KETVIRTAS SKYRIUS

Zeinalas Aga buvo paprastas valstietis iš Binigadžio kaimo prie Baku. Jis turėjo gabalėlį dulkinos, išdžiūvusios dykros, dirbo jį, kol vieną dieną per nedidelį žemės drebėjimą jo varganame sklypelyje atsivėrė plyšys ir iš jo ištryško nafta. Nuo to laiko Zeinalui Aga nebereikėjo būti nei apsukriam, nei protingam. Jis tiesiog nebegalėjo išsigelbėti nuo pinigų. Leido juos dosniai, netausodamas, bet pinigų vis gausėjo, jie slėgė jį, kol visiškai sunaikino. Kada nors juk turėjo po tokios laimės ateiti ir bausmė, ir Zeinalas Aga gyveno laukdamas bausmės, kaip nuteistasis laukia egzekucijos. Jis statė mečetes, ligonines, kalėjimus. Nukeliavo į Meką, steigė vaikų prieglaudas. Bet likimo nepapirksi. Aštuoniolikmetė žmona, kurią vedė sulaukęs septyniasdešimties, suteršė jo garbę. Už savo garbę jis atkeršijo kaip dera, žiauriai ir negailestingai, o paskui visai suvargo ir suseno. Šeima iširo, vienas sūnus jį paliko, o kitas užtraukė didžiulę gėdą nusižudydamas.

Ir dabar jis gyveno keturiasdešimties kambarių rūmuose Baku, žilas, liūdnas, sukumpęs. Ujasas Bekas, vienintelis jam likęs sūnus, buvo mūsų klasės draugas, tad išleistuvių vakaras vyko pas Zeinalą Aga, didžiausioje jo namų salėje, kurios aukštos lubos buvo blankaus kalnų krištolo.

Aštuntą valandą užkopiau plačiais marmuro laiptais. Viršuje Iljasas Bekas sveikino svečius. Kaip ir aš vilkėjo čerkesę su siauru durklu prie diržo. Kaip ir aš buvo su ėrenos papacha, mat tai mūsų privilegija nuo senų laikų.

— Salam Aleikum, Iljasai Bekai! — sušukau kilstelėdamas dešinę ranką prie kepurės.

Padavėme vienas kitam rankas pagal vietinį paprotį: dešine ranka spaudžiau jo dešinę, kaire — kairę.

— Šiandien užsidaro leprozoriumas, — sušnabždėjo man II-jasas Bekas.

Patenkintas linktelėjau.

Leprozoriumas buvo mūsų klasės išradimas ir paslaptis. Rusai mokytojai, net ir ilgus metus dirbantys mūsų mieste, apie apylinkes neturėjo nė menkiausios nuovokos. Tad mes juos įtikinome, kad netoli Baku yra leprozoriumas. Jeigu kuris nors iš mūsų norėdavo pabėgti iš pamokų, seniūnas eidavo pas klasės auklėtoją ir barškindamas dantimis iš baimės pranešdavo, kad iš leprozoriumo į miestą pabėgo keli ligoniai. Jų ieško policija. Įtariama, kad jie slapstosi toje miesto dalyje, kur gyvena tasai mokinys. Auklėtojas išblykšdavo ir leisdavo mokiniui būti namie, kol ligoniai bus sugauti. Tai galėjo trukti savaitę ar ilgiau, kiek prireikdavo. Nė vienam mokytojui neatėjo į galvą mintis pasiteirauti sanitarijos valdyboje, ar iš tikrųjų netoli miesto esama leprozoriumo. Tikriausiai mokytojai manė, kad iš mūsų siaubingos šalies visko gali tikėtis. Taigi šiandien numatytas iškilmingas leprozoriumo uždarymas.

Įžengiau į pilnut pilnutėlę salę. Kampe, nutaisęs orų iškilmingą veidą, apsuptas mokytojų sėdėjo gimnazijos direktorius, tikrasis slaptasis patarėjas Vasilijus Grigorjevičius Chrapko. Priėjęs pagarbiai nusilenkiau. Buvau musulmonų mokinių atstovas, mat turėjau beždžionišką gebėjimą pamėgdžioti kalbas ir tarmes. Dauguma mūsų vos prabilę rusiškai išsiduodavo esą nerusiškos kilmės, o aš buvau įvaldęs net kelias rusų kalbos šnektas. Mūsų direktorius buvo kilęs iš Peterburgo, todėl su juo reikėjo šnekėti Peterburgo tarme, tai yra švepluoti tariant priebalses, o balses praryti. Skamba negražiai, užtat aristokratiškai. Direktorius nė karto nepastebėjo patyčių, džiaugdavosi „rusifikacijos pažanga periferijoje“.

— Labas vakaras, pone direktoriau, — tariau kukliai.

— Labas vakaras, Širvanšyrai, ar jau atsigavote nuo egzaminų jaudulio?

— Taip, pone direktoriau. Tačiau man teko patirti siaubingą dalyką.

— O kas nutiko?

— Na, tai dėl leprozoriumo. Mano pusbrolis Suleimanas ten buvo. Juk jis Saljano pulko leitenantas. Nuo to laiko jis visiškai pasiligojo, ir man teko jį slaugyti.

— Tai kas gi nutiko su tuo leprozoriumu?

— Kaip, ponas direktorius nieko nežino? Vakar ligoniai pabėgo ir patraukė į miestą. Teko pasiųsti du Saljano pulko būrius. Ligoniai užėmė du kaimus. Kareiviai apsupo tuos kaimus ir visus iššaudė, ir sveikus, ir ligonius. Dabar degina namus. Argi tai ne baisu, pone direktoriau? Leprozoriumo nebėra. Ligonius su nupuvusiomis galūnėmis, pūliniais visame kūne, kai kuriuos dar gargaliuojančius prie miesto vartų kareiviai laisto žibalu ir degina.

Direktoriaus kaktą išmušė prakaitas. Tikriausiai jis pagalvojo, kad jau pats laikas ministro prašytis perkeliamam į civilizuotesnį kraštą.

— Siaubinga šalis, siaubingi žmonės, — burbtelėjo jis liūdnai. — Bet matote, vaikai, kaip svarbu turėti gerai veikiančius ir greitai reaguojančius valdžios organus.

Visa klasė apsupo direktorių. Šypsodamiesi klausėmės jo apmąstymų apie tvarkos naudą. Leprozoriumas buvo palaidotas. Kitai gimnazistų kartai prisieis išgalvoti ką nors kita.

— Ar ponui direktoriui žinoma, kad Mechmedo Haidaro sūnus jau antri metai lanko mūsų gimnaziją? — paklausiau visai nekaltai.

— Kąąą?

Direktoriui akys iššoko ant kaktos. Mechmedas Haidaras buvo gimnazijos gėda. Kiekvienoje klasėje jis sėdėdavo mažiausia trejus metus. Sulaukęs šešiolikos vedė, bet ir toliau lankė gimnaziją. Jo sūnui suėjo devyneri, ir jis įstojo į tą pačią mokyklą. Iš pradžių laimingas tėvas mėgino tai slėpti. Tačiau vieną kartą apvalainas vaikutis priėjo prie jo per didžiąją pertrauką ir nekaltai išplėtęs dideles akis azerbaidžanietiškai pasakė:

— Tėti, jeigu neduosi man penkių kapeikų šokoladui, pasakysiu mamai, kad nusirašei matematikos uždavinį.

Mechmedas Haidaras be galo susigėdo, prilupo įžūlų vaikigalį ir paprašė pasitaikius progai pranešti direktoriui apie tėvystę.

— Tai jūs norite pasakyti, kad šeštos klasės mokinys Mechmedas Haidaras turi sūnų, kuris jau lanko pirmą klasę? — paklausė direktorius.

— Taip, pone direktoriau, taip ir yra. Jis prašo atleisti. Bet jis nori, kad sūnus kaip ir jis taptų išsilavinusiu žmogumi. Iš tiesų jaudinantis dalykas, kad vakarietiškų žinių siekimas vis labiau plinta.

Direktorius visas išraudo. Jis svarstė, ar tai, kad sūnus ir tėvas lanko tą pačią mokyklą, nepažeidžia kokių nors gimnazijos taisyklių. Tačiau negalėjo apsispręsti. Tad tėtis ir sūnelis toliau galėjo laikyti apgulę vakarietiškų žinių tvirtovę.

Atsidarė nedidelės šoninės durys. Buvo atitrauktos sunkios užuolaidos. Dešimties metų berniukas už rankos įvedė į salę tamsiaodžius aklus vyrus, muzikantus iš Irano. Vyrai susėdo ant kilimo salės kampe. Išsitraukė itin retus senųjų Irano meistrų darbo instrumentus. Suskambo ilgesinga melodija. Vienas muzikantas pakėlė ranką prie ausies. Tai klasikinis rytiečių dainininkų gestas.

Salėje stojo tyla. Kitas su užsidegimu ėmė virpinti taro stygas. Dainininkas uždainavo aukštu balsu:

Tavo stotas kaip persiškas kardas,

Tavo lūpos kaip žėruojantis rubinas.

Jeigu būčiau turkų sultonas, paimčiau tave į žmonas.

Į kasas įpinčiau tau perlų,

Išbučiuočiau tau pėdas.

Auksiniame dubenyje atneščiau tau

Savo širdį.

Dainininkas nutilo. Uždainavo sėdintis jam iš kairės. Garsiai, šiurkščiai, kupinas įniršio jis tęsė giesmę:

Bet kasnakt

Kaip žiurkė tu šmaižai

Per kiemą pas kaimyną.

Taras raudojo kaip pašėlęs. Virkavo vienastygis smuikas kemanča. Trečias dainininkas užtraukė aistringai sniaukrodamas:

Jis šakalas, netikėlis...

Kokia nelaimė! Kokia gėda!

Kurį laiką buvo tylu. Po trijų keturių muzikos taktų tyliai, svajingai, kone švelniai uždainavo ketvirtas:

Tris dienas galąsiu durklą.

Ketvirtą nudursiu savo priešą.

Sukaposiu jį į gabalėlius.

Užsimesiu tave, mylimoji, ant balno,

Užsidengsiu veidą karo skepeta

Ir nušuoliuosiu su tavim į kalnus.

Stovėjau prie damasto užuolaidos. Šalia manęs — direktorius ir geografijos mokytojas.

— Kokia bjauri muzika, — sušnabždėjo direktorius, — sakytum, naktį bliauna kaukazietiškas asilas. Įdomu, ką reiškia tie žodžiai?

— Tikriausiai tokie pat beprasmiai kaip melodija, — atsakė mokytojas.

Jau ketinau pirštų galais pėdinti šalin.

Bet čia pastebėjau, kaip sujudėjo sunkus damastas. Atsargiai apsidairiau. Už užuolaidos stovėjo senis baltais kaip sniegas plaukais ir keistai švytinčiomis akimis, klausėsi muzikos ir verkė: tai buvo jo kilnybė Zeinalas Aga, Iljaso Beko tėvas. Minkštos jo rankos su išpurtusiomis venomis virpėjo. Šitos rankos, vargiai beįstengiančios užrašyti savo šeimininko vardą, valdė septyniasdešimt milijonų rublių.

Nusukau akis į šalį. Jis buvo paprastas valstietis, tas Zeinalas Aga, bet dainininkų meną suprato geriau negu mokytojai, galintys spręsti apie mūsų brandą.

Daina baigėsi. Muzikantai užtraukė kaukazietišką šokio melodiją. Perėjau per salę. Mokiniai stovėjo grupelėmis, gėrė vyną. Net ir musulmonai. Aš negėriau.

Mano bendraklasių draugės ir seserys stoviniavo pakampėse ir šnekučiavosi. Tarp jų buvo daug rusių šviesiomis kasomis, mėlynomis arba pilkomis akimis, pudruotais skruostais. Jos kalbėjosi tik su rusais, na, dar nebent su armėnais ir gruzinais. Jeigu užkalbindavo musulmonas, jos imdavo purkštauti, trumpai atsikirsdavo ir nusisukdavo.

Kažkas pakėlė pianino dangtį. Suskambo valsas. Direktorius pakvietė šokio gubernatoriaus dukrą.

Na pagaliau! Nuo laiptų pasigirdo balsas:

— Labą vakarą, Iljasai Bekai. Šiek tiek vėluoju. Bet tai ne mano kaltė.

Nubėgau prie laiptų. Ne, Nino vilkėjo ne vakarinę suknelę ar išeiginę Šv. Tamaros licėjaus uniformą. Jos talija buvo taip suveržta ir tokia liauna, kad, regis, būčiau galėjęs apimti viena ranka. Ant pečių ji buvo užsimetusi trumpą aksominę peleriną su auksinėmis sagomis. Ilgas juodas sijonas, taip pat aksominis, krito iki pat pėdų. Mačiau tik paauksuotus tymo batelių galiukus. Apvali kepuraitė dengė plaukus, dvi eilės sunkių aukso monetų buvo nukarusios ant kaktos. Senoviškas šventinis gruzinų kunigaikštytės apdaras, o veidelis kaip bizantinės madonos.

Madona nusijuokė.

— Ak, Ali Chanai, nepyk. Suvarstyti šį sijoną užtrunka visą valandą. Jis mano senelės. Tik jūsų garbei į jį įsibrukau.

— Pirmas šokis priklauso man! — sušuko Iljasas Bekas.

Nino klausiamai dirstelėjo į mane. Aš linktelėjau. Nemėgstu šokti, o Iljasui Bekui galima patikėti Nino. Jis žino, kaip dera elgtis.

— „Šamilio maldą!“ — sušuko Iljasas Bekas.

Be jokio perėjimo muzikantai užgriežė siautulingą melodiją.

Iljasas šoko į salės vidurį. Išsitraukė durklą. Jo kojos judėjo ugningu Kaukazo kalnų šokio ritmu. Rankose blyksėjo durklo ašmenys. Nino šokio žingsneliu priartėjo prie jo. Jos kojytės buvo mažos kaip lėlytės. Prasidėjo Šamilio misterija. Plojome į taktą. Nino buvo nuotaka, ji turėjo būti pagrobta... Iljasas įsikando durklą. Išskėtęs rankas, panašus į plėšrų paukštį, suko ratus aplink mergaitę. Nino kojos nešiote nešiojo po salę. Lanksčios rankos perteikė visas baimės atmainas, išgąstį ir atsidavimą. Kairėje rankoje ji laikė nosinaitę. Visas kūnas virpėjo. Bet monetos ant kaktos nė nekrustelėjo, taip ir turėjo būti, tai sunkiausia šiame šokyje. Tik gruzinės moka taip vikriai suktis po salę, kad nė neskimbtelėtų monetos, pritvirtintos prie kepuraitės. Iljasas vaikėsi ją. Nesiliovė persekiojęs dideliais ratais. Jo rankų mostai darėsi vis energingesni, o Nino rankos vis silpniau gynėsi nuo jo atakų. Pagaliau ji sustojo it išsigandusi, medžiotojo užklupta stirnaitė. Iljasas suko ratus vis arčiau jos. Jo šuoliai vis greitėjo. Nino akys žvelgė švelniai ir nuolankiai, rankos virpėjo. Muzika suskambo dar garsiau, ir ji išskėtė kairės rankos pirštus. Nosinaitė nukrito ant žemės. Tą pat akimirksnį Iljaso durklas pervėrė šilko nosinaitę prismeigdamas prie grindų.

Baigėsi šokio simbolika...

Beje, ar sakiau, kad prieš prasidedant šokiui įkišau Iljasui savo durklą, o sau pasiėmiau jo? Tai mano ašmenys persmeigė Nino nosinaitę. Atsarga gėdos nedaro. Juk sena patarlė moko: „Prieš patikėdamas kupranugarį Alacho malonei, pririšk tvirtai prie tvoros“.