POKYČIŲ DIENYNAS. ĮRAŠAS Nr. 10

Balandžio 21 d. — Sugalvojau naują būdą, kaip paleisti maišykles kepykloje, kad jos dirbtų sparčiau. Ponas Doneris sako, jo darbo kaštai sumažės, o pelnas išaugs. Jis davė man penkiasdešimties dolerių premiją ir padidino algą dešimčia dolerių per savaitę.

Norėjau ta proga nusivesti Džo Karpą ir Franką Railį papietauti, bet Džo turėjo kai ką nupirkti žmonai, o Frankas ėjo pietauti su pusbroliu. Manau, turės praeiti kiek laiko, kol jie pripras prie to, kad pasikeičiau.

Rodos, visi manęs bijo. Kai priėjau prie Kabaldos norėdamas kažko paklausti ir patapšnojau jam per petį, jis pašoko ir išpylė ant savęs puodelį kavos. Jis spokso į mane, kai mano, kad jo nematau. Kepykloje niekas su manim nebesikalba ir nebejuokauja kaip anksčiau. Taigi darbe jaučiuosi gana vienišas.

Apie tai galvodamas prisimenu tą kartą, kai užmigau stovėdamas, o Frankas spyrė per kojas, kad pargriūčiau. Šiltas saldus kvapas, baltos sienos, liepsna, riaumojanti krosnyje, kai Frankas atidaro dureles perstumti kepalus.

Staiga krentu… persikreipiu… prarandu pagrindą po kojomis ir trenkiuosi galva į sieną.

Tai aš, nors atrodo, kad ten gulėtų kažkas kitas — kitas Čarlis. Jis sumišęs… trinasi galvą… spokso iš apačios į Franką, aukštą ir liesą, paskui į šalia stovintį Kabaldą — storą, plaukuotą, pilko veido su tankiais antakiais, iš po kurių beveik nematyti mėlynų akių.

— Atstok nuo to vaikiščio, — sako Kabalda. — Dėl Dievo meilės, Frankai, ko tu amžinai prie jo kabinėjiesi?

— Šiaip sau, — nusijuokia Frankas. — Jam neskauda. Jis vis tiek nieko nesupranta. Ar ne, Čarli?

Čarlis pasitrina galvą ir susiraukia. Jis nežino, už ką nusipelnė šitos bausmės, bet visuomet tikėtina, kad sulauks dar vienos.

— Bet tu juk supranti, — atsako Kabalda plumpindamas savo ortopediniu batu, — tai ko, po velnių, amžinai prie jo kabinėjiesi?

Abu vyrai susėda prie ilgo stalo — žalga Frankas ir storulis Kabalda — ir ima lipdyti iš tešlos bandeles; jos turi būti iškeptos vakaro užsakymams.

Kurį laiką jie dirba tylėdami, paskui Frankas nustoja ir atsmaukia baltą kepurę.

— Klausyk, Kabalda, kaip manai, ar Čarlis galėtų išmokti kepti bandeles?

Šlubis viena alkūne pasiremia į darbastalį.

— Gal palikime jį ramybėje?

— Ne, aš nejuokauju, Kabalda — aš rimtai. Neabejoju, kad jis galėtų išmokti tokio paprasto dalyko kaip lipdyti bandeles.

Matyt, ši mintis patinka Kabaldai, ir jis pasisukęs įsmeigia akis į Čarlį.

— Gal ir neblogai sugalvojai. Ei, Čarli, prieik minutėlei.

Kaip visada žmonėms kalbant apie jį Čarlis nudelbęs akis spoksojo į batų raištelius. Jis moka juos suvarstyti ir užsirišti. Bandeles lipdyti jis galėtų. Galėtų išmokti minkyti, suploti tešlą, sukti ją, dalyti į gabalus ir paversti juos apvaliais rutuliukais.

Frankas dvejodamas į jį žiūri.

— Gal nereikėtų, Kabalda. Gal būtų negerai. Jei puskvailis negali išmokti, gal verčiau su juo neprasidėti.

— Palik šitą reikalą man, — sako Kabalda, jau užsikrėtęs Franko sumanymu. — Manau, kad jis, ko gero, gali išmokti. Klausyk, Čarli. Nori kai ko išmokti? Nori, kad išmokyčiau lipdyti bandeles, kaip darome mudu su Franku?

Čarlis spokso į jį, ir šypsena pamažėle pranyksta iš jo veido. Jis supranta, ko nori Kabalda, ir jaučiasi priremtas prie sienos. Jis nori įtikti Kabaldai, bet žodžiai išmokti ir išmokyti sukelia kažkokių minčių, primena apie kažkokią griežtą bausmę, tik neprisimena kokią — tik mato pakeltą liesą baltą ranką, suduodančią jam, kad išmoktų kažko, ko jis negali suprasti.

Čarlis traukiasi atbulas, bet Kabalda stveria jį už rankos.

— Ramiai, vaiki. Mes nedarysim tau nieko bloga. Žiūrėk — jis dreba, tartum bausdamasis tuoj subyrėti į gabalus. Žiūrėk, Čarli. Turiu tau naują, gražų, blizgantį dalykėlį — galėsi su juo žaisti.

Jis ištiesia delną. Ant jo guli bronzinė grandinėlė su žvilgančiu bronziniu skritulėliu. Ant jo užrašyta: NUPOLIRUOK METALĄ, KAD SPINDĖTŲ KAIP ŽVAIGŽDĖ. Jis suima grandinėlę už galo, ir auksu blizgantis pakabukas iš lėto ima suktis ratu, atspindėdamas fluorescencinių lempų šviesą. Skritulėlio spindesys Čarliui pažįstamas, bet jis neprisimena, kodėl ir iš kur.

Čarlis neskuba paimti, nes žino, kad bus nubaustas, jei kiš nagus prie kitų žmonių daiktų. Jei kas nors įdės daiktą tau į delną — gerai. Kitaip — blogai. Matydamas, kad Kabalda siūlo pakabutį jam, Čarlis linkteli galvą ir vėl nusišypso.

— Šitiek jis žino, — nusijuokia Frankas. — Tik duok jam ką nors ryškaus ir žvilgančio.

Frankas, leidęs Kabaldai vadovauti bandymui, susijaudinęs palinksta į priekį.

— Jeigu jis labai nori to šūdniekio, o tu jam pasakysi, kad gaus, jei išmoks lipdyti bandeles — gal kas nors ir pavyks.

Kepėjai imasi užduoties mokyti Čarlį, o kiti darbuotojai tuo metu susispiečia aplink. Frankas nušluosto stalo plotą, o Kabalda atplėšia vidutinio dydžio tešlos gniutulą Čarliui darbuotis. Žiopliai jau pasiryžę lažintis — išmoks Čarlis lipdyti bandeles ar ne.

— Įdėmiai mus stebėk, — taria Kabalda pasidėdamas pakabuti prie savęs ant stalo, kad Čarlis matytų. — Stebėk ir daryk viską, ką darome mes. Jei išmoksi lipdyti bandeles, gausi šį žvilgantį daikčiuką.

Čarlis palinksta ant savo taburetės ir įdėmiai stebi, kaip Kabalda ima peilį ir atpjauna gumulą tešlos. Jis stebi kiekvieną judesį, kol Kabalda iškočioja tešlą į ilgą ritinį, pertraukia jį ir susuka į žiedą, retkarčiais stabtelėdamas pabarstyti miltais.

— Dabar stebėk mane, — sako Frankas ir pakartoja Kabaldos veiksmus. Čarlis sumišęs: yra skirtumų. Kočiodamas tešlą Kabalda laiko alkūnes atkištas į šonus, ir jos panašios į paukščio sparnus, o Frankas priglaudęs jas prie pat šonų. Minkydamas Kabalda laiko nykščius prie kitų pirštų, o Frankas darbuojasi delnų plokštuma, jo nykščiai ne tik nepriglausti prie kitų pirštų, bet dar ir užriesti į viršų.

Čarlis nerimauja dėl šitų dalykų, todėl negali pasijudinti, kai Kabalda paragina:

— Nagi, mėgink.

Čarlis purto galvą.

— Žiūrėk, Čarli, aš vėl darysiu viską iš lėto. Stebėk viską, ką darau, ir kiekvieną veiksmą atlik kartu su manim. Aišku? Bet stenkis viską įsidėmėti, kad paskui galėtum padaryti viską vienas. Pradedam — štai taip.

Čarlis susiraukęs stebi, kaip Kabalda atplėšia gniutulą tešlos ir suminko į rutulį. Jis dvejoja, bet paskui ima peilį, atrėžia gabalą tešlos ir padeda stalo viduryje. Lėtai, atkišęs alkūnes į šalis, visai taip pat kaip Kabalda, jis padaro rutulį.

Jis žiūri čia į savo rankas, čia į Kabaldos ir stengiasi laikyti pirštus visai taip pat — prispaudęs nykščius prie kitų pirštų, visus truputį sulenkęs. Jis turi padaryti viską teisingai, kaip to nori Kabalda. Aidai galvoje jam sako: padaryk viską gerai, ir tu jiems patiksi. O jis nori patikti Kabaldai ir Frankui.

Baigęs minkyti iš tešlos rutulį Kabalda žengteli atatupstas, Čarlis taip pat.

— Puiku! Žiūrėk, Frankai, jis padarė rutulį!

Frankas linkteli ir nusišypso. Čarlis atsidūsta ir visas jo kūnas virpa nuo augančios įtampos. Jis neįpratęs prie šių retų sėkmės akimirkų.

— Gerai, — sako Kabalda. — Dabar darysim bandelę.

Nerangiai, bet rūpestingai Čarlis kartoja kiekvieną Kabaldos judesį. Retkarčiais jo delnas ar ranka krūpteli ir sugadina, ką jis daro, bet netrukus jam pavyksta susukti gumulėlį tešlos ir nulipdyti iš jo bandelę. Dirbdamas šalia Kabaldos jis padaro šešias bandeles ir apibarstęs miltais atsargiai padeda šalia Kabaldos gaminių ant didelio miltais nukloto padėklo.

— Gerai, Čarli, — Kabaldos veidas rimtas. — Dabar pažiūrėkime, kaip padarysi viską vienas. Atsimink viską, ką darei nuo pradžių. Pradėk.

Čarlis spokso į didžiulį luitą tešlos ir Kabaldos jam įbruktą į ranką peilį. Jį vėl užpuola panika. Ką jis darė pirmiausia? Kaip laikė rankas? Pirštus? Į kurią pusę kočiojo rutulį?.. Tūkstantis trikdančių minčių vienu metu įsiveržia į galvą, ir Čarlis stovėdamas šypsosi. Jis nori nulipdyti bandeles, kad Frankas su Kabalda nudžiugtų. Tada jis jiems patiks, ir gaus tą žvilgantį, laimę nešantį daikčiuką, pažadėtą jam Kabaldos. Jis be perstojo sukioja ratu glotnų, sunkų tešlos gumulą ant stalo, bet negali prisiversti pradėti. Jis negali pjauti, nes žino, kad nepavyks, ir jam baisu.

— Jis jau užmiršo, — sako Frankas. — Jis neįstengia įsidėmėti.

Čarlis nori įsidėmėti. Susiraukia ir bando prisiminti: pirmiausia atpjauni gabalą nuo luito. Paskui suminkai į rutulį. Bet kaip jis virsta bandele, tokia kaip tos ant padėklo? Čia jau kas kita. Duokit jam laiko, ir jis prisimins. Vos tik išsisklaidys ta migla galvoje, jis prisimins. Dar vos kelios sekundės, ir jis vėl žinos. Jis nori išlaikyti tai, ko išmoko — nors šiek tiek. Jis labai to nori.

— Ką gi, Čarli, — atsidūsta Kabalda ir paima peilį jam iš rankos. — Viskas gerai. Dėl to nesijaudink. Šiaip ar taip, čia ne tavo darbas.

Dar minutė, ir jis prisimins. Kad tik jo neskubintų. Kodėl viską reikia daryti paskubomis?

— Užteks, Čarli. Eik atsisėsk ir vartyk savo komiksų knygelę. Mums reikia grįžti prie darbo.

Čarlis linkteli, nusišypso ir išsitraukia iš užpakalinės kelnių kišenės komiksų knygelę. Išlygina ją ir užsideda ant galvos kaip įsivaizduojamą kepurę. Frankas nusijuokia, o Kabalda pagaliau nusišypso.

— Drožk, mažvaiki, — urgzteli Kabalda. — Eik atsisėsk ir lauk, kol ponui Doneriui tavęs prireiks.

Čarlis jam nusišypso ir grįžta prie miltų maišų kampe šalia maišyklių. Jis mėgsta nugara atsišlieti į juos, kai sukryžiavęs kojas sėdi ant grindų ir žiūri į paveikslėlius savo komiksų knygelėje. Pradėjus versti puslapius jam norisi verkti, bet jis nesupranta kodėl. Ko čia liūdėti? Juk tas miglos debesis galvoje užplaukia ir vėl nuplaukia, o dabar jo laukia malonumas: ryškiaspalviai paveiksliukai komiksų knygelėje, kurią jis pervertė trisdešimt, o gal net keturiasdešimt kartų. Jis pažįsta visus knygelės veikėjus — klausė jų vardų dar ir dar kartą (beveik visų sutiktų žmonių) — ir supranta, kad keistų formų raidės ir žodžiai baltuose balionuose virš veikėjų reiškia, kad jie kažką sako. Ar jis kada nors išmoks perskaityti, kas parašyta tuose balionuose? Jeigu jam duotų užtektinai laiko — jeigu jo neskubintų ir prisispyrę neragintų — jis išmoktų. Bet niekas neturi laiko.

Čarlis prisitraukia kojas ir atverčia pirmą komiksų knygelės puslapį, kur Betmanas ir Robinas meta ilgą virvę ant kažkokio pastato šono. Vieną dieną, nusprendžia Čarlis, jis išmoks skaityti. Tada jis sugebės perskaityti pasakojimą. Jis pajunta ranką ant peties ir pakelia akis. Kabalda. Ištiesęs ant grandinėlės kabantį bronzinį skritulėlį laiko taip, kad jis sukiotųsi ir atspindėtų šviesą.

— Imk, — taria jis gergždžiu balsu, meta daikčiuką Čarliui ant kelių ir nušlubčioja į šalį…

Anksčiau niekada apie tai negalvojau, bet jis pasielgė gražiai. Kodėl? Na, bet taip prisimenu tą metą — iki šiol dar nieko taip aiškiai, su visomis smulkmenomis neprisiminiau. Įspūdis toks, lyg žiūrėčiau pro virtuvės langą, kai apyaušrio šviesa vis dar pilka. Nuo to laiko toli pažengiau, ir už visa tai esu skolingas dr. Strausui, profesoriui Nemurui ir kitiems iš Bikmano universiteto. Bet kaip dabar turi jaustis Frankas ir Kabalda matydami, koks aš pasikeitęs?

Balandžio 22 d. — Žmonės kepykloje keičiasi. Jie mane ignoruoja, bet tai dar ne viskas. Jaučiu jų priešiškumą. Doneris ėmėsi žygių, kad mane priimtų į kepėjų profsąjungą, ir dar kartą padidino man atlyginimą. Šlykščiausia, kad nebepatiriu jokio malonumo, nes kiti jaučia man pagiežą. Iš dalies negaliu jų smerkti. Jie nesupranta, kas man atsitiko, o aš negaliu jiems pasakoti. Žmonės nesididžiuoja manimi, kaip tikėjausi — toli gražu.

Vis dėlto man reikia su kuo nors kalbėtis. Pakviesiu panelę Kinian rytoj vakare į kiną atšvęsti mano padidėjusios algos. Jei tik užteks drąsos.

Balandžio 24 d. — Pagaliau profesorius Nemuras sutiko su dr. Strausu ir manimi, kad man neįmanoma visko užrašinėti, jeigu žinau, kad laboratorijos darbuotojai iškart tai skaitys. Stengiausi kuo atviriau apie viską rašyti, nesvarbu, apie kuriuos žmones kalbėdamas, bet kai kuriuos dalykus galiu išdėstyti popieriuje tik tada, jeigu laikysiu juos paslaptyje — bent jau kurį laiką.

Dabar man leista pasilaikyti kai kuriuos iš šių asmeniškesnių įrašų, bet prieš pateikiant galutinę ataskaitą Velbergo fondui profesorius Nemuras viską perskaitys ir nuspręs, kuri dalis turi būti paviešinta.

Tai, kas šiandien nutiko laboratorijoje, mane labai nuliūdino.

Pavakare užsukau į skyrių paklausti dr. Strauso arba profesoriaus Nemuro, ar galiu pakviesti panelę Kinian į kiną, bet nespėjęs pabelsti išgirdau juos besiginčijant tarpusavyje. Man nederėjo likti, bet sunku atsikratyti įpročio klausytis, kadangi žmonės visuomet kalbėdavo ir elgdavosi taip, tarsi manęs visai nebūtų — tartum jiems nerūpėtų, ką aš nugirsiu.

Išgirdau kažką trenkiant per rašomąjį stalą, paskui profesorių Nemurą šaukiant:

— Aš jau informavau suvažiavimo organizacinį komitetą, kad mes skaitysime pranešimą Čikagoje.

Tada išgirdau dr. Strauso balsą:

— Bet tu darai klaidą, Haroldai. Po šešių savaičių bus dar per anksti. Jis vis dar keičiasi.

Paskui vėl kalbėjo Nemuras:

— Kol kas mes teisingai numatėme, kaip viskas klostysis, turime teisę daryti preliminarų pranešimą. Sakau tau, Džėjau: nėra ko bijoti. Mums pasisekė. Tai akivaizdu. Dabar negali įvykti nieko bloga.

Strausas:

— Tai pernelyg svarbu mums visiems, kad keltume į viešumą anksčiau laiko. Tu imiesi atsakomybės…

Nemuras:

— Užmiršti, kad esu šio projekto vadovas.

Strausas:

— O tu užmiršti, kad tu ne vienintelis rizikuoji reputacija. Jeigu dabar kelsime per daug pretenzijų, visa mūsų hipotezė sulauks kritikos.

Nemuras:

— Aš nebebijau regresijos. Viską patikrinau ir pertikrinau. Preliminarus pranešimas nepakenks. Esu įsitikinęs, kad dabar negali įvykti nieko bloga.

Šitaip tęsėsi ginčas. Strausas teigė, kad Nemuras taikosi į Holstono koledžo psichologijos katedros vedėjo kėdę, o Nemuras įrodinėjo, girdi, Strausas siekia pelnyti šlovę iš jo paties psichologijos tyrimų. Strausas atsakė, kad projekte neurochirurgijos ir fermentų injekcijos metodai suvaidino tokį pat svarbų vaidmenį kaip Nemuro teorijos, ir kad ateis laikas, kai tūkstančiai neurochirurgų visame pasaulyje naudos jo metodus, bet tada Nemuras jam priminė, kad tie nauji metodai niekada nebūtų atsiradę, jeigu ne originali jo teorija.

Jie vienas kitą negražiai išvadino — oportunistu, ciniku, pesimistu — ir man pasidarė baisu. Staiga suvokiau, kad neturiu teisės toliau stovėti už kabineto durų ir klausytis jiems to nežinant. Gal jiems buvo nė motais, kai buvau visiškas silpnaprotis ir nesupratau, kas darosi, bet dabar, kai pajėgiau suprasti, jie nenorėtų, kad girdėčiau jų ginčą. Nuėjau nesulaukęs vaido pabaigos.

Buvo tamsu, ir aš ilgą laiką ėjau bandydamas susigaudyti, kodėl taip išsigandau. Pirmą kartą aiškiai juos pamačiau — ne dievus ir net ne didvyrius, bet viso labo du žmones, susirūpinusius, kaip išpešti naudos iš savo darbo. Tačiau jeigu Nemuras teisus ir eksperimentas pavyko — koks skirtumas? Darbo — marios, tiek daug planų reikia sukurti.

Palauksiu iki rytojaus ir tada paklausiu, ar galiu vestis panelę Kinian į kiną atšvęsti mano didesnio atlyginimo.

Balandžio 26 d. — Žinau, kad man nereikėtų trintis koledže po užsiėmimų laboratorijoje, bet mane jaudina, kai matau vaikinus ir merginas vaikštinėjančius su knygomis ir girdžiu juos kalbantis apie viską, ką sužino per paskaitas. Gaila, kad negaliu atsisėsti ir gurkšnodamas kavą kalbėtis su jais, kai jie susirenka koledžo valgykloje „Vaza” ginčytis apie knygas, politiką ir idėjas. Mane jaudina, kai girdžiu juos kalbantis apie poeziją, mokslą ir filosofiją — apie Šekspyrą ir Miltoną; apie Niutoną, Einšteiną ir Froidą; apie Platoną, Hegelį ir Kantą bei visas kitas pavardes, kurios skamba mano galvoje lyg didžiuliai bažnyčios varpai.

Kartelis klausausi pokalbių prie staliukų aplinkui ir apsimetu esąs koledžo studentas, nors aš gerokai už juos vyresnis. Nešiojuosi knygų ir pradėjau rūkyti pypkę. Kvaila, bet aš dirbu laboratorijoje, todėl jaučiuosi esąs toks pat universiteto narys kaip ir kiti. Man velniškai nepatinka eiti namo į tą kambarį, kur būnu vienas.

Balandžio 27 d. — „Vazoje” susidraugavau su keliais vaikinais. Jie ginčijosi, ar pats Šekspyras parašė Šekspyro pjeses. Vienas iš vaikinų — storulis prakaituojančiu veidu — sakė, kad visas Šekspyro pjeses parašė Marlou. Bet Lenis, nedidukas vaikis su tamsiais akiniais, netiki tomis kalbomis apie Marlou; pasak jo, visi žino, kad pjeses parašė seras Fransis Bekonas — juk Šekspyras niekada nestudijavo universitete ir negavo išsilavinimo, kuris matyti tose pjesėse. Tada tas su pirmakursio kepuraite pareiškė tualete girdėjęs porą vyrukų kalbantis apie tai, neva iš tikrųjų Šekspyro pjeses parašiusi moteris.

Be to, jie kalbėjosi apie politiką, meną ir Dievą. Ligi tol niekada nebuvau girdėjęs ką nors sakant, kad Dievo galbūt nėra. Tai mane išgąsdino, nes pirmą kartą susimąsčiau, ką reiškia Dievas.

Dabar suprantu: viena iš svarbių priežasčių studijuoti koledže ir gauti išsilavinimą yra ta, kad sužinotum, jog tai, kuo tikėjai visą gyvenimą, yra netiesa, ir kad viskas nėra taip, kaip atrodo iš pažiūros.

Visą laiką, kol jie kalbėjosi ir ginčijosi, jutau, kaip manyje verda jaudulys. Pasirodo, štai ko aš noriu — studijuoti koledže ir klausytis, kaip žmonės kalbasi apie svarbius dalykus.

Didžiąją laisvalaikio dalį dabar leidžiu bibliotekoje — skaitau ir stengiuosi iš knygų kiek įmanoma daugiau įsidėti į galvą. Nepasirinkau kokios konkrečios srities, tiesiog skaitau daug grožinės literatūros — Dostojevskį, Floberą, Dikensą, Hemingvėjų, Folknerį — viską, ką tik randu, stengdamasis nuramdyti nenumalšinamą alkį.

Balandžio 28 d. — Šiąnakt sapne girdėjau mamą, klykiančią ant tėvo ir mokytojos pradinėje mokykloje Nr. 13 (tai buvo pirma mano mokykla prieš perkeliant į Nr. 222)…

„Jis normalus! Jis visai normalus! Jis užaugęs bus kaip kiti. Geresnis už kitus.” Ji bandė kibti nagais į mokytoją, bet tėtis ją laikė. „Vieną dieną jis studijuos koledže. Jis bus didis žmogus” Ji be paliovos šaukė tuos žodžius draskydama nagais tėtį, kad ją paleistų. „Vieną gražią dieną jis lankys koledžą ir bus didis žmogus!”

Mes buvome mokyklos direktoriaus kabinete; daug kas atrodė susigėdęs, bet direktoriaus pavaduotojas šypsojosi pasukęs galvą, kad niekas nematytų.

Mano sapne direktorius buvo su ilga barzda. Jis lakstė po kambarį rodydamas į mane pirštu. „Jis turės lankyti specialią mokyklą. Apgyvendinkit jį Voreno valstybinėje prieglaudoje. Čia jis negali mokytis.”

Tėtis tempė mamą iš direktoriaus kabineto, o ji šaukė ir tuo pat metu verkė. Jos veido nemačiau, bet didelės raudonos jos ašaros vis tiško ant manęs…

Iš ryto sapną prisiminiau, bet tai dar ne viskas. Pro tą miglą prisimenu, kai man buvo šešeri, ir visa tai nutiko. Prieš pat gimstant Normai. Matau mamą — liesą tamsiaplaukę moterį. Ji per greitai kalba ir per daug gestikuliuoja rankomis. Kaip visada jos veidas neryškus. Plaukus ji susukusi į kuodą; pakėlusi ranką per jį patapšnoja, tarsi jai reikėtų įsitikinti, kad jis vis dar ten. Atsimenu, kad ji amžinai lyg koks didelis baltas paukštis purpsėdavo aplink mano tėvą, o jis buvo per sunkus ir pernelyg išvargęs, kad išsisuktų jos priekabių.

Matau, kaip Čarlis atsistojęs virtuvės viduryje žaidžia su savo suktuku — ant virvutės suvertais ryškiaspalviais karoliais ir žiedais. Jis pakelia virvutę viena ranka ir pasuka žiedus — akinamai spindėdami jie sukasi į vieną pusę, paskui į kitą. Čarlis ištisas valandas žiūri į savo žaislą. Nežinau, kas į) jam padarė ir kur sukutis pasidėjo, bet matau, kaip Čarlis apkerėtas stovi ir žiūri, kaip išsisukanti virvutė paleidžia žiedus ratu…

Jinai šaukia ant jo — ne, ji šaukia ant tėvo.

— Niekur jo nevešiu! Nieko jam nėra!

— Rože, nėra prasmės toliau apsimetinėti, kad jam nieko nėra. Tik pažiūrėk į jį, Rože. Jam šešeri, bet jis dar…

— Jis ne silpnaprotis. Jis normalus. Jis bus toks kaip visi.

Tėvas liūdnai žiūri į sūnų su tuo suktuku, o Čarlis šypsosi ir tiesia žaislą jam parodyti, koks jis gražus, kai nepaliaudamas sukasi.

— Mesk jį velniop! — suspinga motina ir staiga išmuša suktuką Čarliui iš rankos. Žaislas trenkiasi į virtuvės grindis.

— Eik žaisti su savo abėcėlės kubeliais!

Čarlis stovi išgąsdintas to netikėto pykčio protrūkio. Jis susigūžia, nes nežino, ką ji darys. Jo kūnas ima tirtėti. Tėvai riejasi, ir jų balsai, sklindantys čia iš vienos, čia iš kitos pusės, ima spausti jį iš vidaus ir sukelia paniką.

— Čarli, eik į tualetą! Nedrįsk privaryti į kelnes!

Jis nori paklusti, bet kojos per minkštos, todėl jis negali pajudėti. Rankos automatiškai pakyla apsiginti nuo smūgių.

— Rože, dėl Dievo meilės — atstok nuo jo! Tu jį mirtinai išgąsdinai. Amžinai taip darai, o vargšas vaikas…

— Tai kodėl man nepadedi? Viską turiu daryti viena. Kasdien bandau jį išmokyti — padėti jam pasivyti kitus. Jis lėtai mąsto, ir tiek. Bet jis gali išmokti kaip ir visi kiti.

— Apgaudinėji save, Rože. Apsimetinėti, kad jis normalus — nesąžininga nei jam, nei mums. Tu uji jį kaip gyvulį, kuris gali išmokti triukų. Kodėl nepalieki jo ramybėje?!

— Noriu, kad jis būtų kaip visi — štai kodėl!

Jiems besiriejant pojūtis Čarlio viduriuose stiprėja. Atrodo, žarnos tuoj sprogs, ir jis žino, kad reikia eiti į tualetą, kaip labai dažnai liepia motina. Bet jis negali eiti. Jam norisi atsitūpti čia, virtuvėje, bet tai negerai, ir jinai už tai jį pers.

Jis nori savo suktuko. Jeigu turės žaislą ir žiūrės, kaip jis be paliovos sukasi, jis įstengs susilaikyti ir nepridirbti į kelnes. Bet suktukas iširęs į gabalus — kai kurie žiedai voliojasi po stalu, kiti — po kriaukle, o virvutė prie viryklės.

Keista: nors jų balsus prisimenu aiškiai, jų veidai vis dar neryškūs, ir aš matau tik bendras apybrėžas. Tėtis stambus, pakumpęs. Motina liesa, greitų judesių. Girdint juos dabar, besiginčijančius prieš daugel metų, man kyla noras jiems surikti: „Pažiūrėkit į jį! Štai ten! Pažvelkit į Čarlį! Jam reikia į tualetą!”

Čarlis atsistoja, suima raudonus languotus marškinius ir juos traukia, kol jie vaidijasi dėl jo. Žodžiai tarp jų kibirkščiuoja pykčio žiežirbas — jam nesuprantamo pykčio ir kaltės.

— Ateinantį rugsėjį jis grįš į tryliktą mokyklą antrus metus į tą pačią klasę.

— Kodėl nenori matyti tiesos? Mokytoja sako, kad jis nesugeba mokytis paprastoje klasėje.

— Ta gyvatė? Galėčiau ir gražiau ją pavadinti. Tegul ji dar kartą prieš mane pasišakoja ir aš padarysiu šį tą daugiau — ne tik parašysiu į švietimo valdybą. Aš iškabinsiu tai šlykščiai šliundrai akis! Čarli, ko čia muistaisi? Eik į tualetą. Eik vienas. Moki eiti.

— Nejaugi nematai — jis nori, kad jį nuvestum. Jam baisu.

— Nesikišk! Jis puikiausiai sugeba nueiti į tualetą pats. Knygoje rašo, tai suteikia pasitikėjimo savimi ir sukelia jausmą, kad kažko pasiekė.

Jį užvaldo siaubas, laukiantis jo tame šaltų plytelių kambaryje. Jis bijo eiti tenai vienas. Jis tiesia į ją rankas ir raudodamas išspaudžia:

— Į tu… tua…

Motina tvoja jam per ištiestus delnus.

— To nebebus, — griežtai sako ji. — Tu jau didelis berniukas. Gali nueiti vienas. Drožk tiesiai į tualetą ir nusismauk kelnes, kaip tave mokiau. Įspėju: jei pridirbsi į kelnes, išpersiu kailį. Dabar vos ne juntu, kaip jo žarnos tempiasi, mazgosi jiedviem bestovint šalia jo ir žiūrint, ką jis darys. Jo šniurkščiojimas virsta tylia rauda, kai jis staiga nebeįstengia valdytis. Raudodamas užsidengia veidą delnais ir apsivaro.

Švelnu, šilta, ir jis pajunta palengvėjimą, sumišusį su baime. Šis pojūtis jo, bet motina kaip visuomet atims jį iš jo. Atims ir pasiliks sau. Ir išvanos kailį. Ji artinasi prie jo spiegdama, kad jis blogas vaikas, ir Čarlis bėga pagalbos pas tėvą.

Staiga prisimenu: jos vardas Rožė, jo — Matas. Keista, kad buvau užmiršęs tėvų vardus. O Norma? Keista, kad seniai apie juos visus negalvojau. Norėčiau dabar matyti Mato veidą, žinoti, ką jis galvojo tą akimirką. Teprisimenu, kad jai pradėjus mane perti Matas Gordonas apsisuko ir išėjo iš buto.

Gaila, kad taip neryškiai matau jų veidus.