V

Vadovas prastai nusiteikęs, ir jo ištikima padėjėja stengiasi jam įtikti. Jo nuotaikos užlieja Hermioną kaip greitaeigo katerio palikta banga plūduriuojančią medūzą. Visų pirma jis — o ji tai žino — negali pakęst iškviečiamas į darbą sekmadienį, tai sutrikdo jo taip branginamas poilsio su ponia Hafenrefer ir šeima popietes, kurias jie leidžia žiūrėdami, kaip Baltimorėje sezono pabaigoje žaidžia Orioles, ar vaikščiodami po Uolų Upės parką, apsupti lakstančių vaikų, išskyrus penktąjį, jauniausiąjį, kuris trejų metukų dar vežiojamas vežimėliu. Panelė Vogei negali pavydėti jam žmonos ir vaikų, ji beveik niekada jų nemato ir jie sudaro neregimą jo dalį, kaip tinkamai po mėlynu kostiumu ir trumpikėmis paslėptos intymios kūno vietos. Tačiau mintyse dažnai jį lydi, įsivaizduodama labiau atsipalaidavusį, šeimynišką, o ne tą įsitempusį kovotoją su šešėliais, tūnantį savo ankštame kampiniame kabinete. Hermiona nujaučia, kad lipniam vasaros karščiui atslūgus ir platiems alėjose susodintų platanų lapams įgavus kilnaus blausumo sekretorius trokšta būti gryname ore. Ji jaučia tai iš įtampos, išpučiančios jo itin tamsaus kostiumo nugarą. Dirbantys amerikiečiai anksčiau dėvėdavo melsvus ar rudus kostiumus — tėtė ištisą savaitę eidavo iš namų Plezanto gatvėje ir lipdavo į tramvajų apsivilkęs tuo pačiu dryžuotu rudu kostiumu su liemene, — bet dabar vienintele rimta spalva laikoma juoda arba tamsiai mėlyna, beveik juoda, taip gedint praėjusių nevaržomos laisvės dienų.

Pastaruoju metu jį kamavo dėl įprastų, bet plačiai spaudoje paviešintų oro uostų saugumo trūkumų. Regis, kiekvienas slidus reporteris ir trokštantis į antraštes papulti Rūmų demokratas džiaugsmingai mosuoja peiliais, vėzdais ir užtaisytais revolveriais, sėkmingai rankiniame bagaže praslydusiais pro rentgeno skenerį. Jie abu, vadovas ir jo padėjėja, petys į petį stovėjo prie apsaugos tarnybos, lėtai hipnotizuojami begalinės perregimų lagaminų vidurių eilės, švytinčios dirbtine nuodinga žalia, kūno spalvos persiko, saulėlydžio raudonio ir demaskuojančia vidurnakčio melsvumo spalva. Automobilių ir namų raktai, pasklidę kaip kortos ant žiedelių ir grandinėlių, kartu su suvenyriniais daikčiukais, nemirksintis tuščias žvilgsnis akinių metaliniais rėmeliais, gulinčių audinio įmautėje, panašūs į miniatiūrinių gyvačių griaučius užtrauktukai, saujelės monetų burbuliukų, subirusių į kelnių kišenes, aukso ir sidabro papuošalų žvaigždynai, lengvutės sportinių batelių ir batų raištelių skylučių grandinėlės, mažutėliai kelioninių žadintuvų mygtukai ir sraigteliai, plaukų džiovintuvai, elektriniai skustuvai, grotuvėliai, mažyčiai fotoaparatai, — visa tai tamsiai mėlynais kontūrais švytėjo po blyškiais katodo skleidžiamais spinduliais. Nieko nuostabaus, kad pavojingi ginklai nuolat praplaukia pro akis, sustiklėjusias nuo aštuonias valandas trunkančio dviejų matmenų asmeninės mantos apžiūrinėjimo, ieškant to blogio auglio, staigiai šmėkštelinčio mirtino ketinimo silueto, vandenyno potvynį primenančioje kasdienio amerikiečių gyvenimo monotonijoje, sumažintoje iki esminių dalykų, — daiktų, reikalingų keleto dienų vizito kitame mieste ar valstijoje materialiam komfortui, kuris yra mūsų visuotinai priimta nenormali norma.

Nagų žirklutės, mezgimo virbalai — šie dalykai bus pastebėti ir atimti, o peiliai keturių colių ašmenimis praslys palaikyti batų šaukštais, ir mažas pistoletas, kurio didžiąją dalį sudaro plastiko detalės, prasprūs prilipdytas prie alavinio košės dubenėlio, tariamai vežamo (jei jo tamsus apskritimas užkliūtų tikrintojams) kaip dovana rytoj Di Moine krikštysiamam kūdikiui. Apžiūra visada baigiasi — turi baigtis — tuo, kad vadovas patapšnoja menkai uždirbantiems sarginiams šunims per uniformuotus pečius ir sako jiems stengtis: jie juk gina demokratiją.

Vadovas savo juodu kostiumu atsisuka nuo šviesa užlieto lango su vaizdu į Promenadą ir Elipsę99 — ištryptų pievų, kuriose ganosi avys-piliečiai sportiniais kostiumais, įvairiaspalviais šortais ir bėgimo bateliais, forma primenančiais kosminius laivus iš ketvirtojo dešimtmečio komiksų.

— Aš vis svarstau, — prisipažįsta vadovas Hermionai, — ar nederėtų Atlantiko regionui grąžinti oranžinės parengties pavojui spalvos.

— Atleiskite, sere, — atsako ji, — bet kalbėjausi su seserimi, gyvenančia Naujajame Džersyje, ir nesu įsitikinusi, ar tie žmonės žino, ką daryti padidėjus pavojaus lygiui.

Vadovas kurį laiką kramto tai savo galingais nejudriais žandikaulių raumenimis, ir pareiškia:

— Jie nežino, bet valdžia žino. Jie pakelia savo lygį ir turi visą sąrašą kritiniams atvejams skirtų priemonių.

Tardamas šiuos raminamus žodžius jis susierzina — Hermiona mato, kaip susiaurėja jo gražios akys po vyriškais, bet gražiai išlenktais tamsiais antakiais, — žinodamas, kokios esama prarajos tarp jo valios ir milijardo pareigūnų ir valdininkų, efektyvių ir abejingų, patikimų ir korumpuotų, kurie kaip perdegusios neuronų jungtys tai užmezga ryšį su plačiomis, vangiomis ir neatsakingomis gyventojų masėmis, tai ne.

Hermiona bejėgiškai bando jį paguosti:

— Manau, žmonėms tikrai patinka jausti, kad ištisas vyriausybės saugumo departamentas imasi priemonių jiems apsaugoti.

— Mano bėda ta, — taip pat bejėgiškai prasitaria vadovas, — kad myliu šią prakeiktą šalį taip, jog negaliu įsivaizduoti, kodėl kažkas nori ją sugriauti. Ką tie žmonės turi pasiūlyti mainais? Dar daugiau Talibano — daugiau priespaudos moterims, daugiau susprogdintų Budos statulų. Mulos šiaurės Nigerijoje liepia žmonėms neleisti savo vaikų skiepyti nuo poliomielito, o paskui paralyžiuoti vaikai nešami į pirmosios pagalbos klinikas! Jie išbando visas vietines raganystes, laukia, kol tuos vaikus visiškai suparalyžiuos, ir tik tada atgabena.

— Jie bijo netekti kažko labai jiems brangaus ir vertingo, — sako Hermiona, svyruodama ant naujos artimumo ribos (o tos ribos vos pastebimos ir nustatomos griežtai pagal respublikonų ir krikščionių administracijos elgesio taisykles). — Tokio vertingo, kad net aukoja dėl to savo vaikus. Šioje šalyje tas pats. Kraštutinėse sektose, kurių charizmatiški lyderiai atriboja juos nuo sveiko proto. Vaikai miršta, o tėvai verkia teismuose ir būna išteisinami — jie juk tokie patys vaikai. Tai siaubinga, kai suaugusieji turi galią smurtauti prieš vaikus. Atvirai kalbant, džiaugiuosi, kad pati jų neturiu.

Ar tai pasiteisinimas? Ar ji skundžiasi, kad, nors jiedu ir stovi prasidedant nuostabiam sekmadienio rytui galingiausios pasaulyje nacijos sostinėje, ji — tik senmergė, o jis — vedęs vyras, pagal savo religijos įžadus privalantis dvasiškai ir teisiškai būti su savo vaikų motina? Jie turėtų būtinos vaikai. Dirbdami vyriausybėje, praleisdami tame pačiame ar gretimuose kabinetuose po dvylika keturiolika valandų, jie sudaro tokį pat vienetą, tarsi būtų teisėtai susituokę. Palyginti su Hermiona, žmona beveik jo nepažįsta. Ši mintis sukelia Hermionai tokį pasitenkinimą, kad ji priversta tučtuojau užgniaužti veide neapdairiai atsiradusią šypseną.

— Prakeikimas! — pratrūksta vadovas: jo mintys, judėdamos savais keliais, vėl grįžo prie skaudaus klausimo, privertusio ateiti į kabinetą poilsio dieną. — Nekenčiu prarasti vertingą agentą. Mes turime taip mažai savų musulmonų bendruomenėje, tai viena iš mūsų silpnų vietų, todėl jie mus ir užklupo iš netyčių. Mes neturime pakankamai mokančių arabų kalbą žmonių, o pusė turimų galvoja ne taip, kaip mes. Ta jų kalba kažkokia keista — paverčia juos silpnapročiais. Ko verti vien jų internetiniai plepalai: Dangus prasivers po Vakarų upe. Ir plūstels šviesa. Ką, po velnių, tai reiškia? Atleisk man už tokias šnekas, Hermiona.

Ji atlaidžiai sumurma, kartu nustatydama naują artumo lygmenį.

O jis tęsia:

— Mūsų bėda ta, kad vertingasis radinys su mumis gudrauja, jo rankose per daug kortų. Jis nesilaikė nustatyto veikimo būdo. Jam pasivaideno didis atskleidimas ir gaudynės kaip kine, kur vaidina — atspėk kas? Jis. Mes žinome apie pinigų persiuntimo kanalą Floridoje, bet jų gabentojas dingo. Jam ir jo broliui priklauso nukainotų baldų parduotuvė šiauriniame Naujajame Džersyje, bet niekas ten nekelia ragelio ir neatidaro durų. Mes kažką girdėjome apie sunkvežimį, bet nežinome, nei kur jis, nei kas jį vairuos. Yra sprogdintojų komanda — suėmėm du iš keturių, bet jie tyli arba vertėjas neverčia mums to, ką jie sako. Jie visi dangsto vienas kitą, net tie, kuriems mokam, net nuosavais samdiniais nebeįmanoma pasikliauti. Tai šlykšti makalynė, ir betrūko tik kad sekmadienio rytą rastų lavoną!

Jos gimtojoje Pensilvanijoje — ji žino — žmonėmis galima pasitikėti. Ten doleris vis dar doleris, pietūs — vis dar pietūs, o sandoris — sandoris. Rokis atrodo kaip boksininkas ir turėtų atrodyti, o nedori vyrai rūko cigarus, dėvi languotus kostiumus ir dažnai merkia akį. Ji ir vadovas toli nuklydo nuo gimtosios mielaširdingos žemės su namų numeriais spalvoto stiklo langeliuose virš durų — nuo krašto, kuriame angliakasių sūnūs tampa futbolo žvaigždėmis, kur savo taukuose čirška kiaulienos dešrelės, kur kiaulienos maltinis apipilamas klevų sirupu, ir šis maistas neapsimeta neturintis mirtinai pavojingo cholesterolio. Hermiona trokšta paguosti vadovą, prispausti prie jo savo liekną kūną it kompresą, numalšinsiantį geliantį perdėtos atsakomybės jausmą, ji nori priglausti šį mėsingą svorį, netelpantį į de rigueut100 juodą kostiumą, prie savo kaulėto kūno ir pasūpuoti ant klubų. Vietoj to ji klausia:

— Kur ta parduotuvė?

— Mieste, vadinamame Naujuoju Prospektu. Niekas niekada ten nevažiuoja.

— Mano sesuo ten gyvena.

— Tikrai? Jai derėtų iš ten sprukti. Ten pilna arabų — vadinamųjų arabų kilmės amerikiečių. Juos prisiviliojo senieji fabrikai, paskui vienas po kito užsidarę. Jei ir toliau taip tęsis, Amerika pati nieko nebegamins. Tik filmus, kurie kasmet vis šūdinesni. Mes su žmona — tu juk pažįstama su Greise, ar ne? — taip juos mėgdavome, nuolat vaikščiojom į kiną, paskui gimė vaikai ir teko jiems samdyti aukles. Džudi Garland, Kerkas Daglasas — jie sąžiningai buvo verti kiekvieno cento, kiekvienas vaidmuo — šimtas dešimt procentų. Dabar tegirdžiu tik apie mažvaikius aktorius — moterims nebepatinka, kai jas vadina aktorėmis, dabar visi aktoriai: ką sulaikė vairuojant girtą, kas pasigavo nesantuokinį vaiką. Į jas žiūrėdamos vargšės juodaodės mergaitės galvoja, kad pagimdyti vaiką be tėvo — šaunu. Tik dėdė Semas taip nemano. Juk tai jis apmoka sąskaitas, ir niekas jam nė ačiū nepasako: gauti pašalpas — jų teisė. Jei šioje šalyje ir yra kas nors negerai, — o aš ir nesakau, kad yra, palyginti su kitomis, iš jų su Prancūzija ir Norvegija, — tai tik viena: mes turime per daug teisių ir nepakankamai pareigų. Na, kai šalį užims Arabų lyga, žmonės sužinos, kas yra pareigos.

— Visiškai teisingai, sere.

„Sere“ buvo skirtas priminti jam apie aplinkybes ir pareigas šios nepaprastosios padėties metu.

Jis ją išgirsta. Ir vėl nusisuka, ima niūriai susimąstęs stebėti sekmadieninę sostinės ramybę — Potvynio įlanką101 tolumoje ir glotnų baltą, primenantį observatorijos kupolą, tik be angos teleskopui, Džefersono memorialo bumbulą. Žmonės dabar kaltina Džefersoną už tai, kad neišlaisvino savo vergų ir su viena iš vergių sugyveno vaikų, tačiau jie pamiršta tų laikų ekonomiką ir tai, kad Salė Hemings buvo labai šviesios odos. Beširdis miestas, galvoja Vadovas, slidus valdžios raizgynas, saujelė didelių baltų pastatų, ledkalnių, paskandinusių „Titaniką“, laukas. Jis atsisuka ir sako savo padėjėjai:

— Jei tas dalykas Naujajame Džersyje sprogs, daugiau nebesėdėsiu šiltose vietelėse. Jokios spikerio algos. Ir milijono dolerių avanso už memuarus negausiu.

Tai vyras turėtų prisipažinti tik savo žmonai.

Hermiona priblokšta. Jis su ja suartėjo, bet smuko jos akyse. Ji sako jam trupučiuką kandžiai, stengdamasi padėti šiam gražiam pasiaukojančiam tautos tarnui atsipeikėti:

— Pone, niekas negali tarnauti dviem šeimininkams. Vieną iš jų vadina Mamona, o apie kitą iš mano pusės būtų įžūlu užsiminti.

Vadovas supranta užuominą, sumirksi stebėtinai šviesiomis melsvomis akimis ir iškilmingai pareiškia:

— Ačiū Dievui, kad tu esi, Hermiona. Žinoma. Pamirškime Mamoną.

Jis sėdasi prie savo kuklaus stalo, ima įnirtingai suvedinėti pypsinčias kodo skaičių trijules elektroniniame valdymo pulte, tada atsilošia ergonomiškoje kėdėje ir subliūva į ragelį.

Hermiona paprastai neskambina sekmadieniais. Ji labiau mėgsta šiokiadienius, kai žino, kad Džeko greičiausiai nebus namie. Ji niekada neturėjo ką pasakyti Džekui, ir tai šiek tiek skaudina Betę: atrodo, Hermiona paveldėjo kvailus antisemitinius liuteronų prietarus. Be to, Betė padarė išvadą, kad šiokiadieniais jos „dičkė“ sesuo gali pasiteisinti kitame telefone mirksinčia raudona lempute, kai mano, jog jos sesuo užsiplepėjo. Bet šiandien ji paskambina dar aidint bažnyčios varpams, ir Betė džiaugiasi, išgirdusi jos balsą. Ji nori pasidalyti geromis naujienomis.

— Herme, aš ėmiausi dietos ir vos per penkias dienas numečiau dvylika svarų!

— Pirmų svarų netenkama lengviausiai, — atsako Hermiona, visąlaik sumenkinanti viską, ką Betė daro ir sako. — Iš pradžių tik netenki skysčių, jie greit vėl sugrįžta. Tikrasis išbandymas būna tada, kai jau pamatai tikrąjį skirtumą ir nusprendi atšvęsti jį apsirydama. Ar tik ne Atkinso dietos laikaisi? Sako, ji pavojinga. Jį ketino paduoti į teismą tūkstančiai žmonių, štai kodėl jo netikėta mirtis atrodė taip įtartinai.

— Tai tik morkų ir salierų dieta, — sako jai Betė. — Kai tik norisi ko nors užkrimsti, imu vieną iš tų mažų morkyčių, kurias dabar visur pardavinėja. Pameni, kaip morkas sunkvežimiais atveždavo į Filadelfiją iš Delavarų ūkių — surištas į ryšelius, žemėtas ir smėlėtas? Ak, kaip man nepatikdavo, kai atsikandus morkos tarp dantų sugrikšėdavo smėlis — net galvoje nuaidėdavo! O šitos mažytės visai nepavojingos — jas turbūt atveža iš Kalifornijos ir nuskuta iki atitinkamo dydžio. Vienintelė bėda — jei jas per ilgai laikai plastikiniame maišelyje, jos tampa gličios. O saliero bėda ta, kad suvalgius porą stiebų lieka pilna burna skaidulų. Bet aš pasiryžusi jų neatsisakyti. Dievaži, sausainius krimsti daug lengviau, bet kiekvienas kąsnis prideda kalorijų. Kiekviename sausainyje — po šimtą trisdešimt kalorijų! Kai sužinojau, buvau priblokšta! O parašyta taip velniškai išsamiai!

Hermiona jos dar nenutraukė, o tai keista: Betė žino, kad savo kalbomis apie sugebėjimą apsieiti be maisto ji varo nuobodį, bet ji tik apie tai gali galvoti ir kalbėjimas garsiai padeda susilaikyti nuo atkryčio, nepaisant alpulio ir skrandžio spazmų. Jos skrandis nesupranta, kodėl ji taip su juo elgiasi, kodėl jis baudžiamas, nežino, kad daugelį metų buvo jos didžiausias priešas, gulintis po širdimi ir reikalaujantis, kad jį pripildytų. Karmela daugiau nebenori gulėti jai ant kelių — Betė tapo irzli ir nervinga.

— O ką apie tai mano Džekas? — klausia Hermiona. Jos balsas lygus ir orus, ji truputį užsikerta ir kalba iškilmingai, pasverdama kiekvieną žodį.

Jos abi galėtų pakikenti iš naujos lieknos, prideramai atrodančios sesers, kaip anksčiau kikendavo savo kambaryje, namuose Plezanto gatvėje, kai dalydavosi tyru gyvenimo džiaugsmu. Tapusi rimtesnė ir stropesnė Hermiona užmiršo kikenti, jai tapo daug sunkiau prasiblaškyti. Įdomu, ar tik ne dėl šios priežasties ji nesusirado vyro — svarsto Betė. Hermiona niekada nemokėjo priversti vyrų užmiršti visų jų bėdų. Jai trūko ballon, kaip sakė panelė Dimitrova.

Betė pritildo balsą. Džekas skaito miegamajame ir galbūt beskaitydamas užmigo. Centro vidurinėje vėl prasidėjo pamokos, ir jis pasisiūlė vesti piliečio pareigų ir teisių pamokas pasakęs, kad jam reikia daugiau žinoti apie vaikus, kuriems patarinėja. Jis tvirtina, kad jie tolsta nuo jo. Jis tvirtina esąs per senas, bet čia už jį kalba depresija.

— Jis apie tai daug nešneka, — atsako ji Hermionai. — Manau, bijo prišaukti nesėkmę. Bet jam turėtų patikti — aš darau tai dėl jo.

Hermionos klausimas vėl ją nusodina:

— O ar tai gera mintis — daryti ką nors vien todėl, kad to nori tavo vyras? Aš tik klausiu, juk niekada nebuvau ištekėjusi.

Vargšė Hermė, ji turbūt nuolat apie tai galvoja.

— Na, tu... — Betė laiku prikanda liežuvį: ji vos neleptelėjo, kad Hermiona vis tiek atrodo ištekėjusi už to savo jaučiasprandžio futbolininko, savo boso, — tokia pat išmintinga, kaip ir kiekviena moteris. Aš tai darau ir dėl savęs. Numetusi dvylika svarų jaučiuosi taip gerai. Merginos bibliotekoje jau mato skirtumą — jos mane labai palaiko, nors būdama jų amžiaus nė neįsivaizdavau, kad taip nutuksiu. Pasakiau joms, kad noriu padėti dėlioti knygas į lentynas, o ne tik sėdėti ant storo užpakalio ir ieškoti ko nors Google vaikams, per tingiems, kad patys išmoktų tai daryti.

— O kaip Džekui patinka pasikeitimai jo mityboje?

— Na, stengiuosi nieko nekeisti, iki šiol maitinu jį mėsa ir bulvėmis. Bet jis tikina, kad mieliau su manimi valgytų salotas. Sako, kuo labiau sensta, tuo didesnį šleikštulį jam kelia maistas.

— Tai jame kalba žydas, — įsiterpia Hermiona.

— Ak, nemanau, — iš aukšto atsako Betė.

Hermiona ilgam nutyla, ir Betė ima svarstyti, ar tik nenutrūko ryšys. Teroristai Irake sprogdina naftos vamzdynus ir elektros jėgaines — pasaulyje nebeliko saugių dalykų.

— Kaip pas jus oras? — klausia Betė.

— Kai išeini į gatvę, dar karšta. Rugsėjį Apygardoje tvanku. Ir medžių lapai nenusidažo visomis spalvomis, kaip botanikos sode. Gražiausias metų laikas čia — pavasaris, kai žydi vyšnios.

— Šiandien, — sako Betė ir jos alkaną skrandį perveria toks skausmas, kad jai tenka įsitverti virtuvėje stovinčios kėdės, — pajutau ore rudenį. Dangus visiškai giedras... — kaip rugsėjo vienuoliktąją, norėjo pasakyti, bet nutilo, pamaniusi, kad netaktiška Saugumo departamento vadovo pavaduotojai užsiminti apie tą legendinį giedrą žydrą dangų, jau tapusį mitu, dieviškąja ironija, amerikietiškos legendos dalimi, tokia pat, kaip himne minima raudona raketos šviesa.

Jos abi turbūt galvoja apie tą patį, nes Hermiona klausia:

— Pameni, minėjai jauną arabų kilmės amerikietį, kuriuo taip domėjosi Džekas ir kuris, užuot paklausęs Džeko patarimų stoti į universitetą, gavo teises vairuoti sunkvežimį, nes jam taip liepė imamas?

— Miglotai. Džekas jau kurį laiką jo nemini.

— Ar Džekas yra? — klausia ji. — Ar galiu su juo pasikalbėti?

— Su Džeku?

Ji niekada anksčiau nenorėjo su juo kalbėtis.

— Taip, su tavo vyru. Prašau, Beti. Tai gali būti svarbu.

Aha, vis dar „Beti“.

— Kaip ir sakiau, jis tikriausiai snaudžia. Mes buvome išėję pasivaikščioti, kad aš daugiau judėčiau. Judėjimas taip pat svarbu, kaip ir dieta. Jis pertvarko kūną.

— Prašau, nueik ir pasižiūrėk.

— Ar jis nemiega? Galbūt galėčiau jam perduoti tai vėliau? Jei jis miega.

— Nemanau. Geriau pati su juo pasikalbėsiu. Mes su tavimi paplepėsime kitą savaitę, kai žiūrėsi savo serialus.

— Aš jų taip pat atsisakiau — jie pernelyg susiję su užkandžiavimu. Be to, visi tie veikėjai galvoje susimaišė. Eisiu, pažiūrėsiu, ar jis nemiega, — ji suglumusi ir išsigandusi.

— Beti, net jeigu jis miega — ar galėtum jį pažadinti?

— Nenorėčiau to daryti. Naktimis jis taip blogai miega.

— Norėčiau jo paklausti keleto dalykų tučtuojau, mieloji. Tai nepalauks. Atleisk. Tik šįkart.

Amžinai elgiasi kaip vyresnioji sesuo, žinanti daugiau už Betę ir aiškinanti jai, kaip elgtis. Vėl perskaičiusi jos mintis net telefonu, Hermiona švelniai perspėja Betę panašiu į jų motinos balsu:

— O dabar, kad ir kas nutiktų, nemesk dietos.

Sekmadienio vakarą Ahmadas baiminasi, kad paskutinę savo gyvenimo naktį negalės užmigti. Kambarys jam nepažįstamas. Čia, patikino jį šeichas Rašidas, stovėdamas su juo šiame kambaryje, niekas jo nesuras.

— O kas manęs ieškos? — klausia Ahmadas.

Jo mažas liesas mokytojas — jiem stovint šalia Ahmadui atrodė keista, kad jis tiek praaugo savo mokytoją, kuris Korano studijų metu padidindavo savo ūgį sėdėdamas sidabru siuvinėtoje kėdėje aukštu atlošu, — greitai, ryžtingai gūžteli pečiais. Tą vakarą jis vietoj įprasto mirgančio siuvinėto kaftano vilki pilką vakarietišką kostiumą, tarsi būtų apsirengęs į verslo kelionę pas bedievius. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl jis nusiskuto barzdą, savo kruopščiai pakirptą žilstelėjusią barzelę? Ahmadas pamatė, kad ji slėpė keletą mažų randelių, ant baltos vaškinės odos paliktų pėdsakų ligos, išnaikintos Vakaruose, bet pasigautos vaikystėje Jemene. Šie randeliai atskleidė ir jo violetinėse lūpose slypintį vaidingumą — vyrišką niūrumą, kurio nepastebėdavai, kai lūpos taip greitai ir patraukliai judėdavo tarp plaukelių. Šeichas nedėvi ir turbano ar nėriniuotos baltos amama — matyti jo plinkanti kakta.

Ahmado akyse susitraukęs, jis paklausia:

— Ar motina tavęs nepasiges ir nepraneš policijai?

— Šį savaitgalį ji budi naktimis. Palikau jai raštelį, kad nakvoju pas draugą. Ji gali pamanyti, kad tai draugė. Nuolat prie manęs kimba, kad susirasčiau draugę.

— Šią naktį praleisi su draugu, kuris pasirodys esąs daug ištikimesnis, nei kokia bjauri šarmūta. Su amžinuoju, neprilygstamu Koranu.

Šiame siaurame, skurdžiai apstatytame kambaryje ant staliuko šalia lovos guli Koranas minkštais rusvais odiniais viršeliais su arabišku ir anglišku tekstu. Tai vienintelis naujas ir brangus daiktas kambaryje — „saugiame“ kambaryje, esančiame taip arti Naujojo Prospekto centro, kad pro vieną langą matyti smailus miesto Rotušės bokštas. Pastatas, dengtas įvairiaspalvėmis į žuvies žvynus panašiomis čerpėmis, stūkso virš mažesnių statinių it pasakiškas jūrų drakonas — išniręs iš bangų ir sustingęs. Vakaro dangus už jo išrantytas besileidžiančios saulės rausvai nudažytų debesų. Pati saulė, jos oranžinis atspindys, šviečia karalienės Viktorijos stiliaus bokšto stiklo lakštuose — vidinių sraigtinių laiptų, jau keletą dešimtmečių uždarytų turistams, languose. Stengdamasis ką nors įžvelgti pro langą, pro plonus senus stiklus, purvinus, banguotus ir su oro burbuliukais, jis pamato, kaip gęstanti saulės šviesa tarsi ištirpdė aukščiausią vieno iš stačiakampių stiklu dengtų pastatų kampą. Rotušės bokšte įrengtas laikrodis, ir Ahmadas bijo, kad jo skambesys neleis jam užmigti, jis taps ne tokiu veiksmingu šachidu. Tačiau mechaninė jo muzika — trumpa melodijos nuotrupa, aidinti kas ketvirtį valandos (paskutinė nata skamba ilgiau, sukurdama klausiamai pakelto antakio įspūdį), ir kas ketvirtą ketvirtį nuskambanti ilgesnė melodija, tarsi įžanga į graudulingai mušamas valandas, iš tikrųjų migdo ir ramina, kad šeichui pagaliau jį palikus kambarys iš tiesų saugus.

Buvusieji šio kambario gyventojai paliko jame keletą savo buvimo įrodymų. Įbrėžimai ant grindjuosčių, dvi ar trys cigarečių žymės ant palangių ir rašomojo stalo, nuo dažno naudojimo blizganti durų rankena ir rakto skylutė, ir tam tikras gyvuliškas kvapas nuo dygliuoto melsvo apkloto. Kambarys vienuoliškai švarus, dar švaresnis nei Ahmado kambarys motinos bute, kuriame vis dar galima rasti jo nuodėmingo turto: elektroninių žaidimų su nusėdusiomis baterijomis, senų sporto ir automobilių žurnalų, drabužių, savo paprastumu ir patogumu turėjusių išreikšti jo paauglišką tuštybę. Per aštuoniolika metų jis sukaupė užtektinai istorinių liudijimų, tapsiančių, kaip jis įsivaizduoja, labai įdomiais žiniasklaidai: ant kartono užklijuotos nuo gegužės saulės ant Tomo Aivos Edisono pradinės mokyklos laiptų besimarkstančių vaikų nuotraukos — Ahmado tamsus žvilgsnis ir nesišypsanti burna įpinti tarp kitų veidų, daugiausia juodų ir keleto baltų, kuriuos mokykla urmu pavers lojaliais ir raštingais amerikiečiais; lengvosios atletikos komandos nuotrauka, kurioje Ahmadas jau vyresnis ir truputį šypsosi; išblukusios, pigiais dažais dažytos finišo juostelės; veltinė Metsų102 gairelė iš kelionės autobusu į rungtynes Šy stadione devintoje klasėje; kaligrafiškai surašytas jo Korano klasės mokinių sąrašas dar prieš tai, kai klasėje liko jis vienas; jo C kategorijos vairuotojo pažymėjimas; tėvo nuotrauka — šypsosi paslaugia užsieniečio šypsena, ploni ūsiukai, keistai atrodę net 1986-aisiais, ir blizgantys, per vidurį sklaistymu perskirti plaukai, paklusniai sulaižyti, tuo tarpu Ahmadas savuosius, tokios pat spalvos ir storumo, išdidžiai šukavo atgal, truputį sutepęs plaukų putomis. Jo tėvo veidas, kurį rodys per televiziją, labiau įprasto grožio, nei sūnaus, tik trupučiuką tamsesnis. Jo motina, kaip ir televizijoje rodomos tornadų ar potvynių aukos, duos gausybę interviu: iš pradžių šnekės nerišliai, sukrėsta ir apsiašarojusi, bet vėliau bus ramesnė — prisimins jį su sielvartu. Jos nuotrauka pasirodys spaudoje, ji akimirką išgarsės. Galbūt jos paveikslai kurį laiką bus labiau perkami.

Ahmadui patinka, kad šiame kambaryje nėra jokių jo buvimo pėdsakų. Jis jaučia, kad šis kambarys — dekompresijos kamera prieš šėlo kupiną pakilimą, prieš sprogimą — greitą ir stiprų it ištvermingasis baltas žirgas Burakas.

Šeichui Rašidui, regis, nesinorėjo išeiti. Jis — nusiskutęs ir apsirengęs vakarietišku kostiumu — taip pat turėjo išvažiuoti. Jis sukiojosi ankštame kambaryje, traukiojo neklusnius rašomojo stalo stalčius ir keletą kartų tikrino, ar vonioje esama rankšluosčių ir kempinių Ahmado ritualiniams apsiplovimams. Šeichas nervingai mostelėjo ranka į ant grindų gulintį kilimėlį maldai su įaustu mihrabu, nurodančiu Mekos kryptį, ir pakartojo, kad mažyčiame šaldytuve paliko apelsiną, paprasto jogurto ir duonos vaikino pusryčiams — ypatingos duonos, khibz al-Abas, Abaso duonos, tokią kepa Libano šiitai per Ašūros religinę šventę103.

— Ji su medum, — aiškino jis, — sezamo ir anyžių sėklomis. Svarbiausia, kad rytoj rytą būtum stiprus.

— Aš gal būsiu nealkanas.

— Prisiversk pavalgyti. Ar tavo tikėjimas vis dar stiprus?

— Manau, taip, mokytojau.

— Po šio šlovingo poelgio tapsi už mane viršesnis. Aplenksi mane auksiniuose Rojuje laikomuose sąrašuose.

Jo gražios pilkos akys riestomis blakstienomis, regis, prisipildė drėgmės ir jis nudūrė žvilgsnį.

— Ar turi laikrodį?

— Taip.

Nusipirktą už pirmąją algą Timex, tokį pat gremėzdišką, kaip ir mamos: su dideliais skaitmenimis ir švytinčiomis rodyklėmis, kad būtų lengva pasižiūrėti naktį sunkvežimio kabinoje.

— Ar jis tiksliai rodo?

— Manau, taip.

Kambaryje stovi paprasta kėdė — jos kojos suveržtos viela, nes įklijuoti skersiniai nesilaikė. Ahmadui atrodė nemandagu užimti vienintelę kambaryje esančią kėdę ir jis leido sau — iš anksto mėgaudamasis ta iškilia padėtimi, kurią pelnys — atsigulti į lovą ir sunerti rankas už galvos, parodydamas, kad neketina užmigti, nors staiga pasijuto pavargęs, tarsi šiame neskoningame kambaryje staiga kur nors būtų pratekėjusios migdomosios dujos. Jam buvo nemalonu jausti susirūpinusį šeicho žvilgsnį, jis norėjo, kad vyras išeitų. Troško pasimėgauti vienatvės valandomis šiame švariame saugiame kambaryje, pabūti vienas su Dievu. Smalsus virš jo stovinčio imamo žvilgsnis priminė, kaip jis pats stovėjo iškilęs virš kirmino ir vabalo. Ahmadas žavėjo šeichą Rašidą tarsi kas nors atstumiančio, bet švento.

— Brangus berniuk, aš juk neverčiau to daryti, ar ne?

— Ką jūs, mokytojau, ne. Kaip būtumėt galėjęs?

— Na, aš noriu pasakyti, ar pasisiūlei savanoriškai, savo stipraus tikėjimo skatinamas?

— Taip, ir iš neapykantos tiems, kas pajuokia ir nepaiso Dievo.

— Puiku. Nesijautei manipuliuojamas vyresniųjų?

Tai buvo stebinanti mintis — tiesa, Džorilyna taip pat ją išsakė.

— Žinoma, ne. Jaučiausi jų išmintingai vedamas.

— Ir tavo kelias rytoj aiškus?

— Taip. Pusę aštuonių „Puikybės balduose namams“ susitinku su Čarliu ir mes kartu važiuosime prie užtaisyto sunkvežimio. Jis važiuos kartu iki tunelio. O paskui liksiu vienas.

Kažkas bjauraus tarsi nedidelis mėšlungis perkreipė švariai nuskustą šeicho veidą. Be barzdos ir prašmatniai išsiuvinėto kaftano jis atrodė nuviliančiai įprastas — liesokas, šiek tiek virpantis, kiek pavytęs ir nebejaunas. Išsitiesęs ant šiurkščios melsvos antklodės Ahmadas jautė savo pranašesnę jaunystę, ūgį ir jėgą, ir baimę, kurią kėlė mokytojui, panašią į tą, kurią žmonės jaučia numirėliui.

Šeichas Rašidas neryžtingai paklausė:

— O jeigu Čarlio dėl kokios nors nenumatytos nelaimės staiga ten nebūtų, ar sugebėtum vienas įgyvendinti mūsų planą? Ar rastum baltąjį sunkvežimį pats?

— Taip. Žinau tą skersgatvį. Bet kodėl Čarlis turėtų neateiti?

— Ahmadai, esu tikras, kad jis ateis. Jis drąsus karys mūsų kovoje už tikrąjį Dievą, o Dievas niekados nepalieka kovojančių jo pusėje. Alahu akbar!

Jo žodžiai sumišo su tolimomis miesto Rotušės laikrodžio melodijomis. Dabar viskas atrodė nutolę, viskas it gęstančios vibracijos. O šeichas tęsė:

— Kai karo metu šalia tavęs krenta karys, net jeigu jis tavo geriausias draugas, net jeigu jis išmokė tave visko, ką reikia žinoti apie karybą, ar tu bėgi ir slepiesi, ar žygiuoji toliau į priešo ugnį?

— Žygiuoju toliau.

— Būtent. Gerai, — šeichas Rašidas su meile, bet tarsi saugodamasis pažvelgė žemyn į ant lovos gulintį vaikiną. — Turiu tave palikti, mano neįkainojamas mokiny Ahmadai. Tu mokeisi gerai.

— Dėkoju už jūsų žodžius.

— Tikiu, kad niekas iš to, ką išmokai, neskatino tavęs suabejoti tobula ir amžina Knygų knygos prigimtimi.

— Tikrai ne, sere. Niekas.

Nors Ahmadas kartais pamokų metu jusdavo mokytoją apimančias panašias dvejones, dabar buvo ne laikas jį klausinėti, jau per vėlu: visi turime pasitikti mirtį su tokiu tikėjimu, kokį susikūrėme ir išsaugojome didžiajam Įvykiui. Ar jo tikėjimas, kartais klausdavo jis savęs, yra paaugliškos tuštybės vaisius, būdas atskirti save nuo visų kitų pasmerktųjų — Džorilynos, Tailenolio ir kitų paklydusiųjų, jau mirusių, iš Centro vidurinės?

Šeichas skubėjo ir buvo susirūpinęs, tačiau jam buvo sunku išsiskirti su mokiniu netarus paskutinio žodžio.

— Turi spausdintas paskutinio apsiplovimo instrukcijas, prieš...

— Taip, — atsakė Ahmadas, vyresniajam taip ir nebaigus sakinio.

— Bet svarbiausia, — pamokomai tarė šeichas Rašidas, — yra šventasis Koranas. Jei tavęs laukiančios ilgos nakties metu dvasia nusilps, atsiversk jį ir leisk Dievui kalbėti tau per savo paskutinįjį tobulą Pranašą. Netikėliai stebisi islamo jėga — ji sklinda iš Mahometo balso, vyriško balso, dykumos ir turgaus balso, iš vyro, gyvenusio tarp mūsų, žinojusio visas žemiškojo gyvenimo galimybes ir vis dėlto įsiklausiusio į balsą iš anapus, paklususio jo diktuotei, nors daugelis Mekoje suskubo iš jo juoktis ir tyčiotis.

— Mokytojau, mano dvasia nenusilps, — Ahmado balse suskambo nekantra.

Kai vyras pagaliau išėjo ir durys buvo užrakintos, vaikinas nusirengė iki apatinių ir apsiplovė mažulytėje vonioje, kur kriauklė remiasi į sėdinčiojo ant unitazo petį. Ilgas rudas dryžis kriauklėje liudijo, kad čia metų metus iš krano bėga vanduo su rūdimis.

Ahmadas nusineša vienintelę kambaryje esančią kėdę prie vienintelio stalo — naktinio staliuko iš laku padengto klevo, išmarginto pelenų spalvos duobutėmis nuo paliktų smilkti cigarečių. Jis pagarbiai paima dovanotąjį Koraną. Jo lankstūs puslapiai paauksuotais kraštais atsiverčia ties penkiasdešimtąja sura „Kafas“. Jis skaito kairėje pusėje, kur išspausdintas angliškas vertimas, aiškų atbalsį to, ką jam sakė šeichas Rašidas:

Bet jie iš tiesų stebėjosi, kai iš jų tarpo atsirado vienas, pilnas įspėjimų. Ir netikintieji sakė: „Tai nuostabus dalykas: nejaugi, kai numirsime ir pavirsime dulkėmis, tai įvyks? Ar toks sugrįžimas toli?“104

Žodžiai kalba jam, bet prasmė ne visai aiški. Jis perskaito kitame puslapyje esantį arabišką tekstą ir suvokia, kad bedieviai — kaip keista, kad jie, tie velniai, turi teisę kalbėti šventajame Korane, — abejoja kūno prisikėlimu, apie kurį skelbė Pranašas. Ahmadas taip pat sunkiai gali įsivaizduoti kūno atsikūrimą jį palikus. Jis mato savo sielą, tą mažą jo viduje sėdintį ir „aš... aš...“ kartojantį kažką, tučtuojau įžengsiantį į kitą gyvenimą, tarsi pastūmus sukamąsias duris. Tuo jis panašus į netikinčiuosius: bal kazabū bi al-chaki lama džaahumfa humfy amrin marydžin. Bet, — skaito jis angliškai kitame puslapyje, — jie palaikė jiems atskleistą tiesą melu ir dabar yra suglumę105.

Bet Dievas, bylojantis didingu daugiskaitos pirmuoju asmeniu, išsklaido jų suglumimą: Argi jie nežiūrėjo į dangų virš jų, ar nematė, kaip Mes pakėlėme jį ir išpuošėme, ir nėra jame įtrūkiu106.

Ahmadas žino, kad danguje virš Naujojo Prospekto tvyro išmetamųjų dujų ir vasaros drėgmės migla, tamsiai rusva dėme pasklidusi virš dantytų stogų. Bet Dievas pažada, kad virš viso to esama geresnio dangaus, tobulo dangaus, su švytinčiais melsvų žvaigždžių raštais. Mes ištiesime Žemę ir iškėlėme joje tvirtai stovinčius kalnus, ir išauginome įvairiausių gražių augalų dėl įtikinimo ir priminimo kiekvienam tarnui, kuris kreipiasi į Dievą107 Taip. Ahmadas taps Dievo tarnu. Rytoj. Ta diena jau beveik atėjo. Vos už keleto colių nuo jo akių Dievas aprašo savo lietų, išauginsiantį sodus, ir surinkto derliaus grūdus, ir aukštas datulių palmes su apkibusiomis vaisiais šakomis viena virš kitos žmogui pasisotinti.

Ir taip suteikėme gyvybę mirusiai žemei. Toks bus ir prisikėlimas.108 Mirusi šalis. Tai juk ši šalis.

Taip pat paprastai ir nesuvokiamai, kaip pirmasis sukūrimas, įvyks ir antrasis. Argi Mes pavargome po pirmojo kūrimo? Bet jie vis tiek abejoja naujuoju sukūrimu?

Mes sukūrėme žmogų — ir Mes žinome, ką jo siela šnabžda jam, ir Mes esame arčiau jo, nei gysla kakle.109

Šios eilutės visada turėjo Ahmadui ypatingą, asmeninę reikšmę; jis užverčia Koraną minkštu odiniu viršeliu, nudažytu nelygia raudona rožės žiedlapių spalva, įsitikinęs, kad Alachas yra šiame mažame keistame kambaryje, kad Jis myli jį, slapčia klausosi jo sielos šnabždesių, jos vos girdimos sumaišties. Jis jaučia, kaip kakle pulsuoja gysla, girdi Naujojo Prospekto eismo ūžesį, tai slopstantį, tai vėl riaumojantį (motociklai, surūdiję duslintuvai) aplink didžiąją griuvėsių plynę už keleto kvartalų nuo Ahmado, ir girdi, kaip eismas rimsta Rotušės laikrodžiui išmušus vienuolika. Jis užminga laukdamas, kol išmuš kitą ketvirtį valandos, nors apimtas pakilaus pasiaukojimo džiaugsmo virpulio ketino nemiegoti visą naktį.

Pirmadienio rytas. Miegas staiga palieka jį. Jam vėl atrodo, kad girdi silpstantį šauksmą. Jį nustebina maudžiantis gumulas pilve, bet po keleto sekundžių Ahmadas prisimena, kokia šiandien diena ir kas jo laukia. Jis dar gyvas. Šiandien jo laukia tolima kelionė.

Jis pasižiūri į laikrodį, rūpestingai padėtą šalia Korano. Be dvidešimt septynios. Jau gaudžia eismas, į jo nieko neįtariančią tėkmę jis netrukus įsilies ir ją suardys. Visa rytinė pakrantė Dievo valia bus paralyžiuota. Jis nusimaudo po dušu kabinoje su nuplėšta plastikine užuolaida. Palaukia, kol ims bėgti šiltas vanduo, bet jo neatsiradus prisiverčia palįsti po varvančiais šaltais lašais. Jis nusiskuta, nors žino, kad iki šiol verda ginčai, kokius žmones Dievui patinka matyti, kai susitinka su jais akis į akį. Čehabai norėjo, kad jis skųstųsi, nes barzdoti musulmonai, net paaugliai, gąsdino bedievius klientus. Mahometas Ata110 skutosi, kaip ir daugelis iš aštuoniolikos įkvėptųjų kankinių. Jų žygio metinės buvo šeštadienį, ir priešas dabar tikrai susilpnino apsaugą, kaip tie dramblio žmonės prieš užpuolant paukščiams. Ahmadas atsinešė sportinį krepšį ir dabar iš jo traukia švarius apatinius, kojines ir paskutinius šviežiai išskalbtus baltus marškinius, dailiai ištemptus ant keleto kartono gabalėlių.

Jis pasimeldžia ant maldos kilimėlio, netikras į abstrakčius raštus įaustas mihrabas dėmesį blaškančioje Naujojo Prospekto geografijoje rodo jam šventosios juodosios Kaabos Mekoje kryptį. Liesdamas kakta audinį, jis užuodžia tą patį vos juntamą žmogaus kvapą, kuriuo persmelktas ir melsvas apklotas. Jis prisidėjo prie virtinės tų, kurie dėl kažkokių paslaptingų priežasčių gyveno čia iki jo, maudėsi po šaltų rūdžių pilnu vandeniu, skambant laikrodžiui rūkė savo cigaretes. Ahmadas suvalgo, nors alkis pranyko pilvą gniaužiančioje įtampoje, šešias apelsino skilteles, pusę plastikinio indelio jogurto ir nemažą dalį Abaso duonos, nors medaus saldumas ir anyžiai neatrodo tokie skanūs šią valandą, kai netrukus teks atlikti didįjį žygį, jo artumas spaudžia gerklę it tuoj prasiveršiantis kovos klyksmas. Jis padeda nesuvalgytą lipnią šventinę duoną, jogurto indelį ir pusę apelsino į šaldytuvą ant didžiausio iš marškinių išimto kartono gabalo, tarsi norėtų palikti maistą būsimam gyventojui taip, kad jo nepasiektų skruzdėlės ir tarakonai. Jo protą užgulusi migla, panaši į tą, kuri pasirodo prieš įvykį, aprašytą suroję „Didi nelaimė“: tą dieną, kai žmonės bus panašūs į išblaškytus drugius, o kalnai — į iššukuotos vilnos kuokštus111.

Po septynių penkiolika jis uždaro duris, palikęs saugiajame kambaryje Koraną ir apsivalymo instrukcijas kitam šachidui, bet pasiėmęs savo sportinį krepšį su nešvariais apatiniais, kojinėmis ir baltais marškiniais. Jis pereina tamsiu koridoriumi ir išeina į tuščią skersgatvį, drėgną po naktį nulijusio lietaus. Orientuodamasis pagal Rotušės bokštą, Ahmadas eina į šiaurę, Reigano bulvaro ir „Puikybės baldų namams“ link. Jis išmeta savo krepšį į pirmą pasitaikiusią šiukšlių dėžę.

Dangus ne giedras ir skaidrus, o pilkas ir pavandenijęs, su žemais gauruotais debesimis, besisunkiančiais greit išsisklaidančio rūko liežuviais. Praėjusi naktis drėgnu blizgesiu padengė asfaltą, liukų dangčius, asfalto lopus. Drėgmė limpa prie dar žalių krūmų, augančių šalia laiptų ir prieangių, ant išblukusių nuo karščio aliuminio apkalų. Dauguma ankštai stovinčių namų dar ne visai pabudę, nors iš blausiai apšviestų langų kitoje namo pusėje, kur virtuvės, aidi lėkščių ir puodų žvangesys, TV laidų „Šiandien“ ir „Labas rytas, Amerika“ garsai, žmonės pusryčiauja, ir prasideda vienas iš daugelio įprastų Amerikos pirmadienių.

Nematomas šuo viename iš namų suloja ant pro šalį einančio Ahmado šešėlio. Ugniaspalvė vienaakė katė — kita pamišėliška akis panaši į baltą stiklinį rutuliuką — spaudžiasi prie tinklinių lauko durų, laukdama, kol ją įleis; ji išriečia nugarą, primerkta sveikoji akis žybteli auksine kibirkštėle, tarsi praeinančiame pro šalį augalotame jaunuolyje būtų pajutusi kažką šiurpaus. Oras gnaibo Ahmado veidą, bet dulksna per menka, kad permerktų marškinius. Krakmolyta medvilnė šiugžda ant pečių, juodi siauri džinsai aptempia ilgas kojas, lengvai žengiančias vandeninga žeme. Jo bėgimo bateliai ryja erdvę, skiriančią jį nuo likimo; įmantrus jų puspadžių reljefas palieka šlapius atspaudus ant lygaus šaligatvio. Kas išmokys tave, kas yra pragarmė? — prisimena jis. Prisimena ir atsakymą: šėlstanti ugnis! Iki „Puikybės“ liko pusė mylios: šeši gyvenamųjų namų kvartalai ir nedidelis verslo kvartalas Dunkin Donuts, ir jau pakėlusi grotas bakalėjos krautuvė veikia, bet lombardas ir draudimo agentūra dar uždaryti. Reigano bulvare jau gaudžia eismas, šmižinėja mokykliniai autobusai — jų raudonos švieselės piktai paeiliui mirksi, kai jie praryja būrelius laukiančių vaikų, nešinų ryškiomis kuprinėmis. O Ahmadas į mokyklą nebegrįš. Centro vidurinė jam dabar atrodo — su visu grėsmingu klegesiu ir nepagarbiomis pašaipomis — maža žaislinė pilis, vaikiškas prieglobstis, kuriame galima nepriimti sprendimų.

Jis laukia, kol šviesoforas parodys žingsniuojantį žmogų, ir pereina bulvarą. Nuo alyvos dėmėtas bulvaro betonas jam labiau pažįstamas kaip sunkvežimio padangas laikantis paviršius, nei ši tyli, mįslingai dėmėta kelio juosta po kojomis. Jis pasuka į kairę ir artėja iš rytų, praeina pro laidojimo namus su plačiu prieangiu ir balta stogine — ANGERIS IR SŪNUS — keistas, slidus it angis pavadinimas, paskui — pro padangų parduotuvę, anksčiau buvusią degalinę (siurblius išmontavo, o aikštelę paliko). Ahmadas sustoja ant Tryliktosios gatvės kelkraščio ir pažvelgia į „Puikybės“ aikštelę. Oranžinio sunkvežimio nėra. Čarlio saabo taip pat nėra. Ten stovi du nežinomi automobiliai, pilkas ir juodas, pastatyti nerūpestingai, netaupiai — įstrižai aikštelės tarp paslaptingos veiklos pėdsakų: išmėtytų plastikinių kavos puodelių ir moliusko geldeles primenančių išsinešti skirto maisto dėžučių, numestų ant suskeldėjusio betono, suplotų nuvažiuojančių ir atvažiuojančių automobilių padangų, panašių į ant kelio suvažinėtus gyvūnus.

Virš galvos pro debesis silpna balta šviesa it gęstantis žibintuvėlis šviečia saulė. Kol Ahmado niekas nepamatė, nors keistuose įžūliai pastatytuose automobiliuose, regis, nieko nėra, jis neria dešinėn, aukštyn Tryliktąja gatve, ir pereina ją pasislėpęs už krūmų ir aukštų žolių, išaugusių už surūdijusio šiukšlių konteinerio sklype, nepriklausančiame „Puikybei“, o esančiame už seniai neveikiančios, senovinį tramvajų primenančios užkandinės. Ši užkalta atgyvena stovi ant siauros gatvės — Franko Heigo terasos — kampo. Gatvė užstatyta eilėmis sujungtų namų, šiokiadieniais, kol nesibaigia pamokos, jie skendi tyloje.

Ahmadas žvilgteli į laikrodį: septynios dvidešimt septynios. Jis nusprendžia palaukti Čarlio iki be penkiolikos aštuonios, nors pagal grafiką jie turėtų išvažiuoti pusę aštuonių. Tačiau bėgant laikui jam vis labiau aiškėja, kad kažkas negerai ir Čarlis nepasirodys. Ši aikštelė užnuodyta. Tuščia erdvė už parduotuvės jam visada kėlė pojūtį, kad yra stebimas iš viršaus, — tik šįkart jį stebi ne Dievas, jis nejaučia Dievo kvėpavimo. Tai jis, Ahmadas, stebi užgniaužęs kvapą.

Staiga pro užpakalines parduotuvės duris ant krovimo platformos, iš kurios storų lentų dar sunkiasi sakai, išeina kostiumuotas vyras ir nulipa laipteliais, ant kurių dažnai sėdiniuodavo Ahmadas. Pro čia tą naktį jis išėjo su Džorilyna ir jie išsiskyrė visam laikui. Vyras drąsiai prieina prie savo automobilio ir kalbasi su kažkuo ant priekinės sėdynės gulėjusia racija ar mobiliuoju telefonu. Jam, kaip policininkui, nesvarbu, ar jį girdi kas nors, ar ne, tik dėl pro šalį švilpiančio transporto jo žodžius Ahmadas supranta ne daugiau nei paukščio giesmę. Akimirką jo baltas veidas atsisuka į Ahmado pusę — sotus, ne itin laimingas veidas agento, dirbančio bedievių vyriausybei, valdžiai, jaučiančiai, kaip iš jos rankų sprūsta valdžia, — bet jaunuolio arabo jis nepamato. Nėra į ką ten žiūrėti — tik tarp piktžolių rūdijantis konteineris.

Ahmado širdis daužosi, kaip tą naktį su Džorilyna. Dabar jis gailisi, kad nepasinaudojo ja, kai jai buvo užmokėta. Bet būtų buvę blogai pasinaudoti jos nuopuoliu, nors ji savo padėties nelaiko bloga ir mano, kad ji laikina. Šeichas Rašidas tam būtų nepritaręs. Praeitą vakarą šeichas atrodė sunerimęs, kažkas, apie ką jis nenorėjo kalbėti, slėgė jį, kažkokia dvejonė nedavė ramybės. Ahmadas visada galėjo pajusti savo mokytojo dvejones, nes jam buvo labai svarbu, kad jų nebūtų. Dabar Ahmadą persmelkia baimė. Jo veidas atrodo patinęs. Ši rami, taikinga vieta, ilgą laiką buvusi mėgstamiausia vieta pasaulyje, jo bevandene oaze, dabar prakeikta.

Jis pajuda žemyn tylia Heigo terasa — vaikai mokykloje, tėvai dirba, — nueina porą kvartalų ir pasuka atgal į Reigano bulvarą, arabų rajono link, ten paslėptas baltasis sunkvežimis. Turbūt įvyko koks nors nesusipratimas ir Čarlis jo lauks ten. Ahmadas skuba ir nuo padūmavusios saulės jį šiek tiek muša prakaitas. Parduotuvės Reigano bulvare prekiauja rimtais dalykais — padangomis, kilimais, tapetais ir dažais, stambiais virtuvės įtaisais. Toliau prasideda automobilių prekybos agentūros su milžiniškomis aikštelėmis, jose automobiliai sustatyti ankštai it kareiviai rikiuotėje, akrai automobilių, priekiniai stiklai ir chromo apvadai žvilga pro debesis prasimušusios saulės spinduliuose, atspindi šviesą it javų lauke vėjuotą dieną, skelia žiežirbas, kibirkščiuojančias nuo blizgančių trikampių ir lėtai spirale besisukančių gairelių. Naujas dėmesį patraukiantis išradimas, šiuolaikinių technologijų kūrinys yra tie siaubingai gyvai atrodantys plastikiniai vamzdžiai, pripučiami iš apačios oro ir mojantys rankomis, trūkčiojantys pirmyn atgal apimti kančios, nuolatinio kviečiančio susijaudinimo, maldaujantys praeivių užsukti ir nusipirkti automobilį ar, jeigu stovi prie blyninės, blynų šūsnį. Ahmadui, vieninteliam asmeniui, einančiam šios Reigano bulvaro atkarpos šaligatviu, tie vamzdžių milžinai pasitaiko dukart — dvigubai už jį didesni isteriškai mojuojantys žali džinai išsprogusiomis akimis ir sustingusia šypsena. Atsargiai juos aplenkdamas, vienišas praeivis veidu ir kulkšnimis pajunta gūsį karšto oro, suteikiančio šiai įkyriai, išsišiepusiai, kenčiančiai pabaisai gyvybės. Dievas dovanoja jums gyvybę, pagalvoja Ahmadas, jis jus ir numarina112. Ties kita sankryža jis pereina bulvarą. Žingsniuoja Šešioliktąja gatve Vakarų Pagrindinės link per juodųjų rajoną, panašų į tą, kuriuo lydėjo Džorilyną namo pasiklausęs jos giedojimo bažnyčioje. Kaip plačiai ji žiojo burną, parodydama pieniškai rausvą gerklę. Galbūt tada antrame aukšte tarp viena prie kitos sustatytų lovų, jam reikėjo leisti jai nučiulpti, kaip ji siūlėsi. „Mažiau netvarkos“, — sakė ji. Dabar visos merginos, ne tik kekšės, išmoksta, kaip tai daryti, mokykloje apie tai nuolat sklido bjaurios šnekos: kurios pasiruošusios čiulpti ir kurios mėgsta nuryti. Todėl atsiskirkite nuo moterų ir nesiartinkite prie jų, kol jos neapsivalys. O kai apsivalys, eikite pas jas, kaip jums prisakė Dievas. Nes Dievas išties myli Jam paklūstančius ir myli norinčius būti tyrais113“.

Ahmadas eina, apsirengęs juodai ir baltai, greit rėždamas orą, bet pastriuokomis, kaip tikras amerikietis, ir mato apleistas gatves, greitojo maisto šiukšles, sulaužytus plastikinius žaislus, nedažytus laiptelius ir prieangius, dar tamsuojančius nuo ryto drėgmės, suskilusius ir nepakeistus langų stiklus. Palei kelkraščius išrikiuoti praėjusio amžiaus amerikietiški automobiliai — daug didesni, nei jų reikia, kiūžtantys, suskilinėjusiais užpakaliniais žibintais, be ratų gaubtų ir nuleistomis padangomis. Iš tolimesnių kambarių sklinda moteriški balsai, piktai skųsdamiesi vaikais, kurie gimė nelaukti ir dabar niekieno neprižiūrimi spiečiasi prie vienintelių draugiškų balsų, sklindančių iš televizoriaus. Zandžai iš Karibų ar Žaliojo Kyšulio salų sodina gėles, dažo prieangius, semiasi vilčių ir energijos iš savo gyvenimo Amerikoje, o gimusieji čia karta po kartos lindi purve ir tinginystėje, tai jų protestas — vergų protestas, virtęs degradacijos troškimu, visų religijų pabrėžiamos švaros atsisakymu. Ahmadas švarus. Šaltas dušas, po kuriuo maudėsi šįryt, liko tarsi antroji oda po drabužiais, tarsi didžiojo apsivalymo, į kurį taip skuba, nuojauta. Jo laikrodis rodo be dešimt aštuonias.

Jis eina greitai, bet nebėga. Jis neturi patraukti dėmesio, turi praslysti miestu nepastebėtas. Vėliau bus antraštės, CNN reportažai, užtvindysiantys Viduriniuosius Rytus džiaugsmu, priversiantys tironus drebėti prabangiuose Vašingtono kabinetuose. O dabar ir virpulys, ir misija priklauso jam, tai jo užduotis, jo paslaptis. Jis prisimena save dalyvaujantį bėgime, pritupiantį, purtantį nuogas rankas, atpalaiduojantį jas, laukiantį, kol nuaidės startinio pistoleto šūvis ir grupelė vaikinų, įnirtingai dunksėdami kojomis, puls Centro vidurinės pasenusiu šlako takeliu. Kol kūnas neužvaldydavo proto ir smegenų neužliedavo adrenalinas, jis nervindavosi daug labiau nei dabar, nes dabar veikia globojamas Dievo rankos, Jo visagalės visa apimančios valios. Geriausias Ahmado rezultatas mylios bėgime buvo 4 minutės 48 sekundės ant elastingo žalio takelio su raudonomis skiriamosiomis linijomis Belvilio rajono mokykloje. Jis atbėgo trečias, ir plaučiai po to degė nuo paskutinių kelių šimtų jardų proveržio liepsnos: jis aplenkė du vaikinus, tačiau dar du liko nepasiekiami jo kojoms it tolstantis miražas.

Už penkių kvartalų Šešioliktoji gatvė išeina į Vakarų Pagrindinę. Aplinkui it minkštos skulptūros stoviniuoja pagyvenę musulmonai tamsiais kostiumais, o kai kurie — purvinomis galabijomis. Ahmadas susiranda Pep Bois ir „Al Aksa. Pigiau nebūna“ vitrinas, skersgatvį už jų, kuriuo jiedu su Čarliu ėjo iki buvusių „Kostelo mechanikos dirbtuvių“. Jis įsitikina, kad niekas jo nematė prieinant prie vata apmuštų metalo durelių, nudažytų vėmalų atspalviu. Joks Čarlis čia nelaukia. Viduje negirdėti nė garso. Saulė pagaliau prasiskverbė pro debesis ir Ahmadas jaučia, kaip prakaituoja pečiai ir nugara, — jo balti marškiniai prarado gaivumą. Už pusės kvartalo nuo čia, Vakarų Pagrindinėje gatvėje, jau sujudo pirmadienis. Skersgatvyje atsirado keletas automobilių ir pėsčiųjų. Jis pabando sukti naują varinę durų rankeną, bet ji nepasiduoda. Ahmadas suirzęs sukioja ją. Kaip toks mažas, nemąstantis metalo gabalėlis gali priešintis as-Samad, Nepriekaištingojo, valios vykdymui.

Stengdamasis nepanikuoti, Ahmadas bando pajudinti didžiąsias pakeliamas duris. Jų apačioje įtaisyta rankena, ją pasukus atšaunama pora šoninių skląsčių. Rankena pasisuka, durys, išgąsdindamos Ahmadą, šauna į viršų, skrieja ir džergždamos atsitrenkia į viršutinius jas laikančius strypus, skendinčius palubėje tvyrančioje prieblandoje.

Ahmadas įleido šviesos į urvą. Čarlio šioje purvinoje vietoje nėra, nėra ir dviejų meistrų — techniko ir jo jaunojo pagalbininko. Darbastaliai ir kaiščiai sienose atrodo taip, kaip Ahmadas ir prisimena. Šiukšlių ir išmėtytų detalių patalpos kampuose mažiau. Garažą valė ir tvarkė, lyg prieš pabaigą. Viduje tylu it paskutinįkart išplėštame kape. Skersgatviu važiuojantys automobiliai blyksteli į urvą pavojingais šviesos atspindžiais, žvilgteli į vidų praeiviai. Viduje nieko nėra, bet sunkvežimis stovi — dėžę primenantis GMC 3500, ant jo šono neprofesionaliai ranka užrašyta LANGŲ ŽALIUZĖS.

Ahmadas nedrąsiai atidaro kabinos dureles ir mato, kad maskuojama spalva nudažyta dėžutė tebėra įtaisyta tarp dviejų sėdynių ir lipnia juosta priklijuota prie dėžės nuo pieno. Rakteliai kabo prietaisų skydelyje, kviesdami įsibrovėlį juos pasukti. Du stori izoliuoti laidai nutįsę nuo detonatoriaus į sunkvežimio kėbulą. Durelės į kėbulą, pritūpusio žmogaus aukščio, atsidaro vos šešis colius — įsitempia pro jas nutiesti laidai. Pro šešių colių plyšį Ahmadas užuodžia amonio salietros ir nitrometano degalų kvapą, mato vaiduokliškai blyškias plastikines statines aukščio jam iki juosmens ir kiekvienoje po šimtą šešiasdešimt kilogramų sprogstamojo mišinio. Lygus baltas statinių plastikas blizga tarsi gyvas kūnas. Sudurti geltoni laidai vejasi nuo sprogdinimo kapsulių, sustiprintų aliuminio milteliais ir PETN, įmontuotų kiekvienos statinės dugne. Dvidešimt penkios talpyklos, įžiūrimos prieblandoje, sustatytos po penkias kvadratu, kruopščiai surištos kartu dviguba skalbinių virve ir, kad neslystų, pritvirtintos prie skersinių bei kilpų kėbulo šonuose. Visa tai atrodo kaip šiuolaikinio meno kūrinys, kruopščiai padarytas ir nesuvokiamas. Ahmadas prisimena kresną techniką, jo dailius, švelnius tepaluotų rankų judesius, įsivaizduoja jį su nekaltu darbininko pasididžiavimu šypsantį retadante šypsena. Jie visi čia, visi šiame plane, nuostabaus mechanizmo dalys, pritaikytos viena prie kitos. Kiti pradingo, bet Ahmadas liko, jis padės paskutinę detalę į vietą.

Jis švelniai užtraukia mažas medines dureles ir grąžina užtaisytų statinių rinkinį į kvapnią tamsą. Jos buvo jam patikėtos. Jis, kaip ir jie, — karys. Jį supa kariai bendražygiai, nors jie ir tyli, nors nepaliko jokių instrukcijų. Durys sunkvežimio gale užrakintos kabančia spyna. Uždėta didžiulė sklendė, pro plyšį jos gale perverta stora ąsa ir užkabinta sunki pakabinama spyna su šifru. Ahmadui šifro niekas nepasakė. Jis supranta paliktą žinią: turi pasitikėti savo broliais taip, kaip jie pasitiki Ahmadu, turi pasitikėti jų nepaaiškinamu dingimu, turi įvykdyti planą. Jis tapo vieninteliu išlikusiu Gailestingojo ir Nepriekaištingojo įrankiu. Jam parūpino sunkvežimio, kurį jis paprastai vairuoja, dvynį, kad jo kelias būtų tiesus ir lengvas. Jis nedrąsiai sėdasi į vairuotojo vietą. Senos dirbtinės odos sėdynė šilta, lyg nuo jos kažkas ką tik atsikėlė.

Sprogimas, prisimena jis iš Centro vidurinės fizikos pamokų, tai kieto kūno ar skysčių žaibiškas virsmas dujomis, kai medžiaga mažiau nei per sekundę išsiplečia šimtus kartų. Ir tai viskas. Tarsi stovėdamas ant tokio cheminio virsmo ribos, jis mato save, mažą ir susikaupusį, lipantį į nepažįstamą sunkvežimį, užvedantį variklį, didinantį apsukas ir ramiai išsukantį į skersgatvį.

Jam ramybės neduoda tik vienas mažas dalykas. Išlipęs nuleisti džeržgiančių garažo durų — už savęs, sunkvežimio ir nematomos bendrininkų kompanijos — Ahmadas jaučia, kaip ryte išgertos apelsinų sultys ir užgniaužtas nervingumas spaudžia šlapimo pūslę. Prieš kelionę geriau būtų nusišlapinti. Jis palieka sunkvežimį užvestu varikliu skersgatvio šalikelėje, vėl pakelia garažo duris ir už tepaluotų durų be užrašo, įspraustų tarp darbastalių, susiranda dirbtuvių tualetą. Patraukus virvelę, įsižiebia plika lemputė ir stovi blizgantis porceliano indas su ovalia, įtartinai atrodančia akimi vandens, kurį reiks nuleisti įliejus savo srovelę. Jis kruopščiai nusiplauna rankas, naudodamasis riebalus šalinančiu skysčiu, stovinčiu ant praustuvo. Ahmadas grįžta į lauką, patraukęs mazguotą virvę nuleidžia džeržgiančias duris ir viduje net susigūžia supratęs, kaip kvaila ir pavojinga buvo palikti sunkvežimį įjungtu varikliu net minutei ar dviem. Apimtas pakilios, bet kartu ir atpalaiduojančios paskutinės dienos jausenos jis normaliai nebemąsto. Nereikia pamesti galvos, reikia suvokti save kaip Dievo įrankį — ramų, tvirtą, ryžtingą ir nemąstantį, koks ir turi būti įrankis.

Jis pažvelgia į Timex — po aštuonių devynios. Prarastos dar keturios minutės. Jis vairuoja sunkvežimį, stengdamasis išvengti duobių, staigių stabtelėjimų ir trūktelėjimų. Atsilieka nuo jųdviejų su Čarliu nustatyto grafiko, bet tik mažiau nei dvidešimčia minučių. Truputį nusiraminęs, nes sunkvežimis jau važiuoja tapęs kasdienio eismo dalimi, jis išsuka iš skersgatvio ir suka Vakarų Pagrindine į kairę, vėl pravažiuoja Pep Boys su klaikoku trijų vyrukų — Menio, Mo ir Džeko, sujungtų į trigalvį nykštuko kūną, piešiniu.

Visiškai išsibudinęs miestas mirga ir sukasi aplinkui. Jis įsivaizduoja savo sunkvežimį kaip į apskritimą įspraustą stačiakampį, matomą iš sraigtasparnio gaudynių metu, besibraunantį gatvėmis, sustojantį ties šviesoforais. Šis sunkvežimis elgiasi kitaip nei „Puikybė“, kuri trupučiuką siūbuoja į šalis ir vairuotojas jaučiasi taip, lyg sėdėtų ant dramblio. Vairuodamas „Langų žaliuzes“ jis nejaučia organiško ryšio. Vairas netinka jo rankoms. Kiekvienas kelio paviršiaus nelygumas supurto visą karkasą. Priekiniai ratai atkakliai krypsta į kairę, lyg avarijos metu būtų įlenktas rėmas. Svoris — dukart didesnis, nei turėjo Makvėjus, kompaktiškesnis ir sunkesnis, nei kuris nors baldų krovinys — stumia jį, kai stabdo ties raudona, ir traukia atgal, kai pajuda užsidegus žaliai.

Norėdamas išvengti miesto centro — mokyklos, Rotušės, bažnyčios, griuvėsių plynės, stiklinių dangoraižių strampų, pastatytų vyriausybės kaip duoklė miestui — Ahmadas pasuka į Vašingtono gatvę, taip pavadintą, nes, kaip kažkada sakė Čarlis, važiuojant kita kryptimi prie šios gatvės stovi namas, kuriame didysis generolas buvo įsirengęs vieną iš savo būstinių Naujajame Džersyje. Džihadas ir Revoliucija — tokie pat karai, aiškino Čarlis — žūtbūtiniai, žiaurūs pažemintųjų karai, nes imperialistinis buldogas reikalauja paklusti jo paties naudai sugalvotoms niekšingoms taisyklėms.

Ahmadas įjungia radiją — nustatyta bjauri repo stotis, besispjaudanti sunkiai suprantamomis nešvankybėmis. Jis susiranda WCBS-AM ir diktorius springdamas praneša, kad ties įvaža į Linkolno tunelį kaip visada susidarė grūstis — stok — važiuok, och och. Skuboti tauškalai iš sraigtasparnio, ir pasigirsta triukšminga pop muzika. Jis išjungia radiją. Šioje velnio apsėstoje visuomenėje žmogui paskutinę gyvenimo valandą nėra net ką paklausyti. Tyla geriau. Tyla — tai Dievo muzika. Susitikdamas su Dievu Ahmadas turi būti švarus. Pagalvojus apie susitikimą su esybe, tokia artima, kaip gysla kakle, šaltukas, atsiradęs Ahmado skrandyje, nuvinguriuoja į vidurius — tą esybę jis visąlaik jautė greta kaip tėvą, kaip brolį, bet niekada negalėjo kreiptis tiesiai į tobulą Jo švytėjimą. O dabar jis — betėvis, neturintis brolio, vykdo nepermaldaujamą Dievo valią: Ahmadas skuba pristatyti Hutamą — Niokojančią ugnį. O dar tiksliau, kaip kažkada jam aiškino šeichas Rašidas, Hutama reiškia sudaužanti į gabalus.

Naujajame Prospekte esama tik vienos sankryžos su Aštuoniasdešimtuoju keliu. Ahmadas pasuka sunkvežimį į pietryčius Vašingtono gatve iki Vašingtono ir Tildeno gatvės sankirtos, o ši veda tiesiai į Aštuoniasdešimtąjį kelią, šiuo dienos metu griaudėjantį Niujorko link. Už trijų kvartalų į šiaurę nuo sankryžos, ant plataus posūkio, kur Getty degalinė stovi priešais Mobil degalinę ir parduotuvę „Sekundėlė“, Ahmadas pastebi tarsi pažįstamą povyzą, stovinčią ant šaligatvio ir mojuojančią, bet mojančią ne kaip žmogus, veltui bandantis pasigauti taksi, kurie šiaip sau Naujajame Prospekte nestoja ir juos reikia kviesti telefonu, — mojančią jam. Ir iš tiesų, jis rodo per priekinį stiklą į Ahmadą pirštu ir iškelia delnus, lyg norėdamas jį sustabdyti. Tai ponas Levis, dėvintis savo rudą prie pilkų kelnių netinkantį švarką. Jis šį pirmadienį apsirengęs taip, kaip vaikšto į mokyklą, tik vietoj to stovi gatvėje už mylios nuo Centro vidurinės.

Šis netikėtas susitikimas sutrukdo Ahmadui. Jis stengiasi nuraminti pakrikusias mintis. Galbūt ponas Levis turi žinutę nuo Čarlio, nors Ahmadas nemano, jog jie pažįsta vienas kitą — konsultantui nepatiko, kad Ahmadas gavo vairuotojo pažymėjimą ir vairuoja sunkvežimį. O galbūt tai skubi žinutė nuo motinos, kuri šią vasarą minėjo poną Levį pernelyg dažnai tonu, rodančiu, kad ji vėl įsivėlė. Ahmadas neketina sustoti, kaip nestotų ties viena iš besiraitančių įkyrių baidyklių, padarytų iš oro pripūstų plastikinių vamzdžių, viliojančių pirkėjus išsukti iš pagrindinės gatvės.

Bet šviesoforo šviesa pasikeičia, eismas sulėtėja ir sunkvežimis priverstas sustoti. Ponas Levis — Ahmadas nė nežinojo, kad jis gali taip greitai judėti, — neria per eismo juostas ir iškėlęs ranką įsakmiai pabeldžia į keleivio langą. Sumišęs, įpratęs mokytojui rodyti pagarbą, Ahmadas pasilenkia ir paspaudžia durų atrakinimo mygtuką. Geriau tegul jis būna viduje, kartu su juo, paskubomis nusprendžia jaunuolis, nei gatvėje, kur gali paskelbti pavojų. Ponas Levis atplėšia dureles, eismui pajudėjus prisitraukia ir šlepteli ant juodos supleišėjusios sėdynės. Jis užtrenkia duris. Jis švokščia.

— Ačiū, — sako. — Jau ėmiau baimintis, kad tave pražiopsojau.

— O iš kur jūs žinojot, kad čia būsiu?

— Į Aštuoniasdešimtąjį kelią yra tik viena išvaža.

— Bet čia ne mano sunkvežimis.

— Žinojau, kad taip ir bus.

— Kaip?

— Ilga pasaka. Žinau tik nuotrupas. „Langų žaliuzės“ — juokinga. Atverkite kelią šviesai. Kas sakė, kad tie vyrukai neturi humoro jausmo?

Jis vis dar šniokštuoja. Pažvelgęs į jo profilį ten, kur anksčiau sėdėdavo Čarlis, Ahmadas nustemba, koks senas atrodo konsultantas, ištrauktas iš bruzdančio jaunimo minios. Po akimis susikaupęs nuovargis. Lūpos atvipusios, vokų oda po antakiais padribusi. Įdomu, ką jauti kasdien risdamasis vis arčiau mirties, pagalvoja Ahmadas. Jis pats niekada nesužinos. Galbūt nugyvenęs tiek ilgai, kiek ponas Levis, to nejauti. Gaudydamas orą Levis išsitiesia patenkintas, kad pasiekė savo ir pateko į Ahmado sunkvežimį.

— Kas čia? — klausia rodydamas į pilkšvą dėžutę, pritvirtintą prie plastikinės dėžės tarp dviejų sėdynių.

— Nelieskit! — žodis išsiveržia taip staiga, kad Ahmadas iš mandagumo dar priduria: — Sere.

— Neliesiu, — atsako ponas Levis. — Bet ir tu neliesk.

Ir tyliai apžiūri dėžutę, jos neliesdamas.

— Užsienio gamybos, galbūt čekiška ar kiniška. Tai tikrai ne mūsų senas geras LD20 detonatorius. Žinai, buvau armijoje, nors manęs ir neišsiuntė į Vietnamą. Tai nedavė man ramybės. Nenorėjau ten vykti, bet norėjau kaip nors pasirodyti. Tu tai gali suprasti. Norą gerai pasirodyti.

— Ne. Nesuprantu, — sako Ahmadas.

Šis staigus įsiveržimas išmušė jį iš vėžių. Jo mintys it kamanės daužosi į kaukolės sieneles. Tačiau jis toliau sklandžiai vairuoja GMC 3500 įvažos į Aštuoniasdešimtąjį kelią lankstu. Šią valandą, kai visi vyksta į darbą, jis sausakimšas. Ahmadas jau ėmė priprasti prie nelemto šio sunkvežimio būdo.

— Kiek žinau, jie dėdavo sprogmenis į tų Vietkongo vorų urvus, užtaisydavo juos ir susprogdindavo. Vadino tai švilpikų medžiokle. Bjaurus reginys. Bet ten ir taip nieko gražaus nebuvo. Be moterų. Bet girdėjau, kad ir jomis negalėjai pasitikėti. Jos taip pat dirbo Vietkongui.

Nors ir ūžiančia galva, Ahmadas bando aiškiai išdėstyti savo padėtį:

— Sere, jei jūs bandysite nutraukti laidus ar trukdysite man vairuoti, aš susprogdinsiu keturias tonas sprogmenų. Geltona svirtelė — saugiklis, aš dabar jį išjungiu.

Jis — trėkšt — pasuka svirtelę į dešinę, ir abu vyrai laukia, kas nutiks. O Ahmadas pagalvoja: „Jei kas nors nutiks, mes to nebesužinosim.“

Nieko neatsitinka, bet saugiklis jau išjungtas. Dabar Ahmadui lieka nuleisti nykštį į mažą įdubą su raudonu detonatoriaus mygtuku ir palaukti keletą mikrosekundžių, kol įžiebti milteliai prasiskverbs prie sprogimą sustiprinsiančio PETN ir degalų ir pateks į tonas nitratų. Nenuleisdamas akių nuo užsikimšusio greitkelio, jis nykščio galu užčiuopia glotnų mygtuką. Jei šis išglebęs žydas pamėgins priversti jį nukrypti nuo tikslo, jis atsikratys jo kaip popiergalio, kaip išpeštos vilnos kuokšto.

— Neturiu tokių ketinimų, — sako jam ponas Levis apsimestinai nerūpestingu balsu, kokiu patardavo žlungantiems mokiniams, nepaklusniems mokiniams ir mokiniams, kuriems į save nusispjaut. — Aš tik noriu papasakoti tau keletą dalykų. Gal jie tave sudomins.

— Kokių dalykų? Pasakokite, ir aš jus išlaipinsiu, kai priartėsime prie tikslo.

— Na, svarbiausia, manau, tai, kad Čarlis negyvas.

— Negyvas?

— Tiesą sakant, jam nukirto galvą. Siaubinga, ar ne? Prieš tai jį kankino. Kūnas buvo rastas vakar rytą, Lankose prie kanalo, į pietus nuo „Gigantų“ stadiono. Jie norėjo, kad jį rastų. Prie kūno buvo prisegtas arabiškai parašytas raštelis. Akivaizdu, kad Čarlis slapčia dirbo CŽV, ir ana pusė galop tai išsiaiškino.

Buvo tėvas, kuris dingo, Ahmado atminčiai nespėjus jo įamžinti, o vėliau Čarlis — toks draugiškas, parodęs jam kelius, o dabar šis pavargęs žydas, atrodantis taip, tarsi drabužius rengėsi patamsy, užėmė jų vietą — tuščią vietą šalia jo.

— O kas tiksliai buvo parašyta raštelyje?

— Ak, nežinau. Vis tas pats, tie patys dalykai: sulaužęs priesaiką nubaudžia pats save. Dievas jam atlygins.

— Tai panašu į Koraną. Į keturiasdešimt aštuntąją surą.

— Panašu ir į Torą. Kaip pasakysi. Aš daug ko nežinau. Vėlai pradėjau.

— Ar galiu paklausti, kaip sužinojote tai, ką žinote?

— Iš žmonos sesers. Ji dirba Vašingtone, Nacionalinio saugumo departamente. Ji man vakar skambino: mano žmona, kalbėdamasi su ja, užsiminė, kad tavimi domiuosi, ir jie ėmė svarstyti, ar esama kokių nors sąsajų. Jie nesugebėjo tavęs rasti. Niekas nesugebėjo. O aš pamaniau — pamėginsiu.

— Kodėl turėčiau tikėti tuo, ką sakote?

— Netikėk. Tikėk tik tuo, kas atitinka tavo žinomus dalykus. Spėju, kad atitinka. Na, ir kur dabar Čarlis, jei pamelavau? Jo žmona sako, kad jis pradingo. Ji prisiekinėja, kad jis tik dirbo baldų versle.

— O kas atsitiko kitiems Čehabams ir žmonėms, kuriems jie veždavo pinigus?

Ahmadui įkandin važiuoja tamsiai mėlynas mersedesas, vairuojamas pernelyg jauno vaikino, kad užsidirbtų meredesui, nebent jis lošė biržoje ir naudojosi kitų nesėkmėmis. Tokie žmonės prabangiai gyvena vadinamuosiuose Naujojo Džersio miegamuosiuose miesteliuose ir šokinėja iš dangoraižių, kai užsitraukia Dievo nemalonę. Ahmadas jaučiasi viršesnis už tą mersedeso vairuotoją ir nekreipia dėmesio į jo pypsėjimą ir mėtymąsi į šonus — taip šis stengiasi pabrėžti savo norą, kad baltasis sunkvežimis taip lėtai nesivilktų vidurine juosta.

Ponas Levis atsako:

— Išsislapstė pogrindyje, išsilakstė, manau. Jie sugavo du vyrus, bandžiusius iš Niuarko išskristi į Paryžių, o Čarlio tėvas atsidūrė ligoninėje — jam, kiek žinau, širdies smūgis.

— Iš tikrųjų tai jis serga diabetu.

— Koks skirtumas. Jis sakosi mylintis šią šalį, ir jo sūrius ją mylėjo, o dabar sūnus už šią šalį ir mirė. Pasak vienos teorijos, tai jis ir įskundė savo sūnų. Yra dar dėdė Floridoje — federalai kurį laiką nenuleido nuo jo akių. Šios organizacijos užverstos bylomis ir viena su kita nebendrauja, bet tikrai pražiopso ne visas gudrybes. Dėdė ims kalbėti, ar prabils kas nors kitas.

— Nežinau. Nebuvau apdovanotas laime, — sausai atsako Ahmadas, — turėti brolį.

— Anokia čia laimė, sprendžiant iš to, ką matau mokykloje. Kažkur skaičiau, kad šakalų jaunikliai ima mirtinai pjautis vos gimę.

Ne taip šaltai, net su šypsena, Ahmadas sako ponui Leviui:

— Čarlis apie džihadą kalbėjo labai ugningai.

— Akivaizdu, tai buvo vienas iš jo vaidmenų. Niekada nebuvau jo sutikęs. Regis, jis buvo linkęs rizikuoti. Jo klaida, pasak mano svainės, — o ji tik pakartojo tai, ką sako jos viršininkas, nes dievina tą mulkį, — jo lemtinga klaida buvo per ilgai laukti. Jis per ilgai rezgė pinkles. Žiūrėjo per daug filmų.

— Jis daug žiūrėjo televizorių. Svajojo kada nors kurti reklamas.

— Stengiuosi tau paaiškinti, Ahmadai, kad nebūtina tai daryti. Viskas baigta. Čarlis visai nenorėjo, kad eitum iki galo. Jis naudojosi tavimi, norėdamas išaiškinti kitus.

Ahmadas mintyse peržvelgia besirangantį, vinguriuojantį to, kas pasakyta, ritinį ir nusprendžia:

— Tai bus šlovinga islamo pergalė.

— Islamo? Kaip?

— Žus daugybė bedievių, kitiems bus pridaryta nepatogumų.

— Turbūt juokauji, — sako ponas Levis, Ahmadui mikliai pervažiuojant iš 80-ojo į rytus vedančio kelio į pietinį 95-ąjį.

Jis užima vidurinę juostą ir neleidžia mersedesui aplenkti iš dešinės, tuo tarpu pagrindinis eismo kautas plūsta į rytus, Džordžo Vašingtono tilto link. Kairėje nuo vėjelio raibuliuoja Overpeko upė, tekanti Hakensako pusėn. Sunkvežimis važiuoja Naujojo Džersio greitkeliu, iškilusiu virš pelkynų, čia išnaudotas kiekvienas nusausintas plotelis. Greitkelis šakojasi — kairioji atšaka suka Linkolno tunelio išvažos link. Sąmokslininkai pasirūpino, kad elektroninio važiavimo mokesčio atsakiklis būtų pritvirtintas sunkvežimio priekinio stiklo viduryje: taip sunkvežimis ramiai pravažiuos pro rinkliavos būdelę ir apsaugą, arba mokesčio rinkėjas matys jaunojo vairuotojo veidą tik akimirką.

— Pagalvok apie motiną, — iš pono Levio balso dingo lengvumas, jame suskambo šaiži gaidelė. — Ji ne tik praras tave, ji išgarsės kaip motina, užauginusi siaubūną. Pamišėlį.

Ahmadui ima patikti tai, kad jo visiškai nejaudina įsibrovėlio argumentai.

— Motinai aš niekada nebuvau svarbus, — aiškina jis, — nors, tenka pripažinti, kai, jos nelaimei, gimiau, ji savo pareigas atliko. O kalbant apie siaubūno motiną, tai Artimuosiuose Rytuose kankinių motinos yra labai gerbiamos ir gauna nemažą pašalpą.

Ponas Levis atsako:

— Esu įsitikinęs, ji mieliau turėtų tave, o ne pašalpą.

— O kodėl jūs esate toks įsitikinęs, pone? Ar gerai ją pažįstate?

Pasirodo žuvėdros — iš pradžių pro priekinį stiklą jis mato tik keletą, vėliau dešimtis, o dešimtys virsta šimtais, sūkuriuojančiais virš sąvartyno. Virš šio godžių sparnuočių sambūrio, virš niauraus Hadsono stūkso akmeninis, rantytas it raktas didžiojo miesto, Šėtono širdies, siluetas. Apšviesti iš rytų jo bokštai dunkso iš vakarų metamuose šešėliuose, o tarp jų sūkuriuoja, švyti miglelė. Pono Levio tyla pranašauja naują išpuolį prieš Ahmado įsitikinimus, bet šią akimirką ir vairuotojas, ir jo keleivis tylėdami žvelgia į vieną iš pasaulio stebuklų, staiga dingstantį iš akių, eismui pajudėjus į priekį: abipus 95-ojo greitkelio atsiveria tuščios erdvės — žole užžėlusios pelkės su melsvo dangaus properšomis, atsispindinčiomis purve vingiuojančiuose vandens srautuose. Aukštai ant priekinio stiklo blyksteli sidabrinis kryželis, pakilęs iš Niuarko tarptautinio oro uosto, nubrėžia pieno balsvumo danguje dvigubą pėdsaką, tarsi tiesdamas kelią tiems, kurie seks paskui jį skrydžių vadovų nubraižytoje raizgalynėje.

Ponas Levis suardo šią akimirką prabildamas:

— Na, apie ką dar galime pasikalbėti? Apie „Gigantų“ stadioną. Ar žiūrėjai vakar Jets114 žaidimą? Kai tas vaikis, Karteris, nesugraibė kamuolio rungtynių pradžioje, pamaniau sau: „Na, va, ir vėl tas pats, kaip ir praeitą sezoną.“ Bet ne, jie ištempė, trisdešimt vienas — dvidešimt keturi, nors atsipalaiduot niekaip negalėjai, kol tas naujokas, saugas Kolmenas, paskutinę minutę užkirto kelią Bengalo finaliniam proveržiui.

Tai turbūt kažkokia žydiška komedija, į ją Ahmadas nekreipia dėmesio.

— Negaliu patikėti, kad rimtai ketini nužudyti šimtus nekaltų žmonių.

— O kas sakė, kad bedieviai nekalti? Taip tvirtina tik patys netikintieji. Dievas Korane sako taip: Būk negailestingas netikintiesiems.115 Degink juos, traiškyk, nes jie pamiršo Dievą. Jie mano, kad savęs paties pakanka. Jie myli šį gyvenimą labiau, nei busimąjį.

— Todėl dabar juos reikia žudyti. Tikrai žiauru.

— Jums galbūt ir žiauru. Jūs, kiek žinau, atsimetęs nuo tikėjimo žydas. Netikite niekuo. Trečiojoje Korano suroję sakoma, kad net visas pasaulio auksas neišpirks tų, kurie anksčiau tikėjo, o dabar nebetiki, ir kad Dievas niekada nebepriims jų atgailos.

Ponas Levis atsidūsta. Ahmadas girdi, kaip jam kvėpuojant gerklėje gargia drėgmė, mažulyčiai baimės lašeliai.

— Na, ką gi, Toroje taip pat pilna atstumiančių ir absurdiškų dalykų. Maras, skerdynės, viskas pagal Jahvės užsakymą. Gentys, kurioms nepasisekė tapti išrinktosiomis, — uždrausti jas, jokio joms pasigailėjimo. Tik jie dar nebuvo sukūrę padoraus Pragaro, tuo pasirūpino krikščionys. Būk išmintingas — dvasininkai valdo žmones baime. Įpiršti Pragaro vaizdinį — turbūt seniausia įbauginimo taktika pasaulyje. Kartu su kankinimais. Ir pats Pragaras grindžiamas kankinimu. Tu tikrai visu tuo gali tikėti? Dievu — vyriausiuoju budeliu? Dievu — genocido viešpačiu?

— Prie Čarlio prisegtame raštelyje buvo parašyta: „Ir mes susilauksime Jo atpildo“. Jūs paminėjote Torą, savo religines tradicijas. Pranašas yra pasakęs daug gerų žodžių apie Abraomą. Man įdomu būtų žinoti: ar jūs kada tikėjote? Ir kodėl praradot tikėjimą?

— Aš toks gimiau. Mano tėvas nekentė judaizmo, ir jo tėvas taip pat. Jie kaltino religiją dėl visų pasaulio kančių — religija sutaiko žmones su jų bėdomis. Bet jie priėmė kitą religiją — komunizmą. Bet tau neįdomu apie tai klausytis.

— Aš nieko prieš. Mums naudinga rasti sutarimą. Prieš atsiradant Izraeliui musulmonai ir žydai buvo broliai — jie priklausė krikščioniško pasaulio pakraščiams, kėlė juoką savo komiškais drabužiais, buvo pramoga krikščionims, kurie dėl turto ir popieriaus baltumo odos jautėsi saugūs. Nepaisant turimos naftos, jie niekino mus, apgaudinėjo Saudo Arabijos princus, atimdami tai, kas jiems priklausė pagal prigimtinę teisę.

Ponas Levis vėl atsidūsta.

— Neblogus „mus“ čia nupiešei, Ahmadai.

Perpildytame greitkelyje eismas sulėtėja ir užstringa. Aplink nuorodos: NORT BERGENAS, SEKOKAS, VIHOKENAS, 495-ASIS KELIAS, Į LINKOLNO TUNELĮ. Nors niekada čia nevažiavęs — nei su Čarliu, nei vienas — Ahmadui nesunku laikytis nuorodų, nepaisant net to, kad 495-asis kelias, kuriuo trūkčiodamas šliaužia eismo srautas, daro kilpą, nuleisdamas automobilių srautą nuo Vihokeno uolos prie upės. Jis įsivaizduoja šalia skambantį balsą: „Atsipalaiduok, Patrakėli. Čia ne aukštoji matematika.“

Keliu leidžiantis žemyn tuntai automobilių įsilieja į eismą iš šalutinių kelių pietuose ir vakaruose. Virš automobilių stogų Ahmadas įžvelgia jų visų bendrą tikslą — ilgą rusvą akmeninį fasadą ir tris baltomis plytelėmis įrėmintas arkines įvažas: į kiekvieną telpa po dvi eismo juostas. Ant ženklo užrašyta: SUNKVEŽIMIAMS — Į DEŠINĘ. Kiti sunkvežimiai — rudas UPS, geltonas Ryder, margi prekeivių pikapai, pūškuojantys ir žviegiantys vilkikai, tempiantys milžiniškus kalnus šviežių Sodų valstijos produktų į Manhatano virtuves — spaudžiasi į dešinę, pavažiuoja keletą pėdų, stabdo.

— Dabar pats laikas išlipti, pone Levi. Kai įvažiuosime į tunelį, sustoti nebegalėsiu.

Konsultantas įsiremia rankomis į šlaunis, aptemptas nederančiomis pilkomis kelnėmis, kad Ahmadas matytų, jog jis nė neketina liesti durelių.

— Nė nemanau lipti. Dalyvausiame šiame reikale kartu, sūnau.

— Aš jums ne sūnus. O jeigu bandysite atkreipti kieno nors dėmesį, susprogdinsiu sunkvežimį tiesiog čia, eismo kamštyje. Ne pati geriausia vieta, bet žus užtektinai.

— Galiu lažintis, kad nesusprogdinsi. Tu per geras vaikis. Tavo motina pasakojo, kaip negalėdavai prisiversti užminti vabalo. Stengdavaisi pagauti jį į popieriuką ir išmesti pro langą.

— Regis, jūs su mama daug kalbėjotės.

— Konsultavau ją. Mes abu norime tau tik gero.

— Man nepatiko traiškyti vabalų, bet ir liesti jų nemėgau. Bijojau, kad įgels ar pridergs į ranką.

Ponas Levis įžeidžiamai juokiasi. Ahmadas laikosi savo:

— Vabalai gali tuštintis — mokėmės per biologijos pamokas. Jie turi žarnyną, išangę ir visa kita, kaip ir mes.

Jo protas įnirtingai dirba, mąstymas įtemptas iki ribos. Nes jau, regis, nebėra laiko ginčams, ponas Levis greta atrodo nematerialus, pusiau tikras, taip jis visada jautė Dievą — artimesnį nei brolis, tarsi būtų susidvejinęs ir pusiau atsivėręs, kaip knyga su įrištais puslapiais — lyginiais ir nelyginiais, perskaitytais ir neperskaitytais.

Keista, bet prie trijų Linkolno tunelio žiočių (Menio, Mo ir Džeko) auga medžiai ir žaliuoja žolė: virš susigrūdusių automobilių, virš beprasmiško užsidegančių ir gęstančių raudonųjų ir posūkio šviesų mirgesio, ant žemės pylimo želia nušienautos žolės trikampis. „Tai paskutinis mano matomas žemės lopinėlis“, — mąsto Ahmadas, ta maža pievelė, kur niekas niekada nestovi, nerengia iškylų, kurios niekas anksčiau nebuvo dorai pastebėjęs, tik tuoj užgesiančios jo akys.

Keletas vyrų ir moterų pilkšvai melsvomis uniformomis stovi sutirštėjusio, į priekį trūkčiojančio eismo srauto pakraščiuose. Tie policininkai atrodo it mieli žiūrovai, o ne prižiūrėtojai — jie plepa, stovėdami poromis ir mėgaudamiesi išnirusios, bet dar padūmavusios saulės šviesa. Spūstis, šiuo laiku čia susidaranti kasdien, jiems tokia pati gamtos dalis, kaip ir saulėtekis, potvyniai ar kiti be proto įsikišimo pasikartojantys reiškiniai. Vienas iš policininkų — kresna tvirta moteris, iš po jos unifrominės kepurės prie kaklo ir ausų išsipešę šviesūs plaukai, o aukšta krūtinė spaudžia uniformos kišenes su ženkleliu ir šovinių juosta. Ji prisiviliojo du uniformuotus vyrus — juodaodį ir baltąjį. Abu gašliai šiepiasi, jų juosmenys apkarstyti sunkiais ginklais. Ahmadas pažvelgia į Timex — aštuonios penkiasdešimt penkios. Sunkvežimyje jis jau praleido keturiasdešimt penkias minutes. Po devynių penkiolika viskas bus baigta.

Jis pasuko sunkvežimį į dešinę, įgudusiai naudodamasis veidrodėliais ir išnaudodamas mažiausią už jo esančių automobilių dvejonę. Spūstis, vos prieš akimirką atrodžiusi nepajudinama, išsisklaidė į juostas, vedančias į du Manhatano krypties tunelius. Staiga Ahmadas pamato, kad tarp jo ir įvažos į dešinįjį tunelį stovi vos pusė tuzino furgonų ir automobilių. Tarp jų — dešimties pėdų aukščio nuomojamas dengtas sunkvežimis, skirtas daiktams gabenti, aliuminiu apmuštas maisto furgonėlis, aklinai uždarytas ir užrakintas iki tos akimirkos, kai bus išlankstytas jo prekystalis ir įjungta virtuvė, tiesiai nuo šaligatvio maitinsianti neišrankią minią, keletas paprastų automobilių ir bronzos spalvos volvo mikroautobusas su zandžų šeima. Ahmadas mandagiu mostu leidžia vairuotojui įslysti į priešais susidariusią eilę.

— Tu nepravažiuosi pro būdelę, — perspėja jį ponas Levis dusliu balsu, tarsi jo krūtinę iš nugaros spaustų koks žaliūkas. — Atrodai per jaunas, kad tau leistų išvažiuoti už valstijos ribų.

Tačiau mokesčių rinkėjo būdelė tuščia. Tuštutėlė. Užsidega žalias užrašas: UŽ VAŽIAVIMĄ SUMOKĖTA, ir baltam Ahmado sunkvežimiui leidžiama įvažiuoti į tunelį.

Viduje viskas tučtuojau nušvinta keista šviesa: liguistos kreminės spalvos plytelėmis išklotos tunelio sienos gaubia dvigubą automobilių ir sunkvežimių srautą. Tokioje erdvėje suspaustas triukšmas kelia aidą — prigęsta, lyg garsas sklistų per vandenį. Ahmadas jaučiasi taip, tarsi jau būtų nugrimzdęs po vandeniu.

Jis įsivaizduoją tamsų Hadsono svorį virš galvos, slegiantį plytelėmis išklijuotas lubas. Dirbtinės šviesos tunelyje pakanka, tačiau ji drumsta — automobiliai vos velkasi balkšvoje prieblandoje. Kai kurie sunkvežimiai tokie dideli, kad jų priekabos viršus, rodos, dreskia lubas. Tarp jų juda grūstyje prie įvažos įsiterpę automobiliai.

Pro priekinį stiklą Ahmadas žvelgia žemyn, į užpakalinį bronzinio mikroautobuso V90 langą. Jame du nugara į vairuotoją sėdintys vaikai spokso į jį, tikėdamiesi pramogos. Jie neatrodo aprengti neatidžiai, tik kruopščiai nerūpestingai, ironiškai, akį rėžiančiais drabužiais, kokiais baltųjų vaikai rengiami šeimyninių išvykų metu. Šiai juodaodžių šeimai puikiai sekėsi, kol Ahmadas rankos mostu nepraleido jų į priekį.

Po pirmojo proveržio, pagaliau užėmęs iš išsisklaidžiusios prie įvažos į tunelį spūsties atkovotą vietą, eismo srautas vėl stabteli dėl kažkokios nematomos kliūties ar keblumo priekyje. Tolydus judėjimas pasirodė esąs apgaulė. Vairuotojai stabdo, spigina raudonosiomis šviesomis. Ahmadas suvokia nejaučiantis nepasitenkinimo šia kliūtimi, šiuo trūkčiojimu į priekį. Nuožulnus kelio paviršius, netikėtai šiurkštus ir nelygus, kaip vietai, niekada nemačiusiai dienos šviesos, grasinosi pernelyg greitai nugabenti jį, jo bendrakeleivį ir krovinį link žemiausio tunelio taško, už kurio, paskutiniame tunelio trečdalyje, slypi teoriškai silpniausia vieta, — ten, kaip buvo pasakyta Ahmadui, tunelis daro posūkį ir yra pažeidžiamiausias. Ten ir baigsis jo gyvenimas. Jo mintyse it mirgantis miražas iškyla prižiūrėtas, bet nenaudojamas žolės trikampis virš įvažos į tunelį. Jam gaila tos žolės, po kurią niekas niekada nevaikščiojo.

Atsikrenkštęs jis prabyla.

— Aš neatrodau jaunas, — paaiškina ponui Leviui. — Mes, Viduriniųjų Rytų kraujo turintys vyrai... mes bręstame anksčiau nei anglosaksai. Čarlis sakydavo, kad atrodau dvidešimt vienerių, galiu vairuoti didžiulį sunkvežimį ir niekam neateis į galvą mane stabdyti.

— Tas Čarlis prišnekėjo daugybę dalykų, — atsako ponas Levis.

Jo nenuoširdžiame mokytojo balse justi įtampa.

— Ar norėtumėte, kad nekalbėčiau laikui artėjant? Juk įmanoma, kad, nors ir esate atkritęs, norėsite pasimelsti.

Vienas iš volvo užpakalyje sėdinčių vaikų, mergaitė tankiais plaukais, susuktais ant galvos į du smagius kamuoliukus, primenančius kažkada labai garsaus animacinio peliuko ausis, stengiasi šypsenomis patraukti Ahmado dėmesį, bet jis nepasiduoda.

— Ne, — prataria Levis, tarsi jam būtų sunku pasakyti net šį vienskiemenį žodį. — Kalbėk. Paklausk manęs ko nors.

— Apie šeichą Rašidą. Ar tavo informatorius žinojo, kas jam nutiko, kai viskas išaiškėjo?

— Šiuo metu jis dingęs kaip į vandenį. Bet grįžti į Jemeną jam nepavyks. Pažadu. Tiems šunsnukiams negali nuolat viskas baigtis geruoju.

— Praeitą naktį jis mane aplankė. Atrodė nuliūdęs. Nors jis visada toks buvo. Manau, jo išsimokslinimas tvirtesnis už jo tikėjimą.

— Ir jis tau nepasakė, kad viskas žlugo? Čarlį rado vakar anksti ryte.

— Ne. Jis patikino, kad Čarlis lauks manęs, kaip ir buvo planuota. Palinkėjo man sėkmės.

— Suvertė tau visą atsakomybę.

Ahmadas pajunta jo balse panieką ir patvirtina:

— Aš ir esu už viską atsakingas, — ir neištveria nepasigyręs: — Šįryt „Puikybės“ aikštelėje stovėjo du keisti automobiliai. Mačiau vyrą, kuris garsiai, valdingu tonu kalbėjo mobiliuoju. Aš jį mačiau, o jis manęs — ne.

Mergytės pakurstytas jos mažasis broliukas kartu su ja prispaudžia veidą prie gaubto lango, sprogina akis, kraipo burną, stengiasi priversti Ahmadą nusišypsoti, atkreipti dėmesį.

Ponas Levis susmunka sėdynėje, apsimesdamas nerūpestingu, o gal gūždamasis nuo to, ką jam piešia vaizduotė.

Jis sako:

— Dėdė Semas vėl susimovė. Farai tikriausiai buvo išėję kavos ar vidiniu ryšiu pasakojo vienas kitam nešvankius anekdotus — kas žino? Klausyk. Man reikia tau kai ką pasakyti. Aš dulkinau tavo motiną.

Ahmadas pastebi, kad plytelės ant sienų, atspindėdamos tokią daugybę stabdančių automobilių raudonųjų šviesų, švyti rausvai. Automobiliai trūkteli keletą pėdų į priekį ir vėl stabdo.

— Mes susitikinėjom visą vasarą, — tęsia Levis, Ahmadui nieko neatsakius. — Ji stulbinama. Nė nežinojau, kad vėl galiu ką nors pamilti, kad mane vėl užplūs gyvenimo syvai.

— Manau, motina, — šiek tiek pamąstęs taria Ahmadas, — lengvai permiega su vyrais. Slaugės įpratusios turėti reikalų su kūnais, be to, ji laiko save laisva šiuolaikine moterimi.

— Neimk giliai į širdį, nieko ypatinga neįvyko — tai nori man pasakyti? Bet aš paėmiau. Ji tapo man ištisu pasauliu. Praradęs ją, jaučiuosi tarsi išgyvenęs po rimtos operacijos. Man skauda. Aš per daug geriu. Tu to nesuprasi.

— Neįsižeiskite, pone, bet supraskite, — iš aukšto sako Ahmadas, — manęs visai nedžiugina tai, kad motina sanguliauja su žydu.

Levis nusikvatoja kimiu, panašiu į lojimą juoku.

— Na, ką tu, mes juk visi amerikiečiai. Tokia idėja — ar Centro mokykloje tau nesakė? Airių kilmės amerikiečiai, afroamerikiečiai, žydų kilmės amerikiečiai, net arabų kilmės amerikiečiai.

— Pasakykit nors vieną.

Levis pasijunta užkluptas iš netyčių.

— Omaras Šarifas, — sako.

Jis žino, kad ne tokiomis įtemptomis aplinkybėmis prisimintų ir kitų.

— Ne amerikietis. Bandykite dar kartą.

— Hm... Kuo jis ten vardu? Liu Alsindoras.

— Karimas Abdul Džabaras116, — pataiso Ahmadas.

— Ačiū. Tai buvo gerokai prieš tau atsirandant.

— Bet jis buvo didvyris. Įveikė daug prietarų.

— Maniau, kad tai buvo Džekis Robinsonas117, bet tiek to.

— Ar jau priartėjome prie žemiausio tunelio taško?

— Iš kur galiu žinoti? Atėjus laikui, mes prie visko priartėjame. Atsidūręs tunelyje, nurodymų nerasi. Anksčiau ant šių pėsčiųjų takelių stovėdavo policininkai, bet jų daugiau nebėra. Jie čia stovėjo drausmei palaikyti, bet, manau, policininkai nusispjovė į drausmę kartu su visais.

Toliau judėjimas keletą minučių užstrigo. Prieš juos ir už jų ima pypti automobiliai — triukšmas slysta plytelėmis, kaip didžiulio muzikos instrumento kvėpavimas. Tarsi šis stabtelėjimas būtų jiems suteikęs begalę laisvo laiko, Ahmadas atsigręžia ir klausia Džeko Levio:

— Ar jums kada teko skaityti Egipto poetą ir filosofą Saidą Kutubą118? Prieš penkiasdešimt metų jis buvo atvykęs į Jungtines Valstijas ir buvo priblokštas rasinės diskriminacijos ir lytinio palaidumo. Jis padarė išvadą, kad amerikiečiai labiausiai nutolę nuo Dievo ir dievobaimingumo. Tačiau džahilyjos119 sąvoka, reiškianti neišmanymo, tamsumo būseną prieš pasirodant Mahometui, gali būti taikoma ir pasauliečiams musulmonams. Tai jie tampa teisėtais nužudymo taikiniais.

— Skamba protingai. Įtrauksiu jį į pasirenkamo skaitymo sąrašus, jei gyvensiu. Šį semestrą pasirašiau sutartį dėstyti kursą apie pilietines teises. Nes mirtinai įkyrėjo visą dieną sėdėti tame sename sandėliuke ir įkalbinėti niaurius sociopatus nemesti mokyklos. Tegul meta — tokia mano nauja filosofija.

— Pone, man labai gaila, bet jūs neišgyvensite. Po keleto minučių aš išvysiu Dievo veidą. Mano širdis perpildyta lūkesčio.

Jų juostoje eismas pasislenka į priekį. Priešais esančiame automobilyje važiuojantiems vaikams nusibodo bandyti atkreipti Ahmado dėmesį. Mažasis berniukas, užsimaukšlinęs raudoną kepurėlę su snapeliu, dryžuotais Yankees komandos uniformą mėgdžiojančiais marškiniais susirangė ir užmigo šiame trūkčiojančiame sraute, sunkvežimių stabdžių žviegime ir pūkštime, šiame plytelėmis išklotame pragare, kur švarus benzinas virsta smalkėmis. Mergytė su pūstomis kasytėmis, įkišusi nykštį į burną, prisiglaudė prie brolio ir žvelgia į Ahmadą stiklinėmis akimis, daugiau netrokšdama, kad ją pastebėtų.

— Nagi, pirmyn. Pamatyk tą šunsnukį, — sako jam Džekas Levis, sėsdamasis tiesiai, pasitempdamas, jaudulys nurausvina jo liguistai blyškius skruostus. — Varyk, pasižiūrėk į tą suknistą Dievo veidą — man nusispjaut. Kodėl man tai turi rūpėti? Moteris, dėl kurios krausčiausi iš proto, mane metė, darbas nykus, kas rytą atsibundu ketvirtą ir negaliu užmigti. Mano žmona... Jėzau, per liūdna apie tai kalbėti. Ji mato, koks aš nelaimingas, kaltina save, kad taip siaubingai sustorėjo, ir ėmėsi kažkokios skubios dietos, kuri gali ją pražudyti. Ji žvėriškai kankinasi, nes nevalgo. Ir man norisi jai pasakyti: „Bete, pamiršk tą dietą, niekias nebesugrąžins tų laikų, kai buvome jauni.“ Nors mes niekada nebuvome išskirtiniai. Kartais linksmindavome vienas kitą, juokdavomės, džiaugėmės paprastais dalykais, kartą per savaitę pietaudavome mieste, vaikščiojom į kiną, kai turėjom jėgų, retkarčiais surengdavom kokią iškylą prie krioklių. Vienintelis mūsų vaikas, vardu Markas, gyvena Albukerkėje ir tenori mus pamiršti. Negali jo dėl to kaltint. Mes taip pat elgėmės su savo tėvais: kuo greičiau juos palikti, jie nieko nesupranta, jie daro gėdą. Kuo vardu tas tavo filosofas?

— Saidas Kutubas. O jeigu tiksliai — Kutbas. Mano buvęs mokytojas šeichas Rašidas labai jį mėgo.

— Jis gerai sako apie Ameriką. Rasės, seksas — tai mus baugina. Kai tik išsikvepi, iš Amerikos nebegauni nieko. Ji netgi neleidžia tau padoriai numirti: ligoninės siurbia iš medicinos draudimo pinigus, kiek tik gali. Farmacijos kompanijos pavertė gydytojus sukčiais. Kodėl turėčiau trintis šiame pasaulyje, kol kokia nors liga pavers mane melžiama sukčių gaujos karve? Tegul Betė pasidžiaugia nors tais trupiniais, kuriuos jai paliksiu — aš taip manau. Esu šiam pasauliui našta, užimu jame vietą. Nagi, pirmyn, spausk tą supistą mygtuką. Kaip mobiliuoju kažkam pasakė vienas rugsėjo vienuoliktą lėktuvu skridęs vaikinas: „Viskas įvyks labai greitai.“

Džekas ištiesia ranką prie detonatoriaus, ir Ahmadas antrąkart ją sučiumpa.

— Prašau, pone Levi, — sako jis. — Tai privalau padaryti aš. Jeigu tai padarysite jūs, bus nebe pergalė, o pralaimėjimas.

— O, Dieve, tau derėtų būti teisininku. Gerai, nebespausk rankos. Aš tik juokavau.

Mergytė autobusiuko gale matė šias trumpas grumtynes ir jos susidomėjimas pažadino brolį. Į Ahmadą su Leviu įsispokso keturios blizgančios juodos akys. Ahmadas akies kampučiu mato, kaip ponas Levis viena ranka trina kitos plaštaką. Jis sako Ahmadui — galbūt norėdamas suminkštinti jį pagyromis:

— Sustiprėjai per vasarą. Po mūsų pokalbio mokykloje davei paspausti tokią glebnią ranką, kad vos neįsižeidžiau.

— Taip, daugiau nebebijau Tailenolio.

— Tailenolio?

— Dar vienas, šiemet baigęs Centro vidurinę. Bukaprotis mušeika, pasiglemžęs man patinkančią merginą. Kuriai patikau aš, nors ir atrodžiau keistas. Taigi, ne jūs vienas turite meilės bėdų. Pasak islamo teoretikų, garbinti gyvulišką instinktą — viena iš pagoniškų Vakarų klaidų.

— Papasakok man apie skaistuoles. Apie septyniasdešimt dvi skaisčias mergeles, aptarnausiančias tave anapus.

— Šventajame Korane nenurodytas tikslus churyjat120 skaičius. Ten sakoma, kad jų daug, jos tamsiaakės, žvelgia droviai ir jų niekada nelietė joks vyras ar džinas.

— O, dar ir džinai! Vajetau.

— Jūs šaipotės net nemokėdamas kalbos, — Ahmadas jaučia, kaip jam kalbant nekenčiamas raudonis užlieja skruostus. — Šeichas Rašidas išaiškino, kad džinai ir hurijos — Dievo meilės mums simboliai. O ta meilė yra visa apimanti, nuolat atsinaujinanti ir paprastiems mirtingiesiems nesuvokiama.

— Na, jeigu tu taip supranti, tegu. Nesiginčiju. Su sprogimu nepasiginčysi.

— Ką jūs vadinate sprogimu, man bus tik smeigtuko dūris, maža skylutė, pro kurią Dievo jėga patenka į pasaulį.

Nors atrodė, kad ši akimirka stringančiame transporto sraute niekados neateis, iš vos pastebimo tunelio išsilyginimo ir nedidelio kelio pakilimo Ahmadas supranta, kad žemiausias taškas pasiektas, o plytelėmis išklotos sienos linkis priešais, retkarčiais matomas pro aukštas sunkvežimių priekabas, žymi tą silpnąją vietą, kurioje turėtų būti susprogdintas fanatiškai kruopščiai ir glaudžiai iš plastikinių statinių sudėliotas kvadratas.

Jis nukelia dešinę ranką nuo vairo ir laiko virš kariška nykia spalva nudažytos dėžutės su nedidele įduba, į kurią tilps jo nykštys. Kai jis paspaus mygtuką, atsidurs pas Dievą. Dievas nebebus toks siaubingai vienišas. Jis sutiks tave kaip Savo sūnų.

— Nagi, spausk, — ragina jį Džekas Levis. — O aš atsipalaiduosiu. Viešpatie, koks aš pastaruoju metu pavargęs!

— Jūs nepajusit skausmo.

— Bet jį pajus daugybė kitų, — atsako pagyvenęs vyriškis, staiga vėl susmukdamas. Bet kalbėti nenustoja: — Ne taip aš tai įsivaizdavau.

— Ką įsivaizdavote? — it aidas klausia Ahmadas, jausdamasis švarus ir tuščiaviduris.

— Mirtį. Visąlaik maniau mirsiąs lovoje. Gal todėl taip nemėgstu joje gulėti. Lovoje.

„Jis nori mirti, — mąsto Ahmadas. — Jis provokuoja mane atlikti šį darbą už jį.“ Penkiasdešimt šeštojoje suroję Pranašas kalba apie akimirką, kai mirštančio žmogaus siela pasiekia gerklę121. Ta akimirka atėjo. Kelionė, miradž122. Burakas pasirengęs. Išsitiesia šlamėdami jo sparnai. Tačiau toje pačioje suroję „Atsitikimas“ Dievas klausia: Mes sukūrėme jus: kodėl nenorite pripažinti Tiesos? Jūsų sėkla, kurią švaistote, — ar jūs ją kuriate, ar Mes, Kūrėjas?123Dievas nenori griauti: juk Jis sukūrė pasaulį.

Plytelių ornamentas ant sienų ir išmetamųjų dujų nujuodintos plytelės ant lubų — begalinė, tolstanti kvadratų seka, primenanti milimetrinį popierių, suvyniotą į trijų matmenų figūrą — sprogsta Ahmado mintyse milžiniškame Kūrimo postūmyje, viena po kitos ritasi koncentrinės bangos, toliau ir toliau sklisdamos nuo pradinio niekio taško, paklusdamos Dievo valiai — didžiajam perėjimui iš nebūties į būtį. Tokia buvo Mielaširdingojo, Gailestingojo, ar-Rachman ir ar-Rachym, Gyvojo, Pakančiojo, Dosniojo, Tobulojo, Šviesos, Vedlio valia. Jis nenori, kad mes išniekintume Jo Kūrinį trokšdami mirties. Jis trokšta gyvenimo.

Ahmadas sugrąžina dešinę ranką ant vairo. Du vaikučiai priekyje važiuojančiame automobilyje, su meile aprengti ir sušukuoti tėvų, kas vakarą maudomi ir čiūčiuojami, žvelgia į jį iškilmingai, rimtai, jo susikaupime jie pajunta permainas, o veido išraiškoje, sumišusioje su priekinio stiklo blizgesiu, — kažką neįprasta. Jis raminamai pakelia dešinės rankos pirštus nuo vairo ir mojuoja jais, kaip apvirtęs ant nugaros vabalas kojelėmis. Pagaliau pastebėti vaikai nusišypso, ir Ahmadas nesulaiko šypsenos. Jis žvilgteli į laikrodį — po devynių aštuoniolika. Maksimalios žalos jau nebepadarysi: akimirka praėjo, ir tunelio linkis ima pamažu platėti į dienos šviesos keturkampį.

— Ką? — klausia Levis, lyg būtų neišgirdęs Ahmado atsakymo į savo repliką. Jis vėl išsitiesia.

Juodaodžiai vaikai, taip pat pajutę artėjant išsigelbėjimą, maivosi pro volvo langus, pirštų galiukais tempia akių kampučius ir vizgina iškištais liežuviais. Ahmadas vėl bando jiems nusišypsoti ir pakartoja draugišką gestą — pamoja pirštais, bet vangiai, jis jaučiasi išsekęs. Ryškiai apšviestos tunelio žiotys išsiplečia ir praryja jį, jo keleivius ir vaiduoklius. Visi kartu jie išnyra į blankią, bet brėkštančią dar vieno pirmadienio Manhatane šviesą. Priežastis, dėl kurios eismas tunelyje taip lėtai, trūkčiodamas slinko, pagaliau išnyko, išsisklaidė grįstoje atviroje erdvėje tarp vidutinio aukščio gyvenamųjų namų, skelbimų lentų, plytinių pastatų eilių ir už keleto kvartalų matomų tolimų, trapių stiklo dangoraižių. Tai kuo puikiausiai galėtų būti kokia nors bevardė šiaurinė Naujojo Džersio vieta, ir tik Empire State dangoraižis, vėl tapęs aukščiausiu pastatu Niujorke, išduoda, kad tai kažkas kita. Bronzinis autobusiukas pasuka į dešinę, į pietus. Vaikai, užburti miesto vaizdų, sukioja galvas į visas puses ir nė nepamoja Ahmadui atsisveikinti. Po tokios aukos jų vardan Ahmadas jaučiasi paniekintas.

Šalia jo sėdintis ponas Levis prataria:

— Biče! — sako kvailai mėgdžiodamas mokinius. — Aš visas permirkęs prakaitu. Buvau tavim patikėjęs, — ir pajutęs, kad pasirinko netinkamą toną, jau švelniau priduria: — Puikiai padirbėjai, drauguži. Sveikas atvykęs į Didįjį Obuolį.

Ahmadas sulėtina, o paskui ir visai sustabdo sunkvežimį beveik pačiame plataus kelio viduryje. Automobiliai ir sunkvežimiai, besispraudžiantys į laisvę už sustojusio balto sunkvežimio, apvažiuoja jį, spaudžia garso signalus — šoniniai jų langai atsidaro, pasipila nešvankūs gestai. Ahmadas pastebi tamsiai mėlyną greitį didinantį mersedesą ir nusišypso, pagalvojęs, kad jo pasipūtęs ir niekam tikęs vairuotojas, investicijų vagis, veltui stengėsi jį aplenkti — vis tiek teko vilktis iš paskos.

Džekas Levis suvokia, kad vadovauti dabar teks jam.

— Taigi, — sako jis, — klausimas toks: ką dabar daryti? Reikia grąžinti šį sunkvežimį atgal, į Džersį. Ten apsidžiaugs jį pamatę. Ir, apgailestauju, bet apsidžiaugs pamatę tave. Bet tu nepadarei jokio nusikaltimo — aš pats pirmas tai pabrėšiu, — tik išvežei pavojingų medžiagų krovinį už valstijos ribų su C kategorijos pažymėjimu. Jie turbūt atims jį, bet nieko čia tokio. Kad ir kaip ten būtų, vežioti baldus nėra tikroji tavo ateitis.

Ahmadas pavaro sunkvežimį į priekį, truputį pasitraukia iš eismo srauto ir laukia tolesnių nurodymų.

— Važiuok tiesiai ir, kai tik galėsi, suk į kairę, — sako jam Džekas. — Nebenoriu grįžti į tunelį su tavimi ir tuo daiktu, ačiū. Važiuosime Džordžo Vašingtono tiltu. Kaip manai, ar galima vėl įjungti saugiklį?

Ahmadas nuleidžia ranką, dabar jau bijodamas ką nors padaryti kruopščiai suderintam mechanizmui. Trakšt, sako maža geltona svirtelė, ir sunkiam kroviniui nieko nenutinka. Ponas Levis, su palengvėjimu suvokęs, kad yra gyvas, nesiliauja šnekėjęs:

— Ties ta sankryža suk į kairę. Manau, ten turėtų būti Dešimtasis aveniu. Bandau prisiminti, ar Vestsaido greitkeliu leidžiama važiuoti sunkvežimiams. Mums gali tekti važiuoti Riversaido keliu arba nusigauti iki Brodvėjaus ir važiuoti juo iki pat tilto.

Ahmadas leidžiasi vadovaujamas, suka į kairę.

— Vairuoji kaip profas, — sako jam ponas Levis. — Ar gerai jautiesi?

Ahmadas linkteli.

— Žinau, patyrei šoką. Aš — taip pat. Bet čia, deja, šitos dėžės nepastatysi. O kai privažiuosim tiltą, būsim jau beveik namie. Tiltu išvažiuosim į Aštuoniasdešimtąjį kelią. O tada — tiesiai į policijos būstinę, ji už Rotušės pastato. Neleisim tiems niekšams mūsų įbauginti. Tai, kad grąžini šį sunkvežimį sveiką ir gyvą, jiems tik į naudą, ir jie tai supras, jei turi nors pusę smegenų. Juk galėjo įvykti nelaimė. Visiems, kas stengsis tave įbauginti, sakyk, kad tave šiems spąstams, šiai abejotinai operacijai paruošė CŽV agentas. Tu esi auka, Ahmadai, tave pakišo. Nemanau, kad Nacionalinio saugumo departamentas norėtų pamatyti šios operacijos smulkmenas spaudoje arba išgirsti svarstomas kokiame nors teisme.

Ponas Levis kvartalą ar du tyli, tikėdamasis išgirsti ką nors iš Ahmado, o tada tęsia:

— Žinau, apie tai kalbėti tikrai per anksti, bet iš tavęs išeitų neblogas teisininkas. Tu net apimtas didžiulės įtampos išlieki ramus. Moki kalbėti. Ateinančiais metais arabų kilmės amerikiečiams prireiks daug advokatų. Ojoj! Regis, mes esam Aštuntajame aveniu, o aš maniau, kad Dešimtajame. Važiuok, jis išves mus tiesiai į Brodvėjų prie Kolumbo žiedo. Manau, jis iki šiol taip vadinamas, nors vargšą ispaniūkštį minėti dabar politiškai nekorektiška. Kairėje — centrinė autobusų stotis: esu tikras, esi čia bent kartą buvęs. Paskui kirsime Keturiasdešimt antrąją gatvę. Pamenu, kažkada ji buvo labai nevalyva, bet, atrodo, Disnėjaus korporacija ją sutvarkė.

Ahmadui norisi susikaupti tarp geltonų taksi, šviesoforų ir pėsčiųjų, besibūriuojančių ant kiekvieno kampo, norisi sutelkti dėmesį į šį naują jį supantį pasaulį, bet ponui Leviui niekaip nepabosta dalytis mintimis.

Jis sako:

— Įdomu būtų sužinoti, ar ši prakeikta velniava buvo prijungta, ar mūsų žmonės sugebėjo juos apmulkint ir jos neprijungė. Tai buvo mano koziris, bet labai džiaugiuosi, kad jo neprireikė. Ačiū Dievui, kad tu persigandai, — jo ausims tai nuskambėjo šiurkščiai, ir Džekas pasitaiso: — Arba, geriau sakykim, pasigailėjai. Išvydai šviesą.

O aplink juos — Aštuntajame aveniu, vedančiame Brodvėjaus link — didysis miestas knibžda žmonių: vieni apsirengę prašmatniai, kiti — nuskurę, keletas dailių, bet dauguma negražūs, tarp stūksančių pastatų atrodantys smulkūs it vabzdeliai, bet bėgantys, skuodžiantys šį padūmavusį, blyškų rytą, kiekvienas įsikibęs kokio nors plano, sumanymo, vilties — priežasties nugyventi dar vieną dieną, kiekvienas — pasismeigęs ant sąmonės, savęs išsaugojimo, savęs stūmimo į priekį smeigtuko. Tai, ir tik tai. Šitie velniai, galvoja Ahmadas. Šitie velniai pasiglemžė iš manęs mano Dievą.