I DALIS

1

Mama atlapojo svetainės duris ir garsiai pareiškė:

— Labas rytas, Ana. Laikas ryti tabletes.

Ji stengėsi eiti per kambarį žvaliai, kaip daro medicinos seserys serialuose apie ligonines, kuriuos ji godžiai žiūri, bet kambarys buvo taip užgrioztas baldais, kad jai iki manęs teko skintis kelią per jėgą.

Kai prieš aštuonias savaites atvykau į Airiją, dėl išnirusios kelio girnelės negalėjau lipti laiptais, todėl mano tėvai pernešė iš antro aukšto mano lovą į Didįjį svečių kambarį.

Prašau neapsirikti — man tai buvo didelė garbė: paprastai mums į šį kambarį buvo leidžiama užeiti tik per Šventas Kalėdas. O ištisus metus visa šeimyninė veikla — televizijos žiūrėjimas, saldainių valgymas, peštynės ir barniai — vyko ankštame, perstatytame garaže, kuris dabar išdidžiai vadinosi Televizijos Kambariu.

Bet kai į DSK buvo atgabenta mano lova, kitiems per ilgai čia užsibuvusiems įnamiams — kutuotoms sofoms ir dryžuotiems krėslams — jau nebeliko erdvės. Kambarys dabar atrodė kaip padėvėtų baldų parduotuvė su milijonais taip prigrūstų sofų, kad tekdavo ropštis per jas lyg per riedulius jūros pakrantėje.

— Na va, panelyte. — Mama žvilgtelėjo į popieriaus lapą, kur buvo tiesiog valandomis surašytas mano vaistų gėrimo grafikas — antibiotikų, priešuždegiminių, antidepresantų, migdomųjų, stipraus poveikio vitaminų, nuskausminamųjų, kurie sukeldavo labai malonų svaigimo pojūtį, ir vienas Valiumo šeimos vaistas, kurį ji buvo užslėpusi man neprieinamoje vietoje.

Ant mažo, dailiai raižyto medinio staliuko stovėjo išrikiuoti įvairiausi vaistų buteliukai ir dėžutės — keletas nenusakomo bjaurumo porcelianinių šuniukų turėjo būti nuimti, kad užleistų vietą vaistams, ir dabar jie tupėjo ant grindų ir priekaištingai spoksojo į mane. Taigi mama kilnojo dėžutes ir buteliukus, spragsino iš lapelių tabletes ir kratė lauk piliules.

Mano lova buvo gana supratingai pastatyta lango nišoje, kad galėčiau stebėti pro šalį slenkantį gyvenimą. Bet aš to daryti negalėjau: langą dengė tinklinė užuolaida, kurios negalima buvo pajudinti kaip metalinės sienos. Jūs turbūt suprantate, kad negalima buvo pajudinti ne fiziškai, o moraliai: Dublino priemiesčiuose begėdiškai pakelti tinklines užuolaidas tam, kad pasižiūrėtum į „pro šalį slenkantį gyvenimą“, prilygo moraliniam netaktui, tolygiam savo namo prieangio ištepliojimui škotiško pledo raštais. Be to, čia nebuvo jokio „pro šalį slenkančio gyvenimo“. Na nebent... tiesą pasakius, pro vos permatomą lango šydą aš buvau pradėjus pastebėti, kad jau kelinta diena viena pagyvenusi moteriškaitė vis sustodavo ir leisdavo savo šuneliui nusišlapinti ant mūsų kiemo vartų stulpelio. Kartais man atrodydavo, kad tas šunelis, juodai baltas terjeras, visai nenorėdavo šlapintis, bet moteris, regis, jį tiesiog versdavo tą daryti.

— Na va, panelyte. — Iki šiolei mama niekada nevadindavo manęs panelyte. — Nuryk pirma šitas. — Sužėrusi iš saujos man į burną kelias piliules, padavė stiklinę vandens užsigerti. Iš tiesų ji man buvo labai miela, nors įtariau, kad ji paprasčiausiai vaidino.

— Dieve šventas, — pasigirdo balsas. Tai mano sesuo Helena grįžo namo po naktinės pamainos. Stovėdama svetainės tarpduryje ji apmetė akimis kutuotus baldus ir paklausė: — Kaip tu gali tai pakęsti?

Helena yra jauniausia iš mūsų penkių ir vis dar tebegyvena tėvų namuose, nors jai jau dvidešimt devyneri. Bet kam jai eiti iš tėvų namų, dažnai klausia ji, kai turi nemokamą pragyvenimą, kabelinę televiziją ir instaliuotą vairuotoją (tėtį). Žinoma, ji prisipažįsta, jog yra problemų su maitinimusi, betgi visada galima rasti išeitį.

— Sveika, širdele, jau parėjai? — prabilo mama. — Kaip darbas?

Po kelių karjeros vingių Helena — ir aš, deja, visai nefantazuoju — tapo privačia detektyve. Prašau nepamiršti, kad skamba daug pavojingiau ir įspūdingiau, nei iš tiesų yra. Dažniausiai ji imasi tarnautojų nusikaltimų ar „šeimyninių problemų“, kur jai tenka įrodyti, kad vyrai iš meilės suktelėja į šoną. Man tai sukeltų didžiausią depresiją, o ji sako, kad jai nė motais, nes ji jau seniai žinanti, kad visi vyrai — absoliutūs mulkiai.

Ji daug laiko praleidžia tūnodama pasislėpusi drėgnose gyvatvorėse ir su iš toli pritraukiančiu fotoaparatu fiksuoja įkalčius, kaip svetimautojai sprunka iš meilės lizdelių. Ji galėtų sėdėti ir savo puikioje šiltoje ir sausoje mašinoje, bet tada ji tuoj pat užmigtų ir neatliktų užduoties.

— Mama, aš baisiai susijaudinusi, — tarė ji. — Ar neatsirastų ir man valiumo tabletės?

— Ne.

— Gerklę skauda nors rėk. Tragiškai griaužia. Einu miegot.

Kadangi Helena labai daug laiko praleidžia šlapiose gyvatvorėse, jai dažnai skauda gerklę.

— Tuoj, katinėli, nunešiu tau į lovą ledų, — pažadėjo mama. — Sakyk, tiesiog mirštu iš smalsumo, ar atlikai savo užduotį?

Mama dievina Helenos darbą, gal net labiau už manąjį, o tai jau daug ką pasako. (Nors aš turiu Patį Geriausią Darbą Pasaulyje“). Kartais, kai Helenai nusibosta ar apninka baimė, mama eina į darbą su ja. Ir čia aš prisiminiau Dingusios moters bylą. Sykį Helena turėjo eiti į dingusios moters butą ieškoti įkalčių (lėktuvo bilietų į Rio ir t.t. Sakykim...), ir mama nusekė iš paskos, nes jai labai patinka šmirinėti po svetimus namus. Ji sako negalinti atsistebėti, kokie nešvarūs būna žmonių būstai, kai šeimininkai nelaukia svečių. Jai tada pasidaro lengviau ant širdies ir daug maloniau gyventi savo iščiustytame senoviniame lizdelyje. Bet kai tąsyk jos pačios gyvenimas ėmė panėšėti, nors ir labai trumpam, į detektyvinį serialą, mama taip įsijautė į savo vaidmenį, kad net pabandė išlaužti duris įsibėgėdama ir petimi įsiremdama į jas, nors — aš negaliu šito nutylėti — Helena turėjo buto raktą. Mama irgi žinojo, kad ji turi raktą. Jai tą raktą buvo davusi dingusios moters sesuo, o mamai po viso šito triūso liko smarkiai sugurintas petys.

— Visai ne kaip per televizorių, — paskui skundėsi ji, trindama ranką žemiau peties.

Ir dar. Metų pradžioje kažkas bandė Heleną nužudyti. Buvo prieita prie bendros nuomonės, kad ne tiek svarbu, jog apskritai dedasi tokie baisūs dalykai, kiek keista, kad tai galėjo atsitikti ir gerokai anksčiau. Žinoma, tai nebuvo tikras pasikėsinimas į jos gyvybę. Kažkokie nežinomi asmenys paleido akmenį į televizijos kambario langą tuo metu, kai buvo žiūrima eilinė East Enders serija. Veikiausiai šitokiu būdu koks nors vietinis paauglys pabandė išreikšti savo jaunatviškus nepritapimo jausmus, o mūsų mama šoko prie telefono ir puolė visiems aiškinti, kad kažkas mėgino Heleną „įbauginti“, kad nori „nušalinti ją nuo bylos“. O kadangi „byla“ viso labo buvo tik smulkus kanceliarinis įtarimas dėl vienos apgavystės — firmos viršininkas buvo parūpinęs slapto sekimo vaizdo kamerą, kuria ji turėjo stebėti, ar darbuotojai nenugvelbinėja spausdintuvų kasečių, — tai buvo mažai tikėtina. Bet argi aš galėjau kišti pagalius joms į ratus? Aš irgi būčiau tą patį dariusi: jos buvo taip įsijautusios į savo vaidmenis, kad net alpėjo iš laimės. Išskyrus tėtį, ir tai tik dėl to, kad paskui jam teko vienam šluoti išdaužto lango šukes ir užklijuoti skylę polietileno maišeliu, kol atvažiuos stiklius, o tai įvyko vos ne po pusės metų. (Įtariu, kad mama su Helena gyvena svajonių pasauly, kuriame jos tikisi, jog atsiras koks nors geradarys ir iš jų gyvenimo sukurs pavydėtinos sėkmės televizijos serialą, kuriame, neverta nė sakyti, jos pačios atliks savo vaidmenis.)

— Taip, jis įkliuvo. Din-dzilin! Aš maunu miegot. — Bet, užuot išėjusi, ji išsitiesė ant vienos iš daugybės sofučių. — Tas vyras pastebėjo mane, kai tūnojau gyvatvorėje ir jį fotografavau.

Mamos ranka pakilo prie burnos, kaip daro žmonės per televiziją, kai nori parodyti išgąstį.

— Nėra ko baimintis, — nuramino Helena. — Mudu pasišnekėjom. Jis paprašė mano telefono numerio. Subingalvis, — pridūrė ji su pikta pagieža.

Su Helena visada taip — dėl to, kad ji labai graži. Vyrai, net ir tie, kuriuos ji šnipinėja jų žmonų pavedimu, ją įsimyli. Nors aš už ją ir trejais metais vyresnė, mes esam labai panašios: abi žemo ūgio su ilgais juodais plaukais ir bemaž identiškais veidais. Net mama kartais mus supainioja, ypač kai būna be akinių. Bet, skirtingai nuo manęs, Helena kažkokiu magišku būdu kitus traukia. Ji veikia unikaliu, tik jai būdingu dažniu, kuris pakeri vyrus — tikriausiai panašiai kaip šunys, kurie atsiliepia į vos girdimą švilptelėjimą. Kai vyrai išvysta mus abi kartu, iš karto matyti, kaip jie sutrinka. Tiesiog akivaizdžiai matosi, ką jie galvoja: „Jos atrodė kaip du vandens lašai, bet Helena svaigina mane kaip narkotikai, o ta Ana kažkokia...“ Žinoma, vyrams, apie kuriuos kalbu, tai neišeina į gera. Helena giriasi, kad ji niekada nebuvo įsimylėjusi, ir aš ja tikiu. Ji nesivargina dėl sentimentų ir absoliučiai į viską ir visus žiūri su panieka.

Net ir į Luką, Rachelės vaikiną — na, dabar jau sužadėtinį. Lukas toks juodbruvas, seksualus ir testosteroninis, kad aš net bijau likti su juo viena. Na, jis visai puikus žmogus, iš tiesų, labai mielas, bet, jūs patys suprantat... per daug vyriškas. Mane jis ir žavi, ir atstumia, jeigu nutuokiat, ką turiu omeny. Visi — net mūsų mama, ir net, sakyčiau, mūsų tėtis — seksualiai linksta prie jo. Bet tik ne Helena.

Staiga nei iš šio nei iš to mama čiupo mane už rankos — laimei, už nelūžusios — ir iš susijaudinimo virpančiu balsu sušnypštė:

— Žiūrėk! Ta paleistuvė! Angelina Kilfezer. Su savo tokia pačia drauguže irgi paleistuve! Turbūt parlėkė namo atostogų!

Angelina Kilfezer pati egzotiškiausia būtybė, kada nors vaikštinėjusi mūsų gatve. Na, nevisiškai teisybė — mano šeima gana dramatiškai reaguoja į iširusias santuokas, mėginimus nusižudyti, svaiginimąsi narkotikais ir į Heleną, bet mamai Angelina Kilfezer yra kaip aukso standartas — bloga ir visa kita. Jos dukterys bent jau nėra lesbietės, kurios laižosi gatvėje su savo draugėmis nepaisydamos jokių provincijos kanonų.

(Kartą Helenai teko dirbti su vienu indu, kuris žodį „gėjus“ į savo kalbą išvertė kaip „paleistuvis“. Šis pavadinimas taip greitai prilipo, kad dabar visi mano pažįstami — ir net įskaitant draugus gėjus — homoseksualius vyrus vadina „paleistuviais“. Ir taria tai su indišku akcentu. Buvo padaryta logiška išvada, kad lesbietės irgi yra „paleistuvės“, ir tai taip pat tariama su indišku akcentu.)

Mama prispaudė vieną akį prie plyšio tarp sienos ir tinklinės užuolaidos.

— Nieko nesimato, duok savo žiūronus, — paliepė Helenai, ir ši skubiai ištraukė juos iš savo kuprinės, bet tik ketindama pasinaudoti pati. Toliau vyko trumpa, bet atkakli kova.

— Ji tuoj nueis! — maldavo mama. — Duok man pažiūrėti.

— Prižadėk, kad duosi valiumo tabletę, ir tolimojo matymo prietaisas bus tavo.

Mamai teko spręsti dilemą, bet ji pasirinko teisingą variantą.

— Juk žinai, kad aš negaliu to daryti, — tvirtai atrėžė ji. — Aš esu tavo mama ir turiu atsakingai vertinti savo poelgius.

— Tada žinokis! — atšovė Helena ir, pažiūrėjusi pro žiūronus, sumurmėjo: — Viešpatie aukštielninkas! Tu tik pažiūrėk! — O paskui: — Jėzau Šventas! Din-dzilin! Ką čia jos išdarinėja?! Paleistuvių tonzilektomija?

Tada mama stryktelėjo nuo sofos ir jėga pabandė išplėšti Helenai iš rankų žiūronus. Jos susigrūmė lyg du maži vaikai ir liovėsi tik tada, kai atsitrenkė į mano ranką, į tą, kuri buvo be nagų, ir tik iš manęs ištrūkęs skausmo riksmas sugrąžino joms sveiką protą.

2

Nupraususi mama kaip ir kiekvieną dieną nuėmė man nuo veido tvarsčius ir susupo į paklodę. Sėdėjau lyg degtukų dėžutėje vidiniame mūsų namo kieme ir žiūrėjau, kaip auga žolė — nuo nuskausminamųjų buvau it apdujusi, visiškai romi ir vėdinau savo žaizdas.

Bet gydytojas man buvo sakęs, kad sėdėti atviroje saulėje griežtai verboten [* Verboten – draudžiama (vok.)], ir nors balandžio mėnesį Airijoje nėra šansų, kad tokia saulė šviestų, buvau užsimaukšlinusi kvailą mamos skrybėlę, kurią ji dėvėjo per mano sesers Klaros vestuves — ačiū Dievui, čia manęs niekas su ja nematė. (Iš čia išplaukia filosofinis klausimas: kai miške nulūžta medis ir krinta ant žemės, ar pasigirsta koks nors garsas, jeigu nėra kam jo klausytis? O jeigu tu sėdi su juokinga skrybėle ir nėra kas ją pamatytų, ar ji vis tiek lieka juokinga?)

Dangus mėlynas, diena šilta ir viskas atrodė miela. Aš klausiausi, kaip viršuje savo kambaryje Helena be perstojo kosėjo, ir pusiaumiegom žiūrėjau, kaip nuo lengvo vėjelio gėlės pasvyra į kairę, paskui atgal į dešinę ir vėl į kairę... Čia augo vėlyvieji geltonieji narcizai, tulpės ir dar kažkokios rausvos gėlytės, kurių pavadinimo nežinojau. Keista, nejučia prisiminiau, kad mūsų sodas visada būdavo pats bjauriausias visoje gatvėje, gal netgi visame Blekroke. Per daugelį metų jis buvo virtęs surūdijusių dviračių (mūsų) ir tuščių Džonio Volkerio butelių (irgi mūsų) sąvartynu, ir taip buvo dėl to, kad, skirtingai nei kitos, daug padoresnės ir darbštesnės šeimos, mes turėjome sodininką. Mūsų Maiklas, tas senas niurzglys ir užsispyrėlis, nieko kito neveikdavo, tik nuolat versdavo mamą stypsoti baisiame šaltyje ir klausytis aiškinimosi, kodėl negali pjauti žolės („Nes kartu su susmulkintais žolės gabaliukais ant žmogaus patenka mikrobų, jie ropščiasi aukštyn ir miršta ant kūno“) ar kodėl negali karpyti gyvatvorės („Nes sienai reikalinga atrama, ponia“). Užuot vijusi sodininką po velnių, mama pirkdavo jam pačių gardžiausių sausainių, o tėtis vidury nakties pats pjaudavo žolę, užuot išrėžęs jam tiesą į akis. Bet kai tėtis išėjo į pensiją, jiems atsirado puiki dingstis atsikratyti Maiklo. Deja, jis tai nepriėmė už malonę. Piktai burbėdamas, kad nemokšos sodininkai per kelias minutes nuniokos mūsų sodą, jis išėjo iš mūsų baisiai pasipiktinęs ir susirado darbą pas O’Mahonius, kur begėdiškai skalbė mūsų šeimą pasakodamas poniai O’Mahoni, kad sykį buvo matęs, kaip mūsų mama nešvariu virtuviniu rankšluosčiu sausino žaliųjų salotų lapus. Tiek jau to, jo nebėra, o gėlės mūsų tėčio prižiūrimos veši tik dar gražiau. Gaila tik to, kad po Maiklo išvykimo gardžiųjų sausainiukų mūsų namuose dramatiškai sumažėjo. Betgi negalima visko turėti visą laiką, ir šitai suvokusi aš ėmiau galvoti apie visai kitokius dalykus. Ir tik tada, kai sūrus ašarų skystis ėmė plauti mano žaizdas ir skaudžiai tvilkčioti, aš supratau, kad verkiu.

Norėjau grįžti į Niujorką. Keletą pastarųjų dienų vien apie tai ir galvojau. Aš ne šiaip sau svaičiojau, o mane buvo užvaldęs galingas, nenumaldomas troškimas ir aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl iki šiolei šito nepadariau. Deja, bėda ta, kad jeigu būčiau pasakiusi, mama ir visi namiškiai būtų baisiai supykę. Jau dabar man ausyse skamba jų argumentai: aš privalanti pasilikti Dubline, kur visos mano giminės šaknys, kur aš esu mylima, ir kur „manim bus rūpinamasi“.

Bet mano šeimos supratimas apie „rūpinimąsi žmogumi“ yra visiškai kitoks nei normalių šeimų. Jie įsitikinę, kad visas problemas gali padėti išspręsti saldainiai.

Pagalvojus, kaip ilgai ir garsiai jie imtų priešintis mano išvykimui, mane suėmė kitas panikos priepuolis — aš žūtbūt privalau grįžti į Niujorką. Turiu grįžti į darbą. Ir nors aš jokiu būdu negalėjau niekam šito sakyti, nes kitaip man būtų iškviesti vyrai su baltais chalatais, aš mirtinai norėjau grįžti pas Aidaną.

Užsimerkiau ir jau ėmiau grimzti į miegą, bet staiga, lyg mano galvoje būtų perjungtas kitas bėgis, pasijutau benerianti į prisiminimus apie triukšmą, skausmą ir tamsą. Akimirksniu atsimerkiau: gėlės ir toliau žydėjo, žaliavo žolė, bet mano širdis smarkiai mušė ir aš vos gaudžiau kvapą.

Šitai kartojosi jau kelias dienas — nuskausminamieji manęs jau nebeveikė taip kaip iš pradžių. Jų poveikis pasibaigdavo daug greičiau ir jų metamoje ramybės skraistėje vis dažniau atsirasdavo apspurę plyšiai, pro kuriuos, lyg vanduo pro prairusią užtvanką, prasiverždavo siaubas.

Vargais negalais atsistojau ir nuėjau į vidų, kur pažiūrėjau „Be namų negerai“, užvalgiau (pusė sūrio lazdelės, penkios skiltelės mandarino, du Malteserai, aštuonios tabletės), o tada, prieš pasivaikščiojimą, mama vėl sutvarstė mano žaizdas. Jai patiko tai daryti, mikliai darbuodavosi su chirurginėmis žirklėmis, ilgais rėžiais karpydavo bintą ir baltą pleistrą — štai taip, kaip mokė gydytojas. Seselė Volš šokinėja apie ligonius. Gal net visa Matrona Volš. Užsimerkiau. Nuo jos pirštų galiukų prisilietimo man buvo gera ir ramu.

— Mažesnės žaizdos ant kaktos jau pradeda niežėti, o tai geras ženklas, ar ne?

— Tuoj pažiūrėsiu. — Ji ištempė raukšlę ant kaktos ir ėmė atidžiai apžiūrinėti. — Va šitos tikrai gerai gyja, — tarė taip, lyg puikiai išmanytų tai, apie ką kalba. — Manau, kad ant šitų jau galima tvarsčių ir nebedėti. Ir gal dar štai ant šitos ant smakro. (Man nuo smakro vidurio buvo pašalintas apvalus mėsos gabalas. Pravers, kai užsimanysiu suvaidinti Kirko Daglaso improvizacijas.) — Tik nesidraskyk, panelyte! Žinoma, šiais laikais žaizdas ant veido galima išgydyti idealiai, — išmintingai porino ji, lyg papūga atkartodama daktaro žodžius. — Šitie sukabinimai daug patogesni nei siūlės. Tik va šitas tai jau tikrai... — kalbėjo ji, atsargiai tepdama antiseptiniu geliu gilią susiraukšlėjusią pjautinę žaizdą, dryksančią per visą dešinįjį skruostą, o paskui stabtelėjo, leisdama man krūptelti iš skausmo. Šita žaizda nebuvo sukabinta. Priešingai, ji buvo susiūta baisingais Frankenšteiniškais dygsniais, kurie buvo panašūs į su adymo adata išdraskytas skyles. Iš visų ant mano veido atsiradusių žymių šita niekada nebeišnyks ir liks matoma amžinai.

— Betgi tam yra plastinė chirurgija, — pasakiau aš, lygiai taip pat lyg papūga pakartodama tai, ką sakė mums gydytojas.

— Teisingai, — pritarė mama. Bet jos balsas skambėjo toli ir buvo prislopintas. Aš greitai atmerkiau akis. Ji visa buvo susikūprinusi ir burbėjo kažką sau po nosim, o tai buvo panašu į „Vargšas tavo veidelis“.

— Mama, neverk!

— Aš neverkiu.

— Gerai.

— Beje, atrodo, girdžiu Margaritos balsą. — Ji mikliai nusišluostė servetėle veidą ir išlėkė į lauką pasišaipyti iš naujos Megės mašinos.

Megė atvažiavo į kasdienį mūsų pasivaikščiojimą. Megė, antroji vyriausia iš penkių vaikų, yra Volšų šeimos kitamanė, didžioji mūsų paslaptis, balta varna mūsų šeimoje. Visi (net pati mama neapdairumo akimirkomis) vadina ją „subinlaiže“, man tas žodis nepatinka, nes labai negražus, bet puikiai nusako esmę. Megė „sukėlė mūsų šeimoje maištą“, kai nusprendė gyventi sau tyliai, ramiai ir padoriai su tyliu, ramiu ir padoriu vyru, kurio vardas Garvas ir kurio mūsų šeima jau daug metų nepakentė. Jie stojo piestu prieš jo tvirtą charakterį, mandagumą ir svarbiausia prieš jo džemperius. (Visų nuomone, jie per daug panašūs į tėčio.) Vis dėlto santykiai kiek atšilo pastaraisiais metais, kai jiems gimė vaikų: Džei Džei jau treji metukai, o Holei tik penki mėnesiai.

Turiu prisipažinti, kad ir aš kurį laiką buvau linkusi palaikyti priešišką džemperių nekentimo poziciją, bet dabar man dėl to labai gėda, nes prieš ketverius metus Garvas padėjo man pakeisti savo gyvenimą. Aš buvau priėjusi keletą šlykščių gyvenimo kryžkelių (smulkiau apie tai bus vėliau), o Garvas man buvo be galo mielas ir atlaidus. Ir net darbą man buvo suradęs vienoj statistikos firmoj, kur ir pats dirbo. Iš pradžių — korespondencijos skyriuje, o paskui buvau paaukštinta iki registratorės. Kaip tik tada jis įkalbino mane pasikelti kvalifikaciją ir aš gavau ryšių su visuomene specialistės diplomą. Suprantu, kad tai neprilygsta astrofizikos magistro laipsniui, kad jis veikiau panašus į Televizijos Žiūrėtojos ar Saldainių Valgytojos diplomą, bet jeigu aš tada nebūčiau jo gavusi, tai šiandien nebūčiau turėjusi savo dabartinio darbo — Paties Geriausio Darbo Pasaulyje“. Ir niekada nebūčiau sutikusi Aidano.

* * *

Nušlubavau prie lauko durų. Megė kėlė vaikus iš savo naujojo automobilio, plačiašonės žmonių gabenimo priemonės, kuri mamai atrodė lyg būtų sirgusi dramblialige.

Tėtis irgi jau buvo lauke ir bandė geruoju atremti mamos panieką. Jis demonstratyviai įtikinėjo, kokia tai puiki mašina, vaikštinėjo apie ją ir spardė koja į visas keturias padangas.

— Tu tik pažiūrėk, kokios ji būklės, — pareiškė jis ir spyrė į padangą, kad patvirtintų savo žodžius.

— O tu pažiūrėk, kokios kiaulės akys!

— Čia ne akys, mama, o žibintai, — paaiškino Megė, atsegdama kažkokią sagtį ir išlįsdama iš mašinos su mažąja Hole po pažastimi.

— Ar negalėjai nusipirkti Porsche? — paklausė mama.

— Per daug senoviška.

— O Maserati?

— Ne tokia greita.

Mūsų mamai — pajutau, kad ją, ko gero, buvo apnikęs monotoniško gyvenimo nuobodulys — staiga užėjo pavėluotas noras turėti greitą, patrauklią mašinytę. Ji žiūrėdavo Aukščiausią pavarą ir nusimanė (truputį) apie Lambordžinius ir Aston Martinus.

Megės korpusas vėl pradingo mašinos salone ir dar kažką atsegusi, ji išlindo su trejų metukų Džei Džei po kita pažastimi.

Megė, kaip ir Klara (vyresnė už ją sesuo) bei Rachelė (jaunesnioji sesuo), yra aukšta ir stambi. Jos visos trys kilusios iš identiško mamos genų derinio. Mudvi su Helena, abi kurdupelytės, skiriamės nuo jų kaip diena ir naktis. Nežinau, iš kur mes pešėm tokius genus. Tėtis nėra toks jau žemas, tik jo nuolankumas daro jį tokį kresną.

Megė metėsi į motinystę su didžiausia aistra — ne į tikrąjį veiksmą, bet į įvaizdį. Ji sako, kad vienas iš nuostabiausių dalykų prisidarius vaikų yra tas, kad nebelieka laiko rūpintis, kaip atrodai, ir dar ji giriasi, kad jau nebeapsipirkinėja. Aną savaitę ji man pasakojo, kad kiekvieno pavasario ir rudens pradžioje ji nuvažiuoja į Marks & Spencer prekybos centrą ir nusiperka šešis visiškai vienodus sijonus, dvi poras batų — vieną su aukšta pakulne, kitą ant lygaus pado — ir keletą palaidinukių. „Apsiforminu per keturiasdešimt minučių“, — džiūgavo ji nei į tvorą nei į mietą. Neskaitant jos plaukų, kurie yra iki pečių ir nuostabios kaštoninės spalvos (dažyti — kaip matyti, ji dar ne visai visko atsisakė), ji labiau panaši į perekšlę nei į mamą.

— Žiūrėk, koks baisus jos sijonas, — burbtelėjo mama. — Žmonės pagalvos, kad mes seserys.

— Girdžiu, girdžiu, — atsiliepė Megė. — Bet man nusispjaut.

— Tavo mašina atrodo kaip begemotas, — mestelėjo mama repliką.

— Prieš minutę ji dar buvo kaip dramblys. Tėti, ar negalėtum atidaryti bagažinės?

Džei Džei pastebėjo mane ir ėmė iš džiaugsmo veblenti kažką nesuprantama. Gal aš jam atrodžiau kaip naujas žmogus jo padangėje, nes šiuo metu tapau jam mylimiausia tetule. Jis išsprūdo iš Megės glėbio ir lyg patrankos sviedinys pasileido per kiemą prie manęs. Jis nuolat verždavosi prie manęs, ir nors prieš tris dienas jis stačia galva kaukštelėjo man į išnarintą kelį, nuo kurio ką tik buvo nuimtas gipsas, o skausmas buvo toks aštrus, kad aš net apsivėmiau, vis tiek jam atleidau.

Aš jam bet ką būčiau atleidusi: tai nepaprastai juokingas žmogutis. Šalia jo man visada pakyla nuotaika, bet aš stengiausi per daug to neparodyti, nes artimieji ims nerimauti, kad aš daugokai juo žaviuosi, o jiems rūpesčių su manim ir taip jau per akis. Dar ims mane guosti geranoriškom, bet nuvalkiotom frazėm — kad esu dar jauna, kad ir pati kada nors susilauksiu vaikelio, ir taip toliau, ir panašiai. Bet aš buvau visiškai tikra, kad tokių dalykų girdėti nė už ką nenorėčiau.

Nusivedžiau Džei Džei į namą pasiimti „pasivaikščiojimų skrybėlės“. Ieškodama man plačiakraštės skrybėlės nuo saulės, mama aptiko visą slėptuvę šlykščių nuvalkiotų skrybėlių, kurias prieš daugelį metų ji dėvėjo per įvairiausias vestuves. Šis atradimas prilygo masinės kapavietės atkasimui. Jų buvo kelios dešimtys, ir viena už kitą didesnės, bet dėl kažkokios neaiškios priežasties Džei Džei krito į akį plokščia, lakuotų šiaudų skrybėlė su kekele vyšnių, nukarusių per kraštą. Džei Džei visiems įrodinėjo, kad tai „kaubojiška skrybėlė“, nors į tokią ji nė iš tolo nebuvo panaši. Būdamas trejų metukų jis jau sugebėjo demonstruoti maloniai stulbinantį savo ekscentriškumą, kuris turėjo būti kilęs iš kokio nors recesyvinio geno, nes iš savo tėvų tokio bruožo jis negalėjo paveldėti niekaip.

Kai jau visi buvo pasirengę, kavalkada pajudėjo į priekį: aš, atsirėmusi į tėtį savo sveikąja ranka, Megė, stumdama prieky savęs vežimėlį su Hole, ir Džei Džei, kaip tikras maršalas, vedąs visą komandą.

Mama atsisakydavo eiti kartu su mumis į kasdienius pasivaikščiojimus su ta dingstimi, kad jeigu prisidėtų ir ji, tai mūsų jau būtų tiek daug, kad „atkreiptume žmonių dėmesį“. Ir iš tiesų mes sudarėme neblogą reginį: dėl paties Džei Džei ir jo skrybėlės bei manęs ir mano sužalojimų vietos jaunimui atrodė, kad į miestą atvažiavo cirkas.

Kai prisiartinom prie žaliosios zonos — ji buvo visai netoli, tik mums atrodė, kad toli, nes man taip skaudėjo kelį, kad net trimetis Džei Džei judėjo greičiau už mane — mus pastebėjo vienas paauglys ir davė ženklą dar keturiems ar penkiems savo draugams. Perjuos nuvilnijo bemaž akivaizdžiai matomas džiaugsmas ir, metę šalin savo užsiėmimą su degtukais ir laikraščiais, pasiruošė pasisveikinimui su mumis.

— Sveika gyva, Frankenštein, — šūktelėjo Alekas, kai mes buvom pakankamai arti, kad išgirstume.

— Sveikas ir tu pats, — atsakiau jam oriai.

Kai jie pirmą kartą taip su manim pasisveikino, aš smarkiai supykau. Ypač kai dar už pinigus pasiūlė atlupti tvarsčius ir parodyti jiems žaizdas. Tarsi būtų pareikalavę atsmaukti marškinėlius ir pademonstruoti papus, ar dar blogiau. Tada man iš akių pasipylė ašaros ir aš, baisiai sukrėsta žmonių žiaurumo, apsisukau ir jau buvau betraukianti namo, bet staiga išgirdau Megės klausimą:

— O kiek duosi? Kiek pasiūlysi už tai, kad parodysim pačią baisiausią žaizdą?

Trumpas ir skubus pasitarimas.

— Vieną eurą.

— Duok jį šen, — paliepė Megė. Pats vyriausias, kuris, kaip jis pats sakė, buvo vardu Hedvigas, nors gal ir visai ne, susirūpinusiu veidu padavė jai pinigą.

Megė krimstelėjo dantimis monetą, patikrindama, ar ji nepadirbta, ir tarė man:

— Dešimt procentų man, likusieji tau. Nagi, parodyk jiems.

Aš ėmiau ir parodžiau — žinoma, visai ne dėl pinigų, o dėl to, kad nebuvo jokios priežasties gėdytis, nes tai, kas atsitiko man, gali nutikti kiekvienam. Nuo tada jie pradėjo vadinti mane Frankenštein, bet — žinau, kad gali pasirodyti keista, — ne ta bjauriąja prasme.

Šiandien jie pastebėjo, kad mama nebuvo užklijavusi man kelių žaizdų.

— Tu jau sveiksti. — Atrodo, jie truputį nusivylė. — Tos, kur ant kaktos, jau beveik sugijo. Vienintelis gražus randas likęs tik ant skruosto. Ir vaikštai jau kur kas greičiau, nei anksčiau. Beveik taip pat sparčiai kaip ir Džei Džei.

Gal pusvalandį sėdėjom ant suolo ir kvėpavom grynu oru. Per kelias tokių kasdienių mūsų pasivaikščiojimų savaites oras pasitaikė neairiškai giedras, bent jau dienomis. Atrodo, tik vakarais, kai Helenai tekdavo tūnoti gyvatvorėse su žiūronais, kaip tyčia pradėdavo lyti.

Mūsų užsisvajojimą nutraukė aižus Holės klyksmas. Anot Megės, jai būtinai reikėjo pakeisti vystyklus, todėl mes visi patraukėme namo, kur Megė gana nesėkmingai bandė prikalbinti pirma mamą, paskui tėtį pervystyti Holę. Manęs ji neprašė; kartais labai gerai turėti sulaužytą ranką.

Kol ji buvo užsiėmusi su sauskelnėm ir vystyklais, Džei Džei išsitraukė iš mano (gana didelio) kosmetinio krepšio rudos spalvos lūpų pieštuką, prisidėjo prie veido ir suvebleno:

— Kaip pas tave.

— Kas kaip pas mane?

— Kaip pas tave, — pakartojo jis, paliesdamas pirštukais mano randus ir rodydamas pieštuku į savo veidelį. Ak! Jis nori, kad aš nupieščiau jam ant veiduko randus.

— Tik kelis, gerai?

Aš abejojau, ar dera demonstruoti vaikui tokius dalykus, todėl nupiešiau jam ant kaktytės kelis širdelės formos randelius.

— Pažiūrėk.

Padaviau veidrodėlį ir jam taip patiko jo atvaizdas, kad net suklykė:

— Dar!

— Tik vieną, gerai?

Jis vis žiūrėjo į save veidrodėlyje ir reikalavo daugiau randų, bet sugrįžo Megė, ir kai aš pamačiau jos veido išraišką, baisiai persigandau.

— O Dieve, Mege. Labai atsiprašau. Nepamačiau, kaip įsijaučiau.

Bet po tokio juokingai keisto savo elgesio aš supratau, kad ji pyksta visai ne dėl to, jog Džei Džei veidelis pasidarė panašus į skiautinių antklodę, o kad pamatė mano kosmetikos krepšį. Jos veidas persikreipė, kas tokiu atveju nutikdavo visiems maniškiams, nors aš iš jos tikėjausi geresnio.

Baisiausiai keistas dalykas. Nepaisant pastaruoju metu išgyvento siaubo ir skausmo bemaž kasdien prie manęs prieidavo kuris nors šeimos narys, prisėsdavo ant mano lovos ir paprašydavo parodyti, kas yra mano kosmetikos krepšyje. Jie buvo apžavėti mano pasakiško darbo ir nė trupučio nesistengė slėpti savo nuostabos, kad kas ne kas, o būtent aš sugebėjau susirasti tokį puikų darbą.

Megė atsėlino prie mano kosmetikos krepšio kaip nakviša. Ištiesusi ranką paklausė:

— Ar galiu pažiūrėti?

— Mielai prašom. O prausimosi reikmenys čia, ant grindų. Ten irgi yra neblogų daikčiukų, jeigu tik mama su Helena manęs neapšvarino. Imk kas tik patiks.

Lyg transe Megė ėmė iš krepšio ir čiupinėjo vieną lūpdažį po kito. Aš jų turėjau net šešiolika. Dėl to, kad man leidžiama.

— Kai kurie dar net nepanaudoti, — tarė ji. — Kaip čia Helena su mama nespėjo jų nugvelbti?

— Dėl to, kad jos jau turi. Prieš pat... na, tu supranti... prieš visa tai aš buvau nusiuntusi joms visą naujų vasaros produktų rinkinį. Jos beveik viską iš čia jau turi.

Prabėgus porai dienų po mano atvykimo Helena su mama vis prisėsdavo ant mano lovos ir sistemingai perkrėsdavo mano kosmetiką, pasisavindamos bemaž viską.

— Porno žvaigždė? Pasiimkit. Daugybinis orgazmas? Imkit. Išdykusi panelė? Prašom.

— Jos man nieko neužsiminė apie jokį naują rinkinį, — liūdnai sudejavo Megė. — O aš gyvenu vos per mylią nuo čia.

— Ak, tai tikriausiai dėl tavo naujos praktiškos išvaizdos jos nusprendė, kad kosmetika tavęs nebedomina. Apgailestauju. Kai grįšiu į Niujorką, pasirūpinsiu, kad rinkinys atkeliautų tiesiai tau į rankas.

— Tikrai? Ačiū. — O tada skvarbus žvilgsnis. — Tu grįši į Niujorką? Kada? Atsipeikėk. Tau dar nevalia niekur važiuoti. Tau reikia artimųjų slaugos. — Bet netrukus jos dėmesį patraukė naujas lūpdažis. — Ar galiu pamėginti? Čia kaip tik mano spalva.

Pasidažiusi lūpomis išlygino dažą, pasigrožėjo savimi veidrodyje, bet paskui išsigando savo pačios sąžinės balso. — Atleisk man, Ana. Ilgai laikiausi neprašydama tavęs parodyti šituos mielus daikčiukus. Žinai, dabartinėmis aplinkybėmis... Bjauriuosi mūsiškiais, kurie elgiasi kaip maitėdos. Bet tu pažiūrėk į mane. Aš irgi nė kiek ne geresnė už juos.

— Nesikrimsk, Mege. Niekas prieš juos neatsispiria. Jie visas mus paguldo ant menčių.

— Taip sakai? Ką gi. Ačiū.

Ji ir toliau čiupinėjo daiktus, atidarinėjo kamštelius, bandė sau ant rankos, o paskui vėl uždarinėjo. Viską apžiūrėjusi sunkiai atsiduso. — O dabar norėčiau užmesti akį ir į tavo prausimosi reikmenų krepšelį.

— Į sveikatą. Ten yra nebloga dušo želė. — Paskui sekundėlę pagalvojusi pridūriau: — Ne, pala, man regis, tėtis pasiėmė.

Ji perkratė visas dušo želė, prausiklius ir kūno losjonus, atidarinėjo, uostinėjo ir bandė ant rankos, o paskui tarė:

— Tu iš tiesų turi patį nuostabiausią darbą pasaulyje.

Mano darbas

Aš dirbu Niujorke grožio konsultante. Esu reklamos skyriaus direktorės pavaduotoja Candy Grrrl kompanijoje, kuri gamina vieną kiečiausių kosmetikos linijų pasaulyje. (Jūs tikriausiai esate girdėję apie jos produktus, o jeigu ne, tai reiškia, kad kažkas netinkamai atlieka savo darbą. Tikiuosi, Dieve mano, kad ne aš.) Aš galiu nemokamai naudotis visu šių svaiginančių produktų asortimentu. Turiu omeny, iš tiesų svaiginančių, nes vos tik man pradėjus dirbti, vieną vakarą, kai jau visi po darbo buvo išėję namo, įlekia pas mane į kabinetą mano sesuo Rachelė, kuri jau daug metų gyveno Niujorke, pasitikrinti, ar aš neperdedu. O kai aš atrakinau spintą ir parodžiau jai ištisas lentynas su gražiai išdėliotais Candy Grrrl veido kremais, poras sutraukiančiomis priemonėmis, maskuojamaisiais pieštukais, kvepiančiomis žvakėmis, dušo želė, makiažo pagrindais ir plaukų dažais, ji ilgai ilgai spoksojo išvertusi akis ir tarė:

— Man raibsta akys. Aš tikrai nejuokauju, Ana, bijau, kad nenualpčiau. — Matot, ji iš tiesų apsvaigo, o aš dar net nespėjau pasiūlyti jai išsirinkti ir pasiimti tai, kas patinka.

Man ne tik leidžiama naudotis Candy Grrrl produkcija, bet aš tiesiog privalau tą daryti. Mes visi turime asmeniškai reklamuoti prekę, kuriai atstovaujam. „Gyvenk su ja, — paragino mane Ariela, kai buvau priimta į šį darbą. — Gyvenk su ja, Ana. Esi Candy Grrrl mergina, dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę, tad būk visada pasirengusi.“

Nuostabiausia yra tai, kad aš gaunu ne tik Candy Grrrl produktus. Agentūra, kurioje aš dirbu — McArthur kompanija Centriniame Parke (įkurta ir tebepriklausanti Arielai MakArtur, nes ji jos niekam nepardavė), atstovauja dar trylikai kosmetikos firmų, viena už kitą įspūdingesnių, ir maždaug kartą per mėnesį posėdžių salėje mums yra organizuojamas prekių turgus, kur vyksta išsamūs ir atviri mainai. (Nepamirškit, kad tai oficialiai neleistinas veiksmas ir jis vyksta tik tada, kai nebūna Arielos. Norėčiau, kad jūs niekam neprasitartumėte.)

Be dykai gaunamų produktų, yra dar ir kitų privalumų. Kadangi McArthur Centriniame Parke atstovauja ir Perry K kompaniją, galiu nemokamai kirptis ir dažytis plaukus pas Perį K. Žinoma, ne pas patį Perį K, bet pas kurį nors ištikimą jo pagalbininką. Peris K, firmos galva, nuolat privačiu lėktuvu būna skraidinamas televizijos užsakymu tai į Šiaurės Korėją, tai į Vanuatu apkirpti kokios nors kino žvaigždės tiesiog filmavimo aikštelėje.

(Deja, yra vienas dalykas: nemokamai apsikirpti plaukus gal būtų ir visai neblogas dalykas, bet kartais, nenorėdama pasirodyti nedėkinga, prieš savo valią jaučiuosi kaip aukštos klasės prostitutė, kuriai kartkartėmis atliekami nemokami žemutinės kūno dalies sveikatos būklės patikrinimai. Atrodo paslaugiai, bet iš tiesų verčia merginas stropiau atlikti savo darbą. Man irgi tas pat. Dėl plaukų kirpimo neturiu jokio kito pasirinkimo. Privalau priimti tai, kas duodama, be jokių pastangų: kas demonstruojama ant podiumo, aš gaunu nemokamai. Dažniausiai tai aukšto lygio, plunksnomis apkaišytas lažas, nuo kurio man plyšta širdis. McArthur kompanijai priklauso mano siela, o tai jau ir taip nėra gerai, bet dar atiduoti ir savo plaukus...)

Taigi po tokio vizito Rachelę suėmė pavydas ir ji, parlėkusi namo, išpasakojo visiems apie mano gėrybių spintą. Pasipylė nesibaigiantys skambučiai iš Airijos. Gal Rachelė vėl įniko į narkotikus? Ar tiesa, kad aš jai nemokamai daviau kosmetikos? Jeigu taip, tai ar negalėčiau duoti ir kitiems? Aš tuojau pat sukomplektavau nepadoriai didelį kiekį kosmetikos priemonių ir išsiunčiau į Airiją. Prisipažinsiu, norėjau pavaidinti ir parodyti jiems, kaip man pasisekė.

Tačiau kai sumanai padalyti žmonėms kosmetikos daiktų, reikia juos kaip nors „nurašyti“ — kiekvieną akių tušo buteliuką, kiekvieną lūpų balzamo tūtelę. Bet jeigu pasakai, pavyzdžiui, kad jie keliaus į Nebraskos Žvaigždę, kai tuo tarpu bus išsiųsti tavo mamytei į Dubliną, tai maža tikimybė, kad kas ims tikrinti: aš esu patikima darbuotoja.

Keisčiausia tai, kad paprastai esu sąžiningas žmogus: jeigu parduotuvėje man atiduoda per daug grąžos, tai aš būtinai grąžinu, ir dar niekada savo gyvenime nesu pabėgusi iš restorano nesusimokėjusi. (Negi nėra geresnių būdų pajuokauti?) Bet kiekvieną kartą, kai nušvilpiu akių kremo Rachelei, kvapnią žvakę savo draugei Džekei ar į Dubliną pasiunčiu naują pavasarinių spalvų paletę, jaučiuosi lyg apsivogusi. Tik man dėl to nė trupučio negraužia sąžinės. Esmė ta, kad produktai tokie mieli, pati tai jaučiu, tarsi kokie gamtos stebuklai, ir reikalauja dalytis šia nuosavybe su kitais. Argi galima aptverti tvora Didįjį Kanjoną? Ar Didįjį Barjerinį Rifą? Kai kurie dalykai yra tokie nuostabūs, kad visi turi teisę jais džiaugtis.

Žmonės dažnai manęs klausia pavydo perkreiptais veidais: „Kaip tau pavyko rasti tokį darbą?“

Ką gi, tuoj papasakosiu.

3
Kaip aš gavau savo darbą

Turėdama ryšių su visuomene specialistės diplomą, gavau darbą vienos žemo rentabilumo kosmetikos kompanijos spaudos skyriuje. Pinigai nedideli, o darbas alinantis — dažniausiai grūsti į vokus paštu išsiuntinėjamas sąskaitas, o kadangi prieš išeinant iš darbo kas vakarą mūsų rankinės būdavo kruopščiai tikrinamos, tai aš net negalėdavau kompensuotis šio triūso nemokama kosmetika. Bet aš turėjau puikių minčių, kaip organizuoti ryšių su visuomene darbą, kaip tinkamai panaudoti sumanumą ir kūrybingumą, be to, jau seniai magėjo ištrūkti į Niujorką...

Aš nenorėjau traukti į Niujorką visiškai viena, todėl man tereikėjo įtikinti savo geriausią draugę Džekę, kad ir jai labai knieti ištrūkti į Niujorką. Tik aš nelabai daug turėjau vilčių, kad man ten pasiseks. Jau daug metų Džeke, lygiai kaip ir aš, neturėjo jokių planų dėl karjeros. Visą savo gyvenimą ji pradirbo viešbučių ūkyje, pradėdama nuo darbo prie baro ir pakildama iki administratorės. Paskui visai nežinia kodėl staiga gavo puikią vietą: ji tapo penkių žvaigždučių viešbučio VIP Dubline konsjerže. Kai į miestą atvykdavo pramogų verslo tipeliai ir kai tik jie ko nors užsimanydavo — pradedant Bono telefono numeriu, begalinėmis vaikštynėmis po parduotuves ir baigiant antrininkų suradimu, kad atsikratytų persekiojančios spaudos, jos darbas būdavo visa tai parūpinti. Niekas, juo labiau pati Džeke, nesuvokė, kaip tai atsitiko — ji neturėjo tam jokių sugebėjimų, vienintelis jos privalumas buvo tas, kad ji mėgo paplepėti, buvo praktiška ir nesižavėjo įžymybėmis, net ir labai garsiomis. (Ji sako, kad dauguma garsenybių yra neūžaugos arba siaurašikniai, arba ir vieni, ir kiti kartu.)

Jos sėkmę galėjo nulemti išvaizda; ji visada save apibūdina kaip ilgakoję tėvelio numylėtinę blondinukę, o jeigu atvirai, tai ji iš tiesų yra ilga kaip kartis. Ji tokia aukšta ir liekna, kad visi jos sąnariai — kelių, klubų, alkūnių ir pečių — atrodo tokie laisvi, lyg būtų atsukti keli varžteliai, o kai ji eina, tai gali pamanyti, kad kažkas nematomas tampo ją už virvelių lyg marionetę. Dėl savo išvaizdos moterims ji nekelia jokios grėsmės. Bet dėl savo puikaus humoro jausmo, nešvankių juokelių ir pavydėtinos ištvermės, kai tenka iki paryčių šėlti vakarėliuose, vyrams su ja būna labai smagu.

Atvykusios garsenybės dažnai parūpindavo jai brangių dovanų. Geriausia būdavo, pasak jos, kai lydėdavo juos po parduotuves; jeigu šie apsikraudavo maišais pirkinių, tai būtinai pasijusdavo kalti ir ką nors būtinai nupirkdavo ir jai. Dažniausiai kokių nors dizainerio sukurtų drabužių, su kuriais ji visada atrodydavo šauniai.

Ji tikra profesionalė ir niekada — na, beveik niekada — nesusidėdavo su jai patikėtomis vyriškos lyties garsenybėmis (nebent tik tada, kai jie būdavo ką tik išsiskyrę su savo žmonomis ir ieškodavo „paguodos“), bet dažniausiai ji susidėdavo su jų draugais. Paprastai jie būdavo baisūs, bet, regis, jai taip labiau patikdavo. Man, tiesą sakant, nebuvo prie širdies nė vienas jos vaikinas.

Tą vakarą, kai mudvi susitikome ir kai aš turėjau pareikšti savo ketinimus, ji atėjo kaip įprastai išsipusčiusi, laiminga ir visa tabaluojanti, su Versace paltuku, su kažkuo iš Dior ir dar su kažkuo iš Chloe, ir man net širdis sustojo plakusi. Argi kas nors drįs mesti tokį darbą? Bet taip tik atrodė iš pradžių.

Man dar net nespėjus prasižioti apie Niujorką, ji prisipažino, kad jai jau bloga nuo pinigais aplipusių garsenybių ir jų kvailų užgaidų. Šiuo metu mieste vieši kažkoks aktorius, Oskaro premijos laureatas, ir iš jos gyvenimo daro tikrą pragarą, nes visą laiką skundžiasi, kad į jį pro langą kasdien spokso kažkokia voverė ir seka kiekvieną jo judesį. Džekei širdį ėdė ne tai, kad būtų paika priekaištauti voverei už tai, kad ji į tave spokso, o kad jis gyveno penktame aukšte ir ten apskritai negali būti jokių voverių. Mane nuo tų garsenybių jau pykina, sako ji. Jai norėtųsi kardinalaus pokyčio, norėtų grįžti prie esminio prado, dirbti su vargšais ir neįgaliaisiais, gal net raupsuotųjų kolonijoje, jeigu būtų įmanoma.

Tai buvo nuostabi, jeigu ne netikėta, žinia ir pats tinkamiausias laikas traukti iš rankinės darbui Amerikoje gauti anketas. Taigi po poros mėnesių mes jau sakėm Airijai sudie.

Atvykusios į Niujorką pirmąsias dienas apsigyvenom pas Rachelę su Luku, bet vėliau paaiškėjo, kad sumanymas nebuvo geras: kas kartą, kai pažvelgdavo į Luką, Džekę išpildavo šaltas prakaitas, ir dar taip smarkiai, kad sykį vos neteko griebtis mineralines medžiagas atstatančių skysčių.

Luko išvaizda tokia puiki, kad šalia jo žmonės pasijunta nejaukiai. Jie mano, kad po jo išore slypi dar kažkas. O iš tiesų tai paprastas, padorus vyrukas, kuris gyvena taip, kaip jam patinka, ir su tokia moterim, kuri jam patinka. Jis turi subūręs panašių į save vaikinų šutvę — nors nė vienas iš jų nėra tokios fiziškai žmogų žlugdančios išvaizdos kaip jis — ir vadinasi jie Tikraisiais Vyrukais. Jie mano, kad vienintelė ir pati geriausia plokštelė buvo išleista 1975-aisiais (grupės Led Zeppelin „Physical Graffiti“) ir kad visa nuo tų laikų parašyta muzika yra tik grynas nesubrendėliškas šlamštas. Jie sau kaip didžiausią šventę įsivaizduoja dalyvavimą oro gitarų muzikantų konkursuose — prisiekiu, tikrai tokie dalykai yra — ir nors jie visi gana talentingi savamoksliai, vienas iš jų, vardu Šeikas, parodė tikrai rimtų sugebėjimų ir pateko į regioninio konkurso finalą.

Mudvi su Džeke puolėme ieškotis darbo, bet, Džekės nelaimei, nė viena raupsuotųjų kolonija nieko nesirengė priimti. Po savaitės ji susirado darbą penkių žvaigždučių viešbutyje Manhatane su beveik identiškomis pareigomis, kokias turėjo Dubline.

Viename iš tokių keistų gyvenimo vingių ji susitiko tą patį voverės sekiojamą vyrą, bet jis jos nepažino, tad ir toliau sekė pasakas apie tai, kaip jį slapta stebi voverė. Tik šįkart jis gyveno ne penktame, o dvidešimt septintame aukšte.

— Aš labai norėjau imtis visiškai kitokios veiklos, — prisipažino ji man, Rachelei ir Lukui, grįžusi namo po pirmosios darbo dienos. — Nesuprantu, kaip tai atsitiko.

Ką gi, visiškai akivaizdu: be abejonės, ji labiau nei pati galėjo įsivaizduoti buvo įsimylėjusi tą spindintį garsenybių pasaulį. Betgi jai to nepasakysi. Džeke introspekcijai laiko negaišta: yra taip, kaip yra. O tai, kaip tam tikra gyvenimo filosofija, turi savo privalumų — nors aš Rachelę ir labai myliu, kartais vis dėlto jaučiu, kad negaliu ramiai net smakro pasikasyti, nes ji tuoj pat šiame judesyje įžvelgs paslėptą reikšmę. Bet, kita vertus, nėra prasmės prisipažinti Džekei, kad tavo prasta nuotaika, nes ji tuoj pat užsipuls tave įprastu klausimu: „O, ne! Kas atsitiko?“ O dažniausiai būna taip, kad niekas neatsitinka, tik paprasčiausiai nėra nuotaikos. Bet jeigu imsi jai tai aiškinti, ji užklaus: „O vis tik nuo ko tau taip sugedo nuotaika?“ Tada dar pridurs: „Eime į barą išgerti šampano. Nėra prasmės sėdėti namie ir verkšlenti.“

Džeke yra vienintelis mano pažįstamas žmogus, niekada nebuvęs pas jokius psichiatrus, be to, ji visai netiki, kad gali būti priešmenstruacinis sindromas.

Taigi nedaug trūko ir Džekei būtų užėję raumenų spazmai nuo staigaus mineralinių medžiagų organizme sumažėjimo bežiūrint į Luką, bet mes laiku susiradom atskirą butą. Tai buvo studija (t. y. vieno kambario būstas) begriūvančiame blokiniame name Žemutiniame Yst Saide. Šokiruojančiai maža ir brangi su dušo kabina virtuvėlėje, bet bent jau buvo gerai, kad galėjome apsigyventi Manhatane. Mes gi nesirengėme kiurksoti namie — mums tos studijos reikėjo tik permiegoti ir dėl adreso; mažulytis atramos taškas svetimame mieste. Laimei, mudvi su Džeke sutarėme puikiai ir laikėmės įsitvėrusios viena kitos, nors retkarčiais Džeke išlėkdavo į barą ir susigaudavo kokį vyrą, bet tik tam, kad išsimiegotų normaliam bute.

Nieko nelaukdama, apsiginklavusi įspūdingu, kiek pagražintu gyvenimo aprašymu, užsiregistravau keliose prašmatniose įdarbinimo agentūrose. Nuėjau į keletą pokalbių dėl darbo, bet negavau nė vieno solidaus pasiūlymo, ir jau buvau bepradedanti nerimauti, kai staiga vieną antradienio rytą man paskambino ir liepė visu greičiu lėkti į McArthur kompaniją Centriniame Parke. Pasirodo, ankstesniam darbuotojui „prisvilo užpakalis“ ir jam „teko iškeliauti į Arizoną“ (Niujorko žargonu tai reiškia „reabilituotis“), ir jiems skubiai buvo reikalingas laikinas darbuotojas, nes buvo rengiamasi naujo produkto pristatymui.

Apie Arielą MakArtur aš jau žinojau, nes ji buvo — kas to nežino? — reklamos legenda: perkopusi per penkiasdešimt, su didele ševeliūra, plačiapetė, valdinga, nekantri. Sklido gandai, kad ji miega vos keturias valandas per parą (bet vėliau sužinojau, kad ji pati tą gandą ir paleido).

Taigi užsivilkau kostiumėlį ir nuėjau, o ten iš karto sužinojau, kad kontoros apartamentai iš tiesų yra Centriniame Parke (trisdešimt aštuntame aukšte — vaizdas pro Arielos kabineto langus tiesiog fantastiškas, bet kadangi į jos kabinetą žmonės paprastai kviečiami tik tam, kad sužinotų, iš kur pipirai dygsta, tai vargu ar jį pastebi).

Čia visi lakstė it akis išdegę ir niekas su manim nesikalbėjo, šūkalojo nurodymus kopijavimo personalui, užsakinėjo maistą ir ragino kažką kažkur priklijuoti. Nepaisant tokio niekingo elgesio, mane pribloškė McArthur atstovaujamų gaminių įvairovė bei jų rengiamos profesionalios reklaminės kampanijos, ir aš nejučia ėmiau galvoti: paaukosiu viską, kad tik gaučiau čia darbą.

Man tikriausiai sėkmingai pavyko pasirodyti, nes buvo liepta ateiti į darbą jau kitą dieną, kaip tik tada, kai bus paleidžiamas į apyvartą naujas produktas ir visi bus tik dar labiau įsiaudrinę.

Lygiai trečią po pietų Ariela su dar septyniais savo rinktiniais žmonėmis užėmė vietas už apskrito pasitarimų stalo. Aš irgi ten buvau pakviesta, bet tik tam, kad jeigu kartais kam ko staiga prireiktų — vandens, kavos ar veidui nusivalyti servetėlių. Man buvo nurodyta nekalbėti. Jeigu reikia, leidžiama kontaktuoti akimis, bet ne kalbėti.

Belaukiant nugirdau, kaip Ariela nervingu balsu šnipštelėjo Franklinui, savo antrajam pavaduotojui:

— Jeigu negausim šito užsakymo, nusišausiu.

Tiems, kurie nežino Candy Grrrl atsiradimo istorijos — o kadangi pati taip ilgai ją puoselėjau ir tobulinau, tai kartais iš tiesų pamirštu, kad tokių žmonių dar yra — tai priminsiu, jog Candy Grrrl atsirado kosmetologės Kandisės Bigli dėka. Negalėdama nusipirkti reikiamų spalvų ir sudėties kosmetikos priemonių, ji pati pradėjo maišyti ir gaminti produktus, ir jai taip puikiai sekėsi, kad jos globojami modeliai tiesiog negalėjo atsidžiaugti. Tarp garsiausiųjų išrinktųjų pradėjo sklisti gandai, kad Kandisės Bigli priemonės kažkuo ypatingos. Taigi vežimas pajudėjo.

Vėliau atsirado vardas. Daugybė žmonių, įskaitant ir mano mamą, man pasakojo, kad Kandisė savo klientę Keitę Mos vadino malonybiniu Candy Grrrl vardu. Apgailestauju, jeigu jums teks nusivilti, bet tai netiesa. Kandisė su savo vyru Džordžu (bjaurybė) paklojo vienai reklamos firmai didžiulius pinigus, kad sugalvotų pavadinimą (ir urzgiančios merginos logotipą), bet Keitės istorija tapo puikiu folkloriniu pasakojimu, tad kas čia blogo, kad ji tokia ir liks?

Nejučia Candy Grrrl pavadinimas pradėjo rodytis kosmetikos žurnalų puslapiuose. Vėliau Žemutiniame Yst Saide atsidarė nedidelė parduotuvė, ir moterys, kurios per visą savo gyvenimą niekada nebuvo nukeliavusios toliau kaip iki Keturiasdešimt ketvirtosios gatvės, dabar ėmė plūsti į miesto centrą. Duris atvėrė dar viena parduotuvė, šį kartą Los Andžele, po jos dar viena Londone ir dvi Tokijuje, o tada atsitiko neišvengiamas dalykas: Devereaux korporacija nupirko Candy Grrrl už garsiai nepaviešintą aštuonženklę sumą (konkrečiau — už vienuolika su puse milijono, jeigu jums įdomu; praėjusią vasarą aptikau šiuos skaičius kontoros popieriuose. Aš visai to neieškojau, tiesiog netyčia užėjau. Prisipažįstu.) Staiga CG pasidarė perkamiausia kosmetika ir atsidūrė ant Saksy Blumingdeil, Nordstrom ir kitų didžiausių prekybos centrų prekystalių. Tačiau Kandisė su Džordžu nebuvo „patenkinti“ Devereaux siūloma vidaus rinkos reklamos paslauga, todėl pakvietė talkon vieną didžiausių Niujorko reklamos agentūrų, kad pagarsintų jų verslą.

— Truputį vėluoja, — atsakė Franklinas, čiupinėdamas mažą perlamutrinę vaistų dėžutę. Ne per seniausiai mačiau jį visai atvirai įsimetant burnon pusę ksanakso tabletės, tad pamaniau, kad dabar rengiasi nuryti kitą pusę.

Ir tada, kad ir kaip keista, be jokių fanfarų į patalpą įžengė Kandisė, nė iš tolo nepanaši į garsiąją Kandisę — rudi nesutvarkyti plaukai, juodos blauzdinės ir nė kruopelytės makiažo. Kita vertus Džordžą galima buvo palaikyti išvaizdžių ir charizmatišku — bent jau jis pats apie save taip galvojo.

Ariela pradėjo pasisveikinimo ceremoniją, bet Džordžas nutraukė ją pusiau žodžio, reikalaudamas „idėjų“.

— Jeigu gautum Candy Grrrl užsakymą reklamai, ką darytum? — jis bedė pirštu į Frankliną.

Šis pradėjo kažką veblenti apie tai, kad lauktų pritarimo iš garsenybių, bet jam dar nebaigus, Džordžas jau suko prie kito žmogaus. — O ką darytum tu?

Jis ėjo aplink stalą ir klausėsi įprastinių, iš anksto sukurptų reklaminių idėjų: garsenybių pritarimas, nuotraukos ir straipsniai spaudoje, visų stambiausių kosmetikos žurnalų redaktorių skraidinimas į kokį fantastišką kampelį — gal net į patį Marsą.

Kai priėjo prie manęs, Ariela beviltiškai stengėsi jį įtikinti, kad aš esu niekas, apskritas nulis, tik vienas žingsnelis nuo roboto, bet Džordžas vis tiek neatlyžo.

— Juk ji dirba pas jus, ar ne? Kuo tu vardu? Ana? Klok man savo idėjas.

Ariela pasibaisėjo. Ją apėmė dar didesnis siaubas, kai aš pasakiau:

— Šį savaitgalį apsipirkinėdama vienoje SoHo parduotuvėje mačiau puikius žadintuvus.

Šiame kambaryje vyko kova už multimilijoninį komercinį pasiūlymą, o aš ėmiau taukšti apie savaitgalio pirkinius. Ariela net ranka užsidengė burną, kaip Viktorijos laikų dama, besirengianti nualpti.

— Tai miniatiūriniai veidrodiniai tikrų žadintuvų atspindžiai, — kalbėjau toliau aš. — Visi skaičiai eina nuo galo į priekį, o rodyklės sukasi iš kairės į dešinę, tiksliau sakant, laikas eina atgal. Tad jeigu nori sužinoti tikslų laiką, turi žiūrėti į laikrodį per veidrodį. Pamaniau, kad būtų idealu šitaip reklamuoti jūsų „Laiko atsukimo atgal dieninį kremą“. Galima sugalvoti ir šūkį, pavyzdžiui: „Pažvelk į veidrodį — tavo metai bėga atgal.“ Atsižvelgiant į išlaidas, tokius laikrodukus galima būtų netgi dalyti nemokamai kaip reklaminį priedą. (Pastaba merginai, kuri siekia panašaus darbo: niekada nevartok žodžio „kaina“, visada sakyk „išlaidos“. Nesuprantu kodėl, bet jeigu pasakysi „kaina“, niekas į tave rimtai nepažiūrės. Tačiau liberalus žodžio „išlaidos“ vartojimas gali suartinti su didžiaisiais bosais.)

— Oho! — ištarė Džordžas. Jis atsilošė kėdėje ir nužvelgė visą stalą. — Oho! Čia tai bent! Pati originaliausia mintis, kokią šiandien čia teko išgirsti. Paprasta, bet... išties OHO! Labai jau Candy Grrrl-iška. — Ir jiedu su Kandis’e apsikeitė žvilgsniais.

Didžiulė įtampa, tvyrojusi už stalo, atlėgo. Vieni atsipalaidavo, kiti tik dar labiau įsitempė. (Sakau „kiti“, nors iš tiesų turiu omeny tik Loryną.) Esmė ta, kad aš nė nesistengiau pasakoti kam nors savo idėjos; ne mano kaltė, kad taip atsitiko. Savo garbei apginti galiu pasakyti tik tai, kad vakar grįždama namo užbėgau į Sax parduotuvę, pasičiupau nuo prekystalio CG brošiūrėlę ir perskaičiau apie jų produktus.

— Galbūt netgi reiktų pagalvoti apie pavadinimo pakeitimą į „Laiko atsukimo atgal rytinis kremas“, — pasiūliau aš. Bet vos pastebimas piktas Arielos galvos krestelėjimas mano pusėn užčiaupė man burną. Užtenka, prisiplepėjau. Pernelyg įsijaučiau.

Skambiu balseliu pragydo Loryna:

— Taip, būtent! Aš irgi mačiau tuos žadintuvus. Aš...

— Nutilk, Loryna, — lyg peiliu nukirto jos džiaugsmą Ariela, ir tuo viskas pasibaigė.

Tai buvo mano šlovės valanda. Ariela gavo prekę, o aš darbą.

4

Vakarienė chez Volš buvo atvežta iš indiško restoranėlio netoli namų ir aš puikiai pavalgiau: pusė kepto paplotėlio su svogūnais, viena krevetė, gabalėlis vištienos, du žuvies piršteliai (be to, gana nemaži), apie trisdešimt penkis grūdelius ryžių, o paskui dar devynios tabletės ir du Rolai.

Valgymas man tapo valios išbandymu, per kurį mama su tėčiu priverstinai linksmais balsais siūlydavo paimti dar vieną šakutę ryžių, saldainį, vitamino E kapsulę (pasirodo, gerai padeda nuo randų susidarymo). Aš labai stengdavausi (nebūdavau soti, bet ir ne alkana), bet kad ir kiek valgydavau, tėvams vis tiek būdavo negana.

Pavargusi nuo madrasiškų grumtynių su maistu, pasišalinau į savo kambarį. Kažkas smarkiai veržėsi į paviršių: man būtinai reikėjo pasikalbėti su Aidanu.

Aš gana dažnai kalbėdavausi su juo mintyse, bet dabar man to nepakako: aš turėjau išgirsti jo balsą. Kodėl visa tai neatsitiko anksčiau? Ar dėl to, kad buvau sužalota ir šoko būsenoje? Ar per daug stipriai užliūliuota iš kojų verčiančių nuskausminamųjų?

Kyštelėjau galvą pažiūrėti, ką veikia mama, tėtis ir Helena. Jie buvo maloniai įnikę į detektyvinio televizijos serialo aptarinėjimą, kurį jie tikėjosi būsiant pastatytą pagal jų asmeninius gyvenimus. Jie pamojo man užeiti ir pradėjo stumdytis ant sofos, rengdamiesi padaryti man vietos atsisėsti, bet aš juos sulaikiau.

— Nereikia, aš nenoriu. Verčiau eisiu ir...

— Nuostabu! Šaunuolė mergaitė.

Būčiau galėjus atsakyti bet ką: „Verčiau eisiu ir padegsiu narną“ ar „Verčiau eisiu ir aplankysiu Kilfezerius, gal pavyks pasiniurkyti trise lovoje su Andžela ir jos drauguže“, bet vis tiek būčiau sulaukusi to paties atsakymo. Jie man buvo visiškai nepasiekiami, transo būsenoje esančios būtybės, ir tokioje būsenoje jie dar bus gerą valandą ar ilgiau. Tvirtai uždariusi duris pasiėmiau iš prieškambario telefoną ir nusinešiau į savo kambarį.

Įbedžiau akis į prietaisėlį: telefonai man visada atrodė truputį magiški dalykai, nes su jais galima užmegzti pačius netikėčiausius, geografiškai tolimiausius ryšius. Suprantu, kad galima kuo išsamiausiai paaiškinti jų veikimo principą, bet man vis tiek nuostabą kelia sunkiai suvokiama galimybė žmonėms iš skirtingų vandenynų pusių kalbėtis tarpusavyje.

Krūtinėje širdis daužėsi it pašėlusi ir aš degiau viltimi — tiksliau tariant, buvau labai susijaudinusi. Tai kur man bandyti jo ieškoti? Ne darbe, nes gali atsiliepti kas nors kitas. Geriausia būtų jam paskambinti į mobilųjį. Nežinau, kas jam atsitiko, jis galėjo būti ir išjungtas, bet kai surinkau numerį, kuriuo buvau skambinusi tūkstančius kartų, iš pradžių pasigirdo trekštelėjimas, o paskui jo balsas. Ne tikras, o iš atsakiklio, bet ir nuo jo aš lioviausi kvėpavusi.

— Sveiki, čia Aidanas. Šiuo metu negaliu atsiliepti į jūsų skambutį, bet palikite žinutę, ir kai tik galėsiu, būtinai jums paskambinsiu.

— Aidanai, — išgirdau savo pačios balsą. Jis truputį drebėjo. — Čia aš. Kaip tu? Ar tu tikrai, kai tik galėsi, man paskambinsi? Būtinai paskambink. — Kas dar? — Labai tave myliu, bet tu ir taip žinai.

Išjungiau telefoną visa virpėdama, apsvaigusi ir laiminga — aš išgirdau jo balsą. Bet po kelių sekundžių aš vėl sugniužau. Man nepakako atsakiklyje paliktų jam žinučių.

Galėčiau pamėginti nusiųsti jam elektroninį laišką. Bet ir jo nebus gana. Man žūtbūt reikėjo sugrįžti į Niujorką ir susirasti jį. Gal jo ten nebus, bet vis tiek turėjau pamėginti, nes neabejojau dėl vieno dalyko: čia jo nėra.

Labai tyliai nunešiau telefoną atgal į prieškambarį. Jeigu jie sužinos, ką aš ketinu daryti, nė už jokius pinigus pasaulyje neišleis manęs iš namų.

5
Kaip aš susipažinau su Aidanu

Praėjusį rugpjūtį Candy Grrrl rengėsi paleisti naują odos priežiūros seriją, pavadintą „Ateities veidas“ (paakių kremas vadinosi „Ateities akys“, lūpų kremas — „Ateities lūpos“, o toliau patys įsivaizduojat...). Nuolatos ieškodama įdomių ir novatoriškų būdų privilioti ir papirkti grožio žurnalų redaktores, vieną vakarą sėdėjau iki vėlumos žibindama sau virš galvos lempelę ir mąsčiau, kad man reiktų nupirkti kiekvienai redaktorei po „Ateities“ kremuką ir šitaip supažindinti su naujos linijos „ateities“ tema. Akivaizdžiausias pririšimas prie šios temos būtų įteikti ir po asmeninį horoskopą, bet tai jau buvo daroma pristatant liniją „Pažvelk į save po dešimties metų“ ir mūsų naująjį laiko žymes naikinantį odos serumą, bet viskas baigėsi graudžiomis ašaromis, nes Britta žurnalo redaktorės asistentei buvo išpranašauta, kad ji neteks darbo, o jos mylimas šunelis per mėnesį pabėgs iš namų. (Labai keista, bet nors šunelis liko namie, pranašystė dėl darbo tikrai išsipildė; jos laukė esminis karjeros pasikeitimas, ir dabar ji dirba Plaza administratore.)

Taigi aš sugalvojau nupirkti vadinamųjų investicinių „ateities“ daikčiukų. Neišmaniau apie juos absoliučiai nieko, išskyrus tik tai, kad teko girdėti, jog žmonės, dirbantys Vol Stryte, sugeba iš jų susižerti milijonus dolerių. Man niekaip nepavyko suorganizuoti susitikimo su Vol Stryto „ateities“ investicijų analitikais, nors ir buvau pasirengusi pakloti po tūkstantį žalių už kiekvieną jų sugaištą sekundę. Skambinau net keliems, bet man visur buvo užtrenktos durys. Jau buvau pradėjusi gailėtis, kad ėmiausi tokio žygio, bet smarkiai apsirikau. Aš pasigyriau Lorynai ir jai ši mintis labai patiko. Ji privertė mane belstis į mažesnių ir ne tokių žinomų bankų duris, kol galiausiai viename centre esančiame bankelyje man pavyko surasti maklerį, kuris sutiko mane priimti, bet ir tai tik tada, kai pasiunčiau jo asistentei Nitai kelias tonas kosmetikos priemonių ir pažadėjau, kad ji gaus dar daugiau, jei suorganizuos man susitikimą.

Taigi nuėjau pas jį, pasinaudojusi reta proga nuplėšti nuo savęs kuo daugiau keistokos mano ekipiruotės. Turiu jums paaiškinti. Visi McArthur reklamos darbuotojai privalo asmeniškai vartoti tuos produktus, kuriuos jie reklamuoja. Pavyzdžiui, merginos, kurios dirbo su EarthSource linija, turėjo nešioti storus ir šiurkščius drabužius iš kanapių ir džiuto, o Bergdorf Baby komanda buvo tarsi Karolinos Beset Kenedi klonės, visiškai etioliuotos, su gelsvai rusvais plaukučiais, ir išsipusčiusios, tarsi iš kitos planetos. Kadangi Candy Grrrl įvaizdis buvo truputį kvailokas, keistokas ir sulaukėjęs, tad man teko atitinkamai ir rengtis, bet aš gana greitai prie jo pripratau. Keistumas būdingas jaunai moteriai, o man jau buvo trisdešimt vieneri, taigi jau seniai buvau perdegusi derinti rožinę su oranžine.

Aš džiaugiausi sulaukusi progos rengtis kukliau, mano plaukai buvo šlovingai apdrausti nuo visokių kvailų baterijų ir aksesuarų, o aš pati dabar nešiojau mėlynos spalvos kostiumėlį (turiu pripažinti, su sidabrinėmis žvaigždutėmis, bet tai pats konservatyviausias mano kada nors turėtas drabužis). Taigi aš kaukšėjau aštuoniolikto aukšto koridoriumi ir dairiausi pono Rodžerio Kousterio kabineto, prasilenkdama su dailiais, skoningai apsirengusiais darbuotojais, ir mintyse galvojau, kad būtų smagu darbe dėvėti griežtesnio kirpimo kostiumėlius. Suktelėjau už kampo ir man nutiko net keletas dalykų iš karto.

Aš susidūriau su kažkokiu vyru ir taip stipriai bumbtelėjau į jį, kad man iš rankų išsprūdo rankinukas ir ant grindų pažiro visokiausių nemalonių daikčiukų (tarp jų ir netikri akiniai, kuriuos aš įsigijau tam, kad solidžiau atrodyčiau, ir piniginė smulkioms monetoms, ant kurios buvo užrašas „Iš čia gali sulaukti grąžos“).

Kuo skubiausiai pasilenkėme rinkti daiktų ir abu, vienu metu siekdami mano akinių, pogarsiai trinktelėjom galvom. Ir abu vienu metu surikom: „Atsiprašau!“ Jis bandė paglostyti mano sumuštą kaktą, bet netyčia paliejo kavą ir nuplikė man ranką. Žinoma, aš negalėjau suklikti iš skausmo, nes buvau viešoje vietoje. Geriausia, ką tuomet galėjau padaryti, tai smarkiai pakratyti ranką, kad atlėgtų skausmas, o kol aš tą dariau ir širdyje tyliai džiaugiausi, kad kava nepridarė daugiau nemalonumų, mes staiga pamatėme, kad visas mano baltos palaidinukės priekis buvo margas kaip Džeksono Poloko akvarelė.

— Žinot ką? — tarė man vyras. — Mes galim ištaisyti šitą baisią padėtį.

Mes staigiai atsistojome ir, nepaisant to, kad nuplikė man ranką ir aptaškė palaidinę, man jis visai patiko.

— Ar galima? — jis parodė į nuplikytą ranką, bet jos nepalietė — bylos dėl seksualinio priekabiavimo Niujorke pasidarė tokios populiarios, kad labai dažnai vyrai net bijo žengti į liftą, kuriuo važiuoja moteris viena, nes gali būti apkaltinti be liudytojų bandę palįsti po sijonu.

— Žinoma, — atkišau jam ranką. Nesvarbu, kad matėsi nudegimo žymių, ranka buvo galima drąsiai didžiuotis. Retai kada ji atrodydavo gražiau. Aš reguliariai tepu rankas su ypač stipriu drėkinamuoju Candy Grrrl rankų kremu, mano akriliniai nagai visada stropiai nudildyti ir nulakuoti tausojamuoju (sidabriniu) Candy Grrrl laku, ne per seniausiai buvau visa degorilizuota, todėl dabar jaučiausi linksma, žvali ir nerūpestinga. Šiaip mano rankos yra smarkiai plaukuotos — Dievas mato, kaip sunku man apie tai kalbėti — ir gyvaplaukiai tokie ilgi, kad net... na... nutįsta iki vidinės dilbio dalies. Skaudžiausia tai, kad neprižiūrimos mano rankos būna panašios į utėlės galūnes. (Ar dar kas nors kenčia nuo šito? Negi tik aš viena?)

Norint išgyventi Niujorke depiliacija yra būtina kaip kvėpavimas, o tu būsi priimta į mandagių žmonių draugiją tik tada, jeigu pasirodysi esanti bemaž visiškai plika. Galima auginti plaukus ant galvos, želdintis blakstienas ir du plonyčius dryželius antakių, bet daugiau nieko. Visi kiti plaukai turi būti pašalinti. Net ir nosies plaukeliai, kurių iki šiolei man dar neteko regėti. Nors reikėtų ir juos išsipešioti, jeigu sugalvočiau pasidaryti sėkmingą karjerą kosmetikos srityje.

— Nuoširdžiausiai jūsų atsiprašau, — tarė vyras.

— Čia tik paviršinis odos nudegimas, — atsakiau aš. — Neverta atsiprašinėti, nes niekas dėl to nekaltas. Tiesiog baisus, baisus, baisus atsitiktinumas. Tiek to.

— Betgi jūs apsiplikėt. Ar dar galėsite smuikuoti?

Ir tada aš pažvelgiau į jo kaktą: atrodė, tarsi pro odą mušėsi lauk didžiulis kiaušinis.

— O Dieve, jums iššoko gumbas.

— Tikrai?

Jis nusibraukė nuo kaktos šviesiai rudus plaukus. Dešinysis jo antakis buvo perskeltas pusiau, perrėžtas siauro sidabrinio rando. Pastebėjau tai, nes ir mano pačios lygiai toks pat antakis.

Jis atsargiai pasitrynė gumbą.

— Oi, — iš skausmo aiktelėjau už jį. — Viena nuostabiausių mūsų laikų smegeninių.

— Kuri ką tik rengėsi padaryti didžiulį atradimą. Dabar jis jau bus pamirštas visiems laikams. — Paskutinius žodžius jis ištarė su Bostono akcentu. Tada žvilgtelėjo į mano laikiną asmens kortelę.

— Jūs čia svečio teisėmis? (Ir vėl bostoniškai). — Ar nenorėtumėte, kad parodyčiau, kur yra tualetas?

— Ačiū, nereikia.

— O kaip bus su palaidine?

— Apsimesiu, kad dabar toks paskutinis mados klyksmas. Ačiū, tikrai nereikia.

— Ar tikrai? Prisiekiat, kad viskas bus gerai?

Aš jam pažadėjau, jis paklausė, ar neabejoju, ir aš vėl jam pažadėjau. Paklausiau, ar jam viskas gerai; jis atsakė, kad taip, ir nuėjo sau nešinas kavos likučiais, o man pasidarė truputį liūdna, bet aš vis tiek nuėjau ir pagaliau susiradau pono Kousterio kabinetą.

Bandžiau paaiškinti Nitai, kodėl aš tokia visa aptaškyta kava, bet į mane buvo atkreipta nulis dėmesio.

— Ar atnešei priemonių? Tas makiažo pagrindas...

— ...“Tešlainiukų pasta“, — užbaigėme abi vienu balsu. Šitam pagrindui įsigyti buvo sudaryta išankstinių užsakymų eilė visam mėnesiui į priekį.

— Taip, jis yra čia. Ir dar daug kitokių priemonių.

Ji puolė draskyti Candy Grrrl dėžutę. Aš stovėjau ir laukiau. Po kurio laiko ji pakėlė akis ir išvydo, kad aš dar tebestoviu.

— Ei, gali drožt į vidų, — tarė ji irzliai ir mostelėjo ranka į uždarytas duris.

Pasibeldusi įžirgliojau su visa išterliota palaidine į pono Kousterio kabinetą.

Ponas Kousteris buvo kresnas, palaidapimpis moterų gundytojas. Vos spėjau jam prisistatyti, jis tuoj pat apdovanojo mane plačia šypsena bei akies mirktelėjimu ir tarė:

— Ei, kokį čia dabar aš girdžiu akcentą?

— Mmmm.

Įbedžiau akis į jo — ir kaip supratau — jo žmonos ir dviejų vaikų nuotrauką.

— Angliškas? Airiškas?

— Airiškas. — Aš dar kartą įsistebeilijau į jo nuotrauką, bet jis nusuko ją į šalį taip, kad nebegalėčiau jų matyti.

— Tai, pone Kousteri, gal pakalbam apie tuos „ateities daikčiukus“?

— Tai, poune Kousteri, gal pakoulbam apie tous „ateities daikčiukus“? Man patinka! Dar ką nors pasakyk!

— Hahaha. — Mandagiai nusižvengiau ir pagalvojau: „subingalvis“.

Man truputį teko sugaišti laiko, kol priverčiau jį pažiūrėti į mano reikalą rimtai, o paskui per kelias sekundes supratau, kad tie „ateities daikčiukai“ yra daugiau konceptualus dalykas, kad man nepavyks valso žingsniu išlinguoti iš jo kabineto su pilna sauja įspūdingų „ateities daikčiukų“, parsinešti juos į kontorą, sudėlioti į rankų darbo dėžutes iš Kates Paperie firmos ir skubiuoju paštu išsiuntinėti dešimčiai pačių stambiausių miesto kosmetikos žurnalų leidėjų. Taigi man teks pasukti galvą ir sugalvoti kitą šaunią idėją, bet aš per daug nenusiminiau, nors sprendžiant iš visko ir turėjau, nes vis galvojau apie tą vyruką, su kuriuo susidūriau kaktomuša. Kažkas tarp mūsų įvyko. Ir čia kaltas ne tik tas „jo ir jos“ dviejų randelių sinchroniškumas. Svarbiausia supratau, kad išėjus iš šio pastato į gatvę jį sutikti nebeturėsiu jokių šansų. Jeigu nieko nesiimsiu tuojau pat, tai tikrai nieko nebus. Neprašysi, tai ir negausi. (Bet net ir prašant ne visada pasiseka gauti.)

Pirmiausia man reikia jį susirasti, o šitas bankas velniškai didelis. Jeigu ir pavyks man jį surasti, tai ką tuomet turėčiau daryti? Įmerkti pirštą į jo kavą ir imti gundančiai jį čiulpti?

Nieko nedelsdama atmečiau šį variantą, nes: a) nuo karštos kavos gali išsilydyti mano akrilinis nagas, atsiklijuoti ir pradėti plūduriuoti kavoje sukdamasis ratu lyg ryklio pelekas; b) apskritai tai būtų visai nepatrauklus žingsnis.

Ponas Kousteris išsijuosęs man kažką aiškino, o aš jam pritariamai linkčiojau ir šypsojausi, nors mintyse buvau toli nuo jo, kamuojama savo neryžtingumo.

Paskui, tarsi spragtelėjus elektros jungiklį, galvoje man gimė veiksmų planas. Dabar aš žinojau, ką turiu daryti: teks pabūti atvirai ir nuoširdžiai ir pasinaudoti pono Kousterio pagalba. Taip, tai labai neprofesionalu. Taip, ir taip elgtis visai nedera. Bet ką aš prarasiu?

— Pone Kousteri, — mandagiai pertraukiau jį. — Eidama pas jus aš netyčia susidūriau su kažkokiu ponu ir jis išliejo ant manęs savo kavą. Labai norėčiau prieš išeidama iš čia jo atsiprašyti. Neįsidėmėjau jo vardo, bet galėčiau jį apibūdinti. — Ir paskubom paaiškinau. — Jis aukštas, bent jau man pasirodė, kad aukštas, nes pati esu žema, tai man visi žmonės atrodo aukšti. Net ir jūs.

Šūdas.

Akimirksniu pono Kousterio veidas suakmenėjo. Bet aš variau savo, nes kitaip negalėjau. Kaip dar galėčiau apibūdinti savo paslaptingąjį vaikiną?

— Jis truputį pablyškęs, bet ne blogąja prasme, ne dėl to, kad sirgtų. Dabar jo plaukai šviesiai rudi, nors galima manyti, kad vaikystėje jis buvęs blondinas. O jo akys, sakyčiau, jos turbūt yra žalios...

Suakmenėjęs Kousterio veidas tebebuvo akmeninis. Jis būtų galėjęs rungtis iš didelės sumos su tomis akmens statulomis Velykų Saloje. Staiga jis mane nutraukė.

— Bijau, kad nelabai galėsiu jums kuo padėti.

Aš kosminiu greičiu atsidūriau už jo kabineto durų ir šios su trenksmu buvo užšautos man už nugaros.

Nitą apžiūrinėjo save kompaktinės pudros veidrodėlyje; atrodė, kad ji buvo išbandžiusi visas aliai vienos mano atneštas kosmetikos priemones, ir atrodė tarsi maža mergaitė, negalinti atsidžiaugti gavusi progą įlįsti į mamos kosmetikos stalčių.

— Nitą, ar negalėtum man padėti?

— Ana, aš tiesiog įsimylėjau šitą blizgiklį.

— Aš ieškau vyro.

— Sveika atvykusi į Niujorką. — Ji net nepakėlė akių nuo veidrodėlio. — Aštuonių minučių trukmės pasimatymas, kaip ir greitas pasimatymas, tik viskas truputį lėčiau. Vietoj trijų minučių tau skiriamos aštuonios. Labai patogu, paskutinį kartą išsirinkau net keturis man tinkamus vyrus.

— Aš ieškau ne bet kokio. Jis dirba čia. Gana aukštas... ir... — nežinojau, kaip išsisukti, todėl teliko rėžti tiesiai šviesiai. — Ir... gražus. Vienas jo antakis su mažyčiu randeliu ir panašu, kad jis kilęs iš Bostono.

Staiga ji susidomėjo. Kilstelėjo galvą aukštyn.

— Labai panašus į Denisą Lieri? Tik gal jaunesnis?

— Taip!

— Aidanas Medoksas. Iš IT. Truputį toliau šitam aukšte. Pasuk į kairę, paskui dar į kairę, dukart į dešinę ir pamatysi jo boksą.

— Ačiū. Ir dar vienas dalykas. Ar jis vedęs?

— Aidanas Medoksas? O, Dieve mano. Ne, jis tikrai nevedęs. — Ji reikšmingai prunkštelėjo, ir tai reikėjo suprasti taip: „Ir visai nepanašu, kad jis kada nors vestų.“

Aš susiradau jį. Atsistojau prie jo stiklinio bokso ir ėmiau žiūrėti jam į nugarą, mintyse melsdama, kad atsisuktų.

— Ei, — draugiškai jam šūktelėjau.

Tarsi išsigandęs jis žaibiškai atsisuko į mane su visa kėde.

— Oi, labas, — tarė jis. — Čia jūs. Kaip ranka?

Ištiesiau jam, kad pats pamatytų.

— Paskambinau savo advokatui. Šaukimas į teismą jau išsiųstas. Ar nenorėtumėt kada nors nueiti į barą išgerti?

Jis pažiūrėjo į mane taip, tarsi būtų traukinio pervažiuotas.

— Jūs kviečiate mane išgerti?

— Taip, — atsakiau jam tvirtai. — Taip, kviečiu.

Kiek palūkėjęs ir gana sutrikęs jis vėl paklausė:

— O jeigu aš atsakysiu „ne“?

— Ar gali kas nutikti blogiau? Jau ir taip nuplikėte mane verdančia kava.

Jis žiūrėjo į mane kažkaip keistai nusiminęs, ir tyla užsitęsė per daug ilgai. Mano pasitikėjimas savimi sprogo kaip muilo burbulas, ir aš dabar beviltiškai troškau kuo greičiau iš čia dingti.

— Ar turit savo vizitinę? — paprašė jis.

— Žinoma! — Neigiamą reakciją aš užuodžiu per kilometrą.

Pasiraususi savo rankinuke, ištraukiau ir padaviau rausvai neoninę stačiakampę kortelę su tarsi nenudžiūvusių raudonų raidžių užrašu Candy Grrrl ir kiek mažesniu šriftu apačioje — „Ana Volš, ryšių su visuomene superžvaigždė“. Dešiniajame viršutiniame kampe puikavosi urzgiančios merginos logo — prisimerkusios, sukąstais dantimis ir urzgiančios jaunuolės iliustracija.

Mudu abu įbedėme į ją akis. Staiga išvydau kortelę jo akimis.

— Žavu, — tarė jis. Jo balsas buvo sutrikęs.

— Taip, ji iš tiesų suteikia mano kortelei orumo, — atsakiau aš. — Ką gi, tuomet sayonara.

Dar niekada gyvenime niekam nesu sakiusi sayonara.

— Ką gi, sayonara [* Sayonara – viso gero (jap.)], — atsakė jis. Vis dar ganėtinai sutrikęs.

Ir aš nuėjau.

Ką padarysi, nesidžiauk radęs, neliūdėk praradęs. Toks jau gyvenimas. Kad ir kaip ten būtų, man baisiai patinka italai ir žydai, nes labiau prie širdies tamsiaplaukiai ir žemaūgiai.

Bet tąnakt aš atsibudau penkiolika minučių po trijų ir ėmiau galvoti apie Aidaną. Man atrodė, kad mus išties kažkas sieja. Reikia pasakyti, Niujorke aš turėjau ir kitokių pažinčių su visiškai nereikšmingais ketinimais. Antai metro mane užkalbino vienas vyras ir pradėjo klausinėti apie knygą, kurią tuo metu skaičiau. (Paulo Coehlo, kurios niekaip nesupratau.) Mudu kuo maloniausiai praplepėjome iki pat Riverdeilo, aš jam papasakojau visokiausių dalykų apie save, apie savo paauglystės pomėgius ir polinkius į misticizmą, kuris jau buvo man įgrisęs iki kaulų smegenų, o jis man papasakojo apie savo naktinį valytojo darbą ir dvi jo gyvenimo moteris, iš kurių niekaip negalėjęs išsirinkti vienos.

O kitą kartą susipažinau su viena mergina Šekspyro kavinėje Centriniame Parke. Abiem teko laukti eilėje, todėl išsiplepėjome ir ji man papasakojo apie savo dvi Birmos kates ir kad jos taip efektingai padėjo jai atsikratyti depresijos, jog cipramilo tablečių stiprumą ji sumažino nuo 40 mg iki 10.

Niujorke taip jau yra: susipažįsti su žmogumi, išpasakoji jam apie save absoliučiai viską, užmezgi glaudų ryšį, o paskui niekada daugiau jo nebepamatai. Labai patogu. Dažniausiai.

Bet aš nenorėjau, kad mano pažintis su Aidanu būtų vienadienė, todėl keletą dienų po to gyvenau laukimu ir krūptelėdavau nuo kiekvieno telefono skambučio ar elektroninio laiško, bet ničnieko nesulaukiau.

6

Helena barškino senuoju Amstradu, kuris gyveno mūsų hole ant namų šeimininkės stalelio su ratukais (jeigu norėdavai prisėsti ir išsiųsti kam nors elektroninį laišką, tekdavo atidaryti dureles ir, pritūpus ant žemos taburetės, keliais įsiremti į įkaitusias lentynas).

— Kam siunti laišką? — paklausiau.

Ji kyštelėjo galvą iš už durų ir net krūptelėjusi nuo kutų gausybės tarė:

— Niekam. Šiaip sau rašinėju. Scenarijų televizijos serialui, supranti? Apie privatų seklį.

Man atėmė žadą. Helena amžinai — ir išdidžiai — girdavosi esanti visiška beraštė.

— Gal ir pasiseks, — tęsė ji. — Turiu marias medžiagos. Mintis visai nebloga. Atspausdinsiu ir duosiu tau paskaityti.

Gal dešimt minučių senovinis spausdintuvas džeržgė ir tarškėjo, paskui Helena ištraukė iš jo lapą ir plačiu mostu įteikė man. Vis dar be amo aš pradėjau skaityti.

LAIMINGA ŽVAIGŽDĖ

Sukurta Helenos Volš ir apie ją

Pirma scena: mažytė kukli privačių seklių agentūra Dubline. Dvi moterys, viena jauna ir graži (aš). Kita pagyvenusi (mama). Jauna moteris sėdi užsimetusi kojas ant stalo. Pagyvenusi moteris kojų ant stalo nelaiko, nes artritas susuko jai kelius. Laikas slenka lėtai. Ramybė. Nuobodybė. Tiksi laikrodis. Lauke sustoja mašina. Įeina vyras. Išvaizdus. Didelėm pėdom. Apsidairo.

Aš: Kuo galėčiau padėti?

Vyras: Aš ieškau moters.

Aš: Čia ne radinių biuras.

Vyras: Suprantu. Aš ieškau savo merginos. Ji prapuolė.

Aš: Ar kalbėjot su vyrais mėlynom uniformom?

Vyras: Taip. Bet jie galės pradėti paieškas tik po dvidešimt keturių valandų. Beje, jie mano, kad mes susipykom.

Aš (numesdama kojas nuo stalo, prisimerkdama ir palinkdama arčiau jo): Ar tikrai susipykot?

Vyras (drąsiai): Taip.

Aš: Dėl ko? Dėl kito vyro? Dėl jos bendradarbio?

Vyras (taip pat drąsiai): Taip.

Aš: Pastaruoju metu ji ilgai užtrunka darbe? Nemažai laiko praleidžia su kolega?

Vyras: Taip.

Aš: Jūsų padėtis ne iš gerųjų, bet jūs pataikėt i dešimtuką. Pamėginsime jums ją surasti. Papasakokite visas smulkmenas ana tai pagyvenusiai moteriai.

— Nuostabu, ar ne? — paklausė Helena. — Ypač ta vieta su radinių biuru, tiesa? Ir kad pataikė į dešimtuką. Kietai sukurpta, ar ne?

— Taip, išties neblogai.

— Rytoj parašysiu dar. Gal net pamėginsim suvaidinti. Ką gi, man jau metas ruoštis į darbą.

Maždaug apie dešimtą vakaro ji vėl išdygo mano kambario tarpduryje, apsirengusi maskuojamaisiais seklio rūbais. (Tamsiais, ankštais ir tariamai neperšlampamais.)

— Tau reikia gryno oro, — pasakė ji.

— Aš jau buvau grynam ore. — Aš tai jau nė už ką nesėdėsiu vienuolika valandų tarp šlapių krūmų ir nelauksiu, kol ji fotografuos neištikimus vyrus, sprunkančius iš savo meilužių apartamentų.

— Vis tiek labai norėčiau, kad eitum su manim.

Nors mudviem su Helena būtų ir labai sunku dar kuo nors skirtis vienai nuo kitos, iš esmės mes buvom gana artimos — gal dėl to, kad esam pačios jauniausios. Kad ir kaip ten būtų, Helena laiko mane savo pačios tąsa, ta kūno dalimi, kuri vidury nakties keliasi jai atnešti stiklinės vandens. Aš esu jos žaidimų draugė ir, neverta nė sakyti, visa, kas yra mano, automatiškai priklauso ir jai.

— Aš gi negaliu eiti, — atšoviau. — Aš sužeista.

— A ja jai, — sudejavo ji. — Kad tave kur velnias.

Ji visai nenorėjo pasirodyti žiauri, paprasčiausiai mūsų šeimos nariai niekada nepasižymėjo dideliu sentimentalumu. Anot jų, sentimentai tik dar labiau liūdina. Stačiokiškas skubinimas ir nenuolaidžiavimas — toks jų modus operandi.

Pasirodė mama ir Helena su nepasitenkinimu atsisuko į ją.

— Ji su manim neina. Teks tada eiti tau.

— Aš negaliu, — tarė mama. Ji dramatiškai pašnairakiavo mano pusėn, tarsi aš būčiau kokia protinė paliegėlė, ir dar akla. — Aš verčiau pasiliksiu prie jos.

— Na va, din-dzilin, — suirzo Helena. — Man teks vienai visą naktį tūnoti šlapiuose krūmuose, o jums nusispjaut.

— Visai ne nusispjaut. — Mama ištraukė kažką iš kišenės ir padavė Helenai. — Čiulpiamosios tabletės su vitaminu C. Padės išvengti gerklės peršalimo ligų.

— Nereikia.

Helena susiraukusi nusisuko į šalį, ir šis judesys patvirtino tai, ką aš seniai įtariau: jai patiko, kai skaudėdavo gerklę, nes tada galėdavo drybsoti lovoje, laižyti ledus ir atžagariuoti saviškiams.

— Pačiulpk vitamino C.

— Nenoriu.

— Pačiulpk, sakau, vitamino C.

— Nenoriu.

— Čiulpk tą prakeiktą vitaminą C!

— Dieve, nebliauk kaip karvė. Gerai jau, gerai. Bet vis tiek nepadės.

Kai ji, trinktelėjusi durimis, kaip viesulas išlėkė iš namų, mama pasiėmė savo popieriaus lapą ir surinko man paskutinę šios dienos tablečių dozę.

— Labanakt, — palinkėjo. — Saldžių sapnų. — Ir dar nekantriai pridūrė: — Man nesmagu palikti tave čia vieną, kai visa šeima sėdi susirinkusi ten viršuje.

— Nieko baisaus, mama. Juk su tokiu suknežintu keliu man geriausia tūnoti apačioje.

— Aš vis kaltinu save, — pratrūko ji, staiga užplūdus emocijoms.

Tikrai? Kas čia dabar jai pasidarė?

— Jeigu gyventume bungale, galėtume visi būti drauge. Vieną buvom tokį išsirinkę, supranti, mudu abu su tavo tėčiu, kai tu dar nebuvai gimusi. Neblogas bungaliukas. Bet jis buvo per daug toli nuo jo darbo. Ir ten kažkaip keistai dvokė. O dabar aš taip jo gailiuosi!

Jau antrą kartą per vieną dieną regiu mamą nuliūdusią. Paprastai ji būdavo kieta kaip ir jos gaminami žlėgtainiai, kol mes pagaliau prikalbinom ją liautis juos kepus.

— Mama, man gerai ir čia. Nekaltink savęs ir nesikrimsk.

— Aš esu mama ir mano pareiga krimstis.

O užėjus kitam susikrimtimo priepuoliui ji paklausė:

— Ar tavęs nekamuoja košmarai?

— Jokių košmarų, mama. Aš ničnieko nesapnuoju. — Tikriausiai vaistų poveikis.

Ji susiraukė.

— Tai jau blogai, — tęsė ji. — Tu turi sapnuoti košmarus.

— Pasistengsiu susapnuoti, — pažadėjau jai.

— Šaunuolė.

Pabučiavusi man į kaktą išjungė šviesą.

— Tu man visada buvai šaunuolė, — jausmingai šūktelėjo tarpdurio. — Kartais kiek keistoka, bet vis tiek šaunuolė.

7

Tiesą pasakius, aš nesu kokia nors nepritapėlė — na, ne ką didesnė nei kiti. Tiesiog nesu tokia kaip visi. Visos keturios mano seserys rėksnės ir triukšmadarės — jos pirmos apie save taip pasakytų — ir joms patinka smagiai pasibarti. Arba grubiai pasikeiksnoti. Kad tik galėtų palaidyti liežuvį — joms tai tobuliausias ir pats teisėčiausias bendravimo būdas. Aš visą gyvenimą stebėjau jas, kaip katė stebi pelę, susirietusi į kamuoliuką ir tyli, lyg kokia smėlio erkutė su nėriniuotu sijonėliu, manydama, kad jeigu jos manęs nepastebės, tai ir neprisikabins.

Trys vyresnės mano seserys — Klara, Megė ir Rachelė — labai panašios į mamą: aukštos, fantastiškos moterys su nepajudinamomis nuomonėmis. Man jos atrodo kaip iš kitos planetos, ir aš stengiuosi nesivelti su jomis į jokius ginčus, nes bet kokia menkiausia mano pasakyta smulkmena atsitrenks į jų energingą ir triukšmingą teisingumo priekalą ir bus sumaitota.

Klarai, mūsų pirmagimei, neseniai sukako keturiasdešimt. Nepaisant to, ji vis tiek yra stiprios valios, neįveikiamo būdo ir viena iš tų, kurios „moka linksmintis nuo dūšios“. (Tai eufemizmas, reiškiantis „nesutramdoma vakarėlių liūtė“.) Tolimoje praeityje jos gyvenime buvo įvykęs didelis sukrėtimas, kai jos vyras, gailestingasis Džeimsas, paliko ją vieną tą pačią dieną, kai turėjo gimti jų pirmasis vaikas. Vos tai įvykus ji ištuštino savo pilvo turinį per... oi, vos pusvalandį ir netrukus atsigavo. Tada susirado kitą vyrą, Adamą, ir šįkart Dievas jai apšvietė protą pasirūpinti, kad jis būtų už ją jaunesnis ir lengvai paklustų jos valiai. Be to, dar nepamirškite, kad jai Dievas apšvietė protą pasirūpinti dar ir tuo, kad jis būtų tamsiaplaukis, išvaizdus vyriokas su patraukliais ir plačiais pečiais bei, pasak Helenos (verčiau nieko neklausinėkit), su gražiu, dideliu pimpalu. Be Keitės, to „paliktojo vaikelio“, Adamas su Klara turi dar du vaikus ir visi jie gyvena Londone.

Antroji sesuo — Megė, subinlaižė. Trejais metais jaunesnė už Klarą, Megė pasižymi tuo, kad nenori pripažinti, jog pati prieš savo valią yra baisus kliuvinys aplinkiniams. Bet — o šis bet yra gan didelis — ji puikiausiai moka apsiginti, o jeigu jau kas šauna į galvą, tai bet ką padarys, bet savo pasieks. Megė gyvena Dubline, arčiau nei per mylią nuo mamos su tėčiu. (Aišku, kodėl subinlaižė.)

Toliau eina Rachelė, metais jaunesnė už Mėgę ir vidurinis vaikas iš mūsų visų penkių. Net ir iki to, kai Lukas pradėjo kiekvienam žingsny sekioti paskui ją, Rachelė visiems kėlė nemažai rūpesčių — buvo seksuali, smagi, mažumėlę padūkusi, o jos nežymus slystelėjimas gyvenimo kelyje iš esmės buvo ganėtinai didelis. Galbūt net baisiausias iš mūsų visų — bent jau iki mano nelaimės. Prieš keletą metų, kai ji pirmą kartą atsikėlė gyventi į Niujorką, ji smarkiai buvo susižavėjusi velnio pleiskanomis (kokainu.) Laikas bėgo, ji klimpo vis gilyn, kol po vieno nesėkmingo mėginimo nusižudyti atsidūrė prabangiame Airijos reabilitacijos centre.

Ir labai brangiame. Mama dar ir šiandien paaimanuoja, kad ji su tėčiu už tuos pinigus būtų galėję Rytų Ekspresu nukeliauti į Veneciją ir visą mėnesį gyventi Cipriani viešbutyje, bet paskui greitai, nors ir nelabai įtikinamai, priduria, kad vaikų laimės jokiais pinigais neišmatuosi.

Vis dėlto taip pat verta paminėti, kad Rachelė iš Volšų šeimos gimė po laimingiausia žvaigžde. Pasigydžiusi metus ar daugiau reabilitacijos centre, įstojo į koledžą, baigė psichologijos studijas, apsigynė magistro laipsnį iš priklausomybės ligų ir dabar dirba reabilitacijos centre Niujorke.

Po tiek metų, praleistų gyvenant su apkvaišinta galva, dabar Rachelei labai svarbu pasijusti vėl „sveiko proto“. Noras pagirtinas. Vienintelis neigiamas dalykas liko tas, kad kartais ji gali būti per daug nuolaidi. Ji dažnai kalba — ir labai palankiai — apie tuos žmones, kurie „padarė sau gerą darbą1’. O kai sutinka savo likimo draugus iš reabilitacijos laikų, visi drauge dažnai pasišaipo iš tų, kuriems gyvenime nėra tekę gydytis nuo priklausomybės: „Tu ką? Nori pasakyti, kad ji vis dar tokia pati, kokią ją motinėlė išleido į pasaulį?“ Matot, čia jų tokie juokeliai. Bet jeigu giliau pasikapstytume po Rachelės nuolaidumu, tai labai greitai aptiktume ir tą senąją buvusios asmenybės versiją, kuri iš tiesų yra daug patrauklesnė.

Toliau eilėje esu aš, trimis su puse metų jaunesnė už Rachelę.

O tada ratą užbaigia Helena. Jai neegzistuoja jokie įstatymai. Žmonės ją myli ir jos bijo. Ji tikra keistuolė — bebaimė, apie diplomatiškumą nieko neišmano, yra absoliuti priešgyna. Pavyzdžiui, kai steigė savo agentūrą (Lucky Star Investigations), galėjo įkurti kontorą jaukiame butelyje Dosono gatvėje, su durininku ir samdoma administratore, bet ne, ji pasirinko grafitais išmargintų daugiabučių namų rajoną, kur parduotuvių langai kiaurą parą slepiami po nuleidžiamomis metalinėmis žaliuzėmis, o gatvėse pilna aptriušusio jaunimėlio, sukančio ratus ant dviračių ir pardavinėjančio aptrintus paketėlius iš balto popieriaus.

Tai nenusakomai klaiku ir apgailėtina, bet Helenai patinka.

Tegu aš Heleną ir nelabai suprantu, ji man vis tiek kaip dvynė, kaip tamsioji mano sielos pusė. Tarsi begėdiška, akiplėšiška mano pačios versija. Nepaisant nuolatinio tyčiojimosi iš manęs (galima neįsižeisti, nes ji su visais taip elgiasi), ji man liko ištikima iki kaulų smegenų.

Iš esmės visos mano seserys ištikimos viena kitai iki kaulų smegenų, ir nors kiek tik išgali plaka viena kitą liežuviu, bet ką kitą už tokį darbą sudraskytų į gabalus.

Tiesa, žinoma, jos mėgdavo sakyti, kad aš „skrajoju padebesiais“ ir dažnai šaukdavo „Ana, nusileisk ant žemės“ ir panašių dalykų, bet, atvirai pasakius, tam buvo ir rimtų priežasčių: visi aiškiai matė, kad realus pasaulis man neegzistuoja. Ir kam jis reikalingas, dažnai stebėdavausi pati, jeigu jame gyventi nemiela. Griebiausi visų pasitaikiusių progų iš jo ištrūkti — skaitymo, miego, meilės, vaizdinio namų projektavimo, kur aš turėčiau savo atskirą miegamąjį ir kurio nereikėtų dalytis su Helena — bet bėda ta, kad aš nebuvau iš tų, kurie moka išpešti praktinės naudos sau.

O paskui, be abejo, atsirado raukiniuoti sijonai.

Dabar klaiku ir prisipažinti, bet paauglystėje aš turėjau keletą ilgų, hipiškų, raukiniuotų sijonų, ant kurių — o Dieve šventas! — buvo prisiuvinėta net mažulyčių veidrodžio šukelių. Ir kam? Kam visa tai? Ogi buvau jauna, kvaila, bet tiek to. Žinau, kad visi žmonės jaunystėje savaip durniuoja pagal madą ir paskui su gėda prisimena laikus, kai rengėsi be jokio skonio, bet mano klaidžiojimas po mados džiungles truko bemaž gerą dešimtmetį.

Be to, būdama penkiolikos nustojau vaikščioti pas kirpėją, kai sykį išsiuntė mane pro duris su Sindi Lauper šukuosena. (Nieko nepadarysi, aštuntas dešimtmetis, ko iš jo norėti.) Tačiau raukiniuoti, veidrodėlių šukėm nusagstyti sijonai ir suvelta ševeliūra buvo tik menkniekis, palyginti su atgarsiais, kilusiais po nuotykio su padėkos rašteliu.

Nuotykis su padėkos rašteliu

Jeigu jūs apie jį dar nieko negirdėjot, bet tikriausiai jau turėjot girdėti, nes visas pasaulis apie jį žino, tai paklausykit. Kai baigiau mokyklą, tėtis man parūpino darbą statybos firmoje — kažkas jam buvo skolingas paslaugą ir visuotiniu sprendimu buvo nutarta, kad ta paslauga turėtų būti gana didelė.

Taigi aš atsidūriau statybos firmoj, plušėjau nuo ryto iki vakaro, stengiausi iš paskutiniųjų, vaipiausi prieš statybininkus, kurie ateidavo prašyti pinigų smulkioms išlaidoms. Ir štai vieną dieną ateina ponas Šeridanas, pagrindinis mūsų bosas, ir, numetęs man ant stalo čekį, sako:

— Nusiųsk Biliui Preskotui. Įmesk į voką ir padėkos raštelį.

Nesiginu, man tada buvo devyniolika ir aš beveik nieko neišmaniau apie administracinę kalbą. Laimei, čekis buvo sulaikytas nespėjus jam pakliūti į pašto skyrių kartu su padėkos rašteliu: „Pone Preskotai, nors man nė sykio dar neteko su jumis susitikti, noriu tikėti, kad esate patrauklus vyras. Visi statybininkai maloniai apie jus atsiliepia.“

Iš kur aš galėjau žinoti, kad padėkos raštelio siuntimas dar nereiškia tikrojo atsidėkojimo? Niekas man šito neaiškino, o aš juk nesu aiškiaregė (nors labai norėčiau tokia būti). Tokią klaidą gali padaryti kiekvienas šios tvarkos nežinantis žmogus, bet mane šis įvykis užgriuvo kaip pro užtvanką prasiveržęs vanduo. Mūsų šeimos folklore jis užėmė pačią garbingiausią vietą ir suformavo visų vieningą nuomonę apie mane: esu vaikščiojantis anekdotas.

Žinoma, mane taip vadino ne iš piktos valios, bet vis tiek buvo nemalonu.

Tačiau viskas pasikeitė, kai susipažinau su savo sielos draugu Šeinu. (Tai atsitiko labai seniai, taip seniai, kad jau galiu pasakoti be jokios baimės, kad iš manęs bus šaipomasi.) Mudu su Šeinu patikom vienas kitam, nes abu galvojom lygiai tą patį. Mes puikiai žinojom, kokia mūsų laukia ateitis — užkirmiję vienoj vietoj, įsikibę į neįdomius, nervinę įtampą keliančius darbus, privalantys mokėti nekilnojamojo turto mokesčius už kažkokį bjaurų nameliūkštį, todėl nusprendėme pradėti gyventi kitaip.

Taigi pirmiausia sumanėm pakeliauti po pasaulį, o tai mums sekėsi, Dieve šventas, pasiutiškai blogai. Megė apie mus pasakojo šitaip: „Vieną dieną jie sako, kad eina nusipirkti po KitKat šokoladuką, o kitą dieną, žiūrėk, apie juos išgirsti, kad jau dirba odos raugykloj Stambule. (Niekada šito nebuvo.) (Man regis, ji turėjo omeny tą atvejį, kai kartą mudu, eidami nusipirkti skardinėlės Lilt, nieko negalvoję sumanėm leistis į kelionę laivu aplink Graikijos salas.)

Pagal Volšų šeimos mitologiją galima buvo spėti, kad mudu su Šeinu — visiški tinginiai ir dykaduoniai, darbą konservų fabrike Miunchene laikantys prakaitą spaudžiančiu lažu. Lakstymas su padėklais viename Graikijos bare reikalavo daug jėgų ir ilgiausių viršvalandžių, o kas blogiausia — dar reikėjo būti maloniems su klientais, o tai, visi gerai žino, yra pats sunkiausias dalykas pasaulyje. Kai grįždavom namo į Airiją pailsėti, mus pasitikdavo šūksniais: „O-ho-ho! Žiūrėkit, kas sugrįžo! Porelė pasmirdusių hipių. Jie dabar lakstys po miestą su ištiesta išmaldai kepure. Uždarykit greičiau saldainių parduotuves.“

Bet mane tai mažiausiai kasė — aš turėjau Šeiną ir mes abu buvom pasinėrę į savo mažulytį pasaulėlį, kurį troškom išsaugoti kaip galima ilgiau.

Bet staiga Šeinas nutraukė su manim draugystę.

Neskaitant liūdesio, vienatvės, sudaužytos širdies skausmo ir pažeminimo, kurie paprastai užgriūna po išsiskyrimo, aš dar pasijutau ir išduota, mat Šeinas nusikirpo plaukus respektabiliu stiliumi ir užsiėmė verslu. Turiu pripažinti, jo verslas buvo gan madingas, susijęs su skaitmenine muzika ir kompaktinėmis plokštelėmis, bet mačius, kaip jis tiek laiko alino savo organizmą, o dabar su tokiu greičiu ir įniršiu ėmėsi naujo darbo, man galva pradėjo svaigti.

Man buvo dvidešimt aštuoneri, neturėjau nieko, išskyrus vienintelį raukiniuotą sijoną, kurį tada segėjau, ir staiga suvokiau, kad šitiek metų, praleistų keliaujant iš vienos šalies į kitą, nuėjo šuniui ant uodegos. Išgyvenau pasibaisėtinai siaubingus laikus, trankiausi lyg siela be vietos, be tikslo ir dar išsigandusi. Kaip tik tada ir priglobė mane po savo sparneliu Megės vyras Garvas. Pirmiausia jis man surado nuolatinį darbą, ir nors turiu pripažinti, kad atplėšinėti vokus statistikos firmoje nėra už širdies griebiantis užsiėmimas, pradžia vis tiek buvo nebloga.

Paskui jis prikalbino mane stoti į koledžą, ir tada mano gyvenimas staiga įgavo naują pagreitį, ėmė plaukti normalia vaga ir reikiama kryptimi. Per gana neilgą laiko tarpą aš išmokau vairuoti automobilį, nusipirkau mašinytę, apsikirpau plaukus pusėtinu, vidutinių pastangų reikalaujančiu „stiliumi“. Trumpai tariant, kad ir pavėluotai ir kiek kitaip nei visi žmonės, aš susitvarkiau gyvenimą.

8
Kaip mudu su Aidanu susitikome antrą kartą

Vyrukas su plačia lyg statinė krūtine užmetė man ant sprando kiaulės kumpio storumo ranką, kyštelėjo man į veidą mažulytį plastikinį maišelį su baltais miltukais ir paklausė:

— Ei, Mirtiše, ar nenori miltelių?

Išsilaisvinau nuo jo rankos ir mandagiai atsakiau:

— Ne, ačiū, nenoriu.

— Eik jau, nesilaužyk, — mykė jis gan garsiai. — Juk čia vakarėlis.

Akimis susiradau duris. Čia baisu. Galima pamanyti, kad jeigu išsinuomojai prabangų butą su langais į Hudsono upę, dar su profesionalia garso aparatūra, upėmis svaigalų ir šutve lėbautojų, tai jau vakarėlis bus superinio lygio.

Bet čia kažkas nesiklijavo. Ir dėl visko aš kaltinau Kentą, kuris surengė šį susibūrimą. Jis buvo pasiutpalaikis bankininkas, o jo irštvoj viešpatavo minia identiškų sėbrų, bet esmė ta, kad šiems vyrukams nereikėjo jokių pasitikėjimą savimi skatinančių priemonių. Jie ir taip au naturel buvo pasiutiškai blogi, tad maišyti kokaino į jų gėrimus jau nebereikėjo.

Visų veidai buvo įraudę ir kažko įsitempę, atrodė, kad pagrindinis dalykas jiems šiuo metu buvo rūpintis, kad visiems būtų linksma.

— Aš — Driū Holmsas. — Vyrukas vėl kyštelėjo man į veidą maišelį su kokainu. — Pamėgink, geras daiktas, tikrai patiks.

Jis jau trečias siūlė man kokaino. Iš dalies man buvo malonu į juos žiūrėti, — atrodė, tarsi jie ką tik buvo sužinoję apie narkotikų egzistavimą.

— Devintas dešimtmetis liks nemirtingas, ar ne? — tariau aš. — Ne, ačiū. Tikrai nenoriu.

— Labai klaiku, ką?

— Teisingai, labai klaiku.

Apsidairiau ieškodama akimis Džekės. Čia ji dėl visko kalta — ji dirbo su Kento broliu. Bet mano akys matė tik spygaujančius tešlagalvius su penkių centų dydžio lėliukėmis ir prastos reputacijos mergiščias, tiesiai iš butelio maukiančias degtinę. Vėliau sužinojau, kad Kentas buvo paleidęs gandą, jog pageidautų, kad vyrukai atsivestų į vakarėlį tokias merginas, kurioms tik žingsnis iki reabilitacijos ligoninės ir kurios tik per plauką nuo finalinės dorovinio pakrikimo ir žlugimo ribos. Bet dar ir to nežinodama, aš jau supratau, kad jis visiškas iškrypėlis.

— Papasakok apie save, Mirtiše. — Driū Holmsas nesitraukė nuo manęs. — Kuo užsiimi?

Aš net nesistengiau nuslėpti atodūsio. Ir vėl prasideda. Negana to, kad šitam vakarėly knibždėte knibždėjo prakeiktų bendradarbių, bet dar ir prašoma — turiu pridurti — papasakoti apie savo darbą net dviem vyrukams. Jie nesiklausė nė vieno mano žodžio, o tik kantriai laukė, kada pabaigsiu, kad galėtų pradėti monologus apie save ir pasirodyti, kokie jie šaunūs. Kokainas, be jokios abejonės, sunaikina bendravimo meną.

— Aš testuoju ortopedinius batus.

— Oho! — Gilus atodūsis, o tada jau užsivedė: — Aš dirbu bla banke, bla, bla... Kalnai pinigų... Aš, mane, man... Esu toks pasakiškas... Bla... buvau paaukštintas, bla, gavau premiją, dirbu išsijuosęs, man, mane, man priklauso, mano brangus butas, mano brangi mašinytė, brangios atostogos, brangios slidės. Aš, aš, aš, AAAAŠŠŠŠ...

Staiga pasirodė nedidelis sumuštinis — jis skriejo labai greitai, bet aš spėjau pamatyti, kad ten buvo vieno kąsnio suvožtinis — pataikė jam tiesiai į smilkinį, ir kol jis išsprogusiomis nuo įsiūčio akimis dairėsi to išdaviko, aš nepastebimai sprukau šalin.

Nusprendžiau, kad reikia nešdintis. Apskritai, ko aš čia atsibeldžiau? Ir šiaip ko einama į vakarėlius žmonių, kurių visiškai nepažįsti? Aišku, kad susipažinti su vaikinais. Kad ir kaip juokinga, kažkas pasidarė toms planetoms, kad pastarąsias porą savaičių per vyrus tiesiog perlipti negalėjau. Dar niekada gyvenime nebuvau šito patyrusi.

Mudvi su Džeke sykį buvom nuėjusios į greitą aštuonių minučių pasimatymą, apie kurį man buvo pasakojusi Nitą iš Rodžerio Kousterio kontoros, ir aš tada išsirinkau tris tinkamus variantus: žavų ir įdomų architektą; ugniaplaukį kepėją iš Kvynso, kuris nebuvo vujaristas, bet vis tiek labai malonus; ir jauną, patrauklų barmeną, kuris mėgo vartoti tokius žodžius kaip „vaikėzas“ ir „stileiva“. Visi jie pareiškė norą pakviesti mane į pasimatymą ir aš sutikau su visais trimis.

Bet kol jūs dar nepradėjot galvoti, kad a) aš esu kekšė, susitikinėjanti su trimis vyrais iš karto (bet iš tiesų jų buvo keturi, nes aš jums dar nepapasakojau apie aklą pasimatymą, kurį man buvo surengusi Tynė), arba b) visas šis reikalas — kaip bilietas į didžiulę nelaimę, t. y. kad būsiu sugauta ir galiausiai liksiu be nieko, leiskite man jums paaiškinti susitikinėjimo taisykles, kurios galioja Niujorko mieste, o ypač išskirtinę/neišskirtinę reikalo pusę. Esmė ta, kad pastaruoju metu aš buvau pasirinkusi neišskirtinę pasimatymų kategoriją — visiškai man priimtiną būdą.

Pavyzdžiui, Airijoje žmonės labai paprastai užmezga artimą draugystę. Pradedama nuo poros pasisėdėjimų bare, paskui kitą vakarą pakviečiama į kiną, tada netikėtai susitinkama kokiam nors vakarėly, kurį surengia bendras jų draugas ar pažįstamas, ir po kurio pradedama miegoti kartu — dažniausiai tą patį vakarą. (Kiaulystės dėsnis — moterys paprastai tada būna be savo geriausių apatinių drabužių ir 1.1.) Viskas vyksta labai paprastai ir natūraliai, o didžiausia pradinio impulso ir varomosios jėgos dalis priklauso nuo atsitiktinio susitikimo. O kadangi niekas niekada nekalba apie jokias išskirtines ar neišskirtines kategorijas, jis, be jokios abejonės, tampa tavo vaikinu. Tad jeigu netyčia pamatėt savo vyrą, su kuriuo jau kelis mėnesius vakarais dalijotės židinio šiluma ir žiūrėjote vaizdajuostes, maloniai vakarieniaujantį su moterim, kuri a) nesate jūs, b) nėra jo moteriškos lyties giminaitė, jūs turite neginčijamą teisę šliūkštelti taurę vyno jam į veidą ir pasakyti tai kitai moteriai, kad „gali pasiimti jį sau su visais padargais“. Ir dar labai tiktų pagrasinti piršteliu ir pridurti: „Nors siūlyčiau gerai pagalvoti, ar verta.“

Bet Niujorke yra kitaip. Niujorke jūs pagalvotumėte: „Štai vienas iš vyrų, su kuriuo aš susitikinėju. Jis pietauja su moterim, su kuria irgi susitikinėja. Kokie mes civilizuoti... Niekas nesipilsto vynu, netgi galima prisėsti prie jų ir drauge pasivaišinti.“ (Ne, gal geriau šitą išbraukim; abejoju, ar jūs taip padarytumėt. Gal tik mintyse, bet ne realiam gyvenime, juo labiau, jeigu tas žmogus jums labai patinka.)

Tačiau šis periodas tik iš dalies yra jums nepalankus, nors per jį jūs galite susitikinėti su kuo norite be jokių įsipareigojimų ir nušluostyti bet kam nosį, be to, galima kasnakt miegoti su kitu vyru, jeigu tik širdis geidžia, ir niekas nepavadins jūsų „nusivalkiojusia šliundra“. Bet aš šitam vakarėly nė už ką nepaliesiu nė vieno iš šitų nesubrendėliškų vaikėzų, nors nuotaika tam būtų pati palankiausia. Vargais negalais prasibroviau pro sausakimšą kambarį. Kur ta prakeikta Džeke? Staiga mane apėmė panika, kai kelią pastojo dar vienas vyras su irgi keistu vardu ir labai panašus į moterį. Tiesą pasakius, kai dabar prisimenu, tai gal ten iš tiesų buvo vyriška moteris. Jis truktelėjo man už rankovės ir nusimaivė: „Kas čia per apranga?“

Aš vilkėjau juodą plačią džersio suknelę ir avėjau juodus iki kelių batus, kurie nevisiškai tiko tokio stiliaus vakarėliui.

Paskui jis reikliu balsu paklausė, kokie ryšiai mane sieja su Adamsų šeimynėle?

Keisčiausia tai, kad man dar niekas iki šiolei nebuvo prikišęs panašumo su Mirtiše. Kodėl, kodėl, kodėl? Dieve, kad jis greičiau paleistų man tą rankovę. Ji buvo iš tampomos medžiagos, bet nebe pirmos jaunystės, ir aš išsigandau, kad ji gali per daug išsitempti ir nebesugrįžti į ankstesnę konfigūraciją.

— Nagi, gotuke, rėžk, kuo užsiimi, kai nesi gotė?

Galvojau sau, gal jam pasakyti, kad mokau žmones bliauti dramblio balsu arba esu kabučių išradėja, bet staiga mano mintis nutraukė griežtas vyriškas balsas:

— Ar nepažįsti Anos Volš?

Vyrmoterė sukruto:

— Ką sakai?

Visai teisingai, ką sakai. Aš apsisukau. Tai buvo Jis. Tas pats vaikinas, kuris išliejo ant manęs kavą, kurį aš pakviečiau į barą ko nors išgerti ir kuris pasiuntė mane velniop. Ant galvos buvo užsidėjęs apskritą kepuraitę, panašią į tiubeteiką, vilkėjo plačiapetę darbininkišką striukę ir nuo jo dvelkė vėlyvo vakaro šalčiu, atgaivinančiu pritukusį patalpos orą.

— O, taip, Ana Volš... Ji... — Jis dėbtelėjo į mane ir klausiamai truktelėjo pečiais. — Kas ji — iliuzioniste?

— Iliuzionisto padėjėja, — pataisiau jį. — Išlaikiau visus iliuzionisto egzaminus, bet asistentės drabužiai man labiau prie širdies.

— Kietai, — atsakė vyrmoterė, bet į ją nebežiūrėjau. Mano akys buvo įsmeigtos į Aidaną Medoksą, kuris sugebėjo prisiminti mano vardą ir pavardę, nors nuo mūsų susitikimo buvo prabėgusios septynios savaitės. Jis neatrodė taip, koks buvo įstrigęs mano atminty. Nuo ankštos kepurės veido bruožai atrodė aštresni, ypač skruostikauliai, žandikauliai gerokai ryškesni, o akyse kibirkščiavo liepsnelės, kurių anksčiau nebuvau pastebėjusi.

— Ji pradingsta, — tęsė Aidanas, — o paskui, lyg įvykus stebuklui, vėl atsiranda.

Jis buvo gavęs mano telefono numerį, bet nepaskambino, o dabar šmaikštavo lyg senas geras draugas. Pažiūrėjau į jį su šaltu smalsumu — kur link jis čia suka?

Jo veidas ir toliau liko bereikšmis, bet aš vis tiek nenuleidau nuo jo akių. Ir jis nuo manęs. Atrodė, lyg po gero šimtmečio kažkas paklausė:

— Kur išnyksti?

— Mmmm? — Tas kažkas buvo Bučas. Nustebau pamačiusi, kad jis vis dar čia. — Išnykstu? Kada?

— Kai stebuklingai pradingsti? Ei, greičiau! — Ir jis linksmai mirktelėjo akį.

— Ai, kur nors pasislepiu ir surūkau cigaretę. — Aš vėl pasisukau į Aidaną, o kai mūsų akys susitiko, nuo tokio kontakto per kūną nubėgo šiurpuliukai ir užsiliepsnojo oda.

— Kietai, — pakartojo Bučas. — O kaip tave pjausto pusiau? Kaip tą padarot?

— Dirbtinės kojos, — atsakė Aidanas vos krutindamas lūpas. Jis negalėjo atitraukti nuo manęs akių.

Aš tiesiog pajutau, kaip vargšo Bučo veide išblėso šypsena.

— Jūs viens kitą pažįstat?

Mudu su Aidanu pažiūrėjom į Bučą, o paskui vėl įsmeigėm akis vienas į kitą. Argi mes pažįstami?

— Taip.

Nors ir būčiau nežinojusi, kad tarp manęs ir Aidano kažkas vyksta, Bučo elgesys mūsų atžvilgiu buvo tarsi ženklas: jis pasitraukė į šalį — lengvai buvo galima spėti, kad jis nekonkurentabilus.

— Smagiai pasilinksminkit, mielieji, — palinkėjo mums nuolankiai.

Tada mudu su Aidanu likom dviese.

— Ar tau čia patinka? — paklausė jis.

— Ne, — atsakiau. — Man čia bjauru.

— Taigi. — Jis nužvelgė patalpą visai kitam akių aukštyje nei mano. — Kaip gali patikti?

Tada kaip tik tuo metu pro mus prasibrovė kresnas tamsiaplaukis vyras, visai mano tipo, kol nebuvau sutikus Aidano, ir paklausė:

— Kur čia skubat, mielieji? Juk dar tik viskas prasidėjo.

Aidano veide šmėstelėjo reikšmingas žvilgsnis: „Ar mus kada nors paliks ramybėj?“ Tada nusišypsojo ir pridūrė:

— Ana, susipažink, čia mano geriausias draugas Leonas. Leonas dirba su Kentu, jubiliatu. O čia Leono žmona Deina.

Deina buvo visa pėda aukštesnė už Leoną. Ji turėjo ilgas kojas, didžiulę krūtinę, vešlią įvairiomis spalvomis dažytų plaukų kupetą ir švytinčią, lygiai įdegusią odą.

— Labas, — tarė ji.

— Labas, — atsakiau jai.

Leonas susirūpinusiu balsu manęs paklausė:

— Nevykęs vakarėlis, ar ne?

— Aha...

— Tu čia tarp savų. Gali drąsiai rėžt tiesą, — patarė Aidanas.

— Ką gi. Tuomet supernevykęs.

— Jėzau šventas, — atsiduso Deina ir pavėdavo ranka sau ant krūtinės. — Eime pabendrauti su žmonėm, — pakvietė Leoną. — Kuo greičiau apeisim, tuo anksčiau galėsim iš čia dingti. Prašom mums atleisti.

— Nešk kudašių vos tik pajusi, kad nebegali ilgiau tverti, — pašnibždėjo Leonas Aidanui, ir tada mes vėl likom vieni.

Ar dėl to, kad pro mus lyg dvi išdykusios mokyklinukės pralėkė du suaugę vyrai ir nudūmė į vonios kambarį, mosuodami rankose mažulyčiu plastikiniu maišeliu, ar dėl to, kad kelios vargšelės, ant priklausomybės ribos balansuojančios mergužėlės, pirštais grandė iš biskvitinių ragelių kreminį vištienos įdarą ir tepliojo viena kitai ant krūtinės, nebeištvėręs Aidanas manęs paklausė:

— Ana, ar negalėtume iš čia dingti?

Ar negalėtume iš čia dingti? Pažiūrėjau į jį truputį suirzusi dėl tokio jo pasitikėjimo savimi. Spontaniški, neapgalvoti veiksmai, momentinis draugiškų santykių užmezgimas yra pateisinami, kai tau devyniolika, bet man jau trisdešimt vieneri. Aš nelakstau su nepažįstamais vyrais, vos jiems mostelėjus pirštu.

Todėl atsakiau:

— Turiu pasakyti Džekei, kad išeinu.

Suradau ją virtuvėje, rodančią būreliui susižavėjusių svečių, kaip suplakti tikrą Manhatano kokteilį, ir pasakiau, kad dingstu. Bet prieš išeidama dar turėjau išsitraukti savo paltą iš po aikčiojančios porelės, kuri Kento miegamajame užsiiminėjo seksu. Pamačiau tik moters kojas ir batus; ant vieno pado buvo prilipusi kramtomoji guma.

— Kuris tavo paltas? — paklausė Aidanas. — Šitas? Atleiskit, mielieji, mums reikia pasiimti štai šitą...

Jis trūktelėjo už palto, paskui dar kartą, ir galiausiai ištraukė visą, o tada jau abu sprukom pro duris. Pagauti bėgimo nuo žmonių įkarščio, nebenorėjom laukti lifto, todėl lyg akis išdegę nukūrėm laiptais žemyn ir išpuolėm į gatvę.

Buvo ankstyvas spalis, kai dienos dar saulėtos ir šiltos, o naktys jau žvarbokos. Aidanas padėjo man užsivilkti paltą, seną tamsiai mėlynos spalvos aksominį dulkėgaudį, išmargintą sidabriniais miesto vaizdais. (Gavau jį nemokamai. Vienu metu McArthur reklamavo dizainerių Fabricijaus ir Vivjenos gaminius. Tomis laimingomis dienomis, kol dar nebuvom su jais susiėdę, nes jiems nepatiko mūsų pristatymai, jie su didžiausiu dosnumu dalijo savo rūbus už dyką. Franklinas, kuris ir užvirė šią reklaminę košę, susišlavė visus skudurus, įskaitant ir paltą, o kadangi buvo vyras — nors ir iškrypęs — negalėjo jo niekur pritaikyti, todėl atidavė man. Loryna dar ir šiandien su kartėliu prisimena tuos laikus.)

— Man patinka tavo stilius, — Aidanas žengė žingsnį atgal, kad geriau mane apžiūrėtų. — Išties.

Man jo irgi patiko. Su kepuraite, striuke ir didžiuliais batais jis buvo tikras darbo liaudies atstovas. Bet aš nesirengiau jam šito sakyti. Ir dar gerai, kad šalia nebuvo Džekės ir negirdėjo Aidano žodžių, nes komplimentai mano apsirengimui buvo tipiškas Plunksnelių Glostytojų bruožas. (Smulkiau apie Plunksnelių Glostytojus sužinosite vėliau.)

— Norėčiau išsiaiškinti vieną niuansą, — pasakiau aš užrietus nosį. — Aš niekur nebuvau pradingus. Aš buvau pasišalinus. Nes tu nenorėjai eiti su manim išlenkti taurės vyno, pameni?

— Vyno aš nenorėjau. Aš norėjau tavęs nuo pirmos akimirkos, kai tu įlėkei į mane, tik nežinojau, ar galiu gauti tave.

— Atsiprašau, tai tu įlėkei į mane. Kas čia dar neaišku?

— Ogi viskas.

Nieko gero. Verčiau palikti ramybėj. Bent kol kas.

Už poros kvartalų radom keistą nedidelį barą rūsyje su raudonomis sienomis ir biliardo stalu. Mums apie kelius vijosi sauso ledo garai — barmenas paaiškino, kad taip buvo mėginama atkurti tas šlovingąsias dienas iki rūkymo uždraudimo. Aidano paprašyta, aš papasakojau jam viską apie savo, kaip iliuzionisto asistentės, gyvenimą.

— Mes vadinamės Gražuolis Marvas ir Grizelda. Grizelda yra mano sceninis vardas ir mes esam ganėtinai populiarūs Centro vakaruose. Aš pati siuvuosi sau drabužius, susiuvinėju po šešis šimtus žvynelių į vieną rūbą. Ir viską darau rankomis. Siūdama aš dažnai nugrimztu į meditacijas. Marvas yra mano tėtis, o jo tikrasis vardas — Frankas. O dabar papasakok apie save.

— Ne, verčiau tu papasakok.

Minutę kitą galvojau.

— Gerai. Tu esi sūnus nušalinto Rytų Europos despoto, kuris iš savo šalies žmonių pasiglemžė milijonus. — Nusišypsojau, bet gal kiek per žiauriai. — Pinigai kažkur paslėpti, ir judu abu leidotės jų ieškoti. — Jo susidomėjimas augo pagal asmenybės degradavimo progresiją. Deja, man pasidarė jo gaila ir aš nusprendžiau sugrąžinti jam gerą vardą. — Bet tu sieki surasti pinigus tam, kad galėtum juos grąžinti nuskriaustiesiems žmonėms.

— Ačiū, — padėkojo jis. — Kas dar?

— Tu palaikai draugiškus santykius su buvusia pirmąja žmona, tenisininke iš Italijos. Ir pornožvaigžde, — pridūriau. — Tiesą pasakius, tai ir pats kadaise neblogai žaidei tenisą, galėjai tapti profesionaliu žaidėju, bet koją pakišo karinė tarnyba.

— Beje, kaip tavo nuplikyta ranka?

— Normaliai. Džiaugiuosi matydama tave atsigavusį po komos, į kurią įstūmiau. Išsisukai be komplikacijų?

— Ko gero, taip. Sprendžiant iš to, kaip pasisuko šio šeštadienio vakaro įvykiai, galiu pasigirti, kad esu gerokai gudresnis.

Ir vėl tas bostoniškas akcentas. Man jis nuskambėjo velniškai seksualiai.

— Prašau pakartoti.

— Ką?

— Žodį gudresnis.

— Gudriesnis?

— Taip.

Jis truktelėjo pečiais, norėdamas man įsiteikti:

— Gudriesnis.

Mano kūną nudilgė fizinė aistra, jausmas, panašus į alkį, tik gerokai stipresnis. Norėčiau, kad jis niekada nesibaigtų.

— Sumetam partiją biliardo? — pasiūlė jis.

— Tu moki?

— Moku.

Dvigubas entendre į centrą ir reikšmingas apsikeitimas žvilgsniais, elektros srove nuvilnijęs kūnu į apačią.

Po dvidešimties minučių kamuoliukų stumdymo į siūruojančias tinklo kišenes, kurios man priminė vyriškas sėklides, aš sumušiau Aidaną.

— Gerai varai, — pagyrė jis.

— Tu leidai man išlošti, — bakstelėjau jam į krūtinę savo lazda. — Daugiau taip nedaryk.

Jis žiojosi man paprieštarauti, bet aš dar stipriau įrėmiau į jį savo lazdą. Krūtinės raumenys kieti kaip akmuo. Kelias akimirkas spitrijom viens kitam į akis, paskui nunešėm ir padėjom ant lentynos lazdas.

Kai lygiai ketvirtą ryto baras užsidarė, Aidanas pasisiūlė palydėti mane namo, bet buvo per toli. Gal koks keturiasdešimt kvartalų.

— Mes juk ne Kanzase, Toto, — tariau aš.

— Gerai, tuomet imam taksi. Aš tave išleisiu.

Sėdėjom ant galinės sėdynės ir tylėdami klausėmės, kaip vairuotojas plyšavo rusiškai į savo mobilųjį telefoną. Vogčiomis dirstelėjau į jo veidą, ant kurio atsimušė prabėgantys miesto šviesų ir šešėlių rėžiai, bet jo išraiškos neįmanoma buvo įskaityti. Ėmiau galvoti, kas bus toliau. Viena žinojau: po paskutinio išsišokimo niekada daugiau gyvenime nebeišdalysiu vizitinių kortelių ir nebekviesiu smagiai praleisti vakaro.

Mes privažiavome varganą mano namo prieangį.

— Aš gyvenu čia.

Mūsų nejaukiam pokalbiui apie tai, kas turėtų būti toliau, labai reikėjo privatumo, bet mes buvom priversti sėdėti taksi, nes jeigu būtume išlipę neužsimokėję, vairuotojas būtų mus nupylęs.

— Klausyk, spėju, kad tu susitikinėji ir su kitais vaikinais, — prabilo Aidanas.

— Ko gero, taip.

— Ar gali ir mane įtraukti į savo sąrašiuką?

Pagalvojusi atsakiau:

— Gal ir galėčiau.

Aš nepaklausiau, ar jis susitikinėja su kitomis moterimis, nes tai ne mano reikalas (nors ir derėjo). Be to, labai panašiai su manim elgėsi Leonas su Deina — maloniai, bet nepernelyg smalsaujančiai, tarsi per daugelį metų Aidanas jiems būtų pristatęs ne vieną dešimtį savo draugių. Ir aš tuo nė neabejojau.

— Ar gali duoti man savo telefono numerį? — paprašė jis.

— Kad aš jau tau daviau, — atšoviau jam ir išlipau iš taksi.

Jeigu baisiai norės vėl mane pamatyti, tai susiras.

9

Prabudau savo siauroje lovelėje sofomis užgrūstame kambaryje ir kelias minutes dar snūduriuodama bandžiau pasidairyti pro langą. Štai eina senyva moteris su savo šuneliu; mieguistu žvilgsniu stebėjau ją. Paskui nebe tokiu mieguistu. Staiga stryktelėjau ir atsisėdau lovoje: aš tikrai neprisigalvoju. Tas vargšas šunelis iš tiesų nenorėjo atlikti savo reikalo, bet moteris jį mygė. Gyvulėlis stengėsi atsistoti ir bėgti šalin, tačiau moteris jo nepaleido.

— Daryk! — jos žodžių negirdėjau, bet supratau, kad ji taip sako. Keista.

Tada atėjo mama ir džiaugsmingai įteikė man sočius pusryčius — pusę riekelės skrebučio, vienuolika vynuogių, aštuonias tabletes ir rekordines šešias dešimtis ryžių traškučių. Taigi aš turėjau ją įtikinti, kad sparčiai taisausi. Kol ji mane prausė — pasigailėjimo vertas darbas su rankšluosčiu ir dubeniu drungno vandens, — aš viską sušveičiau.

— Mama, aš nusprendžiau grįžti į Niujorką.

— Kalbi kaip drignėm apsiėdus. — Ir toliau prausė mane.

— Randai baigia užsitraukti, kelis jau atlaiko mano svorį, visos žaizdos beveik sugijo.

Išties, velniškai keista — turėjau devynias galybes sužeidimų, bet nė vieno rimto. Nors mano veidas buvo visas mėlynai juodas, neturėjau nė vieno lūžusio kaulelio. Mane galėjo sutraiškyti kaip kiaušinio lukštą, ir visą likusį gyvenimą būčiau atrodžiusi kaip kubistų paveikslas (čia Helenos žodžiai). Žinau, kad man baisiai pasisekė.

— Žiūrėk, kaip greitai man atauga nagai, — pamojavau ranka mamai prieš nosį; aš netekau dviejų nagų, o skausmas buvo — nė kiek neperdedu — tiesiog nenusakomas, daug stipresnis nei lūžusios rankos. Net nuskausminamieji vaistai su morfijum nesugebėjo jo įveikti — skausmas nepraėjo, gal tik kiek sumažėjo. Naktimis atsibusdavau nuo tokio baisaus tvinkčiojimo pirštų galuose, kad atrodydavo, jog jie ištinę kaip moliūgai. O dabar jų man beveik visai nebeskauda.

— Tavo ranka sulaužyta, panelyte. Ir net trijose vietose.

— Betgi kaulai lūžo labai gražiai ir man jau nebeskauda. Sakyčiau, kad jau visai gerai.

— Ak, ar tik nepasidarei dar ir kaulų lūžių specialistė, ką?

— Ne, aš esu grožio konsultantė, ir niekas nesirengia amžiams laikyti tuščios mano darbo vietos. — Palaukiau, kol ji suvirškins mano žodžius, o tada niūriai burbtelėjau: — Daugiau kosmetikos už dyką tikrai nebegausi.

Bet ir tai nepadėjo.

— Niekur tu nevažiuosi, panelyte.

Tačiau aš pasirinkau labai tinkamą laiką: tą patį rytą man turėjo būti atliktas kassavaitinis sveikatos patikrinimas, ir jeigu profesionalai pasakys, kad aš spėriai taisausi, tai ir mama jau nebegalės kišti man kojos.

Po ilgų lūkuriavimų buvo padaryta mano rankos rentgeno nuotrauka. Kaip ir tikėjausi, ji gijo greitai ir gerai; jau galima nuimti raištį, o iš gipso galima bus traukti po poros savaičių.

Toliau nuėjome pas odos specialistus, kurie pareiškė, kad aš taisausi taip sparčiai, jog jau galima traukti lauk iš skruosto siūlus. Net aš pati šito nesitikėjau. Skaudėjo labiau nei aš vyliausi, ir nors dabar man nuo akies iki lūpų kampučio per visą skruostą driekėsi raudonas, bjaurus, išburkęs dryžis, mano veido jau nebevagojo tamsiai mėlyni siūlai ir jis atrodė kur kas normaliau.

— O kada plastinė chirurgija? — paklausė mama.

— Ateis laikas ir jai, — atsakė gydytojas. — Bet kol kas dar jos nereikia. Dar sunku pasakyti, kaip toliau gis randai.

Tada ėjom pas daktarą Čaudherį. Jis spaudinėjo ir maigė mano vidaus organus. Anot jo, visi sumušimai ir patinimai jau atlėgo, ir dar pridūrė, kaip ir per visus ankstesnius vizitus, jog man velniškai pasisekė, kad neplyšo joks vidaus organas.

— Ji kliedi, kad jau laikas grįžti į Niujorką, — pratrūko mama. — Pasakykit jai, kad dar ne laikas leistis į tokią kelionę.

— Betgi ji visiškai sėkmingai sugrįžo namo, — neginčijamą teisybę išrėžė daktaras Čaudheris.

Mama nudelbė jį akimis ir, nors nieko garsiai nepasakė, net nesuvebleno sau po nosim, ore vis tiek tarsi pakibo jos žodžiai: „Eik švilpt, subingalvi.“

Mudvi su mama grįžom namo nejaukiai tylėdamos. Tiksliau tariant, supykusi buvo mama, o mano tyla reiškė džiaugsmą ir — nieko čia nenuslėpsi — nedidelį pasipūtimą.

— O kaip suknežintas kelis? — staiga pagyvėjusi paklausė mama. Dar ne viskas prarasta. — Kaip tu važiuosi į Niujorką, jeigu negali lipti laiptais?

— Padarom sandorį, — atšoviau aš. — Jeigu man vienai šiandien pavyks užlipti laiptais, vadinasi, aš jau galiu traukti į Niujorką.

Ji sutiko, nes pamanė, kad neturiu jokių vilčių tai padaryti. Tačiau ji nesuvokė, kaip žvėriškai aš troškau iš čia išvažiuoti. Aš būtinai tai padarysiu. Ir padariau — nors man prireikė daugiau nei dešimties minučių, po kurių aš pasijutau visa suprakaitavusi, o nuo skausmo net supykino.

Bet mama nesuprato vieno dalyko: aš vis tiek būčiau išvažiavusi, net jeigu nebūčiau įstengusi žengti net pirmojo žingsnio. Man mirtinai reikėjo grįžti į Niujorką ir aš jau net buvau pradėjusi panikuoti.

— Matai? — išstenėjau uždususi ir atsisėdau vidury laiptų aikštelės. — Man tikrai daug geriau. Gyja viskas — ranka, veidas, vidaus organai, kelis. Viskas taisosi!

— Ana, — tarė ji, bet man labai nepatiko jos balsas. Jis buvo per daug rimtas, — tau skausmą kelia ne tik fizinės žaizdos.

Susimąsčiau apie jos žodžius.

— Mama, aš tą žinau, bet man vis tiek labai reikia grįžti. Aš privalau grįžti. Nesakau, kad ketinu ten pasilikti visą gyvenimą. Galbūt sugrįšiu namo ir labai greitai, bet aš tikrai neturiu iš ko rinktis. Man būtinai reikia važiuoti. — Mano balse nuskambėjo kažkas, nuo ko ji tarsi subliūško.

— Tikriausiai dabar toks gyvenimas, — tarė ji. — Viską reikia atlikti iki galo. — Ir liūdnai tęsė toliau: — Mano laikais nebuvo nieko blogo, jeigu neužbaigdavai darbo. Uždarai, būdavo, duris ir išeini net neatsigręždama. Ir niekas nepasakydavo, kad tai blogai. O jeigu naktimis pasimaišydavo protas, imdavo sapnuotis košmarai, pradėdavai lakstyti po namus plyšaudama visa gerkle ir prižadindavai savo kaimynus, tai tuomet atvesdavo parapijos kleboną už tave pasimelsti. Nesvarbu, kad jis mažai ką padėdavo, tiesiog niekas nekreipdavo į tai per daug dėmesio ir palikdavo taip, kaip yra.

— Niujorke man padės Rachelė, — įtikinėjau ją.

— Gal dar būtų neblogai pagalvoti ir apie vizitą pas psichiatrą.

— Pas psichiatrą? — Gal man blogai pasigirdo? Mama niekada nepritardavo jokiam psichiatriniam gydymui. Nė už ką jos nebūtum įtikinęs, kad psichiatrai dirba visiškai konfidencialiai. Nors ji ir negalėjo to įrodyti, bet buvo giliai įsitikinusi, kad daktarai per pobūvius linksmina svečius savo klientų paslaptimis.

— Taip, pas psichiatrą. Gal Rachelė galėtų tau ką nors parekomenduoti.

— Mmmm, — susimąsčiusi sumurmėjau aš, tarsi būčiau svarsčiusi jos mintį, bet iš tiesų to nedariau. — Kalbėjimas apie tai, kas įvyko, vis tiek nieko nepakeis.

— Žinai, verčiau pasakykime tėčiui, kaip pasisuko reikalai. Jis gali apsižliumbti, bet tu nekreipk į tai dėmesio.

Vargšelis mano tėtis. Namuose, pilnuose vien stipriavalių moterų, jo nuomonės niekas nepaisė. Mes jį radom žiūrintį golfą per televiziją.

— Turim tau naujienų. Ana ketina trumpam grįžti į Niujorką, — pranešė mama.

Jis pakėlė akis nustebęs ir liūdnas:

— Kodėl?

— Užbaigti senų reikalų.

— Ką tai reiškia?

— Iš kur man žinoti, — prisipažino mama. — Tačiau akivaizdu, kad šito nepadariusi toliau normaliai gyventi negalės.

— Ar ne per anksti leistis į tokią kelionę? O kaip sulaužyta ranka? Ir suknežintas kelis?

— Viskas jau gyja. O kuo anksčiau sutvarkys tuos savo suknistus reikalus, tuo greičiau grįš pas mus, — atsakė mama.

Tada dar reikėjo pasakyti Helenai. Ji baisiai nusiminė.

— Nesąmonė! — pareiškė ji. — Nevažiuok.

— Privalau.

— O aš maniau, kad mudvi galėsime drauge imtis verslo. Tapsime privačiomis detektyvėmis. Tik pagalvok, kaip būtų linksma.

Nepamiršiu, kaip jai būdavo linksma, kai ji kiurksodavo susirangiusi šiltoje, sausoje ir jaukioje lovoje, o aš gaišuodavau už ją šlapiuose gyvatvorių krūmuose.

— Aš tau kur kas būsiu naudingesnė kaip grožio konsultantė, — atrėžiau jai ir ji, rodos, mano žodžiais patikėjo.

Taigi buvo iškviesta Rachelė pargabenti manęs į Niujorką.

Laukdama, kol Aidanas Medoksas susiras mano telefono numerį ir paskambins, toliau grūmiausi su gyvenimu. Iki ausų buvau pasinėrusi į greituosius pasimatymus.

Tačiau, pasirodo, Haris, tas įdomusis architektas, peržengė leistinas įdomumo ribas pasiūlęs per pirmąjį mūsų pasimatymą nueiti ir drauge pasidaryti pedikiūrą. Bemaž visi vienu balsu klykė, kad tai nuostabu, originalu ir kad jis tikrai nori mane pradžiuginti. Bet mane apėmė bloga nuojauta. O Džeke, kuri niekada negaišdavo laiko tokioms nesąmonėms su Plunksnelių Glostytojais, pasiuto kaip furija.

Ji pagąsdino, kad užlėks į grožio saloną ir ims mane gėdinti. Laimei, tą vakarą jai teko dirbti, o kai atėjo sutartas laikas ir aš sėdėjau greta Hario — abu kaip karalius su karaliene ant aukštų, minkštų, į sostus panašių kėdžių su iki kelių šiltam muilinam vandeny įmerktom kojom, jaučiausi netgi laiminga. Dvi moterys sulinkusios darbavosi prie mūsų kojų. Aš galėjau matyti tik jų pakaušius, o taip nuolankiai ir nusižeminusiai joms tylint neįstengiau palaikyti jokio pokalbio. Haris, atvirkščiai, jautėsi visiškai patogiai ir bėrė klausimus apie mano darbą bei pasakojo apie savo užsiėmimus. Paskui jis paėmė koktelių plakiklį ir dvi taures, įpylė man gėrimo ir pakėlė savo taurę. Dieve šventas, sakys tostą!

— Už Metsų pergalę! — užbėgau jam už akių.

— Už pirštelių čiulpimą! — tarė jis.

Oi, ne. Dieve, pasigailėk, tik jau ne tai.

Vadinasi, jis dievina kojas. Man tai kas. Aš nieko prieš. Juk ne man žmogų teisti. Tik prašau į tai nevelti manęs.

O jis nieko panašaus ir neplanavo. Kai tik pabaigėm ir susimokėjom, jis visai maloniai man tarė:

— Mes nesusidaužėme. Sėkmės tau gyvenime. — Ir linksmai nužirgliojo ant savo šviežiai iščiustytų kojyčių.

Persiutusi, bet nepalūžusi, aš ėmiau ruoštis kito vakaro pasimatymui su Gregu, kepėju iš Kvynso. Nors jau buvo spalis ir toli gražu nebešilta, jis pasiūlė iškylą su valgiais parke. Turėjau pripažinti, kad Niujorko vaikinai labai aukštai kelia pasimatymų žaidimų kartelę.

Mes sutarėme susitikti iš karto po darbo, mat Gregui reikia labai anksti gultis, nes tenka keltis vidurnaktį ir eiti kepti duonos. Be to, po pusės aštuonių jau būtų tamsu ir mes neįžiūrėtume vienas kito, o juo labiau to, ką valgom. Žingsniuodama parko link bandžiau sau įteigti, kad dar turiu vilties. Na ir kas, kad tai truputėlį neįprasta? Kur dingo mano romantikos jausmas?

Parke pamačiau Gregą, belaukiantį su kilimėliu vienoje rankoje ir pintu vytelių krepšiu kitoje, o ant galvos — mane net siaubas suėmė — kažkokia kvaila panamos skrybėlė.

Baisu prisipažinti, bet jis buvo daug apkūnesnis, negu prisiminiau po pirmojo greito pasimatymo. Tą vakarą mudu sėdėjom atskirti staliuko ir aš mačiau tik jo veidą ir krūtinę, rieboką, bet ne taip pastebimai nutukusią. O visu ūgiu jis buvo... jis buvo panašus... į deimanto akį. Pečiai normalaus pločio, bet ties juosmeniu išplatėjęs buvo nerealiai. Pilvas — milžiniškas, o užpakalis — nors man nepatinka, kad turiu taip sakyti, nes nekenčiu, kai vyrai taip kalba apie moteris, — tiesiog neaprėpiamas. Į tokį užpakalį galima atmušinėti rankinio kamuolį. Keisčiausia tai, kad jo kojos buvo visai neblogos ir užsibaigė dviem dailiom kulkšnim.

Jis patiesė ant žolės kilimėlį, paplekšnojo ranka per krepšį ir tarė:

— Ana, kviečiu tave į pojūčių fiestą.

Aš jau dabar išsigandau.

Priklaupęs ant kilimėlio, Gregas atidarė krepšį, išėmė kepalėlį duonos ir vėl skubiai užvožė dangtį, bet aš vis tiek spėjau pamatyti, kad jis pilnas įvairiausių duonos gaminių.

— Iš mano raugo, — tarė jis. — Pats sukūriau jo receptą.

Labai jau rafinuotai atlaužęs gabalėlį, jis palinko prie manęs. Aš numačiau, kuo viskas baigsis: jis ketino suvilioti mane savo duona — paragavusi jo kūrybos vaisių, apsvaigsiu iš laimės ir įsimylėsiu. Supratau, kad turiu reikalą su žmogumi, kuris per daug prisižiūrėjo „Šokolado“.

— Užsimerk ir išsižiok. — O, varge mielas, jis ruošiasi mane maitinti! Dieve mano, kaip nepakeliama, visai kaip per „Devynias su puse savaitės“.

Bet jis man neleido tos duonos kramtyti. Pavedžiojęs plutele man po burną tarė:

— Pajusk liežuviu plutelės šiurkštumą. — Jis dar pavedžiojo po mano burną, ir aš linktelėjau. Taip, aš iš tiesų jaučiau, kokia ji šiurkšti. — Neskubėk, — paragino jis. — Mėgaukis jos skoniu.

Dievulėliau, juk čia vieša vieta. Tikiuosi, niekas į mus nežiūri. Atmerkiau akis ir skubiai vėl užsimerkiau: moteris su šuneliu net leipo iš juoko. Atsirėmusi rankomis į kelius net duso kvatodama.

Pajutęs, kad nuo šiurkščios plutelės mano liežuvis suaižėjo išilgais dryžiais, Gregas pagaliau sušuko:

— O dabar paragauk! Pajausk tešlos sūrumą, mielių aštrumą. Ar jauti? — Aš linktelėjau. Taip, taip. Sūru, aštru. Kad tik jis greičiau suktųsi.

— Ar dar ką nors jauti? — paklausė Gregas.

Negalėčiau pasakyti, kad jaučiau dar kažką.

— Saldumą? — pasufleravo jis. Aš paklusniai linktelėjau. Taip, saldumą. Greičiau baigiam tas nesąmones.

— Citrusinį saldumą? — tęsė jis.

— Taip, — burbtelėjau aš. — Citrinos?

— Žaliosios citrinos. — Atrodo, jis nusivylė. — Bet vis tiek labai arti tiesos.

Toliau buvo sendintas čederis ir raudonųjų svogūnų fokacija, kuriuos aš turėjau uostyti po gerą pusvalandį, o tik paskui buvo leista suvalgyti. Po jų atėjo eilė prancūziškai kiaušinių trynių bandelei — greičiausiai, sviestinei — ir man teko pagirti jos akytumą, kuris jai teikė gardų lengvumą ir minkštumą.

O svarbiausias, pagrindinis dalykas buvo šokoladinis pyragas, kurį jo liepiama aš turėjau sutrupinti tarp pirštų. Nuo jo visas mano sijonas pasidengė šokolado gabalėliais, kurie, nepaisant vakaro vėsos, vis tiek kažkaip ištirpo.

Taigi ištisas devyniasdešimt ilgų ir šaltų minučių Gregas vertė mane laižyti, uostyti, žiūrėti ir net glostyti duoną. Neliepė daryti tik vieno dalyko — klausytis duonos.

Valgyti daugiau jis nieko neturėjo — nei šviežių daržovių salotų su majonezu, nei vištos šlaunelių, nei kalakutienos.

— Mes gyvename karbofobijos laikais, — vėliau pasakė Džeke. — Ar jis ką nors išmano apie tai?

Persiutusi, bet jau ir gerokai palūžusi, buvau visai be nuotaikos, kai kitą dieną man į darbą paskambino dailusis barmenas ir išpyškino:

— Mūsų pasimatymui turiu puikią idėją.

Klausiausi jo tylėdama.

— Aš dalyvauju projekte, kuris numato statyti namus Pensilvanijos neturtėliams. Jų valdžia tiekia statybines medžiagas, o mes — darbo jėgą. — Pauzė, per kurią turėčiau jį pagirti. Bet nepagyriau. Todėl truputį sutrikęs jis kalbėjo toliau: — Važiuoju tenai šį savaitgalį. Būtų šaunu, jeigu ir tu prisidėtum. Artimiau susipažintume... ir, na, supranti... padarytume gerą darbą savo artimui.

Altruizmas — naujausias mados klyksmas. Tokius projektus užuodžiu iš tolo. Paprastai grupelė jaunų pramuštgalvių niujorkiečių vaikinų užgriūva kokią nedidelę kaimo bendruomenę Pensilvanijoje ir siūlosi pastatyti tiems vargšams namą. Miestiečiai niekieno nevaržomi džiaugiasi gyvenimu, mosuoja galingais darbo įrankiais, per naktis lėbauja, maukia alų prie laužo, o paskui vėl grįžta į Niujorką, į savo išpuoselėtus namučius, palikę vargšus kaimiečius su apšiurusiu, varvančiu stogu namu, kur baldai stovi įžambiai, ir jeigu kuris nors turi ratukus, tai rieda per kambarį tol, kol atsitrenkia į sieną.

„Reikia padėti savo artimui“ — tokia tų miestelėnų mantra. Bet iš tiesų turima omeny štai kas: „Panos, pažiūrėkite, koks aš humaniškas.“ Liūdniausia tai, kad dauguma moterų susivilioja tokia klasta ir griūva su jais į lovą, vos jie mosteli piršteliu.

Mane užliejo nuovargio banga.

— Ačiū už kvietimą, — tariau jam, — bet aš turbūt atsisakysiu. Malonu buvo pabendrauti, Nešai.

— Našai...

— Atsiprašau, Našai. Nesakyčiau, kad toks darbas man prie širdies.

— Nieko tokio. Panų ir be tavęs turiu iki kaklo.

— Neabejoju. Sėkmės tau.

Trenkiau ragelį ir pasisukau į Tynę.

— Žinai ką? Man nuo tų Niujorko vyrų jau vidurius suka. Visi kažkokie nupirdę lunatikai! Nesistebiu, kad jiems tenka lakstyt po greitus pasimatymus net ir tokiam mieste, kur moterys lipa sienom, kad tik pakviestų jas kas į pasimatymą. Ar girdėjai, kad vyras, pakvietęs merginą į pasimatymą, siūlytų važiuoti statyti namo? Kažkokio suknisto namo!

Sučirškęs telefonas nutraukė mano aistringą tiradą. Skubiai įkvėpiau oro ir išpyliau:

— Candy Grrrl reklamos skyrius. Ana Volš klauso.

— Ei, Ana Volš! Čia Aidanas Medoksas.

— Taip, kurgi.

— Kuo nusikaltau?

— Nori pakviesti mane į pasimatymą?

— Taip.

— Netinkamas metas. Ką tik prakeikiau visus Niujorko vyrus.

— Et, nieko baisaus. Aš iš Bostono. Tai kas tau daros?

— Savaitė buvo klaiki, pilna klaikiausių pasimatymų. Bijau, kad dar vieno pasimatymo nebeatlaikysiu.

— Paprasto pasimatymo ar klaikaus?

Pamąsčiau ir atsakiau:

— Klaikaus pasimatymo.

— Tada gerai. Gal nueinam kur išlenkti po taurelę? Ar tai tau nepasirodys klaiku?

— Nelygu, kur eisim. Kur pasiūlysi išgerti? Grožio salone? Šaltam parke? Mėnulyje?

— Man labiau prie širdies koks nors baras.

— Gerai. Po vieną taurelę.

— O jeigu baigiant gerti taurelę tau mūsų pasimatymas nepatiks, galėsi atsistoti ir pasakyti, kad turi išeiti, nes tavo bute prakiuro vamzdis ir tu iškvietei santechniką jo sutaisyti. Na, tai kaip? Sutinki?

— Sutinku. Tik po vieną taurelę. O kokia bus tavo pasišalinimo priežastis? — paklausiau jo.

— Man jos nereikia.

— Galėsi pasakyti, kad turi grįžti į kontorą užbaigti ruošti medžiagos rytdienos susitikimui.

— Kokia tu apdairi, — pagyrė jis. — Bet man to tikrai neprireiks.

11

Mama su vargu prasibrovė iki mano lovos.

— Ką tik kalbėjau su Rachele. Ji atvažiuos šeštadienį ryte. — Dvi dienos laukti. — Judvi abi į Niujorką galėsit išskristi pirmadienį. Jeigu, žinoma, tu tikrai šito nori.

— Noriu. Ar Luką atsiveš?

— Ne. Ir ačiū Dievui, kad neatsiveš, — nuoširdžiai pridūrė mama ir atsigulė šalia manęs.

— Maniau, kad tau jis patinka.

— Aišku, patinka. Juo labiau dabar, kai sutiko imti ją į žmonas.

— O aš sakyčiau, kad čia veikiau ji sutiko už jo tekėti.

Rachelė gyveno su Luku jau taip seniai, kad net mama nustojo puoselėti viltį, jog Rachelė kada nors „liausis tyčiojusis iš jų šeimos14. Paskui, vos prieš porą mėnesių, didžiai visų nuostabai jie pranešė apie savo sužieduotuves. Iš pradžių nuo tokios naujienos mama puolė į neviltį, nes padarė išvadą, kad vienintelė priežastis, dėl ko jie sumanė tuoktis po tiekos metų, yra ta, kad Rachelė turbūt laukiasi vaiko. Bet Rachelė nesilaukė; jie nusprendė susituokti todėl, kad paprasčiausiai to norėjo. Aš labai džiaugiuosi, kad jie apie savo ketinimus pareiškė viešai, nes jeigu būtų uždelsę dar kelias dienas iš pagarbos man ir mano padėčiai, tai jau niekada nebūtų to padarę. Taigi diena jau nustatyta, viešbutis užsakytas. Jo savininkas — buvęs Rachelės „gydymosi laikų“ draugas, nusprendęs padaryti jiems gerą darbą (tai išgirdusi, mama pasibaisėjo: „Narkomanas?! Bus kaip Čelsio viešbutyje!“). Jeigu Rachelė su Luku būtų paklusę jos valiai, mane tai būtų pribaigę.

— Jeigu tau Lukas patinka, tai kas tada negerai?

— Tiesiog pagalvojau...

— Ką?

— Tiesiog pagalvojau, ar jis mūvi apatines kelnaites?

— Jėzau šventas, — sudejavau.

— Matai, kai aš atsistoju arti prie jo, pajuntu... pajuntu, lyg norėčiau jam įkąsti.

Ji spoksojo į lubas užvertusi galvą ir paskendusi mintyse apie Luką. Tuo tarpu tėtis kyštelėjo galvą pro durų plyšį ir sušuko jai:

— Telefonas!

Mama krūptelėjo, paskui pakilo nuo lovos, o kai grįžo, akivaizdžiai pamačiau, kad yra sutrikusi.

— Skambino Klara.

— Kaip ji?

— Ogi atvažiuoja šeštadienį po pietų tiesiai iš Londono, štai kaip.

— Tai kas čia blogo?

— Ji atlekia čia, nes nori asmeniškai pasimatyti su Rachele ir atkalbėti ją nuo vedybų su Luku.

— Ak. — Lygiai taip pat ji prašė ir manęs, kad netekėčiau už Aidano.

Gal ji išties pasirodė įžūli taip elgdamasi, bet kad ir kaip ten būtų, aš ir pati buvau apnikta savotiškų abejonių. Žinojau, kad rizikuoju su Aidanu, bet kad ir kaip keista, ne dėl to, kas atsitiko mano gyvenime.

Gal man reikėjo paklausyti Klaros? Pastarosiomis savaitėmis daug apie tai mąsčiau sėdėdama sode ir žiūrėdama į gėles bei laistydama sūriomis ašaromis savo žaizdas. Dieve, tik pažiūrėkit, kas iš manęs liko, žiūrėkit, kaip aš atrodau.

Aš vis klausinėjau save, ar nebūtų buvę geriau mylėti ir netekti. Koks kvailas, beprasmiškas klausimas, tarsi aš būčiau turėjusi iš ko rinktis.

— Aš tai jau neleisiu, kad Klara suknistų man tas vestuves, — sumurmėjo mama.

— Čia ne ji kalta. — Kai jos pačios santuoka nuėjo šuniui ant uodegos, Klara ėmė žiūrėti į santuokas kaip į „krūvą didžiausių nesąmonių“. Ji sakydavo, kad moterys tampa vergėmis, o „tekėjimas už vyro“ reiškia ne ką daugiau, kaip tapimą kilnojamuoju turtu, kuris perduodamas iš vieno vyro nuosavybės kitam.

— Aš noriu, kad šitos jungtuvės įvyktų, — kalbėjo mama.

— Turėsi nusipirkti dar vieną kvailą skrybėlę.

— Aš dabar mažiausiai suku galvą dėl kažkokios kvailos naujos skrybėlės.

Helena įteikė man popieriaus lapą.

— Dabar suvaidinsim pagal mano parašytą scenarijų. Tu būsi vyras, gerai? Skaitysi jo žodžius. Mama, paskubėk, — pašaukė ji. — Mes jau pradedam.

Mama įsitaisė ant kėdės didžiajame šeimos kambaryje, Helena, užmetusi kojas ant lakuoto staliuko, išsikėtojo ant sofutės, o aš atsistojau už durų. Visos laikėme rankose savo tekstus. Greitai permečiau akimis — jis nė kiek nebuvo pakeistas nuo paskutinio karto, kai jį mačiau.

Pirmoji scena: mažytė kukli privačią seklią agentūra Dubline. Dvi moterys, viena jauna ir graži (aš). Kita pagyvenusi (mama). Jauna moteris sėdi užsimetusi kojas ant stalo. Pagyvenusi moteris koją ant stalo nelaiko, nes artritas susuko jai kelius. Laikas slenka lėtai. Ramybė. Nuobodybė. Tiksi laikrodis. Lauke sustoja mašina. Įeina vyras. Išvaizdus. Didelėm pėdom. Apsidairo.

Aš. Kuo galėčiau padėti?

Vyras: Aš ieškau moters.

Aš: Čia ne radinių biuras.

Vyras: Suprantu. Aš ieškau savo merginos. Ji prapuolė.

Aš: Ar kalbėjot su vyrais mėlynom uniformom?

Vyras: Taip. Bet jie galės pradėti paieškas tik po dvidešimt keturių valandų. Beje, jie mano, kad mes susipykom.

Aš (numesdama kojas nuo stalo, prisimerkdama ir palinkdama arčiau jo): Ar tikrai susipykot?

Vyras (drąsiai): Taip.

Aš. Dėl ko? Dėl kito vyro? Dėl jos bendradarbio? Vyras (taip pat drąsiai): Taip.

Aš: Pastaruoju metu ji ilgai užtrunka darbe? Nemažai laiko praleidžia su kolega?

Vyras: Taip.

Aš: Jūsų padėtis ne iš gerųjų bet jūs pataikėt į dešimtuką. Pamėginsime jums ją surasti. Papasakokite visas smulkmenas ana tai pagyvenusiai moteriai.

— Nutaisyk liūdną miną, — Helena paliepė mamai.

Bet mama atrodė susijaudinusi. Ji pastebėjo, kad jai nėra skirta jokių žodžių.

— Veiksmas! — sušunka Helena.

Aš įšlubuoju į kambarį ir Helena pradeda:

— Kuo galėčiau padėti?

Žvilgteliu į tekstą:

— Aš ieškau moters.

Helena atsako:

— Čia ne radinių biuras.

— Ar negalėčiau šitą eilutę pasakyti aš? — prašo mama.

— Ne. Tęsk, Ana.

— Suprantu. Aš ieškau savo merginos. Ji prapuolė.

— Ar kalbėjot su vyrais mėlynom uniformom? — klausia Helena.

— Arba šitą eilutę, — maldauja mama. — Ar negalėtum jos skirti man?

— Ne.

— Taip. Bet jie galės pradėti paieškas tik po dvidešimt keturių valandų. Beje, jie mano, kad mes susipykom.

Helena prašvokščia:

— Ar tikrai susipykot?

Aš nunarinu galvą.

— Taip.

— Dėl KO? — surinka Helena. — Dėl kito vyro? Dėl jos bendradarbio?

— Taip.

— Pastaruoju metu ji ilgai užtrunka darbe? Nemažai laiko praleidžia su kolega?

— Ar negalėčiau šitą gabaliuką pasakyti aš? — toliau nenurimsta mama.

— Užsičiaupk!

— Taip, — atsakau aš.

— Jūsų padėtis ne iš gerųjų, — drėbteli Helena. — Bet jūs pataikėt į dešimtuką. Pamėginsime jums ją surasti. Papasakokite visas smulkmenas ana tai pagyvenusiai moteriai. Ne, ne! — sušunka ji mamai. — Šitų žodžių tu tikrai negausi, nes tu pati esi ta pagyvenusi moteris!

— Nagi, — taria mama man. — Klok man savo smulkmenas.

— Šito gabaliuko vaidinti nebūtina, — tarė Helena. — Pereisime prie antrosios scenos.

Antroji scena buvo gerokai trumpesnė. Ji atrodė šitaip:

Antroji scena: dingusios merginos butas. Jaunoji detektyve kartu su pagyvenusia moterim jį apžiūrinėja.

Koridoriuje mama su Helena, akių aukštyje ištiesusios rankas ir lyg įsivaizduojamo pistoleto vamzdis atstačiusios rodomuosius pirštus, sulenktais keliais ir atkištais užpakaliais lėtai suka ratus po įsivaizduojamą butą.

— Stot! — suriko mama ir iš visų jėgų spyrė į virtuvės duris. Jos atsilapojo su neįtikėtina jėga ir plojosi į kažkokį minkštą daiktą, kuris, pasirodo, buvo tėtis.

— Oi, alkūnė! — suvaitojo jis ir išlindo iš už durų, susiėmęs už rankos ir net dvilinkas sulinkęs nuo begalinio skausmo. — Už ką man dabar?

— Pala, — tarė Helena mamai, — tu šioje scenoje neturi jokių žodžių.

— Aš neturiu žodžių jokioje scenoje, todėl noriu sušukti bent jau „Stot!“ — paaiškino mama. — Užtat ir šaukiu „Stot!“

12

Kai šeštadienio rytą pas mus atvažiavo Rachelė, pirmieji mamos žodžiai buvo tokie:

— Dėl Dievo meilės, pralinksmėk. Atvažiuoja Klara tau pasakyti, kad netekėtum.

— Negali būti! — nudžiugo Rachelė. — Aš tuo netikiu. Ji tau irgi tą patį sakė, ar ne, Ana? — Paskui, staiga suvokusi, kad įkišo pagalį ne į tuos ratus, net krūptelėjo, tarsi kas būtų pamovęs ją ant kuolo. Ir labai greitai nusigręžė. — Kiek, tavo noru, aš turėčiau būti linksma?

Mama su Helena abejingai nužvelgė Rachelę. Jos išvaizda niekuo ypatingu neišsiskyrė: glotniai, niujorkietišku stiliumi sušukuoti plaukai, kašmyro megztinis su gobtuvu, drobinės nukirptos kelnės ir ypač lengvi plonyčiai sportiniai bateliai, tokie, kuriuos galima susukti į aštuoniukę ir sukišti į degtukų dėžutę.

— Pasitvarkyk kaip nors plaukus, — pasiūlė Helena.

Rachelė paklusniai nusegė nuo viršugalvio segę ir jai per nugarą nuvilnijo kupeta sunkių tamsių plaukų.

— Žinai, panele Volš, tu labai graži, — parūgusiu balsu pasakė mama. — Pasišukuok! Pasišukuok! Ir nepagailėk šypsenų.

Esmė ta, kad Rachelė ir taip jau spinduliavo iš laimės. Ji paprastai visada tokia būna. Jos veido išraiška ypatinga, rodės, iš jos pulsavo ramybė, o po ja slėpėsi vos pastebimas noras iškrėsti piktą pokštą.

Bet tada mama pamatė Žiedą. Kaip ji anksčiau jo nepastebėjo?

— Ir nepamiršk kuo dažniau kaišioti visiems po nosim šitą masalą.

— Gerai.

— Nagi, parodyk.

Rachelė nusimovė nuo piršto žiedą ir mama, pasigrūmusi su Helena, pačiupo jį pirmoji.

— Kad tave kur galas! — nuožmiai suriko ji ir, sugniaužusi ranką į kumštį, kirto į orą. — Kaip seniai laukiau šitos dienos!

Tada ji labai atidžiai apžiūrėjo žiedą. Pakėlusi prieš šviesą ėmė tyrinėti net prisimerkusi, tarsi kokia brangiųjų akmenų žinovė. — Kiek kaštavo?

— Geriau neklausinėk.

— Pasakyk gi, — įsiterpė Helena.

— Nesakysiu.

— Tikriausiai viso mėnesio algą, — tarė mama. — Mažiausiai. Jeigu ne, tai jis paprasčiausiai tau akis dumia. Tikrai! Laikas sugalvoti mums visiems po norą. Tegu pradeda Ana.

Mama padavė man žiedą, o Rachelė tarė:

— Taisykles žinai: apsuk tris kartus apie pirštą širdies link. Negalima prašyti vyro ar pinigų, bet galima pageidauti turtingos anytos. — Ir vėl supratusi, kad leptelėjo nesąmonę, sustingo it mietą rijus.

— Nieko tokio, — nuraminau ją. — Viskas gerai. Juk negalim visą laiką slapukauti.

— Taip sakai?

Aš linktelėjau.

— Tikrai?

Vėl linktelėjau.

— Gerai, tada parodyk savo kosmetikos krepšį.

Kurį laiką, kol sėdėjau įsispraudusi tarp Rachelės, Helenos ir mamos, apsikrovusių kosmetikos priemonėmis, atrodė, kad viskas bus gerai.

Paskui mes pradėjom vaidinti Klarą.

— Santuoka — tai dar viena nuosavybės forma, — pradėjo mama, nutaisiusi melodramatišką Klaros balsą.

— Nieko tu jai nepadarysi, — tarė Rachelė. — Liko viena, be vyro, todėl ir jaučiasi kaip traumuota.

— Nutilk, — subarė ją Helena. — Tu gadini visą malonumą. Mes esam daiktai! Nuosavybė!

Net aš prie jų prisidėjau:

— Aš visą laiką maniau, kad santuoka — tai kai pasipuoši gražia suknele ir atsiduri visų dėmesio centre.

— O mes ir nekalbam apie politinę lyčių nelygybę, — vienu balsu atkartojom visos drauge (net ir Rachelė).

Mes juokėmės iš visos širdies, ir nors jaučiau, kad bet kurią akimirką galiu imti nenumaldomai raudoti, vis tiek kvatojau kartu su jomis.

Kai liovėmės šaipiusios iš Klaros, Rachelė tarė:

— Apie ką dabar paplepėsim?

Staiga mama nei iš šio nei iš to tarė:

— Pastaruoju metu sapnuoju kažkokius keistus sapnus.

— Apie ką?

— Kad esu jauna ir baisiai susižavėjusi kung-fu. Kad moku keletą triukų, iš kurių vienas toks: sukiesi ratu kaip vilkiukas ir kapoji su koja priešininkams galvas. Visai dvidešimčiai.

— Tau gerai. — Smagu turėti mamą, kuri sapnuoja šiuolaikinius sapnus.

— Pagalvojau, gal man pradėti lankyti Tai Bo ar dar ką nors. Gal galėtume eiti į užsiėmimus kartu su Helena.

— O ką tu būni sapne apsivilkusi? — paklausė Rachelė. — Specialią kung-fu aprangą ir visa kita?

— Ne! — nusistebėjo mama. — Aš būnu su paprasčiausiu sijonu ir megztiniu.

— Aaaa, — tarsi koks išminčius iškėlė pirštą Rachelė. — Dabar viskas aišku. Tu įsivaizduoji, kad esi šeimos globėja, o mums reikalinga tavo apsauga.

— Ne, man tiesiog patinka, kai nuo vieno spyrio lekia vyrų galvos.

— Aišku viena, kad tave be perstojo kamuoja stresas. Viskas kuo puikiausiai suprantama, kai Anai atsitiko tokie dalykai.

— Ana čia niekuo dėta! Aš paprasčiausiai noriu būti superherojė, kaip Čarlio angelas, kaip Lara Kroft, ir mokėti apsiginti. — Mama vos neverkė.

Rachelė labai meiliai nusišypsojo — su tokiu meilumu, nuo kurio žmonės gali užversti kojas — ir užlipo laiptais į viršų pamiegoti. Mama, Helena ir aš tylėdamos susirangėme ant mano lovos.

— Žinot ką? — nutraukė tylą mama. — Kartais man labai norėtųsi, kad ji grįžtų prie narkotikų.

13

Per savo vienos taurelės pasimatymą su Aidanu mudu nuėjome į Lanos kavinę, tylų, ramų pasiturinčiųjų bariuką su paslėptu apšvietimu ir prislopintais moderniais spalvų tonais.

— Ar čia bus gerai? — paklausė Aidanas, kai mes atsisėdom. — Ne per klaiku?

— Kol kas ne, — atsakiau. — Nebent čia vienas iš tų barų, kur kas vakarą lygiai devintą barmenai pradeda šokti trepsiuką.

— Jėzau šventas. — Jis susiėmė rankomis už galvos. — Net nepagalvojau, kad reikia tuo pasidomėti.

Priimdama iš mūsų užsakymą, padavėja paklausė:

— Gal vėliau dar ką užsisakysite?

— Ne, — suskubau aš. — Man gali prireikti skubiai išlėkti...

— Jeigu pamatysiu, kad esi puskvailis, — pridūriau, kai ji pasišalino.

— Aš tikrai toks nebūsiu. Prisiekiu.

Aš ir nemaniau, kad jis bus nors kiek keistas. Jis smarkiai skyrėsi nuo greito pasimatymo vaikinų. Bet niekada nereikia per daug viskuo pasitikėti.

— Mūsų randai panašūs, — tarė jis.

— Hmm?

— Sakau, randai. Ant dešiniojo antakio. Abu turim po vieną. Argi tai ne... ypatinga?

Jis maloniai šypsojosi. Supratau, kad nereikia į tai žiūrėti per daug rimtai.

— Kaip tu gavai savąjį? — paklausė manęs.

— Išdykaudama ant laiptų su savo mamos aukštakulniais.

— Kiek buvo metų? Šešeri? Aštuoneri?

— Dvidešimt septyneri. Ne. Penkeri su puse. Norėjau suvaidinti holivudišką miuziklą, bet nusiridenau nuo laiptų ir apačioje atsitrenkiau kakta į konvekcinio šildytuvo kampą.

— Konvekcinio šildytuvo?

— Toks airiškas daiktas. Metalinis griozdas. Prireikė trijų siūlių. O iš kur tu gavai savąjį?

— Tą pačią dieną, kai gimiau. Nelaimingas atsitikimas su akušere ir medicininėmis žirklėmis. Man irgi padarė tris siūles. O dabar papasakok, kuo užsiimi, kai nedirbi iliuzionisto padėjėja.

— Nori sužinoti, kas esu iš tikrųjų?

— Jeigu tu nieko prieš. O būtų dar geriau, jeigu kalbėtum kiek galima greičiau. Nes dar sugalvosi išlėkti.

Taigi aš papasakojau jam viską apie savo gyvenimą. Apie Džekę, Rachelę, Luką, Tikruosius Vyrukus, Šeiko grojimo gitara meistriškumą, savo kaimyną iš viršaus Nelą ir keistąją Nelo draugę. Papasakojau apie darbą, apie meilę savo produktams ir kaip Loryna pavogė iš manęs apelsinų ir arnikos naktinio kremo pristatymo idėją ir prakišo ją kaip savo.

— Man jau dabar ji atgrasi, — tarė jis. — Ar vynas geras?

— Puikus.

— Kad tu kažko jį per lėtai geri.

— Ne ką lėčiau už tave ir tavo alų.

Padavėja net tris kartus mūsų klausė „Ar nieko nenorėsit pakartoti?“ ir visus tris kartus buvo piktai nuvyta šalin.

Kai aš pogreičiai baigiau pasakoti Aidanui apie savo gyvenimą, jis man papasakojo apie savąjį. Kaip augo ir mokėsi Bostone, kaip kaimynystėje gyveno su Leonu ir kaip buvo neįprasta jų aplinkoje regėti žyduką, draugaujantį su airių kilmės amerikiečiu. Dar jis man papasakojo apie savo jaunesnį brolį Keviną ir kaip jie vaikystėje konkuravo tarpusavy.

— Tarp mūsų tik dvejų metų skirtumas, o pešdavomės kaip padūkę.

Jis papasakojo apie savo darbą, apie kambario draugą Martį, apie jo begalinę meilę Bostono Red Sox’ams. Vienu metu jam bepasakojant aš ir pabaigiau savo taurę vyno.

— Palauk, tuoj baigsiu alų, — paprašė jis ir su didžiausia kantrybe kelis paskutinius gurkšnius gėrė bemaž visą valandą. Galiausiai vis tiek teko išgerti iki dugno ir jis graudžiai pažvelgė į savo tuščią bokalą. — Taigi, čia buvo ta vienintelė taurelė, kurią pasižadėjau išgerti. Kaip ten reikalai tavo bute su santechnika?

Minutėlę pagalvojau ir atsakiau:

— Puikiai.

— Na ir kaip? — paklausė Džeke, kai parėjau. — Avigalvis?

— Ne. Normalus.

— Su virpuliuku?

Pagalvojusi atsakiau:

— Taip. — Aš iš tiesų jaučiau virpuliuką.

— Glamonėjotės ir bučiavotės?

— Iš dalies.

— Su liežuviais?

— Ne. — Jis pabučiavo mane į lūpas. Trumpas ir greitas karščio ir jėgos pliūpsnis, ir jis dingo, palikęs mane geisti dar daugiau.

— Patiko?

— Taip.

— A, tikrai? — Staiga ji susidomėjo. — Tokiu atveju, man reikėtų jį pamatyti.

Sukandau dantis ir atrėmiau jos žvilgsnį.

— Jis ne Plunksnelių Glostytojas.

— Šitą jau aš pati nuspręsiu.

Džekės sukurtas Plunksnelių Glostytojų testas yra pasibaisėtinai žiaurus išbandymas, kurį ji primeta visiems vyrams. Tai prasidėjo nuo vieno vaikino, su kuriuo jai teko miegoti prieš daugelį metų. Jis visą naktį labai švelniai, tarsi su plunksnele glostė rankomis jos kūną, braukė per nugarą, šlaunis, pilvą, o kai atėjo laikas mylėtis, tyliai paklausė, ar ji tikrai to nori. Normalioms moterims tai būtų labai patikę: jis buvo švelnus, atidus ir pagarbus. Bet Džekei tai buvo didžiausias gyvenimo smūgis. Jai būtų labiau patikę, jeigu jis būtų užsivertęs ją ant kieto stalo, nuplėšęs drabužius ir paėmęs ją be jokio išsamaus žodinio sutikimo.

— Jis vis glostė mane ir glostė, — vėliau pasakojo ji, net susigūždama iš pasibjaurėjimo. — Kuteno kūną kaip su plunksna, lyg būtų prisiskaitęs knygų, kaip suteikti moterims to, ko jos nori. Prakeiktas Plunksnelių Glostytojas. Norėjau nusilupti sau odą.

Taip atsirado šita frazė. Ji reiškia vyro subobėjimą ir iš karto nukerta bet kokį seksualinį potraukį. Į šitą kategoriją verčiau jau nepakliūti. Geriau jau, Džekės nuomone, būti nusmurgusiu žmonos mušeika, negu Plunksnelių Glostytoju.

Jos kriterijų spektras labai platus ir negailestingas, bet reikia pasakyti, ir kankinamai žiauriai atsitiktinis. Jokio konkretaus kriterijų sąrašo ji neturėjo, bet pateiksiu keletą pavyzdžių. Vyrai, nevalgantys raudonos mėsos, yra Plunksnelių Glostytojai. Vyrai, kurie vietoj dilginčio losjono po skutimosi tepa sau ant švelnios odytės balzamą, yra Plunksnelių Glostytojai. Vyrai, pastebintys moters batelius ir rankinuką, yra Plunksnelių Glostytojai. (Arba Linksmieji Vyrukai.) Vyrai, pornografiją laikantys moters išnaudojimo forma, yra Plunksnelių Glostytojai. (Arba melagiai.) Vyrai, kurie mano, kad pornografija yra tiek vyrų, tiek ir moterų išnaudojimo forma, svarstykles nusveria visai žemai. Visi normalūs vyrai iš San Francisko yra Plunksnelių Glostytojai. Visi barzdoti mokslininkai yra Plunksnelių Glostytojai. Vyrai, palaikantys draugiškus santykius su savo buvusiomis merginomis, yra Plunksnelių Glostytojai. Ypač jei dar savo buvusias merginas vadina buvusiomis partnerėmis. Vyrai, užsiimantys Pilatės sportu, yra Plunksnelių Glostytojai. Vyrai, kurie sako: „Dabar man reikia truputį pasitvarkyti“, yra neginčijami Plunksnelių Glostytojai. (Net aš su tuo sutinku.)

Plunksnelių Glostytojų taisyklės turi sudėtingų variacijų ir poskyrių: vyrai, užleidžiantys moterims vietą metro vagone, yra Plunksnelių Glostytojai, jeigu maloniai nusišypso. Bet jeigu jie piktu balsu sumurma „Sėsk“ ir nežiūri į akis, tai tokie atkrenta.

Žinoma, per ilgą laiką atsirasdavo vis naujų kategorijų ir pogrupių. Sykį ji nusprendė vyrą, kuris iki tolei buvo visiškai normalus ir priimtinas, priskirti Plunksnelių Glostytojams vien už tai, kad ištarė žodį „maisto prekės“. O kai kurie jos pareiškimai yra tiesiog nesuvokiami sveiku protu: ji buvo nustačiusi, kad vyrai, kurie padeda moteriai ieškoti pamesto daikto, yra Plunksnelių Glostytojai, nors nė vienas, išskyrus pačius puristiškiausius Plunksnelių Glostytojus, negalėtų paneigti, kad vyrams tai labai naudinga charakterio savybė.

(Juokingai keista, bet aš įtariau, kad jos numylėtasis seksualusis Lukas yra tikrų tikriausias Plunksnelių Glostytojas. Iš pažiūros Lukas nebuvo panašus į Plunksnelių Glostytoją, jis atrodė užsigrūdinęs, tvirtas vyras. Bet po odinėmis kelnėmis ir kietai sunertais žandikauliais slėpėsi švelnumas ir nuovokumas — netgi jautrumas. O jautrumas yra pagrindinis PG apibūdinamasis bruožas, esminė jų savybė.)

Tik pabūgusi, kad Džeke gali palaikyti Aidaną Plunksnelių Glostytojų, aš suvokiau, kad jis man labai patinka. Mane paveikė ne Džekės nuomonė, man tiesiog pasidarė labai nesmagu, kad tavo geriausia draugė gali imti neapkęsti tavo vaikino. Bet Aidanas dar nebuvo mano vaikinas...

Mano paskutinis tikrasis vaikinas Semas buvo gyvas anekdotas, bet vieną baisų vakarą jis buvo išniekintas Plunksnelių Glostytojų teptuku už tai, kad sušveitė mažai kaloringą jogurtinį varškės tortą su braškėmis, ir nors aš visiškai nekalta, kad dėl to nutrūko mūsų draugystė — vis tiek nebūtume ilgai pratempę — mano gyvenimas sušlubavo.

Man dar niekada nebuvo tekę regėti dekategorizuoto Plunksnelių Glostytojo, nes jeigu jau toks gimė, tai toks ir liks. Džeke elgėsi kaip romėnų imperatorius filme „Gladiatorius“: nykštys į viršų arba žemyn, žmogaus likimas nusprendžiamas akimirksniu ir kelio atgal nebėra.

Aš bjauriuosi Plunksnelių Glostytojų testu, bet negi aš galiu teisti kitus, kai pati mėgstu glaustinėtis. Bet vyrai, kurie mėgsta glaustinėtis, vyrai, kurie meilinasi merginai atpalaidavę rankas, glaustosi veidu ir visa galva, įsikniaubia jai į kaklą ir trinasi kakta, o tik paskui pradeda bučiuotis, kartais net tyliai murkdami, — tokie man nepatinka. Baisiai nepatinka.

— Na, ir kada vėl susitiksi su tuo galimu Plunksnelių Glostytoju? — paklausė Džeke.

— Pasakiau, kad kai būsiu tinkamos nuotaikos, pati jam paskambinsiu, — lengvabūdiškai atšoviau jai.

Tačiau po dviejų dienų jis pats man paskambino, sakydamas, kad nebegalįs ilgiau laukti, kol aš jam paskambinsiu, ir pakvietė drauge pavakarieniauti. Aš atsakiau, kad jokiu būdu negaliu, kad jis yra prievartautojas, o aš turiu savo gyvenimą. Nors, kita vertus, galėčiau susitikti kitą vakarą, jeigu jis norėtų...

Penktą dieną po tos vakarienės mudu nuėjom į džiazo koncertą ir jis buvo visai neblogas; po kiekvienos poros dainų muzikantai darė pertrauką ar bent jau man taip atrodė, tad mes turėjom pakankamai daug laiko pasiplepėti. Paskui, maždaug po savaitės, nuėjom į kažkokį pasisėdėjimą prie fondiu.

Tuo pat metu aš dar nulėkiau į pasimatymą su Tynės draugu (buvome Cirque du Soleil, košmariškas vakaras, nes cirkas yra cirkas, nesvarbu, kad pagražintas prancūzišku pavadinimu), paskui susipažinau su tokiu vaikinu, vardu Trentas, bet jis trim savaitėm turėjo išvykti iš miesto, todėl susitarėm susitikti, kai tik grįš. Teoriškai aš buvau laisva priimti visus pasiūlymus, bet daugiausia susitikinėjau su Aidanu. Žinoma, tikrai neišskirtinai su juo.

Jis visada apie visus klausinėjo: apie Džekės darbą, Šeiko mokymąsi groti gitara, et ai — nors jis niekada nebuvo su jais susitikęs, žinojo apie juos ir jų gyvenimą beveik viską. „Čia kaip „Jauni ir įsiutę“, sakydavo jis.

Mes niekada nenuklysdavom į rimtas temas. Aš turėjau pasiruošusi klausimų. Pavyzdžiui: kodėl jis man nepaskambino tada, kai daviau jam savo vizitinę kortelę, arba kodėl pasakė, kad nori manęs, bet manė, jog negalės manęs turėti. Tačiau aš jam tų klausimų neuždaviau, nes iš tiesų ir nenorėjau sulaukti atsakymų. Arba tiksliau — kol kas dar nieko nenorėjau žinoti.

Sykį, per mūsų ketvirtą ar penktą pasimatymą, jis giliai atsiduso:

— Prašau neišsigąsti, bet Deina su Leonu nori susipažinti su tavim artimiau. Ką pasakysi?

Pamaniau, kad jau verčiau buku šaukštu išsiskobsiu sau kepenis.

— Dar pagalvosiu, — atsakiau. — Keista, bet Džeke irgi labai nori su tavim susipažinti.

Jis minutę kitą pagalvojo.

— Sutinku.

— Tikrai? Visai nebūtina. Pasakiau jai, kad nieko tau nesakysiu, nes bijau tave išgąsdinti.

— Be reikalo. Verčiau pabandykim. Kaip ji atrodo? Ar ji man patiks?

— Ko gero, ne.

— Kodėl?

— Ogi todėl, — pradėjau aš, — kad žinai, kas būna, kai du žmonės susitinka pirmą kartą, o trečias — tai yra aš — nori, kad jie viens kitam patiktų, ir sako: „Jūs vienas kitam patiksit.“ Jų lūkesčiai būna didžiuliai, todėl dažniausiai vienas kitu nusivilia ir galiausiai ima vienas kito nekęsti. Svarbiausia — nedėti per daug vilčių. Todėl ne, tau ji tikrai nepatiks.

— Mes vakarieniausime visi trys! — apsidžiaugė Džeke.

Bet gal geriau ne. O jeigu ji su Aidanu nesutars? Dvi ar tris valandas plepėsime šiaip sau ir per prievartą grūsime maistą į susitraukusius skrandžius? Ahhhh!

Užteks ir greitos taurelės po darbo — lengva ir paprasta, o svarbiausia — trumpai. Aš pasirinkau Logano menę, didžiulį, triukšmingą barą miesto centre, kur bendras šurmulys lengvai užgoš bet kokius pokalbio nesklandumus. Ten bus pilna juodai triūsiančių žmonių, besiriejančių tarpusavy ir besiaiškinančių santykius.

Susitartą vakarą aš atvykau pirmoji ir ėmiau brautis pro minią. Aplinkui girdėjosi pokalbių nuotrupos:

— ...ją ištrenkė iš darbo...

— ...jis išmaukė visą butelį Džeko Danielso, galvą dedu...

— ...sėdėjo po stalu ir čiulpė jo...

Bet pagaliau susiradau vietą balkone. Iš karto po manęs atvažiavo Džeke. Palaukėm aštuonias minutes, bet Aidanas nesirodė.

— Jis vėluoja, — pasakė Džeke.

— Štai ir jis. — Jis buvo apačioje, skynėsi kelią pro žmonių minią ir atrodė truputį sutrikęs. — Mes čia! — sušukau jam.

Aidanas pažiūrėjo į viršų, pamatė mane, nuoširdžiai nusišypsojo ir tyliai ištarė:

— Labas.

— Jėzau, koks jis nuostabus. — Iš pradžių Džeke mažumėlę sutriko, paskui atgavo savitvardą. — Bet tai dar nieko nereiškia. Gali išsirinkti patį nuostabiausią vyrą pasaulyje, bet jeigu jis nevalgys riešutų, nes kaip ir visi Plunksnelių Glostytojai bijos pasigauti mikrobų, tada jau galas.

— Nebijok, riešutus jis valgys, — trumpai atkirtau jai ir iš karto pritilau, nes jis jau buvo šalia.

Pabučiavęs mane, sudribo tarp manęs ir Džekės ir linktelėjo jai pasisveikindamas.

— Gal atnešti ko išgerti? — padavėja išdėliojo ant staliuko kokteilių padėkliukus, o tada per vidurį pastatė dubenėlį su gliaudytais riešutais.

— Man prašau saketinio, — pasakiau aš.

— Man irgi, — prisidėjo Džeke.

— Jums? — padavėja pažiūrėjo į Aidaną.

— Aš dar neapsisprendžiau, — tarė jis. — Gal ir man to paties.

Įdomu, kokią iš to padarys Džeke išvadą. Ar kokteiliai ne per moteriškas gėrimas? Ar ne geriau jam būtų buvę užsisakyti alaus?

— Imk riešutų, — Džeke pastūmė jam dubenį.

— Oi, ačiū.

Aš vyptelėjau.

Vakaras praėjo šauniai. Mums buvo taip smagu, kad užsisakėm dar po vieną taurę, vėliau po trečią, o tada Aidanas ėmė reikalauti leisti jam apmokėti sąskaitą. Ir aš vėl sunerimau. O gal Plunksnelių Neglostytojas nebūtų pasiūlęs apmokėti visiems bendrai?

— Ačiū, — padėkojau. — Nereikėjo mokėti už visus.

— Tikrai, ačiū, — padėkojo ir Džeke, o man net kvapą atėmė. Jeigu jis pasakys, kad jam buvo malonu pasėdėti su dviem tokiom mielom merginom, tada mes žuvę.

Bet jis tik atsakė:

— Nėr už ką. — Ar šito užteks, kad jam nebūtų prilipdyta Plunksnelių Glostytojo etiketė?

— Aš dar nubėgsiu į tualetą, kol neprasidėjo didžioji migracija namo, — tarė Džeke.

— Gera mintis. — Sekdama jai iš paskos paklausiau: — Na? Plunksnelių Glostytojas?

— Jis? — sušuko ji. — Jokiu būdu.

— Puiku. — Aš likau patenkinta, netgi apsidžiaugiau, kad Aidanas išlaikė testą ir nebuvo suteptas nė viena Plunksnelių Glostytojų spalva.

Su šilta nuostaba veide ji dar pridūrė:

— Kertu lažybų, kad šitą šunelį bus sunku nulaikyti už pavadėlio.

Mano šypsena tik vos vos virptelėjo.

14

Šeštadienio popietę prie Volšų namų privažiavo taksi. Atsidarė durelės ir pasirodė pailga aukštakulnė basutė, o po jos saulėje įdegusi koja (ties kulkšnimi truputį oranžinė ir nelygiai dryžuota), trumpas, apspuręs džinsinis sijonas, stilingi medvilniniai marškinėliai su užrašu „Mano vaikinas išvykęs iš miesto“ ir kupeta neskoningai kirptų plaukų. Atvažiavo Klara.

— Jai jau keturiasdešimt, — susirūpinusi pasakė Helena. — O atrodo kaip šliundra. Anksčiau niekada neatrodė taip prastai.

— Kur jau ne. Bet vis tiek geriau nei ta prakeikta Margarita, — tarė mama ir patraukė prie laukujų durų, kur sveikindamasi su Klara šūktelėjo taksi pusėn: — Iš užpakalio — mergytė, iš priekio — bobytė. Pagirtina, dukryte!

Šypsodamasi Klara jau plasnojo keliuku, demonstruodama šešis colius savo šlaunų, ant kurių tik vos ne vos matėsi celiulito žymės, ir puolė mamai į glėbį.

— Dar niekada taip šauniai neatrodei, — pagyrė mama. — Iš kur traukei tuos marškinėlius? Klausyk, ar negalėtum šnektelti su Margarita? Ji mano jaunesnioji sesuo, o atrodo už mane daug vyresnė. Ji kenkia mano įvaizdžiui.

— Na ir nusigyvenai, — nepagailėjo pagiežos Helena. — Apsirengus kaip pakelės merga! Tau keturiasdešimt!

— Žinai, ką sako apie tas, kurioms keturiasdešimt? — Klara uždėjo ranką Helenai ant peties.

— Kad šikna velkasi pažeme?

— Kad gyvenimas tik prasideda! — suklykė Klara jai tiesiai į veidą. — Sulaukus keturiasdešimties gyvenimas tik PRASIDEDA! Keturiasdešimt — tai vėl iš naujo trisdešimt. O metai — tik bereikšmis skaičius. Esi tokia jauna, kokia jautiesi. O dabar — atsiknisk!

Ji apsisuko vilkeliu ant savo smailo kulniuko ir su akinančia šypsena čiupo į glėbį mane:

— Ana, širdele, kaip tu jautiesi?

Tiesią pasakius, nusistekenus. Klara namie vos kelios sekundės, o jau prasidėjo šūkavimai, įžeidinėjimai ir staigūs nuotaikų pasikeitimai, spėję nublokšti mane atgal į vaikystę.

— Atrodai šimteriopai geriau, — tarė ji ir ėmė po holą ieškoti akimis Rachelės. — Kur ji?

— Pasislėpė.

— Niekur aš nepasislėpiau! Aš medituoju. — Rachelės balsas atsklido iš aukštai, kažkur mums virš galvų. Visos pakelėm akis į viršų. Ji gulėjo laiptų aikštelėje ant pilvo, iškišusi nosį pro turėklus. — Galėjai nesivarginti ir čia nelėkti, nes aš vis tiek už jo tekėsiu. Kaip tu ketini ginti savo feministinius principus su tokiu trumpu sijonu?

— Aš rengiuosi ne dėl vyrų, o dėl savęs.

— Kurgi, — prunkštelėjo mama.

Galiausiai Rachelė sugrįžo iš savo vaikiškos būsenos, į kurią, atrodo, mes visos buvom nugramzdintos (ypač mama), ir vėl tapo protinga bei rimta ir sutiko išklausyti Klaros pamokymų. Helena, mama ir aš atsiklausėme, ar galėtume ir mes dalyvauti, bet Rachelė pareiškė, kad mes nepageidaujamos, todėl Helena nudelbė akis ir tarė:

— Suprantama, pagarba jums.

Tą pačią minutę, kai tik jiedvi užsidarė Rachelės miegamajame, mes visos trys užlėkėm laiptais į viršų (na, tiksliau, jos užlėkė, aš užšlubčiojau) ir priglaudėm ausis prie durų, bet negirdėjom nieko, išskyrus pavienius Klaros šūkčiojimus „Nuosavybė!“, „Daiktai!“ ir perdėm irzlų Rachelės murmėjimą „Taip, suprantu“, taigi mums viskas greitai nusibodo.

Kai Klarai nepavyko atkalbėti Rachelės nuo vestuvių, sekmadienio vakare, baisiai pasipiktinusi, ji išvažiavo namo. (Bet pirmiausia ištuštino mano kosmetikos krepšį, pasisavinusi kelis dar ten užsilikusius lūpdažius. Pasak jos, jai reikia tenkinti ne tik savo pačios poreikius, bet ir dukterų, kurių vienai — penkeri, Kitai — vienuolika metų ir kurios turi sudaryti atitinkamą įspūdį savo bendraamžiams.)

Tą patį vakarą pas mane užėjo tėtis pasikalbėti — su geriausiais ketinimais.

— Pasirengus tolimai kelionei?

— Pasirengus, tėti.

— Na, tada... geros kloties į senuosius namučius ir sėkmės vėl pradėti normaliai vaikščioti, — tvirtai palinkėjo jis. — Turėtų tavo senajam keliukui išeiti į naudą.

Iš to, kiek kartų jis ištarė žodį „senasis“, buvo galima spręsti, kaip jis yra pavargęs: šio žodžio indeksas visada buvo aukštas. Tėtis dėl manęs ir mūsų šeimos stačia galva pultų į duobę ir numirtų, bet jis nieku gyvu gyvenime neišdrįs prakalbėti apie jausmus.

— Gal, kai grįši, vėl pamėgink imtis savo senųjų pomėgių, — pasiūlė jis. — Padės senajai galvelei pailsėti nuo rūpesčių. Sakykim, golfo. Be to, ir senajai kojelei bus gerai.

— Ačiū, tėti. Dar pagalvosiu.

— Žinoma, nebūtinai golfo, — pasitaisė jis. — Gali būti bet koks tavo senasis pomėgis. Moteriški dalykėliai. O gal ir mes kada atlėksim pas tave pagalbos ruošiantis Rachelės vestuvėms su tuo gauruočium.

Oro uoste, išstudijavusi lėktuvų išvykimo lentą, mama pažvelgė į mane ir Rachelę ir sušuko:

— Ar ne apmaudu, kad judvi abi gyvenat Niujorke? — Įrėmusi rankas sau į klubus, ji atstatė į mus krūtinę. Ji išprašė Klaros atiduoti jai marškinėlius su užrašu „Mano vaikinas išvykęs iš miesto“ ir dabar visaip stengėsi patraukti jais mūsų dėmesį. — Ar negalėtumėt katra iš jūsų persikelti į kokią ramesnę vietelę, kad mes galėtume atvažiuoti ir nemokamai pasisvečiuoti? Man taip visada patikdavo Sidnis.

— Arba Majamis, — tarė tėtis ir, bumbtelėję klubais su mama, abu uždainavo: — Sveiki atvykę į Majamį!

— Atsisveikinkim, — šaltai pasiūlė Rachelė.

— Tikrai, jau reikia. — Jie truputį išraudo, paskui įkvėpė oro ir pratrūko lieti savo švelnumą ir rūpestį.

— Ana, tau viskas bus gerai, katyte.

— Nebijok, tu atsigausi.

— Tik nieko nereikia skubinti.

— Gali grįžti namo, kada tik panorėjus.

— Rachele, nepamiršk pasirūpinti ja.

Net Helena nesusilaikė:

— Gaila, kad išvažiuoji. Tik nepradėk per daug visko imti į galvą.

— Rašyk man, — paprašiau. — Atsiųsk savo scenarijaus tęsinį ir šmaikščių juokelių apie darbą.

— Gerai.

Bet keisčiausia buvo tai, kad, nežiūrint nuoširdžių palinkėjimų ir rankų spaudimo bei padrąsinimo, nė vienas iš jų nė žodeliu neužsiminė apie Aidaną.

15

Džeke, pareiškusi man, kad Aidaną bus sunku nulaikyti už pavadėlio, netrukus jam išpyškino:

— Egzą išlaikei. Tu mums patinki. Gali visada prisidėti prie mūsų.

— Oi, ačiū.

— Tiesą pasakius, rytoj vakare bus Nelo keistosios draugės gimtadienis. „Priestate“ Malberio gatvėje. Ateik.

— A, gerai. — Pažiūrėjo į mane. — Ar gerai?

— Gerai.

Meilės išbandymai tarp Džekės ir Aidano tęsėsi ir rytojaus vakarą, kai sausakimšame bare Džeke pastebėjo prie sienos rymantį vieną tokį Adonį.

— Žiūrėk, tas vaikinas įspūdingas. Ir vienut vienutėlis. Ar neatrodo, kad jis kažko laukia?

— Nueik ir paklausk, — pasiūlė Aidanas.

— Kaip aš galiu eiti ir klausti?

— Tai gal man nueiti?

Jai net akys ant kaktos išsprogo. Ir tvirtai jį apkabino.

— Tu tikrai nueitum?

— Žinoma.

Mes žiūrėjom, kaip jis brovėsi pečiais prie Adonio, kažką jam pasakė, šis kažką atsakė jam, o tada grįžtelėjo galvą atgal ir pažvelgė į nedidelę mūsų grupelę. Dar keli sakiniai ir Aidanas patraukė mūsų link, o jam iš paskos — Adonis.

— Jėzau šventas, — sušnypštė Džeke. — Jis eina čia.

Apmaudu, bet tas Adonis, pasirodo, buvo vardu Bertas, o pažiūrėjus iš arčiau, turėjo visiškai neišraiškingą veidelį ir nerodė jokio dėmesio Džekei. Bet, kaip nusprendė Džeke, masalas čia buvo pats Aidanas.

Neblogi reikaliukai. Visi puikiai sutaria. Tačiau kadangi Aidanas jau antrą kartą susitinka su mano draugais, aš buvau priversta susitikti su Leonu ir Deina. Tik aš visai nenorėjau, kad jie imtų mane vertinti ir užsinorėtų bendrauti. Vis dėlto, skirtingai nei praėjusį kartą, jie nesielgė su manim kaip su iš kartono iškirpta popierine lėle ir visiškai netikėtai (beje, netikėtai tik man) mums buvo ganėtinai smagu.

Paskui, dar po kelių dienų, Tikrieji Vyrukai surengė Helovyno vakarėlį, kur jie (Tikrieji Vyrukai) apsivilko kaip tikri vyrai. Aš stovėjau ir lūkuriavau spėliodama, ar pasirodys Aidanas, kai staiga man prieš nosį išdygo žmogysta su balta paklode ant galvos ir suriko:

— Ūūūūūū!

— Ir tau ūūūūūū, — atsakiau jam.

Tada jis nusitraukė nuo galvos paklodę ir sušuko:

— Labas, Ana. Čia aš!

Tai buvo Aidanas. Mes abu ėmėm klykti iš džiaugsmo ir nuostabos. (Na, ne tiek jau ir nustebom išvydę vienas kitą, bet vis tiek.) Aš puoliau prie jo, jis čiupo mane į glėbį, apkabino rankomis per nugarą, mūsų kojos susipynė, ir aš net krūptelėjau nuo staiga apėmusios aistros. Jis irgi pajuto tą patį, nes žvilgsnis pasikeitė, veidas akimirksniu surimtėjo. Mes nenusakomai ilgai žiūrėjom vienas į kitą, bet paskui keistoji Nelo draugė bakstelėjo šakute Aidanui į užpakalį, ir mūsų žavioji akimirka baigėsi.

Tuo metu aš jau buvau susitikusi su Aidanu kokius septynis ar aštuonis kartus ir jis nė sykio prie manęs nebandė kabinėtis. Per kiekvieną pasimatymą mes pasibučiuodavom tik po vieną kartą, bet pamažu greiti ir trumpi bučiniai darėsi vis ilgesni, lėtesni ir švelnesni, tačiau visą laiką užtekdavo vieno gero bučinio.

Ar man norėdavosi daugiau? Taip. Ar man nekildavo klausimas, kaip jam taip pavyksta susitvardyti? Kildavo. Bet aš santūriai valdžiausi ir kažkas vis sulaikydavo mane nuo neapgalvoto atviravimo prieš Džekę kiekvieną kartą, kai grįždavau namo po ramaus ir nepriekabaus pasimatymo ir skausmingai su ašaromis akyse klausdavau savęs — kas jam yra? kuo aš jam neįtinku? gal jis gėjus? krikščionis? o gal iš tų besmegenių, kurie laukia vienintelės ir tikrosios meilės?

Kitą dieną po Helovyno vakarėlio Aidanas paskambino ir tarė:

— Vakar buvo linksma.

— Džiugu, kad tau patiko. Klausyk, šeštadienį vakare vyks gitaristų konkursas. Šeikas dėl jo eina iš proto. Mes irgi ten eisim pasismagint. Norėtum kartu?

Pauzė.

— Ana, ar galėtume... pasikalbėti?

O, varge.

— Suprask mane teisingai. Aš myliu ir Džekę, ir Rachelę, ir Luką, ir Šeiką, ir Leoną su Deina, ir Nelą bei jo keistąją draugę. Bet aš labai norėčiau susitikti tik su tavim. Tik mudu vieni.

— Kada?

— Kaip galima greičiau. Gal šįvakar?

Man po krūtine sukirbėjo kažkoks keistai malonus jausmas. Jis dar labiau sustiprėjo, kai Aidanas tarė:

— Vakarų Aštuoniasdešimt penktojoj yra puikus itališkas restoranėlis.

Vakarų Aštuoniasdešimt penktojoj buvo ne tik puikus itališkas restoranėlis. Vakarų Aštuoniasdešimt penktojoj gyveno Aidanas.

— Aštuntą valandą? — pasiūlė jis.

— Gerai.

Vakarienę mes sudorojom superiniu greičiu. Po pusantros valandos nuo atvykimo mes jau gėrėm kavą ir varėm lauk iš restorano. Kaip taip galėjo atsitikti?

Ogi taip, kad mūsų mintys sukosi visai ne apie valgį. Aš nepaprastai jaudinausi — nors visiškai nereikėjo. Kai atvykom gyventi į Niujorką, mudvi su Džeke nutarėm palankyti vaikinų viliojimo kursus.

— Šitam mieste mes turim išlįsti iš pogrindžio, — kalbėjo tada Džeke. — Niujorkietės turi velniškai daug patirties. Jeigu mudvi neišmoksim šokti aplink stulpą, tai niekada neprisiviliosim vaikinų.

Aš tai priėmiau kaip nuoširdų juoką. Aš jaučiau, kad jeigu vyras atsisako miegoti su manim dėl to, kad aš nesutinku būti jo asmenine šokėja, tai tegu sau drožia į visas keturias puses. Tačiau kursai pasirodė besą daug įdomesni, nei tikėjausi, ir aš išmokau keletą sumanių triukų, kaip tinkamai nusirenginėti. (Kai nusisegi liemenėlę, reikia ją pasukti už petnešėlės virš galvos, tarsi norėtum užmesti lasą ant pasprukusio laukinio žirgo, o kai nusimauni kelnaites, turi būtinai paliesti rankomis kojų pirštus ir pavizginti meilužiui prieš nosį užpakaliuką.)

Taigi teoriškai aš galėčiau pademonstruoti vieną kitą erotinį triuką. Tačiau vis dėlto, kai Aidanas, sukdamas ant piršto mano plaukų sruogą, tarė:

— Važiuojam pas mane. Pažiūrėsim, kas laimės Auksarankio šou, o tada jau galėsi leistis į savo ilgąją kelionę atgal į miesto centrą. — Man ant nugaros piestu atsistojo visi gyvaplaukiai ir aš pamaniau, kad tuoj nualpsiu.

Kai jis atrakino savo buto duris, aš stabtelėjau hole ir pasiklausiau.

— O kur šįvakar Martis?

— Nebus.

— Nebus? Kaip nebus?

Ilgoka dvejonė.

— Ilgai nebus.

— Hmmm. — Stumtelėjusi duris įžengiau į miegamąjį. Nužvelgiau akimis tvarkingą, šiugždančią patalynę, visur išstatinėtas žvakes ir pajutau gaivų pievų kvapą. — Čia tavo?

— A, taip. — Jis atsekė paskui mane į kambarį.

— Ir čia visada taip tvarkinga?

Pauzė.

— Ne.

Aš dėbtelėjau į jį ir mes abu neramiai susijuokėm. Paskui jo veido išraiška gerokai surimtėjo ir įsitempė, o man užgniaužė kvapą. Vaikštinėjau po kambarį, apžiūrinėjau daiktus ir vėl dėliojau juos atgal į vietą. Žvakės ant jo naktinio staliuko buvo iš Candy Grrrl firmos.

— Oi, Aidanai, aš tau jų galėjau atnešti už dyką.

— Ana, — švelniai pašaukė jis. Aidanas stovėjo šalia manęs, aš net nepajutau, kaip jis priėjo. Pakėliau į jį akis. — Velniop tas žvakes, — tarė jis.

Paskui jis ėmė braukti ranka man per kaklą, iki plaukų linijos, pasiųsdamas elektros virpesius per visą nugarą, tada prisitraukė veidu artyn ir pabučiavo. Iš pradžių atsargiai, o paskui mes staiga pasidavėm aistrai ir aš apsvaigau nuo jo artumo, jo plaukų šiurkštumo ir pro plonus medvilninius marškinius plūstančio jo kūno karščio. Aš brūžavau nykščiu per apatinę jo dailaus žandikaulio liniją, mano pirštai nuslinko stuburo slanksteliais žemyn ir mano delnas atsidūrė ant jo klubo iškilumos.

Marškinių sagos staiga atsilapojo, ir aš pajutau jo plokščią, raumeningą krūtinę, žemyn nubėgančių tamsių plaukų dryželį... Pajutau, kaip mano ranka atsegė jo džinsų sagą. Tai buvo refleksinis judesys ir kiekvienas tą būtų padaręs.

Ir tada mes sustingom — o kas toliau?

Mano ranka truputį virpėjo. Pakėliau į jį akis. Jis stebėjo mane maldaujančia veido išraiška, ir aš pajutau, kad ėmiau lėtai stumti jo užtrauktuką žemyn, apčiuopdama ranka jo erekcijos iškilumus, pastebimai įsirėžusius po aptemptais džinsais. Tvirti šonai, kietas užpakaliukas, ryški raumenų juosta per šlaunis — jis buvo daug patrauklesnis nei aš įsivaizdavau. Palinkęs virš manęs, įtempęs pečių juostą, jis nudrėskė nuo manęs drabužius kaip popierių nuo dovanos ir vis kartojo: „Ana, tu nepaprastai graži. Tu labai graži.“

Jo erekcija tarp mano kojų buvo kieta ir švelni kaip šilkas, jis išbučiavo mane visą, nuo akių iki pakinklių.

Visos mano žinios iš viliojimo kursų nuėjo šuniui ant uodegos. Aš iš tiesų ketinau apsukti ratą su liemenėle sau virš galvos, bet aistros įkarštyje viską pamiršau. Mano galva buvo užimta visai kitu. Aš retai pasitenkinu su vyrais iš pirmo karto, kai pradedu su jais draugauti, bet tai, ką jis su manim darė, kaip lėtai žaidė su peniu ant mano kūno ir mano viduje, tas karštis, aistra ir augantis malonumo pojūtis, tas svaigimas...

Mudu paspartinom tempą, bet aš troškau dar daugiau.

— Greičiau, — maldavau jo. — Aidanai, man regis, kad aš tuoj... — jis smelkėsi į mane vis giliau ir greičiau, o aš vis artėjau prie orgazmo, kilau vis aukštyn, kai staiga po akimirksnį trukusios nebūties ėmiau ir susprogau, išlaisvindama viduje susitvenkusį nenusakomą malonumą ir paskleisdama po kūną pulsuojančias atoveiksminio jaudulio bangas.

O tada pasitenkinimą pajuto jis. Suleidęs pirštus man į plaukus ir kančios iškreiptu veidu vis kartojo mano vardą: „Ana, Ana, Ana.“

Po visko dar ilgai nė vienas iš mūsų nepratarėm nė žodžio. Gulėjom ant lovos šlapi nuo prakaito ir nuo didžiulio malonumo netekę jėgų. Aš mintyse kalbėjau pati su savim:

„Tai bent buvo nuostabu. Neįtikėtina.“ Bet garsiai nieko nepasakiau, nes bet kokie žodžiai būtų nuskambėję kaip nuvalkiota klišė.

— Ana?

— Ko?

Jis vėl užvirto ant manęs ir tarė:

— Tai buvo pats nuostabiausias dalykas, kokį man teko patirti gyvenime.

Bet tai nebuvo vien tik tobulas seksas. Man atrodė, kad aš jį pažįstu jau seniai. Atrodė, kad jis mane myli. Mudu užmigom prisiglaudę vienas prie kito, jo ranka tvirtai apkabinusi mane per liemenį, o manoji uždėta jam ant klubo.

Atsibudau pažadinta puodelio klinkčiojimo man prie ausies.

— Kavutė, — tarė jis. — Laikas keltis.

Išsivadavusi iš palaimingo snaudulio, pamėginau atsisėsti.

— Tu jau apsirengęs, — pasakiau nustebusi.

— Taip, — jis nenorėjo sutikti mano žvilgsnio, atsisėdo lovos kojūgalyje ir ėmė tampytis kojines. Galva nuleista, nugara atsukta į mane ir staiga mano miego nebeliko nė ženklo.

Tokio žaidimo taisykles aš gerai žinojau: nepersistenk, elkis atsargiai, leisk jam patempti gumą. Et, kad jį kur galas! Aš nusipelniau geresnio.

Siurbčiodama kavą tariau jam:

— Ar nepamiršai apie rytdienos vakarą? Apie Seiko gitaristų konkursą? Nepersigalvojai? Ateisi?

Neatsigręždamas į mane jis burbtelėjo sau į kelius:

— Šį savaitgalį manęs nebus.

Man užėmė kvapą. Pasijutau taip, tarsi būčiau gavus antausį. Atrodo, lyg būčiau ką tik rankomis palietusi kojų pirštus ir pavizginus prieš jį nuogą užpakalį.

— Turiu važiuoti į Bostoną, — tęsė jis. — Reikalai spaudžia.

— Tiek to.

— Kas tiek to? — Jis atsisuko į mane. Atrodė sutrikęs.

— Nieko, Aidanai, tiek to. Pamiegojai su manim, pašėlai, o dabar nei iš šio nei iš to sakai, kad tavęs nebus. Tiek to.

Jo veidas išbalo kaip popierius.

— Ana, klausyk... Manau, kad dabar tam visai netinkamas laikas.

Artinasi kažkas negero. Mano draugystės su Aidanu pabaiga. Ir kaip tik tuo metu, kai man jis pradėjo taip smarkiai patikti. Šūdas.

— Kas yra? — paklausiau griežtai.

— Sakyk, kaip reaguotum, jeigu mudu abu, na, supranti, pradėtume draugauti rimtai?

— Draugauti rimtai?

Draugauti rimtai reiškia bemaž tą patį, ką ir susižadėti.

— Taip, išskirtinai tik tu ir aš. Nežinau, ar tu dar susitikinėji su kitais vaikinais...

Mane net šiurpas nukrėtė. Aš ir pati to nežinojau. Bet man iškilo daug rimtesnis klausimas:

— Ar tu dar susitikinėji su kitom merginom?

Pauzė.

— Štai dėl ko aš turiu važiuoti į Bostoną.