20

Sigurduras Olis svarstė, kaip suformuluoti klausimą. Jis laikė sąrašą su dešimties moterų vardais, jos gyveno Husavike maždaug 1960-aisiais ir vėliau persikraustė į Reikjaviką. Dvi iš jų buvo mirusios, dvi niekuomet nesusilaukė vaikų, likusios šešios tapo motinomis tuo laikotarpiu, kai turėjo įvykti išprievartavimas. Sigurduras Olis važiavo aplankyti pirmosios iš jų. Ji gyveno Barmahlide. Išsiskyrusi. Ji turėjo tris suaugusius sūnus.

Tačiau kaip pateikti tokį klausimą šioms vidutinio amžiaus moterims? „Atleiskite, ponia, aš esu iš policijos ir atvykau paklausti jūsų, ar buvote kada nors išprievartauta Husavike, kai ten gyvenote?” Jis apsvarstė tai su Elinborg, kuri turėjo sąrašą su dešimties moterų vardais, tačiau ji nesuprato problemos. Sigurduras Olis manė, kad tai, ką pradėjo Erlenduras, yra bergždžias darbas. Net jei Elidis sakė tiesą, o laikas bei vieta atitiko ir po ilgų paieškų jie galiausiai rastų tą moterį, kokia garantija, kad ji iš viso sutiks kalbėti apie išprievartavimą? Ji tylėjo apie tai visą gyvenimą, kodėl dabar turėtų prabilti? Viskas, ką jai reikia pasakyti, kai Sigurduras Olis ar kuris nors kitas iš penkių detektyvų, turinčių panašų sąrašą, pasibels į jos duris, yra „ne”, ir tuomet jie negalės pasakyti nieko daugiau, kaip „atsiprašome, kad sutrukdėme”. Net jei jie ras tą moterį, nėra jokių garantijų, kad jos nėštumas buvo išprievartavimo padarinys.

— Tai reakcijos klausimas. Turėtum pasinaudoti psichologija, — patarė Erlenduras, kai Sigurduras Olis bandė parodyti jam situacijos komplikuotumą. — Pasistenk patekti į jų namus, prisėsti, išgerti puodelį kavos, pasišnekučiuoti, šiek tiek paplepėti.

— Psichologija! — suprunkštė Sigurduras Olis, kai išlipo iš savo automobilio Barmahlide ir pagalvojo apie savo partnerę Bergtorą.

Jis netgi nežinojo, kaip pasinaudoti psichologija bendraujant su ja. Jie susipažino prieš kelerius metus neįprastomis aplinkybėmis, kai Bergtora buvo liudininkė sudėtingoje byloje. Jie kurį laiką susitikinėjo ir netrukus nusprendė gyventi kartu. Paaiškėjo, kad jie puikiai tinka vienas kitam, domisi panašiais dalykais ir abu nori susikurti sau nuostabius namus su prašmatniais baldais ir meno kūriniais – jupiai širdyje. Jie visuomet bučiuodavosi susitikę po ilgos darbo dienos. Dovanodavo vienas kitam mielas smulkmenėles, netgi atsikimšdavo butelį vyno. Kartais po darbo grįžę namo jie eidavo tiesiai į lovą, tačiau pastaruoju metu tai vykdavo daug rečiau.

Prasidėjo tada, kai gimtadienio proga ji padovanojo jam labai įprastų suomiškų guminių batų porą. Sigurduras stengėsi nušvisti džiaugsmu, tačiau išraiška, sakanti, kad negali patikėti, jo veide užsilaikė per ilgai, ir ji pamatė, kad kažkas ne taip. Tuomet jis galiausiai nusišypsojo dirbtine šypsena.

— Nes tu neturėjai jokių, — ištarė ji.

— Aš neturėjau guminių batų nuo tada, kai buvau... dešimties.

— Tu nepatenkintas?

— Aš manau, jie puikūs, — išspaudė Sigurduras Olis, žinodamas, kad neatsakė į klausimą, ji taip pat tai suprato. — Ne, rimtai, — pridūrė jis pats numanydamas, kad kasasi sau duobę. — Jie fantastiški.

— Tu nepatenkintas, — paniuro ji.

— Žinoma, kad patenkintas, — išspaudė jis vis dar sutrikęs ir negalėdamas nustoti galvoti apie trisdešimties tūkstančių kronų vertės rankinį laikrodį, kurį padovanojo jai per gimtadienį po savaitės paieškų po visą miestą, po diskusijų su laikrodininkais apie prekių ženklus, paauksavimą, mechanizmus, dirželius, atsparumą vandeniui, Šveicariją bei laikrodžius su gegutėmis ir kai panaudojęs visus savo detektyvo įgūdžius, galiausiai rado tinkamą laikrodį, ji buvo apimta ekstazės, jos džiaugsmas ir pasigėrėjimas buvo nuoširdūs.

Jis sėdėjo priešais ją su veide užšaldyta šypsena ir bandė apsimesti, kad nesitveria džiaugsmu, tačiau paprasčiausiai to negalėjo padaryti.

— Psichologija? — Sigurduras Olis vėl suprunkštė.

Jis paspaudė skambutį, kai atvyko prie pirmosios ponios, kurią turėjo aplankyti Barmahlide, durų ir uždavė tiek psichologiškai gilų, kiek tik įstengė, klausimą, tačiau jam apgailėtinai nepasisekė. Prieš jam susivokiant, jis labai susijaudinęs paklausė moters, stovinčios laiptų aikštelėje, ar ji kada nors buvo išprievartauta.

— Apie ką, po galais, jūs kalbate? — pasipiktino ponia, ant veido užsitepusi kaukę, su brangiais papuošalais ant pirštų ir nuožmia veido išraiška, kuri, atrodė, neketino nurimti. — Kas jūs esate? Kas jūs per iškrypėlis?

— Ne, atleiskite, — atsiprašė Sigurduras Olis ir per akimirką atsidūrė laiptų apačioje.

♦

Elinborg sekėsi geriau, nes ji daugiau galvojo apie darbą ir nesidrovėjo šnekučiuotis, kad įgytų žmonių pasitikėjimą. Jos slaptasis ginklas buvo maisto gaminimas. Ji tuo nepaprastai domėjosi ir mokėjo gerai gaminti, todėl neturėdavo bėdų ieškodama pokalbio temos. Kai tik pasitaikydavo proga, ji klausdavo, koks nuostabus aromatas sklinda iš virtuvės, ir net žmonės, kurie pastarąją savaitę maitinosi vien tik kukurūzų spragėsiais, pakviesdavo ją vidun.

Ji sėdėjo buto, įrengto pusrūsyje, svetainėje Breidholte ir sutiko išgerti puodelį kavos su ponia iš Husaviko, kuri tapo našle prieš daug metų ir yra dviejų suaugusių vaikų motina. Jos vardas buvo Sigurlaug ir ji buvo paskutinė Elinborg sąraše. Jai neatrodė sudėtinga užduoti šį jautrų klausimą ir ji paprašė žmonių, su kuriais kalbėjosi, pranešti, jei ką nors sužinotų apie Husaviką.

— ...ir štai todėl mes ieškome jūsų amžiaus moters iš Husaviko, kuri galėjo pažinoti Holbergą tuo metu ir galbūt netgi turėjo su juo bėdų.

— Aš nepamenu nieko, vardu Holbergas iš Husaviko, — atsakė moteris. — Apie kokias bėdas jūs kalbate?

— Holbergas tik kurį laiką buvo apsistojęs Husavike, todėl nebūtinai turite prisiminti ką nors apie jį. Jis niekuomet ten negyveno. Tai buvo fizinė prievarta. Mes žinome, kad prieš keletą dešimtmečių jis mieste užpuolė moterį ir bandome surasti ją.

— Tai turėtų būti užfiksuota jūsų protokoluose.

— Apie užpuolimą niekuomet nebuvo pranešta.

— Koks tai buvo užpuolimas?

— Išprievartavimas.

Moteris instinktyviai ranka užsidengė burną ir iš nuostabos išplėtė akis.

— O, Dieve, — negalėjo atsigauti ji. — Aš nieko nežinau apie tai. Išprievartavimas! Dieve mano! Niekuomet negirdėjau apie ką nors panašaus.

— Ne, atrodo, kad tai buvo labai saugota paslaptis.

Ji mikliai išsisukinėjo nuo klausimų iš moters, kuri norėjo sužinoti visas smulkmenas, ir kalbėjo apie apklausas bei paprasčiausius gandus.

— Aš svarsčiau, — tuomet ištarė Elinborg, — galbūt jūs pažįstate ką nors, kas galėtų žinoti apie šį reikalą.

Moteris pasakė dviejų savo draugių iš Husaviko vardus ir pridūrė, kad jos niekuomet nieko nepraleisdavo. Elinborg užsirašė juos, dar šiek tiek pasėdėjo, kad nepasirodytų nemandagi, ir tuomet išėjo.

♦

Erlenduro kaktoje buvo kirstinė žaizda, ant kurios jis užsiklijavo pleistrą. Vienas iš jo praeitos nakties svečių negalėjo susivaldyti, kai Erlenduras trenkė durimis į jo kelį ir rėkdamas parbloškė jį ant žemės. Kitas spoksojo nustebęs dėl tokio elgesio, kol prieš jam susivokiant, Erlenduras atsistojo priešais laiptų aikštelėje ir nė nekrūptelėjęs nustūmė jį atbulą laiptais žemyn. Nepažįstamasis sugebėjo įsitverti į turėklą ir sustoti, nepasiekęs laiptų apačios. Jo nesužavėjo Erlenduro, kuris stovėjo laiptų viršuje su patinusia ir nubrozdinta kakta, išpuolis. Jis akimirką pasižiūrėjo į savo bičiulį, gulintį ant žemės ir staugiantį iš skausmo, tuomet atgal į Erlendurą ir nusprendė dingti. Jis buvo ne vyresnis nei dvidešimties.

Erlenduras iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir jos belaukdamas išsiaiškino, ko vyrai norėjo iš Evos Lindos. Iš pradžių vyras buvo sunkiai sukalbamas, tačiau kai Erlenduras pasiūlė apžiūrėti jo kelį, jis iš karto tapo daug šnekesnis. Jie buvo skolų išmušinėtojai. Eva Linda buvo skolinga pinigų ir kvaišalų kažkokiam vyrui, apie kurį Erlenduras nebuvo girdėjęs.

Erlenduras niekam nepaaiškino, kodėl jis su pleistru, kai kitą dieną nuėjo į darbą, ir niekas apie tai neišdrįso paklausti. Durys vos neparbloškė jo, kai atšoko nuo skolų išmušinėtojo kojos ir trenkėsi jam į galvą. Jam vis dar skaudėjo kaktą, jis pyko ant Evos Lindos ir nesugebėjo gerai miegoti tą naktį, kartais užsnūsdamas kėdėje ir tikėdamasis, kad jo dukra sugrįš, prieš situacijai tampant nevaldomai. Jis užsuko į savo biurą pakankamai ilgam, kad sužinotų, jog Gretaras turėjo seserį, o jo motina vis dar gyva ir gyvena Grundo senelių namuose.

Kaip jau ir sakė Marijonai Brym, jis neieškojo Gretaro, bent jau daugiau nei merginos iš Gardabairo, tačiau nemanė, kad pakenktų sužinoti apie jį daugiau. Gretaras buvo vakarėlyje Kolbrun išprievartavimo naktį. Galbūt jis ką nors pamena iš tos nakties, atsitiktinę smulkmeną, apie kurią prasitartų. Erlenduras nesitikėjo sužinoti ką nors naujo apie jo dingimą, dėl jo Gretaras gali kad ir ilsėtis ramybėje, bet jau kurį laiką dingę žmonės kėlė jo susidomėjimą. Už kiekvieno iš jų slypėjo siaubo istorija, o jo mintyse taip pat slypėjo kažkas intriguojančio apie žmones, dingusius be pėdsakų, ir nežinomas to priežastis.

Gretaro motina buvo devyniasdešimties, akla. Erlenduras trumpai šnektelėjo su namų direktore, kuri negalėjo atitraukti akių nuo jo kaktos ir papasakojo jam, kad Teodora — viena iš seniausių ir ilgiausiai čia gyvenančių senolių, visais atžvilgiais nepriekaištinga bendruomenės narė, mylima ir kelianti susižavėjimą darbuotojams bei visiems kitiems.

Erlenduras buvo nuvestas pas Teodorą ir jai pristatytas. Senutė sėdėjo kėdėje su ratukais savo kambaryje, dėvėjo chalatą, buvo užsiklojusi vilnonę antklodę, jos ilgi žili plaukai, supinti į kasą, krito ant kėdės atlošo, ji buvo susikūprinusi, rankos kaulėtos, o veidas malonus. Kambaryje buvo keletas asmeninių daiktų. Virš lovos kabėjo įrėminta Džono F. Kenedžio fotografija. Erlenduras atsisėdo į kėdę priešais ją, pažiūrėjo į akis, kurios jau nebematė, ir pasakė, kad norėtų pasikalbėti apie Gretarą. Atrodė, kad ji puikiai girdi, o jos protas vis dar aštrus. Ji nė kiek nenustebo ir ėjo tiesiai prie reikalo. Erlenduras suprato, kad ji buvo iš Skagafjorduro — ji kalbėjo su ryškiu šiaurietišku akcentu.

— Mano Gretaras nebuvo tobulas vyrukas, — prakalbo ji. — Nemeluosiu jums, jis buvo siaubingas niekšas. Nežinau, iš kur jis toks. Bevertis niekšelis. Trainiojosi su kitais niekšeliais, dykaduoniais, padugnėmis. Ar radote jį?

— Ne, — atsakė Erlenduras. — Vienas iš jo draugų neseniai buvo nužudytas. Holbergas. Galbūt girdėjote apie tai?

— Šito nežinojau. Tai sakote jį užmušė?

Ji pralinksmino Erlendurą ir pirmą kartą po ilgo laiko jis pamatė priežastį nusišypsoti.

— Savo namuose. Anksčiau jie kartu dirbo uoste, Holbergas ir jūsų sūnus.

— Paskutinis kartas, kai mačiau savo Gretarą, o tada aš dar pakankamai gerai mačiau, buvo, kai jis atvyko aplankyti manęs tą vasarą, kai vyko nacionalinė šventė ir pavogė šiek tiek pinigų iš mano piniginės ir sidabro dirbinių. Nesužinojau to, kol jis vėl neišvyko, o pinigai dingo. Tada dingo ir pats Gretaras. Lyg jis taip pat būtų pavogtas. Ar žinote, kas jį pavogė?

— Ne. Ar žinote, kuo jis užsiėmė prieš dingdamas? Su kuo jis palaikė ryšius?

— Nė neįsivaizduoju, — atsakė senutė. — Aš niekuomet nežinojau, kuo užsiima Gretaras, juk sakiau jums.

— Ar žinojote, kad jis darė nuotraukas?

— Taip, jis darė fotografijas. Jis visuomet fotografuodavo, tačiau nežinau kodėl. Kartą jis pasakė man, kad nuotraukos yra laiko atspindžiai, bet aš neturėjau supratimo, apie ką jis kalba.

— Ar tai nebuvo šiek tiek per daug intelektualu Gretarui?

— Niekada negirdėjau jo taip kalbančio.

— Jo paskutinė gyvenamoji vieta buvo Bergstadastraetyje, kur jis nuomojosi kambarį. Ar žinote, kas nutiko jo asmeniniams daiktams? Fotoaparatui ir juostelėms. Ar žinote?

— Galbūt žino Klara, — atsakė Teodora. — Mano dukra. Ji tvarkė kambarį, manau, išmetė visą jo šlamštą.

Erlenduras atsistojo, o moteris pasuko galvą jo pusėn. Jis padėkojo už pagalbą, pasakė, kad tai buvo labai naudinga, ir norėjo pagirti, kaip gerai ji atrodo ir koks aštrus jos protas, tačiau to nepadarė. Nenorėjo per daug globėjiškai elgtis su ja. Vyras pažiūrėjo į ant sienos, virš jos lovos, kabančią Kenedžio nuotrauką ir nesusilaikė nepaklausęs:

— Kodėl virš savo lovos turite Kenedžio fotografiją? — pasidomėjo jis žiūrėdamas į tuščias jos akis.

— Ach, — atsiduso Teodora, — aš labai mėgau jį, kol dar buvo gyvas.

21

Kūnai gulėjo vienas prie kito ant šaltų stalų lavoninėje Baronstigure. Erlenduras stengėsi negalvoti apie tai, kad jis atvežė mirusius tėvą ir dukrą kartu. Holbergo kūno skrodimas ir analizė jau buvo atlikti, bet jo vis dar laukė tolesni tyrimai dėl genetinės ligos ir patvirtinimo, kad jis susijęs su Audur giminystės ryšiais. Erlenduras pastebėjo, kad lavono pirštai pajuodę — po mirties buvo paimti jo pirštų atspaudai. Audur kūnas buvo įsuktas į baltą drobinį audinį ir gulėjo ant stalo šalia Holbergo. Ji vis dar buvo nepaliesta.

Erlenduras nepažinojo patologo ir labai retai jį sutikdavo. Jis buvo aukštas, su didelėmis rankomis. Mūvėjo plonas gumines pirštines, ant žalio operacinio chalato ir tokios pačios medžiagos žalių kelnių ryšėjo baltą nugaroje surištą prijuostę. Burną buvo užsidengęs medicinine kauke, ant galvos turėjo melsvą plastikinį skydelį ir avėjo baltais sportiniais bateliais.

Anksčiau Erlenduras buvo lankęsis lavoninėje gana daug kartų, tačiau visuomet jausdavosi vienodai blogai. Mirties kvapas užpildydavo jo jusles, įsigerdavo į drabužius — formalino, sterilizacinių medžiagų ir siaubingo skrostų negyvų kūnų dvoko. Ryškios fluorescencinės lempos kabėjo nuo lubų, skleisdamos visiškai baltą šviesą belangėje patalpoje. Grindys ir dalis sienų buvo išklotos didžiulėmis baltomis plytelėmis, o viršutinioji sienų dalis išdažyta baltais dažais. Prie jų stovėjo stalai su mikroskopais ir kita įranga tyrimams. Ant sienų kabėjo daug spintelių. Kai kurios iš jų buvo su stiklinėmis durelėmis, už jų matėsi instrumentai ir stikliniai indai, esantys už Erlenduro suvokimo ribų. Vis dėlto jis suprato skalpelių, žnyplių ir pjūklų, kurie buvo tvarkingai išrikiuoti ant ilgo instrumentų stalo, paskirtį.

Erlenduras pastebėjo popierinį oro gaiviklį, kabantį ant fluorescencinės lempos, virš vieno iš dviejų darbinių stalų. Ant jo buvo pavaizduota mergina, dėvinti raudoną bikinį ir bėganti baltu smėlėtu paplūdimiu. Ant vieno iš stalų stovėjo magnetofonas ir kelios kasetės šalia jo. Grojo klasikinę muziką. „Maleris”, — pagalvojo Erlenduras. Patologo priešpiečių dėžutė gulėjo ant stalo šalia mikroskopo.

— Ji jau seniai nustojo maloniai kvepėti, tačiau jos kūnas vis dar geros formos, — ištarė patologas ir pažiūrėjo į Erlendurą, kuris stovėjo prie durų, lyg nesiryžtų įeiti į ryškiai apšviestą mirties ir irimo kambarį.

— Ką? — paklausė Erlenduras, negalėdamas atitraukti akių nuo akinančio baltumo.

Patologo balse jautėsi Erlendurui nesuvokiamas džiugesys.

— Turiu galvoje merginą su bikiniu, — patikslino patologas, linkteldamas link popierinio oro gaiviklio. — Man reikėtų įsigyti naują gaiviklį. Tikriausiai neįmanoma priprasti prie kvapo. Užeikite, nebijokite, tai tik mėsa.

Jis pamojavo peiliu virš Holbergo kūno.

— Jokios sielos, jokios gyvybės. Tik skerdiena. Ar tikite vaiduokliais?

— Ką? — vėl nesuprato Erlenduras.

— Kaip manote, ar jų sielos stebi mus? Kaip manote, ar jie sklando čia po kambarį, ar apsigyveno kitame kūne, persikūnijo. Ar tikite pomirtiniu gyvenimu?

— Ne, netikiu, — atsakė Erlenduras.

— Šis vyras mirė po stipraus smūgio į galvą, kuris prakirto odą, sutraiškė kaukolę ir stipriai pažeidė smegenis. Man atrodo, kad žmogus, sudavęs smūgį, stovėjo priešais jį. Panašu, kad jie žiūrėjo vienas kitam į akis. Užpuolikas turbūt buvo dešiniarankis — žaizda yra kairėje pusėje. Jis tikriausiai yra geros fizinės formos. Jaunas arba bent jau ne vyresnis nei vidutinio amžiaus vyriškis. Abejoju, kad galėjo būti moteris, nebent ji dirbtų sunkų fizinį darbą. Smūgis nužudė jį beveik akimirksniu. Jis pamatė tunelį ir ryškias šviesas.

— Labai tikėtina, kad jis pasuko kitu keliu, — prabilo Erlenduras.

— Na, jo žarnynas beveik tuščias — tik kiaušinių ir kavos likučiai, o tiesioji žarna pilna. Jis kentėjo, jei galima taip sakyti, nuo vidurių užkietėjimo. Tai dažna tokiame amžiuje. Kaip suprantu, niekas neatsiims kūno, todėl mes paprašėme leidimo naudoti jį mokymams. Ką apie tai manote?

— Taigi jis naudingesnis miręs negu gyvas.

Patologas pažiūrėjo į Erlendurą, nuėjo prie stalo, paėmė raudoną mėsos gabalą iš metalinio padėklo ir pakėlė jį viena ranka.

— Negaliu pasakyti, žmonės buvo geri ar blogi, — ištarė jis. — Tai lengvai gali būti ir šventojo širdis. Viskas, ką mums reikia išsiaiškinti, jei suprantu jus teisingai, yra tai, ar ji pumpavo blogą kraują?

Erlenduras priblokštas žiūrėjo į patologą, laikantį Holbergo širdį ir ją nagrinėjantį. Stebėjo jį čiupinėjantį negyvą raumenį, lyg tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje.

— Tai stipri širdis, — tęsė patologas. — Ji galėjo dirbti dar gerus kelerius metus. Jos savininkas galėjo išgyventi šimtą metų.

Patologas padėjo širdį atgal ant metalinio padėklo.

— Yra kai kas gana įdomaus apie šį Holbergą, tačiau dar tiksliai jo neišnagrinėjau šiuo atžvilgiu. Jūs turbūt norėtumėte, kad tai padaryčiau? Jis turėjo įvairių neryškių specifines ligos požymių. Jo smegenyse radau mažą auglį — nepiktybinį auglį — kuris galėjo sukelti jam tik šiek tiek sunkumų ir ant jo odos yra cafe au lait, ypač čia, po jo rankomis.

— Cafe au lait? — nustebo Erlenduras.

— Taip vadinama vadovėliuose. Atrodo kaip balintos kavos dėmės. Ar ką nors žinote apie tai?

— Ničnieko.

— Neabejoju, kad rasiu daugiau simptomų, kai atidžiau jį apžiūrėsiu.

— Buvo kalbama apie cafe au lait ant mergaitės kūno. Jai išsivystė smegenų auglys. Piktybinis. Ar žinote, kokia tai liga?

— Dar negaliu nieko tiksliai pasakyti.

— Ar mes kalbame apie genetinę ligą?

— Nežinau.

Patologas nuėjo prie stalo, ant kurio gulėjo Audur.

— Ar girdėjote istoriją apie Einšteiną? — paklausė jis.

— Einšteiną?

— Albertą Einšteiną.

— Kokią istoriją?

— Keistą istoriją. Tikrą. Tomas Harvėjus? Niekada apie jį negirdėjote? Jis — patologas.

— Ne.

— Jis dirbo, kai Einšteinas mirė, — tęsė patologas. — Smalsus vyrukas. Atliko skrodimą, kadangi tai buvo Einšteinas, negalėjo susilaikyti ir atvėrė jo galvą, kad pamatytų smegenis. Ir jis padarė ne tik tai — pavogė Einšteino smegenis.

Erlenduras nieko nepasakė. Jis visiškai nesuprato, apie ką kalba patologas.

— Jis parsinešė jas namo. Tas keistas potraukis rinkti daiktus, kurie priklauso kitiems žmonėms. Ypač kai su tuo susiję žymūs žmonės. Harvėjus prarado darbą, kai vagystė buvo išaiškinta, ir metams bėgant jis tapo paslaptinga asmenybe, tikra legenda. Apie jį sklido įvairios istorijos. Jis laikė tas smegenis savo namuose. Aš nežinau, kaip jis išsisuko iš to reikalo. Einšteino artimieji nuolat bandė susigrąžinti tas smegenis, tačiau veltui. Galiausiai, jau būdamas senas, jis nusprendė grąžinti smegenis artimiesiems. Įdėjo smegenis į savo automobilio bagažinę ir važiavo per visą Ameriką į Kaliforniją pas Einšteino vaikaitį.

— Ar tai tiesa?

— Tikrų tikriausias faktas.

— Kodėl man pasakojate? — nusistebėjo Erlenduras.

Patologas pakėlė audinį nuo vaiko kūno ir pažiūrėjo po juo.

— Jai trūksta smegenų, — ištarė jis ir nerūpestingumo žvilgsnis dingo iš jo veido.

— Ką?

— Smegenų nėra ten, kur jos turėtų būti.

22

Erlenduras ne iš karto suprato, ką pasakė patologas, ir pažiūrėjo į jį, lyg būtų neišgirdęs. Detektyvas negalėjo suvokti, apie ką kalbėjo gydytojas. Minutėlę jis žiūrėjo į kūną, tuomet greit pakėlė akis į viršų, kai pamatė mažos rankos kaulą, kyšantį iš po audeklo. Jis manė, kad nesugebės susidoroti su tuo vaizdu po audeklu. Pareigūnas nenorėjo žinoti, kaip atrodo mergaitės palaikai, iškasti iš žemės, nenorėjo, kad tas reginys iškiltų kaskart, pagalvojus apie ją.

— Jos kaukolė buvo atverta ir anksčiau, — pasakė patologas.

— Ir smegenys dingo? — atsiduso Erlenduras.

— Skrodimas buvo atliktas anksčiau?

— Taip, Keblaviko ligoninėje.

— Kada ji mirė?

— 1968-aisiais, — atsakė Erlenduras.

— Jei teisingai suprantu, Holbergas buvo jos tėvas, tačiau jos tėvai kartu negyveno?

— Mergaitė turėjo tik motiną.

— Ar buvo duotas sutikimas organus naudoti mokslo labui? — tęsė patologas. — Ar ką nors išvis apie tai žinote? Ar motina sutiko?

— Ji nebūtų sutikusi, — pasakė Erlenduras.

— Jos galėjo būti paimtos be leidimo. Kas rūpinosi kūnu, kai mergaitė mirė? Kas buvo jos gydytojas?

Erlenduras nurodė Franką. Patologas kurį laiką tylėjo.

— Negalėčiau pasakyti, kad nesu susidūręs su tokiais įvykiais. Artimųjų kartais prašoma padovanoti organus tyrimams. Žinoma, viskas mokslo labui. Mums to reikia. Taip pat ir mokymui. Žinau pavyzdžių, kai nėra jokių artimųjų, tam tikri organai paimami tyrimams prieš sudeginant kūną. Tačiau neteko girdėti daug tokių atvejų, kai organai tiesiog pavagiami, nepasitarus su artimaisiais.

— Kaip smegenys gali būti dingusios? — klausinėjo Erlenduras.

— Galva buvo perpjauta per pusę ir smegenys pašalintos jų nepažeidžiant.

— Ne, turiu galvoje...

— Meistriškai atlikta, — tęsė patologas. — Įgudusio žmogaus darbas. Pjauta per stuburo smegenis — per kaklą nuo užpakalinės dalies — ir tuomet smegenys išimtos.

— Žinau, kad smegenys buvo tirtos dėl auglio, — įsiterpė Erlenduras. — Ar norite pasakyti, kad jos nebuvo įdėtos atgal?

— Tai viena galimybė, — svarstė patologas, uždengdamas kūną. — Jei jie pašalino smegenis, kad ištirtų, vargu ar būtų spėję jas grąžinti iki laidotuvių ceremonijos. Jos turi būti paruoštos.

— Paruoštos?

— Kad būtų tinkamesnės darbui. Jos pasidaro panašios į sūrį, todėl užtrunka šiek tiek laiko, kol jos paruošiamos.

— Ar nebūtų pakakę tiesiog paimti mėginių?

— Nežinau, — atsakė patologas, — aišku tik tai, kad smegenų nėra ten, kur jos turėtų būti, todėl sudėtinga nustatyti mirties priežastį. Galbūt sužinosime po DNR tyrimų su kaulais. Tai gali duoti naudos.

♦

Nebuvo įmanoma su niekuo supainioti nuostabos žvilgsnio Franko veide, kai jis atidarė duris ir pamatė Erlendurą, vėl stovintį ant laiptų per stiprų lietų.

— Mes iškasėme mergaitės palaikus, — daug neaiškindamas pranešė Erlenduras, — jos smegenys dingusios. Ar ką nors apie tai žinote?

— Iškasėte jos palaikus? Smegenys? — suglumo gydytojas ir pakvietė Erlendurą į savo kabinetą. — Ką turite omeny sakydamas, kad smegenys dingusios?

— Tą, ką sakau. Smegenys buvo pašalintos. Greičiausiai tyrimams dėl mirties priežasties, tačiau jos nesugrąžintos. Jūs buvote jos gydytojas. Ar žinote, kas įvyko? Ar ką nors žinote apie šį reikalą?

— Aš buvau bendrosios praktikos gydytojas, manau, paaiškinau tai, kai anąkart čia lankėtės. Ji buvo Keblaviko ligoninės ir ten dirbančių gydytojų priežiūroje.

— Asmuo atlikęs skrodimą yra miręs. Mes gavome jo, kaip patologo, ataskaitos kopiją, kuri yra labai trumpa ir užsimenama tik apie smegenų auglį. Nėra jokių įrašų apie išsamesnius tyrimus. Ar nebūtų užtekę tiesiog paimti mėginių? Ar jiems reikėjo pašalinti visas smegenis?

— Nesu tikras, — gūžtelėjo pečiais gydytojas ir trumpam nutilo. — Ar trūksta ir daugiau organų?

— Daugiau organų? — nustebo Erlenduras.

— Be smegenų. Ar tai viskas, ko trūksta?

— Ką turite galvoje?

— Daugiau niekas nebuvo paliesta?

— Nemanau. Patologas daugiau nieko neminėjo. Kurlink jūs sukate?

Frankas mąsliai pažiūrėjo į Erlendurą.

— Nemanau, kad ką nors girdėjote apie stiklainių miestą?

— Kokį stiklainių miestą?

— Dabar jis jau uždarytas, manau, nelabai seniai. Taip buvo vadinamas kambarys — stiklainių miestu.

— Koks kambarys?

— Viršutiniame ligoninės aukšte, kur jie laikė visus organus.

— Tęskite.

— Jie buvo laikomi stikliniuose induose. Visokiausi organai, kurie ten buvo atsiunčiami iš ligoninių. Kaip mokomoji priemonė medicinos fakultete. Jie buvo laikomi kambaryje, kurį medicinos studentai vadino stiklainių miestu. Ten buvo saugomos įvairios galūnės, vidaus organai — širdys, kepenys. Taip pat ir smegenys.

— Iš ligoninių?

— Žmonės miršta ligoninėse. Jiems atliekami skrodimai. Jų organai tiriami ir ne visuomet grąžinami, kartais juos pasilieka mokymo tikslams. Kadaise jie buvo saugomi stiklainių mieste.

— Kodėl man pasakojate?

— Jos smegenys nebūtinai yra dingusios amžiams. Jos vis dar gali būti kuriame nors stiklainių mieste. Visi ten laikomi pavyzdžiai, skirti mokymui, yra dokumentuoti ir suklasifikuoti. Todėl tikėtina, kad vis dar galite rasti reikiamas smegenis.

— Niekada anksčiau nesu apie tai girdėjęs. Organai paimami be leidimo ar jie gauna artimųjų sutikimą... Kaip viskas vyksta?

Gydytojas patraukė pečiais.

— Tiesą sakant, aš nežinau. Žinoma, viskas priklauso nuo aplinkybių. Organai yra nepaprastai svarbūs mokantis medicinos. Visos universitetinės ligoninės turi didžiules organų kolekcijas. Esu girdėjęs, kad kai kurie gydytojai, medicinos tyrėjai, netgi turi savo privačias kolekcijas, tačiau negaliu to patvirtinti.

— Organų kolekcionieriai?

— Yra tokių žmonių.

— Kas nutiko tam... stiklainių miestui, jei jis nebeveikia?

— Nežinau.

— Taigi, jūs manote, kad galų gale smegenys būtent ten atsidūrė ir yra užkonservuotos formaline?

— Gali būti. Kodėl jūs iškasėte mergaitės palaikus?

— Galbūt tai buvo klaida, — atsiduso Erlenduras. — Galbūt visa byla yra viena didžiulė klaida.

23

Elinborg nustatė Klaros, Gretaro sesers, gyvenamąją vietą. Kitos Holbergo aukos, Husaviko moters, kaip ją vadino Erlenduras, paieška nedavė jokių rezultatų. Visų moterų, kurias jie aplankė, reakcija buvo tokia pati: didžiulis ir nuoširdus nustebimas, po kurio sekė toks karštas susidomėjimas, kad Elinborg teko panaudoti visus įmanomus triukus, norint neatskleisti bylos detalių. Ji žinojo, jog nesvarbu, kiek kartų ji ir kiti moters ieškantys policininkai pabrėš, kad tai yra labai slapta byla ir apie tai negalima šnekėti su bet kuo, perspėjimai neužkirs kalbų sklidimo dar nė nesulaukus vakaro.

Klara pasitiko Elinborg prie savo tvarkingo buto Seljaverfio rajone, Breidholto priemiestyje. Ji buvo liekna tamsių plaukų penkiasdešimtmetė moteris, dėvėjo džinsus ir mėlyną nertinį. Rūkė cigaretę.

— Ar kalbėjote su mama? — paklausė ji, kai Elinborg prisistatė, ir draugiška bei susidomėjusi pakvietė ją vidun.

— Ten buvo Erlenduras, — atsakė Elinborg, — dirbantis su manimi.

— Ji sakė, kad nelabai gerai jautėsi, — ištarė Klara, eidama priešais Elinborg į svetainę ir pasiūlydama jai atsisėsti. — Jos pastabas visada labai sunku perprasti.

Elinborg nieko neatsakė.

— Šiandien man laisvadienis, — ištarė ji, lyg norėtų paaiškinti, kodėl vidury dienos sėdi namie, rūkydama cigaretes.

Ji papasakojo, kad dirba kelionių agentūroje. Jos vyras dabar yra darbe, o du vaikai jau paliko lizdelį. Didžiuodamasi paminėjo, kad jos dukra studijuoja mediciną. Moteris nespėdavo užgesinti vienos cigaretės, prieš išsitraukdama ir užsidegdama kitą. Elinborg mandagiai kostelėjo, tačiau Klara nesuprato šios užuominos.

— Skaičiau apie Holbergą laikraščiuose, — pasakė Klara, lyg norėdama sustabdyti save nuo besaikio čiauškėjimo. — Mama sakė, kad vyriškis klausinėjo apie Gretarą. Mes buvome ne visai tikri brolis ir sesuo. Mama pamiršo jam tai pasakyti. Mūsų motina buvo ta pati, o abiejų tėvai jau seniai mirę.

— Mes to nežinojome.

— Ar norite pamatyti šlamštą, kurį iškrausčiau iš Gretaro buto?

— Jei neprieštaraujate, — atsakė Elinborg.

— Jis gyveno purvinoje skylėje. Ar radote jį?

Klara pažiūrėjo į Elinborg ir godžiai įtraukė cigaretės dūmus į plaučius.

— Mes neradome jo, ir nemanau, kad labai ieškosime.

Ji dar kartą mandagiai nusikosėjo.

— Nuo jo dingimo praėjo daugiau nei ketvirtis amžiaus, taigi...

— Nenutuokiu, kas nutiko, — įsiterpė Klara, išpūsdama tirštą dūmų debesį. — Mes nebuvome labai artimi. Jis buvo gerokai už mane vyresnis, savanaudis, iš tiesų tikra rakštis. Iš jo nebuvo įmanoma išpešti žodžio. Jis iškeikdavo mamą, ir tik pasitaikius progai apvogdavo mus abi. Paskui jis paliko namus.

— Taigi, jūs nepažinojote Holbergo? — paklausė Elinborg.

— Ne.

— O Elidį? — pridūrė ji.

— Kas tas Elidis?

— Nesvarbu.

— Aš nežinojau, su kuo jis leisdavo laiką. Kai jis dingo, moteris, vardu Marijona, susisiekė su manimi ir nuvežė ten, kur jis gyveno. Tai buvo purvina skylė — kambarys šlykščiai dvokė, grindys buvo nuklotos šiukšlėmis, pusiau suvalgytomis avių galvomis, apipelijusia ropių koše, kuria jis maitinosi.

— Marijona? — pasitikslino Elinborg.

Ji nedirbo kriminaliniame skyriuje taip ilgai, kad atpažintų šį vardą.

— Taip, toks buvo jos vardas.

— Ar pamenate, kad tarp jūsų brolio daiktų būtų fotoaparatas.

— Tai buvo vienintelis nesulaužytas daiktas kambaryje. Aš jį paėmiau, tačiau niekada nenaudojau. Policija manė, kad jis yra vogtas, o aš nepritariu tokiems dalykams. Laikau jį sandėliuke rūsyje. Ar norite pamatyti? Ar atvykote čia dėl fotoaparato?

— Ar galėčiau jį apžiūrėti? — pasiteiravo Elinborg.

Klara atsistojo, paprašė Elinborg šiek tiek luktelti ir nuėjo į virtuvę atsinešti raktų ryšulio. Jos nuėjo į koridorių ir nusileido į rūsį. Klara atidarė duris, vedančias į sandėlius, uždegė šviesą ir nuėjusi prie vienų durų jas atvėrė. Viduje viskas buvo užgriozdinta senu šlamštu — sulankstomomis kėdėmis ir miegmaišiais, slidinėjimo įranga ir stovyklavimo reikmenimis. Elinborg atkreipė dėmesį į mėlyną įrenginį pėdų masažui ir gazuotų gėrimų aparatą.

— Aš laikau jį dėžėje kažkur čia, — braudamasi per šiukšles gilyn į sandėliuką ištarė Klara ir pasilenkusi žemyn, pakėlė mažą rudą kartoninę dėžę. — Visus Gretaro daiktus laikau čia. Jis neturėjo nieko, išskyrus fotoaparatą.

Ji atidarė dėžę ir ketino iškraustyti, bet Elinborg ją sustabdė.

— Nieko neimkite iš dėžės, — pasakė pareigūnė ir ištiesė rankas, kad ją perimtų. — Niekada nežinai, koks svarbus jos turinys gali būti mums, — pridūrė ji, norėdama paaiškinti.

Klara atidavė dėžę, nutaisiusi pusiau įsižeidusią veido išraišką, ir Elinborg ją atidarė. Joje buvo trys knygos plonais, apiplyšusiais viršeliais, lenktinis peiliukas, keletas monetų ir fotoaparatas — kišeninis „Kodak Instamatic”, kuris, kaip prisiminė Elinborg, buvo labai populiari kalėdinė dovana prieš daugelį metų. Ne itin puikus turtas žmogui, kuris aistringai domisi fotografija, tačiau jis neabejotinai atliko savo paskirtį. Dėžėje ji nerado jokių juostelių. Erlenduras prašė būtinai patikrinti, ar Gretaras nepaliko jokių juostelių. Ji išsiėmė nosinę ir apsukusi fotoaparatą pamatė, kad jame taip pat nėra juostelės. Dėžėje nebuvo ir jokių nuotraukų.

— Čia taip pat yra visokių lovelių ir skysčių, — pridūrė Klara, rodydama į sandėliuko vidų. — Manau, jis pats ryškino nuotraukas. Taip pat išsaugojau šiek tiek fotopopieriaus. Dabar jis turėtų būti bevertis, ar ne?

— Turiu paimti ir tai, — pasakė Elinborg, ir Klara įnėrė atgal į šiukšles. — Gal žinote, ar jis saugojo juostelių ritinėlius? Ar matėte ką nors jo bute?

— Ne, nieko, — atsakė Klara ir pasilenkė paimti lovelių.

— Ar žinote, kur jis galėjo laikyti juosteles?

— Ne.

— O ar numanote, apie ką buvo visos šios nuotraukos?

— Na, manau, jis mėgavosi tuo, — atsakė Klara.

— Turiu omenyje subjektą. Ar matėte kokias nors jo nuotraukas?

— Na, jis man nieko nerodydavo. Kaip jau sakiau, mes nebuvome labai artimi. Nežinau, kur yra jo nuotraukos. Gretaras buvo prakeiktas valkata, — ištarė ji, nebūdama tikra, kad nesikartoja, tuomet gūžtelėjo pečiais, lyg būtų nusprendusi, jog negalima per daug dažnai gerai kalbėti.

— Norėčiau išsivežti šią dėžę, — ištarė Elinborg. — Tikiuosi, neprieštaraujate? Netrukus ją grąžinsiu.

— Dėl ko visa tai? — paklausė Klara, pirmą kartą parodydama susidomėjimą policijos tyrimu ir klausimais apie brolį. — Ar žinote, kur yra Gretaras?

— Ne, — pabrėždama ištarė Elinborg, bandydama išsklaidyti visas abejones. — Nepaaiškėjo nieko naujo. Nieko.

♦

Abi moterys, kurios buvo su Kolbrun tą naktį, kai Holbergas ją užpuolė, buvo minimos policijos tyrimo dokumentuose. Erlenduras pradėjo jų paiešką, po kurios paaiškėjo, kad jos abi yra iš Keblaviko, tačiau nė viena ten negyvena.

Viena iš jų ištekėjo už amerikiečio iš NATO bazės netrukus po įvykio ir dabar gyvena JAV, o kita po penkerių metų persikėlė iš Keblaviko į Stykisholmurą. Ji vis dar gyvena ten. Erlenduras svarstė, ar jis turėtų sugaišti visą dieną keliaudamas vakarų pusėn į Stykisholmurą, ar geriau paskambinti jai telefonu ir tikėtis, kad to pakaks.

Erlenduras prastai kalbėjo angliškai, todėl jis paprašė Sigurduro Olio surasti kitos moters gyvenamąją vietą Amerikoje. Pareigūnas kalbėjosi su jos vyru. Ji prieš penkiolika metų mirė nuo vėžio. Moteris buvo palaidota Amerikoje.

Erlenduras paskambino į Stykisholmurą ir be jokių problemų susisiekė su antrąja moterimi. Pirmiausia jis paskambino į jos namus ir jam buvo pasakyta, kad šiuo metu ji dirba. Moteris dirbo slauge ligoninėje.

Moteris išklausė Erlenduro klausimų, tačiau apgailestaudama pasakė, kad negali niekuo padėti. Ji nebuvo naudinga policijai tuo metu, ir niekas nepasikeitė.

— Holbergas buvo nužudytas, — ištarė Erlenduras, — ir mes manome, kad tai gali būti susiję su šiuo įvykiu.

— Mačiau per žinias, — ištarė balsas telefone.

Moters vardas buvo Agnesė ir Erlenduras bandė susikurti jos atvaizdą pagal balsą. Iš pradžių jis įsivaizdavo ją kaip darbščią, tvirto būdo šešiasdešimtmetę moterį, turinčią antsvorio, nes ji sunkiai kvėpavo. Tuomet jis atkreipė dėmesį į jos rūkymo kosulį ir Agnesė jo galvoje įgavo visai kitokį įvaizdį — tapo plona kaip grėblys, jos oda buvo pageltusi ir susiraukšlėjusi. Ji nuolat kosėjo, skleisdama bjaurų gergždžiantį garsą.

— Ar pamenate tą naktį Keblavike? — paklausė Erlenduras.

— Aš išėjau namo anksčiau nei jie, — atsakė Agnesė.

— Su jumis buvo trys vyrai.

— Aš išėjau namo su vyru vardu Gretaras. Minėjau tai policijai. Man šiek tiek nepatogu apie tai kalbėti.

— Man naujiena, kad jūs išėjote namo kartu su Gretaru, — nustebo Erlenduras, vartydamas ataskaitas, gulinčias priešais jį.

— Aš pasakiau jiems, kai man uždavė tuos pačius klausimus prieš daugelį metų.

Ji vėl nusikosėjo, kad ir kaip stengėsi susilaikyti.

— Atleiskite, niekada nesugebėjau atsisakyti tų prakeiktų cigarečių. Jis buvo nevykėlis. Tas Gretaras. Niekada paskui jo nemačiau.

— Kaip jūs susipažinote su Kolbrun?

— Mes kartu dirbome. Tai buvo prieš man studijuojant slaugą. Dirbome parduotuvėje Keblavike, kuri jau seniai užsidarė. Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai buvome kažkur kartu. Manau, suprantama.

— Ar jūs patikėjote Kolbrun, kai ji prakalbo apie išprievartavimą?

— Aš nežinojau apie tai, kol policija netikėtai pasirodė mano namuose ir pradėjo klausinėti apie tą naktį. Negalėčiau įsivaizduoti, kad ji kalbėtų apie ką nors panašaus. Kolbrun buvo labai padori, visiškai sąžininga dėl visko, ką darė, nors turbūt šiek tiek trapi ir nusilpusi, nelabai tvirto charakterio. Galbūt negražu taip kalbėti, tačiau ji nebuvo linksmuolė, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Aplink ją nesisuko daug įvykių.

Agnesė nustojo kalbėti, ir Erlenduras laukė, kol ji vėl prabils.

— Ji nelabai mėgo linksmintis ir, tiesą sakant, aš turėjau ją įtikinti tą vakarą eiti kartu su manimi ir mano drauge Helga. Ji išvyko į Ameriką ir mirė prieš daugelį metų. Galbūt jau žinote. Kolbrun buvo labai santūri ir ganėtinai vieniša, todėl norėjau padaryti ką nors dėl jos. Ji sutiko eiti į šokius, vėliau ėjo su mumis pas Helgą, tačiau netrukus užsigeidė keliauti namo. Aš išėjau anksčiau jos, todėl iš tiesų nežinau, kas ten vyko. Pirmadienį ji nepasirodė darbe, ir aš pamenu, kaip skambinau jai, tačiau ji neatsakė. Po kelių dienų pasirodė policija ir pradėjo klausinėti apie Kolbrun. Aš nežinojau, ką ir galvoti. Kalbant apie Holbergą, nepastebėjau nieko, kas būtų atrodę nenormalu. Jei gerai pamenu, jis buvo tikras kerėtojas. Labai nustebau, kai policija pradėjo kalbėti apie išprievartavimą.

— Jis aiškiai sudarė gerą įspūdį, — įsiterpė Erlenduras. — Manau, jį galima apibūdinti kaip mergišių.

— Pamenu, kaip jis atėjo į parduotuvę.

— Jis? Holbergas?

— Taip, Holbergas. Manau, būtent todėl jie tą vakarą prisėdo prie mūsų. Jis sakėsi esąs buhalteris iš Reikjaviko, bet tai buvo melas, ar ne?

— Jie visi dirbo uoste. Kokia buvo parduotuvė?

— Drabužių. Mes pardavinėjome moteriškus drabužius ir apatinį trikotažą.

— Ir jis užsuko į parduotuvę?

— Taip, dieną prieš tai. Penktadienį. Aš vis dar gerai pamenu. Jis sakė, kad ieško ko nors savo žmonai. Aš aptarnavau jį, ir kai susitikome šokiuose, jis elgėsi, lyg būtume pažįstami.

— Ar buvote susitikusi su Kolbrun po įvykio? Ar kalbėjotės su ja apie tai, kas atsitiko?

— Ji niekada negrįžo į parduotuvę, ir, kaip jau sakiau, nežinojau, kas įvyko, kol policija nepradėjo klausinėti. Aš nepažinojau jos taip gerai. Bandžiau jai keletą kartų skambinti, kai ji nepasirodė darbe, ir kartą buvau nuėjusi iki jos namų, tačiau jos ten neradau. Nenorėjau per daug kištis. Ji buvo tokia. Paslaptinga. Tuomet atėjo jos sesuo ir pasakė, kad Kolbrun išėjo iš darbo. Girdėjau, kad po kelerių metų ji mirė. Tuo metu aš jau buvau persikėlusi čia, į Stykisholmurą. Ar ji nusižudė? Aš taip girdėjau.

— Ji mirė, — atsakė Erlenduras ir mandagiai padėkojo Agnesei už pokalbį.

♦

Mintys ėmė suktis apie vyrą, vardu Sveinas, apie kurį jis skaitė. Vyras išgyveno audrą Mosfelšeidyje. Atrodė, kad jo kenčiantys bičiuliai ir jų mirtys nedaug tepaveikė patį Sveiną. Jis buvo geriausiai įranga apsirūpinęs keliautojas ir vienintelis, kuris pasiekė civilizaciją gyvas bei sveikas. Kai išgijo po slaugymo artimiausioje sodyboje, jis apsiavė pačiūžas ir linksminosi čiuožinėdamas ant netoliese esančio ežero.

Tuo metu jo bičiuliai vis dar mirtinai šalo dykynėje.

Nuo to laiko, jis buvo vadinamas Sveinu Beširdžiu.

24

Moters iš Husaviko paieškos vis dar nebuvo niekur nuvedusios, kai artėjant vakarui Sigurduras Olis ir Elinborg susėdo Erlenduro kabinete viską aptarti prieš eidami namo. Sigurduras Olis pasakė, kad jo nenustebino, jog jie nerado moters tokiu būdu. Tačiau kai Erlenduras paklausė, ar žino geresnį metodą, jis tik papurtė galvą.

— Aš jaučiuosi, lyg mes neieškotume Holbergo žudiko, — ištarė Elinborg, žiūrėdama į Erlendurą. — Atrodo, kad ieškome kažko visai kito, tačiau nesu visiškai tikra, kas tai yra. Jūs iškasėte mergaitės palaikus, o, pavyzdžiui, aš absoliučiai nesupratu kodėl. Jūs pradėjote ieškoti žmogaus, kuris dingo prieš daugelį metų ir kuris, mano nuomone, visiškai nesusijęs su byla. Manau, mes nepaklausėme savęs akivaizdaus klausimo: ar žudikas buvo artimas Holbergui, ar visiškai nepažįstamas, ketinęs jį apvogti. Mano galva, kad tai labiausiai tikėtinas paaiškinimas. Galvoju, mes privalome ieškoti to asmens, kažkokio narkomano su žaliu kareivišku švarkeliu. Iš tiesų dar nieko nepadarėme ta linkme.

— Galbūt tai kažkas, kam Holbergas mokėjo už paslaugas, — įsiterpė Sigurduras Olis. — Dėl visos tos pornografijos jo kompiuteryje, labai tikėtina, kad jis mokėjo už seksą.

Erlenduras tylėdamas klausėsi kritikos ir spoksojo į savo kojas. Jis žinojo, kad didžioji dalis to, ką sakė Elinborg, yra tiesa. Galbūt jo sprendimas buvo iškreiptas, nes jis jaudinosi dėl Evos Lindos. Vyras nežinojo, kur yra dukra, nežinojo, kokios ji būklės, ją persekiojo žmonės, norintys pakenkti, ir jis negalėjo jos apsaugoti. Nei Sigurdurui Oliui, nei Elinborg jis nepasakojo to, ką sužinojo iš patologo.

— Mes turime raštelį, — prakalbo jis. — Tai, kad radome jį šalia kūno — ne sutapimas.

Durys staiga atsidarė ir teismo ekspertų vadovas žvilgtelėjo vidun.

— Aš išeinu, — pranešė jis. — Tiesiog norėjau pasakyti, kad jie vis dar tiria fotoaparatą ir paskambins jums, kai tik ras ką nors vertingo.

Jis uždarė duris neatsisveikinęs.

— Galbūt mes per medžius nematome miško? — tęsė Erlenduras. — Galbūt visam šiam reikalui yra neįtikėtinai paprastas sprendimas. Gali būti, kad tai buvo koks nors pakvaišėlis. Tačiau gali būti, ir aš manau, kad taip ir yra, jog žudikas turi daug gilesnes šaknis, nei mes suvokiame. Galbūt tai nėra taip paprasta. O galbūt atsakymas slypi Holbergo charakteryje ir ten, ką jis padarė praeityje.

Erlenduras nutilo.

— O raštelis, — prakalbo jis, — „aš esu jis”, ką darysite su juo?

— Jis galėtų būti nuo kokio nors „draugo”, — pasakė Sigurduras Olis rodydamas ore kabutes, — arba nuo bendradarbio. Mes ne per daugiausia gilinomės į šias sritis. Tiesą sakant, nežinau, kur visas tas senos moters ieškojimas turėtų mus nuvesti. Aš neįsivaizduoju, kaip jų reikėtų paklausti, ar jos buvo išprievartautos, negaunant per galvą kočėlu.

— Ar anksčiau savo gyvenime Elidis nėra melavęs apie tokius dalykus? — paklausė Elinborg. — Ar tai nėra būtent tai, ko jis siekia — apkvailinti mus? Ar svarstėte apie tai?

— Na, kur jau, — ištarė Erlenduras taip, lyg nebegalėtų klausytis šių priekabių. — Pats tyrimas užvedė mus ant šio kelio. Būtų klaidinga neištirti užuominų, kurias gauname, nesvarbu, iš kur jos kyla. Žinau, kad islandiškos žmogžudystės nėra komplikuotos, tačiau kalbant apie šią, yra kažkas, kas neleidžia jos priskirti paprasčiausiam sutapimui. Nemanau, kad tai yra beprasmis brutalumo aktas.

Suskambo telefonas ant Erlenduro stalo. Jis atsiliepė, kurį laiką klausė, tuomet prieš padėdamas ragelį linktelėjo ir padėkojo. Jo įtarimai pasitvirtino.

— Teismo ekspertai, — ištarė jis, žiūrėdamas į Elinborg ir Sigurdurą Olį. — Audur kapo nuotrauka buvo padaryta su Gretaro fotoaparatu. Mes padarėme fotografiją naudodamiesi jo fotoaparatu ir ant jos buvo tokios pat žymės. Todėl dabar galime būti tikri, kad yra didelė tikimybė, jog Gretaras padarė šią nuotrauką. Gali būti, kad kas nors kitas pasinaudojo jo fotoaparatu, bet alternatyva labiau tikėtina.

— Ir ką tai mums sako? — paklausė Sigurduras Olis, žiūrėdamas į laikrodį, nes jis pakvietė Bergtorą vakarienės mieste, tikėdamasis pasigerinti po savo netakto per gimtadienį.

— Pavyzdžiui, tai gali reikšti, kad Gretaras žinojo, jog Audur buvo Holbergo dukra. Nedaug žmonių tai numanė. Tai taip pat reiškia, kad Gretaras turėjo tam tikrą priežastį: a) rasti kapo vietą, b) nufotografuoti. Ar jis tai padarė, nes Holbergas paprašė jo? Ar jis tai padarė, kad supykdytų? Ar Gretaro dingimas susijęs su šia nuotrauka? Jei taip, tai kaip? Ko Gretaras siekė, padarydamas tą nuotrauką? Kodėl radome ją paslėptą Holbergo rašomojo stalo stalčiuje? Koks žmogus fotografuoja vaikų kapus?

Elinborg ir Sigurduras Olis stebėjo Erlendurą, uždavinėjantį šiuos klausinius. Jie pastebėjo, kaip jo balsas tapo šnabždesiu, ir pamatė, kad jis jau nekalbėjo su jais, bet buvo paskendęs savyje, abejingas ir nutolęs. Jis prispaudė ranką prie krūtinės ir instinktyviai patrynė ją, neabejotinai nesuprasdamas, ką daro. Jie žiūrėjo vienas į kitą, tačiau neišdrįso paklausti.

— Koks žmogus fotografuoja vaikų kapus? — pakartojo jis.

Vėliau tą vakarą Erlenduras rado vyrą, kuris pas Evą Lindą atsiuntė skolų išmušinėtojus. Jis gavo informacijos iš narkotikų skyriaus, kuris turėjo pakankamai storą bylą apie jį, ir sužinojo, kad pilietis dažnai lankosi „Napoleono” bare, esančiame miesto centre. Erlenduras nuėjo ten ir atsisėdo priešais šį tipą. Jis buvo vardu Edis ir atrodė maždaug keturiasdešimties. Apskritaveidis ir plikas. Jo likę keli dantys buvo geltoni.

— Ar tikiesi, kad su Eva bus elgiamasi ypatingai, nes esi faras? — paklausė Edis, kai Erlenduras prisėdo prie jo.

Atrodė, kad jis iš karto žinojo, kas yra Erlenduras, nors jie niekada anksčiau nebuvo susitikę. Erlenduro neapleido jausmas, kad narkotikų platintojas tikėjosi jo sulaukti.

— Ar radote ją? — paklausė Erlenduras ir apsižvalgė po pritemdytą patalpą su sauja nelaimingųjų, kurie sėdėjo prie stalų ir elgėsi kaip kieti vyrukai.

Staiga jis pagalvojo, koks reikšmingas yra baro pavadinimas.

— Juk supranti, kad aš esu jos draugas? Aš duodu jai tai, ko ji nori. Ji kartais sumoka, kartais delsia tai padaryti. Vaikinas su keliu perduoda tau linkėjimus.

— Jis įskundė tave.

— Sunku rasti tinkamų žmonių, — ištarė Edis, ranka rodydamas po kambarį.

— Kiek ji skolinga?

— Eva? Du šimtus tūkstančių. Ir skolinga ne tik man.

— Ar galime susitarti?

— Kaip norite.

Erlenduras ant stalo padėjo dvidešimt tūkstančių kronų, kurias išsiėmė iš bankomato pakeliui į čia. Edis paėmė pinigus, atidžiai juos perskaičiavo ir įsidėjo į kišenę.

— Turėsiu šiek tiek daugiau maždaug po savaitės.

— Šaunu.

Edis nužvelgė Erlendurą tiriamuoju žvilgsniu.

— Maniau, kad su manimi kalbėsi daug įžūliau, — prisipažino jis.

— Kodėl?

— Aš žinau, kur ji yra, — atsakė Edis, — tačiau tu niekuomet nesugebėsi išgelbėti Evos.

♦

Erlenduras rado namą. Jis jau anksčiau buvo tokiame name dėl panašių reikalų. Eva Linda gulėjo ant čiužinio pašiūrėje, apsupta kitų žmonių. Kai kurie buvo jos amžiaus, kiti — daug vyresni. Namo durys buvo atidarytos ir vienintelė kliūtis buvo vyras, Erlenduro manymu, maždaug dvidešimties, kuris pasitiko jį tarpduryje, mojuodamas rankomis. Erlenduras priplojo jį prie sienos ir išmetė lauk. Ant vieno iš kambarių lubų kabėjo lemputė be gaubto. Jis pasilenkė prie Evos Lindos ir pabandė ją pažadinti. Jos kvėpavimas buvo reguliarus ir normalus, o širdies plakimas — šiek tiek per greitas. Jis papurtė ją, švelniai paplekšnojo per skruostą ir Eva greitai atmerkė akis.

— Seneli? — ištarė ji, ir jos akys vėl užsimerkė.

Jis pakėlė Evą ir išnešė iš kambario, stengdamasis neužminti ant kitų nejudančių kūnų, gulinčių ant žemės. Jis negalėjo pasakyti, ar jie buvo pabudę, ar miegantys. Ji vėl atmerkė akis.

— Ji yra čia, — sušnabždėjo ji, tačiau Erlenduras nesuprato, apie ką dukra kalba, ir toliau ėjo į savo automobilį.

Kuo greičiau išneš ją iš čia, tuo geriau. Jis pastatė Evą ant kojų, atidarė automobilio dureles, o ji pasilenkė prie jo.

— Ar radai ją? — paklausė Eva Linda.

— Ar radau ką? Apie ką tu kalbi?

Jis paguldė ją ant priekinės automobilio sėdynės, užsegė diržą, atsisėdo į vairuotojo sėdynę ir ketino nuvažiuoti.

— Ar ji su tavimi? — pasiteiravo Eva Linda, neatmerkdama akių.

— Kas, po velnių?! — sušuko Erlenduras.

— Nuotaka, — atsakė Eva Linda. — Mergina iš Gardabairo. Aš gulėjau šalia jos.

25

Erlenduras galų gale buvo pažadintas telefono skambučio. Jis skambėjo galvoje, kol vyras atmerkė akis ir apsižvalgė aplink. Jis miegojo fotelyje svetainėje, jo paltas ir skrybėlė gulėjo ant sofos. Bute buvo tamsu. Erlenduras lėtai atsistojo ir svarstė, ar gali vilkėti tuos pačius drabužius antrą dieną. Jis neprisiminė, kada pastarąjį kartą persirenginėjo. Prieš atsiliepdamas, jis žvilgtelėjo į miegamąjį ir pamatė, kad lovoje vis dar yra dvi merginos, kurias vakar paguldė. Uždarė duris.

— Pirštų atspaudai ant fotoaparato ir nuotraukos atitinka, — pranešė Sigurduras Olis, kai Erlenduras galiausiai atsiliepė.

Jis turėjo pakartoti sakinį dar du kartus, kol Erlenduras suprato, apie ką jis kalba.

— Ar kalbi apie Gretaro pirštų atspaudus?

— Taip, Gretaro.

— Holbergo atspaudų taip pat buvo ant nuotraukos? Kam, po velnių, jiems viso to reikėjo?

— Kad nutrauktų man kiaušus, — leptelėjo Sigurduras Olis.

— Atsiprašau?

— Nieko. Taigi, Gretaras padarė nuotrauką. Galime taip manyti. Jis parodė ją Holbergui, arba Holbergas ją rado. Šiandien ieškosime moters iš Husaviko? — paklausė Sigurduras Olis. — Ar turi naujų nurodymų?

— Taip, — atsakė Erlenduras, — ir ne.

— Aš pakeliui į Grafarvogurą. Mes beveik baigėme su moterimis Reikjavike. Ar siusime ką nors į Husaviką, kai baigsime apklausas čia?

— Taip, — burbtelėjo Erlenduras ir nutraukė pokalbį.

Eva Linda buvo virtuvėje. Ją pažadino skambantis telefonas. Ji vis dar jautėsi apdujusi, kaip ir mergina iš Gardabairo. Erlenduras grįžo į pašiūrę, išnešė ją ir parsivežė abi merginas į savo butą.

Eva Linda neištarusi nė žodžio nuėjo į tualetą ir Erlenduras girdėjo ją smarkiai žiaukčiojančią. Jis nuslinko į virtuvę ir užkaitė stiprios kavos, kuri buvo vienintelis sprendimas, kurį žinojo tokioje situacijoje. Jis sėdėjo prie virtuvės stalo ir laukė, kol dukra išeis. Praslinko šiek tiek laiko, jis pripildė du puodelius. Eva Linda pagaliai pasirodė. Ji nusišluostė veidą. Erlenduras galvojo, kaip siaubingai ji atrodo — kūnas buvo liesas, kaulai išsišovę.

— Aš žinojau, kad ji kartais vartoja, — ištarė Eva Linda kimiu balsu ir atsisėdo prie Erlenduro, — bet sutikau ją visiškai atsitiktinai.

— Kas tau nutiko? — paklausė Erlenduras.

Ji žiūrėjo į tėvą.

— Aš stengiuosi, — atsakė ji, — bet tai sudėtinga.

— Du vyrukai buvo atėję tavęs ieškoti. Nepraustaburniai. Aš atidaviau kažkokiam Edžiui, kuriam buvai skolinga, šiek tiek pinigų. Jis man pasakė, kur yra ta pašiūrė.

— Edis — savas.

— Ar ketini ir toliau stengtis?

— Ar turėčiau atsikratyti jo? — Eva Linda žiūrėjo žemyn į grindis.

— Nežinau.

— Aš labai bijau, kad pakenkiau jam.

— Galbūt taip darai tikslingai.

Eva Linda pakėlė akis į tėvą.

— Tu apgailėtinas.

— Aš?

— Taip, tu.

— Ką turėčiau galvoti? Pasakyk man! Ar tu gali nustoti savęs gailėtis? Kartais būni tokia prakeikta nevykėlė. Nejaugi jautiesi taip gerai būdama toje draugijoje, kad negali sugalvoti nieko geresnio? Kokią teisę turi taip elgtis su savo gyvenimu? Kokią teisę turi taip elgtis su savimi? Ar tikrai manai, kad tai, kas vyksta su tavimi, yra taip siaubinga? Ar manai, kad niekas pasaulyje nesijaučia taip blogai, kaip tu? Aš tiriu mergaitės, kuri nė nesulaukė penkerių, mirtį. Ji susirgo ir mirė. Kažkas nesuvokiamo sunaikino ir nužudė ją. Jos karstas buvo trijų pėdų ilgio. Ar girdi, ką sakau? Kokią teisę tu turi gyventi? Atsakyk man!

Erlenduras šaukė. Jis stovėjo ir kumščiu daužė į virtuvės stalą su tokia jėga, kad puodeliai pradėjo šokinėti. Tai pamatęs, jis stvėrė vieną ir tėškė į sieną už Evos Lindos. Jo įniršis paūmėjo ir kurį laiką jis nesivaldė. Jis apvertė stalą, nušlavė viską nuo virtuvės paviršių — puodai ir stiklinės dužo į sienas ir grindis. Eva Linda ramiai sėdėjo ant kėdės, stebėjo sužvėrėjusį tėvą, o jos akys paplūdo ašaromis. Galų gale Erlenduro įniršis nuslūgo ir pasisukęs į Evą Lindą, jis pamatė, kad jos pečiai virpa, ir ji slepia veidą rankomis. Tėvas žiūrėjo į dukrą, jos purvinus plaukus, laibas rankas, riešus, vos storesnius nei jo pirštai, jos sudžiūvusį drebantį kūną. Ji buvo basa, o jos panagės — pilnos purvo. Jis prisiartino prie jos ir bandė patraukti rankas nuo veido, tačiau dukra neleido. Tėvas norėjo atsiprašyti, norėjo ją apkabinti, tačiau nieko nedarė.

Jis atsisėdo ant grindų šalia jos. Suskambo telefonas, tačiau jis neatsiliepė. Iš miegamojo, kur gulėjo kita mergina, nieko nesigirdėjo. Telefonas nustojo skambėti ir bute vėl buvo tylu. Vienintelis garsas buvo Evos Lindos kūkčiojimas. Erlenduras suprato, kad nebuvo pavyzdingas tėvas ir jo pasakyta kalba galėjo būti skirta jam pačiam. Tikriausiai jis kalbėjo ir sau, pyko tiek ant savęs, tiek ant Evos Lindos. Psichologai sakytų, kad jis išliejo pyktį ant mergaitės. Tačiau gali būti, kad tai, ką jis išklojo, davė šiek tiek naudos. Anksčiau jis nematė Evos Lindos verkiančios. Nuo tada, kai ji dar buvo mažas vaikas. Jis paliko šeimą, kai ji buvo dvejų.

Pagaliau Eva Linda patraukė rankas, sušnarpštė ir nusišluostė veidą.

— Tai buvo jos tėtis, — prabilo ji.

— Jos tėtis?

— Tas monstras, — paaiškino Eva Linda. — „Jis yra monstras. Ką aš padariau?” — tai buvo jos tėtis. Jis lietė ją, kai jai pradėjo augti krūtys. Ir jis ėjo vis toliau ir toliau. Negalėjo sulaikyti rankų, net per jos vestuves. Išsivedė ją į tuščią namo dalį ir pasakė, kad su vestuvine suknele ji atrodė tokia seksuali, jog jis negali susilaikyti. Negalėjo pakelti minties, kad duktė palieka jį. Pradėjo grabalioti. Ji labai išsigando.

— Na ir šeimynėlė! — atsiduso Erlenduras.

— Aš žinojau, kad kartais ji vartoja. Ji anksčiau yra prašiusi manęs suveikti kvaišalų. Ji visiškai įsiuto ir nuėjo pas Edį. Nuo tada ji tysojo toje landynėje.

Eva Linda nutilo.

— Manau, jos motina žinojo apie tai, — paskui ištarė ji. — Visą laiką. Ji nieko nedarė. Namas buvo per daug prašmatnus, per daug automobilių.

— Ar mergina nenori pranešti policijai?

— Oho!

— Kas?

— Patirti visą tą šlamštą dėl trijų mėnesių lygtinės bausmės, jei tik kas nors ja patikės? Nagi!

— Ką ji ketina daryti?

— Ji grįš pas tą vyruką, savo vyrą. Manau, jis patinka jai.

— Dėl visko ji kaltino save, ar ne?

— Ji nežino ką ir galvoti.

— Nes ji parašė „ką aš padariau?” Ji prisiėmė kaltę sau.

— Nieko keisto, kad ji šiek tiek sutrikusi.

— Visuomet paaiškėja, kad tie, kurie atrodo laimingiausi, yra prakeikti iškrypėliai. Šypsosi visam pasauliui, lyg niekas negraužtų jų prakeiktos sąžinės.

— Daugiau taip nekalbėk su manimi, — ištarė Eva Linda. — Niekada daugiau taip nekalbėk su manimi.

— Ar be Edžio tu dar kam nors skolinga? — pasiteiravo Erlenduras.

— Keliems. Bet Edis yra pagrindinė problema.

Vėl suskambo telefonas. Mergina miegamajame sukrutėjo, atsisėdo ir apsižvalgiusi išlipo iš lovos. Erlenduras svarstė, ar reikėtų vargintis ir atsiliepti, eiti į darbą, ar jis turėtų praleisti dieną su Eva Linda — palaikyti jai draugiją, galbūt nuvesti pas gydytoją, kad apžiūrėtų vaisių, jei tai galima vadinti vaisiumi, sužinoti, ar viskas gerai. Palaikyti ją.

Bet telefonas nenustojo skambėti. Mergina išlindo į koridorių ir sutrikusi žvalgėsi aplink. Ji šūktelėjo, kad sužinotų, ar bute kas nors yra. Eva Linda atsakė, kad jie virtuvėje. Erlenduras atsistojo, pasitiko merginą virtuvės tarpduryje ir pasisveikino. Jis nesulaukė atsakymo. Jos abi miegojo su drabužiais, kaip ir Erlenduras. Mergina žvalgėsi po virtuvę, nusiaubtą Erlenduro, ir keistai jį nužvelgė.

Erlenduras galiausiai atsiliepė.

— Koks kvapas tvyrojo Holbergo bute?

Erlenduras šiek tiek užtruko, kol suprato, jog tai Marijonos balsas.

— Kvapas?

— Koks kvapas tvyrojo jo bute? — pakartojo Marijona Brym.

— Tai buvo koktus rūsio kvapas, — atsakė Erlenduras. — Drėgmės kvapas. Dvokas. Nežinau. Kaip arklių?

— Ne, tai nebuvo arkliai, — atsakė Marijona Brym. — Aš skaičiau apie Nordurmyrį. Kalbėjausi su pažįstamu santechniku, ir jis nukreipė mane pas kitą santechniką. Kalbėjausi su daugybe santechnikų.

— Kodėl su santechnikais?

— Visas tas reikalas yra labai įdomus. Tu man nepasakei apie pirštų atspaudus ant nuotraukos.

Marijonos balse girdėjosi nepasitenkinimo gaidelė.

— Ne, — pasakė Erlenduras, — aš nebuvau tam pasiruošęs.

— Girdėjau apie Gretarą ir Holbergą. Gretaras žinojo, kad mergaitė yra Holbergo dukra. Gali būti, kad jis žinojo ir dar ką nors.

Erlenduras tylėjo.

— Ką nori tuo pasakyti? — galiausiai paklausė jis.

— Ar žinai patį svarbiausią dalyką apie Nordurmyrį? — pasiteiravo Marijona Brym.

— Ne, — numykė Erlenduras, kuriam buvo sunku suprasti Marijonos minčių seką.

— Tai taip akivaizdu, kad aš net nepastebėjau.

— Kas?

Marijona akimirkai nutilo, lyg norėtų, kad jos žodžiai skambėtų svariau.

— Nordurmyris. Šiaurinė klampynė.

— Ir?

— Namai pastatyti ant pelkyno.

26

Sigurduras Olis nustebo, kad moteris, atidariusi duris, žinojo, kodėl jis atvyko, dar prieš jam paaiškinant. Jis stovėjo dar vienoje laiptinėje, šį kartą trijų aukštų daugiabučiame name, Grafarvogure. Jis vos spėjo prisistatyti ir įpusėjo pasakoti, kodėl atvyko, kai moteris jį pakvietė užeiti vidun, pridurdama; kad laukė jo.

Ankstus rytas. Lauke buvo apsiniaukę, dulksnojo, o rudens niūrumą driekėsi virš miesto, lyg norėdama patvirtinti, kad labai greitai ateis žiema, taps tamsiau ir šalčiau. Per radiją žmonės apibūdino tai kaip lietingiausią laikotarpį pastaraisiais dešimtmečiais.

Moteris pasiūlė jam nusivilkti paltą. Sigurduras Olis padavė drabužį moteriai, o ši pakabino jį spintoje. Vyras, panašaus amžiaus kaip ir moteris, atėjo iš virtuvėlės ir pasisveikino paspausdamas ranką. Abu buvo maždaug septyniasdešimties, vilkėjo šiltą sportinę aprangą ir mūvėjo baltas kojines, lyg ruoštųsi pabėgioti. Jis sutrukdė juos geriančius rytinę kavą.

Butas buvo labai mažas, bet praktiškai apstatytas baldais, su maža vonia, svetaine ir erdviu miegamuoju. Bute buvo labai karšta. Sigurduras Olis priėmė pasiūlymą išgerti kavos ir taip pat paprašė stiklinės vandens. Jo gerklė iškart perdžiūvo. Jie trumpai šnektelėjo apie orą, kol Sigurduras Olis nebegalėjo ilgiau laukti.

— Atrodo, kad jūs tikėjotės mano apsilankymo, — ištarė jis, siurbčiodamas kavą, kuri buvo silpna ir neskani.

— Na, niekas nekalba apie nieką kitą, išskyrus tą vargšę moterį, kurios ieškote, — pareiškė ji.

Sigurduras Olis dėbtelėjo į ją tuščiu žvilgsniu.

— Visi iš Husaviko, — pridūrė moteris taip, lyg nė neturėtų aiškinti to, kas taip akivaizdu. — Mes nekalbėjome apie nieką kitą nuo tada, kai pradėjote jos ieškoti. Čia mieste yra gana didelis žmonių iš Husaviko klubas. Esu tikra, visi žino, kad ieškote tos moters.

— Vadinasi, visas miestas tik apie tai ir šneka? — numykė Sigurduras Olis.

— Trys mano draugės iš šiaurės, dabar gyvenančios čia, skambino man vakar vakare, o šį rytą aš sulaukiau skambučio iš Husaviko. Jie plepa apie tai visą laiką.

— Ar padarėte kokias nors išvadas?

— Nelabai, — pripažino ji ir pažiūrėjo į savo vyrą. — Ką tas vyras tariamai galėjo jai padaryti?

Ji nesistengė nuslėpti savo smalsumo. Nesistengė užmaskuoti savo landumo. Sigurduras Olis šlykštėjosi troškimu sužinoti smulkmenas ir instinktyviai stengėsi atsargiau rinktis žodžius.

— Tai smurto problema, — atsakė jis. — Mes ieškome aukos. Bet jūs turbūt jau žinote.

— O, taip, tačiau kodėl? Ką jis padarė jai? Ir kodėl dabar? Aš svarsčiau, gal tiksliau, mes svarstėme, — postringavo ji, žiūrėdama į savo vyrą, kuris tyliai sėdėjo klausydamasis pokalbio. — Keista, kad tai svarbu po šitiek metų. Girdėjau, kad ji buvo išprievartauta. Ar tai tiesa?

— Deja, aš negaliu atskleisti jokių detalių apie tyrimą, — paaiškino Sigurduras Olis. — O galbūt tai ir nėra svarbu. Nemanau, kad reikia kelti tokią didelę sumaištį dėl to. Turiu galvoje, kai kalbatės su kitais žmonėmis. Ar norite man papasakoti ką nors, kas būtų naudinga?

Pora susižvalgė.

— Kelti sumaištį? — nustebusi paklausė ji. — Mes nekeliame jokios sumaišties. Ar manai, kad keliame sumaištį dėl to, Eivi?

Ji pažiūrėjo į savo vyrą, kuris nežinojo, kaip atsakyti.

— Nagi, atsakyk man! — griežtai ištarė ji, ir vyriškis prakalbo.

— Ne, nesakyčiau taip, tai nėra tiesa.

Suskambo Sigurduro Olio telefonas. Jis laikė jį ne giliai kišenėje kaip Erlenduras, o patogiame dėkle, pritvirtintame prie diržo, juosiančio jo kruopščiai išlygintas kelnes. Sigurduras Olis atsiprašė poros, atsistojo ir atsiliepė. Tai buvo Erlenduras.

— Ar galime susitikti Holbergo bute? — paklausė jis.

— Kas nutiko?

— Daugiau kasinėjimų, — atsakė Erlenduras ir padėjo ragelį.

Kai Sigurduras Olis nuvažiavo į Nordurmyrį, Erlenduras ir Elinborg jau buvo ten. Erlenduras stovėjo prie rūsio durų ir rūkė cigaretę. Elinborg buvo bute. Kiek Erlenduras galėjo įžiūrėti, ji uostinėjo orą. Ji iškišdavo galvą laukan, įkvėpdavo, iškvėpdavo ir tada bandydavo uostyti kur nors kitur. Jis pažiūrėjo į Erlendurą, kuris gūžtelėjo pečiais, numetė cigaretę į sodą ir jie kartu įėjo į butą.

— Kaip manai, kokiu kvapu atsiduoda šis butas? — Erlenduras paklausė Sigurduro Olio, ir jis pradėjo uostinėti orą, kaip ir Elinborg.

Jie vaikščiojo iš kambario į kambarį iškėlę nosis, išskyrus Erlendurą, kurio uoslė buvo nusilpusi po tiek rūkymo metų.

— Kai pirmą kartą atėjau čia, — prakalbo Elinborg, — pamaniau, kad pastate arba šiame name gyvena žmonės, susiję su arklininkyste. Kvapas priminė žirgus, jojimo batus, kalnus ir panašius dalykus. Arklių mėšlą. Iš tiesų arklides. Toks pat kvapas sklido ir pirmame bute, kurį nusipirkome su vyru, tačiau ten taip pat negyveno jokie arklių mylėtojai. Tai buvo purvo ir kylančios drėgmės derinys. Daug metų vanduo iš radiatorių lašėjo ant kilimo, parketo ir niekas tuo nepasirūpino. Mes rekonstravome laisvą vonios kambarį, tačiau santechnikai atliko darbą labai prastai — tiesiog užkišo skylę šiaudais ir paslėpė visa tai plonu betono sluoksniu, todėl ten visada jautėsi kanalizacijos dvokas, sklindantis per užtaisytą vietą.

— O tai reiškia? — paklausė Erlenduras.

— Manau, kad tai toks pat kvapas, tik intensyvesnis. Kylanti drėgmė, purvas ir kanalizacijos žiurkės.

— Aš buvau susitikęs su Marijona Brym, — ištarė Erlenduras nebūdamas tikras, ar jie žino šį vardą. — Savaime suprantama, Marijona išstudijavo Nordurmyrį ir, jos manymu, tai, kad čia pelkė, yra svarbu.

Elinborg ir Sigurduras Olis pažiūrėjo vienas į kitą.

— Nordurmyris buvo tarsi atskira gyvenvietė Reikjaviko viduryje, — tęsė Erlenduras. — Namai buvo pastatyti per karą arba šiek tiek po jo. Islandija tapo nepriklausoma, ir jie suteikė gatvėms sakmių herojų vardus — Gunarsbrauto, Skegjagatos ir panašiai. Tai buvo tipiškas visuomenės pavyzdys, dėl kurio čia susirinko įvairūs socialiniai sluoksniai — nuo gana pasiturinčių, netgi turtingų, iki tokių, kurie vos sudurdavo galą su galu, todėl nuomodavosi pigius butus rūsiuose kaip šis. Nordurmyryje gyvena daug senų žmonių, tokių kaip Holbergas, tačiau dauguma jų yra kultūringesni nei buvo jis ir daugelis gyvena būtent tokio tipo butuose rūsiuose. Visa tai papasakojo Marijona.

Erlenduras trumpam nutilo.

— Kitas Nordurmyrio bruožas yra tokie butai rūsiuose. Pradžioje nebuvo jokių butų rūsiuose, savininkai rekonstravo juos, įrengė virtuves ir sienas, suplanavo kambarius, sukūrė vietas gyventi. Anksčiau šiuose rūsiuose buvo atliekami darbai tiems, kaip ten Marijona pavadino juos, savarankiškiems namams. Ar žinote, kas tai yra?

Jie abu papurtė galvas.

— Žinoma, jūs esate per jauni, — ištarė Erlenduras puikiai žinodamas, kad jie nekęs jo už tai. — Tokiuose rūsiuose buvo patarnautojų kambariai. Moterys dirbo tarnaitėmis turtingų žmonių namuose. Jos turėjo kambarius tokiose skylėse kaip ši. Čia taip pat būdavo skalbykla, patalpa skirta gaminti bagiams1 ir kitam maistui, sandėliai, vonios ir visa kita.

— Ir be viso to čia buvo dar ir pelkė, — sarkastiškai pridūrė Sigurduras Olis.

— Ar bandai pasakyti mums kažką svarbaus? — neiškentė Elinborg.

— Po šiais rūsiais yra pamatai... — pradėjo aiškinti Erlenduras.

— Tai gana neįprasta, — pasišaipė Sigurduras Olis Elinborg.

— ...kaip ir po visais kitais namais, — tęsė Erlenduras, neleisdamas Sigurduro Olio pastabai sutrikdyti jo. — Jei pakalbėtumėte su santechniku, kaip padarė Marijona Brym...

— Kas, po galais, ta Marijona Brym? — nesusilaikė Sigurduras Olis.

— ...sužinotumėte, kad jie dažnai būdavo iškviečiami į Nordurmyrį dėl problemų, kurios iškyla praėjus metams ar dešimtmečiams, kai namas pastatomas pelkėtoje žemėje. Tai pasitaiko kai kuriose vietose. Ant kai kurių namų išorinių sienų galite matyti, kaip procesas vyksta. Daugelis sienų yra tinkuotos, todėl tai matoma ten, kur baigiasi tinkas ir žemės lygyje prasideda plika namo siena. Maždaug vienos ar dviejų pėdų pločio ruožas. Svarbu yra tai, kad pastatas po truputį smenga į žemę.

Erlenduras pastebėjo, kad jie nustojo vaipytis.

— Nekilnojamojo turto versle tai vadinama nuslėptu defektu ir nėra žinoma, kaip spręsti šią problemą. Smegdamas pastatas slegia kanalizacijos vamzdžius, ir jie pratrūksta po grindimis. Todėl netrukus tualeto vanduo nuleidžiamas tiesiai į pamatus. Tai gali vykti metų metus, nes kvapas negali prasismelkti pro betoną. Tačiau susidaro drėgmės dėmės, nes daugelyje senų namų karšto vandens nutekėjimas yra prijungtas prie kanalizacijos vamzdžių ir prateka į rūsį, kai vamzdžiai trūksta, pasidaro karšta ir garai pasiekia paviršių. Parketas deformuojasi.

Dabar jie įdėmiai klausėsi Erlenduro.

— Ir visa tai tau papasakojo Marijona?

— Kad išspręstumėte problemą, reikia atlupti grindis, — toliau kalbėjo Erlenduras, — ir nusileisti iki pamatų, kad būtų galima pakeisti vamzdį. Santechnikai pasakojo Marijonai, jog kartais, kai jie gręždavo per grindis, pataikydavo į tuštumą. Kai kuriose vietose pagrindo plokštė yra pakankamai plona ir po ja susidaro oro kišenė. Grindys nusėdo pusę, galbūt ir visą jardą. Ir visa tai dėl pelkės.

Sigurduras Olis ir Elinborg susižvalgė.

— Tai čia po grindimis yra tuštuma? — paklausė Elinborg, trypdama viena koja.

Erlenduras nusišypsojo.

— Marijona netgi sugebėjo rasti santechniką, kuris dirbo šiame name tais metais, kai vyko nacionalinis festivalis. Visiems tie metai buvo įsimintini ir šis santechnikas aiškiai prisiminė, kad atvyko čia dėl drėkstančių grindų.

— Ką bandai mums pasakyti? — neištvėrė Sigurduras Olis.

— Santechnikas čia pralaužė grindis. Pagrindo plokštė nėra labai stora, daugelyje vietų po ja yra tuštuma. Santechnikas prisimena šį darbą taip aiškiai, nes jį pritrenkė faktas, kad Holbergas neleido jo baigti.

— Kaip tai?

— Jis padarė angą grindyse ir užtaisė vamzdį. Tada Holbergas jį išvarė, sakydamas, kad pabaigs pats. Ir pabaigė.

Jie stovėjo tyloje, kol Sigurduras Olis nebegalėjo atsispirti pagundai.

— Marijona Brym? — paklausė jis. — Marijona Brym!

Jis vis kartojo ir kartojo šį vardą, lyg neįstengtų jo suprasti. Erlenduras buvo teisus. Jis buvo per jaunas, kad prisimintų Marijoną iš policijos. Jis kartojo jos vardą, lyg tai būtų galvosūkis, tuomet staiga nutilo, susimąstė ir galiausiai paklausė:

— Palaukite minutėlę. Kas yra ta Marijona? Koks čia vardas? Tai vyras ar moteris?

Sigurduras Olis smalsiai pažiūrėjo į Erlendurą.

— Kartais aš ir pats svarstau, — pripažino Erlenduras ir išsitraukė mobilųjį telefoną.

27

Teismo ekspertai pradėjo atplėšinėti grindis kiekviename buto kambaryje, virtuvėje ir vonioje. Leidimo, reikalingo šiai operacijai atlikti, išdavimas užtruko visą dieną. Erlenduras įrodinėjo šios operacijos svarbą susitikime su policijos komisaru, kuris pritarė, nors ir nenoriai, kad šių įtarimų pakanka norint pateisinti grindų išlupimą Holbergo bute. Šis reikalas buvo paskubintas dėl pastate įvykdytos žmogžudystės.

Erlenduras pateikė šiuos žemės kasimo darbus kaip būtinybę ieškant Holbergo žudiko; jis leido suprasti, kad Gretaras gali būti gyvas ir gali tapti įtariamuoju. Policija gaus dvigubos naudos iš šių kasinėjimų. Jei Marijonos Brym įtarimai pasiteisins, Gretaras bus atmestas kaip įtariamasis, o žmogaus, dingusio prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus, mįslė bus išspręsta.

Jie išsikvietė didžiausią furgoną, kokį tik buvo galima gauti, į kurį bus sukrautas visas Holbergo namų turtas, išskyrus nekilnojamus įrenginius ir jų turinį. Jau buvo pradėję temti, kai sunkvežimis privažiavo prie namo ir netrukus šalia jo sustojo traktorius su pneumatiniu grąžtu. Ten susirinko teismo ekspertų komanda ir prie jų prisijungė daugiau detektyvų. Namo gyventojų niekur nesimatė.

Visą dieną lijo, kaip ir praėjusiomis dienomis, tačiau dabar tai buvo tiktai smulki dulksna, kuri blaškėsi šaltame rudens vėjyje ir leidosi ant Erlenduro veido, kuris stovėjo tolėliau, laikydamas cigaretę tarp pirštų. Sigurduras Olis ir Elinborg mindžikavo greta. Minia susirinko priešais namą, tačiau atrodė, kad ji nenori prieiti per arti. Buvo korespondentų, televizijos operatorių ir laikraščių fotografų. Įvairių dydžių automobiliai, pažymėti laikraščių ir televizijos bendrovių ženklais, matėsi pasklido po visą rajoną ir Erlenduras, draudęs bet kokį kontaktą su žiniasklaida, svarstė, ar reikėtų juos išvaikyti.

Holbergo butas greitai tapo tuščias. Didžiulis sunkvežimis liko kieme prie namo, kol buvo sprendžiama, ką daryti su turtu. Galiausiai Erlenduras liepė jį išvežti į policijos saugyklą. Erlenduras stebėjo, kaip iš buto išnešti kilimai ir linoleumas kraunami į sunkvežimį, pastarasis sugaudė ir nudundėjo gatve tolyn.

Teismo ekspertų vadovas pasveikino Erlendurą paspausdamas jam ranką. Jis buvo maždaug penkiasdešimties, vardu Ragnaras, su juodu plaukų kuokštu, styrančiu į visas puses ir turėjo antsvorio. Jis lavinosi Didžiojoje Britanijoje, skaitė tik britų trilerius ir buvo didelis britiškų detektyvinių serialų mėgėjas.

— Į kokią prakeiktą nesąmonę tu dabar mus įtraukei? — paklausė jis, atsisukęs į žurnalistų komandą.

Jo balsas išdavė, kad vyras juokauja. Jis manė, kad nuplėšti visas grindis ieškant kūno yra nuostabu.

— Kokia ten situacija? — paklausė Erlenduras.

— Visos grindys padengtos storu kažkokių dažų, skirtų laivams, sluoksniu, — pranešė Ragnaras. — Neįmanoma pasakyti, ar jos kur nors buvo paliestos. Mes neradome vietų, padengtų naujesniu betonu, ar kokių nors užtaisytų ertmių. Mes beldėme į grindis plaktukais, bet duslus garsas sklinda beveik iš bet kur. Galbūt tai nusėdusi žemė ar kažkas kito, aš nežinau. Pats statinio mūras yra storas, kokybiškas, jokių šarminių nesąmonių. Tačiau ant grindų matosi daugybė drėgmės dėmių. Ar tas santechnikas, su kuriuo susisiekei, negalėtų mums padėti?

— Jis gyvena senelių namuose Akureiryje ir sako, kad šiame gyvenime neketina grįžti į pietus. Jis pakankamai tiksliai nupasakojo, kurioje grindų vietoje buvo padaręs angą.

— Mes taip pat nuleidome kamerą į kanalizacijos vamzdį. Apžiūrinėjame vandentiekio sistemą, tikriname, ar ji tvarkinga, bandome rasti anksčiau taisytų vietų.

— Ar jums tikrai reikia tokio didelio grąžto? — pasiteiravo Erlenduras, linktelėdamas link traktoriaus.

— Neturiu nė menkiausio supratimo. Mes turime mažesnių elektrinių grąžtų, bet jie negali prasiskverbti pro drėgną šlamštą. Turime ir mažesnių pneumatinių, ir jei rastume ertmę, galėtume pragręžti pagrindo plokštę ir įkišti nedidelę kamerą, tokią, kokią jie naudoja pažeistiems kanalizacijos vamzdžiams tirti.

— Tikiuosi, pavyks. Nenorėtume išgriauti viso namo.

— Šiaip ar taip, ta landynė velniškai dvokia, — pripažino teismo ekspertų vadovas, ir jiedu nuėjo link rūsio.

Trys teismo ekspertai, vilkėdami baltus kombinezonus, su guminėmis pirštinėmis ir laikydami plaktukus vaikščiojo po butą, stukseno į akmenines grindis ir mėlyna spalva žymėjo vietas, kurios skambėjo kaip tuščios.

— Pasak turto vertinimo kontoros, rūsys į butą buvo pertvarkytas 1959 metais, — pranešė Erlenduras. — O Holbergas nusipirko jį 1962-aisiais ir greičiausiai nedelsdamas įsikėlė. Nuo tada jis čia gyveno.

Vienas iš teismo ekspertizės žmonių priėjo prie jų ir pasisveikino su Erlenduru. Jis turėjo visų pastato aukštų planus.

— Tualetai yra kiekvieno aukšto centre. Kanalizacijos vamzdžiai iš viršutinių aukštų leidžiasi žemyn ir pasiekia pamatus toje vietoje, kur yra rūsio tualetas. Jis buvo rūsyje dar prieš atliekant rekonstrukciją ir galima įsivaizduoti, kad visas butas buvo suprojektuotas aplink jį. Tualetas yra sujungtas su kanalizacijos vamzdžiu vonioje, toliau vamzdis tęsiasi į rytus per dalį svetainės, po miegamuoju ir išeina į gatvę.

— Paieška neapsiriboja kanalizacijos vamzdžiu, — atsiliepė teismo ekspertizės vadovas.

— Ne, tačiau mes nuleidome kamerą pro vamzdį iš gatvės pusės. Jie ką tik pasakė man, kad vamzdis buvo įtrūkęs toje vietoje, kur pasiekia miegamąjį, ir mes manome, kad pirmiausia reikėtų pažiūrėti ten. Tai yra panašioje vietoje, kur, kaip suprantu, grindyse buvo padaryta anga.

Ragnaras linktelėjo ir pažiūrėjo į Erlendurą, kuris gūžtelėjo pečiais, lyg tai, ką pasakė teismo ekspertas, nebūtų jam svarbu.

— Tai negali būti labai senas įtrūkimas, — nutarė teismo ekspertų vadovas. — Tikriausiai dvokas sklinda iš ten. Ar tu teigi, kad žmogus buvo palaidotas pamatuose prieš daugiau nei dvidešimt metų?

— Bent jau tuomet jis dingo.

Jo žodžiai susiliejo su kalimu, kuris tapo nepertraukiamu ūžesiu, aidinčiu tarp tuščių sienų. Teismo ekspertas išsiėmė ausines iš juodo dėklo, dydžio su lyg nedideliu lagaminu, ir jas užsidėjo. Tuomet pakėlė vieną iš mažų elektrinių grąžtų ir įjungė į elektros lizdą. Jis kelis kartus spustelėjo gaiduką tikrindamas jį, tuomet atrėmė įrankį į grindis ir pradėjo gręžti. Garsas buvo siaubingas, todėl visa ekspertų komanda taip pat užsidėjo ausines. Jo pažanga nebuvo didelė — kietas betonas sunkiai pasidavė. Jis liovėsi bandęs ir papurtė galvą.

— Reikia užvesti traktorių, — nusprendė žmogus, dulkėmis padengtu veidu. — Atneškite pneumatinį grąžtą ir mums reikės kaukių. Koks prakeiktas kvailys sugalvojo šią idėją? — paklausė jis ir nusispjovė ant grindų.

— Abejoju, ar Holbergas būtų naudojęs pneumatinį grąžtą prisidengęs tamsa, — ištarė vadovas.

— Jis nieko nedarė prisidengęs tamsa, — patikslino Erlenduras. — Santechnikas padarė skylę grindyse už jį.

— Ar manai, kad jis įkišo lavoną į šią skylę?

— Pamatysime. Galbūt jam tiesiog reikėjo pertvarkyti pamatus. Galbūt tai tiesiog nesusipratimas.

Erlenduras išėjo pakvėpuoti nakties oru. Sigurduras Olis ir Elinborg sėdėjo automobilyje ir valgė dešrainius, kuriuos Sigurduras Olis nupirko artimiausiame kioske. Dešrainis ant prietaisų skydelio laukė Erlenduro, paskui jis godžiai jį surijo.

— Jei čia rasime Gretaro kūną, ką mums tai reikš? — Elinborg paklausė Erlenduro ir nusišluostė burną.

— Kad aš žinočiau, — susimąstęs atsakė Erlenduras, — kad aš tik žinočiau.

Tą akimirką skubėdamas priėjo vyriausiasis policijos inspektorius, pabeldė į langą, atidarė dureles ir liepė Erlendurui trumpam eiti su juo. Sigurduras Olis ir Elinborg taip pat išlipo iš automobilio. Vyriausiojo policijos inspektoriaus vardas buvo Hrolfuras ir tądien jis nedirbo dėl ligos, tačiau dabar atrodė sveikas it ridikas. Jis buvo labai apkūnus ir jo apranga tai prastai slėpė. Jo būdas buvo letarginis ir jis retai kuo prisidėdavo prie tyrimų. Pareigūnas kasmet sirgo ištisas savaites.

— Kodėl su manimi nebuvo susisiekta dėl šių veiksmų? — paklausė jis akivaizdžiai pykdamas.

— Jūs sergate.

— Po velnių, — atkirto Hrolfuras. — Nemanyk, kad gali vadovauti skyriui, kaip tau patinka. Aš esu tavo viršininkas. Privalai pranešti man apie tokias operacijas, prieš paleisdamas savo prakeiktai kvailas mintis į darbą!

— Palaukite, aš maniau, jūs sergate, — pakartojo Erlenduras apsimesdamas nustebęs.

— Ir kaip tau šovė į galvą taip apgaudinėti policijos komisarą? — sušnypštė Hrolfuras. — Kaip tau šovė į galvą, kad čia po grindimis yra kūnas? Nėra jokių įrodymų. Visiškai nieko, išskyrus kažkokias nesąmones apie namo pamatus ir dvoką. Ar tu išprotėjai?

Sigurduras Olis neryžtingai artinosi link jų.

— Tau skambina moteris, su kuria turėtum pasikalbėti, Erlendurai, — ištarė jis laikydamas telefoną, kurį Erlenduras paliko automobilyje. — Tai asmeniška. Ji ganėtinai susijaudinusi.

Hrolfuras pasisuko į Sigurdurą Olį, liepė jam dingti ir palikti juos vienus.

Sigurduras Olis nepasidavė.

— Privalai tuojau pat su ja pakalbėti, — pakartojo jis.

— Ką visa tai reiškia? Elgiesi, lyg aš nė neegzistuočiau! — šaukė Hrolfuras trypčiodamas kojomis. — Ar tai prakeiktas sąmokslas? Erlendurai, jei mes sugriausime žmonių namų pamatus dėl to, kad jie dvokia, mums blogai baigsis. Tai visiškas absurdas! Tai juokinga.

— Ši įdomi idėja kilo Marijonai Brym, — ištarė Erlenduras taip pat ramiai, kaip ir anksčiau. — Ir aš manau, kad ji verta tyrimo. Policijos komisaras galvoja taip pat. Prašau atleisti man, kad nesusisiekiau su jumis, tačiau man malonu matyti, kad vėl atsistojote ant kojų. Ir turiu pridurti, Hrolfurai, kad atrodote ypač žvalus. O dabar prašau man atleisti.

Erlenduras praėjo pro Hrolfurą, kuris spoksojo į jį, ir Sigurdurą Olį, pasirengęs kažką sakyti, tačiau nežinodamas ką.

— Man į galvą šovė viena mintis. Jau seniai turėjau taip padaryti.

— Kas? — paklausė Sigurduras Olis.

— Susisiekti su uosto administracija ir išsiaiškinti, gal jie galėtų pasakyti, ar Holbergas buvo Husavike arba netoliese šeštajame dešimtmetyje.

— Gerai. Štai, pakalbėk su šia moterimi.

— Kokia moterimi? — nustebo Erlenduras ir paėmė telefoną. — Aš nepažįstu jokios moters.

— Jie peradresavo jos skambutį į tavo mobilųjį. Ji ieškojo tavęs biure. Vyrai pasakė, kad tu užsiėmęs, bet ji nepriėmė atsisakymo.

Tuo metu pneumatinis grąžtas ant traktoriaus buvo įjungtas. Kurtinantis garsas sklido iš rūsio ir jie išvydo kylantį tirštą dulkių debesį. Policija uždangstė visus langus, kad niekas negalėtų pažiūrėti vidun. Visi, išskyrus grąžto operatorių, išėjo laukan ir laukė stovėdami tolėliau. Pareigūnai žiūrėjo į savo laikrodžius ir turbūt diskutavo, kad jau vėlu. Žinojo, kad negalės tęsti tokio triukšmo visą naktį gyvenamojo rajono viduryje. Greitai jie turės sustoti ir tęsti kitą rytą arba imtis kitų veiksmų.

Erlenduras nuskubėjo į automobilį su savo telefonu ir dėl triukšmo uždarė dureles. Jis iš karto atpažino balsą.

— Jis yra čia, — ištarė Elina, kai tik išgirdo Erlenduro balsą telefone.

Ji atrodė labai susijaudinusi.

— Nurimk, Elina, — pasakė Erlenduras. — Apie ką tu kalbi?

— Jis stovi priešais namą lietuje, spokso į mane, — sušnabždėjo ji.

— Kas, Elina? Ar tu namuose? Keblavike?

— Aš nežinau, kada jis atėjo. Nežinau, kaip ilgai jis stovi ten. Aš tiesiog jį pastebėjau. Jie nesujungė manęs su tavimi.

— Aš nesuprantu. Apie ką tu kalbi, Elina?

— Žinoma, apie tą vyrą. Tai tas pabaisa. Esu tuo tikra.

— Kas?

— Tas žmogus, kuris užpuolė Kolbrun!

— Kolbrun? Apie ką tu kalbi?

— Žinau, to negali būti, tačiau jis stovi čia. Visiškai toks pat.

— Ar tu kažko nepainioji?

— Nesakyk, kad aš susipainiojau. Nedrįsk! Aš puikiai suprantu, ką kalbu.

— Kuris vyras, užpuolęs Kolbrun?

— Na, HOLBERGAS! — į ragelį sušnypštė Elina, užuot pakėlusi balsą. — Jis stovi prie mano namo.

Erlenduras nieko neatsakė.

— Ar tu ten? — sušnabždėjo Elina. — Ką ketini daryti?

— Elina, — lėtai ištarė Erlenduras, — tai negali būti Holbergas. Holbergas yra miręs. Ten stovi kažkas kitas.

— Nekalbėk su manimi kaip su kūdikiu. Jis stovi čia lietuje ir spokso į mane. Tas pabaisa.

28

Ryšys nutrūko ir Erlenduras užvedė variklį. Sigurduras Olis ir Elinborg stebėjo, kaip jis atbuline eiga važiuoja pro minią ir išnyksta gatvės gale. Jie susižvalgė ir gūžtelėjo pečiais, lyg jau seniai būtų nustoję stengtis jį suprasti.

Dar prieš išsukdamas iš gatvės jis susisiekė su Keblaviko policija ir išsiuntė juos prie Elinos namo, kad sulaikytų vyrą, dėvintį mėlyną striukę su gobtuvu, džinsus ir baltus sportinius batelius. Taip Elina apibūdino tą vyriškį. Jis liepė seržantui neįjungti sirenų ar blyksinčių šviesų, o prisiartinti kuo tyliau, kad jo nenubaidytų.

— Kvaila senutė, — ištarė sau Erlenduras ir padėjo ragelį.

Jis išvažiavo iš Reikjaviko kuo greičiau — per Habnarfjordurą į Keblaviko kelią. Eismas buvo intensyvus, o matomumas prastas, tačiau jis laviravo tarp automobilių netgi užvažiuodamas ant saugumo salelių. Jis nepaisė jokių šviesoforų ir per pusvalandį atvyko į Keblaviką. Jam pagelbėjo tai, kad visai neseniai kriminalinis skyrius gavo mėlynus švyturėlius, kuriuos nenumatytais atvejais buvo galima padėti ant nepažymėtų automobilių stogų. Tuomet jis šaipėsi, prisiminęs tokią įrangą iš detektyvinės programos per televiziją, ir manė, kad kvaila važinėti po Reikjaviką su butaforija iš filmų.

Kai jis sustojo, prie Elinos namo stovėjo du policijos ekipažai. Elina jo laukė viduje kartu su dar trimis policininkais. Ji pasakė, kad vyriškis dingo tamsoje tik prieš policijos automobiliams sustojant prie jos namų. Moteris parodė, kur jis stovėjo ir į kurią pusę nubėgo, tačiau policininkai nerado jokių vyro pėdsakų. Policininkai buvo suglumę ir nežinojo, kaip elgtis su Elina, kuri atsisakė papasakoti jiems, kas buvo tas vyras ir kodėl jis toks pavojingas; matyt, vienintelis jo nusikaltimas buvo tai, kad stovėjo prie senolės namo lietuje. Kai pareigūnai pradėjo viso to klausinėti Erlenduro, jis atsakė, kad šis vyras yra susijęs su žmogžudystės tyrimu Reikjavike. Jis liepė jiems informuoti Reikjaviko policiją, jei suras ką nors, kas atitiktų šio vyro apibūdinimą.

Elina atrodė labai susijaudinusi ir Erlenduras nusprendė, kad protingiausia būtų išprašyti policininkus iš jos namų kuo greičiau. Jis sugebėjo tai padaryti be didelių pastangų. Jie pareiškė, kad turi svarbesnių reikalų nei vaikytis senos moters fantazijos vaisius, tačiau pasakė tai taip, kad Elina negirdėtų.

— Aš prisiekiu, kad ten buvo jis, — ištarė ji Erlendurui, kai jiedu liko vieni name. — Nežinau kaip, bet tikrai buvo jis.

Erlenduras žiūrėjo į ją, girdėjo, ką sako, ir matė, kad ji kalba visiškai rimtai. Jis žinojo, jog pastaruoju metu moteriškė patyrė didžiulę įtampą.

— To tiesiog negali būti, Elina. Holbergas negyvas. Mačiau jį lavoninėje, — susimąstęs jis nutilo, o paskui pridūrė: — Aš mačiau jo širdį.

Elina žiūrėjo į jį.

— Tu manai, kad aš kvaištelėjau. Manai, jog išsigalvojau visa tai. Kad tai yra būdas patraukti dėmesį, nes...

— Holbergas negyvas, — pertraukė Erlenduras. — Ką turėčiau galvoti?

— Tuomet tai buvo tiksli jo atvaizdo kopija.

— Apibūdink tą vyrą smulkiau.

Elina atsistojo, nuėjo prie svetainės lango ir ranka parodė į lietų.

— Jis stovėjo ten. Prie takelio tarp namų vedančio į gatvę. Stovėjo visiškai ramiai ir sekė mane. Nežinau, ar jis mane matė. Bandžiau nuo jo pasislėpti. Aš skaičiau ir atsistojau, kai svetainėje pradėjo temti, ketindama įjungti šviesą pažiūrėjau pro langą. Jo galva buvo nepridengta, panašu, kad jam nė truputėlio nerūpėjo, jog jis kiaurai permirkęs. Ir nors tas vyras stovėjo visiškai čia pat, kažkodėl atrodė, kad labai toli, — Elina trumpam susimąstė. — Jis buvo juodų plaukų ir atrodė maždaug keturiasdešimties. Vidutinio ūgio.

— Elina, — ištarė Erlenduras, — lauke tamsu, stipriai lyja, sunku ką nors įžiūrėti pro langą. Takas neapšviestas. Tu nešioji akinius. Ar sakai man, kad...

— Tuomet dar buvo tik pradėję temti ir aš nebėgau prie telefono tuojau pat. Aš gerai įsižiūrėjau į tą vyrą pro šį ir virtuvės langus. Praėjo šiek tiek laiko, kol suvokiau, kad tai Holbergas ar kažkas panašus į jį. Takelis neapšviestas, tačiau eismas gatvėje pakankamai intensyvus ir kaskart pravažiuojanti mašina apšviesdavo jį, todėl aiškiai galėjau matyti jo veidą.

— Kaip gali būti tokia tikra?

— Tai buvo Holbergo atvaizdas, kai jis buvo jaunesnis, — tvirtino Elina. — Ne to seno vyruko nuotraukoje, spausdintoje laikraščiuose.

— Ar tu matei Holbergą, kai jis buvo jaunesnis?

— Taip, aš mačiau jį. Kartą lyg perkūnas iš giedro dangaus Kolbrun buvo iškviesta į kriminalinį skyrių. Jai buvo pasakyta, kad reikia išsamesnio vienos jos pareiškimo dalies paaiškinimo. Prakeiktas melas. Kažkas, vardu Marijona Brym, buvo atsakingas už bylą. Iš viso, koks čia vardas? Marijona Brym? Jie liepė Kolbrun atvykti į Reikjaviką. Ji paprašė manęs važiuoti kartu, todėl aš taip ir padariau. Ji buvo susitarusi dėl susitikimo, manau, tai vyko ryte. Mes nuvažiavome ten ir mus pasitiko ta Marijona, palydėjo į kambarį. Mes kurį laiką ten sėdėjome, kai netikėtai atsidarė durys ir įėjo Holbergas. Ta Marijona stovėjo už jo tarpduryje.

Elina nutilo.

— Ir kas nutiko? — paklausė Erlenduras.

— Mano sesuo palūžo. Holbergas šaipėsi, parodė nepadorų gestą liežuviu ir Kolbrun sugriebė mane taip, lyg būtų skendusi. Ji negalėjo kvėpuoti. Holbergas pradėjo juoktis, o Kolbrun ištiko priepuolis. Ji pradėjo vartyti akis, iš burnos virto putos, sesuo krito ant žemės. Marijona išsivedė Holbergą, tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai mačiau tą pabaisą, tačiau niekuomet nepamiršiu jo šlykščios marmūzės.

— Ir šiąnakt pro savo langą lauke tu matei tą patį veidą?

Elina linktelėjo.

— Pripažįstu, aš buvau šokiruota. Ir, žinoma, tai negalėjo būti pats Holbergas, tačiau tas vyras atrodė visiškai kaip jis.

Erlenduras svarstė, ar turėtų papasakoti Elinai, ką sugalvojo pastaruoju metu. Jis bandė suvokti, kiek gali jai pasakyti ir kokia tikimybė, kad tai, ką pasakys, yra realu. Jiedu sėdėjo tyloje, kol vyras viską pergalvojo. Buvo vėlus vakaras ir Erlenduro mintys pasisuko į Evą Lindą. Jis vėl jautė skausmą krūtinėje ir pradėjo glostyti ją, lyg tai galėtų padėti.

— Ar tau viskas gerai? — paklausė Elina.

— Pastaruoju metu tyrėme vieną reikalą, tačiau dar nežinau, ar už to kas nors slypi, — prakalbo Erlenduras. — Bet tai, kas įvyko čia, patvirtina tą teoriją. Jei buvo kita Holbergo auka, jei jis išprievartavo dar vieną moterį, yra tikimybė, kad pastaroji susilaukė vaiko, visai kaip Kolbrun. Aš svarsčiau šią galimybę dėl raštelio, kurį radome prie Holbergo kūno. Tikėtina, kad jis turėjo sūnų. Jei išprievartavimas įvyko prieš 1964-uosius, tai jo sūnus turėtų būti beveik keturiasdešimties. Jis galėjo stovėti prie tavo namo šį vakarą.

Elina apstulbinta žiūrėjo į Erlendurą.

— Holbergo sūnus? Ar tai įmanoma?

— Tu sakei, kad matei tikslią jo atvaizdo kopiją.

— Taip, bet...

— Mintyse aš viską pergalvojau. Šiai bylai trūksta kažkokios sąsajos, ir manau, kad šis vyras galėtų ja būti.

— Tačiau kodėl? Ką jis čia veikė?

— Ar nemanai, kad tai akivaizdu?

— Kas akivaizdu?

— Tu esi jo sesers teta, — ištarė Erlenduras ir stebėjo, kaip keičiasi Elinos veido išraiška, kai ji palaipsniui pradėjo suvokti, apie ką jis kalba.

— Audur buvo jo sesuo, — ištarė ji. — Bet iš kur jis gali žinoti apie mane? Iš kur jis žino, kur aš gyvenu? Kaip jis sieja Holbergą su manimi? Laikraščiuose nieko nerašė apie jo praeitį, apie išprievartavimus ar apie tai, kad jis turėjo dukterį. Niekas nežinojo apie Audur. Iš kur tas vyriškis žino, kas aš esu?

— Galbūt jis pats mums pasakys, kai jį rasime.

— Ar manai, kad jis yra Holbergo žudikas?

— Dabar tu klausi manęs, ar jis nužudė savo tėvą, — atsakė Erlenduras.

Elina susimąstė.

— O, Dieve, — ištarė ji.

— Aš nežinau. Jei vėl pamatysi jį, paskambink man.

Elina atsistojo ir nuėjo prie lango, pro kurį buvo matyti takas, lyg tikėtųsi vėl jį ten pamatyti.

— Suprantu, kad buvo šiek tiek isteriška skambinti tau ir sakyti, kad čia yra Holbergas, tačiau tą akimirką jaučiau, jog tai gali būti jis. Išvysti jį buvo siaubingas sukrėtimas. Tačiau nesijaučiau išgąsdinta. Aš buvau labai pikta. O tas vyras buvo kažkoks kitoks — tai, kaip jis stovėjo, tai, kaip nulenkė galvą — jo veide matėsi liūdesys, širdgėla. Pamaniau, kad nesijaučia gerai. Jis negalėjo jaustis gerai. Ar jis bendravo su savo tėvu? Ar žinai?

— Aš nesu tikras, kad jis iš tiesų egzistuoja, — atsakė Erlenduras. — Tai, ką tu matei, pagrindžia vieną teoriją. Mes neturime jokios informacijos apie tą vyrą. Holbergo bute nebuvo jokių jo nuotraukų, jei tai turi galvoje. Tačiau kažkas keletą kartų skambino Holbergui, prieš pat jį nužudant. Ir tie skambučiai jį nervino. Mes nieko daugiau nežinome.

Erlenduras išsiėmė mobilųjį telefoną ir atsiprašė Elinos.

— Į kokį prakeiktą pragarą tu mus dabar įvėlei? — visiškai įtūžęs šaukė Sigurduras Olis. — Jie užkliudė nuotėkų vamzdį, o jame knibždėte knibždėjo bjaurių vabalų, daugybė šlykščių vabalėlių po prakeiktomis grindimis. Tai pasibjaurėtina. Kur, po galais, tu esi?

— Keblavike. Ar yra kokių nors Gretaro ženklų?

— Ne, nėra jokių prakeiktų ženklų apie jokį sumautą Gretarą, — išrėžė Sigurduras Olis ir išjungė telefoną.

— Yra dar vienas dalykas, inspektoriau, — ištarė Elina. — Suvokiau tai tik tada, kai pradėjote kalbėti, jog jis susijęs su Audur. Dabar suprantu, kad buvau teisi. Tuomet to nesupratau, tačiau jo veide buvo dar vienas žvilgsnis, kurio maniau daugiau niekada nepamatysianti. Tai buvo veidas iš praeities, kurio niekuomet nepamiršau.

— Kas tai buvo? — paklausė Erlenduras.

— Būtent todėl aš neišsigandau jo. Iš pradžių to nesupratau. Jis man taip pat priminė Audur. Jame buvo kažkas, kas priminė man Audur.

29

Sigurduras Olis įsikišo savo mobilųjį telefoną į dėklą ant diržo ir nuėjo atgal į namą. Viduje jis buvo su keletu kitų policininkų, kai pneumatinis grąžtas prasiskverbė pro pagrindo plokštę ir dvokas, kuris pasklido, buvo toks siaubingas, kad jis ėmė žiaukčioti. Kaip ir visi buvę viduje, jis nuskubėjo prie durų ir manė, kad pradės vemti, kol nepasiekė šviežio oro. Grįžę atgal jie užsidėjo akinius ir kaukes, tačiau siaubingas kvapas vis tiek prasismelkė per jas.

Grąžto operatorius praplatino skylę virš trukusio nutekamojo vamzdžio. Tai vyko visiškai lengvai, nes jau buvo pragręžęs grindis. Sigurduras Olis bijojo net pagalvoti, prieš kiek laiko pratrūko vamzdis. Atrodė, kad nuotėkos rinkosi didžiuliame plote po grindimis. Iš skylės kilo vos įžiūrimi garai. Žibintuvėliu jis pašvietė žemyn į purvo balą ir kiek jis matė, žemė buvo nusėdusi pusę jardo nuo pagrindo plokštės.

Purvo bala atrodė lyg tiršta juodų mažų vabalų masė. Jis atšoko atgal, kai pamatė kažkokį padarą, prabėgantį pro šviesos spindulį.

— Atsargiai! — sušuko jis ir išėjo iš rūsio. — Po tuo prakeiktu dalyku laksto žiurkės. Uždenkite skylę ir iškvieskite kenkėjų naikintojus. Sustokime čia. Sustabdykite viską šią minutę!

Niekas neprieštaravo. Vienas iš teismo ekspertizės komandos narių skylę uždengė plastikiniu audeklu ir akimirksniu rūsys ištuštėjo. Išėjęs iš rūsio Sigurduras Olis nusiplėšė kaukę ir godžiai rijo gaivų orą. Visi kiti taip pat.

♦

Keliaudamas namo iš Keblaviko Erlenduras išgirdo apie tyrimo eigą Nordurmyryje. Buvo iškviestas kenkėjų naikintojas, tačiau policija neketino imtis tolesnių veiksmų iki kito ryto, kol viskas, kas gyveno pamatuose, nebus išnaikinta. Sigurduras Olis grįžo namo ir buvo ką tik išėjęs iš dušo, kai paskambino Erlenduras, kad sužinotų naujausias žinias. Elinborg taip pat išvyko namo. Kol kenkėjų naikintojas dirbo savo darbą, Holbergo butą prižiūrėjo sargyba. Du policijos automobiliai visą naktį stovėjo prie namo.

Eva Linda pasitiko tėvą prie durų, kai jis grįžo namo. Buvo po devintos vakaro. Nuotaka išėjo. Prieš išeidama, ji pasakė Evai Lindai, kad ketina pasikalbėti su savo vyru ir išsiaiškinti, kaip jis jaučiasi. Ji nebuvo tikra, ar įvardys jam tikrąją priežastį, kodėl pabėgo iš vestuvių. Eva Linda įtikinėjo ją viską papasakoti sakydama, jog neturėtų dangstyti to šunsnukio savo tėvo. Vienintelis dalykas, ko ji neturėtų daryti.

Jiedu sėdėjo svetainėje. Erlenduras papasakojo Evai Lindai viską apie žmogžudystės tyrimą, kur jis nuvedė jį ir apie ką šiuo metu galvoja. Vyras tai padarė mažų mažiausiai vien dėl to, kad pats geriau suprastų bylą, gautų aiškesnį to, kas įvyko per pastarąsias kelias dienas, paveikslą. Papasakojo jai beveik viską nuo tos akimirkos, kai jie rado Holbergo kūną rūsyje. Apie dvoką jo bute, raštelį, seną fotografiją stalčiuje, pornografiją kompiuteryje, užrašą ant antkapio, Kolbrun ir jos seserį Eliną, Audur ir jos neišaiškintą mirtį, sapnus, kurie tarsi vaiduokliai lankė jį, Elidį, sėdintį kalėjime, ir Gretaro dingimą, Marijoną Brym, kitos Holbergo aukos paiešką ir apie vyriškį priešais Elinos namą, kuris gali būti Holbergo sūnus. Jis bandė sistemingai viską dėstyti ir svarstė įvairiausias teorijas bei klausimus, kol pasiekęs akligatvį nutilo.

Jis neminėjo Evai Lindai, kad smegenys buvo dingusios iš vaiko kūno. Erlenduras pats dar nepajėgė suprasti, kaip tai galėjo įvykti.

Eva Linda klausėsi jo nepertraukdama ir pastebėjo, kaip Erlenduras kalbėdamas trinasi krūtinę. Ji jautė, kaip Holbergo byla paveikė tėvą. Mergina jautė, kad aplink jį tvyro noras pasitraukti, kurio niekuomet anksčiau nepastebėjo. Dukra jautė tėvo nuovargį, kai šis kalbėjo apie mažąją mergaitę. Atrodė, kad jis užsisklendė savyje, jo balsas pritilo ir tapo vis labiau nutolęs.

— Ar Audur yra ta mergaitė, apie kurią užsiminei man šįryt, kai šaukei ant manęs? — paklausė Eva Linda.

— Ji buvo, net nežinau, tarsi Dievo siųsta jos motinai, — atsakė Erlenduras. — Moteris stipriai mylėjo mergaitę, net jai iškeliavus. Atleisk, jei buvau piktas su tavimi. Aš neketinau, tačiau kai matau, kaip tu gyveni, kai matau tavo nerūpestingą požiūrį ir nepagarbą sau, kai matau pražūtį, viską, ką darai sau, ir kai stebiu mažą karstelį, kylantį iš žemės, tuomet aš jau nieko nebegaliu suprasti. Negaliu suprasti, kas vyksta, ir noriu...

Erlenduras nutilo.

— Iškaršti man kailį, — Eva Linda baigė sakinį už jį.

Erlenduras gūžtelėjo pečiais.

— Aš nežinau, ką noriu daryti. Galbūt geriausia būtų nieko nedaryti. Galbūt reikia gyvenimui leisti tekėti sava vaga. Pamiršti visą tą reikalą. Imtis ko nors protingo. Kodėl turėčiau norėti būti įsipainiojęs į visa tai? Į visą tą mėšlą. Kalbėti su tokiais žmonėmis kaip Elidis. Tartis su tokiomis padugnėmis kaip Elidis. Matyti, kad tokie žmonės kaip Holbergas lengvai išsisuka. Skaityti išprievartavimų ataskaitas. Raustis po namų pamatus, pilnus vabalų ir išmatų. Iškasinėti mažus karstelius.

Erlenduras susigriebė krūtinę dar stipriau.

— Galvoji, kad tai nepaveiks tavęs. Manai, kad esi pakankamai stiprus ištverti tokius dalykus. Galvoji, kad per daugelį metų gali atsiriboti nuo to ir stebėti visą tą šlamštą iš tolo, lyg tai būtų ne tavo reikalas, ir stengtis išsaugoti savo sveiką protą. Tačiau nėra jokio atstumo. Ir jokių apsaugų. Niekas nėra pakankamai stiprus. Nuovargis persekioja kaip piktoji dvasia, kuri slepiasi tavo galvoje ir nepalieka ramybėje, kol pradedi tikėti, kad visas tas šlamštas yra pats gyvenimas, nes iš tiesų pamiršti, kaip gyvena paprasti žmonės. Ši byla yra tokia pati. Tarsi piktoji dvasia, kuri buvo išlaisvinta, kad tavo galvoje sukeltų maišatį ir paliktų tave suluošintą, — Erlenduras giliai įkvėpė. — Visa tai yra didžiulė prakeikta pelkė.

Jis nustojo kalbėti, o Eva Linda tylėdama sėdėjo kartu su tėvu.

Taip prabėgo šiek tiek laiko, kol Eva Linda atsistojo, atsisėdo greta jo, ranka apkabino ir nedrąsiai prisiglaudė. Ji girdėjo ritmingai, tarsi raminantis laikrodis plakančią jo širdį ir galiausiai užmigo su patenkinta išraiška veide.