I FRAGMENTAS

— Kelkis! Kelkis! — sušuko Robinsonas, vos tiktai Karlui rytą pramerkus akis. Durų užuolaida dar buvo neatitraukta, tačiau iš pro plyšius krintančios, tolygios saulės šviesos galėjai suprasti, kad jau vėlus rytas. Robinsonas susirūpinusiomis akimis skubiai lakstė šen ir ten, čia nešdamas rankšluostį, čia vandens kibirą, čia baltinius ir drabužius, ir visąlaik, eidamas pro Karlą, lenkdamas galvą, ragino lipti iš guolio ir rodė, keldamas ją į viršų, ką kaip tik turi rankose, kaip jis šiandien paskutinįsyk plūkiasi už Karlą, kuris pirmą rytą, žinoma, negalėjo suprasti visų tarnybos smulkmenų.

Tačiau netrukus Karlas suprato, ką Robinsonas aptarnauja. Dviejų spintų nuo likusio kambario atitvertame kampe, kurio Karlas ligi tol dar nebuvo pastebėjęs, vyko didžiosios maudynės. Virš spintos kyšojo Bruneldos galva, jos nuogas kaklas — plaukai kaip tik buvo užkritę ant veido — ir sprando pradžia, kartais pasirodydavo Delamaršo rankoje laikoma plačiai švirkščianti vandenį kempinė, su kuria Brunelda buvo prausiama ir trinama. Buvo girdėti trumpos Delamaršo komandos, duodamos Robinsonui, kuris padavinėjo daiktus ne per užstatytą praėjimą, o pro nedidelį tarpą tarp spintos ir širmos, privalėdamas kiekvienusyk, kai atkišdavo ranką, nusigręžti į šalį.

— Rankšluostį! Rankšluostį! — šaukė Delamaršas.

Ir vos tiktai Robinsonas, tuo metu kaip tik ieškojęs po stalu kažko kito, spėjo išsigąsti šio pavedimo ir ištraukė galvą iš po stalo, kampe jau aidėjo: „Kur, po velnių, vanduo!“ ir viršum spintos pasirodė piktas Delamaršo veidas. Viskas, kas, Karlo nuomone, buvo reikalinga prausiantis ir rengiantis, čia buvo daugsyk įvairiausia tvarka pareikalauta ir paduota. Ant elektrinės krosnelės visąlaik stovėjo kibiras su šildomu vandeniu, ir Robinsonas vis nešiojo tą sunkenybę tarp plačiai statomų kojų į prausyklą. Turint tiek daug darbo buvo suprantama, kad jis ne visuomet tiksliai vykdė komandas ir kartą, vėl pareikalautas rankšluosčio, paėmė nuo guolio vidury kambario marškinius ir, suvyniojęs į gniutulą, permetė per spintą.

Bet ir Delamaršas sunkiai dirbo ir turbūt tik dėl to niršo ant Robinsono — per tai visiškai nematydamas Karlo, — kad jis pats negali patenkinti Bruneldos.

— Ak! — sukliko ji taip, kad net neutralus Karlas krūptelėjo. — Kaip tu mane skaudini! Eik šalin! Aš jau geriau pati prausiuosi, užuot taip kentėjusi! Dabar jau vėl nebegaliu pakelti rankos. Negaliu pakęsti, kai tu mane taip niurkai! Mano nugara turbūt jau vienų mėlynių. Tu, žinoma, man to nesakysi. Palauk, aš liepsiu, kad Robinsonas pažiūrėtų arba mūsų mažylis. Ne, neliepsiu, bet būk truputį švelnesnis. Atsargiai, Delamaršai, bet aš galiu tai kasryt kartoti, o tu vis savo darai. Robinsonai! — sušuko ji paskui ir pamojavo virš galvos iškeltom mezginiuotom kelnaitėm. — Padėk man, pasižiūrėk, kaip aš kenčiu, ir jis tai vadina prausimu, tas Delamaršas! Robinsonai, Robinsonai, kur tu, negi ir tu neturi širdies?

Karlas tylomis parodė Robinsonui pirštu, kad prieitų, tačiau Robinsonas, nuleidęs akis, oriai papurtė galvą, jis geriau žinojo ką daryti.

— Ar tau galvoj negerai? — pasakė Robinsonas, pasilenkęs prie Karlo ausies. — Ji visai to nenori. Kartą priėjau ir daugiau nebenoriu. Tada jie abu nutvėrė mane ir panardino vonion, vos neprigėriau. Ir Brunelda paskui man ištisas dienas prikaišiojo, kad esu begėdis, ir vis kartojo: „Tu jau seniai nebuvai mano vonioje“ arba „Kada vėl ateisi pasižiūrėti, kaip aš maudausi?“ Tiktai kai aš sykį ant kelių paprašiau, ji pagaliau liovėsi. To niekada neužmiršiu.

O kolei Robinsonas tai pasakojo, Brunelda vis šaukė:

— Robinsonai! Robinsonai! Kurgi tas Robinsonas!

Nors jos niekas negelbėjo ir netgi neatsiliepė — Robinsonas buvo prisėdęs prie Karlo ir abu tylomis žiūrėjo į spintas, virš kurių vis išlįsdavo Bruneldos arba Delamaršo galva, — Brunelda vis tiek nesiliovė garsiai skundusis Delamaršu.

— Delamaršai, kas čia dabar! — šaukė ji. — Aš vėl visai nejaučiu, kad tu mane praustum. Kur tavo kempinė? Na tai paimk ją! Jeigu aš tiktai galėčiau pasilenkti, jeigu aš tiktai galėčiau pasijudinti! Aš tau parodyčiau, kaip reikia prausti. Kur mano mergystės laikai, kai kasryt plaukiojau tėvų dvare Kolorade, buvau mikliausia iš savo draugių. O dabar! Kada gi tu išmoksti mane nuprausti, Delamaršai; tu tiktai mosuoji kempine, stengiesi, o aš nieko nejaučiu. Jeigu pasakau, kad tu man nebrūžuotum odos, tai dar nereiškia, kad aš noriu stovėti ir šalti. Pamatysi, aš iššoksiu iš vonios ir pabėgsiu kaip stoviu!

Bet paskui ji neįvykdė savo grasinimo — apskritai ir nebūtų įstengusi, — Delamaršas, rodės, išsigando, kad ji neperšaltų, nutvėrė ir pasodino į vonių nes vanduo smarkiai suteškėjo.

— Tą tai tu moki, Delamaršai, — pasakė Brunelda truputį tyliau. — Geriniesi ir geriniesi, kai ką nors blogai padarai.

Paskui valandėlę buvo tylu.

— Dabar jis ją bučiuoja, — pasakė Robinsonas ir kilstelėjo antakius.

— Ką dabar reikės daryti? — paklausė Karlas.

Kadangi jau buvo nutaręs likti čia, tai norėjo iškart imtis pareigų. Jis paliko nieko neatsakiusį Robinsoną ant kanapos ir ėmė mėtyti į šalis didelį per naktį supresuotą guolį, kad paskui tvarkingai sudėtų kiekvieną tos krūvos daiktų nes to, matyt, jau kadai buvo nedaroma.

— Pasižiūrėk, Delamaršai, — pasakė Brunelda, — man atrodo, kad jie ardo mūsų lovą. Apie viską privalai pagalvoti, niekad neturi ramybės. Tu privalai būti jiems griežtesnis, kitaip jie darys ką norės.

— Tai, žinoma, mažylis rodo savo sumautą pareigingumą! — sušuko Delamaršas ir, matyt, norėjo pulti iš prausyklos.

Karlas jau spėjo viską išmesti iš rankų, bet Brunelda, laimė, pasakė:

— Neišeik, Delamaršai, neišeik. Ak, koks karštas vanduo, žmogus pasijauti toks pavargęs. Lik pas mane, Delamaršai.

Karlas tiktai dabar pastebėjo, kaip smarkiai virš spintos virsta garas.

Robinsonas išsigandęs prisidėjo delną prie skruosto, tarsi Karlas būtų padaręs kažką bloga.

— Palikit viską kaip buvo! — pasigirdo Delamaršo balsas. — Argi nežinot, kad Brunelda išsimaudžiusi visuomet dar valandą paguli? Kokie nevykėliai! Palaukit, aš jums ateisiu! Robinsonai, tu vėl, matyt, užsisvajojai! Tu, tu už viską atsakingas. Tu privalai tramdyti tą bernioką, čia nebus tvarkomasi pagal jo madą. Kai ko nors nori, iš jūsų nesitikėk sulaukti; o kai nėra kas veikti, jūs rodot uolumą. Susigaužkit kur nors ir palaukit, kol būsit reikalingi!

Tačiau tuojau viskas buvo užmiršta, nes Brunelda, alpėdama iš nuovargio, tarsi užlieta karšto vandens, sušnabždėjo:

— Kvepalus! Neškit kvepalus!

— Kvepalus! — suriko Delamaršas. — Judinkitės!

Taip, tačiau kur tie kvepalai? Karlas žiūrėjo į Robinsoną. Robinsonas žiūrėjo į Karlą. Karlas juto, kad jam čia viską vienam reikia imti į savo rankas. Robinsonas nenutuokė, kur galėtų būti kvepalai, jis paprasčiausiai atsigulė ant grindų, graibė abiem rankom po kanapa, ištraukdamas vien tiktai dulkių ir moteriškų plaukų gniutulus. Karlas pirma nubėgo prie prausyklos, stovinčios prie pat durų, bet jos stalčiuose buvo vien seni angliški romanai, laikraščiai ir natos, visko tiek, kad, sykį ištraukęs, stalčiaus jau nebegalėjai uždaryti.

— Kvepalus, — šnabždėjo tuo metu Brunelda, — kiek tai truks! Ar aš šiandien gausiu kvepalus!

Bruneldai šitaip nekantraujant Karlas, žinoma, niekur negalėjo kruopščiai paieškoti, turėjo pasikliauti vien tiktai paviršutinišku pirmu įspūdžiu. Prausyklos spintelėje kvepalų nebuvo, ant prausyklos apskritai stovėjo vien tiktai seni buteliukai su vaistais ir tepalais, visa kita, kas be ko, jau buvo nunešta į maudyklą. Galbūt kvepalai valgomojo stalo stalčiuje. Tačiau eidamas prie valgomojo stalo — Karlas galvojo vien apie kvepalus, daugiau apie nieką — jis smarkiai susitrenkė su Robinsonu, kuris pagaliau liovėsi ieškojęs po kanapa ir nujausdamas, kur galėtų stovėti kvepalai, kaip aklas lėkė priešais Karlą. Buvo aiškiai girdėti, kaip kaukštelėjo susitrenkusios galvos, Karlas tylėjo kaip žemė, Robinsonas, tiesa, nesustojo, bet kad ne taip skaudėtų be perstogės perdėtai garsiai šaukė.

— Užuot ieškoję kvepalų, jie pešasi, — pasakė Brunelda. — Aš susirgsiu nuo tokios tvarkos, Delamaršai, ir tikrai numirsiu tavo rankose. Man reikia kvepalų, — suriko ji, paskui susigriebusi, — man jų būtinai reikia! Aš nelipsiu iš vonios, kol man jų neatneš, kad ir turėčiau čia išbūti iki vakaro.

Ir trenkė kumščiu į vandenį, buvo girdėti, kaip jis ištiško.

Bet ir valgomojo stalo stalčiuje kvepalų nebuvo, tiesa, tenai gulėjo vien tiktai Bruneldos tualeto reikmenys, senos pudrinės, grimo indeliai, plaukų šepečiai, jų sruogelės ir daug kitų susivijusių ir sulipusių smulkmenų, tačiau kvepalų nebuvo. Ir Robinsonas, vis dar šaukdamas, viename kampe vieną po kitos atidarinėjęs gal kokį šimtą senų sukrautų dėželių dėžučių ir rausdamasis jose, išmesdamas ir palikdamas gulėti ant žemės daugiau kaip pusę jų turinio, daugiausia siuvimo reikmenų ir laiškų, taip pat nieko negalėjo rasti, kartais rodydamas tai Karlui galvos purtymu ir pečių trūksniais.

Tada Delamaršas vienais apatiniais iššoko iš prausyklos, Bruneldai tuo metu spazmiškai raudant. Karlas su Robinsonu liovėsi ieškoję ir žiūrėjo į Delamaršą, kuris visas šlapias — nuo veido ir plaukų jam taip pat varvėjo vanduo — riktelėjo:

— Dabar teikitės pradėti ieškoti! Čia! — įsakė jis ieškoti Karlui, paskui: — Ten! — Robinsonui. Karlas iš tiesų ieškojo ir dar tikrino tas vietas, kur buvo siųstas Robinsonas, bet jis taip pat nerado kvepalų kaip ir Robinsonas, kuris ieškojo uoliau už jį, vis dirsčiodamas iš šono į Delamaršą, kuris trankiai vaikščiojo po kambarį ir, žinoma, būtų mielai išpėręs tiek Karlą, tiek Robinsoną.

— Delamaršai! — sušuko Brunelda. — Ateik bent jau nušluostyti! Tiedu juk neras kvepalų ir viską tiktai suvers. Tegu tuojau liaujasi ieškoję. Kaipmat! Ir prie nieko nekiša nagų! Ir nieko daugiau nebeliečia! Jie turbūt nori paversti butą tvartu. Paimk juos už pakarpos, Delamaršai, jeigu nesiliauja! Betgi jie vis dar triūsia, antai kaip tik nukrito kažkokia dėžutė. Tegu nepakelia jos, viską palieka gulėti ir nešdinasi iš kambario! Užkišk jiems išėjus duris ir ateik pas mane. Aš jau per ilgai guliu vandenyje, kojos visai atšalo.

— Tuojau, Brunelda, tuojau! — sušuko Delamaršas ir nudulkėjo su Karlu ir Robinsonu prie durų. Bet prieš paleisdamas juos paliepė atnešti pusryčius ir iš ko nors pasistengti paskolinti gerų kvepalų Bruneldai.

— Pas jus tokia netvarka ir nešvara, — pasakė Karlas koridoriuje, — kai tik grįšim su pusryčiais, imsim tvarkytis.

— Kad aš taip nesirgčiau, — tarė Robinsonas. — O kaip su manim elgiasi! — Robinsonas, be abejo, pyko, kad Brunelda nemato jokio skirtumo tarp jo, tarnavusio jai jau keli mėnesiai, ir Karlo, atsiradusio tiktai vakar. Bet taip jam ir reikėjo, ir Karlas pasakė:

— Tu privalai truputį susitverti. — Ir kad jis visai nenukabintų nosies, pridūrė: — Vienąsyk apsitvarkysim, ir viskas. Aš tau įruošiu guolį už spintų, ir kai sykį viskas bus bent kiek aptvarkyta, tu galėsi tenai visą dieną gulėti niekuo nesirūpindamas ir labai greitai pasveiksi.

— Taigi dabar pats matai, kaip aš jaučiuosi, — pasakė Robinsonas ir nusigręžė nuo Karlo, kad liktų su savo sopuliu vienas. — Bet argi jie man kada nors duos ramiai pagulėti!

— Jeigu nori, aš pats dėl to pakalbėsiu su Delamaršu ir Brunelda.

— Negi Brunelda bent kiek atsižvelgs? — sušuko Robinsonas ir pastūmė kumščiu duris, prie kurių jie kaip tik priėjo, visai tam neparuošęs Karlo.

Jie įėjo į virtuvę, kur iš židinio, matyt, reikalingo remonto, tiesiog virto juodi debesėliai. Priešais židinio dureles klūpojo viena iš moterų, kurias Karlas vakar buvo matęs koridoriuje, ir plikom rankom dėjo didelius anglių gabalus į ugnį, kurią iš visų pusių apžiūrinėjo. Ir garsiai dūsavo, nepatogiai kaip sena moteris klūpodama.

— Žinoma, dar ta užmačia ateina, — pasakė ji, pamačiusi Robinsoną, sunkiai atsistojo, remdamasi į anglių dėžę, ir uždarė židinio dureles, apvyniojusi jų rankeną savo prikyšte. — Dabar, ketvirtą dienos, — Karlas nustebęs pasižiūrėjo į virtuvės laikrodį, — jums dar reikia pusryčių? Parazitai! Sėskitės, — pasakė paskui, — ir palaukit, kol turėsiu laiko.

Robinsonas pasisodino Karlą ant suoliuko netoli durų ir sušnibždėjo jam:

— Reikia jos klausyti. Mes nuo jos priklausomi. Mes išsinuomojom iš jos kambarį, ir ji mus, aišku, gali bet kada išvaryti. Bet mes juk negalim keisti buto, kaip vėl išgabensim visus daiktus, ir pirmiausia pačią Bruneldą.

— O čia, koridoriuje, negalima gauti kito kambario? — paklausė Karlas.

— Mūsų juk niekas nepriims, — atsakė Robinsonas. — Niekas visame name.

Tad jie tyliai sėdėjo ant suoliuko ir laukė. Moteris vis lakstė tarp dviejų stalų, indų plovimo kubilo ir židinio. Iš jos šūksnių paaiškėjo, kad duktė susirgo ir todėl ji dabar viena turi viską nuveikti, tai yra aptarnauti ir pamaitinti trisdešimt nuomininkų. Negana to, sugedo židinys, valgis niekaip neišverda, dviejuose milžiniškuose puoduose virė tiršta sriuba, kad ir kiek moteriškė ją samčiais tikrino ir liejo iš viršaus, sriuba vis buvo negatava, matyt, dėl to, kad prastai degė ugnis, tad ji beveik atsisėdo priešais židinio duris ant grindų ir ėmė maišyti žarstekliu anglis. Dūmai, kurių buvo pilna virtuvė, vertė ją kosėti, kartais taip smarkiai, kad ji griebėsi už kėdės ir ištisas minutes nieko daugiau nedarė, tik kosėjo. Kartais sakė, kad šiandien išvis nebeduos pusryčių nes neturi tam nei laiko, nei noro. Kadangi Karlas su Robinsonu, viena vertus, buvo gavę įsakymą parnešti pusryčius, kita vertus, negalėjo jos priversti, kad juos duotų tai į tokias kalbas nieko neatsakinėjo ir tyliai tebesėdėjo kaip pirma.

Aplinkui, krėsluose ir ant suoliukų ant stalų ir po jais, netgi ant žemės, sugrūsti viename kampe, tebestovėjo neplauti nuomininkų pusryčių indai. Tai buvo ąsotėliai, kuriuose dar buvo pieno likučių iš vienos pargriuvusios skardinės aplink buvo išsiraičioję sausainiai. Buvo visai įmanoma iš to sudaryti pusryčius, kuriems Brunelda, nežinodama jų kilmės, nieko negalėtų prikišti. Kai Karlas taip pagalvojo ir žvilgsnis į laikrodį jam pasakė, kad jie čia sėdi jau pusę valandos ir Brunelda jau turbūt niršta ir siundo Delamaršą ant tarnų, moteriškė kosėdama ir spoksodama į Karlą suriko:

— Jūs galit čia sėdėti, bet pusryčių negausit. Po dviejų valandų bus vakarienė.

— Eikš, Robinsonai, — tarė Karlas, — mes patys susirinksim pusryčius.

— Kaip? — sušuko moteris, palenkusi galvą.

— Būkite gi protinga, — pasakė Karlas, — kodėl jūs mums nenorite duoti pusryčių? Mes jau pusvalandį laukiame, kiek dar galima. Jums juk už viską mokama, ir mes, aišku, mokame daugiau negu kiti. Kad taip vėlai pusryčiaujame, jums, žinoma, nepatogu, bet mes jūsų nuomininkai ir esame įpratę vėlai pusryčiauti, jūs turite prie mūsų truputį taikytis. Šiandien jums, žinoma, dėl panelės dukters ligos ypač sunku, tačiau mes esame pasiruošę susirinkti čia pusryčius iš likučių, jeigu kitaip negalima ir jūs neturite šviežio maisto.

Tačiau moteris nenorėjo su niekuo draugiškai aiškintis, o tokiems nuomininkams, jai atrodė, ir bendrų pusryčių likučiai per gerai: bet, kita vertus, jai jau buvo spėję įkyrėti tiedu tarnai, todėl ji pagriebė nuo stalo puoduką ir bakstelėjo juo Robinsonui į šoną, šis tik po valandėlės nutaisęs skausmingą miną suprato, kad turi laikyti puoduką ir priiminėti moters išrinktą maistą. Ji, tiesa, skubiai prikrovė į puoduką daug visokių dalykų, tačiau viskas atrodė greičiau kaip krūva nešvarių indų, o ne kaip ką tik patiekti pusryčiai. Moteriškei grūdant juos į lauką ir pasilenkus, tarsi būtų bijoję keiksmų ar smūgių, bėgant prie durų, Karlas paėmė iš Robinsono rankų puoduką, nes Robinsonas jam atrodė nepatikimas.

Koridoriuje, kai pakankamai nutolo nuo šeimininkės durų, Karlas atsisėdo su puoduku ant grindų, ketindamas pirmiausia išvalyti puoduką, paskui surinkti krūvon vienodą maistą, tai yra supilstyti pieną, ant vienos lėkštės sugrandyti sviesto likučius, paskui pašalinti visus vartojimo ženklus, taigi nuvalyti peilius ir šaukštus, tiesiai nupjaustyti prakąstas bandeles ir taip suteikti viskam padoresnę išvaizdą. Robinsonas laikė, jog visa tai nereikalinga, ir sakė, kad pusryčiai dažnai atrodę dar klaikiau, tačiau Karlas darė savo ir dar džiaugėsi, kad Robinsonas nepadeda savo purvinais pirštais. Kad jį nuramintų, Karlas jam tuojau pakišo kelis sausainius ir puodelį, anksčiau buvusį su šokoladu, ant kurio dugno dar buvo storas nuosėdų sluoksnis.

Kai jie atsidūrė prie savo buto ir Robinsonas tuojau uždėjo ranką ant rankenos, Karlas jį sulaikė nežinodamas, ar jiems jau galima įeiti.

— Galima, galima, — pasakė Robinsonas. — Dabar jis ją tiktai šukuoja.

Ir išties vis dar nevėdintame ir užtamsintame kambaryje Brunelda sėdėjo plačiai išskėtusi kojas krėsle, o Delamaršas, stovėjęs už nugaros, žemai palenkęs veidą šukavo jos trumpus, matyt, labai susivėlusius plaukus. Brunelda vėl buvo su visiškai palaida suknele, šįsyk blyškiai rožinės spalvos, ji buvo galbūt truputį trumpesnė už vakarykštę, šiaip ar taip, buvo matyti baltos, stambaus mezgimo kojinės iki kelių. Nepatenkinta, kad taip ilgai trunka šukavimas, Brunelda vedžiojo storu raudonu liežuviu tarp lūpų, kartais sušukusi: „Delamaršai, ką tu darai!“ visai ištrūkdavo iš Delamaršo rankų, kuris iškėlęs į viršų šukas ramiai laukdavo, kol ji vėl atloš galvą.

— Ilgai truko, — pasakė Brunelda abiem, o Karlui dar atskirai pridūrė: — Tu privalai mikliau suktis, jeigu nori, kad tavim būtume patenkinti. Iš tingaus ir ėdraus Robinsono pavyzdžio neimk. Jūs, matyt, jau spėjote kur nors papusryčiauti; tai štai, žinokit, kad kitąsyk to nepakęsiu.

Tai buvo labai neteisinga, ir Robinsonas ėmė purtyti galvą ir judinti, tiesa, negirdomis lūpas, tačiau Karlas suprato, kad ponams įtiks tik tada, kai išties parodys, kad dirba. Todėl jis atitraukė iš vieno kampo žemą japonišką staliuką, apdengė jį staltiese ir sustatė atneštus dalykus. Kas buvo matęs, iš ko buvo surinkti pusryčiai, apskritai galėjo būti patenkintas, tačiau šiaip, buvo priverstas prisipažinti Karlas, jiems dar daug ką galėjai prikišti.

Laimė, Brunelda buvo alkana. Ji maloningai linkčiojo Karlui, kai tas viską ruošė, ir dažnai jam trukdė savo minkštom, riebiom, kartais tuojau viską sumaigančiom rankom, pirma laiko pasigriebdama kokį kąsnį.

— Jis gerai viską padarė, — pasakė ji čepsėdama ir pasisodino greta į fotelį Delamaršą, kuris įsmeigė jai šukas įplaukus, kad paskui baigtų tvarkyti. Ir Delamaršas, pamatęs maistą, maloniai nušvito, abu buvo labai alkani, jų rankos skersai ir išilgai lakstė po staliuką. Karlas suprato, kad jeigu nori įtikti, reikia atnešti kuo daugiau maisto, ir prisimindamas, kad virtuvėje jo paliko ant grindų dar labai daug, pasakė:

— Pirmąsyk aš nežinojau, kaip viską daryti, kitąsyk bus geriau.

Bet dar kalbėdamas prisiminė, kam tai sako, mat buvo pernelyg sutrikęs nuo to, kas čia dedasi. Brunelda patenkinta linktelėjo Delamaršui ir atsidėkodama padavė Karlui saują sausainių.