Sugrįžimas

Žvilgsnis —

Tai krištolas

Atspindįs metus.

Mano sugrįžimas iš Meksikos sutapo su teisminės kovos dėl bylos peržiūrėjimo pradžia. Mane palaikė skirtingų visuomenės sluoksnių viešoji nuomonė tiek Italijoje, tiek užsienyje. Įvairiuose Italijos miestuose susikūrė solidarumo komitetai, buvo įsteigtas ir vienas tarptautinis su būstinėmis Paryžiuje ir Londone.

Pasibaigus ilgoms parengiamosioms procedūroms Venecijos prisiekusiųjų teisme, mano gynėjai 1988-ųjų birželio 20 dieną Kasaciniam teismui pateikė prašymą peržiūrėti bylą.

O tuo metu, 1987-ųjų lapkritį, atidėjus bausmės vykdymą atgavau laisvę — buvau laikinai paleistas iš kalėjimo, kad galėčiau pasigydyti. Neįstengiau susitaikyti su kalėjimu ir nuosprendžiu, todėl ieškodamas užuojautos pasidaviau ypač klaikiai bulimijai. Mano medžiagų apykaita taip sutriko, kad kilo pavojus patirti insultą ir infarktą, todėl Sprendimų vykdymo priežiūros teismas nusprendė suteikti man pirmuosius aštuonis laisvės mėnesius. Vėliau jie buvo nuolat pratęsiami, nes mano sveikata taip ir negrįžo į patenkinamą būklę.

1989-ųjų sausį Kasacinis teismas leido peržiūrėti bylą panaikindamas apkaltinamąjį nuosprendį ir grąžindamas visus aktus Venecijos apeliaciniam teismui, kad paskelbtų naują sprendimą.

Tų pačių metų spalio 20 dieną, likus keturioms dienoms (kurios pasirodė esančios lemtingos) iki naujo Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo, prasidėjo naujas teismo procesas, užsibaigęs 1990-ųjų gruodžio 22 dieną. Po keturiolika mėnesių trukusių parengtinių posėdžių teismas paskelbė ne nuosprendį, o potvarkį grąžinti aktus Konstituciniam Teismui, nes neturėjo aiškios nuomonės, kurį kodeksą taikyti. Teisėjai buvo nutarę galutiniu sprendimu mane išteisinti dėl įkalčių stokos, tačiau jiems iškilo dilema: taikant senąjį kodeksą kaltinamasis turėtų būti nuteistas, o taikant naująjį — visiškai išteisintas.

Teisminiai aktai iškeliavo į Romą, į Konstitucinį Teismą, o šis 1991-ųjų liepos 5 dieną paskelbė aiškinamąją nutartį, kurioje buvo teigiama, kad Venecijos teismas padarė didžiulę klaidą nepritaikęs pereinamųjų nuostatų, pagal kurias tokiais atvejais buvo privaloma kaltinamąjį visiškai išteisinti.

Aktai ir vėl iškeliavo į Veneciją, kur Apeliacinis prisiekusiųjų teismas turėjo susirinkti penkioms minutėms ir pasitarimų kambaryje surašyti naują rezoliucinę dalį, o paskui paskelbti mane išteisinantį sprendimą.

Per tą laiką (teisminių institucijų ritmai, kaip žinia, nėra žaibiški) teismo pirmininkas, nagrinėjęs mano bylą net keturiolika mėnesių, išėjo į pensiją, nes peržengė atitinkamo amžiaus ribą. 1992-ųjų vasario 21 dieną mano byla perėjo kitam pirmininkui ir kitam teismui, kuris, turėdamas visas reikiamas galias, nusprendė nekartoti parengtinių procedūrų (taigi tik pateikė nuorodą į pačius teisminius aktus) ir vos po keleto posėdžių kovo 27 dieną paskelbė sprendimą, patvirtinantį 1979-ųjų apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo buvau nuteistas kalėti aštuoniolika metų. Ne teismas, o baudžiamasis būrys.

Kitą dieną, neprabėgus nė dvidešimt keturioms valandoms nuo sprendimo paskelbimo, Generalinė prokuratūra, sublizgėdama jai nebūdingu punktualumu, išdavė arešto orderį, ir aš vėl atsidūriau kalėjime. Kai tai įvyko, visi pasijuto baisiausiai sukrėsti ir sutrikę, nes Italijos teismų istorijoje dar nebuvo pasitaikę, kad nuteistasis, kurio bausmės vykdymą dėl sveikatos priežasčių atidėjo vienintelė kompetentinga tos srities institucija, tai yra Sprendimų vykdymo priežiūros teismas, būtų pasodintas neturint jokio konkretaus to teismo potvarkio.

Kalėjime nugrimzdau į sunkios formos abuliją ir bulimiją. Aiškiau sakant, nesiliaudamas kimšau maistą ir nejutau nė menkiausio susidomėjimo jokiu dalyku. Mano būklė pablogėjo ir praėjus keturiasdešimt septynioms dienoms, praleistoms teismo posėdžiuose ir pas daktarus, teismo ekspertas ištarė šiuos žodžius: „Jei nenorite po kelių dienų laikraščiuose perskaityti jo nekrologo, turite paleisti iš kalėjimo“. Tada man metams buvo grąžinta laisvė. Greičiausiai taip nutiko ir dėl viešosios nuomonės spaudimo, nes žmonės, pasipiktinę nuosprendžiu ir mano suėmimu, pritarė viešam komiteto kreipimuisi („Masimą namo — nedelsiant!“).

Aktai iškeliavo į Romą, į Kasacinį teismą, tačiau bylos baigtis jau buvo aiški, ir 1992-ųjų lapkričio 24 dieną skubotas teismo posėdis visiems laikams užbaigė Karloto bylą.

1993-iųjų gegužės 13 dieną būčiau turėjęs sugrįžti į kalėjimą ir atsėdėti likusią bausmę iki pat 2004-ųjų.

Tame paskutiniame teisminio serialo etape tarp 1992-ųjų kovo pabaigos ir 1993-iųjų balandžio 7 dienos, kai buvo suteikta prezidento malonė, slapstymasis staiga vėl pasidarė aktualus. Nebuvo žurnalisto, kuris manęs nepaklaustų, ką aš manąs apie dar vieną pabėgimą kaip kraštutinę priemonę išvengti kalėjimo ir pasipriešinti neteisingam nuosprendžiui.

Kuo nuoširdžiausiai atsakydavau, kad man tokia mintis nė nebuvo šovusi į galvą, tačiau pripažindavau, kad klausimas buvo užduotas visai laiku ir tinkamoje vietoje. Teismo proceso lemtis pasuko kitu keliu, Konstitucinio Teismo paskelbtą ir pasirašytą sprendimą, kuriuo buvau išteisintas, staigiai, tarsi per magijos triuką, pakeitė apkaltinamasis nuosprendis. Po septyniolikos metų, vienuolikos teismo procesų ir beprotiškai sunkios teisminės kovos laukė dvylika metų likusios bausmės kalėjime, atkreiptinas dėmesys į tai, kad mano psichinė ir fizinė būklė buvo itin silpna, o svarbiausia, nebuvo panaikintas gėdingas kaltinimas, su kuriuo per tokį ilgą laiką taip ir nepajėgiau susitaikyti.

Žmonėms pro akis neprasprūdo keletas skaičių: buvau nuteistas aštuoniolikai metų, iš kurių jau šešis atsėdėjau, liko dar dvylika, kuriuos sudėjus su kitais septyniolika, mat tiek truko visa teisminė odisėja, susidarė beveik trisdešimt mano gyvenimo metų, paaukotų bylai. Dėl tokio absurdo daugelis skatino mane bėgti, savaime suprantama, ne draugai iš komitetų, bet gatvėje, kavinėse, prie spaudos kioskų sutikti žmonės. Jie prieidavo prie manęs, paspausdavo ranką ir po keleto įžanginių žodelių sušnabždėdavo: „Bėk, tu sergi, kalėjime mirtum, jau pakankamai prisikentėjai...“

Jausdavausi išties dėkingas už jų solidarumą, tačiau visiems atsakydavau, kad niekada nebūčiau to daręs. Juo labiau kad tokį sprendimą priėmiau jau kitą dieną paskelbus Apeliacinio teismo nuosprendį ir išsamiai jį pagrindžiau duodamas interviu vienam „Corriere della Sera“43 žurnalistui vos keletą valandų iki savo arešto.

Taigi visi vėl ėmė šnekėti apie slapstymąsi, tačiau tokį kelią atmečiau dėl daugelio priežasčių. Visų pirma nenorėjau nuvilti viešosios nuomonės, tikinčios mano teismine kova. Taip pat nenorėjau išduoti Sprendimų vykdymo priežiūros teismo pasitikėjimo, nes jis mane į laisvę paleido siekdamas užtikrinti teisę į gydymą, o ne į pabėgimą. Be to, privalėjau atsižvelgti ir į tai, kad mano slapstymasis priverstų teismą taikyti atsakomąją priemonę ir atmesti kitų sergančių kalinių prašymus, nes Italijoje vieno žmogaus baudžiamoji atsakomybė, jam kartą pakliuvus į kalėjimą, neapsiriboja juo vienu, bet imama taikyti visiems įkalintiesiems. Galiausiai nenorėjau pasitarnauti menkai, bet galingai kaltintojų grupelei, kuri pabėgimą būtų aiškinusi kaip mano kaltės įrodymą.

Apskritai slapstytis nebebuvo prasmės. Praeityje pabėgęs parodžiau, kad nepripažįstu apkaltinamojo nuosprendžio, kuris praėjus septyniolikai metų ir vienuolikai teismo procesų jau ir taip buvo praradęs reikšmę. Jei galimybė slapstytis nuo bausmės neteko prasmės, tai dar mažiau jos turėjo savanoriškas grįžimas į kalėjimą, nes tai būtų reiškę besąlygišką pasidavimą ne tik paskutiniam teismo sprendimui, bet ir apskritai viskam, kas nutiko per tuos metus.

Mano padėtis nebuvo paprasta: viena vertus, nenorėjau bėgti, kita vertus, nenorėjau ir grįžti į kalėjimą; teliko laukti malonės, tačiau tuo laiku atrodė, kad tikimybė labai menka. Visuomet viešai sakydavau, kad niekada neprašysiu malonės, nes esu nekaltas, o viena iš esminių jos suteikimo sąlygų yra būtent atgaila. Kadangi iki tol ši priemonė dar niekada nebuvo pritaikyta nepripažinus kaltės, maniau, kad man malonės niekada nesuteiks.

Laikiausi tokios nuostatos: nei pabėgimas, nei kalėjimas. Tai ką tuomet daryti? Kol laužiau galvą mėgindamas rasti sprendimą, mano šeima, advokatai ir komitetai nusprendė patys prašyti kad man būtų suteikta malonė. Tėvai kompetentingam Apeliaciniam teismui per gynėjus pateikė formalų prašymą, ir prasidėjo biurokratinė procedūra. Komitetai savo ruožtu sušaukė spaudos konferenciją, taip suteikdami teisės patarėjams galimybę papasakoti apie šio sumanymo paramos kampaniją, kurios stiprioji pusė buvo parašų rinkimas, siekiant vėliau juos įteikti valstybės vadovui.

Iš pradžių pirmą kartą pasijutau vienas prieš visus tuos, kuriems buvau brangus ar kurie mane rėmė. Toli gražu nebuvau nusiteikęs prieš prezidento malonę (vienintelę pasitaisyti skatinančią ir visus sulyginančią griežtų įstatymų priemonę, gebančią užbaigti bylą teisingai ir žmogiškai), tačiau buvau visiškai įsitikinęs, kad prašymas bus atmestas, todėl maniau, kad mano šeima, advokatai ir komitetai įsivėlė į nuotykį, neteikiantį nė menkiausios vilties.

Priešingai nei jie, visas jėgas siūliau telkti į bylą, kurią Strasbūro teisme iškėliau Italijos valstybei dėl daugkartinių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimų, įvykdytų mano atžvilgiu. Tačiau visi tam prieštaravo sakydami: nors mano iškelta byla ir labai svarbi, juos visgi labiausiai domina, kaip mane išgelbėti nuo neteisėto įkalinimo, kuris tikrai būtų privedęs prie mirties, nes mano sveikatos būklė nuolat blogėjo.

Nors ir sunkiai, kompromisą pasiekėme: sutikau bendradarbiauti ir dalyvauti visuose renginiuose dėl prezidento malonės suteikimo, iš principo pritardamas jos teisingumui, tačiau mano vaidmuo turėjo būti labai aiškiai apibrėžtas: kaltinamasis, kuris niekada pats neprašė malonės, nes yra nekaltas.

Taip Europoje kilo neįtikėtinas judėjimas, siekiantis, kad man būtų suteikta malonė. Teisininkai, kultūros ir meno pasaulio atstovai, politikai ir paprasti piliečiai aktyviai veikė, kad ilgiausiai trukusioje Italijos teismų istorijos byloje būtų padėtas taškas. Jie padarė viską, kas įmanoma ir kas neįmanoma.

Iš to laikotarpio man išliko baisūs ir kartu labai gražūs prisiminimai; baisūs dėl kasdien augančio nerimo ir įtampos artėjant numatytai gegužės 13 dienai, o gražūs dėl taip aktyviai rodomo žmogiško solidarumo. Važinėjau po visą Italiją dalyvaudamas pačiuose įvairiausiuose renginiuose, spaudos konferencijose, debatuose, spektakliuose ir visur mane pasitikdavo daugybės žmonių šiluma ir geranoriškumas.

Maždaug vasario vidury, likus kiek mažiau nei trims mėnesiams iki gegužės 13 dienos, biurokratinės procedūros lėtumas privertė mane pažvelgti tikrovei į akis. Remdamasis septyniolikos metų teismų „ritmų“ patirtimi, tikrai maniau, kad mano dokumentai laiku nepasieks teisingumo ministro stalo, o nuo jo — ir prezidento. Bendra šalies situacija nežadėjo nieko gero ir abejojau, ar ministras ir prezidentas ras laiko tokiai sudėtingai bylai išnagrinėti.

Priešingai nei praeityje, remdamasis įstabiu viešosios nuomonės aktyvumu ir abejonių nekeliančiu mano bylos išskirtinumu, maniau, kad visai įmanoma sulaukti prezidento malonės, tačiau laikas ir šįkart nebuvo mano sąjungininkas. Kruopščiai išnagrinėjau visą situaciją ir įtikinau save, kad negalėjau atsisakyti sprendimo atmesti tiek pabėgimą, tiek kalėjimą.

Nei pabėgimas, nei kalėjimas. Tai ką tuomet daryti?

Viriau iš pykčio. Jaučiau, kad dar kartą privalėjau nukirsti visas sąsajas su byla ir taip aiškiai parodyti, jog niekada nesutiksiu su to „teisingumo“ „nuosprendžiu“.

Tai buvo teisingumas, grįstas žodeliu „jei“. Jei teismo procesas nebūtų prasidėjęs likus keturioms dienoms iki naujojo kodekso įsigaliojimo, jei teismui nebūtų kilę abejonių, jei teisėjai būtų žinoję pereinamąsias taisykles ir mokėję jas aiškinti (tai buvo jų pareiga), jei teismo pirmininkas nebūtų išėjęs į pensiją... jei ir tik jei... nebūčiau buvęs nuteistas, o išteisintas.

Vienas labai garsus mūsų respublikos teisėjas yra pasakęs, kad toks nuosprendis — tai „teisminė nesėkmė“. Greičiausiai jis buvo teisus, tik kuo sėkmė susijusi su teisingumu?

Ir tai dar ne viskas. Kadangi pirmininkas išėjo į pensiją, mano byla buvo nagrinėjama dviejuose teismo procesuose toje pačioje teismo instancijoje. Toks atvejis buvo vienintelis ir išskirtinis, bet ar įstatymas neturėtų būti visiems vienodas?

Be to, ar buvo įmanoma, kad keturiolika mėnesių trukęs teismo procesas, nepriskiriant dokumentų nagrinėjimo ir atliktų teisminių ekspertizių, būtų vertas mažiau nei procesas, paremtas išskirtinai teisminių aktų skaitymu ir apsiribojęs vos keletu posėdžių? Į šį klausimą yra techninis atsakymas, tačiau ar jį galima taikyti pačiai elementariausiai teisingumo sampratai?

Aštuoni teisėjai — du teismo teisėjai ir šeši prisiekusieji — perskaitė aktus ir nutarė, kad esu kaltas, o kiti penki — visi teismo teisėjai — pareiškė, kad kolegų sprendime klaidų nerado, ir byla visiems laikams buvo užbaigta.

Dešimtys teisininkų ir daugybė teisėjų dar kartą paėmė į rankas tuos pačius dokumentus ir neturėdami jokių abejonių tvirtino, kad esu nekaltas ir kad buvo padaryta rimta teismo klaida. Taigi regint tokius skirtingus vertinimus, kur buvo tas neabejotinas mano kaltės įrodymas? Jau nekalbant apie klaidingas ekspertizes, į vienus vartus nukreiptus tyrimus, dingusius įkalčius, ilgiausią kardomąjį kalinimą, nepagrįstą uždarymą į specialųjį kalėjimą ir nelaisvės sukeltą ligą.

„Gana“, — pamaniau. Nutariau, kad atėjo laikas liautis pasyviai kentėti tokio žvėriško teisingumo užgaidas. Vienintelė mano turima priemonė pasipriešinti tokiai didžiulei neteisybei buvo mano gyvybė. Ir jei iki gegužės 13 dienos man nebūtų suteikta malonė, ketinau pakelti prieš save ranką.

Iki tol niekada nebuvau pagalvojęs apie savižudybę, net atvirkščiai, dėl susiformavusių ideologinių ir žmogiškųjų pažiūrų laikiau ją pasidavimo įrodymu, tačiau tai buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau padaryti norėdamas išsaugoti orumą — paskutinę likusią savo gyvenimo dalelę, kurios negebėjo sunaikinti teisingumo sistema. Neturėjau jokio noro atimti sau gyvybės, tačiau tokiomis aplinkybėmis savižudybė įgavo kovos prieš Venecijos apeliacinio prisiekusiųjų teismo teisėjus, tarp jų ir prisiekusiuosius, reikšmę, mat, mano manymu, jie buvo labiausiai atsakingi už viską, kas man nutiko.

„Jie pasielgė kaip tikras baudžiamasis būrys, tad tegul išlieka juo iki galo“, — sakydavau sau. Širdau ant jų ne tik dėl to, kad pripažino kaltu, buvau tvirtai įsitikinęs, kad teisėjai procesinius dokumentus išnagrinėjo ne iki galo ar bent jau labai paviršutiniškai. Perskaitęs jų sprendimo pagrindimą, pasijutau sugniuždytas dėl neįtikėtinos gausybės klaidų ir netikslumų, tačiau paskiausias lašas, perpildęs taurę, buvo paskutinės dokumento eilutės, kuriose puikavosi toks sakinys: „Šiuo nuosprendžiu teismas siekė Karloto bylą paversti Italijos teismų sistemos orumą įrodančia istorija.“

Neturėjau pasirinkimo. Nebebuvo jokių teisinių priemonių jų tiesai užginčyti. Šiame žaidime turėjau rizikuoti didesne suma ir šįkart ant kortos pastačiau savo gyvybę.

Susiklosčius tokiai situacijai maniau: jei malonė bus suteikta iki gegužės 13 dienos, ji įgis neginčijamą teisingumo ir žmogiškumo pergalės reikšmę, nes mano atveju tokia praktika būtų akivaizdžiai pritaikyta išskirtine tvarka ir itin skubiai. Juo labiau kad Venecijos apeliacinis teismas buvo išreiškęs tam priešingą nuomonę.

Taigi malonės sulaukti turėjau vilties, į kurią desperatiškai įsikibau, tačiau prisiverčiau išsaugoti blaivų protą, būtiną galimai savižudybei įvykdyti.

Šitaip dar kartą ryžtingai nuklydau į beprotybę, ir šios klajonės truko apie devyniasdešimt dienų. Iš tiesų svarstymai, atvedę mane prie tokio radikalaus ir besąlygiško sprendimo įprastinės logikos atžvilgiu, neturėjo jokio tvirtesnio pamato, tačiau pažvelgus į tuos samprotavimus visos mano istorijos fone, jie atrodė tikslūs ir nepriekaištingi.

Labiau už viską nebetempti laiko ir pradėti rengtis „tam įvykiui“ mane paskatino vaizdiniai, kaip sulaukęs keturiasdešimt aštuonerių išeinu iš kalėjimo ir sakau: „O dabar susikursiu naują gyvenimą.“

Buvau įsitikinęs, kad savižudybės negalima įvykdyti nepasirengus (pasaulis pilnas diletantų, kamuojančių panašius į save smulkmeniškais svarstymais, kodėl jiems nepavyko), todėl pasiėmęs popieriaus ir rašiklį surašiau visas problemas, kurias teks išspręsti.

Visų pirma savižudybės priemonė. Aišku, norėjau ko nors greito ir neskausmingo. Pasiskaitęs teismo medicinos dokumentus ir visiškai abejinga bei naivia išraiška šen bei ten pažėręs itin tikslių klausimų tiems, kuriuos laikiau geriausiais šios srities specialistais, galiausiai pasirinkau gausią ir tinkamai sumaišytą vaistų dozę, kurią ilgai nelaukęs ir įsigijau.

Vaistus padalijau į dvi dėžutes. Vienoje buvo sudėtos tabletės, turėjusios sukelti mirtį. Jas būtų reikėję išgerti pirmas, todėl nenorėdamas susimaišyti pažymėjau dėžutę vienetu. Kitoje, ją, be abejo, pažymėjau dvejetu — skaičius užrašiau atspariuoju rašikliu, — buvo vaistai, kuriuos būtų reikėję sugerti iškart po pirmųjų ir kurie turėjo sukelti staigų sąmonės netekimą, trunkantį tiek, kad pirmieji spėtų suveikti. Rodėsi, kad jų labai daug, ir baimindamasis, kad neįstengsiu visų nuryti ir taip kils pavojus viską sugadinti dėl prastai apgalvotų detalių, nuėjau į saldumynų krautuvėlę ir ten prisipirkau forma ir dydžiu į tabletes panašiausių saldainių. Porą kartų pasipraktikavau ir įsitikinau, kad nekilo jokių sunkumų jiems praryti, jei tik neužsigerdavau gazuotais gėrimais.

Tuomet ėmiausi spręsti antrąjį klausimą — vietą. Pasirinkimas užtruko ilgiau ir prireikė daugiau pastangų, nei numačiau; esminis atrankos kriterijus buvo tas, kad nenorėjau nusižudyti Padujos teismo medicinos instituto kompetencijai priskiriamoje zonoje.

Aiškiau tariant, miręs visai netroškau atsidurti tarp proceso metu paslaptingai dingusių įkalčių. Tokio išbandymo tikrai nebūčiau atlaikęs.

Žinoma, nenorėdamas pakenkti giminaičiams ir draugams jau nuo pradžių atmečiau jų butus. Vardan gero tono išbraukiau ir viešbučius bei apskritai viešas patalpas. Kai kurios vietos, nors ir pasižymėjo tinkamomis savybėmis, galėjo suteikti visokiems idiotams progą leistis į keisčiausius samprotavimus ieškant kažin kokios paslėptos prasmės. Ilgai ieškojęs pagaliau radau nuošalią kalnų vietovę, puikiai tinkančią mano sumanymui. Turėjau kelis kartus patikrinti maršrutą ir surasti alternatyvių kelių, jei kartais pagrindinis būtų uždarytas dėl avarijos ar kelio darbų.

Paskui kibau į kebliausios organizacine prasme dalies planavimą: kaip suderinti „to įvykio“ ir jo aptikimo laiką su žiniasklaidos informavimu. Nenorėjau, kad žinia pasklistų žurnalistams dar negavus keturiasdešimties puslapių rašto, kuriame išaiškinau savo poelgio priežastis.

Tai mane privertė paankstinti planą dviem dienomis, nes nepasitikėjau arešto orderį išduodančios institucijos matematiniais skaičiavimais; pagal manuosius, skaičiuojant nuo 14 dienos, vieneri metai turėjo sukakti lygiai gegužės 13 dieną, bet galėjo nutikti, kad atsakingas asmuo pradės nuo 13 dienos, tuomet metai turėjo baigtis 12 dieną. Vienu žodžiu, nenorėdamas, kad laisvės apribojimo orderio išdavimo data sutaptų su mano iškeliavimo diena, nusprendžiau dėl atsargos pasilikti daugiau laiko.

Viltis, kaip sakoma, miršta paskutinė, tad pripažįstu, kad manęs nė kiek nedžiugino mintis paankstinti visą reikalą, nes esu persekiojamas labai įnoringo likimo, ir galėjo nutikti taip, kad būčiau nusižudęs II dieną, o tada, pavirtęs nematoma dvasia (prisiminiau angelus iš filmo „Dangus virš Berlyno“), pasijusčiau priblokštas atsidūręs šalia prezidento 12 dieną kaip tik tą akimirką, kai jis pasirašo mano malonės suteikimo prašymą, ir nė negalėčiau jam pasakyti, kad jau nebėra prasmės.

Be to, keletą kartų jau buvau susidūręs su teisingumo institucijų matematikos samprata, tad jaučiau, kad šios detalės nederėjo nuvertinti. Pateiksiu pavyzdį — savo ūgį. Pasak Civilinės metrikacijos biuro, manęs paties ir daugelio mane matavusių gydytojų, tikslus ūgis buvo šimtas aštuoniasdešimt šeši centimetrai. O teisingumo institucijoms atrodė — šimtas aštuoniasdešimt du, ir mano prieštaravimų niekas nenorėjo klausytis; kartą šešių ekspertų grupė visą mane išmatavo, pastebėjęs, kad, jų duomenimis, buvau keturiais centimetrais žemesnis, pamėginau apie tai pasakyti, tačiau jie tik perliejo mane lediniais žvilgsniais. Nuo tada, kam nors paklausus mano ūgio, esu priverstas pateikti labai išsamų atsakymą: „Pasak Civilinės metrikacijos biuro, — metras aštuoniasdešimt šeši, tačiau teisiškai — metras aštuoniasdešimt du, nes, matote...“

Grįžtant prie žiniasklaidos, didžiausias mano rūpestis buvo tas, kad žinia būtų paviešinta tik žurnalistams spėjus perskaityti visus keturiasdešimt rašto puslapių, idant nekiltų abejonių ar nebūtų stengiamasi pasinaudoti mano mirtimi.

Būčiau norėjęs parašyti mažiau, bet, jau nekalbant apie tai, kad man neduota glaustai reikšti mintis, tikrai nebuvo lengva viename laiške sutalpinti daugiau nei septyniolikos metų įvykius, juos paaiškinti ir pagrįsti. Be to, norėjau pasinaudoti savo, kaip būsimo velionio, padėtimi ir surašyti visa tai, ko negalėjau pasakyti anksčiau, kad galutinai neapsunkinčiau savo situacijos. O tai apėmė ne vieną puslapį.

Kai žmogus nusprendžia nusižudyti, jis pirmiau turėtų tiksliai suskaičiuoti, kiek asmeninių laiškų teks parašyti norint paaiškinti tokį „nesveiką“ poelgį. Jei būčiau numatęs, kad jų susidarys net šimtas septyniasdešimt trys, greičiausiai būčiau netekęs valios ir daug mieliau leidęs visiems manyti, kad tai buvęs nelaimingas atsitikimas. Tačiau planuodamas jau buvau nuėjęs per toli, kad grįžčiau atgal.

Kita vertus, pažįstu galybę žmonių ir su visais norėjau tinkamai atsisveikinti. Tai buvo sunki užduotis, nes vykdžiau ją karštligiškos veiklos prezidento malonei gauti metu ir buvau priverstas veikti tarsi pogrindyje, nes turėjau rašyti slapčia, o paskui sumaniai išslapstyti laiškus pačiose neįtikimiausiose vietose.

Ne mažiau svarbu, tvarkant šį reikalą, buvo ir tai, kad tuo metu vadavausi mirtimi dėl sutrikdytos medžiagų apykaitos — visi tyrimų rodikliai viršijo normas. Grėsė insulto ir infarkto pavojus, o su kasdieniais anginos priepuoliais jau buvau spėjęs apsiprasti. Diena po dienos lėtėjo gyvybiniai įvairių mano kūno organų ritmai. Kankino labai neįprastas jausmas, lyg vis silpnėtų organų tarpusavio ryšiai. Jaučiausi keistai, tarsi būčiau tapęs senuku. Slėgė begalinis nuovargis ir bet kokiam veiksmui reikėjo nežmoniškų pastangų.

Vieną vakarą ištikęs priepuolis, kurio nenumalšino kraujagysles plečiantys vaistai, įvarė mane į paniką, ir bijodamas mirti išskubėjau į ligoninę. Negalėjau mirti dabar — nebuvau pasirengęs, o ir diena buvo netinkama.

Kai grįžau namo, kitą dieną motina pažvelgė į mane ir tarė:

— Sūnau, kai tau buvo bloga, prišnekėjai dalykų, kurių nesupratau. Kalbėjai apie kažkokį įvykį, apie nebaigtą raštą žurnalistams, apie aštuoniasdešimt laiškų, kuriuos dar liko parašyti. Ką turėjai galvoje?

Tuomet susidūriau su kita bėda: galėjau numirti iki II dienos, ir nuo to buvo neįmanoma apsisaugoti, tačiau, pasak gydytojų, galėjo nutikti ir taip, kad likčiau paralyžiuotas invalido vežimėlyje ar, dar blogiau, tapčiau ne žmogumi, o daržove, priklausomai nuo to, kokią žalą smegenims padarytų insultas.

Mintis, kad teisme pasirodysiu sėdėdamas invalido vežimėlyje, stikliniu žvilgsniu ir nukarusiu liežuviu, man kėlė didžiausią siaubą, todėl nusprendžiau kreiptis į buvusį kalinį, su kuriuo ilgą laiką dalijausi dvylika kvadratinių metrų, priskaičiuojant ir tualetą. Jis buvo geras draugas, gyvenimo užgrūdintas bičas, kurio niekas nestebino. Nuėjau pas jį į svečius ir išrėžiau:

— Prisiek: jei mane ištiktų apopleksija ir tapčiau zombiu, kuris nė šiknos nesugeba nusišluostyti, padėsi man išeiti anapilin.

Jis pasižiūrėjo į mane it susidomėjęs vabzdžių tyrinėtojas.

— Pataisyk, jei ne taip supratau: nori, kad prisiekčiau, jog jei tave ištiktų smūgis ir liktum paralyžiuotas arba visiškai nupušęs, padėčiau tau užsilenkti. Gal tu kvailas?

— Jei tau taip nutiktų, prašytum manęs to paties. Tau daugiau nei penkiasdešimt, tokiame amžiuje jau prasideda rizika.

Tris kartus nusispjovęs per petį jis atkirto:

— Teisybė, per daug metų praleidau kalėjime, kad tapčiau dar ir paralitiku. O tu tai padarytum dėl manęs?

— Už jokius pinigus!

— Geras draugas, kodėl tada aš turėčiau?

— Todėl, kad esi man skolingas galybę paslaugų. Gal nori, kad atgaivinčiau atmintį?

— Nereikia. Tuomet sutarta. Kaip norėtum, kad tai padaryčiau? Gi negaliu nueiti į ligoninę ir šauti tau į galvą.

— Ne, apie tai jau pagalvojau, — atsakiau. — Nupirksi rūgščių ir padėsi man po liežuviu, o toliau jos pačios suveiks.

— Rūgščių? Čia gi narkašų medžiagos, juk žinai, kad su tuo mėšlu niekada nenorėjau turėti reikalų. Man kilo geresnė mintis, užmausiu tau ant galvos plastikinį maišelį...

— Nė negalvok, — pertraukiau jį, — gal nori į kalėjimą? Rūgštys — pats geriausias būdas, visi manys, kad mane ištiko infarktas, — skaičiau vienoje teismo medicinos knygoje.

— A, jei taip, tebūnie rūgštys.

Paspaudžiau jam ranką ir pabučiavau į abu skruostus, kaip daro kaliniai duodami kokį iškilmingą pažadą.

— Ačiū, tu tikras draugas. Tik dabar nesiparink, greičiausiai to nė neprireiks.

— Tikėkimės.

Paskui dar pridūrė:

— Neįsižeisk... Bet kalėjime nebuvai toks „pačiuožęs“.

Nusprendžiau kovo gale baigti planuoti „įvykį“ ir nustoti dalyvauti prezidento malonės rėmimo veikloje. Norėjau bent mėnesį skirti sau vienam (pirmą kartą per daugelį metų).

Per tris mėnesius buvo surinkta daugiau nei aštuoniolika tūkstančių parašų (labai daug iš jų buvo garsių asmenų), vyko įvairūs debatai, renginiai, radijo ir televizijos laidos. Didžioji žiniasklaidos dalis sirgo už malonės suteikimą; apskritai tvyrojo teigiamos nuotaikos, tačiau visi suvokė, kad tikimybė gauti atsakymą iki gegužės 13 dienos vis mažėjo.

Per vieną nevilties persmelktą susirinkimą komitetai nutarė kovo 26 dieną surengti nacionalinę akciją, pavadintą „Keturiasdešimt aštuonios dienos už prezidento malonę Masimui Karlotui“, kuri turėjo pratęsti protesto dėl mano suėmimo kampaniją, o mane įtikinti rengtis dar kartą grįžti į kalėjimą.

Tuo pačiu metu atgijo ir kampanija už mano pabėgimą; be visų kitų mane aplankiusiųjų, sulaukiau ir senų, jau daug metų nematytų draugų delegacijos. Jie maldavo mane bėgti.

Užtat pabėgimui visiškai nepritarė lažybininkai. Mieste klestėjo lažybos dėl malonės suteikimo, ir kartkartėmis sulaukdavau nepažįstamų žmonių skambučių — jie teiraudavosi žinių apie prašymo procedūros eigą ir prisakydavo nedaryti jokių neapgalvotų veiksmų.

Paskutinį kartą pasirodyti viešai nusprendžiau kovo 26 dieną. Iš įvairių renginių pasirinkau tą, kuris vyko Padujoje, ten viename teatre buvo rengiamas spektaklis-hepeningas. Į jį nuėjau ypač dėl to, kad galėčiau paskutinį kartą atsisveikinti su daugeliu brangių draugų, kurių nemaža dalis buvo renginyje dalyvaujantys menininkai.

Prieš pat spektaklį pasisakė keletas žmonių. Kiši iš Milano komiteto geriau už visus perteikė nerimą, kankinantį visus, kovojančius dėl malonės suteikimo ir bijančius, kad iki gegužės mėnesio nepavyks:

— Susimąsčiau apie situacijas, keliančias pyktį, pasibjaurėjimą ir bejėgiškumo jausmą. Mes visi — viešosios valdžios aukos. Aš pati jau trejus metus laukiu išmokų iš valstybės. Nebeturiu teisės į gydymą. Kyla didžiulis pyktis. Tie, kurie turėtų žmogų ginti, jį mausto. Tačiau šie dalykai mano gyvenime yra ar galėtų būti šalutiniai. Galiu nuo jų atitrūkti. O Karlotas negali. Žinodamas dramatišką jo patirtį suvoki, kad visiems gresia pavojus. Kas gali mus apginti? Manau, tik mes patys, imdami kalbėti viešai. Susivienykime. Išeikime iš savo namų tylos. Sujunkime balsus į viena. Tie, kurie gali kalbėti, tedaro tai viešai. Tie, kurie geba, privalo rašyti. Mokantieji tapyti — tetapo. Primenu, kad malonei suteikti teliko keturiasdešimt aštuonios dienos. Rašykite, net jei tai tebūtų pasipiktinimo kupini laiškai laikraščiams. Be to, Masimas yra ypatingas nuteistasis: jis neverkia, nešaukia, nesiskundžia. Jis tylus, o svarbiausia, protingas ir stiprus, o tai jiems nepatinka. Tik tada, jei viešoji nuomonė prispaus juos tarsi milžiniška sniego lavina, Masimas bus apsaugotas. Masimas Karlotas nekaltas ir, jei jam bus suteikta prezidento malonė, valstybei jis vis tiek tebus paleistasis nusikaltėlis — jam bus pritaikyti visi tokių atvejų apribojimai. Tai irgi pasibjaurėtina. Masimo Karloto teisės buvo mindomos septyniolika metų, tad bent jau pasistenkime išgelbėti jo gyvenimą.

Renginiui pasibaigus visus apkabinau ir atsisveikinau, o kitą dieną sėdau į lėktuvą ir išskridau į Kaljarį, ketindamas ten pabūti apie mėnesį, o paskui grįžti ir paskutines dienas praleisti su šeima.

Pasirinkau Sardiniją, nes ten galėjau mėgautis jūra, saule ir daugybės gerų bičiulių draugija. Dar dabar prisimenu, koks jaučiausi pakylėtas suvokęs, kad pirmą kartą galėsiu skirti laiko sau, pagaliau laisvas nuo visų teismo proceso terminų. Be abejo, stipri įtampa niekur nedingo, dienos neišvengiamai bėgo, bet aš jau buvau apsisprendęs. Jaučiausi pasirengęs. Tegu likimas daro, ką privalo. Jutau didžiulę ramybę; pirmą kartą įsižiūrėjau į mane supantį pasaulį. Per visus tuos metus pabuvau liudytoju, įtariamuoju, kaliniu, kaltinamuoju, išteisintuoju, nuteistuoju, bėgliu, kaliniu, nuteistuoju, paleistuoju iš kalėjimo dėl ligos, kaltinamuoju, išteisintuoju, nuteistuoju, kaliniu, nuteistuoju, paleistuoju iš kalėjimo dėl ligos. O dabar mėginau būti kažkuo kitu, gal ne pačiu savimi, bet kažkuo panašiu, labiau žmogumi, o ne Karloto byla.

Sudariau trumpą knygų, plokštelių ir filmų, turėjusių tuo laikotarpiu palaikyti man draugiją, sąrašą. Dienomis visada būdavau vienas, tačiau vienatvė jau nebebuvo priešas, ji buvo erdvė, kurioje galėdavau laisvai elgtis ir mėgautis pačiomis nereikšmingiausiomis smulkmenomis. Naktis leisdavau su draugais: daug valgydavome ir daug gerdavome, aš ir vėl atradau malonumą juoktis, nederamai ir lengvabūdiškai liežuvauti. Palįsdavau po patalais kiek apsvaigęs, miegas apimdavo greitai ir neapleisdavo iki pat ryto.

Bet nuo praeities pabėgti neįstengiau. Koks nors knygos dialogas, filmo scena, dainos melodija man nuolat ją primindavo. Iš pradžių mėginau priešintis, tačiau vėliau leidau mintims laisvai skrajoti ir iš giliausių kertelių ištraukti net pačius nereikšmingiausius prisiminimus. Buvau pavargęs nuo jausmų ir nuo visko atsiribojęs klajodavau minčių takais. Nė nebeturėjau noro kelti klausimų ir ieškoti į juos atsakymų. Kartais susimąstydavau, ar buvo verta taip kentėti beveik pusę savo gyvenimo.

Mirtis arba malonė visiems laikams turėjo užbaigti Karloto bylą, maniau, kad tą derėjo tinkamai pažymėti išrenkant pačią šmaikščiausią frazę, pasakytą apie teismo procesą. Dėl medžiagos gausybės ir kokybės ši užduotis toli gražu nepasirodė lengva. Galiausiai visus nurungė vieno mano draugo mamos ištartas sakinys, ta moteris labai rimtai ir su didžiule atjauta man pasakė:

— Tikėkimės, tave išteisins... Bent per stebuklą.

Nusiunčiau jai puokštę gėlių su anoniminiu padėkos rašteliu. Tai buvo vienintelis dalykas iš visos mano teisminės istorijos, kurį vertėjo prisiminti.

Tam tikra prasme troškau, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų; buvo kažkaip patetiška ir nuobodu laukti apsimetant, kad su manimi tai nesusiję, dėl to buvo tik dar sunkiau ištverti laukimą. Stūmiau laiką pasakodamas visokias nusaldintas istorijas ir iki smulkmenų narstydamas bei svaičiodamas apie tai, kokia linkme pasisuko kai kurie įvykiai ir kokią įtaką tai padarė mano gyvenimui. Visi šie dalykai galiausiai manęs jau nedomino. Tiesą pasakius, nepajėgiau atsilaikyti prieš pagundą suteikti laukimui ritualinės prasmės. Nepatikau sau. Galvodavau, kad dar niekada nesu buvęs toks nepakenčiamai nuobodus ir nenuoseklus, o paskui mėgindavau savęs taip griežtai nevertinti... galiausiai tam turėjau šiokį tokį pagrindą.

1993-iųjų balandžio 7 diena. Buvo vos po vienuolikos, kai nubudau. Nepastovi mano organizmo cheminė pusiausvyra nedelsiant pareikalavo nikotino, tad vienomis trumpikėmis nusliūkinau iki svetainės, veikiau rankomis nei akimis ieškodamas cigarečių ir žiebtuvėlio. „Liko trisdešimt keturios dienos“, — sumečiau, tačiau ši mintis man visiškai nieko nesužadino, todėl nuvijau ją šalin. Užsidėjau saulės akinius ir išėjau į balkoną antrą kartą parūkyti. Alkūnėmis pasirėmęs į turėklus, žvilgsniu iš pradžių apmečiau migdolų giraitę, tuomet tvenkinį, o galiausiai ir jūrą. Kartkartėmis į orą pakildavo rožiniai flamingai. „Ieško maisto“, — pamaniau ir iškart pasijutau alkanas. Apsirengiau ir labai lėtai nukulniavau iki saldumynų krautuvėlės; išgėriau stiklinę šaltos arbatos, kad atgaivinčiau daugybės naktį surūkytų cigarečių ir išgertos grapos įkaitintą gerklę, paskui užsisakiau kapucino ir mielinių bandelių. Trupiniai byrėjo ant vietos dienraščio, kurį buvau ištiesęs ant staliuko, o aš lėtu judesiu, nenorėdamas pamesti, kur skaičiau, stūmiau juos iki puslapio galo, kad nukristų ant žemės.

Po pažastimi pasikišęs keletą laikraščių, patraukiau į vyno krautuvę, jos savininkas su manimi pasisveikino kaip su tais klientais, kurie vertino jo parinktus vynus ir likerius. Burnoje jutau metalo skonį, kuris reikalavo baltojo vyno, pasižyminčio stipriu, žole atsiduodančiu skoniu ir aiškiai juntamu aromatu, tad išsirinkau Sauvignon ir Gewürztraminer vynus.

Tvyrojo karštis ir gatvėje kepinamas saulės užsimaniau kuo greičiau grįžti namo, bet prieš tai dar turėjau užeiti į vaizdajuosčių nuomos punktą ir pasiimti porą filmų ilgai popietei.

Buvo jau beveik pirma valanda, kai skubėdamas atrakinau namų duris, kad spėčiau atsiliepti į įkyrų telefono skambutį. Artėdamas prie telefono išgirdau įsijungiant atsakiklį, todėl prieš keldamas ragelį turėjau palaukti, kol baigsis įrašyta žinutė.

— Pranešimas Masimui Karlotui, čia advokatas...

Pertraukiau jį:

— Labas, čia Masimas, ar yra naujienų?

— Mums pavyko! — suriko jis man į ausį. — Tau suteikta prezidento malonė.

Padėjau ragelį, prieš tai suveblenęs keletą nesuprantamų žodžių, ir atsisėdau ant sofos, desperatiškai stengdamasis kažką pajusti. Nieko neišėjo, tik kūnas atsiliepė į gautą žinią lengvu virpuliu, ypač rankose ir dešinėje kojoje.

Išėjau į balkoną ir vėl alkūnėmis pasirėmiau į turėklą, tuomet užsidegiau šimtąją cigaretę. Migdolų giraitė, tvenkinys, rožiniai flamingai ir jūra, sustingę pačią karščiausią dienos valandą, rodė visišką abejingumą laimingai ilgiausios bylos Italijos istorijoje pabaigai.

Stovėjau taip ir spoksojau, kol visa cigaretė sudegė nusvilindama man pirštus. „Ko gero, reikėtų mesti rūkyti“, — pagalvojau seilėmis malšindamas nudegimo skausmą.