PENKTADIENIS

1

Visai suprantama, pagalvojo Peteris Makdermotas, kad Kroidono hercogas ir hercogienė ridena tvirtai supančiotą vyriausiąjį viešbučio seklį link “Šv. Gregorio“ stogo krašto, o toli apačioje juos neatplėšdami akių stebi minia žmonių, užvertę galvas. Tačiau atrodė keista ir netgi kiek šokiravo tai, jog už keleto sieksnių kruvinais kardais žiauriai vienas kitą bado Kurtis O`Kyfas ir Vorenas Trentas. Peteris stebėjosi, kodėl neįsikiša kapitonas Jolzas, stovintis prie durų į laiptinę. Tada Peteris suprato, jog policininkas stebi kiaušinį, skylantį milžiniško paukščio lizde. Po minutės iš kiaušinio išlindo nestandartinio dydžio žvirblis su džiaugsmingu Alberto Velso veidu. Bet dabar Peterio dėmesį vėl patraukė stogo kraštas, kur beviltiškai mėginanti išsivaduoti Kristina buvo surišta kartu su Ogilviu, o Marša Preiskot padėjo Kroidonams stumti padvigubėjusią naštą vis arčiau ir arčiau siaubingos bedugnės. Minia toliau spoksojo, o kapitonas Jolzas žiovaudamas atsirėmė į durų kraštą.

Jei jis nori išgelbėti Kristiną, privalo veikti pats. Tačiau pabandęs pajudėti, jis pamatė, jog jo pėdos velkasi sunkiai, tarsi būtų įklimpusios į klijus, ir jo kūnui veržiantis į priekį, kojos atsisakė sekti iš paskos. Jis pabandė surikti, bet gerklė buvo sustingusi. Jo akys sutiko beviltišką Kristinos žvilgsnį.

Staiga Kroidonai, Marša, O`Kyfas ir Vorenas Trentas sustojo ir ėmė klausytis. Žvirblis, kuris iš tikrųjų buvo Albertas Velsas, pastatė ausis. Tą patį padarė ir Ogilvis, Jolzas bei Kristina. Ko jie klausėsi?

Tada Peteris išgirdo garsų kakofoniją, tarsi vienu metu būtų skambėję visi pasaulio telefonai. Triukšmas artėjo, augo, ir pagaliau atrodė, kad jis juos visus apsups. Peteris užsidengė rankomis ausis. Nedarnūs garsai stiprėjo. Jis užsimerkė ir vėl atsimerkė.

Jis buvo savo bute. Žadintuvas šalia jo lovos rodė pusę septynių ryto.

Keletą minučių jis pagulėjo, stengdamasis išmesti iš galvos tą keistą, nenuoseklų sapną. Jis nužingsniavo į dušą ir maudydamasis prisivertė paskutinę minutę pastovėti po srove, šalto vandens kraną atsukęs iki galo. Iš dušo jis išlipo visiškai atsibudęs. Užsimetęs chalatą virtuvėlėje pradėjo gerti kavą, o paskui nuėjo prie telefono ir surinko viešbučio numerį.

Jį sujungė su naktiniu budinčiuoju, kuris Peterį užtikrino, kad per naktį negauta jokių žinių, jog būtų radę ką nors šiukšlių deginimo krosnyje. Ne, pasakė naktinis budėtojas nuvargusiu balsu, jis pats asmeniškai nepatikrino. Taip, jei misteris Makdermotas nori, jis tučtuojau nulips žemyn ir paskambins pranešti, ką sužinojęs. Peteris pajuto, kad naktiniam budėtojui nepatiko šis netikėtas pavedimas prieš pat ilgos varginančios pamainos pabaigą. Šiukšlių deginimo krosnis kažkur požemyje, ar ne?

Peteriui skutantis, suskambėjo telefono skambutis. Naktinis budėtojas pranešė kalbėjęs su šiukšlių deginimo krosnies darbuotoju Grehemu, kuris apgailestavo, kadangi popierius, kurio ieškojo Peteris, neatsirado. Ir neatrodo, kad greitu laiku galėtų atsirasti. Viršininkas taip pat pridėjo, kad Grehemo naktinė pamaina, lygiai kaip ir jo paties, jau beveik baigėsi.

Peteris nusprendė vėliau pranešti tą naujieną, ar, tiksliau, naujienų trūkumą kapitonui Jolzui. Jis atsiminė savo vakarykštę nuomonę, kuri dar nepasikeitė, jog viešbutis dėl žmonių padarė viską, ką galėjo. Visa kita — policijos darbas.

Gurkšnodamas kavą ir rengdamasis, Peteris apmąstė du svarbiausius dalykus. Vienas iš jų — Kristina, o kitas — jo paties ateitis “Šv. Gregorio“ viešbutyje, jei ji išvis bus.

Po vakarykščio vakaro jis suprato, kad, nesvarbu, kas jo lauktų ateityje, labiausiai už viską jis nori ten matyti Kristiną. Jo įsitikinimas, iki tol brendęs, dabar tapo aiškus ir apibrėžtas. Tai tikriausiai buvo galima pavadinti įsimylėjimu, tačiau jis vengė net pačiam sau apibūdinti savo gilesnius jausmus. Sykį anksčiau tai, ką jis tikėjo esant meile, pavirto pelenais. Galbūt geriau pradėti nuo vilties ir apgraibomis eiti link nežinomos pabaigos.

Peteris pamanė, kad neromantiškai nuskambėtų, jei jis pasakytų, jog su Kristina jis tiesiog gerai jaučiasi. Tačiau tai buvo tiesa ir, tam tikru atžvilgiu, jį ramino. Jis buvo įsitikinęs, jog laikui bėgant ryšys tarp jų ne silpnės, o stiprės. Jis tikėjo, kad Kristinos jausmai irgi panašūs.

Instinktas jam sakė, jog tai, kas laukia netolimoje ateityje, reikia ne suryti, o pamažiukais išragauti.

Prisiminus viešbutį, net dabar sunku buvo patikėti, kad Albertas Velsas, jų nuomone, malonus, nereikšmingas žmogelis, pasirodė esąs finansinis magnatas, jau valdąs “Šv. Gregorį“ arba pradėsiantis valdyti šiandien.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė įmanoma, jog toks netikėtas įvykių posūkis sustiprina Peterio padėtį. Jis susidraugavo su senuku ir jautė, jog jam irgi patinka. Tačiau simpatijos ir verslas yra du skirtingi dalykai. Patys maloniausi žmonės panorėję gali būti užsispyrę bei negailestingi. Be to, Albertas Velsas pats viešbučio turbūt nevaldys ir tas, kuris vadovaus už jį, galbūt turės labai aiškų nusistatymą dėl darbuotojų praeities faktų.

Kaip ir anksčiau, Peteris nusprendė nesijaudinti dėl ko nors, kas dar nenutiko.

Naujajame Orleane laikrodžiai skambino pusę aštuonių, kai Peteris Makdermotas su taksi atvažiavo prie Preiskotų rezidencijos Pritanijos gatvėje.

Už grakščių aukštų kolonų kilniai stovėjo didžiulis baltas namas, nušviestas ankstyvo ryto saulės. Oras buvo grynas ir vėsus ir dar buvo matyti prieš aušrą pakilusio rūko pėdsakai. Švelniai kvepėjo magnolija, o ant žolės kabėjo rasos lašeliai.

Tiek gatvė, tiek namas buvo tylūs, tačiau iš Šv. Čarlzo aveniu ir iš kitų gatvių girdėjosi tolimi bundančio miesto garsai.

Vingiuotu raudonų plytų takeliu Peteris perėjo per pievelę. Jis užlipo laiptais į terasą ir pabeldė į dvigubas išdrožinėtas duris.

Tarnas Benas, kuris trečiadienį patarnavo per pietus, atidarė duris ir širdingai pasveikino Peterį.

— Labas rytas, sere. Prašom užeiti.

Viduje jis pranešė:

— Mis Marša prašė mane parodyti jums galeriją. Ji ateis po keleto minučių.

Benui rodant kelią, jiedu užlipo plačiais besisukančiais laiptais ir perėjo erdvų koridorių su freskų sienomis, kur trečiadienio vakaro prieblandoje Peteris lydėjo Maršą. Jis paklausė savęs: “Negi tai buvo taip neseniai?“

Dienos šviesoje galerija atrodė lygiai taip pat tvarkingai ir patraukliai kaip ir anksčiau. Čia stovėjo gilūs minkštasuoliai ir vazos su spalvingomis gėlėmis. Priekyje buvo padengtas stalas pusryčiams, o apačioje matėsi sodas. Stalas buvo padengtas dviems.

— Ar šis namas anksti keliasi dėl manęs? — paklausė Peteris.

— Ne, sere, — užtikrino Benas. — Mes ankstyvi žmonės. Misteris Preiskotas nemėgsta vėlyvos dienos pradžios, kai jis namie. Jis visada sako, kad kiekvienos dienos būna per mažai, kad galima būtų niekais praleisti jos pirmąją pusę.

— Matote! Sakiau, kad mano tėtis daug kuo į jus panašus.

Išgirdęs Maršos balsą, Peteris atsisuko. Ji tyliai priėjo jiems už nugarų. Ji jam priminė rasą ir rožes, ir atrodė, jog ji pakilo kartu su saule.

— Labas rytas, — nusišypsojo Marša. — Benai, prašau, paruoškite misteriui Makdermotui švediško absento.

Ji paėmė Peterį už parankės.

— Daug nepilk, Benai, — tarė Peteris. — Žinau, kad Naujajame Orleane švediškas absentas mėgstamas prie pusryčių, bet turiu naują viršininką ir norėčiau susitikti su juo blaivus.

— Taip, sere! — nusišypsojo Benas.

Jiems atsisėdus prie stalo, Mana paklausė:

— Ar todėl jūs ir...

— Todėl aš ir pranykau kaip fokusininko triušis? Ne. Priežastis buvo kiek kitokia.

Jam pasakojant viską, ką galima, apie tragedijos kelyje tyrinėjimą, neminint Kroidonų pavardės, jos akys plėtėsi. Jis nenorėjo atsakyti į Manos klausimus, tačiau pasakė.

— Kad ir kas atsitiktų, šiandien bus naujų žinių.

Pats sau jis galvojot dabar Ogilvis tikriausiai vėl Naujajame Orleane, ir jį kvočia. Jei jį paliks areštuotą, jam teks atsakyti teisme, o tai sukels ant kojų spaudą. Neišvengiamai bus paminėtas “Jaguaras“, ir pirštas nukryps į Kroidonus.

Peteris paragavo putojančio švediško absento, kuris atsirado priešais jį. Iš tų dienų, kada pats dirbo barmenu, jis prisiminė gėrimo sudėtines dalis: žolių esencijos, kiaušinio baltymas, grietinėlė, oršado sirupas ir anyžiai. Vargu ar kada teko jam ragauti geriau sumaišytą gėrimą. Iš kitos stalo pusės sėdinti Marša siurbčiojo apelsinų sultis.

Peteriui buvo įdomu, ar Kroidonų hercogas ir hercogienė bandys apsimesti nekaltais ir Ogilvio kaltinimo akivaizdoje. Tai buvo dar vienas klausimas, kuris galbūt išsispręs šiandien.

Bet hercogienės raštelis, jei jis apskritai kada nors egzistavo, dingęs. Iš viešbučio negauta jokių pranešimų, o Bukeris T. Grehemas jau seniai baigė savo darbą.

Peteriui ir Maršai Benas padėjo kreolišką sūrį Evangelina, apdėliotą vaisiais.

Peteris ėmė pasigardžiuodamas valgyti.

— Buvai pradėjęs kažką sakyti, — tarė Marša. — Apie viešbutį.

— O taip.

Kramtydamas sūrį ir vaisius, jis papasakojo apie Albertą Velsą.

— Šiandien bus pranešta apie naują viešbučio savininką. Man paskambino vos prieš išvykstant pas tave.

Skambino Vorenas Trentas. Jis pasakė Peteriui, jog misteris Dempsteris iš Monrealio, “Šv. Gregorio“ naujojo savininko finansinis atstovas, šiuo metu vyksta į Naująjį Orleaną. Misteris Dempsteris jau yra Niujorke, kur jis sėsiąs į “Eastern Airlines“ lėktuvą ir atskrisiąs dar iki vidurdienio. Būtina parūpinti numerį, taip pat numatytas senųjų ir naujųjų valdytojų grupių susitikimas apie pusę dvyliktos. Peteriui paliepta nebūti užsiėmusiam, jei jo prireiktų.

Kad ir kaip keista, Voreno Trento balsas skambėjo nė kiek neprislėgtas ir, tiesą pasakius, netgi linksmiau negu pastarosiomis dienomis. Peteriui pasidarė įdomu, ar V. T. žino, jog naujasis “Šv. Gregorio“ savininkas jau yra viešbutyje. Prisiminęs, kad iki oficialaus valdžios pasikeitimo jis privalo būti ištikimas senajai, Peteris papasakojo vakarykštį pokalbį su Kristina ir Albertu Velsu. “Taip“, pasakė Vorenas Trentas. “Žinau. Emilis Diumeras iš Industrinio prekybos banko vakar vėlai man skambino. Atrodo, pradžioje jie turėjo kažkokių paslapčių. Dabar jų nebėra“.

Peteris taipogi žinojo, kad vėliau šį rytą iš viešbučio turi išvykti Kurtis O`Kyfas ir jo palydovė mis Leš. Matyt, jie ruošėsi vykti skirtingais keliais, kadangi viešbutis suorganizavo mis Leš skrydį į Los Andželą, o Kurtis O`Kyfas per Niurjoką ir Romą ruošėsi vykti į Neapolį.

— Tu apie daug ką galvoji, — pasakė Marša. — Galėtum man kai ką pasakyti. Mano tėtis norėdavo kalbėti prie pusryčių stalo, bet mano mamai nebūdavo įdomu. O man įdomu.

Peteris nusišypsojo. Jis papasakojo, kokia jo laukia diena.

Jiems kalbant, Benas nunešė Evangelinos sūrio likučius ir vietoj jų atgabeno garuojančią kvapnią Sardou kiaušinienę. Du be lukštų išvirti kiaušiniai gulėjo ant artišoko stiebų apačių, o ant viršaus buvo užpiltas apetitą keliantis špinatų su grietine bei olandiškas padažai. Peteriui buvo atnešta rausvo vyno.

— Dabar suprantu, ką turėjai galvoje sakydamas, jog “ši diena bus užimta“.

— O aš suprantu, ką tu turėjai galvoje sakydama “tradiciniai pusryčiai“.

Peteris pastebėjo kiek tolėliau vaikštinėjančią namų šeimininkę Aną. Jis jai šūktelėjo:

— Puiku!

Jis pamatė, kaip ji nusišypsojo.

Kiek vėliau jis žioptelėjo, pamatęs atkeliaujant jautienos nugarinės kepsnį su grybais, karštą prancūzišką duoną bei marmeladą.

— Nesu tikras, kad... — abejodamas pasakė Peteris.

— Dar atneš crepes Suzette, — tarė jam Marša, — ir kavą. Kai čionai buvo didžiulės plantacijos, žmonės šaipydavosi iš užsieniečių atvykėlių petit dejeunet. Pusryčiai jiems būdavo didelis įvykis.

— Dėka tavęs tai tikrai buvo didelis įvykis, — tarė Peteris. — Ir pusryčiai, ir dar daug kas. Tai, kad aš tave sutikau, istorijos pamokos ir pats buvimas čia su tavim. Aš to niekada nepamiršiu.

— Tu kalbi, tarsi norėtum atsisveikinti.

— Aš tą ir darau, Marša, — ištarė jis iš lėto, sutiko jos akis, o tada nusišypsojo: — Iškart po crepes Suzette.

Stojo tyla, ir paskui ji pasakė:

— Aš maniau...

Jis ištiesė ranką per stalą ir uždėjo ant Maršos rankos.

— Galbūt mes abu sapnavom atmerktomis akimis. Aš manau, kad taip ir buvo. Bet tai kone pats gražiausias sapnas, kurį aš kada nors sapnavau.

— Kodėl tai turėtų tuo ir baigtis?

— Kai kurių dalykų neįmanoma paaiškinti, — atsakė jis švelniai. Nesvarbu, kiek tau kas nors patinka, reikia nuspręsti, ką geriausia daryti. Sprendžiant iš...

— O mano sprendimas nesiskaito?..

— Marša, aš turiu pasitikėti savimi. Dėl mūsų abiejų.

Tačiau jis abejojo: ar tikrai galima savimi pasitikėti? Anksčiau jo instinktas pasirodė nesąs toks jau patikimas. Galbūt šią minutę jis daro klaidą, kurią apgailestaudamas prisimins po daugelio metų. Kaip galima būti dėl ko nors tikram, kai taip dažnai teko sužinoti teisybę per vėlai?

Jis pajuto, kad Marša vos neverkia.

— Jums leidus, — tarė ji žemu balsu. Ji atsistojo ir vikriai išėjo iš galerijos.

Sėdėdamas Peteris pagalvojo, jog jam reikėjo kalbėti ne taip tiesiai, o palengvinti savo žodžių prasmę švelnumu, kurį jis jautė šiai vienišai mergaitei. Kažin, ar ji sugrįš. Kai po keleto minučių ji neatėjo, pasirodė Ana.

— Atrodo, jums teks baigti pusryčiauti vienam, sere. Nemanau, kad mis Marša grįš.

— Kaip ji jaučiasi? — paklausė jis.

— Ji verkia savo kambaryje, — gūžtelėjo pečiais Ana. — Jau ne pirmą sykį. Ir nemanau, kad paskutinį. Ji visuomet taip daro, kai negauna visko, ko nori.

Ji nuėmė kepsnių lėkštes.

— Benas atneš jums, kas liko.

— Ne, dėkui, — papurtė jis galvą. — Turiu eiti.

— Tada aš tik atnešiu kavos.

Benas triūsė virtuvėje, tačiau kavą atnešė ir pastatė šalia Peterio Ana.

— Nesijaudinkite per daug, sere. Kai ji bent kiek aprims, aš padėsiu kaip galėdama. Mis Mana greičiausiai turi per daug laiko galvoti apie save. Jei jos tėvelis būtų čia, gal viskas būtų kitaip. Bet jis ne čia. Beveik niekada.

— Jūs labai supratinga.

Peteris prisiminė, ką jam Marša pasakojo apie Aną: kaip ją jauną jos šeima privertė ištekėti už žmogaus, kurio ji beveik nepažino, bet laimingi santuokoje išgyveno daugiau kaip keturiasdešimt metų, kol prieš metus jos vyras mirė.

Peteris pasakė:

— Girdėjau apie jūsų vyrą. Tikriausiai jis buvo puikus žmogus.

— Mano vyras? — sukikeno namų šeimininkė. — Nesu turėjusi jokio vyro. Per visą savo gyvenimą neištekėjau. Aš dar daugiau ar mažiau mergaitė.

Marša jam sakė: “Jie — Ana ir jos vyras — gyveno su mumis čia. Jis buvo pats maloniausias, puikiausias žmogus, kurį kada nors pažinojau. Jei kada yra buvusi ideali santuoka, tai buvo Anos ir jos vyro santuoka“. Marša tai papasakojo, kad argumentais paremtų savo pasiūlymą Peteriui ją vesti.

Ana vis dar kikeno:

— Dėl Dievo! Mis Marša pasakojo jums visas tas istorijas? Ji daug ką prasimano. Dažnai ji ištaiso spektaklius — štai todėl ir neturėtume dabar rūpintis.

— Suprantu, — tarė Peteris, nors ir nebuvo tikras, kad iš tikrųjų supranta, tačiau pajuto, kad jam palengvėjo.

Benas jį išlydėjo. Buvo po devynių, ir pradėjo darytis karšta. Peteris sparčiai nuėjo link Šv. Čarlzo aveniu, kur pasuko į viešbutį. Jis vylėsi, kad ėjimas išblaškys mieguistumą, kuris gali atsirasti po tokių sočių pusryčių. Jis nuoširdžiai apgailestavo, kad daugiau nebematys Maršos, ir jautė skausmą dėl jos, nors priežasties negalėjo gerai suvokti. Kažin, ar jis kada nors sugebės protingai elgtis su moterimis? Jis tuo labai abejojo.

2

Ketvirtasis liftas vėl veikė. Si Luiną, dienos metu už jį atsakingą pagyvenusį žmogų jau pykino nuo ketvirtojo lifto su jo kaprizais, kurie prasidėjo jau prieš savaitę ar daugiau ir vis smarkėjo.

Praėjusį sekmadienį liftas keletą sykių nesureagavo į paliepimus, nors ir išorinės, ir nusileidimo durys buvo visiškai uždarytos. Pagalbinis darbininkas pranešė Si, kad tas pats atsitiko pirmadienį vakare, kai misteris Makdermotas, vyriausiasis viršininko padėjėjas, sėdėjo automobilyje.

Trečiadienį įvyko gedimas, dėl kurio ketvirtasis liftas keletą valandų išvis nedirbo. “Suveržiamojo prietaiso veiklos nesklandumai“, pranešė iš techninio skyriaus, kad ir ką tai būtų galėję reikšti. Tačiau nors ir buvo atliktas remontas, kitą dieną ketvirtasis liftas tris kartus atsisakė leistis žemyn iš penkioliktojo aukšto.

O šiandien ketvirtasis liftas ties kiekvienu aukštu trūkčiodamas sustodavo ir vėl pradėdavo važiuoti.

Ne Si Luinui žinoti, kas negerai. Jis labai nesirūpino, nors girdėjo, kaip vyriausiasis mechanikas Dokas Vikeris bumba, jog jis “vis taisąs ir taisąs“, ir skundžiasi, kad jam reikėtų tūkstančio dolerių, kuriuos turėdamas jis išardytų liftą iki paskutinės detalės ir viską sudėtų iš naujo. Žinoma, kam nepatiktų turėti šitiek pinigų? Pačiam Si Luinui tikrai patiktų, ir todėl kiekvienais metais jis perka žirgų lenktynių loterijos bilietą, nors daug naudos tai jam niekada neatneša.

Pagaliau į “Šv. Gregorio“ veterano, tokio kaip jis, pageidavimus turėtų būti atsižvelgta, ir rytoj jis paprašys, kad jam paskirtų kitą liftą. Ir kodėl gi ne? Viešbutyje jis dirba jau dvidešimt septynerius metus ir valdo liftus seniau, negu kai kurie iš dabar dirbančių apskritai gyvena šiame pasaulyje. Nuo šiandien tegu su ketvirtuoju liftu ir jo kaprizais kovoja kas nors kitas.

Artėjo dešimta valanda ryto, ir viešbutis sukruto. Si Luinas liftu užkėlė krovinį, kurį sudarė daugiausia suvažiavimo dalyviai su ant kortelių parašytais jų vardais, iš vestibiulio į pačiame viršuje esantį penkioliktą aukštą, stabtelėdamas kai kuriuose aukštuose. Leidžiantis žemyn, liftas buvo maksimaliai pilnas žmonių jau devintame aukšte, ir jis, leisdamasis į pirmąjį, aplenkė kitus aukštus. Paskutinės kelionės metu jis pastebėjo, kad trūkčiojimas pradingo. Tad, kad ir kokia ten būtų buvusi bėda, pamanė jis, matyt, ji pradingo pati.

Smarkiau klysti jis nebūtų galėjęs.

Aukštai virš Si Luino ant viešbučio stogo tarsi plėšraus paukščio lizdas buvo įtaisytas liftų kontrolės kambarys. Tame kambaryje ketvirtojo lifto mechaninėje širdyje esanti maža elektroninė relė baigė savo egzistavimą. Priežastis, niekam nežinoma ir net neįtariama, buvo mažutis stūmoklis, ne didesnis už adatą.

Jis buvo įtaisytas į miniatiūrinę stūmoklio galvutę, kuri, savo ruožtu, įjungdavo trejetą mygtukų. Vienas mygtukas įjungdavo bei išjungdavo lifto stabdžius, antrasis tiekdavo motorui energiją, o trečiasis kontroliuodavo generatoriaus elektros grandinę. Kai visi trys mygtukai veikdavo, liftas kildavo ir leisdavosi švelniai, reguliuojamas siunčiamos kontrolės. Bet kai veikia tik du mygtukai, o ypač jei neveikia kaip tik tas, kuris reguliuoja lifto motorą, tai liftas gali laisvai nukristi dėl savo paties svorio. Taip atsitikti gali tik tokiu atveju, jei stūmoklio ir jo galvutės bendras ilgis pasidarys per didelis.

Keletą savaičių stūmoklis buvo išsilaisvinęs, bet dirbo. Kadangi jo judesiai tokie be galo maži, kad šimtas jų gali prilygti žmogaus plauko storiui, stūmoklio galvutė sukosi ir lėtai, bet užtikrintai nėrėsi iš stūmoklio siūlo. Pasekmė buvo dviguba. Stūmoklio ir jo galvutės bendras ilgis padidėjo. Motoro jungiklis vos beveikė.

Kaip paskutinis smėlio grūdas persveria svarstykles, taip dabar mažiausias stūmoklio pasisukimas visiškai izoliuos motoro jungiklį.

Šis gedimas ir buvo priežastimi lifto nereguliaraus funkcionavimo, kurį pastebėjo Si Luinas ir kiti darbuotojai. Santechnikų komanda bandė ištirti, kas atsitiko, bet jiems nepavyko to padaryti. Vargu ar galima juos už tai smerkti. Kiekvienas liftas turi šešiasdešimt jungiklių, o viešbutyje yra dvidešimt liftų.

Niekas taip pat nepastebėjo, jog du lifto saugumo įrengimai irgi iš dalies sugedę.

Penktadienio rytą dešimt minučių po dešimtos ketvirtasis liftas ir vaizdžiai šnekant, ir iš tikrųjų kabėjo ant siūlo.

3

Misteris Dempsteris iš Monrealio atvyko į viešbutį pusę vienuoliktos. Peteris Makdermotas, kuriam buvo pranešta apie jo atvykimą, nusileido į vestibiulį, kad pasikeistų oficialiais sveikinimais. Šį rytą viešbučio žemesniuosiuose aukštuose nepasirodė nei Vorenas Trentas, nei Albertas Velsas, ir iš pastarojo niekas nieko negirdėjo.

Alberto Velso finansinis atstovas buvo apsukrus, įspūdingas vyras, kuris priminė užsigrūdinusį stambios banko šakos viršininką. Į Peterio pastabą, jog įvykių eiga tiesiog gniaužia kvapą, jis atsakė: “Misterio Velso veiksmai dažnai tuo pasižymi“.

Patarnautojas palydėjo atvykusįjį į numerį vienuoliktame aukšte.

Po dvidešimt minučių misteris Dempsteris pasirodė Peterio kabinete.

Jis pasisakė aplankęs misterį Velsą ir telefonu kalbėjęs su Vorenu Trentu. Susitikimas, sutartas pusę dvylikos, būtinai įvyks. O kol kas misteris Dempsteris nori pasitarti su keletu žmonių, vienas iš kurių yra viešbučio revizorius, ir Vorenas Trentas pakvietė jį pasinaudoti viršininkų numeriu.

Misteris Dempsteris pasirodė esąs žmogus, įpratęs naudotis savo autoritetu.

Peteris palydėjo jį į Voreno Trento kabinetą ir pristatė Kristinai. Šį rytą Peteris ir Kristina susitiko jau antrą sykį. Atvažiavęs į viešbutį, jis ją susirado, ir nors viršininkų numerio apsiaustyje jie negalėjo padaryti nieko daugiau, tik vos paliesti vienas kito ranką, tuo slaptu momentu jie jaudindamiesi džiaugsmingai pajuto, jos yra šalia vienas kito.

Pirmą kartą nuo savo atvykimo vyriškis iš Monrealio nusišypsojo:

— O, taip, mis Frensis. Misteris Velsas jus minėjo. Tiksliau pasakius, jis kalbėjo apie jus ganėtinai šiltai.

— Man atrodo, kad misteris Velsas nuostabus žmogus. Aš taip galvojau ir anksčiau... — stabtelėjo ji.

— Taip?

— Esu šiek tiek susigėdusi, — tarė Kristina, — dėl vieno dalyko, kuris atsitiko vakar vakare.

Misteris išsitraukė akinius storais rėmeliais, juos patrynė ir užsidėjo.

— Jei turite omenyje atsitikimą su restorano sąskaita, mis Frensis, ta nėra jokios priežasties jaudintis. Misteris Velsas man pasakė, ir aš cituoju jo paties žodžius, jog tai buvo vienas iš puikiausių ir maloniausių dalykų, kuriuos kada nors jam yra padarę. Be abejonės, jis žinojo, kad jūs tai darote. Labai mažai lieka jo nepastebėta.

— Taip, — pasakė Kristina, — pradedu tuo įsitikinti.

Už išorinių kabineto durų pasigirdo tylus beldimas, ir joms atsidarius, pasirodė vyriausiasis buhalteris Sernas Jakubekas.

— Atleiskite, — tarė jis, pamatęs viduje stovinčią grupę, ir pasisuko eiti. Peteris pašaukė jį atgal.

— Aš atėjau pasitikrinti dėl vieno gando, — tarė Jakubekas. — Šis gandas plinta viešbutyje kaip gaisras prerijose, kad pagyvenęs džentelmenas misteris Velsas...

— Tai ne gandas, — tarė Peteris. — Tai faktas.

Jis pristatė vyriausiąjį buhalterį misteriui Dempsteriui.

Jakubekas trinktelėjo delnu sau į kaktą.

— Dieve! Aš patikrinau jo čekį. Net skambinau į Monrealį.

— Girdėjau apie jūsų skambutį, — tai pasakęs, misteris Dempsteris nusišypsojo antrą sykį. — Banke visi be galo nustebo. Tačiau jiems griežtai nurodyta neskleisti jokios informacijos apie misterį Velsą. Jis nori, kad viskas taip vyktų.

Jakubekas išleido kažkokį garsą, kuris priminė dejonę.

— Man atrodo, jums būtų daugiau kuo rūpintis, — užtikrino jį vyras iš Monrealio, — jei nebūtumėte patikrinęs misterio Velso čekio. Jis gerbia jus už tai, kad taip padarėte. Jis turi įprotį rašyti čekius ant keistų popierėlių, kurie kitus trikdo. Be abejo, visi čekiai geri. Jūs tikriausiai žinote, jog misteris Velsas yra vienas turtingiausių žmonių Šiaurės Amerikoje..

Apstulbęs Jakubekas galėjo tik papurtyti galvą.

— Visiems jums viskas atrodys paprasčiau, — pastebėjo misteris Dempsteris, — jei aš kiek paaiškinsiu apie savo darbdavį.

Jis žvilgtelėjo į savo laikrodį.

— Čia tuoj atvyks misteris Diumeras, bankininkas, ir keletas teisininkų, bet manau, jog mes turime laiko.

Jį pertraukė atvykęs Rojalis Edvardsas. Revizorius buvo apsikrovęs popieriais ir išsipūtusiu portfeliu. Pristatymo ritualas buvo atliktas dar sykį.

Spausdamas ranką, misteris Dempsteris revizoriui tarė:

— Dabar mes trumpai pasišnekėsime, ir norėčiau, kad pasiliktumėte susitikime pusę dvylikos. Beje, jūs, mis Frensis, irgi. Misteris Trentas prašė, kad jūs čia būtumėte, ir žinau, jog misteris Velsas džiaugsis.

Pirmą sykį Peteris Makdermotas sutrikęs pajuto, jog jis išstumiamas iš įvykių centro.

— Ruošiausi paaiškinti kai kuriuos dalykus, susijusius su misteriu Velsu.

Misteris Dempsteris nusiėmė akinius, papūtė į stiklus ir dar sykį juos nuvalė.

— Nepaisant to, jog misteris Velsas yra ganėtinai turtingas, jo skonis išliko labai paprastas. Tai jokiu būdu nereiškia, jog jis šykštus. Netgi atvirkščiai, jis labai dosnus žmogus. Tiesiog sau jis mėgsta paprastus dalykus, įskaitant netgi drabužius, keliones bei apsistojimą.

— Dėl to apsistojimo, — tarė Peteris. — Galvojau, kad vertėtų perkelti misterį Velsą į numerį. Misteris Kurtis O`Kyfas šį vakarą atlaisvins vieną iš geriausių mūsų viešbutyje.

— Siūlyčiau jums to nedaryti. Man pavyko sužinoti, jog misteriui Velsui patinka kambarys, kuriame jis dabar gyvena, nors to negalėčiau pasakyti apie ankstesnįjį kambarį.

Mintyse Peteris sudrebėjo, paminėjus “cha cha“ kambarį, kuriame buvo apgyvendintas misteris Velsas, prieš perkeliant jį į tūkstantis keturi šimtai dešimtąjį pirmadienio vakare.

— Jis visiškai neprieštarauja, kad kiti, sakysim, aš, apsigyventų numeriuose, — paaiškino misteris Dempsteris. — Jam pačiam paprasčiausiai nereikia tokių dalykų. Ar jums nenusibodo manęs klausyti?

Visi jo klausytojai užtikrino, kad ne.

— Skamba kaip herojus iš “Brolių Grimų“! — susižavėjęs pareiškė Rojalis Edvardsas.

— Galbūt. Bet nemanykit, kad misteris Velsas gyvena pasakų pasaulyje. Jis tą daro nė kiek ne daugiau už mane.

Peteris Makdermotas pagalvojo: “Ar kiti jaučia tai, ar ne, bet po mandagiais žodžiais galima justi geležinę ranką“.

— Misterį Velsą pažįstu, — tęsė misteris Dempsteris, — jau daug metų. Per tą laiką aš įgijau pagarbą jo intuicijai ir apie verslą, ir apie žmones. Jis iš prigimties turi natūraliai aštrų protą, ko neįmanoma suteikti Harvardo universiteto verslo fakultete. Rojalis Edvardsas, kuris kaip tik buvo baigęs Harvardo universiteto Verslo fakultetą, paraudo. Peteriui pasidarė įdomu, ar ši sumani frazė buvo atsitiktinė, ar Alberto Velso atstovas greitai atliko pradinį viešbučio vyresniųjų darbuotojų tyrinėjimą. Buvo visai galimas dalykas, jog jis tai padarė, ir tokiu atveju jam žinoma Peterio Makdermoto praeitis, įskaitant jo išmetimą iš “Voldorfo“ ir įrašymą į juodąjį sąrašą. Ar tai ir buvo priežastis, svarstė Peteris, kodėl jį taip akivaizdžiai išstūmė iš vidinių pasitarimų?

— Mes tikriausiai, — tarė Rojalis Edvardsas, — galime laukti didelių pokyčių.

— Manau, kad taip.

Misteris Dempsteris vėl nuvalė savo akinius. Tai, rodos, tapę jo įpročiu.

— Pirmasis pokytis bus tas, kad aš tapsiu viešbučių kompanijos prezidentu; šias pareigas aš užimu daugelyje iš misterio Velso korporacijų. Jis pats niekuomet netroško turėti aukštų titulų.

— Tai mes jus čia dažnai matysime, — įsiterpė Kristina.

— Tiesą pasakius, visiškai retai, mis Frensis. Aš būsiu formali figūra ir ne daugiau. Viceprezidentas turės pilną autoritetą. Tokia yra misterio Velso, taip pat ir mano politika.

Tad galų gale, pagalvojo Peteris, situacija išsisprendė taip, kaip jis ir tikėjosi. Albertas Velsas nebus glaudžiai susijęs su viešbučio valdymu, todėl faktas, jog jis jį pažįsta, didelės reikšmės neturės. Faktiškai mažąjį žmogelį nuo aktyvaus vadovavimo pašalino dusyk, ir Peterio ateitis priklausys nuo viceprezidento, kas jis toks bebūtų. Peteriui pasidarė įdomu, ar jis yra iš tų žmonių, kuriuos jis pažįsta. Jei taip, situacija vėl keičiasi.

Iki šio momento, mąstė Peteris, jis buvo sau pasakęs, jog priims įvykius tokius, kokie jie bus, įskaitant netgi jo paties išvykimą, jei tai bus reikalinga. Dabar jis pajuto, kad tikrai be galo norėjo likti “Šv. Gregoryje“. Viena iš priežasčių, be abejonės, yra Kristina. Kita priežastis yra ta, jog “Šv. Gregoryje“ įsitvirtinant nepriklausomybei su nauja valdžia, čia turėtų būti labai įdomu.

— Misteri Dempsteri, — tarė Peteris, — jei tai nėra didelė paslaptis, kas bus viceprezidentu?

Vyras iš Monrealio atrodė kažko nesuprantantis. Jis keistai pažiūrėjo į Peterį, ir jo išraiška pasikeitė.

— Atleiskite, — tarė jis. — Maniau, kad jūs žinote. Tai jūs.

4

Visą praėjusią naktį, kol viešbučio svečiai kietai miegojo, Bukeris T. Grehemas ilgai ir nuobodžiai dirbo vienas, apšviestas šiukšlių deginimo krosnies liepsnų. Tai visai nebuvo neįprasta. Bukeris T. — paprastas žmogelis, kurio dienos ir naktys vienodos kaip per kalkę perspausdinti piešinėliai, ir šitokia padėtis jo visiškai nejaudino. Jo troškimai taip pat paprasti, apsiribojantys maistu, stogu ir šiokiu tokiu žmogišku orumu, nors pastarasis noras buvo instinktyvus, ir jis pats nebūtų galėjęs jo paaiškinti.

Vienintelis neįprastas dalykas tą naktį buvo tai, jog darbas jam klojosi labai lėtai. Paprastai, likus gerokai laiko iki ėjimo namo, jis būdavo atsikratęs per praėjusią dieną susikaupusių šiukšlių, surūšiavęs atliekas ir pusantros valandos galėdavo ramiai pasėdėti su cigarete, kol pagaliau uždarydavo šiukšlių deginimo krosnį. Tačiau šį rytą, išsekus jo pamainos valandoms, darbas dar nebuvo baigtas. Kai jis jau būtų galėjęs eiti iš viešbučio, priešais jį stovėjo dar tuzinas ar daugiau į skardines tvirtai sukištų nesurūšiuotų bei nesudegintų šiukšlių.

Taip atsitiko todėl, kad Bukeris T. bandė surasti tą popierių, kurio prašė misteris Makdermotas. Jis ieškojo atidžiai ir nuodugniai. Jis neskubėjo, bet kol kas jokių rezultatų.

Bukeris T. apgailestaudamas pranešė šį faktą atėjusiam naktiniam budėtojui, kuris niūrioje aplinkoje atrodė nepažįstamas ir nuo visur besiskverbiančios smarvės raukė nosį. Naktinės pamainos budėtojas išėjo taip greitai, kaip tik galėjo, tačiau faktas, jog jis pasirodė, bei jo atnešta žinia patvirtino, kad misteriui Makdermotui pradingęs raštelis vis dar reikalingas.

Bet ar jis apgailestavo, ar ne, Bukeriui T. atėjo laikas traukti namo. Viešbutis nemokėdavo už viršvalandžius. O svarbiausia tai, jog Bukerį T. pasamdė tam, kad jis rūpintųsi šiukšlėmis, o ne valdymo problemomis, net jei jos ir tolimos.

Jis žinojo, kad jei per dieną likusios šiukšlės bus pastebėtos, ką nors pasiųs prie šiukšlių deginimo krosnies dar keletui valandų ir lieps jas sudeginti. Jei ne, Bukeris T. padarys šitą darbą grįžęs į postą vėlai vakare. Bėda buvo ta, jog jei atsitiks pirmasis variantas, neliks jokios vilties, kad bus galima kada nors surasti reikalingą popierių, o jei atsitiks antrasis, tai jau gali būti per vėlu.

Ir visgi labiausiai už viską Bukeris T. norėjo pagelbėti misteriui Makdermotui. Jei jo būtų ėmę klausinėti kodėl, jis nebūtų sugebėjęs atsakyti, kadangi ne itin temokėjo sudėlioti savo mintis į žodžius. Bet kažkodėl, kai netoliese būdavo jaunasis viršininko padėjėjas, Bukeris labiau jautėsi žmogumi bei individualybe negu bet kuriuo kitu metu.

Jis nusprendė ieškoti toliau.

Kad išvengtų nesusipratimų, jis pasitraukė nuo šiukšlių deginimo krosnies ir užsižymėjo kontroliniame laikrodyje. Tada sugrįžo. Vargu ar jį kas nors pastebės. Šiukšlių deginimo krosnis — ne ta vieta, kuri traukia lankytojus.

Jis dirbo dar tris su puse valandos. Ieškojo lėtai, atidžiai, žinodamas, jog to, ko jis ieško, tarp šiukšlių gali iš viso nebūti arba jau sudeginta prieš tai, kai jo paprašė ieškoti.

Rytui įpusėjus, jis jau buvo labai pavargęs ir pasiekė priešpaskutinį konteinerį.

Jį — vaškinio popieriaus ryšulį, į kurį vynioja sumuštinius, — jis pastebėjo iš karto, kai tik iškratė šiukšlių dėžę. Išvyniojęs ryšulį, jis rado suglamžytą rašomojo popieriaus lapą, atitinkantį tą pavyzdį, kurį paliko misteris Makdermotas. Jis palygino abu lapus šviesoje, kad būtų tikras. Negalėjo būti jokios abejonės.

Ant sudrėkusio atrastojo popieriaus matėsi riebalų dėmės. Vienoje vietoje raidės buvo išsiliejusios. Bet tik truputėlį. Visa kita matėsi aiškiai.

Bukeris T. užsivilko savo suodiną ir riebaluotą paltą. Nebaigęs deginti likusių šiukšlių, jis patraukė į viršutinius viešbučio aukštus.

5

Erdviame Voreno Trento kabinete misteris Dempsteris baigė savo asmeninį pokalbį su revizoriumi. Aplink juos gulėjo išskleisti balanso bei ataskaitų lapai, kuriuos ėmėsi rinkti Rojalis Edvardsas, o kabinete prie jų prisidėjo kiti, atvykę į pusės dvyliktos susirinkimą. Emilis Diumeras, primenąs veikėją iš “Pikviko užrašų“, prisistatė pirmas, net išraudęs nuo suvokimo, koks jis svarbus. Įkandin sekė pageltęs, aukštas ir plonas teisininkas, kuris tvarko daugumą “Šv. Gregorio“ juridinių reikalų, ir jaunesnis Albertui Velsui atstovaujantis teisininkas iš Naujojo Orleano.

Po to atėjo Peteris Makdermotas, lydėdamas Voreną Trentą, kuris vos prieš minutę atvyko iš viešbučio penkioliktojo aukšto. Kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, “Šv. Gregorio“ savininkas, nors ir pralaimėjęs savo ilgą kovą dėl viešbučio išlaikymo, atrodė daug mielesnis ir atsipalaidavęs negu bet kurią kitą dieną per praėjusias savaites. Švarko sagos kilpoje jis buvo įsinėręs gvazdiką ir širdingai pasisveikino su lankytojais, įskaitant ir misterį Dempsterį, kurį pristatė Peteris.

Peteriui viskas atrodė tarsi netikra. Jo veiksmai buvo mechaniški, o kalbėjo jis, veikiamas sąlyginio reflekso, tarsi būtų skaitęs litaniją. Atrodė, kad atsakomybę ant savo pečių užsidėjo jo viduje esantis robotas, kol jis pats atsigaus po atvykėlio iš Monrealio sukelto šoko.

Viceprezidentas. Jį labiau domino ne pats titulas, o tai, kas po juo slypi.

Galimybė pilnai valdyti “Šv. Gregorį“ skambėjo kaip vizijos išsipildymas. Peteris buvo aistringai įsitikinęs, kad “Šv. Gregoris“ gali tapti puikiu viešbučiu. Jis bus aukštai vertinamas, veiks efektyviai ir atneš pelno. Be abejonės, Kurtis O`Kyfas, kurio nuomonė irgi svari, galvojo taip pat.

Tą galima pasiekti. Tam reikia investuoti kapitalą, pertvarkyti valdymo struktūrą, nurodant aiškias pareigas, bei atlikti dirbančiųjų kadrų pakeitimus — vienus atleisti, kitus paaukštinti, taipogi priimti naujų.

Sužinojęs, kad viešbutį nupirko Albertas Velsas ir kad jis toliau bus nepriklausomas, Peteris tikėjosi, jog kas nors kitas turės nuovokos bei energijos padaryti šiuos progresyvius pertvarkymus. Dabar šią galimybę duoda jam pačiam. Ši perspektyva jį džiugino. Ir truputėlį gąsdino.

Tai daug reiškia ir jam asmeniškai. Šis paskyrimas bei tas, kas seks po to, gali reikšti Peterio Makdermoto gero vardo viešbučių industrijoje susigrąžinimą. Jei su “Šv. Gregoriu“ jam pasiseks, visi pamirš, kas buvo prieš tai, ir jis vėl bus svarbus. Viešbučių savininkai nėra nei piktavaliai, nei nesupratingi. Juk galų gale daugiausiai už viską reiškia nuopelnai.

Peterio mintys skriejo toliau. Vis dar priblokštas, bet pradedantis atsikvošėti, jis prisidėjo prie kitų, kurie kaip tik sėdosi į savo vietas prie ilgo posėdžių stalo, stovinčio arti kambario centro.

Paskutinis atvyko Albertas Velsas. Jis droviai įėjo, lydimas Kristinos. Jam įžengus, kambaryje jau esantys žmonės atsistojo.

Aiškiai sutrikęs, senukas mostelėjo jiems sėstis.

— Ne, ne! Prašau!

Vorenas Trentas šypsodamasis žingtelėjo į priekį.

— Misteri Velsai, būkite pasveikintas mano viešbutyje.

Jie paspaudė vienas kitam rankas.

— Norėčiau širdingai palinkėti, kad kai jis taps jūsų viešbučiu, šios senos sienos atneštų jums tiek laimės ir pasitenkinimo, kiek jos yra ne sykį atnešusios man.

Tai jis ištarė mandagiai bei taktiškai. Peteris pagalvojo, kad šie žodžiai, nuskambėję iš kieno nors kito lūpų, galėtų pasirodyti tušti arba išpūsti. Tačiau išsakyti Voreno Trento, jie buvo įtikinami, kas keistai jaudino.

Albertas Velsas sumirksėjo. Taip pat mandagiai Vorenas Trentas jį paėmė už parankės ir pats atliko visą įžangą.

Kristina uždarė išorines duris ir atsisėdo prie kitų.

— Manau, jūs pažįstate mis Frensis, taip pat ir misterį Makdermotą.

Albertas Velsas nusišypsojo savo nedrąsia paukščio šypsenėle.

— Mes turėjome šiek tiek bendrų reikalų, — tarė jis ir mirktelėjo Peteriui. — Manau, kad turėsime ir daugiau.

Emilis Diumeras krenkštelėjo ir paskelbė, jog susirinkimas pradėtas.

Bankininkas pastebėjo, jog dėl pardavimo sąlygų, žymia dalimi susitarta. Susirinkimo, kuriame jį pirmininkauti paprašė ir misteris Trentas, ir misteris Dempsteris, tikslas — nustatyti visas procedūras, įskaitant ir susitarimą dėl dienos, kada viešbutis bus perduotas iš vienų rankų į kitas. Atrodė, kad jokių sunkumų neiškils. Viešbučio paskolą, kurios galiojimo terminas baigiasi šiandien, Industrinės prekybos bankas nusprendė laikyti pro tem, garantuojant misteriui Dempsteriui, kuris atstovauja misteriui Velsui.

Peteris pastebėjo pašaipų Voreno Trento, kuris mėnesių mėnesius nesėkmingai stengėsi pasiekti paskolos atnaujinimą, žvilgsnį.

Bankininkas išsiėmė lapus su siūloma dienotvarke ir juos išdalino. Dėl jos turinio įvyko trumpa diskusija, kurioje dalyvavo misteris Dempsteris ir teisininkai. Tada jie ėmėsi iš eilės nagrinėti kiekvieną dienotvarkės punktą. Daugumą laiko ir Vorenas Trentas, ir Albertas Velsas buvo tik stebėtojai, ir pirmasis sėdėjo susimąstęs, o senukas įsmego į kėdę, tarsi norėdamas ištirpti aplinkoje. Misteris Dempsteris nė sykio nesikreipė į Albertą Velsą ir net nežvilgtelėjo į jo pusę. Buvo aišku, kad monrealietis supranta savo viršininko norą išvengti dėmesio ir yra įpratęs daryti sprendimus pats.

Peteris Makdermotas ir Rojalis Edvardsas atsakinėjo į iškylančius klausimus, susijusius su administracija ir finansais. Du sykius Kristina išėjo iš susirinkimo ir sugrįžo nešina dokumentais iš viešbučio saugyklų.

Nekreipiant dėmesio į iškilmes, susirinkimą bankininkas vedė sumaniai. Greičiau negu per valandą buvo susitarta dėl daugumos dalykų. Oficiali perdavimo diena buvo nustatyta antradienį. Kitos smulkios detalės buvo paliktos teisininkams, kad dėl jų jie susitartų tarpusavyje.

Emilis Diumeras skubiai apžvelgė stalą.

— Jeigu turite dar ką nors pasakyti...

— Galbūt vieną dalyką, — tarė Vorenas Trentas, kėde pasislinkdamas į priekį, ir šis veiksmas atkreipė kitų dėmesį.

— Tarp džentelmenų dokumentų pasirašymas yra tik uždelstas formalumas, patvirtinantis garbingus įsipareigojimus, kurių jau pradėta laikytis.

Jis žvilgtelėjo į Albertą Velsą.

— Manau, jūs sutinkate.

Misteris Dempsteris tarė:

— Be abejonės.

— Tada prašau laisvai pradėti bet kokius su viešbučiu susijusius veiksmus.

— Ačiū, — dėkingai linktelėjo misteris Dempsteris. — Norėtume pradėti keletą dalykų. Misteris Velsas norėtų, kad tuojau po dokumentų pasirašymo antradienį įvyktų direktorių susirinkimas, kurio metu visų pirma jūs, misteri Trentai, būsite pasiūlytas į tarybos pirmininko pareigas.

Vorenas Trentas dėkingai linktelėjo galvą.

— Man bus garbė priimti šį pasiūlymą. Stengsiuos iš visų jėgų tinkamai papuošti tarybą.

Misteris Dempsteris leido sau vos pastebimai nusišypsoti.

— Kitas misterio Velso pageidavimas yra tas, kad aš užimčiau prezidento postą.

— Šį pageidavimą galima lengvai suprasti.

— Kartu su misteriui Peteriu Makdermotu, kuris eis viceprezidento pareigas.

Iš už stalo pasigirdo į Peterį nukreiptas pasveikinimų choras. Kristina šypsojosi. Kartu su kitais Vorenas Trentas paspaudė Peteriui ranką.

Misteris Dempsteris palaukė, kol šnekos nutils.

— Liko vienas dalykas. Šią savaitę, kai įvyko tas nelaimingas atsitikimas šiame viešbutyje, aš buvau Niujorke. Norėčiau būti tikras, kad daugiau tokia situacija nepasikartos, bent jau kol bus pakeista valdymo struktūra.

Staiga stojo tyla.

Vyresnysis teisininkas atrodė sutrikęs. Jaunesnysis pašnibždomis paaiškino:

— Į viešbutį nebuvo priimtas spalvotasis.

— A! — supratingai linktelėjo vyresnysis.

— Leiskite aiškiai pasakyti vieną dalyką, — tarė misteris Dempsteris, nusiėmęs akinius ir pradėjęs juos valyti. — Aš nesiūlau esminių pokyčių viešbučio politikoje. Mano, kaip verslininko, nuomone, vietos požiūrį bei papročius reikia gerbti. Tačiau norėčiau, kad iškilus panašiai situacijai, ji nevestų prie tokių rezultatų.

Vėl stojo tyla.

Netikėtai Peteris Makdermotas pajuto, jog dėmesys nukrypo į jį. Staiga jis šiurpdamas suvokė, jog neperspėjusi atėjo krizė — pirmoji ir bene svarbiausioji jo naujojo valdymo metu. Kaip jis ją išspręs, gali paveikti ir viešbučio, ir jo paties ateitį. Jis palaukė, kol pasijuto esąs visiškai tikras dėl to, ką žada pasakyti.

— Kas buvo ką tik pasakyta, — ramiai tarė Peteris, linktelėdamas į jaunesniojo teisininko pusę, — deja, yra tiesa. Suvažiavimo dalyviui, kuriam buvo iš anksto užsakyta vieta, šiame viešbutyje atsisakė duoti kambarį. Jis buvo dantistas, ir, kaip suprantu, gerbiamas, bet atsitiktinai negras. Apgailestaudamas galiu pasakyti, kad aš ir buvau tas žmogus, kuris jam atsakė. Dėl to aš pats nusprendžiau, kad toks dalykas daugiau niekada nepasikartos.

— Būnant viceprezidentu, — tarė Emilis Diumeras, — nemanau, kad jums teks atsidurti tokioje situacijoje...

— Nemanau, kad man teks leisti, kad kas nors kitas taip pasielgtų viešbutyje, kuriam aš vadovauju.

— Tai ryžtingas sprendimas, — sučiaupė burną bankininkas.

Vorenas Trentas irzliai pasisuko į Peterį:

— Mes kalbėjome apie visa tai.

— Džentelmenai, — vėl užsidėjo akinius misteris Dempsteris,

— maniau, kad aiškiai pasakiau, jog nesiūlau jokių esminių pokyčių.

— Bet aš siūlau, misteri Dempsteri.

Jei jau reikės apie tai kalbėti, pagalvojo Peteris, tai verčiau padaryti tą dabar ir užbaigti šitą reikalą. Arba jis valdys viešbutį, arba ne. Šis būdas atrodė niekuo ne blogesnis už kitus, kad tai išaiškėtų.

Monrealietis pasviro į priekį.

— Norėčiau būti tikras, kad suprantu jūsų nuostatą.

Vidinis balsas perspėjo Peterį, jog jis elgiasi beprotiškai. Jis nekreipė į tai dėmesio.

— Mano nuostata yra gana paprasta. Aš reikalauju visiško rasinės diskriminacijos panaikinimo kaip sąlygos, kad aš dirbsiu.

— Ar jūs ne per anksti imate diktuoti sąlygas?

— Jūsų klausimas rodo, jog jūs suprantate, kad egzistuoja tam tikra asmeninė nuomonė... — ramiai tarė Peteris.

— Taip, suprantama, — linktelėjo Dempsteris.

Peteris pastebėjo, kad Kristinos akys skverbiasi į jo veidą.

Jam buvo įdomu sužinoti, ką ji galvoja.

— Per anksti ar ne per anksti, — pasakė jis, — bet man atrodo, kad jums vertėjo sužinoti, ką aš manau.

Misteris Dempsteris dar sykį nusivalė akinius. Jis kreipėsi į visus esančius kambaryje.

— Mes visi gerbiame tvirtai išreikštą pociziją. Tačiau netgi tokiu atveju šiam klausimui reikėtų duoti laiko. Jei misteris Makdermotas sutiktų, galėtume kol kas atidėti galutinį klausimo sprendimą. O po mėnesio ar dviejų šią temą galima bus svarstyti iš naujo.

“Jei misteris Makdermotas sutiktų“. Peteris suprato, kad monrealietis diplomatiškai parodė jam išeitį.

Viskas vyko pagal nusistovėjusį šabloną. Iš pradžių buvo tvirtai pareikalauta, kas nuramina sąžinę, nes išsakomi įsitikinimai. Tada seka švelni nuolaida. Protingi vyrai pasiekia protingą kompromisą. “Temą bus galima svarstyti iš naujo“. Ar galima būtų pasakyti tai civilizuočiau, blaiviau? Ar tai ne tas vidutiniškas, neagresyvus mąstymo būdas, kuriam pirmenybę atiduoda dauguma žmonių? Pavyzdžiui, dantistai. Šiandien buvo pristatytas jų oficialus laiškas, kuriuo pasmerkti viešbučio veiksmai daktaro Nikolaso atžvilgiu.

Tiesa buvo ir tai, kad viešbučio laukia sunkumai. Tai ne pats palankiausias metas. Valdymo struktūros pasikeitimas sukels galybę problemų, tad kam išsigalvoti dar naujų? Tikriausiai protingiausia būtų palaukti.

Antra vertus, drastiškiems pokyčiams metas visada atrodo ne tas. Visada atsiranda priežasčių, dėl ko reikėtų ko nors nedaryti. Peteris prisiminė, kad kažkas neseniai tą pasakė. Kas?

Daktaras Ingramas. Aršusis dantistų prezidentas, kuris atsistatydino, nes tikėjo, jog principas svarbiau už naudą, ir kuris teisingai supykęs vakar išvyko iš “Šv. Gregorio“.

“Kartais“, pasakė daktaras Ingramas, “reikia pasverti, ką tu vertini labiau: tai, ko tu nori, ar tai, kuo tu tiki... Jūs to nepadarėt, misteri Makdermotai, kai turėjot šansą. Per daug jaudinotės dėl šito viešbučio, dėl savo darbo.... Bet kartais pasitaiko antras šansas. Jei jums taip atsitiks — išnaudokite jį“.

— Misteri Dempsteri, — tarė Peteris, — civilinių teisių įstatymas yra visiškai aiškus. Nesvarbu, ar mes delsime, ar bandysime kurį laiką jo nepaisyti, rezultatas galų gale vis viena bus tas pats.

— Kiek man yra tekę girdėti, — pastebėjo monrealietis, — dėl valstijų įstatymo nemažai ginčijamasi.

Peteris nekantriai papurtė galvą. Žvilgsniu jis apėjo stalą.

— Mano nuomone, geras viešbutis turi pats prisitaikyti prie besikeičiančių laikų. Žmonės praregėjo dėl kai kurių žmogaus teisių klausimų. Būtų dar geriau, kad mes pirmi suvoktume ir priimtume šituos dalykus, negu kad juos mums įpirštų per jėgą — kaip ir atsitiks, jei neveiksime patys. Prieš minutę pareiškiau, jog niekada daugiau neprisidėsiu prie tų, kurie nori atstumti daktarą Nikolasą. Aš nesiruošiu pakeisti savo nusistatymo.

— Ne visi jie bus daktarai Nikolasai, — prunkštelėjo Vorenas Trentas.

— Misteri Trentai, egzistuoja tam tikri standartai. Jie ir toliau egzistuos, tik apims daug platesnes kategorijas.

— Aš jus perspėju! Jūs sužlugdysite šitą viešbutį!

— Atrodo, kad yra ne vienas būdas, kaip tai galima padaryti.

Išgirdęs šį atkirtį, Vorenas Trentas paraudo.

Misteris Dempsteris žiūrėjo į savo rankas.

— Deja, atrodo, kad pasiekėme padėtį be išeities. Misteri Makdermotai, turint galvoje jūsų požiūrį, mums gali tekti persvarstyti...

Pirmą sykį monrealietis išsidavė abejojąs. Jis žvilgtelėjo į Albertą Velsą.

Mažasis žmogelis sėdėjo susikūprinęs kėdėje. Kai dėmesys nukrypo į jį, jis tarsi dar labiau sumažėjo. Tačiau jo akys sutiko Dempsterio žvilgsnį.

— Čarli, — tarė Albertas Velsas, — manau, kad reikėtų leisti jaunuoliui daryti, kaip jis sako.

Jis linktelėjo Peterio link.

Su visiškai pasikeitusia veido išraiška misteris Dempsteris pranešė:

— Misteri Makdermotai, jūsų sąlyga patenkinama.

Susirinkimas suskilo. Priešingai ankstesniajam sutarimui, dabar jautėsi įtampa bei susivaržymas. Vorenas Trentas su irzlia išraiška veide ignoravo Peterį. Vyresnysis teisininkas, atrodė, nepritaria, jaunesnysis bandė išsisukti. Emilis Diumeras aistringai kalbėjo su misteriu Dempsteriu. Tik Albertas Velsas bent kiek džiaugėsi tuo, kas įvyko.

Kristina pirma nuėjo prie durų. Po sekundės ji grįžo ir mostelėjo Peteriui. Pro pravertas duris jis pamatė, jog išoriniame kabinete jo laukia sekretorė. Pažinęs Florą, jis suprato, kad čia ją atvesti galėjo tik kas nors ypatingo. Jis atsiprašė ir išėjo.

Prie durų Kristina įspaudė Peteriui į ranką sulankstytą popieriaus lapelį.

— Perskaityk vėliau, — sušnibždėjo ji.

Jis linktelėjo ir įsikišo lapelį į kišenę.

— Misteri Makdermotai, — tarė Flora, — aš nebūčiau jūsų sutrukdžiusi...

— Žinau. Kas atsitiko?

— Jūsų kabinete žmogus. Sakosi dirbąs prie šiukšlių deginimo krosnies ir turįs kažką svarbaus, ko jums reikia. Jis nenori duoti jo man ir neina lauk.

— Aš ateisiu, kai tik galėsiu, — apstulbęs ištarė Peteris.

— Prašau paskubėti! — pasakė kiek susinepatoginusi Flora. — Man labai nemalonu tai sakyti, misteri Makdermotai, bet faktas yra tas, kad... na, nuo jo sklinda smarvė.

6

Keletą minučių prieš vidurdienį aukštas, liesas ir lėtai judantis remonto darbuotojas, vardu Bilibojus Noublas, nusileido į negilią duobę po ketvirtojo lifto velenu. Jo užduotis buvo išvalyti bei patikrinti liftą, ką jis jau buvo padaręs su pirmuoju, antruoju ir trečiuoju liftais. Šiai procedūrai nereikalinga sustabdyti liftus. Dirbdamas Bilibojus matė aukštai virš savęs ketvirtojo lifto kabiną vis kylančią arba besileidžiančią.

7

Peteris pagalvojo, kad trumpalaikiai klausimai kartais priklauso nuo mažiausios likimo užgaidos.

Savo kabinete jis buvo vienas. Prieš keletą minučių Bukeris T. Grehemas, kuriam buvo tinkamai padėkota, išėjo spindintis nuo savo nedidelio pasisekimo.

“Mažiausia likimo užgaida“.

Jei Bukeris T. būtų kitoks žmogus, jei jis būtų išėjęs namo nustatytu laiku, kaip būtų padaręs bet kuris kitas, jei jis nebūtų taip kruopščiai ieškojęs, tai tas vienintelis popieriaus lapas, į kurį, padėtą ant užrašų knygos ant stalo, dabar spoksojo Peteris, būtų buvęs sunaikintas.

Žodelių “jei“ galima prisakyti be galo. Peteris pats buvo su tuo susijęs.

Iš pokalbio jis suprato, jog jo apsilankymai šiukšlių deginimo patalpoje Bukerį T. įkvėpė. Pasirodo, anksti šį rytą šis vyras netgi nustojo kreipęs dėmesį į valandas ir tęsė darbą, nesitikėdamas jokio užmokesčio už viršvalandžius. Kai Peteris išsikvietė Florą ir paliepė, kad už viršvalandžius būtų sumokėta, atsidavimas Bukerio T. veide jį netgi sugėdino.

Kokios bebūtų buvusios priežastys, rezultatas pasiektas.

Raštelis, gulintis ant užrašų knygos, buvo parašytas prieš dvi dienas. Raštelis buvo parašytas Kroidono hercogienės ant Prezidentų numerio popieriaus, ir jame viešbučio garažas įpareigojamas išduoti Kroidonų automobilį Ogilviui “bet kokiu metu, kuris jam atrodys tinkamas“.

Rašyseną Peteris jau patikrino.

Jis paprašė Floros parūpinti jam Kroidonų bylą. Dabar ji gulėjo ant jo rašomojo stalo. Byloje buvo sudėtas susirašinėjimas dėl vietų išsaugojimo, tarp kurių keletas žinučių buvo rašytos pačios hercogienės ranka. Neabejotina, kad braižo ekspertas nustatys tiksliai. Bet net ir neturint specialių žinių, toks panašumas negali suklaidinti.

Hercogienė prisiekė policijos sekliams, jog Ogilvis pasiėmė automobilį be leidimo. Ji neigė Ogilvio kaltinimą, kad jie jam užmokėję už tai, kad jis nuvažiuotų su jų automobiliu toliau nuo Naujojo Orleano. Ji teigė, jog ne Kroidonai, o pats Ogilvis vairavo automobilį praėjusio pirmadienio vakarą tragedijos atsitikimo metu. Užklausta apie raštelį, ji iššaukiamai pareiškė: “Parodykit man jį!“

Parodyti jie negalėjo.

Peterio Makdermoto žinios apsiribojo su viešbučiu susijusiais dalykais. Tačiau net ir taip buvo aišku, kad hercogienės raštelis ypač svarbus. Lygiai taip pat aiški buvo Peterio pareiga tučtuojau pranešti kapitonui Jolzui, jog rasta trūkstama tyrimo dalis. Padėjęs ranką ant telefono, Peteris suabejojo.

Jis nejautė Kroidonams jokios užuojautos. Iš surinktų duomenų aiškėjo, jog jie įvykdė niekšišką nusikaltimą, prie kurio vėliau prisidėjo jų bailumas bei melagystės. Peteris vis dar labai aiškiai regėjo senąsias Šv. Luiso kapines, gedinčiųjų procesiją, didesnįjį karstą ir mažą baltą karstelį už jo...

Kroidonai netgi apgavo savo bendrininką Ogilvį. Kad ir koks niekingas storasis viešbučio seklys, jo nusikaltimas mažesnis už jų. O hercogas ir hercogienė buvo pasirengę užkarti Ogilviui didesniąją kaltę bei bausmę.

Visa tai nekėlė Peteriui jokių abejonių. Priežastimi buvo paprasčiausiai šimtmečių senumo tradicija, smuklės savininko credo — mandagumas svečiui.

Kad ir kas dar būtų Kroidono hercogas ir hercogienė, jie yra viešbučio svečiai.

Jis paskambins į policiją. Bet pirma jis paskambins Kroidonams.

Pakėlęs telefono ragelį, Peteris paprašė sujungti jį su Prezidentų numeriu.

8

Kurtis O`Kyfas pats užsisakė vėlyvus pusryčius sau ir Dodo su pristatymu į numerį, ir juos atgabeno prieš valandą. Tačiau didžioji maisto dalis kol kas gulėjo nepaliesta. Ir jis, ir Dodo mechaniškai bandė kartu atsisėsti ir pavalgyti, bet nė vienas neturėjo apetito. Po valandėlės Dodo atsiprašė ir sugrįžo į šalia esantį numerį baigti krautis daiktus. Už dvidešimt minučių ji turėjo išvykti į aerouostą, o Kurtis O`Kyfas — po valandos.

Įtampa tarp jų laikėsi nuo vakar vakaro.

Po savo pikto protrūkio O`Kyfas tučtuojau labai nuoširdžiai pasigailėjo. Jis toliau skausmingai niršo ant Voreno Trento už tai, ką jis laikė jo išdavyste. Bet jo tirados Dodo negalima niekuo pateisinti, ir jis tai žinojo.

Dar blogiau yra tai, jog to nebegalima ištaisyti. Nepaisant jo atsiprašinėjimų, teisybė išliko. Jis norėjo atsikratyti Dodo, ir šį vakarą ji turėjo išskristi “Delta“ avialinija lėktuvu į Los Andželą. Jis norėjo vietoj jos atsivesti ką nors kita — tai yra Dženę Lamarš, kuri šiuo metu laukia jo Niujorke.

Atgailaudamas vakar jis ištaisė Dodo prašmatnų vakarą ir iš pradžių nuvežė ją puikiausių pietų į “Komanderz rūmus“, o vėliau nukeliavo su ja į šokius į “Ruzvelto“ viešbučio Mėlynąjį kambarį. Bet vakaras praėjo nekaip, ir ne dėl Dodo kaltės, o lyg tyčia dėl jo paties prastos nuotaikos.

Ji visaip stengėsi būti linksma ir įdomi draugė.

Po akivaizdaus nusiminimo popiet, ji, atrodo, nusprendė pastumti savo įžeistus jausmus į šalį ir maloniai jį užimti, kaip ji visada darydavo.

— Vaje, Kurteli, — šūktelėjo Dodo pietų metu, — kiek merginų tučtuojau nusimautų kelnaites, kad gautų tokį vaidmenį kine, kokį gavau aš.

Vėliau, uždėjusi savo ranką ant jo, ji pridėjo:

— Tu vis tiek pats mieliausias, Kurteli. Ir visąlaik toks būsi.

Tai tik sustiprino jo depresiją, kuri galų gale užkrėtė juos abu.

Savo blogos nuotaikos priežastimi Kurtis O`Kyfas laikė viešbučio praradimą, nors paprastai į tokius dalykus jis nekreipdavo daug dėmesio. Per ilgą karjerą ir jam teko jo nusivylimų dalis versle, ir tai išmokė jį atšokti atgal ir pradėti kitą dalyką, o ne veltui leisti laiką, tuščiai apverkiant nesėkmes.

Tačiau šį kartą jo nuotaika buvo tokia pat net po nakties miego.

Net su Dievu jis bendravo irzliai. Jo rytinėse maldose galima buvo pajusti tam tikrą aštrumą bei vos žymų kritikavimą... “Tau atrodė tinkama atiduoti tavąjį “Šv. Gregorį“ į svetimas rankas... Nėra abejonės, kad Tu turi savo paslaptingą tikslą, net jei patyrę mirtingieji, tokie kaip tavo tarnas, negali suvokti jokios priežasties...“

Jis meldėsi vienas ir užtruko trumpiau negu paprastai, o po to užtiko Dodo kraunančią ir savo, ir jo lagaminus. Kai jis pasipriešino, ji užtikrino:

— Kurteli, man patinka tai daryti. Ir jei šį sykį aš to nepadaryčiau, tai kas to imtųsi?

Jis neturėjo jokio noro aiškinti, jog nė viena iš buvusių prieš Dodo nei iškraustydavo, nei sudėdavo jo lagaminus, kad jis dažniausiai pasikviesdavo ką nors iš viešbučio ruošos skyriaus, kad atliktų tą darbą, ir kad nuo šiol tikriausiai jam vėl teks taip daryti.

Kaip tik tada jis paskambino užsisakyti pusryčius, bet idėja nebuvo pati geriausia, nepaisant to, kad jiems atsisėdus Dodo vėl pabandė:

— Vaje, Kurteli, mums visai nėra ko nusiminti. Juk mes išsiskiriame ne visam. Galime susitikti Los Andžele daug sykių.

Bet O`Kyfas, kuris jau ne sykį praėjo šitą taką, žinojo, kad taip nebus. Be to, jis priminė sau, kad iš tikrųjų jį neramino ne išsiskyrimas su Dodo, bet viešbučio netekimas.

Slinko minutės. Dodo atėjo laikas išvykti. Kalnas bagažo, kurį paėmė du patarnautojai, prieš keletą minučių nukeliavo į vestibiulį. Dabar prisistatė vyriausiasis patarnautojas paimti likusių krepšių ir palydėti Dodo į specialiai jai užsakytą aerouosto “Limuziną“.

Herbis Čandleris, žinodamas, koks reikšmingas yra Kurtis O`Kyfas, bei kaip visuomet nujausdamas galimus arbatpinigius, pats vadovavo šiam užsakymui. Jis stovėjo laukdamas prie įėjimo į numerį koridoriuje.

O`Kyfas pasitikrino, kiek valandų, ir nuėjo prie du numerius jungiančių durų.

— Tau labai mažai laiko, mano mieloji.

— Man reikia užbaigti dažyti nagus, Kurteli, — atsklido Dodo balsas.

Stebėdamasis, kodėl visos moterys palieka nagų dailinimą paskutinei minutei, Kurtis O`Kyfas padavė Herbiui Čandleriui penkių dolerių banknotą.

— Pasidalink su kitais dviem.

Čandlerio žebenkštiškas veidas nušvito.

— Labai jums dėkui, sere.

Jis sugebės pasidalinti, pagalvojo, tik kiti du patarnautojai gaus po penkiasdešimt centų, o jam liks keturi doleriai.

Dodo išėjo iš gretimo numerio.

Kurtis O`Kyfas pagalvojo, kad dabar reikėtų muzikos. Trimitų gausmo bei jaudinančių styginių garsų.

Ji dėvėjo paprastą geltoną suknelę ir didelę nusvirusią skrybėlę, kurią buvo užsidėjusi ir antradienį, jiems atvykstant į viešbutį. Pelenų baltumo plaukai laisvai draikėsi apie pečius. Į jį atsisuko jos didelės mėlynos akys.

— Lik sveikas, brangiausiasis Kurteli.

Ji apkabino jį ir pabučiavo. Prieš savo valią jis prispaudė ją prie savęs.

Jį apėmė absurdiškas noras liepti vyriausiajam patarnautojui parnešti Dodo krepšius iš vestibiulio, pasakyti, kad ji liktų ir niekuomet niekur neišvažiuotų. Bet jis ignoravo šitą norą kaip sentimentalią kvailystę. Bet kokiu atveju jo laukė Dženė Lamarš. Tą pačią valandą rytoj...

— Lik sveika, mano mieloji. Aš dažnai apie tave galvosiu ir akylai seksiu tavo karjerą.

Ties durimis ji stabtelėjo ir pamosavo. Jis nebuvo tikras, bet atrodė, kad verkia. Herbis Čandleris uždarė duris iš lauko pusės.

Dvylikto aukšto aikštelėje vyriausiasis patarnautojas išsikvietė liftą. Kol jie laukė, Dodo su nosine pataisinėjo savo makijažą.

Herbis Čandleris pagalvojo, kad liftai šį rytą veikia lėtai. Nekantraudamas jis paspaudė mygtuką antrą sykį ir palaikė nuspaudęs keletą sekundžių. Jis pajuto, jog yra vis dar įsitempęs. Po vakarykščio susitikimo su Makdermotu jis vaikščiojo kaip ant adatų, svarstydamas, kaip ir kada jis gaus iškvietimą, galbūt tiesiogiai iš Voreno Trento, kuris gali reikšti Herbio karjeros “Šv. Gregoryje“ pabaigą. Kol kas iškvietimo jis negavo, o šį rytą viešbutyje sklandė gandas, jog viešbutis parduotas kažkokiam seniui, apie kurį Herbis niekuomet nieko negirdėjęs.

Kaip toks pokytis palies asmeniškai jį? Apgailestaudamas Herbis nusprendė, jog tai neatneš jam jokios naudos, bent jau tuo atveju, jei Makdermotas išliks, kas atrodė įtikima. Vyriausiojo patarnautojo atleidimas gali užtrukti keletą dienų, bet ne daugiau. Makdermotas! Nekenčiama pavardė gėlė jam kaip gylys. “Jei turėčiau pakankamai drąsos“, pagalvojo Herbis, “tarp to niekšo menčių suvaryčiau peilį“.

Ši mintis jį pritrenkė. Taip pat egzistavo kiti keliai, gal ne tokie drastiški, bet visgi pakankami, kurie atneštų tokiems kaip Makdermotas nemalonumų. Ypač Naujajame Orleane. Žinoma, toks dalykas kainuotų nemažai pinigų, bet jis juk turėjo tuos penkis šimtus dolerių, kurių Peteris vakar taip pasipūtėliškai atsisakė. Jis gali dėl to pasigailėti. Herbis pamanė, kad pinigus verta išleisti žinant, jog Makdermotas, paverstas mėlynių ir kraujo mase, iš skausmo raitysis kokiame griovyje. Herbis yra matęs vieną žmogų po panašaus sumušimo. Vaizdas buvo ne iš gražiausiųjų. Vyriausiasis patarnautojas palaižė savo lūpas. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo labiau jam ši idėja pradėjo patikti. Kai tik nusigaus į pirmą aukštą, jis nusprendė paskambinti. Bus galima susitarti, kad tai būtų atlikta nedelsiant. Galbūt šiąnakt.

Pagaliau atvažiavo liftas. Atsidarė durys.

Viduje jau buvo keletas žmonių, kurie mandagiai pasitraukė į pašalį, kai įėjo Dodo. Herbis Čandleris įžengė jai iš paskos. Durys užsidarė.

Tai buvo ketvirtasis liftas. Buvo vienuolika minučių po vidurdienio.

9

Kroidono hercogienei atrodė, kad ji laukia, kol lėtai degantis detonatorius pasieks nematomą bombą. Ar bomba sprogs ir kur, paaiškės tik tada, kai ją pasieks liepsna. Nežinoma buvo ir kiek laiko užtruks, kol detonatorius sudegs.

Tai jau trunka keturiolika valandų.

Nuo Vakar vakaro, kai išvyko policininkai, ji nieko daugiau negirdėjo. Rūpimi klausimai liko neatsakyti. Ką veikia policija? Kur dabar Ogilvis? O “Jaguaras“? Gal hercogienė, nepaisant savo sumanumo, apie ką nors nepagalvojo? Net ir dabar ji tuo netikėjo.

Vienas dalykas atrodė labai svarbus. Kad ir kaip jie būtų įsitempę viduje, iš išorės Kroidonai turi atrodyti kaip visada. Dėl šios priežasties jie pusryčiavo įprastu laiku. Hercogienės paskatintas, Kroidono hercogas paskambino į Vašingtoną ir Londoną. Jie pradėjo planuoti rytojaus išvykimą iš Naujojo Orleano.

Rytui įpusėjus, kaip ir daugelį kitų dienų, hercogienė išvedė bedlingtono terjerus prasimankštinti. Prieš pusvalandį ji grįžo į Prezidentų numerį.

Jau buvo beveik vidurdienis. Apie tą vienintelį dalyką, kuris dabar svarbiausias už visus, vis dar nebuvo gauta jokių žinių.

Vakar vakare logiškai apsvarsčius, Kroidonų pozicija atrodė nepažeidžiama. Tačiau šiandien ta pati logika atrodė nebe tokia reikšminga ir saugi.

— Galima pagalvoti, — išdrįso prabilti hercogas, — kad jie bando išsekinti mus šita tyla.

Jis stovėjo ir žiūrėjo pro svetainės langą, ką jis per praėjusias dienas darė be galo daug sykių. Priešingai kitiems atvejams, šį kartą jo balsas skambėjo aiškiai. Nors numeryje buvo likerio, nuo vakar dienos jis nesulaužė savo pasiryžimo negerti.

— Jei taip ir yra, — atsiliepė hercogienė, — mums paaiškės, kad...

Ją pertraukė telefono džeržgimas. Kaip ir visi kiti skambučiai šį rytą, jis sukėlė jiems nerimastingą šoką.

Hercogienė stovėjo arčiau telefono. Ji ištiesė ranką ir staiga susilaikė. Netikėtai ją apėmė nuojauta, kad šis skambutis bus kitoks negu ankstesnieji.

Hercogas užjaučiamai paklausė:

— Ar norėtumėte, kad tą padaryčiau aš?

Ji papurtė galvą, atsikratydama sekundės silpnumo. Pakėlusi ragelį, atsiliepė:

— Taip?

Pauzė. Hercogienė pasakė:

— Tai jis.

Uždengusi ragelį, hercogienė tarė savo vyrui:

— Čia tas vyras iš viešbučio, Makdermotas, kuris buvo čia vakar į ragelį ji pasakė:

— Taip, taip, aš atsimenu. Jūs čia buvote, kai buvo pateikti tie juokingi kaltinimai...

Hercogienė stabtelėjo. Klausantis jos veidas išbalo. Ji užsimerkė ir vėl atsimerkė.

— Taip, — tarė ji tyliai. — Taip, suprantu.

Ji padėjo ragelį. Jos ranka drebėjo.

Kroidono hercogas tarė:

— Kažkas atsitiko.

Jis ne paklausė, o konstatavo.

Hercogienė lėtai linktelėjo.

— Raštelis, — vos girdimu balsu tarė ji. — Rastas raštelis, kurį aš parašiau. Viešbučio viršininkas jį turi.

Jos vyras nuo lango paėjo į kambario vidurį. Nekrutėdamas jis stovėjo, rankas laisvai nuleidęs palei šonus, leisdamas, kad informacija lėtai į jį įsisunktų. Jis iš lėto paklausė:

— O dabar?

— Jis skambina į policiją. Jis pasakė, kad nusprendė pirma mums pranešti.

Beviltišku gestu ji užsidengė ranka kaktą.

— Tas raštelis buvo didžiausia klaida. Jei aš nebūčiau jo parašiusi...

— Ne, — tarė hercogas. — Jei ne tai, būtų buvę kas nors kita. Jūs nepadarėte nė vienos klaidos. Svarbiausią klaidą padariau aš.

Jis perėjo kambarį iki bufeto, kuris jiems atlikdavo baro funkcijas, ir įsipylė škotiško viskio su soda.

— Išgersiu šitą ir daugiau nieko. Manau, praeis nemažai laiko, kol vėl galėsiu išgerti.

— Ką ruošiatės daryti?

Jis išgėrė taurę.

— Jau kiek per vėlu kalbėti apie padorumą. Bet jei likęs nors mažas krislelis, pabandysiu jį išgelbėti.

Jis nuėjo į gretimą kambarį ir beveik tučtuojau sugrįžo atgal su lengvu lietpalčiu ir “Homburgo“ skrybėle.

— Jei pavyks tai padaryti, — tarė Kroidono hercogas, — bandysiu nueiti į policiją anksčiau, negu jie ateis pas mane. Tai, kiek man žinoma, vadinama pasidavimu. Nemanau, kad yra daug laiko, todėl aš greitai pasakysiu, ką privalau pasakyti.

Hercogienė žiūrėjo į jį. Šiuo momentu kalbėjimas būtų reikalavęs daugiau pastangų, negu ji galėjo pakelti.

Susivaldęs, ramiu balsu hercogas užtikrino:

— Noriu, kad žinotumėte, jog aš dėkingas už viską, ką jūs padarėte. Tai buvo klaida, kurią mes abu padarėme, bet aš vis vien dėkingas. Padarysiu viską, ką galėsiu, kad parodyčiau, jog jūs su šiuo įvykiu nesusijusi. Jei, nepaisant to, jie sakys, kad jūs irgi įtraukta, tvirtinsiu, jog taip elgtis po nelaimingo atsitikimo buvo mano idėja ir jog aš jus įtikinau.

Hercogienė be jausmo linktelėjo.

— Liko vienintelis dalykas. Manau, man reikės kokio nors advokato. Jei galėtumėte, norėčiau paprašyti jus tai sutvarkyti.

Hercogas užsidėjo skrybėlę ir pirštu patapšnojo, kad ji atsistotų į vietą. Žmogaus, kurio visas gyvenimas ir ateitis sužlugo vos prieš keletą minučių, šaltakraujiškumas atrodė išskirtinis.

— Advokatui reikės pinigų, — priminė jis. — Tikriausiai nemažai. Pradžiai galėtumėte paimti pinigų iš tos penkiolikos tūkstančių sumos, kurią ruošėtės vežti į Čikagą. Likusius pinigus reikėtų atiduoti atgal į banką. Dabar jau nebesvarbu, jei į tai atkreips dėmesį.

Neatrodė, kad hercogienė girdėjo.

Hercogo veidu perbėgo gailestis. Jis netvirtai tarė:

— Galbūt praeis daug laiko...

Jis ištiesė į ją rankas.

Šaltai ir apgalvotai ji nusuko veidą.

Hercogas norėjo dar kažką sakyti, bet persigalvojo. Vos gūžtelėjęs pečiais, jis ramiai išėjo ir uždarė paskui save duris.

Vieną ar porą minučių hercogienė nekrutėdama sėdėjo, svarstydama apie ateitį ir bandydama pasverti jos netrukus laukiantį demaskavimą bei gėdą. Tada įprotis paėmė viršų, ir ji pakilo. Ji susitars su advokatu — tai atrodė reikalinga padaryti tučtuojau. Vėliau, šaltai nusprendė ji, galima bus apsvarstyti savižudybės būdus.

O tuo tarpu pinigus, apie kuriuos jis kalbėjo, vertėtų padėti į saugesnę vietą. Ji nuėjo į savo miegamąjį.

Tereikėjo tik kelių minučių, kad ji, iš pradžių netikėdama, o paskui kaip paklaikusi viską išvertusi, suprastų, jog lagaminas dingo. Vienintelis galimas paaiškinimas — vagystė. Pagalvojusi, jog reikėtų pranešti policijai, Kroidono hercogienė prapliupo isterišku pamišėlės juoku.

Jei liftas reikalingas skubiai, pagalvojo Kroidono hercogas, gali tikėtis, jog jis atvažiuos negreitai.

Devintojo aukšto aikštelėje jis, atrodo, stovi jau keletą minučių. Pagaliau išgirdo, kaip liftas leidžiasi iš aukščiau. Po sekundės durys atsidarė devintajame aukšte.

Akimirką hercogas suabejojo. Prieš sekundę jam pasirodė, kad išgirdo šaukiant savo žmoną. Jis norėjo grįžti atgal, bet paskui nusprendė to nedaryti.

Jis įžengė į ketvirtąjį liftą.

Viduje jau stovėjo keletas žmonių, tarp kurių buvo ir patraukli šviesiaplaukė mergina, ir viešbučio vyriausiasis patarnautojas, kuris hercogą pažino.

— Gera diena, Jūsų šviesybe.

Kroidono hercogas išsiblaškęs linktelėjo, ir durys užsidarė.

10

Iki pat ryto “Visraktis“ Milnas negalėjo patikėti, kad tai iš tikrųjų įvyko, o ne pasivaideno. Aptikęs pinigus, kuriuos jis nieko neįtardamas išsinešė iš Prezidentų numerio, jis iš pradžių pamanė miegąs ir sapnuojąs kažkokį sapną. Jis pradėjo vaikščioti po savo numerį, mėgindamas pabusti. Tačiau nieko neatsitiko. Jis jautėsi sapnuojąs, kad nemiega. Ši maišatis neleido Visrakčiui iš tikrųjų užmigti iki pat aušros. Tada jis pagaliau užmigo kietu nepertraukiamu miegu ir pabudo tik vėlyvą rytmetį.

Tačiau Visrakčiui būdinga savybė buvo ta, kad naktimis jis neleido laiko tuščiai.

Netgi vis dar abejodamas, ar ši pasakiška likimo dovana reali, jis apmąstė veiksmų planą ir atsargumo priemones tam atvejui, jei tai pasirodytų tiesa.

Per visus profesionalaus vagies karjeros metus Visraktis niekada nebuvo susidūręs su penkiolika tūkstančių dolerių grynais. Dar nuostabiau buvo tai, kad prieš išvažiuojant su visais pinigais tereikėjo išspręsti viso labo dvi problemas. Viena problema buvo apgalvoti, kada ir kaip išvykti iš “Šv. Gregorio“ viešbučio; kita — kokiu būdu gabenti grynus pinigus.

Per naktį jis viską nusprendė.

Išvykdamas iš viešbučio, jis turėjo patraukti į save kiek galima mažiau dėmesio. Taigi reikėjo išsiregistruoti įprasta tvarka ir apmokėti savo sąskaitą. Kitaip pasielgti būtų tiesiog kvaila, nes tai parodytų, kad jis į kažką įsivėlęs, ir paliktų žymų pėdsaką jo persekiotojams.

Jam kilo pagunda nedelsiant išsiregistruoti. Visraktis jai atsispyrė. Toks vėlyvas išsiregistravimas, o be to, dar ir galimas ginčas dėl to, ar reikia į bendrą sąskaitą įskaičiuoti papildomą dieną, be abejo kristų į akis. Naktinės pamainos buhalteris jį prisimintų ir prireikus galėtų nupasakoti jo išvaizdą. O ir kiti tarnautojai tai galėtų padaryti, jei tik tuo metu viešbutyje būtų ramu, kaip greičiausiai ir turėjo būti.

—Na jau ne! Išsiregistruoti reikėjo įpusėjus rytui ar dar vėliau, kai ypač pagausėja išvykstančių svečių. Tada jis galėtų būti beveik visiškai ramus, kad jo niekas neįsidėmės.

Žinoma, laukti buvo pavojinga. Kroidono hercogas ir hercogienė galėjo pasigesti pinigų ir sukelti ant kojų policiją. Tai reikštų, kad vestibiulyje budėtų policijos pareigūnai ir visi išvykstantys svečiai būtų kruopščiai patikrinami. Tačiau, iš kitos pusės, nebuvo nieko, kas išduotų Visrakčio ryšį su vagyste ar bent mestų ant jo įtarimo šešėlį. O be to, vargu ar policija išdrįstų atidarinėti ir apieškoti visų išvykstančių lagaminus.

O vis dėlto kažkas čia buvo ne taip. Visraktis instinktyviai jautė, kad atrasti tiek daug grynų pinigų tokioje vietoje ir tokiomis aplinkybėmis buvo labai keista, netgi įtartina. Ar iš tikrųjų būtų sukeltas skandalas? Jis vylėsi, kad galbūt ir ne.

Gerai pagalvojus, laukti buvo saugiau.

Dar reikėjo apgalvoti, kaip išgabenti pinigus iš viešbučio.

Visraktis pagalvojo, ar nevertėtų juos pasiųsti paštu adresavus sau pačiam į viešbutį kuriame nors kitame mieste, į kurį jis nuvyktų po vienos ar kelių dienų. Jis jau ir anksčiau sėkmingai naudojosi šiuo metodu. Tačiau nusprendė, kad suma buvo per didelė. Reikėtų pasiųsti labai jau daug siuntinių, o tai, savo ruožtu, galėjo patraukti dėmesį.

Pinigus iš viešbučio reikėjo išnešti. Bet kaip?

Tik jau ne portfelyje, kurį jis parsinešė iš Kroidono hercogo ir hercogienės numerio. Prieš imantis bet kokių veiksmų, reikėjo jį sunaikinti. Visraktis rūpestingai ėmėsi tai įvykdyti.

Portfelis buvo aptrauktas brangia oda ir tvirtas. Su didžiausiais vargais jis jį išardė ir skustuvo ašmenimis supjaustė į gabalėlius. Darbas ėjosi lėtai ir reikalavo atidos. Retkarčiais jis sustodavo, kad išmestų supjaustytas dalis į unitazą, stengdamasis daryti tai vienodais tarpais, kad savo elgesiu neatkreiptų kaimynų dėmesio.

Darbas užtruko virš dviejų valandų. Galiausiai iš portfelio beliko tik metaliniai užraktai ir sąvaržėlės. Visraktis įsidėjo juos į kišenę. Išėjęs iš savo numerio, jis nuėjo pasivaikščioti po aštuntojo aukšto koridorių.

Prie liftų stovėjo keletas urnų su smėliu. Pakasdamas pirštais, jis nustūmė užraktus ir sąvaržėles kiek galima giliau. Jei juos ir surastų, tai tik praėjus nemažam laiko tarpui.

Iki aušros buvo likusi valanda, gal dvi; viešbutyje viešpatavo tyla. Visraktis grįžo į savo numerį ir susipakavo daiktus, išskyrus kelis, kurių jam dar turėjo prireikti prieš išvykstant. Jis viską sudėjo į du lagaminus, kuriuos buvo atsivežęs antradienį ryte. Į didesnįjį sukišo penkiolika tūkstančių dolerių, suvyniotų į keletą nešvarių baltinių.

Tuomet dar vis lyg apdujęs ir ne visai suvokdamas, kas čia vyksta, Visraktis užmigo.

Jis nusistatė žadintuvą dešimtai valandai ryto, tačiau arba jis jo neišgirdo, arba žadintuvas nesuveikė. Kai jis atsibudo, buvo jau beveik pusė dvyliktos, ir kambarį buvo užlieję vaiskūs saulės spinduliai.

Iš miego buvo bent jau tiek naudos, jog Visraktis pagaliau patikėjo, kad praėjusios nakties įvykiai buvo tikri, o ne išgalvoti. Niekingo pralaimėjimo akimirka nuostabios magijos dėka virto begaliniu triumfu. Nuo šios minties jo dvasia pakilo į viršų ir supleveno lyg vyturėlis.

Jis skubiai nusiskuto ir apsirengė, tada supakavo likusius daiktus ir užrakino abu lagaminus.

Jis nusprendė palikti lagaminus numeryje, o pats eiti apmokėti sąskaitą ir pasižvalgyti, kas dedasi vestibiulyje.

Jis jau spėjo atsikratyti nereikalingų raktų — nuo keturi šimtai keturiasdešimt devinto, šeši šimtai keturiasdešimt pirmo, aštuoni šimtai trečio, tūkstantis šešiasdešimt antro ir Prezidentų numerių. Besiskusdamas vonios kambario sienos apačioje jis pastebėjo vandentiekio patikrinimo angą. Atsukęs varžtus ir nuėmęs dangtį jis įmetė ten raktus. Nukritę jie vienas po kito dzingtelėjo kažkur apačioje.

Savo aštuoni šimtai trisdešimtojo numerio raktą jis pasiliko, ketindamas sugrąžinti jį prieš išvykdamas. “Bairono Myderio“ išvykimas iš “Šv. Gregorio“ neturi niekuo išsiskirti.

Vestibiulyje žmonių buvo maždaug tiek, kiek įprasta, ir nesimatė jokių ypatingų pokyčių. Visraktis apmokėjo savo sąskaitą, ir jį aptarnavusi mergina draugiškai nusišypsojo.

— Ar numeris laisvas, sere?

Jis irgi nusišypsojo.

— Jis bus laisvas po kelių minučių. Man tik dar reikia pasiimti savo lagaminus.

Patenkintas jis pakilo į viršų.

Paskutinį kartą atidžiai apžiūrėjo aštuoni šimtai trisdešimtąjį numerį. Jis nieko nepaliko: jokios popieriaus skiautelės, jokios smulkmenos, pavyzdžiui, degtukų dėžutės — nieko, kas leistų nustatyti, kuo jis vertėsi. Drėgnu skuduru Visraktis nuvalė tas vietas, kur galėjo būti jo pirštų atspaudų. Tada, pasiėmęs abu lagaminus, išėjo iš numerio.

Jo laikrodis rodė dešimt minučių po dvyliktos.

Jis tvirtai suspaudęs laikė didesniojo lagamino rankeną. Pagalvojus, kad tuojau pat jis pereis vestibiulį ir išeis iš viešbučio, Visrakčio pulsas padažnėjo, o rankos suprakaitavo.

Aštuntojo aukšto liftų aikštelėje jis išsikvietė liftą. Belaukdamas girdėjo, kaip kažkuris liftas leidžiasi iš viršaus. Jis sustojo vienu aukštu aukščiau, tada pradėjo leistis ir vėl sustojo. Priešais Visraktį atsidarė ketvirtojo lifto durys.

Visai netoli lifto durų stovėjo Kroidono hercogas.

Akimirką pagautas siaubo Visraktis norėjo apsisukti ir pabėgti. Tačiau jis susitvardė. Tą pačią akimirką sveikas protas pasakė jam, kad šis susitikimas buvo tik atsitiktinumas. Skubiai mestas žvilgsnis tą patvirtino. Hercogienės su hercogu nebuvo. Jis netgi nepastebėjo Visrakčio. Iš hercogo veido išraiškos buvo galima spręsti, kad jo mintys klajojo kažkur labai toli.

Pagyvenęs liftininkas tarė:

— Leidžiamės!

Šalia liftininko stovėjo viešbučio vyresnysis patarnautojas, kurį Visraktis atsiminė matęs vestibiulyje. Galvos linktelėjimu parodęs į lagaminus, vyresnysis patarnautojas paklausė:

— Gal galėčiau padėti jums, sere?

Visraktis papurtė galvą.

Jam įėjus, Kroidono hercogas ir šalia jo stovėjusi nuostabiai graži blondinė pasislinko į lifto gilumą, užleisdami jam vietos.

Durys užsidarė. Liftininkas Si Luinas patraukė valdymo rankenėlę ties užrašu “Žemyn“. Jam tai padarius, lifto kabina baisiai girgždėdama nevaldoma nuskriejo žemyn.

11

Peteris Makdermotas nusprendė, kad jam pačiam derėjo pranešti Vorenui Trentui tai, ką jis žinojo dėl Kroidono hercogo ir hercogienės.

Peteris surado viešbučio savininką jo pagrindiniame kabinete pirmajame mezonine. Kiti po susirinkimo jau buvo išėję. Aloizijus Roisas padėjo savo darbdaviui rinkti daiktus ir pakuoti juos į kartonines dėžes.

— Pamaniau, kad jau pats laikas šituo užsiimti, — pasakė Vorenas Trentas Peteriui. — Man šito kabineto jau nebeprireiks. Manau, kad jis bus jūsų.

Senyvojo vyriškio balse nebuvo jokio apmaudo, nepaisant vos prieš pusvalandį tarp jų kilusio ginčo.

Jiems kalbantis Aloizijus Roisas tyliai tęsė savo darbą.

Vorenas Trentas įdėmiai išklausė ataskaitą apie tai, kas įvyko, pradedant skubiu Peterio išėjimu iš “Šv. Luiso“ kapinių vakar po pietų ir baigiant skambučiais Kroidono hercogienei ir Naujojo Orleano policijai vos prieš kelias minutes.

— Jei Kroidonai iš tikro padarė tai, ką jūs sakote, — pasakė Vorenas Trentas, — aš nejaučiu jiems jokio gailesčio. Jūs gerai viską sutvarkėte. — Jis suurzgė dar kažką prisiminęs. — Bent jau atsikratysime tais prakeiktais šunimis.

— Deja, atrodo, kad Ogilvis rimtai į visa tai įsipainiojęs.

Senyvasis vyras linktelėjo.

— Šį kartą jis pernelyg daug sau leido. Jis turės prisiimti atsakomybę už pasekmes, kad ir kokios jos būtų, o čia jo karjera baigta. — Vorenas Trentas nutilo. Atrodė, kad jis kažką įtemptai svarsto. Galiausiai tarė: — Manau, jums turėtų būti įdomu, kodėl aš visuomet buvau toks atlaidus Ogilviui.

— Taip, — tarė Peteris, — tai tiesa.

— Jis yra mano žmonos sūnėnas. Aš tuo visiškai nesididžiuoju, ir, patikėkite, mano žmona buvo visai nepanaši į Ogilvį. Tačiau prieš daugelį metų ji paprašė surasti jam darbą, ir aš tai padariau. Vėliau pažadėjau leisti jam pasilikti. Niekada nenorėjau sulaužyti šio savo pažado.

Vorenas Trentas pagalvojo, ar įmanoma būtų paaiškinti, kad tai buvo jo vienintelis, nors ir netobulas bei silpnas, išlikęs ryšys su Estera.

— Atleiskite, — tarė Peteris, — aš nežinojau...

— Kad aš buvau vedęs? — Senyvas vyriškis nusišypsojo. — Nedaug kas tai žino. Mano žmona kartu su manimi atėjo į šitą viešbutį. Mes abu buvome jauni. Praėjus visai nedaug laiko, ji mirė. Visa tai dabar atrodo labai tolima praeitis.

Vorenas Trentas pagalvojo, kad tai buvo jo daugelio vienišų metų priminimas, o netolimoje ateityje jo laukė dar didesnė vienatvė.

Peteris tarė:

— Ar galiu jums kuo nors...

Staiga atsidarė durys. Į kabinetą įlėkė Kristina. Bėgdama ji pametė vieną batelį. Ji sunkiai alsavo, o jos plaukai buvo netvarkingai išsidraikę. Ji vos sugebėjo tarti žodžius.

— Įvyko... baisi nelaimė! Vienas iš liftų. Aš buvau vestibiulyje... Tai siaubinga! Žmonės uždaryti... Jie šaukia.

Peteris Makdermotas išbėgdamas tarpduryje nustūmė ją šalin. Aloizijus Roisas nuo jo neatsiliko.

12

Trys mechanizmai turėjo neleisti įvykti nelaimei ketvirtajame lifte.

Vienas iš jų buvo lifto kabinos greičio kontrolės sistema. Ji suveikdavo kabinos greičiui viršijus nustatytą ribą. Ketvirtajame lifte — nors tai ir nebuvo anksčiau pastebėta, — ši sistema dirbo su pavėlavimu.

Antrąjį mechanizmą sudarė keturi saugumo spaustuvai. Sutrikus greičio kontrolės sistemai, jie tą pačią akimirką turėjo suspausti kabinos judėjimą reguliuojančius lynus ir ją sustabdyti. Vienoje lifto kabinos pusėje spaustuvai suveikė. Tačiau kitoje pusėje, — dėl pavėluoto greičio kontrolės sistemos veikimo ir dėl to, kad visi mechanizmai buvo seni bei susidėvėję, — jie nesuveikė.

Netgi tada skubiai įjungus ypatingo režimo sistemą buvo įjungimas lifto kabinos viduje dar galima išvengti tragedijos. Reikėjo tiesiog paspausti raudoną mygtuką. Jį paspaudus, atjungiamas elektros energijos tiekimas, ir kabina sustoja. Šiuolaikiniuose liftuose toks mygtukas yra kur nors aukštai ir gerai matomas. “Šv. Gregorio“, o ir daugelio kitų viešbučių liftuose jis buvo įtaisytas žemai. Si Luinas pasilenkė, nevikriai mėgindamas jį pasiekti. Jis pavėlavo vieną sekundę.

Kadangi du spaustuvai suveikė, o du — ne, lifto kabina pasviro ir pradėjo suktis. Baisiausiai džeržgiant metalinėms jos dalims, veikiamos kabinos ir keleivių svorio bei kabinos greičio, atsidarė durys. Kniedės nebelaikė, lubų paneliai atplyšo, o metalinė apsauginė danga suskilo. Vienoje kabinos pusėje, — kuri buvo žemiau už kitą, nes grindys buvo pasvirusios dideliu kampu, — sienoje atsirado kelių pėdų dydžio skylė. Rėkdami ir desperatiškai bandydami pasilaikyti vienas už kito, keleiviai pradėjo slysti link jos.

Arčiausiai prie skylės stovėjęs senasis liftininkas Si Luinas iškrito pirmasis. Jo pratisas šūksnis belekiant devynis aukštus į apačią nutrūko, kūnui atsitrenkus į rūsio betoną. Po to vienas kito glėbyje iškrito pagyvenusi porelė iš Solt Leik Sičio. Kaip ir Si Luinas, jie mirė tuojau pat, kai tik jų kūnai atsitrenkė į grindinį. Kroidono hercogas nukrito keista poza, pakeliui pasismeigdamas ant geležinio strypo. Strypas nulūžo, ir jis vėl pradėjo kristi. Kūnui palietus grindinį, jis buvo jau nebegyvas.

Kitiems kažkokiu būdu pavyko išsilaikyti. Tačiau galiausiai nebeišlaikė paskutiniai du spaustuvai, ir aplamdyta kabina nėrė žemyn. Pakeliui pro skylę maskatuodamas rankomis iškrito dar ir jaunas dantistų suvažiavimo delegatas. Jis mirė ne iš karto, o po trijų dienų ligoninėje nuo vidinių kūno žaizdų.

Herbis Čandleris buvo laimingesnis. Jis iškrito kabinai jau beveik nusileidus. Trenkęsis į veleną, jis gavo galvos traumą, kurią vėliau išsigydė, ir smarkiai susilaužė stuburą, dėl ko jį paralyžiavo ir jis nebegalėjo vaikščioti iki gyvenimo pabaigos.

Ant lifto kabinos grindų pasiliko gulėti vidutinio amžiaus moteris iš Naujojo Orleano įskilusiu blauzdikauliu ir sulūžusiu žandikauliu.

Kabinai pasiekus dugną, paskutinioji iškrito Dodo. Ji susilaužė ranką ir smarkiai susitrenkė galvą į keliamuosius lynus. Ji gulėjo be sąmonės, kritiškoje būsenoje, o iš didžiulės žaizdos jos galvoje plūdo kraujas.

Kiti trys keleiviai, — “Golden Kraun Kola“ suvažiavimo delegatas, jo žmona ir “Visraktis“ Milnas, — per stebuklą net nesusižeidė.

Po sudažyta lifto kabina sutraiškytom kojom ir dubeniu kraujuodamas gulėjo ir iš skausmo rėkė sąmonės nepraradęs Bilibojus Noublas, kuris prieš kokias dešimt minučių buvo nusileidęs į lifto šachtą.

13

Per visą savo darbo viešbutyje laiką Peteris Makdermotas dar nebuvo bėgęs taip greitai, kaip jis bėgo dabar, likdamas pagrindinio mezonino laiptais.

Nusileidęs į vestibiulį, jis pamatė pragarišką vaizdą. Pro liftų duris girdėjosi riksmai, o kelios netoliese stovėjusios moterys spiegė. Šen bei ten girdėjosi padriki šūksniai. Stebint vis didėjančiai smalsuolių miniai, išblykšęs valdytojo padėjėjas ir vienas iš patarnautojų bandė atidaryti metalines ketvirtojo lifto duris. Kasininkai, numerių klerkai ir kontorų tarnautojai išskubėjo iš savo darbo vietų. Restoranai ir barai ištuštėjo, o padavėjai bei barmenai paskui savo klientus pasileido į vestibiulį. Pagrindiniame restorane nutilo muzika, ir muzikantai įsiliejo į bendrą sąmyšį. Virtuvės darbuotojai vienas paskui kitą bėgo pro tarnybines duris. Peterį pasitiko susijaudinusių žmonių klausimų papliūpa.

Mėgindamas visus perrėkti, jis kiek įstengdamas garsiau sušuko:

— Tylos!

Akimirkai stojus tylai, jis tęsė:

— Prašau jus atsitraukti, o mes padarysime viską, kas įmanoma. — Jis pastebėjo vieną iš numerių klerkų. — Ar gaisrininkai jau iškviesti?

— Ai tikrai nežinau, sere. Aš maniau...

Peteris jį nutraukė:

— Tai iškvieskite juos dabar! — Dar kažkam paliepė: — Susisiekite su policija. Pasakykite, kad mums reikia greitųjų, gydytojų ir žmonių, kurie suvaldytų minią.

Abu vyrai nubėgo vykdyti nurodymų.

Aukštas lieknas vyras tvido švarku ir tiko kelnėmis žingtelėjo į priekį.

— Aš esu karo laivyno karininkas. Nurodykite man, ką turiu daryti.

Peteris dėkingai tarė:

— Vestibiulio centrinėje dalyje neturi likti žmonių. Sudarykite užtvarą iš viešbučio darbuotojų. Palikite koridorių iki pagrindinio įėjimo. Išimkite sukamąsias duris.

— Gerai!

Aukštas vyras nusisuko ir pradėjo šaižiai komanduoti. Kiti, tarytum pripažindami tokio savo vadovo autoritetą, pakluso. Neilgai trukus padavėjų, virėjų, klerkų, patarnautojų, muzikantų ir pagalbon pakviestų svečių linija nusidriekė per vestibiulį iki pat durų į Šv. Čarlzo aveniu.

Aloizijus Roisas padėjo valdytojo padėjėjui ir patarnautojui, kurie bandė atidaryti lifto duris. Jis atsisuko į Peterį ir tarė:

— Mums niekaip nepavyks to padaryti be įrankių. Turime prasilaužti kur nors kitur.

Į vestibiulį įbėgo kombinezonu vilkintis darbininkas. Jis kreipėsi į Peterį:

— Mums reikalinga pagalba šachtoje. Po kabina guli prispaustas žmogus. Mes negalime nei jo išlaisvinti, nei pasiekti kitus.

Peteris nurodė:

— Eikime tenai!

Jis nubėgo žemutinių tarnybinių laiptų link, o Aloizijus Roisas nusekė paskui.

Blausiai apšviestas pilkų plytų tunelis vedė į lifto šachtą. Čia taip pat kaip ir viršuje girdėjosi riksmai, tačiau jie sklido iš arčiau ir todėl dar šiurpesni. Sudaužyta lifto kabina buvo priešais, tačiau prie jos buvo neįmanoma prieiti per susipynusias deformuotas metalines pačios kabinos dalis bei įvairias nuolaužas, kurios atskilo kabinai krentant. Čia pat darbininkai stengėsi įveikti sverto strypus. Kiti stoviniavo jiems už nugarų. Girdėjosi riksmai, padriki šūktelėjimai, netoliese esančių mechanizmų dundesys ir iš kabinos sklindančios netilstančios dejonės.

Peteris šūktelėjo stoviniavusiems vyrams:

— Atneškite čia daugiau šviesos!

Keletas iš jų nuskubėjo tuneliu.

Jis nurodė kombinezuotam vyrui, kuris buvo atėjęs į vestibiulį:

— Grįžkite į viršų. Atveskite čia gaisrininkus.

Aloizijus Roisas, klūpėdamas prie nuolaužų krūvos, šūktelėjo:

— Ir atsiųskite daktarą. Tik greitai!

— Teisingai, — pasakė Peteris. — Pasiimkite su žmogų, kuris jį čia atvestų. Tegul kas nors paskelbia apie tai viešai. Viešbutyje yra apsistoję keletas daktarų.

Vyriškis linktelėjo ir nubėgo tuo pat keliu, kuriuo jie buvo atėję.

Į koridorių rinkosi vis daugiau žmonių, sudarydami kamštį. Vyriausiasis inžinierius Dokas Vikeris pečiais prasiskynė sau kelią.

— Dieve mano! — inžinierius stovėjo pritrenktas prieš jo akis atsivėrusio vaizdo. — Dieve mano! Aš gi jiems sakiau. Aš įspėjau, kad jei mes neskirsime tam lėšų, kažkas panašaus ir... — Jis sugriebė Peteriui už rankos. — Jūs tai girdėjote, drauguži. Juk jūs girdėjote ne vieną sykį...

— Ne dabar, inžinieriau. — Peteris ištraukė savo ranką. — Ką galite padaryti, kad tie žmonės būtų išlaisvinti?

Inžinierius nusiminęs pakratė galvą.

— Reikia daugiau įrankių: keltuvų, pjovimo įrankių...

Buvo akivaizdu, kad inžinierius nebuvo pajėgus perimti vadovavimą. Peteris jam paliepė:

— Patikrinkite kitus liftus. Jeigu reikia, sustabdykite juos. Neleiskite, kad tai pasikartotų.

Vyresnysis vyras lyg apdujęs linktelėjo. Sulinkęs ir priblokštas jis pasišalino.

Peteris sugriebė žilagalvio inžinieriaus, kurį jis pažinojo, petį.

— Jūsų užduotis yra padaryti taip, kad čia nesigrūstų žmonės. Visi pašaliniai turi iš čia išeiti.

Inžinierius linktelėjo. Jam pradėjus daryti tvarką, tunelis ištuštėjo.

Peteris grįžo į lifto šachtą. Aloizijus Roisas keliais ir keturpėsčias įsirangę po nuolaužų krūva ir už pečių laikė nepaliovusį rėkti sužeistą techninės priežiūros darbininką. Blausioje šviesoje matėsi, kad jo kojos bei apatinė pilvo dalis buvo prislėgti. — Bilibojau, — guodė jį Roisas, — viskas bus gerai. Aš pažadu jums. Mes jus iškrapštysime.

Jam atsakė tik dar vienas kančios pilnas šūksnis.

Peteris paėmė sužeistojo ranką.

— Jis teisus. Mes čia. Pagalba netruks atvykti.

Kažkur toli viršuje jis išgirdo stiprėjantį sirenų gausmą.

14

Numerių klerkas prisiskambino į municipaliteto Priešgaisrinės apsaugos skyrių. Jis dar nebaigė kalbėti, o du aukšto registro signalai, — ypatingos parengties ženklas, — jau gaudė visose miesto gaisrinėse. Po to per radiją pasigirdo ramus dispečerio balsas.

— Iškvietimas numeris nulis nulis nulis aštuoni į “Šv. Gregorio“ viešbutį, Karondelet ir Komon gatvių sankryžoje.

Į pranešimą automatiškai sureagavo keturios gaisrinės: centrinė Dekaturo gatvėje, Tuleino gatvėje ir Saut Ramparto bei Diumeino gatvėse. Trijose iš šių keturių gaisrinių buvo valgomi priešpiečiai. Centrinėje gaisrinėje priešpiečiai buvo beveik paruošti. Tai buvo kukuliai su spageti. Gaisrininkas, einantis virėjo pareigas, atsiduso užsukdamas dujas ir išbėgo paskui kitus. Ir sugalvok tu man šitaip — miesto centre ypatingos svarbos iškvietimas!

Kombinezonai ir specialūs batai buvo sudėti ant mašinų. Kol buvo kraunama įranga, vyrai nusispyrę savo batus sėdosi į mašinas. Nepraėjus nė minutei po to, kai suskambėjo pavojaus signalas, penkios mašinos su įranga, dvi su kabliais ir kopėčiomis, tenderis bei nelaimingų atsitikimų, gelbėtojų ir ugniagesių ekipažai, gaisrinės viršininkas bei du apskričių viršininkai jau skubėjo “Šv. Gregorio“ link, ir jų vairuotojai nardė intensyviame pusiaudienio mašinų sraute.

Pagal instrukciją gaisras viešbutyje buvo ypatingos svarbos iškvietimas.

Kitose gaisrinėse prireikus buvo pasirengusios išvykti dar šešiolika mašinų su įranga ir dvi su kabliais ir kopėčiomis.

Baudžiamųjų bylų teismo policijos skyrius buvo įspėtas apie atsitikimą du kartus — Priešgaisrinės apsaugos skyriaus ir tiesiogiai viešbučio.

Dvi ryšių tarnautojos, sėdėdamos po užrašu “Būkite kantrūs su žmonėmis“, užrašė informaciją pranešimų blankuose ir po akimirkos perdavė juos radijo dispečeriui. Į eterį buvo pasiųstas pranešimas: “Visoms greitosios pagalbos mašinoms — policijos ir Malonės ligoninės — vykti į “Šv. Gregorio“ viešbutį.

15

Trimis aukštais žemiau “Šv. Gregorio“ vestibiulio, tunelyje, vedančiame į lifto šachtą, netilo triukšmas, skubūs nurodymai, dejonės ir riksmai. Į bendrą chorą įsijungė šaižus greitų žingsnių aidas. Tai buvo vyras lininiu dryžuotu kostiumu. Jaunas vyras. Nešinas medicinos įrankių lagaminu.

— Daktare! — šūktelėjo jam Peteris. — Čionai!

Lankstydamasis ir rėpliodamas atvykėlis nusikapstė iki Peterio ir Aloizijaus Roiso. Bilibojus Noublas vėl suvaitojo. Jis atsuko savo veidą į daktarą; jo akys maldavo, o veido bruožai buvo iškreipti agonijos.

— O Dieve! O Dieve! Suleiskite man ko nors...

Rausdamasis savo lagaminėlyje daktaras linktelėjo. Jis išsitraukė mažytį švirkštą. Peteris atsmaukė Bilibojaus kombinezono rankovę, prilaikydamas jo ranką. Daktaras greitai ją dezinfekavo ir įbedė adatą. Po kelių sekundžių morfijus suveikė. Bilibojaus galva nusviro. Jo akys užsimerkė.

Daktaras pridėjo stetoskopą prie Bilibojaus krūtinės.

— Aš dabar neturiu reikalingų vaistų. Mane pakvietė iš gatvės. Ar jis greitai bus ištrauktas?

— Kai tik atvyks gelbėtojai. Jie jau kelyje.

Vėl pasigirdo skubančių žmonių žingsnių aidas. Šįkart tai buvo daugybės kojų bildesys. Pasirodė pirmieji gaisrininkai su šalmais. Jie atsinešė galingus šviestuvus ir reikalingus įrankius: kirvius, keltuvus, pjovimo įrankius, svirtis. Mažai šnekų. Trumpi, staccato tariami žodžiai. Niurnėjimas, tikslios komandos.

— Čionai! Keltuvą tenai. Išjudinkite šitą sunku laužą!

Iš viršaus pasigirdo kirvio dūžių aidas. Pasidarė aišku, kad metalas pasidavė. Lifto durims vestibiulyje atsidarius, į šachtą prasiskverbė šviesos pluoštas. Kažkas sušuko:

— Kopėčių! Mums reikia kopėčių!

Ilgos kopėčios pradėjo leistis žemyn.

Jaunasis daktaras nurodė:

— Šį vyrą būtina iš ten ištraukti!

Du gaisrininkai iš visų jėgų stengėsi pastatyti keltuvą. Jį prailginus būtų galima nuo Bilibojaus nuimti jį slėgusį svorį. Gaisrininkai įnirtingai plušo, keikėsi, visaip sukaliojosi mėgindami surasti plyšį. Keltuvas buvo keliais coliais per didelis.

— Mums reikia mažesnio keltuvo! Atneškite pradžiai mažesnį keltuvą, kad po to galima būtų įkišti didesnįjį. — Šis prašymas buvo pakartotas per raciją. — Atneškite mažąjį keltuvą iš gelbėtojų mašinos!

Daktaras primygtinai pakartojo:

— Šį vyrą būtina iš ten ištraukti!

Pasigirdo Peterio balsas:

— Žiūrėkite, tas strypas! Tas aukštesnis. Jei mes jį pakelsime, su juo pakils ir žemesnysis, ir atsiras pakankamai vietos įkišti keltuvui.

Gaisrininkas perspėjo:

— Čia suversta dvidešimt tonų svorio. Jei tik kas nors bus ne taip, viskas gali nugriūti. Reikia būti atsargiems.

— Pabandykite! — tai pasakė Aloizijus Roisas.

Roisas ir Peteris atsistojo nugara vienas į kitą po aukštesniuoju strypu ir iškėlė rankas į viršų. Reikia įtempti visas jėgas! Nieko. Dar kartą! Dar smarkiau! Plaučiai plyšo, kraujas baisiai pulsavo, pradėjo suktis galva. Strypas pajudėjo, bet nedaug. Dar smarkiau! Reikia padaryti tai, kas neįmanoma! Jie pradėjo netekti sąmonės. Akyse tvyrojo raudonas rūkas. Įsitempė. Pakėlė. Kažkas sušuko:

— Keltuvas įstatytas!

Nebereikia įtempti jėgų. Jie nugriuvo. Juos kažkas ištempė. Keltuvas sukosi, keldamas nuolaužų krūvą.

— Mes galime jį ištraukti!

Pasigirdo ramus daktaro balsas:

— Neskubėkite. Jis ką tik mirė.

Žuvusieji ir sužeistieji kopėčiomis po vieną buvo pakelti į viršų. Vestibiulyje buvo suteikiama skubi pagalba gyviesiems ir atpažįstami žuvusieji. Visi baldai buvo išnešti iš ten, kur jie trukdė. Centrinėje vestibiulio dalyje buvo sudėti neštuvai. Dabar jau aptilusi minia spaudėsi prie užtvaros. Moterys verkė. Kai kurie vyrai nusisuko.

Gatvėje laukė greitosios pagalbos mašinų virtinė. Buvo uždarytas eismas Šv. Čarlzo aveniu ir Karondelet gatvės atkarpoje tarp Kanalo ir Greivier gatvių. Abiejuose galuose prie policijos barjerų rinkosi žmonių minios. Viena po kitos išvykstančios greitosios pagalbos mašinos su nukentėjusiaisiais skubėjo į ligonines. Iš pradžių išvežė Herbį Čandlerį; po to sužeistąjį dantistą, kuris vėliau mirė; dar po akimirkos moterį iš Naujojo Orleano su sužeista koja ir žandikauliu. Kitos mašinos nebe taip greitai važiavo į miesto morgą. Viešbutyje policijos kapitonas apklausė liudininkus norėdamas sužinoti nukentėjusiųjų pavardes.

Iš sužeistųjų Dodo į viršų buvo pakelta paskutinioji. Kopėčiomis nusileidęs daktaras uždėjo kompresą ant gilios žaizdos jos galvoje. Prie rankos jai pritaisė plastmasinį įtvarą. “Visraktis“ Milnas, nekreipdamas dėmesio į jam pačiam siūlomą pagalbą, pasiliko prie Dodo, ją prilaikydamas ir aiškindamas gelbėtojams, kur ji gulėjo. Visraktis išlipo paskutinis. Prieš jį išlipo “Golden Kraun Kola“ suvažiavimo delegatas ir jo žmona. Gaisrininkas pernešė Dodo ir Visrakčio lagaminus iš nelaimės vietos į vestibiulį. Uniformuotas miesto policijos pareigūnas perėmė juos saugoti.

Peteris Makdermotas grįžo į vestibiulį, kai į vidų buvo pakelta Dodo. Ji buvo išbalusi ir nejudėjo; jos kūnas paplūdęs kraujais, o kompresas dabar jau raudonas. Kai ją guldė ant neštuvų, du daktarai greitai ją apžiūrėjo. Vienas iš jų buvo jaunas praktikantas, o kitas už jį vyresnis. Jaunesnysis daktaras pakratė galvą.

Minia už užtvaros sujudo. Pro minią bandė prasibrauti vienmarškinis susijaudinęs vyras šaukdamas:

— Praleiskite mane!

Peteris pasuko galvą tenlink, tada ženklu nurodė karo laivyno karininkui jį praleisti. Užtvara prasiskyrė. Pro susidariusį tarpą nuskubėjo Kurtis O`Kyfas.

Jis pamišėlio veidu ėjo šalia neštuvų. Paskutinį kartą Peteris jį matė gatvėje maldaujantį, kad jį įleistų į greitosios pagalbos mašiną. Praktikantas linktelėjo. Užsitrenkė durys. Greitosios pagalbos mašina gausdama savo sirena nuskubėjo į ligoninę.

16

Vis dar vargiai tikėdamas, kad jam pavyko išsigelbėti, priblokštas Visraktis lifto šachtoje lipo kopėčiomis į viršų. Jam įkandin sekė gaisrininkas. Iš viršaus į jį tiesėsi pagalbą siūlančios rankos. Pasiekęs vestibiulį, jis buvo sutiktas pasirengusių padėti žmonių.

Visraktis jautėsi turįs pakankamai jėgų stovėti ir judėti pats. Pamažu jis apsiramino. Jo protas vėl tapo budrus. Visur aplinkui šmėžavo uniformuoti žmonės. Tai jį gąsdino.

Jo lagaminai! Jei tik didesnysis būtų atsidaręs!.. Bet ne. Abu jie kartu su kitais buvo sustatyti netoliese. Jis nuėjo tenlink.

— Sere, jūsų laukia greitosios pagalbos mašina.

Visraktis atsisuko. Prieš jį stovėjo jaunas policininkas.

— Man nereikia...

— Visi turi važiuoti, sere. Tai tik patikrinimas. Jūsų paties labui.

Visraktis užsispyrė:

— Aš noriu atsiimti savo lagaminus.

— Jūs galėsite juos atsiimti vėliau, sere. Tuo tarpu mes juos pasaugosime.

— Ne, dabar.

Į jų pokalbį įsiterpė trečias balsas:

— Kristau! Jei jam tikrai reikia jo lagaminų, tai tepasiima.

Tik ką išgyvenęs tokį sukrėtimą, jis turi teisę...

Jaunasis policininkas padėjo nešti lagaminus ir palydėjo Visraktį iki išėjimo į Šv. Čarlzo aveniu.

— Jei jūs galėtumėte čia palaukti, sere, aš pasirūpinčiau Greitąja.

Jis pastatė lagaminus ant grindų.

Policininkui nuėjus, Visraktis juos pasiėmė ir pradingo minioje. Niekas nepastebėjo, kaip jis pasišalino.

Jis neskubėdamas pasuko link atviros automobilių stovėjimo aikštelės, kur vakar, sėkmingai apiplėšęs namą Leikyju rajone, paliko savo automobilį. Jis jautėsi ramus ir pasitikintis. Dabar jau nieko blogo jam negalėjo atsitikti.

Stovėjimo aikštelėje buvo daug automobilių, tačiau Visraktis pastebėjo savo “Fordą“ pagal jo išsiskiriančius žaliai baltus Mičigano valstijos numerius. Jis prisiminė pirmadienį nerimavęs, kad tokie numeriai galėjo kristi į akis. Dabar jam atrodė, kad būgštauja visai be reikalo.

Jis rado automobilį tokį, kokį buvo palikęs. Kaip ir visuomet, variklis užsivedė lengvai.

Iš miesto centro Visraktis atsargiai nuvairavo į motelį Chef Manteur plente, kur buvo paslėpęs savo ankstesnį grobį. Nors palyginti su šlovingaisiais penkiolika tūkstančių dolerių grynais tai nebuvo didelis laimikis, bet vis šis tas vertas dėmesio.

Pasiekęs kelionės tikslą, Visraktis paliko “Fordą“ netoli savo išsinuomoto numerio ir įsinešė į vidų du lagaminus, kuriuos atsivežė iš “Šv. Gregorio“ viešbučio. Prieš atidarydamas didesnįjį lagaminą ir įsitikindamas, kad pinigai yra vis dar ten, jis užtraukė kambario užuolaidas. Pinigai buvo savo vietoje.

Motelyje jis laikė nemažai savo asmeninių daiktų, tad dabar iš naujo perkraustė kelis savo lagaminus, kad galėtų tuos daiktus sutalpinti. Galiausiai liko dveji kailiniai ir sidabrinė lėkštė bei padėklas, kuriuos jis pavogė iš namo Leikvju rajone. Jų niekaip nebuvo įmanoma įgrūsti į vidų.

Visraktis žinojo, kad reikėjo dar kartą viską perkraustyti. Tačiau prieš kelias minutes jis pradėjo jausti didžiulį nuovargį, kuris — kaip jis manė — buvo šios dienos įvykių ir streso pasekmė. O be to, laikas nestovėjo vietoje ir buvo svarbu išvykti iš Naujojo Orleano kiek galima greičiau. Jis nusprendė, kad kailiniams bei sidabrui nieko neatsitiks, jei jis sudės juos nesuvyniotus į “Fordo“ bagažinę.

Įsitikinęs, kad jo niekas nemato, jis sukrovė lagaminus į mašiną, kailinius ir sidabrą padėdamas šalia.

Jis išsiregistravo iš motelio ir apmokėjo savo sąskaitą. Atrodė, kad jam pagaliau išvažiavus nuovargis jau nebebuvo toks didelis.

Jo kelionės tikslas buvo Detroitas. Jis planavo vairuoti nepervargdamas, dažnai sustodamas, kai tik to panorės. Kelyje jam reikėjo rimtai pamąstyti apie savo ateitį. Jau prieš daugelį metų Visraktis buvo pasižadėjęs, kad jei kada nors pasiseks gauti pakankamai pinigų, jis nusipirks nedidelį garažą. O tada, užmiršęs savo klajoklišką nusikaltėlio gyvenimą, jis sąžiningai dirbs iki pat gyvenimo pabaigos. Gabumų jis turėjo. Šis “Fordas“ buvo geras to įrodymas. O penkiolikos tūkstančių dolerių bent jau pradžiai visiškai turėjo pakakti. Reikėjo tik nuspręsti, ar jis jau buvo pasiruošęs tokiam žingsniui.

Visraktis galvojo apie tai važiuodamas per šiaurinę Naujojo Orleano dalį Pontšartreno plento ir savo laisvės link.

Sėslaus gyvenimo būdo pasirinkimas buvo paremtas logiškais argumentais. Jis jau buvo nebejaunas. Pavojai ir įtampa jį vargino. Ir Naujajame Orleane, ir anksčiau jį pradėjo kaustyti negailestinga baimės ranka.

O visgi... Paskutiniųjų trisdešimt šešių valandų įvykiai vėl suteikė jam pasitikėjimo savimi bei naujų jėgų. Sėkmingas įsilaužimas į namą, paties Aladino vertas grynų pinigų laimikis, jo išsigelbėjimas iš vos prieš valandą įvykusios lifto katastrofos — visa tai bylote bylojo, kad jis nenugalimas. Ar tai tik nebuvo aiškus ženklas, nurodantis jam kelią į ateitį?

Visraktis pagalvojo, kad galbūt vis dėlto jam derėjo kurį laiką dar pagyventi senoviškai. Garažas niekur nepabėgs. Laiko jis turėjo per akis.

Iš Chef Manteur vieškelio jis išsuko į Žantiji bulvarą ir, lenkdamas miesto parko tvenkinius bei senus išsišakojusius ąžuolus, traukė toliau. Važiuodamas Siti Park aveniu jis artėjo prie Metari Roudo. Netoliese naujosios Naujojo Orleano kapinės — Grinvudo, Metario, Šv. Patriko, Gaisrininkų, Malonės ligoninės, Saipres Grouvo — kiek tik akys užmatė, bangavo antkapių jūra.

Pontšartreno plentas buvo iškilęs virš jų visų. Visraktis jau matė vieškelį, šią dangaus citadelę ir viltingą užuovėją. Po kelių minučių jis bus jau ten.

Artėdamas prie Kanalo gatvės ir Siti Park aveniu sankryžos — paskutinės prieš įvažiuojant į plentą — Visraktis pastebėjo, kad sankryžos šviesoforas buvo sugedęs. Eismą reguliavo Kanalo gatvės pusėje vidury kelio stovėjęs policininkas.

Likus keliems metrams iki sankryžos, Visraktis pajuto, kad prakiuro viena automobilio padanga.

Naujojo Orleano kelių policijos pareigūną Nikolą Klensį supykęs seržantas kartą pavadino “kvailiausiu iš visų policininkų, neišskiriant nė vieno“.

Šis teiginys buvo teisingas. Nepaisant daugelio metų, praleistų tarnyboje, dėl kurių jis jau galėjo vadintis veteranu, Klensis nė karto nebuvo paaukštintas ir tokia galimybė iš viso nebuvo svarstyta. Tarnaudamas jis nieko doro nenuveikė. Jam beveik neteko ko nors areštuoti, o rimtų atvejų ir visai nepasitaikė. Jei Klensis persekiodavo automobilį, jo vairuotojas visąlaik pasprukdavo. Kartą kažkokių peštynių metu Klensiui liepė uždėti antrankius įtariamajam, sulaikytam jo kolegos. Kol Klensis vis dar plušo bandydamas atkabinti antrankius nuo savo diržo, įtariamasis jau buvo spėjęs atsidurti už kelių kvartalų. Vieną sykį uoliai ieškomas bankų įsilaužėlis atgailaudamas pasidavė Klensiui miesto gatvėje. Banditas atidavė jam savo pistoletą, o Klensiui jis išsprūdo iš rankų. Pistoletas iššovę, tuo išgąsdindamas banditą, kuris apsigalvojo ir paspruko. Jį pagavo tik praėjus vieneriems metams po šešių nesėkmingų bandymų.

Visus šiuos metus Klensį gelbėjo tik jo nuostabus gerumas, kuriam niekas negalėjo atsispirti, bei tai, kad jis lyg koks liūdnasis klounas nusižeminęs pripažino savo trūkumus.

Retkarčiais Klensis labai norėjo, kad jam pasisektų padaryti ką nors ypatingo — ką nors tikrai naudingo, kas galėtų jeigu ne išgelbėti jo karjerą, tai bent jau ištaisyti tokį jos vienpusiškumą. Kol kas jam visiškai nesisekė įvykdyti šią savo svajonę.

Galbūt vienintelė tarnybos pareiga nebuvo Klensiui per sunki — tai buvo eismo reguliavimas. Jis teikė jam malonumo. Jeigu kokiu nors būdu Klensis būtų galėjęs nukeliauti į praeitį ir neleisti išrasti automatinio šviesoforo, jis būtų tai mielu noru padaręs.

Prieš dešimt minučių Kanalo gatvėje ir Siti Park aveniu sankryžoje pastebėjęs sugedusį šviesoforą, jis pranešė apie tai per raciją, pastatė savo motociklą ir ėmėsi reguliuoti eismą sankryžoje. Jis labai vylėsi, kad miesto elektros tinklų remonto brigada neskubės atvykti remontuoti gedimo.

Klensis pastebėjo, kaip kitoje aveniu pusėje sumažino greitį ir sustojo pilkas “Fordas“. Jis neskubėdamas perėjo į kitą pusę. Nuo tos akimirkos, kai mašina sustojo, Visraktis nepajudėjo iš vietos.

Klensis apžiūrėjo užpakalinę padangą dešiniajame automobilio sparne, kuri tabalavo ant ratlankio.

— Padanga prakiuro?

Visraktis linktelėjo. Jei Klensis būtų buvęs pastabesnis, jis būtų pamatęs, kad vairą suspaudusių pirštų krumpliai buvo pabalę. Baisiausiai ant savęs niršdamas, Visraktis prisiminė vienintelę nereikšmingą detalę, kuri griovė jo taip kruopščiai paruoštus planus. Atsarginė padanga ir keltuvas buvo bagažinėje. Norėdamas juos paimti, jis turėjo atidaryti bagažinę, atidengdamas kailinius, sidabrinę lėkštę, sidabrinį padėklą ir lagaminus.

Išpiltas prakaito, jis delsė. Neatrodė, kad policininkas būtų ruošęsis nueiti šalin.

— Turbūt teks pakeisti padangą, ar ne?

Ir vėl Visraktis linktelėjo. Jis mąstė. Viską galima buvo atlikti greitai. Daugiausia per tris minutes. Pagriebti keltuvą! Veržliaraktį! Atsukti varžtus! Nuimti padangą! Uždėti atsarginę! Priveržti! Sumesti padangą, keltuvą ir veržliaraktį ant užpakalinės sėdynės! Užtrenkti bagažinę! Jis galėjo pabėgti. Ištrūkti į vieškelį. Jei tik tas policininkas nueitų.

Už “Fordo“ važiavusios mašinos turėjo pristabdyti, o kai kurios net sustoti prieš išsukdamos į vidurinę juostą. Viena iš jų išsuko per anksti. Sucypė paskui ją važiavusio automobilio padangos. Vairuotojas protestuodamas kelis kartus pasignalizavo. Policininkas palinko į priekį, atsiremdamas į automobilio dureles Visrakčio pusėje.

— Pro čia pravažiuoja daug mašinų.

Visraktis nurijo gerklėje užstrigusį gumulą.

— Taip.

Policininkas išsitiesė, tuo pat metu atidarydamas dureles.

— Pats laikas pradėti tvarkytis.

Visraktis ištraukė automobilio raktus ir lėtai išlipo iš mašinos. Jis dirbtinai šyptelėjo.

— Viskas gerai, sere. Aš tuoj viską sutvarkysiu.

Visraktis sulaikęs kvapą palaukė, kol policininkas žiūrėjo, kokia padėtis susiklostė sankryžoje.

Klensis draugiškai tarė:

— Aš jums padėsiu.

Visraktis staiga panoro palikti mašiną likimo valiai ir bėgti. Tačiau jis suprato, kad tai buvo beviltiška. Pasidavęs likimui, jis įkišo raktą ir atidarė bagažinę.

Nepraėjus nė minutei, keltuvas buvo savo vietoje, varžtai atsukti, ir jis jau kėlė užpakalinį sparną. Lagaminai, kailiniai ir sidabriniai daiktai nuslydo į kitą bagažinės šoną. Dirbdamas Visraktis matė, kaip policininkas juos apžiūrinėja. Neįtikėtina, tačiau šis vis dar nepratarė nė žodžio. Visraktis tiesiog negalėjo žinoti, kad Klensiui bet kokiai minčiai apgalvoti reikėjo nemaža laiko.

Klensis pasilenkė ir pabaksnojo į kailinius.

— Su šiais čia būtų kiek per karšta.

Paskutines dešimt dienų oro temperatūra pavėsyje mieste svyravo ties trisdešimt penkių laipsnių riba.

— Mano žmoną... kartais krečia šaltis.

Varžtai buvo išimti, padanga nuimta. Vienu judesiu Visraktis atidarė automobilio užpakalines dureles ir įmetė padangą į vidų.

Policininkas pasviro į šoną, apžiūrinėdamas mašinos vidų.

— Ar jūsų ponios čia nėra?

— Aš... aš važiuoju jos pasiimti.

Visraktis mėšlungiškais rankų judesiais bandė atlaisvinti atsarginę padangą. Ją prilaikęs varžtas buvo stipriai užsuktas. Jis nusilaužė pirštų nagus ir susibraižė odą bandydamas ją išlaisvinti. Nekreipdamas dėmesio į skausmą, jis pakėlė atsarginę padangą. — Visi šitie daiktai atrodo kažkaip keistai.

Visraktis sustingo vietoje, nedrįsdamas nė krustelėti. Jis priėjo savo Golgotą. Jis intuityviai tai jautė.

Likimas buvo suteikęs jam šansą, tačiau jis juo nepasinaudojo. Tai, kad jo sprendimas tęsti savo nusikalstamą gyvenimą dar nebuvo įgyvendintas, jo negelbėjo. Likimas buvo jam palankus, tačiau Visraktis jį atstūmė. Supykęs likimas atsuko jam nugarą.

Jį sukaustė siaubas prisiminus, ką vos prieš kelias minutes jis taip palaimingai buvo užmiršęs, — siaubingas dar vieno sulaikymo pasekmes; ilgus metus kalėjime, kuriame jis tikriausiai praleis visą savo likusį gyvenimą. Laisvė dar niekada nebuvo tokia brangi. Atrodė, kad vieškelis nutolo per pusę Žemės rutulio.

Pagaliau Visraktis suprato, ką iš tikrųjų reiškė pastarosios pusantros paros ženklai. Jie siūlė jam išsilaisvinimą, naujo padoraus gyvenimo galimybę, atotrūkį nuo dabarties. Jeigu tik jis būtų žinojęs...

Tuos ženklus jis suprato klaidingai. Jo pasipūtimas ir tuštybė įtikino jį, kad šis fortūnos šypsnis reiškė jo paties nenugalimumą. Jis apsisprendė. Ir štai kas atsitiko. Dabar jau buvo per vėlu ką nors keisti.

O kodėl gi ne? Ar iš viso kada nors būna per vėlu — bent jau tikėtis? Visraktis užsimerkė.

Jis prisiekė, — tvirtai žinodamas, kad šią savo priesaiką ištesės, — kad jei neįtikėtino stebuklo dėka jam pavyktų dabar išsisukti, visą likusį gyvenimą jis niekada daugiau nesielgs nedorai.

Visraktis atsimerkė. Policininkas nuėjo prie kitos mašinos, kurios vairuotojas sustojo paklausti kelio.

Visraktis nuostabiai greitai uždėjo atsarginę padangą, užsuko varžtus ir ištraukęs keltuvą nusviedė jį į bagažinę. Tačiau netgi tokiomis aplinkybėmis, kaip ir kiekvienas geras mechanikas, Visraktis automatiškai stipriau priveržė varžtus, kai ratas jau buvo nuleistas ant žemės. Policininkui grįžus, bagažinė jau buvo sutvarkyta.

Užmiršęs savo ankstesnius įtarimus, Klensis pritariamai linktelėjo.

— Ar jau viską sutvarkėt?

Visraktis užtrenkė bagažinės dangtį. Tik dabar kelių policijos patrulis Klensis pastebėjo Mičigano valstijos numerius.

Mičiganas. Žaliai baltas numeris. Kažkur giliai Klensio smegenyse kažkas krustelėjo.

Kada tai buvo — šiandien, vakar ar užvakar?.. Jo būrio vadas rikiuotės metu perskaitė naujausius pranešimus apie paieškas... Ten buvo paminėtos ir žalia bei balta spalvos...

Klensis niekaip negalėjo prisiminti. Tų pranešimų buvo tiek daug: ieškomi nusikaltėliai, dingę be žinios, automobiliai, vagystės. Kiekvieną dieną sumanūs bei stropūs jauni pareigūnai skubiai kažką skrebindavo į savo užrašų knygutes, mėgindami viską įsiminti. Ir Klensis bandė tai daryti. Jis visuomet stengėsi. Tačiau neišvengiamai dėl leitenanto greitakalbės ir savo paties rašysenos lėtumo jis labai atsilikdavo. Žalia ir balta. Vis tiek Klensis niekaip negalėjo prisiminti.

Klensis nurodė į mašinos numerį.

— Jūs iš Mičigano, ar ne?

Visraktis linktelėjo. Jis paralyžiuotas laukė. Jis jau nebegalėjo pakelti šitos įtampos.

— “Nuostabusis ežerų kraštas“, — perskaitė Klensis užrašą ant numerio. — Girdėjau, pas jus galima puikiai pažvejoti.

— Taip... žinoma.

— Norėčiau ten kada nors nuvykti. Esu geras žvejys.

Už nugaros kažkas nekantriai pasignalizavo. Klensis stovėjo prie atidarytų mašinos durelių. Jis vėl prisiminė esąs policininkas.

— Atlaisvinkite šitą kelio juostą.

Žalia ir balta. Jį vis dar kamavo šį įkyri mintis.

Suburzgė variklis. Visraktis nuvairavo į priekį. Klensis palydėjo jį žvilgsniu. Nei per greitai, nei per lėtai — preciziškai — Visraktis, nekeisdamas savo pasiryžimo, nuvairavo automobilį prie įvažiavimo į vieškelį.

Žalia ir balta. Klensis papurtė galvą ir vėl pradėjo reguliuoti eismą. Ne šiaip sau jis buvo pavadintas kvailiausiu iš visų policininkų, neišsikiriant nė vieno.

17

Žydrai balta policijos greitosios pagalbos mašina, žybsėdama savo mėlynu prožektoriumi, iš Tuleino aveniu įsuko į keliuką, vedusį prie įėjimo į Malonės ligoninės reanimacijos skyrių. Mašina sustojo. Tuojau pat atsidarė jos durelės. Neštuvai, ant kurių gulėjo Dodo, buvo iškelti ir įgudusių sanitarų greitai ant ratukų nustumti pro duris, virš kurių buvo užrašyta ĮĖJIMAS BALTIESIEMS LIGONIAMS.

Kurtis O`Kyfas stengdamasis neatsilikti vos ne bėgte sekė iš paskos.

Visų priešakyje ėjęs sanitaras sušuko:

— Nelaimingas atsitikimas! Pasitraukite iš kelio!

Vestibiulyje susibūrę žmonės prasiskyrė, užleisdami šiai procesijai kelią. Iš visų pusių ją lydėjo smalsūs žvilgsniai. Daugelis apžiūrinėjo išbalusį, į vaško kaukę panašų Dodo veidą.

Siūbuojančios durys, ant kurių buvo užrašyta TRAUMATOLOGINIS SKYRIUS, atsidarė, ir neštuvai buvo įnešti į vidų.

Viduje prie kitų neštuvų zujo seselės, daktarai. Vienas iš sanitarų pastojo kelią Kurčiui O`Kyfui.

— Prašau palaukti čia.

O`Kyfas užprotestavo:

— Aš noriu žinoti...

Pro šalį ėjusi seselė trumpam stabtelėjo.

— Mes padarysime viską, kas tik įmanoma. Daktaras išeis su jumis pasikalbėti, kai tik galės.

Ji nuėjo į vidų. Siūbuojančios durys užsivėrė.

Kurtis O`Kyfas taip ir liko stovėti prieš duris. Jo akyse plaukė rūkas, o širdis buvo kupina nevilties.

Vos prieš pusvalandį, išėjus Dodo, jis vaikštinėjo po numerio svetainę, o jo galvoje rezgėsi padrikos bei neramios mintys. Jis instinktyviai jautė, kad neteko kažko tokio, ko jau galbūt nesuras per visą likusį savo gyvenimą. Žinoma, tai buvo nelogiška. Kitos prieš Dodo ateidavo ir išeidavo. Joms išvykus, jis toliau sau ramiai gyveno. Absurdiška buvo manyti, kad šįryt kažkas gali būti kitaip.

Tačiau jis jautė savyje kylant pagundą pasivyti Dodo, galbūt atitolinti jų išsiskyrimą dar kelias valandas, o per tą laiką dar kartą pasverti savo jausmus. Bet sveikas protas nugalėjo. Jis pasiliko numeryje ir niekur nėjo.

Po kelių minučių pasigirdo sirenų gausmas. Iš pradžių jis nekreipė dėmesio. Tada pastebėjęs, kad sirenų vis daugėja ir jos visos artėja prie viešbučio, jis priėjo prie lango. Apačioje pamatęs didžiulį sąmyšį, nusprendė nusileisti žemyn. Jis išėjo taip, kaip tuo metu buvo apsirengęs — vienmarškinis ir be lietpalčio.

Belaukdamas lifto dvyliktojo aukšto liftų aikštelėje jis girdėjo iš apačios sklindant neramius garsus. Po penkių minučių, liftui taip Ir neatvažiavus, o aikštelėje susibūrus laukiančių svečių miniai, O`Kyfas nusprendė nulipti atsarginiais laiptais. Lipdamas žemyn jis pastebėjo, kad ne jam vienam buvo kilusi ši išganinga mintis. Žemesniuosiuose aukštuose, kai iš apačios sklindantys garsai pradėjo stiprėti, pasinaudodamas savo puikia sportine forma jis pradėjo lipti greičiau.

Vestibiulyje susijaudinę liudininkai keliais žodžiais papasakojo jam, kas atsitiko. Tą akimirką jis įnirtingai meldėsi, kad Dodo būtų išėjusi iš viešbučio prieš įvykstant nelaimei. Po akimirkos jis pamatė ją, be sąmonės išnešamą iš lifto šachtos.

Jos geltona suknelė, kuria jis taip žavėjosi, plaukai, rankos ir kojos buvo paplūdę kraujais. Jos veidas dvelkė mirtimi.

Tą pačią akimirką, apakintas skausmingo praregėjimo, Kurtis O`Kyfas suprato tiesą, kurią jis taip ilgai nuo savęs slėpė. Jis mylėjo ją. Mylėjo švelniai ir stipriai, atsidavęs jai kaip niekas kitas šiame pasaulyje. Tačiau buvo jau per vėlu; jis suprato, kad leisdamas Dodo išeiti jis padarė didžiausią savo gyvenimo klaidą.

Būtent apie tai jis su kartėliu mąstė, stebėdamas traumatologinio skyriaus duris. Jos trumpam atsidarė išėjus kažkokiai seselei. Jam prisiartinus, ji tik pakratė galvą ir nuskubėjo sau.

Jis jautėsi esąs visai bejėgis. Jis beveik niekuo negalėjo padėti. Tačiau tai, ką jis galėjo, būtinai padarys.

Jis apsisuko ir nuėjo. Pakeliui prasilenkdamas su daugybe žmonių jis ėjo ligoninės vestibiuliais ir koridoriais ir stebėdamas užrašus bei nuorodas artėjo prie savo tikslo. Jis atidarė duris, ant kurių buvo užrašyta ADMINISTRACIJA, ir nekreipdamas dėmesio į protestuojančią sekretorę ėjo toliau. Sustojo tik prie direktoriaus stalo.

Direktorius supykęs atsistojo. Tačiau kai Kurtis O`Kyfas pasisakė kas esąs, aprimo.

Po penkiolikos minučių direktorius išėjo iš traumatologinio skyriaus patalpų, lydimas tylaus smulkaus kūno sudėjimo vyro, kurį jis pristatė kaip daktarą Boklerą. Daktaras ir O`Kyfas paspaudė vienas kitam ranką.

— Jei aš gerai suprantu, jūs esate jaunosios panelės... mis Leš draugas?

— Kokia jos būsena, daktare?

— Jos būsena yra kritinė. Mes darome viską, kas tik įmanoma. Tačiau turiu įspėti jus, jog labai galimas daiktas, kad ji neišgyvens.

O`Kyfas stovėjo prislėgtas, nepratardamas nė žodžio.

Daktaras tęsė:

— Jos galvoje yra gili žaizda, kuri tikriausiai atsirado įlūžus kaukolei. Galėjo taip atsitikti, kad kaulo nuolaužos pateko į smegenis. Tiksliau mes tai sužinosime padarę rentgeno nuotrauką.

Direktorius paaiškino:

— Svarbiausia, kad pacientė pirma atgautų sąmonę.

Daktaras linktelėjo:

— Šiuo metu mes perpilame jai kraują. Ji jo labai daug neteko. Dabar pradedame ruošti ją šoko efektui.

— Kiek laiko...

— Sąmonę ji turėtų atgauti mažiausia po kokios valandos.

Tuomet, jei rentgeno nuotrauka patvirtintų diagnozę, reikės nedelsiant operuoti. Ar jos artimiausias giminaitis yra Naujajame Orleane?

O`Kyfas pakratė galvą.

— Na bet tai ne taip jau ir svarbu. Įvykus tokiam nelaimingam atsitikimui, pagal įstatymą mes galime operuoti ir be sutikimo.

— Ar galiu ją pamatyti?

— Vėliau galbūt ir taip. Tik ne dabar.

— Daktare, jei tik jums ko prireiks — pinigų ar profesionalios pagalbos...

Direktorius ramiai jį pertraukė:

— Tai yra nemokama ligoninė, misteri O`Kyfai. Ji skirta vargšams ir nelaimingų atsitikimų aukoms. Tačiau pacientai čia gydomi pakankamai kvalifikuotai. Šalia Įsikūrusios dvi universitetinės medicinos mokyklos. Jų dėstytojai yra pasiruošę atvykti į pagalbą. Be to, jums derėtų žinoti, kad daktaras Bokleras yra vienas iš geriausių šalies neurochirurgų.

O`Kyfas susigėdęs tarė:

— Atsiprašau.

— Galbūt jūs ir galėtumėt padėti, — pasakė daktaras.

O`Kyfas pakėlė nusvirusią galvą.

— Šiuo metu pacientė yra be sąmonės ir paveikta migdomųjų. Kiek anksčiau ji porą kartų kelioms akimirkoms buvo atgavusi sąmonę. Vieną iš tokių akimirkų ji šaukėsi savo motinos. Jei būtų įmanoma atgabenti jos motiną čia...

— Tai yra įmanoma.

Jam palengvėjo, nes ji pagaliau galėjo kažkuo padėti.

Iš koridoriuje įrengto telefono-automato Kurtis O`Kyfas paskambino į Eikrono miestą Ohajo valstijoje. Jis prisiskambino į “O`Kyfo-Kujahogos“ viešbutį. Valdytojas, vardu Harisonas, buvo savo kabinete.

O`Kyfas jam paliepė:

— Kad ir ką darote, atidėkite tai į šalį. Iš pradžių nedelsdami ir kiek galima greičiau atlikite tai, ką aš jums dabar pasakysiu.

— Gerai, sere, — kitame linijos gale pasigirdo budrus Harisono balsas.

— Susisiekite su misis Airin Leš, gyvenančia Eikrone Eksčeindž gatvėje. Jos namo numerio aš nežinau.

O`Kyfas prisiminė gatvės pavadinimą nuo tada, kai jiedu su Dodo nusiuntė jos motinai krepšį vaisių. Tai buvo... ar tik ne praėjusį antradienį?

Jis girdėjo, kaip Harisonas garsiai kažkam nurodė:

— Duokite man miesto telefono abonentų katalogą — tik greitai!

O`Kyfas tęsė:

— Pas misis Les nuvažiuokite pats. Praneškite jai, kad jos duktė Dorotė susižalojo nelaimingo atsitikimo metu ir jos gyvybei gresia pavojus. Aš noriu, kad misis Leš būtų atskraidinta į Naująjį Orleaną greičiausiu įmanomu būdu. Užsakykite čarterinį reisą, jei tik to prireiks. Išlaidų nepaisykite.

— Luktelėkite, misteri O`Kyfai. — Ragelyje pasigirdo šaižūs Harisono nurodymai: — Susisiekite kita linija su “Eastern Airlines“ — su jų komercijos departamentu Klyvlende. Tada pasirūpinkite, kad prie durų Marketo gatvėje stovėtų limuzinas su geru vairuotoju. — Jis vėl prabilo į ragelį: — Tęskite, misteri O`Kyfai.

O`Kyfas nurodė, kad kai tik kas nors paaiškės, jam tuojau pat būtų pranešta į Malonės ligoninę.

Jis padėjo ragelį nusiraminęs, kad jo nurodymai bus įvykdyti. Harisonas gerai atliko savo pareigas. Galbūt derėjo perkelti jį į kokį svarbesnį viešbutį.

Po pusantros valandos rentgeno nuotrauka patvirtino daktaro Boklero diagnozę. Operacinėje dvyliktame aukšte vyko paruošiamieji darbai. Visa neurochirurginė operacija užtruktų mažiausiai kelias valandas.

Kurčiui O`Kyfui buvo leista trumpai pamatyti Dodo prieš įvežant ją į operacinę. Ji gulėjo išbalusi ir be sąmonės. Jam pasirodė, jog visas švelnumas ir gyvybingumas buvo išlėkę iš jos kūno.

Operacinės durys užsidarė.

Dodo motina buvo jau kelyje. Tai jam pranešė Harisonas. Makdermotas iš “Šv. Gregorio“, kuriam O`Kyfas paskambino prieš kelias minutes, rūpinosi, kad misis Leš būtų sutikta ir atvežta tiesiai į ligoninę.

Nebeliko nieko kito, tik laukti.

Kiek anksčiau O`Kyfas atsisakė pasiūlymo pailsėti direktoriaus kabinete. Jis nusprendė būti dvyliktame aukšte, kad ir kiek ilgai jam tektų laukti.

Staiga jis panoro melstis.

Užrašas ant gretimų durų skelbė: SPALVOTŲJŲ MOTERŲ TUALETAS, o dar toliau — SANDĖLIS. Viduje už stiklinių panelių buvo tamsu.

Jis atidarė duris ir įėjo, apgraibomis apeidamas deguonies tamponą ir geležinį dirbtinį plautį. Patamsyje jis rado vietos atsiklaupti. Grindys spaudė jo kelius daug labiau negu kilimas, prie kurio jis buvo pripratęs. Tačiau jis to nepaisė. Jis sudėjo rankas maldai ir nuleido galvą.

Keista, bet pirmąkart per daugelį metų jis neatrado žodžių, kad išreikštų tai, kas susikaupė jo širdyje.

18

Lyg raminantys vaistai po ilgos dienos miestą apgaubė tamsa. Peteris Makdermotas susimąstė, kad greit ateis naktis, o su ja miegas ir bent trumpalaikė užmarštis. Rytoj šios dienos įvykiai nebebus taip aštriai įsirėžę atmintyje. Net ir ši tamsa buvo visa gydančio laiko ženklas.

Tačiau dar ne vieną kartą tamsa apgaubs žemę, praeis dar daugelis dienų ir naktų, kol šios dienos įvykių paliesti žmonės užmirš šią siaubingą tragediją. Iki užmaršties upės Letos dar buvo ilgas kelias.

Reikėjo kuo nors užsiimti — nors tai ir negelbėjo, tačiau šiek tiek padėjo nukreipti mintis į šalį.

Nuo šios dienos ankstyvos popietės labai daug visko įvyko.

Sėdėdamas vienas savo kabinete pagrindiniame mezonine Peteris mąstė apie tai, kas buvo atlikta ir ką dar reikėjo atlikti.

Slogi, liūdna žuvusiųjų atpažinimo ir pranešimo artimiesiems apie tragediją procedūra jau buvo užbaigta. Buvo pradėta rūpintis laidotuvėmis, jei tik joms prireikdavo viešbučio paramos.

Viskas, kuo buvo įmanoma padėti sužeistiesiems be to, kad buvo padengtos jų gydymo išlaidos, padaryta.

Gaisrininkų ir policijos mašinos jau seniai išvažiavo. Vietoj jų apžiūrėti viešbučio liftų atvyko liftų tarnybos inspektoriai. Jie ruošėsi dirbti pernakt ir visą kitą dieną. O kol kas kai kurie liftai jau veikė.

Draudimo agentai, — niūrūs žmonės, jau dabar nujaučiantys draudimo išmokų mastą, — uoliai visus klausinėjo ir užsirašinėjo parodymus.

Pirmadienį iš Niujorko atskris konsultantų grupė, kuri padės pakeisti visus keleivinius liftus naujais. Tai būtų pirmasis rimtas Alberto Velso — Dempsterio — Makdermoto vadovybės žingsnis.

Vyriausiojo inžinieriaus prašymas atleisti jį iš darbo gulėjo ant Peterio stalo. Jis ketino prašymą patenkinti.

Su inžinieriumi Doku Vikeriu turi būti garbingai atsisveikinta, mokant jam pensiją, atitinkančią ilgus jo tarnybos viešbutyje metus. Peteris ruošėsi pasirūpinti, kad su juo būtų pasielgta gerai.

Virtuvės šefas mesjė Ebranas taip pat turėjo išeiti. Tačiau reikėjo, kad jis tą padarytų nedelsiant ir jo vietą užimtų Andrė Lemo.

Nuo jaunojo Andrė Lemo, — jo sumanymų įrengti specializuotus restoranus, jaukius barus, nuodugniai peržiūrėti visą viešbučio maitinimo sistemą, — didele dalimi priklausė “Šv. Gregorio“ ateitis. Viešbučio funkcijos neapsiribojo vien numerių nuoma. Net jei visą laiką numeriai būtų užimti, jis vis tiek galėtų bankrutuoti. Žymi pajamų dalis plaukė būtent iš papildomų paslaugų — suvažiavimų, restoranų, barų.

Reikėjo dar paskirti naujų žmonių, reorganizuoti įvairius viešbučio skyrius, iš naujo paskirstyti pareigas. Būdamas viceprezidentu, Peteris daug laiko turės skirti normaliam viešbučio funkcionavimui užtikrinti. Jam reikės vyriausiojo valdytojo pavaduotojo, kuris padėtų tvarkyti kasdienius viešbučio reikalus. Tai turėjo, būti jaunas, sumanus žmogus, prireikus sugebantis paimti situacijos kontrolę į savo rankas, tačiau šiaip mokantis gerai sutarti su vyresniais už save darbuotojais; Būtų neblogai pasikviesti žmogų su Viešbučių administravimo mokyklos diplomu. Peteris nusprendė pirmadienį paskambinti dekanui Robertui Bekui į Kornelo universitetą. Dekanas bendravo su daugeliu iš savo buvusių gabesnių studentų. Jis gal ir galėtų parekomenduoti reikiamą žmogų.

Nepaisant šios dienos tragedijos, reikėjo pamąstyti, kas bus toliau.

Nevisiškai aiški buvo ir jo bei Kristinos ateitis. Galvoti apie juos abu jam buvo malonu. Tarp jų dar nieko nebuvo sutarta.

Tačiau jis žinojo, kad kažkas bus. Kiek anksčiau Kristina išvažiavo į savo butą Zantiji rajone. Netrukus jis ruošėsi pas ją nuvykti.

Reikėjo sutvarkyti dar ir keletą ne tokių malonių reikalų. Prieš valandą į Peterio kabinetą užsuko Naujojo Orleano policijos kapitonas Jolzas. Jis atėjo pasimatyti su Kroidono hercogiene.

— Kai su ja šneki, — pasakė Jolzas, — tai sėdi ir galvoji, kas slypi po tuo storu ledo sluoksniu. Ar tai moteris? Ar ji ką nors pajautė žuvus jos vyrui? Aš mačiau jo lavoną. Dieve mano! Niekas negalėtų nusipelnyti tokio baisaus galo. Tarp kitko, ji irgi jį matė. Nedaugelis moterų sugebėtų tai išlaikyti. Tačiau joje nėra nė mažiausios silpnybės. Jokios šilumos, jokių ašarų. Ji tiktai pakelia savo galvą ir meta į tave išdidų žvilgsnį. Atvirai šnekant, mane traukia prie jos kaip vyrą. Pajunti, kad nori sužinoti, kas ji iš tikrųjų tokia.

Detektyvas nutilo ir susimąstė.

Kiek vėliau atsakydamas į Peterio klausimą Jolzas tarė:

— Taip, mes pateiksime jai kaltinimą buvus nusikaltimo bendrininke, ir tuoj po laidotuvių ji bus suimta. O kas bus toliau — ar prisiekusieji išteisins ją, jei advokatas pareikš, kad tai padarė jos vyras, kuris dabar jau yra nebegyvas... Na ką gi, pamatysime.

Policininkas dar papasakojo, kad Ogilviui jau buvo pateiktas kaltinimas.

— Kol kas jis kaltinamas buvęs nusikaltimo bendrininku. Vėliau gal surasime ką nors rimtesnio. Tai nuspręs prokuroras. Kaip ten bebūtų, jei jo vieta dar neužimta, nesitikėkite jo pamatyti anksčiau nei po penkerių metų.

— Mes ir nesitikime.

Viešbučio saugumo tarnybos reorganizacija buvo viena iš svarbiausių artimiausiųjų Peterio užduočių.

Kapitonui Jolzui išėjus, kabinete įsivyravo tyla. Buvo jau ankstyvas vakaras. Po kiek laiko Peteris išgirdo, kaip atsidarė ir užsidarė durys į koridorių. Į jo duris kažkas vos girdimai pasibeldė.

Jis šūktelėjo:

— Užeikite!

Tai buvo Aloizijus Roisas. Jaunasis negras ant padėklo atnešė martinio ropinę ir stiklinę. Jis padėjo padėklą ant stalo.

— Pamaniau, kad jums gal šitiek užteks.

— Ačiū, — pasakė Peteris, — bet aš niekuomet negeriu vienas.

— Aš taip ir maniau, kad jūs tai pasakysite.

Roisas iš kišenės išsitraukė antrą stiklinę.

Jie išgėrė tylėdami. Viskas įvyko pernelyg neseniai, kad galima būtų sakyti lengvabūdiškus tostus.

Peteris paklausė:

— Ar jūs susitvarkėte su misis Leš?

Roisas linktelėjo.

— Nuvežiau ją tiesiai į ligoninę. Mes turėjome įeiti pro skirtingas duris, bet tada aš vėl su ja susitikau ir nuvedžiau pas misterį O`Kyfą.

— Ačiū.

Po pokalbio su Kurčiu O`Kyfu Peteriui reikėjo pasiųsti į aerouostą žmogų, kuriuo jis galėtų pasitikėti. Būtent dėl šios priežasties jis paprašė, kad važiuotų Roisas.

— Kai mes ten atvykome, operacija buvo jau baigta. Neskaitant komplikacijų, jaunoji panelė, mis Leš, tikrai išsikapstys.

— Malonu tai girdėti.

— Misteris O`Kyfas man pasakė, kad jie ruošiasi susituokti.

Kai tik ji bus pakankamai sveika. Atrodė, kad jos motinai šis sumanymas visai patiko.

Peteris nežymiai šyptelėjo.

— Manyčiau, kad nedaugeliui motinų tai nepatiktų.

Kiek patylėjęs Roisas tarė:

— Girdėjau apie šįryt įvykusi susirinkimą. Apie jūsų poziciją. Apie tai, kuo visa tai baigėsi.

Peteris linktelėjo.

— Viešbutyje panaikinta segregacija. Bet kokia forma. Nuo dabar.

— Turbūt laukiate, kad aš jums padėkočiau. Už tai, kad davėte mums tai, kas ir taip mūsų.

— Ne, — pasakė Peteris. — O jūs ir vėl tampate dygus. Tačiau dabar mane domina, gal jūs norite pasilikti gyventi su V. T.?

Žinau, kad jam tas patiktų, o jūs galėtumėt daryti ką tik panorėsite. Viešbutyje yra daug darbo teisininkui. Aš galėčiau pasirūpinti, kad dalis to darbo atitektų jums.

— Dėkoju jums, — pasakė Roisas, — tačiau privalau atsisakyti. Šiandien aš jau kalbėjau su misteriu Trentu — aš išsikraustysiu tuoj po universiteto baigimo. — Jis pripylė stiklines ir susimąstė.

— Mes su jumis esame skirtingose barikadų pusėse. Šis karas mums gyviems esant nesibaigs. Tas žinias apie įstatymus, kurias aš įgijau, ruošiuosi panaudoti savo žmonių labui. Mūsų dar laukia sunki kova — teismuose, ir ne tik. Ne visada ji bus garbinga — tiek iš mūsų, tiek iš jūsų pusės. Tačiau kai mes esame neteisūs, netolerantiški, neobjektyvūs, — atminkite, kad jūs patys mus to išmokėte. Ta kova palies mus visus. Jus taip pat. Jūs panaikinote segregaciją, tačiau tai dar ne viskas. Atsiras problemų: dėl mūsų žmonių, kuriems nepatiks tai, ką jūs padarėte; dėl negrų, kurie negražiai elgsis, kurie šokiruos jus vien dėl to, kad yra tokie, kokie yra. Kaip jūs ketinate elgtis su juodaodžiu rėksniu, juodaodžiu peštuku, pusgirčiu juodaodžiu Romeo? Tarp mūsų yra ir tokių. Kai taip elgiasi baltieji, jūs nuryjate tai, jūs bandote šypsotis ir dažniausiai jiems atleidžiate. Tačiau kai taip elgsis juodaodžiai — ką jūs tada darysite?

— Tai nebus lengva, — pasakė Peteris. — Aš stengsiuosi būti objektyvus.

— Jūs stengsitės. O kiti ne. Kaip ten bebūtų, tai bus tikras karas. Visame tame yra tik vienas geras dalykas.

— Koks gi?

— Tai, kad retkarčiais bus skelbiamos paliaubos. — Roisas pakėlė padėklą, ant kurio buvo pastatyta ropinė ir tuščios stiklinės. — Tokios kaip dabar.

Dabar jau buvo naktis.

Viešbutyje baigėsi eilinės dienos darbo ciklas. Jis šiek tiek skyrėsi nuo įprastinio, tačiau po netikėtų įvykių skraiste rutina buvo ta pati. Užsakymai, registracija, administracija, tvarkos palaikymas, inžinerinis skyrius, garažas, buhalterija, virtuvė... — visa tai kartu atliko vienintelę paprastą funkciją — sutikti svečią, apgyvendinti jį, leisti jam pailsėti ir palinkėti laimingo kelio.

Netrukus ciklas vėl prasidės iš naujo.

Kiek pavargęs, Peteris Makdermotas pasiruošė išeiti. Jis išjungė šviesą kabinete ir iš administracijos patalpų skersai perėjo per pagrindinį mezoniną. Praeidamas pro veidrodį, kabojusį šalia į vestibiulį vedusių laiptų, jis pažvelgė į savo atvaizdą. Tik dabar pastebėjo, kad jo kostiumas buvo susiglamžęs ir purvinas. Pagalvojo, kad tokiu jis pavirto po lifto nuolaužų krūva, po kuria mirė Bilibojus.

Kur tik buvo įmanoma, jis ranka išlygino švarko raukšles. Staiga kišenėje kažkas sušiureno, ir įkišęs ten ranką jis pirštais užčiuopė sulankstytą popieriaus skiautelę. Ištraukdamas ją iš kišenės, prisiminė, kas tai buvo. Tai buvo raštelis, kurį Kristina perdavė jam šį rytą po susirinkimo — susirinkimo, kuriame jis pastatė į pavojų savo karjerą vardan principo ir nugalėjo.

Iki šiol jis buvo visai užmiršęs tą raštelį. Jis smalsiai jį atlankstė. Jame buvo parašyta: “Tai bus puikus viešbutis, nes jis bus panašus į žmogų, kuris jam vadovaus“.

Apačioje mažesnėmis raidėmis Kristina parašė: “P. S. Aš tave myliu“.

Šypsodamasis jis paspartino žingsnį ir nusileido apačion, į savojo viešbučio vestibiulį.