Dešimtas skyrius

Kaimynas su duobutėmis skruostuose

Brukės mobilusis suskambo kaip tik įvilkus jai į butą dešimt kilogramų sveriantį kalakutą ir užkėlus jį ant stalviršio virtuvėje.

– Klausau, – atsiliepė ji, pradėjusi kraustyti iš šaldytuvo nereikalingus produktus, kad atsirastų vietos milžiniškam paukščiui.

– Bruke, čia Samara.

Brukė nustėro iš netikėtumo. Samara niekada jai neskambina. Gal jinai nori išgirsti jų nuomonę apie Vanity Fair viršelį? Žurnalas ką tik pasirodė parduotuvių ir kioskų lentynose, ir ji negalėjo atplėšti nuo jo akių. Nuotraukoje Džulianas savo senuoju stiliumi, su džinsais ir ankštais baltais marškinėliais, su savo mėgstama megzta kepuraite šypsodamasis rodo visiems savo žaviąsias duobutes skruostuose. Grožiu jis gerokai pranoko kitus savo grupės narius.

– O, labas! Argi ne gražiai jis atrodo ant Vanity Fair viršelio? Aišku, nieko čia nuostabaus, bet jis toks…

– Bruke, ar turi laisvą minutę?

Kaip matyti, skambina ne pasiplepėti apie nuotrauką ant žurnalo viršelio. Bet jeigu ši moteris nori jai pasakyti, kad Džulianas pirmą kartą negrįš namo į jų surengtą Padėkos dienos vakarienę, tai Brukė tikrai ją užmuš.

– Taip. Tuoj, vieną sekundėlę. – Uždariusi šaldytuvo dureles Brukė prisėdo ant kėdės prie savo mažulyčio virtuvinio stalo, ir tai jai priminė, kad reikia paskambinti ir pasidomėti, ar galės išsinuomoti šventei didesnį stalą su kėdėmis. – Taip, jau galim kalbėti. Kas atsitiko?

– Bruke, pasirodė straipsnis, jis nelabai malonus, – pranešė Samara trumpai ir atžariai, kaip visada kalbėdavo, nors šįkart pranešant žinią jos balsas skambėjo guodžiamai.

Brukė pabandė nuleisti tai juokais.

– Atrodo, pastaruoju metu kasdien išeina po straipsnį. Turbūt nepamiršot, kad aš smarkiai išgerianti kūdikio besilaukianti moteris? Ką sako Džulianas?

Samara atsikosėjo ir tarė:

– Jam dar nieko nesakiau. Įtariu, jis smarkiai nuliūs, todėl norėjau pirmiausia pasikalbėti su tavim.

– O, Dieve. Kas ten apie jį parašyta? Gal šaipomasi iš jo plaukų? Ar artimųjų? O gal išlindo iš praeities kokia dėmesio stokojanti paleistuvė ir dabar reikalauja…

– Tai ne apie Džulianą, Bruke, o apie tave.

Tyla. Brukė pajuto, kaip pirštų galai giliai susmigo į delnus, bet ji nebegalėjo šito veiksmo kontroliuoti.

– O kas ten apie mane? – pagaliau vos girdimu balsu paklausė.

– Visa plejada užgaulių melagysčių, – šaltakraujiškai atsakė Samara. – Noriu, kad pirmiausia tai išgirstum iš manęs. Ir dar noriu tau pasakyti, kad darbo ėmėsi visa mūsų teisininkų komanda, ji bandys visa tai paneigti. Mes žiūrime į tai labai rimtai.

Brukė neįstengė ištarti nė žodžio. Be jokios abejonės, straipsnis turi būti išties siaubingas, jeigu jau pati Samara ėmėsi ypatingų priemonių prieš kažkokią bulvarinę rašliavą. Galiausiai ji išlemeno:

– Kur jis? Noriu jį pamatyti.

– Jis pasirodys rytdienos žurnale Last Night, bet tu dabar gali jį paskaityti internete. Bruke, žinok, mes visi tave palaikom ir prisiekiam…

Tikriausiai pirmą kartą nuo paauglystės ir galbūt pirmam žmogui, išskyrus savo mamą, Brukė vidury sakinio numetė ragelį ir nulėkė prie kompiuterio. Per kelias sekundes susirado reikalingą puslapį ir dukart pasididino, – pradiniame lape pasirodė jos ir Džuliano, vakarieniaujančių lauko kavinėje, nuotrauka. Brukė ilgai suko galvą, kur ji daryta, bet netrukus fone pastebėjo gatvės pavadinimą. Aišku, ispaniškų mėsos patiekalų restorane, ten juodu praleido vakarą, kai Džulianas grįžo namo po gastrolių, į kurias išlėkė per jos tėvo gimtadienio pobūvį. Tada pradėjo skaityti.

Porelė, draugiškai valganti paeliją „Pragaro virtuvės“ lauko terasoje, gali pasirodyti eilinė sutuoktinių pora, bet tie, kurie juos pažįsta, iš karto pasakys, kad tai naujasis visos Amerikos numylėtinis dainų autorius ir atlikėjas Džulianas Alteris su ilgamete žmona Bruke. Debiutinis Alterio albumas sutriuškino visus varžovus populiariausiųjų sąraše, o jo atvira šypsena su duobutėmis skruostuose pavergė visas moteriškosios lyties gerbėjas nuo rytinės iki vakarinės šalies pakrantės. Betgi kas iš tiesų ta moteris, sėdinti prie jo šono? Ir kaip jiems sekasi grumtis su naująja Džuliano šlove?

Ogi ne per geriausiai, anot patikimo poros šaltinio. „Juodu susituokė labai jauni ir dabar drauge nugyvenus penkerius metus, jų santuoka atsidūrė prie griūties, – pasakojo patikimas šaltinis. – Jo darbo grafikas labai įtemptas, o Brukė nelinkusi su tuo taikstytis.“

Juodu susipažino netrukus po Rugsėjo vienuoliktosios teroro akto ir tvirtai laikėsi įsikibę vienas į kitą per kitus Niujorką sukrėtusius įvykius. „Brukė kelis mėnesius tiesiog sekiojo paskui Džulianą, lakstė po visą Manhataną, viena prie staliuko sėdėjo per visus jo koncertus ir todėl neliko nepastebėta. Jie abu buvo tiesiog labai vieniši“, – aiškino šaltinis. Artimas Alterių šeimos draugas tą patvirtino: „Džuliano tėvai smarkiai krimtosi sužinoję, kad jis mažiau nei po dvejų metų draugystės pasipiršo Brukei. Jiems tik dvidešimt ketveri. Kur skubėti?“ Vis dėlto pora sumainė žiedus nedidelėje, kuklioje ceremonijoje Alterių šeimos name Hamptone, nors jo tėvai gydytojai Alteriai „jau seniai įtarė, kad Brukė, mergina iš kažkokio nežinomo Pensilvanijos miestelio, mėgina prisiplakti prie kylančios Džuliano žvaigždės“.

Pastaruosius keletą metų Brukė plušėjo dviejuose darbuose, kad finansiškai paremtų muzikinius savo vyro siekius, bet viena jos draugė paaiškino, jog „Brukė būtų persivertusi ir per galvą, kad tik Džulianas susilauktų šlovės, kurios ji pati taip trokšta. Du darbai ar dešimt – nesvarbu, kad tik taptų įžymybės žmona“. Vienos privačios Aukštutinio Ist Saido mokyklos, kurioje Brukė dirba konsultante mitybos klausimais, mokinės mama kalbėjo: „Jinai labai miela, bet mano duktė ne sykį minėjo, kad ji dažnai sutrumpina konsultacijas arba apskritai atšaukia susitikimus.“ Problemos dėl darbo čia dar nesibaigia. Jos kolega iš Niujorko universiteto Medicinos centro aiškino, kad „ne per seniausiai Brukė buvo viena iš pačių geriausių programos vykdytojų, bet pastaruoju metu jos rezultatai smarkiai sumenko. Liūdna matyti, kaip tinkamai dirbti jai kliudo vyro karjera, o gal tiesiog jau pačiai nusibodo“.

Dėl tų nėštumo gandų, kurie buvo paleisti tiesioginėje laidoje „Šiandien“ ir kuriuos po savaitės mikliai užgesino žurnalas US Weekly, išspausdinęs įtikinamą fotografiją, kad Alterių šeima tikrai nesilaukia kūdikio, galite būti ramūs – artimiausiu metu greičiausiai nebus jokių pokyčių. Vienas senas Džuliano draugas tvirtina, kad Brukė „jau seniai kalbina vyrą dėl vaikelio, bet Džulianas vis delsia, nes dar nežino, ar ji tikrai yra ta Vienintelė“. O kai bręsta dar ir kitos bėdos, kas gali jį kaltinti?

„Visiškai atsakingai galiu pasakyti, kad Džulianas pasielgs tinkamai, – neseniai patvirtino artimas Džulianui šaltinis. – Jis puikus vaikis ir turi ant pečių kietą galvą. Jis tikrai ras teisingą kelią.“

Brukė nepastebėjo, kada pradėjo verkti, bet kai baigė skaityti straipsnį, prie klaviatūros jau telkšojo ašarų balutė, o skruostai, smakras ir lūpos buvo šlapi. Nėra žodžių nusakyti jausmui, kurį patiri skaitydama tokias eilutes apie save, žinodama, kad tai tikslingas melas, ir iš dalies stebėdamasi – ir kaip gali nesistebėti, – jeigu ten nėra nė žiupsnelio tiesos. Aišku, visa ta rašliava apie tai, kaip ir kada jie susipažino, absurdiškai kvaila, bet negi jo tėvai iš tiesų taip jos nekenčia? Ar jos darbinė reputacija, plušant per dvi įstaigas, iš tiesų buvo prarasta dėl to, kad praleido keletą dienų? Ar galima įžvelgti bent kruopelytę tiesos tariamuose Džuliano pasiaiškinimuose, kodėl jis šiuo metu nenori turėti vaikų? Visa tai nesuvokiamai siaubinga.

Brukė perskaitė straipsnį antrą kartą, paskui trečią. Būtų sėdėjusi ir skaičiusi visą dieną, jeigu ne telefono skambutis. Šįkart paskambino Džulianas.

– Ruke, negaliu tau apsakyti, kaip aš pasiutau! Jeigu jie nori rašyti nesąmones apie mane, tai dar nieko, bet kai pradeda pilti purvą ant tavęs…

– Nenoriu apie tai kalbėti, – pamelavo ji. Brukė mielai dabar su juo apie tai pasikalbėtų, pakamantinėtų Džulianą papunkčiui, ar jis sutinka su straipsnyje spausdinamais iškraipytais faktais, bet tiesiog neturėjo jėgų.

– Aš jau kalbėjau su Samara ir ji man pažadėjo, kad teisinė Sony agentūros komanda rengiasi…

– Džulianai, aš tau sakau, kad nenoriu dabar apie tai kalbėti, – pakartojo ji. – Tai baisu, šlykštu, bet – viliuosi – absoliučiai neteisinga, ir aš nieko dėl to negaliu padaryti. Rytoj mes rengiam devyniems žmonėms, įskaitant mudu, Padėkos dienos vakarienę, ir man reikia pradėti jai ruoštis.

– Bruke, nenoriu, kad tu bent minutę pagalvotum, jog…

– Gerai, supratau. Bet tu juk rytoj grįši, tiesa? – sulaikiusi kvapą paklausė Brukė.

– Žinoma! Išskrendu pirmuoju reisu, turėčiau nusileisti apie aštuntą ir tada tiesiai iš Gvardijos oro uosto skubėsiu namo. Gal ko parvežti?

Brukė uždarė kompiuterio langą su tuo prakeiktu straipsniu ir atsidarė Padėkos dienos pirkinių sąrašą.

– Man regis, aš jau viską turiu… Nebent dar porą butelių vyno. Vieną baltojo ir vieną raudonojo.

– Būtinai paimsiu, mažule. Netrukus grįšiu namo ir mudu viską aptarsime, gerai? Vėliau dar tau paskambinsiu.

– Mmm. Gerai. – Jos balsas skambėjo šaltai ir abejingai. Ir nors dėl visko kaltas ne Džulianas, ji jautėsi nuskriausta.

Baigusi kalbėti ji pagalvojo, kad pirmiausia reikėtų paskambinti Nolai, o tada mamai, bet galiausiai nusprendė, kad geriausia būtų iš viso nekreipti dėmesio. Brukė paskambino ir pasiteiravo dėl stalo ir kėdžių nuomos, užmarinavo kalakutą ir nuskuto bulves rytdienos bulvių košei. Paskui išvirė spanguolių padažą ir nuskabė šparagus. Tada atėjo laikas imtis didžiojo namų valymo ir baldų perstumdymo, kurio griebėsi garsiai skambant mokyklos laikų hiphopo kompaktinei plokštelei. Apie penktą buvo suplanavusi nueiti pasidaryti manikiūrą, bet pažvelgusi pro langą į gatvę pamatė apačioje prie Escalade visureigio lūkuriuojančius du ar keturis vyrus su fotoaparatais ir filmavimo kameromis. Brukė dirstelėjo į savo nagus, paskui vėl į vyrus: neverta rizikuoti.

Kai vakare drauge su Volteriu susirangė lovoje, jau buvo privertusi save įtikėti, kad viskas savaime pasimirš. Nors Padėkos dienos rytą atsibudus šita mintis vėl pirmoji šmėstelėjo galvoje, kažkaip netrukus pavyko ją išguiti. Reikia dar tiek daug pasiruošti, o žmonės pradės rinktis jau po penkių valandų. Kai truputį po devintos parvažiavo Džulianas, Brukė pareikalavo šios temos neliesti.

– Bruke, manau, negerai palikti visko neišsiaiškinus, – pasakė jis, kartu su ja stumdydamas į pasienius svetainės baldus, kad kambaryje būtų pakankamai vietos išnuomotam stalui.

– Neišmanau, ką dar galėčiau pasakyti. Tai didžiulis melas ir dar labai skaudus. Man tiesiog baisiai nemalonu skaityti tokius dalykus apie save ir savo santuokinį gyvenimą, bet jeigu ten ir yra dalis tiesos, nematau prasmės, kuo toks problemų lopymas galėtų būti naudingas… – pasakė ir klausiamai pažiūrėjo į jį.

– Kiekvienas žodis ten – melas. Ir ta nesąmonė apie mano tėvus, ir kad aš nemanau tavęs esant ta „vienintele“. Viskas yra melas.

– Tad gyvenkime šia diena, gerai? Kada, sakei, išvažiuoja tavo tėvai? Neleisiu Nėjai su Rohanu rodytis čia tol, kol neišvažiuos tavo tėvai. Bijau, kad visi vienu metu čia tikrai neišsiteks.

– Jie atvažiuos taurės vyno lygiai pirmą. Aš sakiau, kad iki antros jie jau turi būti išsinešdinę. Ar tinka?

Brukė pagriebė šūsnį žurnalų ir sukišo į koridoriaus spintą.

– Puiku, nes visi kiti atvyksta antrą. Patikink mane darsyk, kad nesijausčiau kalta, jog mes juos vejam lauk.

Džulianas prunkštelėjo.

– Niekur mes jų nevejam. Jie važiuos pas Keimanus. Patikėk manimi, jie čia neišbūtų ilgiau nė minutės.

Nereikėjo jai tiek jaudintis. Alteriai atvyko laiku, išgėrė taurę vyno, kurį patys ir atsivežė („Oi, mielieji, pasilikite savo vyną svečiams, o dabar išgerkime po taurę geresnio“), mestelėjo tik vieną nepagarbią repliką dėl buto („O jis visai neblogas, tiesa? Tik aš stebiuosi, kaip jūs nuo pat pradžių ir dar iki šiolei jame gyvenate?“) ir išvyko penkiolika minučių anksčiau, nei buvo numatyta. Jiems išėjus po pusės minutės vėl sučirškė durų skambutis.

– Kilkit į viršų, – šūktelėjo Brukė į garsaspynės mikrofoną.

Džulianas suspaudė jai ranką ir nuramino:

– Bus nuostabu, pamatysi.

Brukė atidarė duris ir į butą nė nepasisveikinusi įgriuvo jos mama.

– Mažylė miega, – pareiškė ji, tarsi praneštų apie svarbų šalies prezidento ir pirmosios ponios atvykimą. – Kur ją paguldyti?

– Tuoj pažiūrėsim. Kadangi mes valgysime svetainėje, o jūs, spėju, nenorėsite jos nešti į vonią, lieka vienintelis pasirinkimas. Ar nenorėtum jos paguldyti ant mūsų lovos? – paklausė Brukė.

Tarpduryje pasirodė Rendis ir Mišelė su mažąja Ela nešiojamoje kėdutėje.

– Ji dar labai maža ir nemoka vartytis, tad galim guldyti ir ant lovos, – pasakė Mišelė ir gunktelėjusi pabučiavo Džulianą.

– Jokiu būdu! – užprotestavo Rendis, vilkdamas paskui save kažką panašaus į sulankstytą palapinę. – Kam tada aš tempiau čia šitą maniežą? Ant lovos mes jos tikrai neguldysime.

Mišelė pažiūrėjo į Brukę iškalbingu žvilgsniu, bylojančiu: „Kas gali ginčytis su perdėm atsargiu tėtušiu?“, ir abi nusijuokė. Rendis su ponia Grin nunešė Elą į miegamąjį, o Džulianas ėmė pilstyti į taures vyną.

– Na… Tai kaip tu laikaisi? – paklausė Mišelė.

Brukė užšovė orkaitę, sumažino temperatūrą ir atsisuko į Mišelę.

– Normaliai. O kas?

Brolienė iškart suskubo atgailauti:

– Oi, atleisk. Turbūt nereikėjo klausti, bet tas straipsnis… Toks… Piktas.

Brukė garsiai truktelėjo oro.

– O, taip. Aš maniau, kad dar niekas nespėjo jo perskaityti. Juk dar spaudoj nepasirodė, tiesa?

– Esu tikra, niekas dar jo neskaitė! – pritarė jai Mišelė. – Man jį internetu persiuntė viena draugė, nes ji baisiai mėgsta naršyti paskalų svetainėse. Niekas tiek daug neskaito, kaip ji.

– Supratau. Klausyk, gal nuneštum ant stalo? – paprašė Brukė ir padavė Mišelei lėkštę su sūriu, mažais dubenėliais figų džemo ir traškučiais.

– Žinoma, – atsakė Mišelė. Brukė pamanė, kad Mišelė užuominą suprato, bet ji išėjo iš virtuvės, už poros žingsnių stabtelėjo, atsigręžė ir tarė:

– Žinai, mums vis kažkas skambina ir klausinėja apie jus. Bet mes nieko nepasakojam.

– Kas skambina? – paklausė Brukė panikos apimtu balsu, kurią iki šiol jai sėkmingai sekėsi slėpti. – Nepamiršk, kad aš jūsų prašiau nieku gyvu nesikalbėti apie mus su jokiais žurnalistais. Nei telefonu, nei gyvai, niekaip.

– Oi, žinau, žinau. Mes taip ir darom. Bet aš pagalvojau, kad turėtum žinoti, jog visur pilna tykančių smalsuolių.

– Taigi. Tik sprendžiant iš informacijos tikslumo, jų šaltiniai nelabai patikimi, – pareiškė Brukė ir įsipylė dar vieną taurę baltojo vyno.

Mamos balsas nutraukė nejaukią tylą ir Mišelė nuskubėjo į kambarį su lėkšte sūrio.

– Kokie čia reikalai? – paklausė ji, pakštelėdama Brukei į viršugalvį. – Aš taip apsidžiaugiau, kad tu ėmeisi šios šventinės vakarienės. Man būdavo taip liūdna, kai kelerius metus iš eilės jūs vis lėkdavot švęsti pas savo tėvą.

Brukė jai neprisipažino, jog vienintelė priežastis, kodėl ji šiemet pati nusprendė surengti Padėkos vakarienę, buvo ta, kad jos tėvas su Sintija išvažiavo švęsti pas šios artimuosius į Arizoną. Be to, jai buvo smagu nors vieną popietę pagaliau pasijausti suaugusiai.

– Na, dar pažiūrėsim, ką pasakysi, kai prapjausim kalakutą, – atsakė jai Brukė.

Suskambo durų skambutis, o iš miegamojo pasigirdo Elos verksmas.

Visi iškriko kas kur: Rendis su Mišele nulėkė prie Elos, Džulianas atkimšo kitą butelį vyno, o ponia Grin nusekė įkandin Brukės prie durų.

– Primink man dar kartą, kas tie tavo draugai? – paprašė ji. – Tu man sakei, bet aš ir vėl pamiršau.

– Mudvi su Nėja kartu mokėmės, dabar ji Brukline ginekologijos kabinete dirba nėščiųjų mitybos konsultante. Jos vyras Rohanas yra finansininkas, jie jau treji metai apsistoję Bostone. Jų abiejų artimieji gyvena Indijoje, tad jie Padėkos dienos nešvenčia, bet aš pagalvojau, kad būtų gražu pakviesti ir juos, – tyliai paaiškino Brukė joms stabtelėjus koridoriuje.

Mama linktelėjo. Brukė buvo tikra, kad ji neprisimins nė pusės to, ką aiškino, ir galiausiai vis tiek prašys Nėjos su Rohanu dar kartą papasakoti viską iš pradžių.

Brukė atidarė duris ir Nėja per slenkstį puolė jai į glėbį.

– Sunku patikėti, kaip seniai nesimatėme! Kodėl mes susitinkam taip retai?

Brukė ją irgi apkabino, o paskui pasistiebusi pabučiavo Rohanui į skruostą.

– Užeikite. Nėja, Rohanai, susipažinkit, čia mano mama. Mama, čia mano seni geri draugai.

Nėja nusijuokė.

– Seni geri – kai buvom dvidešimties ir labai karšti, taip?

– Taip, bet dabar mums labiau tinka balti chalatai ir medinės klumpės. Duokit man paltus, – pasakė Brukė vesdamasi juos į vidų.

Iš mažos virtuvėlės išlindo Džulianas.

– Sveikas, bičiuli, – ištiesė Rohanui ranką ir patapšnojo per petį. – Malonu tave matyti. Kaip sekasi? – Su juodais džinsais, pilku kašmyro megztiniu ir vintažiniais sportiniais bateliais jis atrodė ypač žavus. Oda žvilgėjo subtiliu Los Andželo miesto įdegiu, o akys, nepaisant nuovargio, žvelgė linksmai ir bėgiojo po kambarį su ramiu pasitikėjimu, kurį Brukė buvo pastebėjusi tik pastaruoju metu.

Rohanas dėbtelėjo į savo jūreiviškas rusvai žalsvas tvilo kelnes, išeiginius marškinius, kaklaraištį ir net nuraudo. Juodu su Džulianu niekada artimai nesibičiuliavo – Džulianui Rohanas atrodė pernelyg tylus ir konservatyvus, – tačiau prie žmonų jie visada mandagiai paplepėdavo. Dabar Rohanas tiesiog negalėjo pažvelgti Džulianui į akis, todėl tik tyliai sumurmėjo:

– Ai, po senovei. Ne taip smagiai kaip tau. Anądien kažkokiam plakate matėme tavo veidelį.

Stojo nejauki tyla, bet ją netrukus nutraukė Ela, – ji buvo nustojusi verkti, tad ją atnešė į kambarį ir ji pradėjo žaisti su nuostabia žaisline karvyte, tokios Brukė gyvenime dar nebuvo regėjusi, – todėl visi puolė kalbinti ir šnekinti mažylės.

– Na, Nėja, kaip jums patinka Bostonas? – paklausė Brukės mama. Ji užsitepė ant traškučio mėlynojo sūrio ir įsimetė burnon.

Nėja šyptelėjo.

– Mums labai patinka mūsų gyvenamasis rajonas, jau susipažinom su nuostabiais žmonėmis. Nepaprastai mielas ir mūsų butas. Mieste išties juntamas puikus gyvenimo skonis.

– Ji nori pasakyti, kad ten neapsakomai nuobodu, – atšovė Brukė, smeigdama dantų krapštuku alyvuogę.

Nėja linktelėjo.

– Ji teisi. Žudomai nuobodu.

Ponia Grin garsiai nusijuokė ir Brukė suprato, kad Nėja ją sužavėjo.

– Tai ko tada judu negrįžtat į Niujorką? Ir Brukė labai apsidžiaugtų.

– Kitąmet Rohanas gaus verslo administravimo magistro diplomą ir jeigu mano žodis bent ką lems, mes parduosime automobilį – aš nekenčiu vairuoti, – atsisakysime savo nuostabaus buto, atsisveikinsime su itin mandagiais kaimynais ir vėl grįšime čia, kur galima po savo rajoną vaikščioti pėsčiomis tarp nemandagių, agresyvokų žmonių. Ir aš džiaugsiuosi kiekviena čia prabėgusia minute.

– Nėja… – Rohanas nugirdo pastaruosius žmonos žodžius ir piktai dėbtelėjo į ją.

– Kas yra? Negi versi mane ten gyventi visą amžių? – Pasisukusi į Brukę ir ponią Grin kiek tylesniu balsu pridūrė: – Jam irgi ten nepatinka, tik neleidžia sau to pripažinti. Argi kam gali nepatikti Bostonas, suprantate?

Kai visi susėdo prie staltiese padengto kortų stalo ir pradėjo vakarienę, Brukė apie tą bjaurų straipsnį jau buvo pamiršusi. Vynas liejosi per kraštus, kalakutas buvo sultingas ir puikiai iškepęs, o bulvių košę, nors ir kiek prėskoką, svečiai visi iki vieno gyrė ir tvirtino, kad gardesnės dar niekada nėra ragavę. Visi linksmai kalbėjo apie naująjį Hju Granto filmą, apie būsimą kelionę į Mumbajų ir Goa, per kurią Nėja su Rohanu ketina aplankyti ir savo artimuosius. Iš esmės viskas ėjosi labai sklandžiai, todėl kai Brukės mama pasilenkė prie jos ir tyliai paklausė, kaip ji vis dėlto laikosi, ši vos neišmetė iš rankų šakutės.

– Tu irgi skaitei? – piktai metė Brukė, stebeilydama į mamą.

– Ak, mieloji, aišku, kad skaičiau. Šįryt man atsiuntė net keturios moterys. Visos jos paskalų nešiotojos. Negaliu įsivaizduoti, kaip baisu yra skaityti tokį…

– Mama, nenoriu apie tai kalbėti.

– …straipsnį apie save, bet visi, kurie judu pažįsta, neabejotinai pasakys, kad tai visiškas – atsiprašau už negražų žodį – mėšlas.

Nėja greičiausiai nugirdo pastaruosius žodžius, nes ji irgi pasilenkė prie Brukės ir tarė:

– Tikrai, Bruke, visa tai taip akivaizdžiai sufantazuota. Nė vieno teisingo žodžio. Pamiršk ir negalvok apie tai.

Brukė pajuto, tarsi kas dar kartą būtų šniojęs jai per veidą. Kodėl galvojo, kad niekas neskaitys to straipsnio? Kaip ji galėjo taip apsikvailinti manydama, jog viskas savaime užsiglostys?

– Aš ir negalvoju, – atsakė ji.

Nėja linktelėjo, ir Brukė suprato, kad jai viskas aišku. Gaila, kad šito negali pasakyti apie savo mamą.

– Ar matėt tuos fotografus, kai čia atvažiavot? – paklausė ponia Grin Nėjos su Rohanu. – Tyko kaip maitvanagiai.

Džulianas tikriausiai pastebėjo, kaip įsitempė žmonos veidas, nes atsikrenkštė ir jau rengėsi kažką sakyti, bet Brukė troško padėti tašką šiai temai, kad toliau galėtų normaliai šnekėtis.

– Nieko čia blogo, – tarė ji, paduodama Rendžiui lėkštę pakepintų šparagų. – Ne visąlaik jie ten tyko. Be to, uždėjome ant langų žaliuzes, tad jie nieko nenufotografuos. Padėjo ir telefono numerio įslaptinimas. Spėju, čia tik pradinis susižavėjimas išėjus pirmajam Džuliano albumui. Po Naujųjų mes būsime visiškai pamiršti.

– Spėju, kad ne, – pratarė Džulianas, šypsodamasis savo duobutėmis skruostuose. – Leo ką tik man pranešė, kad tariasi dėl pasirodymo per Grammy apdovanojimus. Jo nuomone, didelė tikimybė, kad man ten bus pasiūlyta dainuoti.

– Sveikinu! – gerokai linksmiau nei per visą dieną šūktelėjo Mišelė. – Ar tai paslaptis?

Džulianas žvilgtelėjo į Brukę. Ši sutiko jo žvilgsnį ir tvirtai atrėmė.

Vyras sukosėjo ir tarė:

– Na, ar tai paslaptis, ar ne, nežinau, bet atlikėjai bus paskelbti tik po Naujųjų, tad, manau, geriau niekam kol kas apie tai dar nepasakoti.

– Nuostabu, – plačiai šypsodamasis pareiškė Rendis. – Jeigu tave išrinks, mes visi būtinai važiuosim drauge. Tu juk žinai, tiesa? Šita šeima – visi kaip vienas.

Džulianas ir anksčiau telefonu buvo minėjęs Brukei apie tokią galimybę, bet išgirdus jį giriantis visiems, ji atrodė gerokai realesnė. Brukei buvo sunku tai įsivaizduoti: jos vyras dainuoja per Grammy apdovanojimus visam pasauliui.

Savo nešyklėje prie stalo suinkštė Ela ir nutraukė žavią akimirką. Pasinaudojusi proga Brukė išdėliojo ant desertinių lėkštučių ir padėklų namie gamintas gėrybes: du mamos atvežtus naminius pyragus – vieną su moliūgais, kitą su rabarbarais, visą tuziną Mišelės mėtinių šokoladinių pyragėlių ir lėkštę specialaus Nėjos gardumyno – kokosinių burfi, išoriškai panašių į ryžių traškučius, o skoniu – į mažus sūrio pyragėlius.

– Kaip, Bruke, tau sekasi darbe? – pilna burna žiaumodamas šokoladinį pyragėlį paklausė Rohanas.

Brukė gurkštelėjo kavos ir atsakė:

– Neblogai. Man patinka darbas ligoninėje, bet po poros metų tikiuosi imtis savo verslo.

– Judviem su Nėja reiktų pagalvoti apie bendrą verslą. Pastaruoju metu ji apie nieką kita ir nekalba.

Brukė pažvelgė į Nėją.

– Tikrai? Ketini imtis privačios praktikos?

Nėja linktelėjo galvą taip energingai, kad net keliskart sumaksėjo jos uodegytėn surišti plaukai.

– Tikrai tikrai. Tėvai pasisiūlė paskolinti pinigų pirmai pradžiai, bet man verslui įsukti reikalingas partneris. Aišku, apie tai pradėsiu galvoti tik tada, kai grįšim į miestą…

– Aš nieko nežinojau! – sušuko Brukė vis labiau žavėdamasi.

– Juk negaliu visą gyvenimą dirbti moterų konsultacijoj. Gal kada nors ir mes susilauksime šeimos pagausėjimo, – Nėja kažkaip keistai pažvelgė į Rohaną, o šis lyg susigėdęs nudūrė akis į šalį, ir Brukė pagalvojo, kad jie turbūt jau laukiasi, – todėl man bus reikalingas laisvesnis grafikas. Idealiausias variantas – nedidelė privati klinika, kurioje konsultuojama apie motinos ir kūdikio mitybą prieš gimdymą ir po jo. Gal dar reikės priimti ir laktacijos specialistą, nežinau.

– Aš apie tai irgi visą laiką galvoju! – sušuko Brukė. – Man dar liko devyni mėnesiai iki pilnų metų darbo klinikoje stažo, bet paskui…

Nėja švelniai atsikando gabalėlį burfi ir nusišypsojo. Nusisukusi į kitą stalo pusę paklausė:

– Ei, Džulianai, ar sukrapštytum savo žmonai pirmai pradžiai?

Visi pratrūko kvatotis.

Vėliau, kai svečiai išsiskirstė, o Džulianas su Bruke suplovė indus ir sulankstė kėdes, ji susirangė ant sofos šalia savo vyro.

– Keista, kad Nėja irgi svajoja apie tuos pačius dalykus kaip aš, tiesa? – susijaudinusi paklausė Brukė. Nors per desertą pokalbis nukrypo į visai kitas temas, ji vis tiek nesiliovė apie tai galvojusi.

– Būtų visai neblogai, – atsakė Džulianas, pakšteldamas jai į pakaušį. Jo telefonas visą vakarą įkyriai skambėjo ir nors jis visaip stengėsi jį užtildyti ir apsimesti, kad viskas gerai, vis tiek buvo smarkiai išsiblaškęs.

– Man irgi būtų labai gerai, nes jeigu imčiausi privačios praktikos, turėčiau daugiau laisvo laiko keliauti kartu su tavimi, būčiau daug laisvesnė negu dabar. Puiku, tiesa?

– Mhm. Žinoma.

– Turiu galvoje, laikas ir pastangos, kuriuos įdedi kurdamas savo verslą – apie pinigus aš jau nekalbu, – yra didžiuliai, betgi mums abiem imtis veiklos būtų tiesiog šaunu. Galėtume dirbti viena už kitą ir neprarastume viena kitos pacientų. Tiesiog tobulas scenarijus, – džiūgavo Brukė.

Jai mirtinai reikėjo gerų naujienų. Džuliano kelionės, žurnalistų smalsavimas, vis dar skaudžiai geliantis straipsnis, – džiugi vilties kibirkštėlė padėjo šiuos negerumus užslopinti.

Ir vėl suskambo Džuliano telefonas.

– Dabar jau gali atsiliepti, – pasakė ji kiek pikčiau, nei norėjo.

Džulianas pažiūrėjo į telefono ekraną, kur švietė užrašas „Leo“, ir nuspaudė mygtuką „kalbėti“.

– Labas. Sveikinu su Padėkos diena. – Kelis kartus linktelėjo, nusijuokė, paskui tarė: – Taip, žinoma. Gerai. Pasikalbėsiu su ja, bet neabejoju, kad galės. Taip. Gali mus užrašyti. Iki.

Atsisuko į ją plačiai iki ausų šypsodamasis ir tarė:

– Spėk, kur keliausim.

– Kur?

– Mano miela, mus pakvietė į ypač išskirtinius Sony agentūros šventinius pietus ir kokteilių vakarą. Leo sako, kad vakarop visi eis švęsti į miestą, bet tik patys geriausi atlikėjai dieną kviečiami prisijungti prie aukščiausios agentūros valdžios ir važiuoti švęsti į kažkokį beprotiškai prabangų, kelių trilijonų vertės namą Hamptone. Pirmyn ir atgal mus skraidins sraigtasparnis. Niekur apie šį pobūvį neskelbiama, nes dėl išskirtinumo jis laikomas griežčiausioje paslaptyje. Ir mes ten dalyvausime!

– Oho, neįtikėtina. Kada jis vyks? – paklausė Brukė ir mintyse jau taršė drabužių spintą, kaip reikės apsirengti.

Džulianas pašoko nuo sofos ir nubėgo į virtuvę.

– Penktadienį prieš Kalėdas. Nežinau, kokia bus mėnesio diena.

Brukė čiupo jo telefoną ir susirado kalendorių.

– Gruodžio dvidešimta? Džulianai, juk tai paskutinė mano diena Hantlio mokykloje prieš išeinant žiemos atostogų.

– Na ir kas? – Jis išsitraukė iš šaldytuvo alaus.

– Ogi tas, kad bus mūsų šventinis vakaras. Hantlio mokykloje. Manęs pirmą kartą paprašė sudaryti mergaitėms sveiko maisto valgiaraštį iš įvairių gardumynų. Be to, pažadėjau Kailei būtinai susitikti su jos tėčiu ir senele. Į vakarą kviečiami vaikų tėvai, todėl ji labai nori man pristatyti savuosius.

Brukė didžiavosi, kokią neįtikėtiną pažangą pasiekė su mergaite per pastaruosius keletą mėnesių. Padažninusi savo susitikimus su Kaile ir užduodama jai nemažai tiesių klausimų apie Vitnę Vais, Brukė galiausiai ne tik įsitikino, kad mergaitė piktnaudžiavo purgenu, bet ir suprato, jog pastaruoju metu ji nebeatitinka jokių sunkaus valgymo sutrikimo simptomų. Teko daug kalbėtis ir klausytis, skirti jai nemažai dėmesio. Kailė atgavo bemaž visą taip sparčiai numestą svorį ir dabar atrodė įgavusi daugiau pasitikėjimo bei susitaikiusi su savo išvaizda. O svarbiausia, ji ėmė lankyti dramos būrelį ir laimėjo taip trokštamą antraeilį vaidmenį šių metų spektaklyje „Vest Saido istorija“. Ir pagaliau susirado draugų.

Džulianas vėl prisėdo šalia jos ant sofos ir įsijungė televizorių. Kambarį užliejo triukšmas.

– Ar gali pamažinti garsą? – paprašė Brukė, stengdamasi balsu neišduoti susierzinimo.

Jis pakluso, bet pirma keistai į ją dėbtelėjo.

– Nenoriu bloginti situacijos, – tarė jis, – bet ar negalėtum mokykloj pasakyti, kad susirgai? Kalbama apie sraigtasparnius ir susitikimą su Sony agentūros muzikos skyriaus vadovu. Ar nemanai, kad išrinkti pyragėlius už tave galėtų ir kas nors kitas?

Dar niekada per penkerius jų bendro gyvenimo metus jis nebuvo Brukei toks nuolankus, toks neįtikėtinai maloningas. O blogiausia, kad jis kažkaip keistai į ją žiūrėjo, nesuvokdamas, kad kalba įžeidžiai ir savanaudiškai.

– Žinai ką? Neabejoju, kad „išrinkti pyragėlius“ galėtų ir kas nors kitas, kaip tu asiliškai sakai, nes ką reiškia mano kvailas, nereikšmingas darbas, palyginti su pasaulinio garso tavuoju, tiesa? Deja, tu pamiršti vieną dalyką. Man patinka tai, ką darau. Aš padedu mergaitėms. Kailei aš skyriau marias laiko ir išnaudojau begalę energijos, ir žinai ką? Visa tai atsipirko. Dabar ji gerokai laimingesnė ir sveikesnė, nei buvo prieš metus. Nebekenkia sau ir kasdien neberauda. Suprantu, kad šito nepalyginsi su tavo ketvirtąja vieta populiariausių dainų sąraše tavajame pasaulyje, bet manajame tai irgi didelis laimėjimas. Tad ne, Džulianai, aš su tavim į tą beprotiškai prabangų „vipinį“ vakarėlį nevažiuosiu, nes turėsiu dalyvauti šventėje savo darbe.

Ji pakilo nuo sofos ir perliejo jį piktu žvilgsniu, laukė atsiprašymo, puolimo, bet ko, tik ne to, ką jis darė: sėdėjo ir nieko nematančiu žvilgsniu spoksojo į pritildytą televizorių, nepatikliai kraipė galvą, o veidas tarsi sakė: „Aš vedžiau beprotę.“

– Ką gi, gerai, kad išsiaiškinom, – tyliai tarė ji ir nuėjo į miegamąjį.

Brukė laukė, kada jis ateis ir juodu dar pasikalbės, jis ją apkabins, primins, kad negerai eiti miegoti susipykus, bet kai po geros valandos tyliai nusėlino į svetainę, rado jį susirangiusį ant sofos, apsiklojusį purpuriniu megztu pledu ir tyliai knarkiantį. Apsisukusi viena grįžo į lovą.