Epilogas

Makenzė ištekėjo už kažkokio palaidūno, šimto milijonų dolerių konservų verslo paveldėtojo, lis yra septyniasdešimt penkių senų automobilių savininkas, turi pomėgį vairuoti išgėręs ir yra nuolatinis bylų dėl autorystės teisių subjektas. Vestuvės jiems atsiėjo pusę milijono dolerių ir buvo aprašinėjamos visuose aukštuomenės gyvenimo puslapiuose. Nuotraukose, nepaisant to, kad Makenzė bandė ūgiu prisitempti jaunikį iki savęs, ji atrodė labai laiminga.

Džeke, Džojis ir Trekilė — šiuolaikinės šeimos pavyzdys. Džojis sėdi namie ir prižiūri Trekilę, kai Džeke užsimano nueiti į pasimatymą su Išvaizdžiuoju Karlu. Ji pradėjo keisti savo požiūrį į Plunksnelių Glostytojus, nes Išvaizdusis Karlas — o jis iš tiesų yra labai išvaizdus — yra lygiai taip pat apsvaigęs iš meilės Trekilei kaip ir Džekei. Tačiau negalima paneigti ir to fakto, kad tarp jos ir Bjauriojo Džojo irgi rusena kibirkštėlė, tad kas žino...

Rachelė su Luku po senovei yra graži, laiminga Plunksnelių Glostytojų porelė.

Darbe viskas gerai, išskyrus tai, kad Kū/Aron ir kitos Earth/Source alkoholikės vėl prie manęs priskreto. Buvau nuėjusi į labdaros balių su Andželu — tiesiog kaip draugai — kur buvo renkamos lėšos kažkokiam dvylikos etapų gydymo nuo priklausomybės ligų centrui ir prie putojančio mineralinio vandens baro netyčia susitikau porą merginų.

— Ana! Ką čia veiki?

— Palaikau kompaniją Andželui.

— Andželas! Iš kur pažįsti Andželą?

— Pažįstu, ir tiek.

O, taip, jų akyse galėjai išskaityti: pažįsta mat, ir tiek? Esi viena iš mūsiškių, tai ko neprisipažįsti?

Gazas mokosi reiki. Mane net šiurpas ima pagalvojus.

Šeikas išsiskyrė su Brukę Edison. Sklinda kalbos, kad ponas Edisonas gerai pamokėjo Šeikui, kad nuo jos atstotų, nors Šeikas tai neigia. Jis visus nesutarimus nurašo „spaudimui darbe“. Jis sako, kad artėja finalinis oro gitarų muzikantų konkursas, jam reikia daug repetuoti, be to, plaukai irgi atima daug laiko, tad abu pradėjo retai matytis.

Ornestas susirado mielą draugą australą, vardu Patas. Iš pradžių, rodos, viskas ėjosi puikiai, juolab kad Patas nemušė Ornesto ir nevogė jo puodų, bet vieną dieną Ornestas gavo jo telefono pokalbių sąskaitą, o ten prikalbėta daugiau kaip už tūkstantį dolerių. Netrukus paaiškėjo, kad Patas kasdien skambindavo savo buvusiam meilužiui į Kūber Pedį. Ornestas tiesiog palūžo — ir vėl — bet jis išsigelbėjo dainuodamas. Dabar jis turi nuolatinį darbą Duplex bare, kur apsirengęs moteriškais drabužiais traukia „Nužudyk mane švelniai“.

Eugenijus iš viršaus susirado „nepaprastą“ draugę, vardu Irena. Ji labai miela, švelni ir kartais jiedu abu eina pasiklausyti Ornesto dainavimo.

Helena dirba prie naujos bylos; jai labai patinka. Apie Koliną su Deta negirdėti nieko po jų išvykimo į Marbelą. Tačiau Haris Siaubas nebuvo suimtas už pasikėsinimą nužudyti Reisį O’Greidį, o Reisis irgi nebedė į jį pirštu. Kaip atrodo, jie abu ir toliau sėkmingai vadovauja savo imperijoms, kaip senais gerais laikais, o Dublino nusikalstamam pasaulyje toliau verda gyvenimas.

Beveik kiekvieną sekmadienį mudu su Miču einam lošti bingo. Būna labai smagu, juo labiau dabar, kai paaiškėjo, kad naujasis Mičas — o gal senasis? — neįveikiamas varžovas. Laimėjęs partiją pradeda šokti, o pralaimėjęs didžiai nuliūsta, o man smagu į jį žiūrėti, ypač kai jis kremtasi.

Leonas su Deina laukiasi mažylio. Deina dejuoja, kad kiekvienas naujas nėštumo simptomas jai yra „kaaaaančia“, o Leonas džiūgauja, nes dabar turi begales naujų rūpesčių.

Labrodūdlių rinkoje pagaliau pasiūla pasivijo paklausą, bet visi, kas vaikėsi mados, jau išsilakstė. Šios dienos šuo yra kokerspalsetas — kokerspanielio ir vokiečių aviganio mišinys. Jų dabar nenusipirksi už jokius pinigus.

Prieš kelias savaites skaičiau laikraštyje straipsnį — žinot, apie ką? — apie Barbą! Ji nusprendė parduoti savo vyro Volfgango (na, sakykim, vieno iš jų) paveikslą ir jis meno pasaulyje sukėlė didžiulę sumaištį. Pasirodo, tas paveikslas buvo puikiausias tuo metu trumpai gyvavusio, bet labai įtakingo naujojo septintojo dešimtmečio judėjimo, pavadinto „Žioplių mokykla“, pavyzdys. Tas judėjimas gyvavo labai trumpai dėl to, kad jo propaguotojai arba nusižudė, arba iššokinėjo pro balkonus, arba išsišaudė per išgertuves dėl moterų. Barba buvo jų mūza ir pagrindinė savižudybių bei girtų susišaudymų priežastis. Tačiau ji ginasi, kad nieko bendra neturėjusi nė su vienu iš tų, kurie iššokinėjo pro balkonus. Šiuo metu ji yra liaupsinama spaudos ir maudosi piniguose; žurnalistai sekioja jai iš paskos ir bando išpešti, kiek kartų ir su kuo ji yra miegojusi, bet Barba trokšta kalbėti tik apie tai, kaip žiauru, kad žmonės nebegali rūkyti ten, kur panorėję.

Mama su tėčiu gyvena puikiai. Šunelio kakojimo situacija nebesikartoja. Tėtis labai apsidžiaugė, kai vėl pradėjo rodyti „Nusivylusias namų šeimininkes“, bet jam veikiai teko nusiminti. Jis sako, kad Terė Hečer toli gražu ne Kim Katrei.

Keistajai Nelo draugei buvo paskirtas kitas medikamentinis gydymas, ir ji dabar nebe tokia keista. Prietemoje palaikytum ją visiškai normalia.

Nuolatos susitinku su Nikolu. Nusivedžiau jį į Trekilės sugrįžimo iš ligoninės vakarėlį ir jis ten buvo tikra pobūvio siela, kalbėjo įvairiausiom temom, pradedant Fasbinderio filmais (Nikolas — filmų aistruolis? Kas galėjo pasakyti?) ir baigiant gandais, kad Alkaeda gaudavo koduotą informaciją Shopping kanalu. Visi vienu balsu tvirtino, kad jis „žavingas“, o Tikrieji Vyrukai jį į savo gretas priėmė kaip talismaną.

Aną dieną grįžau namo po Pilatės treniruočių. Buvo šilta popietė ir aš susirangiau sofos kamputyje, į kurį tvieskė saulės šviesa. Mane pradėjo imti miegas, ėmiau snūduriuoti, ir tuo metu, kai riba tarp miego ir nemiego būna beveik nepastebima, aš išvydau sapną. Aš sapnavau, kad nemiegu, kad sėdžiu kamputyje ant sofos savo svetainėje, lygiai taip, kaip buvo iš tikrųjų.

Ir visiškai nenustebau, kai pamačiau, kad šalia manęs sėdi Aidanas. Man buvo nepaprastai gera ir malonu matyti jį ir jausti jo buvimą šalia.

Jis paėmė mane už rankų ir aš pakėliau į jį akis, į tokį artimą ir mylimą jo veidą.

— Kaip tu laikaisi? — paklausė jis.

— Dabar jau geriau nei anksčiau. Buvau nuvažiavusi pas mažąjį Džeką.

— Ką tu apie jį manai?

— Jis labai mielas, žavus berniukas. Juk tu šitai man norėjai pasakyti, tiesa? Tą dieną, kai žuvai?

— Taip. Prieš kelias dienas man apie jį buvo pranešusi Džeinė. Man buvo labai neramu, nežinojau, kaip tu jausiesi.

— Na, dabar jau viskas gerai. Džeinė man visai patinka — ir, tiesą sakant, pats Hauvis. Dažnai matausi su tavo tėvais ir Kevinu. Nuvažiuoju jų aplankyti į Bostoną arba jie atvažiuoja čia.

— Keista, kaip susiklosto gyvenimas, ar ne?

— Tikrai.

Mudu sėdėjom tylėdami ir aš nesugalvojau, ką pasakyti svarbesnio nei:

— Aš tave myliu.

— Aš irgi tave myliu, Ana. Visada mylėsiu.

— Aš taip pat tave mylėsiu amžinai.

— Žinau. Bet galima mylėti ir kitus žmones. Ir kai tu pamilsi ką nors kitą, aš būsiu laimingas.

— Tu nepavyduliausi?

— Ne. O tu nesijausi manęs netekusi. Aš visada būsiu su tavim. Tik ne tuo baisiuoju būdu.

— Ar dar kada nors mane aplankysi?

— Ne taip, kaip dabar. Ieškok mano ženklų.

— Kokių ženklų?

— Jeigu labai norėsi, būtinai pamatysi.

— Neįsivaizduoju, kad galėčiau mylėti ką nors dar be tavęs.

— Nebijok, pamilsi.

— Iš kur žinai?

— Aš dabar galiu gauti tokios informacijos.

— Šit kaip? Ar gali pasakyti, kas jis toks?

Jis ėmė dvejoti:

— Na, man nederėtų...

— Na jau, pasakyk, — mygiau jį. — Koks tikslas aplankyti mane iš mirusiųjų pasaulio ir neatnešti svarbių žinių?

— Aš negaliu tiksliai pasakyti, kas tai per žmogus...

— Šykštuolis.

— Bet pasakysiu tiek, kad tu jį jau pažįsti.

Jis pabučiavo man į lūpas, uždėjo ranką ant galvos, lyg siųstų palaiminimą, ir pradingo. Tada aš atsibudau, man buvo lengva pereiti iš miego į nemiegą. Mano širdyje ir visur aplink mane tyvuliavo džiaugsminga ramybė, aš tarsi jutau sau ant galvos jo rankų svorį ir šilumą.

Jis tikrai čia buvo. Aš nė kiek tuo neabejojau.

Sėdėjau ir nejudėjau. Kraujas mano kūnu tekėjo kaip melasa, aš jutau ir džiaugiausi kvėpavimo stebuklu — įkvėpti iškvėpti, įkvėpti iškvėpti, ir taip gyvenimo ratu aplink.

Ir tada aš išvydau — drugelį.

Kaip visose mano skaitytose knygose apie gedėjimą.

Ieškok mano ženklų, sakė Aidanas.

Šitas buvo tikrai gražus, su mėlynais, geltonais ir baltais taškeliais, išbarstytais nėrinių raštu, ir aš staiga prisiminiau posakį, kad drugeliai yra viso labo tik naktinės peteliškės su brangiais spalvotais švarkeliais.

Jis plazdeno po kambarį, trumpam nutūpė ant mūsų vestuvių nuotraukos (sugrąžinau atgal visas nuotraukas su Aidanu, kur jos anksčiau stovėjo), ant mano rentgeno paveikslų, Red Sox vėliavos, ant visko, kas Aidanui ir man buvo brangu. Susirietusi ant sofos ir apžavėta, lyg akmeninė statula, sėdėjau ir stebėjau jo pasirodymą.

Jis nutūpė ant nuotolinio valdymo pultelio ir pradėjo greitai plazdenti sparneliais, tarsi būtų kvatojęsis. Paskui, aš beveik nė nepajutau, kaip jis nusileido man ant veido, palietė antakius, skruostus, burnos kamputį. Jis mane bučiavo.

Galiausiai jis nuskrido prie lango ir nutūpė ant stiklo. Stabtelėjo. Laikas skristi. Tam kartui.

Aš atidariau langą ir pro jį plūstelėjo vidun gatvės triukšmas. Anapus stiklo dudeno didžiulis margas pasaulis. Kokias penkias šešias sekundes drugelis pleveno virš palangės, paskui išskrido pro langą, toks mažytis ir drąsus, trykštantis gyvenimu.