30

Kitą dieną, apie devintą valandą ryto, teismo ekspertų ir kriminalinio skyriaus komandos susirinko Holbergo name. Netgi tokiu metu dar nebuvo šviesu. Buvo apsiniaukę ir vis dar lijo. Per radiją pranešė, kad lietus Reikjavike artėja prie 1926-ųjų spalio rekordo.

Nutekamasis vamzdis buvo išvalytas ir pamatuose neliko nieko gyvo. Skylė pagrindo plokštėje buvo praplatinta tiek, kad vienu metu pro ją galėtų nusileisti du žmonės. Prie rūsio durų stovėjo butų savininkų būrys. Jie buvo susisiekę su santechniku, kad šis užtaisytų vamzdį, ir laukė, kol galės jį iškviesti policijai davus leidimą.

Netrukus paaiškėjo, kad tuščiaviduris plotas aplink nutekamąjį vamzdį buvo palyginti nedidelis. Jis buvo tik maždaug trijų kvadratinių jardų dydžio, nes žemė po pagrindo plokšte nusėdo ne visur. Vamzdis pratrūko toje pačioje vietoje kaip ir anksčiau. Anąkart remontuota vieta buvo aiškiai matoma, nes po vamzdžiu toje vietoje buvo kitokios sudėties gruntas. Teismo ekspertizės technikai diskutavo, ar toliau platinti skylę — nukasti gruntą nuo pamatų ir išvalyti jį, kol bus įmanoma pamatyti visą plotą po pagrindo plokšte. Po trumpo pasitarimo jie nusprendė, kad visiškai pašalinus tai, kas buvo po pagrindo plokšte, ji gali skilti, todėl pasirinko saugesnį ir techniškai pažangesnį metodą — šen bei ten išgręžti skylių grindyse ir pro jas nuleisti miniatiūrinę kamerą į pamatus.

Sigurduras Olis stebėjo, kaip jie pradeda gręžti skyles grindyse, tuomet prijungia du monitorius, kurie rodo dviejų teismo ekspertų naudojamų kamerų vaizdą. Kameros buvo ne šiaip vamzdeliai su šviesele ant galo, įkišti pro skyles — jas buvo galima valdyti per atstumą. Skylės grindyse buvo išgręžtos tose vietose, kur buvo manoma, kad po apačia yra ertmė. Jie nuleido kameras pro jas ir įjungė du monitorius. Vaizdas buvo nespalvotas, ir Sigurdurui Oliui atrodė labai prastas — jis turėjo vokišką vaizdo sistemą, kainavusią pusę milijono kronų.

Erlenduras atvyko, kai tik jie pradėjo zonduoti kameromis ir netrukus pasirodė Elinborg. Sigurduras Olis pastebėjo, kad Erlenduras buvo nusiskutęs ir vilkėjo švarius drabužius, kurie atrodė beveik išlyginti.

— Kas nors vyksta? — paklausė Erlenduras ir Sigurduro Olio nusivylimui užsidegė cigaretę.

— Jie ketina zonduoti kameromis, — atsakė Sigurduras Olis. — Galime stebėti vaizdą ekrane.

— O nuotėkose nieko? — pasidomėjo Erlenduras įtraukdamas dūmą.

— Vabalai ir žiurkės, nieko daugiau.

— Čia šlykščiai dvokia, — ištarė Elinborg ir išsiėmė iškvėpintą nosinę, kurią nešiojosi rankinėje.

Erlenduras pasiūlė jai cigaretę, bet ji atsisakė.

— Holbergas galėjo pasinaudoti santechniko padaryta skyle, kad pakištų Gretarą po grindimis, — samprotavo Erlenduras. — Jis galėjo pamatyti, kad po pagrindo plokšte tuščia, ir pakišęs Gretarą kur tik norėjo jį užkasti.

Jie susirinko prie ekranų, tačiau tai, ką matė, nebuvo labai naudinga. Maža švieselė judėjo pirmyn ir atgal, aukštyn, žemyn ir į šonus. Kartais atrodė, kad jie įžiūri pagrindo plokštės kontūrą, kartais pamatydavo gruntą. Gruntas nusėdo nevienodai. Kai kuriose vietose jis buvo iki plokštės, tačiau kitur ertmė siekė net tris pėdas.

Nemažai laiko jie stovėjo ir stebėjo kameras. Rūsyje buvo triukšminga, nes teismo ekspertų komanda vis dar gręžė naujas skyles ir netrukus Erlenduras praradęs kantrybę išėjo. Elinborg, o paskui ir Sigurduras Olis nusekė jam iš paskos. Visi susėdo į Erlenduro automobilį. Jis jau buvo papasakojęs jiems, kodėl vakar vakare netikėtai išvyko į Keblaviką, tačiau jie neturėjo galimybės daugiau apie tai pašnekėti.

— Žinoma, tai dera prie žinutės, kuri buvo palikta Nordurmyryje. Jei vyras, kurį Elina matė Keblavike, yra toks panašus į Holbergą, tai pagrindžia teoriją apie antrą jo vaiką.

— Po išprievartavimo Holbergas galėjo ir nesusilaukti sūnaus, — paprieštaravo Sigurduras Olis. — Neturime jokių patvirtinančių įrodymų, išskyrus faktą, kad Elidis žinojo apie kitą moterį. Tai viskas, ką turime. Be to, Elidis yra idiotas.

— Nė vienas, pažinojęs Holbergą, neminėjo, kad jis turėjo sūnų, kai juos apklausėme, — pridūrė Elinborg.

— Pirmiausia, niekas, su kuo kalbėjomės, iš tiesų nepažinojo Holbergo, — pabrėžė Sigurduras Olis. — Štai kur esmė. Jis buvo vienišius, bendravo su keliais bendradarbiais, siųsdavo pornografiją iš interneto, sukinėdavosi su tokiais bukagalviais kaip Elidis ir Gretaras. Niekas apie šį vyruką nieko dorai nežinojo.

— Man ramybės neduoda štai kas, — pradėjo Erlenduras. — Jei Holbergo sūnus egzistuoja, iš kur jis žino apie Eliną, Audur tetą? Ar tai reiškia, kad jis žino ir apie Audur, savo seserį? Jei jis žino apie savo tetą Eliną, galime daryti išvadą, kad taip pat žino apie Kolbrun ir išprievartavimą. Tik aš niekaip negaliu suprasti iš kur. Žiniasklaidoje nebuvo kalbama apie jokias tyrimo detales. Iš kur jis galėjo gauti šią informaciją?

— Ar jis galėjo sužinoti iš Holbergo, prieš jį užmušdamas? — paklausė Sigurduras Olis. — Ar tai nėra tikėtina?

— Galbūt kankino jį, kad šis prisipažintų, — svarstė Elinborg.

— Tiesą sakant, nežinome, ar šis vyras tikrai egzistuoja, — pabrėžė Erlenduras. — Kai pamatė jį, Elina buvo labai susijaudinusi. Net jei laikytume, kad jis iš tiesų gyvas, nežinome, ar nužudė Holbergą. Be to, nesame tikri, ar jis žinojo apie savo tėvo egzistavimą, kai gimė tokiomis aplinkybėmis — po išprievartavimo. Elidis sakė, kad prieš Kolbrun buvo kita moteris, su kuria jis pasielgė taip pat, galbūt netgi blogiau. Jeigu moteris pastojo, abejoju, kad motina būtų norėjusi įvardyti tėvą. Ji nepranešė policijai apie tai, kas įvyko. Savo bylose neturime nieko apie kitus Holbergo išprievartavimus. Vis dar reikia rasti tą moterį, jei ji egzistuoja...

— Ir mes ardome namo pamatus, kad rastume žmogų, kuris tikriausiai visiškai nesusijęs su byla, — pridūrė Sigurduras Olis.

— Galbūt Gretaro nėra po šiais pamatais, — įsiterpė Elinborg.

— Kodėl? — paklausė Erlenduras.

— Turi galvoje, kad jis vis dar gyvas? — pasitikslino Sigurduras Olis.

— Įsivaizduoju, kad apie Holbergą jis žinojo viską. Jis žino apie dukterį, kitaip nebūtų padaręs jos kapo nuotraukos. Jis neabejotinai žinojo, kaip ji atėjo į šį pasaulį. Jei Holbergas turėjo kitą vaiką, sūnų, jis taip pat būtų apie jį žinojęs.

Erlenduras ir Sigurduras Olis susidomėję žiūrėjo į ją.

— Galbūt Gretaras vis dar yra su mumis, — tęsė ji, — ir palaiko ryšį su tuo sūnumi. Tai paaiškintų, iš kur sūnus sužinojo apie Eliną ir Audur.

— Tačiau Gretaras dingo prieš gerus dvidešimt penkerius metus ir nuo tada apie jį nieko negirdėti, — nesutiko Sigurduras Olis.

— Vien tai, kad jis dingo, nebūtinai reiškia, kad yra negyvas.

— Todėl... — prakalbo Erlenduras, tačiau Elinborg pertraukė jį.

— Nemanau, kad turėtume atmesti jį. Kodėl negalėtume atsižvelgti į galimybę, kad Gretaras vis dar yra gyvas? Kūnas niekuomet nebuvo rastas. Jis galėjo išvykti iš šalies. Jam būtų užtekę ir persikelti į kaimą. Niekam nerūpėjo. Niekas jo nepasigedo.

— Aš nepamenu tokio atvejo, — ištarė Erlenduras.

— Kokio? — paklausė Sigurduras Olis.

— Dingusio žmogaus, sugrįžtančio po kelių dešimtmečių. Kai žmonės dingta Islandijoje, tai visuomet amžiams. Niekas nesugrįžta po daugiau nei dvidešimt penkerių metų. Niekuomet.

31

Erlenduras paliko savo kolegas Nordurmyryje ir išvažiavo į Baronstigurą susitikti su patologu. Patologas buvo ką tik baigęs Holbergo skrodimą ir uždenginėjo jo kūną, kai įėjo Erlenduras. Audur kūno niekur nebuvo matyti.

— Ar radote mergaitės smegenis? — paklausė patologas tik Erlendurui įėjus.

— Ne, — atsakė Erlenduras.

— Aš kalbėjausi su viena profesore, sena drauge iš universiteto, paaiškinau jai viską, tikiuosi, tai nieko blogo, ir ji nė kiek nenustebo dėl mūsų nedidelio atradimo. Ar skaitėte tą trumpą Haldoro Laksneso istoriją?

— Tą, apie Nebuchadnezarą? Prieš keletą dienų tai šmėstelėjo mano galvoje.

— Ar tos istorijos pavadinimas nėra „Lili”? Nuo tada, kai skaičiau, praėjo daug laiko, tačiau ši istorija yra apie keletą medicinos studentų, kurie pavogę kūną į karstą prideda akmenų, ir iš esmės tai viskas, kas ten įvyko. Kaip ir apibūdinama istorijoje, anksčiau niekas to nekontroliavo. Žmonėms, mirusiems ligoninėse, buvo atliekami skrodimai, nebent tai buvo uždrausta, žinoma, skrodimas buvo kaip mokomoji priemonė. Kartais buvo paimama pavyzdžių ir tai galėjo būti bet kas — nuo nedidelio audinio mėginio iki viso organo. Tuomet buvo viskas sutvarkoma ir asmuo tinkamai palaidojamas. Šiomis dienomis viskas gerokai pasikeitė. Skrodimas atliekamas tik gavus giminių sutikimą, organai pašalinami tyrimo ir mokymosi tikslams tik įvykdžius tam tikras sąlygas. Nemanau, kad šiomis dienomis vyksta tokios vagystės.

— Jūs taip nemanote?

Patologas gūžtelėjo pečiais.

— Mes nekalbame apie organų persodinimą, ar ne? — paklausė Erlenduras.

— Tai visiškai kitoks reikalas. Žmonės dažniausiai yra pasirengę padėti vieni kitiems, jei tai gyvybės ir mirties klausimas.

— O kur yra organų bankas?

— Vien šiame pastate yra tūkstančiai pavyzdžių, — atsakė patologas. — Čia, Baronstigure. Didžioji jo dalis yra Dungalo kolekcija, kuri yra didžiausias biopavyzdžių saugykla Islandijoje.

— Ar galėtumėte man parodyti? — paklausė Erlenduras. — Ar yra įrašų, iš kur atkeliauja pavyzdžiai?

— Visa tai kruopščiai dokumentuota. Aš leidau sau paieškoti ten trūkstamo organo, tačiau neradau.

— Kur tuomet jis yra?

— Jums reikėtų pakalbėti su profesore ir išgirsti, ką ji gali papasakoti. Manau, kad universitete yra keletas registrų.

— Kodėl iškart man to nepasakėte? — pasipiktino Erlenduras. — Kada sužinojote, kad smegenys pašalintos? Ar jūs žinojote apie tai?

— Pakalbėkite su ja ir grįžkite. Turbūt aš ir taip pasakiau gerokai per daug.

— Ar yra universiteto kolekcijos registrai?

— Kiek žinau, taip, — atsakė patologas, užrašė profesorės vardą ir liepė leisti jam tęsti savo darbą.

— Taigi jūs žinote apie stiklainių miestą, — ištarė Erlenduras.

— Viena patalpa buvo vadinama stiklainių miestu, — atsakė patologas. — Dabar jis uždarytas. Neklauskite manęs, kas nutiko stiklainiams, nes neturiu nė menkiausio supratimo.

— Ar jūs nejaukiai jaučiatės apie tai kalbėdamas?

— Nustokite taip elgtis.

— Kaip?

— Nustokite.

♦

Profesorė Hana, Islandijos universiteto medicinos fakulteto dekanė, iš už rašomojo stalo spoksojo į Erlendurą, lyg jis būtų vėžinis navikas, kurį reikia pašalinti iš jos kabineto kuo greičiau. Ji buvo šiek tiek jaunesnė už Erlendurą, tačiau nepaprastai tvirta. Kalbėjo greitai, sparčiai atsakinėjo ir sudarė įspūdį, kad negali pakęsti jokių beprasmybių arba nereikalingų nukrypimų. Ji arogantiškai paprašė eiti tiesiai prie reikalo, kai Erlenduras pradėjo ilgą kalbą apie savo buvimo jos kabinete priežastį. Erlenduras nusišypsojo. Jis iškart pamėgo ją ir žinojo, kad jie kibs vienas kitam į gerkles, susitikimui dar nė nepasibaigus. Moteris dėvėjo tamsų kostiumėlį, buvo apkūni, nepasidažiusi, žema, šviesių plaukų. Jos rankos buvo tvirtos, veido išraiška rimta ir išmintinga. Erlendurui būtų patikę pamatyti ją besišypsančią. Jo noras neišsipildė. Jis sutrukdė ją per paskaitą. Pabeldė į duris ieškodamas jos, lyg būtų pasiklydęs. Ji priėjo prie durų ir mandagiai paprašė palaukti, kol paskaita baigsis. Ketvirtį valandos Erlenduras stovėjo koridoriuje, lyg būtų sugautas praleidinėjęs paskaitas. Hana įžengė į koridorių ir eidama pro Erlendurą liepė sekti iš paskos. Jam tai sunkiai sekėsi. Atrodė, kad ji žengia du žingsnius, kol jis paeina vieną.

— Aš nesuprantu, ko kriminalinis skyrius iš manęs nori, — greitai eidama ištarė ji ir šiek tiek pasuko galvą, lyg norėtų įsitikinti, ar Erlenduras spėja su ja.

— Sužinosite, — sušnopavo Erlenduras.

— Neabejotinai to tikiuosi, — atsakė Hana ir pakvietė jį į savo kabinetą.

Kai Erlenduras papasakojo, kokiu reikalu jis čia, moteris ilgai sėdėjo ir galvojo apie tai. Erlenduras sugebėjo šiek tiek pristabdyti ją pasakodamas apie Audur, jos motiną, skrodimą, diagnozę ir dingusias smegenis.

— Į kurią, sakėte, ligoninę mergaitė buvo priimta? — galiausiai paklausė ji.

— Keblaviko. Iš kur jūs gaunate organų mokymui?

Hana spoksojo į Erlendurą.

— Nesuprantu, kurlink sukate.

— Mokymo tikslams jūs naudojate organus, — paaiškino Erlenduras. — Biopavyzdžius, manau, taip jie yra vadinami. Aš ne ekspertas, tačiau klausimas yra labai paprastas. Iš kur juos gaunate?

— Nemanau, kad turėčiau jums apie tai pasakoti, — atrėžė ji ir pradėjo vartyti popierius, gulinčius ant rašomojo stalo, lyg būtų per daug užsiėmusi, kad skirtų Erlendurui deramą dėmesį.

— Mums tai gana svarbu, — paaiškino Erlenduras, — norėtumėte išsiaiškinti, ar tos smegenys vis dar kur nors yra.

Gali būti, kad tai užfiksuota jūsų įrašuose arba registre. Tuo metu jos buvo tiriamos, tačiau nesugrąžintos į joms priklausančią vietą. Tam gali būti visiškai nesudėtingas paaiškinimas. Auglį ištirti reikia laiko, o kūnas turėjo būti palaidotas. Universitetai ir ligoninės yra tinkamiausios vietos organams saugoti. Jūs galite sėdėti ten, nustačiusi nieko nesakančią išraišką, tačiau aš galiu padaryti keletą dalykų, kad sukelčiau šiek tiek nepatogumų jums, universitetui ir ligoninėms. Tik pagalvokite, kokia rakštis kartais gali būti žiniasklaida, o aš turiu keletą draugų žurnalistų.

Hana ilgai žiūrėjo į Erlendurą, kuris atsakė tuo pačiu.

— Sėdėdama varna miršta iš bado, — galiausiai ištarė ji.

— Tačiau skrisdama išgyvena, — baigė patarlę Erlenduras.

— Šiuo atžvilgiu, tai tikrai buvo vienintelė taisyklė, tačiau aš nieko negaliu jums pasakyti, kaip įsivaizduojate. Tai pakankamai subtilus klausimas.

— Aš netiriu to kaip nusikalstamo veiksmo, — pasakė Erlenduras. — Aš netgi nežinau, ar organo vagystė su tuo susijusi. Tai, ką darote su organais, yra ne mano reikalas, jei neperžengiamos tam tikros ribos.

Hanos veido išraiška tapo dar nuožmesnė.

— Jei to reikia medicinos profesijai, tuomet esu tikras, kad informacija gali būti atskleista keletui žmonių. Man reikia rasti konkretų organą iš konkretaus asmens, kad jis vėl būtų ištirtas, ir būčiau nepaprastai dėkingas, jei galėtumėte susekti jo istoriją nuo to laiko, kai buvo pašalintas, iki dabar. Tai konfidenciali informacija mano paties tikslams.

— Kokia konfidenciali informacija?

— Manęs nedomina išsamesnis viso šio reikalo tyrimas. Mums reikia susigrąžinti šias smegenis, jei tik tai įmanoma. Aš svarsčiau, ar neužtenka tiesiog paimti mėginį, ar reikia pašalinti visą organą?

— Žinoma, nežinau konkretaus atvejo, apie kurį jūs kalbate, tačiau šiomis dienomis nurodymai dėl skrodimo atlikimo yra griežtesni nei buvo anksčiau, — kiek padelsusi atsakė Hana. — Jei precedentas buvo septintajame dešimtmetyje, tuomet taip galėjo atsitikti, aš to neatmesčiau. Jūs sakėte, kad skrodimas mergaitei buvo atliktas prieš jos motinos valią. Tai ne pirmas toks atvejis. Dabar iškart po mirties artimųjų paklausiama, ar gali būti atliktas skrodimas. Manau, galima sakyti, kad jų norai yra gerbiami, išskyrus nepaprastus atvejus. Tai taikoma šiuo atveju. Vaikų mirtingumas yra baisiausias iš visų dalykų, su kuriais tenka susidurti. Neįmanoma apibūdinti tragedijos, kuri ištinka žmogų, kai jis praranda vaiką, ir skrodimo klausimas tokiais atvejais gali būti labai nepatogus.

Hana stabtelėjo.

— Mes turime keletą tokių įrašų savo kompiuteriuose, — tęsė ji, — o visi kiti yra laikomi šio pastato archyve. Saugomi įrašai yra pakankamai išsamūs. Didžiausia ligoninės organų kolekcija yra Baronstigure. Juk suprantate, kad tik nedidelė dalis medicininių mokymų atliekama čia, universiteto miestelyje. Viskas vyksta ligoninėse. Iš ten ateina pažinimas.

— Patologas nenorėjo man parodyti organų banko, — ištarė Erlenduras. — Jis norėjo, kad pirmiausia pakalbėčiau su jumis. Ar universitetas turi įtakos tai sprendžiant?

— Eime, — pasiūlė Hana neatsakydama į klausimą. — Pažiūrėkime, kas yra kompiuteryje.

Jie atsistojo ir Erlenduras nusekė ją. Moteris atrakino erdvų kambarį ir suvedė slaptažodį į apsaugos prietaisą ant sienos prie durų. Ji nuėjo prie rašomojo stalo ir įjungė kompiuterį, kol Erlenduras tuo metu žvalgėsi aplink. Kambaryje nebuvo jokių langų, o prie sienų stovėjo spintų su dokumentais eilės. Hana paklausė Audur vardo, mirties datos ir suvedė duomenis į kompiuterį.

— Jos čia nėra, — atsakė ji susimąsčiusi žiūrėdama į monitorių. — Kompiuteriniai įrašai tesiekia 1984-uosius. Mes į skaitmeninę formą pervedinėjame visus duomenis nuo tada, kai Medicinos fakultetas buvo įkurtas, tačiau dar nepasistūmėjome toliau nei šie metai.

— Taigi, čia yra dokumentų spintos, — ištarė Erlenduras.

— Aš tikrai neturiu tam laiko, — pareiškė Hana žiūrėdama į laikrodį. — Jau turėčiau būti auditorijoje.

Ji priėjo prie Erlenduro, greitai apsižvalgė aplink ir eidama tarp spintų skaitė užrašus ant jų. Ji ištraukdavo vieną kitą stalčių ir peržiūrėdavo dokumentus, tačiau greitai juos vėl uždarydavo. Erlenduras nė nenutuokė, kas buvo laikoma tose bylose.

— Ar čia laikote medicininius įrašus? — paklausė jis.

Hana sunkiai atsiduso.

— Tik nesakykite man, kad jūs čia dėl duomenų privatumo komisijos, — ištarė ji ir užtrenkė dar vieną stalčių.

— Tik paklausiau, — atsakė Erlenduras.

Hana ištraukė vieną ataskaitą ir pradėjo ją skaityti.

— Čia yra kažkas apie biopavyzdžius, — pranešė ji. — 1968 metai. Čia yra keletas vardų. Nieko, kas jus domintų.

Ji padėjo ataskaitą į spintą, uždarė stalčių ir ištraukė kitą.

— Štai dar keletas, — ištarė ji. — Luktelkite, štai mergaitės vardas, Audur, ir jo motinos vardas. Viskas yra čia.

Hana greitai perskaitė ataskaitą.

— Paimtas vienas organas, — tarsi sau ištarė ji. — Atlikta Keblaviko ligoninėje. Artimųjų sutikimas... Nieko neparašyta. Jokių įrašų apie organo sunaikinimą, — pasakė ji ir užvertė bylą. — Jo daugiau nebėra.

— Ar galėčiau pamatyti, — paklausė Erlenduras nė nesistengdamas nuslėpti savo nekantrumo.

— Nieko daugiau nesužinosite, — ištarė Hana ir įdėjusi bylą atgal į stalčių jį uždarė. — Pasakiau viską, ką jums reikia žinoti.

— Kas ten rašoma? Ką jūs slepiate?

— Nieko, — išdrožė Hana. — Privalau grįžti į paskaitą.

— Tuomet aš gausiu kratos orderį, sugrįšiu čia dar šiandien ir geriau ta ataskaita būna ten, kur jai priklauso, — pagrasino Erlenduras ir nuėjo link durų.

— Ar pažadate, kad informacija iš čia nenukeliaus niekur kitur? — paklausė dekanė, kai Erlenduras atidarė duris buvo beišeinąs.

— Aš jums jau sakiau. Tai konfidenciali informacija. Tik man.

— Tuomet galite pažiūrėti, — sutiko Hana vėl atidarydama spintą ir paduodama jam bylą.

Erlenduras uždarė duris, paėmė bylą ir įniko skaityti. Hana išsitraukė cigarečių pakelį ir vieną užsidegė, kol laukė, kada Erlenduras baigs studijuoti. Ji nekreipė dėmesio į rūkyti draudžiantį ženklą ir patalpa greitai paskendo dūmuose.

— Kas yra Eidalas?

— Vienas iš mūsų labiausiai patyrusių medicinos mokslininkų.

— Kas yra čia, ko nenorėjote, kad pamatyčiau? Ar aš negaliu pakalbėti su šiuo vyru?

Hana neatsakė.

— Kas čia vyksta? — kamantinėjo Erlenduras.

Hana atsiduso.

— Kaip suprantu, jis yra pasilikęs keletą organų, — galiausiai ištarė ji.

— Šis vyras kolekcionuoja organus?

— Jis turi keletą organų. Nedidelę kolekciją.

— Organų kolekcionierius?

— Tai viskas, ką žinau, — atsakė Hana.

— Gali būti, kad jis turi tas smegenis, — ištarė Erlenduras. — Čia rašoma, kad jam buvo perduotas pavyzdys tyrimams. Ar jums tai kelia problemų?

— Jis vienas iš mūsų svarbiausių mokslininkų, — pakartojo ji pro sukąstus dantis.

— Jis laiko keturmetės mergaitės smegenis ant savo židinio atbrailos! — sušuko Erlenduras.

— Nesitikiu, kad jūs suprasite mokslinį darbą, — burbtelėjo ji.

— Ką čia reikia suprasti?

— Neturėjau jūsų įsileisti, — sušuko Hana.

— Jau girdėjau tai anksčiau, — atkirto Erlenduras.

32

Elinborg rado moterį iš Husaviko.

Jos sąraše buvo likę dar du vardai, todėl ji paliko Sigurdurą Olį Nordurmyryje su teismo ekspertizės komanda. Pirmosios moters reakcija buvo įprasta — didelis, tačiau kažkaip iš anksto suplanuotas nustebimas, ji jau girdėjo šią istoriją netgi keletą kartų. Ji pasakė, kad, tiesą sakant, laukė policijos. Antroji moteris, paskutinė Elinborg sąraše, atsisakė su ja kalbėti. Atsisakė įsileisti ją vidun. Ji uždarė duris, sakydama, kad nežino, apie ką Elinborg kalba, ir negali jai padėti.

Kažkodėl ji buvo neryžtinga. Atrodė, tarsi jai reikėjo sutelkti visas jėgas, kad pasakytų, ką norėjo, ir Elinborg pajuto, jog jos elgesys buvo surepetuotas. Ji elgėsi taip, tarsi būtų laukusi policijos, tačiau ne taip kaip kitos ji nieko nenorėjo žinoti. Norėjo iš karto atsikratyti Elinborg. Pareigūnė suprato, kad rado moterį, kurios ieškojo. Ji dar kartą peržvelgė jos dokumentus. Moters vardas buvo Katrina ir ji dirbo skyriaus valdytoja Reikjaviko miesto bibliotekoje. Jos vyras buvo didelės reklamos agentūros vadovas. Ji buvo šešiasdešimties. Trys vaikai, visi gimę nuo 1958 iki 1962 metų. Ji išsikraustė iš Husaviko šešiasdešimt antraisiais ir nuo tada gyvena Reikjavike.

Elinborg paskambino į duris antrą kartą.

— Manau, turite su manimi pasikalbėti, — ištarė ji, kai Katrina vėl atidarė duris.

Moteris žiūrėjo į ją.

— Niekuo negaliu jums padėti, — iškart išrėžė ji stebėtinai griežtu balsu. — Aš žinau, apie ką ši byla. Girdėjau gandus, tačiau nežinau apie jokį išprievartavimą. Tikiuosi, kad jums to užteks. Daugiau manęs netrukdykite.

Ji bandė uždaryti duris priešais Elinborg.

— Galbūt aš ir išeisiu, tačiau detektyvas, vardu Erlenduras, tiriantis Holbergo nužudymą, tikrai ne. Kitąkart, kai atidarysite duris, jis stovės čia ir niekur nesitrauks. Jis neleis jums užtrenkti durų jam prieš nosį. Jei reikalas taps per daug sudėtingas, jis išsikvies jus į skyrių.

— Prašau palikti mane ramybėje, — pakartojo Karina ir trinktelėjo durimis.

„O, kad galėčiau”, — mintyse ištarė Elinborg.

Ji išsitraukė mobilųjį telefoną ir paskambino Erlendurui, kuris kaip tik išeidinėjo iš universiteto. Elinborg išdėstė jam situaciją. Jis pasakė, kad bus ten už dešimties minučių.

Atvažiavęs pareigūnas niekur prie Katrinos namo nematė Elinborg. Tačiau atpažino jos automobilį stovėjimo aikštelėje. Tai buvo didelis individualus namas Vogaro apylinkėje. Dviejų aukštų su dvigubu garažu. Jis paskambino į duris ir, jo nuostabai, jas atidarė Elinborg.

— Manau, radau ją, — tyliai pasakė ji ir įleido Erlendurą. — Ji ką tik atėjo pas mane ir atsiprašė už savo elgesį. Sakė, kad mieliau pasikalbės su mumis čia, o ne skyriuje. Ji girdėjo istorijas apie išprievartavimą ir laukė mūsų.

Elinborg įėjo į namą priekyje Erlenduro ir nuėjo į svetainę, kur stovėjo Katrina. Ji paspaudė jam ranką ir pabandė nusišypsoti, tačiau jai nelabai pavyko. Moteris buvo apsirengusi konservatyviai — dėvėjo pilką sijoną ir baltą palaidinę, jos plaukai buvo tiesūs ir stori, sušukuoti į vieną pusę. Ji buvo aukšta, plonomis kojomis, siaurų pečių, daili, švelnia, tačiau susirūpinusia veido išraiška.

Erlenduras apsižvalgė po svetainę. Joje dominavo uždaros knygų lentynos su stiklinėmis durelėmis. Prie vienos iš knygų spintelių stovėjo nuostabus rašomasis stalas. Kambario viduryje buvo senas, tačiau gerai išlaikytas odinių baldų komplektas, kampe — rūkymo stalelis. Ant sienų kabėjo paveikslai — nedidelės akvarelės dailiuose rėmeliuose, jos šeimos fotografijos. Jis iš arčiau pažiūrėjo į jas. Visos fotografijos buvo senos. Trys berniukai su savo tėvais. Naujausios buvo padarytos, kai jiems buvo suteiktas Sutvirtinimo Sakramentas. Neatrodė, kad jie būtų baigę mokyklą ar universitetą arba būtų vedę.

— Mes ketiname pirkti mažesnį būstą, — beveik atsiprašinėdama ištarė Katrina, kai pamatė Erlendurą, besižvalgantį aplink. — Jis gerokai mums per didelis, šis didžiulis namas.

Erlenduras linktelėjo.

— Ar jūsų vyras taip pat namuose?

— Alberto nebus namuose iki pat vėlyvo vakaro. Jis užsienyje. Tikėjausi, kad galėsime pasikalbėti apie tai prieš jam sugrįžtant.

— Galbūt prisėskime? — paklausė Elinborg.

Katrina atsiprašė už savo nemandagumą ir pakvietė juos prisėsti. Ji sėdėjo ant sofos viena, o Erlenduras ir Elinborg odiniuose foteliuose priešais ją.

— Ko tiksliai jūs norite iš manęs? — paklausė Katrina paeiliui žiūrėdama į juos abu. — Iš tiesų aš nesuprantu, kuo esu susijusi. Tas vyras negyvas. Tai neturi su manimi nieko bendra.

— Holbergas buvo prievartautojas, — pasakė Erlenduras. — Jis išprievartavo moterį Keblavike, ir ji susilaukė vaiko. Dukters. Kai pradėjome tikrinti nuodugniau, sužinojome, kad jis yra tai padaręs ir anksčiau moteriai iš Husaviko, panašaus amžiaus kaip ir antroji auka. Holbergas galėjo ir vėl prievartauti, vėliau. Mes nežinome. Tačiau mums reikia susekti jo auką iš Husaviko. Holbergas buvo nužudytas savo namuose ir turime priežastį daryti prielaidą, kad viso to paaiškinimas slypi jo niekingoje praeityje.

Erlenduras ir Elinborg pastebėjo, kad jo kalba visiškai nepaveikė Katrinos. Ji nebuvo sukrėsta, kai išgirdo apie Holbergo išprievartavimus ar jo dukterį, ir nieko neklausinėjo nei apie moterį iš Keblaviko, nei apie mergaitę.

— Jūsų nešokiruoja tai, ką išgirdote? — pasidomėjo jis.

— Ne, — atsakė Katrina, — kodėl turėčiau būti šokiruota?

— Ką galėtumėte mums papasakoti apie Holbergą? — paklausė Erlenduras po trumpos pauzės.

— Aš iš karto jį atpažinau iš nuotraukų laikraščiuose, — prakalbo Katrina ir atrodė, kad nuo jos veido išnyko paskutinis priešinimosi šešėlis.

Jos žodžiai tapo šnabždesiu.

— Nors jis ir labai pasikeitė, — ištarė ji.

— Mes turėjome jo fotografiją byloje, — paaiškino Elinborg. — Nuotrauka yra iš sunkiasvorio transporto vairuotojo pažymėjimo, kurį jis neseniai atnaujino. Jis buvo sunkvežimio vairuotojas, važinėjo po visą šalį.

— Tuomet jis man sakė, kad dirba teisininku Reikjavike.

— Tuo metu jis tikriausiai dirbo uoste, — ištarė Erlenduras.

— Man buvo ką tik suėję dvidešimt. Mes su Albertu turėjome du vaikus, kai tai įvyko. Kartu pradėjome gyventi labai jauni. Jis buvo jūroje, turiu galvoje Albertą. Tai nenutikdavo labai dažnai. Jis turėjo nedidelę parduotuvėlę ir dirbo agentu draudimo bendrovėje.

— Ar jis žino, kas nutiko? — pasiteiravo Erlenduras.

Kurį laiką Katrina delsė.

— Ne, niekuomet jam nepasakojau. Norėčiau, kad ir dabar jis nesužinotų.

Jie visi nutilo.

— Ar niekam nepasakojote to, kas nutiko? — paklausė Erlenduras.

— Niekam nieko nesakiau.

Ji vėl nutilo. Erlenduras ir Elinborg laukė.

— Dėl to kaltinu save. O, Dieve, — atsiduso ji. — Žinau, kad tai neteisinga. Suprantu, kad aš čia niekuo dėta. Jau praėjo beveik keturiasdešimt metų, o aš vis dar kaltinu save, nors žinau, kad neturėčiau. Keturiasdešimt metų.

Jie laukė.

— Aš nežinau, kaip smulkiai norite, kad viską papasakočiau. Kas jums svarbu. Kaip jau sakiau, Albertas buvo jūroje. Aš linksminausi su keletu draugių ir šokiuose susipažinome su tais vyrais.

— Tais vyrais? — įsiterpė Erlenduras.

— Holbergu ir dar kažkuo, kas buvo su juo. Niekuomet neišsiaiškinau, koks buvo jo vardas. Jis parodė man nedidelį fotoaparatą, kurį turėjo. Šiek tiek pasikalbėjome apie fotografiją. Kartu su mumis jie atėjo pas mano draugę, kur mes toliau gėrėme. Mes buvome keturios draugės, kartu traukdavome linksmintis. Dvi iš mūsų buvo ištekėjusios. Po kurio laiko pasakiau, kad noriu eiti, ir jis pasisiūlė palydėti mane namo.

— Holbergas? — paklausė Elinborg.

— Taip, Holbergas. Aš atsisakiau, atsisveikinau su savo draugėmis ir išėjau namo viena. Gyvenau netoliese, tačiau kai atidariau duris — mes gyvenome nedideliame name, naujoje, dar tiesiamoje gatvėje Husavike — netikėtai jis atsidūrė už manęs. Pasakė kažką, ko aš gerai neišgirdau, tada įstūmė mane vidun ir uždarė duris. Buvau netikėtai užklupta. Nežinojau, ar išsigąsti, ar nustebti. Alkoholis atbukino mano pojūčius. Žinoma, nė kiek nepažinojau to vyro, niekuomet nemačiau jo prieš tą naktį.

— Kodėl jūs kaltinate save? — paklausė Elinborg.

— Šokiuose šiek tiek kvailiojau, — po kurio laiko atsakė Katrina. — Pakviečiau jį šokti. Nežinau, kodėl taip elgiausi. Aš šiek tiek išgėriau, o išgėrusi niekuomet nemokėjau kontroliuoti savęs. Linksminausi su draugėmis ir atrodžiau šiek tiek nepadoriai. Neatsakingai. Buvau apsvaigusi.

— Tačiau jūs neturėtumėte kaltinti savęs, — pradėjo Elinborg...

— Kad ir ką sakytumėte, tai nė truputį to nepakeis, — prislopintu tonu tęsė Katrina ir pažiūrėjo į Elinborg. — Todėl nesakykite man, ką galiu ir ko negaliu kaltinti. Nėra jokios prasmės. Šokiuose jis linksminosi kartu su mumis, — tęsė ji. — Tikrai nepadarė blogo įspūdžio. Jis buvo linksmas ir žinojo, kaip mus, merginas, prajuokinti. Holbergas elgėsi žaismingai ir mes atsakėme tuo pačiu. Vėliau prisiminiau, kad jis klausė apie Albertą ir išsiaiškino, jog namuose buvau viena. Tačiau jis tą padarė taip, kad nesupratau, kas už to slypi.

— Teoriškai tai ta pati istorija, kaip ir tada, kai Holbergas užpuolė moterį iš Keblaviko, — ištarė Erlenduras. — Žinoma ji sutiko, kad palydėtų ją namo. Tuomet jis paprašė pasinaudoti moters telefonu ir užpuolė ją virtuvėje.

— Kažkaip jis pavirto į visiškai kitą žmogų, kalbėjo bjaurius dalykus. Jis nuplėšė paltą, kurį vilkėjau, pastūmė mane ir vadino siaubingais vardais. Jis labai susijaudino. Bandžiau kalbėtis su juo, tačiau tai buvo beprasmiška, kai pradėjau šauktis pagalbos, jis užšoko ant manęs ir nutildė. Tuomet nutempė mane į miegamąjį.

Ji sukaupė visą drąsą, kiek tik įstengė, ir papasakojo, ką padarė Holbergas — sistemingai ir nieko neslėpdama. Apie tą vakarą ji nieko nepamiršo. Priešingai, ji prisiminė mažiausias smulkmenas. Jos pasakojimas buvo bejausmis. Lyg skaitytų sausus faktus iš popieriaus lapo. Ji niekada taip nekalbėjo apie tą įvykį, taip tiksliai, tačiau moteris taip atsiribojo nuo to, kad Erlendurui atrodė, lyg ji pasakotų apie kažką, kas nutiko kitai moteriai. Ne jai pačiai, bet kažkam kitam. Kažkur kitur. Kitu metu. Kitame gyvenime.

Vienu metu jai bepasakojant Erlenduras išsiviepė ir Elinborg tyliai nusikeikė.

Katrina baigė kalbėti.

— Kodėl nepateikėte kaltinimų tam šunsnukiui, — paklausė Elinborg.

— Jis buvo tarsi pabaisa. Grasino susidoroti su manimi, jei kam nors papasakosiu ir policija jį suims. Ir kas blogiausia, sakė, kad jei pranešiu apie tai, jis tvirtins, jog paprašiau jo susitikti mano namuose ir norėjau permiegoti su juo. Jis nepasakė to tiksliai šiais žodžiais, tačiau supratau, kurlink jis suka. Jis buvo neįtikėtinai stiprus, tačiau nepaliko ant manęs nė įbrėžimo. Jis tuo pasirūpino. Tik vėliau apie tai pagalvojau. Tik porą kartų trenkė man į veidą, tačiau nestipriai.

— Kada tai įvyko?

— 1961-aisiais. Vėlai. Rudenį.

— Ar buvo kokių nors padarinių? Dar kada nors matėte Holbergą arba?..

— Ne, paskui niekada jo nemačiau iki tol, kol išvydau jo nuotrauką laikraščiuose.

— Jūs išsikraustėte iš Husaviko?

— Iš tiesų mes jau buvome tai suplanavę. Albertas jau seniai brandino tą mintį. Aš labai tam nesipriešinau po to, kas įvyko. Žmonės Husavike malonūs ir ten puiki vieta gyventi, tačiau nuo tada nebuvau grįžusi.

— Prieš tai turėjote du vaikus, kaip matau, sūnus, — pasakė Erlenduras linkteldamas link Sutvirtinimo sakramento nuotraukos. — Ir tuomet susilaukėte trečio sūnaus... Kada?

— Po dvejų metų, — atsakė Katrina.

Erlenduras pažiūrėjo į ją ir suprato, kad dėl kažkokios priežasties pirmą kartą per jų pokalbį moteris sumelavo.

33

— Kodėl ten sustojai? — paklausė Elinborg, kai iš namo jie išėjo į gatvę.

Jai sunkiai sekėsi nuslėpti nuostabą, kai Erlenduras staiga padėkojo Katrinai už bendradarbiavimą. Jis pasakė, jog supranta, kaip jai sunku kalbėti apie tokius dalykus, ir patikino, kad niekas nesužinos, apie ką jie kalbėjo. Elinborg išsižiojo. Jie buvo vos pradėję kalbėti.

— Ji pradėjo meluoti, — paaiškino Erlenduras. — Jai tai per didelis išbandymas. Susitiksime su ja vėliau. Reikia slapta klausytis jos pokalbių telefonu ir turėtume atsiųsti vieną ekipažą, kad stebėtų jos tolesnius veiksmus ir lankytojus. Reikia išsiaiškinti, kuo užsiima moters sūnūs, jei įmanoma, gauti dabartines jų nuotraukas, tačiau neatkreipiant į save dėmesio, ir reikia rasti žmones, kurie Husavike pažinojo Katriną bei galėtų prisiminti tą vakarą, nors tai gali būti šiek tiek rizikingas žingsnis. Aš paprašiau Sigurduro Olio susisiekti su uosto administracija ir išsiaiškinti, ar Holbergas dirbo jiems Husavike. Galbūt jis tai jau padarė. Gauk Katrinos ir Alberto santuokos liudijimo kopiją, kad sužinotume, kada jie susituokė.

Erlenduras įsėdo į automobilį.

— Elinborg, galėsi vykti kartu, kai kitą kartą su ja kalbėsimės.

— Ar kas nors sugebėtų pasielgti taip, kaip ji papasakojo? — paklausė Elinborg, vis dar įsijautusi į Katrinos istoriją.

— Atrodo, kad su Holbergu viskas įmanoma, — atsakė Erlenduras.

Jis nuvažiavo į Nordurmyrį. Sigurduras Olis vis dar buvo ten. Jis susisiekė su telefonų bendrove dėl skambučių Holbergui tą savaitę, kai jis buvo nužudytas. Du iš jų buvo iš „Islandijos transporto” aikštelės, kur jis dirbo, o kiti iš viešųjų telefonų: du iš telefono būdelės Laekjargatoje, o kitas iš telefono automato Hlemuro autobusų stotyje.

— Dar kas nors?

— Taip. Pornografija jo kompiuteryje. Teismo ekspertai peržiūrėjo gana daug rinkmenų, ir tai pasibaisėtina. Visiškai liguista. Viskas, ką šlykščiausio gali rasti internete, įskaitant gyvūnus ir vaikus. Tas vyrukas buvo visiškas iškrypėlis. Manau, kad jie daugiau nebežiūrės.

— Galbūt nėra reikalo jiems toliau tirti tą reikalą, — pritarė Erlenduras.

— Tai leidžia susidaryti mums vaizdą, koks bjaurus iškrypėlis jis buvo, — ištarė Sigurduras Olis.

— Ar manai, kad jis nusipelnė gauti per galvą ir būti nužudytas? — paklausė Erlenduras.

— O ką tu manai?

— Ar susisiekei su uosto administracija dėl Holbergo?

— Ne.

— Tuomet judinkis.

— Ar jis mums mojuoja? — paklausė Sigurduras Olis.

Jie stovėjo priešais Holbergo namą. Vienas iš teismo ekspertų komandos išėjo iš rūsio ir stovėdamas ten su balta apranga kvietė juos ateiti. Vyras atrodė gana susijaudinęs. Jie išlipo iš automobilio, nuėjo į rūsį ir teismo ekspertizės technikas mostelėjo jiems prieiti prie vieno iš ekranų. Jis laikė valdymo pultelį, kuris, kaip paaiškino jiems, valdė kamerą, nuleistą į vieną iš skylių svetainės kampe.

Jie stebėjo ekraną, tačiau neįžiūrėjo nieko, ką būtų įmanoma atpažinti. Vaizdas raibuliavo, buvo prastai apšviestas, neaiškus ir silpnas. Jie įžiūrėjo gruntą ir apatinę grindų dalį, tačiau nieko neįprasto. Praėjo šiek tiek laiko, kol technikas jau nebegalėjo susilaikyti.

— Tai šis daiktas, čia, — ištarė jis rodydamas į ekrano vidurį viršuje. — Iškart po grindimis.

— Kas? — paklausė Erlenduras nieko neįžiūrėdamas.

— Ar nematote? — nustebo technikas.

— Ko? — nesuprato Sigurduras Olis.

— Žiedo.

— Žiedo? — pasitikslino Erlenduras.

— Tai, ką radome po grindimis, akivaizdžiai yra žiedas. Ar nematote?

Jie prisimerkę spitrijo į ekraną, kol, kaip jiems atrodė, įžiūrėjo objektą, galėjusį būti žiedu. Jis buvo neaiškus, lyg kažkas blokuotų vaizdą. Nieko daugiau jie nematė.

— Atrodo, lyg kažkas užstotų, — pastebėjo Sigurduras Olis.

— Tai gali būti izoliacinė plėvelė, naudojama statybose, — paaiškino technikas.

Prie ekrano susirinko daugiau žmonių pažiūrėti, kas vyksta.

— Pažvelkite į šį daiktą, čia, — tęsė jis. — Ši linija prie žiedo. Tai galėtų būti pirštas. Kampe guli kažkas, į ką, mano manymu, turėtume pažiūrėti iš arčiau.

— Pralaužkite grindis, — paliepė Erlenduras. — Pažiūrėkime, kas ten.

Teismo ekspertų komanda iškart pradėjo dirbti. Jie pažymėjo vietą ant svetainės grindų ir pradėjo gręžti ją pneumatiniu grąžtu. Smulkios betono dulkės pasklido po rūsį ir Erlenduras su Sigurduru Oliu užsidėjo marlines kaukes ant burnų. Jie stovėjo už technikų, stebėdami grindyse platėjančią skylę. Pagrindo plokštė buvo septynių ar aštuonių colių storio, ir užtruko šiek tiek laiko, kol grąžtas pralindo kiaurai.

Kai jie pragręžę grindis, skylė greitai buvo išplatinta. Vyrai nušluodavo betono nuolaužas iškart joms nuskilus ir netrukus jie pamatė plėvelę, parodytą kameros. Erlenduras pažiūrėjo į Sigurdurą Olį, kuris jam linktelėjo.

Plastikas vis labiau ir labiau ryškėjo. Erlenduras suvokė, kad tai stora statybinė izoliacinė plėvelė. Buvo neįmanoma įžiūrėti pro ją. Jis užmiršo triukšmą rūsyje, bjaurų dvoką ir aplink besisukančias dulkes. Sigurduras Olis nusimovė kaukę, kad geriau matytų. Jis pasilenkė žemyn ir šūktelėjo teismo ekspertų komandai, griovusiai grindis.

— Tai štai kaip atveriamos faraonų kapavietės Egipte? — pareiškė jis ir įtampa šiek tiek atslūgo.

— Tik gaila, kad čia nėra faraono.

— Ar tikrai gali būti, kad po Holbergo grindimis mes radome Gretarą? — paklausė Sigurduras Olis, trykšdamas nekantrumu. — Po prakeiktų dvidešimt penkerių metų! Velniškai puiku!

— Jo motina buvo teisi, — ištarė Erlenduras.

— Gretaro motina?

— Ji pasakė: „Lyg jis būtų pavogtas!“

— Susuktas į plėvelę ir paslėptas po grindimis.

— Marijona Brym, — sau po nosimi sumurmėjo Erlenduras ir papurtė galvą.

Teismo ekspertų komanda darbavosi elektriniais grąžtais, grindys įskilo nuo spaudimo, o skylė praplatėjo tiek, kad visas plėvelės ryšulys tapo matomas. Jo ilgis buvo sulig vidutinio vyro ūgiu. Teismo ekspertų komanda svarstė, kaip jie turėtų atidaryti ryšulį. Jie nusprendė ištraukti jį iš ertmės grindyse vientisą ir neliesti, kol nuveš į lavoninę Baronstigure, kur tuo bus pasirūpinta, neprarandant jokių potencialių įkalčių.

Jie atsinešė neštuvus, kuriuos atsivežė į rūsį praeitą naktį, tai, ir padėjo šalia skylės grindyse. Du iš jų bandė pakelti plastiko ryšulį, tačiau paaiškėjo, kad jis per sunkus, taigi dar du nusileido žemyn jiems padėti. Netrukus ryšulys pajudėjo, buvo išlaisvintas nuo grunto, pakeltas ir padėtas ant neštuvų.

Erlenduras priėjo prie ryšulio, pasilenkė virš jo ir bandė įžiūrėti pro plėvelę. Jam atrodė, kad pamatė veidą, susiraukšlėjusį ir sudūlėjusį, dantis ir dalį nosies. Jis vėl išsitiesė.

— Apskritai, jis dar visai neblogai atrodo, — nusprendė jis.

— Kas ten? — paklausė Sigurduras Olis, palinkęs virš skylės.

— Ką? — neišgirdo Erlenduras.

— Ar ten negatyvų ritinėliai? — paklausė Sigurduras Olis.

Erlenduras priėjo arčiau, atsiklaupė ir pamatė fotografinių juostelių ritinėlius, pusiau užkastus grunte. Juostelės buvo pasklidusios aplink. Jis tikėjosi, kad kai kurios iš jų buvo naudotos.

♦

Visą likusią dieną Katrina neišėjo iš namų. Niekas jos nelankė ir ji nesinaudojo telefonu. Vakare prie namo sustojo universalas, išlipo jį vairavęs vyriškis ir nešinas vidutinio dydžio lagaminu įėjo vidun. Matyt, tai buvo Albertas, jos vyras. Tą popietę jis grįžo iš komandiruotės Vokietijoje.

Policininkas nepažymėtame automobilyje stebėjo namą. Telefono buvo klausomasi. Apytikrė dviejų vyresniųjų sūnų buvimo vieta buvo nustatyta, tačiau nebuvo žinoma, kur yra jauniausias sūnus. Jis buvo išsiskyręs ir gyveno bute Gerdžio rajone, tačiau nieko nebuvo namie. Pareigūnas buvo paskirtas stebėti butą. Policija rinko informaciją apie sūnų, o jo apibūdinimas buvo išsiųstas į policijos skyrius visoje šalyje. Kol kas nebuvo manoma, kad yra pagrindo paskelbti apie jį žiniasklaidoje.

Erlenduras sustojo priešais lavoninę Baronstigure. Kūnas, kuris, kaip manoma, Gretaro, buvo atvežtas ten. Patologas, tas pats, kuris tyrė Holbergą ir Audur, nulupo plėvelę nuo lavono. Paaiškėjo, kad tai vyro kūnas užlaužta galva, atvira burna, lyg jis rėktų iš skausmo, ir rankomis prie šonų. Oda buvo išdžiūvusi, susiraukšlėjusi ir išblyškusi, su didelėmis irimo žymėmis ant nuogo kūno. Atrodė, kad galva buvo stipriai sužalota, o ilgi ir bespalviai plaukai karojo abiejose veido pusėse.

— Jis pašalino jo vidaus organus, — pranešė patologas.

— Ką?

— Žmogus, kuris palaidojo jį.

— Protingas žingsnis, jei nori išlaikyti kūną. Dėl kvapo. Plastiko viduje lavonas palaipsniui išdžiūvo. Šiuo atžvilgiu, gerai išlaikytas.

— Ar galite nustatyti mirties priežastį?

— Ant jo galvos buvo plastikinis maišelis, kuris parodo, kad auka galėjo būti uždusinta, tačiau turėsiu geriau apžiūrėti. Vėliau sužinosite daugiau. Visa tai užtrunka. Ar žinote, kas jis? Atrodo kažkoks neūžauga, vargšelis.

— Turiu savų įtarimų.

— Ar kalbėjotės su profesore?

— Miela moteriškė.

— Rimtai?

♦

Sigurduras Olis laukė Erlenduro kabinete, tačiau kai detektyvas atvyko, pasakė, kad eina tiesiai pas teismo ekspertus. Jie sugebėjo išryškinti ir išdidinti keletą fragmentų iš negatyvų, rastų Holbergo bute. Erlenduras papasakojo jam apie savo ir Elinborg pokalbį su Katrina.

Ragnaras, teismo ekspertizės vadovas, laukė jų savo kabinete su keletu juostelių ritinėlių ant stalo ir keliomis išdidintomis fotografijomis. Jis padavė jiems nuotraukas ir detektyvai greitai jas peržvelgė.

— Mes sutvarkėme tik šias tris, — ištarė Ragnaras, — ir, tiesą sakant, negaliu pasakyti, kas jose vaizduojama. Buvo septyni „Kodak” ritinėliai, kiekvienas su dvidešimt keturiais kadrais. Trys buvo visiškai juodi, ir mes negalime pasakyti, ar jie buvo naudoti, tačiau iš vienos jų sugebėjome padaryti tai, ką matote čia. Ar ką nors atpažįstate?

Erlenduras ir Sigurduras Olis prisimerkę žiūrėjo į fotografijas. Jos buvo nespalvotos. Dvi iš jų pasirodė pusiau juodos, lyg diafragma būtų buvus beveik uždaryta; vaizdai buvo nesufokusuoti ir tokie neryškūs, kad pareigūnai nieko negalėjo įžiūrėti. Trečia ir paskutinė nuotrauka buvo nesugadinta ir gana ryški. Joje matėsi vyras, fotografuojantis save priešais veidrodį. Fotoaparatas buvo mažas ir plokščias su keturių lempučių kubine blykste viršuje, ir blyksnis buvo apšvietęs vyrą veidrodyje. Jis dėvėjo džinsus, marškinius ir trumpą vasarinį švarkelį.

— Ar pameni kubines blykstes? — paklausė Erlenduras su nostalgija balse. — Kokia pažanga!

— Aš taip pat jas pamenu, — ištarė Ragnaras, kuris buvo tokio pat amžiaus kaip Erlenduras.

Sigurduras Olis pažiūrėjo į juodu ir papurtė galvą.

— Ar tai galima vadinti autoportretu? — svarstė Erlenduras.

— Sunku įžiūrėti jo veidą, kai jį uždengia fotoaparatas, — ištarė Sigurduras Olis, — tačiau turbūt labiausiai tikėtina, kad čia pats Gretaras.

— Ar jūs atpažįstate aplinką iš to, kas matyti? — pasiteiravo Ragnaras.

Atspindyje už fotografo buvo matyti dalis kambario. Erlenduras įžiūrėjo kėdės nugarėlę ir netgi kavos staliuką, kilimą ant grindų ir dalį kažko, kas galėjo būti grindis siekiančios užuolaidos, tačiau visa kita buvo sunku išskirti. Vyro veidas veidrodyje buvo ryškiai apšviestas, tačiau pakraščiuose šviesa nublanko iki visiškos tamsos.

Jie buvo ilgai įnikę į nuotrauką. Po didžiulių pastangų Erlenduras pradėjo įmatyti kažką tamsoje, fotografo kairėje. Jis manė, kad tai gali būti žmogaus figūra, netgi profilis, antakiai ir nosis. Tai buvo tik nuojauta, tačiau šviesoje buvo kažkas nelygaus, nedideli šešėliai, kurie pakurstė jo fantaziją.

— Ar galėtume išdidinti šį plotą? — paklausė jis Ragnaro, kuris buvo įsistebeilijęs į tą pačią dalį, tačiau nieko nematė.

Sigurduras Olis paėmė fotografiją ir pakėlė ją priešais savo veidą, tačiau taip pat nematė to, ką įžiūrėjo Erlenduras.

— Tai užtruks tik sekundę, — ištarė Ragnaras.

Jie sekė paskui jį iš kabineto iki pat teismo ekspertų komandos.

— Ar ant juostelių yra pirštų atspaudų? — pasiteiravo Sigurduras Olis.

— Taip, — atsakė Ragnaras, — du rinkiniai, tokie patys kaip ir ant fotografijos iš kapinių — Gretaro ir Holbergo.

Fotografija buvo nuskaityta ir pasirodė didžiuliame kompiuterio ekrane. Plotas buvo padidintas. Tai, kas buvo tik nelygumai šviesoje, tapo nesuskaičiuojamais taškeliais, užpildžiusiais ekraną. Jie negalėjo nieko įžiūrėti nuotraukoje, ir netgi Erlenduras nebematė to, ką manė įžvelgęs. Technikas kurį laiką dirbo su klaviatūra, įvedė keletą komandų ir vaizdas buvo sumažintas bei suspaustas. Jis tęsė, taškeliai susikomponavo, kol palaipsniui išryškėjo veido kontūras. Jis vis dar buvo neaiškus, tačiau Erlendurui pasirodė, kad ten jis atpažino Holbergą.

— Ar tai ne tas šunsnukis? — paklausė Sigurduras Olis.

— Čia yra daugiau, — ištarė technikas ir toliau ryškino fotografiją.

Netrukus pasirodė bangos, kurios Erlendurui priminė moters plaukus, ir dar vienas neryškus profilis. Erlenduras spoksojo į atvaizdą, kol įžiūrėjo Holbergą, sėdintį ir kalbantį su moterimi. Kai pamatė tai, jį apėmė keista haliucinacija. Jis norėjo sušukti moteriai, kad dingtų iš buto, bet jau buvo per vėlu. Dešimtmečiais per vėlu.

Kambaryje suskambo telefonas, tačiau niekas nė nekrustelėjo. Erlenduras galvojo, kad skamba telefonas, esantis ant stalo.

— Tavo, — Sigurduras Olis priminė Erlendurui.

Erlenduras šiek tiek užtruko, tačiau galiausiai sugebėjo rasti savo mobilųjį telefoną ir išžvejoti jį iš palto kišenės.

Skambino Elinborg.

— Kuo tu užsiėmęs? — paklausė ji, kai jis galiausiai atsiliepė.

— Eik prie reikalo, — paragino Erlenduras.

— Prie reikalo? Kodėl tu toks įsitempęs?

— Žinojau, kad tiesiog negalėsi pasakyti to, ką ketinai pranešti.

— Tai dėl Katrinos berniukų, — paaiškino Elinborg. — Tiksliau, vyrų, dabar jie visi suaugę vyrai.

— Kas dėl jų?

— Tikriausiai visi jie yra malonūs vyrukai, išskyrus faktą, kad vienas jų dirba ganėtinai įdomioje vietoje. Pamaniau, kad turėtum iškart išgirsti, tačiau jei esi toks įsitempęs bei užsiėmęs ir negali nė pagalvoti apie trumpą pasišnekučiavimą, geriau tiesiog paskambinsiu Sigurdurui Oliui.

— Elinborg.

— Taip?

— Dėl Dievo meilės, moterie, — sušuko Erlenduras, žiūrėdamas į Sigurdurą Olį, — ar pagaliau pasakysi man, ką ketinai pasakyti?!

— Sūnus dirba Genetinių tyrimų centre.

— Ką?

— Jis dirba Genetinių tyrimų centre.

— Kuris sūnus?

— Jauniausias. Jis dirba su jų naująją duomenų baze. Tiria giminės medžius ir ligas, islandų šeimas ir paveldimas ligas, genetines ligas. Tas vyras yra genetinių ligų ekspertas.

35

Tą vakarą Erlenduras grįžo vėlai. Jis planavo kitą rytą aplankyti Katriną ir pasikalbėti su ja apie savo teoriją. Pareigūnas tikėjosi, kad jos sūnus greitai bus surastas. Užsitęsusi paieška kėlė grėsmę istorijai tapti žiniasklaidos sensacija, o jis norėjo to išvengti.

Evos Lindos nebuvo namuose. Ji sutvarkė virtuvę po Erlenduro pykčio proveržio. Jis įdėjo į mikrobangų krosnelę vieną iš dviejų patiekalų, pirktų visą parą dirbančioje parduotuvėje, tuomet paspaudė „Start”. Erlenduras prisiminė, kaip Eva Linda atklydo pas jį prieš keletą naktų, kai jis stovėjo prie mikrobangų krosnelės, ir pasakė, kad laukiasi. Jam atrodė, lyg būtų praėję ištisi metai nuo tada, kai dukra sėdėjo priešais jį, kaulijo pinigų ir vengė jo klausimų, tačiau tai nutiko vos prieš keletą naktų. Vyras vis dar sapnavo košmarus. Jis niekuomet daug nesapnuodavo ir tik kartais pabudęs prisimindavo reginių nuotrupas. Tačiau neramus jausmas išlikdavo, kai pabusdavo, ir jis negalėjo to atsikratyti. Nepadėjo ir tai, kad krūtinę nuolat spaudę skausmas, deginantis skausmas, kurio Erlenduras neįstengė nuslopinti.

Jis galvojo apie Evą Lindą ir kūdikį, apie Kolbrun ir Audur, apie Eliną, Katriną ir jos sūnus, apie Holbergą ir Gretarą, Elidį kalėjime, apie merginą iš Gardabairo ir jos tėvą, apie save ir savo vaikus, savo sūnų Sindrį Snaerą, kurį labai retai matydavo, ir Evą, kuri varginosi surasti jį ir su kuria smarkiai ginčydavosi, kai jam nepatikdavo tai, ką dukra darė. Eva buvo teisi. Kas jis toks, kad visus bartų?

Jis galvojo apie motinas ir dukteris, tėvus ir sūnus, motinas ir sūnus, tėvus ir dukteris, vaikus, kurie gimė, o jų niekas nenorėjo, ir vaikus, kurie mirė toje mažoje bendruomenėje Islandijoje, kur kiekvienas atrodė kažkokiu būdu susijęs arba turintis giminystės ryšių.

Jei Holbergas buvo Katrinos jauniausiojo sūnaus tėvas, ar jis tikrai buvo nužudytas savo sūnaus? Ar tas jaunas vyras žinojo, kad Holbergas buvo jo tėvas? Kaip jis išsiaiškino? Ar Katrina jam pasakė? Kada? Kodėl? Ar jis žinojo visą laiką? Ar jis žinojo apie išprievartavimą? Ar Katrina pasakė jam, kad Holbergas ją išprievartavo ir ji nuo jo pastojo? Koks tai jausmas? Koks jausmas, kai išsiaiškini, kad tu nesi tas asmuo, kuris maneisi esąs? Ne tas, kas esi? Kad tavo tėvas nėra tikrasis tėvas, tu esi nėjo sūnus, esi kažkieno kito sūnus, kažkokio žmogaus, apie kurio egzistavimą nežinojai. Prievartautojo.

Erlenduras svarstė, koks tai jausmas. Kaip galima su tuo susitaikyti? Ar tuomet eini, susirandi tėvą ir nužudai jį? Ir tuomet parašai: „Aš esu jis”?

Jei Katrina nepasakė savo sūnui apie Holbergą, kaip jis išsiaiškino tiesą? Erlenduras vis galvojo apie šį klausimą. Kuo daugiau jis mąstė apie šį reikalą ir svarstė galimybes, tuo labiau jo mintys krypo į linkėjimų medį Gardabaire. Buvo tik vienas būdas, kuriuo sūnus galėjo sužinoti tiesą, ir Erlenduras ketino tai išsiaiškinti rytoj.

Ką pamatė Gretaras? Kodėl jis turėjo mirti? Ar jis šantažavo Holbergą? Ar žinojo apie Holbergo išprievartavimus ir ketino įduoti jį? Ar jis fotografavo Holbergą? Kas buvo toji moteris, sėdinti prie Holbergo nuotraukoje? Kada ji padaryta? Gretaras dingo nacionalinės šventės vasarą, todėl ji turėjo būti padaryta prieš tai. Erlenduras svarstė, ar nebuvo daugiau Holbergo aukų, kurios niekada apie tai neprakalbo.

Jis išgirdo, kaip spynoje pasisuka raktas, ir atsistojo. Grįžo Eva Linda.

— Aš nuvykau į Gardabairą su mergina, — ištarė ji, kai pamatė Erlendurą, ateinantį iš virtuvės, ir uždarė duris. — Ji pasakė, kad ketina pareikšti kaltinimus tam mulkiui, kad jis prievartavo ją. Jos motiną ištiko nervinis priepuolis. Tuomet mes išėjome.

— Susitikti su vyru?

— Taip, atgal į jų jaukų nedidelį būstą, — atsakė Eva Linda, nuspirdama batus prie durų. — Jis pasiuto, tačiau nurimo, kai išgirdo paaiškinimą.

— Kaip jis viską priėmė?

— Jis šaunus vyrukas. Kai išėjau, jis buvo pakeliui į Gardabairą pasikalbėti su tuo senu mulkiu.

— Tikrai.

— Kaip manai, ar verta pateikti kaltinimus tam šunsnukiui? — paklausė Eva Linda.

— Tokios bylos sudėtingos. Vyrai viską neigia ir kažkaip nuo to išsisuka. Turbūt viskas priklauso nuo motinos, nuo to, ką ji sakys. Galbūt jai reikėtų nueiti į krizių centrą. O kaip tu laikaisi?

— Tiesiog puikiai, — atsakė Eva Linda.

— Ar galvojai apie echoskopiją, ar kaip jie ten vadina? Aš galėčiau eiti su tavimi.

— Tam dar ateis laikas, — pareiškė Eva Linda.

— Tikrai?

— Taip.

— Gerai, — ištarė Erlenduras.

— Kuo tu užsiimi? — pasidomėjo Eva Linda, dėdama kitą patiekalą į mikrobangų krosnelę.

— Šiomis dienomis negalvoju apie nieką kitą, išskyrus vaikus, — atsakė Erlenduras. — Ir apie linkėjimų medį, kuris yra tarsi giminės medis: ant jo gali būti įvairiausių žinučių, jei tik žinome, ko turėtume ieškoti. Ir svarstau apie manijas kolekcionuoti daiktus. Kaip skamba ta daina apie įkinkytą arklį?

Eva Linda pažiūrėjo į savo tėvą. Jis žinojo, kad ji daug nusimano apie muziką.

— Ar turi galvoje „gyvenimas yra kaip įkinkytas arklys”? — pasitikslino ji.

— „Jo galvoje vien tiktai šienas”, — pradėjo Erlenduras.

— „Jo širdis visai sušalusi.“

— „O jo protas nuvedė jį blogu keliu”, — posmą baigė Erlenduras.

Jis užsidėjo skrybėlę ir pasakė, kad ilgai neužtruks.

36

Hana įspėjo gydytoją, todėl šis nenustebo tą vakarą pamatęs Erlendurą. Jis gyveno dailiame name senojoje Habnarfjorduro dalyje ir pasitiko Erlendurą prie durų. Pasirodė elegantiškumo ir mandagumo įsikūnijimas, žemas vyras, plikas kaip biliardo kamuolys, o storas chalatas slėpė apkūnumą. Erlenduras pagalvojo, kad jis tikras gurmanas, su nuolatiniu ir šiek tiek moterišku raudoniu ant skruostų. Jis atrodė nenusakomo amžiaus, galėjo būti maždaug šešiasdešimties. Pasveikino Erlendurą sausa tarsi popierius ranka ir pakvietė jį į poilsio kambarį.

Atsisakęs gėrimų, Erlenduras sėdėjo ant didžiulės vyno raudonumo sofos. Gydytojas atsisėdo priešais ir laukė, kol svečias pradės. Erlenduras žvalgėsi po poilsio kambarį, kuris buvo erdvus ir gausiai išpuoštas paveikslais bei meno kūriniais, ir svarstė, ar gydytojas gyvena vienas. Pareigūnas paklausė jo.

— Visuomet gyvenau vienas, — atsakė gydytojas. — Dėl to esu labai laimingas ir visuomet toks buvau. Sakoma, kad sulaukę mano amžiaus vyrai gailisi, jog nesukūrė šeimos ir neturėjo vaikų. Per konferencijas visame pasaulyje mano kolegos vaikšto mojuodami savo vaikaičių nuotraukomis, tačiau manęs niekuomet nedomino šeimos reikalai. Niekuomet susidomėjimo nekėlė ir vaikai.

Jis buvo nuotaikingas, šnekus bei draugiškas, lyg Erlenduras būtų buvęs artimas bičiulis, lyg besąlygiškai laikytų jį sau lygų. Erlendurui tai nepadarė įspūdžio.

— Tačiau jūs domitės organais stiklainiuose, — tėškė jis.

Gydytojas neleido Erlendurui išvesti jo iš pusiausvyros.

— Hana minėjo man, kad jūs buvote piktas, — pasakė jis. — Nesuprantu, kodėl turėtumėte pykti. Aš nedarau nieko nelegalaus. Taip, aš turiu nedidelę organų kolekciją. Dauguma jų yra saugomi formaline stikliniuose induose. Laikau juos čia, šiame name. Juos ketino sunaikinti, tačiau aš juos pasiėmiau ir išsaugojau šiek tiek ilgiau. Aš taip pat saugau kitą biopavyzdžių rūšį — audinių pavyzdžius. Jūs turbūt svarstote kodėl? — paklausė jis, tačiau Erlenduras papurtė galvą.

— Iš tiesų aš ketinau paklausti, kiek organų esate pavogęs, — ištarė detektyvas. — Bet galėsime grįžti prie to vėliau.

— Aš nevogiau jokių organų, — atkirto gydytojas lėtai glostydamasis pliką galvą. — Negaliu suprasti tokio priešiškumo. Ar neprieštarausite, jei įsipilsiu lašelį chereso? — paklausė jis ir atsistojo.

Erlenduras laukė, kol jis nuėjo prie gėrimų spintelės ir įsipylė sau stiklinę. Jis pasiūlė Erlendurui, bet tas atsisakė, tuomet savo pilnomis lūpomis gurkštelėjo chereso. Jo apvalus veidas aiškiai parodė, kaip mėgavosi skoniu.

— Dažniausiai žmonės negalvoja apie tai, — prakalbo jis vėl, — o tam ir nėra priežasties. Mūsų pasaulyje visa, kas negyva, yra nenaudinga, taip pat ir negyvas žmogaus kūnas. Nereikėtų per daug jautriai į tai reaguoti. Sielos nebėra. Lieka tik atliekos, o jos yra niekas. Reikia vertinti iš medicinos perspektyvos. Kūnas yra niekas, ar suprantate?

— Jums tai neabejotinai yra kažkas. Jūs kolekcionuojate kūno dalis.

— Kitose šalyse universitetinės ligoninės perka organus mokymo tikslams, — tęsė gydytojas. — Tačiau Islandijoje tai nėra įprasta. Čia mes prašome leidimo atlikti skrodimą ypatingais atvejais ir kartais prašome leisti pašalinti organą, nors tai nebūtinai yra susiję su mirtimi. Žmonės sutinka arba atsisako, taip viskas vyksta. Dažniausiai tai būna vyresnių žmonių kūnai. Niekas nevagia organų.

— Tačiau taip būdavo ne visuomet, — paprieštaravo Erlenduras.

— Nežinau, kaip viskas vyko anksčiau. Žinoma, tai, kas vyko, nebuvo taip kruopščiai prižiūrima. Aš paprasčiausiai nežinau. Nesuprantu, kodėl jus taip šokiruoju. Ar pamenate tą naujienų pranešimą iš Prancūzijos? Apie automobilių gamyklą, kurioje buvo naudojami tikri žmonių kūnai avarijoms tirti, taip pat ir vaikų. Žinia jus turėtų šokiruoti. Organai yra perkami ir parduodami visame pasaulyje. Žmonės netgi žudo dėl jų. Mano kolekcija vargiai gali būti pavadinta nusikalstama.

— Tačiau kodėl? Ką jūs darote su jais?

— Atlieku mokslinius tyrimus, — atsakė gydytojas siurbčiodamas savo cheresą. — Tiriu juos mikroskopu. Argi ne taip elgiasi visi kolekcionieriai? Pašto ženklų kolekcionieriai žiūri į pašto antspaudus, knygų kolekcionieriai tikrina išleidimo metus, astronomai prieš akis turi visą pasaulį ir žvelgia į nesuvokiamo masto dalykus. Aš nuolat žiūriu į savo mikroskopinį pasaulį.

— Taigi, jūsų pomėgis yra moksliniai tyrimai, ir jūs turite įrangą studijuoti pavyzdžius bei organus?

— Taip.

— Čia, šiame name?

— Taip. Jei pavyzdžiai yra gerai išsaugoti, juos visuomet galima ištirti. Kai gaunama nauja medicininė informacija arba norima pažiūrėti į kažką konkretaus, jie puikiai tinka mokslinio tyrimo tikslams. Puikiai.

Gydytojas nustojo kalbėti.

— Jūs kalbate apie Audur, — tuomet ištarė gydytojas.

— Jūs žinote apie ją? — nustebęs paklausė Erlenduras.

— Jūs suprantate, kad jeigu jai nebūtų atliktas skrodimas ir jos smegenys nebūtų buvusios pašalintos, niekuomet nesužinotumėte, kas nužudė ją. Juk suprantate. Ji per ilgai gulėjo žemėje. Būtų neįmanoma efektyviai ištirti smegenų, kai jos trisdešimt metų pragulėjo žemėje. Taigi, tai, kuo jūs taip šlykštitės, iš tiesų jums padėjo. Turbūt suvokiate.

Gydytojas akimirką pagalvojo.

— Ar girdėjote apie Luisą XVII? Jis buvo Luiso XVI ir Marijos Antuanetės sūnus, įkalintas per Prancūzijos revoliuciją, nukirsdintas būdamas dešimties. Apie tai kalbėjo per žinias prieš metus ar šiek tiek daugiau. Prancūzijos mokslininkai išsiaiškino, kad jis mirė kalėjime ir neišsilaisvino, kaip teigė kai kurie žmonės. Ar žinote, kaip jie sužinojo?

— Nepamenu šios istorijos, — prisipažino Erlenduras.

— Jo širdis buvo pašalinta ir laikoma formaline. Kai mokslininkai galėjo atlikti DNR ir kitus testus, išsiaiškino, kad tariamas giminystės ryšys su prancūzų karališkąja šeima buvo melas. Jie nebuvo susiję su princu. Ar žinote, kada vaikystėje mirė Luisas?

— Ne.

— Prieš daugiau nei du šimtus metų. 1795-aisiais. Formalinas yra nepakartojamas skystis.

Erlenduras susimąstė.

— Ką jūs žinote apie Audur?

— Įvairius dalykus.

— Kaip šis pavyzdys pateko į jūsų rankas?

— Per trečiuosius asmenis. Nemanau, kad reikėtų gilintis į tai.

— Iš stiklainių miesto?

— Taip.

— Ar jums atidavė stiklainių miestą?

— Dalį jo. Nėra reikalo kalbėti su manimi, tarsi būčiau nusikaltėlis.

— Ar jūs nustatėte mirties priežastį?

Gydytojas pažiūrėjo į Erlendurą ir dar kartą gurkštelėjo chereso.

— Tiesą sakant, taip, — patvirtino jis. — Aš visuomet buvau labiau linkęs į mokslinius tyrimus nei į medicininę praktiką. Pasitelkęs savo polinkį kolekcionuoti daiktus, aš sugebėjau suderinti juos abu, tačiau nedideliu mastu.

— Koronerio ataskaitoje iš Keblaviko minimas tik smegenų auglys, be jokio išsamesnio paaiškinimo.

— Aš mačiau. Ataskaita yra nebaigta, ji buvo tik preliminari. Kaip jau sakiau, ištyriau kruopščiau ir manau, kad turiu atsakymus į kai kuriuos jūsų klausimus.

Erlenduras sėdėdamas palinko į priekį.

— Ir?

— Tai genetinė liga. Ji pasireiškė keletui šeimų Islandijoje. Tai ypač sudėtingas atvejis ir netgi po išsamaus tyrimo ilgai nebuvau dėl to tikras. Galiausiai supratau, kad auglys tikriausiai yra susijęs su genetine liga neurofibromatoze. Nesitikiu, kad girdėjote apie ją anksčiau. Kai kuriais atvejais nėra jokių simptomų. Kai kuriais atvejais žmonės miršta ligai net nepasireiškus. Ligos nešiotojai nejaučia simptomų. Dažniausiai simptomai atsiranda ankstyvoje stadijoje — dažniausiai pasirodo dėmės ant odos ir augliai.

Gydytojas vėl gurkštelėjo chereso.

— Žmonės Keblavike neužsiminė apie nieką panašaus, tačiau nesu tikras, ar jie iš viso žinojo, ko ieškoti.

— Jie pranešė artimiesiems apie dėmes ant odos.

— Jie pranešė? Tikrai? Diagnozė ne visuomet teisinga.

— Ar liga gali būti perduota dukrai iš tėvo?

— Gali būti, tačiau genetinis perdavimas tuo neapsiriboja. Abi lytys gali nešioti ir sirgti šia liga. Sakoma, kad viena jos atmaina pasireiškė žmonėms, sergantiems dramblialige. Ar matėte tą filmą?

— Ne, — atsakė Erlenduras.

— Tam tikri žmonės serga nepaprastu kaulų augimu, kaip ir šiuo konkrečiu atveju. Tiesą sakant, kiti žmonės teigia, kad neurofibromatoze neturi nieko bendro su tuo vyru, sergančiu dramblialige. Tačiau tai jau kita istorija.

— Kodėl jūs pradėjote to ieškoti? — pertraukė Erlenduras gydytoją.

— Smegenų ligos yra mano specializacijos sritis, — atsakė jis. — Ši mergaitė yra man vienas iš įdomiausių atvejų. Perskaičiau visas ataskaitas apie ją. Jos nebuvo labai tikslios. Ją prižiūrėjęs medikas buvo varganas rajono gydytojas, kuris, kaip man sakė, tuo metu nuolat gėrė. Tačiau jis rašė apie ūmią tuberkuliozinę infekciją vienoje galvos srityje, o šis terminas kartais buvo naudojamas, kai atsirasdavo liga. Tai buvo mano pradinis taškas. Koronerio iš Keblaviko ataskaita taip pat nebuvo labai tiksli, kaip jau kalbėjome anksčiau. Jie rado auglį ir taip viską paliko.

Gydytojas atsistojo ir nuėjo prie didelės knygų lentynos poilsio kambaryje. Jis išėmė žurnalą ir padavė jį Erlendurui.

— Nesu tikras, ar suprasite visa tai, tačiau aš parašiau trumpą mokslinį straipsnį apie savo tyrimą, kurį išspausdino labai vertinamas amerikiečių medicinos žurnalas.

— Ar jūs parašėte mokslinį straipsnį apie Audur? — paklausė Erlenduras.

— Audur padėjo mums kelyje į šios ligos supratimą. Ji buvo labai svarbi tiek man, tiek medicinos mokslui. Tikiuosi, kad nenuvyliau jūsų.

— Mergaitės tėvas galėjo būti genetinis nešiotojas, — ištarė Erlenduras, vis dar bandydamas suvokti, ką jam pasakė gydytojas. — Ir jis perdavė šią ligą savo dukteriai. Jei būtų turėjęs sūnų, ar tas būtų paveldėjęs šią ligą?

— Ji nebūtinai turėtų pasireikšti jam, — atsakė gydytojas, — tačiau jis gali būti genetinis nešiotojas, kaip ir jo tėvas.

— Taigi?

— Jei jis turėtų vaiką, vaikas taip pat galėtų sirgti šia liga.

Erlenduras galvojo apie tai, ką pasakė gydytojas.

— Jums tikrai reikėtų pasikalbėti su mokslininkais iš Genetinių tyrimų centro, — pasiūlė gydytojas. — Jie turi atsakymus į genetinius klausimus.

— Ką?

— Pasikalbėkite su Genetinių tyrimų centro specialistais. Tai mūsų naujasis stiklainių miestas. Jie turi atsakymus. Kas negerai? Kodėl jūs toks priblokštas? Ar ką nors pažįstate ten?

— Ne, — atsakė Erlenduras, — tačiau netrukus susipažinsiu.

— Ar norite pamatyti Audur? — paklausė gydytojas.

Iš pradžių Erlenduras nesuprato gydytojo užuominos.

— Ar turite galvoje?..

— Čia turiu nedidelę laboratoriją. Kviečiu jus apsižvalgyti.

Erlenduras dvejojo.

— Na, gerai, — sutiko jis.

Jie atsistojo ir Erlenduras nusekė siaurais laiptais žemyn. Gydytojas įjungė šviesą ir pasirodė švari, it nauja laboratorija su mikroskopais, kompiuteriais, mėgintuvėliais ir įranga, kurios paskirties Erlenduras net nesugebėjo įsivaizduoti. Detektyvas prisiminė kažkur skaitytą pastebėjimą apie kolekcionierius: „Kolekcionieriai susikuria sau pasaulį. Aplink save jie sukuria nedidelį pasaulį, išsirenka tikras ikonas iš realaus pasaulio ir paverčia jas svarbiausiais savo dirbtinio pasaulio ženklais!“ Holbergas taip pat buvo kolekcionierius. Jo manija buvo kolekcionuoti daiktus, susijusius su pornografija. Iš to jis susikūrė savo asmeninį pasaulį. Gydytojas tą patį padarė iš organų.

— Ji yra čia, — parodė gydytojas.

Jis nuėjo prie senos medinės įstiklintos spintelės, vienintelio baldo patalpoje, nederančio sterilioje aplinkoje, atidarė dureles ir išėmė storo stiklo indą su dangčiu. Jis atsargiai jį padėjo ant stalo ir ryškioje fluorescencinėje šviesoje Erlenduras pamatė nedideles vaiko smegenis, plūduriuojančias formaline.

♦

Išeidamas iš gydytojo Erlenduras pasiėmė odinį lagaminėlį su nepalaidotais Audur palaikais. Važiuodamas tuščiomis gatvėmis jis galvojo apie stiklainių miestą ir tikėjosi, kad nė viena jo dalis niekuomet nebus laikoma laboratorijoje. Vis dar lijo, kai jis sustojo prie daugiabučio namo, kuriame gyveno. Vyras išjungė variklį, užsidegė cigaretę ir žiūrėjo į naktį.

Erlenduras pažvelgė į juodą krepšį ant priekinės sėdynės. Jis ketino grąžinti Audur ten, kur jai ir priklauso.

37

Tą vakarą, maždaug vienuoliktą valandą policininkai, budintys priešais Katrinos namą, stebėjo, kaip išbėga jos vyras, trenkia durimis, įsėda į automobilį ir nuvažiuoja. Atrodė, tarsi jis pašėlusiai skubėtų, ir jie pastebėjo, kad jis turi tą patį lagaminėlį kaip ir anksčiau tą dieną, kai parvyko namo. Policininkai tą vakarą neužfiksavo jokių kitų įvykių ir jokių Katrinos ženklų. Policijos patrulių automobilis buvo iškviestas į vietą ir sekė Albertą iki viešbučio „Esja”, kur jis užsiregistravo nakčiai.

Kitą rytą, aštuntą valandą, Erlenduras pasirodė prie Katrinos namų. Elinborg buvo kartu su juo. Vis dar lijo, saulė nebuvo išlindusi jau ištisas dienas. Jie tris kartus paskambino į duris, kol viduje išgirdo šiugždesį, ir durys atsidarė. Tarpduryje pasirodė Katrina. Elinborg pastebėjo, kad ji vilkėjo tuos pačius drabužius kaip vakar ir akivaizdžiai buvo apsiverkusi. Jos veidas buvo perkreiptas, o akys raudonos ir patinusios.

— Atleiskite, — lyg apsvaigusi ištarė Katrina, — aš užmigau kėdėje. Kiek dabar valandų?

— Ar galėtume užeiti? — paklausė Erlenduras.

— Aš niekuomet nepasakojau Albertui, kas įvyko, — tarė ji ir nuėjo į vidų, nepakviesdama jų.

Erlenduras ir Elinborg susižvalgė ir nusekė ją.

— Vakar vakare jis paliko mane, — paaiškino Katrina. — Kiek dabar valandų? Tikriausiai užmigau kėdėje. Albertas buvo toks piktas. Niekuomet nemačiau jo tokio pikto.

— Ar galite susisiekti su kuo nors iš savo artimųjų? — pasiūlė Elinborg. — Kuo nors, kas galėtų atvykti ir pabūti su jumis? Su savo sūnumis?

— Ne, Albertas grįš, ir viskas vėl bus gerai. Nenoriu trukdyti berniukams. Viskas bus gerai. Albertas grįš.

— Kodėl jis buvo toks piktas? — paklausė Erlenduras.

Katrina atsisėdo ant sofos svetainėje, Erlenduras ir Elinborg prisėdo priešais ją, kaip ir anksčiau.

— Albertas buvo įsiutęs. O dažniausiai jis toks ramus. Albertas yra geras žmogus, labai geras žmogus, ir jis visuomet buvo toks geras man. Tai graži santuoka. Mes visada buvome laimingi.

— Gal norite, kad užsuktume vėliau? — paklausė Elinborg.

Erlenduras pervėrė ją žvilgsniu.

— Ne, — atsakė Katrina, — viskas gerai. Viskas bus gerai. Albertas grįš. Jam tik reikia atsigauti nuo to. O, Dieve, kaip viskas sudėtinga. Jis sakė, kad turėjau jam pasakyti iš karto. Jis nesuprato, kaip aš galėjau apie tai tylėti visą laiką. Jis šaukė ant manęs.

Katrina pažiūrėjo į juos.

— Jis niekada nėra ant manęs šaukęs.

— Ar galėčiau jums kaip nors padėti? Gal paskambinti jūsų gydytojui? — paklausė Elinborg ir atsistojo.

Erlenduras sumišęs pažiūrėjo į ją.

— Ne, viskas gerai, — atsiliepė Katrina. — Tai nebūtina. Aš tiesiog truputėlį mieguista. Viskas bus gerai. Prisėsk, mieloji. Viskas bus gerai.

— Ką jūs papasakojote savo vyrui? — pasidomėjo Erlenduras. — Ar papasakojote apie išprievartavimą?

— Norėjau tai padaryti visus tuos metus, tačiau niekada neišdrįsau. Niekam nesu pasakojusi apie šį įvykį. Bandžiau jį pamiršti, apsimesti, kad to nė nebuvo. Dažnai būdavo labai sudėtinga, tačiau aš kažkaip sugebėjau. Tada atėjote jūs ir aš viską jums papasakojau. Kažkodėl jaučiausi geriau. Atrodė, lyg išlaisvinote mane nuo sunkios naštos. Žinojau, kad pagaliau galiu kalbėti atvirai ir kad tai vienintelis teisingas žingsnis. Netgi po šitiek laiko.

Katrina nutilo.

— Ar jis supyko ant jūsų, nes jūs nepapasakojote jam apie išprievartavimą? — paklausė Erlenduras.

— Taip.

— Argi jis nesuprato, kodėl taip padarėte? — paklausė Elinborg.

— Jis sakė, kad turėjau jam iškart apie tai papasakoti. Žinoma, tai suprantama. Sakė, kad visada buvo atviras su manimi ir kad to nenusipelnė.

— Aš nelabai suprantu, — pasakė Erlenduras. — Maniau, kad Albertas supratingesnis žmogus. Maniau, kad jis stengsis paguosti ir palaikyti jus, užuot supykęs išlėks pro duris.

— Žinau, — pritarė Katrina. — Galbūt aš jam papasakojau netinkamu būdu.

— Netinkamas būdas, — pakartojo Elinborg, akivaizdžiai negalėdama patikėti. — Kaip galima papasakoti kažkam apie tokius dalykus tinkamu būdu?

Katrina papurtė galvą.

— Nežinau. Prisiekiu, nežinau.

— Ar jūs pasakėte jam visą tiesą? — neatlyžo Erlenduras.

— Papasakojau jam tą patį, ką ir jums.

— Ir nieko daugiau?

— Ne, — atsakė Katrina.

— Tik apie išprievartavimą?

— Tik, — pakartojo Katrina. — Tik! Lyg to nepakaktų. Lyg jam nebūtų užtekę išgirsti, kad buvau išprievartauta ir niekada jam to nepasakojau. Ar to negana?

Jie visi nutilo.

— Ar nepapasakojote jam apie jūsų jauniausią sūnų? — galiausiai ištarė Erlenduras.

Katrina staiga piktai pažiūrėjo į jį.

— Ką apie mūsų jauniausią sūnų? — pro dantis iškošė ji.

— Jūs pavadinote savo sūnų Einaru, — pasakė Erlenduras, kuris buvo peržvelgęs vakar surinktą informaciją apie jų šeimą.

— O ką apie Einarą?

Erlenduras pažiūrėjo į ją.

— Ką apie Einarą? — pakartojo ji.

— Jis jūsų sūnus, — ištarė Erlenduras. — Tačiau jis nėra savo tėvo sūnus.

— Apie ką jūs kalbate? Ne savo tėvo sūnus? Žinoma, kad jis savo tėvo sūnus! Ar gali sūnus būti be tėvo?!

— Atleiskite, nebuvau pakankamai tikslus. Jis nėra to tėvo sūnus, kurio manė esąs, — ramiai patikslino Erlenduras. — Jis yra jus išprievartavusio vyro sūnus. Holbergo sūnus. Ar pasakėte tai savo vyrui? Ar dėl to jis išėjo?

Katrina tylėjo.

— Ar papasakojote jam visą tiesą?

Katrina žiūrėjo į Erlendurą. Jis jautė, kad moteris ruošėsi pasipriešinti. Praėjo keletas akimirkų, ir jis pastebėjo, kaip jos lūpos pasidavė. Moters pečiai nusileido, ji užmerkė akis, beveik susmuko ant sofos ir pradėjo raudoti. Elinborg pervėrė Erlendurą žvilgsniu, tačiau jis tiesiog stebėjo Katriną ir laukė, kol ji susikaups.

— Ar papasakojote jam apie Einarą? — vėl pakartojo klausimą pamanęs, kad ji sugebėjo susiimti.

— Jis tuo nepatikėjo, — atsakė ji.

— Kad Einaras yra nėjo sūnus? — paklausė Erlenduras.

— Einaras ir Albertas yra ypač artimi. Visuomet tokie buvo. Nuo pat jo gimimo. Žinoma, Albertas myli ir kitus du savo sūnus, tačiau Einarą labiausiai. Nuo pat pradžių. Jis jauniausias vaikas, ir Albertas lepino jį.

Katrina stabtelėjo.

— Galbūt todėl niekada to nepasakojau. Žinojau, kad Albertas nesugebės to pakelti. Metai bėgo ir apsimetinėjau, kad nieko nenutiko. Nesakiau nė žodžio. Ir tai veikė. Holbergas paliko manyje žaizdą, tad kodėl jai neleisti užgyti ramybėje? Kodėl jis turėtų sunaikinti mudviejų ateitį? Ignoruoti faktą — toks buvo mano būdas susitaikyti su šiuo siaubu.

— Ar iškart supratote, kad Einaras yra Holbergo sūnus? — paklausė Elinborg.

— Jis galėjo būti ir Alberto sūnus.

Katrina ir vėl nutilo.

— Tačiau tai matėsi jo veide, — pridūrė Erlenduras.

Katrina pažiūrėjo į jį.

— Iš kur žinote?

— Jis atrodo kaip Holbergas, ar ne? — tęsė Erlenduras. — Kaip Holbergas būdamas jaunas. Moteris matė jį Keblavike ir pamanė, kad tai Holbergas.

— Jie neabejotinai panašūs.

— Jei jūs niekada nieko nepasakojote savo sūnui ir jūsų vyras nežinojo apie Einarą, kodėl dabar nusprendėte atskleisti šią tiesą? Kas viską pradėjo?

— Kokia moteris Keblavike? — paklausė Katrina. — Kokia moteris, gyvenanti Keblavike, pažįsta Holbergą? Ar jis ten gyveno su moterimi?

— Ne, — atsakė Erlenduras, svarstydamas, ar turėtų jai papasakoti apie Kolbrun ir Audur.

Anksčiau ar vėliau ji išgirs apie ją, ir jis nematė jokios svarios priežasties dėl ko dabar negalėtų Katrina sužinoti tiesos. Jis jau pasakojo jai apie išprievartavimą Keblavike, tačiau dabar jis įvardijo Holbergo auką ir papasakojo apie Audur, kuri mirė nuo rimtos bei sudėtingos ligos dar būdama maža. Jis papasakojo jai, kaip jie rado antkapio fotografiją Holbergo rašomajame stale ir kaip nuotrauka nuvedė juos į Keblaviką pas Eliną, taip pat kaip buvo elgiamasi su Kolbrun, kai ji bandė pareikšti kaltinimus.

Katrina nepraleido nė vieno šio pasakojimo žodžio. Jai iš akių tryško ašaros, kai Erlenduras pasakojo apie Audur mirtį. Jis taip pat papasakojo apie Gretarą, vyriškį su fotoaparatu, kurį ji buvo sutikusi su Holbergu, ir kaip jis išnyko be pėdsakų, tačiau buvo rastas po betoninėmis grindimis Holbergo bute.

— Ar tai dėl to visas tas triukšmas Nordurmyryje, kurį rodė per žinias? — paklausė Katrina.

Erlenduras linktelėjo.

— Aš nežinojau, kad Holbergas išprievartavo ir kitą moterį. Maniau, kad aš buvau vienintelė.

— Mes žinome tik apie judvi, — ištarė Erlenduras. — Gali būti ir kitų, tačiau nesame tikri, ar tai kada nors paaiškės.

— Taigi Audur buvo netikra Einaro sesuo, — susimąsčiusi ištarė Katrina. — Vargšas vaikas.

— Ar jūs tikra, kad anksčiau to nežinojote? — paklausė Erlenduras.

— Žinoma, tikra, — išpoškino ji. — Nė nenutuokiau apie tai.

— Einaras žino apie ją, — pasakė Erlenduras. — Jis susekė Eliną Keblavike.

Katrina nieko neatsakė. Jis nusprendė pabandyti kitokį klausimą:

— Jei jūsų sūnus nieko nežinojo, o jūs niekada nepasakojote savo vyrui apie išprievartavimą, kaip Einaras staiga sužinojo tiesą būtent dabar?

— Nežinau, — atsakė Katrina. — Pasakykite man, nuo ko mirė ta vargšė mergaitė.

— Jūsų sūnus yra įtariamas Holbergo nužudymu, — pareiškė Erlenduras, neatsakydamas jai.

Jis bandė išdėstyti tai, ką turėjo pasakyti kuo atsargiau. Jam pasirodė, kad Katrina buvo stebinančiai rami, lyg jos nebūtų nustebinę tai, jog sūnus įtariamas žmogžudyste.

— Mano sūnus ne žudikas, — švelniai paprieštaravo ji. — Jis negalėtų nieko nužudyti.

— Yra didelė tikimybė, kad jis trenkė Holbergui per galvą. Galbūt jis neketino jo žudyti. Tikriausiai padarė tai iš įniršio. Jis paliko mums žinutę. Ten buvo parašyta: „Aš esu jis.” Ar suprantate, ką tai reiškia?

Katrina nieko neatsakė.

— Ar jis žinojo, kad Holbergas buvo jo tėvas? Ar jis žinojo, ką Holbergas jums padarė? Ar jis žinojo apie Audur ir Eliną? Kaip jis viską išsiaiškino?

Katrina spoksojo į savo kelius.

— Kur dabar yra jūsų sūnus? — paklausė Elinborg.

— Aš nežinau, — tyliai atsakė Katrina. — Keletą dienų iš jo nieko negirdėjau.

Ji pažiūrėjo į Erlendurą.

— Jis netikėtai sužinojo apie Holbergą. Suprato, kad kažkas buvo ne taip. Išsiaiškino darbe. Sakė, kad šiais laikais neįmanoma nuslėpti jokių paslapčių. Jis sakė, kad visa tai buvo duomenų bazėje.

38

Erlenduras pažiūrėjo į Katriną.

— Kaip jis gavo informacijos apie tikrą savo tėvą? — paklausė jis.

— Jis sužinojo, kad negali būti Alberto sūnus, — atsakė Katrina prislopintu balsu.

— Kaip? — paklausė Erlenduras. — Ko jis ieškojo? Kodėl jis ieškojo savęs duomenų bazėje? Ar tai atsitiktinumas?

— Ne, — atsiliepė Katrina. — Tai nebuvo atsitiktinumas.

Elinborg jau buvo gana. Ji norėjo nustoti klausinėti ir leisti Katrinai pailsėti. Pareigūnė atsistojo sakydama, kad jai reikia atsinešti stiklinę vandens, ir gestu parodė Erlendurui, kad eitų kartu su ja. Jis nusekė ją į virtuvę. Elinborg pasakė, kad jos manymu, moteris pakankamai išgyveno ir reikėtų ją palikti vieną bei pasiūlyti jai pasikonsultuoti su teisininku, prieš dar ką nors pasakojant. Jie turėtų nutraukti apklausą bent jau iki šios dienos vakaro, pakalbėti su jos artimaisiais ir paprašyti ko nors pasilikti su ja bei jai padėti. Erlenduras pabrėžė, kad Katrina nėra suimta, kad ji niekuo neįtariama ir kad tai nėra formali apklausa, tiesiog informacijos rinkimas ir kad šiuo metu Katrina yra labai linkusi bendrauti. Jie turėtų tęsti.

Elinborg papurtė galvą.

— Kalk geležį, kol karšta, — išpyškino Erlenduras.

— Ką tu kalbi? — sušnypštė ji.

Katrina pasirodė virtuvės tarpduryje ir paklausė, ar detektyvai norėtų tęsti. Ji buvo pasirengusi pasakyti jiems tiesą ir šįkart nieko neslėpti.

— Reikia baigti visa tai, — ištarė ji.

Elinborg paklausė, ar ji nenori susisiekti su teisininku, tačiau Katrina atsisakė. Ji sakė, kad nepažįsta jokių teisininkų ir nekart nebuvo reikalo su jais konsultuotis. Nežinojo, kaip pradėti kalbą apie tai.

Elinborg kaltinamai dėbtelėjo į Erlendurą. Jis paprašė Katrinos tęsti. Kai jie visi vėl susėdo, ji toliau pasakojo savo istoriją. Ji maigė rankas ir liūdnai pradėjo pasakojimą.

♦

Albertas tą rytą turėjo išvykti į užsienį. Jie atsikėlė labai anksti. Ji padarė abiem kavos. Jie vėl kalbėjo apie namo pardavimą ir mažesnio pirkimą. Jie dažnai kalbėdavo apie tai, tačiau niekada tam neprisiruošė. Galbūt tai atrodė kaip per didelis žingsnis, lyg pabrėžimas, kokie seni jie yra. Jie nesijautė seni, tačiau gyvenamojo ploto keitimas atrodė vis labiau slegiantis reikalas. Albertas pasakė, kad pakalbės su nekilnojamojo turto agentu, kai sugrįš, ir išvažiavo savo „Cherokee” automobiliu.

Ji grįžo į lovą. Jai į darbą reikėjo tik už poros valandų, tačiau negalėjo užmigti. Gulėjo blaškydamas! ir vartydamasi iki aštuntos valandos. Tuomet atsikėlė. Ji buvo virtuvėje, kai išgirdo įeinantį Einarą. Sūnus turėjo namų raktą.

Ji iškart suprato, kad jis nusiminęs, tačiau nežinojo kodėl. Sūnus sakėsi visą naktį nemiegojęs. Greitu žingsniu perėjo svetainę ir nuėjo į virtuvę, tačiau atsisakė prisėsti.

— Žinojau, kad kažkas yra ne taip, — ištarė jis ir piktai pažiūrėjo į motiną. — Visą laiką žinojau!

Ji negalėjo suprasti, kodėl jis pyksta.

— Žinojau, kad kažkas čia prakeiktai ne taip, — beveik šaukdamas pakartojo jis.

— Apie ką tu kalbi, brangusis? — paklausė ji nesuvokdama, kodėl jis pyksta. — Kas ne taip?

— Aš viską perpratau, — pareiškė jis. — Sulaužiau taisykles, kad viską išsiaiškinčiau. Norėjau sužinoti, kaip liga perduodama giminėje — ir ji yra perduodama palikuonims, galiu tave užtikrinti. Ją turi keletas šeimų, tačiau ne mūsų šeimoje. Ne tėčio šeimoje ir ne tavo. Štai kodėl kažkas čia ne taip. Ar supranti? Ar suvoki, ką sakau?

Erlenduro mobilusis telefonas suskambo palto kišenėje ir jis atsiprašė Katrinos. Pareigūnas nuėjo į virtuvę ir atsiliepė. Tai buvo Sigurduras Olis.

— Senutė iš Keblaviko ieško tavęs, — neprisistatęs pranešė jis.

— Senutė? Turi galvoje Eliną?

— Taip, Eliną.

— Ar bendravai su ja?

— Taip, — atsakė Sigurduras Olis. — Sakė, kad jai reikia tučtuojau su tavimi pasikalbėti.

— Ar žinai, ko ji nori?

— Ji kategoriškai atsisakė man pasakyti. Kaip tau sekasi?

— Ar davei jai mano mobiliojo numerį?

— Ne.

— Jei dar kartą skambins, duok jai mano numerį, — paliepė Erlenduras ir padėjo ragelį.

Katrina ir Elinborg laukė jo svetainėje.

— Atleiskite, — atsiprašė jis Katrinos.

Ji tęsė savo istoriją.

♦

Einaras nužingsniavo į svetainę. Katrina stengėsi nuraminti jį ir išsiaiškinti, kas šitaip nuliūdino sūnų. Ji atsisėdo ir paprašė jo prisėsti šalia, tačiau jis neklausė. Vaikinas vaikščiojo priešais ją pirmyn ir atgal. Motina žinojo, kad jis jau seniai turi problemų, ir skyrybos tikrai nepadėjo. Jo žmona paliko sūnų. Ji norėjo viską pradėti iš pradžių. Ji nenorėjo būti sunaikinta jo širdgėlos.

— Papasakok man, kas negerai, — paprašė ji.

— Daug kas, mama, tiesiog daug kas.

Ir tuomet iškilo klausimas, kurio ji laukė visus tuos metus.

— Kas yra mano tėvas? — paklausė sūnus ir sustojo priešais ją. — Kas yra tikrasis mano tėvas?

Ji pažiūrėjo į jį.

— Mes daugiau nebeturime jokių paslapčių, mama, — pareiškė jis.

— Ką tu sužinojai, — paklausė ji? — Kuo tu užsiimi?

— Aš žinau, kas nėra mano tėvas, — atsakė jis. — Ir tai yra tėtis.

Jis smarkiai nusikvatojo.

— Ar girdėjai? Tėtis nėra mano tėtis! Jei jis nėra mano tėtis, kas tuomet esu aš? Iš kur aš atsiradau? Mano broliai.

Staiga jie tapo tik mano įbroliais. Kodėl niekad man nieko nesakei? Kodėl visą tą laiką melavai? Kodėl? Kodėl?

Ji žiūrėjo į jį ir jos akys paplūdo ašaromis.

— Ar tu buvai neištikima tėčiui? — paklausė jis. — Tu gali man pasakyti. Aš niekam nepasakosiu. Ar buvai jam neištikima? Niekam nereikia to žinoti, išskyrus mudu, tačiau privalau išgirsti iš tavęs. Turi pasakyti man tiesą. Iš kur aš atsiradau? Kaip?

Jis nustojo kalbėti.

— Ar aš įvaikintas? Našlaitis? Kas aš toks? Kas aš esu? Mama?

Katrina pradėjo raudoti kūkčiodama. Jis spoksojo į motiną. Šiek tiek apsiramino, kol ji verkė ant sofos. Šiek tiek užtruko, kol jis suprato, kaip jo žodžiai nuliūdino ją. Galiausiai jis atsisėdo ir apkabino ją. Kurį laiką abu sėdėjo tylėdami, kol ji pradėjo pasakoti apie tą naktį Husavike, kol jo tėvas buvo jūroje. Ji linksminosi su draugėmis ir susipažino su keletu vyru, įskaitant Holbergą, kuris įsiveržė į jos namus. Jis įdėmiai klausė jos pasakojimo.

Ji papasakojo jam, kaip Holbergas ją išprievartavo, gąsdino ir ji nusprendė pasilikti kūdikį bei niekada niekam nepasakoti apie tai, kas įvyko. Nei jo tėvui, nei jam pačiam. Taip buvo geriau. Jie gyveno laimingą gyvenimą. Ji neleido Holbergui atimti jos laimės. Jis nesugebėjo nužudyti jos šeimos. Katrina pasakė sūnui, kad nors jis ir yra ją išprievartavusio vyro vaikas, ji mylėjo jį taip pat stipriai kaip ir kitus du sūnus ir žinojo, kad Albertas labai jį myli. Todėl Einaras niekada nekentėjo dėl to, ką padarė Holbergas. Niekada.

Jam prireikė kelių minučių suvirškinti tai, ką ji pasakė.

— Atleisk, — pagaliau atsiprašė jis. — Aš nenorėjau pykti ant tavęs. Maniau, kad tu buvai neištikima, ir taip atsiradau aš. Nė nenutuokiau apie išprievartavimą.

— Žinoma, ne, — ištarė ji. — Iš kur galėjai žinoti? Niekam to nepasakojau iki dabar.

— Turėjau numatyti ir šią galimybę, — atsakė jis. — Buvo ir kita galimybė, tačiau aš jos neapsvarsčiau. Atleisk. Visus tuos metus turėjai siaubingai jaustis.

— Neturėtum apie tai galvoti, — ramino ji. — Neturėtum kentėti dėl to, ką padarė tas vyras.

— Aš dėl to jau kentėjau, mama, — prisipažino jis. — Nesibaigiančios kančios. Ir ne tik aš. Kodėl tu nepasidarei aborto? Kas tave sustabdė?

— O, Viešpatie, Dieve, nekalbėk taip, Einarai. Niekada taip nekalbėk.

♦

Katrina sustojo.

— Ar jūs niekada nesvarstėte galimybės pasidaryti abortą? — paklausė Elinborg.

— Visą laiką. Visada. Kol buvo per vėlu. Galvojau apie tai kasdien, kai sužinojau, kad esu nėščia. Šiaip ar taip, vaikas galėjo būti ir Alberto. Turbūt tai viską keitė. Ir tuomet po gimdymo aš susirgau depresija. Pogimdyvine depresija, ar ne? Buvau išsiųsta psichiatriniam gydymui. Po trijų mėnesių jaučiausi pakankamai gerai, kad vėl galėčiau rūpintis berniuku ir nuo tada jį mylėjau.

Erlenduras šiek tiek delsė, prieš tęsdamas apklausą.

— Kodėl jūsų sūnus pradėjo ieškoti ligų Genetinių ligų tyrimo centro duomenų bazėje? — galiausiai paklausė jis.

Katrina pažiūrėjo į jį.

— Nuo ko mirė mergaitė iš Keblaviko? — paklausė ji.

— Nuo smegenų auglio, — atsakė jis. — Ligos, vadinamos neurofibromatoze.

Katrinos akys paplūdo ašaromis, ir ji giliai atsiduso.

— Argi jūs nežinojote? — paklausė ji.

— Nežinojome ko?

— Mūsų mieloji mažutė mirė prieš trejus metus, — atsakė Katrina. — Be priežasties. Visiškai be priežasties.

— Jūsų mieloji mažutė? — nesuprato Erlenduras.

— Mūsų brangioji mažutė, — pakartojo ji. — Einaro dukra. Ji mirė. Vargšas mielas vaikelis.

39

Namą apgaubė slegianti tyla.

Katrina sėdėjo nuleidusi galvą. Apstulbusi Elinborg iš pradžių pažiūrėjo į ją, paskui į Erlendurą. Jis spoksojo tuščiu žvilgsniu ir galvojo apie Evą Lindą. Ką dabar ji veikia? Ar ji bute? Jis jautė poreikį pasikalbėti su savo dukra. Jautė poreikį ją apkabinti, prisiglausti prie jos ir nepaleisti, kol nepasakys, kiek daug ji jam reiškė.

— Negaliu tuo patikėti, — ištarė Elinborg.

— Jūsų sūnus yra genetinis nešiotojas, ar ne? — paklausė Erlenduras.

— Štai šią frazę jis panaudojo, — patvirtino Katrina. — Genetinis nešiotojas. Jie abu tokie. Jis ir Holbergas. Jis sakė, kad paveldėjo tai iš vyro, kuris mane išprievartavo.

— Tačiau nė vienas iš jų nesusirgo, — pasakė Erlenduras.

— Atrodo, kad suserga tik moterys, — pridūrė Katrina. — Vyrai nešioja ligą, tačiau nebūtinai turi jos simptomų. Ji pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis, negaliu to paaiškinti. Mano sūnus supranta. Jis bandė geriau paaiškinti man, bet iš tiesų nesupratau, apie ką jis kalba. Jo širdis buvo sudaužyta. Žinoma, mano taip pat.

— Ir jis visa tai sužinojo iš jų kuriamos duomenų bazės? — paklausė Erlenduras.

Katrina linktelėjo.

— Jis negalėjo suprasti, kodėl jo mažoji mergaitė susirgo šia liga, todėl pradėjo jos ieškoti mano ir Alberto giminėse. Jis kalbėjo su artimaisiais ir neketino pasiduoti. Manėme, kad šitaip jis kovoja su sukrėtimu. Visas tas nesibaigiantis priežasties ieškojimas. Atsakymų ieškojimas ten, kur mes manėme, kad nėra jokių atsakymų. Jie išsiskyrę jau kuris laikas, Lara ir jis. Jie daugiau nebegalėjo būti kartu ir nusprendė laikinai pagyventi atskirai, tačiau nemanau, kad reikalai kada nors pagerės.

Katrina nutilo.

— Ir tada jis rado atsakymą, — ištarė Erlenduras.

— Jis įtikino save, kad Albertas nėra jo tėvas. Sakė, kad pagal informaciją, gautą iš duomenų bazės, tai negali būti tiesa. Todėl atėjo pas mane. Jis manė, kad buvau neištikima, ir gimė jis. Arba kad jis buvo įvaikintas.

— Ar jis rado Holbergą duomenų bazėje?

— Nemanau. Nebent vėliau, kai papasakojau jam apie Holbergą. Tai buvo taip absurdiška. Taip kvaila! Mano sūnus sudarė galimų savo tėvų sąrašą ir Holbergas buvo jame. Jis galėjo atsekti ligą per tam tikras gimines, naudodamasis genetikos ir genealogijos duomenų bazėmis, ir sužinojo, kad jis negali būti savo tėvo sūnus. Jis buvo kitoks, kitos giminės.

— Kokio amžiaus buvo jo dukra?

— Ji buvo septynerių.

— Jos mirtį sukėlė smegenų auglys, ar ne? — paklausė Erlenduras.

— Taip.

— Ji mirė nuo tos pačios ligos kaip ir Audur. Neurofibromatozės.

— Taip. Audur motina turėjo jaustis siaubingai; iš pradžių Holbergas, o tuomet jos dukters mirtis.

Erlenduras akimirką sudvejojo.

— Kolbrun, jos motina, nusižudė po trejų metų nuo Audur mirties.

— O, Dieve, — atsiduso Katrina.

— Kur dabar yra jūsų sūnus? — paklausė Erlenduras.

— Nežinau, — atsakė Katrina. — Aš siaubingai jaudinuosi, kad jis padarys ką nors baisaus. Jis jaučiasi toks prislėgtas, mano berniukas. Labai prislėgtas.

— Kaip manote, ar jis susisiekė su Holbergu?

— Nežinau. Žinau tik tai, kad jis nėra žudikas. Tuo aš esu užtikrinta.

— Kaip manote, ar jis atrodo kaip jo tėvas? — paklausė Erlenduras ir pažiūrėjo į Sutvirtinimo sakramento nuotraukas.

Katrina neatsakė.

— Ar matote panašumų tarp jų? — paklausė Erlenduras.

— Nagi, Erlendurai, — pratrūko Elinborg, nebegalėdama viso to pakelti. — Ar nemanai, kad ir taip nuėjai pakankamai toli?

— Atleiskite, — atsiprašė Erlenduras Katrinos. — Aš tiesiog domiuosi. Jūs tikrai labai mums padėjote ir jei tai jus paguos, abejoju, kad kada nors sutiksime tvirtesnį ar stipresnį žmogų nei jūs, sugebėjusį tyliai kentėti visus tuos metus.

— Viskas gerai, — Katrina ramino Elinborg. — Vaikai gali būti panašūs į bet ką iš šeimos. Man niekuomet berniukas nebuvo panašus į Holbergą. Jis sakė, kad tai ne mano kaltė. Einaras pasakė. Aš neturėčiau jaustis kalta dėl jo dukters mirties.

Katrina stabtelėjo.

— Kas nutiks Einarui? — paklausė ji.

Dabar ji nė kiek nesipriešino. Jokio melo. Tiesiog susitaikymas.

— Turime jį surasti, — paaiškino Erlenduras, — pasikalbėti ir išgirsti, ką jis pasakys.

Jis ir Elinborg atsistojo. Erlenduras užsidėjo skrybėlę. Katrina liko ant sofos.

— Jei norite, galiu pasikalbėti su Albertu, — pasiūlė Erlenduras. — Naktį jis praleido „Esja” viešbutyje. Nuo vakar stebime jūsų namą, jei kartais pasirodytų jūsų sūnus. Galiu paaiškinti Albertui, kas čia vyksta. Jis ateis į protą.

— Ačiū jums, — ištarė Katrina. — Paskambinsiu jam. Žinau, kad jis grįš. Mes privalome būti drauge dėl savo berniuko.

Ji žiūrėjo Erlendurui į akis.

— Jis yra mūsų berniukas, — pasakė ji. — Jis visuomet bus mūsų berniukas.