III dalis
Balandėliai

PRAVAIKŠTOS

Advokato egzaminas buvo ilgas, ištvermės ir teisinių žinių reikalaujantis, dvi dienas trunkantis maratonas. Pirmą dieną vyko testas. Šis buvo sudarytas iš dviejų šimtų sudėtingų, painių, kelis atsakymo variantus turinčių klausimų. Tikros nervinių ląstelių žudynės! Koks dabar paprastas atrodė koledžo egzaminas — lyg namų tvarkymas savaitgalį... Kai žmogų visiškai demoralizuodavo ir išvargindavo, priversdavo sėdėti antrą dieną, skirtą aštuonių valandų rašinio rašymui. Antra diena, bent jau Todui, buvo dar blogesnė už pirmą, nes jis per visą užduočiai skirtą laiką susidūrė su savo minčių tuštuma, o likimo brolių rašiklių skleidžiami garsai jį varė į dar gilesnę neviltį. Atrodė, jog Todas niekada nesimokė teisės mokykloje ir staiga pateko į nesibaigiantį košmarą. Košmaras, kai tu staiga supranti, jog nuogas stovi nepažįstamoje auditorijoje ir tuoj turėsi laikyti nežinomos kalbos, elektros inžinerijos ar kokio kito dalyko, apie kurį nieko neišmanai (išskyrus tai, kad užsirašei į tą kursą ir kažkaip lankei paskaitas), egzaminą.

— Valgyk pusryčius, — pirmos dienos rytą paliepė Kete. — Juk nenori nualpti.

Todas paklusniai atsikando skrebučio. Nepaisant jos dažnai -kartais net piktai — išreikštų abejonių dėl jo ruošimosi ir motyvacijos, per paskutines kelias savaites, artėjant egzaminui, Ketė pradėjo vaidinti palaikančią žmoną. Ji šypsojosi taip, kaip šypsomasi po ligos į mokyklą grįžusiam vaikui.

— Nujaučiu, jog viskas bus gerai, — pasakė ji. — Sakoma, kad trečias kartas nemeluoja.

Taip pat sako: trys klaidos ir iškrenti, — galvojo Todas, tačiau to garsiai nepasakė. Nebuvo jokios priežasties bloginti ir taip ne kokią padėtį.

— Nupirksiu šampano butelį, — tęsė ji. — Įdėsim jį į šaldytuvą ir atidarysim iškart, kai sužinosim gerąsias naujienas.

Todo nuomone, toje situacijoje buvo vienas privalumas: testo rezultatai paaiškės tik po kelių mėnesių, taigi Ketė apie jo nesėkmę nežinos iki vėlyvo lapkričio ar ankstyvo gruodžio. Gal tada jai nebus taip svarbu.

— Labai nesitikėk, — perspėjo ją. — Šituo keliu jau ėjome.

— Šįkart viskas bus kitaip, — tvirtino ji. — Esu tuo įsitikinu-

Ji šią optimistišką nuotaiką išsaugojo per visus pusryčius ir trumpą kelią iki geležinkelio stoties, taigi Todas kiek galėdamas stengėsi vaidinti kartu. Pabučiavęs Aroną ir Ketę, pagaliau galėjo liautis apsimetinėjęs. Jiems nuvažiuojant, jis su lagaminėliu rankoje stovėjo automobilių aikštelėje ir mojavo.

Metaliniai laiptai vedė į peroną, tačiau Todas liko apačioje, vaikščiojo prie taksofono, stengėsi išlikti ramus. Jis kas penkiolika sekundžių tikrino laikrodį. Sara atvažiavo lygiai be penkiolikos aštuonios, kaip tik tada, kai traukinys paliko stotį, o jo signalas žadino mieguistus keleivius. Vyriškis įlipo į Volvo ir pasisveikindamas Sarą pabučiavo.

— Kaip tik laiku, — tarė jis.

Ji akimirką stebėjo, bandydama įžvelgti abejonę jo linksmame elgesyje.

— Esi dėl to įsitikinęs? — paklausė ji.

Vietoj atsakymo jis atidarė lagaminą ir pasuko jį taip, kad ji galėtų matyti turinį: maudymosi glaudes, buteliuką kremo nuo saulės ir butelį šalto balto vyno.

— Na tu ir skautas, — pasakė jam Sara.

Vasaros rytas buvo nuostabus, karštas, bet ne per daug. Pūtė švelnus vėjelis, dėl kurio norėjosi atverti stoglangį ar išvis sėsti į bestogį automobilį. Jie važiavo į šiaurinę pakrantę, lengvai judėjo apytuščiame kelyje, radijo garsas, siekiantis varžytis su vėju, buvo labai stiprus. Sara siekė pavarų svirties ir suspaudė Todo ranką. Ji atrodė gražesnė nei kada nors anksčiau: šviesios akys žadėjo nuotykius, iš šukuosenos ištrūkę plaukai šokinėjo ant jos veido.

— Niekada vidurinėje taip nesielgiau, — prisipažino ji. — Net paskutiniais metais.

— Aš tave gadinu.

Ji nusijuokė.

— Geriau anksčiau nei niekada.

Apie tai jie pagalvojo tik prieš dvi dienas, ir ši mintis virto planu beveik nesvarsčius. Todas taip skundėsi artėjančiu testu, jog vargino net pats save. Jis žino, jog susikirs, tai kam tada kankintis? Kodėl turi švaistyti dvi gyvenimo dienas beviltiškam ir nemaloniam testui? Kodėl tų dienų nepraleidus prie jūros su Sara?

Nuo ten iki čia juos skyrė tik trumpa kelionė. Kete abi dienas prižiūrės Aroną, taigi Todas laisvas. Vienintelis dalykas, kurį turėjo padaryti, tai sukurti kokią nors istoriją apie seną koledžo draugę, netikėtą sustojimą Providense, puikią progą prisiminti senus laikus. Be to, juk Džina visada siūlėsi prižiūrėti Liusę.

— Kaip elgėsi Liusė? — paklausė jis. — Verkė?

— Juokauji? Beveik išspyrė mane pro duris. Kas pas tave?

— Kaip ir paprastai, — pasakė jis, — laimingi visi, išskyrus mane.

Devintą valandą jie buvo paplūdimyje, o jų paklotas ištiestas ant vėsaus smėlio ir prispaustas Todo batais, lagaminėliu ir mažu Saros atsivežtu šaldytuvu, kurį ji pripildė vaisiais, sumuštiniais ir šešiais buteliukais vandens. Todas atsigulė ant nugaros, pasidėjo rankas už galvos ir nusišypsojo tobulo ryto dangaus pusėn. Kad ir kokią kaltę jis būtų jautęs, ją nusvėrė milžiniškas palengvėjimas: švietė saulė, bangos trankėsi į krantą, virš galvos skraidė ir klykavo kirai. Jis nesėdėjo milžiniškame konferencijų kambaryje kartu su kitais penkiais šimtais būsimų advokatų. Jis nesidalijo stalo su vaikiu, kuris idealiai išlaikys egzaminą iš pirmo karto, o sulaukęs trisdešimties valdys pasaulį.

— Gali patikėti? — Saros ranka lengvai slinko jo šlaunimi. — Tai mūsų pirmas pasimatymas. Be vaikų, žinoma.

Todas atsirėmė ant alkūnių ir apsidairė. Buvo ankstus rytas, taigi paplūdimys beveik tuščias. Vieninteliai jame esantys žmonės buvo vieniši bėgikai, šunų vedžiotojai arba šeimos su mažais vaikais.

— Manai, reikėjo juos atsivežti?

Ji pasilenkė į priekį kaip nusidėjėlė — jos veidas laikinai uždengė saulę — ir pabučiavo jo petį.

— Ne šiandien. Ši diena — tik mums.

Jie šokinėjo per bangas, paskui, laikydamiesi už rankų, vaikščiojo pakrante. Retkarčiais sustodavo apžiūrėti kriauklelės ar akmens, pasigrožėti gražiomis krabo žnyplėmis, papurtyti galvą pamačius iš jūros išmestą tampono aplikatorių ar nutrūkusius povandeninius akinius. Įdegęs senukas prabėgo pro šalį, jo pilvas šokinėjo virš baisiai mažų Speedo maudymosi kelnaičių.

— Ričardas mane vieną kartą nusivedė į nudistų paplūdimį, — pasakė ji. — Dar tada, kai draugavom.

— Kur nors čia?

— Naujajame Džersyje. Viename iš valstybinių parkų. Rado jį lankstinuke turistams.

Todas nenustebo. Sara jam neseniai papasakojo apie savo vyro seksualines keistenybes: apie kelnaites, apie spaudimą apsilankyti svingerių vakarėlyje tuomet, kai ji krūtimi maitino Liusę.

— Nusirengei?

— Tik liemenėlę.

— Kaip europietiška.

Ji nusišypsojo.

— Mėgstu taip manyti.

— O kaip Ričardas? Jis deginosi visą kūną?

— Juokauji? Jis net sėdėjo nuogas mašinoje. Tiesiog užsimetė ant kelių rankšluostį. Bilietų pardavėjai į jį žiūrėjo gana keistai.

Jie akimirką tylėjo, paskui sveikindamiesi nusišypsojo maždaug jų bendraamžiui tėvui, stambiam, saulėje persikaitinusiam vyrui, kuris mažiausiai pusvalandį bandė pakelti į orą plastikinį aitvarą, kol jo dvynės dukros — maždaug penkerių, gal šešerių metų — drebėjo iš neapykantos. Jis buvo ką tik nubėgęs gana ilgą distanciją, visą laiką paskui save tempdamas žeme slystantį aitvarą.

— Jokio vėjo, — pamanęs, jog jie šaiposi iš jo, lemeno jis. — Vakar viskas buvo gerai.

Todas nutaisė užjaučiamą grimasą ir toliau nuėjo paplūdimiu.

— Sakyk, — paprašė jis. — Susijaudinai?

— Nudistų paplūdimyje? — tikriausiai net pati to nepastebėdama, ji suėmė virš bikinio kelnaičių pūpsančius riebalus. — Dieve, ne. Jei nori pasijusti jaunas, lieknas ir gražus, praleisk dieną nudistų paplūdimyje.

Po pietų nuėjo į Jūros vėją, pagrįstai nebrangų motelį tarp propano dujų balionų parduotuvės ir jūros gėrybių restorano, už pusantro kilometro nuo pakrantės esančiame komerciniame rajone. Motelis buvo senamadiškas, nepriklausantis jokiam viešbučių tinklui, pilnas pelėsiais nusėtų sienų, bjaurių paklodžių, kurias palietus atrodė kaip išteptos alyva, ir nedviprasmiškais virš lovų pakabintais falą primenančiais įkvėpimui pakelti skirtais švyturiais. Pasakė tostą, susimušdami plastikiniais puodeliais, pilnais Todo atsinešto vyno. Jie mylėjosi nesiprausę, jų kūnai buvo lipnūs ir purvini po dienos paplūdimyje dėl neišvengiamų smėlio, druskos ir kremo nuo saulės liekanų.

— Mes kaip du kepti viščiukai, — pasakė jis.

Todui patiko metafora, bet Sara įsižeidusi papurtė galvą.

— Nejuokauk, — pasakė ji. Vyras gulėjo ant šono, moters kojos buvo sukryžiuotos ant labai degių paklodžių. — Ne šiandien. Noriu susikaupti.

— Dėl ko?

— Dėl tavęs. Noriu jausti tave savyje.

Sara užsimerkė, jos veido išraiška pasikeitė į tokią, kuri rodė daugiau pastangų nei malonumo. Visą rytą vyras svajojo apie buvimą su ja slaptojoje vietelėje be vaikų, galinčių užklupti. Jis svajojo apie progą pagaliau atsipalaiduoti. Jis įsivaizdavo ją kaip kokią pornografijos karalienę, šaukiančią jo vardą, išgąsdinančią propano parduotuvės darbuotojus, priverčiančiu Rikio žuvies puodo padavėjas parausti. Tačiau ji atrodė keistai nurimusi, net tykesnė nei paprastai. Kai jis įsiskverbė į ją, moteris švelniai atsiduso. Todo judesiai sukėlė dar švelnesnius dūsavimus.

— Tau viskas gerai? — pasiteiravo jis.

Ji stipriau nei būtina linktelėjo galvą, kaip praradusi kalbos dovaną, nes manė, kad turėtų būti žymiai išraiškingesnė.

— Noriu tau padėti, — tarė ji.

— Kaip?

— Tu liūdnas, — pasisuko, žiūrėdama jam į akis, laukdama pasipriešinimo. — Noriu padaryti tave laimingą.

— Tau pavyko, — jis suspaudė lengviau pasiekiamą mylimosios krūtį. — Laimingesnis aš būti nebegalėčiau.

— Ji tave per daug spaudžia. Aš taip nedaryčiau.

— Ne ji dėl to kalta.

— Suteik man galimybę, — maldavo ji. — Žinau, kad nesu tokia graži, kaip ji.

— Tu graži.

— Melagis.

— Tavo nerealiai gražus užpakalis.

Ji, šlaunimis pasitikdama jo stūmimą, išdykusiai nusišypsojo.

— Manai?

— O, Dieve, tuoj baigsiu.

— Noriu jausti.

Energijos banga sukilo jo pirštų galiukuose.

— Dabar, — liepė ji.

Jo kūnas virpėjo, išlinko liemuo. Stiprus drebulys pakirto rankas, po jo sekė mažesnis drebulys. Ji spiegtelėjo lyg nudeginta. Neišmatuojamą laiko tarpą jame nebuvo nieko, išskyrus susitraukimą ir atsipalaidavimą, kol vienas paskutinis spazmas pavertė jo rankas drebučiais, ir Todas sukniubo ant Saros, suspausdamas visu savo svoriu. Ji sukikeno ir išsirangė į laisvę.

Todas pabudo apsiblaususia galva. Jo kūną kaustė baimė. Kelias akimirkas visa aplink atrodė nelogiška — purvinas kambarys, garsus oro kondicionieriaus burzgimas, iš po užuolaidų sklindanti dienos šviesa, nepažįstamas ant jo rankos esantis galvos svoris.

— Ką? — Saros veidas buvo sutrikęs, truputį nerimąstingas. — Kas nors blogai?

Todo akys nukrypo į skaitmeninį laikrodį — radiją, stovintį ant stalelio prie lovos. Tebuvo penkiolika po dviejų. Jie turėjo daug laiko. Ji leido galvai nukristi ant pagalvės.

— Tik blogas sapnas.

— Apie ką?

— Nežinau. Neatsimenu...

Vieninteliai jo atmintyje likę dalykai buvo konvejeris, nesibaigianti vienodų geltonų lempučių eilė, tačiau kaip tai galėjo sukelti tokį stiprų širdies daužymąsi, greitą kvėpavimo ritmą?

— Sapnavai apie testą? — svarstė ji. — Gal kankiniesi dėl jo?

Vyras norėjo, kad ji nešnekėtų apie tą prakeiktą testą. Žinoma, kad jis dėl jo blogai jautėsi. Juk sumokėjo keturis šimtus dolerių už teisę dalyvauti, taigi pinigai buvo iššvaistyti, be to, apsimesdamas, jog mokosi, prarado labai daug vakarų. Jis įtikino sunkiai dirbančią, viltimi gyvenančią žmoną, kad kaip tik dabar stengiasi išlaikyti testą. Iš tiesų jis gulėjo motelyje su ką tik išdulkinta moterimi ir svarstė apie sapno reikšmę.

— Ne apie testą, — paaiškino jis. — Manau, turėjau vykdyti kažkokią kokybės kontrolę, bet niekaip negalėjau atskirti lempučių spalvų.

Ji atsisėdo ir linktelėjo, lyg visa tai turėtų aiškią prasmę. Sara atrodo puikiai, — galvojo jis, — visiškai susikaupusi pokalbiui, net nepastebinti savo nuogumo. Jos speneliai buvo labai kieti dėl oro kondicionieriaus, tiesiog maldavo, kad juos kas nors pačiulptų. Net nesistengdamas jis įsivaizdavo ją nudistų paplūdimyje Naujajame Džersyje, nenorinčią nusimauti šortų, būsimojo vyro bauginamą, kad ji esanti apsimetėlė.

— Kas atsitiko? — pasakė ji. — Ar tu išvis kada nors norėjai būti teisininkas?

— Iš tikrųjų tai viskas įvyko netikėtai, — pripažino jis. — Vienas draugas iš studentų klubo — Polas Beris — norėjo būti advokatas. Ji manė, kad ta profesija labai įdomi ir žavinti, kaip seriale Los Andželo teisė. Jis užsiregistravo laikyti stojamąjį teisės egzaminą, tačiau ten nenorėjo eiti vienas. Mes prisigėrėm tekilos, ir jis mane įtikino nueiti kartu. Nuvažiavom pas Stenlį Kaplaną, kelias savaites pasimokėm ir kartu laikėm egzaminą. Kai paskelbė rezultatus, sužinojom, kad aš išlaikiau daug geriau už jį. Su mano rezultatais netęsti mokslų būtų buvusi kvailystė.

— Net jei nenorėjai būti teisininkas?

— Aš išvis nežinojau, ko noriu. Po koledžo atidėjinėjau kelerius metus, dirbau kelis skirtingus darbus, nieko įdomaus, tada pagaliau parašiau prašymą priimti mokytis.

— Tikriausiai buvo gana sunku.

— Buvo normalu. Tiesiog mokykla, žinai? Atlieki namų darbus, laikai egzaminus.

— Tai kas nepasisekė laikant paskutinįjį egzaminą?

— Nežinau.

— Visada galėtum laikyti jį žiemą, — pasakė jam. — Galėčiau padėti mokytis. — Vertinčiau praktikos testus, galėtum man paaiškinti užduotis. Kartais tai nemažai padeda.

Vyriškį sujaudino pasiūlymas. Kad ir koks nepraktiškas buvo, tačiau žinojo niekada nebūsiąs advokatas. Jis Sarai pasakė nežinąs, kodėl susikirto, bet tiesa buvo truputį kitokia. Jis žinojo, bet negalėjo to išreikšti žodžiais. Per paskutinius kelerius metus jam kažkas atsitiko, kažkas dėl buvimo namuose su sūnumi, pasinėrimu į vaiko dienos ritmą. Maži darbai, maži malonumai. Rutina, kuri peržengia nuobodumo ribą ir teikia savotišką ramybę. Jei darai tai pakankamai ilgai, suaugusiųjų pasaulis pradeda tolti. Jau nebegali pasivyti, net jei bandai.

— Ar nieko, jei pačiulpsiu tavo krūtį?

Visais Todo apgalvotais atžvilgiais diena buvo sėkminga, vienas iš tų retų atvejų, kai sudėtingas planas sėkmingai įvykdomas. Vyriškis išvengė nuobodulio ir pažeminimo, kurį jam sukelia egzaminas, ir pakeitė jį ramiu rytu paplūdimyje ir suaugusiųjų sekso popiete. Tai buvo naujų santykių su Sara viršūnė.

Nepaisant to, kelionė namo buvo slogi. Atrodė, jog kažkas būtų nenusisekę. Tačiau kas? Kiek Todas numanė, vienintelis visos kelionės slogutis buvo jo košmaras. Jo supratimu, apie dabartines profesines ir romantines dilemas sapnas nieko nesakė, o kėlė bendresnį ir labiau trikdantį perspėjimą dėl jo nenuspėjamo gyvenimo, dėl to, kad nebegali valdyti savo jausmų. Miegoti nueini linksmas, atsibundi liūdnas. Net neįsivaizduoji, kodėl, ir nieko dėl to negali padaryti.

Priešingai Ketei, kuri Todo jausmais nebesidomėjo, Sara, atrodo, aiškiai jautė jo nuotaikos pokytį. Kaip ir ryte, ji ištiesė ranką virš pavarų perjungimo svirties ir paėmė Todo ranką; tačiau šį kartą veiksmas atrodė labiau guodžiantis nei romantinis, lyg jis būtų ligoninės pacientas, kurį reikia pralinksminti.

— Atsimeni tą vyruką, apie kurį kalbėjom? Tavo geriausią koledžo draugą?

— Polą Berį.

— Ji vis dar tavo draugas?

— Po paskutinio kurso vienas nuo kito atitolom. Pradėjau susitikinėti su Kete, o jie prastokai sutarė.

— Ar jis tapo teisininku?

— Pažymiai nebuvo pakankamai aukšti. Įsidarbino nekilnojamojo turto agentūroje Vestčesterio apygardoje kaip tik tuo metu, kai prasidėjo bumas. Kai paskutinį kartą apie jį girdėjau, vairavo BMW ir susitikinėjo su televizijos reportere.

Sara patikrino galinio vaizdo veidrodėlius ir persirikiavo į kitą eilę. Todui ji atrodė patikima vairuotoja, ne per daug atsargi, bet ir ne per daug jausminga. Ketė važiavo lėtai, beveik kaip pagyvenusi moteris, bet visa jos asmenybė pasikeisdavo vos pastebėjus, kad kitas vairuotojas bando tuo pasinaudoti: užimti jos vietą stovėjimo aikštelėje ar tyčia neleisti persirikiuoti į kitą eilę. Per vieną sekundę ji bandydavo privažiuoti ir pro atvirą langą galėdavo apšaukti ją įžeidusį vairuotoją. Ji neklausė Todo perspėjimo, jog žmones užmuša ir dėl menkesnių priežasčių.

— Beveik nešneki apie draugus, — pastebėjo Sara.

— Todėl, kad jų neturiu. Teisės mokykloje neblogai sutariau su keliais vyrukais, bet jie išsibarstė po visą šalį. Kartais susirašinėjam elektroninu paštu, bet tai viskas. Man atrodo, kad jiems dėl manęs gėda. Jie visi jau dirba, uždirba tikrus pinigus, o aš...

— O Belingtone? Yra kas nors, su kuo leidi laiką?

— Tik su policininkais iš futbolo komandos. Dauguma per pastaruosius kelerius metus mano sutiktų žmonių — moterys. Negaliu joms tiesiog paskambinti ir pasakyti: ei, einam gerti alaus.

Sara linktelėjo ir nutilo. Ji keliskart, lyg norėdama paklausti, pravėrė burną, bet susilaikė. Todas nenustebo. Jis dar niekada nedraugavo su moterim, kuri mokėjo tylėti mašinoje, ypač tada, kai jis — išsiblaškęs, liūdnas ar tiesiog nenusiteikęs pokalbiui. Tai buvo moteriška silpnybė, poreikis pripildyti atmosferą šnekų, lyg žodžiai kaip nors galėtų sumenkinti jo liūdesį ar nepasitenkinimą.

— Viskas gerai, — pasakė jis. — Jei nori ko nors paklausti, tai klausk.

— Tiesiog svarsčiau apie studentų klubą.

— O kas tave domina?

— Nežinau. Niekada nesusitikinėjau su klubo vyruku. Kai buvau koledže, maniau, jog visi jie yra besmegeniai vakarėlių liūtai ir šiknaskylės seksistai.

— Tikriausiai mes tokie ir buvom, — juokdamasis pasakė jis. — Žinau, kad taip manė Ketė.

— Tau ten patiko?

— Antrame kurse dievinau. Trečiame toleravau. Paskutiniame kurse man nuo klubo daugiau ar mažiau darėsi bloga.

— Ar viskas yra taip, kaip žmonės galvoja? Laukiniai vakarėliai, žaginimai po pasimatymo? Mano mokykloj buvo klubas, kurį uždraudė po to, kai viena miesto vidurinės moksleivė vakarėlio metu nusigėrė iki komos. Moterų centras kiekvienais metais rengė mitingus prieš studentų klubus.

— Mes tokie nebuvom, — paaiškino jis. — Mus studentų miestelyje laikė nuobodžiąja brolija. Daugelis vaikinų baigė gamtos mokslus.

— Tai taip tipiška, — pasakė ji. — Maniau, kad buvai arogantiškas klubo berniukas su keliais šimtais skirtingų merginų. Tikriausiai tai net mane jaudino. Miegojau su priešu, ar kažkas panašaus.

— Vieną kartą atsitiko keistas dalykas, — po akimirkos dvejodamas atsakė Todas. — Trečio kurso pavasarį mergina iš Konektikuto universiteto atėjo į mūsų vakarėlį. Jos draugai išėjo, bet ji pasiliko. Graži mergina. Gal truputį putli. Žiauriai girta.

— Dieve, — pasakė Sara. — Nežinau, ar noriu tai girdėti.

— Gerai, — pasakė jis. — Pamiršk, kad išvis ką nors sakiau. Ji greit į jį pažvelgė.

— Na jau, Todai, negali dabar nutilti. — Nenoriu tavęs liūdinti.

— Aš didelė mergaitė. Manęs taip paprastai nenuliūdintum. — Manau, nepatikėsi, kas atsitiko. Tam tikru linksmybių metu ji paskelbė, kad visiems pačiulps. Visiems nariams. — Ji pasisiūlė?

— Prisiekiu, viską sugalvojo pati.

— Imu ir tikiu.

— Pats ten buvau, — pasakė jis. — Tavęs ten nebuvo. — Ji buvo girta.

— Visi buvo girti. — Tai kas atsitiko?

— Nieko. Atkalbinėjom ją. Sakėm, kad tai bloga mintis. — Tikrai?

Jis įsispoksojo į ją.

— Tai jau tikrai. — Tai tu...

— Nenorėjau, bet ji privertė mane jaustis kaltam. Lyg neleisdamas aš ją įžeisčiau.

— Negaliu patikėti, kad man tai pasakoji.

— Čia nėra keisčiausia dalis.

— Kas galėtų buti keisčiau? — Ji pasiliko savaitgaliui.

— O, Dieve.

— Ne, nieko tokio, apie ką tu galvoji, nevyko. Ji miegojo vieno vyruko — Bobio Džerardo — kambaryje. Labai mielas vyrukas. Visiškas moksliukas. Prieš ją nedraugavo su jokia mergina.

— Ir?

— Dabar jie vedę. Turi tris vaikus. — Neskiesk.

— Dalyvavau jų vestuvėse. Kaip ir daug kitų klubo narių.

— Vyrukų, kurie tą naktį buvo vakarėlyje?

— Taip.

— Kaip vestuvės?

— Visi elgėsi taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Nė vienas apie tai nejuokavo ar net užuolankom neprisiminė. Kai žmonės klausė, kaip jaunikis ir jaunoji susipažino, jie tiesiog pasakydavo: klubo vakarėlyje — lyg tai būtų normaliausias dalykas pasaulyje.

— Šiurpu.

— Iš tiesų, vestuvės buvo visai neblogos.

Ketė prie vakarienės stalo buvo labai šneki. Ji dieną su Aronu praleido nuostabiai. Jie laikėsi normalaus režimo, ryte aplankė žaidimų aikštelę, dieną ėjo į baseiną. Kai grįžo namo, žaidė skaičių kortelėmis.

— Jam visai gerai sekasi, — pasakė ji. — Teisingai sudėlioja skaičius nuo vieno iki dvidešimt.

— Tikrai?

— Beveik, — ji nuleido balsą. — Turėjo bėdų su keturiolika. Bet, nepaisant to, jam sekėsi puikiai.

— Oho, — pasakė Todas. — Auginam mažąjį genijų.

— Labai juokinga.

— Aš nejuokauju, — pasakė jis. — Aš to nesugebėjau iki vienuoliktos klasės.

Savo klaidą jis suprato tik po kelių valandų. Jis ir Ketė gulėjo lovoje. Ji nors kartą — dėl to, kad su juo praleido visą dieną, — Aroną užmigdė savo kambaryje. Ji vilkėjo nuostabius apatinius, mažai odos dengiančias rausvas kelnaites su panašiais marškinėliais be rankovių, kurie atvėrė daug pilvo odos. Ji penkias minutes skaitė Stiveną Ambrouzą, tada užvertė knygą, lyg turėdama įdomesnį užsiėmimą.

— Jaučiuosi daug drąsiau.

— Dėl ko?

Ji nusijuokė manydama, jog jis ją erzina.

— Testo, kvailiuk. Stotyje atrodei toks atsipalaidavęs. Paskutinius du kartus, grįžęs namo, baisiai nervinaisi. Nekalbėjai su manim, nežaidei su Aronu. Šiandien tu kaip kitas žmogus.

— Tikriausiai pripratau.

Jo nuostabai, žmonos ranka pasuko tiesiai prie pimpalo.

— Praėjo daug laiko, — jį per apatinius trindama ranka, pasakė ji. — Žinau, kad paskutiniu metu buvau truputį susierzinusi.

— Viskas gerai, — pasakė jai. — Patyrėm daug streso.

Ketė jį pabučiavo, jis bučiavo žmoną. Todas nuo jos rankos jautė didėjantį susijaudinimą, tačiau silpnas skausmas priminė, kad jau dukart tą dieną mylėjosi. Gal jam sukietėti ir pavyks, taip jau yra buvę, bet nepavyks baigti, bent jau ne taip, kaip reikia. Jis palietė žmonos riešą.

— Žinai ką? — pasakė Todas. — Geriau nereikia.

Ji sudejavo.

— Kodėl ne?

— Man reikia taupyti jėgas rytojui. Geriau pataupysiu energiją

— Gal tu ir teisus, — pasakė ji.

Kitą dieną, Ketei įvažiavus į stotį, jis stengėsi atrodyti liūdnas ir pervargęs. Visai nebuvo sunku. Antra testo diena buvo ilga, tvanki ir betikslė. Sara su Liuse pasiliko namie — susitarti dar dėl vienos dienos Liusės priežiūros buvo neįmanoma, taigi Todas vienas kaip turistas vaikščiojo po Bostoną. Rytą jis praleido Niuberio gatvėje, tada, po pietų, tuščiame teatre žiūrėjo dieninį spektaklį. Vėliau, prieš grįždamas į stotį, jis greito maisto užkandinėje perskaitė kelis laikraščius.

Kai įlipo į mašiną, Ketė bandė slėpti nusivylimą. Vakarienės metu ji buvo tyli, įdėmiai stebėjo savo vyrą. Kai paklausė, kaip jam sekėsi egzamine, jis atsakė vieninteliu žodžiu:

— Siaubingai.

Tą naktį lovoje valandą skaitė. Išjungė lempą ir nusisukdama nuo jo apsivertė ant šono. Po ilgos tylos ji atsivertė ant nugaros.

— Todai?

— Mmm?

— Papasakok apie Sarą.

SEKMADIENIO BAŽNYČIA

Kaip nepraktikuojantis katalikas, Laris Munas visiškai nemėgo sekmadienio rytais anksti keltis, vilktis puošnius drabužius ir per visą miestą važiuoti į Šv. Ritos bažnyčią. Jam daug labiau patiko iš tėvo išmokta padedanti atsipalaiduoti spurgų valgymo ir laikraščio skaitymo rutina. Puikus ritualas, kuris, jo nuomone, tobulai tiko prie Dievo įsakymo — sekmadienį švęsk. Tačiau advokatas jam liepė eiti į bažnyčią, taigi jis pakluso.

Voltą Rudmaną iš kontoros Rudmanas ir Bošas jis sutiko, gavęs savo žmonos rašytinį perspėjimą apie skyrybas. Aptukęs, žilas, petnešas nešiojęs vyrukas Rudmanas jam buvo panašesnis į televizijoje advokatą vaidinantį aktorių, nei į tikrą teisininką. Jis nutaisęs protingą veidą išklausė Lario pasakojimą apie santuokos sunkumus.

— Man pinigai nerūpi, — pareiškė jam Laris. — Tiesiog nenoriu būti atskirtas nuo vaikų.

— Turi priežasčių bijoti, jog žmona bandys riboti jūsų bendravimą?

— Mano kantrybė labai silpna, — pripažino Laris. — Kartais sakau dalykus, kuriuos būtų geriau nutylėti.

— Vaikams?

— Jų motinai.

— Jiems girdint?

Laris linktelėjo.

— Ar taip atsitinka dažnai?

— Tik kelis kartus.

— Ir kiek metų jūs vedę?

— Aštuonerius metus. Kartais ji mane labai nervina, — bandydamas būti teisingas, pripažino Laris. — Kartais ir aš ją nervinu.

— Visko atsitinka, — tarė Rudmanas. — Net ir laimingose santuokose.

— Turiu pykčio valdymo problemų, — pripažino Laris. — Visiškai tą suprantu.

Laris, kaip tepdamasis losjonu po skutimosi, paplekšnojo sau per žandus.

— Tikrai nemalonu klausti, pone Munai, bet tai svarbu. Ar kada nors fiziškai smurtavote prieš savo žmoną ar vaikus?

— Žinoma, kad ne, — tarė Laris. — Niekada.

— Man labai palengvėjo tai išgirdus, — Rudmanas sau leido atsargiai nusišypsoti. — Taigi iš esmės, pagrindinis jūsų žmonos rūpestis — jūsų palaidas liežuvis?

— Jei šnekant atvirai, tai tiesiog kupranugario kuprą sulaužęs šiaudas.

Laris pasakė Rudmanui didžiausią nesutarimų priežastį: jis, sveikas trisdešimt trejų metų vyras, išėjo į atsargą ir gavo policijos neįgalumo pensiją. Jis paaiškino, jog tai vedė Džoaną iš proto. Ji manė, kad jis užsistovėjo vietoje, paskendo tinginystės ir savigailos pelkėje. Ji troško, kad jis susirastų darbą, domėtųsi pasauliu, dažniau išeitų iš namų.

— Galėtumėt su ja susitikti proceso viduryje? — pasiteiravo Rudmanas. — Nepakenktų ir per kelias kitas savaites pasiieškoti darbo. Padėtų netgi pareigos nepilnu etatu. Atvirai šnekant, jūsų metų bedarbis vyras teisėjo nesužavėtų.

— Aš nesu bedarbis, — pastebėjo Laris. — Aš išėjęs į atsargą.

— O kaip dėl mokyklos? — paklausė Rudmanas. — Gal galėtumėte eiti mokytis, įgyti naujų įgūdžių.

— Verčiau jau laiką leisčiau saugodamas savo vaikus. Girdėjote apie Ronį Makgorvį, tiesa?

— Neteko.

— Vaikų tvirkintojas.

Rudmano veide, kai išgirdo vardą, atsirado pasibjaurėjimo išraiška.

— Kažką mačiau laikraštyje. O gal ant telefono stulpo?

— Sunkara gyvena mūsų rajone, — pasakė Laris. — Mano svarbiausias užsiėmimas: saugoti savo vaikus nuo to iškrypėlio.

— Visiškai suprantama. Aš taip pat nervinčiausi, — Rudmanas pasižiūrėjo į laikrodį. — Turėčiau dar ką nors žinoti?

— Ji nori, kad vaikščiočiau į bažnyčią, — pasakė Laris. — Mano, kad turėčiau rodyti geresnį pavyzdį vaikams.

— Jai tai svarbu?

— Labai, — pasakė Laris. — Ji arši katalikė.

— Kodėl nesutinkate? Bent jau kelis ateinančius mėnesius, kol išsiaiškinsime dėl vaikų globos.

— Tačiau aš ateistas, — prieštaravo Laris.

Rudmanas jį tyrinėjo iš kitos stalo pusės. Nepaisant putnaus, linksmo veido, jo akys galėjo atrodyti plieninės, ir visai neblogai veikė prisiekusiuosius.

— Padarykite sau paslaugą, pone Munai, — patarė jis. — Kuriam laikui išmeskite tą žodį iš savo žodyno. Ir sekmadienį nueikite į bažnyčią.

Tą naktį, daugiau nei prieš dešimt metų, kai jie susitiko, nei Laris, nei jo greit būsianti buvusi žmona jokių prizų už aktyvų tikėjimą Dievu nebūtų laimėję. Jei jie būtų artimai sekę bažnyčios, pagal kurios dorovę buvo auklėjami, mokymą, Džoana tikrai nebūtų dalyvavusi Kahlua klube ketvirtadienio vakaro Mis Speneliai konkurse ir Laris — kartu su draugu tvarkdariu, milžinišku nekalbiu vyru, žinomu Djuko vardu — tikriausiai nebūtų ant keturių finalininkių kibirais pylę šaltą vandenį. (Džoana užėmė kiek nuviliančią trečią vietą, tačiau Laris, prisigėręs tekilos, jai paaiškino, jog taip atsitiko todėl, kad jis tebuvo vandens pilstytojas, o ne teisėjas, kuris, jo kuklia nuomone, turėjo pasitikrinti savo žlibas akis.)

Nepaisant jų meilės kontraceptikams ir priešvedybiniam seksui (pirmąją pažinties naktį!) — nutylint jų teorinį pasiruošimą nutraukti nelauktą nėštumą, jei netyčia prireiktų, kažkokiu giliu, nieko bendra su religija neturinčiu, bet nuo auklėjimo priklausančiu būdu manėsi esą geri katalikai. Jie buvo tokie patys katalikai, kaip ir kiti amerikiečiai, tai buvo jų prigimtinė teisė, pilietybės rūšis, kurią tėvai perdavė jiems, o jie perduos vaikams, nepaisant to, jog jie nelabai kreipė dėmesį į Vatikano požiūrį dėl tokių problemų, kaip šlapių marškinėlių konkursai ir abortai.

Kitaip nei Džoana, Laris iki aštuntos klasės lankė katalikišką dabar jau uždarytą Šv. Antano mokyklą — tais laikais jie leido senoms pamišusioms vienuolėms mokyti; stebuklas, kad jis ir jo klasės draugai išvis išmoko skaityti — ir net trumpai patarnavo mišioms — paprastai padėdamas Tėvui Makmanusui, jaunam, aktyviam kunigui, kuriam labai patiko aktyvios krepšinio varžybos ir kuris iš tiesų pabėgo su karšta Deivo Michaleko mama, dievobaiminga, subrendusia, seksualia moterimi, kuri praverdavo lūpas ir bendraudama kaišiodavo liežuvį taip lėtai, kad Laris iškart susijaudindavo. Tiesą sakant, taip atsitikdavo ir tėvui Makui, tačiau jie apie tai po pamaldų nediskutuodavo. Praūžus baisiam skandalui, buvęs kunigas ir buvusi ponia Michalek persikraustė į kitą miestą, kur atidarė vaizdo įrašų parduotuvę, pavadintą Ponas Filmas. Jiems visai neblogai sekėsi, kol netoliese buvo atidaryta Blockbuster tinklo parduotuvė, ir jie perkelis mėnesius bankrutavo.

Nepaisant to, kad santykių pradžioje jų požiūris į religiją buvo maždaug vienodas, per pastaruosius dešimt metų jų požiūriai išsiskyrė. Jis galėjo nurodyti tikslią jų teologinio konflikto pradžios akimirką. Tai įvyko pirmaisiais santuokos metais, anksti šeštadienio rytą, kai jie daugiau nei metus bandė susilaukti vaiko. Būtent tą rytą Džoanos mėnesinės vėlavo net savaitę ir abu tikėjo, jog pagaliau jiems pasisekė. Jie mylėjosi neįprastai švelniai, pagerbdami pačią gyvenimo paslaptį, tačiau baigę ant paklodžių ir savo kūnų pamatė daug kraujo. Džoana nuėjo į vonią nusiprausti; per uždarytas duris Laris girdėjo ją verkiant. Tačiau, kai ji išėjo iš vonios, virš įkloto vilkėdama senas gėlėtas kelnes, jos ašaros jau buvo išdžiūvusios.

— Atsiprašau, — kai ji atsigulė šalia, glostydamas plaukus, tarė Laris. — Maniau, jau pavyko.

Ji apsivertė ant šono ir narsiai žiūrėjo vyrui į akis.

— Svarsčiau, — pasakė ji. — Gal tiesiog Dievas nenori, kad mes turėtume vaikų?

Jos pastaba Lariui pasirodė kaip smūgis per veidą.

— Kodėl Dievui turėtų rūpėti? Visame pasaulyje milijonai žmonių susilaukia vaikų. Kuo Jam mes nepatinkam?

— Nesu tikra, — pripažino ji. — Juk negalim visada žinoti, ko Jis nori. Mums tiesiog reikia su tuo susitaikyti.

— Manau, reikia apsilankyti Džono ir Karen rekomenduotoje vaisingumo klinikoje. Tai galėtų būti mechaninė problema, koks nors blokas, ar kas nors panašaus. Juk galima ir operuoti.

— Arba tai yra Dievo valia.

— Klausyk, — pasakė jis. — Ne viskas yra Dievo valia. Jei sugenda vaizdo grotuvas, tai atsitinka ne todėl, kad Dievas nenori, kad tu žiūrėtum filmą.

— Nesišaipyk iš manęs, Lari.

— Aš tiesiog sakau, kad jei sugenda vaizdo grotuvas, tu jo neneši pas kunigą. Neši jį į taisyklą.

— Mes-gyvi organizmai, — pastebėjo ji. — Mes-ne vaizdo grotuvai.

— Mūsų kūnai yra mašinos, — pasakė jis. — Kartais juos tereikia truputį pareguliuoti.

Tą dieną Džoana nuėjo išpažinties, pirmosios per nežinia kelerius metus, o sekmadienį nukako į bažnyčią. Tačiau pirmadienį ji paskambino į vaisingumo kliniką ir susitarė dėl preliminarios apžiūros.

Jų palengvėjimui, tačiau Lario ilgalaikiui liūdesiui, problemą rado visai nesunkiai: jo spermoje buvo taip mažai spermatozoidų, kad apvaisinimo galimybė normalios sueities metu buvo „labai neįtikėtina”. Daktaras rekomendavo dirbtinį apvaisinimą ir, nepaisant to, kad toks procesas buvo labai abejotinas „Dievo valios” pavyzdys, Džoana neprieštaravo.

— Norėčiau, kad būtume sužinoję seniau, — išeidamas iš klinikos, pasakė jis. — Būtume sutaupę daug pinigų prezervatyvams.

Džoana pastojo iš pirmo karto, bet persileido antrajame trimestre. Tai buvo skausminga ir baisi patirtis, kurią ji iškentė, Lario nuomone, su kiek gąsdinančiu, bet ir žavėtinu stoicizmu.

— Palieku tai Dievo rankose, — pasakė ji. — Pati nieko valdyti negaliu.

Truputį finansiškai padėjus tėvams, jie pabandė ir antrą kartą. Šį kartą rezultatas buvo sėkmingas, tačiau pats nėštumas gana sunkus. Paskutines aštuonias savaites Džoana nuolat gulėjo lovoje. Visą šį laiką ji kalbėjo rožinį ir skaitė Bibliją, žiūrėjo televizorių (ji turėjo silpnybę TV parduotuvei ir filmui Taksi, kurio kartojimų stengėsi nepraleisti). Kai gimė dvyniai, jos pirmi žodžiai buvo skirti ne gydytojui ar seselei, kurie jai padėjo gimdyti, net ne vaikų tėvui, kuris viso vienuolikos valandų gimdymo metu laikė ją už rankos ir linksmino, bet Dangiškam Tėvui.

— Ačiū tau, Jėzau! — išlemeno moteris, kai du dvynius padėjo jai ant krūtinės. Dėkojo įkvėptai, kaip Alabamos bažnyčios choro dainininkė. — Ačiū tau, Dieve!

Net tą laimingą akimirką Laris vos įstengė paslėpti susierzinimą.

Kas atsitiko? — norėjo paklausti Laris. — Ar Dievas persigalvojo? Gal jis staiga nusprendė, kad mes galim turėti vaikų?

Tuo pačiu metu jo širdis buvo tokia pilna džiaugsmo — berniukai buvo sveiki ir gražūs, jis planavo juos išmokyti žaisti futbolą ir krepšinį bei važiuoti stovyklauti ir nuoširdžiai troško jausti savo žmonos tikėjimą. Jis būtų buvęs labai laimingas, galėdamas pakelti akis į dangų ir padėkoti Visagaliui, visažiniui griežtai mylinčiam vaikystės Dievui. Deja, to padaryti ramiu veidu jam nebūtų pavykę.

Vyras tikėjosi, kad pagimdžius vaikus Džoanos religingumas sumažės, tačiau jis tik suintensyvėjo. Ji tapo fanatiška bažnyčios lankytoja ir puolėsi įkalbinėti jį vaikščioti kartu. Taip pat ji norėjo, kad jis eitų komunijos. Iš dalies, ji visko iš jo reikalavo dėl naudos jam pačiam, bet, kita vertus, dėl to, jog norėjo užauginti dvynius gerais katalikais. Manydamas, kad valanda apsimetinėjimo buvo verta ramaus harmoningo gyvenimo, Laris pakluso žmonai ir vaikščiojo į bažnyčią. Tai tęsėsi visus metus, iki 1998 metų rudens, kai jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.

Tų metų žiemą Muno tėvui diagnozavo plaučių vėžį. Jis plito greitai, tačiau žudė lėtai. Prieš mirtį vyrui teko ilgai pasikankinti, kenčiant milžiniškus skausmus, ir jaustis pažemintam. Tokia mirtis tiko tokiems žmonėms, kaip Hitleris ar Džefris Dameris. Tačiau tikrai ne tokiems linksmiems vyrukams, kurie trisdešimt septynerius metus iki nukritimo dirbo uošvio automobilių dalių parduotuvėje ir pensija džiaugėsi vos tris mėnesius, po kurių gydytojas paskelbė mirties nuosprendį.

Praėjus maždaug mėnesiui po laidotuvių, Laris stovėjo Belingtono prekybos centre, žiūrėdamas žemyn į ginkluotą nusikaltėlį, kurį ką tik peršovė į kaklą adrenalino antplūdžio sukeltos panikos metu. Jis pradėjo suprasti, kad „nusikaltėlis” paprasčiausiai tebuvo mielas vaikis, o „ginklas” — plastmasinis žaislas, atrodantis taip neįtikinamai, kad Laris manė viską esant kažkokiu kosminiu pokštu.

Dvi jo gyvenimą viena po kitos užgriuvusios tragedijos — atmintyje atrodė, kad viskas įvyko tuo pačiu metu, lyg jis tiesiai iš kapinių būtų atėjęs į parduotuvę — tik patvirtino tą, ką jis seniai įtarė. Pasaulis yra žiauri ir beprasmė vieta, kur, nepaisant žmonių gerumo ar blogumo, jiems atsitinka vienodai geri ar blogi dalykai. Jie tiesiog atsitiko. Ir jei koks nors Dievas visą tai valdė, tarnaudamas kokiam nors dieviškam tikslui (kaip tvirtino Džoana), tada Dievas buvo šiknius, ar, geriausiu atveju, nevykėlis. Bet kuriuo atveju Lariui Munui ar bet kuriam kitam žmogui, norinčiam gyventi normalų gyvenimą ir apsaugoti mylimus žmones nuo sužeidimų, liūdesio ir mirties, Dievas buvo visiškai nereikalingas.

— Juokauji? — jam bandant šį savo požiūrį paaiškinti žmonai, paklausė ji. — Manai, Dievas yra šiknius?

— Maždaug.

— Turiu tau naujieną, — pasakė jam. — Jis apie tave irgi tikriausiai itin gerai negalvoja, Lari Munai.

— Jeigu tau rūpi, tai Dievas gali degt pragare, — iškošė Laris. — Žinoma, iškart, kai tik baigs bučiuoti man užpakalį.

— Prisiekiu, — tarė ji. — Jei nors kartą išgirsiu tave taip kalbant prie berniukų...

— Ką? Ką padarysi?

Ji pradėjo kažką sakyti, bet sustojo. Laris, jausdamasis laimėjęs, nuėjo šalin. Tačiau vėliau, kai pagaliau nusiramino ir viską šaltai apgalvojo, suprato, jog nuo tos akimirkos jų santykiai pasikeitė.

Su žaviai kalta veido išraiška padaužiškame veide, Sandra Bulok nusiėmė šokoladu glaistytą spurgą nuo vakarinės suknelės ir atidavė ją kažkokiam britų aktoriui, kuris ne visiškai ¿tikinamai vaidino homoseksualą. Mei, viltingai žvilgtelėdama į Ronį, sukikeno.

— Kaip miela, — pastebėjo ji.

Ronis lėtai pasisuko, nužvelgė ją savo didingu žvilgsniu, lyg būtų koks nors Harvardo profesorius, o ne bedarbis, sėdėjęs kalėjime sargas.

— Kažkokia nesąmonė, — pasakė jis.

— Ji alkana, — paaiškino Mei. — Bando pasislėpti skanėstų.

— Tai suprantu, mam. Betgi vidurnaktis.

— Na ir kas?

— Kodėl spurgų padėklas mėtosi vidury nakties?

— Ten vyksta grožio konkursas. Jie maistą palieka merginoms.

— Merginos turėtų miegoti.

— Kažkas jas ten padėjo ir pamiršo.

— Kurioj tu gyveni planetoj? Niekas nepamiršta spurgų padėklo.

— Nebūk toks įkyruolis.

— Ko tu iš manęs nori? Tas filmas visiškai kvailas.

Po Mei kūną kaip liga pasklido pažįstamas pralaimėjimo jausmas. Ji tenorėjo atitraukti sūnaus dėmesį nuo bėdų ramiu šeštadienio vakaru namuose, su filmu ir dubeniu spragintų kukurūzų. Ji matė, kad kažkas jį kamuoja, liūdina.

Kai tik grįžo namo, Ronis bent jau stengėsi ieškoti darbo, galvoti apie ateitį, net kartais mandagiai kreiptis į savo mamą.

Tačiau po prieš kelias savaites vykusio aklo pasimatymo, optimizmas dingo. Jis pasidavė. Net neapsimetinėjo skaitąs darbo skelbimus ir kategoriškai atsisakė bendrauti su atsakiusiomis į jo reklamą moterimis. Tiesiog trynėsi namuose ir skundėsi, kad per televizorių nerodo nieko gera. Šį vakarą jis atrodė ypač susijaudinęs. Supo koją ir muistėsi ant sofos. Elgėsi kaip vėluodamas į svarbų susitikimą, bet, deja, užstrigęs kamštyje.

— Negaliu patikėti, — murmėjo jis. — Visa parduotuvė pilna filmų, o mes žiūrim šitą šūdą.

Sandra Bulok šnekėjo su gražiu vyru, sakė paliekanti grožio konkursą. Galėjai aiškiai matyti, kaip smarkiai ji patiko gražiajam vyrukui; net tada, kai tas atsikando šokoladinio batonėlio, visiems atrodė, jog ims ir pabučiuos.

— Ji su ta suknele atrodo labai gražiai, — tarė Mei. — Filmo pradžioje buvo nuobodoka, bet dabar jos patrauklumas išryškėjo.

— Ji bjaurusis ančiukas, — suburbėjo Ronis. — Net atsilikėlis galėjo sukurti šitą filmą.

— Na, man jis patinka.

Moteris pasirinko filmą Mis Slaptoji agentė, nes jis atrodė lengvas, linksmas, ne per daug rimtas ar niūrus, be sekso scenų ar keiksmažodžių, kas taip dažna šiuolaikiniame kine. Ji su Berta išsinuomojo filmą prieš kelis mėnesius ir juokėsi iki nugriuvimo. Gal čia šuo ir pakastas? — suprato Mei. Gal jai nereikėjo užsiminti apie Bertą? Viskas, kas jai patiko, iškart tapdavo bjauru Roniui. Jis prisiversdavo specialiai nekęsti to dalyko.

— Ši vieta labai juokinga, — pasakė Mei, kai prasidėjo talentų konkursas. — Tau šita vieta labai patiks.

Sandros Bulok išvaizda buvo labai keista. Ji vilkėjo raukšlėtą trumpą suknelę, o plaukus buvo susipynusi į kasas. Ji „grojo”, trindama pirštų galais taurių, pripildytų vandeniu, briaunas, ir visa tai visai neblogai skambėjo. Žiūrovams ji labai patiko. Tačiau tada kažkoks vyrukas kaubojiška skrybėlė pradėjo slinkti scenos link. Kai sujudėjo jo lietpaltis, galima buvo įžvelgti pistoletą.

— Tikiuosi, jis ją nušaus, — murmėjo Ronis. — Išlaisvintų iš kančių.

— Jei nepatinka, eik paskaityk knygą ar dar ką. Ir baik pagaliau muistytis. Su ta koja varai mane iš proto.

Ronis stengėsi sėdėti ramiai, bet ji matė, kad jis trykšta energija. Sūnus atrodė kaip neramus paauglys: viena akimi stebeilijosi į duris, nuolat judėjo. Mei tai nepatiko; taip pat jis elgėsi tą rytą, kai pasirodė mažajai skautei.

— Nežinau, kas blogai, — pasakė jis. — Negaliu skaityti. Atrodo, lyg būčiau pamiršęs, kaip reikia susikaupti.

Ji, atsilygindama tuo pačiu ir nesakiusi nė žodžio, nusisuko į televizorių. Britas kimšo pagalvėles į Sandros Bulok maudymosi kostiumėlį, vis įkišdamas ranką į liemenėlę. Ronis juokėsi, bet jo juoke buvo kažkas, kas moterį nervino, priminė jai dalykus, apie kuriuos jai galvoti nepatiko.

— Norėčiau, kad tu būtum tai merginai malonesnis, — pasakė Mei. — Tai, kurią vežeisi vakarieniauti.

— Kada tu apie ją pamirši? Sakiau gi, kad ji ne mano skonio.

— Žinau viską apie tavo skonį, — tarė Mei.

— Nieko nesupranti, mam. Jai atsisukę keli varžteliai.

Mei prikando liežuvį. Ronis nieko nežinojo, bet praėjus kelioms dienoms po pasimatymo motina paskambino Šeilai. Ji nenorėjo kištis, bet buvo smalsu, o Ronis atsisakė ką nors pasakoti. Nepasakojo net ką valgė vakarienės. Mergina dosniai smulkmenų nežarstė. Ronis dėl to pasirodė teisus: ji buvo truputį priekvailė, — bet Mei puikiai suprato, kad Ronis kaip džentelmenas tikrai nesielgė.

— Turėtum žmonėms suteikti galimybę, — pasakė ji. — Juk pasaulyje nėra tavęs laukiančios tobulos moters.

— Žinai, ko mums reikia? — staiga tarė Ronis. — Kompiuterio.

— Ką tu veiktum su kompiuteriu?

Ronis prieš atsakydamas trumpai pagalvojo.

— Elektroniniam paštui, — pasakė jis.

— Ir kam gi tu rašysi? — svarstė Mei.

— Ne tik tam, — skaičiavo pirštais Ronis. — Internetu galima sumokėti mokesčius, žaisti žaidimus, užsakyti lėktuvo bilietus ir daug kitų dalykų. Visi turi kompiuterius.

— Jie per brangūs.

— Jei išmokčiau naudotis kompiuteriu, — aiškino Ronis, — turėčiau daug daugiau galimybių susirasti darbą. Tai rašo kiekvienoje reklamoje. Šiandien ir šiame amžiuje be kompiuterinio raštingumo esi niekas. Tikriausiai už penkis šimtus dolerių galėtume gauti kokį nors naudotą.

Mei išsigando. Ji žinojo, kaip veikia Ronio protas. Kai jis pradėdavo šnekėti taip apgalvotai ir sklandžiai, jeigu jau kokia mintis šaudavo į galvą, reikėjo suprasti, kad jis sugalvojo kažką negera.

— Žinau, kodėl tau reikia kompiuterio, — pasakė ji. — Manai, neskaitau laikraščių?

— Ką? — Ronis vaidino vieną iš mėgstamiausių savo vaidmenų — nekaltąjį. — Nesuprantu, apie ką čia kalbi.

— Nori pažiūrėti paveiksliukų.

— Kokių paveiksliukų?

Mei neatsakė. Kai jį nuteisė, prieš kelerius metus ji rado Ronio paveiksliukų. Jo spintoje laikytame lagamine — turėjo visą kolekciją. Pripažindama, jog jos sūnus tikrai nesveikas, gal net pabaisa, ji verkdama vonioje juos sudegino.

— Nenoriu žiūrinėti į paveiksliukus, mam. Prisiekiu Dievu. Su visu tuo jau baigiau.

Ronis buvo toks geras aktorius, kad Mei beveik patikėjo, jog jis sako tiesą. Tačiau ji savo sūnų pakankamai gerai pažinojo.

— Nuo kompiuterių laikykis kuo toliau, — griežtai pasakė jam. — Ir dar kai ką pasakysiu... Noriu, kad rytoj su manim eitum į bažnyčią.

— Jokiu būdu, — nukirto Ronis. — Į bažnyčią nieku gyvu neisiu.

— Nagi, — tarė jam Mei. — Tavo gyvenime reikia kažko teigiama.

— Tam man ir reikia kompiuterio.

— Baigsi tu su tuo kompiuteriu ar ne?

— Anksčiau ar vėliau vis vien jį nusipirksiu, — pasakė Ronis. — Nesvarbu, patinka tau ar ne.

— Ką tai turėtų reikšti?

— Nenoriu to sakyti, mam, bet tu visą laiką šalia nebūsi, kad mane sulaikytum.

— Visiška tiesa, — sutiko su juo Mei. — Tikriausiai iškeliausiu greičiau nei tu manai.

Mei tai sakant, kažkas jos širdyje lūžo. Juk tai buvo tiesa. Kažkas su ja buvo negerai. Galvos skausmai, nuo kurių nepadėjo aspirinas. Galvos svaigulys vos atsistojus. Vien per pastarąją savaitę ji dukart atsibudo ant miegamojo grindų ir net nenutuokė, kaip ten atsidūrė.

— Ką darysi, kai aš mirsiu? — drebančiu balsu atsakymo reikalavo ji. — Kas tada tavim rūpinsis?

Ronis atsisėdo arčiau sofos atlošo. Jis apkabino mamos pečius ir lengvai suspaudė. Tai buvo pirmas kartas per kelias savaites, kai jis ją palietė. Ašaros, lyg iš didelės šlapios kempinės, pasipylė jai iš akių.

— Kas yra, mam?

— Blogai jaučiuosi, Roni.

— Kodėl neini pas gydytoją?

— Ir ką jie padarys? Aš sena. Gal jau ateina mano laikas?

Mei padėjo ranką sūnui ant skruosto. Ji matė, koks jis išsigandęs.

— Eime rytoj į bažnyčią. Pasimelsk už savo sergančią motiną.

— Gerai, — pasakė jis. — Tačiau nemanau, kad Dievas labai manęs klausys.

— Jis klauso visų, — tikino ji. — Mes visi-Jo vaikai. Visi iki vieno.

Ronis vėl suspaudė jos petį.

— Viskas tau bus gerai, mam. Žinau tai.

Mei kūktelėjo ir nusišypsojo.

— Žiūrėk filmą, — pasakė ji. — Čia įdomiausia vieta.

Vienintelis dalykas, Lariui patikęs lankantis bažnyčioje, buvo Džoana, kuri sumišo ir nuliūdo, jį pamačiusi. Pirmą sekmadienį jos veide šiuos jausmus jis pamatė, eidamas komunijos — išpažintį praleido, mat, kaip ateistas, jautėsi galįs ignoruoti tam tikras katalikų doktrinas-ir grįždamas nuo altoriaus praėjo jos suolą. Berniukų veidai nušvito džiaugsmu vien jį pamačius; jie tampė motinos ranką, šnibždėjo ir rodė jo pusėn, tokiu būdu priversdami Džoaną nutraukti spoksojimo tiesiai prieš save ir apsimetinėjimo, jog vyro nepastebi, strategiją. Ji, apsimesdama nustebusi, žvilgtelėjo jo pusėn, išspaudė mažą šypseną, tačiau jos akyse liko įtarumo ir priešiškumo ugnelės.

Kai jis „netyčia” atsitrenkė į Džoaną po pamaldų, ji elgėsi truputį geriau. Žinoma, to susidūrimo išvengti buvo beveik neįmanoma, nes Laris atsistojo ant kelio, vedančio nuo pagrindinio įėjimo į stovėjimo aikštelę. Laukti jam teko beveik penkiolika minučių, kol ji priešais bažnyčią plepėjo su draugais ir pažįstamais. Galiausiai ji įsitraukė, Lario nuomone, į draugiškesnį nei įprastą pokalbį su nigeriečiu kunigu: lieknu, vabališkomis akimis vyru, kuris kalbėjo su akcentu ir buvo pasipūtęs, o vardas buvo neištariamas — Nagubis ar Ganubis — kažkas panašaus. Laris manė, jog šventikas yra gėjus — dėl akcento bei teatriškų judesių, bet pakeitė nuomonę pastebėjęs, kiek tėvas Ubangis dėmesio skiria Džoanai, kuri, kaip paprastai, bažnyčion atėjo apsirengusi taip, lyg Purvini šokiai būtų aštuntasis sakramentas — trumpas sijonas, paprastos juodos kojinės, netvirti aukštakulniai bateliai ir aptempta raudona palaidinė, kurią pamačius visiems buvo aišku, kodėl ji kadaise varžėsi dėl Mis Speneliai titulo. Ji ir Laris dėl sekmadieninių drabužių pykosi ir anksčiau; prakeiktą posakį „supista kekšė”, dėl kurio jie išsiskyrė, įkvėpė liepos karščio bangos metu pamaldose jos vilkėtos suknelės gili iškirptė. Jos pasiteisinimas visada buvo tas pats: būdama seselė, didžiąją laiko dalį ji praleisdavo vilkėdama bjaurią uniformą; nejaugi nenusipelnė nors vieną dieną per savaitę atrodyti gražiai?

Tėvas Banugis tikrai manė taip pat. Ji vis lietė jo ranką ir linksėjo taip žemai, jog galėjai pamanyti, kad kalba ne Džoana, bet jos papai. Pašnekovai ėmė iš kažko juoktis, jų linksmumas buvo toks ištęstas ir perdėtas, jog buvo girdėti net iš trisdešimties metrų atstumo. Jis negalėjo nesusinervinti. Kas gi galėtų būti taip juokinga pusę dešimtos ryto? Nejaugi Afrikoje nebuvo milijonų badaujančių vaikų? Jis beveik nusprendė nueiti ir sutrukdyti jų meilikavimus, bet jo įsikišimo neprireikė, nes Džoana ir tėvas Nuganbis apsikabino šalikelėje. Jų apsikabinimas buvo toks nederamai tvirtas, jog Laris atsiminė tolimos praeities skandalą.

Jėzau Kristau, — galvojo jis. — Dar viena ponia Michalek. Po kelių dienų jie jau atidarinės vaizdajuosčių parduotuvę.

Visą šį laiką dvyniai paklusniai stovėjo šalia motinos. Jie atrodė kaip maži rimti angelėliai baltais trumparankoviais marškiniais ir prisegamais kaklaraiščiais, tačiau kai tik kunigas nusisuko, jie pradėjo stumdytis ir kažkuo skųstis. Žinoma, to pastebėti Džoana nesiteikė. Kaip visada efektyviai, ji paėmė vaikus už rankos ir timptelėjo ton pačion pusėn, kur stovėjo Laris.

Vaikai tėvą pamatę labai apsidžiaugė, ištrūko iš motinos ir pasileido bėgti link jo. Nuo paskutinio karto, kai matė juos, praėjo tik diena — Džoana jam leisdavo šeštadieniais susitikti su berniukais, bet jis vis tiek jautėsi ištroškęs bendrauti. Vien pamačius juos atbėgant, vyrui prašviesėjo visa diena. Taip buvo nuo tada, kai jie pradėjo lankyti vaikų darželį, o jis turėjo visas darbo dienas kentėti, nes dvynių nebuvo šalia. Apkabino juos, ir laikydamiesi už rankų leidosi ramiai eiti Džoanos link. Jei nebūtų reikėję garbinti Dievo, Laris mielai reguliariai lankytų bažnyčią.

— Na na, — tarė Džoana. — Argi tai ne sūnus palaidūnas?

Laris atkišo žandą sveikinimosi bučiniui, bet Džoana praėjo pro šalį ir toliau ėjo link stovėjimo aikštelės, priversdama Larį apsisukti ir skubėti paskui. Tai nebuvo lengva, nes ji skuodė greitai, net su aukštakulniais. Jam eiti buvo sunkiau dėl dviejų judančių berniukų papildomo svorio. Kai pagaliau pasivijo žmoną, ji buvo atrakinusi automatines mašinos duris.

— Ką, žmonės nesidžiaugia, pamatę sūnų palaidūną? — paklausė jis, paleisdamas sūnus.

Džoana atidarė galines duris.

— Vidun, vaikai.

Berniukai įlipo vidun, bet Gregoris dar spėjo paklausti, ar tėtis kartu pietaus. Laris viltingai gūžtelėjo.

— Ne šiandien, — tarė Džoana.

Ji, nusivylusiems dvyniams vaitojant, vaidindama patenkintą, uždarė duris.

— Neblogai, — tarė ji. — Ėjai komunijos ir visa kita.

— Atrodai nuostabiai, — pasakė jai Laris. — Gal eikim vakare išgerti, apie viską pasikalbėtume?

Jos šypsena išnyko.

— Nesielk taip, Lari.

— Pasiilgau tavęs. Nuo kada tai nusikaltimas?

Viena Džoanos savybių buvo ta, kad ji galėjo būti kieta, bet tai ilgai netrukdavo. Staiga ji atrodė, lyg ketintų apsižliumbti.

— Reikėjo geriau elgtis, kai dar turėjai šansą.

— Bandau, mažyte. Nejaugi to nematai?

— Matau, Lari. Tiesiog per maža, ir per vėlu.

Ji, lyg bijodama dėl savo saugumo, pasislėpė už mašinos, prie vairuotojo durelių.

— Tikriausiai kunigas dabar žnaibosi, — pasakė Laris.

Džoana atidarė dureles, bet vidun nelipo. Ji, parodydama, kad praranda susidomėjimą, atsiduso.

— Kodėl gi?

— Mačiau, kaip jis į tave žiūri, — skatindamas tai paneigti, šyptelėjo jis. — Tikriausiai celibato įžadai žiauriai užknisa.

Šv. Ritos bažnyčioje Laris lankėsi tik trečią savaitę, bet jautėsi kaip nuolatinis lankytojas. Sėsdamasis į savo dabar jau nuolatinę vietą — dešinėje, ketvirtoje eilėje nuo galo, prie pat tako — jis, draugiškai linkėdamas labo ryto, linksėjo kaimynams. Atėjo visa gauja: apdribęs vyrukas pleiskanota galva, kvarteto baritonas, nervingas vidutinio amžiaus sutvėrimas, ponia, kuri ant kaklo laikė pasikabinusi astmos inhaliatorių, pasitempęs senyvas žmogus kareiviška šukuosena, kuris, sprendžiant iš pastarųjų dviejų savaičių, per visas pamaldas tyliai virkaudavo ir tik retkarčiais išsipūsdavo nosį.

Šią vietą Laris pasirinko ne tiek dėl solidarumo nepritapėliams ir vienišiams, kuriems labiau patiko bažnyčios galas. Žinoma, jis nesigėdijo tarp jų sėdėti — tiek dėl to, kad iš ten buvo gerai matyti Džoana ir berniukai. Jie sėdėdavo kairėje pusėje, maždaug dvyliktoje eilėje, sekcijoje, kurią mėgo šeimos su mažais vaikais. Jam patiko galios jausmas, kurį jautė, galėdamas nepastebėtas stebėti žmoną. Jis žinojo, jog ji tikriausiai norėjo apsisukti ir išsiaiškinti, kur jis sėdi, bet savigarba ir užsispyrimas to neleido. Laimei, berniukai tokių apribojimų nepripažino. Kuris nors iš jų kas kelias minutes atsisukdavo Lario pusėn, droviai nusišypsodavo ar pamodavo, į šiuos judesius jis atsakydavo santūriai pakeldamas nykščius.

Prasidėjo pamaldos, ir Laris kartu su visais atsistojo. Jis maloniai nustebo pamatęs, kad Džoana mūvi kelnes. Jos buvo juodos, aptemptos ir be užpakalinių, vaizdą gadinančių kišenių. Ji vilkėjo stebuklinguosius apatinius, kurie veikė tiksliai taip, kaip ir reklamavo etiketė — pasirūpino, kad dingtų negražios įdegio linijos. Jei nebūtų žinojęs, būtų manęs, jog moteris apatinių iš viso nevilkėjo. Bet kuriuo atveju, Džoanos užpakalis šlovingai švietė, ir per kitas keturiasdešimt penkias minutes jis turės pakankamai progų jį pagarbiai ir žavėdamasis apžiūrėti. Tikriausiai tokių sekmadieninių pamaldų Popiežius nebūtų palaiminęs, bet Laris numanė, jog Jo Šventenybė nebuvo subinių gerbėjas.

Lario žavėjimasis žmonos krūtimis bėgant metams sumenko — nėštumas ir maitinimas krūtimi jas pakeitė tiek fiziškai, tiek idėjiškai, tačiau jo žavėjimasis jos užpakaliu liko nepakitęs, net kai prasidėjo neišvengiamas vidutinio amžiaus pilnėjimas. Džoana pirma pripažino, kad jos užpakalis išsiplėtė, bet atrodė gražiai ir patraukliai. Jis tapo dar apvalesnis ir minkštesnis, bet neprarado savo pagrindinės formos. Ji nervinosi dėl daugelio dalykų, bet slėpti užpakalio, skirtingai nei daugelis jos bendraamžių, nebandė. Jos kelnės buvo aptemptos, sijonai — trumpi, šortai — dar trumpesni. Net bažnyčioje ji laiminga džiugino pasauliui akis. Ir net nemanykite, kad pasaulis — ar bent jau Laris Munas — nebuvo dėkingas.

Gana keista, o iš tikrųjų liūdnai ironiška, bet dabar, kai jie išsiskyrė, Laris jos troško daug labiau, nei per paskutinius dvejus jų santuokos metus. Nuo tada, kai nuo jo kulkos mirė vargšas Antuanas Harisas, jis tarp kitų malonumų nebenorėjo sekso. Pradėti visuomet bandė Džoana, o Lariui dažnai nepavykdavo atlikti savo vaidmens. Tai net pasiekė tašką, kai ji pradėjo jam siūlyti viagrą, kuri, dabar atsimenant viską, atrodė kaip gera mintis, bet tada tebuvo ¡žeidimas. Po kiek laiko jį pradėjo erzinti žmonos seksualumas, jis net jautė, kad tai kelia pavojų. Todėl jis ir pykdavo, kai ji apsirengdavo it prostitutė. Tuo pačiu metu jis didžiavosi, turėdamas tokią ypač seksualią žmoną, didžiavosi, kad kadaise buvo pakankamai vyriškas ją suvilioti. Jis didžiavosi, nepaisant to, kad nebežinojo, ką su ja veikti.

Tačiau dabar, kai moteris jį paliko, nebegalėjo būti tikras, kad Džoanos kūnas priklausys jam — jis nematė jos keliantis ryte ar nusivelkant uniformą vakare — suprato vėl jos trokštąs. Jis jos troško lygiai taip pat, kaip ir tada, kai jis tebuvo Kahlua apsaugininkas, smokingą vilkintis jaunikis ar naujokas policininkas per pietus, su ginklo diržu, nuleistu ties kulkšnimis. Jis buvo įsitikinęs, jog viagros jam nebereikia. Tačiau viskas buvo perniek, nes žmona nuo jo tolo ir jis tegalėjo stebėti iš toli ir svajoti, kad viskas galėtų būti kitaip.

Dėl savo įdomaus užsiėmimo jis nepastebėjo, kaip Ronaldas Džeimsas Makgorvis su motina įžengė į šventuosius namus. Jie gal dešimt minučių pavėlavo, atėjo prasidėjus pamaldoms ir turėjo praeiti tiesiai pro jį.

Vėliau vyras svarstė, kodėl jie tiesiog neatsisėdo gale. Jei jie būtų ramiai atsisėdę paskutinėje eilėje, galbūt nieko nebūtų atsitikę. Tačiau, vietoj to, jie perėjo tiesiai per vidurį bažnyčios ir įlindo į tik pora eilių už Džoanos ir vaikų esančią eilę.

Laris, nesuprasdamas priežasties, pastebėjo jų atėjimo sukeltą trukdį. Jis prasidėjo kaip bendras šnabždesys, kuris garsėjo tol, kol nebesigirdėjo tėvo Mugabės — Laris pagaliau įsiminė jo pavardę, — kuris prispaudė prie lūpų pirštą ir pradėjo juos tildyti. Atrodė, lyg jis tildytų būrį neklusnių mokinukų. Tačiau triukšmas tik suintensyvėjo: piktų balsų burzgesį sekė staigus judėjimas. Staiga visos šeimos, lyg kas būtų numetęs smirdančią bombą, paliko suolus ir persikėlė į centrinę navą.

— Kas atsitiko? — paklausė kaimyno Laris.

— Nežinau, — atsakė apdribęs vyras. Pleiskanos lyg snaigės baltino jo mėlyno švarko pečius. — Gal ką nors ištiko širdies smūgis?

Sentimentalus senolis atsisuko į juos.

— Tikriausiai kas nors apsivėmė, — šnarpšėdamas svarstė jis. — Šeštadienio vakaras džino gamykloje, pagirios.

Laris pasilenkė, bandydamas kažką aiškiau pamatyti. Maldininkai migravo taku, taigi broliai iš dešiniosios navos slinkosi į šoną, atlaisvindami jiems vietą. Šis procesas kairėje bažnyčios pusėje paliko keistą tuštumą. Dabar trys eilės buvo daugiau ar mažiau tuščios, išskyrus seną moteriškę ir pliką vyrą, kuris iš dalies užstojo Džoaną.

— Niekas neapsivėmė, — pasakė jis damai su inhaliatoriumi. — Tai tas bjaurybė iš Mėlynių gatvės. Tikriausiai žaidžia su savimi.

Padėdamas patvirtinti savo asmenybę, Makgorvis pasisuko, taip parodydamas savo profilį. Jis vilkėjo baisų kostiumą, smėlio spalvos poliesterio pabaisą dideliais atlapais ir mėlynus džinsus įprastais dygsniais. Kai Makgorvis pasisuko atgal į bažnyčios priekį, tėvas Mugabė, lyg nieko nebūtų atsitikę, tęsė Mišias — Lario sūnus Filipas atsisuko ir pamojavo, taip parodydamas savo gražų nekaltą veidą iškrypėliui.

Vietoj firminio nykščių pakėlimo, jis piktai ženklais liepė berniukui nusisukti. Pirmiausia Filas atrodė sutrikęs, tada truputį nusivylęs, bet darė kaip lieptas. Jis kažką pašnibždėjo Gregoriui, kuris Lariui prieštaravo, klausiama išraiška plačiame, plokščiame veide. Vos ketverių metų, bet jau atrodė mažiau pažeidžiamas bei geriau sugebantis pasirūpinti savimi nei brolis. Laris, kaip signalizuodamas lėktuvui, papurtė galvą.

— Kas nors ne taip? — paklausė apsmukęs vyrukas.

— Mano vaikas sėdi ten. Tik per metrą nuo to sudžiaus.

— Atsiprašau? — pasakė astma serganti moteris. — Ką tik pasakėte, o gal man pasigirdo, kad jūs pasakėte?

— Atsiprašau, — tarė Laris.

Jis niekaip nesuprato, kodėl Džoana nepasitraukė kartu su kitais. Kodėl pasilikti, leisti teistam seksualiniam nusikaltėliui žiopsoti į savo vaikus - jo vaikus! — pagalvojo Laris - kad jis, grįžęs namo, galėtų smaukytis, galvodamas apie juos. Atrodė, kad ji taip elgėsi, vien tik norėdama paerzinti jį, priminti, kad niekada nepalaikė Makgorvio manijos.

— Turi viską pamiršti, — pasakė ji. — Tai nesveika.

— Tiesiog bandau apsaugoti mūsų vaikus.

— Esi tuo tikras? Nes, man atrodo, kad taip elgiesi ne dėl jų, bet dėl savęs.

— Ką tai turėtų reikšti?

— Nežinau, Lari. Gal, jei turėtum mažiau laisvo laiko...

— Gal galėčiau ilgiau dirbti sode, — pasiūlė jis. — Tuomet, mes turėtume gražią pievelę ir nužudytus ir išžagintus vaikus.

— Pamiršk, — pasakė jam. — Pamiršk, kad išvis ką nors sakiau.

Jis įstengė ramiai išsėdėti iki pamokslo, įsakė sau nekelti skandalo, tik ne prie vaikų, ne bažnyčioje. Tačiau kunigas pradėjo kalbėti apie Jėzų, kaip jis mylėjo visus, net blogiausius iš blogiausių, raupsuotuosius ir paleistuves, nuteistus nusikaltėlius, nekenčiamuosius ir užgauliuojamuosius, išsižadėtuosius ir vienišius. Sprendžiant iš tėvo Mugabės kalbos, galėjai pamanyti, kad Ronis Makgorvis buvo Biblijos veikėjas: Barabo draugelis ar Marijos Magdalenos kaimynas.

O kaip Holė Kolapinto? — norėjo sušukti jis. — Dievas gana įdomiai parodė savo meilę jai.

Jis bandė nekreipti dėmesio į kunigo žodžius, nagrinėdamas vitražus, bet jo akys nukrypo į vieną paveikslą — Jėzus sulinkęs nuo kryžiaus, nepakeliamo nešulio svorio, kareiviai iš jo šaipėsi. — Jie garbina kančią. Jie nori, kad atsitiktų blogiausia.

— Taigi paklauskite savęs, — mokė tėvas Mugabė. — Ar aš tikrai savo kaimyną myliu, kaip save patį? Ar mano širdis atvira Dievo malonei, o gal ji kupina pykčio klijų ir keršto vinių?

Laris atsistojo išeiti, nes negalėjo daugiau kentėti. Tačiau, tik jam pradėjus kilti nuo suolo, Filipas vėl atsisuko, šypsodamasis taip meiliai, kad Laris negalėjo susilaikyti neatsakęs tuo pačiu. Viskas būtų buvę puiku, jei Ronis Makgorvis nebūtų atsisukęs lygiai tą pačią akimirką. Laris meilės pilna širdimi šypsojosi tiesiai vaikų žudikui į veidą. Lyg iš jo tyčiodamasis, Laris atsakė tuo pačiu.

Nedrįsk, — galvojo Laris. Užuot ėjęs link šventoriaus, jis pradėjo žingsniuoti priekin, link altoriaus, link savo šeimos, link išsišiepusio iškrypėlio.

— Nedrįsk man šypsotis!

Laris nenorėjo prieiti iki kraštutinumų. Jis mandagiai paprašė Makgorvio išeiti, bet kalės vaikas atsisakė. Tada senoji ponia pradėjo aiškinti Lariui, jog jis turėtų gėdintis dėl pamaldų trukdymo, švento sakramento teršimo. Tada prie šaukiančiųjų prisijungė ir Džoana: ji pradėjo maldauti baigti, nieko nedaryti prie berniukų. Lyg aš kelčiau problemas, — kandžiai galvojo Laris. Jis bandė griebti iškrypėlį už rankos, bet šis išsisuko ir nėrė ant grindų. Dabar, stipriai apsikabinęs klauptą, drebėjo prie motinos kojų.

— Stokis kaip vyras, — liepė jam Laris. — Neversk manęs ateiti ir tave ištempti.

— Palik jį ramybėj, — maldavo senolė. — Jis tau nieko nepadarė.

— Teisingai, — pasakė Džoana. — Dabar ne laikas ir ne vieta.

Laris neturėjo kito pasirinkimo kaip įlįsti tarp suolų ir griebti už Ronio kojų ties kulkšnimis. Jis įsirėžė ir trūktelėjo, bet Makgorvis stipriai laikėsi.

— Prašau, — klykė sena moteris. — Prašau, neskriausk jo!

— Prižiūrėtojai! — šaukė kunigas. — Išmeskite tą vyrą.

Laris nebuvo tikras, apie kurį iš jų šnekėjo kunigas. Jis tempė dar stipriau.

— Lorensai Munai, — pasakė Džoana tuo ypač ramiu ir taikingu balsu, kurį žmonės naudoja šnekėdami su lunatikais ar labai mažais vaikais. — Tu privalai tuoj pat sustoti.

Laris žvilgtelėjo į žmoną.

— Ne dabar, Džoana. — Jis dar kartą truktelėjo ir pajuto, jog iškrypėlis truputį pajudėjo. — Beveik jį ištempiau.

— O, Dieve! — senoji moteriškė isteriškai šaukė. — Negali to daryti!

Laris atkreipė dėmesį į savo veiksmus, staiga suprasdamas, kodėl motina taip jaudinosi. Atsipalaidavo ne Ronio pirštai, o kelnės. Jos smuko žemyn tiesiai prieš jo akis. Vyras matė plaukuotą iškrypėlio užpakalį. Laris stipriai nusuko galvą šalin ir nukreipė žvilgsnį kuo toliau nuo baisaus vaizdo.

— O, Jėzau, — sudejavo jis, paleisdamas kelnes taip greit, kad beveik prarado pusiausvyrą.

Ronis nerangiai atsistojo, užsitempė kelnes aukštyn, jo veidas buvo paraudęs iš gėdos. Pažvelgė į Larį ir atrodė, kad tuoj pat pravirks.

— Čia tu iškrypėlis! — subliuvo. — Nori mane išprievartauti, ar kurį galą?

— Užčiaupk prakeiktą srėbtuvę, — pašnypštė Laris.

Jis suglumęs pažvelgė į Džoaną, kuri griežtai nepritardama spoksojo į jį. Žmona berniukus laikė prie savęs, netgi rankomis uždengė jiems akis, norėdama apsaugoti nuo neįsivaizduojamo siaubo.

— Atsiprašau, — paaiškino jis. — Kelnių numauti tikrai nenorėjau.

Laris ant peties pajuto ranką. Tai buvo vienas iš tvarkdarių — senas išsigandęs vyras.

— Prašau, — paprašė jis. — Tiesiog išeikite.

— Mes abu išeisim, — tarė Laris.

Jis griebė Ronį už ausies ir ištempė iš suolų ir net nustebo dėl menko pasipriešinimo. Sukdamas kremzlę tarp nykščio ir rodomojo piršto, kaip jam darydavo vienuolės, ir judėdamas apygreičiu tempu, jis kaip nepaklusnų vaiką nutempė iškrypėlį taku tarp suolų. Jie praėjo pro nustebusius, bet nepritariančius parapijiečius. Kai priėjo vestibiulį, pamatė savo kaimynus — apsmukusį vyruką, astmatikę moterį ir seną liūdną vyruką, su tyliu pasitenkinimu linksinčius galva, kad jis išmetė blogą žmogų iš Dievo namų.

— Na tu ir krikščionis, — murmėjo Ronis, skausmingai pasukdamas galvą.

— Čia tu ir susiknisai, — atidarydamas lauko duris, iškošė Laris. — Aš toks pats krikščionis, kaip ir tu.

Po viduje tvyrojusios prieblandos, saulės šviesa atrodė akinanti ir Laris staiga nežinojo, ką daryti. Juk negalėjai ištempti žmogaus už ausies ir tada paleisti jį lyg nieko nebūtų atsitikę. Reikėjo kažką daryti — ar bent jau pasakyti ką nors, kas užbaigtų šią situaciją, vertą jo sukelto skandalo. Tačiau galva buvo tuščia. Jis lyg paralyžiuotas stovėjo ant laiptų, bandydamas negailestingai spoksoti į Makgorvį.

— Gal ausį paleisi? — pasiteiravo Ronis.

— Dar ne, — atsakė Laris.

Taip jie stovėjo dar kelias akimirkas: Laris išsiblaškęs, Makgorvis klūpom ant kelių nesiskųsdamas kentė skausmą. Net jo kantrybė labai užkniso. Neturėdamas ką daryti, Laris dar stipriau pasuko ausį ir buvo nustebintas žmogaus kūno lankstumo. Ronis keistai kuktelėjo, ir sulinko jo keliai.

— Čia už mažąją Holę, — pasakė jam Laris.

Šitos akimirkos ilgai laukiau, — galvojo jis. Pagaliau Makgorvis buvo jo valioje, tik jie dviese, vyras prieš vyrą. Laris turėjo jam daug ką pasakyti, kas jo širdyje kaupėsi ištisus mėnesius. Dėl neaiškios priežasties jis galvojo apie tėvo laidotuves.

Tą rytą saulė jį akino taip pat, kaip dabar. Laris atsiminė, kaip jis tada jautėsi pasimetęs, žengdamas į šviesą po laidotuvių pamaldų, žiūrėjo į netoli stovintį katafalką ir šalia jo ramų, tamsiai apsirengusį vairuotoją. Tos akimirkos tuštuma įsispaudė jo odoje ir įsiskverbė į jo kraują. Dabar tas jausmas buvo pastovus, tokia pati jo dalis, kaip dantys ar plaukai.

— Leisiu tau dar kartą pažiūrėti į savo subinę, — pasiūlė Ronis.

Laris neatsiminė jį pastūmęs, pykčio pliūpsnis ir žeme riedančio Ronio vaizdas, liūdnas bum, kai jis trenkėsi į takelį. Baisus būdas, dėl kurio jis gulėjo ant betono. Nejudėdamas, o rankos ir kojos buvo išsikėtojusios į visas puses.

Laris vos spėjo suvokti savo poelgį — O Dieve, tik ne vėl, — kai jį sutrikdė staigus judrumas, atsiveriančios bažnyčios durys, laukan bėgantys žmonės, spaudimo jausmas, kai esi apsuptas piktos minios, kaltinančių riksmų jūra, tėvas Mugabė, piktai griebiantis jį už peties ir reikalaujantis pasakyti, ką jis padarė.

— Nenorėjau jo sužeisti, — pasakė Laris. Šie žodžiai skambėjo kvailai net jam. Jie buvo blogiau nei nenuoširdūs. Jis lygiai tą patį sakė ir prekybos centre, spoksodamas į nustebusį Antuano Hariso veidą.

Kai pagaliau sukaupė drąsą apsisukti, savo nustebimui, Laris išvydo, kad Ronis buvo gyvas, net beveik nesužeistas. Jis sėdėjo ant tako, jo kojos buvo praskleistos, dešinė ranka kaip siekdama kardo laisvai kabėjo prie peties. Jis paėmė sužeistą ranką ties alkūne, neaukštai ją pakėlė delnu viršun, lyg rodydamas stebėtojams. Jis atrodė kenčiąs baisų skausmą, bet ne tokį baisų, kad negalėtų nusišypsoti.

— Užkankinsiu tavo subinę teismais, — pasakė jis Lariui. — Kai išeisi iš kalėjimo, galėsi mane aplankyti mano rūmuose.

PRIEŽASTYS, DĖL KURIŲ TAI GALĖTŲ BŪTI TIESA

Ketei pirma reakcija buvo palengvėjimas. Jau visą savatę ji buvo apsėsta minčių apie paslaptingąją Liusės motiną Sarą ir abejonę, jog Todas užmezgė su ja romaną. Tačiau tą akimirką, kai jos įsivaizduojama priešininkė su dukra prie kojų ir daug vyresniu vyru šalia įžengė į namą, Ketės baimės atrodė nereikalingos ir perdėtos. Nepaisant daugelio perspėjančių ženklų — tiksliai jų buvo šeši; ji, laukdama veteranų ligoninėje, įsiminė juo visus — patikėti, jog Todas susižavėtų tokia paprasta ir pasišiaušusia moterimi, buvo sunku. Tai buvo nepanašu į jį. Jo visa romantinė istorija — specialiai pasidomėjo — sekė viena po kitos gražuolės (ji nesigėdijo pripažinti, kad ir pati buvo viena iš jų), todėl tvirtai tikėjo, jog seni įpročiai lengvai nemiršta.

— Sveika, — pasakė ji. Jos balsas staiga tapo labai draugiškas. — Malonu pagaliau su tavim susipažinti.

Sara negrabiai žengė į priekį. Jos plaukai buvo garbanoti dėl drėgmės, lūpdažis prasto raudono atspalvio ir kirtosi ir su odos spalva, ir su palaidine, lyg ji būtų buvusi dažymosi paslapčių nežinanti paauglė. Ketei jos buvo beveik gaila, ji taip smarkiai neatitiko jos sugalvoto paranojiško įvaizdžio: kitos moters, mamų mamos, baseino sekso deivės.

— Čia tau, — ištiesdama atšaldyto balto vyno butelį, tarė Sara.

— Ačiū, — žvilgtelėjusi į butelį, Ketė pamatė australiško, brangesnio nei ji su Todu buvo pratę gerti, Chardonnay etiketę. — Kaip malonu.

Vyras ištiesė ranką ir prisistatė kaip Ričardas Pyrsas. Jis buvo sudžiūvęs vyras su pilvuku, trumpais pilkais plaukais ir tvarkinga, vietomis žila barzdele. Vilkėjo mėlynus šortus, rausvus Ralfo Loreno marškinius atraitotomis rankovėmis ir avėjo basutes be kojinių. Kiekvienas iš šių drabužių atskirai jai nepatiko, bet kartu suteikė Ričardui pasitikinčio, stebėtinai garbingo žmogaus įvaizdį.

— Gražūs namai, — aiškiai nenuoširdžiai pastebėjo jis.

— Tik nuomojamės, — paaiškino Ketė. — Mielai ką nors nusipirktume, bet dar nesam pasiruošę.

— Rinka sunki, — pastebėjo Ričardas. — Net maži namukai kainuoja daug daugiau, nei jie iš tiesų verti.

— Galit nepasakoti. Sunku padengti mėnesines išlaidas, jau nekalbant apie taupymą.

Ji nusisuko nuo Ričardo kaip tik tinkamu momentu, kad pamatytų iš už Saros kojos išlindusią Liusės galvą. Ji atrodė kaip mažytė elfiukė rausvais skruostais, šilkiniais, auksiniais plaukais. Ji taip skyrėsi nuo savo garbanotos, juodaplaukės motinos, kuri, nepaisant žemo ūgio, darė stiprų urvinio žmogaus įspūdį. Būdama liekna stambių tėvų dukra, Ketė žinojo apie genų peršokimą, taigi net neklausė, kodėl dukra visai nepanaši į motiną. Ji, norėdama kreiptis į Liusę, atsiklaupė ant vieno kelio.

— Ir kas ši graži mergytė?

Vietoj atsakymo, Liusė prispaudė veidą už mamos šlaunų.

— Ji kiek drovoka, — paaiškino Sara.

— Na, žinau kai ką, kas labai laukė jūsų vizito.

Ketė pamojo Aronui, kuris viską stebėjo iš koridoriaus. Jo veidas priminė siaubo filmų baimės ir siaubo kaukę.

— Nagi, mielasis. Ateik, pasisveikink.

Jis pakėlė rankas ir papurtė galvą. Atrodė, jog Liusė — skolų rinkėja, atėjusi atsiimti skolos, kurios jis sumokėti negali.

— Aronai, to laukei visą dieną.

Ričardas atsiklaupė ir padėjo ranką dukrai ant peties. Tokioje pozoje jo veidas buvo tik keliais centimetrais aukščiau nei Ketės veidas ir ji pastebėjo, kad vyras meistriškai užsiaugino barzdą, norėdamas kompensuoti silpną smakrą.

— Čia tavo mažasis vaikinas? — gudriai mirkteldamas Ketei, paklausė jis.

Stodamasi Ketė prisivertė šypsotis. Moteriai nepatiko, kai jai mirkčioja. Ypač, kai tai darė seni barzdoti vyrai. Tai buvo labai dažnas veteranų ligoninės reiškinys, nelabai subtilių užuominų epidemija. Jai mirksėjo visi: apdaužyti, susenę veteranai, bedančiai, kontūzyti, be galūnių, paralyžiuoti, kai kurie seilėjosi ir nelaikė šlapimo — visi jai mirksėjo, kaip prasti britų laidų vedėjai. Ir dabar dar ir šis vyrukas jos pačios namuose.

— Ne vaikinas, — karčiai, lyg būtų apkaltinta nusikaltimu, kurio nepadarė, išspjovė Liusė.

Ketė nusišypsojo Sarai.

— Jie kartu miega pokaičio, — šmaikščiai pasakė ji. — Juk tai nieko nereiškia.

Sara taip pat atsakė šypsena, tačiau jos šypsnis buvo silpnas ir po nepatogios tylos. Ketė manė, kad tai keista. Ji neatrodė dorybinga.

— Todas išėjo nupirkti alaus, — pranešė ji. — Turėtų greit grįžti.

Ketė niekada nebuvo viena iš tų moterų, kurioms patiko senesni vyrai. Ji visuomet bjaurėjosi, kai draugės prisipažindavo, jog joms patinka pražilęs profesorius ar turi romaną su „vyresniu kolega”. Tai jai atrodė iškrypėliška. Atsisakyti pačių geriausių meilės metų ir pereiti prie neišvengiamo irimo ir silpnumo periodo su visais jam būdingais trūkumais: kabančia oda, platėjančiu liemeniu, cholesteroliu, vaistais nuo spaudimo, siaubingu senyvų žmonių knarkimu, ausų siera ir nosies plaukais, privalėjimu būti supratingam, jei viskas veikė nebe taip, kaip turėtų būti. Ji to nesuprato.

Tačiau labiausiai ją gąsdino, kad vidury meilės žaidimo, Nelsono Rokfelerio pavyzdžiu, vyras gali patirti širdies priepuolį ir mirti, dar būdamas tavyje. Visi situaciją matė vyro akimis, jog tai būtų šlovinga mirtis (Koks geras būdas mirti, — atsidusdavo jie. — Bent jau mirė laimingas.) Nejau niekas negalvojo apie vargšę moterį? Ar pasaulyje yra kas nors siaubingesnio? Tikriausiai praeitų kelios minutės, kol suprastum, kas atsitiko. Galima pamanyti, jog jis patyrė ypač stiprų orgazmą ar kažką panašaus, ir visą tą laiką ji, apsikabinusi numirėlį, gulėtų po juo, ausin šnekėdama nešvankybes. Vien tik apie tai pagalvojus, gali pasiryžti vėl miegoti su paaugliais.

— Pamirškit senius, — sakė moteris, kai jos draugė Ana sukūrė fantaziją, kurioje jos šešiasdešimt aštuonerių metų uošvis suviliojo ją šeimos vasarnamyje. — Laikykis įsikibusi jaunų eržilų.

— Bet, turint galvoje jo amžių, jis toks gyvybingas, — kalbėjo Ana. — Ir jis gyvenime pasiekė tiek daug. Jauti, jog jis vertina gyvenimą. Sveikas maistas, geros knygos, aktyvus rytinis pasivaikščiojimas. Esu įsitikinusi, kad toks jis būtų ir su jauna moterimi. Mandagus ir pastabus, gal net ir aistringas, tačiau orus.

Keista, bet Ketė prisiminė tą pokalbį, klausydamasi Ričardo pasakojimo apie potyrius, dirbant restorano konsultantu. Nepaisant bjaurių drabužių ir silpno smakro bei nervinančio įpročio mirksėti, jo elgesyje ryškėjo lengvumas, patirtis ir kažkas, kas jai priminė dar vieną Anos įvardytą senų žmonių savybę.

— Jis senamadiško pasaulio žmogus. Mūsų amžiaus vyrai ne tokie orūs.

Todas tikrai šios savybės neturėjo. Jis buvo trisdešimt vienerių metų vyras, kuris gyvenime visiškai nieko nepasiekė. Žinoma, išskyrus vaiką ir gebėjimą išvengti darbo ilgiau, nei, Ketės nuomone, buvo įmanoma. Esmė buvo ne ta, kad Ričardas pasiekė kažką labai svarbaus ar finansiškai sėkmingo. Paprasčiausiai jis turi patirties, kuria gali pasidalinti, moka kelias istorijas, kurias gali papasakoti, turi savo požiūrį į pasaulį. Vienintelis dalykas, kurį sugebėjo daryti Todas, tik sėdėti ir retkarčiais paklausti.

— Tie vyrukai — kinai?

— Žinoma, ne, — tarė Ričardas. — Tai ir yra visas grožis. Jie — krūva Tenesio storulių. Tačiau jie mano, kad gali sukurti kinų maisto restoranų tinklą, kuris būtų pakankamai autentiškas, kad apkvailintų vidutinį amerikietį mulkį. Juk tokie žmonės, kaip jie, jau praturtėjo tą patį darydami su italų ir meksikiečių restoranais. Kodėl ne kinų?

— Kažkaip keista, — tarė Todas. — Kinų restoranams turėtų vadovauti kinai.

— Todėl jie ir nori tinklą vadinti Carlio lazdelėmis. Jie mano, kad kino, atsikišusiais dantimis, kuris vaidintų reklamose ir būtų pavaizduotas iškaboje, užteks, įtikinti lankytojus, jog kinai turi kažką bendra su restorano valdymu. Vis bandau jiems pasakyti, kad tai rasistinis požiūris, kuris jiems sukels daugybę problemų, tačiau to niekaip nesupranta. Jie klausia manęs, ką bendra su rasizmu turi atsikišę dantys. Be to, ir pavadinimas — Carito lazdelės. Kas jame blogai? Čarlis — tik vardas, neturintis nieko bendra su Vietnamu. Aš jų klausiu, kas atsitiktų, jei koks nors šiaurietis atidarytų pietietišką restoranų tinklą, pavadintą Raudonskūrio Rojaus putros namai. Kaip jaustumėtės? Jie visi linkteli galvas, lyg tai jiems atrodytų nuostabi mintis, lyg svarstytų galimybę tokį tinklą įkurti kitais metais.

— Siūlei kokias nors alternatyvas? — paklausė Ketė.

— Toks mano darbas. Pasiūliau jiems mažiausiai šimtą. Mano mėgstamiausias — Čiaumok sau. Tai ir skamba kiniškai. Man tai nuostabi idėja, bet klientai jos nekenčia.

— Man patiko pavadinimas Pirmininko burna, — tart Sara. — Tikrai sumanu.

Ričardas liūdnai papurtė galvą.

— Galit tik įsivaizduoti, kuo viskas baigėsi. Jie pasakė, kad niekas nesupras žodžių žaismo, be to, net neketino restorano vadinti komunistų diktatoriaus garbei. Taigi aš ir sakau:

— Norit kažko amerikietiško, kaip patiktų Užeik ir riedėk?

Todas nusijuokė.

— Galėtumėt pavadinti Rokas visą pamainą arba Dirbam visą parą, arba Darbo žvaigždė.

— Dirbk ramiai, — pridėjo Ričardas. — Užeik, eidamas pro šalį. Turiu du pilnus įvairių žodžių žaismų puslapius.

Sara pasididžiuodama nusišypsojo savo vyrui.

— Dievaži, dirbai viršvalandžius.

Tai buvo toks lėkštas pokštas, jog Ketė negalėjo susilaikyti nenusijuokusi. Ji gurkštelėjo puikaus svečių atnešto vyno ir fnastė, kada paskutinį kartą ji ir Todas štai taip vakarojo su kitais žmonėmis. Bandė atsiminti, kada jie paskutinį kartą susipažino su naujais “žmonėmis ir, prie kojų ramiai žaidžiant vaikams, diskutavo suaugusiųjų temomis. Viskas buvo ne taip, kaip ji tikėjosi — iš tikrųjų, viskas buvo visiškai priešingai nei ji tikėjosi, tačiau ji laiminga pripažino buvusi neteisi, be reikalo prisigalvojusi nebūtų dalykų.

Vienintelis ją vis dar gluminęs dalykas buvo šis: jei Sara buvo tik Todo pažįstama, moteris, su kuria jis tik retkarčiais pašnekėdavo, su kurios dukrele kartais žaisdavo jos sūnus, moteris, su kuria jis netikėtai susitiko baseine, dėl kurios jai rūpintis visai nereikėjo, tai kodėl viskas buvo daroma taip slaptai? Kodėl jis neigė ją pažįstąs? (Tai buvo pirmi jos įtarimų sąrašo, kuris vadinosi Priežastys, dėl kurių tai gali būti tiesa įrašai.) Kodėl apie Sarą ji išgirdo iš savo trimečio sūnaus, bet ne iš vyro lūpų? Ir kodėl, vos Ketei pirmą kartą paminėjus Saros vardą, Todas apsimetė tokios moters nepažįstąs?

— Sara? — pasakė jis. — Nepažįstu jokios Saros.

— Sara iš baseino? Turi mažą dukrelę vardu Liusė?

Kambaryje buvo tamsu, jie gulėjo lovoje, taigi ji nematė

Todo veido. Tačiau prieš atsakydamas jis trumpai sudvejojo. Tas nutylėjimas atrodė lyg bandymas apgalvoti atsakymą.

— O, Liusės mama. Teisingai. Pamiršau, koks jos vardas — Aronas sako, jog kiekvieną dieną žaidžia su Liuse.

— Ne kiekvieną.

— Jis sako, kad jos namuose miega po pietų.

— Tik vieną kartą, — tarė Todas. — Pakliuvom į audrą. Vaikai užmigo vežimėlyje.

— Iš jo žodžių aš supratau, kad taip būna kiekvieną dieną.

— Jis tiesiog perdėjo. Gal du ar tris kartus, bet ne kiekvieną dieną.

Dabar atėjo Ketės eilė delsti ir įtemptai pagalvojus atsakyti.

— Tai ką jūs su Sara darot, kol vaikai miega?

— Kaip tai ką darom? Ilsimės ir šnekam.

— Daugiau nieko?

— Jėzau, Kete. Jei kuo nors mane kaltini, tai sakyk tiesiai šviesiai.

— Niekuo tavęs nekaltinu. Tik bandau suprasti, kodėl niekada apie tai neužsiminei.

— Neatrodė, kad tai labai svarbu. Ką, negaliu susidraugauti su kitais tėvais?

— Tu vaikštai į jos namus, Todai.

— Tik porą kartų. Dažniausiai susitinkam tik baseine.

— Koks jos maudymosi kostiumėlis?

— Nežinau.

— Nepastebėjai? Kiek esu patyrusi, vyrai dažniausiai visuomet pastebi moterų baseine vilkimus drabužius.

— Rytoj viską užsirašinėsiu ir parnešiu namo pilną ataskaitą.

— Ji graži?

— Nelabai, — stebėtinai greitai atsakė Todas. — Ne taip, kaip

— Tai jau taip.

— Rytoj eik į baseiną su mumis. Pažiūrėk pati.

— Negaliu eiti į baseiną, Todai. Turiu darbą, prisimeni? Tiesą sakant, šitoj šeimoje jį turiu vienintelė.

— Manai, visą dieną rūpintis mažu vaiku nėra darbas? Galėtum kada nors pabandyti.

Norėčiau, — norėjo pasakyti. — Mielai apsikeistu vietomis vos tau tarus žodį. Tačiau ji nenorėjo kalbėti apie egzaminą, ne visai tobulą šeimos pareigų paskirstymą. Ji tiesiog norėjo žinoti, kas per velnias darosi tarp jo ir Saros, kol ji tuo metu tupi ligoninėje ir ima interviu iš sužalotų veteranų.

— Kai ką sugalvojau, — pasakė ji. — Kodėl mums kitą savaitę nepakvietus Saros su vyru vakarienės?

— Nemanau, jog tai gera mintis, — murmėjo Todas.

— Kodėl ne? Nejau ji neturi vyro?

— Turi. Tik nemanu, kad jis mieliausias vyrukas pasaulyje.

— O, tai ji tau skundžiasi dėl santuokos, ar ne?

— Ne visai. Tiesiog skaitau tarp eilučių.

Ketei skaudėjo pilvą, jos kvėpavimas buvo keistas. Tokios seksualinės panikos ji nejautė nuo vidurinės mokyklos laikų, kai sužinojo, jog Markas Roveinas savaitę prie išleistuves ją apgavo su kale Ešle Peterson, jog jiedu glamonėjosi didžiuliame vakarėlyje, kol tuo metu Ketė, sirgdama gripu, gulėjo namuose. Ji turėjo pasiųsti jį kiek galima toliau, tačiau ji silpna, be to, nenorėjo praleisti išleistuvių. Taigi ji nuėjo su Marku ir visą tą laiką nekentė savęs. Kai grįžo namo, ji prisiekė sau, jog niekada neatsidurs tokioje padėtyje.

— Pakviesk juos vakarienės, Todai. Norėčiau susipažinti su sūnaus draugais. Savo vyro irgi.

Todas delsė kelias dienas.

— Aš pakviesiu, — pasakė Ketė. — Tik pasakyk pavardę, o aš surasiu numerį telefonų knygoje.

— Nežinau jos pavardės.

— Nieko tokio, — tarė ji. — Rytoj po pietų pasidarysiu laisvą popietę. Susitiksim baseine.

— Nusiramink, — pareiškė Todas. — Viskuo pasirūpinsiu. Gal’ pagaliau atsipalaiduosi?

Vaikai pirmiausia valgė dešrainius, skrudintas bulves bei mažas morkas, tada pasitraukė į svetainę žiūrėti Tomo ir stebuklingojo geležinkelio, filmo, kuris Ketę labai glumino. Jis buvo kinematografijos katastrofa, kuri nerangiai kaitaliojosi tarp beprasmiško kalbančių traukinių vaipymosi ir gluminančios psichologinės dramos santykių, kuriuos, be kitų aktorių, narpliojo ir Piteris Fondą. Ketė, kaip filmų kūrėja, buvo pasibjaurėjusi ir lyg apspjauta vien dėl istorijos nemokšiškumo; kaip motina, ji buvo nustebusi, jog toks nevykęs filmas jos trimečiui pasirodė pakenčiamas, beveik mielas. Tačiau, jei ji būtų leidusi, vaikas filmą būtų žiūrėjęs kiekvieną dieną. Liusė, atrodo, pasitikėjo vyro rekomendacija.

Per kelis pastaruosius metus, lyg atsiprašydamas dėl nesėkmių laikant egzaminą, Todas tapo stebėtinai talentingas virėjas. Šį vakarą jis kepė lašišą. Ketė turėjo pripažinti, jog ji buvo tobula: neaiškios grotelių žymės buvo įsirėžusios į kiekvieną šlapią, sluoksniuotą filė gabalėlį. Kai pradėjo lietis pagyros, jis didžiuodamasis nušvito.

— Labai gardu, — tarė Sara.

— Galėtum atidaryti restoraną, — pasakė Ričardas. — Todo namai.

— Jūsų vynas nuostabus, — gyrė Todas.

— Kalbant apie vyną... — Ričardas pakėlė taurę. — Už virėją ir jo nuostabią žmoną: Saliut!

Tostą sekė nepatogi tyla — sutrikimas, kurį visi slėpė po nedrąsiomis šypsenomis. Ketė norėjo klausti, ar galėtų nufilmuoti kelis jo susitikimus su Carito lazdelių įkūrėjais. Jau ilgą laiką Ketė, vildamasi, jog Todas išlaikys egzaminą ir ras gerą darbą bei leis jai kelerius metus pailsėti, pasirūpinti Aronu, gal net susilaukti kito vaiko, atidėliojo naujo projekto planavimą. Tačiau pastaruoju metu ji matė, kad taip niekada nebus. Tada moteriai toptelėjo mintis, jog būtų visai smagu sukurti juokingą dokumentinį filmą, kažką lengvo žanro, bet ir nagrinėjančio socialines problemas, kažką aktyvesnio ir pranašesnio už jos dabartinį filmą. Neišmanėlių baltųjų, kurie sumanė įkurti didelį kinų maisto restoranų tinklą, tema jai atrodė kaip tik tokia, kokios ji ir ieškojo. Ši tema buvo būdas įdomiai atkreipti dėmesį į gana nemalonų fenomeną: Amerikos verslo plėtimąsi, jo nevaldomą norą sugerti viską, kas tik įmanoma — kitų žmonių istoriją, virtuvę, etnines asmenybes ir kultūros tradicijas — ir tada išspjauti jas, kaip menkavertę prekę, kurią gali nusipirkti kiekvienas vidutinis amerikietis. Tačiau ji turėjo būti diplomatiška, turėjo surasti būdą suvaldyti savo satyrišką ranką, ir kol ji svarstė strategiją, Ričardas visiškai pakeitė pokalbio temą.

— Daug skandalų mūsų mažame miestelyje, tiesa?

Visiems buvo aišku, apie ką jie kalba. Paskutines kelias dienas televizijoje ir laikraščiuose vyravo straipsniai ir pranešimai apie Lario Muno ir Ronaldo Makgorvio konfliktą. Prieš žmonių akis vyko antraščių drama, kuri pasakojo apie „žmogžudį policininką”, kuris iš bažnyčios išmetė iškrypėlį, apie kaltinimus užpuolimu ir kūno sužalojimu, pateiktus žmogui, kuris vienų buvo laikomas didvyriu, kitų — pavojingu linčiuotoju.

— Kažkokia nesąmonė, — pasakė Sara. — Jam pasisekė, kad to vyruko neužmušė.

— Be kita ko, tai atsitiko bažnyčioje, — sutiko Kete. — Aš pati nereliginga, bet nežinau, nejau pasaulyje nėra nieko šventa?

— Aš tik noriu žinoti, — tarė Ričardas. — Ką tokia gyvatė iš viso veikė bažnyčioje?

— Kuri gyvatė? — pasidomėjo Sara.

— Laris — ne gyvatė, — pareiškė Todas. — Makgorvis sėdėjo šalia jo šeimos. Lariui nepatiko, kaip iškrypėlis žiūri į jo vaikus.

— Todas šališkas, — paaiškino Ketė. — Policininkas — jo draugas. Jie abu Susirūpinusiu tėvų komiteto nariai. Todėl ir gina jį.

— Na, taip. Ką aš turėčiau ginti? — svarstė Todas. — Vargšą vaikų tvirkintoją?

— Besmurtis protestas yra vienas dalykas, — tarė Ketė. — Tačiau, kai numeti žmogų nuo laiptų, tai jau visai kas kita.

Sara nustebusi spoksojo į Todą.

— Nežinojau, kad priklausai tam komitetui.

Todas gūžtelėjo pečiais.

— Įstojau beveik nenoromis. Žaidžiu Lario futbolo komandoje ir jis manęs paprašė išdalinti perspėjimus.

— Jis tavo komandoje? — paklausė Sara. — Niekada man nesakei.

Ketė Saros balse išgirdo keistai pažįstamas familiarias gaideles. Atrodė, lyg ji būtų Todo žmona, nemėgstanti ko nors nežinoti apie praleistą laiką. Paskutiniąją savaitę taip kalbėjo ir pati Ketė. Jai buvo keista tokias intonacijas girdėti iš kitos moters lūpų.

— Tik norėjau žaisti futbolą, — gindamasis tarė Todas. — Tiesiog su naryste komandoje teko imtis ir daugiau atsakomybės, nei maniau prieš prisijungdamas.

— Kokį futbolą žaidžiat?

— Griovimo, — įsiterpė Ketė. — Be apsaugų. Kai grįžta namo, atrodo lyg būtų įsivėlęs į baro muštynes su Maiku Taisonu. Labai atsakingas suaugusio vyro elgesys, ar ne?

— Ne taip jau blogai, — Todas atrodė, lyg didžiuotųsi savimi. — Tik keli gumbai ir nubrozdinimai.

Ričardas iš krepšelio, esančio ant stalo vidurio, pasiėmė gabalėlį duonos.

— Koks jis įprastai? Tas policininkas.

— Man rodos, kad normalus vyrukas. Gal truputį karštakošis.

— Įprastai, — ypač atsargiai ant duonos tepdamas sviestą, tarė Ričardas, — žmonių stumdymui nuo laiptų nepritariu, bet šiuo atveju man Makgorvio visai negaila. Ypač, jei tas kalės vaikas supras, jog čia nėra pageidaujamas ir išsikels į kitą miestą.

— Ir kur jis eis? — paklausė Sara. — Lygiai tas pats atsitiks ir kitur.

— Man tai netrukdo, — paskelbė Ričardas. — Kol tik jis nelenda į mano kiemą. Jei dėl to aš savanaudis niekšelis, bet tebūnie.

— Ponas Liberalas, — Saros balse jautėsi pasibjaurėjimas. — Maniau, kad tu už kitus žmones būsi tolerantiškesnis.

— Aš tolerantiškas, — atšovė Ričardas. — Tiesiog mano tolerancijos riba nubrėžta ties vaikų tvirkintojais.

Sara atrodė nervingesnė, nei leido pokalbis.

— Bet visa kita leidžiama, taip?

— Maždaug, — Ričardas šnekėjo ramiu lediniu balsu, kuris Ketei pasirodė visai nemalonus. — Jei tame dalyvauja tik savanoriai suaugusieji, tada viskas gerai.

Todas Ričardą studijavo taip pat intensyviai, kaip ir Sara, o Ketė negalėjo susilaikyti nepagalvojusi, kad pražiopsojo kažką svarbaus. Ji prašneko tik siekdama paslėpti savo pačios nepasitenkinimą.

— Žinot, kas keista? Niekada to Makgorvio nemačiau.

— Mes matėm, — pasakė Sara.

— Ne, nematėm, — tarė Ričardas.

— Ne tu, — sakė Sara. — Aš ir Todas. Atsimeni tą dieną baseine?

Todas akimirką atrodė suglumęs.

— O taip. Visai buvau tai pamiršęs.

— Jis išsiruošė paplaukioti su akvalangu ir plaukmenimis, — tęsė Sara. — Visi išlipo iš vandens. Tada buvo karščio bangos vidurys, ir jis visame milžiniškame baseine pasirodė vienintelis plaukiotojas. Tačiau atvažiavo policija ir jį išvarė, — ji žvilgtelėjo į Ketę. — Jis visai nebuvo baisus. Tik paprastas apgailėtinas nevykėlis.

Ričardas papurtė galvą.

— Tokių ir reikia saugotis.

Ketė pasisuko į Todą. Jos balsas buvo piktesnis, nei ji tikėjosi.

— Niekada man apie tai nepasakojai.

— Žinoma, pasakojau.

— Nepasakojai.

Todas gūžtelėjo.

— Maniau, kad pasakojau.

— Anais metais vedžiausi Liusę plaukioti, — tarė Ričardas. — Vienas vaikas vandenyje apsivėmė. Tada baseinas irgi gana greit ištuštėjo.

Seksualinė įtampa buvo gana sunkiai pastebimas dalykas, bet Ketė manė turinti gana neblogą jos radarą. Visos vakarienės metu ji stebėjo Sarą ir Todą ir nepastebėjo nieko keista jų elgesyje — jokių slapukiškų žvilgčiojimų ar sąmojingo flirto, jokio nervingo juoko. Tačiau staiga (tai atsitiko, kai Sara pasakė „mes”, šnekėdama apie save ir Todą, lyg tai būtų natūraliausias dalykas pasaulyje) pasirodė, tarsi kažkas būtų pasukinėjęs rankenėlę ir sureguliavęs radiją. Viskas buvo taip aišku ir akivaizdu, kad ji vos neišvirto iš kėdės. Bam.

Kai tik pastebėjo judviejų ryšį, Ketei atrodė neįmanoma, kad viską pražiopsojo anksčiau. Todui ir Sarai net nereikėjo žiūrėti vienam į kitą. Aplink juos tvyrojo storas rūkas. Dviejų žmonių fizinio ir emocinio ryšio sukurtas miniklimatas, jėgos laukas vertė visus kitus žmones jaustis pašaliniais — paprastais priedais — jų teisėtos antrosios pusės nebuvo išimtis. Šis supratimas Ketę sugėdino, ji jautėsi, kaip pamačiusi nuogą nepažįstamąjį, ir kelias sekundes tegalėjo žiūrėti žemyn, į savo lėkštę.

— Tikrai žaviuosi tuo, kad tu kuri filmus, — sakė Sara. — Atiduočiau bet ką, kad tik galėčiau užsiimti kokia nors kūrybine veikla.

Ketė bandė prisiversti pažvelgti į viršų ir kai jai pagaliau pavyko, Sara atrodė kaip visai kita moteris, nelabai graži, bet vis tiek galinga. Gal dėl to buvo kaltas išgertas vynas, o gal situacijos rimtumas — ji apie tai galvojo visą vakarą, o Ketė ką tik suprato — tačiau, nepaisant tos priežasties, varžovės veidas įgavo atspalvį: buvo karštai paraudęs iš susijaudinimo. Jos akys spindėjo, kaip įtarė Ketė, žvėrišku malonumu, triumfu. Na ir kas, kad ji pavydėjo Ketės karjeros? Tarp jų tebuvo vien tik varžybos, ir jas Sara aiškiai laimėjo. Ketės nuomone, apmaudžiausia buvo tai, kad jos motina visada buvo teisi.

— Filmų kūrimas ne tokia ir kūrybiška veikla, — atsakė ji. — Tai tiesiog istorijos pasakojimas žodžiu.

— Vis vien, — nepasidavė Sara. — Tu kuri kažką reikšminga, prisidedi prie kultūros vystymosi. O ką aš darau savo gyvenime?

— Augini vaiką, — tarė Ričardas. — Už tai nieko nėra svarbiau.

Vedama nuojautos, Ketė numetė ant žemės šakutę ir staigiai nėrė po stalu pakelti. Ji manė pagausianti Todą ir Sarą besiliečiančius kojomis, bet suklydo. Apačioje ji rado tik plikų nejudančių kojų mišką: Todo — raumeningas ir pūkuotas, Ričardo — padengtas juodais plaukais ir prakaulias, Saros — įdegusias ir nuskustas. Jos kojos nebuvo ypatingos. Neblogos blauzdos, atsikišusios kulkšnys, nuobodžios kojinės. Vienintelis stebinantis dalykas buvo jos kojų nagai — Ketė jų anksčiau nepastebėjo, — kurie buvo nulakuoti bjauriu metališkai mėlynu laku. Ji atrodė taip, lyg skonio neturinti dvylikametė. Tokios nagų spalvos rasti ant suaugusios moters, vaiko motinos, kojų niekada nesitikėtum. Turėtum būti beprotė, kad nagus dažytum tokia spalva. Žinoma, galėjo būti, kad ji tiesiog buvo taip įsimylėjusi, jog jai paprasčiausiai nerūpėjo.

— Kete? — Todo balsas atrodė tolimas, lyg šnekantis iš už cementinės sienos. — Tau viskas gerai?

Ji suprato, kad situacija po truputį tampa nepatogi. Ji tūnojo po stalu tikrai ilgiau nei derėjo, daug ilgiau, nei būtų užtrukę paprasčiausiai pakelti šakutę. Tačiau, tiesą sakant, ji visai nenorėjo stotis, sėdėti kėdėje ir šnekėti su moterimi, kuri pavogė jos vyrą.

Tačiau ji žinojo, kad tai padarys. Ji nekels scenos: nei prie svečių, nei prie dviejų trimečių, kitame kambaryje žaidžiančių, vaikų. Ji turės atsikelti ir kažkaip ištverti vakarienę su sveika savigarba. Jokių kaltinimų, jokių ašarų. Net jei mirs dėl pastangų, jai pavyks.

— Viskas gerai, — vis dar nustebusi spoksodama į Saros kojas ir atsirėmusi ant kelių ir rankų, tarė ji. — Palaukit sekundę.

MEGAFONAS

Po visos dienos grasinimų dėl apsilankymo futbolo rungtynėse, Todo uošvė paskutinę akimirką persigalvojo.

— Esate įsitikinusi? — bandydamas paslėpti patenkintą balso toną, paklausė Todas. — Džiaugčiausi, jei ateitumėte pažiūrėti.

— Mielai eičiau, — melavo Mardžorė. — Bet esu truputį pavargusi. Judu su Aronu šią popietę labai nuvarginote.

— Atrodo, būsi vienas, — pasakė prie motinos sėdinti Ketė. Motina ir duktė buvo visai nepanašios — Mardžorė — stambi ir žema, žilais plaukais ir mažais aštuonkampio formos akiniais, tačiau abi spoksojo į jį taip pat nedraugiškai, lyg jis būtų jų pasitikėjimo nevertas paauglys, kuriam paskyrė namų areštą.

— Kaip norit, — murmėjo Todas. — Čia jau jūsų pasirinkimas.

Jis buvo toks kvailas. Todas įtikino save, jog vakarienė praėjo gerai, o jis su Sara sugebėjo (bent jau laikinai) nuraminti Ketę. Šioji tikrai vyro niekuo nekaltino, nesuteikė pagrindo manyti, jog pastebėjo kažką įtartina. Tą naktį, prieš eidama miegoti, ji tik pasakė, kad patiko susitikimas su Sara ir Ričardu, ir pagyrė Liusę.

Tačiau po dviejų dienų, susipakavusi tris lagaminus „staigmenos vizito”, be jokio išvykimo termino, prie jų durų išdygo Ketės motina. Nuo tos akimirkos, net jei Todas būtų buvęs psichikos ligonis, kuris grasino nužudyti prezidentą, jo veiksmai tikrai nebūtų stebimi akyliau. Mardžorė lydėjo jį su Aronu visur: į žaidimų aikštelę, biblioteką, prekybos centrą, baseiną, kino teatrą. Jei Todas sumanydavo po vakarienės išeiti pasivaikščioti, Mardžorė visuomet paskelbdavo taip pat norinti pakvėpuoti grynu oru. Vyras stebėjosi, jog uošvė nelindo į tualetą ir nebandė jo užšnekinti, jam sėdint ant klozeto, ar nesisiūlė nutrinti nugaros duše. Kai jam vakare pavykdavo išsmukti pabėgioti, jis vis tikėjosi, jog ji tuoj iš lėto privažiuos mašina, matuos laiką ir pro atvirą langą drąsins.

Neskaitant retų atvejų, kai Mardžorė nekreipdavo dėmesio į Todo išsiųstą ilgesingą elektroninį laišką, jis su Sara pastarąsias penkias dienas nebendravo. Pradėjo svarstyti žūtbūtines priemones — išslinkti iš namų vidurnaktį, mėtyti į Saros langus akmenukus. Bet ką, kad tik galėtų kelias akimirkas praleisti su ja, gal pasibučiuoti. Jis net galvojo susirasti darbą parduotuvėje, kad galėtų su ja susitikti pietų metu.

Blogiausia buvo baseine. Nuolat matyti ją, vilkinčią raudonu bikiniu — net menkiausias vaizdas jį nutrenkdavo kaip defibriliatorius — negalėti, pasitiesus rankšluostį šalia, kremu nuo saulės ištepti jai nugarą. Jis tegalėjo keistis su ja liūdnais žvilgsniais ar tenkintis bežodžiais pokalbiais, kurie visada baigdavosi Todo beviltišku gūžtelėjimu, atsakant į jos neištartą klausimą: Kada galėsiu tave pamatyti?

— Be to, — meiliai tapšnodama Ketės koją, tarė Mardžorė. — Turiu daugiau laiko leisti su dukra. Kai čia atvažiavau, jai teištariau tik kelis žodžius.

Todas pasilenkė užsirišti batraištį, svarstydamas galimybę užlipti viršun ir mobiliuoju telefonu paskambinti Sarai. Gal ji galėtų išeiti į parduotuvę? Tada, prieš rungtynes, jie galėtų kelias minutes praleisti kartu. Netgi tai būtų geriau nei nieko. Tačiau, prieš jam sukuriant veiksmų planą, lauke nuskambėjo mašinos signalas.

— Atvažiavo manęs pasiimti, — Todas, tikėdamasis išeiti iš namų, kol Mardžorė nepersigalvojo, pašoko ant kojų.

— Kada grįši namo? — paklausė Ketė.

— Sunku tiksliai pasakyti. Gal pirmą, gal antrą.

— Būk atsargus, — linksmai šypsodamasi, perspėjo jį Mardžorė. — Ir neįsivelk į bėdą.

Daugelis manė, kad kaltinimas užpuolimu ir žlugdantis civilinis ieškinys futbolo apetitą sumenkintų, bet Laris labai laukė paskutinių Sergėtojų rungtynių prieš Kontrolierius. Tai Todas pajuto vos įlipęs į mašiną. Larį buvo užplūdusi adrenalino banga, jis laukė kovos. Vietoj pasisveikinimo draugas kumštelėjo Todą krūtinėn.

— Tu pasiruošęs? — reikalavo atsakymo jis. Klausime aidėjo grubi retorinė gaida. — Geriau jau būk pasirengęs.

— Aš pasiruošęs, — Todas nenuleido akių, bet šnekėjo ramiau, lyg tirdamas Larį. — O kaip tu laikaisi? Pats pasiruošęs?

Jei Laris tai suprato kaip klausimą apie teisines problemas arba spaudos dėmesį, tai neišsidavė.

— Kai ką tau pasakysiu, — pradėjus jiems važiuoti, lengviau atsikvėpęs tarė jis. — Man visada patinka, kai mane laiko silpnu. Man patinka eiti į aikštę žinant, kad kitas vyrukas mano, jog aš išsigąsiu ir pabėgsiu, ypač, jei tas kitas vyrukas yra arogantiškas, per daug pasitikintis savimi subingalvis. Man patinka žiūrėti, kaip jis atrodo, kai jį parverčiu ant užpakalio ir kai jis supranta, jog tuoj vyks gatvės muštynės.

Žinant, kad Sergėtojai buvo laikomi nevykėliais, situacija buvo pagražinama. Su nuliu pergalių ir penkiais pralaimėjimais jie buvo Vidurnakčio futbolo lygos autsaideriai, pelnantys mažai taškų, darantys daug klaidų ir, apskritai, tiesiog didelė nemokšų gauja, kuri nuolat rasdavo būdą pralaimėti, kai pergalė būdavo jiems ranka pasiekiama. Net ir tada, kai pergalė buvo neginčijama. Prieš savaitę jų užpakalius išvanojo silpna Technikų komanda, komanda, kuri per pastaruosius trejus metus nelaimėjo nė vienerių rungtynių. Sergėtojai pralaimėjo 20:0. Kita vertus, Kontrolieriai patyrė keturias pergales ir vieną pralaimėjimą, bet garsėjo galingu, nesustabdomu puolimu, dėl kurio per rungtynes pelnydavo po keturiasdešimt ar penkiasdešimt taškų. Tikriausiai jie rungtynes prieš Sergėtojus laikė paprastu formalumu ir laukė kitos savaitės rungtynių su baisiausiais varžovais — Auditoriais.

— Tie vyrukai geri sportininkai, — pripažino Laris. — Tačiau jie — tik gauja verksnių. Kelis kartus juos parverčiam, o jie tenori susirinkt kamuolius ir varyt namo.

— Būtų neblogai juos nuliūdint, — važiuojant pro Saros gatvę, liūdnai tarė Todas. Jis svarstė, ką moteris veikė, ar ji jo ilgėjosi taip pat, kaip ir Todas jos.

— Mums reikia juos anksti sustabdyti. Tai pergalės raktas. Jie kamuolį perdavinėja prasčiau, nei tai atrodo statistikoje.

Atrodė neįtikėtina, kad Laris taip domisi futbolu tokiu audringu savo gyvenimo momentu. Todo situacija nebuvo net per pusę tokia sudėtinga, kaip Lario, bet visą savaitę apie rungtynes jis tegalvojo prabėgomis.

— Kaip tavo advokatas? — paklausė jis. — Esi patenkintas jo darbu?

— Na jis tikrai ne Džonis Kochranas, — atsakė Laris. — Žinoma, aš nesu ir O. Dž. Simpsonas.

— Dabar tau gyvenimas turėtų būti gana baisus.

— Baisus? — Laris į Todą žvelgė nuoširdžiai nustebusiu žvilgsniu. — Manai, kad pasaulyje yra prisiekusiųjų, kurie nuteis mane už Ronio Makgorvio užpuolimą? Nieko keista, kad neišlaikei egzamino. Tikriausiai man duos medalį.

Per apšilimą Laris suko ratus tarp Sergėtojų. Jiems darant šuoliukus ir tempimo pratimus, jis komandos draugus užvedinėjo, drąsino. Vieną minutę jis buvo vyriausioji rungtynių šokėja, kitą — jau Vinsas Lombardis.

— Mes už juos kietesni! — paskelbė jis, greitai iš abiejų pusių plekšnodamas Tonio Korenčio žandus, lyg jis būtų dėvėjęs šalmą. — Aš teisus? Aš sakau: AR AŠ TEISUS?

— Žinoma, — atsakė Korentis, trenkdamas Lariui atgal. — Jie — krūva šūdagalvių biržos maklerių.

Šypsodamasis Laris ėjo link Deveino, sekančios aukos, kuriam, bandydamas sukalti jį į žemę, Laris trankė per pečius.

— Ką mes nugalėsim? — pareikalavo jis.

— Kontrolierius! — užriko Deveinas.

Kitas eilėje buvo Pitas Olafsonas. Kaip šokdami abiejų puikiai mokamą šokį, jie rankomis įsikibo vienas į kitą ir pašokę susidaužė kūnais: triskart iš dešinės, triskart iš kairės.

— Kas nugalėtojas?

— Aš nugalėtojas!

— Pirmyn, Sergėtojai!

— Pirmyn, Sergėtojai!

— Išspardykim šiknas!

— Išspardykim šiknas!

Laris išdidžiai priėjo prie Todo. Lario laikysena atrodė labai komiška, tačiau akmeninė veido išraiška vos tramdė juoką.

— Kas pelnys pirmą prispaudimą? — kaip bokso kriaušę daužydamas Todo pilvą, sušuko jis.

— Aš! — paklusniai atsakė Todas, įtempdamas pilvo raumenis.

— Man priklauso antras! — suriko Deveinas.

— Aš atsakingas už trečią, — pasisiūlė Bartas Viljamsas.

Iš pradžių jie jautėsi kaip grįžę į vidurinės mokyklos laikus. Ši Lario ceremonija, vieniems nostalgiškai, kitiems nepakančiai priminė vidurinės mokyklos trenerius. Tačiau po kurio laiko — pasikeitimas buvo toks lėtas, jog niekas jo nepastebėjo — visa ceremonija tapo rimta. Šį fenomeną Todas matė kiekviename sporte, kuriuo tik kada nors užsiiminėjo nuo tada, kai sulaukė pakankamo amžiaus, reikalingo mažajai lygai. Komandos nuotaika buvo subtilus, kintamas dalykas — visiškai ją pakeisti užteko vieno žmogaus.

Lario fanatiškas optimizmas kaip virusas plito tarp komandos draugų. Tuo metu, kai jie rengėsi išspirti kamuolį, Sergėtojai, tarp jų ir Todas, vos valdė susijaudinimą. Lyg išgėręs magiško gėralo, Bartas Viljamsas, vidurio puolėjas, pradėjo bėgti į priekį ir milžinišku batu smūgiuoti. Kamuolys pakilo aukštai virš šviesų ir skrodė nakties orą, sukdamasis virš priešininkų galvų. Perskridęs per visą aikštę, nusileido už jos ribų.

Jei Auditoriai buvo Vidurnakčio futbolo lygos banditai, tai Kontrolieriai — gražuoliukai. Jie buvo apie dvidešimties metų vyrai iš finansininkų pasaulio, kurie į rungtynes atvyko BMW, Lexus ir Cadillac firmos automobiliais, atsivežė būrį merginų, kurios mielai stebėjo vaikinų rungtynes ir vilkėjo aptemptus spandekso šortus. Beje, iš to, kad neliko namuose, galima spręsti, kad jos nebuvo priešininkų žmonos.

Aplink juos tvyrojo ryškus pasitikėjimas savo jėgomis ir įžūlumas. Puolėjas — jis buvo išstypęs, smėlio spalvos plaukais, gražiai įdegęs ir lyg iš akmens iškaltu veidu — peržvelgė savo komandos draugus aiškiai savimi pasitikinčiu žvilgsniu, kaip žmogus, uždirbantis šešiaženkles sumas nuo tos dienos, kai baigė verslo mokyklą. Jis elgėsi kaip taikliarankis, turintis gerą delninį kompiuterį, prabangų vokišką automobilį ir artėjantį paaukštinimą.

Ten galėjau būti aš, — galvojo Todas, perkėlinėdamas svorį nuo vienos kojos ant kitos. Tai jis pastebėjo visai nesigėdydamas ir nesigailėdamas, priimdamas šią tiesą ir keistai didžiuodamasis savimi. Būdamas šalia Lario ir Deveino, jis jautėsi visiškai patenkintas ir savo vietoje. Jie buvo vyrai, kurie per metus teuždirbdavo keturiasdešimt ar penkiasdešimt tūkstančių dolerių, vos išgalėjo mokėti už dviejų miegamųjų namą, kuriam reikėjo remonto. Šiems vyrams nauja mašina buvo tik kas dešimt metų leistina prabanga. Keista, bet Todui tai visai netrukdė.

Iškart po susidūrimo Kontrolieriai bėgo tiesiai aikštės viduriu. Saugiai ir atokiai stovintis Todas stebėjo, kaip Sergėtojų gynyboje atsiveria skylė — momentinis tarpas tarp Olafsono ir Korenčio — pakankamai didelė Kontrolierių žaidėjui, kuris esą varžėsi geležinio žmogaus triatlonuose tarp sezonų, prasiveržti pro Sergėtojų gynybą. Tobulai perprasdamas oponentų manevrą, Laris pasileido į priekį, siekdamas susidurti su kamuolį nešančiu žaidėju. Tačiau kažkodėl susidūrimas taip ir neįvyko. Atlikdamas trumpą klaidinantį manevrą, kuris paliko Larį su pilnomis oro rankomis ir pilna dirbtinės žolės burna, geležinis žmogus prasmuko į aikštę ir pasileido Todo, paskutinio gynėjo, link.

Jis buvo vienas iš tų vikrių bėgikų, klaidinančių žingsnių virtuozų. Jo akys žiūrėjo į vieną pusę, pečiai į kitą, kojos dar kitur, tačiau Todas žinojo, kad reikia nejudėti ir stebėti jo šlaunis (Ponai, — sakydavo treneris Bridenas. — Šlaunys nemeluoja. Ir buduare, ir aikštelėje galite pasitikėti šlaunimis.). Supratęs, jog Todo gudriais kojų judesiais apgauti nepavyks, žaidėjas bandė viską daryti sąžiningai. Jis pasuko staigiai link šoninės linijos, pribloškiamai greitėdamas. Jam beveik pavyko, bet Todas sugebėjo jį iš už nugaros parversti žūtbūtiniu neriamuoju griovimu, kuris apsaugojo Sergėtojus nuo neišvengiamo prispaudimo.

Kai geležinis žmogus sveikas ir neišsitepęs pakilo nuo žolės ir pirštinėtomis rankomis nusibraukė neesamą purvą nuo savo plikų, nesveikai raumeningų kojų, visos merginos kaip rungtynių šokėjos pakilo ir pradėjo skanduoti.

— Geras žaidimas, Žakai!

— Kontrolieriai valdo!

— Pirmyn, komanda!

Todas, bandydamas nekreipti dėmesio į deginantį skausmą dešiniajame kelyje, kuris buvo nubrozdintas neatlaidžios dangos, atsikėlė kiek atsargiau. Geležinis žmogus išsitraukė dantų apsaugas ir nusišypsojo.

— Vyruti, — pasakė jis, draugiškai tapšnodamas Todo petį. — Šiandien būsi užsiėmęs.

Bėgdamas atgal prie komandos draugų, Todas negalėjo pražiopsoti nusivylusių išraiškų jų veiduose, atrodė, lyg jie jaustų artėjančią pražūtį, kuri pakeitė nelogišką prieš kelias minutes tvyrojusį energingumą. Užteko vienos praleistos atakos ir jie atsibudo iš bendro sapno, atsiminė esą tik krūva nevykėlių, kuriems tuoj išspardys šiknas. Tačiau Todas dar nebuvo pasiruošęs pasiduoti.

— Nagi! — sušuko jis, plodamas rankomis. — Pasiruoškit! Reikia gintis!

— Aš kaltas, — suprasdamas, ką daro Todas, tarė Laris. — Daugiau taip neatsitiks.

— Tai jau taip, — tarė Deveinas. — Kitą kartą tu tą čiulpiką iškirst.

— Gerai, reikia susikaupti! — riaumojo Korentis.

Kadangi buvo tokie pasipūtę šunsnukiai, Kontrolieriai bandė kartoti tą patį derinį. Viskas vyko taip pat, kaip ir anąkart, tik šįkart Lario apgauti nepavyko. Jis kaip Dikas Butkus kažkokiame 1971 metų filme užkišo skylę, trenkėsi krūtine į krūtinę su tokia kaulus traiškančia jėga, jog net už dešimties jardų stovintis Todas simpatiškai sudrebėjo. Geležinis žmogus stotis neskubėjo. Kai galiausiai atsistojo, jo veido išraiška buvo tokia, kaip Lario apibūdinta mašinoje: apsvaigusi, nelaiminga grimasa, priklausanti žmogui, kuris suprato, jog ramus pasivaikščiojimas ką tik virto gatvės muštynėmis.

Todo nustebimui — jau nešnekant apie Kontrolierius ir jų merginas — rungtynės buvo apylygės, rezultatas menkas, intriga išliko iki pat pabaigos. Kontrolieriai taškus pelnė pirmi, po to, kai giliai Sergėtojų aikštės pusėje, maždaug antrame jų aikštės pusės ketvirtyje, perėmė kamuolį iš Barto Viljamso. Antro kėlinio pradžioje Sergėtojai rezultatą išlygino, metodiškai nubėgdami 80 jardų ir galiausiai spausdami. Ketvirto ketvirčio pabaigoje Kontrolieriai įmušė trumpąjį įvartį, taip rezultatą pakeisdami 10:7, kai Sergėtojai gavo kamuolį ir pradėjo tikriausiai paskutinį šių rungtynių puolimą.

Galvojant racionaliai, jaudintis turėjo Sergėtojai. Jie atsiliko; laikas beveik baigėsi. Tačiau, ruošdamasis pradėti puolimą, Todas, kaip ir visi kiti aikštėje esantys žmonės, suprato, jog bijojo tik jų priešai. Likus tik dviems minutėms, Kontrolieriai atrodė apdaužyti ir nuliūdę. Geležinio žmogaus dešinioji akis buvo taip ištinusi, jog jis nieko ja nematė; puolėjo lūpa buvo tokia išsipūtusi, jog jam buvo labai sunku skelbti derinį. Stambaus gaudytojo, greitakojo azijiečio trumpa šukuosena, marškinėliai buvo suplėšyti iki pat bambos, tarsi jam dėl kažkokių priežasčių nepavyko pavirsti milžinu Halku. Per visą antrą rungtynių pusę vunderkindai ginčijosi, pamiršę priešininkus, pyktį liejo vieni ant kitų. Dar geriau buvo tai, kad jų garsi palaikymo komanda niūriai tylėjo.

Kita vertus, Sergėtojai pirmąkart tais metais dirbo kaip gerai suderintas mechanizmas, dalijosi komandos dvasia ir tarpusavio susižavėjimu. Visų rungtynių metu jie žaidė geriau nei įprastai. Jiems pavyko sustabdyti stipriausią lygos puolimą ir kamuolį po aikštę mėtyti stebėtinai valdingai, nepaisant nervinančio nesugebėjimo pelnyti daugiau nei septynis taškus rezultatų lentoje. Prisidėjo visi — Deveinas pagavo šešis Todo perdavimus, tarp jų ir tą, kuris baigėsi prispaudimu; Olafsonas ir Korentis kartu paguldė penkis priešininkus; Bartas, atlikęs nuostabų perėmimą, sustabdė spaudimą, tačiau Laris nustelbė juos visus. Aikštėje jo pilna buvo visur: darė dalykus, kuriems atlikti visiškai neturėjo teisės, numušinėjo perdavimus, numatė apgaulingus judesius, labai svarbią rungtynių akimirką net pagavo geležinį žmogų iš už nugaros. Jei rungtynės būtų pasibaigusios Sergėtojams pralaimint trimis taškais, jie po to vis vien būtų nuėję į barą ir atšventę geras rungtynes, kai tuo tarpu laimėję Kontrolieriai gertų niūrioje tyloje, žinodami, jog juos sumušė komanda, kuri teoriškai neturėjo galimybių pasipriešinti jų jėgai.

Neturėdami ko prarasti, Sergėtojai pradėjo puolimą. Todas suvaidino trumpą perdavimą Bartui ir pradėjo bėgti link kairiosios šoninės linijos, keliais centimetrais pralenkdamas Deveiną. Deja, juos sustabdė. Antru mėginimu Todas atliko trumpą perdavimą ir atkovojo dar penkis jardus. Trečiu bandymu Kontrolieriai jam bėgti neleido, taigi Todui, norint išvengti griovimo, teko perduoti kamuolį kitam žaidėjui.

Tai buvo viskas, jų paskutinis šansas — jie dislokavosi priešininkų aikštės pusėje, tačiau iki rungtynių pabaigos liko tik penkiasdešimt sekundžių. Todas visiems galimiems gaudytojams liepė bėgti į priekį. Kiekvienas buvo maždaug penkiais jardais toliau už kitą. Todas pasisuko dešinėn, ieškodamas Ričio Merfio, arčiausiai esančio žaidėjo. Uždengė. Taip pat ir Bartą, vidurinįjį gaudytoją. Jis atlenkė ranką, ruošdamasis perduoti kamuolį Deveinui, paskutiniam ir geriausiam gaudytojui, bet prieš pat Todui išmetant kamuolį, Deveinas paslydo ir nukrito ant žemės.

Beveik tą pačią akimirką Todas kairėje pusėje išgirdo žingsnius. Tuos garsus skleisti galėjo tik įsiutęs priešininkų gynėjas. Dar kelias akimirkas Todas stovėjo vietoje tiesus ir greitai žvalgėsi po aikštę, leisdamas priešininkui prie jo priartėti. Tai buvo pats seniausias futbolo triukas. Paskutinę akimirką jis atsitūpė, susilenkė kiek galėdamas žemiau ir, sveriantis daugiau negu šimtą kilogramų Kontrolierių sunkiasvoris gynėjas manevruodamas praskrido tiesiai virš jo. Žaidėjas kaip dramblys nusileido už šoninės linijos.

Dabar tai jau buvo anarchija, oficialiai sustabdytas derinys. Todas, tikėdamasis išvengti priešininkų gynėjų, bėgo kairėn, tikėdamasis, jog jų komandos gynėjai spės apsisukti atgal ir atsidengti. Tačiau tai, ką jis pamatė bėgdamas atgal link aikštės vidurio, privertė jį pakeisti planą. Priekyje jo buvo tiek daug žalios spalvos, jog jis jautėsi kaip sapne. Jardai atviro lauko, daug daugiau nei reikėjo pirmajam prispaudimui. Jis saugiau sugriebė kamuolį ir pasileido bėgti.

Kai visi pagaliau suprato, ką jis daro, Todas jau buvo nubėgęs dešimt jardų. Penkiolika jardų, dvidešimt, dvidešimt penki, aikštė kartu su žingsniu artėjo ir tolo nuo jo kojų. Jis išgirdo silpnus žingsnius dešiniau už savęs. Atrodė, kad kažkas jį greitai vytųsi.

Nežiūrėk, — tarė jis sau. — Tiesiog bėk. Vieną koją statyk prieš kitą. Dideliais žingsniais. Naikink likusius jardus.

Jam peržengus Kontrolierių trisdešimties jardų liniją, kažkas kvėpavo jam į kaklą. Šis pokytis jo nenustebino — priešininkų komandoje buvo bent jau du už jį greitesni žaidėjai. Tačiau žvilgtelėjęs per petį, jis nustebo pamatęs paskui jį bėgantį Deveiną. Truputį toliau nuo jo, tačiau kaip Todas ir tikėjosi, sparčiai artėdami bėgo du vyrai — geležinis žmogus ir azijietis. Jie abu judėjo ilgais, gracingais žingsniais, jų veide švietė pasiryžimas.

Peržengus dvidešimties jardų liniją, staiga Deveinas apsisuko ir, kaip iš vadovėlio, užblokavo azijietį. Dabar viskas priklausė nuo lenktynių tarp Todo ir geležinio žmogaus, lenktynių, kurias jis žinojo pralaimėsiąs. Bėgdamas ir stebėdamas trajektoriją, suprato, jog jį iš aikštės išstums maždaug prie dešimties jardų linijos. Tokia įvykių eiga buvo tokia pat netinkama, kaip ir neišvengiama.

Nebent.

Peržengdamas penkiolikos jardų liniją, Todas staigiai pradėjo stabdyti, kažkaip sugebėdamas sulėtėti taip staigiai ir smarkiai, jog geležinis žmogus, garsiai keikdamasis, pralėkė pro jį, veidu trenkėsi į sintetinę dangą, nulėkė į užribį ir paliko Todui laisvą kelią.

Jis pasisuko ant kulno ir grįžo į aikštę iš už įvarčio linijos. Triumfuodamas pakėlė virš galvos kamuolį. Matant per televiziją taip besielgiančius profesionalus, jam visuomet atrodė, jog jie elgiasi arogantiškai, tačiau tą akimirką jis jautė, jog reikia taip daryti ir laukti, kol prie jo atbėgs linksmi komandos draugai. Todas spyrė kamuolį ir, plačiai išskėtęs rankas, laukė jų. Jo kvėpavimas buvo toks gilus, lyg jo plaučiai norėtų išsiurbti visą nakties orą. Jis tenorėjo, jog Sara būtų čia, galėtų matyti jį, bėgantį aikšte, ir žinoti, kaip žinojo ir jis, kad buvo ne pergalingą spaudimą pelnęs šaunuolis, o suaugęs vyras, kuris ką tik patyrė neįtikėtiną lenktynių jaudulį.

Ir tada pamatė ją.

Jis nebuvo tikras, kodėl žvilgtelėjo į, jo manymu, tuščią tribūną — gal įprotis, gal viltis, gal kažkokia jos skleidžiama magnetinė iškrova — ji buvo ten. Ji, lyg išsipildęs noras, sėdėjo viršutinėje eilėje, pranešėjo kabinos šešėlyje, jos veidas švietė kaip švyturys, burna tarė žodžius, kuriuos jis gana aiškiai suprato, lyg tarp jų nebūtų jokio atstumo. Jis būtų moteriai atsakęs, jį apsupo pulkas linksmų komandos draugų.

— Kas, po galais, atsitiko Todui? — svarstė Korentis. — Norėjau jam pastatyti išgerti.

Laris gūžtelėjo pečiais.

— Sakė, jog ateis.

— Tikriausiai gavo geresnį pasiūlymą, — tarė Ričardas Merfis.

— Šūdas, — Bartas Viljamsas svajingai papurtė galvą. — Ten buvo gražus bėgimas, ar ne? Šešiasdešimt penki jardai po sustabdyto derinio. Turėtų parodyti per ESPN televiziją.

— Jam niekaip nebūtų pavykę be mūsų mažiaus pagalbos, — popierine servetėle šveisdamas Deveino ir taip blizgantį skalpą, pastebėjo Olafsonas. — Matėt, kaip jis tą verksnį išjungė? Bam! Trenkėsi į žemę, kaip kokia piktžolė.

— Todas buvo nerealus, — juokėsi Deveinas. — Tas baltas berniukas bėgo iš visų jėgų.

— Man nerūpi, ką sako kiti, — paskelbė Bartas. — Dabar jam nieko negailėčiau. Vaikinukas nusipelnė sugult po tokio spaudimo.

Korentis pakėlė alaus butelį.

— Už Todsterį. Net jei ir iškeitė mus į vėlios nakties pizę.

Laris prisijungė prie tosto, bet galvojo ne apie tai. Jam atrodė, jog Todo išsisukimas nuo jų vienintelio šio sezono pergalės šventimo buvo neteisingas. Ypač todėl, jog jis ir buvo minėtosios pergalės kaltininkas. Visas reikalas be jo atrodė neužbaigtas, vakarėlis be garbės svečio.

— Esi įsitikinęs, kad ten buvo ne jo žmona? — susirūpinęs raukdamas antakius, paklausė Olafsonas. Pitas buvo žmogus, kuris nežiūrėjo filmų suaugusiems, nevartojo alkoholio ir niekada neatleido Klintonui už Levinski skandalą.

— Turiu tau naujieną, — tarė Korentis. — Jei nori paimti žmogų už šiknos, nereikia to daryti vidurnaktį futbolo aikštėj.

Laris nebuvo dorybingas kaip Olafsonas, bet ir jį stebino draugo elgesio begėdiškumas. Iškart po rungtynių Todas dingo Lariui iš akių, nes jis buvo užsiėmęs, stebėdamas malonų vaizdą, kaip Kontrolieriai gėdingais veidais išslinko iš aikštės, o jų seksualios merginos, motiniškai tapšnodamos per pečius, juos guodė. Tik Sergėtojams pradėjus judėti link stovėjimo aikštelės, Laris suprato, jog niekur nėra jo keleivio.

— Kas nors matėt Todą? — paklausė jis.

Deveinas parodė į kitą aikštės galą, kur prie vartų stulpų pora tamsių figūrų glamonėjosi lyg paaugliai. Net iš tokio atstumo Laris iškart suprato, jog moteris — ne Todo žmona. Jis kartą, maždaug prieš metus, buvo sutikęs Ketę prekybos centre, ir nors nuoširdžiai pripažinęs, jog ji tikra gražuolė, pastebėjo, kad Ketė gąsdinančiai aukšta, tai yra aukštesnė už jį, o moteris prie vartų turėjo pasistiebti ir ištempti kaklą, norėdama Todą pabučiuoti į lūpas.

Laris davė jiems kelias minutes pabaigti reikalus, tačiau jie net negalvojo apie nusiraminimą, jau nekalbant apie išsiskyrimą. Nematydamas kito pasirinkimo — teprakeikia jį velnias, jei jis visą naktį žiūrės, kaip Todas grabalioja moters užpakalį, — jis žengė į aikštę ir pasileido link įsimylėjėlių. Jis sustojo netoli užribio linijos, jo manymu, pakankamai pagarbaus atstumo, ir kaip galėdamas garsiau atsikrenkštė.

— Ką? — Todas atrodė supykęs, lyg Laris būtų įsiveržęs į jo miegamąjį. — Ko tu nori?

— Vyrai važiuoja į Keisio barą. Važiuoji kartu?

— O, Kristau, — Todo atodūsis girdėjosi net iš dvidešimties jardų atstumo. — Truputį užtruksiu. Gal važiuokit be manęs. Prisijungsiu prie jūsų vėliau.

— Juk atvažiuosi, taip? Mums reikia atšvęsti.

— Taip, taip, greit jus pasivysiu. Duok man penkiolika, dvidešimt minučių, — jis sudvejojo, gali būti, kad moteris jam kažką tyliai pasakė. — Daugiausiai pusvalandį.

— Prižadi?

— Jėzau, Lari. Juk ką tik pasakiau.

— Nenorėjau tau trukdyti, — tarė Laris. — Tiesiog planuoju vėliau aplankyti Makgorvį. Tikėjausi, kad važiuosi kartu.

— O kaip kiti vyrukai? Kodėl nepaprašai vieno iš jų?

— Jie policininkai. Negali veltis į tokį šūdą.

Todas paleido moterį ir žengė kelis žingsnius Lario link.

— Padaryk sau paslaugą, Lari. Laikykis kuo toliau nuo ten. Jei neklausysi, tai tave vėl suims.

Laris, bandydamas atpažinti moterį, kelias sekundes į ją spoksojo. Jis buvo beveik tikras ją kažkur matęs, matęs jos susivėlusius plaukus ir niūrią veido išraišką.

Ji turėtų būti su kuo nors panašiu į mane, — galvojo jis. Ne su tokiu, kaip jis.

— Man nerūpi, — tarė jis. — Tegul sulaiko. Jei jie nori mane uždaryti už tai, kad saugau savo vaikus? Tegul. Tegul paverčia mane sušikta auka.

Ilgai po to, kai visi kiti Sergėtojų žaidėjai išvažiavo namo, Laris sėdėjo mašinoje, beveik tuščioje Keisio baro ir kepsninės stovėjimo aikštelėje, žinodamas, kad Todas paliko jį vieną. Nepaisant to, Laris vis tiek jo laukė.

Jam nereikėjo pagalbos. Tiesą sakant, Laris buvo tikras, jog vienam dirbti seksis daug geriau. Vienintelis Todo vaidmuo buvo slėptis mašinoje ir bandyti atkalbėti draugą nuo visko, ką tas ketina iškrėsti vėlu, Lari, negali dabar skambinti į duris. Juk negalvoji iš tikrųjų uždegti to maišo šūdų, tiesa, Lari? Nagiy Lari, leisk senolei pailsėti. Ji ne nusikaltėlė. Tačiau gal būtent to Lariui ir reikėjo — priminimo apie realybę, proto balso, kuris šnibždėtų jam į ausį, saugotų jį nuo veiksmų, kurių vėliau teks gailėtis. Jei Todas būtų buvęs su juo bažnyčioje, gal Laris nebūtų praradęs kantrybės, gal neturėtų tiek daug problemų.

Kita vertus, kad ir kaip kvailai beatrodytų, Laris nesigailėjo sužeidęs Ronį. Jis tikrai nemanė apverkti sulaužytos iškrypėlio rankos, net jei tai buvo sunkus lūžis, o didesnioji visuomenės dalis jam pritarė. Dauguma iš jų labiau liūdėjo dėl to, kad apygardos prokuroras pareiškė kaltinimą susirūpinusiam tėvui, negu dėl to, jog iškrypėlis, neišvengiamai nuriedėjęs nuo laiptų, trupučiuką susimušė ir nusibrozdino. Kiekvieną redaktoriui parašytą laišką, kuris kritikavo Lario „neapgalvotą ir šiurkštų” elgesį bei reikalavimą sužinoti, kas jį išrinko „teisėju, prisiekusiaisiais ir budeliu”, sekė du laiškai, ginantys žmogų dėl jo „visiškai pateisinamos reakcijos” ir trečias, kuris net vadino jį didvyriu.

Išgyvenęs privatų pragarą, kokį išgyveno Laris per paskutiniąsias pusantros savaitės, jis pastebėjo žymų žmonių atlyžį. Jam einant pro šalį, moterys mojavo; vyrai sukdavo iš kelio, norėdami paspausti jam ranką. Jis jautėsi, kaip įžengdamas į naują savo gyvenimo etapą. Jis jautėsi kaip prarasdamas Lario Muno, baisiojo šaulio ir galimo rasisto įvaizdį. Jis jautė, kaip po truputį tampa Lariu Munu: kerštingu tėvu, nekaltųjų gynėju, vyruku, kuris vykdė slaptą viso miesto fantaziją.

— Nepasiduok, — sakė kaimynai. — Kovok ir toliau.

Būtent tą Laris ketino daryti; jis norėjo, jog Todas būtų kartu ir jam padėtų. Tikriausiai šis poreikis liko nuo to laiko, kai jis buvo policininkas, saugumo jausmas, kuris tvyrojo jo viduje, kai žinojo, jog kažkas patikimas saugo jo užnugarį. Tačiau šiandien jis tokios prabangos neturėjo.

— ATSIBUSKIT!

Tik akimirką, — būdraudama tarp sapno ir atsibudimo, Mei Makgorvi manė girdinti Dievo balsą, kuris šaukė ją iš dangaus, pagaliau atėjęs pasiimti namo.

— ATSIBUSKIT! — pakartojo balsas.

— Gerai, — Mei atsisėdo lovoje, jos širdis plakė labai greitai, tačiau nebaimingai. — Aš atsikėliau.

— ATSIMERKIT! — balsas buvo šiurkštesnis, nei ji tikėjosi. — IŠTRAUKIT PRAKEIKTAS GALVAS IŠ SMĖLIO!

Galvas? — galvojo Mei. — Prakeiktas galvas?

Ji per greit atsistojo ir turėjo vėl atsisėsti, kol praeis svaigulys. Kol priėjo prie lango, ji suprato, jog už lango skamba ne Dievo balsas.

— NEJAU JŪS NEMYLITE SAVO VAIKŲ? NEJAUGI NENORITE JŲ APSAUGOTI NUO BLOGIO? TAI KODĖL NEIŠEINATE Į LAUKĄ IR NIEKO NEDAROTE?

Mei pakėlė žaliuzes. Tas siaubingas žmogus stovėjo prieš jos namą, ir per garsiakalbį skleidė savo nuodus.

— MĖLYNIŲ GATVE, TARP JŪSŲ YRA IŠKRYPĖLIS!

Jis neturi jokios teisės. Jokios teisės žingsniuoti ant pievelės — mano pievelės, — kandžiai galvojo Mei, — trypti žolę ir sakyti tuos siaubingus dalykus. Tik ne po to, ką padarė bažnyčioje.

— JŪSŲ VAIKAI NĖRA SAUGŪS!

Mei ilgą laiką jautėsi prastai — kojos buvo silpnos, kažkas ne taip su kvėpavimu — rūpinimasis sužeistu Roniu pareikalavo jos paskutinių jėgų. Jis negalėjo užsirišti batų, užsisegti marškinių, susipjaustyti mėsos. Atrodė, kad jis vėl virto vaiku, nes jai reikėjo atlikti net menkiausius darbelius. Ji jautėsi pavargusi, labiau pavargusi nei bet kada gyvenime.

— ŽUDIKAS GYVENA ŠIAME NAME! ŽMONĖS, NEJAUGI JUMS NERŪPI?

Tu, niekše, — galvojo ji. Žinau, ką tu nori pasiekti.

Pateisinamo pykčio banga kaip narkotikai plito Mei kūnu. Jos kojos tvirtai žingsniavo koridoriumi, kvėpavimas buvo gilus ir pastovus. Skubėdama žemyn ir atidarydama laukujes duris, ji jautėsi kaip tuomet, kai buvo jauna.

— Tu, nešvankus kalės vaike! Dink nuo mano pievelės!

Senolė buvo labai supykusi. Ji basomis šlubčiojo link jo basomis ir vilkėdama tik trumpus naktinukus, o krūtinė nuolat šokinėjo ir todėl privertė Larį susigėsti už juos abu.

— Kas tu manai esąs? — reikalavo atsakyti ji. — Ponas Aukščiausiasis Visagalis?

Laris į ją nekreipė dėmesio.

— JOKIŲ IŠKRYPĖLIŲ ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖJE! JOKIŲ IŠKRYPĖLIŲ ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖJE!

— Manai esąs Dievas? — šaukė senoji ponia. Jos bedantis veidas švytėjo įsiūčiu ir neapykanta. — Tu ne Dievas. Toli nuo to!

— ŽINAU, KAD NESU DIEVAS! — atsakė Laris, nukreipdamas garsintuvą jai į veidą. — NIEKADA NESAKIAU, KAD ESU.

Senoji ponia piktai šyptelėjo. Jos balsas buvo piktas ir pilnas neapykantos.

— Tu žudikas. Nužudei tą vaikiną prekybos centre.

Laris nuleido garsintuvą.

— Aš nieko nenužudžiau, — pasakė jis, labai rimtai stengdamasis tramdyti pyktį. — Kodėl tau nenuėjus vidun ir neapsirengus?

Jo nuostabai, sena kalė bandė, pagriebdama dalį, iš kurios išeina garsas ir stipriai traukdama, pačiupti garsintuvą. Laimei, jis rankeną laikė pakankamai stipriai.

— Tu peršovei jį į kaklą, — įsiremdama kojomis ir dar kartą trukteldama, šauė ji. — Skaičiau apie tai laikraštyje.

Laris truktelėjo atgal, tačiau ji buvo stipresnė, nei jis manė arba tiesiog piktesnė.

— Tai buvo nelaimingas atsitikimas, — pasakė jis. — Ne žmogžudystė.

Jis kulnais įsirėžė į žolę ir pabandė dar kartą. Šiuo metu jie tampėsi iš visų jėgų, žemai pritūpę, vienas aplink kitą sukosi ratu. Laris pajautė, kad moteris garsintuvą laiko kiek silpniau, bet beveik tą pačią akimirką išgirdo balsą.

— Pone, jūs turėtumėte važiuoti namo.

Jis žvilgtelėjo per petį ir pamatė du prie šaligatvio stovinčius vyrus — aukštą, vilkintį lengvą pižamą ir žemą kostiuminėmis kelnėmis bei marškinėliais. Prašneko aukštasis vyras.

— Policija jau atvažiuoja, — pridėjo žemasis vyrukas.

Aukštesnysis piktai spoksojo į Larį.

— Tu gąsdini mano vaikus, — tarė jis. — Norėčiau, kad baigtum.

— Tavo vaikus reikia išgąsdinti, — stipriau įsikibdamas į rankeną, niurnėjo Laris. — Jie gyvena visai šalia vaikų tvirkintojo.

Kažkur tolumoje jis išgirdo sireną ir sukaupė jėgas paskutiniam stipriam truktelėjimui. Tačiau prieš jam patempiant, senoji moteriškė paleido garsintuvą, ir Laris nugriuvo ant užpakalio.

Kai atsistojo, jis pastebėjo du vyrus, atsitūpusius ant žolės ir purtančius galvas, žiūrinčius į senąją moteriškę. Ji, kaip nokautą patyrusi boksininke, gulėjo ant nugaros.

— Žiūrėk, ką padarei, — tarė žemesnysis vyras prieinančiam Lariui.

Pažvelgus į Ponią Makgorvi, šaltas baimingas drebulys nuvilnijo Lario nugara. Ačiū Dievui, moteris buvo gyva, jos galūnės trūkčiojo, siaubingas gurguliuojantis garsas sklido iš gerklės gelmių. Akys buvo plačiai atmerktos ir spoksojo tiesiai į Larį. Lūpos judėjo, tačiau nesigirdėjo žodžių, buvo matyti tik keli putoti seilių burbulai.

— O, Jėzau, — tarė Laris. — Tik to man ir betrūko.

Jie, išsitiesę ant nugarų, gulėjo ant penkiasdešimties jardų linijos, žiūrėjo į dangų lyg laukdami, kol atsiras atsakymas į jų neištartą klausimą. Todas siekė Saros rankos, jautė jos prakaituotus pirštus susijungiant su jo paties pirštais.

— Nenoriu eiti namo, — tarė jis. — Noriu čia pasilikti amžinai.

Ji neatsakė, nes to nereikėjo. Viską, ką reikėjo pasakyti, jie ištarė per pirmąsias penkias minutes. Pastarąsias dvi valandas jie tiesiog kartojosi.

— Ačiū Dievui, kad atėjai, — tęsė jis.

Ji, norėdama pažvelgti į mylimąjį, pasivertė ant šono. Jos akys ir paakiai buvo šlapi bei paburkę, balsas jausmingas.

— Baigiau išprotėti.

— Aš taip pat, — jis pakėlė savo galvą ir pečius nuo žemės ir švelniai pabučiavo jos ir taip nuo bučinių ištinusias lūpas. — Kai pažvelgiau viršun ir pamačiau tave...

Jis sustojo. Nebuvo prasmės bandyti tuos jausmus išreikšti žodžiais. Ta iš niekur atsiradusi tobulumo akimirka, vos jam prispaudus kamuolį, lyg ji būtų buvusi fizinis jo laimės įsikūnijimas, buvo neišreiškiama žodžiais. Jis sunkiai atsiduso, leido galvai nulinkti atgal ant dirbtinės žolės.

— Daugiau nebenoriu, — tarė jis. — Kitos savaitės tavęs nepabučiavęs neištverčiau.

Saros veido išraiška, kai ji pažvelgė į jį, staiga pasikeitė, ir Todo protas staiga prašviesėjo, kaip šaltam vėjui nupūtus visas abejones. Atrodė, kad visą vasarą — visą jo gyvenimą — vainikavo ši akimirka, menkas jos akių praplatėjimas, nežymus kvėpavimo pagreitėjimas, supratimas, jog jie peržengė tokią didelę ir šviesią liniją, jog jos nepastebėti buvo neįmanoma.