PENKTA DALIS
1
Niekas nepasikeitė, viskas pasikeitė. Frankas prarado apetitą, o Kamilė atgavo veido spalvą. Paryžius tapo gražesnis, sušvito, pralinksmėjo. Žmonės daugiau šypsojosi, asfaltas tapo stangresnis. Viskas, regėjosi, pasiekiama ranka — pasaulio apybraižos išryškėjo, pasaulis pasidarė lengvesnis.
Mikroklimatas Marso laukuose? Planetos atšilimas? Laikinas galas nesvarumui? Niekas daugiau nebeturėjo prasmės, niekas nebebuvo svarbu.
Jie keliavo iš vieno lovos ant kito čiužinio, veikė labai apdairiai ir kalbėjo vienas kitam švelnius žodžius, glostydami kits kitam nugarą. Nė vienas nenorėjo prieš kitą išsirengti, todėl buvo truputį nerangūs, truputį paiki ir jautėsi privalą užsitraukti antklodes ant savo gėdos prieš atsiduodami ištvirkavimui.
Jie mokėsi iš naujo ar piešė pirmuosius eskizus? Jie buvo dėmesingi ir iš paskutiniųjų tylomis stengėsi.
Piku nusimetė liemenaitę, o ponia Pereira ištraukė savo gėlių vazonus. Papūgėlėms buvo dar truputį ankstoka.
— Ei ei ei, — pašaukė ji vieną rytą, — šį tą jums turiu...
Laiškas buvo išsiųstas iš Kot-d’Armoro.
1889 metų rugsėjo 10. Atidarom kabutes. Tai, kas stirksojo gerklėje, po truputį nyksta, dar sunkoka valgyti, bet apskritai viskas grįžo į vietas. Uždarom kabutes. Ačiū.
Apvertusi atviruką, Kamilė išvydo karštligišką Van Gogo veidą.
„Monoprix“ atsidūrė sunkioje padėtyje. Dėl trijų knygų, kurias joms padovanojo Filiberas: Paryžius — slaptas ir neįprastas, Paryžius: 300 fasadų smalsuoliams ir Paryžiaus arbatinių vadovas — pirmyn, jaunime! — Kamilė pakėlė akis ir nebeminėjo bloguoju savo kvartalo, kuriame po atviru dangumi buvo eksponuojamas Naujasis Menas.
Dabar jos tapsendavo nuo „Isbas russes“ Bosežuro bulvare iki Biut-Šomono „Mouza’ia“ pro „Šiaurės viešbutį“ ir Šventojo Vincento kapines, kuriose tą dieną surengė pikniką su Morisu Utrilju ir Eženu Budenu ant Marselio Ėmė kapo.
— O Teofilis Aleksandras Steinlenas, nuostabusis kačių ir žmogiškųjų negandų tapytojas, ilsisi po medžiu pietrytiniame kapinių kampelyje.
Kamilė pasidėjo vadovą ant kelių ir pakartojo:
— Nuostabusis kačių ir žmogiškųjų negandų tapytojas ilsisi po medžiu pietrytiniame kapinių kampelyje... Gražiai parašyta, ar ne?
— Kodėl tu visada vediesi mane pas mirusiuosius?
— Atsiprašau?
— Kur norėtumėt nueiti, Poletėle? Į naktinį kabaretą?
— Aū! Polete?
— Grįžkime. Aš pavargau.
Ir šį kartą jos vėl atsidūrė taksi, o taksistas raukėsi dėl krėslo.
Tas daikčiukas — tikras bukagalvių detektorius.
Ji buvo pavargusi.
Vis labiau pavargusi ir vis labiau apsunkusi.
Kamilė nenorėjo to pripažinti, bet turėjo nuolat ją prilaikyti ir grumtis su ja, kad ją aprengtų, pavalgydintų ir priverstų dalyvauti pokalbyje. Beje, net ne pokalbyje — kad priverstų atsakyti. Užsispyrusi senoji dama nenorėjo nė girdėt apie gydytoją, o tolerantiška jaunoji dama nemėgino stoti prieš jos valią, visų pirma todėl, kad nebuvo taip pratusi, be to, ją įtikinti buvo Franko rūpestis. Bet kai jos nueidavo į biblioteką, ji įknibdavo į medicininius žurnalus ar knygas ir skaitydavo slogius dalykus apie smegenėlių degeneraciją ir kitus alzcheimeriškus paikiojimus. Paskui dūsaudama padėdavo į vietą tas Pandoros skrynias ir priimdavo blogus gerus sprendimus: jeigu ji nenori gydytis, jei nenori domėtis nūdienos pasauliu, jei nenori iki galo išvalgyti savo lėkštės ir eidama pasivaikščioti taikosi vilktis apsiaustą ant chalato, tai, šiaip ar taip, jos teisė. Teisėčiausia teisė. Ji jai neįkyrės, o tie, kuriuos tai erzina, tegu tik pakalbina ją apie jos praeitį, jos mamą, vynuogių derliaus nuėmimo vakarus, apie tą dieną, kai kunigas vos nenuskendo Lueroje, mat kiek per greitai užmetęs bučių ir tas daikčiukas jam užsikabinęs už vienos sutanos sagos, arba dar apie jos sodą, kad vėl išvystų kibirkštėlę jos akyse, kurios tapo veik nepermatomos. Bent jau ji, Kamilė, nesumanė nieko geresnio...
— O kokias gūžinės salotas jūs auginote?
— Gegužės karalienę arba Šviesiąją storąją tinginę.
— O morkas?
— Aišku, Palezo...
— O špinatus?
— Ū... špinatus... Viroflė didžiuosius. Jie gerai dera...
— Bet kaip jūs prisimenate visus tuos pavadinimus?
— Dar prisimenu paketėlius... Kas vakaras vartydavau Vilmoreno katalogą, kaip kiti nusitveria maldaknygės... Tai aš tiesiog dievinau... Mano vyras svajodavo apie šovininę, skaitydamas savo „Manufrance“, o aš mėgau augalus... Ar žinai, kad gerieji žmoneliai atkakdavo iš toli pasigėrėti mano sodu?
Ji sodindavo ją į šviesą ir klausydamasi jos piešdavo.
Ir kuo daugiau ją piešė, tuo labiau mylėjo.
Ar ji būtų labiau grūmusis, kad išsilaikytų stačiomis, jei nebūtų buvę krėslo ant ratukų? Ar ji pagreitino jos vaikėjimą tolydžio prašydama ją atsisėsti, kad greičiau judėtų? Galbūt...
Ką darysi... To, ką jos abi dabar išgyveno, — nei tų žvilgsnių, kuriais jos pasikeitė, nei tų susikibusių rankų tada, kai gyvenimas trupa sulig menkiausiu prisiminimu, — niekas niekada iš jų neatims. Nei Frankas, nei Filiberas, kurie nė iš tolo neįtarė, kokia neišmintinga jų draugystė, nei gydytojai, kurie niekada nekliudo seniui sugrįžti prie upės krantų, vėl tapti aštuonerių metų ir apsiašarojus šaukti: „Pone kunige! Pone kunige! “, nes jei kunigas nuskęstų, visiems jo avinėliams reikštų tiesų kelią į pragarą...
— O aš nusviedžiau jam savo rožinį, pagalvok, kaip jam, vargšeliui, tikriausiai turėjo padėti... Manau, tądien aš ėmiau prarasti tikėjimą, nes, užuot meldęs Dievo, jis šaukėsi motinos... Man tai pasirodė įtartina...
2
— Frankai?
— Mmm...
— Man neramu dėl Poletės...
— Žinau.
— Ką daryti? Priversti, kad leistųsi gydytojo apžiūrima?
— Manau, aš parduosiu savo motociklą...
— Gerai. Tau nusišvilpt, ką aš pasakoju...
3
Jis jo nepardavė. Išmainė su mėsos skrudintoju į varganą „Golfą“. Šią savaitę jis jautėsi tarsi ant bedugnės krašto, bet bandė neišsiduoti, o kitą sekmadienį pasistengė suburti juos visus tris prie Poletės lovos.
Laimei, oras buvo gražus.
— Neketini dirbti? — paklausė ji.
— Et... Šiandien neturiu didelio noro... Klausyk, ėė... Ar vakar neprasidėjo pavasaris?
Jie, kiti, susipainiojo — iš to, kuris gyveno tarp savo neįskaitomų rankraščių, ir iš tų, kurios jau ištisas savaites buvo praradusios laiko nuovoką, tikėtis nors menkiausio atgarsio buvo bergždžias reikalas...
Jis nesutriko.
— Ką gi, paryžėnai! Pranešu jums, kad jau pavasaris!
— A?
Publika truputį išglebusi...
— Jums nė motais?
— Ne, ne...
— Taip. Aiškiai matau, jums nė motais...
Jis priėjo prie lango.
— Ne-e, bet aš tai sakau šiaip sau... Tiesiog sakau, kad gaila pasilikti čia ir spoksoti, kaip Marso laukuose grumdosi kinai, kai mes turime dailų kaimo namelį, kaip visi šio namo piniguočiai, ir jei jūs truputį pasikrutintumėt, galėtume stabtelėti Azė turguje ir nusipirkti šio bei to geriems priešpiečiams... Žodžiu, aš... Ką aš sakau, a? Jei tai jūsų nevilioja, grįžtu į lovą...
Tarsi kokia vėžlienė Poletė iškišo seną raukšlėtą kaklą iš po savo kiauto.
— Atsiprašau?
— O... Ką nors paprastučio... Galvoju apie veršienos šonkauliukus su daržovių mišraine... Ir galbūt braškes desertui... Jeigu jos gražios, tai ką? Jei ne, iškepsiu obuolių pyragą... Pažiūrėsim... Prie viso to — mano draugo Kristofo burgundiškojo taurelė ir geras pogulis saulėkaitoje. Kaip jums?
— O tavo darbas? — paklausė Filiberas.
— Et... Pakankamai prisidirbau, argi ne?
— O kaip važiuojam? — pasišaipė Kamilė. — Tavo supervežėčiom?
Jis gurkštelėjo kavos ir ramiai atrėmė:
— Turiu gražų automobilį, jis laukia priešais duris, tas nedorėlis Piku jau du kartus šįryt man jį pašventino, sulankstytas krėslas guli gale, o aš ką tik pripyliau baką.
Jis pastatė puodelį ir kilstelėjo padėklą.
— Nagi... Sukitės, jaunuoliai. Man juk reikia išaižyti žirnelius...
Poletė iškrito iš lovos. Ne dėl smegenėlių, o per skubėjimą.
Pasakyta — padaryta, o tai, kas padaryta, kartojosi kas savaitę.
Kaip visi piniguočiai — bet ne su jais, o diena vėliau: sekmadienį jie atsikelia labai anksti ir grįžta pirmadienį vakare, ratuoti maisto atsargomis, gėlėmis, eskizais ir sveiku nuovargiu.
Poletė atgijo.
Kartais Kamilę ištikdavo blaivumo priepuoliai, ir tada ji turėdavo pripažinti faktus. Tai, kad ji gyvena su Franku, tikrai malonu. Būkime linksmi, būkime patrakę, užkalkime duris, išraižykime žievę, pasikeiskime kraujo mėginiais, daugiau nebegalvokime apie tai, atsiskleiskime, nusimeskime lapus, šiek tiek pasikamuokime, nuo šiandien skinkime gyvenimo rožes ir tra lia lia, bet mums niekada nieko neišeis. Ji neturi noro apie tai plačiau samprotauti, bet ką gi, tai jų asiliškas reikalas. Per daug skirtumų, per daug... Iš tikrųjų. Bet tiek to. Jai nesiseka suderinti paliktosios Kamilės ir akylosios Kamilės. Viena jų visada žvelgia į kitą raukydama nosį.
Liūdna, bet taip jau yra.
O kartais ne. Kartais jai pavykdavo apibrėžti savo padėtį ir dvi gryzlės susiliedavo į vieną, paiką ir beginklę. Kartais jis vedžiodavo ją už nosies.
Pavyzdžiui, tą dieną... Tas automobilis, pogulis, mielas pasivaikštinėjimas — neblogai, bet šauniausia buvo paskui.
Šauniausia, kai jis stabtelėjo prie įvažiavimo į kaimelį ir atsisuko.
— Močiut, tu turėtum truputį paėjėti ir užbaigt kelią pėstute su Kamile... Per tą laiką mes atidarysime namą...
Genialu!
Nes reikėjo ją pamatyti — močiutėlę multino šlepetėmis, įsikirtusią į savo jaunystės lazdelę — tą, kuri mėnesių mėnesius tolo nuo kranto, klimpdama purve, — kaip ji trepena į priekį, iš pradžių pamažiukais, pamažiukais, kad nepaslystų, o paskui kelia aukštyn galvą, kelia kelius ir atleidžia gniaužtus...
Reikėjo tai pamatyti, kad pasvertum tokius paikus žodžius, kaip laimė ar palaima. Tas ūmai nušvitęs veidas, ta karališka laikysena, tie smakro kryptelėjimai į vogčiomis judančias tiulines užuolaidas ir negailestingos pastabos apie lovelių su gėlėmis ir priedurio laiptelių būklę...
Kaip greit ji ūmai leidosi žingsniuoti, kaip į ją atgal plūdo kraujas drauge su prisiminimais ir su drungno asfalto kvapu...
— Žiūrėk, Kamile, tai mano namas. Tai jis.
4
Kamilė sustingo.
— Na, ką? Kas tau?
— Tai... tai jūsų namas?
— Taip, po šimts! Ū, tik pažiūrėk į šitą maišalienę... Niekas neapkarpyta... O, varge...
— Sakytum, maniškis...
— Atsiprašau?
Jos namas — ne tas Medone, kur jos tėvai draskė vienas kitam akis, bet tas, kurį ji sau piešdavo nuo tada, kai įstengė išlaikyti rankoje flomasterį. Jos įsivaizduotas namelis, vieta, kur ji slėpdavosi su savo svajonėmis apie vištas ir skardines dėžutes. Jos „Polly Pocket“ pasaulis, jos Barbės autofurgonas, jos Marsupilamio lizdelis, jos žydrasis namas, prilipęs prie kalvos, jos Tara, jos afrikietiška ferma, jos kalnų kyšulys...
Poletės namas buvo šauni kresna moterėlė, pasistačiusi apykaklę — ji pasitinka jus įsisprendusi į klubus, nutaisiusi supratingą apsimetėlių pamaivų miną. Iš tų, kurios nudelbia akis ir vaidina kukluoles tada, kai pačios trykšte trykšta pasitenkinimu.
Poletės namas buvo varlė, užsigeidusi prilygti jaučiui. Geležinkelio iešmininko būdelė, nepabūgusi varžytis su Šamboro ir Šenonso pilimis.
Pasinešusi į didybę tuščiagarbė, išpuikusi valstietukė, bylojanti:
— Tik pažvelk, sese, pasakyk, ar to negana? Mano čerpių stogas ir tas baltas smiltainis, išryškinantis durų ir langų rėmus — juk nieko sau, juk šis tas?
— N-ne.
— Mat kaip? O anie du langeliai? Jie juk gražūs, tie mano langeliai, papuošti tašytu akmeniu?
— Nieko panašaus.
— Nieko panašaus? O karnizas? Jį išraižė man vienas meistras.
— Nieko panašaus, mano brangioji.
Vargšė kaimietuke taip užsigavo, kad apsigaubė laukinių vynuogių skraiste, apikaišė įvairiausio plauko gėlių vazonais ir, rodydama didžią panieką, net prisikalė virš durų arklio pasagą. Na, jau šito tos Agnesės Sorel ir kitos Puatjė damos neturi!
Poletės namas gyvavo.
Eit į vidų jinai nenorėjo — norėjo pamatyti savo sodą. O varge... Viskas žuvę... Visur varputis... Be to, dabar metas sodinti... Kopūstus, morkas, braškes, porus... Visa geroji žemelė užleista kiaulpienėmis... O varge... Laimei, turiu savo gėles... Laimei, toms dar truputį ankstoka... Kur narcizai? Ak, štai! O mano krokai? O čia, tik pažvelk, Kamile, pasilenk, kaip gražu... Aš jų nematau, bet jos turi būti kažkur čia...
— Mažos mėlynukės?
— Taip.
— Kaip jos vadinasi?
— Žydrės. Oi... — suaimanavo ji.
— Kas?
— Nagi, reikėtų jas praretinti...
— Ne bėda! Užsiimsime tuo rytoj! Jūs man paaiškinsite...
— Tu tuo užsiimtum?
— O kaipgi! Ir pamatysite, būsiu stropesnė negu virtuvėje!
— Taip pat kvapieji žirneliai... Reikėtų jų pasodinti... Mėgstamiausia mano motinos gėlė...
— Ko tik panorėsite...
Kamilė pasirausė savo krepšyje. Gerai, dažų ji nepamiršo...
Jie išrideno krėslą į saulę, ir Filiberas padėjo jai atsisėsti. Per daug jaudulio.
— Žiūrėk, močiut! Žiūrėk, kas čia?
Frankas stovėjo ant priebučio su dideliu peiliu vienoje ir katinu kitoje rankoje.
— Galų gale, regis, pataisysiu jums triušelį!
Jie išsinešė kėdes ir valgė lauke, apsigaubstę apsiaustais. Per desertą atsisagstė ir užmerkę akis, atlošę galvas, toli prieš save ištiesę kojas, mėgavosi malonia kaimo saulute.
Čiulbėjo paukščiai, Frankas ir Filiberas ginčijosi:
— Sakau tau, čia strazdas...
— Ne, lakštingala.
— Strazdas!
— Lakštingala! Kokio šūdo, aš čia savo namuose! Aš juos pažįstu!
— Liaukis, — atsiduso Filiberas, — tu visą laiką mainikavai mopedais, kaip galėjai juos girdėti? O aš tylomis sau skaitydavau ir turėjau į valias laiko pažinti jų šnektą... Strazdas treliuoja, o raudongurklės giesmelė panaši į krintančius vandens lašelius... O čia, patikėk, strazdas... Paklausyk, kokios trelės... Pavaročio vokalizai...
— Močiut... Čia kas?
Ji miegojo.
— Kamile... Čia kas?
— Du pingvinai drumsčia man tylą.
— Puiku... Jei jau taip... Eikš, Filu, veduosi tave meškerioti.
— A? Ėė... Tai kad aš... Aš ne itin gabus, aš... viską am...amžinai supainioju...
Frankas juokėsi.
— Eikš, Filu, eikš. Eikš ir papasakok man apie savo mylimąją, kad tau paaiškinčiau, kur čia visas tas spiningo mechanizmas.
Filiberas sviedė į Kamilę triuškinamą žvilgsnį.
— Ė! Aš nieko nesakiau! — gynėsi ši.
— Kad ne, ne jinai. Tai mano mažylis pirštelis...
Ilgšis su savo peteliške ir monokliu ir trumpulis su pirato raiščiu nutolo susikibę už parankių...
— Na, varyk, vyruti, paporink dėdulei Frankui, kokį esi prasimanęs jauką... Jaukas — labai svarbu, ar žinai? Nes tos žuvelės nėra paikos... Ooo, neee... Toli gražu ne paikos...
Kai Poletė pakirdo, jos su krėslu apsuko kaimelį, paskui Kamilė privertė ją išsimaudyti, kad atšildytų.
Ji krimtosi.
Visa tai nelabai protinga...
Tiek to.
Filiberas įkūrė ugnį, o Frankas paruošė pietus.
Poletė anksti atsigulė, o Kamilė nupiešė juos žaidžiančius šachmatais.
— Kamile?
— Mmm...
— Kodėl tu visą laiką paišai?
— Nes nemoku daryt nieko kito...
— O čia? Ką pieši čia?
— Juokdarį ir Riterį.
Buvo nuspręsta, kad vaikinai miegos ant sofos, o Kamilė — Franko lovelėje.
— Ėė... — paprieštaravo Filiberas. — Gal verčiau Kamilė, hm, gultų į didžiąją lovą, hm...
Jie šypsodami sužiuro į jį.
— Aš, aišku, trumparegis, bet vis dėlto ne tiek...
— Ne, ne, — atsiliepė Frankas, — ji eis į mano kambarį... Mes kaip tavo pusbroliai... Niekada iki vestuvių...
Jis norėjo miegoti su ja savo vaikiškoje lovelėje. Po tais futbolo plakatais ir motokrosų taurėmis. Tai nebus nei labai patogu, nei labai romantiška, tačiau tai įrodymas, kad, nepaisant visko, gyvenimas — puikus dalykas.
Jis tiek prisinuobodžiavo šitame kambaryje... Tiek prisinuobodžiavo...
Jei kas nors būtų jam pasakęs, kad vieną dieną jis čia atsives princesę ir išsities šalia jos toje žalvarinėje lovelėje, kur kadaise žiojėjo skylė, į kurią jis vaikystėje garmėdavo, o paskui trindavosi sapnuodamas būtybes, toli gražu ne tokias dailias kaip ji... Niekada nebūtų pagalvojęs... Jis, spuoguočius didelėmis kojomis ir bronzine smilkytuve virš galvos... Ne, viskas iš pradžių neatrodė taip paprasta...
Taip, gyvenimas — savotiška viryklė... Šitiek metų šaltame kambarėlyje, ir braukšt! — kitą dieną ant skrudintuvo, vyruti!
— Apie ką tu mąstai? — paklausė Kamilė.
— Apie nieką... Kvailystės... Ar viskas gerai?
— Niekaip negaliu patikėti, kad tu čia užaugai...
— Kodėl?
— Et... Tai taip vargana... Tai net ne kaimas, tai... Tai niekas... Tik maži nameliukai su seneliukais languose... Ir šita trobelė... Kur nuo penkiasdešimtųjų niekas nepasikeitę... Niekada nesu mačiusi tokios viryklės... Ir viską apkėtusi krosnis! Ir tupykla sode! Kaip vaikas gali čia augti? Kaip tau pavyko? Kaip iš čia išsikrapštei?
— Ieškojau tavęs...
— Baik... Tik ne tai, mes juk kalbėjome...
— Tu kalbėjai...
— Nagi...
— Puikiai žinai, kaip išsikrapščiau, tu patyrei tą patį... Tik aš turėjau gamtą... Čia man pasisekė... Visą laiką lauke... Ir tegu Filu sako, ką nori — ten buvo lakštingala. Aš žinau, man pasakė senelis. O mano senelis buvo tikras čiulbuonėlis... Jam nereikėjo paukščio vilioklio...
— O kaip tau pavyko apsigyventi Paryžiuje?
— Aš negyvenau...
— Čia nebuvo darbo?
— Ne. Nieko įdomaus. Bet jei vieną dieną aš turėsiu vaikų, prisiekiu, neleisiu jiems augti tarp automobilių, tai jau ne... Vaikas be guminių batų poros, be meškerės ir laidynės — netikras. Ko šypsaisi?
— Nieko. Atrodai man meilutis.
— Geriau atrodyčiau tau kitoks...
— Amžinai tu nepatenkintas.
— Kiek jų norėsi?
— Atsiprašau?
— Vaikiūkščių?
— Ė... — susiraukė ji. — Tu tyčia, ar ką?
— Palauk, bet klausyk — nebūtinai su manimi!
— Nenoriu.
— Štai kaip? — tarstelėjo jis nusivylęs.
— Ne.
— Kodėl?
— Todėl.
Jis nučiupo jai už kaklo ir stipriai primygo prie savo pagalvės.
— Pasakyk...
— Ne.
— Taip. Pasakyk. Aš niekam nesakysiu...
— Jei aš numirsiu, nenoriu, kad jis liktų vienut vienas...
— Tavo tiesa. Todėl ir reikia turėti jų krūvą... Be to, tu žinai...
Jis spaudė ją dar stipriau.
— Tu nemirsi... Tu — angelas... o angelai niekad nemiršta...
Ji verkė.
— Na, kas tau?
— Ne-e, nieko... Tiesiog man netrukus mėnesinės... Kiekvieną kartą tas pats... Mane visą maudžia, ir ašaroju dėl menkiausio nieko...
Apsisnargliavusi ji šypsojosi.
— Matai, aš ne angelas...
5
Jie ilgai gulėjo tamsoje — nepatogiai, apsikabinę — kai Frankas tarstelėjo:
— Šis tas neduoda man ramybės...
— Kas?
— Tu turi seserį, tiesa?
— Taip...
— Kodėl su ja nesusitinki?
— Nežinau.
— Čia tai nesąmonė! Tu turi su ja susitikinėti!
— Kodėl?
— Todėl! Turėti seserį — super! Aš būčiau viską paaukojęs, kad turėčiau broliuką! Viską! Net savo dviratį! Net slapčiausias savo meškeriojimo vieteles! Net šauniausius savo elektrinio biliardo kamuoliukus! Žinai, kaip toj dainoj... Porą pirštinių ir porą niuksų...
— Žinau... Vienu metu apie tai galvojau, bet nesiryžau...
— Kodėl?
— Galbūt dėl motinos...
— Baik su savo motina... Iš jos tu patyrei tik bloga... Nebūk mazochistė... Ar žinai, kad nesi jai nieko skolinga?
— Aišku, skolinga.
— Aišku, ne. Kai tėvai su mumis blogai elgiasi, mes neprivalome jų mylėti.
— Aišku, privalome.
— Kodėl?
— Na, kaip tik todėl, kad jie mūsų tėvai...
— Et... Nesunku tapti tėvais, pakanka pasibučiuoti. Viskas susipainioja vėliau... Ir aš, pavyzdžiui, neketinu mylėti moters vien dėl to, kad ji leidosi patvarkoma automobilių stovėjimo aikštelėje... Nieko negaliu padaryti...
— Bet aš — kas kita...
— Ne-e, dar blogiau. Kaip tu atrodai kiekvieną kartą, kai su ja susitinki... Baisus dalykas. Visas tavo veidas...
— Stop. Nenoriu apie tai kalbėti.
— OK, OK, dar paskutinis dalykėlis. Tu neprivalai jos mylėti. Tik tiek noriu pasakyti. Atsakysi, kad aš liguistai apsidraudęs, ir būsi teisi. Bet kaip tik todėl, kad visa tai perėjau, aiškiai tau sakau: mes neprivalome mylėt savo tėvų, kai jie elgiasi kaip tikri šikniai, ir tiek.
— Supykai?
— Ne.
— Atleisk.
— Tavo tiesa. Tu — kas kita... Vis dėlto ji visada tavimi rūpinosi... Bet neturi trukdyti tau matytis su seserimi, jeigu tokią turi... Ji tikrai neverta tokios aukos...
— Ne...
— Ne.
6
Kitą dieną Kamilė triūsė sode, vadovaujama Poletės, Filiberas įsitaisė sodo gale ir rašė, o Frankas paruošė jiems nuostabias salotas.
Išgėrus kavos, gulimojoje kėdėje jis užmigo. Ū, kaip jam maudė nugarą...
Kitą kartą jis užsakys čiužinį. Jokių kalbų apie kitą tokią naktį... Oi, ne... Gyvenimas — puikus dalykas, bet nėra ko beprasmiškai rizikuoti... Oi, ne...
Jie atvažiuodavo kiekvieną savaitgalį. Su Filiberu arba be jo. Dažniau su.
Kamilė — ji niekada tuo neabejojo — pamažu tapo įgudusia sodininke.
Poletė tramdė jos įkarštį.
— Ne! Šito sodinti negalima. Nepamiršk, kad atvažiuojame čia tik kartą per savaitę. Mums reikia žaliūkų, gajų augalų... Jei nori, lubinų, flioksų, kosmėjų — labai gražu... Jie lengvučiai... Žinai, tau patiktų...
O Frankas per storulio Titi sesers vaikino svainį įsitaisė seną parpalą nuvažiuoti į turgų ar pasilabinti su Renė...
Taigi jis ištempė trisdešimt dvi dienas be motociklo ir dar tebesvarstė, kaip jam tai pavyko...
Parpalas buvo senas, bjaurus, tačiau griaudėjo kaip perkūnas.
— Tik paklausykit! — šaukdavo jis jiems iš stoginės, kurioje tūnodavo laisvu nuo virtuvės laiku. — Tik paklausykit man šito stebuklo!
Visi vangiai kilstelėdavo galvas nuo savo darbų ar knygų.
Prrrrrr paf paf paf.
— Na? Pasiutimas, ar ne? Sakytum, Harlėjus!
Uf... Jie grįždavo prie savo reikalų nepratarę nė žodelio...
— Et... Niekojus nesuprantate...
— Kas ta Arletė? — paklausė Poletė Kamilės.
— Arletė Deividson... Superdainininkė...
— Nežinau.
Kelionei prastumti Filiberas išrado žaidimą. Kiekvienas turi kažką papasakoti kitiems ir juos apšviesti.
Filiberas būtų buvęs nuostabus mokytojas...
Vieną dieną Poletė jiems papasakojo, kaip atsikratyti karkvabalių.
— Rytą, kai jie dar sustingę po nakties šalčio ir nekruta ant savo lapų, papurtai medį, kuriame jie tūno, ilga kartimi pajudini šakas ir surenki juos nuo ištiesto audeklo. Sutraiškai, užberi kalkėmis ir suverti į duobę — labai geras azotinis kompostas... Ir nepamirškite prisidengti galvos!
Kitą dieną Frankas dorojo jiems veršieną.
— Ką gi, iš pradžių pirmos rūšies gabalai: viršutinė šlauninė, vidurinė šlauninė, uodeginė, liežuvis, liemens išpjova, nugarinė ir mentė. Dabar antra rūšis: krūtininė, slėpsna. Galiausiai trečioji: kulninė, blauzdinė ir... O, velnias, vieno trūksta...
O Filiberas skaitė paskaitą tiems atsilikėliams, kurie nieko nežinojo apie Henriką IV, nebent apie jo gyvenimo saldybes, jo Ravajaką ir garsųjį jo pimpalą, kuris, nors anas ir nenutuokė, buvo anaiptol ne vien kaulas...
— Henrikas IV gimė 1553 Po ir mirė Paryžiuje 1610 metais. Jis — Antuano de Burbono ir Žanos d’Albrė sūnus. Beje, vienas mano tolimų giminaičių. 1572-aisiais jis veda Henriko II dukterį Margaritą Valua, kuri, beje, yra mano motinos giminaitė. Jis, kalvinistų vadovas, viešai išsižadės protestantizmo, kad išvengtų Šventojo Baltramiejaus nakties. Pagal 1598 metų Nanto ediktą atkuria religinę santarvę. Buvo didžiai populiarus. Praleidžiu visus jo mūšius, nes, manau, jums tikrai į tai nusišvilpt... Bet svarbu prisiminti, kad, be visų kitų, jį supo du iškilūs vyrai: Maksimiljanas de Betiunas, Siuli kunigaikštis, apvalęs krašto finansus, ir Olivjė de Seras, tikra palaima to laikmečio žemės ūkiui...
O Kamilė nenorėjo nieko pasakoti.
— Aš nieko nežinau, — sakė ji, — o kuo tikiu, tuo nesu įsitikinusi.
— Papasakok mums apie dailininkus! — ragino jie ją. — Apie jų sroves, laikotarpius, žymius paveikslus ar, jei nori, net apie savo įrankius!
— Ne, nemoku viso to išsakyti... Bijočiau per daug jus suklaidinti...
— Koks tavo mėgstamiausias laikotarpis?
— Renesansas.
— Kodėl?
— Todėl... Nežinau... Viskas gražu. Visur... Viskas...
— Viskas — kas?
— Viskas.
— Ką gi... — nusišaipė Filiberas. — Ačiū. Glausčiau ir negali būti. Tiems, kurie norėtų sužinoti daugiau, norėčiau priminti, kad Eli Foro Meno istoriją galite rasti mūsų išvietėje už „Enduro 2003“ žinyno.
— Ir pasakyk mums, ką tu mėgsti? — pridūrė Poletė.
— Kaip dailininkus?
— Taip.
— Ėė... Tuomet pakrikai... Rembrandtą, Diurerį, Vinčį, Montenją, Tintoretą, La Turą, Ternerį, Boningtoną, Delakrua, Gogeną, Valotoną, Koro, Bonarą, Sezaną, Šardeną, Dega, Boschą, Velaskesą, Goją, Loto, Hirosigę, Pjerą dela Frančeską, Van Eiką, abu Holbeinus, Belinį, Tjepolą, Puseną, Monė, Ču Ta, Manė, Konsteblį, Zjemą, Viujarą, ėė... Koks siaubas, tikriausiai daugybę pamiršau...
— O ar negali ko nors mums apie kurį iš tų tipų papasakoti?
— Ne.
— Apie bet kurį... Belinį... Kodėl tą mėgsti?
— Už dožo Leonardo Loredano portretą...
— Kodėl?
— Nežinau... Reikia nuvažiuoti į Londoną, jei gerai prisimenu, į Nacionalinę Galeriją, ir pažiūrėti į tą paveikslą, kad įsitikintum, jog tai... Tai... Tai... Ne, nenoriu kišti prie jo savo letenų...
— Ką gi... — pasidavė jie. — Šiaip ar taip, tai tik žaidimas... Mes tavęs nebeverčiame...
— A! Žinau, ko man trūko! — apsidžiaugė Frankas. — O kaipgi, sprandinė! Ji naudojama troškimui...
Jokių abejonių, Kamilė dvejinosi.
Tačiau vieną pirmadienio vakarą kamštyje už Šen Arnulio kelių mokesčių posto, kai visi buvo išvargę ir irzlūs, ji staiga pareiškė:
— Prisiminiau!
— Atsiprašau?
— Savo žinias! Savo vieninteles žinias! Be to, jau daugybę metų moku tai atmintinai!
— Varyk, mes klausome...
— Tai Hokusajus, piešėjas, kurį dievinu... Žinote jo bangą? Ir Fudži kalno vaizdus? Na taiiip... Turkio spalvos bangą putota ketera! Taigi jis... Kokia grožybė... Jei žinotumėt viską, ką jis padarė, būtų neįsivaizduojama...
— Viskas? Išskyrus „Kokia grožybė...“, daugiau nebeturi ką pridurti?
— Turiu, turiu... Aš susikaupiu...
Ir to niekuo nestebinančio priemiesčio prieblandoje, tarp kažkokio gamyklų centro kairėje ir niekniekių mugės dešinėje, tarp miesto pilkumos ir agresyvios minios, grįžtančios į šeimos prieglobstį, Kamilė lėtai ištarė tokius žodžius:
Nuo šešerių metų turėjau maniją piešti daiktų formą.
Iki penkiasdešimt buvau paskelbęs daugybę piešinių, tačiau viskas, ką sukūriau iki septyniasdešimties, neverta dėmesio.
Tik šešiasdešimt trejų po truputį suvokiau tikrąją gamtos, gyvūnų, medžių, paukščių ir vabzdžių prigimties struktūrą.
Tad sulaukęs aštuoniasdešimties būsiu dar labiau pažengęs į priekį; devyniasdešimties įsiskverbsiu į daiktų paslaptį; šimto — neabejotinai pasieksiu tobulybės, o kai man sukaks šimtas dešimt, viskas mano — ar taškas, ar linija — bus gyva.
Prašau tuos, kurie išgyvens tiek pat, kiek aš, patikrinti, ar tesėsiu savo žodį.
Tai parašiau būdamas septyniasdešimt penkerių, aš, Hokusajus, senolis, pakvaišęs dėl tapybos.
„Ar taškas, ar linija — viskas bus gyva...“ — pakartojo ji.
Kiekvienas, matyt, rado, kokio peno iš to pasisemti savo varganoms girnelėms, todėl kelionę jie baigė tylomis.
7
Velykoms jie buvo pakviesti į pilį.
Filiberas nervinosi.
Bijojo prarasti dalį savo prestižo.
Į tėvus jis kreipėsi „jūs“, tėvai į jį kreipėsi „jūs“ ir „jūs“ — vienas į kitą.
— Sveiki, tėve.
— A, štai ir jūs, sūnau... Izabele, prašom nueiti pranešti motinai... Mari Loransa, ar žinote, kur viskio butelis? Neįmanoma rasti.
— Melskitės šventajam Antanui, drauge mano!
Iš pradžių jiems tai rodėsi keista, o vėliau jie nebekreipė dėmesio.
Pietūs buvo slogūs. Markizas su markize užvertė juos krūva klausimų, bet atsakymų, pagal kuriuos juos įvertintų, nelaukė. Be to, klausimai buvo šiek tiek opūs, kaip antai:
— O ką veikia jūsų tėvas?
— Jis miręs.
— Ak, atleiskite.
— Nieko baisaus...
— Ėė... O jūsiškis?
— Aš jo nepažinojau.
— Labai gerai... Jūs... Dar truputį daržovių salotų?
— Ne, ačiū.
Angelų procesija lipdiniais dekoruotame valgomajame...
— Taigi jūs... Jūs — virėjas, tiesa?
— Ė, taip...
— O jūs?
Kamilė atsisuko į Filiberą.
— Ji — dailininkė, — atsakė šis už ją.
— Dailininkė? Kaip vaizdinga! Ir jūs... Jūs iš to gyvenate?
— Taip. Bent jau... Aš... Aš manau...
— Kaip vaizdinga... Ir gyvenate tame pačiame name, juk taip?
— Taip. Tiesiai viršuje...
— Tiesiai viršuje, tiesiai viršuje...
Mintyse jis rausėsi kietajame savo pasaulietinės informacijos žinyno diske.
— ...taigi jūs — mažoji Ruljė de Mortemar!
Kamilę pagavo panika.
— Ėė... Aš vadinuosi Fok...
Ji griebėsi visko, ką turėjo atsargoje:
— Kamilė Marija Elizabetė Fok.
— Fok? Kaip tai vaizdinga... Kadaise pažinojau vieną Foką... Garbės žodis, labai šaunų žmogų... Regis, Šarlį... Galbūt jūsų giminaitis?
— Ėė... Ne.
Poletė visą vakarą nepravėrė burnos. Daugiau kaip keturiasdešimt metų ji patarnavo prie stalo tokio sukirpimo žmonėms ir per daug nesmagiai jautėsi, kad pakištų savo dvylekį ant jų siuvinėtos staltiesės.
Kavagėris taip pat buvo slogus.
Šįsyk taikiniu tapo Filu.
— Na, sūnau? Vis tebeprekiaujate atvirukais?
— Tebe, tėve...
— Patrauklu, tiesa?
— Tai ne mano žodžiai...
— Prašom neironizuoti... Ironija puikuojasi vargetos, regis, tau nereikėtų to priminti...
— Taip, tėve... Citadelė, Sent Egz...
— Atsiprašau?
— Sent Egziuperi.
Tėvas nurijo piliulę.
Kai jie pagaliau paliko tą niūrų kambarį, kur virš jų galvų stirksojo visų įmanomų gyvūnų iškamšos — net, o velnias, elniuko, netgi Bembio — Frankas nunešė Poletę iki jos miegamojo. „Kaip jaunavedys“, — sukuždėjo jai į ausį ir liūdnai palingavo galva, suvokęs, kad miegos už tūkstančio milijardų kilometrų nuo savo princesių, dviem aukštais aukščiau.
Kol Kamilė ją nurenginėjo, jis nusisukęs pašiojo šerno iškamšos koją.
— Ne-e, bet aš negaliu patikėti... Matėte, koks prastas jų ėdalas? Tai kažkokia manija! Šlykštynė! Niekad neišdrįsčiau tokio paduoti savo svečiams! Tuomet jau geriau iškepti omletą!
— Galbūt jie neišgali?
— O velnias, visi išgali iškept skanų sultingą omletą, ką, ne? Čia tai nesuprantu... Ryti šūdą su gryno sidabro peiliais ir šakutėmis ir patiekt suknistą vyną krištolinėse ropinėse — galbūt aš ir kvailas, bet kai ko nesugaudau... Pardavę vieną iš savo nesuskaičiuojamų žvakidžių, ištisus metus turėtų už ką deramai paėsti...
— Man atrodo, jie kitaip į viską žiūri... Mintis parduoti vieną tų šeimos peilių jiems tikriausiai atrodo tokia sukrečianti, kaip tau — patiekti savo svečiams daržovių salotas iš skardinės...
— Po velnių, be to, jos net nebuvo iš gerųjų! Mačiau šiukšliadėžėje tuščią skardinę... Iš „Leader Price“! Ar gali patikėti? Gyventi tokioje pilyje, juosiamoje vandens griovių, su sietynais, daugybe hektarų ir taip toliau ir misti ėdalu iš „Leader Price“! Šito aš nesuprantu... Versti tarnus vadint save ponu markizu ir kišt išspaudžiamą majonezą ant skurdžių daržovių salotų, garbės žodis, galva neraukia...
— Nagi, nusiramink... Nėra čia jau taip baisu...
— Taip, po velnių, baisu! Ką reiškia palikti tėvoniją savo vaikams, kai net nesugebi su jais žmoniškai pašnekėti! Ne-e, bet tu matei, kaip jis su juo kalba, su mano Filu? Matei, kaip trūkčioja jo lūpytė? „Tebeprekiaujate atvirukais, sūnau?“, o mintyse: „Mano liurbi sūnau“? Prisiekiu, man taip niežėjo rankos kaip reikiant jį papurtyti... Mano Filu — tikras dievas, geriausias žmogus, kokį kada nors gyvenime buvau sutikęs, o anas, tas kretinas, ant jo šika...
— Po velnių, Frankai, liaukis plūstis, kad tave kur galas, — suaimanavo Poletė.
Prasčiokas užsičiaupė.
— Et... Be to, aš miegu nerealioje skylėje... Ei, įspėju, į mišias aš rytoj neinu! Ajajai, visos tos manieros — visų pirma, kam? Ar tu, Filu, ar aš, verčiau būtume susitikę našlaičių prieglaudoje...
— O, taip! Panelės Poni namuose!
— Kieno?
— Niekieno.
— O tu eisi į mišias?
— Taip, norėčiau...
— O tu, močiut?
— Tu lieki su manim. Parodysim jiems, tiems kaimo jurgiams, kas yra geras ėdalas... Jei jie neišgali, mes juos pamaitinsime!
— Žinai, aš nelabai tikusi...
— Ar prisimeni savo Velykų pašteto receptą?
— Aišku.
— Na ką, sakau tau, ilgiau taip nebus! Aristokratus — ant žibintų! Gerai, einu, kitaip dar atsidursiu belangėje...
Ir kokia kitą dieną buvo Mari Loransos nuostaba, kai ji aštuntą ryto nulipo į virtuvę! Jau grįžęs iš turgaus Frankas dirigavo neregimiems savo parankiniams.
Ji buvo nemaloniai priblokšta.
— Dieve mano, bet...
— Viskas puikiai klostosi, ponia markize. Viskas puikiai klostosi, puikiai, kuo puikiausiai! — niūniavo jis, varstydamas spintą po spintos. — Nesukit sau galvos, pusryčiai — mano rūpestis...
— O... O mano avino kulšis?
— Įdėjau ją į šaldiklį. Sakykit, ar kartais neturėtumėt konusinio koštuvėlio?
— Atsiprašau?
— Ne, nieko. Gal sietelį?
— Ėė... Taip, ten, spintoje...
— O! Bet juk tai nuostabu! — pradžiugo jis, kilstelėdamas įtaisą, kuriam stigo kojelės. — Kokios anas epochos? Sakyčiau, XII amžiaus pabaigos, ar ne?
Jie sugrįžo išalkę ir gerai nusiteikę — į jų tarpą grįžo Jėzus — ir susėdo aplink stalą varvindami seilę. Frankas ir Kamilė staiga pašoko. Jie vėl pamiršo maldą prieš valgį...
Šeimos galva atsikrenkštė:
— Palaimink mus, Viešpatie, palaimink šį maistą ir tuos, kurie jį paruošė (Filu pamerkė savo virėjukui), — toliau iš tuščio į kiaurą — ir suteik duonos tiems, kuriems jos stinga...
— Amen, — muistydamasi atitarė paauglių eilutė.
— Jei jau taip, — pridūrė jis, — mes pagerbsime tą nuostabų valgį... Luji, prašom man atnešti du dėdės Hubero butelius...
— O, mano drauge, jūs įsitikinęs? — sunerimo jo mieloji.
— Na taip, na taip... O jūs, Blanša, liaukitės šukavusi brolį, kiek žinau, mes ne grožio salone...
Jiems buvo patiekti pritrenkiantys šparagai su padažu, paskui atkeliavo velykinis paštetas (Poletės Lestafjė receptas), paskui ėriuko nugarinės kepsnys su dubeniu virtų pomidorų ir aguročių su čiobreliais, po to braškių pyragas ir žemuogės su namuose plakta grietinėle.
Retai kada kas nors už šio stalo buvo laimingesnis ir niekada niekas taip iš širdies nebuvo juokęsis. Po kelių taurių markizas nusimetė kaklaskarę ir papasakojo nepakartojamą medžioklės istoriją, kurioje jo vaidmuo betgi nebuvo iš pačių gražiausių... Frankas daug laiko praleido virtuvėje, Filiberas patarnavo. Jie buvo nepriekaištingi.
— Jie turėtų drauge dirbti... — pakuždėjo Poletė Kamilei. — Spirgantis mažius virtuvėje ir galantiškas ilgšis salėje. Būtų pasakiška...
Kavą jie gėrė priebutyje ir Blanša atnešė naujų saldėsių, paskui užsirangė Filiberui ant kelių.
Uf... Pagaliau Frankas gavo prisėsti. Po tokio plušėjimo mielai būtų susisukęs nedidukę... bet, hm... Verčiau nušvilps iš Kamilės...
— O kas ten? — paklausė ji, pamačiusi, kaip visi apipuolė pintinaitę.
— Spurgos, — nusišaipė jis. — Tokia pagunda, niekaip neįstengiau atsispirti18...
Jis persėdo viena laiptų pakopa žemiau ir atsišliejo į savo gražuolės kojas.
— Tau čia negera? — paklausė jis.
— Labai gera.
— Ką gi, turėtum apie tai pamąstyti, mergužėle...
— Apie ką?
— Apie tai. Kaip čia dabar yra...
— Nieko nesuprantu... Nori, kad paieškočiau tau galvą?
— Aha... Paieškok man galvą, ir aš tau padovanosiu krūvą bučiukų...
— Frankai... — atsiduso ji.
— Na ne-e, visa tai simboliška! Kad aš ant tavęs ilsiuosi, o tu gali ant manęs darbuotis. Matai, koks dalykėlis...
— Koks tu daugiaprasmis...
— Aha... Žinai, einu pagaląsti savo peilių, bent kartą turiu laiko... Esu tikras, čia yra viskas, ko reikia...
Su krėslu ant ratukų jie apsuko valdas ir atsisveikino perdėtai neliedami jausmų. Kamilė jiems padovanojo jų pilies akvarelę, o Filiberui — Blanšos profilį.
— O tu viską visiems daliji... Niekada nepraturtėsi...
— Ne bėda.
Pačiame tuopomis apaugusios alėjos gale jis pliaukštelėjo sau per kaktą:
— Caramba! Pamiršau jiems pranešti...
Mašinoje — jokios reakcijos.
— Caramba! Pamiršau jiems pranešti... — pakartojo jis garsiau.
— A?
— Ką?
— O, nieko... Vieną smulkmeną...
Ką gi.
— Frankai ir Kamile?
— Žinom, žinom... Tuojau mums padėkosi, nes pirmą kartą nuo neatmenamų laikų pamatei savo tėvą šmaikštaujant...
— Vi...visai ne.
— Kas yra?
— Ar su...sutinkate bū...būti mano liu... mano liu... mano liu...
— Tavo liu kuo? Tavo liūtais?
— Ne. Mano liu...
— Tavo liurbiais?
— N...ne, mano liu...liu...
— Tavo kuo? Velniai rautų!
— Mano liu...liudininkaispervestuves?
Automobilis staigiai stabtelėjo, ir Poletė vos nepaspringo priekinės sėdynės atlošu.
8
Jis nepanoro nieko daugiau jiems pasakyti.
— Pranešiu, kai daugiau žinosiu...
— A? Bet ėė... Paguosk mus... Ar bent jau turi draugelę?
— Draugelę, — pasipiktino jis, — niekada gyvenime! Draugelę... Koks bjaurus žodis... Sužadėtinę, brangusis...
— Bet ėė... O ji ar žino?
— Atsiprašau?
— Kad jūs susižadėję?
— Dar ne... — prisipažino jis nukabindamas nosį.
Frankas atsiduso:
— Tai bent reikalai... Grynas Filu koncentratas... Na, gerai... Nelauk išvakarių, pakviesk mus iš anksto, ką? Kad aš vis dėlto spėčiau nusipirkti dailų kostiumėką...
— O aš — suknelę! — pridūrė Kamilė.
— O aš — skrybėlaitę... — atitarė Poletė.
9
Vieną vakarą pietų atėjo Keslerai. Tylėdami apėjo butą. Du seni priblokšti bobo19... Iš teisybės, ganėtinai slogus reginys.
Franko nebuvo namie, Filiberas elgėsi nepriekaištingai.
Kamilė jiems aprodė savo dirbtuvę. Visur Poletė — įvairiausiomis pozomis, įvairiausia technika, įvairiausio formato. Jos linksmumo, jos švelnumo — ir jos graužaties, ir prisiminimų, kartkartėm išvagojančių jai veidą, šventykla...
Matilda buvo sunerimusi, Pjeras — patiklus.
— Ar žinai, kad su praėjusios vasaros karštymečiu seniai velniškai atėjo į madą? Viskas bus gerai... Neabejoju.
Kamilė buvo prislėgta.
Pri-slėg-ta.
— Liaukis, — įsiterpė žmona, — tai provokacija... Tas žmogelis susijaudinęs...
— O! Ir šitas! Šitas puikus!
— Čia nebaigta...
— Palieki jį man, ką? Palaikai jį man?
Kamilė linktelėjo.
Tačiau ne. Ji niekada jo jam neatiduos, nes jis niekada nebus baigtas, o niekada nebus baigtas dėl to, kad jo modelis niekada nebegrįš... Ji žinojo...
Tuo blogiau.
Tuo geriau.
Tad tas eskizas visada bus su ja... Jis nebaigtas... Jis liks pakibęs ore... Kaip jų neįmanoma draugystė... Kaip viskas, kas šiame pasaulyje jas skyrė...
Buvo šeštadienio rytas... Kamilė darbavosi. Net neišgirdo skambučio. Filiberas pasibeldė į jos duris.
— Kamile?
— Taip?
— Čia Sa... Sabos karalienė... Mano svetainėje...
Mamadu buvo nuostabi. Išsičiustijusi gražiausiu savo bubu ir visais papuošalais. Plaukai per du trečdalius galvos išpešioti, o prie aprišalo priderinta nedidukė skepetaitė.
— Sakiau tau, kad ateisiu, bet turi paskubėti, nes ketvirtą valandą einu į giminaičių vestuves... Tai čia tu gyveni? Čia dirbi?
— Kaip malonu tave matyti!
— Na... Sakau tau, negaišk laiko...
Kamilė patogiai ją pasodino.
— Štai. Laikykis tiesiai.
— Na, visų pirma, aš visada laikausi tiesiai!
Po kelių eskizų ji metė pieštuką ir bloknotą.
— Negaliu tavęs piešti, kai nežinau, kuo tu vardu...
Toji pakėlė galvą ir su nuostabia panieka atrėmė jos žvilgsnį:
— Aš vardu Mari Anastazi Bamundela M’Bajė.
Mari Anastazi Bamundela M’Bajė niekada nebegrįš į šitą kvartalą, išsipusčiusi kaip Diolulu, jos vaikystės kaimelio, karalienė. Kamilė tuo neabejojo. Jos portretas niekada nebus baigtas ir niekada neatiteks Pjerui Keslerui, kuris niekaip nesugebėjo įžvelgti mažosios Buli tos „gražios juodės“ rankose...
Be tų dviejų apsilankymų, be vakarėlio, į kurį jie patraukė visi trys pažymėti vieno Franko draugelio trisdešimtmečio ir kur Kamilė įsisiūbavo, staugdama aš išbadėėėėėjusi labiau už barra-kudą, ba-ra-kuuu-dą, — nenutiko nieko ypatingo.
Dienos ilgėjo, „Sunrise“ blanko, Filiberas repetavo, Kamilė darbavosi, o Franko pasitikėjimas savimi sulig kiekviena diena vis labiau tirpo. Ji iš tikrųjų jį mylėjo, bet jo nemylėjo, siūlydavosi, bet neatsiduodavo, ir nors stengėsi, tačiau tuo netikėjo.
Vieną naktį jis nenakvojo namie. Norėjo pažiūrėti, kas bus.
Ji nepasakė nė žodelio.
Paskui antrą, paskui trečią. Norėjo išgerti.
Jis nakvodavo pas Kermadeką. Paprastai vienas, bet vieną netikėtos netekties vakarą buvo su mergina.
Ją patenkinęs, atgręžė jai nugarą.
— Na?
— Atsikabink.
10
Poletė beveik nebevaikščiojo, ir Kamilė nuo šiol vengė jos ko nors klausinėti. Palaikė ją kitaip. Dienos šviesoje ar po lempos aureole. Kartais ji kažkur nutoldavo, kartais trykšdavo energija. Tai ją alino.
Kur baigiasi kito pagarba ir kur prasideda tai, ką mes vadiname sąmoningu pagalbos neteikimu žmogui, kuriam gresia pavojus? Tas klausimas ją graužė, ir kiekvieną sykį, kai ji keldavosi naktį, tvirtai pasiryžusi nueiti pas gydytoją, senoji ponia pakirsdavo žvali ir gaivi kaip rožė...
O Frankui nebesisekė iš vienos savo praeities merginos, dirbančios laboratorijoje, išmelžti jai vaistų be recepto...
Jau ištisas savaites ji nebegėrė jokių vaistų.
Pavyzdžiui, Filibero spektaklio vakarą ji nekaip jautėsi, ir jie gavo prašyti ponią Pereirą su ja pabūti...
— Anokia čia bėda! Dvylika metų gyvenau kartu su anyta, tad galit įsivaizduoti... Žinau, kas yra seniai!
Spektaklis vyko viename jaunimo kultūros centre pačiame priemiestinio metro A linijos gale.
Jie išvažiavo 19.34, atsisėdo vienas priešais kitą ir tylomis suvedinėjo savo sąskaitas.
Kamilė žvelgė į Franką šypsodamasi.
Pasilaikyk savo sušiktą šypsenėlę sau, man jos nereikia. Tai viskas, ką tu sugebi duoti... Šypsenėles, kad apsuktum žmonėms smegenis... Nagi, pasilaikyk, pasilaikyk ją sau. Tu užbaigsi gyvenimą vienui viena savo bokšte su savo spalvotais pieštukais, taip tau ir reikia. O man, jaučiu, jau gana... Žemės kirminas, įsimylėjęs žvaigždę, ilgai netraukia...
Frankas žvelgė į Kamilę sukandęs dantis.
Koks tu mielas, kai širsti... Koks gražus, kai būni išmuštas iš vėžių... Kodėl man nesiseka tau atsiduoti? Kodėl aš verčiu tave kentėti? Kodėl po savo šarvais nešioju korsetą, o ant perpetės — dvi šovinines? Kodėl netenku žado, susidūrusi su absurdiškomis smulkmenomis? Čiupk konservų peilį, velniai tave griebtų! Paieškok savo skrynutėje, aš tikra, kad ten turi tai, ko reikia, kad aš galėčiau kvėpuoti...
— Apie ką galvoji? — paklausė jis.
— Apie tavo pavardę... Anądien viename sename žodyne perskaičiau, kad estafier buvo ginkluotas tarnas, pėsčiomis eidavęs paskui raitelį ir prilaikydavęs jam balnakilpes...
— Tikrai?
— Taip.
— Kitaip tariant, liokajus...
— Frankai Lestafjė?
— Esu.
— Kai nemiegi su manimi, su kuo tu miegi?
— Darai joms tą patį, ką ir man? — pridūrė ji, kramtydama lūpą.
— Ne.
Kildami į paviršių, jie padavė vienas kitam ranką.
Ranka — gerai.
Tai per daug neįpareigoja to, kuris ją paduoda, o tam, kuris jos įsitveria, labai palengvėja...
Ta vieta buvo truputį liūdna.
Ji dvelkė barzdelių vainikėliais, drungna fanta ir prastai štampuotomis svajomis apie šlovę. Geltonos fluorescencinės afišos skelbė pergalingas Ramono Riobambo ir jo lamos odos orkestro gastroles. Kamilė ir Frankas pasiėmė bilietus, ir dabar visas keblumas buvo susirasti vietą.
Vis dėlto salė po truputį prisipildė. Labdaros mugės aplinka, labdaringos nuotaikos. Išsičiustijusios mamytės, tėveliai tikrina savo nešiojamųjų vaizdo kamerų elementus.
Kaip kiekvieną sykį, kai nervindavosi, Frankas bilsnojo pėda į grindis. Kad jį apmaldytų, Kamilė uždėjo ranką jam ant kelio.
— Kai žinau, kad mano Filu tuoj stos vienas kaip pirštas prieš visus tuos žmones — tai mane varo į kapus... Man regis, aš neištversiu... įsivaizduok, jeigu jam užkris atmintis... įsivaizduok, jei jis pradės mikčioti... Et... Dar, ko gero, apsijuoks...
— Ššš... Viskas bus gerai...
— Jei bent vienas jų nusišaipys, prisiekiu, šoksiu jam ant sprando ir pritėkšiu...
— Ramiau...
— Ramiau, ramiau! Iš tiesų norėčiau tave ten pamatyti! Išsidirbinėtum čia prieš visus tuos pašaliečius?
Iš pradžių buvo vaikų eilė. Skapeno, Keno, Mažojo princo ir Broką gatvės.
Kamilei nepavyko jų nupiešti, nes ji per daug smaginosi.
Paskui kekė išstypusių paauglių — įsiliejimo į visuomeninį gyvenimą eksperimentas — tarkavo savo egzistencializmą purtydami sunkias paauksuotas grandines.
— Yo Meti, bet kas ten jiems ant galvos? — sunerimo Frankas. — Pėdkelnės, ar ką?
Pertrauka.
Šūdas. Drungna fanta, o horizonte vis dar jokio Filibero.
Kai vėl sutemo, pasirodė kažkokia beprotiška mergina.
Pupos dydžio, rausvais new look sportiniais batelais, margaspalvėmis pėdkelnėmis, žalio tiulio mini sijonėliu ir siauručiu perlais nusagstytu švarkeliu. Plaukų spalva priderinta prie batelių spalvos.
Elfe... Konfeti sauja... Lyg ir kokia jaudinanti prietranka, kurią pamilsti iš pirmo žvilgsnio ar kurios tau niekada nebus lemta suprasti.
Kamilė pasilenkė ir pamatė, kad Frankas paikai šypsosi.
— Labas vakaras... Taigi ėė... Štai... Aš... Aš daug mąsčiau apie tai, kaip galėčiau pristatyti jums... Kitą numerį, ir galiausiai aš... Aš pagalvojau, kad... būtų geriausia... papasakoti, kaip mes susitikome...
— Oho... mes mikčiojame. Juk čia mums... — šnipštelėjo jis.
— Taigi, ėė... Tai įvyko maždaug prieš metus...
Ji maskatavo rankomis.
— Kaip žinote, aš esu vaikų studijų Bobure vadovė ir ėė... Jis krito man į akį, nes amžinai sukinėjosi aplink turniketą, skaičiuodamas ir skaičiuodamas savo atvirukus... Kiekvienąsyk eidama pro šalį stengdavausi jį ten užklupti ir neprašaudavau: aimanuodamas jis vėl perskaičiuodavo savo atvirukus. Kad... Kaip Čaplinas, suprantat? Tai su tokia pat gracija, nuo kurios gniaužia gerklę... Kai nebežinote, ar čia juoktis, ar verkti... Kai nebežinote nieko... Kai stypsote visai apdujęs, o širdyje taip saldžiai kartu... Vieną dieną pasišoviau jam padėti ir... Iš tiesų jį pamilau... Jūs taip pat pamatysite... Neįmanoma jo nemylėti... Tas vaikinas... Jam priklauso — visos miesto šviesos...
Kamilė spaudė Frankui ranką.
— A! Dar šis tas... Kai jis pirmąsyk prisistatė, pasakė: „Filiberas iš Diurbeljerės“, tada aš, aišku savaime, mandagiai atsakiau jam taip pat geografiškai: „Siuzi... ėė... iš Belvilio...“ — „Ak! — šūktelėjo jis. — Jūs — palikuonė Žofrua de Lažemo iš Belvilio, kuris 1672 metais sumušė Habsburgus?“ Ojojoj! „Ne-e, — suburblenau, — iš... iš Paryžiaus Belvilio, štai taip...“ Ir ką gi, žinote, kas blogiausia? Jis net neatrodė nusivylęs...
Ji strykčiojo.
— Na štai, viskas, viskas pasakyta. Ir prašau jus garsiai garsiai jam paploti...
Frankas sušvilpė dviem pirštais.
Į sceną sunkiai įžengė Filiberas. Šarvuotas. Šarviniai marškiniai, pliumažas, didžiulis kardas, skydas ir visos kitos geležys.
Žiūrovų eilėmis nubangavo virpulys.
Jis ėmė kalbėti, bet niekas nieko nesuprato.
Po kelių minučių prie jo prisigretino berniūkštis su taburete ir pakėlė jam šalmo antveidį.
Ir jis, nėmaž nesutrikęs, pagaliau tapo girdimas.
Vienas kitas žiūrovas šyptelėjo.
Niekas dar nežinojo, kur čia šuo pakastas...
Tada Filiberas pradėjo nepaprastą striptizą. Kiekvienąsyk, kai jis nusiimdavo kokį gelžgalį, mažasis pažas garsiai išrėkdavo jo pavadinimą:
— Šalmas... Pošalmio kepuraitė... Antkaklis... Antpetės... Antkrūtinis... Antalkūniai... Pirštinės... Antšlauniai... Antkeliai... Blauzdinės...
Visiškai išsinarstęs mūsų riteris galiausiai sudribo, ir berniūkštis nutraukė jam „batus“.
— Antpėdžiai, — galop pranešė, kilstelėdamas juos virš galvos ir užsispausdamas nosį.
Šįsyk pasigirdo tikras juokas.
Nėra nieko geriau už šiurkščią komišką scenelę, kad įkaitintum salę...
Tuo metu Filiberas Žeanas Luji-Mari Žoržas Markė de La Diurbeljeras monotonišku, atbukusiu balsu vardijo savo genealoginio medžio atšakas, išskaičiuodamas jų šauniųjų palikuonių karinius žygdarbius.
Jo senolis Šarlis kovojęs Šventojo Liudviko gretose prieš turkus 1271-aisiais, jo senolis Bertranas 1415-aisiais patyręs nesėkmę Azenkure, jo prodėdulė Bidiulis dalyvavęs Fontenua mūšyje, jo senolis Luji — ant Luaros šlaitų Šolė, jo senolio brolis kovęsis greta Maksimiliano Napoleono, prosenelis — 1914 metų kare, o jo senelis iš motinos pusės buvo fricų įkalintas Pomeranijoje.
Su gausybe smulkmenų. Vaikai nė nepyptelėjo. Trimatė Prancūzijos istorija. Didis menas.
— Ir paskutinysis medžio lapelis, — užbaigė, — štai jis.
Ir vėl atsistojo. Baltutėlis, perkaręs, tik su apatinukėmis, išpuoštomis karališkųjų lelijų žiedais.
— Žinote, čia aš! Tas, kuris skaičiuoja savo atvirukus...
Pažas atnešė jam kareivišką milinę.
— Kodėl? — kreipėsi jis į juos. — Po perkūnais, kodėl dofinas su tokiu eskortu skaičiuoja perskaičiuoja popiergalius vietelėje, kurios negali pakęsti? Ką gi, tuojau jums pasakysiu...
Ir čia vėjas pakeitė kryptį. Jis papasakojo apie varganą savo gimimą, nes gulėjęs negeroje padėtyje „jau tada...“ — atsiduso, o jo motina atsisakiusi vykti į ligoninę. Jis papasakojo apie savo vaikystę, atskirtą nuo pasaulio, kai buvo mokomas laikytis atokiau nuo prastuomenės. Papasakojo apie metus, praleistus pensionate su savo Gafijo tomu vietoj svaidyklės ir apie gausybę kiaulysčių, kurių auka buvo tapęs — jis, iki šiol jėgos santykį pažinęs tik kaip neskubrius švino kareivėlių manevrus...
Ir žmonės juokėsi.
Juokėsi, nes buvo juokinga. Pokštas su siusio stikline, pašaipos, akiniai, įmesti į išvietę, kurstymas masturbuotis, mažų Vandėjos valstietukų žiaurumas ir nenuoširdžios auklėtojo paguodos. Balta balandėlė, ilgos vakarinės maldos, kad atleistume tiems, kurie mus įskaudino, ir nepasiduotume pagundai, ir jo tėvas, kiekvieną šeštadienį klausinėjantis, ar jis gebėjęs išlaikyti savo lygį ir nesutepti savo protėvių garbės, o jis muistydavęsis, nes tie vėl būdavo ištrynę jam pimpaliuką juoduoju muilu.
Taip, žmonės juokėsi. Todėl, kad jis pats iš to juokėsi, kad nuo šiol jie buvo su juo.
Visi tie princai...
Visi už savo balto sultono...
Visi sujaudinti.
Jis papasakojo apie savo negales. Apie maniakiškus trūkčiojimus. Apie savo socialinio draudimo kortelę, kurioje amžinai netilpdavęs jo vardas, apie savo mikčiojimą, savo sumišimą, kai iš jaudulio pinasi liežuvis, apie susijaudinimo priepuolius viešosiose vietose, apmirusius dantis, ištuštėjusią galvą, jau šiek tiek gunktelėjusią nugarą ir visa tai, ką prarado savo kelyje dėl to, kad gimė ne tame amžiuje. Išaugintas be televizijos, be laikraščių, be humoro ir svarbiausia — be menkiausio palankumo pasauliui, kuris jį supo.
Jis perskaitė deramos laikysenos, gero elgesio taisyklių paskaitą, priminė geras manieras ir kitus pasaulietinius papročius, iš atminties cituodamas savo senelės vadovėlį:
Taurūs ir mandagūs žmonės tarnų akivaizdoje niekada nevartoja palyginimo, kuris galėtų būti jiems užgaulus. Pavyzdžiui: „Tas ar tas elgiasi kaip liokajus“. Didžiosios anų laikų damos tokiu jautrumu nepasižymėjo; iš patikimų šaltinių žinau, kad viena XVIII amžiaus grafienė turėjo įprotį per kiekvieną egzekuciją siųsti savo tarnus į aikštę, šiurkščiai jiems sakydama: „Eikit pasimokyti!“
Šiandien mes labiau tausojame mažųjų ir pažemintųjų žmogišką orumą ir jautrumą; tai mūsų laikmečio garbė...
Bet vis dėlto! — pabrėžė jis. — Šeimininkų mandagumas tarnų atžvilgiu neturi išsigimti į apgailėtiną familiarumą. Pavyzdžiui, nėra nieko vulgariau, kaip klausytis tų žmonių paskalų...
Ir jie vis dar šypsojosi. Net jei ir nebuvo juokinga.
Galop jis prabilo senąja graikų kalba, sukalbėjo maldą lotyniškai ir prisipažino niekada nematęs Didžiųjų manevrų, nes ten šaipomasi iš vienuolių...
— Manau, aš — vienintelis prancūzas, kuris nematė Didžiųjų manevrų, ar ne?
Malonūs balsai jį ramino: Ne-e, ne-e... Tu ne vienintelis...
— Laimei, aš... Man geriau. Aš... aš, regis, nusileidau nuo pakeliamojo tilto... Ir aš... Palikau savo valdas, kad pamilčiau gyvenimą... Susitikau žmonių, kur kas kilnesnių negu aš, ir... Žodžiu... Kai kurie jų — šioje salėje, ir aš nenorėčiau jų trik... trikdyti, bet...
Kadangi jis žvelgė į juos, visi atsisuko į Franką ir Kamilę, kurie beviltiškai bandė nurrr... hm... nuryti gumulą, gniaužiantį jiems gerklę.
Todėl, kad tas tipas, kuris čia kalbėjo, tasai ilgšis, kuris visus juos juokino, dėstydamas savo negandas, buvo jų — jų Filu, jų angelas sargas, jų „Super Nesquick“, nusileidęs iš dangaus. Tas, kuris juos išgelbėjo, apglėbdamas savo liesomis rankomis jų palūžusias nugaras...
Kol žmonės plojo, jis baigė rengtis. Dabar buvo su fraku ir cilindru.
— Ką gi, štai... Manau, viską pasakiau... Tikiuosi, pernelyg neįgrisau su visais tais dulkėtais brelokais... Jei, nelaimei, taip atsitiko, prašau man atleisti ir pateikti pretenzijas tai Lojaliajai panelei rausvais plaukais — tai ji privertė mane ištverti šį vakarą jūsų akivaizdoje... Prižadu, daugiau taip nedarysiu, bet ėė...
Jis mostelėjo į užkulisius lazdele, ir vėl išniro pažas su pirštinių pora ir gėlių puokšte.
— Atkreipkit dėmesį į spalvą... — tarstelėjo maudamasis pirštines. — Šviesiai gelsva... Dieve mano... Aš nepataisomai klasikinis... Apie ką aš čia? Ak, taip! Rausvi plaukai... Aš, Aš... žinau, kad ponas ir ponia Martenai, panelės iš Belvilio tėvai, yra salėje, ir aš... aš... aš... aš...
Jis priklaupė.
— Aš... aš mikčioju, tiesa?
Juokas.
— Aš mikčioju, ir bent kartą čia nėra nieko nuostabaus, nes tuojau paprašysiu jus jūsų dukters ran...
Tą akimirką per sceną prašvilpė patrankos sviedinys, kad jis net kniubtelėjo. Čia jo veidas pradingo po tiulio vainikėliu, ir visi išgirdo:
— Aiiiiiiiiii, aš būsiu markiiiiiiiiii-zė!!!
Jis atsistojo nuknebusiais akiniais, laikydamas ją glėbyje.
— Nuostabi pergalė, ar jums neatrodo?
Jis švytėjo.
— Mano protėviai gali manimi didžiuotis...
11
Kamilė ir Frankas nedalyvavo trupės baigiamajame metų vakarėlyje — negalėjo leisti sau pražiopsoti 23.58 valandos traukinio.
Šįsyk jie sėdėjo greta ir buvo ne ką šnekesni negu atvažiuodami.
Per daug reginių, per daug sukrėtimų...
— Manai, jis šįvakar sugrįš?
— Mmm... Neatrodo, kad ta mergina per daug laikytųsi etiketo...
— Beprotystė, a?
— Visiška beprotystė...
— Įsivaizduoji Mari Loransos snukį, kai išvys savo naująją marčią?
— Man regis, tai bus ne taip greitai...
— Kodėl taip sakai?
— Nežinau... Moteriška nuojauta... Anądien pilyje, kai po priešpiečių vaikštinėjome su Polete, drebėdamas iš pykčio jis pasakė: „Įsivaizduojate? Velykos, o jie net nepaslėpė Blanšai kiaušinukų...“ Galbūt aš ir klystu, bet man pasirodė, kad tai buvo tas lašas, kuris perpildo taurę... Jie jį privertė viską iškęsti, ir jis neįsiuto, bet čia... Neišslapstyti kiaušinukų tai mergytei — per daug nedora... Per daug niekinga... Pajutau, kad jis lieja savo pyktį, kad jis įniršęs... Sakysi, tik į gera... Tavo tiesa: jie jo neverti...
Frankas linktelėjo, ir jie nutilo. Kad pasistūmėtų toliau, būtų buvę priversti kalbėti apie ateitį tariamąja nuosaka (o jei jie susituoktų, kur gyventų? O mes — kur gyventume mes? ir t.t.) o tokiam pokalbiui jie nebuvo pasirengę. Pernelyg rizikinga... Pernelyg rizikingas dalykas...
Frankas sumokėjo poniai Pereirai, o Kamilė pasakojo Poletei naujienas; paskui jie svetainėje užkando, klausydami pakenčiamos techno.
— Čia ne techno, čia elektro.
— Ak, atleisk...
Iš tiesų, Filiberas tą naktį negrįžo, ir butas jiems pasirodė siaubingai tuščias... Jie džiaugėsi dėl jo ir liūdėjo dėl savęs... Burnoje vėl pajuto seną vienatvės kartėlį...
Filu...
Jiems neprireikė lieti jausmų, kad išreikštų savo sutrikimą. Šį kartą jie puikiai vienas kitą suprato.
Nutarė, kad draugo vedybos — proga kaip reikiant išgerti, ir pakėlė taures į visų pasaulio našlaičių sveikatą. Taurių buvo tiek, kad jie užbaigė tą audringą vakarą šauniai nusitašę.
12
Markė de La Diurbeljeras Filiberas Žeanas Luji Mari Žoržas, gimęs 1967 metų rugsėjo 27 dieną La Roše prie Jono (Vandėja), vedė Marten Siuzi, gimusią 1980 metų sausio 5 dieną Montrėjuje (Sena Šen Deni), XX Paryžiaus apygardos merijoje 2004 metų pirmą birželio pirmadienį, stebint susijaudinusiems savo liudytojams: Lestafjė Frankui Žermenui Morisui, gimusiam 1970 metų rugpjūčio 8 dieną Ture (Endras ir Luara), ir Fok Kamilei Mari Elizabetei, gimusiai 1977 metų vasario 17 dieną Medone (Aukštutinė Sena), ir dalyvaujant Lestafjė Poletei, nepanorėjusiai pasakyti savo amžiaus.
Dalyvavo ir nuotakos tėvai, taip pat jos geriausias draugas, aukštas geltonplaukis vaikinas, ne ką santūresnis už ją...
Filiberas vilkėjo nuostabų balto lino kostiumą su rausva kišenaite žaliais žirneliais.
Siuzi segėjo nuostabų rausvą mini sijonėlį žaliais žirneliais su turniūru ir daugiau kaip dviejų metrų ilgio šleifu. „Mano svajonė!“ — kartojo juokdamasi.
Ji visą laiką juokėsi.
Frankas vilkėjo tokį pat kostiumą kaip Filiberas, tik labiau šviesrudį. Poletė — užsivožusi Kamilės kūrybos skrybėliukę — iš visų pusių paukšteliai ir plunksnelės, o Kamilė buvo pasipuošusi vienais iš tų baltų Filibero senelio marškinių, kurie paprastai nešiojami po smokingu ir kurie siekė jai kelius. Juosmenį buvo persijuosusi kaklaraiščiu ir pirmąsyk apsiavusi žavingais raudonais sandalais. Pirmas kartas, kai ji segėjo sijonėlį nuo tada, kai... Et, dar anksčiau...
Paskui visa ta šaunioji draugija surengė pikniką Biut Šomono soduose su didžiąja Diurbeljerų pintine ir visokiomis gudrybėmis, kad jų neužčiuptų prižiūrėtojai.
Filiberas perkraustė 1/100 000-ąją dalį savo knygų į mažutį dviejų kambarių žmonos butuką — šiai nė netoptelėjo, kad galėtų išsižadėti savo dievinamo kvartalo ir palaidoti save pirmarūšiame kvartale kitoje Senos pusėje...
Tai rodo, kokia ji buvo nesavanaudiška, tai rodo, kaip jis ją mylėjo...
Vis dėlto savo kambarį jis pasilaikė; jie ten nakvodavo kiekvieną kartą, kai ateidavo pietų. Filiberas ta proga parnešdavo knygų ir paimdavo kitų, o Kamilė toliau tapydavo Siuzi portretą.
Ji neįstengė jos pajusti... Dar viena, kuri nesileidžia pagriebiama... Ė! Amato rizika...
Filiberas nebemikčiojo, bet vos tik ji dingdavo iš jo regėjimo lauko, jam užgniauždavo kvapą.
O kai Kamilė stebėdavosi, kaip greitai jie susipančiojo, jie keistai žvelgdavo į ją. Ko gi laukti? Kam švaistyti laimei skirtą laiką? Šneki čia visiškus niekus...
Ji linguodavo galva, dvejodama ir sugrudusi, o Frankas vogčiomis ją stebėdavo...
Liaukis, ne tau suprasti... Ne tau tai suprasti... Visa tu susipainiojusi... Gražūs tik tavo piešiniai... Tu visa viduje sutraukta mėšlungio... Kai pagalvoju, jog maniau, kad tu gyva... O velnias, matyt, tą vakarą iš tiesų buvau užsidegęs, kad taip įsivelčiau... Maniau, atėjai mane mylėti, o tu tiesiog buvai išbadėjusi... Koks paikšelis, garbės žodis...
Žinai, ko tau reikėtų? Reikėtų nusukti tau galvą kaip viščiukui ir visiems laikams iškuopti tau iš vidaus visą tą mėšlą. Tas vyrukas, kuriam pavyks tave praskleisti, bus tikras kietuolis... Beje, dar neaišku, ar tokio esama... Filu sako, kad kaip tik dėl to tu gerai paišai, bet, po perkūnais, kokia brangia kaina...
— Na, Frankeli? — bukštino jį Filiberas. — Paskutiniu laiku keistokai atrodai...
— Pavargęs...
— Na... Greit atostogos...
— Ką ten... Dar ištempt visą birželį... Beje, einu gulti, ryt anksti keliuosi: vežu tas damas į gamtą...
Praleisti vasarą kaime... Idėja Kamilės, o Poletė nematė jokių kliūčių... Ne taip jau ir sužavėta toji močiutėlė... Bet ir neprieštarauja... Neprieštarauja niekam, jei tik jos niekas nieko neverčia...
Kai ji jam išdėstė savo planą, Frankas pamažu pradėjo pasiduoti.
Ji gali gyventi toli nuo jo. Ji neįsimylėjusi ir niekada nebus įsimylėjusi. Be to, ji jį įspėjo: „Ačiū, Frankai. Aš taip pat ne“. Toliau — jo bėda, jei jis tarėsi esąs stipresnis už ją, stipresnis už visą pasaulį. Ė, ne, vyruti, tu ne stipresnis... Ė, ne... Vis dėlto tau juk buvo leidžiama tai suprasti, ką? Bet tu toks kietakaktis, toks pasitikintis savimi...
Dar tu nebuvai gimęs, o tavo gyvenimas jau veikiausiai buvo nieko vertas, tad kodėl jis dabar turėtų pasikeisti? Ko tu tikėjaisi? Kad dėl to, jog iš širdies ją barškinai ir buvai su ja švelnus, laimė lyg niekur nieko nukris tau tiesiai į snapelį...
Et... Kaip apgailėtina... Tik pažvelk, matai savo žaidimėlį? Ko tikėjaisi pasiekti, sakyk? Ko? Atvirai?
Savo krepšį ir Poletės lagaminą ji pastatė prieškambaryje ir atėjo pas jį į virtuvę.
— Noriu gerti.
— Putiesi? Nepatinka, kad išvažiuojam?
— Visai ne! Galėsiu šiek tiek pasismaginti...
Ji pakilo ir paėmė jam už rankos.
— Nagi, eikš...
— Kur taip?
— Gulti.
— Su tavim?
— Na taip!
— Ne.
— Kodėl?
— Nebenoriu... Tu lipšni, tarsi būtum įmetusi... Tiktai maustai mane, man jau per akis...
— Ką gi...
— Vienu šūviu du zuikius... Šitaip elgtis bjauru.
— Bjauru.
— Bet man su tavimi gera...
— „Bet man su tavimi gera“... — susniaukrojo jis pamėgdžiodamas. — Man nerūpi, kad tau būtų su manimi gera. Noriu, kad tu būtum su manimi, ir taškas. Visa kita... Tavo atspalviai, tavo meninės ūkanos, tavo smulkūs sandėriai su savo uodega ir sąžine — pasilaikyk juos kitam paikšeliui. Šitas išsisėmė. Nieko nebeišpeši ir gali baigti šitą reikalą, princese...
— Tu įsimylėjai, ar ne?
— Oi, užknisai, Kamile! Ar ne! Dabar kalbi su manim, lyg aš būčiau mirtinas ligonis! Po velnių, turėk bent kiek gėdos, kokio šūdo! Bent kiek padorumo! Vis dėlto aš to nenusipelniau! Nagi... Tu išnyksi, ir man tai bus į gera... Kokio velnio tąsausi su pana, kuri leidžiasi nuo minties pratupėti du mėnesius Dievo pamirštame užkampyje su kažkokia seniena? Tu nenormali kaip mergina ir jei turėtum bent lašelį padorumo, prieš nusičiupdama pirmą pasipainiojusį kuilį nueitum pasigydyti.
— Poletės tiesa. Tu neapsakomas storžievis...
Kelias kitą rytą pasirodė... hm... ilgokas.
Jis paliko joms automobilį ir išvažiavo savo senu parpalu.
— Atvažiuosi kitą šeštadienį?
— Kurių galų?
— Ėė... Pailsėti...
— Bus matyti...
— Prašau...
— Bus matyti...
— Mes nesibučiuojam?
— Ne-e. Pakštelėsiu tau į žanduką kitą šeštadienį, jei neturėsiu veikti ko geresnio, bet nebebučiuoju tavęs.
— Ką gi.
Jis nuėjo atsisveikinti su močiute ir dingo kelio gale.
Kamilė grįžo prie savo dažų skardinių. Dabar ėmėsi vidaus apdailos...
Buvo besusimąstanti, bet liovėsi. Išsitraukė iš white-spirit teptukus ir ilgai juos šluostė. Jo tiesa: bus matyti.
Ir jų gyvenimėlis vėl ėmė riedėti savo vaga. Kaip Paryžiuje, bet dar neskubresnis. Ir saulėkaitoje.
Kamilė susipažino su anglų pora, remontuojančia gretimą namą. Jie keitėsi įvairiais dalykėliais, sąmojumi, įrankiais ir džino su toniku taurėmis.
Jos nuvažiavo į Turo Dailės muziejų. Poletė palaukė po milžinišku kedru (per daug laiptų), kol Kamilė susipažino su sodu, labai gražia moterimi ir dailininko Deba-Ponsano vaikaičiu. Jo enciklopedijoje nebuvo... Kaip ir Emanuelio Lansjė, kurio muziejų Lošė jos aplankė prieš keletą dienų... Kamilei labai patiko tie dailininkai, kurių nėra enciklopedijoje... Taip sakant, tie mažieji meistrai... Šio tarpsnio vietiniai, tie, kurių paveikslų galerijos buvo tik juos priglaudusiuose miestuose. Pirmasis amžinai liks Olivjė Debrė senelis, antrasis — Koro mokinys... Ką gi... Be genijaus mantijos ir be pasekėjų jų paveikslus buvo lengviau mylėti. Ir galbūt nuoširdžiau...
Kamilė be perstojo klausinėjo ją, ar ji nenorinti į tualetą. Toks nesivaldymas buvo absurdiškas, bet ji kabinosi šitos idėe fixe, kad išlaikytų ją prie kranto... Porą kartų senoji ponia prisidirbo, o ji smarkiai ją išbarė:
— Ak! Ne, Poletėle, viskas, ko tik norit, bet tik ne tai! Aš čia esu tik dėl jūsų! Prašykit manęs! Likite su manim, velniai rautų! Ką tai reiškia šitaip apsidergti? Kiek žinau, jūs juk neuždaryta narve?
— Ė! O! Polete! Atsakykit. Dar ir apkurtote?
— Nenorėjau tavęs trukdyti...
— Melagė! Jūs nenorėjote trukdyti savęs!
Kitą laiką ji triūsė sode, plušėjo, mąstė apie Franką ir skaitė — pagaliau — „Aleksandrijos kvartetą“. Kartais balsiai... Kad ją prablaškytų... O paskui ateidavo eilė pasakoti operas...
„Paklausykite, čia labai gražu... Donas Rodrigas kalbina draugą, kad tas vyktų su juo mirti į karą ir pamirštų savo meilę Elizabetai...
Palaukit, pagarsinsiu... Paklausykite šio dueto, Polete... Viešpatie, tu sėji mūsų sie-e-elose... — niūniavo ji. — Na ninana ninana...
Gražu, ką?“
Poletė būdavo užsnūdusi.
Kitą savaitgalį Frankas neatvažiavo, tačiau jas aplankė neperskiriamieji ponas ir ponia Markė.
Piktžolėse Siuzi pasitiesė savo jogos kilimėlį, o Filiberas gulimoje kėdėje skaitė kelionių po Ispaniją vadovus — ketino ten traukti kitą savaitę į povestuvinę kelionę.
— Pas Chuaną Karlą... Mano tolimą giminaitį.
— Ir pati turėjau susiprasti... — nusišypsojo Kamilė.
— Bet... O Frankas? Jo nėra?
— Ne.
— Su motociklu?
— Nežinau...
— Nori pasakyti, kad jis liko Paryžiuje?
— Manau, taip...
— Oi, Kamile... — suaimanavo jis...
— Ką Kamile? — sudirgo ji. — Ką? Pirmąsyk apie jį kalbėdamas pats man sakei, kad jis nepakenčiamas... Kad nieko neskaito, išskyrus skelbimėlius Motobeaufeland Magazine, kad... kad...
— Ššš. Nusiramink. Aš tau nieko neprikaišioju.
— Ne, dar blogiau...
— Jūs atrodėte tokie laimingi...
— Taip. Teisingai. Ir daugiau apie tai nebekalbėkim. Nereikia visko gadinti...
— Manai, jie panašūs į tavo pieštukų šerdeles? Manai, kad naudojant jie susidėvi?
— Kas?
— Jausmai.
— Kada pieštas tavo paskutinis autoportretas?
— Kodėl klausi?
— Kada?
— Seniai...
— Taip ir maniau...
— Tai visiškai nesusiję.
— Žinoma, ne...
— Kamile?
— Mmm...
— 2004 metų spalio 1 dieną aštuntą valandą ryto...
— Na?
Jis padavė jai Paryžiaus notaro, metro Biuzo laišką.
Kamilė jį perskaitė, grąžino jam ir išsitiesė žolėje prie jo kojų.
— Atsiprašau?
— Tai buvo per daug gražu, kad tęstųsi amžinai...
— Man labai gaila...
— Liaukis.
— Siuzi dairosi skelbimų mūsų kvartale... Žinai, ten taip pat gerai? Tai... tai vaizdinga, kaip pasakytų mano tėvas...
— Liaukis. O Frankas žino?
— Dar ne.
Jis apsireiškė kitą savaitę.
— Labai manęs pasiilgai? — sukuždėjo Kamilė į ragelį.
— Ne-e. Turiu vargo su savo motociklu... Filiberas tau rodė laišką?
— Taip.
— Galvoji apie Poletę?
— Taip.
— Ir aš.
— Pasielgėme su ja kaip su žaisliuku... Verčiau būtume palikę ten, kur buvo...
— Tu tikrai taip manai? — pratarė Kamilė.
— Ne.
13
Praėjo savaitė.
Kamilė nusiplovė rankas ir grįžo į sodą pas Poletę, kuri, sėdėdama savo krėsle, šildėsi saulėkaitoje.
Buvo pataisiusi apkepą... Bent jau kažką panašaus į pyragą su lašinukais... Na, bent jau kažką valgoma...
Tikra nuolanki moterytė, laukianti savo vyriškio.
Ji jau klūpojo ir kapstė žemę, kai senoji jos draugė sukuždėjo jai už nugaros:
— Aš jį nužudžiau.
— Atsiprašau?
O varge.
Paskutiniu laiku ji vis dažniau nusišneka...
— Morisą... Savo vyrą... Aš jį nužudžiau...
Kamilė neatsigręždama atsitiesė.
— Buvau virtuvėje, ieškojau piniginės ketindama eiti duonos ir... Pamačiau, kaip jis kniumba... Žinai, jo širdis buvo labai nesveika... Jis gargaliavo, žiopčiojo, jo veidas buvo... Aš, Aš apsivilkau liemenę ir išėjau.
Užtrukau labai ilgai... Stoviniavau prieš kiekvieną namą... O kaip jūsų mažylis? O jūsų reumatizmas, ar dabar geriau? Ar matėt, kokia kaupiasi audra? Nesu didelė šnekutė, bet tą rytą buvau iš tiesų apeigi... O blogiausia — kad sulošiau loterijoje... Įsivaizduoji? Tarsi tai būtų buvusi mano sėkmės diena... Na, paskui aš... Paskui aš vis dėlto grįžau, ir jis buvo miręs.
Tyla.
— Aš išmečiau savo bilietą — niekada nebūtų pakakę įžūlumo patikrinti laiminguosius numerius, ir iškviečiau sanitarinę tarnybą... Ar greitąją... Nebežinau... Bet buvo per vėlu. Ir aš tai žinojau...
Tyla.
— Tu nieko nesakai?
— Ne.
— Kodėl nieko nesakai?
— Todėl, kad manau, jog tai buvo jo valanda.
— Manai? — maldaujamai paklausė ji.
— Esu įsitikinusi. Širdies priepuolis yra širdies priepuolis. Anądien man sakėte, kad jis jau penkiolika metų buvo pasmerktas. Na štai, tai ir įvyko.
Ir kad įrodytų jai, koks tvirtas jos įsitikinimas, ji vėl kaip niekur nieko griebėsi darbo.
— Kamile?
— Taip.
— Ačiū.
Kai po gero pusvalandžio ji atsistojo, Poletė šypsojosi per miegus.
Ji nuėjo atnešti jai antklodės.
Paskui susisuko cigaretę.
Paskui degtuku išsivalė nagus.
Paskui nuėjo patikrinti savo „apkepo“.
Paskui nupjovė tris salotų kerus ir kelis stiebelius svogūnėlių.
Paskui juos nuplovė.
Paskui įsipylė sau taurę baltojo vyno.
Paskui išsimaudė po dušu.
Paskui, pakeliui maudamasi nertinį, grįžo į sodą.
Uždėjo ranką jai ant peties.
— Ei... Peršalsite, Poletėle...
Švelniai ją papurtė.
— Poletėle?
Niekada joks piešinys nepareikalavo iš jos tiek pastangų.
Ji nupiešė tik vieną.
Ir galbūt patį gražiausią...
14
Buvo jau po pirmos, kai Frankas sukėlė visą kaimelį. Kamilė buvo virtuvėje.
— Vėl siurbčioji?
Jis numetė striukę ant kėdės ir nusičiupo taurę iš spintos virš jos galvos.
— Nesikelk.
Atsisėdo priešais ją.
— Močiutė jau atsigulė?
— Ji sode...
— So...
Ir kai Kamilė pakėlė veidą, iš lūpų jam išsiveržė aimana:
— O ne, po velnių... O ne...
15
— O muzika? Ar turite ką nors parinkę?
Frankas atsigręžė į Kamilę.
Ji verkė.
— Tu mums surasi ką nors gražaus, tiesa?
Ji papurtė galvą.
— O urna? Jūs... Jūs peržiūrėjote kainas?
16
Kamilė neturėjo jėgų vėl grįžti į miestą ir ieškoti tinkamo CD. Be to, ji nebuvo tikra, ar tokį ras... Be to, ji neturėjo jėgų...
Ji išėmė kasetę, kuri tebebuvo automobilyje, ir padavė krematorijaus tarnautojui.
— Nieko nereikia padaryti?
— Ne.
Mat tas iš tiesų buvo jos numylėtinis... Įrodymas: jis net buvo sudainavęs vieną dainą tik jai, tad...
Kamilė ją įrašė atsidėkodama už siaubingą nertinį, kurį Poletė jai nunėrė šią žiemą, ir dar anądien jiedvi pamaldžiai jos išklausė grįždamos iš Vilandri sodų.
Kamilė žiūrėjo, kaip ji šypsosi užpakalinio vaizdo veidrodėlyje...
Tuo metu, kai tas aukštas jaunuolis dainavo, jai taip pat buvo dvidešimt.
Ji buvo mačiusi jį 1952-aisiais, tais laikais, kai prie kino teatrų būdavo miuzikholas.
— Ak... Jis buvo toks gražus... — dūsavo ji. — Toks gražus...
Tad jie patikėjo monsinjorui Montanui pasirūpinti laidotuvių prakalba.
Ir Requiem...
Quand on partait de boti matin, ąuand on partait sur les chemins,
A bicy-cleee-teu,
Nous ėtions quelques bons copains,
Y avait Fernand, y avait Firmin, y avait Francis et Sebastien,
Etpuis Pau-leee-teu...
On etait tous amoureux d’elle, on se sentaitpousser des ailes, A bicy-cleee-teu...20
O Filu čia netgi nėra...
Išsidanginęs į savo pilis Ispanijoje...
Frankas laikėsi labai tiesiai, susidėjęs rankas už nugaros. Kamilė verkė.
La, la, la... Mine de rien,
La voila ąui revient,
La chanso-nnet-teu...
Eile avait disparu,
Le pavė de ma rue,
Etait tout be-teu...
Les titis, les marquis C’estparti mon kiki...21
Ji šypsojosi... les titis, les marąuis... Bet juk tai mes...
La, la, la, haut les cceurs Avec moi tous en chceur...
La chanso-nnet-teu...22
Ponia Karmino šniurkščiodama varstė rožinį.
Kiek jų šitoje netikroje netikro marmuro koplyčioje? Galbūt dešimt?
Be anglų, vien tik seniai...
Daugiausia senės.
Daugiausia senės, liūdnai linguojančios galvom.
Kamilė sukniubo ant Franko peties — šis nepaliaudamas traškino pirštų sąnarius.
Trois petites notes de musique,23
Ontplie boutique,
Au creux du souvenir...
C’estfini d’leur tapage,
Eiles tournent la page,
Et votit s’endormir...24
Ūsuotas ponas davė Frankui ženklą.
Šis linktelėjo.
Krosnies durys atsidarė, karstas įriedėjo vidun, durys užsidarė ir... Ūūūžt...
Poletė sudegė paskutinį kartą klausydamasi savo jausmingojo dainininko.
Ir iškeliavo... klibikšt... paklibikšt... į saulę... Ir į... vėją...
O jie išsibučiavo. Senės priminė Frankui, kaip mylėjusios jo močiutę. O jis joms šypsojosi. Sukandęs dantis, kad nepravirktų.
Gerieji žmoneliai išsiskirstė. Vienas ponas padavė jiems pasirašyti dokumentus, kitas — mažą juodą skrynutę.
Labai dailią. Labai prašmatnią.
Mirguliuojančią švytinčią po dirbtinio krištolo sietynu.
Ivona pakvietė juos atsigaivinti taurele.
— Ne, ačiū.
— Tikrai?
— Tikrai, — atsiliepė Frankas, įsikibdamas jai į parankę.
Ir jie atsidūrė gatvėje.
Vienut vieni.
Abudu.
Prie jų priėjo kažkokia maždaug penkių dešimčių ponia.
Ji pakvietė juos į savo namus.
Jie važiavo paskui ją automobiliu.
Būtų važiavę paskui bet ką.
17
Ji išvirė jiems arbatos ir iš orkaitės ištraukė pyragą.
Prisistatė. Ji buvo Žanos Luvel dukra.
Jis nesuprato.
— Nieko nuostabaus. Kai aš persikrausčiau į motinos namus, jūs jau seniai buvote iškakęs...
Ji netrukdė jiems gerti ir valgyti.
Kamilė išėjo į sodą parūkyti. Jos rankos virpėjo.
Kai grįžusi prisėdo prie jų, šeimininkė nuėjo ir atnešė didelę dėžutę.
— Pala, pala. Tuojau jums ją surasiu... A! Štai ji! Imkite...
Mažučiukė gelsva nuotraukėlė karpytais kraštais su manieringu parašu apačioje dešinėje.
Dvi jaunos moterys. Ta dešinėje juokiasi, įsmeigusi akis į aparatą, o ta kairėje nudelbusi akis po juoda skrybėlaite.
Abi plikos.
— Atpažįstate ją?
— Atsiprašau?
— Šitą... Tai jūsų senelė.
— Šita?
— Taip. O greta mano teta Liusjena... Vyresnioji mano motinos sesuo.
Frankas padavė nuotrauką Kamilei.
— Mano teta buvo pradinių klasių mokytoja. Žmonės kalbėjo, kad ji gražiausia vietos mergina... Dar kalbėjo, kad toji mažytė buvusi tikra išpuikėlė... Buvo išsilavinusi ir kelis sykius atstūmėjo ranką, va taip, toji išpuikusi mažoji keistuolė... 1945 metų liepos trečiąją Rolanda F., iš profesijos moteriškų drabužių siuvėja, praneša... Mano motina mokėjo tą protokolą atmintinai... Mačiau, kaip ji linksminosi, juokėsi, šmaikštavo ir net vienąsyk su maudymosi kostiumėliu laistėsi su jais (vokiečių karininkais) vandeniu mokyklos kieme.
Tyla.
— Jie ją apkirpo? — pagaliau paklausė Kamilė.
— Taip. Motina man papasakojo, kad ji dienų dienom tūnojo palūžusi ir kad vieną rytą gera jos draugė Poletė Mogen atėjo jos ieškoti. Buvo nusiskutusi galvą savo tėvo skustuvu ir juokėsi prieš jų duris. Paėmė ją už rankos ir nusitempė į miestelį pas fotografą. „Nagi, eikš... — sakė. — Bus mums prisiminimas... Sakau tau, eikš! Nesuteik jiems to malonumo... Nagi... Aukščiau galvą, Lulu... Nagi, tu verta daugiau už juos...“ Teta neišdrįso išeiti be skrybėlaitės, nesutiko nusiimti jos pas fotografą, bet jūsų senelė... Tik pažiūrėkit... Ta valiūkiška išvaizda... Kiek jai tada buvo? Dvidešimt?
— Ji gimusi 1921-ųjų lapkritį.
— Dvidešimt treji... Narsi moterytė, ką? Imkite... Dovanoju ją jums...
— Ačiū, — atsiliepė Frankas perkreipta burna.
Atsidūręs gatvėje, jis atsisuko į ją ir puikaudamasis išpyškino:
— Mano močiutė buvo ne bet kas, a?
Ir pravirko.
Pagaliau.
— Mano senučiukė... — raudojo. — Mano, mano senučiukė... Viskas, ką turėjau pasaulyje...
Kamilė ūmai sustingo ir tekinomis grįžo paimti juodo kartoninio aplanko.
Jis permiegojo ant sofos ir kitą rytą pakilo labai anksti.
Pro savo kambario langą Kamilė išvydo, kaip jis barsto smulkučius pelenus virš aguonų ir kvapiųjų žirnelių...
Ji neišdrįso iškart eiti laukan, o kai galop pasiryžo nunešti jam puodelį karštos kavos, išgirdo tolstančio motociklo burzgimą.
Puodelis sudužo, ir ji sukniubo ant virtuvės stalo.
18
Pakilo po kelių valandų, išsišnypštė, išsimaudė po šaltu dušu ir grįžo prie savo dažų skardinaičių.
Buvo pradėjusi perdažinėti tą sumautą namą, ir savo darbą baigs.
Įsijungė radiją ir kitas dienas praleido užsilipusi ant kopėčių.
Maždaug kas dvi valandos siuntė Frankui žinutes, pranešinėdama, kiek pasistūmėjusi.
09:13 Indokinija, viršum bufeto
11:37 Aiša, Aiša, paklausyk, aplink langą
13:44 Sušonas, ciza sode
16:12 Nugaro, lubos
19:00 Žinios, sumuštinis su kumpiu
10:15 Beach boys, vonios kambarys
11:55 Benabaras, tai aš, Natali, nepajudėjau
15:93 Sardu, plaunu teptukus
21:23 Daho, liūliukas
Jis atsakė jai tik vieną kartą:
01:16 tyla
Ar norėjo pasakyti: darbo pabaiga, taika, ramybė, ar: užsičiaupk?
Dvejodama išjungė mobilųjį.
19
Kamilė užvarstė langines, nuėjo atsisveikinti su... su gėlėmis ir užmerkusi akis paglostė katiną.
Liepos pabaiga.
Paryžius duso.
Bute buvo tylu. Tarytum jis jau būtų juos išgujęs.
Ėhėhė, pasakė ji jam, aš dar turiu baigt vieną dalykėlį...
Ji nusipirko labai dailų sąsiuvinį, pirmame lape priklijavo tą paiką chartiją, kurią buvo surašę vieną vakarą „Kupole“, paskui surinko visus savo piešinius, savo planus, eskizus ir t.t., kad prisimintų visa tai, ką jie paliko ir kas vienu gaištu pranyks...
Tame dideliame laive buvo iš ko suręsti dešimtį prabangių triušių gurbelių...
Tik po to ėmėsi tuštinti gretimą kambarį.
Po to...
Kai plaukų segtukai ir dantų pastos tūbelė taip pat bus mirę...
Rūšiuodama piešinius atidėjo į šalį savo draugės portretus.
Iki šiol ją ne per labiausiai viliojo ta parodos idėja, bet dabar — taip. Dabar tai virto jos idėe fixe: kad ji dar pagyventų. Galvot apie ją, kalbėt apie ją, rodyti jos veidą, jos nugarą, kaklą, rankas... Gailėjosi, kad neįamžino jos, kai ji, pavyzdžiui, pasakoja savo vaikystės prisiminimus... Ar apie savo didžiąją meilę.
— Tai tik tarp mūsų, a?
— Taip, taip...
— Na ką gi, jis buvo vardu Žanas Batistas... Gražus vardas, tau neatrodo? Jeigu būčiau turėjusi sūnų, būčiau pavadinusi jį Žanu Batistu...
Dabar ji dar girdi jos balsą, bet... Ar ilgai?
Ji buvo įpratusi darbuotis klausydama radijo, tad nuėjo į Franko kambarį pasiskolinti grotuvo.
Ji nerado jo.
Ir ne šiaip sau.
Čia nebebuvo nieko.
Tik trys kartoninės dėžės, sukrautos palei sieną.
Ji atrėmė galvą į durų sąvarą, ir parketas pavirto klampiaisiais smėlynais...
O, ne... Tik ne jis... Tik ne jis — taip pat...
Ji kandžiojo kumščius.
O, ne... Vėl prasideda. Ji vėl visus praranda...
O, ne, velniai griebtų...
O, ne...
Užtrenkė duris ir nukūrė iki restorano.
— Frankas čia? — paklausė uždususi.
— Frankas? Ne-e, nemanau, — vangiai atsiliepė kažkoks išstypęs liurbis.
Ji užspaudė nosį, kad nepravirktų.
— Jis... Jis čia nebedirba?
— Ne-e...
Ji paleido nosį ir...
— Bent nuo šio vakaro nebe... Ak štai... Kaip tik jis!
Jis kopė į viršų su marškinių gniutulu rankose.
— Žiūrėk, žiūrėk... — mestelėjo ją išvydęs. — Štai ir mūsų gražioji sodininkė...
Ji verkė.
— Kas tau?
— Maniau, kad išvažiavai...
— Rytoj.
— Kas?
— Išvažiuoju rytoj.
— Kur?
— Į Angliją.
— Ko...kodėl?
— Pradžiai paatostogauti, o paskui plūktis... Šefas rado man supervietelę...
— Maitinsi karalienę? — ji pabandė nusišypsoti.
— Ne-e, geriau... Vyriausiasis Vestminsteryje...
— A?
— Viršūnių viršūnė.
— A...
— Kaip sekasi?
— Nagi, eikš, išlenksim taurelę... Juk neišsiskirsim nei šiaip, nei taip...
20
— Viduje ar terasoje?
— Viduje...
Jis nepritariamai sužiuro į ją.
— Jau numetei visus kilogramus, kuriuos buvau tau priauginęs...
— Kodėl išvažiuoji?
— Sakau tau, todėl... Superpaaukštinimas, be to, ėė... Na va, ką čia... Neturiu už ką pragyventi Paryžiuje... Pasakysi, visada galiu parduoti Poletės namą, bet aš negaliu...
— Suprantu...
— Ne-e, ne-e, ne tai... Dėl prisiminimų, kuriuos ten palieku... ėė... Ne-e, tiesiog... Toji lūšna ne mano.
— Ji priklauso tavo motinai?
— Ne. Tau.
— Paskutinė Poletės valia... — pridūrė jis, traukdamas iš piniginės laišką. — Še... Gali perskaityti...
Mano Frankeli,
Nekreipk dėmesio į mano nevalyvą rašyseną, jau nieko nebeįžiūriu.
Bet aiškiai matau, kad toji Kamilytė labai myli mano sodą, ir dėl tos priežasties iš tiesų norėčiau jį palikti jai, jei tu neprieštarauji.
Rūpinkis savimi ir, jei gali, ja. Stipriai tave bučiuoju.
Močiutė
— Kada jį gavai?
— Kelios dienos prieš... prieš jos mirtį... Tą dieną, kai Filu man pranešė, kad butas parduodamas... Ji... Ji suprato, kad... Kad jau šūdas, štai taip...
Uuuf... Jis piktai trūkčiojo jį smaugiančią apykaklę... Laimei, prisistatė padavėjas.
— Pone?
— Prašom „Perrier“ su citrina...
— O panelei?
— Konjako... Dvigubą...
— Ji kalba apie sodą, ne apie namą...
— Aha... Ėė... Nesiderėsim, ką?
— Išvažiuoji?
— Ką tik tau sakiau. Jau turiu bilietą...
— Kada išvažiuoji?
— Rytoj vakare.
— Atsiprašau?
— Maniau, tau įgriso plūktis kitiems...
— Aišku, kad įgriso, bet ką, tavo nuomone, dar galėčiau daryti?
Kamilė pasirausė rankinėje ir išsitraukė bloknotą.
— Ne-e, ne-e, viskas baigta... — gynėsi jis, užsidengdamas veidą. — Sakau tau, manęs čia nebėr...
Ji vertė lapus.
— Žiūrėk... — tarė atsukdama bloknotą į jį.
— Kas čia per sąrašas?
— Visos vietelės, kurias mudvi su Polete aptikome per savo išvykas...
— Kokios vietelės?
— Tuščios vietelės, kur tu galėtum pradėti savo verslą... Žinai, viskas apgalvota... Prieš užrašydamos adresą mudvi abi kaip reikiant aptardavome! Tos, kur pabraukta, pačios geriausios... Ypač ta, tai būtų super... Nedidukė aikštė už Panteono... Buvusi kavinė, visai prašmatni, esu tikra, tau patiktų...
Ji išlenkė savo konjako likučius.
— Tu visiškai kliedi... Žinai, kiek kainuoja atidaryti restoraną?
— Ne.
— Tu visiškai kliedi... Ką gi, na... Turiu eiti baigti krautis daiktus... Šįvakar pietauju pas Filu ir Siuzi, ateisi?
Ji čiupo jam už rankos neleisdama atsikelti.
— Bet aš turiu pinigų...
— Tu? Visada gyvenai kaip elgeta!
— Taip, nes nenoriu jų liesti... Nemėgstu tų perkamųjų, bet tau tikrai noriu juos atiduoti...
— Prisimeni, sakiau tau, kad mano tėvas buvo draudikas ir kad žuvo per... per nelaimę tarnybos metu, prisimeni?
— Taip.
— Na štai, jis apdairiai viską patvarkė... Kadangi žinojo, jog mane apleis, bent jau pasistengė mane nuskausminti...
— Nesuprantu.
— Gyvybės draudimas... Mano vardu...
— O kodėl tu... Kodėl tada neįsitaisei poros padorių kurpių?
— Todėl, kad sakau tau... Aš nenoriu tų perkamųjų. Jie trenkia dvėsena. Man reikėjo gyvo tėčio. Ne šito.
— Kiek?
— Manau, pakankamai, kad koks bankininkas nutaisytų tau šypsenėlę ir pasiūlytų gerą kreditą...
Ji pasiėmė bloknotą.
— Palauk, regis, kažkur esu ją nupiešusi...
Jis išplėšė jį jai iš rankų.
— Baik, Kamile. Baik su visu tuo. Baik slapstytis už to sumauto bloknoto. Baik... Maldauju, bent kartą.
Ji stebeilijosi į baro prekystalį.
— Ei! Aš tau sakau!
Ji sužiuro į jo marškinėlius.
— Nee, į mane. Žiūrėk į mane.
Ji sužiuro į jį.
— Kodėl tiesiog nepasakai: „Nenoriu, kad tu išvažiuotum“? Juk aš toks kaip tu... Neturiu ką veikti su tais perkamaisiais, nebent išleisčiau juos vienas... Aš... Aš nežinau, kokio šūdo... „Aš nenoriu, kad tu išvažiuotum“ — tokią frazę nesunku pasakyti, ar ne?
— Aš tau ją jau pasakiau.
— Ką?
— Aš tau ją jau pasakiau.
— Kada?
— Gruodžio trisdešimt pirmosios vakarą...
— Aha, bet tai nesiskaito... Tai buvo dėl Filu...
Tyla.
— Kamile?
Jis raiškiai ištarė:
— Aš... nenoriu... kad... tu... išvažiuotum.
— Aš...
— Gerai, toliau... Nenoriu...
— Aš bijau.
— Bijai ko?
— Bijau tavęs, bijau savęs, bijau visko.
Jis atsiduso.
Ir vėl atsiduso.
— Žiūrėk. Daryk, kaip aš.
Jis nutaisė kultūristo pozą.
— Sugniaužk kumščius, sugaužk nugarą, sulenk rankas, sukryžiuok ir pakišk po smakru... Šitaip...
— Kodėl? — stebėjosi ji.
— Todėl... Tau reikia perplėšti tą odą, kuri tau per ankšta... Žiūrėk... Tu dūsti viduje... Dabar tau reikia iš jos išsinerti... Pirmyn... Noriu išgirst, kaip tau ant nugaros braška siūlė...
Ji šypsojosi.
— O velnias, Ne-e... Pasilaikyk savo kvailą šypseną... Man jos nereikia... Ne to iš tavęs prašau! Aš tavęs prašau gyvent, kokio šūdo! Ne man vypsot! Tam yra orų mergaitės... Gerai, einu, nes vėl susinervinsiu... Na, iki vakaro...
21
Kamilė išsirausė urvelį tarp penkiasdešimt tūkstančių margaspalvių Siuzi pagalvėlių, neprisilietė savo lėkštės ir pakankamai išgėrė, kad galėtų juoktis ten, kur dera.
Net ir be skaidrių jie turėjo teisę į Pasaulio pažinimo seansą... Aragonas ar Kastilija, patikslindavo Filiberas.
Ji buvo linksma.
Liūdna ir linksma.
Frankas juos paliko gan greitai — ėjo palaidoti savo prancūziško gyvenimo su kolegomis.
Kai Kamilė galop pakilo eiti, Filiberas palydėjo ją iki šaligatvio.
— Viskas bus gerai?
— Taip.
— Nori, kad iškviesčiau tau taksi?
— Ne, ačiū. Noriu pasivaikščioti.
— Na, ką gi... Tuomet gero pasivaikščiojimo...
— Kamile?
— Taip.
Ji atsigręžė.
— Rytoj... Septynioliktą penkiolika Šiaurės stotyje.
— Tu būsi?
Jis papurtė galvą.
— Deja, ne... Aš dirbu...
— Kamile?
Ji vėl atsigręžė.
— Tu... Nueik dėl manęs... Prašau...
22
— Atėjai pamojuoti nosinaite?
— Taip.
— Kaip miela...
— Kiek mūsų?
— Ko?
— Merginų, atėjusių pamojuoti nosinaitėm ir visą tave išterlioti lūpų dažais?
— Ei, klausyk...
— Tik aš?!
— Taip... — nusivaipė jis. — Sunkūs laikai... Laimei, anglės šiltučiukės... Bent jau taip esu girdėjęs, a!
— Išmokysi jas french kiss?
— Be viso kito... Lydi mane į peroną?
— Taip.
Jis pamatė laikrodį ant sienos.
— Ką gi. Tau telieka penkios minutės, kad pavyktų ištarti penkių žodžių sakinį — įmanoma, ar ne? Nagi, — dirbtinai šmaikštavo jis, — jei penki — per daug, man užteks ir trijų... Bet gerų, ką? O, šūdas! Nepažymėjau bilieto... Na?
Tyla.
— Tuo blogiau... Aš liksiu rupūžė...
Jis užsimetė ant peties savo didelį krepšį ir atgręžė jai nugarą.
Nulėkė gaudyti konduktoriaus.
Ji pamatė, kaip jis pasiima bilietą ir plačiai moja jai ranka.
Ir „Eurostar“ išslydo jai tarp pirštų...
Ir toji didelė paikšelė ėmė verkti.
O tolumoje jau buvo matyti tik mažas pilkas taškelis.
Suskambo jos mobilusis.
— Tai aš.
— Žinau, tai matyti...
— Esu įsitikinęs, kad tu išgyveni nepaprastai romantišką sceną... Esu įsitikinęs, kad tu kaip filme stovi vienui viena perono pakraštyje ir apraudi balto garo debesyje prarastą savo meilę.
Ji šypsojosi pro ašaras.
— Ne... Visai ne, — įstengė išspausti. — Aš... Kaip tik išeinu iš stoties...
— Melagė, — ištarė balsas jai už nugaros.
Ji puolė jam į glėbį ir stipriai stipriai stipriai stipriai jį suspaudė.
Suspaudė taip, kad net sutraškėjo.
Ji verkė.
Vėrėsi šliuzai, ji šnypštėsi jam į marškinius ir vėl raudojo su ašarom išliedama dvidešimt septynerius vienatvės, sielvarto, smūgių į veidą metus, apraudojo tas glamones, kurių niekada nebuvo patyrusi, savo motinos beprotystę, sanitarus, suklupusius ant kilimo, tėčio nutolimą, savo katorgas, metus be menkausio atokvėpio — apraudojo šaltį, alkio palaimą, klystkelius, išdavystes, kurioms buvo pati save pasmerkusi, tą amžiną svaigulį ant bedugnės ir butelio kaklelio krašto. Ir dvejones, ir amžinai besistengiantį ištrūkti savo kūną, ir eterio skonį, ir baimę, kad ji niekada nepasieks reikiamo lygio.
Taip pat Poletę. Poletės švelnumą, per penkias su puse sekundės virtusį pelenais...
Jis apsiautė ją savo striuke ir atrėmė smakrą jai į galvą.
— Nagi... Nagi... — kuždėjo tyliai tyliai, nesuvokdamas, ką tas „nagi“ reiškia: ar nagi dar paverk, ar nagi nebeverk.
Kaip tu nori.
Jį kuteno jos plaukai, jis buvo visas išterliotas snargliais ir labai laimingas.
Labai laimingas.
Jis šypsojosi. Pirmą kartą gyvenime reikiamu laiku atsidūrė reikiamoje vietoje.
Jis trynė smakrą jai į galvą.
— Nagi, blusyte... Nesijaudink, viskas susiklostys... Ne geriau negu kitiems, bet ir ne blogiau... Susiklostys, sakau tau... Viskas susiklostys... Mes neturime ko prarasti, nes nieko neturime... Nagi... Eikš.