Keturioliktas skyrius
Santa Katalina, 1973-ųjų gruodis
Čikita kone nemiegojo. Naktis tvyrojo drėgna ir šilta. Tvankiame kambaryje ji neramiai vartėsi lovoje klausydama lygaus savo vyro Migelio parpimo – stambus ir plaukuotas, jis gulėjo šalia. Bet tą naktį miegas jai buvo nepasiekiama prabanga ne dėl oro drėgmės ir ne dėl baisaus sapno, kurio išbudintas Pančitas atbėgo verkdamas prie jos lovos. Ji nemiegojo todėl, kad kitą dieną, po dvejų metų, praleistų studijuojant Amerikoje, turėjo grįžti namo jos sūnus Santis.
Jis dažnai rašė laiškus. Ji jaudindamasi laukdavo kassavaitinių jo laiškų, skaitydama džiaugdavosi ir kartu liūdėdavo, nes siaubingai jo ilgėjosi. Jie matėsi tik kartą, kai kovą aplankė jį per pavasario atostogas. Jis išdidžiai aprodė tėvams studentų miestelį, namą Baueno gatvėje, kur gyveno su dviem draugais, kelioms dienoms jie nuvažiavo į Niuportą prie vandenyno pabūti su jo draugu Franku Stanfordu ir jo žavia šeima. Migelis džiaugėsi, kad Santis net sugebėjo žaisti polą ir, regis, dažniausiai savaitgaliais tą ir darydavo. Dabar jis buvo devyniolikos, beveik dvidešimties, ir atrodė labiau suaugęs nei tuomet, kai tą kaitrų kovo vakarą ji pamojo jam atsisveikindama.
Čikita ir Ana dažnai vakarais ilgai sėdėdavo terasoje, žvelgdavo į tolius ir detaliai aptarinėdavo vaikus. Ana labai kankinosi dėl siaubingo dukters elgesio. Vylėsi, kad laikui bėgant Sofija nusiramins; bet, tiesą sakant, juto, kad elgesys tik blogėja. Ji buvo įžūli ir maištinga. Apimta pykčio, kylančio tarytum dėl nieko, atsikalbinėdavo ir net negražiai išvadindavo savo mamą.
Septyniolikos ji buvo nepriklausoma ir bjauri kaip niekada. Mokykloje mokėsi blogai, vilkosi klasės gale, jai niekas nesisekė, tik rašinius rašė puikiai, nes atsiduodavo įsivaizduojamam svajonių pasauliui. Mokytojai skųsdavosi, kad ji negali susikaupti ir tyčia stengiasi kitiems sutrukdyti pamoką. Jie taip pat nežinojo, ką su ja daryti. Savaitgaliais Santa Katalinoje ji išjodavo raita ant arklio ir negrįždavo valandų valandas. Nė nemanė pasakyti mamai, kur dingsta. Dažnai namo grįždavo jau sutemus, tyčia pavėlavusi vakarienės.
Kantrybės taurė persipildė, kai Ana išsiaiškino, jog Sofija papirkusi vairuotoją ir šis ją vežiodavęs į San Telmą, senąją miesto dalį, kur ji didžiąją savaitės dalį leisdavusi pas seną ispanų jūrininką vardu Chesus mokydamasi šokti tango. Ana būtų ir nesužinojusi, jei mokyklos direktorė nebūtų paskambinusi palinkėti Sofijai greičiau sveikti nuo liaukų uždegimo.
Kai ji dėl to papriekaištavo Sofijai, ši tiesiog pareiškė, kad jau išaugusi iš mokyklos ir norinti būti šokėja. Pakas pasijuokė ir pagyrė jos iniciatyvą. Ana įniršo. Bet Sofija jau buvo taip pripratusi prie mamos pykčio, kad dėl to nesijaudino. Ana turės sugalvoti kitą būdą dukteriai suvaldyti. Jos grožis ir žavesys jai tik kenkė; kaip tik todėl ji visuomet išnešdavo sveiką kailį. Čikita mėgino švelniai paaiškinti svainei, kad Sofija labai panaši į savo mamą. Bet Ana tik beviltiškai purtydavo raudonplaukę galvą ir nenorėdavo nieko girdėti.
– Savo nelaimei, ji per daug žavinga. Visus apsuka aplink mažąjį pirštelį, ypač tėvą. Jis nė kiek manęs nepalaiko. Jaučiuosi kaip pabaisa. Aš vienintelė duodu jai pylos. Jei nepasisaugosiu, viskas baigsis tuo, kad ji ims manęs nekęsti, – sunkiai atsiduso ji.
– Gal taip ir bus, – nesiginčijo Čikita, – jei duotum jai daugiau valios, daugiau laisvės, ji taip nesiplėštų iš vadžių.
– Ak, Čikita, kalbi visai kaip mano tėvas. – „Kodėl, – pagalvojo ji, – šioje šeimoje viskas vis sukasi apie arklius!“
– Jis buvo labai išmintingas.
– Kartais. Dažniausiai tik erzinantis.
– Tau jo trūksta, tiesa? – išdrįso paklausti Čikita. Tiesą sakant, su svaine ji niekad nekalbėdavo apie jos tėvus. Kalbėdama apie Airiją Ana jausdavosi nejaukiai.
– Tam tikra prasme taip. Tačiau ilgiuosi ne tėvo, kuris atvyko į Argentiną, o to, pas kurį užaugau Glengarife. Mūsų santykiai kažin kaip pasikeitė. Gal aš pasikeičiau, nežinau. – Ji nuleido akis. Čikita žvelgė į jos veidą, nutviekstą šiltos vakaro šviesos, ir galvojo, kokia ji neįtikėtinai graži, bet kokia tapusi tulžinga.
– Ir aš jo ilgiuosi, – tarė ji.
– Iš dalies Sofija tokia išpaikinta ir jo dėka. Aš jos niekada nepaikinau. Nei Pakas, nei mano tėvas niekad neįžvelgė giliau, kas slepiasi po tuo žavesiu.
– Po tuo Solanasų žavesiu!
– Po tuo prakeiktu Solanasų žavesiu! – pakartojo Ana, paskui nusijuokė. – Mano mama taip pat buvo žavi. Visi ją mylėjo. Vargšė teta Dorotė, stora ir negraži, – visas grožis atiteko mano mamai. Teta Dorotė taip niekada ir neištekėjo.
– O kas jai nutiko? – paklausė Čikita.
– Nežinau. Gėda pasakyti, bet mūsų ryšys nutrūko.
– Ak.
– Žinau, pasielgiau blogai, bet ji taip toli… – Jos balsas nutilo. Ji juto kaltę. Net nežinojo, gyva jos teta ar mirusi. Kai mirė senelis O’Dvajeris, reikėjo bandyti ją susirasti, bet jai neužteko drąsos. Geriau jau nieko nežinoti. „Kai nežinai, tai ir širdies neskauda“, – pamanė ji vydama tas mintis šalin.
Čikita labai norėjo paklausti apie kitus dėdes ir tetas, nes iš senelio O’Dvajerio pasakojimų žinojo Aną kilus iš didelės šeimos, bet nedrįso. Tad vėl nukreipė kalbą į Sofiją.
– Tikrai manau, kad Sofija išaugs iš tokio elgesio. Tai tik paauglystė.
– Nesu tuo įsitikinusi. – Ana niekam negalėjo to pripažinti, bet dukteryje ji įžvelgė daugiau savo bruožų, nei prasitardavo. – Žinai, Čikita, kas mane labiausiai jaudina? Jei, kaip siūlai, duosiu Sofijai daugiau valios, ji gali tapti visiškai nevaldoma. Nenoriu, kad kiti namiškiai sakytų, jog užauginau laukinę.
Čikita užjaučiamai nusijuokė; ji apie nieką blogai negalvodavo.
– Ana, visi myli Sofiją, ji – laisvoji dvasia. Mano Santis ir Marija ją dievina, visi jai viską atleidžia. Tik tau atrodo, kad ji elgiasi blogai; visų kitų nuomone, ji apskritai nieko blogo negali padaryti. Šiaip ar taip, koks skirtumas, ką mano kiti?
– Man tai siaubingai svarbu. Žinai, kokie jie. Užvis labiausiai žmonėms patinka liežuvauti.
– Taip, kai kuriems patinka, bet jie nėra svarbūs, – tarė Čikita, nenuleisdama akių nuo svainės. Po tokios daugybės metų Ana vis dar jautėsi nepritapusi, nevisavertė, štai kodėl ją taip jaudino, ką apie jos vaikus galvoja kiti. Žūtbūtinai troško jais didžiuotis. Jų sėkmė darė jai garbę, o nesėkmės metė šešėlį. Ji jautėsi turinti visą laiką įrodinėti savo vertę. Visai negalėjo atsipalaiduoti.
Čikita norėjo jai pasakyti, kad tai tikrai nesvarbu. Klasė neturi reikšmės. Aną visi myli, ji priklauso jų šeimai. Ji mylima tokia, kokia yra; jos nesaugumo jausmas taip pat yra jos bruožas, ją visi myli dar ir dėl to. Iš pradžių, kai prieš daugybę metų ji atvyko į Santa Kataliną, jie žvelgė į ją kaip į laimės ieškotoją, norinčią ištekėti už Pako dėl turto ir padėties. Ji nepritapo. Bet sugrįžus pasitikėjimui drovi elnė virto išdidžia tigre, pelniusia visų pagarbą.
Čikita troško Anai pasakyti, kad Sofija maištauja, nes Ana beprotiškai myli sūnus. Ji akivaizdžiai gyvena vien dėl Rafaelio ir Agustino. Jei juodu elgtųsi taip akiplėšiškai kaip Sofija, Ana didžiuotųsi jų būdo išskirtinumu, nemėgintų jų drausminti. Ji būtų patenkinta įžvelgusi juose savo pačios nepaklusnumą ir savo meile juos skatintų. Dabar ji pavydėjo dukteriai padėties šeimoje. Pavydėjo, kad Sofijai tenka tiek daug dėmesio. Neapkentė jos ar ją mylėjo, bet niekas negalėjo teigti esąs jai abejingas. Tačiau Čikita jau buvo bandžiusi pasakyti tai anksčiau, jos pastabos tik sustiprindavo Anos nevisavertiškumo jausmą. Čikita buvo išmokusi apie tai nekalbėti.
– Tiek to, – atsiduso Ana, ir Čikita lengviau atsikvėpė, – gana apie Sofiją – jai turėtų kaisti ausys, o tai nė kiek nepadėtų. Štai Rafaelis ir Agustinas visiškai kitokie. Manau, Rafaelis slapta susitikinėja su Chasmina Penja, žinai, Ignasijo Penjos dukra. Jie būtų puiki pora, – tarė Ana išdidžiai įkvėpdama pro nosį. – Jis mano, kad aš nežinau, bet dažnai girdžiu jį kalbant telefonu. Žinoma, nieko jam nesakysiu, pats pasakys, kai ateis laikas. Jis man viską pasakoja, ne taip, kaip jo sesuo, kuri slapukauja it vagis tamsoje… – Ana susigriebė vėl nukreipusi pokalbį prie Sofijos. – Tikriausiai labai jaudiniesi, kad Santjagas grįžta namo, – tarė ji, slopindama poreikį ir toliau skųstis Sofija. – Neįsivaizduoju, kaip ištvėrei Kalėdas be jo.
Čikita liūdnai papurtė galvą.
– Buvo siaubinga. Be abejo, dėl kitų stengiausi to neparodyti, bet tu tikriausiai pastebėjai. Tiesiog viskas buvo kitaip. Man patinka, kai visi esame kartu. Šiaip ar taip, jis norėjo važiuoti į Tailandą ir pakeliauti. Išmaišė visą pasaulį. Ko gero, nėra tokio žemyno, kuriame per pusantrų metų nesilankė. Tokia patirtis nepakartojama. Manau, pastebėsi, kaip labai jis pasikeitė. Dabar jis jau vyras, – išdidžiai tarė ji, prisiminusi pavasario atostogas, per kurias suvokė, kad buvęs vaikas dingo nebegrįžtamai. Balsas tapo žemas ir duslus, smakras nuo šerių patamsėjo, akys nuo įgytos patirties tapo mįslingesnės, o kūnas tvirtas ir galingas kaip tėvo. Ji pastebėjo ir tai, kad šlubčiojimas dabar beveik nekrito į akis. – Negaliu patikėti, kad jis grįžta namo, – laiminga atsiduso ji.
Santis turėjo sugrįžti namo gruodžio viduryje, kaip tik ilgoms vasaros atostogoms, kurios tęsis nuo gruodžio iki kovo; paskui pradės penkerių metų studijas Buenos Airių universitete. Vienas Kalėdas jis praleido, tad Čikita buvo nusprendusi, kad kitas sutiks su šeima. Ji tyliai skaičiavo dienas; nenorėjo skubinti gyvenimo, bet vos galėjo sulaukti tos dienos.
Šeštadienį, gruodžio 12-osios rytą, visai naktį nemiegojusi ji atsikėlė džiugia širdimi. Atitraukiant užuolaidas saulė atrodė skaistesnė nei paprastai, o gėlės dailesnės. Norėdama kuo nors užsiimti, ji dar kartą patikrino Sančio kambarį, ant stalelio prie lovos pastatė vazą su ką tik nuskintomis rožėmis. Namas prisipildė jaudulio. Po rančą kartu su mažaisiais pusbroliais ir sodyboje gyvenančių gaučų bei tarnaičių vaikais siausdamas bėgiojo Pančitas. Fernandas raitas dingo iš akių; jaunesniojo brolio sugrįžimo jis laukė apimtas įvairių jausmų, jausdamas po ilgo laiko vėl nubundančius pavydą ir apmaudą. Palikęs žmoną, pametusią galvą iš nekantrumo, Migelis anksti rytą džipu išvažiavo į oro uostą, o Marija, stengdamasi nesipainioti mamai po kojų, vos baigusi pusryčiauti nudūmė pas Sofiją.
Sofiją rado sėdinčią terasoje su šeima, aplink buvo prikrauta arbatos puodelių, medias lunas ir buñuelos.
– Hola, Marija, qué hacés? – sušuko ji, pamačiusi besiartinančią pusseserę.
– Buen día, Ana, Pakai… – tarė Marija, džiaugsmingai lenkdamasi kiekvieno pabučiuoti.
– Tavo mama tikriausiai labai jaudinasi, – tarė Ana puikiai žinodama, kaip jaustųsi, jei namo grįžtų Rafaelis ar Agustinas.
– Oi, negalit įsivaizduoti, šią naktį ji nė bluosto nesudėjo. Dešimt kartų ėjo į jo kambarį įsitikinti, ar šis paruoštas be priekaištų.
– Santis nė nepastebės, – leptelėjo Agustinas, sviestu tepdamas media luna ir mirkydamas jį arbatoje.
– Žinoma, pastebės, jis viską pastebi, – karštai atsiliepė Ana. Marija prisitraukė kėdę, nes iš virtuvės išniro Soledada, nešina dar vienu puodeliu ir lėkštute.
– O Migelis? – paklausė Pakas nepakeldamas akių nuo laikraščio.
– Jis anksti išvažiavo pasitikti Sančio oro uoste.
– Bueno, – atsakė jis, paskui stodamasis sumurmėjo einąs į Alechandro ir Malenos namus kokteilių.
– Kiek ankstoka kokteiliams, ar ne, tėti?
– Sofija, Alechandro ir Malenos namuose kokteiliams tinkamas metas visą dieną. – Ir jis nužingsniavo; saulėje žibėjo žili jo plaukai.
– Na, Sofija, guldau galvą, kad nekantrauji pamatyti Santį, – čiauškėjo Marija, pildamasi puodelį arbatos. – Kažin, kaip jis atrodys? Kaip manai, ar jis bent kiek pasikeitė?
– Jei užsiaugino barzdą ar dar ką nors tokio kvailo, aš jį nudėsiu, – laiminga atsakė ji iš jaudulio žaižaruojančiomis akimis.
– Pančito jis neatpažins, toks jau dabar užaugęs – greitai žais polą su dideliais vaikinais.
– Ir merginomis, – pridūrė Sofija iš padilbų dėbtelėdama į motiną. Žinojo, kad Anai nepatinka matyti dukterį jodinėjančią po aikštę su vyrais, ir mėgavosi ją kankindama. Kodėl Marija elgiasi taip oriai ir mergaitiškai, o Sofija tokia berniokiška? Ana tiesiog negalėjo suprasti. – Ei, Rafa, pirmiausia Santis norės pažaisti, – maištingai tarė ji. – Ar mes jam padėsime?
– Sofija, tu erzini mamą, atstok nuo jos, – atsakė jis išsiblaškęs, labiau įsigilinęs į sekmadienio laikraščius nei į mergaitišką sesers ir pusseserės čiauškėjimą. Ana papurtė galvą ir giliai kankinamai atsiduso, tuo tik pradžiugindama Sofiją.
– Sofija, kodėl nepalaukus, kaip viskas klostysis. Jis turės tiek daug mums visiems papasakoti, – griežtokai pasiūlė ji. Paskui, prisiminusi Čikitos patarimą, pamanė pamėginsianti ir neryžtingai pridūrė: – Tiesą sakant, manau, Sančiui būtų visai smagu su tavim, Sofija, pažaisti polą. Esu tikra, kad nenorės visą popietę sėdėti ir kalbėtis su mumis.
– Tikrai? – lėtai atsiliepė Sofija. Ji klausiamai dirstelėjo į mamą, o ši tik nusišypsojo ir toliau valgė pusryčius. Po kurio laiko abi merginos pakilo nuo stalo ir nubėgo į namą, viską palikusios sutvarkyti jas mylinčiai Soledadai.
Atsidūrusios rausvame gėlėtame Sofijos kambaryje jos nuvirto ant didelės lovos, sujaukė ką tik išlygintą lovos užtiesalą ir ant grindų nuspyrė savo alpargatas.
– Ar gali patikėti? – sukrykštė Sofija.
– Kuo?
– Mama! Ji pasakė, kad neprieštaraus, jei žaisiu polą! – Sofija gūžtelėjo pečiais.
– Pirmą kartą.
– Taip. Kažin kodėl?
– Nesistebėk, Sofija, tiesiog džiaukis.
– Taip ir padarysiu. Žinoma, čia neilgam. – Ji atsiduso. – Palauk, pasakysiu Sančiui.
– Kiek dar turėsime laukti? Valandų valandas! – suniurnėjo Marija, žiūrėdama į savo laikroduką.
– Aš tokia susijaudinusi, kad vos telpu savo kailyje, – karštai kalbėjo Sofija, jos ryškių bruožų veide pro įdegį prasimušė raudonis. – Ką man apsivilkti?
– Na, o ką turi?
– Ai, ne taip jau daug. Visi madingi mano drabužiai Buenos Airėse. Visuomet mūviu džinsus arba bombachas del campo. – Ji plačiai atplėšė spintos duris. – Žiūrėk! – Spintoje daugiausia buvo krūvelės tvarkingai sulankstytų sportinių marškinėlių bei megztinių ir sukabintų džinsų.
– Tikrai, pasirauskime, – paslaugiai tarė Marija naršydama giliau. – Tai ko mudvi ieškome? Kaip norėtum šiandien atrodyti?
– Panašiai kaip tu, – kiek pagalvojusi tarė Sofija.
Marija vilkėjo dailią suknelę, siekiančią kulkšnis ir papuoštą mezginiais bei kaspinu, derančiu su kitu kaspinu ilguose tamsiuose jos plaukuose.
– Kaip aš? – nustebusi paklausė ji ir suraukė nosį. – Bet aš niekada nemačiau tavęs su tokia suknele.
– Na, visuomet būna pirmas kartas. Klausyk, po dvejų metų grįžta Santis ir aš noriu jį apstulbinti.
– Verčiau jau stulbink Robertą, – atsakė šypsodamasi Marija.
Robertas Lobitas buvo aukštas įdegęs šviesiaplaukis, užtektinai žavus susitikinėti su kuo tik panorėjęs. Artimas Fernando draugas, jis priklausė Lobitų iš La Paso, gretimos estancia, klanui. Jis ne tik žaisdavo polo aikštėje turėdamas šešių įvarčių handikapą, bet ir pritraukdavo minias žiūrovų. Jei žaisdavo Robertas Lobitas, visos sodybos merginos, kaip tikriausiai ir kaimyninių sodybų gražuolės, palikdavo skaitomus meilės romanus ir susirinkdavo stebėti jo žaidimo.
Sofijos jis niekada nedomino. Net kai užkalbino ją po Santa Katalinos taurės ar kitąkart prišuoliavęs savo polo maleta patapšnojo jai per užpakalį, ji tiesiog nekreipė dėmesio. Dėl to Robertui ji pasirodė kitokia nei merginos, raustančios ir mikčiojančios jam užkalbinus. Šitos pergalės nereikalavo pastangų. Sofija kalbėdavosi su juo, juokaudavo, bet jis suprato jai nepatinkąs, ir dėl to siekti jos palankumo buvo dar įdomiau.
Po kivirčo su Marija Sofija pamanė, kad būtų neblogai, jei ji imtų su kuo nors susitikinėti ir pusseserė pamestų pėdsakus. Niekas neįtarė slaptų jos jausmų pusbroliui, išskyrus Mariją, ir vienintelis būdas ją įtikinti, kad Sofija išaugo iš savo vaikiškos meilės, – atrodyti aistringai įsimylėjusiai ką nors kitą. Ji nesižavėjo nė vienu, tad iš tiesų buvo vis tiek, ką pasirinkti. Išdidumas pakuždėjo, kad tai turėtų būti dailiausias šių vietų vaikinas, tad pasirinko Robertą Lobitą.
Užduotis pasirodė nesunki. Užuot kartojusi ne ir pasijuokusi iš jo mėginimų suartėti, ji leidosi pabučiuojama. Ir patyrė nusivylimą. Ne todėl, kad būtų tikėjusis, jog sudrebės pampos, bet virpuliukas būtų buvęs ne pro šalį. Kai jis ėmė ją bučiuoti drėgna burna, liežuviu žaisti su ne itin aistringu jos liežuviu, ji pasibjaurėjusi atsitraukė. Tiesiog negalėjo ilgai to tverti. Bet paskui jai šovė mintis. Ji užsimerkė ir vėl leidosi pabučiuojama. Šįkart įsivaizdavo, kad ją liečia Sančio lūpos, jo rankos laiko apglėbusios jos juosmenį, jo smakras dreskia jai odą. Tada pavyko. Staiga širdis pradėjo smarkiau plakti, veidas nukaito, o pampos beveik sujudėjo. Vis dėlto tai buvo geriau, nei žiūrėti į arti prikištą nekantrų Roberto Lobito veidą.
Per tuos dvidešimt mėnesių nebuvo nė minutės, kad ji būtų negalvojusi apie Santį ir nelaukusi jo sugrįžimo dienos. Kai jis išvyko, ji pajuto, tarytum visas pasaulis aplink ją būtų sugriuvęs. Be jo Santa Katalina buvo nebe ta. Pasaulio akyse tapusi Roberto Lobito mergina, širdyje ji buvo slapta Sančio mylimoji, nors vienas didžiulis skirtumas liko – su Robertu Lobitu ji niekad nemiegojo. Iš vaiko virsdama moterimi suvokė, kad jos jausmai taip pat tapo kitokie, kažkokie daug pavojingesni. Kaitriomis naktimis ji blaškėsi didžiulėje savo lovoje nuo galvą užplūstančių geidulingų minčių. Dažnai anksti rytą nubusdavo maudžiančiomis rankomis ir kojomis – taip jo geidė. Bejėgė gulėdavo po paklodėmis nežinodama, kaip gelbėtis nuo šio slegiančio karščio. Suprato, kad tokios mintys nuodėmingos, bet po kurio laiko taip prie jų priprato, kad, užuot bauginusios, jos ėmė guosti. Tad ji pasiduodavo.
Iš pradžių juto kaltę ir iš galvos buvo sunku išmesti tėvo Chulijo gerą, bet nepritariantį veidą. Tačiau ilgainiui tėvas Chulijas rado svarbesnių reikalų, nei stebėti naktinius Sofijos nuotykius, ir visiškai išnyko. Ji niekam nepasakojo apie savo troškimus ir buvo labai atsargi, tad paslapties saugojimas ją linksmino ir prablaškydavo begalinį ilgesį. Širdyje ji jautėsi jam artima, nors buvo už daugybės mylių. O jo laiškai, kupini prisiminimų apie namus ir jo naujojo pasaulio smulkmenų, suteikdavo jėgų ne vienai dienai.
Sofija išsitraukė baltą suknelę su petnešėlėmis ir priglaudė prie savęs.
– O kaip šita? – paklausė. – Mama man ją nupirko norėdama išvilioti iš polo aikštės ir ištraukti iš džinsų. Dar niekad jos nevilkėjau.
– Na, apsivilk, pažiūrėkime. Keista, negaliu įsivaizduoti tavęs su suknele, – pakartojo Marija, neramiai suraukusi antakius.
Sofija užsitempė baltą medvilninę suknelę; ties krūtine ir klubais jai teko timptelėti stipriau. Suknelę prilaikė dvi siauros petnešėlės, iki klubų ji buvo prigludusi prie kūno, paskui laisvai krito beveik iki žemės. Nors ties klubais buvo per ankšta, ji beveik begėdiškai išryškino ploną liemenį ir plačius atletiškus pečius. Pūpsančios krūtys nekliudomai veržėsi iš viršutinės suknelės dalies ir atrodė, kad nuo menkiausio judesio gali praplėšti audinį ir išsprūsti lauk. Sofija permetė ant krūtinės ilgą žvilgančią kasą ir viltingai stovėjo prieš veidrodį.
– Ak, Sofija, atrodai gražiai, – nuoširdžiai gėrėdamasi atsiduso Marija.
– Taip manai? – droviai atsiliepė ji ir pasisuko pažiūrėti, kaip atrodo iš nugaros. Ji išties atrodė dailiai, nors jautėsi kiek nepatogiai; nepratusi vilkėti suknelių jautėsi labiau pažeidžiama ir savotiškai rimta. „Keista, kaip pasikeitusi išvaizda tarytum keičia ir asmenybę“, – pamanė ji linksmai. Bet buvo patenkinta.
– Negaliu būti šitaip susišukavusi, aš visad šitaip šukuojuosi. Ar gali man pakelti plaukus? – paklausė ji, staiga apimta poreikio keistis, norėdama, kad tas pokytis būtų visiškas ir stulbinamas. Vis dar priblokšta tokios permainos, Marija pasodino Sofiją prie tualetinio stalelio ir ėmė prie viršugalvio segti ilgas tamsias jos garbanas.
– Santis tavęs nepažins, – burnoje sukandusi segtukus nusijuokė ji.
– Ir visi kiti, – pridūrė Sofija vos prakvėpuodama dėl suspaustos krūtinės. Abiem bekvatojant nuo minties apie aplinkinių reakciją, ji nekantriai žaidė su segtukų ir kaspinų dėžute. Tačiau ją domino tik vieno žmogaus – mylimo pusbrolio reakcija, juk nematė jo dvejus ilgus ir kančios kupinus metus.
Pagaliau atėjo jo sugrįžimo diena, ir tas laukimas bei ilgesys dabar atrodė prabėgę akimirksniu. Kai tik Marija susegė jai viršugalvyje plaukus, Sofija paskutinį sykį pažvelgė į save veidrodyje ir leidosi į Čikitos namus laukti jaunojo didvyrio.
– Ką veiksime iki vidurdienio? – einant pro medžius namo link paklausė Marija.
– Dievai žino, – gūžtelėjo pečiais Sofija. – Tikriausiai galim padėti tavo mamai.
– Padėti mamai? Nemanau, kad ji dar turėtų ką veikti!
Čikita vaikštinėjo aplink gėlių lysves jas laistydama ir taip bandydama sutramdyti savo nekantrumą. Roza, Enkarnasijona ir Soledada dengė stalus pietums, pavėsyje, ledo kibirėliuose, vėso gėrimai. Merginoms priėjus Čikita pakėlė akis ir plačiai nusišypsojo. Ji buvo liekna elegantiška moteris, jaučianti stilių ir turinti gerą skonį, kuris atsiskleisdavo visur, ko tik ji imdavosi. Ji iškart pastebėjo atsinaujinusią Sofiją ir padėjusi laistytuvą džiugiai į ją kreipėsi:
– Sofija, mi amor, negaliu patikėti, kad čia tu. Atrodai nuostabiai. Tau labai tinka šitaip sušukuoti plaukai. Įsivaizduoju, kaip tikriausiai džiaugiasi Ana, kad vilki jos nupirktą suknelę. Žinai, mes ją kartu išrinkome Paryžiuje.
– Tikrai? Tai štai kodėl ji tokia daili, – atsakė Sofija ir dabar, sulaukusi mylimos tetos pritarimo, pajuto daug didesnį pasitikėjimą savimi.
Visos trys susėdo terasoje po dviem skėčiais ir čiauškėdamos apie viską ir nieką retkarčiais dirsčiojo į laikrodukus sužinoti, ar dar ilgai teks laukti. Po kurio laiko atėjo ir Ana. Šviesiai mėlyna suknele ir su skrybėle nuo saulės ji atrodė it vaiduoklis, bet savotiškai graži, lyg iš prerafaelitų paveikslo. Paskui atėjo Pakas su Malena ir Alechandru bei jų vaikais, netrukus pasirodė Fernandas, Rafaelis ir Agustinas. Vos pamatę Sofiją broliai negalėjo susilaikyti jos negailestingai nepaerzinę.
– Sofija – mergina! – ėmė kabinėtis Agustinas, linksmai apžiūrinėdamas ją nuo galvos iki kojų.
– Ne, tikrai. Iš ko sprendi, boludo! – kandžiai atšovė ji, ir bent kartą mama, pradžiugusi, kad pagaliau jos duktė atrodo padori ir daili, griežtai juos nutildė. Nedideliais pulkeliais rinkosi kiti namiškiai ir pagaliau visi laukė kartu, gurkšnodami vyną tarp besiplaikstančių dūmų, kylančių nuo kepamų asado.
Kaip paprastai, gauja liesų šunų godžiai uostinėjo žemę apie kepsninę. Pančitas ir mažieji jo pusbroliai vaikėsi juos ir kas kartą suspiegdavo, jei pavykdavo kurį nors timptelėti už uodegos ar patapšnoti gauruotą galvą, kol mamos nepastebėjo ir nenusiuntė plautis rankų.
Pagaliau Sofija mirguliuojančiame tolyje pastebėjo kylantį mažą dulkių debesėlį, jis lėtai artėjo.
– Žiūrėkite, štai jie! – paskelbė ji. – Jie ten!
Ir tuomet, visiems nukreipus dėmesį į tą dulkių debesėlį, įsivyravo laukimo tyla.
Čikita sulaikė kvėpavimą, nenorėdama pernelyg didelėmis viltimis pritraukti nesėkmės, laukdama, kad automobilis kurią nors akimirką pasuks kitu keliu ir teks nusivilti. Niekas nepastebėjo, kaip vienas šunų nuo kepsninės nugvelbė dešrą. Šunį nusivijo dabar jau šešiametis Pančitas, abejingas brolio, kurio jis beveik neprisimena, atvykimui. Sofija juto krūtinėje besidaužančią širdį, lyg ji veržtųsi išsivaduoti iš savo narvo ir ištrūkti lauk kartu su suspaustomis krūtimis. Juto nuo jaudulio drėkstant delnus ir staiga pasigailėjo neapsimovusi džinsų ir neapsivilkusi marškinėlių – jis turėjo prisiminti ją tokią.
Debesis artėdamas vis didėjo ir didėjo, ir pagaliau pro dulkes blykstelėjo žvilgantis džipo plienas. Jis pasuko pro kampą ir dardėjo alėja rančos link. Kai pagaliau eukaliptų šešėlyje sustojo, iš jo iššoko aukštesnis, platesnių pečių ir dar šaunesnis Santis gelsvomis kelnėmis, dangaus žydrumo marškiniais atlapa apykakle ir rudais odiniais įsispiriamais batais. Jaunasis amerikietis sugrįžo.