---

8

Atsisveikinęs su Melori, Džekas niekaip negalėjo nurimti. Šaltas dušas negelbėjo. Jo vyriškas pasididžiavimas atsisakė nurimti, todėl miegoti buvo tiesiog neįmanoma. Visos vyro mintys sukosi tik apie Sinkler, besivartančią lovoje kitame koridoriaus gale. Nors abu sutarė, kad laikas išsiskirstyti, kol nenueita per toli, Latamui vis tiek nepatiko.

Džekas nusispyrė užklotą ir išlipo iš lovos. Suirzęs ir sutrikęs pamanė, kad galėtų neišnaudotą energiją panaudoti darbui. Nueis į barą, pasisukinės ten, pakalbins barmenus ir gal geriau pažins Polą Ledermaną. Nepagaunamąjį klientą. Jis apsiavė džinsus, apsivilko senus Mičigano universiteto marškinėlius ir liftu nusileido žemyn.

Tada pažvelgė į laikrodį ir net nustebo, kaip buvo vėlu. Vasarą kurorte baras tokiu metu turėtų knibždėte knibždėti, bet paskutinis užsakymas priimtas prieš pusvalandį, tad čia buvo beveik tuščia.

Įėjęs vidun, vyras suprato, kad nebuvo vienintelis, kuriam sunkiai sekėsi užmigti. Bendradarbei kilo tokia pati mintis. Melori įgavo tokį barmenų palankumą, kokio pats niekada negalėjo tikėtis. Matyt, vaidindama bejėgę moterį, suartėjo su paniurusiu vyruku. Tas artumas Džekui nė kiek nepatiko. Jo rankos susispaudė į kumščius stebint, kaip Sinkler, įsispraudusi į aptemptus džinsus, palinko virš amerikietiškojo biliardo stalo, kad šviesiaplaukis barmenas, primenantis banglentininką, galėtų atsistoti jai už nugaros ir padėti su lazda. Advokatė atmetė plaukus ir nusijuokė iš kažko, ką patarnautojas sušnibždėjo į ausį. Teisininkas net suakmenėjo iš pavydo. Toks jausmas, kalbant apie moteris, vyrui nebuvo pažįstamas. Jam ne kartą teko bendrauti su gražiomis, energingomis moterimis, su kuriomis mylėdavosi, bet niekada nekilo sunkumų, kai reikėdavo viską baigti.

Kodėl su šia moterimi viskas kitaip? Šioji – bendradarbė, ta, kuri gali niekais paversti jo karjerą. Galbūt Melori taip Džeką traukė todėl, kad jų santykiai buvo neleistini? Vyro kūnas vaizdžiai priminė, kaip jam trūksta fizinio artumo. Dabar advokatas negali trauktis. Dar ne dabar. Jis priėmė iššūkį.

Latamas žengė į šviesą, apėjęs amerikietiškojo biliardo stalą.

– Neprieštarausite, jeigu prisijungsiu?

Išgirdusi jo balsą, Sinkler sudejavo, o barmenas atsisuko pažiūrėti, kas jiems sutrukdė.

– Baras uždarytas, – atsakė patarnautojas.

Džekas atsirėmė į medinį stalo kraštą alkūnėmis ir linktelėjo į Melori.

– Man ji panaši į klientę.

Mergina prisimerkė ir šovė į kolegą piktą žvilgsnį.

– Ji mūsų viešnia. Galite grįžti rytoj vakare. Baras vaišins.

Barmenas vėl visą dėmesį sutelkė į Melori, tiksliau į jos liemenį. Vyruko pirštai nuslydo apnuogintu jos pilvu. Teisininkas pajuto tokį pykčio antplūdį, kokio per visą gyvenimą nebuvo jautęs. Atmintyje iškilo vienas prisiminimų. Būdamas penkiolikos grįžo namo anksčiau ir aptiko mamą, besismaginančią vedybinėje lovoje. Jo rankos buvo ant jos liemens ir padėjo atsisegti kelnes. Skirtingai nei motina, Sinkler nekikeno iš malonumo. Advokatė sustingo ir būtų atšokusi, bet priešais stovėjo amerikietiškojo biliardo stalas, o už jos – barmenas, tvirtai laikantis žaidėją rankomis. Kad ir kas nutiko prieš tai, dabar Melori šio vyro draugija nebuvo maloni.

– Atrodo, kad ji nelabai nori būti tokia viešnia, – iškošė Džekas pro sukąstus dantis.

Kolegės akys sužaibavo. Jose kunkuliavo pyktis.

– Ji pati gali kalbėti už save.

Sinkler atsisuko į barmeną ir taip sumirksėjo akimis, kad Latamas liko it musę kandęs.

– Regis, mano bičiulis nežino, kaip atrodo nepasiekiamos moterys, Džimi, – tingiai ištarė ji ir nerūpestingai patraukė patarnautojo ranką sau nuo liemens.

– Pažįsti šį vyruką? – barmenas pirštu dūrė į Džeką.

Iš pašaipaus patarnautojo veido teisininkas suprato, kad galimybės sužinoti ką nors apie Ledermaną jau nebėra.

– Mudu kartu dirbame, – Melori giliai, ilgesingai atsiduso ir per žingsnį atsitraukė nuo Džimio. Mergina užkliuvo už jo kojos ir vos neišsitiesė ant grindų. Advokatas pamėgino sučiupti kolegę tuo pačiu metu kaip ir barmenas, bet Sinkler stvėrėsi už stalo krašto ir pati susilaikė.

– Oi, – sukikeno, bet juokas labai jai netiko. – Atrodo, per daug „Šaltos Long Ailando arbatos“, – teisininkė vėl dramatiškai sumirksėjo ir pažvelgė į Džeką. – Žinojai, kad jie turi kokteilį, pavadintą šios vietovės vardu? „Šalta Long Ailando arbata“. Ji nuostabi, – tai sakydama Melori nusišypsojo barmenui. – Gal išduotum man receptą?

– Manau, kad tau jau pakaks, – Latamas neabejojo, kad ji negirta, tiesiog taip mėgino išmušti patarnautoją iš pusiausvyros. Advokatas priėjo prie Melori anksčiau už savo varžovą ir suėmė už alkūnės.

– Ar nemanai, kad dama pati gali nuspręsti, kada gana? – prakalbo barmenas.

Sinkler apdovanojo jį pačia saldžiausia šypsena.

– Nejau pamiršai, kad anksti ryte mūsų laukia susitikimas? – griežtai paklausė kolega. – Su ponu Ledermanu? – jis specialiai pasakė Džimio darbdavio vardą ir sulaukė reakcijos, kurios ir tikėjosi. Vyrukas sustingo.

– Jūs dirbate Ledermanui?

Melori kietai sukando dantis. Mergina tikrai nesidžiaugė, kad Džekas įsibrovė į jos teritoriją.

– Jis svarsto, ar nusamdyti mūsų firmą. Regis, minėjau.

– Prieš mėgindama iškvosti mane ar paskui?

Teisininkė gūžtelėjo ir meiliai nusišypsojo.

– Iš prigimties esu stebėtoja. Juk nepyksti ant manęs už tai? Siūlau štai ką: susitikime vėliau, kai jo nebus šalia. – Mergina kumštelėjo Džeką į šoną. Šis sustingo, bet, nespėjus kolegai prasižioti, barmenas papurtė galvą.

– Šefas nuraus man makaulę už kabinėjimąsi prie svečių, – suburbuliavo. – Tikiu, kad jis įvertintų tavo žavesį, bet man reikia darbo.

– Protingas sprendimas, – pastebėjo Latamas įsimindamas, kokios moterys patinka Ledermanui.

Džimis susiraukė.

– Ji tavo, bičiuli.

– Aš niekieno, – pasipiktino Melori. – O ypač ne jo.

Džekas šyptelėjo.

– Mergina nesupranta, ką kalba. Ar ne, mieloji?

Patarnautojas tyliai nusikeikė ir patraukė atgal prie baro, kad susitvarkytų. Žinoma, jam nepatiko, kad viršus buvo Latamo, bet, nepaisydamas testosterono poveikio, suprato, kad darbas svarbiausia.

Teisininkas atsisuko į kolegę.

– Laikas vesti tave į viršų.

Nelaukdamas atsakymo, jis pakėlė moterį ir persimetė per petį.

– Iki pasimatymo! – šūktelėjo ši barmenui, vis dar keiksnojusiam dėl įžeistos savimeilės.

Vyrukas atsisuko ir pažvelgė į Džeką, primenantį urvinį žmogų, ir į nusvirusias Melori plaštakas. Tada garsiai nusikvatojo.

– Gal jūs ir visai šaunūs. Užeikite rytoj, – jis kreipėsi į Latamą. – Baras vaišins.

Sinkler bejėgiškai muistėsi ant advokato peties.

Teisininkas patenkintas nusišypsojo.

– Sutarėme. Užsuksime atgaivinti prisiminimų.

– Paleisk mane! – suklykė mergina.

Patarnautojas dar kartą nusikvatojo.

Džekas išėjo iš baro ir nuskubėjo prie lifto. Vyras neturėjo jokio noro patraukti dėmesio. Vos tik privataus lifto durys užsivėrė, jis paleido Melori.

– Pačiu laiku, – ši pasitaisė marškinėlius ir dėbtelėjo į kolegą.

– Žinau, – prieš pat paleisdamas ją, Latamas pajuto, kaip moters rankos naršo ties jo liemeniu ieškodamos trumpikių krašto. Advokatas pratrūko juoktis.

– Vyresnis brolis išmokė šio triuko?

Mergina papurtė galvą.

– Aš vienturtė. Nedaug trūko ir būtum uždainavęs sopranu. – Kolegės nykštys ir smilius buvo beveik suglausti.

– Kad tau pavyktų, turėčiau būti su apatiniais.

Jos antakiai lyg raketos šovė aukštyn, o mėlynos akys net patamsėjo nuo minties, kad vyras sako tiesą. Džekas atsirėmė į veidrodinę sieną. Melori žengė artyn, Sinkler lūpose žaidė šypsena.

– Įrodyk.

– Ką?

Moters pirštai palietė džinsų užtrauktuką, Latamas net apmirė laukdamas.

– Sakei, kad esi be apatinių. Noriu, kad įrodytum.

Jis visa siela norėjo tai padaryti, bet suėmė kolegę už riešo ir pažvelgė į akis. Melori veidas buvo tik už kelių centimetrų, šiltas kvėpavimas su vos juntamu alkoholio tvaiku dirgino vyro odą.

– Kaip būtum susitvarkiusi su tuo banglentininku? – paklausė teisininkas.

Bendradarbė palenkė galvą.

– Tu pavydi? Turiu pripažinti, kad jo kūnas nuostabus, įdegęs, bet…

Viskas. Džekas neištvėrė ir užčiaupė pašnekovę bučiniu. Iš pradžių jis buvo lėtas, bet netruko virsti aistringu. Vyro liežuvis, jos liežuvis, Latamo dejonė, nuoširdus Melori atodūsis – virto viena visuma. Jis buvo lyg troškulio kankinamas keliautojas, o ji – oazė vidury dykumos. Džekas godžiai gėrė Sinkler į save. Ėmė viską, ką ši siūlė, kuo galėjo pasidalyti.

Vyras atsimokėjo jai tuo pačiu. Po kurio laiko pora vis dėlto atsiplėšė vienas nuo kito. Padūmavusios moters akys plačiai atsimerkė.

– Vis tik pavydėjai.

Latamas godžiai įkvėpė.

– Net nesvajok, brangioji.

Suplazdėjusi širdis išdavė, kad jis meluoja. Kolega žengė atgal ir ėmė atidžiai tyrinėti Melori.

– Ir kaip būtum užsitikrinusi, kad barmenas tik kalbėtų, o ne grabaliotų?

Teisininkas stvėrėsi bet kokios pokalbio temos, kad tik laimėtų laiko susitvardyti.

– Atsisėdau šalia milžiniško augalo vazone, užsisakiau gėrimų, ir gyriau, kad paglostyčiau jo savimeilę. Kai vyrukas aptarnaudavo kitus klientus, tiesiog išpildavau gėrimą.

Pašnekovas šyptelėjo.

– Tu nepaprasta.

Mergina nusuko akis.

– Keista, kodėl durys dar neatsidarė?

Džekas pirmą kartą apsidairė ir suprato, kad nė vienas nepaspaudė savo aukšto mygtuko. Tad spustelėjo penkto aukšto mygtuką. Mechanizmas pradėjo veikti ir jie ėmė kilti.

– Paprasta.

– Kaip nutiko, kad nė vienas iš mūsų apie tai nepagalvojo?

Latamas ištiesė ranką ir pirštais suėmė Sinkler plaukų sruogą.

– Gal kai kas atitraukė mūsų dėmesį?

– Tu buvai tikras urvinis žmogus. Daugiau niekada manęs niekur nenešk.

– Arba kas?

Durys atsivėrė ir vyras palydėjo Melori iš lifto ranką laikydamas ant nugaros. Ji stabtelėjo, atsisuko ir pažvelgė kolegai į akis.

– Akivaizdu, kad reikės tave pamokyti, – moters akyse žaidė juokas.

– Būtinai.

Regis, teisininkas ką tik gavo dar vieną kvietimą.

– Duok man raktą, padėsiu atrakinti duris.

Melori akivaizdžiai sunerimo.

– Draugai padeda vienas kitam, supranti?

Sinkler įkišo ranką į kišenę.

– Susitikime rytoj per pusryčius ir aptarkime, ką sužinojome apie Ledermaną. Jis paliko žinutę, kad grįš poryt, norėčiau būti tam pasiruošęs.

Viena vertus, Džekas nerimavo dėl tokio vilkinimo, kita vertus, buvo dėkingas už galimybę pabūti su kolege.

– Gal galėtume papietauti? Jaučiuosi lyg sumušta.

Ji įspraudė raktą vyrui į ranką.

– Žinoma.

Iš anksto žinodamas, kaip Melori sureaguos, Latamas persimetė ją per petį ir patraukė prie jos kambario durų. Bendradarbė nesipriešino. Tik ranka perbraukė vyrui per plaukus.

– Tu už tai sumokėsi, – sukuždėjo mergina.

– To ir tikiuosi.

Melori dėka Džekas nubudo anksti. Tai jau buvo virtę įpročiu. Nunešęs ją į kambarį ir
paguldęs į lovą, Latamas užtruko, kad pabučiuotų atsisveikindamas, ir išėjo. Iš dalies vyras norėjo, kad juodu nebūtų susitikę viešbučio bare. Toks pavydas ir pirmykščio žmogaus elgesys jam buvo nepažįstami. Advokatas stebėjosi viduje nubudusiais jausmais – aklu pykčiu ir savininkiškumu, – kuriuos pažadino Melori. Nors teisininkas suvokė, kad moters tikslas buvo išgauti informacijos iš barmeno, nugalėjo nevaldomas noras ją išsinešti ir taip apsikvailinti.

Po ilgo darbingo ryto ir raminančio dušo Džekas nuėjo susitikti su Melori. Vyras atsisėdo savo įprastoje vietoje, užsisakė juodos kavos ir persibraukė veidą svarstydamas, kada grįš jo sveikas protas. Tada akies krašteliu pastebėjo, kaip Sinkler kalbasi su administratore, ir suprato, kad to nebus niekada. Latamas pasmerktas gyventi kančioje, aistringame pragare, kurį sukūrė Melori Sinkler.

Šįryt melsvą suknelę mergina pakeitė pilka, o plaukai ir vėl buvo susukti į standų kuodą. Advokatas papurtė galvą. Vyras matė ir vidinį, ir išorinį kolegės grožį, todėl jo aistros negalėjo numalšinti apsimestinai kukli išvaizda. Tiesa, Džekas ir toliau jautėsi sutrikęs dėl bendradarbės dvilypumo. Jai einant kelių vyrų galvos atsisuko. Latamas mėgavosi tuo, kad buvo vienintelis, pažinęs gundančią Melori pusę, bet iš dalies norėjo, kad kiti vyrai jam pavydėtų tokios moters. Nejučia ėmė geisti, kad nors kartą kolegė pasirodytų tokia jausminga, kokia iš tikrųjų ir yra.

Teisininkas buvo pasiryžęs išsiaiškinti tokių pasikeitimų priežastis. Na, Sinkler juk norėjo tapti partnere firmoje, kurioje dominuoja vyrai, todėl pasirinko tokį savo moteriškosios pusės menkinimo kelią. Turint omenyje, kad senieji vilkai nepasitikėjo moterimis ir tik sukandę dantis rodė jai savo pagarbą, Džekas kolegę suprato, nors tai advokatui ir nepatiko. Ją turėjo vertinti už gebėjimus ir priimti tokią, kokia yra. Vis tik Melori išvaizda ir karjera teisininkui liko tikra paslaptimi. Taip pat Latamą stebino ir tas maskaradas, kurio mergina ėmėsi čia.

– Sveikas.

Kolegė šastelėjo ant kėdės priešais, o bendradarbis be galo užsimanė išlaisvinti nuostabiuosius jos plaukus.

– Sveika.

Ji pasidėjo krepšį šalia.

– Galėčiau užmušti už puodelį kavos.

Vyras stumtelėjo ką tik atneštą, dar nenugertą puodelį kavos link pašnekovės.

– Prašom, vaišinu.

Sinkler dėkinga nusišypsojo. Tokia šypsena neatpažįstamai pakeisdavo jos veidą – šis imdavo švytėti, o akys spinduliuoti. Džekas susimąstė, ar tik vienas mato storų akinių dengiamas ryškiai mėlynas akis.

– Šiandien be kontaktinių lęšių? – pasidomėjo vyras.

– Be, – kolegė išskleidė servetėlę ir užsiklojo kelius.

– Nes diena.

– Teisingai. Ką užsisakei pusryčiams?

– Omletą.

Pašnekovas nenorėjo leisti jai pakeisti pokalbio temos.

– Ar nešiotum kontaktinius lęšius, jeigu atostogautum?

Mergina tik gūžtelėjo.

– Bet aš juk neatostogauju.

– Čia nėra nieko iš mūsų biuro, – teisininkas mostelėjo į turistų užpildytą salę.

– Tik tu.

Skvarbios advokatės akys susmigo į jį.

– Nori pasakyti, kad pasitiki, jog laikysiu liežuvį už dantų apie tai, kad ir kas nutiktų tarp mūsų naktį, bet dieną manimi nepasikliauji?

Melori sunkiai atsiduso.

– Tu nesupranti. Nors čia nėra nieko iš mūsų darbo, Ledermanas netrukus grįš, o jis toks nenuspėjamas, kad gali pasirodyti bet kurią sekundę. Polas dirba su viršininkais ir tikrai nevengia paplepėti. Be to, dar yra ponia Lederman. Šiuo metu Alicija paslaugi, bet tai gali pasikeisti, vos tik supras, kad taip jai naudingiau.

– O kaip paaiškinsi vakarykštį pasirodymą?

Jos pečiai nusviro.

– Norėjau gauti informacijos, bet tikrai nerizikuočiau pasirodyti tokia viešai.

Džekui teko pripažinti, kad kolegė teisi, nors pačiam visai nepatiko, mat visą dieną teks kankintis, kol pamatys savo Melori. Dabar žaidimui vadovavo ji, todėl Latamas nenumanė, kada ir kur advokatę vėl pamatys. Teisininkas pajuto augantį jaudulį.

– Jums taip pat omleto? – paklausė keisdamas pokalbio temą.

– Blynelių su kumpiu. Stiklinę apelsinų sulčių. Oi, ir dar kavos. Prašyčiau.

Prie stalelio priėjusi padavėja užsirašė užsakymą, o tada paėmė iš Sinkler valgiaraštį.

– Regis, vakar gerokai praalkai? – pastebėjo Džekas.

Melori kietai sučiaupė lūpas. Latamas šyptelėjo. Jam patiko moterį erzinti ir žinoti, kad ši ilgai nepyks. Vyras laukė, kokia kandžia pastaba pašnekovė atsakys.

– Taip mane paveikė, kai kažkoks barbaras išsinešė mane ant peties, – pasigirdo atsakymas. Advokatė iškaito nuo savo prisipažinimo.

Džekas garsiai nusijuokė, taip atkreipdamas prie aplinkinių staliukų sėdinčių lankytojų dėmesį. Melori prisimerkė ir dėbtelėjo į vyrą, tačiau tai nė kiek nepadėjo. Kuo labiau mergina jautėsi sutrikusi, tuo daugiau kikeno kolega.

– Ką galiu padaryti? Ta scena, kurią vakar suvaidinau, pažadino tamsiausiąją mano pusę.

Pagaliau Latamas liovėsi juoktis. Vakarykščiai jausmai jį patį ne juokais išgąsdino.

– Nesitikėjau, kad pasirodysi.

– Vis dėlto tau tai patiko, – teisininkas žiūrėjo į pašnekovę nemirksėdamas.

– Gal kokią minutėlę.

Ji prikando apatinę lūpą ir pasilenkė į priekį. Sąžiningos, degančios Melori akys paskendo vyro žvilgsnyje.

– Ir tik todėl, kad maniau, jog tas pavydas buvo suvaidintas.

Prisipažinimas ir vėl užklupo jį nepasiruošusį. Savimi pasitikinti kolegė vėl pavirto jautria moterimi. Pats tuo nepatikėtų, jei negirdėtų savo ausimis. Advokatas taip pat palinko link pašnekovės, kol jųdviejų lūpos beveik susilietė, o kvėpavimai susimaišė.

– Tai nebuvo vaidyba.

– Vėliau supratau. Tik nesitikėjau, kad gali taip sureaguoti dėl manęs.

– Gali neabejoti, pats to nesitikėjau.

Melori palenkė galvą į šoną, o jos veidas tapo rimtas.

– Dėkoju už sąžiningumą.

– Gerai. Tik dar nebaigiau, – negalėdamas būti dar arčiau, Džekas tiesiog paėmė kolegę už rankos. – Pavydėjau ne tik todėl, kad parodei man savo viliokiškąją pusę. Pavydėjau, nes mane domini. Visa tu.

Sinkler išsižiojo ir vėl susičiaupė, bet neišleido jokio garso.

– O dabar būk miela ir paaiškink, kodėl manei, jog nesi man tokia įdomi, kad pavydėčiau?

Fizinis potraukis, kibirkščiuojantis tarp jųdviejų, buvo toks stiprus, kad vyras nesuprato, kodėl Melori negalėjo patikėti to jausmo nuoširdumu.

Sinkler gūžtelėjo ir tada paprastai atsakė:

– Nes niekas niekada į mane taip nereagavo.

– Turiu pasakyti, kad gyvenime tau pasitaikę vyrai – tikri kvailiai.

Pašnekovė vangiai šyptelėjo.

– Privalau su tavimi sutikti.

Džekas tvirčiau suspaudė smulkią jos ranką.

– Iš kur tas negebėjimas matyti savęs tokios, kokia iš tiesų esi?

Nė viena moteris nepasirinktų slėpti tokio grožio be svarios priežasties. Melori dar tvirčiau susičiaupė, lyg mėgintų jėga išlaikyti išsiveržiančią tiesą.

– Nevykę santykiai? – surizikavo spėti kolega.

– Netinkamas auklėjimas, – atšovė Sinkler ir pati aiktelėjo iš nuostabos, kad jie taip atvirai kalbasi.

– Tęsk, – Latamas atsilošė ir ėmė laukti, bet Melori ranką tebelaikė savojoje, nes žinojo, kad fizinis prisilietimas tik sustiprins jųdviejų emocinį ryšį.

– Iš pat pradžių buvau atsitiktinumas, vėliau virtau nusivylimu. Tėvas norėjo berniuko, bet susilaukė manęs, – teisininkei kalbant žiburėliai išraiškingose jos akyse palengva geso. – Laikui bėgant išmokau iš gyvenimo nesitikėti per daug.

– Tėvai tavęs niekada ir nelepindavo.

– Tai jau taip.

Džekas purtė galvą jausdamas, kaip užgimsta pyktis ir nusivylimas dviem suaugusiais žmonėmis, kurie susilaukė vaiko, o tada sutrypė jo savivertės jausmą. Pats turėjo bent jau tėvą, kuris jį palaikė. Melori buvo visai viena ir pati kūrėsi ateitį. Kolegos galva, mergina ėjo ne ta kryptimi. Slėpdamasi ilgai laiminga nebus, bet jai pačiai reikia suprasti. Jeigu nutiko taip, kad jis pastūmėjo Sinkler į teisingą, jausmingesnę pusę, gali tik džiaugtis ir padėti Melori. Ne tik dėl asmeninių priežasčių. Dar todėl, kad bendradarbė verta išmėginti gyvenime viską, ką šis gali pasiūlyti, o ne žvairuoti pro storus akinių stiklus į visą grožį aplinkui.

– Juk žinai, kad tavo tėvai buvo neteisūs.

Ji nerūpestingai truktelėjo pečiais, bet įtemptas žvilgsnis bylojo, kad atidžiai klausosi. Įdomu, ar Melori juo tiki. Džekas būtinai pasirūpins, kad ši išklausytų.

– Tai jie prarado tave atstumdami.

Moters akys sudrėko. Sinkler trūkčiodama įkvėpė.

– Dar kartą dėkoju. Tiesa – nuostabus dalykas, bet aš ją girdžiu retai.

Vyrui gerklėje įstrigo jausmų gniužulas.

– Kai būnu su tavimi, mano kūnas išduoda, ką jaučiu. Tai kokia prasmė meluoti?

– Ar kas nors tau sakė, kad esi malonus žmogus? – kolegės lūpos šyptelėjo.

Latamas pajuto, kaip visą laiką jo širdį kaustęs šaltis tirpsta. Advokatas tik papurtė galvą.

– Niekada niekam nebuvau suteikęs tokios progos.

Teisininkė iš visų jėgų stengėsi nuraminti pakvaišusį širdies plakimą. Jųdviejų ryšys darėsi vis stipresnis. Mergina jautė. Ji norėjo sprukti kuo greičiau, bet nedrįso. Kalbėti apie savo jausmus nebuvo labai lengva, bet Melori buvo dėkinga Džekui, kad palengvino tiek metų ją slėgusią naštą.

– Pakalbėkime apie tą pavydo sceną, – pašnekovė vėl grįžo prie vakarykščių įvykių. – Man nepatiko tai, kas ten vyko.

Tiesą sakant, prakaituotos barmeno rankos ir poza, šaukianti: „Leisk, aš tau parodysiu, kaip smagiai leisti laiką“, ją iš karto suerzino. Tik galvodama apie reikalus, teisininkė liko sėdėti ir prisivertė pakęsti darbuotojo dėmesį.

– Nenorėjau, kad jis mane liestų, – mergina pažvelgė į Džeką pro tankias blakstienas. – Norėjau, kad tai būtum tu.

Latamas įsitempė. Kolegų atvirumas tapo neišmatuojamas.

– Dabar jau aš tau turiu padėkoti, – galiausiai atsakė jis.

Melori žinojo, kad vyras kalba apie sąžiningumą, tad linktelėjo. Vėliau pati bus su juo dar sąžiningesnė. Šis pokalbis tik dar kartą įrodė – Sinkler nebaigė su Džeku Latamu.

– Dabar gal papasakotum man, ką sužinojai apie Ledermaną, – teisininkas ėmė kalbėti tyliau.

Dėkinga, kad pokalbis vėl tapo normalus, advokatė apsidairė. Restorane prisirinko daugiau žmonių ir aplinkui gaudė balsai. Juodu ramiai galėjo tylomis kalbėtis ir nesibaiminti, kad kas nors išgirs. Bent jau taip mergina manė, kol pasisuko, o tada tyliai sudejavo.

– Labai norėčiau, bet ponia Alicija vaikšto aplink staliukus ir kalbina klientus.

– Štai ir maistas, – priėjo padavėja su lėkštėmis rankose.

Dar viena priežastis atidėti pokalbį apie reikalus.

Džekas atsiduso.

– Regis, teks palaukti.

Melori tik linktelėjo ir pasiėmė šakutę. Šioje kelionėje jau išmoko laukti. Netrukus Sinkler baigė pusryčiauti – bent jau šį alkį galima buvo lengvai numalšinti. To nepasakytum apie godulį Latamui.

Džekas buvo pažadėjęs pažadinti popiečio pogulio nuėjusią Melori, bet pokalbis su sekretore ir kitu klientu užtruko ilgiau, nei vyras tikėjosi. Išėjęs iš konferencijų salės, kurią Ledermanas skyrė reikalams tvarkyti, ir patraukęs prie lifto, Latamas sumojo, kad Sinkler greičiausiai jau bus išėjusi pasivaikščioti paplūdimiu. Vis dėlto nusprendė apsidrausti ir pažiūrėti, ar tikrai nereikia pažadinti kolegės.

– Kelkis, miegančioji gražuole, – vyras pabeldė į duris.

– Ieškote panelės iš šio kambario? – Džekas atsisuko. Priešais stovėjo kambarinė, rankose laikydama visą kalną rankšluosčių. – Mačiau, kaip ji neseniai išėjo.

Latamas akivaizdžiai nusivylė, nors nebuvo jokios aiškios priežasties, tiesiog ugningas noras pamatyti Melori. Advokatui nesisekė suvaldyti viduje augančio nusivylimo, nes ryte bendradarbė išėjo nepalikusi jokio raštelio.

– Ar esate tikra, jog tai buvo ji? Tamsūs plaukai, mėlynos akys.

– Esu tikra. Moteris paprašė manęs naujų rankšluosčių ir… – tamsiaplaukė patarnautoja papurtė galvą.

– Nieko tokio. Keisti mano bendradarbės prašymai – tikrai ne mano reikalas, – daugiau Džekas nieko neklausė. – Dėkoju už informaciją.

Kambarinė nusišypsojo.

– Nėra už ką. Linkiu geros dienos! – ištarė ši ir įėjo į Melori kambarį nešdama rankšluosčius, o Latamas patraukė prie savo durų.

– Luktelėkite.

Vyras atsisuko.

– Nesupratau, kad jūs džentelmenas iš kambario kitoje koridoriaus pusėje. Ji… – kambarinė parodė į Sinkler kambario duris, – jums kai ką paliko. Baigusi čia ketinau tai palikti ant jūsų lovos. Palaukite.

Patarnautoja nuskubėjo prie valymo priemonių vežimėlio ir grįžo vienoje rankoje nešina popieriaus lapu, o kitoje – rudu krepšiu.

– Čia jums.

– Dėkoju.

Teisininko pulsas padažnėjo, kai, pakėlęs popieriaus lapą, pajuto gerai pažįstamą aromatą. Jo susijaudinimas buvo stipresnis, o varpa standesnė nei kada anksčiau. Kartu augo ir nekantrumas. Viena vertus, Latamas suprato, kad tai atsakymas į anksčiau paties mestą iššūkį. Kita vertus, nujautė, kad taip kolegė elgiasi dėl artimo ryšio, užsimezgusio šįryt. Dar niekada gyvenime Džekas nejuto tokių intensyvių jausmų kitam žmogui. Niekuomet pats nesistengė, kad kitas asmuo pasijustų geriau, o jo skausmas atlėgtų. Prieš sutikdamas Melori. Galvoje besisukančios mintys advokatą gąsdino, todėl šis visą dėmesį sutelkė į ką tik gautą kvietimą.

Sulaukęs, kol kambaryje liko vienas, vyras pažvelgė į krepšio vidų ir iš dugno ištraukė apatinę bikinio dalį – tokią siaurą, kad vargu ar galėtų ką nors pridengti. Latamui perdžiūvo burna. Teisininkas išskleidė popieriaus lapą ir perskaitė balsu:

– Mūsų namelyje aštuntą valandą. Ateik pažaisti mano paplūdimyje.

Jo rankose tebebuvo maudymosi kostiumėlio dalis. Galėtų eiti tiesiog dabar. Prieš akis Latamui iškilo paveikslas, kaip Melori pasitinka jį apsivilkusi tik viršutinę šio kostiumėlio dalį. Džeką išmušė prakaitas. Vyras stipriai papurtė galvą. Sinkler tikrai neišdrįs. Tada prisiminė, kad mergina yra maudžiusis nuoga. Be to, kolegė jau atskleidė savo slapčiausius jausmus. Teisininkė drąsesnė, nei jis manė.

Kelios kitos valandos slinko vėžlio žingsniu, bet Melori neabejotinai to ir siekė. Mergina paliko jam gundančias kelnaites ir visą amžinybę pagalvoti ir pasvajoti.

Artėjant aštuntai valandai, Džekas netvėrė savame kailyje. Kai pasiekė namelio duris, Latamo rankos drebėjo. Sinkler žinojo, kaip išvaryti jį iš proto – pakako iškalbingos užuominos. Jeigu advokatas tikėtų vyro ir moters santykiais, neabejotų radęs tą, kuri jį vilioja, ir gali sudominti ilgiau negu vieną naktį. Visa laimė, teisininkas tuo netikėjo, antraip būtų pakliuvęs į rimtą bėdą.

Advokatas pakėlė ranką ir pabeldė į duris.