POKYČIŲ DIENYNAS. ĮRAŠAS Nr. 14

Birželio 15 d. — Mūsų pabėgimas vakar pateko į laikraščius, ir bulvarinė spauda netveria džiaugsmu. „Daily Press” antrame puslapyje išspausdino seną mano nuotrauką ir baltos pelės piešinį. Antraštė skelbė: Debilas-genijus ir pelė sužvėrėjo.. Pranešama, neva Nemuras su Strausu sakę, kad mane kamavusi baisi įtampa ir kad aš be jokios abejonės netrukus grįšiu. Jie pažadėjo pusės tūkstančio dolerių premiją už Aldžernoną, nesuvokdami, kad mudu esame drauge.

Kai atsiverčiau kitą pasakojimą penktame puslapyje, apstulbęs pamačiau savo motinos ir sesers nuotrauką. Kažkokiam žurnalistui, matyt, teko nemažai palakstyti.

SESUO NEŽINO, KUR BROLIS DEBILAS-GENIJUS

(Specialiai „Daily Press“)

Bruklinas, Niujorkas, birželio 14 d. Panelė Norma Gordon, su motina Rože Gordon gyvenanti Markso g. 4136-ajame name Niujorko Bruklino rajone, neigė ką nors žinanti apie tai, kur šiuo metu yra jos brolis. Panelė Gordon sakė: „Jo nematėme ir neturėjome nuo jo žinių daugiau kaip septyniolika metų.”

Panelė Gordon sako maniusi, kad jos brolis miręs, iki šių metų kovo mėnesio, kai Bikmano universiteto Psichologijos fakultetas kreipėsi į ją leidimo panaudoti Čarlį eksperimentui.

„Motina man sakė, kad jis buvo išsiųstas į Voreno prieglaudą (Voreno valstybinę prieglaudą ir profesinę mokyklą Long Ailendo salos Voreno mieste), — teigia panelė Gordon, — ir kad po kelių metų jis mirė. Nenumaniau, kad jis vis dar gyvas.”

Panelė Gordon prašo, kad visi, ką nors žinantieji, kur šiuo metu yra brolis, susisiektų su jų šeima nurodytu adresu.

Tėvas Matjus Gordonas, negyvenantis su žmona ir dukra, šiuo metu yra kirpyklos Bronkse savininkas.

Kurį laiką spoksojau į žinutę, paskui vėl pažiūrėjau į nuotrauką. Kaip galėčiau jas apibūdinti?

Negaliu sakyti, kad prisimenu Rožės veidą. Nors ši neseniai daryta nuotrauka ryškiu vis dar matau viską pro vaikystės miglą. Pažinojau ją, bet tuo pat metu nepažinojau. Jei būtume prasilenkę gatvėje, būčiau jos nepažinęs, bet dabar, kai žinau, kad nuotraukoje — mano motina, įžvelgiu nežymias smulkmenas — taip, tai ji!

Prakaulūs, beveik perdėtai ištįsę bruožai. Smaila nosis ir smakras. Ir aš beveik girdžiu ją tarškant ir cypiant paukščio balsu. Plaukai viršugalvyje susukti į rūstų kuodą. Varsto mane kiaurai tamsiomis akimis. Noriu, kad ji mane apkabintų ir pasakytų, jog esu geras berniukas, bet tuo pat metu noriu nusigręžti, kad negaučiau delnu per veidą. Žiūrėdamas į jos nuotrauką imu drebėti.

Norma irgi prakaulaus veido. Bruožai ne tokie aštrūs, ji net graži, bet labai panaši į mano motiną. Ant pečių krintantys plaukai suteikia jai švelnumo. Jiedvi sėdi svetainėje ant sofos.

Tuos bauginančius prisiminimus sukėlė Rožės veidas. Man ji buvo dvi moterys ir niekada nežinojau, katra ji dabar bus. Galbūt kitiems ji tai atskleisdavo rankos mostu, pakeldama antakius, susiraukdama — mano sesuo žinojo šiuos perspėjimus apie audrą ir visada būdavo nepasiekiama motinai, kai ši užsirūstindavo. Tačiau mane jos rūstybė visada užklupdavo nepasiruošusį. Prieidavau prie jos paguodos, bet mane užgriūdavo jos pyktis.

Bet kitąsyk ji būdavo švelni, laikydavo prisiglaudusi, tad atrodydavo, lyg būčiau šiltoje vonioje, glostydavo plaukus ir kaktą, o žodžiai rėžte įsirėždavo virš mano vaikystės katedros:

Jis toks pat kaip kiti vaikai

Jis — geras berniukas.

Pro man akyse pradėjusią irti nuotrauką matau praeitį: mudu su tėvu palinkę virš pinto lopšio. Tėvas laiko mane už rankos ir sako:

— Štai ji. Tik neliesk jos, nes ji labai maža. Užtat kai paaugs, turėsi sesutę, su kuria galėsi žaisti.

Matau savo motiną gretimoje milžiniškoje lovoje; motina išbalusi, papurtusi, suglebusios rankos guli ant orchidėjomis išmargintos šiltos antklodės. Rožė sunerimusi pakelia galvą.

— Nenuleisk nuo jo akių, Matai…

Tai buvo tada, kai jos požiūris į mane dar nebuvo pasikeitęs, ir dabar suprantu, kad ji elgėsi šitaip, nes negalėjo žinoti, ar Norma bus tokia kaip aš, ar nebus. Tik vėliau, kai motina įsitikino, kad Viešpats išgirdo jos maldas ir Norma, sprendžiant iš visų požymių, yra normalaus proto, motinos balsas pasikeitė. Ne tik balsas, bet ir prisilietimas, žvilgsnis, net jos artumas — viskas pasikeitė. Susidarė įspūdis, kad jos magnetiniai poliai susikeitė vietomis, ir tas, kuris anksčiau traukė, dabar stūmė. Dabar matau: kai Norma vešėjo mūsų sode, aš tapau piktžole, kuriai buvo leidžiama egzistuoti tik ten, kur ji nebūtų matoma — kampuose ir ten, kur nepasiekia šviesa.

Pamatęs jos veidą laikraštyje staiga pajutau jai neapykantą. Būtų buvę geriau, jei ji būtų neklausiusi gydytojų, mokytojų ir kitų, taip skubėjusių įtikinti ją, kad esu silpnaprotis — dėl jų ji nusigręžė nuo manęs, todėl davė man mažiau meilės, kai man reikėjo daugiau.

Kokia prasmė dabar ją pamatyti? Ką ji galėtų man pasakyti apie mane? Vis dėlto man smalsu. Kaip ji reaguotų?

Pamatyti ją, atsekti praeitį ir sužinoti, kas buvau? Ar ją užmiršti? Ar verta sužinoti praeitį? Kodėl man taip svarbu jai pasakyti: „Mama, pažvelk į mane. Aš nebesu protiškai atsilikęs. Aš normalus. Labiau negu normalus. Esu genijus?”

Nors stengiuosi mesti ją iš galvos, prisiminimai prasismelkia iš praeities ir suteršia dabartį. Kitas prisiminimas — iš to meto, kai buvau gerokai vyresnis.

Rietenos.

Čarlis apkaišiotas patalais guli lovoje. Kambaryje tamsu, jei neminėsime geltono šviesos ruoželio, sklindančio pro praviras duris. Jis perskrodžia tamsą ir sujungia abu pasaulius. Čarlis kažką girdi — nesupranta, bet veikiau jaučia ką, nes kai juodu kalba tais gargždžiais balsais, tai reiškia, kad kalba apie jį. Sulig kiekviena diena tas tembras jam vis labiau asocijuojasi su susiraukusiais veidais, kokiais jie kalbasi apie jį.

Jis beveik miegojo, kai pro durų plyšį pasigirdę tylūs balsai pasiekė ginčo lygį. Motinos balsas buvo šaižus, jame galėjai justi grasinimą žmogaus, įpratusio isterija pasiekti savo.

— Jį reikia išsiųsti. Nenoriu, kad jis toliau būtų namie, kai yra ji. Paskambink daktarui Portmanui ir pasakyk, kad norim išsiųsti Čarlį į Voreno valstybinę prieglaudą.

Mano tėvo balsas tvirtas, raminantis.

— Bet tu juk žinai, kad Čarlis jos nenuskriaustų. O ji tokio amžiaus, kad jai nėra jokio skirtumo.

— Iš kur mes galim žinoti? Gal vaiką blogai veikia, kai auga vienuose namuose su… su tokiu kaip jis.

— Daktaras Portmanas sakė…

— Portmanas sakė! Jūs tik pamanykit — daktaras Portmanas sakė! Man nerūpi, ką jis sakė! Pagalvok, kaip ji jausis turėdama tokį brolį. Visus tuos metus klydau, nes stengiausi patikėti, kad jis užaugęs bus toks kaip kiti vaikai. Dabar tai pripažįstu. Jam bus geriau, jei gyvens kitur.

— Dabar, kai turi ją, nusprendei, kad jo daugiau nereikia…

— Manai, man lengva? Kodėl viską man dar sunkini? Šitiek metų visi man sakė, kad jį reikia išsiųsti į valdiškus namus. Ką gi — jie buvo teisūs. Išsiųskime jį. Gal prieglaudoje su tokiais pat kaip jis jam bus gerai. Aš nebežinau, kas gerai ir kas blogai. Žinau tik viena: neaukosiu dėl jo savo dukros.

Nors Čarlis nesuprato, kas tarp jų vyksta, jis išsigąsta, palenda po patalais ir atmerktomis akimis bando įžvelgti pro jį supančią tamsą.

Matydamas jį dabar suvokiu, kad iš tikrųjų jis neišsigando, tik atsitraukė, kaip traukiasi paukštis ar voverė staigiai sujudėjus plėšrūnui — nevalingai, instinktyviai. Ta pro praviras duris sklindanti šviesa vėl pasirodo man švytinčiu reginiu. Matant po patalais susirietusį Čarlį man kyla noras jį paguosti, paaiškinti, kad nepadarė nieko bloga ir kad ne jo jėgoms pakeisti motinos požiūrį į jį — ji nebebus tokia, kokia buvo prieš atsirandant seseriai. Tada, lovoje, Čarlis nesuprato, ką jie kalba, bet dabar jam skaudu. Jei galėčiau savo praeities prisiminimus paversti tikrove, priversčiau ją suprasti, kaip ji mane skaudino.

Dabar ne metas pas ją eiti. Pirma turiu pats viską suprasti.

Laimė, vos tik parskridęs į Niujorką dėl viso pikto pasiėmiau iš banko santaupas. Aštuonių šimtų aštuoniasdešimt šešių dolerių neilgai užteks, bet aš bent turėsiu laiko susigaudyti.

Apsistojau viešbutyje „Camden” 41-ojoje gatvėje, už vieno kvartalo nuo „Times” aikštės. Niujorkas! Kiek daug apie jį skaičiau! Didysis obuolys… miestas, kur persimaišė tokie skirtingi žmonės… Bagdadas prie Hadsono upės. Šviesų ir spalvų miestas. Sunku patikėti: visą gyvenimą gyvenau ir dirbau vos už kelių metro stotelių nuo „Times” aikštės, bet buvau joje vos kartą — su Alisa.

Sunku susilaikyti jai nepaskambinus. Kelis kartus pradėjau rinkti jos numerį, bet sustojau. Turiu laikytis atokiai nuo jos.

Reikia užrašyti tiek daug painių minčių. Sakau sau, kad kol įrašinėsiu savo pokyčių dienynus į juostelę, nieko nebus prarasta; dokumentacija bus pilna. Tegul jie kurį laiką nežino — aš nežinojau per trisdešimt metų. Bet dabar esu pavargęs. Vakar lėktuve nenumigau, todėl akys dabar merkiasi iš nuovargio. Tęsiu nuo šios vietos rytoj.

Birželio 16 d. — Paskambinau Alisai, bet padėjau ragelį jai nespėjus atsiliepti. Šiandien radau apstatytą butą. Devyniasdešimt penki doleriai per mėnesį — daugiau, negu planavau tam skirti, bet jis yra 45-osios gatvės ir 10-ojo prospekto kampe, tad per dešimt minučių galiu nusigauti į biblioteką ir toliau skaityti bei studijuoti. Keturių kambarių butas — ketvirtame aukšte, jame stovi nuomotas pianinas. Buto savininkė sako, kad netrukus nuomos bendrovė jį išsiveš, bet gal per tą laiką spėsiu išmokti juo groti.

Aldžernono draugija man maloni. Kai valgome, jis įsitaiso prie sulankstomo staliuko. Jam patinka sūrūs sausainiai, o šiandien, kai žiūrėjome per televizorių beisbolo rungtynes, jis gurkštelėjo alaus. Man atrodo, jis palaikė „Yankees” komandą.

Išnešiu beveik visus baldus iš antrojo miegamojo ir įkurdinsiu jame Aldžernoną. Ketinu sukonstruoti jam trimatį labirintą iš plastiko atraižų, kurių galiu pigiai nusipirkti miesto centre. Norėčiau, kad jis išmoktų kelių sudėtingų labirintų derinių — šitaip nepraras formos. Bet vietoj maisto aš pasistengsiu sugalvoti kitą motyvaciją. Turi būti kitokių atlygių, dėl kurių jis norėtų spręsti užduotis.

Vienatvė suteikia man galimybę skaityti ir mąstyti, be to, dabar, kai vėl prasimuša prisiminimai, iš naujo atrasti savo praeitį, sužinoti, kas ir koks iš tikrųjų esu. Jei nutiks kas negera, turėsiu bent tiek.

Birželio 19 d. — Susipažinau su Fėja Lilman, kaimyne, gyvenančia priešais. Grįžęs su glėbiu maisto produktų pamačiau, kad palikau raktą namie, bet prisiminiau, jog gaisrinės kopėčios eina nuo mano svetainės prie buto priešais.

Garsiai, tiesiog įžūliai grojo radijas. Pabeldžiau, iš pradžių — tyliai, paskui garsiau.

— Užeikite! Durys nerakintos!

Pastūmiau duris ir sustingau, nes atsistojusi prieš molbertą tapė liekna blondinė tik su rausva liemenėle ir tos pačios spalvos kelnaitėmis.

— Atleiskite! — tarstelėjau ir uždariau duris. Stovėdamas už jų sušukau: — Aš jūsų kaimynas iš buto priešais. Netyčia užsitrenkiau ir norėjau gaisrinėmis kopėčiomis nusigauti iki savo lango.

Durys atsidarė. Ji stovėjo priešais mane vis dar vienais apatiniais, rankos, gniaužiančios po teptuką, buvo įremtos į klubus.

— Negirdėjai, kad sakiau užeiti?

Ji mostu pakvietė mane į kambarį ir koja pastūmė kartoninę dėžę su šiukšlėmis.

— Tik perženk per šitą šiukšlių krūvą.

Pamaniau, kad ji tikriausiai užmiršo — ar nesuvokia — esanti pusnuogė, ir nežinojau, kur žiūrėti. Nusukęs akis spoksojau į sienas, lubas — visur, tik ne į ją.

Bute — baisi jovalynė. Dešimtys sulankstomų staliukų nukrauti persisukusiomis dažų tūbelėmis — daugiausia perdžiūvusiomis, panašiomis į susitraukusias gyvates, bet iš kai kurių dar sunkėsi švieži spalvoti kaspinai. Visur primėtyta tūbelių, teptukų, skardinių, skudurų, rėmų ir drobių gabalų. Tvyrojo tirštas dažų, sėmenų aliejaus ir terpentino tvaikas, o po kelių akimirkų Čarlis pajuto ir subtilų nešviežio alaus kvapelį. Ant trijų minkštų kėdžių ir aptriušusios žalios sofos riogsojo krūvos numestų drabužių, o ant grindų voliojosi batai, kojinės ir apatiniai — galėjai pamanyti, kad moteris turi įprotį nusirenginėti eidama ir mėtyti apdarus kur pakliūva. Viską dengė plonas dulkių sluoksnis.

— Vadinasi, esi ponas Gordonas, — nužvelgdama mane tarė ji. — Nuo tada, kai įsikėlei, velniškai norėjau bent akies krašteliu pamatyti tave. Sėskis.

Ji sugriebė krūvą drabužių nuo vienos iš kėdžių ir numetė ant užgriozdintos sofos.

— Tai ką — pagaliau nusprendei aplankyti kaimynus? Atnešti ko nors išgerti?

— Tu — tapytoja, — suburbėjau, nesugalvojęs, ką dar galėčiau pasakyti. Man atėmė ryžtą mintis, kad ji tuoj susigriebs esanti neapsirengusi, suspigs ir nulėks į miegamąjį. Stengiausi be paliovos sukioti akis ir žiūrėjau visur, tik ne į ją.

— Tamsaus ar šviesaus alaus? Šiuose namuose dabar nieko daugiau nerasi, išskyrus cheresą patiekalams gardinti. Ui juk jo nenori, ar ne?

— Net nežinau, — atsakiau suimdamas save į rankas ir nukreipdamas žvilgsnį į apgamą ant kairio jos skruosto. — Aš užsitrenkiau ir negaliu įeiti į butą. Norėjau lipti gaisrinėmis kopėčiomis. Jos jungia mūsų butus.

— Kada tik panorėsi, — patikino ji. — Tos sumautos spynos — tikra rakštis subinėj. Čia apsigyvenusi per pirmą savaitę užsitrenkiau tris kartus. Sykį išstypsojau koridoriuje nuogutėlė visą pusvalandį. Išėjau pasiimti pieno, o tos prakeiktos durys užsitrenkė. Išlupau tą sumautą spyną, ir nuo to laiko mano durys be jų.

Tikriausiai susiraukiau, nes ji nusijuokė.

— Matai, kokia nauda iš tų prakeiktų spynų. Jos pačios užsirakina, tu lieki už durų, bet apsaugo ne kažin kiek, ar ne? Šiame prakeiktame name per pastaruosius dvylika mėnesių įvyko penkiolika įsilaužiamųjų vagysčių ir visos — iš užrakintų butų. Į šį butą nė karto neįėjo joks vagis, nors durys visą laiką buvo atdaros. Vagiui būtų velniškai sunkiai sekęsi rasti čia ką nors vertinga.

Kai ji dar kartą prisispyrę, kad išgerčiau su ja alaus, sutikau. Kol nešė jį iš virtuvės, dar kartą apsidairiau po kambarį. Iš pradžių nepastebėjau, kad dalis sienos man už nugaros buvo atidengta — visi baldai buvo nustumti į vieną kambario šoną ar vidurį, todėl tolimoji siena (tinkas buvo nuo jos nugrandytas, kad matytųsi plytos) buvo paversta meno galerija. Paveikslų buvo tankiai sukabinta iki pat lubų, kiti buvo vienas prie kito sukrauti ant grindų. Pamačiau keletą autoportretų, tarp jų — du aktus. Paveikslas ant molberto, kurį ji tapė man įėjus, vaizdavo ją pačią nuogą iki juosmens. Plaukai jame buvo vaizduojami ilgi (bet ne tokie kaip dabar, kai ji ilgas šviesias kasas buvo susisukusi ant viršugalvio lyg karūną); jie krito ant pečių, o keletas sruogų gulėjo tarp krūtų. Šias ji nutapė styrančias į viršų, stangrias, netikroviško ledinukų raudonio speneliais. Išgirdęs ją grįžtant su alumi greitai pasisukau nuo molberto, vos nepargriuvau užkliuvęs už kažkokių knygų ir apsimečiau susidomėjęs ant sienos kabančiu nedidelio formato rudens peizažu.

Man palengvėjo pamačius, kad ji užsimetė ploną, apdriskusi chalatą, nors visose pikantiškose vietose žiojėjo skylės. Taigi dabar pirmą kartą galėjau žiūrėti tiesiai į ją. Gražuole nebūtum pavadinęs, bet mėlynos akys ir daili trumpa, riesta nosis kėlė katės įspūdi, kontrastuojantį su energingais, atletiškais judesiais. Ji buvo maždaug trisdešimt penkerių, liekna, gražiai sudėta. Padėjusi alų ant kietmedžio grindų, susirangė šalia jo priešais sofą ir pamojo man pasekti jos pavyzdžiu.

— Man patogiau sėdėti ant grindų negu ant kėdžių, — paaiškino ji gurkšnodama alų iš skardinės. — O tau ne?

Atsakiau, kad apie tai negalvojau. Ji nusijuokė ir tarė, kad mano veidas doras. Ji buvo nusiteikusi kalbėti apie save. Pasak jos, ji vengia Grinidž Vilidžo, nes ten užuot tapiusi, ji būtų leidusi laiką baruose ir kavinėse.

— Čia geriau — nėra apsimetėlių ir diletantų. Čia galiu daryti ką noriu ir niekas atėjęs nesišaipo. Tu juk ne pašaipūnas, ar ne?

Gūžtelėjau pečiais, stengdamasis nepastebėti dulkių, aplipusių visas mano kelnes ir rankas.

— Sakyčiau, visi mes iš kažko šaipomės. Ui juk šaipaisi iš apsimetėlių ir diletantų?

Po kurio laiko pasakiau, kad turiu eiti į savąjį butą. Ji pastūmė krūvą knygų nuo palangės ir aš ant jos užlipau per laikraščius ir popierinius maišus, prigrūstus tuščių alaus butelių.

— Kurią dieną, — atsiduso jinai, — turėsiu nunešti juos į supirktuvę.

Nuo palangės užlipau ant gaisrinių kopėčių. Atidaręs langą grįžau pirkinių, bet nespėjus padėkoti ir atsisveikinti, ji užlipo ant kopėčių man įkandin.

— Apžiūrėsiu tavo butą. Niekada jame nebuvau. Prieš įsikeliant tau, ten gyvenusios dvi mažos senos seserys Vagner su manim net nesilabindavo.

Ji paskui mane įlipo pro langą ir atsisėdo ant palangės.

— Užeik, — paraginau dėdamas pirkinius ant stalo. — Alaus neturiu, bet galiu išvirti tau puodelį kavos.

Bet pamačiau, kad ji žiūri ne į mane, o kažkur pro šalį iš nuostabos išpūtusi akis.

— Dieve brangus! Kaip gyva nesu mačiusi tokio tvarkingo buto. Kas galėtų pagalvoti, kad vienas gyvenantis vyras gali palaikyti tokią tvarką?!

— Ne visada toks buvau, — pasiteisinau. — Tik nuo tada, kai čia įsikėliau. Kai atsikrausčiau, butas buvo tvarkingas, ir mane apėmė nesutramdomas noras išlaikyti jį tokį. Dabar mane nervina, jei kas nors ne vietoje.

Ji nulipo nuo palangės apžiūrėti buto.

— Ei! — tarė staiga. — Ar mėgsti šokti? Na, žinai…

Ji ištiesė rankas ir niūniuodama Lotynų Amerikos melodijos taktą atliko sudėtingą šokio figūrą. — Pasakyk, kad šoki, ir aš sprogsiu iš džiaugsmo.

— Tik fokstrotą, — atsakiau, — ir tą ne itin gerai.

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Aš tiesiog pamišusi dėl šokių, bet nė vienas vyras, su kuriuo esu kada nors susipažinusi — iš tų, kurie man patinka — nebuvo geras šokėjas. Retkarčiais būtinai turiu išsipuošti ir važiuoti į „Žvaigždžių dulkių” šokių salę. Dauguma ten besisukiojančių vyrukų yra šiurpoki, bet šoka gerai.

Dairydamasi aplink ji dūsavo.

— Pasakysiu tau, kodėl man nepatinka tokie velniškai tvarkingi butai kaip šis. Mane kaip menininkę… erzina tos linijos. Visos tos tiesios linijos — sienų, grindų, kampų, virsta dėžėmis ir primena karstus. O tų dėžių galiu atsikratyti tik išlenkdama keletą taurelių. Tada visos linijos darosi banguotos, vingiuotos, ir visas pasaulis ima man kur kas labiau patikti. Kai viskas taip tiesu ir tvarkinga, jaučiuosi liguistai. Fe! Jei čia gyvenčiau, turėčiau niekada neišsiblaivyti.

Staiga ji pasisuko ir atsigręžė veidu į mane.

— Klausyk, ar negalėtum paskolinti man penkinės iki dvidešimtos? Tą dieną gaunu alimentus.

Paprastai pinigų nepritrūkstu, bet praėjusią savaitę pakliuvau į bėdą.

Nespėjus man atsakyti, ji sukliko ir pasuko prie kampe stovinčio pianino.

— Kadaise grodavau pianinu. Keletą kartų girdėjau tave kvailiojant su juo ir tariau sau: „Tas vyrukas velniškai gerai groja!” Taip supratau, kad noriu su tavim susipažinti dar tavęs nemačiusi. Velniškai ilgai negrojau.

Kai nuėjau į virtuvę virti kavos, girdėjau ją barškinant pianino klavišus.

— Gali lavintis juo groti kada tik panorėsi, — pasiūliau. Pats nesupratau, kodėl staiga leidau taip laisvai elgtis savo bute, bet dėl kažkokios jos būdo savybės tiesiog turėjai kuo nesavanaudiškiau su ja elgtis. — Kol kas durų dar nepalieku neužrakintų, bet lango neužšaunu, tad kai manęs čia nėra, tau tereikia įlipti nuo gaisrinių kopėčių. Kavą geri su grietinėle ir cukrumi?

Ji neatsiliepė, todėl įkišau nosį į svetainę. Jos ten nebuvo. Pasukęs prie lango išgirdau balsą iš Aldžernono kambario.

— Ei — kas čia?

Ji apžiūrinėjo mano sukonstruotą trimatį plastiko labirintą. Baigusi vėl garsiai suspigo:

— Moderni skulptūra! Vien dėžės ir tiesios linijos!

— Čia ypatingas labirintas, — paaiškinau. — Sudėtinga mokymo priemonė Aldžernonui.

Ji susijaudinusi ėjo aplink jį ratu.

— Šiuolaikinio meno muziejaus darbuotojai kraustysis dėl jos iš proto.

— Čia ne skulptūra, — nenusileidau aš. Atidaręs dureles narvelio, kuriame gyveno Aldžernonas, išleidau jį į labirinto pradžią.

— Dieve brangus! — sukuždėjo jinai. — Skulptūra su gyvu elementu. Čarli, čia didžiausias šedevras po automobilių iš metalo laužo ir skulptūrų iš konservų skardinių!

Bandžiau aiškinti, bet ji užsispyrė, girdi, dėl gyvo elemento ši skulptūra pateks į istoriją. Tik tada, kai pamačiau jos pašėlusiose akyse šypseną, supratau, kad ji mane erzina.

— Ji gali tapti amžinu meno kūriniu, — vis šaipėsi, — kūrybiniu potyriu meno mėgėjui. Įsigyk antrą pelę, o kai jos turės vaikučių, visados vieną pasilik, kad reprodukuotų gyvą elementą. Šitaip tavo meno kūrinys taps nemirtingu, o visi madingi žmonės įsigys po kopiją, kad turėtų apie ką kalbėtis. Kaip jį pavadinsi?

— Tiek to, — atsidusau. — Pasiduodu…

— Ne, — suprunkštė ji tapšnodama per plastiko kupolą — jame Aldžernonas rado labirinto galą. — „Pasiduodu” — per daug banalu. Gal pavadink „Gyvenimas tėra labirintų dėžė”?

— Tu beprotė! — neišlaikiau.

— Žinoma! — ji apsisuko ir padarė reveransą. — Laukiau, kada pastebėsi.

Maždaug tuo metu išbėgo kava.

Išgėrusi pusę puodelio ji aiktelėjo ir pasakė turinti bėgti, nes prieš pusvalandį paskyrusi pasimatymo pradžią vyriškiui, su kuriuo susipažino meno parodoje.

— Norėjai pinigų, — priminiau.

Atkišau jai praskleistą piniginę, ir ji išsitraukė penkių dolerių banknotą.

— Grąžinsiu kitą savaitę, — tarė, — kai ateis čekis. Labai ačiū.

Ji suglamžė banknotą, pasiuntė Aldžernonui oro bučinį ir, nespėjus man nieko pasakyti, išlipo pro langą ant gaisrinių kopėčių ir dingo iš akių.

Kokia velniškai patraukli! Kokia kupina gyvenimo džiaugsmo ir jaudulio! Jos balsas, akys — ji viskuo kvieste kviečia. Ir gyvena čia pat — tereikia išlipti pro langą ir žengti kelis žingsnius gaisrinėmis kopėčiomis.

Birželio 20 d. — Gal aplankyti Matą reikėjo kiek vėliau — o gal visai pas jį neiti? Nežinau. Niekas nesusiklosto taip, kaip tikiuosi. Sužinojus, kad Matas atidarė kirpyklą kažkur Bronkse, rasti jį buvo paprasta. Prisiminiau, kad jis dirbo vienoje Niujorko bendrovėje, prekiaujančioje kirpyklų reikmenimis. Taip susiradau „Metro kirpyklų reikmenis”, o vienas iš bendrovės klientų buvo Gordono kirpykla Ventvorto gatvėje Bronkse.

Matas dažnai kalbėdavo apie nuosavą kirpyklą. Kaip jis nekentė prekiautojo darbo! Kaip juodu dėl to pešdavosi! Rožė klykdavo, girdi, prekiautojo profesija bent jau verta pagarbos, bet ji niekada nesutiktų, kad jos vyras būtų kirpėjas. Kaip juoktųsi iš „kirpėjo žmonos” Margarita Fini! O Luiza Meiner, kurios vyras dirba pretenzijų revizoriumi nelaimingų atsitikimų draudimo bendrovėje? Kaip ji riestų prieš ją nosį!

Visus tuos metus, kai dirbo prekiautoju (kiekviena diena jam buvo nekenčiama, ypač pamačius „Komivojažerio mirties” ekranizaciją), Matas svajojo, kad vieną dieną bus pats sau viršininkas. Tikriausiai apie tai jis galvojo, kai kalbėdavo, kad reikia taupyti pinigus, ir kirpdavo mane rūsyje. Ir kirpdavo gerai, girdavosi jis, kur kas geriau, negu mane būtų nukirpę toje pigioje kirpykloje Skeilz prospekte. Kai Matas metė Rožę, jis metė ir prekiautojo darbą — žavėjausi juo už tai.

Mintis, kad jį pamatysiu, jaudino. Jis kėlė man šiltus prisiminimus. Matas norėjo priimti mane tokį, koks esu. Iki Normos: jei ginčai būdavo ne apie pinigus ir ne apie puikavimąsi prieš kaimynus, jie būdavo apie mane. Jis sakydavo, kad reikia palikti mane ramybėje, užuot vertus daryti tai, ką daro kiti vaikai. O po Normos: kad aš turiu teisę į savo gyvenimą, nors nesu toks kaip kiti vaikai. Jis visuomet mane užsistodavo. Nekantravau pamatyti jo veido išraišką. Su tuo žmogumi galėsiu pasidalyti savo jausmais ir mintimis.

Ventvorto gatvė buvo apleistoje Bronkso dalyje. Daugelio krautuvėlių languose mačiau iškabas „Išnuomojama”, kitos jau buvo užsidariusios nakčiai. Bet už pusės kvartalo nuo autobuso stotelės pamačiau kirpėjo iškabą — spirale baltai ir raudonai nudažytą kartelę, atspindinčią šviesos rėžį nuo lango.

Kirpykloje žmonių nebuvo, tik pats kirpėjas skaitė laikraštį sėdėdamas ant kėdės arčiausiai lango. Kai pakėlė į mane akis, pažinau Matą — kresnas, raudonžandis, gerokai vyresnis ir beveik plikas, tik su žilų plaukų juosta galvos šonuose, bet vis tiek Matas. Pamatęs mane tarpduryje metė laikraštį į šalį.

— Laukti nereikės. Aptarnausiu iškart.

Padvejojau, ir jis neteisingai mane suprato.

— Paprastai tokiu metu nedirbame, pone. Buvau susitaręs su vienu nuolatiniu klientu, bet jis nepasirodė. Buvau beuždarąs kirpyklą. Jums pasisekė, kad atsisėdau pailsinti kojų. Bronkse jūsų niekur geriau neapkirps ir nenuskus.

Neatsilaikęs įėjau į vidų, o jis tuo metu bėginėjo — išsitraukė žirkles, šukas ir šviežią peleriną.

— Kaip matote, viskas higieniška — to nepasakysi apie daugelį kirpyklų šiame rajone. Apkirpti ir nuskusti?

Atsisėdau į kėdę. Neįtikėtina, kad jis manęs nepažino — man jis pasirodė taip gerai pažįstamas.

Teko sau priminti, kad nematė manęs daugiau negu penkiolika metų ir kad pastaraisiais mėnesiais mano išvaizda dar labiau pasikeitė. Dabar, uždengęs mane dryžuota pelerina, jis įdėmiai nužvelgė mane veidrodyje, ir pamačiau, kad jis susiraukia — matyt, šmėstelėjo kažkoks prisiminimas.

— Viską, — atsakiau linktelėdamas galvą į kainoraščio pusę. — Apkirpkite, nuskuskite, ištrinkite šampūnu, suteikite įdegį…

Jo antakiai kilstelėjo.

— Turiu susitikti su vienu žmogumi, kurio seniai nemačiau, — paaiškinau jam, — todėl noriu atrodyti kuo geriau.

Po tokios pertraukos jo kerpamas jutau baimę. Paskui, kai ėmė galąsti skustuvą į odinį diržą, nuo to šaižaus garso net susigūžiau. Kai jis ranka švelniai paspaudė galvą, atlošiau ją ir pajutau, kaip geležtė atsargiai perbraukia per kaklą. Užsimerkiau ir laukiau. Jaučiausi lyg vėl atsigulęs ant operacinio stalo.

Mano kaklo raumuo įsitempė ir netikėtai trūktelėjo. Geležtė rėžtelėjo man kiek aukščiau Adomo obuolio.

— Ei! — sušuko jis. — Dieve… sėdėkite ramiai. Jūs sujudėjote. Baisiai atsiprašau.

Jis nulėkė prie kriauklės šlapinti rankšluosčio.

Veidrodyje stebėjau skaisčiai raudoną burbuliuką, slenkantį mano kaklu ir tempiantį iš paskos siaurą raudoną dryžį. Matas susijaudinęs atsiprašinėdamas ėmė valyti kraują, kol jis nepasiekė pelerinos.

Žiūrėdamas į jo judesius, greitus tokiam žemam, apkūniam vyrui, jaučiausi prasikaltęs, kad jį apgaudinėju. Man norėjosi pasakyti jam, kas esu — kad jis uždėtų ranką man ant peties, ir mudu galėtume pasikalbėti apie senus laikus. Vis dėlto nieko nesakiau, tik laukiau, kol jis tapnojo žaizdelę vatos gniužulėliu, apibarstytu kraujavimą stabdančiais milteliais.

Jis netardamas nė žodžio baigė mane skusti, paskui pakabino įdegio lempą virš kėdės ir uždėjo man ant akių vėsius baltus vatos gumulus, suvilgytus hamamelio ekstraktu. Tuomet iš vidaus apgaubtas skaisčiai raudonos tamsos, pamačiau, kas nutiko tą naktį, kai jis paskutinį kartą išsivedė mane iš namų…

Čarlis miega kitame kambaryje, bet pabunda nuo motinos spiegimo. Jis išmoko miegoti, kol tėvai vaidydavosi — jo namuose tai nutikdavo kasdien. Bet šiąnakt ši isterija kažkuo baisiai neteisinga. Jis vėl įsikniaubia į pagalvę ir klausosi.

— Aš nebegaliu! Jis privalo išeiti! Turime galvoti apie ją. Neleisiu, kad ji kiekvieną dieną pareitų iš mokyklos verkdama, nes vaikai iš jos šaiposi. Dėl jo mes negalim atimti iš jos galimybės gyventi normaliai.

— Ką nori padaryti? Išmesti jį į gatvę?

— Apgyvendinti kitur. Išsiųsti į Voreno valstybinę prieglaudą.

— Pasikalbėkime apie tai iš ryto.

— Ne! Tu nieko daugiau nedarai, tik kajbi, bet piršto nepajudini. Nenoriu, kad jis būtų čia dar bent dieną. Dabar — šiąnakt!

— Nekalbėk kvailysčių, Rože. Per vėlus metas ką nors daryti… šiąnakt. Tu šauki taip garsiai, kad visi išgirs.

— Man nusispjaut. Jis išeis šiąnakt. Negaliu daugiau jo matyti.

— Elgiesi nepakenčiamai, Rože. Ką čia dabar darai?!

— Įspėju tave — vesk jį iš čia!

— Padėk tą peilį.

— Neleisiu, kad jai griautų gyvenimą.

— Tu išprotėjai. Padėk tą peilį!

— Jam bus geriau negyvam. Jis niekada negalės gyventi kaip visi žmonės. Jam bus geriau…

— Tu išprotėjai! Dėl Dievo meilės — valdykis!

— Tada vesk jį iš čia. Dabar — šiąnakt.

— Gerai. Šiąnakt nuvesiu jį pas Hermaną, o rytoj išsiaiškinsim, ar galim įtaisyti jį Voreno prieglaudoje.

Stoja tyla. Tamsoje jaučiu, kaip namus supurto drebulys, paskui išgirstu Mato balsą, ramesnį negu jos:

— Žinau, ką tau teko su juo išgyventi, ir negaliu smerkti už tai, kad bijai. Bet privalai suimti save į rankas. Nusivesiu jį pas Hermaną. Tada būsi patenkinta?

— Tik tiek ir prašau. Tavo duktė irgi turi teisę į gyvenimą.

Matas įeina į Čarlio kambarį ir jį aprengia. Nors berniukas nesupranta, kas darosi, jam baisu. Jiedviem išeinant pro duris, jinai nusisuka, kad nematytų. Galbūt ji bando save įtikinti, kad jis jau dingo iš jos gyvenimo — kad jis nebeegzistuoja. Išeidamas Čarlis pamato virtuvėje ant stalo ilgą peilį, kuriuo ji pjausto kepsnius, ir neaiškiai nujaučia, kad ji norėjo padaryti jam kažką bloga. Ji norėjo kažką atimti iš jo ir duoti Normai.

Kai atsisuka į ją, mato, kad ji pasiėmusi pašluostę plauna virtuvės kriauklę…

Kai apkirptas, nuskustas, gavęs įdegio ir visa kita suglebęs sėdėjau kėdėje jausdamasis lengvas, glotnus ir švarus, Matas nuėmė peleriną ir prikišo antrą veidrodį, kad pamatyčiau savo pakaušio atspindį. Žiūrėjau į save veidrodyje priešais per Mato už nugaros laikomą veidrodį; šis akimirką pakrypo vieninteliu kampu, sukeliančiu gelmės iliuziją. Išvydau nesibaigiančius savo paties koridorius… žiūrėjau į save… žiūrėjau į save… žiūrėjau į save… žiūrėjau…

Katras aš? Kas aš?

Pamaniau jam nesakyti. Kas iš to, kad jis žinos? Išeisiu ir nepasakysiu jam, kas esu. Tada prisiminiau norėjęs, kad jis žinotų, kas aš. Jis turi pripažinti, kad esu gyvas, kad kažko pasiekiau. Norėjau, kad jis girtųsi apie mane rytoj klientams juos kirpdamas ir skusdamas. Tada viskas virs tikrovei Jeigu žinos, kad esu jo sūnus, aš tapsiu žmogumi.

— Dabai; kai apkirpote, gal mane atpažinsite, — pasakiau atsistodamas, laukdamas ženklo, kad jis mane pažino.

Jis susiraukė.

— Kas čia — kažkoks pokštas?

Patikinau jį, kad čia joks ne pokštas — jeigu pakankamai įdėmiai pažiūrės ir pagalvos, mane pažins. Jis gūžtelėjo pečiais ir nusisuko padėti šukų ir žirklių.

— Neturiu laiko spėlioti. Turiu uždaryti kirpyklą. Iš jūsų trys doleriai ir penkiasdešimt centų.

Kas, jeigu jis tikrai manęs neprisimena? Kas, jeigu tai buvo tik absurdiška fantazija? Jis ištiesė ranką, bet aš neskubėjau trauktis piniginės. Jis turi mane prisiminti. Privalo.

Bet ne — aišku, neprisiminė — ir pajutęs, kad burnoje atsirado sūrus skonis, o delnai suprakaitavo, žinojau, kad tuoj mane supykins. Bet aš nenorėjau, kad tai atsitiktų jam matant.

— Jums bloga?

— Ne… tik… palaukit…

Aš nusvirduliavęs klestelėjau ant vienos iš chromuotų kėdžių ir palinkau į priekį gaudydamas kvapą, laukdamas, kol į galvą vėl priplūs kraujo.

Ėmė sukti skrandį. Dieve, neleisk man dabar nualpti! Neleisk atrodyt kvailai jam matant!

— Vandens… būkit malonus, lašelį vandens…

Jo man reikėjo ne atsigerti, bet veikiau tam, kad jis nusigręžtų. Nenorėjau, kad matytų mane tokį po šitiek metų. Kai jis grįžo su stikline vandens, jaučiausi kiek geriau.

— Štai — išgerkite. Truputį pailsėkite. Jums praeis.

Jis spoksojo į mane, gurkšnojantį šaltą vandenį, ir mačiau, kad iš paskutiniųjų stengiasi prisiminti kažką beveik užmiršta.

— Ar aš tikrai jus iš kažkur pažįstu?

— Ne… Man jau gerai. Tuoj išeisiu.

Kaip galėjau jam pasakyti? Ką turėjau jam sakyti? Štai, pažiūrėk į mane, aš esu Čarlis, sūnus, kurį nurašei? Nesakau, kad smerkiu tave už tai, bet pažiūrėk į mane — dar niekad man taip gerai nesiklojo. Išbandyk mane. Užduok klausimų. Moku dvidešimt kalbų, gyvų ir mirusių; puikiai moku matematiką ir rašau koncertą fortepijonui, dėl kurio mane prisimins dar ilgai po to, kai manęs nebebus.

Kaip galėjau jam pasakyti?

Koks absurdiškas buvau, kai sėdėjau jo kirpykloje, laukdamas, kol jis patapšnos man per galvą ir tars: „Šaunuolis!” Man reikėjo jo pritarimo, kad jis nušvistų iš pasitenkinimo kaip kadaise, kai išmokau užsirišti batus ir užsisagstyti nertinį. Atėjau čia išvysti tos išraiškos jo veide, bet žinojau, kad jos nepamatysiu.

— Norite, kad iškviesčiau gydytoją?

Buvau nėjo sūnus. Čia buvo kitas Čarlis. Protas ir žinios mane pakeitė, tad jisai jus man apmaudą — kaip ir buvę bendradarbiai kepykloje — nes išaugau ir taip jį sumenkinau. To aš nenorėjau.

— Jaučiuosi gerai, — atsakiau. — Atsiprašau, kad turėjote dėl manęs rūpesčių.

Atsistojau ir pažiūrėjau, ar laiko kojos.

— Kažko užvalgiau. Dabar galėsite uždaryti kirpyklą.

Kai pasukau prie durų, išgirdau piktai šaukiant:

— Ei, luktelkit! — jis įtariai pažiūrėjo man į akis. — Ką čia bandote iškrėsti?

— Nesupratau.

Jis ištiesė ranką ir patrynė smilių į nykštį.

— Jūs man skolingas tris su puse dolerio.

Mokėdamas pinigus jo atsiprašiau, bet mačiau, kad jis manimi netiki. Daviau jam penkinę, pasiūliau pasilaikyti grąžą ir neatsigręždamas išskubėjau iš kirpyklos.

Birželio 21 d. — Trimačiui labirintui dar pridėjau vis didėjančio sudėtingumo laiko sekas, ir Aldžernonas lengvai jų išmoksta. Nereikia jo motyvuoti ėdalu ar vandeniu. Atrodo, jis mokosi vien tam, kad išspręstų užduotį — matyt, sėkmė jau savaime jam yra atpildas.

Bet, kaip per suvažiavimą teigė Bertas, jis elgiasi nenuspėjamai. Kartais įveikęs labirintą, ar tik juo bėgdamas, jis įsiunta, ima trankytis į labirinto sienas ar susirango į kamuoliuką ir atsisako dirbti. Frustracija? O gal kas nors gilesnio?

17.30 — Šiandien po pietų pro langą atėjo ta pamišėlė Fėja ir atsinešė baltosios pelės patelę — maždaug perpus mažesnę už Aldžernoną. Pasak Fėjos, kad sudarytų jam draugiją šiais vienišais vasaros vakarais. Ji greitai įveikė visus mano prieštaravimus ir įtikino, kad Aldžernonui bus į naudą, jei turės su kuo bendrauti. Įsitikinęs, kad Minė sveika ir dorovinga, sutikau. Man buvo smalsu pamatyti, ką jis darys susidūręs su patele. Bet vos tik įdėjome Minę į Aldžernono narvelį, Fėja sugriebė mane už rankos ir išsitempė iš kambario.

— Kur tavo romantika? — paklausė. Ji įjungė radiją ir grėsmingai ėmė artintis prie manęs. — Pamokysiu tave madingiausių figūrų.

Kaip gali pykti ant tokios moters kaip Fėja?

Šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad Aldžernonas nebe vienas.

Birželio 23 d. — Vakar vėlai vakare išgirdau koridoriuje juokiantis, o paskui beldžiant į mano duris. Pasirodo, Fėja su kažkokiu vyru.

— Sveikas, Čarli, — sukikeno ji, kai atidariau duris. — Lerojau, susipažink — Čarlis. Mano kaimynas iš buto priešais. Puikus menininkas. Jis kuria skulptūras su gyvu elementu.

Lerojus laikė ją, kad ji nesitrenktų į sieną. Jis nervingai į mane dirstelėjo ir pasisveikindamas kažką suniurnėjo.

— Susipažinau su Lerojumi „Žvaigždžių dulkių” šokių salėje, — paaiškino Fėja. — Jis nuostabiai šoka.

Ji buvo beįeinanti į savo butą, bet paskui išsitempė jį atgal.

— Ei, — sukikeno jinai, — kodėl mums nepasikvietus Čarlio išgerti taurelės ir neištaisius vakarėlio?

Lerojui šis sumanymas neatrodė geras.

Man pavyko atsiprašyti. Uždaręs duris girdėjau, kaip jie juokdamiesi įeina į jos butą, ir nors bandžiau skaityti, į mintis vis brovėsi vaizdai: didelė balta lova… balti, vėsūs patalai ir juodu vienas kito glėbyje.

Man norėjosi paskambinti Alisai, bet to nepadariau. Kam save kankinti? Aš net nebegalėjau įsivaizduoti Alisos veido. Kada tik panorėjęs galėjau įsivaizduoti Fėją — apsirengusią ar nusirengusią — su tomis vaiskiomis mėlynomis akimis ir supintais į kasą šviesiais plaukais, susuktais į karūną ant viršugalvio. Fėją mačiau aiškiai, bet Alisą gaubė migla.

Po kokio pusvalandžio išgirdau pakeltus balsus Fėjos bute, paskui jos riksmą ir mėtomų daiktų garsą, bet kai jau buvau belipąs iš lovos klausti, ar nereikia pagalbos, išgirdau durų trenksmą — keikdamasis išėjo Lerojus. Po kelių minučių išgirdau barbenant į mano svetainės langą. Jis buvo atdaras; Fėja įsiropštė ir atsisėdo ant palangės. Juodas šilkinis kimono neslėpė dailių kojų.

— Sveikas, — sukuždėjo ji. — Turi cigaretę?

Padaviau jai, tada ji nuo palangės persėdo ant sofos.

— Uk! — atsiduso. — Paprastai sugebu susitvarkyti, bet pasitaiko tokių alkanų tipų, kad tik vargais negalais pavyksta atstumti.

— A… — tariau. — Tu atsivedei jį čia tam, kad atstumtum.

Ji pajuto pašaipą mano balse, tad staigiai pakėlė akis.

— Tu mane smerki?

— Kas aš toks, kad tave smerkčiau? Bet jeigu susigauni vyruką šokių salėje, turi tikėtis, kad jis prie tavęs lįs. Jis turėjo teisę prie tavęs kibti.

Fėja papurtė galvą.

— Į „Žvaigždžių dulkių” šokių salę vaikštau todėl, kad man patinka šokti. Nemanau turinti gulti su vaikinu į lovą vien todėl, kad leidausi jo palydima į namus. Tu juk nemanai, kad su juo suguliau, ar ne?

Kaip muilo burbulai mintyse ėmė kilti vaizdai: juodu vienas kito glėbyje.

— Jeigu tas vaikinas būtum tu, viskas būtų buvę kitaip.

— Ką tai turėtų reikšti?

— Tik tai, ką pasakiau. Jei būtum manęs paprašęs, būčiau sugulusi su tavim į lovą.

Stengiausi neprarasti savitvardos.

— Ačiū, — atsakiau. — Turėsiu galvoje. Gal atnešti tau puodelį kavos?

— Čarli, negaliu tavęs perprasti. Daugumai vyrų aš patinku arba ne, ir suprantu jų reakciją iš karto. Bet atrodo, kad tu manęs bijai. Ta kartais ne homoseksualas, ką?

— Rupūs miltai — tikrai ne!

— Norėjau pasakyti, tau nėra ko slėpti nuo manęs, jei tu toks, nes tuomet mes galėtume būti tiesiog geri draugai. Bet aš turėčiau žinoti.

— Aš ne homoseksualas. Kai šįvakar įėjai į savo butą su tuo vyruku, norėjau būti jo vietoj.

Ji palinko į priekį, ir atviras ties kaklu kimono atidengė krūtis. Ji apkabino mane ir laukė, kad ką nors daryčiau. Žinojau, ko iš manęs tikimasi, ir mintyse sakiau sau, kad nėra jokio pagrindo susilaikyti. Nujaučiau, kad panika šį kartą neapims — tik ne su ja. Juk ji pirma parodė iniciatyvą. Be to, ji buvo nė kiek nepanaši į jokią moterį, kurią buvau sutikęs anksčiau. Gal dabar, pasiekus tokį emocinį lygį, ji man buvo tinkamiausia.

Apkabinau ją.

— Čia jau geriau, — meiliai sučiauškėjo ji. — Aš jau buvau bepradedanti galvoti, kad tu man abejingas.

— Nesu tau abejingas, — sušnabždėjau bučiuodamas jai kaklą, bet tai darydamas pamačiau mudu kitomis akimis, lyg aš būčiau kažkas trečias, stovintis tarpduryje. Stebėjau apsikabinusius vyrą ir moterį. Bet pamačius save šitaip, iš šalies, apėmė kažkokia apatija. Tiesa, panikos dar nejutau, bet nebuvo ir jaudulio — nebuvo geismo.

— Pas tave ar pas mane? — paklausė ji.

— Luktelk.

— Kas atsitiko?

— Gal mums nereikėtų. Šį vakarą prastai jaučiuosi.

Ji su nuostaba į mane pažiūrėjo.

— Gal galim ką kitką?.. Gal norėtum, kad ką nors padaryčiau?.. Aš neprieštarauju…

— Ne, ne tai turėjau galvoje, — piktokai atsakiau. — Tiesiog šį vakarą ne kaip jaučiuosi.

Man buvo smalsu, kokiais būdais ji sujaudina vyrą, bet dabar buvo ne metas pradėti eksperimentuoti. Mano problemą tebuvo galima išspręsti kitaip.

Nežinojau, ką dar jai pasakyti. Norėjau, kad ji išeitų, bet nenorėjau šaltyti jai „eik”. Ji įdėmiai į mane žiūrėjo, galop tarė:

— Klausyk, tu neprieštarausi, jei pernakvosiu čia?

— Kodėl?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Tu man patinki. Nežinau… Gali grįžti Lerojus. Priežasčių daug. Jei nenori, kad…

Ji vėl užklupo mane nepasiruošusį. Būčiau galėjęs sugalvoti dešimt dingsčių jos atsikratyti, bet nusileidau.

— Turi džino? — paklausė.

— Ne, aš beveik negeriu.

— Aš turiu bute. Atsinešiu.

Man nespėjus jos sulaikyti, išlipo pro langą ir po kelių minučių grįžo su maždaug dviem trečdaliais butelio džino ir citrina. Ji atnešė iš virtuvės dvi stiklines ir įpylė į abi po šlakelį.

— Išgerk, — tarė, — pasijusi geriau. Tos tiesios linijos nebebus tokios tiesios. Štai kas tau neduoda ramybės: viskas čia pernelyg tvarkinga ir tiesu, todėl esi tarsi uždarytas į dėžę. Kaip Aldžernonas toje skulptūroje.

Iš pradžių nesiruošiau gerti, bet jaučiausi taip šūdinai, kad pamaniau — kodėl gi ne? Blogiau nuo to nebus, bet gal bent prislops tas pojūtis, kad stebiu save akimis, nesuprantančiomis, ką darau.

Ji mane nugirdė.

Prisimenu, kaip išgėriau pirmą kartą, paskui atsiguliau į lovą, o ji įsmuko šalia su buteliu rankoje. Ir nieko daugiau iki šios popietės, kai atsikėliau kankinamas pagirių.

Ji tebemiegojo — nusisukusi veidu į sieną, pasibrukusi pagalvę po kaklu. Ant stalelio šalia peleninės, kurioje nebetilpo sumaigytos nuorūkos, stovėjo tuščias butelis, bet paskutinis dalykas, kurį prisiminiau prieš nusileidžiant uždangai, buvo, kaip stebiu save, geriantį antrą kartą.

Ji pasirąžė ir pasirito link manęs — nuoga. Pasislinkau atbulas ir iškritau iš lovos. Sugriebiau antklodę ir apsivyniojau.

— Sveikas, — žiovaudama tarė ji. — Žinai, ką noriu padaryti ateinančiomis dienomis?

— Nutapyti tave nuogą. Panašų į Mikelandželo „Dovydą”. Būtum gražus. Gerai jautiesi?

Linktelėjau galvą.

— Tik skauda galvą. Ar aš… ėėė… vakar padauginau?

Ji nusijuokė ir pasirėmė ant alkūnės.

— Buvai girtutėlis. O kaip keistai elgeisi — nesakau, kad kaip koks gėjus — tiesiog keistai.

— Ką… — pradėjau bandydamas taip susisupti į antklodę, kad galėčiau eiti, —… tai turėtų reikšti? Ką aš iškrėčiau?

— Mačiau, kaip išgėrusius vyrukus apima didžiulis džiaugsmas ar liūdesys, kitus — miegas ar geismas, bet kaip gyva nebuvau regėjusi, kad kas būtų elgęsis kaip tu. Gerai, kad dažnai negeri. Gaila, kad neturiu vaizdo kameros. Būtų išėjęs puikus trumpo metražo filmas.

— Dėl Dievo meilės — tai ką aš iškrėčiau?!

— Ne tai, ko tikėjausi. Jokio sekso ar ko nors panašaus. Bet tu elgeisi nepakartojamai. Koks gebėjimas persikūnyti! Keistenybių keistenybė. Būtum puikus teatro aktorius. Turėtum pasisekimą geriausiuose teatruose. Pasidarei baisiausiai sutrikęs ir kvailas. Na, žinai — lyg suaugęs vyras, pradėjęs elgtis kaip vaikas. Kalbėjai apie tai, kaip nori eiti į mokyklą ir išmokti skaityti bei rašyti, kad galėtum būti protingas kaip kiti. Ir panašias nesąmones. Buvai kitas žmogus — kaip aktorius, įvaldęs Stanislavskio sistemą — ir be perstojo kartojai, kad negali su manim žaisti, nes mama atims iš tavęs žemės riešutus ir uždarys į narvą.

— Žemės riešutus?

— Taigi! Kaip mane gyvą matai! — kasydamasi galvą nusijuokė jinai. — Ir vis kartojai, kad negausiu tavo riešutų. Tikros keistenybės! Bet kad žinotum, kaip tu kalbėjai! Kaip tie puspročiai gatvėje, kuriems užtenka pažiūrėti į merginą, kad įsiaudrintų. Buvai virtęs visai kitu žmogumi. Iš pradžių maniau, kad tu tik juokauji, bet dabar man atrodo, kad turi kažkokią maniją ar panašiai. Tas tavo tvarkingumas, nerimas dėl visko…

Nesusinervinau, nors lyg ir būčiau turėjęs. Matyt, pasigėrus griuvo sąmonės užtvaros, slėpusios senąjį Čarlį Gordoną mano minčių gelmėje. Kaip visą laiką ir įtariau, iš tikrųjų jis niekur nepranyko. Iš mūsų minčių niekas galutinai nepranyksta. Po operacijos jis pasidengė išsilavinimo ir kultūros kiautu, bet emociškai tebebuvo šalia — stebėjo ir laukė.

Ko jis laukė?

— Dabar gerai jautiesi?

Atsakiau, kad taip.

Ji čiupo antklodę, kuria buvau susisupęs, ir parsitempė mane atgal į lovą. Nespėjus jos sulaikyti, ji apkabino mane ir pabučiavo.

— Šiąnakt buvau išsigandusi, Čarli. Maniau, kad pakvaišai. Esu girdėjusi apie vyrukus impotentus — staiga jie nebeatlaiko ir virsta maniakais.

— Tai kodėl likai?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Tu buvai panašus į persigandusį mažą vaiką. Žinojau, kad nepadarysi man nieko bloga, bet pamaniau, kad gali padalyti ką sau. Taigi nusprendžiau likti. Man buvo taip gaila tavęs. Šiaip ar taip, dėl viso pikto pasidėjau po ranka ją…

Ji ištraukė sunkią knygų lentynos atramą, kurią buvo įspraudusi tarp lovos ir sienos.

— Manau, tau neteko jos panaudoti?

Fėja papurtė galvą.

— Tikriausiai vaikystėje velniškai mėgai žemės riešutus.

Ji išlipo iš lovos ir ėmė rengtis. Kurį laiką gulėjau ir ją stebėjau. Ji vaikštinėjo priešais mane nesidrovėdama, nesigėdydama. Jos krūtys buvo didelės, kaip ir buvo nutapiusi tame autoportrete. Troškau ištiesti ranką ir paliesti ją, bet žinojau, kad nieko iš to nebus. Nepaisant operacijos Čarlis vis dar buvo manyje.

Ir Čarlis bijojo netekti savo žemės riešutų.

Birželio 24 d. — Šiandien leidausi į keistą antiintelektinę orgiją. Jei būčiau drįsęs, būčiau pasigėręs, bet po to, ką patyriau su Fėja, žinojau, kad tai būtų pavojinga. Taigi verčiau nusigavau į „Times” aikštę ir, eidamas iš vieno kino teatro į kitą, visa galva nėriau į vesternus ir siaubo filmus — kaip kadaise. Kiekvieną kartą spoksodamas į ekraną pajusdavau esąs graužiamas kaltės. Išeidavau vidury filmo ir eidavau į kitą kino teatrą. Sakiau sau ekrano fantazijų pasaulyje ieškąs kažko, ko pasigendu savo naujame gyvenime.

Staiga tiesiai priešais „Keno” pramogų centrą intuityviai suvokiau: man reikia ne filmų, o žiūrovų. Aš norėjau būti su tamsoje mane supančiais žmonėmis.

Sienos tarp žmonių čia plonos, tad jeigu tyliai klausausi, girdžiu, kas vyksta. Grinidž Vilidžas irgi tam tinka. Man negana būti arti žmonių — nejaučiu artumo sausakimšame lifte ar metro piko valandomis. Kas kita karštą vakarą, kai visi išeina pasivaikščioti ar sėdi teatre, ir girdžiu šiugždesį ar akimirką kažką netyčia paliečiu ir pajuntu ryšį tarp šakos, kamieno ir gilios šaknies. Tokiomis akimirkomis mano oda plona ir įsitempusi, o nepakeliamas alkis būti visumos dalimi gena mane ieškoti tamsiuose nakties užkaboriuose ir aklagatviuose.

Paprastai, kai vaikštinėdamas nusivarau nuo kojų, grįžtu į butą ir panyru į gilų miegą, bet šįvakar, užuot parėjęs namo, nuėjau į pažįstamą užkandinę. Ten dirbo naujas indų plovėjas, kokių šešiolikos metų vaikinas. Kažkas jame — jo judesiuose, žvilgsnyje — man pasirodė pažįstama. Rinkdamas indus nuo stalo man už nugaros jis išmetė kelias lėkštes.

Atsitrenkusios į grindis jos sudužo, ir balto porceliano šukės išsilakstė po stalais. Berniukas stovėjo apstulbęs ir išsigandęs, laikydamas rankoje tuščią padėklą. Klientų švilpimas, šauksmai: „Štai pelnas nuėjo šuniui ant uodegos!..”, JAazel tov!.. [*Čia: „Sveikinu!**(jidiš). (Vert. past.)]” ir „Na, jis neseniai čia dirba…” — viešojo maitinimo įstaigoje sudužus lėkštėms tie dalykai neišvengiami — jį sutrikdė.

Kai savininkas atėjo pasižiūrėti, dėl ko šis erzelis, berniukas susigūžė ir iškėlė rankas, tarsi norėdamas apsisaugoti nuo smūgio.

— Gerai, gerai, mulki! — užriko vyras. — Ko čia stovi?! Atsinešk šluotą ir sušluok šitą jovalynę. Šluotą… šluotą, idiote! Ji virtuvėje. Sušluok šukes.

Pamačius, kad nebus baudžiamas, berniuko išgąstinga mina pranyko; grįžęs su šluota jis šypsojosi ir niūniavo. Keletas triukšmingesnių lankytojų toliau laidė replikas ir linksminosi iš jo šaipydamiesi.

— Čia, vaikuti, štai čia. Kokia graži šukė tau už nugaros…

— Nagi, sušluok dar kartą…

— Jis ne toks ir kvailas. Lengviau jas sudaužyti negu išplauti…

Berniukas tuščiu žvilgsniu dairėsi po pralinksmintų žiūrovų būrį. Pamažu jo veide ėmė atsispindėti jų šypsenos, o galop jis nedrąsiai nusišypsojo iš pokšto, kurio nesuprato.

Mane apėmė šleikštulys žiūrint į tą buką, bereikšmę šypseną, į plačias, skaisčias akis vaiko — nelabai suprantančio, bet labai norinčio įtikti — ir supratau, ką pažinau jame. Juokėsi iš jo todėl, kad jis protiškai atsilikęs.

O juk iš pradžių aš juokiausi kartu su visais.

Staiga įsiutau ant savęs ir visų, kurie iš jo šaipėsi. Man norėjosi paimti lėkštes ir sviesti. Norėjosi ištalžyti tuos besijuokiančius snukius. Pašokau ir sušukau:

— Užsičiaupkit! Palikit jį ramybėj! Jis yra koks yra, ir nieko negali pakeisti… bet dėl Dievo meilės, bent kiek jį gerbkit! Jis juk žmogus!

Užkandinėje stojo tyla. Keikiau save, kad nesusitvardžiau ir ištaisiau sceną. Stengdamasis nežiūrėti į berniuką apmokėjau savo sąskaitą ir išėjau neprisilietęs prie maisto. Man buvo gėda dėl mūsų abiejų.

Kaip keista: dori, supratingi žmonės, kurie nežemintų žmogaus, gimusio be rankų, kojų ar akių, nė kiek nesusimąstydami tyčiojasi iš žmogaus, kuris gimė menko proto. Tūžau prisiminęs, kad ne per seniausiai aš — kaip ir tas indų plovėjas — kvailai vaidinau klouną.

Ir vos neužmiršau.

Dar visai neseniai sužinojau, kad žmonės iš manęs juokiasi. Dabar matau, kad pats to nežinodamas prisidėjau prie jų ir juokiausi iš savęs. Tai skaudžiausia.

Dažnai iš naujo skaičiau pirmuosius savo pokyčių dienyno įrašus ir mačiau, kaip mažaraštiškumas, vaikiškas naivumas, žemo intelekto protas pro rakto skylutę spokso iš tamsaus kambario į akinamą šviesą lauke. Savo svajonėse ir prisiminimuose mačiau Čarlį džiugiai ir nedrąsiai besišypsantį girdint, ką sako aplinkiniai. Nors buvau bukas, žinojau esąs nevisavertis. Kiti žmonės turėjo tai, ko stigo man — to, ko man nebuvo duota. Per savo protinį aklumą patikėjau, kad tas mano trūkumas kažkaip susijęs su gebėjimu skaityti ir rašyti, tad neabejojau: jei įgysiu šių įgūdžių, aš irgi tapsiu protingas.

Net silpnaprotis nori būti panašus į kitus žmones.

Gal vaikas nemoka pats pavalgyti ar nežino, ką valgyti, bet jis žino, kas yra alkis.

Ši diena buvo man naudinga. Turiu nustoti vaikiškai nerimavęs dėl savęs — dėl savo praeities ir savo ateities. Turiu atiduoti dalelę savęs kitiems.

Privalau panaudoti savo žinias ir įgūdžius žmogaus protiniams gebėjimams tobulinti. Kas geriau tinka šiam darbui? Kas dar gyveno abiejuose pasauliuose?

Rytoj susisieksiu su Velbergo fondo direktorių valdyba ir paprašysiu leidimo savarankiškai padirbėti prie projekto. Jeigu man leis, gal aš sugebėsiu jiems padėti. Aš turiu šiokių tokių sumanymų.

Patobulinus Nemuro ir Strauso metodą, galima labai daug nuveikti. Jeigu mane galėjo padaryti genijumi, ką tada sakyti apie daugiau kaip penkis milijonus protiškai atsilikusių Jungtinėse Amerikos Valstijose? O apie nesuskaičiuojamus milijonus visame pasaulyje ir dar negimusiųjų, kuriems lemta būti protiškai atsilikusiems? Kokių fantastiškų rezultatų būtų galima pasiekti taikant šį metodą normaliems žmonėms! O genijams?

Galima atverti daugybę durų, tad aš nekantrauju pritaikyti savo žinias ir įgūdžius šioje srityje. Turiu juos visus įtikinti, kad man svarbu to imtis. Esu įsitikinęs, kad fondas leidimą man duos.

Bet ilgiau veikti vienas nebegaliu. Turiu papasakoti apie tai Alisai.

Birželio 25 d. — Šiandien paskambinau Alisai. Nervinausi ir tikriausiai kalbėjau padrikai, bet man buvo malonu išgirsti jos balsą, o ji, rodės, džiaugiasi, kad paskambinau. Sutiko su manim pasimatyti. Sėdau į taksi ir pykau, kad važiuojame taip lėtai.

Nespėjus man pabelsti, ji atidarė duris ir mane apkabino.

— Čarli, mes taip dėl tavęs nerimavome! Mintyse regėjau siaubingus vaizdus: tu negyvas guli kokiame skersgatvyje ar praradęs atmintį bastaisi po kokį lūšnyną. Kodėl nepranešei mums, kad tau viskas gerai? Juk galėjai tai padaryti.

— Nesibark ant manęs. Turėjau kurį laiką pabūti vienas, kad rasčiau atsakymus į kai kuriuos klausimus.

— Užeik į virtuvę. Aš išvirsiu kavos. Ką veikei tą laiką?

— Dienomis galvodavau, skaitydavau ir rašydavau, o naktimis klajodavau ieškodamas savęs. Ir sužinojau, kad Čarlis mane stebi.

— Nekalbėk taip, — ji net krūptelėjo. — Tos kalbos apie tai, kad tave stebi — niekai. Tu viską prasimanai.

— Negaliu atsikratyti jausmo, kad aš nesu aš. Tiesiog užėmiau jo vietą ir išmečiau jį į gatvę, kaip pats buvau išmestas iš kepyklos. Turiu galvoje, kad Čarlis Gordonas egzistuoja praeityje, o praeitis yra reali. Negali statyti pastato, kol nenušlavei stovinčio toje vietoje, o senojo Čarlio neįmanoma nušluoti. Jis egzistuoja. Iš pradžių jo ieškojau. Nuėjau aplankyti jo — savo — tėvo. Aš tenorėjau įrodyti, kad Čarlis egzistavo kaip žmogus praeityje, kad galėčiau paaiškinti savo paties buvimą. Įsižeidžiau, kai Nemuras pasakė, kad jis mane sukūrė.

Bet sužinojau, kad Čarlis ne tik egzistavo praeityje — jis egzistuoja dabar. Manyje ir aplink mane. Jis vis Įsiterpdavo tarp mūsų. Maniau, kad tą užtvarą pastatė mano protas — mano pasipūtimas, kvailas išdidumas, pojūtis, kad tarp mūsų nėra nieko bendra, nes aš tave pranokau. Tu įkalei man tą mintį. Bet iš tikrųjų yra ne taip. Viskas dėl Čarlio — to mažo berniuko, kuris bijo moterų dėl to, ką jam darydavo motina. Nejaugi nesupranti? Visus tuos mėnesius, kai augau intelekto požiūriu, mano emocijų elektros grandinė išliko tokia kaip Čarlio vaikystėje. Ir kaskart, kai prie tavęs prisiartindavau, ar norėdavau su tavim pasimylėti, joje įvykdavo trumpas jungimas.

Buvau susijaudinęs, tad mano balsas daužė ją lyg kūjis, kol ji ėmė tirtėti. Jos veidas išraudo.

— Čarli, — sušnabždėjo ji, — nejaugi aš nieko negaliu padaryti? Nejaugi negaliu padėti?

— Man atrodo, kad per tas savaites, kai nebuvau laboratorijoje, aš pasikeičiau, — pasakiau. — Iš pradžių nežinojau, kaip tai padaryti, bet šįvakar, klajodamas po miestą, supratau. Buvo kvailystė bandyti spręsti problemą vien savo jėgomis. Kuo labiau įsiveliu į šį svajonių ir prisiminimų raizginį, tuo aiškiau suvokiu, kad emocinių problemų neįmanoma išspręsti taip kaip intelektinių. Štai ką apie save sužinojau praėjusią naktį. Sakiau sau, kad bastausi lyg paklydėlis, bet tada pamačiau, kad aš išties pasiklydęs.

Kažkokiu būdu emociškai atsiskyriau nuo visų ir visko. Taigi iš tikrųjų tose tamsiose gatvėse — paskutinėje, velniai rautų, vietoje, kur galėjau rasti — ieškojau būdo, kaip vėl tapti visuomenės dalimi emociškai, bet tuo pat metu išsaugoti savo intelektinę laisvę. Privalau užaugti. Man tai reiškia viską…

Kalbėjau be perstojo, liedamas iš savęs kiekvieną abejonę ir baimę, kylančią į paviršių. Alisa, mano rezonatorius, sėdėjo užhipnotizuota. Jutau, kaip imu šilti, o paskui karščiuoti, kol man ėmė rodytis, kad mano kūnas dega. Aš deginau užkratą savyje matant žmogui, kuriam buvau neabejingas, ir tai buvo be galo svarbu.

Bet Alisai tai buvo nepakeliama. Iš pradžių ji tik tirtėjo, dabar apsipylė ašaromis. Mano akis užkliuvo už paveikslo virš sofos — susigūžusios raudonskruostės mergelės — ir galvojau, ką šią akimirką jaučia Alisa. Žinojau, kad ji man atsiduos, ir jos norėjau, bet kaip bus su Čarliu?

Gal Čarlis ir nesikištų, jei norėčiau pasimylėti su Fėja. Ko gero, jis tik stovėtų tarpduryje ir stebėtų. Bet vos tik prisiartinu prie Alisos, jis puola į paniką. Kodėl jis bijo, kad pasimylėsiu su Alisa?

Ji sėdėjo ant sofos, žiūrėjo į mane ir laukė, ką aš darysiu. O ką aš galėjau daryti? Norėjau ją apkabinti ir…

Pradėjus apie tai galvoti, atėjo perspėjimas.

— Čarli, ar gerai jautiesi? Tu toks išbalęs.

Atsisėdau ant sofos šalia jos.

— Truputį svaigsta galva. Praeis.

Bet aš žinojau: jei Čarlis jus gresiant pavojui, kad su ja mylėsiuosi, ši būklė tik blogės.

Tada man šovė ta mintis. Iš pradžių ji man kėlė pasidygėjimą, bet staiga suvokiau, kad išsivaduoti iš šio paralyžiaus galiu tik jį pergudraudamas. Jei kažkodėl Čarlis bijo Alisos, bet ne Fėjos, aš užgesinsiu šviesas ir apsimesiu, kad myliuosi su Fėja. Jis to niekada nesupras.

Tai buvo nedora — net šlykštu — bet jeigu pavyks, išsivaduosiu iš dusinančių gniaužtų, kuriais mano emocijas suėmęs laikė Čarlis. Paskui aš pats žinosiu mylėjęsis su Alisa ir kad kitaip to negalėjau padaryti.

— Man jau gerai. Kurį laiką pasėdėkime tamsoje, — tariau gesindamas šviesą. Man reikėjo laiko susikaupti. Bus nelengva. Turėjau save įtikinti, įsivaizduoti Fėją, užhipnotizuoti save, kad įtikėčiau, jog šalia sėdinti moteris — Fėja. Jeigu Čarliui vis dėlto pavyks atsiskirti nuo manęs ir stebėti iš šalies, nieko iš to jis nepeš, nes kambaryje bus tamsu.

Laukiau kokio ženklo, kad jis įtaria, kas darosi — įspėjamųjų panikos požymių. Nieko — jaučiausi budrus ir ramus. Apkabinau ją.

— Čarli, aš…

— Nekalbėk! — užrikau, ir ji atsitraukė nuo manęs. — Būk gera, — dabar jau raminau, — nieko nesakyk, tik leisk tyliai palaikyti tave apkabinus tamsoje.

Prisitraukiau ją prie savęs, užmerkiau vokus, kad tamsa būtų visiška, ir mintyse susikūriau Fėjos atvaizdą — ilgų šviesių plaukų, blyškios odos. Fėjos, kokią ją mačiau paskutinį kartą šalia savęs. Bučiavau Fėjos plaukus, Fėjos kaklą, o galop ilgai Fėjos lūpas. Jutau, kaip Fėjos rankos glosto man nugaros raumenis, pečius, ir jutau tvinkstąs viduje, kaip dar niekad nebuvo dėl jokios moters. Glostinėjau ją — iš pradžių lėtai, paskui nekantriai, su vis didesniu jauduliu, kuris netrukus taps pastebimas.

Plaukučiai ant mano sprando ėmė šiauštis. Kažkas dar buvo kambaryje ir pro tamsą bandė pamatyti. Aš karštligiškai ėmiau mintyse kartoti vardą. Fėja! Fėja! FĖJA! Įsivaizdavau jos veidą ryškiai, aiškiai, kad niekas negalėtų mums sutrukdyti, bet tada, kai ji smarkiau mane apsikabino, sušukau ir nustūmiau į šalį.

— Čarli!

Alisos veido nemačiau, bet jos šūksnis atspindėjo jos šoką.

— Ne, Alisa! Aš negaliu. Tu nesupranti…

Pašokau nuo sofos ir uždegiau šviesą.

Bemaž tikėjausi pamatyti jį stovintį netoliese.

Bet, aišku, jo nebuvo. Viskas vyko tik mano galvoje. Alisa gulėjo mano prasegta palaidinuke, išraudusiu veidu, iš nuostabos iššokusiomis ant kaktos akimis.

— Myliu tave… — pralemenau, — bet negaliu. Negaliu paaiškinti, bet jei nebūčiau sustojęs, būčiau nekentęs savęs visą likusį gyvenimą. Neprašyk, kad paaiškinčiau, nes ir tu imsi manęs nekęsti. Tai susiję su Čarliu. Kažkodėl jis neleidžia man su tavim mylėtis.

Ji nusuko akis į šalį ir užsisagstę palaidinukę.

— Šįvakar buvo kitaip, — tarė. — Tau neužėjo šleikštulys, panika ar dar kas. Norėjai manęs.

— Taip, norėjau, bet iš tikrųjų glamonėjau ne tave. Tam tikra prasme ketinau tave išnaudoti, bet negaliu to paaiškinti, nes pats nesuprantu. Tarkime, tiesiog dar nesu pasirengęs. Be to, negaliu apgaudinėti ar apsimetinėti, kad viskas gerai, kai taip nėra. Aš vėl atsidūriau aklavietėje.

Atsistojau eiti.

— Čarli, nepabėk vėl!

— Aš niekur nebebėgu. Manęs laukia darbas. Pasakyk jiems, kad grįšiu į laboratoriją po kelių dienų — kai tik suimsiu save į rankas.

Išėjau iš buto nepaprastai susijaudinęs. Apačioje, priešais pastatą, stovėjau nežinodamas, kur eiti. Kur besukdavau, mane nukratydavo elektra — vadinasi, vėl padariau klaidą. Kiekvienas kelias paaiškėdavo esąs aklagatvis. Dieve… kad ir ką dariau, kad ir kur sukau, visos durys man buvo uždarytos.

Įeiti neturėjau kur. Manęs nelaukė jokia gatvė, joks kambarys, jokia moteris.

Galop nupėdinau į metro ir nuvažiavau į 49-ąją gatvę. Žmonių sutikau nedaug, bet tarp jų buvo blondinė ilgais plaukais, priminusi man Fėją. Eidamas prie maršrutinio autobuso pamačiau gėrimų krautuvę; negalvodamas užėjau ir nusipirkau litrinį butelį džino. Laukdamas autobuso jį atsikimšau neištraukdamas iš maišelio, kaip mačiau darant valkatas, ir nugėriau didelį gurkšnį. Jis nudegino viską iki pat skrandžio, bet pojūtis buvo malonus. Nurijau dar vieną, šįsyk visai mažą, ir kol atvažiavo autobusas, mane buvo apėmęs stiprus virpulys. Daugiau negėriau — nenorėjau dabar pasigerti.

Kai nusigavau į daugiabutį, pabeldžiau į Fėjos duris. Ji neatsakė. Atidariau duris ir įkišau nosį į vidų. Ji buvo negrįžusi, bet visos šviesos bute buvo įjungtos. Jai nusispjauti į viską. Kodėl aš negalėčiau būti toks?

Nuėjau į savo butą ir ėmiau laukti. Nusirengiau, išsimaudžiau po dušu ir apsirengiau chalatą. Meldžiausi, kad šį vakarą ji pareitų viena.

Apie pusę trijų išgirdau ją lipant laiptais. Pasiėmiau butelį, išlipau ant gaisrinių kopėčių ir prisėlinau prie jos lango kaip tik tuo metu, kai atsidarė buto durys. Neketinau pasislėpęs stebėti — ruošiausi pabarbenti į langą, bet kai pakėliau ranką norėdamas pranešti apie save, pamačiau, kaip ji nusispiria batus ir džiugiai apsisuka. Ji priėjo prie veidrodžio ir lėtai, vienas drabužėlis po kito, ėmė nusirenginėti rodydama striptizą pati sau. Dar kartą gurkštelėjau — patyliukais, nes negalėjau leisti, kad ji sužinotų, jog ją stebiu.

Perėjau per savo butą nedegdamas šviesų. Iš pradžių galvojau pasikviesti ją pas save, bet čia viskas buvo pernelyg švaru ir tvarkinga — per daug tiesių linijų, kurias reikia paversti vingiuotomis — tad supratau, kad čia nieko neišeis. Taigi išpėdinau į koridorių ir pabeldžiau į jos duris, iš pradžių tyliai, paskui garsiau.

— Durys nerakintos! — sušuko ji.

Vienais apatiniais ji gulėjo ant grindų — ištiesusi rankas į šalis, užkėlusi kojas ant sofos. Ji atlošė galvą ir iš apačios pažvelgė į mane.

— Čarli, brangusis! Kodėl tu stovi ant galvos?

— Nekreipk dėmesio, — atsakiau išsitraukdamas butelį iš popierinio maišelio. — Linijos ir dėžės per daug tiesios, pamaniau, kad padėsi man kai kurias iškreivinti.

— Tinkamesnio dalyko tam nerasi pasaulyje, — tarė ji rodydama į butelį. — Jei sutelki dėmesį į paširdžiuose pradedantį kaisti židinuką, visos linijos ima nykti.

— Taip man ir darosi.

— Puiku! — ji pašoko nuo grindų. — Man irgi to reikia. Šįvakar šokau su per daug liurbių. Tegul jie visi pranyksta.

Ji paėmė stiklą, ir aš jį pripyliau.

Kol ji gėrė, apkabinau ir ėmiau glostinėti jai nuogą nugarą.

— Ei, vaikine! Liaukis! Kas čia darosi?!

— Čia aš. Laukiau, kol tu grįši namo.

Ji žengtelėjo atatupsta.

— Luktelk, Čarliuk. Mes visa tai jau išbandėme. Žinai, kad iš to nieko neišeis. Norėjau pasakyti, žinai, kad esi man labai mielas, ir nusitempčiau tave į lovą akies mirksniu, jei tik manyčiau turinti bent menkiausią galimybę. Bet aš nenoriu tuščiai įsijaudrinti. Taip nesąžininga, Čarli.

— Šiąnakt bus kitaip — prisiekiu.

Ji nespėjo man paprieštarauti, kai atsidūrė mano glėbyje. Bučiavau, glosčiau, išliedamas visą susitvenkusį jaudulį, kuris baudėsi sudraskyti mane į gabalus. Bandžiau atsegti jos liemenėlę, bet per smarkiai patraukiau ir išplėšiau kabliuką.

— Dėl Dievo meilės, Čarli! Mano lie…

— Nesijaudink dėl savo liemenėlės, — vapėjau padėdamas Fėjai ją nusiimti. — Nupirksiu tau naują. Išpirksiu savo kaltę už anuos kartus. Mylėsiuosi su tavimi kiaurą naktį.

Ji atsitraukė nuo manęs.

— Čarli, dar nesu girdėjusi tavęs taip kalbant. Ir nustok žiūrėjęs į mane, tarsi norėtum praryti mane visą.

Ji čiupo palaidinukę nuo vienos iš kėdžių ir užsidengė ja priekį.

— Per tave jaučiuosi, lyg būčiau nuoga.

— Noriu su tavim mylėtis. Šiąnakt galiu tai daryti. Žinau… jaučiu. Neatstumk manęs, Fėja.

— Štai, — sukuždėjo jinai, — išgerk dar.

Išgėriau ir vėl pripyliau jai. Kol ji gėrė, apibėriau bučiniais jos pečius ir kaklą. Ji ėmė sunkiai alsuoti — mano jaudulys persidavė jai.

— Čarli, jei mane įjaudrinsi ir vėl apvilsi, nežinau, ką padarysiu. Aš juk irgi žmogus.

Pasiguldžiau ją šalia savęs ant sofos, ant tos drabužių ir apatinių krūvos.

— Ne čia, ne ant sofos, Čarli, — sunkiai atsistodama tarė ji. — Eime į lovą.

— Čia, — prisispyriau ištraukdamas iš jos palaidinukę.

Fėja pažiūrėjo į mane, pasidėjo stiklą ant grindų ir nusimetė kelnaites. Dabar ji stovėjo priešais mane nuoga.

— Užgesinsiu šviesas, — sušnabždėjo.

— Ne, — paprieštaravau vėl prisitraukdamas ją ant sofos. — Noriu į tave žiūrėti.

Ji aistringai mane pabučiavo ir smarkiai apkabino.

— Tik nenuvilk manęs šį kartą, Čarli, nes bus blogai.

Jos kūnas iš lėto judėjo iš noro susilieti su mano, ir aš supratau, kad šįsyk niekas nesukliudys. Žinojau, ką ir kaip daryti. Ji aikčiojo, dūsavo ir šaukė mano vardą.

Vieną akimirką mane nukrėtė šaltas pojūtis, kad jis stebi. Virš sofos parankės probėgšmais pamačiau jo veidą. Jis spoksojo į mane pro tamsą stovėdamas už lango, kur visai neseniai slėpiausi aš. Staiga viską ėmiau suvokti kitaip: aš vėl buvau ant gaisrinių kopėčių ir stebėjau vyrą su moterimi kambaryje, besimylinčius ant sofos.

Tada, milžiniškomis pastangomis sukaupęs visas valios jėgas, grįžau ant sofos pas ją; jutau jos kūną ir savo paties nesutramdomą norą ir galią. Vėl pamačiau prie lango prisiplojusį, godžiai stebintį veidą. Pamaniau: na, gerai, šunsnuki tu nelaimingas, stebėk! Nuo šiol man nusispjauti.

Ir bespoksant jam akys ėmė šokti ant kaktos.

Birželio 29 d. — Prieš grįždamas į laboratoriją užbaigsiu darbus, pradėtus po to, kai pabėgau iš suvažiavimo. Paskambinau Landsdofui į Naująjį pažangių studijų institutą ir pasidomėjau galimybe panaudoti dalelių porų kūrimo branduolinį fotoefektą tiriamiesiems biofizikos darbams. Iš pradžių jis manė, kad aš koks pamišėlis, bet kai nurodžiau trūkumus jo straipsnyje, išspausdintame „New Institute Journal”, jis kalbėjo su manim telefonu beveik valandą. Nori, kad ateičiau į institutą aptarti savo idėjų su jo grupe. Gal pasinaudosiu siūlymu, kai baigsiu darbą laboratorijoje — jei turėsiu laiko. Žinia, čia ir yra problema. Nežinau, kiek laiko man liko. Mėnuo? Metai? Iki gyvenimo galo? Tai priklausys nuo to, ką sužinosiu apie šalutinį psichofizinį eksperimento poveikį.

Birželio 30 d. — Dabar, kai turiu Fėją, nustojau klajoti gatvėmis. Daviau jai savo buto raktą. Ji traukia mane per dantį, kam rakinu duris, o aš šaipausi iš netvarkos jos bute. Ji perspėjo mane nebandyti jos keisti. Vyras su ja išsiskyrė, nes jos nebuvo galima varginti prašymais padėti daiktus į vietą ir rūpintis namais.

Šitoks jos požiūris į daugumą jai nesvarbių dalykų. Ji tiesiog negali arba nenori vargintis. Anądien kampe už kėdės aptikau šūsnį — gal keturiasdešimt ar penkiasdešimt — kvitų baudų už automobilio statymą ne vietoje. Kai ji grįžo su alumi, paklausiau, kodėl juos renka.

— A, šituos! — nusijuokė Fėja. — Kai tik mano buvęs vyrelis, velniai rautų, atsiųs čekį, kelis apmokėsiu. Neįsivaizduoji, kaip nesmagiai jaučiuosi dėl tų baudų. Laikau kvitus paslėpusi už tos kėdės, nes kaskart, kai juos pamatau, mane ima graužti kaltės jausmas. Bet kas lieka moteriai? Kur benuvažiuočiau, visur prikabinėta ženklų: Čia nestatyti! Ten nestatyti! Negi galiu vargintis žiūrėdama, kas parašyta ant ženklų kaskart, kai noriu išlipti iš automobilio?

Taigi daviau žodį, kad nebandysiu jos pakeisti. Su ja labai įdomu. Ji turi puikų humoro jausmą. Bet svarbiausia — ji laisva ir nepriklausoma. Vienintelis dalykas, kuris gali po kurio laiko imti varginti, yra jos beprotiškas pomėgis šokti. Šią savaitę ėjome šokti kiekvieną vakarą ir grįždavome tik antrą ar trečią. Man liko ne kažin kiek energijos.

Meile to nepavadinsi, bet Fėja man svarbi. Susigriebiu, kad klausausi, kada pasigirs jos žingsniai koridoriuje kassyk, kai ji išeina.

Čarlis nustojo mus stebėjęs.

Liepos 5 d. — Pirmąjį savo koncertą fortepijonui dedikavau Fėjai. Ji labai susijaudino, kad jai kažkas dedikuota, bet man atrodo, kad kūrinys nelabai jai patiko. Tai tik rodo, kad iš vienos moters negali tikėtis visko, ko nori. Dar vienas argumentas poligamijos naudai.

Svarbu, kad Fėja be galo supratinga ir geros širdies. Šiandien sužinojau, kodėl šį mėnesį ji taip anksti pritrūko pinigų. Savaitė prieš susipažindama su manimi, „Žvaigždžių dulkių” šokių salėje ji susidraugavo su kažkokia mergina. Kai ši pasiskundė Fėjai neturinti giminių mieste, nė skatiko kišenėje ir pastogės, Fėja pakvietė apsigyventi pas save. Po dviejų dienų mergina rado du šimtus trisdešimt du dolerius, kuriuos Fėja laikė tualetinio staliuko stalčiuje, ir dingo su jais. Fėja nepranešė policijai — kaip paaiškėjo, ji net nežinojo merginos pavardės.

— Kokia nauda iš to, kad praneščiau policijai? — klausė ji. — Tai vargšelei tikriausiai labai reikėjo tų pinigų, jei taip pasielgė. Nesiruošiu gadinti jai gyvenimo dėl poros šimtų žalių. Nesu turtinga, bet nesiruošiu dirti jai odos — jei supranti, ką turiu galvoje.

Atsakiau, kad suprantu.

Kaip gyvas nesu sutikęs tokio atviro ir patiklaus žmogaus kaip Fėja. Tokios kaip ji šiuo metu man labiausiai ir reikia. Man velniškai stigo paprasto bendravimo su žmonėmis.

Liepos 8 d. — Laiko darbui tarp lakstymo po naktinius klubus kas vakarą ir pagirių kitą rytą lieka nedaug. Tik padedamas aspirino ir kažkokio gėrimų mišinio, sutaisyto man Fėjos, sugebėjau baigti urdu kalbos veiksmažodžio formų lingvistinę analizę ir nusiųsti straipsnį į „International Linguistics Bulletin”. Kalbininkams dabar teks grįžti į Indiją su savo magnetofonais, nes jame sugrioviau jų metodologijos antstatą.

Negaliu nesižavėti struktūrinės lingvistikos specialistais, nes jie susikūrė kalbotyros discipliną, pagrįstą prastėjančiu rašytiniu bendravimu. Štai dar vienas pavyzdys, kai žmonės skiria savo gyvenimą vis daugiau ir daugiau studijuoti vis mažesnius dalykus. Jie prirašo ištisas knygas ir net bibliotekas subtiliai lingvistiškai analizuodami kriuksėjimą. Šiaip jau nematau čia nieko bloga, bet tai neturi būti dingstis griauti kalbos stabilumą.

Šiandien paskambino Alisa paklausti, kada grįšiu dirbti į laboratoriją. Pasakiau jai, kad noriu baigti pradėtus darbus, ir kad tikiuosi gauti Velbergo fondo leidimą savo specialiems tyrimams. Bet ji teisi — turiu atsižvelgti į laiko veiksnį.

Fėja ir toliau visą laiką nori eiti į šokius. Vakar pradėjome gerdami ir šokdami „Baltojo arklio” klube, iš ten persimetėme į „Benio slėptuvę”, paskui į „Rožinę šlepetę”… paskui daugelio klubų neatsimenu, bet mes šokome, kol aš vos laikiausi ant kojų. Tikriausiai ėmiau geriau pakelti svaigalus, nes buvau jau gerokai apsinešęs, kai pasirodė Čarlis. Tik prisimenu, kad jis kvailai šoko stepą „Allakazam” klubo scenoje. Jis turėjo didžiulį pasisekimą, bet paskui valdytojas mus išmetė lauk. Fėja sakė, kad visi nusprendė, jog esu puikus komikas — jiems patiko, kai vaidinau debilą.

Po velnių — kas atsitiko paskui? Žinau, kad pasitempiau nugarą. Pamaniau, kad nuo visų tų šokių, bet Fėja teigia, kad nukritau nuo tos prakeiktos sofos.

Aldžernonas vėl pradėjo elgtis nenuspėjamai. Atrodo, Minė jo bijo.

Liepos 9 d. — Šiandien nutiko baisus dalykas: Aldžernonas įkando Fėjai. Buvau ją įspėjęs su juo nežaisti, bet jai visada patiko jį maitinti. Paprastai jai įėjus į kambarį jis pažvalėdavo ir tekinas pasileisdavo prie jos. Šiandien buvo kitaip. Jis gulėjo tolimajame gale, susirietęs į baltą pūkų kamuoliuką. Kai ji įkišo ranką pro viršutines dureles, jis susigūžė ir įsispraudė kampe. Fėja bandė jį išvilioti atidarydama dureles į labirintą, ir man nespėjus liepti nuo jo atstoti, padarė klaidą: bandė paimti jį į ranką. Aldžernonas įkando jai į nykštį. Tada sužaibavo į mus abu ir nuskuodė atgal į labirintą.

Minę radome kitame gale, atlygio dėželėje. Perrėžta jos krūtinė kraujavo, bet ji buvo gyva. Įkišau ranką norėdamas ją ištraukti, bet Aldžernonas atbėgo į atlygio dėželę ir bandė man grybštelėti. Dantimis įsikibo man į rankovę ir kabojo, kol nupurčiau.

Paskui jis aprimo. Stebėjau jį gerą valandą. Atrodo vangus ir sutrikęs; nors ir toliau išmoksta spręsti naujas užduotis be atlygio, dirba keistai. Anksčiau labirinto koridoriais jis lakstė ryžtingai, bet atsargiai, dabar — kaip be galvos, nekontroliuodamas savo veiksmų. Jis nuolat per staigiai įlekia į posūkį ir trenkiasi į sienelę. Jo elgesys keistai skubotas.

Nenoriu per anksti daryti išvadų. Taip gali būti dėl daugelio dalykų. Bet dabar turiu grąžinti jį į laboratoriją. Nesvarbu, ar Velbergo fondas praneš apie dotaciją mano specialiam tyrimui, ar ne, iš ryto paskambinsiu Nemurui.