Penkioliktas skyrius

Ašarų duše neliesiu

– Ar tikrai nenori, kad užeitume? Nors kelioms minutėms? – paklausė Mišelė, nužvelgdama ilgą virtinę visureigių tamsintais langais, išsirikiavusių prie Brukės namų durų.

– Tikrai, – tvirtai atsakė ši. Dvi valandos kelio iš mamos namų į Niujorką automobiliu su broliu ir Mišele buvo daugiau nei pakankamai laiko nupasakoti padėtį su Džulianu. Į Manhataną jie įvažiavo kaip tik tuo metu, kai brolis pradėjo klausinėti apie Džulianą tokių dalykų, kuriems atsakymų Brukė dar nebuvo paruošusi.

– Ar nenori, kad padėtume tau bent jau įeiti į namą? – paklausė Rendis. – Man jau seniai knieti kalt į nosį kokiam paparacui.

Brukė sugriežė dantimis, o paskui nusišypsojusi tarė:

– Ačiū, mielieji, bet aš pati susitvarkysiu. Jie čia tikriausiai sėdi nuo pat Grammy apdovanojimų pradžios ir nemanau, kad greitai išsinešdins.

Rendis su Mišele skeptiškai susižvalgė, tad Brukė toliau reikalavo savo:

– Aš rimtai. Jums dar mažiausiai trys valandos kelio, o jau temsta, tad verčiau paskubėkite. Paėjėsiu už namo, o kai jie iššoks iš automobilių, nekreipsiu į juos dėmesio ir žengsiu aukštai iškelta galva. Neištarsiu net „jokių komentarų“.

Rendis su Mišele važiavo į vestuves į Berkšyrą ir ketino nukakti ten porą dienų anksčiau, nes pirmą kartą keliavo be mažylės. Brukė slapčiomis nužvelgė įspūdingai tvirtą Mišelės pilvuką ir stebėdamasi net pakraipė galvą. Sunku patikėti, kad nėštumas jos apvalainą, neišraiškingą figūrą su trumpu kresnu liemeniu ir nuliniu linijų pavingiavimu tarp krūtinės ir juosmens, juosmens ir klubų padarė tokią stebuklingai dailią. Brukei atrodė, kad Mišelei susigrąžinti ankstesnę figūrą prireiks kelerių metų, bet praėjus tik keturiems mėnesiams po Elos gimimo ji atrodė kaip niekada puikiai.

– Ką gi, gerai, – kilstelėjęs antakius ištarė Rendis. Paskui paklausė Mišelės, ar ši nenorėtų nubėgti pas Brukę ir pasinaudoti tualetu.

Brukė susmego kaip maišas. Ji mirtinai norėjo nors kelias minutes pabūti viena, kol atvažiuos Nola ir prasidės antrasis inkvizicijos raundas.

– Ne, nenoriu, – atsakė Mišelė ir Brukė lengviau atsiduso. – Jeigu ir toliau bus tokios spūstys, tai gal išties geriau važiuojam. Ar tikrai susitvarkysi viena?

Brukė plačiai nusišypsojo ir pasilenkė prie priekinės sėdynės apkabinti Mišelės.

– Galvą dedu. Tikrai susitvarkysiu. O jūs pasistenkite kuo ilgiau pamiegoti ir kuo daugiau išgerti, gerai?

– Ką žinai, galim ir visas vestuves pramiegoti, – subumbėjo Rendis ir kyštelėjo galvą pro langą vairuotojo pusėje, kad Brukė galėtų jį pabučiuoti.

Netoliese žybtelėjo fotoaparato blykstė. Kitoj gatvės pusėj kažkoks vyras pastebėjo juos pirmas, nors Rendis buvo sustojęs bene už viso kvartalo nuo jos namo. Jis buvo su mėlynu gobtuvu, rusvai žalsvomis kelnėmis ir nė neketino slėpti savo ketinimų.

– Oho, pataikė pačiu laiku. Nė sekunde anksčiau ar vėliau, – tarė brolis ir išlindo pro langą pasižiūrėti, kas ten toks spragsi.

– Ir anksčiau esu jį mačiusi. Jau po kokių keturių valandų galėsi pamatyti internete mūsų nuotrauką su antrašte: „Pamesta žmona negaišta laiko ir susiranda meilužį“, – tarė jam Brukė.

– Ar parašys, kad aš tavo brolis?

– Veikiausiai ne. Be to, šalia tavęs automobilyje dar sėdi ir žmona. Tad didelė tikimybė, kad pavadins tai meilės trikampiu.

Rendis liūdnai nusijuokė:

– Velnias. Bruke, labai apgailestauju.

Brukė spustelėjo jam ranką.

– Liaukitės sukti galvą dėl manęs. Važiuokit sau laimingai!

– Jei ko reikės, skambink, gerai?

– Būtinai, – pažadėjo ji gerokai linksmiau, nei iš tiesų jautėsi. – Atsargiai vairuok! – Mojavo sustojusi tol, kol jie dingo už posūkio, o tada tiesiu taikymu pasileido prie namo. Nubėgus vos dešimt žingsnių, neabejotinai paakinti pirmojo fotoaparato blyksnių, iš visureigių pasipylė kiti fotografai ir ėmė triukšmingai spiestis prie pagrindinių namo durų.

– Bruke! Kodėl nepasilikote ir nenuėjote į kitus šventinius vakarėlius su Džulianu?

– Bruke! Ar jau išvijot Džulianą?

– Ar žinojote apie savo vyro meilės romaną?

– Kodėl dar negrįžta jūsų vyras?

Geras klausimas, – pagalvojo Brukė. – Man irgi kaip tik tai toptelėjo galvon. Žurnalistai šaukė ir žėrė klausimus tiesiai į veidą, tačiau Brukė vengė žiūrėti jiems į akis. Apsimesdama esanti rami, nors iš tiesų labai nervinosi, Brukė pirmiausia atsirakino lauko duris, įsmuko vidun ir užsidarė, tada atsirakino vestibiulį. Blykstės nesiliovė žybsėti tol, kol užsivėrė lifto durys.

Bute ją pasitiko spengianti tyla. Jeigu atvirai, ji labai vylėsi, kad Džulianas viską mes ir parskris namo pasikalbėti ir išsiaiškinti. Ji žinojo, kad jo dienotvarkė perpildyta ir nepakeičiama – kaip visateisė Džuliano kontaktinių asmenų grupės narė, Brukė kas rytą elektroniniu paštu gaudavo tos dienos vyro dienotvarkę, informaciją apie rengiamus susitikimus ir planuojamas keliones, – tad ji buvo tikra, kad jis nieku gyvu negalės atšaukti nė vieno susitikimo su žiniasklaida po Grammy apdovanojimų, kad parlėktų namo bent dviem dienomis anksčiau. Tačiau ji vis tiek labai troško, kad jis taip padarytų. Šiuo metu jos turimomis žiniomis, Džuliano lėktuvas po dviejų dienų turėtų nusileisti Kenedžio oro uoste, tai yra ketvirtadienio rytą, ir tada prasidės nauji susitikimai su Niujorko žiniasklaidos atstovais ir pokalbių laidos, bet Brukė stengėsi negalvoti, kaip tada bus.

Vos spėjus paskubomis nusiprausti po dušu ir pasispraginti mikrobangų krosnelėje kukurūzų, sučirškė lauko spynos telefonas. Netrukus į jos mažą koridorių įvirto Nola su Volteriu – abu linksmi, apsiviję pavadėliais ir apsikarstę paltais, – ir Brukė pirmą kartą per kelias dienas nusijuokė, nes Volteris visomis keturiomis pašoko į orą ir aplaižė jai veidą. Brukė sugriebė gyvulėlį į glėbį, o šis iš laimės suinkštė ir apipylė jos veidą bučiniais.

– Iš manęs tokio pasisveikinimo nesitikėk, – pasakė jai Nola, su pasibjaurėjimu raukydamasi. Bet paskui nusileido ir tvirtai apkabino Brukę, ir jie visi trys – kartu su Volteriu – susikibę buvo panašūs į linksmą indėnišką palapinę. Nola pabučiavo Brukei į skruostą, o Volteriui į snukutį, ir tada patraukė tiesiai į virtuvę padaryti kokteilio su degtine, ledukais ir alyvuogių aliejumi.

– Jeigu tai, kas dabar vyksta lauke prie tavo namų, bent kiek atspindi įvykius Los Andžele, tai neabejoju, kad tau dabar reikia šito, – tarė Nola, paduodama Brukei taurę drumzlino skysčio. Atsisėdusi ant sofos priešais Brukę paklausė: – Na, ar pasirengusi man papasakoti, kas ten atsitiko?

Brukė atsiduso ir gurkštelėjo kokteilio. Gėrimas buvo aštrus, bet sušildė gerklę ir maloniai tvilkydamas nubėgo į skrandį. Sunku buvo prisiversti darsyk išgyventi tuos įvykius, vieną liūdną akimirką po kitos, ir ji jautė – nors Nola ją ir užjaus, vis tiek nepajėgs iki galo suprasti, koks siaubingas buvo tas vakaras.

Taigi ji papasakojo apie visą būrį asistentų, užtvindžiusių įspūdingą viešbučio kambarį, apie auksinę Valentino suknelę. Prajuokino draugę savo pasakojimu apie Neil Lane parduotuvės apsaugininką, pasigyrė, kokia puiki buvo jos šukuosena ir kokie gražūs nagai. Keliais žodžiais užsiminė apie Margaritos telefono skambutį ir tik paminėjo, kad ligoninės vadovybė visai kuoktelėjo, kaltindama ją dažnai neateinant į darbą, o pamačiusi išsigandusį Nolos žvilgsnį tik atsainiai nusijuokė ir gurkštelėjo kokteilio. Labai smulkiai papasakojo, kaip atrodė raudonasis kilimas („ten daug karščiau, nei tikėjausi – tik ant jo užlipęs pamatai, kaip iš visų pusių į tave čirškina prožektoriai“), kaip atrodė visos žvaigždės iš arti („dažniausiai gerokai liesesnės nei nuotraukose, ir dažniausiai gerokai senesnės“). Dar ji atsakė į Nolos klausimą apie Rajaną Sikrestą („žavus ir nuostabus, betgi tu žinai, kad aš esu Sikresto gerbėja ir viską jam atleidžiu“), paskui ar Džonas Majeris iš tiesų toks dailus, kaip atrodo sukinėdamasis tarp tokios galybės moterų („prisipažinsiu, Džulianas daug dailesnis, o tai, gerai pagalvojus, dabar nieko gero nežada“), ir išsakė visai nepageidaujamą nuomonę: kuri iš dviejų – Teilora Svift ar Mailė Sairus – atrodo geriau („nežinau, aš ir dabar dar negaliu jų atskirti“). Ir pačiai neaišku, kodėl tyčia praleido epizodą su Laila Loson, moterimis tualete ir Karter Prais paskaitą.

Bet sunkiausia buvo nutylėti ir nepapasakoti Nolai, kokia ji jautėsi sugniuždyta po pokalbio su šefe, kuri ją atleido iš darbo. Dar ji nepapasakojo, kaip bejausmiškai šaltai Džulianas prisipažino apie tas nuotraukas, kad jam svarbiausia buvo atlaikyti „jų sukeltą dėmesį“ ir „likti informuotam“, o tai jai pasirodė baisiausias dalykas. Ji nutylėjo ir tą dalį, kai jiems žengiant raudonuoju kilimu paparacai kaip šunys puolė juos su užgauliais klausimais apie nuotraukas, laidė įžeidimus vildamiesi, kad tai privers juos atsisukti į kameras. Kaip ji galėtų pasakoti svetimam žmogui, ką jautė ir išgyveno, klausydamasi Kerės Andervud dainos „Kol jis dar neapgavo“, kaip svarstė, ar į ją nespokso visi salėje sėdintys vienišiai ir neprunkščia į ūsą, kaip paskui Kerei uždainavus priedainį: „Kai kitąsyk jis sumanys apgauti / tada tikrai jau ne mane“, stengėsi, kad jos veidas neatrodytų akmeninis.

Dar ji nepapasakojo draugei apie pralietas ašaras automobilyje pakeliui į oro uostą ir norą, kad Džulianas pultų prašyti jos pasilikti, tiesiog draustų išvykti, ir apie tai, kaip ją užgavo jo atsainus ir nenuoširdus bandymas ją sulaikyti. Brukė neįstengė prisipažinti draugei, jog pati paskutinė įsėdo į lėktuvą, nes iki paskutinės minutės laukė, kad Džulianas pasivytų ją prie įlaipinimo vartų, kaip matė filmuose, ir maldautų pasilikti, arba kaip ji, pagaliau atėjusi iki lėktuvo ir įlipusi į jį, keikė savo vyrą labiau už tai, kad leido jai išskristi, nei dėl to idiotiško poelgio viešbutyje.

Galiausiai baigusi pasakoti, Brukė atsisuko į Nolą ir viltingai paklausė:

– Ar gerai tau viską išklojau?

Nola tik palingavo galva ir tarė:

– Eik jau, Bruke. Klok, kaip iš tikrųjų viskas buvo.

– Kaip iš tikrųjų? – nusijuokė Brukė, bet jos juokas nuskambėjo liūdnai, nenuoširdžiai. – Kaip ten buvo, gali pasiskaityti šios savaitės Last Night numeryje. – Volteris užšoko ant lovos ir padėjo snukį Brukei ant šlaunies.

– Bruke, ar nepagalvojai, kad tam galima rasti logišką paaiškinimą?

– Kaskart darosi vis sunkiau viską suversti spaudai, kai tavo vyras, deja, tą patvirtina.

Nolos veidas parodė, kad ji netiki tuo, ką Brukė sako.

– Džulianas prisipažino…

– Taip.

Nola pastatė ant staliuko taurę ir įbedė akis į Brukę.

– Manau, tiksliausia jo citata: „Mes nusimetėme drabužius.“ Na, kaip tai atsitiko, jis nepamena, bet jie tikrai buvo be drabužių.

– O, varge.

– Jis tvirtina su ta mergina nesimylėjęs. Tarsi aš imsiu juo ir patikėsiu. – Tuo metu suskambo mobilusis telefonas, bet ji tuoj pat išjungė garsą. – Ak, Nola, aš niekaip negaliu išguiti iš galvos minties, kad juodu nuogi gulėjo lovoje. Ir žinai, kas blogiausia? Ogi tai, kad ji visiškai paprasta, ir nuo to man tik dar blogiau. Matai, jis net negali pasakyti, kad buvo taip prisišniojęs, jog nepajuto, kaip ji įvirto pas jį į lovą. – Brukė iškėlė rankoje žurnalą Last Night ir pamojavo. – Aš tau sakau, ji vidutiniokė. Geriausiu atveju! Ir dar nepamirškime to dalyko, kad jis visą vakarą jai meilinosi. Gundė ją, viliojo. Ir tu dar nori mane įtikinti, kad jis su ja nepermiegojo?

Nola nudūrė akis į skreitą.

– Jeigu ir nespėjo, tai vis tiek labai stengėsi tą padaryti. – Brukė pašoko nuo sofos ir ėmė žingsniuoti po kambarį. Ji buvo pavargusi, ją pykino ir viskas erzino. – Jis turi romaną ar bent jau trokšta jį užmegzti. Būčiau paskutinė kvailė, jeigu to nematyčiau.

Nola tylėjo.

– Mes retai matomės, o kai susitinkam, nuolat vaidijamės. Ir beveik nebesimylim. Jis amžinai keliauja, jį supa merginos, kai paskambina, ragelyje aidi muzika, o aš net nežinau, kur jis tuo metu yra. O kur dar tie visi gandai. Dedu galvą, visos apviltos planetos moterys tikisi, jog jų padėtis kitokia, bet būčiau didžiausia višta, jei manyčiau, kad man taip neatsitiks. – Brukė atsiduso ir palingavo galva. – Dieve, mes irgi kaip mano tėvai. Visada tikėjausi, kad mano gyvenimas bus kitoks, o išėjo štai kaip…

– Bruke, tau reikia su juo pasikalbėti.

Brukė skėstelėjo rankomis.

– Sutinku su tavim, bet kur jis dabar? Vakarų Holivude šveičia sušius prieš išlėkdamas į naktinių pokalbių laidų maratoną? Argi lengva nekreipti dėmesio į tai, kad jeigu labai norėtų, tai tikrai dabar sėdėtų čia, šitam kambary?

Nola sukiojo gėrimą taurėje ir mąstė.

– Ar jis galėtų atvažiuoti?

– Kodėl gi ne? Juk ne prezidentas, jam nereikia daryti skubios operacijos, kad išgelbėtų kam nors gyvybę, ar nutupdyti iš visatos besileidžiantį erdvėlaivį. Dieve šventas, jis tik paprastas dainininkas, galėtų ir pats tą suprasti.

– O kada jis planuoja grįžti?

Brukė truktelėjo pečiais ir pakasė Volteriui sprandą.

– Gal poryt. Tik ne pas mane. Dabar jo dienotvarkėje bus Niujorkas. Kaip matyti, beirstančios santuokos klausimai jo darbotvarkėje laisvos eilutės nerado.

Nola padėjo taurę ant stalo ir atsisuko į Brukę.

– Tavo beirstanti santuoka? Ar taip yra iš tikrųjų?

Jos žodžiai pakibo ore.

– Nežinau, Nola. Tikiuosi, kad ne, bet neišmanau, kaip mes iš šito pragaro išsikapstysime.

Brukė stengėsi sutvardyti krūtine jau kylantį pykinimą. Pastarosiomis dienomis buvo tiek daug kalbama, jog „nereikia skubėti“, „reikia pabūti vienai“ ir „teks viską išsiaiškinti“, kad ji neturėjo laiko rimtai susimąstyti apie tai, jog juodu su Džulianu gali iš šitos bėdos ir nebeišbristi.

– Klausyk, Nola, man labai nemalonu, bet turiu tave išprašyti. Man reikia išsimiegoti.

– O kam? Tu juk sėdi be darbo. Kas tavęs laukia rytoj?

Brukė nusijuokė.

– Dėkui už nuoširdumą. Prašom nepamiršti, kad nesu visiška bedarbė, o tik dalinė. Man dar liko dvidešimt savaitinių valandų Hantlio mokykloje.

Nola įsipylė dar dešimt gramų degtinės, bet įsimesti alyvuogių nebepasivargino.

– Tau ryt į mokyklą tik po pietų. Ar tikrai krisi miegoti šią minutę?

– Ne, bet man reikia kelių valandų išsiraudoti duše, pasistengti nelįsti internetan ir neieškoti Google informacijos apie tą Chateau mergšę, o paskui beraudant užmigti, nes vis tiek įlįsiu į kompiuterį, – atsakė jai Brukė. Aišku, ji juokavo, bet buvo visai nejuokinga.

– Bruke…

– Aš juokauju. Aš juk neliesiu ašarų duše. Be to, greičiausiai prisileisiu vonią.

– Tavęs tokios aš nepaliksiu.

– Tada tau teks miegoti ant sofos, nes aš einu į lovą. Nola, aš rimtai. Man tikrai viskas gerai. Tik labai norėčiau pabūti viena. Stebiuosi, kaip mama neskaitė man pamokslų, bet aš vis tiek nė sekundę nebuvau palikta viena. Na, ateity šituo skųstis negalėsiu, bet…

Dar dešimt minučių Brukė prašė ir maldavo Nolos išeiti, o kai galiausiai prikalbino, tikrai nebesijautė taip, kaip žadėjo. Išsimaudė vonioje, apsivilko pačią švelniausią medvilninę pižamą, užsisiautė patį seniausią chalatą ir atsinešusi kompiuterį susirangė ant lovos. Vos susituokę jie buvo sutarę niekada gyvenime neturėti miegamajame televizoriaus – vėliau tą patį nusprendė ir dėl kompiuterių, – bet kadangi Džuliano namie jau senokai nėra, ji nieko blogo neįžvelgė sumaniusi parsisiųsti „Pamergę pagal užsakymą“ ar ką nors panašiai prabangaus ir lengvo, kad paskui drąsiai galėtų smigti į miegą. Brukei buvo šovę galvon atsinešti į lovą dar ir ledų, bet paskui pagalvojo, kad bus kaip iš „Bridžitos Džouns dienoraščio“. Filmas puikiai prablaškė, nes ji visą laiką stengėsi žiūrėti į ekraną ir neleisti mintims nuklysti į šalį. Bet kai tik filmas baigėsi, ji padarė vieną didelę klaidą. Tiksliau, net dvi.

Pirmas grėsmingai kvailas sprendimas buvo paklausyti savo balso pašto pranešimų. Užtruko bene dvidešimt minučių, kol sudorojo visus trisdešimt tris pranešimus, kurie buvo palikti nuo pirmos Grammy apdovanojimų ceremonijos dienos. Ją sukrėtė kardinalus nuotaikos ir balso tonų pasikeitimas nuo sekmadienio ryto, kai draugai ir namiškiai skambino palinkėti jai sėkmės, iki dabar – kai visi skambučiai atrodė vos ne kaip užuojautos perdavimas. Daugiausia skambučių sulaukė iš Džuliano, ir visuose vis tas pats – nelabai nuoširdi ir vis kitokia „aš tau viską paaiškinsiu“ versija. Ir, reikia pasakyti, visuose vien atkaklus prašymas ir nė vieno „aš tave myliu“. Po vieną skambutį gavo iš Rendžio, Mišelės, tėvo ir Sintijos. Visi jie siūlė savo pagalbą ir padrąsinimus. Keturi iš Nolos – visi skirtingu laiku, su prašymais papasakoti, kaip jai sekasi, ir išsamia ataskaita apie Volterio savijautą; vienas iš Heteros, studijų konsultantės Hantlio mokykloje, su kuria ji buvo susitikusi itališkoje kepyklėlėje. O visos kitos žinutės iš senų draugų, jau buvusių kolegų, atsitiktinių pažįstamų ir su tokia nuotaika, lyg kas būtų numiręs. Pradėdama jų klausytis Brukė apie ašaras nė negalvojo, bet dabar baigusi pajuto galugerkly didelį gumulą.

Antras ir gerokai blogesnis nevykęs žingsnis buvo patikrinti savo Facebook puslapį. Ji iš anksto tikėjosi, kad dauguma draugų bus prirašę įspūdingų naujienų ir atsiliepimų apie Džuliano dainavimą – juk ne kasdien regi ar girdi ką nors iš mokyklos ar koledžo laikų dainuojant per Grammy apdovanojimus. Ko ji gana naiviai nesitikėjo – tai ištisos vien tik jai skirtos moralinio palaikymo tirados. Visa jos siena buvo prirašinėta paguodos žodžių, pradedant vienos mamos draugės žodžiais: „Esi stipri, tu viską ištversi“, ir baigiant: „Tai dar kartą įrodo, kad visi vyrai – mulkiai, tad, miela ponia Alter, nesijaudinkit, mes visi jus palaikom“ nuo Kailės. Kitomis, mažiau žeminančiomis aplinkybėmis sulaukti tiek meilės ir palaikymo būtų buvę malonu, bet dabar tai tiesiog žudomai gniuždė. Tai buvo neginčytinas įrodymas, kad asmeninė jos nelaimė yra aptarinėjama viešai, ir ne tik nepažįstamų žmonių. Ji pati nelabai suvokė kodėl, bet jai atrodė, kad būtų buvę gerokai lengviau ir paprasčiau galvoti, kad tavo vyro ir Chateau merginos nuotraukas dabar taršo milijonai bevardžių, beveidžių amerikiečių, bet kai supranti, kad tą daro ir tavo draugai, giminės, kolegos bei pažįstami, darosi tiesiog nepakenčiama.

Nuo vakare profilaktiškai prarytos dvigubos dozės ambieno rytą ji jautėsi apsnūdusi ir pagiringa, bet vaistas vis tiek veikė ne taip stipriai, kad vėl griūtų į lovą ir miegotų, nors jos organizmas to beviltiškai reikalavo. Rytas ir ankstyva popietė prabėgo tarsi migloje, tik Volterio lojimas ir nepaliaujamas (bet ignoruojamas) telefono skambėjimas drumstė namų tylą, ir jeigu Brukė nebūtų bijojusi netekti ir darbo Hantlio mokykloje, būtų paskambinusi ir pranešusi, kad susirgo. Bet vis tiek prisivertė palįsti po dušu, suvalgyti baltos duonos sumuštinį su riešutų sviestu ir gerokai anksčiau nei paprastai patraukti į metro, kad iki pusės keturių spėtų nukakti į Aukštutinį Ist Saidą. Į mokyklą atėjo penkiolika minučių anksčiau ir kelias akimirkas pasigrožėjusi dramblio kaulo spalvos akmenine fasado puošyba kairėje prie pagrindinių durų pastebėjo nemenką sujudimą.

Čia buvo nedidelis būrelis fotografų ir, kaip jai pasirodė, du žurnalistai (vienas su mikrofonu, kitas su užrašų knygele). Jie stovėjo apsupę smulkutę šviesiaplaukę moterį, vilkinčią ilgą iki čiurnų karakulinį paltą, dailią kepuraitę, o jos veidą buvo perkreipusi bjauri grimasa. Fotografai taip darbavosi, kad Brukės nė nepastebėjo.

– Ne, negaliu sakyti, kad tai asmeniška, – purtydama galvą kalbėjo moteris. Pasiklausiusi, vėl papurtė galvą ir tarė: – Ne, aš su ja niekada nieko bendro neturėjau. Mano dukrai nereikia jokios dietologo pagalbos, bet…

Brukė jau kitą akimirką nebenorėjo klausytis, ką ta moteris postringauja, ir tik tada suprato, kad kalbama apie ją.

– Noriu pasakyti, kad ne aš vienintelė manau, jog toks dėmesys privačioje mokykloje yra nepageidaujamas. Mano duktė turėtų domėtis algebra ir žolės rieduliu, o ne būti užpulta žurnalistų skambučių ir prašoma pareikšti savo nuomonę kokiam nors visoje šalyje populiariam paskalų žurnalui. Tai nepriimtina, todėl mokinių tėvų taryba reikalauja, kad ponia Alter tuoj pat atsistatydintų iš pareigų.

Brukė aiktelėjo. Moteris ją pamatė. Gal tuzinas ratu ją apstojusių žmonių – dabar Brukė pastebėjo, kad tarp jų šalia šviesiaplaukės moters buvo ir dar dvi mamos, – atsisuko į ją. Tą pačią akimirką visi pradėjo garsiai šaukti.

– Bruke! Ar jūs pažįstate moterį, kuri pozavo nuotraukose su Džulianu?

– Bruke, ar ketinate palikti Džulianą? Ar jau matėtės su juo po to sekmadienio vakaro?

– Ką manote apie tai, kad Hantlio mokyklos vaikų tėvų taryba reikalauja jūsų atsistatydinimo? Ar dėl to nekaltinate savo vyro?

Ir vėl kaip per Grammy apdovanojimus, tik šįkart be vakarinės suknelės, be vyro ir be virvės, skiriančios nuo paparacų. Ačiū Dievui, budintis mokyklos apsaugininkas, – malonus, kiek vyresnis nei šešiasdešimties metų, vos metro septyniasdešimties ūgio vyras, – pakėlė ranką prieš minią ir liepė visiems grįžti atgal, maloniai primindamas, kad šaligatvis yra vieša vieta, tačiau mokyklos laiptai ir pagrindinis įėjimas – jau privati teritorija. Brukė žvilgtelėjo į jį dėkinga ir nėrė pro duris į vidų. Ji buvo ir išsigandusi, ir supykusi, – labiausiai ant savęs, – kad nenumatė ir netgi neįtarė, jog šis nelemtas pragaras atlydės ją net iki mokyklos.

Brukė giliai atsiduso ir patraukė tiesiai į savo kabinetą pirmame aukšte. Kai įžengė į pagalbinį kambarėlį, už kurio dar buvo keletas kabinetų – jos, Heteros ir dar kelių studijų konsultančių, – direktorės padėjėja Rouzė, atsakinga už psichologų konsultantų darbą, pakėlė galvą nuo savo stalo ir pažiūrėjo į ją. Rouzė niekada nepraleisdavo progos pasidomėti svetimais reikalais, o šiandien Brukė įtarė būsiant blogiausia. Sukaupusi visą drąsą ji laukė neišvengiamų komentarų apie Džuliano nuotraukas, minią už lango arba iš karto apie viską.

– Bruke, klausyk, pranešk, kai atsigausi po tų… A… Triukšmadarių ir bepročių lauke. Ronda norėtų užeiti pasikalbėti, kol dar nepradėjai pirmosios konsultacijos, – prabilo Rouzė. Ji buvo tokia susijaudinusi, kad net Brukė sunerimo.

– Šit kaip? Nežinai kodėl?

– Ne, – atsakė Rouzė akivaizdžiai meluodama. – Prašė jai pranešti, kada tu ateisi į darbą.

– Gerai, bet pirma nusivilksiu paltą ir patikrinsiu telefono atsakiklį. Dvi minutes, sutarta?

Brukė įėjo į savo kabinetą, tokį mažytį, kad jame tilpo tik stalas, dvi kėdės ir drabužių kabyklos stovas, ir uždarė paskui save duris. Pro stiklą matė, kaip Rouzė paima į rankas telefono ragelį, – tikriausiai pranešė Rondai, kad ji jau atėjo į darbą.

Vos po trisdešimties sekundžių pasigirdo beldimas į duris.

– Įeikite! – maloniu balsu sušuko Brukė. Ji nuoširdžiai mėgo ir gerbė Rondą, bet šiandien stengėsi vengti bet kokių nereikalingų susitikimų, o direktorės vizitas buvo labai netikėtas ir gana neįprastas.

– Džiaugiuosi, kad užėjai. Norėčiau papasakoti, kas naujo su Lize Stoun, – užvedė kalbą Brukė, vildamasi sušvelninti padėtį naujienomis apie savo konsultuojamą mokinę, ir varė toliau: – Man sunku patikėti, kad mergaičių gerovė atiduodama į trenerio Demičevo rankas. Na, suprantama, pagirtina, kad jis lyg iš dangaus traukia olimpines čempiones, – nieko blogo prieš jį neturiu, – bet tik laiko klausimas, kada kuri nors iš jo auklėtinių mirs iš bado.

– Bruke, – neįprastai lėtai nutęsė Ronda. – Man visa tai įdomu, bet gal tu galėtum išdėstyti savo mintis raštu, nes dabar turime pasikalbėti apie kitką.

– Šit kaip? Ar kas atsitiko? – paklausė Brukė, o širdis it pašėlusi daužėsi krūtinėje.

– Gal ir nieko, bet apgailestauju, kad turiu tau kai ką pasakyti…

Brukė viską suprato iš Rondos veido. Aišku, sprendimas priimtas ne jos, prisipažino Ronda; ir nors ji direktorė, vis tiek yra atsakinga ir atskaitinga daugeliui žmonių, o ypač tėvams, kurie mano, kad Brukei skiriamas didžiulis spaudos dėmesys neigiamai atsiliepia mokyklos įvaizdžiui. Visi supranta, kad čia ne Brukės kaltė, kad ir jai pačiai nepatinka toks įkyrus spaudos persekiojimas, todėl valdžia norėtų, jog ji pasiimtų atostogų – aišku, mokamų, – ir palauktų, kol viskas nurims.

Kai Ronda pasakė: „Tikiuosi, supranti, kad visa tai laikina ir tai paskutinė priemonė, kurios mes galime imtis ir dėl kurios nė kiek nesidžiaugiame“, Brukė mintyse jau atsisveikino su darbu. Ji nedrįso priminti Rondai, kad ne ji traukia spaudos dėmesį, o kaip tik ta priešiškai nusiteikusi ir su žurnalistais prie mokyklos bendraujanti moteris. Dar Brukė susilaikė nepasakiusi direktorei, kad niekada gyvenime nėra paminėjusi mokyklos vardo duodama interviu, niekada nepažeidė savo mokinių teisių į privatumą, nes nuolat visiems, nesusijusiems su jų šeima ar artimaisiais, pabrėždavo savo atsakomybę. Vis dėlto dabar ji tarsi autopilotu deramai atsakinėjo į direktorės klausimus, tikino Rondą viską puikiai suprantanti, kad tai ne jos vienos sprendimai ir kad ji daugiau čia nebesipainios, tik sutvarkys keletą neužbaigtų reikalų. Mažiau nei po valandos Brukė įžengė į direktorės padėjėjos kambarį, jau su paltu, užsimetusi ant peties krepšį, ir čia pat sutiko Heterą.

– Ei, šiandien jau baigei? Pavydžiu tau.

Brukė pajuto galugerkly įstrigusį gumulą ir atsikosėjusi tarė:

– Baigiau ne tik šiandien, bet ir visai artimiausiai įmanomai ateičiai.

– Girdėjau, kas atsitiko, – sušnibždėjo Hetera, nors patalpoje buvo tik jiedvi. Brukė nustebo, iš kur ji galėtų žinoti, bet paskui prisiminė, kaip greitai vidurinėje plinta gandai.

Brukė gūžtelėjo pečiais.

– Taip, bet čia dar ne viskas. Jeigu aš būčiau mama ir mokėčiau už savo vaiko mokslą šitoj mokykloj po keturiasdešimt gabalų per metus, tai tikriausiai irgi nelabai džiaugčiausi, kad mano dukrą puldinėja paparacai, vos ji iškelia koją iš namų. Ronda man pasakojo, kad su kai kuriomis mergaitėmis bulvarinių laikraščių žurnalistai susisiekia per jų Facebook paskyras ir klausinėja, kaip aš elgiuosi mokykloje, ar pasakoju joms apie Džulianą. Įsivaizduoji? – atsidususi kalbėjo toliau. – Jeigu iš tikrųjų taip yra, tai mane vadovybė turėtų atleisti.

– Baisu. Kokie tie žmonės žiaurūs. Klausyk, Bruke, man atrodo, tau reikėtų susipažinti su viena mano drauge. Pameni, tau pasakojau, kad jos vyras laimėjo „Amerikos dievaičio“ konkursą? Spėju, beveik niekas nežino, ką tau šiuo metu tenka išgyventi, bet ji, patikėk manim, tikrai viską supras… – Hetera nutilo, susirūpinusi pažiūrėjo į Brukę, ar neperlenkė lazdos.

Brukė nė trupučio nenorėjo susipažinti su gerokai jaunesne Heteros drauge iš Alabamos ir dalytis savo bėdomis dėl vyrų, bet vis tiek linktelėjo.

– Gerai, atmesk man jos elektroninį adresą ir aš jai pasiųsiu laiškelį.

– Gali nesivarginti. Aš pati jai liepsiu su tavim susisiekti, gerai?

Nieko čia gero, bet ką gi jai pasakyti? Brukei norėjosi kuo greičiau bėgti iš mokyklos, kol nesutiko daugiau kolegių.

– Gerai, aš nieko prieš, – neryžtingai atsakė ji.

Šiaip ne taip išspaudusi šypseną ir pamojusi ranka, Brukė nėrė prie lauko durų. Vestibiulyje prasilenkė su grupele mergaičių ir viena iš jų pašaukė ją vardu. Norėjo apsimesti neišgirdusi, bet neišdrįso ignoruoti vaiko. Kai atsisuko, pamatė jos link skubančią Kailę.

– Ponia A? Kur išeinate? Juk šiandien mūsų susitikimas, taip? Be to, girdėjau, lauke pilna žurnalistų.

Brukė pažvelgė į mergaitę, kuri kaip visada nervingai suko ant piršto plaukų sruogą, ir pajuto plūstelint kaltės jausmą.

– Sveika, mieloji. Matai, susiklostė taip, kad aš turiu eiti atostogų. – Pamačiusi, kad Kailė nusiminė, Brukė puolė aiškinti: – Bet tu nesijaudink, čia tik laikinai. Be to, matau, kad tavo savijauta puiki.

– Ponia A, aš nemanau, kad…

Brukė neleido jai kalbėti ir pasilenkė arčiau prie mergaitės, kad neišgirstų jos draugės.

– Kaile, tu ir be manęs baigsi mokyklą, – pasakė ji ir, kaip tikėjosi, įtikinamai nusišypsojo. – Esi stipri, sveika ir žinai – gal net geriausiai už visas kitas mokyklos mergaites, – kaip reikia gyventi sveikai. Tu ne tik pritapai prie savo bendraamžių, bet ir gavai vieną svarbiausių vaidmenų mokyklos teatre. Tu ir atrodai, ir jautiesi puikiai… Po perkūnais, neišmanau, kuo dar galėčiau tau padėti.

Kailė jai nusišypsojo ir pasilenkusi stipriai apkabino.

– Niekam nesakysiu, kad keikiatės, – sušnibždėjo ji.

Brukė paplekšnojo merginai per ranką ir nusijuokė, nors iš tikrųjų gerklė buvo it surakinta.

– Laikykis. Jei ko reikės, skambink. Ir, duodu žodį, manęs taip greitai neatsikratysi. Aš netrukus grįšiu, supratai?

Kailė linktelėjo, o Brukei iš visų jėgų teko tvardytis, kad nepravirktų.

– Ir dar: pažadėk, kad daugiau nedarysi jokių idiotiškų organizmo valymų, supratai? Tai praeitas etapas, sutarta?

– Tikrai taip, – nusišypsojo Kailė.

Brukė pamojo jai atsisveikindama ir pasuko prie durų, nusprendusi ryžtingai praeiti pro saujelę lūkuriuojančių fotografų, kurie, vos ją pamatę, tuoj pat puolė it pamišę šaukti ir žerti klausimus, bet ji nesulėtino žingsnio iki pat Penktojo aveniu. Apsidairiusi ir įsitikinusi, kad niekas neseka, pabandė susistabdyti taksi – absurdiškai bergždžias noras ketvirtą valandą po pietų. Po dvidešimties neviltin varančių minučių Brukė įšoko į miesto autobusą Aštuoniasdešimt šeštojoje gatvėje, pavažiavo vakarų kryptimi iki pirmojo metro ir labai apsidžiaugė paskutiniame vagone dar radusi laisvą sėdimą vietą.

Užsimerkė, atsilošė ir nė trupučio nesijaudino, kad jos galva liečia sienoje vietą, į kurią trynėsi devynios galybės riebaluotų svetimų pakaušių. Štai kaip jaučiasi žmogus, kai per vieną savaitę jį išmeta net iš dviejų darbų. Jau buvo bepradedanti rimtai savęs gailėtis, bet atsimerkusi staiga išvydo priešais save didžiuliame plakate besišypsantį Džulianą.

Tai ta pati reklaminė nuotrauka, kurią jau matė tūkstančius kartų, iš jo naujojo albumo viršelio su eilute iš „Prarastųjų“, bet metro traukiny ją išvydo pirmą kartą ir tik dabar pastebėjo, kad jo žvilgsnis sminga tiesiai jai į akis. Kokia ironija – jis dabar čia, kartu su ja metro traukiny, nors iš tiesų kažkur labai toli. Brukė atsistojo ir nuėjusi į kitą vagono galą atsisėdo ten, kur ant sienos kabojo kosmetinės odontologijos ir anglų kalbos kursų reklaminiai plakatai. Ji vėl žvilgtelėjo į Džuliano plakatą ir jai net širdis sustojo plakusi, kai pamatė, kad jis ir vėl spokso tiesiai į ją. Kad ir kaip ji sukinėjo galvą ar gręžiojosi, jo žvilgsnis vis tiek smigo jai į akis, o ir ta šypsena su duobutėmis skruostuose dar labiau jai varė liūdesį. Pirmoje stotelėje Brukė persėdo į kitą traukinį, kuriame jos vyro nebuvo.