Devintas skyrius

Žengiant į prekybos centrą mudviem su Pege kelią užtvėrė stora jauna moteris: ji susilenkusi šaukė ant kokių penkerių metų zirzlenančio mažiaus.

— Ronanai, paskutinį kartą tau kartoju — ne!

— Aš noriu, — sukūkčiojo Ronanas. Drebantis smakriukas visas buvo išterliotas snargliais ir ašarom. — Noriu, mama. Noriu, noriu, noriu.

— Daugiau negausi, Ronanai. Norėk sau į sveikatą, bet negausi, supratai? Jau daug suvalgei. Jei dar valgysi, bus bloga. Jei būsi geras berniukas ir suvalgysi pietus, rytoj vėl nupirksiu.

— Aš noriu dabar, mama! Noriu dabar!

— Daugiau negausi ir jokių kalbų. Pabaik, Ronanai.

— Noriu, noriu, noriu!

— Štai ko tu nori, Ronanai, — staiga nebetekusi kantrybės riktelėjo moteris, čiupo Ronaną už rankos, apsuko ir kaip reikiant užplojo per užpakalį. Kartą, kitą, trečią. Ir aš pamačiau, kad moteris visai ne stora. Ji buvo nėščia.

Ronanas akimirkai nutilo, — akys išsiplėtė iš nuostabos, — o paskui iš visos gerklės paleido dūdas. Nėščioji moteris nusitempė jį paskui save, o vaiko bliovimas sklido nuo kulinarijos iki namų apyvokos reikmenų skyriaus.

Mudu su Pege persimetėme supratingais žvilgsniais.

Ji sėdėjo parduotuvės vežimėlyje veidu į mane ir tabalavo kojomis. Manau, abu pagalvojome tą patį.

Ačiū Dievui, mes ne tokie.

Neretai prekybos centre mudu pasijusdavome viršesni už kitus. Su nebyliu siaubu žvelgdavome į visas tas nusigalavusias, neretai nėščias jaunas mamytes, tempiančias savo bliaunančius vaikiščius pro saldumynų lentynas, į visus tuos grėsmingai tylius išraudusius tėčius, tuoj pratruksiančius nuo vienintelio savo suirzusių, paniurusių vaikučių žodžio, ir mudviem atrodydavo — mes už juos geresni.

Manau, Pegei atrodė, jog tai tik gerų manierų problema. Kaip aštuonmečio vaiko, jos deramo elgesio supratimas prilygo Nensės Mitford9. Tie bjaurūs žmonės, akivaizdu, nežino, kaip reikia elgtis prekybos centre. Aišku kaip dieną. O aš kuo puikiausiai išmanau prekybos centro etiketą.

Kai Sidė dirbdavo, ruošdavo užkandžius konferencijai Sityje ar vaišes Vest Ende, ir mudu su Pege ateidavome apsipirkti vieni, vis užmesdavau akį į tas tikras mamytes ir tėvelius, apsiperkančius drauge su savo tikrais sūneliais ir dukrytėmis, ir pamanydavau — ir ko gi čia pavydėti?

Pasižiūri į barniais kunkuliuojančią tikrų tėvų ir tikrų vaikų realybę — ir kas čia gera? Žmonių tirštynėje prekybos centre prieš jo uždarymą ateina minčių, jog ne viskas iš tiesų taip jau gražu, kaip atrodo.

Mudviem su Pege būdavo smagu. Gal dėl to, kad išvykos į prekybos centrą vis dėlto būdavo ganėtinai retos, lyg kokie nedideli nuotykiai. Nors, tiesa, dabar, kai „Food Glorious Food“ išpopuliarėjo, taip nutikdavo vis dažniau, bet mes vis vien patenkinti zvimbdavome tarp lentynų. Pegė, sėdėdama ankštoje prekių vežimėlio kėdutėje, laikydavo pirkinių sąrašą ir pritariamai juokdavosi, kai švilpdamas tarp lentynų kartais nepaisydavau greičio apribojimų. Ir nors visiems kitiems mes, ko gero, atrodėme kaip eilinis tėtis, išėjęs su dukra apsipirkti, nebūdavo jokių apgailėtinų smulkmeniškų kivirčų, be kurių neapsieidavo daugelis tikrų tėvų ir vaikų.

Mudu buvome už juos geresni.

Mudu su Pege prekybos centre visados prisijuokdavome.

Taip bent jau būdavo iki šiandien.

Viskas per tigriuką Tonį. Jei Pegė nesirgtų priklausomybe trys-dubenėliai-dribsnių-per dieną, ši mudviejų išvyka į prekybos centrą būtų buvusi tokia pat neskausminga ir rami, kaip ir visos kitos.

Bet tigriukas Tonis viską sugadino.

— Duona, — pasakė Pegė. Skaitydama savo mamos sudarytą pirkinių sąrašą ji susiraukė.

— Turim, — pasakiau aš.

— Pienas?

Pakėliau plastikinį pusriebio pieno butelį.

— Mū.

Pegė nusijuokė, paskui prisimerkė:

— Tu... Tua... rius...

— Tualetinis popierius. Pažiūrėkim! Štai, Pege. Daug prisikrovėm. Važiuojam!

— Tada tik mano pusryčiai. — Mudu buvome prie javainių lentynų. Iš visų pusių akį traukė ryškiaspalvės dėžutės ir vylingi animacinių filmų veikėjai. — Dribsniai. Garrrdu!

— Jų nereikia, Pege. Namie pilna javainių.

— Dribsnių nėra, Hari. Tigriuko Tonio nėra. Garrrdu!

Pegė mėgo tuos dribsnius. O gal jai tiesiog patiko tigriukas Tonis ir jo visuotinai žinomas posakis. Tačiau aš jau ne kartą buvau matęs analogiškų jos nesutarimų su mama.

Pegė mėgo dribsnius, bet Sidė visados pirkdavo javainių rinkinį. Ir nerašyta mūsų namų taisyklė skelbė, kad Pegė turi viską suvalgyti — ir „Coco Pops“, ir kviečius, ir bjauriuosius „Ypatinguosius K“, — ir tik tada pirksime kitą javainių rinkinį. Mes negalime pirkti naujo javainių rinkinio vien todėl, kad ji sušlamštė visus dribsnius.

Kai iškildavo diskusija dėl dribsnių, Sidė paprasčiausiai nueidavo tolyn ir viskas tuo baigdavosi. Tačiau su manimi Pegė nujautė, kad pergalė ir naujas dribsnių pakas jau beveik jos rankose.

— Hari, mamytė sakė. — Ji išsitempė ir nuo lentynos pasisiekė didžiulį paką dribsnių. Tigriukas Tonis nusišiepė man. Jis vypsojo ir tada, kai atėmiau dėžę ir pastačiau atgal į lentyną. — Oi, Hari. Tu nuvylei mane, labai nuvylei.

— Ne, Pege. Klausyk, nupirksime dribsnių, kai suvalgysi visa kita. Prižadu, gerai?

Veiduku nuslinko tamsus debesėlis.

— Pirksime dabar. Tučtuojau. Tikrai, Hari. Aš nejuokauju.

— Ne, Pege.

Ji ėmė ropštis iš prekių vežimėlio. Buvo šiek tiek per didelė būti vežiojama tokiu vežimėliu, ir vežimėlis staiga pasviro į šoną. Puoliau gaudyti Pegės.

— Jėzau Marija, Pege, prasiskelsi galvą.

— Neminėk Dievo vardo, Hari. Labai prasčiokiška. — Ji pasičiupo dribsnių paką. Aš atėmiau ir vėl įgrūdau į lentyną. Į mus ėmė žvilgčioti žmonės. Taip, kaip mes spoksojome, kai Ronanas už savo zirzimus ir kaprizus gavo į kailį.

— Baik darkytis, Pege, ir važiuojam namo.

Prisiartinau norėdamas ją paimti ir įsodinti atgal į vežimėlį, bet Pegė išsisuko.

— Neliesk manęs, Hari. Tu man ne tėvas.

— Ką pasakei?

— Girdėjai.

Vėl norėjau ją paimti, bet ji atsitraukė porą žingsnių ir jau garsiau kniauktelėjo:

— Noriu pas mamytę. Tu ne mano tėvelis. Neapsimetinėk juo.

Senyva ponia su dviem skardinėm kačių ėdalo ir pakučiu šokoladinių žirniukų krepšelyje stabtelėjo pasiaiškinti, kas vyksta.

— Kas nutiko, mažute?

— Viskas gerai, — pasakiau.

— Atleiskit, — šnypštelėjo ta nukaršusi katė. — Ne su jumis kalbu. Kalbuos su mergaite.

— Jis elgiasi taip, tarsi būtų mano tėvelis, bet jis man ne tėvelis, — pasakė Pegė, o jos akys staiga priplūdo gailesčio sau. — Jis man ne tėvelis. Tik apsimeta.

— Na, va, — pasakiau. — Dabar ašaros.

— Koks jūs baisus žmogus, — pareiškė senė.

Pro šalį kaip tik ėjo jaunoji nėščia mama ir Ronanas. Ronanas buvo kur kas linksmesnis. Bebaigiąs traškučių paką.

— Kas nutiko, širdele?

— Jai liūdna, — paaiškino nukaršėlė katė. — Ji nori mamytės.

— Kas jis toks, kai būna namie? — bakstelėjo manęs link jaunoji mamytė.

— Manau, niekas, — įkišo savo trigrašį senė. — Ar jūs kas nors esate? Ar jūs jos tėvas?

— Na, ne visai.

— Ne, tikrai ne, — pareiškė Pegė ir apsikabino Ronano mamos koją. — Mano tėvelis turi motociklą.

Senoji ponia susiglostė plaukus. Ronanas spoksojo į mane su nepatikliu susidomėjimu. Snukelis visas aplipęs traškučių krislais. Atsargos žiemai, būtų pasakiusi mano mama.

Staiga išdygo parduotuvės apsaugininkas. Rudi marškiniai, skusta galva ir bicepsai.

— Kas čia vyksta?

Pabandžiau paimti Pegę, bet ta atšoko taip, tarsi artinčiausi su kruvinu elektriniu pjūklu.

— Neleiskite jam manęs liesti!

— Jis tavęs daugiau nė mažuoju piršteliu nepalies, — pažadėjo senoji ponia.

— Tegul tik pabando, — pagrasino Ronano mama.

— Mamyte, — pravirkdamas sulemeno Ronanas. Burnoje matėsi apžlepnotų traškučių gabalai.

— Aš viską išsiaiškinsiu, — pažadėjo parduotuvės apsaugininkas.

Tada tas skustagalvis baltasis vyrukas nubertu rausvu storu kaklu prisikišo man prie veido. Jo mėsingos rankos švelniai prigludo man prie krūtinės. Per jo petį mačiau, kaip senoji ponia ir jaunoji mamytė globsto Pegę ir visos piktai dėbčioja į mane.

— Norėčiau su jumis šnektelėti, pone, — pasakė apsaugininkas ir suėmė mane už rankos. — Prižiūrėtojų kabinete. Tada žiūrėsim, ar reikia kviesti policiją.

Įsiutęs nusipurčiau jo letenas.

— Policiją? Absurdas.

— Ar esate šio vaiko tėvas?

— Aš esu jos motinos vyras.

— Patikrinsim.

— Niekur aš su jumis neisiu. Mes važiuojam namo.

Netvarus mandagumo šydas dingo iš jo akių. Man pasirodė, kad jis apsidžiaugė, jog to nebereikia.

— Eime su manimi, ponuli, — kiek tylesniu, bet kažkodėl kur kas įtikinamesnių balsu paliepė jis. — Galima tai padaryti gražiai, galima nelabai, bet vis vien eisi su manimi.

— Nesąmonės, — pasakiau. — Visiškos nesąmonės.

Bet leidausi nuvedamas apsaugininko, o Pegė liko su savo naujosiomis gynėjomis.

— Mama, — išgirdau niurzgant Ronaną. — Ar galiu...

— Ne, velniai tave rautų, negali, — atkirto jo mama.

Dvi valandas praleidau kambarėlyje, skirtame vagišiams, vežimėlių laužytojams ir visokio plauko kvailiams. Tik aš ir spuoguotas apsaugininkas. Galų gale buvo nuspręsta policijai neskambinti. Paskambino mano žmonai.

Išgirdau jas ateinančias: žingsniai aidėjo sandėlių ir kabinetų labirinte prekybos centro gilumoje. Durys atsivėrė, ir štai jos, mano žmona ir mano podukra, lydimos kažkokio baltašvarkio vadybininko.

— Labas, Hari, — pasisveikino Pegė. — Koks čia kambarys?

— Ponia, — kreipėsi baltašvarkis vadybininkas, — ar čia jis?

— Čia jis, — patvirtino Sidė. — Mano vyras.

Neatrodė, kad ji būtų dėl to labai laiminga.

— Pasistenk smagiai praleisti laiką, — pasakė Sidė. Sėdėjome juodame taksi, kuris slinko su Vest Endo pavakarės spūstimi. — Žinau, kad tu nenusiteikęs kur nors eiti. Po to, kai buvai suimtas.

— Aš nebuvau suimtas.

— Ne?

— Aš tik buvau pakviestas apklausti.

— A.

— Tai skirtingi dalykai.

— Žinoma. Bet būk geras, pasistenk, kad tau būtų smagu. Dėl manęs.

— Pasistengsiu, — pažadėjau. — Dėl tavęs.

Sidė visados mane lydėdavo į su darbu susijusius renginius.

Laidos debiuto pobūviai, laidos pabaigtuvių pobūviai, begalė apdovanojimų teikimo iškilmių ir visi kiti privalomi pasilinksminimai, kuriuos mudviem reikėjo ištverti kaip mano, „Penktadienio Fišo“ prodiuserio, profesinio gyvenimo dalį. Ji niekuomet nesiskųsdavo.

Kitaip negu Džiną, kuri iš tokių renginių paprastai grįždavo paplūdusi įniršio ašaromis, nes kas nors elgėsi su ja kaip su kvaiša, nes ji — namų šeimininkė. Kitaip negu Džiną, Sidė, atrodo, iš tiesų tuose renginiuose smagindavosi. Arba vardan manęs bent jau apsimesdavo, kad jai smagu.

O šįvakar mano eilė pabūti greta Sidės. Mūsų laukė Maisto tiekėjų gildijos organizuojama vakarienė. Pirmą kartą į ją pakviesta „Food Glorious Food“ generalinė direktorė. Aš — jos antroji pusė.

— Ar tikrai man nereikėjo kostiumo? — paklausiau. Tebevilkėjau medvilninį nertinį ir rusvai žalsvos spalvos kelnes — drabužius, kuriais buvau sulaikytas. — Ar nebus jie visi kostiumuoti?

Sidė nužvelgė mane dvejodama. Ji buvo taip užsiėmusi problema, kuo jai pačiai rengtis — galiausiai šmurkštelėjo į juodą trumpą suknelę, neslepiančią kojų, kurios man taip patinka, šokėjos kojų, kojų, kurios nepadarytų gėdos pačiai Sidei Karisei, — kad aš jai išdulkėjau iš galvos.

— O kas vilkima per vakarienes pas tave? Na, per tas, kur einame, kai baigiasi „Penktadienio Fišas“?

— Eini taip, kaip esi. Rengiesi ką nori. Bet tai televizija.

— Ai, tiks. Man sakė, kad renginys neoficialus.

Renginys turėjo vykti restorane „Deng“. Kadaise buvau ten su Eimonu ir pora vyriausiųjų redaktorių iš televizijos. Didžiulė daržinė, kur patiekiamas šiuolaikiškas rytietiškas maistas — tai reiškia nepriekaištingai serviruoti patiekalai, kokių gautum Soho ir Kinų kvartalo restoranuose, tik čia jie patiekiami po Deno Siaopino10 paveikslais, nutapytais ironišku Endžio Vorholo11 stiliumi, ir kur kas mažesnėmis porcijomis. „Deng“ padavėjai vilki dailius Mao kostiumus iš Šanchajaus Tango. Klientai paprastai vilki brangius kasdienius drabužius, kokiais mes puikuojamės mano laidoje.

Bet tik ne šįvakar.

Kai mūsų taksi privažiavo, man skrandis apsivertė — visi vyrai šįvakar oficialiais kostiumais.

Tik ne aš, žinoma.

— O Dieve, — aiktelėjo Sidė. — Atleisk, Hari.

— Na na.

— Nori grįžti namo?

— A, kaip nors.

— Tu neprivalai, mielasis. Aš kalta.

— Noriu tave šįvakar paremti. Kas blogiausia gali nutikti?

— Jausiesi kaip paskutinis mulkis?

— Būtent.

Įėjome vidun. Slinkau per kostiumuotųjų minią kaip vienuolė per viešnamį, jaučiau nustebusius žvilgčiojimus, girdėjau prunkščiojimus, bet į nieką nekreipiau dėmesio. Nesileisiu, kad saujelė kažkokių prekiautojų vištienos vėrinukais sukliudytų man lydėti savo žmoną jai tokį svarbų vakarą. Iš kitapus salės kaip pamišusi ėmė mojuoti Salė, Sidės padėjėja. Ji ėmė brautis mudviejų link. Salė mums lyg ir giminaitė — pusiau sesuo Džinai, pas mane anksčiau dirbusi aukle. Ji buvo apsivilkusi kažkokią prašmatnią vakarinę suknelę, šilkinę, be petnešėlių, — kaip kokia lėlė Liusė, išsipusčiusi į pasimatymą su lėlinu Briusu. Pirmą kartą mačiau ją pasipuošusią kaip suaugusią moterį. Ji buvo labai entuziastingai nusiteikusi, tik mane pamačiusi prigeso.

— Kas nutiko Hariui?

— Jis nežinojo, — paaiškino Sidė.

— Su tavimi nori susitikti Lukas Mūras, — pranešė Salė ir čiupo Sidę už rankos.

— Lukas Mūras? Jis yra?

— Ir jis nori su tavimi susipažinti, — tiesiog nebenustygo Salė. — Jis man sakė, kad girdėjo daug gero apie „Food Glorious Food“ ir galbūt turėtų verslo pasiūlymų.

— Kas tas Lukas Mūras? — paklausiau.

— Jis tiesiog, kaip čia pasakius, svarbiausias žmogus pasaulyje, — sutarškėjo Salė. — Jam priklauso „Cakehole“ bendrovė.

— Lukas Mūras gauna didumą maisto tiekimo užsakymų finansiniame rajone, — paaiškino Sidė. — Jei Sityje ką nors dediesi į burną, didelė tikimybė, kad maistą pristatė Luko Muro „Cakehole“.

— Einam, — tempė Salė mano žmoną. Neatsilikdamas nusekiau iš paskos.

Lukas Mūras buvo stambus vyriškis. Aukštas, stotingas tarsi buvęs atletas, kuriam tik dabar ima kauptis svarai. Plaukai kiek per ilgi žmogui, kuris nėra Rodąs Stiuartas. Spėjau, kokių keturiasdešimties, bet su šiuo smokingu atrodantis puikiai.

Iš karto pajutau jam antipatiją.

Jis buvo apsuptas kikenančių pataikūnų, gaudančių kiekvieną jo žodį.

— Atrodo, mokslininkai atrado maistą, sumažinantį moters seksualinį potraukį devyniasdešimt devyniais procentais, — pasakė jis. — Tai vestuvinis tortas.

Kol jo pakalikai staugė iš juoko ir šluostėsi linksmybės ašaras, Lukas Mūras pastebėjo Salę. Ta stūmė Sidę į priekį.

Ir tada jis pamatė Sidę. Tada jis pamatė mano žmoną.

— Jūs turbūt ta moteris, kuri turi visame mieste geriausią nedidelę maisto tiekimo firmą, — pasakė jis, paėmė jos ranką ir nepaleido.

— O jūs turbūt saldžialiežuvis kipšas, — nusišypsojo Sidė.

— Tikrai — girdėjau labai daug gera apie jūsų kompaniją. Mums reiktų veikti išvien. Pažiūrėkim, ar negalėtume vienas kitam kuo nors padėti.

— Patrauklu, — pasakė Sidė. Pastebėjau, kad ji nelaužo rankos stengdamasi išsilaisvinti iš to seno ištvirkėlio. — Čia mano vyras.

Lukas Mūras pirmą kartą pasižiūrėjo į mane.

— Maniau, jis jūsų durininkas.

Palaižūnai ėmė burtis aplink mus. Man užkaito skruostai, ir žmona mane užsistojo:

— Mano vyras — žinomas žmogus, pone Murai. Haris Silveris — televizijos prodiuseris.

— Na, žinoma, — pasakė Lukas Mūras, aiškiai apie mane niekad nė negirdėjęs. — Aš karštas jūsų darbo gerbėjas.

— Ačiū.

— Martis Menas tikrai buvo ypatingas, kai dirbote drauge. Liūdna, kad jam taip nutiko, ar ne? Visos tos laidelės su blausiom antraštėm ir dideliu poveikiu. „Šeši įkalę studentai“ ir visos kitos. Aš nieko prieš, kad žmonės daro pinigus. Anaiptol. Bet aš labai džiaugiuosi, kad dabar dirbate su Eimonu Fišu.

Įspūdinga. Ir malonu.

— Eimonas Fišas, — kniauktelėjo vienas palaižūnas, — velniškai geras.

— Taip, — pritarė Lukas Mūras. — Jis turi B lygio šarmo.

Nusišypsojau prikandęs liežuvį. Kodėl apie B lygį kalba tik C, D ir E lygiams priklausantys žmonės?

— Be to, — tęsė Lukas Mūras, — narkomanai visados turi savotiško žavesio, ar ne? Visados įdomu“ kas bus toliau.

— Jis ne narkomanas, — pasakiau. — Jį kamuoja išsekimas.

Tačiau Lukas Mūras su manimi jau baigė. Jis šiek tiek palinko į priekį, kilstelėjo Sidės ranką ir pabučiavo. Visų akivaizdoje!

Vos neapsivėmiau.

— Man visada reikia gerų žmonių, — pasakė. — Mano verslui reikia tokios moters kaip jūs, Side. Mums iš tiesų reikėtų pabandyti ką nors nuveikti drauge.

— Mielai, — atsakė mano žmona. Tada jie apsikeitė vizitinėmis kortelėmis, ir aš jaučiau, kad tai nėra vien mandagumas.

Jiedu dar pasimatys.

— Gal Lukui Murui reikėtų su Pege nueiti į parduotuvę, — pasakiau taksi pakeliui namo. Vakaras buvo niekam tikęs, aš buvau girtas, apsėstas pavydo ir pavargęs nuo žmonių, žiūrėjusių į mane taip, tarsi turėčiau išeiti pro užpakalinį išėjimą. — Gal tas šiknius Lukas Mūras paaiškintų jai, kodėl ji negali gauti dribsnių, kai tik užsimano. Gal Lukas Mūras paaiškins Pegei, kodėl netikša šunsnukis jos tėveliukas apsireiškia tik tada, kai jam užeina noras. Gal gerasis Lukas Mūras...

— Hari, — Sidė paėmė mane už rankos. — Nusiramink, katinėli. Lukas Mūras nenori manęs vesti. Jis nenori manimi rūpintis, skaityti Pegei ir drauge ruošti Kalėdų vakarienę. — Ji paglostė man veidą švelniai kaip kadaise. — Jis tik nori mane išdulkinti.

— A, — atsiliepiau ir prablaivėjau.

— Ar žinai, kiek kartų per dieną moteris mato tokį žvilgsnį?

— Vieną? Du?

Ji tyliai nusijuokė.

— Gal net daugiau. Bet aš esu ištekėjusi moteris. Taigi užsičiaupk ir pabučiuok mane, kvaily.

Taigi pabučiavau ją, jausdamasis esąs kvailys, o drauge dėkingas ir laimingas, ir iki ausų įsimylėjęs. Aš jokiais būdais neprarasiu šios nepaprastos moters. Negaus jos nei Lukas Mūras, nei niekas kitas. Nebent iškrėsčiau kokią kvailystę.

O kodėl turėčiau taip padaryti?