Trečia knyga:
Margareta
Darbas
Nubudau jausdamasis žvalus ir, prieš lipdamas iš lovos, įsižiūrėjau į savo trobos lubas iš arbūzų cukraus, — jos buvo tokios gražios. „Kažin kiek dabar valandų?“ — pamaniau. Buvau sutaręs su Fredu susitikti per priešpiečius miesto kavinėje.
Atsikėliau, išėjau į lauką ir pasirąžiau verandoje, po plikomis kojomis jausdamas šaltus akmenis, jausdamas, kokie jie tolimi. Pažvelgiau į pilką saulę.
Upė dar nespindėjo taip, kaip paprastai spindi per priešpiečius, tad nukulniavau prie jos, pasėmiau truputį vandens ir pasišlaksčiau juo veidą, baigdamas nubudimo darbą.
Kotletai
Susitikom su Fredu kavinėje. Jis jau laukė manęs. Su juo buvo daktaras Edvardsas. Fredas skaitinėjo meniu.
— Sveiki, — pasisveikinau.
— Labas.
— Sveikas, — tarė daktaras Edvardsas.
— Kur šįryt taip dūmei? — paklausiau. — Tau aiškiai trūko arklio.
— Teisybė. Skubėjau pas gimdyvę. Šį rytą sulaukėme mažos mergytės.
— Puiku, — tariau, — o kas laimingasis tėvas?
— Ar pažįsti Roną?
— Taip. Jis gyvena prie batų parduotuvės, ar ne?
— Taip. Tai Ronas. Jam gimė miela maža mergytė.
— O jau kad skuodei. Nemaniau, kad dar esi toks greitas.
— Taigi. Taigi.
— Kaip laikaisi, Fredai? — paklausiau.
— Puikiai. Ryte gerai padirbėjau. O tu ką veikei?
— Pasodinau gėlių.
— Ar prisėdai prie knygos?
— Ne, pasodinau gėles ir skaniai nusnūdau.
— Tinginys.
— Beje, — tarė daktaras Edvardsas, — kaip sekasi rašyti knygą?
— Ak, rašau po truputį.
— Puiku. Apie ką ji?
— Tiesiog rašau apie tai, apie ką rašosi, žodis po žodžio.
— Aišku.
Priėjo padavėja ir pasiteiravo, ko norėtume priešpiečių.
— Ką užsisakysite priešpiečių, vyručiai? — paklausė. Padavėja ji čia dirbo jau daugelį metų. Kadaise buvo jauna mergaitė, bet jos jaunystė pasibaigė.
— Šios dienos patiekalas — kotletai, ar ne? — paklausė daktaras Edvardsas.
— Taip. Kotletai, ne paslaptis, pilką dieną — išeitis, toks mūsų devizas, — tarė ji.
Visi nusijuokė. Tai buvo vykęs pokštas.
— Aš valgysiu kotletus, — pasakė Fredas.
— O tu? — paklausė padavėja, — taip pat kotletus?
— Taip, kotletus, — atsakiau.
— Trys porcijos kotletų, — tarė padavėja.
Obuolių pyragas
Po priešpiečių daktaras Edvardsas turėjo skubėti pas Rono moterį ir įsitikinti, ar ji ir jos naujagimė sveikos.
— Iki pasimatymo, — atsisveikino daktaras.
Mes su Fredu nutarėme pasilikti ir išgerti dar po puodelį kavos. Fredas į kavą įsidėjo du gabalėlius arbūzų cukraus. .
— Kaip sekasi Margaretai? — paklausė jis. — Ar matei ją, ar ką nors girdėjai?
— Ne, — atsakiau, — jau sakiau tau šį rytą.
— Ji kremtasi dėl tavęs ir Polinos, — tarė Fredas. — Jai baisiai sunku su tuo susitaikyti. Vakar kalbėjausi su jos broliu. Jis sakė, kad jai sopa širdį.
— Niekuo negaliu padėti, — pasakiau.
— Kodėl ant jos širsti? — paklausė Fredas. — Visi, išskyrus mane ir Poliną, mano, kad ją su įNIRČIU siejo kažkokie reikalai, nejau ir tau taip atrodo? Juk nėra jokių įrodymų. Ir apskritai — tai nesąmonė. Juos suvedė atsitiktinumas. Juk nemanai, kad ją kas nors siejo su įNIRČIU, ar ne?
— Nežinau, — atsakiau.
Fredas gūžtelėjo pečiais ir gurkštelėjo kavos. Priėjo padavėja ir paklausė, ar nenorėtume gabalėlio pyrago desertui.
— Turime labai gardaus obuolių pyrago, — tarė ji.
— Suvalgyčiau gabalėlį, — pasakė Fredas.
— O tų?
— Ne, — atsakiau.
Literatūra
— Na ką gi, man laikas prie darbo, — pasakė Fredas. — Laukia lentų presas. O tu ką veiksi?
— Turbūt rašysiu, — atsakiau. — Šiek tiek padirbėsiu prie knygos.
— Skamba ambicingai, — tarė Fredas. — Ar knyga apie orą, kaip sakė mokytojas?
— Ne, ji ne apie orą.
— Tai gerai, — pasakė Fredas. — Nenorėčiau skaityti knygos apie orą.
— Ar apskritai esi kada skaitęs knygą? — paklausiau.
— Ne, — atsakė Fredas, — nesu, bet nenorėčiau pradėti nuo debesų.
Kelias
Fredas išėjo į Arbūzų Reikalus, o aš leidausi žingsniuoti į savo trobą ketindamas rašyti, bet paskui apsigalvojau. Neišmaniau, kuo užsiimti.
Galėjau grįžti į idMYRĮ ir pasikalbėti su Čarliu apie vieną savo idėją, galėjau susirasti Poliną ir pasimylėti su ja, galėjau nueiti prie Veidrodžių skulptūros ir truputį ten pasėdėti.
Taip ir padariau.
Veidrodžių skulptūra
Veidrodžių skulptūroje atsispindi viskas — reikia tik ilgėliau prie jos pastovėti ir negalvoti apie nieką kitą, išskyrus veidrodžius, bet privalu būti atsargiam ir nieko iš veidrodžių neprašyti. Jie turi tiesiog išsipildyti.
Praėjo maždaug valanda, kol mano protas apsivalė. Kai kurie žmonės Veidrodžių skulptūroje nieko neįžvelgia, netgi savęs.
Tada išvydau idMYRĮ, miestelį, Užmirštus Reikalus, upes, laukus, pušynus, beisbolo aikštę ir Arbūzų Reikalus.
Priekinėje IdMYRIO verandoje regėjau senąjį Čaką. Jis kasėsi galvą, o Čarlis virtuvėje tuo metu sviestu tepė skrebutį. Daktaras Edvardsas žingsniavo gatve iš Rono trobos, jam iš paskos, uosdamas jo pėdsakus, sekė šuo. Ties vienu pėdsaku šuo sustojo ir ėmė viršum jo vizginti uodegą. Šuniui tas pėdsakas akivaizdžiai patiko.
Iš įNIRČIO ir jo gaujos trobų prie Užmirštų Reikalų vartų tebuvo likusios pelenų krūvos. Greta kažko ieškojo paukštis. Jis nerado ko ieškojęs, bet nepanoro toliau kapstytis ir nuskrido šalin.
Regėjau Poliną, einančią per pušyną mano trobos link. Ji nešasi paveikslą. Tai buvo man skirta staigmena.
Regėjau vaikus, aikštėje žaidžiančius beisbolą. Vienas vaikas taikliai, stipriai ir mikliai atmušė kamuolį. Smūgiavo penkis kartus iš eilės.
Regėjau Fredą, duodantį nurodymus savo brigadai, kaip gaminti auksaspalvę arbūzų cukraus lentą. Jis liepė kažkam atsargiau laikyti lentos galą.
Regėjau Margaretą, lipančią į obelį šalia savo trobos. Ji verkė, ir ant kaklo buvo užsimazgiusi šalį. Margareta laisvą šalio galą pririšo prie ankstyvais obuoliais apkibusios šakos. Ji žengė nuo šakos ir liko stovėti ore.
Vėl Didysis Senis Upėtakis
Aš lioviausi žiūrėjęs į Veidrodžių skulptūrą. Šiai dienai pamačiau pakankamai. Atsisėdau ant kušetės prie upės ir įsižiūrėjau į gilius sietuvos vandenis. Margareta mirė.
Vandens paviršiuje susidarė sūkurys, sietuvos vandenys prasiskyrė iki pat dugno, ir aš išvydau Didįjį Senį Upėtakį, spoksantį į mane, su idMYRIO varpeliu ant žiaunų.
Jis turbūt atplaukė prieš srovę iš ten, kur buvo ruošiamas kapas. Senam upėtakiui — tai ilgas kelias. Tikriausiai išplaukė iškart po to, kai išėjau.
Didysis Senis Upėtakis nenuleido nuo manęs akių. Jis nė nekrustelėjo vandenyje, įdėmiai mane stebėdamas — lygiai taip pat, kaip stebėjo anksčiau dieną, kai buvo kasamas kapas.
Sietuvos paviršiuje suraibuliavo dar vienas sūkurys, ir Didysis Senis Upėtakis pradingo man iš akių. Kai vanduo nuskaidrėjo, Didžiojo Senio Upėtakio nebebuvo. Žiūrėjau į tą vietą, kur jis plaukiojo upėje. Dabar ten buvo tuščia kaip kambary.
Pas Fredą
Nuėjau į Arbūzų Reikalus aplankyti Fredo. Jis gerokai nustebo išvydęs mane šioje vietoje antrą kartą tądien.
— Labas, — pasisveikino jis, pakėlęs akis nuo auksaspalvės lentos, — kažkodėl ją dėmesingai apžiūrinėjo. — Kas naujo?
— Margareta, — pasakiau.
— Ar matei ją?
— Taip.
— Kas atsitiko?
— Ji mirė. Mačiau ją Veidrodžių skulptūroje. Ji pasikorė ant obels užsirišusi mėlyną šalį.
Fredas padėjo lentą. Jis prikando lūpą ir persibraukė delnu per plaukus.
— Kada tai atsitiko?
— Visai neseniai. Dar niekas nežino, kad jos nebėra.
Fredas papurtė galvą.
— Manau, reikia pasakyti jos broliui.
— O kur jis?
— Padeda vienam ūkininkui dengti daržinės stogą. Eime.
Fredas pasakė savo brigadai, kad šiandien darbas baigtas. Jie labai apsidžiaugė tai išgirdę.
— Ačiū, viršininke, — padėkojo visi.
Mes išėjome iš Arbūzų Reikalų, staiga man pasirodė, kad Fredą užgulė didžiulis nuovargis.
Vėl vėjas
Pilka saulė švietė blausiai. Mums einant į daržinę, pakilo vėjas ir privertė šiugždėti bei judėti visa, kas gali tai daryti.
— Kaip manai, kodėl ji nusižudė? — paklausė Fredas. — Kodėl ji tai padarė? Juk buvo tokia jauna. Tokia jauna.
— Nežinau, — atsakiau. — Nežinau, kodėl ji nusižudė.
— Tai siaubinga, — tarė Fredas. — Ak, kad man nereikėtų apie tai galvoti. Ar tu ką nors supranti, a? Vadinasi, nebuvai jos sutikęs?
— Ne, aš žiūrėjau į Veidrodžių skulptūrą, kai ji pasikorė. Dabar jos nebėra.
Margaretos brolis
Margaretos brolis ant daržinės stogo vinimis tvirtino mėlynas arbūzų cukraus malksnas, o ūkininkas lipo kopėčiomis viršun, nešdamas jam dar vieną jų glėbį.
Margaretos brolis pamatė mus ateinančius keliu, atsistojo ant stogo ir pamojavo, nors buvome dar tolokai.
— Man tai nepatinka, — pasakė Fredas.
— Ei, sveiki! — suriko Margaretos brolis.
— Kokie vėjai jus čia atpūtė? — sušuko ūkininkas.
Mes taip pat pamojavome, bet nieko nesakėme, kol nepriėjome arčiau.
— Kaip laikotės? — paklausė ūkininkas, spausdamas mums rankas. — Kokie reikalai atginė?
Margaretos brolis nulipo kopėčiomis žemyn.
— Sveiki, — pasisveikino jis, spausdamas mums rankas, ir nutilo, klausiamai žvelgdamas.
Mes buvome įtartinai nebylūs, ir jie išsyk suprato, kad kažkas nutiko.
Fredas batu perbraukė per žemę. Dešine koja nupiešė pusratį, paskui kairiąja nutrynė. Tai užtruko vos kelias sekundes.
— Kas atsitiko? — paklausė ūkininkas.
— Taip, kas atsitiko? — pakartojo Margaretos brolis.
— Margareta, — tarė Fredas.
— Kas atsitiko Margaretai? — paklausė Margaretos brolis. — Sakykite.
— Ji mirė, — pasakė Fredas.
— Kaip tai įvyko?
— Ji pasikorė.
Margaretos brolis kurį laiką žvelgė į tolumą. Jo akys apsiblausė. Niekas netarė nė žodžio. Fredas dulkėse nubrėžė dar vieną pusratį ir vėl jį nutrynė.
— Tai į gera, — pagaliau prakalbo Margaretos brolis. — Aš nieko nekaltinu. Jos širdis buvo sudužusi.
Vėl, vėl vėjas
Mes nuėjome paimti kūno. Ūkininkas liko. Jis pasakė, kad eitų su mumis, bet turi likti ir pamelžti karves. Vėjas sustiprėjo, ir ant žemės nukrito keletas mažmožių.
Karoliai
Margaretos kūnas sūpavosi vėjy, pakibęs ant obels priešais jos trobą. Kaklas buvo nenatūraliai perkreiptas, o veidas — įgavęs tokią spalvą, kurią mes žinom reiškiant mirtį.
Fredas įlipo į medį ir nupjovė šalį lenktiniu peiliu, o mes su Margaretos broliu atsargiai nuleidome jos kūną žemyn. Tada Margaretos brolis nunešė sesers kūną į trobą ir paguldė ant lovos.
Mes stovėjome greta.
— Nuneškime ją į idMYRĮ, — tarė Fredas. — Ten jos vieta.
Pirmąkart nuo tos akimirkos, kai pasakėme Margaretos broliui apie sesers mirtį, jam palengvėjo.
Jis nuėjo prie didžiulės skrynios šalia lango ir išėmė iš jos karolius, suvertus iš mažyčių metalinių upėtakių. Tada pakėlė jos galvą ir užsegė karolių sagtelę. Paskui nubraukė jai nuo akių plaukus.
Margaretos brolis suvyniojo sesers kūną į lovatiesę — ant jos vąšeliu buvo nunertas idMYRIS, vienu iš jo daugelių ilgalaikių pavidalų. Viena koja liko styroti išsikišusi. Kojos pirštai atrodė šalti ir tykiai besiilsintys.
Kušetė
Mes parnešėme Margaretą į idMYRĮ. Visi ten jau žinojo apie jos mirtį ir laukė mūsų. Jie būriavosi priekinėje verandoje.
Polina nusileido laiptais ir pribėgo prie manęs. Ji buvo labai prislėgta, jos skruostais riedėjo ašaros.
— Kodėl? — paklausė ji. — Kodėl?
Apkabinau ją kiek įmanydamas švelniau.
— Nežinau, — atsakiau.
Margaretos brolis laiptais užnešė sesers kūną į idMYRĮ. Čarlis jam atidarė duris.
— Luktelk, tuojau atidarysiu duris.
— Ačiū, — padėkojo Margaretos brolis. — Kur ją paguldyti?
— Ant kušetės upėtakių veisykloje, — atsakė Čarlis. — Ten visada guldome mirusiuosius.
— Nepamenu kelio, — pasakė Margaretos brolis, seniai čia nebuvau.
— Aš tau parodysiu. Sek paskui mane, — padrąsino Čarlis.
— Ačiū.
Jie nužingsniavo į upėtakių veisyklą. Jiems įkandin nuėjo Fredas, senasis Čakas, Elas ir Bilas. Aš likau stovėti apkabinęs Poliną. Ji tebeverkė. Matyt, iš tiesų mylėjo Margaretą.
Rytoj
Mudu su Polina nuėjome pasivaikščioti prie upės svetainėje. Jau artinosi saulėlydis. Rytoj saulė bus juoda, begarsė. Naktis tęsis, bet žvaigždės liausis švietusios, bus šilta kaip dieną ir viskas aplinkui paskęs tyloje.
— Kaip baisu, — pasakė Polina. — Man labai negera. Kodėl ji nusižudė? Ar dėl to, kad pamilau tave?
— Ne, — atsakiau. — Nereikia ieškoti kaltų. Kartais taip atsitinka.
— Mes buvome tokios geros draugės. Kaip seserys. Man šiurpu pagalvoti, kad esu kalta.
— Negalvok šitaip, — tariau.
Morkos
Pietūs idMYRYJ tą vakarą buvo tylūs. Margaretos brolis pasiliko pietauti su mumis. Jį pakvietė Čarlis.
Elas vėl pagamino morkų. Pakepino jas su grybais ir užpylė arbūzų cukraus padažu su prieskoniais. Dar buvo ką tik iš krosnies ištrauktos karštos duonos, saldaus sviesto ir šalto kaip ledas pieno.
Įpusėjus pietums, Fredas pradėjo kalbėti apie tai, kas atrodė kaip kažkas svarbaus, bet paskui apsigalvojo ir toliau kramtė morkas.
Margaretos kambarys
Po pietų visi susirinko svetainėje; buvo nutarta laidotuves rengti rytoj ryte, nors ir tvyros tamsa, nebus girdėti nė jokio garso ir viską reikės atlikti tyloje.
— Jei sutinki, — tarė Čarlis Margaretos broliui, — palaidosime ją kape, kurį ką tik iškasėme. Darbininkai jį baigė montuoti šiandien popiet.
— Būtų puiku, — pasakė Margaretos brolis.
— Tvyros tamsa ir nebus girdėti jokio garso, bet, manau, mes viskuo pasirūpinsime.
— Taip, — tarė Margaretos brolis.
— Fredai, ar galėtum nueiti į miestą ir pranešti žmonėms apie laidotuves? Galbūt kas nors norės jose dalyvauti. Perspėk Kapų brigadą. Ir paieškok gėlių.
— Žinoma, Čarli. Viskuo pasirūpinsiu.
— Mes turime tokį paprotį: kai žmogus miršta, užmūrijame kambarį, kuriame jis gyveno.
— Ką tai reiškia? — paklausė Margaretos brolis.
— Mes užmūrijame plytomis duris ir uždarome kambarį amžiams.
— Suprantu.
Plytos
Polina, Margaretos brolis, Čarlis, Bilas — jis nešė plytas — ir aš nuėjome prie Margaretos kambario. Čarlis atidarė duris.
Polina rankoje laikė žibintą. Ji pastatė jį ant Margaretos stalo, paskui ilgu arbūzų cukraus degtuku įžiebė kitą, ten buvusį žibintą.
Dabar švietė dvi švieselės.
Kambarys buvo prigrūstas daiktų iš Užmirštų Reikalų. Kur tik pažiūrėjęs, visur matei ką nors užmiršta — vienas užmirštas daiktas sukrautas ant kito.
Čarlis palingavo galvą.
— Čia daugybė užmirštų daiktų. Mes net nežinome, kam dauguma jų buvo skirti, — tarė jis į nieką nesikreipdamas.
Margaretos brolis atsiduso.
— Ar nori ką nors pasiimti? — paklausė Čarlis.
Margaretos brolis labai atidžiai ir liūdnai apžvelgė kambarį ir papurtė galvą.
— Ne, užmūrykite.
Mes išėjome laukan, ir Bilas pradėjo dėti plytas. Kurį laiką jį stebėjome. Polinos akyse spindėjo ašaros.
— Prašau, pasilik pas mus nakvoti, — paprašė Čarlis.
— Ačiū, — padėkojo Margaretos brolis.
— Aš tau parodysiu tavo kambarį. Labanakt, — atsisveikino su mumis Čarlis. Jis nuėjo su Margaretos broliu. Kažką jam pasakojo.
— Eime, Polina, — tariau.
— Taip, mielasis.
— Turbūt tau šiąnakt geriau nakvoti pas mane.
— Taip, — sutiko ji.
Mes palikome Bilą, dedantį plytas. Tai buvo arbūzų plytos, pagamintos iš juodo begarsio cukraus. Jam dirbant nebuvo girdėti jokio garso. Jos amžiams uždarys užmirštus daiktus.
Mano kambarys
Mudu su Polina nuėjome į mano kambarį. Mes nusirengėme ir atsigulėme į lovą. Ji nusirengė pirma, o aš žiūrėjau.
— Ar negesinsi žibinto? — paklausė ji, pasirėmusi ant alkūnės, man lipant į lovą.
Jos krūtys buvo nepridengtos, speneliai sukietėję, beveik tokios pat spalvos kaip ir lūpos. Žibinto šviesoje jie atrodė nuostabiai. Polinos akys paraudo nuo raudos. Ji buvo labai pavargusi.
— Ne, — atsakiau.
Ji padėjo galvą ant pagalvės ir vos regimai nusišypsojo. Jos šypsena buvo tokios pat spalvos kaip speneliai.
— Ne, — pakartojau.
Vėl mergina su žibintu
Po kurio laiko Polina užmigo, o mane, kaip paprastai, ėmė kamuoti nemiga. Polina šalimais skleidė šilumą ir saldžiai kvepėjo. Jos kūnas šaukė mane miegoti tarytum galybė skambančių trimitų. Aš ilgai gulėjau, paskui atsikėliau ir leidausi į vieną iš savo naktinių kelionių.
Stovėjau apsirengęs ir žiūrėjau į miegančią Poliną. Keista, kaip kietai ji miega nuo to laiko, kai mudu tapom artimi draugai — juk Polina ir buvo ta mergina, kuri ilgai vaikštinėdavo naktimis su žibintu. Ji buvo ta mergina, apie kurią aš tiek daug galvojau, vaikštinėdamas šen ir ten keliais, sustodamas toje vietoje, prie ano tilto, šios upės, šių medžių pušyne.
Ji — šviesiaplaukė ir dabar miega.
Kai mudu tapom artimi draugai, ji liovėsi vaikštinėjusi naktį, o aš tebevaikštinėju. Man prie širdies šie ilgi pasivaikščiojimai naktį.
Vėl, vėl, vėl, vėl, vėl Margareta
Aš nuėjau į upėtakių veisyklą, stovėjau ten ir žiūrėjau į šaltą, praradusį žavesį Margaretos kūną. Ji gulėjo ant kušetės, visur aplinkui švietė žibintai. Upėtakiams buvo nelengva užmigti.
Lovelyje — ties jo kraštu apšviesdami Margaretos veidą degė žibintai — mitriai sukiojosi keletas jauniklių. Ilgai į juos žiūrėjau, praėjo ne viena valanda, kol jie užmigo. Dabar upėtakiai buvo panašūs į Margaretą.
Gardus kumpis
Mes pabudome maždaug valandą prieš saulėtekį ir sėdome ankstyvų pusryčių. Kai saulė pakils virš mūsų pasaulio pakraščio, tamsa nepasitrauks ir nebus girdėti nė garso. Mūsų balsai nutils. Jei ant grindų nukris koks daiktas, nieko neišgirsite. Nustos šniokštusios upės.
— Bus ilga diena, — tarė Polina, palenkusi ilgą švelnų kaklą ir vilkdamasi suknelę.
Mes valgėme kumpį su kiaušiniais, skrudintas bulves ir skrebučius. Polinai ruošiant pusryčius, aš pasisiūliau pagelbėti.
— Ar galiu kuo padėti? — paklausiau.
— Ne, — atsakė ji, — susitvarkysiu pati, bet vis tiek ačiū.
— Nėra už ką.
Pusryčiavome visi drauge, įskaitant ir Margaretos brolį. Jis sėdėjo greta Čarlio.
— Gardus kumpis, — tarė Fredas.
— Laidosime šiek tiek vėliau ryte, — pasakė Čarlis. — Kiekvienas žino, ką turi daryti. Jei kils nesklandumų, rašysime raštelius. Mums dar liko keletas minučių garso.
— Mmmm, gardus kumpis, — tarė Fredas.
Saulėtekis
Kai saulė patekėjo, mudu su Polina šnekučiavomės virtuvėje. Ji plovė indus, o aš šluosčiau. Aš šluosčiau keptuvę, o ji plovė kavos puodelius.
— Šiandien jaučiuosi mažumėlę geriau, — tarė Polina.
— Šaunu, — pasakiau.
— Kaip aš šiąnakt miegojau?
— Kaip kūdikėlis.
— Sapnavau blogą sapną. Ar nepažadinau tavęs?
— Ne.
— Vakar buvau baisiai sukrėsta. Nežinau. Nė įsivaizduoti negalėjau, kad taip nutiks, bet taip nutiko, ir mes bejėgiai ką nors pakeisti.
— Teisybė, — pasakiau. — Tiesiog susitaikykime su tuo, kas įvyko.
Polina atsisuko į mane ir tarė:
— Manau, laidotuvės...
Herbo skydas
Margareta buvo apvilkta įkapėmis, nuaustomis iš arbūzų cukraus ir papuoštomis fosforiniais karoliais, kad šviesa naktimis ir tamsiomis begarsėmis dienomis per amžius sklistų iš kapo. Tokiomis kaip ši.
Laidotuvėms buvo pasiruošta. Mes klaidžiojome po idMYRĮ tarp žibintų tyloje, laukdami miestelio žmonių.
Jie atėjo. Susirinko trisdešimt ar keturiasdešimt, tarp jų ir laikraščio redaktorius. Šis leidinys leidžiamas kartą per metus. Mokytojas ir daktaras Edvardsas taip pat buvo čia, ir laidotuvės prasidėjo.
Margaretą nešė ant skydo herbo — jis pagamintas iš pušies, papuoštas stiklu ir mažyčiais tolybių akmenėliais; ant jo visada nešami mirusieji.
Pasišviesdami deglais ir žibintais, išnešėme Margaretos kūną iš upėtakių veisyklos, nužingsniavome per svetainę, išėjome pro duris į verandą ir nusileidome idMYRIO laiptais.
Saulėtas rytas
Procesija, gaubiama visiškos tylos, iš lėto judėjo keliu naujojo kapo — dabar jis priklausė Margaretai — link; dar vakar stebėjau, kaip šis kapas ruošiamas, kaip atliekami paskutiniai darbai — Margaretai. Saulei kylant vis aukščiau į dangų, oras įšilo. Nė garso nebuvo girdėti, net mūsų žingsnių.
Kapų brigada
Mūsų laukė Kapų brigada. Šachta dar nebuvo išmontuota, ir, išvydę mus, jie įjungė pompą.
Mes perdavėme jiems kūną, ir Kapų brigada pradėjo pamažu jį leisti į kapą. Jie turėjo didžiulę tokio darbo patirtį. Margaretos kūnas buvo nuleistas Šachta žemyn ir paguldytas į kapą. Darbininkai užvėrė stiklines duris ir pradėjo jas sandarinti.
Mes su Polina, Čarliu, Fredu ir Senuoju Čaku stovėjome susispietę į mažą būrelį ir stebėjome. Polina paėmė mane už rankos. Prie mūsų priėjo Margaretos brolis.
Kapų brigada užsandarino duris, išjungė pompą ir ištraukė žarną iš Šachtos. Paskui jie įkinkė arklius, pririšę virvėmis prie dviejų skriemulių, kabančių ant kartuves primenančio Šachtos rėmo. Virvės nuo Šachtos Kartuvių leidosi žemyn — jos buvo pritvirtintos prie pačios Šachtos kablių.
Šitaip Kapų brigada ištraukia Šachtą.
Arkliai įsiręžė, žengė į priekį, Šachta atsiplėšė nuo upės dugno ir iškilo į paviršių — dabar pusiau plūduriavo, pusiau kabėjo ant Šachtos Kartuvių.
Kapų brigada ir jų arkliai atrodė pailsę. Viskas vyko visiškoje tyloje. Nei arkliai, nei darbininkai, nei Šachta, nei upė, nei stebintys žmonės neišleido nė garso.
Mes žvelgėme į šviesą, kuria švytėjo Margareta, šviesą, kurią skleidė fosforas ant jos įkapių. Mes metėme gėles į vandenį virš jos kapo.
Gėlės plaukė prošal, apšviestos sklindančios nuo Margaretos šviesos: rožės, narcizai, aguonos, katilėliai.
Šokis
Pas mus įprasta po laidotuvių šokti upėtakių veisykloje. Visi sueina, užgroja šaunus orkestras, ir lig valiai šokama* Mums patinka šokti valsą.
Po laidotuvių sugrįžome į idMYRĮ ir pasirengėme šokiams. Šventiškai papuošėme veisyklą, paruošėme užkandžių.
Viskas buvo daroma tyloje. Čarlis apsivilko naują kombinezoną. Fredas pusvalandį šukavosi plaukus, o Polina apsiavė aukštakulnius batelius.
Vakarėlį galėjome pradėti tik tada, kai atsiras garsas — kad užgrotų muzikos instrumentai ir mes imtume šokti kiekvienas savaip, dažniausiai valso ritmu.
Du virėjai
Polina su Elu pagamino ankstyvą vakarienę — ją valgėme vėlyvą popietę. Lauke buvo labai karšta, taigi virėjai paruošė lengvo maisto. Į stalą buvo patiekta bulvių salotų, kuriose kažin kodėl atsidūrė daugybė morkų.
Groja instrumentai
Likus maždaug pusvalandžiui iki saulėtekio, į šokius pradėjo rinktis žmonės iš miestelio. Mes pakabinome jų apsiaustus bei skrybėles ant pakabų ir palydėjome į upėtakių veisyklą.
Visi buvo geros nuotaikos. Muzikantai išsiėmė instrumentus ir ėmė laukti, kol nusileis saulė.
Liko vos kelios akimirkos. Mes visi kantriai laukėme. Kambary švietė žibintai. Tvenkiniuose ir loveliuose šen bei ten plaukiojo upėtakiai. Mes šoksime, apsupę juos.
Polina buvo labai žavi. Čarliui puikiai tiko naujas kombinezonas. Nežinau, kodėl Fredo plaukai atrodė taip, tarsi jis būtų jų visai nešukavęs.
Muzikantai pakėlė instrumentus. Netrukus jie užgros. Liko vos keletas sekundžių, parašiau.
Šis romanas buvo pradėtas 1964 m. kovo 13-ąją viename name Bolino miestelyje, Kalifornijoje, ir baigtas tų pat metų liepos 19-ąją 123 namo svetainėje Byver gatvėje, San Franciske, Kalifornijoje. Šis kūrinys skiriamas Donui Allenui, Joanne Kygėr ir Michaelui McCIure’ui.