Dvyliktas skyrius

Vakarais kartais guldydavome Pegę į lovą, ir kuris nors iš mudviejų skaitydavo, kol ji užmigdavo. Paskui mudu žiūrėdavome televizorių, mylėdavomės ant sofos, ir atrodydavo, kad mūsų mažytei šeimai nieko nestinga.

Kartais Pegė nakvodavo pas savo tėtį, ir tada nebebūdavo taip gerai. Džimis Meisonas turėjo naują draugę, ir ta moteris iš visų jėgų stengėsi parodyti, kokia ji nuostabi: demonstravo, kad Pegė jųdviejų santykiams netrukdo, lepino Pegę dėmesiu bei dovanomis ir elgėsi taip, tarsi šitaip bus amžinai. Ir tais vakarais, kai Pegės nebūdavo namie, Sidė vis dirbdavo iki vėlumos.

Kai Pegės nebūdavo, viskas užtrukdavo. Pietūs Vest Ende, konferencijos Sityje. Gal tai ir sutapimas, bet kai namie nebūdavo laukiančios Pegės, Sidė kažkaip neparsirasdavo namo anksti. Taip, gal iš tikrųjų tik sutapimas. Šitaip galvojau. Kol ėmiau pažinti jo automobilį.

Laukdavau prie lango, kol išvysdavau Porsche 911. Visados būdavo jau vėlyvas metas, paryčiai, ir pažįstamas Porsche, su grėsminga seklius vandenis skrodžiančio ryklio gracija riedantis mūsų gatve.

911 sustojo. Įžiūrėjau jųdviejų šešėlius. Galėjau stebėti savo žmonos ir Luko Muro siluetus, sėdinčius jo Porsche ir paprasčiausiai besišnekučiuojančius. Tik tiek. Paprasčiausiai besišnekučiuojančius.

Tačiau iki trakštelint raktui spynoje jau buvau lovoje, užsimerkęs ir lygiai alsuodamas nekrustelėdamas gulėjau savojoje lovos pusėje.

Mano žmona pirštų galais įstypčiojo į mūsų miegamąjį ir tylutėliai ėmė rengtis.

Apsimesdama, kad vėlai grįžta iš darbo, o tamsoje gulintis vyras apsimetė, kad miega.

Mano tėvo krėsle sėdėjo kažkoks senyvas vyriškis.

Pasijutau, tarsi būčiau ne ten pataikęs. Niekas iš mūsų nesėsdavo į tėčio krėslą — nei mano mama, nei Patas, nei aš. Senas krėslas prie židinio nebuvo pati geriausia vieta namie — į televizorių stovėjo nepatogiu kampu, minkštos pagalvėlės nuo amžiaus suzmekusios, — tačiau tai visados buvo tėčio krėslas, priemiesčio sostas tinkuotame rūme. Ir nors tėtis miręs jau dveji metai, tai vis vien jo krėslas. Tai kas šitas senyvas vyriškis?

— Sveiks, partneri!

Sveiks, partneri?

Ką jis čia veikia?

Iš pažiūros šitas vyras buvo kone visiška mano tėvo priešingybė. Tėtis turėjo žvilgančią glotnią plikę, o šitas tipas — sidabriškų vešlių plaukų kupetą, įmantriai sušukuotą atgal. Mano tėvas buvo drūtas, kresnas ir raumeningas, o šitas senis — laibas kaip palaikytas alfonsas. Ir namie mano tėtušis visados vilkėdavo Marks & Spencer drabužius — įsispirdavo į šlepetes, mūvėdavo apsmukusias sodines kelnes ir vilkėdavo spalvotus nertinius tol, kol spalvos visiškai išblukdavo. Tikras priemiesčio tėtis, nepaisant baisių karo žaizdų, slepiamų po patogiais megztiniais.

Šitas sukčius buvo apsirengęs kaip kaubojus.

Apkraštuoti marškiniai. Smailianosiai kaustyti batai. Siauri aptempti Levi’s džinsai ir platus diržas su sagtimi. Matėsi neryškūs jo senstančio gaidelio ir dviejų kiaušiukų kauburėliai. Gleno Kempbelo senelis.

— Sveiks, partneri, — pakartojo jis lėtai kildamas iš mano tėčio krėslo. Tai šiek tiek užtruko. — Mano vardas Teksas. Tu turbūt Haris. Labai malonu su tavimi susipažinti, prapuolėli. Elizabeta man apie tave viską papasakojo.

Nensė Grifit dainavo „Lone Star State of Mind“. Niūniuodama sau po nosimi į svetainę įžengė mano mama, nešina padėklu su arbata ir sausainiais.

— Matau, brangusis, jau susipažinai su Grehemu, — pasakė ji.

— Grehemu? Maniau...

— Teksas — mano šokių vardas, — be menkiausios gėdos paaiškino senis. — Grehemas — na, nežinau. Skamba kažkaip ne taip, kai šoki „Žingsninį“, ar ne?

— Ooo, kad tu matytum, kaip Grehemas, tai yra Teksas, raito „Žingsninį“, — sukikeno mama, vaišindama mudu imbieriniais riešutais. — Mikliai kilnoja savo senas kojeles.

Šokių draugas. Štai kas čia toks. Visiškai nekalta. Nieko įtartina. Du žvitrūs pensininkai, gyvenimėliui persivertus gerokai į antrą pusę, trypčiojantys bugivugį. Visiškai natūralu. Bet aš nieko negalėjau su savimi padaryti. Vis dar negalėjau atsipeikėti.

Mano motina — turėjusi šešis brolius, neturėjusi nei dukterų, nei seserų, visą gyvenimą praleidusi tarp vyrų, — draugysčių srityje buvo be išlygų homoseksuali. Per visą savo gyvenimą ji turėjo tik draugių. Išskyrus mano tėtį. Jis buvo geriausias jos draugas.

— Susipažinau su tavo motina, kai darėm „Keturių žvaigždžių bugį“, — tarsi perskaitęs mano mintis paaiškino senis. — Daviau jai porą patarimų. Jai ir — Elzei?

— Etelei, — pataisė mama. — „Keturių žvaigždžių bugis“. — Ji suniurnėjo prisiminusi. — Labai sunku. Visi tie sukinėjimaisi.

— Posūkiai, — švelniai pataisė Teksas. — „Keturių žvaigždžių bugis“ yra keturių gretų linijinis šokis, — apšvietė jis mane, tarsi būčiau to prašęs. — Palyginti, tarkim, su „Laukiniais laukiniais Vakarais“, kuris, kaip turbūt žinai, suprantama yra tik dviejų gretų linijinis šokis.

— Jūs iš šitų vietų, Teksai?

— Sautendas. Važiuoji tiesiai A127 ir senajame „Fortune of War“ žiede suki į dešinę.

— Grehemas — draudimo agentas, — pasakė mama. — Dabar, aišku, jau pensijoj.

Teksas įpylė arbatos.

— Vieną gabaliuką ar du? — paklausė manęs. — Aš jau ganėtinai saldus.

Mama nusikvatojo tarsi iš kokio Noelo Kovardo13 perliuko. Kai mama išėjo į virtuvę pieninio šokolado pyragaičių, atsiprašiau Tekso ir nusekiau jai iš paskos.

— Maniau, vaikštai šokti su tetule Etele?

— Etelė supasavo. Žinai, Hari, jos artritas. Nuo viso to trypimo jai skauda. Vargšė moteriškė.

— O ką mūsų svetainėje veikia Džonas Veinas? Ką jis veikia tėčio kėdėje?

— Senukas Grehemas geras. Nesijaudink dėl jo. Jis nepiktybiškas. Jis paveža mane iki namų. Sutinku, jis šiek tiek save sureikšmina. Visos moteriškaitės jam neabejingos.

— O tu kaip?

— Aš? — nuoširdžiai nusijuokė mama. — Nebijok, Hari, man visa tai praeity. Kai pasikviečiu vyriškį puodelio arbatos su sausainiais, kaip tik tai ir turiu omeny. Jam siūloma tik saldaus kremo.

— O Teksas tai žino? — Pagalvojau apie nešvankų kauburėlį senojo pono džinsuose. Mano mama, nors ir įkopusi į aštuntą dešimtį, galėtų patraukti kokio seno gašlūno akį. Ji vis dar daili moteris. — Neims jis graibytis savo pistoleto, ką?

Pasakiau tai išsivėpęs, tarsi ir taip žinočiau atsakymą.

Tačiau mama nebesišypsojo.

— Aš turiu vyrą, — pasakė ji. — Vieną visam gyvenimui.

— Tavo motinai reikia išreikšti savo seksualumą, — pasakė mano žmona. — Ji vis dar moteris.

— Ji mažutė sena dama! Ji galėtų išreikšti — nežinau — savo mezgimą.

Mes rengėmės ketindami gulti. Buvome tai darę gal tūkstantį kartų. Mane tebejaudino nusirengiančios žmonos vaizdas. Atsitiktinai švystelinti tai koja, tai ranka. Nemanau, kad ji jaučia tą patį, kai stebi, kaip rengiuosi dryžuotą pižamą.

— Man rodos, Hari, šaunu, kad ji susirado draugą. Tu gi žinai, kaip ji ilgisi tavo tėvo. Juk nenori, kad likusį gyvenimą ji taip ir miegotų, įsijungusi šviesą, tiesa?

— Ji su mano tėčiu buvo visą laiką. Ji turi jo ilgėtis. Ir gerai, kad ilgisi.

— Ar turėčiau būti tau ištikima, kai jau būsi miręs?

Prunkštelėjau.

— Būsiu laimingas, jei būsi man ištikima, kol aš esu gyvas.

Ji sustingo marškinėliuose, kuriuos vilkosi per galvą. Paskui pasirodė veidas, primerktos akys.

— Ką tai reiškia?

— Nieko.

— Tikrai?

— Tiesiog atrodai labai jau draugiška tam žmogėnui.

— Lukui?

— Toks jo vardas?

— Dieve šventas, Hari. Man nerūpi Lukas. Tik jau ne ta prasme.

— Tu sakei, kad jis nori...

— Man nesvarbu, ko jis nori. Norėti nereiškia gauti. Jis gana išmintingas, kad suprastų, ką aš darau su kompanija. Jis žino, kad galiu padėti jo verslui. Manau, kad jis gali padėti manajam. Aš žaviuosi juo, supranti?

— Žaviesi sumuštinių prekiautoju?

— Jis geras verslininkas. Jis sunkiai dirbo, kol įgijo tai, ką dabar turi. Žinau, kad jis ūmokas. Žinau, kad tau nepatiko tai, ką jis pasakė apie Eimoną. Man irgi nepatiko, supranti? Bet tai tik verslas. Negi tikrai manai, kad jis man galėtų rūpėti anaip? Aš nesivalkioju ir nesidulkinu su bet kuo, kas tik juda, Hari. Aš — ne vyras. Aš — ne tu.

— Ir kaip einasi? Tau ir bičiuliui Lukui? Man tiesiog įdomu, kaip jums sekasi bendrauti.

— Jo agentūra turi daugiau darbo, negu pajėgia aprėpti. Jei būna užsakymas, kai jie visiškai užsikrovę, jis kviečiasi mane.

— Ne — kaip sekasi judviem? Tame kitame lygmenyje. Ar jis žino, kad nėra tau įdomus anaip? Ar jam tai priimtina? Ar vis dėlto tebesitiki paragauti tavųjų gardėsių? Gali nieko nesakyti, atsakymą žinau.

Jaučiau, kad laikas prikąsti liežuvį, tačiau negalėjau sustoti. Baiminausi, kad netenku jos. Likimo ironija, nes aš buvau tasai, kuris beldėsi į Džinos duris, žinodamas, kad jos nėra.

— Nori, Hari, pasakysiu, dėl ko man liūdna? Tau atrodo, kad aš jį dominu tik dėl vieno dalyko. Galbūt — tik galbūt jis susidomėjo manimi dėl dviejų ar trijų priežasčių. Ar apie tai kada pagalvojai? Kodėl tau taip sunku patikėti, kad galiu kam nors patikti tuo, ką sugebu daryti? Ne tuo, kaip atrodau? Kodėl taip sunku patikėti?

Nes vis dar einu dėl tavęs iš proto, pamaniau. Nes negaliu įsivaizduoti, kad koks nors vyras žiūrėtų į tave ir nejaustų to paties, ką jaučiu aš. Bet garsiai nepasakiau nieko.

— Nenoriu nė kalbėtis su tavimi.

Ji nusigręžė ir piktai užgesino šviesą. Aš irgi nusisukau, užgesinau savąją lempą.

Gulėjome tamsoje. Kai ji vėl prakalbo, balse nebuvo ašarų, nebuvo pykčio. Tik sutrikimas.

— Hari?

— Ką?

— Kodėl tau taip sunku patikėti, kad esi mylimas?

Prirėmė mane prie sienos.

Kazumi buvo sakiusi, kad kas rytą eina į fotografijos kursus Soho. Po poros bandymų išsiaiškinau, kad gerai nutaikęs galiu ją pasigauti trumpoje atkarpėlėje tarp Džinos namų ir metro stotelės. Negalėjau patikėti, kad tai darau. Bet būtent tai ir dariau.

Sustojau prie šaligatvio greta jos, papypsėjau, o už manęs suriaumojo sustabdytas rytinio piko mašinų srautas. Bandžiau atrodyti nustebęs.

— Kazumi! Man ir pasirodė, kad čia tu. Klausyk, gal pamėtėti tave į miestą? Man visai pakeliui.

Ji nelabai noriai įsėdo į automobilį. Neapsidžiaugė manimi taip, kaip tikėjausi. Tempėsi didelę kartoninę dėžę su užrašu „Ilford photographic paper“. Turėjo porą fotoaparatų. Tačiau nė iš tolo nebuvo panaši į turistę.

Pasiteiravau, kaip jai patinka Londone, kokių technikų dabar mokosi, ar pasiilgsta Japonijos. Kalbėjau per daug, iš susijaudinimo, kad ją matau, degančiais skruostais pliurpiau negalvodamas. Galų gale jai pavyko įsiterpti.

— Hari, — pasakė ji.

Ne Hari-san? Ne garbusis, gerbiamasis Hari? Reikia pripažinti, truputį nusivyliau.

— Tu vedęs, Hari. Turi gražią žmoną. Žmoną, kurią labai myli. — Visa tai buvo tiesa. Ji linguodama galva žiūrėjo į paralyžiuotą iš pykčio riaumojančių automobilių upę. — Ar aš kažko nežinau?

Ne, pamaniau. Tai aš. Aš nežinau. Ir staiga suvokiau, ką tai reiškia.

Cajun maisto kvapas.

Sidė virtuvėje eksperimentavo su raudonosiomis pupelėmis, ryžiais ir turbūt šamu. Suverčiau jai ant pjaustomosios lentos šūsnį žvilgančių lankstinukų.

— Kas čia?

Čiupau pirmą pakliuvusį ir kaip koks gatvės prekeivis, peršantis savo prekes, parodžiau palmes, mėlyną jūrą ir baltą smėlį.

— Barbadosas, mieloji. — Puoliau sklaidyti lankstinukus. — Antigva. Šv. Liucija. Kaimanų salos.

— Iš proto išsikraustei? Negalim vykti į Karibus. Dabar ne laikas.

— O kaip Maldyvai? Raudonoji jūra? „Koh Samui“?

— Aš nevažiuosiu į Tailandą, Hari. Man reikia dirbti.

Suėmiau jos rankas.

— Pabėk su manimi.

— Neliesk manęs. Aš visa žuvina.

— Na ir kas. Tu — mano gyvenimo meilė. Noriu tave nusivežti į kokį nors atogrąžų rojų.

— O kaip Pegė?

— Ir Pegė važiuos drauge. Indijos vandenynas. Florida. Kur tik nori. Porai savaičių. Savaitei. Ji galės panardyti. Įdegs. Paplaukios bananų valtelėmis. Jai patiks.

— Negaliu jos paimti iš mokyklos.

— Džiną paėmė Patą iš mokyklos.

— Aš ne Džiną. Ir mes negalime išvažiuoti dviem savaitėms.

Buvo ir kitokių lankstinukų. Tokių plonyčių, kurių viršeliuose buvo ne saulės nutvieksti paplūdimiai, o žėrintys miestų vaizdai.

— O gal trumpos atostogėlės. Tik kelių dienų? Praha. Venecija. Arba Paryžius — Patui Paryžius patiko.

— Hari, aš dabar labai užsiėmusi. Reikalai iš tiesų įsisiūbavo. Mudvi su Sale jau vos besusitvarkome. Ketiname dar ką nors nusamdyti.

— Barselona? Madridas? Stokholmas?

— Nepyk.

Atsidusau.

— Gal norėtum į kiną? Pavakarieniautume Kinų kvartale. Salė pabūtų su vaiku.

— Kada? Man būtų geriausia sekmadienį.

Taigi mudu su žmona išsitraukėme savo darbo kalendorius ir tarp eksperimentinių cajun patiekalų pabandėme surasti laisvą vakarą romantikai.