IV

Čarlio dėdė ir Habibo Čehabo brolis Morisas retai parvažiuoja iš Floridos, tačiau karštis ir drėgmė, tvyrantys Majamyje liepą ir rugpjūtį, priverčia jį tais mėnesiais grįžti į šiaurę. Jis retkarčiais vieši Habibo namuose Pompton Leikse ir kartais pasirodo „Puikybės balduose namams“, čia Ahmadas jį ir pamato — vyrą, panašų į savo brolį, tik stambesnį ir ceremoningesnį, pamėgusį indiškos medvilnės kostiumus, baltus odinius batus ir pernelyg kruopščiai parinktus kaklaraiščius bei marškinius. Pirmąsyk sutikęs jis oficialiai paspaudžia Ahmadui ranką, ir šis pasijunta nesmagiai, vertinamas budresnių, dar labiau auksaspalvių ir mažiau jukių nei Habibo akių. Paaiškėja, kad jis — jaunesnysis brolis, nors elgiasi kaip labiau pasitikintis savimi vyresnysis. Ahmadą, vienintelį vaiką, žavi brolystė — jos privalumai ir trūkumai, kaip veikia tai, kad esi tam tikra prasme sudvejintas. Jei Dievas jį būtų apdovanojęs broliu, Ahmadas nesijaustų toks vienišas ir turbūt mažiau kliautųsi Dievu, kurį visada nešiojasi su savimi širdies plakime ir mintyse. Kai jie su Morisu susitinka parduotuvėje, stuomeningas malonus vyriškis blankiais drabužiais vos vos šypsodamasis linkteli Ahmadui, tarsi sakydamas: Aš tave pažįstu, jaunuoli. Matau tave kiaurai.

Ahmado pastebėti doleriai, kuriuos nugabeno keturiems vyrams į Aukštutinio kranto vasarnamį, pasilieka jo atmintyje kaip kažkas antgamtiška, priklausančio tai blankiai tuštumai, kuri vis dėlto teikiasi savo pačios nesuvokiama valia prasismelkti į mūsų gyvenimą. Jis klausia savęs, ar išdrįs prisipažinti ką matęs Čarliui. Ar Čarlis žinojo apie otomanės turinį? Kiek dar pristatytų ir pasiimtų baldų ertmių buvo taip prikimštos? Ir kokiam tikslui? Ši paslaptis dvelkia laikraščiuose aprašomais įvykiais — politinė prievarta užsienyje, smurtas namuose — jų antraštes jis tik perbėga akimis, ir naktinėmis žiniomis, kurias užtinka junginėdamas pasenusio mamos „Admirolo“ kanalus.

Ahmadas Dievo pėdsakų ėmė ieškoti šios bedievių visuomenės televizijoje. Jis žiūri grožio konkursus, kur baltadantės merginos švytinčia oda, kartu su viena ar dviem simbolinėm spalvotosiom dalyvėm, stengiasi sužavėti laidos vedėją šokio ar dainavimo sugebėjimais ir dažnai, nors skubotai, reiškia padėkas Viešpačiui už tuos talentus, kuriuos jos, kai dainavimo apsirengus tik maudymosi kostiumėliu laikai baigsis, ketina skirti tarnystei artimui savo: pasirinkti garbingą gydytojo, mokytojo, agronomo profesiją ar švenčiausią pašaukimą iš visų — būti namų šeimininke. Ahmadas atranda krikščionišką kanalą, kur rodo vien bosu kalbančius pusamžius vyrus neįprastų spalvų kostiumais plačiais, blizgiais atlapais. Šie, nukrypę nuo aistringos retorikos („Ar jūs pasiruošę priimti Jėzų?“ — klausia jie ir „Ar įsileidote Jėzų į savo širdis?“), staiga ima žaismingai flirtuoti su pagyvenusiomis žiūrovėmis arba, spragsėdami pirštais, užtraukia giesmę. Krikščioniškos giesmės Ahmadą domina, ypač gospelo chorai mirguliuojančiais apdarais, storos juodaodės moterys, šokinėjančios ir siūbuojančios taip aistringai, kad kartais aistra atrodo dirbtinoka, bet kitąsyk, chorui įsigiedojus, nuoširdžiai įsiliepsnojusi. Moterys, pritardamos savo balsams, aukštai kelia rankas ir linguodamos ploja taip užkrečiamai, kad prisideda net keletas tarp jų esančių baltųjų, — tai viena iš nedaugelio amerikiečių veiklos sričių, iš jų dar sportas ir nusikaltimai, kurioje, be jokios abejonės, vyrauja tamsi odos spalva. Iš sausų, su šypsenėle šeicho Rašido pasakytų užuominų Ahmadas žino apie sufijų užsidegimą ir ekstazę, senovėje paveikusią islamą, bet neranda nė mažiausio ekstazės pėdsako islamo kanaluose, rodomuose iš Manhatano ir Džersi Sičio: jie transliuoja tik penkis šaukimus melstis (tuo metu rodoma didžiosios Mahometo Ali mečetės Saladino citadelėje nuotrauka83), itin rimtas viešas akiniuotų profesorių ir mulų diskusijas apie pastaruoju metu šiuolaikinius Vakarus apėmusį iškreiptą įtūžį islamui, ir pamokslus, sakomus turbanu pasipuošusio imamo, sėdinčio prie tuščio stalo studijoje plikomis sienomis ir filmuojamo nejudama kamera.

Šią temą iškelia Čarlis. Vieną dieną, sėdint sunkvežimio kabinoje ir važiuojant per itin nykią šiaurinio Naujojo Džersio vietovę tarp plačiai nusidriekusių kapinių ir išlikusio užliejamų lankų lopinėlio — ajerai ir blizgialapės nendrės, kyšančios iš sūroko vandens, — jis klausia:

— Kas tave kamuoja, Patrakėli? Pastaruoju metu esi labai tylus.

— Aš juk iš prigimties tylenis, ar ne?

— Taip, bet ta tyla kitokia. Iš pradžių tai buvo žmogaus, sakančio „parodyk man“, tyla, o dabar tai „kas nutiko?“ tyla.

Ahmadas neturi tiek draugų, kad rizikuotų prarasti nors vieną. Jis žino, kad esant tokioms aplinkybėms nėra kur trauktis. Ir sako Čarliui:

— Prieš keletą dienų, kai vienas vežiojau baldus, mačiau keistą dalyką. Mačiau, kaip vyrai traukia pluoštus pinigų iš tos otomanės, kurią nugabenau į Krantą.

— Jie praardė ją tau matant?

— Ne. Aš išvažiavau, o paskui parsėlinau atgal ir žvilgtelėjau pro langą. Jų elgesys pasirodė įtartinas ir man tapo smalsu.

— Tu juk žinai, kas nutiko smalsiai katei?

— Smalsumas ją pražudė. Bet juk ir nežinojimas gali pražudyti. Jei ką nors gabenu, turiu žinoti ką.

— Kodėl, Ahmadai? — kone švelniai klausia Čarlis. — Maniau, nenori žinoti to, ko nereikia. Tiesą sakant, devyniasdešimt devyniais atvejais baldai, kuriuos tu vežioji, — tiesiog baldai.

— O kas tas vienas procentas laimingųjų, kuriems atitenka prizas?

Dabar, kritiškai akimirkai praėjus, Ahmadas jaučia laisvumą ir kartu įtampą. Tai panašu, kaip jis įsivaizduoja, į atsipalaidavimą ir kartu atsakomybę, kurią jaučia vyras ir moteris, pirmąsyk vienas kito akivaizdoje nusimetę drabužius. Čarlis, regis, taip pat tą jaučia: jo balse nebėra įtampos, jis nebeapsimetinėja.

— Laimingieji, — sako jis, — tikrieji tikintieji.

— Jie tiki džihadu? — spėja Ahmadas.

— Jie tiki, — atidžiai pataiso Čarlis, — veiksmu. Jie tiki, kad galima ką nors padaryti. Kad musulmonas valstietis Mindanao neturi badauti, kad Bangladešo vaikai neturi skęsti, Egipto kaimų gyventojai neturi akti nuo šistosomozės84, palestiniečiai neturi būti apšaudomi Izraelio sraigtasparnių, tikintieji neturi misti smėliu ir viso pasaulio kupranugarių mėšlu, kol Didysis Šėtonas tunka cukrumi, kiauliena ir pigia nafta. Jie tiki, kad milijardo islamo sekėjų akys, ausys ir sielos neturi būti nuodijamos Holivudo pramogomis ir negailestinga imperializmo ekonomika, kurios krikščioniškai žydiškas Dievas — tik nutriušęs stabas, kaukė, dengianti ateistų neviltį.

— O iš kur pinigai? — klausia Ahmadas, kai išsenka Čarlio žodžiai, — nedaug tesiskiriantys nuo to pasaulio paveikslo, kurį galbūt šiek tiek švelniau ir įmantriau vaizduoja šeichas Rašidas. — Ir ką gavusieji darys su tomis lėšomis?

— Pinigų, — sako Čarlis, — duoda tie, kurie myli Alachą tiek JAV, tiek už jų ribų. Manyk, kad tie keturi vyrai — sėkla, pasėta į dirvą, o pinigai — vanduo tai dirvai laistyti, kad vieną dieną sėklos perskeltų lukštą ir sudygtų. Alahu akbar!

— Ar pinigai kartais nesusiję su dėde Morisu? Kai jis atvyksta, daug kas pasikeičia, nors jis ir vengia dirbti parduotuvėje. O tavo tėvelis — koks jo vaidmuo?

Čarlis atlaidžiai nusijuokia: jis peraugo tėvą, bet vis dar gerbia jį, kaip ir Ahmadas savąjį.

— Ei, kas tu — CŽV? Mano tėvas — senamadis emigrantas, jis lojalus sistemai, priėmusiai jį ir leidusiai jam klestėti. Jei jis sužinotų, apie ką mes su tavimi kalbamės, įduotų mus FTB.

Ahmadas, įgijęs naują padėtį, bando net pajuokauti:

— Kuri greitai pamestų skundą.

Tačiau Čarlis nesijuokia. Jis sako:

— Tu iš manęs išpešei svarbių paslapčių. Tai gyvenimo ir mirties dalykas, Patrakėli. Svarstau, ar tik nesuklydau tau viską papasakojęs.

— Ahmadas stengiasi sumenkinti tai, kas tarp jų įvyko. Jis suvokia, kad apžiojo daugiau nei gali atkąsti. „Žinios yra laisvė“ — parašyta ant Centro vidurinės fasado. Žinios taip pat gali tapti kalėjimu, į kurį patekęs nebeišeisi.

— Nesuklydai. Papasakojai visai nedaug. Ne tu nuvedei mane prie lango, kad pamatyčiau tuos pinigus. Be to, ir pinigams gali atsirasti daug paaiškinimų. Galėjai sakyti nežinojęs apie juos ir būčiau patikėjęs.

— Galėjau, — sutinka Čarlis. — O galbūt ir turėjau.

— Ne. Vietoj pasitikėjimo tarp mūsų įsivyrautų apgaulė.

— Tada pasakyk man štai ką: ar tu su mumis?

— Aš su tais, — lėtai atsako Ahmadas, — kurie su Dievu.

— Ką gi. Neblogai. Ir tylėk apie tai, kaip Dievas. Nepasakok savo motinai. Nieko nesakyk draugei.

— Aš neturiu draugės.

— Ak, tiesa. Žadėjau tuo pasirūpinti, ar ne?

— Sakei, kad man reikia su kuo nors permiegoti.

— Teisingai. Imsiuosi to.

— Nereikia, prašau. Tai ne tavo rūpestis.

— Draugai turi padėti vienas kitam, — spiriasi Čarlis. Ir ištiesęs ranką suspaudžia jaunojo vairuotojo petį.

Ahmadui tai nepatinka: primena grubią Tailenolio leteną mokyklos koridoriuje.

Vaikinas, ką tik įgavęs vyriško orumo, sako:

— Dar vienas klausimas, ir aš nieko daugiau nesakysiu, kol su manimi apie tai nebus kalbamasi. Ar su tomis laistomomis vandeniu sėklomis kuriamas koks nors planas?

Ahmadas pažįsta Čarlio veido išraiškas itin gerai ir jam nereikia šnairuoti į kompanioną, kad pamatytų, kaip judrios jo lūpos sukruta, tarsi tikrindamos dantų formą, ir pasigirsta gilus, perdėto irzulio kupinas atodūsis:

— Kaip jau minėjau, visada esama svarstomų projektų, ir kaip jie vystysis, sunku pasakyti. Ką sako Knyga, Patrakėli: Žydai turėjo užmačių, ir Dievas turėjo. Bet iš visų tuo užsiimančių Dievui sekasi geriausiai85

— Ar tose užmačiose ir man kada nors atsiras vietos?

— Galbūt. Norėtum to, vaiki?

Ahmadas vėl jaučia priėjęs kryžkelę, jaučia užsiveriančius už nugaros vartus.

— Manau, norėčiau.

— Manai? Reikėtų tvirtesnio noro.

— Kaip tu sakai, įvykius sunku nuspėti. Bet išsidėstymas aiškus.

— Išsidėstymas?

— Pajėgų išsidėstymas mūšio lauke. Šėtono armijos prieš Dievo armijas. Kaip tvirtina Knyga: Stabmeldystė blogiau nei skerdynės.

— Teisingai. Teisingai, — sutinka Čarlis ir pliaukšteli sau per šlaunį, lyg norėdamas išvaikyti miegus. — Man tai patinka. Blogiau nei skerdynės.

Jis iš prigimties kalbus ir linksmas, todėl jam sunku kalbantis su Ahmadu išlaikyti rimtą veidą, tarsi jie vaikščiotų po kapines, kuriose kada nors atguls.

— Tik prisimink vieną dalyką, — priduria. — Rugsėjį bus metinės. O žmonės, kurie įsakinėja — mūsų generolai, taip sakant, — jų senoviškas požiūris į metines.

Džeikobas ir Tereza pasimylėjo ir užsiklojo nuogus kūnus antklodėmis. Pro miegamojo langus pučia vėsus vėjelis. Artėja rugsėjis: vystančioje žalumoje it pavienės kibirkštys mirga geltoni lapai. Jiems abiem, mąsto jis po šiltos jos kūno vonios, nepakenktų numesti keletą kilogramų. Jos oda — ten, kur nėra strazdanų, — per blyški it plastikinės lėlės, tačiau spaudžiama nykščiu įdumba ir ant jos lieka palaipsniui išblėstanti rausva dėmė. Jam skaudu matyti, kaip jo plaukuotų rankų ir krūtinės raumenys glemba, nukąrą; vonios veidrodyje jis mato raukšlėtus netikrų krūtų maišelius, o ant pilvo po dviem juodais plaukų verpetais atsirado dar viena klostė. Žili plaukai ant krūtinės nebesigarbanoja — styro kaip banguotos antenos: senio plaukai.

Terė prisiglaudžia prie jo, įkiša savo riestą nosytę į pažastį. Meilė jai sukyla jame it šleikštulys.

— Džekai? — iškvepia ji.

— Ką? — jo balsas nuskamba šiurkščiau, nei norėjo.

— Kodėl tu toks liūdnas?

— Aš neliūdnas, — atsako jis. — Nusidulkinęs. Tu tikra meistrė. Jau maniau, kad mano važiuoklė tetinkama metalo laužui, bet tu moki užkurti tas žvakes. Tu stulbinama, Tere.

— Baik sapaliot, kaip sakydavo mano tėvas. Neatsakei į klausimą. Ko liūdi?

— Tikriausiai galvojau apie artėjančią Darbo dieną. Mums bus sunkiau ištaikyti laiko.

Jis išmoko pasakoti apie savo sunkumus apgaudinėti žmoną, neminėdamas Betės vardo, jo Terė dėl jam nesuvokiamos priežasties nenori nė girdėti. Juk išaiškėjus tiesai piktintis ir pavyduliauti turėtų Betė.

Terė nuspėja jo mintį.

— Tu taip bijai, kad Betė sužinos, — pagiežingai sako ji. — Na, ir kas? Kur ji dings? Kam ji taip atrodanti reikalinga?

— Argi čia esmė?

— Ne? O kokia esmė, mielasis? Pasakyk.

— Neskaudinti žmonių? — siūlo jis.

— O man neskauda? Manai, kad būti išdulkintai ir po minutės paliktai — neskauda?

Džekas atsidūsta. Peštynės. Tos pačios senos geros peštynės.

— Atleisk. Norėčiau su tavimi praleisti daugiau laiko.

Nors, tiesą sakant, jam visai patinka išeiti, kol nenusibodo.

Moterys būna nuobodžios. Jos viską paverčia asmeniškumais.

Jos taip užsiėmusios savisauga, savęs dramatizavimu ir saviroda. Su vyrais nereikia manevruoti — smogi, ir viskas. O su moterimis viskas primena džiudžitsu — žiūrėk, tuoj pakiš koją.

Ji pajunta grėsmingą jo minčių posūkį ir raminamai, nors irzlokai sako:

— Ji vis tiek nujaučia.

— Kaip ji gali nujausti?

Nors Terė greičiausiai teisi.

— Moterys paprastai žino, — sako ji patenkintu balsu, girdama savo lytį, prisiglausdama dar arčiau ir erzinamai žaisdama gaurais ant jo glebaus pilvo. — Aš vis sakau sau: „Mylėk jį mažiau. Tau pačiai bus geriau, mergyt. Ir jam taip pat.“

Taip sakydama Terė jaučia, kaip joje kažkas atsipalaiduoja, ir miglotai nutuokia, kokį palengvėjimą patirtų, jei iš tikrųjų mylėtų jį mažiau, jeigu jos vargani santykiai su šiuo senu paniurėliu, nevykėliu konsultantu iš tikrų jų pasibaigtų. Jai keturiasdešimt, ji išsiskyrė su ne vienu vyru, ir kiek iš jų norėtų susigrąžinti? Žvelgdama į praeitį ji mato, kad po kiekvieno išsiskyrimo grįžta į vienišės gyvenimą su nauju ryžtu ir energija, lyg pailsėjus po keleto prie molberto praleistų dienų, žvelgtų į tuščią gruntuotą drobę. Jos gyvenimas — subyrėjęs ratas, arka, kuriai neleidžiama užsiverti, tikintis, jog paskambins tam tikras vyras, pasigirs beldimas į duris, kas nors įsiverš iš lauko ir viską pakeis, ir durys vėl užsivers. Tas Džekas Levis, nors ir protingas, o kartais ir jautrus, — sunkus atvejis. Kaltės pritvinkęs žydiškas niūrumas slegia jį, o kartu ir ją, jei tik Tereza tam pasiduoda. Jai reikia panašaus amžiaus vyro, ir nevedusio. O vedę pasirodo esantys labiau vedę, nei atrodė iš pradžių. Jie netgi bando vesti ją, prieš tai neišsiskyrę su esama žmona.

— Kaip sekasi Ahmadui? — klausia jis apsimestiniu tėvišku tonu.

Jis nuolat klausinėja apie Ahmadą, o ji norėtų atsikratyti motiniškų rūpesčių ir pereiti prie to, ką moka geriau.

— Kadangi pastaruoju metu budžiu naktimis, — atsako ji, — o jis dažnai iki vėlumos važinėja, mes retai susitinkam. Jo veidas papilnėjo, visą dieną kilnodamas baldus tapo raumeningesnis, nes tas Čarlis, kuris jam taip patinka, kiek suprantu, tik važinėjasi kartu. Tie libaniečiai privers atidirbti už kiekvieną centą. Ahmadas minėjo, kad juodaodžiai, kuriuos jie samdo, ilgai neužsibūna. Neseniai jie, regis, jį paaukštino — grįžta namo dar vėliau, ir tuos keletą kartų, kai jį mačiau, atrodė susirūpinęs.

— Susirūpinęs? — sako Džekas nerimaudamas: tikriausiai jaudinasi dėl Betės.

Tenka pripažinti: nors jai ir labai trūks Džeko komplimentų lovoje, džiaugsis jo atsikračiusi. Galbūt jai reikia kito menininko, netgi jei jis bus toks, kaip paskutinysis, Leo — tikrai ne liūtaširdis Leo, susirūpinęs vien savimi, varvinantis ir gramdantis dažus, šešiasdešimčia metų pavėlavęs Poloko86 mėgdžiotojas, greitas paleisti rankas į darbą, kai prisigeria ar apsisvaigina metamfetaminu, bet jis bent pralinksmindavo ją ir nebandė jos kaltinti, kad nebuvo Ahmadui geresnė motina. O gal jai reikėtų susidėti su ordinatoriumi, pavyzdžiui, tuo nauju mažaūgiu mikniumi, netrukus tapsiančiu neurochirurgu. Deja, tenka pripažinti, ordinatoriams ji per sena: galų gale jie vis tiek meta seseles, kurias dulkina, ir ieško proktologo dukters. Tačiau vien mintis apie vyrų pasaulį, net turint omenyje jos amžių, netgi čia, šiauriniame Naujajame Džersyje, nuteikia ją prieš šį niūrų, iki nuobodumo padorų, troškiu kvapu atsiduodantį vyrą. Ji nusprendžia nutraukti santykius.

— Tikras slapukas, — paaiškina ji. — Gal susirado merginą. Tikiuosi. Jau seniai laikas.

Džekas sako:

— Jaunimas šiais laikais turi daugiau rūpesčių, negu turėjome mes. Negu turėjau aš... man nederėtų kalbėti taip, tarsi būtume vienmečiai.

— O, tęsk. Nesivaržyk.

— Kalbu ne vien apie ŽIV ir visa kita, kai viskas taip reliatyvu, jie alksta — kaip čia pasakius? — absoliuto, o ekonominės jėgos bruka jiems pasitenkinimą akimirksniu ir kreditinių kortelių skolas. Ir apie tai kalba ne tik krikščionys dešinieji, pavyzdžiui, Aškroftas87, rengiantis rytinius maldos susitikimus Vašingtone. Tai matyti iš Ahmado. Ir iš Juodųjų musulmonų. Žmonės nori grįžti prie paprastų dalykų — juoda ir balta, teisinga ir neteisinga, o dalykai nebėra tokie paprasti.

— Taigi, mano sūnus — naivuolis.

— Tam tikra prasme. Bet didžiuma žmonijos tokie. Kitaip būti žmogumi pernelyg sunku. Skirtingai nuo kitų gyvūnų, mes žinome per daug. Kiti gyvūnai žino lygiai tiek, kiek reikia atlikti, kas jiems skirta, ir mirti. Ėda, miega, santykiauja, augina palikuonis ir miršta.

— Džekai, viskas, ką šneki, taip slegia. Štai kodėl tu toks liūdnas.

— Aš tik sakau, kad vaikinams, panašiems į Ahmadą, reikia kažko, ko jie nebegauna iš visuomenės. Visuomenė nebeleidžia jiems likti nekaltiems. Tie pamišę arabai teisūs: hedonizmas ir nihilizmas — tai viskas, ką siūlom. Paklausyk, ką dainuoja roko ir repo žvaigždės — patys dar visai vaikai, tik turintys gudrius agentus. Vaikams dabar reikia priimti daugiau sprendimų, nei anksčiau, nes suaugusieji nebegali jiems patarti, ką daryti. Mes nežinome, ką daryti, nebeturime atsakymų, tik tuščiai bruzdame, stengdamiesi nemąstyti. Niekas nenori prisiimti atsakomybės, taigi vaikai, dalis vaikų, ją ir prisiima. Netgi tokioje skylėje kaip Centro vidurinė, kur iš mokinių sudėties galima spręsti apie demografinę padėtį, tai pastebiu — norą būti geram, daryti gera, įstoti kur nors: į armiją, į gaują, užsirašyti į chorą ar orkestrą, netgi į skautus. Tiek skautų vadovai, tiek kunigai, pasirodo, tenori tuos vaikus dulkinti, bet vaikai vis tiek pas juos eina, tikėdamiesi pamokymų. Jų veidai koridoriuose gniaužia širdį — tiek vilties, noro būti geram, ko nors pasiekti. Jie ko nors tikisi iš savęs. Čia Amerika, mes visi tikimės, net sociopatai gerai apie save galvoja. Ar žinai, kuo jie tampa, patys nedrausmingiausi? Policininkais ir mokytojais. Jie nori įtikti visuomenei, nors ir sako atvirkščiai. Jie nori, kad juos gerbtų ir vertintų, jei tik mes sugebėtume jiems paaiškinti, kas ta vertė ir pagarba.

Jo kalba, irzlus, skubotas murmesys, besiveržiantis iš plaukuotos krūtinės, metasi prie kito kraštutinumo:

— Po velnių, pamiršk, ką čia prišnekėjau. Kunigai ir skautų vadovai ne tik nori gadinti vaikus, jie taip pat nori būti geri. Bet jie negali, labai jau gundantys berniukų užpakaliukai. Tere, pasakyk man: kodėl aš taip postringauju?

Joje įvykęs poslinkis leidžia jai pasakyti:

— Galbūt jauti, kad tai paskutinė tavo proga.

— Kokia paskutinė proga?

— Dalytis savo mintimis su manimi.

— Ką čia kalbi?

— Džekai, nieko gero nebus. Tai kenkia tavo vedyboms, o ir man nieko neduoda. Iš pradžių davė. Tu puikus žmogus, tik ne mano. Po šiknių, su kuriais teko turėti reikalų, tu tikras šventasis. Rimtai. Bet aš turiu žvelgti tikrovei į akis, turiu galvoti apie ateitį. Ahmadas jau paliko mane — jam iš manęs tereikia maisto šaldytuve.

— Man reikia tavęs, Tere.

— Ir taip, ir ne. Mano tapyba tau atrodo teplionės...

— O, ne. Man patinka tavo tapyba. Patinka tie nauji matmenys ir dydžiai. O jeigu Betė...

— Jeigu Betė įgytų papildomą matmenį, prasmegtų kiaurai grindis.

Tai įsivaizdavusi ji nusikvatoja ir atsisėda lovoje. Jos krūtys išsprūsta iš po antklodės — viršutinė jų dalis strazdanota, o kita pusė kartu su speneliais nė nepaliesta saulės, nesvarbu, kiek vyrų lietė ją savo lūpomis ir pirštais.

Tai joje kalba airė — galvoja jis. Tai jis ir myli, be to ir negali apsieiti. Mirtinas užsispyrimas, maištingas šėlas, atsirandantis žmonėse, jei juos reikiamai ilgai spausi — airiai tą turi, turi juodaodžiai ir žydai, tačiau jame šis bruožas miręs. Jis norėjo būti komikas, o tapo paniurusiu įrankiu sistemos, kuria pats netiki. Rytais, atsibudęs tokioje ankštybėje, jis duoda sau laiko numirti. Išmok numirti laisvalaikiu. Ką Emersonas sakė apie mirtį? „Nebereikės vaikščioti pas dantistą.“ Prieš keturiasdešimt metų jį tai pribloškė, kai dar skaitė rimtas knygas. Ši sultinga raudonplaukė dar nėra mirusi, ir ji tai žino. Bet jis turi paprieštarauti dėl Betės:

— Palik ją ramybėj. Ji nekalta, kad taip nutuko.

— Nešnekėk nesąmonių. Jei ji nekalta, kas kaltas? Mielai apie ją pamirščiau, labai to norėčiau, bet tu negali, Džekai. Tu atsivedi ją kartu. Tavo veide parašyta: „Padėk man, Dieve, tai užtruks tik valandą.“ Elgiesi su manimi kaip per penkiasdešimties minučių pamoką mokykloje. Tiesiog jaučiu, kaip lauki skambučio.

Štai teisingas būdas — galvoja ji. Štai būdas jį atstumti, pasirodyti šlykščia. Reikia pulti jo žmoną.

— Tu vedęs, Džekai. Esi per daug, velniai rautų, vedęs.

— Ne, — suinkščia jis.

— Esi, — sako jam Terė. — Bandžiau tai pamiršti, bet neleidai. Aš pasiduodu. Dėl savęs, Džekai. Pasiduodu. Paleisk mane.

— O kaip Ahmadas?

Tai ją nustebina.

— Ahmadas?

— Aš dėl jo nerimauju. Ta baldų parduotuvė įtartina.

Jos kantrybė senka, ir tai, kad Džekas guli prakaituotoje šiltoje jos lovoje, tarsi vis dar būtų jos meilužis ir turėtų teisę čia būti, nė kiek nepadeda.

— Na, ir kas? — atšauna ji. — Šiais laikais viskas įtartina. Negaliu gyventi Ahmado gyvenimo, kaip negaliu ir tavojo. Noriu tau gero, Džekai, tikrai. Tu mielas, liūdnas žmogus. Bet jeigu imsi man skambinti arba iš čia išėjęs grįši prie mano durų, apkaltinsiu tave priekabiavimu.

— Ei, nereikia, — sako jis trūkčiojančiu balsu, norėdamas, kad viskas būtų kaip prieš valandą, kai ji nė neuždariusi durų pasitiko jį šlapiu bučiniu, saldžiai nudiegusiu abiem paslėpsnius. Jam patiko slapta turėti moterį. Patiko jos bagažas: tai, kad ji motina, dailininkė, slaugė, atlaidi kitų žmonių kūnams.

Ji išlipa iš jais abiem atsiduodančios lovos.

— Paleisk, Džekai, — sako, atsistojusi taip, kad jis nepasiektų. Paskubomis, atsargiai pasilenkia paimti nuo grindų drabužių. Jos tonas tampa pamokomas, vaidingas: — Nebūk siurbėlė. Galiu lažintis, kad ir prie Betės taip prisisiurbei. Čiulpi, čiulpi iš jos gyvenimą, murkdai į gailestį sau. Nieko nuostabaus, kad ji kemša. Aš atidaviau, kiek galėjau, Džekai, o dabar turiu judėti toliau. Prašau. Neapsunkink visko.

Jį ima erzinti ir žeisti pamokomas tos kalės tonas.

— Negaliu patikėti, kad tai nutiko be jokios priežasties, — sako jis.

Džekas jaučiasi pernelyg suglebęs, sutižęs ir sugniužęs lipti iš lovos, jos panaudotas dėlės įvaizdis sukrėtė jį. Galbūt ji teisi, jis tik našta pasauliui. Jis delsia.

— Duokim sau šiek tiek laiko viską apgalvoti, — sako. — Paskambinsiu tau po savaitės.

— Nedrįsk.

Toks valdingas tonas įpykdo jį ir jis pratrūksta:

— Kokia viso šito priežastis? Kažkaip praklausiau.

— Tu juk dirbi mokykloje. Turėtum būti girdėjęs apie švarią lentą. Jokios priežasties.

— Aš konsultantas. Patarėjas.

— Tai ir patark sau. Išsivalyk savo lentą.

— O jeigu aš atsikratysiu Betės, kas tada?

— Nežinau. Tikriausiai nieko. Be to, kaip tu jos atsikratysi?

Tikrai, kaip? Terė užsisega liemenėlę ir piktai užsitraukia džinsus — jo nejudrus nuogumas tampa vis gėdingesnis ir apgailėtinesnis. Jis sako:

— Gerai. Užtektinai prišnekėjom. Atleisk už šiurkštumą.

Ir toliau lieka gulėti. Atmintyje staiga iškyla melodija iš senų laikų, kai miesto centras margavo kino teatrų iškabomis — vingri, kaskadomis krentanti melodija. Jis paniūniuoja pabaigą:

— Di dy di da da da-a.

— Kas čia dabar? — klausia ji piktai, nors laimėjo.

— Ne Terės melodija. Kita — Warner Brothers. Pabaigoje iš būgno iššoka mikčiojanti kiaulė ir sako: „Vi-viskas, žmonės!“

— Visai nesąmojinga.

Jis nuspiria antklodę. Jam patinka jaustis nuogu plaukuotu gyvuliu, subliuškusiomis kadaruojančiomis genitalijomis, sūriu dvokiančiomis kojomis geltonais padais, jam patinka panika išsprogusiose stiklinėse kito gyvulio akyse. Nuogas, raukšlėtas ir apsmukęs šešiasdešimtmetis Džekas Levis sako jai:

— Man velniškai tavęs trūks.

Vėsiam orui laižant odą, jis prisimena prieš daugelį metų skaitęs, kaip paleontologas Likis88, atradęs seniausio pasaulyje žmogaus palaikus Olduvajo tarpeklyje, tvirtino, kad nuogas žmogus gali nuvaikyti ir plikomis rankomis nugalabyti bet kokią auką, net dantingą plėšrūną, jei šis už jį mažesnis. Džekas jaučia turintis tokį pajėgumą. Jis galėtų parblokšti šią mažesnę savo rūšies atstovę ant grindų ir pasmaugti.

— Tu buvai mano paskutinė...

— Kas paskutinė? Turėta subinė? Tai tavo bėda, ne mano. Žinai, gali tokią nusipirkt, jei nori.

Jos strazdanotas veidelis įžūliai paraudo. Ji nesupranta, kad neprivalo kovoti su juo, įžeidinėti ir viską primygtinai aiškinti. Jis žino, kad susimovė. Jaučia negyvą savo nuogo kūno sunkį.

— Ei, Tere, ramiau. Norėjau pasakyti, mano paskutinė priežastis gyventi. Mano paskutinė priežastis patirti joie de vivre.

— Tik nereikia čia vaidinti sentimentalaus žydelio, Džekai. Man taip pat tavęs trūks, — ir nesusilaikiusi skaudžiai priduria: — Kurį laiką.

Vieną ankstyvą rugsėjo rytą Čarlis pasveikina Ahmadą šūktelėdamas:

— Šiandien tavo laiminga diena, Patrakėli!

— Kodėl?

— Pamatysi.

Pastaruoju metu Čarlis buvo rimtas, bet atžarus, tarsi jį kažkas graužtų, tačiau šis siurprizas, kad ir kas ten būtų, taip jį džiugina, kad jo judrios burnos kamputį nuolat virpina šypsena.

— Visų pirma turim daugybę pristatymų, vienas iš jų — į Kamdeną.

— Ar reikia mūsų abiejų? Aš mielai nuvažiuosiu ir vienas.

Jam dabar tai daug labiau patinka. Kabinos vienumoje jis ne vienišas, su juo — Dievas. Bet Dievas pats yra vienišas, Jis — kraštutinė vienatvė. Ahmadas myli savo vienišą Dievą.

— Taip, reikia. Vienas iš baldų — sieninė lova, o jos su visu metalo karkasu sveria sušiktą toną. Į Kamdeną vežam aštuoniasdešimt aštuonių colių tikros odos sofą su dekoratyvinėmis vinimis ir platėjančiais ranktūriais. Bet už ranktūrių jos kelti negalima — iš karto nulūžta, kaip įsitikinome su vienu iš tavo pirmtakų. Nuleidom kainą nuo daugiau nei tūkstančio vienos madingos vaikų emocinių sutrikimų klinikos laukiamajam.

— Sutrikimų?

— O kas iš mūsų nesutrikęs? Šiaip ar taip, ta sofa ir du prie jos derantys foteliai — užsakymas už du tūkstančius, o mes tokių užsakymų gaunam ne kasdien. Saugokis benzinvežio kairėje, man atrodo, tas šunsnukis apsinešęs.

Bet Ahmadas jau nenuleidžia akių nuo lekiančios nešvarios Getty autocisternos, svarstydamas, ar vairuotojas gerai apskaičiavo skysčio bangavimą ir kitus atsargumo veiksnius. Rugsėjį pavojus gatvėse ir greitkeliuose išauga, nes grįžę atostogautojai grūdasi ir varžosi dėl įprastos vietos bandoje.

— „Puikybė“ kyla į viršų, — sako Čarlis, — dėl visų tų už milijoną dolerių parduodamų namų. Ar pastebėjai, per televiktorinas daugiau niekas nebesijuokia, kai pasakai, kad esi iš Naujojo Džersio? Mes tuoj tapsime Pietų Konektikutu, ir jį nuo Volstryto skirs tik tunelis. Mano dėdė su tėvu vertėsi kukliai — beicuota tuopa ir viniplastas liaudžiai, — bet dabar čia pasirodė tarnautojai iš Montklero ir Šort Hilso, kuriems nieko nereiškia suploti pora tūkstančių už surenkamus oda aptrauktus baldus ar tris — už Senojo pasaulio stiliaus valgomojo baldų komplektą su, tarkim, antikvarine gotikinio stiliaus įstiklinta spintele, ir visa tai iš drožinėto ąžuolo. Štai kas perkama šiais laikais, anksčiau nieko panašaus nebuvo. Anksčiau turto išpardavimo metu įsigydavome vieną kitą kokybišką baldą ir jis stovėdavo sandėlyje metų metus. Ką gi, net senajame skurdžiajame Naujajame Prospekte atsirado naujų piniguočių.

— Gerai, — atsargiai sako Ahmadas, — kad verslas klesti, — ir įsidrąsinęs, taikydamasis prie Čarlio pakilios nuotaikos, priduria: — Gal jie tikisi rasti lobį vienoje iš pagalvėlių.

Čarlio profilis neišduoda, ar jis išgirdo sąmojį. Jis lyg niekur nieko tęsia:

— Mes jau už viską atsiskaitėme. Dėdė Morisas grįžo į Majamį, — jo tonas tampa ne toks atsainus: — Patrakėli, ar kam nors pasakojai apie savo darbą čia, ką? Išsamiai. Ar kas nors tave klausinėjo? Tarkim, mama? Ar vyrai, su kuriais ji susitikinėja?

— Mama per daug užsiėmusi savimi, kad domėtųsi manimi. Jai palengvėjo, kad turiu pastovų darbą ir prisidedu prie bendrų išlaidų. Bet namuose prasilenkiam kaip nepažįstamieji.

Jis staiga supranta, kad pasakė ne visą tiesą. Praeitą vakarą, sėdint prie senojo apskrito stalo, prie kurio jis anksčiau mokydavosi, ir kartu valgant neįprastai gerai paruoštus pietus, mama paklausė jo, ar jis nepastebėjo toje baldų parduotuvėje ko nors „įtartina“. Nieko panašaus, atsakė Ahmadas. Jis mokosi meluoti. Ir, norėdamas būti sąžiningas su Čarliu, atsako jam:

— Manau, neseniai motinai teko iškęsti dar vieną romantinę nesėkmę, nes vakar ji puolė manimi rūpintis, tarsi prisiminusi, kad esu. Bet ta nuotaika greit praeis. Mes niekada žmoniškai nebendravom. Mus skyrė nesantis tėvas, o vėliau ir mano tikėjimas, kurį priėmiau dar būdamas berniukas. Ji iš prigimties šilta, nuoširdi moteris ir, be jokios abejonės, rūpinasi savo ligoniais, bet turi tiek motinos sugebėjimų, kiek katė. Katės kurį laiką leidžia kačiukams žįsti jų pieną, o vėliau elgiasi kaip su priešais. Aš dar ne toks suaugęs, kad būčiau motinos priešu, bet užtektinai, kad žvelgtų į mane abejingai.

— O kaip ji žiūri į tai, kad neturi draugės?

— Manau, jai nuo to tik geriau. Mano gyvenimo papildymas supainiotų jos reikalus. Kita moteris, kad ir kokia jauna būtų, gali imti ją vertinti, smerkti ir lyginti su visuotinai priimtu elgesio standartu.

Čarlis jį pertraukia:

— Netrukus posūkis į kairę — manau, ne prie šio šviesoforo, o prie kito, ten suksime į 512 kelią, vedantį į Samitą, ir paliksime mažą valgomojo komplektą cinamono spalvos apdaila. Tai dar su niekuo nepermiegojai? — Ahmado tylą jis palaiko teigiamu atsakymu ir taria: — Puiku.

Į jo profilį sugrįžo šypsena su duobute skruostuose. Ahmadas taip įprato matyti Čarlį profiliu, kad šiam kabinos prieblandoje atsisukus ir parodžius abi veido puses krūpteli. Bet Čarlis vėl atsuka akis į mirgančias už priekinio stiklo šviesas.

— Tu teisus dėl vakarietiškos reklamos, — sako jis, tęsdamas seną jųdviejų pokalbį. — Jie bruka mums seksą, nes seksas reiškia vartojimą. Iš pradžių gėrimai ir gėlės pasimatymui, vėliau dauginimasis ir su juo susiję pirkiniai — kūdikių maistas, šeimyninis automobilis ir...

— Valgomojo komplektai, — sufleruoja Ahmadas.

Kai Čarlis nežarsto sąmojų, jis toks rimtas, kad norisi iš jo pasišaipyti. Akis jo profilyje mirkteli, lūpos susitraukia, lyg būtų paragavusios ko rūgštaus.

— Ketinau sakyti — didesnis namas. Tos jaunos poros leidžia pinigus be saiko ir vis giliau klimpsta į skolas, o to žydų palūkininkams ir reikia. Tie „pirk dabar, mokėk vėliau“ spąstai labai patrauklūs, — tačiau pašaipą jis išgirdo ir tęsia: — Žinoma, mes juk prekiautojai. Bet tėčio mintis buvo išlaikyti padorias kainas. Neskatink kliento pirkti daugiau, nei jis gali sau leisti. Tai, žinoma, buvo blogai jo verslui, o dabar blogai ir mums. Prieš pora metų net nepriimdavom kreditinių kortelių. O dabar priimam. Reikia palaikyti sistemą, — sako jis. — Iki tam tikros akimirkos.

— Akimirkos?

— Akimirkos, kai sistemai bus smogta iš vidaus.

Jo balsas nekantrus. Regis, jis mano, kad Ahmadas turėtų žinoti daugiau.

— O kada tokia akimirka ateina? — klausia Ahmadas.

Čarlis susimąsto:

— Ji ateina, kai tam sukuriama proga. Ji gali niekada neateiti, o gali ateiti daug greičiau, nei mes manome.

Ahmadas pasijunta balansuojantis ant trapių šiaudinių pastolių, svaiginamoje jų bendro tikėjimo erdvėje: tai tapo aišku, kai jo bendrakeleivis prabilo apie žydus palūkininkus. Pelnęs tokį sunkiai pasiekiamą Čarlio pasitikėjimą, jis savo ruožtu prisipažįsta:

— Turiu Dievą, į kurį kreipiuosi penkis kartus per dieną. Mano širdžiai kito pašnekovo nereikia. Sekso manija išduoda bedievių vidinę tuštumą, jų siaubą.

Staiga atkutęs Čarlis sako:

— Na, neatmesk jo, kol neišbandei. Atvažiavom. Aštuoni šimtai vienuoliktas namas, Monro gatvė. Cinamono spalvos valgomojo komplektas. Vienas stalas, keturios kėdės.

Namas — mišraus kolonijinio stiliaus, raudonų plytų ir baltai dažyto medžio — stovi ant gerai laistomos nedidelės vejos. Jauna šeimininkė — kinų kilmės amerikietė — išeina jų pasitikti ant skaldytais akmenimis grįsto takelio. Kol du vyrai įneša kėdes ir ovalinį stalą, jos vaikai — mergaitė darželinukė ryškiai rožiniu kombinezonu su ančiukų aplikacijomis ir metų berniukas maistu išterliotais marškinėliais ir nusmukusiom sauskelnėm — spokso ir šokinėja taip, lyg jiems ką tik būtų atvežę sesutę ar broliuką. Jaunoji mama, džiaugdamasi nauju pirkiniu, pasiūlo Čarliui dešimtinę arbatpinigių, bet šis tik numoja ranka, pamokydamas ją amerikietiškos lygybės.

— Nėra už ką, — atsako. — Naudokitės į sveikatą.

Tą dieną jų laukė dar keturiolika užsakymų ir grįžtant iš Kamdeno Reigano bulvaru jau driekėsi ilgi šešėliai, o parduotuvės buvo uždarytos. Jie atvažiavo iš vakarų pusės. Šalia „Puikybės baldų namams“ kitoje Tryliktosios gatvės pusėje įsikūrusi padangų parduotuvė, buvusi degalinė, jos aikštelė išliko, nors degalų siurblių jau nebėra. Greta jos — laidojimo namai su plačia veranda, balta stogine ir kuklia iškaba „Ungeris ir sūnus“, įsikūrę buvusiame privačiame name dar prieš šiai miesto daliai tampant komercine. Jie pastato sunkvežimį aikštelėje, nuvargę užsiropščia ant aidžios krovimo platformos ir per užpakalines duris eina į koridorių, čia Ahmadas pažymi savo kortelę kontroliniame laikrodyje.

— Nepamiršk, tavęs laukia siurprizas, — primena Čarlis.

Priminimas Ahmadą nustebina: per ilgą dieną jis buvo spėjęs apie tai pamiršti. Jis jau išaugo iš žaidimų.

— Jis laukia tavęs viršuje, — sako Čarlis neįprastai tykiu balsu, kad neišgirstų tėvas, iki vėlumos dirbantis savo kabinete. — Kai baigsi, išeik pro užpakalines duris. Ir įjunk signalizaciją.

Iš savo kabineto išnyra Habibas Čehabas, nuplikęs it kurmis savo priplėkusiame naujų ir dėvėtų baldų pasaulyje. Jis atrodo išblyškęs net po Pompton Leikse praleistos vasaros, veidas nesveikai patinęs, bet, nepaisant to, džiugiai klausia Ahmado:

— Kaip laikaisi, vaiki?

— Neturiu kuo skųstis, pone Čehabai.

Senis įdėmiai žiūri į jaunąjį vairuotoją, jaučia norą dar ką nors pridurti, pagirti už ištikimą visos vasaros darbą.

— Tu pats geriausias, — sako jis. — Šimtai mylių, daugelis dienų, du ar trys šimtai mylių ir nė vieno gedimo, nė vieno įbrėžimo. Net baudos už greičio viršijimą. Puiku.

— Ačiū, pone. Dirbau su malonumu... — jis suvokia, kad šiuos žodžius šiandien girdėjo iš Čarlio.

Ponas Čehabas smalsiai į jį žvilgteli:

— Ar per Darbo dieną ketini pasilikti čia, su mumis?

— Žinoma. Kur daugiau? Man patinka vairuoti.

— Aš tik pamaniau, kad tokie vaikinai kaip tu — nuovokūs, drausmingi — siekia gauti geresnį išsilavinimą.

— Man jau siūlė, pone, bet kol kas nejaučiu poreikio.

Jis baiminasi, kad tolesnis lavinimasis susilpnins jo tikėjimą. Vidurinėje mokykloje patirtos abejonės universitete gali tapti neatremiamos. Tiesusis Kelias vedė jį kita, daug tyresne kryptimi. Jis negalėjo to suprantamai paaiškinti. Ahmadas svarsto, kiek senukas nutuokia apie slapčia vežiojamus pinigus, keturis vyrus Kranto vasarnamyje, apie savo sūnaus antiamerikietiškas nuotaikas ir brolio ryšius Floridoje. Būtų keista, jei jis visiškai nieko apie tai nežinotų, bet šeimos, kaip Ahmadas žino iš savosios dviejų asmenų šeimos patirties, — tai tikri paslapčių lizdai, pilni kiaušinių, kurie vos liečiasi vienas su kitu, bet kiekviename slypi atskiras gyvenimas.

Kol vyrai eina prie užpakalinių durų, vedančių į stovėjimo aikštelę prie jųdviejų automobilių — Čarlio biuiko ir Ahmado saabo, Čarlis pakartoja Ahmadui nurodymus: įjungti signalizaciją ir užrakinti duris gerai sutepta dviguba spyna.

— Berniukas pasilieka? — klausia ponas Čehabas.

Čarlis uždeda delną tėvui ant nugaros, tarsi skubindamas jį.

— Tėte, daviau Ahmadui darbo viršuje. Tu juk patikėsi jam uždaryti parduotuvę, ar ne?

— Kam dar klausi? Jis geras berniukas. Kaip šeimos narys.

— Tiesą sakant, — Ahmadas girdi, kaip Čarlis aiškina tėvui ant krovimo platformos, — vaikinas eina į pasimatymą, nori šiek tiek atsigaivinti ir pasikeisti drabužius.

„Pasimatymą?“ — nustemba Ahmadas. Jis Čarlio siurprizą įsivaizdavo kitaip: pagalvės užvalkalas, panašus į tą, kurį tada nuvežė, prigrūstas pinigų — vasaros pabaigos premija. Vis dėlto, tarsi norėdamas paversti Čarlio melą tėvui tiesa, Ahmadas, prieš eidamas prie parduotuvės viduryje esančių į antrą aukštą vedančių laiptų, ankštame tualete šalia vandens aušintuvo nusišveičia nuo rankų per dieną susikaupusį purvą, apsilieja vandeniu veidą ir kaklą. Jis tyliai užkopia laiptais. Antrame aukšte išstatytos lovos ir tualetiniai staliukai, naktiniai staleliai, drabužių spintos, veidrodžiai ir lempos. Visi šie daiktai stūkso blausioje tolimos prie lovos stovinčios lempos šviesoje, o už aukštų langų tuo metu švysčioja vakarinės spūsties automobilių žibintai. Neuždegtų lempų gaubtai aštriais kampais karpo šešėlius, šviestuvai virš galvos kadaruoja it voratinkliai. Vienur minkšti galvūgaliai, kitur — drožinėti mediniai ar iš lygiagrečių varinių virbų. Nuogi čiužiniai, sukrauti iš abiejų pusių, atrodo it dvi nuožulnios plokštumos, iškeltos ant spyruoklių, uždėtų ant metalinių rėmų. Žengdamas tarp dviejų plokštumų, jis staiga pajunta, kaip stipriau ima plakti širdis, nosis užuodžia draudžiamus cigaretės dūmus, o ausyse pasigirsta pažįstamas balsas:

— Ahmadai! Jie man nesakė, kad tai būsi tu.

— Džorilyna? Ar čia tu? Jie ir man nieko nesakė.

Juodaodė mergina pasirodo iš už blausiai degančios lempos gaubto, po juo jos paskubomis užgesintos į savadarbę peleninę iš saldainio folijos cigaretės dūmas lėtai sūkuriuodamas kyla į viršų it skulptūra. Akims prisitaikius, Ahmadas mato, kad mergina mūvi raudoną viniplasto mini sijoną ir dėvi aptemptą juodą palaidinę su žema apskrita iškirpte kaip baleto triko. Jos apvalumai įgavo naują pavidalą — talija tapo plonesnė, smakro linija griežtesnė. Jos plaukai nukirpti trumpiau ir vietomis nušviesinti, ko mokykloje ji niekada nedarė. Ji atrodo ūgtelėjusi, ir nuleidęs akis Ahmadas pamato ją avint baltus zigzagais dygsniuotus ilgaaulius ilgomis aštriomis nosimis.

— Man tik sakė palaukti vaikino, kuris turi netekti nekaltybės.

— Galiu lažintis, jis sakė: „kurį reikia pasiguldyti“.

— Tikrai, taip ir sakė. Šį žodį nedažnai išgirsi, užtat prisiklausai kitokių. Jis sakė, kad yra tavo bosas ir tu čia dirbi. Iš pradžių kalbėjosi su Tailenoliu, bet vėliau sumanė pasižiūrėti į mane ir pasakė, kokia turiu būti meili su tuo vaikinu. Jis toks aukštas arabas, slidus, nervinga, trūkčiojančia burna. Pagalvojau sau: „Džorilyna, nepasitikėk šituo žmogum.“ Bet jis gerai sumokėjo. Grynaisiais. Gražiais švariais banknotais.

Ahmadas priblokštas: jis niekada nebūtų apibūdinęs Čarlio kaip „arabo“ ar „slidaus“.

— Jie libaniečiai. O Čarlis užaugo grynas amerikietis. Jis ne visai mano viršininkas, jis — šeimininko sūnus, ir mes kartu sunkvežimiu vežiojame baldus.

— Žinai, Ahmadai, atleisk, kad tau tai sakau, bet mokykloje maniau, jog tapsi kuo nors daugiau. Tuo, kuris dirbdamas naudojasi galva.

— Na, Džorilyna, tą patį galiu pasakyti apie tave. Pastarąjį kartą tave mačiau choro dainininkės drabužiais. Tai ką veiki, apsirengusi kaip prostitutė ir siūlydamasi atimti iš vyro nekaltybę?

Gindamasi ji atlošia galvą ir papučia riebiai koralų spalvos lūpdažiu blizgančias lūpas.

— Tai ne visam laikui, — paaiškina. — Tailenolis tik paprašo manęs padaryti keletą paslaugų žmonėms, kol prasigyvensim ir galėsim turėti savo namą, ir viską, — Džorilyna apsidairo ir keičia temą: — Nori pasakyt, visa tai priklauso keliems arabams? Iš kur jie turi tiek pinigų?

— Tu nesupranti verslo. Pasiimi banke paskolą prekėms įsigyti, o paskui įskaičiuoji palūkanas į savo išlaidas. Tai vadinama kapitalizmu. Čehabai atvyko čia septintame dešimtmetyje, kai buvo daug lengviau.

— Tikriausiai, — atsako ji ir šlepteli ant nuogo čiužinio iškiliais sidabro spalvos brokatiniais rombais.

Jos siaurutis raudonas mini sijonas, dar trumpesnis nei šokėjos, atidengia jo žvilgsniui šlaunis. Čiužinio krašto spaudžiamos jos atrodo storos. Ahmadas tegali galvoti apie jos kelnaites tarp nuogo užpakalio ir prašmatnios čiužinio medžiagos. Ta mintis sugniaužia jam gerklę. Ji visa blizga: aistringas rožinis lūpdažis, trumpi plaukai, laku sušiaušti į dygliakiaulės spyglius, auksaspalviai žibukai aplink akis. Ji sako, norėdama nutraukti tylą:

— Tais laikais buvo lengva, palyginti su dabartine padėtimi ir darbo rinka.

— O kodėl Tailenolis negali susirasti darbo, jei jam reikia pinigų?

— Jis mano įprastiems darbams esantis per geras. Jis galvoja vieną dieną tapti svarbiu žmogumi ir kol kas prašo manęs uždirbti duonos kąsniui. Nevaro manęs dirbti į gatvę, tik retkarčiais padaryti paslaugą — paprastai baltajam. Kai mes apsitvarkysimi ir įsikursim, elgsis su manim kaip su karaliene.

Baigusi mokyklą ji prasidūrė antakį ir įsivėrė mažą žiedelį, be nosyje esančio auskariuko ir eilės sidabrinių žiedelių, panašių į vikšrą, graužiantį jos viršutinį ausies kraštelį.

— Ką gi, Ahmadai. Pakaks stovėti ir spraginti akis. Ko norėtum? Galiu tau tiesiog nučiulpti, ir baigta, bet, manau, tas ponas Čarlis pageidautų, kad gautum viską, kas priklauso, o tam reikės preziko ir paskui apsiprausti. Jis užmokėjo už visą paslaugą, viską, ko panorėsi. Ir numatė, kad būsi drovus.

Ahmadas gailiai prataria:

— Man skaudu girdėti tave taip kalbant, Džorilyna.

— Kaip kalbant, Ahmadai? Ar vis dar sklandai arabiškam Rojuj? Aš tik noriu, kad viskas būtų aišku. Nagi, nusimetam drabužius ir išsirenkam vieną iš lovų. O lovų čia kiek nori!

— Nieko nesirenk, Džorilyna. Gerbiu tave tokią, kokia buvai, ir bet kuriuo atveju nenoriu prarasti nekaltybės, kol teisėtai nevesiu doros musulmonės, kaip prisakyta Korano.

— Ji, mielasis, Rojuj, o aš čia ir pasiruošus keliauti su tavimi aplink pasaulį.

— Ką tai reiškia — „keliauti aplink pasaulį“?

— Parodysiu. Net nereiks nusivilkti tų gėjiškų baltų marškinių, tik nusimauti juodas kelnes. Tas velniškai gundančias ankštas kelnes, nuo kurių net sudrėkdavau.

Ir nuleidusi veidą iki jo kelnių užtrauktuko Džorilyna prasižioja — ne taip plačiai, kaip dainuodama, bet pakankamai, kad jis matytų. Žemiau tobulos perlinės dantų arkos blizga dantenos ir drėgna gerklė, matyti storas blyškus liežuvis. Ji klausiamai pakelia veidą, sublizga akių baltymai.

— Nebūk šlykšti, — sako jis, nors kūnas reaguoja.

Džorilyna tampa irzli ir pašaipi:

— Ar nori, kad grąžinčiau tavo pono Čarlio duotus pinigus? Nori, kad Tailenolis mane sumuštų?

— Ar jis taip daro?

— Stengiasi nepalikti žymių. Vyresni suteneriai aiškino jam, kad palikdamas žymes kenki pats sau.

Ji nuleidžia akis ir švelniai baksteli jam galva žemiau juostos, papurto ją kaip šlapias šuo. Ir vėl pakelia akis.

— Na, gražuoliuk. Aš juk tau patinku, matau, kad patinku.

Ir abiejų rankų pirštais ilgais nagais paliečia jo pūpsantį kelnių užtrauktuką.

Jis atšoka, sunerimęs ne tiek dėl Džorilynos glamonės, kiek dėl galvą jame keliančio pritarimo ir paklusnumo velniui, sukietinusiam vieną jo kūno dalį, o kitas kvaitulingai atpalaidavusiam, tarsi į kraują būtų suleista kažkokios tirštinančios medžiagos: ji pažadino saldų suvokimą, kad jis — vyras, ketinantis savarankiškai pasitarnauti savyje nešiojamai sėklai. Moterys — jo dirbami laukai, ant brokatu apmuštų sofų gulsis jie ir dviejų sodų vaisiai bus ranka pasiekiami89. Jis sako Džorilynai:

— Tu man per daug patinki, kad elgčiausi su tavimi kaip su kekše.

Bet ji jau burkuoja — šis užsispyręs klientas ją linksmina, jis — tikras iššūkis.

— Tik leisk man paimti jį į burną, — sako ji. — Senasis Koranas to nelaiko nuodėme. Tik rodau tau švelnumą. Mes sukurti tam, Ahmadai. Ir tokie amžinai nebūsime. Mes senstame, mirštame. Tiesiog pabūk valandą savimi ir padarysi mums abiem paslaugą. Argi nenorėtum pažaisti mano didelėmis gražiomis krūtimis? Pastebėjau, kaip žvilgčiodavai į mano iškirptę kiekvieną kartą, kai atsidurdavai greta.

Jis pasitraukia nuo jos, jo blauzdos prispaustos prie kitos lovos čiužinio, bet šėlsmas kraujyje taip jį apsvaigina, kad Ahmadas neprieštarauja, kai ji zigzagiškais judesiais ištraukia aptemptą palaidinę iš trumpučio sijono, nusivelka per savo trumpai kirptą, šviesiom sruogom dažytą galvą ir išsirietusi atsega juodą tinklinį liemenuką. Jos krūtys aplink kūno spalvos spenelius tamsios it baklažanai. Atsidūrusios ore, tamsios ir rausvos, jos atrodo ne tokios didelės, kokios buvo pusiau paslėptos, ir kažkodėl panašu, kad tai vėl ta senoji, draugiška Džorilyna, kurią jis šiek tiek pažinojo, truputį įžūliai ir nedrąsiai šypsodavusi jam prie spintelių mokyklos koridoriuje.

Besiveliančiu liežuviu ir perdžiūvusia gerkle jis išspaudžia:

— Nenoriu, kad pasakotum Tailenoliui, ką darėme ir ko nedarėme.

— Gerai, nepasakosiu, pažadu. Jam vis tiek nepatinka klausytis, ką aš darau.

— Noriu, kad nusivilktum likusius drabužius, mes truputį pagulėsime ir pasikalbėsime.

Tai, kad jis ėmėsi tokios kuklios iniciatyvos, kiek nuramina ją. Ji sukryžiuoja kojas, nusimauna vieną smailianosį baltą batą, tada kitą ir atsistoja. Dabar, kai ji basa, jos spygliuota, šviesiomis sruogomis dažyta galva tesieka Ahmado kaklą. Džorilyna, balansuodama ant vienos kojos, paskui ant kitos, stengdamasi nusitraukti raudoną viniplasto sijoną ir permatomas juodas kelnaites, atsitrenkia Ahmadui į krūtinę. Nusirengusi ji nuleidžia smakrą ir akis, laukia, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tarsi nuoga būtų tapusi kuklesnė.

Jis žengia atgal ir sako:

— Mažoji panelė Populiarioji, — grožisi tikra, nuoga, prieinama Džorilyna. — Aš liksiu apsirengęs, — sako jai. — Einu, paieškosiu antklodės ir pagalvių.

— Čia gana karšta ir trošku, — sako ji. — Nesu tikra, kad mums reikia antklodžių.

— Antklodžių reikia pasikloti, — paaiškina jis. — Kad apsaugotume čiužinį. Žinai, kiek kainuoja geras čiužinys?

Dauguma čiužinių įpakuoti į plastiką, bet gulėti ant tokio nemalonu — jis limpa prie odos.

— Na, tai pradėkim pagaliau tą vakarėlį, — pasiskundžia ji. — Aš nuoga, o jeigu kas nors čia užeis?

— Stebiuosi, kad tau tai rūpi, — atsako Ahmadas, — jeigu užsiimi tokiais dalykais.

Jis prisiėmė atsakomybę — susikurti buduarą ir susiporuoti. Šis suvokimas jaudina jį, bet kartu verčia nerimauti. Priėjęs prie laiptų, atsigręžia ir mato ją, ramiai sėdinčią lempos šviesoje, prisidegančią dar vieną cigaretę, mato dūmus, vinguriuojančius šviesos kūgyje. Jis paskubomis nulekia laiptais žemyn, bijodamas, kad ji neišgaruotų. Tarp pagrindinėje salėje stovinčių baldų antklodės neranda, bet paima dvi pagalves nuo pūkuotu audiniu aptrauktos sofos ir nedidelį rytietišką kilimą. Šis skubinas darbas truputį jį atvėsina, bet kojos virpa.

— Pačiu laiku, — pasitinka ji Ahmadą.

Jis išdėlioja pagalves, pakloja ant čiužinio kilimą, ir ji išsitiesia ant susipynusių kilimo raštų, apkraštuotų melsva juosta — Habibas Čehabas jam aiškino, kad tai tradicinis oazės, esančios kanalo vingyje, paveikslas. Džorilyna, pasikišusi ranką po galva ant pūkuotos pagalvės, demonstruoja skustą pažastį.

— Klausyk, tai ištvirkėliška, — sako ji, kai jis išsitiesia šalia — apsirengęs, bet nusiavęs batus.

Jo marškiniai susiglamžys, bet tai turbūt įeina į viso šio nuotykio kainą.

— Ar galiu tave apkabinti? — klausia jis.

— O, Dieve, žinoma. Turi teisę padaryti daug daugiau, nei tai.

— Aš, — sako jis, — tegaliu ištverti tik tiek.

— Gerai, Ahmadai. Dabar atsipalaiduok.

— Nenoriu daryti to, kas sukeltų tau pasibjaurėjimą.

Tai priverčia ją nusišypsoti ir nusijuokti, jis ant kaklo pajunta šiltą kvėpavimą.

— Tai būtų daug sunkiau, nei tu įsivaizduoji.

— Kodėl tai darai? Leidi Tailenoliui tave siuntinėti.

Ji atsidūsta ir jis vėl ant kaklo pajunta gyvą kvėpavimą.

— Tu dar nieko nežinai apie meilę. Jis — mano vyras. Be manęs, jis daugiau nieko neturi. Kartais jis būna niekingas ir apgailėtinas, bet aš turbūt per daug jį myliu, kad leisčiau jam tai sužinoti. Skurdžius juodaodis, užaugęs Naujajame Prospekte, nesigėdija to, kad jo moteris prekiauja savimi, — tai tik būdas įrodyti, kad jis vyras.

— Taip, bet ką tu ketini įrodyti sau?

— Turbūt tai, kad galiu susitvarkyti su visokiu mėšlu. Juk tai tik laikinai. Aš nesibadau, o taip merginos ir užsikabina — ima badytis, kad ištvertų šitą mėšlą, o paskui didžiausiu jų patiriamu mėšlu tampa narkotikai. Aš tik retkarčiais parūkau žolės ir kartais užsitraukiu kreko, bet į venas nesibadau. Aplinkybėms pasikeitus galėsiu viską mesti.

— O kaip jos pasikeis, Džorilyna?

— Na, jis susidės su kuo nors kitu. Arba aš atsisakysiu tai daryti.

— Nemanau, kad jis dabar tave taip lengvai paleistų. Juk pati sakei — esi viskas, ką jis turi.

Ji tylėdama tai pripažįsta, ir jis jaučia, kaip tyloje po jo ranka įsitempia jos kūnas. Ji lengvai prisispaudžia prie jo pilvu ir jos krūtys, tarsi kempinės, prisigėrusios šilto vandens, liečia jo marškinius ties kišenėmis, glamžo juos. Jos kojų nagai — nudažyti paprasta raudona spalva, tą jis pastebėjo jai nusiavus smailianosius baltus batus, o rankų nagai išilgai nulakuoti sidabriniais ir žaliais dryžiais — žaismingai drasko jam kulkšnis. Šie prisilietimai stebėtinai malonūs — jo jausmus užlieja jos plaukų, galvos odos, prakaito kvapai, šiurkštus aksominis balsas, šnabždantis į ausį. Jos kvėpavimas prikimęs ir virpantis.

— Nenoriu kalbėtis apie mane, — sako ji. — Tokios kalbos mane gąsdina.

Ji turbūt jaučia, galbūt ne taip stipriai, kaip jis, kraujo priplūdusį, susijaudinusį gumburį papilvėje, bet paklusdama jo primestam susitarimui neliečia. Ahmadas niekada neturėjo niekam galios — nuo tų laikų, kai jo motina, palikta vyro, turėjo rūpintis jo gyvybe.

Jis atkakliai laikosi savo:

— O dainavimas bažnyčios chore? Kaip jis dera su tavo užsiėmimu?

— Niekaip. Daugiau nebedainuoju. Mano motina nesupranta, kodėl palikau chorą. Ji sako, kad Tailenolis daro man blogą įtaką. Ji nė nežino, kokia ji teisi. Klausyk, buvo tariamasi, kad tu mane dulkinsi, o ne tardysi.

— Aš tik noriu būti tau tiek artimas, kiek tik galima.

— O, Dieve. Jau esu to prisiklausiusi. Ak, tie vyrai — visi tokie širdingi. Gal geriau pakalbam apie tave. Kaip laikosi senasis Alachas? Kaip tau patinka būti šventeiva baigus mokyklą ir atsidūrus tikrame pasaulyje?

Jos lūpos juda per colį nuo jo kaktos. Jis nusprendė būti su ja atviras, papasakoti apie tą gyvenimo dalį, kurią instinktyviai saugo nuo visų, net nuo Čarlio, net nuo šeicho Rašido.

— Aš vis dar einu Tiesiuoju Keliu, — sako jis Džorilynai. — Islamas vis dar mano paguoda ir vedlys. Bet...

— Bet ką, mielasis?

— Kai kreipiuosi į Alachą ir mėginu apie jį galvoti, suprantu, koks Jis vienišas toje žvaigždėtoje erdvėje, kurią savo valia ir sukūrė. Korane Jis vadinamas Mylinčiuoju, Savipakankamu. Aš buvau įpratęs galvoti apie meilę, o dabar mane pribloškia tas tuštumoje egzistuojantis savipakankamumas. Žmonės visada galvoja tik apie save, — sako jis Džorilynai. — Niekas negalvoja apie Dievą — ar jis kenčia, ar ne, ar jam patinka būti tuo, kuo Jis yra. Kas šiame pasaulyje teikia Jam malonumą? Tačiau net galvoti apie tokius dalykus, įsivaizduoti Dievą žmogaus pavidalu, pasak mano imamo, yra šventvagystė, pelnanti amžinąją Pragaro ugnį.

— Vaje, kam taip kamuoti smegenis? Galbūt Jis davė mums vienas kitą, kad nebūtume tokie vieniši, kaip Jis. Apie tai nemažai kalbama Biblijoje.

— Taip, bet kas mes esam? Dvokiantys gyvuliai su negausiais gyvuliškais poreikiais, gyvenantys trumpiau už vėžlius.

Paminėti vėžliai prajuokina Džorilyną, kai ji juokiasi, kreta visas kūnas, ir jis galvoja apie vidurius, skrandį ir kitus dalykus, slypinčius jos viduje, taip pat apie švelnią mylinčią sielą, kvėpuojančią jam į kaklą, ten, kur Dievas taip arti, kaip pulsuojanti gysla. Ji sako jam:

— Gal geriau susitvarkyk su tomis keistomis mintimis, nes jos išves tave iš proto.

Jo lūpos juda per colį nuo jos kaktos:

— Kartais trokštu prisidėti prie Dievo, palengvinti Jo vienatvę.

Nespėja šie žodžiai išsprūsti jam iš burnos, ir jis suvokia piktažodžiavęs — dvidešimt devintoje suroję parašyta: Alachui nereikalinga jo sutvertųjų pagalba!90

— Mirti? Tai nori pasakyti? Vėl mane gąsdini, Ahmadai. Kaip laikosi tas mane baksnojantis pimpalas? Mes turbūt užsišnekėjom? — ir ji greitai įgudusia ranka jį paliečia. — Ne, nieko panašaus. Jis vis dar ten ir nori to, ko nori. Negaliu to pakęsti... negaliu pakęsti to laukimo. Tu nieko nedaryk. Alachas galės kaltinti mane. O aš daugiau negaliu kentėti. Esu moteris, ir šiaip ar taip nešvari.

Džorilyna uždeda delnus ant jo juodais džinsais aptrauktų sėdmenų ir ritmingai spūsčiodama jį prie savo minkšto kūno įtraukia į konvulsyvų virsmą, jo sukietėjęs, įsitempęs vidus išsiplečia, išsiverčia išvirkščias, kaip tikriausiai nutinka, kai siela po mirties kyla į Rojų.

Du jauni kūnai tvirtai priglunda vienas prie kito, kaip du dūsuojantys alpinistai, pasiekę atbrailą. Džorilyna sako:

— Na, štai. Kelnes išsitepei, bet neprireikė preziko ir tu likai nekaltas savo būsimai skarele apsigobusiai nuotakai.

— Hidžabu. Tokios nuotakos galbūt niekada nebus.

— Kodėl taip kalbi? Visos tavo reikiamos dalys veikia, be to, esi gero būdo.

— Nuojauta, — atsako jis. — Tu turbūt būsi panašiausia į mano būsimą nuotaką, — ir šiek tiek jai papriekaištauja: — Aš juk neprašiau tavęs daryti taip, kad baigčiau.

— Man patinka uždirbti savo pinigus, — sako ji.

O jam gaila, kad ji atsipalaidavusi perėjo prie kalbų, išardė tą įtemptą, drėgną siūlę, pavertusią juos vienu kūnu.

— Nežinau, iš kur ta nuojauta, bet tavo draugas Čarlis žaidžia kažkokį pavojingą žaidimą. Kam jis surengė mūsų susitikimą, jei tu neprašei?

— Manė, kad man to reikia. Tikriausiai taip ir yra. Ačiū tau, Džorilyna. Nors, kaip tu ir sakei, tai nešvaru.

— Atrodo, lyg jie tave stengtųsi nupenėti.

— Kas? Kam?

— Nežinau, brangusis. Tu girdėjai mano patarimą. Mesk tą sunkvežimį.

— O jeigu liepčiau tau mesti Tailenolį?

— Tai ne taip lengva. Jis mano vyras.

Ahmadas bando ją suprasti.

— Mes ieškome prieraišumo, kad ir kokie tie ryšiai būtų nesėkmingi.

— Pataikei.

Drėgmė jo kelnėse džiūsta, tampa lipni, bet jis vis tiek nori sulaikyti Džorilyną, bandančią išsivaduoti iš jo glėbio.

— Turiu eiti, — sako ji.

Jis suspaudžia ją dar stipriau, šiurkščiau.

— Ar uždirbai savo pinigus?

— O argi ne? Tau ištryško, jaučiau, tikrai smarkiai.

Jis nori pasidalyti su ja nešvara.

— Bet juk mes nesidulkinom. O galbūt vertėjo. Čarlis būtų to norėjęs.

— Ima patikti, ar ne? Jau per vėlu šįkart, Ahmadai. Palikim tave nekaltą.

Už baldų krautuvės sienų atėjo naktis. Jie guli per dvi lovas nuo vienintelės degančios lempos, ir jos blausioje šviesoje Džorilynos veidas ant baltos pūkuotos pagalvės juoduoja idealiu ovalu, jame blizga žibukai, sidabru švysčioja krutinamos lūpos ir mirksintys akių vokai. Ji prarasta Dievui, bet aukoja savo gyvenimą kitam, kad Tailenolis, tas apgailėtinas mušeika, galėtų gyventi.

— Padaryk dar vieną paslaugą, — maldauja Ahmadas. — Džorilyna, aš negaliu tavęs paleisti.

— Kokią paslaugą?

— Padainuok man.

— Oho. Tu tikras vyras. Amžinai nori dar ko nors.

— Tik vieną trumpą giesmę. Man patiko, kai bažnyčioje galėjau atskirti tavo balsą nuo kitų.

— O dar kažkas išmokė tave saldžių žodelių. Man reikia atsisėsti. Negaliu dainuoti gulėdama. Gulint daromi visai kiti dalykai.

Taip šiurkščiai kalbėti buvo nebūtina. Po jos apvaliomis sunkiomis krūtimis vienišos čiužinių vandenyne degančios lempos šviesoje matyti šešėlių pusmėnuliai. Jai aštuoniolika, bet sunkio jėga jau svarina krūtis žemyn. Jam knieti ištiesti ranką, paliesti atsikišusį mėsos spalvos spenelį, netgi jį sužnybti, nes ji kekšė ir pratusi prie blogesnio, ir jis nusistebi tokiu žiauriu noru, kovojančiu su švelnumu, nuviliosiančiu jį nuo giliai slypinčios ištikimybės. Kovojantis už Alacho reikalus, — rašoma dvidešimt devintojoje suroję, — kovoja ir už save. 91 Ahmadas, pamatęs, kaip įsitempia jos lūpų raumenukai švelniai pabrinkusiais krašteliais, užsimerkia, laukdamas, kol ji uždainuos.

— „Koks ištikimas draugas Jėzus“, — tyliai uždainuoja ji virpančiu balsu, be bažnyčioje girdėtų sinkopių, — „visas savo nuodėmes ir bėdas...“

Dainuodama ji ištiesia blyškų delną ir paliečia jo kaktą, tiesią, plačią kaktą, nusvirusią nuo tikėjimo naštos, kurią nedaugelis žmonių pakeltų, o jos pirštai dvispalviais nagais klaidžiodami suspaudžia jo ausies spenelį: —“...patikėki Viešpačiui maldoje“.

Jis stebi, kaip guviai ji rengiasi: iš pradžių užsisega liemenuką, tada, juokingai pasirangiusi, užsitempia siaurutes kelnaites, paskui aptemptą palaidinę, tokią trumpą, kad matyti pilvo ruožas, ir galiausiai — raudoną mini sijonėlį. Ji sėdasi ant lovos krašto ir maunasi savo aštrianosius batus ant baltų plonyčių kojinių, kurių jis nė nebuvo pastebėjęs. Jos saugo batų odą nuo prakaito ir kojas, kad neskleistų kvapo.

Kiek dabar valandų? Kasdien temsta vis anksčiau. Truputį po septynių — jis su ja neprabuvo nė valandos. Motina tikriausiai jau namuose, laukia, norėdama jį pamaitinti. Ji pastaruoju metu randa jam daugiau laiko. Tikrovė šaukia: reikia keltis, išlyginti plastiku apvilktą čiužinį, kad neliktų atsispaudusių jų pavidalų, reikia grąžinti pagalves ir kilimą į jų vietą apačioje, nuvesti Džorilyną pro stalus ir krėslus, pro stalelius, vandens aušintuvą ir kontrolinį laikrodį ir per užpakalines duris išeiti abiem į naktį, dabar raižomą ne tiek grįžtančių namo tarnautojų, kiek žmonių, ko nors ieškančių, — pietų ar meilės, žibintų.

Nuo jos dainavimo ir nuo išsiliejimo jis jaučiasi toks mieguistas, kad mintis apie lovą ir amžiną miegą, šovusi į galvą einant tuos keliolika kvartalų namo, visai nekelia siaubo.

Šeichas Rašidas pasveikina jį Korano kalba: fa ina ma al-usri jusran. Ahmadas, tris mėnesius nesilankęs pamokose mečetėje ir gerokai primiršęs arabų kalbą, mintyse išsiverčia citatą ir ima ieškoti joje paslėptų prasmių. Po kiekvienos negandos ateina palengvėjimas92 Jis atpažįsta, kad tai citata iš „Paguodos“, vienos iš ankstyvųjų Mekos sūrų, įtrauktų į Knygą vėliau, nes jos trumpesnės, bet jo mokytojui brangių dėl glaustumo ir mįslingumo. Kartais dar vadinama „Pradžia“, ji kreipiasi Dievo balsu į patį Pranašą: Argi Mes nepradžiuginome tau širdies ir nepalengvinome naštos, lenkusios tau nugarą?93

Jo susitikimas su Džorilyna buvo surengtas penktadienį, prieš Darbo dieną, todėl tik kitą antradienį Čarlis Čehabas paklausė Ahmado:

— Kaip sekėsi?

— Puikiai, — išspaudė Ahmadas. — Paaiškėjo, kad truputį ją pažinojau Centro vidurinėje. Nuo tų laikų ji smarkiai išklydo iš kelio.

— Ji viską padarė?

— O, taip, padarė viską.

— Gerai. Jos banditas pažadėjo, kad ji kuo puikiausiai susitvarkys. Koks palengvėjimas! Noriu pasakyti — man. Kažkaip nejaukiai jaučiausi, žinodamas, kad esi dar nekaltas. Nežinau, kodėl taip dėl to išgyvenau, bet išgyvenau. Jautiesi kaip naujai gimęs?

— O, taip. Matau gyvenimą per naują šydą. Turėčiau sakyti — per naują lęšį.

— Puiku. Nuostabu. Kol pirmąkart nesugulei, negyvenai. Aš pirmąkart suguliau šešiolikos. Tiesą sakant, net su dviem — su profesionale su prezervatyvu ir su mergina iš to paties rajono — be nieko. Bet tais laikais gyvenimas buvo labiau pašėlęs, be ŽIV. Tavo karta išmintingai mano, kad reikia saugotis.

— Mes saugojomės.

Ahmadas nurausta, prisiminęs nuo Čarlio slepiamą paslaptį, kad jis vis dar nekaltas. Bet jis nenorėjo atskleisti tiesos ir nuvilti savo mokytojo. Galbūt jie per daug atsiskleidė vienas kitam kabinos vienumoje, kol „Puikybė“ suko ratus po Naująjį Džersį. Jam ramybės neduoda ir Džorilynos patarimas laikytis nuo sunkvežimio atokiau.

Šį rytą Čarlis atrodo nervingas, nuogąstauja dėl daugybės darbų. Jis nuolat raukosi, judrios burnos išraiška kaitaliojasi, ir tai už demonstravimo salės esančiame kabinete, kuriame geriama rytinė kava ir planuojami dienos darbai, atrodo gan neįprasta. Čia jų laukia neskalbti alyvų spalvos kombinezonai ir geltoni neperšlampami apsiaustai lietingoms dienoms — jie kabo ant pakabų kaip nudirtos odos.

— Per šį ilgąjį savaitgalį buvau sutikęs šeichą Rašidą, — pareiškia Čarlis.

— Štai kaip?

Žinoma, svarsto Ahmadas, Čehabai — svarbūs mečetės nariai, ir šis susitikimas — nieko keista.

— Jis norėtų, kad apsilankytum Islamo centre.

— Tikriausiai nori išbarti. Pradėjęs dirbti, apleidau Koraną ir nebesilankau mečetėje penktadieniais, nors, kaip pastebėjai, niekada nepamirštu pasimelsti, kai tik randu penkias laisvas minutes ir galiu jas praleisti neužterštoje vietoje.

Čarlis susiraukia:

— Negali būti tik tu ir Dievas, Patrakėli. Jis atsiuntė savo Pranašą, o Pranašas sukūrė bendruomenę. Be urna — žinių ir tikėjimo praktikos tinkamoje grupėje — tikėjimas tampa bergždžia sėkla.

— Ar šeichas Rašidas prašė man tai perduoti? — nes šie žodžiai veikiau priklauso šeichui, o ne Čarliui.

Vyras išsišiepia — staiga apnuogina dantis, kaip vaikas, pagautas krečiant pokštą.

— Šeichas Rašidas pats gali kalbėti. Bet jis kviečia tave ne tam, kad išbartų. Ne, jis nori pasiūlyti tau progą pasižymėti. Bet gal užčiaupsiu savo plepią burną, nes užbėgu įvykiams už akių. Šiandien darbą baigsim anksčiau ir aš nuvešiu tave iki mečetės.

Taip jis buvo nugabentas pas savo mokytoją — imamą iš Jemeno. Manikiūro salonas, įsikūręs po mečete — tuščias, nors jame daugybė kėdžių. Ten sėdi tik vieniša manikiūrininkė vietnamietė ir skaito žurnalą. Pro „Gryniname čekius“ langų, uždengtų metalinėmis žaliuzėmis, plyšelį matyti aukštas prekystalis, apsaugotas grotelėmis, už jų žiovauja kresnas baltaodis. Ahmadas praveria tarp šių dviejų verslo vietų esančias apsilaupiusias žalias duris, pažymėtas 2781½ numeriu, ir siaurais laiptais užlipa į prieškambarį, kur išsikrausčiusios šokių studijos lankyto jai laukdavo pamokų. Pranešimų lentoje prie imamo kabineto kabo tie patys kompiuteriu parašyti skelbimai apie arabų kalbos pamokas, konsultacijas, kaip dabartiniais laikais sukurti šventą, tinkamą ir padorią santuoką bei kvietimai į vieno ar kito kviestinio mulos Viduriniųjų Rytų istorijos paskaitas. Šeichas Rašidas, apsirengęs sidabriniais siūlais išsiuvinėtu kaftanu, žengia į priekį ir su neįprastu įkarščiu ceremoningai paspaudžia savo mokiniui ranką. Per vasarą jis, regis, nepasikeitė, nors barzdoje gal atsirado daugiau žilų plaukų, tinkančių prie jo karvelio pilkumo akių.

Prie savo pirmojo pasveikinimo (kol Ahmadas dar suka galvą dėl jo reikšmės) šeichas priduria:

— Va la al-akhiratu khajrun laka mina al-ūla. Va lasaufa jutyka rabukafa tarda.

— Ahmadas miglotai pamena, kad tai iš vienos trumpos mokytojo labai mėgstamos suros, galbūt iš „Ryto“, kur sakoma, kad ateityje būsimame gyvenime jūsų laukia kur kas turtingesni apdovanojimai, nei praeityje. Turi būti patenkintas tuo, ką tau duos tavo Viešpats94. O angliškai šeichas Rašidas sako:

— Brangusis berniuk, ilgėjausi tų valandų, kai kartu skaitėme Šventraštį ir kalbėjomės apie didžius dalykus. Aš taip pat iš tavęs mokiausi. Tavo tikėjimo paprastumas ir tvirtybė stiprino ir vedė manąjį tikėjimą. Tokių kaip tu pernelyg mažai.

Jis nusiveda jaunuolį į savo kabinetą ir įsitaiso krėsle aukšta atkalte, kuriame sėdėdamas paprastai moko.

— Ką gi, — kreipiasi į Ahmadą, kai abu įsitaiso įprastose vietose prie stalo, ant kurio guli tik nučiupinėtas Koranas žaliu viršeliu, — tu keliavai po platųjį bedievių pasaulį, kurį mūsų broliai Juodieji musulmonai vadina „mirusiu pasauliu“. Ar jis pakeitė tavo tikėjimą?

— Sere, aš to nepastebėjau. Tebejaučiu Dievą šalia, taip arti, kaip kakle pulsuojančią gyslą. Jis mane saugo, kaip tik Jis vienas gali.

— Ar lankydamasis miestuose nepastebėjai skurdo ir vargo? Ar neprivertė tai suabejoti Jo gailestingumu, ar turto ir skurdo skirtumas nemetė abejonių šešėlio ant Jo teisingumo? Ar neatradai, kad pasaulis — jo amerikietiška dalis — skleidžia išlaidavimo ir godumo, juslingumo ir tuštybės, nevilties ir apatijos dvoką? Argi visa tai kyla ne iš įkvėptos Pranašo išminties nežinojimo?

Sausos imamo retorikos įmantrybės, žarstomos tai ramiu, tai pakeltu balsu, vėl priverčia Ahmadą jaustis nejaukiai. Jis bando atsakyti sąžiningai, šiek tiek Čarlio maniera:

— Aš nutuokiau, kad tai nėra smagiausia šios planetos dalis, joje pilna nevykėlių, bet man, tiesą sakant, patiko joje būti. Dauguma žmonių visai mieli. Tiesa, mes paprastai nuveždavom jiems tai, ko jie norėjo, ir jie manydavo, kad jų gyvenimas dėl to taps geresnis. Su Čarliu smagu. Jis daug žino apie valstijos istoriją.

Šeichas Rašidas palinksta į priekį, kojomis atsiremia į grindis ir, tikriausiai norėdamas nuraminti drebulį, suglaudžia savo dailių smulkių rankų pirštų galiukus. Ahmadas nusistebi, kodėl mokytojas taip nervinasi. Galbūt jis pavydi kito vyro įtakos savo mokiniui.

— Taip, — sako jis, — su Čarliu „smagu“, bet jis turi ir rimtų tikslų. Jis man pranešė, kad pareiškei norą mirti už džihadą.

— Tikrai?

— Taip, apklausos Liberčio parke metu, kai grožėjotės Manhatanu, kuriame buvo šlovingai nugriauti bokštai dvyniai — kapitalizmo priespaudos simbolis.

— Tai buvo apklausa?

Keista, galvoja Ahmadas, kad pokalbis gryname ore buvo perpasakotas čia, uždaroje miesto centro mečetės erdvėje, pro kurios langus matyti tik plytų sienos ir tamsūs debesys. Dangus šiandien žemas, pilkas, aptrauktas debesimis, iš jų gali pasipilti lietus. O tos apklausos metu diena buvo ryški, giedra, atostogaujančių vaikų riksmai rikošetu aidėjo tarp blizgančios Aukštutinės įlankos ir tviskančio balto Mokslo centro kupolo. Balionai, žuvėdros, saulė.

— Aš mirsiu, — patvirtina patylėjęs Ahmadas, — jei tokia bus Dievo valia.

— Yra būdas, — iš tolo pradeda mokytojas, — kaip Jo priešams suduoti galingą smūgį.

— Sąmokslas? — klausia Ahmadas.

— Būdas, — skrupulingai pakartoja šeichas Rašidas. — Tam reikalingas besąlygiškai Dievą mylintis šachidas, nekantriai trokštantis pažinti Rojaus didybę. Ar tu toks esi, Ahmadai? — beveik tingiu balsu uždavęs klausimą, mokytojas atsilošia ir užmerkia akis, tarsi jam trukdytų pernelyg ryški šviesa. — Prašau, būk sąžiningas.

Ahmadas vėl pasijunta stovįs virš bedugnės erdvės ant plonyčių retų pastolių. Pragyvenęs kone atsietą gyvenimą jis žengia ant virpančio švytinčios esmės krašto.

— Tikiu, kad toks esu, — sako vaikinas mokytojui. — Tik aš neturiu kario įgūdžių.

— Buvo pasirūpinta, kad turėtum visus įgūdžius, kurių tau prireiks. Tavo užduotis bus sunkvežimiu nuvažiuoti į tam tikrą vietą ir paprasčiausiai mechaniškai sujungti kontaktus. Kaip tai padaryti, paaiškins tokių dalykų specialistai. Šiame Dievo vardu kariaujamame kare, — nerūpestingai aiškina imamas su patenkinta šypsenėle, — mes turime priešo specialistams prilygstančių technikų ir neprilygstamai stipresnę valią bei dvasią. Ar prisimeni dvidešimt ketvirtąją surą — al Nur, „Šviesa“?

Stengdamasis prisiminti ir pacituoti, jis užmerkia mažomis melsvomis gyslelėmis išvagotus akių vokus.

— Va al-lazyna kafarū amaluhum kasarabi bikyatin jachsabuhu az-zamanu maan chata iza džaahu lam jadžidhu šajan va vadžada alaha indahu fa vafahu chisabahu, va alahu saryu al-chisabi, — atmerkęs akis ir pamatęs kaltą nesuprantančio Ahmado veidą, šeichas su kreiva plonalūpe šypsena išverčia: — O netikinčiųjų darbai yra kaip miražas dykumoje. Ištroškęs keliauninkas mano, kad ten vanduo, bet priėjęs arčiau pamato, kad niekas. Jis ten randa Alachą, kuris su juo visiškai atsiteisia.95 Visąlaik maniau, kad tai labai gražus įvaizdis: keliauninkas galvoja, kad ten vanduo, o randa tiktai Alachą. Jis priblokštas. Priešas turi tik savanaudiškumo miražą, daugybę mažyčių „aš“ ir smulkių interesų. Tik už tai jis gali kovoti. O mūsų pusėje — vienintelis didis atsidavimas. Mes atsiduodame Dievui ir susiliejame su juo ir vienas su kitu į viena.

Imamas vėl užmerkia akis, tarsi apimtas švento transo, jo užmerkti vokai virpa nuo pulsuojančių kapiliarų. Tačiau iš burnos sklindantis balsas įtikinamas:

— Persikelsi į Rojų akimirksniu, — tikina jis. — Tavo šeima — tavo motina — gaus už savo netektį kompensaciją iala, nors ji ir netikinti. Galbūt jos sūnaus aukos grožis įtikins ją atsiversti. Alachui padedant viskas įmanoma.

— Mano mama visada pati save išlaikė. Ar galėčiau įvardyti kitą moterį, mano amžiaus draugę, kad ji gautų kompensaciją? Tai padės jai atgauti laisvę.

— Kas ta laisvė? — klausia šeichas Rašidas ir atmerkia akis, išsklaidydamas savo transą. — Kol esame savo kūnuose, esame jų ir jų poreikių vergai. Kaip pavydžiu tau, brangus berniuk. Palyginti su tavimi, esu senas, o didžiausia šlovė mūšyje priklauso jauniems. Paaukoti gyvenimą, — tęsia jis, pusiau primerkęs akis, matyti tik pilka blizganti rainelė, — kol jis nenusidėvėjo, nevirto nuoplaišomis. Koks begalinis džiaugsmas turėtų tai būti!

— Kada, — klausia Ahmadas, leidęs šiems žodžiams nugrimzti į tylą, — įvyks mano istišhadas96?

Jo pasiaukojimas — ištišhadas: jis jau tampa dalimi jo, gyvu, neapsaugotu daiktu, kaip širdis, kaip skrandis ar kasa, gaminanti chemines medžiagas ir fermentus.

— Tavo didvyriška auka, — pasakytų žodžių svarbą greit padidina mokytojas. — Sakyčiau, po savaitės. Smulkmenų nežinau, bet po savaitės sueis vieni metai, ir tai bus veiksminga žinia pasauliniam Šėtonui. O žinia bus tokia: „Mes smogiame, kada tik norime.“

— Sunkvežimis. Ar jis bus tas, kurį vairuoju „Puikybėje“?

Ahmadas gali sielvartauti jei ne dėl savęs, tai dėl sunkvežimio — jo linksmos moliūgo spalvos, dailaus įmantraus užrašo, pranašumo, juntamo sėdint vairuotojo sėdynėje, kai kliūčių ir pavojų, pėsčiųjų ir kitų transporto priemonių pasaulis yra tiesiai priešais, kitoje aukšto priekinio stiklo pusėje, todėl lengviau nustatyti atstumą, nei vairuojant automobilį su ilgu ir lenktu gaubtu.

— Tai bus panašus sunkvežimis, jį be jokio vargo galėsi nuvairuoti nedidelį atstumą. „Puikybės“ sunkvežimis, jei liktų nors vienas atpažįstamas jo fragmentas, būtų aiškus įkaltis prieš Čehabus. Viliuosi, jog neliks jokių. Kai pirmąsyk sprogdino Pasaulio prekybos centrą — tu gal buvai per jaunas, neprisimeni — išnuomotą sunkvežimį išaiškinti buvo vieni juokai. Šį kartą visi fiziniai įrodymai bus nušluoti nuo žemės paviršiaus: nuskandinti, kaip sako didysis Šekspyras, penkių sieksnių gyly.

— Nušluoti nuo žemės paviršiaus, — pakartoja Ahmadas. Šiuos žodžius nedažnai išgirsi.

Jis pasijuto tarsi suvyniotas į keistą, permatomą, nemalonų vilnos sluoksnį, trukdantį jo jausmams suvokti aplinką.

O šeichas Rašidas atvirkščiai, pajutęs vaikino nerimą ir šleikštulį, staiga išniro iš transo ir ėmė primygtinai įtikinėti:

— Tu nieko nepajusi. Tavęs ten jau nebus. Tą akimirką atsidursi Džanoje, Rojuje, priešais kupiną džiaugsmo Dievo veidą. Jis pasveikins tave kaip sūnų, — šeichas rimtu veidu pasilenkia į priekį, keisdamas pokalbio manierą: — Paklausyk, Ahmadai. Tu neprivalai to daryti. Prisipažinimas Čarliui neįpareigoja tavęs, jei širdis suvirpės. Yra daugybė kitų, trokštančių užsitikrinti šlovę ir amžinąją palaimą. Džihadas turi užtektinai savanorių net šiame blogio ir netikėjimo krašte.

— Ne, — prieštarauja Ahmadas, pajutęs pavydą tai tariamai gaujai kitų, atimsiančių jo šlovę. — Mano meilė Alachui absoliuti. Jūsų dovanos negaliu atsisakyti.

Pamatęs, kaip suvirpo mokytojo veidas, kaip jame grumiasi palengvėjimas ir sielvartas, kaip šiame paprastai ramiame paviršiuje atsiranda ertmė, per kurią švysteli žmoniškumas, Ahmadas suminkštėja ir prisideda prie žmoniškumo pajuokaudamas:

— Nenorėčiau, kad manytumėt, jog mūsų valandos, praleistos studijuojant Šventąją Knygą, buvo iššvaistytos.

— Daugelis studijuoja Knygą, nedaugelis už ją miršta. Tik keletui suteikiama galimybė įrodyti jos tiesą, — iš rūsčių aukštumų šeichas Rašidas taip pat nusileidžia suminkštėjęs. — Jei tavo širdyje, brangus berniuk, esama nors mažiausios dvejonės — sakyk dabar, bausmės nesusilauksi. Viskas vyks taip, tarsi šio pokalbio nė nebuvo. Iš tavęs pareikalausiu tik tylos, turėsi tylėti, kad kitas, turintis daugiau drąsos ir tikėjimo, galėtų įvykdyti šią misiją.

Vaikinas žino, kad juo manipuliuojama, bet vis dėlto pasiduoda, nes tai pripildo jį dvasinės galios.

— Ne, ši misija — mano, nors jaučiuosi, tarsi joje būčiau susitraukęs į kirminą.

— Tada puiku, — nusprendžia mokytojas, atsilošdamas ir susikeldamas savo mažais juodais pusbačiais apautas kojas ant sidabriniais siūlais siuvinėto suolelio. — Daugiau apie tai nekalbėsime. Ir tu daugiau čia nesilankysi. Mane pasiekė žinia, kad Islamo centras galbūt yra stebimas. Apie savo didvyrišką sprendimą pranešk Čarliui Čehabui. Jis susitars, kad artimiausiu metu gautum išsamias instrukcijas. Pasakyk jam tos šarmūta97, kuri brangesnė nei motina, vardą. Nesakyčiau, kad tam pritariu: moterys yra mūsų laukai, o štai motina — pati Žemė, kurios dėka esame gyvi.

— Mokytojau, verčiau patikėsiu tą vardą jums. Čarlis ją pažįsta ir todėl gali paniekinti mano ketinimus.

Šeichui Rašidui nepatinka tokie sunkumai, teršiantys tyrą jo mokinio paklusnumą.

— Kaip nori, — sako jis sausai.

Ahmadas ant laiškinio popieriaus skiautės spausdintinėmis raidėmis užrašo DŽORILYNA GRANT — taip prieš daugelį mėnesių matė parašyta tušinuku storo mokyklos vadovėlio paraštėje. Tada jie buvo beveik lygūs, o dabar jis keliaus į Džaną, o ji — į Džahanamą, Pragaro pragarmes. Ji vienintelė nuotaka, kuria jis džiaugėsi šioje Žemėje. Rašydamas Ahmadas pastebi, kad drebulys iš mokytojo rankų persidavė jo rankoms. Jo siela dabar panaši į nelaiku pabudusią, žiemą šiltame kambaryje įkalintą zvimbiančią ir atkakliai besidaužančią į lango stiklą musę, nutviekstą šviesos, sklindančios iš lauko, kur ji greitai mirtų.

Kitą dieną, trečiadienį, jis pabunda anksti, tarsi nuo ką tik nutilusio riksmo. Virtuvėje, tamsoje, — dar nėra nė šešių, — jis sutinka motiną, vėl dirbančią Šv. Pranciškaus ligoninės rytinėje pamainoje. Ji kukliai apsirengusi smėlio spalvos suknele ir ant pečių užsimetusi melsvą nertinį, jos kojos tyliai žengia apautos baltais sportukais, kuriuos avi per ilgas keliones kietomis ligoninės grindimis. Ahmadas su dėkingumu pajunta, kad jos pastarojo meto nuotaika — ūmumas, išsiblaškymas, sukelti vieno iš tų sunkiai suprantamų nusivylimų, kurie niūriai pasikartodami trikdė jį nuo ankstyvos vaikystės, — sklaidosi. Ji nepasidažiusi, oda po akimis pabalusi, o akys paraudusios nuo nardymo sapnų vandenyse. Ji pasisveikina su juo nustebusi:

— Oho, tu šiandien ankstyvas!

— Mama...

— Ką, mielasis? Tik greitai, man budėjimas už keturiasdešimties minučių.

— Norėjau tau padėkoti, kad taiksteisi su manimi visus tuos metus.

— Kokius keistus dalykus kalbi! Motina nesitaiksto su vaiku, jis — jos gyvavimo priežastis.

— Be manęs būtum turėjusi daugiau laisvės kurti, būti dailininke ar daryti ką kita.

— Ak, kokia aš dailininkė, turiu truputį talento, ir tiek. Jei būtų nereikėję rūpintis tavimi, būčiau nugrimzdusi į savigraužą ir palaidą elgesį. O tu buvai toks geras berniukas, tikrai — niekada nekėlei rūpesčių, apie kokius nuolat girdžiu ligoninėje. Ne tik iš kitų slaugių, bet ir iš gydytojų, nepaisant viso jų išsilavinimo ir dailių namų. Jie suteikia savo vaikams viską, bet vaikai išauga siaubingi kupini savigriovos ir kenkiantys kitiems. Nežinau, kiek čia dėta tavo mahometonybė. Juk net mažas buvai toks patiklus ir mielas. Viską, ką siūliau, laikei gera mintim. Tai netgi kėlė man rūpestį, atrodei taip lengvai palenkiamas ir įtikinamas, kad baiminausi, jog augdamas pakliūsi blogų žmonių įtakon. Bet tik pažiūrėk į save dabar! Patyręs žmogus, uždirbantis gerus pinigus, kaip ir žadėjai, o dar ir dailus. Esi lieknas kaip tėvas, turi jo akis ir gundančią burną, bet neturi bailumo, noro eiti trumpiausiu keliu.

Ahmadas nesako jai apie trumpiausią kelią į Rojų, kuriuo ketina netrukus pasukti. Vietoj to jis taria:

— Mes nevadiname to mahometonybe, motin. Tai skamba taip, lyg garbintume Mahometą. Jis niekada netvirtino esąs Dievas, o tik Jo Pranašas. Vienintelis jam priklausantis stebuklas — Koranas.

— Na, supranti, mielasis, katalikybė taip pat pilna tų smulkmeniškų skirtumų dėl dalykų, kurių niekas negali įžvelgti. Apimti isterijos žmonės juos prasimano, o vėliau tie dalykai tampa šventraščio tiesomis. Švento Kristoforo medalionai, draudimas liesti komuniją dantimis, mišios lotyniškai, jokios mėsos penktadieniais ir nuolatinis žegnojimasis, o paskui Vatikano Antrasis susirinkimas kuo ramiausiai visa tai atmeta — dalykus, kuriais žmonės tikėjo du tūkstančius metų! Vienuolės taip juokingai laikėsi viso to įsikibusios ir tikėjosi, kad ir mes, vaikai, laikysimės, bet aš mačiau tik mane supantį nuostabų pasaulį ir man norėjosi kurti to grožio kupinus atvaizdus.

— Islamas tai laiko šventvagyste, bandymu pasisavinti Dievo teisę kurti.

— Na, aš žinau tai. Štai kodėl mečetėse nėra paveikslų ir skulptūrų. Man tai atrodo pernelyg niūru. Kam tada Dievas davė mums akis?

Ji kalba, skalaudama dubenėlį dribsniams, stato jį ant džiovyklės, traukia iš skrudintuvės duoną ir tepa uogiene, tuo pat metu dideliais gurkšniais gerdama kavą.

Ahmadas sako jai:

— Dievo neįmanoma apibūdinti. Ar vienuolės tau to nesakė?

— Nelabai prisimenu. Bet aš tik trejetą metų lankiau parapijos mokyklą, o paskui perėjau į valstybinę, kur Dievo nė neminėjo, baimindamiesi, kad koks nors žydų vaikas grįš namo ir papasakos savo ateistams teisininkams tėvams, — ji žvilgteli į laikrodį, tokius naudoja narai — storu stiklu ir dideliais skaitmenimis, kad gerai matytų tikrindama ligonio pulsą. — Mielasis, man patinka rimti pokalbiai, gal tau netgi pavyktų mane atversti į savo tikėjimą, nors ten reikia dėvėti apsmukusius drabužius, su kuriais karšta, bet dabar aš tikrai turiu bėgti. Net neturiu laiko pavežti tave iki darbo, atleisk, bet tu ir taip ten būsi pirmas. Gal baik pusryčius ir pasivaikščiok iki parduotuvės ar nubėk iki jos? Juk tai viso labo dešimt kvartalų.

— Dvylika.

— Pameni, kaip bėgiodavai su tokiais trumpais sportiniais šortais? Aš taip tavimi didžiavausi, atrodei toks patrauklus.

— Mama, aš tave myliu.

Sujaudinta, net priblokšta, jaučianti jo noro būti reikalingam bedugnę, bet tepajėgianti žvilgtelt nuo jos kraštelio ir tučtuojau sprukti, Tereza pakšteli sūnui į skruostą ir sako:

— Na, žinoma, meiluti, ir aš tave myliu. Kaip ten sako prancūzai? Ca va sans dire. Savaime suprantama.

Jis kvailai išrausta, nekęsdamas savo kaistančio veido. Bet privalo tai pasakyti:

— Noriu pasakyti, kad visus tuos metus galvojau tik apie tėvą, nors rūpinaisi manimi tu.

Mūsų motina — pati Žemė, jos dėka esame gyvi.

Tereza rankomis perbėga kūnu, patikrina, ar viskas gerai. Ji vėl žvilgteli į laikrodį, ir jis jaučia, kaip jos mintys skrenda, lekia tolyn. Išgirdęs atsakymą, Ahmadas sudvejoja, ar ji girdėjo jo žodžius.

— Žinau, mielasis, mes visi bendraudami darome klaidų. Ar galėsi šįvakar pats pasirūpinti vakariene? Šiandien vėl renkasi trečiadieninė piešėjų grupė ir mes turime modelį — na, žinai, susimetame po dešimtinę, ir ji kas penkias minutes keičia pozą, o vėliau sėdi viena poza ilgiau ir mes galime piešti pastele, bet ne tapyti. Be to, anądien paskambino Leo Vaildas ir aš pažadėjau su juo susitikti. Prisimeni Leo, ar ne? Kurį laiką su juo susitikinėjau. Kresnas, plaukus susirišęs į uodegą ir nešioja tokius juokingus, mažus seniokiškus akinius...

— Prisimenu jį, motin, — šaltai atsako Ahmadas. — Vienas iš tavo nevykėlių.

Jis nulydi ją, bėgančią pro duris, žvilgsniu, girdi jos greitus minkštus žingsnius koridoriuje ir duslų iškviesto kylančio lifto gaudesį. Jis su nauju įkarščiu, su paskutinįsyk atliekamo veiksmo uolumu išplauna savo dubenėlį ir apelsinų sulčių stiklinę. Padeda juos į džiovyklę. Jie visiškai švarūs it rytas dykumoje, kai mėnulio pjautuvas dalijasi dangų su Venera.

„Puikybėje“, aikštelėje, kur tarp jų ir kabineto lango, pro kurį senasis plikagalvis ponas Čehabas gali pastebėti juos kalbančius ir užuosti sąmokslą, stovi ką tik pakrautas oranžinis sunkvežimis, Ahmadas sako Čarliui:

— Aš sutinku.

— Girdėjau. Gerai, — Čarlis žvelgia į Ahmadą, ir vaikinas tarsi pirmąkart pamato jo libanietiškas akis — visą jų perregimą sudėtingumą. Jos tarsi nepriklauso kūnui — tokios trapios, persmelktos gintarinių spindulių ir pilnos grūdelių, aplink vyzdį spalva blyškesnė, nei rainelę gaubiančio tamsiai rudo žiedo. Čarlis turi žmoną, vaikų ir tėvą, suvokia Ahmadas, jis prisirišęs prie šio pasaulio daug labiau, nei Ahmadas. Jo padėtis daug keblesnė. — Esi tuo tikras, Patrakėli?

— Dievas paliudys, — sako Ahmadas. — Degu troškimu tai atlikti.

Jis visąlaik šiek tiek sutrinka, nors nežino kodėl, kai tarp jo ir Čarlio atsiranda Dievas. O Čarlis greit atlieka vieną iš savo triukų burna — suspaudžia lūpas, o tada jas išpučia, tarsi nenoromis kažką būtų laikęs viduje.

— Tada tau reikia susitikti su specialistais. Aš tuo pasirūpinsiu, — jis sudvejoja. — Tai kebloka, ir gali įvykti ne rytoj. Kaip tavo nervai?

— Patikėjau save Dievo rankoms ir jaučiuosi romus. Mano paties valia, mano troškimai nurimo.

— Aišku, — Čarlis kumšteli Ahmadą į petį, patvirtindamas vienybę ir sveikindamas jį, taip amerikietiško futbolo žaidėjai susidaužia šalmais ar krepšininkai sumuša delnais, atbuli traukdamiesi į gynybines pozicijas.

— Viskas paruošta, — sako Čarlis. Jo kreivoje šypsenoje ir atsargiame žvilgsnyje Ahmadas atpažįsta mišrią kiekvieno švento darbo šioje Žemėje prigimtį: Meka ir Medina — susižavėjimo kupinas įkvėpimas ir kruopštus, kantrus darbas iki galo.

Ne kitą, bet dar kitą dieną, penktadienį, Čarlis, sėdėdamas keleivio vietoje, liepia išvairuoti sunkvežimį iš aikštelės ir važiuoti Reigano bulvaru, o tada kryžkelėje sukti į kairę Šešioliktąja gatve iki Vakarų Pagrindinės, į tą už Islamo centro keletą kvartalų į vakarus nusitęsusį Naujojo Prospekto rajoną, kur Viduriniųjų Rytų emigrantai, turkai, kurdai ir sirai, atplaukę čia sugrūsti į švytinčių lainerių triumus, įsikūrė prieš keletą kartų, kai dar visu pajėgumu dirbo šilko ir odos dažymo fabrikai. Raudoni užrašai geltoname fone, juodi — žaliame arabišku raštu ar lotyniškomis raidėmis reklamuoja Al Madena bakalėją, Turkiyem grožio saloną, Al Basa, Baitui Vahid Ahmadija. Senukai gatvėse jau seniai iškeitė feskas ir galabijas į juodus išblukusius vakarietiškus kostiumus, praradusius išvaizdą nuo kasdienio dėvėjimo. Tokius kostiumus mėgo jų pirmtakai, vyrai nuo Viduržemio jūros — siciliečiai ir graikai, anksčiau gyvenę šiame prie pat gatvės sustatytų sujungtų namų rajone. Jaunesnieji arabų kilmės amerikiečiai, dykinėjantys, bet budrūs, iš vietinių juodaodžių perėmė išsipūtusius sportinius batelius, per didelius apsmukusius džinsus ir nertinius su gobtuvais. Ahmadas su švariais baltais marškiniais ir juodais tiesiais, ankštais it metaliniai dūmtraukiai džinsais čia nepritaptų. Šiems bendratikiams islamas — ne tiek tikėjimas, filigraninės durys, atsiveriančios į antgamtiška, kiek įprotis, vienas iš buvimo vargingųjų klase aspektų, buvimas svetimu nacijai, atkakliai laikančiai save šviesiaode, kalbančia angliškai ir krikščioniška. Ahmadui šie kvartalai atrodo kaip nusikaltėlių ir smukusiųjų pasaulis, į kurį jis baugščiai užsuka kaip svetimas tarp svetimų.

Čarlis čia jaučiasi kaip žuvis vandeny, džiugiai tauškia su vietiniais, rodydamas Ahmadui sukti į automobilių prigrūstą stovėjimo aikštelę už Pep Boys ir „Al Aksa. Pigiau nebūna“ metalo dirbinių krautuvės. Jis maldaujamai iškelia dešimt pirštų išbėgusiam „Pigiau nebūna“ tarnautojui, sakydamas, kad nė vienas sveiko proto žmogus neprieštarautų, jei jis dešimčiai minučių čia pasistatytų sunkvežimį. Šį teiginį patvirtina iš rankų į rankas perduotas dešimties dolerių banknotas. Nueidamas jis sumurma Ahmadui:

— Gatvėje šis prakeiktas sunkvežimis ryškus kaip cirko furgonas.

— Tu nori būti nepastebimas, — padaro išvadą Ahmadas. — Bet kas gali pastebėti?

— Niekada nežinai, — nuskamba neaiškus atsakymas.

Jie eina daug greičiau nei paprastai vaikšto Čarlis, skersgatviu, lygiagrečiu su Pagrindine gatve, jame spygliuota viela papuoštas vielines tvoras keičia asfaltu dengti ploteliai, perspėjantys: PRIVATI VALDA ar TIK KLIENTAMS, o šiuos — prienamiai ir paradiniai laipteliai, kukliai įsprausti į užpakalinius, miestui priklausančius sklypelius. Mediniai šių statinių šonai dengti aliuminio apkala ar metalo lakštais, imituojančiais plytas. Negyvenamos patalpos iš tikrų, nuo laiko patamsėjusių plytų naudojamos kaip sandėliai ir parduotuvių, kurių vitrinos Pagrindinėje gatvėje, dirbtuvės. Kai kurios primena užkaltus tuščius griaučius, uolių chuliganų išdaužytais visais langais, o iš kitų sklinda šviesa ir žvangesys — ten dar veikia nedidelės dirbtuvės ar taisykla. Viename iš tokių niūria rusva spalva nudažytų pastatų uždažyti net pakeliami langai metaliniais rėmais. Plačios garažo durys nuleistos, o virš jų kabantis skardinis ženklas, negrabiomis ranka išrašytomis raidėmis skelbiantis KOSTELO MECHANIKOS DIRBTUVĖS. Įvairus remontas ir kėbulo darbai, nubluko ir beveik neįskaitomai surūdijo. Čarlis pabeldžia į mažas metalu apmuštas šonines dureles su nauja blizgančia varine spyna. Po užsitęsusios tylos balsas iš vidaus klausia:

— Klausau? Kas ten?

— Čehabas, — sako Čarlis. — Ir vairuotojas.

Jis kalba taip tyliai, kad Ahmadas abejoja, ar jį išgirdo, bet durys prasiveria ir išlenda susiraukęs jaunas vyriškis. Ahmadas svarsto, kur yra jį matęs, bet Čarlis grubiai, baimingai nevikriai čiumpa jį už rankos ir įstumia vidun. Viduje atsiduoda alyva permirkusiu betonu ir visai nelauktai medžiaga, kurios kvapą Ahmadas prisimena iš paauglystės, kai porą vasarų su kompanija prižiūrėjo vejas, — trąšomis. Gailus sausas kvapas graužia nosiaryklę, jis taip pat užuodžia acetileninio suvirinimo aparato ir ankštai susigrūdusių vyrų, kuriems seniai reikėjo nusiprausti ir prasivėdinti, kvapus. Ahmadas klausia savęs, ar vyrai — du iš jų: lieknas jaunesnysis ir kresnas vyresnis, kuris pasirodė esąs technikas, — buvo tarp tų keturių, matytų Kranto vasarnamyje. Jis matė juos tik keletą minučių tamsiame kambaryje pro purviną langą, bet nuo jų sklido tokia pati niūri įtampa, kaip nuo ilgų nuotolių bėgikų, kurie per ilgai treniravosi. Jie niršta prašomi kalbėti. Bet privalo pagarbiai elgtis su Čarliu — vienu laipteliu aukščiau stovinčiu jų tiekėju ir organizatoriumi. Į Ahmadą jie žvelgia su bauguliu, tarsi būsima kankinystė jį jau pavertė vaiduokliu.

— La ilaha ila Alah, — tarsi ramindamas sveikinasi jis.

Tik jaunesnysis — nors ir jaunas, bet keletą metų už Ahmadą vyresnis — atsako sumurmėdamas deramą pasisveikinimą, lyg ką nors nepadoraus:

— Muchamad rasūlu Alah.

Ahmadas mato, kad iš jų nėra ko tikėtis jokio žmogiško atsakymo, jokių užuojautos ar humoro prošvaisčių — jie tik kariai, vykdytojai, varžteliai. Jis pasitempia, siekdamas pelnyti jų prielankumą, prisiima savo vaidmenį.

Uždaroje daugialypėje erdvėje dar likę praeito šio pastato gyvenimo, „Kostelo mechanikos dirbtuvių“ pėdsakų: virš galvos — sijos, grandinės ir suktuvai varikliams ir ašims pakelti; apačioje — darbastaliai ir gausybė stalčių nuo tepaluotų pirštų pajuodusiomis rankenėlėmis, pilnos kabliukų ir gembių lentos su ryškėjančiais nesamų įrankių kontūrais, vielos, metalo ir guminių vamzdelių gabaliukai, besimėtantys ten, kur juos padėjo paskutinė paskutinį remontą atlikusi ranka, krūvos tuščių alyvos skardinių, tarpiklių, traukos diržų, tuščių detalių pakuočių kampuose už degalų statinių, naudojamų kaip šiukšliadėžės. Viduryje betoninių grindų, po vienintele ryškia šviesa stovi panašaus į „Puikybę“ dydžio ir formos sunkvežimis — į jo kabiną, tarsi vamzdeliai, palaikantys ligonio gyvybę, tįsta liginimo laidai. Tik tai ne Ford Triton E-350, o GMC 3500. Ir sunkvežimis ne oranžinis, bet balzganas, lyg ką tik iš gamyklos. Ant jo šono tvarkingai, bet neprofesionaliai juodomis didžiosiomis raidėmis užrašyta: LANGŲ ŽALIUZĖS.

Ahmadui sunkvežimis nepatinka iš pirmo žvilgsnio: jis toks anoniminis, blankus, niekam nepriklausantis. Ir atrodo aplūžęs, gerokai pasitarnavęs. Prie išvažos į Naujojo Džersio greitkelį jis dažnai matydavo senus septinto ir aštunto dešimtmečio automobilius — išpampusius, dvispalvius, su chromo apdaila — ir šalia jų stovinčią nelaimingą spalvotųjų šeimyną, būreliu laukiančią, kol atvyks valstijos policija ir nutemps jų apgailėtiną pirkinį. Ir šis kaulo baltumo sunkvežimis atsiduoda tokiu pat skurdu ir varganomis pastangomis išsilaikyti Amerikoje, įsilieti į jos septyniasdešimt mylių per valandą greičiu plūstantį srautą. Jo motinos kaštoninis subaru su užglaistytu sparnu ir raudonais dažais, nublukintais daugybės metų ėdraus Naujojo Džersio oro, — dar vienas toks apgailėtinas pavyzdys. Tuo tarpu ryškiai oranžinė „Puikybė“ su auksaspalvėmis raidėmis turi puošnaus linksmumo — kaip sakė Čarlis, primena cirką.

Senesnis, žemesnis iš dviejų mechanikų ir trupučiuką draugiškesnis mosteli Ahmadui prieiti ir pažvelgti pro praviras kabinos dureles. Jo ranka alyva išterliotais pirštų galiukais nusileidžia ant neįprasto tarp sėdynių įtaisyto daikto — metalinės cigarų dėžutę primenančios dėžės, nudažytos nykia maskuojančia spalva, su dviem mygtukais ant dangtelio ir izoliuotais laidais, nutiestais į sunkvežimio gilumą. Kadangi tarpas tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių gilus ir jį nepatogu pasiekti, įtaisas padėtas ne ant grindų, o ant apverstos plastikinės pieno dėžės ir dėl saugumo lipnia juosta pritvirtintas prie jos dugno. Vienoje detonatoriaus — o tai tikriausiai jis — pusėje įtaisyta geltona svirtelė, o jo centre, negilioje įduboje, kur tilptų nykštys, per pusę colio nuo paviršiaus įdėtas blizgantis raudonas mygtukas. Primityvus spalvų kodas atsiduoda karišku paprastumu, jaunais neišmanėliais, išmokytais tik paprasčiausių dalykų, o mygtukas saugo nuo atsitiktinės detonacijos.

Vyriškis aiškina Ahmadui:

— Šitas jungiklis apsauginis. Pastumi į kairę — trakšt — įtaisas paruoštas. O tada paspaudi mygtuką, palaikai ir — bum. Priekaboje keturi tūkstančiai kilogramų amonio salietros. Dvigubai tiek, kiek turėjo Makvėjus98. Užtenka, kad pralaužtum plieninį tunelio apvalkalą.

Jo rankos pajuodusiais pirštų galiukais nubrėžia ratą.

— Tunelio, — bukai pakartoja Ahmadas. Niekas su juo apie jokį tunelį nekalbėjo. — Kokio tunelio?

— Linkolno, — atsako truputį nustebęs vyras, bet parodo ne daugiau jausmų, nei kalbėdamas apie mygtuką. — Į Holando tunelį sunkvežimiai neleidžiami.

Ahmadas tylėdamas stengiasi suvirškinti šias žinias. Vyras atsisuka į Čarlį:

— Jis žino?

— Dabar žino, — atsako Čarlis.

Vyras nusišypso Ahmadui retadante šypsena, tampa daug draugiškesnis. Jo rankos nubrėžia didesnį ratą.

— Rytinės spūstys, — paaiškina. — Iš Džersio pusės. Dešinysis tunelis vienintelis, kur gali važiuoti sunkvežimiai. Naujausias iš trijų, pastatytas penkiasdešimt pirmaisiais. Naujausias, bet ne tvirčiausias. Senesni pastatyti geriau. O šito du trečdalius nuvažiavus ties posūkiu — silpna vieta. Net jei išorinis apvalkalas atlaikys ir nepraleis vandens, ventiliacija bus sunaikinta ir visi uždus. Dūmai, grūstis. O tau — jokio skausmo, net minutės panikos. Vietoj to — sėkmės džiaugsmas ir šiltas Dievo pasisveikinimas.

Ahmadas prisimena prieš keletą savaičių nugirstą pavardę.

— Ar jūs — ponas Karinis?

— Ne, ne, — sako jis. — Ne ne ne. Net ne draugas. Draugo draugas — visi kovoja už Dievą prieš Ameriką.

Jaunesnis mechanikas, truputėlį vyresnis už Ahmadą, nugirsta žodį Amerika ir ištaria ilgą ugningą arabišką sakinį, kurio Ahmadas nesupranta. Ahmadas klausia Čarlio:

— Ką jis pasakė?

Čarlis gūžteli pečiais.

— Kaip visada.

— Ar tu įsitikinęs, kad tai suveiks?

— Mažų mažiausiai pridarys daug žalos. Tai bus rimtas pareiškimas. Antraštės visame pasaulyje. Tavo dėka žmonės šoks Damasko ir Karačio gatvėse, Patrakėli.

Vyresnis bevardis vyriškis priduria:

— Ir Kairo taip pat.

Jis nusišypso žavia šypsena, parodydamas kvadratinius, retus, nuo tabako dėmėtus dantis, trinkteli kumščiu sau į krūtinę ir sako Ahmadui:

— Egiptietis.

— Kaip ir mano tėvas! — sušunka Ahmadas, bet aiškindamasis, kas dar gali juos sieti, tesugalvoja paklausti: — O kaip jums patinka Mubarakas?

Šypsena išblėsta:

— Amerikos įrankis.

Čarlis, tarsi įsitraukdamas į žaidimą, klausia:

— O Saudo Arabijos princai?

— Įrankiai.

— O Muamaras al Kadafis?

— Dabar — taip pat. Įrankis. Labai gaila.

Ahmadas supyksta, kad Čarlis įsikišo į vis dėlto pagrindinių žaidėjų — techniko ir kankinio pokalbį. Tarsi įsitikinus jo kankinyste, dabar galima jį patraukti į šalį. Kaip įrankį.

Ir stengdamasis įsitvirtinti klausia:

— Osama bin Ladenas?

— Tikras didvyris, — atsako vyras pajuodusiais nuo alyvos pirštais. — Niekas nepagauna. Kaip Arafatas. Lapinas, — jis nusišypso, bet nepamiršta susitikimo tikslo. Ir sako Ahmadui kuo stropiausiai tardamas žodžius: — Parodyk man, ką darysi.

Vaikinas pašiurpsta, tarsi tikrovė būtų nusimetusi vieną iš daugelio savo apdangalų. Jis užgniaužia pasibjaurėjimą negražiu paprastu sunkvežimiu, tokiu pat beverčiu, kaip ir jis pats. Klausiama veido išraiška ištiesia ranką prie detonatoriaus.

Kresnas technikas nusišypso ir nuramina jį:

— Viskas gerai. Neprijungtas. Parodyk.

Maža geltona į L raidę panaši svirtelė, regis, pati paliečia jo ranką.

— Pasuku šitą jungiklį į dešinę, — ji šiek tiek priešinasi, bet staiga, it pritraukta magneto, devyniasdešimčia laipsnių pasisuka į savo vietą, — ir paspaudžiu tą mygtuką.

Ahmadas nejučiomis užmerkia akis, jausdamas, kaip mygtukas pusę colio nusileidžia.

— Ir laikyk mygtuką, — kartoja jo mokytojas, — kol...

— Bum, — sufleruoja Ahmadas.

— Taip, — pritaria vyras ir žodis debesėliu pakimba ore.

— Tu esi labai drąsus, — beveik be akcento angliškai sako aukštesnis, jaunesnis ir lieknesnis nepažįstamasis.

— Jis ištikimas islamo sūnus, — sako jam Čarlis. — Mes visi jam pavydime, ar ne?

Ahmadas vėl suirzta: kodėl Čarlis elgiasi taip šeimininkiškai, neturėdamas tam jokios teisės? Šis veiksmas priklauso tik tam, kas jį atliks. Čarlio nerimas ir globėjiškumas meta šešėlį ant absoliučios, grynos istišhado prigimties ir pakilaus baugulio kupino istišhadi jausmo.

Galbūt technikas pajunta šią nedidelę nedermę tarp karių, nes tėviškai uždeda ranką Ahmadui ant peties ir, ištepdamas berniuko baltus marškinius alyvuotais pirštais, paaiškina:

— Jo kelias geras. Jis bus didvyris Alachui.

Sugrįžęs į linksmai oranžinį sunkvežimį Čarlis prisipažįsta Ahmadui:

— Įdomu stebėti, kaip dirba jų protas. Įrankiai, didvyris: jokių tarpinių dalykų. Tarsi Mubarakas, Arafatas ar saudiečiai neturėtų savo ypatingųjų padėčių ir nežaistų savų sudėtingų žaidimų.

Ir vėl tai, ką sako Čarlis, Ahmadui, apimtam naujos, pakylėtos nuotaikos ir paprasčiau suvokiančiam save, nuskamba šiek tiek dirbtinai. Toks reliatyvizmas jam atrodo ciniškas.

— Galbūt, — sako jis, mandagiai prieštaraudamas, — pats Dievas yra paprastas ir keisdamas pasaulį naudojasi paprastais žmonėmis.

— Įrankiai, — sako Čarlis nelinksmai, spoksodamas per stiklą, kurį Ahmadas kas rytą nuvalo ir kuris dienai baigiantis vėl būna purvinas. — Mes visi įrankiai. Telaimina Dievas besmegenius įrankius... Ar ne, Patrakėli?

Tarp siaubo ir egzaltacijos antplūdžių, pasibaigiančių nekantriu norų, kad tik greičiau viskas įvyktų, Ahmadą apima tam tikro aiškumo ir paprastumo būsena. Jam norisi, kad viskas liktų praeityje, kad ir koks jo „aš“ tuo metu būtų. Jis gyvena neįsivaizduojamo kaimynystėje. Saulės sustingdytos pasaulio detalės, tarpusavy susiję trumpi blykstelėjimai, žiojintys tarpai aplinkui, blizganti veiklios tuštumos taurė, o jame — buko juodo tikrumo sunkulys. Jis negali pamiršti persikūnijimo, laukiančio jo tarsi už fotoaparato užrakto, nors jausmus vis dar taip pat pažįstamai užgriūva vaizdai ir garsai, kvapai ir skoniai. Rojaus švytėjimas skverbiasi į jo kasdienį gyvenimą. Ten viskas bus didu, kosminių dydžių. Vaikystėje, kai jam buvo keletas metų, užmigdamas jis staiga pajusdavo didybę, kiekviena ląstelė tapdavo pasauliu, ir tai jo vaikiškam protui būdavo tikėjimo patvirtinimas.

Jo darbo krūvis „Puikybėje“ sumažėjo ir liko laisvo laiko, kurio metu turėtų skaityti Koraną ar sklaidyti brošiūras, atvežtas iš užjūrio ir sudarytas bei skirtas šachidams ruošti — apsiplovimai, dvasinis apsivalymas, — jo ar jos mirčiai, nes dabar ir moterims, kurių platūs juodi drabužiai puikiai tinka liemenėms su sprogmenimis slėpti, Palestinoje suteikiama kankinystės privilegija. Bet jo protas pernelyg susijaudinęs, kad galėtų pasinerti į skaitymą. Visa jo esybė panirusi į susižavėjimą ir džiugesį, kuriame turbūt skendėjo ir Pranašas, kai sutiko, kad Gabrielius diktuotų jam dieviškąsias suras. Kiekviena Ahmado gyvenimo minutė tapo intymiu maldos atitikmeniu, išsilaisvinimu, nusigręžus nuo savęs ir kreipiantis ne į save, bet į Kitą, į Esybę, artimą kaip kakle pulsuojanti gysla. Daugiau nei penkis kartus per dieną jis randa galimybę — dažniausiai tuščioje parduotuvės stovėjimo aikštelėje — pasitiesti kilimėlį rytų kryptimi ir paliesti kakta žemę, kaskart per betoną pajuntant raminantį paklusnumo jausmą. Jame slūgsanti tamsi, į šlaką panaši sunkenybė iškreipia jo žvilgsnį į pasaulį ir kiekvieną šakelę ar telefono laidą išpuošia nematytais brangakmeniais.

Šeštadienio rytą prieš atidarant parduotuvę Ahmadas sėdi ant krovimo platformos laiptelių ir stebi juodą ant nugaros apvirtusį vabalą, gulintį ant stovėjimo aikštelės betono. Diena — rugsėjo vienuolikta, vis dar vasara. Ankstyva saulė įstrižai nušviečia šiurkštų blyškų paviršių su švelnumu, slepiančiu savyje auštančios dienos karštį, kaip dar nesudygusi sėkla slepia savyje būsimą žiedą. Betonas plyšiuose leido sudygti piktžolėms, ištįsusioms mirštančio metų laiko žolėms su pieniškomis sultimis ir plaukuotais lapais, drėgnoms nuo sunkios rudens rasos. Dangus giedras — vos keletas plunksninių debesų draiskanų ir tirpstantys lėktuvų pėdsakai. Jo žydrynė, ką tik išnirusi iš žvaigždžių ir tamsos, dar švelni, pilkšvoka. Mažytės juodos vabalo kojelės kepėstuoja ore, grabaliodamos ieško, į ką įsitverti, meta ryškius, įstrižus nuo rytinės saulės šešėlius. Padarėlio kojos įnirtingai kruta ir kraiposi paskui nulinksta, lyg vabalas būtų susimąstęs, kaip gelbėtis iš šios keblios padėties. Iš kur atsirado tas vabalas? — nusistebi Ahmadas. Kaip jis nukrito čia, turbūt nesugebėjęs pasinaudoti sparnais? Jis vėl kruta. Kokie ryškūs ir tikslūs jo kojų šešėliai, su mylinčia ištikimybe pavaizduoti fotonų, iki būtent šio taško atskriejusių devyniasdešimt tris milijonus mylių!

Ahmadas atsikelia nuo šiurkščių medinių laiptų ir, jausdamasis didžiulis, atsistoja virš vabalo it valdovas. Bet jis vengia paliesti šį paslaptingą nukritusios gyvybės gumulėlį. Gal jo įkandimas nuodingas arba jis kaip mažulytis pragaro pasiuntinys įkibs Ahmadui į pirštą ir nebepaleis. Dauguma vaikinų — pavyzdžiui, Tailenolis — paprasčiausiai sutraiškytų erzinantį padarą koja, bet Ahmadui ši išeitis nepriimtina: liktų suplotas kūnelis, sutraiškytų dalelyčių ir ištryškusių kūno skysčių košė, o jis nenori matyti tokio organinio siaubo. Jis apsidairo kokio nors įrankio, ko nors kieto, kuo būtų galima apversti vabalą, pavyzdžiui, tamsaus kieto kartono gabalėlio, laikiusio du šokoladinius batonėlius ar žemės riešutų sviesto pripildytus saldainius pakuotėje, bet neranda nieko tinkamo. „Puikybės baldai namams“ stengiasi, kad jų aikštelė būtų švari. Afroamerikiečiai „raumenys“ ir pats Ahmadas ne kartą buvo siunčiami į aikštelę su žaliu šiukšlių maišu. Jis nepastebi jokio atsitiktinai besimėtančio kastuvėlio, bet apimtas netikėto įkvėpimo prisimena piniginėje esantį vairuotojo pažymėjimą, plastikinį stačiakampį, kuriame atspausta jo susiraukusi ir ne itin maloni fizionomija, įrašyti kažkokie Naujojo Džersio valstijai svarbūs duomenys ir uždėtas holografinis Didžiojo Antspaudo atvaizdas klastotojams atbaidyti. Su šia kortele po keleto atsargių, baugščių bandymų jam pavyksta atversti padarėlį ir pastatyti ant kojų. Saulės šviesa ant jo sudėtų sparnelių įžiebia įvairiaspalves, purpurines ir žalias, kibirkštėles. Ahmadas grįžta ant laiptelių pasidžiaugti puikiais savo gelbėjimo operacijos rezultatais, savo gailestingu įsikišimu į prigimtinę gamtos tvarką. Skrisk, skrisk.

Bet vabalas, pagaliau atsidūręs ant žemės reikiama puse, iškelia savo blizgantį kūnelį ant šešių kojelių virš šiurkštaus betono, šiek tiek paropoja juo ir sustingsta. Jo čiuptuvėliai kurį laiką kruta, tarsi kažko ieškodami, ir taip pat nurimsta. Penkias amžinybę trunkančias minutes Ahmadas jį stebi. Įsideda į piniginę pažymėjimą su visa jame užkoduotos informacijos našta. Reigano bulvaru, griaudėdami repo muziką, nematomi važiuoja automobiliai, triukšmas užplūsta ir nuslūgsta. Į kaistantį dangų iš Niuarko riaumodamas pakyla lėktuvas. Vabalas — kartu su savo mikroskopiškai trumpėjančiu šešėliu — stovi sustingęs.

Jis gulėjo ant nugaros, raitydamasis priešmirtinėse kančiose, ir dabar numirė, palikdamas šiam pasauliui nebepriklausančią savo mirties didybę. Taip keistai išdidintoje patirtyje, įsitikinęs Ahmadas, tikrai slypi kažkas antgamtiška.