KETVIRTA DALIS

1

Tai prielaida. Istorija tiek nepasistūmės, kad tai paliudytų. Be to, mūsų įsitikinimai niekada nėra tokie tvirti. Vieną dieną pasirengę mirti, jau kitą suvokiame, jog pakanka nusileisti keletą pakopų, kad aptiktum jungiklį ir šiek tiek aiškiau viską pamatytum. Tačiau tas ketvertas galbūt ketino pragyventi tai, kas jiems buvo likę, kaip gražiausias savo gyvenimo dienas.

Nuo tos akimirkos, kai jie aprodinėja jai naujuosius jos namus, nekantriai — iš dalies susijaudinę, iš dalies sunerimę — laukdami jos reakcijų ir pastabų (jų nebus), iki kito likimo — to išdaigininko — trinktelėjimo, į išvargusius jų veidus dvelks šiltas vėjas.

Glamonė, atvanga, paguoda.

Sentimentai healing, kaip pasakytų anas...

Atgrubnagių šeimoje nuo šiol turime močiutę, ir net jei gentis nėra visa ir tokia niekada nebus, jie neketina trauktis.

Užtūpę ant seklumos? Ką gi, pasitelkime pokerio terminus! Kortos išdalytos, ir tai vadinasi „karė“. Na, gal ir ne tūzai... Per daug plūkimosi, tauškalų ir randų visomis prasmėmis, kad galėtum taip tvirtinti, bet... Ei! „Karė“!

Deja, jie ne per daug geri lošėjai.

Net kai susikaupę. Net jei pasiryžę bent kartą atlaikyti, kaip reikalauti iš beginklio šuano, iš trapios fėjos, iš vaikino, kuris — vienas nugarkaulis, ir senos ponios, nusėtos mėlynėmis, kad jie mokėtų blefuoti?

Neįmanoma.

Ką gi... nieko nepadarysi... Pastatyta maža suma, ir menkučiai laimėjimai visada geriau už nuleistas rankas.

2

Pranešusi apie išėjimą iš darbo, Kamilė iki galo neištvėrė. Žozi B. iš tikrųjų pernelyg dvokė. Turėjo skelbti apgulties padėtį (tas žodis...) ir eiti į centrą, kad aptartų išėjimo reikalus ir atsiimtų savo... Kaip jie tenai sako?.. Visus jai priklausančius pinigus. Buvo išdirbusi daugiau kaip metus ir visai neatostogavusi. Ji pasvėrė už ir prieš ir nusprendė į viską spjauti.

Mamadu ant jos pyko.

— Na, tu... Na, tu... — kartojo be paliovos paskutinį vakarą, baksnodama šluota jai į kojas. — Na, tu...

— Na, aš ką? — suirzo Kamilė po šimtojo karto. — Baik sakyti, kokio šūdo! Aš ką?

Toji liūdnai papurtė galvą.

— Na, tu... nieko.

Kamilė perėjo į kitą patalpą.

Ji gyveno kitoje miesto pusėje, bet įlipo į tą patį metro vagoną, kaip ir ji, ir privertė ją truputį pasislinkti, kad įsitaisytų ant to paties suolo. Susipykusios jos būdavo kaip Asteriksas ir Obeliksas. Ji kumštelėjo alkūne anai į lašinius, o toji bemaž nutrenkė ją ant grindų.

Tai kartojosi ne vieną sykį.

— Ei, Mamadu... Nesipūsk...

— Aš nesipučiu ir dar kartą draudžiu tau vadinti mane Mamadu. Mano vardas ne Mamadu! Nekenčiu to vardo! Mergiotės darbe mane taip vadina, bet mano vardas visai ne Mamadų. Ir kadangi, kiek žinau, tu jau nebe mergiotė iš darbo, dar kartą draudžiu tau taip mane vadinti, supranti?

— Štai kaip? Na, o koks gi tada tavo vardas?

— Nesakysiu.

— Klausyk, Mam... o, brangioji... tau aš pasakysiu tiesą: išeinu ne dėl Žozi... Išeinu ne dėl darbo. Ne dėl malonumo išeiti. Ne dėl pinigų. Iš tiesų... išeinu, nes turiu kitą amatą... Amatą, kuris... bent aš manau... aš... Na, nesu tikra... bet amatą, kuris man sekasi labiau negu čia ir... su kuriuo, manau, galėčiau būti laimingesnė...

Tyla.

— Be to, tai ne vienintelė priežastis... Dabar aš globoju vieną seną ponią ir nebenoriu išeiti vakarais, supranti? Bijau, kad ji gali pargriūti...

Tyla.

— Gerai, ką čia, aš tuoj išlipsiu... Nes kitaip dar gausiu mokėt už taksi...

Anoji timptelėjo jai už rankos ir per jėgą pasodino atgal.

— Sakau tau, dar pasėdėk. Dar tik trisdešimt keturios po vidurnakčio...

— Kas tai?

— Atsiprašau?

— Tavo kitas amatas, kas tai?

Kamilė padavė jai savo bloknotą.

— Žinai, — mestelėjo ji, grąžindama jį jai, — gerai. Tada sutinku. Dabar gali sau eiti, bet vis dėlto... Buvo tikrai malonu tave pažinti, žiogeli, — pridūrė ji nusigręždama.

— Dar turiu paprašyti tavęs vienos paslaugos, Mamadu...

— Nori, kad mano Leopoldas išburtų tau užtikrintą sėkmę ir priviliotų klientų?

— Ne. Norėčiau, kad man papozuotum...

— Kad papozuočiau ką?

— Na, tu! Kad pabūtum man modeliu...

— Aš?

— Taip.

— Klausyk, šaipaisi, ar ką?

— Nuo pat pirmos dienos, kai tave pamačiau, tada, prisimenu, dirbome Neji... Noriu nupiešt tavo portretą...

— Baik, Kamile! Aš juk netgi nesu graži!

— Man — taip.

Tyla.

— Tau — taip?

— Man — taip...

— Kas čia gražaus? — pasiteiravo ji, bakstelėdama pirštu į savo atspindį lange. — A? Kaip sakai?

— Jei nupiešiu tavo portretą, jeigu man pavyks, tenai matysime viską, ką tu man papasakojai nuo to laiko, kai susipažinome... Viską... Matysime tavo motiną ir tavo tėvą. Ir vaikus. Ir jūrą. Ir... kuo ji ten buvo vardu?

— Kas?

— Tavo ožkelė?

— Buli.

— Matysime Buli. Ir pusseserę, kuri mirė... Ir visa kita...

— O tu kalbi kaip mano brolis! Klausyk, tauški čia keistas fantazijas!

Tyla.

— Bet... nesu tikra, kad man pavyks...

— Štai kaip? Žinai, jeigu mano veide ir nematysim Buli, vis tiek tinka! — nusišaipė ji. — Bet... Tai, ko manęs prašai, ilgas reikalas, ar ne?

— Taip.

— Tada negaliu...

— Tu turi mano numerį... Pasiimk firmoje porą dienelių ir ateik manęs aplankyti. Tavo valandas aš apmokėsiu... Modeliams visada mokama... Žinai, tai amatas... Gerai, palieku tave. Mes... nepasibučiuosim?

Toji prispaudė ją prie širdies.

— Koks tavo vardas, Mamadu?

— Nesakysiu. Nemėgstu savo vardo...

Kamilė nubėgo peronu gestais rodydama, kaip spaudžia prie ausies telefono ragelį. Buvusi bendradarbė pavargusi mostelėjo jai ranka. Pamiršk mane, mažoji baltaode, pamiršk. Beje, tu jau pamiršai...

Ji trankiai išsišnypštė.

Mėgo su ana pasikalbėti.

Kas tiesa, tai tiesa...

Daugiau niekas pasaulyje niekada jos nesiklausė.

3

Pirmomis dienomis Poletė nekėlė kojos iš kambario. Bijojo trukdyti, bijojo pasiklysti, bijojo pargriūti (jie buvo pamiršę jos vaikštyklę), o svarbiausia, bijojo, kad gali imti gailėtis savo patrakusio poelgio.

Jai dažnai pindavosi kojos, ji tvirtino puikiai paatostogavusi ir klausinėjo, kada jie ketina parvežti ją namo...

— Kur namo? — irzo Frankas.

— Na, tu puikiai žinai... namo... pas mane...

Iš kambario jis išeidavo dūsaudamas.

— Sakiau jums, tai kvailystė... Be to, dabar jai maišosi galva...

Kamilė žiūrėjo į Filiberą, o Filiberas žiūrėjo į šalį.

Kamilė kreipėsi į ją be užuolankų ir kalbėjo pakankamai griežtai. Priminė, iš kur ji atvažiavusi, kodėl su jais, kaip jie gyvena ir kaip dar pakeisiantys savo gyvenimo būdą, kad palaikytų jai draugiją. Pažėrė daugybę kitų šiurkščių smulkmenų, nuo kurių senoji ponia visai neteko žado.

— Tai aš niekada negrįšiu namo?

— Ne.

— A?

— Eime su manimi, Polete...

Kamilė paėmė jai už rankos ir pradėjo vedžioti po kambarius. Šį kartą lėčiau.

— Čia tualetas... Matote, Frankas tvirtina prie sienų rankenas, kad galėtumėt pasilaikyti...

— Nesąmonės... — burbtelėjo ji.

— Čia virtuvė... Didžiulė, a? Be to, šalta... Todėl vakar pataisiau stalelį ant ratų... Kad galėtumėt valgyti savo kambaryje...

— ...arba svetainėje, — patikslino Filiberas, — žinot, jūs neprivalote visą dieną sėdėti užsidariusi...

— Gerai, koridorius... Labai ilgas, bet jūs galite prisilaikyti sienų apkalų, tiesa? Jei jums reikia pagalbos, nueisim į vaistinę ir išsinuomosim kitą krėslą ant ratukų...

— Taip, taip geriau...

— Jokio vargo! Namuose jau turime vieną motociklininką...

— Čia vonios kambarys... Ir čia mums reikia rimtai pasikalbėti, Polete... Klausykit, prisėskit ant kėdės... Pakelkit akis... Pažiūrėkit, koks jis gražus...

— Labai gražus. Mūsų kraštuose niekad tokių nemačiau...

— Gerai. Na ką gi, ar žinote, ką rytoj darys jūsų anūkas su savo draugais?

— Ne...

— Jie jį nuniokos. Įrengs jums dušo kabiną, nes vonia per aukšta įlipti. Taigi, kol dar ne vėlu, jums reikia rimtai apsispręsti. Arba jūs pasiliekate, ir vaikinai imasi darbo, arba nelabai norite pasilikti, ir čia ne bėda — darote, ką norit, Polete, bet reikia dabar mums pasakyti, suprantat?

— Suprantat? — pakartojo Filiberas.

Senoji ponia atsiduso, keletą sekundžių, kurios pasirodė jiems visa amžinybė, pakedeno savo liemenės kampą, paskui vėl pakėlė galvą ir sunerimo:

— Ar pagalvojote apie taburetę?

— Atsiprašau?

— Žinote, aš ne visiška luošė... Puikiausiai galiu pati nusiprausti po dušu, bet reikia pastatyt man taburetę, kitaip...

Filiberas apsimetė, kad užsirašinėja ant delno.

— Taburetė poniutei iš galo! Užrašau! Ir prašom pasakyti, kas dar?

Ji nusišypsojo.

— Daugiau nieko...

— Daugiau nieko?

Pagaliau ji pratrūko:

— Taip. Norėčiau savo Tele Star žurnalo, savo kryžiažodžių, virbalų ir vilnos mažytei, „Nivea“ kremo dėželės, nes savąją palikau, ledinukų, mažo radijuko ant naktinio stalelio, tokių burbuliuojančių tablečių savo protezui, keliaraiščių, šlepečių ir šiltesnio chalato, nes čionai pilna skersvėjų, garnitūrų, pudros, savo odekolono flakono, kurį Frankas anądien pamiršo, papildomos pagalvės, padidinamojo stiklo ir kad perstumtumėte man krėslą prie lango ir...

— Ir? — sunerimo Filiberas.

— Ir, garbės žodis, viskas...

Frankas, prisigretinęs prie jų su įrankių dėže, pliaukštelėjo savo bendrui per petį.

— O velnias, vyruti, šit mes ir su dviem princesėm...

— Atsargiau! — subarė jį Kamilė. — Visur dulkini...

— Ir prašau, liaukis šitaip burnojęs! — pridūrė močiutė.

Jis nuslimpino vilkdamas kojas.

— Oooo motušššėllle... Bus karšta... Blogai, bičeli, blogai... Grįžtu į darbą, ten ramiau. Jei kas eisite apsipirkti, parneškit bulvių, paruošiu jums su faršu... Ir šį sykį tinkamų, a! Pažiūrėkite... Bulvių košei... Nieko sudėtingo, parašyta ant tinklelio...

„Bus blogai, bus blogai...“ — nujautė jis ir apsiriko. Atvirkščiai, dar niekad gyvenime jiems nebuvo taip gerai.

Taip sakyti, žinoma, truputį banaloka, bet ką čia, tai tiesa, ir dėl to, kad tai juokinga, jiems jau seniai neskauda galvos: pirmą kartą jiems visiems atrodo, kad turi tikrą šeimą.

Beje, geresnę už tikrą, pasirinktą, panorėtą šeimą, dėl kurios buvo grumtasi ir kuri iš jų už tai nereikalauja nieko kito — tik būti laimingiems drauge. Beje, net ne laimingiems, jie jau nebe tokie reiklūs. Būti drauge, ir nieko daugiau. Net ir to jie nesitikėjo.

4

Po vonios epizodo Poletė pasikeitė. Atgavo savo būdo bruožus ir stebėtinai lengvai įsiliejo į aplinkinį šurmulį. Gal jai kaip tik ir reikėjo kažkokio įrodymo? Įrodymo, kad ji laukiama ir pageidaujama tame didžiuliame tuščiame bute, kur langinės užsidaro iš vidaus ir kur nuo Restauracijos laikų niekas nebuvo prisilietęs dulkių. Jeigu jie rengia dušą vien tik jai, tada... Ji vos neprarado pagrindo po kojomis, nes jai stigo dviejų trijų daiktelių, ir Kamilė dažnai pergalvodavo tą sceną. Kaip dažnai žmonės blogai jaučiasi dėl kelių niekučių ir kaip viskas būtų galėję pašlyti tokiu greičiu, kuris rašomas didžiąja G, jei nebūtų buvę ištįsusio kantraus vaikino, kuris paklausė: „Kas dar?“ su tariamu bloknotu rankose... Nuo ko galų gale tai priklausė? Nuo prasto žurnaliūkščio, padidinamojo stiklo ir dviejų trijų flakonėlių... Tiesiog svaigsta galva... Mažytė filosofija už tris frankus ir šešis su, kuri ją kerėjo ir pasirodė esanti daug sudėtingesnė, kai jos abi atsidūrė „Franprix“ prekybos centre dantų pastos skyriuje ir skaitė užrašus: „Steradent“, „Polident“, „Fixadent“ ir kitas stebuklingas etiketes...

— Ir... Polete, ee... tai, ką jūs vadinate... „garnitūrais“, tai...

— Vis dėlto neversi manęs nešioti sauskelnių, kurias jie duoda tenai, nes atseit taip pigiau! — pasipiktino ji.

— A! Garnitūrai! — pakartojo Kamilė, kuriai atlėgo. — Gerai... Ne visai buvau supratusi...

Sakykime, „Franprix“ centrą jos moka atmintinai, ir netrukus jis net tapo nebemadingas! Smulkiu žingsneliu jos trepena į „Monoprix“ su savo pirkinių vežimėliu ir prekių sąrašu, Franko sudarytu vakar vakare...

Ak! „Monoprix“...

Visas jų gyvenimas.

Poletė visada pakirsdavo pirmoji ir laukdavo, kol vienas iš vaikinų atneš jai pusryčius į lovą. Kai tuo užsiima Filiberas, viskas pūpso ant padėklo su žnypliukėmis cukrui, siuvinėta servetėle ir pieno ąsotėliu. Paskui jis padeda jai pasikelti, supurena pagalves ir atitraukia užuolaidas, mestelėjęs kokią pastabėlę apie orą. Niekada joks vyriškis nebuvo jai toks dėmesingas, ir įvyko tai, kas turėjo įvykti: ji taip pat ėmė jį dievinti. Kai Frankas, tada, ėė... paprasčiau. Stato jos cikorijų kavos puodelį ant naktinio stalelio ir probėgšmais ją pakšteli, niurnėdamas, kad jau vėluoja.

— Nenori pasisioti?

— Laukiu mažytės...

— Ei, močiut, nieko sau! Palik ją truputį ramybėje! Gal ji dar valandą miegos! Nelaikysi užspaudus visą laiką...

Ji nesutrikdomai kartojo:

— Aš laukiu.

Frankas bambėdamas nutolsta.

Na ką gi, lauk jos, lauk... Lauk jos... Bjauru, kad dabar yra dar kai kas kitas, ne tik tu... Aš taip pat laukiu, kokio šūdo! Ką turėčiau daryti? Nusilaužti abi kojas, kad ji man taip pat nusišypsotų? Užknisai, tu Mere Popins, užknisai...

Ji kaip tik rąžydamasi ėjo iš kambario.

— Ką čia vėl bambi?

— Nieko. Gyvenu su princu Šarliu ir sese Emanuele ir džiūgauju kaip gyvulys... Pasitrauk, vėluoju... Beje?

— Ką?

— Parodyk ranką... Nagi, puikumėlis! — pradžiugo ją mankydamas. — Klausyk, rubuiliuke... Saugokis... Vieną dieną pateksi į puodą...

— Nė nesapnuok, virėjūkšti. Nė nesapnuok.

— Na taip, mano spurgele, tikrai taip...

Teisybė, pasaulis buvo kur kas šviesesnis.

Jis sugrįžo su švarku po pažastimi.

— Kitą trečiadienį...

— Kas kitą trečiadienį?

— Trečiadienį mums bus Užgavėnės, nes antradienį turėsiu per daug darbo, ir tu manęs lauksi pietų...

— Vidurnaktį?

— Pasistengsiu sugrįžti anksčiau ir iškepsiu tau tokių blynų, kokių niekad gyvenime nesi valgiusi...

— A! Jau išsigandau! Pamaniau, tą dieną nutarei iščirškinti mane!

— Iškepsiu blynus, paskui iščirškinsiu tave.

— Puiku.

Puiku? Ak, tas paikšis krimtosi... Ką jis veiks iki trečiadienio? Trankysis į kiekvieną žibintą, eikvos degalus ir pirksis naujus baltinius? O velnias, kokia neteisybė! Šiaip ar taip, ta nedorėlė galiausiai jį nugaluos! Kaip neramu... Kad tik tai būtų tikroji... Graužiamas dvejonių jis vis dėlto ryžosi nusipirkt naujas apatinukes.

Aha... Ką gi, tiks ir „Grand Marnier“, sakau, tiks... O ko nesudeginsiu, išgersiu.

Paskui Kamilė su savo arbatos puodeliu eidavo pas ją. Sėsdavosi ant lovos, užsitraukdavo patalus, ir jos laukdavo, kol išeis vaikinai, kad peržiūrėtų TeleAchat žurnaliuką. Žavėdavosi, tyliai juokdavosi, šaipydavosi iš laidų vedėjų drabužių, ir Poletė, dar neperkandusi perėjimo prie euro, stebėjosi, kad gyvenimas Paryžiuje toks nebrangus. Laikas neegzistavo, jis glebiai tęsėsi nuo virdulio iki „Monoprix“ centro, o nuo „Monoprix“ — iki laikraščių pardavėjo.

Joms atrodė, kad jos atostogauja. Pirmą kartą po daugelio metų Kamilė ir nuo neatmenamų laikų — senoji ponia... Jiedvi puikiai sutarė, suprasdavo viena kitą iš pusės žodžio ir dienoms ilgėjant abi jaunėjo.

Kamilė tapo tuo, ką Savišalpos kasa vadina socialine darbuotoja. Šitie žodžiai labai jai tiko, o senatvės neišmanymą ji kompensuodavo griebdamasi tiesaus tono ir šiurkščių žodžių, nuo kurių abi atsipalaiduodavo.

— Nagi, Poletėle, na... Nuplausiu jums po vandens čiurkšle uodegą...

— Tu įsitikinusi?

— Na, taip!

— Tau nebjauru?

— Kad ne.

Paaiškėjus, kad įrengti dušo kabiną pernelyg sudėtinga, Frankas sumeistravo neslidžią pakopą įsirabaždint į vonią ir nupjovė senos kėdės kojas; prieš sodindama savo globotinę, Kamilė ant jos patiesė frotinį rankšluostį.

— Oi... — aimanavo ji. — Bet aš varžausi... Neįsivaizduoji, kaip man nesmagu, kad taip tau prisimetu...

— Nagi...

— Tasai senas kūnas tau nebjaurus? Tu įsitikinusi?

— Žinote, aš... Manau, aš žiūriu kitaip negu jūs... Aš... Aš mokiausi anatomijos, piešiau nuogus žmones, mažų mažiausiai tokius senus kaip jūs, ir nebuvo jokios bėdos dėl drovėjimosi... O gal ir taip, bet ne dėl to. Nežinau, kaip jums paaiškinti... Bet kai į jus žiūriu, negalvoju: fui, tos raukšlės, tos nukarusios krūtys, tas subliuškęs pilvas, tie žili gyvaplaukiai, ta išglebusi pimpė ar klyvi keliai... Ne, nieko panašaus... Gal aš jus įžeisiu, bet jūsų kūnas mane domina nepriklausomai nuo jūsų. Aš galvoju apie darbą, techniką, šviesą, kontūrus, kūną, kurį reikia pergudrauti... Mąstau apie kai kuriuos paveikslus... Senas Gojos pamišėles, „Mirties alegoriją“, Rembrandto motiną ar jo pranašę Aną... Atleiskit, Polete, visa tai, ką jums pasakoju, siaubinga, bet... iš teisybės, aš žiūriu į jus labai šaltai!

— Kaip į keistą žvėrį?

— Šiek tiek... Greičiau kaip į įdomybę...

— Ir tada?

— Tada nieko.

— Tu ir mane nupieši?

— Taip.

Tyla.

— Taip, jei jūs man leisite... Norėčiau jus piešti tol, kol išmoksiu atmintinai. Tol, kol nebejausite, kad aš šalia...

— Leisiu, bet čia iš tikrųjų aš... Tu netgi ne mano duktė nei niekas, ir aš... Ak, koks... kaip man nepatogu...

Galų gale Kamilė nusirengė ir atsiklaupė prieš ją ant pilkšvos emalės.

— Nuprauskit mane.

— Atsiprašau?

— Paimkite muilą, vonios pirštinę ir nuprauskite mane, Polete.

Ši pakluso ir, kiek žvarbdama ant savo vandeninio klaupto, ištiesė ranką prie merginos nugaros.

— Ei! Stipriau!

— Dieve mano, tu tokia jauna... Kai pagalvoju, kad kadaise buvau tokia kaip tu... Žinoma, ne tokia smulkutė, bet...

— Norite pasakyti „liesa“? — pertarė ją Kamilė, įsitvėrusi čiaupų.

— Ne, ne, iš tiesų galvojau „smulkutė“... Kai Frankas pirmą kartą man apie tave papasakojo, prisimenu, tik ir tekartojo: „Oi, močiut, ji tokia liesa... Kad pamatytum, kokia ji liesa.. bet dabar, kai matau tave tokią, kokia esi, aš su juo nesutinku.

Tu ne liesa, tu laiba. Panaši į tą jauną moterį iš „Didžiojo Molno“ knygos... Žinai? Kuo ji ten buvo vardu? Padėk man...

— Aš jos neskaičiau.

— Jos vardas taip pat buvo prakilnus... Ak, tai per daug kvaila...

— Nueisim pažiūrėti į biblioteką... Pirmyn! Ir žemiau! Ką čia dabar! Ir palaukite, dabar tuojau atsisuksiu... Štai... Matote? Mes to paties molio, senučiuke! Ko taip į mane žiūrite?

— Aš... Tas randas čia...

— O, šitas? Niekai...

— Ne... Ne niekai... Kas tau atsitiko?

— Sakiau, nieko.

Ir nuo tos dienos jos daugiau nebekalbėdavo apie epidermį.

Kamilė padėdavo prisėsti jai ant klozeto, paskui po dušu ir muiluodavo, šnekėdama apie ką kita. Galvą trinkti pasirodė ne taip paprasta. Kiekvieną sykį, kai senoji dama užmerkdavo akis, prarasdavo pusiausvyrą ir svirdavo atgal. Po kelių katastrofiškų bandymų jos nusprendė užsirašyti pas kirpėją. Ne tame kvartale, kur kainos neįkandamos („Kas ta Miriam? — atsiliepė tas kretinas Frankas. — Nepažįstu jokios Miriam...“), o pačiame vieno autobusų maršruto gale. Kamilė ištyrinėjo planą, pirštu pervedė Paryžiaus transporto katalogo maršrutus, atidžiai išnagrinėjo geltonuosius puslapius, pastudijavo kainoraščius už savaitinę šukuoseną ir apsistojo ties mažu salonėliu Pirėnų gatvėje, kur paskutinis tarifas buvo užfiksuotas šešiasdešimt devintaisiais.

Iš teisybės, kainų skirtumas neatpirko tokios iškylos, bet tai buvo toks gražus pasivaikščiojimas...

Ir kiekvieną penktadienį nuo pat aušros, „tada, kai brėkšta“ ir t.t., ji įkurdindavo visą susimaigiusią Poletę prie lango ir ruošdavo komentarus Paris by day, probėgšmais užmesdama — į bloknotą ir nelygu, kur susidarys kamščiai — porą pudelių su liemenaitėm ant Karališkojo tilto, tas savotiškas sardeles, puošančias Luvro sienas. Mežisri krantinės narvelius ir buksmedžius, Bastilijos aikštėje besistiebiančios Laisvės dvasios cokolį ar iškilusius Per Lašezo laidojimo rūsius, paskui, kol jos draugė patenkinta pūpsodavo po džiovykle, skaitinėdavo nėščių princesių ir užmirštų dainininkų istorijas. Priešpiečiaudavo vienoje kavinėje Gambetos aikštėje. Ne pačioje aikštėje — ta vieta jų skoniui buvo pernelyg madinga, o „Metro“ bare, prakvipusiame šaltu tabaku, pralaimėjusiais milijonieriais ir irzliu padavėju.

Poletė, ištikima savo katekizmui, visada užsisakydavo upėtakį su migdolais, o Kamilė užsimerkusi kramsnodavo karštą sumuštinį. Jos užsisakydavo ąsotėlį, na, žinoma, ir nuoširdžiai susidauždavo. Už mus! Grįžtant Kamilė sėdėdavo prieš ją ir piešdavo lygiai tuos pačius dalykus, bet jau žvilgsniu išsičiustijusios ir pernelyg prilakuotos poniutės, nedrįstančios atsiremti į stiklą, kad nesušiauštų savo šaunių rausvai violetinių garbanėlių (kirpėja Žoana buvo įkalbėjusi ją pakeisti spalvą: „Tai sutinkate? Padarau jums „peleninį opalą“, a? Pažiūrėkite, 34 numeris...“ Poletė bandė žvilgsniu atsiklausti Kamilės, bet ši buvo įknibusi į kažkokią nesėkmingą riebalų nusiurbimo istoriją. „Ar neatrodys per daug liūdnai?“ — susirūpino ji. „Liūdnai? Nieko panašaus! Kaip tik labai linksmai!“).

Iš tikrųjų, čia... kaip tik tas žodis. Tai atrodė linksmai, ir tą dieną jos pasuko žemyn ties Voltero krantinės kampu, be kita ko, Seneljė parduotuvėje nusipirkti naujo indelio akvarelei skiesti.

Poletės plaukai nuo labai neryškaus Auksinio rausvumo perėjo į Vindzoro Violetą.

Ak! Iš karto... Taip daug prašmatniau...

Na, o kitomis dienomis būdavo „Monoprix“. Joms prireikdavo daugiau nei valandos nueiti du šimtus metrų, jos išragaudavo naująjį „Danete“, atsakinėdavo į idiotiškas apklausas, išbandydavo lūpų dažus ar tinkindavosi siaubingas muslino kaklaskares. Slankiojo, tauškėjo, pakeliui stabtelėjusios apkalbinėjo stambiųjų „buržų“ laikyseną ir paauglių šėliojimą. Jų patrakusį juoką, pritrenkiančias istorijas, jų mobiliųjų ringavimą ir kuprines, žvanguliuojančias pakabučiais. Smaginosi, dūsavo, šaipėsi ir po truputį kilo aukštyn. Laiko buvo į valias, prieš akis — visas gyvenimas...

5

Kai Frankas neužsiimdavo ūkiu, ta dalia tekdavo Kamilei. Po kelių lėkščių pervirtų makaronų ir prisvilusių omletų Poletė pasiryžo įkalti jai į galvą tam tikrą supratimą apie virtuvę. Ji sėdėdavo prieš dujinę viryklę ir mokėją tokių paprastų terminų: prieskonių rinkinys, ketaus keptuvas, įkaitusi keptuvė ir daržovių sultinys. Matė ji prastai, bet tolesnę eigą nurodydavo pagal kvapą... Svogūnėliai, lašinukai, mėsos gabaliukai, gerai, puiku. Visa tai praskiesk vandeniu... Pirmyn, aš tau pasakysiu... Puiku!

— Gerai. Nesakau, kad padarysiu iš tavęs puikią virėją, bet pagaliau...

— O Frankas?

— Ką Frankas?

— Ar jūs jį visko išmokėte?

— Ne, ne visko! Manau, paskatinau jį pamėgti... Bet didžiųjų dalykų — ne aš... Aš jam įdiegiau namų virtuvę... Paprastus, kaimiškus ir pigius patiekalus... Kai mano vyras dėl širdies metė darbą, nuėjau į vienų miestelėnų namus virėja...

— O jis eidavo su jumis?

— O, taip! Ką galėjau daryt, kai jis buvo mažas? Ką gi, o paskui, po to, jis, aišku, nebeidavo... Po to...

— Po ko?

— Ką čia, puikiai žinai, kaip būna... Paskui negalėjau suprast, kur jis šlaistosi... Bet... Jis buvo gabus. Jautė potraukį. Virtuvė buvo vienintelė vieta, kur jis būdavo daugmaž ramus...

— Taip ir šiandien.

— Tu jį matei?

— Taip. Vieną dieną jis pasiėmė mane už parankinę... Aš jo neatpažinau!

— Matai... Bet kad žinotum, kokia buvo tragedija, kai išsiuntėme jį mokytis amato... Kaip jis ant mūsų niršo...

— O ką norėjo veikti?

— Nieko. Kvailioti... Kamile, tu per daug geri!

— Juokaujate! Nuo tada, kai jūs čia, aš iš viso nebegeriu! Žinote, gurkšnelis raudonuko gerai arterijoms. Tai ne mano žodžiai, o medikų...

— Gerai... tada mažą taurelę...

— Na, kaip? Nesiraukykit taip! Vynas jums kelia graudulį?

— Ne, tai prisiminimai...

— Buvo sunku?

— Kartais — taip...

— Sunkus buvo jis?

— Jis, gyvenimas...

— Jis man pasakojo...

— Ką?

— Apie savo motiną... Tą dieną, kai ji atvažiavo jo pasiimti, ir viską.

— Tu... Matai, kai sensti, blogiausia, kad... Nagi, še, įpilk dar taurelę... Slegia ne tiek dylantis kūnas, ne, o sąžinės priekaištai... Kaip jie sugrįžta tau vaidentis, tave kamuoti... Dieną Naktį... Visą laiką... Ateina akimirka, kai nebežinai, ar geriau užsimerkt, ar atsimerkt, kad juos nugintum... Ateina akimirka, kai... Dievas mato, vis dėlto aš bandžiau... Bandžiau suprast, kodėl niekas nepasisekė, niekas... Niekas... Ir...

— Ir?

Ji virpėjo.

— Nesugebu. Nesuprantu. Aš...

Ji verkė.

— Nuo ko pradėti?

— Visų pirma, ištekėjau aš vėlai... O! Žinai, kaip ir visi, turėjau savo meilės istoriją... O paskui nebe... Galop, kad visiems būtų gerai, ištekėjau už mielo vaikino. Seserys jau seniai buvo ištekėjusios, o aš... Žodžiu, aš irgi ištekėjau...

Bet vaikų nebuvo... Ištisus mėnesius koneveikiau savo pilvą ir ašarodavau virindama baltinius. Lankiausi pas daktarus, net atvažiavau čia, į Paryžių, kad mane apžiūrėtų... Vaikščiojau pas žiniuonius, kerėtojas, kraupias senes, kurios iš manęs reikalaudavo neįsivaizduojamų dalykų... Ko tik aš nedariau, Kamile, ko tik aš kuo ramiausiai nedariau... Per pilnatį aukojau ėriukus, gėriau jų kraują, rijau... Oi, ne... Patikėk, tai tikras barbarizmas... Kitas amžius... Apie mane sakė, kad aš „su dėme“. O paskui tos piligrimystės... Kasmet traukdavau į Blaną įkišt piršto į šventojo Ženitūro skylutę, paskui — pakasyti šventojo Greliušono į Garžilesę... Tu juokiesi?

— Tie vardai...

— Palauk, čia dar ne viskas... Šventajam Grenujarui iš Preji reikėjo paaukoti vaškinį votą, vaizduojantį trokštamą kūdikį...

— Grenujarui14?

— Sakau tau, Grenujarui! Ak! Patikėk, mano vaškiniai kūdikiai buvo gražučiai... Tikros lėlytės... Tik betrūko, kad prabiltų... O paskui vieną dieną, kai jau seniai buvau nuleidusi rankas, pastojau... Man buvo gerokai per trisdešimt... Tu to nesuvoki, bet aš buvau jau sena... Tai buvo Nadina, Franko motina... Kaip mes ją lepinome, kaip mes ją popinome, kaip apie tą mergiūkštę tūpčiojome... Toji karalienė... Veikiausiai išpaikinome ją... Per daug mylėjome... Tenkinome visus jos įgeidžius... Visus, išskyrus paskutinįjį... Atsisakiau paskolinti jai pinigų, kurių prašė abortui... Negalėjau, supranti? Negalėjau. Buvau per daug iškentėjusi. Mane varžė ne religija, ne moralė, ne apkalbos. Pyktis. Pyktis. Dėmė. Verčiau būčiau ją užmušusi, nei padėjusi nugaluot savo pilvą... Ar... Ar buvau neteisi? Atsakyk. Kiek gyvenimų sugadinta dėl mano kaltės? Kiek kančių? Kiek...

— Ššš.

Kamilė trynė jai šlaunį.

— Šš...

— Taigi ji... Ji pagimdė tą mažylį, o paskui paliko man... „Še, — štai ką ji pasakė, — jei taip jo norėjai, štai jis! Dabar patenkinta?“

Ji užmerkė akis ir pasikūkčiodama kartojo:

— „Dabar patenkinta? — štai ką ji man kartojo, kraudamasi lagaminą. — Patenkinta?“ Kaip galima šnekėti tokius dalykus? Kaip galima pamiršti tokius dalykus? Kaip dabar miegoti naktį, kai nebelankstau strėnų ir nebetriūsiu iki nukritimo, ką? Pasakyk. Pasakyk... Jinai jį paliko, po kelių mėnesių sugrįžo, pasiėmė ir vėl parvežė atgal. Visi ėjome iš proto. Ypač Morisas, mano vyras... Manau, ji išsekino jo vyrišką kantrybę... Privertė dar sykį atvažiuoti pasiimti pinigų už jo maitinimą, o pati naktį paspruko ir pamiršo jį. Vieną dieną, nelemtą dieną, vėl atsitrenkė nutaisiusi lūpytes širdute, o jis ją pasitiko su šautuvu. „Nebenoriu tavęs matyti, — štai ką jai pasakė, — nes tu esi paleistuvė. Užtraukei mums gėdą ir nesi verta šio mažylio. Visų pirma tu jo nebematysi. Nei šiandien, nei kada nors. O dabar dink. Palik mus ramybėje“. Kamile... Tai buvo mano mergytė... Mergytė, kurios daugiau kaip dešimt metų laukiau diena po dienos... Mergytė, kurią dievinau. Dievinau... Kaip aš ją myluodavau... Laižydavau, kiek tik galėdavau... Mažylė, kuri turėjo viską. Viską. Gražiausias sukneles. Atostogas pajūryje, kalnuose, geriausias mokyklas... Viską, ką turėjome savyje gero, atidavėme jai. O tai, apie ką čia pasakoju, vyko mažučiame miestelyje... Ji išsidangino, bet visi tie, kurie pažinojo ją dar visai mergiūkštę ir glaudėsi už užuolaidų žvelgdami į tūžtantį Morisą, — pasiliko. Aš juos ir toliau susitikdavau. Kitą dieną, ir dar kitą, ir dar po to... Tai buvo... Tai buvo nežmoniška... Pragaras žemėje. Nėra nieko baisiau už gerųjų žmonelių užuojautą... Tos, kurios tau sako, aš už jus meldžiuosi, bandydamos patraukti tave už liežuvio, ir tie, kurie kursto tavo vyrą gerti, kartodami jam, kad ir jie, suk tave devynios, būtų šitaip pasielgę! Patikėk, man knietėjo juos nudobti... Aš taip pat troškau atominės bombos!

Ji juokėsi.

— Na ir ką? Jis, tasai berniūkštis, buvo čia. Jis iš nieko nieko neprašė... Žinai, mes jį mylėjome. Mylėjome kiek įstengdami... Ir galbūt kartais netgi būdavome per daug griežti... Nenorėjome vėl padaryti tų pačių klaidų, tad darėme kitas... O tau ar ne gėda dabar čia mane piešti?

— Ne.

— Tavo tiesa. Patikėk, gėda niekur nenuveda... Iš tavo gėdos nėra jokios naudos. Ji tiesiog yra, kad pradžiugintų geruosius žmonelius... Paskui jie užsidaro langus ar grįžta iš kavinės ir kuo puikiausiai jaučiasi namie. Išpūtę krūtinę įsispiria į šlepetes ir šypsodami susižvelgia. Visa ta košė užgriuvo ne jų šeimą, tai jau ne! Bet... Nuramink mane. Bent jau nepieši manęs su stiklu rankoje?

— Ne, — nusišypsojo Kamilė.

Tyla.

— O paskui? Viskas baigėsi gerai...

— Su mažyliu? Taip... Garbės žodis, jis buvo geras berniūkštis. Papaikęs, bet atviraširdis. Kai ne su manimi virtuvėje, tai sode su seneliu... Ar žūklėje... Pašėlęs, bet, nepaisant visko, augo tiesiai. Augo tiesiai... Net jei gyvenimas, ko gero, ir nebuvo labai smagus su dviem tokiais seniais kaip mes, jau taip seniai praradusiais norą šnekėti, bet, šiaip ar taip... Darėme, ką galėjome... Žaidėme... Nebepribaigdavome kačiukų... Pirkdavome jam lipdukus su futbolininkais ir naujus dviračius... Žinai, jis gerai mokėsi... O, nebuvo pirmūnas, bet stengėsi...

Paskui ji dar kartą sugrįžo, ir čia mes pagalvojom, gerai, kad jis išvažiuoja. Kad tokia motina vis tiek geriau nei jokia... Kad turės tėvą, broliuką, kad augti apsnūdusiame kaimelyje — ne gyvenimas ir jo mokslams tikrai į gera išvažiuoti į miestą... Kaip mes dar kartą pakliuvom į žabangus... Kaip kokie geltonsnapiai. Besmegeniai... Kas buvo toliau, tu žinai: ji jį palaužė ir įsodino į tiesioginį traukinį, išvykstantį 16 valandą 12 minučių.

— Ir daugiau apie ją negirdėjote?

— Ne. Nebent sapne... Dažnai ją matau sapne... Ji juokiasi... Ji graži... Parodyk, ką nupiešei?

— Nieko. Jūsų ranką ant stalo...

— Kodėl leidai man taip pliaukšti? Kodėl visu tuo domiesi?

— Mėgstu, kai žmonės atidaro savo skrynutę...

— Kodėl?

— Nežinau. Tai lyg autoportretas, argi ne? Žodinis autoportretas...

— Otų?

— O aš nemoku pasakoti...

— Bet tau visą laiką leist su tokia sene kaip aš taip pat nėra normalu...

— Šit kaip? O jūs žinote, kas yra normalu?

— Turėtum daugiau žmonėtis... Pamatyti pasaulio... Savo amžiaus jaunimo! Nagi... Taigi kilstelėk man tą dangtelį... Ar nuplovei tuos grybus?

6

— Ji miega? — paklausė Frankas.

— Atrodo...

— Klausyk, mane ką tik nusičiupo durininke, turi ten nueiti...

— Vėl įsirėžei į šiukšlių dėžes?

— Ne. Dėl vyruko, kurį priglaudei viršuje...

— Koks šūdas... Jis iškrėtė kokią kvailystę?

Jis skėstelėjo rankomis purtydamas galvą.

7

Piku liejo įniršį, o ponia Pereira, spausdama ranką prie krūtinės, atidarė duris.

— Prašom, prašom... Prisėskite...

— Kas nutiko?

— Sakau, prisėskite.

Kamilė nustūmė pagalvėles ir pritūpė ant suolo kraštelio.

— Aš jo nebematau...

— Ko? Vincento? Bet... Anądien jį susitikau, jis važiavo metro...

— Kada anądien?

— Nebežinau... Savaitės pradžioje...

— Na ką gi, o aš jums sakau, jo nebematau! Jis pradingo. Su savo Piku, kuris mus pažadina kiekvieną naktį, ir jūs galit įsivaiduoti, kaip man jo trūksta... Ir daugiau nieko. Bijau, kad jam kas nors bus atsitikę... Reikia nueiti pažiūrėti, mažyte... Reikia užlipti į viršų.

— Gerai.

— Jėzau gailestingasis! Manote, jis miręs?

Kamilė pravėrė duris.

— Sakykite... Jei jis miręs, iš karto ateinate pas mane, gerai? Todėl, kad... — pridūrė ji maigydama savo medalioną, — nenorėčiau skandalo šituose namuose, suprantate?

8

— Tai Kamilė, atidaryk.

Lojimas, sąmyšis.

— Atidarai, arba aš kviečiu žmones laužti durų!

— Ne-a, negaliu... — atsiliepė kimus balsas. — Man taip negera... Ateik vėliau.

— Kada vėliau?

— Šįvakar.

— Tau nieko nereikia?

— Ne-e. Palik mane.

Kamilė sugrįžo atgal.

— Nori, kad pavedžiočiau tavo šunį?

Jokio atsakymo.

Ji lėtai nulipo laiptais.

Ji sėdo į mėšlą.

Nereikėjo jo čia atsivesti... Lengva būti dosnia iš svetimo gero... Ak, iš tiesų, šiandien ją vainikuoja graži aureolė! Narkomanas aštuntam aukšte, močiutėlė jos lovoje, visas tas pasaulėlis jai ant sprando, o ji visada turi laikytis turėklo, kad nesusigurintų snukio. Superpaveikslas... Plast, plast. Iš tiesų, kokia šlovė. Patenkinta savimi, ką? Sparnai tau nekliudo vaikščioti?

Oi, užsičiaupkite... Tikras reikalas, kai nieko nedarai, ką?

Ne-e, bet, na, mes tau sakome... nepalaikyk už bloga, tačiau gatvėje yra kitų valkatų... Žinai, vienas toks kiūto tiesiai priešais duonos krautuvėlę. Kodėl nepasiimi to? Todėl, kad neturi šuns? O šūdas, jei ji būtų žinojusi...

Tu mane vargini... — atsakė Kamilė Kamilei. Tu mane neapsakomai vargini...

Nagi, mes jam pasakysime... Bet ne storuliui, ką? Mažyliui. Garbanotam katinėliui, tirtančiam iš šalčio. Aha, būtų neblogai... Ar tam šunyčiui? Šunyčiui, susigaužusiam savo striukėje... Taigi čia tu tiesiai. Be to, pas Filiberą dar likę daugybė kambarių...

Prislėgta Kamilė atsisėdo ant pakopos, padėjo galvą ant kelių.

Pasirauskim atmintyje.

Jau beveik mėnuo nebuvo mačiusi motinos. Reikia pakrutėti, antraip ana vėl ištaisys jai kepenų priepuolį su greitąja ir skrandžio zondavimu. Ji jau seniai įpratusi, bet ką gi, tai niekada nėra per daug malonu... Paskui jai visada prireikia laiko, kol atsitokėja... Vaje... Ta mažytė vis dar pernelyg jautri...

Poletė puikiai orientavosi tarp 1930 ir 1990 metų, bet nejautė žemės po kojomis tarp vakar ir šiandien, ir jai nepagerės. Gal per daug laimės? Tartum ramiai grimztu į dugną... Be to, ji beveik nieko nemato... Ką gi. Iki to dar šiaip taip... Dabar ji prigulusi pogulio, ir tuojau Filu eis su ja žiūrėti Klausimu čempionams, kur neklysdamas atsakys į kiekvieną klausimą. Jie abu dievina tą laidą. Puiku.

Tarkime, Filiberas — tai Luji Žiuvė ir Saša Gitri viename asmenyje. Dabar jis rašo. Užsidaro, rašo ir du vakarus per savaitę kartoja. Jokių nujienų meilės fronte. Ką gi. Jokių naujienų — geros naujienos.

Frankas... Nieko ypatingo. Nieko naujo. Viskas klostosi gerai. Už močiutėlę sumokėta, už motociklą taip pat. Jis grįžta tik po pietų nusnūsti ir toliau triūsia sekmadieniais. „Dar šiek tiek, supranti? Negaliu jų taip palikti... Turiu susirasti, kas mane pakeis...“

Kur jau ten... Ar jis ieškos, kas jį pakeistų, ar dar didesnio motociklo? Tas vaikinas — tikras gudruolis. Tikras gudruolis... Beje, ko jam varžytis? Kur bėda? Jis juk nieko neprašė. Ir praėjus pirmosioms pakilimo dienelėms vėl sukišo nosį į savo puodus. Naktį, kai ji keliasi išjungti senutės televizoriaus, jis veikiausiai būna prigludęs prie savo draugužės galvos. Bet... ne bėda. Ne bėda... Geriau dokumentiniai filmai apie jūros gaidukų plaukiojamąją pūslę ir paskutinis žolelių nuoviras, negu darbas „Touclean“ firmoje. Žinoma, ji būtų galėjusi apskritai nedirbti, bet jai stigo tvirtybės, kad su tuo susitaikytų... Visuomenė kaip reikiant ją išmankštino... Ar todėl, kad jai trūksta pasitikėjimo savimi, ar kaip tik atvirkščiai? Baimė atsidurti tokioje padėtyje, kada galės užsikalt pinigų, trypdama gyvenimą? Jai liko keletas kontaktų... Bet ką? Dar kartą tėkštelėti iš aukštybių? Užversti bloknotus ir vėl griebtis didinamojo stiklo? Ji nebeturi drąsos. Ji netapo geresnė — ji paseno. Uf.

Ne, bėda trim aukštais aukščiau... Kodėl iš pradžių jis jai neatidarė? Todėl, kad buvo transe, ar dėl to, kad jį laužė? Ar visa ta gydymo istorija teisybė? Kitiems... Pliauškalai apsukt galvą smulkiems miesčionims ir jų durininkėms, taip! Kodėl jis išeina tik naktį? Kad užsiveržęs timpą susivarytų injekciją? Visi jie vienodi... Melagiai, kurie jus mulkina ir išsijuosę smaginasi, kol jūs iki kraujo graužiatės kumščius. Ak tie niekšai...

Kai jai prieš porą savaičių paskambino Pjeras, ji vėl griebėsi savo paikysčių: vėl ėmė meluoti.

„Kamile, čia Kesleras. Kas per istorija? Kas tas tipas, kuris pas mane gyvena? Tuojau pat man paskambink“.

Ačiū, storule Pereira, ačiū.

Fatimos Dievo motina, melskis už mus.

Ji užbėgo jam už akių.

— Tai modelis, — pareiškė, dar nespėjusi nė pasisveikinti, — mes drauge dirbame...

— Modelis?

— Taip.

— Tu su juo gyveni?

— Ne. Ką tik jums pasakiau: aš dirbu.

— Kamile... Aš... Šiandien aš taip noriu tavim pasitikėti... Ar galiu?

— Kam tai?

— Jums.

— A?

— Tu... tu...

— Dar nežinau. Manau, sangvinas...

— Gerai..

— Na, iki...

— Ei?

— Taip?

— Kokio turi popieriaus?

— Gero.

— Tikrai?

— Mane aprūpino Danielis.

— Puiku. O kitkas — viskas gerai?

— Kreipsiuosi į pirklį. Paskambinsiu jums kitu telefonu. Klakt.

Dūsaudama ji krestelėjo degtukų dėžutę. Ji nebeturi pasirinkimo.

Šįvakar, apšokusi senelytę, kuri, šiaip ar taip, nenorės miego, ji užkops tais laiptais ir su juo šnektelės.

Kai paskutinį kartą pabandė išlaikyti namuose narkomaną temstant, užsidirbo peilio smūgį į petį... OK. Tai kas kita. Tai buvo jos vaikinas, jinai jį mylėjo ir taip toliau, bet vis dėlto... Toji paslaugėlė išėjo jai į bloga.

Šūdas. Nebėra degtukų. O, varge... Fatimos Dievo motina ir Hansai Kristianai Andersenai, palūkėkite, kokio velnio. Dar truputį palūkėkite.

Ir, kaip pasakoje, ji atsistojo, timptelėjo savo kelnių klešnes ir iškeliavo į rojų pas savo močiutę...

9

— Kas čia?

— O... — mindžikavo Filiberas. — Iš teisybės, beveik nieko...

— Antikos tragedija?

— Neee...

— Vodevilis?

Jis nusičiupo žodyną.

— Viziris... vizitas... vo... vodevilis... Lengvo turinio komedija, kurioje veikėjų kalba paįvairinama kupletais, šokiais... Taip. Būtent tai, — tarė jis, staigiai užversdamas žodyną. — Lengvo turinio komedija su kupletais.

— Apie ką?

— Apie mane.

— Apie tave? — neteko žado Kamilė. — Bet aš maniau, kad jums kalbėti apie save — tabu?

— Garbės žodis, aš žvelgiu iš šalies, — pridūrė jis patylėjęs.

— Ir... mm... O ta barzdikė? Tai... Tai dėl vaidmens?

— Nepatinka?

— Patinka, patinka... ji... ji dabitiška... Lyg iš „Tigro brigados“, ar ne?

— Iš ko?

— Tiesa, juk tu žiūri televiziją su Žiuljenu Leperu... Klausyk, na... Aš turiu ten užlipti... Aplankysiu savo aštuntojo gyventoją... Ar galiu patikėti tau Poletę?

Jis linktelėjo, glostydamasis ūsiukus.

— Eik, bėk, skrisk ir kilk link savo lemties, vaikuti...

— Filu?

— Taip?

— Jei po valandos negrįšiu, ar galėsi ateiti žvilgtelėti?

10

Kambarys buvo nepriekaištingai tvarkingas. Lova paklota, ant žygio stalelio pastatyti du puodeliai ir pakelis cukraus. Jis sėdėjo ant kėdės nugara į sieną ir, kai ji tyliai pabeldė į duris, užvertė knygą.

Jis pakilo. Ir vienas, ir kitas buvo sumišę. Juk juodu susitinka pirmą kartą... Stojo nejauki tyla.

— Tu... Nori ko nors išgerti?

— Mielai...

— Arbatos? Kavos? Kolos?

— Kavos, puiku.

Kamilė atsisėdo ant taburetės ir pagalvojo — kaip ji taip ilgai čia galėjo gyventi. Čia taip drėgna, taip tamsu, taip... atšiauru. Lubos tokios žemos, sienos tokios purvinos... Ne, neįmanoma... Gal tai buvo kita?

Jis bruzdėjo apie elektrinę viryklę ir mostelėjo jai į kavos stiklainėlį.

Barbesas miegojo ant lovos, kartkartėmis pramerkdamas akį.

Pagaliau jis prisitraukė kėdę ir įsitaisė priešais ją.

— Malonu tave matyti... Būtum galėjęs užeiti anksčiau...

— Nedrįsau.

— A?

— Gailiesi, kad mane čia atsivedei, tiesa?

— Taip. Gailiesi. Bet nesikrimsk... Aš laukiu ženklo ir iškeliauju... Dabar tai dienų klausimas.

— Kur trauki?

— Į Bretanę.

— Pas saviškius?

— Ne. Į centrą... Žmogiškųjų atmatų centrą. Ne-e, aš kvailys. Į gyvenimo centrą — taip reikia sakyti...

— Mane surado mano daktariukas... Tokia vietelė, kur iš dumblių gamina trąšas... Iš dumblių, šūdo ir psichinių luošių... Genialu, ką? Aš būsiu vienintelis normalus darbininkas. Nors „normalus“ — tik iš dalies...

Jis šypsojosi.

— Še, užmesk akį į brošiūrą... Šaunu, ką?

Prieš kažkokią paplavų duobę stovi du priekvaišiai su šakėmis rankose.

— Aš ruošiu „Algo-Foresto“, dalykėlį iš komposto, dumblių ir arklių mėšlo... Jau jaučiu, man tai be galo patiks... Ką gi, regis, iš pradžių būna sunku dėl kvapo, bet paskui jo net nebejauti...

Jis padėjo nuotrauką ir prisidegė cigaretę.

— Didžiosios atostogos, ar ne...

— Kiek laiko ten būsi?

— Kiek reikės...

— Vartoji metadoną?

— Taip.

— Nuo kada?

Neaiškus mostas.

— Ar viskas gerai?

— Ne.

— Nagi... Pamatysi jūrą!

— Super... O tu? Kodėl tu čia?

— Durininke... Ji manė, kad tu nebegyvas...

— Ji gaus nusivilti...

— Aišku.

Jie juokėsi.

— Tu... Tu sergi AIDS?

— Ne-e. Tik kad jai įsiteikčiau... Kad ji pajustų palankumą mano brisiui... Ne-e, Ne-e... Švariai padirbėjau. Kaip reikiant save nustekenau.

— Pirmas tavo gydymas?

— Taip.

— Tau pavyks?

— Taip.

— Man pasisekė... Kaip įsivaizduoju, reikia susitikti gerų žmonių... o aš... manau, man čia sekasi...

— Tavo gydytojas?

— Mano gydytoja! Taip, bet ne tik... Ir vienas psichiatras... Senučiukas, kuris ištrinko man galvą... Žinai V33?

— Kas tai? Vaistas?

— Ne, skystis medienai valyti...

— Ak, taip? Žaliai raudonas butelis, ar ne?

— Jei taip sakai... Tai va, tas vyrukas — mano V33. Jis užpila to skysčio, kuris degina, viskas eina pūslėmis, ir netrukus jis paima mentelę ir nugrando visą mėšlą... Pažiūrėk į mane. Po savo kiaušu aš nuogas kaip kirminas!

Jam nebesisekė šypsotis, jo rankos virpėjo.

— Po velnių, žiauru... Per žiauru... Nemaniau, kad...

Jis pakėlė galvą.

— Be to, ėė... Buvo dar kai kas... Panelytė musės šlaunimis, kuri užsitraukė savo kelniūkštes, man dar, deja, nespėjus pamatyti daugiau...

— Kuo tu vardu?

— Kamilė.

Jis pakartojo ir nusisuko į sieną.

— Kamilė... Kamilė... Tą dieną, kai tu pasirodei, susitikimas buvo nekoks... Per šalta ir, man rodos, aš nelabai norėjau grumtis... Bet ką čia. Tu buvai ten... Taigi nusekiau paskui tave... Aš — galantiškas vyrukas...

Tyla.

— Galiu dar su tavimi pakalbėti, ar tave jau užkniso?

— Įsipilsiu puodelį...

— Atleisk. Tai dėl senio... Virtau tikru žodžių malūnu...

— Sakau tau, ne bėda.

— Ne-e, be to, tai svarbu... Bent aš manau, kad tai svarbu taip pat ir tau...

Ji suraukė antakius.

— Tavo pagalba, tavo lūšna, ėdalas ir visa kita — vienas dalykas, bet sakau tau, kai mane suradai, tikrai buvau iki kaklo kvaišaluose... Man svaigo galva, supranti? Norėjau grįžti pas juos, aš... Aš... Ir tas vyrukas mane išgelbėjo. Tas vyrukas ir tavo paklodės.

Jis paėmė ją ir padėjo tarp jųdviejų. Kamilė atpažino savo knygą. Van Gogo laiškai broliui.

Buvo pamiršusi, kad ji čia.

Vis dėlto ne be reikalo ją visur tampėsi...

— Atsiverčiau, kad susilaikyčiau, kad nepulčiau pro duris, nes čia nieko kito nebuvo, ir žinai, ką ta knygiūkštė su manimi padarė?

Ji papurtė galvą.

— Kabino čia, čia ir čia.

Jis pliaukštelėjo ja sau per galvą ir per abu skruostus.

— Skaitau ją trečią kartą... Čia... Čia viskas man. Viskas čia... Tą tipą pažįstu atmintinai... Tai aš. Mano brolis. Suprantu viską, ką jis sako. Kaip perdega saugikliai. Kaip jis kenčia. Kaip nuolatos kartojasi, atsiprašinėja, bando suprasti kitus, abejoja savimi, kaip jį atstūmė šeima, tėvai, kurie tuo nieko nepasiekė, apie viešnages ligoninėje ir visa kita... Aš... Nesirūpink, aš nepasakosiu savo gyvenimo, bet žinai, tai jaudina... Kaip jam klostosi su merginomis, kaip įsimyli vieną išpuikėlę, kaip ji paniekina jį, ir apie tą dieną, kai jis ryžosi apsigyventi su ta kekše... Su ta, kuri buvo nėščia... Ne-e, aš nepasakosiu tau savo gyvenimo, bet kai kurie sutapimai mane pritrenkė... Išskyrus jo brolį ir dar kai ką, niekas juo netikėjo. Niekas. Bet jis, kad ir koks gležnas ir kuoktelėjęs, tikėjo... Žodžiu... Jis taip sako: kad turi tikėjimą, kad jis stiprus ir ėė... Kai pirmą kartą ją perskaičiau, bemaž vienu gaištu, žinai, nesupratau to dalykėlio kursyvu gale...

Jisai atvertė.

— Laiškas, kurį Vincentas Van Gogas turėjo su savimi 1890 metų liepos 29-ąją... Tik kitą ar dar kitą dieną, skaitydamas įžangą, supratau, kad tas mulkis nusižudė. Kad neišsiuntė to laiško, ir aš... Po velnių, nesakau, man tai buvo smūgis... Jaučiu viską, ką jis kalba apie savo kūną. Visa jo kančia — ne tik žodžiai, supranti? Tai... Žodžiu, aš... man nusispjaut į jo darbus... Pagaliau ne, nenusispjaut, bet perskaičiau aš ne tai. Perskaičiau, kad jeigu tu neužimi jokios padėties, jei tau nesiseka būti tuo, ko iš tavęs tikisi kiti, tu kenti. Kenti kaip gyvulys ir galiausiai nudvesi. Na, ne. O aš nenudvėsiu. Nenudvėsiu iš draugiškumo, broliškumo jam... Nenoriu.

Kamilė klausėsi kaip pakerėta. Fuiii... Pelenai ką tik nubyrėjo į jos kavą.

— Prišnekėjau tau visokių nesąmonių.

— Ne-e, ne-e, atvirkščiai... aš...

— O tu ją skaitei?

— Žinoma.

— Ir tu... Nesikamavai?

— Visų pirma mane domino jo darbai... Jis vėlai pradėjo... Savamokslis... Toks... Tu... Žinai jo drobes?

— Saulėgrąžos, taip? Ne-e... Vienu metu galvojau nueit pavartyti kokią knygą, bet neturiu noro, man geriau mano paveikslai...

— Pasiimk ją. Dovanoju.

— Žinai... Vieną dieną... jei išsikrapštysiu, aš tau atsidėkosiu. Bet čia negaliu... Sakiau tau, aš pakirstas iki pačios šerdies. Išskyrus tą storą blusų maišą, daugiau nieko neturiu.

— Kada išvyksti?

— Kitą savaitę...

— Nori man atsidėkoti?

— Jei įstengsiu...

— Leisk man tave nupiešti...

— Ir viskas?

— Taip.

— Nuogą?

— Taip būtų geriau...

— Nenaudėlė... Tu nematei mano kūno...

— Aš jį įsivaizduoju...

Jis raišiojosi sportinius batelius, o šuo strakaliojo aplinkui.

— Išeini?

— Visai nakčiai... Kiekvieną naktį... Minu iki išsekimo, kai atsidaro tarnyba, pasiimu savo kasdienę dozę ir grįžtu į lovą, kad ištempčiau iki kitos dienos. Kol kas dar gudriau nesugalvojau...

Triukšmas koridoriuje. Kailio kamuolys sustingo.

— Ten kažkas yra... — gąstelėjo jis.

— Kamile? Ar viskas gerai? Tai... tai tavo bebaimis riteris, brangute...

Filiberas stypsojo tarpduryje su kardu rankoje.

— Barbesai! Gult!

— Aš... Aš juo...juokingas, tiesa?

Juokdamasi juos supažindino:

— Vincentai, tai Filiberas Markė de La Diurbeljeras, vyriausiasis besitraukiančios armijos generolas. — Paskui atsisuko: — Filiberai, Vincentas... ėė... kaip... kaip Van Gogas...

— Sužavėtas, — atsiliepė jis, įsikišdamas savo ginklą. — Juokingas ir sužavėtas... Na ką, aš... Traukiuosi, ar ne...

— Aš einu su tavimi, — pasakė Kamilė.

— Aš taip pat.

— Tu... Ateisi pas mane?

— Rytoj.

— Kada?

— Po pietų. Ėė? Su savo šunimi?

— Žinoma, su Barbesu...

— Ak! Barbesas... — susikrimto Filiberas. — Dar vienas grėsmingas Respublikos pakvaišėlis15... Žinai, man jau verčiau Rošešuaro abatė!

Vincentas klausiamai pažvelgė į ją.

Ji sumišusi gūžtelėjo pečiais.

Atsigręžęs Filiberas užsigavo.

— Iš tikrųjų! Ir kad tos vargšės Margaritos de Rošešuar de Monpipo vardas per klaidą būtų siejamas su tuo menkysta!

— De Monpipo? — pakartojo Kamilė. — Na ir velnias, tie jūsų vardai... Iš tikrųjų? Kodėl neužsiregistruoji į Klausimus čempionams?

— Ak! Tik nepradėk ir tu! Puikiai žinai, kodėl...

— Ne. Kodėl?

— Kol aš vargsiu, kad tapčiau čempionu, ateis naujienų apžvalgos valanda...

11

Naktį ji neužmigo. Slankiojo po kambarį, pagrandė dulkes, atsitrenkė į vaiduoklius, išsimaudė, atsikėlė vėlai, nuprausė Poletę po dušu, atbulom rankom ją sušukavo, truputį paslankiojo su ja po Grenelės gatvę ir neįstengė nė kąsnio praryti.

— Tu šiandien iš tiesų kaip nesava...

— Turiu svarbų pasimatymą.

— Su kuo?

— Su savim.

— Eini pas gydytoją? — sunerimo senoji ponia.

Poletė po priešpiečių kaip paprastai užsnūdo. Kamilė paėmė jos vilnų kamuolį, priklojo ją ir ištykino ant pirštų galų.

Užsidarė savo kambaryje, šimtą kartų perstatė taburetę ir atsargiai apžiūrėjo savo įrankius. Su nerimu širdyje.

Ką tik grįžo Frankas. Jis kraustė skalbimo mašiną. Po megztinio istorijos pats džiovindavo baltinius ir vedžiodavo kalbas, tarsi kokia šeimininkė, einanti iš proto dėl baltinių džiovyklės, kuri nudilina pluoštą ir sumaigo apykakles.

Jaudinama.

Jis ir atidarė duris.

— Aš pas Kamilę.

— Koridoriaus gale...

Paskui jis užsidarė savo kambaryje, ir ji bent sykį pajuto jam dėkingumą...

Abu labai nejaukiai jautėsi, bet dėl skirtingų priežasčių. Nepagrįstų.

Abu nejaukiai jautėsi, ir priežastis buvo viena: jų sielos.

Sumišimą išsklaidė jis:

— Na, gerai... Pirmyn? Turi kokią kabiną? Širmą? Ką nors? Ji palaimino jį.

— Matei? Pašildžiau iš esmės. Tau nebus šalta.

— O! Tavo židinys — super!

— Po velnių, man atrodo, kad aš vėl daktarų rankose, neramu. Man... nusimaut ir kelnaites?

— Jei nori pasilikti, pasilik...

— Bet be jų bus geriau...

— Taip. Šiaip ar taip, visada pradedu nuo nugaros...

— Šūds. Esu tikras, aš visas spuoguotas...

— Nesigraužk, nuogu stuomeniu po purslais jie pranyks, dar nebūsi baigęs savo pirmojo mėšlo krovinio.

— Žinai, o tu būtum puiki kosmetologe.

— Tikrai... O dabar lįsk iš ten ir eik sėstis.

— Būtum bent jau galėjusi pasodinti mane priešais langą... Kad turėčiau pramogą...

— Ne aš sprendžiu.

— Štai kaip? O kas?

— Šviesa. Ir nesiskųsk, paskui teks stovėti...

— Kiek laiko?

— Kol iškrisi...

— Tu iškrisi anksčiau manęs.

— Mmm, — nutęsė ji.

Mmm reiškė: nustebčiau...

Sukdama aplinkui, ji pradėjo nuo eskizų serijos. Viduriai ir ranka atsipalaidavo.

Jis, atvirkščiai, buvo pastiręs.

Kai ji atsidurdavo per arti, jis užmerkdavo akis.

Ar jis buvo spuoguotas? Ji to nematė, nepastebėjo. Matė įtemptus jo raumenis, nusvirusius pečius, kaklo slankstelius, stirksančius žemiau pakaušio, kai jis nuleisdavo galvą, stuburą tarsi ilgą išgraužtą keterą, jo dirglumą, jo jaudulį, jo žandikaulius ir išsišovusius skruostikaulius. Įdubusias akis, kaukolės formą, krūtinkaulį, įdubusią krūtinę, liesas rankas, visas nusėtas tamsiais taškais. Jaudinamą gyslų raizginį po šviesia oda ir gyvybės kelią jo kūne. Taip. Ypač pragarmės ženklą, didelio neregimo tanko vikšrų pėdsakus, taip pat jo nepaprastą drovumą.

Maždaug po valandos jis paklausė, ar gali skaityti.

— Taip. Kol tave prijaukinsiu...

— Tai... tai tu dar nepradėjai?

— Ne.

— Ką gi! Skaityti garsiai?

— Jei nori...

Akimirką mankė knygą, paskui perlenkė ją pusiau.

— Jaučiu, kad tėvas ir motina reaguoja į mane instinktyviai (nesakau, kad išmintingai).

Jie vengia priiminėti mane namuose taip, kaip vengtų įsileisti didelį gauruotą šunį. Jis įmaknos su savo letenomis — be to, jis labai gauruotas.

Visiems painiosis. Ir jis trankiai loja.

Žodžiu — bjaurus gyvulys.

Ką gi — tačiau tas gyvulys turi žmogišką istoriją ir, nors tai tik šuo, — žmogišką sielą. Be to, sielą, ganėtinai jautrią, jaučiančią, kas apie jį galvojama, o juk paprastas šuo to nesugeba.

O, tas šuo — mūsų tėvo sūnus, bet jis taip dažnai būdavo paliekamas bėginėti po gatvę, kad neišvengiamai tapo pagiežingesnis. Štai kaip! Jau daug metų, kai tėvas pamiršo tą smulkmeną, tad nebeverta apie ją kalbėti...

Jis krenkščiojo.

— Ži... kche kche, atsiprašau... Žinoma, šuo savo ruožtu gailisi, kad taip atsitiko; jis jautėsi ne toks vienišas viržynėje, negu tuose namuose, nors ir kokie mieli jie buvo. Gyvulys atkiūtino į svečius silpnybės akimirką. Tikiuosi, jie man atleis dėl to silpnumo; o aš vengsiu tenai ro...

— Stop, — pertraukė ji. — Prašau, baik. Baik.

— Tau nemalonu?

— Taip.

— Atsiprašau.

— Gerai. Tvarka. Dabar aš tave pažįstu...

Ji užvertė bloknotą, ir ją vėl pagavo šleikštulys. Ji kilstelėjo smakrą ir atvertė galvą.

— Ar viskas gerai?

— Nagi... Atsisuk į mane, atsisėsk pražergęs kojas ir padėjęs rankas štai taip...

— Ar tikrai reikia jas pražergti?

— Taip. O tavo ranka, matai, tu... Palenk riešą ir išskėsk pirštus... Palauk... Nejudėk...

Ji panaršė tarp savo daiktų ir parodė jam vieno Engro paveikslo reprodukciją.

— Būtent taip...

— Kas tas storulis?

— Luji Fransua Bertenas.

— Kas jis toks?

— Buržuazijos — sočios, pasiturinčios ir pergalingos — Buda... Tai ne mano, o Manė žodžiai... Puikus, ar ne?

— Ir tu nori, kad aš sėdėčiau kaip jis?

— Taip.

— Ėė... Taigi... taigi kojos pražergtos... Ar taip?

— Ėė... Nekraipyk uodegos... Gerai... Žinai, man nusišvilpt... — nuramino ji jį, sklaidydama savo eskizus. — Še, žiūrėk. Štai...

— O!

Trumpas šūksnis, kupinas nusivylimo ir jaudulio...

Kamilė atsisėdo ir pasidėjo lentą ant kelių. Vėl atsistojo, pabandė prie molberto — ne ką geriau. Ji dirgo, keiksnojo, puikiai suvokdama, kad visas tas mėšlas — tai velniai žino kas, kad nugintų tuštumą.

Galiausiai pritvirtino popierių vertikaliai ir nusprendė įsitaisyti tokiame pat aukštyje kaip jos modelis.

Ji įkvėpė pratisą drąsos gūsį ir palengva iškvėpė. Ji suklydo, sangvinas netinka. Grafitinis pieštukas, plunksna ir rašalinė sepija.

Modelis prakalbo.

Ji kilstelėjo alkūnę. Ranka pakibo ore. Ji drebėjo.

— Svarbiausia, nejudėk. Aš tuoj grįšiu.

Ji nubėgo į virtuvę, blaškydama daiktus nusičiupo džino butelį ir paskandino savo baimę. Užsimerkė, įsikibusi kriauklės krašto. Nagi... Dar vieną į kelią...

Kai ji grįžo ir atsisėdo, jis šypsodamasis žvelgė į ją.

Jis žinojo.

Kad ir kokie nuolankūs, šitie žmonės vieni kitus pažįsta. Visi.

Tarytum zondas... Tarytum radaras.

Miglotas bendrininkavimas ir abipusis atlaidumas...

— Dabar geriau?

— Taip.

Jis laikėsi labai tiesiai. Truputį skersai, kaip anas. Užgniaužė kvapą, atlaikydamas žvilgsnį tos, kuri jį žemino pati to nesuvokdama.

Rūškanas ir švytintis.

Nualintas.

Pasikliaujantis savimi.

— Kiek tu sveri, Vincentai?

— Apie šešiasdešimt...

Šešiasdešimt kilogramų provokacijos.

(Net jei ir nelabai malonus, klausimas buvo įdomus: ar Kamilė Fok ištiesė ranką tam vaikinui, kad jam padėtų, kaip jis buvo įsitikinęs, ar kad jį išmėsinėtų nuogą ir beginklį ant virtuvinės raudonos plastikinės kėdės?

Užuojauta? Meilė artimui? Ar tikrai?

Ar visa tai nebuvo apskaičiuota iš anksto? Jos įsikūrimas viršuje, pasitikėjimas, Pjero Keslero įniršis, išėjimas iš darbo ir beviltiška padėtis?

Menininkai — pabaisos.

Nagi. Ne. Tai būtų per daug apmaudu... Palikime jam teisę abejoti ir nutilkime. Ta mergaitė nelabai suprantama, bet kai ji suleidžia iltis į temos gyvuonį, skausmas perveria kaip žaibas. Ir galbūt tik dabar išryškėja jos didžiadvasiškumas? Kai jos vyzdžiai susitraukia ir ji tampa negailestinga...)

Beveik sutemo. Ji nejučiomis įžiebė šviesą ir prakaitavo ne mažiau už jį.

— Baigiam. Mane trauko mėšlungis. Mane visą maudžia.

— Ne! — riktelėjo ji.

Jos atšiaurumas nustebino juos abu.

— Atleisk... Ne... Prašau nejudėti...

— Mano kelnėse... užpakalinėje kišenėje... Tranksenas...

Ji atnešė jam stiklinę vandens.

— Maldauju... Dar truputį, jeigu nori, gali atsiremti... Aš, Aš nemoku dirbti su prisiminimais... Jei dabar išeisi, mano piešiniui galas... Atleisk, aš... Aš beveik baigiau.

— Gerai. Gali rengtis.

— Tai rimta, daktare?

— Tikiuosi... — murmtelėjo ji.

Jis rąžydamasis sugrįžo, paglostė šunį, tarstelėjo jam į ausį keletą meilių žodelių. Prisidegė cigaretę.

— Nori pažiūrėti?

— Ne.

— Taip.

Jis nustėro.

— Po velnių... Tai... Tai žiauru.

— Ne. Tai švelnu...

— Kodėl sustojai ties kulkšnimis?

— Nori tikrosios versijos ar suklastotos?

— Tikrosios.

— Aš nemoku piešti pėdų!

— O kita?

— Aš... Tau daugiau niekas neužkliūva ar užkliūva?

— O kaip tada mano šuo?

— Antai tavo šuo. Ką tik nupiešiau jį per tavo petį...

— Oi! Koks gražus! Koks gražus, koks gražus, koks gražus...

Ji išplėšė lapą.

Pasistenkite, suniurzgė ji šmaikštaudama, nusižudykite, prikelki te juos, pasiūlykite jiems nemirtingumą ir viską, kas juos jaudina, tai jų brisiaus terlionė...

Prisiekiu...

— Patenkinta savimi?

— Taip.

— Man dar reikės grįžti?

— Taip... Atsisveikinti ir duoti man savo adresą... Nori taurelės?

— Ne. Turiu prigulti, nekaip jaučiuosi...

Žengdama priešais jį koridoriumi, Kamilė pliaukštelėjo sau per kaktą.

— Poletė! Aš ją pamiršau!

Jos kambarys buvo tuščias.

Koks velnias...

— Kažkas negerai?

— Praganiau savo bendro močiutėlę...

— Žiūrėk... Ant stalo raštelis...

Nenorėjome tavęs trukdyti. Ji su manimi. Ateik, kai tik galėsi. P. S.: tavo bičo šuo prišiko prieškambaryje.

12

Kamilė ištiesė rankas ir nuskriejo virš Marso laukų. Lengvai kliudė Eifelio bokštą, pakuteno žvaigždes ir sustojo priešais tarnybinį restorano įėjimą.

Poletė sėdėjo šefo kabinete.

Pražydusi iš laimės.

— Buvau jus pamiršusi...

— Ką tu, kvailiuke, tu dirbai... Baigta?

— Taip.

— Ar viskas gerai?

— Išalkau!

— Lestafjė!

— Taip, šefe...

— Iškepkite ir atneškite man į kabinetą didžiulį skanų žlėgtainį.

Frankas atsisuko. Žlėgtainį? Bet ji nebeturi dantų...

Kai suprato, jog tai Kamilei, jo nuostaba dar išaugo.

Jie bendravo ženklais.

— Tau?

— Taiiip, — atsakė ji linksėdama.

— Didžiulį žlėgtainį?

— Taiiip.

— Nukritai ant galvos?

— Taiiip.

— Ė! Žinai, kai tu laiminga, tu supermeilutė?

Bet šito ji nesuprato, tad dėl viso ko palinksėjo.

— Oho... — tarstelėjo šefas, tiesdamas jai lėkštę, — nepalaikykit už bloga, bet yra tokių, kuriems sekasi...

Mėsos gabalas buvo širdies pavidalo.

— Ak, koks išmanus tas Lestafjė, — atsiduso jis, — koks išmanus...

— Ir koks gražus... — pridūrė jo močiutė, jau dvi valandas ryte ryjanti jį akimis.

— Aha... Iki to man dar toli... Ko jums paduoti prie šito? Nagi... Ronos pakrančių vyno taurelę; aš su jumis susidaušiu... O jūs, mamute? Jūsų desertas dar neatkeliavo?

Jis rikteli, ir Poletė jau smaguriauja savo desertą...

— Klausykite, — pridūrė jis, pliaukštelėjęs liežuviu, — jūsų anūkas neįtikėtinai susiėmė... Aš jo nebeatpažįstu...

Ir kreipėsi į Kamilę:

— Ką jūs jam padarėte?

— Nieko.

— Ką gi, puiku! Ir toliau taip! Jam tai puikiai sekasi! Ne-e, rimtai... Tas mažylis šaunus... Šaunus...

Poletė verkė.

— Na, ką? Na, ką aš pasakiau? Gerkite, po šimts! Gerkite! Maksimai...

— Taip, šefe?

— Prašom atnešt man taurę šampano...

— Geriau?

Poletė atsiprašinėdama šnypštėsi nosį.

— Kad jūs žinotumėt tuos kryžiaus kelius... Jį išgrūdo iš pirmosios mokyklos, paskui iš antrosios, iš profesinės mokyklos, iš stažuotės, iš amato mokyklos, iš...

— Kas kam darbo! — šūktelėjo jis. — Pažiūrėkite! Kaip jis sukasi! Jie visi bando jį iš manęs pavilioti! Jūsų katinėlis baigs su viena ar dviem juostelėmis...

— Atsiprašau? — sunerimo Poletė.

— Su žvaigždutėmis...

— A... o ne su trim? — paklausė ji, truputį nusivylusi.

— Ne. Jo pernelyg bjaurus būdas. Ir per daug... sentimentalus...

Mirksnis Kamilei.

— Beje, mėsa skani?

— Nuostabi.

— O kaipgi... Gerai, einu... Jei ko nors prireiks, pabarbenkite į durų stiklą.

Grįžęs namo, Frankas pirmiausia stabtelėjo Filibero kojūgalyje — šis graužė pieštuką po lovos lempele.

— Netrukdau?

— Nėmaž!

— Nebesusitinkame...

— Iš tiesų, nebelabai... Beje? Vis dar dirbi sekmadieniais?

— Taip.

— Ką gi, jeigu nuobodžiauji, užsuk pirmadieniais mūsų aplankyti...

— Ką skaitai?

— Rašau.

— Kam?

— Rašau tekstą savo teatrui... Deja, metų gale mes visi priversti lipti ant scenos...

— Pakviesi mus?

— Nežinau, ar išdrįsiu...

— Ei, sakyk, ėė... Ar viskas gerai?

— Atsiprašau?

— Tarp Kamilės ir mano senės?

— Nuoširdi santarvė.

— Nemanai, kad jai įgriso?

— Nori, kad pasakyčiau tiesą?

— Ką? — sukluso Frankas.

— Ne, jai neįgriso, bet tai ateis... Prisimink... Tu pažadėjai dvi dienas per savaitę ją pavaduoti... Pažadėjai nusimuilint iš darbo...

— Aha, žinau, bet aš...

— Stop, — pertarė jis, — pataupyk savo argumentus. Jie manęs nedomina. Žinai, reikia truputį ūgtelėti, drauguži... Čia kaip ir su tuo... — Jis parodė jam savo sąsiuvinį, visą subraukytą. — Nori ar ne, vieną dieną esi priverstas tai padaryti...

Frankas susimąstęs atsistojo.

— Jeigu jai įgris, ji pasakys, ar ne?

— Tu taip manai?

Jis apžiūrinėjo akinių stiklus, norėdamas juos nusivalyti.

— Nežinau... Ji tokia paslaptinga... Jos praeitis... Jos šeima... Draugai... Nieko apie tą jauną moterį nežinome... Dėl manęs, tai aš, be jos bloknotų, neturiu jokio dokumento, leidžiančio man susikurti bent menkiausią prielaidą apie jos biografiją... Jokių laiškų, jokių skambučių, niekada jokio svečio... Įsivaizduok, kad vieną dieną ją prarandam — net nežinotume, kur kreiptis...

— Nesakyk taip.

— Taip, sakau. Pagalvok, Frankai, ji mane įkalbėjo, nuvažiavo jos paimti, užleido jai savo kambarį, šiandien neįtikėtinai švelniai ją prižiūri, net, beje, ne prižiūri, o rūpinasi ja. Jos abi viena kita rūpinasi. Kai aš namie, visą dieną girdžiu jas juokiantis ir čiauškant. Be to, po pietų ji bando dirbti, o tu net nesugebi tesėti savo pažado...

Jis vėl užsidėjo pensnė ir kelias sekundes spoksojo į jį.

— Ne, nelabai jumis didžiuojuosi, mano eilini.

Paskui apsunkusiomis kojomis priėjo jos apkamšyti ir išjungti televizoriaus.

— Eikš čionai, — šnipštelėjo ji.

Kokio šūdo. Ji nemiega.

— Aš didžiuojuosi tavim, mažyti...

Na ir va, žinok dabar, pagalvojo jis, dėdamas nuotolinio valdymo pultelį ant jos naktinio stalelio.

— Nagi, močiut... Dabar miegok...

— Labai didžiuojuosi.

Tikrai, tikrai.

Kamilės kambario durys buvo praviros. Jis jas pastūmė ir krūptelėjo.

Blyški koridoriaus šviesa apšvietė jos molbertą.

Akimirką jis stovėjo nejudėdamas.

Apstulbęs, išsigandęs ir susižavėjęs.

Tai ji ir vėl teisi?

Galima suprasti dalykus jų nesimokius?

Tai jis galų gale ne toks kvailas? Jei instinktyviai ištiesė ranką į tą nedarnų kūną, kad padėtų jam atsitiesti, vadinasi, ne toks jis bukas, ką?

Vakaro voratinklis, nykuma. Jis užgniaužė jį ir pasiėmė alaus.

Paliko jį šilti.

Nereikėjo jam slankioti po koridorių.

Visos tos istorijos išklibino jo navigacijos instrumentus.

O velnias...

Apskritai viskas klostosi. Bent kartą gyvenimas laikosi tvirtai...

Jis mitriai atitraukė ranką nuo burnos. Jau vienuolika dienų nebekremta nagų. Nebent mažojo pirštelio.

Bet tai nesiskaito.

Paūgėti, paūgėti... Jis tik tą ir darė — augo...

Kas juos visus ištiktų, jei ji dingtų?

Jis atsirūgo. Gerai, ką gi, tai dar ne viskas, bet man juk reikia užmaišyti tešlą blynams...

Pasiaukojimo viršūnė — jis ją suplakė šakute, kad jų netrukdytų, pašnabždėjo vieną kitą užkeikimą ir paliko ramiai stovėti.

Pridengė švariu skuduru ir, trindamas rankas, išėjo iš virtuvės.

Rytoj jis jai patieks Siuzetės blynų, kad sulaikytų ją visiems laikams.

Gar gar gar... Vienas prieš vonios kambario veidrodį jis mėgdžiojo demonišką Šėtono juoką...

Ū ū ū... Tai buvo Diabolo juokas.

Ajajai... Kaip mes smaginamės..

13

Jau seniai nebuvo praleidęs su jais nakties. Jis sapnavo gražius sapnus.

Kitą rytą nuėjęs parnešė raguolių ir pakvietė visus pusryčių į Poletės kambarį. Dangus buvo mėlynas mėlynas. Filiberas ir ji apsikeitė daugybe mandagių frazių, o Frankas ir Kamilė tylomis gniaužė rankose savo puodelius.

Frankas svarstė, ar reikėtų pakeisti lovos baltinius, o Kamilė svarstė, ar reikėtų pakeisti tam tikras detales. Jis bandė pagauti jos žvilgsnį, bet jos čia nebebuvo. Ji jau buvo Segjė gatvėje, Pjero ir Matildos salone, pasirengusi trauktis ir dėti į kojas.

„Jei pakeisiu juos dabar, nebedrįsiu prigulti šiandien po pietų, o jeigu po pogulio — bus bukoka, argi ne? Jau girdžiu, kaip ji šaiposi...“

„O gal einu į galeriją? Atiduodu savo kartoną Sofi ir iš karto dedu į kojas?“

„Be to, tai yra, ėė... Mes net neprigulsime... Stovėsime, kaip filme, taip bus ėė...“

„Ne, nevykusi mintis... Jei jis ten, sulaikys mane, privers prisėsti ir pasikalbėti... O aš nenoriu kalbėtis. Man nusispjaut į jo tauškalus. Ima arba ne. Taškas. O savo tauškalus tegu pataupo klientams...“

„Prieš išeidamas drabužinėje nusimaudysiu po dušu...“

„Nuvažiuosiu taksi ir paprašysiu palaukti manęs prie durų antrojoje juostoje...“

Susirūpinusieji, nerūpestingieji — visi dūsaudami nupurtė savo trupinius ir gražiai sau išsiskirstė.

Filiberas jau buvo prieškambaryje. Viena ranka prilaikė Frankui duris, kitoje laikė lagaminą.

— Išvažiuoji atostogauti?

— Ne, čia aksesuarai.

— Aksesuarai kam?

— Mano vaidmeniui...

— O, velnias... Kas tai? Kokia nors nuotykių pjesė? Tu lakstysi šen ir ten ir taip toliau?

— Na taip, žinoma... Pakibsiu ant užuolaidos ir nuskriesiu į minią... Nagi... Eik arba persmeigsiu...

Žydrynė įpareigoja, Kamilė ir Poletė nusileido „į sodą“.

Senoji ponia vis sunkiau ir sunkiau vaikščiojo, ir joms prireikdavo beveik valandos pereiti Adrieno-Lekuvrero alėją. Kamilei tirpo kojos, ji vedė ją už parankės, taikėsi prie jos smulkių žingsnelių ir negalėdavo sutramdyti šypsenos pastebėjusi užrašą: Raitelių takas, nuosaiki eigastis... Jos stabtelėdavo, kad nufotografuotų turistus, praleistų bėgantį žmogelį ar persimestų keliais bereikšmiais žodžiais su kitais maratonininkais.

— Polete?

— Mažyte?

— Ar jūs užsigautumėte, jei aš pasiūlyčiau jums krėslą ant ratukų?

— Gerai... Taigi jūs užsigavote...

— Negi aš tokia sena? — sušnibždėjo ji.

— Ne! Visai ne! Atvirkščiai! Bet aš pamaniau, kad... Kadangi taip įklimpome su jūsų vaikštykle, galėtumėt kurį laiką jį stumti, kol pavargsite, o paskui pailsėti, ir aš nuvežčiau jus į pasaulio kraštą!

— Polete... Man įgriso šis parkas... Nebegaliu jo matyti. Man atrodo, suskaičiavau visus akmenėlius, visus suolus... Jų viso labo vienuolika... Man įgriso tie šlykštūs dideli autobusai, įgriso tos grupės be jokios vaizduotės, įgriso amžinai tie patys žmonės... Buki sargų snukiai ir štai tasai... Trenkiantis myžalais po savo Garbės Legionu... Paryžiuje galima pamatyti tiek kitų dalykų... Krautuvėlių, akligatvių, užpakalinių kiemų, dengtų praėjimų, Liuksemburgo sodą, bukinistų, Dievo Motinos katedros sodą, gėlių turgų, Senos pakrantes... Ne, patikėkite, šis miestas nuostabus... Mudvi galėtume nueiti į kiną, į koncertą, paklausyti operečių, „mano gražioji žibuoklių puokštelė“ ir visa kita... Mes įkalintos senių kvartale, kur visi vaikiūkščiai aprengti vienodai, kur visų auklyčių marmūzės panašios, kur viskas taip nuspėjama... Tai nieko neverta.

Tyla.

Ji vis sunkiau rėmėsi jai į dilbį.

— Gerai, tvarka... Būsiu su jumis atvira... Bandau kaip galėdama jums užkalbėti dantį, bet tiesa kita. Tiesa ta, kad prašau jus lyg ir kokios paslaugos... Jei turėtume su savimi krėslą ir sutiktumėt retsykiais jame pasėdėti, mudvi galėtume išvengti eilių į muziejus ir visada įeiti pirmos... O man — suprantat, man būtų be galo paranku... Yra daugybė parodų, kurias svajoju pamatyti, bet neturiu ryžto stovėti eilėse...

— Vaje, reikėjo pasakyti iš karto, kvailute! Jeigu reikia padaryti tau paslaugą, kokia gali būti kalba! Aš juk nieko kito ir nenoriu — tik padaryti tau malonumą!

Kamilė prikando žandus, kad nenusišypsotų. Nuleido galvą ir padėkojo — kiek pernelyg iškilmingai, todėl nelabai nuoširdžiai.

Greičiau, greičiau! Kalk geležį, kol karšta — taigi jos paknopstom nulėkė į artimiausią vaistinę.

— Mes plačiai naudojame „Classic 160“ iš Sunrise... Sulankstomas modelis, jis mus visiškai patenkina. Labai lengvas, nesunkiai valdomas, keturiolika kilogramų... Naujas, be ratų... Atlenkiamas pastovas kojoms su spaudomais pedalais... Alkūnramsčiai ir atkaltės aukštis reguliuojami... Sėdynė palenkiama... A, ne! Tai su priedu... Lengvai numaunami ratukai... Telpa tiesiog automobilio bagažinėje... Taip pat galima reguliuoti ir gylį... gylį— ėė...

Poletės, įspraustos tarp sausų šampūnų ir „Scholl“ vitrinos, veidas taip ištįso, kad provizorė nebeišdrįso baigti savo tirados.

— Gerai, palieku jus... Turiu žmonių... Prašom, štai dokumentacija...

Kamilė priklaupė už jos.

— Neblogas, tiesa?

— Atvirai kalbant, tikėjausi blogesnio... Sportinis modelis... Ta juoda spalva — prašmatnu...

— Na ką gi... Jei jau taip, pasakyk, kad jis man tinka prie veido!

— Sunrise Medical... Na ir pavadinimai... 37... Tai jūsų kraštuose, ar ne?

Poletė užsidėjo akinius.

— Kur?

— Ė... Šanso prie Šuazijo...

— A! Na taip! Šanso! Puikiausiai žinau, kur jis!

Išdegė.

Ačiū tau, Dieve.

— Kiek?

— 558 eurai be mokesčio...

— Ak, vis dėlto... Bet ar... ar negalima jo išsinuomoti?

— Šito modelio — ne. Nuomojamas kitas. Tvirtesnis ir sunkesnis. Bet... Jūs pensininkė, ar ne? Tikriausiai ponia dar apsidraudusi ir privačiai?

Jai atrodė, kad kalbasi su dviem paikom senmergėm.

— Už šį krėslą jums nereiks mokėti! Tik nueikit pas savo gydytoją ir paprašykit recepto... Turint omenyje jūsų būklę, nebus jokių keblumų... Štai jums informacinė knygelė... Čia viskas nurodyta... Jūs lankotės pas bendrosios praktikos gydytoją?

— Ėė...

— Jei jis neturi šioje srityje patirties, parodykite jam kodą: 401 A02.1. Visa kita sutvarkysite su savo CNAM16, ar ne?

— A... gerai... hm... Bet kas tai yra?

Atsidūrusi gatvėje, Poletė sudvejojo:

— Jei priversi eiti pas daktarą, jis tuoj pat išsiųs mane į prieglaudą...

— Ei! Ramiau, Poletėle... Mes niekur neisime, aš jų nekenčiu ne mažiau už jus, viskas susitvarkys... Nesijaudinkit...

— Jie mane suras... Jie mane suras... — raudojo ji.

Ji prarado apetitą ir visą popietę prislėgta pratysojo lovoje.

— Kas jai? — sunerimo Frankas.

— Nieko. Mes nuėjome į vaistinę krėslo, o kadangi ta moterėlė liepė kreiptis į gydytoją, Poletė labai susijaudino...

— Kokio krėslo?

— Na... ant ratukų!

— Kuriems galams?

— Na, galėtume važinėtis, mulki! Kad daugiau pamatytume!

— O velnias, bet ką tu čia rezgi? Jai čia gera! Kodėl nori kratyti ją kaip limonado butelį?

— O... Žinai, tu pradedi mane erzinti! Tu irgi turėtum ja pasirūpinti! Pabandyk kartais nušluostyti jai užpakalį — tada viskas grįš į savo vietas! Man nesunku ją tampyti, tavo močiutė miela, bet aš turiu judėti, vaikščioti, pravėdinti galvą, velniai tave rautų! Tau, žinoma, viskas puiku, tau dabar viskas gerai, ar ne? Na, nuramink mane — juk dabar tavęs niekas neerzina, ar ne? Ar Filu, ar Poletė, ar tau, namų perimetrui, jums visiems pakanka niam niam, darbelio, liūliuko... Ką gi, man — ne! Aš pradedu dusti! Be to, be galo mėgstu vaikščioti, o greitai stos gražios dienos... Tad kartoju: mielai sutinku būti slauge, bet sykiu ir didžiąja turiste, kitaip jūs patys...

— Ką?

— Nieko!

— Nesiusk taip...

— Kad esu priversta! Tu toks egoistas, kad jei aš nelaidysiu gerklės, niekada nepajudinsi nė pirštelio, jog man padėtum!

Jis išėjo trinktelėjęs durimis, o ji užsidarė savo kambaryje.

Kai iš ten išėjo, jie abu buvo prieškambaryje. Poletė visa švytėjo: jos mažylis ja rūpinasi.

— Nagi, bobut, sėskis. Tokios jau tos vežėčios: kad toli nuvažiuotum, reikia jas iš panagių patikrint...

Pritūpęs jis sukinėjo rankenėles.

— Kojoms patogu?

— Taip.

— O rankoms?

— Šiek tiek per aukštai...

— Gerai, Kamile, eikš čionai. Kadangi stumsi tu, eikš šen, kad sureguliuočiau tau rankenas...

— Puiku. Na, man metas... Palydėkite mane į darbą, išbandysim.

— Ar jis telpa į liftą?

— Ne. Reikia sulankstyti... — Jis sudirgo: — Bet tuo geriau, kiek žinau, ji ne luošė?

— Brum, brrrum... Prisisek diržą, vėluoju.

Parką jie praskriejo visu greičiu. Prie raudonos šviesos Poletės plaukai buvo susitaršę, skruostai skaisčiai išraudę.

— Na, ką gi... Palieku jus, mergaitės. Kai būsite Katmandu, atsiųskite man atviruką...

Jau paėjęs keletą metrų, jis atsisuko.

— Ei! Kamile? Nepamiršai šio vakaro?

— Ko?

— Blynų...

— O, šūdas!

Ji ranka užspaudė burną.

— Buvau pamiršusi... Manęs nebus namie.

Jis sugniužo.

— Be to, man svarbu... Negaliu atšaukti... Tai dėl darbo... — O ji?

— Paprašiau Filu mane pavaduoti.

— Gerai, ką gi... Tuo blogiau, a? Suvalgysim juos be tavęs...

Jis stoiškai užgniaužė neviltį ir raitydamasis nutolo.

Jam graužė naujųjų trumpikių etiketė.

14

Matilda Daens-Kesler buvo pati gražiausia moteris, kokią Kamilė kada nors buvo sutikusi. Labai aukšta, daug aukštesnė už savo vyrą, labai liekna, labai linksma, labai išsilavinusi. Mūsų mažąją planetą ji mindžiojo nerūpestingai, viskuo domėjosi, stebėjosi kiekvienu menkniekiu, smaginosi, vangiai piktinosi, kartais dėdavo delną jums ant rankos, visada kalbėjo tyliai, puikiai mokėjo ketvertą ar penketą kalbų ir slėpė savo žaidimą paperkančia šypsena.

Tokia graži, kad jai niekada netoptelėjo mintis jos nupiešti...

Per daug rizikinga. Ji buvo per daug gyva.

Vieną kartą — mažutis eskizas. Jos profilis... Susmeigto ant pakaušio kuodo apačia ir auskarai... Pjeras jį iš jos nudžiovė, bet tai nebuvo ji. Trūko žemo jos balso, švytėjimo ir duobučių skruostuose, atsirandančių jai juokiantis.

Buvo geranoriška, įžūli, nesivaržė, kaip tie, gimę ant plonų paklodžių. Jos tėvas buvo žymus kolekcionierius, ji visada gyveno tarp gražių daiktų ir niekada nieko gyvenime neskaičiavo — nei turtų, nei draugų, juolab priešų.

Ji buvo turtinga, Pjeras — sumanus ir energingas.

Kai jis kalbėdavo, ji tylėdavo ir, vos tik jis nusisukdavo, ji užglaistydavo jo kvailystes. Jis aplaužydavo ragus naujokams. Niekada neklysdavo — pavyzdžiui, išgarsino Vuli ir Barkaresą; ji stengdavosi juos palaikyti.

Ir ką norėdavo, prilaikydavo.

Pirmasis jų susitikimas — Kamilė jį prisiminė labai gerai — įvyko Dailės mokykloje per metų pabaigos darbų parodą. Juos gaubė tarsi kažkokia aura... Nepranokstamas pirklys ir Vitoldo Daenso duktė... Jų buvo laukiama, jų visi bijojo ir tykojo menkiausios jų reakcijos. Kai jie atėjo jų pasveikinti — jos ir jos driskių gaujos, — ji jautėsi apgailėtinai... Spausdama jam ranką, nuleido galvą, nerangiai išsisuko nuo vieno kito komplimento ir žvilgsniu paieškojo pelės urvelio, kur pagaliau galėtų pasislėpti.

Tai buvo birželį, maždaug prieš dešimtį metų. Mokyklos kieme krykštavo kregždutės, o jie gėrė prastą punšą, pamaldžiai klausydamiesi Keslero postringavimų. Kamilė nieko negirdėjo. Ji žiūrėjo į jo žmoną. Tądien ji vilkėjo mėlyną tuniką su plačiu sidabriniu diržu, ant kurio, jai pajudėjus, sutilindžiuodavo mažučiukai varpeliai.

Meilė iš pirmo žvilgsnio...

Paskui jie juos pakvietė į restoraną Dofmo gatvėje, ir į gerai aplaistytų pietų pabaigą jos draugužis paragino ją atversti savo piešinių aplanką. Ji atsisakė.

Po kelių mėnesių ji sugrįžo pas juos. Viena.

Pjeras ir Matilda turėjo Tjepolo, Dega ir Kandinskio piešinių, bet neturėjo vaiko. Kamilė niekada nedrįso paliesti tos temos ir neišvengiamai pakliuvo į jų tinklus. Vėliau atsitiko taip, kad ji visiškai nepateisino vilčių, ir tinklo akutės išsitempė...

— Tai dievaižin kas! Tu darai dievaižin ką! — koneveikė ją Pjeras.

— Kodėl tu savęs nemyli? — švelniau antrino jam Matilda.

Ir ji nebesilankydavo jų vernisažuose.

Slapčiomis jis vis krimtosi:

— Kodėl?

— Ją per mažai mylėjo, — atsakydavo žmona.

— Mes?

— Visi...

Jis dejuodamas padėdavo galvą jai ant peties.

— O... Matilda... Mano balandėle... Kodėl tu leidai jai pasprukti?

— Ji sugrįš...

— Ne. Ji viską iššvaistys...

— Ji sugrįš.

Ir ji sugrįžo.

— Pjero nėra?

— Ne, jis pietauja su savo anglais, nepasakiau jam, kad tu ateini, norėjau truputį su tavimi pabūti...

Paskui pastebėjo jos aplanką.

— Bet... Tu... tu kažką turi?

— Ne-e, niekis... Dalykėlis, kurį anądien jam pažadėjau...

— Ar galiu pažiūrėti?

Kamilė neatsakė.

— Gerai, aš palauksiu...

— Jis tavo?

— Uhu...

— Dieve mano... Kai jis sužinos, kad buvai atėjusi ne viena, kauks iš nevilties... Tuojau jam paskambinsiu...

— Ne, ne! — nesutiko Kamilė. — Baikite! Sakau jums, tai niekis... Mudviejų reikalas. Tarsi koks nuomos mokestis...

— Puiku. Nagi... Prie stalo.

Viskas jų namuose buvo gražu: vaizdas, daiktai, kilimai, paveikslai, indai, jų skrudintuvas, viskas. Net jų tupykla buvo graži. Gipsinėje kopijoje galėjai perskaityti ketureilį, kurį Malarmė buvo išrašęs savojoje:

Jei išsituštinti panorai,

Tamsioj buveinėj atsisėski,

Trauk pypkę, ar dainuoki oriai

Tik pirštais sieną nebelieski.17

Pirmąsyk tas daikčiukas ją pribloškė.

— Jūs... Jūs nusipirkote Malarmė šikinyko gabalą?

— Ką tu... — juokėsi Pjeras. — Tiesiog pažįstu vyruką, kuris padarė jo liejinį... Žinai jo namus? Viulene?

— Ne.

— Kurią nors dieną nusivešim... Ta vieta tave sužavės... Sužavės...

Atitinkamai buvo ir visa kita. Net jų tualetinis popierius buvo minkštesnis nei kitur...

Matilda džiūgavo:

— Kokia tu graži! Kaip gerai atrodai! Kaip tau tinka trumpi plaukai! Tu papilnėjai, tiesa? Kaip džiugu tave tokią matyti... Ak, iš tiesų, kaip džiugu... Man taip tavęs trūko, Kamile... Kad tu žinotum, kaip mane kartais slegia visi tie genijai... Kuo mažiau talento, tuo daugiau šurmulio... Pjerui nusišvilpt, jis savo vežime, bet aš, Kamile, aš... Kaip aš nuobodžiauju... Eikš, sėskis šalia, papasakok...

— Aš nemoku pasakoti... Parodysiu jums savo bloknotus...

Matilda vertė lapus, o ji aiškino.

Ir tik pristatydama savo pasaulėlį kaip reikiant suvokė, kokie jie jai svarbūs.

Filiberas, Frankas ir Poletė tapo svarbiausi žmonės jos gyvenime, ir ji tai suvokė būtent čia ir dabar, tarp dviejų XVIII amžiaus persiškų pagalvėlių. Ji buvo sutrikusi.

Tarp pirmojo bloknoto ir paskutinio piešinio, kurį ką tik buvo brūkštelėjusi, — švytinti Poletė savo krėsle ant ratukų priešais Eifelio bokštą, — prabėgo vos keletas mėnesių, ir vis dėlto ji jau buvo kita... Pieštuką laikė nebe tas pats žmogus... Ji nusipurtė, ji pakeitė, išsprogdino granito luitus, kurie tiek metų kliudė jai žengti į priekį.

Šįvakar žmonės laukia, kad ji sugrįžtų... Žmonės, kuriems visai nerūpi, ko ji verta... Kurie myli ją dėl kitko... Galbūt dėl jos pačios...

Dėl manęs?

Dėl tavęs...

— Na? — nekantravo Matilda. — Kodėl nieko nebesakai?.. Kas ta?

— Žoana, Poletės kirpėja...

— O čia?

— Žoanos batai... Rock‘n‘roll, ne? Kaip mergina, kuri visą dieną dirba stačiomis, gali tai ištverti? Manau, jog tai auka elegancijai...

Matilda juokėsi. Tos kurpės tikrai pasibaisėtinos...

— O štai šitas dažnai šmėkščioja, ar ne?

— Tai Frankas, virėjas, apie kurį ką tik pasakojau...

— Dailus, ar ne?

— Manote?

— Taip... Lyg Ticiano tapytas jaunasis Farnezė, tik dešimčia metų vyresnis...

Kamilė pakėlė akis į dangų.

— Na ir pasakėte...

— Taip, taip! Patikėk!

Ji nuėjo, paskui grįžo su knyga.

— Imk. Žiūrėk! Tas pats niūrus žvilgsnis, tos pačios virpančios šnervės, tas pats užsirietęs smakras, tos pačios truputį atlėpusios ausys... Ta pati viduje rusenanti ugnis...

— Na ir pasakėte, — kartojo ji, šnairuodama į portretą, — maniškis spuoguotas.

— O... Tu viską gadini!

— Viskas? — nusiminė Matilda.

— Na, taip...

— Gerai. Labai gerai. Tai... tai nuostabu...

— Ką jūs...

— Nepriešgyniauk man, mergaite, aš nemoku kurti, bet moku žiūrėti. Dar tada, kai vaikai vaikšto į lėlių teatrą, tėvas mane jau tampydavosi po visus keturis pasaulio kampus, užsikėlęs ant pečių, kad būčiau tinkamame aukštyje, tad prašom man nepriešgyniauti... Palieki juos man?

— Pjerui...

— Gerai... Bet atsargiai, ką? Tie daikčiukai — mano temperatūros lapeliai...

— Puikiai supratau.

— Jo nepalauksi?

— Ne, turiu eiti...

— Jis nusivils...

— Ne pirmą kartą... — lemtingai atitarė Kamilė.

— Nepapasakojai man apie savo motiną...

— Tikrai? — nustebo ji. — Geras ženklas, tiesa?

Matilda ją pabučiavo ir išleido pro duris.

— Visų geriausias... Na, ir nepamiršk mūsų aplankyti... Su jūsų krėsliuku įveikt keletą krantinių — vienas juokas...

— Sutarta.

— Ir toliau taip darbuokis... Būk lengvabūdė... Smaginkis. Pjeras, žinoma, sakys priešingai, bet tu jo neklausyk. Nebeklausyk jų — nei jo, nei nieko kito... Beje?

— Taip?

— Tau reikia pinigų?

Kamilė būtų turėjusi atsakyti ne. Dvidešimt septynerius metus ji sakė ne. Ne, viskas gerai. Ne, ačiū. Ne, man nieko nereikia. Ne, nenoriu jums likti skolinga. Ne, ne, palikite mane ramybėje.

— Taip.

Taip. Taip, manau, kad galbūt. Taip, aš nebegrįšiu dirbti padiene nei Bredar, nei jokiam tų bukagalvių. Taip, pirmą kartą gyvenime norėčiau ramiai dirbti. Taip, neturiu noro susigaužti kiekvieną kartą, kai Frankas atkiša man savo tris banknotus. Taip, aš pasikeičiau. Taip, man jūsų reikia. Taip.

— Puiku... Ir ta proga šiek tiek geriau apsirenk... Atvirai... Šitą džinsinį švarką dėvi jau dešimt metų...

Teisybė.

15

Ji grįžo pėstute, apžiūrinėdama antikvarų vitrinas. Buvo kaip tik prieš Dailės mokyklą (koks šaipūnas tas mūsų likimas...), kai suskambo jos mobilusis. Pamačiusi, kad jai skambina Pjeras, vėl jį išjungė.

Paspartino žingsnį. Širdis pakibo ore.

Antras skambutis. Šį sykį Matilda. Ji neatsiliepė ir jai.

Sugrįžo atgal ir perėjo Seną. Toji mažytė turėjo romantinių polėkių, o šokti iš džiaugsmo, ar šokti į Seną Paryžiuje vis dar tinkamiausias Menų tiltas... Ji atsirėmė į turėklą ir surinko tris atsakiklio skaičius...

Šiandien dvidešimt trečią valandą jūs gavote dvi naujas žinutes... Metas to atsikratyti, sakykim, netyčia... Pliumpt! Oi... Kaip gaila...

„Kamile, tučtuojau man paskambink, suk tave devynios! — baubė jis. — Tučtuojau! Girdi?“

Šiandien dvidešimt trečią valandą trisdešimt aštuonios: „Tai Matilda. Neskambink jam. Ir neateik. Nenoriu, kad jį pamatytum. Tavo pirklys bliauna kaip veršis... Patikėk, ne per daug gražus vaizdelis... Bet ne, gražus... Net labai gražus... Ačiū, Kamile, ačiū... Girdi, ką jis sako? Palauk, duodu jam telefoną, nes dar nuplėš man ausį...“ — „Eksponuosiu tave rugsėjį, Fok, ir nesakyk ne — kvietimai jau išsiuntinėti...“ Toliau žinutė nutraukta.

Ji išjungė mobilųjį, susisuko cigaretę ir sutraukė ją stovėdama tarp Luvro, Prancūzijos Akademijos, Dievo Motinos katedros ir Santarvės aikštės.

Gražiai nusileidusi uždanga...

Paskui ji patrumpino savo kuprinės diržus ir nuskuodė kiek kojos neša, kad nepražiopsotų deserto.

16

Virtuvė trupučiuką atsidavė prisvilusiais riebalais, bet visi indai buvo sutvarkyti.

Nė garso, visos lempos užgesintos, nė šviesos ruoželio po jų kambarių durimis. Pamanykit... O ji buvo pasišovusi bent kartą sušveisti pilną keptuvę...

Ji pabeldė į Franko duris.

Jis klausėsi muzikos.

Sustojusi jo lovos kojūgalyje, įsisprendė į klubus.

— Na, tai ką? — pasipiktino.

— Mes tau kelis palikome... Užpilsiu romu rytoj...

— Na, tai ką? — pakartojo ji. — Tu manęs nedulkini?

— Cha cha! Labai juokinga...

Ji pradėjo nusirenginėti.

— Klausyk, tėvuk... Tu taip neišsisuksi! Pažadėta, orgazmas privalomas!

Jis pasikėlė uždegti lempos, kol ji kur papuola mėtė batus.

— Bet ką tu čia rezgi? Kur taikai?

— Na, ką... Nusirenginėju!

— O, ne...

— Ką?

— Ne taip... Palauk... Apie tą akimirką aš tiek svajojau...

— Išjunk šviesą.

— Kodėl?

— Bijau, jei mane pamatysi, nebenorėsi manęs...

— Bet, Kamile, o velnias! Liaukis! Liaukis! — staugė jis.

Apmaudi grimasėlė.

— Nebenori?

— Išjunk šviesą.

— Ne!

— Taip!

— Nenoriu, kad tarp mūsų viskas įvyktų taip...

— O kaip turėtų įvykti? Nori nusivežt mane į Bulonės miškus ir pairstyti?

— Atsiprašau?

— Plukdytum mane valtele, deklamuotum eilėraščius, o aš sėdėčiau nusvarinusi ranką į vandenį...

— Eikš, prisėsk šalia manęs...

— Išjunk šviesą.

— Gerai...

— Išjunk muziką.

— Viskas?

— Taip.

— Tai tu? — paklausė jis baugščiai.

— Taip.

— Tau čia patogu?

— Ne...

— Še, imk vieną pagalvę... Kaip praėjo tavo pasimatymas?

— Labai gerai.

— Papasakosi?

— Ką?

— Viską. Šįvakar aš noriu viską sužinoti... Viską. Viską. Viską.

— Žinai, jei pradėsiu... Tada ir tu būsi priverstas mane apkabinti...

— O, šūdas... Tave išprievartavo?

— Ne...

— Gerai, ką gi... Jei nori, galėčiau tuo pasirūpinti...

— O, ačiū... Genialu... Ėė... Nuo ko pradėti?

Frankas nutaisė Žako Marteno iš Sirgalių mokyklos balsą:

— Iš kur tu, mano mergyte?

— Iš Medono...

— Iš Medono? — šūktelėjo jis. — Bet juk tai nuostabu! O kur tavo mamytė?

— Ryja vaistus.

— Štai kaip? O tėvelis, kur tavo tėvelis?

— Miręs.

— A! Aš tave įspėjau, vyruti! Ar bent turi prezervatyvų?

— Nepurtyk manęs taip, Kamile, puikiai žinai, aš juk truputį kvailokas... Tavo tėvas miręs?

— Taip.

— Kaip?

— Nukrito į tuštumą.

— Gerai, dėstau iš eilės... Eikš arčiau, nes nenoriu, kad kiti išgirstų...

Jis užtraukė patalus jiems ant galvų.

— Klok. Niekas mūsų nemato...

17

Kamilė sukryžiavo kojas, susidėjo ant pilvo rankas ir leidosi į ilgą kelionę.

— Buvau maža mergytė be jokių istorijų ir labai gerutė... — pradėjo ji vaikišku balseliu. — Valgiau nedaug, bet gerai mokiausi ir visą laiką piešiau. Neturėjau nei brolio, nei sesers. Tėtis buvo vardu Žanas Luji, mama — Katrina... Manau, tada, kai juodu susipažino, vienas kitą mylėjo... Nežinau, niekada nedrįsau jų paklausti... Bet kai aš piešdavau arklius ir dailų Džonio Depo iš 21 Jump Street veidą, jie vienas kito jau nebemylėjo. Esu tuo tikra, nes tėtis daugiau su mumis nebegyveno. Pasirodydavo tik savaitgaliais manęs aplankyti. Nieko nuostabaus, kad jis išėjo, ir aš juo dėta būčiau panašiai pasielgusi. Beje, sekmadienio vakarais iš tiesų norėdavau išeiti drauge su juo, bet niekados to nebūčiau padariusi, nes mama vėl būtų žudžiusis. Kai buvau maža, mano mama žudėsi daugybę kartų... Laimei, dažnai tai vykdavo, kai manęs nebūdavo namie, o paskui, vėliau... Kai paūgėjau, ji nebe taip varžėsi, taigi ėė... Kartą buvau pakviesta į draugės gimtadienį. Vakare mama manęs pasiimti neatėjo, todėl kita mama pavėžėjo mane iki namų, ir kai aš įėjau į svetainę, pamačiau ją be gyvybės žymių ant kilimo. Atvažiavo sanitarai, o aš dešimt dienų gyvenau pas kaimynę. Paskui tėtis jai pagrasino, kad jeigu ji dar kartą žudysis, jis pasistengs atimti iš jos mano globos teises, ir tada ji liovėsi. Tačiau vaistus teberijo. Tėtis man buvo sakęs, kad turėjęs išvykti dėl savo darbo, bet mama neleido man tuo tikėti. Ji kasdien kartojo, kad jis melagis, niekšas, kad turi kitą moterį ir kitą mergytę, kurią vakarais myluojąs...

Ji vėl prabilo įprastu balsu:

— Apie tai aš pasakoju pirmą kartą... Matai, taviškė prieš įsodindama į traukinį tave palaužė, o maniškė graužė mane kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną... Kartais vis dėlto būdavo meili. Pirkdavo man flomasterius ir kartodavo, kad aš — vienintelė jos laimė šioje žemėje...

Kai apsilankydavo tėvas, užsidarydavo jų garaže su savo „Jaguaru“ ir klausydavosi operų. „Jaguaras“ buvo senas, be ratų, bet nieko baisaus, mes vis tiek važiuodavome pasivažinėti... Jis sakydavo: „Ar nuvežti jus į Rivjerą, panele?“, ir aš įsitaisydavau šalia jo. Ir automobilį aš dievinau...

— Koks buvo jo modelis?

— Kažkoks MK...

— MKI ar MKII?

— Velniai griebtų, tu tikras vyrukas... Aš bandau tave sugraudinti, o vienintelis dalykas, kuris tave domina — vežėčių markė!

— Atsiprašau.

— Niekis...

— Na, toliau...

— Ką čia aš...

— „Na, panele? Ar nuvežti jus į Rivjerą?“

— Taip, — nusišypsojo Kamilė, — mielai... „Ar pasiėmėte maudymosi kostiumėlį? — pridurdavo jis. — Puiku... Ir vakarinę suknelę! Būtinai eisime į kazino... Nepamirškite savo sidabrinės lapės, naktys Monte Karle vėsokos...“ Viduje gardžiai kvepėdavo... Senos odos kvapas... Prisimenu, viskas buvo gražu... Krištolinė peleninė, koketiškas veidrodėlis, mažučiukės rankenėlės stiklams nuleisti, dėklės vidus, medis... Lyg skraidantis kilimas. „Jei nusišypsos laimė, atvyksime iki sutemstant“, — pažadėdavo jis. Taip, toks žmogus buvo mano tėtis — didis svajotojas, keletą valandų stabdžių pedalu galėdavęs junginėti greičius ir priemiesčio garaže nuvežti mane į pasaulio kraštą... Taip pat operos aistruolis, tad kelionės metu mudu klausydavomės Don Karlo, Traviatos ar Figaro vedybų. Jis man papasakodavo istorijų: apie madam Baterflai širdgėlą, neįmanomą Pelėjo ir Melisandos meilę, kai šis jai prisipažįsta, turiu jums kai ką pasakyti, ir jam nesiseka, apie grafienę ir visą laiką besislapstantį jos kerubiną, ar apie Alsiną, gražiąją raganą, paverčiančią savo gerbėjus laukiniais žvėrimis... Aš visada turėjau teisę kalbėti, tik ne tada, kai jis kilstelėdavo ranką, o „Alsinoje“ jis ją kilnodavo dažnai... Tornami a vagheggiar, nebegaliu daugiau klausyti tos melodijos... Ji per daug linksma... Bet dažniausiai aš tylėdavau. Man buvo gera. Galvodavau apie kitą mažą mergytę, kuri viso to neturi... Man tai rodėsi sudėtinga... Dabar, žinoma, aiškiau: toks vyras kaip jis negalėjo gyventi su tokia moterimi, kaip mano motina... Moteris, kuri šiurkščiu mostu išjungia muziką, kai ateina metas sėstis prie stalo, ir ištaško mūsų svajones kaip muilo burbulus... Niekada nemačiau jos laimingos, niekada nemačiau besišypsančios, nie... Tėvas, atvirkščiai, buvo įsikūnijęs meilumas ir gerumas. Truputį panašus į Filiberą... Šiaip ar taip, gerokai per mielas, kad su tuo susitaikytų. Mintis, kad jis savo mažosios princesės akyse atrodo kaip niekšas... Todėl vieną dieną jis sugrįžo ir apsigyveno su mumis... Miegodavo savo kabinete ir kiekvieną savaitgalį išnykdavo... Daugiau jokių iškylų į Zalcburgą ar Romą senu pilku „Jaguaru“, daugiau jokių kazino ir piknikų jūros pakrantėje... Paskui vieną rytą jis, manau, pasijuto pavargęs... Ir labai labai pavargęs nukrito nuo vieno pastato stogo...

— Nukrito ar nušoko?

— Jis buvo elegantiškas žmogus, todėl nukrito. Buvo draudėjas ir vaikštinėjo po vieno daugiaaukščio stogą dėl kažkokios ventiliacijos vamzdžių istorijos ar dar nežinia dėl ko, atsivertė savo aplankus ir nepastebėjo, kur žengia...

— Pasiutimas... O ką tu apie tai manai?

— Nieko. Paskui buvo laidotuvės, ir motina visą laiką gręžiojosi pažiūrėti, ar bažnyčios gale nestovi kita moteris... Paskui ji pardavė „Jaguarą“, o aš lioviausi kalbėti.

— Kiek laiko?

— Ištisus mėnesius...

— O paskui? Ar galiu patraukti antklodę, nes dūstu...

— Aš taip pat dusau. Tapau bjauri, vieniša paauglė, įsivedžiau į telefono atmintį ligoninės numerį, bet man jo neprireikė... Ji aprimo... Iš savižudės virto prislėgtąja. Tai buvo pažanga. Taip buvo ramiau. Spėju, kad jai pakako vienos mirties... Tada mano galvoje buvo tik viena mintis: sprukti. Pirmą kartą išsikrausčiau pas draugę, kai man buvo septyniolika... Vieną vakarą — pokšt! — prie durų išdygo mano motina ir farai... O juk ta bjaurybė puikiausiai žinojo, kur aš... Tikras relou, kaip sako jaunimas. Prisimenu, mes pietavome su jos tėvais ir kalbėjome apie Alžyro karą... Ir čia — tuk tuk — farai. Man buvo labai nesmagu prieš tuos žmones, bet aš nenorėjau istorijų, todėl išėjau su ja... 1995 metų vasario 17-ąją man sukako aštuoniolika, ir kitą dieną, viena minutė po vidurnakčio, aš, tylutėliai privėrusi duris, dėjau į padus... Baigiau licėjų ir įstojau į Dailės mokyklą... Ketvirta iš septyniasdešimties priimtųjų... Buvau paruošusi supergerą aplanką savo vaikystės operų temomis... Plušėjau kaip žvėris, ir komisija mane pasveikino... Tuo metu jau nebepalaikiau jokio ryšio su motina ir buvau pradėjusi badmiriauti, nes gyvenimas Paryžiuje buvo per brangus... Glaudžiausi pas vienus, pas kitus... Dažnai praleidinėdavau paskaitas... Praleidinėdavau teoriją, eidavau į dirbtuves, paskui viską paleidau vėjais... Visų pirma man buvo nuobodoka... Turiu pasakyti, kad aš neapsimetinėjau: į save rimtai nežiūrėjau, tad ir į mane niekas nežiūrėjo rimtai. Aš nebuvau Menininkė iš didžiosios M, aš buvau tik gera atlikėja... Ta, kuriai veikiau pasiūloma Tertro aikštėje teplioti Monė ir mažąsias šokėjas... Be to, aš... Aš nieko nesupratau. Tuo metu mėgau piešti ir, užuot klausiusis dėstytojų pliurpalų, piešdavau jų portretus, o sąvokos: „plastiniai menai“, „hepeningai“, „instaliacijos“ mane erzino. Puikiai suvokiau, kad supainiojau amžius. Būčiau norėjusi gyventi XVI ar XVII amžiuje ir mokytis amato kokio nors didžiojo meistro dirbtuvėje... Ruošti jam drobių foną, valyti teptukus ir grūsti spalvas... Gal buvau nepakankamai subrendusi? Neturėjau savo ego? O gal tiesiog šventosios ugnelės? Nežinau... Antra, nesėkminga pažintis... Baltais siūlais siūta istorija: jauna kvailutė su savo pastelių dėžele ir dailiai sulankstytais skudurėliais įsimyli nesuprastą genijų. Prakeiktąjį, dausų princą, našlį, paniurėlį, nepaguodžiamąjį... Tikras šventasis paveikslėlis: gauruotas, kenčiantis, genialus, skurstantis, ištroškęs... Tėvas argentinietis, motina vengrė, sprogstamasis mišinys, nuostabus išsilavinimas, gyvena skvote ir tik laukia kokios žioplos žąselės, kuri jam ruoštų valgyti, kol jis kuria siaubingose kančiose... Aš tai jam užtikrinau. Eidavau į Šventojo Petro turgų, nusmaigsčiau sienas metrais audinio, kad suteikčiau „koketiškesnę“ išvaizdą mūsų „kambarėliui“, ir susiradau darbą, kad turėčiau ką pastatyti ant viryklės... Na, gal ne ant viryklės, o... Sakykim, ant nešiojamosios dujų viryklėlės... Mečiau mokyklą ir, turkiškai parietusi kojas, atsisėdau pamąstyti, kokio amato galėčiau griebtis... Blogiausia, kad aš didžiavausi! Žiūrėjau, kaip jis tapo, ir jaučiausi svarbi... Buvau sesė, mūza, didžioji moteris už didžiojo vyro, ta, kuri skatino kubistus, maitino jo mokinius ir tuštino pelenines...

Ji juokėsi.

— Didžiavausi ir tapau muziejaus salių prižiūrėtoja. Supergudru, ką? Gerai, apie kolegas aš nepasakoju, nes iš arti pažinau visą valstybinės tarnybos didybę, bet... Iš teisybės, man buvo nusišvilpt... Man buvo gera. Galų gale atsidūriau savo didžiojo meistro dirbtuvėje... Drobės jau seniai buvo išdžiūvusios, bet aš iš tiesų čia išmokau daugiau negu visose pasaulio mokyklose... O kadangi tuo laikotarpiu nedaug miegojau, galėjau sau ramiai gyventi komoje... Aš šildžiausi... Bėda ta, kad neturėjau teisės piešti... Net mažučiukame bloknotėlyje, net jei nieko aplinkui nebūdavo, o juk kai kuriomis dienomis žmonių būdavo tikrai nedaug, tačiau aš negalėdavau daryti nieko kita, tik gromuliuoti savo likimą, krūpčioti, išgirdus užklydusio lankytojo kulnų kaukšėjimą ar skubiai dėlioti savo reikmenis, kai sužvangėdavo jo raktų ryšulys. Ilgainiui tai tapo mėgstamiausiu Serafino Tiko užsiėmimu: Serafinas Tiko, aš dievinu šį vardą... atitykinti ir užklupti mane nusikaltimo vietoje. Ak, kaip tas kretinas džiūgaudavo, kai liepdavo man pasidėti pieštuką! Matydavau, kaip jis tolsta plačiai išžergęs kojas, kad galėtų laisvai pampti jo kiaušiai... Tačiau krūpčiodama aš išsijudindavau, ir man susvaigdavo galva. Kiek per jį sugadinta eskizų!.. Ak, ne! Tai jau darėsi nebepakenčiama! Ir aš sulošiau... Pirmosios gyvenimo pamokos davė savo vaisius: aš jį patepiau.

— Atsiprašau?

— Sumokėjau jam. Paklausiau, kiek nori, kad leistų man dirbti... Trisdešimt frankų per dieną? Gerai... Tiek kainuoja valanda komos šilumoje? Gerai... Ir aš sumokėjau.

— O velnias...

— Aha... Didysis Serafinas Tiko... — pridūrė ji svajingai. — Dabar, kai turime krėslą, kurią dieną patrauksime su Polete jo aplankyti...

— Kodėl?

— Todėl, kad aš iš tiesų jį mėgau... Jis buvo doras sukčius. Ne taip, kaip anas vištagalvis, kuris pasitikdavo mane po darbo dienos surauktu snukiu, mat aš pamiršdavau nupirkti cizų... Ir aš kaip kokia kvailė vėl leisdavausi žemyn...

— Kodėl su juo pasilikai?

— Todėl, kad mylėjau jį. Ir žavėjausi jo kūryba... Jis buvo laisvas, be kompleksų, pasitikintis savimi, reiklus... Visiška mano priešingybė... Verčiau būtų pražiota burna dvėsęs iš bado, nei susitaikęs su menkiausiu kompromisu. Man buvo vos dvidešimt, aš jį išlaikiau ir juo žavėjausi.

— Buvai kvaiša...

— Taip... Ne... Po tos paauglystės, kurią ką tik išgyvenau, tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti... Visą laiką aplinkui žmonės, kalbos tik apie meną, tapybą... Taip, mes buvome juokingi, bet ir sąžiningi. Už dvi minimalias pašalpas ėsdavome šešiese, tirtėdavome iš šalčio ir trypčiodavome eilėse viešosiose pirtyse, bet mums atrodė, kad gyvename geriau už kitus... Kad ir kaip juokinga tai galėtų atrodyti šiandien, manau, mes buvome teisūs. Mes turėjome aistrą... Šitą prabangą... Aš buvau kvaiša, bet laiminga. Kai įgrisdavo viena salė, pereidavau į kitą, o kai nepamiršdavau cigarečių, būdavo tikra šventė! Be to, mes smarkiai gėrėme... Įgijau šiokių tokių blogų įpročių... Paskui susitikau Keslerus, apie kuriuos anądien tau pasakojau...

— Neabejoju, tai buvo į gera... — apniuko jis.

Ji sučiulbėjo:

— O, taip... Geriau ir negalėjo būti... O... Žinai, vien apie tai pagalvojus, aš visa imu drebėti...

— Tvarka, tvarka... Viskas aišku.

— Ne-e, — atsiduso ji, — ne taip jau siaubinga... Praėjus pirmajam postskaistybės jauduliui, aš... aš... žodžiu... Tai buvo tiesiog savanaudis...

— Aa...

— Aha, ėė... Tu irgi panašios padermės...

— Taip, bet aš nesiplūstu!

Jie nusišypsojo vienas kitam tamsoje.

— Paskui viskas pašlijo... Mano mylimasis mane apgaudinėjo... Kol aš kęsdavau debiliškus Serafino Tiko pokštus, jis smagindavosi su pirmakursėmis, o kai mudu susitaikėme, jis man prisipažino vartojąs narkotikus, na, trupučiuką, tiesiog šiaip sau... Dėl gražaus gesto... Ir apie tai aš visai neturiu noro kalbėti...

— Kodėl?

— Todėl, kad tai pasidarė per daug liūdna... Tas mėšlas tave parklupdo taip sparčiai, kad negali nė patikėti... Dėl gražaus gesto, po velnių, ištempiau dar kelis mėnesius ir grįžau pas motiną. Ji nebuvo manęs mačiusi beveik trejetą metų; atidarė duris ir pasakė: „įspėju, valgyti nieko nėra“. Aš apsipyliau ašaromis ir du mėnesius nesikėliau iš lovos... O ji bent kartą buvo clean... Pasakysi, kad ji turėjo kuo mane slaugyti... O kai atsikėliau iš lovos, grįžau prie darbo. Tuo metu mitau tik skystomis košėmis ir žirneliais. Alio! Daktaras Froidas? Po plačiaekranio stereofilmo, visokiausių garsų, šviesų ir pojūčių vėl gyvenau nespalvotą gyvenimą iš mažosios raidės. Žiūrėdavau televizorių, o prie krantinių krašto man visada svaigdavo galva...

— Tu apie tai pagalvojai?

— Taip. Įsivaizduodavau savo vaiduoklį kylant į dangų aidint Tornami a vagheggiar; Te solo vuol amar melodijai... ir tėtį, kuris juokdamasis tiesia į mane rankas: „Ak, štai galų gale ir jūs, panele! Pamatysite, čia dar gražiau nei Rivjeroje...“

Ji verkė.

— Ne, neverk...

— Taip. Aš noriu.

— Ką gi, tada verk.

— Gerai, o tu nesudėtingas...

— Teisybė. Turiu krūvą ydų, bet nesu sudėtingas... Nori, kad baigtume?

— Ne.

— Nori ko nors atsigerti? Šilto pienelio su apelsinmedžio žiedais, kaip man ruošdavo Poletė?

— Ne, ačiū... Kur aš sustojau?

— Prie svaigulio...

— Taip, dėl svaigulio... Atvirai kalbant, man būtų pakakę tik niukso į nugarą, kad suklupčiau, bet vieną rytą, apsimovęs juodas plonučiukes ševro pirštines, man per petį patapšnojo atsitiktinumas... Tą dieną aš smaginausi su Vato personažais, susirietusi dvilinka ant savo kėdutės, kai man už nugaros praėjo kažkoks vyriškis... Matydavau jį dažnai... Visada sukinėdavosi apie studentus ir patyliukais dirsčiodavo į jų piešinius... Maniau, donžuanas. Turėjau abejonių dėl jo seksualinės pakraipos, žiūrėdavau, kaip jis pliurpia su pamalonintu jaunimu, ir žavėjausi jo laikysena... Visada vilkėdavo prašmatnius apsiaustus, labai ilgus, klasiškus kostiumus, ryšėdavo šilkines kaklaskares ir šalikus... Tai buvo mano pertraukėlė... Tad sėdėjau palinkusi prie savo bloknoto ir temačiau jo nuostabius batus, labai plonos odos ir nepriekaištingai nublizgintus. „Ar galėčiau užduoti jums nekuklų klausimą, panele? Ar jūsų moralė tvirta?“ Svarsčiau, kur jis taiko. Į viešbutį?.. Na, gerai... Ar mano tvirta moralė? Mano, papirkinėjusios Serafiną Tiko ir svajojančios padaryti akibrokštą gerojo Dievulio kūriniui? „Ne“, — atsakiau ir dėl šitos replikėlės sėdau į kitą mėšlyną... Šįsyk į patį didžiausią...

— Į kur?

— Į bevardį mėšlyną.

— Ką tu padarei?

— Tą pat, ką ir pirma... Bet užuot glaudusis skvote ir tarnavusi kažkokiam pasiutėliui, gyvenau didžiausiuose Europos viešbučiuose ir tarnavau sukčiui...

— Tu... tu...

— Verčiausi prostitucija? Ne. Nors...

— Ką tu darei?

— Klastotes.

— Klastojai pinigus?

— Ne, piešinius... O blogiausia, kad visa tai man dar ir patiko! Bent iš pradžių... Paskui tas mažutis pokštas virto neįmanoma vergija, bet iš pradžių buvo labai smagu. Bent kartą buvau kai kam naudinga! Taigi, sakau, gyvenau neapsakomoje prabangoje... Nebuvo nieko, kas man nebūtų pasiekiama.

Man šalta? Jis dovanoja puikiausius kašmyrus. Matei didelį mėlyną nertinį su gobtuvu, kurį visą laiką nešioju?

— Aha.

— Vienuolika tūkstančių frankų...

— Neee?

— Taaaip. Ir tokių kaip tas turėjau dešimtis... Išalkusi? Šmakšt — maistas į kambarį, nors apsiryk omarais. Ištroškusi? Geriu šampaną! Nuobodžiauju? Spektakliai, parduotuvės, muzika! Viską, ko tu tik nori, pasakyk Vitorijui... Neturėjau teisės pasakyti tik vieno dalyko: „Man gana“. Čia gražusis Vitorijus tapdavo blogiuku... „Išvažiuosi — tau šakės...“ Bet kodėl būčiau turėjusi išvažiuoti? Buvau popinama, smaginausi, dariau, ką norėjau, slampinėjau po visus muziejus, apie kuriuos svajojau, mezgiau pažintis, naktį painiodavau kambarius... Nesu tikra, bet man net atrodo, kad permiegojau su Džeremiu Aironsu...

— Kas jis toks?

— Oi... Tu beviltiškas... Gerai, nesvarbu... Skaitydavau, klausydavau muzikos, kaliau pinigėlius... Dabar mąstau, kad tai buvo kita savižudybės forma... Patogesnė... Aš atitolau nuo gyvenimo ir nuo to nedaugelio žmonių, kurie mane mylėjo. Nuo Pjero ir Matildos Keslerų, kurie ant manęs mirtinai supyko, nuo savo buvusių bičų, nuo tikrovės, dorovės, tiesaus kelio, nuo savęs pačios...

— Visą laiką plūkeisi?

— Visą laiką. Ne tiek jau daug padariau, bet tą patį dalyką reikėdavo taisyti daugybę kartų dėl techninių dalykų... Patina, gruntas, ir taip toliau... Žodžiu, piešinys buvo juokų darbas — sudėtinga buvo jį pasendinti. Dirbau su Janu, olandu, kuris aprūpindavo mus senu popieriumi. Toks buvo jo amatas: keliauti po pasaulį ir grįžti su ritiniais. Jis buvo truputį panašus į pakvaišusį chemiką, be atvangos ieškantį būdų, kaip iš nauja padaryti sena... Niekuomet negirdėjau jo pratariant nė menkiausio žodelio, — žavus tipas... Be to, aš praradau laiko nuovoką... Tam tikra prasme leidausi įtraukiama į tą negyvenimą... Plika akimi to nebuvo matyti, bet aš virtau mazgote... Prašmatnia mazgote... Plati gerklė, marškiniai pagal užsakymą ir pasišlykštėjimas savo niekinga asmenybe... Nežinia, kuo visa tai būtų baigęsi, jei manęs nebūtų išgelbėjęs Leonardas...

— Koks dar Leonardas?

— Leonardas da Vinčis. Čia aš bemat stojau piestu... Kol mes tenkinomės smulkiais meistrais, eskizų eskizais, apmatų apmatais arba pataisų pataisomis, galėjome kurti iliuziją ne per daug skrupulingiems pirkliams, bet čia buvo velniai žino kas... Aš jam pasakiau, bet jis manęs nepaklausė... Vitorijus tapo per didelis smaguris... Tiksliai nežinau, ką jis darė su savo šlamančiaisiais, bet kuo daugiau jų šlavėsi, tuo daugiau jam jų stigo... Matyt, taip pat turėjo savo silpnybių... Tada aš užsičiaupiau. Šiaip ar taip, ne mano bėda... Sugrįžau į Luvrą, į grafikos meno skyrių, kur galėjau prieiti prie tam tikrų dokumentų, ir išmokau juos atmintinai... Vitorijus norėjo vieno mažo darbelio. „Matai šitą etiudą? Pasisemk iš jo įkvėpimo, bet aną personažą man išsaugok...“ Tuo metu mudu jau nebegyvenome viešbutyje, o dideliame apstatytame bute. Aš sutikau ir palaukiau... Jis darėsi vis nervingesnis. Valandas praleisdavo prie telefono, nutrypė kiliminę dangą ir spjaudė į Madoną. Vieną rytą įlėkė į mano kambarį kaip išprotėjęs: „Aš turu išvykti, bet tu nekelk iš čia kojos, sutarta? Niekur neini, kol tau nepasakau... Supratai! Nekelk kojos!“ Vakare man paskambino nepažįstamas tipelis: „Viskas dega“, — ir padėjo ragelį. Ką gi... Surinkau krūvas melų ir sugrūdau juos į nutekamąjį vamzdį. Ir dar luktelėjau... Keletą dienų... Nedrįsau išeiti. Nedrįsau pažvelgti pro langą. Tapau visiška paranoike. Bet po savaitės išėjau. Buvau alkana, norėjau rūkyti, nebeturėjau ką prarasti... Sugrįžau į Medoną pėsčiomis ir radau uždarytus namus su lentele parduodama ant tvoros pinučių. Ar ji mirė? Perlipau per sieną ir permiegojau garaže. Sugrįžau į Paryžių. Kol ėjau, tol laikiausi ant kojų. Paslankiojau apie tą namą, jei kartais Vitorijus būtų grįžęs... Neturėjau pinigų, jokio kelrodžio, jokių gairių, nieko. Praleidau dar dvi naktis lauke su savo dešimt tūkstančių frankų vertės kašmyru, prašinėjau cizų, kažkas iš manęs nudžiovė apsiaustą. Trečią vakarą paskambinau į Pjero ir Matildos duris ir prie jų sukniubau. Jie mane pastatė ant kojų ir įkurdino čia, aštuntame aukšte. Po savaitės dar tebesėdėjau ant žemės ir svarsčiau, kuo galėčiau užsiimti... Žinojau tik vieną dalyką — niekad gyvenime nebenorėsiu piešti. Ir nebuvau pasirengusi grįžti į pasaulį. Žmonės mane gąsdino... Todėl tapau naktine paviršiaus technologe... Taip pragyvenau truputį daugiau kaip metus. Per tą laiką vėl susiradau motiną. Ji nieko manęs nepaklausė... Niekada nesupratau, ar iš abejingumo, ar tiesiog iš diskretiškumo... Nesiaiškinau, negalėjau sau to leisti: tik ją ir turėjau...

Kokia ironija... Aš padariau viską, kad pabėgčiau, ir štai... Grįžimas į pradinį tašką ir mažiau sapnų... Gyvaliojau, draudžiau sau vienai gerti ir savo dešimtyje kvadratinių metrų ieškojau išganingos išeities... O paskui žiemos pradžioje susirgau, ir Filiberas atnešė mane laiptais iki gretimo kambario... Toliau tu žinai...

Ilga tyla.

— Na ką... — pakartojo Frankas keletą sykių. — Na ką...

Jis pakilo ir sukryžiavo rankas.

— Na ką... Na ir gyvenimėlis... Pasiutimas... O dabar? Ką darysi dabar?

Ji miegojo.

Jis užtraukė patalus jai iki nosies, susirinko daiktus ir išstypino ant pirštų galų. Dabar, kai ją pažinojo, nebedrįso išsitiesti šalia. Be to, ji užėmė visą vietą...

Visą vietą.

18

Jis buvo išmuštas iš vėžių.

Kurį laiką paklaidžiojo po butą, užsuko į virtuvę, purtydamas galvą kelissyk atidarė ir uždarė spintas.

Salotos šerdis ant palangės buvo visai susiraukšlėjusi. Jis išmetė ją į šiukšlių kibirą ir grįžęs prisėdo su pieštuku baigti piešinio. Padvejojo dėl akių... Ar piešti du juodus taškus ragučių gale, ar vieną apačioje?

O velnias... Net ir sraigės nesugeba nupiešti!

Nagi, vieną. Taip mieliau.

Apsirengė. Išstūmė motociklą, iš baimės drebindamas kinkas priešais durininkės būstą. Piku pažvelgė į jį, bet nė nekrustelėjo. Gerai, vyruk, gerai... Šią vasarą tu gausi mažutį „Lacoste“, ir visos pekinukės virs iš koto... Paėjo dar keletą metrų, kol išdrįso spustelėti starterį, ir nudūmė į naktį.

Pasuko pirma gatve į kairę ir nuriedėjo nosies tiesumu. Pasiekęs jūrą, pasidėjo šalmą ant pilvo ir ėmė stebėti besidarbuojančius žvejus. Tarstelėjo keletą žodelių savo motociklui. Kad ir tas šiek tiek suvoktų susidariusią padėtį...

Buvo bepraskystąs.

Gal per daug vėjo?

Jis nusipurtė.

Ak štai!

Štai ko jis ką tik ieškojo: kavos filtro! Mintys grįžo į vietas... Tad nužingsniavo išilgai uosto iki pirmo veikiančio bistro ir tarp tviskančių vaškytinių išgėrė sulčių. Pakėlęs akis, veidrodžio atspindyje pamatė seną pažįstamą.

— Čia dabar? Tu?

— Aha...

— Ką čia veiki?

— Atėjau išgerti kavos.

— Klausyk, bjauriai atrodai...

— Pavargęs...

— Vis lakstai paskui sijonus?

— Ne.

— Eik jau... Ar šiąnakt nebuvai su mergina?

— Iš tiesų tai nebuvo mergina...

— O kas?

— Nežinau.

— Olia, vyruti... Ei, šeimininke! Pastatyk jam stiklinę, mano bičui šakės.

— Ne, ne... Baik...

— Baigti ką?

— Viską.

— Ei, kas tau, Lestafai?

— Širdį sopa...

— Ooo, tai tu įsimylėjęs?

— Gali būti.

— Ėhė! Tai bent gera naujiena! Džiaukis, senuk! Džiaukis! Lipk ant baro! Dainuok!

— Liaukis.

— Bet kas tau?

— Nieko... Ji... Ana tokia padori... Bent jau pernelyg padori man...

— Ė, ne... Paistalai! Niekas niekada nėra niekam pernelyg padorus... Ypač mergos!

— Sakau tau, ji ne merga...

— Vyrukas?!

— Na, ne-e...

— Androidas? Lara Kroft?

— Geriau...

— Geriau negu Lara Kroft? Po šimts pypkių! Tai jos galingi buferiai.

— Sakyčiau, 70A...

Tas nusišypsojo.

— Gerai, aha... Jei įsitrelinai „lentą“, tada tu sėdi mėšle, ir aš suprantu...

— Kad ne, nieko tu nesupranti! — sudirgo jis. — Tu niekad nieko nesupranti! Amžinai laidai kakarinę, kad visi pamirštų, jog tu nieko nesupranti! Nuo pat mažų dienų visiems per gerklę lipi! Žinai, man tavęs gaila... Kai ta mergaitė su manimi kalba, aš nesuprantu pusės žodžių, rauki? Greta jos jaučiuosi kaip koks šūdas. Išgirstum viską, ką ji jau yra išgyvenusi... O velnias, aš negarantuoju... Manau, mesiu...

Pašnekovas susiraukė.

— Ką? — bambtelėjo Frankas.

— Per daug grizlus...

— Aš pasikeičiau.

— Ne... Tu tiesiog pavargęs.

— Aš pavargęs jau dvidešimt metų...

— Ką ji išgyveno?

— Tą pat, ką troškinama mėsa.

— Ėhė, čia tai bent! Tau tereikia pasiūlyti jai ką kita!

— Ką?

— Oi! Tu tyčia, ar ką?

— Ne.

— Taip, tyčia, kad aš pagailėčiau... Truputį pamąstyk. Esu tikras, sugalvosi...

— Man baisu.

— Geras ženklas.

— Taip, bet jei aš...

Šeimininkė pasirąžė.

— Ponai, atkeliavo duona. Kas nori sumuštinio? Jaunuolis?

— Ačiū, tiks.

Taip, tiks.

Sienoje ar kitur...

Pažiūrėsim.

Jie pradėjo pardavinėti gėles. Frankas iš sunkvežimio galo nupirko gėlių, gavai priedą, vyruti? ir pasibruko jas po striuke.

Iš pradžių neblogai ir gėlės, ar ne?

Gavai priedą, vyruti? O kaipgi, senučiuke! O kaipgi!

Ir pirmą kartą gyvenime jis nuriedėjo Paryžiaus link žiūrėdamas, kaip teka saulė.

Filiberas prausėsi po dušu. Jis nunešė Poletei pusryčius ir pabučiavo ją, patapšnojęs skruostą:

— Na, močiut, tau čia negera, ką?

— Bet tu sustiręs? Iš kur dabar parsirandi?

— Ooo... — nutęsė jis stodamasis.

Jo megztinis trenkė mimozomis. Vazos nebuvo, tad nupjovė plastikinio butelio viršų duonriekiu peiliu.

— Ei, Filu?

— Luktelk, aš dozuoju savo „Nesquick“... Ruoši mums pirkinių sąrašą?

— Aha... Kaip rašosi „rivjėra“?

— Didžiąja ir be taško.

— Ačiū.

Mimozos kaip Rivjeroje... Jis perlenkė raštelį ir su vaza padėjo greta sraiginės.

Jis nusiskuto.

— Kur mes čia sustojome? — paklausė anas vėl veidrodyje.

— Ne-e, gerai. Išsikrapštysiu...

— Na, gerai... sėkmės, a?

Frankas susiraukė.

Skutimosi losjonas.

Jis pavėlavo dešimt minučių, ir susirinkimas jau buvo prasidėjęs.

— Aure mūs galantas... — paskelbė šefas.

Jis šypsodamasis atsisėdo.

19

Kaip kiekvieną kartą, kai būdavo nusikalęs, jis žiauriai nusidegino. Jo parankinis užsispyrė juo pasirūpinti, ir galiausiai jis tylomis atkišo jam ranką. Jokių jėgų aimanuoti nei justi skausmą. Mašina sprogo. Neveikia, niekam tikusi, nekenksminga, nieko...

Jis parsvirduliavo namo, prisuko žadintuvą, kad nepramiegotų iki ryt ryto, neatvarstęs raištelių nusispyrė batus ir, sukryžiavęs rankas, krito į lovą. Dabar jam bjauriai gėlė ranką, ir prieš užsnūsdamas jis užgniaužė skausmingą tsss.

Miegojo daugiau kaip valandą, kai sapne jį aplankė Kamilė — tokia lengva, kad tai galėjo būti tik ji...

Deja, jis nepamatė, ar ji nuoga... Ji užgulė jį. Šlaunys prie šlaunų, pilvas prie pilvo, pečiai prie pečių.

Prikišusi lūpas jam prie ausies, ji kuždėjo:

— Lestafjė, tuojau aš tave išprievartausiu...

Jis šypsojosi per miegus. Todėl, kad kliedesys buvo gražus, o jos alsavimas — neapsakomai kutenantis.

— Taip... Kad užbaigtume... Išprievartausiu, kad galėčiau teisėtai tave apkabinti... Bet svarbiausia, nejudėk... Jeigu priešinsies, pasmaugsiu, vyruti...

Jis norėjo viską susirinkti: savo kūną, rankas ir patalus, kad būtų tikras, jog nepabus, bet kažkas jį laikė už riešų.

Iš skausmo suvokė, kad nesapnuoja, ir kadangi kentėjo, suvokė savo laimę.

Uždėjusi delnus ant jo delnų, Kamilė pajuto tvarsčio prisilytėjimą.

— Skauda?

— Taip.

— Tuo geriau.

Ir ji pradėjo judėti.

Jis taip pat.

— Na, na, — supyko ji, — leisk man...

Ji išspjovė plastiko skiautelę, užmovė jį, įsirėmė jam į kaklą, dar truputį žemiau ir pakišo rankas jam po klubais.

Po kelių tykių judesių pirmyn ir atgal ji įsikirto jam į pečius, išsirietė ir patyrė malonumą kur kas greičiau, nei tai įmanoma aprašyti.

— Jau? — paklausė jis, truputį nusivylęs.

— Taip...

— O...

— Buvau pernelyg išbadėjusi...

Frankas sunėrė rankas jai ant nugaros.

— Atsiprašau... — pridūrė ji.

— Atsiprašinėjimais neatsipirksite, panele... Aš paduosiu skundą.

— Maloniai prašom...

— Ne, ne iš karto... Man per daug gera... Maldauju, pabūk taip... O, šūdas...

— Kas?

— Aš tave terlioju biafinu...

— Tuo geriau, — nusišypsojo ji, — tai visada gali būti naudinga...

Frankas užsimerkė. Ką tik jam atiteko stambus laimėjimas. Švelni, protinga, šelmiška mergaitė. O... Ačiū tau, Dieve, ačiū... Per daug gražu, kad būtų tiesa...

Trupučiuką lipnūs, trupučiuką riebaluoti jie abu užmigo po antklode, kuri dvelkė gėdingu ištvirkavimu ir randėjimu.

20

Pakilusi eiti pas Poletę, Kamilė primynė jo žadintuvą ir jį išjungė. Niekas neišdrįso jo žadinti. Nei išsiblaškę namiškiai, nei jo šefas, kuris nė nemurmtelėjęs stojo į jo darbo vietą. Kaip jis, vargšas, tikriausiai kenčia...

Apie antrą valandą nakties jis išėjo iš kambario ir pasibeldė į galines duris.

Atsiklaupė jos čiužinio kojūgalyje.

Ji skaitė.

— Hm... Hm...

Ji nuleido žurnalą, pakėlė galvą ir apsimetė nustebusi.

— Bėda?

— Ėė... Pons policininke, aš... Ateinu dėl...

— Jums kažką pavogė?

Ė, o, tvarka! Ramybės! Jis neatsakys nei „mano širdį“, nei kažką panašaus tuo sumatu stiliumi.

— Tai yra... ėė... Vakar pas mane įsilaužė...

— Štai kaip?

— Taip.

— Bet jūs ten buvote?

— Miegojau...

— Ką nors matėte?

— Ne.

— Kaip apmaudu... Jūs bent apdraustas?

— Ne, — atsakė jis susigėdęs.

Ji atsiduso.

— Liudijimas ganėtinai miglotas... Žinau, tie dalykai niekada nėra labai malonūs, bet... Žinote... Geriausia būtų dar sykį atkurti faktus...

— A?

— Na, taip...

Vienu šuoliu jis atsidūrė ant jos. Ji riktelėjo.

— Aš taip pat išbadėjęs, aš taip pat! Nuo vakar vakaro nieko burnoj neturėjęs, ir tu už tai užmokėsi, Mere Popins. O velnias, kaip urzgia pilvas... Žinai, aš tuoj susigėsiu...

Jis ją sušveitė nuo galvos iki kojų.

Iš pradžių nulesė strazdanas, paskui graužė ją, kapnojo, triauškė, laižė, rijo, kramsnojo, maumojo, krimto ir apgraužė iki kaulelių. Ji tuo tarpu patyrė malonumą ir su kaupu atmokėjo jam tuo pačiu.

Jie nebedrįso pratarti vienas kitam nė žodžio nei vienas į kitą pažvelgti.

Kamilė susisielojo.

— Kas yra? — sunerimo jis.

— Ak, pone... Žinau, tai pernelyg kvaila, bet man reikėjo antro egzemplioriaus mūsų archyvams, o aš pamiršau įdėti kalkę... Reikės viską pradėti iš pradžių...

— Dabar?

— Ne. Ne dabar. Bet vis dėlto nereikėtų per daug delsti... Jeigu kartais pamirštumėte kai kurias smulkmenas...

— Ką gi... O jūs, jūs... Manote, man bus atlyginta?

— Nustebčiau...

— Žinote, jis viską susigvelbė?

— Viską?

— Beveik...

— Žiauru...

Kamilė išsitiesė ant pilvo ir padėjo smakrą ant rankų.

— Tu graži.

— Baik... — tarstelėjo ji įsikniaubdama į savo rankų linkį.

— Ne-e, tavo tiesa, tu ne graži, tu... Nežinau, kaip pasakyti... Tu gyva... Viskas tavyje gyva: plaukai, akys, ausys, maža nosytė, didelė burna, rankos, tavo žavi subinytė, ilgos kojos, grimasos, balsas, švelnumas, tavo tyla, tavo... tavo... tavo...

— Mano organizmas?

— Aha...

— Aš negraži, bet mano organizmas gyvas. Superpripažinimas... Niekada tokio nebuvau girdėjusi...

— Nežaisk žodžiais, — paniuro jis, — tau tai per daug paprasta... Ėė...

— Ką?

— Dar labiau išbadėjęs negu prieš tai... Iš tiesų turiu nueiti ko nors užkrimsti...

— Na ką gi, gerai, iki... Kaip sakoma, iki malonaus.

Jį pagavo panika.

— Tu... tu nenori, kad tau šį tą atneščiau?

— Ką siūlai? — pasirąžė ji.

— Ko tik nori...

Paskui kiek pamąstė.

— ...Nieko... Viską...

— OK. Tinka.

Jis sėdėjo atsirėmęs sienos, su padėklu ant kelių. Atkimšo butelį ir padavė jai stiklinę. Ji pasidėjo bloknotą.

Jie susidaužė.

— Už ateitį...

— Ne. Tik ne už ateitį. Už dabartį, — pataisė ji.

Ai.

— Ateitis, ėė... Tu... tu ją...

Ji pažvelgė jam tiesiai į akis.

— Nuramink mane, Frankai, mes juk vis dėlto neįsimylėsim?

Jis apsimetė užspringęs.

— Am, rrrg, arg... Išprotėjai, ar ką? Aišku, ne...

— A! Tu mane išgąsdinai... Mudu abu jau iškrėtėme tiek kvailysčių...

— Aha, sakai. Įsidėmėk, dabar jau nebekrečiame.

— Taip. Aš — taip.

— A?

— Taip. Bučiuokimės, susidaužkime, eikime pasivaikščioti, susikibkime už rankų, jeigu nori, stverk mane už sprando ir leisk man tave kamuoti, bet... Neįsimylėkim... Prašau...

— Puiku. Užrašau.

— Tu mane pieši?

— Taip.

— Pieši kaip?

— Kaip matau...

— Ar aš gražus?

— Tu man patinki.

Jis išdažė lėkštę, pastatė stiklinę ir ryžosi atsidėti nemaloniems administraciniams rūpesčiams...

Šį kartą jie neskubėjo, ir kai kiekvienas nusirito į savo pusę, pasisotinę, ant bedugnės krašto, Frankas kreipėsi į lubas:

— Gerai, Kamile, aš tavęs niekada neįsimylėsiu.

— Ačiū, Frankai. Aš irgi ne.