10

Jis grėbė lapus savo sode, kai Erlenduras jį pamatė. Jis nė karto nepakėlė akių, kol detektyvas ilgai stovėjo ir stebėjo, kaip šis senas vyriškis lėtai judėdamas sunkiai dirbo. Vyras nubraukė lašą, kabantį ant nosies galo. Atrodė, kad jam visiškai nerūpi lietus ir kad dėl to sunku tvarkytis su sulipusiais lapais. Jis nieko nedarė skubėdamas, užkabindavo lapus grėbliu ir bandydavo sumesti juos į mažas krūveles. Žmogus vis dar gyveno Keblavike. Gimė ir užaugo čia.

Erlenduras paprašė Elinborg surinkti informaciją apie jį, ir pareigūnė iškasė svarbiausias detales apie seną vyrą, kurį Erlenduras dabar stebėjo sode: apie jo, kaip policininko, karjerą, gausią kritiką dėl vadovavimo ir darbo metodų per daugelį metų policijoje, apie tai, kaip tyrė Kolbrun bylą ir kaip buvo papeiktas dėl to. Ji perskambino ir perdavė informaciją, kol Erlenduras pietavo Keblavike. Jis galvojo aplankyti jį kitą dieną, tačiau stengdamasis išvengti kelionės siaučiančioje audroje nusprendė vykti pas jį dar šiandien.

Jis dėvėjo žalią, šiltą žieminę striukę ir beisbolo kepuraitę. Jo baltos kaulėtos rankos laikė grėblio kotą. Vyras buvo aukštas ir aiškiai matėsi, kad kadaise buvo stiprus ir atrodė daug autoritetingesnė asmenybė nei dabar, būdamas senas, raukšlėtas ir varvančia nosimi. Erlenduras stebėjo jį, seną vyrą, besikrapštantį savo sode. Vyras pakėlė akis nuo lapų, tačiau nekreipė ypatingo dėmesio į stebėtoją. Praėjo nemažai laiko, kol Erlenduras nusprendė pradėti pokalbį.

— Kodėl jos sesuo nenori su manimi kalbėti? — paklausė jis, ir senas vyriškis krūptelėjęs pažvelgė į jį.

— A? Apie ką jūs?

Vyriškis nustojo grėbti.

— Kas jūs esate? — paklausė jis.

— Kaip jūs elgėtės su Kolbrun, kai ji atėjo pareikšti kaltinimų? — kamantinėjo Erlenduras.

Senas vyriškis spoksojo į nepažįstamąjį, įėjusį į jo sodą, ir nusišluostė ranka nosį. Jis nužvelgė Erlendurą nuo galvos iki kojų.

— Ar aš pažįstu jus? — paklausė jis. — Apie ką jūs kalbate? Kas jūs esate?

— Mano vardas Erlenduras, aš tiriu vyriškio iš Reikjaviko, vardu Holbergas, nužudymą. Prieš beveik keturiasdešimt metų jis buvo apkaltintas išprievartavimu. Jūs buvote atsakingas už tą bylą. Išprievartauta moteris buvo vardu Kolbrun. Ji mirusi. Jos sesuo atsisako kalbėti su policija, ir aš bandau išsiaiškinti kodėl. Ji man pasakė: „Po to, ką jūs jai padarėte.” Norėčiau, kad jūs man paaiškintumėte, kodėl ji taip kalbėjo.

Vyriškis žiūrėjo į Erlendurą nepratardamas nė žodžio. Žvelgė jam tiesiai į akis ir tylėjo.

— Ką jūs jai padarėte? — pakartojo Erlenduras.

— Aš neatsimenu... Kokią teisę turite mane įžeidinėti?! — ištarė jis šiek tiek drebančiu balsu. — Dinkite iš mano sodo, arba aš iškviesiu policiją.

— Ne, Runarai, aš ir esu policija. Neturiu laiko šioms nesąmonėms.

— Ar tai koks nors naujas metodas — užsipulti žmogų kaltinimais ir užgaulioti? — viską pergalvojęs pasipiktino Runaras.

— Gerai, kad paminėjote metodus ir užgauliojimus, — pradėjo Erlenduras. — Kadaise jūs aštuonis kartus buvote apkaltintas tarnybiniais pažeidimais, įskaitant brutalumą. Aš nežinau, kam jūs turėjote tarnauti, kad išlaikytumėte savo darbą, tačiau neatlikote jo pakankamai gerai tarnybai einant į pabaigą, nes galiausiai palikote policiją ir užsitraukėte sau gėdą. Atleistas dėl...

— Užsičiaupkite, — pertraukė jį Runaras suktai žvalgydamasis aplink. — Kaip jūs drįstate?

— ...dėl pasikartojusio seksualinio priekabiavimo.

Jo baltos kaulėtos rankos stipriai suspaudė grėblį, net blyški oda išsitempė, o krumpliai išsišovė. Veidas apsiniaukė. Neapykantos raukšlelės išryškėjo aplink burną, žvilgsnis susiaurėjo, kol akys tapo beveik užmerktos. Važiuodamas pamatyti jo ir pergalvodamas informaciją, gautą iš Elinborg, Erlenduras svarstė, ar Runaras, atgimęs nauju žmogumi, turėtų būti nubaustas už tai, ką padarė praeitame gyvenime. Erlenduras dirbo policijoje pakankamai ilgai, kad būtų girdėjęs istorijas apie pareigūną, apie nemalonumus, kuriuos yra sukėlęs. Tiesą sakant, anksčiau jis buvo sutikęs Runarą keletą kartų, tačiau vyras, kurį jis dabar pamatė sode, buvo toks senas ir nukaršęs, todėl Erlendurui reikėjo šiek tiek laiko įsitikinti, kad tai tas pats asmuo. Istorijos apie Runarą vis dar sklandė policijoje. Kartą Erlenduras skaitė, jog anksčiau ši šalis buvo kitokia ir jis galėjo tai suprasti. Jis suprato, kad laikai keičiasi taip pat kaip ir žmonės, tačiau nebuvo pasirengęs ištrinti praeities.

Jie stovėjo sode vienas priešais kitą.

— Tai kaip dėl Kolbrun?

— Nešdinkis!

— Kai papasakosi man apie Kolbrun.

— Ji buvo sumauta kekšė! — staiga ištarė Runaras pro sukąstus dantis. — O dabar nešdinkis! Viskas, ką ji sakė man ir apie mane, buvo prakeiktas melas. Nebuvo jokio sumauto išprievartavimo. Ji visą laiką melavo!

Erlenduras mintyse piešė vaizdą apie Kolbrun, sėdinčią priešais šį vyrą tuomet, kai ji parašė pareiškimą dėl išprievartavimo. Jis įsivaizdavo, kad ji palaipsniui kaupė savo drąsą, kol galiausiai išdrįso nueiti į policiją ir papasakoti, kas jai nutiko. Jis įsivaizdavo siaubą, kurį ji patyrė, ir norėjo pamiršti, lyg tai niekad nebūtų nutikę, lyg tai būtų buvęs tik košmaras, iš kurio galiausiai pabus. Ir tada suprato, kad niekada nepabus. Ji buvo išniekinta. Ją užpuolė, ir ji tapo grobiu.

— Ji pasirodė trys dienos po įvykio ir apkaltino vyrą išprievartavimu, — pradėjo pasakoti Runaras. — Tai neatrodė labai įtikinama.

— Ir jūs nepatikėjote ja.

— Ji melavo.

— Jūs juokėtės iš jos, menkinote ją ir liepėte pamiršti visa tai. Tačiau ji nepamiršo, ar ne?

Senasis vyras pasižiūrėjo į Erlendurą su pasišlykštėjimu akyse.

— Ir ji nuvyko į Reikjaviką? — toliau tęsė Erlenduras.

— Holbergas niekuomet nebuvo pripažintas kaltu.

— Ir kam už tai reikėtų padėkoti?

Erlenduras įsivaizdavo Kolbrun, besivaidijančią su Runaru biure. Besiginčijančią su juo! Su šiuo vyru! Įrodinėjančią tiesą, kurią jai teko patirti. Bandančią įrodyti jam, kad ji nemeluoja, lyg jis būtų buvęs aukščiausiasis teisėjas jos byloje.

♦

Ji turėjo sukaupti visas jėgas, kad susietų tos nakties įvykius su juo, ir bandė nuosekliai viską papasakoti, tačiau tai buvo per daug skausminga. Ji negalėjo apibūdinti to. Negalėjo apibūdinti kažko, kas buvo neapibūdinama, šlykštu ir pasibjaurėtina. Kažkaip ji sugebėjo sudėlioti savo nerišlią istoriją. Ar tai buvo vaipymasis? Ji nesuprato, kodėl policininkas turėtų vaipytis. Jai susidarė įspūdis, kad jis šaiposi, tačiau to būti negalėjo. Tuomet jis pradėjo klausinėti jos apie įvykio detales.

— Papasakokite tiksliai, kaip viskas įvyko.

Ji žiūrėjo į jį sumišusi. Dvejodama pradėjo savo istoriją iš pradžių.

— Ne, aš tai jau girdėjau. Papasakokite tiksliai, kas nutiko. Jūs mūvėjote kelnaites. Kaip jis nutraukė jums kelnaites? Kaip jis įėjo į jus?

Ar jis kalbėjo rimtai? Galiausiai ji paklausė, ar čia dirba kokia nors moteris.

— Ne. Jei norite apkaltinti šį vyrą išprievartavimu, jūs turite papasakoti tiksliau. Suprantate? Galbūt jūs kaip nors suklaidinote jį, ir jis pamanė, kad pati to norėjote?

Beveik negirdimu balsu ji ištarė, kad tikrai nieko panašaus nebuvo.

— Jūs privalote kalbėti garsiau. Kaip jis numovė jums kelnaites?

Ji buvo tikra, kad tai patyčios. Jis akiplėšiškai kamantinėjo ją, abejojo tuo, ką ji sakė, buvo šiurkštus, kai kurie klausimai buvo tiesmuki, užgaulūs ir nepadorūs. Jis elgėsi lyg manydamas, kad ji išprovokavo užpuolimą, lyg būtų norėjusi turėti lytinių santykių su vyru, galbūt apsigalvojo, bet tuomet jau buvo per vėlu. Per vėlu atsitraukti.

— Nėra jokio reikalo eiti į šokius, flirtuoti su vyru ir tada sustoti pusiaukelėje. Visiškai jokio reikalo, — pareiškė jis.

Galiausiai ji kūkčiodama atsisegė rankinę, išėmė plastikinį maišelį ir padavė jam. Jis atvėrė maišelį ir išėmė jos perplėštas kelnaites...

♦

Runaras paleido grėblį iš rankų ir ketino nueiti, tačiau Erlenduras užtvėrė jam kelią ir prispaudė jį prie namo sienos. Jie žiūrėjo vienas kitam į akis.

— Ji pateikė jums įkaltį, — piktinosi jis. — Vienintelį įrodymą, kurį turėjo. Ji buvo tikra, kad su tuo bus galima susieti Holbergą.

— Ji niekuomet man nieko nepadavė, — sušnypštė Runaras. — Palikite mane ramybėje.

— Ji padavė jums kelnaites.

— Ji melavo.

— Jie privalėjo tave nedelsiant atleisti. Tu apgailėtinas nusmurgęs pabaisa.

Su pasibjaurėjimo išraiška Erlenduras lėtai atsitraukė nuo nukaršusio seno vyro, kuris buvo prispaustas prie sienos.

— Tik norėjau jai parodyti, ko ji gali tikėtis, jei pareikš kaltinimus, — pasakė jis girgždančiu balsu. — Aš dariau jai paslaugą. Teismas juokiasi iš tokių bylų.

Erlenduras apsisuko ir nuėjo šalin stebėdamasis, kaip Dievas, jei toks egzistuoja, gali leisti tokiam kaip Runaras gyventi iki senatvės, tačiau atimti nekaltos ketverių metų mergaitės gyvybę.

♦

Jis planavo grįžti pas Kolbrun seserį, tačiau pirmiausia paskambino į Keblaviko biblioteką. Vaikščiojo tarp lentynų žvalgydamasis į knygų nugarėles, kol rado Bibliją. Erlenduras buvo skaitęs Bibliją daug kartų. Jis atvertė ją ir surado 64-ąją psalmę. Surado eilutę, kuri buvo užrašyta ant antkapio: „Saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo klaiko!“

Jis prisiminė tiksliai. Užrašas buvo pirmosios psalmės eilutės tęsinys. Erlenduras perskaitė ją keletą kartų. Paskendęs mintyse pirštais sekė skaitomą vietą ir stovėdamas tarp lentynų tyliai kartojo sakinį.

Pirmoji psalmės eilutė buvo kreipimasis į Viešpatį. Erlenduras beveik galėjo girdėti moters verksmą prieš daugelį metų.

— Išgirsk mano balsą, Dieve, kai skundžiuosi.

11

Erlenduras sustojo greta banguotomis geležies plokštėmis apdengto balto namo ir išjungė variklį. Jis liko automobilyje ir baigė rūkyti cigaretę. Vyras bandė rūkyti mažiau — iki penkių cigarečių per dieną, kai reikalai klostėsi gerai. Tądien tai jau buvo aštuntoji, nors dar tik trečia valanda dienos.

Jis išlipo iš automobilio, pakilo laipteliais ir paskambino į duris. Šiek tiek palaukė, tačiau nieko neįvyko. Vyriškis paskambino dar kartą, bet rezultato nebuvo. Jis prispaudė veidą prie lango ir pamatė žalią lietpaltį, skėtį ir batus. Vyras paskambino trečią kartą stovėdamas ant paskutiniosios laiptų pakopos ir stengėsi išvengti lietaus. Staiga durys atsidarė ir Elina pervėrė jį žvilgsniu.

— Palik mane ramybėje, girdi? Eik šalin! Nešdinkis!

Ji pabandė užtrenkti duris, bet Erlenduras įkišo pėdą tarpdurin.

— Mes ne visi tokie kaip Runaras, — prakalbo jis. — Aš žinau, kad su jūsų seserimi nebuvo elgiamasi teisingai. Aš buvau pas Runarą ir kalbėjau su juo. Tai, ką jis padarė, yra neatleistina, bet dabar to nebepakeisi. Jis senas ir nukaršęs, ir niekada nematys nieko blogo savo elgesyje.

— Ar nepaliksite manęs ramybėje?

— Aš privalau su jumis pasikalbėti. Jei nepavyks čia, aš turėsiu jus išsivežti apklausai. Norėčiau to išvengti.

Jis ištraukė fotografiją, darytą kapinėse, ir įkišo ją pro tarpą duryse.

— Radau šią nuotrauką Holbergo bute, — tęsė jis.

Elina neatsakė. Praėjo šiek tiek laiko. Jis vis dar laikė nuotrauką durų plyšyje, tačiau negalėjo matyti Elinos, kuri stūmė ją atgal. Vyras pajuto, kad pėdos spaudimas slopsta ir Elina paėmė nuotrauką. Netrukus durys buvo atviros. Laikydama nuotrauką ji nuėjo vidun. Erlenduras žengė iš paskos ir rūpestingai uždarė duris.

Elina išnyko mažoje svetainėje, ir akimirką Erlenduras svarstė, ar turėtų nusiauti šlapius batus. Jis nusišluostė juos į kilimėlį prie durų bei nusekė paskui Eliną į svetainę, praeidamas tvarkingą virtuvę ir darbo kambarį. Svetainėje ant sienų kabėjo nuotraukos ir siuviniai paauksuotuose rėmeliuose, maži elektriniai vargonai stovėjo viename kampe.

— Ar atpažįstate šią nuotrauką? — atsargiai paklausė Erlenduras.

— Niekuomet anksčiau nesu jos mačiusi.

— Ar jūsų sesuo turėjo kokių nors ryšių su Holbergu po... to įvykio?

— Kiek man žinoma, ne. Niekuomet. Juk galite įsivaizduoti.

— Ar buvo atliktas kraujo tyrimas įrodantis, kad jis buvo tėvas?

— O kam?

— Tai būtų patvirtinę jūsų sesers pareiškimą apie išprievartavimą.

Ji pakėlė akis nuo nuotraukos ir ilgai žiūrėjusi į jį pagaliau ištarė:

— Jūs, policininkai, visi tokie patys. Tingite atlikti savo namų darbus.

— Ką turite galvoje?

— Ar jūs neperžiūrėjote bylos?

— Pagrindines detales. Bent jau taip maniau.

— Holbergas neneigė, kad jie turėjo lytinių santykių. Jis nebuvo toks kvailas. Jis neigė, kad tai buvo išprievartavimas. Vyras teigė, kad mano sesuo to norėjo, kad suviliojo jį ir todėl pasikvietė į savo namus. Tai buvo jo ginamoji kalba — Kolbrun turėjo lytinių santykių su juo savo noru. Jis vaidino nekaltą. Tas šunsnukis vaidino nekaltą.

— Bet...

— Kolbrun nerūpėjo įrodyti tėvystę. Ji nenorėjo, kad jis turėtų kokių nors ryšių su jos vaiku. Įrodymas, kad Holbergas buvo Audur tėvas, nebūtų patvirtinęs išprievartavimo, todėl kraujo tyrimas būtų buvęs beprasmis.

— Aš nesupratau.

— Viskas, ką mano sesuo turėjo, buvo suplėšytos kelnaitės, — tęsė Elina. — Ji neatrodė labai tvirto sudėjimo. Nebuvo stipri, negalėjo ilgai priešintis ir ji pasakojo man, kad buvo beveik paralyžiuota iš išgąsčio, kai jis pradėjo grabalioti ją virtuvėje. Jis nutempė ją į miegamąjį ir tai atsitiko. Dukart. Laikė ją prispaudęs, grabaliojo ir kalbėjo nešvankybes, kol buvo pasirengęs padaryti tai dar kartą. Jai prireikė trijų dienų, kad sukauptų drąsą ir nueitų į policiją. Vėliau atlikta medicininė apžiūra taip pat negelbėjo. Sesuo niekuomet nesuprato, kodėl jis užpuolė ją. Kaltino save, kad išprovokavo tai, ką jis padarė. Ji manė, kad galbūt klaidingai jį suviliojo tame vakarėlyje, kuriame buvo po šokių. Manė, kad galbūt pasakė ar pasiūlė ką nors, kas galėjo vyrą sujaudinti. Ji kaltino save. Manau, tai gana įprasta reakcija.

Minutėlę Elina nustojo kalbėti.

— Kai galiausiai pradėjo veikti, susidūrė su Runaru, — tęsė ji. — Aš būčiau ėjusi kartu su ja, bet ji taip gėdijosi to, kas nutiko, kad dar ilgai apie tai niekam neužsiminė. Holbergas gąsdino ją. Jis sakė, kad jei ji ko nors imsis, sugrįš ir ją kankins. Kai ji kreipėsi į policiją, manė, kad jausis saugesnė. Kad jai padės. Kad pasirūpins ja. Ji viską papasakojo man tik tuomet, kai Runaras išsityčiojo iš jos, paėmė jos kelnaites ir liepęs viską pamiršti, išsiuntė namo.

— Kelnaitės niekada nebuvo rastos, — įsiterpė Erlenduras. — Runaras neigė, kad...

— Kolbrun sakė, kad padavė kelnaites jam, mano sesuo niekuomet nemeluodavo. Aš nesuprantu, apie ką tas vyras galvojo. Aš kartais matau jį čia, mieste, prekybos centre ar žuvies parduotuvėje. Kartą jį aprėkiau. Negalėjau susilaikyti. Atrodė, kad jis tuo mėgavosi, vaipėsi. Kartą Kolbrun pasakojo apie jo veidmainystę. Jis tvirtino niekuomet negavęs jokių kelnaičių, o jos pareiškimas buvęs toks miglotas, kad jis pamanė, jog mergina apsvaigusi. Todėl ir išsiuntė ją namo.

— Galų gale jis gavo įspėjimą, — ištarė Erlenduras. — Bet tai nebuvo veiksminga. Runaras nuolat gaudavo įspėjimus. Jis buvo gerai žinomas kaip banditas policijoje, tačiau kažkas jį saugojo iki tol, kol galėjo. Tuomet jis buvo atleistas.

— Policijoje pasakė jai, kad nėra pakankamo pagrindo kaltinimams pareikšti. Tai, ką kalbėjo Runaras, buvo tiesa — geriau jau Kolbrun būtų visa tai pamiršusi. Žinoma, ji ilgai dvejojo, per ilgai, buvo pakankamai kvaila ir sutvarkė visą namą nuo viršaus iki apačios, taip pat ir savo patalynę — panaikino visus įkalčius. Ji pasiliko kelnaites. Vis dėlto ji stengėsi palikti bent šiek tiek įrodymų, lyg būtų jautusi, kad to pakaks. Lyg būtų gana tiesiog pasakyti tiesą. Ji norėjo tą įvykį švariai išplauti iš savo gyvenimo. Nenorėjo su tuo gyventi. Sesuo neatrodė stipriai sužeista fiziškai. Lūpa buvo praskelta, nes jis laikė užspaudęs burną, ir po viena akimi buvo mėlynė, bet daugiau jokių sužeidimų.

— Ar ji susitaikė su tuo?

— Niekuomet. Ji buvo labai jautri moteris, mano sesuo. Nuostabi siela ir lengva auka bet kam, siekiančiam pakenkti. Tokiam kaip Holbergas, tokiam kaip Runaras. Jie jautė tai, abu. Jie užpuolė ją — kiekvienas skirtingu būdu. Negailestingai užpuolė savo auką, — ji pažiūrėjo žemyn į grindis, — gyvuliai.

Prieš tęsdamas Erlenduras šiek tiek luktelėjo.

— Kaip ji sureagavo, kai sužinojo, kad yra nėščia? — paklausė jis.

— Mano manymu, labai išmintingai. Ji nusprendė, kad vis tiek reikia džiaugtis vaiku, ir nuoširdžiai mylėjo Audur. Jos buvo labai prisirišusios viena prie kitos, ir mano sesuo ypač gerai rūpinosi savo dukterimi. Dėl jos darė viską, ką galėjo. Ta vargšė miela mergaitė.

— Taigi, Holbergas žinojo, kad vaikas yra jo?

— Be abejo, žinojo, bet visiškai tai neigė. Sakė, kad ji neturi su juo nieko bendro. Kaltino ją ištvirkavimu.

— Jie niekuomet nepalaikė ryšio tuomet dėl dukters ar?..

— Ryšio? Niekada. Kaip jūs iš viso galite įsivaizduoti tokį dalyką? Apie tai negali būti nė kalbos.

— Kolbrun negalėjo nusiųsti jam šios nuotraukos?

— Ne, nemanau, kad taip galėjo nutikti. Dėl to negali būti nė kalbos.

— Jis galėjo padaryti ją pats arba kas nors, kas žinojo šią istoriją, padarė nuotrauką ir nusiuntė jam. Galbūt jis pamatė pranešimą apie mirtį laikraštyje. Ar apie Audur buvo parašytas nekrologas?

— Vietiniame laikraštyje buvo išspausdintas pranešimas apie mirtį. Aš parašiau trumpą nekrologą. Jis galėjo tai perskaityti.

— Ar Audur palaidota čia, Keblavike?

— Ne, mes esame iš Sandgerdžio, mano sesuo ir aš, ir ten yra nedidelės kapinės Hvalsnese, netoli mūsų miestelio. Kolbrun norėjo ją palaidoti ten. Buvo viduržiemis, todėl iškasti duobę prireikė daug laiko.

— Mirties liudijime parašyta, kad ji turėjo smegenų auglį.

— Taip jie paaiškino mano seseriai. Ji tiesiog mirė. Netikėtai paliko mus, maža vargšelė, ir mes nieko negalėjome padaryti. O jai buvo vos ketveri, — ji pakėlė akis nuo nuotraukos ir pažvelgė į Erlendurą, — ji tiesiog mirė.

♦

Name buvo tamsu ir žodžiai aidėjo per tamsumą, pritvinkusią neatsakytų klausimų ir sielvarto. Elina lėtai atsistojo ir įjungusi blyškią, standartinės lempos šviesą, nuėjo pro prieškambarį virtuvės link. Erlenduras girdėjo, kaip ji atsuko čiaupą, pripylė į kažką vandens, perpylė jį, atidarė skardinę. Jis užuodė kavos aromatą. Jis atsistojo ir apžiūrinėjo nuotraukas bei piešinius ant sienų. Ploname juodame rėmelyje vaiko piešinys pastele. Galiausiai jis pamatė tai, ko ieškojo. Tai buvo dvi, greičiausiai padarytos dvejų metų skirtumu Audur fotografijos. Pirmoji daryta studijoje. Ji buvo nespalvota. Mergaitė atrodė ne vyresnė nei vienerių metų amžiaus ir sėdėjo ant didžiulės pagalvės, vilkėdama dailią suknelę, su kaspinu plaukuose, o rankoje laikė barškutį. Ji buvo šiek tiek pasisukusi į objektyvą ir šypsojosi rodydama keturis mažus dantis. Antrojoje ji buvo maždaug trejų. Erlenduras įsivaizdavo, kad šią spalvotą nuotrauką padarė jos motina. Mergaitė stovėjo tarp keleto krūmų, o saulė švietė tiesiai į ją. Ji vilkėjo storą raudoną megztinį ir sijonėlį, mūvėjo baltomis kojinėmis, avėjo juodus batus, papuoštus blizgiomis sagtelėmis. Ji žiūrėjo tiesiai į fotoaparatą. Jos išraiška buvo rimta — galbūt atsisakė šypsotis.

— Kolbrun niekada su tuo nesusitaikė, — ištarė Elina, eidama į svetainę, ją išgirdęs Erlenduras pasitempė.

— Tai turbūt baisiausias dalykas, kokį žmogus gali patirti, — prakalbo jis, imdamas puodelį kavos.

Laikydama savo puodelį, Elina atsisėdo į tą pačią vietą ant sofos, o Erlenduras priešais ją ir gurkšnojo kavą.

— Jei norite, rūkykite, — pasiūlė ji.

— Aš bandau mesti, — atsakė Erlenduras stengdamasis, kad jo žodžiai neskambėtų kaip teisinimasis.

Jis prisiminė skausmą krūtinėje, tačiau visgi išsitraukė suglamžytą pakelį iš palto kišenės ir išėmė vieną cigaretę. Devintą tądien. Ji pastūmė peleninę arčiau jo.

— Laimei, mergaitė ilgai nesikankino, — pasakojo Elina. — Ji pradėjo jausti skausmus galvoje. Gydytojas laikė tai tiesiog galvos skausmu ir visuomet kalbėdavo apie vaikų migreną. Jis išrašė jai vaistų, tačiau jie visai nepadėjo. Jis nebuvo geras gydytojas. Kolbrun sakė man, kad nuo gydytojo sklido alkoholio kvapas, ir ji dėl to jaudinosi. Bet tuomet viskas pasisuko netikėtai. Mergaitės būklė pablogėjo. Buvo kalbama apie odos naviką, kurį jos daktaras privalėjo pastebėti. Žymės, kurias jie ligoninėje vadino cafe au lait (balinta kava). Daugiausia jų buvo ant rankų. Galų gale ji buvo nusiųsta į ligoninę čia, Keblavike, kur gydytojai nusprendė, kad tai kažkoks nervų sistemos auglys. Paaiškėjo, kad tai smegenų auglys. Visas šis reikalas užtruko šešis mėnesius.

Elina nutilo.

— Kaip jau sakiau, Kolbrun nesusitaikė su šiuo įvykiu, — atsiduso ji. — Aš ir nesitikiu, kad kas nors galėtų atsigauti po tokios tragedijos.

— Ar Audur buvo atliktas skrodimas? — paklausė Erlenduras, įsivaizduodamas mažą kūnelį, apšviestą fluorescencinės šviesos, gulintį ant šalto plieninio stalo su „Y” formos pjūviu.

— Kolbrun nepatiko ši idėja, tačiau jos niekas neklausė, — atsakė Elina. — Kai ji sužinojo, kad jie perpjovė jos mergaitę, tarsi išprotėjo. Ėjo iš proto sielvartaudama, kad mirė dukrelė, ir nieko nenorėjo girdėti. Ji negalėjo pakelti minties, kad jos vaikui atliktas skrodimas. Mergytė buvo mirusi, ir niekas to pakeisti negalėjo. Skrodimas patvirtino diagnozę. Jie rado piktybinį auglį smegenyse.

— O jūsų sesuo?

— Kolbrun nusižudė po trejų metų. Ją prislėgė depresija, netgi prireikė medikų priežiūros. Kurį laiką ji gydėsi psichiatrinėje ligoninėje Reikjavike, vėliau grįžo namo į Keblaviką. Aš stengiausi prižiūrėti ją kiek tik galėjau, tačiau ji buvo viskam abejinga. Ji neturėjo jokio noro gyventi. Nors aplinkybės siaubingos, Audur jos gyvenimui suteikė laimės. Tačiau jos jau nebebuvo.

Elina pažiūrėjo į Erlendurą.

— Jums tikriausiai įdomu, kaip ji išėjo?

Jis nieko neatsakė.

— Ji įlipo į vonią ir persipjovė abu riešus. Tam buvo nusipirkusi skutimosi peiliukų.

Elina nustojo kalbėti ir svetainės prieblanda apgaubė juos.

— Ar žinote, kas man šauna į galvą, kai prisimenu tą savižudybę? Tai ne kraujas vonioje ir ne mano sesuo, gulinti raudoname vandenyje. Ne pjūviai. Tai Kolbrun parduotuvėje, perkanti skutimosi peiliukus, paduodanti pinigus už juos, skaičiuojanti monetas.

Elina nustojo kalbėti.

— Ar jums neatrodo juokinga tai, kaip veikia smegenys? — paklausė ji, lyg kalbėtųsi su savimi.

Erlenduras nežinojo, kaip atsakyti.

— Ją radau aš, — tęsė Elina. — Ji viską buvo suplanavusi. Paskambino man ir paprašė tą vakarą užsukti. Mes trumpai pasišnekučiavome. Aš visuomet buvau budri dėl jos depresijos, tačiau atrodė, kad ji jautėsi geriau. Lyg rūkas būtų kilęs į viršų, lyg ji būtų galėjusi vėl įsikabinti į gyvenimą. Tą vakarą jos balse nebuvo jokio ženklo, kad ketina nusižudyti. Greičiau priešingai. Mes kalbėjomės apie ateitį, ketinome keliauti drauge. Kai radau ją ten, ji buvo tokia rami, kokios jos seniai nemačiau. Rami ir susitaikiusi. Tačiau žinau, kad ji nė kiek su tuo nesusitaikė ir sieloje nerado ramybės.

— Aš privalau paklausti vieno dalyko ir tuomet paliksiu jus ramybėje, — prašneko Erlenduras. — Man reikia išgirsti jūsų atsakymą.

— Klauskite.

— Ar jūs žinote ką nors apie Holbergo nužudymą?

— Ne, nežinau.

— Ir su tuo nesate susijusi — tiesiogiai ar netiesiogiai?

— Ne.

Kurį laiką jie abu tylėjo.

— Užraše ant jos dukters antkapio buvo kalbama apie priešą, — prabilo Erlenduras.

— „Saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo klaiko.” Ji pati jį pasirinko, nors šis užrašas ir nebuvo iškaltas ant jos antkapio, — atsakė Elina.

Ji atsistojo, nuėjo prie nuostabios įstiklintos spintelės, atidarė stalčių ir išėmė juodą dėžutę. Atrakino ją ir pakėlusi keletą vokų ištraukė popieriaus skiautelę.

— Radau ją ant virtuvės stalo tą naktį, kai ji mirė, tačiau nebuvau tikra, ar tai buvo prašymas iškalti šį užrašą ant jos antkapio. Abejoju tuo. Nemanau, kad prieš pamatydama tai supratau, kaip stipriai ji kentėjo.

Moteris padavė Erlendurui popieriaus skiautę, ir jis perskaitė pirmuosius penkis žodžius iš psalmės, kurią anksčiau buvo skaitęs Biblijoje: „Išgirsk mano balsą, Dieve.”

12

Kai tą vakarą Erlenduras grįžo namo, rado savo dukrą Evą Lindą, sėdinčią prie jo buto durų ir akivaizdžiai miegančią. Jis kalbėjo su ja ir bandė pažadinti. Ji nereagavo, todėl vyras pakišo rankas po ja ir nusinešė vidun. Tėvas nebuvo tikras, ar dukra miega, ar yra apdujusi nuo narkotikų. Jis paguldė ją ant sofos svetainėje. Jos kvėpavimas ir pulsas buvo lygūs. Kurį laiką jis žiūrėjo į savo dukrą ir galvojo, ką daryti. Pirmiausia jis norėjo išmaudyti ją vonioje. Ji dvokė, jos rankos buvo nešvarios, o plaukai susivėlę ir purvini.

— Kurgi tu buvai? — sušnabždėjo sau Erlenduras.

Jis sėdėjo kėdėje šalia jos vis dar užsidėjęs skrybėlę, apsivilkęs paltą ir mąstė apie savo dukrą, kol galiausiai kietai įmigo.

Erlenduras nenorėjo pabusti, kai kitą rytą Eva Linda pradėjo jį purtyti, bandė išlaikyti atmintyje sapną, kuris jam kėlė tokį patį nepatogumą, kaip ir vakarykštis. Jis žinojo, kad tai tas pats sapnas, tačiau niekaip nesugebėjo mintyse užfiksuoti daugiau nei praeitą kartą, niekaip negalėjo jo perprasti. Viskas, kas išliko, buvo kankinantis diskomfortas. Dar nebuvo nė aštuntos valandos ryto, todėl lauke buvo visiškai tamsu, o lietus ir rudeniniai vėjai vis dar siautėjo. Jo nuostabai, jis užuodė kavą iš virtuvės, o butas buvo pilnas garų, lyg kažkas būtų ką tik išsimaudęs duše. Vyras pastebėjo, kad Eva Linda dėvėjo marškinius ir senus džinsus, stipriai susiveržusi juos diržu aplink liekną juosmenį. Ji buvo basa ir švari.

— Vakar buvai geros formos, — ištarė jis ir tuoj pat pradėjo to gailėtis, tačiau pagalvojo, kad jau seniai turėjo nustoti būti taktiškas su ja.

— Aš apsisprendžiau, — eidama į virtuvę pradėjo kalbėti Eva Linda. — Ketinu padaryti tave seneliu. Senelis Erlenduras.

— Tai vakar buvo tavo paskutinis pasispardymas, ar kaip?

— Ar tu neprieštarausi, jei kurį laiką apsistočiau čia? Tiesiog kol rasčiau naują būstą.

— Man nesvarbu, būk kiek nori.

Jis sėdėjo prie virtuvės stalo kartu su ja ir gurkšnojo kavą, kurią ji įpylė jam į puodelį.

— Ir kaip tu padarei tokią išvadą?

— Tiesiog padariau.

— Tiesiog padarei?

— Ar galiu apsistoti čia, ar ne?

— Pasilik kiek tik nori, juk žinai.

— Ar nustosi manęs klausinėti? Baik tas savo apklausas — atrodo, kad tu visuomet dirbi.

— Aš visuomet dirbu.

— Ar radai merginą iš Gardabairo?

— Ne, tai nėra svarbiausia byla. Vakar kalbėjau su jos vyru, tačiau jis nieko nežinojo. Mergina paliko raštelį, kuriame parašyta: „Jis pabaisa. Ką aš padariau?”

— Kažkas „stūmė” ant jos vakarėlyje?

— „Stūmė?” — nustebo Erlenduras. — Koks čia žodis?

— Ką reikia padaryti nuotakai per vestuves, kad priverstum ją sprukti?

— Nežinau, — atsakė Erlenduras, lyg visai nesidomėtų. — įtariu, kad jaunikis kibino pamerges, o ji tai pamatė. Džiaugiuosi, kad tu turėsi kūdikį. Galbūt jis padės tau ištrūkti iš šio užburto rato. Jau būtų laikas, — susimąstė jis. — Keista, kokia žvali tu esi po vakarykštės savo būsenos.

Jis pasakė tai taip atsargiai, kaip tik galėjo, tačiau gerai žinojo, kad normaliomis aplinkybėmis Eva Linda nebūtų spindinti kaip vasaros diena, nevirtų kavos ir nevaidintų, jog nėra padariusi nieko, kad niekada neveikė nieko, tik rūpinosi savo tėvu. Ji pažiūrėjo į tėvą, ir jis pamatė ją, svarstančią galimybes, laukė jos kalbos, laukė, kol dukra pašoks ir išdėstys savo nuomonę. Tačiau ji to nepadarė.

— Turiu tablečių, — pasakė ji labai ramiai. — Tai neįvyksta savaime, staiga. Tai vyksta lėtai, ilgai, tačiau aš noriu judėti šiuo keliu.

— O kaip kūdikis?

— Tai, ką vartoju, jam nepakenks. Neketinu sužaloti kūdikio. Aš noriu jį turėti.

— Ką tu žinai apie narkotikų poveikį vaisiui?

— Aš žinau.

— Elkis, kaip tau atrodo tinkama. Vartok kažką, jei tai padės atsikratyti priklausomybės, apsistok čia, bute, gerai pagalvok apie save. Aš galiu...

— Ne, — pertraukė jį Eva Linda. — Nedrįsk nieko daryti. Toliau gyvenk savo gyvenimą ir nustok šnipinėti mane. Negalvok apie tai, ką aš darau. Nekreipk dėmesio, jei tau grįžus namo manęs nebus. Nesikišk, jei grįšiu vėlai arba jei visai negrįšiu. Jei taip nutiks, aš dingsiu. Baigta.

— Taigi, tai ne mano reikalas.

— Niekuomet nebuvo tavo reikalas, — atsakė Eva Linda ir gurkštelėjo kavos.

Telefonas suskambo ir Erlenduras turėjo atsistoti, kad atsilieptų. Tai buvo Sigurduras Olis, skambinantis iš namų.

— Negalėjau susisiekti su tavimi vakar, — prakalbo jis.

Erlenduras prisiminė, kad išsijungė mobilųjį, kol kalbėjosi su Elina Keblavike, ir neįsijungė jo.

— Ar yra kokių naujienų? — paklausė Erlenduras.

— Vakar kalbėjausi su vyru, vardu Hilmaras. Tai sunkvežimio vairuotojas, kuris kartais nakvodavo pas Holbergą Nordurmyryje — poilsio stotelė, ar kaip jie ten vadina. Jis pasakojo man, kad Holbergas buvo geras bičiulis, dėl jo niekas nesiskundė. Atrodo, kad visi darbe jį mėgo — paslaugus, likęs bendrauti ir taip toliau, ir taip toliau. Hilmaras negalėjo įsivaizduoti, kad jis turėjo priešų, tačiau pridūrė, kad nepažinojo jo ypač gerai. Jis taip pat minėjo, kad Holbergas buvo lyg nesavas, kai paskutinį kartą, maždaug prieš dešimt dienų, svečiavosi pas jį. Matyt, jis elgėsi keistai.

— Kaip keistai?

— Pasak Hilmaro, Holbergas lyg ir bijojo atsiliepti telefonu, sakė, kad kažkoks bukagalvis vis neatstoja nuo jo, kaip jis pasakė, nuolatos jam skambindamas. Hilmaras pasakojo, kad viešėjo pas jį šeštadienio naktį ir kartą Holbergas paprašė atsiliepti telefonu. Hilmaras taip ir padarė, tačiau skambintojas supratęs, kad tai ne Holbergas, nutrenkė telefono ragelį.

— Ar galime išsiaiškinti, kas paskutiniu metu skambino Holbcrgui?

— Kaip tik tikrinama. Taip pat yra dar vienas dalykas — iš telefonų bendrovės gavau Holbergo skambučių išklotinę ir iš to paaiškėjo kai kas įdomaus.

— Kas?

— Ar pameni jo kompiuterį?

— Taip.

— Mes jo neapžiūrėjome.

— Ne, tai daro technikai.

— Ar pastebėjai, kad jis buvo prijungtas prie telefono?

— Ne.

— Daugelis Holbergo skambučių, tiksliau, beveik visi, buvo nukreipti į interneto serverį. Jis leisdavo savo dienas naršydamas internete.

— Ir ką tai reiškia? — paklausė Erlenduras, kuris visiškai nieko neišmanė apie kompiuterius.

— Galbūt pamatysime tai, kai įjungsime kompiuterį, — atsakė Sigurduras Olis.

♦

Jie atvyko į Holbergo butą Nordurmyryje tuo pačiu metu. Geltonos policijos juostos nebebuvo, todėl neliko jokių matomų ženklų, kad čia buvo įvykdytas nusikaltimas. Nė viename iš viršutinių aukštų nedegė šviesos — atrodė, kad kaimynų nėra namie. Erlenduras turėjo raktą nuo durų. Jie nuėjo tiesiai prie kompiuterio ir jį įjungė. Kompiuteris pradėjo ūžti.

— Tai gana galingas kompiuteris, — pastebėjo Sigurduras Olis, akimirką pasvarstęs, ar turėtų Erlendurui paaiškinti apie dydį ir tipą, tačiau nusprendė to nedaryti. — Gerai, pirmiausia pažiūrėsiu, kokius interneto adresus jis išsaugojo kaip mėgstamiausius. O jų daugybė, velniška daugybė. Galbūt jis parsisiuntė keletą rinkmenų. Oho!

— Kas? — paklausė Erlenduras.

— Jo standusis diskas yra perpildytas.

— Ir tai reiškia?

— Norint užpildyti standųjį diską, reikia velnioniškai daug informacijos. Čia turėtų būti galybė filmų. Štai kažkas, ką jis pavadino Gyvideo3. Ar turėtume pažiūrėti, kas tai?

— Žinoma.

Sigurduras Olis atvėrė bylą ir atsidarė vaizdo programos langas. Jie pažiūrėjo keletą sekundžių. Tai buvo pornografijos klipas.

— Ar tai, ką jie laikė virš jos, buvo ožys? — paklausė Erlenduras, negalėdamas patikėti.

— Ten yra 312 Gyvideo3 rinkmenų, — ištarė Sigurduras Olis. — Tai gali būti klipai, tokie kaip šis, ir netgi filmai.

— Gyvideo? — nustebo Erlenduras.

— Nežinau, — atsakė Sigurduras Olis. — Galbūt tai reiškia vaizdus su gyvūnais. Ten taip pat yra Gvideo. Gal pažiūrėkime, pavyzdžiui, Gvideo88? Dukart spragtelime... Padidiname langą...

— Dukart?.. — ketino klausti Erlenduras, tačiau sustojo vidury sakinio, kai keturi lytiškai santykiaujantys vyrai pasirodė septyniolikos colių ekrane.

— Gvideo turėtų reikšti gėjų vaizdus, — prakalbo Sigurduras Olis, kai scena baigėsi.

— Jis akivaizdžiai buvo apsėstas, — pastebėjo Erlenduras. — Kiek iš viso ten yra filmų?

— Čia yra daugiau nei tūkstantis rinkmenų, tačiau dar daugiau gali būti laikoma kituose įrenginiuose.

Erlenduro palto kišenėje suskambo telefonas. Tai buvo Elinborg. Ji bandė susekti du vyriškius, kurie kartu su Holbergu vyko į vakarėlį Keblavike tą naktį, kai Kolbrun buvo užpulta. Elinborg pranešė Erlendurui, kad vienas iš jų, vardu Gretaras, dingo prieš daugelį metų.

— Dingo? — pasitikslino Erlenduras.

— Taip, vienas iš mūsų dingusių žmonių.

— O kitas?

— Kitas vyras yra kalėjime, — atsakė Elinborg. — Visuomet buvo problematiškas. Jam liko atsėdėti vienerius metus iš ketverių metų bausmės.

— Už ką?

— Spėk.

13

Erlenduras priminė teismo ekspertizės tyrėjams apie kompiuterį. Ištirti visą informaciją užtruks gana ilgai. Jis liepė peržiūrėti kiekvieną rinkmeną, sudaryti sąrašą, suskirstyti jas pagal kategorijas ir parašyti išsamią ataskaitą apie jų turinį. Tada jis ir Sigurduras Olis išvažiavo į Litla-Hrauno kalėjimą miesto rytuose. Jie užtruko daugiau nei valandą kelionėje. Matomumas buvo prastas, kelias apledėjęs, o automobilis vis dar buvo su vasarinėmis padangomis, todėl turėjo būti itin atsargūs. Oras sušilo, kai jie važiavo pro Trengslino kalnus. Pravažiavę Elvusau upę netrukus išvydo du kalėjimo pastatus, kylančius iš akmenuotų upės krantų. Senasis pastatas buvo trijų aukštų, stačiais stogo šlaitais. Jau daugelį metų jo stogas buvo dengiamas raudonos skardos plokštėmis ir iš toli atrodydavo kaip milžiniškas ūkininko namas. Dabar stogas buvo perdažytas taip, kad tiktų prie šalia stovinčio naujojo pastato. Tai buvo pilkos spalvos modernus ir įtvirtintas statinys su stebėjimo bokštu — toks kaip finansų įstaigos Reikjavike.

Erlenduras tyliai mąstė, kaip keičiasi laikai.

Elinborg įspėjo kalėjimo administraciją, kad lauktų jų, ir pranešė, su kuriuo kaliniu norės pasikalbėti. Kalėjimo viršininkas pasitiko detektyvus ir palydėjo juos į savo kabinetą. Jis norėjo, kad prieš kalbėdamiesi su kaliniu, jie sužinotų keletą detalių apie jį. Pareigūnai atvyko pačiu netinkamiausiu laiku. Kalinys šiuo metu kalėjo vienutėje, kai jis ir dar du vyrai užpuolė ir nužudė neseniai nuteistą pedofilą. Jis pasakė, jog jam labiau patiktų nesileisti į smulkmenas, tačiau norėjo informuoti policiją, kad jų apsilankymas yra kalinimo vienutėje taisyklių pažeidimas ir kad kalinys geriausiu atveju bus nestabilios būklės.

Po susitikimo inspektoriai buvo palydėti į lankymo salę. Jie sėdėjo ir laukė kalinio.

Jis buvo vardu Elidis ir būdamas penkiasdešimt šešerių metų amžiaus nebe pirmą kartą kalėjo. Erlenduras žinojo šį kalinį, tiesą sakant, kartą jam teko lydėti jį į Litla-Hrauną. Per savo apgailėtiną gyvenimą Elidis atliko įvairių nešvarių darbelių: dirbo jūroje žvejų ir prekybiniuose laivuose, kontrabanda gabeno alkoholį bei narkotikus ir buvo už tai nuteistas. Jis bandė apgauti draudimo bendrovę, padegdamas dvidešimties tonų laivą toli nuo pietvakarinio kranto ir paskandindamas jį. Trys iš jų „išsigelbėjo”. Ketvirtasis grupės narys per klaidą buvo paliktas užrakintas variklių skyriuje ir nuskendo kartu su laivu. Nusikaltimas buvo atskleistas, kai narai nusileido prie paskendusio laivo ir paaiškėjo, kad gaisras kilo trijose vietose tuo pačiu metu. Elidis kalėjo ketverius metus Litla-Hraune už draudimo bendrovės apgavystę, netyčinį nužudymą. Už daugybę smulkių pažeidimų, už kuriuos buvo nuteistas tuo pat metu, kalėjo dar pusantrų metų. Elidis garsėjo žiauriu fiziniu smurtu, o jo aukos blogiausiu atveju likdavo suluošintos arba neįgalios. Erlenduras prisiminė vieną konkretų atvejį ir apibūdino jį Sigurdurui Oliui, kol jie važiavo per durpyną. Elidis turėjo nesuvestų sąskaitų su jaunu vyru, gyvenusiu Snorabraute. Kai policija atvyko į nusikaltimo vietą, jis buvo sumušęs jaunuolį taip stipriai, kad šis keturias dienas praleido intensyvios priežiūros palatoje. Pririšęs vyrą prie kėdės, jis linksminosi pjaustydamas jo veidą sudaužytu buteliu. Prieš suimant Elidį, šis priešinosi ir smogė vienam policininkui į veidą taip, kad šis prarado sąmonę, o kitam sulaužė ranką. Islandų teisėjai skyrė aiškiai per švelnią bausmę. Jis gavo dvejų metų nuosprendį už šį nusikaltimą ir keletą smulkių nusižengimų, padarytų anksčiau. Nusikaltėlis juokėsi, kai nuosprendis buvo perskaitytas.

Durys atsidarė ir du prižiūrėtojai įvedė Elidį į salę. Nors tokio amžiaus, jis buvo tvirto sudėjimo. Jo oda buvo tamsi, galva skusta plikai, ausys atrodė mažos, į vieną iš jų buvo įvertas auskaras su juoda svastika. Jam kalbant dėl jo dirbtinių dantų girdėjosi švilpimas. Jis dėvėjo nudriskusius džinsus bei juodus sportinius marškinėlius, kurie išryškino jo didelius raumenis ir tatuiruotes ant abiejų rankų. Jis buvo gerokai aukštesnis nei šešios pėdos. Jie pastebėjo, kad Elidis surakintas antrankiais, viena akis raudona, veidas sudraskytas, o viršutinė lūpa ištinusi.

— Psichopatinis sadistas, — ištarė sau Erlenduras.

Kalėjimo prižiūrėtojai atsistojo prie durų, o Elidis nuėjo prie stalo ir klestelėjo prieš Erlendurą ir Sigurdurą Olį. Jis pažvelgė į juos pilkomis apatiškomis akimis.

— Ar pažįsti vyrą, vardu Holbergas? — paklausė Erlenduras.

Elidis į tai nesureagavo, apsimetė, kad negirdėjo klausimo. Jis žiūrėjo tai į Erlendurą, tai į Sigurdurą Olį visiškai abejingomis akimis. Apsaugininkai tyliai kalbėjosi tarpusavyje, stovėdami prie durų. Iš kažkur girdėjosi riksmai, durų trenksmai. Erlenduras pakartojo klausimą ir jo žodžiai nuaidėjo per tuščią salę.

— Holbergas! Ar pameni jį?

Jis vis tiek nesulaukė atsako iš Elidžio, kuris be tikslo žvalgėsi po patalpą, lyg jų ten visai nebūtų. Kurį laiką buvo tylu. Erlenduras ir Sigurduras Olis susižvalgė ir Erlenduras trečią kartą paklausė, ar jis pažinojo Holbergą, kokie buvo jų santykiai, pranešė, kad Holbergas negyvas — rastas nužudytas.

Paskutinis žodis sužadino Elidžio susidomėjimą. Jis padėjo savo stambias rankas ant stalo, sužvangino antrankiais, nepajėgdamas nuslėpti nuostabos. Kalinys smalsiai žiūrėjo į Erlendurą.

— Holbergas buvo nužudytas savo namuose praeitą savaitgalį, — pridūrė Erlenduras. — Mes kalbamės su žmonėmis, kurie kažkada jį pažinojo, ir atrodo, kad judu buvote pažįstami.

Elidis pradėjo spoksoti į Sigurdurą Olį, kuris elgėsi taip pat. Jis neatsakė Erlendurui.

— Tai įprasta procedūra...

— Aš nekalbėsiu su jumis, kol esu su antrankiais, — staiga pareiškė Elidis, neatitraukdamas akių nuo Sigurduro Olio.

Jo balsas buvo kimus, šiurkštus ir provokuojantis. Erlenduras minutėlę pagalvojo, tada atsistojo ir nuėjo prie apsaugininkų. Jis išdėstė Elidžio reikalavimą ir paklausė, ar jo antrankiai galėtų būti nuimti. Jie sudvejojo, tačiau priėjo, nuėmė antrankius ir vėl grįžo į savo vietas prie durų.

— Ką gali mums papasakoti apie Holbergą? — paklausė Erlenduras.

— Pirmiausia jie turi išeiti, — atkirto Elidis, linkteldamas į apsaugininkus.

— Apie tai negali būti nė kalbos.

— Ar tu prakeiktas pederastas? — paklausė Elidis, vis dar įkyriai žiūrėdamas į Sigurdurą Olį.

— Nekalbėk nesąmonių, — atkirto Erlenduras.

Sigurduras Olis jam neatsakė. Jie žiūrėjo vienas kitam į akis.

— Nėra nieko nediskutuotino, — pasipiktino Elidis. — Nedrįsk man sakyti, kad apie kažką negali būti nė kalbos.

— Jie niekur neis.

— Ar tu pederastas? — pakartojo Elidis, vis dar spoksodamas į Sigurdurą Olį, kuris į tai nereagavo.

Kurį laiką jie sėdėjo tylėdami. Galiausiai Erlenduras atsistojo, nuėjo prie apsaugininkų, pakartojo Elidžio prašymą ir paklausė, ar yra galimybė likti vieniems su kaliniu. Apsauginiai atsakė, kad tai neįmanoma — jiems įsakyta nepalikti nuteistojo be priežiūros. Po trumpo ginčo jie leido Erlendurui pasikalbėti su kalėjimo viršininku per radijo siųstuvą. Erlenduras paaiškino, kad nėra didelio skirtumo, kurioje durų pusėje stovės apsaugininkai. Jis ir Sigurduras Olis atvyko net iš Reikjaviko, o kalinys rodo šiokį tokį norą bendradarbiauti tik tuomet, jei bus įvykdytos tam tikros sąlygos. Viršininkas pakalbėjo su savo vyrais ir pažadėjo asmeniškai prisiimti atsakomybę už detektyvų saugumą. Apsaugos darbuotojai pasišalino, o Erlenduras grįžo prie kalinio ir atsisėdo.

— Ar dabar kalbėsi su mumis? — paklausė jis.

— Aš nežinojau, kad Holbergas nužudytas, — prakalbo Elidis. — Tie fašistai įkišo mane į vienutę už kažkokį šlamštą, kurio nepadariau. Kaip jis buvo nužudytas?

Elidis vis dar rūsčiai žiūrėjo į Sigurdurą Olį.

— Ne tavo reikalas, — atsakė Erlenduras.

— Mano tėvas sakydavo, kad aš pats smalsiausias šunsnukis šioje žemėje. Jis visada taip sakydavo: „Ne tavo reikalas. Ne tavo reikalas!” Jis buvo negyvas. Ar jis buvo nudurtas? Ar Holbergas nudurtas?

— Tai ne tavo reikalas.

— Ne mano reikalas! — pakartojo Elidis ir pažiūrėjo į Erlendurą. — Tuomet atšok.

Erlenduras susimąstė. Niekas be kriminalistų nežinojo bylos detalių, be to, jam jau įgriso nusileidinėti šiam tipui.

— Jo kaukolė buvo sulaužyta nuo smūgio į galvą, jis mirė beveik iš karto.

— Ar tai buvo plaktukas?

— Peleninė.

Elidis lėtai nukreipė žvilgsnį nuo Erlenduro į Sigurdurą Olį.

— Koks šikšnius tam naudoja peleninę? — nusistebėjo jis.

Erlenduras pastebėjo mažus prakaito lašelius, besikaupiančius ant Sigurduro Olio antakių.

— Tai mes ir bandome išsiaiškinti, — atsakė Erlenduras. — Ar tu palaikei ryšį su Holbergu?

— Ar jis kentėjo?

— Ne.

— Pašlemėkas.

— Ar tu pameni Gretarą? — paklausė Erlenduras. — Jis buvo su tavimi ir Holbergu Keblavike.

— Gretarą?

— Ar pameni jį?

— Kodėl klausi apie jį? Kas jam?

— Kaip suprantu, Gretaras dingo prieš daugelį metų, — atsakė Erlenduras. — Ar žinai ką nors apie jo dingimą?

— Ką galėčiau apie tai žinoti? — nesuprato Elidis. — Kas verčia tave galvoti, kad aš išvis ką nors žinau apie tai?

— Ką jūs trise — tu, Gretaras ir Holbergas — veikėte Keblavike?..

— Gretaras buvo kvaištelėjęs, — Elidis pertraukė Erlendurą.

— Ką jūs veikėte Keblavike, kai...

— Jis išprievartavo tą paukštytę?

— Ką tu pasakei? — paklausė Erlenduras.

— Ar dėl to čia atvykote? Kad paklausinėtumėte apie tą paukštytę iš Keblaviko?

— Visgi tu pameni?

— Ką tai turi bendro?

— Ar niekad nesakiau...

— Holbergui patiko kalbėti apie tai. Gyrėsi, kad išsisuko. Jis pasitenkino su ja dukart, ar žinojote? — tiesmukai ištarė Elidis ir nužvelgė abu detektyvus atskirai.

— Ar kalbi apie išprievartavimą Keblavike?

— Kokios spalvos kelnaites mūvi, brangioji?

Elidis pasisuko į Sigurdurą Olį ir vėl įsistebeilijo į jį. Erlenduras pažvelgė į savo kolegą, kurio žvilgsnis buvo įsmeigtas į Elidį.

— Prilaikyk savo prakeiktą liežuvį, — pasipiktino Erlenduras.

— Jis paklausė jos. Holbergas paklausė apie jos kelnaites. Jis buvo net labiau pamišęs už mane, — nusijuokė Elidis, — bet į cypę įkišo mane.

— Kieno jis paklausė apie kelnaites?

— Lėlytės iš Keblaviko.

— Ar jis tau papasakojo apie tai?

— Visas smulkmenas, — paskelbė Elidis. — Jis nuolat apie tai kalbėdavo. Visgi kodėl klausinėji apie Keblaviką? Ką bendro su visu tuo turi Keblavikas? Ir kodėl dabar klausi apie Gretarą? Nesuprantu, kuo tai susiję.

— Tai tik nuobodi mūsų darbo procedūra, — aiškino Erlenduras.

— Žinoma, ir kas man iš to?

— Tu gavai viską, ko norėjai. Mes čia sėdime vieni su tavimi ir tu esi be antrankių, o mes turime klausytis visokių nešvankybių. Daugiau nėra nieko, ką galime dėl tavęs padaryti. Taigi, arba atsakai į klausimą, arba mes išeiname.

Jis neatsispyrė pagundai. Pasilenkė virš stalo, sugriebė Elidžio veidą savo stipriomis rankomis ir pasuko į save.

— Nejau tavo tėvas nemokė tavęs, kad spoksoti nemandagu? — pyktelėjo Erlenduras.

— Aš galiu su juo susitvarkyti, viskas gerai, — įsiterpė Sigurduras Olis žiūrėdamas į jį.

Erlenduras paleido Elidžio veidą.

— Iš kur tu pažinojai Holbergą?

Elidis ranka pasitrynė žandikaulį. Jis žinojo, kad ką tik pasiekė nedidelę pergalę ir neketino sustoti.

— Nemanyk, kad aš tavęs nepamenu, — ištarė jis Erlendurui. — Nemanyk, kad nežinau, kas esi, ir kad nepažįstu Evos.

Erlenduras priblokštas spoksojo į kalinį. Tai nebuvo pirmas kartas, kai jis girdėjo tokius dalykus iš nusikaltėlių, tačiau niekad nesijautė toks nepasiruošęs tam. Jis tiksliai nežinojo, su kuo iš tikrųjų Eva Linda susijusi, bet kai kurie iš jų buvo nuteistieji, narkotikų prekeiviai, vagys, prostitutės — sąrašas išties ilgas. Ji ir pati turėjo problemų su teisėsauga.

Kartą ji buvo suimta, kai vienas iš tėvų pranešė apie narkotikų pardavinėjimą mokykloje. Nieko keisto, kad ji pažinojo tokį vyrą kaip Elidis, ir nieko keisto, kad toks vyras kaip Elidis pažinojo ją.

— Iš kur tu pažinojai Holbergą? — pakartojo Erlenduras.

— O Eva visai nebloga, — ištarė Elidis.

Erlenduras galėjo perskaityti daugybę jo žodžių reikšmių.

— Jei dar kartą ją paminėsi, mūsų čia nebus ir tuomet neturėsi su kuo linksmintis.

— Cigaretės, televizorius kameroje, jokios vergijos ir daugiau jokios prakeiktos vienutės. Ar aš prašau per daug? Ar negali du superfarai visko suorganizuoti? Ir būtų puiku kartą per mėnesį gauti kekšę, pavyzdžiui, jo paukštytę, — išrėžė jis, rodydamas į Sigurdurą Olį.

Erlenduras atsistojo, o Sigurduras Olis lėtai kėlėsi jam iš paskos. Elidis pradėjo juoktis. Kimus juokas, kunkuliuojantis jo viduje, išaugo į garsų gurguliavimą ir baigėsi geltonų skreplių atkosėjimu, kuriuos jis išspjovė ant grindų. Jie nusisuko nuo jo ir nuėjo link durų.

— Jis dažnai su manim kalbėjo apie išprievartavimą Keblavike! — sušuko jis. — Papasakojo man viską apie ją. Pasakojo, kaip ta paukštytė žviegė lyg skerdžiama kiaulė ir ką jis šnabždėjo jai į ausį laukdamas, kol jam vėl pasistos. Ar norite išgirsti, kas tai buvo? Ar norite išgirsti, ką jis kalbėjo jai?! Prakeikti šunsnukiai! Ar norite išgirsti, ką jis kalbėjo?!

Erlenduras ir Sigurduras Olis sustojo. Jie pasisuko, kad matytų jį kratantį galvą, šaukiantį ir apsiputojusį, besisvaidantį keiksmais. Jis stovėjo, atrėmęs rankas į stalą bei palikęs virš jo, tiesė savo didžiulę galvą link jų ir bliovė tarsi įsiutęs bulius.

Salės durys atsidarė ir du apsaugininkai įėjo vidun.

— Jis pasakojo jai apie kitą! — šaukė Elidis. — Jis pasakojo, ką padarė kitai prakeiktai mergšei, kurią išprievartavo.

14

Kai Elidis pamatė apsaugininkus, sužvėrėjo — jis peršoko per stalą, rėkdamas pasileido link keturių vyrų ir trenkėsi į juos. Jis nusileido ant Erlenduro ir Sigurduro Olio, ir negalėdami nieko padaryti jie buvo parblokšti ant žemės. Kalinys galva trenkė Sigurdurui Oliui ir abiem vyrams iš nosies ištryško kraujas. Tuomet jis pakėlė kumštį ir ruošėsi trenkti į nepridengtą Erlenduro veidą, tačiau vienas iš apsaugos darbuotojų paėmė juodą prietaisą ir paleido elektros smūgį jam į šoną. Tai sulėtino Elidį, bet jo nesustabdė ir jis vėl pakėlė savo ranką. Elidis susmuko ant Erlenduro ir Sigurduro Olio tik po antro elektros smūgio.

Jie iššliaužė iš po jo. Sigurduras Olis prispaudė nosinę sau prie nosies ir bandė sustabdyti kraujavimą. Elidis gavo trečią elektros smūgį ir pagaliau nurimo. Apsaugininkai jam uždėjo antrankius ir vargais negalais pakėlė jį. Jie ketino išvesti kalinį, tačiau Erlenduras paprašė šiek tiek palaukti. Jis priėjo prie Elidžio.

— Apie kokią kitą merginą? — paklausė jis.

Elidis nesureagavo.

— Kokią kitą merginą, kurią jis išprievartavo? — pakartojo Erlenduras.

Apsvaigęs nuo elektros smūgio, Elidis pabandė nusišypsoti, tačiau grimasa perkreipė jo veidą. Kraujas tekėjo iš nosies į burną, ir jo dirbtiniai dantys buvo kruvini. Erlenduras bandė nuslėpti nekantrumą savo akyse, lyg jam visai nerūpėtų, ką Elidis žino. Jis bandė atrodyti nepažeidžiamas, stengėsi neišsiduoti. Pareigūnas suprato, kad net menkiausias silpnumas priverčia tokių žmonių kaip Elidis širdis plakti stipriau, paverčia juos tikrais vyrais, suteikia jiems tikslą jų niekingo gyvenimo iliuzijoje. Užtektų net menkiausio nuokrypio — nekantraus balso tono, ženklo akyse, rankų judesio. Elidis sugebėjo išmušti jį iš pusiausvyros, paminėdamas Evą Lindą. Dabar Erlenduras neketino suteikti jam malonumo nuolaidžiaudamas.

Jie pažiūrėjo vienas kitam į akis.

— Išveskite jį, — ištarė Erlenduras ir nusisuko nuo Elidžio.

Apsaugos darbuotojai ketino išlydėti kalinį, bet jis įsitempė ir nesileido išvedamas. Jis įdėmiai žiūrėjo į Erlendurą, tarsi kažką svarstydamas, bet galiausiai pasidavė ir leidosi išvelkamas iš patalpos. Sigurduras Olis vis dar bandė sustabdyti kraujavimą. Jo nosis buvo ištinusi, o nosinė permirkusi krauju.

— Nemalonus kraujavimas, — ištarė Erlenduras, apžiūrinėdamas Sigurduro nosį. — Nieko daugiau, nieko rimto. Jokių įkirtimų, ir nosis nesulaužyta.

Jis tvirtai sugnybė ją ir Sigurduras Olis suriko iš skausmo.

— Oi, galbūt ir lūžusi, aš ne daktaras, — sudvejojo Erlenduras.

— Tas sumautas išpera, — piktinosi Sigurduras Olis, — tas sumautas išpera.

— Ar jis tik žaidžia su mumis, ar tikrai žino apie kitą moterį? — svarstė Erlenduras, kai jie išėjo iš salės. — Jei buvo dar viena, tikriausiai buvo ir kitų, kurias Holbergas išprievartavo, bet jos niekada apie tai nepranešė.

— Nėra tikslo kalbėtis su tuo vyru, — atsakė Sigurduras Olis. — Jis taip elgėsi norėdamas pasismaginti, vyniodamas mus aplink pirštą. Jis žaidė su mumis. Negali tikėti nė vienu jo žodžiu. Tas pašlemėkas. Tas prakeiktas pašlemėkas.

Jie nuėjo į viršininko kabinetą ir glaustai papasakojo jam, kas nutiko. Išdėstė savo nuomonę, kad vienintelė tinkama vieta Elidžiui yra palata minkštomis sienomis psichiatrijos ligoninėje. Viršininkas su tuo sutiko, tačiau pabrėžė, kad vienintelė išeitis yra laikyti jį čia, Litla-Hraune. Tai ne pirmas kartas, kai Elidis uždarytas vienutėje už smurtavimą kalėjime ir, jokios abejonės, kad ne paskutinis.

Jiems išvažuojant iš kalėjimo ir laukiant, kol atsidarys dideli, mėlyni stovėjimo aikštelės vartai, Sigurduras Olis pastebėjo apsaugos darbuotoją, skubantį link jų ir mojuojantį, kad sustotų. Jie palaukė, kol jis prisivys automobilį. Erlenduras nuleido langą žemyn, sukdamas rankenėlę.

— Jis nori kalbėti su jumis, — šnopuodamas ištarė apsaugininkas.

— Kas? — nesuprato Erlenduras.

— Elidis. Elidis nori kalbėti su jumis.

— Mes jau kalbėjome su Elidžiu, — atsakė Erlenduras. — Pasakykite jam, kad pamirštų.

— Jis sakė, kad suteiks jums reikiamos informacijos.

— Jis meluoja.

— Jis taip sakė.

Erlenduras pažiūrėjo į Sigurdurą Olį, kuris gūžtelėjo pečiais. Jis greitai apsvarstė šią situaciją.

— Gerai? Tuomet mes ateisime, — galų gale nutarė jis.

— Jis nori tik jūsų, nėjo, — pasakė apsaugininkas, žiūrėdamas į Sigurdurą Olį.

♦

Elidis nebuvo dar kartą išleistas iš savo vienutės, todėl Erlendurui teko kalbėti su juo per mažą langelį duryse. Jis buvo atidaromas sklendę stumiant į vieną pusę. Kameroje buvo tamsu, todėl Erlenduras negalėjo įžiūrėti nieko viduje. Jis girdėjo kimų Elidžio balsą ir gurguliavimą. Apsaugininkas palydėjo Erlendurą iki durų ir paliko juodu vienus.

— Kaip laikosi pederastas? — iš pradžių paklausė Elidis.

Užuot atsistojęs prie langelio duryse, jis liko kameros gilumoje. Galbūt gulėjo ant lovos. Galbūt sėdėjo atsirėmęs į sieną. Erlenduras jautė, kad balsas sklinda iš tamsos gilumos. Jis akivaizdžiai buvo nurimęs.

— Tai ne arbatos popietė, — atkirto Erlenduras. — Tu norėjai kalbėti su manimi.

— Ar numanai, kas nužudė Holbergą?

— Mes nežinome. Tai kaip dėl Holbergo?

— Jos vardas buvo Kolbrun, paukštytės, su kuria jis smaginosi Keblavike. Jis dažnai apie tai kalbėdavo. Pasakodavo, kaip jo vos nesučiupo, kai ta mergšė buvo tokia kvaila, kad pareikštų kaltinimus. Jis išklojo visas smulkmenas. Ar nori išgirsti, ką jis sakė?

— Ne, — nukirto Erlenduras. — Kokie buvo tavo santykiai su juo?

— Mes retkarčiais susitikdavome. Aš parduodavau jam gėrimų ir nupirkdavau pornografijos, kai dirbdavau laivuose. Susitikome dirbdami uoste, prieš jam pradedant dirbti sunkvežimių vairuotoju. Mes trindavomės po miestą kartu. Niekada negrįžk prie mergšės, kuri kartą tave atstūmė. Tai buvo pirmasis dalykas, kurio mane išmokė. Jis žinojo, kaip kalbėti, padaryti įspūdį. Jis mokėjo įtikinti moteris. Smagus vyrukas.

— Jūs kartu trindavotės po miestus?

— Būtent todėl ir buvome Keblavike. Mes dažėme Reikjaneso švyturį. Ten buvo prakeiktų vaiduoklių. Kada nors buvai ten? Jie klykia ir staugia visą naktį. Blogiau nei šioj skylėj. Holbergas nebijojo vaiduoklių. Jis nieko nebijojo.

— Ir jis tau papasakojo, kaip užpuolė Kolbrun, kai ką tik buvote susipažinę?

— Jis mirktelėjo man, kartu su ja išeidamas iš vakarėlio. Aš žinojau, ką tai reiškia. Jis buvo tikras žavėtojas. Jis manė, kad tai, kaip išsisuko nuo kaltinimų, yra juokinga. Dažnai šaipydavosi iš kažkokio faro, pas kurį atėjo mergina, o tas sugriovė jos bylą.

— Ar Holbergas ir tas faras pažinojo vienas kitą?

— Nežinau.

— Ar jis kada nors minėjo apie dukterį, kurią Kolbrun pagimdė po išprievartavimo?

— Dukrą? Ne. Ar ji pastojo nuo jo?

— Tu žinai apie kitą išprievartavimą, — tęsė Erlenduras jam neatsakydamas. — Tą kitą moterį, kurią jis išprievartavo. Kas ji buvo? Koks jos vardas?

— Aš nežinau.

— Kodėl pakvietei mane atgal?

— Aš nežinau, kas ji tokia, bet žinau, kada tai įvyko ir kur maždaug ji gyveno. To pakanka, kad rastum ją.

— Kada ir kur?

— Na, taip, žinoma, ir kas man iš to?

— Tau?

— Ką gali man pasiūlyti?

— Aš negaliu nieko pasiūlyti tau ir nieko nenoriu pasiūlyti.

— Be abejo, tu padarysi, ir tuomet aš papasakosiu, ką žinau.

Erlenduras svarstė.

— Negaliu nieko pažadėti, — ištarė jis.

— Negaliu pakęsti sėdėjimo vienutėje.

— Tai štai kodėl iškvietei mane atgal?

— Tu nežinai, ką tai reiškia. Aš baigiu išprotėti šioje kameroje. Jie niekuomet neįjungia šviesų. Aš nežinau, kuri dabar diena. Jie laiko mane kaip gyvulį narve, elgiasi su manimi kaip su žvėrimi.

— Na ir kas? Tu grafas Montekristas! — ištarė Erlenduras sarkastiškai. — Tu esi sadistas, Elidi. Žiauriausias, koks tik gali būti psichopatas ir sadistas. Visiškas idiotas, kuriam patinka smurtas. Homofobas ir sadistas. Tu esi labiausiai atsilikęs nevykėlis, kurį pažįstu. Man nerūpi, net jei laikys tave užrakintą čia visą tavo likusį gyvenimą. Iš tiesų aš einu viršun ir kaip tik tai jiems rekomenduosiu.

— Aš pasakysiu, kur ji gyvena, jei ištrauksi mane iš čia.

— Kvaily, aš negaliu tavęs iš čia ištraukti. Neturiu tam įgaliojimų ir net jei turėčiau, to nedaryčiau. Jei nori sutrumpinti kalėjimo vienutėje laiką, pirmiausia turėtum nustoti puldinėti žmones.

— Galėtume susitarti. Sakykime, kad tu užtari mane, pasakai, kad tas pederastas viską pradėjo, kad aš buvau linkęs bendradarbiauti, bet jis pasipūtėliškai šaipėsi, kol atsakinėjau į tave dominusius klausimus. Jie tavęs paklausys. Aš žinau, kas tu esi, jie tikrai tavęs paklausys.

— Ar Holbergas kalbėjo apie kitus išprievartavimus be šių dviejų?

— Ar padarysi tai dėl manęs?

Erlenduras pagalvojo.

— Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Ar jis kalbėjo apie kitus?

— Ne, niekuomet, aš žinau tik apie šiuos du.

— Meluoji?

— Aš nemeluoju. Kita mergina niekuomet nepareiškė kaltinimų. Tai įvyko šeštojo dešimtmečio pradžioje. Jis niekuomet negrįžo į tą vietą.

— Kokią vietą?

— Ar ištrauksi mane iš čia?

— Kokią vietą?

— Pažadėk!

— Negaliu nieko pažadėti, — atsakė Erlenduras. — Pakalbėsiu su jais. Kokia tai buvo vieta?

— Husavikas.

— Kokio ji buvo amžiaus?

— Tai buvo toks pat darbelis kaip tas Keblavike, tik daug žiauresnis, — pradėjo pasakoti Elidis.

— Žiauresnis?

— Ar nori išgirsti? — paklausė Elidis, negalėdamas nuslėpti savo užsidegimo. — Ar nori išgirsti, ką jis padarė?

Elidis nelaukė atsakymo. Jo žodžiai plūdo per langelį duryse, o Erlenduras stovėjo ten, klausydamasis kimios išpažinties, sklindančios iš aklinos tamsos.

♦

Sigurduras Olis laukė automobilyje. Jiems išvažiuojant iš kalėjimo, Erlenduras trumpai nupasakojo pokalbį su Elidžiu, tačiau neužsiminė apie monologą pokalbio pabaigoje. Jie nusprendė peržiūrėti moterų, gyvenusių Husavike maždaug 1960 metais, sąrašą. Jei moteris buvo panašaus amžiaus į Kolbrun, kaip spėja Elidis, tuomet tikėtina, kad pavyks ją surasti.

— O kaip dėl Elidžio? — pasidomėjo Sigurduras Olis, kai jie vėl važiavo pro Trengslino kalnus, pakeliui į Reikjaviką.

— Aš paklausiau, ar sutrumpintų jo kalėjimo vienutėje laiką, tačiau jie atsisakė. Daugiau nieko negalėjau padaryti.

— Bent jau laikeisi duoto pažado, — nusišypsojo Sigurduras Olis. — Jei Holbergas išprievartavo tas dvi moteris, ar negalėjo būti jų ir dar daugiau?

— Galėjo, — abejingai atsakė Erlenduras.

— Apie ką dabar galvoji?

— Yra du dalykai, kurie man kelia nerimą, — pripažino Erlenduras. — Norėčiau tiksliai žinoti, nuo ko mirė mažoji mergaitė, — jis išgirdo gilų Sigurduro Olio atodūsį, — ir norėčiau išsiaiškinti, ar ji tikrai buvo Holbergo vaikas.

— Kas būtent neduoda tau ramybės?

— Elidis sakė, kad Holbergas turėjo seserį.

— Seserį?

— Kuri mirė būdama jauna. Mums reikia surasti jos ligos istoriją — paieškoti ligoninėse ir pažiūrėti, kas iš to išeis.

— Nuo ko mirė Holbergo sesuo?

— Galbūt nuo to paties kaip ir Audur. „Kartą Holbergas kažką minėjo apie jos galvą”, arba bent jau taip apibūdino Elidis. Aš paklausiau, ar tai galėjo būti smegenų auglys, tačiau Elidis nežinojo.

— Ir kaip tas žinojimas padės mums tirti bylą? — paklausė Sigurduras Olis.

— Aš manau, kad gali būti giminystės ryšys, — paaiškino Erlenduras.

— Giminystės? Ar dėl žinutės, kurią radome?

— Taip, dėl žinutės. Galbūt tai giminystės ir paveldėjimo klausimas.

15

Gydytojas gyveno sublokuotame name Grafarvogūro priemiesčio vakaruose. Jis nesivertė medicinine praktika. Pats atidarė duris Erlendurui ir palydėjo jį į erdvų vestibiulį, kuris anksčiau buvo naudojamas kaip biuras. Jis paaiškino Erlendurui, kad šiuo metu retkarčiais padeda teisininkams tiriant bylas, kuriose įvertina smurtinius sužeidimus. Patalpa buvo apstatyta paprastais neįmantriais baldais, švari, su nedideliu rašomuoju stalu ir rašomąja mašinėle. Gydytojas buvo neaukštas, ganėtinai lieknas vyras, ryškių veido bruožų, energingo būdo. Marškinių kišenėlėje turėjo du rašiklius, jo vardas buvo Frenkas.

Erlenduras iš anksto telefonu susitarė dėl susitikimo. Popietė slinko į pabaigą, pradėjo temti. Skyriuje Sigurduras Olis ir Elinborg paskubomis peržiūrinėjo keturiasdešimties metų senumo Husaviko gyventojų sąrašo fotokopiją, kurią atsiuntė vietos valdžia šiaurėje. Gydytojas pasiūlė Erlendurui atsisėsti.

— Ar nemanote, kad tie, kurie pas jus ateina, yra tiesiog melagių gauja? — paklausė Erlenduras, žvalgydamasis aplink.

— Melagių? — nustebo gydytojas. — Aš taip nesakyčiau. Be abejo, kai kurie iš jų tokie ir yra. Kaklo sužeidimai klaidina labiausiai ir nelieka nieko kito, kaip tikėti paciento skundais apie kaklo skausmus po automobilio įvykio. Juos nustatyti sudėtingiausia. Vieniems skauda labiau nei kitiems, tačiau nemanau, kad yra daug tokių, kurie tikrai nejaučia jokio nepatogumo.

— Kai paskambinau, jūs iškart prisiminėte mergaitę iš Keblaviko.

— Tokius dalykus sunku pamiršti. Sunku pamiršti motiną. Kolbrun, ar ne toks buvo jos vardas? Kaip suprantu, ji nusižudė.

— Tai baisi tragedija nuo pat pradžios iki galo, — pritarė Erlenduras.

Jis svarstė, ar turėtų paklausti gydytojo apie skausmą, kurį pabudęs jaučia krūtinėje, tačiau nusprendė, kad dabar tam netinkamas laikas. Gydytojas tikriausiai atskleis, kad jo liga mirtina, išsiųs jį į ligoninę ir jau savaitgalį jis gros arfa kartu su angelais. Erlenduras visada stengdavosi išvengti blogų naujienų ir nesitikėjo išgirsti nieko gero, tad nusprendė patylėti.

— Jūs minėjote, kad tai susiję su žmogžudyste Nordurmyryje, — ištarė gydytojas, grąžindamas Erlendurą į realybę.

— Taip, Holbergas, žmogžudystės auka, galėjo būti mergaitės iš Keblaviko tėvas, — paaiškino Erlenduras. — Taip tvirtino motina. Holbergas to nei paneigė, nei patvirtino. Jis pripažino, kad turėjo lytinių santykių su Kolbrun, todėl nebuvo galima įrodyti, kad jis buvo prievartautojas. Dažnai surenkama labai mažai įrodymų, kuriais galima remtis tokiose bylose. Mes nagrinėjame vyro praeitį. Mergaitė susirgo ir mirė būdama ketverių. Ar galite papasakoti man, kas nutiko?

— Aš nesuprantu, kuo tai susiję su nužudymo byla.

— Na, pamatysime. Ar galite atsakyti į mano klausimą?

Gydytojas įsistebeilijo į Erlendurą.

— Turbūt bus geriau, jei nedelsdamas jums papasakosiu, inspektoriau, — prabilo gydytojas, lyg kažkam bandytų pasiryžti. — Tuomet aš buvau visai kitoks vyras.

— Visai kitoks vyras?

— Daug blogesnis žmogus. Negeriu nė lašo jau trisdešimt metų. Būsiu atviras, kad nesukelčiau jums daugiau nepatogumų, mano, kaip bendrosios praktikos gydytojo, licencija buvo panaikinta nuo 1969 iki 1972 metų.

— Dėl mergaitės?

— Ne, ne dėl jos, nors tai būtų buvusi pakankama priežastis. Tai įvyko dėl alkoholio vartojimo ir aplaidumo. Norėčiau nesileisti į smulkmenas, nebent tai būtina.

Erlenduras norėjo palikti šią temą ramybėje, bet nesusivaldė.

— Taigi, jūs norite pasakyti, kad buvote apsvaigęs visus tuos metus?

— Daugiau ar mažiau, taip.

— Ar licencija jums buvo grąžinta?

— Taip.

— Ir nuo to laiko jokių kitų problemų?

— Ne, jokių problemų nuo tada, — patikino gydytojas, purtydamas galvą. — Bet, kaip jau minėjau, apžiūrinėdamas Audur, Kolbrun mergaitę, nebuvau geros būklės. Ji jautė galvos skausmus, rytais pykino, todėl aš maniau, kad tai vaikų migrena. Kai skausmai paaštrėjo, išrašiau jai stipresnių vaistų. Visa tai man tarsi migla — stengiausi užmiršti kuo daugiau iš to laikotarpio. Visi daro klaidų. Taip pat ir gydytojai.

— Kokia buvo mirties priežastis?

— Tikriausiai nebūtų buvę didelio skirtumo, net jei būčiau veikęs greičiau ir nusiuntęs ją į ligoninę, — gerai apgalvodamas savo žodžius ištarė gydytojas. — Ar bent jau tuo bandžiau įtikinti save. Tuomet nebuvo daug pediatrų ir mes neturėjome įrangos išsamesniems smegenų tyrimams.

Daugiausia vadovavomės tuo, ką jautėme ir ką žinojome, o aš tais metais, kaip jau sakiau, nejaučiau nieko, išskyrus potraukį alkoholiui. Prie viso to prisidėjo ir keblios skyrybos. Aš nesistengiu pasiteisinti, — ištarė jis žiūrėdamas į Erlendurą, tačiau tai neabejotinai buvo pasiteisinimas.

Erlenduras linktelėjo.

— Maždaug po dviejų mėnesių pradėjau įtarinėti, kad tai gali būti kažkas rimtesnio nei vaikų migrena. Mergaitės būklė negerėjo, jai nuolat darėsi vis blogiau. Ji nyko akyse — buvo nesveikai sulysusi. Iškeltos kelios diagnozės. Maniau, kad tai gali būti kažkas panašaus į tuberkuliozinę galvos infekciją. Vienu metu buvo nuspręsta, kad diagnozė — virusinė galvos infekcija, tačiau niekas to nenutuokė. Vėliau buvo iškelta hipotezė, kad tai buvo meningitas, tačiau nebuvo kai kurių simptomų, be to, ši liga progresavo greičiau. Ant mergaitės odos atsirado vadinamųjų cafe au lait (balintos kavos) dėmių ir galiausiai aš pradėjau galvoti apie onkologinę ligą.

— Cafė au lait? — paklausė Erlenduras prisiminęs, kad tai jau girdėjo anksčiau.

— Tai gali būti vienas iš onkologinių ligų požymių.

— Tuomet jūs nusiuntėte ją į Keblaviko ligoninę?

— Ten ji mirė, — atsakė gydytojas. — Pamenu, kokia tai tragiška netektis buvo jos motinai. Ji ėjo iš proto. Turėjome nuraminti ją vaistais. Ji kategoriškai prieštaravo skrodimui. Saukė, kad to nedarytume.

— Bet jie vis tiek ją atliko.

Gydytojas delsė atsakyti.

— To nebuvo galima išvengti.

— Ir kas paaiškėjo?

— Kaip ir sakiau, onkologinė liga.

— Ką turite galvoje, sakydamas onkologinė liga?

— Rado smegenų auglį, — atsakė gydytojas, — ji mirė dėl smegenų auglio.

— Koks buvo smegenų auglys?

— Nesu tikras, — atsakė gydytojas, — nežinau, ar jie tyrė jį išsamiau, tačiau manau, kad turėjo. Pamenu, buvo užsiminta apie paveldimą ligą.

— Genetinė liga! — ištarė Erlenduras, pakeldamas savo balsą.

— Ar šiais laikais tai netampa madinga? Ką liga turi bendro su Holbergo nužudymu? — paklausė gydytojas.

Erlenduras sėdėjo susimąstęs.

— Kodėl klausiate apie šią mergaitę?

— Aš turiu viziją, — atsakė Erlenduras.

16

Evos Lindos nebuvo bute, kai tą vakarą Erlenduras grįžo namo. Jis stengėsi vadovautis jos patarimu nesijaudinti dėl to, kur ji buvo, ar grįš ir jei grįš, kokios būklės tuomet bus. Jis užsuko į užkandinę ir išsinešti užsisakė porciją keptos vištienos. Numetė pakuotę ant kėdės ir nusivilkdamas paltą užuodė seną pažįstamą gaminamo maisto kvapą. Jis ilgai nebuvo užuodęs naminio maisto iš savo virtuvės. Jo maistas buvo tokia vištiena, kaip gulinti ant kėdės, mėsainiai, riebaluose skrudinti valgiai išsinešti, pusfabrikačiai iš prekybos centro, šalta virta aviena, varškė indeliuose, beskoniai mikrobangų krosnelėje šildyti pietūs. Jis negalėjo prisiminti, kada pastarąjį kartą gamino padorų patiekalą virtuvėje. Jis negalėjo prisiminti netgi kada pastarąjį kartą to norėjo.

Erlenduras atsargiai nupėdino link virtuvės, lyg tikėtųsi ten rasti įsibrovėlį, ir išvydo dviem padengtą stalą su gražiomis lėkštėmis, kurias vargiai prisiminė turįs. Šalia lėkščių stovėjo taurės aukštomis kojelėmis, greta servetėlės ir degančios raudonos žvakės skirtingose žvakidėse, kurių Erlenduras niekad anksčiau nebuvo matęs. Jis iš lėto įėjo į virtuvę ir pamatė kažką troškinamą dideliame puode. Pakėlęs dangtį ir pažiūrėjęs žemyn išvydo ypatingai gardžiai atrodantį mėsos troškinį. Aliejaus plėvelė plūduriavo virš ropių, bulvių, mėsos kubelių ir prieskonių. Troškinio aromatas užpildė jo butą tikro naminio maisto kvapu. Jis pasilenkė virš puodo ir įkvėpė virtos mėsos ir daržovių garų.

— Šiek tiek pritrūkau daržovių, — ištarė Eva Linda, stovėdama virtuvės tarpduryje. Erlenduras nepastebėjo, kada ji įėjo į butą. Ji vilkėjo jo striukę su gobtuvu ir laikė morkų maišelį.

— Kur tu išmokai gaminti mėsos troškinį? — paklausė Erlenduras.

— Mama visuomet gamindavo mėsos troškinį. Kartą, kai ji nešmeižė tavęs, užsiminė, kad mėsos troškinys buvo mėgstamiausias tavo patiekalas. Paskui pasakė, kad tu šunsnukis.

— Teisi abiem atžvilgiais, — pritarė Erlenduras.

Jis stebėjo Evą Lindą, pjaustančią morkas ir suberiančią jas į puodą su kitomis daržovėmis. Jis pagalvojo, kad toks turi būti tikras šeimos gyvenimas, o tai jį nuliūdino ir pralinksmino tuo pat metu. Jis neleido sau tikėtis tokios prabangos, kad šis džiaugsmas tęsis.

— Ar jau radai žudiką? — paklausė Eva Linda.

— Elidis siunčia tau linkėjimus, — žodžiai išsprūdo prieš jam suvokiant, kad toks pabaisa kaip Elidis netinka šiai aplinkai.

— Elidis. Jis Litla-Hraune. Ar jis žino, kas aš esu?

— Padugnės, su kuriais tenka kalbėtis, kartais mini tavo vardą, — atsakė Erlenduras. — Jie mano, kad tuomet įgyja pranašumą prieš mane.

— Ar iš tiesų įgyja?

— Kai kurie iš jų, taip. Pavyzdžiui, Elidis. Kur susipažinai su juo? — atsargiai pasiteiravo Erlenduras.

— Apie jį sklando gandai. Sutikau jį kartą prieš metus. Jis prisiklijavo savo dirbtinius dantis klijais, skirtais plastikui. Iš tiesų gerai jo nepažįstu.

— Jis neįtikėtinas kvailys.

Tą vakarą jie daugiau nebekalbėjo apie Elidį. Kai jie susėdo valgyti, Eva Linda įpylė vandens į vyno taures, o Erlenduras valgė tiek daug, kad paskui vargiai galėjo pajudėti į svetainę. Jis ten ir užmigo nenusivilkęs drabužių ir prastai išmiegojo iki pat ryto.

Šį kartą jis prisiminė beveik visą sapną. Jis žinojo, kad tai tas pats sapnas, kuris aplankydavo jį pastarosiomis naktimis, tačiau anksčiau nesugebėdavo įsiminti prieš pabudimo būsenai paverčiant jį į nieką.

Eva Linda pasirodė tokia, kokios jis niekuomet nėra matęs, apgaubta iš kažkur sklindančios šviesos su nuostabia vasarine suknele iki kulkšnių, ilgais tamsiais plaukais. Reginys buvo tobulas, beveik kvepėjo vasara, ji ėjo link jo, o galbūt sklendė ore, nes jam atrodė, kad ji nekart nepalietė žemės. Jis negalėjo atpažinti aplinkos, viskas, ką matė, buvo akinanti šviesa ir Eva Linda jos viduryje artėjanti prie jo, išsišiepusi iki ausų, jis matė save, išskečiantį rankas, kad sutiktų ją, ir laukiantį, kol galės ją apkabinti. Jis jautė savo nekantrumą, tačiau ji niekuomet nepasiekė jo glėbio. Kai padavė jam nuotrauką ir šviesa išnyko, Eva Linda išnyko, o jis laikė fotografiją. Jis labai gerai žinojo, kad ji padaryta kapinėse. Nuotrauka atgijo ir jis buvo joje, pakėlė akis į juodą dangų ir jautė lietų, besidaužantį į jo veidą. Tuomet jis pažiūrėjo žemyn ir pamatė griūvantį antkapį, o kapas atsivėrė į tamsą, kol pasirodė atidarytas karstas, kuriame jis pamatė gulinčią mergaitę, perskrostą išilgai liemens iki pat pečių. Staiga mergaitė atsimerkė ir pažiūrėjo į jį, pravėrė burną ir jis išgirdo jos graudų sielvarto kupiną verksmą, sklindantį iš kapo.

Jis pabudo krūptelėjęs, gaudydamas orą, ir spoksojo į erdvę, kol galiausiai susitvardė. Erlenduras pašaukė Evą Lindą, tačiau nesulaukė atsakymo. Nuėjęs prie jos kambario jautė ten tuštumą nė neatidaręs durų. Jis žinojo, kad ji išėjo.

♦

Patikrinę Husaviko gyventojų registrą, Elinborg ir Sigurduras Olis sudarė 176 moterų sąrašą, kurios buvo potencialios Holbergo išprievartavimo aukos. Viskas, kuo jie galėjo remtis, buvo Elidžio žodžiai, kad tai „toks pat darbelis”, taigi jie rėmėsi Kolbrun amžiumi su dešimties metų paklaida. Po pirminio tyrimo paaiškėjo, kad jas galima suskirstyti į tris grupes: ketvirtadalis jų vis dar gyveno Husavike, pusė persikėlė į Reikjaviką, o likusi dalis išsibarstė.

— Pakankamai, kad išvestų tave iš proto, — atsiduso Elinborg, žiūrėdama į sąrašą, prieš įteikdama ji Erlendurui.

Pareigūnė pastebėjo, kad jis buvo labiau netvarkingas nei įprastai. Jo barzda kelias dienas neskusta, tankūs rausvai gelsvi plaukai susivėlę, nukaręs ir suglamžytas kostiumas atrodė seniai nevalytas. Elinborg svarstė, ar derėtų atkreipti į tai jo dėmesį, tačiau Erlenduro veido išraiška bylojo, kad nenusiteikęs juokauti.

— Kaip miegi pastaruoju metu? — paklausė ji atsargiai.

— Ant savo subinės, — atkirto Erlenduras.

— O kas dabar? — paklausė Sigurduras Olis. — Ar turėtume tiesiog nueiti pas kiekvieną iš šių moterų ir paklausti, ar prieš keturiasdešimt metų jos buvo išprievartautos? Ar tai nėra šiek tiek... akiplėšiška?

— Aš nematau jokio kito būdo tai padaryti. Pradėkime nuo tų, kurios išsikraustė iš Husaviko, — nusprendė Erlenduras. — Pradėsime ieškoti Reikjavike ir pažiūrėsime, kaip elgtis, jei nepavyks surinkti daugiau informacijos apie šią moterį. Jei tas kvailas šunsnukis Elidis nemelavo, Holbergas užsiminė apie ją Kolbrun. Ji galėjo tai papasakoti savo seseriai, galbūt Runarui. Man reikia grįžti į Keblaviką.

Erlenduras susimąstė.

— Galbūt galėtume šiek tiek susiaurinti sąrašą?

— Susiaurinti? Kaip? — nustebo Elinborg. — Ką tu sugalvojai?

— Man ką tik šovė mintis.

— Kokia? — nekantravo Elinborg.

Darbe ji pasirodė su nauju blyškiai žalios spalvos kostiumėliu, į kurį nelabai kas kreipė dėmesį.

— Giminystė, paveldimumas ir ligos, — paaiškino Erlenduras.

— Teisingai, — pritarė Sigurduras Olis.

— Tarkime, kad Holbergas buvo prievartautojas. Mes neįsivaizduojame, kiek moterų jis išprievartavo. Žinome tik apie dvi, o iš tiesų esame tikri tik dėl vienos. Nors jis tai neigė, viskas byloja, kad šis vis dėlto išprievartavo Kolbrun. Jis buvo Audur tėvas, arba mes bent jau turėtume dirbti laikydamiesi šios prielaidos. Tačiau jis taip pat galėjo turėti kitą vaiką su moterimi iš Husaviko.

— Kitą vaiką? — nusistebėjo Elinborg.

— Prieš Audur.

— Ar tai tikėtina?

— Ar tai tikėtina? — pakartojo Sigurduras Olis.

Erlenduras gūžtelėjo pečiais.

— Ar nori, kad susiaurintume sąrašą iki moterų, kurios pagimdė prieš, kada tai buvo, 1964 metus?

— Nemanau, kad tai bloga mintis.

— Jis gali turėti vaikų bet kur, — ištarė Elinborg.

— Tiesa, tačiau jis nebūtinai išprievartavo daugiau nei vieną moterį, taigi tai rizikingas žingsnis. Ar išsiaiškinai, nuo ko mirė jo sesuo?

— Ne, vis dar aiškinuosi, — atsakė Sigurduras Olis. — Bandžiau rasti informacijos apie jų šeimą, tačiau tai nepadėjo.

— Aš tikrinau informaciją apie Gretarą, — įsiterpė Elinborg. — Jis dingo netikėtai, lyg žemė būtų atsivėrusi ir jį prarijusi. Tačiau niekas jo nė trupučio nepasigedo. Kai motina nesulaukė iš jo žinių ištisus mėnesius, galiausiai nutarė paskambinti policijai. Pareigūnai įdėjo jo nuotrauką į laikraštį ir rodė per televiziją, tačiau nieko nepešė. Tai įvyko 1974 metais, kaip ir didžioji šventė Islandijos įkūrimui paminėti. Ar tuomet buvai festivalyje Tingveliryje?

— Aš buvau ten, — atsakė Erlenduras. — O kas dėl Tingvelirio? Ar manai, kad jis dingo būtent ten?

— Greičiausiai, bet tai viskas, ką žinau. Jie atliko įprastą tyrimą dėl dingusių žmonių bei kalbėjo su asmenimis, kuriuos, jo motinos manymu, Gretaras pažinojo, įskaitant Holbergą ir Elidį. Jie taip pat apklausė tris kitus žmones, bet pastarieji nieko nežinojo. Niekas nepasigedo Gretaro, išskyrus jo motiną ir seserį. Jis gimė Reikjavike, jokios žmonos ar vaikų, jokios merginos, jokių kitų artimųjų. Byla buvo palikta neištirta, o vėliau nutraukta. Jis buvo trisdešimt ketverių.

— Jei jis buvo toks pat malonus, kaip jo draugužiai Elidis ir Holbergas, nesistebiu, kad niekas jo nepasigedo, — įsiterpė Sigurduras Olis.

— Trylika žmonių dingo Islandijoje aštuntajame dešimtmetyje, kai prapuolė Gretaras, — tęsė Elinborg, — dvylika dingo devintajame dešimtmetyje, neskaitant žvejų, prarastų jūroje.

— Trylika dingimų, — nustebo Sigurduras Olis, — ar tai nėra gana daug? Nė viena iš šių bylų neišaiškinta?

— Už to nebūtinai slypi kažkas nusikalstamo. Žmonės dingsta, nori dingti ir dingsta.

— Jei gerai suprantu, — prakalbo Erlenduras, — įvykių seka buvo tokia: Elidis, Holbergas ir Gretaras linksminasi „Kross” šokių salėje vieną rudens savaitgalį 1963 metais.

Jis pastebėjo, kad Sigurduro Olio veidas yra kaip didelis klaustukas.

— „Kross” buvo sena karo ligoninė, kurią pavertė šokių sale. Ten vykdavo tikrai gašlūs šokiai.

— Manau, kad būtent ten pradėjo groti „The Islandic Beatles”, — įsiterpė Elinborg.

— Jie susipažįsta su keletu moterų, ir viena iš jų paskui surengia vakarėlį savo namuose, — tęsė Erlenduras. — Mums reikia pabandyti rasti tas moteris. Holbergas palydi vieną iš jų namo ir išprievartauja. Matyt, jis panaudojo šį būdą ir anksčiau. Jis šnabžda jai tai, ką padarė kitai moteriai. Gali būti, kad ji gyveno Husavike ir tikriausiai niekada nepateikė kaltinimų. Po trijų dienų Kolbrun galiausiai įsidrąsina ir praneša apie nusikaltimą, tačiau susiduria su policininku, neužjaučiančiu moterų, po šokių pasikviečiančių vyrus namo, o paskui šaukiančių apie išprievartavimą. Kolbrun pagimdo mergaitę. Holbergas galėjo žinoti apie kūdikį — mes radome jos antkapio nuotrauką jo rašomajame stale. Kas ją padarė? Kodėl? Mergaitė miršta nuo mirtinos ligos, o jos motina nusižudo po trejų metų. Dar po trejų metų dingsta vienas iš Holbergo draugužių. Holbergas nužudytas prieš kelias dienas ir paliekamas nesuprantamas raštelis.

— Kodėl Holbergas buvo nužudytas dabar, senatvėje? Ar užpuolikas susijęs su jo praeitimi? Ir jei taip, kodėl Holbergas nebuvo užpultas anksčiau? Kam visas tas laukimas?

Galbūt tai nėra susiję su faktu, jei tai tikrai faktas, kad Holbergas buvo prievartautojas?

— Tai neatrodo kaip tyčinė žmogžudystė. Nemanau, kad galime į tai nekreipti dėmesio, — įsiterpė Sigurduras Olis. — Kaip Elidis pasakė: „Koks šunsnukis kaip ginklą naudoja peleninę?” Nemanau, kad už to slypi ilga istorija. Raštelis yra tiesiog pokštas, neiššifruojamas. Holbergo nužudymas nėra susijęs su jokiu išprievartavimu. Greičiausiai turėtume ieškoti jauno vyriškio su žaliu kareivišku švarkeliu.

— Holbergas nebuvo angelas, — paprieštaravo Elinborg. — Galbūt tai žmogžudystė kerštaujant. Matyt, kažkas manė, kad jis to nusipelnė.

— Vienintelis tikrai mums žinomas žmogus, kuris nekentė Holbergo, yra Kolbrun sesuo Keblavike, — pareiškė Erlenduras. — Negaliu įsivaizduoti jos nužudančios ką nors su pelenine.

— Ar nebuvo kažko, kas galėjo tai padaryti už ją? — paklausė Sigurduras Olis.

— Ko?

— Nežinau. Bet kokiu atveju sutinku su ta mintimi, kad kažkas šlaistėsi gretimai, planuodamas kur nors įsilaužti, apvogti ir nuniokoti būstą, o Holbergas sučiupo jį ir gavo smūgį per galvą pelenine. Tai buvo koks nors narkomanas, kvailas kaip bato aulas. Tai visiškai nesusiję su praeitimi. Toks dabar yra Reikjavikas.

— Kažkas bent jau sugalvojo padaryti gerą darbą ir jį užmušti, — leptelėjo Elinborg. — Turime rimtai žiūrėti į paliktą žinutę. Tai ne pokštas.

Sigurduras Olis pažiūrėjo į Erlendurą.

— Kai kalbėjai, jog nori žinoti, nuo ko tiksliai mirė mergaitė, ar turėjai galvoje tai, ką manau, kad turėjai galvoje? — paklausė jis.

— Nuojauta kužda, kad taip, — atsakė Erlenduras.

17

Runaras pats atidarė duris ir kurį laiką žiūrėjo į Erlendurą, nesugebėdamas prisiminti, kur matė jo veidą. Erlenduras stovėjo koridoriuje visiškai permirkęs nuo lietaus, kai bėgo iš automobilio į pastatą. Jam iš dešinės buvo laiptai, vedantys į butą aukščiau. Kilimu aptraukti laiptai buvo visiškai nusitrynę tose vietose, kur buvo daugiausia vaikštoma. Ore tvyrojo pelėsių kvapas, ir Erlenduras svarstė, ar name gyvena žirgų mylėtojai. Erlenduras paklausė Runaro, ar šis prisimena jį, ir panašu, kad tikrai taip, nes jis iškart bandė užtrenkti duris, tačiau Erlenduras jam buvo per greitas. Jis buvo viduje dar prieš Runarui bandant užkirsti tam kelią.

— Jauku, — ištarė Erlenduras, žvalgydamasis po blausų interjerą.

— Palik mane ramybėje! — bandė šaukti Runaras ant Erlenduro, bet jo balsas užlūžo ir sucypė.

— Stebėk savo kraujospūdį. Nenorėčiau tau daryti dirbtinio kvėpavimo, jei kristum negyvas, kol aš čia. Man reikia sužinoti iš tavęs keletą smulkmenų ir tada dingsiu, o tu galėsi toliau čia merdėti. Tai netruks labai ilgai — tikrai neatrodai kaip „Metų Senolis”.

— Nešdinkis, — sušuko Runaras taip piktai, kaip tik leido jo amžius.

Tuomet jis apsisuko, nuėjo į svetainę ir atsisėdo ant sofos. Erlenduras nusekė jam iš paskos ir sunkiai atsisėdo ant kėdės priešais. Runaras nežiūrėjo į jį.

— Ar Kolbrun pasakojo apie kitą išprievartavimą, kai atėjo pas tave dėl Holbergo?

Runaras jam neatsakė.

— Kuo greičiau atsakysi, tuo greičiau atsikratysi manęs.

Runaras pakėlė akis ir spoksojo į Erlendurą.

— Ji niekuomet neminėjo kito išprievartavimo. Ar dabar paliksi mane?

— Mes turime pagrindo manyti, kad Holbergas išprievartavo dar vieną moterį, prieš sutikdamas Kolbrun. Jis galėjo pasinaudoti ta pačia apgaule, kai ją išprievartavo, mes nesame tikri. Kolbrun yra vienintelė moteris, kuri pareiškė jam kaltinimus, nors iš to ir nebuvo jokios naudos tavo dėka.

— Dink iš čia.

— Ar tu tikras, kad ji neminėjo jokios kitos moters? Tikėtina, kad Holbergas gyrėsi Kolbrun apie kitą išprievartavimą.

— Ji nė žodžiu neužsiminė apie tai, — atsakė Runaras nuleidęs akis į stalą.

— Tą naktį Holbergas buvo su dviem savo draugais. Vienas iš jų buvo Elidis, senas atsilikėlis, kurį galbūt pažįsti. Jis kalėjimo vienutėje kovoja su vaiduokliais ir monstrais. Kitas vaikinas buvo Gretaras. Jis dingo nuo žemės paviršiaus tą vasarą, kai vyko valstybinė šventė. Ar žinai ką nors apie Holbergo bendražygius?

— Ne. Palik mane vieną!

— Ką jie veikė čia mieste tą naktį, kai buvo išprievartauta Kolbrun?

— Nežinau.

— Ar tu jų neapklausei?

— Ne.

— Kas buvo atsakingas už tyrimą Reikjavike?

Runaras pirmą kartą pažiūrėjo Erlendurui į akis.

— Tai buvo Marijona Brym.

— Marijona Brym?!

— Ta prakeikta kvailė.

♦

Elinos nebuvo namie, kai Erlenduras pasibeldė į jos duris, todėl jis grįžo atgal į automobilį, užsidegė cigaretę ir svarstė, ar tęsti kelionę į Sandgerdį. Lietaus lašai beldė į automobilį ir Erlenduras, kuris niekuomet nežiūrėdavo orų prognozių, klausė savęs, ar ši liūtis kada nors baigsis. Apgaubtas mėlyno cigaretės dūmo jis galvojo, kad tai gali būti sumažinta Nojaus potvynio versija. Galbūt retkarčiais būtina nuplauti žmonių nuodėmes.

Erlenduras baiminosi dar kartą susitikti su Elina ir jam truputį palengvėjo, kai paaiškėjo, kad jos nėra namie. Jis žinojo, jog ji susinervins dėl jo atvykimo, ir visai netroško provokuoti jos kaip tada, kai ji pavadino jį „prakeiktu faru”. Tačiau to negalima išvengti nei dabar, nei vėliau. Jis giliai atsiduso ir gesindamas cigaretę trynė ją, kol pajautė karštį pirštų galiukuose. Paskui jis stipriai iškvėpė paskutinį cigaretės dūmą. Kampanijos prieš rūkymą šūkis prabėgo jo mintyse: „Užtenka vienos ląstelės, kad vėžys prasidėtų.”

Šįryt jis jautė skausmą krūtinėje, tačiau tai jau praėjo. Erlenduras rengėsi išvažiuoti, kai Elina pabeldė į jo langą.

— Ar jūs atvykote susitikti su manimi? — paklausė ji iš po skėčio, kai jis nuleido langą.

Erlenduras paslaptingai nusišypsojo ir nežymiai linktelėjo. Ji atidarė namo duris ir jis staiga pasijuto kaip išdavikas. Visi kiti jau išsiruošė į kapines.

Jis nusiėmė savo skrybėlę ir pakabino ant kabyklos. Nusivilko paltą, nusiavė batus ir nuėjo į svetainę su savo suglamžytu kostiumu. Po švarku jis dėvėjo juodą nertinį be rankovių, kurį buvo neteisingai susagstęs, todėl apatinei sagai trūko skylės. Jis sėdėjo toje pačioje kėdėje, kaip ir anąkart, kai čia buvo. Elina buvo nuėjusi į virtuvę įjungti kavavirės ir aromatas pradėjo užpildyti visą namą. Sugrįžusi ji atsisėdo į kėdę priešais jį. Išdavikas sukosėjo.

— Vienas iš žmonių, kurie linksminosi kartu su Holbergu tą naktį, kai jis išprievartavo Kolbrun, yra vardu Elidis. Jis kali Litla-Hraune. Jau kurį laiką mes jį vadiname „vienu iš įprastų įtariamųjų”. Trečiasis vyras buvo vardu Gretaras. Jis dingo nuo žemės paviršiaus 1974 metais, valstybinės šventės metais.

— Tuomet aš buvau Tingveliryje, — ištarė Elina. — Mačiau ten poetus.

Erlenduras vėl sukosėjo.

— Ar jūs kalbėjote su tuo Elidžiu? — tęsė Elina.

— Ypač bjauri darbo dalis, — atsakė Erlenduras.

Elina atsiprašė, atsistojo ir nuėjo į virtuvę. Jis girdėjo skambančius puodelius. Erlenduro švarko kišenėje suskambo telefonas ir atsiliepdamas jis sulaikė kvapą. Skambino Sigurduras Olis.

— Mes pasirengę, — ištarė jis.

Per telefono ragelį Erlenduras girdėjo lietų.

— Nedarykite nieko, kol nesusisieksiu su jumis, — paliepė Erlenduras. — Supratai? Nedrįskite nė krustelti, kol nepaskambinsiu arba neatvyksiu ten.

— Ar jau kalbėjai su ta sena niurzga?

Nieko neatsakęs Erlenduras nutraukė pokalbį ir įsidėjo telefoną atgal į kišenę. Elina įėjo laikydama padėklą, padėjo puodelius ant stalo priešais Erlendurą ir įpylė kavos. Jie abu gėrė kavą be pieno. Moteris pastatė kavinuką ant stalo ir prisėdo. Jis tęsė pasakojimą.

— Elidis pasakė mums, kad Holbergas išprievartavo kitą moterį dar prieš Kolbrun ir tikriausiai gyrėsi jai apie tai.

Jis pamatė nuostabos žvilgsnį Elinos akyse.

— Net jei Kolbrun ir žinojo apie kitą moterį, ji niekada man apie tai nepasakojo, — ištarė ji ir susimąsčiusi papurtė galvą. — Ar gali būti, kad jis sako tiesą?

— Privalome veikti, vadovaudamiesi šia prielaida. Elidis yra tikras mulkis ir galėtų meluoti dėl tokių dalykų, bet kol kas neturime jokių įrodymų, kad paneigtume tai, ką jis sako.

— Mes nekalbėdavome apie išprievartavimą labai dažnai, — ištarė Elina. — Manau, tai buvo dėl Audur. Kolbrun buvo labai santūri moteris, drovi, užsisklendusi savyje ir tapo dar uždaresnė po to įvykio. Ir, žinoma, buvo nemalonu kalbėti apie tą siaubingą patirtį, kai ji laukėsi, jau nekalbant apie tą laiką, kai kūdikis buvo gimęs. Kolbrun darė viską, ką galėjo, kad tik pamirštų apie išprievartavimą. Apie viską, kas su juo susiję. Aš manau, jog jei Kolbrun būtų žinojusi apie kitą moterį, būtų papasakojusi apie tai policijai, bent jau tam, kad paremtų savo pareiškimą, bet ji nė žodžiu apie tai neužsiminė jokiame pareiškime, kurį skaičiau.

— Galbūt ji norėjo patausoti tą moterį? — svarstė Elina.

— Patausoti ją?

— Kolbrun žinojo, ką reiškia patirti prievartą. Ji žinojo, ką reiškia pranešti apie išprievartavimą. Ji pati dėl to stipriai dvejojo, o viskas, kas iš to išėjo, buvo pažeminimas. Jei ta kita moteris nenorėjo apie tai pranešti, galbūt Kolbrun gerbė jos pasirinkimą. Bent jau aš taip manau. Tačiau sunku apie tai kalbėti, nes nesu visiškai tikra, apie ką jūs kalbate.

— Ji galėjo nežinoti jokių detalių, jokio vardo, tiesiog miglotą įtarimą, jei jis kalbėjo tik užuominomis.

— Ji man neminėjo nieko panašaus į tai.

— Kai kalbėjotės apie išprievartavimą, kiek konkretus buvo pokalbis?

— Mes nekalbėjome apie patį aktą, — atsakė Elina.

Erlenduro kišenėje vėl suskambo telefonas ir Elina liovėsi kalbėjusi. Išsitraukęs telefoną, Erlenduras pamatė, jog tai Sigurduras Olis. Erlenduras tiesiog išjungė mobilųjį ir padėjo šalin.

— Atleiskite, — atsiprašė jis.

— Tie telefonai tikri parazitai, ar ne?

— Be abejo, — ištarė Erlenduras supratęs, kad nebeturi laiko. — Prašau tęsti.

— Ji kalbėdavo apie tai, kaip stipriai myli savo dukrą Audur. Nors aplinkybės buvo siaubingos, jų ryšys buvo labai ypatingas. Audur reiškė Kolbrun visą pasaulį. Žinau, jog siaubinga tai sakyti, bet nemanau, kad ji būtų norėjusi netekti galimybės tapti motina. Ar suprantate? Aš netgi manydavau, kad ji laikė Audur tam tikru atlygiu ar kažkuo panašaus už išprievartavimą. Žinau, kad netaktiška taip sakyti, tačiau atrodė, jog mergaitė buvo tarsi Dievo siųsta dovana po visų tų nesėkmių. Aš negaliu pasakyti, ką mano sesuo galvojo, kaip ji jautėsi ar kokius jausmus užsklendė savyje — mačiau tik nedidelį viso to atvaizdą ir nedrįsčiau kalbėti už ją. Tačiau laikui bėgant, ji pradėjo garbinti savo mažąją mergaitę ir niekuomet neišleisdavo jos iš akių. Niekuomet. Jų santykiai buvo stipriai paveikti to, kas įvyko, tačiau Kolbrun niekada nelaikė jos pabaisa, sugriovusia jai gyvenimą. Ji matė tik nuostabų vaiką, tokia Audur ir buvo. Mano sesuo pernelyg rūpinosi savo dukterimi ir tai tęsėsi netgi anapus mirties ir kapo, kaip suprantame iš užrašo: „Saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo klaiko.”

— Ar galite žinote, ką tiksliai jūsų sesuo norėjo pasakyti šiais žodžiais?

— Gal tai buvo kreipimasis į Dievą, ką suprastumėte, jei perskaitytumėte psalmę. Savaime suprantama, tai buvo susiję su mergaitės mirtimi — kaip tai nutiko ir kokia tragedija tai buvo. Kolbrun negalėjo pakelti minties apie skrodimą, atliktą Audur. Ji negalėjo nė pagalvoti apie tai.

Erlenduras nesmagiai pažiūrėjo į grindis, tačiau Elina to nepastebėjo.

— Galima įsivaizduoti, — tęsė Elina, — kaip tokie šiurpūs dalykai, kokius patyrė Kolbrun — išprievartavimas, paskui dukters mirtis, — stipriai paveikė jos psichiką. Ji patyrė nervinį išsekimą. Kai jie pradėjo kalbėti apie skrodimą, ją ištiko paranojos priepuolis, ir siekdama apsaugoti Audur, ji laikė gydytojus priešais. Jos dukra gimė tokiomis siaubingomis aplinkybėmis, o ji taip greitai ją prarado. Motina manė, kad tai Dievo valia. Mano sesuo norėjo, kad jos dukra ilsėtųsi ramybėje.

Erlenduras šiek tiek delsė prieš pasakydamas tai, dėl ko čia atvažiavo.

— Turbūt aš esu vienas iš tų priešų.

Elina pažiūrėjo į jį nesuprasdama, ką jis turėjo galvoje.

— Manau, kad reikia iškasti karstą ir atlikti tikslesnį skrodimą, jei tai įmanoma.

Erlenduras ištarė žinią taip atsargiai, kaip tik sugebėjo. Šiek tiek užtruko, kol Elina suprato jo žodžius ir pagaliau suvokusi jų reikšmę ji žiūrėjo į jį tuščiu žvilgsniu.

— Ką jūs sakote?

— Galbūt mes sugebėsime rasti paaiškinimą, dėl ko ji mirė.

— Paaiškinimą? Tai buvo smegenų auglys!

— Tai galėjo būti...

— Apie ką jūs kalbate? Iškasti ją? Vaiką? Negaliu patikėti! Aš juk jums pasakojau...

— Yra dvi priežastys.

— Dvi priežastys?

— Skrodimui atlikti, — ištarė Erlenduras.

Elina atsistojo ir įsiutusi žingsniavo po kambarį. Erlenduras sėdėjo įsitempęs ir palengva grimzdo į minkštą fotelį.

— Aš kalbėjau su ligoninės gydytojais čia, Keblavike. Jie nerado jokių ataskaitų apie Audur, išskyrus pirminę, rašytą gydytojo, atlikusio skrodimą. Dabar jis miręs. Tie metai, kai mirė Audur, buvo paskutinieji jo darbo ligoninėje. Jis minėjo tik smegenų auglį ir laikė tai jos mirties priežastimi. Aš noriu žinoti, kokia būtent liga sukėlė jos mirtį. Noriu sužinoti, ar tai galėjo būti paveldima liga.

— Paveldima liga! Aš nežinau apie jokią paveldimą ligą.

— Mes taip pat ieškome šios ligos Holbergo šeimoje, — paaiškino Erlenduras. — Kita ekshumacijos priežastis yra įsitikinti, kad Audur tikrai yra Holbergo dukra. Tam jie pasitelks DNR tyrimą.

— Ar jūs tuo abejojate?

— Nebūtinai, bet reikia patvirtinti.

— Kodėl?

— Holbergas neigė, kad vaikas buvo jo. Jis teigė, kad turėjo lytinių santykių su Kolbrun abipusiu sutikimu, tačiau neigė tėvystę. Kai byla buvo nutraukta, jie nematė pakankamo pagrindo įrodyti arba paneigti tai. Jūsų sesuo niekuomet nereikalavo nieko panašaus. Ji pakankamai daug kentėjo ir norėjo, kad Holbergas dingtų iš jos gyvenimo.

— Kas dar galėjo būti tėvas?

— Mums reikia patvirtinti faktus dėl Holbergo žmogžudystės. Tai gali būti naudinga ieškant atsakymų į kai kuriuos klausimus.

— Holbergo žmogžudystės?

— Taip.

Elina stovėjo prie Erlenduro ir spoksojo į jį.

— Ar tas pabaisa ketina kankinti mus net iš anapus?

Erlenduras ketino atsakyti, bet ji tęsė toliau.

— Jūs vis dar manote, kad mano sesuo melavo. Niekuomet ja nepatikėsite. Jūs nė kiek ne geresnis už tą kvailį Runarą. Nė trupučio.

Ji pasilenkė virš jo, sėdinčio kėdėje.

— Prakeiktas faras, — sušnypštė ji. — Nereikėjo įsileisti jūsų į savo namus.

18

Sigurduras Olis pamatė priekinius automobilio žibintus, artėjančius lietuje, ir suprato, kad tai Erlenduras. Hidraulinis ekskavatorius dundėjo užimdamas vietą prie kapo ir buvo pasirengęs pradėti kasti, kai tik bus duotas signalas. Tai buvo mažas ekskavatorius, kuris trūkčiodamas pūškavo tarp kapų. Jo vikšrinė važiuoklė slydinėjo purve. Jis spjaudėsi juodais dūmų debesimis ir užpildė orą aitriu naftos dvoku.

Sigurduras Olis ir Elinborg stovėjo prie kapo kartu su patologu, teisininku iš prokuratūros, dvasininku ir bažnyčios seniūnu, keletu policininkų iš Keblaviko ir dviem savivaldybės darbuotojais. Jie visi stovėjo lietuje, pavydėdami Elinborg, kuri vienintelė turėjo skėtį, ir Sigurdurui Oliui, kuriam buvo leista stovėti pusiau po juo. Jie pastebėjo, kad Erlenduras išlipo iš automobilio ir lėtai nuėjo link jų vienas. Jie turėjo dokumentus, leidžiančius ekshumaciją, kuri negalėjo būti pradėta be Erlenduro leidinio. Erlenduras apžiūrinėjo kapines, tyliai apgailestaudamas dėl jų ardymo, gadinimo, išniekinimo. Antkapis buvo perkeltas ir padėtas ant takelio šalia kapo. Greta jo gulėjo stiklinis indas su ilgu smaigaliu prie dugno, skirtas įsmeigti į žemę. Inde buvo nuvytusių rožių puokštė ir Erlenduras pagalvojo, kad tai Elina padėjo jas ant kapo. Jis sustojo, dar kartą perskaitė užrašą ant antkapio ir papurtė galvą. Balti mediniai kuoleliai, žymintys kapą, kurie kyšojo ne daugiau kaip aštuoni coliai virš žemės, dabar sulaužyti gulėjo greta antkapio. Erlenduras buvo matęs tokias tvoreles ant vaikų kapų ir jam buvo skaudu žiūrėti į jas taip numestas. Jis pažvelgė į juodą dangų. Vanduo lašėjo nuo skrybėlės kraštų ant pečių ir jis prisimerkė dėl krintančio lietaus. Peržvelgė žmones, stovinčius prie ekskavatoriaus, galiausiai pažiūrėjo į Sigurdurą Olį ir linktelėjo. Sigurduras Olis davė ženklą ekskavatoriaus operatoriui. Kaušas pakilo į orą, o paskui įsmigo giliai į minkštą žemę. Erlenduras stebėjo ekskavatorių, draskantį trisdešimties metų senumo žaizdas. Jis krūpteldavo su kiekvienu kaušo grybšniu. Žemių krūva nuolat augo, kuo gilesnė darėsi duobė, tuo tamsesnė ji atrodė. Erlenduras stovėjo šiek tiek atsitraukęs ir stebėjo kaušą besikasantį vis giliau ir giliau į žaizdą. Staiga jį aplankė deja vu jausmas. Lyg jis tai jau būtų matęs savo sapne ir reginys priešais jį sukūrė panašią į sapno atmosferą: jo kolegos, stovintys ten ir žiūrintys į kapą, savivaldybės darbuotojai su oranžiniais kombinezonais, palinkę virš kastuvų, dvasininkas su didžiuliu juodu apsiaustu, smarkus lietus, krintantis į kapą ir sugrįžtantis atgal kauše, lyg duobė kraujuotų.

Ar jo sapnas buvo būtent toks kaip šis?

Kai šis jausmas dingo, kaip visuomet, kai nutinka kas nors panašaus, jis negalėjo suprasti, iš kur jis kilo, kodėl jis jautėsi, lyg dar kartą išgyventų įvykius, kurie niekada anksčiau nebuvo nutikę. Erlenduras netikėjo nuojautomis, vizijomis ar sapnais, nei reinkarnacija ar likimu, jis netikėjo Dievo, nors dažnai skaitydavo Bibliją, nei amžinu gyvenimu ar tuo, kad jo elgesys šiame pasaulyje nulems tai, ar jis keliaus į rojų ar į pragarą. Jam atrodė, kad pats gyvenimas susideda iš jų abiejų.

Kita vertus, kartais jis patirdavo šį nesuvokiamą ir antgamtišką deja vu, išgyvendavo laiką ir erdvę, lyg anksčiau būtų tai matęs, lyg būtų palikęs savo kūną ir tapęs savo paties gyvenimo stebėtoju. Jis niekaip negalėjo paaiškinti, kas ką tik nutiko, ar kodėl jo protas taip jį apgaudinėja.

Erlenduras atsipeikėjo, kai kaušas atsitrenkė į karsto dangtį ir iš kapo tuštumos pasigirdo duslus garsas. Jis žengė arčiau. Dėl smarkaus lietaus lašų, krintančių į duobę, jis įžiūrėjo tik neryškius karsto kontūrus.

— Atsargiai! — sušuko Erlenduras ekskavatoriaus operatoriui, mosuodamas rankomis.

Akies kampučiu jis pamatė artėjančias automobilio šviesas. Visi pasisuko šviesų link ir pamatė automobilį, lėtai judantį lietuje ir sustojantį prie kapinių vartų. Iš jo išlipo sena ponia, vilkinti žalią paltą. Ant automobilio stogo jie pastebėjo taksi ženklą. Taksi nuvažiavo, o ponia pasileido bėgti link kapo. Priartėjusi tiek, kad Erlenduras pradėjo ją girdėti, ji ėmė šaukti ir mojuoti jam kumščiu.

— Kapų plėšikas! — pasigirdo Elinos riksmas. — Kapų plėšikai! Palaikų vagys!

— Sulaikykite ją, — ramiai ištarė Erlenduras policininkams, kurie nuėjo prie Elinos ir sustabdė ją, kai ji jau buvo vos keli jardai nuo kapo.

Apimta įniršio ji bandė kovoti, bet pareigūnai laikė jos rankas. Du savivaldybės darbuotojai įlipo į duobę su kastuvais, apkasė aplink karstą ir prie jo galų pritvirtino virves. Jis buvo gerai išsilaikęs. Lietus beldė į karstą ir nuplovė nuo jo žemes. Kaip Erlenduras ir įsivaizdavo, jis buvo baltas — mažytė balta dėžutė žalvarinėmis rankenomis ir kryžiumi ant dangčio. Vyrai pritvirtino virves prie ekskavatoriaus kaušo ir šis labai atsargiai iškėlė Audur karstą iš duobės. Jis buvo vis dar nesulūžęs, bet atrodė labai trapus. Erlenduras pastebėjo, kad Elina nustojo muistytis ir šaukti ant jo. Ji pravirko, kai pasirodė baltas karstas, ramiai kabantis virvėse virš kapo, prieš jį nuleidžiant ant žemės. Dvasininkas priėjo prie jo, peržegnojo ir tyliai pradėjo melstis. Nedidelis furgonas lėtai privažiavo atbulas prie takelio ir sustojo. Savivaldybės darbuotojai atlaisvino virves, įkėlė karstą ir uždarė duris. Elinborg atsisėdo ant priekinės sėdynės šalia vairuotojo, kuris išvažiavo iš kapinių per vartus ir judėjo tolyn keliu, kol raudoni galiniai žibintai išnyko lietuje ir tamsoje.

Dvasininkas nuėjo prie Elinos ir paprašė policininkų ją paleisti. Jis paklausė, ar galėtų jai kuo nors padėti. Jie gerai pažinojo vienas kitą ir pašnibždomis kalbėjosi tarpusavyje. Elina atrodė nusiraminusi. Erlenduras ir Sigurduras Olis žvilgtelėjo vienas į kitą ir nuleido akis į kapą. Jo dugne jau buvo pradėjęs rinktis lietaus vanduo.

— Aš norėjau pabandyti sustabdyti šį bjaurų išniekinimą, — Erlenduras išgirdo Eliną, sakančią dvasininkui.

Jam šiek tiek palengvėjo matant, kad Elina sugebėjo susitvardyti. Jis priėjo prie jos su Sigurduru Oliu, sekančiu iš paskos.

— Aš niekada tau už tai neatleisiu, — ištarė Elina Erlendurui, stovinčiam šalia dvasininko. — Niekada!

— Suprantu, — atsakė Erlenduras, — tačiau tyrimas yra svarbiau.

— Tyrimas? Velniop tavo tyrimą, — šaukė Elina. — Kur jūs vežate palaikus?

— Į Reikjaviką.

— Ir kada parvešite juos atgal?

— Po dviejų.

— Pažiūrėkite, ką padarėte jos kapui, — sumišusi ištarė Elina tokiu tonu, lyg dar ne visiškai suprastų, kas įvyko.

Ji praėjo pro Erlendurą prie antkapio ir to, kas liko iš tvorelės, gėlių vazos ir tuščio kapo.

Erlenduras nusprendė papasakoti jai apie žinutę, rastą Holbergo bute.

— Holbergo namuose, šalia jo kūno, radome raštelį, — prakalbo Erlenduras, eidamas paskui Eliną. — Negalėjome nieko apie tai išsiaiškinti, kol Audur nepradėjo figūruoti ir kol nepakalbėjome su senu jos gydytoju. Islandų žmogžudžiai dažniausiai nepalieka nieko, išskyrus painiavą. Tačiau tas, kuris nužudė Holbergą, norėjo palikti mums ką nors, kas priverstų gerokai pasukti galvą. Kai gydytojas prakalbo apie paveldimos ligos tikimybę, ši žinutė staiga įgavo tam tikrą prasmę. Be to, ji siejosi ir su tuo, ką Elidis man papasakojo kalėjime: Holbergas neturėjo jokių gyvų giminaičių, o jo sesuo mirė būdama devynerių. Mano kolega Sigurduras Olis, — pasakojo Erlenduras rodydamas į jį, — rado medicinines ataskaitas apie ją, taigi Elidis buvo teisus. Kaip ir Audur, Holbergo sesuo mirė dėl smegenų auglio, labai tikėtina, kad tai ta pati liga.

— Ką jūs sakote? Kokia buvo žinutė? — paklausė Elina.

Erlenduras delsė. Jis pažiūrėjo į Sigurdurą Olį, kuris pirmiausia žvilgtelėjo į Eliną, o paskui vėl į Erlendurą.

— „Aš esu jis”.

— Ką norite tuo pasakyti?

— Tokia buvo žinutė: „Aš esu jis.” O paskutinis žodis „jis” parašytas didžiosiomis raidėmis.

— „Aš esu jis”, — pakartojo Elina. — Ką tai reiškia?

— Iš tiesų neįmanoma tiksliai pasakyti, tačiau aš svarstau, ar tai nereiškia kokių nors santykių, — atsakė Erlenduras. — Asmuo, parašęs „aš esu jis”, turėtų būti kažkaip susijęs su Holbergu. Arba galėtų būti kokio nors pakvaišėlio, kuris net nepažinojo jo, fantazija, paprasčiausia nesąmonė. Tačiau aš taip nemanau. Galvoju, kad liga mums padėtų, todėl noriu tiksliai išsiaiškinti, kas tai buvo.

— Kokius santykius?

— Pasak įrašų, Holbergas vaikų neturėjo. Audur nebuvo suteikta jo pavardė, mergaitė buvo Kolbrunardotir. Bet jei Elidis nemeluoja, sakydamas, kad Holbergas išprievartavo daugiau moterų be Kolbrun, kurios neiškėlė to viešumon, visiškai tikėtina, kad Kolbrun nebuvo vienintelė auka, pastojusi nuo jo, ir jis turėjo kitų vaikų. Mes susiaurinome galimų aukų Husavike paiešką iki moterų, kurios pagimdė per tam tikrą laikotarpį, ir tikimės, kad iš to kas nors greitai paaiškės.

— Husavike?

— Manome, kad Holbergo ankstesnė auka buvo iš ten.

— Ką turite galvoje, sakydamas „paveldima liga”? — paklausė Elina. — Kokia tai liga? Ar ta pati, kuri nužudė Audur?

— Mes turime ištirti Holbergą, patvirtinti, kad jis yra Audur tėvas, ir sudėlioti viską į savo vietas. Tačiau jei ši teorija pasitvirtins, tai greičiausiai yra reta, genetiškai perduodama liga.

— Ar Audur ja sirgo?

— Gali būti, kad ji mirė per daug seniai, kad gautume pakankamai duomenų, tačiau būtent tai mes norime išsiaiškinti.

Besikalbėdami jie priėjo bažnyčią — Elina ėjo šalia Erlenduro, o Sigurduras Olis sekė jiems iš paskos. Čia juos atvedė Elina. Bažnyčia buvo atvira, todėl slėpdamiesi nuo lietaus jie įėjo vidun ir stovėdami vestibiulyje žiūrėjo į apniukusią rudens dieną.

— Aš manau, kad Holbergas yra Audur tėvas, — prabilo Erlenduras. — Tiesą sakant, nėra jokios priežasties abejoti jūsų žodžiu ir tuo, ką jums pasakojo sesuo, tačiau mums reikia patvirtinimo. Tai būtina, kai kalbama apie policijos tyrimą. Jei genetinė liga, kurią Audur paveldėjo iš Holbergo, yra su tuo susijusi, gali būti, kad ją taip pat paveldėjo ir kas nors kitas. Tikėtina, kad liga susijusi su Holbergo žmogžudyste.

♦

Jie nepastebėjo automobilio, lėtai išvažiuojančio iš kapinių nelygiu buvusiu keliu — dėl išjungtų šviesų jis buvo beveik nematomas. Kai jis pasiekė Sandgerdį, padidino greitį, įjungė priekinius žibintus ir greit pasivijo furgoną, vežantį karstą. Keblaviko kelyje vairuotojas stengėsi važiuoti už dviejų ar trijų automobilių nuo furgono. Taip jis sekė iš paskos iki pat Reikjaviko. Kai furgonas sustojo priešais lavoninę Baronstigure, jis stabtelėjo šiek tiek toliau ir stebėjo, kaip karstas buvo įnešamas į pastatą ir uždaromos durys. Jis sekė, kaip nuvažiuoja furgonas ir moteris, atlydėjusi karstą, palieka lavoninę ir įsėda į taksi.

Kai viskas vėl buvo ramu, žmogus nuvažiavo.

19

Marijona Brym atidarė jam duris. Erlenduras nepranešė, kad atvyksta. Jis atvažiavo tiesiai iš Sandgerdžio ir nusprendė prieš grįždamas namo pasikalbėti su Marijona. Jau buvo šešta valanda vakaro, o lauke visiškai tamsu. Marijona pakvietė Erlendurą vidun ir atsiprašė už netvarką. Butas buvo mažas — svetainė, miegamasis, vonia ir virtuvė. Kaip ir Erlenduro butas, tai buvo pavyzdys, kokie nerūpestingi gali būti žmonės, gyvenantys vieni. Laikraščiai, žurnalai ir knygos buvo visur išmėtyti, kilimas nusidėvėjęs ir nešvarus, neplauti indai, sukrauti į krūvas prie virtuvės kriauklės. Stalinės lempos šviesa menkai teapšvietė tamsų kambarį. Marijona liepė Erlendurui nušluoti ant žemės laikraščius nuo vienos iš kėdžių ir atsisėsti.

— Tu man nepasakei, kad buvai susijusi su byla, — ištarė Erlenduras.

— Aš tuo nesididžiuoju, — atsakė Marijona, išimdama cigarilę iš dėžutės savo smulkiomis, gležnomis rankomis, su skausminga veido išraiška, didele galva ant to, ką galima pavadinti subtiliai sudėtu kūnu.

Jis žinojo, kad Marijona kartais užmesdavo akį į įdomias bylas, stengdavosi gauti informacijos iš kolegų, kurie vis dar dirbo policijoje ir retsykiais netgi prisidėdavo prie jų.

— Taigi, tu nori daugiau sužinoti daugiau apie Holbergą, — tęsė Marijona.

— Ir jo draugus, — pridūrė Erlenduras ir nustūmęs šalin krūvą laikraščių atsisėdo. — Ir apie Runarą iš Keblaviko.

— Taip, Runaras iš Keblaviko, — prisiminė Marijona.

— Kartą jis ketino mane nužudyti, dabar jau to nesugebėtų, tas senas sugriuvėlis.

— Taigi, susipažinai su juo. Ar žinojai, kad jis serga vėžiu? Tai savaičių, net ne mėnesių reikalas.

— Nežinojau, — atsakė Erlenduras ir mintyse prisiminė liesą ir kaulėtą Runaro veidą ir ant jo nosies galiuko kabantį lašą, kol jis grėbė lapus savo sode.

— Jis turėjo nepaprastai įtakingų draugų ministerijoje. Štai kodėl jis taip ilgai išsilaikė. Aš rekomendavau atleisti jį, tačiau jis buvo tiesiog įspėtas.

— Ar tu iš viso pameni Kolbrun?

— Tai labiausiai pasigailėjimo verta auka, kokią man yra tekę matyti, — atsakė Marijona. — Man neteko su ja gerai susipažinti, bet aš tikiu, kad ji negalėtų meluoti apie nieką. Kaip jau žinai, ji pateikė kaltinimus Holbergui ir apibūdino Runaro elgesį su ja. Runaro byloje tai buvo tik jos žodis prieš jo, tačiau pareiškimas atrodė įtikinamas. Jam nederėjo išsiųsti jos namo, nesvarbu, buvo tos kelnaitės ar ne. Holbergas išprievartavo ją. Tai buvo akivaizdu. Aš surengiau jiems akistatą, Holbergui ir Kolbrun. Neliko jokių abejonių.

— Tu privertei juos susitikti?

— Tai buvo klaida. Aš maniau, kad padės. Vargšė moteris.

— Kaip?

— Pasistengiau, kad atrodytų kaip sutapimas ar atsitiktinumas. Aš nesuvokiau... Neturėčiau tau to pasakoti. Per tyrimą aš atsidūriau aklavietėje. Ji sakė viena, o jis kalbėjo visai ką kita. Aš iškviečiau juos abu vienu metu ir pasirūpinau, kad jie susitiktų.

— Kas nutiko tuomet?

— Ją ištiko isterijos priepuolis, ir mes turėjome iškviesti gydytoją. Nesu mačiusi nieko panašaus nei prieš tai, nei paskui.

— O kaip elgėsi jis?

— Tiesiog stovėjo ten išsiviepęs.

Erlenduras akimirką patylėjo.

— Ar manai, kad tai jo vaikas?

— Kolbrun visada teigė, kad taip, — atsakė Marijona gūžtelėdama pečiais.

— Ar Kolbrun su tavimi kada nors kalbėjo apie kitą Holbergo išprievartautą moterį?

— Ar buvo dar viena?

Erlenduras pakartojo tai, ką pasakojo Elidis, ir netrukus bendrais bruožais nusakė tyrimą. Marijona Brym sėdėjo rūkydama cigarilę ir klausėsi, spoksodama į Erlendurą savo mažomis, skvarbiomis akimis. Jos niekuomet nieko nepraleisdavo. Jos matė pavargusį, vidutinio amžiaus vyrą juodais ratilais po akimis, kelių dienų šeriais ant skruostų, storais atsikišusiais antakiais, tankiais, visiškai susivėlusiais rusvai gelsvais plaukais, stipriais dantimis, kurie kartais pasirodydavo pro išblyškusias lūpas, nukamuotą veido, kuris matė visas bjauriausias visuomenės padugnes, išraišką. Marijonos Brym akys atskleidė aiškų gailestį ir liūdną, abejonių nekeliantį įsitikinimą, kad žiūri į savo atvaizdą.

Kai tik prisijungė prie kriminalinio skyriaus, Erlenduras dirbo vadovaujant Marijonai Brym, ir visko, ką jis sužinojo per tuos pirmuosius metus, jį išmokė Marijona. Kaip ir Erlenduras, Marijona niekuomet netapo vyresniąja pareigūne ir visuomet dirbo su įprastais tyrimais, tačiau įgijo didžiulės patirties. Neapgaunanti atmintis, kuri su amžiumi nė truputį nepablogėjo. Visa, kas matyta ir girdėta, buvo suklasifikuota, įrašyta ir saugoma begalinėje Marijonos smegenų saugykloje, ir prireikus, be menkiausių pastangų prisimenama. Marijona galėjo atgaivinti senas bylas su tiksliomis detalėmis. Jos išmintis tryško tarsi fontanas, kalbant apie bet kurį islandų kriminologijos aspektą. Išlavintas sugebėjimas daryti išvadas ir loginis mąstymas.

Dirbdama Marijona Brym buvo nepakeliamai pedantiška, griežta ir nepakenčiama — sena rakštis, kaip kartą Erlenduras apibūdino ją Evai Lindai. Jis ir jo ilgametė vadovė taip nutolo, kad pasiekė tašką, kai vargiai pratardavo žodį vienas kitam. Erlenduras jautė, kad kažkokiu nesuprantamu būdu nuvylė Marijoną. Jis manė, kad tai tampa vis labiau akivaizdu, kol galiausiai jo vadovė išėjo į pensiją, suteikdama Erlendurui didelį palengvėjimą.

Kai Marijona išėjo iš darbo, atrodė, kad jų santykiai vėl tapo normalūs. Įtampa nuslūgo, o konkurencija daugiau ar mažiau išnyko.

— Štai todėl aš sugalvojau užsukti pas tave ir paklausti, ką pameni apie Holbergą, Elidį ir Gretarą, — galiausiai pasakė Erlenduras.

— Juk tu nesitiki rasti Gretaro po šitiek metų? — nustebusi paklausė Marijona.

Jos akyse Erlenduras pamatė nerimo kupiną žvilgsnį.

— Kiek buvai pasistūmėjusi į priekį?

— Aš niekur nepasistūmėjau. Tai buvo tik antraeilė užduotis, — atsakė Marijona, Erlenduras trumpam nudžiugo ir tuomet suprato, kad jaučia apgailestavimo užuominą. — Jis tikriausiai dingo per tą nacionalinio festivalio savaitgalį Tingveliryje. Aš kalbėjausi su jo motina ir draugais Elidžiu ir Holbergu, ir jo bendradarbiais. Gretaras dirbo uosto kroviku bendrovėje „Eimskip”. Visi manė, kad jis turbūt įkrito į jūrą. Jie sakė, kad jei būtų įkritęs į krovinių triumą, neabejotinai būtų jį suradę.

— Kur buvo Holbergas ir Elidis, kai dingo Gretaras? Ar pameni?

— Jie abu sakėsi lankęsi festivalyje ir mes galėjome tai patvirtinti, tačiau tikslus Gretaro dingimo laikas buvo neaiškus. Kai jo motina susisiekė su mumis, niekas nebuvo jo matęs jau dvi savaites. Apie ką galvoji? Ar turi naujos informacijos dėl Gretaro?

— Ne, — atsakė Erlenduras, — ir aš neieškau jo. Kol jis neatsirado iš niekur ir nenužudė savo seno bičiulio Holbergo Nordurmyryje, manęs jis nedomina, gali būti dingęs ir visiems laikams. Aš tik bandau išsiaiškinti, kokia draugija jie buvo — Holbergas, Elidis ir Gretaras.

— Jie buvo padugnės. Visi trys. Juk pats matei Elidį. Gretaras nebuvo nė kiek geresnis. Tik didesnis ištižėlis. Kartą teko susidurti su juo tiriant įsilaužimą ir man tai atrodė kaip apgailėtina smulkaus nusikaltėlio karjeros pradžia. Jie kartu dirbo uoste, ten ir susipažino. Elidis buvo bukas sadistas. Įsiveldavo į muštynes, kai tik turėdavo progą. Puldavo silpnesnius žmones, nė kiek nepasikeitė, bent jau aš taip manau. Holbergas buvo tarsi gaujos vadeiva, sumaniausias iš jų. Jis lengvai išsisuko su Kolbrun. Kai tuo metu pradėjau klausinėti apie jį, žmonės kalbėjo nenoriai. Gretaras buvo lepšis, prisitrynęs prie jų, neatkaklus, bailus, bet aš jaučiau, kad jame slypėjo daugiau, nei galėjai pamatyti plika akimi.

— Ar Runaras ir Holbergas pažinojo vienas kitą anksčiau?

— Nemanau.

— Mes to dar nepaskelbėme, tačiau ant kūno radome raštelį.

— Raštelį?

— Žudikas parašė „aš esu jis” ant popieriaus skiautės ir paliko ją ant Holbergo.

— „Aš esu jis”?

— Argi tai nereiškia, kad jie buvo susiję?

— Nebent tai mesijo kompleksas. Religinis maniakas.

— Aš būčiau linkęs priskirti tai giminystei.

— „Aš esu jis”? Ką jis norėjo pasakyti? Kokia reikšmė?

— Norėčiau žinoti, — pripažino Erlenduras.

Jis atsistojo ir sakydamas, kad turi grįžti namo, užsidėjo skrybėlę. Kai Marijona paklausė, kaip laikosi Eva Linda, Erlenduras pasakė tik tiek, kad ji sprendžia savas problemas. Marijona palydėjo jį iki durų. Jie paspaudė vienas kitam rankas. Kai Erlenduras nusileido laiptais žemyn, Marijona pašaukė jį.

— Erlendurai! Luktelk minutėlę, Erlendurai.

Erlenduras apsisuko, pažiūrėjo į Marijoną, stovinčią tarpduryje, ir pamatė, kaip amžius paženklino jos pagarbos jausmą. Kaip suapvalėję pečiai sumenkino orumą, o raukšlėtas veidas atskleidė, kokio sunkaus gyvenimo liudininkė ji yra. Jau ilgai jis nesilankė šiame bute ir sėdėdamas priešais Marijoną kėdėje galvojo apie tai, kaip laikas keičia žmones.

— Neleisk, kad kas nors, ką išsiaiškinsi apie Holbergą, per stipriai tave paveiktų, — ištarė Marijona Brym. — Neleisk jam nužudyti jokios savo dalelės, kurios pats nenori atsikratyti. Neleisk jam laimėti. Tai viskas.

Erlenduras ramiai stovėjo lietuje, nebūdamas tikras, ką šis patarimas turėtų reikšti. Marijona Brym linktelėjo jam.

— Koks buvo įsilaužimas?

— Įsilaužimas? — perklausė Marijona vėl praverdama duris.

— Tas, su kuriuo susijęs Gretaras. Kur jis įsilaužė?

— Į fotoprekių parduotuvę. Jis turėjo kažkokį albumą su fotografijomis, — atsakė Marijona Brym. — Jis pavogė nuotraukas.

♦

Vėliau tą vakarą du vyrai, dėvintys odinius švarkus ir avintys juodus odinius batus, suvarstytus iki blauzdų, pasibeldė į Erlenduro duris ir sutrukdė jam snausti fotelyje. Jis grįžo namo, pašaukė Evą Lindą ir nesulaukęs atsakymo klestelėjo ant maišelio su vištiena, kuris gulėjo ant kėdės nuo vakar, kai jis užmigo sėdėdamas ant jo. Du vyriškiai paklausė, ar Eva Linda namie. Jis niekada anksčiau jų nematė, nematė ir savo dukters nuo tada, kai ši gamino jam mėsos troškinį. Jų veido išraiškos buvo negailestingos, kai jie paklausė Erlenduro, kur galėtų ją pagauti, ir bandė pažiūrėti, kas yra buto viduje, nesistengdami prasibrauti pro jį. Erlenduras paklausė, kodėl jie ieškojo dukters. Jie paklausė, ar jis, senas mulkis, slepia ją savo bute. Erlenduras pasiteiravo, ar jie atėjo atsiimti skolos, bet vyrai liepė jam eiti po velnių. Jis patarė jiems nešdintis. Jie liepė jam atšokti. Kai uždarinėjo duris, vienas jų įkišo kelį į tarpdurį.

— Tavo dukra yra prakeikta kekšė, — šaukė jis.

Erlenduras atsiduso. Buvo ilga nuobodi diena. Jis išgirdo, kaip skyla ir sutrupa kelis, kai durys trenkėsi į jį su tokia jėga, kad viršutiniai vyriai išlūžo iš staktos.