Pirmas skyrius

Pianistas

Kai cypdamas ratais metro traukinys pagaliau sustojo Franklino gatvės stotyje, Brukė tiesiog mirė iš jaudulio. Bene dešimtą kartą per kone tiek pat minučių žvilgtelėjusi į laikroduką, ji darsyk pabandė nuraminti save, jog tai dar ne pasaulio pabaiga: jos geriausia draugė Nola turi jai atleisti – turės jai atleisti, – kad nedovanotinai smarkiai vėluoja. Prasibrovusi arčiau durų pro nuolatinių iš darbo grįžtančių keleivių spūstį ir nejučiom sulaikiusi kvapą Brukė stovėjo tarp daugybės žmonių, o paskui leidosi minios nešama prie išėjimo laiptų. Lyg autopiloto valdomi Brukė ir jos bendrakeleiviai visi vienu metu išsitraukė iš rankinių ir kišenių mobiliuosius telefonus, tyliai it zombiai išsirikiavo viena eile ir tarsi išmuštruoti kareiviai ėmė tvarkingai lipti dešine laiptų puse, neatplėšdami akių nuo savo mažyčių ekranų delnuose.

– Kad tave kur! – išgirdo ji prieky savęs garsiai nusikeikiant apkūnią moterį ir jau kitą akimirką suprato, kodėl taip atsitiko. Tik išnirus iš požeminio tunelio, netikėtai jai į veidą šėrė smarkus lietus. Vos prieš dvidešimt minučių kovo mėnesio vakaras gnaibė žvarba, o dabar oras smarkiai subjuro ir prasidėjo klaiki, triukšminga liūtis, vėjas taip negailestingai tėškė lietaus šuorus, kad likti sausam buvo neįmanoma.

– Po galais! – savo nepasitenkinimu Brukė įsiliejo į bendrą keiksmų srautą, siunčiamą iš visų pusių žmonių, paskubomis traukiančių iš krepšių skėčius ar besidangstančių galvas laikraščiais. Kadangi po darbo ji spėjo parlėkti namo ir persirengti, dabar nuo liūties turėjo prisidengti tik mažulytį sidabrinį (ir nepaprastai dailų) delninį rankinuką. Sudie, mano plaukučiai, – pagalvojo ji, leisdamasi bėgte per tris kvartalus iki restorano. – Ak, kaip gaila makiažo. O dar labiau jūsų, mano mielieji nauji zomšiniai ilgaauliai, suriję bene pusę savaitės atlyginimo.

Kol pasiekė Sotto – nedidelį, paprastą ir nebrangų restoraną, kur jiedvi su Nola susitikdavo du ar tris kartus per mėnesį, – Brukė jau buvo kiaurai šlapia. Makaronai čia gal ir ne patys geriausi mieste, turbūt net ir ne patys geriausi šiame rajone, nes ir pats restoranas niekuo neypatingas, tačiau Sotto garsėjo vienu labai išskirtiniu privalumu: už gan padorią kainą čia galima gauti grafiną vyno, puikiausio tiramisu pyrago ir pamatyti neslepiamai aistringą italą metrdotelį, kuris nuolat čia užsukančioms Brukei ir Nolai visad parūpindavo atokiausią staliuką salės gale.

– Sveikas, Lukai, – Brukė pasilabino su restorano savininku, atsargiai, kad visur nepritaškytų, kratydama nuo vilnonio švarkelio vandenį. – Ar ji jau atėjo?

Lukas mikliai pridengė delnu telefono ragelį ir pieštuko galu pabaksnojo sau pro petį atgal.

– Kaip visad. Kokia proga taip seksualiai pasipuošusi, cara mia? Gal norėtum pirma išsidžiovinti?

Brukė perbraukė delnais per siaurą juodą džersio suknelę trumpomis rankovėmis ir mintyse pritarė Lukui, kad suknelė išties seksuali ir su ja ji atrodo puikiai. Galima sakyti, šis drabužis jau tapo jos koncertine uniforma; pagal orus pasirinkusi aukštakulnius, basutes ar ilgaaulius, ji vilkėdavo ją bene per visus Džuliano koncertus.

– Jau ir taip smarkiai vėluoju. Ar ji labai siunta? – paklausė Brukė, beviltiškai spausdama delnais plaukus, kad sudrėkę neimtų garbanotis.

– Išgėrė jau pusę grafino vyno ir nė akimirką nepaleidžia iš rankų telefono. Geriau eik tiesiai pas ją.

Po trijų pakštelėjimų skruostu į skruostą – iš pradžių Brukė tokiam pasibučiavimui priešinosi, bet Lukas buvo atkaklus, – ji giliai įkvėpė ir patraukė prie staliuko salės gilumoje. Nola ramiai sau sėdėjo ant minkštasuolio prie sienos, kostiumėlio švarkelis gulėjo numestas ant atlošo, o tamsiai mėlyna ilga berankovė kašmyro palaidinė gražiai išryškino jos stangrią, puikios rusvos spalvos odą. Iki pečių krintantys stilingai iškarpyti plaukai atrodė seksualiai, o šviesiai dažytos sruogelės žvilgėjo švelnioje restorano lempų šviesoje. Akį traukė neryškus, lyg ką tik padarytas makiažas. Niekas nebūtų nė įtaręs, kad ištisas dvylika valandų Nola sėdėjo akcijų biržoje už stalo ir garsiai šūkavo į ausinių mikrofoną.

Brukė susipažino su Nola tik antrajame trečio kurso semestre, mokydamasi Kornelio universitete, nors, kaip ir daugelis studentų, jau seniai ją pažinojo ir tiek ja žavėjosi, tiek ir bijojo. Priešingai nei kiti studentai, pilkos varnos su kailiniais Ugg batais, laiba it modelis Nola mieliau avėjo aukštakulnius aulinukus, dėvėjo švarkelį ir niekada – ginkdie – nerišo plaukų į arklio uodegą. Ji mokėsi elitinėse Niujorko, Londono, Honkongo ir Dubajaus mokyklose, gyveno tuose miestuose, kur buvo siunčiamas dirbti jos tėvas investicijų bankininkas, ir džiaugėsi priverstine laisve, kuria apdovanojami be galo užsiėmusių tėvų vienturčiai vaikai.

Niekas nedrįso spėlioti, kaip ji atsidūrė Kornelio, o ne kokiam Kembridžo, Džordžtauno ar Sorbonos universitete, tačiau aiškiai buvo matyti, kad jai jie nedarė jokio įspūdžio. Kai visi studentai lakstydavo po įvairias draugijas, susitikinėdavo per pietus valgykloje ir svaigindavosi alkoholiu studentų miestelio baruose, Nola sėdėdavo bendrabutyje viena. Kai kas iš jos gyvenimo vis dėlto buvo žinoma – plačiai pagarsėjo jos meilės istorija su archeologijos profesoriumi, gana dažnai universiteto teritorijon trumpam pas ją užsukdavo paslaptingi, seksualūs vyrukai, bet greitai dingdavo, – tačiau iš esmės Nola stropiai lankė paskaitas, atsiskaitydavo už visus pasirinktus dalykus, o penktadienio pavakare tyliai traukdavo namo į Manhataną. Kai trečiam kurse abi merginos pateko į tą pačią kūrybinio meistriškumo grupę ir turėjo recenzuoti viena kitos apsakymą, Brukei šalia jos buvo taip nejauku, kad negalėjo išlementi nė žodžio. O Nola kaip visada nei per daug džiūgavo, nei liūdėjo, ir kai po savaitės atidavė pirmąjį peržiūrėtą Brukės rašinį – kūrinėlį apie literatūrinį personažą, besistengiantį susidoroti su Taikos korpuso užduotimi Konge – jos komentarai ir pasiūlymai buvo gana prasmingi ir įžvalgūs. O kai paskutiniame puslapyje po ilgų ir rimtų pasvarstymų Nola dar prirašė: „P. S. Ar nereikėtų Konge sekso scenos?“, Brukė taip karštai ir ilgai juokėsi, kad teko paprašyti išleidžiamai iš paskaitos ir išeiti į koridorių nusiraminti.

Po paskaitos Nola pakvietė Brukę į nedidelę kavinukę, įrengtą rūsyje viename iš universiteto pastatų, – šios vietos Brukės draugai nežinojo ir niekada joje nebuvo lankęsi, – o po kelių savaičių jau važinėjo savaitgaliais su Nola į Niujorką. Ir po daugelio metų Nola liko tokia pat kalbi, o tai padėjo Brukei išsiaiškinti, kad jos draugė verkia per žinias, kai rodo reportažus apie grįžtančius iš karo karius, kad slapta trokšta kada nors aptverti savo gyvenamąjį namą dailia balta pinučių tvora, nors iš to su visais drauge garsiai pasišaipo, ir kad patologiškai bijo mažų viauksinčių šunų (Brukės šuo Volteris čia nesiskaito).

– Puiku. Puiku. Ne, ne, aš manau, bus visai smagu pasėdėti ir bare, – Nola kalbėjo telefonu ir užvertė akis į lubas pamačiusi Brukę. – Ne, rezervuoti vakarienės nereikia. Tebūnie taip, kaip yra. Gerai, man tinka. Iki greito. – Išjungusi telefoną ji tuoj pat čiupo savo taurę ir prisipylė raudonojo vyno, bet paskui prisiminė Brukę, tad pripylė ir jai.

– Ar labai ant manęs pyksti? – paklausė Brukė, kabindama ant gretimos kėdės atlošo savo švarkelį, ir pakišo po stalu varvantį skėtį. Paskui godžiai nurijo kelis gurkšnius vyno ir maloniai pajuto, kaip suvilgęs gomurį jis skaniai teka į skrandį.

– Kodėl? Kad sėdžiu čia viena jau visą pusvalandį ir laukiu tavęs?

– Žinau, žinau. Labai atsiprašau. Darbe tikras pragaras. Šiandien susirgo net du dietologai, – man, jei nori žinoti, tai kelia įtarimą. Tad mums teko suktis ir už juos. Aišku, jeigu kitąkart susitartume susitikti kur nors arčiau manęs, tai aš gal ir nevėluočiau…

Nola iškėlė ranką, kad ją nutildytų.

– Supratau. Labai džiaugiuosi, kad teikeisi sukarti tokį kelią. Vakariene Vakarų Midtauno kavinėje tavęs nelabai prisiviliosi.

– Su kuo čia kalbėjai? Su Danieliumi?

– Danieliumi? – suirzusi nustebo Nola. Apsimesdama sukanti galvą, Nola pakėlė akis į lubas. – Danielius, Danielius… Oi, ne! Su juo jau viskas baigta. Savaitės pradžioj pakviečiau jį į vieną darbo renginį, o jis elgėsi taip keistai. Baisiai jaudinosi. Ne, šįkart tariausi dėl rytdienos pasimatymo su vyruku iš pažinčių svetainės Match.com. Šią savaitę jau antras. Kodėl aš tokia apgailėtina? – tarė atsidūsėjusi.

– Dieve, tu juk ne…

– Ne, aš rimtai. Apgailėtina tai, kad man jau trisdešimt, o aš vis dar laikau savo studijų draugą tikrąja gyvenimo meile. Dar apgailėtina tai, kad priklausau daugybei internetinių pažinčių klubų ir susitikinėju su vaikinais iš visų jų. O labiausiai apgailėtina – ir, galima sakyti, jau nebepateisinama – aš noriai apie tai pasakoju visiems, kas teikiasi manęs išklausyti.

Brukė vėl gurkštelėjo vyno.

– Na, aš nelabai tinku prie tų „kas teikiasi tavęs išklausyti“.

– Juk supranti, ką norėjau pasakyti, – atšovė Nola. – Jeigu tik tu viena žinotum apie mano asmeninį susimenkinimą, tai dar nieko. Bet atrodo, kad aš tiesiog atsidavusi…

– Geras žodis.

– Ačiū. Perskaičiau šios dienos darbo kalendoriaus lapelyje. Tai va. Aš taip atsidavusi savęs menkinimui, kad nebeveikia jokie savikontrolės filtrai. Vakar ištisas penkiolika minučių aiškinau Goldmano vyriausiajam viceprezidentui esminį skirtumą tarp vyrų Match ir Nerve svetainėje. Tai tiesiog nedovanotina.

– Kas tas vaikinas, su kuriuo rytoj eini į pasimatymą? – norėdama pakeisti temą, paklausė Brukė. Sekti savaitinius Nolos vyrų reikalus jau darėsi nebeįmanoma. Negana to, kad Nolai tai ir taip buvo didelis iššūkis, ji ir pati gerai nežinojo, ar trūks plyš trokšta vaikino, su kuriuo galėtų sukurti šeimą, ar nekenčia santuokinių įžadų ir verčiau liks žavi viengungė, tinginiaujanti lovoje. Nuomonė kasdien nenuspėjamai keitėsi, todėl Brukė turėjo kaskart vis sukti galvą, ar šios savaitės vaikinas „neapsakomai puikus“, ar „visiškas nevykėlis“.

Nola nudūrė akis žemyn ir reikšmingai papūtė blizgiu pateptas lūpas. Šis gestas reiškė „aš pažeidžiama“, „miela“, „imk mane ir džiaukis“. Buvo aišku, kad pasigirs ilgas ir išsamus atsakymas į Brukės klausimą.

– Palik tai savo vyrams, mieloji. Manęs tuo nelabai sudominsi, – sumelavo Brukė. Tradiciškai vertinant Nola nebuvo gražuolė, bet tai neturėjo reikšmės. Ji mokėjo taip sumaniai, gražiai ir patikimai save pateikti, kad ir vyrai, ir moterys likdavo ja sužavėti.

– Šitas teikia daug vilčių, – ilgesingai pradėjo Nola. – Neabejoju, prabėgs daug laiko, kol jis atsiskleis kaip kolosalus partneris, bet kol kas man jis visai tinka.

– Tai kas jis per vienas? – neatlyžo Brukė.

– Mmm, tuoj. Koledže lankė kalnų slidinėjimo greitąjį nusileidimą, dėl to jį pirmiausia ir pasirinkau. Be to, porą sezonų dirbo slidinėjimo instruktoriumi. Pirma Park Sityje, o paskui Zermate.

– Kol kas – gryna tobulybė.

Nola linktelėjo.

– Taip. Jo ūgis apie metras aštuoniasdešimt, tvirto sudėjimo – bent jau pats taip tvirtina, – šviesūs smėlio spalvos plaukai ir žalios akys. Vos prieš kelis mėnesius atsikraustė čia gyventi ir dar nieko nepažįsta.

– Tu jam padėsi.

– Taip, veikiausiai… – Sustatė lūpas. – Bet…

– Kokia bėda?

Brukė papilstė į abiejų taures vyno ir linktelėjo padavėjui, kai jis paklausė, ar merginos norės užsisakyti savo įprastų patiekalų.

– Matai, koją kiša darbas. Anketoje rašo, kad yra „menininkas“.

Nola ištarė šį žodį taip, lyg sakytų „pornografijos kūrėjas“.

– Ir?

– Kas ir? Ką, po galais, tai reiškia? Kas yra „menininkas“?

– Manau, tai galėtų reikšti daug ką. Dailininkas, skulptorius, muzikantas, aktorius, rašy…

Nola griebėsi už galvos.

– Dieve, liaukis. Tai reiškia vieną vienintelį dalyką, ir mes abi gerai žinom kokį. Bedarbis.

– Dabar visi bedarbiai. Tapo netgi madinga.

– Ei, liaukis. Recesijos sukeltą nedarbą aš dar pakenčiu, bet… „menininkas“? Vien nuo to žodžio pykina.

– Nola! Nusiramink! Pasauly daugybė žmonių – tūkstančiai, gal net milijonai – gyvena iš savo meno. Tarkim, kad ir Džulianas. Muzikantas. Ar blogai, kad aš su juo susidėjau?

Nola žiojosi kažką sakyti, bet ir vėl užsičiaupė. Stojo nejauki tyla.

– Ką norėjai pasakyti? – paklausė Brukė.

– Nieko. Tu teisi.

– Na, na. Sakyk, ką norėjai man pasakyti. Rėžk tiesiai.

Nola sukiojo rankoje vyno taurę ir, atrodė, dabar mieliau būtų buvusi kur nors kitur, o ne čia.

– Nesakau, kad Džulianas netalentingas, bet…

– Bet kas? – Brukė pasilenkė taip arti, kad Nolai teko pažvelgti jai į akis.

– Bet vargu ar aš jį laikyčiau „muzikantu“. Kai judu susipažinot, jis dirbo asistentu. O dabar tu jį išlaikai.

– Taip, kai mudu susipažinom, jis buvo praktikantas, – atkirto Brukė, nė nesistengdama slėpti susierzinimo. – Jis stažavosi Sony agentūroje ir mokėsi muzikos industrijos, gilinosi į muzikos verslą. Ir žinai ką? Pirmiausia jis buvo pastebėtas dėl to, kad ten kūrė puikius darbinius santykius. Jeigu jis nebūtų kasdien sukiojęsis agentūroje ir vaidinęs, kad yra visiems reikalingas, manai, A & R naujų talentų paieškos skyriaus vadovas būtų paaukojęs jam dvi valandas ir klausęsis jo koncerto?

– Žinau, bet kad…

– Kaip tu drįsti sakyti, kad jis nieko neveikia? Tu tikrai taip manai? Bijau, kad nelabai žinai, jog pastaruosius aštuonis mėnesius jis lindi Midtauno įrašų studijoje ir nuo ryto iki vakaro įrašinėja savo naująjį albumą. Ir, beje, tai ne koks eilinis nieko vertas projektėlis. Sony įdarbino jį kaip menininką – ir vėl tas nelemtas žodis – ir dar sumokėjo avansą. Jeigu manai, kad čia nerimtas darbas, tai nebežinau, ką tau ir sakyti.

Nola lyg pasiduodama iškėlė abi rankas ir nunarino galvą.

– Taip, žinoma, tu teisi.

– Tavęs vis tiek neįtikinsi. – Brukė ėmė kramtyti nykščio nagą. Palengvėjimas nuo raudonojo vyno išgaravo kaip dūmas.

Nola stumdė šakute po lėkštę daržovių salotas.

– O iš esmės argi jie nepasirašinėja šimtų sutarčių su kiekvienu, kuris turi bent minimalų talentą, vildamiesi, kad vienas geras hitas atpirks visas smulkias išlaidas?

Brukę nustebino, kad draugė taip gerai nutuokia apie muzikos pramonę. Džulianas irgi dažnai remdavosi šita teorija, norėdamas sumenkinti savo naujojo sandorio su žymia muzikos agentūra svarbą arba, kaip pats sakydavo, „apkarpyti perdėm dideles viltis“, dedamas į būsimą projektą. Tačiau iš Nolos lūpų tai nuskambėjo nemaloniai.

– „Minimalų talentą“? – vos girdimai pakartojo Brukė. – Tu šitaip vertini jo sugebėjimus?

– Kas tau sakė, kad aš taip jį vertinu? Prašom neįsižeisti. Man, tavo draugei, sunku matyti, kaip tu keletą metų pluši nuo ryto iki vakaro, kad išlaikytum savo vyrą. Juolab kai mažai vilčių, kad iš to išeis kas nors gero.

– Žinai, dėkoju už tavo rūpestį dėl mano gerovės, bet turėtum žinoti, jog aš pati savo noru ėmiausi papildomo konsultantės darbo privačioje mokykloje, kad išlaikyčiau mus abu. Ir darau tai ne iš gailesčio, o dėl to, kad nuoširdžiai tikiu jo talentu, ir žinau, – nors niekas manęs šiuo klausimu nepalaiko, – kad jo laukia nuostabi ateitis.

Brukė neapsakomai džiūgavo – gal net labiau už patį Džulianą, – kai prieš aštuonis mėnesius jis jai paskambino ir pranešė apie pirmąjį Sony agentūros pasiūlymą. Du šimtai penkiasdešimt tūkstančių dolerių – gerokai daugiau, nei jie abu drauge uždirbo per pastaruosius penkerius metus, ir dabar Džulianas galės laisvai leisti tuos pinigus savo nuožiūra. Iš kur ji galėjo žinoti, kad tokia finansinė injekcija juos pastūmės į dar didesnes skolas nei iki šiol. Už tuos pinigus Džulianui teko nuomotis garso įrašų studiją, samdyti brangius prodiuserius ir garso operatorius, be to, mokėti už visą įrangą, keliones ir pritariančios grupės muzikantų darbą. Pinigai ištirpo per kelis mėnesius, jų nebeužteko apmokėti studijos nuomai, instrumentams, neliko nė vieno laisvo dolerio iškilmingai vakarienei. Šios lėšos buvo skirtos Džulianui praskinti kelią į populiarumą, tad atrodė nenaudinga atsisakyti šio projekto. Savų pinigų jau išleista trisdešimt tūkstančių dolerių – visos santaupos, numatytos pradiniam įnašui nuosavam būstui įsigyti, – o su kiekviena diena kreditų poreikis vis augo. Tačiau baisiausia buvo tai, ką taip atvirai ir garsiai pareiškė Nola: šansai, jog Džulianui kada nors atsipirks sugaištas laikas ir sugrįš prarasti pinigai – tegu ir po Sony agentūros ženklu, – lygūs beveik nuliui.

– Viliuosi, jis bent jau žino, kaip jam pasisekė, kad turi tokią žmoną kaip tu, – kiek švelniau pridūrė Nola. – Prisipažinsiu, aš tikrai jo taip nepalaikyčiau. Turbūt dėl to man ir lemta amžinai likti viengunge…

Ačiū Dievui, pagaliau joms atnešė spagečius ir pokalbis pakrypo saugesnėmis temomis: apie mėsos padažų kaloringumą, ar verta Nolai prašyti darbe paaukštinimo, kaip Brukei nepatinka jos vyro tėvai. Kai Brukė paprašė padavėjo atnešti sąskaitą, neužsisakius nei tiramisu, nei puodelio kavos, Nola susirūpinusi pažvelgė į ją.

– Tikiuosi, ant manęs nepyksti, ką? – paklausė draugė, kišdama savo kreditinę už odinio aplanko.

– Ne, – pamelavo Brukė. – Tiesiog diena buvo nepaprastai ilga.

– Kur dabar lėksi? Nebeužsuksim kur į barą išgerti taurės po vakarienės?

– Tiesą pasakius, Džulianas… Jis šįvakar dainuoja, – paskutinę akimirką persigalvojusi ištarė Brukė. Geriau jau nieko nebūtų sakiusi apie vyro koncertą, bet nesinorėjo Nolai meluoti.

– O, kaip puiku! – nudžiugo Nola ir ištuštino savo taurę. – Palaikyti kompaniją?

Abi puikiai žinojo, kad Nola nenori eiti kartu, nes tuomet Brukė liktų nepatenkinta. Draugė su jos vyru sutarė normaliai, ir jai to pakako. Brukė jautėsi dėkinga Nolai už rūpestingumą ir žinojo ją tai darant iš gerų paskatų, bet jai nesinorėjo, kad geriausia draugė nuolat kritikuotų jos vyrą, nes šis vis kuo nors jai neįtinka.

– Tiesą pasakius, atvažiavo Trentas, – prisipažino Brukė. – Kažkokia darbuotojų rotacija. Noriu su juo susitikti.

– O, senasis gerasis mūsų Trentas. Kaip jam ten medicinos mokykloj?

– Atrodo, jau baigė. Dabar internatūra. Anot Džuliano, jam labai patinka Los Andželas, nors mane tai stebina. Gimę ir augę Niujorke Los Andželo paprastai nekenčia.

Nola pakilo nuo stalo ir apsivilko švarkelį.

– Ar jis su kuo nors draugauja? Jei gerai pamenu, buvo didžiausias nuoboda, nors iš pažiūros gan gražus.

– Kiek žinau, neseniai susižadėjo. Su kolege iš skrandžio ligų skyriaus. Mergina vardu Ferna. Internė Ferna, gastrologijos specialistė. Net nupurto, kai pagalvoju, apie ką juodu susitikę kalbasi.

Nola iš pasibjaurėjimo susiraukė.

– Dėkui už įžvalgą. O gerai pagalvojus, jis vos netapo taviškiu…

– Mhmm.

– Ar dar nepamiršai, kad lieki man skolinga už tai, jog padėjau susipažinti su dabartiniu vyru? Jeigu tą vakarą nebūtum nuėjusi į pasimatymą su Trentu, taip ir būtum likusi tik amžina Džuliano gerbėja.

Brukė garsiai nusijuokė ir pabučiavo draugei į skruostą. Ištraukusi iš rankinės dvi dešimtines padavė Nolai.

– Aš jau bėgu. Jeigu per pusę minutės neįšoksiu į metro, dedu galvą, pavėluosiu. Ryt susiskambinam? – Pagriebusi švarkelį ir skėtį, praeidama paskubom pamojavo Lukui ir nėrė pro duris.

Net ir po daug metų Brukė nusipurtė pagalvojusi, kiek nedaug trūko, kad juodu su Džulianu būtų prasilenkę ir nesusitikę. Du tūkstančiai pirmųjų birželį, praslinkus mėnesiui po koledžo baigimo, Brukė vis dar niekaip negalėjo priprasti prie savo naujosios šešiasdešimties valandų darbo savaitės, kone lygiomis dalimis dalijamos dietologijos kurso praktikai, internatūros praktikai ir papildomam baristės darbui kavinėje netoliese. Nors neturėjo jokių iliuzijų apie dvylikos valandų darbo dienos malonumus už dvidešimt du tūkstančius dolerių per metus – kaip įsivaizdavo, – Brukė nė neįtarė, kiek nervų teks paaukoti dėl ilgų darbadienių, mažo atlygio, miego stygiaus ir logikos stokos, gyvenant šešiasdešimt penkių kvadratinių metrų vieno kambario bute ant Mario kalvos su Nola ir dar viena mergina. Kaip tik dėl to, kai sekmadienio vakarą Nola pakvietė Brukę į gyvos muzikos koncertą, ji griežtai atsisakė.

– Einam, Bruke. Tau reikia nors trumpam išlįsti iš šito narvo, – įkyriai prašė Nola, vilkdamasi siaurą juodą berankovę palaidinę. – Gros kažkoks džiazo kvartetas. Sako, labai geras. Benis su Simona žadėjo užimti mums vietas. Penki doleriai už įėjimą ir dvi taurės gėrimo už vienos kainą. Kas tau dar nepatinka?

– Labai pavargau, – atsiduso Brukė, maigydama pultelį nuo pamesto ant grindų čiužinio mergaičių svetainėje. – Man dar reikia rašyti kursinį ir po vienuolikos valandų lėkti į darbą.

– Ai, nepradėk dramatizuoti. Dieve šventas, tau jau dvidešimt dveji. Pralinksmėk ir drožk rengtis. Išeinam po dešimties minučių.

– Lauke smarkiai lyja, ir dar…

– Dešimt minučių ir nė sekundės ilgiau, kitaip tu man ne draugė.

Kai merginos atvyko į Ist Vilidže esantį Rue B barą ir įsitaisė prie gana mažo staliuko kartu su kitais studijų draugais, Brukė pradėjo gailėtis dėl savo silpnavališkumo. Kodėl ji visada ir visur klauso Nolos? Kodėl ji dabar turi sėdėti prirūkytame sausakimšame bare, gerti vandeniu skiestą degtinę su toniku ir laukti kažkokio negirdėto džiazo kvarteto pasirodymo? Ji džiazo net nemėgsta. Apskritai nemėgsta gyvos muzikos, išskyrus Deivo Metjuso ar Briuso Springstino koncertus, kur kartu su visais galima traukti linksmas dainas. Šįkart tikrai taip nebus. Kaip tik dėl to ji staiga pajuto ir nusivylimą, ir palengvėjimą, kai aukšta šviesiaplaukė ilgakojė padavėja patukseno šaukštu į vandens stiklinę.

– Ei, mielieji! Paklausykit! Ar galiu paprašyti minutėlės jūsų dėmesio? – Ji nusišluostė laisvą ranką į džinsuotą šlaunį ir kantriai laukė, kol salė nutils. – Žinau, šįvakar baisiai nekantraujate kuo greičiau išgirsti „Gentainius“, bet mums ką tik pranešė, kad jie pateko į automobilių spūstį ir nesuspės čia laiku atvykti.

Pasigirdo pikti šūkavimai ir švilpimas.

– Žinau, kad jums tai nepatinka. Sako, kelyje apvirtęs vilkikas, viskas mirtinai sustoję ir taip toliau, ir panašiai.

– Gal tada visiems nemokamai po bokalą? – iš salės galo pasiūlė pagyvenęs vyras ir kilstelėjo į orą savo stiklą.

Padavėja nusijuokė.

– Apgailestauju, bet jeigu kas norėtų užlipti į sceną mūsų palinksminti… – Tada ji pažiūrėjo į vyrą, kuris ką tik palingavo galva, ir ėmė drąsinti kavinės lankytojus: – Aš rimtai. Mes turime puikiausią fortepijoną. Ar yra mokančių juo skambinti?

Salėje stojo tyla ir visi ėmė žvalgytis į kaimynus.

– Ei, Bruke, o tu negroji? – pogarsiai paklausė Nola, kad išgirstų visi prie jų staliuko.

Brukė užvertė aukštyn akis.

– Šeštoj klasėj mane išspyrė iš orkestro, nes nemokėjau skaityti natų. Ar dar yra kas nors išmestas vidurinėje iš orkestro?

Tačiau padavėja vis tiek nenusileido.

– Nagi, drąsiau. Lauke pila kaip iš kibiro ir mes mielai paklausytume muzikos. Nusižengsiu tvarkai ir pastatysiu kelis ąsočius alaus, jeigu kas sutiks mums paskambinti.

– Aš truputį moku.

Brukė nusekė akimis balsą ir sustojo prie netvarkingos išvaizdos vyriškio, vieno sėdinčio prie baro. Jis buvo su džinsais ir paprastais baltais medvilniniais marškinėliais, o ant galvos užsidėjęs megztą kepurę, nors lauke ir buvo vasara. Anksčiau ji jo nepastebėjo, bet dabar pagalvojo, kad galbūt – tikriausiai – jis būtų visai patrauklus ir žavus, jeigu nusipraustų, nusiskustų ir mestų šalin tą kepurę.

– Prašom prašom… – Padavėja mostelėjo ranka į fortepijoną. – Kuo jūs vardu?

– Džulianas.

– Na, Džulianai, instrumentas jūsų.

Moteris grįžo į savo vietą už baro, o Džulianas atsisėdo ant kėdės prie fortepijono. Pamaigė kelis klavišus, pabandė sugroti kelias melodijas dėl skambesio, o publika netrukus jį pamiršo ir grįžo prie savo pokalbių. Net ir tada, kai jis tyliai sugrojo visą dainą (kažką panašaus į baladę, Brukei ji nebuvo girdėta), jo muzika tebuvo fonas dideliam triukšmui. Tačiau po kokių dešimties minučių jis pradėjo skambinti įžanginius „Aleliuja“ akordus ir uždainavo. Jo balsas skambėjo stebėtinai aiškiai ir stipriai. Salė iš karto nuščiuvo.

Brukė jau buvo girdėjusi šią dainą, kai trumpam buvo susižavėjusi Leonardu Koenu, ir jai ji labai patiko, bet šįkart per kūną nubėgo visai kitokie šiurpuliukai. Brukė apsidairė po salę. Ar ir kiti jaučia tą patį? Džuliano pirštai laisvai bėgiojo klavišais, o į kiekvieną žodį jis stengėsi įlieti gilų jausmą. Ir kai po paskutinio pratiso „Aleliuja“ akordo jis nutilo, publika ėmė entuziastingai reikšti emocijas: plojo, švilpė, šaukė ir bene visi vienu kartu pakilo iš savo vietų. Džulianas sutriko, lyg ir susigėdo, ir nežymiai linktelėjęs patraukė į savo vietą prie baro.

– Kad jį bala, kaip gerai dainuoja, – neatplėšdama akių nuo pianisto tyliai ištarė už Brukės sėdinti jauna mergina savo vaikinui.

– Pakartot! – sušuko patraukli moteris, spausdama savo vyrui ranką. Vyras linktelėjo ir pritardamas žmonai pakartojo jos prašymą. Po kelių akimirkų klegesys tapo dvigubai garsesnis ir netrukus visa salė jau prašė kitos dainos.

Padavėja čiupo Džulianui už rankos ir nutempė prie mikrofono.

– Jis gražiai traukia, tiesa, mielieji? – suriko ji visa švytinti iš laimės dėl savo naujojo atradimo. – Paprašykime Džulianą padainuoti mums dar vieną dainą, gerai?

Brukė atsigręžė į Nolą taip susižavėjusi, kaip dar niekada gyvenime.

– Kaip manai, ar jis dar ką nors padainuos? Sunku patikėti, kad kažkoks niekam nežinomas vyras, eilinį sekmadienio vakarą sėdintis prie paprasto baro, atėjęs paklausyti kitų muzikos, pats taip puikiai dainuoja.

Nola nusišypsojo ir pasilenkusi į priekį, kad perrėktų žmonių šurmulį, tarė:

– Jis išties labai talentingas. Gaila, kad taip atrodo.

Brukė pasijuto, lyg būtų pati įžeista.

– O kaip jis atrodo? Man kaip tik patinka jo nevalyvumas. Be to, su tokiu balsu, man regis, vieną gražią dieną jis taps žvaigžde.

– Jokių šansų. Jis talentingas, bet tokių kaip jis – milijonai, ir dar gerokai drąsesnių, tvarkingesnių.

– Man jis žavus, – nepatenkinta burbtelėjo Brukė.

– Žavus savo stiliumi tik Ist Vilidže. Bet ne kaip tarptautinė roko žvaigždė.

Nespėjus Brukei darsyk pulti jo ginti, Džulianas grįžo prie instrumento ir pradėjo skambinti. Šįkart jis perdainavo kūrinį Let’s Get It On, bet ir vėl jo balsas skambėjo geriau nei Marvino Gajaus. Kur kas sodresnis, seksualesnis, ritmas lėtesnis, o veide matėsi begalinis susikaupimas. Brukė sėdėjo taip įsijautusi, kad net nepastebėjo, kaip jos draugai vėl grįžo prie nebaigto pokalbio, nes padavėja atnešė ir pastatė ant stalo žadėtąjį ąsotį nemokamo alaus. Jie pylė alų ir gėrė, paskui vėl vaišinosi, o Brukė niekaip negalėjo atplėšti akių nuo susivėlusio vyro prie fortepijono. Kai po dvidešimties minučių nusilenkęs ir atsisveikinęs su jam dėkojančia publika, be jokios šypsenos veide išėjo iš baro, Brukė rimtai ryžosi jį pasivyti. Niekada gyvenime dar nebuvo to dariusi, bet šįkart tai atrodė teisinga.

– Gal man nueiti ir prisistatyti? – pasilenkusi į vidurį stalo, kad nutrauktų šnekas, paklausė ji draugų.

– Kam? – nesuprato Nola.

– Džulianui!

Tiesiog nepakenčiama. Negi jie nemato, kad jis jau eina pro duris ir tuoj dings iš akių visam gyvenimui?

– Tam pianistui? Džulianui? – paklausė Benis.

Nola pabaltakiavo ir gurkštelėjo alaus.

– Ir ką tu jam padarysi? Pasivysi ir paguosi, kad gali išvaduoti jį nuo gresiančios benamystės, jeigu jis sutiks karštai pamylėti tave ant fortepijono dangčio?

Benis tyliai užtraukė:

– „Devintą vakaro, šešt… Sekmadienį žmoneliai skuba paklausyti…“

– „O prie manęs prilipo kažkoks nevala, jisai svajoja mūsų Brukei meilę dovanot“, – juokdamasi užbaigė Nola. Paskui abu susidaužė bokalais.

– Bepročiai, – piktai mestelėjo jiems Brukė ir pakilo nuo staliuko.

– Na jau! Negi iš tiesų bėgsi paskui jį, ką? Beni, eik su ja. Tas pianistas gali būti koks žudikas maniakas.

– Niekur aš nebėgu, – atsakė jai Brukė. Bet ji vis tiek patraukė prie baro, kur kietai sugniaužusi kumščius ir penkis kartus pabandžiusi persigalvoti, pagaliau sukaupė visą drąsą ir paklausė padavėjos, ar ši ką nors žinanti apie paslaptingąjį atlikėją.

Net nežvilgtelėjusi į ją, plakdama mochito kokteilį padavėja tarė:

– Kartais jis čia ateina. Dažniausiai, kai groja džiazo ar klasikinio roko grupės. Bet su niekuo nesikalba. Ir visada vienas. Jeigu tą norėjot sužinoti…

– Ne, ne, aš… Nieko panašaus. Tiesiog smalsu buvo, – pasijutusi it visiška kvailė išlemeno Brukė.

Ji jau gręžėsi eiti prie savo staliuko, kai padavėja dar šūktelėjo:

– Man sakė, kad jis nuolat groja Aukštutiniame Ist Saide kažkokiam bare, Triko ar Riko, gerai neišgirdau. Antradieniais. Tikiuosi, bent kiek pagelbėjau.

Brukė ant vienos rankos pirštų galėjo suskaičiuoti, kada klausėsi gyvos muzikos koncerto. Dar niekad gyvenime jai nėra tekę vytis nepažįstamo vaikino, o baruose viena sėdėdavo tik tada, kai tekdavo po dešimt ar penkiolika minučių laukti vėluojančių draugų. Tačiau niekas iš minėtų dalykų nesukliudė jai keliasdešimt kartų paskambinti į informaciją, kol surado reikiamą barą, o dar po trijų savaičių, sukaupus visą drąsą, vieną beprotiškai karštą liepos antradienio vakarą sėsti į metro ir peržengti Niko baro slenkstį.

Suradusi salės gale bene paskutinę laisvą vietą kampe ir atsisėdusi prie staliuko, Brukė iš karto suprato atvykusi ne veltui. Baras buvo lygiai toks pat kaip šimtai jų, išsibarsčiusių per visą Penktąjį aveniu, tik publika čia buvo stebėtinai mišri. Kitaip nei įprasta Aukštutinio Ist Saido minia – ką tik koledžus baigę absolventai, mėgstantys po darbo užbėgti baran ir atsilaisvinę klasikinius Brooks Brothers firmos kaklaraiščius išlenkti bokalą alaus, – šįvakar čia susirinkę žmonės buvo panašūs į keistą Niujorko universiteto studentų, sugužėjusių į miesto centrą, maišalynę. Tarp jų buvo nemažai ir už rankų susikibusių trisdešimtmečių sutuoktinių, martinį gurkšnojančių porelių, ir Converse sportbačius avinčių hipsterių, kuriuos retai pamatysi dideliuose susibūrimuose už Ist Vilidžo ar Bruklino ribų. Netrukus Niko bare buvo ankšta kaip silkių statinėje, užimtos visos sėdimos vietos prie staliukų, o už jų dar stoviniavo kokios penkios ar šešios dešimtys žmonių. Ir visi susirinko dėl vienui vienintelio tikslo. Brukę pribloškė tai, kad prieš mėnesį Rue B bare girdėtos Džuliano dainos taip sužavėjo ne ją vieną. Pasirodo, apie jį jau žinojo kelios dešimtys žmonių, pasiryžusių keliauti per visą miestą klausytis jo dainavimo.

Kol Džulianas ruošėsi prie fortepijono ir tikrino, ar tinkamas garsas, publika nekantriai šurmuliavo. O kai pradėjo pasirodymą, visa salė pagavo ritmą: vieni lėtai lingavo į šonus, kiti stovėjo užsimerkę, palinkę į priekį, bet visi lyg vienas buvo atsisukę į sceną. Brukė, niekada anksčiau nesugebėdavo įsijausti į muziką, bet dabar pajuto, kaip atsipalaiduoja jos kūnas. Nežinia, nuo ko – raudonojo vyno, seksualiai jausmingo dainavimo ar dar nepažįstamo jausmo, kai atsiduri tarp visai svetimų žmonių, – Brukė jautėsi it apsvaigusi.

Visą vasarą kiekvieną antradienį ji vaikščiojo į Niko barą. Nė sykio nepakvietė nieko sau į kompaniją; kai kambario draugės klausdavo, kur ji kas savaitę eina, Brukė sugalvojo įtikinamą pasiaiškinimą apie bendramokslių knygos bičiulių klubą. Sėdėdama prie staliuko, žiūrėdama į Džulianą ir klausydamasi jo muzikos, Brukė pamažu pradėjo jausti, lyg būtų seniai jį pažinojusi. Iki šiol jai muzika buvo tik fonas, prasiblaškymas ant bėgimo takelio, puikus šokio ritmas smagiame vakarėlyje, būdas prastumti laiką kelionėje. Bet šita… Šita skambėjo tiesiog neįtikėtinai. Be jokios įžangos Džuliano muzika galėjo akimirksniu pakeisti jos nuotaiką ar padėti apsispręsti, pajusti ir išgyventi dalykus, kurie šiokią dieną būtų sunkiai suvokiami.

Iki to laiko, kai viena ėmė lankytis Niko bare, jos dienos buvo visos vienodos: pirmiausia darbas, paskui ilgai laukta valandžiukė su koledžo draugais ir vėl tos pačios dvi triukšmingos kambario draugės. Brukė nesiskundė ir buvo patenkinta, tik kartais ją tai dusindavo. O dabar ji turėjo Džulianą ir nors jų žvilgsniai susitikdavo tik retkarčiais, daugiau ji nieko netroško. Jai puikiausiai užteko į jį tik žiūrėti. Po kiekvieno pasirodymo jis gan nuolankiai – tačiau be didelio noro – nusilenkdavo publikai, spausdavo rankas gerbėjams ir priimdavo pagyrimus iš visų, kas prie jo prieidavo. Tačiau Brukė nė sykio neišdrįso prie jo prisiartinti.

Prabėgus dviem savaitėms po du tūkstančiai pirmųjų rugsėjo vienuoliktosios, Nola prikalbino Brukę nueiti į aklą pasimatymą su vaikinu, su kuriuo ji buvo susipažinusi viename darbo renginyje. Visi jų draugai buvo išvažinėję iš Niujorko į gimtuosius namus arba susitikti su buvusiomis antrosiomis pusėmis ir atnaujinti nutrūkusių santykių, o mieste tebesijautė aštrus dūmų kvapas ir širdį gniaužiantis sielvartas. Nola jau kuris laikas buvo susidėjusi su nauju vaikinu, bene kasdien nakvojo pas jį, tad Brukė jautėsi visų pamiršta ir vieniša.

– Į aklą pasimatymą? Tu išprotėjai? – nusistebėjo Brukė nė nepasukdama galvos nuo kompiuterio.

– Jis labai mielas, – pareiškė Nola, kai vieną šeštadienio vakarą abi sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo per televiziją tiesioginę pokalbių laidą. – Gal jis ir netaps tavo vyru, bet jis gan gražus, malonus ir galbūt pakvies į kokį puikų restoraną. Jeigu nebūsi tokia frigidiška kalė, tai gal ir susikukuosite.

– Nola!

– Sakau, kaip yra. Pati žinai, kad gali pasinaudoti proga. O kad jau apie tai prakalbom, tai neprošal būtų palįsti po dušu ir pasidaryti manikiūrą.

Brukė ištiesė rankas ir pirmą kartą pastebėjo, kad jos nagai nukramtyti, odelės atpleišėjusios. Rankos iš tiesų atrodė baisiai.

– Kas jis toks? Vienas iš tavo atstumtųjų? – paklausė draugės.

Nola prunkštelėjo.

– Taip ir žinojau! Padraugavai su juo, o dabar man atiduodi. Kaip žiauru, Nola. Be to, tu mane stebini. Anksčiau man tokia nebuvai.

– Liaukis, – subarė Nola ir reikšmingai užvertė akis į lubas. – Prieš kelias savaites susipažinau su juo labdaringam savo darbo renginy. Jis atėjo su vienu mano kolega.

– Vadinasi, tu tikrai buvai jį pakabinusi.

– Ne! Verčiau jau būčiau pakabinusi savo kolegą…

Brukė sudejavo ir užsidengė rankomis veidą.

– …bet nesvarbu. Gerai prisimenu, kad tas kolegos draugas – žavus ir nevedęs. Regis, studijuoja mediciną, bet jeigu atvirai, neturi teisės taip niekinti vyrų. Tegu žmogus gyvena…

– Ačiū, mieloji drauge.

– Vadinasi, eisi?

Brukė čiupo į rankas pultelį.

– Jeigu tuoj pat užsičiaupsi, tai gal ir pagalvosiu, – pasakė.

Po keturių dienų Brukė jau sėdėjo itališkoje lauko kavinėje Makdugalo gatvėje. Trentas, kaip Nola ir žadėjo, buvo visai mielas vaikinas. Ganėtinai šaunus, nepaprastai mandagus, gražiai apsirengęs ir velniškai nuobodus. Jų pokalbis buvo toks pat prėskas kaip plokštieji spagečiai su pomidorų padažu ir bazilikais, kuriuos jis užsakė abiem, o jo nuoširdumas tiesiog vertė Brukę išsibadyti šakute akis. Tad kai jis dėl nežinomos priežasties pasiūlė po vakarienės eiti į gretimą barą, jinai nedvejodama sutiko.

– Tikrai nori? – nė kiek ne mažiau nustebęs, kad ji neprieštarauja, paklausė jis.

– Taip, kodėl gi ne?

Ir iš tiesų, kodėl nenuėjus? Jokių kitų planų ji neturi, nebent tik vakare sėdėti su Nola ir žiūrėti televizorių. Rytoj reikės sėsti prie penkiolikos puslapių straipsnio, kurį turės atiduoti po dviejų savaičių, o be jo, dar laukia drabužių skalbimas, sporto salė ir keturių valandų pamaina kavinėje. Tai ko čia skubėti į namus?

– Puiku, kaip tik žinau vieną puikią vietelę.

Trentas mandagiai paprašė leisti jam apmokėti sąskaitą ir juodu galiausiai išėjo į gatvę.

Perėjus porą kvartalų Trentas stryktelėjo priešais ją ir atidarė liūdnai pagarsėjusio, vieno triukšmingiausių Niujorke baro duris. Turbūt nė vienas normalus žmogus nedrįstų skirti pasimatymo Manhatano bare, kur siautėja apkvaitėliai, bet Brukė apsidžiaugė, kad čia bus daug triukšmo ir jie negalės rimtai kalbėtis. Išgers bokalą kitą alaus, paklausys per garsiakalbius trenkiančios devinto dešimtmečio muzikos ir prieš vidurnaktį jau gulės savo lovoj – viena.

Per kelias sekundes jos akys apsiprato su tamsa, o ausys iš karto pažino Džuliano balsą. Kai pagaliau įžiūrėjo sceną, negalėjo patikėti savo akimis: jis sėdėjo įprasta poza prie instrumento, pirštai bėgiojo klavišais, lūpos prispaustos prie mikrofono – jis dainavo jos mėgstamą savos kūrybos dainą: Moteris sėdi kambary viena kaip pirštas / didžiuliame name lyg milžinų kape. / Vyras skaičiuoja savo turtus / matuodamas juos svarais. Klausydamasi jo dainos Brukė sustingo tarpdury ir nežinia, kiek ilgai dar būtų stovėjusi, jeigu Trentas nebūtų prabilęs:

– Puikiai traukia, tiesa? Eime, matau ana ten porą laisvų vietų.

Jis paėmė jai už rankos ir Brukė leidosi vedama pro žmones. Atsisėdo ant kėdės, kurią jai pastūmė Trentas, ir vos spėjo pasidėti ant staliuko rankinuką, daina baigėsi ir Džulianas pranešė klausytojams darąs pertraukėlę. Ji nelabai girdėjo, ką jai sako Trentas, pro žmonių prie baro keliamą triukšmą nesuprato nė vieno jo žodžio, nes įdėmiai sekė akimis kiekvieną Džuliano žingsnį.

Paskui viskas vyko taip greitai, kad ji nespėjo nė susivokti. Vieną akimirką Džulianas dar sega nuo mikrofono stovo savo armonikėlę, o kitą jau, žiū, stovi prie jų staliuko ir šypsosi. Kaip visada jis buvo su paprastais baltais medvilniniais marškinėliais, džinsais ir megzta kepure, tik šįkart baklažano spalvos. Ant veido ir rankų žvilgėjo prakaitas.

– Labas, drauguži. Džiaugiuosi, kad atėjai, – tarė Džulianas, plekšnodamas Trentui per petį.

– Labas. Gaila, kad nespėjau į pirmą dalį. – Kažkas pakilo nuo gretimo staliuko ir Trentas pastūmė kėdę Džulianui. – Prisėsk, atsipūsk.

Džulianas kiek padvejojo, paskui nežymiai šyptelėjo Brukei ir prisėdo prie jų.

– Džulianas Alteris, – prisistatė tiesdamas ranką.

Brukė jau rengėsi jam atsakyti, bet Trentas užbėgo jai už akių:

– Dieve, koks aš kvailys! Kaip aš elgiuosi? Džulianai, susipažink. Čia mano… A… Brukė. Brukė…

– Brukė Grin, – pataisė nudžiugusi, kad Trentas Džuliano akivaizdoje pademonstravo, kaip mažai jie vienas kitą pažįsta.

Juodu su Džulianu paspaudė vienas kitam ranką, nors sausakimšam studentų bare tai buvo ne visai priimtina, tačiau Brukė jautėsi smarkiai sujaudinta. Kol Trentas su Džulianu kalbėjosi apie kažkokį jiedviem pažįstamą vaikiną, Brukė įdėmiai jį apžiūrėjo. Džulianas veikiausiai tik porą metų už ją vyresnis, bet atrodė gerokai nuovokesnis, turįs daugiau patirties, nors Brukei buvo sunku spėti kokios. Nosis kiek per daug atsikišusi, smakras per mažas, oda per daug blyški, ir tas gerai matėsi, nes vasara jau ėjo į pabaigą ir žmonės buvo prikaupę vitamino D atsargų visiems metams. Žalios jo akys niekuo neišsiskyrė iš kitų, netgi buvo blausios, o juokiantis iš šonų susimesdavo raukšlelės. Jeigu ji nebūtų tiek daug kartų girdėjusi jo dainuojant, nebūtų mačiusi atlošiant galvą ir beriant žodžius tokiu sodriu ir prasmingu balsu, jeigu būtų sutikusi jį štai taip kaip šiandien – su megzta kepure ir alaus bokalu rankoje kokiam nors triukšmingam bare, – nebūtų nė grįžtelėjusi jo pusėn ir tikrai nebūtų palaikiusi gražuoliu. Tačiau šįvakar jai užėmė kvapą.

Abu vaikinai paplepėjo dar kelias minutes, o Brukė sėdėjo ir stebėjo juos iš šalies. Ir kaip tik Džulianas, o ne Trentas pamatė, kad ji nieko neturi išgerti.

– Gal užsakyti alaus? – dairydamasis padavėjos paklausė Džulianas.

Trentas pašoko nuo kėdės.

– Aš atnešiu. Mes ką tik įėjom ir dar niekas nespėjo prie mūsų prieiti. Bruke, ką gersi?

Ji burbtelėjo pirmą galvon šovusį alaus pavadinimą, o Džulianas kilstelėjo nuo staliuko tuščią kažkieno paliktą vandens stiklinę.

– Paimk man spraito, gerai?

Kai Trentas nuėjo, Brukę persmelkė panika. Apie ką dabar reikės su juo kalbėti? Apie viską, priminė pati sau, tik, ginkdie, ne apie tai, jog sekioja jį po visą miestą.

Džulianas atsisuko į ją ir šypsodamasis tarė:

– Trentas – puikus vaikinas, tiesa?

Brukė gūžtelėjo pečiais.

– Galbūt. Mudu tik šįvakar susipažinom. Aš apie jį dar nieko nežinau.

– A, tai vis tie akli pasimatymai. Kaip manai, ar skirsi jam kitą pasimatymą?

– Ne, – be jokio jausmo atšovė jam Brukė. Buvo aišku, kad ji negali atsigauti po šoko ir nė nesuvokia, ką kalba.

Džulianas pradėjo juoktis, Brukė irgi.

– Kodėl ne? – paklausė jos.

Brukė vėl gūžtelėjo pečiais.

– Net ir nežinau. Jis atrodo labai mielas, bet truputį nuobodus.

Nereikėjo to sakyti, bet jos mintys buvo nesuvaldomos.

Džuliano veide nušvito plati šypsena, tokia nuoširdi ir džiaugsminga, kad Brukė net nesutriko.

– Ką tik mano pusbrolį pavadinai nuoboda, – nusijuokė jis.

– Dieve šventas, tikrai nenorėjau jo įžeisti. Jis iš tiesų labai mielas, bet tiesiog… – Kuo daugiau ji mikčiojo, tuo linksmiau jam darėsi.

– Gerai jau, nereikia. – Džulianas uždėjo jai ant dilbio savo platų šiltą delną. – Tu visiškai – absoliučiai – teisi. Jis išties puikus vaikinas, mielesnio ir su žiburiu nerasi, bet aš dar nė vieno negirdėjau vadinant jį „vakarėlių siela“.

Stojo trumpa tyla, kol Brukė galvojo, ką tinkamo jam pasakyti. Nesvarbu ką, kad tik neišsiduotų esanti jo gerbėja.

– Man teko girdėti tave dainuojant, – tarė ji ir čia pat išsigandusi užsidengė ranka burną.

Jis kreivai žvilgtelėjo į ją ir paklausė:

– Tikrai? Kur?

– Kiekvieną antradienį Niko bare.

Visos pastangos neišsiduoti esant jo persekiotoja nuėjo perniek.

– Šit kaip? – Jis atrodė sutrikęs, bet patenkintas.

Brukė linktelėjo.

– Kodėl?

Brukei akimirksnį šovė galvon sumeluoti, kad netoliese gyvena jos draugė, kad kas savaitę susitinka pabendrauti su draugais, bet dėl sau pačiai nesuvokiamos priežasties ėmė ir visai sąžiningai atsakė:

– Aš atsitiktinai buvau Rue B bare tą vakarą, kai turėjo groti džiazo kvartetas, bet jie vėlavo ir todėl turėjau progą pasiklausyti tavo koncerto ekspromtu. Turiu pasakyti… Man… Nepaprastai patiko, tad paklausiau padavėjos tavo vardo ir sužinojau, kur nuolat koncertuoji. Dabar, kai tik galiu, visad einu paklausyti.

Brukė prisivertė pakelti į jį akis, nes bijojo, kad jis su pasibaisėjimu, o galbūt ir baime, gali spoksoti į ją, tačiau Džuliano veidas nieko neišdavė, o stojusi tyla ragino ją kalbėti toliau.

– Ir todėl labai nustebau, kai Trentas atsivedė mane į šitą barą… Toks keistas sutapimas. – Brukė sutrikusi tyliai ištarė pastaruosius žodžius ir iškart ėmė gailėtis išplepėjusi jam tiek daug.

Kai vėl įsidrąsinusi pakėlė į jį akis, Džulianas žiūrėjo į ją ir kraipė galvą.

– Tau turbūt baugu tai girdėti, – susijaudinusi bandė juokauti Brukė. – Prižadu, ginkdie, niekada nesirodysiu nei prie tavo namų, nei darbe. Tiesą pasakius, net nežinau, kur gyveni ir ar apskritai turi nuolatinį darbą. Aišku, suprantu, kad pagrindinis ir tikras darbas yra muzika, nes kaip kitaip…

Džuliano ranka vėl atsirado jai ant dilbio, o akys žvelgė tiesiai į ją.

– Aš matau ten tave kiekvieną savaitę, – pasakė jis.

– Mmm?

Jis linktelėjo ir dar kartą nusišypsojo. Šįkart jo galvos linktelėjimas reiškė: Pats netikiu, kad tau tai sakau.

– Tikrai. Visada sėdi tolimiausiame kampe netoli biliardo stalo ir visada viena. Praeitą savaitę vilkėjai mėlyną suknelę su palei palanką prisiūtomis baltomis gėlytėmis ar dar kuo. Skaitei žurnalą, bet kai aš įėjau, iškart nustūmei į šalį.

Brukė prisiminė tą vasarinę suknelę gavusi dovanų iš mamos, ja turėjo pasipuošti išleistuvių dieną per šventinius priešpiečius. Prieš keturis mėnesius ji atrodė tokia madinga, o dabar ja apsivilkusi jautėsi lyg su jaunystės išaugtine. Mėlynas audinys tik dar labiau išryškino ugninę jos plaukų spalvą, ir tai labai gerai, tik gaila, kad nedailino nei kojų, nei klubų. Brukė irgi bandė prisiminti, kaip tą vakarą atrodė, todėl net nepastebėjo, kai prie staliuko grįžo Trentas ir stumtelėjo jai butelį šviesaus Bud Light alaus.

– Ką praleidau? – paklausė jis, sėsdamas į savo vietą. – Šįvakar žmonių kaip silkių. Žinai, Džulianai, tu tikrai moki privilioti publiką.

Džulianas sudaužė savo vienkartinę stiklinę su Trento alaus buteliu ir nugėrė.

– Dėkui, brol. Po pasirodymo vėl ateisiu. – Linktelėjęs Brukei ir, kaip jai pasirodė – o gal tik labai vylėsi, – supratingai žvilgtelėjęs, patraukė atgal į sceną.

Tada ji dar nežinojo, kad jis vėliau paprašys Trento leidimo jai paskambinti, kad per pirmąjį jų pokalbį telefonu ji jausis tarsi devintame danguje ir kad pirmasis jųdviejų pasimatymas bus lemtingas posūkis jos gyvenimo kelyje. Ji niekada nebūtų patikėjusi, kad abu sugrius lovon anksčiau nei po trijų savaičių maratoninio bėgiojimo į pasimatymus, kuriuos ji įsivaizdavo niekada nesibaigsiant, ir kad teks laukti net dvejus metus, kol abu ryšis leistis į kelionę po visą šalį, kad susižieduos mažulytėje kavinukėje Ist Vilidže, klausydamiesi gyvos muzikos, o jis užmaus jai ant piršto paprastą auksinį sutuoktuvių žiedą, nupirktą vien už savo triūsu uždirbtus pinigus, ir kad iškels vestuves įspūdingame jo tėvų vasarnamyje Hamptone, nes, gerai pagalvojus, kam atsisakyti tokio malonumo? Tačiau tą vakarą ji žinojo tik vieną dalyką: kad beprotiškai trokšta vėl su juo pasimatyti, kad po dviejų dienų trūks plyš vėl būtinai lėks į Niko kavinę ir kad nors ir kaip dabar stengiasi susitvardyti ir nesišypsoti, – nieko neišeina.