IV dalis
Susitikime žaidimų aikštelėje

PASUPK MANE

Plano patrauklumas slypėjo jo paprastume. Jie parašys raštelius, paaiškins staigų dingimą ir padės juos tokiose vietose, kur jų nepastebėti neįmanoma. Sara ir Todas planavo išslinkti iš namų ir susitikti Reiburno mokyklos žaidimų aikštelėje ir tada kelias dienas praleisti šiaurėje, prie jūros. Tokiu būdu jie duotų savo antrosioms pusėms užtektinai laiko susitvardyti su jų pabėgimo šoku ir susitaikyti su jo pasekmėmis.

Žinoma, bėgliams šis prisitaikymo periodas būtų medaus mėnuo — vieniems per daug ankstyvas, kitiems pavėluotas — vienas kito suradimo stebuklo atšventimas, sunkiai pelnyta galimybė paragauti savo drąsos vaisių. Mažiausiai tris ištisas dienas jie neveiktų nieko daugiau: tik valgytų, miegotų ir mylėtųsi, vos tik panorėję būtų laisvi nuo banalios vaikų priežiūros atsakomybės, nepaliaujamo rūpinimosi šeima. Galimybė, Saros nuomone, buvo itin maloni, vien apie ją pagalvojus.

Iš pradžių Todas pabėgti pasiūlė pirmadienį, bet tai pasirodė neįmanoma. Tą naktį Ričardas grįžo iš savaitgalio verslo kelionės Kalifornijoje ir geriausiu atveju nesugrįžtų į namus anksčiau vidurnakčio. Tiesa, vėliau jis turėtų laiko. Jam prasidėjo dviejų savaičių trukmės atostogos, taigi galės rūpintis Liuse tiek, kiek Sara lieps. Nepaisant jų nekantrumo baigti purvinąją dalį, plano vykdymą atidėjo iki antradienio.

Sara iškentė kankinantį savaitgalį kartu su Liuse. Ji beveik nekreipė dėmesio į dukrelės nervinančius klausimus: (Kokia tavo mėgstamiausia spalva? Kodėl jie tą daiktą vadina razina?) ir labai specifinius prašymus: (Palaikyk mane žemyn galvyte. Dabar nuleisk mane ant sofos.) Kadangi ji nematė būdo nukreipti ar išvengti klausimų, teko atsakyti — mėlyna, nežinau, kodėl, tiesiog taip jau yra, taip pat teko, paėmus mergytę už kulkšnių, nunešti į svetainę ir numesti ant sofos, tada be pertraukos tą patį pakartoti dar penkis kartus, visą tą laiką galvojant: Po dviejų dienų būsiu motelio kambaryje prie paplūdimio su mylimu vyru. Po dviejų dienų būsiu kitas žmogus. Po dviejų dienų pagaliau būsiu laiminga.

Artėjant tokiam svarbiam gyvenimo momentui ir neturėti su kuo apie tai pakalbėti, o tik laukti, buvo siaubinga. Ją kamavo rūpesčiai — jis persigalvos, niekaip negalės žmonos palikti. Moteris jautė baisy norą, kad troškimas būtų patvirtintas, tačiau Todas privertė mylimąją prisiekti, jog ji neskambins, nerašys elektroninių laiškų — nebent būtų neišvengiama. Atrodė, kad yra priežastis tikėti, kad jo bendravimas nuolat stebimas (tai, kad jis dalijosi mobiliuoju telefonu ir elektroninio pašto adresu su žmona, drąsos jam nesuteikė). Su juo Sara nebendravo iki pirmadienio popietės, kai baseine susitiko jų akys. Juos skyrė maždaug penkiolika metrų. Jo uošvė sėdėjo šalia, tačiau moters dėmesį trumpam atitraukė sulūžęs sandalas.

— Vis dar pasiryžęs? — nutaisiusi viltingą veido išraišką, paklausė Sara.

— Žinoma, — atsakė Todas.

Jo pareiškimo stiprumą sumenkino baiminga šypsenėlė. Tačiau kodėl jis turėtų nebijoti? Ji taip pat bijojo. Tiesą sakant, tai buvo suprantama. Vos trumpas žvilgtelėjimas į mylimąjį stipriai nuramino nervus, ji nebesijautė tuoj susprogsianti į milijonus mažyčių gabalėlių. Pirmąkart per kelias dienas moteris prisiminė, kaip kvėpuoti.

Aš tave myliu, ištarė ji, tačiau jis tikriausiai ne taip perskaitė iš jos lūpų. Jo veido išraiška virto panaši į nesuprantančio išsižiojėlio šnairavimą. Jis atrodė panašus į vaiką, kuris nesupranta, kad, norint matyti lentą, reikia akinių.

Ai, pamiršk tai, lūpomis tarė ji. Susitiksim rytoj.

Ričardas į San Diegą atvyko ne dėl verslo, kaip sakė Sarai, bet dėl Paplūdimio fiestos 2001, pasileidėlės Kei gerbėjų klubo vasaros susitikimo. Jam apsispręsti buvo sunku. Jis kovojo su šia mintimi kelias savaites, panašiai, kaip ir su kelnaitėmis. Sakė sau, jog tai neįmanoma, apie tai net negalima galvoti: suaugę vyrai nepriklauso fanų klubams, net jei ir priklausytų, nemeluotų žmonoms ir iš sąskaitos neišiminėtų kelių tūkstančių dolerių, kad galėtų nuskristi į kitą šalies galą. Be to, kas būtų, jei nukristų lėktuvas? Ar žmonės nekrologų skiltyje skaitytų apie jo idiotišką misiją? Ričardas Pirsas, 47 metų vyras, praeitą savaitę mirė, kai jo lėktuvas nusileido Nevados dykumoje. Pirsas, sėkmingas prekės ženklų ir pavadinimų konsultantas Namecbeck korporacijoje skrido į interneto iškrypėlių grupės „Pasileidėlės Kei fanų klubas”, prie kurios neseniai prisijungė, susitikimą. Jis paliko žmoną ir trejų metų dukrą, taip pat dvi suaugusias dukras iš pirmosios santuokos.

Tačiau išgąsdinti savęs jam nepavyko. Kai artėjo didysis savaitgalis, jam tapo skausmingai aišku, jog niekas nuo skandalingosios kelionė jo neatkalbės: nei dorovė, nei kaina, netgi ne gėdingo viešo demaskavimo galimybė. Iš dalies, jį skatino pavydas: negalėjo galvoti apie kitus vyrus — drąsesnius, sąžiningesnius sau, kurie raitėsi su Kei, o jis sėdėjo namuose ir maudėsi savo paties bailumo sultyse ir įsivaizdavo esąs doras. Tačiau buvo ir kai kas kita: viltis, jog padarius kažką beatodairiška, jis išgis. Gal tai buvo kelias iš apėmusios karštligės pasileidėlei Kei. Gal susitikimas su gyvu žmogumi išlaisvins jį iš priklausomybės nuo virtualios moters.

Buvo verta pabandyti. Šėliojimas Kalifornijoje su tokiais keistuoliais kaip ir jis negalėtų būti gėdingesnis nei penkiskart per dieną besikartojantis slinkimas į tualetą, kad pauostytų kelnaites, kurių kvapas taip nusilpo, jog jis net nebuvo tikras, kad užuodžia kažką daugiau, nei savo nesveikos vaizduotės miglą.

Keistai pažįstamas vyras — baltabarzdis, dideliu pilvu ir rausvu jaunu veidu — laukė tarp oro uosto vairuotojų ir laikė ženklą su šūkiu: Paplūdimio fiesta!, parašytu aiškiai drebančia ranka. Kai Ričardas stabtelėjo, vyras žengė pirmyn.

— Čia dėl P. K.? — paklausė minkštu, paslaptingu balsu.

Ričardas trumpai apsidairė tarp keliautojų ir profesionalių vairuotojų, kurie sukinėjosi aplink. Nė vienas neatrodė susidomėjęs jo reikalais. Jis atsargiai linktelėjo. Raudonveidis vyras ištiesė stambią, bet šiltą ranką.

— Volteris Jongas. Aš — fanų klubo prezidentas.

— Ričardas Pirsas. Kaip malonu, jog iš taip toli atvykai.

— Ne taip ir toli, — susukdamas ir įsikišdamas į kelnių kišenę ženklą, tarė Volteris. — Be to, žinau, koks jausmas naktį pasirodyti keistame mieste, kai niekas tavęs nesutinka. Kelyje praleidau daug metų: parodos, konferencijos, susitikimai su klientais — visas tas šūdas. Dabar jau, ačiū Dievui, išėjau į pensiją. Važiuoju kur noriu, kada noriu.

— Kaip tau gerai, — pasakė Ričardas. — Man iki pensijos dar liko keleri metai.

— Skaičiuoji dienas, ar ne?

— Pats žinai.

Pakeliui link bagažo, Volteris atkalbėjo Ričardą nuo mašinos nuomos. Jis paaiškino, jog klubas susitarė dėl mikroautobuso kelionei nuo viešbučio iki paplūdimio ir atgal.

— Taip išvengsim daug problemų, — tarė Volteris vos pakėlus nuo konvejerio lagaminą, ištraukdamas jį iš Ričardo rankų.

— Nebūk juokingas, — draudė Ričardas. — Tu neprivalai nešti mano krepšio.

— Visai nesunku, — atsakė Volteris, ištraukdamas rankeną, lengvai vilkdamas lagaminą paskui save ir eidamas išėjimo link. — Esu tikras, kad kelionėje pavargai.

— Ačiū, — stengdamas neatsilikti, tarė Ričardas.

— Taip, kaip sakiau, pirmąkart mikroautobusą užsakėm praeitais metais. Karia pavargo nuo galvos skausmo. Pasiklydę žmonės vėluoja ir atvyksta blogos nuotaikos. Kam to reikia, tiesa? Priedo, gali išgerti kelis bokalus alaus ir nereikia jaudintis, kaip grįžti į namus, supranti?

Ričardas buvo laimingas tai girdėdamas. Jis jau seniai pasiekė tokį amžių, kad klajonės svetimame mieste prarado visą žavesį ir tapo labai užknisančiu dalyku.

— Kaip nuostabu, — sekdamas paskui gidą į tamsią naktį, tarė jis. — Jūs, vyrukai, pagalvojai apie viską.

— Štai ir Karia. Aukščiausia klasė. Ji tokia.

— Kažko nesuprantu. Kas ta Karia?

Volteris sekundę į jį žiūrėjo. Pasirodo, bandė suprasti, ar tai nėra pokštas.

— Kei, — paaiškino jis. — Iš tiesų ji vardu Karia. Pasileidėlė Kei — tai lyg slapyvardis. Žinai, tik svetainei.

Volteris paspaudė Kraislerio konkordo nuotolinio valdymo pultelį, ir bagažinė atsidarė.

— Kaip keista, — tarė Ričardas. — Ji visai nepanaši į Karlą.

Volteris įmetė lagaminą į bagažinę.

— Taip ją pavadino mama.

— Nežinau. Skamba kažkaip ne taip.

— Nieko, priprasi.

Iki viešbučio jie važiavo tik penkiolika minučių, ir visą tą laiką Volteris šnekėjo apie įvairius klubo renginius, apie kurių daugumą Ričardas žinojo iš tinklalapio pasileidelekei.com nuotraukų. Jie kaip tik įvažiavo į Holiday Inn stovėjimo aikštelę, kai Ričardas staiga suprato, kodėl jo palydovas atrodė toks pažįstamas. Vienoje „Karšto vonios susitikimo” nuotraukų, kurias Ričardas taip puikiai prisiminė: nuogas Volteris sėdėjo ant vonios krašto su alaus skardine vienoje rankoje, kitą ranką laikydamas ant nuogo senuko plona oda ir mažu pluošteliu baltų plaukų ant krūtinės. Jiedu gyvai šnekėjosi ir nepastebėjo, kad Kei už poros metrų nuo jų mylėjosi su kažkokiu plikšiu.

— Gal nori išgerti? — sustodamas prie įėjimo, paklausė Volteris. — Kai apsistosi, žinoma.

— Nemanau, — tarė Ričardas. — Labai pavargau. Vis dar gyvenu Rytų pakrantės laiku.

Volteris linktelėjo.

— Taip, laiko skirtumas tikra nesąmonė. Tik būk vestibiulyje rytoj, tiksliai vienuoliktą valandą. Pramiegosi, — pralaimėsi.

— Būsiu vietoj, — pakeldamas dešinę ranką, prisiekė Ričardas. — Skauto garbės žodis.

Volteris atsakė tuo pačiu.

— Skauto garbės žodis, — juokėsi jis. — Man tiek užtenka.

Kerol pasakė, jog jis turi tuoj pat važiuoti į ligoninę.

— Išsikviesk taksi, — tarė ji. — Ir pasakyk vairuotojui, jog skubi.

Ronis padėjo ragelį, ranka laikydamasis už spintelės, laukdamas, kol į jo kojas grįš stiprybė. Štai ir viskas. Jis tai jautė sesers balse, kai ši šnekėdama su juo nuleido balsą, ko nebuvo dariusi jau kelerius metus. Paskutiniąją savaitę, net jų motinai esant kritiškos būklės, kažkaip Kerol pavyko išvengti būti šalia mamos kartu su Roniu. Jei reikėjo ką nors broliui pasakyti, jai tarpininkavo Berta, skausmą paaitrindama įžeidimais..

Jis apsižvalgė virtuvėje; neabejotina motinos dvasia atsispindėjo avokado spalvos virdulyje ir skrudintuve, išmargintame plakate, vaizduojančiame lupamas daržoves ir prieskonius, kaip kareivėliai ant palangės išdėliotose rudose vaistų dėžutėse: jų pavadinimai aiškiai buvo matyti priekyje. Negali būti, jog ji negrįš į namus. Vien tik ta mintis sukėlė galvos svaigulį ir stūmė jį pavojun. Atrodė, lyg jis būtų stovėjęs aukštai balkone be turėklų ir žiūrėjęs tiesiai žemyn į tuščią stovėjimo aikštelę.

— Prašau, — žvelgdamas aukštyn, į Dievą, kuriuo tikėjo jo motina, ir dėl ko sūnus ją laikė kvaila, maldavo jis. — Nedrįsk leisti jai numirti.

Taksi vairuotojas buvo senyvas žmogus, nedailia nosimi. Atrodė, kad augalas, veikiausiai kalafioras, įleido šaknis į jo nosį. Ronis vyruką užjautė. Taip atrodant, jaunystėje tikriausiai buvo nelengva.

— Kur važiuojam? — suniurnėjo jis.

— Į Presbiterionų ligoninę. Mano motina guli reanimacijoje. — Vairuotojas neatsakė, nepasakė: gaila, arba užjaučiu, ar jokių kitų nesąmonių. Nepaisant to, Ronis šnekėjo toliau: — Praeitą savaitę ji patyrė širdies smūgį. Stiprų. Nežinom, ar išgyvens.

Paskutiniai žodžiai buvo skirti ne vairuotojui, o jo pažymėjimui, kuris buvo gumytėmis pritvirtintas prie nuleisto skydo nuo saulės. VENDELIS DEGROU buvo parašyta prie paso nuotraukos, atspindinčios vargšo vyruko veidą, labai neišvaizdžiai atsuktą iš šono. Atrodė, lyg nuotrauka būtų nukopijuota iš medicinos vadovėlio.

Pats Vendelis klausėsi pokalbių radijo, girdėtas balsas, kurio savininko Ronis neatpažino, vienas iš tų profesionalių visažinių, gudragalvių, galintis atsakyti į visus klausimus. Ronis, prieš sėsdamas į kalėjimą, mėgdavo klausytis tokių laidų, svajojo mokytis transliavimo mokykloje, vesti savo paties laidą. Gudrios kalbos su Roniu Makgorviu. Dvi valandos per dieną, skirtos šnekėti apie bet ką, išsityčioti iš bukų idiotų, kurie paskambinę vos sugebėdavo suregzti gramatiškai teisingą sakinį. Atsiprašau, kad klausiu, Frenkai, bet ar tik vietoj smegenų tavo galva nėra pilna šūdo?

— Ją turėjo prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato, — tęsė jis. — Ji net negali kalbėti. Tik visą dieną guli ir spokso į lubas.

Šūdaveidis Vendelis pagarsino radiją, specialiai bandydamas nuslopinti Ronio balsą. Pokalbių šou vyrukas keikė Garį Konditą. Jis skundėsi, kad jei žmogėnas turėtų nors kruopelę padorumo, atsistatydintų iš kongreso ir visiems papasakotų, ką padarė savo merginai. Ronis šnekėjo dar garsiau.

— Ji gera moteris. Viena užaugino du vaikus, tikras gerumo įsikūnijimas. Net ieškodamas malonesnės ponios už ją nerastum.

Niekšas net nesuniurnėjo. Jis atidarė langą, atsikrenkštė ir spjovė ant kelio.

Šaunu, Vendeli. Tikrai mandagu.

— O kaip tu? — prikibo Ronis laukdamas, kol mašina stovėjo prie raudono šviesoforo signalo. — Tavo motina gyva?

Vendelis, sėdėdamas vairuotojo sėdynėje, atsisuko į jį. Iš priekio jis atrodė bjauriau nei iš profilio.

— Manai, nežinau, kas tu toks? — suriaumojo jis. — Būk laimingas, kad neišspyriau tavęs ant užpakalio lauk.

— Atsiprašau, — sumurmėjo Ronis. — Tik bandžiau užmegzti pokalbį. Nežinojau, jog tu toks sušiktai jautrus.

Vendelis išjungė radiją, ir visą iki ligoninės likusį kelią jie tylėjo. Kai sustojo prie pagrindino įėjimo, Ronis vyrukui padavė dvidešimt dolerių už keturiolikos dolerių kelionę.

— Pasilik grąžą, — tarė jis. — Nusipirk naują nosį, gerai?

Sara turėjo žinoti, jog viskas taip, kaip jie planavo nepavyks. Kažkas visuomet nepavykdavo. Kai tik pasipainiodavo vaikai, net paprasčiausi planai galėdavo nepavykti. Vos penkiolika minučių po to, kai grįžo iš baseino, jai paskambino Ričardas. Jie kelias minutes šnekučiavosi apie Kalifornijos orą, paskui vyras pakeitė temą.

— Taigi klausyk, — tarė jis. — Nemanau, kad grįšiu namo.

— Kodėl? Atidėjo skrydį?

— Kaltas ne skrydis. Kalti mes.

Jis pasakė, jog visą likusį atostogų laiką praleis San Diege, nes ketina ten persikraustyti. Pasirodo, jis jau ilgą laiką galvojo apie pokyčius ir norėjo pabandyti laimę Kalifornijoje.

— Mums išvis nereikėjo susituokti, — Ričardo balsas buvo liūdnas ir moteris nenoromis prisiminė, kaip jis patiko prieš tai, kai viskas nuėjo velniop. — Tu tai žinai taip pat gerai, kaip ir aš.

— O, šūde, — staiga pasakė ji. — Po velnių.

— Labai nuliūdai? Maniau tau palengvės.

Jai palengvėjo — ji neturėjo žodžių. Bet kurią kitą dieną būtų pradėjusi gerdama šampaną ant virtuvinio stalo ir šokdama Stepą. Tačiau mintys sukosi tik apie medaus mėnesį paplūdimyje, nes visas planas priklausė nuo to, kad Ričardas liks namuose ir rūpinsis Liuse.

— Man viskas gerai, — tarė ji. — Tik laikas ne visai patogus.

— Tokiems dalykams niekada nebūna patogaus laiko. Tačiau mes abu jau ilgą laiką buvom labai nelaimingi.

— Ką man daryti su Liuse? — garsiai pagalvojo ji.

— Prašau, — maldavo Ričardas. — Dėl to nesirūpink. Ja gerai pasirūpinsiu. Jumis abiem. Gali pasilikti mašiną ir namą. Aš tenoriu naujos pradžios.

— Gerai, — kalbėjo ji. — Gerai. Nesvarbu. Nereikia tokių dalykų aiškintis telefonu. Tikriausiai reikės pasisamdyti advokatą.

— Žinoma. Būtinai. Tai būtų protingiausias dalykas, — jis sudvejojo: — Sara?

— Jo?

— Čia atvažiavau susitikti su moterimi. Su ja bendravau internetu. Tiesiog norėjau, kad tu žinotum.

Ji akimirką bandė viską suvokti, svarstydama, ar pajaus nors kruopelę pavydo, tačiau nieko panašaus nejautė. Visiškai nieko.

— Gerai, — pagaliau prabilo ji.

— Gerai? — jis atrodė beveik įsižeidęs. — Tik tiek tegali pasakyti?

Jėzau galvojo ji. Ko jis iš manęs nori? Gal turėjo rėžti tiesą, kad jai gaila tos moters, kuri pavėluotai supras, jog Ričardas visai ne toks malonus, kaip atrodė? Be to, tokių dalykų tiksliai nuspėti buvo neįmanoma. Galbūt nauja moteris Ričardą pavers nauju vyru.

— Daryk kaip išmanai, — tarė ji.

Liusė įėjo į virtuvę vis dar vilkėdama šlapią maudymosi kostiumėlį, su žaisliniu stetoskopu ant kaklo, susivėlusiais, nuo saulės išblukusiais plaukais. Ji stebėjo motiną labai atidžiai, lyg būtų klausiusi pokalbio kitu telefonu.

— Tėvelis? — pasiteravo ji.

Sara linktelėjo.

— Tavo duktė čia, — pranešė ji Ričardui. — Nori pasisveikinti?

— Ne dabar, — atsakė jis. — Reikia bėgti. Tik perduok mergaitei, kad ją myliu, gerai? Po kelių savaičių grįšiu namo ir tada galėsim jai viską papasakoti. Žinai, šeimos rate.

— Žinoma, — sumurmėjo ji. Moters galvoje kovojo daug priešingų emocijų. Pačiu blogiausiu laiku atsitiko kažkas nuostabaus. Viskas galutinai susipainiojo, tačiau ji buvo laisva. Ričardas ją paliko. Ji galėjo pasilikti namą. Kokia nuostabi mintis — šeimos rate.

— Ką darysim? — paklausė Liusė, kai Sara padėjo ragelį. — Ką turėsim daryti?

— Nieko, — pasakė Sara nuo dukros įdėmaus žvilgsnio nusukusi akis. — Tau dėl nieko rūpintis nereikia.

Ričardas nesitikėjo, jog žmona viską priims taip ramiai. Jis neabejojo, jog laikui bėgant jie susitars, bet pasiruošė iškęsti daug pykčio ir kaltinimų, kurių reikia tikėtis, kai nusprendi palikti žmoną ir vaiką. Bent jau taip viskas buvo po pirmosios santuokos: Pegė prieš paleisdama jį vertė kentėti ilgus metus. Tačiau Sara priklausė kitai kartai. Jos bendraamžės buvo labiau nepriklausomos, lengviau priėmė skyrybų ir vienišos motinystės idėją. Tiesą sakant, ji viską priėmė taip ramiai, jog jis beveik gailėjosi, kad pasiūlė jai namą ir mašiną nepasikalbėjęs su advokatu. Jis tą pasiūlymą tiesiog išspjovė visiškai nepagalvojęs. Verslo situacijoje tokio impulsyvaus, priešingo savo interesams elgesio sau nebūtų atleidęs.

Na ką gi, galvojo jis. Nėra reikalo dėl to nervintis. Jis užvožė savo mobiliojo telefono dangtelį ir akimirką bandė pajausti Pietų Kalifornijos saulę ant odos, daug švelnesnę už tą, kuri švietė namuose. Tai buvo banalu, tačiau ta mintis iškilo galingai ir aiškiai: čia viskas daug lengviau. Jo plaučiai plėtėsi, įkvėpiant eukaliptu kvepiančio oro. Kaip išlipus iš švininio kostiumo, stebinantis lengvumo jausmas pasklido jo kūnu. Galbūt taip jaučiasi laimingi žmonės, galvojo jis, kai kliūtys dingsta dar prieš tai, kai tu prieini pakankamai arti jas nustumti.

Keista, bet Roniui patiko ligoninė. Čia žmonės buvo draugiški. Koridoriuose ir liftuose jam šypsojosi ir su juo elgėsi taip, lyg jis čia būtų buvęs lygiateisis. Viešose vietose toks elgesys buvo retas.

Jis suprato, jog šypsosi ne todėl, kad nori išreikšti šiltus jausmus registruotam seksualiniam nusikaltėliui Ronaldui Džeimsui Makgorviui. Šypsojosi, nes jo ranka buvo sugipsuota, parišta medžiaginiu raiščiu. Žiūrėdami į jį tematė žmogų sulaužyta ranka, žmogų, kurio problema buvo aiški ir išgydoma. Jis nebuvo vienas iš tų paslaptingų pacientų, kurie atrodo gerai, bet serga kokia nors viduje tūnančia liga. Ligoninėje jie buvo baisiausi. Žmonės, kurie versdavo prisiminti, kokia laiko bomba tūno žmogaus kūne. Ronis bijojo, kad nuėmus gipsą, jis neteks vienintelės žmonių užuojautos priežasties. Jis mąstė apie trumpą tyrimą. Galbūt jam pavyktų gauti netikrą gipsą, kurį užsidėtų eidamas į prekybos centrą ar viešąją biblioteką, gal net atsparų vandeniui, tinkamą lankytis viešajame baseine. Jei nepavyktų, gal galėtų išprovokuoti ką nors, kad numestų jį nuo laiptų.

Artėdamas prie intensyviosios terapijos skyriaus, jis vis labiau lėtino žingsnius. Jam atrodė, kad kojos lėtai pildosi cemento. Laukiamasis buvo tylesnis nei paprastai: didelė puertorikiečių šeima, kuri pastarąją savaitę stovyklavo prie televizoriaus, dingo. Jie visi iš eilės lankė antrą dešimtį įpusėjusį, be sąmonės gulintį vyruką. Rodos, jis statybose nukrito nuo pastolių. Lankytojai poromis stovėjo aplink lovą ir šniurkščiojo taip dramatiškai, kad Ronis negalėjo susilaikyti piktai nespoksojęs į juos, kai tik labai užknisdavo. Jis atsisėdo į fotelį ir kelias minutes žiūrėjo CNN, svarstydamas galimybę, kad puertorikiečiai perkėlė savo vaitojimo ir plaukų rovimosi darbus į kur kas privatesnę laidojimo namų aplinką. Tada jis atsistojo ir per vidaus radiją pranešė apie savo atvykimą. Viena medicinos sesuo liepė jam įeiti.

Manytum, kad tokia akimirka nepakenčiama, tačiau nebuvo taip sunku, kaip atrodė. Tereikėjo atlikti triuką, kai trumpam tarytum išjungi protą. Matai, kas vyksta prieš tave: sesuo su vyru, juodą sutaną vilkintis kunigas, baltu chalatu apsirėdęs gydytojas, Berta, maloni jamaikietė seselė - visi iki vieno žiūri į tavo mirusios motinos lovą, kaip susitarę purto galvą, lyg būtum uždavęs klausimą, kai iš tikrųjų tu ir tik tu, nieko nejausdamas, suvoki realybę.

Ričardas kovojo su atkaklia nuostaba, kai jiedu su Karia, skaitydami meniu, šnekėjo apie įvairius nereikšmingus dalykus. Jam atrodė beveik neįmanoma, jog tai iš tiesų vyko, jog jis pietavo su moterimi, kuri karaliavo jo mintyse daugiau nei metus, moterimi, kurios kelnaites didesnę vasaros dalį nešiojosi lagaminėlyje. Nepaisant to, ji sėdėjo priešais ir, bandydama šlapia nosine nuo šilkinės palaidinės nusivalyti salsos dėmę, tyliai keikėsi.

— Aš tokia nevėkšla, — skundėsi ji, — kai valgau viešumoje, turėčiau vilkėti geltoną lietpaltį.

— Aš toks pats, — tarė Ričardas. — Kartais ant kaklaraiščio randu dėmių ir net neįsivaizduoju, kaip jos ten atsirado.

Ji pasidavė ir numetė nosinę ant stalo.

— Mano valytojas rėks. Jis — senas kinas, visada pamokslauja, kai atnešu dėmėtą drabužį. Kodėl taip darai? Tu būti neatsargi! Kodėl netvarkinga tu tokia?

Ričardas jautė kvailą šypsenėlę, sklindančią veidu.

— Ką? — besigindama paklausė ji. — Kas nors ¡strigo tarp dantų?

Jis papurtė galvą.

— Negalėčiau paaiškinti, kaip man keista. Jaučiuosi, lyg sėdėčiau prie vieno stalo su Anglijos karaliene.

— Mačiau jos nuotraukas. Nesu tikra, jog tai komplimentas.

— Tu daug gražesnė, — patikino ją Ričardas.

— Žinau, žinau, — lyg apie tai šnekėjusi bent šimtąjį kartą, tarė ji. — Tačiau ji geriau čiulpia.

Ričardas šiurkščiai nusikvatojo ir atkreipė kitų restorano lankytojų dėmesį.

— Kartais būni tokia juokinga, — suburkavo.

Karia gūžtelėjo, laikydama išskėstas rankas pečių aukštyje, lyg sakydama: negaliu susilaikyti. Tačiau tada moters veidas surimtėjo, lyg būtų staiga prisiminusi, kodėl ji čia.

— Sakei, kad turi man verslo pasiūlymą?

— Šiame etape nevadinčiau verslo pasiūlymu, — pasakė jis. — Tik noriu pateikti vieną idėją. Dėl kelnaičių paštu.

— O, palauk, — pasakė ji. — Nepamiršk, ką norėjai sakyti. Kol nepamiršau.

Karia užkėlė išsipūtusį krepšį ant stalo. Jis buvo baltas, bet purvinas, su mėlynu PBS televizijos logotipu ant šono. Tas vaizdas jį nustebino.

— Skiri pinigų viešosioms televizijoms?

Ji papurtė galvą, veide pasirodė antipatijos išraiška.

— Gavau nemokamai. Mano buvęs vyras ten dirbo. Turiu tuzinus tokių krepšių.

— Tavo pirmas vyras?

— Mano vienintelis.

— Betgi svetainėje rašoma, kad tu ištekėjusi.

— Taip lengviau. Atbaido kelis keistuolius, — Karia liūdnai šyptelėjo. — Deivas bandė palaikyti mane, kai pradėjau šitą verslą, bet po kiek laiko neištvėrė. Jis nenorėjo manimi dalintis.

Ričardas susimąstęs linktelėjo.

— Turėtum būti gana smarkiai evoliucionavusi, — tarė jis.

Karia atrodė pamaloninta šio pastebėjimo. Ji ištraukė blyškų geltoną aplanką ir per stalą pastūmė vyriškiui.

— Čia tau. Kad atsimintum šį susitikimą.

Aplankas buvo padarytas iš kieto, aukštos kokybės popieriaus. Ant priekinio viršelio neblogas kaligrafas užrašė žodžius: Paplūdimio fiesta 2001: „Ačiū” už prisiminimus. Atvertęs aplanką, Ričardas rado 5x7 dydžio šeštadienio grupinę nuotrauką kartu su prierašu: Ričardui, vienam iš mano didžiausių fanų. Su meile ir bučiniais, Karia (dar žinoma kaip „pasileidėlė Kei”).

Nuotraukoje visi buvo nuogi, bet Ričardas galvojo, jog tai nebuvo sąžininga. Beveik visą dieną Paplūdimio fiesta tebuvo nekaltos linksmybės, nieko skandalingesnio nei vidutinė kompanijos iškyla. Karia ir jos septyni fanai vilkėjo maudymosi kostiumus ir marškinėlius, leido dieną, gerdami alų, žaisdami paplūdimio tinklinį, mėtydami skraidančią lėkštę ir net surengdami trikojų lenktynes. Ričardas užtruko kiek laiko, kol susipažino su visais kolegomis, kurių daugumą atpažino iš nuotraukų, rastų svetainėje. Išskyrus jį patį, susitikime tebuvo dar vienas naujokas Klodas, Prancūzijos kanadietis, mokyklos mokytojas, kalbantis stipriu akcentu, ir su nuo širdies operacijos krūtinės viduryje likusiu randu.

— Fainas vyrukų būrelis, — pastebėjo jis.

— Žinau, — pritarė Karia. — Jaučiuosi labai laiminga dėl to, kad juos pažįstu.

Kita linksmybių dalis neprasidėjo iki vėlyvo laiko, kol Volteris uždegė vakaro grilį. Karia nuėjo išsimaudyti vandenyne — jie buvo gražiame pusmėnulio formos paplūdimyje, atskirtame įlankėle į šiaurę nuo La Džolos, kurios Ričardas pats nebūtų sugebėjęs rasti net per milijoną metų. Kai ji išlipo iš vandens, atkabino viršutinę bikinio dalį ir numetė Markusui, dvidešimt aštuonerių metų programuotojui, kuris buvo jauniausias pasileidėlės palydos narys. Taip buvo priimtas signalas, fanų klubo vyrai nusivilko marškinėlius ir nusimetė glaudes. Ričardas nedvejodamas prisijungė prie jų. Juk dėl to jis čia ir atvyko. Būti šios bendruomenės nariu, mažos bendruomenės, kuri bent vieną dieną per metus peržengia gėdos ir dvigubų standartų ribas.

Ilgokai, kai drabužiai buvo numesti šalin, nieko neįvyko. Valteris ir toliau prižiūrėjo grilį; Ričardas kartu su Klodu ir Roberto, vieninteliu tarp jų buvusiu juodaodžiu (jis buvo išėjęs į atsargą armijos seržantas) mėtė skraidančią lėkštę; Markusas ir toliau diskutavo apie teologiją su Fredu, vidutinio amžiaus liuteronų pastoriumi, kurio žmona tikėjo jį esant dvasinėje kelionėje.

— Aš taip pat! — tvirtino Fredas, su tuo supažindindamas ir Ričardą. — Tiesiog tai neatitinka mano žmonos siauro šios frazės apibūdinimo.

Tačiau kažkuriuo momentu lėkštė praskrido virš Ričardo galvos, o kai jis pasisuko jos pasiimti, pamatė prie grilio atsiklaupusią Karlą. Jos galva kilnojosi aukšyn ir žemyn virš Volterio tarpkojo. Kaip užkluptas netyčia, Volteris vis laikė mentelę, spaudė jos plokščiąją pusę prie Karlos peties. Markusas tupėjo šalia ir viską įrašinėjo aukštos skiriamosios gebos vaizdo skaitmenine vaizdo kamera, kurios įspūdingomis galimybėmis detaliai gyrėsi Ričardui prieš dieną, bandydamas ją parduoti.

— Neleisk sudegti kepsniams! — sušuko Erlas, senas vyrukas, pensijon išėjęs sunkvežimių vairuotojas iš Nebraskos, sukeldamas garsų aplinkinių juoką.

Kai Karia baigė su Volteriu, greitai pasirūpino Klodu, Erlu ir Fredu. Tada atėjo ir Ričardo eilė. Jai atsiklaupus, prieš akis mirgėjo karališka purpurine ir auksine šviesa švytintis Ramusis vandenynas, su sūriu jūros oru besimaišantis mėsos kvapas vertė jį jaustis kaip sapne. Atrodė, lyg jis būtų įžengęs į savo kompiuterį, į vieną iš nuotraukų, kurios įstrigo jo smegenyse ir padarė netinkamą normaliam gyvenimui.

— Ačiū, — sušnibždėjo jis, kai pasileidėlė draugiškai pakštelėjo jam kelį.

— Ne, — miela, nuoširdžia veido išraiška, kurią jis taip seniai įsiminė, į jį žvelgdama tarė Karia: — Ačiū tau.

Kai jie pavalgė, visi išsirikiavo nuotraukai, į kurią dabar žiūrėjo Ričardas. Septyni vyrai vienoje eilėje, skirtingų ūgių, svorio, kūno sudėjimo, amžiaus, odos spalvos, kiekvienas iš jų šypsojosi kamerai, besivaržydami, kuris iš jų atrodys laimingesnis. Klodas, Markusas, Volteris, Robertas, Ričardas, Erlas ir Fredas. Priešais juos Karia ant vieno kelio, jos rankos lyg bandė apglėbti pasaulį.

— Ak, — tarė Ričardas. — Kokia nuostabi diena.

— Tai jau tikrai, — pasakė Karia. — Dabar gal gali papasakoti apie savo kelnaičių idėją.

Bertos žandikaulis judėjo visos kelionės metu ir siūlė Roniui nesijausti kaltam, kad jo motina išvyko į geresnę vietą, kur nereikia kentėti skausmo, kurį jaučia senas, vienišas žmogus, gyvendamas mieste, kur jo visi nekenčia.

— Nebuvo nė vieno žmogaus, kuris jos nekęstų, — pasakė jis sulaužydamas pažadą važiuojant į namus sėdėti tyliai ir visą dieną bjauriai, nuodingai kalei neištarti nė žodžio. Tai, jog jis turėjo kvėpuoti tuo pačiu oru kaip ir ji, jog tikra sesuo net nepasiūlė parvežti jį namo iš ligoninės, kur mirė jų motina, lyg bijotų, kad sėdynėse, ant kurių vėliau sėdės jos vaikai, Ronis paskleis seksualinio nusikaltėlio bakterijas. Tegul eina ji šikt. Vieną dieną jai atsibudus mielasis Mercury Villager tebus sudegęs ir garaže stovintis metalo gabalas.

O, Viešpatie, sesyt, kaip graudu tai girdėti, kaip gaila, kad viduje nebuvo tavęs.

Ronį labiausiai užkniso, jog sesuo net neapkabino jo atsisveikindama. Jis pastebėjo, kad ji apie tai pagalvojo, net žengė žingsnį pirmyn, bet paskui staiga atsitraukė, kai suvokė, ką ketina daryti. Ji paplekšnojo broliui per petį, plekšnojo kaip bjaurų šunį, stovėdama kiek galima toliau, nusisukusi į šalį, lyg nenorėdama užuosti blogo kvapo.

— Ji buvo sena moteris, — sakė Berta, iš šalies kaltinamai žiūrėdama į jį. — Neturėjo jokios priežasties vidurnaktį varinėti įsibrovėlių iš savo kiemo. Visiškai jokios priežasties.

— Mano ranka sulaužyta, — rodydamas gipsuotą ranką, priminė Ronis. — Nieko negalėjau padaryti.

Berta papurtė galvą, ir Ronis negalėjo nesistebėti, kokia ji pavargusi po ligoninėje praleistos dienos. Beveik galėjai įžiūrėti nuo jos odos kylančius garus, lyg ji būtų pigiame vyne išmirkyta kempinė.

— Šį rytą ji atrodė tokia stipri, — servetėle valydamasi akis, tarė ji. — Atsibudo pastabi. Gyvybiniai duomenys buvo geri. Ir tada ją pašaukė Dievas.

Ronis užsimerkė ir apsimetė, jog jo ausys pripildytos vaško. Jis priminė sau, jog niekada nebereikės praleisti su Berta net minutės, reguliuoti savo dienos režimo pagal jos vizitus.

Jis buvo tikras, jog viskas bus gerai. Motina pasirūpino, kad Ronis galėtų gyventi name kiek panorės. Jei jis su Kerol nuspręstų kada nors būstą parduoti, pajamas pasidalytų po lygiai, kaip ir banko sąskaitoje esančius pinigus, kompaktinius diskus ir visus kitus daiktus. Jo paskaičiavimais, net nusipirkęs kompiuterį, dėl pinigų susirūpinti turės tik po metų. Vyrukas iš kalėjimo jam pasakojo apie kelias svetaines, kurias jis norėjo apžiūrėti.

— Jie iš Amsterdamo, — sakė jis. — Žmogau, tie prakeikti olandai nesveiki.

Vien tik apie tai galvoti buvo nuostabu: kompiuteris ir nė vieno žmogaus, kuris trukdytų. Jis galėtų naršyti internetą visą dieną, žiūrėti, ką tik panorėjęs.

Taksi sustojo priešais jo namą. Ronis siekė piniginės, bet Berta pasakė, kad jo pinigai nereikalingi, bent jau ne šiandien.

— Sumokėsiu, — tarė ji. — Prižadėjau motinai, kad tavim pasirūpinsiu.

Tai jau taip, galvojo Ronis.

— O, palauk, — tarė ji, — beveik pamiršau.

Berta įkišo ranką rankinėn ir ištraukė iš užrašų knygelės išplėštą perlenktą popieriaus lapą.

— Šitą tau parašė mama. Norėjo, kad perduočiau.

— Kaip parašė?

— Ji parašė, — laikėsi savo Berta. — Laikiau rašiklį jai tarp pirštų, o seselė laikė knygelę. Visas raides parašė pati. Užmigo iškart po to. Tada prasidėjo vidinis kraujavimas.

Ronis įsikišo popierėlį į marškinių kišenę ir išlipo iš mašinos laimingas, kad nereikės daugiau žiūrėti į bjaurų Bertos veidą.

— Susitiksim šermenyse, — nuvažiuojant taksi, sušuko ji.

Įėjęs į namo vidų, Ronis išlankstė raštelį. Raidės buvo didelės ir netvarkingos, bet rašyseną Ronis atpažino iš pirmo žvilgsnio. Perskaičius trumpą žinutę, kurią jo motina parašė kaip paskutinį norą paklydusiam sūnui, Ronio akys pritvino ašarų.

Prašau, — maldavo ji. Prašau, būk geras berniukas.

Kad ir kaip nenorėjo pripažinti, Marija Ana buvo sutrikusi. Izabelė miegoti nuėjo laiku, laikydamasi plano, po antklode palindo septintą valandą, užmigo ketvirtis po septynių, tačiau Trojus pakilo, pradėjo rėkti ir spardytis ant svetainės grindų taip, kaip anksčiau dar nėra buvę.

— Aš nepavargau! — klykė jis. Įsikalk į savo kvailą galvą!

Ji nusprendė į šį įžeidimą kol kas nekreipti dėmesio.

— Man nerūpi, pavargai tu ar ne. Kai ateina laikas eiti miegoti, vadinasi, eini miegoti.

— Kodėl? — jis reikalavo atsakyti. Jo akyse švietė laukinis žvilgsnis, Marija Ana tą išraiška galėtų pavadinti siaubu, jei tik nebūtų supratusi, jog tai juokinga. — Kodėl aš turiu eiti į lovą, jei nesu pavargęs?

— Nes aš taip pasakiau, — ramiai atsakė Marija Ana. — Taip pat sako ir tavo tėtis.

Ji nukreipė žvilgsnį į Luisą, kuris sėdėjo ant sofos ir skaitė National Geographic žurnalą, darė tą, kam kitomis aplinkybėmis būtų pritarusi (prenumeratą pati padovanojo jam Kalėdų proga, bet dažniausiai žurnalai rinko dulkes po kavos staliuku). Jis, nutaisęs ramią nieko nesakančią veido išraišką, pažvelgė aukštyn, lyg sakydamas: tvarkykis pati, mieloji. Vyras niekada priverstinio varymo miegoti politikos pakankamai aktyviai neparėmė.

Atrodė, jog tėvo elgesys Trojų padrąsino.

— Nė vienas iš vaikų neina miegoti septintą valandą, — paskelbė jis plačiai išskleisdamas rankas ir lyg prašydamas paaiškinti.

— Ir žinai ką? — atsakė Marija Ana. — Nė vieno iš vaikų nepriims į Harvardą. Tačiau tave priims. Ir žinai, kodėl? Nes mes čia viską darome kitaip nei kiti, supratai?

Ji šiurkščiai griebė vaiką už rankos ir nutempė į kambarį. Stovėdama tarpduryje stebėjo, kaip jis lenda po antklode ir tyliai murma į pagalvę. Marija Ana išjungė šviesą.

— Labos nakties, mielasis.

Vietoj atsakymo jis apsivertė ant šono ir nusisuko veidu į sieną. Ji priėjo arčiau lovos.

— Trojau Džonatanai, aš tau neseniai kažką pasakiau.

Po įtemptos pasipriešinimo akimirkos vaikas apsivertė ant nugaros.

— Mamyte? Gal gali paskaityti man pasaką?

— Ne, — pasakė ji. — Žinoma, kad negaliu. Mamytėms nepatinka, kai maži berniukai vadina jas kvailėmis.

Sara išvyniojo šokolado plytelę ir padavė Liusei, kurios akys buvo bepradedančios merktis. Maža mergytė paėmė saldainį, netardama nė žodžio, nepaisant to, jog motina laikėsi griežtos politikos — jokio šokolado po vakarienės. Ji atsikando mažą kąsnelį ir tuščiu žvilgsniu, žiopsodama į televizorių, kramtė. Sara negalėjo suprasti, ar ji buvo susidomėjusi filmu — Dikas van Daikas vedė draugus kaminkrėčius didžiojoje šluotų scenoje, ar paprsčiausiai buvo ganėtinai pavargusi, kad pasuktų galvą.

— Mamytė kelioms minutėms lipa į viršų, — pasakė Sara. — Kad ir ką tektų daryti, neužmik. Laikyk mažas akytes atmerktas, gerai?

— Gerai, mamyte.

Sara, jos nuomone, žinodama aplinkybes, apsirengė labai įspūdingai, išbandžiusi tik tris kostiumus, prieš apsispręsdama vilkėti aptemptą juodą sijoną ir baltus marškinėlius (kuriuos žinojo vilkėsianti nuo pat pradžių). Ji išsivalė dantis, truputį pasidažė ir be penkiolikos devynios nusileido žemyn.

Tačiau ji pavėlavo. Liusė buvo užsnūdusi ant sofos, vos apkramtytas šokoladukas, prispaustas prie krūtinės lyg minkštas žaislas, pradėjo tirpti tarp pirštų. Ji miegodama skleidė mielus tylius garsus. Lyg skaitydama knygą, kurioje tebuvo parašyta raidė „p”.

Tai nebuvo gerai.

Sara labai stengėsi išvengti būtent tokio scenarijaus, darė viską, ką tik galėjo, išskyrus per prievartą dviguba kavos doze prigirdyti dukrą, kad tik ji neužmigtų iki devintos valandos, tačiau viskas buvo perniek. Liusė miego dienotvarkė susijaukė, vos tik ji nustojo miegoti su Aronu.

Sara išjungė televizorių ir pradėjo svarstyti įvairias galimybes. Ji galėjo paskambinti Džinai, paprašyti užsukti pas ją ir pažiūrėti Liusę, kol nubėgs skubiai sutvarkyti reikalų, tačiau visai nenorėjo būtent šiandien parsivesti Todą į savo namus ir supažindinti su plepia kaimyne. Galima paprašyti jo palaukti kieme, bet Sara Džiną pažinojo pakankamai gerai, kad suprastų, jog už tai, kad kaimynė pusvalandį prižiūrės Liusę, vėliau Sara turės valandą klausytis apie jos vyro trūkumus: koks jis dirglus ir užmaršus, kaip sunku jam pirkti drabužius, kai jis priaugo tiek svorio. Kentėti tuos monologus įprastais vakarais buvo pakankamai sunku; žinoti, jog kiekvienas ištartas žodis ją atitolina nuo Todo, buvo lygu kankinimui.

Žinoma, tai nebūtų turėję jokios reikšmės, jei ji būtų galėjusi su juo susisiekti ir viską paaiškinti. Šiame žmonijos istorijos etape atrodė beveik neįmanoma, kad visą dieną bandęs nerastum būdo pasiekti žmogų, gyvenantį už kokio kilometro, ir pranešti jam paprasčiausią žinią — ateik pas mane į namus, bet ne į žaidimų aikštelę, tačiau būtent tokia problema kamavo Sarą.

Tą dieną Todas neatėjo į baseiną, taigi Sara negalėjo to pasakyti tiesiai — slapto pokalbio, perduoto raštelio ar, blogiausiu atveju, perspėjamojo signalo būdu. Sara jam iš skirtingų taksofonų į namus skambino bent penkis kartus per dieną - jo namuose buvo numerio atpažinimo sistema, tariamai atpažinti advokatų numerius, tačiau kiekvieną kartą atsiliepdavo uošvė, kurios balsas kiekvieną kartą tapdavo vis šiurkštesnis ir įtaresnis.

— Kas čia? Baikite skambinti. Palikit mus ramybėje.

Sara svarstė galimybę sulaužyti ir kitą savo pažado dalį, tačiau tai atrodė dar pavojingiau. Ne tose rankose atsidūręs elektroninis laiškas galėjo viską sugadinti. Taip nerizikuodama rodė herojišką susilaikymą, tačiau tai nesuteikė kito pasirinkimo: privažiuoti prie Todo namo ir tikėtis pagauti jį, išeinantį iš namų, jei pavyktų atsikratyti asmens sargybinės. Gaila, bet diena buvo karšta, o visos šešėlyje esančios stovėjimo vietos užimtos. Liusės skundai sugadino tykojimo misiją vos po dvidešimties minučių.

Sekundę Sara svarstė, ar nepalikus miegančios dukrelės namuose. Juk ji neužtruktų ilgiau nei penkiolika, dvidešimt minučių, ar ne? Jai tereikėjo nuskubėti į aikštelę, pasiimti Todą, paaiškinti aplinkybes ir nakčiai parsivežti jį į namus (tai nebuvo motelis prie jūros kranto, bet buvo tikra, kad jis suprastų).

Šansas, jog Liusė miegos iki ryto ir net nežinos, jog motina buvo išėjusi, buvo gana nemažas.

Tai buvo viliojantis sprendimas, bet Sara žinojo, kad taip elgtis nevalia. Kartkartėmis, dažniau nei reikia, — ji išgirsdavo istorijų apie tragiškus gaisrus, labai mažus, degtukais žaidžiančius vaikus, paliktus namuose be suaugusiųjų priežiūros (auklė išėjusi ieškoti kreko dozės ar kažkas panašaus), ar basus kūdikius, nuklystančius į pavojingas vietas, už vaikų nepriežiūrą ir už statymą į pavojingą situaciją suimtas motinas (visada suimdavo motinas, tėvų beveik niekada). Nepaisant melodramatiškų pavojų, Sara negalėjo galvoti apie Liusę, kuri atsibustų ir suprastų, kur išėjo jos mama, ir kodėl ji namuose liko viena.

Pažadinti taip pat nebuvo labai geras sprendimas. Dalykas, kurio Sara labiausiai nenorėjo šio romantiško pabėgimo metu, buvo sutrikusi ir pikta trimetė mergaitė ant galinės sėdynės. Jos vienintelė viltis buvo kaip nors perkelti Liusę į mašiną, nuvažiuoti į žaidimų aikštelę, pasiimti Todą ir dukros nepažadinus parvežti į namus. Ji miegojo giliai; tai buvo įmanoma.

Sara apgalvojo viską. Ji iš anksto atidarė mašinos ir namų duris, nuo sėdynės nuėmė mažą plastikinį šunį. Iš Liusės rankų ištraukusi šokolado plytelę, nuvalė dukters pirštus šlapia popierine servetėle. Tada pakišo rankas po mergytės šiltu kūnu ir pakėlė ją nuo sofos. Liusė sujudėjo prieštaraudama ir apsvaigusi kažką sumurmėjo, bet neatsibudo. Sara išnešė ją pro lauko duris, jas uždarė ir nutipenusi laiptais žemyn per pievelę nuėjo link Volvo. Taip atsargiai, lyg būtų laikiusi laiko bombą, ji pakreipė dukrelės kūną, išvengdama durų rėmų, nuleido ją ant sėdynės, švelniai prispaudė mergaitės galvą atgal, kol užsegė saugos diržą. Liusė kelis kartus sujudino kojas, bandydama išsilaisvinti iš susisukusių antklodžių, tada nulenkė galvą dešinėn. Sara patenkinta giliai atiduso. Taip.

Ji tiesiog žinojo, kad dabar viskas bus gerai. Ji spės į žaidimų aikštelę, — na gal truputį pavėluos, o Todas jau lauks. Jie parvažiuos namo, paguldys Liusę ir patys sugulę švęs naujo gyvenimo etapo pradžią.

Vairuodama negalėjo susilaikyti nepadėjusi rankos sau tarp kojų. Ji leido rankai ten lengvai ilsėtis, nedarė nieko labai blaškančio.

— Ei, — nuo galinės sėdynės sklido tylus, nelaimingas balsas. — Kur mano šikoladas?

Netikėdama savo ausimis, Sara sudejavo ir pažiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį. Liusės akys buvo plačiai atmerktos, kaip vidudienį, o miegas, atrodo, — paskutinėje vietoje.

— Namuose, — tarė Sara. — Galėsi suvalgyt jį rytoj.

— Noriu dabar!

— Dabar neturiu, — paaiškino Sara.

Liusė į veidrodėlį nutaisė piktą grimasą. Sara pasiruošė neišvengiamam pykčio protrūkiui, tačiau kažkaip pyktis praėjo. Suminkštėjo: ji atrodė labiau smalsi nei supykusi.

— Kur važiuojam? — paklausė Liusė.

— Į žaidimų aikštelę, — pasakė jai Sara. — Bet ne žaisti.

Po tiek metų, per kuriuos jį visą laiką kas nors stebėjo (pirmiausia kalėjimo prižiūrėtojai, po to mama), būtum manęs, jog pagaliau pabūti vienam visai malonu. Niekas nežiūrėjo per petį, nesirūpino, kad nepatektum į bėdą, tačiau kartu buvo savotiškai keista ir baisu. Į galvą lindo visokios mintys, veržėsi lauk impulsai, kurių nereikėjo kontroliuoti.

Tiesą sakant, problema buvo ne ta, kad Ronis nenorėjo būti geras berniukas; jis labai norėjo pasiekti, kad motina juo galėtų didžiuotis, kad galėtų gyventi normalų sveiką gyvenimą, būti doras pilietis, turėti mašiną, gerą darbą ir mylinčią šeimą. Jis galėtų treniruoti mažosios lygos komandą, vestis komandos žaidėjus valgyti ledų...

Na, taip niekada nebus.

Jis tenorėjo turėti kompiuterį. Tada galbūt galėtų žiūrėti paveiksliukus ir taip praleisti laisvalaikį, gal net išsiaiškinti, kaip naudotis tais pokalbių kambariais, apie kuriuos tiek daug girdėjo. Tačiau dabar jis buvo įstrigęs netikrumo būsenoje. Jis bandė laikytis įprastos rutinos: vakarienė šeštą, žinios, Laimės ratas, tačiau be šalia sėdinčios mamos buvo nebe tas. Vyras ilgėjosi jos murmėjimo apie Deno Raterio pagurklius ar Vanos pašėlusią išvaizdą, mįslių studijavimo, lyg jos galėtų atskleisti gyvenimo paslaptį labiau negu kvailas žodis ar įžymybės, apie kurią niekas kelis dešimtmečius negalvojo, vardus.

— Abis Vigoda! — triumfuodama sušuktų ji. — Širdis yra vieniša medžiotoja!

Ronis žiopsojo į telefoną, lyg šis būtų turėjęs stebuklingų galių. Jis norėjo kam nors paskambinti. Draugas, giminaitis, kas nors, kam galėtų pranešti liūdnas naujienas, kažkas, ką jis galėtų pakviesti kavos puodelio, truputį pabendrauti. Tačiau jo mintyse buvo tik vienas numeris, numeris, kurio jis nenaudojo ilgus metus.

Nedaryk to, pasakė sau, tačiau pirštai jau spaudė mygtukus. Nebūk kvailys.

Skambutis skambėjo tris kartus, o širdis, kaip visada, daužėsi.

— Klausau? — jis iškart atpažino Dianos Kolapinto, motinos, balsą. Jis atsiminė, kai dingo mergaitė, matęs ją per televiziją, tuos pajuodusius iš sielvarto ratilus aplink tamsias akis. — Klausau?

Jos balsas skambėjo neblogai — beveik linksmai, lyg ji būtų nustojusi verkti dėl išpilto pieno ir pagaliau pradėjo gyventi toliau. Fone jis girdėjo juoką ir suprato, kad du jaunesnieji Holės broliai ar sesės nebebuvo tokie jauni. Sesuo būtų vienuolikos, brolis dešimties, vyresnis nei Holė tą dieną, kai įlipo į jo mašiną.

— Klausau? — pakartojo Diana, šį kartą atsargiau. — Kas skambina?

Tai padaryti būtų buvę visai nesunku, pašnibždėti kaip tada, kai vidurnaktį išslinkdavo prie taksofono ir pažadindavo ją iš gilaus miego, mėgaudavosi siaubo ir vilties gaidelėmis jos balse. Žinau, kur ji> erzindavo jis. Tačiau tau niekada nesakysiu.

Tačiau ne šiandien. Jei ne dėl ko nors kitko, tai iš pagarbos mirusiai motinai.

— Atsiprašau, — tarė jis. — Supainiojau numerius.

Jis, jausdamasis apkvaitęs ir prakaituotas, padėjo ragelį. Galėjo paskambinti dar vienam žmogui. To žmogaus numeris gulėjo piniginėje, užrašytas ant lipnaus lapelio. Tiesa, jos nebuvo namie — tikriausiai vėl kokį nors vyruką mirtinai migdo aklame pasimatyme. Jis teišgirdo išsiblaškiusį balsą atsakiklyje. Čia Šeila, prašau palikite man žinutę. Ronis ilgiau nei įprasta laukė signalo.

— Tu pamišusi kalė, — pasakė jai. — Kodėl tau to neįdėjus į skelbimą?

Vėliau jis nežinojo, ką daryti. Nebuvo net devynių valandų ir jis net nenumanė, ką veikti. Juk negalėjo visą vakarą sėdėti namuose, pokštaudamas skambinėti telefonu, ar ne? Būtų buvę paprasčiau, jei būtų girtuoklis. Tada bent galėtų prisilakti ir parsivilkti į namus, kad išsimiegotų. Jei tai būtų jo problema, viskas būtų taip paprasta.

— Ei, mam, — pasakė, lyg šioji būtų sėdėjusi šalia. — Man atrodo, trumpam išeisiu.

Jai gįžus į svetainę, Luisas net nepažvelgė aukštyn. Moteris atsisėdo kitoje sofos pusėje ir pasiėmė ką tik paštu atsiųstą žurnalo Šeimos ratas egzempliorių.

— Apie ką skaitai? — negalėdama kentėti tylos, po kelių akimirkų paklausė ji.

— Las Vegą.

— National Geographic?

— Tai miesto istorija. Kaip jis vystėsi nuo šeštojo dešimtmečio.

— Kažkas čia ne taip, — tarė ji. — Manytum, kad National Geographic rašo svarbesnėmis temomis, pavyzdžiui, drėgnieji atogražų miškai ar kažką panašaus.

— Iš tikrųjų tai labai įdomu.

Pusę devynių ji padėjo žurnalą ir pasakė einanti į viršų pasiruošti. Jis, vis dar skaitydamas straipsnį, suniurnėjo.

Ji ilgai maudėsi burbulų vonioje, užsimerkė ir bandė giliai kvėpuoti, sutvarkyti galvoje tvyrančią netvarką ir nusiteikti seksualiai. Neseniai ji rado straipsnį (Penki pikantiški būdai atgaivinti santuoką!), kuris rekomendavo įsivaizduoti kokį nors kitą partnerį. Ji nusprendė išbandyti. Kažkodėl Briusas Vilisas nepadėjo, Bredas Pitas taip pat, tačiau tai tikriausiai todėl, kad jam labai reikėjo apsilankyti pas kirpėją, nusiskusti ir tikriausiai nusiprausti po karštu dušu. Tačiau staiga netikėtai ji pradėjo galvoti apie Tonį Sopraną, vyrą, kuriuo bjaurėjosi: dideliu plaukuotu pilvu, didele burna, apie būdą, kaip jis, nusimovęs kelnes, parverčia merginą ant stalo ir, įsikandęs į dantis cigarą, ją tvarko.

Bjauru.

Ji, išstumdama tą vaizdą sau iš galvos, ištraukė kamštį, svajodama, kad Luisas nebūtų jos įkalbėjęs įsivesti HBO televiziją. Kai išsivalė dantis ir pasikvepino kaklą, ji apsivilko rausvus, atlasinius, nėriniuotus naktinius, susišukavo plaukus ir, leisdama savimi žavėtis, įžengė į miegamąjį.

Jos vyras turėjo sėdėti ant lovos, apsivilkęs tik apatinius, karštai besižavėdamas linkčioti, tačiau jo ten nebuvo. Šleikštus, beveik tuščias jausmas apėmė jos širdį, kai pamatė tuščią lovą ir dvi minutes po devynių rodantį laikrodį. Ji pasuko tiesiai žemyn pažiūrėti, kodėl jis užtruko.

— Mielasis? — tarė ji. — Ar tik kai ko nepamiršai?

— Žinai ką? — paklausė jis. — Kodėl mums nepailsėjus?

— Tačiau šiandien antradienis. Tai mūsų pasimatymo naktis.

Jis, kaip pasirodė, labai ilgai spoksojo į žmoną. Jo veide, kaip ji manė, atsispindėjo gailesčio išraiška.

— Kažkaip visai nenoriu.

Marija Ana paskubomis nurijo seiles. Norint suvaldyti balsą, sulaikyti drebulį, išbūti ramiai, jai prireikė labai daug pastangų.

— Tu manęs nebemyli.

Liuisas iškart neatsakė. Atrodė, lyg jis šį pareiškimą rimtai svarstė, lyg jis ilgai apie tai nebuvo galvojęs.

— Mūsų sūnui ketveri, — tarė jis. — Turi baigti kalbėjus apie Harvardą.

Prakaituotomis rankomis laikydama vairą, Sara įvažiavo į Reiburno mokyklos stovėjimo aikštelę, pavėlavusi tik septynias minutes, tikrai mažiau nei bijojo. Ji laikė įjungtas šviesas, spinduliai apšvietė tuščią aikštelę — sūpynes ir sliuogyklą — nekantriai laukdama, kol į šviesą išeis Todas. Meilužio vaizdas ją sujaudindavo net po trumpiausių išsiskyrimų. Jis moteriai atrodė taip fantastiškai, bet ir paprastai, kaip mokėjo atrodyti tik jis.

Vienuolika po devynių ji užgesino šviesas. Viskas gerai, kalbėjo sau. Jis vėluoja tik dešimt minučių. Stengdamasi nekreipti dėmesio į pilve iš baimės šokančius vidurius, turėjo rimtai stengtis, nes silpnas proto balsas priminė, kad jis niekada anksčiau nevėluodavo. Prie baseino ta tema jie juokaudavo. Tai buvo nepakeičiamas jų santykių tempas — berniukai visada anksti, mergaitės visada anksti.

Tačiau gal gerai ir maža išimtis iš taisyklės. Todas turėtų jos atsiprašyti ir todėl daug mieliau susitaikytų su ta mintimi, jog jie iškart nevažiuos į paplūdimį, bet privalės važiuoti pas ją, kur bus įkalinti Belingtono tėvystės spąstuose.

— Ką mes čia darome? — pasiteiravo Liusė.

— Laukiam Todo, — atsakė Sara. — Jis turėtų bet kurią akimirką ateiti. Šiąnakt jis miegos mūsų namuose.

Iš pirmo žvilgsnio Liusei šis atsakymas rūpesčių nekėlė. Sara niekada nesiaiškino, kiek ji, trimetės mergytės suvokimu, suprato apie mamos santykius su Todu. Visą vasarą ji paprastai priėmė dalyką, kad viskas, kas atsitiko, yra natūralu. Ji tiesiog sutiko su Todu ir Aronu kartu praleisti kiekvieną dieną. Kai nustojo matytis, apie tai paklausė tik kartą, ir savo motinos paaiškinimą, kad Arono senelė jų nepaleidžia, laikė esant visiškai tinkamą. Sara negalėjo tikėtis, kad Liusė taip pat lanksčiai žiūrės ir į kitus daug reikšmingesnius gyvenimo pokyčius, kurie tuoj supurtys jos gyvenimą, tačiau negalėjo nustelbti minties, kad ji, kaip motina, buvo šiek tiek per daug pasyvi, darė per mažai, auklėdamą dukrą.

— Mieloji, — tarė Sara. — Tau patinka Aronas?

— Kartais.

— Jis mielas berniukas, taip? Jūs taip puikiai kartu žaidžiate.

— Jam patinka mašinos, — su neapykantos gaidele balse tarė Liusė.

— Norėtum, kad jis būtų tavo brolis?

Liusė nervingai sukikeno. Mergaitė manė, kad Sara su ja žaidžia kažkokį žaidimą.

— Jis man ne brolis.

— Galėtų būti, — Sara pasisuko sėdynėje ir pažvelgė dukrai tiesiai į akis, tikėdamasi priversti ją suprasti, jog kalba rimtai.

— Kada nors. Ne tikras brolis, bet įbrolis. Tai reiškia, kad mes visi gyventume kartu tame pačiame name — bent jau didžiąją laiko dalį.

— Man nepatiktų, — Liusė atrodė supykusi.

— Žinoma, kad patiks. Tik reikės laiko, kol priprasi.

Liusė aistringai neigdama tokią galimybę purtė galvą.

— Aš nepriprasti.

Sara nusprendė daugiau apie tai nekalbėti. Tokius dalykus reikia vykdyti po vieną žingsnelį. Kai yra pakankamai laiko ir meilės, vaikai prisitaiko prie bet ko. Ir Sara negalėjo nuvyti minties, kad nesvarbu, ką dabar manė Liusė, bet tokia tėvo asmenybė, kaip Todas, jai būtų geresnė nei toks žmogus, kaip Ričardas.

— Mamyte? — po kelių akimirkų paklausė Liusė. Jos balsas buvo minkštas ir atsargus, lyg apie viską įdėmiai galvotų.

— Taip, mieloji?

— Gali mane pasupti?

— Žinoma, — sutiko Sara, dar nesuprasdama, ką apskritai daryti. — Bet tik trumpai, gerai?

Todas iš namų išėjo lygiai devintą valandą, bet užtruko prie bibliotekos. Riedlentininkai vėl buvo ten, ir vyras minutei sustojo pažiūrėti, kaip jiems sekasi. Jo nuostabai, užėmus savo vietą prie pašto dėžutės, vaikai jį pasveikino kaip seną draugą.

— Jo, — sušuko šiurkščiabalsis vaikis. — Kur tave velnias nešiojo?

— Ilgėjomės tavęs, — pridėjo kitas, kažkaip sugebėdamas vienu metu atrodyti sarkastiškai ir nuoširdžiai. — Manėm, kad daugiau mūsų nebemyli.

— Jo, — tarė Dži, prakaulus gaujos lyderis. — Manėm, kad tau nusibodom.

— Visai ne, — keistai pagerbtas dėmesio, paaiškino Todas. — Tiesiog turėjau išplaukti iš keisto šūdo.

Jis vaikėzų nestebėjo kelias savaites, nuo pat egzamino, ir nustebo, kaip smarkiai jie patobulėjo. Atrodė, kad jie lankėsi riedlenčių stovykloje ar kokioje nors panašioje vietoje. Vaikai, kurie birželį atrodė kaip nevykėliai, dabar buvo tikri ekspertai. Tie, kurie važinėjo visai neblogai, tapo virtuozais. Tiesa, Dži išliko geresnis už juos visus.

Kaip visada vaikų pasirodyme buvo kažkas hipnotizuojančio, nuolatinis pro jį lekiančių vaikų judėjimas monotonišku reguliarumu vienas sekė kitą, girdėjosi pastovus ratukų trynimasis į asfaltą. Visi šeši važinėjo aplink vienas kitą, atsitūpdami ir atsistodami kaip žmonės — stūmokliai, keisdami kryptį staigiais posūkiais ir sudėtingais apsisukimais, atlikdami gracingus, beveik beždžioniškus manevrus kojomis, apversdami lentas ore, ir, joms nusileidus ant žemės, nusileisdami ant viršaus.

Jis žinojo, kad Sara laukia, bet negalėjo prisiversti palikti paauglių. Kiekvieną kartą, mintyse pasitikrinęs drąsą, jis jautė, kad reikia dar kelių minučių nusiraminti, sukaupti drąsą baisiam ir milžiniškam žingsniui, kurį jiedu sutarė žengti kartu.

Kai ketvirtadienį siūlė pabėgti, Todas kalbėjo visiškai rimtai. Taip rimtai jis niekada gyvenime nekalbėjo. Tuo momentu, jiems gulint ant žolės ties penkiasdešimties jardų linija, stebint dangaus tuštumą, žodžiai išsprūdo iš burnos taip nuoširdžiai, kad abu nustebo. Jis atsiminė jaudulį, kuris nutekėjo iš moters pirštų į jo ir atgal, geležiniu pasiryžimu, kad gyvenimas su Sara — pakeistas ir pilnas gyvenimas buvo ne tik įmanomas, bet ir privalomas.

Nuo tada praėjo keturios dienos. Keturios keistos ir skausmingos dienos, kurių metu jo pasiryžimas buvo šimtais būdų patikrintas. Viskas prasidėjo penktadienį, kai Ketė pažadino jį aštuntą valandą ir pareiškė, kad jie išvažiuoja savaitgaliui. Tik jiedu, į tą pačią užeigą Berkšyre, kur praleido savo medaus mėnesį.

— Pasiėmiau laisvą dieną, — pasakė ji, ir lyg tikrindama temperatūrą, ranka perbraukė per jo kaktą. — Mums reikia pabūti vieniems.

Žinoma, jis galėjo atsisakyti, galėjo iškart papasakoti, jog savo gyvenime turi kitų planų, tačiau buvo dar užsimiegojęs, kad priešintųsi.

— Taip, žinoma, — tarė jis, atsikeldamas ant alkūnių ir mirksėdamas nuo ryškios ryto šviesos. — Nesvarbu.

— Tik nereikia taip jaudintis, — pastebėjo žmona. — Negerai širdžiai.

Tuo metu, kai jie po vidudienio išvažiavo iš namų, jis nusprendė, kad trumpa kelionė — nebloga mintis. Vienaip ar kitaip jis turės ištverti kelias dienas, bet nereikės kęsti uošvės kompanijos. Jau neminint to dalyko, kad jam tą rytą buvo sunku žiūrėti Aronui į akis. Net palengvėjo palikus jį, stovintį ant pievelės, vilkintį maudymosi glaudes ir nešiojantį juokdario kepurę, drauge su močiute mojuojantį rankute.

— Koks meilutis, — pasakė Ketė, jiems nuvažiuojant žiūrėdama per petį. — Norėčiau, kad galėtume jį pasiimti kartu.

Nešnekėdami važiavo maždaug valandą. Keliauti visada sekėsi, kol prie vairo nesėdėjo Ketė. Staiga ji ištiesė ranką ir išjungė magnetofoną. Todas jautė žmonos žvilgsnį, įsmeigtą į save, ir besikaupiančią įtampą.

— Tik pasakyk man vieną dalyką, — tarė ji. — Tu ją myli?

— Nežinau. Tai ir bandau išsiaiškinti.

Ji nusijuokė. Juokas atrodė linksmesnis, nei jis tikėjosi.

— Pasakyk, kai apsispręsi, gerai?

— Visai nejuokinga, — sumurmėjo jis.

— Teisingai. Beveik pamiršau.

Užsiregistravę viešbutyje, jie laipiojo kalnais ir plaukiojo, vėliau, šviečiant saulėlydžiui, sėdėdami terasoje ir žiūrėdami į ežerą, vakarieniavo. Viskas buvo taip malonu, taip panašu į jųdviejų geros dienos idealą, kad Todas turėjo sau priminti, jog planuoja ją palikti, o jų santuoka iširo. Jis teišgėrė vieną vyno taurę ir atsisakė paragauti šokoladinio torto, lyg neturėdamas tam teisės. Prieš guldamasi į lovą, Ketė pasiteiravo, ar jis norėtų, kad ji pademonstruotų naujus apatinius, kuriuos nusipirko šiai progai, bet Todas atsisakė, manė, kad geriau nereikia.

— Tu tikras? Man būtų gaila taip toli nuvažiuoti ir nepasimylėti.

— Aš kaip ir pavargęs, — paaiškino jis.

— Gerai, — apsimesdama, kad nerūpi, tarė ji. — Kaip nori.

Jis pasidavė šeštadienio rytą, kai Ketė pažadino jį ilgu sentimentaliu bučiniu ir nukreipė jo ranką sau tarp kojų. Prieš spėjant atsiminti, kodėl tai pasirodė netinkama mintis, jis susijaudino, ir žmona apžergė Todo kūną, šypsodamasi triumfo ir atsiprašymo išraiškos kupina šypsena.

— Ne taip ir blogai, ar ne? — sušnibždėjo ji.

— Visai nieko, — pripažino jis.

Iš tiesų tai buvo geriau nei neblogai — nuostabiausių jų santykių akimirkų rinkinys. Ketė prisiminė kiekvieną pašėlusį miegamojo judesį, kurį tik jam kada nors atliko, primindama apie malonumų, kuriuos jis norėjo palikti, paletę. Tai buvo nuostabus pasirodymas, sugadintas tik vos pastebimo pasipūtimo jos veide, ramaus erotinio pasitikėjimo. Šito jis negalėjo pasakyti apie Sarą, kurios seksualinį entuziazmą dažnai lydėjo vaikiškas negrabumas, lyg ji būtų vadovavusis netiksliais mokykliniais gandais ar vos įsimintais nešvankių knygų aprašymais, vietoj didelės sunkiai įgautos suaugusios moters seksualinės patirties.

Jiems baigus, kambarį apgaubė slogi tyla, Todas spoksojo į lubas, jausdamasis labai melancholiškai, bandydamas suvokti, kad tai buvo paskutinis kartas, kad jis daugiau su Kete nebesimylės. Lyg skaitydama jo mintis, žmona nuriedėjo šalia ir kiek galėdama stipriau smogė jam į ranką.

— Tu, šūdgalvi, — tarė ji.

— Ką? — atsakė, bandydamas atrodyti įprastai ir tuo metu masažuodamas tricepsą.

— Manai, aš nenoriu vasaros meilužio? Manai, aš nenoriu dienų dienas leisti prie baseino, laikytis už rankų su kokiu mielu vaikinuku, su kuriuo tik vakar susipažinau? Kodėl tu gali sau leisti, o aš turiu dieną naktį kirmyti smirdančioje veteranų ligoninėje ir klausytis, kaip seniai neteko kojų?

— Maniau, mėgsti savo darbą.

— Tai visai nesvarbu, ar ne? Privalau dirbti, nesvarbu noriu to ar ne. Nebent kažkas kitas šeimoje turi geresnių minčių.

Todas nieko negalėjo atsakyti. Jis geresnių minčių neturėjo. Buvo skolingas Ketei, skolos niekada negalės grąžinti. Ypač dabar, kai ruošėsi paskelbti bankrotą.

— Ji visai ne vasaros meilužė, — murmėjo jis, daugiau sau nei žmonai.

Ketė nusijuokė nenoromis, tuo mėgaudamasi.

— Leisk man pasakyti dar kai ką, — tarė ji. — Jei dar nepastebėjai, vasara jau beveik baigėsi.

Einant link Mėlynių gatvės 44-uoju numeriu pažymėto namo, Lariui burnoje buvo rūgštu. Vien mintis apie tai, ką jis norėjo padaryti, jį vimdė. Jei būtų galėjęs elgtis kitaip ir būtų radęs būdą išlaikyti sielos ramybę, būtų laimingas žmogus.

Tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Kažką panašiai jis jau išgyveno, kai reikėjo atsiprašyti dėl Antuano Hariso mirties. Tada jis pamoką išmoko. Net geriems draugams buvo sunku tuo patikėti, bet Laris niekada nesigailėjo, kad tą dieną prekybos centre paspaudė gaiduką. Žinoma, jis tragiškai suklydo, bet net gulėdamas mirties patale žinos, kad buvo nuoširdus. Tą dieną jis matė ne vaiką su žaislu, bet ginkuotą vyrą ir elgėsi tinkamai — taip, kaip pasielgtų bet kuris policininkas. Nesvarbu, kiek kartų tą dieną perkratė mintis, nematė jokios kitos išeities, nes toks buvo jo charakteris.

Tačiau jis galėjo atsiprašyti. Galėjo nekreipti dėmesio į savo advokato patarimą — pasirodyti šeimai, pasakyti Rolandai Haris, kaip smarkiai gailisi dėl šio poelgio ir kaip stipriai graužiasi dėl neįsivaizduojamo jos praradimo skausmo ir savo paties vaidmens toje dramoje. Galbūt ji nebūtų juo patikėjusi. Gal būtų prieš nosį jam užtrenkusi duris, apšaukusi rasistu ar net spjovusi į veidą, tačiau kas iš to? Jis bent jau būtų pabandęs, tas bandymas būtų buvęs geriau nei tylėjimas, vaidinimas, kad berniuko mirtis jam nieko nereiškė, lyg tebūtų rūpėję išsukti savo paties užpakalį.

Vis dėlto atsiprašyti Rolandą Haris buvo vienas dalykas, bet atsiprašyti Ronį Makgorvį — visai kas kita. Rolanda buvo nekalta moteris, kurios didžiausias košmaras išsipildė. Ronis buvo Ronis. Atgrasi, žmogų primenanti būtybė, įtempusi savo motiną į mėsmalę, į kurią ji neprivalėjo patekti. Jei ne Ronis, Laris neturėtų priežasties stovėti ant jos pievelės ir antrą valandą ryto šūkauti per megafoną.

Tu nužudei savo motiną, galėjo ginčytis Laris. Tu tai padarei, ne aš.

Tačiau jis tiek nenusmuks, tuo keliu nežengs, nesuvers kaltės ant kitų žmonių pečių ir nesistengs pateisinti savo poelgio. Ronis gyvens su savo sąžine, jei tokią turi, o Lariui reikės prisiimti atsakomybę už savo neginčijamą vaidmenį Mei Makgorvi mirties istorijoje.

Jis paskambino į duris, ruošdamasis akimirkai, kai Ronis atsidurs prieš jį. Jie nespaus rankų, nemegs trumpų pokalbių.

Jis tik pažiūrės iškrypėliui į akis ir pasakys: atsiprašau dėl tavo netekties. Tik tiek ir ne daugiau. Tada apsisuks ir parvažiuos namo.

Jis paskambino antrą kartą, bet niekas neatsakė, nepaisant to, kad visos pirmo aukšto šviesos buvo įjungtos. Jei tai būtų kitas namas, koks kitas reikalas, būtų pasidavęs. Tačiau tiek nueiti jam kainavo per daug, kad bandytų tą patį atlikti kitą dieną. Jis pabandė spausti durų rankeną, durys atsidarė pakankamai, kad galėtų įkišti galvą vidun.

— Roni? Čia Laris Munas. Čia esu ne todėl, kad tave nuskriausčiau.

Gal jis miegojo. Laris atsiminė, koks pavargęs jis jautėsi po savo tėvo mirties. Jis sukniubo iškart po laidotuvių ir miegojo beveik dvidešimt valandų.

— Ei, Roni?

Jis atsargiai įžengė į koridorių ir žvilgtelėjo į svetainę. Televizorius buvo įjungtas, bet garsas beveik negirdimas. Ant kavos stalelio kažkas paliko nešvarią lėkštę. Joje gulėjo pusiau suvalgyta vištos šlaunelė ir keli žirneliai.

— Roni? — dar kartą, šįkart antro aukšto link, sušuko jis.

Jis svarstė, ar nepatikrinus antro aukšto miegamųjų, bet nusprendė, kad neverta. Staiga jį užplūdo bloga nuojauta, tokia nuojauta, kokią policininkai, nepaisydami savo saugumo, išmoksta ignoruoti. Jei name buvo kas nors bjauraus, Laris to rasti nenorėjo.

Prieš išeidamas apėjo virtuvę. Ji buvo švaresnė, nei tikėjosi, panaši į jo motinos, prieš tai, kai ją renovavo. Sena dujinė viryklė, vaikaičių nuotraukos ant šaldytuvo durelių. Viskas atrodė taip, kaip ir turėtų, išskyrus atidarytą litrinį 7-Up butelį, padėtą ant stalo, šalia pilnos iki filtrų surūkytų cigarečių peleninės.

Po pelenine buvo raštelis, riebaluotas ir suglamžytas popieriaus lapelis, vienoje pusėje apdegintais kraštais. Ant jo rašė du skirtingi žmonės, lyg bendraudami. Pirma žinutė buvo maldavimas, parašytas blyškiu rašalu, drebančia ranka.

Prašau, prašau būk geras berniukas.

Atsakymas buvo prikeverzotas juodai, nelygiomis kvadratinėmis raidėmis, kurias galėjo parašyti vaikas.

ATSIPRAŠAU, MAMYTE, BET NEŽINAU, AR GALĖSIU.

Sara stumdė Liusę erzinančiai girgždančiose sūpynėse, prisiversdama dar kartą nežiūrėti į laikrodį. Ji jau žinojo, kad buvo beveik trisdešimt po devynių, tikslaus laiko nenorėjo žinoti.

Prašau, — galvojo ji, žvilgteldama per petį, norėdama pažiūrėti, ar tik jis neateina iš sporto aikštyno ar stovėjimo aikštelės pusės. Gali nors truputį pasiskubinti?

Visas planas susitikti žaidimų aikštelėje, prisiminti pirmąjį bučinį, tos akimirkos impulsyvumą ir tai, kad tas atsitikimas pakeitė jų gyvenimą, buvo romantiškas mostas. Tačiau dabar žaidimų aikštelės neatrodė labai romantiškai. Naktį čia niekada nesilankiusi, Sara jautėsi išsigandusi ir vieniša. Ją, atsirėmusią į mokyklos pastatą, pasislėpusią medžių šešėlyje, stovėjimo aikštelė ir didelis žalias laukas skyrė nuo artimiausių gatvių. Nebuvo visiškai tamsu — stovėjimo aikštelėje švietė kelios lempos — silpnas, pilkas švytėjimas vos siekė sūpynes.

— Noriu miegelio, — murmėjo Liusė. — Mes einam namo?

— Palauk minutėlę, — atsakė Sara. — Kai tik ateis Todas...

Jis ateis, — sau tvirtino Sara . Jis tik kažkur užtruko.

Gal Ketė užtruko darbe. Gal ji su motina išėjo į parduotuvę ar atsitiko kažkas panašaus.

O gal Todas tiesiog išsigando.

Ji žinojo, kad jis rūpinosi dėl pinigų, apie finansinę atsakomybę, kuri užgrius vyro pečius, jei jis su Sara nuspręs gyventi kartu. Tiesa, jei Todas būtų čia, ji pasakytų, kad jis niekuo nesirūpintų. Sara surado tobulą problemos sprendimą.

— Aš būsiu advokatė, — pasakė ji dukrai. — Ką apie tai manai?

Liusė neatsakė, bet Sara ir toliau šnekėjo:

— Galėčiau mokytis teisės mokykloje. Anksčiau maniau, kad tai nuobodu ir sunku, bet dabar taip negalvoju. Tereikia valdyti protą, o aš įsitikinusi, jog mano protas veikia, ar ne, mieloji?

Sprendimas jai toptelėjo savaitgalį, kai sėdėjo lovoje ir vartė veikalą Pilietinė veikla. Per kelias paskutines savaites ji skaitė knygas apie įstatymus ir teisinį išsilavinimą — Viena T, Pinigų gaudynės, Brolija — galvodama, kad gal pavyks rasti argumentų, kuriais įtikintų Todą dar kartą pabandyti laimę laikant egzaminą, neleisti išsilavinimui nueiti perniek. Ji taip motyvavo save, baigdama anglų kalbos studijas. Ir staiga Sarai toptelėjo mintis: o kodėl ne aš? Kodėl negalėčiau būti mūsų šeimos advokatė? Todas liktų namuose vežioti vaikus į mokyklą, muzikos pamokas ir futbolo treniruotes, rūpintųsi maistu ir namų ruoša, jei labiau patinka.

Gaučiau darbą mažoje advokatų kontoroje, specializuočiausi aplinkos apsaugos arba seksualinių nusikaltimų teisėje, mažų žmonių pusėje kovočiau prieš didžiąsias korporacijas.

Ji įsivaizdavo save, stovinčią prieš prisiekusiuosius, vilkinčią specialiai pasiūtą mėlyną kostiumėlį. Visos galvos linksėjo, kai ji pateikė elegantišką paskutinį argumentą, prašydama piliečių, tokių kaip ji, neleisti pinigams trypti sąžiningumo bei kilnaus Amerikos pažado būti teisinga visiems.

— Nesuprantu, kodėl duona ant stalo turi rūpintis vyras, — tęsė ji. — Tai ne vienintelis būdas. Tai ne... o, ačiū Dievui.

Malonumas, išgirdus žingsnius, buvo toks stiprus, kad moteriai prireikė kelių sekundžių įveikti nuostabą, kad jis ateina ne iš stovėjimo aikštelės ar stadiono pusės, kurios tam tiko. Žingsniai aidėjo iš dešinės, lyg būtų slėpęsis prie mokyklos esančiuose krūmuose.

— Ką tu čia? — pradėjo ji ir pasisuko, kad laiku pamatytų tarp sūpynių ir spiralinės sliuogyklos į šviesą išeinantį vyrą, sugipsuota ranką ir labai pažįstamu veidu. Keista, akimirką ji visai nejautė baimės, tik ryškų, triuškinantį, didžiausią nusivylimą gyvenime.

— Palauk, — tarė, lyg jis bandytų staigiai užpulti. — Tu — ne Todas.

Berniukai važinėjo nuo kalnelio ir lėkė mažo medinio tramplino link. Geriausieji, kaip Dži ir šiurkščiabalsis vaikis, net sugebėjo apsisukti ore ir nusileisti. Jų neįgudę draugai, vos palikę trampliną, dažniausiai pamesdavo lentas; tik laimingesni nusileidavo ant kojų. Kadangi buvo pakankamai jauni, tie, kurie nukrisdavo, iškart stojosi ir juokavo, lyg griuvimas teiktų tik džiaugsmą.

Lėtas panikos pliūpsnis plito Todo kojomis, krūtine ir pečiais. Jis gana aiškiai suprato, kad laikas baigiasi; Sara amžinai nelauks. Ir nepaisant to, negalėjo pajudėti. Jį sukaustė toks pats paralyžius, koks sukaustydavo vakarais, kai reikėjo ruoštis egzaminui.

Pora paskutinių dienų, praleistų su Aronu, buvo sunkios — sunkesnės nei savaitgalis su Kete. Jie, kaip visada sekami Mardžorės ir didžiojo meškino laikėsi savo pirmadienio rutinos: žaidimų aikštelė, pietūs, baseinas, prekybos centras, traukinių daužymas. Visą tą laiką Todą kankino skubus noras pasiaiškinti, nusivesti Aroną į šoną ir iš anksto perspėti apie audrą, kuri tuoj užklups jo gyvenimą, tačiau nežinojo, kaip tą padaryti, nekeliant pavojaus planui, nes blankios užuominos ir migloti perspėjimai trimečiui įspūdžio nepadarytų. Vietoj paaiškinimo žodžiais, Todas visą dieną savo sūnų bučiavo ir laikė apkabinęs. Tokį savo motinos elgesį Aronas pakentė, bet manė jį esant gąsdinantį ir net nepriimtiną iš tėvo pusės.

— Tėėti! — spiegė jis, išsisukinėdamas iš tėvo glėbio. — Kodėl taip elgiesi?

Antradienį Todas bandė elgtis kitaip: nusivežė Mardžorę ir Aroną į atrakcionų parką prie Naujojo Hampšyro ribos. Jis Aronui nupirko bilietų, kurių turėjo užtekti visai dienai. Jei vaikas norėdavo šešis kartus važiuoti Kinų drakono sūpynėse, Todas neprieštaravo. Neatsisakė nupirkti net cukrinės vatos ar kitų skanumynų, kuriuos berniukas greit suvalgė, bet kuriems tyliai nepritarė senelė.

— Tai tavo diena, — vis kartojo Todas. — Šiandien — tu bosas.

Tik prieš išeinant, Todas ir Aronas nuėjo į velnio ratą. Po kelių apsisukimų jie staiga suprato, kad sustojo viršuje, švelniai besisiūbuodami virš medžių viršūnių metaliniame narve ir žiūrėdami žemyn, į šventišką siaučiančių žmonių jūrą. Todas pasisuko į sūnų ir pažvelgė į jo mielas, pasitikinčias akis.

— Aronai? Kad ir kas atsitiktų, noriu, kad žinotum vieną dalyką.

— Kažkas atsitikti? — įtariai paklausė Aronas.

— Ne, nieko neatsitiko. Šneku hipotetiškai.

Aronas susiraukė; Todas negalėjo susilaikyti nenusijuokęs.

— Pamiršk, — tarė Todas. — Net nebandysiu to paaiškinti. Tik noriu, kad žinotum, nesvarbu, kas atsitiks, aš tave labai myliu ir nieko nepadaryčiau, kas tave skaudintų. Supranti? Ir jei kas nors atsitiks, tai žinok, kad esi nekaltas, gerai? Tu nepadarei nieko bloga. Nė vieno blogo dalyko.

Aronas apie tai truputį pagalvojo, kol operatorius atleido stabdį, ir ratas vėl pradėjo suktis.

— Tu ant manęs pyksti? — paklausė jis.

— Ne, — tarė Todas. — Tikrai ne.

— Maniau, kad pyksti.

Todas siekė sūnaus rankos. Aronas leido ją paimti.

— Aš nepykstu. Tiesiog labai tave myliu.

— Gerai, — mąsliai linktelėjo Aronas.

Visą važiavimo laiką jie laikėsi už rankų. Vienas į kitą nežiūrėjo ir vienas kitam neištarė nė žodžio. Tačiau net ir tada Todo pasiryžimas nesusilpnėjo. Visą kelią iki Belingtono jis dainavo kartu su Rafiu, niekada neabejojo, kad tą vakarą išvažiuos su Sara, pasuks link jūros ir pradės naują gyvenimą.

Paguldęs Aroną miegoti, Todas užsirakino miegamajame ir parašė ilgą laišką Ketei, paaiškino, ką jis planuoja daryti ir kodėl taip elgiasi. Laiškas baigėsi ilgu prierašu Aronui, kurį ryte garsiai privalėjo perskaityti Ketė. Jis laišką įdėjo į voką, sulankstė ir įsikišo į užpakalinę kišenę.

Tą vakarą, prieš devynias, Todas užlipo į viršų ir kelias minutes sėdėjo ant Arono lovos, stebėjo, kaip jis miega, bandė įtikinti save, kaip gera bus ryte atsibusti motelio kambaryje prie jūros. Toli nuo čia. Be atsakomybės, be kovų dėl pusryčių ar aprangos, televizijos išjungimo, tačiau jam nepavyko savęs įtikinti. Jam patiko aprenginėti Aroną, nesvarbu, kad jis skundėsi nesibaigiančiu šio darbo keliamu nuoboduliu ar problemomis dėl kojinių. Jam kėlė liūdesį mintis, kad ryte jį aprengs kažkas kitas, ypač tuomet, kai namuose tvyros liūdesys ir sutrikimas.

Tačiau, nepaisant to, jis tęsė vykdyti planą. Pakilo nuo sūnaus lovos, sunkiai atsidusdamas įsmuko į savo kambarį, kad paslėptų laišką po Ketės pagalve. Ten žmona tikrai ras, o jiedu su Sara turės pakankamai laiko pabėgti. Jis atitraukė užklotą pakankamai, kad po pagalve galėtų pakišti laišką, ir tada sustingo.

Būtent tada sudrebėjo jo kinkos. Ne visiškai, bet pakankamai, kad laiškas liktų kišenėje. Kai jis pasilenkė pakelti į šaligatvį atsimušusios riedlentės, laiškas vis dar buvo kišenėje. Tikriausiai riedlentė priklausė tam vaikui, kuris sėdėjo gatvės vidury, juokėsi ir kūkčiojo, trindamas kelį.

— Tau viskas gerai? — paklausė Todas, eidamas artyn.

Vaikis linktelėjo ir atsistojo, tačiau, kai Todas norėjo jam atiduoti lentą, papurtė galvą.

— Pasilikit, — tarė jis. — Man šiandien užteks.

— Pasilikti? — paklausė Todas. — Kaip suprasti?

— Pabandyk, — paaiškino jam vaikis. — Labai fainas jausmas.

— Jo, — šiurkščiabalsis vaikis sušuko iš kitos gatvės pusės, o jo draugai linksėjo ir pritardami murmėjo: — Bičas, pabandyk.

— Jūs ką, pamišę? — paklausė Todas, bandydamas nutaisyti linksmą balso toną ir paslėpti susidomėjimą. — Nemoku važiuot riedlente.

— Aišku, kad moki. — tarė Dži. — Visą vasarą mus stebėjai.

Marija Ana stovėjo po gatvės žibintu, esančiu netoli futbolo aikštės, jos ranka drebėjo, kai bandė užsidegti cigaretę. Tai buvo nuo keturiolikos metų pirma jos surūkyta cigaretė. Tada ji ir kitos dvi Meskvantumo stovyklos merginos, užgesus šviesoms, išslinkdavo prie ežero ir kalbėdamos apie būdus, kaip suvilioti vyresnius vaikinus, dalijosi Marlboro cigaretę. Tai turėjo būti malonus atsiminimas, bet taip nebuvo: Marija Ana kitų merginų nelabai mėgo. Be to, bijojo būti sugauta, nes vienu metu laužė dvi stovylos taisykles. Nereikia pamiršti, kad tame gyvenimo etape jai visiškai nerūpėjo vilioti berniukus, ypač vyresnius.

Cigaretė buvo ne jos. Ji atsirado iš Camel Lights pakelio, netyčia iškritusio iš Teresos rankinės žaidimų aikštelėje prieš kelias savaites, kai ji ieškojo tvarsčių. Marija Ana jas pagriebė nuo pikniko stalo, kol nepastebėjo vaikai.

— Maniau, metei, — nustebusi dėl savo pikto balso, tarė ji.

— Kartais nesusilaikau, — prisipažino Teresa.

— Aš jas pasiliksiu, — pasakė Marija Ana. — Tai tau tik į naudą.

Nekreipdama dėmesio į varganus Teresos prieštaravimus, ji įsimetė cigaretes į savo pačios rankinę. Jos ten gulėjo nuo pat rugpjūčio pradžios, laukdamos šios akimirkos, kai mintis parūkyti pasirodys tobula, mėginant pataisyti nerūpestingai prastą nuotaiką. Laimei, ji atėmė ir žiebtuvėlį, geltoną Bic, kurį kažkoks neatsakingas tėvas paliko ant smėlio dėžės krašto.

Prireikė trijų bandymų vien tik dorai uždegti. Pirmasis dūmas pjovė plaučius, sukėlė ilgą kosėjimo priepuolį, dėl kurio ašarojo akys. Įsakiusi sau neįkvėpti, ji pasileido bėgti per futbolo aikštę, link žaidimų aikštelės.

Pasakiusi Luisui norinti pakvėpuoti grynu oru, išėjo iš namų, pasuko link Reiburno aikštelės ne todėl, kad ten norėtų patekti, bet iš įpročio. Tačiau iškart suprato, kad ta vieta kaip tik tinka jos reikmėms: uždara vieta, kur galėjo, nesirūpindama, kad kas nors ją pamatys su cigarete rankoje, sėdėti. Jai tereikėjo pabūti vienai, viską apgalvoti, suvokti, kas ką tik įvyko ir kas galbūt atsitiks ateityje, kokią reikšmę turės jų šeimos gyvenimui.

Moters santuoka merdėjo — nebuvo prasmės tą neigti. Tiesa buvo ta, kad ji niekada nebuvo nuostabi. Marija Ana niekada nemylėjo savo vyro, net tą dieną, kai jis pakėlė nuometą ir dviejų šimtų plojančių svečių akivaizdoje ją pabučiavo. Ištekėjo iš nekantrumo, kuris svyravo ties panikos riba, kai ją metė vyras, kurį laikė sielos draugu. Žinoma, karjera sekėsi neblogai — darbuotojų santykių viceprezidentė, bet kas iš to? Ji prisiekė neprisirišti, nepavirsti viena iš tų apgailėtinų vidutinio amžiaus žmonių, su kuriais kartais šnekėjosi darbe, su tais, kurie stengėsi įtikinančiais balsais parodyti, kad labai myli savo kates.

Luisas buvo padorus žmogus, tylus ir solidus, sertifikuotas finansų planuotojas. Kai jie susitiko, kai jis buvo daugiau negu trisdešimties, moteris troško, kad žmogui ant galvos būtų daugiau plaukų, kad pilvas atrodytų plokštesnis... tačiau ką ji galėjo rinktis?

Išvažiuoja paskutinis traukinys, — galvojo ji. Geriau jau lipsiu.

Iki praėjusio pavasario ji buvo gana patenkinta savo gyvenimu. Tada žaidimų aikštelėje pradėjo rodytis Išleistuvių karalius. Jis priminė jos buvusį mylimąjį, vaikiną Brajaną, vienintelį vyrą, kurį ji kada nors mylėjo — tokio paties ūgio, tokių pačių plačių pečių, tokia pačia malonia šypsena. Brajanas, vyras, su kuriuo ji gyveno dvejus metus ir už kurio tikėjosi ištekėti ir kuris ją paliko, nes, jo nuomone, Marija Ana nemokėjo linksmintis. Parodyk man, — maldavo ji. Noriu išmokti. Tačiau jis sakė, kad tai neįmanoma, tu arba moki, arba ne.

Kiekvieną dieną prie pikniko stalelio ji sėdėjo su draugėmis ir stebėjo ypatingai išvaizdų vyrą, žaidžiantį su sūnumi juokdario skrybėle. Ji jautė, kad tas vaizdas ją erzino ir rodė, kaip viskas galėjo būti, rodė gyvenimą, kurį iš jos pavogė ir pakeitė daug prastesne versija. Ir tuomet baisioji Sara tapo jo mergina. Jai to buvo per daug. Negalėjo susilaikyti savo apmaudo neišliejusi ant Luiso. Vargšo Luiso. Gerojo tiekėjo. Va, jis tikrai buvo nemokantis linksmintis žmogus. Situacija nusirito iki to taško, kada vos galėjo žiūrėti į vyrą, jau nekalbant apie bandymą paliesti. Jei ne tas nesulaužomas antradienio nakties pasimatymo paprotys, jie išvis nebūtų mylėjęsi. Dabar sulaužė paprotį.

Jis, — kandžiai galvojo ji. — Mane atstūmė jis, — tiesą sakant, tai buvo ganėtinai juokinga.

Kartais būna akimirkų, kai žinai, kad nemiegi, bet negali atsikratyti jausmo, kad sapnuoji, nes staiga pasaulis rodo tą, ko suprasti neįmanoma. Taip Marija Ana jautėsi artėdama prie žaidimų aikštelės, piktai rūkydama Teresos cigaretę ir galvodama apie savo nesėkmingą santuoką. Prie sūpynių vyko kažkas ypatinga. Iš pradžių buvo sunku įžiūrėti, bet su kiekvienu žingsniu vaizdas vis ryškėjo, vyko kažkas bjauru ir nepaaiškinama. Šitą galėjo sukurti tik karščiuojančios ir kerštingos smegenys. Iš tiesų tokie dalykai vykti negalėjo.

Tai taip nepanašu į vyrą, kurį Sara dabar norėjo apkabinti. Ji bandė atsitraukti, bet jis savo sveika ranka ją stipriai laikė, o nerangus kūnas, stipriai žagsėdamas ir kūkčiodamas, trynėsi į ją. Jis smirdėjo lyg kelias dienas nesimaudęs.

— Ramiai, — šnibždėjo ji, sukdama galvą ir norėdama išvengti vielą primenančių plaukų, jos širdis daužėsi kaip pašėlusi. — Viskas bus gerai.

— Ne, — kūkčiodamas atsakė jis. — Viskas... nebus... gerai.

Jis nuleido galvą Sarai ant peties, jo burna buvo labai arti moters krūties. Negrabiai plekšnodama per petį, ji bandė nekreipti dėmesio į nemalonią, pro jos marškinėlius prasiskverbusių ašarų drėgmę.

Ji, bandydama nusiraminti, porą kartų giliai įkvėpė. Kad ir kaip buvo nemalonu laikyti apkabinus nešvarų vaikų tvirkintoją, tai buvo daug geriau nei mintys, kurios toptelėjo galvon, kai jis taip greit ir netikėtai pasirodė iš tamsos. Akimirką ją suparalyžiavo vaizdas — ji tikėjo, kad dėl to buvo kaltas nustebimas, bet ne baimė, tačiau tada moterį užvaldė motiniški instinktai. Skubėdama pro sūpynes į priekį, ji pagriebė savo dukrelę už rankų ir bandė iškelti iš sūpynių. Bet Liusė miegojo, ir jos koja įstrigo sėdynėje. Sara skubiai bandė ją ištraukti, kai pajuto keistai švelnią ranką ant peties.

— Prašau, — pasakė Ronaldas Džeimsas Makgorvis drebančiu, beveik maldaujamu baisu, kuris, jos nuomone, netiko situacijai, nes atrodė, kad Sara valdo įvykių eigą. — Nebėkit nuo manęs.

Ji paleido Liusę ir lėtai atsisuko, pasiruošusi rėkti taip garsiai, kaip dar niekada nerėkė, bet pastebėjo, kad užpuolikas buvo apgailėtinos būklės. Jis apdujusiu veidu siūbavo ant kulnų, sulaužyta ranka buvo prispausta prie krūtinės, kaip vasalo, besirengiančio duoti priklausomybės priesaiką.

— Tau reikia pagalbos? — paklausė moteris.

— Tik noriu su kuo nors pasišnekėti, — virpančia apatine lūpa atsakė jis.

— Gerai, — tarė ji. — Klausau.

— Aš praradau savo mamą! — žengdamas į priekį ir apkabindamas kaklą, suvaitojo jis. — Šiandien, dieną.

Sara antrąkart bandė atsitraukti, bet jis laikė įsikabinęs jos marškinėlių ir nepaleido. Visas moters petys buvo šlapias, lyg ją būtų apseilėjęs.

— Tai sunku, — prisimerkdama ir žiūrėdama link tuščios stovėjimo aikštelės, beveik suprasdama, jog nekantrumas dėl Todo pasirodymo pamažu virsta pykčiu, tarė ji. — Tau labai sunku.

Makgorvis pakėlė galvą ir pažvelgė į ją. Jo akys po storais akiniais buvo ištinusios nuo sielvarto. Ji, norėdama nenukreipti žvilgsnio, turėjo labai stengtis.

— Aš net neatsisveikinau, — balsas dabar buvo ramesnis, užstrigo tik tariant paskutinį žodį. — Kai atvažiavau, buvo mirusi.

— Viskas gerai, — pažvelgdama per petį, kad patikrintų Liusę, tarė ji. Mergytė vis dar miegojo nejudančiose sūpynėse, ačiū Dievui, nekreipdama dėmesio į pasaulį. — Esu įsitikinusi, kad ji žino, kaip ją mylėjai.

— Nežinau, ką dabar reikės daryti, — pasakė jis. — Tiesiog nežinau.

Sara neatsakė, nes jos dėmesį atkreipė sidabrinis į stovėjimo aikštelę įsukęs mikroautobusiukas. Jo šviesos užplūdo žaidimų aikštelę. Beveik tuo pačiu metu ji išgirdo tolumoje skambančią sireną ir nuo futbolo aikštės pusės artėjančius žingsnius. Ji greitai pasisuko, o kūnu pulsavo stipri viltis, Sara vos nenugriuvo. Tačiau vietoj Todo iš tamsos išlindo Marija Ana. Ji sustojo prie žaidimų aikštelės ribos, kur pjuvenos maišėsi su žole, ir akimirką ten stovėjo su uždegta cigarete rankoje ir keista veido išraiška.

— Sara? — jos balsas skambėjo labiau nustebęs nei piktai. — Kodėl taip elgiesi?

Prieš atsakant, Makgorvis nuo jos atsitraukė ir pasisuko link stovėjimo aikštelės. Vyras — per daug stambus, kad galėtų būti Todas, greit bėgo link jų, lyg turėdamas pranešti svarbią žinią.

— O, nuostabu, — tarė Makgorvis. — Dabar sulaužys dar ir kitą ranką.

Sekundę Todas galvojo, kad žaidžia futbolą. Jis gulėjo ant nugaros, ant kietos žemės, o Deveinas susirūpinęs spoksojo į jį iš viršaus.

— Todai? — paklausė jis. — Girdi mane?

Tačiau tai negalėjo būti futbolo rungtynės. Deveinas vilkėjo policininko uniforma su kepure ir visais kitais reikmenimis, keli vaikai su atsegtais šalmais stovėjo kiek toliau nuo jo.

O, šūde, — pagalvojo jis. — Riedlentė.

Jis bandė atsistoti, bet Deveinas jį sulaikė, lengvai prispausdamas petį.

— Nejudėk. Greitoji jau važiuoja.

— Jaučiuosi neblogai. Viskas gerai.

— Esi tikras? Gali pajudinti visus pirštus?

Todas išbandė kūno dalių judrumą.

— Viskas gerai, — sakė jis. — Viskas, išskyrus galvą.

Deveinas papurtė galvą.

— Teisingai, juk ji visai nesvarbi.

Atsisėsti buvo sunkiau nei Todas tikėjosi. Kai praėjo svaigimas, jis bandė patrinti skaudamą žandikaulį ir nustebo, pamatęs ant rankos kraują.

— Jėzau, — tarė. — Kas man atsitiko?

— Intymiai pabendravai su gatvėm, — paaiškino jam Deveinas. — Vaikai sako, kad penkias minutes gulėjai be sąmonės.

— Pakilai žvėriškai aukštai, — tarė Dži susižavėjusiu balsu.

— Biče, buvai nerealus, — pritarė šiurkščiabalsis. — Kaip tas slidininkas iš televizijos.

Deveinas nuvarė vaikus šalin sakydamas, kad leistų jam pakvėpuoti ar dar geriau — grįžtų į namus pas tėvus.

— Šiandien jokių riedlenčių, — tarė jis. — Kodėl jums iš čia nedingus?

Vaikai burbėjo, bet skirstėsi, palikdami Todą ir Deveiną vienus visoje gatvėje. Jis po truputį ėmė prisiminė nuostabų jausmą, riedant nuo rampos, vis greitėjant, o kojos prilimpa prie lentos, lyg taip būtų lemta keliauti po pasaulį. Tramplinas nebuvo aukštesnis už šaligatvį, bet status, o jis tikriausiai įsibėgėjo smarkiau, nei manė. Net su skaudančia galva jis neryškiai atsiminė, kad staigiai pakilo į orą, rankos buvo plačiai išskėstos, kūnas kybojo virš gatvės. Tada jis pakrypo ant šono ir riedėjo tol, kol, atmerkęs akis, žiūrėjo tiesiai į dangų, kaip skraidydamas ant debesies.

— Kaip jautiesi? — paklausė Deveinas.

— Gerai, — tarė Todas. — Truputį apsvaigęs.

Čiupinėdamas jautrų gumbą pakaušyje, jis pagalvojo apie Sarą, svarstė, ar ji dar aikštelėje. Vyras nenorėjo galvoti, kad ji ten stovi, apgaubta tamsos, svarstydama, kas jam atsitiko.

— Tikriausiai veš tave į ligoninę, Nemėgsta palikti neištirtų galvos traumą patyrusių pacientų.

Todas linktelėjo. Jam buvo skaudu pripažinti, bet pirmas jausmas buvo milžiniškas palengvėjimas, jog jis guli gatvėje su Deveinu, bet nesėdi mašinoje su Sara ir neskuba greitkeliu į kitą suaugusiojo gyvenimo klaidą. Žinoma, jis jautėsi kaltas dėl to, kad ją nuvylė, kad privertė veltui laukti, kad pažadėjo tą, ko negalėjo įvykdyti. Tačiau jis staiga suprato, dabar atrodė taip aišku, nes smūgis į galvą išlaisvino tą mintį iš smegenų gelmių — jis niekada nenorėjo pradėti naujo gyvenimo su Sara. Joje jis labiausiai mylėjo tą, kas gražiai tiko senajam gyvenimui, nukreipė dėmesį nuo netobulos santuokos ir vaikų priežiūros rūpesčių, perpildė nuobodžias vasaros dienas saldaus uždrausto jaudulio. Jis negalėjo įsivaizduoti jų laimingesnių negu šią vasarą.

— Ei, Deveinai, — tarė jis. — Kaip manai, ar iš manęs išeitų geras policininkas?

Deveinas akimirką žiūrėjo į jį, bandydamas nuspręsti, ar klausimas rimtas, ar ne.

— Taip, žinoma, — atsakė jis, pakeldamas balso toną, kad būtų išgirstas per artėjančios greitosios pagalbos mašinos sirenas. — Galėtum patruliuoti gatvėse ant riedlentės.

Sara jautėsi kaip kvailė. Kai pamatė aikštele bėgantį Larį Muną, leido sau patikėti, kad jį siuntė Todas, kad šis ateina perduoti žinutės. Tačiau jis pasuko tiesiai prie Makgorvio, šiurkščiai pagriebė jį už apykaklės.

— Tu kalės vaike! — drebančiu iš įsiūčio balsu riaumojo jis. — Nejau tau nesakiau nesiartinti prie žaidimų aikštelių? Nejaugi nesakiau?

Makgorvis, kaip atsakydamas į paprastą klausimą, mandagiai linktelėjo.

— Atsiprašau, — pasakė jis.

Atrodė, kad atsiprašymas Muną tik dar labiau supykdė.

— Atsiprašau, — jis plaštaka stipriai šėrė Makgorviui per veidą. — Tu, apgailėtinas šūdo gabale.

Makgorvis dar kartą linktelėjo, visiškai sutikdamas su savo charakterio apibūdinimu. Munas vėl pakėlė ranką, bet Sara prieš jam smogiant žengė į priekį.

— Gal paliksi jį ramybėje? — tarė ji. — Jis nieko nenuskriaudė.

Marija Ana pasiryžo tą akimirką prieiti ir prisijungti prie šalia sūpynių stovinčių žmonių. Ji linksmai nusišypsojo, negrabiai užtraukė cigaretę, iškart, neišmokusi įkvėpti, išpūtė dūmą.

— Jie dalijosi švelnia akimirka, — paaiškino ji Munui, — kol mes šiurkščiai įsiterpėme.

Tu, pragaro kale, — galvojo Sara,

— Jo motina ką tik mirė, supranti? Jis nusiminęs.

Patvirtindamas šį paaiškinimą, Makgorvis sukūkčiojo ir ranka pasitrynė žandą.

— O, mes nuliūdę, taip? — erzino Makgorvį Munas. — Gal dabar žinosi, kaip jie jautėsi. Tik, žinoma, milijoną kartų blogiau.

— Kaip kas jautėsi? — paklausė Marija Ana.

— Mažos mergytės tėvai. Tos, kurią jis nužudė. Galėčiau lažintis, kad ir jie liūdėjo.

Makgorvis nuleido galvą. Sara norėjo liepti Munui baigti kankinti tą vargšą vyrą, bent dienai palikti jį ramybėje, bet, prieš tariant žodį, prašneko Makgorvis.

— Nenorėjau jos nuskriausti, — sumurmėjo spoksodamas į žemę. — Ji mane privertė.

— Ką? — nebūdamas tikras, kad gerai išgirdo, pridėjo ranką prie ausies Munas. — Ką, ką tik pasakei?

Makgorvis pažvelgė aukštyn. Jis kaip aktorius ant scenos, kaip ir tada prie baseino, ištiesė sveikąją ranką į priekį.

— Visai nenorėjau to daryti, — skausmingu balsu pakartojo jis. — Ji sakė, kad mane paskųs.

— Ji būtų tave paskundusi? — nustebęs pakartojo Munas. — Tu nužudei mažą mergaitę, nes ji sakė, kad tave paskųs?

Makgorvis nuleido ranką. Keistas inkštimas sklido iš jo burnos. Žiūrėjęs į Muną pažvelgė į Mariją Aną, tada į Sarą, ieškodamas supratingesnio klausytojo.

— Nenorėjau pakliūti į bėdą, — pasigirdo Makgorvio balsas.

Kai jis tai ištarė, suprato, kad toks pasiteisinimas skamba visiškai idiotiškai.

— Girdėjot? — susijaudinusiu balsu paklausė Munas Saros ir Marijos Anos. — Girdėjot, ką jis pasakė? Jūs abi būsit liudininkės.

— Aš girdėjau, — tarė Marija Ana.

Sara linktelėjo. Tiesą sakant, ji nelabai tikėjo, jog tokio liudijimo pakaks, kad jį nuteistų, bet šio savo įtarimo garsiai neištarė. Ji tyliai stebėjo, kaip Munas sveikindamas padėjo ranką Makgorviui ant peties.

— Oho, žmogau. Na ir susiknisai.

Makgorvis papurtė galvą.

— Tai visai nesvarbu, — tarė jis. — Susiknisau bet kuriuo atveju.

Šį pareiškimą sekė kurtinanti tyla, nuščiuvimas buvo toks gilus, kad akimirką Sarą išgąsdino nuosavas kvėpavimas. Ji išsižiojusi ir nustebusiu veidu spoksojo į Makgorvį. Tokia jos grimasa kitomis aplinkybėmis būtų labai nemandagi, tačiau dabar, bandant įsisąmoninti, jog šitas nepavojingai atrodantis vyras — vyras, kurį ji ką tik buvo apkabinusi, — žudikas, vaiko žudikas, tiko tiesiog nuostabiai.

Gal daugiau iš gėdos, nei dėl kokios kitos priežasties, Sara apsisuko, kad patikrintų savo dukrą, kuri taikiai miegojo sūpynėse, jos galva buvo nusvirusi į vieną šoną, lūpos pravertos, lyg ruoštųsi ką nors sakyti.

Vargšė mergaitė, — galvojo Sara, siekdama nubraukti plaukų sruogą nuo šalto dukrelės skruosto. Aš viskas, ką tu turi.

Ji žinojo, kad buvo prasta motina, kad ėmėsi darbo, kuris iš jos pareikalavo daugiau, nei ji sugebėjo. Jei būtų viena, tikriausiai atsiklauptų ant kelių ir maldautų dukters atleidimo.

Labiau stengsiuosi, — miegančiam vaikui tylomis žadėjo ji. Privalau.

Pasilenkusi pabučiuoti savo dukrelės mažą mielą nosies galiuką, Sara Liusės kvėpavime užuodė šokolado aromatą. Kai lūpos palietė mergytės odą, ji staiga aiškiai suvokė gyvenimą, kurį jos kartu gyvens. Suprato, kokie intymūs bus jųdviejų santykiai: jos dalinsis viskuo, kvėpuos tuo pačiu oru, diktuos viena kitai savo nuotaikas, bus geriausios draugės ir aršiausios varžovės, varžysis dėl dėmesio, priklausys viena nuo kitos kompanijose, nuo emocinės paramos viena antrai, sukurs intensyvų, sudėtingą ir tikriausiai nesveiką ryšį, kuris taps jų visatos centru, dėl kurio jos, jei tik įstengs susimokėti, ilgus metus lankysis psichoterapijos seansuose.

Ateitis nebus lengva. Sara žinojo, bet tai buvo tikra — taip akivaizdu ir artima, taip suprantama, kad atrodė beveik neišvengiama, kaip vieta, į kurią jos keliavo visą gyvenimą. To užteko, kad ji imtų abejoti, kaip jai pavyko tikėti kita alternatyva, kad atėjęs Išleistuvių karalius viską sutvarkys.

Ji vėl paglostė Liusės plaukus, tada apsisuko ir prisijungė prie suaugusiųjų rato. Nė vienas iš jų kurį laiką nešnekėjo. Iš tikrųjų nebuvo ką sakyti. Juk žmogus prisipažino nužudęs. Praėjo kita amžinai trukusi minutė, kai Makgorvis pagaliau kreipėsi į Mariją Aną.

— Nieko prieš, jei paprašysiu cigaretės?

Aiškiai dvejodama, Marija Ana įkišo ranką į rankinę ir ištraukė pakelį Camel Lights.

— Nuo kada rūkai? — susidomėjo Sara.

— Nerūkau, — dar kartą nemokšiškai užsitraukdama, paaiškino Marija Ana. — Čia — tik vienkartinis bandymas.

— Turi dar vieną? — paklausė Sara.

Marija Ana ištiesė pakelį jai, tada iš mandagumo — Munui. Jis atsisakė, bet staiga persigalvojo.

— Ai, koks skirtumas, — tarė.

Jie, keturiese ratu sustoję žaidimų aikštelėje, rūkė ir slapukiškai žvilgčiojo vieni į kitus. Kas porą dūmų Sara ištiesdavo ranką ir švelniai pastumdavo Liusės sūpynes.

— Ei, Roni, — po ilgos tylos pasakė Munas.

— Ką?

— Man gaila dėl tavo netekties, — jo balsas skambėjo nuoširdžiai. — Nenorėjau, kad taip atsitiktų.

— Ačiū, — atsakė Makgorvis. — Ji buvo gera moteris. Puikiai manimi rūpinosi.

Marija Ana numetė cigaretę ant žemės ir be reikalo stipriai ant jos užmynė. Makgorvis pasisuko į Sarą.

— Galiu jūsų kai ko paklausti? — tarė jis. — Turiu galvoje, nesupraskite neteisingai, bet argi nemanote, kad taip vėlai su maža dukrele būti lauke nėra gera mintis?

— Teisingai, — tarė Munas. — Aš ir pats apie tai svarsčiau.

— Norit sužinoti, ką aš čia darau? — lyg nesupratusi klausimo, pasitikslino Sara.

Munas ir Makgorvis linktelėjo, o Marija Ana žiūrėjo keistai ir užjaučiamai. Sara kalbėjo, bet vietoj žodžių, iš jos lūpų sklido tik tylus, sugėdintos moters kikenimas. Kaip ji galėjo paaiškinti? Ji buvo čia, kur pabučiavo vyrą ir pirmą kartą suaugusio žmogaus gyvenime paragavo laimės skonio. Ji buvo čia, nes vyras žadėjo su ja pabėgti, o ji patikėjo — trumpą, labai malonią akimirką patikėjo, kad yra ypatinga, viena iš laimingųjų meilės istorijos su gera pabaiga veikėjų.