11 skyrius

V

Visą vasarį vyravo atšiaurus šaltis. Upė užšalo didžiulėmis ilgomis pilko ir balto ledo plokštėmis. Damos, vaikštinėdamos takeliu prie upės, stebėjo, kaip po stora upės oda daužosi vanduo. Alisa sudrebėdavo ir atsitraukdavo tiek, kiek leisdavo snieguoti krantai. Antrą savaitę per viržynus iš pietvakarių slinko tankios miglos, tad moterys prailgstančias žiemos dienas leido viduje. Kai pabusdavo, būdavo tamsu, blyškus, debesuotas ir slegiantis oras tvyrodavo visą dieną, o trečią popiet – jau vėl tamsu. Tvyrantis rūkas prislopindavo garsus, o pro galerijos langus nebuvo matyti upės, iš senojo lordo kambario aukštai apvaliame bokšte negalėjai nei matyti, nei girdėti pilies kiemo.

Visą laiką, kiek tik galėjo, Alisa leido mažajame senojo lordo kambarėlyje bokšte. Ten buvo šilta. Tiek lordas, tiek jo prievaizdas Deividas buvo rami neįnoringa kompanija. Paprašyta parašė santūrias užuojautas princesei Marijai dėl motinos, princesės Katerinos Aragonietės, mirties. Skaitė senajam lordui nepadorius neįtikimus romanus ir klausėsi jo anekdotų, prisiminimų apie mūšius ir dvikovas, apie laikus, kai buvo jaunas, stiprus, o Hjugas dar net negimęs.

Nuotaika moterų galerijoje virš didžiosios menės buvo grėsminga. Ledi Katerina mesdavosi nuo isteriško linksmumo, kai liepdavo moterims groti, dainuoti ir šokti, į gilų ir niūrų nerimą, kai sėdėdavo prie staklių neausdama ir dūsaudavo. Moterys erzeliavosi tarpusavyje tarsi į narvą uždaryti gyvūnai. Kartą ar dukart per savaitę tarsi vandenratis, besisukantis prieš savo norą, į moterų kambarį užsukdavo lordas Hjugas, midaus ąsočiu nešinas.

Vakaras prasidėdavo pakankamai linksmai: moterys šokdavo, o ledi Katerina būdavo sujaudinta. Hjugas smarkiai gerdavo, jo juokai darydavosi vis nešvankesni. Čiupdavo Elizą, jei galėdavo ją pasiekti, ir atvirai glamonėdavo priešais savo žmoną ir kitas damas. Tada pabaigdavo ąsotį, nusviesdavo jį židinio link, paimdavo ledi Kateriną už liemens ir nusitempdavo į miegamąjį. Tvarkydamos kambarį – šluodamos sudaužytus indus ir dėliodamos stiklines į spintą – girdėdavo pratisus Katerinos šauksmus iš skausmo, o po to – nevaldomus aikčiojimus ir kūkčiojimus iš malonumo. Neklysdamas antrą nakties Hjugas išlaisvindavo žmoną iš baltinių virvės, kuria visada abu susirišdavo, ir apsiblaususiomis akimis, blogai nusiteikęs nusvyrinėdavo į savo lovą.

– Tai nenormalu, – vieną naktį Eliza tarė Alisai.

Žvakė buvo užgesusi, abi gulėjo tamsoje. Kituose kambario kampuose girdėjo tylų ponios Alingem kvėpavimą ir murmantį Rutos knarkimą. Jau seniai Eliza buvo nustojusi juoktis iš lordo Hjugo ir jo žmonos darkymosi. Visos moterys buvo pakraupusios nuo jų polinkių.

– Girdėjai ją šįvakar? – paklausė Eliza. – Garantuoju, kad ji užkerėta. Nenormalu moteriai taip maldauti vyro. Ir leidžia jam daryti viską, ko nori.

– Cit, – atitarė Alisa. – Jai taip reikia. Šiąnakt gerai miegos, o ryte bus gerai nusiteikusi. Greitai sužinosim, ar ji apsikumeliuos.

– Apsišuniuos, – mieguistai sukikeno Eliza. – Bet taip nenormalu, Alisa. Mačiau mėlynes, kurias uždėjo lordas savo diržu. Kai jai parodžiau, tik nusišypsojo... – Eliza stabtelėjo. – Bjauriai nusišypsojo. Tarsi didžiuotųsi.

Alisa daugiau nieko nebesakė, ir netrukus Eliza, išsitiesusi per Alisos lovos pusę, ėmė giliai kvėpuoti. Nemiegodama Alisa išgulėjo tamsoje valandą, stebėjo, kaip per lubas juda šaltas mėnulio šviesos pirštas, klausėsi Elizos šnarpštimo. Tada tyliai išslinkusi iš lovos išėjo į galeriją, įmetė į ugnį porą pliauskų ir saują pušies šakelių.

Šios greit užsiplieskė mažomis liepsnelėmis, ir aštrus dervos kvapas pripildė kambarį. Alisa jo patraukė ir atsisėdo priešais ugnį stebėti liepsnų.

Pilis buvo apgaubta visiškos žiemos tamsos ir absoliučios nakties tylos. Alisa jautė, kad yra vienintelis nemiegantis ar net gyvas žmogus visame pasaulyje. Žarijos dėliojosi į mažas pilis ir urvus. Bandydama įžvelgti pavidalus, paveikslėlius, Alisa atidžiai spoksojo į jų raudoną švytėjimą. Saldus aštrus degančių pušų kvapas priminė jai apie motinėlę Hildebrandą ir jos tylų darbo kambarį, kur ugnis būdavo sukurta iš kūgiu sudėtų pušų. Alisa sėdėdavo jai prie kojų ir skaitydama atsiremdavo į kelius, o kartais motinėlė Hildebranda švelniai padėdavo ranką ant Alisos galvos ir palinkdavo į priekį, kad paaiškintų žodį ir atlaidžiai pakikentų, kai ne taip ištardavo.

– Kokia protinga mergaitė! – švelniai sakydavo. – Kokia protinga mergaitė esi, dukrele Ana!

Alisa suėmė naktinių marškinių rankovę ir patrynė akis.

– Negalvosiu apie ją, – tarė kambario tyloje. – Privalau nebegalvoti apie ją, sustabdyti save, nebegalvoti apie ją. Dabar gyvensiu be jos. Be jos – amžinai.

Geriau ėmė galvoti apie Moraką ir šaltą tamsią pirkelę prie pat viržyno. Dabar jos lūšna turėtų būti iki pastogės sniege. Alisa išsiviepė prisiminusi ilgas tamsias žiemos dienas ir nesibaigiantį nedėkingą darbą – kasti takelį nuo durų iki atmatų krūvos, kad išneštų pamazgas.

– Kad ir ką bedaryčiau, – sušnabždėjo, – kad ir kiek tas man bekainuotų, bus geriau už gyvenimą ten. Motinėlė Hildebranda žinotų. Suprastų. Žinotų, kad nors ir esu labai nusidėjus... Žinotų... – Alisa užsikirto. Žinojo, kad vienuolė nebūtų niekada pritarusi teiginiui, jog sunkumai pateisina nuodėmes, vieną po kitos vedančias iki paties pragaro durų.

– Negalvosiu apie ją, – pakartojo Alisa.

Kiek laiko pasėdėjo tyloje, bet sušnypštė ugnis ir pabudino ją iš svajonių. Ant lengvų žarijų užmetė pliauskelę ir stebėjo, kaip ši sušvinta, po to pajuosta ir užsidega.

Labai tyliai už jos prasivėrė ledi Katerinos miegamojo durys ir išėjo Hjugas. Dėvėjo tik kelnes, iki pusės nuogas, rankose nešėsi batus, marškinius ir liemenę. Nustebęs stabtelėjo, kai išvydo taip ramiai prie židinio sėdinčią Alisą. Priėjo.

– Alisa.

– Hjugai, – atsiliepė ši nepasukdama galvos į jį, neišsigandusi, kad tuščiame kambaryje išgirdo jo balsą.

– Žinojai, kad aš ten? – paklausė jis.

– Visada žinau, kai esat netoli, – atsakė svajingu balsu Alisa.

Hjugas pajuto, kad suvirpa priartėjęs, tarsi aplink merginą būtų stiprios jėgos ratas.

– Nemačiau tavęs ištisas dienas, – tarė. – Nemačiau, nekalbėjau nuo vakaro, kai buvo tavo išbandymas.

Alisa pagalvojo apie maišelį, pritvirtintą prie diržo, su mažomis figūrėlėmis, vis dar saugiai paslėptomis, pakištomis po čiužiniu jos kambaryje. Pagalvojo apie beakę Hjugo lėlę, besitrankančią ir besitrinančią apie storą pilvą ir gilų plyšį Katerinos lėlėje.

– Taip.

– Tu melavai, taip? – švelniai paklausė Hjugas. – Kai sakei, kad trokšti manęs ir kad neteisingai pranašavai, norėdama man paspęsti spąstus?

Alisa gūžtelėjo, tarsi tai iš esmės neturėtų prasmės.

– Tai buvo melas, bet tiesos aš nežinau, – iš lėto tarė. – Iš tiesų negaliu prisiminti tos nakties. Prisimenu, kaip nešėt mane iš salės, bet tai viskas. Po to tik miegojau.

Hjugas linktelėjo.

– Taigi netroškai manęs? Melavai, kai taip sakei. Netroškai tada ir netrokšti dabar?

Alisa pasuko galvą ir pažvelgė į jį. Viena veido pusė buvo rausva, apšviesta ugnies, kita – pridengta plazdančio šešėlio. Hjugas pajuto, kaip užgniaužia kvapą.

– O taip, – tyliai atsakė. – Trokštu jūsų. Norėjau jūsų, manau, nuo tos akimirkos, kai pirmąkart išvydau. Įėjau į didžiąją menę, jūsų veidas buvo labai rimtas, su giliomis raukšlėmis. O paskui pamačiau jūsų šypseną. Įsimylėjau tada, tą akimirką, už džiaugsmą, spindintį šypsenoje. Nekenčiu jos už tai, kad yra su jumis, nekenčiu minties, kad ją liečiat. Negaliu miegoti, kai žinau, kad esat su ja. Ir nuolat jus sapnuoju. O taip, trokštu jūsų.

– Alisa, – iškvėpė Hjugas. Ištiesė ranką, kad paliestų jos skruostą, delnais suėmė veidą, tarsi mergina būtų reta ir graži gėlė. – Mano Alisa.

Įtraukdama kvapą Alisa sušnypštė.

– Galit mane jausti? – paklausė. Patraukusi Hjugo ranką nuo savo veido, atsargiai ją apžiūrėjo.

– Buri mano ateitį? – nustebo Hjugas.

Alisa apsuko ranką ir apžiūrinėjo švarius trumpus nagus. Atvertė delną į viršų ir pažvelgė į tobulas išskirtines pirštų galiukų linijas.

– Ar galit mane jausti? – dar kartą paklausė. – Ar jaučiate mano prisilietimą?

– Žinoma, – sutriko Hjugas.

– Kiekvienu piršto galiuku? Kiekvienu?

Hjugas nusijuokė.

– Žinoma, – atsakė.

Iš jo burnos pasipylė žodžiai, tarsi būtų per ilgai juos laikęs.

– Mano mylimoji, mano Alisa, žinoma, galiu jausti tavo prisilietimą. Laukiau ir laukiau, kol ištiesi man savo ranką. Žinoma, jaučiu tave!

– Kai taip šnabždu, ar girdite mane? – vėl paklausė sunkiai tardama žodžius Alisa.

– Taip, – stebėjosi Hjugas. – Žinoma, girdžiu. Mano klausa gera, Alisa, juk žinai.

Alisa ištiesė ranką prie veido ir nenusakomai švelniai paglostė jo vokus ir subtilias linijas aplink tamsias akis.

– Ar matote mane? Ar galit matyti taip, kaip ir anksčiau? – paklausė.

– Taip. Kas yra, Alisa? Manai, kad aš sergu?

Mergina sterblėje sugniaužė rankas ir vėl pažvelgė į ugnį.

– Ne, – atsakė. – Nieko. Kažkiek laiko galvojau, kad noriu, jog būtumėt man aklas ir kurčias. Dabar, šiąnakt, žinau, – tai netiesa. Niekada nebuvo. Galbūt mano geismas stipresnis už ką kita. Galbūt mano geismas stipresnis už saugumo troškimą. Galbūt net stipresnis už... – ji nutilo. – Už bet ką, – silpnai pabaigė.

Hjugas susiraukė.

– Ką „bet ką“? – paklausė. – Ką nori pasakyti žodžiais „bet ką“? Kažkokios žolelės ar kokios senos moteriškos gudrybės?

Alisa linktelėjo.

– Norėjau, kad nežiūrėtumėt į mane. Bijojau ledi Katerinos pavydo. Kai privertė iškęsti tą išbandymą, žinojau, kad ji mane pričiups, privers atlikti dar vieną išbandymą. Ir anksčiau ar vėliau man nepavyks.

Hjugas linktelėjo.

– Taigi ėmeisi kokių kvailų mergaitiškų triukų, kad išlaikytum mane toliau nuo savęs, ar taip? – beveik linksmai paklausė. – Gali netekti vilties dėl savo galių, Alisa. Nes štai – aš čia, matau tave, liečiu, girdžiu ir trokštu.

Alisa sušvytėjo tamsoje kaip staigiai šviesoje atidarytas perlas.

Hjugas sukikeno.

– Žinoma, – nuotaikingai tarė. – Kokia kitokia pabaiga galėjo būti tarp tavęs ir manęs? Myliu tave. Nužvelgiau menę ir pastebėjau tave, apsivilkusią tą raudoną per didelę suknelę, tavo vargšę apkirptą galvą ir šviesų veidelį, nakties mėlynumo akis, ir iškart panorau nusivesti ir paguldyti į lovą. Ir laukiau, laukiau, kol praeis geismas, tačiau užuot praėjęs jis virto meile. Būčiau turėjęs tave tą, Dvyliktąją, naktį. Būčiau paėmęs, kai buvai girta, ir nebūtum nei pasipriešinusi, nei sutikusi. Bet kai paliečiau tave, išvydau tavo šypseną, o tu ištarei mano vardą taip, tarsi metų metus būtumėm mylimieji. Ir vos tik ištarei, norėjau to. Negeidžiau paimti kaip kekšės. Nenorėjau versti. Norėjau kurti su tavimi kitokį gyvenimą. Netikiu, kad turi regėjimų dovaną, tokiais dalykais netikiu. Nebijau, kad esi ragana, magė ar kas kitas iš tų šarlatanų. Tačiau tikiu mūsų abiejų gyvenimu. Ne – mūsų trijų. Aš, tu ir mūsų vaikas, mano sūnus.

Akimirką Alisa patylėjo. Vėl pažvelgė į jo pirštus, ištiesė ranką į veidą ir švelniai palietė odą aplink akis.

– O tavo žmona? – tyliai paklausė.

– Ne jos reikalas, – skubiai atsakė. – Kas tu ir aš esam vienas kitam – visiškai ne jos reikalas. Be to, pastaruoju metu ji gerai aptarnaujama. Greitai turi pastoti.

Alisa atsisuko į jį ir tiesiai pažvelgė.

– O kodėl taip yra? – paklausė.

Hjugas gūžtelėjo.

– Nes einu pas ją, – nekantriai tarė.

– O kodėl? – dar kartą pasiteiravo Alisa.

– Aš neži... – Hjugas nukirto sakinį. – Manai, kad tai tavo darbelis? – paklausė beveik besijuokdamas.

Alisa žvilgtelėjo sau už nugaros į tamsą ir į ledi Katerinos kambarį, kur ši miegojo, ir net miegodama, apibrozdinta, išsekinta, patenkinta šypsojosi po jo šiurkštaus elgesio.

– Nežinau! – griežtai atsakė. – Negaliu pasakyti! Kaip galėčiau žinoti? Nesu mokyta juodosios magijos, nežinau nieko daugiau, negu kad mačiau senąją Moraką darant ten, viržyne, – gąsdinti kvailas moteris ir išgauti jų pinigus. Nežinau, kodėl guli su ja. Kaip ir nežinau, kodėl skaudini ir šiurkščiai elgiesi. Man tai šlykštu, Hjugai. Nežinau, kodėl taip turėtų būti tarp judviejų. Nebūčiau taip padariusi jokiam vyrui ir moteriai, net jeigu jos ir nekęsčiau. Užkalbėjau tave su ja gulėti – pripažįstu! Bet neplanavau, kad turėtum ją mušti, spjaudyti ir versti atlikti šlykščiausius dalykus. Neplanavau, kad turėtų tave už tai mylėti!

– Nežinau, kodėl taip yra, – prisipažino Hjugas. Pasislinko atsisėsti arčiau Alisos ir uždėjo ranką jai ant peties. Mergina palinko arčiau jo. – Man tas irgi šlykštu, – tarė labai tyliu balsu. – Niekada taip nesielgiau su jokia moterimi, net su neturtingiausia kekše. Tačiau kažkas manyje verčia suduoti jai ir joti ant jos, šnabždėti keiksmažodžius... – jis nutilo. – O kuo daugiau taip elgiuosi, tuo blogesnis tampu, ir tuo labiau ji tai dievina.

Hjugas papurtė galvą.

– Nuo to ryte man bloga iki sielos gelmių. Galiu liesti ją tik tada, kai esu girtas. Alisa, turėtum ją pamatyti. Guli priešais mane ir maldauja skaudinti bet kokiu mano pageidaujamu būdu. Tai verčia mane pasijusti... niekšu.

Alisa linktelėjo.

– Užkeikiau, kad dovanotum jai sūnų, – tyliai tarė. – Atsiprašau, kad liečiau tave. Kad taip užkeikiau. Jaučiausi verčiama, nežinojau, ką dar daryti, kad save čia apsaugočiau. Troškau galios. Tačiau dabar norėčiau, kad nebūčiau taip elgusis, Hjugai.

– Manai, kad tavo magija verčia ją taip elgtis? – nuo ugnies Hjugas pažvelgė į jos ryškų profilį. Pabučiavo jos smilkinį, kur buvo susisukusi auksinių plaukų sruoga. – Nemanau, kad tai tavo užkeikimas, mano mieloji Alisa. Manau, Katerinai visada patiko skausmas. Labai troško mūsų santuokos, nors žinojo, kad ji man visiškai nerūpi. Visada maldavo su ja gulėti, net kai buvom dar pakankamai maži vaikai. Visada leido šiurkščiai su ja elgtis. Anksčiau niekada nebuvo taip blogai, kaip dabar. Bet niekada anksčiau taip ant jos ir nepykau. Iki dabar niekada nesijaučiau suvaržytas.

– Suvaržytas? – paklausė Alisa.

Hjugas linktelėjo.

– Žinai kodėl. Tavo saugumas priklauso nuo to, ar ji pastos. Negali čia likti laukdama, kol tave įvilios į pinkles. Reikia, kad ji būtų patenkinta. Buvai priversta griebtis savo mažo užkeikimo, aš priverstas gulėti su ja. Žinau, ji turi būti patenkinta, kad paliktų tave ramybėje.

– Užkeikimas nieko nepakeitė? – paklausė Alisa. Pasisuko ir pažvelgė į jį, o Hjugas pastebėjo, kaip nušvinta merginos veidas, tarsi nuo jos nuimtų dalį kaltės.

– Visiškai jokio, – nuoširdžiai pripažino. – Viskas nesąmonė, neturėtum bijoti tokių savo galių. Elgiuosi taip, kaip noriu. Darau tai, ką nusprendžiu. Katerinai atlieku savo pareigą, kurią turėjau jau seniai atlikinėti. Atlieku be geismo, taigi tik girtas ir žiauriai. O ji dėl kažkokio iškrypusio polinkio mėgsta, kai aš girtas ir grubus. Taigi ji tinkamai aptarnaujama. Nėra jokios magijos.

Alisa atsiduso.

– Bijau, – pripažino, – bijojau, kad viskas – mano darbeliai ir kad mano užkeikimo bjaurumas ir pyktis tave pavertė bjaurų ir piktą jai.

Hjugas apkabino Alisą, priglaudė prie savęs – veidą prie veido.

– Nieko nebijok. Noriu kurti mudviejų ateitį. Netikiu magija ir visais senais užkeikimais, ir baimėmis. Mes statom naują pasaulį, Alisa. Pasaulį, išlaisvintą nuo prietarų ir baimės. Pasaulį, kurį galime tyrinėti, pilną naujų kraštų ir nuotykių, turtų ir galimybių. Neįsikibk senųjų tamsių tradicijų, Alisa. Išeik kartu su manim į šviesą, visa tai palik praeity.

Alisa atsisuko į jį, atrėmė skruostą į šiltą, kiek dygų smakrą.

– Tu toks keistas, – kiek šyptelėjo Alisa, kiek atsitraukė ir palietė jo veidą, pirštais vesdama linijas aplink akis, per gilų įdubimą tarp akių. – Tu man toks keistas, ir vis tiek jaučiuosi taip, tarsi pažinčiau visą gyvenimą.

– Mano draugas lordas Stanvikas sakė, kad aš užkietėjęs mergišius! – tyliai juokdamasis tarė Hjugas. – Aną dieną gėriau su juo ir papasakojau, kad įsimylėjau merginą, jog esu per žingsnį nuo pareigos žmonai ir tėvui sulaužymo. Šis juokėsi iki ašarų ir sakė privaląs su tavim susipažinti. Beveik negalėjo patikėti, kad egzistuoja mergina, kuri galėtų atitraukti mane nuo moterų medžioklės, ištvirkavimo ir intrigų.

Alisa nusišypsojo.

– O tu? – paklausė. – Ar tu... Kaip tą vadini? Malonumų ieškojimu? Ar tai kažkas tikra, kas tęsis ilgai?

Hjugas tvirčiau suspaudė Alisą glėbyje.

– Tęsis iki mano mirties, – paprastai atsakė. – Tu turi mano širdį, Alisa, esu tavo iki mirties.

Alisa iškart sujudėjo.

– Taip nekalbėk! Nekalbėk apie mirtį! Noriu, kad gyventumėm amžinai, noriu, kad amžinai būtumėm jauni. Noriu, kad ši naktis amžinai tęstųsi!

Jis nusijuokė.

– Dieve! Alisa, tu keistuolė. Mylėsim vienas kitą, ir kol jauni, ir kai būsim seni, ir kai pasensim ir numirsim, nueisim į dangų ir kartu būsim angelai. Ko čia bijoti? Manei, kad dėl savo kelių nuodėmėlių nueičiau į pragarą? Aš priėjau išpažinties! Esu švarus! O tu niekada gyvenime negalėjai nusidėti. Tik ne turėdama tokį tyrą ir mielą veidelį. Tik ne mano mažoji panelė Alisa.

Mergina sudvejojo. Norėjo jam papasakoti apie vienuolyną, apie dūmus, apie ugnies nušviestoje tamsoje ją apėmusią paniką. Norėjo papasakoti, kad pabėgo nuo savo seserų ir paliko jas sudegti. Norėjo prasitarti, kad kartą mylėjo ir buvo mylima. Kad iš tiesų buvo ne našlaitė, nes buvo motinos prižiūrima, mokoma ir mylima. Ir kad išdavė ją, jos atsisakė. Paliko mirti miegančią, apsuptą dūmų – gyvą suvalgyti liepsnoms.

– Kas yra? – paklausė Hjugas.

– Nieko.

Neišdrįso.

– Atsisakysi savo magijos? Mažų užkeikimų ir kerų?

Alisa dvejojo.

– Kodėl to prašai? Turi daiktų, kurie suteikia tau galios, – ginklų, turtų. Mano magija – visa galia, kurią turiu. Čia ji mane apsaugo.

Hjugas papurtė galvą.

– Ji nieko nedaro, išskyrus kad gąsdina tave ir verčia pasijusti taip, tarsi viso pasaulio nuodėmės būtų prie tavo durų, – tiesiai paaiškino. – Išlaikyk žoleles bei savo kristalą ir tikruosius įgūdžius, kuriais naudojaisi, kad išgydytum mano tėvą. Alisa, pasilik vaistus, o visų kitų užkeikimų atsisakyk. Tau kyla tikras pavojus, kai su jais žaidi. Ne todėl, kad būtų tikri, nes iš tiesų jie – niekas, tik nesąmonė gąsdinti valstiečius! – o todėl, kad sukuria tavo priešams pretekstą. Išmesk magiją ir pasilik tik vaistus.

– Gerai, – nenoriai sutiko Alisa. – Sutinku. Nebent man jų prisireiks, nebent man prireiks tos galios, tada nebepaisysiu mūsų susitarimo. – Alisa pagalvojo apie figūrėles maišelyje, giliai pakištas po čiužiniu jos kambaryje. – Niekada nežinau, ar tai veikia, ar ne, – nuoširdžiai prisipažino. – Buvau įsitikinusi, kad užkerėjau tave ir Kateriną, o dabar man sakai, kad tokie jūsų pomėgiai.

Jis linktelėjo.

– Visada tokie buvom. Joks užkeikimas pasaulyje nepriverstų taip elgtis su moterimi, jeigu jai, kaip ir man, tai nepatiktų.

– Tada išmesiu, – tarė Alisa. – Niekada nereikėjo pradėti, bet dėl to išbandymo... Išsigandau ir norėjau įgyti galios – bet kokia kaina.

Hjugas stipriau apkabino ją per pečius.

– Nebijok, – tarė tyliu balsu. – Myliu tave, saugosiu tave. Aplink save turi mano galią.

Paėmė jos ranką, apvertė delnu į viršų. Tarsi tvirtindamas susitarimą pabučiavo patį vidurį ir sulenkė pirštus. Ji taip pat paėmė jo ranką. Iš eilės pabučiavo kiekvieną pirštą, tarsi laimindama, tarsi tam, kad šie nenunyktų. Po to abu sėdėjo prie ugnies, kol tamsa šaudymo angose ėmė pilkšvėti.

– Turiu eiti, – tarė Hjugas.

Alisa pakėlė veidą atsisveikinimo bučiniui. Hjugas abiem rankom suėmė jos veidą, pabučiavo lūpas, o paskui labai švelniai abu vokus.

– Miegok, – ištarė su tokiu švelnumu balse, kokio anksčiau niekada negirdėjo. – Miegok ir vėl sapnuok apie laikus, kai būsiu kartu naktį ir dieną, ir niekas nestos tarp mudviejų.

– Netrukus, – sušnabždėjo Alisa.

– Prisiekiu.

– Noriu būti tavo žmona, Hjugai, – tyliai tarė Alisa. – Noriu priklausyti šiai vietai, kaip ir tu, be jokių klausimų. Ir noriu turėti tavo sūnų, kaip ir sakiau sapne.

Hjugas sukikeno.

– Santuoka – kai kas kita, brangioji, – švelniai kalbėjo. – Tu ir aš buvom sukurti būti mylimaisiais, turėtume būti kartu. O santuoka – verslas: žemė, nuosavybė, kraitis. Ne tokiems įsimylėjėliams kaip mes. Noriu, kad laisvai mane mylėtum, laisvai būtum mano. Ne santuoka, brangioji, bet ilgos meilės naktys ir dienos. Ir sūnus man. Dabar miegok ir sapnuok apie tai.

Vėl ją pabučiavo ir išėjo iš kambario. Alisa akimirką klausėsi jo tylių žingsnių laiptais žemyn, paskui nuėjo į moterų kambarį ir tyliai uždarė duris.

Greitai apsižvalgė aplink. Nė viena nepajudėjusi, visos keturios giliai tebemiegančios. Be garso pritipeno prie savo čiužinio ant grindų ir giliai įkišusi ranką pasikuitė tarp šiaudų. Pagaliau surado ir ištraukė mažą maišelį su trimis vaškinėmis figūrėlėmis. Apsisupo apsiaustu pečius ir basnirčiom iššlepsėjo per duris.

Akmeniniai laiptai po kojomis buvo šalti kaip ledas. Tarsi vaiduoklis išslydo pro tarpdurį ir pasileido vartų link, kur buvo saugomas pakeliamas tiltas. Sargybiniai miegojo, nebuvo jokio pavojaus, kad kas nors stebės. Alisa ant pirštų galiukų apmirusiomis kojomis pertipeno tiltą, nuėjo iki griovio krašto.

Giliai įkišo ranką į maišelį ir ištraukė pirmą surastą lėlę. Tai buvo ledi Katerina, baisiai bjauri su didžiuliais lytiniais organais ir atsikišusiu pilvu. Laikydama ją rankoje Alisa sudrebėjo ir nusviedė į griovį.

Tikėjosi, kad ši nuskęs, nuskęs pažaliavusiame vandenyje ir išnyks. Niekas niekada nesausino griovio, niekas nežvejojo tinklais. Kasdien čia buvo metamos visokiausios šiukšlės ir atliekos. Alisa manė, kad lėlytės nugrims iki dugno ir niekas niekada jų neras. O jei ir ras, vaškas bus susiliejęs ir sulūžęs, visi pagalvos, kad čia buvo ne kas kita, o žvakės, kurias be reikalo išmetė koks švaistūnas tarnas.

Mažoji vaškinė lėlytė paniro po šąlančiu vandeniu, paskui, Alisai stebint, vėl iškilo į paviršių. Pašaipi bjauri ledi Katerinos šypsena buvo nukreipta į Alisą. Vaškinės akutės žvelgė į ją.

– Ne! – garsiai sušuko Alisa. – Grimzk gilyn.

Per griovį nusirito ledinis vėjelis. Vaškinė lėlė plūduriavo ant bangelių. Atrodė, kad ledi Katerinos veidas šypsosi, tarsi džiaugtųsi Alisos baime.

– Skęsk, prakeiktoji! – ant užšalusio kranto Alisa, palinkdama plūduriuojančios lėlės link, puolė ant kelių. – Skęsk! Grimzk žemyn!

Dvelktelėjęs vėjo šuoras papūtė lėlę arčiau kranto.

– Grimzk žemyn! – sušnabždėjo Alisa. – Žemyn!

Ir iškart susizgribo.

– O Dieve! Neturėjau to galvoje! – pratarė ir, užpuolus staigiam nerimui, ištiesė ranką į lėlytę. – Norėjau pasakyti, kad nuskęstų lėlė – ir viskas! – tarsi aiškinosi ją supančiai tamsai. – Neturėjau omenyje, kad nuskęstų Katerina. Tiesiog noriu atsikratyti.

Vėjelis nešė lėlę tolyn. Tą pačią akimirką Alisa išgirdo kažką beldžiantis į išorinius vartus: į darbą atėjo tarnai, reikalavo įleisti.

Alisa viena ranka suėmė naktinius marškinius ir žengė į lygų ledinį vandenį. Prisilietus beprotiškai šaltam vandeniui aiktelėjo, bet stengėsi pasiekti lėlytę. Ši šoktelėjo toliau, tiek, kad negalėtų pasiekti.

– Turiu ją paimti.

Alisa sugriežė dantimis ir žengė kiek giliau. Aplink kelius sūkuriavo vanduo. Nuo šalčio iki pat kaulų skaudėjo kojas. Kažkas gleivėtas ir šaltas švystelėjo palei blauzdas.

– Turiu ją paimti, – pakartojo Alisa.

Lėlė šoktelėjo dar toliau. Balta vaškinė galvutė nusisuko nuo Alisos, tarsi būtų užsispyrus, tarsi žaistų.

– Ateik čia, – tarė Alisa, tvirtai sukandusi dantis, kad netauškėtų. Atrodė, kad šaltis, žengiant vis giliau, graužia jos pėdas, kojas, o dabar ir šlaunis.

Papūtus aušra dvelkiančiam vėjeliui, lėlytė pasisūpavo, jos veidas atsisuko į Alisą. Lėlė šypsojosi.

Alisa žengė dar vieną žingsnį, o lėlytės šypsena paplatėjo, tarsi ruoštųsi prapliupti skambiu piktu juoku. Rankutės išlindo virš vandens – siekė Alisos. Ši išsitempė, pirštai tik per kelis milimetrus nesiekė vaškinių rankučių. Alisa žengė dar vieną žingsnį į priekį ir kluptelėjo ant gličios atmatos, nugrimzdusios ant griovio kranto po vandeniu. Kai stačiojo griovio dalis staigiai leidosi žemyn ir krito merginai iš po kojų, išgirdo tylų lėlės kikenimą. Įtraukta į griovio gelmes Alisa tarsi akmuo pliumptelėjo į glitų ledinį vandenį, o klyksmą užspaudė burną užplūdęs vanduo. Ranka sučiupo lėlytę, kita buvo įsikibusi į maišelį. Bejėgiškai blaškėsi vandenyje.

Niekada neišmoko plaukti, skendo ir vėl iškildavo į viršų gaudydama orą, apimta baisios panikos. Kai galva išniro į paviršių, įtraukė oro, tačiau vėl bejėgiškai paspringo ir pajuto, kad grimzta žemyn.

Šaltis buvo jos priešas. Šaltut šaltutėliai žali griovio vandenys ją ryte rijo, kojos jau apmirė, vandenį mušančios šlaunys nebeturėjo jėgų. Šaltis įsigavo giliai į pilvą. Alisa leidosi po vandeniu ir kilo į viršų kosėdama ir žiaukčiodama. Pražiojo burną šaukti, bet vandens banga užliejo veidą.

– Ne! – sušuko Alisa. Bandė išsiplėšti iš vandens, kad atsikvėptų, tačiau įtraukė dar daugiau vandens, kuris užliejo plaučius ir svėrė pačią žemyn, bruko po vandeniu. Alisa springo ir žiaukčiojo, įtraukdama pilnus plaučius vandens. Staiga jos ranką nustvėrė pora stiprių rankų, po to – sugriebė po pažastimis.

– Turiu tave, mergaite, – iš toli atskriejo balsas.

Alisa skausmingai buvo ištempta iš vandens. Ant tilto kosėjo ir vėmė.

– Štai, mergyt, štai, – kartojo vyras. Nusitraukė kepurę ir įnirtingai ją trynė – tiek šluostė, tiek šildė.

– Ei! – šūktelėjo sargybos posto link. – Įleiskit mus!

Vyriškis paėmė Alisą ant rankų ir nunešė į sargybinę, kur vaikinukas nešvariu veidu atidarė duris.

– Mergina bandė nusiskandinti, – trumpai tarė. – Atnešk jai karšto midaus – greitai. Ir paklodę suvynioti. Ir dar vieną apsiaustą.

Vaikinukas išbėgo. Alisa, pasislėpusi vyriškio apsiauste, žiaukčiodama ir vemdama, grabinėjo apie marškinius ir įbruko pavojingą lėlytę į maišelį su kitomis.

Vyras ją laikė. Iš Alisos burnos bėgo vanduo, verkė griovio vandeniu, šlapinosi į šlapius marškinius, šlapimas buvo šaltutėlis kaip visa kita.

Vyras smarkiai sudavė jai per nugarą. Alisa stengėsi įkvėpti, įtraukė oro gurkšnį ir privėmė dubenį vandens.

– Palenk galvą, – tarė jai.

Vanduo prasimušė Alisai pro nosį, plaukai tarsi vandeninės žolės prilipo prie veido. Vyras negailėdamas laikė ją palenkta galva tol, kol nustojo springti, tada pakėlė, pasodino į kėdę ir ėmė trinti rankas.

Su garuojančiu puodeliu ir besiplaikstančia paklode įsiveržė vaikinukas.

– Gerai, – tarė vyras. – Palauk lauke.

Perplėšęs Alisos naktinius nuo apačios iki kaklo, stipriai ištrynė kūną šilta paklode. Merginos oda buvo pašiurpusi, kojos ir rankų pirštai mėlyni. Nuo šlaunies iki kulkšnies nuo nuolaužų griovyje iš lėto kraujavo iš šimtų mažų įpjovimų ir įdrėskimų. Tada stipriai ją suvyniojo savo storame apsiauste, pasodino kėdėje ir prie burnos pridėjo karšto vandens puodelį.

Alisa nusisuko. Gėrimas degino. Tačiau vyriškis ją palaikė ir privertė išgerti. Skystis tarsi ugninis nuslinko skaudančia gerkle.

– Nagi, ar aš tavęs nepažįstu? – paklausė vyras.

Alisa žvilgtelėjo į jį. Labai kaleno dantys, o pati taip drebėjo, kad sunkiai galėjo ką nors atpažinti.

– Tėvas Stefanas, – ištarė atpažinusi kunigą. – Tai aš, Alisa. Iš ledi Katerinos moterų. Lordo Hju raštininkė.

– Daugiau midaus, – įsakė kunigas. Padavė jai puodelį, Alisa suėmė jį rankomis. Drebėjo dėl iš vidaus kylančių šiurpulių.

– Gerk, – tarė jis. – Reikalauju. Išvarys šaltį. Jau geriau atrodai.

Alisa linktelėjo.

– Aš dėkinga, kad ten buvot, – tarė.

Kunigas susiraukė.

– Kodėl taip pasielgei? – švelniai paklausė. – Skausminga mirtis, bjaurus būdas išeiti. O gale – neabejotinai pragaras.

Alisa beveik ėmė neigti, bet greitai susigriebė.

– Bijojau, – greitai improvizavo. – Po išbandymo... ledi Katerina mane įtarinėja... bijau kito išbandymo ar dar kito. Ji gali ką tik nori prieš mane tvirtinti. Naktį negalėjau užmigti ir pabudau pilna baimės. Nežinojau, ką daryti.

Tarsi neigdami melą sukaleno dantys. Alisa prispaudė puodelį prie jų ir gurkštelėjo.

Kunigas atrodė kaip pamišęs.

– Vaikeli, nė nepagalvojau, – tarė. – Mane reikia dėl to kaltinti! Nežinojau, kad taip toli nuėjo ledi kerštas. Niekada nebūčiau leidęs, kad išbandymas patenkintų mirtiną pyktį! Nuodėmė naudoti išbandymą išreiškiant pagiežą. Turėjau žinoti! Privesti tave prie nevilties! – jis nutilo ir per kambarį žengė du greitus žingsnius.

Alisa perbraukė ranka per plaukus ir išsunkė šiek tiek ledinio vandens. Stebėjo kunigą, bandydama įvertinti jo nuotaiką ir pavojaus mastą.

– Privalai prieiti išpažinties. Prieiti išpažinties ir melstis dėl nuodėmės, kad bandei atimti sau gyvybę. Tai mirtina nuodėmė, Dievas ją tikrai draudžia. Turi kovoti su savo neviltimi ir baime. Ir taip pat prašysiu, kad man atleistum. Buvau per griežtas. Pernelyg stropiai ieškojau nusikaltimų. Tai nuodėmė. – Akimirką jis pagalvojo. – Tai tuštybės nuodėmė. Didžiavausi dėl savo darbo kaip raganų gaudytojas, erezijų medžiotojas. Daug kas stojo prieš mane, ir tik keli pabėgo nuo teisingumo. Tačiau privalau saugotis garbės.

– Aš nekalta, – nakantriai tarė Alisa. – Ir bijojau, kad Katerina privers mane iškęsti dar vieną išbandymą. Tokiam, kuris palaikys ją ir sukels abejonių apie mane. Ir kad kažkokia klaida – kažkokia atsitiktinė klaida – man reikš mirtį.

Sukrėstas jis linktelėjo.

– Aš klydau. Džiaugiuosi būdamas bizūnu nuodėmingiesiems, tačiau tik ne nekaltiesiems kaip tu. Turi man atleisti. Daugiau niekada neorganizuosiu tau išbandymų. Garbės žodis. Saugosiu tave nuo pikto. Įrodei savo nekaltumą, kartą – išbandymu duona, kartą – griovyje. Jei būtum ragana, būtum plūduriavusi ir neabejotinai ėmusi skęsti, kai traukiau į krantą.

Alisa linktelėjo, ir kiek tvirčiau apsivyniojo apsiaustu. Tėvas Stefanas pastebėjo judesį ir padavė dar vieną puodelį midaus.

– Gerk, – tarė. – Dabar turėsi eiti į savo kambarį ir būtinai sušilti, gerai nusišluostyti. Daugiau nebebijok, esi saugi nuo bet kokių išbandymų. Daugiau niekada nesiimsiu tavęs išbandyti, ir niekas kitas, kol esu šalia ir saugau tave. Skendai kaip krikščionė, nesi ragana.

Alisa vėl linktelėjo po puodeliu paslėpusi veidu švystelėjusį pasitenkinimą.

– Ar ledi Katerina bus pabudusi? Ar vargins tave klausimais, kai nueisi į savo kambarį?

Alisa žvilgtelėjo pro siaurą sargybos kambarėlio langą. Pro jį pilkavo žiemos aušra.

– Gali būti. Ji įtarinėja visas moteris. Turiu daugiau laisvės nei kitos, nes tarnauju senajam lordui. Bet ji atidžiai mus stebi, visų mūsų bijo.

Tėvas Stefanas linktelėjo.

– Turi daug ko bijoti, vargšė ponia. Hjugas ne visada su ja maloniai elgiasi, o senasis lordas pavargęs nuo jos skundų. Prašė manęs pakalbėti su vyskupu, kaip jos atsisakyti ir anuliuoti santuoką.

Alisa pajuto, kaip kyla susidomėjimas.

– O jūsų vyskupas gali nuspręsti?

Tėvas Stefanas, kad įsitikintų, jog niekas nenugirs, apsižvalgė.

– Žinoma, ne! Karalius – aukščiausia Bažnyčios galva. Visi klausimai dėl santuokos sprendžiami bažnytiniame teisme, o pagaliau – karaliaus. Tačiau lordas Hjugas ir Katerina – artimi giminaičiai, jų seneliai irgi buvo pusbroliai. Drįstu teigti, galima ginčyti, kad jų santuoka negaliojanti.

Alisa kiek įkvėpė oro.

– Jei jums reiktų patarti, ar vyskupas taip ir egltųsi?

Tėvas Stefanas nusišypsojo.

– Turiu jo malonybei šiek tiek įtakos, – patenkintas tarė. – Tačiau dar nenusprendžiau, kokį turėčiau duoti patarimą. Turiu dėl to pasimelsti ir pamąstyti, Alisa. Esu Hjugo draugas, tačiau šiuo atveju pirmiausia turiu būti Dievo vyras.

Alisa užjaučiamai linktelėjo.

– Tai sunki atsakomybė jums, tėve Stefanai, – tarė. Buvo atsisukusi į jį, tiesiai žvelgė tamsios akys. – Būtų taip nuostabu, jei galėtumėt išlaisvinti jaunąjį lordą. Pilis taptų laimingesnė! O ledi Katerina išvengtų skausmo, kurį dabar kenčia.

Tėvas Stefanas linktelėjo.

– Santuoka – sakramentas. Tęsiasi tol, kol Dievas ją pabaigia, nebent ji nuo pat pradžių negaliojanti. Negali būti nė kalbos apie vyro ar moters įgeidžių tenkinimą.

Alisa linktelėjo.

– Bet niekas nežino, ką kenčia miledi. Siaubingi su ja daromi dalykai. O ji taip giliai panirusi į nuodėmę, kad džiūgauja dėl jų kaip gyvulys.

Tėvas Stefanas atrodė pakraupęs.

– Tai turi baigtis. Kad ir kokiomis priemonėmis, turiu tai sustabdyti. Tai – mirtina nuodėmė.

– Nagi! – staiga pakeitė temą, – tu drebi. Eik į savo kambarį ir persirenk sausais drabužiais.

Alisa apsisuko išeiti.

– Alisa, – nedrąsiai tarė. Mergina atsisuko. – Prisiek, kad daugiau niekada negalvosi apie savižudybę. Tai baisi nuodėmė, siaubingiausia nuodėmė. Ji pasmerktų tave pačiam griežčiausiam teismui ir amžinybei pragare. Amžinybei, Alisa! Pagalvok.

Alisa nulenkė galvą, permirkęs krepšelis su magiškomis lėlėmis saugiai buvo jos pamėlusiose rankose.

– Tikrai pagalvosiu, tėve, – vangiai atsakė ir apsisukusi išėjo.