TREČIAS SKYRIUS

Paradinės abituriento uniformos apykaklė buvo puošta sidabro galionais. Sidabrinė diržo sagtis ir sidabrinės sagos nušveistos iki blizgesio. Standi pilka medžiaga dar šilta nuo lygintuvo. Nusiėmę kepures tylūs stovėjome didžiojoje gimnazijos salėje. Egzaminai prasidėjo iškilmingai, mums visiems meldžiant stačiatikių Dievo pagalbos, — visiems keturiasdešimčiai, nors tik du priklausė valstybinei Bažnyčiai.

Popas, vilkintis sunkų, auksu puoštą bažnytinį apdarą, ilgais kvepiančiais plaukais, laikydamas rankoje didelį auksinį kryžių pradėjo maldą. Salė prisipildė smilkalų dūmų, mokytojai ir du valstybinės Bažnyčios atstovai priklaupė.

Popo žodžiai, tariami daininga Stačiatikių bažnyčios intonacija, neprasismelkė į mūsų ausis. Kaip dažnai per tuos aštuonerius metus abejingai ir bodėdamiesi jų klausydavomės.

— ...pamaldžiausiam, galingiausiam, krikščioniškiausiam valdovui ir imperatoriui Nikolajui Aleksandrovičiui Dievo palaimos... ir visiems keliaujantiems jūra ir sausuma, visiems besimokantiems ir kenčiantiems, visiems kariams, kurie krito garbingame kovos lauke už tikėjimą, carą ir tėvynę, ir visiems krikščionims stačiatikiams Dievo malonės...

Nuobodžiaudamas apžiūrinėjau sieną. Po didžiuliu dvigalviu ereliu kabojo natūralaus ūgio pamaldžiausio ir galingiausio valdovo ir imperatoriaus portretas plačiuose auksiniuose rėmuose, it bizantinė ikona. Caro veidas pailgas, plaukai šviesūs, jis žvelgia šviesiomis, šaltomis akimis. Ant krūtinės begalė ordinų. Per aštuonerius metus vis stengdavausi juos suskaičiuoti, bet susipainiodavau tarp tų prašmatnių ordinų.

Anksčiau greta caro buvo ir carienės portretas. Paskui jį nukabino. Šalies musulmonai, pasipiktinę dėl suknios iškirptės, nebeleisdavo savo vaikų į mokyklą.

Kol popas meldėsi, mūsų nuotaika darėsi vis iškilmingesnė. Šiaip ar taip, diena buvo jaudinanti. Nuo pat ankstaus ryto dariau visa, kad deramai ją išgyvenčiau. Ryte nusprendžiau su visais namiškiais būti malonus. Bet kadangi dauguma dar miegojo, ši užduotis buvo neįvykdoma. Pakeliui į mokyklą visiems elgetoms daviau pinigų. Dėl visa ko. Susijaudinęs vienam vietoj penkių kapeikų netgi daviau visą rublį. Kai jis ėmė jausmingai dėkoti, išdidžiai tariau:

— Dėkok ne man, o Alachui, kuris davė mano ranka!

Ištarus tokius pamaldžius žodžius per egzaminą susikirsti neįmanoma.

Malda baigėsi. Vorele priėjome prie egzaminų stalo. Komisija priminė tarsi kokias prieštvanines pabaisas: barzdoti veidai, niūrūs žvilgsniai, auksinės paradinės uniformos. Viskas buvo labai iškilminga ir bauginama. Tiesa, rusai nemėgsta sukirtinėti musulmonų. Mes turime daug draugų, o mūsų draugai — drūti vaikinai su durklais ir revolveriais. Mokytojai tai žino ir baiminasi tų pašėlusių banditų, savo mokinių, nė kiek ne mažiau nei mokiniai jų pačių. Perkėlimą į Baku dauguma profesorių laiko Dievo bausme. Ne taip jau retai mokytojai užpuolami tamsiose gatvėse ir primušami. Rezultatas paprastai toks pat — nusikaltėliai neišaiškinami, o mokytojus tenka perkelti kitur. Todėl jie užsimerkia, kai mokinys Ali Chanas Širvanšyras gana įžūliai nusirašinėja matematikos uždavinius nuo kaimyno Metalnikovo. Man nusirašinėjant mokytojas tik kartą priėjo ir sušnypštė:

— Ne taip demonstratyviai, Širvanšyrai, mes ne vieni.

Matematika raštu praėjo sklandžiai. Patenkinti nuslimpinome Nikolajaus gatve, jau beveik ir nebe mokiniai. Rytoj rusų kalbos egzaminas raštu. Tema, kaip visuomet, atsiųsta iš Tifliso užantspauduotame laiške.

Direktorius atplėšė voką ir iškilmingai perskaitė:

— „Turgenevo moterų paveikslai — idealus rusų moters sielos įkūnijimas“.

Patogi tema. Galėjau rašyti ką įsigeidęs, tereikėjo išliaupsinti rusų moteris — ir žaidimas laimėtas. Fizika raštu buvo sunkiau. Tačiau ten, kur pritrūko išminties, vėl pagelbėjo išmėgintas nusirašinėjimo menas. Tad pasisekė ir fizika, o paskui komisija leido dienelę atsipūsti.

Vėliau vyko egzaminai žodžiu. Čia jau jokia klasta nebegalėjo padėti. Paprasti klausimai reikalavo sudėtingų atsakymų. Pirmas egzaminas buvo tikybos. Gimnazijos mula, vilkintis ilgą lengvą apsiaustą, apsijuosęs žalia Pranašo sekėjo juosta, visuomet kukliai laikęsis antrame plane, dabar įsitaisė priekyje prie stalo. Savo mokiniams jis nebuvo griežtas. Manęs tik paklausė tikėjimo išpažinimo ir paleido parašęs aukščiausią pažymį, kai šauniai išpyliau šiitų tikėjimo formulę.

— Nėra kito dievo, tik Alachas, Mahometas jo pranašas, o Ali — Alacho vietininkas.

Tai buvo svarbiausia, mat tik toks skirtumas tarp pamaldžių šiitų ir paklydusių brolių sunitų, kuriems, regis, Alacho malonė vis dėlto ne visai užginta. Taip mus mokė mula, jis buvo liberalus žmogus.

Užtat istorijos mokytojas nebuvo liberalių pažiūrų. Ištraukiau bilietą su klausimu, perskaičiau ir pasijutau nekaip; ten buvo parašyta: „Madatovo pergalė prie Giandžos“. Mokytojui irgi pasidarė nejauku. Giandžos mūšyje rusai klastingai nužudė garsųjį Ibrahimą Chaną Širvanšyrą, kurio padedamas Hasanas Kuly Chanas kadaise nupjovė galvą kunigaikščiui Cicianašviliui.

— Širvanšyrai, galite pasinaudoti teise traukti kitą bilietą.

Mokytojas kalbėjo švelniai. Su nepasitikėjimu dėbtelėjau į stiklinį dubenį, kuriame kaip loterijos bilietėliai gulėjo bilietai su egzamino klausimais. Bet kuris mokinys turėjo teisę kartą pakeisti ištrauktą bilietą. Tik tada nebegalėjo gauti aukščiausio pažymio. Tačiau aš nenorėjau erzinti likimo. Apie savo protėvio žūtį juk gerai nusimaniau. O stikliniame inde buvo pilna mįslingų klausimų apie visokius Frydrichus, Vilhelmus ir Prūsijos Frydrichus Vilhelmus arba apie Amerikos išsivadavimo karų priežastis. Kas ten galėjo susigaudyti? Papurčiau galvą.

— Dėkui, aš atsakysiu į šį klausimą.

Paskui kuo mandagiau papasakojau apie Irano sosto įpėdinį Abasą Mirza, kuris su 40 000 vyrų kariuomene patraukė iš Tebrizo, kad išvytų rusus iš Azerbaidžano. Armėnų kilmės generolas Madatovas su 5000 vyrų sutiko jį prie Giandžos ir įsakė šaudyti į iraniečius iš patrankų, tada Abasas Mirza nukrito nuo žirgo ir pasislėpė griovyje, jo kariuomenė išsilakstė, o Ibrahimas Chanas Širvanšyras, su būriu mėginęs pasprukti per upę, buvo sučiuptas ir sušaudytas.

— Pergalę lėmė ne tiek karinių dalinių narsa, kiek techninis Madatovo patrankų pranašumas. Rusų pergalės rezultatas buvo Turkmenčajaus taikos sutartis: iraniečiai turėjo sumokėti duoklę, kuriai surinkti buvo nusiaubtos penkios provincijos.

Tokia pabaiga man kainavo pažymį „gerai“. Turėjau pasakyti: pergalę lėmė neeilinė rusų narsa, jie privertė sprukti aštuoniskart didesnę priešo kariuomenę, o rezultatas buvo Turkmenčajaus taika, sudariusi sąlygas iraniečiams prisijungti prie Vakarų kultūros ir įsilieti į Vakarų rinkas.

Šiaip ar taip, protėvių garbė man buvo verta daugiau nei skirtumas tarp „gerai“ ir „patenkinamai“.

Egzaminai buvo baigti. Direktorius pasakė iškilmingą kalbą. Oriai ir kaip dera rimtai jis paskelbė, kad jau esame subrendę, ir tada mes lyg laisvėn paleisti kaliniai nuliuoksėjome laiptais žemyn. Saulė akinte akino. Geltonas dykros smėlis buvo apibėręs gatvių asfaltą smulkiausiomis smiltelėmis, nuo gatvės kampo mūsų pasveikinti atėjo policininkas, maloningai saugojęs mus aštuonerius metus, ir iš kiekvieno gavo po penkiasdešimt kapeikų. Triukšmaudami ir rėkaudami lyg gauja banditų pasileidome į miestą.

Nuskubėjau namo ir buvau sutiktas kaip Aleksandras, nugalėjęs persus. Tarnai žvelgė į mane su pagarbia baime. Tėvas išbučiavo ir pažadėjo išpildysiąs tris mano norus. Dėdės nuomone, tokiam išmintingam vyrui būtina vykti į Teherano rūmus — ten toli nueisiąs.

Pirmajam susijaudinimui atslūgus vogčiomis prisėlinau prie telefono. Buvau dvi savaites nesišnekėjęs su Nino. Protinga taisyklė draudžia vyrams bendrauti su moterimis, kai tenka spręsti svarbius gyvenimo klausimus. Nukėliau beformio aparato ragelį, pasukau rankenėlę ir sušukau:

— Trisdešimt trys — aštuoniasdešimt vienas!

Atsiliepė Nino balsas.

— Ar išlaikei, Ali?

— Taip, Nino.

— Sveikinu, Ali!

— Kada ir kur, Nino?

— Penktą prie tvenkinio Gubernatoriaus sode, Ali.

Daugiau kalbėtis buvo neįmanoma. Man už nugaros buvo ištempę ausis smalsūs giminaičiai, tarnai ir eunuchai. Nino už nugaros — prakilnioji ponia mama. Vis tiek bekūnis balsas yra neįprastas dalykas, nuo jo tikro džiaugsmo nepatirsi.

Nuėjau į didįjį tėvo kambarį. Jis sėdėjo ant kanapos ir gėrė arbatą. Šalia dėdė. Tarnai stovėjo pasieniais, spoksodami į mane. Brandos egzaminai anaiptol dar nesibaigė. Ties gyvenimo slenksčiu tėvas privalėjo sūnui reikiama forma, viešai perteikti gyvenimo išmintį. Jo žodžiai skambėjo jaudinamai ir šiek tiek senamadiškai.

— Mano sūnau, dabar, kai žengi į gyvenimą, privalau tau dar sykį priminti musulmono pareigas. Gyvename netikėlių šalyje. Kad nepražūtume, turime laikytis senųjų papročių ir tradicijų. Melskis dažnai, mano sūnau, negerk, nebučiuok svetimų moterų, būk geras vargšams ir silpniesiems, visuomet pasirengęs ištraukti kardą ir žūti už tikėjimą. Jeigu žūsi karo lauke, man, seniui, suteiksi skausmo, bet jeigu negarbingai liksi gyventi, aš, senas žmogus, patirsiu gėdą. Niekada neatleisk savo priešams, mano sūnau, mes nesame krikščionys. Negalvok apie rytojų, kad netaptum bailus, ir niekada nepamiršk Mahometo tikėjimo pagal imamo Džafaro mokymą.

Dėdės ir tarnų veiduose atsispindėjo kilnus svajingumas. Tėvo žodžių jie klausėsi tarsi apreiškimo. Paskui tėvas pakilo, paėmė mane už rankos ir pasakė staiga suvirpėjusiu ir prislopintu balsu:

— Tik vieno meldžiu tavęs: nesileisk į politiką. Daryk ką nori, tik nesivelk į politiką.

Pažadėjau lengva širdimi. Politika man buvo tolima. Nino, mano supratimu, nebuvo politinė problema. Tėvas dar kartą mane apkabino. Dabar jau tikrai buvau subrendęs.

Pusę penkių nusliūkinau, vis dar paradine gimnazisto uniforma, tvirtovės skersgatviu link krantinės. Ten pasukau į dešinę, pro gubernatoriaus rūmus į sodą, kuris didžiulėmis pastangomis buvo įveistas Baku dykros žemėje.

Pasijutau keistai laisvas. Pro šalį savo fajetonu važiavo miesto galva, o man nereikėjo nei stovėti išsitempus, nei jo kariškai pasveikinti, kaip turėdavau daryti ištisus aštuonerius metus. Jau buvau nuo kepurės nusegęs sidabrinę kokardą su Baku gimnazijos inicialais. Vaikštinėjau sau kaip privatus asmuo, akimirksnį net buvau įsigeidęs viešai prisidegti cigaretę. Tačiau pasibjaurėjimas tabaku buvo stipresnis už laisvės pagundas. Taip ir neužsirūkęs pasukau į parką.

Tai buvo didelis, apdulkėjęs sodas su retais, liūdnai palinkusiais medžiais ir asfaltuotais takeliais. Dešinėje stūksojo senoji tvirtovės siena. Viduryje baltu marmuru tviskėjo dorėninės miesto klubo kolonos. Tarp medžių stovėjo daugybė suoliukų. Po keliomis apdulkėjusiomis palmėmis glaudėsi trys flamingai, sustingusiomis akimis žvelgiantys į raudoną besileidžiančios saulės kamuolį. Netoli klubo buvo tvenkinys, tai yra milžiniškas akmens plokštėmis išklotas apskritas gilus baseinas. Miesto valdybos potvarkiu čia turėjo būti prileista vandens, o jį pagyvinti turėjo plaukiojančios gulbės. Bet tai ir liko vien geri ketinimai. Vanduo kainavo brangiai, o gulbių nebuvo visoje šalyje. Amžinai tuščias baseinas žvelgė į dangų lyg išgraužta negyvo kiklopo akis.

Atsisėdau ant suoliuko. Saulė švietė virš pilkų keturkampių namų ir plokščių stogų. Man už nugaros medžio šešėlis vis ilgėjo. Pro šalį prašlepsėjo moteris su čadra mėlynomis juostelėmis, apsiavusi šlepetėmis. Iš po čadros kyšojo ilga kumpa nosis, primenanti plėšraus paukščio snapą. Nosis pasisuko į mane. Nusigręžiau. Mane apniko keistas nuovargis. Nuostabu, kad Nino nenešioja čadros ir jos nosis nei ilga, nei kumpa. Ne, neslėpsiu Nino po čadra. Bet kas žino? Nebuvau dėl to tikras. Besileidžiančios saulės spinduliuose išvydau Nino veidą. Nino Kipiani — gražus gruziniškas vardas, garbingi tėvai, linkę į Europos kultūrą. Bet kas man darbo? Nino šviesi oda, didelės, trykštančios juoku, žiburiuojančios tamsios kaukazietiškos akys po ilgomis, švelniomis blakstienomis. Tik gruzinių akys tokios pilnos švelnaus linksmumo. Niekas daugiau tokių neturi. Nei europietės, nei azijietės. Siauri antakiai it pusmėnuliai, o profilis kaip madonos. Aš paniurau. Mane nuliūdino šis palyginimas. Rytiečiams vyrams sugalvota tiek daug palyginimų. O Vakarų moteris galima lyginti tik su krikščioniškąja Merjam, svetimo, nesuprantamo pasaulio simboliu.

Nuleidau galvą. Priešais driekėsi asfaltuotas Gubernatoriaus sodo takelis, apibiręs didžiosios dykros dulkėmis. Smėlis akino. Užsimerkiau. Staiga šalia nuaidėjo skambus, linksmas juokas:

— Šventasis Jurgi! Tik pažvelk į šį Romeo, kuris užmigo belaukdamas savo Džuljetos!

Aš pašokau. Priešais stovėjo Nino. Ji vis dar vilkėjo kuklią mėlyną Šv. Tamaros licėjaus uniformą. Labai liekna, pernelyg liauna rytietiškam skoniui. Bet kaip tik tasai trūkumas žadino man švelnią užuojautą. Jai buvo septyniolika, pažinau ją nuo tos dienos, kai pirmąkart Nikolajaus gatve ji patraukė į licėjų.

Nino atsisėdo. Jos akys spindėte spindėjo iš po tankių, riestų gruziniškų blakstienų.

— Na, vis dėlto išlaikei? Aš šiek tiek dėl tavęs baiminausi.

Uždėjau ranką jai ant peties.

— Teko šiek tiek pasinervinti. Bet, kaip matai, Dievas padeda pamaldiesiems.

Nino nusišypsojo.

— Kitais metais padėsi man, perimsi gerojo Dievo vaidmenį. Tikiuosi, kad per mūsų egzaminus įsitaisysi po suolu ir pasakinėsi, kaip spręsti matematikos uždavinius.

Taip buvome sutarę jau prieš daug metų, dar tada, kai dvylikametė Nino apsipylusi ašaromis atbėgo pas mane per didžiąją pertrauką ir nusitempė į savo klasę, ten visą valandą tūnojau po suolu ir pasakinėjau. Nuo tos dienos Nino akyse esu didvyris.

— Kaip tavo dėdė ir jo haremas?

Nutaisiau rimtą miną. Tiesą sakant, haremo reikalai neaptarinėjami. Bet nekalto Nino smalsumo akivaizdoje visi rytietiškos dorovės įstatymai neteko galios. Paglosčiau jos minkštus juodus plaukus.

— Mano dėdės haremas susirengė grįžti į tėvynę. Keista — vakariečių medicina, regis, padėjo. Tiesa, aiškių įrodymų dar nėra. Bet dėdė ir teta Zeinab kupini vilčių.

Nino suraukė vaikišką kaktą.

— Kaip baisu. Mano tėvas ir mama labai prieš tai nusistatę, haremas — tai gėda.

Ji kalbėjo kaip mokinė, iškalusi pamoką. Lūpomis paliečiau jai ausį.

— Aš neturėsiu haremo, Nino, tikrai.

— Bet tikriausiai apdangstysi savo žmoną čadromis!

— Gal, pažiūrėsim. Čadra labai naudinga. Apsaugo nuo saulės, dulkių ir svetimų žvilgsnių.

Nino išraudo.

— Tu visuomet liksi azijietis. Kuo tau kliūva svetimi žvilgsniai, Ali? Bet kuri moteris nori patikti.

— Bet tik savo vyrui. Nepridengtas veidas, plika nugara, pusiau apnuoginta krūtinė, permatomomis kojinėmis aptemptos liaunos kojos — tai pažadai, kuriuos moteris turi išpildyti. Vyras, pamatęs tiek daug moters grožybių, nori pamatyti ir visa kita. Čadra yra tam, kad apsaugotų vyrą nuo tokių norų.

Nino pažvelgė į mane nustebusi.

— Kaip manai, ar Europoje septyniolikmetės mergaitės ir devyniolikmečiai vaikinai irgi aptarinėja tokius dalykus?

— Tikriausiai ne.

— Tai ir mes daugiau apie tai nekalbėkim, — griežtai pasakė Nino sučiaupdama lūpas.

Mano ranka nuslydo jos plaukais. Ji pakėlė galvą. Paskutinis besileidžiančios saulės spindulys atsispindėjo jos akyse. Aš palinkau prie jos... Jos lūpos švelniai ir nesąmoningai prasivėrė. Bučiavau ją ilgai ir aistringai. Ji sunkiai alsavo. Akys užsimerkė, ir blakstienų šešėliai užgulė veidą. Paskui ji staiga atstūmė mane. Tylėdami žvelgėme į sutemas. Tada šiek tiek susigėdę pakilome. Susikibę rankomis išėjome iš sodo.

— Reikėtų ir man nešioti čadrą, — tarė ji prie išėjimo.

— Arba išpildyti pažadą.

Susimąsčiusi ji nusišypsojo. Viskas vėl buvo gerai, viskas buvo paprasta. Palydėjau ją iki namų.

— Aš būtinai ateisiu į jūsų išleistuvių pokylį! — tarė ji atsisveikindama.

Paėmiau ją už rankos.

— Ką veiksi vasarą, Nino?

— Vasarą? Važiuosime į Karabachą, į Šušą. Bet tik nieko neišsigalvok. Tai visai nereiškia, kad ir tu turi važiuoti į Šušą.

— Na gerai, tai vasarą pasimatysime Šušoje.

— Tu nepakenčiamas. Tiesiog neįsivaizduoju, kodėl man patinki.

Durys užsitrenkė jai už nugaros. Grįžau namo. Dėdės eunuchas, tasai, kurio toks mokslingas išdžiūvusio driežo veidas, išsišiepė mane pamatęs.

— Gruzinų moterys labai gražios, chane. Bet nedera jas taip viešai bučiuoti sode, kur vaikšto daug žmonių...

Įgnybau jam į sudžiūvusį skruostą. Eunuchui leidžiamas bet koks įžūlumas. Jis nei vyras, nei moteris. Jis — niekatrosios giminės.

Nuėjau pas tėvą.

— Pažadėjai man išpildyti tris norus. Pirmą jau sugalvojau. Šią vasarą noriu vienas vykti į Karabachą.

Tėvas ilgai žvelgė į mane, paskui nusišypsojo ir linktelėjo.