II

Suodžiais apaugusi geležingos uolienos plytų bažnyčia šalia griuvėsių plynės pilna pastelinių spalvų medvilninių suknelių ir poliesterio kostiumų stačiais pečiais. Šviesa žilpina Ahmadui akis, tačiau spoksojimas į vitražinius langus, kuriuose vyriškiai, apsirengę Viduriniųjų Rytų drabužių parodijomis, vaizduoja tariamo Dievo trumpo ir negarbingo gyvenimo sceneles, jų neguodžia. Garbinti Dievą, kuris buvo miręs — pati mintis veikia Ahmadą it sunkiai užuodžiamas dvokas, užsikimšęs vamzdynas, mirusi žiurkė sienoje. Tačiau parapijiečiai, o keletas net šviesesni už jį, apsirengusį švariais baltais marškiniais, maudosi švarutėlėje sekmadienio ryto susitikimo laimėje. Tolstančios susėdusių skirtingų lyčių žmonių eilės, nesuprantama, į sceną panaši vieta priekyje su į sieną įmontuotais įmantriais baldais ir aukštu aprūkusiu trigubu langu, kuriame pavaizduotas ant baltabarzdžio vyro tuoj nutūpsiantis balandis, lengvabūdiškai murmami pasisveikinimai, traškantys nuo sunkių sėdynių klauptai — visa tai Ahmadui panašiau į kino teatrą prieš prasidedant filmui, nei į šventą mečetę su storais garsą slopinančiais kilimais, tuščiu plytelėmis išklijuotu mihrabu15 ir skaidria la ilaha ila Alah16 melodija, skleidžiama prakvipusių penktadieniniu juodu darbu vyrų, ritmingoje pagarbioje santarvėje susispaudusių taip ankštai, it būtų vieno ilgo kirmino segmentai. Mečetė yra vyrų valda, o čia dominuoja putlių, švelnių kūnų moterys mirguliuojančiais pavasariškais apdarais.

Ahmadas tikėjosi, kad atvykęs skambant dešimtos valandos varpams nepastebimai praslys į užpakalines eiles, bet į jį tučtuojau įsikibo apkūnus vergų palikuonis persikų spalvos kostiumu plačiais atlapais — prie vieno iš atlapų buvo prisegta pakalnutės šakelė. Juodaodis paduoda Ahmadui sulankstytą spalvoto popieriaus lapą ir centriniu tarpueiliu palydi priekinių klauptų link. Bažnyčia beveik pilna, ir tik priekinėse eilėse — matyt, mažiausiai trokštamose — yra tuščių vietų. Pripratęs besimeldžiančius matyti tupinčius ar klūpinčius ant grindų ir taip pabrėžiančius virš jų esančio Dievo didybę, Ahmadas net atsisėdęs jaučiasi svaiginamai, bedieviškai aukštas. Krikščioniškas įprotis sėdėti tingiai atsilošus, tarsi atėjus stebėti pramogos, sukelia mintį, kad Dievas jiems — pramogų teikėjas: kai Jis daugiau nebelinksmina, Jį galima tiesiog pašalinti nuo scenos ir pradėti kitą vaidinimą.

Ahmadas mano, kad klaupte sėdės vienas, nes jis čia svetimas ir akivaizdžiai jaudinasi, bet kitas durininkas iškilmingai prie jo atveda gausią juodaodžių šeimyną — mažų mergaičių galvytės pasišiaušusios kietai supintomis smulkiomis kasytėmis ir kaspinais. Ahmadas nustumiamas į klaupto galą, tad atsiprašydamas už tai šeimos patriarchas virš savo mažų dukrelių tiesia Ahmadui plačią rudą leteną ir, blykstelėdamas auksiniu dantimi, plačiai nusišypso. Šeimynėlės motina, sėdinti pernelyg toli nuo nepažįstamojo, džiugiai mosteli delnu ir linkteli.

O mergytės pakelia akis, parodydamos baltymų pusmėnulius. Tas kafirų draugiškumas... Ahmadas nežino, kaip jo atsikratyti ir kokiais dar išpuoliais gresia šios mišios. Jis jau nekenčia Džorilynos, įviliojusios jį į tokius kibius spąstus. Jis sulaiko kvėpavimą, lyg bandydamas apsisaugoti nuo užkrato, ir įsispokso tiesiai priešais save — į neįprastus krikščioniško minbaro17 atitikmens drožinius, po truputį suvokdamas, jog tai — sparnuoti angelai. Vienas iš jų, pučiantis ilgą ragą, tikriausiai Gabrielius, o grūstis aplinkui — ta pati Paskutiniojo teismo diena, įkvėpusi Mahometą kurti ekstaziškiausias eiles. Kokia klaida, mąsto Ahmadas, tame, kas savo struktūra primena medį, bandyti pavaizduoti nepakartojamą Dievo Kūrėjo — Khaliko — darbą. Pranašas žinojo: tik kalbos vaizdingumas gebės pripildyti sielą savo dvasinės substancijos. Sakyk: jei susirinktų kartu žmonės ir džinai sukurti panašų į šį Koraną, jie panašaus nesukurtų, nors vieni ir būtų kitų pagalbininkai.18

Pagaliau prasideda mišios. Stoja laukimo tyla ir pasigirsta staiga plūstelėjęs energingas griaudesys — Ahmadas jį atpažįsta: panašų žaislinį skambesį buvo girdėjęs Centro mokykloje susirinkimų metu, kai grodavo elektriniai vargonėliai — apgailėtinas tikrųjų vargonų, kaip spėja Ahmadas, dulkančių už krikščioniško minbaro, pusbrolis. Visi atsistoja giedoti. Ahmadas taip pat pakyla, tarsi jį prie kitų rištų grandinės. Grupė žydrais drabužiais, choras, plūsta centriniu tarpueiliu ir sustoja į vietas už žemų turėklų, kur parapijiečiai, regis, nedrįsta įžengti. Dainuojami šių zandžų19 žodžiai, iškraipyti ritmo ir vangaus tono, pasakoja, kiek jis gali suprasti, apie tolimą kalvą ir seną grubaus darbo kryžių20. Ryžtingai nusiteikęs tylėti, jis chore tarp gausybės moterų susiranda Džorilyną — tarp tų stambių moteriškių ji atrodo it jauna ir santykinai liekna mergaitė. Ji savo ruožtu pastebi viename iš pirmųjų klauptų sėdintį Ahmadą, jos šypsena nuvilia jį: pernelyg nedrąsi, skubota, nervinga. Ji taip pat žino, kad jam čia ne vieta.

Aukštyn, žemyn, visi jo eilėje, išskyrus jį ir mažiausiąją mergytę, atsiklaupia ir vėl sėdasi. Jie visi kartu deklamuoja ir atsakinėja — jis nespėja suvokti, ką ir iš kur, nors tėtušis su auksiniu dantimi parodo jam eilutes psalmyno pradžioje. Mes tikime tuo ir anuo, padėkokime Viešpačiui už šį ir tą. O tada krikščionių imamas, griežtas kavos spalvos odos vyriškis, su akiniais be rėmelių, aukšta kakta ir šviečiančia plike, skaito ilgą maldą. Jo gergždžiantis, elektros sustiprintas balsas griaudi ir aidi tiek bažnyčios priekyje, tiek gale; o jis, už akinių stiklų tvirtai užmerkęs akis, rausiasi vis giliau į maldos metu vidiniu žvilgsniu regimą tamsą; šen bei ten skamba sutikimą reiškiantys parapijiečių balsai: „Teisingai!“, „Sakykit, pastoriau!“, „Šlovinkime Viešpatį!“ Pritarimo šnabždesys sklinda lyg prakaitas po odą, kai, prasidedant antrajam himnui apie džiaugsmą eiti kartu su Jėzumi, pastorius pakyla į aukštą drožinėtais angelais puoštą minbarą. Dar banguotesniu tonu, tai pasukdamas galvą prie garsiakalbio, tai atitraukdamas, kad balsas tai sloptų, tai kiltų, tarsi jis šauktų nuo audros svaidomo laivo stiebo viršūnės, pamokslininkas prabyla apie Mozę, kuris išvedė išrinktąją tautą iš vergijos, tačiau jam pačiam buvo neleista įžengti į Pažadėtąją žemę.

— Kodėl taip nutiko? — klausia jis. — Mozė buvo Dievo atstovas tiek Egipte, tiek už jo ribų. Buvo jo atstovas: mūsų prezidentas Vašingtone turi atstovą, mūsų kompanijų vadovai savo erdviuose Manhatano ir Hjustono biuruose turi atstovus, o kartais ir atstoves, — kurias tam tikrais atvejais geriau vadinti atstovaujančiais asmenimis, ar ne, broliai?

Pasigirdo kikenimas ir kvatojimas, leidžiantys pastoriui nukrypti:

— Laimė, mūsų mylimos seserys moka kalbėti. Dievas neapdovanojo Ievos mūsų rankų ir pečių jėga, tačiau davė jai dvigubai stipresnį liežuvį. Girdžiu jus juokiantis, bet tai ne pokštas, tai evoliucija, jie mūsų nekaltus vaikus bando mokyti apie ją valstybinėse mokyklose. Sakau rimtai: niekas daugiau nebekalba už save. Per rizikinga. Per daug advokatų stebi jus ir užsirašo viską, kad ir ką pasakytumėt. Štai ir aš, jei turėčiau atstovą, sėdėčiau namie ir per televizorių žiūrėčiau Viljamo Mojerso ar Teodoro Kopelio pokalbių laidą, įsidėčiau į lėkštę dar gabalėlį, du ar tris to nuostabiai skanaus, sirupe išmirkusio skrebučio, kurį paruošia mano brangioji Tilė, nusipirkusi naują suknelę ar prašmatnią krokodilo odos rankinę ir jausdamasi dėl to trupučiuką kalta.

Perrėkdamas šio atviravimo sukeltą krizenimą, pastorius tęsia:

— Taip galėčiau saugoti savo balsą. Taip galėčiau garsiai jūsų akivaizdoje nesvarstyti, kodėl Dievas neleido Mozei įžengti į Pažadėtąją žemę. Galėčiau, jei tik turėčiau atstovą.

Ahmadui regisi, kad šioje pilnoje lūkesčių, įkaitusioje tamsiaodžių kuffar minioje pamokslininkas staiga ėmė kalbėtis pats su savimi, pamiršęs, kodėl jis čia, kodėl jie visi čia susirinko, kai gatvėje aidi įžūlūs ir pašaipūs pravažiuojančių automobilių radijo garsai. Tačiau pamokslininko akys už akinių stiklų staiga tvyksteli, jis dunksteli kumščiu į didelę Bibliją auksinėmis briaunomis, gulinčią ant minbaro pulto, ir taria:

— Štai priežastis, Dievas pateikia ją Pakartoto Įstatymo knygoje, trisdešimt antrajame skyriuje, penkiasdešimt pirmoje eilutėje: „dėl to, kad judu nebuvote man ištikimi tarp izraelitų prie Meribat Kadešo vandenų Cino dykumoje, nepalaikėte mano šventumo izraelitų tautoje“.

Pamokslininkas su savo melsvu apdaru plačiomis rankovėmis, marškiniais ir ties kaklu kyšančiu raudonu kaklaraiščiu nužvelgia parapijiečius išplėstomis iš nuostabos akimis, ir Ahmadui rodosi, kad atkreipia žvilgsnį tiesiai į jį, galbūt todėl, kad jo veidas nepažįstamas.

— Ką tai reiškia? — tyliai klausia jis. — „Nebuvote man ištikimi“? „Nepalaikėte mano šventumo“? Ką tie vargšai ilgai kentėję izraeliečiai padarė bloga prie Meribat Kadešo vandenų, toje Cino dykumoje? Pakelkite ranką, kas žinote.

Netyčiomis užklupti parapijiečiai nežino, ir pamokslininkas, žvilgtelėjęs į Bibliją, pervertęs tarp pirštų jos puslapius iki pažymėtos vietos, skubiai tęsia:

— Viskas yra čia, mano bičiuliai. Viskas, ką jums reikia žinoti, yra tiesiai prieš jus. Geroji knyga pasakoja, kaip nuo Mozės iš Egipto vedamų žmonių atsiskyrė žvalgybos būrys ir patraukė jie į Negebo dykumą ir į šiaurę, prie Jordano, ir sugrįžo, ir, pasak tryliktojo Skaičių knygos skyriaus, sakė, kad jų ištirtas kraštas „pienu ir medumi teka“, tačiau „žmonės, gyvenantys krašte, yra stiprūs, miestai įtvirtinti ir didžiuliai“, negana to — negana to, pranešė jie, mes matėme „Anako palikuonis“, o jie tokie milžinai, kad mes, palyginti su jais, „jautėmės kaip žiogai. Taip mes jiems ir atrodėme“21. Jie tai suprato, mes tai supratome, broliai ir seserys, — palyginti su jais esame tik seni maži žiogai, — žiogai, gyvenantys žolėje keletą trumpų dienų, krutantys žolėje prieš ją nupjaunant, beisbolo lauko pakraštyje, kur niekas niekada neatmuša kamuolio, o tada jie išnyksta ir jų egzoskeletus, tokius sudėtingus, kaip ir viskas, ką sukuria mūsų gerasis Viešpats, snapu lengvai sutraiško varna, kregždė, žuvėdra ar karviaganys.

Dabar melsvos pamokslininko drabužio rankovės plevėsuoja, pulto šviesoje matyti tykštantys iš burnos seilių purslai, o po juo, apačioje, kartu su Džorilyna siūbuoja choras.

— Ir Kalebas tarė: „Kilkime tučtuojau ir užimkime jį.“22 „Mes tikrai galime jį užimti, nesvarbu, milžinai jie ar ne. Eikime ir užimkime!“ — aukštas žmogus kavos spalvos oda skaito greitai, jausmingai: — „Visa bendrija ėmė aimanuoti nesavu balsu, — žmonės nesiliovė verkti visą tą naktį. Visi izraeliečiai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. Verčiau mes būtume mirę Egipto žemėje! — sakė jiems visa bendrija, — arba verčiau mes mirtume šioje dykumoje!“23

Jis rūsčiai nužvelgia tikinčiuosius — jo akiniai tvieskia akinančios šviesos ratilais — ir pakartoja:

— „Verčiau mes būtume mirę Egipto žemėje!“ — jis žvilgteli į Bibliją: — „Kodėl Viešpats veda mus į tą kraštą žūti nuo kalavijo? Mūsų žmonos ir mūsų mažyliai taps grobiu!“24 Grobiu! Ėhė, tai rimta! Nagi, paraginkim savo asilus — savo jaučius ir asilus — ir grįžkime į Egiptą!

Jis žvilgteli į knygą ir perskaito eilutę garsiai: — „Jie sakė vieni kitiems: „Pasiskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą25“. Tas faraonas ne toks jau blogas. Jis maitino mus, nors ir negausiai. Suteikė lūšnas miegoti šalia pelkių su uodais. Siuntė mums — gana reguliariai socialinės rūpybos čekius. Duodavo darbo — skrudint bulvytes „makdonaldse“ už minimalų atlygį. Palyginti su tais milžinais, tais didžiuliais Anako sūnumis, faraonas buvo visai draugiškas.

Jis išsitiesia, akimirką liaujasi mėgdžiojęs balsus:

— O kaip visa tai išgirdę pasielgė Mozė ir jo brolis Aaronas? Štai čia, Skaičių knygoje, keturioliktam skyriuj, penktoje eilutėje rašoma: „Tuomet Mozė ir Aaronas puolė kniūbsti prieš visą susirinkusią izraeliečių bendriją“. Jie pasidavė. Jie pasakė tautai, žmonėms, kuriuos Viešpaties valia turėjo vesti: „Galbūt jūs ir teisūs. Mes viską išbandėme. Per ilgai ėjome iš Egipto. Ši dykuma ne mūsų jėgoms.“

Ir Jozuė, pamenate jį — Nūno sūnų iš Efraimo genties, jis kartu su Kalebu buvo vienas iš dvylikos žvalgiusiųjų kraštą, taigi Jozuė atsistojo ir tarė: „Palaukit. Neskubėkit, broliai. Tų kanaaniečių geros žemės. Nebijokite to krašto žmonių, nes jie“ — skaitau toliau — „mums yra tik duona! Jų apsauga paliko juos, o Viešpats yra su mumis. Nebijokite jų!26“ Lėtai, iškilmingai pastorius pakartoja: „Viešpats yra su mumis. Nebijokite jų!“ Ir kaip reagavo tie paprasti izraeliečiai, tuodviem drąsiems kariams atsistojus ir pasakius: „Eikime. Nebijokite tų kanaaniečių“? Jie pasakė: „Užmuškime juos akmenimis. Užmuškime tuos šunsnukius triukšmadarius.“ Bendruomenė prisirinko akmenų — o dykumoje mėtėsi tikrai aštraus ir bjauraus titnago gabalų — ir jau ketino suknežinti Kalebui ir Jozuei galvas ir išmušti dantis, bet staiga atsitiko kažkas neįtikėtina. Leiskite, perskaitysiu jums, kas nutiko: „Viešpaties šlovė pasirodė visiems izraeliečiams prie Susitikimo palapinės. Viešpats Mozei tarė: „Kaip ilgai ši tauta niekins mane? Kaip ilgai, nepaisydama visų ženklų, kuriuos jiems padariau, atsisakys pasitikėti manimi?27“ Dangiškoji mana buvo ženklas. Vanduo, trykštantis iš Horebo uolos, buvo ženklas. Balsas iš liepsnojančio krūmo buvo kuo aiškiausias ženklas. Debesies stulpas dienos metu ir ugnies stulpas naktį buvo ženklai. Ženklai, ženklai kiaurą parą — kaip dabar priimta sakyti.

Tačiau tauta vis vien netikėjo. Jie norėjo sugrįžti į Egiptą pas tą draugišką faraoną. Jiems mielesnis buvo pažįstamas velnias, nei nepažįstamas Dievas. Jie vis dar jautė silpnybę aukso veršiui. Jie būtų buvę nieko prieš vėl tapti vergais. Jie norėjo atsisakyti pilietinių teisių. Norėjo pamiršti vargus vartodami narkotikus ir ištvirkaudami šeštadienio vakarais. Ir gerasis Dievas tarė: „Negaliu pakęsti šitų žmonių. Šios Izraelio genties“. Ir jis paklausė Aarono ir Mozės — tiesiog, kad žinotų: „Kaip ilgai ši nedora bendrija murmės prieš mane?28“ Jis nelaukia atsakymo, Jis pats atsako. Viešpats išžudo visus, ėjusius žvalgyti tą žemę, išskyrus Kalebą ir Jozuę. O visiems kitiems, netikusiems tikintiesiems, jis taria: „O jūsų lavonai supus šioje dykumoje.“ Jis nuteisia likusiuosius — visus, kam sukako dvidešimt ir daugiau, visus, prieš jį murmėjusius, keturiasdešimt metų klajoti po dykumą: „Jūsų vaikai klajos po dykumą keturiasdešimt metų ir kentės dėl jūsų neištikimumo, kol jūs visi lig vieno atsigulsite negyvi dykumoje.29“ Pagalvokite apie tai. Keturiasdešimt metų, ir jokios malonės už gerą elgesį. Jis pakartoja: „Jokios malonės už gerą elgesį, nes jūs buvote nedora bendrija.“

Vyriškas balsas iš tikinčiųjų minios sušunka:

— Tiesa, pastoriau! Nedora!

— Jokios malonės, — tęsia krikščionių imamas, — nes jums pritrūko tikėjimo. Tikėjimo Visagaliu Dievu. Tai buvo jūsų piktybė, aš paskiemeniui ištarsiu jums šį puikų seną žodį — pik-ty-bė: „skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams — trečiajai ir ketvirtajai kartai“30. Mozė bando suminkštinti jo širdį — kalbėtojas, ginantis savo klientą: „Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę, dėl savo ištikimos meilės didybės, kaip atleidai šiai tautai nuo Egipto iki čia.“31

„Nieko panašaus, — atsako Viešpats. — Jau pavargau atleisti, kaip to iš manęs laukia. Noriu, kad mane šlovintų. Noriu jūsų lavonų.“

Pastorius nuvargęs palinksta sakykloje ir alkūnėmis atsiremia į sunkią didžiulę šventą knygą paauksuota briauna.

— Bičiuliai, — tęsia jis, — jūs suprantate, kur lenkia Mozė. Kas tokio baisaus, kas tokio pik-ty-biš-ko, — tęsia jis su šypsena, — kad kažkas nuėjo į priešo teritoriją, ištyrė padėtį, grįžo namo ir sąžiningai, apdairiai viską pranešė. „Prasti reikalai. Tie kanaaniečiai ir milžinai tvirtai įsikibę savo pieno ir medaus. Geriau mums ten nė nesirodyti.“ Juk skamba kaip apdairus ir sveikas požiūris, ar ne? „Nenervink šeimininko. Jo rankose — akcijos ir obligacijos, jo rankose — botagas ir grandinės, jis rūpinasi pro-duk-ci-ja“.

Keletas balsų sušuko:

— Tiesa. Protinga. Nenervink šeimininko.

— Ir norėdamas įkalti tai į galvas, Viešpats pasiuntė jiems marą ir epidemijas, žmonės gedėjo ir per vėlai nusprendė eiti į kalnus ir sutikti kanaaniečius, kurie dabar nebebuvo tokie baisūs, ir Mozė, tas Dievo garsiakalbis, supratingas advokatas, jiems patarė: „Neikite, nes Viešpats nėra su jumis. Jei eisite, būsite priešų sumušti.“32 Tačiau tie užsispyrę izraeliečiai vis tiek pakilo! Ir ką mes skaitome paskutinėje keturioliktojo skyriaus eilutėje: „Kalnų aukštumose gyvenusieji amalekitai ir kanaaniečiai nusileido iš aukštumų ir sumušė juos, vydamiesi net lig Hormos“. O tai labai toli — „net lig Hormos“. Iki Hormos labai toli.

— Matote, bičiuliai, Dievas visgi buvo su jais. Jis suteikė jiems progą šlovingai žygiuoti su Juo, o kaip pasielgė jie? Dvejojo. Išdavė Jį savo dvejonėmis — savo atsargumu, nuogąsčiu — ir Mozė su Aaronu išdavė jį, paklusę žmonių dvejonėms; taip elgiasi ir politikai, sužinoję apklausų rezultatus, — apklausų žinovai, oficialūs atstovai, žmonės juos turėjo net tada, net Biblijos laikais, — už tai neleista jiems buvo įžengt į Pažadėtąją žemę, Mozė su Aaronu liko ant kalno, žvelgdami į Kanaano žemę, tarsi vaikai, prispaudę veidukus prie saldainių parduotuvės vitrinos. Jie negalėjo ten įžengti. Jie buvo netyri. Jie buvo neverti. Jie neleido Viešpačiui veikti per juos. Jie turėjo gerų žmogiškų ketinimų, bet nepakankamai pasitikėjo Dievu. O Dievas yra vertas pasitikėjimo. Jeigu Jis sako, kad padarys neįmanoma, tai ir padarys, ir nereikia Jam sakyti, kad Jis to negali.

Ahmadas suvokia, kad jaudinasi kartu su kitais tikinčiaisiais, o žmonės ima judėti ir murmėti, šiek tiek atsipalaiduoja nuo įtampos, kurios apimti klausė pamokslo, net greta jo sėdinčios mergytės su kasytėmis ima sukioti galveles, tarsi joms būtų nutirpę kaklai, viena pažvelgia Ahmadui į veidą lyg išsprogtakis šunelis, svarstantis, ar verta iš šio žmogaus maldauti kąsnelio. Jos akytės žvilga, tarsi atspindėdamos jame rastą lobį.

— Tikėjimas, — taria pamokslininkas užkimusiu nuo gražbylystės balsu, tąsiu, lyg persaldinta kava. — Jie neturėjo tikėjimo. Štai kodėl jie yra nedora bendruomenė. Štai kodėl juos užklupo maras, štai kodėl jie patyrė gėdą ir pralaimėjimą mūšyje. Abraomas, genties tėvas, turėjo tikėjimą, kai pakėlė peilį paaukoti savo vienintelį sūnų Izaoką. Joną turėjo tikėjimą banginio pilve. Danielius turėjo tikėjimą liūtų irštvoje. Jėzus turėjo tikėjimą ant kryžiaus — Jis paklausė Viešpaties, kam šis jį apleido, tačiau kitą akimirką atsigręžė į gretimais prikaltą vagį ir pažadėjo tam žmogui, nuodėmingam žmogui, „užkietėjusiam nusikaltėliui“, kaip sako sociologai, kad tą pačią dieną jiedu susitiks Rojuje. Martinas Liuteris Kingas turėjo tikėjimą maršo Vašingtone metu ir tame viešbutyje Memfyje, kur kankinio mirtimi mirė nuo Džeimso Erlo Rėjaus33 rankos. Jis nuvyko ten palaikyti streikuojančių šiukšlininkų, pačios žemiausios klasės, neliečiamųjų, kurie išveža šiukšles. Roza Parks34 turėjo tikėjimą tame autobuse Montgomeryje Alabamos valstijoje.

Pamokslininko kūnas palinksta iš sakyklos, ūgteli, jo balsas keičiasi, kai nauja mintis ateina jam į galvą:

— Ji atsisėdo autobuso priekyje, — taria jis įprasto pokalbio tonu. — Štai ko nepadarė izraeliečiai. Jie bijojo atsisėsti autobuso priekyje. Viešpats bylojo jiems: „Štai ji, tiesiai už vairuotojo, ta Kanaano pieno ir medaus žemė, sėskitės.“ O jie atsakė: „Ne, ačiū, Viešpatie, mums labiau patinka autobuso gale. Mes čia lošiame kauliukais, siurbčiojam „Keturių rožių“ butelaitį, mes čia rūkom kreką, badomės smagiai heroinu, čia mūsų nepilnametės narkomanės draugužės gimdo mums nesantuokinius vaikus, kuriuos galime palikti batų dėžėje sąvartyne, taigi nesiųsk mūsų į tas kalvas, Viešpatie. Mes nesusidorosime su tais milžinais. Nesusidorosime su Buliumi Konoru35 ir jo policijos šunimis. Mes sėdėsime ramiai autobuso gale. Čia smagu ir tamsu. Jauku“, — ir jau savo balsu pamokslininkas tęsia: — Nebūkite kaip jie, broliai ir seserys. Pasakykite man, ko jums reikia.

— Tikėjimo, — nedrąsiai, netvirtai taria keletas balsų.

— Noriu išgirsti tai dar kartą, tik garsiau! Ko mums visiems reikia?

— Tikėjimo, — pasigirsta vieningesnis atsakymas. Net Ahmadas ištaria tą žodį, tik taip, kad niekas neišgirstų, išskyrus šalia sėdinčią mažylę.

— Jau geriau, bet dar negana garsiai. Ką mes turime, broliai ir seserys?

— Tikėjimą!

— Tikėjimą kuo? Noriu išgirsti taip, kad kanaaniečiai su savo didžiuliais ožkenų batais imtų drebėti!

— Tikėjimą Viešpačiu!

— O taip, o taip! — aidi pavieniai balsai.

Šen bei ten keletas moterų kūkčioja. Motinos, sėdinčios klaupte su Ahmadu, dar jaunos ir mielos, skruostai žvilga nuo ašarų, ir jis tai pastebi.

Tačiau pamokslininkas dar nebaigė.

— Kieno Viešpats? — klausia jis ir atsako sau su vaikėzišku užsidegimu: — Abraomo Viešpats, — jis įkvepia. — Jozuės Viešpats, — vėl įkvepia. — Karaliaus Dovydo Viešpats.

— Jėzaus Viešpats, — pasigirsta balsas iš senos bažnyčios gelmių.

— Marijos Viešpats, — sušunka moteris.

Kažkas taip pat įsidrąsina:

— Batšebos Viešpats.

— Ciporos Viešpats, — šūkteli ketvirtas.

Pamokslininkas nusprendžia, kad metas baigti.

— Mūsų visų Viešpats, — griaudėja jis, pasilenkęs prie mikrofono kaip roko žvaigždė. Balta nosine nusivalo sudrėkusią plačią kaktą. Jis visas išpiltas prakaito. Net iškrakmolyta apykaklė įmurusi. Jis savaip, kafiriškai grūmėsi su velniais, jis grūmėsi netgi su Ahmado velniais. — Visų mūsų Viešpats, — pakartoja jis liūdnai. — Amen.

— Amen, — sako daugelis su palengvėjimu ir tuštuma širdyje.

Stoja tyla ir pasigirsta prislopinti dalykiški žingsniai keturių kostiumuotų vyrų, po du einančių pasiimti medinių lėkščių. Garsiai šnarėdamas atsistoja choras ir pasiruošia giedoti. Mažas vyras plačiu apdaru, susišukavęs garbanotus plaukus į aukštą bangą ir taip bandantis pataisyti savo ūgį, iškelia rankas, ketindamas diriguoti, orūs vyrai šviesiais poliesterio kostiumais paima kunigo paduotas lėkštes ir išsiskirsto — dviese pajuda centriniu tarpueiliu, o kiti du — iš šonų. Jie tikisi, kad į lėkštes bus dedami pinigai, todėl lėkščių dugnas išklotas raudonu fetru, kad prislopintų monetų žvangesį. Ahmado atmintyje netikėtai išnyra pamokslo metu girdėtas žodis „netyras“, ir jis net suvirpa dėl savo nusidėjimo: juk jis stebėjo, kaip tamsiaodžiai netikėliai garbina savo nesamą Dievą, savo trigalvį stabą, o tai tas pat, tarsi apsuptas kitų žmonių stebėtum sekso sceną, lyg pro berniukų, mokykloje piktnaudžiaujančių kompiuteriais, pečius žvelgtum į mirgančius rausvus kūnus.

Abraomas, Nojus — šie vardai Ahmadui nėra nežinomi. Pranašas trečioje suroję teigia: Mes įtikėjome Dievą ir tuo, kas buvo atskleista mums ir atskleista Abraomui ir Ismailui, ir Izaokui, ir Jokūbui, ir gentims, ir tuo, kas buvo maloningai dovanota Mozei, Jėzui ir jų Viešpaties pranašams. Mes neišskirtame nė vieno iš jų.36 O juk šie žmonės aplinkui — taip pat Knygos žmonės. Kodėl netikite jūs Dievo ženklais? Kodėl nukreipiate tikinčiuosius nuo Dievo kelio?37

Elektriniai vargonai, kuriais groja vyriškis su tokiomis riebalų klostėmis ant sprando, kad tai atrodo kaip antras veidas, paleidžia garsų srovelę, o tada staiga šliūkšteli akordus it šalto vandens pliūpsnį. Choras — Džorilyna kartu su juo pirmoje eilėje — ima giedoti. Ahmadas žvelgia tik į ją — kaip plačiai ji praveria burną, koks rausvas jos liežuvis už smulkių apvalių it iki pusės nugrimzdę perlai dantukų. „Jėzus — draugas nuostabus“, — išgirsta jis pirmuosius tariamus giesmės žodžius, tarsi tos giesmės sunkybę reikėtų pamažu iškelti iš kažkokio sielvarto rūsio. „Visas mūsų nuodėmes ir vargus jis pasiima!“ Už Ahmado sėdintys parapijiečiai sutinka šiuos žodžius pritariamais murmesiais ir šūkčiojimais: jie moka šią giesmę, mėgsta ją. Aukštutėlis kafiras citrinos geltonio kostiumu ir tokia stambia plaštaka, kad lėkštė pinigams joje atrodo it lėkštutė, iš šoninio tarpueilio ištiesia lėkštę eilei, kurioje sėdi Ahmadas. Šis greitai, nieko neįmesdamas, perduoda ją toliau, — medis toks stulbinamai lengvas, kad lėkštė vos neiškrenta Ahmadui iš rankos, — bet jis įsigudrina paduoti ją mažai šalia sėdinčiai mergaitei, jos apdraskytos rudos jau ne kūdikiškos rankutės čiumpa lėkštę ir perduoda toliau. Mergaitė, žvelgusi į jį blizgiomis šuniuko akimis, prisislinko taip arti, kad liečiasi prie jo liesu, raumeningu kūneliu, ji prisispaudusi vos vos, tikisi, kad jis nepastebės. Vis dar jausdamasis įsibrovėliu, Ahmadas įsitempia, nereaguoja į ją, žvelgia tiesiai į priekį, tarsi norėtų perskaityti žodžius iš plačiais drabužiais apsigaubusių dainininkų lūpų. „Koks tai ma-lo-numas, — išgirsta jis, — perduot viską Viešpačiui malda!“

Ahmadas pats mėgsta maldą, tą jausmą, kai tylus balsas galvoje išsilieja į laukiančią, supančią tave tylą, kai esi grynesnis nei trys šio pasaulio matmenys, erdvės tęsinys. Džorilyna jam sakė, kad dainuos solo, tačiau ji stovi savo eilėje, tarp pagyvenusios storulės ir kaulėtos, perdžiūvusios odos spalvos moters — visos lengvai siūbuoja savo mirguliuojančiais žydrais apdarais ir gieda tokiu unisonu, kad Ahmadui tampa sunku išskirti Džorilynos balsą. Jos akys žvelgia į dirigentą papūstais plaukais ir nė karto nenukrypsta į Ahmadą, o juk jis, priimdamas jos kvietimą, rizikavo Pragaro liepsnomis. Įdomu, ar kur nors šioje nedoroje bendruomenėje nesėdi Tailenolis — jo pirštų suspaustas petys skaudėjo visą dieną. „Viskas vien dėl to, kad neperduodame, — gieda choras, — Viešpačiui visko malda!“ Moterų balsai, susiliejantys su žemesniais už jų stovinčių vyrų balsais, skamba iškilmingai, tarsi be baimės žengianti kariuomenė. Daugybė gerklių skleidžia vargonams būdingus garsus — graudžius, neatliepiamus, visiškai nepanašius į vienišą, progiesmiais atkuriantį Korano skambesį imamo balsą, nepanašius į Korano muziką, įsiskverbiančią pro akių įdubas ir susigeriančią į smegenų tylą.

Muzikantas, grojantis elektriniais vargonais, pereina į kitą ritmą — šokčiojantį, pertraukiamą už choro esančio, Ahmadui nematomo medinio lazdelėm mušamo instrumento bilsnojimo. Tikintieji ritmo pasikeitimą sutinka pritariamai murmėdami, ir choras ima mušti jį kojomis, siūbuoti klubais. Vargonai gurkteli, garsas neria žemyn. Giesmė nusimeta žodžių drabužius, ją tampa sunkiau suprasti — tai kažkas apie išbandymus, pagundas ir visur tykančias nelaimes. Kaulėta šalia Džorilynos stovėjusi moteris žingteli į priekį ir sodriu, švelniu, beveik vyrišku balsu klausia parapijiečių: „Ar galim rasti ištikimą draugą ir sielvartu su juo pasidalyti?“ O choras už jos kartoja vieną žodį: „Tai malda, malda, malda.“ Vargonininkas vinguriuoja aukštyn žemyn, improvizuoja, tačiau daug nenukrypsta. Ahmadas nė nežinojo, kad vargonuose esama tiek daug natų — aukštų ir žemų — ir visos viena po kitos veržiasi aukštyn, aukštyn. „Tai malda, malda, malda“, — gieda choras, leisdamas storam vargonininkui groti solo.

O tada ateina Džorilynos eilė, lydima plojimų ji žengia į priekį, jos akys slysteli Ahmado veidu, ji atsisuka savo putliomis lūpomis ir veido ovalu į minią už Ahmado klauptų, pakelia į sėdinčius balkone. Ji giliai įkvepia, o jam iš baimės dėl jos apmiršta širdis. Tačiau jos balsas išaudžia švytintį melodijos siūlą: „Ar silpni mes, ar palinkę nuo sunkios bėdų naštos?“ Jos jaunas balsas toks trapus ir tyras, vos virpa, kol ji numalšina jaudulį. „Mūsų brangus Išganytojas, prieglobstis mūsų“, — gieda ji. Jos balsas pažemėja, paskardėja, įgauna gargždumo ir staiga išsilaisvina, pakyla iki klyksmo — tarsi vaikas už užrakintų durų prašytųsi įleidžiamas. Tikintieji murmesiu pritaria šioms moduliacijoms. Džorilyna sušunka: „Aa-ar niekino draugai tave, aa-ar tavęs išsižadėjo?“

„Na, ar išsižadėjo?“ — šūkteli šalia jos stovinti storulė, žengdama į Džorilynos solo kaip į šiltą vonią, kuriai sunku atsispirti. Ji įsiterpia ne norėdama varžytis su Džorilyna, o pritarti jai. Išgirdusi už jos skambantį balsą, Džorilyna, stengdamasi prisiderinti, išbando keletą natų, jos jaunas balsas suskamba ryškiau, ji užsimiršta. „Į savo glėbį, — dainuoja ji, — į savo glėbį, į savo glėbį jis tave priims, jis tave apgins; ten rasi tu, o, malonę, taip, rasi paguodą.“

„Paguodą, taip, paguodą“, — aidu atitaria storulė ir panyra į minios pritarimo ir meilės gaudesį, nes jos balsas, jaučia Ahmadas, gramzdina juos giliai į jų gyvenimo dugną ir vėl iškelia į viršų. Jos balsas užgrūdintas kančių, kurios Džorilynos dar tik laukia, dar tik lengvu šešėliu temdo jos gyvenimą. Turėdama tokią patirtį, storulė plačiu it akmeninio stabo veidu uždainuoja vėl: „Ak, koks draugas.“ Duobutės pasirodo ne tik jos skruostuose, bet ir akių kampučiuose, plačios plokščios nosies šonuose, jos šnervės staiga paplatėja. Giesmė dabar taip giliai įsiskverbusi į susirinkusiųjų gyslas ir nervus, kad jie gaudo kiekvieną žodį. „Visas mūsų nuodėmes, visas visas mūsų nuodėmes ir bėdas... ar girdi tai, Viešpatie?“ Choras, kartu su Džorilyna, nepabūgęs perima melodiją, o storulė, apimta ekstazės, stvarsto rankomis orą, akimirką komišku didelio džiugesio mostu iškelia jas, tarsi perplaukusi audringą jūrą leistųsi trapu į sausumą, ir atkišusi ranką, rodydama į besiraitančius balkone, sušunka: „Ar girdit tai? Ar girdit?“

— Girdim, sese, — atitaria jai vyro balsas.

— Ką girdi, broli?

Ir pati atsako į klausimą: „Visas mūsų nuodėmes ir vargus. Pamąstyk apie tuos vargus. Pamąstyk apie vargus. Jie mūsų vaikai — ar ne tiesa? Nuodėmės ir vargai — tikrieji mūsų vaikai.“

Choras traukia tą pačią melodiją, tik greičiau. Vargonai žvangčioja ir griaudžia, nematomos mušamųjų lazdelės dunksi, storulė užmerkia akis ir į aklai virpantį ritmą teškia žodį „Jėzus“. „Jėz, Jėz, Jėz“, — ir staiga pratrūksta, prasiveržia kita giesmė: — „Dėkoju tau, Jėzau. Ačiū tau, Viešpatie. Dėkoju tau už tavo meilę dienąnakt.“ Ir chorui giedant: „Ak, kokį beprasmį skausmą kenčiam...“, ji sukūkčioja: „Beprasmį, beprasmį. Mums reikia atiduot jį Jėzui, reikia, reikia!“, ir kai choras, kuriam tebediriguoja neūžauga papūstais plaukais, gieda paskutinę eilutę, ji gieda kartu su jais: „Viskuo, viskuo, visa esybe mes kreipiamės malda į Dievą. O-o-o-o, ta-a-a-a-ai-i-ip.“

Choras, o su juo ir plačiausiai pražiota, gaiviausia Džorilynos burnytė, nutyla. Ahmadui graužia akis, ir taip suka pilvą, kad jis bijo apsivemti čia pat, tarp šių klykaujančių velnių. Netikri šventieji žvelgia žemyn iš aukštų aprūkusių langų. Susiraukusio baltabarzdžio šventojo veidas suliepsnoja blykstelėjusiame saulės spindulyje. Mergytė nepastebimai prisispaudė Ahmadui prie šono, apsunko ir užsnūdo, aplink triukšmingai griaudint muzikai. O visa klauptuose susėdusi šeimynėlė šypsosi jam, šypsosi jai.

Ahmadas nežino, ar laukti jam Džorilynos prie bažnyčios, iš jos į balandžio orą pabyra tikintieji pavasariniais pasteliniais drabužiais. Darosi drėgna ir žvarbu, danguje kaupiasi tamsūs debesys. Ahmadas neryžtingai trypčioja, pusiau pasislėpęs po akacija, išlikusia griaunant namus, dabar virtusius griuvėsių plyne, kol įsitikina, kad Tailenolio minioje nėra. Ir kai ryžtasi sliūkinti tolyn, pasirodo ji — artėja, nešina savo apvalumais tarsi vaisiais dubenyje. Vienoje iš šnervių, atspindėdamas dangų, blyksi mažytis karoliukas. Po žydrais apdarais ji dėvi tuos pačius mokyklinius drabužius — į bažnyčią nesipuošia. Jis prisimena ją sakius, kad į religiją ji rimtai nežiūri.

— O aš tave mačiau, — paerzina. — Sėdėjai su pačiais Džonsonais.

— Džonsonais?

— Šeima, su kuria sėdėjai. Jie žinomi, dievobaimingi žmonės. Jiems miesto centre ir Paseike priklauso keletas savitarnos skalbyklų. Esi girdėjęs apie juoduosius buržua? Tai jie. Į ką taip spoksai, Ahmadai?

— Į tą daikčiuką tavo nosyje. Anksčiau jo nepastebėjau. Tik tuos žiedelius ausies kraštelyje.

— Jis naujas. Tau nepatinka? Tailenoliui patinka. Jis laukia nesulaukia, kol prasidursiu liežuvį.

— Prasidursi liežuvį? Tai siaubinga, Džorilyna.

— Tailenolis sako, kad Dievas mėgsta puošnias moteris. O ką sako tavo ponas Mahometas?

Ahmadas girdi pašaipą, tačiau jaučiasi viršesnis už šią mažą subrendusią merginą, slysteli žvilgsniu per jos šelmiškai švytintį veidą į krūtis, matomas pro plačią pavasarinės palaidinės iškirptę, dar blizgančias nuo susijaudinimo ir įstangos giedant.

— Jis pataria moterims slėpti savo puošmenas, — atsako. — Jis sako, kad geros moterys skirtos geriems vyrams, o nedoros moterys — nedoriems.

Džorilyna išplečia akis, sumirksi ir palaiko tą rūstų santūrumą jo savybe, su kuria teks taikstytis.

— Na, nežinau, kurioms priklausau aš, — taria džiaugsmingai. — Nedorybę jie tais laikais suvokė labai plačiai, — priduria ji ir delnu nubraukia drėgmę nuo smilkinio, kur plaukeliai tokie švelnučiai, kaip dar nepradėjusio skustis vaikino ūsiukai. — Ar tau patiko mano dainavimas?

Jis susimąsto, pro šalį plepėdami eina tikintieji — jų savaitinė pareiga atlikta, o tai dingstanti, tai išnyranti saulė meta blyškius plunksnotus ką tik prasikalusių akacijų lapelių šešėlius.

— Turi labai gražų balsą, — sako jai Ahmadas. — Labai tyrą. Bet naudoji jį, deja, netyriems dalykams. Dainavimas — ypač tos storulės...

— Evos Marijos, — įsiterpia Džorilyna. — Ji geriausia. Ji visada atiduoda save visą.

— Jos dainavimas man pasirodė labai geidulingas. Ir daugelio žodžių aš nesupratau. Kaip Jėzus jums visiems tampa tokiu draugu?

— Koks draugas, koks draugas nuostabus! — tyliai progiesmiu ištaria Džorilyna, pamėgdžiodama chorą, skaidantį giesmės tekstą pasikartojančiu (taip jis suprato) lytinių santykių judesių ritmu.

— Jis tiesiog toks yra, ir tiek, — tvirtina ji. — Žmonės jaučiasi geriau, manydami jį esant šalia. Jei nerūpime jam, tai kam tada rūpime, ar ne? Spėju, ir su tavo Mahometu viskas taip pat.

— Pranašas daug reiškia savo sekėjams, bet mes nevadiname jo draugu. Jis mums ne toks mielas ir artimas, kaip sakė jūsų pamokslininkas.

— Oi, gal nekalbėkim apie tai, — sako ji. — Ačiū, kad atėjai. Tikrai nemaniau, kad ateisi.

— Tu buvai maloni, man tapo smalsu. Juk naudinga, tam tikra prasme, pažinti priešą.

— Priešą? Oho. Tu neturi čia priešų.

— Mano mokytojas mečetėje sako, kad visi netikintieji yra mūsų priešai. Pranašas sako, kad visi klaidatikiai turi būti sunaikinti.

— O varge. Kaip tu iki to nusiritai? Juk tavo motina tik strazdanota airiūkštė, ar ne? Taip sako Tailenolis.

— Tailenolis, Tailenolis. Galiu paklausti, kiek tu artima su tuo išminties šaltiniu? Ar jis laiko tave savo moterimi?

— O, tas vaikinas dar tik mėgina. Jis per jaunas, kad susirastų nuolatinę draugužę. Geriau eikim. Į mus ima spoksoti.

Jie patraukė šiauriniu tuščių valdų pakraščiu, laukiančiu, kol jį užstatys. Dideliame stende nupieštas keturių aukštų požeminis garažas, turėjęs privilioti pirkėjus atgal į senąjį miesto centrą, tačiau per dvejus metus čia taip nieko ir nepastatė — tik tą vis labiau apipaišomą ženklą. Kai iš pietų pro debesis virš naujų stiklinių centro pastatų prasimuša saulė, matyti, kaip nuo griuvėsių kyla smulkutės dulkės, o kai vėl užslenka debesys, saulė tampa baltu apskritimu, tarsi kas nors būtų pradeginęs idealią mėnulio dydžio skylę. Ahmadas jaučia saulę iš vienos pusės, iš kitos — šalia judančios Džorilynos, jos apvalumų ir minkštų kūno dalių šilumą. Karoliukas jos šnervėje blizga it įkaitęs šviesos taškelis, saulės šviesa kyšteli savo žibantį liežuvį į apvalios iškirptės viduryje esančią įdubą. Ahmadas sako jai:

— Aš esu doras musulmonas šiame iš tikėjimo besityčiojančiame pasaulyje.

— Užuot buvęs geras, ar tu niekuomet nenori pasijusti gerai? — klausia Džorilyna.

Jis mano, kad jai nuoširdžiai smalsu; taip tvirtai tikintis — mįslė, įdomybė.

— Galbūt šios dvi sąvokos suderinamos, — pasiūlo mintį jis. — Jausti ir būti.

— Tu atėjai į mano bažnyčią, — sako ji. — Aš galėčiau su tavimi nueiti į tavo mečetę.

— Nieko nebus. Mes negalėsime sėdėti kartu, be to, tu negalėsi dalyvauti neišklausiusi instruktažo, taip pat neparodžiusi nuoširdaus tikėjimo.

— Oho! Bijau, kad neturėsiu tiek laiko. Pasakyk man, Ahmadai, o kaip tu linksminiesi?

— Beveik taip pat, kaip ir tu, nors „linksmintis“, kaip tu sakai, nėra doro musulmono gyvenimo tikslas. Aš du kartus per savaitę lankau kalbos pamokas ir studijuoju Koraną. Vaikštau į Centro mokyklą. Rudenį žaisiu futbolo komandoje — tiesą sakant, per praėjusį sezoną įmušiau penkis įvarčius, vienas iš jų buvo baudinys, — o pavasarį užsiimsiu lengvąja atletika. Kad turėčiau pinigų išlaidoms ir pagelbėčiau savo motinai — strazdanotai airiūkštei, kaip tu ją pavadinai...

— Kaip Tailenolis ją pavadino...

— Kaip, akivaizdu, vadinate ją abu... Aš nuo dvylikos iki aštuoniolikos valandų per savaitę dirbu „Sekundėlėje“, ir tai galima vadinti „pasilinksminimu“: apžiūrinėji pirkėjus, jų apdarų ir asmeninio pamišimo įvairovę, sukurtą viską leidžiančios Amerikos. Islamas nedraudžia žiūrėti televizorių ir vaikščioti į kiną, nors visa tai persmelkta tokia neviltimi ir bedieviškumu, kad numuša susidomėjimą. Islamas nedraudžia ir bendrauti su kita lytimi, jei tuo metu laikomasi griežtų taisyklių.

— Tokių griežtų, kad nieko nenutinka, ar ne? Čia suk į kairę, jei lydi mane namo. Nors, žinai, visai neprivalai to daryti. Mes įžengiam į prastus kvartalus. Juk nenorėtum įsivelti į muštynes.

— Aš noriu palydėti tave namo, — ir jis tęsia: — Tos taisyklės ir draudimai labiau skirti ne vyrams, o moterims. Jų nekaltybė ir tyrumas — didžiausias jų turtas.

— Na na, — atsiliepia Džorilyna. — Kieno akimis? Aš noriu pasakyti: kas tą turtą vertina?

Jis jaučia esąs jos klausimų vedamas link ribos, kurią peržengęs išduotų savo tikėjimą. Jau mokykloje buvo pastebėjęs, kaip gerai ji kalba per pamokas — net mokytojai įsivelia su ja į ginčus, nesuvokdami, kad ji nukreipia juos nuo dėstomo dalyko ir švaisto pamokos laiką. Ji turi nuodėmingų bruožų.

— Dievo akimis, — atsako jis. — Taip buvo atskleista Pranašo: „Liepk tikinčioms moterims nuleisti žvilgsnius ir saugoti savo padorumą.“38 Ta pati sura pataria moterims slėpti savo grožybes, prisidengti skraistėmis krūtinę ir netgi netrepsėti kojomis, kad neskambėtų ant kulkšnų segimos grandinėlės.

— Tu manai, kad per daug rodau papus, pastebėjau, kur nuolat krypsta tavo akys.

Vien žodis „papai“ pasigirdęs iš jos lūpų, nepadoriai jį sujaudina. Ir jis sako žvelgdamas priešais save:

— Tyrumas yra pats sau tikslas. Kaip jau kalbėjome, tai būdas būti geram ir jaustis gerai.

— O kaip tos nekaltos mergelės anam pasauly? Kas nutinka tyrumui, kai ten patenka jauni vyrai — kankiniai pilnais kiaušiais?

— Už jų dorybes yra atlyginama, jos lieka nekaltos, kaip ir buvo sukurtos Dievo. Mano mokytojas mečetėje mano, kad tamsiaakės nekaltos mergelės yra tik palaimos, kurios neįmanoma išreikšti be konkrečių vaizdų, simboliai. Sekso apsėsti Vakarai, kaip jiems ir būdinga, nusitvėrė šį įvaizdį ir dabar šaiposi iš islamo.

Jie toliau eina jos nurodyta kryptimi. Vietovė aplinkui vis labiau apleista: krūmai nekirpti, namai nedažyti, šaligatvio plytelės išsiklaipiusios ir perskeltos iš po jų lendančių medžių šaknų, maži kiemai užversti šiukšlėmis. Namų eilėse it išmušti dantys žioji kiaurymės, kai kur jos užtvertos, bet stora vielinė tvora sukarpyta ir sulankstyta žmonių, nekenčiančių tvorų, ir žmonių, norinčių kuo greičiau patekti ten, kur jiems reikia. Kai kuriuose kvartaluose namų eilės tampa vienu ilgu pastatu su daugybe apsilupusių durų ir keturiais laipteliais — senais ir mediniais arba naujais ir cementiniais. Medžių šakos virš galvos susipynusios su elektros laidais, tiekiančiais miestui elektrą — tarsi arfa, kurios stygos kybo tuštumoje, atsiradusioje iškirtus medžius. Besiskleidžiančių žiedų ir lapelių purslai gelsvais ir žalsvais atspalviais švyti debesimis nudrabstyto dangaus fone.

— Ahmadai, — netikėtai suirzusi sako Džorilyna, — o jeigu visa tai netiesa, o jeigu tu mirsi ir paaiškės, kad ten nėra nieko, visiškai nieko? Tai kam tada reikalingas tyrumas?

— Jeigu visa tai netiesa, — atsiliepia jis, o pačiam, apie tai pagalvojus, sugniaužia širdį, — tada pasaulis pernelyg siaubingas, kad jį branginčiau, ir aš nesigailėsiu jį palikęs.

— Nieko sau! Tu tikrai nepakartojamas, nejuokauju. Toje mečetėje tave turbūt mirtinai myli.

— Tokių kaip aš yra daug, — atšauna jis sausai ir kartu švelniai priekaištaudamas. — Kai kurie, — jis nenori sakyti „juodaodžiai“, nes žodis, nors ir politiškai korektiškas, neskamba tinkamai, — iš jų yra tavo vadinamieji broliai. Mečetė ir jos mokytojai duoda jiems tai, ko niekada nedavė Jungtinės Valstijos: pagarbą ir teisę išbandyti savo jėgas. O tai iš jų reikalauja asketizmo. Reikalauja susilaikymo. O Amerika, jūsų prezidento žodžiais tariant, iš savo piliečių tenori, kad jie pirktų — leistų pinigus ne pagal kišenę ir taip jam ir saujelei turčių varytų ekonomiką į priekį.

— Jis ne mano prezidentas. Jei galėčiau šiemet balsuoti, išspirčiau jį lauk, o balsą atiduočiau už Elą Šarptoną.

— Nesvarbu, kas prezidentas. Jie visi nori, kad amerikiečiai būtų egoistai ir materialistai ir prisidėtų prie vartotojų visuomenės. Tačiau žmogaus dvasiai reikia savęs atsižadėjimo. Ji trokšta pasakyti „ne“ materialiam pasauliui.

— Tokios tavo kalbos mane gąsdina. Atrodo, tu nekenti gyvenimo, — ir ji tęsia, atsiverdama taip lengvai, kaip ir dainuodama: — Manau, kad siela išauga iš kūno taip, kaip gėlės iš žemės. Nekęsdamas kūno, nekenti savęs: kaulų, kraujo, odos ir mėšlo — visko, kas tave daro tavimi.

Ahmadas jaučiasi esąs aukštas, kaip tada, kai stovėjo ties blizgančiu dingusios kirmėlės ar šliužo paliktu pėdsaku, toks aukštas, kad žiūrint į šią mažą putnią mergaitę, kurios balsas ir veidas taip atgyja piktinantis jo tyrumo troškimu, jam svaigsta galva. Ten, kur jos lūpų oda pereina į veido odą, tamsuoja kraštelis, plonytė linija — panašią liniją palieka kakava puodelio viduje. Jis pagalvoja, kad norėtų nugrimzti į jos kūną, ir iš minties gyvumo bei lengvumo supranta, kad ji siųsta velnio.

— Ne nekęsti savo kūno, — pataiso jis, — o nebūti jo vergu. Aš dairausi aplinkui ir matau vergus — narkotikų vergus, užgaidų vergus, televizoriaus vergus, vergus sporto didvyrių, nė nežinančių, kad jų garbintojai egzistuoja, beprasmių, nuodėmingų kitų žmonių nuomonės vergus. Tu esi geros širdies, Džorilyna, bet tingėdama galvoti trauki tiesiai į pragarą.

Ji sustoja ant šaligatvio — tuščioje, nykioje, medžiais neapsodintoje vietoje, ir jis pamano, kad sustojo supykusi ant jo, iki ašarų juo nusivylusi, bet tučtuojau suvokia, jog šis nušiuręs prieduris su keturiais mediniais tarsi nuo nesibaigiančio lietaus nuplikusiais laipteliais yra jos. Jis bent gyvena plytiniame daugiaaukštyje šiaurinėje bulvaro pusėje. Jis jaučiasi kaltas ją nuvylęs, nes kviesdama jį pasivaikščioti ji kartu leido sau kažko tikėtis.

— Tu pats esi iš tų, Ahmadai, — sako ji pasisukdama ir statydama koją ant pirmojo laiptelio, — nežinančių, kur juda. Tu pats iš tų, kurie nežino, ko, po velnių, griebtis.

Sėdėdamas prie sunkaus, seno, apskrito rudo stalo, kurį jiedu su mama vadina „pietų stalu“, nors niekada prie jo nepietauja, Ahmadas studijuoja „Sunkvežimių vairuotojų kursų namie“ brošiūras — jų keturios ir jos susegtos kartu. Šeichas Rašidas padėjo užsakyti jas iš Mičigano, iš mečetės sąskaitos išrašęs 89 dolerių ir 50 centų čekį. Ahmedas visada manė, kad sunkvežimius vairuoja tokie bukagalviai kaip Tailenolis ir jo gauja, bet, pasirodo, tam reikia stulbinamai daug išmanymo: pavyzdžiui, visos pavojingos medžiagos turi būti viešai ir atskirai pažymėtos keturiais skirtingais dešimties ir trijų ketvirčių colio pločio lipdukais, suklijuotais rombu. Esama degių dujų, tokių kaip vandenilis, ir nuodingų, toksinių, tokių, kaip suslėgtas fluoras, esama kietų degiųjų medžiagų — sudrėkusio amonio pikrato, ir savaime užsiliepsnojančių, kaip baltasis fosforas, arba savaime užsiliepsnojančių, kai sudrėksta, pavyzdžiui, natris. Esama tikrų nuodų — kalio cianido, ir užkrečiamų medžiagų, kaip juodligės virusas, arba radioaktyvių, kaip uranas, ir ėdrių, kaip akumuliatorių skystis. Visa tai vežama sunkvežimiais, ir apie mažiausią nutekėjimą ar išsiliejimą (o tai priklauso ir nuo toksiškumo, lakumo, cheminio patvarumo) reikia pranešti TD (Transporto departamentui) ir AAA (Aplinkos apsaugos agentūrai).

Ahmadui darosi bloga vien pagalvojus apie visus popierius, krovinių dokumentus, pasišiaušusius skaičiais, kodais ir draudimais. Nuodus griežtai draudžiama gabenti su gyvūnais ar žmonėms skirtu maistu; pavojingų medžiagų — net itin sandariame konteineryje — niekada negalima vežti priekyje, šalia vairuotojo; reikia saugotis karščio, nuotėkio ir staiga keisti greitį. Be pavojingų medžiagų, esama dar ir KRM (kitų reglamentuojamų medžiagų), galinčių turėti anestezinį, dirginantį ar kenksmingą poveikį vairuotojui ir jo keleiviams, — tai acetochloras, difenilchlorarsinas; medžiagų, kurios ištekėjusios gali pažeisti transporto priemonę, tai skystosios korozinės medžiagos: bromas, natrio kalkės, druskos rūgštis, natrio šarmo tirpalas ir akumuliatorių rūgštis. Ahmadas dabar suvokia, kad visur po šią šalį vežiojamos pavojingos medžiagos, jos liejasi, dega, pragraužia kelius ir sunkvežimių stovus, vyksta cheminė velniava, išryškinanti dvasią nuodijantį materializmą.

O dar, praneša jam brošiūros, pervežant skysčius autocisternomis vyksta nuotėkis — tai dar vadinama neužpildytu tūriu, trūkstamu skysčio krovinio kiekiu, jis reikalingas tam, kad cisterna nesprogtų, kai vežamas skystis išsiplečia aplinkos temperatūrai pakilus, tarkim, iki šimto trisdešimties laipsnių pagal Farengeitą. Be to, vairuodamas autocisternas vairuotojas turi saugotis skysčio bangavimo, daug stipresnio ir pavojingesnio sunkvežimiuose su lygiasienėmis cisternomis, nei cisternose su įtaisytomis pertvaromis ar hermetiškai uždarytais skyriais. Tačiau darant staigų posūkį kilusi šoninė skysčio banga gali apversti ir tokį sunkvežimį. Staigiai stabdant kilusi banga gali išstumti sunkvežimį, sustojusį prie užsidegusios raudonos šviesos ar ties ženklu, į priekį. Tačiau sanitarijos taisyklės draudžia reflektorines pertvaras cisternose, vežančiose vaisių sultis ar pieną, nes tuomet cisternas sunkiau valyti ir jos gali užsiteršti. Krovinių gabenimas pilnas pavojų, apie kuriuos Ahmadas niekados nė negalvojo. Bet jį jaudina mintis, kad jis — kaip „Boingo 727“ pilotas ar tanklaivio kapitonas, ar mažulytės brontozauro smegenys — per siaubingų galimybių labirintą vairuos didžiulę transporto priemonę į saugų prieglobstį. Jam džiugu supratus, kad sunkvežimių vairavimo taisyklėse tyrumu rūpinamasi beveik su religiniu įkarščiu.

Be penkiolikos aštuntą vakaro kažkas pabeldžia į duris. Šis garsas, pasigirdęs visai šalia stalo, prie kurio Ahmadas mokosi aplamdyto toršero šviesoje, ištraukia jį iš krovumo, neužpildytų tūrių, bangavimo ir nuotėkio pasaulio. Jo motina staiga išnyra iš miegamojo, tarnaujančio jai ir dailininko studija, ir nueina — tiksliau, nuskuba — atidaryti durų, pakeliui purendama savo plonus šviesiai rudus plaukus — dažytus chna ir dengiančius sprandą. Netikėtą sutrukdymą ji sutinka daug viltingiau nei Ahmadas. O jis, praėjus jau dešimčiai dienų po apsilankymo kitatikių bažnyčioje, vis dar nervinasi peržengęs Tailenolio teritorijos ribas: tas mušeika su savo gauja gali kada jį patykoti net naktį, gali išsivilioti iš namų.

Visai įmanoma, nors ir nelabai tikėtina, kad beldžiasi šeicho Rašido pasiuntinys. Jo mokytojas turi keletą mokinių. Pastaruoju metu jis kaip nesavas, jį tarsi kažkas slegia, Ahmadui jis atrodo tarsi kruopščiai nugludinta konstrukcijos dalis, patirianti pernelyg didelį spaudimą. Praeitą savaitę imamui trūko kantrybė su mokiniu aptariant trečiosios suros eilutes: Neleiskime netikintiems manyti, kad jiems dovanotas atokvėpis išeis jiems į naudą. Jie tik padaugina nuodėmes savo ir žeminanti bausmė jų laukia.39 Ahmadas išdrįso paklausti, ar šioje pajuokoje, kaip ir daugelyje kitų panašių eilučių, neslypi sadizmo.

Jis ryžosi paklausti:

— Argi Dievo tikslas, išdėstytas Pranašo, nėra atversti netikėlius? Argi Jis bet kokiu atveju neturėtų parodyti jiems gailestingumo, užuot piktdžiugiavęs?

Imamas sėdėjo, pasisukęs į jį profiliu, apatinę vyriškio veido dalį slėpė pakirpta žilstelėjusi barzda. Jo nosis plona, su kuprele, skruostų oda blyški, tačiau ne tokia balta, kaip anglosaksų ar airių, strazdanota ir greit raustanti, kaip Ahmado motinos (bruožas, kurį vaikinas, deja, paveldėjo), bet vaško blyškumo, lygi, amžiaus neatskleidžianti jemeniečio oda. Imamo barzdoje trūktelėjo violetinės lūpos. Jis paklausė:

— O tarakonų, kurie išropoja iš po grindjuostės ar kriauklės, gailiesi? Musių, kurios zvimbdamos sukaliojasi virš maisto, ropinėja po jį savo purvinomis kojelėmis, ką tik šokusiomis ant išmatų ir dvėselienos, gailiesi?

Ahmadas, tiesą sakant, jų gailėjosi, it užburtas stebėdavo, kaip gausi vabzdžių veislė knibžda po į dievus panašių žmonių kojomis, tačiau žinodamas, kad bet koks tolesnio ginčo ženklas tik supykdys mokytoją, atsakė:

— Ne.

— Ne, — su pasitenkinimu sutiko ir šeichas Rašidas, gležna ranka timpčiodamas barzdelę. — Tu nori juos sutraiškyti. Jie siutina savo nešvara. Jie užgrobtų tavo stalą, virtuvę, įsitaisytų maiste, kurį dediesi į burną, jei jų nesunaikintum. Jie nieko nejaučia. Jie yra Šėtono apraiškos ir Dievas Paskutiniojo teismo dieną juos be gailesčio sunaikins. Dievas džiūgaus, regėdamas jų kančias. Ir tu taip elkis, Ahmadai. Įsivaizduodamas, kad tarakonai nusipelno gailestingumo, iškeli save virš ar-Rahym40, laikai save gailestingesniu nei Gailestingiausiasis.

Ahmadui pasirodė, kad, kaip ir kalbėdamas apie Rojų, mokytojas dangstosi nuo tikrovės metafora it skydu. Džorilyna, nors ir klaidatikė, turi jausmus; tai justi jos dainavime ir tame, kaip kiti netikintieji atsiliepė į jos giesmę. Tačiau Ahmadui skirta ne ginčytis, jam skirta mokytis, užimti savo vietą didžiulėje islamo struktūroje, tiek matomoje, tiek nematomoje.

Jo motina galbūt nuskubėjo prie durų, tikėdamasi vieno iš savo draugužių, bet Ahmadas girdi jos balsą — suglumusį, tačiau neišgąsdintą, pagarbų. Mandagus, slopus, šiek tiek pažįstamas Ahmadui balsas prisistato ponu Leviu, Centro mokyklos konsultantu. Ahmadas lengviau atsidūsta: tai ne Tailenolis ir ne kas nors iš mečetės. Bet ko čia reikia ponui Leviui? Po jų susitikimo Ahmadas pasijuto nesmagiai — konsultantas buvo akivaizdžiai nepatenkintas Ahmado ateities planais ir troško į juos įsikišti.

Kaip jam pavyko atsigauti taip toli, iki šių durų? Šis daugiaaukštis — vienas iš trijų namų, pastatytų prieš dvidešimt penkerius metus vietoj eilės namiūkščių, sujungtų bendra siena ir tokių nušiurusių bei narkomanų apsėstų, kad Naujojo Prospekto valdytojai nusprendė pakeisti juos dešimties aukštų daugiabučiais — vis bus geriau. Be to, jie apskaičiavo, kad valstybės nusavintoje žemėje galima įkurti parką su žaidimų aikštelėmis ir, negana to, visa tai juosiančią alėją, pagreitinsiančią prekybą su „geresnės veislės“ apgyvendintu miesto centru. Tačiau — kaip ir nusausinant maliarija užkrėstas žemes — bėdos sugrįžo: verslą perėmė buvusiųjų narkotikų prekeivių sūnūs, narkomanai naudojosi parko suoliukais, krūmais ir daugiaaukščių laiptinėmis, o naktimis lakstė koridoriais. Iš pradžių buvo planuojama prie kiekvieno įėjimo pastatyti apsaugą, bet miestui teko apkarpyti biudžetą, ir mažos kamarėlės su monitoriais, rodančiais koridorius ir duris, dažnai stovėdavo tuščios. Kartais ant durų ištisas valandas kabėdavo ranka rašytas raštelis: „Grįšiu po penkiolikos minučių.“ Vakarais, tokiu laiku, tiek gyventojai, tiek lankytojai netrukdomi patenka į pastatą. Taip, matyt, įėjo ir ponas Levis, apžiūrėjo pašto dėžutes, įėjo į liftą ir pabeldė į jų duris. O dabar stovi šioje durų pusėje, prie virtuvės, ir prisistato garsesniu, oficialesniu balsu, nei tuomet kalbėjosi su Ahmadu. Tada jis atrodė tingus, įteiklus ir mirtinai pavargęs. Ahmado motinos veidas išraudęs, ji kalba greitai, skardžiu balsu — ją sujaudino šis tolimos biurokratijos, grėsmingai pakibusios virš jų vienišų gyvenimų, atstovo apsilankymas.

Ponas Levis jaučia jos susijaudinimą ir bando laikytis ramiai.

— Prašau atleisti, kad taip įsiveržiau į jūsų asmeninį gyvenimą, — sako jis, kreipdamasis į erdvę tarp stovinčios motinos ir sėdinčio sūnaus, taip ir nepakilusio nuo rudo stalo. — Bandžiau prisiskambinti telefonu, nurodytu Ahmado mokyklos dokumentuose, bet atsakiklis pranešė, kad numeris išjungtas.

— Mums teko jį išjungti po rugsėjo vienuoliktosios, — paaiškina Ahmado motina, dar šiek tiek uždususi. — Pasipylė neapykantos pilni skambučiai. Nukreipti prieš musulmonus. Aš pakeičiau numerį, jis neįtrauktas į telefono abonentų knygą, nors tai kainuoja pora dolerių per mėnesį. Bet verta, patikėkit.

— Man skaudu tai girdėti ponia... panele... Maloj, — atsako konsultantas ir atrodo nuliūdęs labiau nei paprastai.

— Skambino gal vieną ar du kartus, — įsiterpia Ahmadas. — Nieko čia baisaus. Dauguma žmonių laikėsi ramiai. Na, man buvo vos penkiolika, kai tai įvyko. Kas galėjo mane kaltint?

Jo motina, siutinamai įpratusi priskaldyti iš adatos vežimą, sako:

— Skambino ne kartą ir ne du, patikėkit, pone Levinai.

— Levis, — jis vis dar nori paaiškinti, kodėl užsuko. — Aš galėjau išsikviesti Ahmadą į savo kabinetą mokykloje, bet norėjau pasikalbėti su jumis, ponia Maloj.

— Prašau, vadinkite mane Tereza.

— Tereza.

Jis prieina prie stalo ir pažvelgia Ahmadui per petį.

— Matau, jau užsiėmęs. Mokaisi gauti vairuotojo pažymėjimą. Esu tikras, supranti, kad nesulaukęs dvidešimt vienerių aukštesnės kategorijos nei C negausi. Jokių vilkikų, jokių pavojingų medžiagų.

— Taip, žinau, — sako Ahmadas, pabrėžtinai įsispitrijęs į puslapį, iš kurio bandė mokytis. — Bet, pasirodo, tai labai įdomu. Noriu išmokti viską, jei jau pradėjau.

— Puiku, bičiuli. Tokiam protingam jaunuoliui tai turėtų būti visai paprasta.

Ahmadas nebijo ginčytis su ponu Leviu. Jis sako:

— Čia esama daug daugiau, nei manote. Daugybė griežtų taisyklių, be to, visos sunkvežimio dalys ir kaip jas prižiūrėti bei taisyti. Juk nenorėtumėte, kad sunkvežimis sugestų — tai gali būti pavojinga.

— Gerai, taip ir toliau, sūnau. Tačiau neleisk, kad tai trukdytų mokslams — liko dar mėnuo mokytis ir daugybė egzaminų. Juk nori pabaigti mokyklą, ar ne?

— Taip, noriu, — jis neketina veltis į ginčus dėl visų šių dalykų, bet jį įžeidžia ši grasinanti užuomina. Kam ją baigti? Kad įsilietum į imperialistinę ekonomikos sistemą, sugalvotą turtingų krikščionių naudai?

Ponas Levis, girdėdamas jo atšiaurų toną, paklausia:

— Ar neprieštarautum, jei truputį pasikalbėčiau su tavo mama?

— Ne. Kodėl turėčiau prieštarauti? O kas būtų, jei prieštaraučiau?

— Jūs juk mane norėjote matyti? — klausia moteris, norėdama užglaistyti sūnaus šiurkštumą.

— Tik minutėlę. Vėlgi... ponia... panele... na, tiek to: Tereza — atleiskite, kad trukdau, bet toks jau aš žmogus: jei man kas nors neduoda ramybės, nenusiraminu, kol nesiimu veiksmų.

— Ar norėtumėte kavos, pone?..

— Džekas. Motina davė man Džeikobo vardą, bet žmonės paprastai vadina Džeku.

Jis žvelgia į jos veidą — įraudusį, strazdanotą, išsprogusiomis, įteikliomis akimis. Ji akivaizdžiai stengiasi įtikti. Tėvai nebegerbia mokyklos darbuotojų taip, kaip anksčiau, o kai kuriems tėvams esi priešas — kaip ir policija, tik apgailėtinas priešas, nes nesinešioji ginklo. Tačiau ši moteris, nors jaunesnės nei jis kartos, yra tokio amžiaus, spėja jis, kad galėjo mokytis parapinėje mokykloje ir iš vienuolių išmoko pagarbos.

— Dėkoju, ne, — atsisako jis. — Aš ir taip prastai miegu.

— Galiu padaryti be kofeino, — pažada ji pernelyg uoliai. — Ar tirpią geriate?

Jos akys žalsvos lyg buteliukai, į kuriuos anksčiau pilstydavo kokakolą.

— Na, jūs mane suviliojote, — nusileidžia jis. — Tik, jei galima, greičiau. Kur mes galime užeiti, kad daugiau netrukdytume Ahmadui? Į virtuvę?

— Ten baisi netvarka. Aš dar neišploviau indų. Tikėjausi užsiimti tapyba, kol dar turiu šiek tiek jėgų. Užeikime į mano dirbtuvę. Ten turiu viryklėlę.

— Dirbtuvę?

— Aš ją taip vadinu. Ten ir miegu. Nekreipkite dėmesio į lovą. Tenka naudoti šį kambarį įvairiems dalykams, kad Ahmadas galėtų užsiimti savo reikalais savo kambaryje. Mes daugelį metų gyvenome su juo viename kambaryje — gal net per ilgai. Šiuose pigiuose butuose sienos popierinės.

Ji atidaro duris, pro kurias išėjo prieš dešimtį minučių.

— Oho! — šūkteli įeidamas Džekas Levis. — Ahmadas, rodos, minėjo, kad piešiate, bet...

— Stengiuosi tapyti didesnius ir šviesesnius dalykus. Staiga suvokiau, kad gyvenimas toks trumpas — kam jaudintis dėl smulkmenų? Perspektyva, šešėliai, nagai... Žmonės viso to nepastebi, o varžovai, kiti tapytojai, kaltina esant tik piešėja. Kai kurie iš mano nuolatinių pardavėjų, pavyzdžiui, suvenyrų parduotuvė Ridžvude, jau daugybę metų parduodanti mano paveikslus, jaučiasi suglumę dėl šios naujos tapybos krypties, bet aš sakau jiems: „Nieko negaliu padaryti — tokį pasirinkau kelią.“ Jeigu netobulėji — miršti, ar ne tiesa?

Apeidamas netvarkingai paklotą lovą, kreivai užtiestą apklotu, jis, pagarbiai prisimerkęs, apžvelgia sienas.

— Ir tai tikrai perka?

Ir tučtuojau pasigaili savo žodžių. Ji ima teisintis:

— Ne viską. Net Rembrantas su Pikaso negalėjo tučtuojau parduoti visų savo darbų.

— O, ne, aš ne tai turėjau omenyje... — prieštarauja jis. — Jie tikrai įspūdingi. Įeidamas tokio įspūdžio nesitiki.

— Aš eksperimentuoju, — sako ji jau švelniau ir norėdama pratęsti pokalbį. — Tapau tiesiai iš tūbelės. Taip žiūrovas pats gali sumaišyti spalvas žiūrėdamas.

— Nuostabu, — sako Džekas Levis, tikėdamasis užbaigt šią pokalbio dalį. Tai ne jo sritis.

Ji pastato arbatinuką ant elektrinės viryklėlės, stovinčios ant rašomojo stalo, apskretusio išlietais ir nuvalytais dažais. Jos paveikslai atrodo jam gana nežaboti, bet aplinka patinka: netvarka ir skaidri it ledas iš viršaus plūstanti dienos šviesos lempų šviesa. Dažų kvapas, kaip ir medienos drožlių, primena tuos tolimus laikus, kai žmonės susikūprinę darydavo daiktus rankomis savo trobelėse.

— O gal jums labiau patiktų žolelių arbata? — klausia ji. — Nuo ramunėlių užmiegu kaip kūdikis, — ji žvilgteli į jį, tarsi tikrindama. — Tik po keturių valandų atsibundu, — ir nepriduria: „Nes turiu eiti nusišlapinti.“

— Taip, — pritaria jis. — Tikra bėda.

Nutraukta ir tai supratusi, ji parausta ir imasi arbatinuko, iš kurio pro dangtelio skylutę jau veržiasi garas.

— Pamiršau, kokios norėjot arbatos? Ramunėlių ar kitokios?

Jam knieti pasipriešinti šios moters „Naujojo amžiaus“ įpročiams. Dar ims ir išsitrauks krištolinį rutulį ar „Permainų knygos“ kauliukus. Jis sako:

— Maniau, susitarėme dėl tirpios kavos be kofeino — nors ja visada nusiplikau.

Po strazdanomis ji tebėra ryškiai išraudusi.

— Jei taip manote, gal visai nieko nenorite.

— Ne, ne... panele... ponia... — jis meta mėginęs kaip nors ją įvardyti. — Viskas, kas šlapia ir karšta, man tiks. Viskas. Ką tik padarysit. Jūs labai maloni. Aš nesitikėjau...

— Padarysiu jums kavos ir pažiūrėsiu, ką veikia Ahmadas. Jis nemėgsta mokytis, jei retkarčiais neužeinu į svetainę, nes jaučiasi neįvertintas už savo vargus, suprantate?

Tereza dingsta, o kai pasirodo nešina pilvotu rudų miltelių indeliu — jį laikanti ranka tvirta, trumpais nagais, pratusi prie darbo, — Džekas išjungia viryklėlę, kad verdantis vanduo neišsilietų. Motinos pareigos užėmė keletą minučių: jis girdėjo kitame kambaryje skambantį jos aukštą, geraširdiškai pašaipų moterišką balsą ir šiek tiek žemesnį sūnaus — jam gerai pažįstamu tonu niurzgiantį ir bambantį kažkokius nerišlius neiginius, tarsi suaugusiųjų gyvavimas būtų žiaurus ir nereikalingas išbandymas. Džekas pabando apie tai užmegzti pokalbį:

— Taigi jūs laikote savo sūnų tipišku eiliniu aštuoniolikmečiu?

— O argi jis ne toks?

Motinystė — jautrioji jos vieta. Ji sprogina į jį berilio žalumo akis, kurių bespalves blakstienas retkarčiais dažo, bet tikrai nedažė vakar ar šiandien. Terezos plaukai prie šaknų šviesesni, švelnesnio atspalvio, nei žvilgantys raudoni arčiau galiukų. Jos lūpų forma, — putli viršutinioji trupučiuką pakelta, kaip labai įdėmiai besiklausančio žmogaus, — sako, kad jis jau išeikvojo pirmąjį draugiškumo proveržį. Ji pradeda ryžtingai, o tada pritrūksta kantrybės, spėja jis.

— Galbūt, — atsako. — Bet kažkas išmuša jį iš vėžių.

Ir Džekas pereina prie to, ko čia atėjo:

— Klausykit, jis nenori būti sunkvežimio vairuotoju.

— Nenori? Jis mano, kad nori, pone...

— Levis, Tereza. Rašoma panašiai kaip džinsai Levi’s, tik tariama kitaip. Kažkas dėl kažkokios priežasties Ahmadą spaudžia. Jis galėtų susirast geresnį darbą nei vairuoti sunkvežimį. Jis sumanus, švarus ir tvarkingas vaikis, į viską turi savo požiūrį. Norėčiau jam duoti keletą netoliese esančių universitetų žinynų, ten dar ne vėlu stoti. Į Prinstoną ir Peną jau per vėlu, bet į Naujojo Prospekto viešąjį universitetą — turėtumėte žinoti, kur jis yra: viršuje, už krioklių, — taip pat į Ferlio Dikinsono ir Blumfildo jis dar gali patekti ir važinėti mokytis iš namų, jei negalite sau leisti mokėti už kambarį ir maitinimą. Svarbiausia jam pradėti kur nors mokytis ir, priklausomai nuo to, kaip jam seksis, viltis, kad pavyks persikelti į geresnę mokymosi įstaigą. Kiekvienas universitetas šiais laikais, tokia jau jų politika, nori įvairovės ir jūsų berniuką su jo pasirinkta religija ir, atleiskite, etnine maišatimi, savotiška mažumos mažuma, čiups nė neklausę.

— O ko jis mokysis tame universitete?

— To, ko mokosi visi, — mokslo, menų, istorijos. Žmonijos, civilizacijos istorijos. Kaip mes atsidūrėme tokioje padėtyje ir ką daryti toliau. Sociologijos, ekonomikos, net antropologijos — visko, kas galėtų jį sudomint. Tegul pats susiranda savo kelią. Šiais laikais nedaugelis studentų žino, ko nori, ir tie, kurie žino, pakeičia nuomonę. Tokia universiteto užduotis — leisti pakeisti nuomonę, kad galėtų geriau pritapti dvidešimt pirmajame amžiuje. Aš jau nebegaliu. Kai mokiausi universitete, ar kas nors buvo girdėjęs apie kompiuteriją? Ar kas nors žinojo apie genomus ir kaip jie praskina kelią evoliucijai? Jūs daug jaunesnė už mane, jūs gal ir prisitaikytumėte. Šie nauju stiliumi nutapyti paveikslai — nebloga pradžia.

— Iš tikrųjų jie labai konservatyvūs, — sako ji. — Senamadės abstrakcijos.

Prasičiaupusios jos lūpos vėl susispaudė: jo pastaba apie paveikslus buvo kvaila.

— O jis skuba pabaigti:

— Taigi, Ahmadas...

— Pone Levi. Džekai, — sėdėdama su plikinančia kava ant nedažytos ir niekada nešlifuotos virtuvinės taburetės ji tapo visai kitu žmogumi. Ji prisidega cigaretę, atremia melsvu drobiniu bateliu rumbuotu puspadžiu apautą pėdą į skersinį ir sukryžiuoja kojas. Jos kelnės — siauri balti džinsai — apnuogina kulkšnis. Jos blyški airiška oda išvagota melsvomis venomis, kulkšnys, palyginti su viso kūno putnumu, liaunos ir kaulėtos. Dvidešimčia metų vyresnės Betės kūnui buvo suteikta daugiau laiko suzmekti — kojos nebetilpo į batelius, riebalai paslėpė visą užpakalio anatomiją. Džekas, anksčiau surūkydavęs po du pakelius Old Golds kasdien, atprato nuo rūkančių žmonių, net mokytojų kambaryje niekas nerūko, bet tabako dūmas jam gerai pažįstamas, nors ir kone įžeidžiantis. Perdėta maniera prisidegti, įkvėpti ir stipriai išpūsti dūmus pro sučiauptas lūpas suteikia Terei — taip ji aiškiai ir stambiomis raidėmis, be pavardės pasirašo savo paveikslus — pranašumo. — Džekai, esu dėkinga, kad domitės Ahmadu, ir vertinčiau tai dar labiau, jei mokykla būtų susidomėjusi mano sūnumi anksčiau, o ne likus mėnesiui iki baigiamųjų egzaminų.

— Mes užsivertę darbu, — pertraukia jis. — Du tūkstančiai mokinių, pusę jų, tiesą sakant, galima laikyti turinčiais sutrikimų ir jiems reikia pagalbos. Dėmesio susilaukia tik silpniausios grandys. Jūsų sūnus niekada nekėlė bėdų — štai kur jo trūkumas.

— Kad ir kaip ten būtų, šiuo savo vystymosi laikotarpiu universiteto pasiūlymus, jūsų išvardytus dalykus jis suvokia kaip bedievės Vakarų kultūros dalį ir nenori jos gauti daugiau, nei neišvengiama. Jūs sakote, kad jis niekada nekėlė bėdų, tačiau viskas daug sudėtingiau: jis laiko mokytojus bėdų kėlėjais — cinikais, materialistais, dirbančiais tik dėl algos, trumpų darbo valandų ir vasaros atostogų. Jis laiko juos prastais pavyzdžiais. Ar esate girdėję tokį posakį: „virš viso to“?

Levis tik linkčioja galva, leisdamas tai suįžūlėjusiai moteriškei išsikalbėti. Viskas, ką ji pasakys apie Ahmadą, gali būti naudinga.

— Mano sūnus virš viso to, — tvirtina ji. — Jis tiki islamo Dievu ir tuo, ką jam sako Koranas. Aš tuo, žinoma, netikiu, bet niekada nebandžiau pakirsti jo tikėjimo. Beveik niekuo netikinčiam žmogui, šešiolikos metų nutraukusiam visus ryšius su katalikybe, jo tikėjimas atrodo toks nuostabus.

Taigi, ji gyvena vardan grožio: mėginimai jį kurti kabo ant sienų, tie saldžiai kvepiantys džiūstantys dažai, o ji leidžia savo berniukui džiūti tarp absurdiškų, žiaurių prietarų. Levis klausia:

— Kaip jam pavyko tapti tokiu... tokiu geru? Ar užsibrėžėt tikslą išauginti jį musulmonu?

— Dėl Dievo, ne, — sako ji, giliai užsitraukdama, vaidindama ryžtingą moterį, norėdama, kad jos suirzusios akys degtų ryškiai it rūkomos cigaretės galiukas. — Kaip jums patinka tokia froidiška klaida? „Ne, in nomine Domini.“ Islamas man nieko nereiškia, daugiau negu nieko, tiesą sakant, aš vertinu jį neigiamai. Ne ką daugiau jis reiškė ir Ahmado tėvui. Niekada nesu mačiusi, kad Omaras lankytųsi mečetėje, ir kaskart, kai bandydavau pradėti apie tai pokalbį, jis užsisklęsdavo ir atrodydavo įsižeidęs, tarsi lįsčiau ne į savo reikalus. „Moteris turi tarnauti vyrui, o ne bandyti primesti jam savo valią“, — sakydavo jis, tarsi cituodamas kokį Šventąjį Raštą. O juk sugalvojo tai pats. Pasipūtęs, šovinistiškas arkliašūdis. Bet aš buvau jauna, įsimylėjusi — labiau įsimylėjusi jo egzotiškumą, tai, kad jis iš trečiojo pasaulio, nuskriaustasis, o ištekėdama už jo norėjau parodyti esanti tikra išankstinių nuostatų neturinti liberalė.

— Man pažįstamas tas jausmas. Esu žydas, o žmona buvo liuterone.

— Buvo? Ji atsivertė, kaip Elizabetė Teilor?

Džekas Levis sukrizena ir, spausdamas rankoje niekam nereikalingus universitetų žinynus, prisipažįsta:

— Nederėjo man sakyti „buvo“. Ji nepakeitė religijos, tik nustojo vaikščiojusi į bažnyčią. O štai jos sesuo, dirbanti vyriausybei Vašingtone, labai glaudžiai susijusi su bažnyčia, kaip ir visi tie naujai atgimusieji. O Elizabetei taip nutiko galbūt todėl, kad vienintelė čia esanti liuteronų bažnyčia — lietuviška, o Elizabetė savęs lietuve neįsivaizduoja.

— Elizabetė — gražus vardas. Iš jo galima sukurti galybę vardų. Liza, Ližė, Betė, Betsė. O Terezą galima sutrumpinti tik į Terę. Tik skamba berniukiškai.

— Arba kaip vyro tapytojo vardas.

— Pastebėjote. Taip pasirašinėju todėl, kad moterys tapytojos visada atrodė mažiau reikšmingos nei vyrai, ir visiškai nesvarbu, kaip gerai jos tapė. Taip pasirašydama verčiu žmones spėlioti.

— Su Tere taip pat galima daug dalykų sudaryti. Terakota. Terariumas. O dar yra „Terinukai“.

— O kas tai? — klausia ji išgąstingu balsu.

Ji nori pasirodyti esanti atsipalaidavusi, tačiau yra įsibauginusi moteris, ištekėjusi už „juodašiknio“, kaip jį pavadintų jos tėvas ir kiti broliai airiai. Ji nėra tvirtai sūnui vadovaujanti moteris, veikiau leistų jam perimti vadžias.

— O, tai seni laikai — animaciniai filmukai, kuriuos rodydavo prieš filmą. Jūs per jauna, kad prisimintumėt. Vienas iš buvimo seniena požymių — prisimeni tai, ko niekas daugiau neprisimena.

— Jūs ne seniena, — automatiškai sako ji. Jos mintys peršoka prie kitų dalykų. — Tikriausiai mačiau juos per televizorių, žiūrėdavau su mažiuku Ahmadu, — jos mintys vėl nuklysta. — Omaras Ašmavis buvo gražuolis. Laikiau jį panašiu į Omarą Šarifą. Ar esate matęs jį „Daktare Živago“?

— Ne, tik „Juokingoje mergiotėje“. Bet ėjau pasižiūrėti Streizand.

— Na, žinoma.

Ji nusišypso, trumpa viršutinė lūpa atidengia ne itin gražius airiškus dantis — iltiniai išsikišę į priekį. Jie abu pasiekė tokią bendravimo stadiją, kurioje viskas, ką vienas kitam pasakytų — malonu, jausmai pakilūs. Ji sėdi sukryžiavusi kojas ant aukštos nedažytos taburetės, koketuoja ištiesdama kaklą, lėtai kraipydama nugarą, tarsi atpalaiduodama sutrauktus nuo stovėjimo prie molberto raumenis. Ar rimtai ji tapo tuos savo darbus? Jis spėja, kad norėdama nutepliotų po tris per dieną.

— Gražuolis, sakot? O jūsų sūnus...

— Ir jis fantastiškas tarptautinio lygio bridžo lošėjas, — priduria ji, neleisdama savęs išmušti iš vėžių.

— Kas? Ponas Ašmavis? — klausia jis, nors puikiai nutuokia, ką ji turi omenyje.

— Ne, pokštininke, tas kitas. Šarifas.

— Ar jūsų sūnus — bandžiau jo apie tai paklausti — turi savo kambaryje tėvo nuotrauką?

— Koks keistas klausimas, pone...

— Na jau. Levis. Kaip mokesčiai, rinkliava41. Mokyklos rinkliava. Arba kaip pylimas, tas dalykas, neleidžiantis Misisipei išsilieti iš krantų. Raskite asociaciją — taip elgiuosi aš, norėdamas įsiminti vardus. Juk galite, Terinuke.

— O aš norėjau pasakyti, Pone Mokesti tarp pylimų, kad jūs tikriausiai mokate skaityti mintis. Kaip tik šiemet Ahmadas surinko visas tėvo nuotraukas, stovėjusias jo kambaryje, ir veidu žemyn sudėjo į stalčių. Jis pareiškė, kad dauginti Dievo sukurto žmogaus atvaizdus yra šventvagystė — tai primena klastotę, kaip jis man aiškino. Padirbinį, kaip tos Prada rankinės, kurias nigeriečiai pardavinėja gatvėse. Nuojauta man sako, kad jam tai įteigė tas siaubingas mokytojas mečetėje.

— Sakot, siaubingas, — paskubomis ištaria Džekas Levis. Prieš keturiasdešimt metų jis laikė save aštrialiežuviu, mokančiu greit ir aštriai atsikirsti. Netgi svajojo patekti į komandą, rašančią pokštus televizijoje dirbantiems žydų komikams. Tarp savo bendraamžių universitete jis garsėjo kaip visažinis ir žmogus, neieškantis žodžio kišenėje. — Kaip siaubingas? Kodėl siaubingas?

Rankų mostais ir akimis parodžiusi į gretimą kambarį, kuriame sėdi Ahmadas ir galbūt klausosi, o visai nesimoko, ji pritildo balsą ir Džekas turi pasilenkti arčiau.

— Iš susitikimų su juo Ahmadas dažnai grįžta sutrikęs, — šnabžda ji. — Tas žmogus — esu jį tik probėgšmiais sutikusi — Ahmado nuomone, nepakankamai karštai tikintis. Aš suprantu, kad mano sūnui aštuoniolika ir jis neturėtų būti toks naivus, bet jis vis dar tikisi iš suaugusiųjų visiško sąžiningumo ir įsitikinimo savo teisumu. Net dėl antgamtinių dalykų.

Leviui patinka, kaip ji taria „mano sūnus“. Čia esama daug artimesnių ir intymesnių santykių, nei jam pasirodė kalbantis su Ahmadu. Galbūt ji yra iš tų vienišų motinų, kurios elgiasi įžūliai, bet moka ir paguosti, ugdyti.

— Apie jo tėvo nuotrauką paklausiau, — sako jis, it sąmokslininkas pritildęs balsą, — pamanęs, ar tik jo tikėjimas nėra klasikinis persistengimo pavyzdys. Suprantate, tame nėra nieko bloga ar smerktina. Tai dažnai nutinka... — ir ko jis kišasi ne į savo reikalus? — ...juodaodžių šeimose: vaikai idealizuoja nesantį tėvą ir visą savo pyktį išlieja ant vargšės mamos, kuri neriasi iš kailio bandydama išsaugoti jiems stogą virš galvos.

Tereza Maloj įsižeidžia: ji sėdi ant taburetės tiesi it kartis, o jis jaučia, kaip kietas apskritos sėdynės medis įsikerta į jos sutrauktus sėdmenis.

— Štai taip jūs įsivaizduojate vienišas motinas, pone Levi? Mes esame neįvertintos ir nuolat žeminamos?

Vienišos mamos, galvoja jis. Koks pretenzingas, sentimentalus, karingas posakis. Koks nuobodus šiais laikais tampa pokalbis su visais, išskyrus besiteisinančius, kumščius iškėlusius baltuosius vyrus.

— Ne, visai ne, — traukiasi atgal Džekas. — Vienišos motinos yra nuostabios, Tere, tik jos ir gelbsti mūsų visuomenę nuo suirutės.

— Ahmadas, — sako ji šiek tiek atsipalaiduodama, kaip būna jautrioms moterims, — neturi dėl savo tėvo jokių iliuzijų. Aš jam labai suprantamai paaiškinau, koks niekdarys buvo jo tėvas. Prisitaikėliškas, tamsus nevykėlis, per penkiolika metų neatsiuntęs mums net atviruko, ką jau kalbėti apie sušiktą čekį.

Džekui patinka žodis „sušiktas“ — ji greit atsipalaiduoja. Vietoj dailininko palaidinio Terė vilki melsvus vyriškus darbinius marškinius — jų skvernai nukarę, kišenės išryškintos krūtų.

— Mūsų santuoką buvo tikra nesėkmė, — prisipažįsta ji vis dar tyliai, kad Ahmadas negirdėtų. Tarsi rąžydamasi šio prisipažinimo praplėstoje erdvėje ji, sėdėdama ant aukštos taburetės, it katė išriečia nugarą, dar truputį atstato krūtinę. — Mums abiem galvoj pasimaišė. Manėme, kad turime susituokti. Abu manėme, kad žinome atsakymus į visus klausimus, bet iš tikrųjų net kalbėjome skirtingomis kalbomis. Nors, po teisybei, angliškai jis kalbėjo neblogai. Mokėsi Aleksandrijoje. Tai mane ir patraukė, vos juntamas akcentas, švebeldžiavimas kaip anglų. Jo kalba skambėjo taip rafinuotai. Ir jis visada buvo valyvas, batai nušveisti, plaukai sušukuoti. Tankūs, juodi kaip smala plaukai, kokių amerikiečiai neturi, su švelniom garbanėlėm už ausų ir ant kaklo, na, ir, žinoma, jo oda — tokia glotni ir lygi, tamsesnė už Ahmado, bet tobulai matinė, tarsi dažytas audinys, alyvų ir smėlio spalvos, su lempos suodžių atspalviu, tik netepė rankų...

O Viešpatie, — galvoja Levis, — ji visiškai užsimiršo. Tuoj ims man pasakoti, koks gražus purpurinis to trečiojo pasaulio atstovo pimpalas.

Ji pajunta jo pasibjaurėjimą ir susilaikydama taria:

— Nesijaudinkit, Ahmadas jo nepervertina. Niekina jį, kaip ir turėtų.

— Atsakykit man, Tere, jeigu Ahmado tėvas čia būtų, kaip manote, ar vaikinas ruoštųsi vairuoti sunkvežimį, turėdamas tokius egzaminų pažymius?

— Nežinau. Omaras net vairuotoju būtų nesugebėjęs dirbti. Užsisvajotų ir nuvažiuotų nuo kelio. Jis buvo beviltiškas vairuotojas: net tada, kai buvau laikoma paklusnia jauna žmona, sėsdavau prie vairo kiekvienąsyk įlipusi į automobilį. Sakydavau jam: „Juk tai ir mano gyvenimas.“ Klausdavau: „Kaip tu ketini tapti amerikiečiu, jei net nemoki vairuoti?“

Kaip Omaras tapo jų pokalbio tema? Nejau Džekas Levis — vienintelis, kuriam rūpi berniuko ateitis?

— Turite man padėti, — sako jis nuoširdžiai, — kad Ahmado ateitis labiau atitiktų jo pajėgumus.

— Ak, Džekai, — atsako ji, nerūpestingai mosteldama cigarete ir pasvirdama ant taburetės, tikra sibilė, burianti ant savo trikojo. — Argi žmogus neatranda savo pajėgumų, kaip vanduo — savo lygmens? Niekada nelaikiau žmonių moliniais puodais, kuriuos reikia žiesti. Žmogaus pavidalas jau slypi jame nuo pat pradžių. Elgiausi su Ahmadu kaip su lygiu nuo tada, kai jam sukako vienuolika, kai jis tapo toks religingas. Aš jį skatinau. Žiemą po pamokų paimdavau iš mečetės. Turiu pasakyti, kad tas jo imamas beveik ir nesirodė pasisveikinti. Turiu pasakyti, kad jam buvo nemalonu spausti man ranką. Jis niekada neparodė nė menkiausio noro atversti į savo tikėjimą mane. Jei Ahmadas būtų žengęs kitu keliu, būtų visiškai nusisukęs nuo Dievo, kaip aš, būčiau jam ir tai leidusi. Man religija — tai požiūris į pasaulį. Reikia sakyti gyvenimui „taip“. Turi tikėti, kad tame esama prasmės ir tikslo, kitaip žlugsi. Kai tapau, privalau tikėti, kad išryškės grožis. Tapydamas abstrakcijas, negali kliautis gražiu peizažu ar apelsinų dubeniu — turi perduoti, kas slypi tavyje. Kitaip tariant, turi užsimerkti ir šokti. Privalai pasakyti „taip“.

Išsikalbėjusi ji patenkinta palinksta prie darbastalio ir užgesina cigaretę pelenuotame stiklainio dangtelyje. Nuo šios pastangos marškiniai ant jos krūtų įsitempia, o akys išsprogsta. Ji atsuka savo šviesiai žalių it stiklas akių žvilgsnį į svečią ir priduria tarsi ką tik į galvą atėjusią mintį:

— Jeigu Ahmadas taip tiki Dievą, tegul Dievas juo ir rūpinasi, — ir, stengdamasi sušvelninti beširdiškai nuskambėjusią mintį, verksmingu balsu taria: — Gyvenimas neskirtas jį valdyti. Juk mes nevaldome savo kvėpavimo, virškinimo, širdies plakimo. Gyvenimą reikia gyventi. Tegu jis vyksta.

Jų pokalbis tapo labai keistas. Ji pajuto jo sutrikimą, ketvirtos valandos ryto neviltį ir vienatvę, ir dabar gelbsti jį, masažuoja savo balsu. Jam iki tam tikros ribos patinka, kai moterys apnuogina savo protą. Bet jis jau užsibuvo. Betė sunerims: jis sakė, kad užsuks į Centro mokyklą pasiimti popierių. Tai nebuvo melas — jis atidavė tuos popierius kam priklauso.

— Ačiū už kavą be kofeino, — sako jis. — Jaučiuosi mieguistas.

— Ir aš. Šeštą ryto reikia būti darbe.

— Šeštą?

— Ankstyvoji pamaina Šv. Pranciškaus ligoninėj. Aš — slaugė. Niekada nenorėjau būti sesele — reikia gerai mokėti chemiją ir turėti administracinių gabumų, be to, seselės tampa pasipūtusios kaip daktarai. Slaugės dabar daro tai, ką anksčiau darydavo seselės. Mėgstu dirbti rankomis — daryti žmonėms tai, ko jiems iš tikrųjų reikia. Padavinėti antis. Nejau manote, kad pragyvenu iš šitų?

Ir ji savo mikliomis rankomis trumpai nukirptais nagais mosteli į akį rėžiančias sienas.

— Ne, nemanau, — prisipažįsta jis.

Ji tauškia toliau:

— Tai mano hobis, mano silpnybė — mano palaima, kaip prieš keletą metų sakė tas žmogus iš televizijos. Šį bei tą, žinoma, nuperka, bet man tai nerūpi. Tapyba — mano aistra. O jūs ar turite aistrą, Džekai?

Jis traukiasi: ji ima atrodyti apsėsta — sėdinti ant trikojo žynė su gyvatėmis plaukuose.

— Tiesą sakant, ne.

Rytais jis keliasi iš lovos, nustumdamas antklodę it švino lakštą, ir nuleidęs galvą braunasi it bulius per dienos darbus — lydi vaikus, atsisveikina su jais, grimztančiais į pasaulio liūną.

— Ar kada prižiūrėdama ligonius pagalvojote, — nesusilaikęs priduria jis, — kad Ahmadas galėtų tapti gydytoju? Jis turi deramo orumo, daro įspūdį jo laikysena. Jei sirgčiau, patikėčiau jam savo gyvybę.

Jos akys susiaurėja, tampa gudrios ir — žodis, kurį jo motina vartodavo, kalbėdama apie kitas moteris, — prasčiokiškos.

— Medicininis išsilavinimas, Džekai, — ilgas ir sunkus vargas. O gydytojai, kuriuos pažįstu, nieko daugiau ir neveikia, tik skundžiasi dėl popierių rašymo ir kaip juos skriaudžia draudimo kompanijos. Anksčiau tai buvo profesija, kelianti pagarbą ir leidžianti uždirbti nemažus pinigus. Bet medicina jau ne ta, kaip anksčiau. Vienaip ar kitaip ji bus suvisuomeninta ir gydytojai gaus tiek, kiek mokytojai.

Jį šis nedidelis įgėlimas prajuokina. Ji moka šmaikščiai atsikirsti.

— Ir tame nėra nieko gero, — pripažįsta jis.

— Leiskite jam pačiam surasti savo aistrą, — konsultuoja ji mokyklos konsultantą. — Šiuo metu tai sunkvežimiai, troškimas judėti. Jis sako man: „Mama, aš noriu pamatyti pasaulio.“

— Turėdamas C kategoriją iki dvidešimt vienerių jis matys tik Naujojo Džersio apylinkes.

— Na, tai pradžia, — atsako ji ir mitriai nusliuogia nuo taburetės. Dvi viršutines dažais išteptų vyriškų marškinių sagas ji palikusi atsegtas, ir jis mato, kaip šokteli krūtys. Ši moteris savyje slepia daug „taip“.

Bet pokalbis baigtas: jau pusė devynių. Levis nusitempia tris niekam nereikalingus universitetų žinynus per kambarį, kuriame vaikinas vis dar mokosi, ir stabteli prie gremėzdiško, seno, sunkaus apskrito stalo, iš kažko paveldėto, primenančio jam tuos varganus griozdiškus baldus, kuriais buvo apstatytas jo senelių ir tėvų namas Totovos kelyje, kur jis užaugo. Iš nugaros Ahmado kaklas atrodo plonas ir pažeidžiamas, o jo švarių ausų mažais užraitais viršūnėlės nusėtos keletu iš motinos paveldėtų strazdanų. Levis atsargiai padeda žinynus ant stalo krašto ir per baltus marškinius paliečia vaikino petį.

— Ahmadai, pavartyk juos, kai turėsi laiko ir noro, pažiūrėk, ar kas nors sužadins tavo smalsumą tiek, kad panorėsi aptarti su manimi. Dar ne vėlu pakeisti nuomonę ir paduoti dokumentus.

Berniukas pajunta prisilietimą ir atsako:

— Štai čia radau šį tą įdomaus, pone Levi.

— Ką? — pasikalbėjus su motina Leviui paprasčiau ir lengviau bendrauti su berniuku.

— Štai tipiškas klausimas, kurį jie ketina užduoti.

Levis skaito per berniuko petį:

55. Jūs vairuojate autocisterną ir priekiniai ratai ima slysti.

Kas visų pirma nutiks?

a. Norėdami suvaldyti autocisterną, pasuksite vairą į priešingą pusę.

b. Skysčio banga išlygins cisterną.

c. Skysčio banga išlygins vilkiką.

d. Jūs važiuosite tiesiai ir vairuodami stengsitės išlyginti autocisterną.

— Regis, situacija iš tikrųjų grėsminga, — pritaria Levis.

— Koks, jūsų manymu, atsakymas?

Ahmadas išgirdo Levį artėjant ir pajuto jo familiarų, nuodijantį prisilietimą. O dabar prie pat jo galvos atsiduria vyriškio pilvas, jo šiluma skleidžia kvapą, keletą kvapų — prakaito ir alkoholio, žydiškumo ir bedievystės mišinį, nešvarų kvapą, sukeltą pokalbio su Ahmado mama, trikdančia motina, kurią jis bando paslėpti, palaikyti sau. Dviejų suaugusiųjų balsai pasibjaurėtinai flirtuodami pynėsi, jie buvo du pagyvenę kitatikiai gyvuliai, audrinantys vienas kitą gretimame kambaryje. Ponas Levis, išsimurkdęs jos plepaluose, nepasotintame troškime primesti pasauliui sentimentalią savęs viziją, dabar jautėsi turįs teisę vaidinti sūnui tėvą ir draugą. Gailestis ir perdėtas pasitikėjimas savimi pastūmėjo jį į šį nederamą, dvokų artumą. Tačiau Koranas reikalauja iš tikinčiųjų pagarbumo — šis žydas, nors ir atėjo nekviestas, yra svečias Ahmado padangtėje.

Nekviestas svečiais neskubriai atsako:

— Nežinau, bičiuli. Su skysčio bangavimu anksčiau neteko susidurti. Galbūt pasirinkčiau „a“ — sukčiau vairą į priešingą pusę.

Ahmadas atsako tyliai, slėpdamas sukilusį džiūgavimą:

— Ne, atsakymas „d“. Radau jį atsakymų lape.

Pilve prie jo ausies pasigirsta neramus urzgesys, ir nematomas veidas virš jo suniurna:

— Hm... Kam vairuoti. Taip ir tavo mama sako. Atsipalaiduok. Sek paskui savo laimę.

— Praėjus šiek tiek laiko, — paaiškina Ahmadas, — sunkvežimis pats ims lėtinti greitį.

— Tokia Alacho valia, — sako ponas Levis, stengdamasis būti sąmojingas ar draugiškas, stengdamasis įsibrauti į stipriai užvertą Ahmado vidų, pripildytą Visa Apimančio.

Centro mokyklos, jos kadaise buvusių plačių valdų, ir miesto privačios nuosavybės sandūra metams bėgant tapo dar komplikuotesnė, kai neaptverti žaidimų laukai nusitęsė iki pat gatvelės, pristatytos Viktorijos laikų stiliaus namų, tokių įvairių ir stovinčių taip atokiai vienas nuo kito, kad atrodė it esantys priemiestyje. Šis į šiaurės vakarus nuo vaizdingos miesto Rotušės įsikūręs rajonas buvo iš palei upę stovėjusių fabrikų praturtėjusios viduriniosios klasės valda, esanti netoli daugiaaukščių namų, stūksančių kadaise klestėjusio miesto centro tolesniojoje dalyje. Bet tie panašūs į užmiesčio namus pastatai, prisiminė Džekas, pradėti nuomoti. Norintys pasipelnyti rangovai suskaidė juos į butus, padalijo plačias vejas, o kai kur jas visai panaikino — ankštai užstatė pigiais sujungtų namų blokais. Didėjantis gyventojų skaičius ir vis dažnėjantys vandalizmo atvejai atsiliepė mokyklos nuosavybės žaliems plotams ir laikui bėgant privertė įvairias miesto tarybas žengti, jų manymu, apgalvotą ir pelningą žingsnį: perkelti futbolo aikštę, pavasarį tampančią lengvosios atletikos aikštele, ir beisbolo aikštę, kurios tolimoji dalis futbolo sezono metu tapdavo naujokų komandos futbolo aikštele, į nupirktą žemę, esančią vos už penkiolikos minučių kelio autobusu, į seną pieninę „Velano ir sūnų ūkis“, kurios pienas teikė kalcio daugelio Naujojo Prospekto jaunuolių kartų kaulams. O miesto aikštės virto perpildytais lūšnynais.

Didžiąją mokyklą ir keletą jos ūkio pastatų italų mūrininkai vėliau apjuosė siena, jos viršų netrukus papuošė spindintys spygliuotos vielos ritiniai. Mūrijama buvo dalimis, nuolat atsižvelgiant į įvairiausius skundus, padarytą žalą ir spalvingus grafičių sprogimus. Sudarkytuose, nykstančiuose įtvirtinimuose atsirado netikėtų nuošalių kampelių — keletas kvadratinių jardų suskilinėjusio betono palei pusiau į žemę nugrimzdusį geltonų plytų pastatą su įtaisytais didžiuliais katilais, anksčiau kūrenamais anglimi, su bildesiu siuntusiais garą į klases. Ant vienos geltonų plytų sienos kabo krepšinio lenta — jos lanką beveik statmenai nulenkė dedančius į krepšį NBA profesionalus mėgdžiojantys berniūkščiai. Už dvidešimties žingsnių esančiame pagrindiniame pastate įstatytos dvigubos durys su nuo smūgių apsaugančiais virbais, šiltu oru paliekamos atviros; už jų — plieniniai laiptai, vedantys į rūsį, kurio skirtinguose galuose įrengti berniukų ir mergaičių persirengimo kambariai, tarp jų — valgykla ir metalo bei medžio dirbtuvės darbų pamokoms. Iš betono plyšių po kojomis dygsta pirštuotės, tūbės ir pienės, it kavos pupelės blizga žemių dalelytės, iškeltos į paviršių skruzdėlių. Ten, kur betonas gerokai apgadintas, virtęs dulkėmis, šaknis įleido aukštesni augalai — portulakos, ageratinos, gyvatžolės ir įvairios ramunėlės, keliančios savo ištįsusius ūglius į ilgėjančią dieną.

Šioje apleistoje, apšnerkštoje vietoje, dėl nulenkto krepšio netinkamoje niekam, nebent vogčiomis papešti dūmą, gurkštelti, ko nors pauostyti arba išsiaiškinti santykius, Tailenolis prikimba prie mūvinčio bėgimo trumpikėmis Ahmado. Mokyklos autobusas atvežė jį į stovėjimo aikštelę iš treniruotės buvusioje pieninėje, esančioje už penkiolikos minučių kelio nuo mokyklos. Šiandien jis turi dešimt minučių nusiprausti, persirengti ir nubėgti septynis kvartalus iki mečetės, kad spėtų į dusyk per savaitę rengiamą Korano pamoką; Ahmadas tikėjosi šiek tiek sutrumpinti kelią ir išeiti pro dvigubas duris, kurios turėjo būti atidarytos. Taip vėlai, pasibaigus pamokoms, čia paprastai tuščia, tik keletas devintokų, nepaisydami sugadintos krepšinio lentos, mėto kamuolį. Tačiau šiandien, tarsi šiltas oras būtų paskelbęs paliaubas, aikštelėje susirinko mišrus būrelis juodaodžių ir ispanakalbių — jų priklausymą vienai ar kitai gaujai nurodo mėlyni ar raudoni diržai ant nukarusių, erdvių kelnių, galvos raiščiai ir aptemptos kepuraitės.

— Ei! Arabe!

Tailenolis, apsuptas keleto kitų mėlynus, raumenis aptempiančius marškinėlius vilkinčių vaikinų, atsistoja tiesiai priešais jį. Ahmadas jaučiasi pažeidžiamas, beveik nuogas su bėgimui skirtomis trumpikėmis, dryžuotomis kojinėmis, lengvais bateliais ir berankoviais marškinėliais — priekyje ir ant nugaros ryškėja drugelius primenančios prakaito dėmės; jis suvokia, kad jo ilgos nuogos galūnės gražios, o grožis piktina viso pasaulio galvažudžius.

— Ahmadas, — pataiso jis ir stovi sustingęs, jusdamas pratimų, širdį sprogdinančio sprinto ir šuolių karštį, sklindantį iš porų. Jis jaučiasi švytintis, ir mažos, giliai įdubusios Tailenolio akutės, žvelgiančios į jį, susiaurėja.

— Girdėjau, ėjai į bažnyčią pasiklausyti, kaip dainuoja Džorilyna? Įdomu kodėl?

— Ji mane pakvietė.

— Šūdą ji tave kvietė. Tu arabas. Tu ten nevaikštai.

— Ėmiau ir nuėjau. Žmonės buvo draugiški. Viena šeimyna spaudė man ranką ir šypsojosi iki ausų.

— Jie apie tave nieko nežinojo. Pakliuvai ten per apgavystę.

Ahmadas stovi šiek tiek įsitempęs, pražergęs lengvais bateliais apautas kojas, pasiruošęs Tailenolio išpuoliui.

Bet šnairas žvilgsnis virsta pašaipa.

— Jus paskui matė einančius kartu.

— Taip, po mišių. O ką?

Štai dabar jis tikrai puls. Ahmadas ketina galva padaryti klaidinantį judesį į kairę, dešine smogti Tailenoliui į minkštą pilvą ir staiga pakelti kelį. Bet priešininko pašaipa virsta plačiu vypsniu.

— O nieko, pasak jos. Ji paprašė manęs tau šį bei tą pasakyti.

— Tikrai?

Kiti vaikinai, pakalikai mėlynais marškinėliais, klausosi. Ahmadas planuoja, palikęs Tailenolį žiopčioti susirietus ant trupančio betono, nerti tarp apstulbusių žiūrovų į santykinai saugų mokyklos prieglobstį.

— Ji sako, kad pakęst tavęs negali. Džorilyna sako, kad esi nuosmauka. Ar žinai, kas yra nuosmauka, arabe?

— Girdėjau tokį posakį, — jis junta, kaip stingsta veidas, lyg lėtai užliejamas sluoksniu kažko šilto.

— Taigi, man į tavo santykius su Džorilyna nusispjaut, — padaro išvadą Tailenolis, palinkdamas arčiau tarsi įsimylėjėlis. — Mes iš tavęs juokiamės, abu. Ypač kai ją dulkinu. Mes pastaruoju metu nuolat krušamės. O nuosmauka reiškia, kad varai į kumštį, kaip jūs, arabai, visi darot. Visi jūs — pedikai, biče.

Nedidelis žiūrovų būrelis kvatojasi, o Ahmadas iš degančio veido supranta esąs išraudęs. Tai jį taip įsiutina, kad kai jis aklai braunasi pro raumeningus kūnus persirengimo kambario link, žinodamas, jog pavėlavo palįsti po dušu, pavėlavo į pamoką, jo niekas nedrįsta sulaikyti. Tik pavymui pasigirsta švilpimas ir ūbavimas, tarsi jis būtų baltoji mergina dailiomis kojomis.

Mečetė, kukliausia iš visų, esančių Naujajame Prospekte, užima antrą aukštą virš manikiūro salono ir čekių išgryninimo įstaigos; ji įsispraudusi tarp smulkių kontorėlių — lombardo dulkinais langais, naudotų knygų knygyno, batsiuvio, kinų skalbyklos, į kurią žemyn veda keletas laiptelių, picerijos ir maisto prekių krautuvėlės, prekiaujančios Viduriniųjų Rytų produktais — džiovintais lęšiais ir pupomis, humusu ir chalva, falafeliais, kuskusu ir tabulė, pelijančiais paprastose pakuotėse su užrašais, — be paveiksliukų ir stambaus šrifto amerikietiškoms Ahmado akims jos atrodo keistai. Palei šią Pagrindinės gatvės dalį keturis ar daugiau kvartalų į vakarus tęsiasi vadinamasis Arabų rajonas, iš pradžių apgyvendintas turkų ir sirų, dirbusių dažytojais ir odadirbiais senuosiuose fabrikuose, bet Ahmadas niekada ten neužklysta — jo islamiškoji tapatybė apsiriboja mečete. Mečetė jį, vienuolikos metų vaiką, priglaudė, joje jis atgimė.

Jis praveria apsilaupiusias žalias 2781½ numeriu pažymėtas duris tarp manikiūro salono ir kontoros, jos vitrina uždengta ilgomis šviesiomis pakeliamosiomis žaliuzėmis, ant jų užrašyta — PINIGAI PAGAL ČEKIUS: Minimalus mokestis. Siauri laiptai veda į viršų, į al-masdžid al-džami, nusilenkimo, garbinimo vietą. Žalios durys ir ilga belangė laiptinė iš pradžių baugino jį, vos pradėjusį čia lankytis, ieškantį kažko, nugirsto juodaodžių klasės draugų pašnekesiuose apie jų mečetes, apie dvasininkus, kurie „šūdo nemala“. Kiti jo amžiaus berniukai ėmė giedoti bažnytiniame chore ar užsirašė į „Mažuosius skautus“. O jis manė, kad šioje religijoje užčiuops nors pėdsaką savo gražuolio tėvo, pasitraukusio tuo metu, kai Ahmado prisiminimai tik pradėjo klostytis. Jo vėjavaikė motina, niekada nevaikščiojusi į mišias ir smerkusi savo religijos primestus apribojimus, pataikavo sūnui, vežiojo į mečetę antrame aukšte tiek pirmuosius kartus, tiek vėliau, kai tik leisdavo darbo grafikas, kol jis tapo paaugliu ir galėjo palyginti saugiai pats vaikščioti gatvėmis. Didelė salė, skirta maldai, anksčiau buvo šokių studija, o imamo kabinetas įsikūrė prieškambaryje, kur čečiotkos ir pramoginių šokių mokiniai laukdavo (su tėvais, jei vaikai) pamokų pradžios. Nuomoti ir pertvarkyti patalpas pradėta paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, bet troškiame ore, įsivaizduoja Ahmadas, tebeaidi daužomo pianino garsai ir dvelkteli negrabiomis, nuodėmingomis pastangomis. Nubrūžintas, nelygias lentas, ant kurių buvo kruopščiai repetuojama tiek žingsnelių, dabar dengia vienas ant kito kloti dideli, kai kur jau pratrinti rytietiški kilimai.

Mečetės prižiūrėtojas, senas, suvytęs ir sulinkęs šlubas libanietis, siurbia kilimus, tvarko imamo kabinetą ir pagal Vakarų madą įkurtą vaikų kambarį, bet langai, išdėstyti pakankamai aukštai, kad atbaidytų norinčius pašniukštinėti šokančius ar besimeldžiančius, luošiui prižiūrėtojui nepasiekiami, todėl beveik neperregimi dėl susikaupusio purvo. Pro juos galima įžiūrėti tik debesis, ir tai neaiškiai. Net penktadieninių salat al-džuma42 metu, kai pamokslas sakomas iš minbaro, maldos salė pustuštė, tuo tarpu klestinčios modernios Harlemo ir Džersi Sičio mečetės lobsta iš naujųjų Egipto, Jordanijos, Malaizijos ir Filipinų emigrantų. Naujojo Prospekto juodieji musulmonai ir atskalūniški Islamo nacijos43 sekėjai laikosi savo šventyklų, įkurdintų palėpėse ir krautuvėlėse. Šeicho Rašido viltis viename iš trečio aukšto kambarių atidaryti kutabą44, kuriame mokytų Korano būrelius pradinukų, lieka neįgyvendinta. Pamokas, kurias prieš septynerius metus Ahmadas pradėjo lankyti su kitais aštuoniais devynerių-trylikos metų mokiniais, dabar lanko tik jis vienas. Jis lieka vienas su mokytoju — jo švelnus balsas bet kokiu atveju geriausiai tinkamas nedidelei klausytojų grupei. Ahmadas mokytojo akivaizdoje jaučiasi nejaukiai, bet paklusdamas Korano ir chadisų reikalavimams gerbia jį.

Ištisus septynerius metus Ahmadas lankėsi čia dusyk per savaitę ir pusantros valandos studijavo Koraną, bet likusį laiką jis neturi galimybės kalbėti klasikine arabų kalba. Bendrinė kalba, al-lugha al-fuscha — su gerkliniais skiemenimis ir ryškiai pabrėžiamais priebalsiais su taškeliu — vis dar kliūva burnoje ir klaidina akis: kursyvas, primargintas pagalbinių diakritinių ženklų, atrodo per mažas, o skaitymas iš dešinės į kairę dar reikalauja perrikiuoti smegenis. Kai per pamokas lėtai perėję visą šventą tekstą jie ėmėsi kartojimo, reziumavimo ir gludinimo, šeichas Rašidas ėmė teikti pirmenybę trumpoms ankstyvosioms Mekos suroms, daug poetiškesnėms, prasmingesnėms ir mįslingesnėms, palyginti su pirmosios knygos pusės prozos ištraukomis, kuriose Pranašas imasi valdyti Mediną, kurti konkrečius įstatymus ir dalyti pasaulietiškus patarimus.

Šiandien mokytojas sako:

— Imkimės „Dramblio“. Tai šimtas penktoji sura.

Kadangi šeichas Rašidas nenori teršti mokinio sunkiai išmoktos klasikinės arabų kalbos šiuolaikinės šnekamosios, savo kapoto Jemeno dialekto al-lugha al-amyja garsais, pamokas jis dėsto sklandžia, bet pernelyg taisyklinga anglų kalba, tardamas žodžius su tam tikru pasibjaurėjimu, suspausdamas purpurines, tvarkinga barzdele ir ūsais aprėmintas lūpas, tarsi stengdamasis išlaikyti ironišką atstumą.

Ahmadas ištaria kreipimosi žodžius:

— Bismi-llahi-rrachmani-rrachym45, — ir įsitempęs, nes mokytojas skaitant reikalauja išlaikyti ritmą, imasi pirmosios suros eilutės: — alam tara kaifafaala rabuka bi aschabi al-fyli 46

Užmerkęs akis, šeichas Rašidas atsilošia į pilkšvo erdvaus krėslo aukšta atkalte, kuriame jis sėdi prie darbo stalo ir priima mokinį, pagalvėles, o mokinys tupi prie jo stalo kampo ant spartietiškos plastikinės kėdės, kokių galima pamatyti mažo miestelio oro uosto užkandinėje, ir ima nurodinėti:

— S ir h — du atskiri garsai, jie netariami kaip sh47. Ties glotniu sprogimu neperlenk — klasikinė arabų nėra kokia spragsinti afrikiečių kalba. Junk garsus grakščiai, tarsi jie būtų antroji tavo prigimtis. O tokia ji ir yra tiems, kam arabų — gimtoji, ir, žinoma, stropiems mokiniams. Neatsižvelgdamas į tarimo sunkumus, išlaikyk ritmą. Pabrėžk paskutinį, besirimuojantį skiemenį. Prisimeni taisyklę? Kirtis dedamas ant ilgo balsio tarp dviejų priebalsių arba ant priebalsio, po kurio eina trumpas balsis, o po jo — du priebalsiai. Tęsk, prašau, Ahmadai.

Net tardamas „Ahmadaf, mokytojas užaštrina žodžio galą, taria jį jausmingu frikatyviniu gerkliniu skambesiu.

— alam jadžal kaidahumfy tadlylin...

— Pabrėžk lin, — įsiterpia šeichas Rašidas, jo užmerktos akys virpa, tarsi po vokais būtų drebučiai. — Šį kirtį išgirsi net savotiškame pastoriaus Rodvelio vertime: „Ar nepavertė Jis jų žabangų paklydimu?“ — jis pramerkia akis ir paaiškina: — Kalbama apie žmones, dramblio kompanionus, taip sakant. Spėjama, kad suroję pasakojama apie tikrą įvykį — išpuolį prieš Meką, surengtą Abrahos al Chabašy48, kaip paaiškėjo, Jemeno, mano gimtosios šalies, valdytojo. Tais laikais kariuomenės, žinoma, privalėjo turėti dramblių. Drambliai buvo tuometiniai Šermano tankai, šarvuoti automobiliai Humvee. Tikėkimės, kad jie turėjo storesnę odą nei tie nevykę hamviai, kuriuos Bušas tiekia savo narsiesiems kariams Irake. Manoma, kad šis istorinis įvykis nutiko maždaug Pranašo gimimo laiku, apie penkis šimtus septyniasdešimtuosius mūsų eros metus. Jis galėjo apie tai nugirsti iš savo giminaičių — ne tėvų, nes Pranašo tėvas mirė prieš jam gimstant, o motina — jam esant šešerių, bet galbūt iš senelio Abd al Mutalibo ir dėdės Abu Talibo. Jie tikriausiai pasakojo apie tą legendinį mūšį, sėdėdami prie hašemitų stovyklos laužų. Kurį laiką kūdikį prižiūrėjo auklė beduine, ir manoma, kad galbūt iš jos jis sugėrė dieviškai tyrą arabų kalbą.

— Sere, jūs sakote „spėjama“, tačiau pirmojoje suros eilutėje klausiama: „Argi nematei?“, tarsi Pranašas ir jo klausytojai tikrai būtų tai matę.

— Vidumi, — atsidusęs paaiškina mokytojas. — Savo vidine akimi Pranašas įžvelgė daugelį dalykų. O dėl to, ar Abrahos surengta ataka buvo istorinis įvykis, ar ne, dievobaimingų ir tikinčių, kad Koranas buvo įkvėptas Dievo, mokslininkų nuomonės skiriasi. Perskaityk pastarąsias tris eilutes, kuriose šis įkvėpimas ypač juntamas. Kvėpuok lygiai. Teik pirmenybę nosiniams garsams. Norėčiau išgirsti dykumų vėją.

— ...va arsala alaihim tajran ababyla, — progiesmiu taria Ahmadas, stengdamasis, kad gražesnis ir gilesnis balsas sklistų iš gerklės gelmių, norėdamas nosiarykle pajusti šventus virpesius, — tarmyhim bi chidžaratin min sidžylin, — tęsia jis, stiprindamas rezonansą bent savo ausyse, — fa džaalahum kaasfin makūli.49

— Jau geriau, — tingiai pripažįsta šeichas Rašidas, glebnios baltos rankos su ilgais lanksčiais pirštais (nors jo kūnas, apgaubtas subtiliai siuvinėtu kaftanu, liesas ir smulkus) mostu leisdamas suprasti, kad pakaks. Po šiuo apdaru jis mūvi baltas apatines kelnes, vadinamas sirval50, o ant tvarkingai pakirptos galvos dėvi baltą nertinę kepurėlę be graižo — amamą, rodančią, kad jis yra imamas. Jo juodi pusbačiai — maži ir kieti tarsi vaiko, išlenda iš po kaftano krašto, kai jis pakelia kojas ir ilsina ant minkšto suoliuko, apmušto ta pačia prabangia medžiaga, blizgančia tūkstančiu sidabrinių siūlų, kaip ir į sostą panaši kėdė, kurioje atsilošęs moko žmones. — Ir ką gi mums atskleidžia šios nuostabios eilutės?

— Jose sakoma, — imasi aiškinti Ahmadas, rausdamas iš gėdos, kad suterš šventą tekstą negrabiu perpasakojimu, kuris daugiau remiasi ne senoviniu arabišku tekstu, o vogčiomis perskaitytais angliškais vertimais, — kad Dievas prieš degto molio akmenis paleido paukščių pulkus, o dramblio žmones pavertė lauku, ir jis buvo nuėstas. Nugraužtas.

— Taip, maždaug taip, — sako šeichas Rašidas. — Iš „degto molio akmenų“, kaip tu tai pavadinai, tikriausiai buvo sumūryta siena, kritusi nuo paukščių puolimo. Mums ši vieta išlieka truputį mįslinga, nors tikriausiai Rojuje egzistuojančiame iškaltame Korano pirmavaizdyje ji skaidri it brangakmenis. Ak, Rojus! Laukiu nesulaukiu.

Ahmado įraudis lėtai slūgsta, veide sustingsta įtampa. Šeichas vėl užsimerkia, nugrimzta į susimąstymą. Tylai kankinamai užsitęsus, Ahmadas klausia:

— Sere, nejaugi norite pasakyti, kad mums prieinamas variantas, per dvidešimtį metų nuo Pranašo mirties surinktas pirmųjų kalifų, kažkuo netobulas, palyginti su amžinuoju?

Mokytojas pareiškia:

— Netobulumas turėtų slypėti mumyse — mūsų neišmanyme ir pirmųjų mokinių bei raštininkų padarytuose Pranašo kalbų užrašuose. Netgi pats mūsų suros pavadinimas, pavyzdžiui, gali būti aiškinamas neteisingu tuo metu valdžiusio monarcho Alfilaso vardo užrašymu. Numetus galūnę, jo vardas virto al-Fyl — dramblys. Galima taip pat teigti, kad „paukščių pulkai“ — iš katapultų paleistų sviedinių metafora, nes kitaip mūsų vaizduotėje iškyla negrabūs sparnuoti padarai, ne tokie didžiuliai, kaip paukštis Rokas iš „Tūkstančio ir vienos nakties“, bet tikriausiai daug gausesni, snapais trupinantys molines plytas — bi chidžaratin. Tik šioje eilutėje, ketvirtojoje, kaip pastebėsi, esama ilgųjų balsių, neatsidūrusių eilutės pabaigoje. Nors Pranašas su panieka atmesdavo poeto titulą, šiose ankstyvosiose Mekai skirtose eilutėse sukūrė gan sudėtingų dalykų. Bet, žinoma, pasiekusi mus versija — nors vadinti ją netobula būtų šventvagystė — dėl mūsų, mirtingųjų, moralinio tamsumo reikalauja išaiškinimo, o aiškinama per keturiolika prabėgusių amžių ji buvo skirtingai. Pavyzdžiui, tikslią žodžio ababyla reikšmę galima tik nuspėti, nes šis žodis niekur daugiau nesutinkamas. Graikų kalboje esama termino, brangus Ahmadai, apibūdinančio tokius unikalius ir neapbrėžiamus žodžius: hapax legomenon51. Toje pačioje suroję esama dar vieno paslaptingo žodžio — sidžylin. Tiesa, jis šventojoje knygoje sutinkamas triskart. Pats Pranašas numatė būsimus sunkumus ir septintojoje trečiosios suros „Imranai“ eilutėje pripažįsta, kad kai kurie posakiai aiškūs — muchkamat, bet kiti suprantami tik Dievui. Neaiškių posakių, vadinamųjų mutašabihat52, dažniausiai šniukštinėja tikrojo tikėjimo priešai, asmenys, pasak Pranašo, „širdyje linkę į blogį“, nes juk išmintingieji ir dievobaimingieji sako: „Mes tuo tikime, visa tai — iš mūsų Viešpaties.“ Ar aš tau dar neįkyrėjau, brangusis?

— Visai ne, — nuoširdžiai atsako Ahmadas, nes mokytojui įprastai murmant mokinys jaučia, kaip jame atsiveria bedugnė, neprieinamos ir keblios senovės praraja.

O šeichas, palinkęs didžiuliame krėsle, irzliai mosikuodamas ilgapirštėmis rankomis, aistringai tęsia kalbą.

— Pykčio apakinti Vakarų mokslininkai ateistai tvirtina, kad Šventoji knyga — ištraukų ir klastočių knisalas, paskubomis sumestas į krūvą kuo paprasčiausia, vaikiška tvarka pagal dydį: ilgiausios suros pradžioje. Jie tvirtina radę begalę neaiškumų ir mįslių. Visai neseniai, pavyzdžiui, kilo gana įdomi polemika dėl vieno vokiečių Viduriniųjų Rytų senųjų kalbų specialisto, tokio Kristofo Liuksenbergo, mokslinio pareiškimo. Jis teigia, kad dauguma neaiškių Korano vietų tampa suprantamos, arabiškus žodžius pakeitus sirų kalbos homonimais. Akivaizdu, įtikinėja jis, kad nuostabiose surose „Dūmai“ ir „Kalnas“ esantys žodžiai, įprastai perskaitomi kaip „skaisčios mergelės didelėmis tamsiomis akimis“, iš tiesų reiškia „šviesios krištolo skaidrumo razinos“. O žavūs jaunuoliai, kurie suroję „Žmogus“ palyginami su išbarstytais perlais, turėtų iš tikrųjų reikšti „atšaldytas razinas“. Turima omenyje nuoroda į šaltą vynuogių gėrimą, kuriuo rafinuotai mandagiai vaišinama Rojuje, o prakeiktieji Pragare geria lydytą metalą. Bijau, kad dėl šių pataisų daugeliui jaunuolių Rojus neteks didelės dalies patrauklumo. O ką, mielas jaunuoli, apie tai manai tu?

Mokytojas su beveik komišku pagyvėjimu dar labiau palinksta į priekį, nuleidžia kojas ant žemės, jo juodi batai pranyksta po kaftanu, o akys ir lūpos laukiant atsakymo prasiveria.

Staiga užkluptas Ahmadas prataria:

— O, ne. Aš trokštu Rojaus, — nors bedugnė jame vis gilėja.

— Rojus nėra tik patraukli vieta, kurioje malonu apsilankyti, kaip kokie nors Havajai, — tęsia šeichas Rašidas. — Jo mes ilgimės, ir ilgimės aistringai, ar ne?

— Taip.

— Ir taip nekantraujame šiame pasaulyje — tolimame ir blausiame busimojo atspindyje?

— Taip, tikrai.

— Ir net jeigu tamsiaakės hurijos tėra paprastos šviesios razinos, tai nesumažina tavo Rojaus troškimo?

— O, ne, sere, nesumažina, — atsako Ahmadas, o jo mintyse sūkuriuoja anapusinio pasaulio vaizdai.

Nors kai kurie šias provokacines šeicho Rašido nuotaikas galėtų palaikyti kandžiu ir pavojingu flirtu su Pragaro liepsnomis, Ahmadui jos visąlaik atrodė majeutiškos, keliančios mokiniui reikalingus vaizdinius ir sudėtingus pojūčius, praturtinančios lėkštą ir visiškai nekaltą bei naivų tikėjimą. Tačiau šiandien ši majeutinė ironija aštresnė, vaikino pilvas nerimsta, ir jis nori, kad pamoka kuo greičiau baigtųsi.

— Puiku, — taria mokytojas ir suspaudžia lūpas į mėsingą pumpurą. — Aš visada maniau, kad hurijos — neįsivaizduojamos, nesibaigiančios ir tyros palaimos metafora, o ne tikros, tiesmukam poravimuisi tetinkamos moterys — šiltos, putlios ir vergiškai paklusnios. Žinoma, kasdienis paprastas poravimasis yra pati gyvenimo trumpalaikiškumo, tuščių džiaugsmų esmė.

— Bet... — sumurma vėl rausdamas Ahmadas.

— Bet?

— Bet Rojus turi būti tikras, tai tikra vieta.

— Žinoma, brangus berniuk... O kaipgi kitaip? Ir visgi grįžkime trumpam prie teksto tobulumo klausimo. Bedieviai mokslininkai tvirtina, kad net ramesnėse surose, priskiriamose tiems laikams, kai pranašas valdė Mediną, esama keistų neatitikimų. Ar negalėtum man perskaityti — suprantu, šešėliai ilgėja, už mūsų langų merdėja pavasario diena, — perskaityk man, prašau, šešiasdešimt ketvirtosios suros „Abipusė apgaulė“ keturioliktą posmą.

Ahmadas nevikriai varto savo sutrinto Korano puslapius ir suradęs reikiamą garsiai skaito:

— Ja ajuha alazyna amanū ina mirt azvadžikum va auladikum aduvan lakum fa achzarūhum, va in tafū va tasfachū va taghfirūfa ina alaha ghafūrun rachymun.53

— Gerai. Noriu pasakyti, gana gerai. Mums, žinoma, derėtų rimčiau padirbėti prie tavo tarties. O dabar ar galėtum, Ahmadai, greitai papasakoti, ką reiškia tavo perskaitytos eilutės?

— Hm, čia sakoma, kad tarp žmonų ir vaikų slepiasi priešas. Saugokis jų. Bet jeigu, hm, jiems dovanosi ir būsi atlaidus, Dievas bus tau gailestingas ir viską atleidžiantis.

— Bet juk tai tavo žmonos ir vaikai! Argi tai „priešai“? Kodėl jiems reikia atleisti?

— Na, galbūt todėl, kad jie atitraukia tave nuo džihado, nuo pastangų tapti šventu ir artimu Dievui.

— Puiku! Koks tu nuostabus mokinys, Ahmadai! Pats nebūčiau geriau paaiškinęs. Tafū va tasfachū va taghfirū — afa ir safacha — susilaikyk ir nusigręžk! Apsieik be šių nedangiškų moterų kūnų, be šio žemiško bagažo, be nešvarių likimo įkaitų! Keliauk neapsikrovęs tiesiai į Rojų! Pasakyk man, brangusis Ahmadai, ar bijai įžengti į Rojų?

— O, ne, sere. Kodėl turėčiau bijoti? Laukiu to, kaip ir visi dori musulmonai.

— Taip. Žinoma, jie laukia. Mes laukiame. Tu džiugini mano širdį. Kitai pamokai, būk malonus, pasiruošk iš „Gailestingojo“ ir „Įvykio“. Tai penkiasdešimt penktoji ir penkiasdešimt šeštoji suros — jos patogiai eina viena po kitos. Ak, ir dar, Ahmadai...

— Klausau?

Už žvelgiančių į viršų langų pavasario diena virto vakaru, indigo spalvos danguje, išblukintame gyvsidabriškų Naujojo Prospekto centro šviesų, žiba tik saujelė žvaigždžių. Ahmadas bando prisiminti, ar motinos tvarkaraštis ligoninėje jau leis jai būti namie. Kitaip jam teks tenkintis šaldytuve paliktu jogurto indeliu arba rizikuoti rinktis abejotinos kokybės ir švarumo „Sekundėlės“ užkandžius.

— Tikiuosi, daugiau negrįši į tą kafirų bažnyčią miesto centre, — šeichas padvejojo ir prabilo, tarsi cituodamas šventą tekstą: — Gali pasirodyti, kad nešvarieji taip pat švyti, o velniai gerai pamėgdžioja angelus. Laikykis Tiesiojo Kelio — ihdina as-sirata almustakym. Saugokis visų, kad ir kokie malonūs jie būtų, norinčių atitraukti tave nuo Alacho tyrumo.

— Bet juk visas pasaulis, — prisipažįsta Ahmadas, — tik ir siekia atitraukti.

— Taip neturėtų būti. Pats Pranašas buvo gyvenimo ragavęs žmogus: pirklys, vyras, savo dukterų tėvas. Tačiau sulaukęs keturiasdešimties jis tapo indu, kurį Dievas pasirinko savo galutiniam žodžiui perduoti.

Mobilusis telefonas kažkur giliai erdviuose šeicho apdaruose netikėtai suskamba muzikine trele, ir Ahmadas, pasinaudojęs šia akimirka, sprunka į vakarą, į pasaulį, plūstantį namo skubančių automobilių žibintais, pasaulį su kepamu maistu prakvipusiais šaligatviais ir virš galvos žiedais ir žirginiais boluojančiomis šakomis.

Nors ir nuvalkiotas, nors jame dalyvauta daugybę kartų, diplomų teikimas Centro mokykloje visada sugraudindavo Džeką Levį. Jis kiekvienąkart prasidėdavo maršu ir iškilminga absolventų eisena, plėvesuojančia juodomis mantijomis ir mirgančia valiūkiškai ant galvų užtupdytomis kvadratinėmis kepurėlėmis, o baigdavosi smagesniu, kupinu šypsenų, tėvų sveikinamu paradu skambant „Pulkininko Bogio maršui“ ir „Kai šventieji ims žygiuoti“. Net maištingiausi ir nepaklusniausi studentai, net lipnia juosta ant savo kepurėlių užsirašę PAGALIAU LAISVĖ!, ar į kutus įžūliai įsipynę popierinių gėlių puokšteles atrodė persiėmę ceremonijos iškilmingumu ir nuvalkiotų kalbų didingumu. Prisidėkite prie Amerikos gerovės, sakoma jiems. Užimkite savo vietas taikiose demokratiško verslo armijose. Net stengdamiesi prasimušti būkite geri savo bendrapiliečiams. Nepaisydami visų skandalų, susijusių su korporacijų piktadarybėmis ir politine korupcija, galvokite apie bendrą gerovę. Dabar prasideda tikrasis gyvenimas, pranešama jiems. Visuomeninis švietimas užvėrė savo rojaus sodo vartelius. Bukų kalikų sodo, svarsto sau Levis, kuriame žiaurieji ir nemokšos viešpatauja virš droviųjų ir stropiųjų, tačiau vis tiek sodo, piktžolių prižėlusio vilčių sklypelio, prastai įdirbto, akmenuoto daigyno. Tokie yra norintys tapti šia nacija. Nekreipkite dėmesio į ginkluotus policininkus, saugančius mokyklos salę, ir metalo detektorius prie kiekvieno neužrakinto ir grandine neužtverto įėjimo. Geriau žiūrėkite į absolventus, kaip nuoširdžiai jie šypsosi, kaip ploja visiems, net bukiausiems ir didžiausiems nusikaltėliams, kaip jie žengia scena, eina avanscena, paskui tarp gėlių klombų ir palmių vazonų, pasiimti savo diplomų iš susilaižiusio Nato Džefersono, Naujojo Prospekto mokymo įstaigų sistemos vadovo; jų vardus tą akimirką progiesmiu į mikrofoną taria dabartinė mokyklos direktorė smulkutė Irenė Tsutsuras. Vardų įvairovei antrina avalynės, šmėkščiojančios iš po siūruojančių mantijų, įvairovė — jie sliūkina nudrengtais „naikais“, stypčioja aukštakulniais arba šlepsi atvirais, numintais sandalais.

Džekui Leviui sugniaužia gerklę. Koks žmonių paklusnumas, koks troškimas įtikti! Europos žydai, apsirengę geriausiais savo turimais drabužiais ir suvaryti į mirties stovyklas. Mokiniai ir mokinės, staiga tapę vyrais ir moterimis, spaudžia įgudusią Nato Džefersono ranką — to jie niekada anksčiau nedarė ir niekada daugiau nedarys. Plačiapetis juodaodis administratorius, meistriškai nardantis per vietos politikos bangas, balso galiai perėjus iš baltųjų juodiesiems, paskui ispanakalbiams, nusišypso kiekvienam mielam absolventui, o Džeko Levio akimis, ypač maloniai baltiesiems moksleiviams, akivaizdžiai vietos mažumai. Dėkojame, kad laikėtės mūsų, — sako jo šiltas ilgas rankos paspaudimas. Mes kartu priversime Ameriką / Naujjęjį Prospektą / Centro mokyklą dirbti. Per patį šio, regis, begalinio sąrašo vidurį Irenė perskaito:

— Ahmadas Ašmavis Malojus.

Jaunuolis žengia elegantiškai, jis augalotas, bet vikrus ir atlieka savo vaidmenį neperspausdamas — Ahmadas pernelyg orus, kad skatintų savo šalininkus tarp žiūrovų rankų mostais ar kikenimu. Šalininkų jis turi vos keletą — pasigirsta reti, padriki plojimai. Sėdėdamas pirmoje eilėje tarp dviejų kitų dėstytojų Levis vogčiomis krumpliais nusibraukia pirmąsias abipus nosies ištryškusias ašaras.

Palaiminimą suteikia katalikų kunigas ir, kaip duoklė musulmonų bendruomenei, imamas. Rabinas ir presbiterionų pastorius perskaitė maldas, abi jos, Džeko Levio galva, buvo per ilgos. Imamas, apsivilkęs kaftanu, su ankštu akinamo baltumo turbanu, stojasi prie pulto ir sušniaukroja raitytą arabišką frazę, įsmeigia ją tarsi durklą į tylinčius klausytojus. O tada tikriausiai pateikia anglišką vertimą:

— Žinantis paslėpta! Apsireiškęs! Didysis! Aukščiausiasis! Dievas yra visa ko Kūrėjas! Vienintelis! Užkariautojas! Jis siunčia lietų iš Dangaus: srovės plūsta tiek, kiek reikia, ir neša potvynio srautais kylančias putas. Ir ant metalų, kuriuos lydo ugnyje, gamindami papuošalus ar įrankius, panašios nuoviros iškyla.54 Tos putos greit išsisklaido, o tai, kas naudinga žmogui, — lieka. Tiems, kurie šiandien baigia mokyklą, sakome: pakilkite aukščiau nuovirų, aukščiau putų, bet pasistenkite būti naudingi šioje žemėje. Tiems, kurių Tiesusis Kelias veda į pavojų, mes kartojame Pranašo žodžius: Nesakykite apie kritusius, kurie ėjo Dievo keliu, kad jie mirę, sakykite – jie gyvi!55

Levis įdėmiai nužvelgia imamą — lieknas, nepriekaištingas žmogelis, įkūnijantis tikėjimą, kuriam ne taip seniai pavyko tapti šimtų žmonių, iš jų ir tų, kurie važinėja į darbą iš šiaurinio Naujojo Džersio, mirties priežastimi. Nuo Naujojo Prospekto aukštumų minios žmonių stebėjo dūmus, kylančius iš bokštų dvynių ir plaukiančius Bruklino link, — tą giedrą dieną tai buvo vienintelis debesis. Kai Levis prisimena priešų apsuptą Izraelį ar keletą varganų išlikusių Europoje sinagogų, kurias dieną ir naktį priversta saugoti policija, jo buvęs palankus nusiteikimas imamo atžvilgiu išsisklaido: žmogus baltu apdaru stringa kaip kaulas iškilmingos progos gerklėje. Levio neerzina šniaukrojantis tėvas Korkoranas, įkalantis tris maldas į ilgos ceremonijos dangtį: daugybė žydų ir airių kartų sugyveno Amerikos miestuose, tad Džeko tėvų ir senelių, o ne jo karta turėjo iškęsti kaltinimus „nužudžius Jėzų“.

— Na, biče, baigta, — sako jam iš dešinės sėdintis mokytojas. Tai Adamas Bronsonas, emigrantas iš Barbadoso, dešimtoms ir vienuoliktoms klasėms dėstantis verslo matematiką. — Visada padėkoju Viešpačiui, jei mokslo metai baigiasi be žmogžudysčių.

— Tu žiūri per daug žinių, — sako jam Džekas. — Mes ne Kolumbainas, tai įvyko Kolorade — Laukiniuose Vakaruose. Centro mokykla dabar daug saugesnė, nei tada, kai čia mokiausi. Juodaodžių gaujos turėjo savadarbius ginklus, nebuvo nei apsaugos, nei metalo detektorių. Apsauga buvo laikomi budėtojai koridoriuose. Ir jiems pasisekdavo, jei jų niekas nenumesdavo nuo laiptų.

— Čia atvykęs iš pradžių negalėjau patikėti savo akimis, — sako Adamas savo sunkiai suprantama tarme, kurioje skamba šiltos salos muzika, tolimas plieninio būgno dundesys. — Policija koridoriuose ir valgykloje. Barbadose mes dalijomės plyštančiomis knygomis ir prirašydavome visus bloknoto puslapius, kiekvieną popieriaus skiautelę — taip vertinome išsilavinimą. Ir į galvą nešaudavo krėsti eibių. O čia, šiame didžiuliame pastate, jums reikia sargybinių kaip kalėjime, ir mokiniai daugiau nieko nedaro, tik griauna ir žaloja. Nesuprantu šios amerikiečių neapykantos tvarkai ir padorumui.

— Laikyk tai meile laisvei. Laisvė — tai žinios.

— Mano mokiniai netiki, kad jiems kada nors pravers verslo matematika. Jie įsivaizduoja, kad viską už juos padarys kompiuteris. Jie mano, kad žmogaus smegenys išėjo amžinų atostogų ir nuo šiol joms nereikia nieko daryti, tik siurbti į save pramogas.

Mokytojai į eiseną rikiuojasi po du, ir Adamas, suporuotas su mokytoju, sėdinčiu kitoje tako pusėje, žingteli priešais Levį, bet atsigręžia ir tęsia pokalbį:

— Džekai, paaiškinkit man. Yra toks dalykas, kurio gėdijuosi ko nors paklausti. Kas tas Džei Lo56? Mano mokiniai visąlaik jį mini ir cituoja.

— Tai ji. Dainininkė. Aktorė, — šūkteli į priekį Džekas. — Ispanakalbė. Labai daili. Labai smagus užpakaliukas. Daugiau nieko negaliu pasakyt. Gyvenime ateina laikas, — tęsia jis, kad barbadosietis nepalaikytų jo atžariu, — kai garsenybės jau nebereiškia tiek, kiek anksčiau.

Jis tik dabar pastebi, kad mokytojas, su kuriuo jis buvo suporuotas paskutinės giesmės metu, — moteris, panelė Makenzi, dvyliktas klases mokanti anglų, jos vardas Karolina. Liesa, kvadratiniu žandikauliu, pamišusi dėl kūno rengybos, žili plaukai pakirpti senamade pažo šukuosena, karčiukai — sulig antakiais.

— Kere, — šiltai kreipiasi į ją Džekas, — girdėjau, skaitai „Seksusą“ su vyresniųjų klasių mokiniais?

Ji gyvena su moterimi Paramuse, ir Levis mano, kad gali iš jos geraširdiškai pasišaipyti kaip iš vyro.

— Nešnekėk šlykštynių, Džekai, — atšauna ji nė nenusišypsojusi. — Tai viena iš jo prisiminimų knygų, pavadinime dar esama žodžių „Big Suras“. Ji buvo laisvai pasirenkamų knygų sąraše, niekas neprivalėjo jos skaityti.

— Na, taip, bet ką galvoja tie, kurie perskaitė?

— O, — tuo pačiu ramiu nedraugišku tonu atsako ji per gausmą, kojų trepsėjimą ir juos lydinčią muziką, — jiems tai savaime suprantamas dalykas. Jie jau visa tai matė. Namie.

Visa į šias iškilmes susirinkusi žmonių aglomeracija — absolventai, mokytojai, tėvai, seneliai, dėdės ir tetos, pusbroliai ir pusseserės — pasipila iš auditorijos į vestibiulį, kur ilguose stenduose tarsi faraonų lobiai stebuklingos praeities sargyboje stovi sportinių varžybų prizai, išeina pro plačias paradines duris, atlapotas ankstyvo birželio saulei ir dulkinai griuvėsių plynės perspektyvai, ir taukšdami bei klykaudami leidžiasi didžiaisiais laiptais. Kažkada šie platūs granitiniai laiptai vedė į erdvų žalios vejos, simetriškai apsodintos krūmais, prieglobstį, bet nuo jos nuolat buvo nugnybama, o vėliau ir atrėžiama automobilių reikmėms, o Tildeno57 gatvė (taip įžūliai ir vienbalsiai pavadinta miesto tarybos narių demokratų, kai 1877-ąisiais prezidento postas buvo pavogtas respublikonų valdomos rinkimų komisijos, slapčia susidėjusios su Pietumis, siekiančiais Šiaurės karinės apsaugos nuo sukilusių negrų) nuolat platinama, todėl dabar laiptai duriasi tiesiai į šaligatvį, nuo asfaltuotos gatvės skiriamą tik siauros velėnos juostos, žaliuojančios vos keletą savaičių, kol kepinanti vasaros kaitra ir neatsargūs žingsniai sutrempia pavasarinę augmeniją į lygų negyvos žolės paklotą. Už šaligatvio krašto plytinti asfaltuota gatvė, gumburiuota it paskubomis paklota lova, su lopytom perlopytom duobėm ir klampiom, derva užlietom įdubom, susidariusiom nuo plūstančių automobilių ir sunkvežimių svorio, ji buvo valandai uždaryta oranžinėmis užtvaromis, kad susirinkusi į ceremoniją minia turėtų kur pastovėti, pasimėgauti abipusiais sveikinimais ir palaukti, kol šviežiai iškepti absolventai grąžins mokyklai savo mantijas ir atsisveikins su ja visam laikui.

Džekas malasi minioje ir visai neskuba namo pasitikti vasaros pradžios žmonos draugijoje. Paniuręs po mielo pokalbio su Kere Makenzi ir suvokdamas, kad nepritampa prie šios „viskas galima“ visuomenės, Džekas Levis susiduria su Tereza Maloj. Strazdanota, įraudusi nuo karščio, ji dėvi blyškų lino kostiumelį, suglamžyto švarkelio atlape prisegta jau nuvytusi orchidėja. Jis iškilmingai ją pasveikina:

— Sveikinu, ponia Maloj!

— Sveiki! — šūkteli ji atsakydama, lengvai palyti jo dilbį, tarsi ketindama atkurti užsimezgusį jų pastarojo susitikimo artumą. Ir uždususi griebiasi pirmų į galvą šovusių žodžių:

— Jūsų tikriausiai laukia nuostabi vasara!

Ši mintis užklumpa jį iš netyčių.

— O... Viskas kaip visada, kaip visada, — atsako jis. — Nieko ypatinga neveikiam. Betė bibliotekoje gauna tik kelias laisvas savaites. O aš bandau užsidirbti šiek tiek pinigų duodamas privačias pamokas. Mūsų sūnus gyvena Naujojoje Meksikoje, ir paprastai rugpjūtį mes savaitę lankomės pas jį — ten karšta, bet ne tvanku, kaip čia. Betės sesuo gyvena Vašingtone, bet ten būna dar tvankiau, todėl ji paprastai atvažiuoja pas mus ir išvykstame savaitėlei į kalnus — šioje ar kitoje Delavarų kanjono pusėje. Tiesa, dabar ji velniškai užsiėmusi — šią vasarą nuolat kokia nors kritinė padėtis...

Užsičiaupk, Levi. Neužkalbinėk jai dantų. Gal ir gerai, kad išsprūdo „mes“, primenantis tai moteriai, kad turiu žmoną. Jis, tiesą sakant, mano, kad jos abi to paties tipo — šviesiaodės, linkusios pilnėti, tik Betė ją lenkia dvidešimčia metų.

— O kaip jūs? Kaip jūs su Ahmadu?

Jos drabužis gana rimtas ir padorus — kiaušinio lukšto spalvos lininis kostiumėlis, balta palaidinė, bet ryškūs akcentai tarsi užsimena, kad ji ne tik motina, bet ir menininkė. Stambūs žiedai su turkiu svarina jos tvirtus pirštus trumpai kirptais nagais, o ant rankų, padengtų saulėje švytinčiu pūkeliu, žvanga virtinė auksinių ir koralo apyrankių. Stebėtina, kad jos galvą, išskyrus plaukų kraštelį, airišką šviesią atlašią kaktą ir keletą išsimušusių rusvų sruogelių, dengia didelė šilkinė kaklaskarė, surišta po smakru, išmarginta abstrakčiom kampuotom figūrom ir ryškiais apskritimais. Žvelgdama Leviui į akis ir pastebėjusi, kaip šios krypsta į apsimestinai kuklią skarą, ji nusijuokia ir paaiškina:

— Jis norėjo, kad ją užsimesčiau. Pasakė, kad vienintelis dalykas, kurį norėtų matyti mokyklos baigimo ceremonijoje, — motina, neatrodanti kaip kekšė.

— O varge! Na, keista, bet ši skara jums tinka. Orchidėja taip pat Ahmado mintis?

— Na, ne. Kiti berniukai dovanoja jas savo motinoms, ir jis jaustųsi nesmagiai taip nepasielgęs. Jis turi prisitaikėlio bruožų.

Jos veidas su žaliomis pūpsančiomis akimis, blyškiomis it paplūdimyje rastas stikliukas, ir apgaubtas skara, regis, žvelgia į Levį iš už kampo — pridengtas jis provokuoja, tarsi leisdamas suprasti, kad po skara slypi akinamas nuogumas. Ši skara rodo nuolankumą, o tai sujaudina Levį. Spaudžiamas minios, jis pasislenka arčiau, tarsi imdamasis ją globoti. O ji sako:

— Pastebėjau dar keletą motinų su skaromis, juodaodės musulmonės, kaip ir kai kurios turkų dukterys absolventės, su baltais drabužiais atrodo taip ryškiai ir teatrališkai, — kai buvau maža, visus tamsaus gymio vyrus iš fabrikų vadinome „turkais“, nors jie visi turkai ir nebuvo. Galiu lažintis, kad apačioje mano plaukai raudoniausi, galvojau. Vienuolės būtų apsidžiaugusios. Jos nuolat sakydavo, kad piktnaudžiauju savo kerais. Tuomet svarsčiau, kas tie kerai ir kaip jais galima piktnaudžiauti. Man visąlaik atrodė, kad jie tiesiog yra. Tie taip vadinami kerai.

Ji, kaip ir jis, šioje jaudulio apimtoje minioje linkusi paplepėti. O jis ramiai ir užtikrintai sako:

— Jūs gera mama. Taikstotės su Ahmado norais.

Iš jos veido dingsta šelmiškas atspindys.

— Jis per šiuos metus prašė tiek mažai, o dabar mane palieka.

Jis visada atrodė vienišas. Pats, be mano pagalbos, rūpinosi savo tikėjimu. Aš ne tik nepadėjau — jaučiausi įsižeidusi, kad jam taip rūpi tėvas, nė velnio nenuveikęs jo labui. Mūsų labui. Bet berniukui tikriausiai reikia tėvo ir, kai jo nėra, jis jį išranda. Kaip jums toks pigus Froidas?

Ar ji supranta, ką daro — žadina jo geismą? Betei niekada nešautų į galvą paminėti Froidą. Froidą, jau šimtą metų skatinantį žmones dulkintis. Levis taria:

— Ahmadas su mantija gražiai atrodė. Apgailestauju, kad taip vėlai susipažinau su jūsų sūnumi. Jaučiu jam draugiškumą, nors, spėju, jis nėra abipusis.

— Klystate, Džekai, Ahmadas vertina jūsų pastangas praplėsti jo akiratį. Galbūt vėliau pats to imsis. O dabar jis veržiasi gauti sunkvežimio vairuotojo pažymėjimą. Egzaminą raštu jau išlaikė, o po dviejų savaičių laikys ir praktinį egzaminą. Paseiko apygardoje egzaminai vyksta Veine. Jie nori įsitikinti, kad skiri spalvas ir turi pakankamai išvystytą periferinį regėjimą. Man visada atrodė, kad Ahmado gražios akys. Juodos kaip rašalas. Keista, bet jo tėvo buvo šviesesnės — meduolio spalvos. Sakau — keista, nes galima pamanyti, kad Omaro akys buvo tamsesnės, palyginti su mano blyškiomis.

— Ahmado akyse įžvelgiu jūsų žalumos blyksnį.

Ji praleidžia pro ausis jo komplimentą ir tęsia:

— Jo regėjimas nėra dvidešimt ir dvidešimt. Kalbu apie Ahmadą. Greičiau dvidešimt ir trisdešimt — astigmatizmas, bet jis visada buvo pernelyg tuščiagarbis, kad nešiotų akinius. Pamanytum, kad būdamas toks dievobaimingas jis nėra tuščiagarbis, bet jis toks. O gal tai ne tuštybė, galbūt galvoja: jeigu Alachas norės, kad nešiotum akinius, jis juos ir duos. Kai žaisdavo beisbolą, jam buvo sunku įžiūrėti kamuoliuką — tai viena iš priežasčių, kodėl pasirinko bėgimą.

Šis netikėtas smulkmenų srautas apie berniuką, kuris, Džeko Levio manymu, niekuo nesiskyrė nuo šimtų kitų, su kuriais jam teko susidurti kasmet, sustiprina jo įtarimą, kad ši moteris nori dar kartą su juo susitikti. Ir jis sako:

— Nujaučiu, kad jam neprireiks tų universitetų žinynų, kuriuos palikau jums prieš du mėnesius.

— Tikiuosi, jis sugebės juos rasti: jo kambaryje — siaubinga netvarka, išskyrus tą kampą, kuriame meldžiasi. Jis turėjo juos grąžinti jums, Džekai.

— No problema, senora.

Jis pastebi, kad žmonės aplinkui — besigrūdančioje šventinėje, bet jau mažėjančioje minioje, žvilgteli į jų pusę ir palieka jiems šiek tiek erdvės, nujausdami, kad čia kažkas mezgasi. Jis jaučia, kad Terės pagyvėjimas veikia jį, ir atkakliai stengiasi atsakyti šypsena į jos apvaliame, šviesiame, strazdanomis nutaškytame veide pražystančią šypseną.

Didelio tamsiavidurio debesies šešėlis nušluoja saulės spindulius ir viskas tampa nyku — ir griuvėsių plynė, ir uždaryta gatvė, ir narsus, margas tėvų bei giminaičių būrelis, ir Centro mokyklos fasadas su kolonada prie įėjimo ir grototais langais, aukštas, kaip operos atpakalys, paverčiantis dainininkų duetą nykštukais.

— Ahmadas pasielgė nemandagiai, — sako jo motina, — kad negrąžino jų mokykloje. O dabar jau per vėlu.

— Kaip ir sakiau: jokios problemos. Galėčiau užeiti kada nors ir pasiimti, — sako jis. — Paskambinsiu, kad žinočiau, ar esat namie.

Vaikystėje, gyvendamas Totovos kelyje, tada ten dar buvo kaimo vietovė — vos keletas naujų rančų, eidamas žiemą į mokyklą Džekas, norėdamas išbandyti savo drąsą, retkarčiais išdrįsdavo žengti užšalusiu pakeliui esančiu prūdu — jis jau seniai nusausintas ir vietovė užstatyta. Prūdas buvo negilus, jame nepaskęsi — seklumą išduodavo švyliai ir žole apaugę kupstai, — tačiau jeigu įlūžtum, permirktų, išsiteptų, o gal net būtų nepataisomai sugadinti nauji odiniai mokyklai skirti batai, ir šeimai, kurios finansinė padėtis buvo apverktina, tai būtų tikra bėda. Iš už sidabrinio debesies kraštelio ištrykšta saulės spinduliai, sukibirkščiuoja šilkinėje Terės kaklaskarėje, ir Džekas virpėdamas įsiklauso, ar neįskilo kur ledas.