POKYČIŲ DIENYNAS. ĮRAŠAS Nr. 13

Birželio 10 d. — Mes sėdime reaktyviniame bombonešyje B-47 ir netrukus išskrisime į Čikagą. Už šį pokyčių dienyną esu dėkingas Bertui — jam šovė geniali mintis jį padiktuoti į tranzistorinį magnetofoną, o paskui paprašyti stenografistės Čikagoje ją atspausdinti. Nemurui šis sumanymas patinka. Jis net nori, kad diktuočiau iki pat paskutinės minutės. Jis mano, jei suvažiavimo posėdžiams baigiantis bus paleista naujausia juosta, tai gerai papildys pranešimą.

Taigi aš vienas sėdžiu mūsų privačioje kabinoje į Čikagą skrendančiame reaktyviniame lėktuve bandydamas priprasti prie mąstymo garsiai ir prie savo balso skambesio. Manau, stenografistė sugebės išmesti visus hm ir ėėė ir padarys, kad popieriuje viskas atrodytų natūraliai (mane tiesiog ištinka paralyžius, kai pagalvoju, kad šimtai žmonių klausysis žodžių, kuriuos tariu dabar, tada nieko negaliu padaryti).

Galvoje tuščia. Šiuo metu mano jausmai svarbesni už visa kita.

Man kelia siaubą mintis, kad kilsime į orą.

Man atrodo, kad prieš operaciją aš niekada gerai nesupratau, kas yra lėktuvai. Filmuose ir per televizorių iš arti rodomi lėktuvai man niekada nekėlė asociacijų su daiktais, kuriuos matydavau skrendant padangėje. Dabar, prieš pat pakylant, galiu galvoti vien apie tai, kas galėtų nutikti, jei lėktuvas sudužtų. Mane purto šaltis, neapleidžia mintis, kad nenoriu mirti. Į galvą lenda diskusijos apie Dievą.

Pastarosiomis savaitėmis dažnai galvojau apie mirtį, bet ne apie Dievą. Motina retkarčiais vesdavosi mane į bažnyčią — bet aš neprisimenu, kad dėl to man būtų kilę minčių apie Dievą. Rožė gana dažnai minėdavo Jį, ir aš turėdavau vakare Jam melstis, bet niekada rimtai apie tai nesusimąstydavau. Prisimenu Jį kaip tolimą giminaitį — dėdę su ilga barzda, sėdintį soste (kaip Kalėdų Senelį prekybos centre ant savo didelės kėdės, kuris pasisodina tave ant kelių ir klausia, ar buvai geras, ir kokios dovanos iš jo norėtum). Motina Jo bijojo, bet vis tiek prašydavo iš Jo malonių. Tėvas niekada Jo neminėjo — galėjai pamanyti, kad Dievas yra vienas iš Rožės giminaičių, su kuriais jis nenori turėti reikalų.

*

— Mes jau pasiruošę kilti, pone. Ar galėčiau padėti jums užsisegti saugos diržą?

— Ar būtina? Man nepatinka, kai mane pririša.

— Tik kol pakilsime.

— Nenorėčiau — nebent tai būtina. Aš jaučiu baimę, kai mane pririša. Galimas daiktas, kad mane supykins.

— Tokios taisyklės, pone. Leiskite jums padėti.

— Ne! Aš pats.

— Ne… šitą reikia kišti čia.

— Luktelkit… ėėė… Viskas gerai.

*

Absurdas. Bijoti nėra ko. Saugos diržas neveržia, taigi neskauda. Rupūs miltai, kodėl mintis užsisegti saugos diržą turėtų šitaip bauginti? Diržas ir lėktuvo vibracijos kylant. Tas nerimas šioje situacijoje tiesiog juokingas… vadinasi, turi būti kažkoks pagrindas… koks?., skrydis į tamsius debesis ir pro juos… užsisekite saugos diržus… pririštas… bandau ištrūkti… prakaitu permirkusios odos tvaikas… vibracijos ir riaumojimas ausyse.

Debesyse pro iliuminatorių matau Čarlį. Sunku pasakyti, kokio amžiaus, turbūt maždaug penkerių. Kol dar nebuvo Normos…

— Ar judu jau susiruošę?

Tėvas prieina prie durų. Jis apkūnus, ypač apdribęs veidas ir kaklas. Jis atrodo pavargęs.

— Klausiu: ar jau susiruošėt?

— Luktelk minutę, — atsako Rožė. — Deduosi skrybėlę. Pažiūrėk, ar jo marškiniai susagstyti, ir užrišk batų raištelius.

— Eime, pabaikime šį reikalą.

— Kur? — klausia Čarlis. — Kur… eis… Čarlis.

Tėvas susiraukęs žiūri į jį. Matas Gordonas niekada nežino, kaip reaguoti į sūnaus klausimus.

Rožė pasirodo miegamojo tarpduryje; ji taisosi tik akis uždengiant} šydą. Jinai panaši į paukštį, o prie galvos pakeltos rankos atkištomis į šalis alkūnėmis panašios į sparnus.

— Mes einame pas gydytoją, jis padės tau tapti protingam.

Dėl šydo atrodo, kad jinai žiūri į jį pro vielos tinklą. Čarlis visada išsigąsta, kai jie šitaip išsipuošia ir išeina, nes žino, kad turės bendrauti su kitais žmonėmis, o motina nervinsis ir pyks.

Jam norisi bėgti, bet neturi kur.

— Kodėl tau reikia jam tai sakyti? — klausia Matas.

— Todėl, kad tai tiesa. Daktaras Guarinas gali jam padėti.

Matas vaikštinėja po kambarį kaip netekęs vilties žmogus, paskutinį kartą bandantis įtikinti pašnekovą.

— Iš kur žinai? Ką žinai apie šį žmogų? Jeigu būtų įmanoma ką nors padaryti, gydytojai jau seniai būtų mums pasakę.

— Nekalbėk šitaip! — spiegia ji. — Nesakyk man, kad jie negali padėti.

Ji stveria Čarlį ir prisiglaudžia jo galvą sau prie krūtinės.

— Jis bus normalus, kad ir ką mums tektų daryti, kad ir kiek kainuotų.

— Tokių dalykų už pinigus nenupirksi.

— Aš kalbu apie Čarlį. Tavo sūnų… tavo vienturtį.

Rožė ima sūpuoti jį į šalis — ją tuoj ištiks isterija.

— Aš neklausysiu tų kalbų. Tie gydytojai nežino, todėl ir sako, kad nieko negalima padaryti. Daktaras Guarinas viską man paaiškino. Valdžia nenori dotuoti jo išradimo, sako jis, nes tai įrodys, kad kiti gydytojai klysta. Taip nutiko ir kitiems mokslininkams, Pasterui ir Dženingsui bei daugybei kitų. Daktaras Guarinas papasakojo, kaip tie „puikūs” gydytojai bijo pažangos.

Šitaip atsikirsdama Matui ji apsiramina ir atgauna pasitikėjimą savimi. Kai paleidžia Čarlį, jis išsigandęs eina į kampą ir atsistojęs prie sienos dreba.

— Žiūrėk, tu vėl jį sutrikdei, — sako ji.

— Aš?

— Tu amžinai imi kalbėti apie tuos dalykus jam girdint.

— Dieve brangus! Eime ir baikime, velniai rautų, šį reikalą.

Juodu nesikalba visą kelią pas daktarą Guariną. Tyli autobuse, tyli, kol eina tris kvartalus nuo stotelės iki kontorų pastato miesto centre. Po kokių penkiolikos minučių daktaras Guarinas išeina į laukiamąjį ir su jais pasisveikina. Jis storas, pliktelėjęs ir atrodo, kad tuoj sprogs ir suplėšys baltą chalatą.

Čarlį sužavi retkarčiais vis trūktelintys tankūs balti antakiai ir balti ūsai. Kartais pirma trūkteli ūsai, paskui kilsteli abu antakiai, bet kartais atvirkščiai.

Didelis baltas kambarys, į kurį atsiveda Guarinas, sprendžiant iš kvapo neseniai perdažytas. Jis beveik tuščias: du rašomieji stalai vienoje kambario pusėje, kitoje — didžiulis aparatas su skalių eilėmis ir keturiomis ilgomis rankomis, panašiomis į dantisto grąžtą. Šalia juoda oda trauktas apžiūros stalas su storų diržų raizginiu pacientui pririšti.

— Nagi, nagi, nagi, — sako Guarinas pakeldamas antakius. — Vadinasi, čia Čarlis.

Jis tvirtai suima berniuką už pečių.

— Mes būsime draugai.

— Ar jūs tikrai galite jam kuo nors padėti, daktare Guarinai? — klausia Matas. — Ar jūs anksčiau esate nuo to gydęs? Mes turime nedaug pinigų.

Guarinui susiraukus antakiai nusileidžia kaip langinės.

— Pone Gordonai, ar aš ką nors sakiau apie tai, ką galiu padaryti? Argi man nereikia pirma jo apžiūrėti? Gal ką nors galima padalyti, o gal ne. Pirmiausia reikia atlikti fizinius ir protinius testus siekiant nustatyti patologijos priežastis. Apie prognozę turėsime laiko pasikalbėti vėliau. Tiesą sakant, pastaruoju metu esu tiesiog apsivertęs darbu. Sutikau imtis šio atvejo tik todėl, kad atlieku specialų šitokio protinio atsilikimo tyrimą. Be abejo, jei turite abejonių, gal tada…

Gydytojas liūdnai nutyla ir nusisuka, bet Rožė Gordon baksteli Matui alkūne.

— Mano vyras visai ne tai norėjo pasakyti, daktare Guarinai. Jis per daug kalba.

Ji vėl rūsčiai žvilgteli į Matą įspėdama, kad atsiprašytų.

Matas atsidūsta.

— Jeigu kaip nors galite padėti Čarliui, mes padarysime viską, ką prašote. Padėtis dabar nekokia. Aš prekiauju kirpyklų reikmenimis. Visa, ką turiu, mielai…

— Turiu reikalauti vieno dalyko, — sako Guarinas sučiaupdamas lūpas, tartum tai turėtų padėti apsispręsti. — Kai pradėsime, gydymas turės vykti iki galo. Šios negalios atveju rezultatai dažnai pasirodo netikėtai, nors prieš tai ilgus mėnesius nebūna matyti jokio pagerėjimo ženklo. Turėkite galvoje: tai nereiškia, kad prižadu sėkmę. Nieko neįmanoma garantuoti. Bet jūs turite suteikti man galimybę jį išgydyti, antraip geriau apskritai nepradėti.

Jis susiraukia žiūrėdamas į juos, kad jie suvoktų perspėjimą, ir jo antakiai dabar panašūs į baltus gaubtus, iš po kurių spokso žydros akys.

— Dabar malonėkite išeiti ir leisti man apžiūrėti berniuką.

Matas dvejoja, ar palikti Čarlį vieną su juo, bet Guarinas linkteli:

— Taip bus geriausia, — sako jis ir išlydi tėvus į laukiamąjį. — Rezultatai visada būna labiau patikimi, kai atlikdamas psichologinio pagrindimo testus būnu vienas su ligoniu. Dėmesį blaškantys išoriniai veiksniai daro žalingą poveikį daugialypiam vertinimui.

Rožė triumfuodama nusišypso savo vyrui, ir šis nuolankiai išseka jai įkandin.

Likęs vienu du su Čarliu daktaras Guarinas patapšnoja jam per galvą. Jo šypsena geraširdiška.

— Gerai, vaiki. Gulkis ant stalo.

Kai Čarlis nereaguoja, jis švelniai užkelia jį ant oda traukto stalo ir tvirtai pririša storų diržų raizginiu. Stalas dvokia giliai įsisunkusiu prakaitu ir oda.

— Mama!

— Ji už durų. Nesijaudink, Čarli. Tau nė kiek neskaudės.

— Noriu mamos!

Čarlis sutrikęs, kad jį šitaip varžo. Jis nenumano, ką jam daro, bet kiti gydytojai tėvams išėjus iš kambario nesielgdavo švelniai.

Guarinas bando jį raminti.

— Ramiai, vaiki. Nėra ko bijoti. Matai šį didžiulį aparatą? Žinai, ką su juo darysiu?

Čarlis susigūžia, paskui prisimena motinos žodžius.

— Padarysite mane protingą.

— Teisingai. Bent jau žinai, ko čia esi. Dabar užsimerk ir atsipalaiduok, o aš įjungsiu tuos mygtukus. Pasigirs stiprus garsas — kaip lėktuvo — bet tau neskaudės. Mes pasižiūrėsime, ar galime padaryti tave šiek tiek protingesnį, negu esi dabar.

Guarinas įjungia mygtuką, didžiulis aparatas ima ūžti, sumirksi raudonos ir mėlynos lemputės. Čarlis persigandęs. Jis gūžiasi, tirta ir bando ištrūkti iš tvirtai prie stalo prispaudusių diržų.

Jis pradeda šaukti, bet Guarinas bemat sukiša jam į bumą audeklo gniužulą.

— Nagi, nagi, Čarli. Rėkti nereikia. Būk geras berniukas. Juk sakiau tau, kad neskaudės.

Čarlis vėl bando šaukti, bet iš burnos išsiveržia vien prislopintas gargesys, ir berniukui norisi vemti. Jis pajunta, kad kojos šlapios ir lipnios, o iš kvapo supranta, kad motina baus jį mušdama delnu per užpakalį ir pastatydama į kampą už tai, kad pridirbo į kelnes. Bet jis negalėjo susilaikyti. Kaskart, kai pasijunta įkliuvęs į spąstus ir apima panika, jis nesusivaldo ir privaro į kelnes. Jis dūsta… jį pykina… viskas akyse aptemsta…

Čarlis negali žinoti, kiek laiko praėjo, bet kai atsimerkia, audeklo burnoje nebėra, diržai nuimti. Daktaras Guarinas apsimeta neužuodžiąs smarvės.

— Nė kiek neskaudėjo, ar ne?

— Nnne.

— Tai ko šitaip drebi? Aš tik įjungiau aparatą, kad taptum protingesnis. Koks jausmas, kai pasidarei protingesnis, negu buvai anksčiau?

Pamiršęs baimę Čarlis išpučia akis ir spokso į aparatą.

— Aš tapau protingas?

— Žinoma. Dabar pasitrauk štai čia. Koks jausmas?

— Šlapia. Aš apsidirbau.

— Ką gi — kitą kartą taip nepadarysi, ar ne? Dabar, kai žinai, kad neskauda, nebebijosi. Noriu, kad dabar papasakotum mamai, koks protingas jautiesi, tada ji atsives tave du kartus per savaitę aktyvinti galvos smegenis trumposiomis bangomis, ir tu darysiesi vis protingesnis ir protingesnis.

Čarlis nusišypso.

— Aš moku vaikščioti atbulomis.

— Nejaugi? Parodyk, — sako Guarinas ir apsimesdamas susidomėjęs užverčia aplanką. — Noriu pažiūrėti.

Lėtai, sukaupęs visas pastangas, Čarlis žengia kelis žingsnius atatupstas ir atsitrenkia į apžiūros stalą. Guarinas nusišypso ir linkteli galvą.

— Įspūdinga! Tu tik palauk — dar nespėjus baigti gydymo būsi protingiausias berniukas visame kvartale.

Sulaukęs šitokios pagyros ir dėmesio Čarlis patenkintas parausta. Žmonės retai jam šypsosi ir sako, kad jis kažką padarė gerai. Net baimė aparato ir diržų, kuriais buvo pririštas prie stalo, ima nykti.

— Visame kvartale?

Nuo tos minties jis pasijunta toks pilnas viduje, kad negali įkvėpti į plaučius pakankamai oro, kad ir kaip stengtųsi.

— Protingesnis net už Haimį?

Guarinas vėl nusišypso ir linkteli.

— Protingesnis už Haimį.

Čarlis žvelgia į aparatą — su nuostaba ir pagarba. Aparatas padarys jį protingesnį už Haimį. Šis gyvena visai šalia, moka skaityti, rašyti ir yra skautas.

— Šis aparatas jūsų?

— Kol kas ne. Jis priklauso bankui. Bet netrukus bus mano, o tada aš galėsiu padaryti daugybę tokių berniukų kaip tu protingus, — jis patapšnoja Čarliui per galvą ir priduria: — Ui kur kas mielesnis už kai kuriuos normalius vaikus, kuriuos motinos atsiveda čia tikėdamosi, kad padarysiu iš jų proto bokštus padidindamas jų intelekto balą.

— Jie taps bokštais todėl, kad padidinsite jiems galvą?

Čarlis paliečia veidą rankomis norėdamas įsitikinti, ar mašina kiek nors padidino jam galvą.

— Jūs paversite mane bokštu?

Guarinas nusijuokia ir draugiškai suspaudžia Čarliui petį.

— Ne, Čarli, tau nereikia nerimauti. Bokštais žmonės virsta tik pasakose. Ui liksi tas, kas esi — mielas vaikas, — paskui apsigalvoja ir priduria: — Aišku, truputį protingesnis, negu esi dabar.

Jis atrakina duris ir nuveda Čarlį pas tėvus.

— Štai ir jis, tėveliai. Šį tą patyrė, bet blogiau jam nuo to nepasidarė. Šaunus berniukas. Manau, būsime geri draugai — ar ne, Čarli?

Čarlis pritariamai linkteli. Jis nori patikti daktarui Guarinui, bet persigąsta, kai pamato motinos išraišką.

— Čarli, ką padarei?!

— Tik nelaimingas atsitikimas, ponia Gordon. Pirmą kartą jis išsigando. Bet nesmerkite jo ir nebauskite. Nenoriu, kad bausmė jam asocijuotųsi su apsilankymu čia.

Bet Rožė Gordon taip susigėdusi, kad jai net bloga.

— Tai šlykštu! Nežinau, ką daryti, daktare Guarinai. Jis užsimiršta net namie — kartais, kai turime svečių. Man būna taip gėda, kai jis šitaip padaro.

Pamatęs pasidygėjimą motinos veide Čarlis ima drebėti. Jis trumpai buvo užmiršęs, koks blogas yra, kaip per jį kenčia tėvai. Jis nežino, kaip verčia ją kentėti, bet kai motina tai sako, jam būna baisu, o kai apsiverkia ir ant jo šaukia, jis nusisuka į sieną ir tyliai dejuoja, kad niekas negirdėtų.

— Neliūdinkite jo ir nesijaudinkite, ponia Gordon. Atveskite pas mane jį kiekvieną savaitę antradienį ir ketvirtadienį tokiu pat metu.

— Bet ar tai tikrai padės? — klausia Matas. — Dešimt dolerių — dideli…

— Matai! — Rožė timpteli jį už rankovės. — Argi apie tai galima kalbėti tokiu metu? Jis juk tavo kūnas ir kraujas. Gal Dievui padedant daktaras Guarinas padarys jį tokį kaip kiti vaikai, o tu kalbi apie pinigus!

Matas Gordonas jau norėjo pradėti teisintis, bet apsigalvojo ir išsitraukė piniginę.

— Būkit malonus… — atsidūsta Guarinas, tarsi susigėdęs pinigų vaizdo. — Visus finansinius reikalus tvarkys mano padėjėja priimamajame. Dėkoju.

Jis vos pastebimai nusilenkia Rožei, paspaudžia ranką Matui ir patapšnoja Čarliui per nugarą.

— Mielas berniukas. Labai mielas.

Paskui vėl šypsodamas dingsta už durų kabinete.

Jie ginčijasi visą kelią namo. Matas skundžiasi, kad kirpyklų reikmenų parduoda mažiau, ir jų santaupos tirpsta, o Rožė rėkia, kad padaryti Čarlį normalų svarbiau už visa kita.

Išgąsdintas jų kivirčo Čarlis žliumbia. Jam kelia skausmą pykčio gaidelės jų balsuose. Vos tik jie įeina į butą, jis nubėga į virtuvės kampą ir drebėdamas ir dejuodamas stovi už durų įrėmęs kaktą į plytelėmis išklijuotą sieną.

Tėvai nekreipia į jį jokio dėmesio. Jie užmiršo, kad jį reikia nuprausti ir perrengti.

— Aš ne isterikė. Tiesiog man įgriso, kad tu verkšleni kiekvieną kartą, kai bandau kažką padaryti dėl tavo sūnaus. O tau jis nerūpi. Tau jis visai nerūpi.

— Netiesa! Bet aš suprantu, kad mes nieko negalime padaryti. Toks vaikas yra kryžius, bet jį reikia nešti ir daryti tai su meile. Nešti aš galiu, bet negaliu pakęsti tavo kvailysčių. Beveik visas mūsų santaupas tu išleidi šundaktariams ir sukčiams, o aš už tuos pinigus galėčiau įsitaisyti neblogą nuosavą verslą. Taigi. Nežiūrėk taip į mane. Už visus tuos pinigus, kuriuos paleidai vėjais, darydama tai, ko padaryti neįmanoma, galėjau įsigyti savo kirpyklą, užuot plėšęsis dešimt valandų per dieną bandydamas parduoti prekes. Galėčiau turėti savo kirpyklą, ir žmonės dirbtų man!

— Baik šaukti! Pažiūrėk į jį — jis išsigandęs.

— Eik velniop! Dabar žinau, kas kvailys šiuose namuose. Aš! Todėl, kad su tavim taikstausi.

Jis išlekia iš namų ir užtrenkia duris.

*

— Atleiskite, kad jums trukdau, pone, bet po kelių minučių leisimės. Turėsite vėl užsisegti saugos diržą… A, jūs vis dar jį užsisegęs. Neatsilaisvinote jo visą kelią nuo Niujorko. Beveik dvi valandas…

— Visai apie jį pamiršau. Nesisegsiu jo, kol nusileisime. Jis manęs nebevaržo.

*

Dabar suprantu, iš kur atsirado iš pradžių taip visus stebinusi neįprasta mano motyvacija tapti protingam. Rožei Gordon tas dalykas nedavė ramybės dieną naktį. Jos baimė, jos kaltės jausmas, jos gėda, kad Čarlis silpnaprotis. Jos svajonė kažką pakeisti. Ir ją nuolatos graužė klausimas: kas dėl to kaltas, ji ar Matas? Tik tada, kai Nopna įrodė, kad ji gali turėti normalių vaikų ir kad aš esu apsigimėlis, jinai liovėsi bandžiusi mane pakeisti. Bet manau, aš niekada nenustojau troškęs būti protingas vaikas, kokio norėjo jinai, nes man reikėjo, kad ji mane mylėtų.

Keistas dalykas su tuo Guarinu. Turėčiau jausti jam pagiežą už tai, ką padarė man ir kad pasinaudojo Rože ir Matu, bet kažkodėl negaliu. Po to pirmo apsilankymo jis visada maloniai su manimi elgėsi. Visada tapšnodavo per petį, šypsodavosi ir ištardavo padrąsinantį žodį, kurių aš taip retai išgirsdavau.

Jis elgėsi su manimi — net tada — kaip su žmogumi.

Gali pasirodyti, kad esu nedėkingas, bet vienas iš dalykų, kurie mane piktina dabar, yra tai, jog esu laikomas bandomuoju triušiu. Nemuras nuolat kartoja, girdi, jis padarė mane tuo, kas esu, ar kad vieną gražią dieną bus kitų, panašių į mane, kurie bus tikrais žmonėmis.

Kaip įkalti jam į galvą, kad jis manęs nesukūrė?

Nemuras daro tą pačią klaidą kaip kiti, kai žiūrėdami į silpnaprotį juokiasi nesuprasdami, kad jis irgi turi žmogiškų jausmų. Nemuras nesupranta, kad buvau žmogus prieš patekdamas į jo skyrių.

Mokausi valdyti savo pagiežą, nebūti toks nekantrus ir laukti. Manau, aš augu. Sulig kiekviena diena sužinau vis daugiau apie save, ir prisiminimai, prasidėję kaip raibuliai vandens paviršiuje, dabar užlieja mane milžiniškomis bangomis…

Birželio 11 d. — Maišatis prasidėjo iškart mums atvykus į viešbutį „Chalmers” Čikagoje, kai sužinojome, kad mūsų kambariai atsilaisvins tik kitą vakarą, o iki to laiko mums teks apsistoti gretimame „Independence” viešbutyje. Nemuras įsiuto. Jam tai pasirodė kaip asmeninis įžeidimas ir susivaidijo su visais viešbučio darbuotojais, pradedant nešiku ir baigiant valdytoju. Laukėme vestibiulyje, kol kiekvienas viešbučio tarnautojas ėjo ieškoti savo viršininko norėdamas išsiaiškinti, ką galima padaryti.

Lagaminai buvo vežami ir kraunami į krūvas visame vestibiulyje, nešikai zujo pirmyn atgal stumdami savo vežimėlius, metus nesimatę suvažiavimo dalyviai vienas kitą pažino ir sveikinosi. Per visą tą sąmyšį stovėjome ir jautėmės vis nesmagiau, kol Nemuras bandė pagauti pareigūnus, turinčius ryšių su Tarptautine psichologų draugija.

Galiausiai, kai tapo akivaizdu, kad nieko neįmanoma pakeisti, jis susitaikė su tuo, jog mums teks praleisti pirmą naktį „Independence” viešbutyje.

Paaiškėjo, kad dauguma jaunesnių psichologų jame ir apsistojo, o ten vyko dideli pobūviai suvažiavimo pradžios proga. Žmonės viešbutyje buvo girdėję apie eksperimentą ir dauguma jų žinojo, kas aš esu. Kur tik pasirodydavome, kas nors prieidavo ir klausdavo mano nuomonės apie viską, pradedant ką tik įvestų mokesčių padariniais ir baigiant naujausiais archeologų radiniais Suomijoje. Buvo kebloka, bet dėl savo bendro išprusimo galėjau lengvai kalbėtis beveik apie viską. Tačiau po kurio laiko pastebėjau, kad Nemuras irzta dėl didžiulio dėmesio, kurio sulaukiau.

Kai patraukli jauna klinicistė iš Felmeto koledžo paklausė manęs, ar galėčiau paaiškinti savo protinio atsilikimo priežastis, atsakiau jai, kad geriausiai tai gali padaryti profesorius Nemuras.

Jis gavo lauktą progą pasirodyti esąs autoritetas šiuo klausimu ir pirmą kartą per mūsų pažinties laiką uždėjo ranką man ant peties.

— Mes tiksliai nežinome, kas sukelia fenilketonurijos atmainą, kuria vaikystėje sirgo Čarlis — gal kažkokie neįprasti biocheminiai ar genetiniai veiksniai, galbūt jonizuojančioji spinduliuotė ar natūrali radiacija ar net tai, kad vaisius buvo pažeistas kokio nors viruso. Šiaip ar taip, dėl kažkokios priežasties atsirado ydingas genas, sukuriantis tai, ką galėtume pavadinti „fermentu paklydėliu”. Jis sukelia ydingas biochemines reakcijas. O naujai susidariusios aminorūgštys, aišku, varžosi su normaliais fermentais ir todėl pakenkiamos smegenys.

Mergina susiraukė. Ji nesitikėjo išgirsti paskaitą, bet gavęs progą pasireikšti Nemuras panašiai dėstė toliau:

— Aš vadinu tai konkurenciniu fermentų slopinimu. Pateiksiu pavyzdį, kaip jis pasireiškia. Įsivaizduokite, kad ydingo geno gaminamas fermentas yra netinkamas raktas; jis lenda į, taip sakant, cheminę centrinės nervų sistemos spyną, bet nepasuka jos mechanizmo. Bet jis ten įstrigęs, todėl tikrasis raktas — tinkamas fermentas — net negali į spyną įlįsti. Ji blokuota. Padarinys? Smegenų audinio proteinai negrįžtamai sunaikinami.

— Bet jeigu tai negrįžtama, — įsiterpė vienas iš prie nedidelės klausytojų grupelės prisidėjusių psichologų, — kaip galėjo atsitikti, kad ponas Gordonas nebėra protiškai atsilikęs?

— A! — šūktelėjo Nemuras. — Aš pasakiau, kad audinys sunaikintas negrįžtamai, bet pats procesas nėra negrįžtamas. Daugeliui tyrėjų pavyko šį procesą pasukti priešinga linkme injekcijomis cheminių medžiagų, kurios jungiasi su ydingais fermentais ir, taip sakant, pakeičia to kliudančio rakto molekulinę sudėtį. Čia yra ir mūsų metodo esmė. Bet pirma mes pašaliname pakenktas smegenų dalis ir sudarome galimybes implantuotam smegenų audiniui, kuris buvo chemiškai pagyvintas, kad gamintų smegenų proteinus neįtikėtinu greičiu…

— Luktelkite, profesoriau Nemurai, — pertraukiau jį per patį jo postringavimų vidurį. — O kaip su Rahadžamačio darbu šioje srityje?

Jis nesusigaudydamas pažiūrėjo į mane.

— Kieno?

— Rahadžamačio. Savo straipsnyje jis sukritikuoja Tanidos teoriją apie fermentų jungimąsi — koncepciją, kad galima pakeisti medžiagų apykaitai trukdančio fermento cheminę sudėtį.

Jis susiraukė.

— Kur buvo išverstas tas straipsnis?

— Jis dar neišverstas. Vos prieš kelias dienas skaičiau jį leidinyje Hindu Journal of Psychopathology.

Jis pažiūrėjo į savo klausytojus ir pabandė numoti ranka į mano klausimą.

— Manau, mums nėra ko jaudintis. Mūsų rezultatai labai įtikinami.

— Bet pats Tanida iš pradžių propagavo sumanymą blokuoti ydingą fermentą sujungiant jį su tam tikromis cheminėmis medžiagomis, o dabar jis įrodinėja, kad…

— Liaukis, Čarli. Vien todėl, kad žmogus pirmas iškelia kokią nors teoriją, dar nereiškia, kad jis yra didžiausias autoritetas plėtojant jos bandymus. Manau, visi čia esantieji sutiks, kad Jungtinėse Valstijose ir Britanijoje atliekami tyrimai gerokai pranoksta tai, kas daroma Indijoje ir Japonijoje. Mūsų laboratorijos ir įranga vis dar geriausios pasaulyje.

— Bet tai nepaneigia Rahadžamačio teiginio, kad…

— Ne laikas ir ne vieta į tai gilintis. Neabejoju, kad visi šie klausimai bus deramai išgvildenti rytoj posėdyje.

Jis nusisuko pasikalbėti su kažkuo apie seną koledžo laikų draugą, ir man nebeliko jokios prasmės bandyti aiškintis. Stovėjau priblokštas.

Man pavyko pasivedėjus Strausą į šalį pradėti jį kamantinėti.

— Na, gerai. Jūs sakydavote, kad per jautriai į jį reaguoju. Ką aš pasakiau, kad jis šitaip susinervino?

— Šalia tavęs jaučiasi nevisavertis, o to jis negali pakęsti.

— Dėl Dievo meilės — aš rimtai! Pasakykite man tiesą.

— Čarli, tau reikia nustoti galvojus, kad visi iš tavęs juokiasi. Nemuras negalėjo diskutuoti apie tuos straipsnius, nes jų neskaitė. Tų kalbų jis nemoka.

— Nemoka hindi ir japonų kalbų? Turbūt juokaujate.

— Čarli, ne kiekvienas turi tavo gabumų kalboms.

— Bet kaip jis tada gali atmesti Rahadžamačio išsakytą šio metodo kritiką ir Tanidos abejones, kad šitoks smegenų procesų valdymas įmanomas? Jis privalėjo žinoti apie šiuos…

— Ne… — mąsliai tarė Strausas. — Šie straipsniai tikriausiai pasirodė visai neseniai. Nespėta jų išversti.

— Norite pasakyti, kad jūs irgi jų neskaitėte?

Jis patraukė pečiais.

— Aš užsienio kalbas moku dar prasčiau negu jis. Bet neabejoju: prieš skelbiant baigiamuosius pranešimus visi moksliniai žurnalai bus peržiūrėti ieškant papildomų duomenų.

Nežinojau, ką sakyti. Siaubas apėmė jam prisipažinus, kad juodu nežino daugybės dalykų iš savo srities.

— Kokias kalbas mokate? — paklausiau jo.

— Prancūzų, vokiečių, ispanų, italų ir šiek tiek švedų.

— O rusų, kinų ir portugalų nemokate?

Strausas priminė man, kad yra praktikuojantis psichiatras ir neurochirurgas, todėl kalboms turi labai mažai laiko. O iš senovės kalbų skaityti geba tik lotynų ir graikų. Apie senovės Rytų kalbas neturi jokio supratimo.

Mačiau, kad jis nori baigti diskusiją, bet negalėjau jo paleisti. Man reikėjo sužinoti, kiek jis žino.

Sužinojau.

Fizika: vien kvantinę lauko teoriją. Geologija: nieko nežino apie geomorfologiją, stratigrafiją ir net apie petrologiją. Negirdėjęs apie mikroekonomikos ir makroekonomikos teoriją. Matematiką išmano prastai: šiek tiek gaudosi variaciniame skaičiavime, bet ničnieko nenutuokia apie Banacho algebrą ir Rymano daugdarą. Tą savaitgalį man dar atsivers daug dalykų, dabar tik pradėjau nujausti kokių.

Vakarėlyje likti negalėjau. Išsprūdau pasivaikščioti ir viską apgalvoti. Abu jie — sukčiai. Dedasi genijais, bet iš tikro jie tik paprasti žmogeliai, dirbantys aklai ir apsimetantys, kad geba nušviesti tamsą. Kodėl visi meluoja? Nė vienas iš tų, kuriuos pažįstu, nėra toks, koks atrodo iš pažiūros. Sukdamas už kampo pastebėjau man pavymui einantį Bertą.

— Kas atsitiko? — paklausiau, kai jis mane pasivijo. — Tu mane seki?

Jis gūžtelėjo pečiais ir susigėdęs nusijuokė.

— Esi pagrindinis eksponatas, šou žvaigždė. Juk negalime leisti, kad tave pervažiuotų vienas iš tų motorizuotų Čikagos kaubojų ar primuštų ir apiplėštų Steit gatvėje.

— Man nepatinka, kai esu laikomas arešte.

Eidamas šalia manęs jis vengė mano žvilgsnio, o rankas laikė susigrūdęs giliai į kišenes.

— Nurimk, Čarli. Senis suirzęs. Šis suvažiavimas jam labai daug reiškia. Jis rizikuoja savo reputacija.

— Nežinojau, kad esi toks jam artimas, — nusišaipiau prisiminęs, kiek kartų Bertas skundėsi, kad profesorius yra ribotas ir laiko jį pastumdėliu.

— Nesu jam artimas, — Bertas įžūliai į mane pažvelgė. — Bet jis paskyrė šiam reikalui visą gyvenimą. Jis ne Froidas, Jungas ir ne Pavlovas ar Vatsonas [*“nirimas omenyje Džeimsas D. Vatsonas (g. 1928 m.), vienas iš DNR struktūros atradėjų. (Vert. pase.)], bet jis daro kai ką svarbaus, ir aš gerbiu jį už atsidavimą — gal net labiau už tai, kad tėra paprastas žmogelis, darantis tai, ką turėtų daryti didūs žmonės, nes visi didūs žmonės įsijuosę kuria bombas.

— Norėčiau išgirsti tave vadinant jį paprastu žmogeliu jam į akis.

— Nesvarbu, ką jis mano apie save. Be abejo, jis save pervertina — na ir kas? Tik tokį ego turintis žmogus gali bandyti imtis šitokio dalyko. Mačiau daug panašių į jį, taigi žinau: po tuo pasipūtimu ir noru pasipuikuoti prieš kitus slypi velniškai daug netikrumo ir baimės.

— Be to, veidmainiškumo ir seklumo, — pridūriau. — Dabar matau, kas jie yra iš tikrųjų — sukčiai. Įtariau, kad Nemuras toks — jis visuomet atrodė kažko išsigandęs. Bet Strausas mane nustebino.

Bertas kurį laiką tylėjo, tik pratisai atsiduso. Mes užsukome į užkandinę išgerti kavos. Jo veido nemačiau, bet balsas išdavė, kad jis suirzęs.

— Manai, aš neteisus?

— Tiesiog tu gana greitai padarei didžiulę pažangą, — tarė jis. — Dabar turi nepaprastą protą, kurio neįmanoma išmatuoti. Per tą laiką tu įgijai daugiau žinių, negu dauguma žmonių įgyja per visą ilgą gyvenimą. Bet tu esi vienapusiškas. Tu daug žinai, daug matai. Bet tu neišsiugdei supratingumo ar — esu priverstas pavartoti šį žodį — pakantumo. Vadini juos sukčiais, bet ar katras iš jųdviejų kada nors teigė esąs tobulas, antžmogis? Jie — paprasti žmonės, o tu — genijus.

Jis nutilo nesmagiai pasijutęs, nes staiga suvokė, kad man pamokslauja.

— Klok toliau.

— Ar kada nors esi matęs Nemuro žmoną?

— Ne.

— Jei nori suprasti, kodėl jis įsitempęs visada, net kai sekasi darbas laboratorijoje ir paskaitos, turi pažinoti Bertą Nemur. Ar žinai, kad į profesūrą jį įtaisė jinai? Ar žinai, kad ji pasinaudojo savo tėvo įtaka, kad parūpintų jam Velbergo fondo dotaciją? Dabar Berta privertė jį perskaityti šį pernelyg ankstyvą pranešimą suvažiavime. Jeigu nesi ujamas tokios moters kaip ji, nemanyk, kad gali suprasti vyrą, kuris tai patiria.

Nieko neatsakiau. Mačiau, kad jis nori grįžti į viešbutį. Visą kelią ėjome tylėdami.

Ar esu genijus? Nemanau. Bent jau kol kas nesu. Kaip pasakytų Bertas, šaipydamasis iš švietimo žargono eufemizmų, aš esu išskirtinis — šis demokratiškas terminas vartojamas siekiant išvengti žlugdančių etikečių talentingas ir likimo nuskriaustas (anksčiau jos reikšdavo be galo sumanus ir protiškai atsilikęs), bet kai tik išskirtinis ims ką nors kam nors reikšti, jis bus pakeistas kitu žodžiu. Matyt, sumanymas toks: vartokite žodį tik tol, kol jis niekam nieko nereiškia. Išskirtinis vartojamas abiem spektro galams apibūdinti, vadinasi, esu išskirtinis visą gyvenimą.

Gebėjimas išmokti — keistas dalykas: kuo toliau, tuo aiškiau matau, kad niekada net nežinojau apie jo egzistavimą. Dar neseniai kvailai maniau, kad galiu išmokti visko — įsigyti visas pasaulyje esamas žinias. Dabar tikiuosi tik įstengsiąs sužinoti, kad esama tokio dalyko kaip visos žinios pasaulyje ir įgyti vieną jų kruopelę.

Ar aš turiu tam laiko?

Bertas ant manęs pyksta. Jam aš atrodau nekantrus, kitiems tikriausiai taip pat. Bet jie varžo mane ir stengiasi išlaikyti savo vietoje. Kokia ta mano vieta? Kas aš esu dabar? Ar viso gyvenimo, ar tik pastarųjų mėnesių potyrių suma? Ak, kokie nekantrūs jie darosi, kai bandau apie tai su jais diskutuoti! Jie nenori prisipažinti, kad to nežino. Paradoksas: toks paprastas žmogelis kaip Nemuras tariasi atsidavęs tikslui padaryti kitus žmones genijais. Jis nori būti laikomas naujų mokymosi dėsnių atradėju — psichologijos Einšteinu. Ir jis jaučia mokytojo baimę būti pranoktam mokinio, meistro baugulį, kad sekėjas sudirbs jo darbą. (Aišku, iš tikrųjų nesu Nemuro mokinys ar sekėjas — ne taip kaip Bertas.)

Ko gero, Nemuro baimė, kad bus demaskuotas kaip žmogus, tarp milžinų vaikščiojantis ant kojokų, yra suprantama. Jeigu dabar jį ištiktų nesėkmė, jis būtų sužlugdytas. Jis per senas pradėti viską iš pradžių.

Nors ir koks priblokštas esu sužinojęs tiesą apie žmones, kuriuos gerbiau ir kuriais žavėjausi, manau, kad Bertas teisus. Neturiu ant jų pykti. Jų idėjos ir genialus darbas įgalino atlikti šį eksperimentą. Turiu vengti savaime suprantamo polinkio žvelgti į juos iš aukšto dabar, kai juos pranokau.

Turiu suprasti: kai jie nuolatos perspėja mane kalbėti ir rašyti paprastai, kad mano dienyną skaitantys žmonės mane suprastų, jie turi omenyje ir save. Vis dėlto apima išgąstis suvokus, kad mano likimas yra rankose vyrų, kurie nėra milžinai, kuriais kadaise juos laikiau, o tik žmonės, žinantys atsakymus ne į visus klausimus.

Birželio 13 d. — Diktuoju šį įrašą kamuojamas didžiulės emocinės įtampos. Pasitraukiau iš viso to žaidimo. Esu lėktuve — vienas skrendu atgal į Niujorką ir nenumanau, ką darysiu ten nusigavęs.

Prisipažinsiu: iš pradžių jutau pagarbią baimę galvodamas apie tarptautinį suvažiavimą mokslininkų, susirinkusių apsikeisti idėjomis. Štai kur, maniau, vyksta rimti dalykai. Čia bus ne taip, kaip per tas tuščias diskusijas koledže, nes šie žmonės pasiekė aukščiausią psichologijos tyrimų ir švietimo lygmenį. Jie — mokslininkai, rašantys knygas ir skaitantys paskaitas, autoritetai, kuriuos cituoja kiti. Nemuras su Strausu tebuvo paprasti žmonės, dirbantys darbą, per daug sudėtingą jų gebėjimams, bet neabejojau, kad kiti suvažiavimo dalyviai nebus į juos panašūs.

Atėjus posėdžio laikui, Nemuras nusivedė mus milžinišku vestibiuliu su sunkiais barokiniais baldais ir vingiuotais marmuriniais laiptais; kuo toliau, tuo labiau gausėjo būreliai mums rankas spaudžiančių, linksinčių ir besišypsančių dalyvių. Prie mūsų prisidėjo dar du profesoriai iš Bikmano universiteto, tik šįryt atvykę į Čikagą. Profesoriai Vaitas ir Klingeris ėjo kiek dešiniau Nemuro ir Strauso, atsilikę nuo jų per porą žingsnių, o mudu su Bertu vilkomės paskutiniai.

Sustoję suvažiavimo dalyviai prasiskyrė padarydami taką mums į Didžiąją pokylių salę, ir Nemuras pamojo žurnalistams ir fotografams, atėjusiems iš pirmų lūpų išgirsti apie stulbinamus dalykus, kurie buvo padaryti su protiškai atsilikusiu suaugusiu vyru vos per kiek daugiau negu tris mėnesius.

Akivaizdu, kad Nemuras iš anksto išsiuntinėjo reklaminius lankstinukus.

Kai kurie iš posėdyje perskaitytų pranešimų psichologijos klausimais buvo įspūdingi. Grupė iš Aliaskos įrodė, kad stimuliuojant įvairias smegenų dalis ryškiai išauga gebėjimas mokytis, o tyrėjai iš Naujosios Zelandijos nustatė smegenų sritis, valdančias dirgiklių suvokimą ir išsaugojimą.

Tačiau buvo ir kitokių darbų: E. T. Zelermano tyrimas apie skirtumą laiko, reikalingo baltosioms žiurkėms išmokti įveikti labirintą suapvalintais, o ne stačiais kampais, ar Vorfelio studija apie bengališkųjų makakų intelekto įtaką reakcijos laikui. Tokie darbai mane pykdė: pinigai, laikas ir energija švaistomi smulkiai nereikšmingų dalykų analizei. Bertas buvo teisus, kai gyrė Nemurą ir Strausą už tai, kad atsideda svarbiems ir neaiškiems, o ne nereikšmingiems ir akivaizdiems dalykams.

Tik gaila, kad Nemuras nežiūri į mane kaip į žmogų.

Kai posėdžio pirmininkas paskelbė, kad darbą pristatys Bikmano universitetas, mes atsisėdome prie ilgo stalo ant pakylos. Aldžernonas tupėjo savo narvelyje tarp Berto ir manęs. Mes buvome pagrindinis vakaro atrakcionas. Kai įsitaisėme, pirmininkas tarė įžanginį žodį. Beveik tikėjausi, kad jis užriaumos: Pooonios ir pooonai! Prašom prieiti čia ir pasižiūrėti intermedijos! Mokslo pasaulyje iki šiol nematytas žygdarbis! Savo akimis pamatykite pelę ir idiotą, paverstus genijais!

Prisipažįstu: į posėdį atėjau pasiryžęs rietis.

Bet jis tepasakė:

— Šio darbo pristatyti visai nereikia. Mes visi girdėjome apie stulbinamą darbą, vykdomą Bikmano universiteto su Velbergo fondo dotacija vadovaujant Psichologijos fakulteto dekanui profesoriui Nemurui ir bendradarbiaujant daktarui Strausui iš Bikmano neuropsichiatrijos centro. Nėra ko nė sakyti: šio pranešimo mes visi laukėme nepaprastai susidomėję. Teisę pirmininkauti posėdžiui dabar suteikiu profesoriui Nemurui ir daktarui Strausui.

Nemuras po pirmininko pagyros maloningai linktelėjo ir triumfo akimirką pamerkė akį Strausui.

Pirmasis iš Bikmano universiteto atstovų kalbą sakė profesorius Klingeris.

Pradėjau irzti ir pastebėjau, kad Aldžernonas, sutrikdytas dūmų, erzelio ir jam neįprastos aplinkos, ėmė nervingai bėgioti po narvą. Man kilo itin keistas nesutramdomas noras atidaryti narvelį ir jį paleisti. Tai buvo absurdiška mintis — veikiau net ne mintis, o knietulys — ir bandžiau nekreipti į ją dėmesio. Bet klausydamasis šabloniško profesoriaus Klingerio pranešimo „Skirtumas tarp rezultatų, pasiekiamų įrengus dėželę su atpildu kairėje ir dešinėje T raidės pavidalo labirinte“, susigriebiau krapštinėjąs Aldžernono narvelio atidarymo mechanizmą.

Netrukus (prieš Strausui ir Nemurui atskleidžiant savo didįjį laimėjimą) Bertas perskaitys pranešimą apie Aldžernonui sukurtų savo intelekto ir gebėjimo išmokti testų vykdymo eigą ir rezultatus. Paskui bus parodyta, kaip Aldžernoną prijunkė spręsti užduotis tam, kad gautų paėsti (tai niekada nesiliovė manęs siutinti!).

Negaliu sakyti, kad buvau nusistatęs prieš Bertą. Su manimi jis visada būdavo atviras — atviresnis negu dauguma aplinkinių — bet apibūdindamas baltąją pelę, kuriai buvo duotas intelektas, jis kalbėjo taip pat pompastiškai ir nenuoširdžiai kaip visi kiti. Galėjai pamanyti, kad jis stengiasi sekti savo mokytojų pėdomis. Tuo metu susilaikiau neatidaręs narvelio daugiau iš draugiškumo Bertui negu dėl kokios kitos priežasties. Išleisdamas Aldžernoną į laisvę būčiau sukėlęs suirutę posėdyje per Berto debiutą žiauriose varžytuvėse dėl aukštesnio akademinio rango.

Laikiau pirštą ant narvelio užrakto. Aldžernonas sekė mano rankos judesius į rožinius ledinukus panašiomis akutėmis, ir neabejojau jį suprantant, ką aš sumanęs. Tą akimirką Bertas paėmė narvelį norėdamas pailiustruoti savo mintį. Jis paaiškino, koks sudėtingas užraktas, ir kad kiekvieną kartą norint jį atidaryti būtina spręsti užduotis. (Ploni plastiko kaišteliai krisdavo į savo vietas nevienoda tvarka, ir pelė turėjo juos valdyti ta pačia tvarka nuspausdama virtinę svirtelių.) Didėjant Aldžernono intelektui jis ėmė greičiau spręsti užduotis — to ir reikėjo tikėtis. Bet tada Bertas atskleidė vieną dalyką, kurio aš iki tol nežinojau.

Kai Aldžernono intelektas pasiekė maksimumą, jis ėmė elgtis nenuspėjamai. Pasak Berto, kartais Aldžernonas apskritai atsisakydavo dalyvauti bandymuose — net kai akivaizdžiai būdavo išalkęs — o kitąsyk užduotį išspręsdavo, bet užuot pasiėmęs savo atlygį — maistą — imdavo trankytis į narvelio sienas.

Kai kažkoks suvažiavimo dalyvis paklausė Berto, ar jis nori pasakyti, kad šis permainingas elgesys yra tiesioginis išaugusio intelekto padarinys, Bertas atsakė užuolankomis.

— Mano nuomone, — tarė jis, — nesama pakankamai įrodymų, patvirtinančių šią išvadą. Galima daryti kitokias prielaidas. Galbūt ir išaugęs intelektas, ir nenuspėjamas elgesys pasiekus šį lygį yra Aldžernonui atliktos operacijos padarinys, o ne vienas nuo kito priklausomi dalykai. Įmanoma ir tai, kad šis permainingas elgesys yra būdingas vien Aldžernonui. Nė viena iš kitų pelių šitaip nesielgė, bet, kita vertus, nė viena jų nepasiekė tokio aukšto intelekto lygio ir taip ilgai jo neišlaikė kaip Aldžernonas.

Iškart supratau, kad ši informacija buvo nuo manęs slepiama. Įtariau kodėl ir pykau, bet tai buvo vieni niekai palyginti su pykčiu, kuris mane apėmė, kai jie ištraukė filmus.

Niekada nežinojau, kad pirmi mano pasirodymai ir testai laboratorijoje buvo filmuojami. Štai aš sėdžiu prie stalo šalia Berto — sumišęs, išsižiojęs, bandau elektrine lazdele įveikti labirintą. Kaskart, kai mane nukrėsdavo, išraiška pakisdavo: absurdiškai spoksodavau išpūtęs akis, paskui vėl kvailai išsišiepdavau. Žiūrovai kvatodavo kiekvieną kartą, kai man taip nutikdavo. Vaizdas kartojosi viename bandyme po kito, ir kuo toliau, tuo juokingiau tai atrodė suvažiavimo dalyviams.

Sakiau sau, kad jie ne keistenybių ištroškę žiopliai, o mokslininkai, susirinkę čia tam, kad kažką sužinotų. Tie kadrai jiems negalėjo nepasirodyti juokingi, bet kai Bertas užsikrėtė salės nuotaika ir ėmė šmaikščiai komentuoti įrašus, nebegalėjau atsispirti pagundai iškrėsti šunybę. Bus dar juokingiau, kai Aldžernonas paspruks iš savo narvelio, ir aš pamatysiu, kaip visi tie žmonės laksto ir šliaužioja keturpėsti bandydami sugauti šmižinėjantį mažytį baltą genijų.

Bet aš susivaldžiau, o kai kalbą pradėjo sakyti Strausas, tas noras praėjo.

Strausas daug aiškino apie neurochirurgijos teoriją ir metodus; jis smulkiai papasakojo, kaip pirmi tyrimai, susiję su hormonų valdymo centrų lokalizacija, leido jam išskirti ir stimuliuoti tuos centrus, tuo pat metu pašalinant smegenų žievės sritį, kurioje atsiradęs ydingas fermentas. Jis išdėstė fermentų blokavimo teoriją, paskui papasakojo apie mano fizinę būklę prieš operaciją ir po jos. Buvo išdalytos ir komentuojamos nuotraukos (nežinojau, kad buvau fotografuojamas) ir iš linksinčių, besišypsančių veidų supratau, kad dauguma dalyvių pritaria Strausui, jog „buka, beprasmiška veido išraiška” virto „budria ir išmintinga”. Jis taip pat smulkiai papasakojo apie susijusius su šiuo klausimu mūsų psichoanalizės sesijų aspektus — ypač kaip gulint ant kušetės keitėsi mano požiūris į laisvas asociacijas.

Aš čia patekau kaip mokslinio darbo pristatymo dalis ir tikėjausi, kad mane rodys kaip eksponatą, bet visi be perstojo kalbėjo apie mane, tarsi būčiau kažkoks naujai sukurtas daiktas, jų pirmą kartą rodomas mokslo pasauliui. Niekas šioje salėje nelaikė manęs individu — žmogumi. Iš to, kad nuolatos buvau gretinamas su Aldžernonu: vis „Aldžernonas ir Čarlis” arba „Čarlis ir Aldžernonas”, supratau, jog susirinkusieji žiūri į mus abu kaip į porą bandomųjų gyvūnų, kurių vieta tik laboratorijoje. Bet be pykčio dar negalėjau atsikratyti minties, kad čia kažkas ne taip.

Galop atėjo eilė pasisakyti Nemurui. Kaip projekto vadovas, jis turėjo viską apibendrinti — todėl šis genialaus eksperimento autorius atsidūrė dėmesio centre. Šios dienos jis seniai laukė.

Atsistojęs ant pakylos jis atrodė įspūdingai, o kai ėmė kalbėti, susigriebiau linkčiojąs, nes pritariau tam, ką žinojau esant tiesa. Jis išsamiai papasakojo apie testavimą, eksperimentą, operaciją ir paskesnę protinę raidą, pagyvindamas savo kalbą citatomis iš mano pokyčių dienynų. Ne kartą susigriebiau girdįs, kaip šiai auditorijai skaitomi asmeninio pobūdžio dalykai ar kvailystės. Ačiū Dievui, buvau atsargus ir daugumą smulkmenų apie save ir Alisą palikau asmeninėje byloje.

Paskui, darydamas apibendrinimą, jis tarė:

— Mes, dirbusieji šiame Bikmano universiteto projekte, džiaugiamės žinodami, kad iš vienos gamtos klaidos pasitelkę į pagalbą savo naujuosius metodus mes sukūrėme žmogų, pranašesni už kitus. Kai Čarlis pasirodė pas mus, jis buvo visuomenės atstumtasis, vienišas dideliame mieste — be draugų ar giminaičių, kurie juo rūpintųsi, per menkų protinių sugebėjimų, kad galėtų normaliai gyventi. Jis neturėjo praeities, jokio ryšio su dabartimi, jokios vilties ateičiai. Galima sakyti, kad iki eksperimento Čarlis Gordonas neegzistavo…

Nežinau, kodėl mane apėmė tokia baisi pagieža, kad jie laiko mane kažkokia moneta, ką tik nukalta jų nuosavoje kalykloje, bet neabejoju: taip pasireiškė atgarsiai minties, kuri nepaliovė skambėti mano galvoje nuo tada, kai atskridome į Čikagą. Norėjau atsistoti ir parodyti visiems, koks jis kvailys, sušukti jam: Aš esu žmogus, asmenybė — turintis tėvus, prisiminimų ir praeitį — ir toks buvau dar prieš tai, kai nuvežėte mane į tą operacinę!

Kita vertus, pro tą nenumaldomą mano pyktį prasimušė į paviršių įžvalga, nedavusi man ramybės, kai kalbėjo Strausas, ir paskui, kai Nemuras papildė jo pateiktą informaciją. Jie suklydo — be jokios abejonės! Statistinis vertinimas laukimo laikotarpio, būtino norint įrodyti, kad pokytis negrįžtamas, buvo pagrįstas ankstyvesniais protinės raidos ir gebėjimo išmokti eksperimentais, atliktais su vidutiniškai bukais ar vidutiniškai protingais gyvūnais. Bet akivaizdu, kad laukimo laikotarpis turi būti ilgesnis, jei gyvūno protiniai gebėjimai padidinti du ar tris kartus.

Nemuras paskubėjo daryti išvadas. Ir Aldžernono, ir mano atveju reikėjo daugiau laiko norint įsitikinti, kad pokytis negrįžtamas. Profesoriai padarė klaidą, bet niekas be manęs jos nepastebėjo. Man norėjosi pašokti ir jiems tai pasakyti, bet negalėjau pasijudinti. Kaip ir Aldžernonas pajutau atsidūręs už tinklo narvo, į kurį jie mane uždarė.

Dabar bus klausimams skirtas laikas, paskui turėsiu parodyti savo gebėjimus šiai garbingai auditorijai, ir tik tada man bus leista pavakarieniauti. Ne. Aš turėjau iš čia ištrūkti.

—… Tam tikra prasme jis buvo šiuolaikinių psichologijos eksperimentų išdava. Vietoj tuščiavidurio silpnapročio padaro, naštos visuomenei, turėjusiai baimintis neatsakingo jo elgesio, dabar turime orų, jautrų žmogų, pasirengusį prisidėti prie visuomenės gerovės. Norėčiau, kad visi išgirstumėte keletą Čarlio Gordono žodžių…

Kad jį kur velnias! Jis pats nesupranta, ką kalba. Tą akimirką tas nesumaldomas noras paėmė viršų. Apkerėtas žiūrėjau, kaip ranka, tarsi neturinti nieko bendra su mano valia, išsitiesia ir nuspaudžia Aldžernono narvelio sklendę. Kai atidariau dureles, jis pakėlė į mane akis ir padvejojo. Paskui apsisuko, išrūko iš narvelio ir nuskuodė ilgu stalu.

Iš pradžių jo nebuvo matyti damasto staltiesės fone, nes balta kailiuko dėmė susiliejo su baltu audeklu. Paskui kažkokia moteris prie stalo suspigo ir pašokdama ant kojų parvertė kėdę. Už jos apsivertė vandens ąsočiai; tada Bertas sušuko:

— Aldžernonas pabėgo!

Aldžernonas nuo stalo nušoko ant pakylos, paskui ant grindų.

— Gaudykit jį! Griebkit! — spiegė Nemuras, o pakrikusi auditorija virto rankų ir kojų maišalyne. Kai kurios moterys (ne eksperimentatorės?) bandė lipti ant klibių sulankstomųjų kėdžių, o kiti suvažiavimo dalyviai, bandydami padėti sučiupti Aldžernoną, jas griovė.

— Uždarykite užpakalines duris! — sušuko Bertas suvokęs, kad Aldžernonui užtenka proto bėgti ta kryptimi.

— Bėk pro šonines! — išgirdau savo balsą.

— Jis išbėgo pro šonines duris, — konstatavo kažkas.

— Laikykit! Čiupkit jį! — maldavo Nemuras.

Minia plūstelėjo iš Didžiosios pokylių salės, bet kaštoniniu koridoriaus kilimu dulkantis Aldžernonas nesileido sugaunamas. Jis nukurnėjo po Liudviko XIV stiliaus stalais, aplink vazonus su palmėmis, užbėgo laiptais aukštyn, pasuko už kampo ir nukuduliavo laiptais žemyn į pagrindinį vestibiulį, pakeliui patraukęs dar daugiau persekiotojų.

Jau seniai nebuvau regėjęs tokio juokingo dalyko kaip dabar: jie visi lakstė pirmyn atgal po vestibiulį, vaikydamiesi baltą pelę, protingesnę už didžiumą jų.

— Gerai, gerai, juokis! — sušvokštė Nemuras, vos neatsitrenkęs į mane. — Žinok: jeigu mes jo nerasime, kils pavojus visam eksperimentui.

Apsimečiau, kad ieškau Aldžernono po šiukšliadėže.

— Žinot? — atsakiau jam. — Jūs padarėte klaidą, bet po to, kas nutiko šiandien, gal ji neturės jokios reikšmės.

Netrukus kokios penkios ar šešios moterys klykdamos išbėgo iš moterų tualeto. Jos lyg paklaikusios spaudė sijonus prie kojų.

— Jis ten! — suriko kažkas. Bet kurį laiką persekiotojų būrį sulaikė užrašas ant sienos — Moterų tualetas. Aš pirmas peržengiau tą nematomą kliūtį ir įžengiau pro šventus vartus.

Aldžernonas atsitūpęs ant vienos praustuvės krašto spoksojo į savo atspindį veidrodyje.

— Eikš, — tariau. — Spruksime iš čia drauge.

Jis leidosi mano paimamas ir įkišamas į švarko kišenę.

— Lindėk ir tylėk, kol tau pasakysiu.

Persekiotojai įsiveržė pro sukamąsias duris. Jie atrodė prasikaltę — tarsi būtų tikėjęsi pamatyti spiegiančias nuogas moteris. Kol jie ieškojo, aš išėjau ir išgirdau Berto balsą.

— Tame ventiliatoriuje skylė. Gal jis įsikorė į ją?

— Išsiaiškinkit, kur ji veda, — paliepė Strausas.

— Eik į antrą aukštą, — modamas ranka Strausui tarė Nemuras. — Aš einu į rūsį.

Tuo metu medžiotojai išrūko iš tualeto, ir jų pajėgos pasidalijo. Aš nusekiau Strauso būriui pavymui į antrą aukštą, kol jie bandė sužinoti, kur veda ventiliatoriaus anga. Kai Strausas, Vaitas ir pustuzinis sekėjų pasuko dešinėn į koridorių B, aš patraukiau kairėn, į koridorių C, įlipau į liftą ir užvažiavau į savo aukštą.

Uždaręs kambario duris, patapšnojau per kišenę. Išlindo rožinis snukutis su baltu kailiuku ir apsidairė.

— Aš tik susikrausiu daiktus, — paaiškinau, — ir leisimės į kelią — mudu vieni, pora pabėgusių žmogaus sukurtų genijų.

Paprašiau nešiko sudėti krepšius ir magnetofoną į laukiantį taksi, apmokėjau viešbučio sąskaitą ir išėjau pro sukamąsias duris su paieškos objektu, patogiai įsitaisiusiu mano švarko kišenėje. Sėdau į Niujorko lėktuvą pasinaudojęs savo grįžtamuoju bilietu.

Užuot grįžęs į savo butą ketinu naktį ar dvi praleisti kokiame miesto viešbutyje. Mums jis bus operacijų bazė, kol aš ieškosiu apstatyto buto kur nors centre. Norėčiau gyventi prie „Times” aikštės.

Kalbėdamas apie tai balsu jaučiuosi kur kas geriau — net kvailokai. Po teisybei, nežinau, ko taip susinervinau ar ką veikiu reaktyviniame lėktuve, skrendančiame atgal į Niujorką su Aldžernonu batų dėžėje po mano sėdyne. Šiukštu negaliu pulti į paniką. Ta klaida dar nebūtinai reiškia ką nors rimta. Tiesiog padėtis nėra tokia aiški, kaip manė Nemuras. Bet ką man daryti toliau?

Pirmiausia turiu pamatyti tėvus. Kiek galima greičiau.

Ko gero, neturiu tiek daug laiko, kiek maniau turįs…