Penktas skyrius

Džiną manęs laukė automobilių stovėjimo aikštelėje prie mokyklos.

Matyt, atėjo tiesiai iš biuro, nes vilkėjo dviejų dalių dalykinį kostiumėlį, avėjo aukštakulnius batelius ir turėjo seną aptrintą portfelį. Atrodė puikiai, tarsi koks mados kūrėjų dirbančios moters įvaizdžio įkūnijimas, nors lieknesnė nei anksčiau. Mano eksžmona vis dar buvo graži, tebebuvo tokia moteris, į kurią atsigręžiama gatvėje. Tik dabar atrodė kur kas rimtesnė.

— Atsiprašau, kad vėluoju, Džiną.

— Nieko tokio. Mes abu per anksti. — Ji spustelėjo mano ranką ir pakštelėjo į skruostą. Turbūt už Paryžių atleido. — Tai gal eikim pas mokytoją.

Įėjome į pagrindinį mokyklos pastatą ir nužingsniavome koridoriais, nuo anų laikų, man pasirodė, niekuo nepasikeitusiais. Vaikų piešiniai ant sienų, valdiško maisto kvapai, tolimas sporto salės dundesys. Balsai ir juokas, purvo ir dezinfekavimo priemonių dvokas. Neklausdami kelio nuėjome iki direktorės kabineto. Nebe pirmą kartą buvome iškviesti į sūnaus mokyklą.

Pato mokyklos direktorė, panelė Vilkins, buvo blyškiaveide jauna moteris su labai šviesių plaukų kuokštu. Su Eminemo šukuosena ir madingais sportbačiais neatrodė pakankamai suaugusi šioms atsakingoms pareigoms. Atrodė tarsi ką tik baigusi mokyklą. Bet čia sparčiai kylama karjeros laiptais. Pato mokykloje mokosi nemažai vaikų iš sunkių šeimų, ir daug mokytojų tiesiog neatlaiko.

— Prašom užeiti, ponai Silveriai.

— Tai ponas Silveris, o aš — ponia Makrė, — paaiškino Džiną. — Ačiū.

Panelė Vilkins paliūliavo mus įprastine guodžiamąja įžanga: mūsų sūnus — mielas berniukas, labai meilus, mokytojai jį dievina ir vaikai mėgsta. O paskui paaiškėjo priežastis, kodėl mudu čia.

Jis visiškai, absoliučiai nevaldomas.

— Patas niekados nebūna šiurkštus nei agresyvus, — aiškino panelė Vilkins. — Jis ne iš tų. Jis viską daro su šypsena.

— Tikras misteris Populiarusis, — tarstelėjau. Nesusivaldau jo negynęs. Man vis atrodo, kad reikia už jį tarti žodelį.

— Būtų. Jei tik išbūtų savo vietoje visą pamoką.

— Jis vaikšto, — pasakė Džiną nervingai kramtydama nykščio nagą, tarsi ją pačią būtų iškvietę dėl netinkamo elgesio. — Tai bėda, ar ne? Vaikštinėja po klasę. Kalbina kitus vaikus. Kalbina, kai jie dirba savo darbus. — Ji pasižiūrėjo į mane. — Mes jau čia lankėmės. Ne kartą.

— Ar galima jums užduoti asmenišką klausimą? — pasiteiravo panelė Vilkins. Gal jos šukuosena ir neįprasta, tačiau kalba ji kaip visos mokytojos.

— Prašom, — atsakė Džiną.

Smūgis.

— Ar skyrybos buvo skausmingos?

— O būna kitokių? — paklausiau.

Paskui panelę Vilkins žingsniavome koridoriumi. Kiekvienos klasės duryse buvo po stiklinį langelį. Kaip kalėjimo kamerose. Albinosės panelės Vilkins galva trumpam palinko prie vieno langelio. Paskui direktorė atsitraukė ir niūriai šypsodamasi pakėlė prie lūpų smilių. Mudu su Džiną sukišome nosis prie langelio į mūsų sūnaus klasę.

Iš karto jį pamačiau. Net ir tarp trisdešimties kitų šešiamečių ir septynmečių, kurie ne vienas bolavo tokiais pat pašiauštais kuodais ir visi vilkėjo uniforminius žalius megztinius, akys akimirksniu jį susirado.

Patas klasės viduryje kaip ir visi kiti vaikai buvo palinkęs prie piešinio. Man dingtelėjo, kad jo plaukučiai visados žvilga kaip kokioje šampūno reklamoje. Net ir tada, kai, kaip pasakytų mano mama, juos metas kaip reikiant ištrinkti.

Lentoje mokytoja buvo nupiešusi Žemės rutulį — kreidinis juodoje erdvėje pasiklydęs gaublys su vos atpažįstamais išbliurusiais žemynų kontūrais. Viršuje buvo kažkas užrašyta. Mūsų pasaulis.

Visi vaikai susikaupę piešė. Net Patas. Ir aš pasakiau sau, kad viskas gerai. Vaizdas buvo kažkoks jaudinantis. Juk šitie senamiesčio vaikai buvo kone visų etninių planetos grupių. Bet bėda buvo ta, kad mano sūnus buvo palinkęs prie kito vaiko piešinio. Jis padėjo spalvinti kažkokiai mergytei.

— Patai, — pasakė nuo lentos atsigręžusi mokytoja. — Juk prašiau sėdėti savo suole.

Patas jos, rodos, nė neišgirdo. Spinduliuodamas savo viliokišku žavesiu, droviai žvilgčiodamas iš po auksaspalvių kirpčiukų jis klydinėjo tarp suolų, savo bendraklasiams žvilgčiojo per petį, dalijo šypsenas ir kažką murmėjo tiems ties Žemės rutuliu susikaupusiems vaikams.

— Taip, — pasakė Džiną, ir man nė nepažvelgus buvo aišku, kad ji tramdo ašaras. — Toks atsakymas į jūsų klausimą. Skyrybos buvo labai skausmingos.

Mes šitai darydavome drauge.

Nei man, nei Džinai nė minties nekilo pačiam vienam eiti į mokyklą, klausytis pabrėžtinai mandagios pankuojančios direktorės moralų ir vienam nervintis dėl mudviejų sūnaus.

Nesvarbu, su katruo gyveno Patas, abu buvome jo tėvai, ir to fakto niekas negalėjo pakeisti. Tokia buvo mūsų nuostata.

Džiną tūkstantį kartų geriau už mane susidorojo su šituo reikalu: ji nejautė poreikio ginti Pato, visada noriai bendraudavo su mokytojais, neslėpė mūsų asmeninių problemų, kiekvienam bent kiek smalsaujančiam surengdavo ekskursiją po mūsų nešvarius baltinius, dabar jau ganėtinai senus ir apsitrynusius. O aš tai į širdį imdavau kur kas labiau. Arba mane tai labiau slėgdavo. Nes sielos gilumoje dėl Pato mokyklinių problemų aš irgi kaltinau skyrybas.

— Nesijaudink, Hari, jis išaugs iš šito, — paguodė mane Džiną prie puodelio kavos. Štai ką mudu darydavome. Po priverstinio vizito į mokyklą, pasikartojančio maždaug kas kelias savaites, mudu užsukdavome į nedidelę kavinukę Aukštutinėje gatvėje. Užsukdavome čionai dar anais gerais laikais, tada, kai neturėjome Pato. Dabar puodelis rytinės kapucino kavos buvo mūsų bendro visuomeninio gyvenimo pratęsimas. — Jis geras vaikas. Visi jį mėgsta, jis sumanus berniukas. Tiesiog jam sunku susikaupti. Jam sunku į ką nors sutelkti dėmesį. Tai nėra dėmesio stokos sindromas, ar kaip ten jis vadinamas. Jis tik nesugeba susikaupti.

— Panelės Vilkins manymu, kalti mes. Jos manymu, mes jį išderinome. Ir galbūt, Džiną, ji teisi.

— Visai nesvarbu, ką ta ragana Vilkins mano. Pato laimė — štai kas svarbu.

— Bet jis nėra laimingas, Džiną.

— Ką turi omeny?

— Jis nėra laimingas nuo tada — pati žinai. Nuo tada, kai išsiskyrėme.

— Keisk plokštelę, Hari.

— Tikrai. Jis nebešvyti taip, kaip anksčiau. Prisimeni, kaip jis švytėdavo? Klausyk, aš nekaltinu nei tavęs, nei Ričardo.

— Ričardas — labai geras patėvis. — Ji visada pasišiaušia, kai užsimenu, kad skyrybos galbūt nebuvo tikra palaima mūsų vaikui. — Patui pasisekė, kad turi tokį patėvį kaip Ričardas, patėvį, kuriam rūpi vaiko lavinimas, kuris stengiasi vaiką sudominti muziejais, kuris nenori, kad vaikas visą laiką vien švaistytųsi šviesos kardu ir spardytų kamuolį.

— Sudominti muziejais ir Hariu Poteriu.

— Kuo blogas Haris Poteris? Haris Poteris šaunus. Visiems vaikams patinka Haris Poteris.

— Bet jam, vargšiukui, tenka prisitaikyti. Kalbu apie Patą. Ne apie Harį Poterį. Jam tenka prisitaikyti kiekviename žingsnyje. Argi nematai? Kai būna su tavimi ir Ričardu. Kai būna su manimi ir Side. Visą laiką turi elgtis apdairiai. Sutinki?

— Nesuprantu, apie ką tu kalbi.

— Jis atsipalaiduoja tik būdamas su mano mama. Vaikai neturėtų taikytis. Mūsų gyvenimo dramoje Patui teko nebylus vaidmuo. Joks vaikas to nenusipelno.

Ji nenorėjo to girdėti. Nesmerkiu jos. Man patiktų manyti, kad mūsų sūnaus bėdos mokykloje su mumis neturi nieko bendra, ir viskas taip yra tik todėl, kad jis — aptingęs žioplys. Tačiau paprasčiausiai negaliu taip manyti. Jis todėl nenustygsta vietoje, kad nori būti mėgstamas, jaučia poreikį būti mylimas. Ir žinau, kad tai kažkaip susiję su manimi ir su mano buvusia žmona. Galbūt tik per mus taip yra. Tai kaip man nesvarstyti, kaip viskas būtų klostęsi, jei nebūtume išsiskyrę?

— Ar pagalvoji kada apie praeitį?

— Ką turi omeny?

— Ar ilgiesi mudviejų buvimo? — paklausiau ir tuo peržengiau ribą tarp to, kas priimtina, ir to, kas ne. — Tik kartais? Tik truputėlį?

Ji pavargusi šyptelėjo virš neišgerto kapucino puodelio. Nebeliko šilumos nei kavoje, nei jos šypsenoje.

— Ilgiuosi mudviejų buvimo? Turi omeny tupėjimo namie, kol tu vaidini didelį viršininką spindinčiame televizijos pasaulyje?

— Ne, juk taip nebuvo...

— Turi omeny vaikščiojimo į tavo priešpiečius, tavo vakarėlių, tavo priėmimų ir buvimo nematoma moterimi, nes aš prižiūriu mūsų sūnų, o ne pristatau kokį niekam tikusį televizijos šou?

— Na, iš tiesų aš apie...

— Kitų požiūrio, kad aš antrarūšė, nes auginu vaiką, nors tai, ką dariau, — svarbiausias darbas pasaulyje. Sakymo, kad aš namų šeimininkė, ir kitų žmonių šypsenų, Hari: kai kuriems iš tiesų būdavo juokinga, kai kas manydavo, kad tai pokštas.

Tik nereikia visko iš pradžių.

— Aš sumokėsiu, gerai?

— O juokingiausia buvo tai, jog turėjau tokį išsilavinimą, apie kurį tie karjeros siekiantys mulkiai galėtų tik svajoti. Juokingiausia buvo tai, kad laisvai kalbėjau svetima kalba, o tie idiotai net angliškai sunkiai surezgė sakinį. Ar ilgiuosi to? Ne, Hari, nesiilgiu, kad jau apie tai užsiminei. Ir nesiilgiu miegojimo mūsų lovoje su kitame kambaryje miegančiu mūsų mažyliu, kol tu kažkur dulkini kokią televizijos jauniklę.

— Tu supratai, ką turėjau omeny. Nekomplikuotą gyvenimą. Tik tiek. Nėra jokio reikalo traukti lauk visą seną...

— Ne, nesakyčiau, kad to ilgiuosi. Ir tu neturėtum. Neturėtum ilgėtis to seno gyvenimo, nes jis laikėsi melu. Jei jau taip nori žinoti — dabar man gera. Tuo mudu skiriamės. Dabar man gera. Man patinka mano gyvenimas su Ričardu. Dabar man sugrįžo senieji geri laikai. Ir tu turėtum būti dėkingas, Hari.

— Už ką gi?

— Nes Patas turi patėvį, kuriam labai rūpi. Kai kurie patėviai užgaulioja. Kai kurie smurtauja. Daugeliui vaikas apskritai nerūpi.

— Turėčiau būti dėkingas, kad mano sūnus neužgauliojamas? Palauk, Džiną.

— Turėtum būti dėkingas, kad Ričardas yra nuostabus, rūpestingas žmogus, norintis Patui visa ko geriausio.

— Ričardas stengiasi jį pakeisti. Pato nereikia keisti. Jis puikus toks, koks yra.

— Patas nėra tobulas, Hari.

— Ir aš nesu.

— Oi, Hari. Visi tą žinome.

Mudu apsismaigstėme keliais žvilgsnis. Džiną paprašė sąskaitos. Kadangi gerai ją pažinojau, nebandžiau sumokėti.

Amžinai šitaip: remdavome vienas kitą, stengdavomės būti draugai, o galiausiai įsiutindavome vienas kitą. Rodos, įsivažiavę nebegalėdavome sustoti. Įerzindavome vienas kitą badydami senas žaizdas ir mudviejų artumą paversdavome siutinančia klaustrofobija.

Žinojau, kad šiandien ją supykdžiau. Ir todėl naujienos, kurias ji man pranešė pakeliui prie mūsų automobilių, buvo panašios į neįtikėtino žiaurumo ir pagiežos kirtį.

— Visa tai nebesvarbu, — pasakė ji. — Nesklandumai mokykloje. Visas tas pabodęs šlamštas, kurį tąsome kaip katė pūslę. Visa tai nebeturi jokios reikšmės, Hari.

— Nesupratau?

— Mes išvažiuojame į Ameriką.

Žiūrėjau į ją ir nieko nesakiau.

— Ketinau tau pasakyti. Bet vis buvo neaišku. Paaiškėjo tik šią savaitę.

Pabandžiau suvirškinti. Bet nesupratau. Dar nesupratau.

— Kiek laiko būsite išvykę? Nesakau, kad paimti Patą porai dienų iš mokyklos — netikusi mintis. Gal jam tai ir į naudą. Gal kaip tik pertraukos jam ir reikia. Ne kažin kiek jis čia dabar mokosi.

Mano buvusi žmona palingavo galva. Negalėjo patikėti, kad aš toks lėtapėdis.

— Baik, Hari.

Mudu stovėjome tuščioje automobilių aikštelėje prie mokyklos ir aš pamažu ėmiau suvokti. Pagaliau ėmiau suvokti, kad mano buvusi žmona gali daryti ką panorėjusi. Na ir mažvaikis aš buvau.

— Palauk. Juk tu, Džiną, turi omeny atostogas? Juk tu kalbi apie Disneilendą ir Floridą?

— Hari, aš kalbu apie išvykimą iš Londono. Ir apie išvykimą iš šalies. Aš kalbų apie persikraustymą. Gyventi, Hari. Ričardas, aš ir Patas. Ričardo sutartis baigiasi, o jis čia taip ir neįleido šaknų...

— Ričardas čia neįleido šaknų? Ričardas? O kaip Patas? O kas jam leis įleisti sušiktas šaknis?

— Gal malonėtum atsargiau rinkti žodžius? Jam septyneri. Vaikai lengvai prisitaiko. Jie prie visko pripranta.

— Bet čia jo mokykla. Ir jo senelė čia. Ir Bernis Kuperis yra čia.

— Kas, po galais, tas... A, mažasis Bernis. Dieve, Hari, jis susiras naujų draugų. Tai dėl darbo, supranti? Ričardas Valstijose gautų geresnę vietą.

— Bet tavo darbas čia. Pažiūrėk, Džiną. Tu pagaliau atgavai savo gyvenimą. Kodėl nori visko atsisakyti?

— Mano darbas ne visai toks, kokio norėjau. Nė neturiu progos kalbėti japoniškai. Kokia prasmė dirbti japonų kompanijai, jei niekam nereikia mano japonų kalbos? Nesijaudink, kalbame ne apie įsikūrimą didmiestyje. Nuo Konektikuto iki Manhatano traukiniu tik...

— Nesijaudinti? O kada aš su juo matysiuos? O kaip jo senelė?

— Visą laiką matysies. Ilgiausios mokyklinės atostogos. Galėsi atvažiuoti. Kas čia yra nuo Londono iki Niujorko. Kiek čia? Šešios valandos?

— Ar sakei Patui? Ar jis žino, kad čia bus ne smagi kelionė pas peliuką Mikį ir atgal?

— Dar ne.

Purčiau galvą stengdamasis alsuoti lygiau.

— Negaliu patikėti, kad nori nusitempti jį į kitą pasaulio pusę, — pasakiau, bet tai nebuvo tiesa. Nebebuvo sunku tuo patikėti. Ėmiau suprasti, kad tai visados glūdėjo jos širdyje — tikėjimas, jog ilgo skrydžio pabaigoje gyvenimas bus geresnis.

Džiną tuo tikėjo visados — ir kai buvo netekėjusi, ir kai mudu išsiskyrėme. Tikėjo tuo ir dabar. Seniau pažadėtoji žemė buvo Japonija. Dabar — Amerika. Tas noras viską pradėti iš naujo kitoje pasaulio pusėje buvo jai įgimtas. Man visai nesunku buvo tuo patikėti.

— Kuo blogas Londonas? Čia jo vieta. Čia šeima ir draugai. Džiną, jis čia laimingas.

Ji kilstelėjo rankas delnais į viršų tarsi suimdama viską — panelę Vilkins, nesklandumus mokykloje, mūsų sūnaus nesugebėjimą išsėdėti visą pamoką, Paryžių ir sugedusį „Eurostar“ traukinį, gyvenimą šiauriniame Londone.

— Atrodo, ne. Ten bus geriau. Mums visiems. Nenoriu, kad Pato vaikystė būtų tokia kaip mano: amžinai vis kiti namai, vis kiti žmonės aplinkui. Noriu, kad jo vaikystė būtų kaip tavo, Hari. — Ji uždėjo ranką ant manosios. — Pasitikėk manimi. Aš tik noriu, kad būtų gerai vaikui.

Piktai nusimečiau jos ranką..

— Tu nenori, kad būtų gerai vaikui. Tu net nenori, kad būtų gerai tau. Arba tam vėplai šikniui, už kurio ištekėjai.

— Galvok, ką kalbi.

— Tu tiesiog nori atkeršyti.

— Manyk, ką nori, Hari. Man visai nesvarbu, ką tu manai.

— Negali su manimi šitaip pasielgti, Džiną.

Staiga ji įsiuto. Ir aš vėl pamačiau, kad niekados nebeatkursime to, kas tarp mudviejų buvo. Galime būti mandagūs, netgi meilūs, galime rūpintis Patu, tačiau meilės, kurią praradome, nebesusigrąžinsi. Nes ji visa išeikvota. Kaip ten sakoma? Susituokę, kol mirtis išskirs, išsiskyrę amžiams. Taip ir mudu su Džiną — išsiskyrę amžiams.

— Tu sulaužei pažadus, o ne aš, Hari. Tu nuklydai į šalį, o ne aš. Tau, Hari, nusibodo vedybinis guolis, ne man.

Ji papurtė galvą ir nusijuokė. Pažvelgiau į šitos pažįstamos nepažįstamosios veidą. Iš savo motinos mano sūnus paveldėjo vaiskiai mėlynas akis, pilkšvai geltonus plaukus, švarplę tarp dantų. Ji tikrai buvo jo motina, o aš jos nebegalėjau pažinti.

— O dabar, Hari, tu sakai man, ką aš galiu ir ko negaliu daryti? Pasikankink. Aš išsivežu sūnų iš šalies. Pradėk su tuo apsiprasti.

Tada ji spustelėjo automobilio pultelį, ir atsirakinus centriniam užraktui dukart blykstelėjusios šviesos žybtelėjo jos vestuviniame žiede.

Ne tame, kurį mūvėjo, kai buvo su manimi.

Naujame.