulianą, kad jis nepaprastai talentingas, kad galėtų jo klausytis dieną naktį. Jos nė kiek nestebino toks žmonių žavėjimasis, nes argi gali būti kitaip? Juk tai nesenstanti tiesa. Ir dabar, kai Džulianas pasilenkė prie mikrofono ir visus apdovanojo plačia žavia šypsena, Brukė pamatė, kad visa salė jam vieningai maloniai atsako tuo pačiu.

– Sveiki visi, – prabilo jis, reikšmingai kilstelėjęs kaubojišką skrybėlę. – Dėkoju, kad pakvietėte į svečius šitą vargšą bernelį.

Minia suūžė ir ėmė ploti. Brukė pamatė, kaip Timas Riginsas kilstelėjo Džulianui butelį alaus, ir ji vos nesuspiegė iš laimės. Derekas Džeteris sudėjo rankas prie burnos ir garsiai suriko: „Ū-hū!“ Kelios scenaristės, su kuriomis Brukė ragavo „Margaritos“ kokteilius, nulėkė prie scenos ir išsirikiavusios viena eile švilpė muzikantams. Džulianas vėl visus apdovanojo savo įspūdinga šypsena.

– Tikriausiai visi man pritars, jei pasakysiu, jog jaučiuosi nepaprastai pagerbtas ir pamalonintas, kad savo serialui pasirinkote mano dainą. – Vėl pasigirdo garsūs šūksniai ir švilpimas, bet Džulianas iškėlė ranką ir visus nutildė. – Labai noriu kuo greičiau sudainuoti ją čia kartu su jumis, bet, viliuosi, nesupyksite, jeigu jums teks truputėlį palaukti savo pamėgtos dainos „Prarastieji“, nes dabar labai norėčiau kai ką padainuoti savo mylimai žmonai Brukei. Ji šaunuolė – patikėkit manimi, tikra šaunuolė, – pastaruoju metu jai labai sunku, o aš net neturėjau laiko jai padėkoti. Ruke, ši daina tau.

Išgirdusi savo pravardę Brukė nejučia nuraudo, jai buvo labai netikėta, kad Džulianas prie žmonių ją taip pavadino. Deja, nespėjo į tai įsigilinti, nes pasigirdo pirmieji Vano Morisono dainos „Beprotiška meilė“ akordai. Pagal šią dainą per vestuves jie šoko savo pirmąjį valsą. Daina Brukę iš karto pakerėjo. Džulianas žiūrėjo tiesiai į ją ir palengva įsijausdamas traukė pirmą posmą, o pradėjęs priedainį atlošė galvą ir dainavo lėtai, jausmingai, ir tik tada Brukė pabudo iš savo prisiminimų ir pastebėjo, kad visa salė iki vieno žiūri į ją. Pala, ne taip. Visi vyrai salėje gurkšnodami alų lingavo į šonus ir žiūrėjo į muzikantus, kaip jie groja, o į Brukę su sveiku pavydu ir begaliniu žavesiu spoksojo visos moterys. Ją apėmė nenusakomas jausmas: per koncertus Brukė ne kartą regėjo, koks begalinis dėmesys tenka Džulianui, bet šįkart visų akys krypo į ją. Brukė šypsojosi, truputį palingavo, bet nenuleido akių nuo Džuliano, o jis traukė jai serenadą, ir nors į juos buvo nukreipti keli šimtai žvilgsnių, šios kelios minutės jiedviem atrodė pačios intymiausios per visą jų bendrą gyvenimą. Ir pačios geriausios, kokias tik prisimena.

Kai Džulianas pradėjo dainuoti „Prarastuosius“, Brukė jau nė kiek neabejojo, kad visa publika jį dievina. Iš žmonių sklindanti energija buvo stipri ir tiesiog fiziškai apčiuopiama, o dainai įpusėjus visų susijaudinimas dar labiau išaugo. Publika gręžiojosi, dairėsi, sukinėjosi, šnibždėjo. Keletas žiūrėjo ištempę kaklus. Vienas parodė pirštu prie scenos. Kažkas ten vyko, bet Brukė negalėjo matyti, kol… Pala… Ar tik ten ne…

Laila Loson? Tikrai ji, ir kol Brukė svarstė, ką Laila Loson veikia sezoninės premjeros vakarėlyje, ji išniro jai prieš akis… Ir atrodė nuostabiai graži. Gėlėta paplūdimio suknelė atvira krūtine ir kaubojiški batai – Brukė nesuprato, ar Laila su kaubojės kostiumu, ar ne, bet niekas negalėjo paneigti, kad ji atrodo puikiai, yra labai patenkinta ir, be to, garsi. Visi įdėmiai žiūrėjo, kaip ji sveikindamasi apkabina Samarą, o tada neskubėdama patraukia į salės priekį, kur prie scenos stovėjo ir Brukė.

Tai įvyko taip greitai, kad net ir Džulianas nesuvokė. Vos jie baigė dainą ir pasigirdo plojimai, Laila užlipo šoniniais laipteliais į sceną, drąsiai priėjo prie Džuliano ir abiem išskėstomis rankomis šiltai jį apkabino. Nusišypsojo, pabučiavo į skruostą, o tada apsivijusi rankomis jam virš alkūnės atsisuko į publiką. Atrodė, kad ji tiesiog kybo jam ant rankos, žiūri pakėlusi galvą į jį ir šypsosi baltais dantukais, o jos akyse – neišmatuojamas susižavėjimas. Iki šios akimirkos Džulianas stovėjo sustingęs iš netikėtumo, it mietą prarijęs, bet veikiai atsipeikėjo ir po akimirkos lygiai taip pat meiliai ir švelniai pažiūrėjo į ją.

Laila pasilenkė prie mikrofono, tarsi jis būtų jos nuosavybė, ir garsiai sušuko:

– Ar matot, koks jis žavus? Paplokim Džulianui Alteriui!

Salė sugaudė it išprotėjusi. Fotografai, neseniai į jį nekreipę dėmesio, dabar puolė prie jo it pamišę. Visi grūmėsi dėl geresnės vietos, pliaukšėjo fotoaparatais, o blykstės žybsėjo kaip per „Oskarų“ teikimo ceremoniją. Staiga viskas nutilo taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Laila pasilenkė prie Džuliano ir sušnibždėjo jam kažką į ausį, o tada greitai nulipo nuo scenos. Brukė tikėjosi, kad ji dar pasiliks išgerti taurės ar dviejų vyno, bet mergina patraukė tiesiai prie išėjimo.

Po dešimties minučių Džulianas vėl stovėjo šalia jos, sušilęs ir šypsodamasis, pasirodymo džiaugsmas šįkart buvo sumišęs su jauduliu. Pabučiavęs Brukę pažiūrėjo į ją taip, tarsi sakytų: Labai noriu kuo greičiau su tavimi apie tai pasikalbėti. Eidamas per salę jis laikė tvirtai suėmęs jai ranką, atsakinėjo į sveikinimus ir nuoširdžiai juokėsi plekšnojamas per nugarą.

Iki pat pirmos valandos nakties jie nė minutės nebuvo palikti be dėmesio. Paskui Samara ir Leo atsisveikino su jais ir nuėjo į savo viešbutį (Leo, žinoma, su nauja vakarėlyje sutikta drauge). Vos tik jie užvėrė savo kambario duris, Džulianas atsisuko į Brukę ir tarė:

– Ar gali įsivaizduoti, kad Laila Loson užlipo pas mane į sceną?

– Jeigu nebūčiau mačiusi savo akimis, niekada nebūčiau tuo patikėjusi. Ir dabar dar nelabai tikiu.

Brukė nusispyrė aulinukus ir išsitiesė ant lovos.

– Tik pagalvok – pati Laila Loson! Neįtikėtina! Kaip ji čia atsirado?

– Neįsivaizduoju, bet pasakysiu tau tiesiai – ta mergina moka šokti. Ar matei, kaip ji kraipėsi, stovėdama šalia tavęs? Kaip suko klubus ir raitėsi? Tiesiog žado netekau. Regis, duotum į rankas mikrofoną, iš karto uždainuotų.

Kažkas pabeldė į duris.

Džulianas su Bruke susižvalgė. Brukė gūžtelėjo pečiais. Nuėjęs Džulianas atidarė ir į kambarį be jokio kvietimo įgriuvo Leo. Brukė vos garsiai nesusijuokė: marškiniai prasegti iki bambos, vidinėj apykaklės pusėj dėmė, labai jau panaši į lūpdažio atspaudą.

– Ei, klausyk, – nė nepasisveikinęs ar atsiprašęs už įsibrovimą, Leo kreipėsi tiesiai į Džulianą. – Paskutinės naujienos – Samara man ką tik pranešė, kad jau susitarė dėl kelių tavo renginių rytoj Los Andžele. Ta scena su Laila velniškai visus pakerėjo. Ir dabar visi eina iš proto. Išvykstam į oro uostą lygiai devintą, gerai?

– Rytoj? – be galo nustebęs išlemeno Džulianas.

– Lygiai devintą vestibiulyje. Bilietais jau pasirūpinta. Į Niujorką grįšime po trijų ar keturių dienų. Šįvakar puikiai pasirodei, drauguži. Iki rytojaus, – atsisveikino ir išspūdino iš numerio. Brukė tyliai padėkojo merginai, kuri jo jau nekantriai laukė pataluose.

– Na, – prabilo Brukė, kai galiausiai už Leo nugaros trinktelėjo durys.

– Na, kaip matyti, rytoj man teks skristi į Los Andželą.

– Aišku, – tarė Brukė, nes nežinojo, ką bepridurti. Teks atšaukti dalyvavimą rytdienos vakarienėje, kurią rengia Džuliano studijų draugai, sulėkę į Niujorką iš aplinkinių miestų. Be to, jis negalės dalyvauti muziejaus rengiamame vakarėlyje, į kurį juos pakvietė Nola, išrinkta į organizacinį komitetą, ir kur bilietai kainavo ganėtinai brangiai.

Ir vėl beldimas į duris.

Brukė sudejavo:

– Kas dar?

Šįkart atėjo Samara, Brukė dar nebuvo mačiusi jos tokios susijaudinusios. Irgi įlėkė į kambarį nė nepasisveikinusi, žvilgtelėjo į užrašų knygelę odiniais viršeliais ir pareiškė:

– Taigi. Nuotrauka su Loson padarė daugiau, nei aš tikėjausi. Ją nupirko visi laikraščiai, sakau jums – visi iki vieno.

Brukė su Džulianu spoksojo į ją išvertę akis.

– Man jau skambino šimtai agentų, visi prašo interviu ir nuotraukų. Bruke, aš planuoju ateity parašyti didelį straipsnį ir apie tave. Pavadintą, sakykim: „Kas ta ponia Alter?“ Tad turėk omeny. Džulianai, visą ateinančią savaitę neturėsi nė minutės atokvėpio. Puiki žinia, tiesa? Rezultatai tiesiog pribloškiantys ir galiu drąsiai pasakyti – Sony žmones tu pritrenkei.

– Oho, – apsidžiaugė Džulianas.

– Nuostabu, – tyliai pritarė jam Brukė.

– Vestibiulyje jau tyko paparacai, tad būkite pasirengę susidurti su jais iš pat ryto. Galiu jums rekomenduoti keletą žmonių, kurie pakonsultuos jus privatumo ir saugumo klausimais. Jie tikrai patikimi.

– Manau, kad šito mums neprireiks, – tarė Brukė.

– Aha. Jei ką, sakykit. O dabar galiu jums patarti nuo šiolei registruotis viešbučiuose skirtingomis pavardėmis ir atidžiai sekti, ką rašote draugams savo elektroniniuose laiškuose.

– Ar čia iš tiesų taip?..

Samara nutraukė Džulianą per pusę žodžio garsiai pliaukštelėdama savo užrašų knygele. Susirinkimas oficialiai baigtas.

– Bruke, Džulianai, – ji ištarė jų vardus lėtai ir su tokia šypsena veide, nuo kurios Brukei per nugarą nubėgo šiurpuliai, – sveiki atvykę į mūsų būrį.