iš arbūzų cukraus

Apie autorių

Richardas Brautiganas — septintojo dešimtmečio kontrkultūros legenda, unikalaus kūrybos stiliaus ir likimo menininkas, tiltas taip bytnikų ir hipių kartų, keistuolis, alkoholikas, savižudis, devynių poezijos rinkinių ir vienuolikos romanų autorius, kritikų vadinamas paskutiniuoju Amerikos klasiku.

Brautiganas gimė 1935 m., didžiosios ekonominės depresijos epochoje, Takomoje (Vašingtono valstija), didžiulėmis vaizdingomis giriomis garsėjančiame regione. Apie rašytojo vaikystę žinoma mažai — jis pats apie ją nebuvo linkęs kalbėti. Netgi duktė — ilgą laiką ji buvo artimiausias Brautigano žmogus — su nuostaba prisimena, kad, pasakodamas apie savo vaikystę, tėvas giminaičių niekada nevadindavo vardais.

Brautiganų šeima gyveno labai skurdžiai. Kalbama, kad Richardas niekada nepažinojo savo tėvo. Faktą, kad jo pavardė Brautiganas, motina Richardui esą pasakiusi tik tada, kai jam buvo teikiamas brandos atestatas.

Supamas skurdo, jaunasis Brautiganas pasinėrė | vaizduotės pasaulį, daug laiko praleisdavo bibliotekose, paauglystėje pradėjo rašyti eilėraščius. Ne vienas biografas aprašo garsiausią jo jaunystės nuotykį. Tiesa, mažumę skiriasi šio įvykio versijos. Pagal vieną iš jų, būdamas dvidešimties metų, Brautiganas susipyko su savo mergina, mat jai nepatiko jo eilėraščiai, tada įniršęs nuėjo į policiją ir paprašė jį suimti. Kadangi to daryti nebuvo jokio pagrindo, jaunasis poetas akmenimis išdaužė policijos nuovados langus. Pagal kitą — Brautiganas sviedė akmenį į policijos nuovados langę ir pasiprašė suimamas todėl, kad neturėjo ką valgyti. Kad ir kaip būtų, netrukus jis atsidūrė Portlendo psichiatrijos ligoninėje — toje pat įstaigoje, kurioje vėliau savo filmą kūrė Milošas Formanas — ir gydomas elektros šoku nuo šizofrenijos joje praleido du mėnesius.

Grįžęs iš ligoninės, Brautiganas persikėlė gyventi į Kaliforniją, San Franciskę, ir pamažu įsiliejo į bytnikų judėjimą, nors ryšys su jais, matyt, nebuvo labai glaudus. Kaip jis pats sakė: Aplinkybės susiklostė taip, kad aš tik pažinojau keletą bytnikų atstovų“.

1956–1972 m. Brautiganas dirbo atsitiktinius darbus, kurį laiką gyveno vienoje iš pirmųjų hipių komunų Big Sure (čia, beje, gimė pirmasis jo romanas „Konfederatų generolas iš Big Suro“, A Confederate General from Big Sur, išleistas 1964), kūrė eilėraščius — šie buvo leidžiami mažučiais tiražais (kartais vos 10 ar 15 egzempliorių, pirmasis rinkinys paskelbtas 1959 m.) pusiau mėgėjiškose leidyklėlėse, skaitė juos per psichodelinio roko koncertus, padėjo publikuoti įvairius andegraundo leidinius. Savo knygas poetas neretai tiesiog dalydavo gatvėse. Į vieną poezijos rinkinį — „Prašom pasodinti šią knygą“ (Please Plant This Book, 1968) buvo įdėti aštuoni maišeliai su augalų sėklomis.

1957 m. Brautiganas vedė Virginia Adler (deja, santuoka po kelerių metų iširo). 1960 m. jiems gimė duktė Ianthe. 1961 m. vasarą, gyvendamas su šeima kempinge Aidaho valstijoje greta šaltinio, kuriame veisėsi upėtakiai, Brautiganas per keletą mėnesių parašė pasaulinę šlovę jam po šešerių metų atnešusį romaną „Upėtakių gaudymas Amerikoje“ (Trout Fishing in America). Knyga buvo išleista 1967 m. — pačiame sex, drugs, rock-and-roll svaigulio įkarštyje — ir sulaukė neįtikėtinos sėkmės — buvo parduota per du milijonus jos egzempliorių, šio kūrinio pavadinimą perėmė keletas JAV hipių bendruomenių. Metais vėliau pasirodė ir ne mažiau garsus bei keistas 1964 m. sukurtas autoriaus romanas „Arbūzų cukruje“ — kūrinį kai kurie kritikai vadina moderniąja rojaus alegorija.

Kurdamas garsiuosius romanus, Brautiganas parašė vienintelę savo apsakymų knygą „Vejos kerštas“ (The Revenge of the Lawn, išleista 1971).

Išpopuliarėjęs rašytojas nemažai kūrė ir aštuntajame bei devintajame dešimtmetyje, tačiau jo kūrybos pobūdis jau buvo kiek kitoks. Jis išleido keletą parodijinių romanų, komišką detektyvą, bet šie kūriniai didesnės sėkmės nesulaukė, nors iš pradžių ignoruotas autorius dabar tiražais skųstis negalėjo.

1973 m. Brautiganas nusipirko nedidelę rančą Montanos valstijoje, netoli Jeloustouno nacionalinio parko ir, kaip kalbama, atsisakė skaityti paskaitas ir duoti interviu aštuonerius metus.

1976 m. rašytojas vedė japonę ir vėliau ne kartę lankėsi Japonijoje, sukūrė porę vadinamųjų japoniškos tematikos romanų. Neilgai trukus jo žmona mirė nuo vėžio. Brautiganas ėmė vis daugiau gerti, neretai kraustėsi iš būsto į būstę, jį vis labiau traukė ginklai ir dažnai ištikdavo suicidiniai priepuoliai.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Brautiganas susipyko su savo dukra dėl, jo manymu, pernelyg ankstyvų jos vestuvių.

1984 m. spalį, nujausdami nelaimę, Brautigano draugai įsilaužė į jo namus Kalifornijoje ir rado keletą savaičių išgulėjusį jo kūnę, šalia — butelį viskio ir 44 kalibro revolverį.

2000 m. Brautigano duktė Ianthe Brautigan išleido atsiminimų apie tėvę knygą „Nepagausi mirties“ (You Can’t Catch Death).

Kaip yra prisipažinęs pats rašytojas, eilėraščius jis rašė vien tik tam, kad perprastų, kaip „dėti žodį prie žodžio“, ir išmoktų rašyti romanus. Tačiau apibūdinti Brautigano romanus — užduotis ne iš lengvųjų, kai kurie kritikai, nesugalvodami kito pavadinimo, netgi siūlė juos vadinti tiesiog „hrautiganais“. Brautigano prozai būdingas Marko Twaino dvasios humoras, ypatingas dėmesys detalėms, aukštyn kojomis apversta logika, unikalus požiūris į pasaulį, viziją ar haliucinacijas primenančios situacijos, o pagrindinis pasakojimo herojus dažniausiai, kalbant paties autoriaus žodžiais, „žmogus, kuris šiame pasaulyje — ne namie“.

Richardo Brautigano romanas „Arbūzų cukruje“ — literatūrinis galvosūkis, fragmentiška ir simboliška poetinė vizija, kurią „įkirs“ ne kiekvienas. Pralenkęs laiką, Brautiganas sukuria pranašišką postindustrinio amžiaus utopiją, kur nebėra socialinės hierarchijos, kur rafinuotos diskusijos apie gyvenimo prasmę ir net žingeidumas nebetenka prasmės.

Priešingai nei kiti utopinių idealų puoselėtojai, Brautiganas netrokšta progreso, nesiekia pagerinti žmogaus materialinę būklę, nekalba apie gėrybių perskirs tymą, nekuria naujų žmogaus išlikimo metaforų, neaukština emocinės nirvanos. Visa žmonijos praeitis sukraunama į šlamšto krūvas (Užmirštus Reikalus). Geriausia išeitis — nauja pradžia ir kitoks gyvenimas. „Arbūzų cukruje“ sugrįžtame į pradžią — tai rekonstruotas biblinis rojus, kur teka pilnos gyvybės upės, ošia pušynai, dera arbūzų laukai.

Bevardis knygos pasakotojas, naujasis Adomas, atsirado ne iš molio ir dieviškos valios, bet iš yrančios socialinės santvarkos, kurios reikšmė prarasta, jis— racionalių, žmones ėdančių tigrų kūrinys (tigrai suvalgė jo tėvus ir paliko jį našlaitį). Praeitis jam darosi vis mažiau suprantama, jam ji — tokia pat gluminanti, kokia buvo žemė už Rojaus ribų senajam Adomui. Tigrai simbolizuoja destruktyvų žmogaus gyvenimo dviprasmiškumą, jo instinktą išlikti ir racionalią prigimtį, leidžiančią paaiškinti žiaurumą.

Civilizuotas žmogus vis labiau praranda galimybę susieti savo darbus su tikslais, todėl sugrįžti prie gero gyvenimo reiškia sunaikinti racionalistinės visuomenės atributus. Užmiršti Reikalai yra sunaikinta visuomenė. Besikurianti nauja visuomenė privalo atrasti savo tikrovę. Jei žmogus atsigręžia į savo biologinę prigimtį, jei suvokia, kad civilizuoti racionalūs veiksmai kyla iš biologinių instinktų ir potraukių, jis privalo savo veiksmus tiesiogiai susieti su savo tikslais tam, kad galėtų grįžti prie egzistencijos esmės.

Pasak Brautigano kūrybos tyrinėtojo Harvey Leavitto, vietoje pažinimo medžio „Arbūzų cukruje“ viršun stiebiasi užmirštų dalykų krūvos — jos tikras žmogaus paklusnumo ir smalsumo išmėginimas. Vietoje rojaus vaisių čia „veša“ pupų, morkų, griežčių skulptūros. Rojuje kiekvienas žmogus yra menininkas — jis kuria paminklus gamtai.

Margareta — tarsi Ievos, gundančios Adomą pažinimo vaisiais, analogas: tai gana aiškiai matyti iš tokių epizodų, kai pasakotojas atsisako obuolių pyrago ir Margareta pasikaria ant obels. Naujasis Adomas atsispiria žingeidumui ir smalsumui. Išsilaisvinęs iš Margaretos, jis gauna naują Ievą — Poliną, kuri visiškai įsiliejusi į gamtą.

Remiantis biblinėmis alegorijomis, galima „perskaityti“ ir kitus romano personažus. Broliai ĮNIRTIS ir Čarlis tampa Kainu ir Abelių. Noro pažinti skatinamas ĮNIRTIS atsiskiria nuo bendruomenės, girtuokliauja ir praranda ryšį su gamta. Galiausiai jis ir jo sėbrai nusipjauna nykščius, nosis, ausis, išsibado akis — tai sąmoninga savidestrukcija, vienintelė išeitis tiems, kurie nėra pavaldūs gamtai.

Romano siužeto pagrindas — pasakotojo, Margaretos ir Polinos meilės trikampis. Be pavydo ir numanomo džiaugsmo, emocijų idMYRYJ mažai. Nors Margareta ir įNIRTIS jaučia nuobodulį, pavydą ir neapykantą, jų emocijos — tai šlamštas, iš kurio kuriami mitai. Bevardis romano herojus pranašauja emocijų išnykimą naujoje visuomenėje, meilė ir mirtis knygoje netenka savo emocinio krūvio, bet lieka tik jusliniais ir statistiniais faktais.

Arbūzų cukrus, statybinė bendruomenės medžiaga — ne tik fizinė medžiaga, bet ir dvasinė būsena. Tai medžiaga, iš kurios gaminamos lentos ir langai, bet drauge tai — ir produktas, iš kurio gimsta gyvenimo būdas. Jos natūralumas, saldumas, gaivumas ir neribotos galimybės (iš arbūzų cukraus galima gaminti net stiklą) yra gero gyvenimo metafora ir byloja apie visišką susiliejimą su gamta.

Upės, tiltai, upėtakiai, fosforu švytintys kapai — visa alsuoja idMYRIO dvasia. Žemė išvagota upių, kurios vaisingos ir suteikia gyvenimą, tačiau upės — ir mirusiųjų laidojimo vieta. Upėtakių veisykloje, pastatytoje ant nužudytų tigrų pelenų, mes susiduriame ir su mirtimi, ir atgimimu. Laidojimas upėje — tai naujasis nemirtingumas, nes stiklo įkapėse mirusieji tampa idMYRIO pasaulio dalimi ir apie juos niekada nepamirštama.

idMYRIS — tai idėjos ir identiteto mirtis.

„Arbūzų cukruje“ — revoliucingojo 7-ojo dešimtmečio (Prahos pavasaris, Paryžiaus studentų revoliucija, hipiai, antikarinis judėjimas) kūrinys. Tai epocha, kai to meto herojai sukilo prieš diktatūras, karus, priespaudą, miesčionišką veidmainystę ir užsimojo pakeisti pačius visuomenės pagrindus. Tai kontrkultūros klestėjimo epocha. Kokią prasmę šitai turi šiandien? Galbūt jokios, jei tave tenkina egzistavimas visuomenėje, kurioje klesti pinigai, egoizmas, godumas ir veidmainystė...

Saulius Repečka