Dvidešimt devintas skyrius

Santa Katalina, 1979-ieji

Tik 1979-ųjų pradžioje Santis pagaliau leido sau būti mylimas. Tai įvyko tais pačiais metais, kai Fernandui teko atkentėti už savo šunybes.

Čikita niekuomet nepamirš tos dienos, kai atvažiavę į Santa Kataliną jie rado išlaužtas duris. Taip nusiaubtus namus buvo regėjusi tik žurnaluose. Kitų žmonių namus, kitų kančias. Visuomet tai būdavo kieno nors kito nelaimė. Bet tąkart dairėsi į sulaužytus baldus, išdaužytus stiklus, nudraskytas užuolaidas. Kažkas buvo nusišlapinęs ant jos lovos užtiesalo. Namas trenkė pašaliniais. Dvokė grėsme. Terasoje rado pratisai raudančią Enkarnasijoną; ji jau buvo per sena ištverti tokį sukrėtimą ir perkreiptu iš siaubo veidu, apimta nevilties grąžė rankas.

– Nežinau, kaip jie pateko vidun. Nieko nemačiau. Kas galėjo šitaip pasielgti? – aimanavo ji.

Išgirdę, kad Fernandas suimtas, Migelis ir Čikita suvokė susidūrę su jėga, daug galingesne nei jie patys.

Iš telefono būdelės jiems paskambino Karlosas Riberasas, Fernando draugas, ir pranešė, kad jų sūnus buvo susidėjęs su partizanais ir yra suimtas. Daugiau jis nieko negalėjo pasakyti. Nežinojo nei kur jis nugabentas, nei kada bus paleistas. Norėjo pridurti – „jei apskritai bus paleistas“. Bet susilaikė. Tėvai tikriausiai nė nenutuokė apie naktinius Fernando žygius. Jis vylėsi, kad Fernandas laikysis tvirtai ir neišduos draugų.

Migelis susmuko į kėdę ir sėdėjo sustingęs, lyg būtų suakmenėjęs. Čikita apsipylė ašaromis. Grąžydama rankas ir blaškydamasi po kambarį ji kūkčiodama kalbėjo nė nenumaniusi, kad Fernandas įsivėlęs į partizanų judėjimą, nė neįtarusi. Viską daręs visiškai slaptai. „Nepažįstu savo sūnaus! – sielvartavo ji. – Mano tikras sūnus man svetimas.“

Priblokšti visiško bejėgiškumo tėvai apsikabino. Abu gailėjosi per mažai skyrę sūnui dėmesio; jų rūpestis dėl Sančio romano su Sofija visiškai užtemdė Fernandą. Gal jei būtų buvę geresni tėvai, būtų pastebėję ir įstengę laiku jį sustabdyti. O kas dabar?

Migelis ir jo broliai susisiekė su visais pažįstamais, turinčiais bent kiek valdžios, bet niekas nė nenutuokė, kur Fernandas. Jiems buvo pasakyta, kad jis tikriausiai pagrobtas „po darbo“ veikiančių saugumo tarnybų – vyriausybei dirbančios sukarintos organizacijos. Nieko nebuvo galima padaryti, tik laukti. Netrukus jie ėmė klausinėti, kur jis galėtų būti.

Laukė visa Solanasų šeima. Čikitos namus apgaubė tamsus šydas, ir ji baiminosi, kad niekuomet iš to šydo neišsivaduos. Ašarodama ji tvarkė namus ir kartojo sau, kokia įtakinga jos vyro šeima. Niekas Solanasų nenuskriaus. Fernandas bus jiems sugrąžintas ir vėl viskas bus gerai. Tikriausiai įvyko kokia nors baisi klaida. Jos sūnus negalėtų būti susipainiojęs su opozicionieriais, tikrai ne, nes žino, kaip tai pavojinga. Tiesiog jis negalėtų pasmerkti savęs ar šeimos tokioms kančioms. Ne, tikino ji save, tai tikriausiai klaida. Paskui, blaivesne galva, ji ėmė gailėtis, kad nesutrukdė jam susipainioti su tais neatsakingais jaunuoliais. Nejau Migelis nebuvo jo perspėjęs apie galimus pavojus? Taip, ji tikrai šitą atsimenanti. Kodėl jie nebuvo dėmesingesni? Ji ir vėl kaltino save.

Fernandas nusiminęs sėdėjo tvankioje kameroje. Pro mažą langelį įspindusi šviesa vos ne vos apšvietė betonines sienas ir grindis. Baldų nebuvo. Nieko, ant ko galėtų atsigulti. Jis buvo mušamas. Tikriausiai sulaužyta pora šonkaulių, gal dar pirštas, ką gali žinoti, šis buvo labai sutinęs. Bet Fernandui skaudėjo viską. Veidas tvinkčiojo. Nežinojo, kaip atrodo, bet įsivaizdavo esąs kruvinas ir sudaužytas. Kažkas jį pagrobė einantį gatve. Prie šaligatvio privažiavo juodas automobilis, durelės atsidarė, išlipo du kostiumuoti vyrai, pastvėrė jį ir įgrūdo ant užpakalinės sėdynės. Viskas įvyko greičiau nei per dvidešimt sekundžių. Niekas nepastebėjo. Niekas nematė.

Įbedę į šonkaulius pistoletą jie užrišo jam akis ir nusivežė į gyvenamąjį kvartalą maždaug už trisdešimties mylių nuo miesto centro. Prieš dvi dienas ar tris? Neprisiminė. Vardų, jiems reikėjo vardų. Sakė, jis jiems nebūtinas. Jiems jo nereikia. Turi daug kitų žmonių, kurie kalbės. Jis jais patikėjo. Girdėjo po pastatą aidinčius riksmus. Galėtų jį nudėti ir niekam tai nerūpėtų. Sakė, esą jį išdavę draugai – tai kam juos ginti?

Kai atsisakė kalbėti, buvo mušamas, kol neteko sąmonės. Kai atsipeikėjo, nė nenutuokė, kaip ilgai jo būta be sąmonės. Buvo praradęs nuovoką ir išsigandęs. Sienos dvokė tokia tiršta baime, kad net galėjo ją užuosti. Jis ilgėjosi namiškių ir troško atsidurti namie, Santa Katalinoje. Tiesą sakant, iš ilgesio net maudė skrandį. Kodėl jis susidėjo su tais kvailais žmonėmis? Iš tikrųjų šalis jam nerūpėjo, jis tik apsimetė. Kodėl nenulenkė galvos, kaip buvo liepęs tėvas? Jausdavosi toks patenkintas savimi. Prisidėjęs prie partizanų pasijuto reikšmingas ir galingas, suradęs tikslą, tapatybę. Niekam iš artimųjų nebuvo prasitaręs ir mėgavosi savo paslaptimi. Darė kai ką vertingo ar bent tuo metu juto darąs. Buvo įdomu. Panašiai kaip žaidžiant kaubojus ir indėnus, tik pavojus didesnis. Lankėsi slaptuose susirinkimuose Karloso Riberaso rūsyje. Žygiavo demonstracijose ir dalijo prieš vyriausybę nukreiptus atsišaukimus. Tikėjo demokratija, bet nėra nieko, dėl ko būtų verta rizikuoti gyvybe.

Fernandas liūdnai šniurkštelėjo. Jis bailys – net prisidirbo į kelnes. Niekad anksčiau jo nekankino tokia neviltis; regis, ji draskė jį iš vidaus, beveik girdėjo plyštant vidurius. „Jei mane nudės, – galvojo jis, – kad tik nudėtų greitai ir be skausmo. Dieve, meldžiu greitos mirties.“

Išgirdus šaižius metalinius žingsnius, artėjančius koridoriumi, jį apėmė panika. Norėjo rėkti, bet iš sausos sulipusios gerklės neišsprūdo nė garso. Atsidarė durys ir į kamerą įėjo vyras. Fernandas prisidengė veidą nuo šviesos, užplūdusios kartu su juo.

– Kelkis, – įsakė vyras. Fernandas svirduliuodamas atsistojo; nuo kiekvieno judesio jį perverdavo skausmas. Vyras priėjo ir padavė rudą voką. – Čia tavo naujasis pasas ir šiek tiek pinigų, jų pakaks persikelti per upę į Urugvajų. Lauke tavęs laukia automobilis. Kai jau būsi Urugvajuje, daugiau nenoriu nei matyti tavęs, nei apie tave girdėti – supratai? Jei grįši, būsi nudėtas.

Fernandas apstulbo.

– Kas tu? – paklausė žiūrėdamas jam į veidą. – Kodėl tai darai?

– Nesvarbu. Darau tai ne dėl tavęs, – atrėžė vyras ir išlydėjo jį lauk.

Tik saugiai perėjęs sieną Fernandas staiga prisiminė, kur matęs tą vyrą. Tai buvo Fakundas Ernandesas.

Išgirdusi Fernando balsą Čikita iš laimės apsiverkė. Migelis paėmė iš jos ragelį ir klausėsi sūnaus pasakojimo apie patirtus išgyvenimus.

– Tėti, negaliu grįžti namo, tikrai negaliu, jei nepasikeis vyriausybė, – pasakė jis.

Tėvai buvo priblokšti, kad jis negali grįžti namo, bet dėkingi, kad liko gyvas. Čikita norėjo pamatyti sūnų, norėjo įsitikinti, kad jam tikrai nieko nenutiko, ir ją teko ilgai raminti, kol pagaliau patikėjo, kad jis sako tiesą. Čikitą dar ilgus mėnesius naktimis kankins košmarai. O Fernandą dar daugybę metų persekios išgyvenimai, patirti mažoje tvankioje kameroje.

Praėjus porai mėnesių nuo Fernando išvykimo Santis sutiko Klaudiją Kalisi. Tėvai buvo paprašę vietoje jų dalyvauti Buenos Airėse surengtoje labdaros vakarienėje. Čikitą kamavo įtampa ir ji nesijautė galinti pasirodyti visuomenėje, sūnui taip neseniai ištrūkus iš neabejotinų mirties nagų. Tad Santis sėdėjo prie stalelio slopindamas žiovulį, klausėsi kalbų ir palaikė mandagų pokalbį su išsipudravusia ponia dešinėje. Žvilgsniu klaidžiojo po kambarį užkliūdamas už linksmų brangakmeniais išsipuošusių moterų veidų, viena ausimi klausėsi monotoniško postringavimo, erzinančio lyg uodo zvimbimas prie ausies. Retkarčiais linktelėdavo, kad pašnekovė manytų, jog jis klausosi. Paskui jo žvilgsnis sustojo ties dailia jauna moterimi prie stalelio kitoje kambario pusėje; matyt, ji taip pat nuobodžiavo. Ji užjaučiamai jam nusišypsojo it bendrininkė ir pasisukusi į kaimyną dėmesingai linktelėjo.

Po vakarienės Santis palaukė, kol išeis jai iš kairės sėdėjęs vyriškis, tada perėjo per kambarį. Ji sutiko jį atitraukdama kėdę ir prisistatydama. Sukuždėjo į ausį mačiusi, kaip jis iš nuobodulio net išblyškęs. „Man taip pat buvo siaubingai nuobodu, – tarė ji. – Tas vyras mano dešinėje – pramonininkas. Neturėjau apie ką su juo kalbėti. Jis nė karto nieko nepaklausė apie mane.“ Santis jai pasakė, kad už viską labiausiai norėtų klausytis jos, kalbančios apie save.

Per kitas savaites Soledada pastebėjo, kad Santis vėl pradėjo šypsotis. Ji jautė turinti į jį šiokių tokių teisių ir ne itin mėgo rafinuotą, išdailintą Klaudiją Kalisi, tapusią nuolatine Santa Katalinos viešnia. Ji nerimavo dėl Sofijos, apie kurią nieko negirdėjo nuo pat 1974-ųjų. Klaudija buvo rudaplaukė ir žvilganti it šlapias ruonis. Ji gražiai dažydavosi ir jos bateliai visuomet blizgėdavo, niekuomet nebūdavo nudėvėti. Soledada stebėjosi, kaip jai pavyksta visą laiką taip rūpestingai prisižiūrėti. Net kaime, kai pliaupdavo lietus, jos skėtis būdavo priderintas prie dirželio. Bet iš tiesų nebuvo labai svarbu, patinka jai ta moteris ar nepatinka, jos nuomonė nereikšminga. Ji jautė dėkingumą dėl vieno: Klaudija Kalisi suteikė Sančiui laimės. O jis jau labai seniai nebuvo laimingas.

Soledada nepaprastai ilgėjosi Sofijos, taip labai, kad kartais raudodavo balsu nerimaudama dėl jos, vildamasi, kad ji laiminga. Ji nesuprato, kodėl mergina visiškai nutraukė ryšius. Sofija jai buvo kaip duktė. Kodėl ji nerašo? Soledada buvo klaususi senjoros Anos, ar galėtų pati jai parašyti, tik pasakyti Sofijai, kad labai ją myli. Labai nusiminė, kai Ana atsisakė duoti jai adresą. Net nepasakė, kada vaikas sugrįš namo. Soledada taip labai krimtosi, kad La Vieja Bruja, senoji kaimo ragana, davė jai baltų miltelių ir liepė gerti sumaišytų su mate triskart per dieną. Regis, milteliai padėjo. Pastebėjo įstengianti naktį užmigti ir liovėsi taip labai jaudintis.

1983 metų vasario 2 dieną mažoje Nuestra Señora de la Asunción bažnytėlėje Santis vedė Klaudiją Kalisi. Vestuvių puota buvo surengta Santa Katalinoje. Santis žiūrėjo į nuotaką, tėvo vedamą taku tarp klauptų, ir neįstengė neįsivaizduoti, kad ji – tai Sofija. Akimirką iš ilgesio jam suspaudė širdį. Bet paskui raminamai šypsodama ji atsidūrė šalia jo, ir jis pajuto kylantį švelnumą šiai merginai, parodžiusiai, kad gyvenime galima mylėti ne vieną moterį.