KETVIRTADIENIS

1

Jei kitą dieną jis nori žvaliai dirbti, turi eiti namo ir bent kiek numigti.

Buvo pusė valandos po vidurnakčio. Peteris Makdermotas porą valandų, o gal daugiau, vaikščiojo, mąstė ir pasijuto atsigavęs bei maloniai nuvargęs.

Jis seniai turėjo įprotį vaikščioti iš lėto, kai galvoje sukasi mintys ar problemos, kurių neįmanoma išspręsti.

Tą vakarą, atsisveikinęs su Mama, jis nuvyko į savo butą miesto centre. Tačiau ankštuose kambarėliuose jis negalėjo nei nurimti, nei užmigti, todėl išėjo pasivaikščioti link upės. Jis lėtai nužingsniavo Poidro ir Džulija Vovz gatvėmis, aplenkė prie kranto prisišvartavusius laivus — vieni buvo vos apšviesti ir tylūs, o kituose žmonės aktyviai ruošėsi išplaukti. Kanalo gatvėje įsėdo į keltą, kuris jį perkėlė per Misisipę, o kitoje upės pusėje vaikščiojo vieniši atklydeliai, žvelgdami į tamsioje upėje atsispindinčius miesto žiburius. Grįždamas jis užsuko į Vo Karė ir dabar sėdėjo sename prancūziškame turguje, siurbčiodamas vėlyvą kavą.

Prieš keletą minučių, pirmą sykį per tas valandas prisiminęs viešbučio reikalus, jis paskambino į “Šv. Gregorį“. Peteris pasiteiravo, ar gauta kokių žinių, susijusių su Amerikos dantistų kongreso grasinimu iškelti suvažiavimą kitur. “Taip, — painformavo jį naktinės pamainos viršininko padėjėjas, — vyriausiasis padavėjas, dirbantis aukšte, skirtame suvažiavimui, kelios minutės prieš vidurnaktį atsiuntė raštelį. Kol kas, kiek vyriausiasis padavėjas sugebėjo išsiaiškinti, dantistų vykdomasis komitetas, šešias valandas posėdžiavęs, nepadarė tvirto galutinio sprendimo. Tačiau kitą rytą pusę dešimtos Dofino salone įvyks skubus susirinkimas. Jame turėtų dalyvauti apie tris šimtus žmonių. Susirinkimas bus slaptas, ir viešbutis buvo paprašytas padėti užtikrinti saugumą bei slaptumą“.

Peteris paliepė išpildyti viską, ko jie prašo, ir iki ryto išmetė šitą reikalą sau iš galvos.

Be šio trumpo nukrypimo, visos jo mintys sukosi apie Maršą ir tai, kas atsitiko šį vakarą. Klausimai jo galvoje dūzgė kaip įkyrios bitės. Kaip pasielgti teisingai, kad jo poelgis nebūtų grubus ir neužgautų Maršos? Vienas dalykas, be jokios abejonės, yra aiškus: jos pasiūlymas neįmanomas. Bet be ceremonijų atmesti nuoširdų prisipažinimą būtų pats baisiausias netaktas. Jis jai pasakė: “Jei daugiau žmonių būtų tokie nuoširdūs kaip jūs...“

Dabar iškilo dar vienas dalykas — ir kodėl reikėtų to bijoti, jei nuoširdumas turi būti abipusis. Šį vakarą jis žavėjosi Marša ne kaip jauna mergaite, o kaip moterimi. Užmerkęs akis, jis vėl išvydo ją tokią, kokia ji buvo, o šito pasekmės vis dar svaigino jį kaip stiprus vynas.

Tačiau stipraus vyno jis yra ragavęs jau anksčiau, ir ilgainiui jo skonis apkarto, todėl prisiekė sau, kad daugiau niekada taip neatsitiks. Ar toks patyrimas įkrečia vyrui proto, ar užgrūdina jį ir išmoko geriau rinktis moteris? Jis dėl to abejojo.

Ir vis dėlto jis buvo kvėpuojantis ir jaučiantis vyras. Jo paties sau pasiskirta vienuma nei galėjo, nei turėjo tęstis be galo. Klausimas buvo — kada ir kaip ją užbaigti?

Bet kokiu atveju, kas bus toliau? Ar jis pasimatys dar kada su Marša? Jis manė, kad neišvengiamai turėtų tą padaryti, nebent ryžtingai nutrauktų jų santykius. Jei jie vis dėlto susitiktų, tai kaip reikėtų elgtis? O ką reiškia jų amžiaus skirtumas?

Marša buvo devyniolikmetė. Jam jau trisdešimt dveji. Skirtumas nemažas, bet ar tikrai? Be abejonės, jei jie abu būtų dešimčia metų vyresni, jų romanas arba vedybos visai neatrodytų kuo nors ypatingos. Be to, jis labai abejojo, ar Marša sugebėtų artimai susidraugauti su savo amžiaus vaikinu.

Klausimams nebuvo galo. Tačiau vis dar reikėjo nuspręsti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis susitiks su Marša.

Apie visa tai mąstydamas, jis taip pat neužmiršo ir Kristinos.

Per kelias pastarąsias dienas jiedu su Kristina tapo tokie artimi, kokie niekada nebuvo iki šiol. Jis atsiminė, kad jo paskutinė mintis prieš važiuojant pas Preiskotus buvo apie Kristiną. Netgi dabar jis pajuto, kad nekantriai laukia, kada vėl galės ją pamatyti ir išgirsti.

Ar ne keista, kad jisai, kuris prieš savaitę nuo nieko nepriklausė, šią minutę plėšosi tarp dviejų moterų!

Peteris, užmokėjęs už kavą, skausmingai šyptelėjo ir pakilo eiti namo.

“Šv. Gregoris“ buvo daugiau ar mažiau pakeliui, ir jis instinktyviai pasuko pro jį. Kai priėjo viešbutį, buvo kelios minutės po pirmos.

Iš gatvės buvo matyti, kad vestibiulyje vis dar vaikščiojo žmonės. Lauke, Šv. Čarlzo aveniu, buvo tylu — lėtai pravažiuodavo taksi ir praeidavo vienas kitas pėstysis. Jis perėjo per gatvę ir pasuko artimesniu keliu pro viešbučio užpakalinę dalį. Ten buvo dar ramiau. Jau buvo bepraeinąs įėjimą į viešbučio garažus, kai sustojo, perspėtas garažo viduje pajudėjusio automobilio burzgesio bei artėjančių priekinių šviesų spindulių. Po kelių sekundžių išniro juodas automobilis žemu kėbulu. Jis važiavo greitai ir prie gatvės staiga sustojo, net padangos sucypė. Peteris pastebėjo, kad tai “Jaguaras“, ir jo sparnas atrodė kiek įlenktas. Toje pačioje pusėje esantis šviesų žibintas irgi atrodė kažkoks ne toks. Jis pagalvojo, jog šitie defektai greičiausiai atsirado ne dėl aplaidumo viešbučio garaže. O jei visgi taip, šitai jis greitai sužinos.

Jis automatiškai žvilgtelėjo į vairuotoją ir nustebęs pamatė, kad tai Ogilvis. Vyriausiasis viešbučio detektyvas, sutikęs Peterio žvilgsnį, atrodė lygiai taip pat nustebęs. Staiga automobilis išvažiavo iš garažo ir nurūko tolyn.

Peteris ėmė svarstyti, ko ir kur Ogilvis galėtų važiuoti ir kodėl jis vairavo “Jaguarą“, o ne savo įprastinį aplamdytą “Ševroletą“. Tačiau nusprendęs, jog tai, ką darbuotojai veikia už viešbučio ribų, yra jų asmeninis reikalas, Peteris nuėjo į savo butą.

Netrukus jis jau kietai miegojo.

2

Skirtingai nuo Peterio Makdermoto, “Visraktis“ Milnas miegojo ne per geriausiai. Nors tikslias Prezidentų numerio rakto detales jis sužinojo greitai ir sėkmingai, to nebuvo galima pasakyti apie jo bandymą pasigaminti tokį pat raktą, kuriuo jis galėtų naudotis.

Ryšiai, kuriuos Visraktis užmezgė atvykęs į Naująjį Orleaną, pasirodė esą ne tokie naudingi, kaip jis tikėjosi. Pagaliau vietinis spynų kalvis, įsikūręs lindynių gatvėje netoli Airių Kanalo ir užtikrinęs Visraktį, kad juo gali pasitikėti, sutiko padaryti raktą, nors ir burbėdamas, kad turi dirbti vadovaudamasis apibūdinimu, o ne matydamas prieš save tikrąjį raktą. Tačiau naujasis raktas bus pagamintas ne anksčiau kaip ketvirtadienio vidudienį, ir užmokestis, kurio kalvis pareikalavo už darbą, yra nežmoniškas.

Visraktis sutiko ir mokėti tokią kainą, ir laukti suprasdamas, jog pasirinkimo jis neturi. Tačiau laukimas jį labiausiai vargino, nes gerai žinojo, kad kiekviena valanda didina šansus būti užtiktam ir pagautam.

Prieš eidamas gulti jis svarstė, ar anksti rytą nevertėtų darsyk pavagiliauti viešbutyje. Iš savo kolekcijos dar nebuvo panaudojęs dviejų raktų: nuo keturi šimtai keturiasdešimt devintojo kambario — antrasis raktas, įgytas aerouoste — ir nuo aštuoni šimtai trečiojo kambario, kurio jis šiandien paprašė ir gavo prie registracijos stalo vietoj savojo aštuoni šimtai trisdešimtojo kambario rakto. Tačiau jis nusprendė nieko nedaryti, įrodęs sau, kad verčiau luktelti ir susikaupti didesniam su Kroidono hercogiene susijusiam projektui. Ir vis dėlto net ir taip nusprendęs, Visraktis žinojo, kad pagrindinis jo motyvas yra baimė.

Naktį, kai jį kankino nemiga, baimė išaugo tiek, kad jis net nusprendė, jog rytoj kaip nors nugalės baimę ir vėl taps liūtaširdžiu.

Po kiek laiko jis vos ne vos užsnūdo ir susapnavo didžiules geležines duris, kurios pamažu užsiverdamos atitvėrė nuo jo lauką ir dienos šviesą. Kol dar buvo tarpelis, jis bandė bėgti, bet neturėjo jėgų net pajudėti, o durims užsidarius, ėmė raudoti žinodamas, kad jos niekada daugiau neatsidarys.

Jis pabudo drebėdamas tamsoje. Veidas buvo šlapias nuo ašarų.

3

Nuvažiavęs kokias septyniasdešimt mylių nuo Naujojo Orleano, Ogilvis vis tebegalvojo apie susidūrimą su Peteriu Makdermotu. Patirtas šokas jį paveikė netgi fiziškai. Po susidūrimo jis daugiau kaip valandą vairavo taip įsitempęs, kad kartais, vingiuodamas per miestą, paskui perkirtęs Pontšartreno grindinį ir įsukęs į šiaurėn vedančią autostradą numeris penkiasdešimt devyni, beveik nesuvokė, kur važiuoja.

Jo akys be perstojo krypo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Jis stebėjo kiekvieną užnugaryje pasirodžiusią šviesų porą laukdamas, kada mašina lengvai jį aplenks, lydima sirenos kauksmo. Priartėjęs prie kiekvieno naujo posūkio, jis pasiruošdavo staigiai stabdyti priešais įsivaizduojamą policijos užtvarą.

Jis tučtuojau nusprendė, kad vienintelė įmanoma priežastis, ko ten atsidūrė Peteris Makdermotas, yra ta, jog jis norėjo būti Ogilvio nusikalstamo išvykimo liudininku. Kaip jam pavyko sužinoti apie jų planą, Ogilvis net neįsivaizdavo. Bet, matyt, tą padaryti jam kažkaip pasisekė, o viešbučio seklys, kaip didžiausias geltonsnapis, įkliuvo į jo spąstus.

Tik vėliau, vienišoje ryto tamsoje pro šalį lekiant kraštovaizdžiui, jis ėmė svarstyti, ar tai negalėjo būti ir atsitiktinumas.

Be abejonės, jei Makdermotas būtų turėjęs kokių nors ketinimų, “Jaguarą“ dabar persekiotų arba jau seniai būtų sustabdę prie kokios kelio užtvaros. Tačiau kadangi nieko panašaus nebuvo, spėjimas, jog tai įvyko atsitiktinai, atrodė įtikimas ir, tiesą pasakius, beveik neabejotinas. Šitaip nusprendus, Ogilvio nuotaika pakilo. Jis ėmė džiugiai mąstyti apie kelionės pabaigoje jo laukiančius dvidešimt penkis tūkstančius dolerių.

Jis ėmė svarstyti, ar verta važiuoti tolyn, kai iki šiol viskas klojosi taip puikiai. Po geros valandos bus šviesu. Iš pat pradžių jis planavo pasukti iš kelio ir kur nors palaukti, kol vėl sutems. Tačiau sugaišti visą dieną visgi būtų pavojinga. Buvo pravažiavęs tik pusę Misisipės valstijos ir atsidūręs palyginti netoli nuo Naujojo Orleano. Žinoma, važiuosi toliau — rizikuosi būti pastebėtas, bet jam pasidarė įdomu, ar didelė toji rizika. Šiam sumanymui prieštaravo ir per dieną susikaupęs nuovargis. Jis jau pasijuto pervargęs ir norėjo gerai išsimiegoti.

Ir tada tai įvyko. Už jo, tarsi nusileidusi iš dangaus, pasirodė mirksinti raudona šviesa. Įsakmiai suspiegė sirena.

Būtent to per pastarąsias kelias valandas jis ir laukė. O nesulaukęs, pamažu atsipalaidavo. Dabar jį ištiko dvigubas šokas.

Koja ant pedalo instinktyviai nusileido iki pat grindų. Tarsi puikiai paleista strėlė “Jaguaras“ šovė pirmyn. Greičio rodyklė staigiai pasviro iki septyniasdešimties mylių, aštuoniasdešimties, aštuoniasdešimt penkių. Pasiekęs devyniasdešimt, Ogilvis prie posūkio sumažino greitį. Tuomet raudona šviesą prisiartino. Sirena, kuri trumpam buvo nutilusi, vėl sucypė. Raudona šviesa prisigretino prie jo šono — paskui važiavęs vairuotojas ėmė lenkti.

Ogilvis žinojo, kad bėgti beprasmiška. Net jei jis ir ištrūks iš persekiotojo už nugaros, jam nepavyks išvengti kitų, kurie iš anksto perspėti laukia jo priekyje.

Staiga jis pastebėjo pro šalį blykstelint kitą automobilį: šviesiai dažytą ilgą limuziną, kurio blausiai apšviestame viduje matėsi žmogaus figūra, palinkusi virš kito žmogaus. Greitosios pagalbos mašina jį lenkė, ir jos raudonos šviesos išblėso tamsoje. Šis nuotykis jį sukrėtė ir dar sykį patvirtino, kaip jis pavargęs. Jis nusprendė, kad, nepaisant rizikos, privalo sustoti ir pralaukti dieną pasislėpęs. Jis jau buvo pravažiavęs Meikoną, mažą Misisipęs gyvenvietę, kuri ir buvo jo pirmosios nakties tikslas. Rausvi aušros spinduliai pamažu nušvietė dangų. Jis stabtelėjo pasižiūrėti į žemėlapį ir netrukus iš greitkelio išsuko į šalutinių kelių grandinę.

Netrukus kelias virto vėžėmis išraižytu, žolėmis užžėlusiu keliuku. Išlipęs iš automobilio, Ogilvis apžvelgė jį supančią vietovę.

Aplinkui augo keletas medžių, vieta buvo apleista, nesimatė jokių gyventojų. Artimiausias pagrindinis kelias buvo daugiau kaip už mylios. Netoliese matėsi medžių grupelė. Jis nužingsniavo pėsčiomis ir ištyrė, kad keliukas veda link tų medžių ir ten užsibaigia.

Storulis patenkintas niurgztelėjo. Sugrįžęs į “Jaguarą“, jis atsargiai pavažiavo artyn ir paslėpė jį po medžių lapija. Tada jis porą sykių apėjo mašiną ir patikrino, ar ji gerai paslėpta — patenkintas nusprendė, jog automobilį galima pastebėti tik iš gana arti. Viską sutvarkęs, jis atsigulė ant galinės sėdynės ir užmigo.

4

Atsibudęs prieš aštuonias ryto, Vorenas Trentas nusistebėjo, kodėl jis jaučiasi toks energingas. Tik vėliau prisiminė, kad šį rytą bus užbaigta vakar pradėta sutartis su Padienių darbininkų profsąjunga. Ignoruodamas jam daromą spaudimą, niūrias pranašystes ir įvairiausias išgalvotas kliūtis, jis likus vos kelioms valandoms išgelbėjo “Šv. Gregorį“ nuo rajūno O`Kyfo viešbučių koncerno. Tai buvo jo asmeninis triumfas. Mintis, kad šis keistas susibroliavimas su profsąjunga vėliau gali atnešti dar didesnių problemų, jis stūmė tolyn. Jei problemos ir iškils, jis susirūpins tada, kai tam ateis laikas. Šiuo metu svarbiausia pašalinti dabar iškilusią grėsmę.

Atsikėlęs iš lovos, jis pažvelgė į miestą iš savo numerio penkioliktame aukšte, esančiame pačiame viešbučio viršuje, lango. Vėl išaušo graži saulėta diena ir danguje beveik nesimatė debesų.

Jis patyliukais niūniavo dainelę, kol nusiprausė po dušu ir buvo Aloizijaus Roiso nuskustas. Akivaizdus viršininko linksmumas buvo toks neįprastas, kad Roisas iš nuostabos pakėlė antakius, nors Vorenas Trentas, dar neįsilingavęs iš miegų tiek, kad galėtų šnekėtis, jo niekuo nepradžiugino.

Apsirengęs jis įėjo į kambarį ir tučtuojau paskambino Rojaliui Edvardsui. Revizorius, kurį telefonistė surado namuose, sugebėjo nupasakoti ir tai, kad jis dirbo visą naktį, ir tai, kad viršininko telefono skambutis atitraukė jį nuo sąžiningai uždirbtų pusryčių. Nekreipdamas dėmesio į pašnekovo tone nuskambėjusią graudžią gaidelę, Vorenas Trentas norėjo sužinoti, kokia buvo vakar apsilankiusių dviejų buhalterių reakcija. Revizoriaus nuomone, nors jie ir pasižymėjo keletą pastabų apie viešbučio dabartinę kritišką būklę, daugiau nieko išskirtinio nepastebėjo ir, atrodo, buvo patenkinti Edvardso atsakymais į jų klausimus.

Taip užtikrintas, Vorenas Trentas leido revizoriui grįžti prie savo pusryčių. Jis pamanė, kad galbūt netgi šią akimirką į Vašingtoną telefonu jau siunčiamas pranešimas, patvirtinantis jo paties “Šv. Gregorio“ būklės apibūdinimą. Jis nusprendė, kad greitai turi apie tai išgirsti.

Kone tą pačią sekundę sučirškė telefonas.

Roisas kaip tik ruošėsi patiekti ant vežimėlio atgabentus pusryčius. Vorenas Trentas mostelėjo jam palaukti.

Telefonistė pranešė, kad skambina iš toli. Jam prisistačius, antroji telefonistė paprašė luktelti. Po valandėlės linijoje pasigirdo šiurkštus Padienių darbininkų profsąjungos prezidento balsas.

— Trentas?

— Taip. Labas rytas!

— Aš jus vakar, po velnių, perspėjau neslėpti jokios informacijos. Dabar sakau jums: tiems žmonėms, kurie bando mane pergudrauti, baigiasi taip, jog jie sako verčiau nebūtų gimę. Jums pasisekė, kad taip atsitiko prieš sudarant sutartį. Bet aš jus perspėju: niekuomet nebandykite šitaip žaisti dar kartą!

Netikėtumas, išgirdus atšiaurų, priešišką balsą, valandėlei atėmė Vorenui Trentui žadą. Atsipeikėjęs jis užprotestavo:

— Dėl Dievo, neturiu supratimo, apie ką jūs kalbate.

— Neturite supratimo, kai tuo tarpu jūsų prakeiktame viešbutyje vyksta rasinės pjautynės! Kai šita istorija išvemta kiekviename Niujorko ir Vašingtono laikraštyje!

Po keleto sekundžių jis sugebėjo susieti šį piktą išpuolį su vakarykščiu Peterio Makdermoto pranešimu.

— Vakar ryte įvyko nedidelis incidentas. Nieko panašaus į rasines pjautynes nebuvo. Kai kalbėjausi su jumis, dar nežinojau, kad taip atsitiko. Net jei ir būčiau žinojęs, man nebūtų atėję į galvą to laikyti tokiu svarbiu dalyku, kad apie jį vertėtų užsiminti. O Niujorko laikraščių aš dar neskaičiau.

— Juos perskaitys mano profsąjungos nariai, o jei ne tuos, tai kitus, kuriuose istorija bus aprašyta ne vėliau kaip šį vakarą. Dar daugiau, jei aš investuosiu pinigus į viešbutį, kuris ištaisinėja tokius fokusus, jie visi pradės baisiausiai klykti kartu su kiekvienu kongresmenu, kuriam reikia, kad už jį balsuotų spalvotieji.

— Vadinasi, jūs susirūpinote ne dėl savo principų. Jums nesvarbu, ką mes darome, kol apie tai nesužino kiti.

— Man rūpi mano biznis. Ir kur aš investuoju sąjungos pinigus.

— Mūsų sandėris galėtų būti laikomas paslaptyje.

— Jei jūs tuo tikite, tai esate didesnis kvailys, negu kad maniau iki šiol.

Vorenas Trentas niūriai sau prisipažino, jog tai tiesa: anksčiau ar vėliau apie jų sandėrį visi sužinos. Jis pabandė kalbėti kitaip:

— Vakarykštis įvykis visiškai nėra kas nors ypatinga. Pietiniuose viešbučiuose jau taip yra atsitikę ir dar kartosis. Po dienos kitos dėmesys nukryps į ką nors kita.

— Gal taip ir yra. Bet jei jūsų viešbučiui bus suteiktas Padienių darbininkų profsąjungos finansavimas, dėmesys, po velniais, tučtuojau sugrįš. O be šito aš galiu kuo puikiausiai apsieiti.

— Norėčiau išsiaiškinti. Ar turiu suprasti, kad, nepaisant to, kad jūsų buhalteriai ištyrinėjo viešbučio situaciją, mūsų vakarykštis susitarimas nieko nebereiškia?

— Bėda ne jūsų knygose, — atsiliepė balsas iš Vašingtono. — Mano žmonės grįžo su teigiamais įspūdžiais. Bet kokie santykiai neįmanomi dėl antrosios priežasties.

Tai štai, galų gale pagalvojo Vorenas Trentas, per kažkokį ginčą, kurį jie vakar palaikė nereikšmingu, pergalės nektaras iš jo atimtas. Suprasdamas, jog dabar kad ir ką sakytų, jau nieko nebepakeis, jis aštriai pakomentavo:

— Ne visada sąjungos fondus naudojote taip atsargiai.

Atsakymas buvo tyla. Po kiek laiko profsąjungos prezidentas švelniai tarė:

— Kurią nors dieną jūs dėl šito pasigailėsite.

Lėtu judesiu Vorenas Trentas padėjo telefono ragelį. Ant šalimais stovinčio stalo Aloizijus Roisas išskleidė oro paštu atsiųstus laikraščius iš Niujorko. Jis parodė į “Herald Tribune“.

— Daugiausia čia. Laikraštyje „Times“ nieko neradau.

— Vašingtone išleidžia vėlyvesnius laikraščius.

Vorenas Trentas žvilgtelėjo į straipsnio “Herald Tribune“ pavadinimą ir į šalia įdėtą nuotrauką. Joje buvo matyti vakarykštė scena “Šv. Gregorio“ vestibiulyje, ir daktaras Nikolasas su daktaru Ingramu užėmė centrines pozicijas. Jis nusprendė, kad vėliau perskaitys visą straipsnį. Dabar jis nejautė jokio noro tai padaryti.

— Ar dabar atnešti jums pusryčius?

— Aš nealkanas, — papurtė galvą Vorenas Trentas. Jo akys šoktelėjo aukštyn ir sutiko į jį įbestą jaunojo negro žvilgsnį.

— Tu tikriausiai manai, kad aš gavau, kas man priklausė.

Roisas pamąstė:

— Kažką panašaus. Mano nuomone, jūs neprisitaikote prie laiko, kuriame gyvename.

— Jeigu taip ir yra, tai daugiau dėl to nesirūpink: nuo rytojaus mano nuomonė čia nedaug bereikš.

— Aš dėl to apgailestauju.

— Tai reiškia, kad vietoj manęs ateis O`Kyfas.

Trentas nuėjo prie lango ir sustojęs ėmė pro jį žiūrėti. Jis tylėjo, o paskui staiga tarė:

— Tikriausiai girdėjote apie man pasiūlytas sąlygas — viena iš jų, kad likčiau ir toliau čia gyventi.

— Taip.

— Kadangi taip viskas klostosi, tikiuosi, kad sekantį mėnesį baigęs Teisės fakultetą, liksi pas mane. Nenorėčiau atleisti tave iš darbo, ką lyg ir turėčiau padaryti.

Aloizijus Roisas suabejojo. Kitą kartą jis būtų mestelėjęs greitą kandų atsakymėlį. Bet jis žinojo, kad jį pasilikti maldauja nugalėtas, vienišas žmogus.

Roisas sunerimo nežinodamas, kaip apsispręsti, o be to, sprendimą reikėjo padaryti greitai. Kone dvylika metų Vorenas Trentas elgėsi su juo kaip su sūnumi. Jei jis liks, jo pareigos bus ne daugiau kaip būti Voreno Trento draugu bei patikėtiniu tomis valandomis, kai jis nebus užsiėmęs teisiniu darbu. Gyvenimas toli gražu nebus nemalonus. Ir vis dėlto egzistavo kiti lemiantys ir vienas kitam prieštaraujantys veiksniai, kurie turėjo nulemti, ar jis liks, ar išeis.

— Nesu daug apie tai galvojęs, — sumelavo jis. — Galbūt vertėtų pagalvoti.

Vorenas suprato, kad viskas — ir dideli, ir maži dalykai — keičiasi, ir dauguma iš jų staiga. Pasąmonėje jis neturėjo nė mažiausios abejonės, kad Roisas jį greitai paliks, lygiai taip pat, kaip iš jo rankų išsprūdo galimybė kontroliuoti “Šv. Gregorį“. Jo vienišumo ir nereikalingumo pojūtis, ko gero, buvo tipiškas per ilgai gyvenančių žmonių jausmas.

Roisui jis tarė:

— Gali eiti. Norėčiau valandėlę pabūti vienas.

Jis nusprendė po kelių minučių paskambinti Kurčiui O`Kyfui ir oficialiai pasiduoti.

5

“Time“ žurnalo leidėjai, rytiniuose laikraščiuose užtikę masinančią istoriją, vikriai persimetė prie “Šv. Gregorio“ pilietinių teisių pažeidimo incidento. Žurnalo vietiniam atstovui, atsakingam už Naująjį Orleaną skyriui “Apie valstijas“, buvo paliepta nežiopsoti ir, nuvykus į viešbutį, iššniukštinėti bei pasižymėti viską, ką tik galės. Hiustono biuro vyriausiasis redaktorius, kuriam vakar paskambino netrukus po to, kai Niujorke pasirodė sensacinga istorija “Herald Tribune“ laikraštyje, ankstyvuoju reisu išskrido į įvykio vietą.

Ir štai dabar abu bendradarbiai susitiko su Herbiu Čandleriu ankštame kambarėlyje, esančiame pirmajame aukšte. Kambarėlyje, vietinei publikai žinomame spaudos kambario vardu, stovėjo tik rašomasis stalas, telefonas ir stovas skrybėlėms. Viršininkui iš Hiustono, kaip vyriausiajam iš jų, atiteko vienintelė kėdė.

Čandleris, gerai žinodamas apie “Times“ žurnalo ištikimumą tiems, kurie jam padeda, pasakojo apie žvalgybą, iš kurios ką tik grįžo.

— Susižinojau dėl dantistų susirinkimo. Jie ten užsidarę — nė nosies neįkiši. Vyriausiajam padavėjui pasakyta neįleisti nieko, išskyrus narius, netgi jų žmonų, ir jų pačių atstovai prie durų tikrins įeinančiųjų pavardes. Prieš prasidedant susirinkimui, iš salės turės išeiti visi viešbučio tarnai, ir durys bus užrakintos.

Biuro viršininkas linktelėjo. Šis veiklus, ežiuku apsikirpęs jaunuolis, vardu Kvaratonas, jau paėmė interviu iš dantistų asociacijos prezidento daktaro Ingramo. Ir vyriausiojo pasiuntinio žodžiai patvirtino tai, ką jis jau buvo girdėjęs.

“Taip, mes organizuojame neeilinį susirinkimą, — pasakė daktaras Ingramas. — Šitaip vakar nusprendė mūsų vykdomasis komitetas, tačiau susirinkimas turi įvykti prie uždarų durų. Jei būtų mano valia, sūnau, tu ir visi kiti galėtų ne tik įeiti, bet būtų maloniai kviečiami. Jie mano, kad žmonės kalbės laisviau, jei žinos, kad šalia nėra spaudos atstovų. Tad atrodo, tau teks šitą progą praleisti“.

Kvaratonas, nė neketindamas ko nors praleisti, daktarui Ingramui mandagiai padėkojo. Jau papirkęs Herbį Čandlerį ir padaręs jį savo bendrininku, jis ketino griebtis gudrybės ir įsigauti į susirinkimo salę apsirengęs pasiskolinta patarnautojo uniforma. Iš paskutinio Čandlerio pranešimo buvo aišku, kad planą reikia keisti.

Kvaratonas vis klausinėjo:

— Ar salė, kur vyks susirinkimas, yra pakankamai didelė?

— Tai Dofino salonas, sere, — linktelėjo Čandleris. — Jame gali susėsti trys šimtai žmonių. Maždaug tiek jie ir tikisi.

“Time“ žurnalo korespondentas valandėlei susimąstė. Bet koks susirinkimas, kuriame dalyvauja trys šimtai žmonių, be jokių abejonių, nebebus jokia paslaptis tą minutę, kai jis baigsis. Jam pasibaigus, jis galėtų lengvai įsimaišyti tarp delegatų ir, apsimesdamas vienu iš jų, sužinoti, kas įvyko. Tačiau šiuo būdu jis nepamatytų jokių įdomių smulkmenų, kurias taip mėgo ir “Time“ žurnalas, ir jo skaitytojai.

— Ar šiame salone yra balkonas?

— Yra nedidelis, bet apie jį aš jau galvojau. Patikrinau. Ten sėdės keli suvažiavimo dalyviai. Be to, ten atjungiami mikrofonai.

— Po velniais! — šūktelėjo vietinis žurnalistas. — Ko jie taip bijo — gal sabotažo?

— Kai kurie iš jų nori pasisakyti, — garsiai galvodamas pradėjo Kvaratonas, — bet netrokšta, kad tai pakliūtų į laikraščius. Profesionalūs darbuotojai dažniausiai neturi labai tvirtos nuomonės kokiu nors klausimu, bent jau ne rasiniu. Jie jau užsitarnavo sau vietą, susitaikydami su tuo, kad kartais vien dėl aplinkinių reikia demonstratyviai pasišalinti ar šiaip dėl akių patriukšmauti. Pasakyčiau, kad šiuo atžvilgiu susidariusi situacija yra unikali.

Ir dėl šios priežasties, pagalvojo jis, ši istorija gali būti dar įdomesnė, negu jis manė iš pradžių. Dabar jis buvo dar labiau pasiryžęs bet kokia kaina prasiskverbti į susirinkimą.

Staiga jis pasisuko į Herbį Čandlerį.

— Man reikia aukšto, kuriame vyks susirinkimas, ir virš jo esančio aukšto planų. Juose turi būti ne tik kambarių išdėstymas, suprantate, tai turi būti techniniai planai, kuriuose būtų pažymėtos sienos, vamzdžiai, lubų ertmės ir visa kita. Planai man reikalingi tučtuojau, nes jei norime ką nors nuveikti, laiko mums — mažiau kaip valanda.

— Tikrai nežinau, ar turime tokį dalyką, sere. Bet kokiu atveju...

Pasiuntinių viršininkas nutilo žiūrėdamas, kaip Kvaratonas atlenkia vieną po kito dvidešimties dolerių banknotus.

“Time“ korespondentas padavė Čandleriui penkis banknotus.

— Nusigaukite pas ką nors iš techninės priežiūros, inžinierių ar panašiai. Kol kas naudokitės štai šitais pinigais. Aš jums vėliau atsilyginsiu. Grįžkite pas mane čia po pusvalandžio arba anksčiau, jei tik įmanoma.

— Taip, sere! — atraportavo Čandleris, ir jo žebenkštiškame veide atsirado kreiva, vergiškai nuolanki šypsenėlė.

— Pasidomėkite vietiniais atgarsiais, jei jūs nieko prieš, — Naujojo Orleano reporteriui paliepė Kvaratonas. — Pareiškimais iš Rotušės aikštės, iš miesto lyderių. Pasikalbėkite su kuo nors iš NAACP. Juk žinote.

— Miegodamas galėčiau apie tai rašyti.

— Miegodamas nerašykite. Ieškokite, kas žmones sudomintų. Galėtumėt, pavyzdžiui, užklupti merą vonioje. Kol kalbėtųsi su jumis, jis nusiplautų rankas. Simboliška. Svarbiausia gera pradžia.

— Pamėginsiu pasislėpti tualete, — taip taręs, žurnalistas linksmai nuėjo žinodamas, kad ir jam už darbo viršvalandžius bus dosniai sumokėta.

Pats Kvaratonas laukė “Šv. Gregorio“ kavinėje. Jis užsisakė arbatos su ledu ir išsiblaškęs, jau galvodamas apie besiplėtojančių istoriją, ją siurbčiojo. Ši istorija bus viena iš svarbesnių ir, jei jis sugebės rasti šviežių detalių, kitos savaitės leidinyje galbūt užims pusantros skilties. Tai jam būtų malonu, nes per pastarąsias savaites kokį tuziną ar dar daugiau jo kruopščiai suregztų istorijų Niujorkas arba atmetė, arba neatleistinai sutrumpino. Tai nebuvo kas nors neįprasto, ir “Time-Life“ darbuotojai išmoko susitaikyti su tuo, kad kartais straipsniai išlaužiami iš piršto. Tačiau Kvaratonas mėgo patekti į spaudą ir būti tenai pastebėtas.

Jis sugrįžo į mažąjį spaudos kambarėlį. Po kelių minučių tenai atėjo Herbis Čandleris, vesdamasis apyjaunį griežtų bruožų vyriškį, vilkintį kombinezonu. Pasiuntinių viršininkas jį pristatė kaip Česą Elį, viešbučio remonto darbininką. Atvykėlis nedrąsiai paspaudė Kvartonui ranką ir, palietęs brėžinių ritinį, kurį laikė pasikišęs po pažastimi, susidrovėjęs tarė:

— Turiu grąžinti juos į vietą.

— Aš ilgai neužtruksiu, — tarė Kvaratonas ir padėjo Eliui išvynioti planus, kurių galus prispaudė, kad nesiriestų. — Kur yra Dofino salonas?

— Čionai.

— Aš pasakiau jam apie susirinkimą, sere, ir kad jūs norite pats išgirsti, kas ten vyksta, — įsikišo Čandleris.

— Kas šitose sienose ir lubose? — paklausė Elio “Time“ korespondentas.

— Sienos vientisos. Tarp lubų ir kito aukšto grindų yra plyšys, bet jei manote, kad galėsite ten įlįsti, tai iš to nieko neišeis. Jūs iškristumėte per tinklą.

— Reikėtų patikrinti, — tarė Kvaratonas, kuris būtent apie tai ir galvojo. Jis bakstelėjo pirštu į planą. — Ką reiškia šitos linijos?

— Karšto oro ventiliacijos anga iš virtuvės. Ten jūs iškeptumėte.

— O čia?

Elis stabtelėjo, tyrinėdamas planą. Jis pasitikrino antrajame lape.

— Šalto oro vamzdis. Jis eina per Dofino salono lubas.

— Ar jame yra išėjimas į saloną?

— Trys. Centre ir abiejuose jo galuose. Jie čia pažymėti.

— Kokio dydžio tas vamzdis?

— Manau, kokių trijų kvadratinių pėdų, — pasvarstęs atsakė remonto darbuotojas.

— Nuveskite mane į tą vamzdį, — ryžtingai tarė Kvaratonas. — Aš noriu į jį įlįsti ir nušliaužti tiek, kad girdėčiau, kas vyksta apačioje.

Tai užtruko stebėtinai mažai laiko. Elis, pradžioje nenorėjo nieko daryti, tačiau buvo Čandlerio paragintas ir parūpino antrą kombinezoną bei įrankių rinkinį. “Time“ žurnalistas greitai apsirengė kombinezoną ir pasičiupo įrankius. Tada Elis nervindamasis, bet nedarydamas jokių klaidų, nuvedė jį prie šalia virtuvės, esančios tame pačiame aukšte, kuriame vyko susirinkimas, stovinčio priestato. Pasiuntinių viršininkas atsargiai pasišalino. Kvaratonas neturėjo supratimo, kiek iš to šimto dolerių Čandleris perdavė Eliui — jis įtarė, kad ne visus, bet, matyt, užtenkamai.

Du tariamieji viešbučio remonto darbuotojai nepastebimai persigavo per virtuvę. Priestate aukštai ant sienos kabančias metalines grotas Elis buvo nuėmęs iš anksto. Į angą, kurią atidengė grotos, kilo aukštos kopėčios. Be žodžių Kvaratonas ėmė lipti kopėčiomis į viršų ir įlindo angos vidun. Jis pamatė, kad ten vos įmanoma šliaužti, pasiremiant alkūnėmis. Vamzdyje buvo visiškai tamsu, neskaitant kelių iš virtuvės atklydusių mirguliuojančių spindulėlių. Jis pajuto į veidą dvelkiantį šaltą orą, ir jam įlindus giliau į vamzdį dvelkimas dar sustiprėjo.

Elis sušnibždėjo jam įkandin:

— Skaičiuokite ventiliacijos angas — jų turi būti keturios. Ketvirta, penkta ir šešta veda į Dofino saloną. Stenkitės netriukšmauti, sere, nes antraip jus išgirs. Aš ateisiu po pusvalandžio, o jei jūs nebūsite baigęs, tai sugrįšiu dar po pusės valandos.

Kvaratonas pabandė pasukti galvą, bet to padaryti jam nepavyko. Tai jam priminė, kad išlįsti lauk bus sunkiau negu įlįsti vidun. Negarsiai šūktelėjęs “Supratau!“, jis pajudėjo.

Suskaudo į kietą metalo paviršių besiremiančius kelius ir alkūnes. Ant paviršiaus pasitaikydavo nežmoniškai aštrių išsikišimų. Kvaratonas net persikreipė iš skausmo, kai varžto galas perplėšė jo kombinezoną ir skausmingai įsirėžė į koją. Pasiekęs ranka jis atsikabino ir atsargiai nušliaužė tolyn.

Ventiliacijos angas buvo nesunku pastebėti, kadangi pro jas viršun sruvo šviesa. Jis prašliaužė per tris iš jų, melsdamasis, kad grotos po juo ir pats vamzdis būtų saugiai pritvirtinti. Artindamasis prie ketvirtosios angos, išgirdo balsus. Atrodo, susirinkimas prasidėjo. Kvaratono džiaugsmui, balsai girdėjosi aiškiai, o ištiesęs kaklą jis netgi matė po juo esančios salės dalį. Jis pagalvojo, kad žiūrint iš sekančios angos, vaizdas galėtų būti dar geresnis. Taip ir buvo. Dabar jis matė daugiau kaip pusę apačioje esančio susibūrimo kartu su pakylėta tribūna, iš kurios kalbėjo dantistų prezidentas daktaras Ingramas. Apsičiupinėjęs “Time“ žurnalistas susirado užrašų knygelę ir tušinuką, kurio gale buvo įtaisytas mažutis žibintuvėlis.

— ... skatinu jus, — tvirtai tikino daktaras Ingramas, — laikytis kaip įmanoma tvirčiau.

Stabtelėjęs tęsė toliau:

— Profesionalai, tokie kaip mes, kurie iš prigimties pripratę laikytis aukso vidurio, jau per ilgai žaidė žmonių teisių klausimais. Tarpusavyje vieni kitų mes nediskriminuojame, bent jau dažniausiai, ir nusprendėme, kad to pakanka. Įvykius bei spaudimą, pasitaikančius už mūsų narių veiklos ribų, mes ignoravome. Mes samprotavome, kad esame profesionalūs medikai, kurie neturi laiko kam nors kitam. Galbūt tai ir tiesa, ir tai mums yra patogu. Bet retkarčiais, ar tai mums patinka, ar ne mes privalome įsitraukti, nes jau esame įtraukti iki pat šaknų.

Daktaras stabtelėjo, akimis tyrinėdamas auditoriją.

— Jūs jau girdėjote apie neleistiną šio viešbučio įžeidimą mūsų gerbiamam kolegai daktarui Nikolasui. Šis įžeidimas yra tiesioginis žmogaus teisių įstatymo pažeidimas. Jiems kaip atpildą aš, kaip jūsų prezidentas, siūlau radikalų sprendimą. Mes turėtume atšaukti savo suvažiavimą ir visi kaip vienas išeiti iš šio viešbučio.

Iš kai kurių salės vietų pasigirdo nusistebėjimo šūksniai. Daktaras Ingramas tęsė:

— Dauguma iš jūsų jau žinote apie šį pasiūlymą. Kitiems, kurie atvyko tik šį rytą, jis negirdėtas. Leiskite pasakyti abiem grupėms, kad žingsnis, kurį aš siūlau, man, lygiai taip pat kaip ir jums, atneš nepatogumų, nusivylimą bei praradimų tiek mūsų profesinėje srityje, tiek visuomenėje. Tačiau kartais, dažnai labai reikšmingais atvejais, rezultatų gali duoti tik pačios ryžtingiausios priemonės. Mano nuomone, ši situacija ir yra vienas iš tokių atvejų. Mes turime tik vieną kelią parodyti savo jausmų stiprumą ir neabejotinai įrodyti, kad dėl žmogaus teisių su šios profesijos žmonėmis daugiau juokauti nepatartina.

Iš salės pasigirdo keletas šūksnių: “Klausykite! Klausykite!“, tačiau tuo pačiu metu girdėjosi ir nepatenkintųjų murmėjimas.

Apie salės vidurį nevikriai ant kojų pašoko apkūnus vyriškis. Kvaratonui, palinkusiam ties savo stebėjimo anga, į akis krito vyriškio pagurklis, besišypsančios storos lūpos bei akiniai su stambiais rėmeliais. Apkūnusis vyriškis prisistatė:

— Aš iš Kanzaso.

Pasigirdo sveikinantys šoksniai, į kuriuos jis atsakė riebios rankos mostelėjimu.

— Aš turiu vieną klausimą daktarui. Ar jis pats paaiškins mano žmonai, kuri laukė šitos dienos kaip daugelis kitų žmonų, kodėl mes, vos spėję čia atvykti, turime apsisukti ir braukti namo?

— Tai nėra svarbiausias dalykas! — užprotestavo kažkas įpykęs. Šiuos žodžius nuslopino kitų salėje sėdinčių delegatų ironiškos pašaipėlės bei juokas.

— Taip, sere, — tarė apkūnusis vyriškis. — Norėčiau, kad jis pats apie tai praneštų mano žmonai.

Patenkintas savimi, jis atsisėdo.

Daktaras Ingramas stovėjo išraudęs, pasipiktinęs.

— Džentelmenai, šis reikalas yra svarbus ir skubus. Mes jau ir taip atidėjome sprendimą dvidešimt keturioms valandoms, kas, mano nuomone, galėjo būti visu pusdieniu trumpiau.

Pasigirdo plojimai, bet jie buvo trumpi ir pakriki. Vienu metu prakalbo dar keletas žmonių. Šalia daktaro Ingramo stovintis susirinkimo pirmininkas taukštelėjo plaktuku.

Kalbėjo dar keletas asmenų, pasmerkusių daktaro Nikolaso nepriėmimą į viešbutį, bet klausimo, kaip reikėtų už tai atsilyginti, jie neišsprendė. Tada, tarsi susitarus, visų dėmesys nukrypo į liekną, dabitiškai apsirengusį vyrą, vadovaujančiųjų patarimu stovintį salės priekyje. Kvaratonas nenugirdo pirmininko pranešamos pavardės, bet pagavo jo žodžius “...antrasis viceprezidentas bei mūsų vykdomojo komiteto narys“.

Naujasis kalbėtojas pradėjo sausu, džeržgiančiu balsu:

— Mano pasiūlymu, kurį palaikė keletas kolegų komiteto narių, šis susirinkimas yra slaptas. Dėl to galime kalbėti laisvai žinodami, kad tai, ką pasakysime, nebus užrašyta ir galbūt neteisingai suprasta už šio kambario sienų. Šiai idėjai, galėčiau dar pridėti, energingai priešinosi mūsų gerbiamas prezidentas Ingramas.

— Ko jūs bijote — kad jus apkaltins dalyvavimu tokioje akcijoje? — nuo scenos šūktelėjo daktaras Ingramas.

Nekreipdamas dėmesio į klausimą, dabitiškai apsirengęs vyras tęsė:

— Aš niekinu diskriminaciją ne mažiau už bet ką kitą. Kai kurie iš mano geriausių... — jis suabejojo, — labiausiai mėgstamų kolegų yra tokių pažiūrų bei rasių žmonės. Taipogi aš, kartu su daktaru Ingramu, smerkiu vakarykštį incidentą. Šiuo metu mūsų nuomonės nesutampa tik vienu procedūriniu klausimu. Daktaras Ingramas, jei tik galiu lygintis su jo gebėjimu metaforiškai kalbėti, pritaria danties ištraukimui. Mano nuomone, mes turėtume užsiimti kiek švelnesniu gydymo būdu, bandydami pašalinti nemalonų, tačiau vietinės reikšmės užkrėtimą.

Nuskambėjo juokas, ir kalbėtojas nusišypsojo.

— Nemanau, kad mūsų kolega daktaras Nikolasas, kuris, deja, susirinkime nedalyvauja, suvažiavimą atšaukus nors ką laimėtų. Mes, kaip profesionalai, be abejonės, pralaimėtume. Dar daugiau — ir kadangi šitas susirinkimas yra uždaras, galiu pasakyti atvirai — nemanau, kad rasių santykių klausimas yra mūsų kaip organizacijos reikalas.

— Žinoma, tai mūsų reikalas! — užprotestavo balsas iš salės galo. — Argi tai nėra kiekvieno reikalas?

Tačiau salės dauguma nutilusi atidžiai klausėsi.

— Savo poziciją turėtume laikytis arba jų atsisakyti tik kaip atskiri individai. Žinoma, esant reikalui, privalome palaikyti savo narius, ir netrukus aš pateiksiu keletą pasiūlymų dėl daktaro Nikolaso atvejo. Tačiau aš sutinku su daktaru Ingramu, kad mes esame profesionalai medikai, kurie kitiems dalykams nedaug turi laiko.

— Aš to nesakiau! — pašoko ant kojų daktaras Ingramas. — Aš pabrėžiau, kad tokio požiūrio buvo laikomasi praeityje. Aš pats su tuo visiškai nesutinku.

— Ir vis dėlto jūs taip pasakėte, — gūžtelėjo pečiais dabitiškasis vyras.

— Tačiau visai ne tai turėdamas omenyje. Neleisiu, kad mano žodžius iškreiptų! — piktai sužybsėjo daktaro akys. — Pone pirmininke, mes čia vaizdžiai kalbame, vartodami žodžius “deja“, “apgailėtinas“. Argi jūs visi nematote, kad reikalas yra daug reikšmingesnis, kad mes sprendžiame žmogaus teisių bei padorumo klausimą? Jei jūs būtumėte buvę čia vakar įvykio liudininkai, kaip kad buvau aš, ir matę mūsų kolegos, draugo, gero žmogaus įžeidimą...

Salėje pasigirdus šūksniams „Tvarkos! Tvarkos!“, pirmininkas taukštelėjo plaktuku, ir daktaras Ingramas nenoromis, paraudusiu veidu, nusileido.

Dabitiškasis vyras mandagiai paklausė:

— Ar galiu tęsti?

Pirmininkas linktelėjo.

— Ačiū. Džentelmenai, trumpai pateiksiu savo pasiūlymus. Visų pirma siūlau, kad mūsų būsimieji suvažiavimai vyktų ten, kur daktaras Nikolasas ir kiti jo rasės atstovai būtų priimti be jokių klausimų ar nepatogumų. Tokių vietų yra galybė, ir esu tikras, kad likusieji iš mūsų jas laikys priimtinomis. Antra. Siūlau pasirašyti rezoliuciją, smerkiančią šio viešbučio elgesį su daktaru Nikolasu, o po to turėtume kaip planavę tęsti suvažiavimą.

Stovėdamas ant scenos, daktaras Ingramas netikėdamas papurtė galvą.

Kalbėtojas pasižiūrėjo į vienintelį popieriaus lapą, kurį jis laikė rankoje.

— Kartu su keletu vykdomojo komiteto narių aš parašiau rezoliucijos apmatus...

Kvaratonas, įsikūręs savo lizde, nustojo klausęsis. Pati rezoliucija nebuvo svarbi. Jos esmę buvo galima numatyti, o jei reikės, tekstą jis gaus vėliau. Vietoj to jis ėmė stebėti žemiau esančius veidus. Jis nusprendė, kad tai vidutiniai gana išsilavinusių vyrų veidai. Juose atsispindėjo palengvėjimas. Jie jautė palengvėjimą, pagalvojo Kvaratonas, kadangi išvengė nepatogaus, neįprasto veiksmo, kurį siūlė daktaras Ingramas. Demokratiškų žodžių balzamas, pateiktas tiesiogiai, pasiūlė išeitį. Salėje būta ir švelnaus protesto — vienas balsas, parėmęs daktarą Ingramą — tačiau tai neilgai truko. Susirinkimas virto ištęsta rezoliucijos formulavimo diskusija.

“Time“ žurnalistas ėmė drebėti — tai jam priminė, kad, be kitų nepatogumų, jis jau beveik valandą lindi šalto oro vamzdyje.

Jis turėjo gyvą istoriją, kurią Niujorko stilistai pateiks įprastu stiliumi. Jis taip pat nujautė, kad šią savaitę jo straipsnis nebus sutrumpintas.

6

Apie Dantistų kongreso sprendimą tęsti suvažiavimą viešbutyje Peteris Makdermotas išgirdo beveik tą pačią minutę, kai baigėsi uždaras susirinkimas. Kadangi viešbučiui tai buvo labai svarbu, jis kongresų skyriaus administratoriui liepė budėti prie Dofino salono durų, kad šis kuo skubiausiai praneštų viską, ką sugebės sužinoti. Prieš minutę ar dvi administratorius paskambino ir pasakė, jog iš išeinančių delegatų pokalbių aišku, kad pasiūlymas atšaukti suvažiavimą atmestas.

Peteris žinojo, kad rūpindamasis viešbučiu jis turėtų tuo džiaugtis. Tačiau jautėsi prislėgtas. Jam pasidarė įdomu, kaip dabar jaučiasi daktaras Ingramas, kurio stipri pozicija bei tiesumas buvo taip akivaizdžiai atmesti.

Peteris prieštaringai pagalvojo, kad Voreno Trento ciniškas vakarykštės situacijos įvertinimas galų gale pasitvirtino. Jis nusprendė, kad turėtų jam apie tai pranešti.

Peteriui įėjus į viršininkų numerio vyriausiojo valdytojo kambarį, į jį akis pakėlė Kristina. Ji šiltai nusišypsojo, primindama jam, kad jis norėjo vakar su ja pasikalbėti.

Ji pasiteiravo:

— Ar geras buvo vakarėlis? — Atrodė, kad ją linksmino šioks toks Peterio susidrovėjimas. — Ar jau spėjote viską pamiršti?

— Viskas buvo gerai, — papurtė jis galvą. — Bet man trūko jūsų, ir aš vis dar jaučiuosi nepatogiai, kad supainiojau susitarimus.

— Mes dvidešimt keturiomis valandomis vyresni. Jau galite sustoti.

— Jei esate laisva, galbūt galėčiau ištaisyti savo klaidą šį vakarą.

— Tiesiog sninga pasiūlymais! — tarė Kristina. — Šį vakarą aš pietauju su misteriu Velsu.

— Jis pasveiko? — pakėlė antakius Peteris.

— Ne tiek, kad išeitų iš viešbučio, todėl mes pietausime čia.

Jei ilgai dirbsite, kodėl po to jums prie mūsų neprisidėjus?

— Jei tik galėsiu, taip ir padarysiu. — Jis parodė į uždarytas dvigubas viešbučio savininko kabineto duris. — Ar V. T. neužimtas?

— Galite užeiti. Tik tikiuosi, kad ne su problemomis ateinate. Šį rytą jis atrodo prislėgtas.

— Turiu žinių, kurios gali jį pradžiuginti. Dantistai ką tik nubalsavo neatšaukti suvažiavimo.

Jis pridėjo kiek rimčiau:

— Tikriausiai skaitėte Niujorko laikraščius.

— Taip, skaičiau. Pasakyčiau, kad gavome, kas mums priklausė.

Jis linktelėjo pritardamas.

— Taip pat skaičiau vietinius laikraščius, — pasakė Kristina. — Apie tą baisią tragediją kelyje nėra nieko naujo. Aš vis apie ją galvoju.

— Aš irgi, — su užuojauta tarė Peteris. Jis dar kartą išvydo prieš tris dienas įvykusią sceną: virvėmis atitvertas, prožektoriais apšviestas kelias, kuriame policija niūriai ieško pėdsakų. Jis galvojo, ar atras policija automobilį ir vairuotoją — šios nelaimės kaltininką. Galbūt dabar ir vienas, ir kitas yra saugioje vietoje ir negali būti aptikti, nors jis tikėjosi, kad taip nebus. Mintis apie vieną nusikaltimą priminė jam apie kitą. Jis privalo nepamiršti paklausti Ogilvio, ar per naktį kas nors išsiaiškinta dėl plėšikavimo viešbutyje. Pagalvojęs apie tai, jis nustebo, kad iki šiol negirdėjo nieko iš vyriausiojo viešbučio detektyvo.

Paskutinį sykį nusišypsojęs Kristinai, jis pasibeldė į Voreno Trento kabineto duris ir įėjo vidun.

Peterio atneštos žinios padarė menką įspūdį. Viešbučio savininkas išsiblaškęs linktelėjo, tarsi nenorėdamas atsibusti iš savo susimąstymo, į kurį buvo pasinėręs, ir nukreipti mintis į ką nors kita. Peteris pajuto, kad jis jau ruošėsi kalbėti kažkokia kita tema, bet staiga persigalvojo. Po labai trumpo pokalbio Peteris išėjo.

Kristina pagalvojo, kad Albertas Velsas, numatydamas Peterio Makdermoto kvietimą šiam vakarui, buvo teisus. Valandėlę ji pasijuto apgailestaujanti, kad sąmoningai pasitvarkė taip, jog šį vakarą būtų užimta.

Ji prisiminė vakar savo sugalvotą gudrybę, kaip padaryti, kad pietūs Albertui Velsui atsieitų nebrangiai. Ji paskambino Maksui, pagrindinės restorano salės vyriausiajam padavėjui.

— Maksai, — tarė Kristina, — jūsų valgyklos pietų kainos tiesiog neįtikėtinos.

— Ne aš jas nustatinėju, mis Frensis. Kartais man norisi, kad galėčiau tą daryti.

— Pastaruoju metu pas jus lankosi ne per daugiausiai žmonių.

— Kai kuriais vakarais, — atsakė vyriausiasis padavėjas, — jaučiuosi kaip Livingstonas, belaukiantis Stenlio. Pasakysiu jums, mis Frensis, žmonės darosi gudresni. Jie žino, kad tokiuose viešbučiuose kaip šis yra viena centrinė virtuvė, ir kur jie bevalgytų, jiems bus patiekti tokie patys valgiai, tų pačių virėjų pagaminti. Tad kodėl gi nenueiti ten, kur kainos žemesnės, net jei aptarnavimas ir nėra toks prašmatnus.

— Aš turiu draugą, — tarė Kristina, — kuriam patinka, kai aptarnaujama kambariuose. Tai pagyvenęs vyriškis, vardu misteris Velsas. Šį vakarą mes ateisime pietų. Gal galėtumėte pasirūpinti, kad jo sąskaita nebūtų didelė, bet ir ne tokia maža, kad jis tai pastebėtų. Skirtumą galite užrašyti į mano sąskaitą.

— Nieko sau! — sukikeno vyriausiasis padavėjas. — Jūs tokia mergina, su kuria bendrauti ir aš pats būčiau nieko prieš.

— Su jumis, Maksai, — atsikirto ji, — aš to nedaryčiau. Visi žino, kad jūs čia vienas iš dviejų turtingiausių viešbučio žmonių.

— Kas tas antrasis?

— Argi ne Herbis Čandleris?

— Sugretindama mano vardą su jo, jūs mane nelabai džiuginate.

— Bet jūs pasirūpinsite misteriu Velsu?

— Mis Frensis, kai atnešime jam sąskaitą, jis pagalvos, kad valgė iš automato išmestus užkandžius.

Juokdamasi ji padėjo telefono ragelį žinodama, jog Maksas sutvarkys šią situaciją taktiškai ir su gera nuovoka.

Šėldamas iš įniršio Peteris Makdermotas lėtai, jau antrą kartą skaitė Ogilvio paliktą raštelį.

Raštelis laukė ant jo stalo, kai jis sugrįžo po trumpo susitikimo su Vorenu Trentu.

Ant jo buvo vakar dienos data bei antspaudas, ir raštelį Ogilvis greičiausiai paliko savo kabinete, kad jį paimtų kartu su kitu šio ryto paštu. Lygiai taip pat aišku buvo tai, jog ir laiko suplanavimas, ir pats raštelio parašymo būdas buvo iš anksto numatytas taip, kad jam gavus raštelį, bent jau artimiausiu metu, nebebūtų įmanoma nieko padaryti.

Raštelyje buvo parašyta:

“Misteriui P. Makdermotui Tema: Neapmokamos atostogos.

Žemiau pasirašęs nuolankiai informuoja, kad išeina keturių dienų atostogoms, kurios tučtuojau ir prasideda. Tas dienas aš pasiimu iš septynių man priklausančių laisvų dienų dėl labai svarbių asmeninių priežasčių.

V. Fineganui, viešbučio apsaugos viršininko pavaduotojui, pranešta apie apiplėšimą, kokių imtasi priemonių ir t.t., ir t.t. Jis gali būti iškviestas ir dėl kitų spręstinų dalykų.

Žemiau pasirašęs į darbo vietą grįš kitą pirmadienį. Nuoširdžiai Jūsų T. L. Ogilvis, viešbučio apsaugos viršininkas“

Peteris pasipiktinęs prisiminė, kad mažiau kaip prieš dvidešimt keturias valandas Ogilvis pripažino, jog galimas daiktas, “Šv. Gregoryje“ darbuojasi profesionalus vagis. Tuomet Peteris paragino viešbučio seklį atsikelti keletui dienų į viešbutį, bet šį pasiūlymą storulis atmetė. Jau tuomet Ogilvis greičiausiai žinojo, kad po kelių valandų ketina išvykti, bet nutylėjo. Kodėl? Tikriausiai todėl, jog žinojo, kad Peteris tam griežtai paprieštarautų, o Ogilvis, matyt, neturėjo jokio noro ginčytis ir galbūt atidėti savo išvykimą.

Raštelyje buvo paminėtos “labai svarbios asmeninės priežastys“. Ką gi, pagalvojo Peteris, tai tikriausiai tiesa. Net Ogilvis, nors ir giriasi savo artimais santykiais su Vorenu Trentu, supranta, kad išvykti šiuo metu, iš anksto neperspėjus, — tai dideli nemalonumai sugrįžus.

Bet kas per asmeninės priežastys galėtų būti? Matyt, ne tokios, kad jas būtų galima atvirai aptarti. Antraip jis taip ir botų pasielgęs. Nepaisant viešbučio reikalų, jei bendradarbiui atsitinka kas nors rimto, jam visada parodoma užuojauta.

Vadinasi, priežastis kiek kitokia, kurios Ogilvis negalėjo atskleisti.

Peteris suprato, kad net ir tai ne jo reikalas, išskyrus tą faktą, jog Ogilvio išvykimas sutrikdė normalią viešbučio veiklą. Tad jis turėjo visas teises įniršti. Jis nusprendė pasistengti sužinoti, kur ir kodėl išvyko vyriausiasis viešbučio seklys.

Jis telefonu pasikvietė Florą ir jai įėjus kilstelėjo raštelį.

Ji, nutaisiusi liūdną veidą, tarė:

— Skaičiau. Ir pamaniau, kad tai jus supykins.

— Jeigu galite, — tarė Peteris, — sužinokite, kur jis išvyko. Pabandykite paskambinti jam į namus ir į kitas mums žinomas vietas. Sužinokite, ar kas nors jį šiandien matė arba ketina susitikti. Visur palikite raštelius. Jei užtiksite Ogilvį, aš su juo pasikalbėsiu pats.

Flora pasižymėjo tai ant lapelio.

— Taip pat paskambinkite į garažą. Vakar naktį aš atsitiktinai ėjau pro šalį. Mūsų draugužis apie pirmą valandą išvažiavo su “Jaguaru“. Galbūt jis pranešė kam nors, kur vyksta.

Florai išėjus, jis pasiuntė pakviesti vyriausiojo viešbučio detektyvo pavaduotoją Fineganą, liesą, lėtakalbį atvykėlį iš Naujosios Anglijos, kuris, prieš atsakydamas į nekantrius Peterio klausimus, ilgai svarstė.

Ne, jis neturėjo supratimo, kur išvyko Ogilvis. Tik vėlai vakar vakare jo viršininkas jam pranešė, kad keletą ateinančių dienų jis bus už viską atsakingas. Taip, vakar visą naktį viešbutyje budėjo patruliai, bet nieko ypatingo nepastebėjo. Šį rytą taip pat nėra žinių, kad kas nors būtų įėjęs į kurį nors svetimą kambarį. Ne, iš Naujojo Orleano policijos departamento nieko naujo nepranešta. Taip, Fineganas pats palaikys kontaktą su policija, kaip pasiūlė misteris Makdermotas. Be abejonės, jei Fineganas turės kokių naujienų iš misterio Ogilvio, misteriui Makdermotui bus tučtuojau pranešta.

Peteris paleido Fineganą. Šiuo momentu daugiau nieko nebebuvo galima padaryti, nors Peterio pyktis Ogilviui vis dar neatslūgo.

Jis vis dar tebebuvo įniršęs, kai Flora pranešė:

— Mis Marša Preiskot antrojoje linijoje.

— Pasakykite jai, kad aš užsiėmęs, paskambinsiu vėliau, — tarė Peteris ir tučtuojau persigalvojo. — Gerai, kalbėsiu.

Jis pakėlė telefono ragelį. Mama linksmai tarė:

— Aš viską girdėjau.

Susierzinęs jis nusprendė priminti Florai, kad kol jie šnekasi tarpusavyje, telefono mygtukas “pauzė“ turėtų būti nuspaustas.

— Atsiprašau, — pasakė jis. — Šis rytas ne toks linksmas kaip puikus praėjęs vakaras.

— O aš maniau, kad viešbučių valdytojai pirmiausia išmoksta greitai atsigauti.

— Gal kiti ir moka. Bet ne aš.

Jis pajuto, kaip ji dvejoja. Tuomet ji ištarė:

— Ar viskas ir buvo puiku — vakar?

— Viskas.

— Šaunu! Tada galiu tesėti savo pažadą.

— Taip ir nujaučiau.

— Ne, — pasakė Marša. — Žadėjau, kad supažindinsiu jus su Naujojo Orleano istorija. Galėtume pradėti šįvakar.

Jis jau norėjo atsisakyti pasiaiškinęs, jog jokiu būdu negali palikti viešbučio, bet staiga pajuto, kad pats to nori. Kodėl gi ne? Jis retai pasinaudodavo jam priklausančiomis dviem laisvomis dienomis per savaitę, o be to, pastaruoju metu jis daug dirbo papildomai. Trumpas išvykimas nieko nesugadins.

— Tvarka, — atsakė jis. — Pažiūrėkime, kiek šimtmečių galima aptarti tarp antros ir ketvirtos valandos.

7

Per dvidešimties minučių maldą prieš pusryčius Kurtis O`Kyfas susizgribo, kad jo mintys kažkur sklando. Tai buvo jam pažįstamas nerimo ženklas, dėl ko jis atsiprašė Dievo, nors ilgai ir neužtruko, kadangi nuolatinis judėjimas į priekį buvo vienas iš viešbučių magnato bruožų — vadinasi, Dievo dovana.

Jam palengvėjo prisiminus, kad ši diena yra paskutinė Naujajame Orleane. Šį vakarą jis išskrenda į Niujorką, o rytoj į Italiją. Ten jis ir Dodo apsistos O`Kyfo “Neapolyje“. Bus pakeista aplinka, o prie to prisidės dar ir malonumas vėl grįžti į vieną iš nuosavų viešbučių. Kurtis O`Kyfas niekuomet nesuprato, ką turi galvoje kritikai sakydami, jog apsistojus O`Kyfo viešbučiuose galima apkeliauti visą pasaulį, niekuomet neperžengiant Jungtinių Amerikos Valstijų ribų. Nepaisant to, kad jis mėgo keliauti po užsienį, jam labiausiai patiko pažįstami dalykai: amerikietiškos dekoracijos, į kurias įsiliedavo tik šiek tiek vietinio kolorito, amerikietiška vandentiekio sistema, amerikietiškas maistas ir dažniausiai pasitaikantys patys amerikiečiai. O`Kyfo suorganizuota tvarka visa tai garantavo.

Ir visiškai nesvarbu, kad po savaitės jis lygiai taip pat nekantriai norės palikti Italiją, kaip dabar kad nori išvykti iš Naujojo Orleano. Jo paties imperijos ribose buvo daugybė vietų, sakysim, “O`Kyfo Tadž Mahalas“, “O`Kyfo Lisabona“, “O`Kyfo Adelaida“, “O`Kyfo Kopenhaga“, kuriose didžiosios personos pasirodymas, nors ir ne toks, be kurio negalima išsiversti, vis dėlto pagyvintų viešbučio veiklą taip, kaip katedros veiklą pagyvina popiežiaus viešnagė.

Vėliau, žinoma, jis grįš į Naująjį Orleaną — po kokio mėnesio ar dviejų, kai “Šv. Gregoris“ jau bus “O`Kyfo Šv. Gregoris“, kai viešbutis bus nuodugniai peržiūrėtas ir perdarytas pagal O`Kyfo viešbučių šabloną. Jo atvykimas į iškilmingą viešbučio atidarymo ceremoniją bus fanfarų, miesto piliečių, spaudos, radijo ir televizijos lydimas triumfas. Kaip paprastai tokiais atvejais, jo palydą sudarys įžymybės, tarp jų ir Holivudo žvaigždės, kurias nesunku pasisamdyti prabangiam, tačiau jam nieko nekainuojančiam pokyliui.

Galvodamas apie tai, Kurtis O`Kyfas pasijuto su nerimu laukiantis šitų įvykių. Jis taip pat buvo kiek suirzęs, kad iki šiol negavo oficialaus Voreno Trento sutikimo priimti prieš dvi dienas pasiūlytas sąlygas. Dabar buvo vėlyvas ketvirtadienio rytas. Iki vidurdienio, pagal jų susitarimą — paskutinio derybų termino — liko mažiau kaip devyniasdešimt minučių. Viešbučio savininkas, dėl jam vienam žinomų priežasčių, nusprendė laukti iki paskutinės minutės.

O`Kyfas neramiai slampinėjo po numerį. Prieš pusvalandį Dodo iškeliavo į parduotuves ir išlaidoms jis jai stambiais banknotais davė keletą šimtų dolerių. Jis pasiūlė nusipirkti lengvų drabužių, kadangi Neapolyje jų laukė tikriausiai dar karštesni orai negu Naujajame Orleane, o Niujorke jie neturės laiko vaikščioti po parduotuves. Dodo patenkinta jam padėkojo kaip ir visada, nors ir ne taip entuziastingai kaip vakar, kai plaukė laivu aplink uostą, nors kelionė kainavo vos šešis dolerius. Moterys, pagalvojo jis, yra keistos būtybės.

Jis sustojo prie lango, pažvelgė pro Jį, ir tuo metu kitame kambario gale suskambėjo telefonas. Žengęs pustuzinį plačių žingsnių, jis pakėlė ragelį.

— Taip?

Jis tikėjosi išgirsti Voreną Trentą, bet telefonistė pranešė, kad skambina iš toli. Po kelių sekundžių linijoje pasigirdo Henko Lemnicerio lėtas kalifornietiškas pro nosį einantis balsas.

— Tai jūs, misteri O`Kyfai?

— Taip, tai aš.

Nors tai buvo nelogiška, Kurtis O`Kyfas tuo metu troško, kad jo atstovas vakariniame krante nejaustų pareigos skambinti jam du kartus per parą.

— Turiu jums puikių žinių.

— Kokių žinių?

— Suorganizavau Dodo vieną dalykėlį.

— Man rodos, vakar aš aiškiai pasakiau, kad mis Leš privalo gauti išskirtinį šansą.

— Nieko išskirtinesnio nebeįmanoma gauti, misteri O`Kyfai! Ši galimybė pati puikiausia, tiesiog neįtikėtina. Dodo — laimės kūdikis.

— Sakyk.

— Voltas Kurzonas nori dar sykį pastatyti filmą “Su savimi to nepasiimsi“. Atsimeni, į šitą puodynę ir mes įdėjome pinigų.

— Atsimenu.

— Vakar sužinojau, kad Voltui reikia mergaitės senosios Anos Miler rolei. Tai geras pašalinis vaidmuo. Tinka Dodo kaip aptempianti liemenėlė.

Kurtis O`Kyfas dar sykį irzliai pagalvojo, kad Lemniceris galėtų ir atsargiau parinkti žodžius.

— Manau, turės būti scenos patikrinimas.

— Be abejonės.

— Tai iš kur žinote, kad Kurzonas sutiks ją filmuoti?

— Jūs juokaujate? Nenuvertinkite savo įtakos, misteri O`Kyfai. Dodo jau priimta. Aš taip pat pasirūpinau, kad su ja dirbtų Sandra Strofan. Žinote Sandrą?

— Taip.

O`Kyfas gerai prisiminė Sandrą Strofan. Ji garsėjo kaip viena geriausių aktorių parengėjų. Be kitų pasiekimų, ji buvo gana garsi tuo, kad priimdavo įtakingų sponsorių parekomenduotas niekam nežinomas merginas ir iš jų padarydavo kino kameros princeses.

— Aš labai patenkintas dėl Dodo, — tarė Lemniceris. — Šitą vaiką aš visuomet mėgau. Vienintelis dalykas yra tas, kad reikės greitai apsisukti.

— Ką reiškia greitai?

— Ji buvo reikalinga jau vakar, misteri O`Kyfai. Bet viskas bus gerai, o dėl viso kito aš susitariau.

— Dėl ko — viso kito?

— Dženė Lamarš, — sutriko Henkas Lemniceris. — Jūs nepamiršote?

— Ne.

Kurtis O`Kyfas tikrai nepamiršo sąmojingos ir gražios Vasaro brunetės, kuri prieš mėnesį ar porą padarė jam tokį įspūdį. Bet po vakarykščio pokalbio su Lemniceriu jis kuriam laikui atidėjo mintis apie Dženę Lamarš.

— Viskas sutvarkyta, misteri O`Kyfai. Dženė šįvakar išskris į Niujorką, kur rytoj susitiks su jumis. Dodo užsakymą Neapolio viešbutyje pakeisime užsakymu Dženei, o Dodo gali atskristi pas mus tiesiai iš Naujojo Orleano. Paprasta, ar ne?

Tai tikrai buvo labai paprasta. Taip paprasta, kad O`Kyfas negalėjo rasti šiame plane nė vieno netikslumo. Bet kažkodėl jis bandė tai padaryti.

— Ar jūs galite užtikrinti mane, kad mis Leš gaus tą vaidmenį?

— Misteri O`Kyfai, galiu prisiekti ant savo motinos kapo.

— Jūsų motina dar nemirė.

— Tada ant senelės, — stojo pauzė, o tada, tarsi staiga suvokęs, Lemniceris tarė: — Jei rūpinatės, kaip pasakyti apie tai Dodo, kodėl to nepadarius man? Tiesiog išeikite porai valandų pasivaikščioti. Aš jai paskambinsiu ir viską sutvarkysiu. Tokiu būdu nebus jokio triukšmo, jokių atsisveikinimų.

— Dėkui. Aš sugebėsiu pats susitvarkyti.

— Kaip žinote, misteri O`Kyfai. Bandau jums padėti.

— Mis Leš telegrafu praneš savo atvykimo į Los Andželą laiką. Jūs sutiksite ją aerouoste?

— Be abejonės. Puiku bus vėl pamatyti Dodo. Ką gi, misteri O`Kyfai, linkiu jums puikiai praleisti laiką Neapolyje. Pavydžiu, kad su jumis bus Dženė.

Nieko neatsakęs, O`Kyfas padėjo ragelį.

Dodo sugrįžo uždususi, apsikrovusi nešuliais, o ją sekė besišypsantis ir maždaug tiek pat ryšulių nešantis patarnautojas.

— Turiu vėl eiti, Kurteli. Yra dar.

— Galėjai paliepti, kad visa tai tau pristatytų, — šiurkščiai tarė O`Kyfas.

— O, taip daug smagiau! Kaip per Kalėdas. — Pasisukusi į patarnautoją, ji tarė: — Mes vykstame į Neapolį. Jis kažkur Italijoje.

O`Kyfas davė patarnautojui dolerį ir palaukė, kol jis išeis.

Nusikračiusi nešuliais, Dodo impulsyviai apkabino O`Kyfo kaklą. Ji pabučiavo jį į abu žandus.

— Ar tau trūko manęs? Oi, Kurteli, aš tokia laiminga!

O`Kyfas švelniai išsilaisvino iš jos rankų.

— Prisėskim. Noriu pasakyti tau, kad mūsų planas truputį keičiasi. Taipogi turiu gerų žinių.

— Mes išvažiuojam anksčiau!

Jis papurtė galvą.

— Tai susiję daugiau su tavimi negu su manimi. Tau, mano mieloji, siūlomas vaidmuo kino filme. Aš tuo pasirūpinau. Šį rytą sužinojau, kad viskas sutvarkyta.

Jis pajuto, kaip Dodo mėlynos nekaltos akys jį tyrinėja.

— Mane užtikrino, kad tai labai geras vaidmuo, tiesą pasakius, aš reikalavau, kad taip būtų. Jei viskas gerai klostysis, ko aš ir tikiuosi, šis vaidmuo turėtų būti tavo karjeros pradžia.

Kurtis O`Kyfas sustojo, pajutęs savo paties žodžių tuštumą.

Dodo lėtai ištarė:

— Matyt, tai reiškia... kad aš turiu palikti tave.

— Deja, mano mieloji, tai tiesa.

— Greitai?

— Bijau, kad rytoj rytą. Tu skrisi tiesiai į Los Andželą. Ten tave sutiks Henkas Lemniceris.

Dodo sutikdama lėtai pakrutino galvą. Vienos rankos pirštais ji išsiblaškiusi perbraukė per savo pelenų baltumo plaukus. Tai buvo paprastas judesys, ir vis dėlto, kaip ir daugelis Dodo gestų, jis buvo nepaprastai jausmingas. O`Kyfas, pats žinodamas, jog tai nelogiška, pajuto pavydo dieglį pagalvojęs, kad dabar Dodo draugas bus Lemniceris. Lemniceris, kuris praeityje parūpino darbą daugeliui iš savo darbdavio buvusių meilužių, neturėtų drąsos iš anksto pradėti žaisti su išsirinkta favorite. Bet vėliau...

Kas bus vėliau, jau atskira kalba. Jis nustūmė tą mintį į šoną.

— Noriu, kad žinotum, mano mieloji, kad netekti tavęs man yra skaudus smūgis. Bet mes privalome galvoti apie tavo ateitį.

— Viskas gerai, Kurteli, — vis nenuleido akių nuo jo Dodo. Nepaisant jų nekaltumo, jis jautė, kad ji viską supranta. — Viskas gerai. Nesirūpink.

— Aš tikėjausi, kad tuo vaidmeniu kino filme tu būsi dar labiau patenkinta.

— Aš esu patenkinta, Kurteli! Vaje, kokia aš patenkinta! Tai tiesiog puiku, kad tu visąlaik darai pačius mieliausius dalykus.

Jos reakcija pakurstė jo paties pasitikėjimą.

— Tai tikrai puiki galimybė. Esu tikras, kad tau gerai pasiseks, ir, be abejonės, atidžiai seksiu tavo karjeros progresą.

Jis nusprendė sutelkti savo mintis į Dženę Lamarš.

— Tai turbūt... — tyliai pabandė Dodo. — Turbūt tu išvyksi šį vakarą, anksčiau už mane.

— Ne, — atsakė jis, tą pačią sekundę apsisprendęs. — Aš atšauksiu savo skrydį ir išvyksiu rytoj iš ryto. Šis vakaras bus ypatingas mums abiem.

Dodo dėkinga žvilgtelėjo į jį, ir suskambo telefonas. Pajutęs palengvėjimą, kad gali užsiimti kažkuo kitu, jis pakėlė ragelį.

— Misteris O`Kyfas? — maloniai paklausė moteriškas balsas.

— Taip.

— Kalba Kristina Frensis, misterio Voreno Trento padėjėja. Misteris Trentas norėjo sužinoti, ar galėtų dabar su jumis susitikti.

O`Kyfas žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo be kelių minučių vidurdienis.

— Taip, — atsakė jis. — Aš susitiksiu su misteriu Trentu. Perduokite jam, kad ateitų.

Padėjęs ragelį, jis nusišypsojo Dodo:

— Atrodo, mano mieloji, kad abu turime dėl ko švęsti: tu dėl spindinčios ateities, o aš dėl naujo viešbučio.

8

Maždaug prieš valandą Vorenas Trentas susimąstęs sėdėjo už savo kabineto, esančio viršininkų numeryje, uždarų dvigubų durų. Šį rytą jis jau keletą kartų siekė telefono, ketindamas paskambinti Kurčiui O`Kyfui ir sutikti su šio pateiktomis viešbučio perėmimo sąlygomis. Ilgiau delsti lyg ir nebebuvo jokių priežasčių. Samdomų darbininkų sąjunga buvo paskutinė finansavimo iš šalies viltis. Šiurkštus jos atsisakymas sužlugdė paskutinę Voreno Trento viltį priešintis pabaisos O`Kyfo atėjimui.

Ir vis dėlto, kiekvieną sykį, ištiesęs ranką prie telefono, Vorenas Trentas ją atitraukdavo. Jis jautėsi kaip kalinys, paskirtą valandą laukiantis mirties bausmės ir prieš tai galįs pasirinkti savižudybę. Jis nusilenkė tam, kas neišvengiama. Jis suprato, jog jo valdymo laikotarpis tuojau baigsis, nes nebuvo kitos išeities. Tačiau žmogiška prigimtis vertė jį laikytis įsikibus į kiekvieną likusią minutę, kol jos visos išseks ir jo apsisprendimo laikas baigsis.

Jis jau ruošėsi kapituliuoti, kai jo užmojį sugriovė Peterio Makdermoto pasirodymas. Makdermotas pranešė apie Amerikos dantistų kongreso sprendimą tęsti savo suvažiavimą, ir šis faktas Voreno Trento visai nenustebino, kadangi jis tai buvo numatęs jau prieš dieną. Tačiau dabar šitas reikalas atrodė jam tolimas ir nereikšmingas. Tad Peteriui Makdermotui Bėjus, jis pasijuto patenkintas.

Jis trumpam grįžo į prisiminimus ir apmąstė savo praeities triumfus ir pasitenkinimą, kurį atnešė kiekvienas iš jų. Tada (ir tai buvo ne taip jau seniai) jo viešbučio ieškodavo patys didingieji ir šiek tiek jiems nusileidžiantys žmonės: prezidentai, karūnuotieji, kilmingieji, prašmatnios damos bei garbingi ponai, galios bei turtų nabobai, išgarsėję ir ne tokie garsūs; ir visi jie turėjo vieną savybę — reikalavo dėmesio ir jį gaudavo. O kur šie elito žmonės vesdavo, ten paskui juos sekdavo kiti, tad “Šv. Gregoris“ tapo ir Meka, ir pinigų darymo mašina.

Sužadinęs visus savo prisiminimus, jis norėjo kurį laiką jais pasigardžiuoti. Vorenas Trentas tikėjosi, kad kokią valandą, kuri buvo likusi jam kaip viešbučio savininkui, jo niekas netrukdys.

Ši viltis pasirodė esanti bergždžia.

Kaip paprastai, jausdama jo nuotaiką, tyliai įėjo Kristina Frensis.

— Misteris Emilis Diumeras norėtų su jumis pasikalbėti. Aš nenorėjau jūsų trukdyti, bet jis sakė, kad tai labai svarbu.

Trentas sumurmėjo. Maitvanagiai jau renkasi, pagalvojo jis. Nors paskui pamanė, kad šitoks palyginimas gal kiek netinkamas. “Šv. Gregoryje“ cirkuliavo nemažai Industrinio prekybos banko, kurio prezidentas ir buvo Emilis Diumeras, pinigų. Tačiau tas pats Industrinis prekybos bankas prieš keletą mėnesių atsisakė pratęsti kredito terminą bei finansavimo pertvarkymui suteikti didesnę paskolą. Na, dabar Diumeras ir jo kolegos direktoriai galėjo nebesirūpinti. Kai įvyks besiartinantis sandėris, jų laukia pinigai. Vorenas Trentas pamanė, kad turėtų savo svečią dėl to užtikrinti.

Jis ištiesė ranką link telefono ragelio.

— Ne, — pasakė Kristina. — Misteris Diumeras yra čia ir laukia už durų.

Vorenas Trentas nustebęs sustojo. Kad Emilis Diumeras paliktų banką, kur viskas taip greitai vyksta, ir ateitų asmeniškai su kuo nors pasimatyti, atrodė be galo neįprasta.

Po minutės Kristina atvedė lankytoją ir išeidama uždarė paskui save duris.

Emilio Diumero, žemo, solidaus žmogaus su baltų plaukų garbana, visi protėviai buvo kreolų giminės. Tačiau jis atrodė taip, tarsi būtų nužengęs iš knygos “Pikviko užrašai“ puslapių. Šį įspūdį sustiprino ir jo pasipūtėliškumas bei nenuoseklumas.

— Aš atsiprašau, Vorenai, dėl tokio staigaus įsiveržimo, iš anksto nepaskyrus susitikimo. Bet prispyrus reikalui, tokiems mandagumams nebeliko laiko.

Jie atsainiai paspaudė vienas kitam rankas. Viešbučio savininkas rankos mostu pakvietė savo lankytoją sėstis.

— Kokiam reikalui?

— Jeigu jūs neprieštaraujate, norėčiau aptarti viską iš eilės. Visų pirma leiskite pasakyti, kaip aš jaudinausi, kai buvo neįmanoma patenkinti jūsų prašymo dėl paskolos. Nelaimei, prašoma suma bei atidavimo terminas niekaip nesiderino su mūsų ištekliais bei nustatyta tvarka.

Vorenas Trentas išsisukinėdamas linktelėjo. Bankininką jis mėgo ne per labiausiai, nors visada jį pakankamai vertino. Po apsimestinio gražbyliavimo, kuris daugeliui sukeldavo nuobodulį ir apgaudavo, slėpėsi sumanus, aštrus protas.

— Tačiau šiandien aš atvykau pas jus su pasiūlymu, kuris, manau, galėtų kompensuoti kai kuriuos ankstesniojo susitikimo nemalonius momentus.

— Tai, — užtikrino Vorenas Trentas, — visiškai neįtikėtina.

— Pažiūrėsime.

Iš plono portfelio bankininkas ištraukė keletą liniuoto popieriaus lapų, kuriuose pieštuku buvo kažkas pasižymėta.

— Kiek žinau, jūsų viešbutis gavo O`Kyfo korporacijos pasiūlymą.

— Turbūt nereikia nė FTB, kad jums tai praneštų.

Bankininkas nusišypsojo.

— Galbūt jūs norėtumėte atskleisti man, kokios jums siūlomos sąlygos?

— Kam tai reikalinga?

— Nes aš čia atvykau tam, kad pateikčiau jums tokį patį pasiūlymą.

— Tokiu atveju dar mažiau priežasčių viską jums iškloti. Galiu jums tik pranešti, kad sutikau duoti atsakymą O`Kyfo žmonėms šiandien iki vidurdienio.

— Taigi. Tokią informaciją aš ir gavau ir todėl taip staiga pas jus pasirodžiau. Tuo pačiu atsiprašau, kad neatvykau anksčiau, nes kol surinkau visą informaciją, praėjo kiek laiko.

Pasiūlymas paskutinę minutę Voreno Trento nė kiek nepradžiugino. Jis nusprendė, kad vietinių investitorių grupelė, vadovaujama Diumero, susivienijo, ketindama dabar pigiai nusipirkti, o vėliau pelningai parduoti. Kad ir kokios būtų sąlygos, vargu ar jos prilygs O`Kyfo pasiūlymui. O ir paties Voreno Trento situacija tikriausiai jau nebegali būti pagerinta.

Bankininkas žvilgtelėjo į savo pieštuku rašytas pastabas.

— Kiek man žinoma, O`Kyfo korporacijos siūloma kaina yra keturi milijonai. Iš šių pinigų du milijonai būtų panaudoti paskolos atnaujinimui, vienas milijonas būtų paliktas balanso išlaikymui, ir išleista vieno milijono vertės O`Kyfo akcijų. Taip pat sklando gandai, kad jums asmeniškai bus užtikrinta galimybė gyventi viešbutyje iki gyvenimo pabaigos.

Voreno Trento veidas iš pykčio išraudo. Jis smarkiai tvojo kumščiu į savo stalą.

— Po velniais, Emili! Nežaisk su manimi katės su pele!

— Jeigu taip pasirodė, atsiprašau. — Dėl Dievo! Jei jau žinote visas detales, tai kam dar klausiate?

— Atvirai sakant, — tarė Diumeras, — laukiau jūsų patvirtinimo, kurį man ką tik davėte. Tas pasiūlymas, kurį aš esu įpareigotas jums pateikti, turėtų būti kiek geresnis.

Vorenas Trentas suprato papuolęs į senus ir labai aiškius spąstus. Bet jį papiktino, kad Diumeras išdrįso šitaip su juo žaisti.

Taip pat buvo akivaizdu — tarp Kurčio O`Kyfo darbuotojų yra išdavikas, galbūt vienas iš vyriausiosios valdybos narių, kuriam patikimos aukštosios politikos paslaptys. Atrodė ironiška, kad Kurtį O`Kyfą, kuris šnipinėjimą laiko savo verslo įrankiu, patį kažkas šnipinėja.

— Kaip atrodo tos geresnės sąlygos? Ir kas jas siūlo?

— Atsakydamas pradžioje į pirmą klausimą, pranešiu, kad šiuo metu negaliu jums to išduoti.

— Aš tariuosi su žmonėmis, o ne su vaiduokliais, — prunkštelėjo Vorenas Trentas.

— Aš ir nesu vaiduoklis, — priminė jam Diumeras. — Dar daugiau, bankas jus gali užtikrinti, kad šis pasiūlymas, kurį aš esu įgaliotas jums pateikti, yra patikimas, ir kad toji pusė, kurios interesams bankas atstovauja, pasižymi neabejotinais kredencialais.

Vis dar susierzinęs dėl bankininko užuominų, viešbučio savininkas tarė:

— Eikime prie reikalo.

— Aš kaip tik ruošiausi tą ir padaryti, — pasakė bankininkas ir sušnarino savo popierius. — Iš esmės mano direktorių nustatyta viešbučio kaina yra lygiai tokia pat kaip ir ta, kurią nustatė O`Kyfo korporacija.

— Nieko keisto, juk jums buvo žinomi O`Kyfo skaičiai.

— Tačiau yra keletas reikšmingų skirtumų.

Pirmą kartą nuo pokalbio pradžios Vorenas Trentas pajuto, kaip kyla jo susidomėjimas tuo, ką žada pasakyti bankininkas.

— Visų pirma mano direktoriai nemano, kad jūs turėtumėte pats atsisakyti vadovauti “Šv. Gregoriui“ ar atsiriboti nuo jo finansinės struktūros. Antra, jų tikslas būtų, kiek tik leis komercinė situacija, išlaikyti viešbučio nepriklausomybę bei dabartinį charakterį.

Vorenas Trentas kietai suspaudė fotelio rankenas. Jis žvilgtelėjo į dešinėje ant sienos kabantį laikrodį. Jis rodė be penkiolikos dvyliktą.

— Jie vis dėlto tvirtai laikytųsi savo ketinimo įsigyti daugumą paprastųjų akcijų, kas šiomis sąlygomis yra protingas reikalavimas, kad galėtų parūpinti veiksmingą valdymo kontrolę. Tad jūs taptumėte stambiausiu akcijų mažumos savininku. Tolesnis reikalavimas būtų tas, kad jūs skubiai atsistatydintumėte iš prezidento bei vyriausiojo direktoriaus pareigų. Gal galėčiau paprašyti jus stiklinės vandens?

Vorenas Trentas iš ant stalo stovėjusio termoso pripylė vieną stiklinę.

— Ką jūs turite galvoje — kad aš tapsiu indų nurinkėju? O galbūt durininko padėjėju?

— Toli gražu, — taip pasakęs, Emilis Diumeras siurbtelėjo gurkšnelį iš stiklinės. — Mane visąlaik stebino ir atrodė ganėtinai reikšminga, kad iš mūsų purvinos Misisipės galima gauti tokio malonaus skonio vandenį.

— Kalbėkite!

— Mano direktoriai siūlo, kad po jūsų atsistatydinimo jūs būtumėte tučtuojau paskirtas tarybos pirmininku, pradžiai dviejų metų terminui.

— Ir būčiau vadovas be valdžios!

— Galbūt. Bet man atrodo, kad būna ir blogiau. O gal jūs norėtumėte, kas tas vadovas be valdžios būtų misteris Kurtis O`Kyfas?

Viešbučio savininkas tylėjo.

— Taip pat turiu pranešti, kad mano direktoriai patenkins bet kokį asmeninio pobūdžio prašymą, susijusį su gyvenimu viešbutyje, kaip kad O`Kyfo korporacijos jums pateiktas pasiūlymas. Dabar dėl akcijų pervedimo ir finansavimo pertvarkymo. Norėčiau pašnekėti apie tai kiek detaliau.

Kol bankininkas kalbėjo, Vorenas Trentas pajuto nerimą, tarsi viskas būtų buvę nerealu. Į jo atmintį sugrįžo senas atsitikimas. Vieną sykį, kai dar buvo mažas berniukas, jis lankėsi kaimo mugėje, rankoje suspaudęs kelis sutaupytus skatikus, kuriuos ketino išleisti karuselėje. Jis pagaliau išdrįso užlipti ant karuselės, pavadintos “Pasivaikščiojimas ant torto“. Matyt, ta pramoga ilgainiui nuėjo į užmarštį. Jis prisiminė, kad karuselė susidėjo iš grindų, kurios nuolatos kilnojosi tai aukštyn, tai žemyn, tai į priekį, tai atgal ir vėl į priekį... Tad grindys nė sekundei nenustodavo judėjusios ir už vieną centą jis nusipirko didžiulį šansą nugriūti, prieš pasiekdamas tolimąjį galą. Iš pradžių tai atrodė smagybė, bet prieš pasivaikščiojimo ant torto pabaigą jis nenorėjo nieko daugiau, tik nulipti žemėn.

Keletas pastarųjų savaičių jam buvo kaip pasivaikščiojimas ant torto. Pradžioje jis pasitikėjo savimi, bet staiga grindys po juo pasisuko. Jos pakilo tada, kai atgijo viltis, o paskui vėl pasviro žemyn. Artinantis pabaigai, Samdomų darbininkų brolija žadėjo stabilumą, bet staiga ir ši galimybė prasmego tarp beprotiškų grindų bangų.

Tik kai netikėtai pasivaikščiojimo ant torto grindys vėl stabilizavosi, jis nieko daugiau nenorėjo, tik nulipti žemėn.

Vorenas Trentas žinojo, kad vėliau jo jausmai pasikeis ir jo asmeninis dėmesys viešbučiui kaip visada atgis. Bet šiuo metu jis jautė vien palengvėjimą, kad ar vienaip, ar kitaip, bet atsakomybės našta slenka ant kitų pečių. Kartu su palengvėjimu atsirado ir smalsumas.

Kas iš miesto verslo lyderių slėpėsi už Emilio Diumero? Kas galėtų tiek domėtis šiuo reikalu, kad sutiktų rizikuoti pinigais, palikdamas “Šv. Gregorį“ kaip tradicinį nepriklausomą viešbutį?

Galbūt Markas Preiskotas? Ar galėtų šis universalinių parduotuvių valdovas bandyti išplėsti savo jau ir taip plačias valdas? Vorenas Trentas prisiminė prieš keletą dienų iš kažko girdėjęs, jog Markas Preiskotas Romoje. Tai galėtų būti paaiškinimas, kodėl jis kreipėsi ne pats asmeniškai. Ką gi, kad ir kas tai būtų, jis apie tai netrukus sužinos.

Akcijų perdavimo sąlygos, apie kurias kalbėjo bankininkas, atrodė palankios. Palyginus su O`Kyfo pasiūlymu, pinigų Vorenas Trentas gaus mažiau, bet užtai jis viešbutyje turės paprastųjų akcijų. O pagal tvarką, kurią siūlė O`Kyfas, jis būtų visiškai nušalintas nuo viešbučio reikalų.

Pagaliau paskyrimas tarybos pirmininku, nors gal bus tik simboliškas postas, nesuteikiantis jam galios, vis dėlto užtikrins jo išsilaikymą viešbutyje bent jau privilegijuotu stebėtoju, ir nežinia dar, kas seks po to. Taip pat nereikėjo užmiršti ir prestižo, kuris būtų jam suteikiamas.

— Tai, — padarė išvadą Emilis Diumeras, — yra ir pinigai, ir nuosavybė. Jau minėjau, kad pasiūlymo sąžiningumą bankas garantuoja. Be to, esu pasiruošęs šį vakarą jums pateikti oficialų laišką su visais ketinimais.

— Ir jei aš sutiksiu, sutartį?

— Nėra jokios priežasties, — svarstydamas tarė bankininkas, prieš tai sučiaupęs lūpas, — kodėl negalima būtų visko greitai sutvarkyti, nes paskolai baigiantis, tą netgi reikėtų atlikti skubiai. Manau, sutartis būtų pasirašyta rytoj tuo pačiu metu.

— Ir tuo pačiu metu, be abejonės, man būtų pranešta, kas yra tasai pirkėjas.

— Tai, — sutiko Emilis Diumeras, — netgi būtina, norint pervesti akcijas.

— Jei rytoj, tai kodėl ne šiandien?

— Taip buvo man paliepta, — papurtė galvą bankininkas.

Voreno Trento galvoje trumpam švystelėjo ankstesnė bloga nuojauta. Jis norėjo reikalauti, kad viena iš sutarties sąlygų ir būtų tai, jog jis šiandien pat sužinos, kas ruošiasi pirkti viešbutį. Tačiau sveikas protas ginčijosi: “Argi tai svarbu, jei tik bus išpildytos sąlygos, dėl kurių bus susitarta?“ Diskutuojant jam taipogi prireiks pastangų, kam jis jautėsi nepasiruošęs. Dar kartą jį apniko susirūpinimas, kurį jis jautė prieš keletą minučių.

Jis atsiduso ir paprastai pasakė:

— Aš sutinku.

9

Negalėdamas patikėti tuo, ką girdi, įsiutęs Kurtis O`Kyfas žiūrėjo į Voreną Trentą.

— Ir jūs turite tiek įžūlumo stovėti štai čia prieš mane ir sakyti, kad jūs jau pardavėte savo viešbutį kitam.

Jie buvo O`Kyfo numerio svetainėje. Išvykus Emiliui Diumerui, Kristina Frensis tučtuojau paskambino, kad susitartų dėl susitikimo, į kurį ir atvyko Vorenas Trentas. Ddodo, kurios veide matėsi abejonė, stoviniavo už O`Kyfo.

— Galite vadinti tai įžūlumu, — atsakė Vorenas Trentas. — Mano nuomone, tai tik informacijos pateikimas. Gal jums taipogi būtų įdomu sužinoti, kad aš nevisiškai išsipardaviau, bet išlaikiau savo esminį dalyvavimą viešbučio reikaluose.

— Jūs tai prarasite!

O`Kyfo veidas iš įniršio paraudo. Jau daug metų nėra atsitikę taip, kad jam atsakytų ką nors, ką jis nori pirkti. Netgi dabar, prislėgtas kartėlio ir nusivylimo, jis negalėjo patikėti, kad jam iš tiesų atsakoma.

— Dėl Dievo! Prisiekiu, kad sumalsiu jus!

Dodo ištiesė ranką. Ji palietė O`Kyfo rankovę.

— Kurteli!

Jis išplėšė ranką.

— Užsičiaupk!

Buvo matyti, kaip jo smilkiniais pulsuoja kraujas. Jo rankos buvo sugniaužtos.

— Tu susijaudinai, Kurteli. Tau nereikėtų...

— Eik po velniais! Nesikišk!

Sunerimusios Dodo akys nukrypo į Voreną Trentą. Jos sutramdė Trento įniršį, kuris jau būtų išsiveržęs. Jis tarė O`Kyfui:

— Galite daryti tai, ką norite. Bet norėčiau jums priminti, kad neturite kažkokios išskirtinės teisės pirkti šį viešbutį. Be to, čia jūs atvykote savo paties noru, o iš manęs kvietimo negavote.

— Jūs apverksite šitą dieną! Jūs ir tie kiti, kad ir kas jie būtų. Aš tuo pasirūpinsiu! Aš padarysiu taip, kad šis viešbutis žlugs ir subankrutuos. Kiekvienas mano žingsnis bus nukreiptas sunaikinti šį viešbutį, o kartu su juo — ir jus.

— Jei bent vienas iš mudviejų gyvens tiek ilgai! — tarė Vorenas Trentas, kuris, jau ir taip susitvardęs, pajuto pasitikėjimą dar labiau stiprėjant, tuo tarpu kai O`Kyfo pasitikėjimas nuslūgo.

— Tačiau gali atsitikti ir taip, jog mums neteks to pamatyti, kadangi jūsų plano įvykdymas netrumpai užtruks. O čia ateisiantys nauji šeimininkai gali jus pašokdinti, jei bandysite su jais konkuruoti.

Šiam spėjimui jis neturėjo pagrindo, tačiau tikėjosi, jog jis pasitvirtins.

O`Kyfas įsiuto:

— Nešdinkitės!

— Tai vis dar mano viešbutis, — atsakė Vorenas Trentas. — Būdamas mano svečiu, jūs savo kambariuose turite tam tikrų teisių. Bet norėčiau patarti, kad nepiktnaudžiautumėte jomis.

Mandagiai vos linktelėjęs Dodo, jis išėjo!

— Kurteli, — tarė Dodo.

O`Kyfas, rodėsi, neišgirdo. Jis sunkiai kvėpavo.

— Kurteli, ar tau viskas gerai?

— Ar tu būtinai turi visuomet uždavinėti kvailus klausimus? Aišku, man viskas gerai.

Jis audringai nužingsniavo per visą kambario ilgį ir atgal.

— Tai tiesiog viešbutis ir nieko daugiau, Kurteli. Tu jų tiek daug turi.

— Aš noriu būtent šito!

— O tas pagyvenęs vyras — jam tai vienintelis...

— Žinoma! Be abejonės, tu viską šitaip supranti. Tai neištikima! Kvaila!

Jo balsas suplonėjo, tapo isteriškas. Dodo buvo persigandusi, nes niekada iki šiol nematė jo šitaip praradusio pusiausvyrą.

— Prašau, Kurteli!

— Mane supa kvailiai! Kvailiai, kvailiai, kvailiai! Tu kvailė! Todėl aš tavim ir nusikratau. Vietoj tavęs atsivesiu ką nors kitą.

Išsprūdus šiems žodžiams, jis jų tučtuojau pasigailėjo. Jie netgi jam pačiam sukėlė šoką, ir jo pyktis nuslūgo tarsi staiga užgesinta liepsna. Valandėlę tvyrojo tyla, o tada jis sumurmėjo:

— Atsiprašau. Man nereikėjo taip sakyti.

Dodo akys atrodė apsiblaususios. Ji išsiblaškiusiu judesiu palietė savo plaukus, tuo pačiu judesiu, kuris jau anksčiau krito jam į akis.

— Aš taip ir žinojau, Kurteli. Tau nebuvo reikalo sakyti.

Ji nuėjo į gretimą numerį ir uždarė paskui save duris.

10

Netikėtas laimikis sugrąžino “Visrakčiui“ Milnui gerą nuotaiką.

Rytą Visraktis grąžino savo strategijos pretekstu pirktus pirkinius į “Mezon Blanš“ parduotuvę. Tą padaryti pasirodė visai paprasta, ir jam greitai bei mandagiai grąžino jo pinigus. Tokiu būdu jis atsikratė šiuo trukdiniu ir praleido valandą, kuri šiaip būtų praėjusi nieko neveikiant. Vis dėlto jam reikėjo laukti dar keletą valandų, kol iš Airių Kanale įsikūrusio kalvio bus galima atsiimti vakar užsakytąjį raktą.

Jis jau ruošėsi išeiti iš “Meson Blansh“ parduotuvės, kai jį aplankė sėkmė.

Prie prekystalio pirmame aukšte turtingai apsirengusi moteris, besikuisdama ir ieškodama kreditinės kortelės, išmetė ryšulėlį raktų. Nei ji, nei kas nors kitas, išskyrus Visraktį, nepastebėjo, kad taip atsitiko. Kol moteris nuėjo, Visraktis šlaistėsi aplinkui, apžiūrinėdamas kaklaraiščius prie gretimo prekystalio.

Jis atėjo palei prekystalį ir, tarsi pirmą sykį matydamas raktus, sustojo jų pakelti. Jis iš karto pastebėjo, kad kartu su automobilio rakteliais ryšulėlyje buvo ir kiti raktai, kurie, atrodė, turėtų tikti namo spynoms. O dar svarbiau buvo kitas dalykas, kurį prityrusios akys tučtuojau pastebėjo: miniatiūrinė automobilio numerių kortelė. Tokias korteles automobilių savininkams paprastai atsiųsdavo veteranai invalidai, kad pamestus raktus būtų galima grąžinti. Ant kortelės buvo Luizianos valstijos numeris.

Laikydamas raktus taip, kad jie matytųsi, jis nuskubėjo paskui moterį, kuri ėjo lauk iš parduotuvės. Jo ankstesnysis judesys neliko nepastebėtas, ir atrodė aišku, jog dabar jis skuba grąžinti raktus savininkei.

Tačiau įsiliejęs į pėsčiųjų spūstį Kanalo gatvėje, jis sugniaužė raktus delne ir įsikišo juos į kišenę.

Moterį jis vis dar matė. Visraktis ją nusekė, atsargiai laikydamasis reikiamo atstumo. Nužingsniavusi du kvartalus, ji perkirto Kanalo gatvę ir įėjo į grožio saloną. Stovėdamas lauke, Visraktis matė, kaip ji prisiartino prie kasininkės, kuri pasižiūrėjo į registracijos knygą, ir tuomet moteris atsisėdo laukti. Su pakilia nuotaika Visraktis nuskubėjo prie telefono.

Paskambinęs į vietos informacijos biurą jis sužinojo, kad jam reikalingus duomenis jis gali gauti valstijos sostinėje, Baton Ruže. Visraktis paskambino ten ir paprašė automobilių registracijos skyriaus telefono. Operatorius iškart žinojo jam reikalingą numerį.

Laikydamas raktus priešais save, Visraktis perskaitė ant miniatiūrinės kortelės parašytą automobilio numerį. Patarnautojas nuobodžiaujančiu balsu pranešė jam, jog automobilis užregistruotas F. R. Dramond, gyvenančios Naujojo Orleano Leikvju rajone, vardu.

Luizianoje, kaip ir kitose Šiaurės Amerikos valstijose ir provincijose, automobilio savininkas viešai užregistruojamas, ir dažniausiai visi duomenys prieinami be didesnių pastangų. Šiuo auksiniu faktu Visraktis jau ne sykį pasinaudojo.

Jis dar sykį paskambino, surinkęs telefonų knygoje nurodytą F. R. Dramond telefono numerį. Kaip ir tikėjosi, atsakymo nebuvo ir po ilgo pypsėjimo.

Reikėjo greitai veikti. Visraktis apskaičiavo, kad jis turėjo valandą ar truputį daugiau. Jis šūktelėjo taksi, kuris jį greitai nugabeno ten, kur stovėjo jo automobilis. Iš tenai, vadovaudamasis miesto planu, nuvažiavo į Leikvju rajoną ir nesunkiai surado namą paskubomis užsirašytu adresu.

Dar būdamas per pusę kvartalo nuo namo, jį apžiūrėjo. Tai buvo rūpestingai prižiūrima dviejų aukštų rezidencija su garažu dviems automobiliams ir erdviu sodu. Įvažiavimo keliuką gaubė didžiulis kiparisas, kuris atsitiktinai užstojo vaizdą iš abiejų kaimyninių namų.

Visraktis įžūliai privažiavo po medžiu ir nuėjo prie priekinių durų. Jos lengvai atsidarė, jam pamėginus pirmą raktą.

Namo viduje buvo tylu. Jis garsiai šūktelėjo: “Ar kas nors namie?“ Jei pasigirstų atsakymas, jis pasiruošė pasiteisinti, kad durys buvo praviros, o jis pataikė ne tuo adresu. Bet atsakymo nebuvo.

Jis greitai išžvalgė pirmojo aukšto kambarius, o tada užlipo aukštyn. Ten buvo keturi kambariai, ir nė viename iš jų niekas pastoviai negyveno. Didžiausiojo kambario spintoje kabėjo dveji kailiniai. Jis juos ištraukė ir sukrovė ant lovos. Kitoje spintoje stovėjo lagaminai. Jis išsirinko vieną didelį ir sukišo į jį kailinius. Naktinio staliuko stalčiuje gulėjo brangenybių dėžutė, kurios turinį jis iškratė į lagaminą, šalia sukraudamas filmavimo kamerą, binoklį ir nešiojamą radiją. Uždaręs lagaminą, nunešė jį žemyn, vėl atidarė ir įdėjo sidabrinę vazą ir padėklą. Paskutinę minutę pastebėjęs magnetofoną, jis išnešė jį į automobilį viena ranka, kitoje laikydamas didesnįjį nešulį.

Iš viso Visraktis viduje praleido ne daugiau kaip dešimt minučių. Jis įdėjo lagaminą ir magnetofoną į automobilio bagažinę ir nuvažiavo. Po geros valandos, paslėpęs laimikį savo kambaryje motelyje šalia Chef Menteur autostrados, dar kartą pasistatęs savo automobilį toje pačioje vietoje centre, pasivaikščiodamas sugrįžo į “Šv. Gregorio“ viešbutį.

Pakeliui, užsimanęs pajuokauti, jis įmetė raktus į pašto dėžutę, kaip ir buvo prašoma padaryti ant miniatiūrinės automobilio numerio kortelės. Nebuvo abejonių, kad organizacija, užsiimanti šiomis kortelėmis, išpildys savo pažadą ir grąžins jas savininkei. Visraktis paskaičiavo, kad šis netikėtas laimikis turėtų atnešti jam arti tūkstančio dolerių pelno.

“Šv. Gregorio“ kavinėje jis suvalgė sumuštinį ir išgėrė kavos, o tada patraukė pas kalvį Airių Kanalo gatvėje. Prezidentų numerio rakto dublikatas buvo padarytas ir, nepaisant plėšikiškos kainos, Visraktis pinigus sumokėjo linksmas.

Grįždamas atgal jis atkreipė dėmesį, kaip geraširdiškai giedrame danguje šviečia saulė. Ir tai, ir netikėta ryto dovana buvo aiškūs likimo ženklai, žadantys besiartinančio didžiojo įvykio sėkmę. Visraktis suprato, kad sugrįžo jo pirmykštis pasitikėjimas bei nenugalimojo jausmas.

11

Virs viso Naujojo Orleano varpai ramiai ir tingiai skambino vidurdienį. Jų visų melodijų visuma neaiškiai skverbėsi pro uždarytą bei užantspauduotą (kad oro kondicionieriai veiktų efektyviai) Prezidentų numerio devintame aukšte langą. Kroidono hercogas, netvirta ranka pildamasis šį rytą jau ketvirtą stiklą škotiško viskio su soda, išgirdo varpus ir žvilgtelėjo į laikrodį, norėdamas pasitikrinti, ar jų siunčiama žinia teisinga. Jis netikėdamas papurtė galvą ir sumurmėjo:

— Tik tiek?.. Pati ilgiausia diena... kurią kada nors gyvenau.

— Ji irgi kada nors baigsis.

Atsakymas, kurį jo žmona pasiuntė nuo sofos, kur ji nesėkmingai bandė įsigilinti į V. H. Odeno eilėraščius, buvo ne toks atšiaurus kaip dauguma jos pastarųjų dienų atkirčių. Praėjusios nakties laukimas ir žinojimas, jog Ogilvis kartu su išdavikišku automobiliu dabar kur nors pakeliui į šiaurę, tik nežinia kur, hercogienei irgi kėlė didelę įtampą. Nuo Kroidonų paskutinio susitikimo su viešbučio vyriausiuoju sekliu praėjo devyniolika valandų, ir nuo to laiko jie nebegirdėjo nieko apie tai, kaip klostosi reikalai.

— Dėl Dievo meilės! Ar jis negalėtų paskambinti?

Hercogas energingai žingsniavo po kambarį, ką jis darė, retkarčiais padarydamas pertrauką, jau nuo ankstyvo ryto.

— Mes susitarėme, kad jokio bendravimo nebus, — vis dar švelniai priminė jam hercogienė. — Šitaip daug saugiau. Be to, jei automobilis dieną paslėptas, kaip mes tikėjomės, mūsų draugužis tikriausiai irgi laikosi nuošaliau.

Kroidono hercogas pasilenkė, išlankstė “Esso“ kelių žemėlapį ir ėmė jį jau nežinia kelintą sykį tyrinėti. Jo pirštas vedžiojo apskritimą aplink vietovę, supančią Meikoną Misisipės valstijoje. Jis tarė pusbalsiu sau:

— Jis vis dar arti, vis dar taip nežmoniškai arti. Ir visa ši diena... jis tiesiog lauks... lauks!

Pasitraukęs nuo žemėlapio, jis pridėjo:

— Jį galėjo pastebėti.

— Matyt, to neatsitiko, nes vienaip ar kitaip būtume apie tai sužinoję.

Šalia hercogienės gulėjo vakarinis “States-Item“ laikraščio numeris. Ji nusiuntė sekretorių į vestibiulį, kad jis atneštų paskutinį numerį. Jie taip pat kas valandą klausėsi rytinių radijo žinių. Dabar radijas buvo įjungtas negarsiai, bet diktorius kalbėjo apie vasaros audros padarytą žalą Masačiusetse, o prieš tai buvo transliuojamas Baltųjų rūmų pareiškimas dėl Vietnamo. Ir laikraštyje, ir per radiją užsiminė apie tragedijos tyrimą, bet paminėjo tiktai tiek, kad jis tęsiamas ir nieko naujo kol kas nesurasta.

— Praėjusią naktį jis galėjo važiuoti tik keletą valandų, — tęsė hercogienė, tarsi norėdama įrodyti pati sau. — Šią naktį bus kitaip. Jis pradės važiuoti vos tik sutemus, ir jau rytoj rytą turėtų būti saugu.

— Saugu! — niūriai tarė hercogas ir grįžo prie savo gėrimo. — Žinoma, labai protinga galvoti apie tai, o ne apie tai, kas atsitiko. Ta moteris... vaikas. Laikraščiuose buvo nuotraukos... jūs tikriausiai matėte.

— Aš su tuo jau susitvarkiau. Nebus jokios naudos, jei vėl imsite apie tai galvoti.

Atrodė, kad jis neišgirdo.

— Šiandien laidotuvės... šį vakarą... bent galėčiau nueiti.

— Jūs negalite ir gerai žinote, kad to nedarysite.

Skoningame erdviame kambaryje stojo absoliuti tyla.

Ją pertraukė staigus telefono skambutis. Jie pažiūrėjo vienas į kitą, ir nė vienas nebandė pakelti ragelio. Hercogo veido raumenys spazmiškai truktelėjo.

Skambutis suskambėjo dar sykį ir nutilo. Pro kambario duris jie neaiškiai išgirdo sekretoriaus balsą, atsakantį į skambutį.

Po minutės sekretorius pasibeldė ir nedrąsiai įėjo. Jis žvilgtelėjo į hercogą.

— Jūsų šviesybe, skambina iš vietinio laikraščio. Sako, kad jie gavo, — ties nežinomu terminu jis suabejojo, — biuletenį, kuris turėtų jums būti įdomus.

Sukaupusi valią hercogienė atgavo pusiausvyrą.

— Aš atsakysiu. Padėk ragelį aname kambaryje.

Ji pakėlė šalia savęs stovinčio telefono ragelį. Tik prie pat stovėjęs stebėtojas būtų įžvelgęs, jog jos rankos dreba.

Ji palaukė, kol išgirdo padedamo ragelio brakštelėjimą, ir tarė:

— Kalba Kroidono hercogienė.

Šiurkštus vyro balsas atsakė:

— Mem, jums skambina “States-Item“ laikraščio atstovybė mieste. Iš Jungtinės spaudos mes gavome biuletenį ir ką tik atėjo tęsinys, — balsas nutilo. — Atleiskite.

Ji išgirdo, kaip kalbantysis susierzinęs tarė:

— Kur, po velniais, ta... Ei, mestelk man tą telegramą, Endi.

Pasigirdo popieriaus šlamesys, ir į telefoną sugrįžo balsas:

— Atsiprašau, mem. Aš jums paskaitysiu.

“Londonas (JS) — Parlamento aplinkoje šiandien tapo žinoma, kad Kroidono hercogas, pasižymėjęs prieštaravimais britų vyriausybei, skiriamas nauju Britanijos ambasadoriumi Vašingtone. Pirminė reakcija teigiama. Netrukus laukiamas oficialus pranešimas“.

— Yra dar daugiau, mem. Aš jūsų nevarginsiu. Mes paskambinome sužinoti, ar jūsų vyras negalėtų parašyti pareiškimo. Jums leidus, į viešbutį atsiųsime fotografą.

Sekundei hercogienė užmerkė akis ir tarsi raminantys vaistai ją paglostė palengvėjimo banga.

Jos mintis pertraukė balsas telefono ragelyje:

— Mem, jūs vis dar čia?

— Taip, — atsakė ji, privertusi savo galvą vėl dirbti.

— Norėtumėme, kad pareiškime...

— Šiuo metu, — įsiterpė hercogienė, — mano vyras neturi ką pasakyti ir neturės, kol jo paskyrimas nebus patvirtintas oficialiai.

— Tokiu atveju...

— Tas pats ir dėl fotografijų.

— Kitame numeryje mes, be abejo, išspausdinsime tai, ką turime, — nusivylusiu balsu pasakė vyras.

— Tai jūsų teisė.

— Tuo tarpu, jei tik bus oficialiai pranešta, norėtume palaikyti su jumis ryšį.

— Jei taip atsitiks, esu tikra, jog mano vyras mielai susitiks su spaudos atstovais.

— Tada gal mes galėtume vėl paskambinti?

— Būtinai prašom.

Padėjusi telefono ragelį, Kroidono hercogienė sėdėjo tiesi ir nekrutėjo. Iš lėto jos lūpose atsirado neryški šypsena, ir ji tarė:

— Tai įvyko. Džefriui pasisekė.

Jos vyras spoksojo, negalėdamas patikėti. Jis aplaižė lūpas.

— Vašingtonas?

Ji pakartojo JS biuletenio esmę.

— Tai, kad informacija pasiekė mus, tikriausiai buvo apgalvota iš anksto, kad išbandytų mūsų reakciją. Tai geras ženklas.

— Nebūčiau patikėjęs, kad netgi su jūsų brolio pagalba...

— Jo įtaka padėjo. Be abejo, būta ir kitų priežasčių. Laiko trūkumas. Reikėjo ko nors, kurio praeitis būtų tokia kaip jūsų. Politinės pažiūros atitiko. Prašau nepamiršti ir to, kad mes tikėjome šita galimybe. Laimė, viskas susidėjo į vieną vietą.

— Dabar, kai tai įvyko... — jis stabtelėjo, nenorėdamas užbaigti minties.

— Kai tai įvyko, tai ką?

— Kažin... ar aš galėsiu su tuo susidoroti?

— Galėsite ir tai padarysite. Mes padarysim.

— Anksčiau... — tarė jis, abejodamas papurtydamas galvą.

— Dar niekas nepasikeitė, — hercogienės balsas autoritetingai sugriežtėjo. — Šiandien jums reikės susitikti su spauda. Bus ir kitų reikalų. Jūs privalote būti nuoseklus ir toks išlikti.

— Stengiuosi kiek galėdamas, — lėtai linktelėjo jis. Jis kilstelėjo stiklinę, norėdamas gurkštelėti.

— Ne!

Hercogienė atsistojo. Ji ištraukė stiklinę iš vyro pirštų ir nuėjo į vonią. Jis girdėjo, kaip stiklinės turinys išpilamas į kriauklę. Grįžusi ji pareiškė:

— Daugiau to nebus. Suprantate? Nebus, kad ir kas atsitiktų.

Jis lyg ruošėsi protestuoti, bet paskui sutiko:

— Galbūt... tai vienintelis kelias.

— Jei norite, kad aš išneščiau butelius, išpilkite šitą...

— Aš susitvarkysiu, — papurtė jis galvą. Matėsi, kad sukaupti visas mintis jam reikėjo valios pastangų. Dabar jo bruožuose atsispindėjo daugiau stiprybės negu anksčiau, kas kaip ir vakar pailiustravo jo chameleoniškumą. Jo balsas skambėjo tvirtai, kai jis pareiškė:

— Tai labai gera naujiena.

— Taip, — pritarė hercogienė. — Tai gali būti naujo gyvenimo pradžia.

Jis žvilgtelėjo į ją, bet persigalvojo. Kad ir naujas prasidės gyvenimas, jis gerai suprato, jog tai į jį neįeis.

Jo žmona svarstė balsu:

— Reikia dar sykį apmąstyti mūsų planus dėl Čikagos. Nuo šiol jūsų žingsniams bus skiriama daug dėmesio. Jei nuvyksime ten kartu, tai bus išgarsinta Čikagos spaudoje. Atidavus automobilį taisyti, gali kilti susidomėjimas.

— Vienas iš mūsų turi vykti.

— Aš vyksiu viena, — ryžtingai nusprendė hercogienė. — Galiu šiek tiek pakeisti savo išvaizdą, užsidėsiu akinius. Jei elgsiuos atsargiai, turėčiau išvengti dėmesio.

Jos akys nukrypo į ploną aplanką šalia rašomojo stalo.

— Pasiimsiu likusius pinigus ir darysiu, kas bus reikalinga.

— Jūs iš anksto sprendžiate... kad tas žmogus į Čikagą nuvyks saugiai. Kol kas jis to dar nepadarė.

Jos akys išsiplėtė, tarsi ji būtų prisiminusi jau užmintą nakties košmarą. Ji sušnibždėjo:

— O Dieve! Dabar... svarbiausia už viską... jis privalo! Jis privalo!

12

Tuojau po priešpiečių Peteris Makdermotas įsigudrino įsprūsti į savo butą, kur jis nusirengė oficialų kostiumą, dažniausiai nešiojamą viešbutyje, ir apsivilko linines kelnes bei lengvą švarką.

Jis trumpam užbėgo į savo kabinetą, kad pasirašytų keletą laiškų, kuriuos išeidamas padėjo ant Floros stalo.

— Grįšiu pavakariop, — tarė jis jai. Tada, tarsi jam būtų dar kažkas dingtelėję, pridėjo: — Ar sužinojai ką nors apie Ogilvį?

— Nieko doro, — papurtė galvą sekretorė. — Prašėte, kad sužinočiau, ar Ogilvis sakė kam nors, kur važiuojąs. Jis niekam nepasisakė.

— Aš ir nesitikėjau, — paniuręs tarė Peteris.

— Išaiškėjo tik vienas dalykas, — abejodama tarė Flora. — Tai turbūt visiškai nereikšminga, bet man pasirodė keistoka.

— Kas?

— Sakėte, kad Ogilvis išvažiavo su “Jaguaru“?

— Taip.

— Tai Kroidono hercogo ir hercogienės automobilis.

— Ar esi tikra, kad čia nėra klaidos?

— Galvojau apie tai, — pasakė Flora, — ir paprašiau, kad garaže dar sykį patikrintų. Jie pasiūlė man pasikalbėti su vyriškiu, vardu Kalgmeris, kuris yra garažo naktinis sargas.

— Taip, aš jį pažįstu.

— Praėjusią naktį jis čia dirbo, ir aš paskambinau jam į namus. Jis pasakė, kad misteris Ogilvis turėjo Kroidono hercogienės oficialų įgaliojimą vairuoti jų automobilį.

— Tada, matyt, viskas gerai, — gūžtelėjo pečiais Peteris. Vis dėlto atrodė keista, kad Ogilvis galėjo vairuoti Kroidonų automobilį. Dar keisčiau skambėjo faktas, kad tarp hercogo su hercogiene ir neišauklėto viešbučio seklio apskritai galėjo būti koks nors ryšys. Matyt, ir Flora galvojo apie tą patį.

Jis pasiteiravo:

— Ar automobilis grąžintas į garažą?

Flora neigiamai papurtė galvą.

— Pagalvojau, kad gal reiktų pasitikrinti pas Kroidono hercogienę. Tada nusprendžiau pirma paklausti jūsų.

— Gerai, kad taip padarei.

Jis nutarė, kad turėtų būti labai paprasta pasiteirauti Kroidonų, ar jie žino, kokia kryptimi išvyko Ogilvis. Kadangi Ogilvis išvažiavo jų automobiliu, jiems tai turėtų būti žinoma. Bet tuo pačiu metu jis suabejojo. Po savojo konflikto jis nenorėjo rizikuoti, kad įvyktų dar vienas nesusipratimas, juo labiau jog bet koks užklausimas gali įžeisti kaip kišimasis į jų asmeninius reikalus. Taip pat gėdinga būtų buvę pripažinti, kad viešbutis neturi supratimo, kur laksto jo vyriausiasis seklys.

Jis tarė Florai:

— Kol kas palikime šitą reikalą.

Peteris prisiminė, kad laukė dar vienas neužbaigtas dalykas, susijęs su Herbiu Čandleriu. Šį rytą jis ketino pranešti Vorenui Trentui, ką jam vakar pareiškė Diksonas, Diumeras ir kiti, bei kaip tai atskleidė vyriausiojo pasiuntinio vaidmenį bandymo išprievartauti įvykiuose. Tačiau viešbučio savininko akivaizdus abejingumas privertė jį persigalvoti. Dabar Peteris nusprendė, kad geriausia jam būtų pasimatyti su Čandleriu pačiam.

— Sužinok, ar Herbis Čandleris šį vakarą dirbs, — paliepė jis Florai. — Jei dirbs, pasakyk jam, kad norėčiau susitikti su juo čia šeštą valandą. Jei tuo metu negalės, tada rytoj iš ryto.

Išėjęs iš viršininkų kabineto, Peteris nusileido į vestibiulį. Po keleto minučių jis iš palyginti niūraus viešbučio įžengė į švytinčią, ankstyvos popietės saulės nušviestą Šv. Čarlzo gatvę.

— Peteri! Aš čia.

Pasukęs galvą, jis išvydo Maršą, mojuojančią nuo vairuotojo sėdynės baltame su pakeliamu stogu automobilyje, įsispraudusiame į laukiančių taksi eilę. Budrus viešbučio durininkas vikriai aplenkė Peterį ir atidarė automobilio duris. Įslydęs į sėdynę šalia Maršos, Peteris pastebėjo, kaip trejetas taksi vairuotojų šyptelėjo, o vienas pratisai kaip vilkas sušvilpė.

— Sveikas! — tarė Marša. — Jei nebūtumėte atėjęs, kelčiau bilieto kainą.

Su lengva vasarine suknele Marša atrodė miela kaip visuomet, tačiau už jos lengvabūdiško pasisveikinimo jis pajuto drovumą, galbūt dėl to, kas įvyko tarp jų vakar vakare. Pagautas jausmo, jis paėmė ir suspaudė jos ranką.

— Man tai patinka, — užtikrino ji, — nors aš ir pažadėjau savo tėčiui, kad vairuosiu abejomis rankomis.

Su taksistų pagalba, kurie, pajudėję pirmyn ar atgal, atlaisvino kiek vietos, ji išvairavo savo automobilį į gatvę.

Priešais Kanalo gatvę jiems laukiant žalios šviesos, Peteris prisiminė, kad po Naująjį Orleaną jį, rodos, be perstojo vežioja patrauklios moterys. Argi tik trys dienos praėjo nuo tada, kai “Folksvagene“ jis važiavo su Kristina į jos butą? Tą patį vakarą jis pirmą sykį sutiko Maršą. Atrodė, kad praėjo daugiau negu trys dienos, galbūt dėl to, kad per tą laiką jis jau išgirdo Maršos pasiūlymą už jo tekėti. Dienos šviesoje jis svarstė, ar pasąmonėje ji turi kiek protingesnių minčių, nors, kaip ten būtų, jis nusprendė nieko nesakyti, nebent ji pati vėl atgaivintų šitą temą.

Tačiau būdamas kartu su ja, jis džiūgavo susijaudinęs, ypač prisiminęs vakarykščio vakaro išsiskyrimo momentus: bučinį, iš pradžių švelnų, o paskui vis kylančią aistrą nykstant savitvardai; tą kvapą gniaužiančią akimirką, kai jis pagalvojo apie Maršą ne kaip apie vaiką, bet kaip apie moterį, kai laikė ją tvirtai savo glėbyje jausdamas, ką taip primygtinai žada jos kūnas. Dabar jis stebėjo ją vogčiomis: jos ištroškusią jaunystę, lanksčius jos galūnių judesius, figūros po plonyte suknele lieknumą. Jei jis tik ištiestų ranką...

Nenoromis jis sutramdė kilusį impulsą. Sudrausmindamas save, jis priminė sau, kad kol kas per visą jo kaip suaugusio žmogaus gyvenimą neatidėliotinas noras būti su moterimis užtemdydavo jo paties sprendimus ir sukeldavo neprotingus poelgius.

Marša, nukreipdama dėmesį nuo judėjimo priešais, žvilgtelėjo į šoną.

— Apie ką tu ką tik galvojai?

— Apie istoriją, — sumelavo jis. — Kur pradėsime?

— Šv. Luiso kapinėse. Tu ten nesi buvęs?

— Kapinių lankymas, — papurtė galvą Peteris, — niekada nebuvo mano atliktinų darbų sąrašo viršuje.

— Naujajame Orleane vertėtų tą padaryti.

Netrukus jie atvažiavo į Beisino gatvę. Marša tvarkingai pastatė automobilį pietinėje gatvės pusėje, ir jie perėjo bulvarą link siena aptvertų kapinių, kurios Naujajame Orleane buvo pačios žymiausios, su senovišku įėjimu, apstatytu kolonomis.

— Čia prasideda istorija, — tarė Marša, paimdama Peterį už parankės. — Aštuoniolikto amžiaus pradžioje, kai Naująjį Orleaną įkūrė prancūzai, čia buvo vienos pelkės. Ir dabar čia viskas būtų drėgna, jei nebūtų upę sulaikančios krantinės.

— Aš žinau, kad po apačia — šlapias miestas, — sutiko jis. — Viešbučio rūsyje mes kiaurą parą pumpuojame atliekamą vandenį ne žemyn, bet aukštyn, kad jis patektų į miesto kanalizacijos vamzdžius.

— Čia būdavo labai daug vandens. Net sausesnėse vietose vandenį galėjai rasti vos trijų pėdų gylyje, tad iškastą kapą apsemdavo vanduo, nespėjus nė karsto nuleisti. Pasakojama, kad duobkasiai stovėdavo ant karsto, kad nuskandintų jį žemyn. Kartais, kad karstas nugrimztų, medyje pragręždavo skyles. Žmonės sakydavo, kad jei laidojamasis ir nebūtų buvęs visiškai negyvas, jis vis tiek paskęstų.

— Panašu į siaubo filmą.

— Kai kuriose knygose rašoma, kad mirusiųjų kūnų dvokas prasiskverbdavo ir į geriamą vandenį, — taip pasakiusi, ji pasibjaurėdama nusiviepė. — Šiaip ar taip, vėliau išleistas įsakymas skelbė, kad laidojama turi būti tik virš žemės paviršiaus.

Jie pradėjo vaikščioti tarp ypatingai suręstų kapų eilių. Kapinės nebuvo panašios nė į vienas iš tų, kurias Peteris buvo kada nors matęs. Marša parodė į juos:

— Štai kas atsitiko, kai išleido tą įsakymą. Naujajame Orleane tokias vietas mes vadiname mirusiųjų miestais.

— Suprantu kodėl.

Tai iš tikrųjų buvo miestas, pagalvojo jis. Gatvės ėjo netaisyklingai, o jose stovėjo į miniatiūrinius namelius panašūs antkapiai, plytiniai, tinkuoti, kai kurie su geležimi papuoštais balkonais ir siaurais šaligatviais. Nameliai buvo išsidėstę keliais aukštais arba lygiais. Vienintelis neatitikimas buvo tas, kad trūko langų, tačiau vietoj jų matėsi nesuskaičiuojama daugybė mažučių durelių. Jis pastebėjo:

— Jos panašios į įėjimus į butus.

— Tai ir yra butai. Ir dauguma jų išnuomojami neilgam periodui.

Jis nustebęs pažiūrėjo į ją.

— Kapai padalinami į atskiras dalis, — paaiškino Marša. — — Paprastuose šeimyniniuose kapuose yra nuo dviejų iki šešių dalių, o didesniuose — daugiau. Kiekvienai daliai atskiros durelės. Prieš laidotuves vienos iš durelių iš anksto atidaromos. Viduje esantis karstas ištuštinamas ir jame esančios liekanos pastumiamos tolyn, kur jos pro kokį nors plyšį prasmenga žemėje. Senąjį karstą sudegina, o vietoj jo įstato naują. Naująjį toje vietoje laiko vienerius metus, ir su juo atsitinka tas pats.

— Tik vienerius metus?

— Ilgiau ir nereikia, — tarė balsas iš už nugaros. — Tiesa, kartais užtrunka ilgiau, ypač jei neskubina naujas lavonas. Tarakonai irgi pagelbsti.

Jie atsisuko. Į juo linksmai žiūrėjo pagyvenęs vyriškis, apsirengęs dėmėtu šiurkščiu medvilniniu kombinezonu, kurio figūra priminė statinę. Nusiėmęs senovišką šiaudinę skrybėlę, jis nušluostė savo praplikusią galvą raudona šilkine nosine.

— Karšta, ar ne? Čia daug vėsiau.

Jis familiariai plekštelėjo ranka per antkapį.

— Gal jums ir tas pats, — tarė Peteris, — bet aš jau verčiau renkuosi karštį.

— Vis viena kada nors ten atsidursite, — sukikeno vyriškis. — Sveika, mis Preiskot.

— Labas, misteri Kolodi, — atsakė Marša. — Tai misteris Makdermotas.

Duobkasys maloniai linktelėjo.

— Atėjote pasižiūrėti į jaukų šeimos kampelį?

— Ruošėmės, — tarė Marša.

— Tada eikite čia, — šūktelėjo jis per petį. — Prieš porą savaičių mes viską sutvarkėme. Dabar atrodo tiesiog puikiai.

Vingiuodamas siauromis išgalvotomis gatvelėmis, Peteris atkreipė dėmesį į senas datas bei vardus. Jų gidas parodė į atviroje vietoje rusenančią akmenų krūvą.

— Čia šiek tiek pakūrenome.

Pro dūmus Peteris galėjo įžvelgti karsto likučius.

Jis sustojo priešais šešių dalių kapą, kuris buvo pastatytas kaip tradicinis kreoliško stiliaus namas. Jis buvo nudažytas baltai ir sutvarkytas geriau negu dauguma kapų aplinkui. Ant visko mačiusių marmuro plokštelių buvo išrašyta eilė pavardžių, daugelis iš Preiskotų giminės.

— Mano giminė sena, — pasakė Marša. — Ten, tarp dulkių, jau tikriausiai nedaug vietos belikę.

Per kapą nuslydo ryškus saulės spindulys.

— Gražu, ar ne? — tarė duobkasys, susižavėjęs žiūrėdamas iš kiek toliau, ir parodė į beveik pačiame viršuje esančias duris: — Šitas atidarysime kitą kartą, mis Preiskot. Tavo tėvelis čia pateks.

Jis palietė dar vienas duris antrojoje eilėje.

— O šitas bus tau. Tik vargu ar aš būsiu tas, kuris tave ten paguldys.

Jis stabtelėjo, o tada susimąstęs pridėjo:

— Visiems mums tai ateina greičiau, negu mes norėtume. Jokiais būdais neleiskite veltui laiko, ne, sere!

Dar sykį nusišluostęs galvą, jis palengva nuėjo.

Nepaisant dienos karščio, Peteris drebėjo. Mintis, kad galima šitaip tiksliai parodyti mirties vietą tokiam jaunam žmogui kaip Marša, jį sujaudino.

— Čia ne taip viešpatauja mirtis, kaip kartais atrodo, — pasakė ji, žiūrėdama jam į veidą, ir jis dar kartą suprato, jog ji sugeba skaityti jo mintis. — Čia mes tiesiog matome visa tai kaip mūsų dalelę.

Jis linktelėjo. Tuo pačiu metu pajuto, kad jis jau prisibuvo šioje mirties karalystėje.

Jie ėjo iš kapinių netoli vartų į Beisino gatvę, kai ji sulaikydama paėmė jo ranką.

Lauke, visai netoliese sustojo eilė automobilių. Atsidarius jų durims, pasirodė žmonės, kurie išlipę būriavosi ant šaligatvio. Iš jų išvaizdos buvo aišku, kad į kapines tuoj įžengs laidotuvių procesija.

Marša sušnibždėjo:

— Peteri, mums reikia palaukti.

Jie pasitraukė į šalį, ir nors juos vis dar buvo galima matyti nuo vartų, nebe taip krito į akį.

Žmonės ant šaligatvio prasiskyrė, praleisdami negausią iškilmingą laidotuvių eiseną. Pirmas ėjo išblyškęs vyras, lydimas pataikaujančio laidotuvių biuro savininko. Paskui sekė kunigas.

Paskui kunigą lėtai judėjo šeši aksominėmis skraistėmis apsisiautę vyrai, kurie ant pečių nešė sunkų karstą. Už jų dar keturi nešė mažutį baltą karstelį. Ant jo gulėjo puokštelė oleandrų.

— O, ne! — šūktelėjo Marša.

Peteris tvirtai suspaudė jos ranką.

Kunigas užgiedojo:

— Tenuneš angelai jus į dangų, tesusirenka kankiniai jūsų pasveikinti ir telydės jie jus į šventąjį miestą Jeruzalę.

Paskui antrąjį karstą taip pat sekė grupė gedinčiųjų. Priekyje ėjo vienas gana jaunas žmogus. Jis dėvėjo jam netinkantį kostiumą ir negrabiai nešė skrybėlę. Jo akys buvo prikaustytos prie mažojo karstelio. Skruostus vagojo ašaros. Už jo einančioje grupėje raudojo moteris, kurią kita prilaikė.

— Tegu jus pasitiks angelų choras, ir kartu su Lazaru, kuris kadaise buvo vargšas, tesiilsėsite jūs per amžius...

Mana sušnabždėjo:

— Jos žuvo toje tragiškoje katastrofoje. Motina ir maža mergaitė. Rašė laikraščiuose.

Jis matė, kad ji verkia.

— Žinau.

Peteriui atrodė, kad jis irgi yra šios scenos dalyvis ir dalinasi visu jos skausmu. Anksčiau jo atsitiktinis atsidūrimas įvykio vietoje pirmadienio vakarą atrodė baisus, bet sustingęs. Dabar tragedija prie jo priartėjo, tapo daug įtikinamesnė bei labiau susijusi su juo pačiu. Procesijai pajudėjus, jis pajuto, jog jo akys sudrėkusios.

Už gedinčiųjų šeimos ėjo ir kiti. Savo nuostabai, vieną veidą Peteris pažino. Iš pradžių jis neprisiminė, kas tas žmogus, bet paskui susivokė, jog tai Solas Načesas, vyresnysis kambarių patarnautojas, kuris buvo laikinai atleistas iš darbo po ginčo su Kroidono hercogu ir hercogiene pirmadienio vakarą. Antradienį iš ryto Peteris pasikvietė Načesą pas save ir atskleidė jam Voreno Trento įsaką, kad likusią savaitės dalį jis nesilankytų viešbutyje, ir už tai jam bus sumokėta. Dabar Načesas žvelgė į Peterį su Marša, bet neatrodė, kad būtų juos pažinęs.

Laidotuvių procesija pajudėjo tolyn į kapines ir išnyko iš akių. Jie palaukė, kol nuėjo visi gėdintieji bei stebėtojai.

— Dabar galime eiti, — tarė Marša.

Netikėtai Peterį palietė kažkieno ranka. Atsisukęs jis pamatė, jog tai Solas Načesas. Tad vis dėlto jis jį pastebėjo.

— Mačiau jus čia stovintį, misteri Makdermotai. Ar jūs pažinojote šią šeimą?

— Ne, — atsakė Peteris. — Aš atsidūriau čia atsitiktinai.

Jis pristatė Maršą. Ji paklausė:

— Jūs nelaukėt, kol laidotuvės pasibaigs?

— Kartais, — papurtė galvą pagyvenęs vyriškis, — tokių stiprių išgyvenimų neįmanoma ištverti.

— Tai jūs pažinojote šeimą?

— Net labai gerai. Tai labai labai liūdna istorija.

Peteris linktelėjo. Atrodė, kad nėra ką pridėti.

Načesas tarė:

— Aš nepasakiau jums to antradienį, misteri Makdermotai, bet man buvo labai malonu, kad jūs taip pasielgėte. Turiu minty, kad užtarėte mane.

— Viskas gerai, Solai. Aš nemanau, kad tu buvai kaltas.

— Keista, kai apie visa tai pagalvoji.

Senukas žvilgtelėjo į Maršą, po to į Peterį. Matėsi, kad jis dar nenori nueiti.

— Kas keista? — paklausė Peteris.

— Visa šita istorija. Avarija. — Načesas mostelėjo nuėjusios procesijos kryptimi. — Ji atsitiko vos prieš tai, kuomet man teko apturėti šiek tiek nemalonumų pirmadienio vakarą. Tik pagalvokite: kol jūs ir aš kalbėjomės...

— Taip, — tarė Peteris. Jis nejautė noro pasakoti apie savo paties dalyvavimą scenoje.

— Aš norėjau paklausti, misteri Makdermotai, ar išaiškėjo kas nors dėl tos istorijos su hercogu ir hercogiene?

— Visiškai nieko.

Peteris manė, kad Načesui, kaip ir jam pačiam, palengvėjo, kalbant apie kažką kita, o ne apie laidotuves.

Patarnautojas susimąstęs tarė:

— Aš apie tai vėliau daug galvojau. Atrodė — jie iš kailio nėrėsi, kad sukeltų triukšmą. Niekaip negalėjau to suprasti. Ir iki šiol negaliu.

Peteris prisiminė, kad ir pirmadienio vakarą Načesas sakė maždaug tą patį. Į jo atmintį tiksliai sugrįžo patarnautojo žodžiai.

Načesas kalbėjo apie Kroidono hercogienę. “Ji stumtelėjo mano ranką. Jei nebočiau žinojęs, kad taip negali būti, pasakyčiau, jog ji tai padarė tyčia“. Vėliau Peteriui susidarė lygiai toks pat įspūdis: hercogienė nori, kad šitą incidentą visi atsimintų. Ką ji ten pasakė? Kažką apie ramų vakarą numeryje, tada apie pasivaikščiojimą netoli nuo viešbučio. Ji sakė, kad jie ką tik grįžo. Peteris prisiminė, kad tada jis nusistebėjo, kodėl ji taip nori tai pabrėžti.

Tada Kroidono hercogas kažką sumurmėjo, jog palikęs cigaretes automobilyje, ir hercogienė jam atsikirto.

Hercogas cigaretes paliko automobilyje.

Bet jei Kroidonai vakarą leido numeryje, o paskui tiesiog čia pat pasivaikščiojo...

Žinoma, cigaretes jis galėjo būti palikęs anksčiau.

Kažkodėl Peteriui taip neatrodė.

Pamiršęs savo pašnekovus, jis susikaupė.

Kodėl Kroidonai norėjo nuslėpti, kad pirmadienio vakarą jie važiavo su automobiliu? Kodėl jie norėjo sukurti įspūdį, kuris greičiausiai klaidingas, jog visą vakarą jie praleido viešbutyje? Ar skundas dėl išpiltų kreoliškų krevečių, kuriame suplanuotai turėjo dalyvauti Načesas ir Peteris, buvo inscenizuota apgavystė, sukurta kaip tik tam, kad patvirtintų jos įrodinėjimą? Jei hercogas nebūtų atsitiktinai išsitaręs, dėl ko hercogienė supyko, Peteris būtų tuo patikėjęs.

Kodėl jie slėpė, kad važinėjosi automobiliu?

Prieš minutę Načesas pasakė:

“Keistas dalykas... avarija... įvyko vos prieš tai, kada man teko apturėti šiek tiek nemalonumų“.

Kroidonų automobilis — “Jaguaras“.

Ogilvis.

Jis staiga prisiminė, kad praėjusią naktį iš garažo išnėrė “Jaguaras“. Kai jis trumpam stabtelėjo šviesoje, pasimatė, kad kažkas ne taip. Jis atminė, jog tai krito jam į akis. Bet kas? Neįtikėtinai ryškiai jis prisiminė: automobilio sparnas ir priekinis žibintas — jie abu buvo apgadinti. Pirmą sykį pastarosiomis dienomis policijos biuletenių skleidžiamos žinios pataikė į reikiamą tašką.

— Peteri, — tarė Marša, — tu staiga išbalai.

Jis beveik negirdėjo.

Dabar būtinai reikėjo kur nors pasišalinti vienam, kur jis galėtų pamąstyti. Jis privalo atsargiai, logiškai, neskubėdamas galvoti. Svarbiausia — negalima daryti jokių skubotų, išankstinių išvadų.

Prieš jį gulėjo žaidimo-galvosūkio, kurį reikia sudėti, dalys. Iš pirmo žvilgsnio jos siejosi viena su kita. Bet jas reikia apmąstyti, sudėlioti vienaip, paskui kitaip. Galbūt jas teks išmesti.

Pati mintis atrodė neįmanoma. Tai buvo per daug neįtikėtina, kad būtų tiesa. Ir vis dėlto...

Tarsi iš toli jis išgirdo Maršos balsą:

— Peteri! Kažkas atsitiko. Kas?

Solas Načesas irgi keistai žiūrėjo į jį.

— Marša, — pasakė Peteris, — dabar negaliu tau atsakyti. Bet man reikia eiti.

— Kur eiti?

— Atgal į viešbutį. Man gaila. Vėliau pabandysiu paaiškinti.

— Aš maniau, kad mes išgersime arbatos, — jos balse pasigirdo nusivylimas.

— Prašau, patikėk manim! Tai svarbu.

— Jei tu privalai eiti, aš tave nuvešiu.

— Ne, — tarė Peteris žinodamas, kad važiuojant su Mama jam reikėtų kalbėtis, aiškintis. — Prašau. Aš tau paskambinsiu vėliau.

Jam nuėjus, jie liko priblokšti bestovį ir bežiūrį jam įkandin.

Jau vakarėjo, kai Peteris Makdermotas susumavo visus savo apmąstymus.

Jis taip sau pasakė: jei sudedi ką nors dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt kartų, jei kiekvieną kartą prieini prie tos pačios išvados, jei prieš akis toks svarbus klausimas kaip kad dabar — visomis šitomis aplinkybėmis neįmanoma išvengti ant jo paties krintančios atsakomybės.

Prieš pusantros valandos palikęs Maršą, jis užsidarė savo bute. Užgniauždamas jausmus bei norą skubėti, jis prisivertė mąstyti blaiviai, atidžiai ir ramiai. Vieną po kito jis apsvarstė visus nuo pirmadienio vakaro susikaupusius įvykius. Jam paaiškėjo, kad nė vienas iš jų, kuriame galima rasti nuoseklumo ar logikos, vis vien nepaneigia tos kraupios išvados, kurią šią popietę jis taip staiga padarė.

Dabar svarstymams atėjo pabaiga. Reikėjo daryti sprendimą.

Jis galvojo turėdamas omenyje visa, ką žino ir apie ką spėliojo, susitikęs su Vorenu Trentu. Jis atmetė galimybę vengti atsakomybės, kadangi tai būtų bailumas. Kad ir ką jam reikės atlikti, visa tai padarys jis vienas.

Atrodė, kad dabar pats palankiausias metas atlikti užsibrėžtus dalykus. Jis greitai persirengė vietoj šviesaus kostiumo tamsesniu. Išėjęs pavažiavo keletą kvartalų iki viešbučio su taksi.

Iš vestibiulio jis, pakeliui atsakinėdamas į pasveikinimus, nuėjo į savo kabinetą pagrindiniame mezonine. Flora jau buvo išėjusi. Ant stalo gulėjo krūva žinučių, į kurias jis nekreipė dėmesio.

Valandėlę ramiai sėdėjo tyliame kabinete svarstydamas, ką turi daryti. Tada pakėlė telefono ragelį, palaukė, kol pasigirdo signalas, ir surinko miesto policijos numerį.

13

Kažkokiu būdu į “Jaguarą“ prasiskverbusio uodo zyzimas Ogilvį pažadino popiet. Jis lėtai atgavo sąmonę ir iš pradžių negalėjo prisiminti kur esąs. Tada prieš jį iškilo veiksmų eiga: išvykimas iš viešbučio, važiavimas ankstyvo ryto tamsoje, niekuo nepagrįstas išgąstis, sprendimas išlaukti dieną, kol pratęs savo kelionę į šiaurę, ir pagaliau išvažinėtas žole apaugęs keliukas su medžių prieglauda, kur jis paslėpė automobilį.

Slėptuvė parinkta buvo akivaizdžiai gera. Žvilgtelėjęs į savo rankinį laikrodį, jis susivokė, kad niekieno netrukdomas miegojo beveik aštuonias valandas.

Kartu su sąmone sugrįžo ir intensyvus nepatogumo jausmas. Automobilyje buvo trošku, jo kūnas sustingęs ir skaudamas nuo miegojimo įkalintam ankštoje užpakalinėje automobilio sėdynėje. Jo burna buvo išdžiūvusi, ir jautėsi bjaurus skonis. Jis buvo ištroškęs ir siaubingai norėjo valgyti.

Niurnėdamas iš skausmo, storasis Ogilvis atsisėdo ir atidarė automobilio dureles. Tą pačią sekundę jį apniko koks tuzinas uodų. Jis mostelėjo juos tolyn, apsidairė, iš lėto vėl prisitaikydamas prie aplinkos, ir palygino tai, ką matė dabar, su šio ryto įspūdžiais. Tuomet vos švito ir buvo vėsu, dabar aukštai plieskė saulė ir net medžių šešėlyje viešpatavo karštis.

Paėjęs kur baigėsi medžiai, jis pamatė tolimą kelią, virš kurio mirguliavo karščio bangos. Anksti iš ryto visai nevažinėjo automobiliai. Dabar abiem kryptim skriejo keletas mašinų bei sunkvežimių, ir vos girdėjosi jų motorų burzgesys.

O arčiau, be pastovaus vabzdžių dūzgimo, nesimatė jokių gyvybės ženklų. Jį nuo pagrindinio kelio skyrė tik apsnūdusios pievos, ramus takas ir vieniša medžių grupelė. Už tų medžių ir stovėjo paslėptas “Jaguaras“.

Ogilvis nusilengvino, o tada atidarė paketą, kurį įbruko į bagažinę prieš išvykdamas iš viešbučio. Jame jis rado termosą su kava, keletą alaus skardinių, sumuštinių, “Saliami“ dešros, marinuotų agurkų stiklainį ir obuolių pyrago. Jis godžiai valgė, užgerdamas dideliais alaus, o paskui kavos gurkšniais. Nuo praėjusios nakties kava jau buvo kiek atvėsusi, bet vis dar stipri ir malšinanti troškulį.

Valgydamas jis klausėsi automobilio radijo ir laukė žinių iš Naujojo Orleano. Per žinias buvo tik trumpai užsiminta apie tragediją kelyje ir paminėta, jog nesužinota nieko naujo.

Po to jis nusprendė pasižvalgyti. Už keleto šimtų sieksnių ant kalvelės viršūnės augo dar viena medžių grupelė, šiek tiek didesnė už pirmąją. Eidamas link jos, jis peržingsniavo tuščią lauką ir iš kitos medžių pusės užtiko kerpėmis apaugusį krantą ir lėtą purviną vandens tėkmę. Priklaupęs prie srovės, jis daugiau ar mažiau atliko vonios procedūras ir pasijuto atsigavęs. Čia žolė atrodė žalesnė, labiau kvietė pailsėti negu ten, kur stovėjo paliktas automobilis, ir jis palaimingai atsigulė vietoj pagalvės pasidėjęs savo kostiumo švarką.

Patogiai įsitaisęs, Ogilvis perkratė praėjusios nakties įvykius bei būsimą planą. Prisiminimai patvirtino jo ankstesniąją išvadą, kad susitikimas su Peteriu Makdermotu prie viešbučio buvo atsitiktinis ir dabar galima jį pamiršti. Jis spėjo, kad Makdermotas, sužinojęs apie viešbučio vyriausiojo seklio dingimą, įniršo. Bet tas jo įniršis negalės nieko atskleisti: nei kokia kryptimi Ogilvis išvyko, nei koks jo tikslas.

Žinoma, egzistavo ir tokia galimybė, kad dėl kokios nors kitos priežasties vakar visi buvo sukelti ant kojų, ir dabar Ogilvio ir “Jaguaro“ aktyviai ieško. Tačiau sprendžiant iš radijo žinių, neatrodė, kad taip ir būtų.

Apskritai paėmus, viskas atrodė gana šviesiai, ypač kai jis pagalvodavo apie pinigus, dalį kurių jis jau laikė saugiai suspaudęs, o kitą dalį turėjo pasiimti rytoj Čikagoje.

Jam beliko laukti tamsos.

14

“Visraktis“ Milnas išliko gerai nusiteikęs visą popietę. Tai kurstė jo pasitikėjimą, kai jis, vos po penktos valandos vakaro, atsargiai artinosi prie Prezidentų numerio.

Jis dar kartą pasinaudojo aptarnaujančio personalo laiptais iš aštunto aukšto į devintą. Rakto kopija, padaryta kalvio Airių kanalo gatvėje, gulėjo jo kišenėje.

Koridorius priešais Prezidentų numerį buvo tuščias. Jis stabtelėjo prieš dvigubas oda aptrauktas duris, susikaupęs pasiklausė, bet nieko neišgirdo.

Jis žvilgtelėjo į abi koridoriaus puses, o tada vienu judesiu išsiėmė raktą ir pabandė įkišti į spyną. Kiek anksčiau jis kaip su alyva ištrynė raktą grafito milteliais. Raktas įslydo į vidų, sekundei užsikirto, o po to pasisuko. Iš vidaus vis dar nebuvo nieko girdėti. Jis atsargiai uždarė duris ir išsitraukė raktą.

Kol kas įeiti į numerį dar nebuvo jo tikslas. Tai bus vėliau. Šiąnakt.

Jis norėjo tik išžvalgyti teritoriją ir užsitikrinti, kad raktas tinka ir jis galės jį panaudoti tą minutę, kai taip nuspręs.

Vėliau jis ims budėti laukdamas tos progos, kurią numatė savo plane.

O kol kas jis grįžo į savo kambarį aštuntame aukšte ir, pirma nusistatęs žadintuvą, užmigo.

15

Lauke temo, ir Peteris Makdermotas atsiprašęs pakilo nuo savo rašomojo stalo, norėdamas uždegti kabinete šviesą. Jis dabar grįžo pas priešais jį sėdintį ramiai kalbantį vyriškį, vilkintį pilku flaneliniu kostiumu. Kapitonas Jolzas iš Naujojo Orleano policijos seklių biuro atrodė labiau nepanašus į policininką negu bet kuris kitas Peterio kada nors matytas. Jis ir toliau mandagiai klausėsi, kaip Peteris žeria faktus bei spėliones, tarsi jis būtų buvęs bankininkas ir klausydamas svarstytų jam siūlomą paskolą. Tik vienąsyk ilgo kalbėjimo metu seklys pertraukė, norėdamas sužinoti, ar jis galėtų paskambinti. Kai jam buvo atsakyta, kad taip, šis pasinaudojo tolimesniojo kabineto pusėje stovinčiu telefonu ir šnekėjo tokiu tyliu balsu, kad Peteris nieko negirdėjo.

Per visą laiką taip ir neišgirdęs jokio padoresnio atsakymo, Peteris vėl ėmė abejoti. Pabaigoje jis pastebėjo:

— Aš nežinau, ar visa tai arba bent dalis to, ką aš jums kalbėjau, nėra nesąmonė. Tiesą pasakius, jau pradedu jaustis šiek tiek kvailai.

— Jei daugiau žmonių pasinaudotų savo nuojauta, misteri Makdermotai, policijos darbas gerokai palengvėtų.

Pirmą sykį kapitonas Jolzas išsiėmė pieštuką ir užrašų knygelę.

— Jei visa tai pasitvirtins, mums, be abejonės, bus reikalingas išsamus pareiškimas. O kol kas norėčiau sužinoti keletą detalių. Viena iš jų yra automobilio numeris.

Flora buvo užrašiusi tai ant lapelio, patvirtindama savo ankstesnį pranešimą. Peteris garsiai perskaitė, o detektyvas skaičių užsirašė.

— Ačiū. Antras dalykas yra jūsų darbuotojo Ogilvio išvaizdos aprašymas. Aš jį pažįstu, tačiau norėčiau, kad jūs man apie jį papasakotumėte.

— Niekų darbas, — pirmą sykį Peteris nusišypsojo.

Jam užbaigus charakteristiką, suskambėjo telefonas. Peteris atsiliepė ir pastūmė telefoną link detektyvo:

— Tai jums.

Šį kartą jis jau galėjo girdėti detektyvo šneką, kuri didžiąja dalimi susidėjo iš kartojimo: “taip, sere“ ir “suprantu“.

Vienu metu seklys pakėlė akis ir vertindamas atsisuko į Peterį. Į ragelį jis pasakė:

— Sakyčiau, kad juo galima visiškai pasitikėti. — Detektyvo veidu nuslydo šypsena, ir jis pridūrė: — Jis šiek tiek sunerimęs.

Jis pakartojo automobilio numerį bei Ogilvio aprašymą, tada padėjo ragelį.

Peteris tarė:

— Jūs buvote teisus sakydamas, kad aš sunerimęs. Ar ruošiatės pasikalbėti su Kroidono hercogu ir hercogiene?

— Kol kas ne. Norėtume truputėlį daugiau išsiaiškinti.

Detektyvo akys susimąsčiusios pažvelgė į Peterį, ir jis paklausė:

— Ar skaitėte šios dienos laikraštį?

— Ne.

— Sklinda gandas, o jį išspausdino “Seits-Aitem“, kad Kroidono hercogas bus paskirtas Didžiosios Britanijos ambasadoriumi Vašingtone.

Peteris tyliai švilptelėjo.

— Mano viršininkas pranešė, kad tai ką tik patvirtinta per radiją.

— Ar tai reiškia, kad jis, kaip diplomatas, yra neliečiamas?

— Tik ne tokiu atveju, — papurtė galvą detektyvas, — kai kažkas jau yra įvykę. Jeigu tik įvykę.

— Bet klaidingas apkaltinimas...

— Bet kokiu atveju būtų rimta klaida, o ypač šiuo. Štai kodėl mes veikiame atsargiai, misteri Makdermotai.

Peteris suprato, jog ir viešbučiui, ir jam pačiam nebūtų saldu, jei bent žodis apie šį tyrimą pasiektų visuomenę, o hercogas pasirodytų esąs nekaltas.

— Jei tai jus bent kiek nuramins, — pasakė kapitonas Jolzas, — atskleisiu jums keletą dalykų. Kai aš pirmą kartą jiems paskambinau, mano bendradarbiai pabandė šį tą išsiaiškinti. Jie mano, kad jūsų Ogilvis tikriausiai bando išvažiuoti su automobiliu iš valstijos, galbūt kur nors į šiaurę. Mes, aišku, nežinome, kokie ryšiai tarp jo ir Kroidonų.

— Aš irgi neįsivaizduoju, — tarė Peteris.

— Įtikėtina, kad praėjusią naktį, nuo tada, kai jūs jį pamatėte, jis važiavo, o dieną įlindo į kokią skylę. Kai automobilis taip atrodo, jis susiprato tai padaryti, o ne rizikuoti lėkti dienos šviesoje. Jei jis pasirodys šią naktį, mes būsim pasiruošę. Dabar pat skelbiamas aliarmas dvylikoje valstijų.

— Vadinasi, jūs manote, kad tai rimta?

— Yra dvi priežastys, — tarė seklys, parodydamas į telefoną. — Viena paskutiniojo skambučio priežasčių — pranešimas, jog gauti valstijos laboratorijos analizės rezultatai apie stiklo šukes ir žibintų apsaugos žiedą, kuriuos mūsų darbuotojai pirmadienį rado įvykio vietoje. Gamintojo produkcija mums buvo neįprasta, ir todėl tai užtruko šiek tiek laiko. Tačiau dabar mes jau žinome, kad stiklas ir žibintų apsauginis žiedas yra nuo “Jaguaro“.

— Ar jūs tikrai galite būti tuo taip tikras?

— Galima įrodyti ir dar tikriau. Jeigu mums į rankas paklius tas automobilis, kuris užmušė moterį su vaiku, mes įrodysime taip, kad neliks nė mažiausios abejonės.

Kapitonas Jolzas pakilo eiti, ir Peteris palydėjo jį iki kabineto prieškambario. Nustebęs Peteris pamatė belaukiantį Herbį Čandlerį, bet prisiminė savo paties paliepimą vyriausiajam patarnautojui prisistatyti pas jį šį vakarą arba rytoj. Po šios dienos įvykių jis labai norėjo atidėti šį greičiausiai nemalonų pokalbį, tačiau suprato, kad tokiu būdu jis nieko neišloš.

Jis pamatė, kaip detektyvas ir Čandleris susižvalgė.

— Labos nakties, kapitone, — tarė Peteris ir, pastebėjęs Čandlerio žebenkštišku veidu nuslinkusį baimės šešėlį, piktai pasidžiaugė. Policininkui išėjus, Peteris mostu pakvietė vyriausiąjį patarnautoją į vidinį kabinetą.

Jis atrakino stalčių ir išėmė aplanką, kuriame buvo Diksono, Diumero ir kitų dviejų jaunuolių vakar parašyti pareiškimai. Jis padavė juos Čandleriui.

— Manau, tai jums bus įdomu. Jei jums kartais kiltų kokių minčių, čia yra kopijos, o aš turiu originalus.

Čandleris atrodė kenčiantis ir pradėjo skaityti. Jam verčiant puslapius, jo lūpos susičiaupė kiečiau. Peteris girdėjo, kaip jis sunkiai kvėpuoja pro dantis. Po minutės jis sumurmėjo:

— Niekšai!

— Todėl, kad jie parodė, jog jūs — jų sąvadautojas?

Vyriausiasis patarnautojas išraudo ir padėjo popierius.

— Ką ruošiatės daryti?

— Aš norėčiau jus šią pat minutę atleisti iš pareigų. Bet kadangi čia taip ilgai dirbote, ketinu perduoti visą šitą reikalą misteriui Trentui.

— Misteri Makai, — verkšlendamas paprašė Čandleris, — ar galėtume kiek apie tai pakalbėti?

Kadangi atsakymo nebuvo, jis pradėjo:

— Misteri Makai, tokioj įstaigoj kaip ši visuomet vyksta daug dalykų...

— Jei jūs kalbate man apie gyvenimo faktus — apie prostitutes ir visus kitus dalykus, vargu ar aš ko nors nežinau. Bet aš žinau ir dar kai ką, ir jūs žinote tai lygiai taip pat gerai: kad ties kai kuriais dalykais valdyba yra užbraukusi liniją. Vienas iš tokių dalykų yra moterų parūpinimas nepilnamečiams.

— Misteri Makai, ar negalėtumėte jūs, bent šį sykį, neiti pas misterį Trentą? Ar negalėtų tai likti tarp mūsų?

— Ne.

Vyriausiojo patarnautojo akys vikriai perbėgo kambarį ir grįžo prie Peterio. Jo akys skaičiavo.

— Misteri Makai, kai kurie žmonės turi gyventi, o kiti turi leisti jiems gyventi...

Jis sustojo.

— Taip?

— Na, kartais verta tai padaryti.

Iš smalsumo Peteris tylėjo.

Čandleris suabejojo, o tada atsegė frako kišenės sagą. Kyštelėjęs į ją ranką, jis ištraukė sulankstytą voką ir padėjo jį ant stalo.

— Kas čia? — paklausė Peteris.

Čandleris pastūmėjo voką link jo. Vokas nebuvo užlipintas, o jame gulėjo penki šimto dolerių banknotai. Peteris smalsiai juos apžiūrėjo.

— Ar jie tikri?

— Patys tikriausi, — kvailai nusišypsojo Čandleris.

— Įdomu buvo sužinoti, už kiek, jūsų nuomone, galima mane nupirkti.

Peteris švystelėjo pinigus atgal.

— Pasiimkite juos ir nešdinkitės.

— Misteri Makai, jei tai truputėlį didesnės sumos klausimas...

— Nešdinkitės! — tyliai tarė Peteris. Jis kilstelėjo kėdėje: — Nešdinkitės, kol aš nenusukau jūsų purvino sprandelio.

Herbis Čandleris neapykantos iškreiptu veidu pasiėmė pinigus ir išėjo.

Likęs vienas, Peteris Makdermotas tyliai susmuko į kėdę. Pokalbiai su policininku bei Čandleriu jį išvargino ir prislėgė. Iš dviejų pašnekovų, pagalvojo jis, antrasis jį sunervino labiau tikriausiai todėl, kad pasiūlė tą kyšį ir paliko jį apimtą jausmo, jog jis irgi nešvarus.

Bet ar tikrai? Būk sąžiningas pačiam sau, pagalvojo jis. Buvo sekundė, kai jis laikė pinigus rankose, kuomet jam kilo pagunda juos paimti. Penkis šimtus dolerių jis būtų kur nors panaudojęs. Peteris nebandė nė lyginti savo pajamų su vyriausiojo patarnautojo, kuris, be abejonių, apsirūpindavo daugiau. Jei tai būtų buvęs kas nors kitas, o ne Čandleris, jis gal būtų neišlaikęs. Ar tikrai? Jis norėjo būti tikras. Šiaip ar taip, jis būtų ne pirmas viešbučio valdininkas, priėmęs iš savo pavaldinio kyšį.

Be abejo, juokingiausia buvo, kad nors Peteris ir laikėsi savo nusistatymo pranešti apie Herbį Čandlerį Vorenui Trentui, jis neturėjo jokios garantijos, jog taip ir atsitiks. Jei viešbučio valdyba staiga pasikeis, kas atrodė labai įtikima, Vorenui Trentui tai daugiau neberūpės. Gal ir pats Peteris čia daugiau nebedirbs. Jei ateis nauji viršininkai, senųjų valdininkų bylos, be abejonės, bus ištyrinėtos, ir į šviesą bus ištrauktas tas jo šlykštus skandalas Voldorfe. Kažin, gal tai jau nebeturės jam reikšmės, pagalvojo Peteris. Šiaip ar taip, panašu, kad jis greitai apie tai sužinos.

Jis sugrįžo į dabartį.

Ant jo stalo gulėjo Floros palikta spausdinta forma, kurioje buvo paskaičiuota, kiek šį vakarą viešbutyje yra žmonių. Pirmą kartą nuo tada, kai įėjo į kabinetą, jis ėmėsi tyrinėti skaičius. Jie rodė, kad viešbutis vis pildosi, ir šį vakarą viešbutis turėjo dar sykį būti pilnas. Jei “Šv. Gregoriui“ ir buvo lemta žlugti, tai įvyks skambant trimitams.

Šalia viešbučio lankytojų apskaitos bei telefono žinučių gulėjo nauja laiškų ir pranešimų krūva. Peteris juos visus peržvelgė ir nusprendė, kad visi gali palaukti bent iki rytdienos. Po žinutėmis gulėjo “Manilos“ aplankas, kurį jis atvertė. Tai buvo siūlomas visuomeninio maitinimo planas, kurį vakar jam pateikė vyriausiojo virėjo pavaduotojas Andrė Lemo. Šį rytą Peteris pradėjo studijuoti planą.

Žvilgtelėjęs į savo laikrodį, jis nusprendė prieš vakarinę viešbučio apžiūrą paskaityti toliau. Jis atsisėdo ir priešais save paskleidė kruopščiai ranka surašytus puslapius bei atidžiai nubraižytas lenteles.

Jam skaitant, jo susižavėjimas jaunuoju vyriausiojo virėjo pavaduotoju nuolatos augo. Jo projektas buvo meistriškai parašytas ir plačiai atskleidė tiek viešbučio problemas, tiek jo restoranų verslo galimybes. Peterį siutino, kad vyriausiasis virėjas Hebrandas, kaip sakė Lemo, į jo pasiūlymus nekreipė jokio dėmesio.

Tiesa, dėl kai kurių išvadų buvo galima ginčytis. Iš pirmo žvilgsnio kai kurie apytiksliai skaičiai atrodė gal kiek per optimistiški. Bet visa tai smulkmenos. Svarbiausia, kad nauja kompetentinga galva ėmėsi mąstyti apie dabartinius maisto pramonės trūkumus ir pasiūlė galimus sprendimus. Lygiai taip pat aišku, kad jei “Šv. Gregoris“ nepasinaudos ryškiu Andrė Lemo talentu, jis jo ilgai čia nelaikys.

Peteris vėl padėjo planą ir lenteles į aplanką, jausdamas pasitenkinimą, kad štai bent vienas žmogus viešbutyje dirba su tokiu entuziazmu. Jis nusprendė papasakoti Andrė Lemo apie savo įspūdžius, nors daugiau, viešbučiui esant tokioje neaiškioje būklėje, jis kol kas nieko negalėjo padaryti.

Paskambinęs telefonu jis sužinojo, jog vyriausiasis virėjas šį vakarą tebeserga ir kad už viską atsakingas jo padėjėjas Lemo. Laikydamasis taisyklių, Peteris informavo, jog tuojau atvyks į virtuvę.

Andrė Lemo laukė jo pagrindinės valgyklos tarpduryje.

— Užeikite, mesjė! Sveiki atvykę!

Vesdamas jį į triukšmingą pilną garų virtuvę, jaunasis vyriausiojo virėjo pavaduotojas šūktelėjo jam į ausį:

— Mes čia, kaip muzikantai sako, tuoj pasieksime crescendo.

Priešingai vakarykštei ramumai, dabar čia virė pragaras. Dirbo pilna komanda, ir virėjai su baltomis iškrakmolytomis prijuostėmis, jų padėjėjai bei jaunieji pagalbininkai išsibarstė kaip saulutės gėlių pievoje. Aplinkui juos pro garo debesis bei karščio bangas suprakaitavę virtuvės padėjėjai triukšmingai nešiojo padėklus, keptuves ir katilus, o kiti be perstojo stumdė vežimėlius, ir visi stengėsi su niekuo nesusidurti, taip pat skubino padavėjus ir padavėjas, laikančius aukštai iškeltus padėklus. Ant garuojančių stalų buvo grupuojami ir ruošiami išnešti į sales šios dienos pietų patiekalai. Greiti virėjai, kurių rankos, rodės, suspėjo visur vienu metu, gamino specialius patiekalus iš a la carte meniu, taipogi patiekalus, skirtus pristatyti į kambarius. Aplinkui slampinėjo padavėjai klausinėdami, kaip vyksta jų užsakymų paruošimas, o virėjai jiems garsiai atsakinėjo. Kiti, nešini pilnais padėklais, vikriai judėjo pro dvi griežtas budinčiąsias, kurios sėdėjo priešais pakylėtus kasos aparatus. Virtuvės dalyje, kur verdama sriuba, iš didžiulių kunkuliuojančių katilų vertėsi garų kamuoliai. Netoliese du specialistai vikriais pirštais dėliojo canapes ir karštus hors d’oeuvres. Už jų sunerimęs vyriausiasis konditeris tikrino kepinius desertui. Retkarčiais, kai plačiai atsiverdavo durys, susikaupusius veidus nušviesdavo liepsnų atšvaitai, o krosnių vidus tą minutę atrodydavo panašus į pragarą. Bet labiausiai už viską ausis atakavo lėkščių tarškesys, o nosis — viliojantis maisto kvapas ir saldus, gaivus verdančios kavos aromatas.

— Kai esame labiausiai užsiėmę, mesjė, labiausiai ir didžiuojamės. Ar bent jau turėtume, jeigu nežinotume, kas už viso to slepiasi.

— Perskaičiau jūsų pranešimą, — tarė Peteris, grąžindamas vyriausiojo virėjo padėjėjui aplanką, ir nusekė paskui jį į kabinetą stiklinėmis sienomis, kur triukšmas buvo ne toks smarkus.

— Man patinka jūsų idėjos. Dėl keleto aš pasiginčyčiau, bet ne dėl daug.

— Mielai pasiginčyčiau, jei galėčiau tikėtis, jog po to seks veiksmas.

— Kol kas to nebus. Bent jau ne toks, kokį jūs turite galvoje.

Peteris pabrėžė, kad prieš darant kokius nors pertvarkymus, turi būti išspręsta, kam priklausys viešbutis.

— Galbūt mano planui ir man pačiam verčiau eiti kur nors kitur. Nesvarbu.

Andrė Lemo gūžtelėjo pečiais ir pridėjo:

— Mesjė, aš kaip tik ruošiausi aplankyti tą aukštą, kur vyksta suvažiavimas. Gal norėtumėte eiti kartu?

Peteris ketino savo vakarinio viešbučio patikrinimo metu aplankyti ir iš anksto suplanuotus suvažiavimo pietus. Lygiai taip pat jis galėjo pradėti patikrinimą nuo suvažiavimo aukšte esančios virtuvės.

— Ačiū. Aš eisiu su jumis.

Darbuotojų liftu jie pakilo du aukštus ir įžengė į virtuvę, kuri kone visais atžvilgiais buvo pagrindinės virtuvės kopija. Iš čia vienu metu galima patiekti tris tūkstančius patiekalų į tris “Šv. Gregorio“ suvažiavimo sales ir į tuziną privačių valgomųjų. Tempas šiuo metu čia buvo toks pat greitas, kaip ir apačioje.

— Kaip žinote, mesjė, šiandien vyks du dideli pobūviai. Didžiojoje pokylių salėje ir Bienville salėje.

— Taip, tai bus dantistų kongreso ir “Golden Kraun Kola“ pobūviai, — linktelėjo Peteris. Stebėdamas į priešingą virtuvės galą plūstantį patiekalų srautą, jis suprato, jog dantistų pagrindinis patiekalas yra keptas kalakutas, o “Kola“ prekiautojų — plekšnės šaute. Virėjų ir jų pagalbininkų komanda gamino abu patiekalus, į lėkštes vienodu kaip automatai tempu dėliodami daržoves, o po to vienu judesiu užtrenkdavo ant pilnų lėkščių dangčius ir dėdavo visa tai ant padavėjų padėklų.

Ant vieno padėklo telpa devynios lėkštės: tiek suvažiavimo dalyvių sėdi prie vieno stalo. Vienam padavėjui tenka du stalai. Pietūs susideda iš keturių patiekalų, taip pat papildomų bandelių, sviesto, kavos ir petits fours. Peteris suskaičiavo: kiekvienam padavėjui reikia mažiausiai dvylika kartų nukeliauti su sunkiai apkrautais padėklais, o gal ir daugiau, jei pietaujantys to reikalauja arba, kaip dažnai atsitinka, esant tiek daug žmonių, jiems paskiriami papildomi stalai. Nieko keisto, kad pabaigoje kai kurie padavėjai atrodo nusigalavę.

Ne toks nusigalavęs turėtų būti metrdotelis su nepriekaištingai baltais kaklaraiščiu ir skvernais. Šiuo metu, tarsi pareigas einantis vyriausiasis policininkas, jis stovėjo virtuvės viduryje ir nukreipdavo padavėjų tėkmę tai viena, tai kita kryptimi. Pamatęs Andrė Lemo su Peteriu, jis žengė link jų.

— Labas vakaras, šefe; misteri Makdermotai.

Nors pagal viešbučio tvarką Peteris užėmė aukštesnes pareigas už abu savo pašnekovus, virtuvėje metrdotelis teisingai kreipėsi pirma į vyriausiąjį pareigas einantį virėją.

Andrė Lemo paklausė:

— Kiek turime pietaujančių, misteri Dominikai?

Metrdotelis žvilgtelėjo į lapelį.

— “Golden Kraun Kola“ žmonės mums pranešė, kad jų bus maždaug du šimtai keturiasdešimt, ir tiek mes jau susodinome.

Atrodo, kad dauguma jau atėjo.

— Tai prekeiviai, kuriems moka atlyginimą, — tarė Peteris. — Jie ir turi prisistatyti. Dantistai daro, ką jie nori. Greičiausiai jie elgsis neorganizuotai ir dauguma nepasirodys.

Metrdotelis pritariamai linktelėjo.

— Girdėjau, kad į kambarius užsakyta daug gėrimų. Suvartota daug ledo ir į numerius pristatyta galybė sumaišytų gėrimų.

Pagalvojom, gal dėl to bus reikalinga mažiau valgių.

Kiek patiekalų pagaminti suvažiavimo dalyviams, visada būdavo mįslė. Visiems trims vyrams ji kėlė pažįstamą galvos skausmą. Suvažiavimo organizatoriai pranešė viešbučiui, kokį minimalų žmonių skaičių jie garantuoja, tačiau realiai šis skaičius gali ir padidėti, ir sumažėti vienu ar pora šimtų. To priežastimi yra nežinomybė, kiek delegatų sugalvos susimesti į mažesnes grupeles ir praleisti oficialius pokylius, ir atvirkščiai, kiek iš jų paskutinę minutę staiga atvyks dideliu būriu.

Paskutinės minutės prieš didelį suvažiavimo pobūvį bet kokio viešbučio virtuvėje neišvengiamai įtemptos. Tai momentas, kai visi su tuo susiję žmonės žino, jog reakcija kritišku momentu parodys, ar jie sugeba, ar ne susitvarkyti.

Peteris paklausė metrdotelį:

— Kiek apytiksliai buvo numatyta žmonių?

— Penki šimtai dantistų. Jų yra maždaug tiek, ir pradėjome juos aptarnauti. Bet jie vis dar renkasi.

— Ar nauji atvykėliai greitai užfiksuojami?

— Esu paskyręs vieną žmogų. Štai jis ateina.

Išvengdamas susidūrimų su kolegomis padavėjais, kapitonas su raudonu švarku skubėjo pro Didžiosios pobūvių salės duris.

Peteris pasiteiravo Andrė Lemo:

— Jei prireiks, ar galėsime pagaminti papildomai maisto?

— Kai žinosiu, ko mums reikia, mesjė, padarysiu kas įmanoma.

Metrdotelis pasitarė su vyriausiuoju kelneriu ir sugrįžo pas juodu.

— Panašu, kad atvyks dar koks šimtas septyniasdešimt žmonių. Jie tiesiog plūsta! Jau statome daugiau stalų.

Kaip visada, krizė atėjo prieš tai neperspėjusi. Šį kartą ji turėjo didžiulę įtaką. Šimtas septyniasdešimt vienu metu reikalaujamų patiekalų būtų išbandymas kiekvienai virtuvei. Peteris pasisuko į Andrė Lemo ir pamatė, kad jaunojo prancūzo jau nebėra.

Vyriausiojo virėjo padėjėjas lyg iššauta kulka puolė veikti. Jis jau sukinėjosi tarp savo pavaldinių, duodamas įsakymus taip greitai, nelyginant smarkios liepsnos spragsėjimas: jaunesnysis virėjas — į pagrindinę virtuvę, iš ten reikia atnešti septynis kalakutus, kurie kepa rytojaus šaltiems užkandžiams... Šauksmas į paruošimo kambarį: “Naudokite kas likę! Greičiau! Supjaustykite viską ką rasite!.. Daugiau daržovių! Pavokite šiek tiek iš antrojo pobūvio patiekalų — jie naudoja mažiau negu jiems patiekiama!.. Antras jaunesnysis nusiųstas į pagrindinę virtuvę, kad parūpintų daržovių, kurių niekur kitur nerado... Ir pasakyk, kad skubiai atsiųstų daugiau pagalbininkų! Du pjaustytojus ir dar du virėjus... Paskubink vyriausiąjį konditerį! Už keleto minučių bus reikalingi dar šimtas septyniasdešimt desertų... Pavok Peterį, kad tas padėtų Polui! Sugalvok kokią gudrybę! Maitinkite dantistus!“ Jaunasis Andrė, energijos, humoro jausmo ir pasitikėjimo savo jėgomis įsikūnijimas, buvo gerai nusiteikęs ir vadovavo geležine ranka savo valdose.

Padavėjų pareigos buvo paskirtos iš naujo: dalis padavėjų iš mažesnio “Golden Kraun Kola“ pobūvio paprašyti dirbti dantistams, o likusieji turės dirbti papildomai. Pietaujantys nieko nepastebės, gal tik tai, jog kitą patiekalą jiems atneš padavėjas, kurio veidas šiek tiek skiriasi nuo ankstesniojo. Kiti padavėjai, kurie jau ir taip aptarnauja Didžiojoje pobūvių salėje pietaujančius dantistus, vietoj dviejų stalų turės susitvarkyti su trimis, tai yra su dvidešimt septyniais asmenimis. Kai kurios užsigrūdinusios rankos, kartu su vikriais pirštais ir kojomis, galėtų aptarnauti ir keturis stalus. Kiti truputį paniurnės, bet nedaug. Suvažiavimui dirbo daugiausia savanoriai padavėjai, kuriuos, iškilus reikalui, galėdavo pasikviesti bet kuris viešbutis. Papildomas darbas jiems reiškė papildomus pinigus. Už trijų valandų darbą moka keturis dolerius, jei padavėjas aptarnauja du stalus. Už kiekvieną papildomą stalą pridedama pusė tos sumos. Pridėjus arbatpinigius, kurie buvo iš anksto įrašyti į suvažiavimo sąskaitą, užmokestis padvigubės. Greitakojai vyriškiai namo grįš su šešiolika dolerių kišenėje, o jeigu jiems sekėsi, galbūt jie uždirbo tiek pat ir per pusryčius ar priešpiečius.

Peteris pamatė, kaip iš tarnybinio lifto jau rieda aukštas vežimėlis su trimis ką tik iškeptais kalakutais. Prie jo sugriuvo paruošiamojo kambario virėjai. Virėjo padėjėjas, kuris tuos tris ir atgabeno, grįžo atgabenti dar.

Kiekvieną kalakutą supjaustyti į penkiolika porcijų. Vikriai kaip įgudusio chirurgo pjūvis. Kiekvienam pietaujančiam — tokia pati porcija: balta mėsa, tamsi mėsa, padažas. Ant padėklo telpa dvidešimt porcijų. Padėklas skubiai keliauja prie padavėjų prekystalio. Nauji vežimėliai su daržovėmis kaip laivai suplaukia į vieną vietą.

Vyriausiojo virėjo pavaduotojo įsakymų virtinė dirbančiąją komandą išvargino. Andrė Lemo įsikišo, į darbą grąžindamas du pasišalinusius. Komanda vėl ėmė dirbti vikriau ir judėjo dar greičiau negu iki tol.

Lėkštė... mėsa... pirma daržovė... antra... padažas... lėkštė slysta... užvožiamas dangtis! Kiekvieną judesį atlieka vis kitas žmogus. Kas sekundė paruošiama nauja lėkštė... Dar greičiau! Priešais padavėjų prekystalį ima ilgėti padavėjų eilė.

Kitame virtuvės gale vyriausiasis konditeris atidarinėja šaldytuvus, tikrina, renkasi, uždaro duris. Į pagalbą atbėga pagrindinės virtuvės konditeriai. Nešami atsarginiai desertai. Dar atkeliauja iš šaldytuvų rūsyje.

Per skubą įvyksta nesusipratimas.

Padavėjas praneša vyriausiajam kelneriui, vyriausiasis kelneris — vyriausiajam padavėjui, vyriausiasis padavėjas — Andrė Lemo.

— Šefe, vienas džentelmenas sako, jog jis nemėgsta kalakuto. Ar negalėtume patiekti jam jautienos kepsnio?

Prakaituojantys virėjai garsiai nusikvatojo.

Tačiau prašymas pateiktas pagal visas taisykles, tą Peteris žinojo. Tik vyriausiasis virėjas gali patvirtinti kokį nors nukrypimą nuo standartinio meniu.

Šypsodamasis Andrė Lemo tarė:

— Patiekite, bet aptarnaukite jį paskutinį iš visų sėdinčių prie to stalo.

Tai irgi buvo senas virtuvės paprotys. Laikantis visuomeninių santykių etiketo, daugelyje viešbučių standartinis patiekalas pakeičiamas, net jei antrasis patiekalas kainuoja brangiau. Tačiau visuomet, kaip atsitiko ir dabar, individualistas privalo laukti, kol sėdintys šalia jo pradės valgyti, kad kiti nepersiimtų jo idėja.

Eilė prie padavėjų prekystalio trumpėjo. Daugumai Didžiosios pobūvių salės svečių, įskaitant ir atvykusius vėliau, pagrindinis patiekalas jau buvo patiektas. Stalų nurinkėjai pasirodė su nešvariais indais. Atrodė, kad krizė praėjo. Andrė Lemo užleido savo vietą tarp patarnautojų ir klausiamai žvilgtelėjo į vyriausiąjį konditerį.

Pastarasis, plonas kaip degtukas žmogelis, kuris tikriausiai labai retai paragaudavo savo paties pagamintų saldumynų, nykščiu ir smiliumi apvedė ratą.

— Viskas paruošta, šefe.

Andrė Lemo šypsodamasis sugrįžo prie Peterio.

— Mesjė, atrodo, kad, kaip jūs sakote, įvartį įmušėme mes.

— Pasakyčiau, kad jūs pasidarbavote dar geriau. Man paliko didžiulį įspūdį.

Jaunasis prancūzas gūžtelėjo.

— Tai, ką jūs matėte, buvo atlikta neblogai. Tačiau tai tik dalis darbo. Kitais kartais mes neatrodome taip puikai. Atleiskite, mesjė.

Jis pasitraukė.

Desertui paruošė bombe auz marrons ir cherries flambees. Juos patiekti rengėsi ceremoningai: prigesinus šviesas, turėjo atnešti aukštai iškeltus padėklus.

Padavėjai rikiavosi į eilę priešais išėjimą į salę. Vyriausiasis konditeris ir jo padėjėjai tikrino, kaip ant padėklų sudėlioti indai. Paliestas kuo nors degančiu, kiekvieno padėklo vidurinis indas užsiplieks liepsna. Du virėjai laikė uždegtas žvakes.

Andrė Lemo patikrino eilę.

Prie įėjimo į Didžiąją pobūvių salę stovėjo vyriausiasis padavėjas su pakelta ranka ir stebėjo vyriausiojo virėjo pavaduotojo veidą.

Kai Andrė Lemo linktelėjo, vyriausiasis padavėjas nuleido ranką žemyn.

Virėjai su žvakėmis perbėgo palei padėklų eilę ir uždegė vidurinius indus. Elektrikas, kuriam buvo duotas ženklas, pritemdė lempas. Orkestro muzika pritilo ir staiga visai baigėsi. Didžiojoje salėje aprimo svečių pokalbių ūžesys.

Staiga už pietaujančių užsižiebė maža lempelė ir apšvietė duris į virtuvę. Sekundę vyravo tyla, o tada užgriaudėjo trimitų fanfarai. Jiems nutilus, orkestras ir vargonai kartu fortissimo užgrojo giesmės “Šventieji“ pirmus posmus. Muzikos taktu pajudėjo padavėjų su liepsnojančiais padėklais procesija.

Peteris Makdermotas įėjo į didžiąją salę, kad galėtų geriau matyti. Jis pastebėjo, kad salė perpildyta svečių, kurių nemaža dalis buvo netikėta.

O kai šventieji, o kai šventieji, o kai šventieji ateina... Iš virtuvės pagal muzikos ritmą vienas po kito žengė padavėjai su tvarkingomis mėlynomis uniformomis. Dabar jau buvo pritrenktas kiekvienas žmogus, kuris tuo metu buvo salėje, įskaitant ir pačius padavėjus. Kai kurie iš jų vos po keleto minučių grįš į kitą pobūvių salę, kad ten užbaigtų savo darbą. O kol kas prieblandoje jų nešami padėklai liepsnojo kaip fakelai... O kai šventieji, o kai šventieji, o kai šventieji ateina... Pietaujantys staiga prapliupo garsiais aplodismentais ir susivienijo ritmiškai ploti muzikos taktu, kai padavėjai apsupo salę ratu. Viešbutis įvykdė savo įsipareigojimą. Niekas už virtuvės ribų nebūtų nė įtaręs, jog prieš keletą minučių virtuvę buvo ištikusi krizė ir kad toji krizė įveikta... Viešpatie, aš noriu būti toje minioje, kai šventieji ateina... Padavėjams pasiekus stalus, užsidegė šviesos, ir vėl pasigirdo aplodismentai bei sveikinimų šūksniai.

Andrė Lemo atėjo ir atsistojo prie Peterio.

— Šį vakarą viskas, mesjė. Nebent gal jūs norėtumėte išgerti konjako. Virtuvėje turiu truputėlį.

— Ne, ačiū, — nusišypsojo Peteris. — Pasirodymas buvo puikus. Sveikinu!

Jam pasisukus eiti, vyriausiojo virėjo pavaduotojas šūktelėjo įkandin:

— Labos nakties, mesjė. Ir nepamirškite.

— Ko nepamiršti? — susidomėjęs stabtelėjo Peteris.

— Ką aš jau anksčiau sakiau. Apie visų trokštamą viešbutį, mesjė, kurį mes su jumis galėtume sukurti.

Pusiau pralinksmėjęs, pusiau susimąstęs, Peteris nuvingiavo tarp pobūvio stalų link išėjimo iš salės.

Jis buvo nukeliavęs jau beveik iki pat durų, kai netikėtai susivokė, kad kažko trūksta. Jis sustojo ir ėmė žvalgytis aplinkui, nebūdamas tikras ko. Ir staiga suprato. Daktarėlis Ingramas, aršusis dantistų kongreso prezidentas, turėjo pirmininkauti šiam pobūviui — vienam iš svarbiausių suvažiavimo renginių. Tačiau daktaro nesimatė nei prezidento kėdėje, nei niekur kitur prie ilgo stalo priekyje.

Kai kurie delegatai strykčiojo iš kėdžių, sveikindami savo draugus kitoje salės pusėje. Žmogus su klausos aparatu stabtelėjo prie Peterio.

— Šauniai viskas išėjo, ar ne?

— Be abejo. Tikiuosi, pietūs jums patiko?

— Jie buvo neblogi.

— Beje, — tarė Peteris, — aš ieškojau daktaro Ingramo. Niekur jo nematau.

— Ir nepamatysite, — šiurkščiai atsakė žmogus ir įtartinai jį nužvelgė. — Jūs iš laikraščio?

— Ne, iš viešbučio. Aš kalbėjausi su daktaru Ingramu keletą sykių...

— Jis atsistatydino. Šiandien. Jei jums įdomi mano nuomonė, jis elgėsi kaip paskutinis kvailys.

Peteris stengėsi suvaldyti savo nuostabą ir paklausė:

— Gal jūs kartais žinote, ar daktaras vis dar viešbutyje?

— Neturiu supratimo.

Neprigirdįs vyras nuėjo.

Aukšte, kur vyko suvažiavimas, stovėjo viešbučio telefonas.

Iš komutatoriaus Peteris sužinojo, jog daktaras Ingramas vis dar prisiregistravęs, tačiau savo kambaryje jis neatsiliepė. Peteris paskambino į pagrindinę registratūrą.

— Ar daktaras Ingramas iš Filadelfijos išsiregistravo?

— Taip, misteri Makdermotai, ką tik. Jis dabar vestibiulyje.

— Nusiųskite ką nors, kad paprašytų jo palaukti. Aš leidžiuosi žemyn.

Kai Peteris atėjo, daktaras Ingramas stovėjo, šalia savęs pasistatęs lagaminus, o ant rankos užsimetęs lietpaltį.

— Kas dabar atsitiko, misteri Makdermotai? Jeigu norėtumėte savo viešbučiui rekomendacinio laiško, tai nieko neišdegs. Be to, man reikia suspėti į lėktuvą.

— Girdėjau apie jūsų atsistatydinimą. Atėjau pasakyti, kad man labai gaila.

— Manau, jie ir patys susitvarkys.

Iš Didžiosios pobūvių salės, esančios virš dviejų aukštų, atsklido plojimai ir sveikinimų šūksniai.

— Atrodo, jie jau susitvarkė.

— Ar jums tai labai skaudu?

— Ne.

Daktarėlis pasukiojo koją, žiūrėdamas žemyn, ir suniurnėjo:

— Aš melagis. Aišku, kad man skaudu. Taip neturėtų būti, bet yra.

— Man atrodo, bet kam būtų skaudu, — tarė Peteris.

— Supraskite, misteri Makdermotai, — pakėlė galvą daktaras Ingramas, — aš nesu koks nuvalkiotas skuduras. Visą gyvenimą buvau mokytojas, ir daug kas tai gali patvirtinti: aš iškėliau daug puikių žmonių — Džimas Nikolasas yra vienas iš jų — ir daugel; kitų. Procedūrose minimas mano vardas, mano parašytos knygos tapo standartiniais tekstais. Visa tai — rimtas reikalas. O, visa kita, — jis linktelėjo Didžiosios pobūvių salės link, — tai tik gėlytės ant torto.

— Man neatėjo į galvą...

— Tačiau kelios gėlytės — nieko blogo. Jos žmonėms netgi patinka. Aš norėjau būti prezidentu. Buvau laimingas, kai jie mane išrinko. Tai buvo tarsi įšventinimas į riterius, ir tai padarė žmonės, kurių nuomonę aš vertinu. Jeigu prisipažinčiau nuoširdžiai, Makdermotai, ir nesuprantu, kodėl jums visa tai pasakoju, man graužia širdį, kad šį vakarą manęs nėra ten, viršuje.

Jis patylėjo, ir dar sykį pasigirdus garsams iš pobūvių salės, žvilgtelėjo aukštyn.

— Tačiau kartais tenka priešpastatyti tai, ko tu nori, ir tai, kuo tu tiki, — sumurmėjo daktarėlis. — Kai kurie mano draugai mano, kad aš elgiausi kaip idiotas.

— Tai visiškai nėra idiotiška laikytis principo.

— Jūs to nedarėte, — įtariai atsisuko į Peterį daktaras Ingramas, — kai turėjote tam galimybę. Jūs per daug rūpinotės šituo viešbučiu ir savo darbu.

— Bijau, kad tai tiesa.

— Ką gi, jūs bent sutikote su tuo, todėl aš jums kai ką pasakysiu, sūnau. Jūs nesate vienintelis. Yra buvę, kai ir aš neatsižvelgiau į tai, kuo tikiu, tiek, kiek reikėjo. Mums visiems taip pasitaiko. Bet kartais pakliūva antras šansas. Jeigu jums taip atsitiks — pasinaudokite juo.

Peteris mostelėjo patarnautojui.

— Aš palydėsiu jus iki durų.

— Nėra jokio reikalo, — papurtė galvą daktaras Ingramas. — Nereikia tų nesąmonių, misteri Makdermotai. Man vis viena nepatinka nei šitas viešbutis, nei jūs.

Patarnautojas klausiamai į jį pažiūrėjo. Daktaras Ingramas tarė:

— Eime.

16

Vakare Ogilvis vėl nusnaudė, šįkart apsistojęs šalia giraitės, kurioje jis paslėpė “Jaguarą“. Pabudo jau pradėjus temti, kai į oranžinį kamuolį panaši saulė ilgino aplinkinių kalvų šešėlius vakarų link. Po dienos karščio atėjo maloni vakaro vėsa. Ogilvis sukruto suvokęs, kad netrukus teks tęsti kelionę.

Pirmiausia jis įsijungė automobilio radiją. Visas žinias jis jau buvo girdėjęs, ir atrodo, kad neįvyko nieko naujo. Išgirdęs ką norėjo išjungė radiją.

Jis grįžo prie už keleto medžių tekėjusio šaltinio ir atsigaivino pildamas vandenį sau ant veido ir ant galvos, kad išsklaidytų paskutinius mieguistumo požymius. Iš maisto atsargų likučių jis greitomis pasigamino valgyti, pripylė į termosus vandens ir padėjo juos ant užpakalinės sėdynės šalia sūrio ir duonos. Šios atsargos turėjo malšinti jo alkį visą būsimą naktį. Iki rytojaus ryto jis nesiruošė gaišti laiko nereikalingiems sustojimams.

Jo tolesnis maršrutas, kurį jis buvo suplanavęs ir įsiminęs dar prieš išvykdamas iš Naujojo Orleano, toliau vedė šiaurės rytų kryptimi per Misisipės valstiją. Tada jis turėjo perkirsti vakarinę Alabamos dalį. Tuomet pasukti tiesiai į šiaurę per Tenesį ir Kentukį. Iš Luizvilio jis planavo patraukti į vakarus skersai visą Indianos valstiją Indianapolio link. Jis ruošėsi perkirsti Ilinojaus sieną prie Hamondo, o tada patraukti į Čikagą.

Dar reikėjo nuvažiuoti apie septynis šimtus mylių. Tokį kelią vienu ypu įveikti buvo neįmanoma, tačiau Ogilvis paskaičiavo, kad švintant jis turėtų būti nebetoli Indianapolio, o ten jis manė būsiąs saugus. Iš ten iki Čikagos jau beliks nuvažiuoti tik du šimtus mylių.

Buvo jau visiškai sutemę, kai jis išvairavo “Jaguarą“ iš slėptuvės ir palengva pasuko autostrados link. Jis patenkintas suurzgė, vieškeliu U. S.45 pasukęs šiaurės kryptimi.

Misisipės valstijos mieste Kolumbuse, kur buvo palaidoti Šilou mūšyje žuvę kariai, Ogilvis sustojo prisipilti benzino. Atsargumo dėlei jis pasirinko nedidelę parduotuvėlę miesto pakraštyje, prie kurios buvo įrengta senamadiška degalinė, apšviesta vienintelės lempos. Jis pavažiavo kiek galima toliau pirmyn, kad automobilio priekis liktų šešėlyje.

Jis akivaizdžiai parodė savo nenorą kalbėtis, ignoruodamas parduotuvės savininko pasveikinimą “Gera naktis“ ir klausimą “Ar toli susiruošėt?“ Užmokėjo grynais už benziną bei pustuzinį šokolado plytelių ir patraukė toliau.

Pavažiavęs dar devynias mylias šiaurės kryptimi jis perkirto Alabamos valstijos sieną.

Pro šalį skriejo mažų miestelių virtinė: Vernonas, Salidžentas, Hamiltonas, Raselvilis, Florencija, kuri, kaip skelbė plakatas, garsėjo tualeto sėdynių gamyba. Pavažiavęs dar keletą mylių, jis jau buvo Tenesio valstijoje.

Kelyje mašinų buvo nedaug, ir “Jaguaras“ buvo nesulaikomas. Sąlygos vairuoti buvo puikios, nes netrukus danguje nušvito mėnulio pilnatis. Nebuvo matyti jokių policijos kontrolės ženklų.

Ogilvis jautėsi patenkintas ir atsipalaidavęs.

Iki Nešvilo likus penkiasdešimčiai mylių, Tenesio valstijos Kolumbijos mieste jis pasuko į vieškelį U. S.31.

Dabar mašinų kelyje pasitaikydavo jau daugiau. Masyvūs vilkikai, savo šviesomis nesibaigiančia grandine skrosdami nakties tamsą, bildėjo į pietus link Birmingemo ir į šiaurę, į industrinį vidurio vakarų regioną. Kai kurie automobiliai gana pavojingai nardė tarp krovininių mašinų. Retkarčiais Ogilvis aplenkdavo kokį nors per lėtai judantį automobilį, tačiau jis rūpestingai žiūrėjo, kad neviršytų maksimalaus leistino greičio. Jis visai nenorėjo — viršydamas greitį ar kaip nors kitaip — patraukti į save dėmesį. Po kurio laiko už nugaros jis pastebėjo automobilį, kuris jo nelenkė ir važiavo maždaug tokiu pat greičiu kaip ir jis. Ogilvis pareguliavo salono veidrodį, sumažindamas prožektorių švytėjimą, ir sulėtino greitį, leisdamas tam automobiliui jį aplenkti. Tačiau vairuotojas nenorėjo to daryti, ir jis per daug nekreipdamas į tai dėmesio vėl padidino greitį.

Po kelių mylių eismas šiaurės kryptimi pradėjo lėtėti. Tolydžio perspėjančiai blykčiojo automobilių užpakalinės šviesos. Palinkęs į kairę, jis priešais pamatė nejudančią priekinių prožektorių grupę, ir eismas perėjo į vieną kelio juostą. Iš visko atrodė, kad priekyje buvo įvykusi avarija.

Už posūkio jis staiga pamatė tikrąją šios maišaties priežastį. Abiejose kelio pusėse buvo išsirikiavę Tenesio kelių policijos automobiliai, ir ant jų stogų įtaisytos raudonos šviesos be perstojo blykčiojo. Skersai kelio stovėjo švytintis barjeras. Tą pat akimirką užpakalyje važiavęs automobilis taip pat įjungė savo policijos šviesas.

“Jaguarui“ sumažinus greitį ir sustojus, prie jo prišoko ginkluoti valstijos policininkai.

Ogilvis drebėdamas pakėlė rankas į viršų.

Augalotas seržantas atidarė automobilio dureles.

— Nenuleiskite rankų, — įsakė jis, — ir lėtai lipkite iš automobilio. Jūs areštuotas.

17

Kristina Frensis nusistebėjo:

— Na štai, jūs ir vėl tai padarėte! Abu kartus, kai jums pylė kavą, jūs laikėte puodelį suėmęs abiem rankom. Atrodo, lyg tai teiktų jums kažkokį malonumą.

Prie to paties staliuko sėdėjęs Albertas Velsas nusišypsojo savo linksma žvirbliška šypsena.

— Jūs esate pastabesnė už daugelį kitų žmonių.

Ji pagalvojo, kad šįvakar jis vėl atrodė nusilpęs. Jo veidas buvo beveik toks pat blyškus kaip ir prieš tris dienas, ir retkarčiais jam užeidavo pavojingas bronchų kosulys, nors dėl to jo gera nuotaika ir nesugedo. Kristina nusprendė, kad jam reikėjo žmogaus, kuris juo pasirūpintų.

Jie pietavo “Šv. Gregorio“ pagrindiniame restorane. Per tą valandą, kol jie ten sėdėjo, dauguma restorano lankytojų jau buvo išėję, nors keletas jų vis dar siurbčiojo kavą arba likerį. Nors viešbutis buvo pilnas, žmonių restorane visą vakarą buvo nedaug.

Vyriausiasis padavėjas Maksas diskretiškai priėjo prie jų staliuko.

— Ar dar ko nors pageidaujate, sere?

Albertas Velsas pažvelgė į Kristiną, ir ji papurtė galvą.

— Turbūt, kad ne. Kai tik galėsite, atneškite sąskaitą.

— Žinoma, sere. — Maksas linktelėjo Kristinai, akimis patikindamas, kad neužmiršo jų rytinio susitarimo.

Kai vyriausiasis padavėjas nuėjo, senukas tarė:

— Taigi dėl kavos. Dirbdamas šiaurėje nieko negali švaistyti, jei nori išlikti gyvas — netgi puoduko, kurį laikai rankose, šilumą.

Tai tiesiog įprotis. Reikia manyti, kad galėčiau jo ir atsikratyti, tačiau yra dalykų, kuriuos verta retkarčiais prisiminti. — Ar todėl, kad tada buvo geri laikai, ar kad gyvenimas dabar yra geresnis?

Jis susimąstė.

— Turbūt ir tai, ir tai.

— Jūs sakėte man, kad dirbote šachtoje, — pasakė Kristina. — Aš nežinojau, kad jūs buvote taip pat ir ieškotojas.

— Dažniausiai tai yra vienas ir tas pats. Ypač Kanados Skyde, tai yra šiaurės vakarų teritorijoje, Kristina, beveik iki pat kito Kanados pakraščio. Kai esi vienui vienas tundroje, — arba, kitaip sakant, arktinėje dykumoje, — turi daryti viską: nuo nuosavybės ribų pažymėjimo iki amžino įšalo pradeginimo. Jei pats to nepadarysi, tai dažniausiai aplinkui nėra nieko, kas tai už tave padarytų.

— Kai jūs tyrinėjote, ko jūs ieškojote?

— Urano, kobalto. Dažniausiai aukso.

— Ar jūs jo radote? Turiu galvoje — aukso.

Jis linktelėjo.

— Radau pakankamai. Prie Jelounaifo, Didžiojo Vergų ežero. Pirmąkart ten aukso buvo aptikta devyniolikto amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, o masiškai pradėta ieškoti 1945 metais. Tačiau dažniausiai žemė buvo per kieta, kad joje galima būtų daryti gręžinius ir jį išimti.

Kristina tarė:

— Taip gyventi tikriausiai buvo sunku?

Mažasis žmogutis kostelėjo, gurkštelėjo vandens ir atlaidžiai nusišypsojo.

— Tuomet aš buvau tvirtesnis. Tačiau jei Skydui atiduosi bent kiek pranašumo, jis tave užmuš. — Jis metė žvilgsnį į skoningai įrengtą restoraną, apšviestą krištolinių šviestuvų. — Iš čia tai atrodo labai toli.

— Sakėte, kad ieškoti aukso dažniausiai būdavo sunku. Tačiau juk ne visada?

— Taip, ne visada. Kai kuriems sekėsi labiau, tačiau ir jiems būtinai turėjo kas nors atsitikti. Galbūt iš dalies todėl, kad Skyde ir Plikojoje Žemėje žmonėms nutinka keistų dalykų. Tie, apie kuriuos pagalvotum, kad jie stiprūs, — o be to, ne tik išoriškai, — pasirodo besą silpni. O kartais, kai atrodė, kad tuo žmogumi galima visiškai pasitikėti, pasirodydavo, kad taip nėra. O būna ir atvirkščiai. Pamenu, kartą... — Jis nutilo, nes prie jų staliuko priėjo vyriausiasis padavėjas, ant padėklo atnešdamas jų sąskaitą.

Ji paragino:

— Tęskite.

— Tai gana ilga istorija, Kristina. — Jis apvertė sąskaitą ją apžiūrinėdamas.

— Vis tiek norėčiau ją išgirsti, — nuoširdžiai tarė Kristina. Ji pagalvojo, kad laikui bėgant jai vis labiau ir labiau patiko šis kuklus mažas žmogutis.

Jis atitraukė akis nuo sąskaitos, ir jo akyse atsispindėjo nuostaba. Pažvelgė į kitame restorano gale buvusį vyriausiąjį padavėją, o paskui į Kristiną. Tada, staigiai išsiėmęs pieštuką, pasirašė sąskaitą.

— Tai atsitiko trisdešimt šeštais metais, — pradėjo senukas, — maždaug tuo laiku, kai prasidėjo viena iš paskutiniųjų Jelounaifo tyrinėjimo bangų. Aš buvau prie Didžiojo Vergų ežero. Turėjau tada ir partnerį, vardu Himis Ekstainas. Himis buvo kilęs iš Ohajo. Jis prekiavo drabužiais, pardavinėjo naudotus automobilius ir turbūt dar nemaža kuo vertėsi. Jis buvo atkaklus ir mėgo daug šnekėti. Tačiau jis mokėjo priversti žmones jį pamėgti.

Turbūt galima būtų tai pavadinti žavesiu. Kai jis atvyko į Jelounaifą, turėjo šiek tiek pinigų. Aš jų neturėjau nė cento. Himis išlaikė mus abu.

Albertas Velsas susimąstęs gurkštelėjo vandens.

— Himis niekada nebuvo matęs sniegbačio, nebuvo girdėjęs apie amžiną įšalą ir negalėjo atskirti juodojo skalūno nuo kvarco. Tačiau mes iš karto vienas kitą pamėgome. Ir mes išsiruošėme ieškoti.

Jis tęsė:

— Mes jau ieškojome apie mėnesį, gal net du. Skyde žmogus praranda bet kokį laiko pjūtį. Ir štai vieną dieną, netoli Geltonojo Peilio upės žiočių, susėdome susisukti cigarečių. Taip mums besėdint, aš, kaip jau įprasta tarp ieškotojų, suskaldžiau šiek tiek deguonies prisotintos uolienos ir vieną kitą gabaliuką įsidėjau sau į kišenę. Kiek vėliau prie ežero išploviau tą uolieną. Aš stovėjau kaip nutrenktas žaibo, kai pasirodė, jog tai buvo geros kokybės auksas.

— Kai tai pagaliau nutinka, — tarė Kristina, — turbūt atrodo, kad tai įdomiausias nuotykis, koks tik begali būti.

— Galbūt yra ir įdomesnių. Bet jeigu ir yra, aš niekada nesu jų patyręs. Taigi mes nuskubėjome atgal į tą vietą, kur aš skaldžiau uolieną, ir apdengėme ją samanomis. Po kelių dienų pamatėme, kad toje žemėje jau buvo įbesti kažkieno nuosavybės kuoliukai. Tai turbūt buvo pats baisiausias likimo smūgis, kokį tik mes abu buvome patyrę. Pasirodė, kad kuoliukus įbedė ieškotojas iš Toronto. Jis buvo ten praėjusiais metais, o tada grįžo į rytus nežinodamas, kas jam priklauso. Teritorijos įstatymai skelbė, kad jei jis nedirbo savo sklype vienerius metus nuo oficialios registracijos, jo teisės į sklypą turėjo būti atimtos.

— Prieš kiek laiko įvyko registracija?

— Mes atradome auksą birželio mėnesį. Jei niekas nebūtų pasikeitę, žemės nuosavybės teisės nustotų galioti paskutinę rugsėjo dieną.

— Ar jūs negalėjote tiesiog tylėti ir palaukti?

— Mes taip ir ketinome daryti. Tiktai tai nebuvo taip jau paprasta įvykdyti. Pirmiausia — ta vieta buvo netoli didelės kasyklos ir toje teritorijoje dirbo dar daug tokių kaip mes ieškotojų. Be to, mes su Himiu turėjome labai mažai pinigų ir maisto.

Albertas Velsas pašaukė praeinantį padavėją.

— Aš visgi dar norėčiau kavos. — Jis paklausė Kristinos: — O jūs?

Ji papurtė galvą.

— Ačiū, ne. Tęskite. Aš noriu išgirsti, kas buvo toliau. — Ji pagalvojo, jog labai keista, kad šis nepaprastas nuotykis, apie kurį daugelis tik svajojo, atsitiko šiam iš pažiūros niekuo ypatingu nepasižyminčiam mažam žmogeliui iš Monrealio.

— Na, Kristina, manau, kad tie trys mėnesiai buvo patys ilgiausi, kokius tik kada nors yra išgyvenę du vyrai. Ir galbūt sunkiausi. Mes vegetavome. Valgėme žuvį, tam tikras augalų dalis. Prieš pabaigą aš buvau plonesnis už šakalį, o mano kojos pajuodusios nuo skorbuto. Himis atrodė ne ką geriau, tačiau jis niekada nesiskųsdavo, ir aš jį dar labiau pamėgau.

Atnešė kavą, ir Kristina palaukė.

— Pagaliau atėjo paskutinė rugsėjo diena. Mus pasiekė gandai, kad, nuosavybės teisėms nustojus galioti, į tą vietą ruošėsi pretenduoti dar ne vienas ieškotojas; todėl tuščiai nerizikavome. Mes jau buvome pasiruošę savo kuoliukus. Tuoj po vidurnakčio sukalėme juos į vietą. Pamenu, kad naktis buvo juoda, nors į akį durk, smarkiai snigo ir pūtė stiprus vėjas.

Jis vėl kaip ir anksčiau apkabino rankomis puoduką.

— Daugiau aš beveik nieko ir neprisimenu, nes atšiaurios sąlygos mane palaužė, o po to aiškiai prisimenu tik tai, kad gulėjau ligoninėje Edmontone, beveik už tūkstančio mylių nuo tos vietos, kur mes kalėme kuoliukus. Vėliau sužinojau, kad Himis ištempė mane iš Skydo, nors iki šiol nesuprantu, kaip jis sugebėjo tai padaryti. O į pietus mane atskraidino lėktuvu. Daugybę sykių, net ir ligoninėje, jie manė, kad aš jau nebegyvas. Aš nemiriau. Tačiau kai viską sužinojau, tai to pasigailėjau.

Jis pertraukė savo pasakojimą, atsigerdamas iš kavos puodelio.

Kristina paklausė:

— Ar jūsų pretenzijos nebuvo juridiškai teisingos?

— Ne, jos buvo visiškai pagrįstos. Problema buvo Himis. — Albertas Velsas mąsliai patapšnojo per savo žvirblišką nosį. — Galbūt reikėtų grįžti prie to, kas įvyko kiek anksčiau. Kai mes lūkuriavome Skyde, abu pasirašėme po perdavimo aktą. Kiekvienas formaliai perdavė savąją sklypo pusę kitam.

— Kodėl gi jūs tai padarėte?

— Himis taip sugalvojo tam atvejui, jei vienas iš mūsų neišgyventų. Jei taip būtų nutikę, tas, kuris liktų gyvas, išsaugotų dokumentą, paliudijantį, kad jam priklauso visas sklypas, o kitą sunaikintų. Himis sakė, kad tai išvaduotų nuo daugelio biurokratinių juridinių procedūrų. Tuo metu tai atrodė visiškai įtikinama. Mes susitarėme, kad jei abu išliksime gyvi, tai sunaikinsime abu dokumentus.

Kristina greitai tarė:

— Taigi, kol jūs gulėjote ligoninėje...

— Himis pasiėmė abu dokumentus ir užregistravo sklypą savo vardu. Tuomet, kai aš jau buvau pakankamai sveikas, kad galėčiau ką nors daryti, Himis buvo teisėtas sklypo savininkas ir jau darė gręžinius, pasitelkęs reikiamą techniką ir pasamdęs darbininkus. Aš sužinojau, kad viena stambi lydymo kompanija pasiūlė jam ketvirtį milijono dolerių už šitą sklypą, o pasiūlymų buvo dar ir daugiau.

— Ar nebuvo visiškai nieko, ko jūs būtumėt galėjęs imtis?

Senukas papurtė galvą.

— Aš nusprendžiau, kad mano padėtis visiškai beviltiška. Na, bet kai tik išėjau iš tos ligoninės, aš pasiskolinau pakankamai pinigų, kad galėčiau grįžti į šiaurę.

Albertas Velsas nutilo ir ženklu pasisveikino su kažkuo kitame restorano gale. Pažvelgusi ton pusėn, Kristina pamatė Peterį Makdermotą, einantį link jų staliuko. Jai buvo įdomu, ar Peteris prisimins jos pasiūlymą prisidėti prie jų po to, kai jie papietaus. Pamačiusi jį, ji maloniai susijaudino. Tačiau iš karto pajuto, kad jį kažkas slėgė.

Mažasis žmogutis šiltai pasisveikino su Peteriu, ir padavėjas paskubėjo atnešti dar vieną kėdę.

Peteris padėkojo ir atsisėdo.

— Bijau, kad truputį pavėlavau. Viešbutyje vis kas nors įvyksta.

Jis pagalvojo, kad tai buvo labai jau švelniai pasakyta.

Vildamasi, kad vėliau pavyks pasišnekėti su Peteriu akis į akį, Kristina tarė:

— Misteris Velsas man pasakoja nuostabią istoriją. Aš būtinai noriu išklausyti pabaigą.

Peteris gurkšnojo kavą, kurią jam atnešė padavėjas.

— Tęskite, misteri Velsai. Tai bus panašu į situaciją, kai pavėluoji į kiną. Pradžią aš išsiaiškinsiu vėliau.

Mažasis vyriškis nusišypsojo, apžiūrinėdamas savo šiurkščias, nedailias rankas.

— Nedaug liko pasakoti, tačiau tai, kas liko, yra gana įdomu. Aš išvykau į šiaurę ir suradau Himį Jelounaife, užeigoje, kuri atstojo viešbutį. Aš išvadinau jį visais nepadoriais vardais, kokius tik galėjau prisiminti. Visą tą laiką jis plačiai šypsojosi, ir tai mane dar labiau siutino, kol pagaliau aš jau buvau pasiruošęs tuojau pat jį užmušti. Tačiau aš nebūčiau to padaręs. Jis tą gerai žinojo.

Kristina tarė:

— Jis tikriausiai buvo piktas žmogus.

— Aš irgi taip maniau. Tačiau, kai aš kiek apsiraminau, Himis pakvietė mane eiti kartu. Mes nuėjome pas advokatą, ir tenai buvo paruošti dokumentai, sąžiningai grąžinantys man manąją dalį — netgi geriau negu sąžiningai, nes Himis nepasiėmė sau nieko iš to, ką jis uždirbo per tuos kelis mėnesius, kol manęs nebuvo.

Kristina priblokšta papurtė galvą.

— Aš nesuprantu. Kodėl gi jis...

— Himis paaiškino. Jis pasakė, kad iš pat pradžių žinojo, jog reikės sutvarkyti daugybę juridinių formalumų, pasirašyti popierių, ypač jei mes nutartume neparduoti sklypo, o patys jame dirbti — o jis žinojo, kad būtent taip aš ir norėjau padaryti. Kad užsimokėtų už įrengimus, mokėtų algas darbininkams ir panašiai, jis turėjo imti paskolas iš banko. Jei nuosavybė būtų buvusi užregistruota mano vardu, tai man gulint ligoninėje ir didžiumą laiko neturint visiško supratimo, kas dedasi aplinkui, jis nebūtų galėjęs nieko padaryti. Taigi Himis pasinaudojo mano perdavimo aktu ir pradėjo dirbti. Jis visuomet buvo pasiruošęs atiduoti man priklausančią dalį. Tiktai jis nelabai mėgo rašyti laiškus ir todėl nieko man nepranešė. Tačiau iš pat pradžių jis viską juridiškai sutvarkė. Jei jis būtų numiręs, aš būčiau kartu su savo dalimi gavęs ir jo paties.

Peteris Makdermotas ir Kristina spoksojo į jį netekę žado.

— Vėliau, — tęsė Albertas Velsas, — aš taip pat pasielgiau su savo dalimi — testamente nurodžiau, kad ji atitektų Himiui. Dėl tos šachtos mes su Himiu buvom susitarę lygiai taip pat kaip ir iš pradžių, kol vieną dieną Himis mirė; tai atsitiko prieš penkerius metus. Manau, kad jis manęs kai ko išmokė: kai kuo nors pasitiki, neskubėk pakeisti savo nuomonės.

Peteris Makdermotas tarė:

— O šachta?

— Taigi mes ir toliau atsisakinėjome pasiūlymų ją parduoti, ir galų gale pasirodė, kad buvome teisūs. Himis vadovavo jai daugelį metų. Ji ir dabar veikia — tai viena iš turtingiausių šachtų šiaurėje. Retkarčiais, kad prisiminčiau senus laikus, aš vis nuvykstu pažiūrėti, kaip viskas klojasi.

Netekusi žado ir išsižiojusi iš nuostabos, Kristina spoksojo į senuką.

— Jūs... jūs... esate aukso šachtos savininkas?

Albertas Velsas linksmai linktelėjo.

— Tai tiesa. Tarp kitko, dabar aš turiu įsigijęs ir daugiau visko.

— Atleiskite, kad esu toks smalsus, — tarė Peteris Makdermotas, — bet ką reiškia — daugiau visko?

— Tiksliai net nežinau. — Mažasis vyriškis neramiai pasimuistė kėdėje. — Turiu porą laikraščių, keletą laivų, draudimo kompanijas, nekilnojamo turto, kitokios smulkmės. Pernai nusipirkau restoranų tinklą. Man patinka nauji daiktai. Jie neleidžia man nuobodžiauti.

— Taip, — pasakė Peteris. — Tikiu, kad tai tiesa.

Albertas Velsas valiūkiškai nusišypsojo.

— Beje, aš ruošiausi jums kai ką rytoj pranešti, tačiau galiu tą padaryti ir dabar. Aš ką tik nusipirkau šitą viešbutį.

18

— Štai tie džentelmenai, misteri Makdermotai.

Restorano vyriausiasis padavėjas Maksas parodė ranka į kitą vestibiulio galą, kur šalia viešbučio laikraščių kiosko ramiai laukė du vyrai; vienas iš jų buvo policijos kapitonas Jolzas.

Prieš kelias akimirkas Maksas išsivedė Peterį iš restorano, kur jis kartu su Kristina po Alberto Velso pareiškimo apstulbęs sėdėjo, negalėdamas pratarti nė žodžio. Peteris žinojo, kad ir Kristina, ir jis buvo per daug priblokšti, kad iki galo suvoktų šią naujieną bei jos galimas pasekmes. Peteris pajuto palengvėjimą, kai jam pranešė, kad skubiai reikalinga jo pagalba. Paskubomis atsiprašęs, kad turi eiti, Peteris pažadėjo sugrįžti, jei tik bus įmanoma.

Kapitonas Jolzas nuėjo jo pasitikti. Jis pristatė savo partnerį kaip policijos seržantą Benetą.

— Misteri Makdermotai, ar čia kur nors yra patogi vietelė pokalbiui?

— Sekite paskui mane.

Peteris nuvedė abu vyrus pro šveicoriaus stalą į menedžerio kredito reikalams kabinetą, kuris vakare būdavo tuščias. Jiems įėjus, kapitonas Jolzas padavė Peteriui sulankstytą laikraštį. Tai buvo rytinis rytdienos “Times-Picayune“ numeris. Per tris skiltis išspausdinta antraštė skelbė:

KROIDONAS PATVIRTINTAS

JUNGTINĖS KARALYSTĖS AMBASADORIUMI

ŠI NAUJIENA PASIEKĖ JĮ PUSMĖNULIO MIESTE

Kapitonas Jolzas uždarė kabineto duris.

— Misteri Makdermotai, Ogilvis areštuotas. Jis buvo sulaikytas prieš valandą automobilyje netoli Nešvilo. Dabar jis Tenesio valstijos policijos rankose ir mes pasiuntėme žmones, kurie jį atveš čia. Užmaskuotas automobilis šiuo metu sunkvežimiu gabenamas atgal. Tačiau išankstinio apžiūrėjimo duomenys nekelia didesnių abejonių, kad tai būtent tas automobilis, kurio mes ieškome.

Peteris linktelėjo. Jis pastebėjo, kad abu policininkai pažvelgė į jį nustebę.

— Jei aš per lėtai reaguoju į šią žinią, — pasakė Peteris, — tai turiu jums pasakyti, kad ką tik patyriau kažką panašaus į šoką.

— Ar tai susiję su šia bylą?

— Ne. Tai susiję su viešbučiu.

Po akimirką stojusios tylos Jolzas tarė:

— Jums gal bus įdomu išgirsti, ką Ogilvis pareiškė. Jis tvirtina nieko nežinojęs apie automobilio dalyvavimą avarijoje. Jis sako, jog viskas, ką jis žino, yra tik tai, kad Kroidono hercogas ir hercogienė užmokėjo jam du šimtus dolerių ir jis turėjo nuvairuoti automobilį į šiaurę. Sulaikymo metu jis turėjo būtent tokią pinigų sumą.

— Ar jūs juo tikite?

— Tai gali būti ir tiesa. Žinoma, gali ir nebūti. Rytoj atlikę tyrimą mes žinosime daugiau.

Peteris pagalvojo, kad iki rytojaus daug kas turėjo paaiškėti. Šįvakar viskas atrodė kažkaip nerealu. Jis paklausė:

— Ką jūs ketinate daryti toliau?

— Mes ruošiamės aplankyti Kroidono hercogą ir hercogienę. Jei jūs neprieštarautumėte, norėtume, kad eitumėte su mumis.

— Jei manote, kad tai būtina... Gerai.

— Ačiū.

— Dar štai kas, misteri Makdermotai, — pasakė antrasis detektyvas. — Mes žinome, jog Kroidono hercogienė raštu patvirtino sutinkanti, kad jų automobilis būtų išvežtas iš viešbučio garažo.

— Taip, tai man buvo pranešta.

— Tai gali būti svarbu, sere. Ar manote, kad tas raštelis yra išsaugotas?

Peteris susimąstė.

— Galimas daiktas. Jei norite, aš paskambinsiu į garažą.

— Geriau nueikime ten, — pasakė kapitonas Jolzas.

Naktinis garažo sargas Kulgmeris jautėsi kaltas ir nerimavo.

— Žinote, sere, aš tariau sau, kad man gali prireikti to popieriaus, pateisinančio mano veiksmus, jeigu kartais iškiltų kokių klausimų. Ir jūs nepatikėsite, sere, bet šįvakar jo ieškodamas aš prisiminiau, kad tikriausiai būsiu išmetęs išmetęs jį kartu su popieriumi nuo sumuštinių. Tačiau viską vertinant sąžiningai, mano kaltės čia nėra. — Jis gestu nurodė į stiklinę kabiną, kurioje jis budėjo prieš jiems ateinant. — Tenai nėra daug vietos.

Nenuostabu, kad daug kas susimaišo. Štai kad ir praėjusią savaitę aš sakiau, jog reikėtų didesnės kabinos. Pagalvokite, kaip aš kiekvieną naktį turiu suvesti visas...

Peteris Makdermotas jį pertraukė:

— Kas buvo tame Kroidono hercogienės raštelyje?

— Tiesiog buvo parašyta, kad misteriui O. leidžiama išsivežti automobilį. Tuo metu man pasirodė šiek tiek keista, kad...

— Ar raštelis buvo parašytas ant firminio viešbučio popieriaus?

— Taip, sere.

— O ar viršuje tas popieriaus lapas nebuvo papuoštas užrašu Prezidentų numeris?

— Taip, misteri Makdermotai, aš tikrai tą prisimenu. Tai buvo lygiai toks, kaip jūs sakėte, mažo formato popieriaus lapas.

Peteris kreipėsi į detektyvus:

— Tam numeriui mes turime specialų popierių.

Antrasis detektyvas paklausė Kulgmerio:

— Jūs sakėte, kad išmėtėte tą raštelį kartu su popieriumi nuo sumuštinių, ar ne?

— Nemanau, kad galėjo būti kaip nors kitaip. Matote, aš visuomet esu labai atidus. Štai, pavyzdžiui, pernai...

— O kelintą valandą tai įvyko?

— Ar pernai?

Detektyvas kantriai tarė:

— Vakar. Kai jūs išmėtėte popierių nuo sumuštinių. Kelintą tai buvo valandą?

— Turbūt apie antrą valandą nakties. Aš dažniausiai pradedu valgyti naktipiečius apie pirmą. Tuo metu viskas nurimsta, ir...

— Kur jūs jį išmėtėte?

— Ten, kur ir visada. Štai čia.

Kulgmeris nuvedė juos prie valytojos spintos, kurioje buvo šiukšlių dėžė. Jis nukėlė dangtį.

— Ar gali taip būti, kad šiukšlės iš vakar vakaro vis dar čia?

— Ne, sere. Matote, ši šiukšliadėžė išpilama kiekvieną dieną. Viešbutyje tam skiriama ypač daug dėmesio. Juk tai tiesa, misteri Makdermotai, ar ne?

Peteris linktelėjo.

— Be to, — tęsė Kulgmeris, — aš pamenu, kad vakar vakare šiukšlių dėžė buvo beveik pilna. O dabar, kaip patys matote, joje beveik nieko nėra.

— Įsitikinkime.

Kapitonas Jolzas žvilgtelėjo į Peterį, laukdamas pastarojo pritarimo, ir iškratė šiukšlių dėžę apvertęs ją aukštyn kojom. Nors ir atidžiai jie ieškojo, tačiau nerado nieko panašaus nei į popierių nuo Kulgmerio sumuštinių, nei į dingusį Kroidono hercogienės raštelį.

Kulgmeris nuėjo aptarnauti keletą automobilių, kurie tuo metu norėjo įvažiuoti ir išvažiuoti iš garažo.

Jolzas nusivalė rankas į servetėlę.

— O kur šiukšlės keliauja iš čia?

— Jos patenka į mūsų centrinę deginimo krosnį, — paaiškino jam Peteris. — Tenai jos nuvežamos karučiais ir jau būna visiškai susimaišiusios su kitomis viešbučio šiukšlėmis. Būtų neįmanoma nustatyti, iš kur jos ten pateko. Žodžiu, iš čia surinktos šiukšlės jau turbūt yra sudegintos.

— Gal tai ir nėra svarbu, — pasakė Jolzas. — Tačiau vis tiek man būtų labiau patikę, jei dabar turėčiau tą raštelį.

Liftas sustojo devintame aukšte. Detektyvams išėjus iš lifto, Peteris pastebėjo:

— Aš nesitikiu iš to nieko gero.

Jolzas užtikrino jį:

— Mes tiktai paklausime keletą klausimų. Norėčiau, kad jūs atidžiai juos išklausytumėte. Taip pat ir atsakymus. Galimas daiktas, kad vėliau mums prireiks jūsų paliudijimo.

Peterio nuostabai, Prezidentų numerio durys buvo atdaros. Prisiartinę jie išgirdo balsų gaudesį.

Antrasis detektyvas tarė:

— Panašu į pobūvį.

Jie sustojo tarpduryje ir Peteris paskambino. Pro praviras duris numerio viduje jis galėjo matyti, kas vyksta erdvioje svetainėje. Išvydo keletą vyrų ir moterų, tarp jų ir Kroidono : hercogą bei hercogienę. Dauguma svečių vienoje rankoje laikė bokalus su gėrimais, o kitoje užrašų knygutes arba popieriaus lapus.

— Vidiniame koridoriuje pasirodė Kroidonų sekretorius.

— Labas vakaras, — tarė Peteris. — Šiedu džentelmenai norėtų susitikti su hercogu ir hercogiene.

— Ar jie žurnalistai?

Kapitonas Jolzas papurtė galvą.

— Tuomet man gaila, tačiau tai neįmanoma. Hercogas surengė Spaudos konferenciją. Šįvakar buvo patvirtintas jo paskyrimas Didžiosios Britanijos ambasadoriumi.

— Aš tai suprantu, — pasakė Jolzas. — Tačiau šis reikalas svarbus.

Kalbėdami jie perėjo į vidinį koridorių. Kroidono hercogienė atsiskyrė nuo svečių grupės svetainėje ir atėjo jų pasitikti. Ji maloniai šypsojosi.

— Ar neužeisite į vidų?

— Šie džentelmenai nėra žurnalistai, — įsiterpė sekretorius.

— O!

Ji pažvelgė į Peterį ir jį pažinusi nukreipė žvilgsnį į kitus du vyrus.

Kapitonas Jolzas tarė:

— Mes esame policijos pareigūnai, madam. Aš galiu parodyti policijos pažymėjimą, bet, manau, jūs nelabai supyksite, jei aš jo čia viešai nedemonstruosiu.

Jis nukreipė žvilgsnį į svetainę, iš kurios jau žvilgčiojo keletas smalsuolių.

Hercogienė ženklu nurodė sekretoriui, kad tas uždarytų svetainės duris.

Peteris nusistebėjo, ar jam tiktai pasivaideno, ar tikrai sulig žodžiu “policija“ hercogienės veidu perbėgo baimės šešėlis. Šiaip ar taip, ji visiškai susitvardė.

— Ar galiu sužinoti jūsų atvykimo priežastį?

— Mes turime keletą klausimų, madam, ir norėtume, kad jūs ir jūsų vyras į juos atsakytumėte.

— Vargu ar jūs pasirinkote tam tinkamiausią laiką.

— Mes pasistengsime viską sutvarkyti kaip galima greičiau.

Jolzo balsas buvo ramus, tačiau jame jautėsi nedviprasmiškas reikalavimas.

— Aš paklausiu savo vyro, ar jis sutiks jus priimti. Prašyčiau palaukti ten.

Sekretorius nuvedė juos į dar vieną kambarį, kuris buvo naudojamas kaip kabinetas. Po kelių akimirkų, sekretoriui išėjus, grįžo hercogienė, o su ja ir pats hercogas. Jis netvirtai pažvelgė į savo žmoną ir į visus kitus.

— Aš pranešiau mūsų svečiams, — pareiškė hercogienė, — kad mes užtruksime ne ilgiau kaip keletą minučių.

Kapitonas Jolzas nieko į tai neatsakė. Jis išsitraukė užrašų knygutę.

— Ar negalėtumėte man pasakyti, kada paskutinį kartą naudojotės savo automobiliu? Juk jūs turite “Jaguarą“, ar ne?

Jis pasakė automobilio registracijos numerį.

— Savo automobiliu? — Hercogienė atrodė nustebusi. — Aš nepamenu, kada paskutinį sykį mes juo naudojomės. Ne, minutėlę.

Prisiminiau. Tai buvo pirmadienį ryte. Nuo to laiko jis stovėjo viešbučio garaže. Jis ir dabar ten.

— Prašau jus susikaupti. Ar jūs ar jūsų vyras, kartu arba atskirai, naudojotės savo automobiliu pirmadienį vakare?

Peteris pagalvojo, kad buvo įdomu stebėti, kaip Jolzas automatiškai pradėjo klausinėti hercogienę, o ne hercogą.

Kroidono hercogienės skruostai paraudo.

— Aš nepripratusi, kad būtų abejojama mano žodžiu. Jau sakiau jums, kad paskutinį kartą automobiliu buvo pasinaudota pirmadienį ryte. Aš taip pat manyčiau, kad jūs privalote mums paaiškinti, ką visa tai reiškia.

Jolzas kažką pasižymėjo savo užrašų knygutėje.

— Ar kuris nors iš jūsų pažįstate Teodorą Ogilvį?

— Ši pavardė nėra man visiškai negirdėta...

— Jis yra šio viešbučio vyriausiasis apsaugos pareigūnas.

— Dabar jau prisimenu. Jis buvo čia atėjęs. Aš nesu tikra, kada tai buvo. Jo apsilankymo priežastis buvo kažkokia atrasta brangenybė. Kažkas pasakė, kad ji galbūt yra mano. Tačiau tai nebuvo tiesa.

— O jūs, sere? — Jolzas dabar jau kreipėsi į hercogą. — Ar jūs pažįstate ir ar jums teko kada nors turėti kokių nors reikalų su Teodoru Ogilviu?

Kroidono hercogas akivaizdžiai dvejojo. Jo žmona neatitraukė savo žvilgsnio nuo jo veido.

— Na... — Jis nutilo. — Tiktai tada, kai sakė mano žmona.

Jolzas užvertė savo užrašų knygutę. Ramiu, lygiu balsu jis paklausė:

— Ar tuomet jūs nustebtumėt išgirdę, kad šiuo metu jūsų automobilis yra Tenesio valstijoje, kur jis buvo nugabentas Teodoro Ogilvio, kuris dabar sulaikytas? Negana to, kad Ogilvis pareiškė gavęs iš jūsų užmokestį už automobilio pervežimą iš Naujojo Orleano į Čikagą? O be to, kad parengtinis tardymas nustatė, jog jūsų automobilis dalyvavo eismo nelaimėje šiame mieste praėjusio pirmadienio naktį?

— Kadangi jūs klausiate mano nuomonės, — pasakė Kroidono hercogienė, — tai turiu pareikšti, kad aš būčiau ypatingai nustebinta. Tiesą pasakius, tai pati juokingiausia melagystė, kokią man tik teko girdėti.

— Jokia melagystė, madam, kad jūsų automobilis yra Tenesio valstijoje ir kad Ogilvis jį ten nuvairavo.

— Jei jis tą ir padarė, tai be mano arba mano vyro leidimo ar žinios. O be to, jeigu, kaip jūs sakote, šis automobilis dalyvavo eismo nelaimėje pirmadienio naktį, tai tamstai visiškai aišku, kad tas pats žmogus pasinaudojo juo ir šį kartą.

— Taigi jūs kaltinate Teodorą Ogilvį...

Hercogienė atkirto:

— Kaltinimai — tai jau jūsų sritis. Atrodo, kad jūs esate geras jų specialistas. O aš savo ruožtu irgi norėčiau pateikti vieną kaltinimą dėl to, kad šis viešbutis pasirodė esąs gėdingai bejėgis apsaugoti savo svečių nuosavybę, — hercogienė staigiai atsisuko į Peterį Makdermotą. — Aš užtikrinu, kad jūs dar ne kartą apie tai išgirsite.

Peteris užprotestavo:

— Betgi jūs pati parašėte raštelį. Jūs aiškiai nurodėte, kad Ogilvis gali išvairuoti automobilį.

Šių žodžių efektas buvo toks, tarytum jis būtų sudavęs Kroidono hercogienei per veidą. Jos lūpos drebėjo. Ji pastebimai išbalo. Jis suvokė, kad priminė jai tą vienintelę detalę, apie kurią ji nepagalvojo.

Atrodė, kad stojusi tyla niekada nesibaigs. Tada ji išdidžiai pakėlė galvą.

— Parodykite man tą raštelį!

Peteris tarė:

— Deja, dabar jau jis.

Jis pastebėjo, kaip jos akyse blykstelėjo pašaipus triumfas.

19

Po dar keleto klausimų ir banalių frazių Kroidonų spaudos konferencija pagaliau baigėsi.

Paskutiniam svečiui išėjus pro Prezidentų numerio duris, iš Kroidono hercogo burnos išsiveržė ilgai laikyti žodžiai:

— Dieve mano, juk jūs neturite teisės šitaip elgtis! Juk jūs nesitikite, kad taip lengvai galėsite...

— Nutilkite! — Kroidono hercogienė apžvelgė ištuštėjusią svetainę. — Tik ne čia. Aš jau nebepasitikiu šituo viešbučiu ir viskuo, kas su juo susiję.

— Tai kur? Dėl Dievo meilės, kur?

— Mes išeisime į miestą; kur nors, kur niekas negalės mūsų pasiklausyti. Bet tada tai jau elkitės kiek ramiau.

Ji atidarė duris į miegamuosius ir išleido ten uždarytus bedlingtono terjerus. Įsiaudrinę šunys išpuolė iš savo buveinės ir hercogienei neriant jiems pavadžius visąlaik lojo nujausdami, kas jų laukia. Koridoriuje sekretorius pagarbiai atidarė numerio duris, ir terjerai pirmieji iš jo išskubėjo.

Jiems bevažiuojant liftu, hercogas jau buvo kažką besakąs, bet jo žmona pakratė galvą. Tik išėjus į lauką, nutolus nuo viešbučio ir Įsitikinus, kad praeiviai nieko negalės nugirsti, ji sumurmėjo:

— Dabar!

Jo balsas buvo Įtemptas ir nenatūralus.

— Sakau gi jums, tai beprotystė! Visa ši košė ir taip jau yra nemaloni. Mes visokiais būdais bandėm nuslėpti tai, kas Įvyko. Ar galite Įsivaizduoti, kas bus dabar, kai viskas pagaliau paaiškės?

— Taip, maždaug galiu. Jeigu tai iš tikrųjų paaiškės.

Jis nenusileido:

— Jau nekalbant apie visa kita — moralę ir panašiai, — mums nebus jokios galimybės išsisukti.

— Kodėl gi ne?

— Todėl, kad tai neįmanoma. Neįsivaizduojama. Mes jau dabar esame blogesnėje padėtyje negu iš pradžių. O po viso šito... — Jam pritrūko oro.

— Mes nesame blogesnėje padėtyje. Šiuo metu yra kaip tik atvirkščiai. Ar jūs užmiršote, kad esate paskirtas į Vašingtoną?

— Ar tik jūs rimtai nemanote, kad mes turime nors menkiausią galimybę ten pakliūti?

— Aš tuo neabejoju.

Sekdami paskui į priekį besiveržiančius terjerus, jie iš pradžių ėjo Šv. Čarlzo aveniu, o po to gyvesne ir ryškiai apšviesta Kanalo gatvės atkarpa. Dabar gi, pasukę į pietryčius upės link, jie abejomis kryptimis pro šalį einantiems praeiviams vaizdavo esą susidomėję spalvingomis parduotuvės vitrinomis.

Hercogienė kalbėjo tyliai.

— Kad ir kaip tai būtų bjauru, norėčiau kai ką sužinoti apie tai, kas įvyko pirmadienio naktį. Ar jūs nuvežėte ten tą moterį, su kuria buvote Airių Kanale?

Hercogas paraudo.

— Ne. Ji pasigavo taksi. Mes susitikome viduje. Po to aš ruošiausi...

— Tų detalių galite ir nepasakoti. Taigi ji nieko nežino ir, galimas daiktas, mano, kad ir jūs pats atvažiavote taksi.

— Aš apie tai nepagalvojau. Manau, kad tai tiesa.

— Kai aš ten atvykau, — taip pat važiavau taksi, ir tą prireikus galima būtų įrodyti, — pastebėjau, kad jūs pastatėte mūsų automobilį geroku atstumu nuo to baisaus klubo. Tenai nebuvo jokio sargo.

— Aš specialiai pastačiau jį atokiau. Turbūt nusprendžiau, jog taip bus mažesnė galimybė jums ką nors sužinoti.

— Taigi nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų paliudyti, kad pirmadienio naktį jūs vairavote automobilį.

— Tačiau dar juk lieka viešbučio garažas. Kai mes grįžome, kas nors galėjo mus pamatyti.

— Ne! Aš pamenu, kad jūs sustabdėte automobilį prie pat įvažiavimo į garažą ir palikote jį, kaip mes įpratę tai daryti.

Mes nieko nematėme. Niekas nematė mūsų.

— Bet juk akivaizdu, kad aš turėjau jį išvairuoti.

— Jūs negalėjote jo išvairuoti. Tik ne iš viešbučio garažo.

Mes palikome jį išorinėje stovėjimo aikštelėje pirmadienio rytą.

— Tai tiesa, — pasakė hercogas. — Vakare aš jį iš ten ir išvairavau.

Hercogienė toliau garsiai mąstė:

— Mes, žinoma, sakysime, kad liepėme nuvairuoti automobilį į garažą pirmadienį vakare. Jie neras jokių tą patvirtinančių įrašų, tačiau tai nieko neįrodo. Mes gi jo nematėme nuo pat pirmadienio pusiaudienio.

Jiems einant toliau, hercogas tylėjo. Jis perėmė iš žmonos terjerų pavadėlius. Pajutę, kad juos laiko kitas žmogus, jie puolė į priekį dar energingiau.

Pagaliau jis tarė:

— Iš tikrųjų stebėtina, kaip viskas puikiai susitvarko.

— Tai ne šiaip sau stebėtina. Taip yra nulemta. Nuo pat pradžių nebuvo didelių problemų. Dabar gi...

— Dabar gi jūs siūlote vietoj manęs pasiųsti į kalėjimą kitą žmogų.

— Ne!

Jis pakratė galvą.

— Aš negalėčiau taip pasielgti, netgi su juo.

— Aš prižadu jums, kad kam kam, o jam tai jau tikrai nieko neatsitiks.

— Kodėl jūs taip įsitikinusi?

— Todėl, kad policijai reikėtų įrodyti, jog būtent jis vairavo automobilį, kai įvyko avarija. Jiems jokiu būdu nepavyktų to padaryti, lygiai taip pat, kaip jie negalėtų įrodyti, kad tai buvote jūs. Argi nesuprantate? Jie galbūt ir žino, kad tai buvo kažkuris iš jūsų. Jie net gali įtarti — kuris. Tačiau vien tik įtarimo nepakanka. Reikia įrodymų.

— Žinote, — pasakė jis susižavėjęs, — kartais jūs esate tiesiog nuostabi.

— Aš tiesiog esu praktiška. O jeigu kalbėsime apie praktiškumą, tai norėčiau jums dar kai ką priminti. Tas vyras, Ogilvis, iš mūsų gavo dešimt tūkstančių dolerių. Už tuos pinigus mums turėtų būti bent jau iš dalies atlyginta.

— Tarp kitko, — pasakė hercogas, — kur yra likę penkiolika tūkstančių?

— Jie vis dar mano miegamajame, užrakinti mažame portfelyje. Kai važiuosime, mes jį pasiimsime. Aš nusprendžiau, kad grąžinti pinigus į vietinį banką reikštų patraukti į save dėmesį.

— Jūs iš tikrųjų apie viską pagalvojate.

— Tačiau nepagalvojau apie tą raštelį. Kai aš jau maniau, kad jie jį turi... Aš jau turbūt buvau visai pakvaišusi, kad jį parašiau.

— Jūs negalėjote to numatyti.

Jie priėjo ryškiai apšviestos Kanalo gatvės atkarpos pabaigą. Apsisukę grįžo miesto centro link.

— Tai yra velniška, — tarė Kroidono hercogas. Paskutinį kartą jis išgėrė pusiaudienį. Dėl to jo balsas skambėjo daug skaidriau nei per kelias pastarąsias dienas. — Tai genialu, šėtoniška ir velniška. Tačiau labai galimas daiktas, kad mums pasiseks.

20

— Ta moteris meluoja, — pasakė kapitonas Jolzas. — Bet jeigu mums ir pavyktų tą įrodyti, tai padaryti būtų sunku.

Jis lėtai vaikštinėjo iš vieno Peterio Makdermoto kabineto galo į kitą. Abu detektyvai ir Peteris atėjo čia gėdingai pasitraukę iš Prezidentų numerio. Kol aniedu laukė, Jolzas vis žingsniavo ir mąstė nieko nesakydamas.

— Jos vyras palūžtų, — pastebėjo antrasis detektyvas. — Jei galėtume užklupti jį vieną.

Jolzas pakratė galvą.

— Tai visiškai neįmanoma. Jau vien dėl to, jog ji yra pernelyg protinga, kad leistų tam atsitikti. O be to, prisiminus, kas jie tokie, mes visąlaik sėdėtume ant parako statinės. — Jis pažvelgė į Peterį. — Niekada nemanykite, kad policija vienodai elgiasi su vargšais ir turtingais bei įtakingais.

Kitame kabineto gale sėdėjęs Peteris išsiblaškęs linktelėjo. Jis padarė viską, ko iš jo reikalavo pareiga ir sąžinė, ir suprato, kad visa kita yra jau policijos reikalas. Tačiau jis smalsumo dėlei tarė:

— Tas raštelis, kurį hercogienė parašė garažui...

— Jei mes jį turėtume, — pasakė antrasis detektyvas, — tai būtų trūkstamoji grandis.

— Ar neužtektų to, kad naktinis sargas ir, sakykime, Ogilvis prisiektų, jog tas raštelis egzistavo?

Jolzas tarė:

— Ji pareikštų, kad jis suklastotas ir kad Ogilvis pats jį parašė. — Kiek pagalvojęs, jis pridūrė: — Sakėte, kad jis buvo parašytas ant specialaus popieriaus. Ar galėčiau jį pamatyti?

Peteris išėjo iš kabineto ir popieriaus spintoje rado keletą lapų. Tai buvo stori žydros spalvos popieriaus lapai, kuriuose buvo atspaustas viešbučio pavadinimas ir ženklas. Apačioje taip pat buvo atspaustas įrašas Prezidentų numeris.

Peteris grįžo į kabinetą, ir policininkas apžiūrėjo popieriaus lapą.

— Gana prašmatnu, — tarė antrasis detektyvas.

Jolzas paklausė:

— Kiek žmonių galėtų jų gauti?

— Įprasta tvarka tiktai keletas. Tačiau manau, kad labai panorėję, tokį popieriaus lapą galėtų gauti labai daug žmonių.

Jolzas suurzgė:

— Ir čia nieko nepešime.

— Yra viena galimybė, — pasakė Peteris. Jo abejingumas šiam reikalui staiga dingo.

— Kokią?

— Žinau, jog jūs manęs to jau klausėte, ir aš pasakiau, kad ištuštinus šiukšlių dėžes — pavyzdžiui, garaže, — jau nebegalima nieko rasti. Aš tikrai maniau... Tuo metu man atrodė visiškai neįmanoma surasti kažkokį popieriaus lapą. Be to, tas raštelis tada dar nebuvo toks svarbus.

Jis matė, kad abiejų detektyvų akys akylai stebėjo jo veidą.

— Mes turime žmogų, — tęsė Peteris, — kuris atsako už deginimo krosnį. Nemažą šiukšlių dalį jis perrenka rankomis. Žinoma, tai tik spėjimas ir jau tikriausiai per vėlu...

— Dėl Dievo meilės! — sušuko Jolzas. — Eikime pas jį.

Jie greitai nusileido į pirmą aukštą ir per tarnybinį įėjimą pateko prie krovinių lifto, kuris turėjo nuvežti juos dar žemiau. Liftas buvo užstrigęs kažkur apačioje, ir Peteris girdėjo, kaip buvo iškraunami nešuliai. Jis šūktelėjo darbininkams, kad paskubėtų.

Jiems laukiant antrasis detektyvas Benetas tarė:

— Girdėjau, kad šią savaitę turėjote dar kažkokį nemalonumą.

— Vakar anksti ryte įvykdyta vagystė. Tiek daug visko įvyko, kad aš beveik visai pamiršau.

— Aš kalbėjau su vienu iš mūsų žmonių. Jis buvo kartu su vyresniuoju jūsų viešbučio pareigūnu... Koks gi jo vardas?

— Finegenas. Jis laikinai eina šias pareigas. — Nepaisant pokalbio rimtumo, Peteris šyptelėjo. — Mūsų vyriausiasis dabar užsiima kitokiais reikalais.

— Dėl vagystės nelabai už ko galima užsikabinti. Mūsų žmonės peržiūrėjo jūsų svečių sąrašą, tačiau nieko įdomaus nerado. Bet šiandien atsitiko šis tas įdomaus. Buvo apiplėštas privatus namas Leikvju rajone. Durys atidarytos raktu. Namo savininkė šįryt pametė savo raktus miesto centre. Tas, kuris juos surado, greičiausiai tuojau pat ten nuvyko. Apiplėšimo požymiai visiškai atitinka jūsiškį: paimti maždaug tie patys daiktai ir nepalikta jokių pirštų antspaudų.

— Ar kas nors jau sulaikytas?

Detektyvas papurtė galvą.

— Apiplėšimo faktas nustatytas tik po kelių valandų. Tačiau yra vienas pėdsakas. Kaimynas matė automobilį. Jis negali apie jį prisiminti nieko, išskyrus tai, kad jo numerių raidės buvusios baltos, o fonas žalias. Tokių spalvų numeriai naudojami penkiose valstijose: Mičigane, Aidahe, Nebraskoje, Vermonte ir Vašingtone, o be to, Kanados Saskačevano provincijoje.

— Kas gi iš to aiškėja?

— Per ateinančias kelias dienas visi mūsų vyrukai ieškos automobilių iš tų vietų. Jie juos stabdys ir tikrins. Galbūt kas nors paaiškės. Mums sekdavosi ir anksčiau, net jei žinodavome daug mažiau, negu žinome dabar.

Peteris linktelėjo, nors tuo nelabai susidomėjo. Vagystė įvykdyta prieš dvi dienas ir daugiau nebepasikartojo. Šiuo metu daugelis kitų dalykų atrodė svarbesni.

Po akimirkos atvažiavo liftas.

Prakaituotas Bukerio T. Grehemo veidas nušvito pamačius Peterį Makdermotą, vienintelį iš viešbučio administracijos, kuris rasdavo laiko aplankyti deginimo patalpas giliai viešbučio rūsyje. Bukeris T. Grehemas šiuos ne tokius jau dažnus apsilankymus vertino kaip karališką laimę.

Kapitonas Jolzas suraukė nosį, kai ją pasiekė šiukšlių smarvė, kurią stiprino baisi kaitra. Liepsnos atšvaitai šokinėjo ant aprūkusių sienų. Perrėkdamas krosnies gausmą, Peteris įspėjo:

— Verčiau leiskite man. Aš paaiškinsiu, ko mes čia norime.

Jolzas linktelėjo. Kaip ir kitiems, kurie čia lankėsi, jam dingtelėjo, kad pirmasis įspūdis pragare galėtų būti labai panašus į šią akimirką. Jis stebėjosi, kaip bet koks žmogus galėjo ištverti tokioje aplinkoje bent kiek ilgesnį laiką.

Jolzas žiūrėjo, kaip Peteris Makdermotas šnekasi su didžiuliu negru, kuris perrinkinėjo šiukšles prieš jas sudegindamas. Makdermotas buvo pasiėmęs specialaus Prezidentų numerio popieriaus lapą ir dabar rodė jį savo pašnekovui. Negras linktelėjo ir paėmė į rankas tą lapą, tačiau jo veidas rodė abejonę. Jis ženklu parodė į tuzinus aplinkui sustatytų šiukšlių dėžių. Prieš jiems įeinant, Jolzas pastebėjo ir daugiau jų, sustatytų ant karučių. Jis suprato, kodėl Makdermotas anksčiau atmetė galimybę surasti reikalingą popieriaus lapą. Atsakydamas į kažkokį klausimą, negras papurtė galvą. Makdermotas grįžo prie abiejų detektyvų.

— Dauguma šitų šiukšlių, — paaiškino jis, — yra vakarykštės, surinktos šiandien. Apie trečdalis jau sudeginta, ir mes niekaip negalime žinoti, ar mums reikalingas popierius ten buvo, ar ne. Grehemas turi peržiūrėti likusią dalį, ieškodamas daiktų, kuriuos mes norime išsaugoti, pavyzdžiui, stalo įrankių arba butelių. Tą darydamas, jis taip pat tikrins ir popieriaus lapus, panašius į tą, kurį aš jam daviau, tačiau, kaip patys matote, tai yra didžiulis darbas. Prieš šiukšlėms patenkant čia, jos supresuojamos; daugelis jų yra šlapios ir sudrėkina visas likusias. Aš paklausiau Grehemo, ar jam reikia pagalbininkų, bet jis sako, kad mažiau už jį įgudęs žmogus tik sumažintų sėkmės galimybę.

— Ar taip, ar anaip, — tarė antrasis detektyvas, — aš nesilažinčiau, kad mums pasiseks.

Jolzas tarė:

— Manau, kad tai yra viskas, ką galime padaryti. Ką jūs liepėte daryti savo darbininkui, jei jis ką nors surastų?

— Jis tuojau pat paskambintų į viršų. Aš liepsiu man pranešti, kad ir kada tai atsitiktų. Tada paskambinsiu jums.

Jolzas linktelėjo. Visiems trims vyrams išėjus, Bukeris T. Grehemas rankomis graibė ant didelė plokščios platformos išverstą šiukšlių krūvą.

21

“Visrakčiui“ Milnui visai nesisekė.

Nuo pat ankstyvo vakaro jis budėjo prie Prezidentų numerio. Artėjant pietų metui, būdamas visiškai tikras, kad Kroidono hercogas ir hercogienė, kaip ir dauguma kitų svečių, išvyks iš viešbučio, jis nuėjo į savo stebėjimo vietą devintame aukšte prie tarnybinių liftų. Iš ten puikiai matėsi įėjimas į numerį, o be to, ta vieta turėjo tą privalumą, kad buvo galima prireikus staigiai išnykti už tarnybinių laiptų durų. Jau kelis kartus, sustojus liftui arba pro šalį vaikštinėjant gretimų numerių svečiams, jis taip ir padarė, ir kiekvieną kartą spėdavo juos apžiūrėti dar prieš pasislėpdamas. Jis taip pat visiškai pagrįstai manė, kad tokiu paros metu viršutiniuose aukštuose neturėjo būti daug personalo. Jei nutiktų kas nors netikėta, jis be vargo galėjo laiptais nusileisti į aštuntą aukštą ir prireikus grįžti į savo numerį.

Visa tai vyko labai sklandžiai. Problema buvo tik ta, kad pralaukus visą vakarą, Kroidono hercogas su hercogiene taip ir neišėjo iš savo numerio.

Tačiau į numerį pietūs nebuvo atnešti, ir Visraktis toliau sau viltingai lūkuriavo.

Bijodamas, kad nepastebėjo, kaip Kroidonai išėjo, Visraktis atsargiai nuėjo koridoriumi ir pridėjo ausį prie numerio durų. Jis išgirdo kelių žmonių balsus; vienas iš jų buvo moters.

Kiek vėliau jis dar labiau susierzino, nes į numerį pradėjo rinktis svečiai. Jie ateidavo poromis arba po vieną, ir išėjus keliems pirmutiniams Prezidentų numerio durys buvo paliktos atdaros. Neilgai trukus pasirodė padavėjai, nešini padėklais su užkandžiais, ir koridorių pasiekdavo vis stiprėjantis balsų ūžesys bei ledo ir stiklinių dzingsėjimas.

Kiek vėliau jį nustebino jauno plačiapečio vyriškio, kurį Visraktis palaikė viešbučio administracijos atstovu, atvykimas. Ir tarnautojo, ir dviejų su juo atėjusių vyriškių veidai buvo paniurę. Visraktis užtruko pakankamai ilgai, kad galėtų atidžiai apžiūrėti visą trijulę, ir iš pirmo žvilgsnio suprato, kad tiedu vyrai buvo policininkai. Tačiau jis įtikino save, kad tai buvo tik jo pernelyg įaudrintos vaizduotės vaisius.

Trys vėliausiai atėję vyrai išėjo pirmieji, o maždaug po pusvalandžio išsivaikščiojo ir likę svečiai. Nors aplinkui vaikščiojo daug žmonių, Visraktis buvo tikras, kad jo niekas nepastebėjo, o jei ir pastebėjo, tai palaikė eiliniu viešbučio svečiu.

Išėjus paskutiniam lankytojui, devintojo aukšto koridoriuje stojo visiška tyla. Buvo beveik vienuolikta valanda vakaro, ir pasidarė aišku, kad šį vakarą daugiau nieko neįvyks. Visraktis nusprendė palaukti dar dešimt minučių ir tada grįžti į savo numerį.

Jo optimistiškas nusiteikimas šiandien virto depresija.

Jis abejojo, ar jam vertėjo pasilikti viešbutyje dar dvidešimt keturias valandas. Jau buvo pagalvojęs, kad reikėtų įsibrauti į numerį šiąnakt arba rytoj anksti ryte, tačiau šį sumanymą atmetė. Tai buvo pernelyg pavojinga. Jei kuris nors iš numerio gyventojų pabustų, neatsirastų jokios įtikinamos priežasties pateisinti Visrakčio buvimą Prezidentų numeryje. Be to, dar iš vakaro jis pagalvojo, kad reikės pasisaugoti Kroidonų sekretoriaus ir hercogienės tarnaitės. Jis sužinojo, kad tarnaitė gyveno viešbutyje kažkur kitur, ir šįvakar jos niekas nematė. Bet sekretorius gyveno tame pačiame numeryje, ir jis irgi galėjo pabusti įsilaužimo metu. O be to, šunys, kuriuos Visraktis matė jų pasivaikščiojimų su hercogiene metu, galėjo sukelti triukšmą.

Taigi jam liko arba palaukti dar vieną dieną, arba atsisakyti mėginimų pasisavinti hercogienės brangakmenius.

Kai jis jau susiruošė eiti, pasirodė Kroidono hercogas bei hercogienė su bedlingtono terjerais.

Visraktis greitai išnyko už tarnybinių laiptų durų. Jo širdis pradėjo greičiau plakti. Pagaliau jam jau nustojus bet kokios vilties atėjo ilgai laukta galimybė.

Žinoma, viskas nebuvo taip paprasta. Hercogas ir hercogienė tikriausiai greitai grįš. O kažkur numeryje buvo pasilikęs sekretorius. Bet kur? Ar atskirame kambaryje už uždarų durų? O gal jau lovoje? Jis atrodė esąs ganėtinas vėpla ir todėl turbūt ėjo gulti anksti.

Kad ir kokia didelė buvo susitikimo rizika, kitos išeities nebuvo. Visraktis suprato, kad jeigu jis nesiims ryžtingų veiksmų, tai jo nervai jau nebeatlaikys dar vienos laukimo dienos.

Jis girdėjo, kaip atsidarė ir užsidaro lifto durys. Atsargiai išsėlino į koridorių. Jis buvo tuščias ir nesigirdėjo nė menkiausio garselio. Tyliai žengdamas jis priėjo Prezidentų numerio duris.

Kaip ir šią popietę, jo pasidirbintas raktas sukosi lengvai. Jis šiek tiek pravėrė vieną iš dvigubų durų, švelniai atleido spyruoklę ir ištraukė raktą. Užraktas nesukėlė jokio triukšmo; lėtai atidaromos durys taip pat.

Tiesiai prieš jį buvo vidinis koridorius, vedantis į didesnį kambarį. Į abi puses buvo dar po vienerias uždarytas duris. Už durų dešinėje pusėje girdėjosi kažkas panašaus į radiją. Nesimatė jokio žmogaus. Numeryje degė ryški šviesa.

Visraktis įėjo. Jis užsimovė pirštines ir uždarė numerio duris.

Jis judėjo atsargiai, tačiau be reikalo negaišdamas. Žingsnių aidą slopino koridoriuje ir svetainėje patiestas kilimas. Perėjęs per svetainę, jis priėjo dar vienas duris, kurios buvo praviros.

Kaip Visraktis ir tikėjosi, jos vedė į du erdvius miegamuosius, prie kurių buvo po vonios kambarį, o tarp jų persirengimo kambarys. Miegamuosiuose taip pat degė šviesa. Negalima buvo apsirikti, kuriame kambaryje gyveno hercogienė.

Iš baldų jame stovėjo aukšta spinta, du tualetiniai staliukai ir komoda. Visraktis pradėjo metodiškai apžiūrinėti visus keturis. Jo ieškomos brangenybių dėžutės nebuvo nei komodoje, nei pirmajame tualetiniam staliuke. Jis rado keletą daiktų, — paauksuotų vakarinių rankinukų, cigarečių dėžučių ir prabangiai atrodančių pudrinių, — kuriuos kitomis aplinkybėmis ir turėdamas daugiau laiko jis būtų mielai pasiėmęs. Tačiau dabar jis karštligiškai ieškojo pagrindinio grobio ir nekreipė dėmesio į nieką kitą.

Jis atidarė antrojo tualetinio staliuko stalčių. Jame nebuvo nieko ypatingo. Antrame stalčiuje taip pat nieko. Trečiajame ant viršaus — buvo sumesta moteriškų naktinių drabužių krūva. Po ja buvo gili, pailga rankų darbo odinė dėžutė. Ji buvo užrakinta.

Neišimdamas dėžutės iš stalčiaus, Visraktis peiliu ir atsuktuvu pabandė išlaužti užraktą. Tačiau dėžutė buvo tvirtai padirbta ir nesidavė atidaroma. Praėjo keletas minučių. Suvokus, kaip ilgai jis gaišta, jį pradėjo pilti prakaitas.

Pagaliau užraktas pasidavė ir atsidarė viršutinis dangtis. Po juo dviem eilėmis ir buvo sudėliotos žėrinčios kvapą gniaužiančios brangenybės: žiedai, sagės, antkakliai, auskarai, tiaros; jos visos buvo padirbtos iš brangiųjų metalų ir dauguma jų papuoštos brangakmeniais. Tai pamatęs, Visraktis sulaikė kvapą. Taigi iš tikrųjų dalis garsiosios hercogienės kolekcijos nebuvo atiduota saugoti į viešbučio seifus. Dar kartą jo nuojauta pasitvirtino. Jis abiem rankomis lietė savo grobį. Tą pat akimirką numerio durų spynoje girgžtelėjo raktas.

Visraktis sureagavo žaibiškai. Jis užtrenkė brangenybių dėžutės dangtį ir uždarė stalčių. Įeidamas paliko miegamojo duris šiek tiek praviras; dabar gi jis puolė prie jų. Pro colio pločio tarpą jis galėjo matyti, kas darosi svetainėje. Į ją įėjo viešbučio tarnaitė. Ant rankos ji nešė rankšluosčius; ji pasuko tiesiai į hercogienės miegamąjį. Tarnaitė buvo jau senstelėjusi ir eidama krypavo. Jos lėtumas suteikė nedidelę viltį.

Greitai apsisukęs, Visraktis puolė prie šalia lovos stovėjusios lempos. Jis surado jos laidą ir jį patraukė. Šviesa kambaryje užgeso. Dabar jam reikėjo susirasti kokį nors daiktą, kad viskas atrodytų natūralu. Ką nors! Bet ką!

Atremtas į sieną stovėjo nedidelis portfelis. Jis pagriebė jį ir tyliai nuslinko prie durų.

Visrakčiui plačiai atidarius duris, tarnaitė atsitraukė.

— Ak!

Ji pridėjo ranką prie širdies.

Visraktis susiraukė.

— Kur jūs buvote? Jūs turėjote ateiti anksčiau.

Nuo šoko ir nuo išgirsto kaltinimo ji pasijuto lyg apsvaigusi. Jis būtent to ir tikėjosi.

— Atleiskite, sere. Aš mačiau, kad čia buvo daug žmonių, ir...

Jis ją nutraukė:

— Dabar tai jau nebesvarbu. Atlikite kas jums priklauso, ir štai šitą lempą reikia pataisyti. — Jis ranka mostelėjo į miegamojo vidų. — Hercogienė nori, kad jau šįvakar ja būtų galima naudotis.

Jis kalbėjo gana tyliai, prisimindamas, kad kažkur numeryje buvo sekretorius.

— O, aš tuo pasirūpinsiu, sere.

— Puiku. — Visraktis šaltai linktelėjo ir pasuko link išėjimo.

Eidamas koridoriumi jis stengėsi negalvoti. Jam pavyko susilaikyti iki pat to laiko, kai jis grįžo į savo aštuoni šimtai trisdešimtąjį numerį. Grįžęs jis apimtas nevilties krito į lovą, paslėpdamas savo veidą pagalvėje.

Praėjo daugiau nei valanda, kol jis teikėsi išlaužti portfelio, kurį buvo pasiėmęs, užraktą.

Jame buvo krūvelėmis sudėlioti Jungtinių Amerikos Valstijų banknotai. Jie visi buvo nenauji ir mažo nominalo.

Drebančiomis rankomis jis suskaičiavo penkiolika tūkstančių dolerių.

22

Peteris Makdermotas su abiem detektyvais išėjo iš šiukšlių deginimo patalpų ir palydėjo juos iki išėjimo į Šv. Čarlzo gatvę.

— Norėčiau, kad kol kas šio vakaro įvykiai būtų išlaikyti paslaptyje, — perspėjo kapitonas Jolzas. — Mes gausime pakankamai klausimų, kai pateiksime kokį nors kaltinimą tam jūsų Ogilviui. Nėra jokios prasmės anksčiau laiko leisti spaudai užsisėsti mums ant kupros.

Peteris užtikrino jį:

— Jei tik nuo viešbučio kas nors priklausytų, mes nepageidautume visiškai jokio viešumo.

Jolzas suurzgė:

— Per daug tuo nepasikliaukite.

Peteris grįžo į pagrindinį restoraną ir nenustebo pamatęs, kad Kristinos ir Alberto Velso ten jau nebebuvo.

Vestibiulyje jį pasigavo naktinis portjė.

— Misteri Makdermotai, mis Frensis paliko jums šį raštelį.

Jis buvo įdėtas į užantspauduotą voką; jame buvo parašyti šie žodžiai:

“Aš važiuoju namo. Atvažiuok, jei gali.

Kristina“

Jis nusprendė nuvažiuoti. Jis suprato, kad Kristinai knietėjo aptarti šios dienos įvykius, tarp jų ir stulbinančią žinią, išgirstą iš Alberto Velso.

Viešbutyje šįvakar jau nebebuvo kas veikti. O gal buvo? Staiga Peteris prisiminė šią popietę Maršai Preiskot duotą pažadą, kurį jis davė taip be ceremonijų ją palikdamas kapinėse. Žadėjo paskambinti vėliau, tačiau iki šiol to nepadarė. Po šios popietės krizės praėjo tik kelios valandos. Atrodė, kad praėjo kelios dienos, ir Marša kažkaip labai nutolo. Tačiau jis pamanė, kad vis dėlto reikėjo jai paskambinti, nors buvo jau ir labai vėlu.

Jis dar kartą nuėjo į menedžerio kredito reikalams kabinetą pirmajame aukšte ir ten susuko Preiskotų numerį. Marša pakėlė ragelį po pirmojo signalo.

— O, Peteri, — tarė ji, — aš sėdėjau prie telefono ir laukiau. Laukiau laukiau, o tada du kartus pati paskambinau ir liepiau perduoti, kad skambinau.

Jis kaltai prisiminė krūvelę neperžiūrėtų pranešimų ant stalo savo kabinete.

— Man tikrai gaila, ir aš niekaip negaliu pasiteisinti, bent jau kol kas. Išskyrus tai, kad čia įvyko visokiausių dalykų.

— Papasakok man rytoj.

— Marša, bijau, kad rytoj būsiu labai užimtas...

— Per pusryčius, — pasakė Marša. — Jei jau būsi toks užimtas, tai tau tikrai reikia suvalgyti Naujojo Orleano pusryčius. Jie yra labai įžymus. Ar kada nors esi juos valgęs?

— Aš dažniausiai pusryčių nevalgau.

— Tai rytoj valgysi. O Anos paruošti pusryčiai yra tikrai puikūs. Kertu lažybų, kad jie daug geresni už tuos, kuriuos galima gauti jūsų senajame viešbutyje.

Buvo neįmanoma nesižavėti, girdint tokį entuziastingą Maršos balsą. O juk pagaliau šią popietę jis negražiai su ja pasielgė.

— Turėsime pusryčiauti anksti.

— Kada tik tu panorėsi.

Jie susitarė susitikti pusę aštuonių.

Po kelių minučių jis jau sėdėjo taksi pakeliui į Kristinos butą Žantiji rajone.

Jis paskambino iš apačios. Kristina jo laukė tarpduryje.

— Nieko nereikia sakyti, — tarė ji, — kol nebūsime išgėrę antrojo koktelio. Aš tiesiog negaliu visko suvokti.

— Bent jau pasistenk, — pasakė jis, — nes tu dar nė pusės negirdėjai.

Ji buvo sutaisiusi dekerio kokteilius, kurie šalo šaldytuve. Taip pat atsirado lėkštė, prikrauta sumuštinių su vištiena ir kumpiu. Po butą sklandė šviežiai išvirtos kavos aromatas.

Peteris atsiminė, kad nepaisant jo vizito į viešbučio virtuves ir susitarimo dėl rytdienos pusryčių, nuo pat priešpiečių jis nieko nebuvo valgęs.

— Taip ir maniau, — tarė Kristina, kai jis jai tą pasakė. — Nagi, pirmyn.

Paklausęs jos patarimo, jis stebėjo, kaip vikriai ji juda mažoje virtuvėje. Sėdėdamas ten jis jautėsi visiškai patogiai ir apsaugotas nuo visko, kas vyko už buto durų. Jis pagalvojo, kad Kristina tikrai juo rūpinasi, jei nepatingėjo viską taip paruošti. O dar svarbiau buvo tai, kad jie visiškai vienas kitą suprato, ir netgi ši tyla atrodė prasminga.

Jis nustūmė šalin stiklinę su kokteliu ir paėmė puodelį, į kurį Kristina buvo įpylusi kavos.

— Na, — pasakė jis, — nuo ko gi mes pradėsime?

Jie beveik dvi valandas be perstojo kalbėjo, ir jautėsi vis artimesni. Pagaliau viskas, ką jie tvirtai žinojo, buvo tai, kad rytoj jų laukė įdomi diena.

— Aš neisiu miegoti, — pasakė Kristina. — Niekaip negalėčiau užmigti. Tikrai tą žinau.

— Aš taip pat, — pasakė Peteris, — tačiau dėl kitokios priežasties.

Jis nė kiek nedvejojo; jis tik norėjo, kad ši akimirka niekada nesibaigtų. Jis ją apkabino ir pabučiavo.

Buvo visiškai natūralu, kad po to jie mylėjosi.