Sugrįžimas prie narkotikų

Škotija vartoja narkotikus psichinei savigynai

Aš negalėjau užsiminti Lizi apie Baroulendo koncertą. Sakau tau, žmogau, tai buvo supistai neįmanoma. Nusipirkau tą bilietą gavęs savo Pašalpą. Likau visiškai plikas. Tą dieną buvo ir jos gimtadienis. Reikėjo pasirinkti arba bilietą, arba dovaną jai. Nekilo jokių abejonių. Taigi įgis Popas. Maniau, kad ji supras.

— Tu gali pirkti supistus bilietus į Igį supistą Popą, bet negali nupirkti man supistos gimtadienio dovanos! Tokia buvo jos reakcija. Matai, kokį kryžių privalau sukruštai nešti, žmogau? Gryna beprotybė, mano žmogau. Nesuprask manęs klaidingai. Ją galima pateisinti. Tai yra mano klaida, kaip aš jau sakiau, mano paties klaida. Visiškas naivuolis, tas Tomis. Kaip visada, supistai susimoviau. Aš visuomet elgiuosi atvirai. Jei būčiau nors truputį — kaip čia pasakius? — dviveidiškesnis, niekuomet nebūčiau prasitaręs apie tuos bilietus. Aš per daug įsijaučiau ir per plačiai atvėriau savo žiobtus. Štai jums ir bebaimis Tomis Gunas. Visiškas idiotas.

Todėl nuo to karto aš neminėjau to koncerto. Iš vakaro Lizi man sakė tikrai trokštanti eiti į kiną pamatyti tuos The Accused. Ji sako man, kad ten vaidina ta pati aktorė kaip ir Taxi Driver. Iš tikro aš visai nesižaviu tuo filmu; per daug išpūstas ir išreklamuotas. Tačiau visa tai neturi jokios prasmės, jei jūs suprantate, ką turiu galvoje, nes šiuo metu sėdžiu uodegoj suspaudęs bilietus į Igio koncertą. Todėl ir buvau priverstas paminėti Baroulendą bei ji patį.

— Ee, šįryt negaliu. Einu į Igio Popo koncertą Baroulende. Kartu su Miču.

— Taigi tu verčiau eini į koncertą su Deiviu supistu Mičelu nei į kiną su manimi. Tai Lizi. Retorinis klausimas, įprastas paukštyčių ir psichų ginklas.

Tas įvykis pavirto, taip sakant, tikrai visapusišku mūsų santykių svarstymu. Mano instinktai verčia mane tiesmukai pasakyti „taip“, bet tai tikriausiai reikštų išbombinti lauk Lizi, o aš esu linkęs užsiiminėti su ja seksu. Dieve, aš tai mėgstu. Daryti tai iš galo, kai ji švelniai dejuoja, jos gražutė galva ilsisi ant geltonų šilkinių pagalvių užvalkalų mano bute; tų pačių, kuriuos Bulvė man kaip dovaną naujakuriui nukniaukė iš British Home parduotuvių Princų gatvėje. Žinau, kad neturėčiau pasakoti apie savo gyvenimą, žmogau, bet atsiminimas apie ją lovoje yra toks stiprus, kad net ir jos viešas šiurkštumas bei nuolatinis nepasitenkinimas negali to susilpninti. Aš tik nuoširdžiai noriu, kad Lizi visuomet būtų tokia, kokia ji yra lovoje.

Mėginu murmėti gundančius atsiprašymus, bet ji tokia šiurkšti ir neatlaidi: saldi ir nuostabi tiktai lovoje. Nuolatinė nepasitenkinimo išraiška sunaikins jos grožį daug anksčiau, nei jis turėtų išnykti. Ji išvadina mane visais įmanomais pisžodžiais, o po to dar išgalvoja ir naujų, kad pasiektų reikiamą efektą. Vargšas senas Tomis Gunas. Jau ne smarkiausiai kovojantis kareivis; o į kelnes dedantis kareiva.

Tai ne Igio kaltė. Negaliu iš tikro kaltinti to bernioko, žinai? Iš kur jis galėjo žinoti, kai keliaudamas užgriuvo į Baroulendą, jog sukels ponteriams, kurių jis net ir nepažįsta, visus šiuos rūpesčius? Grynas atsitiktinumas, kai apie tai pagalvoji. Jis vis dėlto buvo dar vienas akmuo po kaklu. Lizi yra tikra geležinė moteris. Vis dėlto aš laimingas. Net Ligotasis man pavydi. Būti Lizi vaikinu reiškia išsikovoti statusą, bet, kaip sakoma, šlovė kainuoja. Kai jau išeinu iš alinės, be jokios abejonės, prarandu dalį savo žmogiškosios vertės.

Namuose aš startuoju ir susipilu pusę butelio Merrydown. Visiškai negaliu miegoti, todėl paskambinu Rentsui ir paklausiu, ar nenorėtų atvažiuoti pažiūrėti Čako Noriso per video. Rentsas ryte išvyksta į Londoną. Jis ten praleidžia daugiau laiko nei čia. Kažkas susiję su pašalpos sumažinimu. Tas šiknius sudarė kažkokį ten sindikatą su tais ponteriais, kuriuos sutiko, kai prieš keletą metų dirbo Harwich-Hook of Holland kelte per sąsiaurį. Jis matys Igį Town and Country klube, kol gyvens Ūkanotame mieste, Londone. Mes surūkėme šiek tiek žolės ir kvatojome pametę galvas, kol Čakas, kurio veidas niekada nepraranda kietos, stoiškos išraiškos, spyriais dulkino tuzinus „komių“ antikristų. Tikrai, žiūrėti į tai neįmanoma. Apspangus tai tiesiog nepakeliama.

Kitą dieną mano burna baisiai išopėjo. Tempsas, Gevas Temperlis, kuris įsikėlė į butą, sako, kad taip man ir reikia. Aš žudau save tuo amfetaminu, sako man jis. Tempsas sako, kad su savo gabumais turėčiau susirasti darbą. Aš sakau Tempsui, kad savo kalbomis jis labiau primena man motiną, nei draugą. Nors Gevą galima suprasti. Jis vienintelis dirba, kad galėtų gauti pašalpą, o mes visi nuolat traukiame iš jo pinigus. Vargšas Tempsas. Ko gera, praeitą naktį mes su Rentsu vėl neleidome jam užmigti. Tempsas, kaip ir visi plušantieji, piktinasi, kad pašalpą gaunantys kurmiai linksmai leidžia laiką. Jis nuoširdžiai piktinosi, kiekvieną dieną Rentso prašomas paskolinti pinigų.

Vykstu pas savo motiną ištraukti trupučio pinigų koncertui. Man reikia pinigų traukinio bilietui, taip pat gėralams bei narkotikams. Mano narkotikas — amfetaminas, jis gerai dera su gėrimais, o aš visuomet mėgau išgerti. Tomis — tikras amfetamino išsigimėlis.

Ma atskaito man paskaitą apie narkotikų pavojingumą, atveria man, kokį didelį nusivylimą aš sukėliau jai ir tėčiui, kuris, nors ir nekalba daug, iš tikro manimi labai rūpinasi. Vėliau, parėjęs iš darbo, šis, kol mama buvo užlipusi į viršų, pasakė, jog ji gal daug ir nekalba, bet tikrai yra dėl manęs susirūpinusi. Atvirai kalbant, sako jis man, manimi jis smarkiai nusivylęs. Jis tikisi, kad aš nevartoju narkotikų, atidžiai stebi mano veidą, lyg galėtų iš to nuspėti. Juokinga, pažįstu narkomanų, narkotikais apsisvaiginusių ir amfetaminą vartojančių iškrypėlių, bet patys didžiausi supisti narkomanai, kokius pažįstu, tai girtuokliai, tokie kaip Sekas. Tas Rebas Maklalinas, Nukainotasis. Jis supistai išsikvėpęs, žmogau.

Aš išgaunu pinigų ir susitinku su Miču pas Hebsą. Mičas vis dar susitikinėja su ta mergaite Džeile. Bet visiškai aišku, kad jam neleidžiama jos apžergti. Pasiklausęs jo dešimt minučių, gali aiškiai viską perskaityti tarp eilučių. Jis yra tikrai įkaušęs, todėl ištraukiu iš jo šiek tiek grynųjų. Įveikiame keturias pintas stipraus alaus ir sėdame į traukinį. Pakeliui į Glazgą aš patvarkau keturias Export skardines ir dvi dozes amfetamino. Sammy Dow’s išgeriame po porą, po to iki Linco važiuojame taksi. Dar po dviejų o gal ir trijų pintų, bei po dar vienos dozės amfetamino išvietėje, mes uždainavome popuri iš Igio dainų ir nusigavome į „Saracėno Galvą“ Gelougeite, priešais Baroulendą. Mudu gėrėme kažkokius sidro ir vyno mišinius, lyg pašėlę griebdamiesi sūraus amfetamino sidabrinėje folijoje.

Kai išėjau iš alinės, galėjau įžiūrėti tiktai prigesusį neoninį ženklą. Čia tikrai supistai šalta, aš tavęs nemaustau, žmogau, mes pajudame šviesos pusėn ir įeiname į šokių salę. Einame tiesiai prie baro. Mes dar išgeriame, nors girdime, kad įgis pradėjo savo programą. Aš nusiplėšiu marškinėlius. Mičas išrikiuoja šiek tiek Morningsaido amfetamino bei kokaino ant plastikinio stalo paviršiaus.

Po to kažkas pasikeičia. Jis kažką pasako apie pinigus, aš gerai neišgirstu, bet pajuntu jo pagiežą. Mes karštai, nerišliai susiginčijome, pasikumščiavome, neprisimenu, kuris iš mūsų smogė pirmas. Mudu iš tikro negalime rimtai vienas kito sužaloti ar pajausti jėgos savo kumščiuose bei kūnuose. Per daug išsikvėpę.

Žinok, aš užsivedžiau tuomet, kai pamačiau kraują, plūstantį man iš nosies ant nuogos krūtinės ir ant stalo. Sugriebiau Mičą už plaukų ir mėginau suknežinti jo galvą į sieną, bet mano rankos buvo per daug sustingusios ir sunkios. Kažkas mane atitraukia ir išmeta mus iš baro į gatvę. Aš pasikeliu, dainuodamas slenku į tą pusę, iš kurios sklido muzika, įeinu į pilną prakaituotų kūnų salę, stumdydamas ir grūsdamasis artyn scenos.

Vienas vyrukas trenkia man į galvą, bet aš išsisuku, net nesustodamas išsiaiškinti, kas buvo mano užpuolikas, vis dar grūduosi į priekį. Šokinėju prie scenos krašto, tiesiog už kelių pėdų nuo To Žmogaus. Jie groja Neori Forest. Kažkas, be kita ko, pliaukšteli man į nugarą sakydamas: — Tu esi beprotis, žmogau. Aš dainuoju, raitydamasis, šokinėdamas toje tirštoje masėje.

Igis Popas žiūri tiesiai į mane, kai dainuoja eilutę: „Amerika vartoja narkotikus psichinei savigynai“, tik jis pakeičia „Amerika“ į „Škotija“, ir vienu vieninteliu sakiniu apibrėžia mane tiksliau, nei visi kiti kada nors buvo tai padarę...

Aš liaujuosi šokęs Šv. Vito šokį ir išgąstingai apstulbęs stoviu žiūrėdamas į jį. Jo žvilgsnis nukrypo į kažką kitą.

Stiklo taurė

Visa bėda su Begbiu... ką gi, su Begbiu yra daug bėdų. Labiausiai mane jaudino tai, jog bendraudamas su juo negalėjai iš tikro atsipalaiduoti, ypač jei jis turėjo ką išgerti. Visuomet jutau, kad dėl menkiausio jo požiūrio į tave pasikeitimo iš artimo bičiulio lengvai galėjai virsti persekiojama auka. Visa gudrybė buvo sugebėjimas pataikauti tam krušliui, per daug aiškiai nepasirodant šliaužiojančiu šmikiu.

Nepaisant griežtai apibrėžtų ribų, pasitaikydavo ir atvirų akibrokštų. Šios ribos pašaliniams buvo nematomos, bet intuityviai jas jusdavai. Taisyklės nuolat kito priklausomai nuo to šikniaus nuotaikos. Draugystė su Begbiu buvo idealus pasiruošimas užmegzti santykius su moterimi. Tai išmokė jautrumo, rūpinimosi kitu. Kai būdavau su mergiote, mano elgesys paprastai būdavo lygiai toks pat taktiškai atlaidus. Žinoma, kurį laiką.

Begbis ir aš buvome pakviesti į Gibo dvidešimt pirmąjį gimtadienį. Tai buvo kviestinis repondez s’il vous plait, su partneriais. Aš pasikviečiau Hazelę, o Begbis pasiėmė savo paukštytę, Džunę. Džunė buvo nėščia, bet stengėsi to neparodyti. Begbiui pasiūlius mes susitikome alinėje Rouz gatvėje. Tik subinės, onanistai ir turistai gerai jaučiasi Rouz gatvėje.

Hazelės ir mano santykiai buvo keisti. Mes susitikinėjome su pertraukomis jau apie ketverius metus, — taigi šiek tiek perpratome vienas kitą, todėl, kai aš vartodavau, ji tiesiog išnykdavo. Hazelė trinasi aplink mane todėl, kad ji tokia pat išdulkinta kaip ir aš, bet užuot su tuo kaip nors susitvarkiusi, ji tiesiog tai neigia. Seksas su ja buvo tik priemonė nevartoti narkotikų. Hazelė ir aš retai atsiduodavome seksui. Taip buvo dėl to, kad aš paprastai būdavau per daug apspangęs nuo narkotikų, kad mane būtų galima dėl to trikdyti, o ji buvo frigidiška. Pasak žmonių, frigidiškų moterų nėra, o yra tik negrabūs vyrai. Iš dalies tai tiesa, o aš būčiau paskutinis šiknius šiame pasaulyje, jeigu stengčiausi šioje srityje pasirodyti, labai kietas — mano klaikūs žaizdų pėdsakai nuo narkotikų vartojimo kalba patys už save.

Reikalas tas, kad Hazelę, kai ji buvo dar maža mergaitė, išdulkino tėvas. Ji vieną kartą man tai papasakojo, kai iš tikro negalėjo susijaudinti. Iš manęs nebuvo daug naudos, nes aš lygiai taip pat negalėjau susijaudinti. Kai vėliau mėginau ją prakalbinti, ji nesileido į kalbas. Kiekvienas kartas būdavo košmariškas. Mudviejų seksualinis gyvenimas visada toks buvo. Po amžius trukusių atsikalbinėjimų ji galų gale leidosi išdulkinama. Kol aš dariau tai, ką turėjau daryti, ji, sugriebusi čiužinį ir grieždama dantimis, gulėjo visa įsitempusi. Pagaliau mes liovėmės. Tai buvo lyg miegojimas su banglente. Jokios glamonės nebūtų sujaudinusios Hazelės. Mano pastangos privertė ją tik dar labiau įsitempti, beveik fiziškai susirgti. Tikiuosi, kad kurią nors dieną ji sutiks ką nors, kas sugebės ją sujaudinti. Kad ir kaip ten būtų, mudu su Hazele buvome sudarę savotišką sąjungą. Mudu kartu rodydavomės viešumoje, kad pademonstruotume išorinį savo normalumą, tik šitaip iš tikro galima apibūdinti mūsų santykius. Tai buvo puikus jos frigidiškumo ir mano narkotikų sukeltos impotencijos maskavimas. Mano Ma ir tėvas tirpo dėl Hazelės, — matė ją kaip būsimą marčią. Jei tik jie būtų žinoję. Kad ir kaip ten būtų, paskambinau Kazelei, norėdamas ši vakarą pasiimti ją su savimi; du nuopisos kartu.

Begbis, Valkata, lakė dar prieš mums susitinkant. Su eilute jis atrodė apskuręs ir grėsmingas, kaip ir visi girtuokliai, indiškasis rašalas — tatuiruotės — ant jo kaklo bei rankų lindo iš už apykaklės ir rankogalių. Esu tikras, kad Valkatos tatuiruotės pačios išlindo į šviesą pasipiktinusios, jog jas paslėpė.

— Kaip laikosi supistas Nuomojamas Berniukas! garsiai išrėžė jis. Padorumas niekada nebuvo to šikniaus stiprioji savybė. — Kaip sekasi, lėlyte? sako jis Hazelei. — Atrodai supistai puikiai. Matai šitą šiknių? Jis parodo į mane. — Stilius, mįslingai sako jis. Po to plėtoja mintį toliau. — Tai niekam tikęs kekšės vaikas, bet turi skonį. Galvotas vyras. Klasiškas vyras. Beveik toks kaip aš.

Begbis visuomet išgalvodavo savo draugams įsivaizduojamų privalumų, o vėliau begėdiškai juos priskirdavo sau.

Hazelė ir Džunė, kurios iš tikro gerai viena kitos nepažįsta, išmintingai užmezgė pašnekesį, palikdamos mane vieną su Valkata, Generolu Franko. Aš suvokiau, kad jau seniai negėriau su Begbiu vienas, be kitų bičiulių, kurie retkarčiais suteikdavo atokvėpį. Vienam su juo buvo sunku.

Kad patrauktų mano dėmesį, Begbis trinkteli alkūne man į šonkaulius su tokiu žiaurumu, jog tai būtų galima palaikyti užpuolimu, jei vyktų ne tarp dviejų bendrų. Jis pradeda man pasakoti apie kažkokį bergždžią ir nuožmų video, kurį matė. Valkata užsispyrė pavaizduoti visą tą supistą reikalą ant manęs: karatė smūgius, smaugimus, puolimus ir t. t. Jo pasakojimas trunka dvigubai ilgiau nei pats filmas. Ryte ant mano kūno pasirodys kelios mėlynės, o dar net nespėjau išgerti.

Mes geriame baro balkone, o mūsų dėmesį patraukia į barą apačioje sugužantis būrys prietrankų. Įžūliai ir grėsmingai jie su triukšmu suvirsta į vidų.

Nekenčiu tokių šiknių. Tokių šiknių kaip Begbis. Šiknių, kurie pasiryžę sudaužyti beisbolo lazda kiekvieną pislių, kuris yra kitoks: pakistaniečius, pėdus ar ką tik nori. Supistas ydingumas ydingoje šalyje. Neteisinga keikti anglus už tai, kad mus kolonizavo. Aš nejaučiu neapykantos anglams. Jie paprasčiausi onanistai. Mus kolonizavo onanistai. Mes net negebam susirasti padorios, gyvybingos, sveikos kultūros, kuri mus kolonizuotų. Ne.

Mus valdo nevaisingi šikniai. Kuo jie mus paverčia? Žemiausiais iš supistai žemiausiųjų, pasaulio padugnėmis. Labiausiai apgailėtinomis, vergiškomis, skurdžiomis, graudžiomis atmatomis, kokios tik kada buvo šikimu sukurtos. Nejaučiu anglams neapykantos. Jie tiesiog užlipo ant tokio mėšlo, koks jiems pasitaikė. Aš nekenčiu škotų.

Begbis prakalbo apie Džuliją Metjuson, kurios jis seniai negalėjo pakęsti. Džulija visada jo nekentė. O aš mėgau Džuliją, gal net dėl šios priežasties. Ji tikrai buvo šauni ponterė. Turėdama ŽIV ji pasigimdė vaikį, bet šis buvo visiškai švarus, supista laimė. Ligoninė išsiuntė Džuliją su kūdikiu greitosios pagalbos mašina namo, lydimą dviejų vyrukų, apsivilkusių kažkuo panašiu į aprangą, saugančią nuo radioaktyvumo, — šalmai ir visa kita. Tai atsitiko dar 1985 metais. Sukėlė nuspėjamą efektą. Kaimynai visa tai matė, išsigando ir išrūkė ją iš to namo. Kai tik esi pažymėtas ŽIV, lauk, kad būsi išdulkintas. Ypač greitai pasklinda kalbos apie merginą. Akibrokštas po akibrokšto. Galų galėją ištiko nervinis priepuolis ir ji, turėdama smarkiai pažeistą imuninę sistemą, lengvai tapo AIDS auka.

Džulija mirė per paskutines Kalėdas. Aš taip ir nenuėjau į laidotuves. Išsekęs gulėjau savo paties vėmaluose ant čiužinio Bulvės bute ir negalėjau pajudėti. Tikrų tikriausia gėda, nes Džulija ir aš buvome geri draugai. Mes niekuomet nesidulkinome ar panašiai. Abu manėme, kad tai per daug viską pakeistų, kaip būna vyro ir moters santykiuose. Seksas paprastai paverčia santykius tikrai rimtais arba juos sunaikina. Po pasidulkinimo gali eiti į priekį ar trauktis atgal, bet išsaugoti status quo yra sudėtinga. Džulija atrodė tikrai graži, kai pradėjo vartoti heroiną. Taip būna daugeliui merginų. Atrodo, kad tai išvaduoja geriausia, ką jos turi. Tačiau gaudamas visada turi atiduoti.

Begbio epitafija Džulijai: — Supistai apmaudus geros skylės praradimas.

Nugaliu pagundą pasakyti jam, koks supistas sidabrinės kulkos praradimas būtų jis pats. Stengiuosi neparodyti savo pykčio; tai nieko neduotų, gal tik prakirstą mano lūpą. Nulipu laiptais žemyn paimti dar vieną gėrimų porciją.

Prie baro, stumdydami vieni kitus ir visus aplinkinius pislius, stovi tie subingalviai latrai. Laukimas, kol teiksis aptarnaut, virsta tikru košmaru. Randų raizginiu ir tušo mozaikomis išsigražinęs šiknius klykia: — DVIGUBĄ DEGTINĖS SU KOKA! DVIGUBĄ SUPISTOS DEGTINĖS SU KOKA TU, ŠIKNIAU! sunerimusiems barmenams. Sutelkiu dėmesį į viskį lentynose, iš visų jėgų stengdamasis išvengti šio pusgalvio žvilgsnio. Toks jausmas, lyg mano akys gyventų savo pačių gyvenimą, nesąmoningai nusisukdamos į šoną. Mano veidas parausta ir trūkčioja, lyg nujaustų kumštį ar butelį. Šie šikniai yra supistai nesveiki, aukščiausios rūšies bepročiai.

Aš nunešu gėrimus: iš pradžių taureles moterims, po to pintas.

Tuomet tai ir atsitinka.

Aš viso labo tik padėjau priešais Begbį pintą Export alaus. Jis nugeria vieną supistą gurkšnį; po to nerūpestingai atgalia ranka išmeta tuščią, anksčiau ištuštintą alaus bokalą tiesiai pro balkoną. Tai vienas iš tų sunkių, rantytų bokalų su rankenėle, akies krašteliu pastebiu jį besivartaliojantį ore. Aš pasižiūriu į besišypsantį Begbį, o sutrikę Hazelės ir Džunės veidai atspindi mano paties nepaprastą susirūpinimą.

Vienas latras sukniumba ant kelių, kai bokalas sudūžta į jo galvą, atverdamas žaizdą. To vyrioko draugužiai sustoja karingomis pozomis, o vienas iš jų prišoka prie gretimo stalelio ir užsipuola niekuo dėtą šiknių. Kitas trinkteli kažkokį trizniuką, nešantį padėklą su gėrimais.

Begbis, pašokęs ant kojų, skuba laiptais žemyn. Jis atsiduria pačiame salės viduryje.

— BERNIUKAMS SUPISTAI TRINKTELĖJO BOKALU! JOKS ŠIKNIUS IŠ ČIA NEIŠEIS, KOL AŠ NEIŠSIAIŠKINSIU, KAS SVIEDĖ TĄ SUPISTĄ BOKALĄ!

Jis loja įsakymus niekuo dėtoms porelėms, šaukdamas duoda nurodymus baro tarnautojams. Reikalas tas, kad nusitašėliai šikniai priima tai už gryną pinigą.

— Viskas gerai, bičiuli. Mes su tuo susitvarkysim! sako Dvigubą Degtinės su Koka.

Aš negirdžiu, ką sako Begbis, bet tai, atrodo, padaro įspūdį tam Dvigubą Degtinės. Tuomet Valkata nueina prie barmeno: — TU! PASKAMBINK SUPISTAI POLICIJAI!

— NEE! NEE! JOKIOS POLICIJOS! rėkia vienas iš prisisiurbusių psichų. Apie šiuos šiknius policijoje aiškiai yra rankos ilgumo nusižengimų sąrašas. Vargšas šiknius prie baro, nežinodamas, ką daryti, deda į kelnes.

Begbis stovi išsitiesęs, įtempęs kaklo raumenis. Jo žvilgsnis nuslysta per visą barą iki pat balkono.

— AR KAS NORS KĄ NORS MATĖ? AR JŪS, ŠIKNIAI, KĄ NORS MATĖTE? rėkia jis grupelei apsitriedusių vaikinų, Prekybos mokyklos mokinukų, Miureifildo šiknių.

— Ne... drebančiu balsu tarė vienas vaikinas.

Liepęs Hazei ir Džunei niekur neiti iš baro balkono, aš nusileidau žemyn. Begbis, lyg detektyvas psichopatas iš Agatos Kristi kas gi tai vis dėl to padarė, kryžmiškai tardė kiekvieną šiknių. Jis tuoj susimaus; supistai akivaizdu. Aš esu čia apačioje, prispaudęs supistą baro rankšluostį prie prakirstos latro galvos, mėgindamas sustabdyti kraujavimą. Tas šiknius tiesiog riaumoja ant manęs, o aš nesuprantu, ar jis taip rodo dėkingumą, ar pasirengęs sutraiškyti man kiaušius, bet aš vis tiek laikau.

Vienas storas šiknius iš psichų kompanijos prieina prie tos kitos vaikinų grupelės prie baro ir smogia vienam iš jų į galvą. Visa ta šutvė sukyla. Merginos klykia, vaikinai svaido grasinimus, stumdosi ir kumščiuojasi, kol orą sudrebina dūžtančio stiklo garsai.

To bernioko balti marškiniai permirkę krauju, kai aš braunuosi pro kažkokius kūnus laiptais aukštyn pas Hazelę ir Džunę. Kažkoks šiknius trenkia iš pasalų man į veidą. Akies krašteliu spėjau pastebėti ir laiku išsisukau, todėl man nekliuvo visa jėga. Aš apsisukau aplink, o tas kekšius kalbėjo: — Eikš, kietuoli. Eikš.

— Išdulkinčiau tave, terliau, purtydamas galvą iškošiu aš. Tas kekšius pasiryžęs pulti, bet draugužis sugriebia jo ranką, tai gerai, nes aš nepasiruošęs su juo muštis. Šitas šiknius atrodo gana tvarkingai, panašu, kad jis sugebėtų vožtelėti iš visų jėgų.

— Malki, atsitrauk, po galais. Tai supistai neturi nieko bendra su šiuo bernioku, šakojo bičiulis. Aš greitai dingstu. Hazė ir Džunė leidžiasi su manimi laiptais žemyn. Malkis, mano užpuolikas, dabar daužo kažkokį kitą šiknių. Kambario viduryje pasirodė properša, ir aš nuvairavau Hazę ir Džunę pro ją durų link.

— Neužgaukit paukštyčių, bičiuliai, pasakiau aš dviems jau besiruošiantiems susipliekti vyrukams; vienas iš jų šoko ant antrojo, suteikdamas mums progą praslysti. Lauke prie baro, ant Rouz gatvės šaligatvio, Begbis ir tas kitas šiknius, tas Dvigubą Degtinės, dulkina kojomis parkritusį kažkokį vargšą kekšės vaiką. — FRENKAAAI! stingdančiu kraują balsu suriko Džunė. Hazelė traukiasi šalin, tempdama mane už rankos.

— FRANKO! GANA! šaukiu, griebdamas jį už rankos. Jis liaujasi tyrinėti savo darbą, bet nusipurto mano gniaužtų. Atsisuka pasižiūrėti į mane, — pagalvoju, kad jis ruošiasi man vožtelėti. Atrodo, lyg jis manęs nematytų, lyg neatpažintų manęs. Tuomet pradeda: — Rentsai. Joks šiknius nesikruša su manimi. Tu privalai tai supistai įsidėmėti, Rentsai. Tu privalai.

— Dėkui, bičiuli, sako tas Dvigubą Degtinės, Franko bendrininkas šiame susidorojime.

Franko nusišypso ir spiria tam šikniui į pautus. Aš, rodos, net pajutau tai.

— Aš tau parodysiu supistą dėkui, tu šikniau! tyčiojasi jis, trinktelėdamas tam Dvigubą Degtinės į veidą ir nokautuodamas jį. Balti dantys lyg kulkos išlekia iš to vaikino burnos ir pabyra už kelių pėdų ant šaligatvio plytų.

— Frenkai! Ką darai! suklykia Džunė. Mes tempiame tą šiknių nuo kelio, kai netoli pasigirsta policijos sirenos.

— Šitas šiknius, šitas šiknius ir šie supisti jo bičiuliai, tai yra tie patys šikniai, kurie prismeigė mano broli! pasipiktinęs šaukė jis. Džunė sugniuždyta nuleido akis.

Tai buvo mėšlas. Prieš kelerius metus Nidryje alinėje per muštynes buvo durta Valkatos broliui, Džo. Muštynes pradėjo jis pats, bet sužeistas buvo nesunkiai. Be to, Franko ir Džo nekentė vienas kito. Vis dėlto šis įvykis suteikė Begbiui moralinį pasiteisinimą dėl periodiškų alkoholio ir pykčio pritvinkusių karų su vietiniais gyventojais. Kada nors jis atsiims savo. Be jokių abejonių. Nenorėčiau būti šalia, kai tai atsitiks.

Hazelė ir aš atsistojome už Franko ir Džunės. Hazė norėjo išeiti.

— Jam kažkas atsitiko. Ar tu matei to vyruko galvą? Dingstam iš čia.

Staiga pradėjau jai meluoti, kad pateisinčiau Begbio elgesį. Supistai bjauru. Aš tiesiog negalėjau pakęsti jos šiurkštumo ir besiplieskiančio kivirčo. Meluoti buvo lengva, mes Begbio akivaizdoje taip ir darėme. Visa Begbio mitologija buvo pagrįsta mūsų melu vienas kitam ir patiems sau. Kaip ir mes, Begbis tikėjo tuo mėšlu. Mes nemažai nusipelnėme, kad padarytume jį tuo, kuo jis tapo.

Mitas: Begbis turi puikų humoro jausmą.

Tikrovė: Begbio humoro jausmą skatino vien tiktai kitų žmonių, paprastai jo draugų, nesėkmės, klaidos ir silpnybės.

Mitas: Begbis „kietas vyras“.

Tikrovė: Aš pats asmeniškai taip smarkiai Begbio nevertinčiau sąžiningoje kovoje be jo įprasto plieninių peilių, beisbolo lazdų, kastetų, alaus butelių šukių, užaštrintų mezgimo virbalų ir t.t. rinkinio. Aš pats ir daugelis šiknių esame per daug sušiktai ištižę, kad patikrintume šią teoriją, bet įspūdis yra toks. Tomis kartą per vieną atvirą kovą atskleidė šiokį tokį Begbio silpnumą. Gavo jis nuo Tomio smarkiai. Tomis, žinokite, šiknius kaip reikiant, o Begbis, reikia pasakyt, pasirodė geriau.

Mitas: Draugužiai Begbį mėgsta.

Tikrovė: Jie bijo jo.

Mitas: Begbis niekuomet nepakenktų kam nors iš savo draugų.

Tikrovė: Jo bičiuliai paprastai yra per daug suvaržyti, kad patikrintų šį teiginį, o tais retais atvejais, kurie jiems išpuolė, pavyko šį teiginį paneigti.

Mitas: Begbis užstoja savo draugus.

Tikrovė: Begbis išdulkina nekaltus mažus kvailus šiknius, kurie netyčia atsitrenkia į jus ar išteškia jūsų alų. Psichopatai, kurie terorizuoja Begbio bičiulius, paprastai daro tai nebaudžiami, nes numanu, kad jie artimesni Begbio draugužiai nei tie ponteriai, su kuriais jis trinasi. Jo bičiuliavimąsi su jais rodo mokyklos, kalėjimo ar atsitiktinių pažinčių tinklas, besipliekiančių tarpusavyje masonų draugija.

Kad ir kaip ten būtų, šie mitai leidžia man išsigelbėt šią naktį.

— Klausyk, Hazele, žinau, kad Franko persistengė. Tai tik dėl to, jog šie vyrukai taip patvarkė jo brolį Džo, kad jį teko jungti prie gyvybę palaikančio aparato. Begbio šeima tarsi vienas kumštis.

Begbis — lyg narkotikas, įprotis. Pačią pirmąją dieną pradinėje mokykloje mokytoja man pasakė: — Tu sėdėsi šalia Frensio Begbio. Ta pati istorija pasikartojo ir vidurinėje. Pabėgti nuo Begbio sugebėjau tik pasistengęs patekti į pažangesnę klasę. Kai Begbis buvo išvarytas ir nusiųstas į kitą mokyklą pakeliui į Polmontą, mano vaidyba liovėsi ir aš vėl buvau perkeltas į paprastą klasę. Bet jau be Begbio.

Vėliau, kai mokiausi staliaus amato, turėjau važiuoti į Telfordo koledžą laikyti egzaminų, kad gaučiau nacionalinį staliaus sertifikatą. Kafeterijoje atsisėdau užkrimsti bulvių traškučių, kai į vidų su pora kitų psichų įvirto, ką jūs sau manote, pats Begbis. Jie dalyvavo šaltkalvių rengimo programoje, skirtoje sunkiems paaugliams. Tie kursai, atrodė, buvo sukurti išmokyti juos pasigaminti aštrius metalinius ginklus, užuot juos pirkus Armijos ir laivyno parduotuvėse.

Kai mečiau darbą ir pradėjau lankyti koledžą, kad išlaikęs A lygio egzaminus galėčiau stoti į Aberdeno universitetą, beveik tikėjausi pamatyti Valkatą pirmakursių pokylyje sumalantį į faršą koki nors akiniuotą vidurinės klasės onanistą, tariamai spoksantį būtent į jį.

Jis tikrai pirmarūšis šiknius. Dėl to nekyla jokių abejonių. Bėda ta, kad jis — bičiulis ir visa kita. Ką aš galiu padaryti?

Mes paspartiname žingsnius ir nusekame paskui juos; ketvertas užsikrušusių žmonių.

Nusivylimas

Prisimenu tą šiknių. Tikrai supistai prisimenu. Žinai, aš kažkada maniau, kad jis buvo supistai kietas šiknius, dar Kreige. Jis supistai trainiojosi su Kevu Stronachu ir visa ta gauja. Supisti tešliai. Nesuprask manęs klaidingai, taip sakant; aš maniau, kad tas šiknius buvo tikrai supistai smarkus. Bet aš prisimenu, vieną kartą vaikinai paklausė to šikniaus, iš kur jis supistai atvyko. Tas berniokas pasakė: — Džeiki! (toks, atrodo, buvo to šikniaus vardas), ar tu esi iš supisto Grantino, ar Roistino? Tas šiknius varo: — Grantinas yra Roistinas. Roistinas yra Grantinas. Tas kekšės vaikas po šito supistai smuko mano akyse, žinai? Bet tai buvo dar supistos mokyklos laikais, žinai? Nuo to laiko praėjo jau daug metų.

Kad ir kaip ten būtų, praeitą supistą savaitę aš buvau supistame Volyje su Tomiu ir Seku, žinai Rebą, Nukainotąjį, taip sakant? Tas šiknius, šiknius Džeikis, stambus supistas mėšlius iš Kreigo, įeina į tą barą. Jis manęs neatpažįsta. Aš prisimenu, kaip mudu su tuo šikniumi akmenimis esame sutraiškę daugybę supistų krabų į šipulius. Čia, įlankoje, žinai? Jis niekuomet manęs supistai neatpažįsta. Nors žino mane nuo Adomo laikų... šiknius.

Kad ir kaip ten būtų, to šikniaus bičiulis, tas spuoguotasnukis kietuolis, prieina su savo supistais pinigais ir užsiima eilę prie stalo. Pului, supranti? Aš jam sakau: — Dabar šito šikniaus eilė, bičiuli, rodydamas į tą spuoguotą liurbi. Tas triznius buvo užsiėmęs eilę, bet jis būtų tiesiog supistai sėdėjęs ten ir nieko nesakęs, jei aš nebūčiau, taip sakant, supistai įsiterpęs.

Aš buvau supistai nusiteikęs muštynėms. Jei tas šiknius būtų išėjęs į priekį, dėl to nebūtų kilę jokių problemų. Noriu pasakyti, jūs mane pažįstate, nesu toks šiknius, kuris, taip sakant, ieško supistų nesusipratimų; bet aš buvau šiknius, laikantis savo rankose supistą biliardo lazdą, ir spuoguotasis šiknius galėjo, taip sakant, panorėjęs gauti storuoju jos galu į snukį. Aišku, aš turėjau su savimi dar ir gelžgalių, ir visa kita. Tikrai. Kaip jau sakiau, aš neieškau supistų priekabių, bet jei koks nors supistai įžūlus šiknius nori pradėti, aš visuomet supistai pasiruošęs. Taigi tas dėmėtasis šiknius padeda savo supistus pinigus ir pradeda šakotis, žinai? Spuoguotasis tiesiog sėdi ir nieko supistai nesako. Aš ir toliau, žinai, stebiu kietąjį šiknių ar bent mokykloje buvusį supistai kietą šiknių. Tas šiknius neištaria nė vieno supisto žodžio. Sėdėjo užčiaupęs savo supistą burną; šiknius.

Tomis man ir sako: — Ei, Franko, ar šis berniokas neatrodo tau įžūlus? Tu žinai Tarną, jis nėra supistai drovus, tas šiknius. Jie supistai aiškiai jį girdėjo, tie šikniai; bet nieko neatsakė. Spuoguotasis ir tas vadinamasis kietas šiknius. Būtume buvę du prieš du, nes juk žinai Nukainotąjį; nesuprask manęs klaidingai, aš suprantu tą šiknių, bet jis, kai prieiname prie reikalo, supistai nulūžta. Pusę dvylikos trečiadienio vakarą jis buvo taip nusitašęs, kad vargiai begalėjo nulaikyti supistą biliardo lazdą. Taigi tai būtų buvusios supistai sąžiningos lygios muštynės. Bet tie šikniai supistai užsiraukia. Aš visiškai nevertinau supisto spuoguotasnukio, bet buvau supistai nusivylęs kietuoju šikniumi ar bent vadinamu kietuoju šikniumi, taip sakant. Jis visiškai nebuvo kietas vyras. Supistai apsitriedęs šiknius, jeigu visiškai tiesiai, žinai. Mane supistai nuvylė jis, tas šiknius, galiu tau pasakyti.

Penio problemos

Mėginimas susileisti tampa supistai groteskiškas. Vakar tai padariau į savo penį, nes jame yra iškiliausia mano kūno vena. Nenoriu, kad tai virstų įpročiu. Kad ir kaip sunku tuo patikėti, bet aš vis dar galėčiau sugalvoti jam kitokį panaudojimą be paprasčiausio šlapinimosi.

Sučirškia durų skambutis. Supistas pragaras. Tai tas apsitriedėlis išdulkintas kekšės vaikas namo šeimininkas: Baksterio sūnus. Senis Baksteris, priglausk, dieve, to senuliuko sielą, niekuomet nekėlė rimtų rūpesčių dėl nuomos čekio. Nukaršęs senas onanistas. Kai tik jis užeidavo, aš virsdavau senajam šikniui žavesio įsikūnijimu: nuvilkdavau jo švarką, pasodindavau ir duodavau skardinę Export alaus. Mes kalbėdavomės apie žirgus ir šeštojo dešimtmečio „Hibsų“ komandą su Smito, Džonstono, Reilio, Tarnbulio ir Ormondo — „Garsiojo penketo“ puolimo linija. Aš nieko nenutuokiau apie žirgus ar šeštojo dešimtmečio „Hibsus“, bet kadangi tai buvo vienintelės senio Baksterio pokalbių temos, įgudau kalbėti abiem klausimais. Po to aš iškratydavau senojo išsižiojėlio kišenes ir pasisavindavau šiek tiek pinigų. Jis visados nešiodavosi su savimi storą pluoštą pinigų. Tuomet sumokėdavau jam jo paties pinigais arba pasakydavau vargšui kekšės vaikui, kad aš su juo, šikniumi, jau atsiskaičiau.

Mes netgi skambindavome senajam mulkiui, jei mums pritrūkdavo pinigų. Kai čia užgriūdavo Bulvė su Ligotuoju, mes pripliaukšdavome jam, kad čiaupąs teka arba kad išdaužtas langas. Kartais netgi patys išdauždavome langą, kaip tą kartą, kai Ligotasis išmetė pro jį seną nespalvotą teliką ir privertė tą šiknių klusniai atvykti, kad mes galėtume jį apšvarinti. To supisto šikniaus kišenėse buvo gausybė turto. Tiek, kad aš tiesiog norėjau jas nuardyti, bijodamas, jog koks nors pislius gali jį apvogti.

Dabar senis Baksteris jau iškeliavęs linksmintis į dausas; jį pakeitė prietranka jo sūnus. Šiknius, kuris tikisi išpešti rentos mokestį už šią skylę.

— RENTSAI. Kažkas šaukia pro plyšį laiškams.

— Rentsai!

Tai ne namo savininkas. Tai Tomis. Kokio velnio tas šiknius nori šį kartą?

— Luktelk, Tomi. Ateinu.

Aš susileidau į savo kuolą kitai dienai. Kai adata įsminga, tai atrodo kaip klaikus eksperimentas, daromas su šlykščia jūros gyvate. Per vieną minutę mano savijauta pablogėja. Pliūpsnis akimirksniu užlieja smegenis. Nuostabiai apsvaigstu, po to pamanau, kad apsivemsiu. Nepakankamai įvertinau šio mėšlo grynumą, ir susileidau šiek tiek per daug. Giliai įkvepiu ir susikaupiu. Jaučiu, lyg į mano kūną veržtųsi plona oro srovė pro nugaroje kulkos pramuštą skylutę. Tai ne kredito išeikvojimo atvejis. Apsiramink. Leisk tam senam respiratoriui dirbti. Palengva. Štai taip.

Svirduliuodamas atsistoju ir įleidžiu Tomį. Tai nebuvo lengva.

Tomis atrodo tiesiog puikiai. Majorkos įdegimas vis dar laikosi; plaukai nublukę nuo saulės, trumpai pakirpti, sutepti želė ir sušukuoti atgal. Auksinis segtukas ir žiedas vienoje ausyje; linksmos dangaus žydrumo akys. Reikia pasakyti, kad Tomis yra stuomeningas, nudegęs šiknius. Nudegimas išryškina jo grožį. Gražus, geraširdiškas, protingas ir gana kietas mušeika. Tomis turėtų kelti pavydo jausmą, bet kažkodėl taip neatsitinka. Tikriausiai todėl, jog Tomis neturi nei tokio pasitikėjimo savimi, kad pastebėtų ir pasinaudotų daugeliu savo privalumų; nei tokios tuštybės, kad dėl tų savo privalumų taptų skausmu bet kurio kito šikniaus subinėje.

— Išsiskyriau su Lizi, sako jis man.

Sunku suprasti, ar derėtų pasveikinti, ar pareikšti užuojautą. Lizi yra ypatinga pisuoklė, bet turi jūrininko liežuvį ir kastruojantį žvilgsnį. Man atrodo, kad Tomis vis dar mėgina susigaudyti savo jausmuose. Galiu pasakyti, kad jis smarkiai susimąstęs, nes nepasakė, koks kvailas šiknius esu, net neužsiminė apie dabartinę mano būseną.

Aš stengiausi parodyti susirūpinimą, nors heroinas buvo mane sukaustęs. Išorinis pasaulis man supistai nieko nereiškė. — Graužiesi dėl to? klausiu aš.

— Nežinau. Jei atvirai, labiausiai pasiilgstu sekso. Jo ir, taip sakant, šalia savęs žmogaus, žinai?

Tomiui reikia žmonių daug labiau nei kitiems.

Atsimenu Lizi nuo mokyklos laikų. Aš, Begbis ir Garis Makvis gulėjome Linkso bėgimo tako gale, toliau nuo išsprogusių to kekšės vaiko, mokyklos vedėjo, aukščiausios rūšies nacio Valanso akių. Mes pasirinkome tą vietą, kad galėtume matyti šortais ir marškinėliais vilkinčių mergiočių lenktynes bei sukaupti padorių įspūdžių masturbacijai.

Lizi bėgo smarkiai, bet finišavo antra, atsilikusi nuo liesos ir aukštos plačiais žingsniais bėgusios Morag, Skarmalės Henderson. Mes gulėjome ant pilvų, parėmę galvas rankomis, stebėdami Lizi, besivaržančią su pikto ryžtingumo išraiška veide, būdinga viskam, ką tik ji darė. Viskam? Kadangi Tomis ją jau prarado, paklausinėsiu jį apie seksą. Nee, neklausinėsiu... taip, klausinėsiu. Kad ir kaip būtų, girdžiu sunkų kvėpavimą ir pasisukęs pastebiu lėtai judinantį savo klubus Begbį; spoksantį į mergiotes ir sakantį: — Ta mažoji Lizi Makintoš... tikrai mielai pasijodinėčiau... supistai išdulkinčiau tą užpakaliuką kiekvieną savaitės dieną... tą jos supistą užpakaliuką... tuos jos supistus papus...

Po to jis veidu prisiploja prie velėnos. Tais laikais aš taip nesisaugojau Begbio kaip dabar. Jis tuomet nebuvo svarbiausias žmogus, tiesiog dar vienas varžovas, be to, šiek tiek varžėsi mano brolio Bilio. Su tam tikromis išlygomis, tiesą sakant, be jokių išlygų, aš ciniškai naudojausi Bilio, kaip klozeto skylės, reputacija. Kad ir kaip būtų, apverčiau Begbį ant nugaros, apnuogindamas jo varvantį kotą, visą purviną jo gumbą. Tas šiknius purioje velėnoje automatiškai atsilenkiančiu peiliu slapta išrausė duobutę ir dulkino lauką. Vos nepridėjau į kelnes. Begbis taip pat. Tais laikais, kol dar nebuvo pradėjęs pasitikėti savimi, tas šiknius buvo nereikšmingas ir, reikia pasakyti, kad, ee, mūsų propaganda skelbė jį esant paprasčiausią psichopatą.

— Tu esi suskretęs gašlus šiknius, Franko! pasakė Garis.

Begbis paslepia savo bumbulą, užsisega, tuomet sugriebia saują samanų bei žemės ir sugrūda tai Gariui į veidą.

Aš vos nenusibaigiu, kai Garis pasiunta: pakyla ir spiria į Begbio sportbačio padą. Po to sunkiai šnopuodamas audringai pasišalina. Pagalvoju, kad ši istorija iš tikro yra labiau apie Begbį nei apie Lizi, nors būtent jos narsus iššūkis Skarmalei ir padėjo jai atsirasti.

Kad ir kaip ten buvo, kai Tomis prieš porą metų susidėjo su Lizi, daugelis šiknių pagalvojo: Laimingas supistas šiknius. Net Ligotasis niekada nėra išdulkinęs Lizi.

Neįtikėtina, bet Tomis vis dar neužsiminė apie heroiną. Nors mano įrankiai voliojasi visame bute ir jis tikrai gali suprasti, kad esu gerokai užbombintas. Paprastai tokiais atvejais Tomis negrabiai mėgdžioja mano senutę: tu žudai save-liaukis-tu gali nugyventi savo gyvenimą be šių šiukšlių, ir kitokį mėšlą.

Dabar jis sako: — Ką šitai tau duoda, Markai? Jo balse girdėti nuoširdus smalsumas.

Aš gūžteliu pečiais. Nenoriu apie tai kalbėti. Tie šikniai, turintys Karaliaus Edžio ir Sičio mokslinius laipsnius, su manimi kalbėdamiesi visą šį mėšlą jau apsvarstė. Tai buvo padaryta supistai gerai. Bet Tomis užsispyręs.

— Pasakyk man, Markai. Aš noriu žinoti.

Bet, kai geriau pagalvoji, gal draugai, kurie yra perėję su tavim ugnį ir vandenį, ypač ugnį, nusipelno bent jau mėginimo visa tai paaiškinti, jei jau pasitarimų-apmąstymų policija jį išpešė. Aš pradedu pliaukšti. Kalbėdamas apie tai jaučiuosi stebėtinai gerai, ramiai ir drąsiai.

— Aš tikrai nežinau, Tomai, tiesiog nežinau. Tiesiog pamatai viską daug realiau. Gyvenimas nuobodus ir tuščias. Mes pradedame gyventi su didelėmis viltimis, o po to užkemšame jas butelyje. Suvokiame, kad mirsime taip ir nesuradę atsakymo į tikrai reikšmingus klausimus. Mes išplėtojam visokias nuobodžias idėjas, kurios viso labo tik kitaip interpretuoja gyvenimo tikrovę, iš tikro nepraplėsdamos mūsų supratimo apie reikšmingus dalykus, tikrus dalykus. Tiesiog nugyvename trumpą, kupiną nusivylimo gyvenimą, o paskui mirštame. Mes pripildome savo gyvenimą mėšlo, tokių dalykų kaip karjera ir tarpusavio santykiai, kad apgaudinėdami patys save Įsiteigtume, jog ne viskas yra tikrai beprasmiška. Heroinas yra sąžiningas narkotikas, nes padeda nusikratyti tokio savęs apgaudinėjimo. Įsikalęs heroino, kai viskas gerai, pasijunti nemirtingas. Kai jautiesi blogai, jis sustiprina tą visą mėšlą. Tai vienintelis sąžiningas narkotikas. Jis nekeičia tavo sąmonės, o tik išjudina ir suteikia gerovės jausmą. Po šito pamatai pasaulį tokį skurdų, koks jis iš tikro yra, ir savęs jau negali nuskausminti.

— Šūdas, sako Tomis. Tada: — Tikras šūdas. Galimas daiktas, kad jis visiškai teisus. Jei jis būtų to manęs paklausęs praeitą savaitę, aš tikriausiai būčiau papasakojęs ką nors visiškai skirtinga. Jei jis paklaus šį vakarą, tai turėtų būti vėl kažkas kita. Bet šiuo metu galvoju, kad narkotinis apsvaigimas surikiuos visa, kas pasirodys įkyru ir niekinga.

Kai tik pajuntu galimybę ar suvokiu, kad turiu pasiekti tai, ko, mano manymu, užsigeidžiau — ar tai būtų mergaitė, ar butas, darbas, išsilavinimas, pinigai ir panašiai, visa tai man staiga pasirodo nuobodu, bergždžia ir nevertinga. Tai mano bėda. Bet narkotikai buvo kas kita. Jiems taip lengvai neatsuksi nugaros. Jie tavęs nepaleis. Mėginimas išspręsti narkotikų problemą yra pagrindinis iššūkis. O be to, tai supistai geras spyris.

— Tai taip pat supistai geras spyris.

Tomis žiūri į mane. — Pažiūrėsim. Išmėginkim.

— Atsipisk, Tomi.

— Tu sakai, kad tai geras spyris. Aš tikrai noriu tai išmėginti.

— Nereikia. Liaukis, Tomi, patikėk mano žodžiu. Tai, rodos, tik dar labiau padrąsina tą šiknių.

— Aš turiu šlamančiųjų. Nagi. Paruošk man dozę.

— Tomi... vardan pisliavos, žmogau...

— Aš tau sakau, na. Juk esame supisti bičiuliai, tu, šikniau. Paruošk man dozę. Aš galiu tai, velniai rautų, ištverti. Viena supista dozė man nieko bloga nepadarys. Nagi.

Aš gūžteliu pečiais ir padarau tai, ko prašo Tomis. Gerai išvalau savo įrankius, o po to paruošiu nedidelę dozę ir padedu jam susileisti.

— Tai iš tikro supistai nuostabu, Markai... tai tikri amerikietiški kalneliai, žmogau... aš supistai sklandau... tiesiog sklandau...

Jo reakcija mane gąsdina. Kai kurie šikniai yra tiesiog linkę į heroiną...

Vėliau, kai Tomis atsipeikėja ir susiruošia eiti, aš jam sakau: — Tu tai padarei, bičiuli. Šito gero yra visas rinkinys. Marihuana, LSD, amfetaminas, grybeliai, visokie raminamieji, heroinas, supistai visko daug. Išmesk visa tai iš galvos. Pasistenk, kad pirmas kartas būtų ir paskutinis.

Aš tai pasakiau todėl, kad buvau įsitikinęs, jog tas šiknius norėjo paprašyti manęs, kad duočiau jam šiek tiek su savim. Neturėjau tiek, kad galėčiau dalintis. Aš niekuomet neturėjau tiek, kad galėčiau dalintis.

— Supistai teisingai, sako jis vilkdamasis savo striukę.

Kai Tomis išėjo, pajutau, kad mano gaidys niežti kaip pislius. Bet negaliu jo pakasyti. Jei pradėsiu jį draskyti, aš tą kekšės vaiką užkrėsiu. Tuomet turėčiau rimtų problemų.

Tradiciniai sekmadienio pusryčiai

O mano dieve, kur, po galais, aš esu. Kur, po galais... Aš tiesiog visiškai neatpažįstu šio kambario... galvok, Deivi, galvok. Atrodo, negaliu išskirti pakankamai seilių, kad atplėščiau savo liežuvį nuo gomurio. Koks šūdas. Koks šiknius... kas per... daugiau niekad.

O ŠŪDAS... NE... prašau. Ne, supistas NE...

Prašau.

Neleiskit, kad man būtų taip atsitikę. Prašau. Tikrai ne. Tikrai taip.

Taip. Aš pabudau svetimoje lovoje svetimame kambaryje apsidergęs nuo galvos iki kojų. Primyžau į lovą. Privėmiau į lovą.

Apsišikau lovoje. Mano galva supistai gaudžia, o viduriai šlykščiai susijaukę. Lovoje tikras jovalas, visiškas supistas jovalas.

Ištraukiu paklodę, po to nuvelku pūkinės antklodės užvalkalą ir abu juos suvynioju; viduje aitrus, toksiškas kokteilis. Tai suveržta į kietą kamuolį, kuriame nesimato jokių persisunkimo požymių. Apverčiu čiužinį, kad paslėpčiau drėgną lopą, ir einu į tualetą; nusiplaunu po dušu purvą nuo krūtinės, šlaunų ir subinės. Dabar jau žinau, kur esu: Geil motinos namuose.

Supista velniava.

Geil motinos. Kaip čia patekau? Kas mane čia atvedė? Sugrįžęs atgal į kambarį pastebiu, kad mano drabužiai tvarkingai sudėti. O Kristau.

Kas, po velnių, mane nurengė?

Pasistenk atkurti įvykius. Šiandien sekmadienis. Vakar buvo šeštadienis. Hempdeno pusfinalis. Aš supistai nusitašiau prieš ir po varžybų. Mes neturėjome jokių šansų, galvojau, Hempdene niekuomet nepajėgsi įveikti kurios nors iš Senųjų firmų, miniai ir teisėjams uoliai palaikant elitinius klubus. Todėl nesukdamas sau dėl to galvos, tiesiog nusprendžiau gerai paūžti ir pasidaryti smagią dieną. Nenoriu net ir prisiminti, kokią smagią dieną pasidariau. Net neatsimenu, ar buvau pačiose rungtynėse, ar ne. Marksmano autobusu nusigavau į Diuko gatvę kartu su Leito berniukais: Tomiu, Rentsu ir jų bičiuliais. Supisti pramuštgalviai. Aš sumautai aiškiai atsimenu, kas įvyko po Rutergleno alinės prieš varžybas; paplotėlius su hašišu ir amfetaminą, LSD ir marihuaną, bet labiausiai — girtuokliavimą, butelį degtinės, kurį susipykau prieš mums susitinkant alinėje, kai laukiau autobuso, kad nusitrenkčiau į alinę...

Kada pasirodė Geil, gerai neatsimenu. Pisliava. Taigi vėl atsiguliau į lovą, be patalynės čiužinys ir antklodė atrodė šalti. Po kelių valandų į duris pasibeldė Geil. Geil ir aš susitikinėjome penkias savaites, bet dar nesimylėjome. Geil pasakė, jog ji nenori, kad mūsų santykių pradžia remtųsi fiziniu potraukiu, nes tai iš esmės lemtų ir jų ateitį. Ji tai perskaitė Cosmopolitan žurnale ir norėjo patikrinti tą teoriją. Taigi po penkių savaičių mano sėklidės buvo kaip pora arbūzų. Galimas daiktas, čia kiek juntamas šlapimo, vėmalų ir šūdo kvapas.

— Vakar tu buvai nusišniojęs, Deividai Mičelai, kaltinančiu balsu pasakė ji. Ar ji buvo nuoširdžiai supykusi, ar tik vaidino? Sunku pasakyti. Po to: — Kas atsitiko patalynei? Nuoširdžiai supykusi.

— Ee, nedidelė avarija, Geil.

— Ką gi, nieko baisaus. Lipk žemyn. Mes kaip tik ruošiamės pusryčiauti.

Ji išėjo, o aš vangiai apsirengiau ir atsargiai nušliaužiau laiptais žemyn, trokšdamas tapti nematomas. Tą gumulą pasiėmiau su savimi, nes norėjau išsinešti namo ir išskalbti.

Geil tėvai sėdi virtuvėje prie stalo. Ruošiamų tradicinių sekmadienio pusryčių kepsnių garsai ir kvapai tiesiog pykina. Mano viduriai padaro staigų salto mortale.

— Nagi, kažkas vakar buvo gerai nusišniojęs, sako Geil mama, bet, dideliam mano palengvėjimui, pašaipiai ir be jokio pykčio.

Aš vis dar raudonuoju iš gėdos. Prie virtuvės stalo sėdintis misteris Hjustonas mėgino mane nuraminti.

— Na, retkarčiais atsipalaiduoti yra sveika, užtardamas mane tarė jis.

— Šitam būtų sveika retkarčiais susilaikyti, pasakė Geil, suvokusi, kad paprasčiausiai išsišoko, kai aš, slapta nuo jos tėvų, kilstelėjau antakius. Nedidelis susilaikymas išeitų man į naudą. Tai būtų supistai geras šansas...

— Ee, misis Hjuston, aš parodau į antklodes, į gumulą ant virtuvės grindų prie mano kojų. — ... Aš šiek tiek sutepiau paklodę ir antklodės užvalkalą. Pasiimsiu juos namo ir išskalbsiu. Atnešiu juos rytoj.

— O, nesirūpink tuo, sūnau. Aš tiesiog sugrūsiu juos į skalbimo mašiną. O tu sėskis ir papusryčiauk.

— Na, bet, ee... tikrai bjauriai sutepiau. Man labai nesmagu. Norėčiau pasiimti juos namo.

— Mielas brangučiuk, nusijuokė misteris Hjustonas.

— Na dabar sėskis, sūnau, aš jomis pasirūpinsiu, misis Hjuston prisėlino per visą virtuvę prie manęs ir sugriebė gumulą. Virtuvė buvo jos valdos ir ji tikrai niekam neleistų, kad jai čia būtų prieštaraujama. Aš patraukiau gumulą į save, prispaudžiau sau prie krūtinės; bet misis Hjuston buvo greita kaip velnias ir neįtikėtinai stipri. Ji tvirtai nusitvėrė ir truktelėjo į save.

Paklodės išsivyniojo, ir gausus aitrių išmatų, skystų alkoholio vėmalų bei šlykštaus šlapimo dušas ištiško po visą kambarį. Misis Hjuston kelias sekundes stovėjo apmirusi, po to nubėgo prie kriauklės.

Rudos skysto šūdo dėmės sutepė misterio Hjustono akinius, veidą ir visus marškinius. Aptaškė visą cerata užtiestą stalą bei maistą taip, lyg būtų išsipylęs skystas aštrus padažas. Kelios dėmės užtiško ir ant geltonos Geil palaidinukės.

Jėzau, kokia pisliava.

— Vardan Dievo... vardan Dievo... kartojo misteris Hjustonas, kol misis Hjuston vėmė, o aš beviltiškai mėginau paklodėmis nuvalyti kiek jovalo.

Geil metė į mane neapykantos ir pasišlykštėjimo kupiną žvilgsnį. Nemanau, kad mūsų santykiai tęsis toliau. Aš niekuomet nenusitempsiu Geil į lovą. Tačiau pirmas kartas, kai manęs tai nejaudina. Tiesiog noriu dingti iš čia.

Narkotinės Dilemos Nr. 65

Staiga pasidaro šalta; supistai labai šalta. Žvakės jau beveik ištirpo. Vienintelė tikra šviesa sklinda nuo teliko. Kažkas juodai balto... bet juk telikas yra juodai baltas, todėl ten ir turėjo būti kažkas juodai balta... jei telikas būtų spalvotas, viskas būtų kitaip... tikriausiai.

Šaltis stingdo, bet nuo judėjimo pasidarytų dar šalčiau; judėjimas priverčia suvokti, jog tai ir viskas, ką gali supistai padaryti, supistai viskas, ką iš tikro gali padaryti, kad sušiltum. Jei nejudėsiu, bent jau galėsiu įsivaizduoti, jog judėdamas aplink ar užkurdamas

židinį galėčiau sušilti. Visa gudrybė — kuo ramiau tūnoti. Tai lengviau, nei vilktis per visą kambarį ir užkurti tą supistą židinį.

Kambaryje kartu su manimi yra dar kažkas. Man atrodo, kad tai Bulvė. Sunku pasakyti tokioje tamsoje.

— Bulve... Bulve...

Jis nieko neatsako.

— Tikrai supistai šalta, žmogau.

Bulvė, jei tik iš tikro čia tas šiknius, vis dar nieko neatsako. Jis galbūt miręs, bet tikriausiai ne, nes manau, kad jo akys atmerktos. Bet tai reiškia supistai viską.

Skundai ir liūdesys Port Sanšaine

Lenis pasižiūrėjo į savo kortas, paskui atidžiai ištyrinėjo draugų veidus.

— Kas turi kirtį? Na, Bili, šikniau tu, atidenk. Bilis atidengė Leniui savo kortas.

— Du supisti tūzai!

— Velnio išpera! Tu esi supistas velnio išpera, Rentonai. Lenis trenkė kumščiu sau į delną.

— Tik duok čionai greičiau tuos pinigus, pasakė Bilis Rentonas, grobdamasis viduryje ant grindų gulinčią krūvelę banknotų.

— Nazai. Mestelk man skardinę, paprašė Lenis. Skardinė sušvilpė, bet jis nesugebėjo jos pagauti ir ji trenkėsi į grindis. Jis atidarė ją ir vos ne visas jos turinys ištiško ant Pesbo.

— O kad tu užsikruštum, kekšės vaike!

— Atsiprašau, Pesbo. Kaltas tas šiknius, rodydamas į Nazą nusijuokė Lenis. — Aš paprašiau jo pamėtėti man skardinę, o ne trankyti mano supistą galvą.

Lenis pakilo ir nuėjo prie lango.

— Vis dar nesimato to šikniaus? paklausė Nazas. — Be didelių pinigų žaidimas supistas.

— Ne. Tas šiknius kur nors supistai užsiplepėjo, pasakė Lenis.

— Paskambink tam šikniui. Išsiaiškink, kas ten nutiko, pasiūlė Bilis.

— Teisingai. Gerai sakai.

Lenis nuėjo į prieškambarį ir surinko Filo Granto numerį. Jis siuto, kad turi lošti iš tokios niekingai menkos sumos. Viskas būtų gerai, jei Grantis dabar pasirodytų su pinigais.

Telefonas čirškė tuščiai.

— Nėra nė vieno šikniaus arba, jei ir yra, jie neatsako į supistą skambutį, pasakė kitiems.

— Tikiuosi, kad tas šiknius nenusiplovė su visais supistais pinigais, nusijuokė Pesbo, bet tai buvo nejaukus juokas, pirmas atviras visuotinio būgštavimo pripažinimas.

— Geriau jis to nedarytų. Negaliu pakęsti šiknių, kurie apšvarina savo draugus, suniurzgė Lenis.

— Bet, jei rimčiau pagalvotum, tai yra jo, Grančio, pinigai. Jis gali juos išleisti kaip tik užsigeis, pasakė Džekis.

Jie nustebę, priešiškai sužiuro į jį. Galų gale Lenis prabilo.

— Atsipisk.

— Kad ir kaip ten būtų, tas šiknius išlošė juos atvirai ir teisėtai. Mes su tuo sutikome. Sukurti banką iš bendrų pinigų, kad kortų žaidimas taptų šiek tiek smagesnis. Po to visa tai pasidalinti. Aš visa tai žinau, tik sakau, kad įstatymo požiūriu... Džekis išdėstė savo nuomonę.

— Bet tai mūsų visų pinigai! pratrūko Lenis. — Grantis žinojo apie supistą Hempdeno susitarimą.

— Žinau, tik sakau, kad įstatymo požiūriu...

— Užčiaupk savo supistą burną tu, koktus šikniau, įsiterpė Bilis. — Mes čia nekalbame apie supistą įstatymą. Mes kalbame apie draugus. Jei tai priklausytų nuo supisto įstatymo, savo namuose neturėtum jokių baldų tu, parsidavėli šikniau.

Lenis, pritardamas Biliui, linktelėjo.

— Mes čia darome supistai skubotas išvadas. Gal yra visiškai pateisinamų priežasčių, kodėl tas šiknius dar nepasirodė. Gal jį užlaikė, tarė Nazas, raupų sudarkytas jo veidas buvo įtemptas ir sustingęs.

— Gal koks nors šiknius apšvarino tą terlių ir atėmė pinigus, pasakė Džekis.

— Joks šiknius nemėgins apšvarinti Grančio. Jis toks šiknius, kuris pats apšvarina kitus šiknius, o ne jį kiti švarina. Jei jis atėjęs čionai mėgintų išstumti ką nors panašaus, pasakysiu jam, kur jis turi eiti. Lenis buvo šiek tiek susijaudinęs. Jie kalbėjo apie bendrus pinigus.

— Aš tik sakau, kad nešiotis šitokią pinigų sumą kvaila. Aš tik tai norėjau pasakyti, pareiškė Džekis. Jis šiek tiek prisibijojo Lenio.

Grantis nebuvo praleidęs nė vieno ketvirtadieninio lošimo kortomis šešerius metus, išskyrus atostogas. Mokykloje jis buvo tikras vadeiva. Lenis ir Džekis visiškai savarankiškai kitados užsiiminėjo grobimais ir vagystėmis iš butų.

Bendri klubo pinigai, atostogų pinigai, buvo likutis nuo tų laikų, kai jie, dar paaugliai, išeiginėmis dienomis kartu lankydavosi pas Loretą de Mar. Dabar, kai suaugo, jie nustojo trankytis tokiomis didelėmis grupėmis — laiką leisdavo su žmonomis bei savo mergaitėmis. Bendri pinigai su kortų lošimo pinigais buvo sumaišyti prieš porą metų, kai jie buvo girti. Pesbo, kuris tuomet buvo iždininkas, juokaudamas sviedė į lošimo banką bendrus pinigus, lyg jie būtų buvusi jo dalis. Juoko dėlei jie iš to sulošė. Jiems patiko pats sumanymas lošti iš visų pinigų, jiems tai suteikė tiek smagumo, kad jie sutiko su tuo statymu ir lošė paskui visokiausius žaidimus. Kai tik nusprendė, jog gali įspūdingai sutaupyti, jie liovėsi lošti iš „tikrų“ pinigų ir pradėjo žaisti iš „klubo“ iždo. Tai buvo lyg savotiškas lošimas iš netikrų monopolio žaidimo pinigų.

Atsitikdavo, ypač kai kas nors „išlošdavo“ visą banką, kaip Grantis praeitą savaitę, kad jiems į galvą topteldavo jų prigimčiai būdingos ekscentriškos ir pavojingos mintys. Tačiau jie buvo bičiuliai ir paprastai dėdavosi, kad niekad neiškrės kitiems bjauraus pokšto. Kad ir kaip ten būtų, šią prielaidą pagrindė tiek logika, tiek ir ištikimybės jausmas. Jie visi buvo prisirišę prie šios vietos ir niekuomet nebūtų jos palikę savo noru dėl sumautų 2000 svarų. Jei kuris būtų apiplėšęs kitus, jam būtų tekę iš čia rautis. Jie kartojo patys sau tai daugybę kartų. Baimintasi tik vagystės. Banke pinigams būtų buvę saugiau. Tai buvo kvailas nuolaidžiavimas, kolektyvinė beprotybė.

Kitą rytą Grantis vis dar nepasirodė, o Lenis pavėlavo užsiregistruoti.

— Misteri Listeri. Jūs gyvenate tik už kampo nuo šio ofiso ir privalote užsiregistruoti kartą per dvi savaites. Tai visiškai menkas reikalavimas, pompastišku balsu pasakė jam klerkas, Gevinas Temperlis.

— Aš suprantu jūsų supisto ofiso nuostatą, misteri Temperli. Bet esu įsitikinęs, jog jūs atsižvelgsite į tai, kad esu supistai užsiėmęs žmogus, prižiūrintis kelias klestinčias versloves.

— Šūdas, Lėni. Tu esi tingus šiknius. Susitiksime „Karūnoje“. Eisiu ten priešpiečių. Būk ten dvyliktą valandą.

— Taaip. Bet turėsi man pastatyti. Aš esu supistai nustekentas, kol negausiu to nuomos mokesčio čekio.

— Jokių problemų.

Lenis nuėjo į alinę ir atsisėdo prie baro su savuoju Daily Record ir pinta alaus. Jis norėjo užsidegti cigaretę, bet galų gale nusprendė to nedaryti. Buvo dar tik 11.04, o jau surūkė dvylika cigarečių. Taip įvykdavo visuomet, kai būdavo priverstas atsikelti anksti ryte. Jis surūkydavo tikrai per daug cigarečių. Galėjo sumažinti jų skaičių tik likdamas drybsoti lovoje, todėl paprastai nesikeldavo anksčiau 14 valandos. Tie Vyriausybės šikniai buvo pasiryžę, galvojo jis, sugriauti tiek jo sveikatą, tiek ir jo finansus, versdami keltis taip anksti.

Kaip paprastai, paskutiniai Record puslapiai buvo pilni „Rangers-Celtic“ mėšlo. Pietiečiai šniukštinėja kažkokio pisliaus antrajame Anglijos divizione, Makneilas sako, kad „Celts“ vėl įgauna pasitikėjimą. Nieko apie „Hearts“. Ne. Šiek tiek apie Džinų Sendisoną, du kartus cituojant tą patį trumpą tekstą ir nutraukiant jį nepabaigus minties. Ten dar yra nedidelis straipsnelis apie tai, kodėl Mileris iš „Hibsų“ vis dar galvoja, kad jis tinkamiausias žmogus šiam darbui, nors per trisdešimt paskutinių varžybų jie pelnė tik tris įvarčius.

Lenis atsivertė trečiąjį puslapį. Record spausdinami drabužiais vos prisidengusių moterų atvaizdai jam patiko labiau nei tų visiškai apsinuoginusių iš Sun. Reikėjo pasitelkti kiek vaizduotės.

Akies krašteliu jis pastebėjo Koliną Dalgišą.

— Kokai, nepakeldamas galvos nuo laikraščio pašaukė jis.

Kokas pristūmė savo taburetę prie Lenio. Jis užsisakė pintą tamsaus alaus. — Girdėjai naujienas? Supistai gaila, a?

— A?

— Grantis... negirdėjai?.. Kokas žiūrėjo tiesiai į Lenį.

— Ne. Kas...

— Mirė. Tas latras.

— Juokauji! A? Baik tuos supistus juokus, tu šikniau...

— Išgriuvo. Praeitą naktį, taip sakant.

— Po galais, kas atsitiko...

— Chronometras. Bum. Kokas spragtelėjo pirštais. — Klastinga širdis, atrodo. Joks šiknius apie tai nežinojo. Vargšas Grantis dirbo su Pitu Gileghemu, uždarbiavo papildomai, taip sakant. Buvo apie penkias, Grantis padėjo Pitui apsitvarkyti, buvo pasiryžęs jau išsimėžti ir panašiai, kai staiga griebėsi už širdies ir užvertė kanopas. Gilis iškvietė greitąją ir jie nusivežė vargšą šiknių į ligoninę, bet po poros valandų jis mirė. Vargšas Grantis. Geras šiknius ir visa kita. Tu lošdavai kortomis su tuo vaikinu, a?

— Ee... taaip... vienas iš puikiausių šiknių, kokį gali tikėtis kada sutikti. Man tai kaip smūgis į paširdžius, tikrai.

Po kelių valandų Lenis nusitašė ne prasčiau, nei būtų gavęs tą smūgį į paširdžius. Jis ištraukė iš Gevo Temperlio dvidešimt svarų, motyvuodamas tuo, jog yra nusigėręs. Kai Pesbo vėlyvą popietę įėjo į tą alinę, Lenis vebleno į ausį užuojautos kupinai baro padavėjai ir sutrikusiam bei blaiviai atrodančiam vaikinui, apsivilkusiam kombinezoną su užrašu „Tenento Alus“.

— ...vienas iš puikiausių supistų šiknių, kokį gali tikėtis kada nors sutikti...

— Gerai, Lėni. Girdėjau naujienas. Pesbo tvirtai sugriebė Lėni už peties. Tvirti gniaužtai, įtaigiai liudijantys, kad vienas iš jo bičiulių vis dar buvo čia ir kad šis deramai įvertins jo apgirtimą.

— Pesbo. Taaip. Vis dar negaliu supistai tuo patikėti... vienas iš puikiausių šiknių, kokį gali tikėtis kada nors pažinti... Jis lėtai pasisuko į padavėją ir vėl įbedė į ją savo žvilgsnį. Atkištu nykščiu jis bedė Pesbo į petį. — ...šis šiknius pasakys jums... a, Pesbo? Matei Grantį? Vienas iš puikiausių šiknių, kokį gali tikėtis kada nors sutikti... a, Pesbo? Grantis? A?

— Taaip, tai tiesiog siaubinga. Vis dar negaliu tuo patikėti, žmogau.

— Taigi! Vieną dieną tas berniokas buvo čia, o dabar mes jau niekada daugiau nepamatysime to šikniaus... dvidešimt septynerių metų. Tai neteisingas žaidimas, sakau aš tau, kad jūs užsikruštumėt. Šis žaidimas neteisingas... taip, tikrai, ir supistai ne...

— Grantis buvo dvidešimt devynerių, taip ar ne? paklausė Pesbo.

— Dvidešimt septyneri, dvidešimt devyneri... kam, po galais, tai rūpi? Tiesiog jaunas berniokas. Man iš tiesų gaila tos jo paukštytės ir mažojo vaikio... tik pažvelkite į kai kuriuos iš tų senų šiknių... Lenis piktai mostelėjo į tolimąjį kampą, kur grupelė pagyvenusių vaikinų lošė domino. — ...jie nugyveno savo gyvenimus! Ilgus supistus gyvenimus! Jie nieko daugiau nedaro, tik dejuoja, — tikri krušliai! Grantis niekuomet nesiskųsdavo dėl jokios pisliavos. Vienas iš puikiausių šiknių, kokį gali tikėtis kada nors sutikti.

Tuomet jis pastebėjo tris jaunesnius vaikinus, — Bulvę, Tomį ir Nukainotąjį, — sėdinčius kitame alinės gale.

— O šie yra Bilio brolio supisti narkotikų bendrai. Tai šikniai, paprasčiausiai supistai mirštantys nuo AIDS. Žudo patys save. Taip jiems, šikniams, ir reikia. Grantis supistai vertino gyvenimą.

Šitie šikniai niokoja savąjį! Lenis piktai dėbtelėjo į juos, bet šie buvo per daug įsitraukę į savo pokalbį, kad jį pastebėtų.

— Liaukis, Lėni. Nepamesk galvos. Joks šiknius nesišiaušia prieš jokį šiknių. Tie berniokai neblogi. Tai Denis Merfis. Nepiktybiškas šiknius. Tomis Lorensas, tu pažįsti Tomį, ir tas vaikinas Rebas, Rebas Maklalinas, kažkada buvo geras fūlės žaidėjas. Jis anksčiau žaidė už „Man United“. Berniokai tvarkingi. Po velnių, jie yra to tavo bičiulio, kuris dirba pašalpų skyriuje, draugužiai. Kuo jis ten vardu, Gevas.

— Taaip... bet tie seni šikniai... Pripažinęs, kad ši pastaba buvo teisinga, Lenis vėl nukreipė savo dėmesį į kitą kambario galą.

— Ak, liaukis, Lėni, vardan pisliavos. Nekenksmingi, niekam netrukdantys šikniai. Pabaik šią pintą ir eime pas Nazą. Aš paskambinsiu Biliui ir Džekiui.

Nazo bute Bačanano gatvėje nuotaika buvo prislėgta. Pokalbis pakrypo nuo Grančio mirties prie pražuvusių pinigų.

— Penktadienį, prieš pat pasidalinant, tas šiknius supistai nusiplovė. Jis turėjo tūkstantį aštuonis šimtus. Padalinus į šešias dalis, kiekvienam būtų po tris šimtus huniškųjų, sudejavo Bilis.

— Nelabai ką mes čia galime nuveikti, pareiškė Džekis.

— Supistai galime, ir dar kaip. Kiekvienais supistais metais tie pinigai kartą per dvi savaites buvo padalijami prieš pat atlyginimą. Tikėdamasis tų pinigų, aš užsisakiau Benidormą. Be jų aš supistai žuvęs. Šeila nuraus man pautus biliardo žaidimui, jei aš tai atšauksiu. Jokiu supistu būdu, žmogau, pareiškė Nazas.

— Supista teisybė. Man gaila Fionos ir vaikio, ir visa kita, be abejo. Bet kuriam šikniui būtų gaila. Apie tai nėra ko ir kalbėti, taip sakant. Galų gale tai mūsų supisti pinigai, o ne jos. Pasakė Bilis.

— Tai mūsų pačių supista kaltė. Žinojau, kad atsitiks kažkas panašaus, gūžtelėjo pečiais Džekis.

Suskambo durų skambutis. Įėjo Lenis ir Pesbo.

— Tau gerai, šikniau tu. Tu esi supistai apsirūpinęs, metė iššūkį Nazas.

Džekis nieko neatsakė. Jis pakėlė alaus skardinę, kurią Pesbo buvo numetęs ant grindų.

— Supistai blogos naujienos, a, berniukai? pasakė Pesbo, kol Lenis niūriai siurbčiojo iš savo skardinės.

— Vienas iš puikiausių šiknių, kokį jūs kada nors esat sutikę, pasakė Lenis.

Nazas buvo dėkingas Leniui už šį įsikišimą. Jis buvo pasirengęs padejuoti dėl pinigų, kai suvokė, kad Pesbo mini Grantį.

— Aš žinau, kad jūs šitokiu metu nenusiteikę egoistiškai, bet išspręsti klausimą dėl pinigų reikia. Kitą savaitę kaip tik pinigų dalijimosi diena. Aš privalau pasiruošti atostogoms. Man reikia tų šlamančiųjų, pasakė Bilis.

— Koks tu šiknius, Bili, a? Negi negalime supistai palaukti, kol tas vargšas šiknius atauš prieš mums užsiimant visu šiuo mėšlu? suniurzgė Lenis.

— Fiona gali supistai daug ištaškyti! Ji nežino, jog tai mūsų pinigai, jei koks nors šiknius jai to nepraneš. Ji iškratys jo supistus daiktus ir atras, nagi, nagi ką? Beveik du gabalus. Tvarka. Tuomet ji išsinešdins į supistus Karibus ar dar kur nors, kol mes sėdėsime supistame Linkse su pora butelių sidro.

— Tavo tauškalai supistai niekam tikę, Bili, tarė Lenis.

Pesbo niūriai pasižiūrėjo į Lenį, kuris pajuto artinantis išdavystę.

— Nemalonu tai sakyti, Lėni, bet Bilis ne taip jau ir klysta. Grantis tikrai neapgaubė Fionos prabanga, kad ir koks puikus šiknius jis buvo, taip sakant. Noriu pasakyti, nesupraskite manęs klaidingai, aš niekuomet nesu girdėjęs apie tą subinę sakant ką nors bloga, bet, suradę savo namuose du gabalus, jūs pirmiausia juos išleistumėt, o tik po to užduotumėt klausimus. Tikrai? Aš supistai tikras, kad ir pats taip padaryčiau. Bet kuris šiknius taip padarytų, sakau jums.

— O taip? Kas tuomet jai tai pasakys? Kad aš prasmegčiau, jei tai teks man, sušnypštė Lenis.

— Eisime visi. Tai mūsų visų pinigai, pasakė Bilis.

— Teisingai. Po laidotuvių. Antradienį, pasiūlė Nazas.

— Teisingai, sutiko Pesbo.

— Taaip, gūžtelėjo pečiais Džekis.

Pritardamas Lenis vangiai linktelėjo. Tai buvo, jis pripažino, jų pinigai...

Antradienis atėjo ir pasibaigė. Niekas neturėjo drąsos ką nors pasakyti po laidotuvių. Visi pasigėrė ir dar kartą apraudojo Grantį. Iki paskutinės akimirkos niekas neužsiminė apie pinigus. Sunkiai pagiringi jie susitiko kitos dienos vėlyvą popietę ir nuėjo į Fionos butą.

Durų niekas neatvėrė.

— Ji tikriausiai apsistojusi pas savo Ma, pasakė Lenis.

Iš priešais esančio buto išėjo mėlynais kartūniniais drabužiais vilkinti moteris, žila ponia.

— Fiona šįryt išvyko, berniukai. Į Kanarų salas. Vaikį paliko pas savo Ma. Atrodė, kad jai malonu apie tai pasakoti.

— Aišku, sumurmėjo Bilis.

— Tuomet baigta, pasakė Džekis gūžtelėdamas pečiais, kas daugeliui jo draugų pasirodė pernelyg džiugu. — Mes jau nieko nepakeisime.

Nuo pasalūniško Bilio smūgio į veidą jis parkrito ir nusirito laiptais žemyn. Nusitvėręs laiptų turėklų jis sugebėjo šiaip taip sušvelninti savo kritimą ir nuo laiptų apačios su siaubu pasižiūrėjo į Bilį.

Visi kiti Bilio poelgio buvo pritrenkti ne mažiau už Džekį.

— Apsiramink, Bili. Lenis sugriebė Bilio ranką, žiūrėdamas jam į veidą. Jis buvo susirūpinęs ir ketino išsiaiškinti, kokia buvo šio smurto priežastis. — Tu išprotėjai. Tai ne Džekio kaltė.

— Ne jo, ar ne? Aš buvau užčiaupęs savo supistus žiobtus, bet šis šiknius gudročius pakankamai toli mane pastūmėjo. Jis parodė į vis dar išsidriekusią ant grindų Džekio figūrą, kurio greitai tinstantis veidas įgavo savotiškos paslapties.

— Ką tai supistai reiškia? paklausė Nazas.

Bilis nekreipė į jį dėmesio ir žiūrėjo tiesiai į Džekį. — Ar ilgai tai tęsėsi, Džeki?

— Apie ką tu čia triedi? pasakė Džekis, bet jo duslus balsas šiek tiek virpėjo.

— Apie Kanarų salas, supista subine. Kur tu susitinki su Fiona?

— Pliauški supistus niekus, Bili. Girdėjai, ką pasakė ši moteriškė? Džekis papurtė galvą.

— Fiona ir mano Šaron, po velnių, yra seserys. Tu manai, kad aš sukinėjuosi aplink užsikimšęs savo supistas ausis? Kiek laiko tu jau dulkini tarškini ją, Džeki?

— Tai buvo tik supistas vienas iš...

Bilio įniršis liejosi per visą laiptinę ir jis juto jį kylant, brinkstant kitų krūtinėse. Jis stovėjo virš Džekio lyg griaudžiantis Senojo Testamento Dievas, su panieka jį teisiantis.

— Tu, prasmirdusi subine! Ir kas supistai pasakė, kad Grantis nežinojo? Kas pasakė, kad ne šitai jį ir nužudė? Jo atseit geriausias bičiulis, dulkinantis jo paukštytę!

Drebėdamas iš įniršio Lenis žiūrėjo į Džekį. Paskui jis pažvelgė į kitus, visų akys žėrėjo. Akimirksniu buvo priimtas nebylus nuosprendis.

Džekio riksmai aidėjo laiptinėje, kol jie spardė ir maitojo jį iš visų pusių. Jis bergždžiai mėgino apsisaugoti ir per ištikusį išgąstį bei skausmą tikėjosi, jog po šio susidorojimo iš jo kas nors dar liks, kad galėtų dingti iš Leito.