LAIŠKAS

TĖVUI

Mylimiausias Tėve,

neseniai Tu kartą paklausei mane, kodėl aš sakąs, kad bijau Tavęs. Kaip paprastai, nieko nepajėgiau atsakyti, — iš dalies kaip tik todėl, kad Tavęs bijau, o iš dalies todėl, kad tai baimei paaiškinti reikia suminėti daugiau paskirų dalykų, nei aš jų kalbėdamas bent šiaip taip įstengčiau aprėpti. O ir dabar, kai mėginu Tau raštu atsakyti, šis atsakymas bus vis tiek labai neišsamus, nes ir rašant baimė ir josios padariniai trukdo man viską Tau pasakyti; be to, ir kalbamųjų dalykų gausa kur kas pranoksta mano atminties ir proto galimybes.

Tau šis reikalas visados regėjosi labai paprastas, bent jau tuomet, kai kalbėjai apie jį su manim ir — be jokio rinkimosi — su daugybe kitų žmonių. Viskas Tau rodėsi maždaug taip: Tu visą gyvenimą sunkiai dirbai, viską aukojai savo vaikams ir pirmiausia — man, todėl aš „varčiausi kaip inkstas taukuose“, turėjau visišką laisvę mokytis to, kas tik patiko, man nereikėjo rūpintis maistu, taigi apskritai nepatyriau rūpesčių; už tai Tu nereikalavai dėkingumo, „vaikų dėkingumas“ Tau žinomas, bet vis dėlto vyleisi bent šiokio tokio prielankumo, bent kokio užuojautos ženklo; o aš visą laiką stengiausi nuo Tavęs pasprukti, nulįsti į savo kambarį, į knygas, į beprotiškas idėjas, pas pakvaišusius draugus; atvirai su Tavim niekados nesikalbėjau, į šventyklą su Tavim nevaikščiojau, Francensbade24 Tavęs niekados nelankiau ir apskritai šeimos gyvenimu niekados nesirūpinau, kontora ir kitais Tavo reikalais nesidomėjau, užkroviau Tau ant pečių fabriką25, o paskui Tave palikau, Otlos26 užgaidoms vis pritarinėjau, dėl Tavęs nė piršto nepakrutinau (net bilieto į teatrą nesu Tau nė karto padovanojęs), o dėl draugų galiu kažin ką padaryti. Sutraukus daiktan Tavo nuomonę apie mane, išeitų, kad Tu man prikiši, teisybė, ne stačiai kokį nepadorumą ar piktybę (išskyrus galbūt mano paskutiniuosius vedybinius planus), bet vis dėlto šaltumą, svetimumą, nedėkingumą. Ir prikiši taip, lyg čia būtų mano kaltė, lyg aš, sakysim, būčiau galėjęs kitaip viską pertvarkyti, o Tu nė truputėlio nebūtum kaltas, nebent tuo, kad buvai man pernelyg geras.

Šį įprastinį Tavo požiūrį laikau teisingu tik ta prasme, kad ir aš manau, jog Tu visai nekaltas dėl mudviejų susvetimėjimo. Tačiau toks pat nekaltas esu ir aš. Jeigu galėčiau priversti Tave tatai pripažinti, tuomet būtų įmanomas tegu ir ne koks naujas gyvenimas, kuriam mudu abu jau pernelyg seni, bet vis dėlto — šiokia tokia santarvė, tuomet nesibaigiantys Tavo priekaištai tegu ir ne liautųsi, bet nors sušvelnėtų.

Kad ir keista, Tu šiek tiek nujauti, ką noriu pasakyti. Pavyzdžiui, neseniai pasakei man: „Tu man visados buvai mielas, nors iš pažiūros aš ir elgiausi su Tavim ne taip, kaip kiti tėvai paprastai elgiasi, — ir būtent todėl, kad nemoku, kaip kiti, apsimetinėti“. Žinai, Tėve, apskritai Tavo gerumu man niekados neabejojau, tačiau nemanau, kad šie žodžiai yra teisingi. Teisybė, apsimetinėti Tu nemoki, bet vien tuo grindžiamas tvirtinimas, esą kiti tėvai apsimetinėja, yra arba grynas, daugiau nebesvarstytinas savojo neklystamumo skelbimas, arba — ir aš manau, jog taip yra iš tikrųjų, — netiesiogiai išreikštas supratimas, kad mudviejų santykiuose esama tam tikrų nesklandumų ir kad Tu, nors ir nebūdamas kaltas, irgi esi jų priežastis. Jeigu tikrai taip manai, tai mudu esame vienos nuomonės.

Juk aš, žinia, nesakau, kad tas, kas esu, pasidariau vien per Tave. Tai būtų smarkus perdėjimas (o aš net esu linkęs taip perdėti). Visai įmanomas daiktas, kad aš, nors ir be jokios Tavo įtakos augdamas, vis dėlto nebūčiau galėjęs tapti tokiu žmogum, koks Tau prie širdies. Veikiausiai būčiau tapęs silpnu, baikščių, vis dvejojančiu, ramybės nerandančiu žmogum, nebūčiau nei Robertas Kafka27, nei Karlas Hermanas28, bet vis dėlto būčiau visai kitoks, nei iš tikrųjų esu, ir mudu būtume galėję kuo puikiausiai sutarti. Būčiau buvęs laimingas, turėdamas Tave už draugą, už šefą, už dėdę, už senelį, netgi (nors čia jau ir suabejočiau) už uošvį. Tiktai kaip tėvas Tu buvai man per stiprus, juoba kad mano broliai29 maži pasimirė, seserys tik daug vėliau gimė, tad aš gavau visai vienas atremti pirmąjį smūgį, o tam buvau pernelyg silpnas.

Imk ir palygink mudu: aš, labai glaustai kalbant, — Levis30 su tam tikrom Kafkų priemaišom, tačiau jų varomoji jėga — ne Kafkų gyvenimo ryžtas, verslumas ir užkariavimo siekis, bet Leviu giminės stimulas, slaptesnis, drovesnis, veikiąs kita kryptimi, dažnai ir išvis pradingstąs. O Tu — tikras Kafka ir savo stiprybe, ir sveikata, ir apetitu, ir balso smarkumu, ir iškalba, ir pasitenkinimu savimi, ir apdairumu, ir žmonių pažinimu, ir tam tikru kilniaširdiškumu; žinia, ir visus tuos gerus bruožus lydinčiomis ydomis bei silpnybėmis, į kurias Tave stumia temperamentas ir kartais užeinantys ūmaus pykčio priepuoliai. Ne visai Kafka galbūt esi savo bendrąja pasaulėžiūra — kiek įstengiu lyginti Tave su dėdėmis Filipu, Ludvigu, Heinrichu31. Juk jie visi buvo už Tave linksmesni, žvalesni, guvesni, lengvesnio būdo, ne tokie griežti kaip Tu. (Beje, šiuo atžvilgiu aš iš Tavęs daug ką paveldėjau ir net pernelyg smarkiai tuo paveldu persiėmiau, nors mano esybėje jam, žinia, nebuvo tos būtinos atsvaros, kurią turi Tu.

Tačiau, kita vertus, ir Tu šiuo požiūriu esi patyręs visokių laikų, galbūt buvai linksmesnis, kol vaikai — ypač aš — dar nebuvo Tavęs nuvylę ir Tu nesijautei toks prislėgtas namuose (atėjus svečiams, juk visados pasikeisdavai), o galbūt ir dabar vėl pasidarei linksmesnis, kai anūkai ir žentas vėlei teikia Tau šiek tiek tos šilumos, kurios vaikai, išskyrus gal Vali32, neįstengė Tau duoti. Šiaip ar taip, mudu buvom tokie skirtingi ir dėl to skirtingumo tokie vienas kitam pavojingi, jog, mėginant, sakysim, iš anksto numatyti, kokie bus mano, palengva augančio vaiko, ir Tavo, subrendusio vyro, santykiai, būtų buvę galima tarti, kad Tu mane stačiai trypte sutrypsi, kad iš manęs nieko neliks. Taip neįvyko, gyvenimo neįmanoma iš anksto numatyti, bet galbūt įvyko blogesnis dalykas. Ir čia aš vis iš naujo prašau Tave nepamiršti, kad niekados nė iš tolo nemanau, jog Tu kaltas. Veikei mane taip, kaip turėjai veikti, tik galėtum liautis ypatinga mano piktybe laikęs tai, kad aš tam veikimui pasidaviau.

Buvau baikštus vaikas; bet vis dėlto, žinoma, buvau ir užgaidus, kaip visi vaikai; žinoma, mama mane irgi lepino, bet negaliu patikėti, kad buvau itin sunkiai valdomas, negaliu patikėti, kad meiliu žodžiu, tyliu paėmimu už rankos, maloniu žvilgsniu nebūtum galėjęs iš manęs išgauti viską, ko tik būtum panorėjęs. Juk Tu iš esmės esi geraširdis ir minkštas žmogus (visa tai, ką vėliau išdėstysiu, neprieštaraus tokiam teiginiui: aš juk kalbu tik apie išorines apraiškas, kuriomis Tu veikei vaiką), tačiau ne kiekvienam vaikui užtenka ištvermės ir narsos tol ieškoti, kol tą gerumą suranda. Su vaiku Tu tik taip gebi elgtis, kaip Tavo prigimtis liepia, — energingai, triukšmingai ir nuožmiai, o šiuo atveju Tau dar ir todėl tai atrodė itin tinkama, kad norėjai užauginti mane energingą ir drąsų vaikiną.

Auklėjimo priemonių, kurių griebeisi pačiais pirmaisiais metais, aš šiandien, žinoma, negaliu tiesiogiai aprašyti, bet galiu jas daugmaž įsivaizduoti, prisimindamas vėlesnius metus ir Tavo elgesį su Feliksu33. Čia privalu atsižvelgti į tai, kad viską dar labiau aštrino ta aplinkybė, jog anuomet buvai jaunesnis, guvesnis, pašėlesnis, gaivališkesnis, beatodairiškesnis; be to, buvai visiškai pasinėręs į verslą, ne kasdien net įstengdavai man pasirodyti, todėl darei juo didesnį įspūdį, kuris beveik negalėjo pavirsti įpročiu.

Tiesiogiai prisimenu tiktai vieną nutikimą iš savo pirmųjų metų. Galbūt ir Tu jį dar prisimeni. Vieną naktį vis inkščiau ir prašiau gerti, žinoma, ne todėl, kad mane troškulys kamavo, o greičiausiai iš dalies norėdamas paerzinti, iš dalies — pramogos geisdamas. Kelis kartus griežtai pagrūmojęs ir nieko nelaimėjęs, Tu paėmei mane iš lovos, išnešei į Pavličę ir palikai ten valandžiukę vieną ir vienmarškinį stovėti už užrakintų durų. Nenoriu sakyti, kad tai buvo neteisinga, galbūt tąsyk ir tikrai niekaip kitaip neįmanoma buvo atkurti naktinės rimties, tačiau noriu šiuo nutikimu nusakyti Tavąsias auklėjimo priemones ir jų poveikį man. Nuo to karto paskui jau, žinia, buvau klusnus, bet patyriau vidinę skriaudą. Mano prigimtis taip niekados ir neįstengė įžvelgti deramo ryšio, siejančio man savaime suprantamą beprasmišką prašymą gerti ir nepaprastą siaubą, patirtą, kai buvau išneštas gatvėn. Ne vieneri metai praėjo, o mane vis kamavo skausmingas vaizdinys, kad milžiniškas vyras, mano tėvas, paskutinioji instancija, mažne be jokios priežasties gali ateiti ir išnešti mane iš lovos į Pavličę ir kad aš jam, vadinasi, esu toks nieko nevertas.

Anuomet tai buvo tik menkutė užuomazga, tačiau šis dažnai mane apimantis menkavertiškumo jausmas (kitu požiūriu, aišku, net taurus ir vaisingas) daugeliu atvejų yra Tavo įtakos padarinys. Man būtų reikėję šiokio tokio padrąsinimo, šiokio tokio prielankumo, man būtų reikėję, kad Tu man šiek tiek pramintum kelią, o Tu jį, priešingai, užstojai, nors, aišku, su geriausiais ketinimais, geisdamas, kad aš sukčiau kitu keliu. Tačiau aš tam nebuvau tinkamas. Pavyzdžiui, Tu džiūgaudavai, kai aš šauniai saliutuodavau ir marširuodavau, tačiau aš netikau kareiviu būti, arba reikšdavai pritarimą, kai aš daug valgydavau, įstengdamas net alum užsigerti, arba kai gebėdavau mėgdžiodamas nesuprantamas dainas traukti ar Tavo mėgstamus posakius Tau įkandin kartoti, tačiau visa tai nebuvo mano ateities dalykai. Įsidėmėtina tai, kad ir šiandien Tu mane iš tikrųjų tik tada kokiu nors požiūriu skatini, kai ir pats jautiesi paliestas, kai aš (sakysim, savo vedybiniais planais) užgaunu Tavo savigarbą arba kai ją per mane užgauna kiti (sakysim, tais atvejais, kai Pepa34 mane išplūsta). Tada aš būnu skatinamas, tada man primenama manoji vertė, tada man nurodomos partijos, į kurias turėčiau teisę pretenduoti, o Pepa tada galutinai pasmerkiamas. Bet nekalbant jau apie tai, kad aš, būdamas dabartinio amžiaus, skatinimais esu visai nebepaveikiamas, kokia gi man iš jų nauda, jeigu jie pasigirsta tik tada, kai ne mano reikalas esti visų svarbiausias.

Anuomet — ir anuomet visose srityse — skatinimas man būtų buvęs reikalingas. Juk mane slėgte slėgė prie žemės jau vien Tavo fizinė konstitucija. Prisimenu, pavyzdžiui, kaip mudu dažnokai persirenginėdavom vienoje kabinoje. Aš — liesas, menkas, čiuplus, Tu — stiprus, platus, didelis. Dar kabinoje aš pats sau atrodžiau apgailėtinas — ir ne tik Tavo, bet ir viso pasaulio akyse, nes Tu man buvai visų daiktų matas. O kai mudu paskui, būdavo, visiems žmonėms matant išeinam iš kabinos — aš, Tavo rankos įsitvėręs, mažutėlis, vieni kaulai ir oda, nedrąsus, basas ant lentinio tiltelio, bijąs vandens, negebąs pakartoti plaukimo judesių, kuriuos Tu man rodei, kupinas pačių geriausių ketinimų, tačiau iš tikrųjų versdamas mane vis smarkiau kaisti iš gėdos, — tuomet mane ėmė baisi neviltis, ir visi nelemti dalykai, kuriuos buvau patyręs, tokiomis akimirkomis kuo puikiausiai derėjo vienas prie kito. Geriausiai man būdavo, jeigu Tu kartais pirmas persirengdavai, ir aš, likęs vienas kabinoje, galėdavau tol vilkinti gėdingą būtinybę pasirodyti viešumoje, kol Tu pagaliau ateidavai pasižiūrėti ir mane iš kabinos išgindavai. Buvau Tau dėkingas už tai, kad rodeisi nepastebįs mano menkystės, be to, didžiavausi tėvo kūnu. Beje, šiuo atžvilgiu mudviejų skirtumas ir šiandien tebėra panašus.

Tatai darniai papildė dar ir Tavo visiškas dvasinis pranašumas. Tu vien savo pastangomis buvai taip aukštai išsimušęs, todėl nė kiek nedvejodamas klioveisi savo nuomonės teisingumu. Vaiką mane tai net ne taip akino, kaip jau paaugusį jaunuolį. Iš savojo krėslo Tu valdei visą pasaulį. Tavo nuomonė buvo teisinga, o bet kokia kita — trenkta, paika, kvaila, nenormali. Ir Tavasis pasitikėjimas savimi buvo toks didis, kad, net ir nenuoseklus būdamas, vis tiek likdavai teisus. Galėjo būti ir taip, kad Tu kokiu klausimu išvis neturėjai nuomonės, todėl visos be išimties šiuo klausimu apskritai įmanomos nuomonės turėjo būti neteisingos. Galėjai, pavyzdžiui, plūsti čia čekus, čia vokiečius, čia žydus — ir ne kokiu vienu, o visais aspektais; tad galų gale nebelikdavo nieko daugiau, tiktai Tu vienas. Dareisi man toks mįslingas, kokie esti visi tironai, kurių teisumas grindžiamas ne mąstymu, o pačiu asmeniu. Bent man taip regėjosi.

O juk, kalbant apie Tave ir mane, Tu iš tiesų stebėtinai dažnai buvai teisus; per pašnekesius tatai buvo savaime suprantama, nes šnekėtis mudu bemaž nesišnekėdavom; bet buvai teisus ir tikrovėje. Tačiau ir tai nebuvo koks itin nesuvokiamas dalykas: juk, kad ir ką darydavau, Tu mane visados slėgdavai, — net ir tada, kai mano mintys nesutapo su Tavosiomis, ypač tada. Visas šias nuo Tavęs lyg ir nepriklausomas mintis nuo pat pradžių gniuždė Tavo smerkiama nuomonė; beveik neįmanoma buvo ištverti, iki mintis galutinai ir tvirtai susiformuos. Kalbu čia ne apie kokias aukštas mintis, o apie bet kurį menką vaikystės laikų sumanymą. Užtenka, būdavo, tik pasidžiaugti kokiu dalyku, juo užsidegti, pareiti namo ir apie tai prašnekti, o vietoj atsako iškart sulauki ironiško atodūsio, galvos kraipymo, barbenimo pirštais į stalą: „Esu ir šį tą gražesnio regėjęs“, arba „Kad taip man Tavo rūpesčiai“, arba „Mano galvoje tokiems niekams nėra vietos“, arba „Iš to duonos nevalgysi!“ arba „Pamanykit, tai įvykis!“ Žinoma, nebuvo galima reikalauti, kad Tu, rūpesčių spaudžiamas ir sunkiai plūkdamasis, žavėtumeisi kiekvienu vaikišku niekniekiu. Ne apie tai ir kalbu. Kalbu veikiau apie tai, kad Tu dėl visai priešingos savo esybės nuolatos ir iš principo būtinai vaiką nuvildavai, be to, atvejams kaupiantis, tasai priešingumas be paliovos smarkėjo, todėl galų gale pradėjo reikštis vien kaip įprotis net tada, kai Tu kokį sykį būdavai vienos nuomonės su manimi, ir galų — gale šie vaiko nusivylimai buvo ne paprasti gyvenimo nusivylimai, bet, siedamiesi su visų daiktų matą lemiančiu Tavo asmeniu, smigo į pačią šerdį. Drąsa, ryžtas, pasitikėjimas, džiaugsmas dėl vieno ar kito dalyko negalėjo iki galo išsilaikyti, jeigu Tu buvai jiems priešiškas ar net jeigu vien galėjau numanyti, kad būsi priešiškas; o tatai numanyti galėjau visada, kad ir ko ėmiausi.

Taip buvo ir su mintimis, taip buvo ir su žmonėmis. Pakakdavo man susidomėti kokiu nors žmogumi, — o taip dėl manosios prigimties ne itin dažnai nutikdavo, — Tu jau, visai nepaisydamas mano jausmų ir neatsižvelgdamas į mano nuomonę, išsyk, būdavo, įninki plūstis, šmeižti, niekinti. Nekalti žmonės, tikri kūdikiai, kaip, sakysim, jidiš kalba vaidinantis aktorius Levis gavo už tai atkentėti. Visai nepažindamas, Tu jį, — jau pamiršau kaip, bet tikrai siaubingai, — lyginai su parazitu ir, kaip dažnai būdavo, Tau kalbant apie man mielus žmones, automatiškai griebeisi patarlės apie šunis ir blusas. Aktorių čia prisimenu todėl, kad anuomet prie Tavo kalbų apie jį pasižymėjau tokią pastabą: „Taip tėvas kalba apie mano draugą (kurio net nepažįsta) vien todėl, kad jis — mano draugas. Tatai jam atsikirsdamas galėsiu visados priminti, kai ims prikaišioti sūniškos meilės ir dėkingumo stoką“. Man visados buvo nesuprantama, kad Tu visiškai nejauti, jog savo žodžiais ir nuosprendžiais taip smarkiai mane skaudini ir žemini, atrodė, lyg Tu nė pats nenusituoki, kokią galią turįs. Ir aš, be abejo, dažnai Tave savo žodžiais skaudinau, bet tokiais atvejais visados tatai žinojau, pats kankinausi, bet nebegalėjau susitvardyti, neįstengiau susivaldyti to žodžio nepasakęs, tačiau jau sakydamas gailėjausi. O Tu žodžiais svaideisi kuo ramiausiai, nieko negailėjai nei sakydamas juos, nei vėliau, — prieš Tave aš buvau visai beginklis.

Bet toks buvo ir visas Tavasis auklėjimas. Man regis, Tu turi tikrą auklėtojo talentą: Tavo būdo žmogui toks auklėjimas tikrai būtų galėjęs būti naudingas; jis būtų supratęs, kad kalbi protingai, daugiau dėl nieko nesukęs galvos, ramiai viską taip ir daręs. Bet kai aš buvau mažas, man kiekvienas Tavo šūktelėjimas buvo tiesiog dangaus įstatymas, aš jo niekados nepamiršdavau, jis likdavo man kaip svarbiausia priemonė pasauliui vertinti, visų pirma — Tau pačiam vertinti, o čia Tu visiškai negalėjai pateisinti vilčių. Kadangi vaikystėje drauge su Tavim daugiausia būdavau valgant, tai Tavo pamokymai didžiąja dalimi buvo pamokymai, kaip dera tinkamai elgtis prie stalo. Tai, kas ant stalo padėta, privalu buvo suvalgyti, apie maisto gerumą nevalia buvo kalbėti, — o Tau valgis dažnai rodėsi niekam tikęs; vadinai jį ėdalu; girdi, ta karvė (virėja) jį sugadinusi. Kadangi Tu pats dėl gero apetito ir ypatingo pomėgio visus patiekalus valgei karštus, sparčiai ir dideliais kąsniais, vaikas turėjo skubėti, prie stalo viešpatavo niūri tyla, vis pertraukiama perspėjimų: „Pirma pavalgyk, paskui šnekėk“, arba „greičiau, greičiau, greičiau“, arba „žiūrėk, aš jau seniai suvalgiau“. Kaulų kramtyti buvo nevalia, bet Tu kramtei. Acto iš lėkštės siurbčioti buvo nevalia, bet Tu siurbčiojai. Svarbiausias dalykas buvo duoną raikyti tiesiai; o kad Tu ją raikei peiliu, nuo kurio padažas varvėte varvėjo, buvo nė motais. Reikėjo žiūrėti, kad valgio trupiniai nenukristų ant grindų; po Tavo kėde jų, baigus valgyti, likdavo daugiausia. Prie stalo valia buvo tik valgyti, o Tu krapštinėjaisi ir karpeisi nagus, drožeisi pieštukus, dantų krapštuku valeisi ausis. Prašau Tave, suprask mane teisingai, Tėve, — pačios savaime tai būtų buvusios visai nereikšmingos smulkmenos, mane jos taip gniuždomai veikė tiktai todėl, kad Tu, žmogus, kurio žodis man buvo toks neapsakomai lemiamas, pats nesilaikei įsakymų, kurių man liepei laikytis. Taip pasaulis man pasidalijo į tris dalis: vienoje gyvenau aš, vergas, privaląs laikytis įstatymų, kurie man vienam sugalvoti ir kurių aš, nė pats nežinodamas kodėl, iki galo laikytis niekaip neįstengiau; antrame, man labai tolimame, pasaulyje gyvenai Tu, paskendęs valdymo rūpesčiuose, įsakinėdamas ir vis piktindamasis, kad įsakymai nevykdomi; pagaliau trečiajame pasaulyje, neprivalėdami nei įsakinėti, nei klausyti, laimingai sau gyveno visi kiti žmonės. Nuolatos mane graužė gėda: arba aš vykdžiau Tavo įsakymus, ir tai buvo gėda, nes tie įsakymai galiojo tik man vienam; arba priešinausi, o tai irgi buvo gėda, nes kaipgi aš drįsau Tau priešintis; arba negalėjau tų įsakymų įvykdyti, nes man stigo Tavo jėgos, Tavo apetito, Tavo miklumo, nors Tu iš manęs viso to reikalavai kaip savaime suprantamų dalykų, — tai, žinia, buvo pati didžiausia gėda. Vaikas, aišku, taip nesamprotavo, vaikas taip jautė.

Anuometinė mano padėtis galbūt pasidarys aiškesnė, jei palyginsiu ją su Felikso. Ir su juo Tu juk panašiai elgiesi, netgi taikai jam itin kraupią auklėjimo priemonę, kai, jam, Tavo nuomone, prie stalo ką nešvaraus padarius, nesitenkini, kaip man anuomet, pasakęs: „Esi tikras paršas“, bet dar priduri: „Tikras Hermanas“, arba „visai kaip Tavo tėvas“. Galbūt — daugiau nei „galbūt“ čia negalima pasakyti — tai ir tikrai nedaro itin didelės žalos Feliksui, nes jam Tu esi tiktai, tiesa, labai reikšmingas senelis, bet ne viskas, kaip buvai man, be to, Feliksas yra ramaus, jau dabar sakytum vyriško būdo, ir griausmingas balsas jį galbūt stulbina, bet nedaro ilgalaikio lemiamo poveikio, o svarbiausia — jis juk palyginti retai su Tavim drauge būna, jį veikia ir kitos įtakos, Tu jam greičiau esi mielas kuriozas, ir jis gali rinktis, ką iš Tavęs pasiimti, o ko — ne. Man Tu nebuvai kuriozas, aš negalėjau rinktis, privalėjau priimti viską.

Ir priimti negalėdamas nė žodeliu pasipriešinti, nes Tu iš prigimties neįstengi ramiai kalbėtis apie reikalą, kuriam nepritari ar apie kurį tiesiog ne pats kalbą pradedi; ramiai kalbėtis Tau neleidžia valdingas temperamentas. Paskutiniaisiais metais tatai aiškini širdininko nervingumu, bet aš neprisimenu, kad Tu kada nors iš esmės kitoks būtum buvęs, širdininko nervingumas Tau daugių daugiausia tėra priemonė sugriežtinti savo valdžią, nes, vien jį prisiminus, kitam išsyk turi praeiti bet koks noras prieštarauti. Tai, žinia, ne priekaištas, tik fakto konstatavimas. Tarkime, Otlos atveju: „Juk su ja negalima nė pasišnekėti, ji išsyk šoka į akis“, — sakai Tu, bet iš tikrųjų ji pirma visai juk nešoka; Tu painioji reikalą su asmeniu; reikalas šoka Tau į akis, ir Tu jį išsyk sprendi asmens neišklausęs; o tai, kas paskui Tau dar mėginama sakyti, Tave gali tiktai suerzinti, bet niekados neįtikins. Tada iš Tavęs jau tik tiek išgirsti: „Daryk, kaip pats išmanai, esi laisvas, esi pilnametis, neturiu teisės Tau patarinėti“; ir visa tai sakoma su kraupiai kimia pykčio ir galutinio pasmerkimo gaida, kuri mane šiandien tik todėl verčia mažiau drebėti negu vaikystėje, kad vaikui būdingą išimtinį kaltės jausmą iš dalies pakeitė suvokimas, jog mudu abu bejėgiai.

Negalėjimas ramiai pasišnekėti turėjo man dar ir kitų, beje, visai natūralių padarinių: aš praradau kalbos dovaną. Turbūt ir šiaip nebūčiau tapęs didžiai iškalbiu, bet paprastai ir sklandžiai šnekėti kaip visi žmonės tikriausiai būčiau išmokęs. Bet Tu man anksti uždraudei žodį pratarti, Tavo grėsmingas šūksnis: „Nė žodžio priešais!“ ir pakelta ranka lydi mane jau nuo pradžių pradžios. Pradėjau su Tavimi — o Tu, kai reikalas svarbus Tau, esi puikus kalbėtojas — šnekėti mikčiodamas, vis užsikirtinėdamas, bet Tau ir to dar buvo per daug, galų gale aš visai nutilau, iš pradžių galbūt maištaudamas, o paskui todėl, kad Tavo akivaizdoje negalėjau nieko nei mąstyti, nei sakyti. O kadangi Tu buvai tikrasis mano auklėtojas, tai turėjo padarinių ir visam mano gyvenimui. Apskritai Tu keistai klysti manydamas, kad aš niekados Tau nepaklusau. „Visados ir viską priešingai“ tikrai nebuvo gyvenimo principas, lėmęs mano santykius su Tavimi, kaip Tu kad manai ir man priekaištauji. Priešingai: jeigu būčiau mažiau Tau paklusęs, Tu tikrai būtum kur kas labiau manimi patenkintas. Tavosios auklėjimo priemonės buvo labai veiksmingos; man niekur nepavyko nuo jų išsisukti; toks, koks esu (žinia, jei nekalbėsime apie prigimtį ir gyvenimo daromą poveikį), esu Tavojo auklėjimo ir savojo klusnumo rezultatas. O kad Tau šis rezultatas vis tiek nemalonus, kad Tu nesąmoningai vengi jį pripažinti kaip savojo auklėjimo rezultatą, taip yra todėl, kad Tavo ranka ir mano medžiaga taip viena kitai netiko. Sakei: „Nė žodžio priešais!“ ir šitaip norėjai nutildyti manyje slypinčias Tau nemalonias ir priešiškas jėgas, o aš buvau pernelyg klusnus, aš visai nutilau, gūžiausi ir slėpiausi nuo Tavęs ir tik tuomet išdrįsdavau krustelti, kai būdavau taip toli nuo Tavęs, kad Tavo valdžia — bent tiesiogiai — tenai jau nebesiekė. O Tu tada stovėjai, žiūrėjai, ir viskas Tau regėjosi „priešais“, nors tai tebuvo vien savaime suprantamas Tavo stiprybės ir mano silpnumo padarinys. Be galo veiksmingos, bent jau man visados įspūdį dariusios, iškalba pagrįstos Tavosios auklėjimo priemonės buvo šios: plūdimai, grasinimai, ironija, pikta šypsena ir — nors ir kaip keista — skundai savo dalia. Kad būtum mane tiesiog ir tikrais keiksmažodžiais plūdes, negaliu prisiminti. To nė nereikėjo. Juk turėjai tokią daugybę kitokių priemonių, be to, per pokalbius namuose ir ypač kontoroje keiksmažodžiai aplinkui mane taip gausiai biro ant kitų, kad, būdamas dar mažas berniukas, kartais jaučiausi nuo jų tiesiog apdujęs ir neturėjau pagrindo jų ir sau netaikyti, nes žmonės, kuriuos Tu plūdai, tikrai nebuvo blogesni už mane ir jais Tu tikrai nebuvai labiau nepatenkintas nei manimi. Ir čia vėlei reiškėsi Tavo mįslingas nekaltumas ir neliečiamumas, Tu plūdaisi, nė kiek sau galvos dėl to nesukdamas, netgi smerkei kitus, išgirdęs juos plūstantis, ir draudei jiems tatai.

Plūdimąsi dar stiprino grasinimai, o jų jau ir man kliūdavo. Pavyzdžiui, baisus man regėjosi toks: „Aš tave kaip žuvį į gabalus sudraskysiu“, — nors aš ir žinojau, kad po tų žodžių nieko dar baisesnio nenutinka (kol buvau mažas, beje, to ir nežinojau), tačiau mano vaizduotėje Tu buvai toks galingas, kad bemaž ir tai būtum galėjęs padaryti. Baisu būdavo ir tada, kai Tu rėkaudamas vaikydavaisi aplink stalą, aiškiai nė nenorėdamas sugauti, bet apsimesdamas, kad gaudai, kol mama galų gale išgelbėdavo gaudomąjį. Ir vėl šit, regėjosi vaikui, kad gyvastis jam palikta tik per Tavo malonę, ir jis nešėsi ją toliau kaip niekuo nenusipelnytą Tavo dovaną. Čia minėtini ir Tavo grasinimai, susiję su neklusnumo padariniais. Kai aš imdavausi ko nors, kas Tau nepatikdavo, ir Tu grasindavai, kad man nieko neišeis, tai pagarba Tavo nuomonei būdavo tokia didi, jog nesėkmė, tegul ir kada nors vėliau, neišvengiamai turėdavo ateiti. Aš lioviausi pasitikėjęs tuo, ką darau. Tapau nepastovus, mane ėmė kankinti dvejonės. Juo vyresnis buvau, juo daugiau medžiagos galėjai man pateikti, įrodinėdamas, kad esu niekam tikęs; pamažėle tam tikru atžvilgiu ir tikrai pradėjo darytis Tavo teisybė. Ir vėl aš anaiptol netvirtinu, kad vien per Tave tapau toks; Tu tik sustiprinai tai, kas jau savaime buvo, bet sustiprinai smarkiai, nes, palyginti su manimi, buvai labai galingas ir naudojaisi savo galia.

Ypač patikimas Tau rodėsi auklėjimas pasitelkiant ironiją, kuri sykiu labiausiai atspindėjo Tavo pranašumą prieš mane. Tavieji raginimai paprastai būdavo tokios formos: „Nejau negali padaryti štai taip ir taip? To Tau turbūt jau per daug? Tam jau, žinoma, nebeturi laiko?“ — ir panašiai. Ir kiekvieną tokį klausimą vis lydėjo pikta šypsena ir pikta mina. Jausdavaisi sakytumei nubaustas pirmiau, nei suprasdavai ką nors negerai padaręs. Erzindavo ir tokie sudraudimai, kai būdavai traktuojamas kaip trečias asmuo, taigi, kai nebūdavai net pikto užkalbinimo vertu laikomas; pavyzdžiui, kai Tu, nors sėdėdavau šalia, iš tikrųjų kalbėdavai man, tačiau formaliai kreipdavaisi į mamą: „Jau šito tai iš pono sūnaus, aišku, nėra ko tikėtis“ — ar dar kaip kitaip. (Antra vertus, viskas susiklostė taip, kad man, pavyzdžiui, buvo nedrąsu, o vėliau iš įpratimo nė galvon nešaudavo kreiptis tiesiai į Tave, jei tik mama būdavo šalia. Vaikui buvo kur kas mažiau pavojinga pasiteirauti apie Tave šalia sėdinčią mamą, tad paklausdavau jos: „Kaip sekasi tėvui?“, šitaip apsisaugodamas nuo netikėtumų.) Žinoma, buvo atvejų, kai ir baisiausia ironija regėjosi priimtina, — tada, kai ji buvo skiriama kitiems, pavyzdžiui, Eli35, su kuria aš metų metus pykausi. Tikra piktumo ir piktdžiugos šventė būdavo man, kai, susėdus valgyti, apie ją kone kiekvieną sykį būdavo sakoma: „Jau ta kad išsidrėbs, būtinai bent per dešimtį metrų nuo stalo“ — ir kai Tu paskui, sėdėdamas savo krėsle, piktai, be menkiausio prielankumo ar linksmumo, visai kaip nuožmus priešas, mėgdžiodamas stengdavaisi parodyti, kaip itin šlykščiai jinai, Tavo nuomone, sėdi.

Kaip dažnai tokie ir panašūs dalykai kartojosi, kaip mažai Tu iš tikrųjų jais pasiekei. Manau, taip buvo todėl, kad regėjosi, jog pyktis ir įtūžis yra didesnio masto nei patsai reikalas, kad galima buvo justi, jog pyktį sukėlė ne toks menkniekis kaip sėdėjimas per toli nuo stalo, kad pyktis buvo pirmesnis, o šis reikalas — tiktai atsitiktinai pasitaikiusi proga jam pratrūkti. Kadangi buvau tikras, jog kokia nors proga visados atsiras, tai per daug nesistengiau, be to, nuolat girdėdamas grasinimus ir atbukau; mat pamažu beveik įsitikinau mušti negausiąs. Dariausi niūrus, neatidus, neklusnus vaikas, vis ieškąs — dažniausiai vidinės — galimybės pasprukti. Dėl to kentėjai Tu, dėl to kentėjom ir mes. Savo požiūriu Tu buvai visai teisus, kai, sukandęs dantis ir lydėdamas žodžius į gargaliavimą panašiu kvatojimu, vaikui pirmą sykį leidusiu įsivaizduoti, kas yra pragaras, vis, būdavo, karčiai tari (kaip, sakysim, ir neseniai dėl vieno laiško iš Konstantinopolio): „Tai bent draugija!“

Su tokia Tavo laikysena vaikų atžvilgiu visiškai nesuderinama rodėsi tai, kad Tu, kaip dažnai nutikdavo, imdavai viešai skųstis. Prisipažįstu, mažas būdamas (vėliau viskas pasikeitė), tų skundų visai neįstengiau suvokti ir nesupratau, kaip Tu apskritai gali tikėtis, kad kas nors Tave užjaus. Buvai visais požiūriais toks milžinas; ką gi galėjo reikšti mūsų užuojauta ar juolab mūsų parama? Mūsų užuojautą ir paramą Tu juk turėjai taip pat niekinti, kaip dažnai niekinai mus pačius. Todėl Tavo skundais netikėjau ir vis mėginau įžvelgti už jų slypinčius kokius nors slaptus kėslus. Tik vėliau suvokiau, kad Tu tikrai dėl vaikų kentėjai, tačiau anuomet, kai tie skundai kitomis aplinkybėmis dar būtų galėję pasiekti vaikišką, atvirą, abejonių nekamuojamą ir visaip padėti pasirengusią sielą, man jie ir vėl norom nenorom buvo tik pernelyg aiškios auklėjimo ir žeminimo priemonės, pačios savaime ne itin veiksmingos, bet dariusios tą žalingą šalutinį poveikį, kad vaikas įprato rimtai nežiūrėti kaip tik į tuos dalykus, į kuriuos būtų privalėjęs žiūrėti rimtai.

Laimė, būta ir išimčių, dažniausiai tuomet, kai Tu kentėjai tylomis, ir meilė bei gerumas, savo galybe įveikę visas priešiškas jėgas, tiesiogiai mane suimdavo. Teisybė, taip pasitaikydavo retai, tačiau buvo tikrai nuostabu. Sakysim, kai pamatydavau Tave karštą vasarą po pietų iš nuovargio valandžiukę užsnūdusį krautuvėje, alkūne į pultą pasirėmusį, arba kai sekmadieniais nusiplūkęs ateidavai pas mus vasaros gaivoje atsikvėpti; arba kai, mamai sunkiai sergant, verkei ir drebėjai, rankomis įsikibęs į knygų lentyną; arba kai, man paskutinį kartą sergant, tyliai atėjai pas mane į Otlos kambarį, sustojai ant slenksčio, tik kaklą ištiesei, kad galėtum mane pamatyti lovoje, ir vien rankos mostu pasisveikinai, nenorėdamas manęs varginti. Tokiomis akimirkomis guldavausi kniūbsčias ir raudodavau iš laimės, o dabar irgi raudu apie tai rašydamas.

Moki Tu, nors retai tepasitaiko tatai išvysti, ir labai gražiai, tykiai, prielankiai, patenkintomis akimis šypsotis, ir tas, kuriam ši šypsena skirta, gali pasijusti stačiai laimingas. Negaliu prisiminti, kad į mane vaikystėje tokia šypsena aiškiai būtų kada nukrypusi, bet tikriausiai galėjo taip būti, kodėl gi turėjai man jos nerodyti, — juk regėjausi Tau dar nekaltas ir buvau Tavo didžioji viltis. Beje, ir tokie malonūs įspūdžiai ilgainiui tik tiek tedavė, kad dar labiau padidino manąjį kaltės jausmą ir padarė pasaulį man dar labiau nesuprantamą. Verčiau aš rėmiausi tikrais ir nuolatos tveriančiais faktais. Norėdamas nors truputėlį Tau atsispirti, iš dalies lyg ir keršydamas, netrukus pradėjau atidžiai stebėti, rinkti, perdėtai pabrėžinėti pastebėtus menkniekius, visokius Tavo juokingus bruožus. Pavyzdžiui, kaip lengvai Tu leidaisi apakinamas dažniausiai tik tariamai aukščiau už Tave stovinčių asmenų ir galėjai be paliovos apie juos kalbėti, sakysim, apie kokį nors imperatoriškąjį tarėją36 ar ką panašaus (kita vertus, tokiais atvejais man buvo skaudu, kad Tu, mano Tėvas, manai esąs reikalingas tokių niekingų savos vertės patvirtinimų ir dar jais puikuojiesi). Arba atidžiai stebėjau, kaip Tu itin mėgsti nešvankias, kuo garsiau dėstomas kalbas, iš kurių pats juokiesi taip, lyg būtum kažin kokią ypatingą šmaikštybę pasakęs, nors tai tebuvo vien lėkštos, menkos nešvankybės (tačiau, žinia, tai man buvo dar vienas Tavo gyvybingumo ženklas, verčiąs gėdytis savo menkumo). Tokių įvairiausių dalykų, aišku, būta gausybės; džiūgavau juos matydamas, jie man davė dingstį kuždėtis ir juokauti, kartais Tu tatai pastebėdavai, širsdavai, laikei tai piktumu, nepagarbumo apraiška, bet patikėk, man tai buvo vien savisaugos priemonė, beje, netinkama, tai buvo tokie juokai, kokie skleidžiami apie dievus ir karalius, juokai, ne tik suderinami su pačia giliausia pagarba, bet ir esą jos dalimi.

Beje, ir Tu, santykių su manimi požiūriu būdamas panašioje padėtyje, mėginai griebtis tam tikros gynybos. Dažnai primindavai, koks nepaprastai puikus mano gyvenimas ir kaip gerai su manimi, tiesą sakant, buvo elgiamasi. Tai teisybė, tačiau nemanau, kad man, turint galvoje susiklosčiusias aplinkybes, buvo iš to kokios nors esminės naudos.

Teisybė, mama man buvo be galo gera, tačiau visa tai siejosi su Tavimi, o ši sąsaja nebuvo gera. Mamai nejučiomis teko medžioklės varovo vaidmuo. Tavasis auklėjimas, žadindamas užsispyrimą, neprielankumą ar net neapykantą, kokiu nors neįtikėtinu atveju gal ir būtų galėjęs priversti mane pradėti gyventi savo galva, tačiau mama gerumu, protingais įkalbinėjimais (vaikystės sumaištyse ji juk buvo proto įsikūnijimas) bei prašymais viską vėl išlygindavo, ir aš būdavau pargenamas atgalios į Tavąją sferą, iš kurios galbūt kitomis aplinkybėmis Tavo ir savo labui būčiau ištrūkęs. Arba būdavo taip, kad tikrai mudu nė nesusitaikydavom, kad mama mane nuo Tavęs tik slapčiomis gindavo, slapčiomis man ką nors duodavo, ką nors leisdavo, o tada aš Tavo akyse ir vėlei būdavau šviesos vengiąs padaras, apgavikas, aiškiai suvokiąs savo kaltę ir dėl savo menkystės tik aplinkiniais keliais siekiąs net to, ką laikąs savo pagrįsta teise. Pamažu aš, aišku, įpratau teis pačiais keliais siekti ir to, ko siekti, net ir savo nuomone, neturėjau teisės. O dėl to manasis kaltės jausmas ir vėlei didėjo.

Teisybė ir tai, kad Tu manęs turbūt nė karto nesi iš tikrųjų mušęs. Tačiau riksmai, Tavo įraudęs veidas, skubus petnešų sagstymasis, jų kabinimas po ranka, ant kėdės atkaltės, man buvo bemaž baisiausias dalykas. Tai toks jausmas, lyg būtum kariamas. Kai žmogus iš tikrųjų pakariamas, jis numiršta, ir viskas baigiasi. Tačiau kai jis, išgyvenęs visus pasirengimus karti, tik kilpai jau tabaluojant prieš akis, sužino esąs pasigailėtas, tai dėl to gali ir visą gyvenimą kentėti. Be to, per tą daugybę kartų, kai aš, Tavo aiškiai parodyta nuomone, buvau nusipelnęs mušimo ir tik vos vos jo per Tavo malonę išvengiau, ir vėlei susitvenkė didžiulis savo kaltės suvokimas. Kad ir kaip žvelgsi, aš Tau vis prasikalsdavau ir prasikalsdavau.

Nuo seno Tu man priekaištavai (beje, ir man vienam, ir kitiems girdint: Tu juk visai neįstengei pajusti, koks žeminamas yra pastarasis atvejis, Tavo vaikų reikalai visados buvo viešumoje), kad aš naudojuosi Tavo triūso vaisiais ir gyvenu ramiai ir šiltai, viskuo aprūpintas, jokio stygiaus nepatirdamas. Turiu galvoje tuos žodžius, kurie tiesiogine prasme stačiai įsirėžę mano smegenyse, sakysim, tokius: „Jau septynerių metų aš su vežimėliu turėjau per kaimus traukti“. — „Visi turėjom vienam kambary miegoti“. — „Džiaugdavomės, kai namie bulvių būdavo“. — „Metų metus neturėdavau žiemą kuo apsirengti, mano blauzdos nuo šalčio tiesiog žaizdotos buvo“. — „Dar vaikas būdamas, jau turėjau krautuvėn į Piseką eiti“. — „Iš namų ničnieko negavau, net kariuomenėje tarnaudamas pats siunčiau namo pinigus“. — „Bet vis tiek, vis tiek tėvas man visados buvo tėvas. Kas šiandien tai dar besupranta! Ką vaikai žino! To juk nė vienam neteko kęsti! Argi šiandien vaikas įstengs tai suprasti?“ Kitomis aplinkybėmis tokie pasakojimai gal būtų buvę puiki auklėjimo priemonė, jie būtų galėję įkvėpti drąsos ir jėgų ištverti tuos pačius vargus ir nepriteklius, kuriuos gavo kęsti tėvas. Tačiau Tu juk to visai nenorėjai, padėtis kaip tik Tavo pastangomis buvo visai pasikeitusi, progų taip pasižymėti, kaip Tau teko, mums nebebuvo. Tokią progą pirma būtų reikėję per jėgą ir maištą susikurti, būtų reikėję iš namų išsiveržti (su sąlyga, kad tokiam žingsniui būtų užtekę ryžto ir jėgų ir kad mama savo ruožtu kitomis priemonėmis tam nebūtų užkirtusi kelio). Tačiau viso to Tu nė kiek nenorėjai, tatai Tu vadinai nedėkingumu, pamišusiomis idėjomis, neklusnumu, išdavyste, kvailybe. Taigi, viena vertus, rodydamas save kaip pavyzdį, pasakodamas apie save ir šitaip mus gėdindamas, Tu tokiam žingsniui skatinai, o antra vertus, jį kuo griežčiausiai draudei. Šiaip jau, sakysime, nekalbant apie šalutines aplinkybes, Otlos nuotykiai Ciurau Tave būtų turėję žavėti. Ji norėjo grįžti į kraštą, iš kurio Tu esi kilęs, norėjo taip dirbti ir taip stygių kęsti, kaip Tau pačiam teko, ji nenorėjo naudotis sėkmingais Tavo darbo vaisiais, kaip ir Tu pats buvai nepriklausomas nuo savojo tėvo. Argi šie ketinimai buvo tokie siaubingi? Ar jie buvo tokie tolimi Tavo pavyzdžiui ir Tavo pamokymams? Gerai, iš Otlos ketinimų galų gale nieko neišėjo, jie galbūt buvo truputėlį juokingi, ji viską darė pernelyg triukšmingai, neparodė deramos atodairos tėvams. Bet ar čia buvo jos vienos kaltė, ar nebuvo čia kaltos ir susiklosčiusios aplinkybės, pirmiausia ta, kad Tu buvai pasidaręs jai toks svetimas? Argi ji Tau, sakysim (kaip Tu vėliau mėginai pats sau įteigti), kontoroje buvo ne tokia pat svetima kaip vėliau, išvažiavusi į Ciurau? Ir argi Tu, be jokios abejonės, nebūtum turėjęs pakankamai galios (su sąlyga, kad būtum įstengęs prisiversti) padrąsinimu, patarimu ir globa, gal net šiokiu tokiu pakantumu, paversti šį nuotykį net visai geru dalyku?

Patyręs ką nors panašaus, paskui Tu dažniausiai karčiai juokaudamas sakydavai, kad mes pernelyg gerai gyvename. Tačiau tam tikra prasme tai visai ne juokai. Tai, ką Tu turėjai išsikovoti, mes gavom iš Tavo rankų, tačiau kovą už išorinį gyvenimą, kurion Tu iškart patekai ir kurios, žinia, mes irgi neišvengiame, — tą kovą mums tenka kovoti daug vėliau, vaiko jėgomis, nors jau vyro amžiaus sulaukus. Nesakau, kad dėl to mūsų padėtis būtinai yra blogesnė nei buvo Tavoji, veikiau ji tokia pat (nors, tiesa, prielaidos nėra palygintos); nepalanki mums tik ta aplinkybė, kad mes savo vargais neturime kam girtis ir nieko jais negalime žeminti kaip Tu darei apie savuosius kalbėdamas. Neneigiu nė to, jog būtų buvę įmanoma, kad aš iš tikrųjų būčiau galėjęs naudotis Tavo didelio ir sėkmingo darbo vaisiais, kad būčiau galėjęs juos įsisavinti ir jais remdamasis, Tavo džiaugsmui, toliau darbuotis, tačiau tam kelią kaip tik ir užkirto mudviejų susvetimėjimas. Tuo, ką Tu davei, aš galėjau naudotis, tačiau tik sugėdintas, nuovargio, silpnumo, kaltės jausmo apimtas. Todėl Tau už viską galėjau atsidėkoti tiktai kaip elgeta, o ne savaisiais darbais.

Dar vienas išorinis viso to auklėjimo padarinys buvo tas, kad bėgau nuo visko, kas bent iš tolo galėjo Tave priminti. Pirmiausia — nuo kontoros. Pati savaime, ypač kol dar tebuvo skersgatvio krautuvėlė, man ji turėjo būti smagi vieta, ten buvo taip gyva, vakarais šviesu, ten galėjai daug ką pamatyti ir išgirsti, čia vienur, čia kitur pagelbėti, pasirodyti, o svarbiausia — gėrėtis Tavimi ir Tavo nepaprastais prekybiniais talentais, regint, kaip Tu, niekados nepailsdamas, prekiauji, šnekiesi su žmonėmis, juokauji, abejotinais atvejais iškart gebi nuspręsti ir taip toliau; net ir tai, kaip Tu pakuoji prekes arba plėši dėžę, buvo įsidėmėtinas reginys, o apskritai viskas — tikrai nebloga mokykla vaikui. Bet kad Tu mane pamažu visais atžvilgiais vis labiau gąsdinai, o kontora ir Tu man buvo viena sąvoka, tai ir kontoroje ėmiau jaustis nejaukiai. Dalykai, iš pradžių man atrodę savaime suprantami, pradėjo mane kankinti, vertė rausti iš gėdos, — pirmiausia Tavo elgesys su personalu. Nežinau, gal jie tokie buvo daugumoje kontorų (pavyzdžiui, firmoje „Assecurazioni Generali“37 mano laikais tikrai viskas buvo panašu, atsisveikindamas aš, ne visai teisybę sakydamas, bet ir ne visai meluodamas, pareiškiau direktoriui išeinąs iš darbo todėl, kad nebegalįs ištverti plūdimosi, nors, beje, tiesiogiai plūstamas net nebuvau; plūdimąsi man jau namuose buvo pasidarę itin skaudu kęsti), bet kitos kontoros vaikystėje man nerūpėjo.

O Tave kontoroje girdėjau ir mačiau taip rėkaujant, plūstantis ir siautėjant, kad anuomet maniau, jog daugiau taip visame pasaulyje niekur nebūna. Ir ne vien plūdimosi būta, būta ir šiaip visokios tironijos. Sakysim, kai prekes, kurių reikalavai nepainioti su kitomis, Tu vienu rankos mostu nubloškei žemėn nuo pulto, — šiek tiek Tave pateisinti buvo galima tik todėl, kad įniršęs išvis apie nieką negalvojai, — o parankinis turėjo pakelti. Arba tos Tavo nuolatinės kalbos apie vieną plaučiais sergantį parankinį: „Kad jis pagaliau padvėstų, tas paliegęs šuva“. Tarnautojus vadinai „apmokamais priešais“, jie tokie ir buvo, bet man regėjosi, kad dar pirmiau, nei jie tokie pasidarė, Tu buvai jų „mokantis priešas“. Ten aš gavau ir didžiąją pamoką, kad Tu gali būti neteisingas; savo paties atžvilgiu nebūčiau to taip greit pastebėjęs, juk buvo prisikaupę pernelyg daug kaltės jausmų, verčiančių manyti, kad Tu teisus; bet ten — bent jau mano vaikiška nuomone, vėliau, žinia, šiek tiek, bet ne per daugiausia pakitusia, — buvo svetimi žmonės, kurie juk mums dirbo ir už tai turėjo gyventi nuolatos Tavęs bijodami. Žinoma, aš čia perdėjau, ir būtent todėl, kad stačiai tariau, jog Tu jiems darai tokį pat baisų įspūdį kaip ir man. Jeigu taip būtų buvę, jie tikrai nebūtų galėję gyventi; bet kad ten buvo suaugę ir daugiausia kuo stipriausių nervų žmonės, tai jie be vargo nusipurtydavo nuo savęs visus plūdimus, kurie galų gale Tau pačiam darė kur kas daugiau žalos nei jiems. Tačiau man dėl to kontora pasidarė nepakenčiama, ten viskas pernelyg priminė mano santykius su Tavimi; nekalbant jau apie verslininko suinteresuotumą, nekalbant nė apie Tavo valdingumą vien kaip komersantas Tu buvai tiek pranašesnis už visus, kurie kada nors iš Tavęs mokėsi, kad nė vienas jų daromas darbas negalėjo Tavęs patenkinti; panašiai ir manim Tu turėjai būti amžinai nepatenkintas. Taigi aš neišvengiamai priklausiau personalo partijai, beje, dar ir todėl, kad jau vien iš baikštumo negalėjau suvokti, kaip galima taip plūsti svetimus žmones, ir todėl dėl to paties baikštumo jau vien savo saugumu rūpindamasis mėginau kaip nors sutaikyti su Tavimi, su mūsų šeima personalą kuris, mano nuomone, turėjo būti kraupiai pasipiktinęs. Tam jau nebepakako su personalu elgtis tiesiog padoriai, nepakako elgtis su juo net kukliai, aš privalėjau nusižeminti, ne tik pirmas sveikintis, bet, jei įmanoma, ir atsakymo į pasveikinimą kratytis. Ir net jeigu aš, visai nereikšmingas asmuo, jiems būčiau kojas laižęs, vis tiek tai nebūtų buvusi pakankama kompensacija už tai, kaip Tu, viešpats, iš viršaus juos talžei. Tokie mano santykiai su aplinkiniais žmonėmis, čia užsimezgę, ir ateityje, ir už kontoros ribą liko nepakitę (šiek tiek panašus, bet ne toks pavojingas ir ne toks kiaurai viską persmelkiantis kaip mano yra, pavyzdžiui, ir Otlos pomėgis prasidėti su vargšais žmonėmis, Tave taip piktinantis jos sėdinėjimas su tarnaitėmis ir kiti tokie dalykai). Galų gale kontoros kone pradėjau bijoti, šiaip ar taip, mano reikalu ji liovėsi buvusi gerokai anksčiau, nei aš pradėjau lankyti gimnaziją dar labiau mane nuo jos atitolinusią. Be to, man regėjosi, kad ir mano gabumų jai niekaip neužteks, — juk, kaip Tu pats sakei, net Tavųjų visų jai reikią. Tada Tu (dar ir šiandien jaučiuosi dėl to susigraudinęs ir susigėdęs) mėginai bent šiek tiek pasisaldinti Tau tokį skaudų mano nenorą domėtis kontoros reikalais ir tvirtinai, girdi, aš neturįs verslininko polinkių mano galva esanti pilna aukštesnių idėjų ir panašiai. Mama, žinoma, džiaugėsi tokiais Tavo prisiverstinai daromais pareiškimais, o ir aš pats, pasiduodamas tuštybei ir bėdos spaudžiamas, neatsispyriau jų poveikiui. Bet jeigu mane nuo kontoros (kurios aš dabar, bet tiktai dabar, nuoširdžiai ir tikrai pradėjau nekęsti) iš tikrųjų arba iš esmės būtų nutolinusios „aukštesnės idėjos“, tai jos būtų turėjusios pasireikšti kaip nors kitaip, o ne tuo, kad aš sau tykiai ir baikščiai plaukiau pasroviui, kol baigiau gimnaziją ir teisės studijas, o paskui galutinai nutūpiau už valdininko stalo.

Norėdamas pabėgti nuo Tavęs, turėjau bėgti ir nuo šeimos, net nuo mamos. Teisybė, jos užtarimo visados galėjai sulaukti, tačiau ji buvo neatskiriama nuo Tavęs. Pernelyg ji Tave mylėjo ir pernelyg ištikimai buvo Tau atsidavusi, kad vaiko kovoje būtų galėjusi tapti savarankiška ir ilgiau tveriančia galybe. Beje, vaiko instinktas čia buvo teisingas, nes, metams slenkant, mama darėsi vis didesnė Tavo šalininkė, pati gebėjusi gražiai ir švelniai, kone niekados Tavęs rimtai neužgaudama, išsaugoti savąjį, tegu ir itin ribotą savarankiškumą ji, metams slenkant, vis nuosekliau, veikiau jausmais nei protu aklai perėmė Tavo smerkiamą nuomonę apie vaikus, — ypač, teisybė, sunkiu Otlos atveju. Žinoma, nuolatos privalu prisiminti, kokia kankinama ir be galo alinama buvo mamos padėtis šeimoje. Ji plūkėsi kontoroje, namų ūkyje, pati dar kartą persirgo visomis šeimos ligomis, tačiau viską apvainikavo tos kančios, kurias ji patyrė atsidūrusi tarpinėje padėtyje tarp mūsų ir Tavęs. Tu su ja visados elgeisi meiliai ir pagarbiai, tačiau šiuo požiūriu Tu jos netausojai lygiai taip pat, kaip ir mes netausojome. Be atodairos plakėm ir plakėm ją: Tu iš savosios, o mes — iš savosios pusės. Tai buvo šiokia tokia permaina, pikti kėslai niekam nebuvo galvoje, galvoje buvo tiktai kova, kurion Tu buvai įsileidęs su mumis, mes — su Tavimi, o su mama mes visi išsisiautėdavom. Nebuvo geras vaikų auklėjimo elementas ir tai, kaip Tu — nors, žinoma, dėl to visai nebūdamas kaltas — kankinai ją dėl mūsų. Tatai netgi tariamai pateisino šiaip jau niekaip nepateisinamą mūsų elgesį su ja. Ir ko tik jai dėl Tavęs neteko iškęsti iš mūsų, o dėl mūsų — iš Tavęs, jau nekalbant apie tuos atvejus, kai Tu buvai teisus, nes ji mus paikino, nors ir tas „paikinimas“ kartais veikiausiai buvo tik tyli, nesąmoninga priešinimosi Tavajai sistemai demonstracija. Be abejo, mama viso to nebūtų galėjusi ištverti, jeigu jėgų tverti jai nebūtų davusi meilė mums visiems ir tos meilės teikiama laimė.

Seserys tik iš dalies laikėsi drauge su manim. Laimingiausiai susiklostė Vali padėtis. Būdama artimiausia mamai, ji be didelio vargo ir žalos panašiai pakluso ir Tavo valiai. Tačiau ir Tu, kaip tik mamą atmindamas, buvai jai prielankesnis, nors jos prigimtyje Kafkų paveldo buvo nedaug. Bet galbūt Tau kaip tik tai buvo gerai; kur Kafkų paveldo nebuvo, Tu nė negalėjai ko nors panašaus reikalauti; ne taip kaip mūsų kitų atveju, šįkart Tavęs neėmė jausmas, kad čia žūva kažkas, ką bet kuria kaina privalu gelbėti. Beje, ko gero, Tu niekados per daug nemėgai Kafkų paveldo, atsiskleidžiančio moterų prigimtyje. Santykiai su Vali gal būtų susiklostę net dar prielankesni, jeigu mes kiti jų šiek tiek nebūtume gadinę.

Eli yra vienintelis pavyzdys mažne visiškai pavykusio mėginimo ištrūkti iš Tavo sferos. Vaikystėje iš jos to mažiausiai būčiau tikėjęsis. Juk ji buvo lėtapėdis, apsnūdęs, baikštus, nusivylęs, kaltės kamuojamas, perdėm žeminamas, piktas, tingus, saldumynus mėgstantis ir šykštus vaikas; su ja ne tik kalbėtis, į ją net pažvelgti bemaž negalėjau, — taip labai ji man priminė mano paties padėtį, taip panašiai buvo veikiama tų pačių auklėjimo kerų. Ypač koktus man regėjosi jos šykštumas, nes pats, ko gero, buvau dar šykštesnis. Juk šykštumas — vienas patikimiausių ženklą kad žmogus jaučiasi didžiai nelaimingas; taip niekuo nebuvau tikras, kad iš tiesų turėjau tik tai, ką jau laikiau rankose arba burnoje, arba kas bent jau keliavo tenai, o Eli, būdama panašioje padėtyje, kaip tik tai vis taikėsi iš manęs atimti. Tačiau viskas pasikeitė, kai ji jaunų metų — tatai užvis svarbiausia — išėjo iš namą ištekėjo, susilaukė vaikų; ji pasidarė linksma, nerūpestinga, drąsi, dosni, nesavanaudė, niekad neprarandanti vilties. Beveik neįtikėtina, kaip Tu, tiesą sakant, visai nepastebėjai tų permainų ar bent deramai jų neįvertinai, — taip Tave buvo apakinęs piktumas, kurį Tu Eli nuo seno jautei ir iš esmės tebejauti; tiktai kad tas piktumas dabar pasidaręs toli gražu nebe toks aktualus, nes Eli nebegyvena su mumis, be to, Tu myli Feliksą ir Tau patinka Karlas, todėl tas piktumas nebe toks svarbus. Tiktai Gerti kartais dar tenka nuo jo kentėti.

Apie Otlą bemaž nedrįstu nė rašyti; žinau, kad taip rizikuoju iš anksto sugriauti viską ko tikiuosi šiuo laišku pasiekti. Normaliomis aplinkybėmis, kitaip tariant, jeigu ji nebūna patekusi ypatingon bėdon ar pavojun, Tu jauti jai vien neapykantą juk pats esi man sakęs, kad ji, Tavo nuomone, nuolatos tyčia Tave kamuoja ir erzina ir kad tuomet, kai Tu dėl jos kenti, ji patenkinta džiaugiasi. Taigi lyg ir koks velnias. Kokia neapsakoma susvetimėjimo praraja, dar didesnė negu tarp mudvieją turi būti atsivėrusi tarp Tavęs ir jos, kad būtų įmanomas toks neapsakomai apmaudus apsirikimas. Otla nuo Tavęs taip toli, kad Tu jos beveik nebeįžvelgi, todėl ir stataisi šmėklą ton vieton, kur tari ją esant. Sutinku, kad Tau su ja buvo itin sunku. Viso šio itin sudėtingo atvejo neįstengiu perprasti, tačiau, šiaip ar taip, čia būta lyg ir kokios Levi, apsiginklavusios geriausiais Kafkų giminės ginklais. Tarp mudviejų tikra kova nė nevyko; aš buvau greit paguldytas ant menčių; man liko tik mėginimai pabėgti, kartėlis, liūdesys, vidinė kova. O judu buvot visados grumtynių parengtyje, visados žvalūs, visados kupini jėgų. Reginys sykiu ir didingas, ir apgailėtinas. Pačioje pradžioje judu, be abejo, buvote labai artimi, nes ir šiandien dar iš mūsų keturių Otla, ko gero, yra gryniausias Tavo ir mamos santuokos bei joje susijungusių galių atspindys. Nežinau, kas iš Jūsų atėmė Tėvo ir vaiko santarvės laimę, galiu tik numanyti, kad čia viskas klostėsi panašiai kaip ir mano atveju. Tavo pusėje — Tavo esybės tironija, o jos pusėje — Levi užsispyrimas, jautrumas, teisingumo jausmas, nerimas, dar labiau sustiprinti iš Karkų paveldėtos stiprybės suvokimo. Žinoma, ir aš jai dariau įtaką tačiau vargu bau savo iniciatyva, greičiau pačiu savojo buvimo faktu. Beje, ji, būdama paskutinė, pateko į jau susiklosčiusius jėgų santykius ir, naudodamasi gausybe esamos medžiagos, galėjo susidaryti savo nuomonę. Galiu net įsivaizduoti, kad ji širdyje kurį laiką svyravo, ar pulti į glėbį Tau, ar Tavo priešininkams, matyt, būsi praleidęs kažkokią progą ir ją atstūmęs, tačiau, jeigu tatai būtų buvę įmanoma, iš judviejų būtų išėjusi puiki ir sutartina pora. Dėl to aš būčiau netekęs sąjungininko, tačiau judviejų reginys man būtų gausiai šį nuostolį atsvėręs, be to, neapsakoma laimė būti visiškai patenkintam bent vienu savo vaikų būtų Tave labai pakeitusi man palankia kryptimi. Visa tai šiandien, tiesa, vien sapnas. Otlos ryšys su Tėvu visai nutrūkęs, ji, kaip ir aš, turi pati viena ieškoti savojo kelio, o tuo mastu, kiek ji, palyginti su manimi, labiau pasitiki gyvenimu ir savimi, kiek ji sveikesnė ir mažiau linkusi į dvejones, tiek ji Tau piktesnė ir didesnė išdavikė. Aš tai suprantu; Tavo akimis žiūrint, ji kitokia nė negali būti. Ji netgi pati įstengia pažvelgti į save Tavo akimis, pajusti tą kančią kurią Tu jauti, ir dėl to ne neviltin pulti, — neviltis yra veikiau mano skirtis, — bet labai sielotis. Tiesa, Tu dažnai matai — ir tai atrodo kaip tikra priešingybė ką tik mano pasakytiems žodžiams — mudu drauge besikuždančius, drauge besijuokiančius, retsykiais išgirsti ir Tave paminint. Tau mes regimės kaip įžūlūs sąmokslininkai. Žinoma, Tu nuo seno esi pagrindinė mūsų pašnekesių ir minčių tema, tačiau mudu drauge sėdinėjame tikrai ne todėl, kad ką nors prieš Tave regztume, o todėl, kad mėginame kiek tik įstengdami juokais ir rimtai, su meile ir užsispyrimu, su pykčiu ir bjaurėjimusi, su atsidavimu ir kaltės jausmu, pasitelkdami visas savo proto ir širdies jėgas, iš visų pusią iš toli ir iš arti, su visomis smulkmenomis, visomis dingstimis drauge aptarti šį kraupų procesą tvyrantį tarp mudviejų ir Tavęs, — procesą kuriame Tu nuolatos skelbiesi esąs teisėjas, nors iš tikrųjų bent didžiąja dalimi (čia aš palieku atviras duris visoms klaidoms, kurių man, aišku, gali pasitaikyti), esi, kaip ir mudu, tokia pat silpna ir apakusi suinteresuotoji pusė. Turint galvoje visumą pamokomas Tavo auklėjamo — jo poveikio pavyzdys buvo Irma.38 Viena vertus, ji vis dėlto buvo prašalaitė, jau užaugusi pateko į Tavo kontorą iš esmės turėjo reikalų su Tavimi kaip su savo šefu, taigi tik iš dalies ir jau atsparaus amžiaus sulaukusi pateko į Tavo įtaką tačiau, kita vertus, ji vis dėlto buvo kraujo giminaitė, garbino Tave kaip savo tėvo brolį, ir Tavo valdžia jai buvo kur kas didesnė nei vien šefo. Ir vis dėlto ji, kad ir silpno kūno, tokia šauni, protinga, darbšti, kukli, patikima, nesavanaudė, ištikima, mylėjusi Tave kaip dėdę ir žavėjusis Tavimi kaip viršininku, nebuvo Tau labai gera tarnautoja. Mat ji, žinia, ir mūsų ton pusėn šiek tiek stumiama, Tavo atžvilgiu buvo daugmaž vaiko padėtyje, ir viską laužanti Tavosios esybės galia jai buvo dar tokia didelė, kad (tiesa, tiktai Tavo atžvilgiu ir, tikėkimės, pačiai mergaitei smarkiau dėl to nesikamuojant) ji pradėjo darytis užmarši, aplaidi, linkusi į niūrius juokus, net šiek tiek užsispyrėlė — kiek jos atveju tatai apskritai buvo įmanoma, — ir čia aš išvis nekalbu apie tai, kad ji buvo ligota, o ir šiaip ne itin laiminga, be to, apverktinos namų padėties slegiama. Man itin įsidėmėtiną savo santykių su ja aspektą Tu išreiškei mums stačiai klasikiniu tapusiu, kone piktžodžiaujamu, bet Tavo elgesio su žmonėmis nekaltumą kaip tik labai aiškiai įrodančiu sakiniu: „Velionė, iškeliaudama pas Viešpatį, daug man kiaulysčių paliko“.

Galėčiau aprašinėti dar ir tolesnius Tavo įtakos sferos ir kovos su ja ratus, bet čia jau pradėčiau darytis nebe toks tvirtas ir turėčiau užsiimti konstravimu, be to, Tu, juo labiau nuo verslo ir šeimos toldamas, nuo seno dareisi juo malonesnis, nuolaidesnis, mandagesnis, labiau linkęs į kitus atsižvelgti, kitiems atidesnis (turiu galvoje ir išoriškai), — juk lygiai taip pat, sakysime, koks vienvaldis despotas, išvykęs iš savojo krašto, neturi pagrindo vis tiek būti tironas ir gali geraširdiškai leistis į šnekas net su pačios žemiausios kilmės žmonėmis. Ir tikrai Tu, pavyzdžiui, grupinėse nuotraukose iš Francensbado visados toks stambus ir linksmas stovėjai tarp menkučių paniurusių žmogelių lyg koks kelionėn išsileidęs karalius. Iš to, tiesa, ir Tavo vaikai būtų galėję turėti naudos, tik jie — o tai buvo neįmanoma — jau vaikystėje būtų turėję įstengti tatai įžvelgti, ir man pačiam, pavyzdžiui, nevalia būtų buvę nuolatos gyventi, sakytume, pačiame centriniame, griežčiausiame, labiausiai varžančiame Tavosios įtakos žiede, kaip aš iš tikrųjų gyvenau.

Dėl to aš praradau ne tik šeimos jausmą kaip Tu sakai, — priešingai, šeimos jausmą aš dar tebeturėjau, nors jis, tiesa, iš esmės buvo negatyvus ir reiškėsi (be abejo, niekados nesibaigiančiu) vidiniu vadavimusi nuo Tavęs. Tačiau santykiai su kitais žmonėmis dėl Tavo įtakos, ko gero, dar smarkiau nukentėjo. Labai klysti manydamas, kad dėl kitų aš, skatinamas meilės ir ištikimybės, esu pasiryžęs viską padaryti, o dėl Tavęs ir šeimos — nieko, nes esu šaltas ir išdavikiškas. Dešimtąjį kartą kartoju: tikriausiai ir šiaip būčiau tapęs žmonių vengiančiu, baikščių žmogumi, tačiau nuo jo dar tolimas ir tamsus kelias iki tos vietos, kurioje iš tikrųjų atsidūriau. (Ligi šiol šiame laiške palyginti nedaug ką tyčia nutylėjau, o dabar ir vėliau turėsiu kai ką nutylėti, ką — Tau ir sau pačiam — prisipažinti man dar tebėra sunku. Sakau tai todėl, kad, bendram vaizdui kur ne kur pasidarius nebe tokiam aiškiam, Tu nemanytum, jog dėl to kalta įrodymų stoka; veikiau esama įrodymą nuo kurių vaizdas galėtų pasidaryti net pernelyg ryškus. Nelengva čia rasti aukso vidurį.) Beje, pakaks priminti tai, ką jau anksčiau rašiau: Tavo akivaizdoje aš netekau pasitikėjimo savimi, o vietoj jo įgijau beribį kaltės jausmą. (Prisimindamas, koks tasai jausmas beribis, aš kartą apie vieną asmenį teisingai parašiau: „Jis bijo, kad gėda pergyvens jį“.) Susitikęs su kitais žmonėmis, negalėjau staiga imti ir pasikeisti; su jais susidūrus mane veikiau apimdavo dar didesnis kaltės jausmas, nes juk, kaip jau sakiau, privalėjau atsiteisti už tai, kuo Tu jiems kontoroje būdavai prasikaltęs ir už ką man taip pat teko dalis atsakomybės. Be to, Tu juk kiekvienam, su kuriuo aš bendraudavau, slapčiomis ar viešai turėdavai ką prikišti, o už tai aš tų žmonių taip pat turėjau prašyti atleidimo. Nepasitikėjimas dauguma žmonių kurį Tu man mėginai įskiepyti kontoroje ir šeimoje (nagi paminėk bent vieną vaikystėje man kuo nors reikšmingą žmogų, kurio Tu nors kartą nebūtum su žemėm sumaišęs) ir kuris Tavęs, kad ir keista, anaiptol neslėgė (ką gi, Tu buvai labai stiprus, be to, iš tikrųjų gal tai tebuvo vien valdovo emblema), — tasai nepasitikėjimas, kuris, mano, mažylio, akimis žvelgiant, niekados nepasiteisino, nes aplink save regėjau vien neprilygstamai nuostabius žmones, man pavirto į nepasitikėjimą savimi ir į nuolatinę visko baimę. Taigi ten aš, apskritai paėmus, tikrai negalėjau ieškoti išsigelbėjimo nuo Tavęs. O kad Tu apsirikai tatai vertindamas, taip galbūt nutiko todėl, kad apie mano bendravimą su žmonėmis ničnieko nežinojai, tad, kupinas įtarumo ir pavydo (negi aš neigiu, kad Tu mane myli?), tarei, jog aš, pasitraukdamas iš šeimos gyvenimo, turįs kur nors kitur tatai kompensuoti, nes juk neįmanomas daiktas, kad aš ir ten gyvenčiau lygiai taip pat. Beje, šiuo požiūriu kaip tik vaikystėje dar galėjau rasti šiokios tokios paguodos nepasitikėdamas savo nuomonės teisingumu ir sakydamas sau: „Juk tu viską perdedi, juk tu, kaip jaunimas visada linkęs, kiekvieną smulkmeną perdėtai išgyveni kaip didžiausią išimtį“. Bet vėliau, vis geriau pažindamas pasaulį, šios paguodos bemaž visai nebetekau.

Lygiai taip pat negalėjau ieškoti išsivadavimo nuo Tavęs ir žydų kultūroje. Čia juk apskritai išsivadavimas būtų buvęs įsivaizduojamas, dar daugiau — būtų buvę galima įsivaizduoti, kad mudu abu per žydų kultūrą būtume atradę kelią į kits kitą arba kad tai būtų buvęs mudviejų vienybės pagrindas. Bet kas tai buvo per žydų kultūra, kurią iš Tavęs gavau!

Kol buvau vaikas, aš, pritardamas Tavo nuomonei, vis priekaištavau sau, kad nepakankamai dažnai lankausi šventykloje, nepasninkauju ir taip toliau. Man regėjosi, kad šitaip ne sau, o Tau prasikalstu, ir kaltės jausmas, visados juk pasirengęs suimti, mane verte vėrė.

Vėliau, jaunuolio metų sulaukęs, niekaip nesupratau, kaip Tu, pats vien gyvą nieką iš žydų kultūros teįsisavinęs, gali man priekaištauti už tai, kad aš (jau vien iš pieteto, kaip Tu sakei) nesistengiu panašaus nieko kartoti. Juk tai, kiek aš įmaniau perprasti, tikrai buvo gyvas niekas, pokštas, net pokšto vardo nevertas. Keturis kartus per metus Tu lankeisi šventykloje39, buvai ten abejingiesiems bent jau artimesnis nei tiems, kurie į viską rimtai žiūrėjo, kantriai, kaip gryną formalumą kalbėjai maldas, kartais nustebindavai mane tuo, kad galėjai maldaknygėje parodyti kaip tik skaitomą vietą, o šiaip jau man, atėjus šventyklon (ateiti buvo svarbiausia), valia buvo kiek tinkamam pakampiais trainiotis. Taigi žiovaudamas ir snūduriuodamas stūmiau ten ilgas valandas (vėliau, man regis, tik per šokių pamokas esu taip nuobodžiavęs), stengdamasis pasidžiaugti bent tomis keliomis menkomis pramogomis, kurių ten pasitaikydavo: sakysim, Sandoros skrynios atvėrimu, kuris man visados primindavo šaudyklą kur irgi, pataikius į juodą tašką atsidarydavo dėžės durelės; tik iš tos dėžės visados išlįsdavo kas nors įdomu, o čia — amžinai vis tos pačios begalvės lėlės. Beje, patyriau šventykloje ir nemažai baimės, ne tik — tai jau savaime suprantama — dėl daugybės žmonių su kuriais teko ten artimiau susidurti, bet ir todėl, kad Tu man sykį lyg šiaip sau užsiminei, jog ir aš galįs būti pašauktas Toros40 skaityti. Dėl to aš ne vienerius metus drebėjau. Bet šiaip jau man iš esmės niekas netrukdė nuobodžiauti, nebent barmicvė41, kuriai reikėjo šį tą išmokti atmintinai ir išlaikyti šiokį tokį egzaminą — ir viena, ir antra buvo stačiai juokinga, — o paskui dar su Tavimi susiję menki, ne itin reikšmingi nutikimai, kai Tu, pavyzdžiui, būdavai pašaukiamas Toros skaityti ir gerai pasirodydavai tokiomis, kaip man regėjosi, grynai visuomeninėmis progomis arba kai per mirusiųjų atminimo iškilmę Tu likdavai šventykloje, o aš būdavau išsiunčiamas namo, — tatai man ilgą laiką (matyt, todėl, kad būdavau išsiunčiamas ir stokojau gilesnio šios šventės supratimo) kėlė bemaž nesąmoningą jausmą kad čia vyksta kažkas nešvanku.

Taip buvo šventykloje, o namie viskas atrodė, ko gero, dar skurdžiau, — ten buvo tenkinamasi vien pirmuoju zedero42 vakaru, vis labiau virstančiu juoko priepuolių lydima komedija, nors taip, žinia, dėjosi vis labiau augančių vaikų įtakoje. (Kodėl gi Tu turėjai pasiduoti šiai įtakai? Mat pats buvai jos šaltinis.) Tokios tad ir buvo man perduotos tikėjimo žinios, o jas papildė nebent dar ištiesta ranka, rodanti „milijonieriaus Fuchso sūnus“, per didžiąsias šventes drauge su tėvu ateidavusius šventyklom Nesupratau, ką gi daugiau galima su tomis žiniomis padaryti, jei ne kuo greičiau jų atsikratyti; kaip tik toks atsikratymas man regėjosi didžiausio pieteto kupinas veiksmas.

Tačiau dar vėliau viskas ėmė vėl kitaip rodytis ir aš suvokiau, kodėl Tu galėjai manyti, kad ir šiuo požiūriu Tave piktavališkai išduodu. Iš mažos, į getą panašios kaimo bendruomenės Tu tikrai atsinešei tam tikrus žydų kultūros likučius, jų buvo nedaug, jie dar šiek tiek sumenko mieste ir kariuomenėje, bet, šiaip ar taip, tokių jaunystės įspūdžių ir atsiminimų pakako lyg ir kokiam žydiškam gyvenimui palaikyti, juoba kad Tau šiuo atžvilgiu nė nereikėjo didelės paramos, nes pats buvai labai stiprios padermės ir religinės dvejonės, jeigu tik per daug nesipynė su visuomeninėmis dvejonėmis, Tavo asmens bemaž negalėjo sukrėsti. Iš esmės Tavo gyvenimą lemiąs tikėjimas buvo toks, kad Tu besąlygiškai tikėjai tam tikros žydų visuomeninės klasės pažiūrų teisingumu, o kadangi tos pažiūros buvo Tavosios esybės dalis, vadinasi, Tu, tiesą sakant, tikėjai pats savimi. Ir čia dar būta pakankamai žydų kultūros likučių, tačiau jų nepakako vaikui toliau perduoti, jie galutinai ištirpo, Tau bemėginant juos perteikti. Iš dalies tai buvo niekaip neperteikiami jaunystės įspūdžiai, iš dalies — Tavoji baimę kelianti esybė. Buvo visai neįmanoma pasiekti, kad baikštus ir todėl viską itin atidžiai stebįs vaikas suvoktų, jog tie keli niekniekiai, kurių Tu, tiesa, žydų kultūros vardan, tačiau abejingai, kaip ir dera apie tokius niekniekius kalbant, laikeisi, gali turėti kokią nors aukštesnę prasmę. Tau jie buvo prasmingi kaip ankstesniųjų laikų atminimas, todėl norėjai ir man juos perteikti, bet kadangi savarankiškos vertės ir Tau pačiam jie nebeturėjo, tatai galėjai pasiekti tik įkalbinėjimais ir grasinimais; tačiau tokie mėginimai, viena vertus, negalėjo būti sėkmingi; antra vertus, kadangi pats nesuvokei, kokios silpnos Tavo pozicijos, mano tariamasis užsispyrimas turėjo Tave labai rūstinti.

Visa tai juk nėra koks pavienis reiškinys, panašiai susiklostė ir daugelio iš palyginti dar maldingos provincijos į miestus persikėlusių gyventi pereinamosios žydų kartos atstovų likimas; tatai vyko savaime, tačiau mudviejų santykiuose, niekados ir šiaip nestokojusiuose aštrių kampą čia atsirado dar vienas, itin skaudus. Vis dėlto, kaip ir aš, turėtum manyti, kad ir šiuo požiūriu esi nekaltas, tiktai privalėtum šį nekaltumą grįsti savo prigimtimi ir laikų dvasia, o ne vien išorinėmis aplinkybėmis, taigi, pavyzdžiui, nesakyti, girdi, turįs per daug kitų darbų ir rūpesčių, kad galėtum dar ir tais dalykais užsiimti. Šitaip Tu dažniausiai neabejotiną savo nekaltumą vis taikaisi paversti nepagrįstu priekaištu kitiems. Tokį priekaištą ir šiuo atveju, ir visais kitais labai lengva atremti. Juk kalba būtų buvusi ne apie kokį nors mokymą, o apie gyvenimo pavyzdį; jeigu Tavasis žydiškumas būtų buvęs tvirtesnis, tai ir Tavo pavyzdys būtų daręs didesnį poveikį, — tai juk savaime suprantama ir taip pat visai nėra priekaištas, o tik gynimasis nuo Tavo priekaištų. Neseniai juk skaitei Franklino jaunystės atsiminimus.43 Tikrai tyčia daviau Tau juos paskaityti, bet ne dėl tos trumpos vietos apie vegetarizmą kaip Tu ironiškai tarstelėjai, o dėl ten aprašytų autoriaus santykių su tėvu ir dėl autoriaus santykių su sūnum, kurie savaime išryškėja šiuose sūnui rašytuose atsiminimuose. Nenoriu čia atskirai minėti pavienių smulkmenų.

Tam tikras papildomas patvirtinimas, kad tokia pažiūra į Tavąjį žydiškumą yra teisinga, man buvo ir Tavo laikysena pastaraisiais metais, kai Tau regėjosi, jog aš ėmiau labiau domėtis žydų reikalais.

Kadangi Tu iš anksto neprielankiai nusistatęs prieš bet kurį mano užsiėmimą ypač prieš mano domėjimosi būdą čia tatai irgi atsiskleidė. Tačiau, nepaisant tokio nusistatymo, būtų buvę galima tikėtis, kad čia padarysi nedidelę išimtį. Juk čia nubudo Tavojo žydiškumo pagimdytas žydiškumas, taigi atsivėrė ir galimybė naujam ryšiui tarp mudviejų užsimegzti.

Neneigiu, kad man tie dalykai, Tau pradėjus jais domėtis, kaip tik todėl būtų galėję pasidaryti įtartini. Man tikrai nė į galvą nešauna tvirtinti, kad šiuo požiūriu esu nors kiek už Tave geresnis. Tačiau tokio išmėginimo nė neprireikė. Man ėmus tarpininkauti, žydų kultūra Tau pasidarė kokti, žydų raštai — stačiai nepaskaitomi, nuo jų „Tave vemti vertė“. Tai galėjo reikšti, jog esi tvirtai įsitikinęs, kad vienintelis teisingas yra tik tas žydiškumas, kurį Tu man vaikystėje parodei, ir kad daugiau nieko nė būti negali. Tačiau sunku buvo įsivaizduoti, kad Tu būtum taip tvirtai įsitikinęs. Tuomet, vadinasi, šis „pasikoktėjimas“ (nekalbant apie tai, kad pirmiausia jis buvo skirtas ne žydų kultūrai, o mano asmeniui) galėjo reikšti vien tai, jog Tu nesąmoningai pripažinai savojo žydiškumo ir mano žydiškojo auklėjimo menkumą norėjai, kad niekas Tau to neprimintą, o į kiekvieną priminimą įstengei atsakyti vien atvira neapykanta. Beje, toks aukštas, tegu ir negatyvus, mano naujojo žydiškumo vertinimas buvo smarkiai perdėtas; pirma, jį nuo pat pradžios slėgė Tavo prakeiksmas, antra, jo raidai lemiamą taigi mano atveju mirtiną reikšmę turėjo principiniai santykiai su aplinkiniais žmonėmis.

Tiksliau pataikei neprielankiai žiūrėdamas į mano rašymą ir visus, Tau nė nežinomus, su juo susijusius dalykus. Čia aš iš tikrųjų pasiekiau šiokį tokį savarankiškumą ir šiek tiek nuo Tavęs atitrūkau, nors visa tai ir buvo truputėlį panašu į kirminą kuris, už uodegos koja primintas, nutrūkusią priekine dalimi šliaužia šalin. Man tai buvo šioks toks prieglobstis, kur galėjau atsikvėpti; neprielankumas, kurį Tu, žinia, išsyk mano rašiniams pajutai, šiuo išimtiniu atveju man buvo prie širdies. Mano puikybę, mano garbėtrošką tiesa, žeidė mūsų namuose jau pagarsėję žodžiai, kuriais Tu pasitikdavai mano knygas: „Padėk ant naktinio staliuko!“ (Juk dažniausiai, man knygą atnešus, Tu lošdavai kortomis.) Tačiau iš esmės man jie vis dėlto buvo malonūs, ir ne vien dėl sukylančio piktumo, ne vien iš džiaugsmo, kad šitaip dar kartą gaudavau patvirtinimą, jog teisingai vertinu mudviejų santykius, bet ir visai stichiškai, nes toji formulė man skambėjo maždaug kaip „Dabar Tu esi laisvas!“ Žinoma, tai buvo apgaulingas jausmas, laisvas aš nebuvau ar bent — pačiu geriausiu atveju — dar nebuvau. Mano rašiniai bylojo apie Tave, ten aš tik liejau tuos skundus, kurių negalėjau išlieti Tau ant krūtinės. Tai buvo tyčia vilkinamas atsisveikinimas su Tavimi, tiktai jis, nors prasidėjęs Tau mane verčiant, vis dėlto vyko mano pasirinkta kryptimi. Bet kaip menka visa tai buvo! Juk apie tai tik todėl verta kalbėti, kad čia buvo mano gyvenimo dalis, kuriuo nors kitu atveju to išvis niekas nepastebėtų, o paskui dar todėl, kad tatai — vaikystėje kaip nuojauta, vėliau kaip viltis, dar vėliau kaip desperacija — valdė visą mano gyvenimą ir (čia būtų galima pasakyti: ir vėlei Tavo pavidalu) padiktavo man keletą menkų apsisprendimų.

Pavyzdžiui, profesijos pasirinkimą. Be abejo, Tu man čia savo kilniadvasiška ir šia prasme net kantria maniera palikai visišką laisvę. Tiesa, čia Tu irgi laikeisi viduriniajame žydų luome visuotinai paplitusių ir Tavo principus lemiančių elgesio su sūnumis taisyklių ar bent jau vertybinių šio luomo nuostatų. Galų gale čia prisidėjo ir viena Tavo klaidų, susijusių su mano asmens vertinimu. Mat Tu, pasiduodamas tėvo puikybei, nenumanydamas apie mano tikrąją būtį ir darydamas išvadas iš mano silpnos sveikatos, nuo seno laikai mane itin stropiu. Vaikystėje aš, Tavo nuomone, vis mokiausi ir mokiausi, o vėliau — vis rašiau ir rašiau. Tačiau čia nėra nė lašo teisybės. Veikiau jau, kur kas mažiau perdedant, galima sakyti, kad aš mažai tesimokiau ir nieko neišmokau; turint galvoje mano vidutinišką atmintį ir ne prasčiausią pagavą, nėra juk labai keista, kad šis bei tas per tokią daugybę metų įstrigo galvon, tačiau bendrasis įgytų žinių kiekis, ypač jų nuodugnumas, yra be galo menkas, jei atsiminsime, kiek tam išleista laiko ir pinigų, koks jokių rūpesčių neslegiamas, be galo ramus buvo mano gyvenimas ir ypač, jei palyginsime tą kiekį su kone visų man pažįstamų žmonių žiniomis. Tas kiekis menkas, bet man tai visai suprantama. Nuo pat to meto, kai pradėjau šiek tiek mąstyti, turėjau tokių be galo sunkių dvasinio savosios egzistencijos įtvirtinimo rūpesčių, kad visa kita man buvo nesvarbu. Mūsų žydai gimnazistai visi šiek tiek keistoki, tarp jų gali aptikti pačių neįtikėtiniausių būtybių, tačiau toks šaltas, mažne neslepiamas, nesutrikdomas, visiškai bejėgis, stačiai juokingas, gyvuliškai savimi patenkintas, savaime lyg ir užtektinai, bet šaltai fantastiško vaiko abejingumas, koks buvo mane apėmęs, man daugiau nė karto nepasitaikė; tiesa, jis čia buvo ir vienintelis būdas apsisaugoti nuo baimės ir kaltės jausmo keliamo nervų pairimo. Rūpinausi vien savimi, užtat pačiais įvairiausiais aspektais. Sakysime, savo sveikata; viskas prasidėjo nuo smulkmenų, retsykiais šiokių tokių būgštavimų pradėjo kelti virškinimas, plaukų slinkimas, stuburo iškrypimas ir panašūs dalykai; viskas vis ūmėjo, perėjo daugybę pakopų, o galų gale baigėsi tikra liga. Tačiau aš juk nebuvau niekuo tikras, kiekvieną akimirką buvau reikalingas vis naujo patvirtinimo, kad dar tebesu, nieko negalėjau laikyti tikra, neabejotina, vien mano valios lemiama, grynai man vienam priklausančia nuosavybe, buvau, tiesą sakant, sūnus, iš kurio atimta paveldėjimo teisė, tad, žinoma, negalėjau kliautis nė pačiais artimiausiais dalykais, taigi — nė savuoju kūnu; smarkiai išstypau, bet neišmaniau, ką su tuo ūgiu daryti, našta buvo per sunki, stuburas iškrypo; mažne nedrįsau pajudėti ar juolab sportuoti, likau silpnutis; viską, ką dar tebeturėjau, laikiau tikru stebuklu, sakysim, gerą virškinimą; to pakako, kad ir jo nebetekčiau, o šitaip atsivėrė kelias visokiausioms hipochondrijos atmainoms, kol paskui po nežmoniškų pastangų, kurių man kainavo troškimas vesti (apie tai dar kalbėsiu), kraujas pasirodė iš plaučių; čia gal nemažai prisidėjo ir mano butas Šenborno rūmuose, tačiau jis man buvo reikalingas tik todėl, kad tariausi, jog jis man reikalingas rašyti, kitaip sakant, jis irgi šioje vietoje minėtinas. Taigi viskas radosi ne iš pernelyg įtempto darbo, kaip Tu visuomet vaizduojiesi. Juk būta metų, per kuriuos aš, nė truputėlio sveikata nesiskųsdamas, daugiau laiko pratysojau ant kanapos nei Tu per visą savo gyvenimą, įskaitant ir visas ligas. Kai aš, neva didžiai užsiėmęs, pabėgdavau nuo Tavęs, dažniausiai eidavau savo kambarin atsigulti. Bendrasis mano darbingumas ir tarnyboje (kur, tiesa, tinginystė ne per daug krinta į akis ir kur jai, be to, visas ribas peržengti trukdo mano baikštumas), ir namuose yra visai nieko vertas; šiurpas Tave suimtų, jei galėtum tatai pamatyti. Galbūt iš prigimties aš visai nė nesu tinginys, bet man stačiai nebuvo kas veikia. Ten, kur gyvenau, buvau atmestas, nusmerktas, žemėn parblokštas, o kur kitur pabėgti aš, teisybė, be galo stengiausi, tačiau to negalima pavadinti darbu, nes tai buvo neįmanomas dalykas, mano jėgomis, išskyrus nereikšmingas išimtis, visai nepasiekiamas.

Ir tokios tad būklės gavau laisvę rinktis profesiją. Ar apskritai dar buvau pajėgus tokia laisve tikrai pasinaudoti? Ar apskritai dar drįsau svajoti, kad galiu įgyti tikrą profesiją? Tai, kaip aš save vertinau, nuo Tavęs priklausė kur kas labiau nei nuo ko kita, sakysim, nuo išorinės sėkmės. Tokia sėkmė galėjo įkvėpti stiprybės trumpą akimirką, ne ilgiau, o Tavasis svoris kitoje lėkštėje visados kur kas smarkiau svėrė žemyn. Niekados nebaigsiu pirmosios liaudies mokyklos klasės, maniau sau, tačiau baigti pavyko, netgi su apdovanojimu; bet jau stojamųjų egzaminų į gimnaziją tai tikrai neišlaikysiu, bet išlaikiau; na, dabar, be abejo, pirmojoje gimnazijos klasėje tai jau neišsilaikysiu, bet ne, išsilaikiau; ir taip vis toliau, vis toliau. Tačiau tai anaiptol neteikė man pasitikėjimo, priešingai, buvau įsitikinęs — o Tavo atžari mina buvo tikriausias įrodymas, — kad juo daugiau man pavyks pasiekti, juo blogiau viskas baigsis. Dažnai vaizdavausi siaubingą profesorių posėdį (gimnazija yra tik gryniausias pavyzdys, bet aš visur panašiai jaučiausi), kuris, man perkopus pirmąją klasę, taigi antrojoje klasėje (o baigus šią klasę — trečiojoje ir taip toliau), susirinks vieną dieną ištirti to unikalaus, dangaus keršto šaukiančio atvejo, kaipgi man, visų negabiausiam ar bent už visus mažiau žinančiam, pavyko prasmukti net ligi tos klasės, kuri mane, dabar visų žvilgsnių varstomą, be abejo, tučtuojau spjaute išspjaus, didžiai džiūgaujant nuo tokio slogučio išvaduotiems teisuoliams. Tokių vaizdinių persekiojamam vaikui nelengva gyventi. Kaipgi man tokiomis aplinkybėmis galėjo rūpėti pamokos? Kas būtų galėjęs įžiebti man bent kibirkštėlę susidomėjimo? Pamokos — ir ne tik pamokos, bet ir viskas aplinkui tame lemtingame amžiuje — man buvo svarbu maždaug tiek, kiek sukčiui banko tarnautojui, drebančiam, kad jo apgavystės tuoj išaiškės, svarbūs regisi niekingi kasdieniai banko reikalai, kuriuos jis vis tiek dar priverstas tvarkyti. Greta šio pagrindinio rūpesčio visa kita buvo taip menka, taip tolima. Paskui taip viskas ir klostėsi ligi pat brandos egzaminų, kuriuos aš iš dalies tik suktybėmis išlaikiau, o tada įvyko stabtelėjimas, aš buvau laisvas. Jeigu jau gimnazijos verčiamas vien savimi tesirūpinau, tai juo labiau dabar, tapęs laisvas. Žodžiu, tikros laisvės profesiją rinktis man nebuvo, aš juk žinojau: palyginti su pagrindiniu rūpesčiu, viskas man bus lygiai taip pat nesvarbu kaip ir visi gimnazijos dėstomieji dalykai, vadinasi, privalu rasti tokią profesiją, kuri, ne per daug žeisdama tuštybę, lengviausiai leistų būti tokiam abejingam. Menki, tuštybės padiktuoti mėginimai tokiam nusiteikimui priešintis — dvi savaitės chemijos studijų, pusmetis germanistikos studijų — tik sustiprino šį principinį įsitikinimą. Taigi studijavau teisę. Tai reiškė, kad kelis mėnesius prieš egzaminus, gerokai alindamas nervus, vietoj dvasinio peno mitau stačiai pjuvenomis, kurios, be to, prieš mane dar buvo tūkstančių snukių apžiaumotos. Tačiau tam tikra prasme kaip tik tai man patiko, kaip anksčiau tam tikra prasme patiko ir gimnazija, o vėliau — valdininko profesija; mat tatai visiškai atitiko mano padėtį. Šiaip ar taip, aš čia pasirodžiau nuostabiai įžvalgus, dar visai vaikas būdamas gana aiškiai nujaučiau, kaip klostysis mano studijos ir kokia bus mano profesija. Nesitikėjau, kad tie dalykai gali atnešti išsigelbėjimą, į juos jau seniai buvau numojęs ranka.

Užtat visai nenujaučiau, kokią reikšmę man gali turėti ir kokių galimybių gali atverti vedybos; šis ligi šiol didžiausias siaubas mano gyvenime užgriuvo visai netikėtai. Vaikas vystėsi taip pamažu; šie dalykai jam išoriniu požiūriu buvo per daug nuošaly; retsykiais vis tekdavo apie juos pagalvoti; tačiau visai nebuvo galima įžvelgti, kad čia bręsta ilgas, lemiamas ir netgi įnirtingiausias išbandymas. O iš tikrųjų vedybiniai mėginimai buvo didingiausias ir viltingiausias mėginimas išsigelbėti, tad, žinoma, lygiai tokia pat didinga buvo ir nesėkmė.

Kadangi man šioje srityje ničniekas nesiseka, būgštauju, kad nepasiseks nė Tau išaiškinti tų vedybinių mėginimų.

Tačiau nuo to priklauso viso laiško sėkmė, nes tuose mėginimuose, viena vertus, buvo sutelktos visos mano turėtos pozityviosios galios, o kita vertus, čia, stačiai kordonu atkirsdamos mane nuo vedybų, nirtulingai susitelkė ir visos negatyviosios galios, kurias, kaip iš dalies susijusias su Tavojo auklėjimo padariniais, ką tik aprašiau: silpnumas, pasitikėjimo savimi stoka, kaltės jausmas. Paaiškinti man ir dėl to bus sunku, kad čia aš viską per daugybę dienų ir naktų taip esu permąstęs ir perrausęs, jog jau ir pačiam nuo visko dabar akys raibsta. Palengvins aiškinimą tik ta aplinkybė, kad Tu, mano nuomone, visiškai neteisingai supranti šį reikalą; šiek tiek pataisyti tokį visiškai klaidingą supratimą, man regis, nėra pernelyg sunku.

Pirmiausia nesėkmingus vedybinius mėginimus Tu rikiuoji į vieną gretą su kitomis mano nesėkmėmis; dėl to aš nė kiek nesipriešinčiau, jei Tu sutiktum su ligi šiol mano išdėstytu nesėkmių aiškinimu. Tie vedybiniai mėginimai tikrai rikiuojasi į tą pačią gretą, Tu tik nepakankamai vertini jų reikšmę, ir taip nepakankamai, kad mudu šnekame apie iš esmės skirtingus dalykus. Drįstu tvirtinti, kad per visą Tavo gyvenimą nėra nieko nutikę, kas Tau būtų buvę taip reikšminga, kaip man — tie vedybiniai mėginimai. Taip tvirtindamas nenoriu pasakyti, kad Tu apskritai nesi patyręs tokių reikšmingų išgyvenimų, priešingai, Tavo gyvenimas buvo kur kas turtingesnis, didesnių rūpesčių kupinas ir intensyvesnis nei mano, tačiau kaip tik todėl Tau nieko panašaus ir nėra nutikę. Viskas čia taip, lyg vienam reikėtų užkopti penkias laiptų pakopas aukštyn, o antram — tiktai vieną, tačiau jam ta pakopa tokia aukšta, kaip anos penkios visos drauge; pirmasis įveiks ne tik tas penkias, bet dar šimtus ir tūkstančius kitų, nugyvens didį ir didelių pastangų reikalavusį gyvenimą, tačiau nė viena įveiktųjų pakopų nebus jam buvusi tokia reikšminga kaip antrajam toji viena, pirmoji, aukšta, visomis jo jėgomis neįveikiama, ant kurios jis neįstengia užsiropšti ir per kurią, aišku, negali perkopti.

Vesti, sukurti šeimą, priimti visus vaikus, kuriems bus lemta gimti, juos išlaikyti ir net šiek tiek pavedėti per šį nesaugų pasaulį, — tatai, mano įsitikinimu, yra didžiausias dalykas, kuris žmogui apskritai gali pasisekti. Kad tatai tariamai pasiseka tokiai daugybei, nėra įrodymas, atremiąs šį mano teiginį, nes, pirma, iš tikrųjų pasiseka nedaugeliui, o antra, ir šiam nedaugeliui čia dažniausiai esti ne „nuveikimas“, tatai jiems tiesiog „nutinka“; o tai, tiesa, nėra pats didžiausias dalykas, nors vis dėlto labai didis ir labai garbingas (juoba kad neįmanoma griežtai atskirti, kas „nuveikta“, o kas “nutiko“). Galų gale ir kalbu čia ne apie tą didžiausią dalyką, o tik apie kokį nors tegu ir tolimą, bet padorų prisiartinimą prie jo; nebūtina juk nuskristi į patį saulės centrą, pakanka nuropoti iki kokios nors švarios vietelės žemėje, kur retsykiais saulė pašviečia ir galima truputėlį sušilti.

Ir kaipgi aš buvau tam pasirengęs? Kuo prasčiausiai. Tatai jau aišku ir iš ligšiolinių mano žodžių. O jeigu kalbėsime apie tiesioginį paskiro žmogaus parengimą ir tiesioginį bendrųjų pagrindinių sąlygų sukūrimą, tai Tu išoriškai ne itin kišaisi. Kitaip ir būti negali, čia viską lemia su požiūriu į lyčių santykius susiję bendrieji luomo, tautos ir laikų papročiai. Tiesa, Tu vis dėlto ir čia šiek tiek kišaisi, tačiau ne per daugiausia, nes tokio įsikišimo prielaida gali būti tiktai didelis abipusis pasitikėjimas, kurio mums tuo lemiamu laiku jau seniai abiem stigo; ir ne itin sėkmingai, nes mudviejų poreikiai juk buvo visai skirtingi; tai, kas mane visą pagauna, Tave visados tik vos vos paliečia, ir atvirkščiai, tai, kas Tau nekaltas dalykas, man jau gali būti kaltė, ir atvirkščiai, kas Tau nepadaro jokios įtakos, man gali būti jau karsto dangtis.

Prisimenu, kaip, vieną vakarą išėjęs su Tavimi ir mama pasivaikščioti, — buvom Juozapo aikštėje, netoli šiandieninio Kraštų banko, — kvailai girdamasis, viską išmanančio žmogaus tonu, išdidžiai, atsainiai (tai buvo neteisybė), šaltai (tai buvo tiesa) ir vis mikčiodamas, kaip visados, kai šnekėdavau su Tavimi, prakalbau apie įdomiuosius dalykus, ėmiau priekaištauti, kad man niekas nebuvo paaiškinta, kad tik bendramoksliams teko mane apšviesti, esą aš buvęs tik per plauką nuo didžiulių pavojų (čia aš, savo papratimu, begėdiškai melavau, norėdamas pasirodyti drąsuolis, nes per baikštumą aiškiau nė neįsivaizdavau, kas tie „didieji pavojai“), bet pabaigoje užsiminiau, girdi, dabar jau, laimė, viską žinąs, nebesąs reikalingas patarimų ir viskas jau susitvarkę.

Šiaip ar taip, prašnekau apie tai pirmiausia todėl, kad man magėjo apie tai bent jau pašnekėti, paskui — iš smalsumo, o galų gale — kažkaip norėdamas jums už kažką atsikeršyti. Tu, kaip ir derėjo Tavo būdui, į šį reikalą pažvelgei visai paprastai, pasakei, girdi, patarsiąs maždaug tiek, kad aš be jokio pavojaus galėsiąs į tuos dalykus leistis. Galbūt kaip tik tokį atsakymą ir norėjau išprovokuoti, juk jis patenkino geidulingą mėsa ir visu kitu geru maistu peršerto, fiziškai neveiklaus ir vien savimi užsiėmusio vaiko smalsumą, tačiau Tavo žodžiai vis dėlto taip užgavo mano išorišką gėdos jausmą, kad aš prieš savo paties valią daugiau nebegalėjau apie tai su Tavimi kalbėtis ir įžūliai, pasipūtėliškai nutraukiau pašnekesį.

Tuometinį Tavo atsakymą nelengva įvertinti, viena vertus, jis juk pribloškiamai atviras, sakytumei iš pirmykščių laikų atskambėjęs, bet, antra vertus, jei kalbėsime apie patį pamokymą, žinia, ir naujoviškai nepaisąs jokių skrupulų. Nebeatmenu, kiek man tada buvo metų, daug vyresnis nei šešiolikos tikrai nebuvau. Tokiam berniukui šis atsakymas vis dėlto buvo labai keistas, o mudu skiriantis atstumas atsiskleidė ir tuo požiūriu, kad tai man buvo, tiesą sakant, iš Tavęs gautas pirmasis, visą gyvenimą aprėpiąs pamokymas. Ir jo tikroji prasmė, jau tąsyk galvon įstrigusi, tačiau tik kur kas vėliau pusiau suvokta, buvo tokia: tai, ką Tu man patarei daryti, buvo juk, Tavo ir juolab mano nuomone, visų didžiausias purvas pasaulyje. Tai, jog Tu žadėjai pasirūpinti, kad aš kūniškąja prasme nepamesčiau į namus purvo, buvo antraeilis dalykas, juk šitaip Tu saugojai tiktai save, savo namus. O svarbiausia buvo veikiau tai, kad Tu pats likai anapus savojo patarimo sferos, vedęs vyras, tyras vyras, aukščiau už visus tuos dalykus; anuomet aš viską greičiausiai todėl dar skaudžiau išgyvenau, kad man ir santuoka regėjosi begėdiška, tad stačiai neįmanoma buvo visko, ką bendrais bruožais apie santuoką buvau girdėjęs, taikyti ir savo tėvams. Taip Tu pasidarei dar tyresnis, dar aukščiau pakilai. Mintis, kad Tu, sakysim, ir sau prieš santuoką būtum galėjęs duoti panašų patarimą, man buvo visiškai neįsivaizduojama. Taigi prie Tavęs bemaž nebuvo prikibęs nė trupinėlis žemiško purvo. Ir kaip tik Tu štai keliais atvirais žodžiais stūmei mane į tą purvą, lyg tai ir būtų manoji paskirtis. Taigi jeigu pasaulis susidėjo tik iš manęs ir Tavęs, — o toks vaizdinys man buvo labai artimas, — su Tavimi baigėsi tyrumo pasaulis, o su manimi, Tavo patarimui pasigirdus, prasidėjo purvo pasaulis. Savaime juk buvo nesuprantama, kad Tu mane taip pasmerktum, — tatai aš galėjau aiškintis tik sena savo kalte ir visų giliausia Tavo panieka man. O taip ir vėlei buvo užgautos — ir labai skaudžiai užgautos — pačios mano esybės gelmės.

Čia galbūt aiškiausiai atsiskleidžia ir mudviejų abiejų nekaltumas. A duoda B atvirą, jo pažiūras į gyvenimą atitinkantį, ne itin gražų, tačiau vis dėlto ir šiandien mieste perdėm įprastą, nuo sveikatos susigadinimo galbūt padedantį apsisaugoti patarimą. Šis patarimas gal ir nesuteikia B didelės moralinės tvirtybės, bet kodėl gi jis, metams bėgant, neturėtų iš tos žalos padarinių išsivaduoti, beje, jis juk nė neprivalo patarimo laikytis, šiaip ar taip, pats patarimas nėra pakankama dingstis, kad visas B ateities pasaulis imtų ir sugriūtų. Ir vis dėlto nutinka kažkas panašaus, tačiau kaip tik todėl, kad A esi Tu, o B esu aš.

Šį abipusį nekaltumą aš dar ir todėl galiu itin gerai įžvelgti, kad panašus mudviejų susidūrimas visai kitomis aplinkybėmis vėlei įvyko maždaug dviem dešimtimis metų vėliau, kaip faktas, jis buvo kraupus, tačiau savaime, tiesa, kur kas mažiau žalingas, nes kokią gi dar žalą man, trisdešimt šešerių metų vyrui, čia buvo galima padaryti? Turiu galvoje mudviejų trumpą pokalbį vieną iš tų kelių jaudulingų dienų, kurios tvėrė, man pranešus apie savo pastaruosius vedybinius ketinimus. Tu man maždaug taip pasakei: „Tikriausiai ji apsivilko itin gražią palaidinukę, kaip kad moka Prahos žydaitės, o tada Tu, žinia, pasiryžai ją vesti. Ir dar kuo skubiausiai, po savaitės, rytoj, net šiandien. Nesuprantu Tavęs, juk Tu — jau suaugęs vyras, gyveni mieste, o nesugalvoji nieko protingesnio, kaip pulti ir vesti pirmą pasitaikiusią. Negi nėra kitų galimybių? Jeigu bijai, aš pats galiu Tave palydėti“. Tu kalbėjai išsamiau ir aiškiau, bet nebeprisimenu visų smulkmenų, galbūt man ir akys buvo miglom apsitraukusios, mažne labiau man rūpėjo mama, kuri, nors visai Tau pritardama, šiaip ar taip, paėmusi kažką nuo stalo, išėjo iš kambario.

Smarkiau manęs savo žodžiais pažeminęs ir aiškiau man paniekos parodęs tikriausiai niekad nesi. Kai Tu man panašiai kalbėjai prieš dvi dešimtis metų, Tavo akyse dar būtum galėjęs įžvelgti net šiokią tokią pagarbą anksti subrendusiam miesto berniokui, kurį, Tavo nuomone, taip be jokių užuolankų jau galima buvo įvesdinti į gyvenimą. Šiandien toji atodaira panieką galėjo tik padidinti, nes berniokas, anuomet bepradedąs įsibėgėti, įstrigo ir ėmė trypčioti vietoje, ir Tau jis šiandien regisi nė kiek patirtimi nepraturtėjęs, tik pasidaręs dvidešimčia metų labiau apgailėtinas. Tai, kad aš apsisprendžiau ir išsirinkau merginą, Tau ničnieko nereiškė. Mano gebėjimą apsispręsti Tu (nesąmoningai) visados slopinai ir dabar (sąmoningai) tareisi žinąs, ko jis vertas. Apie mano mėginimus gelbėtis kitomis kryptimis Tu nieko nežinojai, todėl, negalėdamas numanyti ir apie minčių kelią, atvedusį mane į šį vedybinį mėginimą, turėjai tą kelią nuspėti, ir remdamasis apie mane turima bendra nuomone, leidaisi į pačias kokčiausias, nevėkšliškiausias, juokingiausias spėliones. Ir nė akimirkos nesudvejojai, tas spėliones man lygiai taip pat išdėstei. Gėda, kurią man šitaip darei, Tau buvo grynas niekas, palyginti su ta gėda, kurią aš, Tavo nuomone, šiomis vedybomis būčiau užtraukęs Tavo geram vardui.

O juk Tu, jei kalbėsime apie mano vedybinius mėginimus, turi ką man atsakyti ir tikrai atsakei: negalėjai pernelyg pagarbiai žiūrėti į mano apsisprendimą po to, kai dukart nutraukiau ir dukart atnaujinau sužadėtuves su F.44, kai Tave ir mamą be jokios naudos tampiau į Berlyną dalyvauti sužieduotuvėse ir panašiai. Visa tai teisybė, bet kaip visa tai susiklostė?

Pagrindinė abiejų vedybinių mėginimų mintis buvo visai korektiška: susikurti savus namus, tapti savarankiškam. Juk ši mintis Tau net simpatiška, tiktai kad iš tikrųjų viskas susidėsto taip, kaip tame vaikų žaidime, kai vienas, laikydamas, net spauste spausdamas antrojo ranką, šaukia: „Nagi, eik, na, eik, kodėl Tu neini?“ Tiktai mūsų atveju viskas pasidaro dar sudėtingiau todėl, kad Tu, sakydamas „Eik!“, nuo seno buvai nuoširdus, nes lygiai taip nuo seno, nė pats nežinodamas, laikei mane, arba, teisingiau, spaudei prie žemės, vien savo esybės galia.

Abi merginos buvo išsirinktos, tiesa, atsitiktinai, tačiau be galo vykusiai. Ir štai vėl ženklas, kad Tu visiškai nieko nesupranti, jei gali pamanyti, jog aš, baikštuolis, dvejonių ir įtarimų kamuojamas, imsiu ir ūmiai pasiryšiu vesti, sakysim, kokia palaidinuke susižavėjęs. Abejos vedybos būtų buvusios gerai protu pasvertos, bent jau turiu galvoje, kad dienų dienas ir naktų naktis, pirmąkart kelerius metus, antrąkart — kelis mėnesius visas savo proto galias buvau sutelkęs ties šiais planais.

Nė viena tų merginų manęs nenuvylė, tik aš jas nuvyliau abi. Mano nuomonė apie jas ir šiandien lygiai tokia pat, kokia buvo anuomet, kai rengiausi vesti.

Nėra nė taip, kad aš, antrąsyk mėgindamas vesti, būčiau ignoravęs pirmojo mėginimo patirtį, taigi būčiau elgęsis lengvabūdiškai. Atvejai kaip tik buvo visai skirtingi, kaip tik ankstesnioji patirtis galėjo man teikti vilties antruoju atveju, kuris ir apskritai leido kur kas daugiau tikėtis. Smulkiau apie tai nenoriu čia kalbėti.

Tai kodėl aš taip ir nevedžiau? Kaip visur, čia irgi būta paskirų kliūčių, tačiau gyvenimas juk ir yra tokių kliūčių įveikimas. Tačiau esminė, nuo paskiro atvejo, deja, nepriklausoma kliūtis buvo ta, kad aš, matyt, dvasiškai nepajėgus vesti. Šio nepajėgumo apraiškos yra tokios, kad aš nuo pat tos akimirkos, kai pasiryžtu vesti, daugiau nebegaliu užmigti, galva man dieną naktį kaista, stačiai nebėra gyvenimo, aš šlaistausi pakampiais nevilties apimtas. Dėl to kalti net ne rūpesčiai, nors, žinia, turint galvoje mano lėtapėdystę ir pedantizmą, ir rūpesčių randasi nesuskaičiuojama daugybė, tačiau jie nėra lemiami, jie tik tarytum kirmėlės, baigiančios doroti numirėlį, ne, lemiamai man jėgas kas kita pakerta. Jėgų nebetenku apskritai slegiamas baimės, silpnumo, savęs niekinimo.

Pamėginsiu smulkiau paaiškinti: čia, sumanius vesti, mano santykiuose su Tavimi kaip niekur kitur smarkiai susiduria du tariamai priešingi dalykai. Vedybos, be abejo, yra griežčiausio išsivadavimo ir nepriklausomybės laidas. Turėčiau šeimą, visų aukščiausią turtą, koks, mano nuomone, apskritai gali būti pasiekiamas, taigi ir aukščiausią turtą, kurį Tu esi pasiekęs, būčiau su Tavimi lygus, visa senoji ir amžinoji gėda ir tironija liktų vien istorija. Tai būtų, tiesa, tikra pasaka, bet kaip tik čia ir prasideda abejonės. Tai pernelyg didelis dalykas, jo neįmanoma pasiekti. Maždaug taip pat būtų, jeigu kalinys sumanytų ne tik pabėgti, — tatai galbūt net įmanoma, — bet dar ir persistatyti savąjį kalėjimą, paversdamas jį pramogų pilaite. Bet jeigu jis bėga, vadinasi, negali kalėjimo perstatinėti, o jeigu perstatinėja, negali bėgti. Norėdamas tapti savarankiškas ir išsivaduoti iš tų itin nesėkmingai susiklosčiusių santykių su Tavimi, turiu padaryti ką nors, kas būtų kuo mažiau su Tavimi susiję; vedybos, tiesa, yra didžiausias dalykas, jos teikia visų garbingiausią nepriklausomybe, tačiau jos drauge yra ir itin artimai susijusios su Tavimi. Todėl troškimas šitaip ištrūkti yra panašus į pamišimą ir už kiekvieną mėginimą kone pamišimu būnu ir baudžiamas.

Juk iš dalies kaip tik tokia artima sąsaja mane ir gundo vesti. Šitaip atsirasiančią mudviejų lygybę, kurią Tu geriau nei bet kokią kitokią galėtum suprasti, kaip tik todėl vaizduojuosi tokią gražią, kad tuomet galėčiau būti laisvas, dėkingas, kaltės negraužiamas, tiesus sūnus, o Tu — rūpesčio neslegiamas, netironiškas, viską suprantąs, patenkintas tėvas. Tačiau, norint šį tikslą pasiekti, reikėtų padaryti, kad nebūtų įvykę visa, kas jau įvykę, kitaip sakant, reikėtų mudu abu išbraukti.

O kol mudu esame tokie, kokie esame, vedybos man neįmanomos todėl, kad tai — kaip tik visų saviausioji Tavo sritis. Kartais vaizduojuosi išskleistą pasaulio žemėlapį ir Tave, išsitiesusį įstrižai jo. Ir rodosi man tuomet, kad savo gyvenimui galiu rinktis tik tas vietas, kurių Tu arba nesi uždengęs, arba kurios Tau nepasiekiamos. O tos vietos, turint galvoje, kokį didelį aš Tave vaizduojuosi, nėra itin gausios ir itin daug paguodos teikiančios, ir jau ypač santuokos tarp tų vietų nėra.

Vien šis palyginimas įrodo, jog aš anaiptol nesakau, kad Tu savo pavyzdžiu išvijai mane iš santuokos — maždaug taip kaip iš verslo. Priešingai, nors čia ir esama tolimo panašumo. Jūsų santuokoje aš regėjau daugeliu atžvilgių pavyzdinę santuoką, — pavyzdinę ištikimybe, abipuse pagalba, vaikų skaičiumi; ir net tada, kai paskui vaikai užaugo ir vis labiau ėmė trikdyti rimtį, santuoka, kaip tokia, liko nepaliesta. Kaip tik pagal šį pavyzdį galbūt susiformavo ir manoji aukšta santuokos samprata, o kad santuokos troškimas buvo bejėgiškas, tam būta kitų priežasčių. Jos slypėjo Tavo santykiuose su vaikais, apie kuriuos ir byloja visas šis laiškas.

Esama nuomonės, neva santuokos baimė kartais kyla todėl, kad bijomasi, jog vaikai kada nors atsiteis už tuos nusižengimus, kuriuos tu pats padarei savo tėvams. Mano atveju, manau, tai nėra labai reikšminga, nes juk Tu man įskiepijai kaltės jausmą ir jis pernelyg persisunkęs unikalumu, šis jausmas yra net jo kankinamos esmės dalis, pasikartojimas čia stačiai neįsivaizduojamas. Šiaip ar taip, turiu pasakyti, kad man toks nebylus, piktas, sausas, sunykęs sūnus būtų nepakenčiamas, turbūt aš, jeigu daugiau nieko nebūtų galima padaryti, nuo jo pabėgčiau, emigruočiau, kaip Tu ketinai padaryti dėl mano vedybų. Taigi gal ir tai vis dėlto turi įtakos, kad aš nepajėgus vesti.

Tačiau kur kas svarbesnė čia baimė dėl savęs paties. Jau esu užsiminęs, kad rašymas ir visa, kas su juo susiję, man yra mažučiai savarankiškumo mėginimai, mėginimai pabėgti, kuriais aš be galo mažai pasiekiau; turiu daug įrodymų, kad jie vargu bau nuves mane toliau. Ir vis dėlto mano pareiga ar veikiau mano gyvenimo esmė yra budėti prie jų, neprileisti artyn jokio pavojaus, kurį tik galiu atitolinti, neprileisti artyn nė pačios tokio pavojaus galimybės. Santuoka yra tokio pavojaus, tiesa, drauge ir didžiausio stimulo galimybė, tačiau man pakanka, kad ji — pavojaus galimybė. Ką gi man reikėtų daryti tada, jeigu tai vis dėlto būtų pavojus! Kaipgi galėčiau toliau gyventi santuokoje apniktas galbūt neįrodomo, bet, šiaip ar taip, nenuneigiamo jausmo, kad čia esama tokio pavojaus! Susidūręs su tokia problema, galiu, teisybė, svyruoti, tačiau galutinis sprendimas aiškus: turiu atsisakyti. Palyginimas apie žvirblį rankoje ir balandį ant stogo čia tik labai apytikriai tinka. Rankoje neturiu nieko, ant stogo — viskas, ir vis dėlto — taip lemia grumtynių santykiai ir gyvenimo būtinybė — privalau rinktis nieką. Juk panašiai turėjau elgtis ir profesiją rinkdamasis.

Tačiau svarbiausia vedybų kliūtis yra jau nebesugriaunamas įsitikinimas, kad, norint išlaikyti šeimą ar net jai vadovauti, reikia viso to, ką esu Tavyje įžvelgęs, ir būtent visko drauge, ir gerųjų, ir blogųjų savybių, Tavo asmenyje organiškai susijungusių, taigi — stiprybės ir tyčiojimosi iš kito žmogaus, sveikatos irtam tikro nesaikingumo, iškalbos ir negebėjimo suprasti, pasitikėjimo savimi ir nepasitenkinimo visais kitais, orientavimosi pasaulyje ir tironijos, žmonių pažinimo ir nepasitikėjimo daugeliu jų; paskui dar — jokių trūkumų nelydimų privalumų: darbštumo, ištvermės, proto budrumo, gebėjimo atsispirti baimei. Visų tų savybių aš beveik neturiu arba turiu labai mažai, — ir toks būdamas drįsau ryžtis vedyboms, nors mačiau, kad net Tau šeimoje teko sunkiai grumtis, o vaikų Tu net neįstengei perveikti? Šio klausimo, be abejo, pats sau primygtinai nekėliau ir nemėginau į jį tvirtai atsakyti, juk, priešingu atveju, šio reikalo būtų ėmęsis kasdienis mąstymas, parodydamas man kitus vyrus, kurie, būdami kitokie nei Tu (iš mūsų aplinkos paminėsiu čia vieną, didžiai nuo Tavęs skirtingą: dėdę Richardą), vis dėlto vedė ir bent nebuvo santuokos sugniuždyti, o tai jau labai daug, man to būtų su kaupu pakakę. Tačiau aš to klausimo kaip tik nekėliau, aš išgyvenau jį nuo pat mažumės. Juk tyrinėjau save ne vien santuokos, o kiekvienos smulkmenos požiūriu; kiekvienos smulkmenos požiūriu Tu mane, kaip ir mėginau čia aprašyti, savuoju pavyzdžiu ir savuoju auklėjimu įtikinai, jog esu nieko vertas, o tai, kas kiekvienos smulkmenos atžvilgiu buvo teisinga ir rodė, jog Tu teisus, be abejo, turėjo būti dar didesnio masto teisybė visų didžiausiuoju, taigi — santuokos, atveju. Iki savo vedybinių mėginimų augau sakytum tasai verslininkas, kuris, teisybė, rūpesčių ir blogos nuojautos kamuojamas, tačiau, kruopščiai nesuvedinėdamas sąskaitų, gyvena sulig šia diena. Kelis kartus jis turėjo nedidelio pelno, kurį dėl retumo savo vaizduotėje visaip popina ir perdeda, o šiaip kasdien patiria vien nuostolius. Viskas į knygas surašoma, bet balansas niekados nesuvedamas. O dabar ateina būtinybė suvesti balansą, kitaip sakant, — vedybų mėginimas. Ir apima jausmas, kad, turint galvoje didžiules sumas, kuriomis čia reikia operuoti, nė menkiausio pelno niekados nė būti nėra buvę, kad viskas — vien didžiulė skola. Ir vesk dabar iš proto nesikraustydamas!

Štai kaip baigiasi mano ligšiolinis gyvenimas su Tavimi, štai kokios jo ateities perspektyvos.

Apžvelgęs motyvus, kuriais grindžiu tai, kad Tavęs bijau, Tu galėtum atsakyti: „Tvirtini, kad aš labai pasilengvinu sąžinę, savo santykius su Tavimi aiškindamas vien Tavo kalte, o aš manau, kad Tu, nors iš pažiūros negailėdamas pastangų, savosios nė kiek neapsunkini, užtat viską pasuki sau kur kas naudingesne puse. Pirmiausia Tu irgi atsisakai pripažinti bet kokią savo kaltę ir atsakomybę, taigi šiuo požiūriu mudu elgiamės vienodai. Tačiau aš atvirai, kaip manau, taip ir sakau, kad kaltas esi vien Tu, o Tu stengiesi būti „gudresnis už gudručius“ ir „švelnesnis už švelnučius“ ir mėgini mane irgi nuo bet kokios kaltės išteisinti. Tatai Tau, be abejo, tik tariamai pavyksta (daugiau Tu juk nieko nė nesieki), ir tarp eilučių, nepaisant visų „išsisukinėjimų“ apie esybę ir prigimtį, apie priešingybę ir bejėgiškumą, ryškėja, kad iš teisybės aš visuomet buvau užpuolikas, o visa, ką Tu išdarinėjai, buvo vien savigyna. Dabar jau būtumei savo nenuoširdumu pakankamai laimėjęs, nes įrodei tris dalykus: pirma, kad esi nekaltas, antra, kad aš esu kaltas, ir trečia, kad, būdamas neapsakomai didžiadvasis, esi pasiryžęs ne tik man viską atleisti, bet ir — tai sykiu ir daugiau, ir mažiau — įrodyti, ir net pats patikėti, jog aš, nors tai ir prieštarauja teisybei, irgi esu nekaltas. To Tau dabar jau galėtų ir pakakti, bet dar nepakanka. Mat įsikalei galvon, neva gyvenąs išimtinai vien manimi.

Sutinku, kad mudu grumiamės vienas su kitu, bet grumtynių esama dviejų rūšių. Esama riteriškos kovos, kurioje jėgas išmėgina savarankiški priešininkai, kur kiekvienas lieka pats sau, pats pralaimi, pats laimi. Ir esama parazito kovos — jis ne tik gelia, bet sykiu dar ir kraują siurbia savajai gyvasčiai palaikyti. Toks yra tikrasis karys profesionalas, ir toks esi Tu. Esi netinkamas gyvenimui; tačiau, norėdamas įsitaisyti jame patogiai, be rūpesčių ir būtinybės pačiam sau priekaištauti, įrodinėji, kad aš tą tinkamumą gyvenimui iš Tavęs atėmęs ir sau kišenėn susibrukęs. Ko Tau dabar sielotis, kad esi netinkamas gyvenimui, juk atsakomybė tenka man, o Tu ramiausiai išsidrebi kiek ilgas ir — tiek fiziniu, tiek dvasiniu požiūriu — duodiesi per gyvenimą velkamas. Štai pavyzdys: kai Tu neseniai susirengei vesti, drauge, kaip pats pripažįsti savo laiške, vesti ir nenorėjai, tačiau, kad pačiam nereikėtų pastangų dėti, norėjai, kad aš Tau padėčiau nevesti, uždrausdamas šias vedybas dėl gėdos, kurią toks ryšys užtrauktų mano vardui. Tačiau aš to nė neketinau daryti. Pirma, nei čia, nei šiaip kur kitur nenorėjau „kliudyti Tavo laimei“, o antra, niekados nenorėčiau išgirsti tokio priekaišto iš savo vaikų. Bet ar ką nors laimėjau taip prisiversdamas ir leisdamas Tau pačiam dėl vedybų spręsti? Nė truputėlio. Mano nepritarimas vedyboms jų nebūtų sukliudęs, priešingai, tai būtų buvęs dar vienas papildomas stimulas Tau tą merginą vesti, juk „mėginimas pabėgti“, kaip Tu rašai, tuomet būtų visiškai pavykęs. O mano leidimas vesti nesukliudė Tau vis tiek man priekaištauti, juk Tu įrodinėji, kad aš bet kuriuo atveju kaltas dėl to, kad nevedei. Tačiau iš esmės Tu ir šioje, ir visose kitose vietose nieko daugiau man neįrodei, išskyrus tai, kad visi mano priekaištai buvo pagrįsti ir kad tarp jų stigo dar vieno, itin pagrįsto priekaišto — priekaišto, kad esi nenuoširdus, pataikūnas, parazitas. Jeigu tik labai neapsirinku, Tu parazituoji mano sąskaita net ir pačiu šiuo laišku“.

Į tokius žodžius atsakau, kad pirmiausia visas šis atsikirtimas, kurį iš dalies būtų galima ir prieš Tave nukreipti, yra ne Tavo, o kaip tik mano sumanytas. Juk net Tavo nepasitikėjimas kitais žmonėmis nėra toks didis, kaip mano nepasitikėjimas savimi, kurį Tu man išugdei. Neneigiu, kad šis atsikirtimas, šiuo bei tuo dar papildantis mudviejų santykių apibūdinimą, yra tam tikra dalimi pagrįstas. Tikrovėje, be abejo, dalykai negali taip vienas prie kito gulti, kaip gula įrodymai mano laiške, juk gyvenimas — tai ne žaidimas, ne figūrėlių dėliojimas; tačiau su patikslinimu, kurį pateikia šis atsikirtimas, su patikslinimu, kurio nuodugniau išdėstyti nei galiu, nei noriu, mano nuomone, pasiektas toks priartėjimas prie tiesos, kad jis gali mudviem abiem leisti šiek tiek nusiraminti, ir gyvenimą, ir mirtį palengvinti.

Francas