Iš anglų kalbos vertė

Darius Kaunelis

Turinys

Pirma dalis

Antra dalis

Trečia dalis

Londonas, 1999

Padėkos

Išnašos

ANALENAI

— Brangioji panele Morland, pagalvokite, kokie bjaurūs yra jūsų įtarinėjimai. Iš ko jūs sau leidžiate daryti išvadas? Nepamirškite, kokioje šalyje ir kokiame amžiuje gyvenate. Atminkite, kad mes esame anglai ir krikščionys. Atsitokėkite, apsidairykite ir susivokite, kas vyksta aplinkui, kas gali ir ko negali būti. Argi mūsų išsiauklėjimas yra suderinamas su tokia bjaurastimi? Argi apie tai nutyli mūsų įstatymai? Ar galima taip elgtis ir likti nepastebėtam šioje šalyje, kur visuomenės ir literatūros sąveika yra tokia glaudi, kur kiekvienas iš visų pusių apsuptas savanoriškų šnipų, kur nei keliai, nei laikraščiai nepripažįsta jokių užtvarų? Brangiausioji panele Morland, ką jūs sau leidžiate?

Kai jiedvi pasiekė galerijos galą, ji su gėdos ašaromis akyse nubėgo į savo kambarį.

Džein Ostin, Northangerio abatija

Pirma dalis 1

Pjesę, kuriai pati Brioni piešė plakatus, rašė programas, gamino bilietus, iš sulankstomųjų skydelių konstravo prekybos kioską ir raudonu krepo popieriumi apkraštavo rinkliavos dėžutę, ji parašė per dvi dienas įnirtingo darbo, atsisakydama netgi pusryčių ir priešpiečių. Kai paruošiamieji darbai buvo baigti, jai neliko nieko kita, kaip tik apmąstyti tai, kas padaryta, ir laukti iš šiaurinio šalies pakraščio atvykstančių giminaičių. Iki atvykstant broliui, repeticijoms turės tik vieną dieną. Tarpais šiurpinanti, tarpais desperatiškai liūdna, jos pjesė pasakojo istoriją, kurios esmė, perteikta rimuotame prologe, daugmaž tokia: meilė, negrindžiama išmintimi, pasmerkta pražūčiai. Beatodairiška pagrindinės veikėjos Arabelos aistra klastingam svetimos šalies grafui užtraukia jai likimo nemalonę — skubėdama su savo išrinktuoju į tolimą pajūrio miestą, ji suserga cholera. Palikta jo ir beveik visų artimųjų, prikaustyta prie lovos mažame kambarėlyje mansardoje, ji netikėtai atranda savyje humoro jausmą. Likimas Arabelai suteikia antrą šansą — tai neturtingas gydytojas, o iš tiesų — užsimaskavęs princas, kuris yra pasiryžęs tarnauti kenčiantiems. Jis ją išgydo, ir Arabela šį sykį pasirenka išmintingai. Atlygis jai už teisingą poelgį — susitaikymas su šeima ir vestuvės su daktaru-princu „saulėtą ir vėjuotą pavasario dieną“.

Ponia Teilis, atsisėdusi savo miegamajame prie tualetinio staliuko, perskaitė keletą puslapių „Arabelos kančių“. Visą tą laiką pjesės autorė ją laikė apkabinusi per pečius. Brioni tyrinėjo motinos veidą, ieškodama jame kokių nors emocijų pėdsakų. Emilijos Teilis veide iš pradžių atsispindėjo išgąstis, vėliau jį pakeitė linksmas prunkštavimas, o galiausiai — šypsena ir išmintingas, pritariamas galvos linkčiojimas.

Ji pasisodino dukterį ant kelių — šiltą, švelnų, mažą Brioni kūnelį prisimena nuo pat jos kūdikystės, ne, dar nenutolusi nuo jos, dar ne visiškai — pasakė, kad pjesė yra „pritrenkianti“, ir tučtuojau pakuždėjo dukrai į mažą ausytę, kad šį žodį vertėtų užrašyti ant reklaminio plakato, kurį reikia pakabinti ant stendo prie įėjimo, šalia bilietų kiosko.

Brioni tuomet to, aišku, nė nenujautė, bet tai buvo aukščiausias jos sumanymo, jos polėkio taškas. Toliau — vien žlugusios svajonės ir nusivylimas. Būdavo akimirkų, kai vasaros prietemoje, užgesinusi šviesą ir įsiraususi į patalus savo lovoje po baldakimu, ji leisdavosi į ilgesio kupinas fantazijas, savotiškas mažytes pjeses, kurių kiekvienoje svarbiausias veikėjas būdavo Leonas. Štai jo didelis geraširdis veidas persikreipia iš sielvarto, Arabelai nugrimzdus į vienatvę ir desperaciją. Štai jis stačiomis geria kokteilį kažkokiame prašmatniame miesto bare ir išsijuosęs giriasi grupei draugų: taip, tai mano jaunesnioji sesuo Brioni Teilis, rašytoja, jūs, žinoma, apie ją girdėjote. Trečiojoje vizijoje jis, užvaldytas džiaugsmo, iškelia rankas, kai atitraukiama paskutinė uždanga, nors uždangos iš tiesų nebuvo ir būti negalėjo. Jos pjesė skiriama ne pusbroliams, o mylimajam broliui, jo sugrįžimui atšvęsti, jo susižavėjimui sužadinti. Ji privalėjo jį atitraukti nuo nesibaigiančio plevėsos gyvenimo būdo ir abejotinų draugių bei pasukti į dorą šeimos kelią, kuris brolelį gal paskatintų sugrįžti į kaimą, o jo busimoji žmona, aišku, maloniai pasiūlytų Brioni pamergės vaidmenį jų vestuvėse.

Ji buvo viena iš tų vaikų, kurie trokšta, kad pasaulyje viešpatautų tvarka ir darna. Šit vyresniosios sesers kambaryje nuolatos pilna atverstų knygų, išmėtytų drabužių, patalynė sujaukta, peleninės pilnos nuorūkų, o Brioni kambarys — tikra tvarkos ir rūpestingumo šventovė. Ant plačios palangės stovintis miniatiūrinis fermos maketas buvo pilnas gyvulių, ir visi jie žiūrėjo viena kryptimi — į šeimininką, it pasiruošę uždainuoti, vos tik jisai mostelės ranka. Fermos kiemas kruopščiai aptvertas ir sutvarkytas. Iš esmės Brioni kambarys buvo vienintelis tvarkingas viršutiniame didelio dvaro pastato aukšte. Čia netgi lėlės pasieniais sėdėjo pasitempusios ir kruopščiai laikėsi nurodymo nesiliesti prie sienų. Mažučiukės kaubojų, narų ir sužmogintų pelių figūrėlės, sustatytos jos tualetinio staliuko pakraščiais, buvo išrikiuotos kaip miniatiūrinių kareivėlių armija, laukianti Brioni nurodymų.

Vienas iš kambaryje viešpataujančio griežto organizuotumo požymių — akivaizdžiai atiduodama duoklė miniatiūroms. Kitas būdingas dalykas — paslapčių aistra. Slaptas prabangios spintelės stalčius atidaromas paspaudus gudriai paslėptą rankenėlę. Šiame stalčiuje ji laikė specialia sąsaga užrakintą dienoraštį ir dar vieną sąsiuvinį, prirašytą naudojant pačios sugalvotą šifrą, o žaisliniame seife, atrakinamame šešiaženkle skaitmenine spyna, — laiškus ir atvirukus. Sena skardinė taupyklė buvo paslėpta po išimama grindų lenta, esančia po jos lova. Brangenybės šioje dėžutėje imtos kaupti prieš ketverius metus, per jos devintąjį gimtadienį: tai buvo dviguba gilė mutante, į auksą panašaus mineralo pirito gabalėliai, lietų sukeliantis burtažodis, nusipirktas kažkokiame atrakcionų parke, ir lengvutė lyg lapelis voverės kaukolė.

Tačiau slapti stalčiai, rakinami dienoraščiai ir šifravimo sistemos negalėjo paslėpti paprastos Brioni tiesos: ji neturėjo jokių paslapčių. Darnaus pasaulio ilgesys mergaitei tiesiog neleido elgtis lengvabūdiškai ar negarbingai. Sumaištis ir sutvarkyto griovimas buvo ne jos skoniui, o žiaurumas jos asmenybėje apskritai neegzistavo. Jos kaip vienintelio vaiko statusas bei Teilisų dvaro nuošalumas bent jau per ilgas vasaros atostogas Brioni atribodavo nuo įvairiausių mergaitiškų intrigų. Jos gyvenime nebuvo nieko tiek įdomaus ar gėdingo, kad tai vertėtų slėpti. Taip, apie voverės kaukolę jos slaptavietėje nežinojo niekas, betgi niekam tai ir nebuvo įdomu. Nė viena iš visų jos paslapčių ir jai pačiai nekėlė didesnių rūpesčių — o gal taip atrodydavo tik pažvelgus retrospektyviai, kai viena ar kita paslaptis netekdavo prasmės.

Būdama vienuolikos metų, ji parašė savo pirmąją apysaką, naivią, su pustuzinio liaudies istorijų elementais. Vėliau Brioni suprato, kad rašant šią apysaką, jai labiausiai stigo gyvybiškai būtino supratimo, kaip prikaustyti skaitytojo dėmesį. Tačiau šis pirmasis nerangus literatūrinis bandymas parodė, kad pati jos vaizduotė yra tikras paslapčių šaltinis: jai pradėjus rašyti šią apysaką, tai ir tapo labiausiai saugoma paslaptimi. Tai, kas kilo iš jos vaizduotės ir virto žodžiais, buvo pernelyg preliminaru, pernelyg pažeidžiama ir gėdinga, kad būtų galima kam nors parodyti. Netgi frazės, prasidedančios „ji pasakė...“ ar „ir tuomet...“, vertė ją gūžtis ir slėpti akis, tartum sužinojus apie aprašinėjamo veikėjo mintis, būsenas ir emocijas. Tačiau atsiverti neišvengiamai reikėjo, nes, aprašius veikėjo silpnybes, potencialiam skaitytojui turėjo pirštis mintis, kad čionai autorė aprašinėja save. O turėti nors vieną skaitytoją jai būtina. Todėl, kai istorija būdavo baigta, visos siužeto linijos išnarpliotos ir ji bent jau šiuo aspektu pasidarydavo panaši į visas pasaulio užbaigtas istorijas, Brioni pasijusdavo šiek tiek saugesnė ir, subadžiusi paraštes, kad susegtų lapus viela, bei nutapiusi viršelį, taip apipavidalintą darbą nunešdavo motinai ar tėvui, kai šis būdavo namie.

Jos pastangos buvo skatinamos. Netgi labai, nes Teilisai ėmė suprasti, kad šeimos kūdikis turi originalią vaizduotę ir geba reikšti mintis žodžiais. Ilgus vakarus ji praleisdavo knaisiodamasi po žodynus ir ieškodama pačių netikėčiausių konstrukcijų: taip monetos, kurias piktadarys paslėpė savo kišenėje, tapdavo „ezoterinės“, chuliganas, pagautas vagiant automobilį, verkė „begėdiškomis nekaltojo ašaromis“, raitelė grynakrauju eržilu išjojo į „paviršutinišką“ naktinį pasijodinėjimą, o raukšlėta karaliaus kakta buvo jo nepasitenkinimo „hieroglifas“. Brioni visi skatino savo istorijas skaityti balsu bibliotekoje. Jos tėvai ir vyresnioji sesuo stebėdavosi girdėdami ir matydami, kaip jų tylenė mergaitė staiga tampa tikru „dinamitu“, ima plačiai gestikuliuoti laisvąja ranka, kiloti antakius ir keisti balso tembrą, keletui sekundžių atitraukdama akis nuo teksto ir įsižiūrėdama vienam ar kitam klausytojui į akis, besąlygiškai reikalaudama visiško šeimos narių dėmesio ir atidos.

Netgi be šeimos dėmesio ir akivaizdaus gėrėjimosi mergaitės kūryba ši būtų nesiliovusi rašyti. Kaip ir daugelis rašytojų iki jos, Brioni ėmė suprasti, kad pripažinimas ne visuomet svarbu. Sesilijos entuziazmas, pavyzdžiui, jai atrodė kiek perdėtas ir nenuoširdus, galimas daiktas, atskiestas globėjiškumu bei noru įsiteikti — vyresnioji sesuo pageidavo, kad kiekviena jos apysaka būtų įrišta ir padėta į lentyną tarp Rabindranato Tagorės ir Kvinto Tertuliano. Jeigu tai sesers sąmojis, Brioni linkusi jo nepaisyti. Ji dabar jautėsi esanti savame kelyje ir suradusi pasitenkinimo šaltinį kitokiuose lygmenyse nei aplinkinių pripažinimas. Rašymas susijęs ne tik su slaptumo pomėgiu — ji dar turėjo ir galimybę kurti sumažintus tikrovės maketus. Visas pasaulis galėjo sutilpti penkiuose puslapiuose, ir toks pasaulio modelis teikė dar daugiau malonumo nei fermos modelis ant jos kambario palangės. Menamo princo vaikystė galėjo tilpti pusėje puslapio, pašėlęs jojimas mėnulio šviesos užlietais laukais išsakomas vienu ritmišku jausmingu sakiniu, įsimylėjimo procesas galėjo tilpti į vieną žodį — žvilgtelėjimas. Ką tik užbaigto apsakymo puslapiai, atrodo, virpėte virpėdavo jos rankose su visa juos persunkusia gyvybe. Jos aistra tvarkai puslapiuose irgi rado sau atramą, nes chaotišką pasaulį rašinyje buvo galima paversti tvarkos etalonu. Veikėjos gyvenimo krizė čia derėdavo su netikėtai pasipylusia kruša, vėjo šuorais ir perkūnija, o vestuvių scenas dažniausiai lydėdavo skaisti saulė ir švelnus vėjelis. Meilė tvarkai lėmė ir griežtus teisingumo principus, o kertiniai gyvenimo taškai buvo mirtis ir vestuvės. Pirmoji iš jų rezervuota moraliai abejotinoms asmenybėms, o antrosios — atlygis teigiamiesiems herojams, dažniausiai suteikiamas paskutiniajame puslapyje.

Pjesė, parašyta Leono sugrįžimo proga, — pirmasis Brioni bandymas dramos srityje, bet peršokti prie naujo žanro jai buvo visiškai nesunku. Tai netgi savotiška atgaiva — nereikėjo begalę kartų kartoti „ji pasakė“ ir panašų su tiesiogine kalba susijusių frazių, aprašinėti oro, pavasario įsigalėjimo proceso ar herojės veido. Ji pastebėjo, kad šios dekoratyvinės detalės nuolatos linkusios kartotis ir tedomina nedaugelį klausytojų. Keista, bet įvairi bjaurastis turi neįsivaizduojamą formų gausą. Visata, suspausta į tai, kas yra pasakoma veikėjo lūpomis, iš tikrųjų buvo tvarkos ilgesio išraiška. Kompensuojant detalių stoką, kiekviena frazė išreiškiama emocijų skalės ekstremumais, nuolat vartojant šauktukus. „Arabelos kančios“ galėjo drąsiai pretenduoti į melodramos žanrą, bet jų autorė dar nebuvo girdėjusi šio termino. Kūrinys, kaip ir ankstesnieji, turėjo kelti ne juoką, bet siaubą, vėliau — palengvėjimą, o galiausiai — atskleisti moralą. Vaikiškas įkarštis, su kuriuo Brioni griebėsi šio projekto — skelbimų plakatai, bilietai, jų kioskas — darė ją itin jautrią nesėkmei. Leono sutiktuvėms tikrai būtų pakakę perskaityti dar vieną jos apsakymą. Tačiau naujiena, kad tą pačią dieną atvyksta jos giminaičiai iš tolimo šiaurinio šalies regiono, buvo tokia jaudinanti, jog Brioni paskatino šiam naujam žingsniui.

Penkiolikametė Lola ir devynerių metų dvynukai Džeksonas su Pjeru buvo aršaus šeimyninio karo pabėgėliai ir Brioni jų beveik nepažinojo. Jai teko girdėti, kaip motina kritikuoja nerimastingą savo jaunesniosios sesers Hermionos elgesį, apgailestauja dėl to, kokioje situacijoje atsidūrė trys vaikai, bei niekina jos švelnaus būdo ir nemalonumų linkusį vengti vyrą Sesilį, kuris nuo įtampos pasislėpė saugioje vietelėje — Visų Šventųjų vardo koledže, Oksforde. Brioni girdėjo, kaip motina su seseria pasipiktinusios aptarinėja naujausių įvykių posūkius, įvairiausius „už“ ir „prieš“, ir suprato, kad jos pusbrolių bei pusseserės vizitas gali ir užtrukti, netgi gerokai. Sykį ji nugirdo sakant, kad name vietos dar trims vaikams į valias ir kad Kvinsiai galės čionai pasilikti, kiek tik jiems patiks, su sąlyga, jog tėvai, jei kada drauge atvyktų aplankyti vaikų, savo vaidus laikytų atokiai nuo Teilisų dvaro. Svečiams buvo paruošti du kambariai netoli Brioni kambario. Ant langų užkabintos naujos užuolaidos, o iš kitų kambarių atnešti baldai. Šiaip jau Brioni taip pat būtų buvusi įtraukta į šiuos darbus, bet jie kaip sykis sutapo su jos dviejų dienų rašymo „priepuoliu“ ir namo fasado rekonstrukcija. Vargu ar ji jau suvokė, kad skyrybos yra skausminga — paprasčiausiai laikė, jog toks poelgis neteisingas, ir apie jį nemąstė. Merginai skyrybos buvo pasaulietiškas ir neatšaukiamas žingsnis, todėl nesuteikiantis daug peno jai, kaip rašytojai: šis žingsnis priklausė chaoso karalystei, kuri jai buvo tolima. Santuoka, o ypač jungtuvių ceremonija — nepriekaištingos gyvenimo tvarkos įkūnijimas: spindintis atlygis už dorą ir teisingą gyvenimą bei svaiginanti amžinos sąjungos perspektyva. Laiminga santuoka jai įkūnijo tada dar nesuvoktą seksualinę palaimą. Šoninėje kaimo bažnyčios ar didingos miesto katedros navoje sveikinami džiugiai nusiteikusių giminės narių ir draugų, jos herojės ir herojai pasiekdavo savo nekaltą gyvenimo viršūnę, savotišką orgazmą, už kurio jau nebebuvo nieko, apie ką būtų verta rašyti.

Jei skyrybos jai būtų atrodžiusios kaip viso to antitezė, jas lengvai būtų buvę galima uždėti ant priešingos svarstyklių lėkštės drauge su išdavyste, ligomis, vagystėmis, smurtu ir melu. Tačiau skyrybos Brioni regėjosi kaip kažkas be galo sunkaus ir sudėtingo, ko nebuvo galima lengvai įvardyti ir priskirti kažkuriai tikrovės kategorijai.

Kai po ilgo laukimo šeštadienio rytą pagaliau išgirdo ratų čežėjimą per žvyrą po savo miegamojo langu, ji stvėrė sąsiuvinį, puolė laiptais žemyn ir, perbėgusi prieškambarį, išlėkė į akinančią vidurdienio šviesą. Išvydusi sutrikusius vaikus, susispietusius į pulkelį prie savo mantos, ji, apimta meninio pakylėjimo, sušuko:

— Aš jau turiu kiekvieno iš jūsų vaidmenis, visi kuo smulkiausiai aprašyti. Pirmasis spektaklis rytoj! Repeticijos prasidės po penkių minučių!

Mama ir sesuo tuojau sudarė dienos tvarkaraštį. Trys šviesiaplaukiai strazdanoti atvykėliai buvo nuvesti į jų kambarius. Daiktus užnešė Hardmano sūnus Denis. Virtuvėje buvo surengtos šiltos sutiktuvės, paskui įvyko pasivaikščiojimas po dvarą, maudynės baseine ir priešpiečiai pietiniame sode, vynmedžių pavėsyje. Tuo metu Emilija ir Sesilija Teilis nesustodamos pliauškė greitakalbe visokius niekus, kurie, užuot pašalinę atvykėlių įtampą, vertė juos gūžtis dar labiau. Brioni žinojo, kad, jeigu jai pačiai tektų įveikti dviejų šimtų mylių kelią ir atvykti į nepažįstamus namus, tai dabar rūpėtų ne klausimai ar juokeliai, o šimtais būdų išsakomi siūlymai rinktis iš šimto įmanomų variantų tikrai būtų sutrikdę. Suaugusiesiems sunku suvokti, jog vaikai labiausiai trokšta, kad juos paliktų ramybėje. Tačiau Kvinsiai nėrėsi iš kailio, kad atrodytų linksmi ir atsipalaidavę, ir tai buvo geras ženklas „Arabelos kančių“ atžvilgiu: šis trejetas akivaizdžiai sugebėjo apsimesti tuo, kas nėra, nors išoriškai jie ir mažai priminė personažus, kuriuos teks vaidinti. Prieš priešpiečius Brioni paslapčiomis nusliūkino į tuščią repeticijų kambarį — tai buvo vaikų kambarys — ir, vaikštinėdama šen ir ten neseniai perdažytomis grindimis, svarstė vaidmenų paskirstymo variantus.

Kalbant apie vaidmenis, mažai įtikima, kad Arabela, kurios plaukai tamsūs kaip Brioni, gali būti savo strazdanotų tėvų duktė, taip pat ir tai, kad ji pabėgs iš namų su strazdanotu grafu iš užsienio, išsinuomos butą mansardoje iš strazdanoto savininko, įsimylės strazdanotą princą, o juos sutuoks strazdanotas vikaras strazdanotų parapijiečių bei svitos akivaizdoje. Deja, viskam lemta būti būtent taip. Jos pusbrolių veidų koloritas pernelyg ryškus — tiesiog šviečiantis iš tolo! — kad jį būtų galima paslėpti. Vienintelis geras dalykas tai, kad Arabelos nestrazdanotas veidas buvo ženklas — Brioni jį būtų įvardijusi hieroglifu, — liudijantis jos išskirtinumą. Jos dvasios tyrumas niekuomet nebus sudrumstas, kad ir kokiame nuodėmingame pasaulyje tektų gyventi. Su dvyniais dar viena bėda — jie tokie panašūs, jog svetimas žmogus tikriausiai neatskirtų. Argi teisinga, kad nedorasis grafas galėtų būti kaip du vandens lašai panašus į dailųjį princą, o jie abu — į Arabelos tėvą ir vikarą? Kas, jei princą vaidintų Lola? Džeksonas ir Pjeras atrodė esą tipiški energingi berniukai, kurie tikrinusiai darytų tai, ko iš jų prašoma. Tačiau ar jų sesuo sutiktų vaidinti vyriškį? Jos akys žalios, veidas kaulėtas, o skruostai įdubę. Jos santūrume yra kažkas atšiauraus, ir tai liudija apie stiprią valią bei lengvai prarandamą savitvardą. Vien jau užsiminus apie galimą vyro vaidmenį gresia sukelti susierzinimą, o ir apskritai — ar Brioni galėtų laikytis su ja už rankų priešais altorių, Džeksonui skaitant ištrauką iš Biblijos?

Iki pat penktos valandos vakaro repeticijų kambaryje ji suko galvą, kaip paskirstyti vaidmenis. Eilute išrikiavo tris taburetes, o savo užpakalį šiaip taip įspraudė į senovišką vaiko aukštakėdę. Ši bohemiška sėdėsena ant aukštos kėdės jai suteikė teniso arbitrui teprieinamą „aikštės matomumą“. Dvyniai nenoriai atsliūkino iš baseino, kuriame mirko tris valandas be pertraukos. Basakojai, apsivilkę treningus, kurių klešnės vilkosi grindimis. Iš susivėlusių plaukų per sprandus tekėjo vanduo, abu tirtėjo ir visaip krutino kojas, stengdamiesi sušilti. Nuo ilgo mirkimo vandenyje jų oda susiraukšlėjo ir pašviesėjo, todėl kambario prieblandoje strazdanos atrodė beveik juodos. Sesuo sėdėjo tarp jų, kairiąją koją užmetusi ant dešiniosios kelio, ir atrodė kaip tikra jų priešingybė — daili figūra, subtiliai parinkti kvepalai, žalia languota suknelė, puikiai deranti prie plaukų spalvos. Jos kulkšnis virš sandalų juosė žiedai, o kojų nagai buvo nudažyti cinoberiu. Pažvelgusi į juos, Brioni pajuto sunkumą po krūtinkauliu ir galutinai suprato, kad nesugebės paprašyti Lolos, jog ši vaidintų princą.

Buvo pasirengta repeticijai, kurią turėjo pradėti trumpa Brioni įžanga. Ji ketino paaiškinti kūrinio idėją ir sužadinti aktorių jaudulį — juk rytoj vakare bibliotekoje teks vaidinti suaugusiųjų auditorijai. Tačiau pirmasis prašneko Pjeras.

— Negaliu pakęsti vaidinimų ir visų panašių dalykų.

— Aš jų irgi neapkenčiu, kaip ir visų tų dabinimųsi, — pritarė jam Džeksonas.

Per priešpiečius paaiškinta, kad dvynius galima atskirti pagal tai, jog Pjero kairiosios ausies spenelis stokoja trikampiuko mėsos, jį iškando šuo, kurį, būdamas trejų metų, Pjeras kankino.

Lola žiūrėjo kažkur į šalį. Brioni ramiai paklausė:

— Kaipgi jūs galite neapkęsti vaidinimų?

— Tai kažkoks kvailas savęs demonstravimas, — susiraukęs Pjeras burbtelėjo šią savaime suprantamą tiesą.

Brioni žinojo, kad šitaip sakyti jis turi pagrindo. Savęs demonstravimas buvo kaip tik tai, dėl ko ji mėgo pjeses, bent jau savo pačios. Žvelgdama į berniukus, po kurių kėdėmis jau buvo susitelkę vandens klaneliai, be abejo, netrukus susigersiantys į plyšius tarp lentų, mergaitė suvokė, kad jie niekuomet nesupras jos siekių. Jos tonas sušvelnėjo.

— Ar jūs manote, kad Šekspyras norėjo tik pasipuikuoti?

Pjeras pažvelgė pro seserį Džeksono pusėn. Šis kariškas vardas neturėjo nieko bendra su švelniu Pjero vardu — jis dvelkė istorija ir suaugusiųjų pasauliu, bet dvynukai vienas dėl kito buvo pasiryžę padaryti viską.

— Visiems aišku, kad taip.

— Be abejo.

Kai galiausiai prašneko Lola, ji pirmiausia pasisuko į Pjerą, o baigdama sakinį atsigręžė į Džeksoną. Brioni šeimoje poniai Teilis niekuomet nebuvo tekę nieko sakyti abiem dukterims iš karto. Dabar Brioni pirmą kartą pamatė, kaip tai yra daroma.

— Arba jūs dalyvausite vaidinime, arba gausite į akį, o paskui aš dar pasikalbėsiu su tėvais.

— Jeigu tu mušiesi, tai mes pasiskųsime tėvams.

— Jūs dalyvausite vaidinime arba aš pasakysiu tėvams.

Tai, kad grasinimas kiek sušvelnėjo, regis, nesumažino jo jėgos. Pjeras ėmė čiulpti savo apatinę lūpą.

— Kodėl mes turėtume vaidinti? — šiame klausime slypėjo pasidavimas. Lola pamėgino pataisyti neklusnius plaukus.

— Atsimenate, ką sakė tėvai? Mes čia esame svečiai ir turime būti... nagi pabaikite. Kokie turime būti?

— Pa... klusnūs, — vienu balsu išstenėjo dvyniai neįprastą jiems žodį.

Lola atsisuko į Brioni ir nusišypsojo.

— Papasakok mums apie tavo pjesę.

Tėvai. Kad ir kokia visuotinė galia būtų užkoduota šiame žodyje, dabar ji pradėjo skeldėti arba jau buvo suskilusi, bet šito pripažinti juk negalėjai, ir teko priimti mestą iššūkį. Brioni staiga pasijuto nepatogiai dėl savo egoistiškos užmačios, nes jai nė į galvą nešovė, kad jos pusbroliai gali nenorėti vaidinti „Arabelos kančių“. Tačiau viduje jie jau kentėjo kančias, kiekvienas išgyveno savo asmeninę tragediją, nes, būdami svečiai šiuose namuose, jautėsi skolingi jų šeimininkams. Blogiau tai, kad Lola netiesiogiai davė suprasti, jog dalyvauti vaidinime jai taip pat yra pareiga, anaiptol ne malonumas. Minkštaširdžiai Kvinsiai paprasčiausiai pasidavė spaudimui. Tačiau Brioni niekaip negalėjo atsiginti nuo sunkios ir įkyrios minties, jog tai gali būti manipuliacija — galimas daiktas, Lola, pasinaudodama dvyniais kaip įrankiais, pasistengė išreikšti savo priešišką ar destruktyvų požiūrį. Brioni jautėsi nepatogiai. Ji buvo dviem metais jaunesnė už Lolą ir jautė, kaip jai trūksta šių dvejų metų rafinuotumo įgūdžių. Būsimasis vaidinimas staiga tapo tikra girnapuse po kaklu.

Ilgokai vengdama Lolos žvilgsnio, ji ėmė dėstyti pjesės idėją, ir taip aiškinant jai vis ryškiau ėmė regėtis jos absurdiškumas. Ji jau nebeturėjo įkvėpimo pasakoti pusbroliams apie pirmosios nakties jaudulį.

Kai tik ji baigė, Pjeras pareiškė:

— Aš noriu būti grafas. Noriu būti blogasis.

Džeksonas paprastai ir natūraliai pridūrė:

— Aš būsiu princas. Aš visuomet esu princas.

Ji galėjo juos apkabinti ir, prisitraukusi prie savęs, pabučiuoti jų mažus veidelius, tačiau tepasakė:

— Gerai.

Lola nukėlė koją nuo kojos, išlygino suknelę ir atsistojo, lyg ruošdamasi išeiti. Po liūdesį ar nuolankumą išreiškiančio atodūsio ji prabilo:

— Manau, kadangi tu esi pjesės autorė, tu, suprantama, nori būti Arabela...

— Oi, ne, — paskubomis atsakė Brioni. — Ne. Visiškai ne.

Ji pasakė „ne“, tačiau omenyje turėjo — taip. Be abejo, Arabelos vaidmenį buvo numačiusi sau. Jai nepatiko tas Lolos „kadangi“. Norėjo vaidinti Arabelą ne todėl, kad pati parašė šią pjesę, o todėl, kad kitokia mintis jai nė nedingtelėjo. Būtent Arabelos pavidalu ją turėjo išvysti Leonas. Ji tiesiog buvo Arabela.

Tačiau ji pasakė „ne“, ir Lola švelniai paklausė:

— Tokiu atveju ar neprieštarautum, jei jos vaidmenį atlikčiau aš? Manau, jog galiu jį atlikti labai gerai. Iš tikrųjų iš mūsų dviejų...

Ji nebaigė sakinio, ir Brioni spoksojo į ją, niekaip neįstengdama nuo savo veido nuvyti pasibaisėjimo šešėlio ar pro lūpas išspausti žodžio. Suvokė, kad jos vaidmuo slysta jai iš rankų, bet nesugalvojo nieko, ką galėtų pasakyti, jog jį susigrąžintų. Į Brioni tylą Lola sureagavo įvardydama dar vieną savo privalumą:

— Praėjusiais metais ilgai sirgau, todėl aš galėčiau puikiai suvaidinti šį vaidmenį.

Ji galėtų? Brioni, be abejo, negalėjo varžytis su vyresne mergina. Neišvengiamos netekties pojūtis temdė jos sąmonę.

Vienas iš dvynukų išdidžiai pareiškė:

— Be to, tu dalyvavai mokyklos dramos būrelyje.

Kaip ji galėjo jiems paaiškinti, kad Arabela nėra strazdanota? Jos oda blyški, plaukai juodi, o mintys — Brioni mintys! Tačiau kaip ji galėjo atstumti pusseserę, atvykusią į svečius iš tokios tolybės ir dar tokiu metu, kai iš jos šeimos liko griuvėsiai? Lola skaityte skaitė jos mintis ir metė savo paskutiniąją kortą, neatremiamą kozirių tūzą.

— Pasakyk „taip“. Tai man bus vienintelis džiugus įvykis per daugelį mėnesių.

Taip. Nesugebėdama šio žodžio prastumti pro lūpas, Brioni tepajėgė linktelėti galva. Tai darydama, pajuto, kaip ją persmelkė susinaikinimo virpulys ir tamsiais raibuliais pasklido po kambarį. Jai norėjosi bėgti, pulti veidu į lovą savo kambaryje ir, mėgaujantis begėdišku akimirkos aštrumu, eiti priežasčių grandine atgal iki tos vietos, kur prasidėjo žlugimas. Jai reikia pabūti užmerktomis akimis, kad visu ryškumu suvoktų, ką prarado, ir prisitaikytų prie naujų sąlygų. Ne tik mąstyti apie Leono atvykimą, bet ir susitaikyti su tuo, kad senovinė persiko ir kreminės spalvos suknelė, kurią motina jai surado specialiai Arabelos vestuvių ceremonijai, dabar turės būti atiduota Lolai. Argi galėjo jos motina nepasistengti dėl savo dukros, kuri ją visą gyvenimą taip mylėjo? Kai pamėgino įsivaizduoti, kaip Lolos liemenį apgaubia Brioni skirta ir jai puikiai tinkanti suknia, kai mintyse išvydo negyvą šypseną savo motinos lūpose, ji pajuto, kad tą akimirką jai beliks viena — bėgti kur akys veda, apsigyventi kokiame šabakštyne, misti uogomis ir su niekuo nesikalbėti, kol vieną žiemos rytą ją suras barzdotas eigulys susirietusią į kamuolėlį, gražią ir negyvą, basą, o gal avinčią raudonais dirželiais suvarstytais baltais baleto bateliais...

Savęs apgailėjimas reikalavo viso dėmesio — tik vienumoje ji jautėsi pajėgi įsijausti į širdį draskančias situacijos detales. Tačiau jos sutikimo akimirką — kaip paprastai vienu kaukolės linktelėjimu galima pakeisti savo gyvenimą! — Lola paėmė Brioni rankraščių pluoštą nuo grindų, o dvyniai nušoko nuo kėdžių ir nusekė paskui seserį į vaikų kambario vidurį, kurį Brioni dar vakar iškraustė. Ar ji sugebės dabar imti ir išeiti iš kambario? Lola žingsniavo prispaudusi delną prie kaktos ir promurmiais skaitė pirmąsias prologo frazes. Ji pareiškė, kad gera pradžia — pusė darbo, ir, paskyrusi dvyniams Arabelos tėvų vaidmenį, ėmė jiems aiškinti pjesės įžangą, atrodo, žinodama ir suprasdama viską, ką galima žinoti ir suprasti apie šią sceną. Lolos perimtas vadovavimas buvo negailestingas ir nepaliko vietos netgi Brioni savigailai. Jai nepatikėtas netgi Arabelos motinos vaidmuo. Akivaizdu, dabar pats laikas išnykti iš čia ir savojo kambario prietemoje kristi kniūbsčiai į lovą. Tačiau Lola trykšte tryško energija ir akivaizdžiai ignoravo viską, kas nesusiję su repeticija. Brioni suvokė, kad jos jausmai liks netgi nepastebėti, ką jau kalbėti apie tai, jog Lolai jie sukeltų bent menkiausią kaltės pojūtį. Ši mintis jai suteikė jėgų pasilikti kambaryje.

Savo maloniame ir gerai apsaugotame gyvenime Brioni niekuomet nebuvo patyrusi tiesioginių prieštaravimų. Dabar ji suprato: tai tas pat, kaip nerti į baseiną birželio pradžioje. Tereikia prisiversti, ir... Ji nulipo nuo aukštakėdės ir nuėjo ten, kur stovėjo jos pusseserė. Širdis stipriai daužėsi, spaudė paširdžius.

Ji paėmė pjesę iš Lolos ir pasakė labiau įtemptu ir stipresniu nei paprastai balsu:

— Jei tu esi Arabela, aš būsiu direktorė, labai dėkui, ir skaitysiu prologą pati.

Lola strazdanota plaštaka prisidengė burną.

— At-leisk! — sušuko ji. — Aš paprasčiausiai norėjau viską išjudinti iš mirties taško.

Brioni nežinojo, kaip reaguoti, tad pasisuko į Pjerą ir pasakė:

— Tu neatrodai labai panašus į Arabelos motiną.

Pasipriešinimas Lolos vaidmenų paskirstymui ir jo sukeltas berniukų juokas grąžino pašlijusią galios pusiausvyrą. Lola demonstratyviai patraukė kaulėtais pečiais ir, nuėjusi prie lango, įsižiūrėjo kažkur į tolį. Galimas daiktas, ji pati kovojo su pagunda dingti iš kambario.

Nors dvyniai ėmė juokais stumdytis tarpusavyje, o jų sesuo apsimetė, jog jai įsiskaudėjo galvą, repeticija vis dėlto prasidėjo. Tyla, kurioje nuskambėjo Brioni prologas, buvo įtempta.

Istorija šita apie spontaniškąją Arabelą,

Kurią pasiviliojo svietą perėjęs tipelis.

Tėveliai sielvartavo, kai vyriausioji dukra

Be jų leidimo spruko iš namų į Istburną...

Su žmona prie šalies Arabelos tėvas atsistojo prie savo dvaro kaltinių geležies vartų, pirmiausia maldaudamas dukterį dar apmąstyti savo sprendimą, galiausiai, apimtas nevilties, įsakydamas jai pasilikti. Priešais jį stovėjo liūdna, bet atkakli herojė, šalia jos — grafas, o jų žirgai, pririšti prie ąžuolo, žvengė ir kasė kanopomis žemę, nekantraudami leistis į kelią. Tėvo švelniausi jausmai dukrai turėjo priversti jo balsą suvirpėti, sakant šiuos žodžius:

Mano brangioji, tu esi jauna ir miela,

Tačiau nepatyrusi, ir nors manai,

Kad pasaulis yra po tavo kojomis,

Jis gali sukilti ir tave sutraiškyti.

Brioni užėmė savo padėtį. Ji paėmė Džeksoną už rankos, Lola ir Pjeras stovėjo už keleto pėdų nuo jų, taip pat susikibę plaštakomis. Kai berniukų akys susitiko, jiedu sukikeno. Mergaitės sureagavo tildomu šnypštimu. Nesklandumų jau ir taip buvo gana, bet bedugnę, skiriančią jos spektaklio idėją nuo tikrovės, Brioni ėmė suvokti tik tuomet, kai Džeksonas ėmė skaityti iš savo lapo buku monotonišku balsu, tarytum lape surašyti žodžiai būtų mirusiųjų sąrašas, ir niekaip nesugebėjo tinkamai ištarti žodžio „nepatyrusi“, kad ir kiek kartų mergaitės jam jį kartojo, o paskutiniąją savo teksto eilutę: „Jis gali sukilti ir tave sutraiškyti“ — apskritai paliko neperskaitytą. Lola savo tekstą skaitė švariai ir tiksliai, bet atmestinai, kartkartėmis nusijuokdama iš jai kylančių asociacijų ir akivaizdžiai nusiteikusi pademonstruoti, kad jos beveik suaugusio žmogaus protas visą pjesės audinį mato kiaurai. Taip jie ir repetavo — Brioni ir jos giminaičiai iš šiaurės — visą pusvalandį, kaskart negailestingai niokodami Brioni kūrinį, todėl Brioni su palengvėjimu atsiduso, kai į kambarį įėjusi jos vyresnioji sesuo paragino dvynukus eiti maudytis. 2

Iš dalies dėl jaunystės, iš dalies dėl to, kad ši diena buvo nepaprasta, o iš dalies dėl to, kad jai verkiant norėjosi užtraukti dūmą, Sesilija Teilis, nešina gėlėmis, beveik ristele skubėjo takeliu, vingiuojančiu palei upę. Apjuosęs seną baseiną su apsamanojusių plytų kraštu, takelis suko į ąžuolų giraitę. Sesiliją skubino ir per poilsio savaites po baigiamųjų egzaminų sukaupta energija. Jos gyvenimas visą tą laiką stovėjo vietoje, ir tokia skaisti diena kaip ši viduje kėlė kažkokį desperatišką jaudulį ir nekantrumą.

Vėsi medžių paunksnė atgaivino įkaitusią odą, o įmantrūs kamienų siluetai kerėjo ir žavėjo. Praėjusi geležinius vartelius ir už žemos tvorelės pasislėpusius rododendrų krūmus bei įveikusi atvirąją parko dalį, parduotą vienam vietos fermeriui ganyklai, ji sustojo prie fontano — dvigubai sumažintos Berninio „Tritono“, esančio Romos Barberinio aikštėje, kopijos — atraminės sienos.

Raumeninga figūra, patogiai sėdinti ant didžiulio kiaukuto, pro savo konchą tesugebėjo išspausti tik kokių dviejų colių vandens čiurkšlę. Spaudimas buvo toks menkas, kad vanduo krito atgal ant figūros galvos, tekėjo garbanomis ir galingos nugaros grioveliu — jo tekėjimo vietą žymėjo žvilgantis tamsžalis ruožas. Svetimame šiaurietiškame krašte Tritonas akivaizdžiai jautėsi tremtinys, bet ryto saulės šviesoje vis viena atrodė nuostabus, kaip ir keturi delfinai, lenktais kraštais remiantys kiaukutą, ant kurio sėdėjo Tritono figūra. Ji dirstelėjo į delfinų žvynus, kurių šie gyvūnai šiaip jau neturi, ir į Tritono šlaunis, o paskui atsigręžė dvaro link. Artimiausias kelias į svetainę kerta pievelę ir terasą, o į vidų lįsti tektų pro pravirus prancūziškus langus. Tačiau palei erškėtrožių gyvatvorę ant kelių klūpojo ir, matyt, ravėjo piktžoles jos vaikystės draugas ir universiteto bendrakursis Robis Turneris, o įsivelti su juo į pašnekesį ji nenorėjo. Bent jau ne dabar. Nuo pat tos dienos, kai čia sugrįžo, kraštovaizdžio formavimas buvo jo didžiausia aistra, išskyrus dar vieną: sklido kalbos, kad jis ketina stoti į medicinos koledžą — šis žingsnis, baigus literatūros studijas, atrodė gana pretenzingas. Ir ganėtinai arogantiškas, nes studijas finansuoti turėtų jos tėvas.

Ji įmerkė gėles į fontano baseiną, kuris buvo natūralaus dydžio, toks pat, kaip Barberinio aikštėje, gilus bei šaltas, ir išvengė susitikimo su Robiu paskubomis apeidama namą bei įsmukdama į vidų pro pagrindinį įėjimą. Džiaugdamasi, kad pavyko, ji dar keletą minučių pastoviniavo prie durų. Ryto saulės šviesa, kaip ir bet kokia kita, negalėjo neišryškinti bjaurios Teilisų dvaro pastato architektūros — tai buvo kokių keturiasdešimties metų senumo, ryškiai oranžinių plytų, neproporcingai platus ir neskoningai prabangus gotikinis statinys, kuris Pevsnerio ar vieno iš jo kolegų straipsnyje buvo apkaltintas kaip neišnaudotų galimybių tragedija, o vieno iš jaunesnių moderniosios mokyklos atstovų — kaip „begėdiška banalybės manifestacija“. Senasis pastatas čia stovėjo iki devyniolikto amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos, kol jį sunaikino gaisras. Išliko tik dirbtinis ežeras su sala, į kurią veda du akmeniniai tiltai, o per juos eina kelias į dvarą. Dar išliko aptrupėjusių plytų koplyčia tvenkinio saloje. Naująjį dvarą pastatė Sesilijos senelis, kuris užaugo virš savo tėvo, prekiautojo geležimi, krautuvėlės ir gerokai padidino giminės turtą užpatentuodamas daugybę įvairiausių spynų, sklendžių, skląsčių ir velkių. Pastate senelis įkūnijo savo skonį — viskas turi būti sunku, saugu ir funkcionalu. Tačiau atsukus tam pastatui nugarą ir žvelgiant į kelią, šalia kurio plačiašakių medžių pavėsyje gromuliavo fryzų veislės karvių banda, vaizdas buvo ganėtinai gražus, jame tvyrojo amžinos ramybės dvasia. Tačiau ramybė merginai buvo svetima, ir šis vaizdas sustiprino jos ryžtą namie ilgai neužsibūti.

Įžengusi į vidų, ji greitai perbėgo baltomis ir juodomis plytelėmis šachmatiškai išklotą koridorių — kokie pažįstami jo aidintys laiptai, koks įkyrus ir nusibodęs šis garsas — ir, sulaikiusi kvapą, sustingo svetainės tarpduryje. Šalti lašai, varvantys nuo netvarkingos oleandrų, ožrožių ir irisų puokštės ant sandalais apautų kojų, pataisė nuotaiką. Vaza, į kurią turėjo būti pamerkta puokštė, stovėjo ant amerikinės vyšnios staliuko tiesiai priešais kiek pravirus prancūziškus langus. Žiūrint iš pietryčių pusės, ant jos atsispindėjo melsvi lygiagretainiai, prasiveržę pro dulsvai mėlynos užuolaidos plyšius. Merginos kvėpavimas sulėtėjo, o noras užtraukti dūmą dar labiau sustiprėjo. Tačiau ji vis dar stoviniavo tarpduryje, užkerėta reginio tobulumo — trys išblukusios gilios sofos, išdėstytos aplinkui beveik naują gotišką židinį, prie kurio stovėjo keletas žieminių viksvuolių puokščių, negrotas ir nederintas klavesinas ir nenaudota raudonmedžio pakyla, sunkaus aksomo užuolaidos, laisvai surištos oranžinėmis ir mėlynomis spurguotomis virvėmis. Jos buvo užtrauktos tik iš dalies, ir pro tarpus buvo matyti giedras dangus, geltonai ir pilkai mirguliuojanti terasa, kurioje tarp grįstų takelių žydėjo ramunėlės ir skaisteniai, bei keletas pakopų, vedančių žemyn į pievelę, kurios pakraštyje tebedirbo Robis ir kuri driekėsi iki pat Tritono fontano.

Viskas — upė ir gėlės, bėgimas, tai, ką ji retai darydavo šiomis dienomis, subtiliai gruoblėti ąžuolų kamienai, kambarys aukštomis lubomis, vazoje atsispindinti šviesos geometrija, pamažu rimstantis pulsas ausyse — visa tai jai buvo malonu ir sykiu savotiškai svetima. Tuo pat metu juto ir sąžinės priekaištus. Ji grįžo iš Kembridžo ir jautėsi skolinga šeimai, užsiėmusiai verslo plėtotės reikalais. Tačiau tėvas buvo likęs mieste, o motina, kai nesirūpindavo savo migrena, jai atrodė susvetimėjusi, kartais netgi pabrėžtinai nedraugiška. Sesilija nešiojo padėklus su arbata į motinos kambarį, kuris buvo toks pat bohemiškas kaip ir josios, tikėdamasi, kad vieną sykį tarp jų išsirutulios draugiškesnis pokalbis. Tačiau Emilija Teilis kalbėdavo tik apie smulkius buities darbelius arba tylėdama atsišliedavo į pagalves, o jos veido išraiška prieblandoje pasidarydavo nebeįžiūrima. Savo puodelį arbatos abi išgerdavo tyloje. Brioni nuo jos taip pat nutolusi ir paskendusi kūrybinėse fantazijose — tai, kas anksčiau atrodė greitai praeisiantis užsidegimas, tapo nuolatine manija. Sesilija tą rytą juos matė ant laiptų, — savo jaunesniąją seserį su pusbroliais ir pussesere. Vargšeliai, vos vakar atvyko, o dabar prakaituoja repetuodami pjesę, kurią Brioni norėjo parengti šiam vakarui, kai sulauks atvykstant Leono su draugu. Laiko be galo mažai, o vieną iš dvynių už kažkokį nusižengimą Betė pristatė plauti indų. Sesilija nebuvo linkusi jiems talkinti — pernelyg karšta, be to, ji neabejojo, kad visas šis sumanymas vis viena pasibaigs nuviliančia sumaištimi. Brioni per daug iš viso to tikisi. Nė vienas, o ypač dvynukai, nėra pajėgūs suvokti jos karštligiškos vaizduotės viražų.

Sesilija žinojo, kad ji negali ir toliau švaistyti laiko savo bohemiško kambario narve, vis taip pat gulėdama ant lovos cigaretės dūmų debesyse, užtirpusios rankos delnu parėmusi smakrą ir skaitydama Ričardsono „Klarisą“. Ėmėsi nagrinėti savo šeimos medį, bet iš tėvo pusės, bent jau iki to laiko, kai jos prosenelis atidarė kuklią geležies reikmenų parduotuvę, jos protėvių šaka beviltiškai nugrimzdusi žemdirbystės liūne, be to, vyriškojoje linijoje buvo keistai ir įtartinai pasikeitusių pavardžių, o santuokos neregistruotos parapijos bažnyčios knygose. Sesilija negalėjo čia pasilikti — žinojo, kad turi kurti planus ir imtis veiklos, bet dienos bėgo, o ji nieko nedarė. Galimybių esama įvairių, bet visos vienodai neskubios. Savo sąskaitoje ji turėjo šiek tiek pinigų, kurių pakaktų pusėtinai pragyventi kokius metus. Leonas nuolat atakavo ją kvietimais paviešėti pas jį Londone. Draugai iš universiteto siūlėsi padėti susirasti darbą — be abejo, kokį nors banalų ir neįdomų, bet bent jau garantuojantį jai nepriklausomybę. Iš motinos pusės turėjo įdomių dėdžių ir tetų, kurie visuomet maloniai ją priimdavo. Tarp jų Hermioną, Lolos ir berniukų motiną, kuri netgi dabar buvo Paryžiuje su meilužiu, dirbančiu bevieliame telegrafe.

Nė vienas iš artimųjų pernelyg nesistengė sulaikyti Sesilijos namuose ir, aišku, niekas nesijaudintų, jeigu ji susiruoštų išvykti. Ją čia laikė ne sąstingis ar apatija — neretai nenustygdavo vietoje iki nervinio išsekimo. Paprasčiausiai malonu jausti, jog ji yra reikalinga. Kartkartėmis mergina save įtikinėdavo, kad ji čia būna dėl Brioni arba norėdama padėti motinai, arba dėl to, kad tokia ilgalaikė viešnagė namuose jau paskutinė ir todėl ji norinti ją užtęsti kiek galima ilgiau. Tačiau pati mintis apie kraunamus į lagaminą daiktus ir kelionę į rytinį traukinį jai atrodė atgrasi. Išvykti tam, kad išvyktum. O pasilikti čia, šioje nusibodusioje ir sykiu patogioje aplinkoje, buvo savotiška savibaudos forma, sumišusi su malonumu ar bent jau jo laukimu. Ji įsivaizdavo, kad jeigu išvyks, atsitiks kažkas bloga arba, dar blogiau, kažkas gera — tai, ko ji negali sau leisti nepatirti. Beje, dar buvo Robis, kuris ją erzino iš tolo rodomu prieraišumu, bei jo didingi planai, kuriuos, aišku, teiksis aptarinėti tik su jos tėvu. Jiedu pažinojo vienas kitą nuo septynerių metų, ir ją nervino tai, kad kalbantis tarp jų tvyrodavo kažkokia neįvardijama įtampa. Nors jautė, kad tai daugiausia jo kaltė, sykiu žinojo, kad prieš išvykstant reikia išsklaidyti šią įtampą.

Pro pravirus langus skverbėsi nestiprus karvių mėšlo kvapas, kuris čia tvyro visuomet, išskyrus gal tik šalčiausias dienas, ir yra labiausiai juntamas ką tik atvykus. Robis buvo palikęs savo kastuvėlį ir dabar stovėdamas sukosi suktinę, palikimą iš komunistų partijos manijos laikų, kito susižavėjimo šaltinio, užmesto sykiu su antropologija bei svajone pėsčiomis nukeliauti iš Kalė į Stambulą. Sesilija prisiminė, kad jos pačios cigaretės yra dviem aukštais aukščiau, jos kambaryje, kažkurioje kišenėje.

Žengė gilyn į kambarį ir pamerkė gėles į vazą. Kažkada ši vaza priklausė dėdei Klemui, kurio laidotuves, arba tiksliau — perlaidojimą, baigiantis karui ji dar puikiai prisiminė: štai į kaimo bažnyčios šventorių atrieda lafetas su karstu, apklotu pulko vėliava. Pakelti kardai, trimitai prie kapo duobės, pagaliau tai, kas penkerių metų vaikui įsiminė labiausiai, — ašaros tėvo akyse. Klemas jo vienintelis brolis. Ta istorija, kai jis įsigijo šią vazą, buvo aprašyta viename iš paskutiniųjų laiškų, kuriuos jaunasis leitenantas parašė į namus. Jis buvo prancūzų sektoriaus ryšių tarnybos karininkas ir prieš pat subombardavimą sugebėjo organizuoti mažo miestelio, esančio į vakarus nuo Verduno, evakuaciją. Išgelbėta apie penkiasdešimt moterų, vaikų ir senelių. Vėliau meras ir kiti pareigūnai nuvedė dėdę Klemą per miestelį prie pusiau sugriauto muziejaus. Iš sudaužytos stiklinės spintos buvo išimta ši vaza ir kaip padėkos ženklas įteikta jam. Atsisakyti jis negalėjo, kad ir kaip būtų nepatogu kariauti su Meiseno porceliano vaza po pažastimi. Po mėnesio vaza saugumo sumetimais palikta vieno ūkininko gyvenamajame name. Vėliau, kai pasitaikė proga būti netoliese, leitenantas Teilisas naktį perbrido patvinusią upę, pasiėmė vazą ir sugrįžo į dalinį. Paskutinėmis karo dienomis jis buvo išsiųstas patruliuoti pavojingoje zonoje ir patikėjo vazą pasaugoti draugui. Leitenantui žuvus, vaza atsidūrė pulko štabe, o į Teilisų namus atkeliavo po dėdės Klemo laidotuvių tik praėjus keletui mėnesių.

Dirbtinai komponuoti lauko gėlių puokštės ji nesirengė. Jos pačios suranda reikiamą simetriją, ir akivaizdu, kad pernelyg proporcingai išdėstyti oleandrai bei vilkdalgiai tik pablogins bendrą įspūdį. Keletą minučių dėliojo gėles taip, kad jos atrodytų kuo natūraliau, t. y. kuo chaotiškiau. Tuo pat metu svarstė, eiti pas Robį ar neiti. Tai padėtų išvengti būtinybės lipti laiptais aukštyn ir knaisiotis po kišenes cigaretės. Tačiau ji jautėsi nepatogiai, suplukusi, todėl buvo linkusi pasitikrinti savo išvaizdą prieš didelį veidrodį paauksuotais rėmais, kabantį virš židinio. Tačiau jei Robis dabar atsisuktų — šiuo metu jis rūkydamas stovėjo nugara į pastatą, — tikrai ją pamatytų. Pagaliau baigė tvarkyti puokštę ir atsitraukė tolėliau nuo lango. Dabar jos brolio draugas Polas Maršalas patikės, kad gėlių puokštė buvo paprasčiausiai nerūpestingai pamerkta į vazą — taip pat nerūpestingai, kaip ir suskinta. Ji žinojo, kad kvailystė šitaip tvarkyti gėles prieš įpilant į vazą vandens — tačiau negalėjo atsispirti tokiam norui. Juk toli gražu ne viską žmonės daro pagrįstai ir logiškai, ypač būdami vieni. Motina norėjo, kad svetainę papuoštų šviežių gėlių puokštė, ir Sesilija su malonumu įvykdė šį jos pageidavimą. Vandens reikėjo eiti į virtuvę. Tačiau ten sukinėjosi Betė, kuri ruošėsi gaminti vakarienę, be to, buvo itin prastai nusiteikusi. Į ją pažvelgęs susigūžtų ne tik mažas berniukas, kaip kad Džeksonas ar Pjeras, bet ir kiekvienas, atėjęs į pagalbą neprašytas. Netgi svetainėje girdėti pikti šūkčiojimai ir prikaistuvio, neįprastai trankiai nuleidžiamo ant dujinio degiklio, žvangesys. Jeigu dabar ten įeitų, jai tektų atsidurti įtampos lauke tarp nedidelio motinos prašymo ir sprogimui artimos Betės sąmonės būsenos. Neabejotinai geriau išeiti į lauką ir vandens pasisemti baseine.

Kadaise paauglystės metais vienas Sesilijos tėvo draugas, kuris dirbo Viktorijos ir Alberto muziejuje, buvo atvykęs apžiūrėti šios vazos ir pareiškė, kad ji išties labai vertinga. Tai gryniausias Meiseno porcelianas, didžiojo meistro Horoldto darbas, pagaminta 1726 metais. Tikriausiai kadaise ši vaza buvo karaliaus Augusto nuosavybė. Nors laikoma, kad vaza verta daugiau nei visi kiti daiktai Teilisų namuose paimti kartu (tai buvo daugiausia menkavertis šlamštas, surinktas Sesilijos senelio), Džekas Teilisas norėjo, kad ji būtų naudojama, taip pagerbiant jo brolio atminimą. Nereikia jos įkalinti stiklinėje spintoje. Jo motyvas toks — jeigu vaza pergyveno karą, ji pergyvens ir Teilisus. Žmona tokiam požiūriui neprieštaravo. Nepaisant didelės vazos vertės ir su ja siejamų prisiminimų, Emilija Teilis ne itin ją mėgo. Ant jos tradiciniu stiliumi nutapytos mažos kinų figūrėlės, susispietusios aplink stalą sode su dekoratyviais medžiais ir neįtikėtinų pavidalų paukščiais, atrodė pernelyg rafinuotos. Apskritai ją erzino įvairios kiniško stiliaus detalės ir atributai. Sesilija šiuo požiūriu neturėjo tvirtos nuomonės, bet kartkartėmis pagalvodavo, kiek už šią vazą būtų galima nuplėšti aukcione. Vaza buvo gerbiama ne už meistriškas įvairiaspalves Horoldto tapytas figūrėles, ne už mėlynų ir auksinių gijų raizginį bei lapiją, bet pirmiausia kaip paminklas dėdei Klemui ir toms gyvybėms, kurias jis išsaugojo, upei, kurią perbrido tą vidurnaktį, ir pagaliau jo žūčiai, ištikusiai likus vos savaitei iki karo pabaigos. Vazoje pamerktos gėlės, ypač lauko, visiems atrodė tinkamiausias būdas išreikšti pagarbą dėdei Klemui.

Sesilija abiem delnais suėmė vėsų porcelianą ir koja pastūmė prancūzišką langą, kad šis prasivertų plačiau. Kai įžengė į saulės nutviekstą kiemą, ją švelniai apglėbė saulėje įkaitusio akmens aromatas. Virš fontano skraidė dvi kregždės, o iš didžiulio Libano kedro orą skardeno aštri pilkosios pečialindos giesmė. Švelniame vėjelyje sūpavosi gėlės, kurios kuteno jai veidą žengiant terasa ir atsargiai lipant gruoblėtais laiptais iki pat žvyruoto takelio. Išgirdęs jos žingsnius, Robis staiga atsisuko.

— Buvau užsisvajojęs, — pasiaiškino.

— Ar nesusuktum man vienos savo bolševikiškos cigaretės?

Jis numetė šalin savo cigaretę, paėmė skardinę, gulinčią ant pievelėje numesto švarko, ir drauge su Sesilija nuėjo fontano link. Kurį laiką žingsniavo tylėdami.

— Puiki diena, — pagaliau pratarė ji atsidūsėjusi.

Jis pažvelgė į ją susidomėjęs ir įtariai. Kažkas tarp jų buvo, ir netgi ji turėjo sau pripažinti, kad nuvalkiota pastaba apie orą nuskambėjo perversiškai.

— Kaip „Klarisa“? — paklausė jis, žiūrėdamas į savo pirštus, sukančius suktinę.

— Nuobodybė.

— Nereikia taip sakyti.

— Aš norėčiau, kad veiksmas rutuliotųsi greičiau.

— Jis ir rutuliojasi. Ir kuo toliau, tuo darosi įdomesnis.

Jiedu žingsniavo vis lėčiau ir lėčiau, kol galiausiai sustojo, kad Sesilija galėtų pati pabaigti savo suktinę.

— Aš jau geriau kasdien skaityčiau Fildingą, — pasakė ši.

Ji jautė pasakiusi kvailystę. Robis žvelgė kažkur į šalį skersai parką, pro karvių bandą į ąžuolų giraitę palei upę ir tą pačią giraitę, pro kurią ji rytą buvo prabėgusi. Galimas daiktas, vaikinas mano, jog ji su juo kalba kažkokiomis užkoduotomis užuominomis, įtaigiai perteikdama savo polinkį į juslingumą. Tai, be abejo, netiesa, ir ji sutrikusi nežinojo, kaip jam padėti susigaudyti šioje situacijoje. Merginai patiko jo akių rainelės, nesusiliejančių oranžinių ir žalių dėmelių mišinys, dar ryškesnis skaisčioje saulės šviesoje. Jai patiko ir aukštas jo ūgis. Tai buvo įdomus vyro, inteligencijos ir aukšto ūgio derinys. Sesilija įsikando cigaretę, o jis brūkštelėjo degtuką.

— Žinau, ką tu nori pasakyti, — pasakė jisai, jiedviem žingsniuojant likusius keletą jardų iki fontano. — Fildingas yra gyvybingesnis, bet psichologine plotme, palyginti su Ričardsonu, jis storžievis.

Sesilija pastatė vazą šalia grubių akmeninių laiptų, kylančių į akmeninį fontano baseiną. Šiuo metu mažiausiai norėjo studentiškos diskusijos apie aštuoniolikto šimtmečio literatūrą. Ji anaiptol nemanė, kad Fildingas yra storžievis arba kad Ričardsonas — puikus psichologas, bet nesileido įtraukiama į diskusiją ir neketino pradėti atakuoti bei svaidytis apibrėžimais. Nuo viso to jau buvo pavargusi, o Robis diskutuojant sunkiai įveikiamas.

Tad nukreipdama kalbą, tarstelėjo:

— Šiandien atvyksta Leonas, ar girdėjai?

— Girdėjau gandus. Tai puiku.

— Jis atvažiuoja su draugu, Polu Maršalu.

— Tai tas šokolado milijonierius. O, ne! Ir tu skini jam gėles!

Mergina nusišypsojo. Argi jis apsimeta demonstratyviai pavyduliaująs, slėpdamas, jog iš tikrųjų būtent taip ir yra? Ji jo nesuprato. Jiedu nutolo vienas nuo kito dar Kembridže. Kitaip buvo neįmanoma. Vėl teko keisti temą.

— Senis sako, kad tu ruošiesi tapti gydytoju.

— Taip, aš apie tai galvoju.

— Atrodo, tau patinka studentiškas gyvenimas.

Robis vėl žvilgtelėjo kažkur į šalį, bet šį kartą tik kokią sekundę ar dar trumpiau. Kai vėl atsigręžė į Sesiliją, jai pasirodė, kad jo veide šmėstelėjo susierzinimo šešėlis. Argi jos žodžiuose pajuto panieką? Ji dar kartą įsižiūrėjo jam į akis. Žalios ir oranžinės dėmelės, kažkas panašaus į granitą ar marmurą. Tačiau kai jis vėl prašneko, balsas buvo ramus ir malonus.

— Žinau, tu niekuomet to nemėgai, Sės. Tačiau kaip kitaip tapti gydytoju?

— Tai mano požiūris, ir tiek. Dar šešeri metai! Kam to reikia?

Robis neatrodė užsigavęs. Būtent ji šio vaikino draugijoje nesitvėrė savo kailyje ir stengėsi sukurti įtampą. Galiausiai tai pradėjo erzinti ją pačią.

Robis pasistengė rimtai atsakyti į jos klausimą.

— Niekas man neduos nuolatinio sodininko ir kraštovaizdžio tvarkytojo darbo. Aš nenoriu dirbti dėstytoju arba klerku kokioje nors valdiškoje įstaigoje. O medicina mane domina... — Vaikinas užsikirto, nes jam į galvą šovė kita mintis. — Klausyk, aš susitariau su tavo tėvu, jog jam skolą grąžinsiu. Mes taip sutarėme.

— Aš ne tai norėjau pasakyti!

Sesilija nustebo — kaip jis galėjo pagalvoti, jog ji kelia pinigų klausimą. Leptelėta netaktiškai. Jos tėvas finansavo visus Robio mokslus. Ar kas nors kada nors tam paprieštaravo? Iš pradžių merginai atrodė, kad prasimananti, bet jos tiesa — pastaruoju metu Robio manierose yra kažkas provokuojama. Kada tik įmanydamas, jis stengdavosi jai subtiliai įgelti. Štai prieš dvi dienas paskambino į duris — lyg ir nereikšmingas dalykas, bet jis visuomet galėjo nepranešęs vaikščioti po namus kur panorėjęs. Kai Sesilija nulipo žemyn, jis, stovėdamas anapus durų, garsiu ir anaiptol nefamiliariu balsu paklausė, ar ji negalinti jam paskolinti knygos. Tuo metu Poli ropomis plovė keramines prieškambario grindis. Robis surengė tikrą šou — nusiavė batus, nors šie anaiptol nebuvo purvini, paskui pasvarstęs nusimovė ir kojines, tik tada basas komiškai prastypčiojo drėgnomis grindimis. Visa tai — juos skiriančiai bedugnei pabrėžti. Jis vaidino skalbėjos sūnų, su pavedimu pasiųstą į dvarą. Jiedu drauge nuėjo į biblioteką, o kai jis susirado reikalingą knygą, ji pasiūlė dar pabūti ir išgerti kavos. Ir drovus vaikino atsisakymas — tiktai apsimetinėjimas. Jis buvo vienas iš labiausiai savimi pasitikinčių žmonių, kokių tik jai kada teko sutikti. Mergina neabejojo, kad Robis iš jos šaiposi. Atsilygindama jam, Sesilija išėjo iš bibliotekos, užlipo laiptais aukštyn, atsigulė į lovą su „Klarisa“ ir tylomis įniko skaityti knygą, jausdama, kaip jos susierzinimas tik didėja. Ji buvo žeminama arba baudžiama — ir nežinojo, kas yra blogiau. Baudžiama už tai, kad Kembridže priklausė skirtingam rateliui, už tai, kad nepasamdo motinai namų darbininkės, žeminama už savo žemą kilmę? Juk moterims kilmė apskritai neturi didelės reikšmės.

Nevikriai, nes vis dar laikė cigaretę, Sesilija pakėlė vazą ir pastatė ant baseino krašto. Būtų kur kas geriau, jeigu pirma išimtų gėles, bet ji pernelyg susierzinusi. Rankos buvo šiltos ir sausos, ir ji tvirtai suėmė jomis vazą. Robis tylėjo, bet iš jo veido išraiškos — priverstinės šypsenėlės lūpose — mergina galėjo spėti, jog jis jau apgailestauja dėl to, ką pasakė. Tačiau tai jai neteikė malonumo. Pagal tokį scenarijų įvykiai šiomis dienomis rutuliodavosi beveik kas kartą, kai jiedu susitikdavo. Arba vienas, arba kitas galiausiai pasijusdavo kaltas ir mėgindavo ištaisyti tai, kas pasakyta. Jų pokalbiai nebuvo nei spontaniški, nei stabilūs. Jie nesuteikdavo galimybės atsipalaiduoti. Ne — tai buvo slaptas baksnojimas adatėlėmis, slaptos gaudyklės, netikėti vingiai, verčiantys ją nekęsti savęs beveik taip pat stipriai kaip ir jo, nors Sesilijai ir nekilo abejonių, jog dėl visko kalčiausias jis. Ji nė truputėlio nepasikeitė, bet Robis — neabejotinai. Jis ėmė statyti pertvaras tarp savęs ir šeimos, kuri jam buvo nuoširdi ir suteikė, galima sakyti, viską. Vien jau dėl šios priežasties — tikėdamasi, jog jis atsisakys, ir numatydama savo būsimą nusivylimą — mergina nepakvietė Robio vakarienės. Jei jis nori išlaikyti atstumą, tebūnie taip.

Iš keturių delfinų, uodegomis remiančių kiaukutą, ant kurio sėdėjo Tritonas, artimiausiojo nuo Sesilijos plačiai pražioti nasrai buvo prižėlę samanų ir dumblių. Jo apvalūs akmeniniai akių obuoliai įvairių atspalvių žalios spalvos. Visi šiauriniai statulos paviršiai padengti melsvai žalsva patina, tad, žvelgiant iš tam tikrų vietų, ypač prietemoje, raumeningas Tritonas iš tiesų atrodė esąs giliai po vandeniu. Pagal Berninio sumanymą vanduo tikriausiai turėjo melodingai kristi nuo nelygių plataus kiaukuto kraštų į po juo esantį baseiną. Tačiau spaudimas buvo per mažas, todėl menkutės srovelės, be garso aptekėdamos kiaukuto briauną, lindo po juo ir tekėjo žemyn šen bei ten kybančiomis dumblių kasomis, primenančiomis stalaktitus klinčių oloje. Vanduo baseine buvo skaidrus, o jo gylis daugiau nei trys pėdos. Dugnas iš blyškiai kreminio akmens, ant kurio susikryžiuodamos žaidė įvairiausios figūros — bangelių ir saulės šviesos lūžio vandenyje sukeltas efektas.

Sesilija ketino pasilenkti virš parapeto ir, prilaikydama gėles vazoje, šonu palenkti ją prie vandens. Šiuo momentu Robis, norėdamas sušvelninti įtampą, pasistengė įsiteikti.

— Leisk man, — pratarė, ištiesdamas ranką. — Aš ją prisemsiu, o tu palaikyk gėles.

— Ačiū, galiu ir pati, — atšovė ji, laikydama vazą virš baseino.

— Palauk, aš ją jau laikau, — neatlyžo vaikinas, tvirtai suimdamas vazą rodomuoju pirštu ir nykščiu. — Tavo cigaretė sušlaps. Išimk gėles.

Šiam paliepimui jis pasistengė suteikti vyriško įsakmumo. Būtent tai ją paskatino dar tvirčiau įsikibti į vazą. Mergina neturėjo nei laiko, nei noro aiškinti, kad į vandenį panardintos gėlės atrodys natūraliau, o būtent natūralumo ji ir siekė. Tvirtai suspaudusi vazą, ji visu kūnu pasisuko nuo jo į šalį. Tačiau jis nebuvo taip lengvai pajudinamas. Pasigirdo triokštelėjimas, kaip kad lūžtant sausai šakai, ir vazos kaklelio dalis liko jo rankoje, suskildama į du trikampius gabalėlius. Jie nukrito į vandenį ir, kartu nusvirduliavę į dugną, sugulė tenai per keletą colių vienas nuo kito, mirguliuodami lūžtančios šviesos atšvaituose.

Sesilija ir Robis sustingo savo „kovos pozicijose“. Jų akys susitiko, ir tai, ką ji išvydo tulžingoje žalio sumišai su oranžiniu gelmėje, buvo ne išgąstis, ne kaltės atspindys, bet tam tikras iššūkis, gal net triumfas. Jai užteko proto pastatyti sudaužytą vazą ant baseino laiptelių prieš leidžiant sau suvokti to, kas įvyko, reikšmę. Žinojo, kad situacija yra verta pasimėgavimo, nes kuo rimtesni jos padariniai, tuo jie rimtesni pirmiausia Robiui. Merginos galvoje prašvilpė prisiminimai — žuvęs dėdė, brangus jos tėvo brolis, niokojantis karas, slaptas dėdės persikėlimas per upę, jo didvyriškumas ir gerumas, neįkainojama vazos vertė, šimtmečiai, per kuriuos driekiasi šios vazos istorija nuo pat genialiojo Horoldto ir kitų naujai porcelianą atradusių arkanistų meistriškų rankų prisilietimų...

— Idiote tu! Žiūrėk, ką padarei.

Robis pažvelgė į vandenį, vėl į ją ir paprasčiausiai, papurtęs galvą, pakėlė ranką ir prisidengė burną. Šiuo gestu prisiėmė visišką atsakomybę, bet šią akimirką mergina jo neapkentė už, jos nuomone, visiškai netinkamą reakciją. Vaikinas vėl pažvelgė į baseiną ir atsiduso. Akimirksnį jam pasirodė, kad Sesilija gali atbula užlipti ant šalia stovinčios vazos, tad nieko nesakydamas, mostelėjo jos link. Paskui ėmė sagstytis savo marškinių sagas. Ji kaipmat suprato, ką Robis rengiasi daryti. Tai buvo nepakenčiama. Jis atėjo į jų namą ir demonstratyviai nusiavė batus bei kojines — gerai, ji jam parodys. Mergina bloškė į šalį sandalus, atsisagstė ir nusimetė palaidinę, nusimovė sijoną ir atsistojo ant baseino krašto. Jis stovėjo, įrėmęs rankas į strėnas, ir žiūrėjo, kaip ji vienais apatiniais lipa į baseiną. Atsisakymas jai padėti ir kaip nors mėginti taisyti padėtį, aišku, buvo jo bausmė. Jo bausmė buvo ir ledinis vanduo, nuo kurio užgniaužė kvapą. Ji sulaikė kvėpavimą ir panėrė galvą, tik palaidi plaukai liko draikytis vandens paviršiuje. Jo bausmė — jos kūną apkabinę lediniai vandens gniaužtai.

Kai po keleto sekundžių mergina atsistojo iki juostos vandenyje, abiejose rankose laikydama po vazos šukę, jis nebuvo toks kvailas, kad padėtų jai išlipti ant baseino krašto. Trapi balta nimfa, nuo kurios vanduo tekėjo nepalyginti įspūdingiau nei nuo raumeningojo Tritono, atsargiai paguldė abu gabalėlius šalia vazos. Tuomet ji greitai apsivilko, su vargu įsprausdama šlapias rankas į šilkinės palaidinės rankoves ir susikišdama į sijoną neužsagstytos palaidinės skvernus. Paskui pakėlė sandalus ir pasikišo juos po pažastimi. Kita ranka įsidėjo į kišenę vazos šukes ir pasiėmė pačią vazą. Sesilijos judesiai buvo staigūs, ji vengė su juo susitikti akimis. Jis paprasčiausiai neegzistavo, buvo ištremtas iš jos minčių, ir tai buvo bausmė jam. Vaikinas liko sutrikęs stovėti prie baseino ir kvailai spoksojo, kaip ji basa eina tolyn per veją, o patamsėję nuo vandens plaukai krinta jai ant pečių, vilgydami palaidinę. Tuomet pažvelgė į baseiną — gal ant dugno guli dar koks gabalėlis, kurio ji nepastebėjo. Tačiau ką nors įžiūrėti sunku, nes įsisiūbavęs baseino paviršius dar nebuvo nurimęs — atrodė, kad vandenį tebedrumsčia čia pasilikęs jos įniršis. Jis priglaudė delną prie vandens paviršiaus, lyg mėgindamas jį nuraminti. Tuo metu ji dingo namo viduje. 3

Prieškambaryje pakabintas plakatas skelbė, kad pirmasis „Arabelos kančių“ spektaklis įvyks vos po paros nuo pirmosios repeticijos. Tačiau ir spektaklio dieną jo autorei bei direktorei buvo nelengva rasti laiko susitelkti darbui. Kaip ir vakar vakare, problemų kilo surenkant aktorių kolektyvą. Naktį nepatiklusis Arabelos tėtušis Džeksonas prišlapino į lovą, — taip neretai nutinka rūpesčių kamuojamiems mažiems berniukams toli nuo namų — ir pagal dabartinės pedagogikos teorijos reikalavimus turėjo nešti savo paklodes bei pižamą žemyn į skalbyklą ir pats išsiskalbti rankomis, vadovaujamas Betės, kuriai nurodyta laikytis atokiau ir būti „kietai“. Tai berniukui nebuvo pateikta kaip bausmė, greičiau jau šios pedagogikos tikslas — įdiegti į jo pasąmonę, kad ateityje tokie suklupimai užtrauks panašius nemalonumus bei sunkias pareigas. Tačiau Džeksonas, stovėdamas prie didžiulės, jam sulig krūtine akmeninės prausyklės, į nugarą įsmeigtą rūstų Betės žvilgsnį suvokė kaip priekaištą ir smerkimą. Muilo putos šliuožė jo iškeltomis plikomis rankomis ir vilgė paraitytas rankoves. Šlapios paklodės buvo sunkios kaip negyvas šuo. Protą stingdė mintis, kad įvyko didžiulė katastrofa. Kartkartėmis patikrinti, kaip jam sekasi, žemyn nusileisdavo Brioni. Jai buvo uždrausta talkinti, o Džeksonas, aišku, nė sykio gyvenime nebuvo savo rankomis išskalbęs nė skudurėlio. Du skalbimai, begalė skalavimų ir ilgalaikis galynėjimasis su skalbinių gręžimo įtaisu, plius penkiolika minučių, kurias jis tirtėdamas sėdėjo virtuvėje už stalo su duona, sviestu ir vandens stikline, užėmė dvi valandas brangaus repeticijų laiko.

Betė Hardmanui, įėjusiam į virtuvę atsigaivinti nuo rytmečio karščio alaus bokalu, išdrožė, kad jai gana ir to, jog tenka per tokį karštį ruošti specialų kepsnį pietums, o čia dar dvi valandas reikėjo sugaišti su ką tik pasibaigusia auklėjimo procedūra. Ši procedūra, jos nuomone, buvusi per griežta — ji būtų pasitenkinusi keliais skambiais pliaukštelėjimais per minkštą vietą ir išskalbusi paklodes pati. Šis variantas būtų puikiai tikęs ir Brioni, nes rytinėms repeticijoms skirtas laikas nuėjo vėjais. Kai jos motina pati nusileido žemyn pažiūrėti, ar užduotis jau atlikta, visus nemalonaus įvykio dalyvius apėmė neišvengiama susitaikymo nuotaika, o ponios Teilis pasąmonėje sukirbėjo kaltės pojūtis, tad kai Džeksonas nedrąsiu balseliu paprašė, ar jis negalėtų nors truputėlį pasimaudyti kiemo baseine ir ar jo brolis negalėtų eiti katrų, šis noras buvo akimirksniu patenkintas, o Brioni prieštaravimai kilniaširdiškai atmesti, tarytum ji būtų buvusi ta vienintelė, kuri visą rytą kamavo bejėgį mažylį nemaloniais paliepimais ir komandomis. Tad dabar — maudynės, o paskui bus priešpiečiai.

Repeticijos vyko ir be Džeksono, bet svarbią pirmą sceną teko praleisti, ir tai labai trikdė visą darbą. Arabelos atsisveikinimo scena jau buvo nušlifuota iki tobulybės, o Pjeras pernelyg jaudinosi dėl savo brolio reikalų namo rūsyje, tad panėšėti į piktadarį svetimšalį grafą jam sekėsi sunkiai. Tai, kas atsitiko Džeksonui, ateityje, aišku, ištiks ir Pjerą. Jis dažnai lakstė į išvietę koridoriaus gale.

Kai Brioni grįžo iš vieno savo vizitų į skalbyklą, Pjeras jos paklausė:

— Ar jis gavo į kailį?

— Kol kas ne.

Kaip ir jo brolis, Pjeras turėjo sugebėjimą išmesti iš savo kalbos bet kokį jausmingumą. Jo žodžiai barbeno kaip akmenų kruša. „Ar-tu-manai-kad-gali-ištrūkti-iš-mano-glėbio“. Visi žodžiai ištarti teisingai ir savo vietoje, bet...

— Tai juk klausimas, — griežtai nutraukė jį Brioni. — Kaip tu negirdi? Pabaigoje tonas turi kilti aukštyn!

— Kaip tai suprasti?

— Paprastai. Tu turi pradėti žemu balsu, o baigti — aukštu. Tai yra klausimas.

Berniukas sunkiai nurijo seiles, giliai atsiduso ir pabandė dar kartą, šį kartą akmenų krušą paberdamas vis aukštėjančia gaida.

— Tik pabaigoje. Aukštyn balsas turi kilti tik pabaigoje!

Dabar pasipylė vienodų akmenų lavina, tiktai paskutiniajame skiemenyje Pjero balsas tirolietiškai užlūžo aukštyn.

Lola tą rytą atėjo į vaikų kambarį vaizduodama suaugusią, kokia širdies gilumoje save ir laikė. Ji dėvėjo klostytas flanelines kelnes, pūstas ties klubais ir platėjančias ties kulkšnimis, bei kašmyro vilnos megztuką trumpomis rankovėmis. Kiti brandumo ženklai — mažyčių dirbtinių perlų vėrinys, strazdanotą riešą juosiančios trys palaidos sidabrinės apyrankės, be to, šviesūs garbanoti merginos plaukai ties kaklu susegti smaragdine sąsaga, o jai praėjus oras padvelkdavo rožių vandens aromatu. Jos globėjiškas požiūris į kitus spektaklio dalyvius, nors ir akivaizdžiai nedemonstruojamas, vis dėlto juntamas. Lola atsainiai reaguodavo į Brioni pageidavimus, jos eiles, kurias, pernakt išmokusi atmintinai, deklamavo pakankamai įtaigiai ir švelniai vadovavo savo broliukams, nekreipdama dėmesio į direktorės autoritetą. Atrodė taip, tartum Sesilija ar netgi jų motina būtų ją paprašiusi praleisti šiek tiek laiko su mažaisiais ir dalyvauti jų rengiamame spektaklyje, kad niekam nebūtų nuobodu. Nebuvo vieno: spontaniško, vaikiško užsidegimo. Kai vakar vakare Brioni savo pusbroliams ir pusseserei parodė bilietų kasą ir aukų dėžutę, dvyniai ėmė grumdytis tarpusavyje, norėdami geriau įsižiūrėti į vidų, o tuo metu Lola sunėrė rankas ant krūtinės ir su vos pastebima šypsenėle išsakė santūrius suaugusiojo komplimentus, pernelyg subtilius, kad būtų galima užčiuopti kokią nors pašaipą.

— Kaip puiku. Kaip įžvalgiai tu sugalvojai, Brioni. Argi viską padarei viena pati?

Brioni įtarė, kad už puikių pusseserės manierų slypi negeri ketinimai. Galimas daiktas, Lola slapčia tikėjosi, kad dvynukai nekaltų nekalčiausiai sugriaus spektaklį, o jai beliks tik stovėti nuošalyje ir mėgautis situacija.

Šie įtarimai, Džeksono gaišatis skalbykloje, apgailėtina Pjero vaidyba ir iš pat ryto gniuždantis karštis Brioni slėgė. Erzino ir tai, kad tarpduryje jų repeticijas stebėjo Denis Hardmanas. Teko jo paprašyti, kad pasišalintų. Ji niekaip negalėjo įveikti psichologinio Lolos atsiribojimo ar išreikalauti iš Pjero, kad šis imtų bent šiek tiek moduliuoti balsą. Ir tą trumpą akimirką, kai pagaliau kuriam laikui pasiliko vaikų kambaryje viena, mergaitei labai palengvėjo. Lola pasakė, kad jai reikia permąstyti savo šukuoseną, o jos brolis nusliūkino koridoriumi įkandin — į tualetą ar kažkur kitur.

Brioni atsisėdo ant grindų, nugara atsiremdama į vieną iš aukštų prie grindų pritvirtintų žaislų spintelių ir savo rankraščiu kaip vėduokle vėsindama veidą. Pastate įsivyravo absoliuti tyla — nei balsų, nei žingsnių dunksėjimo laiptinėje, nei iš čiaupo bėgančio vandens šniokštimo. Praviro pakeliamojo lango plyšyje voro nuregztame tinkle zyzusi musė nutilo, o iš ryto aidėjusios skystos paukščių giesmės ištirpo dienos karštyje. Ji ištiesė kojas ir įsistebeilijo į savo baltos muslino suknelės klostes bei pažįstamas mielas odos raukšleles palei kelius. Geriau šįryt būtų apsivilkusi kitą suknelę. Mergaitė galvojo, jog derėtų labiau rūpintis savo išvaizda, kaip tai daro Lola. Suprato, kad jos abejingumas savo išvaizdai yra vaikiškas. Tačiau kiek tai reikalauja pastangų... Tyla ūžė jos ausyse, o žvilgsnis buvo nesuteiktas, todėl viską aplink matė kiek iškreiptai. Plaštakos, sudėtos sterblėje, atrodė nenatūraliai didelės ir tuo pat metu be galo nutolusios. Ji pakėlė vieną plaštaką, palankstė pirštus ir jau nebe pirmą kartą pagalvojo, jog puiku, kad ši nuostabi griebimo mašina, šis mėsingas voras jos rankos gale yra jos nuosavybė, visiškai paklūstanti jos norams ir įgeidžiams. Ar jos plaštaka kada nors turėjo savo mažytį, bet nuosavą gyvenimą? Mergaitė sulenkė vieną pirštą ir vėl ištiesė. Visa paslaptis glūdėjo toje akimirkoje prieš jam sujudant, akimirkoje, skiriančioje pasyvią būseną ir judesį, akimirkoje, kai noras tampa veiksmu. Šis procesas jai regėjosi kaip kažkas panašaus į dūžtančią bangą. Pagalvojo, kad jei galėtų atsidurti ant bangos keteros, įstengtų suprasti savo esybės paslaptį, tą dalį, kuri yra visų veiksmų variklis. Paskui priartino rodomąjį pirštą sau prie veido ir įsistebeilijo į jį, ragindama judėti savarankiškai. Tačiau pirštas tebebuvo nejudrus, nes ji tik apsimetinėjo, kad nori jį sulenkti. Norėti, kad pirštas sukrutėtų, ir iš tiesų ketinti jį sukrutinti yra du visiškai skirtingi dalykai. Kai galiausiai pirštą sulenkė, jai pasirodė, kad šis veiksmas gimė jame pačiame, o ne kurioje nors kitoje jos esybės dalyje. Kada jis nusprendė, jog reikia judėti, o ji — kad jį reikia judinti? Tai nebuvo bandymas nutverti save už uodegos. Tai buvo mėginimas suprasti amžinąją dilemą „ar— ar“. Brioni žinojo, kad po šiuo vientisu audeklu, kuriame nebuvo matyti jokių siuvimo žymių, — jos kūnu — slypi tikroji Ji — gal tai ir yra jos siela? — būtent tai, kas įsakė liautis apsimetinėti, kai nori sulenkti pirštą, ir pasiuntė realią komandą.

Šios mintys mergaitei buvo tokios artimos ir malonios, kaip ir dailios jos kelių linijos, jų vienas kitą atitinkantys, bet sykiu ir konkuruojantys, simetriški, bet sykiu ir priešingi, profiliai. Ši mintis visuomet sekdavo pirmąją, viena paslaptis gimdydavo antrą: ar kas nors kitas yra toks pat gyvas kaip ir ji? Sakysime, ar jos sesuo iš tiesų sau yra tokia pat svarbi ir reikšminga, kokia sau yra Brioni? Ar būti Sesilija yra taip pat ryšku kaip būti Brioni? Ar jos sesuo taip pat turi tikrąją save, pasislėpusią anapus dūžtančios bangos, ar bent kada nors apie tai susimąsto, sulenkdama ir vėl ištiesdama pirštą sau prieš akis? Ir ne tik ji, bet ir bet kas kitas — jos tėvas, Betė, Hardmanas?.. Jeigu atsakymas — taip, tada pasaulis, bent jau visuomenės pasaulis, yra nepakeliamai sudėtingas: du milijardai balsų, ir kiekvieno mintys vienodai svarbios, kiekvieno gyvenimo suvokimas vienodai intensyvus, kiekvienas mano, jog yra unikalus, o iš tikrųjų unikalus nėra nė vienas. Kiekvienas skęsta tokių pat nepakartojamų asmenybių jūroje. Tačiau jei atsakymas neigiamas, tuomet Brioni iš visų pusių supa mašinos, išoriškai pakankamai inteligentiškos ir malonios, bet viduje stokojančios to, ką turi ji — būtent ryškaus savo individualios esybės suvokimo. Toks pasaulis būtų liūdnas ir kupinas vienatvės, bet sykiu ir sunkiai įtikimas. Nors tai ir nederėjo su jos tvarkos samprata, Brioni suvokė, kad beveik neabejotinai kiekvieno žmogaus vidinis pasaulis yra toks pat sudėtingas kaip ir jos. Ji tai žinojo, bet tai buvo tik teorinis išprotavimas, širdimi ji šios išprotautos tikrovės nejautė.

Repeticijos taip pat trikdė jos tvarkos pojūtį. Hermetišką Brioni pasaulį, kurį ji buvo sau nupiešusi ryškiais ir tobulais potėpiais, drumstė kitų protų bruzdesys, kitų individų poreikių erzelynė. Netgi pats laikas, ant popieriaus taip lengvai padalijamas veiksmais ir scenomis, jai regėjosi nekontroliuojamai srovenantis kažkur pro šalį. Ko gera, iki popietės taip ir nepavyks įtraukti į repeticijas Džeksono. Leonas su draugu turi atvykti ankstyvą pavakarę ar netgi dar anksčiau. Spektaklio pradžia buvo numatyta septintą valandą. O padorių repeticijų dar kaip ir nebuvo, dvyniai, pasirodo, nesugeba ne tik prideramai vaidinti, bet ir deklamuoti. Lola nušvilpė Brioni teisėtai priklausantį vaidmenį. Ir nieko negalėjai suvaldyti. Viskas ir buvo nevaldoma, absurdiškai nevaldoma. Mergina pasirangė ir nusivylusi atsistojo. Grindų dulkės išmurzino delnus ir suknelės nugarą. Paskendusi savo mintyse, ji brūkštelėjo delnus į suknelės priešakį ir nužingsniavo prie lango. Paprasčiausias būdas padaryti įspūdį Leonui — parašyti apysaką, įteikti jam į rankas ir stebėti, kaip jis skaito. Kaip perskaito titulinį pavadinimą, apžiūri iliustruotą viršelį, ima versti surištus puslapius — pats šis žodis jai atrodė esąs grakštus, trumpas ir elegantiškas, savotiškai sujungiantis skaitytoją su autoriumi. Apysaka yra tiesi ir paprasta bendravimo su skaitytoju forma, nepaliekanti jokių užtvarų tarp jo ir autoriaus. Jokių dviprasmybių, jokio laiko suspaudimo ar tempimo, jokio slapukavimo. Čia gali pateikti pasaulį tokį, kokį nori — tereikia panorėti. Kuriant pjesę tenka taikytis prie aplinkybių ir atsisakyti daugelio atributų: žirgų, dulkinų kaimo gatvelių, jūros pakrantės. Netgi užuolaidos. Tačiau dabar ką nors pakeisti jau akivaizdžiai per vėlu. Apysaka yra savotiška telepatijos forma. Rašalu ant popieriaus užrašyti ženklai tampa autoriaus minčių ir jausmų pasiuntiniais. Tai magiškas procesas, toks įprastas, kad niekas nė nesusimąsto apie jo stebuklingumą. Skaityti sakinį ir jį suprasti — vienas ir tas pats dalykas kaip žiūrėti į pirštą ir jį pajudinti. Tarp šių dviejų reiškinių nėra jokio tuščio tarpelio. Simboliai vaizdiniais virsta akimoju, spontaniškai. Tu perskaitei žodį „pilis“, ir štai ji jau tavo vaizduotėje, paskendusi tolumos miglose, apsupta miškų, po aukštu mėlynu vasaros dangumi. Oras melsvas ir padūmavęs, iš pakelėje stovinčios kalvės kamino virsta dūmų kamuoliai, o akmenimis grįstas kelias suka į šalį ir dingsta žalioje medžių paunksnėje... Ji stovėjo prie vieno iš plačiai atvertų vaikų kambario langų ir po akimirkos suvokė, jog tai, ką regi vaizduotėje, mato ir jos akys. Trūko tik tolumoje dunksančios viduramžių pilies. Už keleto mylių nuo Teilisų žemių ribos dunksojo Sario kalvos, apaugusios didingų gumbuotų ąžuolų giraitėmis, kurių žalumą slopino nuo kaitros pamiglavęs oras. Artėliau buvo matyti atviras Teilisų dvaro parkas, kuris nūnai atrodė išdžiūvęs, apleistas ir labiau priminė savaną. Jo pavieniai medžiai metė ryškius trumpus šešėlius ant liūto karčių geltonumo žolės. Dar arčiau, šiapus tvoros, žydėjo keli rožių darželiai, priešais juos — Tritono fontanas ir jos sesuo, stovinti ant baseino krašto, o už jos, visai šalia — Robis Turneris. Jo stovėsenoje buvo kažkas formalaus — kojos pražergtos, galva atmesta atgal. Pasiūlymas tuoktis? Brioni tai nebūtų nustebinę. Ji buvo parašiusi apsakymą, kuriame paprastas medkirtys išgelbėjo skendusią princesę. Žinoma, apsakymas baigėsi jų vestuvėmis. Tai, kas vyko prie fontano, iš pažiūros puikiai tiko tokiam scenarijui. Robis Turneris, vargšės skalbėjos sūnus, nematęs ir nepažinojęs savo tėvo, jaunuolis, kurį Brioni tėvas išlaikė ir finansavo jo mokslą mokykloje bei universitete, kuris iš pradžių norėjo tapti sodininku ir landšafto architektu, o paskui ryžosi studijuoti mediciną, turėjo drąsos prašyti Sesilijos rankos. Viskas atrodė be galo logiška. Taip peržengtos ribos yra neatsiejama gyvenimo romantikos dalis.

Mažiau suvokiama tai, kas vyko toliau. Robis staiga įsakmiai pakėlė ranką, tarytum išreikšdamas paliepimą, kuriam Sesilija nedrįso nepaklusti. Brioni pasirodė labai keista, kad ji nesugeba jam pasipriešinti. Robiui liepus, sesuo nusirengė drabužius, ir dar kaip greitai! Štai ji jau be palaidinės, štai atsisegė sijoną ir išlipo iš jo, o jis tuo metu stovėjo ir žiūrėjo, rankas laikydamas ant klubų. Kokią keistą galią jis turi jai! Kas tai? Šantažas? Grasinimai? Brioni priglaudė delnus sau prie skruostų ir kiek atsitraukė nuo lango. Pirmiausia, kas jai atėjo į galvą, — užmerkti akis arba nusisukti, kad nematytų sesers gėdos.

Tačiau to padaryti nesugebėjo, nes po akimirkos prasidėjo dar keistesni dalykai. Sesilija, maloningai nusirengusi iki apatinių, įlipo į baseiną, atsistojo jame iki juosmens, užspaudė pirštais nosį ir... dingo po vandeniu. Šalia baseino liko tik Robis, ant žvyro gulintys sesers drabužiai, tolėliau — tyloje snaudžiantis parkas, o horizonte — padūmavusios melsvos kalvos.

Įvykių seka nelogiška — pasipiršimo preliudija turėjo būti skendimo scena, paskui — išgelbėjimo scena. Tokia buvo paskutinė Brioni mintis prieš sau pripažįstant, jog ji nesupranta, kas vyksta, ir turi paprasčiausiai stebėti. Iš lauko ji nematoma, nes stovėjo trečiame aukšte, o saulės spinduliai, atsispindėdami nuo lango, nuo fontano pusės, neleido matyti nieko, kas yra viduje. Taigi dabar turėjo privilegiją, peržengdama nerašytus susitarimus, ritualus ir metų skirtumus, stebėti suaugusiųjų tarpusavio santykių peripetijas. Santykių, apie kuriuos ji iki šiol neturėjo jokio supratimo. Akivaizdu, jog vyko kažkas nepaprasta. Netgi kai sesers galva — ačiū Dievui! — vėl išniro iš vandens, Brioni pirmą sykį neaiškiai pajuto, kad nuo šiol pasaulyje nebeliko pasakų pilių ir princesių, o tiktai neapibrėžtas čia ir dabar, tai, kas vyko tarp žmonių, paprastų jos pažįstamų žmonių. Kokią galią vienas žmogus gali turėti kitam ir kaip lengva viską viską sugriauti, pakreipti ne ta vaga! Sesilija išlipo iš fontano baseino ir užsimovė sijoną, paskui nelengvai užsitempė palaidinukę ant šlapios odos. Tuomet staiga pasisuko ir, iš už fontano baseino sienelės paėmusi vazą su gėlėmis, kurios Brioni buvo nepastebėjusi, leidosi ja nešina namų link, su Robiu nepasikeitusi nė žodeliu, netgi nežvilgtelėjusi jo pusėn. Jis dar kurį laiką stebeilijo į vandenį, o tuomet, be abejo, patenkintas nužingsniavo aplink namą, matyt, pagrindinio įėjimo link. Scena staiga ištuštėjo, ir vienintelis įrodymas, kad čia apskritai kažkas vyko, buvo šlapia dėmė ant žvyro toje vietoje, kur Sesilija išlipo iš vandens.

Brioni atsirėmė į sieną ir nematančiu žvilgsniu nužvelgė vaikų kambarį. Ji jautė pagundą elgtis paslaptingai ir dramatiškai, buvo įsitikinusi, kad tai, ką matė, — jai vienai skirtas reginys, paslapties gaubiamas pranešimas. Tačiau labai gerai žinojo, kad jeigu ji nebūtų atsistojusi, ši scena vis viena būtų įvykusi, nes ji su ja visiškai nesusijusi. Tik atsitiktinumas tą akimirką ją atvedė prie lango. Tai, kas vyko, nebuvo iš pasakos, tai tikras suaugusiųjų gyvenimas, kuriame varlės nevirsta princesėmis, o vienintelė informacija ta, kurią vienas žmogus pasako kitam paprasta žmonių kalba. Jai, aišku, kilo pagunda nubėgti į Sesilijos kambarį ir pareikalauti, kad ši viską paaiškintų. Tačiau Brioni jai atsispyrė, nes norėjo vienumoje išgyventi jaudinantį virpulį dėl galimybės, kurią egzistuojančią įtarė ir anksčiau, vos juntamą sudirgimą dėl atsiveriančio atradimo, kurį jau beveik galėjo įvardyti, bent jau emociškai. Šis suvokimas kasmet vis aiškės. Tačiau dabar jai teko pripažinti, jog svarstymai ir pažinimas priėjo gelmę, kuri jos trylikametei esybei dar neįveikiama. Mergaitė suprato, kad tam, ką bando suvokti, dar neturi tikslių žodžių ir sąvokų. Paprastais žodžiais bene geriausiai jos būseną buvo galima apibūdinti kaip nekantravimą vėl karštligiškai griebtis plunksnos.

Stovėdama vaikų kambaryje ir laukdama grįžtančių pusbrolių bei pusseserės, ji jautėsi galinti ir norinti aprašyti sceną, panašią į tą, kurią ką tik matė prie fontano, įskaitant ir slaptą stebėtoją — tokią, kaip ji. Jau įsivaizdavo, kaip bilda laiptais žemyn į savo miegamąjį ir griebia pluoštą švaraus eilutėmis suliniuoto popieriaus, kaip išsitraukia savo marmurinį „Bakelite“ firmos parkerį. Matė, kaip ant popieriaus gula sakiniai, savotiški telepatiniai simboliai, išnarpliojami prie lapo besiglaudžiančiame plunksnos smaigalyje. Ji šią sceną aprašytų trimis aspektais, žvelgdama iš trijų skirtingų taškų. Susijaudinimą skatino nujaučiamas prasidedantis išsivadavimas iš gremėzdiškų gėrio ir blogio, didvyrių ir piktadarių kovos lauko rėmų. Nė vienas iš trijų situacijos dalyvių nebuvo nei blogas, nei itin geras. Jai nereikėjo tapti teisėja anei moralizuotoja. Tereikėjo pademonstruoti skirtingą jų mąstymą, tokį pat realų kaip ir jos pačios, niekaip nesusitaikant su mintimi, kad ir kitų žmonių sąmonė tokia pat gyva kaip ir jos, kad kiti žmonės yra tokie pat tikri kaip ir ji pati. Ji pajuto, kad žmones nelaimingus padaro ne tik pyktis bei intrigos, bet ir sumaištis bei tarpusavio nesupratimas. Ir tiktai ant popieriaus įmanoma įeiti į šias skirtingas sąmones bei pademonstruoti, kad jos turi tokią pačią vertę. Tai ir buvo vienintelis moralas, kurį privalo turėti kiekviena istorija.

Po šešių dešimtmečių Brioni rašys, kaip, būdama trylikos, įveikė kelią per visą literatūros istoriją, pradedant europietiškų viduramžių legendų motyvais, tęsiant paprasto siužeto moralizuojančiomis dramomis ir baigiant nešališku psichologiniu realizmu, kurį sau atrado vieną karštą nepaprastą 1935 metų rytą. Vėliau ji gerai supras šį savęs mitologizavimo mastą ir jį pakeis neretai didvyriška autoironija. Brioni romanai pagarsės savo amoralumu, ir, kaip ir kiekvienas autorius, spaudžiamas nuolatinių abejonių, ji jausis įpareigota parašyti savo autobiografiją, kurioje atsispindėtų jos asmenybės formavimasis, o kartu ir tas momentas, kai ji tapo „tikrąja“ savimi. Brioni bus gėda minėti savo dramas daugiskaitos forma. Ji supras, kad jos ironija ją negrįžtamai atskyrė nuo nuoširdaus, mąslaus vaiko ir kad tai įvyko ne tiek tą tolimą rytą, kiek per vėlesnius apmąstymus ir šio momento prisiminimus. Supras ji, žinoma, ir tai, kad visa, kas vyko joje ir aplinkui, savo reikšmę įgijo tik jos knygose ir be jų nebūtų nei prisimenama, nei kam nors įdomu.

Tačiau dabar mergaitė negalėjo iš karto visiškai išsižadėti savęs. Jokių abejonių — jos viduje įvyko tam tikras lūžis. Kai vėl sugrįžo prie lango ir pažvelgė žemyn, šlapia dėmė ant žvyro jau buvo išdžiūvusi. Dabar nelikę jokių prie fontano vykusios pantomimos požymių. Pantomima buvo pasilikusi tik jos atmintyje, trijose skirtingose ir viena kitą dengiančiose atmintyse. Tiesa buvo tapusi tokia pat vaiduokliška ir sunkiai įvardijama kaip ir pats atradimas. Ji galėjo pradėti aprašinėti visa tai nedelsdama ir taip, kaip matė, priimdama situacijos iššūkį ir atsisakydama kaltinti savo seserį už šokiruojantį beveik apsinuoginimą viduryje dienos tiesiai priešais langus. Vėliau scena galėjo būti transformuojama, atskleidžiama Sesilijos akimis, o galiausiai — Robio. Tačiau dabar ne laikas imtis plunksnos. Brioni pareigos jausmas, kaip ir tvarkos instinktas, buvo labai stiprus. Ji turi baigti tai, ką pradėjusi: repeticijos vyko, Leonas pakeliui į namus, visi namai laukė šį vakarą įvyksiančio spektaklio. Ji turi dar kartą nueiti žemyn į skalbyklą pažiūrėti, ar Džeksono kančios jau eina į pabaigą. O rašymas palauks, kolei bus laisva. 4

Iki pat vėlyvos popietės Sesilija tyrinėjo suklijuotą vazą. Visą popietę ji kepė už stalo bibliotekoje priešais langą į pietus, ir dabar įvykį tepriminė trys plonytės linijos, vingiuojančios glazūroje ir susiliejančios viename taške tarytum upės žemėlapyje. Niekas niekada nesužinos. Eidama per biblioteką su vaza abiejose rankose, ji išgirdo tai, kas, jos nuomone, turėjo būti basų kojų šlepsėjimas į glazūruotas prieškambario menės grindų plyteles anapus bibliotekos durų. Keletą valandų prisivertus negalvoti apie Robį Turnerį, jai atrodė įžūlu, jog po viso šito jis drįsta įeiti į vidų. Ir dar be kojinių. Mergina žengė pro duris į prieškambario menę, pasiryžusi pasipriešinti jo įžūlumui ir cinizmui. Tačiau vietoje Robio išvydo savo seserį, aiškiai apimtą sielvarto. Jos akių vokai buvo patinę ir paraudę, nykščiu ir rodomuoju pirštu ji laikė apatinę lūpą. Tai buvo seniai pažįstamas ženklas, kad Brioni nusiteikusi rimtai apsižliumbti.

— Brangioji! Kas atsitiko?

Brioni akys iš tikrųjų buvo sausos. Jos žvilgsnis nepastebimai slystelėjo vaza. Tuomet ji pažvelgė seseriai už nugaros, kur stovėjo molbertas, o ant jo buvo pritvirtintas plakatas su žaisminga ir spalvinga antrašte bei akvareliniu Šagalo stiliaus jos pjesės akcentų montažu, išbarstytu aplink pavadinimą — rankomis mojantys apsiašaroję tėvai, naktinis jojimas į pakrantę, šviečiant mėnuliui, pagrindinė herojė ligos patale, vestuvės. Ji kiek pastovėjo prie molberto, o paskui vienu staigiu judesiu įstrižai drykstelėjo daugiau nei pusę plakato ir numetė ant grindų. Sesilija pastatė vazą ant grindų ir, nuskubėjusi prie sesers, priklaupusi pakėlė plakato gabalą, kol ši jo dar nesutrypė. Tai ne pirmas kartas, kai ji gelbėjo Brioni nuo širdgėlos.

— Mano mažoji sesutė. Ar tai dėl pusbrolių?

Sesilija norėjo paguosti seserį, nes visuomet mėgdavo pamaloninti šeimos pagrandukę. Kai Brioni buvo dar labai maža, ją kamuodavo košmarai ir naktimis mergaitė baisiai klykdavo — tuomet Sesilija eidavo į mažylės kambarį ir ją žadindavo. „Sugrįžk, — tardavo pašnibždomis. — Tai tik sapnas. Sugrįžk.“ Tuomet ji nusinešdavo Brioni į savo lovą. Ir dabar norėjo ranka apkabinti ją per pečius, tačiau ši jau nelaikė apatinės lūpos ir, pasitraukusi prie durų, vieną ranką laikė uždėjusi ant didžiulės bronzinės liūto galvos formos rankenos, kurią ponia Turner tądien buvo nušveitusi iki blizgesio.

— Pusbroliai yra avigalviai. Bet ne tik tai... — Ji nutilo, abejodama, ar patikėti seseriai šį savo atradimą.

Sesilija išlygino nuplėštą popieriaus trikampį ir pagalvojo, kad mažoji sesutė labai pasikeitė. Jai geriau pritiktų pulti į ašaras ir leistis raminamai ant šilkinės kanapos dailės studijoje. Toks glostymo bei promurmiais tariamų raminimo frazių seansas ir pačiai Sesilijai būtų atgaiva po šios erzinančios dienos, per kurią patirtų emocinių skersvėjų ji buvo pasiryžusi nenagrinėti. Pasinėrusi į Brioni problemas, ją lepindama švelniais žodžiais ir glamonėmis pati atgautų pusiausvyrą. Tačiau nūnai sesutės sielvarte juntamas atsiribojimas. Ji jau buvo atsukusi Sesilijai nugarą ir plačiai atvėrusi lauko duris.

— Bet kas vis dėlto atsitiko? — paklausė Sesilija, savo balse išgirsdama reiklumo gaideles.

Toli už jos sesers, anapus ežero, kelias kirto parką, ten susiaurėjo ir įkalnėje susijungė su kitu keliu. Ties šia sankryža mirguliuojančiame karštame ore pasirodė beveik beformė maža figūrėlė, kuri pamažu didėjo, o paskui sumirgėjo ir vėl, atrodo, pradėjo tolti. Tai bus Hardmanas, kuris pasakė esąs per senas vairuoti automobilį. Matyt, jis atveža svečius fajetonu.

Brioni apsigalvojo ir atsisuko į seserį.

— Visas šis sumanymas yra klaida. Tai netinkamas... — Ji sulaikė kvėpavimą ir pažvelgė į šalį — Sesilija pajuto, jog tai ženklas, kad Brioni tuojau prisimins naują terminą. — Šis žanras netinkamas! — Mergaitė ištarė šį žodį, jos nuomone, prancūzišku stiliumi, kaip vieną skiemenį, bet tai jai pavyko ne visiškai sėkmingai.

— Žanras? — paklausė Sesilija. — Apie ką tu kalbi?

Bet Brioni jau stypčiojo tolyn savo švelniais baltais padais per šiurkščią kiemo skaldą.

Sesilija nuėjo į virtuvę, pripylė vazą vandens ir užnešė aukštyn į savo miegamąjį. Tada sugrįžusi paėmė iš praustuvo gėles ir vėl užlipo aukštyn. Tačiau kai įmerkė gėles į vazą, jos vėl atsisakė susidėlioti į stichiškai menišką kompoziciją, kokios ji tikėjosi. Ne — jos lyg tyčia sugulė tvarkingu ratu, visi aukštesni stiebeliai išsirikiavo kaklelio pakraščiais. Ji pakėlė gėles ir paleido dar kartą. Jos sukrito į vazą kitaip, bet vėl tvarkingai. Tačiau tai vargu ar turėjo reikšmės. Buvo sunku įsivaizduoti, jog ponas Maršalas skųsis, kad šalia jo lovos pamerkta gėlių puokštė yra per daug simetriška. Gėlių kompoziciją ji užnešė į trečią aukštą, kur, perėjusi visą girgždantį koridorių, stabtelėjo prie vadinamojo tetulės Vinus kambario durų. Įėjusi į vidų, ji pastatė vazą ant komodos šalia lovos su baldakimu, taip galiausiai įvykdydama mažą motinos pavedimą, duotą šį rytą, prieš aštuntą.

Tačiau išeiti neskubėjo, nes kambarys buvo maloniai tuščias, jame nesimėtė įvairiausių asmeninių daiktų — be Brioni kambario, tai buvo vienintelis tvarkingas miegamasis visame dvare. Čia vėsu, nes saulė švietė iš kitos pastato pusės. Visi stalčiai tušti, visi paviršiai švarūs, netgi be pirštų pėdsakų. Paklodės po kartūno lovatiese, be abejo, bus švarios ir iškrakmolytos. Ji netgi impulsyviai panoro pakišti ranką po užtiesalu ir pajusti jų gaivią vėsą, bet užuot tai padariusi, žengtelėjo keletą žingsnių gilyn į Maršalo kambario vidurį. Šalia baldakimo stovinčios aštuoniolikto amžiaus Čipendeilo kanapos užtiesalas buvo taip kruopščiai išlygintas, kad sėstis ant jo atrodė šventvagystė. Ore tvyrojo švelnus vaško kvapas, ir regėjosi, jog gelsvoje šviesoje spindintys baldų paviršiai vilnija ir kvėpuoja, o puotautojai ant senovinės kraitinės skrynios dangčio šoka ir raičiojasi kaip tikri. Ponia Turner šį rytą tikriausiai gerokai pasidarbavo. Sesilija pasistengė atsikratyti jos pavardės keliamų asociacijų su Robiu. Būti čia reiškė būti kito žmogaus teritorijoje, nes šio kambario gyventojas jau tik vos už kelių šimtų jardų nuo dvaro.

Pro kambario langą Sesilija matė, kad Brioni perėjo per tiltelį į salą, nusileido prie žolėmis apaugusio kranto ir pranyko tarp medžių, supančių salos šventyklą. Tolėliau išvydo fajetone ant pasostės sėdintį Hardmaną, o už jo — dar dvi skrybėlėtas figūras. Po akimirkos pamatė ir trečią figūrą, kurios anksčiau nepastebėjo. Ji žingsniavo keliuku pasitikti fajetono. Akivaizdu, jog tai Robis Turneris pakeliui į namus. Paėjėjęs jis sustojo, ir jo siluetas susiliejo su svečių siluetais. Mergina nesunkiai galėjo įsivaizduoti šią sceną — vyriški pakumšnojimai per petį, arkliški juokeliai. Ją nervino tai, kad brolis nežino, jog Robis patekęs į nemalonę. Susierzinusi atsiduso, nusisuko nuo lango ir nuėjo į savo kambarį pasiieškoti cigaretės.

Teturėjo tik vieną pakelį, kurį surado tik keletą minučių nervingai pasiraususi po netvarką savo šilkinio chalato, numesto ant vonios kambario grindų, kišenėje. Leisdamasi laiptais žemyn į prieškambario menę, Sesilija užsirūkė, puikiai suprasdama, kad to daryti nedrįstų, jei namie būtų tėvas. Jis turėjo susiformavęs griežtą nuostatą apie tai, kur ir kada moteriai pridera rūkyti: tik ne gatvėje, ne kurioje nors kitoje viešoje vietoje, jokiu būdu — ne įeinant į kambarį, jokiu būdu — ne stovint, ir apskritai, tik tuomet, jei cigaretė tau pasiūloma, niekada — iš savo pačios išteklių. Visos šios nuostatos jam buvo tokios pat savaime suprantamos kaip ir bendrieji moralės principai. Treji metai, praleisti intelektualioje Džirtono koledžo aplinkoje, vis dėlto jai nesuteikė pakankamai drąsos šiems principams pasipriešinti. Lengvabūdiškos pašaipos, kurias būtų svaidžiusi savo draugių kompanijoje, šalia tėvo jai kažkaip strigdavo. Kada kildavo noras jam paprieštarauti, jos balsas staiga tapdavo laibas ir silpnas. Iš tikrųjų beveik visais klausimais, netgi buitinėse smulkmenose, įtampa bendraujant su tėvu jai buvo labai nemaloni, ir niekas iš perskaitytų pasaulinės literatūros šedevrų, praktinio kriticizmo studijų nepadėjo įveikti nuolankumo tėvui komplekso. Rūkyti laiptinėje, kai tėvas sėdėdavo savo Baltajame kabinete — tai ir visas maištas, kurį jai leisdavo įgytas išsilavinimas, bet net ir dėl tokio jusdavo nemažą įtampą.

Kai ji pasiekė plačią laiptinės aikštelę, įsiliejančią į prieškambario menę, plačiai atsivėrė lauko durys, pro kurias Leonas įleido Polą Marsalą. Iš paskos su bagažu ėjo Denis Hardmanas. Senasis Hardmanas atrodė užsisvajojęs ir tylomis žvelgė į penkių svarų banknotą savo saujoje. Netiesioginė vakaro šviesa, atsispindėjusi nuo kiemo žvyro ir prasiskverbusi pro vėduoklės formos langą virš durų, visus prieškambario menės paviršius nudažė gelsvai oranžiniais tonais. Vyriškiai nusiėmė skrybėles ir šypsodamiesi stovėjo, laukdami jos prisiartinant. Sesilijai dingtelėjo mintis — kartais, pirmąsyk sutikus kokį nors vyriškį, jai taip nutikdavo — ar tai tik ne jos būsimasis jaunikis ir ar ši akimirka nėra ta, kurią ji prisimins visą likusį gyvenimą su džiaugsmu arba liūdesiu.

— Sesute, Sesilija! — sušuko Leonas. Jiedu apsikabino, ir ji krūtinkauliu pajuto jo storo švarko vidinėje kišenėje esantį parkerį, užuodė į drabužius įsismelkusį pypkės dūmo aromatą, akimirką sukėlusį nostalgišką prisiminimą apie rytines arbatėles vyrų koledže, dažniausiai mandagias ir rafinuotas, bet neretai ir ganėtinai linksmas, ypač žiemą.

Polas Maršalas pakratė jos ranką ir vos vos linktelėjo. Jo veide galėjai įžiūrėti kažką komiška ir sykiu liūdna, o pirmieji žodžiai buvo, kaip įprasta, banalūs.

— Aš be galo daug apie jus girdėjau.

— Ir aš apie jus. — Ji tegalėjo prisiminti tik vieną pokalbį su broliu telefonu prieš keletą mėnesių, tada jie kalbėjosi tik apie tai, ar yra valgę ir ar kada nors teks paragauti Amo šokolado plytelės.

— Emilija guli, — pasakė ji Leonui.

Vargu ar buvo būtina tai pranešti. Dar iš vaikystės laikų jie žinojo, jog pagal užtemdytus langus gali nuo tolimojo parko pakraščio atskirti, ar jų motiną kamuoja migrena.

— O Senis vis dar mieste?

— Jis greičiausiai atvyks vėliau.

Sesilija žinojo, kad Polas Maršalas žiūri į ją, bet prieš pažvelgdama į jį, turėjo sugalvoti, ką sakyti.

— Vaikai jūsų atvykimui ruošė vaidinimą, bet dabar panašu, kad šis sumanymas sužlugo.

— Ta mergaitė, — pasakė Maršalas, — kurią mačiau prie ežero, tikriausiai yra jūsų sesuo. Ji ten rykšte plakė dilgėles.

Leonas pasitraukė kiek į šalį, praleisdamas Hardmano berniuką su krepšiais.

— Kur juos dėti?

— Trečiajame aukšte, — Sesilija linktelėjo galva, patvirtindama šiuos žodžius jaunajam Hardmanui. Šis jau buvo pasiekęs laiptinės aikštelę, tad dabar sustojo ir, abiejose rankose laikydamas po odinį portfelį, atsigręžė į šachmatiškai plytelėmis išklotos prieškambario menės viduryje susispietusią žmonių grupelę. Veido išraiška atspindėjo buką nesusivokimą, kas čia vyksta. Vėliau ji pastebėjo jį slampinėjantį kartu su vaikais. Tikriausiai bernioką domino Lola. Jam buvo šešiolika ir išrodė visiškai ne vaikiškai. Skruostų apvalumas, kurį ji dar puikiai prisiminė, buvo dingęs, o kadaise vaikiškai papūstos lūpos tapo siauros ir įgijo nekaltai žiauroką išraišką. Kaktoje matyti spuoguotos odos lopas, kurio raudonį švelnino patalpą užliejusi gelsva šviesa. Sesilija suprato, kad visą dieną jautėsi keistai ir viską matė keistai, tarytum viskas jau būtų įvykę seniai seniai praeityje ir nūnai atgaivinta kažkokios sunkiai suvokiamos pomirtinės ironijos.

— Didelis kambarys tuojau už vaikų kambario, — kantriai paaiškino ji jam.

— Tetulės Vinus kambarys, — papildė Leonas.

Tetulė Vinus beveik pusę šimtmečio praleido šiame kambaryje, gaudama visą išlaikymą ir globą. Ji nebuvo nė vieno iš čionai gyvenančiųjų teta, tiksliausi buvo mirusio pono Teiliso antros eilės pusbrolio teta, bet nė vienas, jai iškeliavus, nesuabejojo jos teise į kambarį trečiajame aukšte. Ši malonaus būdo ir niekuo nesiskųsdavusi prie lovos prikaustyta moteriškė buvo neatsiejama daugelio čia gyvenusiųjų vaikystės prisiminimų dalis. Ji iškeliavo iš šio pasaulio, kai Sesilijai buvo dešimt metų. Po savaitės gimė Brioni.

Sesilija palydėjo svečius į svetainę, tada, pasukusi pro prancūziškus langus, išvedė į lauką ir pro rožyną visi patraukė prie baseino, kuris buvo už mūrinės sienos, iš visų pusių supamas aukštos bambukų gyvatvorės su tunelį primenančiu įėjimu. Jie prasispraudė pro jį, palenkdami galvas po žemai nusidriekusiomis bambukų šakomis, ir pateko į nuostabaus balto marmuro terasą, nuo kurio lyg iš orkaitės kilo aukštyn įkaitintas oras. Giliame pavėsyje, gerokai atitrauktas nuo vandens, stovėjo baltai dažytos skardos stalas, o ant jo ąsotis punšo su ledu, pridengtas kvadratiniu marlės gabalėliu. Leonas ištiesė brezentines kėdes, ir visi su taurėmis rankose įsitaisė pusračiu, atsisukę į baseiną. Sėdėdamas tarp Leono ir Sesilijos, Maršalas ėmėsi iniciatyvos ir išpyškino dešimties minučių monologą. Jis papasakojo, kaip puiku buvę pagyventi toli nuo miesto, ramybėje, gryname kaimo ore. Devynis mėnesius kiekvieną dieną ir kiekvieną minutę, svaigdamas nuo reginių, jis vaikštinėdavęs tarp štabo, savo kabineto ir gamyklos. Jis buvo nusipirkęs didelį namą Klepheme, tačiau vargiai surasdavęs laiko jame apsilankyti. Vaivorykštinio Amo atidarymas buvęs tikras triumfas, bet tik po daugelio didelių nesėkmių distribucijos srityje, tačiau jos nūnai ištaisytos. Reklamos kampanija įžeidusi keletą senyvo amžiaus vyskupų, tad jos stilius po kurio laiko pakeistas. Tuomet problemas jau ėmė kelti pati sėkmė — neįtikėtinos pardavimų apimtys, naujos gamybos kvotos, ginčai dėl atlyginimo už viršvalandžius, vietos paieškos antros gamyklos statybai, dėl kurios iš esmės susikivirčijusios keturios tuo suinteresuotos kompanijos ir jas tekę taikyti kaip vaikus. Galiausiai, kai visos šios problemos buvo išspręstos, firma ėmėsi dar ambicingesnio užmojo — tai armijai skirtas šokolado batonėlis „Amo armija“, įvyniotas į rusvai žalsvos spalvos popierėlį su užrašu „Praleiskite Amo!“ Šio šūkio koncepcija remiasi prielaida, kad išlaidos ginkluotosioms pajėgoms turi būti didinamos, jei ponas Hitleris nesiliaus didinęs savo karinės galios, netgi egzistuojanti galimybė, kad batonėlis taps standartinio dienos davinio dalimi. Jeigu bus vykdoma visuotinė mobilizacija, reiksią steigti dar penkias gamyklas. Vadovybėje buvę keletas asmenų, įsitikinusių, jog reikalinga taikos sutartis su Vokietija, kuri bus pasiekta, todėl „Amo armija“ esąs tuščias reikalas. Vienas iš jų netgi apkaltinęs Maršalą, jog šis esąs karo kurstytojas, bet, nors ir išsekęs bei apjuodintas, Polas nesirengiąs atsisakyti savo tikslo ir idėjos. Savo kalbą Maršalas baigė pakartodamas, jog nuostabu pasijusti „toli nuo čia“, kur, taip sakant, yra daug daugiau žadą gniaužiančių dalykų bei reginių.

Stebėdama jį per keletą pirmųjų jo kalbos minučių, Sesilija juto malonų spaudimo jausmą skrandžio srityje. Ji mąstė, kaip beprotiškai pasiaukojama ir beveik erotiška būtų ištekėti už žmogaus, tokio dailaus, tokio pasakiškai turtingo ir tokio be galo kvailo. Jis ją apkrautų savo didžiagalviais vaikais, triukšmingais berniukais, pamišusiais dėl ginklų, futbolo ir lėktuvų. Žvelgdama į jo, atsisukusio į Leoną, profilį, ji stebėjo, kaip kalbant trūkčioja virš žandikaulio raumuo. Iš antakių augo keletas juodų susigarbanojusių plaukų. Panašių plaukų kuokštai žėlė ir iš jo ausų, komiškai susiraizgę panašiai kaip gaktos plaukai. Šiam vyrukui vertėtų pasitarti su kirpėju.

Menkiausias žvilgsnio krypties pakeitimas leido jai sutelkti dėmesį į Leono veidą, bet šis mandagiai žiūrėjo į savo draugą ir atrodė pasiryžęs nesusitikti su ja žvilgsniu. Vaikystėje jiedu kankindavo vienas kitą žiūrėdami vienas kitam į akis per sekmadienio pietus, kuriuos tėvai neretai rengdavo savo pagyvenusiems giminaičiams. Šie renginiai būdavo iškilmingi, verti jų metu naudojamų senoviškų sidabrinių indų. Garbieji motinos pusės dėdžių bei tetų tėvai ir motinos buvo labai konservatyvūs ir drovūs žmonės, niekaip negalėję prisitaikyti prie šio lengvabūdiško laikotarpio, ir į svečius visuomet atvykdavo apsigaubę juodomis mantijomis. Jie baugino dešimtmetę Sesiliją ir jos dvylikametį brolį, ir jųdviejų tarpusavio kikenimo seansai buvo vienintelis būdas atsipalaiduoti. Tas, kuris pagaudavo į jį įsmeigtą žvilgsnį, būdavo bejėgis, o tas, kuris tą žvilgsnį primesdavo — nepažeidžiamas. Pastarasis vaidmuo dažniausiai tekdavo Leonui, kurio žvilgsnis buvo kvailai rimtas, o dar jis patempdavo lūpų kampučius žemyn ir visaip vartydavo akis. Tuo pat metu nekaltų nekalčiausiu balsu jis galėdavo paprašyti Sesilijos, kad paduotų druskos, ir nors, paduodama jam druskos indelį, ši stengdavosi nusukti žvilgsnį į šalį ir giliai įkvėpti, dažniausiai pakakdavo vien tik žinoti, jog jis žiūri į ją klaikiai išsidirbinėdamas, kad taip save pasmerktų devyniasdešimčiai minučių slopinamo kikenimo kančių. Tuo metu Leonas savo rankose turėdavo visus jos būsenos valdymo svertus. Jei pastebėdavo, kad ji ima atsigauti, jam tereikėdavo tik kartkartėmis pagauti jos žvilgsnį. Tik retkarčiais sesuo duodavo jam atkirtį nutaisydama kvailai išpuikėlišką veido išraišką. Kadangi vaikus kartais susodindavo tarp suaugusiųjų, toks žvilgsnis būdavo gana rizikingas — maivymasis už stalo galėjo baigtis išbarimu ir ankstyvu pasiuntimu gulti. Tad žaidimas pakankamai sudėtingas — reikiamą veido išraišką reikėdavo išgauti tarp dviejų nekaltų veiksmų — sakysime, lūpos palaižymo ir plačios šypsenos. Be to, oponentas tuo metu turi žiūrėti tau į akis. Kartą jiedu pažvelgė vienas į kitą ir tuo pat metu pavartojo kiekvienas savo išraišką. To padarinys — Leonas pro nosį išpurškė burnoje turėtą sriubą garbiai senolei ant riešo. Abu vaikai iki dienos pabaigos tąsyk buvo uždaryti savo kambariuose.

Sesilija juto pagundą pasivesti brolį į šalį ir pašnibždėti, kad ponui Maršalui iš ausų auga gaktos plaukai. Šis dabar pasakojo apie barnį štabo posėdžių kambaryje su žmogumi, jį pavadinusiu karo kurstytoju. Ji truputį kilstelėjo ranką, tarytum ketindama pasitaisyti plaukus. Šis judesys bemat patraukė Leono dėmesį, ir tą akimirką ji parodė jam miną, kurios šis nematė jau daugiau kaip dešimt metų. Jis kietai suspaudė lūpas ir nusisukęs įsižiūrėjo į kažką įdomaus šalia savo bato. Kai Maršalas atsigręžė į Sesiliją, Leonas pakėlė delną ir prisidengė veidą, bet nuo juoko krūpčiojančių pečių paslėpti negalėjo. Jo laimė, Maršalo kalba buvo baigta ir nuskambėjo paskutinė frazė:

— ...kur, taip sakant, yra daug daugiau žadą gniaužiančių dalykų bei reginių.

Vos tik jis baigė, Leonas bemat atsistojo. Jis priėjo prie baseino ir įsmeigė žvilgsnį į sumirkusį raudoną rankšluostį, gulintį šalia šuolių į vandenį tramplino. Tuomet, atgavęs vidinę pusiausvyrą, susikišo rankas į kišenes ir nužirgliojo prie jos.

— Spėk, ką sutikome ateidami.

— Robį.

— Aš pakviečiau jį šį vakarą užsukti pas mus.

— Leonai! Tu to nepadarei!

Šis buvo nusiteikęs priekabiai. Tikriausiai revanšas. Jis pasakė savo draugui:

— Matai, valytojos sūnus yra leidžiamas į mokyklą, paskui paremiamos jo studijos Kembridže, jiedu mokosi tame pačiame kurse, ir štai — po trejų metų ji jau nebenori su juo kalbėtis! Ji netgi nenori leisti jam prisiartinti prie savo senų bičiulių.

— Tu turėjai pirma pasiklausti manęs.

Ji buvo nuoširdžiai susierzinusi, ir tai matydamas Maršalas, kad sumažintų įtampą, pasakė:

— Aš žinau Oksforde keletą vidurinių mokyklų ir kai kurios yra velniškai geros. Tačiau jos, gali būti, konkuruoja tarpusavyje, o tai, manyčiau, negerai.

— Gal turite cigaretę? — paklausė ji.

Jis pasiūlė jai cigaretę iš savo sidabrinės dėžutės, kitą mestelėjo Leonui, o trečią pasiėmė sau. Visi stovėjo, ir tuo metu, kai Sesilija pasilenkė prie Maršalo žiebtuvėlio, Leonas pasakė:

— Jis turi labai aštrų protą, ir nežinau, kodėl kapstosi čia po tas gėlių lysves.

Ji pasuko prie šuolių į vandenį tiltelio ir atsisėdo ant jo. Nors ir siekė sudaryti įspūdį, kad yra atsipalaidavusi, įtemptu balsu pratarė:

— Jis kalba apie medicinos studijas. Leonai, aš nenorėčiau, kad tu jį čionai kviestum.

— Senis sutiko?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Klausyk, aš manau, tu turėtum užsukti į jo namus ir atšaukti viešnagę.

Leonas stovėjo prie sekliojo baseino pakraščio ir žvelgė į ją iš kitapus švelniai banguojančio melsvo vandens stačiakampio.

— Kaipgi galėčiau tai padaryti?

— Man tai nerūpi. Atsiprašyk, ir viskas.

— Kažkas tarp jūsų atsitiko.

— Ne, nieko neatsitiko.

— Jis tave nervina?

— Dėl Dievo meilės!

Ji susierzinusi atsistojo ir pasuko link baseino pavėsinės, atviro pastato, kurio stogą rėmė trys kolonos su kaneliūromis. Tenai atsirėmė nugara į centrinę koloną ir rūkydama stebėjo savo brolį. Dar prieš dvi minutes jie buvo sąjungininkai, o dabar — jau oponentai: tikrai, tarsi būtų sugrįžusi vaikystė. Polas Maršalas stovėjo pusiaukelėje tarp jų, pasukdamas galvą tai į vieno pusę, tai į kito, priklausomai nuo to, kuris kalba — lyg stebėdamas teniso rungtynes. Jis buvo nusiteikęs neutraliai ir šiek tiek smalsiai, neatrodė, kad šis brolio ir sesers kivirčas jį jaudintų. Tai, Sesilijos manymu, buvo brolio naudai.

— Tu manai, kad jis nemoka nulaikyti peilio ir šakutės? — paklausė brolis.

— Leonai, liaukis. Tu neturėjai teisės jo kviesti.

— Koks absurdas!

Tylą, kuri įsivyravo po šių žodžių, šiek tiek švelnino tik vandens siurblio dūzgimas. Ji nieko negalėjo padaryti pati, o ir priversti Leoną ką nors daryti, tad staiga suvokė ginčo beprasmiškumą. Todėl stovėjo atsirėmusi į šiltą akmenį, tingiai traukė paskutinius cigaretės dūmus ir paprasčiausiai meditavo, žvelgdama į trapecišką chloruoto vandens stačiakampį, juodą traktoriaus padangos kamerą, atremtą į šezlongą, du vyriškius šviesiais lininiais kostiumais vos vos skirtingų atspalvių, melsvai pilkus dūmus, vinguriuojančius virš žalios bambukų sienos. Viskas atrodė taip tikra ir nepajudinama, tarytum iškalta akmenyje, ir po akimirkos ją vėl aplankė tas pats pojūtis — tai jau buvo, buvo seniai seniai, ir visos šios akimirkos išdavos visuose lygmenyse — nuo žemiausio iki aukščiausio — jau yra atsistojusios į savo vietas. Tai, kas atsitiks ateityje, kad ir kaip iš pažiūros atrodytų keista ir paradoksalu, jai taip pat atrodė sava ir apsiprasta. Mąstant apie ateitį kaip apie dabartį, mintyse norėjosi sau pasakyti: „O taip, žinoma. Taip ir turėjo įvykti. Galėjau apie tai susivokti jau anksčiau“.

— Žinai, apie ką aš galvoju? — nerūpestingai paklausė ji.

— Apie ką?

— Eikime į vidų, ir tu mums paruoši nuostabų kokteilį.

Polas Maršalas pliaukštelėjo delnais, ir garsas keliskart ataidėjo nuo kolonų bei galinės paviljono sienos.

— Vieną kokteilį aš darau gana gerai, — šūktelėjo jis. — Susmulkintas ledas, romas ir ištirpdytas tamsusis šokoladas.

Po tokio pasiūlymo Sesilija su broliu persimetė džiugiu žvilgsniu, ir vaidas buvo akimirksniu pamirštas. Leonas jau ėjo į vidų, tad Sesilijai su Maršalu beliko pasukti jam įkandin. Jiedviem skverbiantis siauru tuneliu tarp bambukų, ji pasakė:

— Aš norėčiau ko nors karstelėjusio. Ar netgi rūgštaus.

Jis nusišypsojo ir, pirmasis išsibrovęs iš tankmės, ištiesė jai ranką, tarytum tai būtų svetainės tarpduris. Eidama pro šalį, ji pajuto, kaip jis švelniai palytėjo jos dilbį.

O gal tai tebuvo lapelis. 5

Nei dvyniai, nei Lola gerai nežinojo, kodėl Brioni apsisprendė nutraukti repeticijas. Tuo metu jie dar netgi nežinojo, kad ji apskritai jas nutraukė. Jie repetavo sceną prie Arabelos ligos patalo, kur prie lovos prikaustyta Arabela į savo mansardą įsileidžia užsimaskavusį princą kaip garsų daktarą. Viskas vyko pakankamai sklandžiai, bent jau ne blogiau nei įprastai: dvynukai deklamavo savo tekstus ne baisiau nei prieš tai. O Lola nenorėjo išsitepti savo kašmyro vilnos megztinio guldamasi ant dulkinų grindų, todėl drybsojo ant kėdės, ir direktorė vargiai galėjo tam prieštarauti. Vyresnė už ją mergina taip įsitraukė į savo vaidmenį, kad jautėsi esanti anapus pretenzijų ribos. Vienu metu Brioni kantriai aiškino Džeksonui kažkokią vaidinimo detalę, paskui staiga nutilo, suraukė kaktą, lyg ketindama pataisyti ką tik pasakytus žodžius, ir išėjo iš kambario. Nebuvo nei nuomonių susikirtimo, nei kivirčo ir neišbėgta isteriškai trenkiant durimis. Paprasčiausiai ji nusisuko ir ramiai išėjo, tarytum į tualetą. Kiti laukė jos sugrįžtant, nė nepagalvodami, jog visas projektas yra baigtas. Dvyniai manė, jog jie labai stengiasi, ypač Džeksonas, kuris jautėsi dar tebesąs Teilisų nemalonėje ir buvo pasiryžęs pasitaisyti vaidindamas Brioni pjesėje.

Laukdami berniukai ėmė žaisti futbolą, vietoj kamuolio spardydami medinę trinkelę, o jų sesuo spoksojo pro langą, švelniai sau niūniuodama kažkokią melodiją. Po ilgo ilgo laukimo ji pagaliau išėjo į koridorių ir, perėjusi jį visą, sustojo nenaudojamo miegamojo kambario tarpduryje. Čia pro langą išvydo į dvarą atvingiuojantį kelią ir ežerą, skersai kurį driekėsi iki baltumo įkaitęs vidurdienio saulės takas. Pro jo spindesį ji vos ne vos įžiūrėjo šalia salos šventyklos prie vandens stovinčios Brioni figūrėlę. Galimas daiktas, toji buvo netgi įsibridusi į vandenį — per saulės atspindžių mirgėjimą sunku tiksliai įžiūrėti. Neatrodė, kad ji ketintų sugrįžti atgal. Išeidama iš kambario, Lola pastebėjo šalia lovos pastatytą vyrišką gelsvai rudos odos lagaminą su storais diržais ir išblukusiomis garlaivio bagažo skyriuje užklijuotomis etiketėmis. Šis reginys sužadino prisiminimus apie tėvą. Ji sustojo ir giliai įkvėpė kambaryje tvyrančio silpno geležinkelio vagonui būdingo aromato. Uždėjusi nykštį ant vieno lagamino užrakto, pastūmė jį į šoną. Poliruotas metalas buvo vėsus, ir nuo prisilietimo liko nedidelė susikondensavusių garų dėmelė. Spyna garsiai trakštelėjo, priversdama ją išgąstingai krūptelėti. Mergina vėl užsklendė užraktą ir išėjo iš kambario.

Beprasmis laikas tęsėsi toliau. Lola pasiuntė dvynius žemyn pažiūrėti, gal baseinas yra laisvas — jie vandenyje jausdavosi nejaukiai, kai šaliniais būdavo suaugusiųjų. Dvynukai grįžę pranešė, kad prie baseino yra Sesilija su dviem kitais suaugusiaisiais, bet tuo metu Lolos vaikų kambaryje jau nebebuvo. Savo mažyčiame miegamajame ji šukavosi plaukus priešais rankinį veidroduką, atremtą į palangę. Berniukai sukrito ant jos siauros lovos ir ėmė dūkti bei stūgaudami grumtis. Nebeapsikentusi išsiuntė juos dūkti į jų kambarį. Repeticijos nevyko, baseine maudytis nebuvo kaip, ir toks neapibrėžtas laikas ėmė juos slėgti. Jie ėmė ilgėtis namų. Pjeras pareiškė esąs alkanas — iki pavakarių dar kelios valandos, ir dabar eiti į virtuvę prašyti ko nors užkąsti būtų nepriderama. Be to, berniukai nenorėjo eiti į virtuvę ir dėl to, kad buvo įbauginti Betės, kurią jiedu matė ant laiptų niūria veido išraiška velkančią laiptais į jų kambarius raudono gumuoto audeklo gabalus.

Po kurio laiko trijulė sugrįžo atgal į vaikų kambarį. Be miegamųjų, tai buvo vienintelis kambarys visame name, kuriame jie jautėsi turį teisę būti. Apdaužyta mėlyna trinkelė buvo ten, kur jie ją ir paliko, ir apskritai, viskas buvo taip, kaip buvę.

Jie sustojo rateliu, ir Džeksonas pareiškė:

— Man čia nepatinka.

Pastabos paprastumas išmušė iš vėžių jo brolį, kuris nuėjo pasieniu ir, suradęs kažką įdomaus ant grindjuostės, ėmė tą kažką knebinėti bato nosimi.

Lola uždėjo ranką jam ant peties ir pasakė:

— Nenusimink. Greitai mes važiuosime namo. — Jos ranka buvo daug plonesnė ir lengvesnė nei motinos, ir Pjeras pradėjo kūkčioti, bet tyliai, nepamiršdamas, kad yra svečiuose, kur svarbiausia mandagumas.

Džeksonas buvo taip pat netoli ašarų, bet kalbėti dar įstengė.

— Tai bus dar negreitai. Tu taip tik sakai. Mes negalime grįžti namo... — Jis nutilo ir, sukaupęs drąsą, pareiškė: — Juk tai skyrybos!

Pjeras ir Lola sustingo. Šis žodis niekuomet nebuvo vartojamas vaikų akivaizdoje ir niekuomet nebuvo išsprūdęs iš jų lūpų. Šie švelnūs priebalsiai išreiškė neabejotiną cinizmą, o sušnypšta pabaiga paviešino šeimos gėdą. Džeksonas pats sutriko, ištaręs šį žodį, bet jokiomis priemonėmis negalėjo jo atsiimti. Ištarti jį balsu — ne mažesnis nusikaltimas nei tai, apie ką buvo pasakyta. Nė vienas iš jų, neišskiriant nė Lolos, gerai nežinojo, kaip yra iš tikrųjų. Ši prisiartino prie jo, o jos žalios akys susiaurėjo kaip katės.

— Kaip tu drįsti taip sakyti?!

— Tai tiesa, — sumurmėjo vaikas ir pažvelgė į šalį. Jis žinojo, kad atsidūrė pavojuje ir kad atsidūrė pelnytai, tad jau norėjo sprukti, kai ji nutvėrė už ausies ir prikišo savo veidą prie jo.

— Jei tu mane muši, — skubiai pasakė jis, — aš pasakysiu tėvams. — Tačiau atsiminė, jog pats prieš akimirką padarė šią sąvoką beprasmę, pavertė ją prarastojo aukso amžiaus griuvėsių simboliu.

— Tu daugiau niekuomet nevartosi šio žodžio. Supratai mane?

Susigėdęs jis linktelėjo galvą, ir ji jį paleido.

Sukrėsti berniukai nebeašarojo, ir Pjeras, kaip visuomet, skubėdamas pagerinti situaciją, nutaisęs linksmą balsą, paklausė:

— Ką dabar veiksime?

— Aš taip pat nuolat keliu sau šį klausimą.

Aukštas vyriškis baltu švarku, galimas daiktas, stovėjo tarpduryje jau ne vieną minutę ir tikriausiai girdėjo, ką pasakė Džeksonas. Būtent ši mintis, o ne apstulbimas, kad jų kažkas klausosi, užėmė Lolai žadą. Ar jis ką nors žino apie jų šeimą? Norėdami tai išsiaiškinti, jie tegalėjo tik tylėdami spoksoti į jį ir laukti, kas bus toliau. Vyriškis žengė artyn prie jų ir ištiesė ranką.

— Polas Maršalas.

Pjeras, stovėjęs arčiausiai, tylėdamas ištiesė ranką, paskui tai padarė jo brolis. Atėjus Lolos eilei, ši prisistatė:

— Lola Kvinsi. Čia Džeksonas, o čia Pjeras.

— Kokie nuostabūs jūsų vardai. Tačiau kaip man atskirti judu vieną nuo kito?

— Daugelis mane laiko malonesniu, — pasakė Pjeras. Tai buvo šeimos juokelis, sugalvotas tėvo ir verčiąs daugelį šį klausimą uždavusių skaniai nusikvatoti. Tačiau šis žmogus net nešyptelėjo ir tik paklausė:

— Jūs tikriausiai būsite šių namų šeimininkų giminaičiai iš šiaurės?

Įsitempę ir nenuleisdami nuo jo akių, jie laukė, ką šis žmogus dar pasakys žinąs, o jis, perėjęs per kambarį, pasilenkęs paėmė trinkelę ir, mestelėjęs ją į orą, nutvėrė delnu, net pliaukštelėjo.

— Man paskirtas kambarys kitame koridoriaus gale.

— Žinau, — atsakė Lola. — Tetulės Vinus kambarys.

— Teisingai. Jos senasis kambarys.

Polas Maršalas pasilenkė prie fotelio, kuris buvo naudojamas kaip sergančios Arabelos lova. Jo veidas buvo keistas — visi bruožai, išskyrus didelį ir masyvų smakrą, sutelkti antakių srityje. Apskritai vyriškio išraiška buvo gana žiauri, bet manieros malonios — įdomus derinys, pagalvojo Lola. Žvelgdamas tai į vieną, tai į kitą Kvinsių šeimos narį, jis ranka lygino savo pasiglamžiusių kelnių klostes. Lolos dėmesį patraukė juodai ir baltai raštuoti odiniai jo batai. Jis pastebėjo, kad Lola jais žavisi, ir ritmingai lingavo vieną koją į taktą su savo galva.

— Liūdna girdėti prastas naujienas apie jūsų pjesę.

Dvyniai žengė žingsnį vienas prie kito, paskatinti intuityvaus suvokimo, kad jei jis daugiau nei jie informuotas apie repeticijas, tikriausiai žino ir daugelį su jomis susijusių dalykų. Džeksono klausimas išreiškė jų abiejų rūpestį:

— Ar jūs pažįstate mūsų tėvus?

— Poną ir ponią Kvinsius?

— Taip!

— Skaičiau apie juos laikraštyje.

Berniukai spoksojo į jį ir negalėjo pratarti nė žodžio, nes žinojo, kad laikraščiuose aprašomi reikšmingi dalykai: žemės drebėjimai ir traukinių katastrofos, svarbiausi valstybinio masto įvykiai bei svarstymai, kaip antai, ar reikia didinti gynybos išlaidas, rengiantis galimam Hitlerio įsiveržimui į Angliją. Jie buvo suglumę, bet ne itin nustebinti, kad jų asmeninė tragedija paminėta pasaulinių problemų kontekste. Visa tai užuomina, kad jų nerimas pagrįstas.

Norėdama pasijusti tvirčiau, Lola susidėjo rankas ant strėnų. Širdis plakė skausmingai stipriai ir tankiai, ir mergina juto, jog negali pratarti nė žodžio, nors tuo pat metu ir suprato, jog turi tai daryti. Dingtelėjo mintis, jog čia žaidžiamas žaidimas, kurio taisyklių ji nesupranta, bet buvo įsitikinusi, jog vyriškis pasielgė netaktiškai, gal netgi užgauliai. Pradėjusi kalbėti, mergina užsikirto ir turėjo atsikosėjusi vėl pradėti iš naujo.

— Ką jūs apie juos skaitėte?

Jis pakėlė antakius, kurie buvo vešlūs ir suaugę virš nosies, ir atsainiai prunkštelėjo.

— O, nieko ypatinga. Nieko ypatinga. Kvailos smulkmenos.

— Tuomet būsiu jums dėkinga, jei nekalbėsite apie juos vaikų akivaizdoje.

Šią frazę ji tikriausiai buvo kažkada kažkur nugirdusi ir ją ištarė su aklu tikėjimu, kaip mokinys, kartojantis mago burtažodžius.

Pastaba padėjo. Maršalas susigūžė, pripažindamas savo klaidą, ir pasilenkė prie dvynių.

— Dabar judu abudu atidžiai manęs paklausykite. Visiems aišku, kad jūsų tėvai yra be galo nuostabūs žmonės, kurie jus labai myli ir visą laiką apie jus galvoja.

Džeksonas ir Pjeras linktelėjo galva, išreikšdami vieningą pritarimą. Atlikęs tai, kas priderėjo, Maršalas vėl nukreipė dėmesį į Lolą. Su Leonu ir jo seserimi išragavęs stiprius džino kokteilius, jis užlipo laiptais, susirado sau skirtą kambarį, iškrovė lagaminus ir persirengė pavakariams. Nenusimaudamas batų, nuvirto ant milžiniškos lovos su baldakimu ir, užliūliuotas kaimo tylos, išgerto alkoholio bei ankstyvo vakaro kaitros, nugrimzdo į lengvą miegą. Vaikinui prisisapnavo jaunutės jo seserys, visos keturios, stovinčios šalia lovos, čiauškančios tarpusavyje ir tampančios jį už drabužių. Nubudo, jausdamas deginimą krūtinėje ir gerklėje, nepatogiai susijaudinęs ir kurį laiką nesusigaudė, kur esąs. Būtent sėdėdamas ant lovos krašto ir gerdamas vandenį jis išgirdo iš kažkur netoliese sklindančius balsus, kurie tikriausiai ir buvo jo sapno kaltininkai. Girgždančiomis grindimis nužingsniavęs į kitą koridoriaus galą, jis išvydo tris vaikus. Dabar pamatė, kad mergaitė — tai jau beveik jauna moteris, šaltakraujiška ir valdinga, tikra maža prerafaelitų princesė su apyrankėmis ir garbanomis, lakuotais nagais ir prigludusiu prie kaklo aksomo kaspinu.

Jis jai pasakė:

— Tu turi velniškai gerą skonį. Manau, tau itin tinka kelnės.

Ji pasijuto greičiau pamaloninta nei sutrikdyta ir netgi pirštais lengvai brūkštelėjo medžiagą toje vietoje, kur ši pūtėsi nuo jos siaurų klubų.

— Mes jas įsigijome Londone, kai su motina lankėmės spektaklyje.

— Ir koks buvo rodomas spektaklis?

— „Hamletas“. — Iš tikrųjų tąsyk Londono paladiumo rūmuose ji su motina težiūrėjo tik dieninį pantomimos seansą, kurio metu Lola ant savo suknelės išliejo stiklinę žemuogių gėrimo.

— Vienas iš mano mėgstamiausių spektaklių, — pasakė Polas. Jos laimė, jis, studijavęs chemiją, taip pat nebuvo nei matęs, nei skaitęs šios pjesės. Vis dėlto sugebėjo mąsliai išvinguriuoti pagrindinę spektaklio frazę: „Būti ar nebūti...“

— Tai rimtas klausimas, — sutiko ji. — O man, beje, labai patinka jūsų batai.

Jis pakreipė koją ir apžiūrėjo savo puikiai pagamintą batą.

— Taip. „Dakeris iš Tarlo“. Jie pagamina medinį tavo kojos modelį ir visiems laikams jį pastato pas save ant lentynos. Gamyklos rūsiuose tokių kojų maketų tūkstančiai, tarp jų ir tų, kurių savininkai jau seniai po žeme.

— Kaip baisu.

— Aš alkanas, — vėl pasiskundė Pjeras.

— O, taip, — pratarė Polas Maršalas, tapšnodamas savo kišenę. — Parodysiu jums kai ką, jei atspėsite, kuo aš verčiuosi.

— Jūs esate dainininkas, — pasakė Lola. — Bent jau turite puikų balsą.

— Malonu, bet netiesa. Žinote, jūs man primenate mano mylimiausią seserį...

Čia įsiterpė Džeksonas.

— Jūs gaminate šokoladą, turite šokolado gamyklą.

Neleisdamas, kad jo broliui atitektų per daug garbės, prabilo ir Pjeras.

— Mes girdėjome jūsų kalbą prie baseino.

— Tada nėra ko daugiau spėlioti.

Jis išsitraukė iš kišenės stačiakampę apie dešimties centimetrų ilgio plytelę, suvyniotą į slidų popierių. Pasidėjo jį sau ant kelių ir, rūpestingai atvyniojęs, pakėlė ant delno. Jie mandagiai pasislinko arčiau. Tai buvo pilkšvai žalios spalvos plytelė, į kurią Polas Maršalas kaptelėjo piršto nagu.

— Cukraus apvalkalas, matote? Po juo yra pieniškas šokoladas. Puikiai atlaiko nepalankias sąlygas, netgi jeigu šokoladas tirptų.

Polas pakėlė ranką aukščiau ir kiečiau sugniaužė batonėlį — buvo matyti, kaip virpa jo pirštai, o virpesys persiduoda ir laikomai plytelei.

— Po vieną tokią plytelę bus kiekvieno pėstininko kuprinėje. Standartinis dienos davinys.

Dvyniai pažvelgė vienas į kitą. Jie buvo įsitikinę, kad suaugusieji negali turėti nieko bendra su saldumynais.

— Kareiviai šokolado nevalgo, — išdrožė Pjeras.

— Jie mėgsta rūkyti cigaretes, — pritarė jo brolis.

— Ir apskritai, kodėl nemokamus saldainius turėtų valgyti kareiviai, o ne vaikai?

— Todėl, kad jie kovos už savo šalį.

— Mūsų tėvelis sako, kad karo nebus.

— Na, jis tikrai klysta.

Maršalas atrodė linkęs greitai susierzinti, ir Lola pritariamai palinkčiojo galva:

— Tikriausiai karas vis dėlto bus.

Jis jai nusišypsojo.

— Mes jį pavadinome „Amo armija“.

— „Amo amas amat“, — išpyškino ji lotynišką posakį.

— Visiškai tiksliai.

Čia įsikišo Džeksonas:

— Nesuprantu, kodėl viskas, ką tik nusiperki, turi galūnę „o“.

— Tikra nuobodybė, — pritarė Pjeras. — Kaip Polo ir Aero.

— Arba Okso ir Briljo.

— Manau, kad suprantu, ką jie nori man pasakyti, — pasakė Polas Maršalas Lolai, tiesdamas jai šokoladą. — Būtent tai, kad jie jo nenori.

Ji oriai paėmė jį ir reikšmingai pažvelgė į dvynius. Šie žinojo, kad po to, ką pasakė, vargiai gali siekti Amo šokolado. Todėl tik stebėjo, kaip jos liežuvis pažaliuoja nuo laižomo apvalkalo. Polas Maršalas atsisėdo fotelyje ir ją stebėjo pro stogeliu suremtų savo plaštakų pirštų galiukus, sukryžiuodamas ir vėl atkryžiuodamas pėdas. Tuomet, giliai atsidusęs, švelniai ištarė:

— Kąsk jį. Tu turi jį kąsti.

Apvalkalas garsiai trakštelėjo, pasiduodamas jos baltiems kandžiams, atverdamas po žaliu glajumi slypintį baltą cukraus kevalą ir tamsų šokoladą po juo. Kaip tik tada jie išgirdo moters balsą, šaukiantį iš pirmojo aukšto laiptinėje. Po keleto akimirkų balsas pasigirdo vėl, šį sykį reiklesnis ir garsesnis, jau nebe iš apačios, o iš kito koridoriaus galo. Tuomet dvyniai jį pažino ir sutrikę susižvalgė tarpusavyje.

Lola, pilna burna žiaumodama batonėlį, nusišypsojo iš pasakė:

— Tai Betė ieško jūsų. Laikas maudytis! Bėkite sau. Bėkite. 6

Neilgai trukus po priešpiečių, įsitikinusi, jog jos sesers vaikai ir Brioni sočiai pavalgė ir laikysis pažado nesimaudyti bent dvi valandas, Emilija Teilis pasitraukė nuo kepinančios vidurdienio kaitros į vėsų ir pustamsį savo miegamąjį. Skausmas jos nekamavo — dar ne, bet moteris jautėsi turinti pailsėti prieš gresiančią jo ataką. Jos regos lauke šmėžavo mažyčiai šviesos taškeliai, tarsi prieš akis kas judintų sudėvėtą regimojo pasaulio audeklą, o pro jo siūlų tarpelius persišviestų kažkas nepalyginti šviesesnio. Dešiniajame viršutiniame savo smegenų kamputyje ji jautė kažkokį sunkumą, tarytum inertišką kūną, kažkokią čia susirangiusią ir snūduriuojančią būtybę. Tačiau kai palietė tą vietą ranka ir šiek tiek spustelėjo, nematoma esybė pasitraukė iš šios erdvės. Ji persikėlė į dešiniąją viršutinę jos sąmonės dalį, ir savo vaizduotėje, atsistojusi ant pirštų galiukų, moteris galėjo ją pasiekti dešiniąja ranka. Tačiau svarbiausia jos neprovokuoti: kai šis demoniškas padaras vėl sugrįš į šią erdvę ir pasislinks iš smegenų periferijos į centrą, visas mintis užvaldys veriantis skausmas, o tada pavakariai su Leonu ir šeima taps neįmanomi. Tad gyvulys nebuvo priešiškai nusiteikęs jos atžvilgiu, jis buvo paprasčiausiai abejingas jos kančiai. Jis elgėsi kaip narve uždaryta pantera: judėjo vien dėl to, kad nemiega, judėjo iš nuobodulio, judėjo tam, kad judėtų, be jokios priežasties ir pats to nesuvokdamas. Ponia Teilis gulėjo ant nugaros savo lovoje be pagalvės, šalimais pasistačiusi stiklą vandens ir pasiguldžiusi knygą, kurios, žinojo, vis vien negalės skaityti. Kambario prieblandą trikdė tik išplaukusi dienos šviesos juosta, nusidriekusi palei langą virš užuolaidos. Moteris gulėjo visa įsitempusi ir nervinga, jausdamasi tarytum po kybančiu peiliu, žinodama, kad baimė neleis jai užmigti ir kad jos vienintelė viltis yra visiška ramybė.

Ji galvojo apie kvapą gniaužiančią kaitrą, išsiskleidusią virš namo ir parko, lyg rūkas tvyrančią virš visos apylinkės, dusinančią fermerių sodybas ir miestelius, galvojo apie įkaitusius geležinkelio bėgius, gabenančius čion Leoną su jo draugu, galvojo apie įkaitusį juodastogį fajetoną, kuriame jiedu, atsidarę langą, linguos dvaro link. Šiam vakarui ji buvo užsakiusi kepsnį, bet oras gali būti pernelyg troškus, kad būtų įmanoma jį valgyti. Emilija girdėjo keistą girgždesį — gal tai pastatas plečiasi nuo kaitros? Gal tai džiūstančios gegnės ar statiniai trinasi į mūrą? Traukiasi, viskas pasaulyje traukiasi. Kad ir Leono užmojai — nuo to laiko, kai prieš metus jis atmetė tėvo paramą, atsisakė padorios karjeros valstybės tarnyboje galimybės ir pasirinko kuklaus klerko pareigas privačiame banke, užsidirbdamas tik savaitgaliams ir savo hobiui — irklavimui. Ji tulžingiau nusiteiktų dėl tokio pasirinkimo, jei sūnus nebūtų tokio malonaus būdo ir toks patenkintas tuo, ką turi, ir dar supamas sėkmingą karjerą darančių draugų. Pernelyg malonus, pernelyg mėgstamas, be jokios savigraužos ar ambicijų. Jis galėtų parsivesti namo kurį nors savo draugą ir pristatyti jį Sesilijai kaip galimą jaunikį, jei treji metai Džirtono koledže nebūtų jos padarę nepasiekiamos dėl iškerojusio vienatvės poreikio, pomėgio rūkyti miegamajame ir neįveikiamos nostalgijos seniai prabėgusiems laikams bei toms riebioms akiniuotoms merginoms iš Naujosios Zelandijos — jos grupiokėms, jeigu nejuokauja. Jos Kembridžo žargonas, savo laisvę pabrėžianti apranga, pomėgis džiaustyti savo apatines kelnaites priešais elektrinę krosnelę ir kiti bohemiški įpročiai — tikras kryželis Emilijai Teilis, nors ji anaiptol ir nebuvo budri Sesilijos elgesio sergėtoja. Iki šešiolikos Sesilija mokėsi namuose, vėliau buvo išsiųsta į Šveicariją dvejiems metams, kurie taupumo sumetimais sutrumpinti iki vienerių. Ji gerai žinojo, kad ši išvyka tebuvo tik vaikiškas spektaklis, nedidelis papozavimas prieš brolius, demonstruojant savo socialinę pažangą. Merginoms netgi nebuvo suteikiami jų išsilavinimą atitinkantys laipsniai. Kai birželio mėnesį grįžo namo su baigiamuoju atestatu — ir iš kur merginai tiek įžūlumo reikšti nusivylimą juo!

— Sesilija neturėjo nei darbo, nei įgūdžių, nei vyro, o tik motiną, su kuria nuolatos kivirčydavosi. Argi jos dėstytojos su kvailomis pravardėmis ir „baisia“ reputacija galėjo ją įspėti apie tai, kas jos laukia? Tos save įsimylėjusios moterys buvo įgijusios vietinį nemirtingumą per banaliausias keistenybes — tokias kaip vedžioti katę ar šunį, važinėtis vyrišku dviračiu ar valgyti sumuštinį žingsniuojant gatve. Pasikeitus vienai kartai, šias kvailas ir neišsiauklėjusias damas, nors jos seniai jau bus po žeme, prisimins garbinguose pobūviuose ir apie jas kalbės pažemintais balsais kaip apie kažkokias šventenybes.

Jausdama, kad juodoji būtybė galvoje ima judėti, Emilija leido mintims nuklysti nuo vyresniosios dukters ir savo rūpesčius perkėlė prie jaunėlės. Vargšelė miela Brioni, švelnus mažas kūdikis, iš kailio nerdamasi stengėsi uždegti savo storaodžius giminaičius pjesės, kurią rašė iš pačių širdies gelmių, idėja. Mylėti tokį vaiką lengva ir gera. Bet kaip apsaugoti ją nuo nesėkmių, nuo tos Lolos, tikro jauniausiosios Emilijos sesers įsikūnijimo. Ta sesuo, būdama Lolos amžiaus, buvo tokia pat subrendusi ir klastinga kaip ir jos duktė. Savąjį santuokos iširimą ji surežisavo taip, kad visiems tai atrodytų kaip jos nervinė krizė. Ponia Teilis negalėjo leisti Hermionai užvaldyti jos mintis. Gulėdama ir tolygiai alsuodama, ji stengėsi suvokti, kas vyksta namuose, įtemptai klausydama. Jos būsenos žmogus tiek ir tegalėjo padaryti. Moteris laikė uždėjusi delną sau ant kaktos ir išgirdo dar vieną trakštelėjimą — pastato medinės sijos, matyt, traukėsi toliau. Kažkur giliai iš apačios ataidėjo metalinis skambtelėjimas — tikriausiai nukrito ketinis prikaistuvio dangtis. Beprasmiški sotūs pavakariai pradėti ruošti. Viršuje girdėti kojų bildesys į grindų lentas ir vaikų balsai, mažiausiai du ar trys, sušnekę visi vienu metu, stiprėjantys, silpnėjantys ir vėl stiprėjantys, tikriausiai besiginčijantys ir vėl entuziastingai prieinantys bendrą nuomonę. Vaikų kambarys buvo aukštu aukščiau ir tik per vieną kambarį į šalį. Arabelos kančios. Jeigu ji jaustųsi geriau, užliptų dabar aukštyn ir pažiūrėtų, kaip jiems sekasi, galbūt pasiūlytų savo pagalbą ar patarimus, nes žinojo, kad uždavinys, kurio jie ėmėsi, jiems per sudėtingas. Liga jai neleidžia duoti savo vaikams to, ką privalo duoti kiekviena motina. Galbūt todėl jie visuomet šaukdavo ją ne „mama“, o vardu. Jiems padėti galėtų Sesilija, bet ji per daug pasinėrusi į save, pernelyg intelektuali, kad gaištų laiką su vaikais... Emilija sėkmingai pasipriešino norui eiti pas vaikus ir galiausiai jos mintys nuplaukė kažkur tolyn. Ne, ji neužmigo, tai buvo savotiška gana liguista bemintė tuštuma. Praėjo nemažai laiko, kol mintys vėl sugrįžo — šį sykį jas patraukė kojų bildesys laiptinėje. Kadangi garsas buvo duslus, ji nusprendė, kad eina basas žmogus, vadinasi, Brioni. Mergaitė karštu oru niekuomet nedėvėdavo apavo. Po keleto minučių iš vaikų kambario atsklido dundesys, tarsi grindimis raičiotų kažką kieta. Repeticijos nutrūko, Brioni supykusi pasišalino, dvyniai kvailioja ir dūksta vienas su kitu, o Lola, jei ji iš tiesų tokia panaši į savo motiną, kaip buvo įsitikinusi Emilija, dabar tikriausiai palaimingai triumfuoja.

Nuolatinis išgyvenimas dėl vaikų, vyro, sesers be galo sustiprino jos pojūčius. Migrena, motinos meilė ir jau daugelį metų besitęsiantys priverstinio gulėjimo lovoje epizodai jai išugdė savotišką šeštąjį pojūtį, apytikrį suvokimą, nematomomis gijomis persmelkiantį visą pastatą ir padedantį suvokti, kas vyksta bet kuriame jo kampelyje. Praktiškai visuomet šiais nematomais čiuptuvais pas ją atitekėdavo tikra tiesa, nes moteris per daug gerai pažinojo šį namą ir jame gyvenančius žmones, kad galėtų dažnai klysti. Neaiškus bruzdesys, persismelkiantis pro kilimais apklotas grindis, jai buvo tarytum spausdinimo mašinėle parašytas laiškas. Pokalbis už sienos ar netgi už dviejų sienų ją pasiekdavo jei ne visas pažodžiui, tai bent jau jo pagrindiniai posūkiai bei niuansai. Tai, kas kitiems būtų tuščias murmesys, jos paaštrėjusios kaip katės juslės paversdavo prasminga žodžių ir įvykių seka. Ponia Teilis gulėdavo savo kambario prieblandoje ir viską žinodavo. Kuo mažiau ji buvo pajėgi ką nors nuveikti fiziškai, tuo labiau sugebėjo suvokti viską, kas vyksta aplinkui. Tačiau netgi jai kartais kildavo noras atsikelti ir įsikišti, ypač jei, jos nuomone, Brioni reikėjo jos pagalbos, — skausmo baimė nugalėdavo šį norą ir palikdavo ją prikaustytą prie lovos. Emilija žinojo, kad nesuvaldytas demonas savo aštriu virtuviniu peiliu gali smeigti į jos regos nervą, dar kartą, stipriau, ir ji liks galutinai paralyžiuota ir vieniša. Netgi aimanos didintų jos kančias.

Taigi tą pavakarę ji gulėjo savo miegamajame, stengdamasi nekrutėti. Išgirdo, kaip atsidarė ir vėl užsidarė paradinės pastato durys. Matyt, tai Brioni susierzinusi išėjo į lauką, tikriausiai pabūti prie vandens — baseino ar ežero, o gal ji ketina nueiti netgi prie upės. Paskui Emilija išgirdo atsargius žingsnius laiptinėje — pagaliau Sesilija neša gėles į svečių kambarį: vykdo tą paprastą jos užduotį — to šiandien buvo prašiusi dukros gal dešimt kartų. Vėliau ji išgirdo, kaip Betė šaukia Denį, paskui — žingsnius ant žvyro, dar po keleto akimirkų — Sesiliją nulipant laiptais žemyn: aišku, pasitikti svečių. Netrukus jos uoslę pasiekė silpnas cigaretės dūmų kvapas — Sesilijos buvo tūkstantį kartų prašyta nerūkyti laiptinėje, bet ji, matyt, nori padaryti įspūdį Leono draugui, o tai nėra jau taip blogai. Paskui prieškambario menėje pasigirdo balsai, Denis užvilko į viršų bagažą ir skubiai nusileido žemyn. Vėl įsivyravo tyla — tai Sesilija bus nusivedusi Leoną ir poną Maršalą prie baseino išgerti punšo, kurį pati Emilija buvo paruošusi dar iš ryto. Ji girdėjo, kaip laiptais žemyn nudundėjo keturkojė būtybė. Tai dvyniai, išsiilgę baseino. Be abejo, jie nusivils, radę jį užimtą.

Emilija Teilis vėl nugrimzdo į snaudulį, iš kurio ją pažadino skardus vyriškas balsas vaikų kambaryje ir jam atsakinėjantys vaikų balsai. Tai tikrai nebuvo Leonas, kuris dabar, jiedviem susitikus, ko gero yra lipte prilipęs prie savo sesers. Matyt, tai ponas Maršalas, kurio kambarys yra prie pat vaikų kambario, ir kalba jis tikriausiai ne su Lola, o su dvynukais. Emilija nusistebėjo, argi jie tokie akiplėšiški, nes iš jų balsų buvo galima spręsti, jog abudu elgiasi taip, tarytum būtų pusiau pasidaliję savo socialines pareigas. Po kurio laiko pasigirdo į viršų lipančios Betės žingsniai. Ji juos šaukė žemyn — gal netgi pernelyg uoliai, turint omenyje rytinį Džeksono pokštą. Laikas maudytis, laikas arbatai, laikas miegoti — kiekvienos dienos karkasas. Šios vaikystės šventenybės — vanduo, maistas ir miegas — čia branginamos kaip niekas kita. Vėlyvas ir netikėtas Brioni atėjimas šiuos atributus padarė neatsiejama namų gyvenimo dalimi iki penktojo Emilijos gyvenimo dešimtmečio vidurio. Kaip visa tai ramino, kokią teikė palaimą: lanolino muilas, baltas vonios rankšluostis, mergaitės čiauškesys, sklindantis iš garuose paskendusio vonios kambario... Ji prisiminė, kaip įsupa ją į rankšluostį, kaip paima į rankas, leisdama jai pasimėgauti vaikišku bejėgiškumu, kuriuo Brioni džiaugdavosi dar ne taip seniai. Tačiau dabar jos kūdikis ir šiltas vonios garas jau užsidarydavo anapus užsklęstų durų, be to, tai būdavo gana retai, nes mergaitė ir jos drabužiai visuomet atrodydavo seniai matę vandenį. Brioni atsiribojo nuo motinos ir pasinėrė į savo hermetišką vidinį pasaulį, ir jos literatūrinė kūryba buvo ne daugiau nei šio pasaulio paviršius, apsauginis šarvas, kurio negalėdavo įveikti netgi mylinti motina, o gal ypač ji. Jos dukra savo mintyse visuomet būdavo kažkur toli toli, pasinėrusi į kažkokią nenusakomą, pačios susikurtą problemą, tarytum mėgindama savo jėgomis iš naujo atrasti tą nuvalkiotą ir savaime suprantamą pasaulį. Klausti Brioni, apie ką ji galvoja, beprasmiška. Buvo momentas, kai paklaususi šį klausimą, ji gaudavo gilų ir sudėtingą atsakymą, kuris išprovokuodavo tolesnius tiek kvailus, tiek reikšmingus klausimus, į kuriuos Emilija vėlgi stengdavosi atsakyti kuo protingiau. Nors dabar sunku tiksliai atsiminti visus klaidžius jųdviejų diskusijų vingius, žinojo viena — jos atsakymai niekuomet nepatenkindavo vienuolikametės pagrandukės. Nei prie pietų stalo, nei ūksmingame teniso aikštelės pakraštyje jos mintys savo lengvumu ir asociatyvumu neprilygdavo dukros išvedžiojimams. Dabar savimonės ir talento demonai jos dukrą pavertė nebyle, ir nors Brioni buvo tokia pat meili — pietų metu ji prisislinkdavo prie jos ir savo pirštus supindavo su josios, — Emilija ilgėjosi pasibaigusio abipusio atvirumo laikotarpio. Ji jau niekuomet ir su niekuo taip nesikalbės — dabar suprato, kodėl moterys ima trokšti dar vieno vaiko. Greitai jai bus keturiasdešimt septyneri.

Prislopintas vandens čiurlenimas — ji nepastebėjo, kada jis prasidėjo — baigėsi stipriu vibruojančiu garsu. Dabar Hermionos berniukai tikriausiai yra vonioje, jų liesi kaulėti kūneliai sėdi ant priešingų vonios kraštų. Ant išblukusios mėlynos pintos kėdės kabo tie patys sulankstyti balti rankšluosčiai, o prie vonios guli didžiulis kamštinis vonios kilimas vieno jau seniai nugaišusio šuns nuplėštu kampu. Tačiau vietoj jaukaus čiauškesio — mirtina tyla. Čia nėra jų motinos, tik Betė, kurios širdies gerumo gelmių nepajėgus išsemti nė vienas vaikas. Kaip Hermiona galėjo sau leisti patirti nervinį sukrėtimą — būtent šį terminą mėgsta vartoti jos draugas, dirbantis bevieliame telegrafe, — kaip ji galėjo pasirinkti savo vaikų tylą, baimę ir liūdesį? Emilija galvojo, kad ji pati galėtų prižiūrėti besimaudančius berniukus. Tačiau žinojo, jog net jei virš jos regos nervo nekabėtų peiliai, savo sūnėnus prižiūrėtų tik iš pareigos. Paprastų paprasčiausiai — tai nebuvo jos vaikai. Be to, tai maži berniukai, todėl visiškai nelinkę bendrauti, neturį mažoms mergaitėms būdingos intymumo dovanos, o dar blogiau — netgi jųdviejų tapatybė buvo išskydusi, ji negalėjo jų atskirti, nes niekuomet nebuvo pastebėjusi trūkstamojo vieno iš jų ausies gabaliuko. Juos galėjai pažinti tik labai apytikriai.

Emilija pasirėmė ant alkūnės ir priglaudė prie lūpų stiklą vandens. Efemeriška žvėries kankintojo esybė ėmė bliūkšti, ir dabar ji jau pajėgė atremti dvi pagalves į galvūgalio lentą taip, kad galėtų atsisėsti. Tai buvo lėtas ir nerangus manevras, nes ji bijojo padaryti bet kokį staigesnį judesį, todėl lovos spyruoklės girgždėjo ilgai ir jai trukdė klausytis vyriškio balso. Pasivertusi ant šono, moteris sustingo, pagalvės kampą suspaudusi saujoje, ir vėl sutelkė dėmesį į visus namo užkaborius. Tyla. Tuomet tarytum trumpas lempos žybtelėjimas visiškoje tamsoje nugriaudėjo trumpa juoko papliūpa, kuri bemat užduso. Tai Lola — ji vaikų kambaryje su Maršalu. Emilija vėl tęsė savo sėdimosi žygdarbį, kol galiausiai atsišliejo į pagalves ir sriūbtelėjo drungno vandens. Šis jaunas klestintis verslininkas gal ir nėra toks jau niekam tikęs, jeigu nevengia dalį dienos praleisti su vaikais. Greitai ji galės surizikuoti ir įjungti prie lovos stovinčią lempelę, o po dvidešimties minučių jau tikriausiai pajėgs atsikelti ir apeiti visus nerimą ar susidomėjimą keliančius namų kampus. Pirmiausia, žinoma, nueis į virtuvę ir išsiaiškins, ar ne per vėlu atšaukti kepsnį ir jį pakeisti šaltais užkandžiais bei salotomis. Tuomet pasisveikins su savo sūnumi ir pasveikins jo draugą, kartu jį ir įvertindama. Kai tik tai bus atlikta, ji pasistengs, kad deramai būtų pasirūpinta dvynukais, galimas daiktas, kaip kompensaciją už patirtus nemalonumus pasiūlydama jiems kažką malonaus. Tuomet ateis laikas paskambinti telefonu Džekui, kuris, aišku, bus pamiršęs jai pranešti, kad negrįš namo. Pirmiausia ragelyje pasigirs šaižus moters iš komutatorinės balsas, paskui — išdidus jauno klerko balsas, ir tik tada atsilieps jos vyras, kurį ji patikins, kad nėra jokio reikalo jausti kaltę. Tuomet susiras Sesiliją ir įsitikins, jog ši sutvarkė gėles taip, kaip buvo prašyta. Taip pat paprašys, kad ji entuziastingai prisidėtų prie vakaro organizavimo ir imtųsi tam tikrų šeimininkės įsipareigojimų, kad apsirengtų ką nors gražaus ir nerūkytų kiekviename kambaryje. O tuomet, visų svarbiausia, ji leisis ieškoti Brioni, nes pjesės žlugimas jai tikriausiai yra baisus smūgis ir vaikui dabar, žinoma, reikalinga visa paguoda ir šiluma, kokią tik motina gali suteikti. Ketinimas surasti Brioni reiškė, jog jai teks išeiti į saulės šviesą, o netgi blėstantys ankstyvo pavakario spinduliai gali sukelti migrenos priepuolį. Tad reikėtų susirasti akinius nuo saulės, ir būtent šiam reikalui, o ne vizitui į virtuvę, reikėtų teikti pirmenybę, nes akiniai turi būti kažkur šiame kambaryje — gal stalčiuje, gal įdėti į kažkurią knygą, gal kažkurio chalato kišenėje — ir eiti jų ieškoti atgal iš virtuvės būtų labai neracionalu. Taip pat reikia susirasti plokščiapadžius batelius tam atvejui, jei Brioni bus nukeliavusi iki pat upės...

Taigi Emilija vėl keletui minučių atsilošė ant pagalvės ir, laukdama, kol kankintojas demonas galutinai išsinešdins savo keliais, kantriai planavo ir perplanavo savo veiksmus, kaitaliojo jų tvarką ir niuansus. Ji nuramins visus namiškius ir viską sustatys į savo vietas. Iš liguistos miegamojo prieblandos jai atrodė, kad visi namai tapę kupinu įtampos ir retai gyvenamu žemynu, tarp kurio miškų platybių išsibarstę konkuruojantys klanai reikalauja jos nuolatinio dėmesio ir nuolatinio taikdario įsikišimo. Ji neturėjo iliuzijų: ankstesnieji planai, jei juos kas nors kada nors prisimins, planai, priklausą praeičiai, buvo parengti akivaizdžiai karštligiškai ir pernelyg optimistiškai vertinant būsimą įvykių tėkmę. Savo juslių čiuptuvus ji galėjo nusiųsti į kiekvieną patalpą, bet ne į ateitį. Ji žinojo ir tai, kad galų gale siekia ne tiek visuotinės harmonijos, kiek savo pačios dvasios ramybės. Gerumas ir savęsp nukreiptas interesas buvo neišskiriami draugai. Emilija švelniai pasisvėrė į priekį ir, nuleidusi kojas ant grindų, įsispyrė į šlepetes. Užuot rizikavusi ir išsyk atitraukusi užuolaidas, pirmiausia įjungė skaityti skirtą lempelę prie lovos ir ėmė svarstyti, kur ieškoti savo tamsių akinių. Ji jau nusprendė, kur dirstelės visų pirma. 7

Salos šventykla, pastatyta aštuoniolikto amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, buvo numatyta kaip eksponatas, traukiantis akį idiliško kaimo peizažo aplinkoje, ir neturėjo jokios religinės paskirties. Ji stovėjo gana arti kranto, todėl, žiūrint iš daugelio vietų, metė savo žaismingą atspindį ant vandens. Dalį kolonų eiles ir virš jų esančio frontono grakščiai slėpė aplinkui augančių vinkšnų ir ąžuolų lapija. Iš arčiau šventykla atrodė kur kas prasčiau, netgi apgailėtinai. Dėl drėgmės, kylančios mūru aukštyn pro pažeistą izoliacinį sluoksnį, tinkas šen bei ten lopais buvo atšokęs ir nubyrėjęs. Kažkada devyniolikto šimtmečio pabaigoje šventyklą buvo mėginta negrabiai restauruoti. Nedažytas cementas nuo laiko parudęs, todėl pastatas atrodė dėmėtas, tarytum pasiligojęs. Kai kur iš po tinko matyti išlindusios apipuvusios lentjuostės, primenančios išsekusio nuo bado gyvulio griaučius. Dvivėrės durys, atsidarančios į apskritą patalpą su kupolo pavidalo stogu, jau seniai buvo išimtos, ir akmeninės grindys storai nuklotos lapais, supuvusių lapų dumblu ir čia nuolatos šmirinėjančių įvairiausių paukščių bei žvėrelių išmatomis. Dailių langų stiklai visi išbyrėję — juos trečiojo dešimtmečio pabaigoje išdaužė Leonas su draugais. Aukštos nišos, kuriose kadaise stovėjo skulptūros, nūnai žiojėjo tuščios, tiktai jų pažeme draikėsi purvinų voratinklių draiskalai. Vienintelis baldas buvo suolas, atneštas iš kaimo kriketo aikštelės pakraščio — vis to paties nutrūktgalvio Leono ir jo padaužų draugų darbas. Dvi jo kojos nulaužtos — jomis buvo išdaužyti langai. Dabar jos gulėjo lauke kur kuri, lėtai virsdamos žeme tarp dilgėlių ir nepūvančių stiklo šukių.

Pavėsinė prie plaukymo baseino šalia arklidės imitavo šventyklos stilių, o šventykla turėjo įkūnyti pirmojo Adamo namo išvaizdą, nors niekas iš Teilisų šeimos nežinojo, koks jisai buvo. Tikriausiai su kolonomis, tikriausiai su frontonu, giliomis langų nišomis. Kartkartėmis, dažniausiai per Kalėdas, kai mintys ir užmojai tampa nežabotai platūs, šeimos nariai, vaikštinėdami tilteliu pirmyn ir atgal, pažadėdavo ištirti šiuos dalykus, bet nė vienas taip ir nesurado tam bent šiek tiek laiko, nes po Kalėdų tučtuojau prasidėdavo kupini rūpesčių nauji metai. Šio menkaverčio mažo pastatėlio išvaizda daugiau nei vargana. Sielvartingą aurą jam teikė būtent prisiminimai apie sietus su juo didingus užmojus. Šventykla buvo tarsi kilmingos aukštuomenės damos palikuonė, kuri dar vaikystėje tapo našlaitė ir nebeliko kam ja rūpintis nei prižiūrėti, todėl ji be laiko paseno ir pasitraukė iš šio pasaulio į vaiduoklių karalystę. Žmogaus galvos aukštyje ant išorinės sienos matyti aukštyn smailėjantis suodžių lopas. Šioje vietoje du chamai valkatos kadaise buvo užkūrę laužą, kuriame kepėsi tvenkinyje vogčiomis pasigautą svetimą karpį. Ilgą laiką šalia šventyklos nuolatos triušių apkerpamoje žolėje gulėjo susiraukšlėjęs batas. Tačiau dabar, pažvelgusi į tą vietą, Brioni bato nebeišvydo. Jis buvo išnykęs, primindamas, kad galų gale išnyks ir visa kita. Mintis, kad šventykla, pasidabinusi peleniniu gedulo kaspinu, gedi sudegusių rūmų, ilgisi jų nematomo anapusėn nugrimzdusio pavidalo, reginiui suteikė švelnų mistikos ir religingumo atspalvį. Asociacijos su andai įvykusia tragedija išgelbėjo šventyklą nuo nykios banalaus ir nereikšmingo falsifikato egzistencijos.

Susiradusi laibą lazdyno rykštę, Brioni švariai nulupo žievę. Darbo buvo į valias, ir ji jo su malonumu ėmėsi, susiedama šį užsiėmimą su įsivaizduojamu nerealiu procesu. Ilga daili dilgėlė koketiškai nusvirusia viršūne ir į šalis styrančiais lapais lyg rankomis, ginančiomis savo teisybę, — tai buvo Lola, ir nors ji verkdama maldavo pasigailėjimo, švilpianti trijų pėdų ilgio rykštė privertė ją niekingai parpulti ant kelių ir kristi žemėn. Dilgėlių plakimas padėjo Brioni nusiraminti. Ji netgi pajuto pagiežingą pasitenkinimą, nors iš šalies atrodė tiesiog įniršusi maža mergaitė. Šis užsiėmimas Brioni pasirodė toks malonus, kad keletas kitų dilgėlių taip pat buvo Lola. Štai ši, besilenkianti kažką vylingai pakuždėti savo kaimynei, buvo nukirsta su niekšingu melu lūpose. O štai ji stovi kiek nuošalėje nuo kitų, atloštoje galvoje, be abejo, verda klastingos mintys. Štai ji apsupta jaunų gerbėjų ir jiems skleidžia niekšingas paskalas apie Brioni. Gaila, bet gerbėjai turėjo mirti drauge su ja. Po akimirkos ji vėl prisikėlė ir įsikūnijo naujoje dilgėlėje, kupina įvairiausių nuodėmių ir nedorybių — puikybės, rajumo, šykštumo, nenoro padėti, — už kiekvieną iš jų sumokėjo savo gyvybe. Paskutinė jos pykčio apraiška — parkristi ant Brioni pėdos ir nudilginti jai pirštus. Kai Lola jau buvo mirusi pakankamai daug kartų, trys poros jaunų dilgėlių buvo paaukotos už dvynių žioplumą ir abejingumą. Brioni kerštas buvo abejingas, todėl ji nedarė išlygų netgi vaikams. Tuomet dilgėlėje įsikūnijo pati pjesė ir jos rašymas, net keliose dilgėlėse — pjesės siužeto seklumas, jai sugaištas laikas, užteršta klausytojų vaizduotė, autorės pretenzijų beviltiškumas: menų sode ši pjesė buvo tikrų tikriausia dilgėlė ir todėl turėjo mirti.

Ji daugiau nebebuvo dramaturge ir tai teikė tik palengvėjimą. Saugodamasi stiklo šukių, Brioni ėjo ratu aplink šventyklą, pamiške, kur triušių nukramtyta žolė niro į tankų jaunuolyną, besiveržiantį iš po medžių lajos. Dilgėlių plakimas tapo savęs apvalymu, ir dabar ji pajuto, jog laikas tuo pat būdu atsikratyti nebereikalingos vaikystės. Viena išstypusi dilgėlė savyje puikiausiai įkūnijo tai, kuo Brioni buvo iki šios akimirkos. Tačiau jos vienos nepakako. Tvirtai atsistojusi žolėje, ji trylika kirčių paeiliui atsikratė kiekvienų iš savo prabėgusių metų. Nubaudė mirtimi liguistą kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės laikotarpio priklausomybę nuo motinos, ankstyvųjų mokyklos metų poreikį pasireikšti, būti pastebėtai ir pagirtai, kvailą vienuolikametės didžiavimąsi dėl savo pirmųjų kūrinių ir besaikį kliovimąsi motinos nuomone bei palaikymu. Visa tai dilgėlių pavidalu skrido per jos kairįjį petį ir gulė prie kojų. Laiba rykštės viršūnėlė skrodė orą dvigarsiu švilpčiojimu, kuriame jai girdėjosi „nebe! nebe!“ arba „gana! gana!“.

Greitai ją įtraukė pats švaistymosi rykšte procesas, o vaizduotėje sušvito naujojo jos vaidmens pobūdžio vizija. Niekas pasaulyje negalėtų to padaryti geriau nei Brioni Teilis, kuri kitais metais atstovaus savo šaliai Berlyno olimpinėse žaidynėse ir, aišku, laimės auksą. Štai žmonės ją stebi pro žiūronus, stengiasi prieiti kuo arčiau, žavisi jos technika, jos basomis kojomis, kurios pagerina pusiausvyrą, tokią svarbią šioje sudėtingoje sporto šakoje, kur kiekvienas kojos pirštas turi savo vaidmenį, jos maniera palydėti smūgį pakeltu riešu ir tik paskutinėje mojimo stadijoje grakščiai ir staigiai nulenkti jį pirmyn, tuo, kaip ji puikiai paskirsto savo svorį ir pasukdama klubus išgauna papildomą jėgą. Jie žavisi jos įpročiu smūgiuojant ištiesti laisvosios rankos pirštus — nė vienas net nebandykite artintis prie manęs. Savamokslė, jauniausia senyvo valstybės tarnautojo duktė, — net springdamas šaukia komentatorius. Pažvelkite, koks susikaupęs jos veidas, pažvelkite, kaip ji įvertina kampą, kaip tiksliai atlieka kiekvieną judesį, kaip nepriekaištingai nukerta kiekvieną dilgėlę. Kad pasiektum tokį lygį, būtina paaukoti visą gyvenimą. O kaip nedaug tetrūko, kad ji būtų iššvaisčiusi šį gyvenimą tokiam nereikšmingam užsiėmimui kaip dramaturgija!..

Staiga išgirdo, kaip už nugaros, už pirmojo tiltelio, sudardėjo ratai. Pagaliau Leonas. Brioni jautė į nugarą įsmeigtą brolio žvilgsnį. Nejaugi tai ta pati vaikiška sesutė, kurią jis vos prieš tris mėnesius matė Vaterlo stotyje? Še tau, dabar ji jau pasaulinio elito žvaigždė. Ji pademonstruos užsispyrimą, neleis sau atsigręžti ir parodyti, jog jį pastebėjo. Jis turi suprasti, kad ji dabar nepriklausoma nuo kitų žmonių, netgi jo, nuomonės. Ji yra didžioji meistrė, pasinėrusi į savojo meno gelmes. Brolis turi sustabdyti fajetoną ir atbėgti tvenkinio pakraščiu pas ją, o ji, ką padarysi, maloningai nukęs šį sutrikdymą.

Ratų ir kanopų garsas, nutolstantis antruoju tilteliu, jos nuomone, patvirtino, jog brolis supranta ir gerbia jos norą atsiriboti ir susitelkti į profesijos subtilybes. Vis dėlto mergaitę apėmė šioks toks liūdesys. Ji ir toliau ėjo ratu aplink šventyklą, kapodama dilgėles, kol kelias dingo už šventyklos. Jos pažangą žymėjo žolėje nusidriekianti dantyta nukapotų dilgėlių linija, taip pat balti nudilginimų spuogeliai ant pėdų ir kulkšnių. Lazdyno vytelės viršūnė švilpčiodama guldė dilgėles ant žemės, stiebai ir lapai lakstė į šalis, bet minios aplodismentus įsivaizduoti buvo sunkiau. Jos fantazijos spalvos ėmė blėsti, savimyliškas grakštaus judėjimo ir subtilaus balansavimo demonstravimas pradėjo nusibosti, nuo nuolatinio mojavimo įskaudo ranka. Ji sau vėl ėmė regėtis kaip paprasčiausia vieniša mergaitė, žabu plakanti dilgėles. Galiausiai liovėsi mojavusi vytele, nusviedė ją į krūmus ir apsidairė aplinkui.

Už visas fantazijas ir vizijas visuomet tekdavo sumokėti šią sunkaus sugrįžimo kainą, sugrįžimo į tą pasaulį, kuris ją supdavo iki vizijų ir kuris, sugrįžus iš jų, pasidarydavo dar niūresnis. Jos svajonės, prisodrintos įvairiausių detalių ir smulkmenų, vėl tapdavo tik kvailu išsidirbinėjimu atsistojus prieš grubią ir masyvią tikrovės sieną. Sugrįžti atgal būdavo labai sunku. „Sugrįžk atgal“, — šnabždėdavo jai sesuo, kai Brioni pabusdavo iš kiekvieno košmaro. Brioni prarasdavo savo dieviškosios kūrybos galią, bet šis praradimas būdavo skausmingas tik pirmosiomis sugrįžimo į tikrovę akimirkomis. Dalį šių svajonių pagundos sudarė iliuzija, kad ji yra tik bejėgis įvykių tėkmės žaisliukas: įsibėgėjęs tarptautinis lenktyniavimas tiesiog verste verčia varžytis aukščiausiu lygmeniu tarp pasaulio pajėgiausiųjų ir priimti jai metamus iššūkius jos srityje — dilgėlių kapojimo srityje. Brioni tiesiog privalo nuraminti jos pergalės ištroškusią griaudžiančią minią, dar kartą tapti geriausia, o svarbiausia — unikalia ir nepakartojama. Dabar ji vėl buvo sugrįžusi į tą pasaulį, kurio negalėjo sukurti bei juo manipuliuoti — priešingai, tas pasaulis buvo sukūręs ją. Mergaitė jautė, kaip traukiasi iš buvusios didybės ir tirpsta kaitriuose ankstyvo pavakario saulės spinduliuose. Lauke jai jau pabodo, bet eiti į vidų dar nebuvo pasirengusi. Argi viskas, kas tik egzistuoja gyvenime, telpa į dvi alternatyvas — buvimą lauke arba viduje? Ar negalima būti dar kur nors? Ji atgręžė nugarą salos šventyklai ir triušių tobulai nušienauta veja lėtai nužingsniavo tiltelio link. Priešais ją tumulavo besileidžiančioje saulėje spindintis mašalų debesis. Kiekvienas mašalėlis be tvarkos blaškėsi į visas puses tam tikroje erdvės dalyje, tarytum pritvirtintas prie nematomų gumyčių. Paslaptingas meilinimosi šokis, o gal paprasčiausias nevaržomas gyvybinės energijos srautas, kurio prasmės ji nepajėgė suvokti. Kupina maištingos pasipriešinimo dvasios, ji kopė stačia žole apaugusia įkalnėle tiltelio link. Jį priėjusi sustojo ir nusprendė, kad pasiliks čia ir lauks, kol sulauks kokio nors reikšmingo įvykio ar ženklo. Tai buvo Brioni iššūkis gyvenimui — ji nepajudės iš vietos nei šaukiama pietų, nei netgi tuo atveju, jei tarpduryje pasirodžiusi motina imtų kviesti į vidų. Ji paprasčiausiai lauks ant tilto, rami ir užsispyrusi, kol įvykiai, tikri įvykiai, o ne jos fantazijos, privers atsiimti savo iššūkį ir įrodys, jog ji šį tą reiškia ir šiame, ne fantazijų, pasaulyje. 8

Aukšti plunksniniai ankstyvo vakaro debesėliai vakarinėje dangaus pusėje suformavo blyškiai gelsvą šydą, kuris po valandos patamsėjo, kol galiausiai tapo oranžine pašvaiste, pakibusia virš didžiulių parko medžių siluetų. Lapai įgavo riešuto tamsumo rudą atspalvį, o pro juos prasišviečiančios šakos pajuodo it anglis. Išdžiūvusios žolės spalva kopijavo dangaus koloritą. Nebent koks fovistas, patrakęs dėl neįtikėtinų atspalvių, galėtų įsivaizduoti tokias spalvas, ypač vienodu rausvu atspalviu švytinčią žolę ir dangų bei juodus masyvius senų ąžuolų kamienus, tokius juodus, jog tame juodume ima ryškėti mėlynas atspalvis. Nors besileidžiančios saulės šviesa pamažu blėso, karštis, atrodo, tik stiprėjo, nes silpo ir vėjelis, visą dieną teikęs šiokią tokią atgaivą. Dabar oras stovėjo vietoje ir jo tvankuma dusinte dusino.

Šią sceną, bent jau mažą jos dalį, pro stoglangį būtų galėjęs matyti ir Robis Turneris, jei jis būtų atsistojęs vonioje, sulenkęs kelius ir į šoną pakreipęs galvą. Visą dieną jo mažas miegamasis, vonios kambarys ir dar vienas mažas kambariukas tarp jų, kurį vadino savo studija, kepė po pietiniu vienaaukščio jo ir motinos namelio stogo šlaitu. Grįžęs iš darbo, jis daugiau nei valandą gulėjo vėsioje vonioje, kolei kūnas ir, ko gera, mintys sušildė vandenį. Virš jo kybantis dangaus stačiakampis lėtai keitė savo riboto spektro spalvas, pradedant nuo blyškiai geltonos ir baigiant sodriai oranžine, o Robio širdyje kirbėjo menkai pažįstami jausmai ir į atmintį vis grįždavo tam tikri prisiminimai. Jie nebuvo įkyrūs. Kartkartėmis per colį po vandens paviršiumi nugrimzdusius jo pilvo raumenis sugniauždavo spazmai, kai prisimindavo dar vieną detalę. Lašas vandens ant jos dilbio. Drėgmė. Ant jos liemenėlės, tarp krūtų, išsiuvinėta gėlytė, elementari saulutė. Jos krūtys nedidelės, toli viena nuo kitos. Ant nugaros — apgamas, pusiau pridengtas liemenėlės dirželio. Kai ji išlipo iš fontano baseino, švystelėjo tamsus trikampis, kurį turėjo paslėpti kelnaitės. Drėgmė. Jis tai pamatė, o dabar vėl sugrąžino į savo vaizduotę. Jos klubų kaulai, ištempę kelnaičių audeklą, intensyvi klubų kreivė. Pribloškiantis odos baltumas. Siekdama marškinėlių, ji neapdairiai pakėlė pėdą, ir ant švelniai laibėjančių pirštų pagalvėlių pasimatė prilipusio grunto lopinėliai. Dar vienas ketvirčio penso monetos dydžio apgamas ant šlaunies ir kažkas rausva ant blauzdos — rausva pigmentinė dėmė ar žaizdos randas. Ne defektai. Puošmenos.

Pažinojo ją nuo pat vaikystės, bet niekuomet nebuvo bent kiek atidžiau įsižiūrėjęs. Kembridže ji kartą buvo atėjusi į jo bendrabučio kambarį su akiniuota bendrakurse iš Naujosios Zelandijos ir kita drauge iš mokyklos laikų. Tuo metu pas jį svečiavosi draugas iš Dauning Stryto. Merginų viešnagės valanda praslinko laidant nervingus juokelius ir dalijantis cigaretėmis. Kitą kartą jiedu prasilenkė gatvėje ir nusišypsojo vienas kitam. Jis spėjo, jog jai keblu einant pro jį pasakyti savo draugėms — štai mūsų valytojos sūnus. O jis norėjo, kad žmonės žinotų, jog jam tai visiškai nesvarbu, ir ne kartą tai pademonstravo. Štai eina mano motinos darbdavio duktė, kartą pasakė draugui, išvydęs ją einančią pro šalį. Robis turėjo savo originalią savisaugos politiką, moksliškai pagrįstą klasių teoriją bei ganėtinai pritemptą savivoką: aš esu tas, kas esu. Ji jam buvo kaip sesuo, todėl beveik nematoma. Tas siauras ir ilgas veidas, maža burna — jei tuomet jis būtų apie ją pagalvojęs ilgėliau, tikriausiai neišvengtų minties, jog jos išvaizda kažkuo primena žirgą. Dabar šiuos išvaizdos aspektus Robis vertino kaip savotišką keistą grožį — ryškus ir sykiu monotoniškas veidas, nuožulnios plokštumos abipus skruostikaulių, plačios šnervės, plačios ir skaisčios kaip rožės pumpuras lūpos. Jos akys tamsios ir mąslios. Išvaizda monumentali, bet judesiai greiti ir nekantrūs — ta vaza nebūtų trūkusi, jei ji taip staigiai nebūtų jos griebusi jam iš rankų. Toji persona nenustygstanti, tai akivaizdu. Teilisų dvaras ją varžo, todėl ilgai ji čia neištvers ir netrukus išvyks.

Greitai jam vėl teks su ja susitikti. Krečiamas drebulio, Robis atsistojo vonioje, neabejodamas, kad jo laukia nemenka grąža. Nuogas pora žingsnių perėjo savo studiją ir nužingsniavo į miegamąjį. Nepaklota lova, suversti drabužių kalnai, ant grindų numestas rankšluostis, kambaryje tvyrantis atogrąžų karštis kėlė nevaldomą geismą. Jis išsitiesė ant lovos, įbedė veidą į pagalvę ir sudejavo. Ši jo vaikystės draugė, daili ir gležna būtybė, dabar gali tapti nepasiekiama. Norėdama nusiplėšti šį įvaizdį, ji tapo ekscentriška, ėmė demonstruoti nutrūktgalviškumą ir išskirtinumą, bet tai akivaizdžiai dirbtinės, „naminės“ savybės. Dabar mergina tikriausiai graužaties bedugnėje ir nė nenutuokia, ką padarė jam. Apskritai viskas dar pataisoma, jei ji nėra pernelyg supykusi ant jo dėl sudaužytos vazos. Tačiau jam patiko ir jos pyktis. Robis pasivertė ant šono ir žvelgdamas nematančiomis akimis atsidavė vizijoms: štai ji purto jį už atlapų, o paskui kūkčiodama įsikniaubia į jo glėbį ir leidžiasi bučiuojama. Ne, ji jam neatleido, ji paprasčiausiai pasidavė. Šį vaizduotės mikrofilmą jis peržiūrėjo keletą kartų ir tik tuomet sugrįžo į realybę: Sesilija ant jo stipriai supykusi ir supyks dar labiau, kai sužinos, kad jis yra vienas iš vakarienei kviestų svečių. Tą akimirką, dar apimtas emocijų, jis mąstė nepakankamai greitai, kad atsisakytų Leono kvietimo. Tuomet iš džiaugsmo išvertė akis ir sutiko, todėl dabar turės tiesiogiai patirti jos pagiežą. Jis vėl sudejavo. Jam buvo nesvarbu, ar jį girdi apačioje, ar ne. Vaikinas vėl prisiminė tą akimirką, kai ji nusirengė jo akivaizdoje — taip abejingai, tarytum jie abu būtų dar vaikai. Be abejo. Dabar jam viskas aišku. Šiuo veiksmu ji ir siekė jį pažeminti. Štai jis, nenuneigiamas faktas. Pažeminimas. Sesilija norėjo, kad jis tai patirtų. Ji ne saldainiukas, bet jis negali laikyti savęs nugalėtoju šioje situacijoje, nes jos pusėje yra jėga. Ji gali ištraukti jį iš gelmių ir vėl sumurkdyti atgal.

Tačiau gal — Robis vėl atvirto ant nugaros — jis perdeda įsivaizduodamas jos įniršį? Ar tik visa tai nebuvo teatrališkas vaidinimas? Be abejo, netgi pykdama ji jam tikriausiai norėjo kažką pasakyti, norėjo parodyti, kokia ji graži, ir taip pririšti jį prie savęs. Tačiau argi galima pasitikėti tokia savanaudiška idėja, kylančia iš vilties ir troškimo? Robis sukryžiavo kojas ir, pakišęs plaštakas po galva, jautė, kaip maloniai vėsta džiūstanti oda. Ką apie tai pasakytų Froidas? Pavyzdžiui: šiuo veiksmu Si išreiškė pasąmoningą troškimą jam pademonstruoti save supykusią. Beviltiška mintis! Tai buvo jo iškastravimas, nuosprendis jam, ir tai, kaip jis dabar jaučiasi, visa ši kančia yra bausmė jam už tai, kad sudaužė tą jos idiotišką vazą. Jis turėtų niekada daugiau nebesirodyti jai akyse. Tačiau teks ją pamatyti, ir dar šį vakarą. Pasirinkimo vaikinas neturėjo. Aišku, pasirodęs pobūvyje, jis tikrai susilauks jos paniekos. Turėjo nepriimti Leono kvietimo, bet tą akimirką jo kraujospūdis pašoko ir nė nepajuto, kaip išsižiojo ir leptelėjo „taip“. Šį vakarą jis bus su ja viename kambaryje, ir kūnas, kurį matė — apgamai, blyškumas, rausva pigmentinė dėmė — visa tai bus paslėpta po drabužiais. Tai žinos tik jis vienas — ir, aišku, Emilija. Tačiau galvos apie tai tik jis vienas. Sesilija su juo nekalbės ir nė nežiūrės į jo pusę. Et, netgi tai būtų geriau nei gulėti čia ir dejuoti. O gal ir nebūtų. Būtų dar blogiau, bet vis dėlto jis to nori. Jis turi tai patirti. Jis nori, kad būtų dar blogiau.

Pagaliau Robis atsikėlė ir pusiau apsirengęs nuėjo į savo studiją. Ten atsisėdęs prie spausdinimo mašinėlės susimąstė, ką būtų geriausia jai parašyti. Kaip ir vonios kambarys bei miegamasis, studija buvo prispausta po žemašlaičiu namo stogu — iš esmės tai tik koridorius tarp minėtų dviejų patalpų, kažin ar daugiau nei šešių pėdų ilgio ir penkių pločio. Kaip ir kituose dviejuose kambariuose, šio lubose taip pat buvo stoglangis su grubiu pušiniu rėmu. Kampe riogsojo suversti jo žygio batai, alpinistų lazdos, odinė kuprinė. Didžiąją vietos dalį užėmė peiliu subraižytas virtuvinis stalelis. Robis atsilošė savo kėdėje ir įsistebeilijo į stalą taip atidžiai, tarytum tyrinėtų savo gyvenimą. Ant vieno jo krašto, beveik iki nuolaidžių lubų iškilusi krūva aplankų ir vadovėlių, susikaupusi per keletą pastarųjų mėnesių, jam besirengiant baigiamiesiems egzaminams. Dauguma tų popierių jam nereikalingi, bet su jais siejosi per daug darbo ir sėkmės prisiminimų, tad jis negalėjo prisiversti paprasčiausiai imti juos ir išmesti. Šalia tos krūvos jo kelionių maršrutų žemėlapiai — šiaurinis Velsas, Hempšyras, Saris, neįgyvendintas žygis į Stambulą. Taip pat ant stalo gulėjo kompasas su prapjautu vaizdo ieškikliu, kurį jis kartą naudojo žygiuodamas be žemėlapio į Lalvorto įlanką.

Šalia kompaso — Odeno „Poemų“ ir Hausmeno „Berniokas iš Šropšyro“ kopijos. Kitame stalo gale įvairūs romanai, teoriniai traktatai, praktiniai kraštovaizdžio formavimo vadovėliai. Ant dešimties mašinraščiu surinktų poemų krūvos gulėjo taip pat mašinraščiu surinkta atmetimo žinutė iš „Criterion“ žurnalo su paties pono Elioto inicialais. Arčiausiai nuo Robio krėslo gulėjo krūvelė knygų, atspindinčių dabartinę jo susidomėjimo sritį. Atversta Grėjaus „Anatomija“ su įdėtu pusiau sulenktu lapu, ant kurio matyti Robio ranka atlikti piešiniai. Jis buvo užsibrėžęs pats nupiešti ir atmintinai išmokti visus plaštakos kaulus. Dabar pamėgino išsiblaškyti įsigilindamas į savo piešinį ir pasikartodamas kaulų pavadinimus. O štai ant gegnės virš stalo guli jo kol kas geriausias piešinys, atliktas tušu ir spalvotais pieštukais, vaizduojantis kaklo skerspjūvį, stemplę ir kvėpavimo takus. Spausdinimo mašinėlė buvo visiškai nesena „Olimpija“. Dvidešimt pirmojo jo gimtadienio proga per iškilmingus pietus bibliotekoje ją padovanojo Džekas Teilisas. Leonas ir jo tėvas pasakė po kalbą. Be abejo, ten buvo ir Sesilija. Tačiau Robis negalėjo prisiminti nė vieno žodžio iš to, ką jie tąsyk kalbėjosi tarpusavyje. Gal ir visai nesikalbėjo? Gal ji pyksta ant jo dėl to, jog šitiek metų ją ignoravo? Dar viena iš proto varanti viltis.

Palei kitą stalo kraštą išrikiuotos įvairios nuotraukos: spektaklio „Dvyliktoji naktis“ veikėjai ant pievelės koledžo kieme, jis pats — Malvolio vaidmenyje, apsikabinėjęs kryžiais ir ordinais. Apranga puikiai tinka. Štai kita grupinė nuotrauka — jis su trisdešimčia prancūzų vaikų, kuriuos mokė internate netoli Lilio. Metaliniuose belle epoque rėmeliuose, padengtuose vario žaliuoju pigmentu, jo tėvai, Greisė ir Ernestas trys dienos po vestuvių. Už jų tikriausiai atsitiktinai į kadrą patekęs priekinis automobilio sparnas — aišku, tai ne jų automobilis. Tolėliau, už plytinės sienos, namelis apyniams ar tabakui džiovinti. Tai buvo puikus medaus mėnuo, visuomet sakydavo Greisė, kuri dvi savaites po vestuvių skynė apynius su vyro šeima, o miegojo dengtame čigoniškame vežime, pastatytame ūkio kieme. Jo tėvas apsirengęs marškinėliais be apykaklės. Skarelė ant jo kaklo ir virvė, įverta į vilnones kelnes vietoj diržo, — tikriausiai žaisminga čigoniško kraujo apraiška. Galva ir veidas apvalūs, bet išvaizda ne visiškai geraširdiška, nes šypsena priešais fotoaparatą taip ir nepajėgė praverti sučiauptų lūpų, o rankos, užuot vieną jų ištiesus savo jaunajai pačiai, sukryžiuotos ant krūtinės. Tuo tarpu ji, priešingai, visa pasvirusi į jo pusę, atrėmusi galvą į jo petį ir abiem rankomis nevikriai įsitvėrusi į marškinių rankovę. Greisė, visuomet žaisminga ir atlapaširdiška, šypsosi už du. Tačiau mylinčių rankų ir švelnios širdies nepakako. Atrodė, kad jau tuomet Ernesto mintys skrajojo kažkur kitur, skrido už septynių vasarų į vieną pavakarę, kai jisai mes savo kaip Teilisų sodininko darbą ir išeis iš namelio tuščiomis rankomis, nepalikęs netgi atsisveikinimo raštelio ant virtuvės stalo, palikdamas savo žmoną ir šešiametį sūnų su nuostaba ir nesupratimu mąstyti apie jį visą likusį gyvenimą.

Dar kitoje vietoje, išbarstyti tarp užrašų sąsiuvinių ir landšaftinės sodininkystės bei anatomijos literatūros, mėtėsi įvairūs laiškai bei atvirukai: neapmokėtos Oksfordo koledžo finansinės ataskaitos, sveikinimo laiškai iš dėstytojų ir draugų, gauti koledžo baigimo proga, kuriuose sykiu netiesiogiai smalsaujama, kur link žengti toliau jis numatęs. Paskutinysis, parašytas rusvu rašalu ant firminio Vaitholo lakšto, — tai pranešimas iš Džeko Teiliso, kuriame šis sutinka finansiškai paremti studijas medicinos koledže. Ant stalo taip pat gulėjo kelios dvidešimties puslapių paraiškų formos, taip pat stori, tankiu šriftu išspausdinti patarimų stojantiems į Edinburgo ir Londono koledžus vadovėliai, kurių metodiška, griežtomis formuluotėmis pagrįsta proza dvelkė jo vėl laukiančios akademinės regulos nuojauta. Tačiau šiandien visi šie popieriai Robiui alsavo ne būsimais nuotykiais ir naujo gyvenimo etapo pradžia, o tremtimi. Jo vaizduotėje sušmėžavo netolima perspektyva — blanki gatvė su tokiais pat nykiais šaligatviais kažkur toli nuo čia, kambariukas banaliais gėlėtais sienų apmušalais su niūria drabužių spinta bei kilpinio audinio lovos užtiesalu, žinių ištroškę nauji draugai, beveik visi jaunesni už jį, formaldehido buteliai, aidi paskaitų auditorija — kiekvienas elementas niekuo, absoliučiai niekuo, nesusijęs su ja.

Iš literatūros apie kraštovaizdžio sodininkystę krūvelės Robis išsitraukė knygą apie Versalį, kurią pasiskolino iš Teilisų bibliotekos. Tą dieną, būdamas šalia jos, jis pirmą kartą pajuto keistą drovumą. Priklaupęs ant vieno kelio, prie priekinių durų nusimovė darbinius batus, tuomet išvydęs, kokios jo kojinės — skylės ties pirštu bei kulnimi, ir nekoks aromatas sklinda, — impulsyviai jas nusimovė. Koks idiotas jautėsi tuomet, basas pėdindamas jai iš paskos per prieškambario menę į bibliotekos salę. Jo vienintelė mintis — dingti iš čia kiek įmanoma greičiau. Tada išspruko pro virtuvę ir turėjo prašyti Denio Hardmano, jog šis apeitų aplinkui namą ir surinktų nuo pagrindinio įėjimo jo batus ir kojines.

Ji tikriausiai niekuomet nebūtų skaičiusi šio traktato apie Versalio hidraulines sistemas, vieno danų inžinieriaus sukurtas aštuonioliktame šimtmetyje. Čia lotyniškai buvo atiduodama duoklė Le Notre genijui. Su žodynu Robis vieną rytą įveikė penkis puslapius, kol galiausiai pasidavė ir toliau nagrinėjo tik iliustracijas. Tai tikrai ne jos stiliaus knyga, apskritai — niekieno stiliaus, bet tai ji ją ištraukė iš lentynos ir ištiesė jam nuo bibliotekos kopėtėlių, todėl ant odinio viršelio kažkur buvo jos pirštų pėdsakai. Pats to nenorėdamas, jis pakėlė knygą sau prie šnervių ir įkvėpė. Dulkių kvapas, seno popieriaus ir muilo, kuriuo plovėsi rankas, bet jokios jos užuominos. Kaip visa tai, tas subtilus meilės objekto fetišizavimas, galėjo prilipti prie jo? Tikrai Froidas apie tai bus užsiminęs savo „Trijose esė apie seksualumą“. Be abejo, ir Kitsas, ir Šekspyras, ir Petrarka, ir visi kiti, ir šis dalykas tikrai buvo minimas Romaunt of the Rose. Trejus metus jis studijavo Froido psichoanalizę, kuri jam atrodė esanti ne kas kita, kaip sutartinių sąvokų rinkinys, ir dabar, vienumoje, tarytum koks išsidabinęs ir plunksnomis apsikaišęs dvariškis jis garbina jos relikvijas — net ne nosinaitę, bet pirštų įspaudus! — ir kankinasi dėl savosios ledi paniekos jam.

Tačiau nepaisant viso to, Robis įdėjo popieriaus lapą į spausdinimo mašinėlę ir nepamiršo anglies. Išbarškinęs datą ir pasveikinimą, išsyk įsitraukė į standartinėmis mandagumo frazėmis pagrįstą atsiprašinėjimą už savo „netaktišką ir neapgalvotą elgesį“. Po kurio laiko pirštai sustojo. Ar jis ketina šiuo laišku kiek nors parodyti jai savo jausmus, o jei taip, tai kokiu mastu?

„Jei tai galima laikyti pasiteisinimu, neseniai pastebėjau, kad jūsų draugijoje aš jaučiuosi šiek tiek apsvaigęs. Turiu pasakyti, kad iki tol dar niekuomet nebuvau į niekieno namus įėjęs basomis kojomis. Tikriausiai tai yra jaudulio apraiška!“

Kokia silpna atrodė ta banali savigyna. Jis buvo panašus į žmogų, turintį toli pažengusią tuberkuliozę, bet apsimetantį, jog viso labo tik peršalo. Dukart nuspaudęs naujos pastraipos svirtelę, parašė iš naujo: „Žinau, jog tai vargu ar pasiteisinimas, bet pastaruoju metu šalia jūsų aš jaučiuosi gerokai apsvaigęs. Ką reiškia mano atėjimas basomis į jūsų namus? Ir ar kada nors anksčiau aš esu nulaužęs senovinės vazos kraštą?“ — Pasidėjęs rankas ant kelių, jis kurį laiką priešinosi pagundai dar kartą parašyti jos vardą. — „Si, aš nemanau, kad galėčiau pasiteisinti savo jauduliu!“ — Dabar komiškumas užleido vietą melodramatiškumui arba paprasčiausiai banalybei. Retoriniai klausimai atrodė šalti ir glitūs. Šauktukas yra pirmoji priebėga tiems, kurie šaukia norėdami kitus įtikinti savo nekaltumu. Šį skyrybos ženklą jis pakęsdavo tiktai motinos laiškuose, kur penkių šauktukų eilė reikšdavo velniškai gerą humorą. Vaikinas atsuko būgnelį atgal ir ant šauktuko taukštelėjo x ženklą. — „Sesilija, aš nemanau, kad galėčiau pasiteisinti savo jauduliu.“ — Dabar humoras išnyko, o į eilutę įsiskverbė savigailos elementas. Šauktuką reikia sugrąžinti atgal. Frazės intensyvumas, matyt, susijęs su kai kuo daugiau nei humoras ar savigaila, o to jis nenorėjo sau pripažinti.

Robis dar kokį ketvirtį valandos tobulino savo juodraštį, tuomet išsitraukė švarų popieriaus lapą ir išspausdino švarų variantą. Esminės eilutės dabar skambėjo štai taip: „Jūs visiškai pagrįstai galite laikyti mane bepročiu, basomis slampinėjančių po jūsų namus ar sulaužančiu jūsų senovinę vazą. Tačiau tiesa ta, jog jūsų draugijoje, Si, aš jaučiuosi lyg apgirtęs ar apsvaigęs ir negalėčiau pasakyti, jog kaltas karštis! Ar atleisite man? Robis.“ Tuomet dar kelias minutes pasėdėjo, atsirėmęs į kėdės atkaltę, tada, prisiminęs „Anatomijos“ puslapį, kuris dažniausiai būdavo atverstas pastarosiomis dienomis, pasilenkė į priekį ir, apimtas kvaitulio, spontaniškai išspausdino: „Savo vizijose aš bučiuoju jūsų klitorį, jūsų saldų drėgną klitorį. Mintyse aš visą dieną myliuosi su jumis, kiekvieną dieną.“

Na, štai — sugadinta. Lapas sugadintas. Išėmęs lapą iš spausdinimo mašinėlės, pasidėjo jį šalimais ir ėmė rašyti ranka, nusprendęs, kad įtemptą situaciją kur kas geriau apmaldys šiltesnis ir ne toks formalus ranka rašytas laiškas. Pažvelgęs į laikrodį, prisiminė, kad prieš eidamas turi nusišveisti batus. Tada atsargiai pakilo, stengdamasis netrinktelėti galva į balkį.

Jis neturėjo jokių socialinių kompleksų — daugelio požiūriu, nepagrįstai. Kartą Kembridže per vienus pietus už stalo staiga įsivyravus tylai, kažkas iš svečių, aiškiai Robio nemėgstantis, paklausė jo apie tėvus. Robis atrėmė oponento žvilgsnį ir maloniu balsu atsakė, kad jo tėvas jau seniai palikęs šeimą, o motina esanti valytoja, savo pajamas kartkartėmis papildanti aiškiaregės paslaugomis. Jo tonas buvo nerūpestingas, atspindintis begalinį atlaidumą įžūliam klausėjui. Robis išsamiai paaiškino savo gyvenimo aplinkybes, o baigė mandagiai paklausdamas provokatorių apie jo paties tėvus. Vienų nuomone, Robio nepažeidžiamumo branduolį sudarė jo vaikiškas nekaltumas, kitų manymu — paprasčiausias tikrovės ignoravimas, o trečiųjų — Robis buvo šventasis pamišėlis, galintis basomis pereiti per raudonas anglis taip, tarytum tapnotų savo kambario grindimis. Tačiau Sesilija žinojo, kad tiesa yra kur kas paprastesnė. Robio vaikystė buvo prabėgusi nevaržomai vaikštant tarp savo namelio ir Teilisų dvaro. Džekas Teilisas buvo jo patronas, Leonas ir Sesilija — geriausi draugai, bent jau iki pradinės mokyklos. Universitete, kur Robis pajuto, kad yra protingesnis už daugelį studentų ir net dėstytojų, jo išsilaisvinimo iš kompleksų procesas buvo užbaigtas. Netgi dirbtinę aroganciją demonstruoti neprasminga.

Greisė Turner buvo laiminga galėdama jam pasitarnauti bent jau skalbdama jo drabužius — kaip kitaip, neskaičiuojant kasdien gaminamo karšto maisto, ji galėjo išreikšti savo motinišką meilę, kai jos vieninteliam kūdikiui buvo jau dvidešimt treji? Tačiau batus Robis stengdavosi nusiblizginti pats. Apsirengęs baltais sportiniais marškinėliais ir savo išeiginio kostiumo kelnėmis, jis vienomis kojinėmis nusileido neaukštais stačiais laiptais žemyn su pora juodų raštuotos odos batų rankoje. Nuo pagrindinio kambario durų ėjo siauras koridorius, pasibaigiantis raštuoto stiklo pagrindinio įėjimo durimis, pro kurį prasiskverbusi raudonai oranžiška saulės šviesa blyškiai rusvus ir žalsvus sienų apmušalus nudažė liepsnojančiais medaus atspalviais. Jis dar kurį laiką pastovėjo, ranką uždėjęs ant kambario durų rankenos ir žavėdamasis pasikeitusia apmušalų spalva, paskui įėjo. Oras kambaryje buvo drėgnas ir šiltas, šiek tiek sūrokas. Motina bus ką tik baigusi skalbimą. Ji gulėjo ant sofos, o ant basų pėdų, išsikišusių pro lovos galą, kybojo medžiaginės šlepetės.

— Buvo užėjusi Moli, — pasakė sėsdamasi. — Ir man smagu tau pranešti, kad jai jau geriau.

Robis iš virtuvės atsinešė dėžę su batų šveitimo reikmenimis ir, atsisėdęs artimiausiame nuo motinos fotelyje, ant kilimo pasitiesė trijų dienų senumo „Daily Sketch“ laikraščio lapą.

— Gerokai padirbėjai, — pasakė jis. — Girdėjau, pluši, ir užlipau į vonią, kad nesipainiočiau po kojomis.

Jis žinojo, kad greitai reikės eiti, ir turi negaišdamas griebtis savo batų, bet vietoj to atsilošė fotelyje ir žiovaudamas pasirąžė.

— Ravėti piktžoles! Ką aš darau su savo gyvenimu?

Robio balse buvo daugiau humoro nei susierzinimo. Jis sunėrė rankas ant krūtinės ir pažvelgė į lubas, vienos pėdos padą masažuodamas kitos nykščiu.

Jo motina žiūrėjo kažkur į erdvę virš jo galvos.

— Pasakyk teisybę. Kažkas tau yra. Kažkas negera. Ir nesakyk, jog nieko nėra.

Greisė Turner tapo Teilisų valytoja praėjus savaitei nuo Ernesto išėjimo. Džekas Teilisas negalėjo sau leisti smukti tiek, kad išvarytų į gatvę jauną moterį su vaiku. Kaime jis surado kitą sodininką ir meistrą, kuriam nereikėjo gyvenamojo ploto. Tuo metu manyta, kad Greisė galėtų gyventi namelyje metus ar dvejus, kol susiras kitą būstą ar kitą vyrą. Dėl gero būdo ir blizgintojos talento — jos atsidavimo visokiems paviršiams, kaip buvo juokaujama Teilisų šeimoje — ji tapo Teilisų numylėtine, bet labiausiai jos ir Robio ateitį nulėmė begalinis šešiametės Sesilijos ir dvejais metais vyresnio jos brolio Leono prisirišimas prie šios moters. Per mokinių atostogas Greisei buvo leidžiama į darbą dvare atsivesti ir savo šešiametį sūnų. Robis išlandžiojęs ne tik vaikų kambarį, bet ir visas kitas rūmų dalis, kur tik buvo įleidžiami vaikai, taip pat visą teritoriją aplink pastatą. Jo pagrindinis laipiojimo po medžius draugužis buvo Leonas, o Sesilija buvo jo jaunesnioji sesutė, kuri patikliai laikydavosi įsitvėrusi jo rankos ir leisdavo jam pasijusti nepaprastai protingam. Po keleto metų, kai Robis laimėjo stipendiją vietos pradinėje mokykloje, Džekas Teilisas žengė pirmąjį ilgalaikio patronavimo žingsnį ir sumokėjo už jo uniformą bei vadovėlius. Tai buvo tais metais, kai gimė Brioni. Po sunkaus gimdymo prasidėjo ilga Emilijos liga. Greisės darbštumas jai pelnė tvirtas socialines garantijas: per tų metų — tai buvo 1922-ieji — Kalėdas Leonas, ant galvos užsimaukšlinęs cilindrą ir apsimovęs jojiko kelnėmis, atėjo į Greisės namelį nešinas žaliu voku nuo savo tėvo. Laiške buvo pranešama, kad namelis nuo šiol yra jos nuosavybė, nepriklausomai nuo to, ar ji dirbs Teilisų dvare, ar ne. Tačiau ji ir toliau dirbo pas Teilisus, pareigų sąrašą papildydama namų ruoša, kurios, vaikams augant, darėsi vis daugiau. Jos išskirtinė pareiga būdavo specialus, „proginis“, paviršių blizginimas.

Kodėl Ernestas paliko namus ir dingo? Jos teorija tokia — jis kita pavarde pasisiūlė savanoriu į frontą ir iš ten nebegrįžo. Antraip toks nesidomėjimas savo sūnumi būtų paprasčiausiai nepateisinamas. Kiekvieną dieną būdavo tokių minučių, kai moteris, žingsniuodama iš savo namelio į dvarą ir atgal, prisimindavo šiuos ir kitus laimingai pasibaigusius gyvenimo smūgius. Ernestas ją visuomet truputį baugino. Galimas daiktas, jiedu visi kartu nebūtų buvę tokie laimingi, kokia laiminga buvo ji, gyvendama su savo brangiu gabiu sūneliu savo mažyčiame namelyje. Jei ponas Teilisas būtų buvęs ne toks kilniaširdiškas... Kiek moterų, pasiryžusių pragyventi savarankiškai, buvo paliktos vyrų, dar daugiau liko našlės jų vyrams žuvus fronte. Daugelio tų moterų gyvenimas buvo išties nepavydėtinas, ir ji lengvai galėjo tapti viena iš jų.

— Nieko, — atsakė Robis į jos klausimą. — Nieko man neatsitiko, absoliučiai nieko. — Imdamas šepetį ir tepalo skardinę, pridūrė: — Tad Moli ateitis atrodo šviesi.

— Per penketą artimiausių metų ji susiras kitą vyrą. Ir bus su juo labai laiminga. Tai gali būti koks nors išsilavinęs žmogus iš šiaurės.

— Ji nusipelno tikrai ne prastesnio.

Jiedu kurį laiką sėdėjo apsupti palaimingos tylos. Motina stebėjo, kaip jis geltonu šepečiu šveičia savo raštuotos odos batus, kaip su kiekvienu judesiu ritmingai trūkčioja dailių sūnaus skruostų raumenys, kaip jie juda ir keičia formą po dilbių oda. Ernestas vis dėlto turėjo kažką gero, kitaip jis nebūtų jai davęs tokio sūnaus.

— Tai vis dėlto eini.

— Leonas atvyko kaip tik tuo metu, kai ėjau namo. Su juo buvo jo draugas, žinai, tas šokolado magnatas. Jie mane ir įkalbėjo šį vakarą atvykti į viešnagę.

— Oi, aš ten praleidau visą karštymetį, blizginau sidabrą. Ir paruošiau jam kambarį.

Jis paėmė savo batus ir atsistojo.

— Kai žvelgsiu į savo šaukšto išgaubimą, jame matysiu tiktai tave.

— Keliauk. Tavo marškiniai kabo virtuvėje.

Jis sudėjo batų valymo reikmenis į dėžę ir išnešė ją iš kambario. Iš trejų ant ilgos džiovyklos karties kabančių marškinių išsirinko šviesiai gelsvus lininius. Apsirengęs sugrįžo ir jau buvo beeinąs pro kitas duris, bet ji niekaip nenorėjo jo paleisti.

— O jau tie Kvinsių vaikai... Prišlapino į lovą ir taip toliau... Vargšai maži avinėliai.

Robis sustojo tarpduryje ir gūžtelėjo pečiais. Jis matė tuos berniūkščius siautėjančius ir spygaujančius aplink baseiną vėlyvo priešpiečio kaitroje. Jeigu nebūtų laiku aptikęs, jie tikrai būtų įridenę į baseiną ten gulėjusį jo vienratį. Ten buvo ir Denis Hardmanas, kuris geidulingai žvilgčiojo į jų seserį, nors tuo metu turėjo darbuotis.

— Nepražus, — pasakė.

Nekantraudamas užlėkė aukštyn, šuoliuodamas išsyk per tris pakopas. Sugrįžęs į miegamąjį, paskubomis baigė rengtis ir kažką nerišliai švilpiniuodamas, pasilenkęs priešais drabužių spintoje esantį veidrodį, susidrėkino ir susišukavo plaukus. Robis visiškai neturėjo muzikinės klausos, netgi vargiai gebėdavo pasakyti, kuri nata aukštesnė, o kuri žemesnė. Dabar, pasinėręs į mintis apie busimąjį pokylį, jautėsi susijaudinęs ir, keisčiausia, laisvas. Negali būti blogiau, nei jau yra. Mėgaudamasis savo veiksmų tikslumu, tarytum ruošdamasis kažkokiai pavojingai kelionei ar karinei avantiūrai, jis atliko įprastus buitinius dalykus — susirado savo raktus, iš kišenės išsitraukė dešimties šilingų banknotą, išsivalė dantis, pūstelėjęs į saują, pauodė savo burnos kvapą, stvėrė nuo stalo laišką ir sulankstęs įkišo jį į voką, papildė cigarečių dėžutę bei pasitikrino, ar turi žiebtuvėlį. Dar kartą kyštelėjo galvą prie spintos veidrodžio. Iššiepė dantis, pašnairavo į savo profilį, pro petį dirstelėjo sau į nugarą. Galiausiai pasiplekšnojo per kišenes ir nudundėjo laiptais žemyn, vėl šuoliuodamas išsyk per tris pakopas. Praeidamas pro kambarį, šūktelėjo sudie motinai ir, išėjęs į lauką, nuskubėjo siauru plytomis grįstu takeliu tarp gėlių lysvių dvaro vartų link.

Per artimiausius metus jis ne sykį ilgėsis šių akimirkų ir svajos į jas sugrįžti — tų akimirkų, kai ėjo takeliu, kertančiu ąžuolų giraitės kraštelį ir įsiliejančių į pagrindinį kelią toje vietoje, kur jis pasisuka tvenkinio ir kartu dvaro ansamblio link. Robis ne vėlavo, bet negalėjo sulėtinti skubraus žingsnio. Šios minutės buvo susijusios su daugeliu tiesioginių ir netiesioginių malonumų. Blėstanti rausva vakaro šviesa, šiltas, ramus oras, prisodrintas džiūstančios žolės ir įkaitusios žemės aromato, malonus galūnių apsunkimas po dienos darbo sode. Oda, minkšta ir lygi po vonios, švelniai brūžavosi į lininius marškinius ir jo vienintelį švarką. Nekantravimas ir sykiu baimė išvysti ją buvo taip pat savotiškas juslinis malonumas. Jo nuotaiką galima apibūdinti kaip savotišką euforiją — gali būti be galo nemalonu, nepatogu, iš šio dalyvavimo pokylyje gali neišeiti nieko gera, bet jis pirmą kartą taip aiškiai pajuto tikrą įsimylėjėlio jaudulį. Prie šio susijaudinimo prisidėjo ir kiti dalykai: tebeteikė malonumą mintis apie aukščiausią diplomo balą savo kurse, o čia dar žinia apie tai, kad Džekas Teilisas nusiteikęs ir toliau jį remti. Staiga vaikiną užvaldė įsitikinimas, kad jo laukiančios studijos yra ne tremtis, o šviežias ir įdomus gyvenimo posūkis. Labai gerai, kad pasiryžo studijuoti mediciną. Jis negalėjo paaiškinti savo optimizmo — paprasčiausiai jautėsi laimingas ir būtent todėl įsitikinęs savo sėkme.

Dabartinę būseną išreiškė vienas žodis, kuris sykiu ir paaiškino, kodėl jis anksčiau ar vėliau turėjo išgyventi šią akimirką. Laisvė. Laisvė gyvenime, laisvė jo kūne: rankose, kojose — visur. Ankstyvoje vaikystėje patirtas egzaminas, kai šeimą paliko tėvas, pirmą sykį jį pavedėjo šia linkme. Studijos Kembridže, nors jam ten ir patiko, buvo ambicingo mokyklos direktoriaus sprendimas. Netgi studijų sritį Robiui faktiškai parinko jo mėgstamiausias mokytojas. Dabar su šiuo valingo apsisprendimo aktu pagaliau prasideda jo kaip savarankiško ir suaugusio žmogaus gyvenimas. Savo gyvenime jis svajojo tapti didvyriu, ir jau to siekio pradžia draugams sukėlė nuostabą. Kraštovaizdžio sodininkystė buvo tik bohemiška fantazija ar liguista ambicija — tai jis nustatė remdamasis Froidu, kuris pakeitė ar pranoko nesantį tėvą. Mokytojavimas koledže, kur jis buvo pagrindinis anglų kalbos mokytojas — ponas R. Turneris — iš šios istorijos buvo išbraukta, kaip ir dėstymas universitete. Anglų literatūros studijos jam nūnai teatrodė tik painus salono žaidimas, o knygų skaitymas ir jų analizė — viso labo neatsiejamas civilizuotos egzistencijos atributas. Tai nesusiję su pagrindine jo gyvenimo linija, nors daktaro Liviso paskaitos buvo gana įdomios. Tai nebuvo pagrindinis smalsaus proto siekinys ar pagrindinis gynybos bastionas prieš barbarų ordas — bent jau nė kiek ne daugiau nei tapybos, muzikos, istorijos ar mokslo studijos. Paskutiniaisiais studijų metais jis mėgdavo padiskutuoti su psichoanalitiku, komunistinės profsąjungos atstovu, fiziku ir daktaru Livisu, ir kiekvienas iš jų aistringai propaguodavo Robiui savąją gyvenimo viziją. Tačiau šis jau buvo apsisprendęs siekti mediko karjeros. Pasirinkimo studijuoti mediciną motyvas Robiui buvo gana paprastas ir asmeniškas: čia jis galės realizuoti savo praktišką prigimtį ir sužadintą mokslo troškimą, čia įgis kur kas stipresnių gyvenimiškų įgūdžių nei studijuodamas praktinę kritiką, o visų svarbiausia — tai bus pirmasis jo asmeninis sprendimas. Jis apsigyvens svetimame, nepažįstamame mieste — ir beveik viską pradės iš naujo.

Jis jau buvo palikęs medžių prieglobstį ir pasiekęs tą vietą, kur keliukas įsilieja į pagrindinį kelią. Vakaro šviesa išryškino ir pabrėžė parko erdvę, o švelnia geltona spalva spindintys langai už tvenkinio dunksantį dvaro pastatą darė savotiškai gražų ir didingą. Ji yra tenai, tikriausiai savo miegamajame, ruošiasi pokyliui — nematoma iš šios vietos, ten, kitoje pastato pusėje, trečiajame aukšte. Si kambario langai žvelgia į fontaną. Vaikinas pasistengė mintimis atsiplėšti nuo jos, nelaukdamas, kol tos mintys atves prie fontano ir vazos šukių jo rankose. Kieti batų padai garsiai caksėjo į kietą kelio dangą tarytum milžiniškas laikrodis, pasiūlydami mintims naują motyvą. Robis ėmė mąstyti apie laiką, apie jo begalines atsargas, apie jame paslėptus neišnaudotus laimės lobius. Dar niekuomet jis nesijautė toks jaunas ir veržlus, niekada dar nejautė tokio apetito bei nekantravimo pradėti naują gyvenimo etapą. Kembridže buvo dėstytojų, kurie, nors dvidešimčia metų vyresni už jį, dar žaisdavo tenisą ir irkluodavo. Vadinasi, jis turi mažiausiai dvidešimt metų, per kuriuos gali pasiekti savo karjeros aukštumas ir išsaugoti bent pusėtiną fizinę formą. Dvidešimt metų — beveik tiek pat, kiek jo jau nugyventa. Dvidešimt metų jį nublokš į tolimą ateitį — 1955-uosius metus. Ką reikšminga iš to, kas dar nepažįstama ir neatrasta dabar, jis žinos tuomet? Ar anapus šios datos dar turės kokius trisdešimt metų, kuriuos galės maloniai nugyventi kokioje nors ramioje pasaulio vietoje?

Jis pamėgino įsivaizduoti save 1962 metais, kai jam bus penkiasdešimt. Tuomet bus jau senstelėjęs, bet ne toks senas, kad jau išeitų iš žaidimo. Jis bus vienas iš tų vėtytų ir mėtytų patyrusių gydytojų, atmintyje sukaupusių daugybę gyvenimo istorijų, jam už nugaros būriuosis begalės tragedijų ir sėkmės akimirkų, tarytum tūkstančiai knygų, eilėmis stovėsiančių jo didelėje ir tamsioje bibliotekoje. Kai kurios lentynos bus kimšte prikimštos trofėjų iš jo nuolatinių kelionių ir mokslinių ekspedicijų — retų tropinių džiunglių augalų šakelių, užnuodytų strėlių, nepasiteisinusių išradimų pavyzdžių, muilo akmens figūrėlių, susiraukšlėjusių kaukolių, aborigenų meno pavyzdžių. Daugiausia vietos, aišku, užims medicininiai traktatai, tarp jų — literatūra meditacijos tema, bet atsiras vietos ir toms knygoms, kuriomis dabar užkištos visos jo palėpės kambarėlio kertės. Būtent aštuoniolikto šimtmečio poezija, kuri buvo jį beveik įtikinusi, kad tikrasis jo pašaukimas — kraštovaizdžio architektūra, trečioji Džeinės Osten raštų redakcija, Elioto, Lorenso ir Vilfredo Oveno darbai, pilnas Konrado raštų rinkinys, neįkainojamas 1783 metų laidos Odeno „Mirties šokis“. Šios knygos jo būsimose lentynose, be abejo, gulės ne šiaip sau: šie kūriniai jam padės tapti daug geresniu daktaru. Kokias žmogiškosios kančios gelmes, kokias savęs žlugdymo kvailystes ar likimo pokštus (kurie, pasirodo, yra pirminė paciento sveikatos problemų priežastis!) padės atverti jo išlavėjusi intuicija. Štai du švyturiai — gimimas ir mirtis, o tarp jų — begalinio trapumo kupinas tarpsnis. Gyvenimo pakilimai ir nuopuoliai — pirmiausia tuo turi domėtis tikras gydytojas, o juk tai sykiu yra ir pagrindinis literatūrinės kūrybos objektas. Robis prisiminė vieną devyniolikto šimtmečio romaną. Gili erudicija, platus požiūris, vos juntama širdies šiluma ir šaltas protas. Jo tipo daktaras turi gilintis į pačius neįtikėtiniausius paciento likimo vingius, pačius absurdiškiausius ir komiškiausius jo gyvenimo faktus. Štai jis čiuopia silpstantį pulsą, klausosi paskutinių atodūsių, jaučia, kaip vėsta karšta ir suprakaitavusi ranka. Jis pajėgs mąstyti apie žmonių giminės menkumą ir didybę taip, kaip tai prieinama tik didiesiems rašytojams ir dvasininkams.

Vaikino žingsniai ramiame vasaros vakaro ore aidėjo vis tankiau, atitikdami jo įaudrintų minčių ritmą. Priešakyje, už kokio šimto jardų, sušmėžavo tiltelis, o ant jo, aiškiai išsiskirdamas vakaro prietemoje, dūlavo baltas siluetas, kuris iš pradžių atrodė esąs blyškaus akmeninio tiltelio parapeto dalis. Įsistebeilijus į jį, kontūrai susiliejo, bet dar po keleto žingsnių jis vėl išryškėjo ir įgijo sąlyginai žmogišką pavidalą. Iš tokio atstumo Robis negalėjo pasakyti, ar žmogus žiūri į jį, ar yra nuo jo nusisukęs. Siluetas nejudėjo, ir vaikinas nusprendė, kad yra jo stebimas. Sekundę ar dvi bandė save suintriguoti vaiduoklio idėja, bet jis netikėjo antgamtiškais dalykais, netgi ta be galo nereiklia ir tolerantiška būtybe, kuriai meldžiasi žmonės kaimo normandų bažnytėlėje. Greitai įžiūrėjo, kad ant tiltelio stovi vaikas — ne kitaip, tai turi būti Brioni, taip, tai ji, ta pačia balta suknele, kurią dėvint šiandien jau buvo ją matęs. Dabar mergaitė buvo matyti jau visiškai aiškiai. Sveikindamasis jis kilstelėjo ranką:

— Tai aš, Robis!

Tačiau Brioni nė nekrustelėjo.

Staiga į galvą šovė mintis, kad gal būtų geriausia, jog jo laiškas patektų Sesilijai į rankas dar prieš jam pasirodant. Aišku, galėtų jį perduoti Sesilijai ir pats, stebimas gal tik jos motinos, kuri jo atžvilgiu laikėsi gana šaltokai nuo pat jo sugrįžimo. Tačiau, galimas daiktas, jog perduoti laiško iš viso nepavyks, nes ji principingai laikysis atstumo. Jei laišką perduotų Brioni, Sesilija turėtų laiko vienumoje jį perskaityti ir kai ką apmąstyti. Keletas papildomų minučių galėtų ją sušvelninti.

— Ar nepadarytum man vienos paslaugos? — paklausė, prisiartindamas prie mergaitės.

Ji linktelėjo galva ir laukė.

— Ar galėtum dabar nubėgti ir perduoti šitą laišką Si?

Jam dar nebaigus, ji tylėdama paėmė voką į rankas.

— Aš ten būsiu po keleto minučių, — pradėjo jis, bet mergaitė jau apsisukusi bėgo tilteliu tolyn. Robis atsirėmė į tiltelio parapetą ir, išsitraukęs cigaretę, stebėjo, kaip jos šokčiojantis siluetas tolsta ir nyksta vakaro prietemoje. Tai keblus amžius mergaitei, pagalvojo. Kiek jai dabar, dvylika, trylika? Sekundę kitą pametė ją iš akių, o tuomet vėl pamatė bėgančią skersai salą, — šviesi dėmelė tamsiame medžių fone. Paskui Brioni vėl dingo jam iš akių ir pasirodė tik tolimajame antrojo tiltelio gale. Tą akimirką, kai ji išsuko iš keliuko ir, kirsdama kampą, leidosi bėgti pievele dvaro pastato link, vaikinas staiga pašoko, pervertas siaubo ir visiškai aiškaus suvokimo. Iš lūpų išsiveržė nevalingas bežodis riksmas. Jis pabėgėjo keletą žingsnių keliuku, paskui stabtelėjo, vėl leidosi bėgti, bet netrukus sustojo, supratęs, kad gaudynės yra beprasmiškos. Brioni jau dingusi iš akių. Pridėjęs rankas tūtele prie burnos, pašaukė ją vardu, bet suprato, kad ir tai jau nepadės. Vaikinas stovėjo įtempęs žvilgsnį, slapčia vildamasis ją dar pamatyti, tarytum tai galėtų ką nors pakeisti, ir naršė po atmintį, mėgindamas save įtikinti, jog jis apsiriko. Deja, tai nebuvo apsirikimas. Ranka rašytasis laiškas Sesilijai dabar ilsisi ant jo „Grėjaus anatomijos“, atverstos ties vidaus ligų skyriumi. 1546 puslapis, vagina. O būtent išspausdintąjį puslapį, kurį pasidėjo šalia jos, jis mašinaliai paėmė, sulankstė ir įdėjo į voką. Nereikia nė froidiškų įžvalgų. Paaiškinimas paprastas ir aiškus. Nekaltasis laiškas dabar pusiau dengia 1236 iliustraciją, virš jo matyti dailiai susigarbanojusių gaktos plaukų karūna, o nešvankusis juodraštis buvo paguldytas ant stalo ir lengvai pasiekiamas. Jis dar kartą suriko Brioni vardą, nors ir žinojo, kad mergaitė dabar jau bus ties pagrindiniu įėjimu. Iš tiesų — po keleto sekundžių masyviame ir tamsiame pastato fasade sužibo mažutis platėjantis oranžinės šviesos rombas, kurio viduryje tamsavo jos figūrėlė. Tada, akimirką sustingęs, rombas greitai susiaurėjo ir užgeso. Durys už Brioni nugaros užsidarė. 9

Du kartus per pusvalandį Sesilija išėjo iš miegamojo, pasistaipė prieš savo atspindį paauksuotuose veidrodžio rėmuose virš laiptų ir abusyk nepatenkinta sugrįžo atgal prie drabužių spintos. Pirmasis jos aprangos variantas — juodo krepdešino suknelė, kurios įmantrus kirpimas, kiek ji pajėgė įžvelgti tualetinio staliuko veidrodyje, kūno linijoms teikė griežtą ir ryžtingą pavidalą. Šį įspūdį dar labiau stiprino jos tamsios akys. Tačiau, užuot šį efektą išryškinusi perlų vėriniu, Sesilija, apimta akimirkos nuotaikos, užsidėjo juodojo gintaro karolius. Lūpų dažai puikiai tiko iš pirmojo sykio. Sukinėdamasi prieš veidrodį ir mėgindama įvertinti savo išvaizdą iš visų pusių, ji galiausiai nusprendė, kad jos veidas su šia apranga neatrodo per ilgas, bent jau šį vakarą. Virtuvėje jos laukė motina, o svetainėje — Leonas. Tačiau prieš eidama ji dar sugrįžo prie savo tualetinio staliuko ir pasišlakstė kvepalais alkūnių linkius — žaismingas gestas, atitinkantis jos romantišką nuotaiką. Tuomet išėjo iš miegamojo ir uždarė duris.

Tačiau atsitiktinai dirstelėjusi į veidrodį virš laiptinės, jame ji išvydo moterį, tikriausiai susiruošusią į kapines, dar daugiau, — rūsčią ir niūriai nusiteikusią moterį, kurios juodi griežtų formų drabužiai darė ją panašią į auslindą ar kitą kokį pailgą vabalą — gal elniaragį? Tai buvo jos ateities vizija — štai ji aštuoniasdešimt penkerių, dėvinti gedulingus našlės drabužius. Si nedelsdama apsisuko ant bato kulniuko, kuris taip pat buvo juodas, ir sugrįžo į savo kambarį.

Ji buvo nusiteikusi skeptiškai, nes žinojo, kokių pokštų kartais gali prikrėsti racionalus protas. Tačiau šiuo metu jos protas visas buvo būsimajame pokylyje, ir ji žinojo, kad ten privalo jaustis patogiai. Mergina išlipo iš juodos suknelės, kurią čia pat numetė ant grindų, ir liko tik su apatiniais bei aukštakulniais bateliais. Jausdama, kaip karštligiškai bėga minutės, ji rausėsi po spintą, ieškodama tinkamiausio drabužio. Idėja atrodyti asketiškai labai nepatiko. Mergina norėjo jaustis ir atrodyti atsipalaidavusi ir tuo pat metu pasitikinti savimi. Svarbiausia, troško atrodyti taip, tarytum popiečio įvykis jos visiškai nejaudintų, — tam būtina pasiruošti. Apačioje, virtuvėje, be abejojau kilo nekantrus šurmulys, o minutės, kurias ji norėjo praleisti drauge vienudu su savo broliu, sparčiai tirpsta. Greitai pasirodys motina, kuri norės su ja aptarti stalų išdėstymą, iš savo kambario viršuje nusileis Polas Maršalas, kuris taip pat pageidaus kompanijos, o ir Robis gali pasirodyti bet kurią minutę. Ką daryti, kaip elgtis šioje situacijoje?

Ji perbraukė ranka per spintoje sukabintų suknelių eilę — keletą asmeninės istorijos žingsnių, atspindinčių jos estetinio suvokimo raidą. Čia kabojo ir suknelės iš paauglystės laikų, žiūrint nūdienos akimis, banalūs, geibūs ir belyčiai drabužiai, ir nors ant vienos buvo matyti vyno dėmių, o ant kitos — pirmosios cigaretės pradeginta skylė, ji negalėjo prisiversti ištraukti jas į dienos šviesą. Čia kabojo ir suknelė su pirmaisiais nedrąsiais pečių sustandinimais, už jos — jos „vyresniosios“ seserys, jau ryžtingesnės ir agresyvesnės, nusimetusios mergaitiškus metus, atradusios savo juosmens liniją ir išlinkius, žemai nuleidusios apatinį kraštą, demonstratyviai ignoruodamos vyrų lūkesčius. Paskutinysis ir bene geriausias drabužis, nusipirktas baigiamųjų egzaminų pabaigai atšvęsti, kai ji dar nežinojo apie savo gana vidutinišką įvertinimą, buvo figūrą glaudžiai apgulanti tamsiai žalios spalvos vakarinė suknelė su gilia iškirpte nugaroje ir įstrižai nukirpta apačia bei už kaklo surišama viršutine dalimi. Pernelyg elegantiška, kad jos „debiutas“ įvyktų namuose. Mergina atvertė dar keletą drabužių ir išsitraukė margaspalvę šilkinę suknią klostuotu korsažu ir banguota apačia — saugus variantas, nes raudoni suknelės atspalviai neryškūs ir pakankamai ramūs vakariniam pokyliui. Trigubo jos tualetinio staliuko veidrodžio nuomonė buvo tokia pati. Ji apsiavė kitus batelius, juodojo gintaro karolius pakeitė perlų vėriniu, pataisė makiažą ir šukuoseną, kiek pašlakstė kvepalais duobutę virš krūtinkaulio, dabar jau nepridengtą, ir mažiau nei po penkiolikos minučių vėl buvo laiptinėje.

Kiek ankstėliau ji buvo atkreipusi dėmesį, kad Hardmanas vaikštinėja po namus pintu krepšiu nešinas ir keičia perdegusias elektros lemputes. Galimas daiktas, dabar laiptinėje įsukta ryškiau šviečianti lemputė, nes iki šiol tokių problemų su laiptinės veidrodžiu jai dar nebuvo. Netgi likus iki veidrodžio kokioms keturiasdešimčiai pėdų, Si jau matė, kad jis neleis jai ramiai praeiti pro šalį. Rožinė suknelės spalva atrodė pernelyg blyški, liemens linija per aukštai, pati suknelė platėjanti į apačią kaip aštuonmetės mergaitės vaikų vakarėlyje. Trūksta tik kiškio pavidalo sagų. Kai prisiartino, senoviško veidrodžio stiklo nelygumai jos ūgį vizualiai sumažino, ir veidrodyje mergina išvydo save ankstyvoje vaikystėje, prieš kokius penkiolika metų. Ji sustojo, eksperimento dėlei iškėlė rankas ir saujose sugniaužė plaukus prie smilkinių. Laiptinės veidrodis dešimtis kartų ją matė su šia suknele, skubančią į kurios nors savo draugės gimtadienio pokylį. Jis niekada nepataisydavo jai nuotaikos ir nepadėdavo pasijusti esant, tarkime, Širli Tempi.

Daugiau nusivylusi nei susierzinusi ar apimta panikos, Sesilija sugrįžo į kambarį. Jos mintys buvo blaivios ir ramios: šie pernelyg intensyvūs ir nepatikimi įspūdžiai, nepasitikėjimas savimi ir įkyrus defektų akivaizdumas, klaikūs iškraipymai veidrodyje yra ne kas kita, kaip visos šios dienos reginių ir išgyvenimų tęsinys. Išgyvenimų, bet ne minčių. Beje, ji žinojo, ką turi daryti — ji tai žinojo kiekvieną minutę. Ji turi tik vieną drabužių komplektą, kurį iš tiesų mėgsta, — būtent jį turėtų apsirengti. Mergina nusivilko rožinę suknelę ir, numetusi ant juodosios, paniekinamai peržengė jas abi, tada iš spintos išsitraukė savo žaliąją studijų baigimo šventei įsigytą nugaroje dekoltuotą vakarinę suknią. Ją apsivilkusi, išsyk pajuto malonią ir standžią audinio glamonę, persiduodančią per apatinio sijono šilką. Sesilija pasijuto elegantiška, neprieinama ir pasitikinti savimi tarytum undinė. Perlų vėrinį paliko ant kaklo ir vėl apsimovė juoduosius aukštakulnius batelius, dar kartą pataisė plaukus ir makiažą, atsilaikė prieš pagundą vėl pasičiupti kvepalų buteliuką ir atidarė duris. Tą akimirką jai iš burnos išsiveržė nevalingas riksmas. Vos už keleto colių nuo savęs ji išvydo veidą ir pakeltą kumštį. Pirmasis įspūdis priminė Pikaso paveikslą, kur tamsiai raudonoje sielvartingoje migloje sumišusios ašaros, aptinusios akys su mėlynių apvadais, drėgnos lūpos ir užkimšta paburkusi nosis. Pagaliau susivokė, kas stovi prieš ją. Uždėjusi plaštakas ant kaulėtų pečių, ji švelniai pasuko berniuką taip, kad galėtų matyti kairiąją ausį. Tai buvo Džeksonas, kuris, prieš jai atidarant duris, jau kėlė ranką, ketindamas į jas pabelsti. Kitoje rankoje jis laikė sugniaužęs pilką kojinę.

Žengusi žingsnį atgal, Sesilija pastebėjo, kad berniukas apsirengęs išlygintomis pilkomis trumpomis kelnėmis ir baltais marškinėliais, bet basas.

— Mažyli! Kas atsitiko?

Kurį laiką berniukas nedrįso prabilti. Tiktai pakėlė ranką su kojine ir mostelėjo ja koridoriaus link. Sesilija iškišo galvą pro duris ir išvydo tolėliau stovintį Pjerą, irgi basą, taip pat laikantį kojinę ir žiūrintį į ją.

— Vadinasi, abu turite po kojinę.

Berniukas linktelėjo galva ir nurijęs seiles pagaliau prašneko:

— Panelė Betė sako, kad gausime lupti, jei neisime žemyn arbatos, bet mes turime tik vieną porą kojinių.

— Ir abudu kariaujate dėl jų.

Džeksonas įsijausdamas palingavo galvą.

Einant koridoriumi su berniukais į jų kambarį, iš pradžių vienas, o paskui ir kitas ištiesė jai savo ranką, ir Si nustebo, kad jai rodomas toks pasitikėjimas. Niekaip neišėjo iš galvos mintys apie suknią.

— Ar neprašėte savo sesers pagalbos?

— Ji dabar su mumis nekalba.

— Kodėl gi ne?

— Ji mūsų nekenčia.

Kambaryje vyravo baisus chaosas — išmėtyti drabužiai, šlapi rankšluosčiai, apelsinų žievelės, popiergaliai su komiškomis karikatūromis, išdėstyti aplink popieriaus lakštą, apverstos kėdės, iš dalies apklotos antklodėmis ir čiužiniais, po kuriais susikaupusios vandens balutės. Tarp lovų, ant kilimo, didelė šlapia dėmė, kurios viduryje — muilo gabaliukas ir šlapi tualetinio popieriaus gniužulai. Viena užuolaida užkliuvusi už trumposios užuolaidėlės. Nors langai buvo atviri, oras kambaryje nemaloniai drėgnas ir šaltas. Visi drabužių komodos stalčiai buvo atdari ir tušti. Buvo panašu, kad nuobodulio kamuojami berniukai slapčia prasimanė įvairiausių varžybų ir išdaigų — šokinėjo nuo lovos ant lovos, statėsi tariamas palapines, sumanė kažkokį žaidimą, kur prisireikė popieriaus, paskui jį metė. Niekas visuose Teilisų namuose nejautė pareigos prižiūrėti ir kaip nors užimti Kvinsių dvynukus. Slėpdama savo kaltę, ji gyvai pareiškė:

— Kol kambarys atrodo šitaip, mes čia tikrai nieko nerasime.

Sesilija ėmėsi tvarkyti išmėtytus daiktus, kloti lovas, paskui, nusimetusi savo aukštakulnius, užlipo ant kėdės ir pataisė užuolaidą. Dvynukams taip pat patikėjo nedideles užduotis pagal jų jėgas. Jie klausė, bet dirbo tylėdami ir susikaustę, tarytum šis procesas būtų bausmė, o ne pagalba, pykčio, o ne gerumo gestas. Jie gėdijosi savo kambario netvarkos. Stovėdama ant kėdės su savo prigludusia žalia vakarine suknia ir žiūrėdama į šviesiai rudas galveles, besilankstančias kiekviena prie jai paskirto darbo, ji pagalvojo, koks baisus ir beviltiškas yra jų gyvenimas be meilės ir kaip sunku jį kurti iš nieko ir dar svetimuose namuose.

Sunkokai, negalėdama daugiau sulenkti kojų, ji nulipo nuo kėdės ir, atsisėdusi ant lovos kraštelio, delnais paplekšnojo į sofą abipus savęs, kviesdama juos atsisėsti. Tačiau berniukai liko stovėti ir smalsiai žiūrėjo į ją. Jos tonas kiek priminė vaikų darželio auklėtojos.

— Juk nėra ko verkti dėl pamestų kojinių, ar ne?

— Apskritai mes norėtume važiuoti namo, — pasakė Pjeras.

Susivokusi ji grįžo prie suaugusiųjų pokalbiui būdingo tono.

— Šiuo metu tai neįmanoma. Jūsų mama yra Paryžiuje su... pasiėmusi trumpas atostogas, o tėtis užsivertęs darbais koledže, tad jums teks šiek tiek pabūti čionai. Man labai gaila, kad jumis čia niekas nesirūpina. Tačiau juk praleidote kelias smagias valandas besimaudydami baseine...

— Mes norėjome dalyvauti vaidinime, o Brioni staiga ėmė ir išėjo ir iki šiol negrįžo.

— Tikrai? — Sesilijai kilo mintis, kad verta tuo susirūpinti. Brioni jau seniai turėjo būti sugrįžusi. Ši mintis jai priminė žmones, su kuriais teks susitikti apačioje: motiną, virėją, Leoną, svečią, Robį. Netgi vakaro šiluma, besiliejanti į kambarį pro atvirus langus už jos nugaros, kėlė rūpesčių. Tai buvo vienas iš tokių vasaros vakarų, apie kuriuos svajojama ištisus metus, ir štai jis čia — su savo sodriais aromatais ir nešinas sunkiu malonių perspektyvų krepšiu. Ji buvo pernelyg išsiblaškiusi ir jos galva užimta įvairiausiais dalykais, tad niekaip negalėjo sugalvoti, ką jiems atsakyti. Tačiau atsakyti reikėjo. Neatsakyti buvo nepadoru. Terasoje gerti džiną su toniku drauge su Leonu bus tikra palaima. Juk ne jos kaltė, kad teta Hermiona pabėgo su kažkokiu rupūže, kuris kas savaitę bevieliu telegrafu jai siuntinėjo romantiškus pamoksliukus ir pasiūlymus. Gana liūdesio. Sesilija atsistojo ir suplojo delnais.

— Taip, gaila dėl pjesės, bet mes negalime nieko padaryti. Surastame kojines ir — pirmyn.

Per paieškas paaiškėjo, kad kojinės, kurias jiedu buvo atsinešę pas Sesiliją, vienintelės, dvynių šiuo metu turimos. Kitos išskalbtos, o aistros jaudulio apimta teta Hermiona nepasirūpino įdėti daugiau nei vieną atsarginę porą. Sesilija nuėjo į Brioni miegamąjį ir pasirausė stalčiuje, ieškodama mažiausiai mergaitiškai atrodančių kojinių. Surado baltas iki kulkšnių, su raudonų ir žalių žemuogių girliandomis viršuje. Ji spėjo, kad berniukai susipeš dėl to, kam atiteks pilkosios. Tačiau atsitiko priešingai, ir Sesilija turėjo dar kartą eiti į Brioni kambarį ir ieškoti antros panašios poros. Šį sykį ji užtruko, nes, priėjusi prie lango, ėmė prietemoje žvalgytis po apylinkes, galvodama, kur gali būti jos sesuo. Nuskendusi tvenkinyje, pagrobta čigonų, parblokšta pro šalį pravažiuojančio automobilio — šmėstelėjo jos galvoje blogiausių variantų grandinė, pagrįsta principu, kad niekuomet nebūna taip, kaip įsivaizduoji. Jos nuomone, tokios mintys buvo veiksminga blogiausių variantų pašalinimo priemonė.

Sugrįžusi pas berniukus, perbraukė Džeksono plaukus šukomis, pamirkiusi jas vazoje su gėlėmis. Vienos rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu suėmusi berniuko smakrą, perskyrė jo plaukus tiesiu sklastymu per viršugalvį. Pjeras kantriai laukė savo eilės. Paskui, nė žodžio netarę, jiedu nubildėjo laiptais žemyn pas Betę. Sesilija iš lėto nužingsniavo jiems iš paskos. Praeidama pro amžinai kritiškai nusiteikusį veidrodį, ji trumpai dirstelėjo į jį ir liko visiškai patenkinta tuo, ką išvydo. O gal paprasčiausiai mažiau kreipė dėmesio į savo išvaizdą, nes jos nuotaika, bendraujant su dvynukais, buvo pasikeitusi. Mintis užvaldė keistas ryžtas, nesusijęs su jokiu konkrečiu planu. Mergina paprasčiausiai suprato, kad turi eiti pirmyn. Ši mintis buvo raminanti ir maloni, o ne desperatiška, kaip galėtų atrodyti. Pasiekusi antrojo aukšto laiptų aikštelę, ji sustojo. Motina, kamuojama kaltės dėl to, kad ilgai buvo atsitraukusi nuo šeimos reikalų, dabar, be abejo, apačioje užsiima organizaciniais reikalais ir skleidžia aplink save nerimą bei sumaištį. Pridėjus prie to dar naujieną, jei tai tiesa, kad Brioni dingusi... Kolei ją suras, teks išeikvoti nemažai laiko ir nervų. Aišku, bus telefono skambutis iš departamento, pranešantis, kad ponas Teilisas turi daug darbo ir liks mieste. Leonas, turintis įgimtą dovaną vengti atsakomybės, tėvo vaidmens nesiims. Tada ši pareiga turėtų pereiti poniai Teilis, bet galiausiai vakaro sėkmė priklausys būtent nuo Sesilijos. Visa tai taip akivaizdu, kad netgi nebuvo prasmės tam priešintis. Ji negalės mėgautis aromatinga vasaros naktimi, nebus ilgo pokalbio su Leonu, ji nevaikščios basa po pievą, virš galvos švytint vidurnakčio žvaigždėms. Mergina delnu jautė kažkodėl juodai dėmėtą lakuotą pušinį turėklą, šiek tiek neogotišką, nepajudinamai sunkų ir sykiu kažkuo butaforinį. Virš jos galvos ant trijų grandinių kabojo didžiulis kaltinės geležies sietynas, kurio uždegto nebuvo mačiusi nė sykio gyvenime. Laiptinę apšvietė pora sieninių šviestuvų, kurių lemputes dengė puslankiu išlenktos netikro pergamento juostos. Lydima jų tirštos geltonos šviesos, mergina tyliai nuėjo per laiptų aikštelę prie motinos kambario. Pusiau praviros durys ir šviesos ruožas ant priešingos koridoriaus sienos apmušalų patvirtino, kad Emilija Teilis atsikėlusi iš lovos. Sesilija sugrįžo į laiptinę ir vėl sustojo, niekaip nesiryždama eiti žemyn. Tačiau pasirinkimo nebuvo.

Situacija ne itin pasikeitusi. Prieš dvejus metus jos tėvas pasinėrė į paslaptingų konsultacinių dokumentų rengimą Vidaus reikalų ministerijai ir gerokai atitolo nuo šeimos. Motina visuomet gyveno šešėlių karalystėje, Brioni amžinai reikalaudavo motiniškos globos iš savo vyresniosios sesers, o Leonas visada skrajojo laisvas, ir ji už tai jį mylėjo. Sesilija niekada nepagalvojo, kad bus taip lengva grįžti į senuosius savo vaidmenis. Kembridžas ją iš esmės pakeitė, ir mergina buvo įsitikinusi, kad turi „imunitetą“ savo buvusiam vaidmeniui šiuose namuose. Tačiau nė vienas šeimos narys įvykusių jos pasikeitimų nepastebėjo, ir ji negalėjo atsispirti seniesiems jų lūkesčiams. Sesilija nieko nekaltino, bet visą vasarą trynėsi namuose, skatinama migloto suvokimo, kad taip tvirtina pažeistus ryšius su savo šeima. Tačiau ji suprato, jog iš jos pusės šie ryšiai iš tikrųjų niekuomet nebuvo pažeisti, greičiau priešingai — juos gerokai susilpnino kiti šeimos nariai: tėvas ir motina nutolo nuo šeimos kiekvienas savo keliu, Brioni pasinėrė į fantazijos pasaulį, o Leonas apsigyveno mieste. Dėdė ir teta kviečia drauge su jais keliauti į Niujorką. Teta Hermiona šiuo metu Paryžiuje. Ji galėtų vykti į Londoną ir ten susirasti darbą — būtent to iš jos tikisi tėvas. Prieš akis matydama tiek perspektyvų, mergina jautė ne nuovargį, bet džiugų susijaudinimą, todėl neleis, kad šis vakaras sugadintų jai nuotaiką. Bus ir daugiau panašių į šį vakarų, bet, norėdama jais iš tikrųjų pasimėgauti, ji turi būti kitur. Ne namie.

Paskatinta to, ką dabar suvokė, o tam neabejotinai pasitarnavo galiausiai išsirinkta tinkama apranga, ji perėjo prieškambarį, prasispraudė pro gelumbe aptrauktas duris ir plytelėmis šachmatiškai išklotu koridoriumi nužingsniavo virtuvės link. Tenai pateko į garų debesį, kur įvairiame aukštyje šmėžavo menkai pažįstami veidai kaip eskizai menininko užrašų knygelėje ir visų akys buvo nukreiptos žemyn į „ekraną“ — virtuvės stalą, kurį Sesilijai užstojo platus Betės liemuo. Raudonas švytėjimas ties kulkšnimis sklido iš anglių krosnelės, kurios durelės kaip tik tuo metu atsidarė drauge su skardžiu žvangesiu ir irzliu šūksniu. Virš niekieno neprižiūrimo verdančio vandens katilo tirštais tumulais kilo garas. Virėjos pagalbininkė Dolė, liekna mergina iš kaimo asketiškai į kuodą susuktais plaukais, stovėjo prie kriauklės ir žvangindama šveitė prikaistuvių dangčius, bet ir ji buvo pusiau atsisukusi, kad matytų, ką Betė daro ant stalo. Vienas iš pažįstamų veidų buvo Emilijos Teilis, kitas — Denio Hardmano, trečiasis — jo tėvo. Aukščiau visų buvo matyti Džeksono ir Pjero veidai nutaisytomis rimtomis išraiškomis. Matyt, jiedu stovėjo ant kėdžių. Sesilija jautė į save įsmeigtą jaunojo Hardmano žvilgsnį. Ji su įniršiu jį atrėmė ir liko patenkinta, kai jis nusuko akis šalin. Darbas virtuvėje karštą dieną buvo ilgas ir sunkus — to požymiai matyti visur: plytelėmis išklotos grindys buvo slidžios nuo prilaistytų prisvilusių riebalų ir sumindytų žievelių. Virš galvų lyg aptriušusios pulko vėliavos bažnyčioje kabojo šlapios pašluostės, primenančios užbaigtus didvyriškus darbus. Į Sesilijos blauzdą rėmėsi perpildytas krepšys daržovių atliekų, kurias Betė pasiims namo ir jomis pašers savo gruodžio mėnesiui penimą margąjį Gločesterio paršą. Virėja dirstelėjo per petį ir nužvelgė naują atvykėlę. Kol virėja nusisuko, jos akyse, kurias putnūs žandai buvo pavertę siauručiais plyšeliais, Sesilija spėjo įžvelgti pyktį ir susierzinimą.

— Nuimkite jį! — suriko ji. Be abejonės, jos susierzinimas buvo nukreiptas į ponią Teilis. Dolė šoko nuo kriauklės prie viryklės, paslydo ir vos nepargriuvo, tuomet griebė dvi šluostes, kuriomis turėjo nuimti katilą nuo ugnies. Garams kiek prasisklaidžius, Sesilija išvydo Poli, kambarinę, kuri, visų teigimu, buvo labai paprasta ir sukalbama bei visuomet pasilikdavo iki vėlumos, jei tik būdavo numatytas koks rimtas darbas. Jos didelės ir patiklios akys taip pat buvo prikaustytos prie virtuvės stalo. Sesilija prisiartino už Betės nugaros, kad galėtų matyti tai, ką matė visi kiti — didžiulį pajuodusį padėklą, ką tik ištrauktą iš krosnies, su keptomis, vis dar čirškančiomis bulvėmis. Iš viso jų buvo koks šimtas, išdėstytų nelygiomis blyškiai auksinių kauburėlių eilėmis. Betė metaline mentele visas jas krapštė nuo dugno ir vertė į antrąją pusę. Apatinė pusė buvo gerokai tamsiau geltona, su pakraščiuose šen bei ten prasimušančiu perlamutrišku rudu atspalviu ir subtiliu luobelės sutrūkinėjimų raštu. Bulvės buvo ar bent jau bus puikios.

Pagaliau paskutinė eilė buvo apversta, ir Betė paklausė:

— Jūs norėtumėte, madam, kad iš šių bulvių būtų pagamintos bulvių salotos?

— Būtent. Nupjaukite apdegusius gabalėlius, nuvalykite riebalus, sudėkite jas į didžiąją Toskanos vazą, užpilkite nemažai alyvų aliejaus, o tuomet... — Emilija vangiai mostelėjo į paveikslėlį su vaisiais ant sandėliuko durų, už kurių buvo arba nebuvo citrinų.

Betė pažvelgė į lubas.

— Ar pageidautumėte briuselinių kopūstų salotų?

— Taip, Bete.

— Salotų su žiediniais kopūstais, keptais ant grotelių? Salotų su krienų padažu?

— Jūs keliate didžiausią sąmyšį dėl menkniekio.

— Salotų su svieste pakepintais duonos gabaliukais?

Vienas iš dvynukų prunkštelėjo.

Kol Sesilija galvojo, kas bus toliau, situacija sparčiai rutuliojosi pirmyn. Betė atsisuko į ją, nutvėrė už rankos ir maldaujančiu balsu pasakė:

— Panele Si, šiam vakarui buvo užsakytas kepsnys, ir mes čia visą dieną kepame temperatūroje, aukštesnėje už kraujo virimo temperatūrą.

Ši situacija buvo nestandartinė, neįprastas jos elementas — žiūrovai, bet apskritai dilema pakankamai pažįstama: kaip išlaikyti įprastą darbo ritmą ir sykiu neužgauti motinos. Sesilija buvo vėl pasiryžusi rasti laiko vienudu pabendrauti su broliu terasoje, tad svarbu užimti potencialiai laimėsiančią barikadų pusę ir paskatinti greitą sprendimą. Ji pasivedė motiną į šalį, ir Betė, kuri pakankamai gerai žinojo šio proceso scenarijų, paliepė visiems grįžti prie savo darbo. Emilija ir Sesilija Teilis stovėjo prie virtuvės durų, atvertų į daržą.

— Brangioji, tai tik trumpa karščio banga, ir aš tikrai nesiruošiu dėl jos leistis atkalbama nuo salotų varianto.

— Emilija, aš žinau, kad yra gerokai per karšta, bet Leonas galvą padėtų dėl Betės ruošiamo kepsnio. Jis visą laiką tik ir suka ratus aplink virtuvę. Girdėjau, kaip jis giria tuos kepsnius ponui Maršalui!

— O viešpatie, — tepratarė Emilija.

— Aš tave palaikau. Aš irgi nenoriu kepsnio. Geriausia būtų visiems suteikti pasirinkimo galimybę. Nusiųsk Poli į daržą, kad nupjautų keletą salotų. Sandėliuke yra burokėlių. Betė galėtų iškepti naujų bulvių ir leisti joms atvėsti.

— Brangioji, tu teisi. Tu juk žinai, aš nenoriu skriausti Leonėlio.

Taip klausimas buvo išspręstas ir kepsnys išgelbėtas. Betė taktiškai paprašė Dolės nuplauti daugiau bulvių, o Poli išėjo į lauką su peiliu rankoje.

Jiedviem išėjus iš virtuvės, Emilija užsidėjo savo tamsius akinius ir pareiškė:

— Aš patenkinta, kad klausimas išspręstas, nes mane dabar labiausiai jaudina Brioni. Žinau, kad ji yra nusiminusi. Mergaitė dabar vaikštinėja kažkur lauke ir aš turiu ją surasti ir atsivesti į vidų.

— Gera mintis. Aš taip pat dėl jos jaudinuosi, — atsakė Sesilija. Ji nebuvo linkusi atkalbinėti motiną nuo žygio po apylinkes.

Svetainė, kurioje rytą Sesiliją žavėjo šviesos atspindžiai ant vazos, dabar skendėjo prietemoje, ją apšvietė vienintelė lempelė netoli židinio. Anapus atvirų prancūziškų langų švytėjo žalsva padangė, o tolumoje dūlavo žmogaus siluetas — puikiai pažįstami brolio pečiai ir galva. Eidama per kambarį, ji išgirdo, kaip į jo stiklinę barbena krisdami ledo kubeliai. Išėjusi į lauką, po kojomis ji užuodė ramunėlių, skaistenių ir mėtų aromatą, kur kas svaigesnį nei iš ryto. Niekas neprisiminė nei to laikinai įdarbinto sodininko vardo, nei netgi jo veido — tas sodininkas šiomis žolelėmis sumanė apželdinti plyšius tarp takelio akmenų. Tuo metu niekas nesuprato jo užmačios. Galimas daiktas, būtent dėl to jis buvo atleistas.

— Sese! Aš čia stoviu jau keturiasdešimt minučių ir jaučiuosi pusiau išviręs.

— Apgailestauju. Kur mano taurė?

Ant žemo medinio staliuko, vienu kraštu besiglaudžiančio prie namo sienos, stovėjo apvali žibalinė lempa, kuri ant stalo aplink save skleidė vos įžiūrimą šviesos aureolę. Pagaliau džinas su toniku atsidūrė jos rankoje. Brolis jai pridegė cigaretę, ir jiedu susidaužė stiklais.

— Man patinka tavo suknelė.

— Argi tu ją matai?

— Apsisuk aplinkui. Žavinga. Aš buvau ir užmiršęs apie tą apgamą.

— Kaip sekasi banke?

— Nuobodu ir sykiu malonu. Visi mes ten gyvename, kad sulauktume vakarų ir savaitgalių. Kada apsilankysi pas mane?

Jiedu nulipo nuo terasos ir nuėjo žvyruotu takeliu tarp rožynų. Priekyje pasirodė fontano tvenkinys su Tritonu — tamsi masyvi figūra, kurios sudėtingas žalsvas siluetas prietemoje atrodė kur kas žalesnis nei iš tikrųjų. Jiedu girdėjo vandens čiurlenimą. Sesilijai atrodė, kad ji netgi užuodžia vandens kvapą, aštrų ir sidabrinį. Tačiau šį aromatą tikriausiai skleidė gėrimo taurė rankoje.

Patylėjusi mergina pasakė:

— Buvimas namie mane ima erzinti.

— Ko tu imi į galvą. Ar žinai, kad merginoms dabar puikiausiai sekasi susirasti pačių įvairiausių darbų. Netgi valstybinėse įstaigose. Tai patiktų Seniui.

— Niekas manęs nepriims su tokiu silpnu pažymiu.

— Kai pajusi, kad tavo gyvenimas ima judėti į priekį, suprasi, jog šios smulkmenos yra nereikšmingos.

Jiedu priėjo fontaną ir apsisukę atsigręžė į namą. Kurį laiką stovėjo tylėdami, atsirėmę į parapetą kaip tik toje vietoje, kuri jai kėlė šviežius nemalonius prisiminimus. Visa tai buvo neapgalvota, idiotiška ir apmaudžiai gėdinga. Tiktai laikas, skrupulingas keleto valandų vualis, neleido jos broliui pamatyti tos scenos. Deja, šis valandų vualis neslėpė jos nuo Robio. Jis ją išvydo ir dabar visuomet galės matyti savo vaizduotėje, netgi tuomet, kai pats šis prisiminimas išblanks kaip kažkada girdėta pasaka. Si vis dar tebeerzino tai, kad jos brolis pakvietė Robį vakarienės, bet dabar jai reikėjo Leono draugijos, norėjosi pajusti šalia savęs jo laisvę. Mergina paprašė, kad jis pasipasakotų savo gyvenimo naujienas.

Leono gyvenime, arba bent jau tame gyvenime, kurį jis pristatydavo kitiems, nebuvo blogų žmonių — tų apgavikų, melagių, pasalūnų. Visi daugiau ar mažiau pagerbti, atrodė, kad jis negali atsidžiaugti, jog jie egzistuoja jo gyvenime. Vaikinas puikiai prisimindavo visų savo draugų sėkmę ir laimėjimus. Leono anekdotų tikslas dažniausiai būdavo paskatinti klausytojus pajusti atlaidumą žmonėms ir jų žmogiškosioms silpnybėms. Kiekvienas žmogus jo žodyne yra mažų mažiausiai „geras vaikinas“ arba „padoruolis“. Nė vieno elgesys nebuvo vertinamas kaip suktas, neatitinkąs viešai rodomos nuostatos. Jei kurio nors draugo ar pažįstamo elgesyje ir galėjai įžvelgti keistų prieštaravimų, Leonas savo išvedžiojimais bemat rasdavo tam pateisinimą. Literatūra, politika, mokslas ar religija jo nejaudino. Paprasčiausiai neturėjo vietos jo pasaulyje, kaip ir bet kokia sritis, kurioje galimi dideli nuomonių prieštaravimai. Leonas turėjo teisininko diplomą ir buvo laimingas galėdamas jį pamiršti. Buvo sunku jį įsivaizduoti vienišą, apimtą nuobodulio ar liūdesio. Brolio dvasinė pusiausvyra buvo beribė, lygiai tiek pat jis neturėjo ambicijų. Buvo įsitikinęs, kad visi iki vieno pasižymi lygiai tomis pačiomis savybėmis, kaip ir jis. Tačiau jo neemocingumas visiems buvo visiškai priimtinas, netgi malonus.

Brolis ėmė pasakoti apie savo irklavimo klubą. Neseniai jis paskirtas antrosios aštuonvietės irkluotoju, ir nors visi tuo patenkinti, jam būtų kur kas maloniau ne pačiam diktuoti ritmą, o priimti jį duodamą kieno nors kito. Lygiai tos pačios pozicijos brolis laikosi ir krante — sklidę gandai, jog būsiančios paaukštintos jo pareigos, bet kai šie gandai subliūškę, jis pajutęs tik palengvėjimą. Paskui mintys nukrypo prie merginų: aktorė Meri, taip puikiai suvaidinusi „Asmeniniuose gyvenimuose“, staiga be jokių paaiškinimų persikraustė į Glazgovą, ir niekas nežinąs kodėl. Jis įtariąs, jog ji ten ketinanti slaugyti mirštantį giminaitį. Fransina, kuri puikiai kalba prancūziškai ir stebina pasaulį dėvėdama monoklį, praėjusią savaitę su juo buvo nuvykusi į spektaklį „Džilbertas ir Salivan“. Per pertrauką jie matę patį karalių, kuris, regis, netgi dirstelėjęs jų pusėn. Malonioji, patikimoji ir komunikabilioji Barbara, kurią, Džeko ir Emilijos nuomone, jis turįs vesti, pasiūliusi jam drauge praleisti savaitę jos tėvų pilyje, Škotijos šiaurės vakarų kalnuose. Jis manąs, jog atsisakyti būtų nemandagu.

Kai tik atrodydavo, jog brolis ima išsisemti, Sesilija jam kyštelėdavo naują klausimą. Jo renta Olbanyje kažkaip užsimiršo. Istorijos pylėsi viena paskui kitą. Senas jo draugas turėjęs šveplą merginą, kuri nuo jo tapusi nėščia. Jiedu susituokė ir laimingai gyvena. Kitas draugas pirkęs motorolerį. Jo bičiulio tėvas įsigijęs dulkių siurblių gamyklą ir pareiškęs, kad šis verslas itin pelningas. Kažkieno drąsi senelė radusi savyje jėgų pusę mylios nužingsniuoti sulaužyta koja. Saldus kaip vakaro oras, šis pasakojimas ją glamonėjo ir košė kiaurai, keldamas daugybę malonių asociacijų. Pusiau stovėdami, pusiau sėdėdami vienas šalia kito, jiedu žvelgė į savo vaikystės namus, kurių architektūriškai padrikas viduramžių stilius nūnai atrodė kažkoks įnoringai lengvabūdiškas. Motinos migrena buvo komiška lengvo turinio operos pjesė, dvynių sielvartas tapo sentimentalia ekstravagancija, ginčas virtuvėje — ne kas daugiau nei linksmas apsistumdymas.

Kai atėjo jos eilė pasipasakoti apie savo gyvenimo pastarųjų mėnesių vingius, Sesilija tiesiog nepajėgė atsiplėšti nuo Leono tono ir stiliaus, nors jos versija buvo tik beviltiška jo parodija. Mergina pasišaipė iš savo pastangų sudaryti giminės medį. Šis pasirodė besąs plikas, skurdus ir be šaknų. Senelis Haris Teilisas buvo fermos darbininko sūnus. Jo tėvas dėl neaiškios priežasties pakeitė savo Ketraito pavardę į Teiliso. Duomenų apie jo gimimą ir vestuves apskritai nepavyko aptikti. „Klarisa“ — visos šios dienos valandos, praleistos susirangius lovoje užtirpusia ir dilgsinčia ranka, jai neabejotinai tapo „Prarastojo rojaus“ antipodu. Herojė kėlė kur kas didesnį pasibjaurėjimą, kai atsiskleidė jos įkyri manija. Leonas linktelėjo galva ir suspaudė lūpas. Jis neapsimes žinąs, apie ką ji kalba, ir nepertraukinės. Sesilija pasistengė suteikti komišką atspalvį toms nuobodulio ir vienatvės savaitėms, savo apsisprendimui pabūti drauge su šeima ir tuo kompensuoti ilgalaikį atotrūkį nuo jos. Pasistengė su humoru papasakoti, kaip atrado, jog abu tėvai ir sesuo kiekvienas savaip nutolę nuo šeimos, taigi ir vienas nuo kito. Paskatinta pritariamos brolio šypsenos, ji pasistengė žaismingai atskleisti savo kasdieninį poreikį vis didesnės cigarečių dozės, epizodą, kai Brioni nuplėšė nuo stendo savo plakatą, kviečiantį į vaidinimą, arba atvejį, kai prie savo kambario durų išvydo dvynukus, kiekvieną su kojine rankoje. Pasišaipė iš motinos noro sukurti vakaro stebuklą — bulvių salotas iš keptų bulvių. Leonas čia neįžvelgė jokių biblinių užuominų. Visoje sesers kalboje jautei neviltį ir tuštumą ar kažką kita, visiškai neįvardijama, kas ją vertė kalbėti skubriau bei sutirštinti spalvas ne taip įtikinamai, kaip tai darė Leonas. Patrauklaus Leono gyvenimo neutralumas tobulai išblizgintas, jo lengvabūdiškumas apgaulingas, o sugebėjimas nutolti nuo problemų pasiektas nematomu sunkiu darbu ir per daugelį vidinių dramų. Visa tai buvo svetima jos patirčiai. Sesilija įsikibo jam į parankę ir stipriai suspaudė. Štai dar vienas Leono bruožas: švelnus ir žavingas draugijoje, jis turėjo atogrąžų kietmedžio tvirtumo raumenis, puikiai juntamus per švarką. O ji visame kame jautėsi švelni ir perregima. Jis meiliai pažvelgė į ją.

— Kas atsitiko, Si?

— Nieko. Visiškai nieko.

— Tu tikrai turėtumei atvykti paviešėti pas mane ir pasižvalgyti po miestą.

Ant terasos sujudėjo figūra. Svetainėje tuo metu įsižiebė šviesos. Tai buvo Brioni. Ji šūktelėjo vardais brolį ir seserį.

— Mes čia, — atsiliepė Leonas.

— Grįžkime į vidų, — pasakė Sesilija, ir, dar laikydamiesi už rankų, jiedu pasuko namo link. Eidama pro rožyną, ji pagalvojo, ar tikrai norėjusi kažką konkretaus jam pasakyti. Išsipasakoti apie šio ryto įvykius vis viena nebūtų pajėgusi.

— Labai norėčiau apsilankyti mieste, — tarė, bet netgi sakydama šiuos žodžius, jautė savotišką pasišlykštėjimą mintyse regėdama save kraunančią lagaminą ir skubančią į geležinkelio stotį. Galbūt visai nė nenori į tą miestą, bet pakartojo frazę dar kartą, stengdamasi, kad ji nuskambėtų kiek įtikinamiau.

— Labai, labai norėčiau atvažiuoti.

Brioni laukė terasoje, nekantraudama pasitikti brolį. Kažkas kreipėsi į ją iš svetainės ir ji per petį kažką atsakė. Artindamiesi Sesilija ir Leonas dar kartą išgirdo Brioni šaukiantį balsą — tai buvo motina, kuri stengėsi kalbėti griežtai.

— Aš tau sakau dar kartą. Tučtuojau ateik, nusiprausk ir persirenk.

Nenukreipdama akių nuo jų, Brioni grįžtelėjo galvą prancūziškų langų link. Rankoje ji kažką laikė.

— Pas mane tu bematant atsigautum, — pasakė Leonas Sesilijai.

Kai jie įėjo į kambarį, kur švietė keletas lempų, Brioni tebebuvo terasoje, basa ir su ta pačia nešvaria balta suknele. Motina vis dar stovėjo prie durų kitame svetainės gale ir atlaidžiai šypsojosi. Leonas išskėtė rankas ir juokingu londoniečių prastakalbės stiliumi, kuriuo kreipdavosi tik į Brioni, sušuko:

— Argi tai ne mano mažoji sesutė!

Bėgdama pro Sesiliją, Brioni įspraudė jai į delną dvigubai sulenktą popieriaus lapelį ir, šaukdama brolio vardą, puolė jam į glėbį.

Žinodama, kad motina ją stebi, Sesilija, nutaisiusi linksmai smalsią miną, išskleidė popieriaus lapelį. Pagirtina, kad ji pajėgė išlaikyti tą pačią išraišką ir perskaičiusi nedidelę mašinraščio pastraipą — prasmės vienetą, kurio kryptį ir spalvą lėmė vienas porą kartų pakartotas žodis. Prie jos alkūnės prisiglaudusi Brioni pasakojo Leonui apie pjesę, kurią jam parašė, ir apgailestavo, kad nepavyko jos pastatyti. Arabelos kančios, kartojo ji. Arabelos kančios. Dar niekuomet Brioni neatrodė tokia gyva, tokia keistai susijaudinusi. Ji dar tebelaikė rankomis apkabinusi brolio kaklą ir stiebėsi ant pirštų galiukų, siekdama priglausti savo skruostą prie jos.

Iš pradžių Sesilijos mintyse sukosi viena vienintelė frazė: „Be abejo, be abejo...“ Kaip ji to nematė? Dabar viskas išaiškinta. Ši diena, kelios praėjusios savaitės, vaikystė. Visas gyvenimas. Viskas aišku, viskas akivaizdu. Kitaip kam gi reikėjo taip ilgai rinktis suknelę, kovoti dėl vazos, matyti viską taip pasikeitus ir... niekaip nesugebėti išvykti iš namų? Kas ją padarė tokią aklą, tokią buką? Bėgo sekundės, ir mergina suprato, kad jos stovėjimas įsmeigus akis į popieriaus lapelį gali jau atrodyti keistai. Vėl sulankstant lapelį, mintis perskrodė suvokimas: tokio turinio laiškas negalėjo būti atsiųstas be voko. Ji atsisuko ir pažvelgė į seserį. Tuo metu Leonas jai siūlė idėją:

— O ką, jei perskaitytume ją abu? Aš gerai moku kaitalioti balsą, o tu — dar geriau.

Sesilija jį apėjo ir atsidūrė priešais Brioni.

— Brioni? Brioni, ar tu tai perskaitei?

Tačiau Brioni, džiaugsmingu spiegimu sutikusi brolio pasiūlymą, malėsi jo glėbyje ir, slėpdama veidą nuo sesers, įbedė nosį į Leono švarko atlapus. Iš kito svetainės galo atsklido ramus Emilijos balsas:

— Tyliau.

Sesilija prisiartino prie brolio iš kitos pusės, kad matytų Brioni veidą.

— Kur yra vokas?

Brioni vėl nusuko veidą šalin ir kaip pašėlusi nusikvatojo iš kažko, ką Leonas jai pakuždėjo.

Tuomet Sesilija savo regos lauko pakraštyje pastebėjo prisiartinančią dar vieną figūrą. Grįžtelėjusi į tą pusę, ji išvydo Polą Maršalą. Vienoje rankoje šis laikė sidabrinį padėklą, ant kurio stovėjo penki stiklai su kokteiliu — tirštu rudu skysčiu. Vieną jis pakėlė ir įteikė jai.

— Aš primygtinai rekomenduoju jums šitą. 10

Jos pačios jausmų sudėtingumas Brioni patvirtino, kad ji įžengė į suaugusiųjų emocijų pasaulį ir atsiribojo nuo to, kuriame iki šiol sėmėsi įkvėpimo jos kūryba bei gyveno jos kūrinių herojai. Kokia gi pasaka gali turėti tiek daug prieštaravimų? Elementarus neišsiauklėjimas ir paprasčiausias smalsumas ją paskatino ištraukti laišką iš voko — jį perskaitė prieškambario menėje, kai tik Poli įleido į vidų. Nors pribloškiantis laiško turinys parodė, kad jos smalsumas nebuvo be pagrindo, tai nepašalino kaltės pojūčio. Nedera atplėšti ir skaityti kitų žmonių laiškų, bet ji dabar turi teisę, ji tiesiog privalo viską žinoti. Be abejo, Brioni buvo laiminga vėl galėdama išvysti savo brolį, bet tai jai nesutrukdė rodyti perdėtus jausmus, taip išvengiant kaltinančio sesers klausimo. Paskui apsimetė, kad uoliai klauso motinos nurodymų, ir užbėgo laiptais į savo kambarį. Jai ne tik reikėjo pabėgti nuo Sesilijos, bet ir vienumoje permąstyti Robio įvaizdį bei pradėti pirmąjį istorijos iš tikroviško gyvenimo skyrių. Princesių daugiau nebebus! Scena prie fontano, jos nemaloniai grėsli atmosfera, švytinti tuštuma virš šlapios dėmės ant žvyro jiedviem nuėjus į skirtingas puses — visa tai reikia permąstyti, permąstyti iš esmės. Laiške vėlgi slypėjo kažkas gaivališka, brutalu, gal netgi nusikalstama, kažkokia tamsi jėga, ir netgi aiškiai nežinodama, ką tai galėtų reikšti, ji neabejojo, kad seseriai vienu ar kitu pavidalu gresia pavojus ir jai reikia Brioni pagalbos.

Tas žodis. Ji bandė neleisti, kad jis skambėtų mintyse, bet tasai begėdiškai šoko jos sąmonės menėje, spausdintas demonas, žaidžiantis neryškiomis užuominomis ir pačiomis įvairiausiomis asociacijomis, nuo kiaulytės iki kliūties ar litro. Suprantama, ji niekuomet nebuvo girdėjusi šio žodžio ištariamo balsu nei mačiusi užrašyto. Visoje mergaitės aplinkoje nebuvo netgi užuominų apie to žodžio egzistavimą, o svarbiausia — niekas, netgi jos motina, niekuomet neužsiminė apie tą jos kūno dalį, su kuria — Brioni tuo neabejojo — žodis buvo susijęs. Ji greitai susigaudę, kad tai buvo tai, kas ir buvo. Susigaudyti padėjo kontekstas, bet dar daugiau — tai, kad žodžio skambesys keistai atitiko jo turinį. Jos vaizduotėje žodį sudarančios raidės buvo tarytum anatominio piešinio kontūrai.

Laišką buvo perskaičiusi begėdiškai stovėdama prieškambario menės viduryje, aiškiai jausdama tokio nepateisinamo elgesio keliamą pavojų. Kažkas kraštutinai žmogiška, ar, tiksliau, vyriška, kaip grėsmės kalavijas iškilo virš nusistovėjusios jų namų tvarkos, ir Brioni suprato, kad jei ji nesiims padėti savo seseriai, nukentės abi. Aišku buvo ir tai, kad pagalba turi būti delikati, taktiška. Kitaip, Brioni žinojo iš savo patirties, Sesilija gali įširsti.

Šių minčių genama, ji nusiprausė rankas ir veidą bei susirado švarią suknelę. Tų kojinių, kurias norėjo apsimauti, nerado, bet laiko paieškoms ilgai negaišo. Užsimovė po ranka pasitaikiusias kitas, užsisegė batelių dirželius ir atsisėdo prie rašomojo stalo. Apačioje dabar visi geria kokteilius, tad bent jau dvidešimt minučių ji galės paskirti sau pačiai. Susišukuos jau eidama žemyn. Anapus atviro kambario lango čirpė svirplys. Priešais ją ant stalo gulėjo standartinio formato popieriaus lapų pluoštas, paimtas iš tėvo kabineto. Stalinė lempa ant stalo skleidė malonios geltonos šviesos pluoštą. Ji paėmė parkerį. Tvarkinga galvijų eilutė, išsirikiavusi ant palangės, ir supančiotos avys, išdėstytos įvairiose jos atvirasienio ūkio modelio pašiūrėse, laukė jos pirmojo sakinio deimanto. Tą akimirką troškimas rašyti buvo stipresnis už mintį apie tai, ką konkrečiai ji galėtų rašyti. Brioni tenorėjo atsiduoti neįveikiamam troškimui matyti tą juodą siūlą, besivyniojantį nuo sidabrinio jos plunksnos galiuko ir virstantį žodžiais bei sąvokomis. Tačiau kaip įvardyti pokyčius, kurie iš jos pagaliau padarė tikrą rašytoją, tą chaotišką įspūdžių knibždėlyną, kaip apibūdinti jos jaučiamą pasibjaurėjimą ir susijaudinimą? Būtinai reikia įvesti tvarką. Ji turi pradėti, kaip buvo nusprendusi jau anksčiau, nuo paprasto aprašymo, ką matė prie fontano. Tačiau tas epizodas, įvykęs saulės atokaitoje, nebuvo toks įdomus kaip prietemoje praleistas laikas, tos svajoms skirtos pasyvios lūkuriavimo minutės ant tiltelio, tas Robio pasirodymas iš tamsos, jo prašymas, akimirkos, kai ji rankoje laikė mažą kvadratinį voką, kuriame buvo laiškas, o jame žodis. O kas buvo žodyje?

Ji užrašė pirmąjį sakinį: „Gyveno kartą sena dama, kuri prarijo musę“. Aišku, jos apysaka turi būti istorija su aiškiu siužetu, ir tai bus istorija apie žmogų, kurį visi mėgo, bet kurio atžvilgiu pagrindinė istorijos herojė visuomet turėjo savų abejonių ir galiausiai suprato, jog tas žmogus yra tikras šėtono įsikūnijimas. Tačiau ar ji, rašytoja Brioni, neprivalo būti išmintinga, pakilusi gerokai aukščiau darželinukų pasakų lygio, kad pateiktų faktus vien tiktai kaip gėrį ir blogį? Juk egzistuoja kažkokia viršesnė už visa kita esybė, — tebūnie tai Dievas, — kurios atžvilgiu visi žmonės turi atrodyti iš esmės vienodi, ne tobulesni vienas už kitą ir nesivaržantys dėl pranašumo it kokiose visą gyvenimą trunkančiose ledo ritulio rungtynėse, bet triukšmingai ir iškilmingai žygiuojantys margoje eisenoje su visu savo spinduliuojančiu netobulumu į Jam vienam težinomą ateitį. Jei tokia būtis egzistuoja, Brioni nėra jos verta. Ji niekuomet neatleis Robiui jo šlykščios užuominos. Įkliuvusi tarp poreikio parašyti paprastą ataskaitą, joje užfiksuodama šios dienos išgyvenimus, ir noro iš jų išpešti šį tą didesnio, labiau nugludinto bei subtilaus, ji daugelį minučių sėdėjo suraukusi kaktą prie savo popieriaus lapo ir jame vaikiškai užrašytos klasikinės parabolės citatos, nesugebėdama iš savęs išspausti daugiau nė vieno žodžio. Veiksmus, patį procesą, ji laikė esanti pajėgi aprašyti pakankamai gerai, kaip ir dialogus. Galėjo puikiai apibūdinti apsnigtą mišką ar niūrią pilies sieną. Tačiau kaip apibūdinti jausmus? Pernelyg paprasta parašyti „ji buvo nuliūdusi“ arba nusakyti, ką galėtų veikti nuliūdęs žmogus, bet ką rašyti apie patį liūdesį, kaip jį pateikti, kad skaitytojas čia pat pajustų jo alsavimą sau į veidą? Dar sunkiau perteikti neapibrėžtą grėsmės nuojautą ar prieštaringų jausmų sąmyšį. Laikydama rankoje plunksnakotį, ji žvelgė per kambarį į savo supančiotas avis ant palangės, nutolusias vaikystės, kurią Brioni laikė nuo šios dienos priklausant praeičiai, palydoves. Ją buvo apėmęs keistai šaltas ir nejaukus spartaus augimo pojūtis. Daugiau niekuomet nesėdės ant Emilios ar Sesilijos kelių, nebent tik juokais. Prieš dvi vasaras, per jos vienuoliktąjį gimtadienį, tėvai, brolis, sesuo ir dar vienas žmogus, kurio ji negalėjo prisiminti, išsivedė ją ant pievelės ir, pasodinę ant paklodės, vienuolika kartų pamėtėjo į viršų, o paskui dar dvyliktąjį — laimės vardan. Ar gali ji dabar patikėti, kad tai tikrai buvo, kad tada ji tikrai patyrė tą džiaugsmingą laisvės ir skrydžio aukštyn pojūtį, aklai pasikliaudama paklodę laikančiomis stipriomis suaugusiųjų rankomis, kai tas penktasis žmogus, labai galimas dalykas, buvo ne kas kitas kaip Robis?

Už durų išgirdusi tylų moterišką krenkštelėjimą, ji išsigandusi pakėlė galvą. Tai buvo Lola. Pravėrusi duris, ji nedrąsiai įkišo galvą į vidų. Kai tik jų akys susidūrė, pusseserė švelniai pabarbeno krumpliais į duris.

— Ar galiu įeiti?

Nelaukusi leidimo, įėjo į kambarį. Jos judesius kiek varžė aptempta mėlyno satino suknelė. Buvo basa, palaidais plaukais. Jai artinantis prie Brioni, šioji padėjo į šalį parkerį ir knygos kampeliu pridengė parašytąjį sakinį. Lola atsisėdo ant lovos kraštelio ir dramatiškai, išpūsdama žandus, iškvėpė orą pro suspaustas lūpas. Iš pažiūros galėjo atrodyti, jog tai paprasčiausio dviejų draugių vakarinio pokalbio preliudija.

— Tokio pritrenkiančio vakaro dar neatsimenu.

Kai Brioni, priremta veriančio pusseserės žvilgsnio, pakėlė vieną antakį, Lola tęsė:

— Dvynukai baigia mane nukankinti.

Brioni galvojo, kad žodį „nukankinti“ Lola pavartojo perkeltine prasme, bet ši pasuko petį ir aukštai ant žasto parodė ilgą įbrėžimą.

— Kaip baisu!

Lola parodė jai savo riešus. Ant jų matėsi kraujosruvų žiedai.

— Tai nutrynimai!

— Būtent.

— Aš tuoj surasiu kokių nors vaistų.

— Aš tai jau padariau pati.

Tai buvo tiesa, moteriškas Lolos kvepalų aromatas negalėjo paslėpti aštraus antiseptiko germolino kvapo. Mažiausia, ką Brioni dabar jautėsi privalanti padaryti, tai palikti savo stalą ir atsisėsti ant lovos šalia pusseserės.

— Vargšelė!

Brioni užuojauta Lolos akis bemat pripildė ašarų, o jos balsas tapo kimus.

— Visi galvoja, kad dvyniai yra angelai, nes jie į juos panašūs, bet iš tiesų tai maži bestijos.

Ji vos suvaldė kūkčiojimą, sukandusi tirtančius žandikaulius ir keletą kartų giliai įkvėpdama pro šnerves. Brioni paėmė ją už rankos ir pagalvojo, kad mylėti Lolą gal ir įmanoma. Tuomet nuėjo prie savo komodos, išsitraukė nosinaitę, ją išlankstė ir padavė Lolai. Lola jau norėjo ja pasinaudoti, bet jos dėmesį patraukė ant nosinaitės pavaizduotas linksmas motyvas — piemenėlės ir kilpavirves. Tai privertė iš nuostabos ją ūktelėti kylančia nata — garsas, kurį vaikai mėgsta vartoti vaizduodami vaiduoklius. Apačioje suskambo durų varpelis, o po keleto akimirkų pasigirdo aukštakulnių batelių kaukšėjimas per prieškambario menės grindis. Už durų tikriausiai stovi Robis, o jų atidaryti eina pati Sesilija. Nusigandusi, kad Lolos kūkčiojimas gali būti išgirstas apačioje, Brioni vėl atsistojo ir gerai uždarė miegamojo duris. Pusseserės patirti išgyvenimai jai pačiai suteikė savotišką jėgų antplūdį, susijaudinimo būseną, artimą džiaugsmui. Priėjusi prie lovos, uždėjo ranką Lolai ant pečių. Si delnais užsidengė veidą ir pravirko. Tai, kad tokią aštraus charakterio ir dominuoti linkusią merginą prie tokios bejėgiškos būsenos privedė du devynmečiai berniukai, Brioni pasirodė keista, bet sykiu ir suteikė pasitikėjimo savo jėgomis. Galimas daiktas, ji nėra tokia silpna, kokia visuomet save laikė. Pagaliau kaip kitaip save pamatuosi, jei ne lygindamas su kitais žmonėmis. Juk kartkartėmis įvairūs žmonės visiškai nesąmoningai tau suteikia informacijos apie tave. Nerasdama žodžių, švelniai glostė pusseserės petį ir svarstė, kad vien tik Džeksonas ir Pjeras vargu ar gali būti kalti dėl tokio Lolos sielvarto. Tačiau ji prisiminė, koks skausmingas dabartinis Lolos gyvenimo epizodas. Atminty iškilo jos šeimos namai šalies šiaurėje, gatvės su nuo laiko pajuodusiais malūnais ir niūrūs vyrai, gatve traukiantys į darbą su sumuštiniais skardinėse dėžutėse. Kvinsių namų durys jų vaikams užsivėrė ir gali būti, jog daugiau niekuomet nebeatsivers.

Lola pamažu ėmė tvardytis. Brioni švelniai paklausė:

— Kas ten atsitiko?

Lola išsišnypštė nosį ir akimirką pamąstė.

— Aš ruošiausi maudytis. Jie staiga su triukšmu įsiveržė į kambarį ir šoko ant manęs. Jie mane pargriovė ant grindų... — Po šio prisiminimo ji nutilo ir ėmė kovoti su nauju kūkčiojimo priepuoliu.

— Bet kodėl jie sumanė taip pasielgti?

Ji giliai įkvėpė ir dar sykį susitvardė. Nematančiu žvilgsniu žvelgdama skersai kambario, pratarė:

— Jie nori važiuoti namo. Aš pasakiau, jog tai neįmanoma. Jie galvoja, kad tai aš juos čia ir laikau.

Dvyniai nepagrįstai išlieja savo apmaudą ant sesers — visa tai Brioni pasirodė gana įtikinama. Tačiau jos tvarkos manija jau vertė nerimauti dėl to, kad greitai ji bus pašaukta žemyn ir turės palikti pusseserę su savo jausmais tvarkytis pačią.

— Jie paprasčiausiai nesupranta, — išmintingu tonu pasakė Brioni, eidama prie praustuvo, kurį pripildė karšto vandens. — Tai tik maži vaikai, patyrę sunkų gyvenimo smūgį.

Apimta sielvarto, Lola nuleido galvą ir linktelėjo taip, kad Brioni jos atžvilgiu pajuto švelnumo antplūdį. Ji nuvedė Lolą prie praustuvo ir jai į rankas įspraudė skiautę flanelės. Tuomet, skatinama įvairių motyvų — praktinio poreikio pakeisti temą, noro pasidalyti paslaptimi ir parodyti vyresnei merginai, kad ir ji yra turėjusi suaugusiųjų gyvenimui būdingos patirties, o svarbiausia — dėl to, kad pajuto prielankumą Lolai ir panoro, jog ir ši justų tą patį, — jai papasakojo apie savo susitikimą su Robiu ant tiltelio, apie jo laišką, apie tai, kaip ji jį atplėšė ir ką jame rado. Užuot pasakiusi žodį taip, kaip jis skamba, — ji to nepajėgė, — suskiemenavo jį iš antro galo. Žodžio poveikis Lolai buvo tikrai akivaizdus. Ji pakėlė savo varvantį veidą nuo praustuvo ir plačiai išsižiojo. Brioni padavė pusseserei rankšluostį. Keletą sekundžių Lola apsimetinėjo ieškanti žodžių. Ji truputėlį perdėjo savo emocijas, tai atsispindėjo ir kiek dirbtinokame kimiame jos kuždesyje.

— Galvoja apie tai visą laiką?

Brioni linktelėjo galvą ir nusuko žvilgsnį į šalį, lyg mėgindama geriau suvokti tragedijos mastą. Iš savo pusseserės ji galėjo pasimokyti subtilesnių išraiškos gudrybių. Lola dabar jau pati uždėjo guodžiančią ranką ant Brioni pečių.

— Tai baisu. Suprantu tavo išgyvenimą. Tas žmogus yra maniakas.

Maniakas. Šis žodis skambėjo pakankamai subtiliai ir priminė medicininę diagnozę. Šitiek metų ji jį pažinojo, ir štai kas, pasirodo, visą tą laiką buvo Robis. Ją mažą jis mėgdavo nešioti ant nugaros ir apsimesti, kad yra pabaisa. Daug kartų buvo pasilikusi viena su juo prie baseino, kur vieną vasarą jis ją mokė laikytis vandenyje stačią ir plaukti brasu. Dabar, kai jo būsena buvo įvardyta, Brioni pajuto šiokį tokį nusiraminimą, nors epizodas prie fontano atrodė dar mįslingesnis. Tačiau ji jau buvo apsisprendusi nepasakoti Lolai tos istorijos, įtardama, kad jos paaiškinimas yra gana paprastas ir geriau Lolai nedemonstruoti savo nepatyrimo ir neišmanymo.

— Ką tavo sesuo ketina daryti?

— Kol kas, tiesą sakant, nežinau. — Ji vėlgi nepaminėjo, kad savo susitikimo su Sesilija akis į akį vengia ir laukia su baime.

— Tu žinai, dar vakar aš pagalvojau, kad jis yra tikras pabaisa, kai išgirdau, kaip prie baseino šaukia ant dvynukų.

Brioni taip pat stengėsi prisiminti panašių epizodų, kuriuose atsispindėtų manijos simptomai. Kai to padaryti nepavyko, ji pasakė:

— Jis visuomet apsimetinėjo esąs gana malonus. Jis metų metus mus apgaudinėjo.

Temos pakeitimas padarė savo, nes Lolos veido sritis aplink akis, iki šiol paraudusi nuo ašarų, vėl pasidarė blyški bei strazdanota, ir pusseserė vėl priminė buvusiąją save. Ji paėmė Brioni už rankos.

— Aš manau, apie tai turi žinoti policija.

Kaimo konsteblis buvo geraširdiškas vyriškis išpuoselėtais ūsais. Jo žmona laikė vištas ir dviračiu išvežiodavo savo klientams šviežius kiaušinius. Paskaityti jam laiško turinį ir žodį, netgi pasakant jį iš kito galo, Brioni buvo neįveikiamas uždavinys. Ji jau norėjo ištraukti ranką iš Lolos rankos, bet ši tvirčiau suspaudė pirštus ir, atrodo, skaityte skaitė jaunesniosios pusseserės mintis.

— Mums tereikia jiems parodyti tą laišką.

— Ji gali nesutikti tai padaryti.

— Galiu lažintis, kad sutiks. Maniakai gali savo taikiniu pasirinkti bet ką. — Lola staiga susimąstė ir, atrodo, pasiryžo pasakyti pusseserei šį tą naujo. Tačiau apsigalvojusi pašoko ir, nutvėrusi Brioni plaukų šepetį, ėmė priešais veidrodį paskubomis šukuotis plaukus. Tą akimirką pasigirdo ponios Teilis balsas, kviečiantis jas abi žemyn, į svetainę. Lola staiga susierzino, ir Brioni nusprendė, kad šie staigūs nuotaikos pokyčiai išprovokuoti pastarojo sukrėtimo.

— Beviltiška. Aš nė trupučio nepasiruošusi, — pasakė ji, vėl būdama netoli ašarų. — Dar net nepradėjau tvarkytis veido.

— Aš einu žemyn viena, — nuramino ją Brioni. — Pasakysiu jiems, kad tu netrukus ateisi.

Tačiau Lola jau ėjo pro kambario duris ir, atrodo, jos nė negirdėjo.

Baigusi šukuotis, Brioni dar kurį laiką pasiliko stovėti prie veidrodžio, stebeilydama į savo veidą ir galvodama, ką reikėtų jame padailinti pasitelkiant makiažą, kurio, ji žinojo, vieną dieną teks imtis. Dar viena užsiėmimo sritis, pareikalausianti jos laiko dalies. Bent jau neturi strazdanų, kurias reikėtų prislopinti ar užmaskuoti, ir tai neabejotinai sutaupys laiko ir darbo. Kažkada, kai turėjo dešimt metų, nusprendė, kad lūpų dažai jos išvaizdą daro klounišką. Šią mintį dabar reikėtų patikrinti. Tačiau ne šiuo metu, kai yra tiek daug kitų svarstytinų dalykų. Brioni priėjo prie savo darbo stalo ir užsigalvojusi pasiėmė parkerį.

Rašyti dabar buvo beviltiška — aplinkui ją sukasi per daug galingų ir chaotiškų jėgų verpetas, o vienos dienos įvykiai sugebėjo sutelkti ir pakeisti visa tai, kas įvyko anksčiau. „Gyveno kartą sena dama, kuri prarijo musę.“ Ji svarstė, ar, ryždamasi pasitikėti savo pussesere, nebus padariusi baisios klaidos — Sesilijai vargu ar patiks, jei neprognozuojamoji Lola išpliurps jai Brioni paslaptį apie Robio laiškelį. Toliau, argi įmanoma dabar nusileisti žemyn į svetainę ir sėsti už vieno stalo su maniaku? Jei jį areštuotų policija, jai, Brioni, gali tekti viešai liudyti teisme ir žodį pasakyti balsu.

Ji nenoriai paliko savo kambarį ir lėtai nužingsniavo prietemoje skendinčiu gobelenais išmuštu koridoriumi prie laiptinės, kurios laiptų aikštelėje sustojo ir įsiklausė. Balsai svetainėje buvo tylūs — štai kalba jos motina, štai ponas Maršalas, štai dvynukai persimeta tarpusavyje keliomis frazėmis. Negirdėti nei Sesilijos, nei maniako balso.

Nenoriai leisdamasi žemyn, Brioni jautė, kaip greitėja jos pulsas. Jos gyvenimas nuo šios dienos jau nebėra paprastas. Dar prieš tris dienas paskubomis baigė rašyti „Arabelos kančias“ ir laukė atvykstančių pusbrolių su pussesere. Ji norėjo, kad viskas pasikeistų, ir štai — pasikeitė. Tačiau ne į gerąją pusę, ir dar gali būti daug blogiau. Nulipusi kelias pakopas, vėl sustojo aikštelėje ir dar kartą permąstė savo veiksmus: laikysis atokiai nuo savo permainingosios pusseserės, netgi stengsis nežiūrėti jai į akis. Ji nenori įsitraukti į slaptą žaidimą, lygiai taip pat ir sukelti sprogimą. Prie Sesilijos, kurią nūnai jautė turinti saugoti, prisiartinti ji ir nedrįs. Robio, be abejo, jai reikia saugotis vien jau savisaugos sumetimais. Motina dėl savo nervingumo vargu ar galės jai būti rimta pagalbininkė. Šalia jos racionaliai mąstyti ir elgtis neįmanoma. Reikia ieškoti sąjungos su dvynukais — šie galėtų tapti jos atrama. Ji bus netoli jų ir juos prižiūrės. Tos vasaros vaišės visuomet prasideda taip vėlai — dabar jau po dešimtos — ir berniukai bus pavargę. Arba ji stengsis bendrauti su ponu Maršalu ir klausinės apie jo saldainius — kas juos sugalvojo, kaip jie gaminami. Tai buvo bailio planas, bet greitosiomis negalėjo sugalvoti jokio kito. Prisikviesti policijos konsteblį Vokinsą iš kaimo šiuo metu vargu ar tinkamas momentas.

Ji toliau leidosi laiptais žemyn. Dabar pagalvojo, kad galėtų Lolai pasiūlyti apsivilkti suknelę su rankovėmis, kurios pridengtų nubrozdinimą ant žasto. Tačiau šviežių prisiminimų pažadinimas gali paskatinti Lolą vėl pulti į ašaras. Be to, ir atkalbėti ją nuo šios glaudžiai prigludusios suknelės gali nepavykti. Tiktai noras, kad atrodytų suaugusi, ir gali skatinti taikstytis su tokiais nepatogumais kaip ankšta suknelė. Ir ji pati kartkartėmis ima jausti poreikį dėl išvaizdos aukoti patogumą. Nubrozdinimas buvo ant Lolos žasto, bet ir Brioni jautėsi už jį atsakinga, kaip ir už viską, kas dar gali įvykti. Kai namuose būna tėvas, visas gyvenimas sukasi apie aiškią ir tvirtą ašį. Tėvas nieko neorganizuodavo, jis nevaikščiodavo po valdas, rūpindamasis namiškių ir darbininkų reikalais, netgi retai kada dalydavo paliepimus ir nurodymus — didžiąją laiko dalį jis prasėdėdavo bibliotekoje. Tačiau pats jo buvimas garantuodavo tvarką ir sukurdavo laisvo bei spontaniško vyksmo atmosferą. Kai tėvas būdavo namie, ilgas motinos lindėjimas savo miegamajame niekam nekeldavo neapibrėžtumo nei įtampos. Visi žinojo, jog tėvas yra apačioje, bibliotekoje, su knyga rankose. Kai jis atsisėsdavo už stalo valgomajame, ramus, maloniai besišypsantis ir tvirtas, visi virtuvės barniai tapdavo niekuo daugiau nei šypsenos vertu pasižodžiavimu. Tačiau jam nesant, menkučiai nesutarimai neretai atrodo kaip tragedija. Jis žinodavo daug reikalingų ir praktiškų dalykų, o jei ko neišmanydavo, žinodavo bent jau tai, kaip ir kur su tuo susipažinti. Pasikvietęs Brioni į biblioteką, jis neretai paprašydavo surasti kokią nors knygą. Jei jis nebūtų, kaip jis save vadino, Ministerijos ir Galimų Pasekmių Planavimo Sistemos tarnas, jeigu dabar sėdėtų namie ir vadovautų vaišėms, vestų pokalbį, siuntinėtų Hardmaną į rūsį atnešti vyno, spręstų, kada ir ką daryti, jos lėtai žingsniuojančių kojų neslėgtų tokie sunkūs švininiai svarsčiai.

Būtent šios mintys apie tėvą kaustė jos žingsnius einant pro bibliotekos duris, kurios, kaip retai kada, buvo uždarytos. Ties durimis ji trumpam stabtelėjo ir vėl įsiklausė. Iš virtuvės ataidėjo metalo cinktelėjimas į porcelianą, iš svetainės sklido švelni motinos šneka, o artėliau pasigirdo aukštas ir skardus vieno iš dvynukų balsas:

— Ta raidė turi būti tariama kaip „1“...

— Man tai nerūpi, — ataidėjo jo brolio balsas. — Įdėk jį į voką.

Tuomet anapus bibliotekos durų pasigirdo krebždesys, paskui — dunkstelėjimas ir murmesys, nesuprasi — vyro ar moters. Spausdama žemyn varinę svetainės rankeną, Brioni nežinojo, ką išvys už durų. Tačiau ji matė Robio laišką ir sau paskyrė sesers gynėjos vaidmenį, todėl buvo pasiruošusi viskam. Be to, prisiminė pusseserės patarimą, jog reikia elgtis natūraliai: turi atrodyti, jog tai, ką sužinojo iš laiško, ji jau žinojo ar bent jau nuspėjo anksčiau.

Atidariusi duris ir įžengusi į vidų, keletą akimirkų ji apskritai nieko neįžiūrėjo. Vienintelis šviesos šaltinis — stalinė lempelė žaliu gaubtu, apšviečianti ne ką daugiau nei stalelis gerai išdirbtos odos paviršiumi, ant kurio ji ir stovėjo. Žengusi dar keletą žingsnių, pamatė juos — du tamsius pavidalus tolimajame kampe. Nors jie nejudėjo, mergaitės galvą žaibiškai perskrodė mintis, kad įžengdama į biblioteką ji nutraukė ataką, įsikišo į grumtynes. Scena taip puikiai įkūnijo jos blogiausius spėjimus, kad mergaitė iš pradžių pagalvojo, jog šis vaizdinys — tai tik įaudrintos vaizduotės paryškintas jos pačios šešėlių žaismas ant knygų prikimštų lentynų. Bet ši iliuzija ar viltis bemat išsisklaidė, vos tiktai akys įprato prie prieblandos. Nė viena iš dviejų figūrų nejudėjo. Brioni žvelgė pro Robio petį į siaubo apimtos sesers akis. Jis atsigręžęs taip pat žvelgė į įsibrovėlę, bet neleido Sesilijai pajudėti iš vietos. Buvo prirėmęs ją savo kūnu kaip tik toje vietoje, kur du lentynų stovai susitinka stačiu kampu, ir pakėlęs jos suknelę aukščiau kelio. Kairiąja ranka jis laikė apkabinęs jos kaklą ir pirštais buvo įsikirtęs į jos plaukus, o dešiniąja spaudė nutvėręs jos ranką, iškeltą, aišku, protesto ar savigynos dėlei.

Jis atrodė toks didžiulis ir laukinis, o Sesilija su apnuogintais pečiais ir plonutėmis rankomis tokia trapi, kad Brioni, nė neįsivaizduodama, kaip ji gali jam pasipriešinti ir ką padaryti, žengė jų link. Ji norėjo šaukti, bet niekaip negalėjo atgauti kvapo, o liežuvis buvo sunkus ir sustingęs. Robis taip pat judėjo, stengdamasis savo kūnu užstoti Sesiliją nuo Brioni žvilgsnio. Tuomet Sesilija pasimuistė, ir jis ją paleido. Brioni sustojo ir pašaukė seserį vardu. Tačiau Sesilija praėjo pro ją kaip pro akmenį ir jos veide neatsispindėjo nei palengvėjimas, nei dėkingumas seseriai. Jis buvo bejausmis, beveik kupinas ramybės. Eidama durų link, ji žvelgė tiesiai į jas. Po kelių akimirkų ji išėjo ir paliko Brioni vieną su juo. Jis taip pat vengė pažvelgti Brioni į akis. Žiūrėdamas kažkur į kampą, lygino savo švarką ir taisėsi kaklaraištį. Sunerimusi ji žengė žingsnį atgal, bet Robis nerodė jokių agresijos ženklų ir netgi nepakėlė į ją akių. Tuomet Brioni apsisuko ir išbėgo iš kambario ieškoti Sesilijos. Tačiau koridorius buvo tuščias, ir neaišku, kur link nuėjo sesuo. 11

Nepaisant to, kad į ištirpdyto šokolado, kiaušinių trynių, kokoso pieno, romo, džino, trintų bananų ir cukraus glajaus mišinį įmaišyta šviežių smulkintų mėtų lapelių, kokteilis nebuvo itin gaivus. Apetitas, jau ir taip apmalšęs vakaro karštyje, slopo ir toliau. Beveik visiems suaugusiesiems, įeinantiems į tvankią svetainę, kepsnio ar net keptos mėsos su salotomis perspektyva kėlė vos ne šleikštulį. Visi būtų laimingi galėdami pasitenkinti stikline vėsaus vandens. Tačiau vanduo prieinamas tik vaikams, o suaugusieji turėjo gaivintis kambario temperatūros desertiniu vynu. Ant stalo stovėjo trys atkimšti buteliai — nesant Džeko Teiliso, jo vaidmenį organizuojant tostus dažniausiai atlikdavo Betė. Nė viena iš trijų orlaidžių nebuvo atidaryta, nes jų rėmai jau seniai susiklaipę ir nesidarinėjo. Todėl ateinančius svečius pasitikdavo aromatas įkaitusių dulkių, kylančių nuo persiško kilimo. Vienintelė paguoda ta, kad jūros gėrybių pardavėjo furgonas, gabenantis pirmąjį patiekalą — krabus, sugedo kažkur pakeliui.

Tvankumos įspūdį dar stiprino tamsūs apmušalai, dengiantys ne tik sienas, bet ir lubas, bei vienintelis kambario piešinys — didžiulė drobė virš židinio, nekūrento nuo pat jo įrengimo: per klaidą achitektūriniuose brėžiniuose šiam židiniui nenumatyta jokio dūmtraukio ar kamino. Tai buvo senovinio stiliaus paveikslas, vaizduojantis aristokratišką šeimą — tėvai, dvi paauglės mergaitės ir kūdikis, visi subtiliomis plonomis lūpomis, visi blyškūs kaip vaiduokliai — irgi blyškaus toskaniško peizažo fone. Niekas nežinojo, kas tie paveiksle vaizduojami žmonės. Matyt, Haris Teilisas, pirkdamas šį paveikslą, nusprendė, jog rūmų bei svetainės interjerui jis suteiks išraiškingumo ir solidumo.

Emilija atsistojo stalo gale, skirstydama į vietas besirenkančius namiškius ir svečius. Leoną ji pasisodino iš dešinės, o Polą Maršalą — iš kairės. Į dešinę nuo Leono buvo pasodinta Brioni ir dvynukai, o kairėje nuo Maršalo — Sesilija, Robis ir Lola. Robis kurį laiką stovėjo už savo kėdės, įsitvėręs rankomis į jos atkaltę ir stebėdamasis, kad nė vienas negirdi pašėlusio jo širdies plakimo ar bent jau neišsiduoda jį girdįs.

Jam pavyko išsisukti nuo kokteilio, bet apetito vis viena neturėjo. Stovėjo kiek nusigręžęs nuo Sesilijos, o kai visi susėdo į savo vietas, su palengvėjimu atsiduso, supratęs, jog artimiausi jo kaimynai kitapus stalo bus dvynukai.

Motinai linktelėjus galvą, Leonas sumurmėjo trumpą padėkos maldą už tas Dievo dovanas, kurios buvo išdėliotos ant stalo — „Amen“ atstojo prie jo prislenkamų kėdžių girgždesys. Tylą, kuri įsivyravo po to, kai visi įsitaisė savo vietose ir išlankstė servetėles, būtų galėjęs lengvai išsklaidyti Džekas Teilisas, papostringaudamas kokia nors mažai kam įdomia tema, kol Betė apeina stalą ir išdalija kepsnius. O dabar valgytojai persimesdavo vienu kitu žodeliu su Bete, kuri neužmiršdavo kiekvieno pakalbinti, skrebindama žnyplėmis po sidabrinį padėklą. Ką gi beliko daryti, jeigu be šių trumpų šnektelėjimų kambaryje tvyrotų mirtina tyla? Emilija Teilis niekuomet nesugebėjo sakyti trumpų prakalbų ir dėl to pernelyg nesikrimto. Leonas, visiškai pasinėręs į savo mintis, sėdėjo atsilošęs į kėdės atkaltę, laikydamas rankoje vyno butelį ir studijuodamas jo etiketę. Sesilija tebegyveno prieš dešimt minučių vykusiais dalykais ir taip pat neįstengė suregzti nė vieno sakinio. Robis buvo pratęs prie tokių pobūvių ir galėtų tarti žodį, bet jis taip pat buvo akivaizdžiai susijaudinęs. Jo dėmesys buvo sutelktas į nuogas šalia sėdinčios Sesilijos rankas — juste juto nuo jos sklindantį karštį. Ignoruoti ir piktą į jį įsmeigtą beveik priešais sėdinčios Brioni žvilgsnį taip pat reikalavo nemenkų pastangų. Ir netgi jei būtų manoma, kad pokalbio temą dera pradėti vaikams, šie taip pat vargu ar tai įstengtų: Brioni tegalėjo galvoti tik apie tai, ką patyrė pastaruoju metu, Lolą slėgė šokas dėl patirtos fizinės agresijos ir begalė prieštaringų emocijų, o dvynukai buvo įsitraukę į kažkokio plano aptarinėjimą.

Daugiau nei tris minutes trukusią alsią tylą pagaliau nutraukė Polas Maršalas. Jis patraukė savo kėdę atgal, kad pro Sesilijos galvą galėtų kreiptis į Robį.

— Kaip sakai, ar sužalsime rytoj teniso partiją?

Robis pastebėjo, kad nuo Maršalo akies kampučio lygiagrečiai nosiai yra kokių dviejų colių ilgio įbrėžimas, dar labiau išryškindamas tą faktą, kad visi šio žmogaus veido bruožai sutelkti apie akis. Apskritai jo išvaizda buvo absurdiška — tuščias masyvaus smakro plotas didesnis nei suraukta kakta su pernelyg žema plaukų linija. Iš mandagumo Robis taip pat patraukė savo kėdę atgal, bet, netgi kamuojamas savo rūpesčių, išgirdęs Maršalo klausimą, krūptelėjo iš netikėtumo. Kam jau kam, o Maršalui tikrai nederėjo pačioje vakarienės pradžioje nusigręžti nuo šeimininkės ir pradėti privatų pokalbį.

— Manau, kad taip, — sausai atsakė jis. Tuomet, norėdamas pakreipti kalbą bendresne linkme, pusiau retoriškai paklausė: — Ar Anglijoje kada nors buvo dar karščiau?

Traukdamasis į šalį nuo alsuojančio Sesilijos kūno karščio ir vengdamas akimis susitikti su veriančiu Brioni žvilgsniu, savo klausimą jis baigė pažvelgdamas įstrižai kairėn į baimingas Pjero akis. Berniukas žioptelėjo ir krūptelėjo, tarytum užkluptas netikėto mokytojo klausimo per istorijos, o gal geografijos ar tiksliųjų mokslų pamoką.

Brioni pasilenkė per Džeksoną ir palietė Pjero petį, nė akimirką nenuleisdama akių nuo Robio.

— Nekreipk į jį dėmesio, — įsakmiai sušnabždėjo. — Tu neprivalai jam atsakinėti, — užbaigė jau švelnesniu balsu.

Emilija prašneko iš už savojo stalo galo.

— Brioni, tai buvo visiškai mandagi pastaba apie orą. Arba tučtuojau atsiprašyk, arba eik nuo stalo į savo kambarį.

Kai ponia Teilis demonstruodavo savo autoritetą tuo metu, kai namuose nebūdavo vyro, vaikai jausdavo pareigą garantuoti, kad jos autoriteto būtų nedelsiant paisoma. Brioni, kuri nesiruošė palikti savo sesers be priežiūros, palenkė galvą ir pasakė staltiesei:

— Aš labai atsiprašau. Apgailestauju, kad taip pasakiau.

Uždengti sidabriniai ir atviri išblukusio kiniško porceliano padėklai su keptomis bulvėmis ir bulvių mišraine, burokėliais, briuseliniais kopūstais bei riebiame padaže mirkstančiomis salotomis buvo dalijami į kairę ir į dešinę, mėginant mandagiai paslėpti apetito stoką.

— Senis nebus labai patenkintas, — pasakė Leonas, galiausiai atsistojęs. — Tai 1921-ųjų Barsakas1, bet butelis, deja, jau atkimštas. — Jis pirmiausia pripylė motinos stiklą, tuomet sesers, paskui Maršalo, o sustojęs prie Robio, pridūrė: — Tebus tai gera vaistų dozė būsimam geram daktarui. Norėčiau daugiau išgirsti apie šį naują planą.

Tačiau atsakymo jis nelaukė ir, eidamas atgal į savo vietą, pasakė:

— Aš myliu karščio apimtą Angliją. Tuomet ji tampa kitokia šalimi. Visos taisyklės tuomet pasikeičia.

Emilija Teilis pakėlė savo peilį ir šakutę, visi jai įkandin padarė tą patį.

— Nesąmonė, — pareiškė Polas Maršalas. — Paminėk nors vieną taisyklę, kuri pasikeičia.

— Gerai. Antai klube vienintelė vieta, kur leidžiama nusivilkti švarką, yra biliardo kambarys. Tačiau jei temperatūra daugiau nei devyniasdešimt laipsnių pagal Farenheitą, kitą dieną švarkus leidžiama nusivilkti ir antrajame aukšte esančiame bare.

— Kitą dieną! Tikrai savotiška šalis.

— Tu žinai, ką aš noriu pasakyti. Žmonės labiau atsipalaiduoja. Pora dienų kaitros, ir mes tampame italais. Praėjusią savaitę Šarlotės gatvėje žmonės valgė pavakarius pasitiesę kilimėlius tiesiog ant šaligatvio.

— Mano tėvai visuomet buvo įsitikinę, — įsiterpė Emilija, — kad karštas oras liberalizuoja jaunų žmonių moralės principus. Mažiau drabužių sluoksnių, tūkstantį kartų daugiau vietų pasimatymams. Gyvenimas vyksta anapus durų, anapus kontrolės. Jūsų senelei dėl to vasara būdavo pats sunkiausias metų laikas. Ji sugalvodavo tūkstančius priežasčių, kaip mane ir mano seseris išlaikyti namuose.

— Ką gi, — pasakė Leonas, — ką tu apie tai manai, sese? Ar šiandien iš tiesų elgeisi blogiau nei paprastai?

Visų akys nukrypo į Sesiliją, ir geraširdiškas brolio pajuokavimas kaip basliu tvojo į paširdžius.

— Viešpatie, tu visa išraudusi. Matyt, atsakymas yra teigiamas.

— Tiesą sakant... — buvo beprašnekąs Robis, jausdamas, kad turi ją užstoti. Tačiau Sesilija jį nutraukė.

— Aš paprasčiausiai labai sukaitusi, štai ir viskas. O atsakymas tikrai yra teigiamas. Aš elgiausi labai blogai. Prieš Emilijos valią ją įtikinau, kad tavo garbei, nepaisant tvankaus oro, būtų iškeptas kepsnys. Dabar tu kapstaisi po bulvių salotas, o mes, visi likusieji, kankinamės čia dėl tavęs. Paduok jam daržovių padėklą, Brioni, gal jis nutils.

Robiui pasirodė, kad Sesilijos balse jis išgirdo virpesį.

— Mano mieloji sesutė kaip visuomet puikios formos, — pasakė Leonas.

— Esi pasodintas į savo vietą, — kyštelėjo trigrašį Maršalas.

— Geriau jau būčiau pasirinkęs mažesnį taikinį, — nusišypsojo Leonas prie jo priėjusiai Brioni. — O tu ar padarei šiandien ką nederama, kas galėtų būti susiję su šiuo baisiu karščiu? Ar sulaužei kokias nors įsigalėjusias elgesio taisykles? Būk gera, pasakyk mums, jog taip, — jis paėmė jos ranką lyg maldaudamas išmaldos, bet sesuo ją atitraukė.

Ji dar vaikas, pagalvojo Robis, neatmesdamas galimybės, kad mergaitė bus perskaičiusi laišką, o tai galėjo jai sudaryti gan savotišką ir iškreiptą įspūdį apie tai, ką ji tarėsi nutraukusi bibliotekoje. Stebėdamas mergaitę iš arti, jis matė, kaip ji stengiasi išlošti laiko, kaip išsitraukusi nosinaitę ja nubraukia lūpas. Tačiau nejautė jokios ypatingos baimės. Kas turi įvykti, tas teįvyksta. Vakarienė, kad ir kokia ji būtų kankinanti, netruks amžinai, ir jis šį vakarą dar suras būdą susitikti su Sesilija. Jiedu kartu išgyvens šį naują jų gyvenimą pakeitusį faktą ir viską pradės iš pradžių. Ties šia mintimi jam sugniaužė paširdžius. Visa, kas vyko iki šiol, yra miglose paskendę menkniekiai. Dabar jis nieko nebebijo. Pakėlęs taurę, sriūbtelėjo didelį gurkšnį šiltoko saldaus vyno ir atsidavė laukimo nuotaikai.

— Kad ir kaip nuobodžiai skambėtų, bet aš šiandien nepadariau nieko bloga ir netinkama, — pagaliau atšovė Brioni.

Robis pagalvojo, kad nepakankamai įvertino mergaitės intelektą. Akcentas jos sakinyje negalėjo būti skirtas niekam daugiau kaip tiktai jam ir jos seseriai.

Čia staiga įsiterpė šalia jos alkūnės sėdintis Džeksonas.

— Ne, padarei. Tu atsisakei sumanymo organizuoti spektaklį. Mes norėjome jame dalyvauti. — Berniukas apžvelgė stalą, o jo žaliose akyse atsispindėjo nuoskauda. — Ir tu pati sakei, kad nori, jog mes jame vaidintume.

Jo brolis linktelėjo galva.

— Taip. Tu norėjai, kad mes vaidintume tame spektaklyje. — Jiedu abu labai gerai žinojo, jog niekas negali pamatuoti jų nusivylimo tikrumo.

— Na štai, matote, — pasakė Leonas. — Karštakošiškas Brioni nepastovumas. Jei diena būtų buvusi vėsesnė, dabar bibliotekoje mes mėgautumės spektaklio premjera.

Šie neužgaulūs papokštavimai, kurie buvo kur kas geriau nei tyla, leido Robiui pasislėpti po linksmo jaudulio kauke. Kairiąja ranka Sesilija buvo parėmusi smilkinį tikriausiai tam, kad jis negalėtų stebėti jos iš šalies. Apsimesdamas, jog klausosi Leono, kuris dabar smulkiai pasakojo apie tai, kaip karalius pažvelgė į jį Vest Endo teatre, Robis galėjo nekliudomas mėgautis apnuoginta Sesilijos ranka bei petimi ir įsivaizdavo, jog savo oda ji jaučia jo alsavimą — ši mintis jį patį gerokai jaudino. Ant jos peties matyti nedidelė duobutė kaule ar tarp dviejų kaulų, kurios pakraščiu driekėsi švelni šešėlio juostelė. Jo liežuvis greitai palies šį švelnų ovalą ir jo aprėmintą įdubą. Vaikino susijaudinimas beveik prilygo skausmui, kurį dar aštrino keisti aplinkybių prieštaringumai: ji jam yra artima beveik kaip sesuo, bet kartu ir egzotiška kaip mylimoji, jis ją pažįsta nuo vaikystės, bet tuo pat metu beveik nieko apie ją nežino. Ji ir neišraiškinga, ir nuostabi. Šios merginos taip lengvai neišmuši iš vėžių — kaip lengvai ji apsigynė nuo savo brolio „kabliukų“! — tačiau prieš dvidešimt minučių ji buvo apsipylusi ašaromis. Jo kvailas laiškas ją išgąsdino, bet sykiu ir atvėrė. Jis dėl jo apgailestavo, bet sykiu ir džiūgavo dėl savo klaidos. Greitai jie vėl bus abu kartu vieni du, ir tai atvers dar daugiau prieštaravimų — dvasinis pakilimas ir juslinis malonumas, abipusis troškimas ir baimė dėl savo neapgalvotų veiksmų, abipusė baiminga pagarba ir nekantravimas pradėti meilės žaidimą. Kuriame nors iš nenaudojamų kambarių trečiajame aukšte, o gal kur nors toli nuo namų, po medžiais prie upės. Kur? Ponios Teilis motina nėra kvaila anei akla. Tiktai lauke. Jiedu apsigaubs aksomine nakties tamsa ir viską pradės iš naujo. Ir tai buvo jau ne fantazija, tai realybė, jo pati artimiausia ateitis, kaip trokštama, taip neišvengiama. Robiui dingtelėjo į galvą jo paties lūpomis kadaise išsakyta mintis, kai koledžo pievelėje surengtame spektaklyje vaidino Malvolio: „tarp manęs ir mano svajonių nėra nė mažiausio tarpelio“.

Dar prieš pusvalandį apskritai nebuvo jokios vilties. Paskui, kai Brioni išnyko namo tarpduryje su jo laišku, jis ir toliau mašinaliai žingsniavo pirmyn, kovodamas su pagunda apsisukti ir grįžti namo. Netgi pasiekus pagrindinį įėjimą, dvejonės neapleido, ir keletą minučių jis stoviniavo po priedurio žibintu ir vieniša ištikimai į jį besidaužančia naktine peteliške, mėgindamas pasirinkti mažesnę iš dviejų didelių blogybių: ar eiti į vidų, drąsiai pasitikti Sesilijos pyktį ir panieką, pateikti pasiaiškinimą, kuris, žinoma, bus atmestas, o jis pats išvarytas lauk (nepakeliamas pažeminimas), ar paprasčiausiai drožti namo netarus nė žodžio ir paliekant Sesiliją manyti, kad laiško tekstas atitinka jo ketinimus, paskui kankintis visą naktį, o po jos ir kitas dienas bei naktis, nieko nežinant apie jos reakciją — tai atrodė dar labiau nepakeliama. Ir beprasmiška. Robis dar kartą permąstė šiuos du pasirinkimo variantus, ir pirmasis vėl pasirodė patrauklesnis. Vadinasi, kitos išeities nėra — turi su ja pasikalbėti. Jis pakėlė ranką prie skambučio mygtuko. Tačiau net ir paskutinę akimirką neapleido pagunda viską mesti ir nešdintis šalin. Juk savo studijoje galėtų ramiai parašyti atsiprašymo laišką. Bailys! Piršto galiuku jis jautė vėsų mygtuko porcelianą ir, nelaukdamas užplūstančių naujų prieštaravimų, prisiversdamas jį spustelėjo. Tada žengtelėjo žingsnį atgal, jausdamasis kaip savižudis, ką tik prarijęs mirtinų nuodų tabletę — nelieka nieko kito, tik laukti. Viduje pasigirdo žingsniai, melodingas moteriškų batelių kaukšėjimas į keramines prieškambario menės plyteles.

Kai Sesilija atidarė duris, jos rankoje jis išvydo sulankstytą savo laišką. Keletą sekundžių jiedu tylėdami žiūrėjo vienas į kitą. Visą laiką jausdamas didelę įtampą, jis nebuvo apmąstęs, ką sakys. Tegalvojo tik apie tai, kad tikrovėje ji yra dar nuostabesnė nei jo fantazijose. Šilkinė merginos suknelė, atrodė, išgarbina ir pabrėžia kiekvieną jos liauno kūno išlinkį. Tačiau mažos goslios lūpos buvo kietai suspaustos — nepasitenkinimo, o gal ir pasibjaurėjimo ženklas. Iš vidaus sklindančios šviesos žilpino jam akis, todėl buvo sunku įvertinti visus jos išraiškos niuansus.

— Si, tai buvo klaida, — galiausiai pasakė jis.

— Klaida?

Iš anapus koridoriaus jį pasiekė pro atviras svetainės duris sklindantys balsai. Leono, paskui Maršalo. Galimas daiktas, baimė, jog pasirodys kas nors trečias, paskatino ją žengti žingsnį atgal ir plačiau praverti duris. Jis nusekė paskui Si per prieškambario menę iki bibliotekos, kuri skendėjo tamsoje, ir, stabtelėjęs prie durų, palaukė, kol mergina apgraibomis surado stalinę lempelę. Šiai nušvitus, įėjo į vidų ir uždarė bibliotekos duris sau už nugaros, mažai abejodamas dėl to, jog po keleto minučių kiūtins naktyje per parką atgal į savo trobelę.

— Tai ne ta laiško versija, kurią ketinau tau nusiųsti.

— Taip.

— Aš į voką įdėjau ne tą popieriaus lapą.

— Taip.

Šie griežti ir sausi atsakymai nepadėjo perprasti jos nuotaikų, o veido išraiškos jis ir dabar gerai neįžvelgė. Si lėtai nužingsniavo tarp lentynų stovų, išrikiuotų anapus stalelio su lempele. Jis taip pat žengė gilyn į kambarį, ne sekdamas jai iš paskos, o paprasčiausiai norėdamas, kad ji per daug nenutoltų. Mergina galėjo jį pasiųsti lauk nuo pagrindinio įėjimo, o jeigu jau atsidūrė čia, vadinasi, jam suteikta galimybė prieš išeinant pasiaiškinti.

— Jį perskaitė Brioni, — pasakė Sesilija.

— O Dieve! Aš labai apgailestauju.

Ketino jai išpažinti akimirksnio emocijų antplūdį, kuris ir paskatino jį pažeisti nusistovėjusius elgesio ir bendravimo kanonus, ketino teisintis, jog šią pastabą sukėlė neseniai perskaityta knyga „Damos Šaterli meilužis“, kurią nusipirko iš po prekystalio Sohe2. Tačiau tai, kad sudarė galimybę laišką perskaityti niekuo dėtam vaikui, jo kaltę darė nepateisinamą. Malti banalius pasiteisinimus apie jausmų antplūdžius dabar būtų kvaila. Todėl jis tepajėgė pakuždomis kartoti:

— Aš labai apgailestauju...

Ji traukėsi toliau, traukėsi į kampą, į gilesnį šešėlį. Nors ir spėdamas, jog ji traukiasi nuo jo, vis dėlto žengtelėjo dar porą žingsnių artyn.

— Tai buvo visiška kvailystė. Tu neturėjai perskaityti to laiško. Nė vienas neturėjo.

Si vis dar traukėsi. Viena alkūnė buvo uždėta ant lentynos ir, atrodo, šliaužė jos pakraščiu, lyg ieškodama plyšio išnykti tarp knygų. Jis išgirdo švelnų drėgną atodūsį, primenantį tą, kai žmogus nori kažką pasakyti ir liežuvis tarsi atsikabina nuo burnos ertmės viršaus. Tačiau ji taip nieko ir nepasakė. Tik tuomet jam pirmą sykį dingtelėjo į galvą, kad ji, galimas daiktas, ne traukiasi, bet paprasčiausiai stengiasi jį nuvilioti giliau į kambario prietemą. Nuo tos akimirkos, kai paspaudė skambučio mygtuką, jis žinojo, kad neturi ko prarasti. Tad lėtai žingsniavo paskui besitraukiančią Sesiliją, kol ši atsidūrė dviejų susiduriančių lentynų stovų kampe. Ten jai beliko sustoti ir stebėti, kaip jis artinasi. Jis sustojo, kai juos teskyrė mažiau nei keturios pėdos. Buvo pakankamai arti jos ir kambaryje pakako šviesos pamatyti, jog Si netoli ašarų ir aiškiai nori kažką pasakyti. Tačiau tą akimirką tai jai buvo per sunku, tad tik papurtė galvą, tuo parodydama, kad jis palauktų. Pasukusi veidą į šalį, ji sudėjo savo plaštakas stogeliu ir, uždengusi juo nosį bei burną, pirštų galiukus prispaudė prie akių kampučių.

Pagaliau suėmusi save į rankas, tarė:

— Tai buvo galima suprasti jau ne vieną savaitę... — Jai vėl užgniaužė gerklę ir turėjo padaryti pauzę. Robiui akimirksniu dingtelėjo į galvą spėjimas to, ką Si norėtų pasakyti, bet pasistengė išbrukti šią mintį sau iš galvos. Giliai atsikvėpusi ji tęsė, šį sykį labiau susikaupusi: — Galimas daiktas, netgi mėnesius. Nežinau. Bet šiandien... visą dieną viskas vyko keistai. Turiu omenyje, man viskas atrodo keistai, lyg viską matyčiau pirmą kartą. Viskas atrodo kitaip — per aštru, per tikra. Netgi mano rankos man atrodo kitokios. Anksčiau atrodydavo, kad stebiu įvykius, kurie jau įvyko seniai seniai praeityje. Ir visą dieną niršau ant tavęs — ir ant savęs. Galvojau, jog būčiau laimingiausia, jei niekuomet tavęs nematyčiau ir negirdėčiau. Maniau, štai tu išvyksi studijuoti į medicinos universitetą, ir aš būsiu laiminga. Buvau ant tavęs tokia supykusi. Toks yra mano būdas nematyti tikrovės. Beje, gana patogus. — Ji nusijuokė trumpu įtemptu juoku.

— Tikrai? — paklausė jis.

Iki tol jos žvilgsnis buvo nukreiptas žemyn. Vėl prabildama pakėlė akis ir pažvelgė į jį. Jis išvydo, kaip blyksteli jos akių baltymai.

— Tu tai žinai seniau nei aš. Kažkas atsitiko, ar ne? Ir tu tai žinojai seniau nei aš. Tai panašu į buvimą šalia kažko tokio didžiulio, kad netgi negali to pamatyti. Netgi dabar nesu įsitikinusi, jog tai matau. Bet žinau, kad tai yra.

Ji vėl pažvelgė žemyn, o jis tylėjo ir laukė.

— Žinau, kad tai yra, nes tai vertė mane elgtis kaip beprotę. Ir tave, suprantama... Tačiau taip, kaip šį rytą, aš nesielgiau niekuomet anksčiau. Paskui taip niršau dėl viso šito. Netgi tuo metu, kai tai vyko. Kalbėjau sau, jog įdaviau tau į rankas ginklą, kurį gali panaudoti prieš mane. Vėliau, vakare, kai ėmiau viską suprasti, pagalvojau: na, kaip aš galėjau šitaip nepažinti savęs? Kaip galėjau būti tokia kvaila? — Ji trumpam stabtelėjo, apimta staiga dingtelėjusios nemalonios minties. — Tu juk žinai, apie ką aš kalbu. Pasakyk man, kad žinai.

Jis žengė žingsnį arčiau.

— Aš žinau. Žinau tai puikiai. Bet kodėl tu verki? Ar yra dar kas nors daugiau?

Jis galvojo, kad Si įvardys kokią nors neįveikiamą kliūtį, kurią jis, aišku, suvokė kaip tarp jųdviejų stovintį kitą žmogų, bet ji jo klausimo nesuprato. Netgi nežinojo, ką jam atsakyti, ir žiūrėjo visiškai suglumusi. Kodėl ji verkia? Nuo ko gi pradėti aiškinti, kai tiek daug ir įvairių emocijų laiko ją savo glėbyje? Jis jautė, kad šis klausimas yra netinkamas ir ne vietoje, tad karštligiškai galvojo, kaip ištaisyti savo klaidą. Abu sutrikę žvelgė vienas į kitą, nesugebėdami pratarti nė žodžio ir jausdami, kad juos staiga susieję subtilūs saitai gali nutrūkti. Tai, kad jie buvo draugai nuo vaikystės, dabar tapo kliūtimi — jiedu abu bodėjosi savo buvusiųjų „aš“ ir ankstesniųjų santykių. Jų draugystė pastaraisiais metais buvo nebe tokia tvirta ir netgi kupina tam tikrų suvaržymų bei apribojimų, bet vis dėlto tai buvo draugystė, ir dabar reikėjo peržengti jos ribas, iš naujo tampant nepažįstamaisiais, šįsyk kitoje gyvenimo srityje. Tam būtina abiem iki galo atskleisti savo ketinimus, o kaip tik tuo momentu žodžiai juos, atrodo, beviltiškai apleido.

Robis uždėjo rankas jai ant pečių, delnais pajusdamas vėsią odą. Veidams artėjant vienam prie kito, jis jautė gana stiprią įtampą ir nebuvo tikras, ar ji pasipurčiusi neišsiverš iš jo glėbio, o gal, kaip kino filmuose, laisvąja ranka skels antausį. Priglaudęs prie jos lūpų savąsias, pajuto lūpų dažų ir druskos skonį. Akimirką atitraukė lūpas vienas nuo kito, o paskui vėl priglaudė, šįsyk jau su didesniu pasitikėjimu. Pagaliau įsidrąsinę jie prasižiojo ir sulietė liežuvių galiukus, tuomet iš Si krūtinės išsiveržė gilus, atsipalaidavimo kupinas atodūsis, kuris, kaip jis vėliau suprato, ženklino jos vidinę permainą. Iki šios akimirkos matyti nuo vaikystės pažįstamą veidą taip arti savojo jai regėjosi kaip kažkas keista, netgi absurdiška. Jautėsi taip, tarytum šalimais stovėtų jie patys vaikystėje — apstulbę ir suglumę. Tačiau liežuvių, to gyvo, jautraus ir slidaus raumens kontaktas bei jo pažadintas jos atodūsis viską pakeitė. Tas garsas, atrodo, į jį įsiskverbė, persmelkė nuo galvos iki kojų pirštų galiukų ir atvėrė jo kūną. Robis tarsi išlipo iš savęs paties ir dabar jau bučiavo ją laisvai ir nevaržomai. Jo „aš“ dabar tapo nuasmenintas, beveik abstrakcija. Jos atodūsyje buvo geidulingų gaidelių, kurios ir jam sužadino geidulį. Tvirtai įspraudė ją į kampą tarp knygų lentynų. Jiedu dabar jau aistringai bučiavosi, ir ji traukė jį prie savęs, slystančiais pirštais kabindamasi į juosmenį ir atlapus. Jie visaip sukiojo galvas ir glaudė jas vieną prie kitos, o bučiniai pamažu perėjo į aistringą kandžiojimąsi. Ji krimstelėjo jam į skruostą, ir ne taip jau nekaltai. Robis atsitraukė atgal, tuomet vėl sugrįžo, ir ji vėl gan smarkiai krimstelėjo jam, šįsyk į apatinę lūpą. Jis bučiavo jai kaklą, spausdamas galvą į kampą tarp lentynų, o ji, suėmusi už plaukų, spaudė jo veidą žemyn, prie savo krūtų. Kelias akimirkas negrabiai paklaidžiojęs, jis surado lūpomis jos spenelį, mažą ir kietą, ir jį apžiojo. Merginos nugara staiga išsitiesė, per visą jos kūną perbėgo virpulys. Akimirką jam pasirodė, kad ji prarado sąmonę. Sesilijos rankos laikė apkabinusios jo galvą, o kai ji stipriau jį suspaudė, jis staiga kildamas prasiveržė pro jas aukštyn ir, iš susijaudinimo negalėdamas atgauti kvapo, prispaudė jos galvą sau prie krūtinės. Ji vėl jam krimstelėjo ir prisiglaudė prie jo švarko. Išgirdę, kaip į grindis skambtelėjo krisdama saga, tramdydami šypseną, jiedu nusuko galvas į šalį. Prasiveržęs juokas būtų sunaikinęs žaidimą. Si sukando jo spenelį. Pojūtis buvo nepakeliamas. Jis atvertė jos veidą aukštyn ir, prirėmęs krūtine, bučiavo jos akis, paskui liežuviu pravėrė lūpas. Iš jos krūtinės išsiveržė dar vienas atodūsis kaip bejėgiško pasidavimo apraiška.

Štai pagaliau jie yra nepažįstami, praeitis užmiršta. Nepažįstami netgi sau patiems, pamiršę, kas jie yra ir kur jie yra. Bibliotekos durys storos ir joks garsas iš išorės nepriminė nieko iš juos supančios tikrovės. Jie buvo anapus dabarties, laiko, be jokių praeities prisiminimų ar minčių apie ateitį. Nieko daugiau, tik visiško užsimiršimo pojūtis, džiaugsmingas jaudulys ir brinkimas, ir besitrinančių audinių garsas, ir garsas į medžiagą besitrinančios odos, jų rankoms ir kojoms galynėjantis geidulingose grumtynėse. Robio patirtis dar menka ir jis tik iš nuogirdų žinojo, kad jiedviem nebūtina atsigulti. O Sesilija, jei neskaičiuosime matytų filmų ir skaitytų romanų bei lyrinių poemų, apskritai šioje srityje neturėjo jokios patirties. Nepaisant to, jųdviejų nestebino tai, jog puikiai išmano vienas kito poreikius. Jie vėl bučiavosi, Si laikė rankomis surakinusi jo galvą. Ji lyžtelėjo jo ausį, paskui krimstelėjo ausies spenelį. Šie kandžiojimai jį sužadino ir suteikė nežaboto seksualinio įniršio. Suėmęs delnais jos sėdmenis, stipriai juos suspaudė ir truputį pasuko ją į šoną, ketindamas atsikeršydamas žaismingai pliaukštelėti delnu, bet tam nebuvo pakankamai vietos. Nenuleisdama akių nuo jo veido, mergina pritūpė ir nusiavė batelius. Paskui keletas nevikrių ir nemokšiškų judesių atsagstant sagas ir pasirenkant kojų bei rankų padėtį. Ji neturėjo jokios patirties, tad, netardamas nė žodžio, Robis padėjo jai atsistoti ant žemiausios lentynos. Abu elgėsi gana nemokšiškai, bet buvo per toli palikę savo „aš“, kad sutriktų ar išsigąstų. Pakeldamas aukštyn aptemptą šilkinę suknią, jis pagalvojo, kad jos netvirtumas atspindi panašią jo paties būseną. Tačiau ši situacija tegalėjo turėti vieną neišvengiamą atomazgą, ir jiems nebuvo kito pasirinkimo, kaip tik eiti jos link.

Paremta kampe jo svorio, ji vėl apjuosė rankomis jo kaklą ir, padėjusi alkūnes ant pečių, toliau bučiavo veidą. Pats momentas buvo lengvas. Jiedu abu sulaikė kvėpavimą, ir kai tai įvyko, ji greitai, neišleisdama nė garso, nusuko veidą į šalį — tai buvo viena iš stipriausios palaimos akimirkų. Dar arčiau, giliau, o tuomet keletą sekundžių viskas sustojo. Vietoj ekstazės siautulio įsivyravo visiška ramybė. Juos sustingdė ne pribloškiantis faktas, kad tikslas pasiektas, bet šiurpulį keliantis tarpusavio atspindžio pojūtis. Stovėjo vienas prieš kitą prietemoje, žvelgdami į vos vos matomas vienas kito akis, jausdami, kad nubyra į šalį visi abstraktumai. Be abejo, jų veiduose nebuvo nieko abstraktaus. Greisės ir Ernesto Turnerio sūnus, Emilijos ir Džeko Teiliso duktė, vaikystės draugai, universiteto bendramoksliai, apimti begalinio ramaus džiaugsmo, pasitinka esminį savo gyvenimo pokytį. Puikiai pažįstamo veido artumas abiem buvo nebe kažkas absurdiška, o nuostabu. Žvelgdamas į moterį, į merginą, kurią visados pažinojo, Robis manė, kad pokytis įvyko vien tik jame, ir tas pokytis buvo toks esminis, toks biologinis, kaip gimimas. Nieko tokio bent apytikriai svarbaus ar ypatingo jis dar niekados nebuvo patyręs. Tuo metu ji vėl žvelgė į jį, priblokšta savo pačios pasikeitimo pojūčio ir užkerėta grožio veido, kurį per dešimtmečių pažintį įprato ignoruoti. Sesilija sukuždėjo jo vardą kaip vaikas, pirmą kartą mėginantis tarti jam dar nepažįstamus garsus. Robis taip pat lėtai ištarė jos vardą, ir šis nuskambėjo kaip visiškai naujas žodis — skiemenys tie patys, bet prasmė visiškai kita. Pagaliau Robis ištarė tris paprasčiausius žodžius, kurių negali nupiginti joks prastas menas ar cinizmas. Ji lyg lėtas aidas juos pakartojo, švelniai pabrėždama antrąjį žodį, tarytum šiuos žodžius tardama pirmoji. Mergina nebuvo religinga, bet tiesiog neįmanoma nepagalvoti, kad kambaryje šalia jų stovi neregimas liudytojas ir kad šie žodžiai yra tarytum nematomo ir nesunaikinamo žodinio sandorio patvirtinimas.

Jie išbuvo nejudėdami tylios palaimos būsenoje maždaug pusę minutės. Kad tai tęstųsi ilgiau, reikėtų būti įvaldžius kokį nepaprastą tantrinį meną. Vėl ėmė mylėtis, bet tai vyko prie bibliotekos lentynų stovų, kurie girgždėjo su kiekvienu jų krustelėjimu. Tokiu metu įprasta įsivaizduoti, kad esi kažkokioje atokioje idiliškoje vietoje. Robis regėjo save žingsniuojantį per akmenėlius aukšta apskrita kalno viršūne, esančia tarp dviejų dar aukštesnių. Jo nuotaika buvo rami ir palaiminga, jautėsi turįs pakankamai laiko neskubėdamas paeiti iki uolėto skardžio ir dirstelėti žemyn nuo beveik vertikalios sienos, o tuomet jam kilo nenumaldomas noras nerti žemyn į apačioje tvyrančią vaiskią erdvę. Vis dėlto jis buvo šio pasaulio žmogus ir rado savyje jėgų pasitraukti nuo skardžio ir luktelėti. Tai buvo nelengva, nes didžiulė jėga traukė atgal ir šiai traukai reikėjo priešintis. Kol negalvojo apie skardį, tol nebuvo ir pagundos prie jo artintis. Vaikinas vertė save galvoti apie įprasčiausius dalykus, kuriuos tik galėjo prisiminti — batų tepalą, paraiškos formą, drėgną rankšluostį ant savo miegamojo grindų, apverstą šiukšlių dėžės dangtį, prilytą per kokį colį vandens, nepilną apskritimą, paliktą arbatos puodelį ant vienos iš jo Hausmano poemų viršelio. Visą šią kruopščią apžvalgą nutraukė jos balsas. Mergina jį šaukė vardu, ragino atsibusti iš savo vizijų, kažką kuždėdama jam į ausį. Žinoma. Jie šoks kartu. Robis dabar su ja, jiedu abu žvelgia į prarają ir mato, kaip žemyn krintantis skardis skrodžia baltų debesų juostą. Ranka rankoje, jie ners žemyn ir lyg paukščiai nuskries vaiskiomis erdvėmis. Tačiau ji vis kartojo ir kartojo tą pačią frazę, kol galiausiai šie žodžiai pasiekė jo ausis:

— Kažkas įėjo į kambarį.

Robis atmerkė akis. Taip, jie yra namų bibliotekoje, aplinkui tvyro visiška tyla. Jis dėvi savo geriausią eilutę. Sugrįžti jam pavyko gana lengvai. Įsiręždamas pažvelgė per petį ir tepamatė tik blausiai apšviestą stalelį, tarytum sapno prisiminimą. Iš tos vietos lentynų stovų kampe, kur jiedu stovėjo, durų nebuvo matyti. Negirdėti ir jokio garso, nieko. Ji apsiriko, vaikinas troško, kad ji būtų apsirikusi, taip, ji, aišku, apsiriko. Vėl atsigręžė į Si, ketindamas jai tai pasakyti, bet toji stipriai spustelėjo jam ranką, ir jis vėl atsigręžė. Iš už lentynų lėtai išniro Brioni siluetas. Sustojusi prie stalelio, ji juos pamatė. Kvailai ten stypsodama, žvelgė į juos, plaštakas užsidėjusi ant strėnų kaip banditas veiksmo filme. Šiuo traukimosi momentu vaikinas suprato, kad iki šiol dar niekam gyvenime nebuvo jautęs tokios neapykantos. Tas jį naujai užplūdęs jausmas buvo toks pat grynas kaip meilė, bet beaistris ir aiškiai suvokiamas. Jame nebuvo nieko asmeniška, nes lygiai taip pat jis būtų neapkentęs bet kurio kito, užėjusio į kambarį šią akimirką. Svetainėje ir terasoje valgoma ir geriama, ir Brioni šiuo metu turėjo būti būtent ten — su savo motina, dievinamuoju broliu ir mažaisiais pusbroliais. Nebuvo jokios paaiškinamos priežasties, kodėl ji dabar atsidūrė bibliotekoje, išskyrus vieną — mergiotė sąmoningai norėjo jį surasti ir neleisti paimti tai, kas jam priklauso. Vaizduotėje Robis aiškiai pamatė, kaip tai įvyko: ji atplėšė jo laišką, perskaitė ir juo pasišlykštėjo, o kartu pasijuto išduota, apgauta, išnaudojama. Ji čia atėjo ieškodama sesers — be abejo, vedama kilnios pareigos ją apginti ar įspėti. Be abejo, iš anapus uždarų bibliotekos durų ji išgirdo kažkokį garsą. Skatinama savo nesusivokimo, kvailų vaizdinių ir mergaitiško uolumo, įėjo į vidų, kad nutrauktų tai, kas ten vyko. Ir vargu ar reikėjo tai daryti — po keleto akimirkų jie būtų savo valia atsiskyrę vienas nuo kito. Dabar abu lyg niekur nieko lygino savo drabužius. Baigta.

Pagrindinio patiekalo lėkštės jau seniai nurinktos, ir Betė jau buvo išdėliojusi pudingo porcijas. Ar tai jo iškreipta vaizduotė, ar jos piktavališkas ketinimas, bet suaugusiųjų porcijos atrodė dvigubai didesnės nei vaikų. Leonas pilstė jau trečiąjį „Barsako“ butelį. Jis buvo nusivilkęs švarką, tuo suteikdamas progą kitiems dviem vyriškiams padaryti tą patį. Girdėjosi švelnus barbenimas į langų stiklus — tai nakties vabzdžiai beatodairiškai veržėsi į šviesą, sklindančią pro langus. Ponia Teilis šluostėsi veidą nosinaite ir meiliai žvelgė į dvynukus. Pjeras kažką kuždėjo Džeksonui į ausį.

— Jokių paslapčių prie vakarienės stalo, berniukai. Mums visiems įdomu žinoti, apie ką jūs kalbatės, jei neprieštaraujate.

Džeksonas, įgaliotasis atstovas, sunkiai nurijo seiles. Jo brolis spoksojo sau į sterblę.

— Mes norėtume išeiti, teta Emilija. Ar galėtume nueiti į tualetą?

— Be abejo. Ne galėtumėte, o galite. Ir nebūtina taip tiksliai nurodyti, kur ketinate eiti.

Dvynukai bemat nuslydo nuo savo kėdžių. Kai jie atsidūrė prie durų, Brioni suspigo ir parodė į juos.

— Mano kojinės! Jie apsimovę mano kojines su žemuogėmis!

Berniukai sustojo ir atsisuko. Tetai jie atrodė susigėdę iki pat ausų. Brioni įniršusi jau pusiau stovėjo. Robis spėjo, kad susikaupęs mergaitės emocijų debesis paprasčiausiai rado kur išsilieti.

— Jūs nuėjote į mano kambarį ir paėmėte jas iš stalčiaus.

Sesilija prašneko tik antrą kartą per visą buvimo už stalo laiką. Ji taip pat davė valią savo viduje glūdintiems jausmams.

— Užsičiaupk, dėl Dievo meilės! Iš tiesų, tu elgiesi kaip aikštinga maža primadona. Berniukai paprasčiausiai neturėjo švarių kojinių, tai aš paėmiau dvi poras tavųjų.

Brioni apstulbusi žiūrėjo į ją. Ją užsipuolė ir pažemino ta, kurią ji tenorėjo apsaugoti ir apginti. Džeksonas ir Pjeras vis dar stovėjo tarpduryje ir žiūrėjo į tetą, kuri galiausiai leido jiems eiti atlaidžiai kryptelėdama galva į šalį ir vos linktelėdama. Išeidami jiedu uždarė kambario duris perdėtai, netgi demonstratyviai rūpestingai, ir tą akimirką, kai paleido durų rankeną, Emilija paėmė nuo stalo šaukštelį, ir visa kompanija pasekė jos pavyzdžiu.

— Galėtumei būti ir ne tokia griežta seseriai, — taikiai pasakė Emilija.

Kai Sesilija grįžtelėjo į motiną, Robis užuodė pažastų prakaito kvapą, kuris jam priminė šviežiai nupjautos žolės aromatą. Greitai jie išeis iš svetainės ir vėl paliks vienudu. Jis trumpam užsimerkė. Priešais stovėjo dviejų pintų ąsotis su saldžiu kremu, ir jis nustebo, jog užtenka jėgos jį pakelti.

— Atleiskite, Emilija. Bet ji visą dieną buvo linkusi viršyti sau leistinas ribas.

— Labai keista tai girdėti iš tavęs, — su suaugusiems būdingu rimtumu prašneko Brioni.

— Kuria prasme?

Robis žinojo, kad šio klausimo geriau nereikėjo klausti. Šiuo savo gyvenimo momentu Brioni gyvena pakibusi tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulių, kuriuos skiriančią ribą ji gali bet kuria kryptimi spontaniškai kirsti daug kartų per dieną. Šią akimirką Brioni būtų mažiau pavojinga likdama paprasčiausia pasipiktinusi maža mergaitė.

Iš esmės Brioni ir pati gerai nenutuokė, ką ji nori pasakyti, bet Robis negalėjo to žinoti, todėl jis pasistengė kuo skubiau pakeisti pokalbio temą. Pasisuko į kairėje sėdinčią Lolą ir garsiai, aiškiai norėdamas, kad jį girdėtų visi susirinkusieji, pagyrė:

— Jie puikūs vaikinukai, tie tavo broliukai.

— Cha! — barbariškai įkišo trigrašį Brioni, neleisdama prabilti pusseserei. — Tai rodo, kiek mažai jūs žinote.

Emilija padėjo šaukštelį.

— Brangioji, jei tai tęsis ir toliau, būsiu priversta paprašyti, kad paliktumei stalą.

— Bet pažiūrėk, ką jie jai padarė. Apdraskė veidą ir apibrozdino riešus!

Visų akys automatiškai nukrypo į Lolą. Jos veido spalva tapo tamsesnė už strazdanas, todėl veido įdrėskiai buvo nebe tokie pastebimi.

— Ne taip jau baisiai atrodo, — pastebėjo Robis.

Brioni dėbtelėjo į jį. Emilija įsikišo:

— Mažų berniukų nagai aštrūs. Reikia tau paieškoti kokio nors antiseptinio tepalo.

Stengdamasi atrodyti šauniai, Lola pareiškė:

— Aš jau pasitepiau. Ir dabar jaučiuosi daug geriau.

Čia krenkštelėjęs įsiterpė Polas Maršalas.

— Pats viską mačiau — turėjau juos išskirti ir tuos vaikus nuo jos atplėšti. Turiu pasakyti, mane nustebino, kad maži berniukai sau leidžia taip elgtis. Jie atakavo ją visomis priemonėmis...

Emilija atsistojo, priėjo prie Lolos, paėmė jos rankas ir pakėlusi jas apžiūrėjo.

— Kokios tavo rankos! Čia ne tik riešai nubrozdinti. Tu apdraskyta iki pat alkūnių. Kaip jie sugebėjo tai padaryti?

— Nežinau, teta Emilija.

Ir vėl įsiterpė Maršalas, kuris, patraukęs savo kėdę atgal, pro Sesilijos ir Robio nugarą jaunutę merginą, žiūrinčią į jį ašarų sklidinomis akimis, padrąsino:

— Nėra čia nieko gėdinga. Tu elgeisi be galo drąsiai, bet paprasčiausiai buvo sunku išvengti jų nagų.

Lola iš paskutiniųjų laikėsi, kad nepravirktų. Emilija pasuko dukterėčią veidu į save ir paglostė jai galvą.

— Tu teisus, jie puikūs vaikinai, — pasakė Robiui Maršalas. — Tačiau manau, kad pastaruoju metu jau per daug įsisiautėjo.

Robiui pasirodė keista, — jei Lola taip smarkiai nukentėjo, kodėl gi Maršalas apie tai nė puse žodžio neprasitarė anksčiau, bet prie stalo dabar kilo tikras sambrūzdis ir niekam tokie klausimai nerūpėjo. Leonas šūktelėjo motinai:

— Gal man paskambinti gydytojui?

Sesilija taip pat pakilo nuo stalo. Robis palietė jos ranką, Si grįžtelėjo į jį ir pirmą kartą nuo išėjimo iš bibliotekos jų akys susitiko. Tačiau persimesti žodžiais nei užuominomis nebuvo laiko, ir ji nuskubėjo aplinkui stalą prie savo motinos, kuri dalijo nurodymus ir organizavo šaltą kompresą. Pasilenkusi virš dukterėčios galvos, Emilija murmėjo jai paguodžiančius žodžius. Maršalas tebesėdėjo savo vietoje ir pylėsi į stiklą vyno. Brioni taip pat atsistojo ir, tai padariusi, staiga suriko skardžiu mergaitišku balsu. Nuo Džeksono kėdės ji paėmė voką ir, rodydama jį visiems, iškėlė aukštyn.

— Laiškas!

Jau ruošėsi jį atplėšti. Robis negalėjo susilaikyti nepaklausęs:

— Kam jis skirtas?

— Čia parašyta: „Visiems“.

Lola išsivadavo iš savo tetos glėbio ir nusišluostė veidą nosinaite. Emilija netikėtai vėl rado jėgų parodyti valdingumą.

— Tu jo neatplėši. Tu padarysi, ką aš tau liepiu, ir atneši šį voką man.

Brioni išgirdo motinos balse metalines gaideles ir nuolankiai nutipeno aplink stalą su voku rankose. Emilija pasitraukė vieną žingsnį į šalį nuo Lolos ir, ištraukusi iš voko suliniuoto popieriaus lapą, pusbalsiu perskaitė kelias su gausybe gramatinių klaidų pakeverzotas eilutes.

Mes nusprendėme pabėgti iš čia, nes Lola ir Betė mūsų nekenčia ir mes norime važiuoti namo. Atleiskite už tai, kad paėmėme keletą vaisių. O dar nebuvo vaidinama pjesė.

Po tekstu — abiejų dvynukų vardai su įmantriais raidžių užraitymais.

Kai Emilija baigė skaityti, kurį laiką įsivyravo tyla. Lola atsistojo ir žengė porą žingsnių lango link, tuomet apsigalvojo ir nužingsniavo atgal prie stalo galo. Sutrikusi ji dirsčiojo tai į dešinę, tai į kairę, promurmiais kartodama ir kartodama:

— O, velnias... O, velnias...

Priėjęs Maršalas uždėjo delną jai ant rankos.

— Viskas bus gerai. Mes sutelksime keletą paieškos grupių ir juos bematant surasime.

— Be mažiausios abejonės, — pritarė jam Leonas. — Jie juk išėjo vos prieš keletą minučių.

Bet Lola nesiklausė ir, atrodo, kažkam pasiryžusi, drąsiai pasuko durų link.

— Mamytė mane užmuš, — pasakė ji.

Leonas mėgino ją sulaikyti paimdamas už peties, bet mergina išsilenkė jo rankos ir nėrė pro duris. Visi išgirdo, kaip ji bėga prieškambario mene laukujų durų link.

Leonas atsisuko į seserį.

— Si, mudu eisime kartu.

— Nėra mėnulio, — įsiterpė Maršalas. — Lauke tamsu, nors į akį durk.

Visiems būriu pajudėjus durų link, Emilija pasakė:

— Kažkas turėtų likti čia, ir tai galėčiau būti aš.

— Už rūsio durų yra prožektorių, — pasakė Sesilija.

— Manau, tu galėtum paskambinti konstebliui, — priminė motinai Leonas.

Robis paliko kambarį paskutinis ir, jo paties manymu, paskutinis prisitaikė prie naujos situacijos. Pirmoji jo mintis, neapleidusi ir išėjus į sąlyginai vėsesnį koridorių, buvo ta, kad jis paprasčiausiai apgautas. Negalėjo patikėti, kad dvynukams gresia rimtas pavojus. Išsigandę karvių, jie bemat parskuostų atgal. Virš namo tvyrančios nakties platybė, tamsoje dūluojantys medžiai, jaukios nišos po jų šakomis, vėsi ką tik nupjauta veja — viskas, viskas buvo sumanyta ir skirta tik jiedviem su Sesilija. Visa tai laukė jų, tai turėjo, buvo pasiruošę tarnauti jiems. Rytojus ar bet kuri kita diena po šios tokia nebebus. Tačiau namas staiga šliūkštelėjo visą savo žmogišką turinį į tą palaimingą naktį, kuri dabar priklausė ne jiems, o visai tai keistai, pusiau komiškai žmonių maišalynei. Jie čia slampinės valandų valandas, šūkaus ir mojuos prožektoriais, dvynukai galiausiai bus surasti pavargę ir purvini, Lola nuraminta, ir, visiems pasveikinus vienas kitą su sėkminga operacija bei išgėrus po taurę ta proga, vakarėlis bus baigtas. Per keletą dienų ar netgi valandų tai taps linksma istorija, prisimenama per įvairius giminės suėjimus: „tai ta naktis, kai dvynukai bandė pabėgti iš dvaro“.

Kai jis pasiekė išėjimą, paieškos grupės jau tolo kiekviena savo kryptimi. Sesilija žingsniavo susikibusi už parankių su broliu. Grįžtelėjusi atgal ir išvydusi jį stovintį tarpduryje, ji gūžtelėjo pečiais, akivaizdžiai norėdama pasakyti — dabar nieko negalime pakeisti. Jam dar nespėjus pasiųsti jai jokio gesto, išreiškiančio meilę ir susitaikymą su esama padėtimi, mergina nusisuko, ir jiedu su broliu nužygiavo į tamsą, tarpais šūkaudami berniukų vardus. Maršalas jau nuėjęs toliau — jis žingsniavo tolyn pagrindiniu įvažiavimo keliu ir jo buvimo vietą ženklino tik švytuojanti prožektoriaus skleidžiamos šviesos dėmė. Lolos apskritai niekur nebuvo matyti. Brioni ėjo ratu aplinkui namą. Ji, be abejo, nenorės būti vienoje draugijoje su Robiu, ir tai jam teikė šiokį tokį palengvėjimą, nes jau buvo nusprendęs: jeigu negali būti su Sesilija, jei neįmanoma turėti jos šalia savęs, tuomet ir jis, kaip Brioni, eis ieškoti berniukų vienas. Šis sprendimas, kaip vėliau daugelį kartų pripažins, iš esmės pakeitė jo gyvenimą. 12

Nors ir elegantiškas buvo senasis Adamo3 stiliaus pastatas, nors ir puikiai kadaise derėjo su parku, jo sienos tikrai negalėjo būti tokios tvirtos ir masyvios kaip šio jį pakeitusio ištaigingo statinio, ir jo kambariuose niekuomet netvyrojo tokia tyla kaip ta, kuri nūnai užvaldė Teilisų namus. Emilija juste juto jos alsavimą, kai, uždariusi pagrindinio įėjimo duris, apsisuko grįžti koridoriumi atgal. Ji spėjo, kad Betė su pagalbininkais virtuvėje dar tebevalgo desertą ir nežino, jog svetainė jau ištuštėjusi. Niekur negirdėti nė garso. Sienos, apmušalai, solidus beveik naujų interjero detalių masyvumas, didingi židinių statramsčiai, milžiniški naujo šviesaus marmuro židiniai žadino ar bent jau turėjo žadinti asociacijas su viduramžių laikais ir jų vienišomis didingomis pilimis, kur ne kur išsibarsčiusiomis neįžengiamų girių apsuptyje. Uošvis, jos manymu, siekė sukurti solidžią ir puoselėjamas giminės tradicijas atspindinčią aplinką. Žmogus, kuris visą gyvenimą praleido konstruodamas geležines spynas ir užraktus, žinojo privatumo vertę. Į pastato vidų iš išorės negalėjo prasiskverbti jokie garsai. Netgi buitiniai vidaus garsai čia prislopinti, o kartais kaži kaip tapdavo ir visiškai negirdimi.

Emilija atsiduso, menkai tegirdėdama savo pačios atodūsį, patylėjo, paskui atsiduso dar kartą. Ji stovėjo prie pusapvalio kaltinės geležies stalelio palei bibliotekos duris ir laikė ranką uždėjusi ant telefono aparato ragelio. Kad susisiektų su policijos konstebliu Vokinsu, turės visų pirma pasikalbėti su jo žmona, plepia moterimi, mėgstančia taukšti apie kiaušinius ir panašius dalykus — viščiukų lesalo kainas, lapes, šiuolaikinių popierinių maišelių nepatvarumą. Jos vyras nemėgdavo demonstruoti solidumo, kurio būtų galima tikėtis iš policininko. Jis teikė pirmenybę nuoširdžiam bendravimui ir mėgdavo nuolat kartoti visokias savaime suprantamas banalybes, kurias pateikdavo dusliu balsu iš savo kietai susagstytos krūtinės kaip gyvenimo sunkumuose suvoktą išmintį: tinginio rankomis dirba velnias, vienas supuvęs obuolys supūdo visą pintinę ir t.t. Kaime sklandė gandai, kad, prieš tapdamas policininku ir užsiaugindamas ūsus, jis buvo profsąjungų veikėjas. Kažkas prisiminė Didžiojo Streiko dienomis jį matęs traukiniu gabenant satyrines brošiūras.

Beje, kokios pagalbos ji galėtų pageidauti iš kaimo konsteblio? Kol jis jai išaiškins, kad berniukai yra berniukai ir kol pakels iš lovų pustuzinį vietinių vyrų, praeis gera valanda, ir vaikai tikriausiai jau bus sugrįžę patys, įbauginti begalinės tamsos ir naktinio pasaulio didybės. Iš esmės jos galvoje sukosi ne tiek berniukai, kiek jų motina, jos sesuo, tiksliau — jos įsikūnijimas trapiame Lolos kūne. Kai Emilija prie vaišių stalo guodė Lolą, ją stebino keistas jos pačios apmaudas. Ir kuo labiau jis stiprėjo, tuo didesnį sambrūzdį ji kėlė prie Lolos, mėgindama šį apmaudą nuslėpti. Apdraskyto mergaitės veido neįmanoma užmaskuoti, o rankų nubrozdinimai apskritai šokiruojantys, įvertinus faktą, kad tai padarė maži berniukai. Tačiau Emiliją veikė senas nesutarimas su seserimi Hermiona. Ji dabar įsivaizdavo guodžianti ir prie krūtinės spaudžianti būtent ją — Hermioną, skandalistę, teatrališkos vaidybos meistrę. Kaip visuomet, kuo labiau Emilija kunkuliavo pykčiu, tuo darėsi atidesnė. Ir kai vargšelė Brioni surado berniukų laišką, būtent tas pats priešiškumas privertė Emiliją įsikišti su jai nebūdingu kietumu. Gal tai ir nesąžininga, bet vaizduotėje iškilusi scena, kaip jos duktė ar kiekviena už ją jaunesnė mergina demonstratyviai lėtai atplėšia voką, tuo dar padidindama tvyrančią įtampą, ir balsu perskaito tekstą visiems susirinkusiems, paversdama save visos dramos centru, išprovokavo senus prisiminimus ir nemalonias mintis.

Hermiona vaikystėje elgdavosi gerokai iššaukiamai, demonstruodama save, visur kišdamasi ir be jokios priežasties keldama sumaištį, todėl tylenė vyresnioji sesuo ją laikė kvaila pamaiva. Šį jos bruožą, beje, nemažai skatino kai kurie suaugusieji. Į galvą toptelėjo vienas nepamirštamas atsitikimas. Kartą vienuolikametė Emilija, įvarydama siaubo svečiams, įlėkė į svetainę pro uždarytą prancūzišką langą ir taip susižalojo ranką, kad pasipylusio kraujo purslai aptaškė šalimais sėdėjusios mergaitės balto muslino suknelę. Tačiau visų dėmesį savo nežmonišku spiegimu užvaldė ne ji, o būtent devynmetė Hermiona. Kol Emilija sofos šešėlyje apkvaitusi gulėjo ant grindų, o dėdė medikas vyniojo jai ant rankos sudėtingą tvarstį, geras tuzinas giminaičių uoliai guodė ir ramino jos seserį. Taigi dabar Hermiona Paryžiuje, išdykauja sau su vyriškiu, kuris dirba telegrafe, o ji, Emilija, priversta rūpintis jos vaikais. Plus ea change4, pasakytų šiuo atveju konsteblis Vokinsas.

Ir Lola elgiasi taip pat, kaip ir jos motina. Kai tik laiškas buvo perskaitytas, savo dramatišku išėjimu ji bemat užtemdė savo bėglius brolius. Mamytė mane užmuš, tik pagalvokite. Tačiau juk ne kas kita, kaip mamytės dvasia kalbėjo jos lūpomis. Kai dvynukai bus sugrąžinti atgal, žinoma, teks ieškoti pačios Lolos. Saistoma geležinio savimeilės principo, ji stengsis ištūnoti tamsoje kuo ilgiau, apsigaubusi kokia nors pramanytos istorijos versija, kad visuotinis palengvėjimas, jai pagaliau atsiradus, nustelbtų palengvėjimą suradus dvynukus ir visas dėmesys tektų jai. Tą popietę, kai nė nekrustelėdama gulėjo savo kambario prietemoje, Emilija spėjo, kad būtent Lola sąmoningai sužlugdė Brioni pjesę. Įtarimą sustiprino įstrižai, su akivaizdžiu įniršiu nuplėšta pusė ant molberto pritvirtinto reklaminio plakato. Gulėdama lovoje, Emilija teisingai nuspėjo, kad Brioni subjurusia nuotaika bastosi kažkur po apylinkes. Kokia vis dėlto Lola panaši į Hermioną, kaip ji moka sausa išlaviruoti iš situacijos, kurią pati ir sukelia, sunarpliodama kitiems reikalus ir sugadindama nuotaiką.

Emilija neryžtingai stoviniavo prieškambario menėje, nenorėdama eiti nė į vieną kambarį ir ausimis mėgindama pagauti nors menkiausią balsą iš lauko. Tačiau, atvirai pasakius, ji pajuto palengvėjimą, jog, kurį laiką paklausiusi, taip nieko ir neišgirdo. Ši drama išpūsta iš nieko, paprasčiausiai pora berniukų kažkur pasislėpė. Tai, kas vyko, buvo jai primestas Hermionos gyvenimo stilius. Jaudintis dėl dvynukų nebuvo jokios priežasties. Tikrai neįtikėtina, jog jie imtų ir nukaktų iki upės. Aišku, pasibastę po apylinkes, nuvargs ir grįš namo. Tarp storų sienų tvyranti tyla spengė jai ausyse, ir šis spengimas tai spontaniškai sustiprėdavo, tai vėl susilpnėdavo. Moteris nukėlė ranką nuo telefono ragelio ir pasimasažavo kaktą — migrenos demono nejuto nė pėdsako, ir ačiū Dievui. Emilija pasuko svetainės link. Dar viena priežastis kol kas neskambinti konstebliui Vokinsui ta, kad greitai turi paskambinti Džekas, kuris, be abejo, pažers krūvą atsiprašinėjimų. Pirmiausia, be abejo, ragelyje pasigirs ministerijos komutatorinės operatoriaus balsas, paskui — nosinis jauno asistento balsas, o galiausiai prašneks jos vyras, ir jo balsas aidės ragelyje, atsimušdamas nuo milžiniško kabineto sienų ir kesoninių lubų. Tuo, kad jis dirbdavo iki vėlumos, ji neabejojo, bet žinojo, jog savo klube jis nemiega, ir jis žinojo, kad ji tai žino. Tačiau šiuo klausimu ji neturėjo ką jam pasakyti. Tiksliau — turėjo per daug. Jie abu panašiai bijojo atviro konflikto, ir nuolatiniai jo vakariniai skambučiai, kad ir kiek mažai ji tikėjo jo sąžiningumu, abiem vis dėlto buvo šiokia tokia paguoda. Nors toks apsimetinėjimas — tradicinė veidmainiavimo forma, ji linko pripažinti, kad tai turi savo privalumų. Gyvenime jai užteko malonumų šaltinių — namas, parkas, pagaliau, svarbiausia, vaikai, ir nesiveldama į konfliktą su Džeku, įsipareigojo puoselėti jų ramybę. Ir apskritai, vyro šalia savęs ji ilgėdavosi kur kas mažiau negu balso telefono ragelyje. Netgi nuolatinis melas telefonu, nors jį vargiai galima pavadinti kažkuo panašiu į meilę, vis dėlto rodė pastovų vyro dėmesį jai. Ji akivaizdžiai jam rūpi, antraip nesistengtų taip rūpestingai ir ilgai jai kurpti istorijų apie save ir savo gyvenimą. Sukčiavimas buvo įrodymas, kad jų santuokai jis teikė didelę svarbą.

Su ja buvo neteisingai elgiamasi vaikystėje, neteisingai elgiamasi ir dabar. Tačiau Emilija nebuvo tokia nelaiminga, kokia iš pažiūros turėjo būti. Pirmasis vaidmuo ją parengė antrajam. Ji stabtelėjo svetainės tarpduryje ir pastebėjo, kad nuo stalo dar nenurinkti šokoladu ištepti kokteilio stiklai, o durys į sodą — dar neuždarytos. Pro jas užklydęs silpnas naktinis vėjelis sušiureno priešais židinį stovinčią viksvų puokštę. Aplink lempą, stovinčią ant klavesino, sukosi dvi ar trys stambios naktinės peteliškės. Kada ir kieno pirštai dar palies šio instrumento klavišus? Naktines plaštakes traukia šviesa, kurioje jos yra labiausiai pažeidžiamos grobuonių. Tai buvo viena iš tų misterijų, kurių egzistavimas jai teikė šiokį tokį malonumą ir kurių nebuvo linkusi mėginti išsiaiškinti. Kartą per oficialius pietus kažkoks profesorius, sakydamas kalbelę, parodė į keletą vabzdžių, sūkuriuojančių aplink kandeliabrą. Jis aiškino, kad šviesa jiems atrodo kaip dar tirštesnė tamsa, todėl ji juos traukia kaip menama patikima slėptuvė. Nors čia juos gali nutverti grobuonys, jie priversti paklusti instinktui, traukiančiam į pačią tamsiausią vietą, palei pat šviesos šaltinį. Šis paaiškinimas jai atrodė abejotinas pagrįstumo ginčijimas. Kaip gali žmogus tartis esąs pajėgus suvokti pasaulį vabzdžio akimis? Ne viskas turi tiesioginę priežastį, o bandymas ją surasti yra knaisiojimasis po esmines pasaulio paslaptis ir ne tik bergždžias, bet ir veda į nuodėmę. Kai kurie dalykai egzistuoja tiesiog šiaip, be jokios priežasties.

Ji nenorėjo gilintis į tai, kodėl Džekas Londone praleidžia tiek daug naktų paeiliui. Tiksliau nenorėjo, kad jai kas nors praneštų to priežastį. Nenorėjo nuodugniau pasidomėti ir tuo, kokie darbai jį taip ilgai užlaiko ministerijoje. Prieš keletą mėnesių, neilgai trukus po Kalėdų, atsitiktinai užėjusi į biblioteką, rado vyrą užsnūdusį už savo darbo stalo. Prieš pažadindama jį iš popiečio snūstelėjimo, Emilija išvydo ant stalo atverstą aplanką. Dirstelėti į jo turinį paskatino tik paprasčiausias moteriškas smalsumas, nes miestų administravimo klausimai ją mažai tedomino. Viename puslapyje pateiktas segtuvo turinys: biržos kontrolė, normavimas, masinė didelių miestų evakuacija, darbo prievolė. Kitas puslapis buvo prirašytas ranka. Tarp aritmetinių skaičiavimų įsiterpusios teksto pastraipos. Preciziškas Džeko dailyraštis rudu rašalu šen bei ten bylojo apie koeficientą, lygų penkiasdešimčiai. Viena tona numestų sprogmenų — penkiasdešimt aukų. Tarkime, per dvi savaites numetama 100 000 bombų. Rezultatas: penki milijonai aukų. Švelnus miegančio Džeko alsavimas keistai derėjo su kažkokio žiemos paukščio giesme, atsklindančia kažkur iš medžių, stūksančių anapus pievelės, nusidriekiančios priešais namą. Blyški saulės šviesa žaidė ant knygų nugarėlių, o ore tvyrojo radiatoriaus įkaitintų dulkių kvapas. Emilija nuėjo prie lango ir pažvelgė į lauką, mėgindama pamatyti tą paukštį, giedantį kažkur ąžuolų šakose, tokiose ryškiose pilko ir blyškiai melsvo dangaus fone. Ji gerai žinojo, jog tokie biurokratiški skaičiavimai yra būtini. Jų prireikia kiekvienai administracijai, norint apsidrausti nuo galimų pačių įvairiausių netikėtumų. Tačiau šie įspūdingi skaičiai — neabejotinai savęs sureikšminimo išraiška, drąsus beatodairiškumas, bemaž lygus paprasčiausiam neatsakingumui. Džekas, kaip namų ramybės ir stabilumo garantas, apskritai buvo patikimas. Tačiau tai, ką ji pamatė atverstame aplanke, buvo paprasčiausiai kvaila. Kai galiausiai jį pažadino, jis krenkštelėjo ir, staigiu judesiu pasilenkęs pirmyn, užvertė aplanką. Tuomet, tebesėdėdamas ant kėdės, paėmė jos plaštaką ir, pakėlęs sau prie veido, sausai pakštelėjo.

Emilija nusprendė neuždaryti prancūziškų langų ir atsisėdo viename gilios sofos gale. Negalima sakyti, kad ji paprasčiausiai laukė — ji jautė. Nė vienas iš moters pažįstamų neturėjo jai būdingo sugebėjimo sėdėti ramiai, netgi nelaikant rankose knygos, ir ramiai klajoti po savo mintis — lygiai taip, kaip kitas, galimas daiktas, tyrinėtų sau nepažįstamą sodą. Šios kantrybės ją išmokė jos ilgametė palydovė migrena. Nervinimasis, minčių įtampa, skaitymas, dairymasis, isteriškas noras, kad įvyktų vienaip ar kitaip — viso to reikėjo vengti, užuot atsidavus švelniai asociacijų tėkmei. Bėgančios minutės kaupėsi sparčiai lyg sniego pusnis užuovėjoje per pūgą, o ją gaubianti tyla darėsi vis gilesnė ir gilesnė. Sėdėdama ant sofos, ji jautė, kaip naktinis vėjelis plazdena suknelės pakraštį ir kutena jos blauzdą. Vaikystė nūnai buvo tokia pat apčiuopiama kaip šis margintas suknelės šilkas. Šios akimirkos skonis, garsas, kvapas, — viskas sudarė visumą, kur kas stipresnę nei tik nuotaika. Kambaryje pleveno nematoma esybė, jos užgauta, ignoruojama dešimtmetė esybė, mergaitė, dar ramesnė nei Brioni, kuri žavėdavosi masyvia laiko begalybe ir su džiugiu jauduliu laukė devyniolikto šimtmečio pabaigos. Kokia ji buvo panaši į dabartinę ją, štai sėdinčią ramiai kambaryje ir nesiveliančią į „žaidimą“. Vaikystės vaiduoklį pažadino ne Lola, taip puikiai imituojanti Hermioną, ir ne sunkiai perprantami dvynukai, išsprukę iš namų ir išnykę naktyje. Jį pažadino mintys apie Brioni, lėtą jos judėjimą nepriklausomybės link, pranešantį apie vaikystės pabaigą. Brioni buvo jos paskutinysis vaikas, ir niekas nuo šiandienos iki pat grabo lentos Emilijai jau nebebus taip svarbu nei malonu kaip rūpintis savuoju vaiku, kuris jau pradėjo kelią į savarankišką gyvenimą. Ji nebuvo kvaila ir žinojo, kad tai yra Savigaila, šis ryškus ir išsamus susimąstymas apie tai, kas atrodė kaip būsimas jos pačios sunaikinimas: Brioni, be abejo, išeis į tą patį Džirtono koledžą, kurį baigė ir Sesilija, o ji, Emilija, liks viena namuose vis labiau sunkstančiomis rankomis ir kojomis, vis mažiau reikalinga ir reikšminga. Amžius ir nuovargis sugrąžins Džeką pas ją, sugrąžins be pasiaiškinimų, kurių nė nereikės. Šalia kambaryje skrajojantis jos vaikystės vaiduoklis priminė apie būties ciklo laikinumą. Kaip greitai jos istorija pasieks savo pabaigą. Ne perkrauta turiniu ir ne tuščia, tik veržliai greita. Negailestingai greita.

Šie įprasti apmąstymai moterį ne itin slėgė. Ji tarytum sklandė virš jų, neutraliai ir bemaž abejingai juos apžiūrinėdama bei į jų tarpą įpindama kasdieninių rūpesčių nuotrupas. Emilija nutarė, kad prie takelio, vedančio baseino link, progai pasitaikius, pasodins šunobelių. Robis norėjo ją įtikinti, jog ten reikėtų ažūrinės sienelės, kurią būtų galima apželdinti lėtai augančiomis glicinijomis, jis mėgo jų žiedus ir aromatą. Tačiau priėmus jo pasiūlymą, kol šis sumanymas taptų įkūnytas šimtu procentų, ji ir Džekas jau būtų seniai po žeme. Emilija susimąstė apie Robį ir pagalvojo, kad per vaišes jo žvilgsnyje buvo kažkas svaigaus, gal net maniakiško. Gal jis rūko hašišą, apie kurį ji buvo skaičiusi žurnale — šios cigaretės bohemiškų polinkių turinčius jaunus žmones neretai pastūmėja į liguistas būsenas. Emilija vaikiną mėgo ir drauge su Greise Turner džiaugėsi, kad jis užaugo toks šaunūs. Bet iš tiesų Robis buvo Džeko numylėtinis. Džekas buvo gyvasis garantas, kad Robio atžvilgiu bus išlaikytas socialinio tapatumo su jų vaikais principas. Kai jis kalbėdavo apie Robį, o tai nebūdavo dažnai, jo tonas įgydavo būdingų autoritetingai globėjiškų atspalvių. Vyro santykyje su Robiu Emilija netgi įžvelgė tam tikrą opoziciją jai. Ji nenorėjo sutikti su Džeku, kai šis pasišovė mokėti už berniuko mokslus, nes tai reiškė jos, taip pat ir Leono bei mergaičių išteklių apkarpymą. Nelaikė savęs neteisia šiuo klausimu netgi tada, kai Robis baigė Kembridžo universitetą aukščiausiu balu. Tai tik sukėlė rūpesčių Sesilijai, vidutiniškai jį baigusiai, nors rodyti nepasitenkinimą šia prasme jai būtų buvę kvaila. Taigi Robio išaukštinimas... „Nieko gera iš to neišeis“, — dažnai sakydavo ji, o Džekas su pasitenkinimu atkirsdavo, kad jau ir taip išėjo daug gera.

Kad ir kaip ten būtų, Brioni, per vaišes šitaip kalbėdama su Robiu, elgėsi visiškai netinkamai. Jeigu ji turi kokių nors asmeninių nuoskaudų, susijusių su šiuo vaikinu, Emilija buvo linkusi ją palaikyti. Ir tai suprantama. Tačiau jas reikšti šitaip — paprasčiausiai nepadoru. Galvodama apie vaišes, ji dar prisiminė, kaip meistriškai ponas Maršalas pašalino įsivyraujančią įtampą. Ar šis vyrukas tinkamas kandidatas kaip jaunikis jos dukrai? Jo išvaizda turi trūkumų — viršutinioji veido pusė atrodo kaip perkrautas baldais miegamasis. Galimas daiktas, ilgainiui tas sūrio pleištą ar šokolado gabalą primenantis smakras taps gruoblėtas. Jeigu tikrai gaus progą tiekti Amo šokolado plyteles visai britų armijai, jis gali greitai pasidaryti pasakiškai turtingas. Tačiau Sesilija, Kembridže prisiuosčiusi šiuolaikinio snobizmo dvasios, žmogų su chemijos daktaro laipsniu laiko neišbaigta žmogiška būtybe. Jos pačios žodžiai. Trejus metus dukra trynėsi Džirtono koledže skaitydama knygas, kurias ne prasčiau būtų galėjusi perskaityti ir namie — Džeinė Osten, Dikensas, Konradas. Visų jų raštų rinkiniai rikiuojasi bibliotekos lentynose pirmajame aukšte. Argi padoru, kad romanų skaitymas, kurį kiti laiko laisvalaikio užsiėmimu, leidžia Sesilijai manyti, jog ji dėl to yra pranašesnė už kitus, jų neperskaičiusius? Netgi chemijos specialisto žinios gali daug kur praversti. Štai ponas Maršalas rado būdą iš cukraus, cheminių priemaišų, rudų dažų ir aliejaus pagaminti šokoladą. Be jokio kakavos sviesto. Tonos šios medžiagos gamyba, aiškino jis, gamindamas savo puikų kokteilį, atsieina vos ne pensus.

Padedamas savo žinių, jis gali įveikti konkurentus ir gerokai padidinti pelno maržą. Vulgaru, bet užtat koks patogumas, kokie palaimingi ir be rūpesčių metai gali būti šio pelno išdava.

Daugiau nei trisdešimt minučių prabėgo jai beklaidžiojant po šiuos prisiminimų, vertinimų, daugiau ar mažiau apibrėžtų sprendimų bei klausimų labirintus. Visa tai tyliai ir švelniai lyg begarsio kino juosta skriejo prieš jos akis. Emilija net neišgirdo, kaip laikrodis išmušė ketvirtį valandos. Ji žinojo, kad nakties vėjas stiprėja, nes jo gūsis su trenksmu uždarė pravirą prancūzišką langą, ir kambaryje vėl įsivyravo ramuma. Vėliau ausis pasiekė balsai iš valgomojo, kur Betė su pagalbininkais, matyt, darė tvarką. Dar po kurio laiko nutilo ir šie garsai, o Emilija vėl nuplaukė kažkur toli toli savo minčių labirintais, su tūkstančių migrenos priepuolių išugdytu meistriškumu vengdama bet kokių problemiškų ar labai aštrių temų. Kai galiausiai suskambo telefonas, ji nedelsdama, be jokio jaudulio ar nuostabos atsikėlė, nuėjusi atgal į koridorių, pakėlė ragelį ir atsiliepė sau įprastu klausiamu stiliumi, aukštėjančia gaida:

— Teilisai?

Kaip įprasta, pirmiausia ragelyje pasigirdo komutatorinės operatoriaus balsas, po jo — užkimštanosio asistento, tada pauzė su traškesiais, būdingais tolimai linijai, o galiausiai pasigirdo neutralus Džeko balsas.

— Brangioji. Šįsyk vėliau nei visuomet. Labai, labai atsiprašau.

Buvo jau pusė dvylikos vakaro. Tačiau ji nepyko, nes savaitgalį jis vis tiek sugrįš namo, o vieną dieną sugrįš visam laikui, ir šia tema nebus ištarta nė vieno nemalonaus žodžio.

— Nesijaudink. Viskas gerai, — nuramino vyrą.

— Gynybos ataskaitos revizija. Reikia išspausdinti perredaguotą variantą. Ir dar pora smulkių reikalėlių.

— Perginklavimas, — ramiai ištarė ji. — Bijau, kad nesuklydau.

— Tu žinai, visi nusiteikę prieš tai. — Jis tyliai sukikeno. — Bet tik ne šiame kabinete.

— Aš taip pat nusiteikusi prieš tai.

— Ką gi, mano brangioji. Tikiuosi, jog vieną dieną man pavyks tave įtikinti.

— Ir aš tikiuosi, kad man pavyks tą patį padaryti tau.

Šiame pasikalbėjime juntami švelnumo pėdsakai ir jo familiarūmas buvo šiokia tokia paguoda. Kaip visada, vyras paklausė, kas naujo įvyko per dieną. Ji jam trumpai papasakojo apie didžiulę kaitrą, Brioni pjesės žlugimą, apie tai, kad atvyko Leonas su draugu, kurį taip apibūdino:

— Jis yra tavo stovykloje. Bet jam reikia daugiau kareivių, kad galėtų parduoti vyriausybei savo šokoladinius batonėlius.

— Mat kaip. Noragai, suvynioti į aliuminio foliją.

Paskui ji nupasakojo, kaip vyko vaišės, bei paminėjo kiek pablūdusį Robio žvilgsnį už stalo.

— Ar mums tikrai būtina remti jo studijas medicinos koledže?

— Taip. Tai drąsus ėjimas. Būdingas jam. Aš žinau, jis sugebės tuo pasinaudoti.

Tuomet Emilija papasakojo apie vaišių pabaigą, berniukų pabėgimą bei tai, kaip paieškos grupelės leidosi jų ieškoti.

— Mažieji padaužos. Ir kur jie galų gale buvo surasti?

— Dar nežinau, ar jau surasti. Dar laukiu žinių.

Ragelyje kurį laiką tvyrojo tyla, trikdoma tik tolimo mechaniško kaukšėjimo. Kai Aukštas Valstybės Pareigūnas galiausiai prašneko, jis jau buvo padaręs sprendimą. Jo ketinimų rimtumą liudijo tai, jog kreipėsi į ją vardu, o tai darydavo labai retai.

— Emilija, aš dabar padėsiu telefono ragelį, nes ketinu skambinti policijai.

— Ar tikrai to reikia? Kol atvyks policija, jie jau bus čia.

— Jei turėsi kokių naujienų, tu jas man bematant praneši.

— Palauk...

Išgirdusi kažkokį garsą, ji grįžtelėjo atgal. Pro pagrindines duris į vidų įėjo Leonas. Tuojau jam iš paskos — Sesilija, kuri atrodė visiškai sutrikusi. Po jų įžengė Brioni, ranka per pečius apkabinusi savo pusseserę. Lolos veidas buvo toks baltas ir sustingęs, kad Emilija, nesugebėdama jame įžvelgti jokios išraiškos, iš karto įtarė blogiausia. Kur dvynukai?

Leonas ryžtingai žengė prieškambario mene jos link, ištiesęs ranką prie telefono ragelio. Nuo jo kelnių klešnių apačios iki kelio — ruožas purvo. Purvas tokiu sausu oru? Sūnaus alsavimas buvo sunkus nuo įtampos, o ant kaktos dryksojo susiriebalavusių plaukų kuokštas. Jis paėmė telefono ragelį motinai iš rankų ir atsuko jai nugarą.

— Tai jūs, tėveli? Taip. Klausykite, aš manau, jums reikėtų kuo greičiau grįžti namo. Ne, nesuradome, yra dar blogesnių dalykų. Ne, ne, dabar aš jums negaliu pasakyti. Jei galite, dar šį vakarą. Mes jiems vis viena turėsime paskambinti. Geriausia, kad tai padarytumėte jūs.

Ji uždėjo ranką sau ant krūtinės ir žengtelėjo porą žingsnių atgal, kur stovėjo ir žiūrėjo Sesilija su mergaitėmis. Leonas pritildė balsą ir, pridengęs burną delnu, greitai bėrė žodžius į ragelį. Emilija negalėjo išgirsti nė žodžio, o ir nenorėjo.

Ji buvo linkusi užlipti laiptais aukštyn ir užsidaryti savo kambaryje, bet tuomet Leonas baigė pokalbį ir, aidžiai tarkštelėjęs ragelį į dėklą, atsisuko į ją. Jo akys buvo primerktos, žvelgė rūsčiai, ir ji pagalvojo, kad, ko gera, pirmą kartą mato jose pyktį. Sūnus stengėsi kvėpuoti kuo giliau, prispaudęs lūpas prie pusiau iššieptų dantų — keista, jam nebūdinga grimasa.

— Eikime į svetainę, ten galėtume atsisėsti, — pasakė jis.

Ji išsyk suprato jo žodžių prasmę. Dabar jis jai nesakys, kas atsitiko, nes nenori, kad ji parkristų ant keraminių prieškambario menės plytelių ir prasiskeltų galvą. Moteris žiūrėjo į jį, tačiau iš vietos nesijudino.

— Eime, Emilija, — pasakė jis.

Sūnus uždėjo savo karštą ir sunkią ranką jai ant peties. Per šilkinę suknią ji juto, jog jo ranka sudrėkusi nuo prakaito. Moteris bejėgiškai pasidavė ir leidosi vedama į svetainę. Visas jos mintis buvo užvaldžiusi nuojauta, kad, prieš pranešdamas žinią, sūnus nori ją pasodinti ant sofos. 13

Po pusvalandžio Brioni padarys nusikaltimą.

Žinodama, kad ta pačia nakties platybe dalijasi su maniaku, iš pradžių ji laikėsi netoli juoduojančių namo sienų ir žemai pasilenkdavo po palangėmis, kai tekdavo eiti pro langą, iš kurio sklido šviesa. Ji neabejojo, kad Robis droš tiesiai tolyn pagrindiniu keliu, nes būtent ten nuėjo jos sesuo su Leonu. Kai tiktai nusprendė, kad juos skiria saugus atstumas, ji drąsiai nužingsniavo tolyn nuo namo plačiu lanku, kol atsidūrė prie arklidės šalia baseino. Suprantama, buvo verta čia užsukti ir pažiūrėti, gal dvynukai čionai kvailioja su guminėmis žarnomis ar negyvi plūduriuoja baseino paviršiuje, neatskiriami netgi savo mirties valandą. Brioni mėgino įsivaizduoti, kaip būtų galima aprašyti tokį vaizdą, jei jį išvystų — štai du kūnai plūduriuoja švelniai banguojančiame vandenyje, vandens paviršiuje draikosi jų garbanoti plaukai. Sūpuojami bangelių, jie tai švelniai susiliečia vienas su kitu, tai vėl atsiskiria. Sausas nakties vėjelis lindo po suknele ir gaivino. Nebuvo to, ko ji jaustųsi negalinti aprašyti. Į galvą toptelėjo kitas vaizdinys: tylūs žingsniai maniako, sėlinančio pagrindiniu keliu ir besilaikančio tokio atstumo, kad auka jo negirdėtų. Tačiau su Sesilija yra jos brolis, ir tai Brioni teikė didelį palengvėjimą. Ji galėjo aprašyti ir gaivų nakties orą, žolę, atsiduodančią salsvu galvijų mėšlu, kaitros išdegintos molingos suskeldėjusios žemės aromatą, vėjelį, nuo tvenkinio pusės nešantį žalsvus ir sidabrinius kvapus.

Mergaitė leidosi šuoliais bėgti per žolę ir pagalvojo, jog galėtų visą naktį taip vaikščioti ir lakstyti po šią šilkinę erdvę. Jai atrodė, kad prie kojų pritvirtintos plieninės spyruoklės, kurios padeda strykčioti didžiuliais šuoliais — iš tiesų tokį greičio įspūdį kėlė tamsa. Sapnuose Brioni taip bėgiodavo dažnai, o baigdavosi visa tai skrydžiu — vieną akimirką ji išsitiesdavo, išskėsdavo rankas ir, atsiduodama tikėjimui — vienintelė problemiška vieta, beje, puikiai išsprendžiama sapne — pakildavo į orą. Paprasčiausiai žengdavo ir nužengdavo aukštyn lyg šokdama nuo tiltelio į vandenį. Kurį laiką sklęsdavo žemai virš gyvatvorių, vartų ir namų stogų, paskui šaudavo aukštyn ir triumfuodama pakibdavo po pat debesimis, aukštai virš laukų ir gyvenviečių. Paskui vėl nerdavo žemyn. Dabar jai atrodė, jog tai galima pasiekti — pakanka vien noro ir tikėjimo. Pasaulis, kuriuo ji bėga, ją myli ir pasiruošęs suteikti tai, ko ji trokšta, pasirengęs leisti jos troškimui įsikūnyti. Tuomet, kai tai įvyks, ji viską aprašys. Argi rašymas, fantazijos, vaizduotė nėra savotiška visiems prieinama sklandymo forma?

Betgi kažkur netoliese yra maniakas, kuris kaip ir ji dabar skverbiasi per tamsą kupinas niekšingų užmačių — ji jį šiandien jau spėjo suerzinti ir nuteikti prieš davė, — todėl, norint jį aprašyti, reikia laikytis arčiau žemės. Visų pirma turi nuo jo apsaugoti savo seserį, o tuomet jau ras būdų, kaip saugioje aplinkoje apibūdinti jį popieriaus lape. Brioni liovėsi bėgti ir pirmyn žengė, galvodama, kaip jis turėtų jos nekęsti už tai, jog ji nutraukė jo užmačias bibliotekoje. Ir nors tai ją baugino, bet sykiu tai buvo dar vienas nepatirtas pojūtis, naujas perėjimo į suaugusiųjų pasaulį etapas: būti nekenčiamai suaugusio žmogaus. Vaikai nekenčia atvirai, audringai. Jų neapykanta yra jos nevertas mažmožis. Tačiau suaugusiojo neapykanta reiškė geroką paaukštinimą visuomenės hierarchijoje. Gal jis jau sugrįžo atgal ir dabar, kupinas žmogžudiškų ketinimų, jos tyko už štai šios gyvulių pašiūrės. Tačiau mergaitė stengėsi nepasiduoti baimei. Juk atlaikė jo žvilgsnį bibliotekoje, kai sesuo prasmuko pro šalį ir išėjo pro duris, neparodydama nė menkiausio dėkingumo ženklo. Brioni nereikia dėkingumo, ji tai supranta, jai nereikia jokio atlyginimo. Tai, ką ji daro, yra nesavanaudiškos meilės apraiška, nieko daugiau. Mergaitė turi ginti savo seserį, net jei Sesilija nenorėtų pripažinti jos nuopelnų. Ir Brioni neturi teisės bijoti Robio — kur kas geriau jį paversti savo paniekos ir pasibjaurėjimo objektu. Teilisų šeima jam suteikė visus įmanomus dalykus: namą, kuriame jis užaugo, nesuskaičiuojamas keliones į Prancūziją, mokyklinę uniformą ir knygas, galiausiai — finansavo studijas Kembridže. Už visa tai jis atsimokėjo šiuo baisiu žodžiu, skirtu jos seseriai, ir, pribloškiančiai piktnaudžiaudamas jos svetingumu, panaudojo prieš ją fizinę jėgą. O paskui lyg niekur nieko sėdėjo už stalo svetainėje ir apsimetinėjo, jog nieko neįvyko. O, kaip ji troško atskleisti, paviešinti šį jo apsimetinėjimą! Tikrasis jos gyvenimas prasideda tik dabar, pasiųsdamas jai priešą — priešą seno šeimos draugo pavidalu, stipriomis gremėzdiškomis rankomis ir grubiu maloniu veidu. Žmogų, kuris ją nešiodavo ant nugaros, plaukiodavo su ja upėje, uoliai saugodamas nuo srovės žabangų. Šis paradoksas jai atrodė suprantamas — tiesa yra keista ir apgaulinga, reikia dėl jos kovoti, jos siekti, neretai ir plaukiant prieš srovę. To, kas įvyko, niekas negalėjo tikėtis, ir nieko nuostabaus — tikrieji piktadariai nepraneša apie save nei šnypštimu, nei agresyviomis tiradomis, jie nevaikšto perkreiptais veidais, apsirengę juodais drabužiais. Kitoje namo pusėje, toldami nuo jos, žingsniuoja Leonas ir Sesilija. Galimas dalykas, ji jam pasakoja apie tai, kaip buvo Robio užpulta bibliotekoje. Jei taip yra iš tiesų, brolis, be abejo, laiko ranka apkabinęs ją per pečius. Teilisų vaikai visi kartu suvoks, kokį bestiją augino savo tarpe, suvoks ir visam laikui išbrauks jį iš savo gyvenimo. Jiems teks įtikinti tėvą bei paguosti jį įniršio ir nusivylimo valandą, kai sužinos, kad jo globotinis yra tikrų tikriausias maniakas! Šis iš Lolos išgirstas žodis, skambėdamas jos sąmonėje ir asocijuodamasis su kitais, tapo neginčijama diagnoze5.

Brioni apėjo arklidę iš kitos pusės ir, sustojusi ties įėjimo arka po bokšteliu, šūktelėjo dvynukus vardu. Tačiau vietoj atsakymo išgirdo tik sunkių kūnų bruzdesį į sienas ir kanopų kaukšėjimą. Gerai, kad ji niekuomet nemėgo arklių ar ponių, nes šiame gyvenimo etape neabejotinai tektų apie juos pamiršti. Mergaitė nesiartino prie gyvulių, nors jie, žinoma, jautė, jog ji šalia. Jų akimis žiūrint, jų teritorijos pakraštyje stovi aukštesnioji būtybė, prilygstanti dievybei, ir jie, žinoma, trokšta, kad ji parodytų jiems dėmesį. Tačiau ji apsisuko ir, išėjusi iš pavėsinės, pasuko baseino link. Svarstė, jog prisiimta absoliuti atsakomybė už bet ką, netgi jei tai būtų žirgas ar šuo, tikriausiai yra kažkas iš esmės priešinga nežabotai vidinei kūrybos laisvei. Globėjiškas rūpestis ir susitapatinimas su kito individo problemomis, bandymas valdyti ir kontroliuoti jo likimą vargu ar gali egzistuoti drauge su vidine laisve. Galimas daiktas, ji taps viena iš tokių moterų — kupinų užuojautos ar pavydo, — kurios apsisprendžia neturėti vaikų, nes jų vaikais jau yra tapę kiti žmonės ar netgi gyvūnai. Brioni nužingsniavo plytomis grįstu takeliu, juosiančiu arklidę. Kaip ir žemė, smiltainio plytos skleidė per dieną sukauptą saulės šilumą. Jautė ją ne tik basomis pėdomis, bet ir veidu. Klupinėdama perbėgusi tamsiu bambukų tuneliu, ji išniro aikštelėje priešais baseiną. Prieš akis driekėsi dailus grindinio akmenų raštas. Povandeninės lempos, įrengtos pavasarį, buvo dar naujovė. Iš po vandens sklindanti melsva šviesa aplinkai suteikė mėnulio sidabruotos erdvės įspūdį. Ant seno skardinio stalo stovėjo paliktas stiklinis ąsotis ir dvi stiklinės bei nedidelė drobės atraižėlė šalia. Trečioji stiklinė, kurioje buvo likę keli vaisių gabaliukai, stovėjo ant paties šuolių į vandenį tiltelio krašto. Baseine nematyti jokių kūnų, negirdėti nei kikenimo iš po pavėsinės, nei šiurenimo bambukų tankmėje. Mergaitė lėtai apsuko ratą aplink baseiną — jau neieškodama, bet paprasčiausiai sužavėta melsvo švytėjimo ir stikliško ramaus vandens paviršiaus.

Nepaisant grėsmės, kurią maniakas kėlė jos seseriai, buvo malonu tokiu vėlyvu metu „legaliai“ būti lauke. Ji nemanė, kad dvynukams gresia pavojus. Netgi jei jie matė bibliotekoje įrėmintą vietovės žemėlapį bei buvo pakankamai apdairūs, kad jį panagrinėtų, ir jei iš tiesų buvo pasiryžę palikti šiuos namus ir visą naktį keliauti į šiaurę, jiems, einant keliu palei geležinkelio liniją, netrukus tektų pasukti į mišką. Šiuo metų laiku, kai virš kelio nusvirusios medžių šakos apaugusios tankia lapija, jisai, be abejo, skendi aklinoje tamsoje. Vienintelis kitas kelias iš dvaro veda pro siauruosius šoninius vartelius upės link. Tačiau ir čia bus tamsu nors į akį durk, o dar reikės brautis pro žemai nusvirusias medžių šakas ir daužyti pagaliais abipus takelio tirštai sužėlusias dilgėles. Jie nebus tokie drąsūs, kad ieškotų sau pavojų.

Jie yra saugūs, Sesilija ir Leonas, ir ji, Brioni, dabar gali laisvai klajoti tamsoje ir mąstyti apie šią nepaprastą dieną. Šiandien pasibaigė jos vaikystė, nusprendė, toldama nuo baseino. Pasibaigė tą akimirką, kai ji nuplėšė skelbimą apie būsimą pjesę. Pasakos pasiliko už nugaros. Per keletą valandų ji patyrė tiek misterijų, išvydo tokių nenusakomų gyvenimo pusių, nutraukė žiaurią užmačią, o sukeldama neapykantą suaugusio žmogaus, kuriuo visi pasitikėjo, ji tapo dalyve dramos, kuri tikrai nepriklauso vaikų pasauliui. Visa, ką Brioni turi daryti dabar, tai išnarplioti visas šias istorijas, ne tik siužetus, bet perprasdama jų esmę, kuri suteiktų tvarką ją užgriuvusiai naujai patirčiai. O gal tik aiškesniam savojo neišprusimo suvokimui?

Keletą minučių žvelgdama į vandenį, ji prisiminė tvenkinį. Gal berniukai slepiasi salos šventykloje? Ji sunkiai pastebima, bet ne taip toli nuo namo, be to, tai pakankamai jauki vietelė, supama vandens ir ten ne tiek jau daug šmėkluojančių šešėlių. Kitas gali eiti ir praeiti per salą nė nedirstelėjęs į šventyklos pusę. Ji nusprendė tęsti maršrutą ta kryptimi ir, apsukdama lanku namą, pasiekti tvenkinį.

Po dviejų minučių jau žengė žvyruotu takeliu pro rožių lysves ir Tritono fontaną, ties kuriuo dieną vyko kita misterija — be abejo, vėlesnių niekšybių preliudija. Einant pro fontaną, jai pasigirdo lyg silpnas šauksmas, o regos kamputyje lyg ir pasivaideno blykstelintis ir vėl užgęstantis mažytis žiburėlis. Mergaitė sustojo ir įsiklausė, vandens čiurlenime mėgindama išgirsti ką nors daugiau. Šūksnis pasigirdo ir švieselė pasirodė palei mišką prie upės, už keleto šimtų jardų. Ji pasuko ta kryptimi ir ėjo gal pusę minutės, paskui sustojo ir vėl ėmė klausytis. Tačiau nieko nebuvo matyti — nieko, išskyrus juoduojančią miško masę, kurios linija buvo vos vos įžiūrima tamsmėlyniame vakarinio dangaus pakraštyje. Kiek palaukusi nusprendė grįžti atgal. Stengdamasi eiti ne tuo pačiu keliu, ji pasuko tiesiai namų link, link terasos, kur tarp stiklų, butelių ir ledo taurės švietė apskrita parafininė lempa. Svetainės prancūziški langai tebebuvo plačiai atverti ir ji galėjo matyti, kas yra kambaryje. Vienintelė lempa nušvietė užuolaidos pusiau užstotą sofos galą. Virš jos kiek įstrižai tysojo cilindriškas objektas, kuris, atrodė, lyg ir kybo ore. Tik nuėjusi dar kokius penkiasdešimt jardų, ji suprato, kad mato žmogaus koją. Dar kiek prisiartinusi, pamatė viską kitu kampu ir suvokė, kad tai jos motina guli ant sofos ir, aišku, laukia dvynukų. Ji buvo beveik užstota užuolaidų. Viena koja, apmauta kojine, buvo padėta kitai ant kelio — tai ir sudarė įspūdį, kad objektas tyso ant sofos kreivai ir yra pakibęs ore.

Brioni ėmė artintis prie lango, stengdamasi pamatyti, kur link Emilija žiūri. Ji buvo per toli nuo motinos, kad galėtų aiškiai matyti jos akis — įžiūrimos tik tamsios duobutės virš skruostikaulių. Brioni neabejojo, kad motinos akys yra užmerktos. Jos galva buvo atlošta, o rankos dryksojo palaidai uždėtos ant pilvo. Dešinysis petys lengvai kilnojosi drauge su alsavimu. Brioni nematė, ar motinos burna pravira, bet atpažino jos žemyn nulinkusias lūpas — išraišką, kurią lengvai galima palaikyti priekaišto ženklu — hieroglifu, pasakytų Brioni. Tačiau tai netiesa, nes jos motina buvo be galo gera ir maloni. Žvelgti į ją vienišą gulinčią ant sofos vėlyvą nakties metą buvo liūdna, bet sykiu ir malonu. Brioni leido sau malonumą žiūrėti į motiną iš tamsos ir įsivaizduoti, jog visam laikui atsisveikina su ja. Motinai jau keturiasdešimt šešeri, daug, liūdinančiai daug. Vieną dieną ji numirs. Tai bus visoje apylinkėje svarbios laidotuvės, o Brioni per jas demonstruojamas išdidus uždarumas liudys jos širdyje atsivėrusią sielvartingą tuštumą. Prie jos prisiartinančios ir užuojautos žodžius murmančios draugės ir draugai bus sukrėsti jos sielvarto masto. Mergaitė regėjo save stovinčią didelėje arenoje vidury koliziejaus. Į ją žvelgia ne tik dabar pažįstami žmonės, bet ir tie, kuriuos ji pažinos kada nors ateityje. Aplinkui — visi su jos gyvenimu susiję žmonės, susirinkę pagerbti jos netekties valandą. O štai šventorius, vadinamasis „senelių kampas“. Ji, Leonas ir Sesilija stovi apsikabinę lyg amžiams aukštoje žolėje prie naujo paminklinio akmens, ir vėl visų stebimi. Šis procesas turi turėti liudytojus. Nuo įsivaizduojamos visų susirinkusiųjų užuojautos jos akys sudrėko.

Brioni galėtų įeiti į vidų ir prisiglaudusi prie motinos jai pasipasakoti apie tai, ką šiandien patyrė. Jeigu taip būtų ir padariusi, būtų išvengusi nusikaltimo. Neįvyktų be galo daug kas — iš tikrųjų būtų neįvykę nieko, ir viską sušvelninanti laiko ranka šį vakarą būtų pavertusi vargiai prisimenamu tarp daugelio kitų panašių: vakaras, kai dvynukai buvo pabėgę iš namų. Ar tai buvo trisdešimt ketvirtaisiais, penktaisiais ar šeštaisiais? Tačiau neskatinama jokios ypatingos priežasties, vien iš malonumo būti lauke taip vėlai ir ypatingos atsakomybės neužkraunančio įsipareigojimo ieškoti dingusių dvynukų, ji nusprendė eiti šalin. Tačiau neatsargiai pasisukus, petys užkliudė vieną iš atdarų prancūziškų langų, ir šis užsitrenkė. Garsas buvo skardus — sakinga pušis į kietmedį — ir nuskambėjo kaip priekaištas. Jeigu liks čia stovėti, jai teks aiškintis, todėl skubiai nutipeno į tamsą takeliu, grįstu akmenimis, kurių tarpuose žėlė aromatingos žolelės. Pasiekusi pievelę, įsiterpusią tarp rožių lysvių, ji suprato, kad dabar galima bėgti beveik be garso, todėl taip ir padarė. Netrukus, apsukusi namą ratu, mergaitė atsidūrė netoli pagrindinio įėjimo, kieme ant žvyro, kurį tądien jau ne kartą mindė jos basos kojos.

Čia ji sulėtino žingsnį ir įvažiavimo keliuku pasuko tiltelio link. Taigi, galima sakyti, vėl atsidūrė paieškos pradžios taške. Pagalvojo, kad turėtų jau kur nors išvysti kitus ieškotojus ar bent išgirsti jų šūksnius. Tačiau nieko nebuvo girdėti nei matyti. Šen bei ten išsimėtę tamsūs išsišakojusių medžių siluetai jai kėlė nerimą. Yra kas jos nekenčia, šitai turi atsiminti, kaip ir tai, kad tas žmogus yra neprognozuojamas ir pasirengęs smurtui. Leonas, Sesilija ir Polas Maršalas dabar tikriausiai bus gana toli nuo čia. Kiekvienas iš artimiausių medžių ar bent jau jų kamienų jai kažkuo priminė žmogų. O gal tokį įspūdį darė tai, kad už kiekvieno iš jų teoriškai galėjo slėptis žmogus. Ji nebūtų galėjusi įžiūrėti netgi žmogaus, stovinčio šiapus medžio kamieno. Pirmą kartą dėmesį atkreipė tai, kad medžių viršūnes šiurena vėjelis, ir šis pažįstamas garsas dabar ją trikdė. Jusles dirgino milijonai įvairių dirgiklių. Kai trumpas vėjelio šuoras nušlamėjo medžių viršūnėmis tolyn, jai pasirodė, kad tolyn nuo jos nužingsniuoja milžiniška gyva būtybė. Brioni sustojo ir suabejojo, ar jai užteks drąsos žengti ant tiltelio, jį pereiti ir statoku šlaitu nusileisti prie salos šventyklos. Juolab kad tikimybė ten surasti berniukus maža — tai, kad jie galėtų ten slėptis, tebuvo miglota jos spėlionė. Skirtingai nei suaugusieji, ji neturėjo prožektoriaus. Iš jos nieko nesitikima, juk suaugusiųjų akyse galų gale ji irgi tik vaikas. Realus pavojus dvynukams tikrai negresia.

Brioni stovėjo ant žvyro kokią minutę ar dvi, nei pakankamai įsibaiminusi, kad pasuktų atgal, nei tiek drąsi, kad žengtų pirmyn. Ji galėtų grįžti pas motiną ir palaikyti jai draugiją svetainėje. Galėtų pasirinkti saugesnį maršrutą — keliuku iki tos vietos, kur prasideda medžiai, ir atgal, taip savo ir kitų akyse išsaugodama rimtos ieškotojos įvaizdį. Tačiau, prisiminusi, kad ši diena ženklina jos vaikystės pabaigą ir ji nūnai yra nebe vaikų pasaulio siužeto dalyvė, Brioni nusprendė pasirodyti šio virsmo verta ir ryžosi žengti pirmyn bei pereiti tiltelį. Po juo, akmeninėje arkoje, sušvilpė vėjo šuoras, sušlamėjo pakrantės viksvos. Pasigirdo ir bemat nutilo anties sparnų plakimas į vandenį. Tai kasdieniniai garsai, kuriuos sustiprino tamsa ir įtampa. Tamsa yra niekas — nei medžiaga, nei būtybė, tai tik šviesos nebuvimas. Tiltelis veda į dirbtinę salą dirbtinio ežerėlio viduryje ir niekur daugiau. Ji egzistuoja jau beveik du šimtus metų, o iš aplinkinių teritorijų ją kuo nors išskiria nebent tiktai nuošalumas. Ši sala jai priklauso daugiau nei kam nors kitam. Ji vienintelė kartais ją aplanko. Kitiems tai tik koridorius, vedantis iš namų ir į namus, tiltelis tarp dviejų kitų, detalė, tokia įprasta, kad beveik nepastebima. Be jos, čia dukart per metus apsilanko tik Hardmanas su sūnumi — nupjauti žolės aplink šventyklą. Buvo užklydęs ir vienas kitas valkata. Kartkartėmis siauroje žolėmis užžėlusioje pakrantėje mėgsta apsistoti migruojančios žąsys. O šiaip jau tai vieniša triušių, vandens paukščių bei žiurkių karalystė.

Tad jos užduotis paprasta — nusileisti prie kranto ir žolėmis apaugusia laukyme nueiti iki šventyklos. Tačiau mergaitei buvo kažko nedrąsu ir ji baikščiai žvelgė į šventyklą, nesiryždama šūktelėti dvynukų vardais. Niekuo nepasižymintis pastato prieangis buvo šviesesnis ir bolavo tamsoje. Kai ji pažvelgė tiesiai į jį, tas baltumas ištirpo ir prieangis pasidarė beveik nematomas. Iki jo buvo koks šimtas pėdų, o artėliau, žole apaugusios laukymės centre, tamsavo kažkoks krūmas, kurio ji negalėjo prisiminti. Tiksliau, jos atmintyje jis buvo arčiau vandens. Medžiai atrodė taip pat kažkokie ne tokie — ąžuolo kamienas pernelyg išpūstas lyg svogūnas, guoba pernelyg išdarkytomis šakomis, ir savo kitoniškumu jie atrodė lyg sudarę keistą suokalbį. Kai Brioni ištiesė ranką ir atsirėmė į tiltelio parapetą, ją privertė krūptelėti šaižus ir nemalonus anties klyksmas, beveik žmogiškas žemėjančio tono atodūsis. Nuo ryžtingo žingsnio pirmyn, be abejo, ją sulaikė tik šlaito statuma ir mintis, kad juo keberiotis bus nelengva, ir dar supratimas, jog vargu ar ką čia ras. Tačiau ji jau buvo priėmusi sprendimą. Apsisukusi atbula nusileido žemyn, stengdamasi neparkristi tarp žolės kupstų, ir apačioje stabtelėjo tik tam, kad į suknelę nusivalytų rankas.

Tuomet nužingsniavo tiesiai šventyklos link. Nuėjusi kokius septynis ar aštuonis žingsnius, jau ketino šūktelėti dvynukus, bet tuo metu krūmas, esantis tiesiai jos kelyje — tas pats, kuris, jos nuomone, turėjo būti arčiau vandens — ėmė kilti, svyruoti, o galiausiai tapo dvišakas. Jo pavidalas keitėsi labai sudėtingu būdu, plonėdamas ties pagrindu, o vertikalioji kolona augo, kol pasiekė penkių ar šešių pėdų aukštį. Brioni sustotų akimirksniu, jei nebūtų tokia įsitikinusi, jog tai viso labo tik krūmas ir kad tai, ką ji mato, tėra žvilgsnio kampo kaitos ir tamsos žaismas. Dar po sekundės ar dviejų, nužengusi porą žingsnių, ji suprato, kad yra kitaip. Tiktai tuomet sustojo. Vertikalusis pavidalas buvo žmogus, kuris dabar gręžėsi nuo jos ir ėmė sparčiai tolti, nykdamas juodame medžių fone. Tačiau ant žemės dar kažkas liko gulėti, ir tai buvo taip pat žmogus, kuris taip pat ėmė keisti savo padėtį — atsisėdo ir pašaukė ją vardu:

— Brioni?

Lolos balse buvo girdėti bejėgiškumas — tokį patį Brioni girdėjo balse, kuris, jos nuomone, priklausė ančiai. Akimirksniu mergaitė viską suprato. Iš baimės ir pasibjaurėjimo ją net apėmė šleikštulys. Stambesnioji figūra vėl pasirodė, ji judėjo į dešinę laukymės pakraščiu link šlaito, kuriuo Brioni buvo ką tik nusileidusi. Brioni žinojo, kad turi rūpintis Lola, bet neįstengė atplėšti akių nuo žmogaus, kuris kopė aukštyn lengvai, be pastangų ir greitai išnyko už šlaito keteros. Mergaitė girdėjo jo žingsnius — jis nuėjo keliu namų link. Jai nekilo jokių abejonių. Ji gali jį apibūdinti. Nėra nieko, ko ji negalėtų apibūdinti ar aprašyti. Ji atsiklaupė prie savo pusseserės.

— Lola. Ar tau viskas gerai?

Brioni palietė jos petį ir nesėkmingai bandė paimti už rankos. Lola sėdėjo pasilenkusi į priekį, apglėbusi rankomis liemenį ir palengva linguodama. Jos balsas buvo silpnas ir iškreiptas, lyg jį būtų slopinusios kažkokios gerklėje susikaupusios gleivės. Jai reikėjo atsikosėti. Pusseserė vos girdimai sušnabždėjo:

— Atleisk, aš to nepadariau, atleisk...

— Kas tai buvo? — sušnibždėjo Brioni. Nelaukusi, kol išgirs atsakymą, ji, sukaupusi visą valią ir ramybę, pasakė: — Aš mačiau jį. Aš mačiau jį.

— Taip, — nuolankiai pasakė Lola.

Jau antrą kartą šį vakarą Brioni pajuto šilumos ir užuojautos pusseserei antplūdį. Jiedviem drauge teko išgyventi tikrą siaubą. Tai jas suartino. Brioni klūpojo ant kelių, mėgindama Lolą apkabinti ir prisitraukti prie savęs, bet šios kūnas buvo sustingęs lyg kaulas ir nepasidavė. Ji buvo apsišarvavusi savo rankomis lyg sraigė ar jūros moliuskas. Apglėbusi save, Lola vėl ėmė linguoti.

— Tai buvo jis, ar ne? — paklausė Brioni.

Ji greičiau pajuto nei pamatė, kaip jos pusseserė linktelėjo galva, lėtai, mąsliai. Gal tai visiško išsekimo ženklas.

Tik praėjus daugeliui sekundžių, Lola tuo pačiu silpnu ir nuolankiu balsu pasakė:

— Taip. Tai buvo jis.

Pagauta staigaus impulso, Brioni panūdo pasakyti jo vardą. Užantspauduoti nusikaltimą, įrėminti jį aukos prakeiksmu, nulemti jo likimą magišku įvardijimo veiksmu.

— Lola, — sušnibždėjo ji, negalėdama paslėpti staiga užplūdusios keistai pakilios nuotaikos. — Lola, kas tai buvo?

Lola liovėsi svyruoti. Salelėje įsivyravo visiška tyla. Neatsistodama Lola, atrodo, ėmė trauktis šalin nuo Brioni, bent jau išsitiesė, šiek tiek pakėlė pečius ir pasviro į šalį, išsivaduodama iš užuojautos kupino Brioni glėbio. Ji nusisuko ir pažvelgė į tuščią erdvę, po kuria tyvuliavo tvenkinio vanduo. Tikriausiai ji ruošiasi prabilti, pradėti ilgą išpažintį, kurios metu atgaus prarastas emocijas ir išsivaduos iš sąstingio, vėl susigrąžins galimybę jausti baimę bei džiaugsmą. Nusisukimas į šalį tikriausiai nėra mėginimas atsiriboti, tai kaip tik artimumo ženklas, mėginimas susikaupti, kad galėtų išreikšti savo jausmus žmogui, kuriam, be abejo, vieninteliam ji gali patikėti savo paslaptis čia, toli nuo namų. Galimas daiktas, ji jau sulaikė kvėpavimą, pravėrė lūpas. Tačiau tai nesvarbu, nes Brioni jau neturėjo kantrybės ir buvo pasiryžusi atimti iš Lolos galimybę prabilti pirmai. Kiek sekundžių praėjo — trisdešimt? Keturiasdešimt penkios? Nesvarbu. Juk ir taip viskas aišku. Viskas susieta. Grandinė užsidaro. Tai jos atradimas. Tai jos istorija, kuri pati save rašo.

— Tai buvo Robis, ar ne?

Maniakas. Jai kilo noras ištarti ir šį žodį.

Lola nieko neatsakė ir nesujudėjo.

Brioni pakartojo dar kartą, bet šį kartą frazė nuskambėjo ne kaip klausimas. Tai jau buvo teiginys.

— Tai buvo Robis.

Nors Lola neatsigręžė į ją ir išvis nesujudėjo, buvo akivaizdu, kad kažkas joje vyksta. Nuo jos lyg ir dvelktelėjo šiluma, pasigirdo rijimo garsas, gerklės raumenų susitraukimas, girdimas kaip keli sausi trakštelėjimai.

Brioni pakartojo dar kartą. Paprastai.

— Robis.

Kažkur iš ežero ataidėjo riebus, skardus ir apskritas iššokusios žuvies pliumptelėjimas, tikslus ir vienišas garsas absoliučioje tyloje — trumpam atsigavęs vėjelis vėl buvo visiškai nutilęs. Nieko keliančio nerimą nebebuvo nei medžių viršūnėse, nei aplink laukymę. Pagaliau Lola atsisuko į ją ir pasakė:

— Tu jį matei.

— Kaip jis galėjo, — aimanavo Brioni. — Kaip jis drįso.

Lola uždėjo savo plaštaką ant Brioni riešo ir suspaudė. Kiekvieną jos tylų žodį vieną nuo kito skyrė nemaži laiko tarpai.

— Tu jį matei.

Brioni pasislinko arčiau ir uždėjo ant jos plaštakos savąją.

— Tu netgi neįsivaizduoji, kas prieš vakarienę įvyko bibliotekoje, tuojau po to, kai mudvi kalbėjomės. Jis užpuolė mano seserį. Jeigu nebūčiau tenai užsukusi, nežinia, ką jis būtų padaręs...

Nors jas teskyrė menkas atstumas, Lolos išraiškos išskaityti buvo neįmanoma. Tamsus jos veido ovalas neišdavė jokios informacijos, bet Brioni jautė, kad Lola jos tik pusiau tesiklauso. Ta prielaida dar sustiprėjo, kai Lola įniko kartoti:

— Bet juk tu jį matei. Tu tikrai jį matei.

— Aišku, aš jį mačiau. Aišku kaip dieną. Tai buvo jis.

Nepaisant to, kad naktis buvo šilta, Lola ėmė drebėti, ir Brioni pasigailėjo, kad ji negali nieko nusivilkti ir tuo drabužiu apglėbti Lolos pečių.

— Jis, matai, atėjo man iš paskos, — ėmė pasakoti Lola. — Jis parvertė mane ant žemės... Ir tada... jis atlošė mano galvą ir delnu uždengė akis. Iš tikrųjų aš negalėjau, aš ne...

— O, Lola! — Brioni ištiesė ranką Lolos veido link ir palietė jos skruostą. Skruostas buvo sausas, bet taip ilgai nebus, ji žinojo, taip ilgai nebus. — Klausyk. Aš negalėjau apsirikti. Aš jį pažįstu visą savo gyvenimą. Aš mačiau — tai buvo jis.

— Nes aš tvirtai negaliu pasakyti. Ta prasme, manau, kad pagal balsą tai galėjo būti ir jis.

— Ką jis pasakė?

— Nieko. Noriu pasakyti, tai buvo jo alsavimas, šnopavimas ir kiti garsai. Bet aš nieko nemačiau. Tvirtai pasakyti negaliu.

— Nieko baisaus. Aš galiu. Ir aš pasakysiu.

Taigi jų suderinta pozicija, kuri įsikūnys materialiais procesais per ateinančias savaites bei mėnesius, o ir vėliau kaip demonas vaidensis daugelį metų, buvo įtvirtinta šiomis akimirkomis ant ežero kranto, Brioni pasitikėjimui savimi augant su kiekviena Lolos abejone. Iš Lolos nebuvo reikalaujama jokių ypatingų parodymų, nes ji galėjo saugiai slėptis po užpuolimo metu patirto išgąsčio skraiste ir teigti, kad nieko neprisimena kaip brangintina, puoselėtina ir saugotina užpuolimo auka, nelaimingas vaikas, galėjo leistis maudoma šiltoje suaugusiųjų rūpesčio, globos ir kaltės jūroje. Kaip mes galėjome leisti, kad tai atsitiktų šiam vaikui? Lola neturi, neprivalo jiems talkinti. Brioni suteikė jai galimybę ir Lola juo instinktyviai pasinaudojo. Dar mažiau — ji paprasčiausiai leido, kad tam tikra įvykio versija būtų „pritvirtinta“ prie jos. Jai pakako tik atlikti tylaus statisto vaidmenį, kurį nustelbė uolus jos pusseserės įkarštis. Lolai nereikėjo netgi meluoti ir teigti, kad žiūrėjo savo tariamam užpuolikui į akis, bei sutelkti jėgas, kad pasiryžtų jį apkaltinti — visa tai už ją nekaltų nekalčiausiai padarė ši jaunesnė mergaitė. Iš Lolos buvo pageidaujama vieno: nutylėti tiesą, nuo jos atsiriboti ir apskritai ją pamiršti, sau įteigti ne kokią konkrečią melagingą įvykio versiją, bet tai, jog nieko tikra nežinanti. Ji negalėjo matyti, jis laikė uždėjęs ranką jai ant akių, ji buvo apimta panikos, ji negali nieko tiksliai pasakyti.

Brioni nuolat buvo šalia jos, pasirengusi padėti kiekviename žingsnyje. Tiek, kiek siekė jos tos dienos patirtis, viskas atitiko: siužeto finalas buvo logiška nesenų įvykių išdava. Įvykiai, kurių liudininkė ji buvo, gerokai nusvėrė neapibrėžtus pusseserės parodymus. O, jei ji, Brioni, nebūtų buvusi tokia nekalta, tokia žiopla... Dabar gi jai atrodė, kad siužetas pernelyg vientisas, pernelyg simetriškas, jog jį būtų galima interpretuoti kaip nors kitaip nei taip, kaip tai darė ji. Ji save kaltino tik dėl vaikiško įsitikinimo, jog Robis savo dėmesio sritį apribos tik Sesilija. Ir kaipgi ji galėjo būti tokia neapdairi? Juk jis, po galais, yra maniakas. Kiekvienas maniakas jo vietoje pasielgtų lygiai taip pat. Kiekvienam patogiausia siekti labiausiai pažeidžiamos aukos. Išstypusios mergaitės, maklinėjančios tamsoje nepažįstamoje vietoje ir drąsiai ieškančios aplink salos šventyklą kažkur klaidžiojančių savo brolių. Lygiai tą patį po kelių minučių ketino daryti Brioni. Suvokimas, kad maniako auka taip pat lengvai galėjo tapti ir ji, mergaitės įniršį ir įkarštį dar sustiprino. Jei jos vargšė pusseserė nepajėgi atskleisti tiesos, tai už ją padarys Brioni. Aš galiu. Ir aš pasakysiu.

Jau kitą savaitę blizgančiame įrodymų paviršiuje ėmė ryškėti pirmosios dėmės ir įtrūkimai. Kai ji apie juos susimąstydavo — o tai būdavo nedažnai, — prisiminimais sugrįždavo atgal ir, jausdama tam tikrą tuštumo jausmą po krūtine, imdavo įtarti, jog tai, ką žino, nėra tiesiogiai pagrįsta jos patirtaisiais įspūdžiais arba pagrįsta ne vien tik jais. Juk jos tiesą jai padiktavo ne tik jos akys. Tada buvo pernelyg tamsu. Netgi Lolos veidas vos už penkiolikos colių nuo jos atrodė kaip tuščias ovalas, užpuoliko figūra buvo už daugelio pėdų, be to, jis bemat nusigręžė ir, skubiai pasitraukęs į laukymės pakraštį, lanku nuėjo tolyn. Tačiau vis dėlto tą figūrą šiek tiek matė, o jos dydis bei judėjimo maniera jai buvo pažįstami. Akys patvirtino visumą to, ką ji žinojo ir ką buvo tą dieną patyrusi. Tiesa glūdėjo įvykių simetrijoje arba, taip sakant, sveiko proto logikoje. Tiesa pataisė ir papildė tai, ko negalėjo matyti akys. Tad kartodama ir kartodama „aš jį mačiau“, ji tuo šventai ir karštai tikėjo. Tai, ką norėjo pasakyti, buvo kur kas sudėtingiau nei tai, ką visi kiti taip noriai suprato, ir tie neaiškumo momentai ją aplankydavo tuomet, kai jausdavo, kad negali tiksliai perteikti šių niuansų. Mergaitė netgi rimtai nemėgindavo jų perteikti. Nebuvo nei galimybių, nei laiko, nei leidimo. Per porą dienų — ne, tai truko tik valandas — procesas įsisuko visu greičiu ir tapo jos nekontroliuojamas. Jos žodžiai sukėlė milžinišką audrą Teilisų giminėje ir visame vaizdingame miestelyje, šalia kurio dunksojo jų dvaras. Atrodė, kad šie galingi jėgos struktūrų atstovai, šie uniformuoti agentai, tik ir tyko pasislėpę už dailių namų fasadų, gaudydami ausimis žinias apie įvykius, kurių dalyviais jie privalo būti. Jie gerai žinojo, ko nori ir kaip pasiekti tai, kas jiems reikalinga. Ji buvo apklausiama dar ir dar kartą, nuolatos turėjo kartoti ir kartoti tas pačias frazes — taip buvo tikrinamas jos įrodymų nuoseklumas. Brioni suprato, kad privalo viską pakartoti lygiai taip, kaip tvirtino anksčiau. Menkiausi nukrypimai nuo pirmykštės versijos bematant pakeldavo antakius ant išmintingų apklausos vykdytojų kaktų, o nuo jų veidų bemat dvelktelėdavo nejaukus šaltukas. Pati to nejausdama, ėmė stengtis juos pamaloninti ir greitai suprato, kad menkiausi pakeitimai tame, ką jau buvo patvirtinusi, gali sugriauti įsisukusį procesą, kurį ji pati ir įstatė į vėžes.

Brioni jautėsi kaip busimoji nuotaka, kurią, artėjant vestuvių dienai, ima kamuoti dvejonės, bet jų išsakyti ji nedrįsta, nes jos vardu ir jos labui jau tiek daug nuveikta. Juk savo dvejonėmis ji galėtų sugriauti tokio didelio žmonių rato euforiją ir apskritai juos papiktinti bei nuteikti prieš save. Visos šios asmeninio nerimo akimirkos yra trumpos, jas bemat išblaškydavo aplinkinių entuziazmas. Juk tiek daug protingų ir patyrusių žmonių negali klysti, ir, be to, jai pačioje pradžioje buvo pasakyta, kad tokios kirbančios abejonės yra būdingas reiškinys. Brioni tikrai nenorėjo sugriauti proceso. Be to, ji negalvojo, jog pakaktų vidinės drąsos po savo geležinio įsitikinimo proceso pradžioje ir dviejų ar trijų dienų kantrių bei geranoriškų tardytojų pastangų staiga imti atsiiminėti kai kuriuos savo teiginius ar pradėti jais viešai abejoti. Tačiau ji buvo linkusi tikslinti arba mėginti sudėtingiau paaiškinti, ką nori pasakyti terminu „mačiau“ ir mažiau reikšmės suteikti tikrajam optiniam matymui, o daugiau — žinojimui. Tuomet ji jautėsi galinti palikti tardytojams spręsti, ar jie laiko šią matymo formą pakankamai įtikinama. Tačiau jos svyravimų momentais jie nelikdavo pasyvūs stebėtojai ir įsakmiai primindavo jos pirminius teiginius. Visa jų povyza dvelkte dvelkdavo retoriniu klausimu — ar tu esi maža mergaitė, kuri švaisto brangų visų laiką? Ir jie pakankamai įsakmiai spaudė ją laikytis „vizualinės“ matymo interpretacijos. Buvo dokumentuotas teiginys, kad pakankamai šviesos skleidė žvaigždės ir debesys, atspindintys netoliese esančio miestelio šviesas. Taigi arba ji matė, arba nematė. Trečiojo varianto jai nebuvo palikta. Jie šito jai tiesiai nepasakė, bet stačiokiški komentarai tai bylojo pakankamai aiškiai. Būtent tomis akimirkomis, kai pajusdavo nuo tardytojų padvelkiantį šaltuką, ji grįždavo prie pirminio įkarščio ir kartodavo savo pirmuosius teiginius. Aš jį mačiau. Aš žinau, kad tai buvo jis. Paskui būdavo malonu matyti, kaip tardytojai su pasitenkinimu linkčioja galvas ir pripažįsta, jog ji nuosekliai laikosi savo teiginių.

Brioni vėliau niekuomet negalės paguosti savęs tuo, kad jai buvo daromas spaudimas. Spaudimo jai ir nedarė. Ji pati pagavo save į gaudyklę, įsipainiodama savosios įvykio vizijos labirinte, ir buvo per jauna, per daug kupina pagarbos autoritetams, pernelyg linkusi juos pamaloninti, kad mėgintų ieškoti kelių atgal. Ji nebuvo apdovanota nepriklausomybės dvasia, o gal paprasčiausiai dar per jauna ją turėti. Pirmieji karšti mergaitės tvirtinimai aplink ją subūrė dideles galingų ir protingų žmonių mases, ir tie žmonės, žinoma, nenori, kad juos nuviltų. Vestuvių svita nenori būti apvilta, jau eidama paskui jaunuosius prie altoriaus. Sunaikinti abejones buvo galima tik giliau ir giliau visai pasineriant į savo pirmuosius teiginius. Tik tvirtai įsikibusi į tai, ką ji tikėjo žinanti, susiaurinusi savo minčių spektrą ir kai ką apskritai išmetusi iš galvos, ji galėjo atsiriboti nuo minčių apie tą žalą, kurią tik ji viena neaiškiai įtarė daranti. Kai byla buvo baigta, nuosprendis paskelbtas ir svita išsiskirstė, negailestingas jaunatviškas užmaršumas ir valingas atsiminimų marinimas išsaugojo jos dvasios ramybę dar daugelį paauglystės metų.

— Taip, aš galiu. Ir aš pasakysiu.

Kurį laiką jos sėdėjo tyloje, ir Lolos drebulys ėmė rimti. Brioni nusprendė, kad laikas vesti pusseserę namo, bet kol kas nenorėjo nutraukti to artumo momento — ji ją laikė apkabinusi per pečius, ir atrodė, jog Lola nuo šio ilgalaikio kontakto su Brioni ima atitirpti. Toli už ežero jos išvydo netolygiai judantį šviesos taškelį — aišku, tai keliu einančių žmonių prožektoriaus, — bet nė viena nieko nepasakė. Kai galiausiai Lola prabilo, jos tonas buvo mąslus, tarytum mergina ieškotų subtilių galimybių paprieštarauti.

— Bet juk tai nesąmonė. Jis yra toks artimas jūsų šeimos draugas. Tai negalėjo būti jis.

— Tu taip nekalbėtum, jei būtum buvusi drauge su manimi bibliotekoje, — sumurmėjo Brioni.

Lola atsiduso ir lėtai papurtė galvą, tarytum mėgindama sau įteigti kažkokią nepriimtiną tiesą.

Jos vėl nutilo ir būtų taip sėdėjusios dar nežinia kiek, jei ne atsirandanti drėgmė — ant žolės ėmė formuotis rasa, nes debesys prasisklaidė ir oro temperatūra nukrito.

— Kaip manai, ar galėsi eiti? — sušnibždėjo Brioni savo pusseserei. Si drąsiai linktelėjo galvą. Brioni padėjo jai atsistoti, ir iš pradžių susikibusios rankomis, o paskui Lolai dalį savo svorio perkėlus ant Brioni peties, jos nužingsniavo per laukymę tiltelio link. Pasiekė šlaito papėdę, ir čia Lola pagaliau pravirko.

— Aš nepajėgsiu užlipti, — po keleto nesėkmingų bandymų pasakė ji. — Man per daug silpna.

Brioni nusprendė, kad geriausia būtų jai bėgti namo pagalbos, ir jau ketino paaiškinti visa tai Lolai bei apraminusi pasodinti ją ant žolės, kai staiga ant keliuko pylimo viršuje pasigirdo balsai, o dar po kelių akimirkų joms į akis tvykstelėjo prožektoriaus šviesa. Tai stebuklas, pagalvojo Brioni, išgirdusi brolio balsą. Lolai šią akimirką jis regėjosi kaip tikras didvyris. Keliais lengvais žingsniais, nė neklausdamas, kas atsitiko, jis nusileido žemyn, paėmė Lolą ant rankų ir atsistojo, lyg ji būtų mažas vaikutis. Sesilija kažką šaukė iš viršaus užkimusiu nuo susirūpinimo balsu. Niekas nieko jai neatsakė. Leonas jau lipo aukštyn stačia įkalne, ir taip spėriai, kad Brioni vos spėjo su juo. Nepaisant to, dar jiems nepasiekus keliuko, dar jam nespėjus pastatyti Lolos ant žemės, Brioni jau ėmė pasakoti, kas atsitiko, pasakoti lygiai taip, kaip ji visa tai matė ir suprato. 14

Brioni prisiminimai apie tardymą, pasirašytus teiginius ir parodymus arba apie baimingą pagarbą, kurią juto stovėdama prie teismo salės, į kurią dėl jauno amžiaus nebuvo įleista, vėlesniais jos brendimo metais nejaudins taip, kaip fragmentiški prisiminimai apie tos vėlyvos nakties ir ankstyvos vasaros aušros įvykius. Kaltės jausmas pamažu išgrynino savęs kankinimo metodus ir skausmingų prisiminimų detalių rutuliukus suvėrę į nesibaigiančią rožinio kilpą, kurią ji suks tarp atminties pirštų visą likusį gyvenimą.

Pagaliau sugrįžus namo, viskas buvo panašu į sapną — besirenkantys liūdni žmonės susirūpinusiais veidais, ašaros, prislopinti balsai bei skubrūs žingsniai skersai ir išilgai po prieškambario menę, pagaliau jos pačios begėdiškai pakili nuotaika, sėkmingai blaškiusi snaudulį. Be abejo, Brioni buvo pakankamai subrendusi, kad suprastų, jog šiuo metu visas dėmesys turi priklausyti Lolai, bet pastarąją švelnios moterų rankos greitai nuvedė į miegamąjį, kur ji turėjo laukti gydytojo ir jo medicininės apžiūros. Brioni stovėjo laiptų papėdėje ir žiūrėjo, kaip Lola, garsiai raudodama ir iš abiejų pusių prilaikoma Emilijos ir Betės, o iš paskos sekama Poli su dubeniu ir rankšluosčiais, lipa laiptais aukštyn. Pasitraukus pusseserei, Brioni liko dėmesio centre — Robio dar nebuvo girdėti nei matyti, — ir tai, kaip dėmesingai jos buvo klausomasi, su ja skaitomasi, kaip švelniai ją klausinėjo, tik patvirtino, jog ji įžengė į iš esmės naują brandos tarpsnį.

Tikriausiai maždaug apie šį metą prie namo sustojo policijos automobilis, ir viduje pasirodė du policijos inspektoriai ir du konstebliai. Brioni buvo vienintelis jų informacijos šaltinis. Ji stengėsi tvardytis ir kalbėti ramiai. Jos esminis vaidmuo šioje byloje stiprino pasitikėjimą savimi ir savo parodymais. Laiko tarpuose tarp formalių pokalbių Brioni stoviniavo prieškambario menėje priešais pareigūnus, Leonas jai iš vienos pusės, motina iš kitos. Tačiau kaip ir kodėl jos motina taip greitai sugrįžo nuo Lolos lovos prie jos? Vyresnysis inspektoriusbuvo rūstaus, daugiabriaunio veido, kuris atrodė lyg iškaltas iš granito. Brioni, su pagarbia baime žvelgdama į jį, papasakojo šiai įdėmiai ją stebinčiai granitinei kaukei visą istoriją, tiksliau, savąją jos versiją. Tai atlikusi ji juto nusimetusi nuo pečių didžiulį svorį, ir sunkumas, virsdamas atsipalaidavimu, pasitraukė iš jos skrandžio srities bei pasiskirstė po galūnes. Ji pajuto meilę, staiga užplūdusią meilės bangą šiam dėmesingam vyriškiui, pasirengusiam besąlygiškai kovoti už gėrį ir teisingumą — kiekvieną valandą, kiekvieną minutę — ir šioje kovoje valdančiam visas įmanomas žmogiškas galias bei išmintį. Iš pradžių, veriamai jo nešališko žvilgsnio, Brioni gerklę gniaužė spazmai, o jos iš pradžių skardus balsas ėmė darytis vis tylesnis. Ji norėjo, kad inspektorius ją apkabintų, paguostų ir jai atleistų, kad ir kokia nekalta jautėsi. Tačiau jis tik žiūrėjo į ją ir klausėsi. „Tai buvo jis. Aš jį mačiau“. Pasirodžiusios jos ašaros — papildomas įrodymas, jog kalba tiesą, ir kai motinos ranka apkabino pečius, mergaitė neištvėrusi pratrūko raudoti ir buvo nuvesta į svetainę.

Tačiau jei tuo metu motina ramino ją paguldžiusi ant sofos, kaip tada ji prisimena daktaro Maklareno atvykimą? Jis įžengė į vidų apsivilkęs juoda liemene, senoviškai pakelta marškinių apykakle, rankoje nešdamas odinį lagaminą, kuris buvo visų trijų Teilisų vaikų gimimo bei vaikystės ligų liudytojas. Daktarą pasitiko Leonas, kuris, pasilenkęs prie jo, trumpai ir vyriškai promurmiais suminėjo svarbiausias įvykio detales. Kur dingo Leono lengvumas ir nerūpestingumas? Šie tylūs ir solidūs pokalbiai buvo būdingi ir ateinančioms valandoms. Tokiu pat stiliumi informacija būdavo perteikiama kiekvienam naujai atvykusiam. Žmonės — policijos pareigūnai, gydytojas, šeimos nariai, patarnautojai — pulkeliais stoviniavo šen bei ten, tarpais persigrupuodami ir susimaišydami — kambarių pakampėmis, prieškambario menėje ir terasoje anapus pravirų prancūziškų langų. Nė karto visi nebuvo surinkti į vieną vietą ir jokia informacija nebuvo pateikta viešai, visiems kartu. Visi žinojo beveik visus baisius išprievartavimo faktus, bet sykiu tai liko kiekvieno paslaptimi, kuria buvo dalijamasi pašnibždomis, migruojant nuo vienos grupės prie kitos. Galimas daiktas, netgi svarbesnis buvo dingusių vaikų klausimas. Tačiau vyraujanti nuotaika ir nuostata, nuolatos kartojama kaip magiškas burtažodis, buvo tokia, kad jie, be abejo, saugiai miega kažkur parke po medžiu. Taip dėmesio centras buvo kiek dirbtinai išlaikomas ties viršuje, miegamajame, gulinčios merginos būkle.

Polas Maršalas, grįžęs iš paieškos, naujieną sužinojo iš inspektorių. Jis gana ilgai vaikščiojo su abiem inspektoriais abipus po terasą, kartkartėmis pasiūlydamas jiems po cigaretę iš savo auksinės dėžutės. Kai pokalbis buvo baigtas, jis paplekšnojo vyresnįjį per petį, tarytum leisdamas jiems eiti savo keliais. Tuomet įėjo į vidų pasikalbėti su Emilija Teilis. Leonas palydėjo daktarą į viršų. Po kurio laiko daktaras nusileido žemyn, kupinas profesinio orumo ir paslapčių, kurios visiems be galo rūpėjo. Nusileidęs jis ilgokai kalbėjosi su dviem neuniformuotais vyriškiais, paskui su Leonu, o galiausiai — su Leonu ir ponia Teilis. Prieš pat išvykdamas gydytojas priėjo prie Brioni, uždėjo savo pažįstamą mažą sausą ranką jai ant kaktos, pamatavo pulsą ir liko patenkintas. Tuomet jis paėmė savo lagaminą ir pasuko išėjimo link, bet prieš išeidamas dar trumpai patyliukais šnektelėjo su policininkais, sustojęs prie pagrindinių durų.

Ką tuomet veikė Sesilija? Ji slankiojo pakampiais, su niekuo nesikalbėjo, nuolat rūkė, staigiais ištroškusio žmogaus judesiais periodiškai kilstelėdama cigaretę prie lūpų ir bemat su akivaizdžiu pasibjaurėjimu ją atitraukdama. Kartkartėmis jos rankose atsirasdavo nervingai gniaužoma nosinaitė. Įprastiniu atveju ji būtų ėmusis situacijos kontrolės, vadovavusi Lolos priežiūrai, guodusi savo motiną, klausiusi daktaro komentarų, tarusis su Leonu. Kartą, kai Brioni buvo netoliese, Leonas priėjo prie Sesilijos, matyt, norėdamas pasikalbėti, bet ši nusisuko į šalį, akivaizdžiai demonstruodama, kad ne tik negali jam niekuo padėti, bet, galimas daiktas, netgi neketina bendrauti. Motina šią krizę sutiko su nebūdingu tvirtumu, jos nekamavo nei migrena, nei vienatvės poreikis. Moteris tarytum paaugo, kai jos dukra įsitraukė į asmeninės kančios kiautą. Buvo momentų, kai Brioni, paprašyta duoti parodymus apie visą įvykį ar kurį nors jo fragmentą, pastebėdavo, kad jos sesuo prisiartina tiek, kad girdėtų, ir žvelgia į ją ugningu neįskaitomu žvilgsniu. Brioni sesuo ėmė nervinti ir ji stengėsi laikytis arčiau savo motinos. Sesilijos akių baltymai buvo stipriai paraudę. Tuo metu, kai kiti stovėjo grupelėmis ir kuždėjosi tarpusavyje, ji nenustygdama laipiojo laiptais aukštyn ir žemyn, vaikščiojo iš kambario į kambarį ir mažiausiai du kartus buvo išėjusi pro pagrindines duris pastovėti lauke. Štai ji nervingai perima nosinaitę iš vienos rankos į kitą, sugniaužia ją į kamuoliuką ir vėl išvynioja, sukioja tarp pirštų, vėl perima į kitą ranką, prisidega dar vieną cigaretę. Kai Betė ir Poli nešiojo ir visiems siūlė arbatą, Sesilija nė sykio nepaėmė jų siūlomo puodelio.

Iš trečiojo aukšto atėjo žinia, kad Lola, gavusi iš gydytojo raminamųjų, pagaliau užmigo, ir ši žinia suteikė laikiną palengvėjimą. Taip jau išėjo, kad beveik visi susirinko svetainėje, kur susėdę išsekintoje tyloje gurkšnojo arbatą. Niekas to neįvardijo balsu, bet visi laukė Robio. Be to, bet kuriuo metu iš Londono galėjo parvykti ponas Teilisas. Leonas ir Maršalas buvo palinkę virš vietovės plano, kurį inspektoriaus patogumui jiedu buvo nupiešę ant popieriaus lapo. Inspektorius paėmė planą, pastudijavo ir perdavė savo asistentui. Du konstebliai buvo išsiųsti padėti tebeieškantiems Pjero su Džeksonu, o iš miestelio turėjo atvykti dar keleto policininkų pastiprinimas, juos ketino išsiųsti į Robio motinos namelį patikrinti, ar šis negrįžo ten. Kaip ir Maršalas, Sesilija sėdėjo atskirai, ant klavesino kėdės. Vienu metu ji atsistojo, norėdama paprašyti savo brolio, jog šis pridegtų cigaretę, bet ją savo žiebtuvėliu skubiai aptarnavo vyresnysis inspektorius. Brioni sėdėjo šalia motinos ant sofos, o Betė ir Poli nešiojo padėklą ir siūlė arbatą. Brioni vėliau neprisimins, kas jai suteikė šį akstiną, bet lyg iš niekur jai į galvą šovė be galo aiški ir įtikinanti mintis. Tokia įtikinanti, jog nesijautė turinti ką nors įspėti apie savo ketinimus ar prašyti sesers leidimo. Triuškinantis nusikaltimo įrodymas, visiškai nepriklausomas nuo josios įvykio aiškinimo. O gal netgi kitas, atskiras nusikaltimas. Šios idėjos apimta, ji pašoko ant kojų, vos neapversdama ant motinos kelių laikomo arbatos puodelio ir priversdama iš netikėtumo aiktelėti visus susirinkusiuosius.

Jie visi spoksojo, kaip ji paskubomis išbėga iš kambario, bet nė vienas nepaklausė kur, toks buvo visus apėmęs nuovargis. Brioni lyg su sparnais užlėkė aukštyn, šokdama per dvi pakopas iškart, maitinama gėrio nešėjos įvaizdžio ir jau įsivaizduodama pateiksianti siurprizą, kuriuo nusipelnys visų pagyrų ir pripažinimo. Pojūtis buvo panašus kaip Kalėdų rytą, prieš įteikiant dovaną, gavėjui turinčią neabejotinai sukelti susižavėjimą. Džiaugsminga nekaltos savimeilės apraiška.

Ji nurūko trečiojo aukšto koridoriumi tiesiai į Sesilijos kambarį.

Koks jovalas ir netvarka! Abejos drabužių spintos durys plačiai atvertos. Įvairios suknelės ištraukytos iš kabančių drabužių eilės, kai kurios netgi pusiau nukabintos nuo pakabų. Dvi iš jų apskritai gulėjo sujauktos ant grindų, viena juoda, kita rožinės spalvos, abi šilkinės, akivaizdžiai brangios. Aplinkui tą jovalą voliojosi išmėtyti bateliai. Brioni perlipo per visą šitą netvarką ir žengė prie tualetinio staliuko. Kas neleido Sesilijai uždengti dangteliais savo panaudotų kosmetikos ir parfumerijos reikmenų? Kodėl ji niekuomet neišvalo savo dvokiančios peleninės? Arba kodėl nepasikloja lovos, kodėl neatsidaro lango, kad įleistų šviežio oro? Pirmasis stalčius, kurį ji mėgino atidaryti, teatsidarė tik per porą colių — tiek jis prikimštas visokio šlamšto, daugiausia — butelių ir kartoninių pakuočių. Tegu Sesilija dešimčia metų vyresnė, bet ji tikrai turi kažką beviltiška ir bejėgiška. Nors Brioni prisibijojo laukinio sesers žvilgsnio apačioje, atidarydama antrąjį stalčių, ji jautėsi įsitikinusi, jog elgiasi sesers vardu ir atstovauja sesers interesams.

Po penkių minučių, kai triumfuodama sugrįžo į svetainę, nė vienas neatkreipė į ją jokio dėmesio. Viskas buvo lygiai taip pat, kaip paliko — išvargę ir iškankintais veidais suaugusieji tylomis rūkė arba gėrė arbatą. Per jaudulį ji nė nepagalvojo, kam turėtų įteikti laišką. Matyt, regėjosi, kad jį kažkokiu būdu skaitys visi kartu. Pagalvojusi nusprendė jį atiduoti Leonui ir pasuko skersai kambarį prie jo. Tačiau atsidūrusi priešais sėdinčius tris vyriškius, ji apsigalvojo ir sulenktą popieriaus lapelį įdavė į rankas rūsčiajam policininkui granitiniu veidu. Jei jo veidas ir turėjo kokią išraišką, ji nepasikeitė nei paėmus laiškelį iš Brioni rankų, nei jį perskaičius, o tai jis padarė itin greitai, beveik akimoju. Vyriškis pažvelgė jai į akis, tuomet dirstelėjo į netoliese stovinčią Sesiliją, kuri žvelgė kažkur į šalį. Vos pastebimu riešo judesiu davė ženklą antrajam policininkui, kad šis jį paimtų. Perskaitęs lapelį, šis jį atidavė Leonui. Brolis perskaitęs jį vėl perlenkė pusiau ir atidavė vyresniajam inspektoriui. Brioni buvo nustebinta tylios vyriškių reakcijos — tokia reakcija buvo jų gyvenimo patirties išdava. Tik dabar Emilija Teilis pastebėjo jų susidomėjimo šaltinį. Į nebylų motinos klausimą Leonas atsakė:

— Tai tik laiškas...

— Aš jį perskaitysiu.

Jau antrą kartą šį vakarą Emilija buvo priversta pareikšti savo teises į rašytinius dokumentus, atsiradusius jų namuose. Jausdama, kad savo pareigą jau atliko, Brioni nuėjo prie motinos ir, atsisėdusi ant sofos, nuo savo motinos pusės stebėjo šiokį tokį Leono ir policininkų sutrikimą.

— Aš jį perskaitysiu, — pakartojo motina.

Grėsmingas ženklas buvo tai, kad šią frazę ji ištarė visiškai ramiu balsu. Leonas gūžtelėjo pečiais ir nutaisė priverstinę atsiprašomą šypsenėlę — kokį pasiteisinimą neduoti laiško galėjai sugalvoti? Tada jos romus žvilgsnis nuslydo į policininkus. Ji priklausė tai kartai, kuri policininkus, nepriklausomai nuo jų rango, laikė juodadarbiais. Gavęs vos pastebimą viršininko linktelėjimą, jaunesnysis pareigūnas nužingsniavo per kambarį ir įteikė laišką jai. Pagaliau Sesilija, kuri mintimis tikriausiai klajojo toli nuo čia, susidomėjo tuo, kas vyksta. Ji pagaliau suprato, kad atverstas laiškas guli ant motinos kelių, ir, pašokusi nuo klavesino taburetės, žengė jos link.

— Kaip tu drįsti? Kaip jūs drįstate?

Leonas taip pat atsistojo, delnais rodydamas raminamą gestą.

— Si...

Kai ji šoko prie motinos, ketindama pagriebti laišką šiai nuo kelių, jai prieš akis išdygo ne tik brolis, bet ir abu policininkai. Maršalas taip pat stovėjo, bet nesikišo.

— Jis priklauso man! — šaukė ji. — Tu neturi jokios teisės!

Emilija net akių nepakėlė nuo laiško, leisdama sau jį perskaityti keletą kartų. Nutarusi, kad jau užteks, ji pasitiko dukters įniršį šaltesne savojo pykčio forma.

— Jei tu būtumei pasielgusi teisingai, jaunoji panele, įvertinant visą savo išsilavinimą, ir atėjusi pas mane su šituo, kai kas galėjo būti atlikta laiku ir tavo pusseserė būtų išvengusi šios nakties košmaro.

Kurį laiką Sesilija stovėjo viena kambario viduryje, žiūrėdama į kiekvieną ją supančių žmonių iš eilės, ir negalėjo patikėti, jog tokie žmonės yra jos giminės, negalėjo pradėti jiems pasakoti to, ką žinojo ir ką suvokė turinti pasakyti. Ir nors Brioni buvo pamaloninta suaugusiųjų reakcijos ir juto užplūstančią saldaus vidinio džiaugsmo bangą, ji buvo taip pat nemenkai laiminga dėl to, kad šią akimirką sėdi ant sofos šalia savo motinos, stovinčių vyrų iš dalies užstota nuo smerkiančio paraudusių sesers akių žvilgsnio. Si žvelgė į visus paeiliui dar keletą sekundžių, paskui apsisuko ir dingo iš kambario. Eidama per prieškambario menę, ji išleido laukinį apmaudo klyksmą, kurį dar sustiprino puiki akustika ir keraminės prieškambario menės plytelės. Per svetainę nusirito palengvėjimo ar net atsipalaidavimo banga, kai visi išgirdo ją lipant laiptais aukštyn. Kai Brioni dėmesys vėl nukrypo į laišką, šis buvo Maršalo rankose, tiesiančiose lapelį inspektoriui, o šis jį neperlenktą įdėjo į segtuvą, paslaugiai atverstą jaunesniojo pareigūno.

Vėlyvas nakties metas Brioni, atrodo, nė kiek neveikė ir ji išliko žvali. Niekam neatėjo į galvą nusiųsti mergaitę miegoti. Praėjus neišmatuojamam laiko tarpui po to, kai Sesilija pasislėpė savo kambaryje, Brioni drauge su motina buvo pakviestos į biblioteką pirmajai formaliai policijos pareigūnų apklausai. Ponia Teilis liko stovėti, Brioni atsisėdo vienoje rašomojo stalo pusėje, o pareigūnai — priešingoje. Policininkas granitiniu veidu, kuris ir atliko apklausą, pasirodė esąs be galo švelnus. Gergždžiančiu balsu jis neskubėdamas formulavo klausimus, kurie skambėjo sykiu ir švelniai, ir liūdnai. Kadangi ji galėjo jiems parodyti tikslią vietą, kur Robis užpuolė Sesiliją, visi nuėjo į tą kampelį tarp knygų lentynų stovų, ketindami viską pasiaiškinti detaliau. Brioni prasispraudė tarp jų, atsirėmė nugara į knygas ir parodė jiems, kokioje pozicijoje buvo jos sesuo, kai ji ją pamatė. Dirstelėjusi pro aukštus bibliotekos langus, ji išvydo pirmuosius aušros ženklus — melsvėjantį rytinį dangaus pakraštį. Tuomet apsisukusi pavaizdavo užpuoliko pozą ir parodė, kur stovėjo ji pati.

— Bet kodėl tu man to nepasakei? — paklausė Emilija.

Policininkai sužiuro į Brioni, laukdami jos atsakymo. Tai buvo geras klausimas. Brioni paprasčiausiai nė į galvą neatėjo užversti motiną tokiais rūpesčiais. To rezultatas būtų tik migrenos priepuolis, nieko daugiau.

— Mes buvome pakviesti vakarienės, paskui pabėgo dvynukai... — grakščiai išsisuko ji.

Tada paaiškino, kaip laiškas pateko jai į rankas — prietemoje, ant tiltelio. Kas ją paskatino jį atplėšti? Kaip apsakyti tą impulsyvią akimirką, kai prieš veikdama ji neleido sau galvoti apie padarinius? Arba tai, kad ji, kaip rašytoja, kuria tapo tik šiandien, sau suteikė moralinę teisę žinoti ir suprasti viską, kas vyksta aplinkui?

— Nežinau, — atsakė ji. — Man paprasčiausiai buvo baisiai smalsu. Tai darydama nekenčiau savęs.

Maždaug tuo pat metu pro duris įkišo galvą policijos konsteblis ir pranešė žinią, kuri atrodė puikiai deranti su šios nakties sumaištimi. Pono Teiliso vairuotojas ką tik skambinęs iš telefono automato netoli Kriodono oro uosto. Departamento automobilis, kuriuo vos paprašytas maloniai leidęs pasinaudoti ministras, Londono priemiestyje patyrė avariją. Džekas Teilisas dabar miega ant galinės sėdynės apsiklojęs vilnone gūnia ir tikriausiai turės tęsti kelionę pirmuoju rytiniu traukiniu. Įsisąmoninus ir apgailėjus šias naujas aplinkybes, Brioni buvo švelniai paprašyta sugrįžti prie reikalo ir nupasakoti tai, ką ji matė ir patyrė tvenkinio saloje. Šiuo ankstyvu apklausos etapu pareigūnas skrupulingai stengėsi nepateikti jaunutei mergaitei kontrolinių klausimų ir sudaryti galimybę jai pačiai nupiešti įvykį savais žodžiais bei pateikti esminius faktus: buvo pakankamai šviesos, kad ji atpažintų gerai pažįstamą veidą. Kai jis nusigręžė nuo jos ir nuėjo puslankiu tolyn laukymės pakraščiu, jo judesių maniera ir ūgis jai buvo taip pat labai pažįstami.

— Vadinasi, jūs jį matėte.

— Aš žinau, kad tai buvo jis.

— Užmirškime, ką jūs žinote. Jūs sakote, kad jį matėte.

— Taip, aš jį mačiau.

— Lygiai taip, kaip dabar matote mane.

— Taip.

— Jūs tvirtinate, kad matėte jį savo akimis.

— Taip. Aš jį mačiau. Aš jį mačiau.

Tuo jos pirmoji formali apklausa pasibaigė. Sėdėdama vėl svetainėje ir pagaliau jausdama nuovargį, bet vis dar nenorėdama eiti į lovą, ji klausėsi, ką kalba motina, paskui — Leonas ir Polas Maršalas. Apklausai buvo pasikviestas ir senis Hardmanas bei jo sūnus Denis. Brioni girdėjo, kaip Betė tvirtino, jog Denis visą vakarą buvo čionai, namuose, su tėvu, kuris gali už jį laiduoti. Pasirodė iš dvynukų paieškų grįžtantys konstebliai, jie į svetainę rinkosi kažkodėl pro virtuvės duris. Iš fragmentiškų ir sumišusių to ankstyvo ryto prisiminimų mozaikos Brioni galvoje užsiliko tai, kad Sesilija nesutiko palikti savo kambario, nusileisti žemyn ir duoti parodymus. Vėliau pasirinkimo laisvė jai nebuvo suteikta, ir kai ji galiausiai nusileido ir pateikė savo versiją apie tai, kas atsitiko bibliotekoje — kitais žodžiais, kur kas labiau šokiruojančiu stiliumi nei Brioni, — nepaisant to, kad šį jųdviejų kontaktą ji nupiešė kaip įvykusį abipusiu sutikimu, jos apklausa tik sustiprino jau susiformavusią bendrą nuostatą: ponas Turneris yra pavojingas žmogus. Daug kartų Sesilijos kartotas pasiūlymas, kad jie turį apklausti Denį Hardmaną, buvo nuleistas negirdomis. Tai buvo priimta kaip suprantamas, bet ne itin garbingas šios jaunos moters bandymas apginti savo draugą metant įtarimą ant nekalto berniuko.

Praėjus kažkiek minučių po penkių, kai jau sklandė kalbos apie ruošiamus pusryčius, bent jau konstebliams, nes nė vienas iš kitų susirinkusiųjų nebuvo alkanas, namus apskriejo gandas, kad parke pastebėta artėjanti žmogaus figūra, kuri, galimas daiktas, yra Robis. Ko gera, kažkas nuolatos stebėjo apylinkes pro trečiojo aukšto langą. Brioni neprisiminė, kaip buvo priimtas sprendimas visiems išeiti ir sutikti jį lauke, bet toks sprendimas buvo priimtas. Bematant visi išgužėjo į lauką ir kietai susispaudė aplinkui pagrindinį įėjimą — šeimos nariai, Polas Maršalas, Betė su pagalbininkais, policininkai. Tiktai nuo vaistų kaip užmušta mieganti Lola ir Sesilija su savo bejėgišku įniršiu liko viduje, viršutiniame aukšte. Gali būtį, tai ponia Teilis nusprendė, jog tokia purvina būtybė kaip Robis daugiau niekada neturi įžengti į Teilisų namus. O gal inspektorius nenorėjo, kad prievartos epizodas įvyktų viduje, ir laikėsi nuomonės, jog areštas ne taip baisiai atrodytų lauke, kur daugiau vietos. Visa aušros magija jau buvo išsisklaidžiusi, ir juos supo tik ankstyvas pilkas rytas, kurio vienintelė kiek išskirtinė savybė — tirštas vasaros rūkas, kurį, be abejo, greitai išsklaidys saulės spinduliai.

Iš pradžių nieko nebuvo matyti, nors Brioni atrodė, kad ji lyg ir išskiria žingsnių garsą kažkur toli ant kelio. Po kurio laiko ši garsą išgirdo ir kiti. Susirinkusių žmonių būryje nuvilnijo šurmulys ir sujudimas, kai visi maždaug už šimto jardų galiausiai išvydo neryškų siluetą, ne daugiau nei pilkšvą dėmę baltame rūko fone. Kai siluetas įgijo daugmaž žmogišką formą, laukiančiųjų grupė vėl nutilo. Nė vienas negalėjo patikėti tuo, ką mato. Be abejo, tai rūko ir saulės šviesos žaismas. Nė vienas šiame telefonų ir automobilių amžiuje negalėjo patikėti, kad tokie septynių ar aštuonių pėdų ūgio gigantai gali egzistuoti čia pat, jų pašonėje, žmonių knibždančiame Saryje. Tačiau štai jis jau čia pat, tikras vaiduoklis ar pabaisa — nejau tai žmogiška būtybė? — ryžtingai žingsniuojanti jų link. Vaizdas buvo neįmanomas ir sykiu nenuneigiamas. Betė, kuri garsėjo kaip uoli katalikė, skubiai persižegnojo, o pulkelis žmonių dar glaudžiau susispietė aplink įėjimą. Tiktai vyresnysis inspektorius žengė porą žingsnių pirmyn, ir kai jis tai padarė, viskas pagaliau tapo aišku, kas ten toks — tai Robis, Robis su abiem dvynukais. Vienas sėdi jam ant pečių, o kitas, laikydamas jo ranką, šiek tiek atsilikęs tipena šalimais. Kai iki žmonių liko mažiau nei trisdešimt pėdų, Robis sustojo ir jau buvo kažką besakąs, bet nutilo, pamatęs prie jo besiartinančius vyresnįjį inspektorių ir dar vieną policininką. Berniukas, sėdintis ant jo pečių, pasirodo, miegojo. Kitas tuo metu glaudė galvą prie Robio liemens ir spaudė jo ranką sau prie krūtinės, lyg siekdamas nuo kažko apsiginti ar iš Robio rankos išspausti šiek tiek šilumos.

Pirmasis Brioni pojūtis buvo palengvėjimas, kad berniukai saugūs. Tačiau, pažvelgus į ramiai stovintį ir laukiantį Robį, ją užplūdo įniršio banga. Nejaugi jis tikisi, kad savo nusikaltimą jam pavyks paslėpti po tariamojo gerumo kauke, po gerojo piemens įvaizdžiu? Be abejo, tai tik ciniškas jo bandymas laimėti atleidimą už neatleistiną poelgį. Štai ir dar kartą pasitvirtina jos įžvalga, kad blogis yra sudėtingas ir klaidinantis. Staiga ant jos pečių nusileido motinos rankos, kurios pasuko ją į namo pusę ir atidavė į Betės glėbį. Emilija akivaizdžiai pageidavo, kad dukra laikytųsi kuo atokiau nuo Robio Turnerio. Pagaliau laikas į lovą. Betė tvirtai suspaudė jos ranką ir įvedė į vidų, o motina ir brolis nuėjo pasiimti dvynukų. Paskutinį kartą mesdama žvilgsnį per petį, Brioni išvydo, kaip Robis lyg pasiduodamas iškelia rankas aukštyn, nukelia berniuką sau nuo sprando ir švelniai pastato jį ant žemės.

Po valandos Brioni jau gulėjo savo lovoje po baldakimu, apsivilkusi švariais baltais medvilniniais naktiniais marškinėliais, kuriuos jai surado Betė. Užuolaidos buvo užtrauktos, bet pro jų plyšius besiskverbianti dienos šviesa pakankamai stipri ir, nepaisant iš nuovargio svaigstančios galvos, ji negalėjo užmigti. Aplink lovą sukosi vaizdai ir balsai, susijaudinusios, įkyrios būtybės, susiduriančios ir susiliejančios viena su kita, besipriešinančios jos pastangoms tvarkingai surikiuoti į eilę. Nejaugi visos šios figūros ir vaizdiniai atėję iš šios vienos dienos, vieno ilgo nepertraukiamo būdravimo laikotarpio, pradedant nekaltomis jos pjesės repeticijomis ir baigiant milžino pasirodymu ryto rūke? Visa, kas tilpo tarp šių dviejų vaizdinių, buvo per daug prisodrinta įspūdžių ir netikėtumų, kad galėtum tai suprasti, nors ji jautė, kad ši diena vainikuota jos sėkme, gal netgi triumfu. Brioni nuklojo kojas ir apvertė pagalvę, ieškodama vėsesnės vietos įkaitusiems skruostams. Kiek pamąsčius jai dingtelėjo į galvą, jog sau tiksliai neapibūdintų, ką konkrečiai galima įvardyti kaip jos sėkmę. Jei tai buvo jos įveikta vaikystę ir suaugusiųjų gyvenimą skirianti riba, šį joje įvykusį pokytį vargiai suvoktų dabar, kai dėl nuovargio ir miego stygiaus ji jautėsi tokia bejėgė, netgi vaikiška, jog ašaros jau visai čia pat. Jei jos sėkmė — drąsa įvardyti kiaurai supuvusį žmogų, tai įvykių pabaigoje tas žmogus tikrai neturėjo pasirodyti vedinas ir nešinas dvynukais, ir ji jautėsi tarytum apgauta. Kas ja tikės dabar, kai Robis save pademonstravo kaip gerąjį dingusių vaikų gelbėtoją? Visas jos darbas, drąsa ir šaltakraujiškumas, visa jos pagalba sugrąžinant Lolą namo — veltui. Sesilija atsuks nugarą jai, motinai, policininkams, broliui, ir išeis su Robiu Turneriu regzti naujų tik suaugusiesiems suvokiamų intrigų. Ji norėjo, kad šalia jos dabar būtų motina, troško rankomis apkabinti jos kaklą ir priglausti jos mielą veidą prie savojo. Tačiau motina dabar pas ją neateis. Niekas dabar neateis pas Brioni, niekas su ja dabar nekalbės. Ji įbedė savo veidą į pagalvę ir leido ašaroms gertis į ją. Ji verkė viena, niekieno nematoma, neaiškiai nujausdama, kad prarasta kažkas dar daugiau nei tai, ką galėjo įvardyti.

Taip kokį pusvalandį gulėjo prieblandoje ir skonėjosi šiuo savo sielvartu, kol išgirdo, kad policijos automobilio, pastatyto tiesiai po jos langais, variklis vėl užsivedė. Kiek pavažiavęs žvyru, automobilis sustojo. Pasigirdo balsai ir keleto žmonių žingsnių čiužesys. Brioni atsikėlė ir praskleidė užuolaidas. Rūkas dar tebetvyrojo, bet jau buvo skystesnis, tarytum spindintis iš savęs paties, ir ji turėjo pusiau užmerkti akis, kol jos prisitaikė prie šio skaistaus spindesio. Visos keturios policininkų automobilio durelės buvo atviros, o prie jo stovėjo trys konstebliai. Balsai sklido nuo žmonių grupės, stovinčios ties pagrindiniu įėjimu, taigi kiek per žemai, kad ji galėtų matyti. Tuomet vėl pasigirdo žingsnių garsas, ir štai jie pasirodė — du inspektoriai, o tarp jų — Robis. Ir su antrankiais! Jis laikė rankas priešakyje, o po jo marškinių rankogaliais ji pastebėjo tarpais sublizgant kažką metalinio. Šio momento įspūdis ir gėdingumas ją pašiurpino. Tai buvo dar vienas Robio kaltės patvirtinimas ir jo bausmės pradžia. Visa tai Brioni atrodė kaip amžinas prakeikimas.

Prisiartinę prie automobilio, jie sustojo. Robis pusiau pasisuko, bet jo išraiškos Brioni negalėjo įžiūrėti. Jis stovėjo tiesus, keletu colių aukštesnis nei inspektorius, galva pakelta. Tikriausiai didžiuojasi tuo, ką padarė. Vienas iš konsteblių sėdo už vairo. Jaunesnysis inspektorius apėjo automobilį iš kitos pusės ir atsistojo prie kitos pusės galinių durelių, o viršininkas jau rengėsi sodinti Robį ant galinės sėdynės. Tačiau tuo metu nematomame žmonių būryje po jos langu pasigirdo sambrūzdis, ir staiga ji išvydo prie automobilio visu greičiu bėgančią moterį glaudžiai aptempta suknele — tai buvo Sesilija. Artindamasi prie automobilio, Sesilija sulėtino žingsnį. Robis atsisuko ir žengė pusę žingsnio jos link. Keista — inspektorius, užuot užkirtęs jam kelią, taip pat žengtelėjo atgal. Dabar antrankiai buvo gerai matyti, bet Robis neatrodė susigėdęs, regis, jis visiškai nė nemato aplinkui esančių žmonių. Rimtu ir liūdnu veidu jis klausė Sesilijos žodžių. Policininkas abejingai žvelgė į priekį. Jei Sesilija žeria jam rūsčius kaltinimus, kuriuos jis, be abejo, nusipelnė išgirsti, jo veidas dabar turėtų atrodyti kitaip. Nors Sesilija buvo nusigręžusi, Brioni atkreipė dėmesį, jog kalbėdama ji beveik nejuda, vadinasi, kalba tyliai. Nieko — tyliai išsakomi kaltinimai turi dar didesnę jėgą. Jiedu žengtelėjo dar žingsnį vienas kito link, ir dabar jau Robis kažką pasakė, šiek tiek pakėlė savo antrankiais surakintas rankas ir paleido jas kristi žemyn. Ji palietė jas savosiomis, tuomet pakėlė ranką ir paglostė jo atlapus, o paskui, sugniaužusi juos abiem kumščiais, švelniai papurtė. Tai atrodė kaip švelnumo gestas, ir Brioni sujaudino jos sesers sugebėjimas atleisti, jei šis gestas reiškė būtent tai. Atlaidumas. Žodis, kuris iki šiol jai nieko nereiškė, nors Brioni tūkstančius kartų girdėjo jį šlovinant mokykloje ir bažnyčioje. Tačiau, matyt, iš tikrųjų šį žodį suprato tik jos sesuo. Be abejo, ji, Brioni, dar daug ko nežino apie Sesiliją. Tačiau bus laiko ją pažinti geriau, nes ši tragedija turi jas suartinti kaip niekada anksčiau.

Gerasis inspektorius granitiniu veidu, matyt, nusprendė, kad leido jau pakankamai daug, nes ryžtingai žengė pirmyn ir nustūmė Sesilijos ranką bei įsiterpė tarp jos ir Robio. Robis kažką paskubomis jai pasakė per pareigūno petį ir pasisuko automobilio link. Inspektorius rūpestingai uždėjo ranką Robiui ant galvos ir stipriai paspaudė žemyn, kad, besiropšdamas į vidų, šis jos netrinktelėtų į mašinos stogo briauną. Abu inspektoriai įsispraudė abipus įkalintojo. Durys užsitrenkė. Vienas iš likusių konsteblių, atiduodamas pagarbą, pridėjo ranką prie kepurės, ir automobilis pajudėjo iš vietos. Sesilija liko stovėti vietoje, nusisukusi į keliuką ir tyliai stebėdama tolstantį automobilį, bet krūpčiojantys pečiai išdavė, jog ji verkia, ir Brioni pajuto, kad niekuomet dar nemylėjo savo sesers labiau negu šią akimirką.

Čia jai reikėjo ir pasibaigti, šiai nesibaigiančiai dienai, kuri užsitęsė per visą trumpą vasaros naktį. Ji turėjo baigtis tuo metu, kai policininkų automobilis išnyko už kelio posūkio. Tačiau, pasirodo, šios dienos įvykių rezerve likęs dar vienas susidūrimas. Nenuvažiavęs nė dvidešimties jardų, automobilis vėl ėmė mažinti greitį. Keliuko viduriu artinosi žmogus, kurio Brioni nepastebėjo anksčiau. Artėjantis žmogus nerodė jokio noro trauktis automobiliui iš kelio. Tai buvo moteris, gana žemo ūgio ir apkūni, dėvinti gėlėtą kartūno suknelę. Ji buvo nusitvėrusi kažką panašaus į lazdą, bet atidžiau pažvelgus pasirodė, kad tai vyriškas skėtis su žąsies galvos formos rankena. Automobilis sustojo, radiatoriaus grotelėmis bemaž atsiremdamas moteriškei į krūtinę. Pasigirdo automobilio signalas. Tai buvo Robio motina, Greisė Turner. Ji pakėlė skėtį ir ėmė kažką šaukti. Policininkas, sėdėjęs šalia vairuotojo, išlipo į lauką ir, jai kažką pasakęs, paėmė už alkūnės. Iš paskos skubinosi dar vienas konsteblis, tas pats, kuris buvo atidavęs pagarbą nuvažiuojančiam automobiliui. Ponia Turner pasipurtė išlaisvindama ranką, vėl pakėlė skėtį, šį kartą abiem rankomis, ir žemyn atsuktu anties snapu visa jėga smogė per mašinos odinį stogą. Garsas priminė pistoleto šūvį. Kai konstebliai moteriškę pusiau nustūmė, pusiau nunešė į kelio pakraštį, ji pratrūko šaukti vieną vienintelį žodį. Šaukė taip garsiai, kad net Brioni iš savo miegamojo jį išgirdo.

— Melagiai! Melagiai! Melagiai! — staugte staugė ponia Turner.

Automobilis atidarytomis priekinėmis durelėmis lėtai pravažiavo pro ją ir sustojo, kad išlipęs policininkas galėtų vėl užimti savo vietą. Antrajam konstebliui su dideliu vargu sekėsi išlaikyti moteriškę vietoje. Vis dėlto ji sugebėjo dar kartą uždrožti automobiliui skėčiu, bet šį kartą anties snapas nuslydo jo stogu. Konsteblis išplėšė skėtį poniai Turner iš rankų ir, nutvėręs už peties, ją pargriovė ant šalikelės žolės.

— Melagiai! Melagiai! — vėl suriko Greisė Turner ir pašokusi žengė keletą beviltiškų žingsnių paskui nuvažiuojantį automobilį. Tuomet sustojo ir, užsidėjusi rankas ant strėnų, stebėjo, kaip jis pervažiuoja per pirmąjį tiltelį, įveikia kelio dalį sala“ paskui pervažiuoja antrąjį tiltelį ir galiausiai išnyksta baltoje rytmečio migloje.

Antra dalis

Problemų jau ir taip užteko, bet viena netikėta detalė jį visiškai sutrikdė. Kai, nužingsniavę tris mylias siauru keliuku, jie pasiekė vietą, kur jį kerta geležinkelis, jis išvydo į dešinę atsišakojantį keliuką, kurio jie ir ieškojo. Šis keliukas leidosi į daubą, o už jos kilo į mišku apaugusią kalvelę šiaurės vakaruose. Jis sustojo, kad galėtų panagrinėti žemėlapį. Tačiau šio nebuvo ten, kur, jo manymu, turėjo būti. Jo nebuvo nei kišenėje, nei diržo slaptavietėje. Nejaugi jį pametė ar paliko ten, kur buvo sustoję? Jis numetė savo milinę ant žemės ir jau kišo ranką į švarko užantį, kai viskas paaiškėjo. Žemėlapis buvo jo kairiojoje rankoje, kurioje, vadinasi, jį nešėsi jau daugiau kaip valandą. Jis slapčiomis dirstelėjo į du savo bendrakeleivius, bet šie, stovėdami per keletą žingsnių, žvelgė kažkur į tolį ir tylėdami rūkė. Taigi žemėlapis niekur nedingo. Tą žemėlapį jis ištraukė iš žuvusio kapitono rankų Vest Kente, apkasuose netoli — netoli ko?.. Tokie užnugario teritorijos žemėlapiai buvo tikra brangenybė. Drauge su žemėlapiu jis pasiėmė ir žuvusiojo kapitono revolverį. Ne, jis anaiptol neketino dėtis kariškiu. Paprasčiausiai buvo praradęs savo ginklą ir tesiekė vieno — išgyventi.

Jį dominantis kelias atsišakojo prie subombarduoto namo, visiškai naujo — tikriausiai tai buvo perstatytas geležinkelio darbininko būstas. Aplink ratų provėžoje telkšantį klaną matyti smulkių galvijų, tikriausiai ožkų, kanopų įspaudų. Mėtėsi drabužių skiautės pajuodusiais kraštais, užuolaidų ar apmušalų liekanos, ant krūmo kybojo sulaužytas lango rėmas. Visur tvyrojo drėgnų suodžių kvapas. Kelias, kuriuo jie žygiavo, tiesiausiai vedė į tikslą, kurį jiems reikėjo pasiekti. Jis sulankstė žemėlapį ir įsidėjo į kišenę. Paėmęs nuo žemės milinę ir atsitiesęs, jis ir pamatė ją. Bendrakeleiviai, pajutę staigų judesį, atsigręžė ir pasekė jo žvilgsnį. Tai buvo žmogaus koja, įstrigusi dideliame, ką tik sulapojusiame platano medyje. Maždaug dvidešimties pėdų aukštyje, užkliuvusi pirmoje kamieno išsišakojimo vietoje, nuoga, lygiai ir aštriai nukirsta aukščiau kelio. Iš tos vietos, kur jie stovėjo, nebuvo matyti nei kraujo, nei sudarkytų kūno likučių. Tai buvo tiesiog tobula koja — blyški, lygia švelnia oda, tokia maža, kad galėtų būti vaiko. Atrodė, kad koja demonstruoja pati save, nori jiems kažką pasakyti, įspėti ar atkreipti dėmesį: žiūrėkite, štai aš.

Du kapralai su pasibjaurėjimu atsiduso ir pasiėmė nuo žemės savo daiktus. Jie nenorėjo apsikrauti papildomomis emocijomis. Per pastarąsias keletą dienų tokių vaizdų prisižiūrėjo pakankamai.

Dilgėlė, sunkvežimio vairuotojas, išsitraukė dar vieną cigaretę ir paklausė:

— Tai kuriuo keliu, viršininke?

Jie jį vadino viršininku stengdamiesi apeiti keblų rangų klausimą. Vyriškis nieko neatsakė, bet skubiai, beveik pusiaubėga, leidosi keliuku į dešinę. Jis norėjo vieno — veržtis į priekį ir dingti visiems iš akių. Dingęs už kluono, prie sudaužytų šiferio plokščių krūvos, pirma pasitaikiusia proga, kai tiedu nematė, jis paskubomis atsigėrė iš savo kareiviškos gertuvės. Buvo toks ištroškęs, kad negalėjo sau leisti netekti skysčių. Naudodamasis ta pačia akimirka, dirstelėjo į savo žaizdą. Žaizda buvo dešinėje pusėje, kiek žemiau krūtinės ląstos, maždaug pusės galvos dydžio. Kai vakar nuplovė pridžiūvusį kraują, žaizda neatrodė taip baisiai. Nors oda aplinkui ją paraudusi, sutinę nelabai. Tačiau žaizdos viduje kažkas buvo. Jis tai jautė su kiekvienu žingsniu. Tikriausiai šrapnelio gabalėlis.

Kol kapralai pasivijo, jis jau buvo susikišęs marškinius į kelnes ir apsimetė, jog studijuoja žemėlapį. Jų kompanijoje žemėlapis buvo vienintelė vien tik jo nuosavybė.

— Ko taip skubi?

— Matyt, tolumoje jis pamatė dailią moteriškaitę.

— Ne, tai dėl žemėlapio. Jį vėl apniko jo suknistos abejonės.

— Jokių abejonių, džentelmenai. Mes einame teisingu keliu.

Vyriškis išsitraukė cigaretę, o kapralas Buožė ją pridegė. Tuomet, slėpdamas drebančias rankas, Robis Turneris nužingsniavo pirmyn, o jie nusekė jam iš paskos, kaip tai darydavo jau dvi dienas. O gal tris? Jis buvo žemesnis pagal rangą, bet jie sekė paskui jį ir darė viską, ką tik šis žmogus pasiūlydavo, o savo orumą stengdavosi išsaugoti jį erzindami.

Kai jiems žingsniuojant keliu ar kertant kokį lauką, jis kuriam laikui nutildavo, Buožė kyštelėdavo trigrašį:

— Viršininke, jūs tikriausiai vėl galvojate apie moteris?

Jam bemat pritardavo Dilgėlė:

— Jis vėl dulkinasi, jis dulkinasi!

Jiedu buvo tipiški miesčionys, todėl kaimiškų teritorijų nemėgo ir jose nesiorientavo. Kompaso rodyklės vyrams nieko nesakė. Ši pagrindinio karinio pasirengimo dalis juos buvo kažkaip aplenkusi. Abu jautė, kad, norint pasiekti pakrantę, būtinas toks žmogus kaip jis. Šis žingsnis jiems buvo sunkus psichologiškai. Šis žmogus elgėsi kaip kariškis, bet ant uniformos antpečių neturėjo nė vienos juostelės. Jau pačią pirmąją kelionės naktį, kurią jie praleido sudegintos mokyklos dviračių pašiūrėje, kapralas Dilgėlė jo paklausė:

— Kaip čia yra, kad tu, būdamas eilinis kareivis, kalbi kaip koks frantas?

Jis nesirengė jiems pasakoti savo gyvenimo istorijos. Vienintelis tikslas — išgyventi. Tam turėjo vieną svarbią priežastį, ir jam nerūpėjo, ar bendrakeleiviai seka paskui jį, ar ne. Abu jie turėjo po savo šautuvą. Tai vis dėlto šis bei tas, o Buožė, be kita ko, buvo stambus vyrukas, tvirtų pečių, o plaštakomis tikriausiai galėtų apimti pusantros oktavos pianino, kuriuo, jo teigimu, grodavęs alinėje. Nekreipė Turneris dėmesio ir į pajuokas. Eidamas keliu jų priešakyje, jis tenorėjo vieno — užmiršti apie matytą medyje įstrigusią koją. Takelis netrukus virto keliuku, kuris, kiek pavinguriavęs tarp dviejų iš akmenų sumūrytų sienų, ėmė leistis į slėnį, kurio nuo pagrindinio kelio nebuvo matyti. Slėnio dugnu tekėjo rudas upelis, šį jie įveikė akmenų brasta, storai apklota žolėmis, primenančiomis miniatiūrines vandenines petražoles.

Kildamas iš slėnio, keliukas krypo į vakarus, bet vis dar tebevingiavo iš abipus spaudžiamas senovinių sienų. Dangus priekyje ėmė pamažu giedrėti ir švisti tarytum gera lemianti pranašystė. Visomis kitomis kryptimis jame viešpatavo niūri pilkuma. Jiems per kaštonų giraitę artėjant prie kalvos viršūnės, pro debesų kraštą išlindo besileidžianti saulė, tarytum nufotografuodama šią sceną ir priversdama prisimerkti tris jos link žingsniuojančius kareivius. Argi ne puiku visos dienos kelionę Prancūzijos kaimo laukais baigti žingsniuojant tiesiai į besileidžiančią saulę? Neabejotinai viltinga dienos pabaiga.

Vos išėję iš kaštonų giraitės, jie išgirdo bombonešių gausmą, todėl grįžo atgal į medžių prieglobstį ir rūkydami laukė. Medžių šakos užstojo dangų ir vyrai negalėjo matyti lėktuvų, bet šiaip jau vaizdas buvo puikus. Prieš juos driekėsi švelniai banguojantys laukai, kuriuos sunkiai galėjai pavadinti kalvomis. Tai tik kraštovaizdžio raibuliai, vos juntamas kažkur toli dunksančių kalnynų aidas. Kiekvienas tolesnis gūbrys buvo blyškesnis nei prieš jį esantysis. Pilkai melsvų padūmavusių tolumų saulėlydžio kryptimi koloritas Robiui priminė rytietišką piešinį ant pietų servizo.

Po pusvalandžio jie jau žingsniavo ilgu pylimu per kiek gilesnį slėnį, pamažėl sukdami į šiaurę, kol slėnio dugne vėl priėjo nedidelį upelį. Vis dėlto šis buvo kur kas vandeningesnis nei pirmasis ir jie jį įveikė akmeniniu tilteliu, storai padengtu karvių mėšlu. Kapralai, kurie nebuvo tokie pavargę kaip jis, pasismaginimo dėlei apsimetė maištaują. Vienas iš jų metė sudžiūvusio mėšlo gabalą Turneriui į nugarą. Šis neatsisuko. Prie namo matytos drabužių skiautės, galvojo jis, ko gera, primena vaiko pižamos likučius. Berniuko. Pikiruojantys bombonešiai antskrydžius dažnai rengia vos prašvitus. Jis mėgino vyti iš galvos šią mintį ir šį vaizdą, bet vaizdas neatstojo. Prancūzų berniukas, miegantis savo lovelėje. Turneris skubinosi kuo toliau nuo to subombarduoto namelio. Dabar jį persekiojo ne tik vokiečių sausumos ir oro pajėgos. Jei šviestų mėnulis, galėtų žygiuoti visą naktį. Kapralams tai nepatiktų. Galbūt tai gera proga jais atsikratyti.

Kiek pasroviui nuo tiltelio buvo matyti tuopų eilė. Lapai medžių viršūnėse plazdėjo ir skaisčiai mirguliavo paskutiniuose saulės spinduliuose. Kelias pakeitė kryptį ir, toldamas nuo upelio, vėl virto tik siauru takeliu. Jiems teko brautis pro tankiai sužėlusius krūmokšnius vešliais blizgančiais lapais. Šen bei ten tarp krūmų kyšojo vos sulapoję skurdūs ąžuolai. Augalija po kojomis kvepėjo drėgme bei kažkuo salsvu, ir jam dingtelėjo į galvą, kad gal kažkaip ne taip pasirinkta kryptis — kodėl ši vieta tokia nepanaši į tai, ką jie matė per pastarąsias dienas?

Priekyje pasigirdo lyg ir mašinos gaudimas. Jis vis garsėjo ir darėsi piktesnis, galiausiai virto tokiu triukšmu, tartum neįsivaizduojamu greičiu suktųsi smagračiai ar elektrinės turbinos. Prie jų artinosi didžiulis triukšmo ir jėgos kupinas debesis.

— Bitės! — sušuko jis. Kad jie jį išgirstų, turėjo apsisukti ir sušukti dar kartą. Vabzdžių debesis jau buvo aiškiai matyti. Jis pakankamai gerai tai žinojo teoriškai. Jei viena bitė įsivels tau į plaukus ir suleis geluonį, mirdama ji pasiųs savotišką „cheminį pranešimą“ kitoms, ir visos kitos bitės kaip užkerėtos atakuos tą pačią vietą, nepaisydamos, jog čia pat turės mirti. Tarpusavio pagalbos prievolė! Po visų patirtų pavojų šis buvo panašus į pasityčiojimą. Jie užsitraukė ant galvų savo plačius apsiaustus ir leidosi bėgti per dūzgiantį bičių knibždėlyną. Dar iš jų neišsivadavę, pribėgo dvokiantį srutų griovį, kurį perlėkė svirduliuojančia lenta. Tik jiems pabėgėjus už netoliese dunksančio kluono, dūzgesys staiga nutilo. Priešais atsivėrė sodybos kiemas. Vos juos išvydę, puolė amsėti šunys, ir jie pamatė jų link skubančią moterį, kuri bėgdama pliaukšėjo delnais, tarytum jie būtų kokios vištos, kurias ji tokiu būdu galėtų nubaidyti. Kapralams teko kliautis Turnerio prancūzų kalbos žiniomis. Jis žengė žingsnį į priekį ir laukė, kol moteris prisiartins. Sklido gandai, kad civiliai vandens butelius pardavinėja už dešimt frankų, bet savo akimis jis to nė sykio nebuvo matęs. Visi jo sutikti prancūzai buvo pernelyg dosnūs arba per daug pasinėrę į savo pačių bėdas, kad tikėtųsi užmokesčio. Moteriškė buvo smulkutė, bet energinga. Ji šūkavo aštriu balsu.

— C est impossible, Msieu. Vous ne pouvez pas rester ici6.

— Mes apsistotume kluone. Mums reikia vandens, vyno, duonos, sūrio ir dar bet ko, kuo galite su mumis pasidalyti.

— Jokiu būdu!

— Mes juk kovojame už Prancūziją, — švelniai pasakė jis jai.

— Jūs negalite čia pasilikti.

— Auštant mūsų čia nebebus. Vokiečiai dar...

— Tai ne dėl vokiečių, pone. Tai dėl mano sūnų. Jie yra tikri gyvuliai. Ir gali bet kada sugrįžti.

Turneris prasispraudė pro moterį ir nuėjo prie hidranto, įrengto kiemo kampe, netoli lauko virtuvės. Dilgėlė ir Buožė nusekė iš paskos. Kol jis gėrėjuos iš tarpdurio stebėjo maždaug dešimtmetė mergaitė ir jos mažas broliukas, įsikibęs jai į ranką. Atsigėręs ir pripylęs savo gertuvę, jis jiems nusišypsojo, ir vaikai išnyko namo viduje. Abu kapralai prie hidranto nuėjo drauge, gėrė taip pat sykiu. Staiga jam iš už nugaros prisiartino moteris ir suspaudė alkūnę. Jai dar nespėjus prabilti, jis pasakė:

— Prašau mums atnešti tai, ko prašome, arba įeisime į vidų ir patys pasiimsime.

— Mano sūnūs yra gyvuliai. Jie mane užmuš.

Jis panoro pasakyti „na, ir tegu užmuša“, bet susivaldęs žengė kluono link ir šūktelėjo jai per petį:

— Aš su jais pasikalbėsiu.

— Pone, jie jus nužudys. Jie sudraskys jus į skutelius.

Kapralas Buožė buvo virėjas to paties dalinio, kuriame tarnavo ir kapralas Dilgėlė. Prieš patekdamas į armiją, jis buvo sandėlio savininkas Totenham Kot Roude. Dabar pareiškė turįs šiokį tokį supratimą apie patogumus ir kluone ėmėsi ruošti vietą nakvynei. Turneris buvo pasirengęs griūti ant šiaudų kaip papuola ir kur papuola. Buožė surado krūvą maišų, padedamas Dilgėlės, prikimšo juos šiaudų ir pagamino tris čiužinius. Iš šieno paketų, kuriuos kilnojo viena ranka, jis pagamino kažką panašaus į galvūgalio lentas. Ant plytų uždėjęs duris, padarė stalą. Iš kišenės išsitraukė pusę žvakės.

— Ir tokiomis sąlygomis gali būti patogu, — nesiliovė bambėti panosėje. Tai buvo pirmasis kartas, kai jie šitiek laiko išsivertė be seksualinių užuominų. Trys vyrai atsigulė į savo „lovas“, užsirūkė ir ėmė laukti. Dabar, kai jų nebekamavo troškulys, mintys ėmė suktis apie maistą, kurio netrukus turėjo gauti. Girdėdami, kaip visų trijų skrandžiai „groja maršus“, jie patyliukais krizeno vienas iš kito. Turneris jiems atpasakojo savo pokalbio su šeimininke turinį, taip pat ir tai, ką toji pasakė apie savo sūnus.

— Penktoji kolona, ne kitaip, — pareiškė Dilgėlė. Jis tik atrodė smulkus, nes gulėjo šalia savo milžino draugo ir pasižymėjo smulkiam žmogui būdingais aštriais veido bruožais bei draugišku graužiko snukučiu — šį įspūdį dar labiau sustiprindavo jo pomėgis laikyti viršutiniais dantimis prikandus apatinę lūpą.

— Arba prancūzų naciai. Simpatizuojantys vokiečiams. Kaip ir mūsų Moslis7, — atsakė Buožė.

Jie kiek patylėjo. Tada Buožė vėl prabilo:

— Arba paprasčiausi debilai dėl kraujomaišos, kaip ir visi kaimiečiai.

— Kad ir kaip ten būtų, — įsiterpė Turneris, — manau, jums vertėtų dabar pat pasiruošti ginklus ir pasidėti juos po ranka.

Jie padarė, kaip pasakyta. Buožė uždegė žvakę. Turneris patikrino savo pistoletą ir pasidėjo jį šalimais. Tada kapralai atrėmė „Lee-Enfield“ į medinę dėžę ir vėl atsigulė ant šiaudų prikimštų maišų. Tuo metu į kluoną įėjo mergaitė su krepšiu. Ji pastatė nešulį prie durų ir nubėgo šalin. Dilgėlė atnešė krepšį ir jie išdėliojo ant stalo tai, ką jame rado. Ten buvo apskritas juodos duonos kepalas, mažas gabaliukas minkšto sūrio, svogūnas ir butelis vyno. Duona buvo sudžiūvusi ir trenkė pelėsiais. Sūris skanus, bet jis dingo nuo stalo per keliolika sekundžių. Jie paleido vyno butelį per rankas, ir greitai jis ištuštėjo. Tad beliko žiaumoti apipelijusią duoną, kartkartėmis atsikandant svogūno.

— Tokio maisto neduočiau nė suknistam šuniui, — pareiškė Dilgėlė.

— Einu, — atsiliepė Turneris, — ir atnešiu ką nors geresnio.

— Mes irgi tuoj pasirodysim.

Tačiau dar kurį laiką jie visi trys tylėdami gulėjo savo „lovose“, tarytum nujausdami, kad kol kas senajai šeimininkei geriau nesirodyti akyse.

Tuomet visi išgirdo žingsnių garsą ir išvydo tarpduryje stovinčių dviejų vyriškių siluetus. Abu rankose kažką laikė — gal tai buvo lazdos, o gal ir šautuvai. Vakaro prietemoje neįmanoma gerai įžiūrėti. Nematyti ir brolių prancūzų veidų.

Vienas iš jų prabilo, ir jo balsas nuskambėjo gana maloniai.

— Bonsoir, Messieurs8.

— Bonsoir.

Turneris atsikėlė iš guolio ir paėmė į rankas revolverį. Kapralai ištiesė rankas prie savo šautuvų.

— Įeikite, — tyliai pasakė jis.

— Anglais? Belges?9 — nuskambėjo klausimas.

— Anglais.

— Mes jums šį bei tą turime.

— Ką tokio? — paklausė Turneris.

— Ką jis sako? — paklausė vienas iš kapralų.

— Jis sako, kad mums kažką turi.

— Po velnių.

Vyriškiai žengtelėjo porą žingsnių arčiau ir pakėlė tai, ką turėjo savo rankose. Šautuvus, ne kitaip. Turneris atlenkė gaiduko saugiklį. Jis išgirdo, kad Buožė ir Dilgėlė padarė tą patį.

— Ramiai, — sumurmėjo jis.

— Padėkite į šalį savo ginklus, ponai.

— Padėkite savuosius.

— Palaukite truputėlį.

Žmogus, kuris kalbėjo su jais, įkišo ranką į kišenę. Jis išsitraukė prožektorių ir juo pašvietė ne į kareivius, bet į savo brolį ir tai, ką šis laikė rankose. Tai buvo prancūziškos duonos kepalas. O kitoje rankoje — brezentinis maišas. Tuomet jiems dar parodė du ilgus prancūziškus batonus, kuriuos laikė pats kitoje rankoje.

— Mes dar turime alyvuogių, sūrio, pašteto, pomidorų ir kumpio. Ir, be abejo, vyno. Vive l‘Angleterre10.

— Eee... Vive la France11.

Jie drauge su prancūzais Henriu ir Žanu Mari Bonė, mandagiai ir pagarbiai nusiteikusiais, susėdo ant Buožės pagamintų čiužinių už taip pat jo pagaminto stalo. Abu broliai buvo mažo ūgio, kresno sudėjimo vyriškiai, abu einą šeštą dešimtį. Henris dėvėjo akinius, o tai, prasitarė Dilgėlė, fermeriui nebūdinga. Turneris šio Dilgėlės komentaro nevertė. Drauge su vynu broliai atsinešė ir stiklines. Penki vyrai pakėlė tostus už anglų ir prancūzų armijas bei Vokietijos sutriuškinimą. Broliai sėdėjo ir žiūrėjo, kaip kareiviai valgo. Per Turnerį Buožė pareiškė, kad jis iki šiol nebuvo nei ragavęs žąsų kepenų pašteto, nei apie jį girdėjęs ir kad nuo šiol jis nevalgysiąs nieko daugiau tik jį. Prancūzai nusišypsojo, bet jie šiek tiek varžėsi ir, atrodo, buvo nusiteikę jokiu būdu nepasigerti. Jie papasakojo, kad ką tik savo sunkvežimiu buvo nuvažiavę į kaimelį netoli Araso aplankyti jaunos pusseserės bei jos vaikų. Dėl miestelio vyko nuožmi kova, bet jie nežinoję, kas laimėjo mūšį ir kas šiuo metu jį kontroliuoja. Važiavę šalutiniais keliais, baimindamiesi galimo pabėgėlių srauto. Pakeliui matę degančius ūkius, o vienoje vietoje ant kelio radę gal kokį tuziną žuvusių anglų kareivių. Jiems tekę išlipti iš sunkvežimio ir nutempti kūnus į šalikelę, nes nenorėję važiuoti tiesiog per juos. Pora kūnų buvę perplėšti beveik pusiau. Tai turėjusi būti stambaus kalibro pabūklo ataka, gal iš oro, o gal iš pasalos. Sugrįžus į sunkvežimį, Henrį supykinę, o Žanas Mari, sėdėjęs už vairo, nusigandęs ir įvažiavęs į griovį. Tekę pėsčiomis eiti į kaimą ir iš vieno ūkininko pasiskolinti porą arklių. Šiems padedant šiaip taip ištraukę savo „Renault“. Tai trukę dvi valandas. Važiuodami toliau, jie matę nemažai sudegusių tankų ir šarvuočių, tiek vokiečių, tiek britų bei prancūzų. Tačiau kareivių neužtikę. Fronto linija buvo pasistūmėjusi tolyn.

Kai jie pasiekę kaimelį, jau buvusi vėlyva popietė. Vietovė žiauriai nuniokota. Pusseserės namas visas suvarpytas kulkų, bet, stebėtina, dar tebeturėjo stogą. Jie apvaikščioję kiekvieną kambarį ir palengvėjo, kai įsitikino, jog viduje nėra nė vieno žmogaus. Tikriausiai pusseserė bus pasiėmusi vaikus ir prisidėjusi prie tūkstantinių visus kelius užtvindžiusių pabėgėlių srautų. Bijodami važiuoti naktį atgal, jie sustoję miške ir mėginę miegoti kabinoje. Visą naktį girdėję, kaip artilerija daužo Araso miestelį. Atrodę neįmanoma, kad kas nors galėtų atlaikyti tokią ugnį ar per ją išgyventi. Jie grįžę atgal kitu keliu, gerokai tolimesniu, vengdami važiuoti pro tą vietą, kur gulėjo negyvi kareiviai. Dabar, paaiškino Henris, jis ir jo brolis esą labai pavargę. Tačiau vos tik užmerkią akis, jie matą šiuos suniokotus kūnus.

Žanas Mari papildė ištuštėjusius stiklus. Šis brolių pasakojimas, Turneriui paskubomis verčiant, užtruko beveik valandą. Visas maistas buvo suvalgytas. Jam kilo mintis pasidalyti su broliais jį patį kamuojančiu rytą matytu vaizdiniu. Tačiau galiausiai nusprendė nepalaikyti tos siaubo atmosferos ir negaivinti to, kas šiuo metu yra toli nuo jo, toli vyno ir kompanijos dėka. Pasitenkino pasakodamas apie tai, kaip, pradedant trauktis per pikiruojančių bombonešių ataką, atsiskyrė nuo savo dalinio. Jis neužsiminė, jog yra sužeistas, nes nenorėjo, kad tai sužinotų kapralai. Tik paaiškino, kaip jie keliavo kaimo vietovėmis Dankirko link, vengdami oro atakų, kurios dažniausiai būna nukreiptos į pagrindinius kelius.

— Vadinasi, sklindantys gandai yra tiesa, — pasakė Žanas Mari. — Jūs traukiatės.

— Mes sugrįšime, — atsakė jis, nors pats tuo netikėjo.

Vynas jau buvo gerokai apkvaitinęs kapralą Dilgėlę. Jis pradėjo padriką panegirikos srautą apie tai, ką vadino „gražuolėmis prancūzaitėmis“ — kiek jų daug, kokios jos prieinamos, kokios malonios. Visa tai, aišku, buvo fantazijos. Broliai sužiuro į Turnerį.

— Jis sako, kad prancūzų moterys yra pačios nuostabiausios pasaulyje.

Broliai rimtais veidais linktelėjo galvas ir pakėlė savo stiklus.

Kurį laiką visi tylėjo. Vakaro sutemos jau buvo beveik virtusios nakties tamsa. Jie klausėsi nakties garsų, prie kurių jau buvo beveik įpratę — artilerijos kanonadų, pavienių tolimų šūvių ir galingų sprogimų: Tikriausiai tai minuotojai traukdamiesi sprogdina tiltus.

— Paklausk jų apie mamą, — pasiūlė kapralas Buožė. — Reikia išsiaiškinti, kodėl ji su mumis taip kalbėjo.

— Mes buvome trys broliai, — paaiškino Henris. — Vyriausiasis, Polas, motinos pirmagimis, žuvo netoli Verduno 1915-aisiais. Pataikė artilerijos sviedinys. Nebuvo ko laidoti, išskyrus jo šalmą. Mudu buvome laimingesni. Išsisukome be menkiausio įbrėžimo. Nuo tada ji nekenčia kareivių. Tačiau dabar motinai aštuoniasdešimt treji ir jai ima reikštis senatvinė silpnaprotystė, kartais virstanti tikru apsėdimu. Jai nesvarbu, ar prancūzų, ar anglų, ar belgų, ar vokiečių kareivis. Jūs jai visi vienodi. Mes baiminamės, kad, kai ateis vokiečiai, ji puls ant jų su šakėmis ir jie ją paprasčiausiai nušaus.

Broliai vangiai atsistojo. Kareiviai padarė tą patį.

— Galėtume jus pavaišinti virtuvėje, prie stalo. Tačiau pirmiausia turėtume užrakinti motiną jos kambaryje, — pasakė Žanas Mari.

— Nesvarbu, ši puota buvo tikrai įspūdinga, — atsakė Turneris.

Dilgėlė kažką šnabždėjo Buožei į ausį, o tas linkčiojo galva. Tuomet Dilgėlė iš kuprinės išsitraukė du cigarečių blokus. Be abejo, tai buvo prideramas atsilyginimo gestas. Prancūzai iš mandagumo ėmė atsikalbinėti, bet Dilgėlė apėjo aplink stalą ir įbruko dovanas tiesiai jiems į rankas. Jis paprašė Turnerį, kad šis išverstų jų žodžius.

— Jeigu būtumėte matę — kai buvo gautas nurodymas sugriauti sandėlius, viename jų radome tokių dvidešimt tūkstančių. Kiekvienas ėmėme kiek norėjome.

Sumušta armija padrikai traukėsi į pakrantę, ginkluota bemaž tik cigaretėmis, kuriomis kareiviai gynėsi nuo alkio.

Prancūzai juos apipylė padėkomis, pažėrė komplimentų Turneriui už jo puikią prancūzų kalbą, tuomet, pasilenkę virš stalo, surinko tuščius butelius ir stiklus į brezentinį maišą. Niekas nesitikėjo, kad jie dar kada nors susitiks.

— Mes išeisime auštant, — pasakė Turneris. — Todėl sakome sudie.

Jie pakratė vieni kitiems rankas. Henris Bonė pasakė:

— Visos tos kovos, kurios vyko prieš dvidešimt penkerius metus... Šitiek aukų. O dabar vokiečiai ir vėl Prancūzijoje. Po dviejų dienų jie bus čia ir atims iš mūsų viską, ką turime. Kas galėjo tuo patikėti?

Turneris pirmą kartą pajuto gėdą dėl to, kad jie traukiasi. Jis pasakė tai, ką privalėjo pasakyti, bet savo žodžiais tikėjo dar mažiau nei anksčiau.

— Mes sugrįšime ir juos išvysime, aš jums pažadu.

Broliai linktelėjo galvas ir, paskutinį kartą palinkėję geros kloties, paliko blausų žvakės apšviestą ratą ir tamsoje nužingsniavo atdarų kluono durų link. Buvo girdėti, kaip brezentiniame jų maiše skambčioja vienas į kitą daužydamiesi buteliai ir stiklai.

Ilgą laiką jis gulėjo ant nugaros ir rūkė, žvelgdamas į juodą erdvios pastogės tamsą. Tylą drumstė tai stiprėjantis, tai silpstantis abiejų kapralų knarkimas. Jautėsi išsekęs, bet ne mieguistas. Žaizda nemaloniai tvinkčiojo, kiekvienas tvinksnis buvo aiškus ir stiprus. Jo audiniuose įstrigęs objektas buvo aštrus ir arti paviršiaus, ir jam knietėjo jį paliesti piršto galiuku. Dėl išsekimo negalėjo atsispirti toms mintims, kurių jis troško mažiausiai. Turneris galvojo apie prancūzų berniuką, ramiai miegantį savo lovelėje, ir apie tai, su kokiu cinišku abejingumu kareiviai apšaudo teritoriją. Arba ištuština lėktuvo bombų skyrių virš miegančio namelio prie geležinkelio linijos, visiškai nežinodami ir nesirūpindami, kas jame yra. Tai suvokiama kaip paprastas technologinis procesas. Jis buvo „iš vidaus“ matęs anglų reguliariosios armijos dalinius, glaudžiai susietas grupes, kurios dirbo kiaurą parą ir didžiavosi, jog sugeba sparčiai nutiesti ryšio liniją, savo disciplina, treniruotumu, tarpusavio supratimu. Jiems niekuomet netenka matyti galutinių savo darbo rezultatų, vieną iš kurių jis buvo matęs šį rytą — sunaikintą berniuką. Taip, būtent sunaikintą. Kai mintyse tarė šį žodį, jį trumpam apėmė snaudulys, bet tai truko tik keletą sekundžių. Tuomet vėl išsiblaivė ir gulėjo savo „lovoje“ ant nugaros, žvelgdamas į juodumą virš galvos... paskui mintimis atsidūrė savo kalėjimo kameroje. Jis vėl juto betoninių grindų ir kibire telkšančio šlapimo kvapą, matė blizgančias aliejiniais dažais nudažytas sienas, girdėjo eilėmis gulinčių kameros draugų knarkimą. Treji su puse metų lygiai tokių pat naktų, negalint užmigti, galvojant apie kitą sunaikintą berniuką, sunaikintą gyvenimą, kuris kadaise buvo jo, ir laukiant aušros, kai bus išneštas šlapimo ir išmatų kibiras, laukiant dar vienos beprasmiškos dienos. Jis ir pats neįsivaizdavo, kaip išgyveno šią begalinę absurdiškų dienų virtinę. Absurdas ir klaustrofobija. Ranka, gniaužianti jo gerklę. Būti čia, slėptis kluone, traukiantis po armijos sutriuškinimo šiomis dramatiškomis aplinkybėmis, kai medyje įstrigusi vaiko koja jau toks įprastas vaizdas, jog dažnas nesunkiai galėjo jį paprasčiausiai ignoruoti, kai visa šalis, visa civilizacija yra prie žlugimo slenksčio, — tai geriau nei leisti dienas ten, ant siauros lovos po blausia elektros lempute, nieko nesitikint ir nieko nelaukiant. Čia yra miškais apaugę slėniai, jais tekantys upeliai, tuopų viršūnėse žaidžiantys saulės spinduliai, kurių niekas negalėjo iš jo atimti, nebent nužudytų. Ir dar yra viltis. „Aš lauksiu tavęs. Sugrįžk.“ Taigi egzistuoja galimybė sugrįžti, tik galimybė, bet vis dėlto... Kišenėje Turneris nešiojasi jos paskutinį laišką, kuriame užrašytas naujasis adresas. Štai kodėl jis turi išgyventi ir, pasitelkdamas visą savo gudrumą bei išmonę, vengti pagrindinių kelių, virš kurių kaip kraujo ištroškę plėšrūnai zuja pikiruojantys vokiečių bombonešiai.

Po kurio laiko Turneris nusiklojo apsiaustą, atsikėlė, užsimovė batus ir apgraibomis išsliūkino iš kluono, norėdamas lauke atsigauti. Jam svaigo galva iš nuovargio, bet miegoti dar nebuvo pasirengęs. Nekreipdamas dėmesio į urzgiančius sodybos šunis, takeliu patraukė ant žole apaugusios kalvelės, nuo kurios norėjo pažiūrėti į blyksnius pietiniame dangaus pakraštyje. Tai artėjančios vokiečių armados audra. Jis palietė ranka marškinių kišenę, kurioje buvo jos laiškas, o jame įdėtas lapelis su taip pat jos atsiųstu eilėraščiu. „Juodame šios nakties košmare / visi šunys Europoje loja“. Kiti jos laiškai buvo užsegti vidinėje milinės kišenėje. Pasistojęs ant sudaužyto sunkvežimio rato, galėjo apžvelgti platesnį horizonto pakraštį. Pabūklų ugnys matyti visur, išskyrus šiaurę. Sumušta armija bėgo koridoriumi, kuris, be abejo, siaurės, kol galiausiai neišvengiamai užsivers. Atsilikusiems nebeliks šansų išsigelbėti. Geriausiu atveju viskas vėl baigsis kalėjimu. Arba koncentracijos stovykla. Šiuo atveju jis neišgyvens. Kai Prancūzija kris, karui galo nebebus matyti. Nebus laiškų iš jos ir kelio atgal. Jokių derybų dėl paankstinto paleidimo iš kalėjimo už stojimą į ginkluotąsias pėstininkų pajėgas. Vėl ranka jam ant gerklės. Vėl perspektyva tūkstantį ar tūkstančius naktų leisti kalėjimo celėje, atmerktomis akimis, naršant savo praeitį ir laukiant, kol gyvenimas sugrįš pas jį, jei apskritai kada nors tai įvyks. Galimas daiktas, reikia dingti dabar, tučtuojau, kol dar ne per vėlu, eiti visą naktį ir visą dieną — tol, kol pasieks Lamanšo sąsiaurį. Dingti, paliekant kapralus likimo valiai. Apsisukęs jis leidosi šlaitu atgal, svarstydamas apie šį planą. Nematydamas žemės po kojomis, suprato, kad eidamas tamsoje ne ką pasistūmės į priekį, o gali ir susilaužyti koją, įkritęs į kokią duobę. Be to, galimas daiktas, kapralai nėra jau tokie niekam tikę — Buožė štai pagamino čiužinius, Dilgėlė padovanojo broliams porą cigarečių blokų.

Pagal jų knarkimą susirado savo „lovą“ ir nuropojo į ją. Tačiau miegas neskubėjo arba apimdavo tik keletui minučių, po kurių jis pabusdavo varstomas minčių, kurių negalėjo nei pasirinkti, nei valdyti. Persekiojo vis tie patys seni motyvai. Štai vėl prieš akis — jo vienintelis susitikimas su ja. Šešios dienos išėjus iš kalėjimo, viena diena iki užsirašant į pėstininkų diviziją netoli Alderšoto. Kai 1939 metais jie sutarė susitikti Džo Lajono arbatinėje pajūryje, prieš tai buvo nesimatę trejus su puse metų. Kavinėje jis atsidūrė gerokai anksčiau nei sutarta ir atsisėdo už staliuko kampe taip, kad gerai matytų duris. Laisvė jam dar buvo naujiena. Žingsnių garsas, apsiaustų, švarkų ir suknelių spalvos, linksmi ir garsūs vakarinio pakraščio gyventojų pokalbiai, maloni jauna patarnautoja, erdvė ir jokios tiesioginės grėsmės nebuvimas — vaikinas sėdėjo ir mėgavosi visa šia kasdienybės mozaika. Jos grožį ir vertę tegalėjo pajusti ir įvertinti tik jis vienas.

Jam būnant kalėjime, vienintelis moteriškos lyties lankytojas, kuriam leidžiama jį lankyti, buvo motina. Ir tai, kalėjimo administracijos teigimu, tik ligos atveju. Sesilija kiekvieną savaitę rašydavo laiškus. Jai atsakydamas, jis turėdavo apsimesti ankstesniuoju savimi, apsimesti esąs sveikas. Baimindamiesi psichiatro, kuris taip pat buvo jo laiškų cenzorius, jie negalėjo vienas kitam rodyti jokio juslinio ar netgi emocinio prieraišumo. Jis buvo laikomas šiuolaikišku, išsilavinusiu, nors ir senamadiškai šaltu bei oficialiu žmogumi. Robiui nustatyta kliniškai tiksli diagnozė — liguistas hiperseksualumas, patvirtinta, kad jam reikalinga medicininė pagalba ir psichologinė korekcija. Draudžiama bet kokia seksualinė stimuliacija. Kai kurie jo ir jos laiškai paprasčiausiai konfiskuoti už netgi drovias prieraišumo ir švelnumo apraiškas. Tad dažniausiai jie vienas kitam rašydavo apie literatūrą, o personažus naudodavo kaip slapyvardžius. Studijuodami Kembridže, susitikę gatvėje, jiedu neretai nesustodami praeidavo pro šalį. Taip ir nebuvo nė sykio susitikę pasikalbėti apie perskaitytas knygas, galybę laimingų ar tragiškų meilės istorijų! Tristanas ir Izolda, kunigaikštis Orsinas ir Olivija (ir Malvolio, beje), Troilus ir Krizeidė, ponas Naitlis ir Ema, Venera ir Adonis. Turneris ir Teilis. Kartą, apimtas desperacijos, laiške jis pavertė save Prometėjumi, prisikalė grandinėmis prie uolos, o jo kepenis kasdien lesė grifas. Kartais jis tapdavo kantriąja Griselde. „Ramus kampelis bibliotekoje“ jų slaptakalbėje reiškė seksualinę ekstazę.

Jiedu aprašinėjo vienas kitam ir savo kasdieninę buitį, aprašinėjo iki skausmo smulkiai, su menkiausiomis detalėmis. Kalėjimo rutiną jis piešdavo įvairiausiais aspektais, bet niekuomet jos nevaizduodavo kaip idiotiškos. Tai buvo visiškai suprantama. Jis jai niekuomet neminėdavo bijąs, jog gali išprotėti. Tai taip pat buvo suprantama. Ji niekuomet jam nerašė, kad jį myli, nors, aišku, būtų rašiusi, jei tikėtųsi, jog toks laiškas įveiks kalėjimo cenzūrą. Tačiau Robis jos jausmus suprato ir be tiesioginių užuominų.

Ji jam rašė, kad nesusitinka su savo šeima, nesikalba nei su tėvais, nei su broliu bei seserimi. Iš laiškų jis puikiai žinodavo kiekvieną jos, dirbančios slauge praktikante, dieną. Skaitydamas tokias laiško eilutes: „Šiandien nuėjau į biblioteką ir pasiėmiau anatomijos knygą, apie kurią tau minėjau. Susiradau ten ramų kampelį ir apsimečiau, jog skaitau“, jis žinojo, kad ji save maitina tais pačiais prisiminimais, kurie jį kankindavo kiekvieną naktį, apsiklojus plona kalėjimo antklode.

Kai Sesilija įžengė į kavinę, vilkėdama slaugės gobtuvą su pelerina ir jį pažadindama iš palaimingo svaigulio, jis kiek per greitai pašoko nuo kėdės ir išvertė savo arbatos puodelį. Žinojo, kad jo kostiumas, kurį motina išsaugojo, per didelis. Švarko pečiai gerokai per platūs. Jiedu atsisėdo prie staliuko, pažvelgė vienas į kitą, nusišypsojo ir nusuko akis į šalį. Robis ir Sesilija mylėjosi metų metus — mylėjosi laiškais. Savo koduotais laiškais jie prisiartindavo vienas prie kito be galo arti, bet koks dirbtinis tas artumas atrodė dabar, per šį trumpą susitikimą. Kai tarp jų, sėdint vienam šalia kito, staiga atsivėrė praraja, jie suprato, kaip toli savo laiškuose buvo užbėgę patys sau į priekį. Šią akimirką vaizdavosi ir jos troško pernelyg ilgai, taip ilgai, kad dabar pasijuto bejėgiai tikrovę prilyginti savo vizijoms. Jis per ilgai buvo anapus realaus pasaulio ir stokojo pasitikėjimo savimi, kad galėtų atsukti metus atgal ir pasakyti ką nors esminga. Aš myliu tave, tu išgelbėjai mano gyvenimą. Užuot ieškojęs kelių atgal, jis paklausė, kur ji gyvena. Ji jam papasakojo.

— Ar gerai sutariate su šeimininke?

Jis negalėjo sugalvoti nieko geresnio, nes paprasčiausiai bijojo drovios tylos, kuri grėsė nusileisti ant jųdviejų ir kuri būtų preliudija į tai, kad susitikimo pabaigoje ji jam pasakytų, jog buvo malonu vėl susitikti, o dabar ji turinti grįžti atgal į darbą. Visa, ką jiedu turėjo bendra, rėmėsi tomis keliomis kadaise bibliotekoje patirtomis minutėmis. Nejaugi tai taip trapu? Ji lengvai galėjo vėl grįžti atgal į sesers ar geros draugės vaidmenį. Tikriausiai yra nusivylusi. Jis prarado pasitikėjimą savimi, susitraukė visomis prasmėmis. Kalėjimas išmokė niekinti save, o ji atrodė tokia pat nežemiška, kokią ir atsiminė, ypač su slaugės uniforma. Jis nežinojo, kad ji kankinasi lygiai taip pat kaip ir jis, nesugebėdama įveikti beprasmiškos ir kvailos juos skiriančios įtampos sienos. Tos pačios įtampos skatinama, bandė su humoru pasakoti apie karštą jos buto šeimininkės temperamentą. Pasikeitus dar keliomis panašiomis frazėmis, ji iš tiesų dirstelėjo į mažą laikrodėlį, kabantį ant kaklo virš kairiosios krūties, ir pasakė, kad jos pietų pertrauka greitai pasibaigs. Jiedu buvo praleidę kartu apie pusvalandį.

Robis ją nulydėjo Vaitholo link, prie autobusų stotelės. Keletas brangių paskutiniųjų minučių. Užrašė jai savo adresą, juodą akronimų ir skaičių virtinę. Paaiškino, kad negalės palikti dalinio, kol nesibaigs pagrindinio parengimo programa. Paskui gaus dvi savaites atostogų. Si žvelgė į jį ir purtė galvą lyg kažko susierzinusi. Pagaliau jis paėmė ją už rankos ir suspaudė. Šis gestas turėjo perteikti visa tai, kas nebuvo pasakyta. Ji atsakė tokiu pat rankos paspaudimu. Atvažiavo autobusas, bet Si jo rankos nepaleido. Jiedu stovėjo dviese ir žiūrėjo vienas kitam į akis. Tuomet jis ją pabučiavo, iš pradžių lengvai, bet po akimirkos jiedu visu kūnu prisiglaudė vienas prie kito, ir kai jų liežuvių galiukai vėl palietė vienas kitą, bekūnė jo esybės dalis pajuto begalinę palaimą — nuo šiol savo atminties saugykloje jis vėl turės lobį, kuris maitins per visus ateinančius mėnesius. Tas pats lobis jį maitino ir dabar, Prancūzijos kaime, gulint ant šiaudų po didelio kluono stogu ir atviromis akimis leidžiant trumpas nakties valandas. Tąsyk jiedu apsikabinę vis stipriau spaudėsi vienas kitam prie krūtinės ir aistringai bučiavosi, o pro šalį slinko į autobusą lipančių žmonių vora. Kažkoks tipas praeidamas suspiegė jam į ausį. Ji verkė priglaudusi veidą prie jo skruosto, o jos sielvartas vėl atvėrė jų lūpas vienas kitam. Atvažiavo dar vienas autobusas. Tuomet ji atsiplėšė nuo jo, suspaudė riešą ir nepasakiusi nė žodžio neatsigręždama žengė pro autobuso duris. Robis matė, kaip ji susiranda laisvą vietą ir atsisėda. Kai autobusas pajudėjo, staiga suprato, kad galėjo važiuoti su ja kartu ir palydėti iki ligoninės. Suprato, kad savo noru atstūmė galimybę pabūti su ja dar keletą minučių. Puolė bėgti palei Vaitholo gatvę, tikėdamasis pavyti autobusą ties kita stotele. Tačiau šis greitai atsiplėšė toli į priekį ir dingo iš akių, pasukdamas Parlamento aikštės link.

Per parengiamąsias pratybas jiedu ir toliau susirašinėjo. Išsilaisvinę nuo cenzūros ir būtinybės kalbėti Ezopo kalba, vis dėlto neleido jausmams pernelyg įsisiūbuoti. Sunkiai išgyvendami tai, kad tenka bendrauti tik per popierių, ir suprasdami jausmų įsiūbavimo pavojus, vengė dalytis kuo nors daugiau nei prisiminimais apie jųdviejų atsisveikinimo apsikabinimą ir bučinį autobusų stotelėje. Laiškuose nuolat minėjo, kad myli vienas kitą, vadino vienas kitą „brangioji“ ir „brangusis“ bei reiškė įsitikinimą, kad ateitis juos neišvengiamai suves, bet stipresnius jausmų proveržius stengėsi valdyti. Dabar svarbiausia — išlaikyti glaudžią emocinę sąsają iki jo laukiančių dviejų atostogų savaičių. Draugės iš Džirtono koledžo laikų padedama, ji surado namelį Viltšyre, kuriame jiedu galės pabūti per jo atostogas, ir nors laisvalaikio valandėlėmis pajėgdavo galvoti tik vienas apie kitą, savo svajonių turinio laiškuose stengdavosi neatverti. Verčiau pasakodavo apie kasdieninius reikalus. Ji rašė, jog dirba gimdyvių palatoje, todėl kiekviena diena suteikia progą patirti kasdieninių stebuklų, taip pat dramatiškų bei dvasiškai pakylėtų akimirkų. Pasitaiko ir tragedijų, prieš kurias jųdviejų dramos ir rūpesčiai yra niekybė: naujagimių ir motinų mirtys, koridoriuose raudantys žmonės, dvasiškai sugniuždytos ir artimųjų prakeiktos paauglės motinos, apsigimę kūdikiai, širdyje žadinantys keistą pasibaisėjimo ir meilės mišinį. Aprašydama laimingą gimdymo finalą, akimirką, kai kova pabaigta ir išsekusi motina pirmą kartą paima kūdikį į savo rankas bei kupina susižavėjimo pažvelgia į jo veidelį, Sesilija patirdavo sunkiai suvaldomą tokios pačios savo ateities ilgesį — ateities, kuri būtų ne tik jos, bet ir jo. Šis ilgesys suteikdavo jos laiškų eilutėms nenusakomą autentiškumo jėgą, nors iš tikrųjų mintys daugiau sklandydavo ne tiek ties gimimo, kiek ties pradėjimo momentu.

Jis savo laiškuose aprašinėdavo paradinį kiemą, ginklų šūvio nuotolį, treniruotes, viršininkus, barakus. Negalėjo pretenduoti į kariškių parengimo kursus, bet tai buvo ir tam tikras privalumas, nes anksčiau ar vėliau tarp daugybės karininkų būtų sutikęs tokį, kuris žinotų apie jo praeitį. Kaip eilinis, jis buvo anonimas, o laikas, praleistas už grotų, suteikė tam tikrų privalumų. Pastebėjo, kad jau yra gana gerai prisitaikęs prie armijos režimo, ginkluotės ir uniformos tikrinimo, prie preciziškos lovų klojimo manieros bei reikalavimo kruopščiai sulygiuoti etiketes. Kitaip nei jo kolegos, laikėsi nuomonės, kad kariuomenės maistas nėra jau toks prastas. Dienos, nors ir varginančios, jam atrodė kupinos įvairovės. Žygiai kaimo vietovėmis teikdavo malonumą, apie kurį nedrįso prisipažinti kitiems šauktiniams. Priaugo ir svorio, sustiprėjo. Išsilavinimas bei amžius jį išskyrė iš kitų, bet jo praeitis šį pranašumą anuliavo, ir niekas nekreipė į jį ypatingo dėmesio. Šis vyrukas buvo laikomas išmintingu senu paukščiu, kuris žino daug naudingų dalykų ir kurio žinios praverčia, kai reikia užpildyti kokį dokumentą. Kaip ir ji, laiško turinį jis apribodavo viena diena, įterpdamas vieną kitą komišką ar jaudinančią istoriją, tarkime: vienas šauktinis atėjo į rikiuotę be vieno bato; į barakus iš kažkur pakliuvo besiblaškanti avis, kurios niekaip nebuvo įmanoma išvyti laukan; seržantų instruktoriaus šaudymo poligone vos nepakirto kulka ir 1.1.

Tačiau vis dėlto buvo vienas išorinis procesas, vienas šešėlis, kurio negalėjo nepaminėti savo laiškuose. Po praėjusiųjų metų Miuncheno įvykių jis, kaip ir visi kiti, buvo įsitikinęs, kad karas neišvengiamas. Treniruotės trumpinamos ir spartinamos, rengiama nauja stovykla, turinti priimti daug naujų šauktinių. Tuomet jis nerimavo ne dėl to, kad gali tekti dalyvauti karo veiksmuose, bet todėl, jog gali sugriūti jųdviejų Viltšyro svajonė. Ji irgi atspindėjo ir sustiprino jo nerimą aprašymais apie specialiuosius pasirengimus ligoninėje — čia buvo skubiai statoma daugiau lovų, vykdomi specialūs apmokymai, instruktuojama, kaip elgtis ekstremaliais atvejais. Tačiau jiems abiem visos šios niūrios prognozės atrodė keistai fantastiškos, nutolusios, galimos tik teoriškai. Juk daugybė žmonių aplinkui, gal mėgindami įtikinti save, vienu balsu kalbėjo: „na jau ne, dar kartą tai tikrai nepasikartos“. Taigi jiedu vis dar laikėsi įsikibę į savo svajones.

Robį jaudino ir kita, tiesiogiai su jais susijusi problema. Sesilija nuo pat 1935 metų lapkričio, kai buvo paskelbtas nuosprendis, nebendravo nei su tėvais, nei su broliu ar seserimi. Ji jiems nerašydavo laiškų ir slėpė nuo jų savo adresą. Namiškių laiškai ją pasiekdavo per jo motiną, kuri pardavė savo namelį ir persikėlė gyventi į kitą kaimą netoliese. Būtent per Greisę ji ir pranešė namiškiams, jog yra gyva, sveika ir nenori, kad su ja būtų bendraujama. Kartą pas ją į ligoninę buvo atėjęs Leonas, bet ji su juo nesikalbėjo. Visą popietę brolis lūkuriavo prie ligoninės vartų. Jį pamačiusi, ji sugrįžo atgal ir slėpėsi viduje tol, kol jis nuėjo. Kitą rytą išvydo jį stoviniuojantį šalia slaugių bendrabučio. Sesilija ryžtingai praėjo pro šalį, nė nepažvelgusi į jo pusę. Jis paėmė ją už alkūnės, bet ji ištraukė ranką iš brolio plaštakos ir nuėjo tolyn, regis, visiškai nekreipdama dėmesio į jo maldavimą pasikalbėti.

Robis geriau nei kas kitas žinojo, kaip ji myli savo brolį, kokia artima savo šeimai ir kiek daug jai reiškia namai bei juos supantis parkas. Jis ten niekada negalės grįžti, bet jam drumstė ramybę mintis, kad vardan jo Sesilija griauna dalį savo gyvenimo. Praėjus mėnesiui nuo pratybų parengiamojoje stovykloje pradžios, jai išsakė, kas jam neduoda ramybės. Jau ne vieną kartą jiedu probėgšmais apie tai vienas kitam užsimindavo, bet dabar problema išsikristalizavo kiek ryškiau.

Atsakydama jam, ji rašė: „Jie visi atsisuko prieš tave — visi, netgi mano tėvas. Sugriaudami tavo gyvenimą, jie sugriovė ir manąjį. Nusprendė patikėti kvailos, isteriškos mažos mergaitės parodymais. Iš tikrųjų ją netgi skatino, nepalikdami erdvės atsigręžti atgal ir geriau pagalvoti apie tai, kas įvyko. Žinau, ji buvo vos trylikos metų paauglė, bet aš daugiau nenoriu su ja bendrauti. O dėl kitų, aš jiems negaliu atleisti to, ką jie padarė. Dabar, kai esu atitrūkusi nuo savo šeimos, pradedu suprasti, koks snobizmas slėpėsi už jų kvailumo. Mano motina niekuomet negalėjo tau atleisti už tai, jog tu gavai geriausią baigiamojo egzamino įvertinimą. Tėvas buvo linkęs visą save atiduoti darbui. Leonas pasirodė besąs išsišiepęs bestuburis idiotas, einąs sykiu su visa banda. Kai Hardmanas ėmėsi laiduoti už Denį, nė vienas iš mano šeimos narių nenorėjo paraginti policijos, kad ši paprašytų jį pateikti elementarius atsakymus į elementarius klausimus. Policijai kaip atpirkimo ožys buvai atiduotas tu. Niekas nenorėjo, kad byla pakryptų kita vaga. Žinau, mano žodžiai skamba pagiežingai, bet, brangusis, aš nenoriu tokia būti. Nuoširdžiai sakau, kad esu patenkinta savo nauju gyvenimu ir naujais draugais. Jaučiu, jog dabar galiu laisvai kvėpuoti. Svarbiausia — aš turiu tave, turiu dėl ko gyventi. Žiūrint realistiškai, pasirinkimas buvo nedidelis — tu arba jie. Kaip galėjo būti ir viena, ir kita? Neabejojau nė akimirkos. Aš myliu tave. Aš tikiu tavimi, tikiu visiškai. Tu esi mano brangiausiasis, mano priežastis gyventi. Si.“

Šias paskutiniąsias eilutes jis mokėjo atmintinai ir dabar, gulėdamas tamsoje, tylomis jas kartojo. Mano priežastis gyventi. Ne gyvenimo priežastis, bet priežastis gyventi. Tai buvo svarbus ir jaudinantis akcentas. Ir ji taip pat yra jo priežastis gyventi, priežastis, dėl kurios jis turi išgyventi. Turneris gulėjo ant šono, žvelgdamas į tą vietą, kur, jo manymu, turėjo būti kluono durys, ir laukė pirmųjų aušros ženklų. Jis buvo pernelyg pervargęs, kad dabar užmigtų. Tenorėjo vieno: keltis ir toliau žygiuoti pakrantės link. Jųdviejų svajonė praleisti dvi savaites namelyje Viltšyre sužlugo. Likus trims savaitėms iki apmokymų pabaigos, buvo paskelbtas karas. Karinis atsakas buvo automatiškas, kaip kad jūros moliusko geldelė paliesta užsiveria. Visos atostogos atšauktos. Po kurio laiko formuluotė buvo pakeista — jos atidedamos. Paskelbta jų data, paskui nukelta, o vėliau — dar kartą. Tuomet, pranešus prieš dvidešimt keturias valandas, visiems išdalyti nemokami geležinkelio bilietai. Per keturias paras jie privalėjo prisistatyti į pulką, kur buvo paskirti. Sklandė gandai, kad numatomas skubus perdislokavimas. Si pamėgino pakeisti savo atostogų tvarkaraštį, ir iš dalies jai tai pavyko. Tačiau nepasisekė gauti gyvenamojo ploto. Kai atėjo jo laiškas, kuriame pranešė atvykstąs, ji buvo pakeliui į Liverpulį, kur Older Hėjaus ligoninėje turėjo išklausyti instruktažą apie sunkiai traumuotų ligonių slaugymą. Praėjus parai po to, kai pasiekė Londoną, jis leidosi paskui ją į šiaurę, bet traukiniai važiavo neįsivaizduojamai lėtai. Pirmiausia praleidžiamas karinis transportas, judantis į pietus. Birmingemo Nju Stryto stotyje Robis nesuspėjo į traukinį, o kitas traukinys buvo atšauktas. Teko laukti iki kito ryto. Pusę valandos, kupinas vidinės sumaišties, jis žingsniavo po peronus, negalėdamas apsispręsti, ką daryti. Galiausiai nutarė grįžti atgal. Jei pavėluotų prisistatyti į pulką, grėstų rimti nemalonumai.

Kai ji grįžo iš Liverpulio, jis jau registravosi Čerburgo pulke. Vaikino laukė nykiausia jo gyvenime žiema. Sielvartą, kad viskas taip klostosi, jiedu pasidalijo pusiau, bet Si jautėsi privalanti rodyti optimizmą ir jį visokeriopai guosti. „Aš niekur nesirengiu iš čia išvykti, — rašė ji savo pirmajame laiške, grįžusi iš Liverpulio. — Lauksiu tavęs. Sugrįžk.“ Mergina kartojo savo pačios žodžius ir neabejojo, kad jis tai prisimins. Nuo to laiko šiais žodžiais ji baigdavo kiekvieną laišką Robiui į Prancūziją, iki pat paskutiniojo, jį pasiekusio prie Dankirko, prieš pat gaunant karinės vadovybės įsakymą trauktis.

Britų ekspedicinėms pajėgoms ši žiema šiaurės Prancūzijoje buvo ilga ir atšiauri. Nevyko jokių ypatingų karo veiksmų. Jie kasė apkasus, saugojo tiekimo kelius ir vykdavo į naktines pratybas, kurios pėstininkams atrodė keistos, nes jų tikslo niekas niekuomet neaiškindavo, be to, trūko ginklų. Laisvalaikiu visi būdavo lygūs. Netgi kukliausias kareivėlis neabejojo, kad šis karas, priešingai nei ankstesnysis, nevyks vien tik apkasuose. Tačiau prieštankinių pabūklų siuntos, kurių visi laukė, taip ir neatvyko. Apskritai jie turėjo mažai sunkiosios ginkluotės. Tai buvo nuobodulio laikas, kurį paįvairindavo tik futbolo rungtynės tarp dalinių ir vienos dienos žygiai šalies keliais su visa ginkluote. Valandų valandas nieko kito, tik vienodas sutartinis batų trepsėjimas į asfaltą. Jis tarytum palikdavo save ir mintimis nuklysdavo pas ją, planuodamas laišką, šlifuodamas sakinius, mėgindamas surasti kasdienybės pilkumoje slypintį komiškumo grūdą.

Prancūzijos alėjos jau apsipylė pirmąja žaluma, o pro dar plikas medžių šakas miškuose jau smelkėsi mėlynas katilėlių rūkas, kai Robis pajuto susitaikymo ir naujos pradžios troškimą. Jis nusprendė pamėginti Si dar kartą įtikinti, kad toji pradėtų bendrauti su savo tėvais. Ne, ji neturi jiems atleisti ar veltis į pokalbius apie praeitį. Tereikia parašyti trumpą ir paprastą laišką, iš kurio jie tesužinotų, kur ji yra ir kaip jai sekasi. Juk nežinai, kas gali įvykti artimiausiais metais. Juk jeigu nesusitaikys su tėvais iki vienam iš jų mirštant, jos sielvartui nebus galo. O jis tokiu atveju niekuomet negalės sau atleisti, kad jos nepaskatino šiam žingsniui.

Šį laišką jai išsiuntė balandį, o Sesilijos atsakymas jį pasiekė tik gegužės viduryje, kai jie jau slinko atgal per savo pačių iškastus apkasus, neilgai trukus iki vadovybės įsakymo skubiai trauktis iki pat Lamanšo sąsiaurio. Su tiesiogine priešo ugnimi susidurti taip ir neteko. Šis laiškas dabar gulėjo jo apsiausto viršutinėje kišenėje. Tai buvo paskutinysis jos laiškas, jį pasiekęs prieš pat pakrinkant pašto pristatymo sistemai.

... Aš nenorėjau tau apie tai pasakotu Dar nežinau, kaip pasielgti, ir anksčiau buvau nusiteikusi palaukti tos dienos, kai būsime kartu. Tačiau dabar; kai mano rankose tavo laiškas, nėra prasmės ką nors slėpti nuo tavęs. Pirmasis netikėtumas yra tas, kad Brioni nesimoko Kembridže. Ji ten rudenį paprasčiausiai nenuvyko ir neužėmė jai skirtos vietos. Buvau labai nustebinta, nes iš daktaro Holo girdėjau, jog ji ten laukiama. Kitas siurprizas — ji mokosi slaugių kursuose mano senojoje ligoninėje. Ar gali įsivaizduoti Brioni su basonu rankose? Manau, kai aš buvau Brioni vietoje, visi tą patį kalbėjo apie mane. Tačiau ji tokia fanatikė — mes tai patyrėme savo pačių kailiu. Man kiek gaila jos pacientų. Tai štai, — ji man parašė laišką. Jis yra painus. Brioni rašo, jog nori su manimi susitikti. Ji ima suprasti visa tai, ką padarė ir kokių padarinių turėjo jos poelgis. Akivaizdu, jog pasirinkimas eiti slaugės keliu, o ne studijuoti universitete yra kažkaip su tuo susijęs. Ji sako, kad nori duoti žmonėms praktinės naudos. Tačiau man susidaro įspūdis, kad slaugą Brioni pasirinko kaip atgailos formą. Ji nori apsilankyti pas mane ir pasikalbėti. Tiktai dabar aš savo neigiamu nusiteikimu galiu daug ką sugadinti ir būtent todėl noriu su ja susitikti ne dabar, o tuomet, kai mudu būsime drauge. Manau, ji nori atsiprašyti. Manau, norėtų pakeisti savo parodymus ir padaryti tai oficialiai, įforminti parodymų pakeitimą kaip juridinę procedūrą. Tai gali būti netgi neįmanoma, įvertinant tai, jog tavo apeliacija buvo atmesta. Mums reikia pasiaiškinti įstatymų vingrybes. Manau, aš pati nueisiu pasitarti su advokatu. Nenoriu, kad mudu turėtume nepagrįstų vilčių. O gal ji nori pasakyti ką kita nei aš galvoju, gal dar nėra pasirengusi išvysti tikrovę tokią, kokia ji yra. Juk žinai, kokia ji svajotoja.

Nedarysiu jokių žingsnių, kol negausiu žinutės iš tavęs. Nebūčiau tau apie tai pasakojusi, bet kai vėl man parašei, kad turėčiau susisiekti su savo tėvais (žaviuosi tavo kilnia širdimi), pajutau, jog privalau tau apie tai pasakyti, jog padėtis gali keistis. Jei Brioni parodymus pakeisti juridiškai ir nėra įmanoma, ji galėtų bent jau grįžti namo ir apie visa tai papasakoti savo tėvams. Tuomet jie galėtų spręsti, kaip derėtų elgtis. Jei jiems užteks valios parašyti tau prideramą atsiprašymo laišką, tuomet, galimas daiktas, mes galėtume viską pradėti nuo pradžių.

Aš dažnai apie ją galvoju. Ryžtis slaugės keliui, atsisakyti daug žadančių gyvenimo perspektyvų jai daug sunkiau negu buvo man. Aš bent jau trejus metus studijavau Kembridže, o be to, turėjau akivaizdžią priežastį atsiriboti nuo savo šeimos. Ji, be abejo, taip pat turi savų priežasčių. Negaliu nuslėpti, jog man smalsu jas sužinoti. Tačiau laukiu, kad tu, mano brangusis, pasakytum, ką apie tai manai. Tiesa, beje, ji rašė, kad į „Horizon“ buvo nusiuntusi savo kūrybos, kurią redaktorius Kirilas Konolis atmetė. Vadinasi, yra žmogus, kuris skaitė jos nelemtas fantazijas.

Ar atsimeni tuos neišnešiotus dvynukus, apie kuriuos tau pasakojau? Mažesnysis iš jų mirė. Tai atsitiko naktį, kai aš budėjau. Motina tai priėmė išties labai skausmingai. Mes girdėjome, kad kūdikio tėvas yra mūrininko pagalbininkas, ir tikėjomės išvysti įžūlų vyrioką su cigaretės grioveliu apatinėje lūpoje. Jis dirbo rytinėje Anglijoje su antriniais armijos rangovais ir ten statė pakrantės įtvirtinimus, todėl į ligoninę tesuspėjo atvykti tik po keleto dienų. Tačiau pasirodo, kad tai labai malonus jaunuolis, devyniolikos metų amžiaus, daugiau nei šešių pėdų ūgio, šviesiais plaukais, linkusiais kristi jam ant akių. Jis raišas viena koja kaip Baironas, todėl į kariuomenę nepašauktas. Džeinė tvirtina, jog jis panašus į graikų dievą. Tas vyrukas toks malonus ir švelnus, taip kantriai guodė savo jauną žmoną. Visus tai sugraudino. Liūdniausias momentas buvo tas, kai, jam ją beguodžiant, pasibaigė lankymo laikas ir atėjusi vyriausioji sesuo jį privertė palikti palatą drauge su visais kitais. Mums teko užbaigti tai, ko nebaigė jis. Vargšė mergaitė. Tačiau buvo jau keturios valandos, o taisyklės yra taisyklės.

Dabar ruošiuosi nešti šį laišką į Belhemo pašto paskirstymo centrą, tikiuosi, kad dar iki savaitgalio jis įveiks Lamanšo sąsiaurį. Tačiau nenoriu baigti liūdna gaida. Esu tikrai sujaudinta naujienos apie mano seserį ir tų galimybių, kurias ši naujiena galėtų reikšti mums abiem. Kvatodamasi skaičiau tavo pasakojimą apie seržantų išvietes. Tą gabaliuką perskaičiau kitoms merginoms, ir jos taip pat juokėsi iki užkimimo. Aš tokia patenkinta, kad ryšių tarnybos karininkai sužinojo, jog tu moki prancūzų kalbą, ir davė tokį darbą, kur gali pritaikyti savo žinias. Kodėl jiems prireikė tiek laiko, kad sužinotų apie tavo sugebėjimus? Tikriausiai tu stengeisi laikytis nuošaliai? O dėl prancūziško batono, tai tavo tiesa — dešimt minučių, ir tu vėl alkanas. Vien tik oras ir praktiškai jokios medžiagos. Belhemas nėra toks baisus, kaip tau sakiau anksčiau, bet daugiau apie tai kitą kartą. Į voką įdedu ir Odino eilėraštį apie Jatso mirtį, iškirptą iš pernykščio „London Mercury“ numerio. Savaitgalį ketinu važiuoti pas Greisę ir pas ją surasti tavąją Hausmano knygą. Turiu skubėti. Tu esi mano mintyse kiekvieną minutę. Myliu tave. Lauksiu tavęs. Sugrįžk. Si.

Robį pažadino vienas iš kapralų, batu baksnodamas jam į užpakalį.

— Greičiau, viršininke. Kelkitės ir pasiblizginkite batus.

Jis atsisėdo ir pažvelgė į laikrodį. Kluono durų kiaurymės stačiakampis jau švytėjo tamsiai mėlyna šviesa. Sumetė, jog miegojo mažiau nei keturiasdešimt penkias minutes. Buožė uoliai iškratė šiaudus iš maišų ir išardė susimeistrautą stalą. Jie tylėdami sėdėjo ant šieno ryšulių ir rūkė po pirmąją dienos cigaretę. Išėję į lauką, išvydo molinį puodą sunkiu mediniu dangčiu. Viduje į muslino atraižą susuktas duonos kepalas ir pleišto formos sūrio gabalas. Turneris medžiokliniu peiliu čia pat padalijo paviržį į tris dalis.

— Jeigu tektų išsiskirti... — sumurmėjo.

Šviesa jau degė namo languose. Tolstančius juos nulydėjo piktas nubudusių šunų amsėjimas. Išėję pro vartus, pasuko per laukus šiaurės kryptimi. Po valandos sustojo jauname miškelyje gurkštelėti iš savo gertuvių ir parūkyti. Turneris nagrinėjo žemėlapį. Aukštai virš galvų jau ūžė pirmieji bombonešiai — penkiasdešimties „Heinker eskadrilė, skrendanti ta pačia kryptimi, kuria žygiavo ir jie — į pakrantę. Saulė jau ropštėsi aukštyn, danguje draikėsi vos keletas debesėlių. Puiki diena oro atakoms. Tylomis jie žingsniavo dar kokią valandą. Ėjo be jokių takelių, kryptį jis nustatė su kompasu. Jie kirto avių ir karvių ganyklas, griežčių ir nedaug dar nuo žemės pasistiebusių kviečių laukus. Nors ir keliavo laukais, vengdami kelių, nebuvo tokie saugūs, kokiais save laikė. Vienoje ganykloje jiedu surado pustuzinį sviedinių išraustų duobių, o aplinkui šimto jardų spinduliu mėtėsi mėsos, kaulų ir rudmargės odos lopai. Tačiau visi buvo įsitraukę į savo mintis ir niekas nešnekėjo. Turneriui kėlė rūpesčių tai, ką rodė žemėlapis. Jame matyti, kad jie turėtų būti per dvidešimt penkias mylias nuo Dankirko. Kelių tinklas vis tankėjo. Kuo arčiau prie tikslo, tuo sunkiau laikytis atokiai nuo magistralių. Visos jos kirtosi šiame pajūrio mieste. Be to, jiems tekdavo pereiti upes ir kanalus, o eiti prie tiltų laukais daug kur būtų tik laiko švaistymas, todėl tekdavo žingsniuoti netoli kelių.

Kelios minutės po dešimtos jie vėl sustojo poilsio. Perlipę per vieną tvorą, pateko į takelį, kurio surasti žemėlapyje jis nesugebėjo. Šis vinguriavo jiems pakeliui lygiais, beveik plikais laukais. Po dar pusvalandžio žygio priekyje, už poros mylių, vyrai išgirdo priešlėktuvinę ugnį — maždaug toje vietoje, kur buvo matyti bažnyčios bokšto smailė. Turneris sustojo ir vėl įbedė akis į žemėlapį.

— Atrodo, jis niekaip neranda dailios moteriškaitės, — kyštelėjo trigrašį kapralas Dilgėlė.

— Tsss. Jį vėl apniko abejonės.

Turneris atsirėmė į tvoros stulpą. Kiekvienąsyk, kai statydavo dešiniąją koją ant žemės, šoną varstė skausmas. Audiniuose įstrigęs aštrus daiktas, rodėsi, mėgina lįsti į lauką ir drasko jo audinius. Buvo neįmanoma atsispirti pagundai palytėti tą vietą rodomuoju pirštu. Tačiau ten jautė tik minkštus išdraskytus audinius. Po praėjusios nakties jam atrodė neteisinga, jog turi ir toliau klausytis kapralų pašaipų. Nuo nuovargio ir skausmo jisai vis labiau irzo, bet stengėsi nekreipti dėmesio ir mėgino susikaupti. Žemėlapyje aiškiai matyti kaimas, bet keliuko nebuvo, nors tasai neabejotinai turi vesti į tą kaimą. Vadinasi, bus lygiai kaip jis galvojo. Jiems teks išeiti į kelią ir juo žygiuoti iki pat gynybos linijos ties Berges-Furneso kanalu. Kitų variantų nebuvo. Kapralų pašaipos tęsėsi ir toliau. Jis sulankstė žemėlapį ir žengė pirmyn.

— Koks planas, viršininke?

Jis nieko neatsakė.

— Oi, oi. Pamanykite, mes ją užgavome.

Anapus zenitinių pabūklų salvių girdėti saviškių artilerijos ugnis — šiek tiek toliau į vakarus. Artindamiesi prie kaimo, jie išgirdo lėtai važiuojančių sunkvežimių garsą. Netrukus ir pamatė — išsirikiavę eile jie pėsčio žmogaus greičiu traukė į šiaurę. Kilo suprantama pagunda pasiprašyti pavežamiems, bet Turneris iš patirties žinojo, koks lengvas taikinys iš oro yra sunkvežimis. Pėsčiomis tu bent jau gali girdėti ir matyti, kas aplinkui vyksta ir kas prie tavęs artinasi.

Keliukas tuojau už kaimo įsiliejo į didesnį kelią, kuris čia pat darė lankstą į dešinę. Kokias dešimt minučių vyrai ilsino kojas, atsisėdę ant akmeninio vandens latako krašto. Trijų ir dešimties tonų sunkvežimiai, pusiau vikšriniai automobiliai ir greitosios pagalbos mašinos judėjo siauru posūkiu ne daugiau kaip mylios per valandą greičiu ir riedėjo tolyn ilgu tiesiu keliu, šalia kurio iš kairės pusės driekėsi platanų eilė. Kelias vedė tiesiai į šiaurę, link juodų dūmų debesų virš horizonto, ženklinančių Dankirką. Matyt, degė subombarduota naftos perdirbimo gamykla. Dabar kompaso jau nereikėjo. Abipus kelio stovėjo galybė sugedusios ar išvestos iš rikiuotės karinės technikos. Priešui neturėjo būti palikta nieko naudinga, tad sugedusios mašinos būdavo dar labiau sugadinamos. Pro atvirus dardančių sunkvežimių kėbulų galus blausiais žvilgsniais žvelgė sąmonę turintys sužeistieji. Keliu taip pat slinko šarvuočiai, karininkų automobiliai, ugniasvaidės ir motociklai. Įsimaišę tarp jų, aukštai virš kėbulų kraštų buities rakandų bei lagaminų prikrauti, važiavo civilių automobiliai ir sunkvežimiai, autobusai bei vežimai, stumiami vyrų ir moterų ar traukiami arklių. Oras pilkas nuo dyzelinių variklių dūmų, kuriuose paskendę vangiai žingsniavo šimtai kareivių — jie kartais judėjo greičiau nei motorizuotas transportas. Dauguma turėjo ginklus ir buvo apsisiautę milinėmis, vis kaitresnėje rytmečio saulėje tapusiomis tikra našta.

Drauge su kareiviais ėjo ištisos šeimos, tempdamos lagaminus, ryšulius, kūdikius ar už rankos vesdamos didesnius vaikus. Vienintelis žmogiškas garsas, kurį Turneris girdėjo per variklių kriokimą — tai nešamų kūdikių klyksmas. Buvo ir senyvų žmonių, iš kurių daugelis ėjo pavieniui. Vienas senukas nauju batisto švarku, margu kaklaraiščiu ir audeklinėmis šlepetėmis, pasiramsčiuodamas dviem lazdomis, slinko taip lėtai, kad jį lenkė netgi vos judantys automobiliai. Senukas sunkiai alsavo. Kad ir koks būtų jo kelionės tikslas, akivaizdu, kad jo jis nepasieks. Kitoje kelio pusėje, kaip tik ant kampo, stovėjo dar veikianti batų parduotuvė. Viduje Turneris pastebėjo moterį su maža mergaite prie šalies, kalbančią su pardavėjo pagalbininku, kuris rankose laikė po skirtingą batą. Visi trys nekreipė jokio dėmesio į pro šalį slenkančią procesiją. Prieš srovę važiavo kolona šarvuočių, kurie kaip tik dabar taikėsi „nukirsti“ šį nepatogų posūkį. Jų dažai švieži ir švarūs, akivaizdžiai neragavę kautynių ugnies. Šarvuočiai skubėjo į pietus sutikti vokiečių puolimo. Stodami į mūšį su Pancerio divizija, jie turėjo vieną tikslą — laimėti papildomą valandą ar dvi besitraukiantiems kareiviams.

Turneris atsistojo, gurkštelėjo iš savo gertuvės ir pradėjo slinkti procesijoje porai lengvųjų kalnų pėstininkų iš paskos. Kapralai patraukė drauge. Jis nejautė atsakomybės už juos, nes jau pasiektas pagrindinis besitraukiančios žmonių masės srautas. Miego stygius dar padidino jo priešiškumą kapralams. Šiandieninės jų patyčios, jo nuomone, nubraukė praėjusios nakties brolystę. Iš esmės jis jautė priešiškumą visiems aplinkui. Visos jo mintys buvo susitraukusios į vieną mažą kietą tašką — išgyventi.

Norėdamas pagaliau atsikratyti kapralų, jis paspartino žingsnį, aplenkė škotus ir prasispraudė pro grupelę vienuolių. Šie vedėsi porą tuzinų vaikų mėlynomis palaidinukėmis. Jie atrodė kaip internatinės mokyklos klasė, panaši į tą, kuriai jis dėstė netoli Lilio esančiame internate vasarą prieš stodamas į Kembridžą. Dabar šie prisiminimai jam atrodė lyg iš kito žmogaus gyvenimo. Mirusi civilizacija. Pirmiausia buvo sugriautas jo gyvenimas, paskui — ir visų kitų. Turneris piktai žingsniavo į priekį, skverbdamasis per minią ir žinodamas, kad šio tempo ir jis pats negalės ilgai išlaikyti. Jam jau buvo tekę žygiuoti panašioje į šią kolonoje — tai buvo pirmąją kelionės dieną — ir jis žinojo, ko reikia dairytis. Čia pat, dešinėje, palei kelią, tranšėja, bet ji sekli ir atvira. Kairėje driekėsi medžių eilė. Jis nuvinguriavo į kitą kelio pakraštį ir atsidūrė tiesiai priešais dengtą „Renault“ automobilį. Išvydęs taip arti išnirusį žmogų, vairuotojas užgulė signalą. Spigus jo garsas sukėlė Turneriui staigaus įniršio bangą. Gana! Jis prišoko prie vairuotojo durelių ir jas atplėšė. Viduje sėdėjo pavyzdingai tvarkingas vaikinukas pilku kostiumu ir minkšta fetrine skrybėle. Šalimais pūpsojo kalnas lagaminų, o ant galinės sėdynės buvo susigrūdusi jo šeima. Turneris griebė vyriškį už kaklaraiščio ir jau norėjo laisvąja ranka tėkšti į jo kvailą snukį, bet tą akimirką riešą apgniaužė kita plaštaka, akivaizdžiai pasižyminti didele jėga.

— Šitas nėra mūsų priešas, viršininke.

Nepaleisdamas jo rankos, kapralas Buožė pavedė jį į šalį. Dilgėlė, kuris stovėjo Buožei už nugaros, užtrenkė „Renault“ dureles su tokia jėga, kad prie jų pritvirtintas veidrodėlis nulėkė ant žemės. Vaikai mėlynais marškinėliais prapliupo ovacijomis.

Visi trys vėl perėjo į kitą kelio pusę ir dabar jau žingsniavo po medžių laja. Saulė buvo gerokai pakilusi ir kaitri, o lajos šešėliai tebesidriekė šalia kelio. Kai kurie sunkvežimiai, riogsantys palei apkasus, akivaizdžiai išvesti iš rikiuotės per oro atakas. Aplink juos kalnai įvairiausių šiukšlių — akivaizdu, kad juose knaisiojosi kareiviai, ieškodami maisto, gėrimų ar degalų. Turneris Ir kapralai briste brido per virstančias iš dėžių rašomųjų mašinėlių juosteles, dvejybinės buhalterijos knygas, skardinių stalų ir sukiojamųjų kėdžių siuntas, virtuvės rykus ir automobilių variklių dalis, balnus, balnakilpes ir pakinktus, siuvimo mašinas, trofėjines futbolo taures, viena ant kitos sumaunamas kėdes, jiems teko perlipti filmų projektorių ir nafta varomą elektros generatorių, kuriuos abudu kažkas buvo sudaužęs šalimais numestu laužtuvu. Vyrai praėjo pro greitosios pagalbos mašiną, pusiau įvirtusią į tranšėją ir be vieno rato. Žalvarinė emblema ant durelių skelbė: „Ši greitosios pagalbos mašina yra Brazilijoje gyvenančių britų dovana“.

Turneris suprato, kad įmanoma užmigti žingsniuojant. Sunkvežimių variklių kriokimas staiga nutildavo, kaklo raumenys atsipalaiduodavo, galva nusvirdavo žemyn, ir jis krūptelėjęs bei susvirduliavęs vėl nubusdavo. Jei kas, Buožė ir Dilgėlė jį prilaikydavo ir neleisdavo parkristi. Vakar jis jiems papasakojo, ką patyrė pirmąją kelionės dieną, žingsniuodamas panašioje kolonoje — dvidešimt vyrų, susėdusių trijų tonų sunkvežimio kėbule, žuvo nuo vienos vienintelės bombos. Tačiau jis nežinia kaip atsidūrė tranšėjoje, susigūžęs ir įkišęs galvą į vandens vamzdį, su šrapneliu apdraskytame šone.

— Eikite vieni, — pasakė jiems. — Aš lieku čia.

Šypsenos anų veiduose dingo. Be jo jie niekur neis — Turneris buvo jų „laimingas bilietas“.

Jie pasivijo dar keletą lengvųjų škotų pėstininkų. Vienas iš jų grojo dūdmaišiu, kurio garsai kapralus paskatino pro nosį parodijuoti tokią muziką. Turneris parodė ketinąs pereiti į kitą kelio pusę.

— Jei įsivelsite į muštynes, aš tikrai nebūsiu jūsų pusėje.

Pora škotų jau atsigręžė į juos ir kažką šnabždėjosi tarpusavyje.

— „Kokia puiki ir skaisti mėnulio šviesa šią naktį“, — užtraukė Dilgėlė Londono prastuomenės žargonu. Jo žodžius galėjo palydėti nemalonumai, jei ne priekyje pasigirdęs pistoleto šūvis. Visi krūptelėjo ir pasilenkė, dūdmaišis bemat nutilo. Atvirame lauke ilga vora buvo išsirikiavęs prancūzų kavalerijos dalinys. Prie vieno žirgo prisiartino karininkas, stabtelėjo ir jį nušovė pistoleto šūviu į galvą. Tuomet žengė prie kito, šį nušovęs — prie gretimo. Raitininkai pasitempę stovėjo kiekvienas prie savojo žirgo, ceremoningai priglaudę kepures prie krūtinių. Žirgai kantriai laukė savo eilės.

Šis pralaimėjimo simbolis dar labiau pakirto visų ūpą. Kapralai prarado bet kokį norą veltis į konfliktą su škotais, kurių užkabinti dar kartą buvo nepatartina. Dar po keleto minučių jie praėjo keletą duobėje gulinčių negyvėlių — trys moterys, du vaikai. Aplinkui mėtėsi keletas lagaminų. Viena moteris avėjo audeklines šlepetes, panašias kaip ir senukas batisto švarku. Turneris nusigręžė, pasiryžęs neleisti, kad kas nors pašalinis per ilgai prikaustytų jo dėmesį. Jeigu nori išlikti, privalo stebėti dangų. Jis buvo toks pavargęs, kad nuolat tai pamiršdavo. Be to, jau gana karšta. Kai kurie kareiviai nubloškė ant žemės ir paliko gulėti pakelėje savo milines. Išties baisi diena. Senesniais laikais tokią vadintų Dievo rūstybės diena. Kelias kilo į ilgą lėkštą įkalnę, bet ir jos pakako, kad jo kojos taptų kaip švininės, o skausmas šone dar sustiprėtų. Kiekvienas žingsnis buvo valingų pastangų vaisius. Ant kairiojo kulno prisitrynė pūslę, todėl buvo priverstas kairiąją pėdą statyti šonu. Nesustodamas išsitraukė iš maišelio duoną ir sūrį, bet jautėsi per daug ištroškęs, kad galėtų ką nors nuryti. Norėdamas nuvyti alkį, jis prisidegė dar vieną cigaretę ir pamėgino savo uždavinį suformuluoti balsu: eini / laukais / ir keliu, / kol / prieini / iki jūros. Kas gali būti paprasčiau, kai socialinis faktorius neegzistuoja? Jis tik žmogus ant žemės tarp tokių pat žmonių, ir jo tikslas visiškai aiškus. Eini / laukais / ir keliu, / kol / prieini / iki jūros. Tikrovėje, jis žinojo, socialinis faktorius vis dėlto egzistuoja, nes drauge su juo eina dar du žmonės, bet šia mantra galėjo nuo jų atsiriboti ir suteikti savo kojoms autonomišką ritmą. Eini / laukais / ir keliu, / kol / prieini / iki jūros. Hegzametras. Penki jambai ir anapestas. Būtent šis ritmas jį atvedė čionai.

Dar po dvidešimties minučių kelias pasiekė įkalnės viršų. Dirstelėjęs sau per petį, Turneris greitosiomis apskaičiavo, kad konvojus už nugaros kalvos šlaitu driekiasi apie mylią. Jie įveikė geležinkelio bėgius. Pagal jo žemėlapį, iki sąsiaurio turėjo būti likę šešiolika mylių. Pasiekė vietą, nuo kurios abipus kelio riogsančios sudaužytos karo technikos virtinė tapo beveik nenutrūkstanti. Už griovio vienoje vietoje buvo suversta pustuzinis dvidešimt penkių svarų sviedinių pabūklų, tarytum sustumtų į krūvą galingo buldozerio. Priešakyje, kur kelias ėmė leistis žemyn, prie jo smailiu kampu prisijungė kitas. Sankryžoje vyravo tam tikra sumaištis. Aidėjo einančių kareivių juokas, o šalikelėje kažkas šūkavo. Prisiartinęs jis išvydo raudonveidį senamadiško sukirpimo majorą, kokių keturiasdešimt penkerių metų amžiaus, kuris kažką šaukė ir rodė ranka į miškelį laukuose už kokios mylios. Jis mėgino sustabdyti pro šalį plaukiančią kareivių minią. Dauguma majoro raginimus ignoravo ir ėjo kaip ėję, nekreipdami į jį dėmesio, kiti atvirai iš jo juokėsi, bet kai kurie, pabūgę jo laipsnio, išėjo iš minios ir dabar stovėjo šalia jo, nors šis žmogus ir neturėjo tiesioginės valdžios jiems. Ginkluoti kareiviai, stovintys šalia majoro, atrodė kiek sutrikę.

— Jūs. Taip, jūs. Jūs taip pat.

Majoro ranka nusileido ant Turnerio peties. Mašinaliai, net pats nesuprasdamas, ką daro, jis sustojo ir atidavė pagarbą. Kapralai sustojo jam už nugaros.

Majoras buvo su trumpais, dantų šepetėlį primenančiais ūsais, kybančiais virš plonų, stipriai suspaustų lūpų. Jis aiškia greitakalbe bėrė žodžius.

— Mes užspeitėme vokiečius šiame miške. Tai tikriausiai nuo puolančiosios grandies per toli atitrūkę kareiviai. Tačiau jie ten gerai įsitvirtinę ir turi porą kulkosvaidžių. Privalome ten eiti ir išmušti juos iš tų pozicijų.

Turneris pajuto, kaip nugara perbėgo šaltukas ir silpnumas sukaustė kelius. Jis parodė majorui savo tuščias rankas.

— Su kuo, sere?

— Su galva ir trupučiu bendradarbiavimo.

Kaip šiam kvailiui pasipriešinti? Turneris buvo per daug pavargęs, kad galėtų mąstyti, nors ir žinojo, jog nesutiks veltis į šią avantiūrą.

— Aš turiu du būrius, kurie jau pusiaukelėje link rytinių...

Paskutinysis žodis išreiškė visą majoro mintį ir paskatino Buožę įsikišti, pasitelkiant visus kareivinių gražbylystės įgūdžius.

— Labai prašau atleisti, sere. Pageidauju leidimo prabilti.

— Nesuteikta, kaprale.

— Dėkui, sere. Mums nurodymas iš vyriausiosios vadovybės štabo. Skubiai ir nedelsiant, nenukrypstant į šalį ir nesiblaškant judėti Dankirko link. Tikslas — tučtuojau evakuotis, vengiant patekti į pavojingą ir keblią apsupties būklę. Baigiau.

Majoras pasisuko į Buožę ir įbedė rodomąjį, pirštą į krūtinę.

— Dabar klausyk, tu. Tai yra mūsų paskutinis šansas parodyti...

Kapralas Dilgėlė svajingai pasakė:

— Tas, kas parašė šį įsakymą, buvo pats viešpats, sere, ir jis asmeniškai jį pasiuntė žemyn mums.

Turneriui toks Dilgėlės kreipimasis pasirodė keistas. Ir rizikingas. Majoras nesuprato, kad iš jo juokiamasi. Atrodo, jis galvojo, kad kalbėjo Turneris, nes šiuos Dilgėlės žodžius sekęs majoro atsakas buvo skirtas būtent jam.

— Šis atsitraukimas yra tikra gėda. Dėl Dievo meilės, žmogau. Tai yra paskutinė gera proga parodyti, ką mes galime, jei veikiame drąsiai ir ryžtingai. Dar daugiau...

Jo tirada buvo ilga, bet Turneriui atrodė, kad, majorui kalbant, ant kaitrios saulės nutviekstų laukų nusileido visiška tyla. Ne, šį kartą jis nemiegojo. Jis žvelgė pro majoro petį į kolonos priekį. Tenai, dar geroku atstumu nuo jų, apie trisdešimt pėdų virš žemės, mirguliuodamas kylančiose šilto oro srovėse, kybojo objektas, kuris atrodė kaip horizontali lenta paplatinta centre. Majoro žodžiai jo nepasiekė, o ir paties mintys buvo lyg priblėsusios. Horizontalusis vaiduoklis kybojo ore, atrodo, jis nei didėjo, nei mažėjo, ir nors Turneris pamažu ėmė suvokti, ką mato, jis jautėsi panašiai kaip sapne, kai pavojaus akimirką dažnai neįmanoma pajudinti rankų ir kojų. Įstengė tik pražioti burną, bet negalėjo išspausti jokio garso, o jei ir būtų galėjęs, nežinotų, ką sakyti. Pagaliau, kai tik amas grįžo, jis pajėgė išrėkti vieną vienintelį žodį: „Bėkite!“ Surikęs ir pats metėsi artimiausios priebėgos link. Tai pati neapibrėžčiausia, mažiausiai kareiviška komanda iš visų galimų, bet jis jautė, kad kapralai neatsilikdami seka iš paskos. Sapną priminė ir tai, jog negalėjo pakankamai greitai judinti kojų. Turneriui trukdė ne skausmas žemiau krūtinės ląstos, bet kažkas aštriai rėžiančio klubo kaulą. Jis nusimetė apsiaustą. Už penkiasdešimties jardų gulėjo ant šono parvirtęs trijų tonų sunkvežimis. Purvina juoda važiuoklė, storas diferencialas — vienintelė jo priebėga. Laiko visai nedaug. Naikintuvas, pleškindamas iš eilės, skrido išilgai vilkstinės. Plati ugnies juosta artėjo keliu dviejų šimtų mylių per valandą greičiu. Buvo girdėti, kaip kanonados papliūpos daužo metalą ir trupina stiklą. Niekas iš sėdinčiųjų vos judančiose mašinose nieko nedarė. Vairuotojai tegalėjo tik stebėti šį spektaklį pro priekinius automobilių stiklus. Jie buvo ten, kur vos prieš keletą sekundžių buvo jis. Sunkvežimių kėbuluose sėdintys žmonės išvis nieko neįtarė. Seržantas, stovintis kelio viduryje, pakėlė šautuvą. Pasigirdo moters klyksmas, ir tuomet, tą pačią akimirką, kai Turneris smuko į nuvirtusio sunkvežimio šešėlį, ugnis pasiekė juos. Geležinis sunkvežimio rėmas sudrebėjo nuo pasipylusios pašėlusios kulkų krušos. Tuomet kanonados ugnis nušniokštė kolona tolyn, lydima naikintuvo riaumojimo ir šmėstelinčio jo šešėlio. Turneris prisispaudė prie važiuoklės ties priekiniu ratu. Dar niekada karterio alyvos kvapas jam nebuvo toks malonus kaip tą akimirką. Laukdamas atskrendančio dar vieno lėktuvo, jis susigūžė kaip kūdikis įsčiose, rankomis apglėbęs galvą ir kietai užmerkęs akis. Galvoje tešmėkščiojo vienintelė mintis — išgyventi, kaip nors išgyventi.

Tačiau kitas lėktuvas neatskrido. Tik dūzgė ore vabzdžiai, apimti vėlyvo pavasario šėlsmo, vėl giedojo kurį laiką tylėję paukščiai. Tuomet, lyg perimdami iš paukščių estafetę, ėmė dejuoti ir šauktis pagalbos sužeistieji, klykti siaubo apimti vaikai. Kažkas, kaip tokiais atvejais įprasta, puolė koneveikti reguliariąją prancūzų kariuomenę. Kai Turneris atsistojęs valė dulkes nuo drabužių, prie jo prisiartino Dilgėlė ir Buožė. Trise jie nužingsniavo prie majoro, kuris sėdėjo ant žemės. Visas jo veido raudonis buvo pranykęs, kairiąja ranka jis laikė suėmęs savo dešiniąją.

— Kulka perėjo kiaurai, — iškošė, kai jie prisiartino. — Velniškai laimingai baigėsi.

Jie padėjo šiam žmogui atsistoti ir pasisiūlė jį nuvesti prie greitosios pagalbos mašinos, kur kariuomenės medicinos tarnybos kapitonas jau teikė pagalbą sužeistiesiems. Tačiau majoras papurtė galvą ir pagalbos atsisakė. Apimtas šoko, jis buvo kalbus, o jo balso tonas atrodė švelnesnis.

— ME 109. Tai jo kulkosvaidžio kulka. Patrankos šovinys būtų nunešęs mano prakeiktą ranką velniop. Kalibras dvidešimt milimetrų, žinote. Tikriausiai jis nuklydo nuo savo grupės. Pastebėjo mus grįždamas į bazę ir negalėjo atsispirti pagundai. Iš tikrųjų negaliu jo kaltinti. Tačiau tai reiškia, kad labai greitai čia jų bus daugiau.

Pustuzinis vyrų, kuriuos jis buvo surinkęs prieš ataką, išlipo su šautuvais iš griovio ir buvo beeiną šalin. Pamatęs juos, majoras prisiminė, ką organizavęs.

— Gerai, vyručiai. Rikiuojamės.

Jie atrodė psichologiškai visiškai pasidavę ir nepajėgūs jam pasipriešinti, todėl išsirikiavo į eilę. Dar truputį virpėdamas, majoras pasisuko į Turnerį.

— Ir jūs trys. Na, žengte marš.

— Faktiškai, tėvuk, tiesą sakant, manau, kad mes tikriausiai neisim.

— A, štai kaip. — Majoras dirstelėjo į Turnerio petį ir, atrodo, jam pasivaideno, kad mato ten karinio laipsnio ženklą. Geraširdiškai atidavęs pagarbą kairiąja ranka, jis pasakė: — Tokiu atveju, sere, jei neprieštarausite, mes žygiuojame. Palinkėkite mums sėkmės.

— Sėkmės jums, majore.

Jie žiūrėjo, kaip jis nusiveda savo ne itin entuziastingai nusiteikusius kareivius miško link, kur jų laukė kulkosvaidžiai.

Kokią pusę valandos kolona nejudėjo. Turneris pasisiūlė kariuomenės medicinos tarnybos kapitonui į pagalbą ir neštuvais gabeno sužeistuosius į sunkvežimius bei organizavo jiems vietas kėbuluose. Kapralų niekur nebuvo matyti. Iš greitosios pagalbos automobilio bagažinės jis atnešė kapitonui dėžę su medikamentais. Stebėdamas, kaip kapitonas siuva sužeistojo galvos žaizdą, Turneris pajuto, kaip suvirpėjo jo senų svajonių ir ambicijų stygos. Pro gausiai tekantį kraują neįžiūrėjo anatominių detalių, kurias prisiminė iš savo vadovėlių. Jų kelio atkarpoje buvo penki sužeisti ir, stebėtina, nė vieno žuvusio, nors seržantą, kuris pasitiko naikintuvą pakeltu šautuvu, kulka sužeidė į veidą ir buvo maža vilties, kad jis išgyvens. Trys sunkvežimiai atakos suvarpytais variklio skyriais buvo išstumti į šalikelę. Kuras iš jų bakų išleistas ant žemės ir padangos dėl viso pikto peršautos.

Pagalbos sužeistiesiems darbai jų teritorijoje buvo baigti, bet judėjimo kolonos priekyje nematyti. Turneris pasiėmė savo apsiaustą ir nužingsniavo pirmyn. Buvo per daug ištroškęs, kad turėtų kantrybės kažko laukti. Jo vandens likutį išgėrė senyva belgė, sužeista į kelį. Liežuvis sutino nuo troškulio ir jis tepajėgė galvoti tik apie tai, kur gauti vandens. Vanduo ir būtinybė bent viena akimi stebėti dangaus skliautą. Žingsniuodamas jis matė vieną ir tą patį vaizdą: stumiamus nuo kelio išvestus iš rikiuotės sunkvežimius ir į dar riedančius keliamus sužeistuosius. Paėjėjęs gerą dešimtį minučių, virš žolės šalia žemių krūvos jis išvydo šmėžuojančią Buožės galvą. Ji buvo už kokių dvidešimt penkių jardų nuo kelio, sodrioje žalsvoje tuopų guotelio paunksnėję. Turneris nieko negalvodamas žengė į jo pusę, nors ir žinojo, kad jo sąmonės būsenoje geriausia nesustojant ir nesiblaškant eiti į priekį. Prisiartinęs išvydo kastuvais švytruojančius Dilgėlę ir Buožę, jau iki pečių įsiraususius į žemę. Jie buvo bebaigią iškasti kapo duobę. Veidu žemyn šalia žemių krūvos gulėjo kokių penkiolikos metų berniukas. Visa jo baltų marškinėlių nugara nuo pat apykaklės iki juosmens buvo nusidažiusi krauju.

Buožė pasirėmė ant savo kastuvo ir, pakenčiamai mėgdžiodamas Turnerio toną, ištarė:

— „Faktiškai, tėvuk, tiesą sakant, manau, kad mes tikriausiai neisim.“ Labai gerai, viršininke. Atsiminsiu tai kitą kartą. Puikus kalbos manevras. Iš kur jūs jį ištraukėte?

— Jis prarijo dulkinimosi žodyną, — išdidžiai pareiškė kapralas Dilgėlė.

— Aš mėgdavau sudarinėti kryžiažodžius. O iš kur tas „papulti į pavojingą ir keblią apsupties būklę“?

— Tai iš koncertinio vakarėlio seržantų bendrabutyje per praėjusias Kalėdas.

Tebestovėdamas kapo duobėje, jis pritarė Dilgėlei ir abu nedarniai sudainavo Turnerio garbei:

Regis, tarytum grėsė mums išties

Papult į keblią būklę apsupties.

Kolona jiems už nugarų ėmė judėti.

— Geriau mes jau verskime jį į tą duobę, — pasakė kapralas Buožė.

Trys vyrai nuleido berniuką į duobę ir apvertė jį ant nugaros. Iš jo marškinių kišenės buvo matyti kyšantys keli parkeriai. Kapralai ceremonijų nedarė. Jie ėmė darbuotis kastuvais, ir greitai berniuko kūnas išnyko po žemėmis.

— Gražus vaikis, — pasakė Dilgėlė.

Surišę virvele du palapinės kuolus, kapralai padarė iš jų kryžių. Dilgėlė savo kastuvo rankena įkalė jį į žemę.

— Jis ėjo drauge su savo seneliais, — pasakė Buožė. — Jie labai nenorėjo, kad anūkas būtų paliktas griovyje. Maniau, jog prieis su juo atsisveikinti, bet jų būsena yra baisi. Geriau pasakysime jiems, kur jis yra.

Tačiau berniuko senelių niekur nebuvo matyti. Jiems žingsniuojant toliau, Turneris išsitraukė žemėlapį ir pasakė:

— Nenuleiskite akių nuo dangaus.

Majoras buvo teisus — po atsitiktinio „Messershmitt“ antskrydžio greitai jų čia turi būti daugiau. Iš tikrųjų jie jau turėjo būti prisistatę. Bergeso-Furneso kanalas jo žemėlapyje buvo pažymėtas skaisčia ir sodria mėlyna spalva. Turnerio nekantravimas kuo greičiau jį pasiekti tapo toks pats didelis, kaip ir troškulys. Jis įbes savo veidą į tą mėlyną liniją ir iš visos širdies atsigers to dangiško mėlio. Ši mintis priminė jo vaikystės karštines, jų bauginančią laukinę jėgą, bergždžias vėsesnio plotelio paieškas ant pagalvės, motinos ranką, uždėtą ant kaktos. Brangioji Greisė. Jis pakėlė ranką ir priglaudė delną sau prie kaktos. Kaktos oda buvo sausa ir priminė pergamentą. Jis jautė, jog uždegimas aplinkui žaizdą plečiasi, oda darosi vis kietesnė ir įtempta, iš jos ant marškinių sunkėsi skystis, bet tai buvo ne kraujas. Turneris norėjo vienas sau patyrinėti savo žaizdą, bet šiomis aplinkybėmis tai padaryti buvo neįmanoma. Konvojus judėjo taip pat nepermaldaujamai lėtai. Kelias ėjo tiesiai į pakrantę — sutrumpinti jo buvo neįmanoma. Artėjant prie pajūrio, juodasis debesis, kuris neabejotinai kilo iš degančios Dankirko naftos perdirbimo gamyklos, pamažu uždengė visą šiaurinį dangaus skliautą. Nebuvo kitos išeities — tik eiti tiesiai į šį debesį. Jis susikaupė ir vėl pasinėrė į dar vieną tylaus ir kankinančio žingsniavimo įbedus žvilgsnį į žemę etapą.

Šalia kelio jau nesidriekė platanų eilė, tad kelionė dar pasunkėjo. Netekęs menkiausio pavėsio, kelias lėtais vingiais tingiai driekėsi kalvotu kraštovaizdžiu. Turneris jautėsi iššvaistęs brangius organizmo rezervus nereikalingoms kalboms ir kivirčams. Nuovargis jame pažadino paviršutiniškai pakilią nuotaiką ir šnekumą. Dabar savo egzistenciją teko apriboti vienodu žingsnių ritmu: Eini / laukais / ir keliu, / kol / prieini / iki jūros. Visos kliūtys turi būti nublokštos į šalį, visos pagundos bent jau iš dalies nusvertos to, kas dabar jį veda į priekį. Ant vienos svarstyklių lėkštės — jo žaizda, troškulys, pūslė, nuovargis, karštis, skausmas kojose ir pėdose, pikiruojantys bombonešiai, atstumas, Lamanšo sąsiauris. Ant kitos — frazė „Aš tavęs lauksiu“ ir aplinkybės, kuriomis ji pirmą kartą ją pasakė — šiuos prisiminimus Turneris laikė šventa savo atminties teritorija. Ant tos pat svarstyklių lėkštės buvo ir baimė pakliūti į nelaisvę. Jo labiausiai jaudinantys prisiminimai — keletas nepamirštamų minučių bibliotekoje, bučinys Vaithole — nuo per dažno vartojimo buvo savotiškai išblukę, tapę beveik bespalviai. Turneris atmintinai mokėjo ištisus jos laiškų fragmentus, atsiminė kiekvieną jųdviejų vazos tąsymo prie fontano akimirką. Jis puikiai mena nuo jos rankos sklidusią šilumą per vaišes, prieš pabėgant dvynukams. Šie prisiminimai sustiprindavo, bet ne tiktai. Pernelyg dažnai jie jam išprovokuodavo kur kas skausmingesnius prisiminimus. Šie prisiminimai tūnojo anoje didžiulės laiko prarajos pusėje. Ši praraja jam buvo tokia pat reikšminga, kaip ir skiriančioji eras — prieš Kristų ir po Kristaus. Laikotarpis prieš kalėjimą, prieš karą su jo baisumais ir lavonais, jam buvo likęs tuščias ir banalus.

Tačiau šios erezijos mirė, kai jis perskaitė jos paskutinįjį laišką. Turneris palietė krūtinę toje vietoje, kur buvo kišenė. Tai buvo savotiška maldos forma. Štai čia. Čia yra kažkas visiškai nauja jo svarstyklių lėkštėje. Jis gali būti išteisintas, ir čia slypi visa meilės paprastumo paslaptis. Mėgavimasis vien šia teorine galimybe bylojo, kaip labai susiaurėjo jo gyvenimas ir kiek daug jame mirė. Mirė gyvenimo džiaugsmas, senosios ambicijos, pomėgiai, malonumai. Tačiau dabar perspektyvoje blausiai švietė atgimimo, triumfo ir sugrįžimo viltis. Galimas daiktas, jis vėl taps žmogumi, tuo pačiu, kuris kadaise sutemose ėjo per Sario parką apsirengęs savo geriausiu kostiumu, svajodamas apie ateitį, tuo pačiu, kuris atėjo į Sesilijos namus ir ten, apimtas tyriausios aistros, su ja mylėjosi. Ne, jis turi išgelbėti šį žodį nuo kapralų patyčių. Išgirdę jo istoriją, šie tėkštų, jog jie ten paprasčiausiai dulkinosi, kol kiti terasoje siurbčiojo kokteilį. Istorija, užvaldžiusi jo mintis tą vakarą, kai klajojo parku, ieškodamas dvynukų, gali turėti tęsinį. Jis ir Sesilija nebebus atskirti vienas nuo kito. Jų meilei atsiras erdvė, ta terpė, kurioje ji galės augti. Jis nevaikščios kaip elgeta su kepure rankoje rinkdamas atsiprašymus iš draugų, kurie jį atstūmė, ir nesėdės atsilošęs, išdidus bei kupinas pasipūtimo, atstumdamas juos taip, kaip jie atstūmė jį. Turneris tiksliai žinojo, kaip jis elgsis tokiu atveju. Paprasčiausiai tęs tai, ką pradėjęs. Kai tik įrašas apie kriminalinę praeitį bus iš jo biografijos ištrintas ir kai pasibaigs karas, jis pateiks paraišką stoti į medicinos universitetą. Arba netgi dabar, karo metu, stos į karo medicinos tarnybą. Net jei Sesilija susitaikys su savo šeima, jis stengsis atokiai laikytis nuo jos artimųjų, tačiau nedemonstruodamas atšiaurumo. Jau niekuomet neįstengtų artimai bendrauti su Emilija ar Džeku. Ta moteris siekė jam bausmės su sunkiai paaiškinamu nuožmumu, o Džekas paprasčiausiai nuo jo nusisuko ir išnyko savo ministerijoje kaip tik tuo metu, kai buvo labiausiai reikalingas.

Tačiau šios aplinkybės dabar nesvarbios. Pakeliui ėmė rastis daugiau negyvėlių, tiek gulinčių pakelės grioviuose, tiek tysančių ant grindinio. Tuzinai negyvėlių, kareivių, civilių. Tvyrojo žiaurus kraujo tvaikas, įsismelkiantis į pačias drabužių klostes. Konvojus pasiekė subombarduotą kaimą, o gal ir nedidelio miestelio pakraštį — tai nustatyti neįmanoma, nes iš pastatų bebuvo likę vieni griuvėsiai. Ir ar tai yra ar bebus kam nors svarbu? Ar kas nors kada nors aprašys tokią sumaištį, išvardys nušluotų nuo žemės paviršiaus kaimų vardus bei jų išnykimo datas būsimose istorijos knygose? Ar sugebės nurodyti atsakingus ir įvardyti kaltuosius? Niekas ateityje nežinos ir negalės suprasti, ką reiškia būti tokioje vietoje, kur nelikę nepaliesto nė vieno objekto, nė vieno namelio. Sugriautos krautuvėlės, įvairūs buities rakandai ir išvesti iš rikiuotės automobiliai driekėsi pakele kaip ištisinis šlamšto pylimas. Šis pylimas ir šalikelėse gulintys kūnai vertė žmonių ir technikos koloną spraustis pačiu kelio viduriu. Maždaug tuo metu konvojus visai sustojo. Kareiviai lipo iš kareiviškų sunkvežimių ir žingsniavo pėsčiomis, klupinėdami per besivoliojančias plytas ir čerpes. Sužeistieji buvo paliekami laukti sunkvežimiuose. Siauresnėje erdvėje dar didesnė spūstis ir stipresnis susierzinimas. Turneris ėjo nuleidęs galvą ir sekė priešaky žingsniuojančiam žmogui įkandin, prisidengęs savo mintimis kaip apsauginiu skydu nuo bet kokio aplinkos poveikio.

Jis bus išteisintas. Nūnai, šiomis aplinkybėmis, kai reikėjo sukaupti visą valią, norint prisiversti perkelti koją per žuvusios moters ranką, Turneriui neatrodė, kad jam reikėtų atsiprašymų ar kompensacijų. Visų pirma rūpėjo moralinė būsena — būti išteisintam. Jis apie ją svajojo kaip įsimylėjėlis apie mylimąją, jos paprasčiausiai ilgėjosi. Svajojo apie ją taip, kaip kiti kareiviai apie savo namų židinį, už tarnybą gausimą žemės sklypą ar grįžimą į senąsias civilines pareigas. Jo nekaltumas čia Turneriui atrodė savaime suprantamas ir jis nematė kokių nors priežasčių, dėl kurių viskas turėtų atrodyti kitaip grįžus į Angliją. Tegu nuo jo vardo pirmiausia būna nuplaunama dėmė, tuomet tegu kiekvienas prisiderina prie šio fakto ir padaro atitinkamas išvadas. Jis buvo nekaltai pasodintas į kalėjimą, o dabar savo darbą turi atlikti jie. Jo darbas paprastas. Surasti Sesiliją ir mylėtis su ja, ją vesti ir laimingai gyventi drauge, drąsiai žvelgiant visiems į akis.

Tačiau vis dėlto vieno žmogaus jis negalėjo užmiršti anei ignoruoti, viena neryški figūra, kurios net ir kankinantis žingsniavimas už dvylikos mylių nuo Dankirko nepajėgė paversti bereikšmiu kontūru. Brioni. Čia jis jautėsi priėjęs išorinę ribą to, ką Sesilija vadino jo kilniaširdiška dvasia bei racionalumu. Jei Sesilija susitaikys su savo šeima ir seserys vėl taps artimos, jam nebus kaip išvengti kontaktų su Brioni. Tačiau kaipgi galėtų taikstytis su jos buvimu šalia? Argi pajėgtų būti viename kambaryje su ja? Štai ji šalia jo, ir jis turi galimybę atleisti. Tačiau juk atleidimas reikalingas ne jam. Jis juk nepadarė nieko bloga. Jo atleidimo reikia jai, jis būtinas palengvinti tai naštai, kurios jos sąmonė negali panešti. Ar jis turi būti maloningas? Na, taip, be abejo, trisdešimt penktaisiais ji buvo dar vaikas. Jis tai sau kartojo ne kartą, tai ne kartą vienas kitam kartojo ir jiedu su Sesilija. Taip, ji buvo tik vaikas. Tačiau ne kiekvienas vaikas nuosekliu ir atkakliu melu pasiunčia nekaltą žmogų į kalėjimą ir ne kiekvienas veikia taip tikslingai, piktybiškai bei nuosekliai ilgą laiko tarpą, niekuomet nesusvyruodamas, nė sykio nesuabejodamas. Vaikas tai vaikas, bet to žinojimas nesustabdė jo nuo minčių kalėjimo kameroje apie tuzinus būdų jai atkeršyti ar ją pažeminti. Kartą, jau Prancūzijoje, atšiauriausią žiemos savaitę, apgirtęs nuo konjako, jis mintyse netgi pasmeigė ją ant savo durtuvo. Brioni ir Denį Hardmaną. Neapkęsti Brioni nebuvo nei pagrįsta, nei teisinga, bet tuo momentu jam tai padėjo.

Kaip, nuo kurio galo mėginti suprasti šio vaiko mintis? Pagrįsta, regis, tik viena teorija. Vieną 1932 metų birželį išaušo nuostabi diena, tuo nuostabesnė, kad atėjo po ilgos, nykios vėjuotų ir lietingų dienų virtinės. Tai buvo vienas iš tų retų rytų, kurie išdidžiai apsireiškia dosnia šiluma bei akinančia šviesa, sodriais žvilgančiais medžių lapais, nušvintančiais kaip tikrosios vasaros pradžia, jos spindintis prieangis. Štai tokį rytą jis drauge su Brioni ėjo pro Tritono baseiną, palei griovį su žema sienele pakraštyje, pro rododendrus. Galiausiai, išėję pro siauruosius geležinius vartelius, jiedu atsidūrė siaurame vingiuotame miško takelyje. Brioni buvo šneki, džiugiai nusiteikusi. Tuo metu mergaitė teturėjo apie dešimt metų, ji buvo ką tik pradėjusi rašyti trumpus kūrinėlius. Drauge su visais kitais ir jis gavo įrištos ir iliustruotos apysakos egzempliorių. Tai buvo apysaka apie meilę, kliūtis ir mylimųjų susitikimą, jas nugalėjus. Apysakos finalas, žinoma, vestuvės. Taigi jiedu žengė takeliu upės link, į maudyklę. Jis jai pažadėjo surengti plaukimo pamoką. Netrukus dvaras liko jiems už nugarų. Regis, ji jam pasakojo apie ką tik pabaigtą savo kūrinį, o gal apie knygą, kurią tuo metu skaitė. Jeigu teisingai pamena, ji laikėsi įsikibusi jo delno. Brioni buvo rami, mąsli mergaitė, savaip gana oficiali ir ceremoninga, tad toks atviravimas jai nebūdingas. Robis su malonumu klausėsi jos plepėjimo. Tokios akimirkos ir jam teikdavo didelį džiaugsmą. Tada buvo devyniolika metų, egzaminų sesija beveik baigta ir vaikinas jautėsi esąs patenkintas savo rezultatais. Greitai jau nesivadins mokiniu. Jis gerai užsirekomendavo Kembridže ir rengėsi vykti į Prancūziją, kur turėjo dėstyti anglų kalbą katalikiškoje mokykloje. Rytas buvo kupinas didybės, kurią įkūnijo ir milžiniški, gaiviame vėjelyje vos krutančiomis šakomis ąžuolai bei bukai, ir saulės šviesa, deimantinėmis gijomis krintanti pro šviežią medžių lapiją ir švytinčiomis dėmėmis marginanti rudų pernykščių lapų paklotę. Ši didybė, susiliedama su jaunatvišku vaiko egocentriškumu, tarytum pabrėžė šio gyvenimo etapo reikšmingumą.

Ji čiauškėjo ir čiauškėjo, o jis žingsniavo laimingas, tik pusiau jos tesiklausydamas. Takelis išniro iš miško į plačias upės pakrančių pievas. Pusmylį pavinguriavęs prieš srovę, jis vėl nėrė į mišką. Čia, kur upė daro vingį, po nusvirusiomis medžių šakomis, buvo tvenkinys, iškastas dar Brioni senelio laikais. Išmūrytas akmeninis barjeras sulėtino upės tėkmę ir sudarė baseiną, daugelio mėgstamą nardymo ir šuolių į vandenį vietą. Tačiau ši maudyklė ne itin palanki pradedantiesiems.

Turi arba plaukti nuo užtvankos, arba šokti nuo kranto į devynių pėdų gylį. Jis nėrė nuo kranto ir, stovėdamas vandenyje stačias, laukė jos. Plaukymo pamokas jiedu pradėjo prieš metus, vasaros pabaigoje, kai vandens lygis buvo nukritęs, o tėkmė vangi. O dabar netgi tvenkinyje jutai verpetuojančią srovę. Ji dvejojo gal tik akimirką, paskui spiegdama puolė nuo kranto tiesiai jam į rankas. Mergaitė mokėsi išsilaikyti vandenyje stačia, kol srovė ją prinešdavo prie užtvankos. Tuomet jis nubuksyruodavo ją atgal prieš srovę, kad ji galėtų pradėti pratimą iš naujo. Kai po žiemos pauzės Brioni pirmą kartą pamėgino plaukti brasu, reikėjo ją prilaikyti, o tai nebuvo lengva, nes ir jis pats turėjo stačiomis laikytis vandenyje. Kai tiktai ištraukdavo iš po jos ranką, mergiotė tesugebėdavo padaryti tris ar keturis grybšnius ir pradėdavo grimzti. Ją prajuokino suvoktas faktas, kad, plaukdama prieš srovę, turi dirbti rankomis iš esmės tik tam, jog išsilaikytų vienoje vietoje. Tačiau net ir tai Brioni nesisekė. Su kiekvienu grybšniu ji artėjo atgal, prie užtvankos. Ten įsikibo į aprūdijusį geležinį žiedą ir laukė jo, o jos baltas veidas gyvai švytėjo niūrių apsamanojusių užtvankos sienų ir žalsvo betono fone. Šį pratimą mergaitė vadino plaukimu į kalną. Ji norėjo pakartoti dar kartą, bet vanduo buvo šaltas ir penkiolikos minučių pasimurkdymo Robiui pakako per akis. Prilaikydamas savo mokinę, jis nuplaukė prie kranto ir, nepaisydamas jos prieštaravimo, padėjo išlipti.

Išsiėmęs iš krepšio savo drabužius, paėjėjo galiuką į mišką ir persirengė. Sugrįžęs rado ją lygiai toje vietoje, kur ir paliko. Mergaitė stovėjo ant kranto, rankšluosčiu apsigaubusi pečius, ir žvelgė į vandenį.

— Jeigu įkrisčiau į vandenį, ar tu mane išgelbėtum? — paklausė ji— Be abejo.

Tai sakydamas jis buvo pasilenkęs prie krepšio ir nepamatė, tik išgirdo, kaip Brioni krito į vandenį. Jos rankšluostis liko gulėti ant kranto. Išskyrus koncentriškus ratilus, sklindančius po visą tvenkinį, vandens paviršiuje nieko daugiau nematyti. Po keleto akimirkų mergiotė išniro, sriūbtelėjo oro ir vėl nugrimzdo gilyn. Robis lyg paklaikęs puolė prie užtvankos, tikėdamasis „sužvejoti“ ją nuo ten, bet vanduo buvo drumstas, murzinai žalios spalvos. Po vandeniu galėtų ją užčiuopti tik apgraibomis. Pasirinkimo nebuvo — vaikinas puolė į vandenį su batais, palaidine ir visais kitais drabužiais. Beveik tučtuojau jis nutvėrė Brioni ranką, apkabino ją per pažastis ir pakėlė aukštyn. Jo nuostabai, ji tebebuvo sulaikiusi kvėpavimą. Vos tik iškilo į paviršių, mergaitė džiaugsmingai nusikvatojo ir apkabino jo kaklą. Jis išstūmė ją ant kranto, o paskui, gerokai paplušėjęs, nes permirkę drabužiai kliudė, išsikapanojo ir pats.

— Dėkui, — be perstojo kartojo ji. — Dėkui, dėkui.

— Tai, ką padarei, buvo visiškai kvaila.

— Aš norėjau, kad tu mane išgelbėtum.

— Ar tu suvoki, kaip lengvai galėjai nuskęsti?

— Tu mane išgelbėjai.

Išgąsčiui ir įtampai atslūgus, jis įniršo ir dabar ant jos beveik šaukė.

— Tu kvaila mergiotė. Galėjai pražudyti mus abu.

Ji nutilo. Jis atsisėdo ant žolės ir išpylė vandenį iš batų.

— Tu dingai po vandeniu, ir aš tavęs nemačiau. Drabužiai mane patį traukė gilyn. Mes galėjome nuskęsti, mes abu. Ar tu taip supranti humorą? Atsakyk man!

Nebuvo ką besakyti. Brioni apsirengė ir jiedu nudūlino takeliu atgal — Brioni priekyje, o jis žliugsėjo jai iš paskos. Robis norėjo greičiau patekti į saulės nušviestą parko dalį. Dar laukė ilgokas kelias į savo namelį pasikeisti drabužių. Pyktis vis neatlėgo. Jis nesijautė per jaunas reikalauti iš jos atsiprašymo. Brioni žingsniavo tylėdama, nuleidusi galvą, gal ir subjurusia nuotaika — to Robis negalėjo žinoti, nes nematė jos veido. Kai jie išniro iš miško ir įžengė pro siauruosius vartelius, mergaitė sustojo ir atsisuko į jį. Jos tonas buvo tiesmukiškas, netgi įžūlus. Vietoj pykčio veide žaidė pašaipa.

— Ar žinai, kodėl aš norėjau, kad tu mane išgelbėtum?

— Ne.

— Argi tai ne savaime suprantama?

— Ne, ne savaime suprantama.

— Kadangi aš tave myliu.

Ji tai ištarė drąsiai, pakeltu smakru, ir kalbėdama tankiai mirksėjo, pati priblokšta didingos savo ką tik sau pačiai atskleistos tiesos.

Robis atsispyrė užplūdusiam norui nusijuokti. Pasirodo, jis yra mergaitės susižavėjimo objektas.

— Ką, po galais, nori tuo pasakyti?

— Aš norėjau pasakyti tai, ką, šiuos žodžius tardami, nori pasakyti visi. Aš tave myliu.

Šį kartą žodžiai nuskambėjo liūdna kylančia gaida. Robis suprato, kad turi nugalėti pagundą pasišaipyti iš mergaitės žodžių. Tačiau tai buvo gan sunku. Jis pasakė:

— Vadinasi, tu mane myli ir todėl puolei į upę.

— Aš norėjau sužinoti, ar tu mane išgelbėsi.

— Dabar tu tai žinai. Dėl tavęs aš rizikuočiau gyvybe ištisas valandas. Tačiau tai nereiškia, kad aš tave myliu.

Ji trumpam susimąstė.

— Aš noriu tau padėkoti už tai, kad išgelbėjai man gyvybę. Būsiu tau amžinai dėkinga.

Tos eilutės, be abejo, iš kurio nors pastaruoju metu jos perskaitytų ar parašytų kūrinių.

— Gerai, — pasakė vaikinas. — Bet daugiau taip nedaryk, nei man, nei kam nors kitam. Pažadi?

Ji linktelėjo galvą ir išsiskirdama dar kartą pakartojo:

— Aš tave myliu. Dabar tu tai žinai.

Brioni nuėjo namų link. Jis virpėdamas stovėjo saulės atokaitoje ir žvelgė jai įkandin, tiktai mergaitei dingus iš akių, pasuko namo. Iki išvažiuodamas į Prancūziją, daugiau jos nebepamatė, o kai rugsėjo mėnesį grįžo, ji buvo išvykusi į internatinę mokyklą. Neilgai trukus jis išvyko į Kembridžą, o gruodžio mėnesį Kalėdas sutiko su draugais. Brioni jis nematė iki pat balandžio ir per tiek laiko visa ši istorija prisimiršo. Bet ar tikrai?

Robis turėjo daug laiko — gal net per daug — viską apmąstyti. Jis neprisiminė daugiau nė vieno neįprasto pokalbio su ja, jokio keistesnio poelgio, jokių reikšmingų žvilgsnių ar blogos nuotaikos proveržių, kurie leistų įtarti, kad jos mergaitiška aistra tęsėsi ilgiau nei iki tos birželio dienos pabaigos. Jis grįždavo į Sarį beveik per kiekvienas atostogas, ir Brioni turėjo pakankamai progų susirasti jį anapus jo namelio sienų ar perduoti žinutę. Vaikinas tuo metu buvo įsitraukęs į savo naują studentišką gyvenimą, pasinėręs į jo naujoves bei malonumus, o ir apskritai buvo linkęs išlaikyti tam tikrą atstumą tarp savęs ir Teilisų šeimos narių. Žinoma, kai kurių ženklų galėjo ir nepastebėti. Gal trejus metus ji puoselėjo slaptą savo jausmą, pagražindama jį fantazijomis ir atspindėdama savo literatūriniuose kūrinėliuose. Ši mergaitė gyveno minčių ir fantazijų pasaulyje. Drama prie upės — pakankamas įvykis, kad jį dažnai prisimintum ir kad nuolatos įpiltum žibalo į blėstančią ugnį.

Ši jo teorija buvo pagrįsta prisiminimu apie vieną vienintelį įvykį — jų susitikimą prietemoje ant tiltelio. Daugelį metų Turneris gyveno šiuo prisiminimu apie tą atmintiną savo žygį parko keliu. Brioni, be abejo, žinojo, kad jis buvo pakviestas į pobūvį. Štai ji stovi ant tiltelio basomis kojomis ir ištepta balta suknele. Toks jos elgesys buvo gana keistas. Matyt, mergaitė jo laukė, gal netgi ruošė nedidelę kalbelę, o gal ją netgi balsu repetavo sėdėdama ant akmeninio tiltelio parapeto. Kai jis galiausiai prisiartino, ji tylėjo kaip burną vandens prisėmusi, matyt, neįstengdama išspausti nė žodžio. Tai taip pat tam tikras įrodymas.

Netgi tuomet jos tylėjimas Robiui pasirodė keistas. Jis įdavė jai savo laišką ir mergiotė nubėgo. Po keleto minučių jį, be abejo, atplėšė ir perskaitė. Brioni buvo šokiruota, ir ne vien tik žodžio. Ji suprato, kad jis atstūmė jos meilę ir iškeitė ją į seserį.

Galiausiai bibliotekoje mergaitė išvydo blogiausių savo spėlionių įsikūnijimą, ir tą akimirką visas jos fantazijos rūmas subyrėjo kaip kortų namelis. Nusivylimą, be abejo, sekė kylanti pykčio banga. Galiausiai nakties tamsoje jai pasitaikė nuostabi galimybė jam atkeršyti. Brioni jį apkaltino nusikaltimu — ir niekas, išskyrus jos seserį bei jo motiną, jos žodžiais nesuabejojo. Šį pykčio proveržį ir vaikiškai destruktyvius veiksmus jis galėjo suprasti. Keistas buvo nebent mergaitės pagiežos mastas, ir tai, kaip nuosekliai ji nuolatos kartojo savąją įvykio versiją iki pat už jo nugaros užsiveriant Vendsvorto kalėjimo durims. Tačiau dabar Turneris turi viltį būti išteisintas, ir ši viltis jam teikė džiaugsmo. Turėjo sau pripažinti, jog Brioni pasiryžimas kreiptis į teismą ir atsiimti parodymus, kuriuos ji davė prisiekusi, iš jos turi pareikalauti didelės drąsos. Tačiau netikėjo, kad jo apmaudas kada nors ištirps visiškai. Taip, tuo metu Brioni buvo dar vaikas, bet jis jai kol kas neatleido. Neatleis niekados. Jos padaryta žala amžina.

Priekyje girdėti dar didesnis sąmyšis ir triukšmas nei anksčiau. Neįtikėtina — prieš pakrantės link plūstantį transporto, kareivių ir pabėgėlių srautą yrėsi šarvuočių kolona. Minia nenoriai skyrėsi, ją praleisdama. Žmonės, traukdamiesi į šalis, gūžėsi tarp sudaužytų automobilių arba teberiogsančių subombarduotų pastatų sienų. Tai buvo prancūzų kolona, nors vadinti ją kolona per drąsu — viso labo trys šarvuočiai, du pusiau vikšriniai automobiliai ir du kareivių pilni sunkvežimiai. Iš besitraukiančiųjų pusės nebuvo jokio moralinio palaikymo. Britų kareivių gretose vyravo požiūris, kad prancūzai juos išdavė, neparodydami jokio ryžto kovoti už savo šalį. Susierzinę dėl to, kad turi trauktis į šalį, anglų kareiviai keikėsi ir erzino savo sąjungininkus šūksniais „Mažino!“ Prancūzpalaikiai jau tikriausiai buvo girdėję gandus apie evakuaciją. Turbūt jie ir buvo siunčiami pridengti besitraukiančiųjų užnugario.

— Bailiai! Į laivelius! Bėkite, šikite sau į kelnes! — šiais šūksniais atsikirtę anglams, jie nuvažiavo, ir susiglaudusi minia vėl pajudėjo danguje kybančio naftos dūmų debesies link.

Jie artinosi prie paskutiniųjų kaimo pastatų, kurie buvo išlikę nesugriauti. Už namų nusidriekusiame lauke jis išvydo artoją ir škotų aviganių veislės šunį, einančius paskui arklio traukiamą plūgą. Kaip ir moterys batų parduotuvėje, fermeris, atrodė, nekreipia jokio dėmesio į konvojų. Jo ir jų gyvenimai, atrodo, tekėjo lygiagrečiai, vienas kito neliesdami. Karas — tai entuziastų užsiėmimas, tegu ir rimtas. Viskas tarytum įprastiniame gyvenime — čia pat vyksta aistringa medžioklė su šunimis, čia pat moteris ramiai mezga, sėdėdama ant galinės pravažiuojančio automobilio sėdynės, čia pat plikame naujo namo kieme vyriškis moko savo sūnų spardyti kamuolį. Taip, gyvenimas ir žemės ūkio darbai dėl karo nesustos, bus užaugintas derlius, bus ką pjauti ir vežti į malūną, bus kam jį valgyti, nes kare juk žus ne visi...

Turneriui mąstant apie visa tai, Dilgėlė staiga griebė jam už rankos ir kažkur parodė. Garsą slopino tolstančios prancūzų šarvuočių kolonos ūžesys, bet vaizdo neužstojo niekas. Jų buvo mažiausiai penkiolika, jie skrido dešimties tūkstančių pėdų aukštyje — maži juoditaškeliai mėlyname danguje. Turneris ir kapralai sustojo ir sužiuro į dangų. Jais pasekė dauguma aplinkui žengusių bendrakeleivių.

— Šūdas. Ką veikia Karališkasis oro laivynas? — netoli jo ausies pasigirdo išsekusio pabėgėlio murmesys.

— Jie skrenda atakuoti prancūzų pozicijų, — žinovo tonu pareiškė kitas. Tarytum pasiryžęs paneigti jo žodžius, vienas iš taškelių atsiskyrė nuo grupės ir beveik vertikaliai nėrė žemyn tiesiai virš jų galvų. Dar keletą sekundžių jų ausų nepasiekė joks garsas. Tyla lyg vandens stulpas spaudė jų ausis. Jos neišsklaidė net šen bei ten pasigirdę riksmai: „Slėpkitės! Sklaidykitės! Sklaidykitės! Greičiau!“

Slinkti į priekį buvo sunku. Jis galėjo žingsniuoti pastoviu ritmu ir galėjo sustoti, bet itin sunku buvo prisiversti pasukti iš kelio ir pulti bėgti į šalį. Jie atsidūrę prie paskutinio kaimo kiemo. Šalia stovėjo daržinė, už kurios driekėsi fermerio nūnai ariamas laukas. Dabar fermeris su savo šunimi stovėjo po medžiu, lyg slėpdamasis nuo liūties. Jo arklys, vis dar su pakinktais, ganėsi likusiame nesuartame rėželyje. Kareiviai ir civiliai visomis kryptimis leidosi bėgti tolyn nuo kelio. Jam už nugaros bėgo moteris, ant rankų laikydama verkiantį vaiką. Po keleto akimirkų ji apsigalvojo, pasuko atgal ir galiausiai neryžtingai sustojo namo kieme. Kur bėgti? Į namą ar į laukus? Jos neryžtingumas Turnerį išjudino. Stvėręs moterį už peties, ryžtingai ją stumtelėjo į laukus atsiveriančių kiemo vartelių link. Tuo metu pasigirdo stiprėjantis lėktuvo variklių kauksmas. Košmarų kūrimas tapo išimtine mokslo teise. Kažkoks žmogelis, palinkęs prie popieriaus lapo, ėmė ir suprojektavo šią šėtonišką mašiną. Ir koks tai sėkmingas kūrinys! Jau pats jos skleidžiamas garsas kelia paniką, jo stiprėjimas kiekvienam asocijuojasi su žūtimi, išnykimu. Tai garsas, kurį kiekvienas yra tiesiog priverstas priimti asmeniškai, kaip tiesioginę grėsmę savo gyvybei. Turneris išstūmė moteriškę pro kiemo vartelius. Jis norėjo, kad drauge su juo ji bėgtų kuo toliau į laukus. Paliesdamas moteriškę ir priversdamas ją priimti sprendimą, dabar jautėsi už ją atsakingas ir negalėjo jos paprasčiausiai palikti. Tačiau berniukas buvo kokių šešerių metų, sunkus, todėl greičiau bėgti ji tikrai negalėjo.

Jis ištraukė vaiką jai iš rankų.

— Bėkite! — sušuko.

Pikiruojantis bombonešis gabena vienintelę tūkstančio svarų bombą. Todėl visiems buvo būtina išsisklaidyti kuo plačiau, išbėgti iš pastatų, automobilių, atsitolinti vienam nuo kito. Lakūnas tikrai nemes savo brangaus krovinio ant vienišo žmogaus viduryje laukų. Kai apsisukęs jis grįš kalendamas kulkosvaidžiu, bus kas kita. Turneris yra matęs, kaip lėktuvo pilotai savo smagumui medžioja bėgančius žmones. Bėgdamas jis laisvąja ranka traukė moterį už rankos. Berniukas, spiegdamas tiesiai Turneriui į ausį, tuo metu prišlapino į kelnes. Motina, atrodė, neturi jėgų bėgti. Ji tiesė savo laisvąją ranką į Turnerį ir kažką šaukė, aiškiai reikalaudama, kad šis atiduotų jos sūnų jai. Vaikas ir pats per jo petį keberiojosi motinos link. Tuo metu pasigirdo krintančios bombos švilpesys. Sakoma, kad jei prieš sprogimą išgirdai šį garsą, gali spėti, jog tavo gyvenimas žemėje baigtas. Jis krito ant žolės, drauge su savimi pargriaudamas ir moterį bei prispausdamas jos galvą prie žemės, o savo kūnu įstrižai užguldamas vaiką. Tą pačią akimirką baisus griausmas sudrebino žemę. Smūgio banga pakėlė juos nuo žolės. Robis prisidengė veidą nuo uraganiškos žemių krušos. Bombonešis riaumoja, kildamas aukštyn po atakos, ir tuo pat metu pasigirdo šiurpinantis kito žemyn smingančio bombonešio vaitojimas. Bomba pataikė tiesiai į kelią mažiau nei už aštuoniasdešimties jardų. Paspaudęs berniuką po pažastimi, jis kita ranka šiaip taip pastatė moterį ant kojų.

— Mes turime bėgti toliau. Esame per arti nuo kelio! — šaukė jis. Moteris kažką atsakė, bet jis nesuprato ką. Klupinėdami jie vėl leidosi tolyn per lauką. Skausmas šone jam virto beveik regimu vaizdiniu ir atrodė kaip besimainanti šviesos dėmė. Berniukas vėl buvo jo rankose, o moteris, atrodo, vėl reikalavo, kad jis atiduotų sūnų atgal. Į lauką jau buvo pasipylę šimtai žmonių, ir visi jie bėgo į anapus jo dunksantį mišką. Išgirdę bombos švilpimą, visi krito ant žemės. Tačiau moteris, atrodo, neturėjo jokio savisaugos instinkto, ir jam teko vėl spausti jos galvą prie žemės. Šį sykį jie priglaudė veidus prie šviežiai suartos dirvos. Švilpimui stiprėjant, moteris ėmė šaukti kažką, kas pagal skambesį priminė maldą. Tik tuomet jis suprato, kad ji nesupranta prancūziškai. Šį sykį bomba sprogo kitoje kelio pusėje, daugiau kaip už pusantro šimto jardų. Tačiau dabar jau pirmasis bombonešis, apsukęs ratą virš kaimo, grįžo atgal, kalendamas kulkosvaidžiu. Berniukas iš siaubo buvo praradęs žadą. Jo motina nesikėlė nuo žemės. Turneris rodė į bombonešį, išnyrantį virš namų stogų. Jie buvo tiesiai jo kelyje ir diskutuoti nėra kada. Moteris nejudėjo. Jis įsispraudė į ką tik išartą vagą. Šalimais pasigirdo duslus kulkosvaidžio šovinių kalenimas į išartą dirvą ir pro šalį prašvilpiančio lėktuvo variklio kriokimas, o po akimirkos — sužeisto kareivio riksmas. Lėktuvui praskridus, Turneris pašoko ant kojų. Tačiau moteris nepaėmė jo ištiestos rankos. Ji sėdėjo ant žemės, tvirtai prispaudusi berniuką sau prie krūtinės, ir jam kažką kalbėjo flamandiškai, tikriausiai ramino, sakė, kad viskas bus gerai. Mama tuo pasirūpins. Šios kalbos Turneris nemokėjo nė žodžio. Bet net jei ir mokėtų, tai nieko nebūtų pakeitę. Motina nebekreipė į jį jokio dėmesio. Berniukas nieko nesakančiu žvilgsniu žvelgė į jį pro motinos petį.

Turneris žengtelėjo žingsnį atgal. Tuomet, supratęs, kad jiems jau padėti daugiau nebegalės, leidosi bėgti. Jam šuoliuojant skersai vagas, prisiartino dar vienas pikiruojantis bombonešis. Riebi žemė lipo prie Turnerio batų. Tik košmaruose kojos būna tokios sunkios. Šio bombonešio mesta bomba nukrito ant kelio, tolokai nuo jo, kaimo centre, kur suversti kalnai sunkvežimių. Tačiau per vienos bombos švilpimą neišgirdo kitos, ir ta kita bomba nukrito į lauką jam nespėjus jos pamatyti ir parkristi ant žemės. Sprogimo banga bloškė keletą pėdų į priekį ir tėškė veidu į žemę. Kai atsitokėjo, burna, nosis ir ausys buvo pilnos žemių. Mėgino išvalyti burną, bet joje nebuvo nė trupučio seilių. Pabandė iškrapštyti žemes pirštu, bet tai sekėsi dar blogiau. Jis užspringo purvu, o paskui dar ir savo pirštu. Šiaip ne taip pavyko išpūsti žemes iš nosies. Žemėti snargliai padengė beveik visą burną. Tačiau netoliese yra miškas, ten, be abejo, teka upeliai ir kriokliai, telkšo balos. Jo vaizduotėje nušvito rojaus peizažas. Kai pasigirdo dar vieno pikiruojančio bombonešio kauksmas, Turneris negalėjo nustatyti, iš kur jis sklinda. Ar tai jau galas? Jo mintys buvo klampios ir padūmavusios. Jis negali nei spjauti, nei nuryti, jis negali lengvai kvėpuoti, neįstengia galvoti. Tuomet, išvydęs, jog fermeris su šunimi ramiai tebestovi po medžiu, jis prisiminė moterį su vaiku ir atsisuko pažiūrėti atgal. Ten, kur prieš kelias akimirkas ji sėdėjo, žiojėjo krateris. Jį išvydęs, Turneris pagalvojo, jog širdyje tikriausiai gerai žinojo, kad taip įvyks. Štai kodėl jis turėjo juos palikti. Jo reikalas — išgyventi, nors jau pamiršo kodėl. Apsisukęs leidosi bėgti miško link.

Pasiekęs mišką, paėjėjo keletą žingsnių gilyn ir atsisėdo jaunuolyne, nugara atsirėmęs į berželį. Vienintelė mintis — kur surasti vandens. Miške slepiasi daugiau kaip du šimtai žmonių, įskaitant tuos sužeistuosius, kurie sugebėjo jį pasiekti. Netoliese verkė ir šaukė iš skausmo sužeistas civilis. Turneris atsistojo ir paėjėjo į šalį. Šviežia miško žaluma jam tekalbėjo tik apie vandenį. Ataka tęsėsi — buvo girdėti sprogimai ant kelio ir kaime. Jis nuvalė nuo žemės pernykščius lapus ir šalmu ėmė ją gremžti. Dirva buvo drėgna, bet į jo iškastą duobę, nors ji jau siekė aštuoniolika colių gylio, vanduo nesisunkė. Tada jis atsisėdo ir, nepaliaudamas galvoti apie vandenį, mėgino nuvalyti liežuvį rankove. Per dar vieno bombonešio ataką buvo tiesiog neįmanoma nesusigūžti ir nepriglusti prie žemės, nors kiekvieną kartą jam atrodydavo, kad atsitiesti pritrūks jėgų. Baigdami antpuolį lėktuvai apšaudė mišką, bet be rezultatų. Tiktai nuo medžių ant galvų biro kulkų nukirstos šakelės ir lapai. Tuomet lėktuvai nuskrido sau ir įsivyravo kurtinanti tyla, kuri pakibo virš laukų, medžių ir kaimo. Tylėjo net paukščiai. Po kurio laiko nuo kelio pasigirdo žmogaus švilpesys, pranešantis — dangus švarus. Tačiau nė vienas dar kurį laiką nejudėjo. Jis prisiminė šią taisyklę iš anksčiau patirtosios bombonešių atakos. Visi buvo per daug apkvaitę, per daug prislėgti vis pasikartojančių siaubo epizodų.

Kiekviena bombonešio ataka visus vertė pasijusti taip, lyg būtų po budelio kalaviju. Jei kalavijas kirsdavo pro šalį, žinojo, jog tai teks išgyventi dar kartą, ir baimė nemažėdavo. Visoms gyvoms būtybėms pikiruojančio bombonešio atakos kulminacija reiškė paralyžiuojantį siaubo priepuolį. Seržantai ir jaunesnieji karininkai galėjo kiek panorėję šaukti ant kareivių ar juos spardyti, mėgindami pastatyti ant kojų — tai buvo bergždžias darbas. Kareiviai išsekę, pakrikę, ir turės dar praeiti gerokas laiko tarpas, kol jie atsigaus.

Tad jis sėdėjo apsvaigęs miške drauge su visais kitais, kaip ir per tą pirmąją ataką šalia kaimelio, kurio pavadinimo negalėjo atsiminti. Visi tie prancūzų kaimai turi belgiškus pavadinimus. Tuomet, kai jis buvo atskirtas nuo savo dalinio ir, dar blogiau pėstininkui, neteko savo ginklo. Prieš kiek dienų tai buvo? Kas čia suskaičiuos. Turneris apžiūrėjo savo revolverį. Vamzdis užkimštas purvu. Nusegęs revolverį nuo diržo, nusviedė jį į krūmus. Po kurio laiko už jo nugaros pasigirdo žingsnių garsas, o ant peties nusileido kažkieno ranka.

— Štai kur tu. Linkėjimai nuo miško brolių.

Kapralas Buožė jam tiesė vandens butelį, matyt, paimtą iš kažkurio žuvusiojo. Kadangi butelis buvo beveik pilnas, pirmąjį gurkšnį Turneris nusprendė panaudoti išskalauti burnai. Tačiau tai buvo tik ketinimas. Jis nurijo vandenį drauge su purvu.

— Buože, tu esi angelas.

Kapralas ištiesė ranką ir pastatė Robį ant kojų.

— Laikas keltis. Sklinda gandai, kad suknisti belgai žlugo. Mus gali atkirsti nuo rytinės pakrantės. Dar laukia daug mylių sukarti.

Einant atgal per lauką kelio link, prie jų priėjo Dilgėlė. Jis turėjo butelį vyno ir Amo šokolado batonėlį. Jie trise bemat pribaigė šį grobį.

— Puikus aromatas, — pasakė Turneris, patraukęs porą didelių gurkšnių.

— Tai žuvusio prancūzo.

Fermeris ir jo škotų aviganis vėl lyg niekur nieko žingsniavo paskui plūgą. Trys kareiviai prisiartino prie kraterio, iš kurio sklido stiprus bedūmio parako kvapas. Duobė buvo tobulo apversto kūgio formos, lygiais šlaitais, kurie atrodė tarytum nuberti persijota žeme ir kruopščiai išlyginti grėbliu. Jokių žmonių buvimo ženklų, nei apavo skuto, nei apdaro skiautės. Motina ir vaikas buvo paprasčiausiai išgaravę. Jis sustingo, mėgindamas įsisąmoninti šį faktą. Tačiau kapralai ilgai medituoti neleido, ir netrukus jie prisidėjo prie keliu žingsniuojančios kolonos. Dabar eiti buvo jau lengviau. Transporto nebus tol, kol į kaimą neatvažiuos pionieriai su buldozeriais. Priešakyje dunksantis juodas dūmų stulpas priminė supykusį tėvą. Aukštai danguje zvimbė bombonešiai nesibaigiančiu dvikrypčiu srautu: į taikinį ir atgal. Turneriui dingtelėjo, jog ši eisena primena kelionę į skerdyklą. Tačiau į tą pusę žingsniavo visi, negali sugalvoti jokio kito pasirinkimo. Kelias vedė dešiniojo debesies pakraščio link, taigi į rytinį Dankirko pakraštį, prie pat Belgijos sienos.

— Brei Djuns, — pasakė jis, prisiminęs žemėlapyje matytą kaimelio pavadinimą.

— Man patinka šitų garsas, — tarstelėjo Dilgėlė, parodydamas pirštu aukštyn.

Jie pralenkė keletą žmonių, kurių kojos buvo tokios pūslėtos, kad jie vos galėjo paeiti. Kai kurie iš jų buvo basi. Kareivis su kruvina žaizda krūtinėje sėdėjo senoviškame vaikiškame vežimėlyje, kurį stūmė jo draugai. Seržantas vedė darbinį arklį, per kurio nugarą buvo permestas karininkas, gal be sąmonės, o gal ir negyvas. Jo pėdos ir riešai buvo pririšti virvėmis prie arklio liemens, kad žmogus nenukristų. Kai kurie kareiviai važiavo dviračiais, dauguma ėjo grupelėmis po du ar tris. Pro šalį ant „Nortono“ pravažiavo lengvųjų kalnų pėstininkų ryšių motociklininkas. Jo kraujais paplūdusios kojos bejėgiškai kadaravo, o ant užpakalinės sėdynės sėdintis storai aptvarstytomis rankomis, bet sveikomis kojomis porininkas mynė pedalus. Pakelėse pilna numestų milinių — nemaža kareivių negalėjo pakęsti karščio. Turneris jau buvo atkalbėjęs kapralus nuo panašių ketinimų.

Jie žingsniavo jau kokią valandą, kai už nugaros išgirdo ritmingą dunksėjimą, tarytum tiksėtų milžiniškas laikrodis. Visi atsigręžė ir pažvelgė atgal. Iš pradžių atrodė, kad jų link keliu atskrieja milžiniškos horizontalios durys. Tai buvo tvarkinga Velso gvardijos rikiuotė — šautuvai įstrižai ant pečių, galvos pakeltos. Vadovaujami leitenanto, jie prašniokštė pro šalį galingu maršu — žvilgsniai įsmeigti į priekį, rankų mostai aukšti ir tolygūs. Padrikai žingsniuojantys kareiviai pasitraukė į šalikelę, duodami jiems kelią. Tai buvo cinizmo metas, bet nė vienas nerizikavo mestelėti kokią pašaipą. Ši disciplinos ir vieningumo demonstracija daugelį sugėdino. Visiems palengvėjo, kai gvardijos būrys išnyko iš akių ir likusieji galėjo tęsti savąją melancholiškų apmąstymų kupiną kelionę.

Vaizdai įprasti akiai, pakelės turinys tas pats, bet visko buvo daugiau: automobilių, bombų kraterių, nuolaužų, griuvėsių. Daugiau pakelėje gulinčių negyvėlių. Pagaliau jis pajuto jūros aromatą. Dabar jie žingsniavo lygiais pelkėtais laukais, gaivinami švelnaus drėgno vėjelio. Vienakryptė žmonių procesija, vienijama bendro tikslo, nesibaigiantis pompastiškas lėktuvų marširavimas danguje, didingas debesis, žymintis jų kelionės pabaigą, jo pavargusiai, bet itin aktyviai sąmonei priminė kažkokią seniai pamirštą vaikystės pramogą, karnavalą ar sporto renginį, kuriame dalyvavo jis ir abu jo tėvai. Turneris neprisiminė, kada tiksliai tai buvo — o tik tai, kad jis sėdėjo ant savo tėvo pečių, o tėvas žingsniavo į kalną kažkokio didelio atrakciono, didelio džiugaus susijaudinimo šaltinio link. Jis ir dabar norėtų atsisėsti ant tų pečių. Tėvas paliko nedaug prisiminimų. Kutuotą šaliką, būdingą kvapą, irzlios ir prislėgtos asmenybės aurą. Gal jis išvengė tarnybos per Pirmąjį pasaulinį karą, o gal žuvo kur nors netoliese kita pavarde? Arba gal išliko gyvas. Greisė įsitikinusi, kad jis buvo per daug klastingas ir apsukrus, kad pakliūtų į armiją. Ji turėjo savų priežasčių jausti jam pagiežą. Beveik kiekvienas žmogus apylinkėse turėjo tėvą, kuris kažkuriuo savo gyvenimo laikotarpiu buvo gyvenęs šiaurės Prancūzijoje arba tenai palaidotas. Jis taip pat norėjo tokio tėvo, gyvo ar mirusio. Seniai seniai, prieš karą, prieš Vendsvortą, jis laimingas džiaugėsi laisve kurti savo nuosavą gyvenimą, savąją istoriją, tik iš tolo tepadedamas Džeko Teiliso. Dabar Turneris suprato, kokia kvaila buvo ta iliuzija. Kvaila, nes neturėjo jokio pagrindo. Jis norėjo tėvo ir dėl tos priežasties pats norėjo būti tėvu. Aplinkui matant tiek daug mirties, norėti vaiko buvo visiškai suprantama. Suprantama, taigi žmogiška. Girdėdamas aplinkui vaitojant sužeistuosius, žmogus dažniausiai svajoja gyventi dviese kur nors mažame namelyje, gyventi įprastą šeimos gyvenimą. Aplinkui jį žingsniuojantys vyrai buvo tylūs, paskendę savo mintyse, galbūt šiomis akimirkomis darantys esminius gyvenimo sprendimus. Jeigu kada nors ištruksiu iš šio pragaro... Ar kas suskaičiuos tuos svajonių vaikus, mintimis pradėtus pakeliui į Dankirką — vaikus, kurie vėliau taps kūnu ir krauju. Jis susiras Sesiliją. Jos laiškas su adresu slėpėsi jo marškinių kišenėje šalia eilėraščio. „Dykumoje širdies / teištrykšta gyvybės šaltinis“. Jis susiras ir savo tėvą. Gelbėjimo armijai puikiai sekasi atrasti dingusius žmones. Puikus pavadinimas — Gelbėjimo armija. Jis susiras savo tėvą ar bent jau sužinos savo mirusio tėvo gyvenimo istoriją. Bet kuriuo atveju jis taps savo tėvo sūnumi.

Jie žingsniavo visą popietę, kol pagaliau priešakyje už mylios išvydo gelsvai pilkoje migloje skendintį tiltą per Bergeso-Furneso kanalą. Aplinkui nebuvo palikta nesubombarduoto nė vieno namelio, kluono ar kito ūkinio pastato. Drauge su rūku nuo laukų sklido pūvančios mėsos dvokas — jį skleidė šimtai iššaudytų kavalerijos arklių, suverstų į didžiulę krūvą lauko viduryje. Netoli nuo jų matyti smilkstantis uniformų ir antklodžių kalnas. Stambaus sudėjimo grandinis kūju daužė rašomąsias mašinėles ir mimeografus. Pakelėje atdaromis galinėmis durelėmis stovėjo dvi greitosios pagalbos mašinos. Iš vidaus sklido sužeistų vyrų dejonės ir šauksmai. Vienas iš jų šaukė ir šaukė tą patį, daugiau iš pykčio nei iš skausmo: „Vandens! Aš noriu vandens!“ Kaip ir visi kiti, Turneris nesustodamas žingsniavo pirmyn.

Minios spūstis vėl ėmė didėti. Prieš pat kanalą buvo sankryža, ir skersiniu keliu iš Dankirko palei jį važiavo trijų tonų sunkvežimių vilkstinė, kurią karo policija stengėsi nukreipti į lauką netoli tos vietos, kur gulėjo sušaudyti arkliai. Tačiau kareiviai, be perstojo traukiantys kanalo link, nesirengė jų praleisti ir vertė konvojų laukti. Vairuotojai maigė signalus ir šūkaliojo užgaulias nešvankybes. Minia slinko nesustodama, užpakaliniai spaudė priekinius. Žmonės buvo pavargę laukti ir trypčioti paskui sunkvežimių uodegas. Staiga pasigirdo šūksnis: „Slėpkitės!“, ir, niekam nespėjus nė apsižvalgyti, uniformų kalnas sprogo. Visur aplinkui ėmė snigti mažyčiais tamsiai žalios saržos gabaliukais. Artėliau artileristų komanda kūjais daužė savo pabūklų uoksus ir taikiklius. Turneris pastebėjo, kaip vienas iš jų, daužydamas savo haubicą, verkė. Prie įvažiavimo į tą patį lauką kapelionas su padėjėju laistė benzinu dėžes su maldos knygomis ir biblijomis. Žmonės šmirinėjo lauke palei sugriautą karinių pajėgų parduotuvę, tikėdamiesi rasti cigarečių ir gėralo. Kažkam šūksniu pranešus apie sėkmę, griuvėsių link nuo kelio pasuko dar koks tuzinas žmonių. Grupė keliauninkų sėdėjo prie vartų į ūkį, matuodamiesi naujus batus. Kareivis išsipūtusiais skruostais prasispraudė pro Turnerį, nešinas rausvų ir baltų zefyrų dėže. Dar už šimto jardų buvo deginama Velingtono botų, dujokaukių ir apsiaustų krūva, nuo kurios kylantys troškūs dūmai gaubė tilto link besispraudžiančią žmonių koloną. Pagaliau sunkvežimiai pajudėjo ir pasuko į didelį lauką, esantį pietuose, palei pat kanalą. Karo policija organizavo mašinų statymą, rikiavimą į eiles, tarytum tvarkdariai kaimo mugėje. Sunkvežimiai rikiavosi šalia pusiau vikšrinių mašinų, motociklų, ugniasvaidžių bei lauko virtuvių. Automobilių išvedimo iš rikiuotės būdas, kaip visuomet, paprastas: kulka į radiatorių, paliekant variklį veikti tol, kol jis „užkals“.

Tiltą saugojo elitiniai škotų gvardijos daliniai. Prie įvažiavimo už tvarkingų smėlio maišų barikadų išsirikiavusios dvi kulkosvaidžių baterijos. Kareiviai švariai nusiskutę, plieniniais žvilgsniais, kupini tylios paniekos pro šalį plaukiančiai purvinai neorganizuotai miniai. Kitoje kanalo pusėje, išdėstyti vienodais intervalais, baltai dažyti akmenys žymėjo kelią į baraką, virtusį kuopos raštine. Kitame krante gvardijos daliniai taip pat buvo gerai įsitvirtinę palei kanalo pakraštį. Prie vandens stovintys namai rekvizuoti karo reikmėms, stogų čerpės nudaužytos, o langai užkimšti smėlio maišais. Niršus seržantas palaikė tvarką ant tilto. Jis pasiuntė atgal leitenantą su motociklu: per tiltą nepraleidžiamos jokios transporto priemonės anei amunicija. Atgal pasiųstas ir žmogus, nešinas narvelyje tupinčia papūga. Seržantas taip pat „žvejojo“ iš minios žmones, jo nuomone, tinkamus linijinei gynybai, ir darė tai kur kas valdingiau nei vargšas majoras. Vis didėjantis nelaimingųjų būrys padrikai stoviniavo prie tvarkingojo namelio. Kas vyksta, Turneris pamatė tuo pat metu, kaip ir kapralai, t.t. pakankamai iš toli.

— Jie būtinai prigriebs tave, broluži, — pasakė Buožė Turneriui. — Vargšai pėstininkai. Jei nori grįžti namo pas savo moteriškaitę, stok tarp mūsų ir šlubuok.

Nors ir jausdamasis pažemintas, sykiu ir kupinas ryžto, jis rankomis apsikabino kapralus per pečius ir jie nusvirduliavo į priekį.

— Tavo sužeista kairė, viršininke, — pasakė Dilgėlė. — Juk nenori, kad savo durtuvu persmeigčiau tau pėdą?

— Be galo dėkui. Manau, pajėgsiu atsiminti.

Vedamas per tiltą, Turneris leido savo galvai palaidai maskatuoti ant krūtinės, todėl nematė gręžiančio seržanto žvilgsnio, nors juste juto jo karštį. Jis išgirdo seržantą amtelint: „Ei, tu!“ Kažkoks iš paskos ėjęs nelaimingasis buvo pakviestas prisidėti prie tų, kuriems teks mėginti atlaikyti vokiečių puolimą, be abejo, užklupsiantį po dviejų trijų dienų. Gynybai netinkami britų ekspedicinio korpuso likučiai buvo sodinami į laivus. Nuleidęs galvą, Turneris pastebėjo po tiltu slenkančią ilgą juodą baržą, plaukiančią į Belgiją, Ferneso kryptimi. Vairininkas sėdėjo prie vairalazdės ir rūkė pypkę, bejausmiu žvilgsniu žvelgdamas į priekį. Jam už nugaros, dešimties mylių atstumu, liepsnojo Dankirkas. Priešakyje, pačiame laivo pirmagalyje, du berniukai, pasilenkę prie apversto dviračio, tikriausiai lopė pradurtą padangą. Ant virvės džiūvo eilė skalbinių, tarp kurių buvo ir moteriškų apatinių. Nuo laivo sklido virtuvės aromatas, kuriame dominavo česnakų ir svogūnų kvapai. Turneris ir kapralai perėjo per tiltą ir perlipo kalkėmis dažytų akmenų eilę, kuri jam priminė parengiamąją stovyklą su jos perdėta drausme. Tvarkingajame namelyje suskambo telefonas.

— Tu velniškai gerai šlubuoji tol, kol mes išnykstame jiems iš akių, — įsakmiai sumurmėjo Buožė.

Tačiau lyguma driekėsi mylių mylias ir niekas negalėjo žinoti, kuria kryptimi žiūri seržantas. Nė vienam nesinorėjo atsigręžti atgal ir pasitikrinti. Po pusvalandžio jie susėdo pailsėti ant surūdijusios žoliapjovės ir stebėjo, kaip pro šalį slenka sumuštos armijos kareiviai. Jų taktinis sprendimas — įsimaišyti į visiškai naujų žmonių minią, kad Turnerio „pasveikimas“ jokiam kariškiui nesukeltų įtarimo. Dauguma praeinančiųjų buvo susierzinę dėl to, kad nesugebėjo „įsitrinti“ į baržą prie kanalo. Jie, be abejo, įsitikinę, kad tai evakuacijos planavimo klaidos. Turneris pagal žemėlapį žinojo, jog jiems dar teks nueiti septynias mylias, sunkiausias ir brangiausias šios dienos mylias. Platūs laukai praktiškai be jokių objektų, todėl neleido orientuotis, kiek nukeliauta. Nors vėlyvo popiečio saulė slapstėsi už naftos dūmų debesies pakraščių, karštis buvo didesnis nei anksčiau. Virš uosto matyti aukštai skraidantys lėktuvai, metantys bombų krovinius. Dar blogiau tai, kad pikiruojantys bombonešiai rengė atakas kaip tik toje teritorijoje, kur link jie žingsniavo. Pakelėje sėdėjo nepaeinantys sužeistieji ir lyg elgetos prašė pagalbos ar gurkšnio vandens. Kiti paprasčiausiai gulėjo prie pakelės griovio, gal jau be sąmonės, gal praradę bet kokią viltį. Be abejo, čia atvažiuos greitosios pagalbos mašinos, reguliariai kursuojančios tarp gynybos linijos ir pakrantės. Jei buvo laiko kalkėmis dažyti akmenis, turi atsirasti laiko ir organizuoti sužeistųjų išvežimą. Vandens jie neturėjo. Buvo išgėrę ir vyną, bet šis jų troškulį tik dar labiau sustiprino. Neturėjo jokių medikamentų. Ką jie galėjo padaryti? Nešti ant pečių tuziną vyrų, kai patys vos pasivelka?

Apimtas staigaus susierzinimo priepuolio, kapralas Dilgėlė staiga atsisėdo šalikelėje, nusimovė batus ir sviedė juos į lauką, pareiškęs, kad nekenčia jų labiau nei visų suknistų vokietpalaikių kartu paėmus. Iš tiesų jo pūslės atrodė taip bjauriai, jog gal ir geriau pėdinti basam.

— Iki Anglijos vienomis kojinėmis ilgas kelias, — pasakė jam Turneris ir kiek svirduliuodamas nuėjo į lauką ieškoti Dilgėlės nusviestų batų. Pirmąjį batą rado lengvai, bet antrasis pareikalavo šiek tiek laiko. Pagaliau Turneris pamatė jį gulintį žolėje šalia juodo kailiniuoto padaro, kuris, atrodo, lyg ir judėjo ar pulsavo. Staiga į orą piktai bimbdamas pakilo pulkas mėsinių musių, atidengdamas pūvantį kūną. Sulaikęs kvapą, jis nutvėrė batą ir nusiskubino atgal. Musių debesis sugrįžo į senąją vietą ir vėl įsivyravo tyla.

Po šiokio tokio pasimuistymo Dilgėlė buvo įkalbėtas pasiimti savo batus, surišti jų raištelius ir pasikabinti ant kaklo. Tačiau jis nepamiršo pareikšti, kad tai daro tik gerbdamas Turnerio pastangas.

Būtent sąmonės pašviesėjimo akimirkomis jį apimdavo nerimas. Tai ne dėl žaizdos, nors ji apie save primindavo su kiekvienu žingsniu. Ir ne dėl pikiruojančių bombonešių, besisukiojančių virš pakrantės už keleto mylių šiaurėje. Nerimą kėlė jo sąmonės būsena. Kartkartėmis kažkas jame paslysdavo. Kasdieninis tęstinumo principas, banalus sąmonės elementas, teigiantis, kad jis yra savo paties gyvenimo istorijos dalyvis, išblėso, užleisdamas vietą kažkam panašiam į sapnavimą vaikštant, kai mintys egzistuoja, bet nejunti, kas jų savininkas. Nebuvo nei atsakomybės pojūčio, nei prisiminimų to, kas vyko prieš valandą, nei supratimo, ko jis siekia, kur eina, koks jo planas. Ir jokio susidomėjimo šiais klausimais. Jis jausdavosi esąs nelogiškų aplinkybių gniaužtuose.

Būtent tokios būsenos Turneris ir jautėsi esąs, kai po trijų valandų kelionės jie pasiekė rytinį stovyklos pakraštį. Dūlino gatve, pilna stiklo šukių bei čerpių nuolaužų. Šalikelėse žaidžiantys vaikai stebėjo pro šalį einančius kareivius. Dilgėlė vėl užsimovė savo batus, bet jų nevarstė, ir raišteliai vilkosi žeme. Staiga, tarytum spyruoklės išsviestas, iš vieno kariškių užimto valdiško pastato rūsio iššoko anglų leitenantas. Reikšminga išvaizda, po pažastimi laikydamas kažkokį aplanką, jis pasuko prie jų. Kai leitenantas sustojo priešais, jie atidavė pagarbą. Pasipiktinęs leitenantas nurodė kapralui Dilgėlei tučtuojau susivarstyti batų raištelius, kitaip jis neišvengs bausmės.

Kapralas klusniai priklaupė ir ėmė varstytis batus. Tuomet leitenantas — pakumpęs, kaulėtas, akivaizdžiai sėdimąjį darbą dirbantis žmogus su gelsvų ūsų kuokštu panosėje — pareiškė:

— Jūs esate šlykšti armijos gėda, kaprale.

Apimtas spindulingos savosios sapno būsenos laisvės, Turneris nutarė nušauti karininką šūviu į širdį. Taip bus geriau visiems. Tai buvo taip aišku ir savaime suprantama, kad vargiai verta svarstymų ar konsultacijų. Jis pasigrabaliojo savo pistoleto, bet jo nebebuvo — neatsiminė ir kur jį pametė. Tačiau leitenantas jau ėjo šalin.

Po keleto minučių žygiavimo per traškančias stiklo šukes po kojomis netikėtai įsivyravo tyla — kelio grindinys pasibaigė, prasidėjo smulkus smėlis. Kildami aukštyn properša tarp kopų, jie girdėjo jūros bangų ošimą ir visa krūtine jautė jos sūrų alsavimą. Atostogų aromatas. Jie išsuko iš takelio ir reta žole apaugusiu kopos šlaitu užlipo ant jos viršūnės, kur ilgai stovėjo ir tylėjo. Gaivus drėgnas sąsiaurio vėjas praskaidrino jo mintis. Tikriausiai tai kliedesiai, tai tik vis jį apimančio karščio išdava.

Iki išvysdamas jūros pakrantę, Turneris galvojo, kad nieko nebenori ir nesitiki. Tačiau dabar jis jau jautėsi kitaip.

Atrodo, armijos disciplina, verčianti žūties akivaizdoje baltinti akmenis, vyravo ir šioje paskutinėje besitraukiančios armijos stovykloje. Turneris pamėgino suteikti tvarką iš pažiūros chaotiškam judėjimui prieš akis ir jam beveik pasisekė: štai paskirstymo centrai, kariškiai už laikinų stalų, guminiai antspaudai ir registracijos žurnalai, šit eilės, nusidriekusios prie laukiančių laivų, valdingi seržantai, nuobodžios eilės prie mobiliųjų valgyklų. Šis vaizdas ženklino kiekvienos asmeninės pastangos pabaigą. Tai yra jo kelionės tikslas — pakrantės ruožas, į kurį atkakliai žygiavo daugelį dienų. Antra vertus, vaizdas, į kurį su kapralais dabar spoksojo, buvo tik menkutė pastarųjų dienų proceso variacija: iki šiol sumušta armija netvarkingai traukėsi, o dabar — šit finalas. Štai kas įvyksta, kai pakrikusi besitraukiančiųjų masė neturi kur eiti. Prisitaikymas prie naujos situacijos daugeliui teužėmė keletą minučių. Dešimt, dvidešimt tūkstančių, gal ir daugiau vyrų buvo pasklidę po beribę pakrantės paplūdimio platybę. Tolumoje jie atrodė lyg juodo smėlio kruopelės. Tačiau jūroje nematyti nė vieno laivo, išskyrus apverstą banginių medžioklės katerį, dunksantį atokiai nuo kranto bangų mūšos zonoje. Dabar atoslūgis, tad iki vandens nuo kopų vos ne mylia. Netgi prie ilgo molo nebuvo nė vieno laiviūkščio. Turneris pamirksėjo ir įsižiūrėjo geriau. Pasirodo, molas buvo sudarytas iš žmonių, sustojusių po šešis ar aštuonis eilėje ir įsibridusių iki kelių, juosmens ar net iki pečių gerus penkis šimtus jardų į seklius pakrantės vandenis. Žmonės stovėjo vandenyje ir laukė, bet nieko nebuvo matyti, neskaičiuojant dūmų kamuolių ties horizonto linija — tikriausiai tai laivai, liepsnojantys po oro atakų. Taigi jokių galimybių, kad koks nors laivas per artimiausias kelias valandas galėtų pasiekti pakrantę. Tačiau kareiviai stovėjo ir stovėjo vandenyje, nukreipę žvilgsnius į horizontą, dangui atsukę plieninius šalmus, virš bangų iškėlę šautuvus. Iš tokio atstumo jie atrodė romūs kaip į vandenį suvaryta karvių banda.

Ir visi šie vyrai tebuvo tik maža armijos dalelė... Daugelis stoviniavo paplūdimyje arba be tikslo stumdėsi šen bei ten. Nedidelės grupelės teikė pagalbą per paskutiniąją pikiruojančio bombonešio ataką sužeistiems nelaimėliams. Taip pat beprasmiškai kaip žmonės palei vandens pakraštį ganėsi pulkelis artilerijos žirgų. Keletas kareivių vandenyje mėgino atversti apverstą banginių medžioklės laivą. Kai kurie buvo nusivilkę drabužius ir, atrodo, pasiryžę plaukti plaukte. Rytuose dvi komandos žaidė futbolą. Iš tos pat pusės sklido silpnas giedamo himno aidas — iš pradžių unisonu, paskui padrikai. Už žaidžiančiųjų futbolą matyti vienintelis organizuoto judėjimo ženklas: pakrantėje rikiuojami sunkvežimiai, tada jie rišami tarpusavyje ir taip daromas laikinas molas. Šios rikiuotės link važiavo daugiau sunkvežimių. Artėliau kareiviai šalmais kasė smėlį — matyt, ruošė apkasus. Kopose, netoli tos vietos, kur stovėjo Turneris ir kapralai, kai kurie kareiviai jau buvo išsikasę asmeninius apkasus ir dabar šmėžavo iškišę galvas iš jų, savininkiškai nusiteikę ir patenkinti savimi. Kaip švilpikai, dingtelėjo Turneriui. Tačiau absoliuti dauguma sumuštos armijos kareivių be jokio tikslo slampinėjo smėlynais, kaip dažno Italijos miestelio gyventojai passegio valandą. Jie nematė prasmės stoti į milžinišką vandenyje nusidriekusią eilę, bet nenorėjo ir per toli atsitraukti nuo pakrantės, jei staiga pasirodytų laivas.

Kairėje matyti Brėjaus kurortas, jauki kavinių ir mažų krautuvėlių virtinė, kur per įprastą sezoną šiuo metu daugybė poilsiautojų nuomotųsi šezlongus ir dviračius. Apskritame parkelyje su kruopščiai nušienauta veja buvo matyti orkestro estrada ir raudona, balta bei mėlyna spalvomis dažyta karuselė. Šioje vietoje įsitaisiusi kita kur kas lengvabūdiškesnė kompanija. Kareiviai, savarankiškai atsidarę kavines sau patiems, gėrė, rėkavo bei kvatojo, susėdę prie lauko staliukų. Kiti dviračiais krėtė akrobatinius triukus ant vėmalais nutaškyto šaligatvio. Ant žolės prie estrados drybsojo ir miegojo pulkas girtų kareivių. Vienas kaitinosi saulėje gulėdamas ant rankšluosčio tik su apatiniais kniūbsčias, ant jo pečių ir kojų baltame fone matyti raudonos netolygaus nudegimo dėmės. Vaizdas priminė vanilinius ledus su braškėmis.

Nebuvo sunku pasirinkti tarp šių kentėjimo ratų — jūra, paplūdimys, pajūrio bulvaras. Kapralai jau žengė pirmyn. Vyrų sprendimą priėmė jų troškulys. Visi trys pasuko į krantinę kopų pusę, paskui perėjo smėlėtą pievelę, nusėtą stiklo šukėmis. Einant pro triukšmingus stalus, Turneris išvydo pajūrio bulvaru atžygiuojančią karinio jūrų laivyno komandą ir sustojo pažiūrėti. Jų buvo penki — du karininkai ir trys eiliniai — spindinti skaisčiai baltos, mėlynos ir auksinės spalvos uniformomis pasidabinusių žmonių grupė. Jokių kamufliažų. Visi pasitempę ir rūstūs, prie diržų prisegti revolveriai. Jie ramiai ir oriai žingsniavo per tamsių uniformų ir murzinų veidų masę, dairydamiesi į šalis ir tarytum kažką skaičiuodami. Vienas iš karininkų kažką žymėjosi savo segtuve. Visi nužingsniavo paplūdimio link. Kupinas vaikiško pavydo, Turneris juos stebėjo, kolei tie dingo iš akių.

Jis nusekė paskui Buožę ir Dilgėlę į pirmą pasitaikiusį gaudžiantį ir prirūkytą barą palei gatvę. Čia ant prekystalio gulėjo du atidaryti lagaminai, pilni cigarečių, bet nebuvo nieko geriama. Dvi lentynos palei apibraižytą veidrodį anapus prekystalio buvo tuščios. Kai Dilgėlė pralindo po prekystaliu, ketindamas apsidairyti iš anapus, pasigirdo juokas ir pašaipos. Mat kiekvienas, įėjęs į barą, būtinai atlikdavo tą pačią procedūrą. Visus gėrimus jau seniai buvo susišlavę rimti gėrovai lauke. Turneris prasispraudė pro minią į mažą virtuvėlę už baro, bet ir ji buvo nuniokota, o iš čiaupų nebėgo vanduo. Pasienyje stovėjo viešasis tualetas ir buvo sukrautos dėžės su tuščiais buteliais. Šuo mėgino išlaižyti tuščią sardinių dėžutę, stengdamasis ją snukiu priremti prie betono nuolaužos. Turneris apsisuko ir grįžo į pagrindinę patalpą, kupiną įvairiabalsio klegesio. Elektros nebuvo, o pro langus sunkėsi kažkokia rudai dėmėta, lyg aplaistyta alumi, kurio čia taip trūko, šviesa. Nors gerti nebuvo ko, bet baras pilnut pilnutėlis. Nauji lankytojai įeidavo į vidų, nusivildavo ir... pasilikdavo — matyt, juos sulaikydavo dykai dalijamos cigaretės ir nesenų išgertuvių žymės. Ant sienos, prie kurios buvo sukrauti tušti buteliai, kybojo tušti butelių išdavimo automatai. Nuo lipnių betoninių grindų kilo saldus likerio aromatas. Triukšmas, kūnų spūstis, drėgnas ir tabako dūmų prisotintas oras kiek apmalšino šeštadieninio naktinio baro ilgesį — kurio nors iš esančių Mail End Roude, Soušihol Stryte ar bet kur tarp jų.

Turneris stoviniavo šiame ūžesyje ir nežinojo, ką daryti. Išsimalti dabar į lauką per tokią minią reikėtų nemenkų pastangų. Iš pokalbių nuotrupų jis jau žinojo, kad vakar buvo atplaukę laivai, kurie tikriausiai vėl apsilankys rytoj. Stoviniuodamas ant pirštų galų virtuvės tarpduryje, nesėkmingai mėgino prasimušti per minią prie kapralų. Dilgėlė, jį pamatęs, mostelėjo galva durų link, ir jie visi sutartinai ėmė brautis tenai. Toje vietoje, kur jie susitiko, kelią durų link užkirto vieną žmogų apsupusių nugarų siena.

Matyt, žmogelis buvo mažo ūgio — mažiau nei penkių su puse pėdos, nes kyšojo tik jo pakaušis.

— Ar atsakysi į mano suknistą klausimą, tu vėpla neūžauga, — riktelėjo kažkas.

— Na, kalbėk.

— Chame tu, velnio išpera. Kur tu buvai?

— Kur tu buvai, kai jie nužudė mano bičiulį? — Kvočiančiojo spjautas skreplys atsitrenkė į žmogaus pakaušį ir nuslydo jam už ausies. Turneris spraudėsi aplink ratu, mėgindamas bent šį tą pamatyti. Pirmiausia jis išvydo pilkai mėlynus vyriškio marškinius, o paskui — nebylią baimę, atsispindinčią jo veide. Tai buvo liesas, smulkus žmogelis storais akinių lęšiais, gerokai didinančiais jo išgąsdintas akis. Jis atrodė kaip raštininkėlis ar telefono operatorius, pabėgęs iš savo subombarduoto biuro. Tačiau uniforma rodė, kad jos savininkas priklausė Karališkajam oro laivynui, ir anglai laikė jį atsakingu už savo nelaimes. Žmogutis lėtai sukosi ratu, žvelgdamas į jį žiedu apsupusių tardytojų veidus. Jis neturėjo ką atsakyti į jų klausimus ir nesistengė kratytis savo atsakomybės, nemėgino kaltę versti toms aplinkybėms, jog virš šio pakrantės ruožo nebuvo anglų naikintuvų „Spitfire“ ir „Hurricane“. Jo dešinioji ranka taip gniaužė kepurę, kad net krumpliai drebėjo. Prie durų stovintis artileristas jį stipriai pastūmė į nugarą, ir žmogelis, pramušęs savo tardytojų žiedą, atsitrenkė į krūtinę antroje eilėje stovinčiam kareiviui, kuris pasiuntė jį atgal atsainiu smūgiu į galvą. Pasigirdo pritariamas ūžesys. Nukentėję jautėsi visi, tad dabar kažkas privalo už tai sumokėti.

— Tai kur yra Karališkasis oro laivynas?

Iš minios švystelėjusi ranka tėškė žmogeliui antausį, nublokšdama jo akinius ant grindų. Antausio garsas buvo skardus kaip botago kirtis. Tai buvo ženklas, kad galima pereiti į naują pasismaginimo etapą. Netekusios akinių, žmogelio akys tapo mažais mirksinčiais taškeliais. Jis atsitūpė ir ėmė grabaliotis sau apie kojas. Tai buvo klaida. Spyris plienu kaustytu karišku batu parvertė jį ant nugaros, šiek tiek netgi pakylėdamas nuo grindų. Aplinkui iš visų pusių pasigirdo kvatojimas. Jausmas, kad įvyks kažkas „skanaus“, bematant pasklido po barą ir iš įvairių jo kampų į veiksmo vietą ėmė rinktis daugiau kareivių. Aplink egzekutorių žiedą kaupiantis miniai, šiems atkrito paskutiniai asmeninės atsakomybės likučiai. Visus užvaldė paaugliškas nežabotumas. Pasigirdo ovacijos — kažkas užgesino cigaretę į žmogelio galvą. Išgirdę jo komišką spygtelėjimą, prapliupo dar garsesniu kvatojimu. Visi buvo užsidegę neapykanta ir įsitikinę, kad jis vertas bet kokios, neišskiriant nė mirties, bausmės. Žmogelis buvo paverstas atpirkimo ožiu už tai, kad vokiečių lėktuvai nebaudžiami kontroliuoja dangaus skliautą, už kiekvieną pikiruojančio bombonešio ataką, už kiekvieną žuvusį draugą. Jo menkutė figūra slėpė savyje visas armijos pralaimėjimo priežastis. Turneris žinojo, jog niekuo negali tam nelaimėliui padėti, nerizikuodamas būti nulinčiuotas pats. Tačiau nieko nedaryti buvo neįmanoma. Prisidėti prie egzekutorių jau geriau nei vien tik stovėti ir žiūrėti. Tarp jų bent jau galima pamėginti numaldyti įkarštį. Nemaloniai susijaudinęs, jis įsispraudė į ratą. Tuo metu su vos juntamu velsietišku akcentu buvo ištartas klausimas:

— Tai kur yra Karališkasis oro laivynas?

Baisiausia tai, kad žmogelis neprašė pasigailėti, nemaldavo, nesidievagojo esąs nekaltas. Jo tylėjimas atrodė kaip susitaikymas su savo likimu. Negi jis toks aklas ir jam netopteli į galvą, jog gali būti paprasčiausiai nužudytas? Labai nuovokus veiksmas — sugraibęs nuo žemės savo akinius, jis įsikišo juos į savo kišenę. Be akinių jo veidas buvo tuščias. Kaip kurmis, patekęs į skaisčią dienos šviesą, vargšas spoksojo į savo kankintojus pravėręs lūpas — daugiau iš apstulbimo nei norėdamas pro jas išsprausti kokį nors žodį. Negalėdamas gerai įžiūrėti, nepastebėjo prie veido artėjančio vieno iš kankintojų kumščio ir gavo smūgį visa jėga. Jo galva atsilošė, o tuo metu kito kareivio batas smogė į blauzdikaulį. Nuvilnijo trumpas gyvas šurmulys ir padriki plojimai, tarytum po keliaujančiųjų fokusininkų triuko kaimo aikštėje. Šiuo metu užsistoti žmogelį beprotybė, bet nieko nedaryti taip pat buvo pasibjaurėtina. Tą akimirką Turneris suvokė vyrus apėmusios pakilios nuotaikos priežastį ir pajuto, kad tokia nuotaika tam tikromis aplinkybėmis gali užvaldyti ir jį. Jis pats savo medžiokliniu peiliu gali padaryti tam žmogeliui ką nors žiauraus ir užsitarnauti šimto vyrų simpatiją. Norėdamas atsikratyti šios minties, pasistengė auką apsupusiame egzekutorių ratelyje rasti visus vyrus, iš pažiūros didesnius ir stipresnius už jį. Tokių pastebėjo du ar tris. Tačiau tikrasis pavojus slypėjo ne juose, o įsisiūbavusioje, kraujo teisybės ištroškusioje minioje, jos būsenoje. Ši minia geruoju nesutiks atsisakyti numanomo malonumo.

Dabar pasiekta tokia situacija, kai kiekvienas, norėdamas suduoti smūgį, jautė pareigą tai padaryti kaip nors išskirtinai, tuo užsitarnaujant visų ovacijas. Įsivyravo „kūrybinė“ atmosfera. Nė vienam nesinorėjo „dainuoti pro šalį“. Kurį laiką tokia tvarka visus lyg ir varžė. Tačiau nuo tam tikro momento, Turneris tai žinojo iš Vendsvorto koledžo laikų, pavieniai smūgiai taps smūgių kaskadomis. Tada jau nebebus kelio atgal, ir Karališkųjų oro pajėgų pareigūno lauks neišvengiamas galas. Ant skruostikaulio po jo dešiniąja akimi jau švietė tamsiai raudona dėmė. Tebelaikydamas kepurę, žmogelis pakėlė kumščius prie smakro, o galvą įtraukė į pečius. Tai galėjo atrodyti ir kaip gynybinė stovėsena, bet faktiškai tebuvo tik silpnumo ir besąlygiško nuolankumo išraiška, pasmerkta išprovokuoti dar didesnę prievartą. Jei jis ką nors pasakytų — na, nors ką, — apsupusieji gal prisimintų, kad tai vis dėlto žmogus, o ne triušis, kuriam diriamas kailis. Velsietis, uždavęs klausimą, buvo mažo ūgio, tankiais plaukais apžėlęs išminuotojas. Jis paskubomis gamino virvę iš brezento atraižų. Baigęs darbą, iškėlė savo gaminį aukštyn.

— Ką jūs manote, vaikinai?

Šis taiklus ir subtilus pasiūlymas tik po kurio laiko pasiekė Turnerio smegenis ir sukėlė jam šiurpą. Suprato, kad veikti dabar jau paskutinė galimybė. Jis apsidairė aplinkui, tikėdamasis išvysti kapralus. Kareivių kriokimas priminė ietimi perverto buivolo agoniją. Vienoje vietoje minia siūbavo ir grumdėsi — tai Buožė brovėsi pro kareivių spūstį rato link. Tirolietiškai šūkaudamas kaip Džonas Vaismiuleris — Tarzanas, jis paėmė raštininkėlį į savo meškos glėbį, pakėlė jį gerą pusmetrį nuo grindų ir pasiūbavo siaubo apimtą būtybę nuo šono ant šono. Pasigirdo sveikinimo šūksniai, švilpimas, trepsėjimas kojomis ir laukinius vakarus primenantis kaukimas.

— Aš žinau, ką noriu su juo padaryti, — subaubė Buožė. — Aš noriu jį paskandinti prakeiktojoje jūroje!

Po šių žodžių pasigirdo nauja kauksmo ir trepsėjimo audra. Dilgėlė staiga atsidūrė šalia Turnerio, jiedu skubiai pasikeitė žvilgsniais. Abu spėjo, ką ketina daryti Buožė, ir nuslinko paskui jį durų link. Žinojo, kad teks veikti greitai. Ne visi buvo nusiteikę pritarti paskandinimo idėjai. Netgi tvyrant šios akimirkos euforijai, kai kurie turėjo prisiminti, kad dabar, atoslūgio metu, vanduo atsitraukęs už mylios platumo smėlio ruožo. Ypač pažemintas jautėsi velsietis. Jis laikė iškėlęs pasigamintą virvę ir kažką piktai šaukė. Lygiagrečiai su sveikinimais buvo girdėti ir pasipiktinimo švilpesys. Tebelaikydamas savo auką, Buožė ėmė brautis durų link. Turneris ir Dilgėlė užlindo priešais jį ir ėmė skirti jam kelią per minią. Kai jie pasiekė išėjimą — ačiū Dievui, durys buvo vienvėrės, ne dvivėrės — praleido Buožę į priekį, o tuomet, sustoję petys petin, užtvėrė praėjimą, bet tai darė taip, kad nepaaiškėtų jų tikrieji ketinimai — šaukdami ir grūmodami kumščiais, kaip ir visi kiti. Nugaromis jie jautė didžiulį susijaudinusios minios spaudimą, kurį, žinojo, pajėgs atlaikyti tik keletą sekundžių. Tačiau ir to pakako, kad Buožė nubėgtų pakankamai toli — ne jūros link, bet į kairę pasieniu, paskui vėl į kairę siaura gatvele, vinguriuojančia tarp krautuvėlių ir barų, kuo toliau nuo pagrindinio bulvaro.

Džiūgaujanti minia išsiveržė iš baro kaip kamštis iš šampano butelio, nublokšdama Turnerį ir Dilgėlę į šalis. Kažkam pasirodė, kad jis mato Buožę su auka brendantį per smėlį, ir kokią pusę minutės visi risnojo ta kryptimi. Kai klaida buvo pastebėta ir minia ėmė gręžtis atgal, Buožės ir jo „aukos“ nebebuvo likę nė ženklo. Turneris ir Dilgėlė taip pat buvo dingę.

Erdvus paplūdimys, tūkstančiai jame stoviniuojančių kareivių, jūra, kurioje nematyti nė vieno laivo, grąžino įsiaudrinusius anglų kareivius į nemalonią tikrovę. Jie tarytum pabudo iš sapno. Rytuose, iš kur slinko naktis, visas horizontas buvo nušviestas artilerijos ugnies pašvaisčių. Priešas artinosi, o Anglija nesiartino nė per colį. Atslenkančioje vakaro prietemoje liko mažai laiko susirasti vietą nakvynei. Nuo sąsiaurio dvelkė vėsus vėjas, o daugelio milinės buvo išmėtytos palei kelią už daugelio mylių. Minia ėmė skirstytis. Karališkųjų oro pajėgų pareigūnas buvo užmirštas.

Turneriui iš pradžių rodėsi, kad jiedu su Dilgėle ieško Buožės, norėdami jį pasveikinti su sėkminga gelbėjimo operacija ir pajuokauti ta tema, bet paskui jiedu apie jį pamiršo ir žingsniavo patys nežinodami kur. Turneris neprisiminė, kaip atsidūrė čia, šioje itin siauroje gatvelėje. Neprisiminė nei laiko tarpo nuo tada iki dabar, nei kad jam einant būtų skaudėję kojas — bet štai jis stovi vieno namo kieme ir mandagiausiais, kokiais tik įmanoma žodžiais kreipiasi į senyvą moteriškę, stovinčią namo tarpduryje. Kai paminėjo vandenį, ji pažvelgė įtariai, tarytum žinodama, kad jis nori daugiau nei vandens. Moteriškė buvo gana daili, tamsia oda, išdidžiu žvilgsniu ir ilga tiesia nosimi, žilstelėjusius plaukus aprišusi gėlėta skarele. Jis tučtuojau suprato, kad ji yra žydė, kuriai apsukti galvą prancūzų kalbos žiniomis nepavyks. Ji žiūrėjo tiesiai į jį, pastebėjo jo kalbos klaidas, bemat suprato, jog jis buvęs kalėjime. Tuomet, su antipatija nužvelgusi Dilgėlę, parodė išilgai gatvės į kiaulę, kuri knaisiojosi palei vandens nutekėjimo lataką.

— Parveskite ją atgal, — pasakė ji, — ir aš nuspręsiu, ką galėčiau jums duoti.

— Stervą, — pasakė Dilgėlė, kai Turneris jam išvertė moters pageidavimą. — Mes juk prašome tik sumauto puodelio vandens. Eikime į vidų ir pasiimkime patys.

Tačiau Turneris, jausdamas, kad jį pamažu apima pažįstama nerealumo būsena, negalėjo atmesti galimybės, jog moteris turi tam tikrų galių. Esant menkam apšviestumui, erdvė virš jos galvos švytėjo ir pulsavo jo paties širdies ritmu. Jis išsitiesė ir palietė Dilgėlės petį. Moteris duoda jiems išmėginimą, kurio nepastebėti jis negali — per daug yra patyręs ir per daug apdairus. Juk jis yra senas lapinas. Būdamas taip arti nuo tėvynės ir namų, jis neturi teisės pakliūti į jokias gaudykles. Geriau būti apdairiam.

— Mes pagausime tą kiaulę — pasakė jis Dilgėlei. — Tai teužims tik minutę.

Dilgėlė jau buvo pripratęs klausyti Turnerio pasiūlymų, nes jie dažniausiai pasirodydavo labai vykę, bet, jiems žingsniuojant gatvele kiaulės link, kapralas sumurmėjo:

— Kažkas tau negerai, viršininke.

Pūslės ant kojų trukdė jiems mikliai judėti. O kiaulaitė buvo jauna ir akivaizdžiai mėgavosi netikėta laisve. Be kita ko, Dilgėlė jos bijojo. Kai galiausiai ją užspeitė parduotuvės tarpduryje, kiaulaitė metėsi tiesiai ant Dilgėlės, o jis, anaiptol ne humoro dėlei spiegdamas, kaip nuplikytas atšoko į šalį. Turneris sugrįžo pas moterį paprašyti virvės gabalo, bet prie durų niekas nepriėjo, o be to, jis nebuvo tikras, ar sugrįžo prie to paties namo. Tačiau dabar neabejojo, kad jeigu nepagaus kiaulės, jiems nelemta grįžti namo. Žinojo, kad jam vėl kyla temperatūra, bet blogai dėl to nesijautė. Formulė buvo aiški: kiaulė lygi sėkmei. Vaikystėje Turneris kartą mėgino save įtikinti, kad saugotis motinos mirties vengiant žengti ant šaligatvio plyšių palei mokyklos žaidimų aikštelę yra nesąmonė. Tačiau taip niekada ir nesiryžo žengti ant tų plyšių. Ką gi — jo motina iki šiol gyva.

Persekiojant kiaulę, toji palaikė tarp jų minimalų jiems neįveikiamą atstumą.

— Eina ji po velnių, — niršo Dilgėlė. — Kaip galima su tuo taikstytis?

Tačiau pasirinkimo nebuvo. Aptikęs nuvirtusį telegrafo stulpą, Turneris atkirpo gabalą laido ir padarė iš jo kilpą. Jie persekiojo kiaulę keliu, einančiu pačiu kurorto pakraščiu, kur sklypai buvo didesni, o priešais kiekvieną namą matyti po nedidelį tvora aptvertą daržo sklypelį. Pakeliui atidarė visus daržų vartelius abiejose kelio pusėse. Galiausiai, pasukę šoniniu keliuku, jie užbėgo kiaulei už akių, ketindami ją parginti tuo pačiu keliu atgal. Be abejo, kiaulė greitai įsmuko į kažkieno daržą ir ėmėsi jį „ravėti“. Turneris uždarė vartelius ir, pasilenkęs per tvoros viršų, užnėrė kilpą kiaulei ant galvos.

Kad partemptų žviegiantį padarą atgal į namus, jiems prireikė sutelkti visas jėgas. Laimė, Dilgėlė prisiminė, kuriame name gyvena moteris. Kai galiausiai kiaulė buvo sugrąžinta į saugų kiaulidės prieglobstį vidiniame namo kiemelyje, ji jiems atnešė du plokščiadugnius vandens butelius. Moteriškės stebimi, abu vyrai palaimingai atsistojo jos mažame kiemelyje prie virtuvėlės durų ir užsivertė jų gurklius. Netgi kai pilvai jau, atrodė, sprogs nuo skysčio, burnos dar vis troško daugiau ir daugiau. Tuomet moteris atnešė jiems muilo, šiūruokles ir du emaliuotus dubenis nusiprausti. Įkaitęs Turnerio veidas vandenį dubenyje bemat pavertė rūdžių spalvos skysčiu. Sudžiūvusio kraujo šašai, priskretę prie jo viršutinės lūpos, nusilupo ganėtinai švariai. Nusiprausęs jis pirmą sykį pajuto maloniai gaivų vėjelį, švelniai glamonėjantį odą ir lengvai cirkuliuojantį šnervėmis. Jie išpylė purviną vandenį ant didžiųjų žioveinių klombos, kurie, Dilgėlės teigimu, jam sužadino nostalgiškus jo tėvų namo vidinio kiemelio prisiminimus. Žydė pripildė vandens jų gertuves ir kiekvienam dar atnešė po litrą raudonojo vyno pusiau ištrauktais kamščiais, taip pat po dešrą, kuri bemat dingo abiejų kelionmaišiuose. Kai jie jau ketino išeiti, moteris sugalvojo dar kažką ir vėl dingo savo namelio duryse. Sugrįžo nešina dviem popieriniais maišeliais, kurių kiekviename buvo po pustuzinį cukrumi glaistytų migdolų.

Jie rimtais veidais paspaudė moteriškei ranką.

— Visą likusį gyvenimą mes prisiminsime jūsų gerumą, — pasakė Turneris.

Toji linktelėjo galva, o jos atsakymą Turneris suprato taip: „mano kiaulė man visuomet primins jus“. Tai tariant griežta jos veido išraiška nepasikeitė, ir negalėjai pasakyti, ar šioje jos frazėje slypi įžeidimas, ar humoras, ar dar kažkas. Argi ji mano, kad jie buvo neverti jos gerumo? Jis nerangiai žengė vartelių link. Po keleto sekundžių, kai jiedu jau žingsniavo gatve, jis perfrazuodamas išvertė jos žodžius Dilgėlei. Kapralui jie nekėlė jokių abejonių.

— Ji gyvena viena ir labai myli savo kiaulę. Visiškai suprantama. Ji mums labai dėkinga. — Po keleto akimirkų jis įtariai pridūrė: — Ar tu jautiesi gerai, viršininke?

— Be galo gerai, dėkui.

Kamuojami savo pūslių, jie nužingsniavo paplūdimio link, tikėdamiesi surasti Buožę ir pasidalyti su juo savo maistu ir gėrimu. Tačiau, pagavus kiaulę, Dilgėlė nusprendė, kad nusipelno atsikimšti savąjį vyno butelį. Jo tikėjimas Turnerio įžvalgumu atgautas. Dalydamiesi atkimštąjį vyno butelį, jiedu traukė toliau. Netgi vėlyvo vakaro sutemose dar buvo galima įžvelgti virš Dankirko pakibusį tamsų debesį. Kitoje pusėje matyti pabūklų salvių pašvaistės. Nesiliaujantys mūšiai vyko palei visą gynybos liniją.

— Tai vargšeliai, — pasakė Dilgėlė.

Turneris žinojo, kad tai apie seržanto atrinktus žmones, kuriuos jie matė laukiančius prie laikino sanitarinio centro.

— Gynybos linija ilgai nelaikys, — pasakė jis.

— Vadinasi, greitai čia bus vokiečiai.

— Taip, todėl būtų gerai, kad rytoj mes jau būtume laive.

Dabar jie buvo numalšinę troškulį, todėl galvose ėmė suktis mintys apie valgį. Turneris svajojo apie ramų kambarėlį su kvadratiniu stalu, apdengtu žalia languota staltiese. Nuo lubų leidžiasi tradicinė prancūziška keraminė aliejinė lempa. Ant lentos išdėstytas maistas — duona, vynas, sūris, dešra...

— Aš abejoju, ar paplūdimys tinkamiausia vieta valgyti, — pasakė jis.

— Ten mus gali kaipmat apvogti, — pritarė Dilgėlė.

— Manau, žinau vietą, kurios mums reikia.

Jie vėl buvo atsidūrę gatvėje šalia to nelemtojo baro. Gatvėje išvydo vos įžiūrimas pavienes figūras, dūlinėjančias prietemoje dar šiek tiek boluojančios jūros fone, o už jų viename šone — tamsuojančią masę. Gal tai buvo paplūdimy susibūrę kareivių pulkai, gal kopų žolė, o gal tiesiog pačios kopos. Surasti Buožę būtų gana sunku netgi dieną, o dabar — apskritai neįmanoma. Tad dabar jie ieškojo nebe Buožės, o kokio kampelio prisiglausti. Šioje kurorto dalyje tuo metu šlaistėsi šimtai kareivių, nemažai jų — susispietę į triukšmingas gaujas, traukiančias gatvėmis, dainuojančias ir rėkaujančias. Dilgėlė vėl paslėpė butelį kuprinėje. Be Buožės jie jautėsi kur kas labiau pažeidžiami.

Jie priėjo viešbutį, į kurį buvo pataikiusi bomba. Turneriui dingtelėjo į galvą, jog gal čia ir yra tas viešbučio kambarys, apie kurį jis svajojo. Dilgėlė sumanė surasti viduje ir išsinešti į lauką kokią antklodę ar pagalvę. Pro skylę sienoje jiedu įėjo į vidų. Apgraibomis persiropštę per statybinio laužo krūvas ir suvirtusias medines sijas, surado laiptinę. Deja, tą pačią idėją puoselėjo dešimtys jų likimo bendrų. Laiptų apačioje jau buvo susiformavusi eilė, o kareiviai vienas po kito leidosi žemyn, nešini sunkiais arklių ašutų čiužiniais. Viršuje esančioje laiptų aikštelėje tebuvo matyti tik iš vieno krašto į kitą marširuojančių kareivių batai ir blauzdos. Ten jau aiškiai vyravo kovos atmosfera ir buvo girdėti besigalynėjančiųjų kriokimas. Ko gera, grėsė visai realios muštynės. Staiga nuaidėjo riksmas, ir keletas vyrų nukrito laiptais žemyn ant kitų laukiančiųjų galvų. Pasigirdo ir juokas, ir keiksmai. Nukritusieji vienas po kito kėlėsi nuo grindų ir trynė sumuštas vietas. Vienas nesikėlė — jis ir toliau gulėjo skersai laiptų kojomis aukštyn ir kimiai, vos girdimai, vaitojo, lyg sapnuodamas košmarišką sapną. Kažkas žibintuvėliu pašvietė į jo veidą ir visi išvydo iššieptus dantis bei putas lūpų kampučiuose. Jis susilaužė stuburą, pasakė kažkas, bet niekas niekuo negalėjo jam padėti, ir dabar vieni žmonės lipo per jį žemyn, nešini savo antklodėmis ir padėklais sprandui, o kiti grumdydamiesi skynėsi kelią į viršų.

Jie išėjo iš viešbučio ir vėl pasuko tolyn nuo pakrantės, tuo pačiu keliu, kuriuo ir buvo atėję grįždami po kiaulės gaudynių. Elektros tiekimas iš Dankirko, matyt, buvo nutrauktas, bet pro storų užuolaidų plyšius kai kuriuose languose buvo matyti ochros geltonumo žibalinių lempų atšvaitai. Kitoje kelio pusėje kareiviai beldėsi į namų duris, bet nė vienos iš jų tokiu metu, žinoma, neprasivers. Turneris ėmėsi pasakoti Dilgėlei apie tą savo vizijų vietą, kurioje svajojo vakarieniauti. Jis kiek pagražino, norėdamas sodriau išreikšti mintį, prie savo jau susikurtojo interjero pridėdamas prancūziškus langus, atsiveriančius į kaltinės geležies balkoną, kurio groteles apraizgiusi sena glicinija, gramofoną ant apskrito stalo, užtiesto žalia spurguota staltiese, bei persišką kilimėlį ant šezlongo. Kuo išsamiau pasakojo apie tą kambarį, tuo labiau buvo įsitikinęs, kad jis jo laukia, kad jau nebetoli. Jo žodžiai svajonę turėjo paversti tikrove.

Dilgėlė leido jam užbaigti savo viziją ir, apatiniais dantimis prikandęs viršutinę lūpą, kiek suglumusiu ir geraširdiškai graužikišku veidu pareiškė:

— Taip ir aš įsivaizdavau. Velniai griebtų, viską taip ir įsivaizdavau.

Jie stovėjo šalia subombarduoto namo, kurio rūsys buvo vienoje vietoje įgriuvęs ir priminė gigantišką urvą. Nutvėręs Turnerį už marškinių, Dilgėlė įtraukė jį į skylę, žiojinčią po sutrupėjusių plytų krūva. Atsargutėliai nusivedė rūsio grindimis į tamsą. Turneris žinojo, kad tai ne ta vieta, apie kurią jis svajojo, bet negalėjo atsispirti neįprastam Dilgėlės ryžtui. Priešakyje pasirodė šviesos taškelis, paskui kitas, trečias. Cigaretės rūsyje jau įsikūrusių žmonių lūpose.

— Ei, šunsnukiai, lauk. Čia jau pilna, — pasigirdo balsas.

Dilgėlė įžiebė degtuką ir iškėlė jį aukštyn. Visais pasieniais buvo matyti sėdintys vyrai, dauguma jų miegojo, nugaromis atsirėmę į sienas. Keletas gulėjo patalpos viduryje, bet vietos dar buvo. Kai degtukas užgeso, Dilgėlė prispaudė delnus prie Turnerio pečių ir privertė jį atsisėsti. Mėgindamas išstumti plytų nuolaužas iš po savo sėdmenų, Turneris pajuto, jog jo marškiniai gerokai šlapi. Gal tai kraujas, gal koks kitas skystis, bet šiuo momentu skausmo nejuto. Dilgėlė apklojo apsiaustu Turnerio pečius. Dabar, kai kojoms nereikėjo nešioti kūno svorio, jas užplūdo atsipalaidavimo palaima. Jis suprato, kad šiandien iš vietos daugiau nejudės, kad ir kaip to norėtų Dilgėlė. Beveik nepaliaujamas visos dienos žygis suformavo žingsniavimo refleksą, kuris jo nepaliko ir ant rūsio grindų. Tamsoje atsisėdus, jam rodėsi, kad grindys po juo ritmingai siūbuoja ir kilojasi. Dabar jo uždavinys — nepastebimai suvalgyti savo vakarienę. Norint išgyventi, tenka būti savanaudiškam. Tačiau jis kurį laiką uždelsė, ir jo sąmonė išsijungė. Po kurio laiko Dilgėlė jį pažadino ir įbruko į rankas vyno butelį. Jis apžiojo kakliuką, užsivertė butelį ir nurijo kelis didelius gurkšnius. Kažkas išgirdo jo rijimo garsą.

— Ką ten turi?

— Avies pieno, — atsakė už jį Dilgėlė. — Dar šiltas. Turiu truputuką.

Pasigirdo krenkštimas, ir kažkas lipnaus bei gleivėto nusileido ant Turnerio plaštakos viršaus.

— Eik tu, šlykštyne.

— Užsičiaupkite. Netrukdykite miegoti, tamsoje pasigirdo kitas balsas, kur kas grėslesnis.

Stengdamasis neišleisti jokio garso, Dilgėlė sugrabaliojo savo kelionmaišyje dešrą, supjaustė į tris dalis ir sykiu su duonos gabalėliu perdavė vieną Turneriui. Šis kiek ilgas išsitiesė ant betoninių grindų, užsitraukė ant galvos milinę, kuri turėjo nuslopinti dešros kvapą bei kramtymo garsą, ir nuo savo paties alsavimo pridususiame ore, akmenėliams ir plytų nuolaužoms badant skruostus, ėmėsi valgyti skaniausią savo gyvenime valgį. Nuo savo veido jautė dvelkiant kvapaus muilo aromatą. Iš pradžių įkibo dantimis į duoną, kuri atsidavė karišku brezentiniu maišu, o paskui jais suplėšė ir beveik sučiulpė dešrą. Kai maistas pasiekė skrandį, krūtinę ir gerklę užplūdo šilumos banga. Jam atrodė, kad pastarasis žygis truko visą gyvenimą. Vos tik užmerkė akis, išvydo slenkančią asfalto juostą ir šmėkščiojančius savo batų galus. Netgi kramtydamas jautė, kad dar kelios akimirkos — ir jis užmigs. Suvalgęs dešrą, tarytum pateko į kitą laiko juostą — dabar ant liežuvio tirpo cukrinis migdolo apvalkalas, kurio saldumas priklausė visiškai kitam pasauliui. Turneris girdėjo, kaip aplinkui gulintys žmonės skundžiasi, jog rūsyje šalta, ir buvo patenkintas, kad jį šildo milinė, taip pat jautė tėvišką išdidumą dėl to, kad neleido kapralams lengvabūdiškai palikti savųjų milinių pakelėje.

Į rūsį užėjo grupė kareivių, ieškančių prieglobsčio ir degiojančių degtukus — lygiai kaip tai darė ir jie. Turneris jautė jiems priešiškumą, jį erzino jų vakarinei Anglijai būdingas akcentas. Kaip ir visi kiti laikini rūsio gyventojai, jis troško, kad jie nešdintųsi iš kur atėję.

Tačiau ir šie rado vietą ir įsitaisė kažkur ties jo pėdomis. Užuodęs nuo jų sklindantį brendžio kvapą, Turneris pajuto jiems dar didesnę neapykantą. Grupelė triukšmingai organizavo sau nakvynės vietą, o kai iš pasienio atskriejo jiems skirta replika „suknisti gaidžiai“, vienas žengė keletą žingsnių į tą pusę, ir kurį laiką atrodė, kad grupinės peštynės neišvengiamos. Tačiau tamsa ir vangūs jau įsitaisiusiųjų raginimai liautis kivirčytis numalšino įsiplieskiantį karštį.

Greitai rūsyje tebuvo girdėti tik tolygus alsavimas ir knarkimas. Grindys po juo vis dar, atrodė, svyravo, kartais pereidamos į maršo ritmą. Turneris ir vėl jautėsi per daug apimtas emocijų, per stipriai karščiuojantis, pernelyg išsekęs, kad galėtų užmigti. Pro apsiausto audinį jautė kišenėje pūpsantį saugomų jos laiškų paketą. „Aš lauksiu tavęs. Sugrįžk.“ Šie žodžiai nebuvo praradę prasmės, bet jausmų jie dabar nepalietė. Viskas pakankamai aišku ir elementaru kaip dukart du — vienas žmogus laukia kito. Laukia. Vienas žmogus nedaro nieko, o kitas artinasi prie jo. Žodis laukimas yra sunkus. Jis jautė, kaip tas žodis jį slegia, spaudžia prie žemės panašiai kaip milinė. Visi gulintieji rūsyje kažko laukia, kaip ir visi esantieji pakrantėje. Ji jo laukia, taip, bet kas iš to? Turneris mėgino mintyse išgirsti ją kalbant, bet balsas buvo jo paties ir tylesnis nei širdies plakimas. Netgi nepajėgė savo mintyse atkurti jos veido. Jis stengėsi mintyse save perkelti į ateitį, kurioje bus laimingas. Ten neliks vietos painiavai, viskas bus aišku ir gryna. Jam netgi nesinorėjo skubėti. Brioni pakeis savo parodymus, ji perrašys jo praeitį, ir nusikaltėlis taps nekaltuoju. Tačiau kas yra kaltė šiomis dienomis? Kaltė ir nekaltumas — nūnai nereikšmingos sąvokos. Kaltas yra kiekvienas ir sykiu niekas nekaltas. Vargu ar nuteistojo garbę skubės atstatyti vien dėl pasikeitusių kažkieno parodymų. Nėra pakankamai žmonių bei popieriaus ir rašymo priemonių. Nėra pakankamai kantrybės, nėra ramybės ir taikos, kad būtų rūpinamasi vėl surinkti visų liudytojų parodymus ir iš naujo išnagrinėti faktus. Liudytojai juk irgi kalti. Kas dieną nūnai visi tampa vienas kito nusikaltimų liudytojais. Tu šiandien nieko nenužudei? O kiek gi žmonių palikai numirti? Tačiau čia, rūsio gilumoje, mes į tai nekreipsime dėmesio. Mes tai paprasčiausiai pamiršime, Brioni. Cukruoto migdolo skonis Turneriui priminė jos vardą, kuris atrodė toks keistai nerealus, kad jis netgi ėmė abejoti, ar teisingai jį atsimena. Tas pats ir su Sesilija. Ar jis visuomet manė, kad šie vardai yra kažkokie keisti? Tačiau ir šis klausimas ilgai neužsilaikė jo galvoje. Jis turi tiek daug neužbaigtų reikalų čia, Prancūzijoje, kad tikriausiai verta atidėti išvykimą į Angliją, nepaisant to, kad krepšiai supakuoti ir paruošti kelionei, jo keisti, sunkūs krepšiai. Jeigu paliks juos čia ir išvyks, niekas jų nepamatys. Šis bagažas nematomas. Jis turi sugrįžti atgal ir išimti berniuką iš medžio. Tai jau buvo daręs. Jau buvo nuklydęs ten, kur neužsuko nė vienas, jis surado berniukus po medžiu ir parnešė per parką namo — Pjerą ant pečių, o Džeksoną ant rankų. Jie buvo tokie sunkūs! O jisai apimtas pakilios nuotaikos ir mylėjo visus ir viską — Sesiliją, dvynukus, savo sėkmingą paieškų finalą priešaušryje ir keistai spindintį to ryto rūką.

Ir štai — kokio priėmimo pokylio sulaukė! Dabar jau įpratęs prie tokių dalykų, tai jo kasdienybė. Tačiau tuomet Turneris dar nebuvo apaugęs gruoblėta žieve, nesurambėjęs, ir tai, ką vyko tą rytą, jam buvo dar nauja, kaip ir tai, kas darėsi vėliau, ir jis viską išgyveno aštriai ir skausmingai. Buvo sukrėstas iki širdies gelmių tada, kai Si per kiemo žvyrą atskubėjo ir, sustojusi prie policijos automobilio atvertomis durelėmis, padeklamavo jam dvi eilutes: „Tuomet, kai aš tave įsimylėjau, / Buvau švarus ir kupinas drąsos.“ Taigi jis grįš atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo, atsukdamas laiką, grįš per nuobodžias nusausintas pelkes, pro nirtulingąjį seržantą ant tilto, per subombarduotąjį kaimą, sugrįš vingiuotu takeliu per mylių mylias banguoto kraštovaizdžio, ieškodamas į kairę atsišakojančio keliuko kaimo pakraštyje, priešais batų parduotuvę, o dar už dviejų mylių perlips per spygliuotos vielos tvorą ir eis visą dieną per miškus bei laukus, kad nakčiai sustotų brolių vienkiemyje, o kitą dieną, gelsvoje rytmečio šviesoje, vadovaudamasis besisukiojančia kompaso rodykle, skubinsis per nuostabų peizažą su jaukiais nedideliais slėniais, su upeliais, dūzgiančiu nuo bičių oru, ir pakils takeliu į kalną prie to liūdno namelio palei geležinkelį. Priėjęs prie to medžio, surinks iš dumblo sudegusias suplėšytų drabužių skiautes, jo pižamos atplaišas, paskui nukels jį žemėn, vargšą išblyškusį berniuką, ir surengs jam prideramas laidotuves. Mielas vaikis. Tegu kaltieji laidoja nekaltuosius, tegu nė vienas nesistengia keisti savo parodymų. O kur Buožė, kad padėtų jam iškasti duobę? Tas drąsusis lokys, kapralas Buožė. Tai dar vienas nebaigtas reikalas ir dar viena priežastis, jog negali išvykti dabar. Jis turi surasti Buožę. O dar jis turi sugrįžti į tą lauką šiaurėje, kur fermeris ir jo šuo dar tebeseka paskui savo plūgą, ir paklausti flamandę moterį ir jos vaiką, ar jie laiko jį kaltu dėl savo mirties. Nes kaltės, išpuikėliškos savikaltos akimirkomis žmonės kartais linkę prisiimti per daug. Tikriausiai ji pasakys, jog ne — flamandiškai, žinoma. Juk tu mėginai mus išgelbėti. Tu negalėjai mūsų nunešti į mišką. Tu galėjai panešti dvynukus, bet ne mus, ne. Ne, tu nesi kaltas. Ne.

Pasigirdo šnabždesys, ir jis pajuto kažką alsuojant į savo įkaitusį veidą.

— Per daug garsiai, viršininke.

Už kapralo galvos buvo matyti plati tamsiai mėlyno dangaus juosta ir dantytas juodas įgriuvusių rūsio lubų kontūras.

— Garsiai? Ką aš dariau?

— Šaukei „ne“ ir visus prižadinai. Kažkuris iš šių vaikinų jau, buvo gerokai susierzinęs.

Jis pamėgino pakelti galvą ir suprato, kad negali. Kapralas įžiebė degtuką.

— Viešpatie. Tu atrodai velniškai prastai. Eikš čia. Gerk.

Jis pakėlė Turnerio galvą ir priglaudė savo gertuvę prie jo lūpų.

Vanduo trenkė metalu. Kai jis baigė gerti, nesuvaldomas kaip vandenynas išsekimo gūsis ėmė glemžtis jį po savimi. Jis įveikė daug kilometrų iki vandenyno, ir štai vandenynas jį pasiima. Stengdamasis neišgąsdinti Dilgėlės, Turneris pamėgino kalbėdamas atrodyti blaivesnis nei jautėsi.

— Klausyk, aš nusprendžiau pasilikti. Yra reikalų, kuriuos turiu sutvarkyti.

Purvina ranka Dilgėlė kažkodėl nušluostė Turnerio kaktą. Šis nematė priežasties, kodėl gi Dilgėlei reikėtų taip prikišti savo veidą, savo susirūpinusį ir suirzusį veidą prie pat jo. Kapralas pasakė:

— Viršininke, ar girdi mane? Ar klausaisi? Maždaug prieš valandą aš buvau išlindęs iš šio urvo. Spėk, ką mačiau. Sutikau keliu ateinantį jūrų laivyno kariškį, kuris šaukė karininkus į pasitarimą. Jie organizuoja kareivius pakrantėje. Laivai grįžta. Mes vykstame namo, brolau. Čia yra anglų leitenantas, kuris mus išsives septintą ryto. Tad šiek tiek pamiegok ir, po velnių, daugiau nešūkauk.

Turneris jautėsi esąs visiškai bejėgis ir nenorėjo nieko daugiau, tik miego. Tūkstančio valandų miego. Jam kiek palengvėjo. Vanduo buvo bjaurus, bet jis padėjo, kaip ir raminantis Dilgėlės kuždesys bei jo naujiena. Jie rikiuosis gatvėje ir žygiuos į pakrantę. Lygiavimas į dešinę. Tvarka svarbiau už viską. Niekas Kembridže jam neišaiškino tvarkingo žygiavimo privalumų. Ten buvo garbinama laisva, nevaržoma dvasia. Poetai. Tačiau ką poetai išmano apie išgyvenimo meną? Apie išgyvenimą žmogaus kūne. Jiems buvo nesuvokiami tokie dalykai kaip brovimasis be eilės, beatodairiškas skverbimasis į laivą, devizas „pirmas atėjau, pirmas gavau“ arba „velniai tegriebia paskutinį“. Jokio skubėjimo, lenktyniavimo. Patekus į laivą — savanoriška pagalba vairuojant jį prieš bangas ir laukiant, kol sulips likimo bendrai. Tačiau dabar vairuoti neprireiks — jūra rami, nusiramino ir jis pats ir pirmą sykį jaučia, kaip yra malonu paprasčiausiai laukti. Tebūnie prakeikta aritmetika. Jos frazė „Aš lauksiu tavęs“ buvo gaivališka, nepadiktuota jokių išskaičiavimų. Tai dėl šių žodžių jis išgyveno iki šios akimirkos. Taip ji jam pasakė, jog nepriimsianti jokių kitų vyrų pasiūlymų. Tik jo vieno. Sugrįžk. Lyg tai būtų šiandien, jis prisiminė, kaip tąsyk, stovėdamas prie policijos automobilio, pro plonus savo batų padus jautė kiemo akmenėlius. Jis jaučia juos ir dabar, kaip ir ledinį antrankių prisilietimą prie riešų. Išgirdę jos žingsnių garsą, jis ir inspektorius stabtelėjo prie automobilio ir atsisuko. Kaip jis gali pamiršti tą žaliąją suknelę, grakščiai kopijuojančią klubų išlinkį ir neleidžiančią jai bėgti dideliais žingsniais. Suknelę, atidengiančią jos pečių grožį. Baltesnių negu rūkas. Jam neatrodė keista, kad policininkas netrukdė jiedviem pasikalbėti. Jis apie tai negalvojo. Jis ir Sesilija elgėsi taip, tarytum ten būtų vieni. Ji neleido sau verkti sakydama, kad juo tiki ir pasitiki, jog jį myli. Jis jai atsakė, kad šito niekuomet nepamirš, išreikšdamas savo dėkingumą už tai, kas įvyko — ir praėjusį vakarą, ir šią akimirką. Tuomet ji palietė pirštais jo antrankius ir pasakė, kad jai nė trupučio negėda, nes gėdytis nėra ko. Suėmusi jo švarko atlapo kampelį, Sesilija jį švelniai papurtė ir būtent tada ištarė lemtingąją frazę: „Aš lauksiu tavęs. Sugrįžk“. Ir ji buvo pasiryžusi pažadą tesėti. Ir tesės. Laikas tai patvirtins. Tuomet policininkai įstūmė jį į automobilį, ir Si pasakė — skubiai, jausdama smaugiantį raudos priepuolį, kurio neįstengs suvaldyti, — pasakė tai, kad visa, kas įvyko tarp jų, yra tik jų abiejų, niekieno daugiau. „Tai mūsų paslaptis“, — sušuko į automobilio vidų, prieš pat užsitrenkiant durelėms.

— Nepasakysiu daugiau nė žodžio, — pažadėjo jis, nors Dilgėlės galva jau seniai buvo dingusi iš akiračio. — Prikelk mane prieš septynias. Pažadu, tu neišgirsi iš manęs daugiau nė vieno žodžio.

Trečia dalis

Nerimas nesitenkino tik ligonine. Atrodo, jis kilo sykiu su kunkuliuojančia ruda upe, patvinusia nuo balandžio liūčių, ir vakarais nusidriekdavo per pajuodusį miestą kaip savotiškas sąmonės aptemimas, kurį jautė visa šalis, jis tvenkėsi lėtai ir piktai, neatsiejamas nuo vėsaus ir vėlyvo pavasario, nors ir bandomas maskuoti jo įsigalinčios pergalės. Artinosi kažkas svarbaus, dramatiško, reikšmingo. Vyresnysis ligoninės personalas, reikšmingai besišnekučiuojantis grupelėmis koridorių kampuose, saugojo kažkokią paslaptį. Jaunesnių gydytojų elgesys buvo nervingesnis. Palatos konsultantas vieną rytą per vizitaciją atsistojo prie lango ir keletą minučių tylėdamas žvelgė į kitą upės pusę, o už jo nugaros prie lovų stovinčios slaugės kantriai laukė kokio nors ženklo ar paaiškinimo. Vyresnieji durininkai, vežiojantys ligonius į palatas ir atgal, atrodė prislėgti ir pamiršę savo linksmus sąmojus iš radijo komedijų. Brioni gal būtų netgi palengvėję vėl išgirdus jos nekenčiamiausią, o jų mėgstamiausią frazę — „nuramink savo meilę“, bet panašu, kad šios frazės ji gali ir neišgirsti.

Vyko kažkas svarbaus. Ligoninė tuštėjo — lėtai, nepastebimai, daugelį dienų. Iš pradžių atrodė, jog taip jau susiklostė atsitiktinai — tiesiog geros sveikatos epidemija, kurią mažiau išprusę praktikantai buvo linkę aiškinti geresniu ligoninės darbu. Tiktai pamažu išryškėjo tikroji situacijos potekstė. Tuščių lovų eilės driekėsi palatose. Brioni regėjosi, kad kadaise skardus ir aiškus žingsnių garsas plačiuose išblizgintuose koridoriuose nūnai yra prislopintas, lyg atsiprašantis. Darbininkai, aikštelėse šalia liftų įrenginėjantys naujus priešgaisrinio vandentiekio žarnų būgnus bei tam skirtose vietose rikiuodami naujas smėlio kibirų eiles, dirbdavo visą dieną be pertraukos ir iki palikdami ligoninės teritoriją nesišnekėdavo su niekuo, netgi su durininkais. Palatoje užimtos tik aštuonios lovos iš dvidešimties, ir nors dirbti buvo sunkiau nei kada nors anksčiau, keistas nerimas, beveik prietaringa baimė neleisdavo slaugėms praktikantėms viena kitai skųstis netgi tarpusavyje, geriant arbatą. Merginos tapo ramesnės, labiau linkusios taikstytis su situacija. Jos nerodydavo viena kitai savo rankų ir nelygindavo, kurios didesnės nuospaudos ar nuožvarbos.

Be to, praktikantės jautė nuolatinę baimę dėl savo galimų klaidų. Visos slaugės buvo įbaugintos vyresniosios palatos sesers Mardžori Dramond, kurios pykčio protrūkių pradžia — vos juntama grėsminga šypsenėlė ir dirbtinai sušvelnėjusios manieros. Brioni žinojo, kad pastarosiomis dienomis ji darė klaidą po klaidos. Prieš keturias dienas jos prižiūrimas pacientas išgėrė jos neapdairiai paliktą karbolinį skalavimo skystį — anot tai mačiusio durininko, vienu mauku, kaip alaus bokalą — ir paskui smarkiai apvėmė antklodę. Brioni taip pat nebuvo paslaptis tai, kad sesuo Dramond pastebėjo, jog ji eidama vienu sykiu neša tik tris basonus, kai praktikantės jau turėjo sugebėti pereiti skersai palatą patikimai laikydamos rankose visus šešis, kaip koks „La Coupole“ padavėjas. Gal buvo ir daugiau klaidų, kurias ji dėl pervargimo tikriausiai užmiršo, o gal jų paprasčiausiai nepastebėjo. Brioni buvo linkusi daryti aiškiai matomas laikysenos klaidas — išsiblaškymo akimirkomis ji mėgdavo perkelti savo kūno svorį ant vienos kojos, o ši poza ypač pykdydavo jos viršininkę. Klaidos ir nesėkmės tikriausiai nepastebimai kaupėsi keletą dienų: ne taip pastatytas šepetys, antklodė, paklota etikete į viršų, truputį nelygiai iškrakmolyta uniformos apykaklė, lovų ratukai neišlyginti ir pasukti po lova, vaikštinėjimas po palatą pirmyn ir atgal tuščiomis rankomis — viskas būdavo tyliai registruojama, kol nusižengimų prisikaupdavo, ir tuomet, jei nepakankamai atidžiai skaitai išankstinius ženklus, vyresniosios sesers rūstybė krinta ant tavęs visa jėga. Ir kaip tik tą akimirką, kai jautiesi viską daranti kuo puikiausiai.

Tačiau pastaruoju metu sesuo Dramond nebuvo linkusi rodyti savo klastingą šypsenėlę ir nekalbėjo su praktikantėmis prislopintu balsu, pasitarnaujančiu kaip įspėjimas apie jų klaidas. Nelabai jas ir muštruodavo. Ji pati akivaizdžiai buvo dėl kažko susirūpinusi ir neretai ilgai stoviniuodavo vyrų chirurginio skyriaus prieškambaryje, apie kažką kalbėdama su savo kolege, arba ir apskritai kažkur prapuldavo dviem dienoms iš eilės.

Kitoje vietoje, kitur su savo putliu apkūnumu ji gal net būtų atrodžiusi motiniškai, net galgi geidulingai, nes jos nedažytos lūpos buvo natūraliai sodrios spalvos ir žaviai išlenktos, o veidas apvaliais skruostais su lėlės primenančiais sveikai rausvais lopinėliais liudijo apie įgimtą geraširdiškumą. Tačiau šis išoriškas įspūdis praktikantėms jau seniai išsisklaidė, kai Brioni amžiaus kolegė, stambi geraširdiška lėtapėdė mergina karvės žvilgsniu patyrė gniuždančią palatos vyresniosios įniršio jėgą. Slaugę Lenglend laikinai perkėlė į vyrų chirurgijos skyrių. Jos paprašė paruošti kareivį apendektomijos operacijai. Palikta minutei kitai vienu du su juo, toji sau leido su juo plepėti ir daryti drąsinančių užuominų apie jo laukiančią operaciją. Tikriausiai ligonis jai uždavė savaime suprantamą klausimą, ir atsakydama į jį mergina sulaužė visuotinę taisyklę. Ji nedviprasmiškai paminėta slaugių etikos vadovėlyje, bet nė viena praktikantė nė neįtarė, kokia svarbia ši taisyklė laikoma. Po keleto valandų kareivis išėjo iš anestezijos patalpos panosėje murmėdamas praktikantės vardą, o šalimais tuo metu stovėjo sesuo Dramond. Slaugė Lenglend buvo gėdingai pakviesta atgal į savo skyrių. Kitos sustatytos ratu aplink ją ir visoms perskaitytas prideramas moralas. Net jei vargšė Zuzana Lenglend būtų iš nerūpestingumo ar žiaurumo pražudžiusi du tuzinus pacientų, jos „auklėjimo“ seansas vargu ar būtų griežtesnis. Kol sesuo Dramond baigė merginai aiškinti, kad ji pasibjaurėtinai apdergė Naitingeil slaugių tradicijas, kurias turėjo puoselėti kaip savo akį, ir kad gali džiaugtis, jog už bausmę teksią tik mėnesį paplušėti skalbykloje — plauti išteptas, kruvinas, apdergtas ir apvemtas paklodes bei užvalkalus — verkė ne tik Lenglend, bet ir visos surinktos merginos. Brioni tame ratelyje nebuvo, bet tą vakarą, kai atsigulė į lovą, dar šiek tiek virpėdama nuo patirto šoko, ji vėl atsivertė vadovėlį, norėdama išsiaiškinti, ar taip pat atsitiktinai nepažeidė kokių kitų etiketo principų. Ji dar kartą perskaitė ir pasistengė įsikalti į galvą geležinę taisyklę: jokiomis aplinkybėmis slaugė neturi pacientui atskleisti savo krikščioniškojo vardo.

Palatos tuštėjo, bet darbo daugėjo. Kiekvieną rytą lovas sustumdavo į palatos centrą, kad praktikantės galėtų išblizginti grindis sunkiu šepečiu, kurį viena mergina vos įstengdavo nuvaldyti. Taip grindys turėjo būti blizginamos triskart per dieną. Tuščios spintelės taip pat šveičiamos, čiužiniai dezinfekuojami, žalvarinės rankenos, pakabai ir durų užraktai blizginami. Mediniai paviršiai — durys, grindjuostės — plaunamos karbolio tirpalu, kaip ir pačios lovos — ne tik jų geležiniai rėmai, bet net ir spyruoklės. Praktikantės šveisdavo, šluostydavo ir džiovindavo basonus bei antinukus tol, kol šie spindėdavo kaip pietų servizai. Prie ligoninės nuolat privažiuodavo kariški trijų tonų sunkvežimiai, atgabendami naujų lovų, dažniausiai purvinų, kurias reikėdavo daug kartų šveisti, kad būtų galima vežti į palatas, rikiuoti į eiles ir apdoroti karboliu. Tarp šių ir panašių užduočių gal tuziną kartų per dieną praktikantės turėdavo lediniu vandeniu plauti savo suskirdusias ir kraujuojančias rankas. Karui prieš mikrobus nebuvo galo. Praktikantėms skiepijo higienos kultą. Jos privalėjo įsisąmoninti, kad pasaulyje nėra nieko labiau pasibjaurėtina nei po lova gulintis antklodės dulkių kuokštelis, savyje slepiantis batalioną, ne, visą diviziją bakterijų. Kasdieninė virinimo, šveitimo, blizginimo ir šluostymo praktika tapo jų profesinio išdidumo simboliu, vardan kurio derėjo aukoti bet kokį asmeninį patogumą.

Durininkai iš pakrovimo portalų atgabeno didžiulę naują siuntą, kuri turėjo būti išpakuota, surašyta ir paskirstyta. Tai buvo apranga, inksto formos indeliai, švirkštai injekcijoms, trys nauji autoklavai ir daug pakuočių su užrašais „Banjano krepšiai“, kurių paskirtis slaugėms dar nebuvo išaiškinta. Pastatyta ir pripildyta dar viena medicinos reikmenų spintelė, prieš tai tris kartus kruopščiai iššveista. Spintelė buvo užrakinta, o jos raktą su savimi nešiojosi pati sesuo Dramond. Vieną rytą pro stiklines spintos duris Brioni pavyko perskaityti užrašą ant vieno iš viduje eilėmis surikiuotų buteliukų — morfinas. Pasiųsta į kitas palatas ir jose pamatė atsiradusių tokių pačių spintelių, ruošiamų arba jau paruoštų naudoti. Viena palata jau buvo visiškai tuščia ir kažko laukė, kupina nejaukios tylos ir spindėdama švara. Tačiau klausinėti slaugėms nederėjo. Praėjusiais metais, kai tik buvo paskelbtas karas, palatos viršutiniame aukšte, saugantis bombardavimų, uždarytos. Operacinės dabar buvo įrengtos pusrūsyje. Langai užkrauti smėlio maišais, tad pro juos neprasiskverbdavo nė spindulėlis dienos šviesos.

Kartą, apsuptas pustuzinio patarėjų, ligoninėje apsilankė armijos generolas. Jam su palydovais įžengus į vidų, nebuvo jokių ceremonijų ar netgi pagarbios tylos. Slaugėms iš anksto buvo pasakyta, kad per tokių asmenų vizitus kiekvieno paciento nosis turi būti sulygiuota su centriniu antklodės kantu. Tačiau tąsyk ruoštis nebuvo laiko. Generolas su palyda paskubomis peržingsniavo per palatą, kažką tarpusavyje patyliukais kalbėdamiesi ir linksėdami galvomis, ir išėjo.

Neaiškumas didėjo, bet svarstymams buvo maža progų, o ir apskritai diskusijos ta tema oficialiai buvo uždraustos. Kai būdavo laisvos nuo pamainos, praktikantės sėdėdavo paskaitose, praktiniuose seminaruose arba mokydavosi namuose. Jų maitinimosi ir miego režimą prižiūrėjo taip griežtai, tarytum jos būtų ne slaugės, o naujai priimtos baleto trupės šokėjos. Kai Fijona, kuri miegojo šalia Brioni, pastūmė savo lėkštę į šalį ir, nesikreipdama į nieką konkrečiai, pareiškė, kad jos organizmas „fiziologiškai nepriima“ daržovių, virtų su kubeliu sultinio, už jos nugaros staiga išdygo Naitingeil bendrabučio sesuo prižiūrėtoja ir tol stovėjo už praktikantės nugaros, kol ši suvalgė viską iki paskutinio trupinėlio. Fijona buvo Brioni draugė. Bendrabutyje jau patį pirmąjį vakarą po pirmosios preliminariojo parengimo kurso dienos ji paprašė, kad Brioni nukirptų dešiniosios rankos nagus — jos kairioji neįstengia dorai nulaikyti žirklių ir namie šią paslaugą visuomet atlikdavusi motina. Ji buvo rausvaplaukė ir strazdanota, o tai Brioni vertė įtempti dėmesį. Tačiau Fijona buvo visiškai nepanaši į Lolą. Tai linksma ir nuoširdi mergina, su duobutėmis ant alkūnių bei didžiule krūtine, provokuojančia kitų merginų pašaipas, esą Fijona tiesiog pasmerkta vieną dieną tapti palatos vyresniąja seserimi. Jos šeima gyveno Čelsyje. Vieną naktį, gulėdama lovoje, kaimynė pašnibždėjo Brioni į ausį, kad jos tėvas gali būti pakviestas į Čerčilio karinį ministrų kabinetą. Tačiau kai ministrų kabineto sudėtį paskelbė, žmogaus su jos pavarde tarp ministrų nebuvo. Fijona nieko nekomentavo, o Brioni buvo linkusi jos apie tai neklausinėti. Pirmaisiais mėnesiais po preliminariojo parengimo Fijona ir Brioni neturėjo kada susimąstyti, ar jos iš tiesų yra viena kitai artimos. Buvo patogiau paprasčiausiai manyti, jog taip yra. Abi priklausė nedaugeliui praktikančių, neturinčių jokio medicininio išsilavinimo. Dauguma kitų merginų buvo baigusios pirmosios pagalbos kursus, o kai kurios jau tarnavusios karo lauko medicinos tarnyboje bei mačiusios ir kraujo, ir negyvėlių — bent jau taip jos teigė.

Tačiau draugystei pasireikšti sąlygų beveik nebuvo. Atidirbusios savo pamainą, praktikantės kasdien tris valandas sėdėdavo paskaitose, o vėliau laiko likdavo tik miegui. Prabangos momentu galėjai laikyti nebent arbatos laiką tarp keturių ir penkių popiet, kai mažame palatų fligelio poilsio kambarėlyje jos nusiimdavo nuo savo medinių lentynų mažutėlius rudus arbatinukus su išgraviruotais kiekvienos vardais. Pokalbiai būdavo nenatūralūs, nes drauge su jomis visuomet būdavo ir sesuo prižiūrėtoja, matyt, turinti palaikyti tvarką ir padorumą. Be to, vos tiktai susėsdavo prie stalo, jas bemat užvaldydavo nuovargis, sunkus kaip trys sulankstytos antklodės. Viena mergina, taip ir užmigusi su puodeliu ir lėkštele rankose, apsiplikė sau šlaunį. Tada sesuo Dramond, užėjusi pažiūrėti, iš kur čia tas klyksmas, pareiškė, kad dabar gera proga pasipraktikuoti, kaip teikti pirmąją pagalbą nudegus.

O ir ji pati jautė vidinį barjerą artimai draugystei. Šiais pirmaisiais praktikos mėnesiais Brioni neretai galvodavo, kad legaliai bendrauti galima tik su seserimi Dramond. Ji buvo visuomet ir visur. Štai ji dar kitame koridoriaus gale, štai artinasi su nežabotu ryžtingumu, o po akimirkos ši jau prie Brioni peties, jau murma į ausį, kad per preliminarųjį parengimą ji neįsisąmoninusi, kaip reikia tinkamai atlikti negalinčių atsikelti ligonių vyrų prausimo procedūrą: tiktai antrą kartą pakeitus vandenį pacientui reikia paduoti šviežiai išmuilintą šiūruoklę ir rankšluostį, kad jis galėtų pabaigti pats. Brioni dvasinė būsena labai priklausė nuo to, kaip ji tą valandą būdavo užsirekomendavusi vyresniosios sesers akyse. Kai sesers Dramond žvilgsnis krisdavo ant jos, po krūtine nusmelkdavo nemalonus šaltukas. Dažniausiai neįmanoma tiksliai žinoti, ar kokį veiksmą padarei teisingai, ar ne. Brioni kaip nieko kito bijojo susigadinti vardą sesers Dramond akyse. Pagyrimai iš sesers Dramond lūpų buvo negirdėta. Geriausia, ko iš jos galėjai tikėtis, tai abejingumas.

Tomis minutėmis, kurias galėdavo skirti sau — dažniausiai jau tamsoje, lovoje, prieš užmigdama, — Brioni mėgindavo įsivaizduoti savo tariamą gyvenimą Džirtone, nagrinėjant Miltoną ir kitus autorius. Ji galėjo būti sesers koledže, o ne sesers ligoninėje. Brioni buvo įsitikinusi, kad, pasirinkdama slaugės kelią, padeda šaliai nešti karo naštą. Tačiau iš tikrųjų susiaurino savo gyvenimą iki emocinės priklausomybės nuo penkiolika metų vyresnės moters, kuri jai primetė savo valdžią, didesnę negu kad kūdikystėje motina.

Toks gyvenimo apribojimas, kuris visų pirma reiškė savosios tapatybės atsisakymą, prasidėjo dar kelios savaitės iki ji išgirdo apie seserį Dramond. Pačią pirmąją preliminariojo parengimo dieną įvyko parodomasis Brioni pažeminimas auditorijos akivaizdoje. Ji priėjo prie sesers ir mandagiai pasakė, kad jos ženklelyje prie pavardės įsivėlusi klaida. Ji esanti B. Teilis, o ne S. Teilis, kaip kad užrašyta ant mažos stačiakampės plokštelės.

Sesuo ramiai atsakė:

— Jūs esate ir liksite tas, kas parašyta ant šios kortelės. Jūsų krikščioniškasis vardas manęs visiškai nedomina. Dabar maloniai prašome sėstis, slauge Teilis.

Kitos merginos, jei būtų drįsusios, būtų nusikvatojusios, nes tas pats inicialas puikavosi prie kiekvienos iš jų pavardės, bet jos teisingai nujautė jo prasmę. Tada vyko higienos užsiėmimas: praktikuojamasi prausti po antklode natūralaus dydžio žmonių manekenus — ponią Makintoš, panelę Čeis bei kūdikį Džordžą, kurį dėl jo sušvelnintų ir apibendrintų bruožų galėjai panaudoti ir kaip mažos mergaitės maketą. Tai buvo laikas, kai praktikantėms skiepijo besąlygišką paklusnumą. Jas mokė nešioti po kelis basonus iš karto ir nuolat priminė pagrindinę taisyklę: niekuomet nevaikščioti po palatą taip, kad tektų grįžti tuščiomis rankomis. Fizinis diskomfortas padėjo susiaurinti Brioni minčių horizontus. Aukštos ir stačios krakmolytos apykaklės žiauriai trynė jai kaklą. Tuziną kartų per dieną plaudama rankas su sodos gabalu stingdančio šaltumo vandenyje, ji greitai patyrė, ką reiškia suskirdusios rankos. Batai, kuriuos jai teko nusipirkti už savo pinigus, baisiai spaudė kojų pirštus. Uniforma, kaip ir visos uniformos, naikino asmenybės likučius, o privalomas kasdieninis dėmesys išorei — drabužių klostavimas, kepuraitės formavimas, siūlių tiesinimas, batų, ypač užkulnių, blizginimas — padėjo palengva išstumti kitus dėmesio ir rūpesčių šaltinius. Kai merginos jau buvo pasirengusios sesers Dramond vadovaujamos pradėti praktikančių darbą palatose „nuo basono iki jautienos sultinio“, jų ankstesnysis gyvenimas joms buvo tapęs blausus ir nereikšmingas. Sąmonė iki tam tikros ribos ištuštėjusi, jos gynybiniai bastionai sugriauti, todėl primesti joms absoliučią vyresniosios sesers valdžią buvo lengva. Vyresnioji sesuo be jokio pasipriešinimo galėjo pildyti jų ištuštėjusią sąmonę norimu turiniu.

Niekas to viešai neįvardijo, bet viso šio proceso potekstė buvo karinė. Panelė Naitingeil, kurios jokiu būdu nebuvo galima minėti Florens vardu, pakankamai ilgai išbuvo Kryme, kad suprastų disciplinos, tvirtų komandos tarpusavio grandžių ir gerai treniruoto personalo svarbą. Tad gulėdama tamsoje ir klausydamasi, kaip Fijona pradeda savąjį visos nakties knarkimą (ji miegodavo tik ant nugaros), Brioni jausdavo, kad jos lygiagretusis gyvenimas, kurį nesunkiai įsivaizdavo, nes vaikystėje dažnai vykdavo į Kembridžą aplankyti Leono ir Sesilijos, greitai ims beviltiškai tolti nuo dabartinės tikrovės. Jos studentiškasis gyvenimas yra šis — šie ketveri metai, ribojami griežto režimo, ir ji neturi nei valios, nei laisvės viską mesti ir išvykti. Brioni buvo įspraudusi savo gyvenimą į reglamento, taisyklių, paklusnumo, namų darbų ir nuolatinės nuobaudų baimės rėmus. Ji tik viena iš grupės praktikančių — kas keletą mėnesių ligoninė priimdavo po naują jų „injekciją“ — ir, neįskaitant ženklelio, neturėjo jokių individualumo požymių. Čia nebuvo mokymo sistemos, niekas čia per daug nesirūpino jos intelektualine raida. Ji tuštino ir plovė basonus, šlavė ir blizgino grindis, gamino kakavą ir sultinį, nešiojo kur ką reikėjo — ir ši rutina gelbėjo nuo savistabos. Iš antramečių praktikančių girdėjo, jog kada nors sugebėjimai ir kompetencija ims teikti malonumą. Brioni jau buvo patyrusi šio pasitenkinimo skonį, kai, prižiūrimai slaugės, jai buvo patikėta matuoti pacientų pulsą bei temperatūrą ir pažymėti parodymus kortelėje. Medicininės pagalbos srityje jai jau buvo leidžiama tepti dezinfekcinį tirpalą ant trichofilijos pažeistos odos, akvaflavino emulsiją ant sužalojimų ir dažytą švino vandenį ant nubrozdinimų. Tačiau dažniausiai ji tėra paprasčiausia tarnaitė, kambarinė, o anapus ligoninės sienų — sausų empirinių žinių kalike. Brioni buvo laiminga turėdama mažai laiko galvoti apie ką nors pašalinio. Tačiau kai pamainai pasibaigus ji, apsisiautusi savo pelerina, stabtelėdavo laiptų aikštelėje ir pažvelgdavo pro langą skersai upę į tamsoje skęstantį miestą, vėl prisimindavo tą visuotinį nerimą, kuris kaip tamsos debesis jau senokai tvyrojo gatvėse ir palatose. Niekas, netgi sesuo Dramond, negalėjo jos apsaugoti nuo šios akimirkos bei šių minčių.

Likus pusvalandžiui iki miego, prieš išjungiant šviesas, po kakavos gėrimo, merginos lankydavosi viena kitos kambariuose, sėdėdavo ant savo lovų ir rašydavo laiškus į namus ar savo mylimiesiems. Kai kurios dar kiek paverkdavo, apimtos namų nostalgijos, ir tuo metu prasiverždavo šilti jausmai vienos kitai, apkabinant per pečius ir tariant paguodos žodžius. Visa tai Brioni atrodė teatrališka ir kvaila — suaugusios jaunos moterys ašaroja pagalvojusios apie savo mamas arba sukūkčioja, kaip kad viena praktikantė, prisiminusios tėvelio pypkės aromatą. Brioni atrodydavo, jog šios guodėjos labiau mėgavosi savimi ir tokiu savo vaidmeniu nei iš tikrųjų stengėsi paguosti. Šioje šleikščiai saldžioje atmosferoje Brioni kartais rašydavo glaustus laiškus į namus, kurie namiškiams atskleisdavo ne ką daugiau nei tai, kad ji neserga, nesijaučia nelaiminga, jai nereikia pagalbos iš namų ir nė neketina apsigalvoti bei rinktis tą kelią, kurį jai numatė motina. Kitos merginos su pasididžiavimu aprašinėdavo įtemptą praktikančių dienotvarkę ir studijų programą, siekdamos priblokšti savo šaunumu mylinčius tėvus. Brioni šiuos dalykus patikėdavo tik savo dienoraščiui, ir netgi jam — ne pernelyg detaliai. Ji nenorėjo, kad motina žinotų, kokį kuklų, sunkų ir varganą darbą jai tenka dirbti. Dalį motyvacijos tapti slauge sąlygojo jos troškimas darbu susikurti savo nepriklausomybę. Merginai buvo svarbu, kad tėvai, ypač motina, apie jos kasdieninį gyvenimą žinotų kuo mažiau.

Be daugybės vis kartojamų klausimų, į kuriuos likdavo neatsakyta, Emilija savo laiškuose daugiausia rašydavo apie pabėgėlius. Į Teilisų namus buvo atkeltos trys motinos su septyniais vaikais, visos iš Londono Haknio rajono. Viena iš motinų dabar nubausta už neprideramą elgesį vietinėje alinėje. Kita moteris esanti uoli katalikė ir drauge su trimis vaikais kas sekmadienį einanti keturias mylias į pamaldas vietinio miestelio bažnyčioje. Tačiau Betė, pati katalikė, į šiuos moterų tarpusavio skirtumus nekreipianti jokio dėmesio ir nekenčianti visų iš eilės motinų ir visų iš eilės jų vaikų. Jau patį pirmąjį rytą jie Betei pareiškę, kad jiems nepatinka jos gaminamas maistas. Ji teigė mačiusi uoliąją bažnyčios lankytoją sodriai nusispjaunant ant koridoriausgrindų. Vyriausiasis jos vaikas, trylikametis berniukas, kuriam iš pažiūros neduosi daugiau nei aštuonerių, įlipęs į fontaną, užsikeberiojo ant statulos ir nulaužė Tritono ragą bei ranką iki pat alkūnės. Džekas išreiškęs įsitikinimą, kad statulą esą ne taip jau sunku pataisyti. Tačiau dabar nulaužtoji dalis, kuri buvo įnešta į vidų ir padėta indaujoje, kažkur dingusi. Senojo Hardmano teigimu, Betė apkaltinusi berniuką, kad šis įmetęs ją į ežerą. Berniukas teigė nieko nežinąs. Siūlyta nuleisti tvenkinį, bet šios idėjos atsisakyta dėl čia perinčių gulbių poros. Motina įnirtingai ginanti savo sūnų ir teigianti, kad fontanas su baseinu šalia namų yra pavojingas dalykas, kai namuose yra vaikų, ir kad ji dėl jo parašiusi skundą karo policijai.

Tačiau Emilija laikė, jog jie turi džiaugtis, nes viso labo tenka tik išlaikyti keletą evakuotų žmonių. O vienu metu buvo iškilusi visai reali grėsmė, kad visą dvarą paims armijos reikmėms. Tačiau armijos štabas pasirinko Hago van Vlajeto dvarą, nes jame buvo snukerio12 stalas. Kita naujiena — Emilijos sesuo Hermiona dar tebesanti Paryžiuje, bet galvojanti persikelti į Nicą. Karvės pervarytos į tris laukus šiaurinėje teritorijos dalyje, nes parką ketinama suarti ir užsėti javais. Geležinės tvoros, statytos šeštajame aštuonioliktojo amžiaus dešimtmetyje, pusantros mylios nuardyta ir išgabenta naikintuvų „Spitfire“ gamybai. Netgi tvorą ardę darbininkai kalbėję, jog šios rūšies metalas netinka. Palei upę iš betono ir plytų įrengta atsparioji ugniavietė — ties pačiu upės lanku, viksvyne, sunaikinti visi kryklių ir kalnų kielių lizdai. Kita atsparioji ugniavietė įrengta toje vietoje, kur pagrindinis kelias pasiekia kaimo pakraštį. Visus trapius daiktus jie sunešę į rūsį, klavesiną irgi. Vargšė Betė išmetė iš rankų ir sudaužė ant laiptų dėdės Klemo vazą, nešdama ją žemyn. Betės teigimu, gabalas vazos nešant paprasčiausiai atitrūkęs ir likęs jos rankoje, bet sunku tuo patikėti. Denis Hardmanas įstojęs į jūrų laivyną, o visi kiti kaimo berniukai išvykę į rytinio Sario diviziją. Džekas, kaip visuomet, beprotiškai persidirbąs. Jis dalyvavo slaptoje konferencijoje, iš kurios sugrįžo pervargęs ir išsekęs. Be to, jam neleidžiama niekam sakyti, kur jis buvęs. Jis labai įniršęs dėl vazos ir šaukęs ant Betės, o tai jam labai nebūdinga. Be visų šių bėdų, ji, Emili, pametusi davinių normavimo knygelę ir jiems tekę dvi savaites verstis be cukraus. Toji motina, kuri buvo nubausta už nederamą elgesį „Raudonojo liūto“ alinėje, sugrįžo namo be dujokaukės ir neturi galimybių gauti kitos. Namuose jau trečią kartą lankėsi išteklių paskirstymo inspektorius, kuris yra konsteblio Vokinso brolis. Jis vėl tikrino pasirengimą maskuoti šviesą. Šis žmogus pasirodė besąs tikras mažas diktatorius. Nė vienas jo nemėgsta.

Skaitydama šiuos laiškus po alinančios darbo dienos, Brioni jausdavo svajingą nostalgiją, vos juntamą prarastojo gyvenimo ilgesį. Vargu ar ji gailėjo savęs. Juk pati savo noru atsiplėšė nuo namų. Savaitės atostogų po parengiamojo kurso ji apsistojo pas savo dėdę ir tetą Primrouz Hilo rajone bei pasipriešino primygtiniams paskambinusios motinos raginimams apsilankyti namuose. Kodėl Brioni nenorinti apsilankyti, na, nors dienelę, kai visi trokšte ištroškę ją pamatyti ir išgirsti apie jos naują gyvenimą? Ir kodėl ji taip retai rašanti laiškus? Brioni sunku buvo sukurti tiesų atsakymą. Kol kas ji jautė vidinį poreikį laikytis nuošaliai nuo namų. Spintelės stalčiuje prie savo lovos laikė didelio formato sąsiuvinį marmurinio kartono viršeliais. Prie jo nugarėlės virvute buvo pririštas pieštukas. Lovoje naudoti parkerį ir rašalą draudžiama. Šį žurnalą ji užvedė patį pirmąjį vakarą, kai tik pasibaigė pirmoji preliminariojo parengimo kurso diena. Kas vakarą, prieš užgęstant šviesoms, rašydavo bent jau po dešimt minučių. Jos užrašų turinį sudarė meniniai manifestai, banalūs nusiskundimai, žmonių apibūdinimai bei paprasti dienos darbų komentarai, kurie kasdien užimdavo vis didesnę jos fantazijų dalį. Brioni retai skaitydavo tai, ką parašiusi, bet mėgdavo paprasčiausiai pasklaidyti prirašytus puslapius. Čia, anapus pavardės ženkliuko ir uniformos, ji susitikdavo tikrąją save, nematomai turtingą, ramiai kaupiančią savo gyvenimiškąją patirtį. Mergina nebuvo praradusi iš vaikystės atsinešto malonumo matyti savo pačios ranka primargintus puslapius. Jų turinys buvo beveik nesvarbus. Kadangi stalčius nerakinamas, ji turėdavo rūpestingai slėpti savo užrašų turinį nuo sesers Dramond — keisti pacientų vardus ir t.t. Pakeitus vardus, lengviau manipuliuoti aplinkybėmis ir kažką prikurti nuo savęs. Brioni mėgdavo savąsias mintis sutapatinti su pacientų mintimis. Ji nei sau, nei kam nors kitam nebuvo įsipareigojusi rašyti autentišką įvykių kroniką. Sąsiuvinio puslapiai — vienintelė vieta, kur mergina galėjo jaustis laisva. Ji rašydavo ir mažas apysakaites — ne itin įtikinamas, iš dalies nusižiūrėtas — apie žmones, gulinčius ar dirbančius palatose. Kurį laiką save įsivaizdavo kaip savotišką medicinos srities Džefrį Čoserį13 — jos palatose knibždėjo spalvingų personažų — girtuoklių, bastūnų, dailių įsimylėjėlių — ir baugių paslapčių. Vėliau ji apgailestavo, kad pernelyg laisvai ir nerūpestingai žiūrėjo į faktus, kurie, tiksliai aprašyti, galėjo tapti puikiu „žaliavos“ šaltiniu. Brioni suprato, kaip naudinga jai būtų žinoti, kas iš tikrųjų vyko, kaip ir kas atrodė, kas buvo pasakyta. Tuo metu žurnalas buvo jos žmogiškojo orumo bastionas: išoriškai ji gyveno paprastos slaugės praktikantės gyvenimą, o viduje slapčia jautėsi esanti didi rašytoja. Šiomis aplinkybėmis, kai atskirta nuo visų, kuriuos pažinojo — šeimos, namų, draugių, — rašymas jai buvo savotiškas asmenybės tęstinumo garantas. Tai, ką ji darė visuomet.

Tiktai retomis akimirkomis jos protas galėdavo klajoti laisvai. Kartais Brioni pasiųsdavo su pavedimu į ligoninės vaistinę, ten gaudavo palūkėti, kol sugrįš vaistininkas. Tokiais atvejais paeidavo koridoriumi iki laiptinės, ties kuria buvo langas su vaizdu į upę. Nepastebimai ji perkeldavo savo svorį ant dešiniosios kojos ir nematančiomis akimis žvelgdavo kažkur kiaurai pro Parlamento rūmus. Tokiomis akimirkomis mergina galvodavo ne apie savo dienoraštį, o apie ilgą apysaką, kurią nusiuntė vieno žurnalo redakcijai. Viešėdama Primrouz Hile, ji pasiskolino dėdės rašomąją mašinėlę, okupavo svetainę ir abiejų rankų smiliais atbarškino galutinį savo kūrinio variantą. Ji dirbo visą savaitę daugiau nei po aštuonias valandas per dieną, kol įskausdavo nugara ir kaklas, o akyse imdavo plaukioti dėmės ir zigzagai. Tačiau vargiai prisimintų didesnį malonumą už pastarąjį tada, kai baigusi šį darbą surinko nuo stalo ir sulygino stačiakampį užbaigtų lapų paketą — iš viso šimtas trys puslapiai! — savo nutirpusių pirštų galiukais pirmą kartą pajusdama savo, tiktai savo vienos, kūrinio svorį. Niekas kitas nebūtų galėjęs parašyti to, ką parašė ji. Kopiją pasilikusi sau, savo istoriją (koks netinkamas žodis!) ji supakavo į rudą popierių, autobusu nuvažiavo į Blumsberį, pagal adresą susirado Lendsdauno terasą bei naujo žurnalo „Horizon“ būstinę ir įteikė paketą maloniai jaunai moteriškei, kuri jai atidarė duris. Ją žavėjo savojo kūrinio stilius, grynai geometriškas situacijos aprašinėjimas ir siužeto neapibrėžtumas, kuris, jos nuomone, atspindėjo šiuolaikišką žvilgsnio aštrumą bei pažiūrų gilumą. Aiškių atsakymų, ryškių ir vienareikšmiškų veikėjų bei siužetų epocha buvo pasibaigusi. Nors dienoraštyje nevengė aprašinėti žmonių, personažais kaip tokiais Brioni netikėjo. Personažai jai buvo keistos, netikroviškos lėlės, priklausančios devynioliktam amžiui. Pati personažo koncepcija pagrįsta klaidingomis prielaidomis, ir šias klaidas atskleidė šiuolaikinė psichologija. Siužetai taip pat tarsi surūdijusi mašina nesisukančiais ratais. Šiuolaikinis rašytojas negali disponuoti personažais ir siužetais, kaip ir šiuolaikinis kompozitorius — rašyti Mocarto stiliaus simfonijų. Ją domina mintys, nuomonės, pojūčiai, sąmonės tėkmė lyg upės laike — ir galimybės aprašyti visa tai, — šią upę papildančius intakus, kliūtis, ją kreipiančias kita vaga. Jeigu tiktai galėtų atkurti skaisčią vasaros ryto šviesą, vaiko, stovinčio prie lango, pojūčius, kregždės skrydžio trajektoriją virš tvenkinio, vieną akimirką snapeliu prisiliečiant prie vandens. Jos ateities romanai bus nė trupučio nepanašūs į praeities kūrinius. Brioni tris kartus perskaitė Virdžinijos Vulf „Bangas“ ir yra įsitikinusi, kad žmogaus prigimtyje šiuo metu vyksta didžiulis virsmas ir kad tik naujo tipo, vien tiktai grožinė literatūra yra pajėgi pagauti šio pokyčio esmę. Įlįsti į sąmonę, autentiškai pademonstruoti joje vykstančius arba ją veikiančius procesus, ir tai padaryti grakščiame bei simetriškame apvalkale — štai kas būtų menininko triumfas. Štai apie ką galvodavo slaugė Teilis, stoviniuodama netoli vaistinės, laukdama grįžtančio vaistininko, žvelgdama į kitą Temzės pusę ir pamiršdama pavojų, jog sesuo Dramond ją pastebės stovinčią ant vienos kojos.

Jau prabėgo trys mėnesiai, o iš „Horizon“ jokios žinios.

Antrasis jos kūrinys taip pat dingo kaip į vandenį. Brioni buvo nuėjusi į ligoninės administraciją ir paprašiusi Sesilijos adreso. Gegužės pradžioje parašė laišką savo seseriai, atsako iki šiol nebuvo. Dabar Brioni linkusi manyti, kad tyla ir yra Sesilijos atsakas.

Per paskutiniąsias gegužės dienas medicininė įranga tiekiama sparčiau. Dar daugiau patenkinamos būklės ligonių išsiųsti į namus. Daugelis palatų dabar jau stovėtų visiškai tuščios, jei ne naujai paguldyti keturiasdešimt jūreivių — Karališkajame jūrų laivyne įsimetė reta geltos forma. Brioni neturėjo laiko laiškams ir žinutėms. Prasidėjo nauji slaugos kursai ir preliminarios anatomijos studijos. Pirmametės studentės iš pamainų skubėdavo į paskaitas, iš paskaitų — į valgyklą, iš valgyklos — tęsti studijas savarankiškai. Perskaičius tris puslapius, jau būdavo sunku toliau išlaikyti sutelkus dėmesį. Kiekvieną dieną valandomis, pusvalandžiais ir ketvirčiais skaidė Big Beno aidai, ir būdavo momentų, kai vienišas ketvirtį valandos ženklinantis dūžis sukeldavo slopinamos panikos šurmulį, staiga susivokus, kad šiuo metu reikia būti kur kitur.

Gulėjimas lovoje ligoninėje buvo laikomas medicinine procedūra. Daugumai pacientų, kad ir kokia būtų jų sveikatos būklė, draudžiama paeiti net ir keletą žingsnių iki tualeto. Tad kiekviena diena prasidėdavo nuo basonų. Sesuo nepakęsdavo, kad jie būtų nešiojami po palatą „kaip teniso raketės“. Juos reikia nešti „kaip sakramentą“, ištuštinti, išplauti, iššluostyti ir išdžiovinti iki pusės aštuonių ryto, kai laikas pradėti dalinti rytinę kakavą. Visą mielą dieną — basonai, prausimas po antklode, grindų šveitimas. Merginos skųsdavosi nugaros skausmais nuo lovų klojimo ir degančiomis pėdomis nuo stovėjimo ištisą dieną. Papildoma jų pareiga — vakarais užtemdyti didžiulius palatų langus. Į dienos pabaigą — dar daugiau basonų nešiojimo ir plovimo, seilių puodelių tuštinimas ir plovimas, kakavos gaminimas. Tarp pamainos pabaigos ir studijų pradžios vargiai bebūdavo laiko parbėgti į bendrabutį susirinkti sąsiuvinių ir vadovėlių. Neretai Brioni gaudavo velnių iš sesers Dramond už tai, kad laksto koridoriumi, ir kiekvienu atveju priekaištai būdavo išsakomi negera žadančiu monotonišku balsu. Pagal priimtą tvarką pagrįsta priežastis bėgti tėra ūmus paciento kraujavimas arba gaisras.

Tačiau pagrindinis jaunųjų praktikančių darbo baras — plovykla. Sklido kalbos, kad bus įdiegtos automatinės basonų ir butelių plovimo mašinos, bet tai buvo gandai apie Pažadėtąją žemę. Kol kas šios slaugės priverstos dirbti taip pat, kaip dirbo tūkstančiai iki jų. Tą dieną, vyresniosios sesers dukart „pagauta“ bėgant, Brioni buvo be eilės nusiųsta į plovyklą. Tai galėjo būti ir atsitiktinė klaida nerašytoje eilėje, bet Brioni tuo abejojo. Uždariusi plovyklos duris sau už nugaros, ji apsijuosę sunkią guminę prijuostę. Ištuštinti basoną įstengė tik vienu būdu: užmerkusi akis, sulaikiusi kvėpavimą ir nusukdama galvą į šalį. Tuomet ateidavo eilė perskalauti indą karbolio tirpalu. Jeigu nepasirūpintų patikrinti, ar tuščiavidurės basono rankenos švarios bei sausos, nuo vyresniosios sesers neabejotinai tektų patirti dar rimtesnių nemalonumų.

Baigusi šį darbą, pamainos pabaigoje mergina ėmėsi tvarkyti beveik tuščią palatą — lygiuoti spinteles, tuštinti pelenines, rinkti dienos laikraščius. Mašinaliai dirstelėjo į sulenktą „Sunday Graphic“ lapą. Naujienas apie pasaulio įvykius Brioni sekė iš tarpusavyje nesusijusių nuotrupų. Niekuomet nepakakdavo laiko paprasčiausiai atsisėsti ir perskaityti visą straipsnį. Iš šių nuotrupų ji žinojo, kad pralaužta Mažino gynybos linija, subombarduotas Roterdamas, kapituliavo Olandijos armija, o kai kurios merginos praėjusį vakarą kalbėjo ir apie artėjančią neišvengiamą Belgijos kapituliaciją. Karo reikalai sekėsi prastai, bet juk anksčiau ar vėliau viskas neišvengiamai pasikeis į gerąją pusę. Dabar jos dėmesį patraukė vienas pažiūrėti raminantis sakinys — ne tai, kas juo buvo tiesiogiai sakoma, bet tai, ką juo bejėgiškai mėginama pridengti. Britų armija šiaurės Prancūzijoje „atlieka strateginį atsitraukimą į iš anksto paruoštas pozicijas“. Netgi ji, nieko neišmananti apie karinę strategiją ir žurnalistų etikos konvencijas, suprato atsitraukimo eufemizmą. Galimas daiktas, ji paskutinis žmogus visoje ligoninėje, kuris suprato, kas vyksta. Iki šiolei manė, kad tuštėjančios palatos ir nuolatinės naujo inventoriaus siuntos — tai pasiruošimo karo veiksmams dalis. Brioni buvo per daug įsitraukusi į savo smulkius rūpesčius. Dabar paskiros informacijos nuotrupos staiga susijungė į nuoseklią grandinę, ir ji suprato tai, ką visi jau žinojo ir kam ruošėsi ligoninės administracija. Vokiečiai pasiekė Lamanšo sąsiaurį, ir britų armijai iškilo pavojus. Visi nujautė, kad reikalai Prancūzijoje klostosi prastai, bet nė vienas nežinojo, koks to prastumo mastas. Ši bloga nuojauta, šis paslėptas nerimas ir buvo tai, ką ji kas dieną jautė tvyrant aplinkui save, ligoninėje ir gatvėse.

Maždaug apie šį laiką, tą dieną, kai iš palatos buvo išlydėti paskutinieji pacientai, Brioni pasiekė laiškas iš tėvo. Po paviršutiniškų pasveikinimų ir standartinių klausimų apie mokslus bei sveikatą jis perdavė jai žinią, kurią išgirdo iš savo kolegos ir kurią patvirtino šeimos nariai: Polas Maršalas ir Lola Kvinsi ketina susituokti kitą šeštadienį Klephemo Šventosios Trejybės bažnyčioje. Tėtis nepaaiškino, kodėl mano, kad ji turėtų tai žinoti, ir daugiau niekaip šios informacijos nekomentavo. Tik puslapio apačioje savuoju greityraščiu suraitė įprastinę frazę: „Myliu, kaip visuomet“.

Visą rytą, dirbdama įprastus darbus palatoje, Brioni galvojo apie šią naujieną. Nuo tos vasaros Lolos ji daugiau nebuvo mačiusi, tad figūra, kurią dabar įsivaizdavo stovinčią prie altoriaus, tebebuvo liesa penkiolikametė mergaitė. Brioni padėjo išrašomai pacientei, senyvai moteriai iš Lembeto, susidėti daiktus į lagaminą bei stengėsi sutelkti dėmesį į jos nusiskundimus. Moteris susilaužė kojos pirštą ir gydytojai jai paskyrė dvylikos dienų gulėjimo režimą, bet gulėti teko tik septynias. Ligonė buvo pasodinta į vežimėlį, ir durininkas ją išvežė. Dirbdama plovykloje, Brioni užsiėmė aritmetikos pratybomis. Lolai dabar dvidešimt, Maršalui — dvidešimt devyneri. Ką gi, nieko nuostabaus. Vis dėlto šis faktas ją sukrėtė. Brioni buvo labiau nei įsipainiojusi į šią santuoką. Ji faktiškai sudarė galimybes jai įvykti.

Per visą dieną, vaikščiodama šen bei ten po palatą bei koridoriais, Brioni jautė, kaip jau pažįstamas kaltės jausmas apima ją su nauja jėga. Ji nušveitė tuščias spinteles, padėjo karboliu nuplauti lovų rėmus, išplovė ir išblizgino grindis, dvigubu greičiu, bet nebėgdama nuskubėjo su pavedimu į vaistinę ir pas ligoninės tarnautoją, tvarkantį ligonių aptarnavimą, paskui buvo pasiųsta pas kitą praktikantę padėti jai išvalyti ir sutvarstyti pūlinį bendrajame vyrų skyriuje bei atidirbo darbus už Fijoną, išvykusią pas stomatologą. Šią pirmąją tikrai gražią gegužės dieną ji kaip reikiant prakaitavo po savo iškrakmolyta uniforma. Tetroško dirbti, paskui — nusiprausti ir pamiegoti, tada vėl dirbti. Tačiau ji žinojo, jog ir tai nepadės. Kad ir kaip nusižeminusi ir nuolankiai ji nešė slaugės pareigų naštą, kad ir kaip sunkiai dirbo bei puikiai atliko savo darbą, kad ir kokių išsilavinimo galimybių bei neužmirštamų akimirkų koledžo kieme atsisakė, žalos, kurią ji padarė, atitaisyti nepajėgs niekas. Jos nusikaltimas buvo neatleistinas ir neatitaisomas.

Pirmą kartą per keletą metų Brioni pagalvojo, kad norėtų pasikalbėti su tėvu. Jo nutolimą nuo šeimos ji visuomet priimdavo kaip objektyvią tikrovę ir nieko iš jo nesitikėjo. Dabar merginai dingtelėjo, ar tiktai, siųsdamas laišką su šia specifine informacija, jis nemėgina pasakyti, kad žino tikrąją tiesą. Po arbatos, pasilikusi šiam reikalui gerokai per mažai laiko, ji nuėjo prie telefono būdelės šalia pagrindinio ligoninės įėjimo, netoli Vestminsterio tilto, ir pamėgino paskambinti jam į darbą. Komutatorinėje, kaip visuomet, atsiliepė paslaugusis nosinis balsas, paskui ryšys nutrūko ir jai teko pradėti iš naujo. Vėl tas pats. Po trečiojo bandymo ryšys nutrūko, nosiniam balsui vos spėjus pasakyti: „mėginu jus sujungti“.

Tuomet jai baigėsi pensai, o be to, turėjo grįžti į palatą. Stabtelėjusi prie telefono būdelės, keletą akimirkų pasigėrėjo didžiuliais kamuoliniais debesimis blyškiai mėlyno dangaus fone. Patvinusi upė, besiveržianti jūros link, atspindėjo dangaus ir debesų koloritą, jam suteikdama pilkšvai žalsvą atspalvį. Didysis Benas, atrodė, nesulaikomai svyra žemyn priešinga debesų judėjimui kryptimi. Ir pro transporto dūmus jautei gaivų šviežios augmenijos kvapą — gal tai kvepėjo ligoninės kiemuose ką tik nupjauta žolė, gal sprogstantys medeliai upės pakraštyje. Nors saulės šviesa buvo labai ryški, oras dvelkė gaivia vėsa. Tokio malonaus pojūčio ji nebuvo patyrusi daugelį dienų, gal ir savaičių. Per daug laiko praleisdavo viduje, kvėpuodama dezinfekcijos skysčiais prisodrinta ligoninės atmosfera. Jau nueinančiai du jauni armijos karininkai, Milbanko karo ligoninės medikai, pasiuntė jai draugišką šypseną. Brioni instinktyviai nuleido akis ir tą pat akimirką to pasigailėjo. Karo medikai nuėjo tolyn skersai tiltą, nekreipdami dėmesio į nieką aplinkui, įsitraukę į pokalbį. Vienas gestikuliavo iškėlęs ranką aukštyn, lyg norėdamas kažką paimti nuo lentynos, o jo kompanionas juokėsi. Tilto viduryje jie sustojo pasigrožėti po kojomis plaukiančia kanoniere. Kokie gyvybingi ir laisvi atrodo šie vaikinai, dingtelėjo jai, ir tada panoro jiems už šypseną atsilyginti šypsena. Tiktai dabar ji suvokė, jog vis dar egzistuoja jos asmenybės dalys, apie kurias buvo visiškai pamiršusi. Ji vėlavo ir turėjo pagrindą bėgti, nors batai smarkiai trynė kojų pirštus. Čia, ant margo, karboliu nenulaistyto grindinio, sesers Dramond muštras negalioja. Čia nereikia laukti kraujavimo ar gaisro, pakanka ir malonaus lengvumo, akimirksnio laisvės pojūčio. Brioni visu greičiu, kiek tik leido jos krakmolyta prijuostė, nudūmė ligoninės įėjimo link.

Dabar ligoninę užvaldė abejingo laukimo atmosfera. Joje liko tik gelta sergantys jūreiviai. Tarp slaugių jų adresu sklandė susižavėjimo replikos ir šiaip jau šmaikštūs pokalbiai. Šie užgrūdinti eiliniai, sėdėdami lovose, patys adydavo savo kojines ir netgi išsiskalbdavo apatinius drabužius, kuriuos ir išsidžiovindavo ant virvučių, įtemptų tarp radiatorių. Tie, kurie dar tebebuvo prikaustyti prie lovos, nusiteikę geriau mirti, bet neprašyti butelio vandens. Sklido kalbos, kad pajėgūs vaikščioti jūreiviai išsireikalavo teisę patys palaikyti palatoje tvarką ir perėmė grindų plovimo bei blizginimo sunkiuoju poliruokliu darbus. Toks vyrų atsidavimas buičiai merginoms buvo nematytas negirdėtas reiškinys, ir Fijona pareiškė, jog ji netekėsianti nė už vieno vyro, kuris netarnavęs Karališkajame jūrų laivyne.

Dėl nelabai suprantamos priežasties vieną dieną praktikantėms buvo suteiktas pusdienis laisvės, įskaitant ir laisvę nuo studijų, nors jos ir turėjo likti su uniformomis. Po priešpiečių Brioni su Fijona perėjo per tiltą, nužingsniavo pro Parlamento rūmus ir pasuko į Šv. Džeimso parką. Jos apėjo aplink tvenkinį, kioske nusipirko arbatos ir išsinuomojo šezlongus, ketindamos pasiklausyti senyvų vyriškių iš Gelbėjimo armijos pučiamųjų orkestro. Orkestras grojo Elgarą, pritaikytą variniams pučiamiesiems. Tomis paskutinėmis gegužės dienomis, kai žinia iš Prancūzijos dar nebuvo reikiamai „suvirškinta“, kai dar nebuvo prasidėję miesto bombardavimai, įsisiautėję rugsėjį, Londone buvo matyti išoriški karo ženklai, bet dar nejuntama jo esmė. Uniformos, plakatai, perspėjantys apie „penktosios kolonos“ veiklą, dvi didelės oro atakų slėptuvės, įrengtos tiesiog po parko veja, visur kur — niūrus oficialumas ir biurokratija. Prie sėdinčių ant šezlongų merginų prisiartino vyriškis su raiščiu bei pilote ir pareikalavo, kad Fijona parodytų savo dujokaukę, kurią slėpė pelerina. Jei ne visi šie požymiai, atmosferą būtų galima laikyti išties nekalta. Visą šalį apėmęs nerimas dėl padėties Prancūzijoje skaisčioje popiečio saulėje kuriam laikui išsisklaidė. Žuvusieji neatgabenti, o visi negrįžusieji buvo laikomi gyvaisiais. Vis dėlto keista — akimirkos kasdieniškumas labiau priminė sapną nei tikrovę. Takeliais dardėjo vaikiški vežimėliai pakeltais gobtuvais, saugančiais nuo saulės blyškius švelniaplaukių kūdikių veidelius, gal pirmą kartą žvelgiančius į pasaulį ir į mėlyną dangų. Vaikai, dalis kurių, atrodo, išvengė evakuacijos, šėlo ant žolės šūkaudami ir kvatodami, orkestras nerte nėrėsi iš kailio, o šezlongų nuoma tebekainavo du pensus. Sunku patikėti, kad vos už šimto mylių vyksta karo katastrofa.

Brioni mintis tebebuvo prikaustę savieji rūpesčiai. Gal Londoną užtvindys nuodingosios dujos, gal, „penktosios kolonos“ padedami, jį užgrobs vokiečių desantininkai, ir Lolos vestuvių ceremonija neįvyks. Brioni girdėjo, kaip visažinis durininkas su keistu pasitenkinimu kalbėjo, kad vokiečių armijos sustabdyti nepajėgs niekas. Jie turi naują karybos taktiką, o mes — ne, jų pajėgos modernizuotos, o mūsų — ne. Generolams reikėtų pasiskaityti Lidelio Harto knygą arba ateiti į ligoninės durininko kambarėlį ir prie arbatos atidžiai išklausyti jo paskaitą.

Šalia jos sėdinti Fijona pasakojo apie savo mylimą mažą broliuką ir jo „išminties perlus“, pasakytus per kažkuriuos pietus, o tuo metu Brioni, apsimesdama, kad klausosi, iš tikrųjų galvojo apie Robį. Jei jis kariauja Prancūzijoje, tai gali būti paimtas į nelaisvę. Arba dar blogiau. Kaip Sesilija atlaikytų tokią žinią? Kai muzikos kūrinys, pagyvintas daugybės nederančių garsų, pasiekė savo kurtinantį apogėjų, ji įsikibo į medinius savo šezlongo kraštus ir užsimerkė. Jei kas nors atsitiks Robiui, jei Sesilija ir Robis daugiau niekuomet nebebus kartu... Jos slapta kančia ir aplinkui tvyranti įtampa dėl karo eigos — visiškai skirtingi pasauliai, bet šią akimirką mergina suprato, kad karas gali labai pasunkinti jos kaltę. Vienintelis įsivaizduojamas kaltės panaikinimo būdas — užbraukti praeitį, elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Tačiau jeigu jis nesugrįš... Ji troško perimti kieno nors kito praeitį, apskritai tapti kažkuo kitu, kad ir nuoširdžiąja Fijona su nevaržomomis šios gyvenimo perspektyvomis, su jos mylinčia ir gausia gimine, kurios šunys ir katės pavadintos lotyniškais vardais ir kurios namai yra svarbus Čelsio menininkų susitikimų centras. Fijonai tereikėjo gyventi savo gyvenimą, ramiai eiti savo keliu ir su džiaugsmu pasitikti tai, kas jos laukia ir kas turi įvykti. O Brioni atrodė, kad jos pačios gyvenimas privalo praeiti uždarame kambarėlyje be langų ir durų.

— Brioni, ar tau viskas gerai?

Ką? Taip, žinoma. Man viskas gerai, dėkui.

— Aš tavimi netikiu. Ar atnešti tau vandens? — Griaudint plojimams (nė vienas, atrodo, nepastebėjo akivaizdžių kūrinio atlikimo trūkumų), Brioni žiūrėjo, kaip Fijona eina per žolę pro muzikantus ir vyriškį rudu apsiaustu, nuomojantį šezlongus, prie nedidelės kavinukės, pasislėpusios tarp medžių. Gelbėjimo armijos orkestras tuo metu užgrojo „Lik sveikas, juodasis strazde“ — šis kūrinys, atrodo, jiems sekėsi nepalyginti geriau. Šezlonguose sėdintys žmonės sukruto ir ėmė dainuoti drauge su orkestru, kai kurie plojo delnais į taktą. Kolektyvinis dainavimas turėjo vieną priverstinį elementą — nepažįstamiems žmonėms dainuojant drauge, natūraliai kyla noras žvelgti vieni kitiems į akis. Tam Brioni buvo pasiryžusi pasipriešinti. Vis dėlto dainavimas drauge pakėlė jos dvasią, ir kai Fijona sugrįžo puodeliu vandens nešina, o orkestras užgrojo senų gerų dainų popuri, pradėdamas nuo „Ilgas kelias į Tipererį“, jos įsišneko apie darbą. Fijona provokavo Brioni pasinerti į paskalas — teiravosi, kurie ligoninės darbuotojai jai patinka, o kurie kelia susierzinimą, apie seserį Dramond, kurios balsą draugė puikiai sugebėjo pamėgdžioti, apie seserį šeimininkę, kuri elgėsi taip oriai, tarytum būtų gydytoja. Jos prisiminė įvairiausių pacientų keistenybes, pasidalijo savo sielvarto šaltiniais — Fijona buvo pasipiktinusi, kad jai neleidžiama laikyti daiktų ant palangės, Brioni erzino tai, kad vienuoliktą valandą išjungiama šviesa. Tačiau jos plepėjo akivaizdžiai pasimėgaudamos ir savo pastabas lydėjo vis dažnesnių ir garsesniu kikenimu. Merginų galvos linko vis arčiau viena prie kitos, o pirštai kikenant teatrališkai pridengdavo burnas. Tačiau šie gestai buvo daugiau žaismingi nei rimti, ir dauguma atsisukančiųjų pažiūrėti atlaidžiai joms šypsojosi nuo savo šezlongų, nes dvi jaunos slaugės — slaugės karo metu — savo baltai violetinėmis uniformomis, tamsiai mėlynomis pelerinomis ir švariomis pilotėmis iš tiesų traukė akį. Savo nepriekaištinga uniformine apranga jos priminė vienuoles. Merginos jautė turinčios „imunitetą“ aplinkinių akyse, ir jų juokas darėsi vis garsesnis, kartkartėmis virsdamas menkai tramdomu kvatojimu. Fijona pasirodė besanti gera mimikė, ir, nepaisant merginos švelnumo, jos humore slypėjo žiaurumo elementas, kuris Brioni patiko. Fijona turėjo savąją Lembeto padugnių žargono versiją ir beširdiškai perdėdama imitavo kai kurių pacientų neišsiauklėjimą ir neišprusimą, jų maldaujančius, inkščiančius balsus bei tarmišką kalbą. „Tai mano širdis, slaugute. Ji man visuomet buvo ne toje pusėje. Tai aš paveldėjau iš savo mamos. Ar tiesa, kad kūdikis gimsta per apačią, slaugute? Nes aš nežinau, kaip manasis tilps, juk aš visuomet tokia užspazmuota. Aš turėjau šešis vaikigalius, bet vieną palikau autobuse, žinote, aštuoniasdešimt aštuntajame, važiuojant iš Brikstono. Tikriausiai pamiršau jį ant sėdynės. Niekada daugiau jo taip ir nepamačiau, slaugute. Buvau baisiai susisielojusi. Išverkiau akis.“

Joms grįžtant atgal pro Parlamento aikštę, Brioni nuo kvatojimosi dar tebesvaigo galva ir linko keliai. Ji pati stebėjosi, kaip greitai gali keistis jos nuotaika. Sielvartas neišnyko, bet nuslydo kažkur į užnugarį, o jo emocinė galia buvo laikinai pažabota. Susikibusios rankomis, merginos nužingsniavo Vestminsterio tiltu atgal. Potvynio vanduo jau buvo nuslūgęs, ir skaisčioje saulės šviesoje spindėjo rudai violetiniai dumblini krantai, po kuriuos, mesdami mažyčius ryškius šešėlius, kapstėsi tūkstančiai kirminų ieškančių paukščių. Pasukusios į dešinę Lembeto Rūmų keliu, Brioni ir Fijona išvydo armijos sunkvežimių vilkstinę, nusidriekusią ties pagrindiniu ligoninės įėjimu. Merginos juokais suaimanavo dėl jų laukiančios perspektyvos — išpakuoti ir paskirstyti naują galybę inventoriaus.

Tarp sunkvežimių šen bei ten buvo matyti karo lauko greitosios pagalbos mašinos. Prisiartinusios arčiau, jos išvydo neštuvus, begales neštuvų, be tvarkos suverstų ant žemės, ir eiles gulinčių ant žemės žmonių purvinai žalios spalvos kareiviškomis uniformomis bei apraišiotų dėmėtais tvarsčiais. Šen bei ten grupėmis stoviniavo galintys paeiti kareiviai, apsvaigę ir nejudrūs, kaip ir gulintieji ant žemės, apraišioti purvinais tvarsčiais. Sanitaras iš sunkvežimio kėbulo krovė šautuvus. Per minią brovėsi daugybė durininkų, slaugių ir gydytojų. Prie ligoninės durų laukė penki ar šeši vežimėliai su ratukais — aišku, jų buvo nepakankamai. Kurį laiką Brioni ir Fijona stovėjo ir žiūrėjo į šį vaizdą, o paskui, lyg susitarusios, leidosi bėgti.

Mažiau nei po minutės jos jau buvo tarp sužeistųjų. Gaivus pavasario oras nesugebėjo išsklaidyti išmetamųjų dujų ir pūliuojančių žaizdų smarvės. Kareivių veidai ir rankos buvo beveik juodi, jie buvo nesiskutę, susivėlusiais juodais plaukais. Prie uniformos prisiūtos etiketės, ženklinančios medicinos punktą, kuriame buvo suteikta pirmoji pagalba. Visi jie atrodė beveik vienodi, tiesiog laukinė žmonių rasė iš kažkokio baisaus pasaulio. Stovintieji, pasirodo, miegojo. Pro ligoninės duris pylėsi vis nauji gydytojai ir slaugės. Vienas gydytojas konsultantas ėmėsi organizuoti preliminarią sužeistųjų rūšiavimo sistemą. Kai kuriuos sunkiausiai sužeistus be eilės kėlė ant vežimėlių. Pirmą kartą per visą praktikos laiką į Brioni kreipėsi gydytojas — matyt, stažuotojas, nes anksčiau nebuvo jo mačiusi.

— Jūs, eikite prie šių neštuvų galo.

Pats gydytojas paėmė kito neštuvų galo rankenas. Brioni iki tol niekuomet nebuvo nešusi neštuvų, ją pribloškė jų sunkumas. Įėję į vidų, jie spėjo paėjėti koridoriumi gal tik kokius dešimt jardų, ir ji pajuto, kad kairysis riešas gali neišlaikyti svorio. Mergina laikė sužeistojo kojūgalį. Sužeistasis kariškis ant uniformos turėjo seržanto ženklus. Jis buvo be batų ir nuo melsvų kojinių sklido dvokas. Galva subintuota tvarsčiu, kuris buvo visas permirkęs tamsiai raudonu ir juodu krauju. Kelnių audeklas ant šlaunies sumurkdytas į žaizdą. Brioni atrodė, kad ji mato pro audeklą išsikišusį baltą kaulą. Kiekvienas jų žengtas žingsnis jam kėlė kančias. Kareivio akys buvo kietai užmerktos, bet iš skausmo jis kartkartėmis tylomis praverdavo ir vėl sučiaupdavo burną. Jeigu jos kairioji plaštaka nešulio neišlaikys, neštuvai neabejotinai apsivers. Kai jie pasiekė liftą, įėjo į vidų ir pastatė neštuvus ant grindų, jos pirštai jau buvo beatsilenkią. Jiems iš lėto kylant į viršų, gydytojas atidžiai čiuopė sužeistojo pulsą ir giliai kvėpavo pro nosį, nekreipdamas jokio dėmesio į Brioni. Kai liftas sustojo antrame aukšte, jos mintyse tebuvo viena — kaip įveikti trisdešimt jardų koridoriumi iki palatos ir ar jai tai pavyks. Privalo pasakyti gydytojui, kad jai tai per sunku. Tačiau šis, atsukęs jai nugarą, atidarė lifto duris ir nesidairydamas paliepė imti savąjį neštuvų galą. Brioni troško, kad jos kairioji ranka stebuklingu būdu įgautų daugiau jėgos ir kad gydytojas eitų bent kiek sparčiau. Jeigu nepavyktų nunešti neštuvų į vietą, tokios gėdos ji nepakeltų. Sužeistasis, kurio veidas buvo beveik juodas, vis atverdavo ir užverdavo burną, lyg kažką kramtydamas. Jo liežuvis buvo nusėtas baltomis dėmėmis, o juodas Adomo obuolys kartkartėmis pakildavo ir vėl nusileisdavo. Sukandusi dantis, mergina prisivertė žiūrėti jam į veidą. Jie pasuko į palatą. Jos laimė, kritiškiems atvejams skirta lova stovėjo prie pat durų. Neštuvų rankena jau buvo beslystanti iš pirštų. Sesuo ir aukštesniosios kategorijos slaugė laukė prie lovos. Kai tik neštuvai susilygino su lova, rankena išsprūdo jai iš rankos, bet suspėjo laiku pakišti kairiosios kojos kelį ir juos sulaikė. Medinė rankena skaudžiai drožė jai per šlaunį. Neštuvai pasviro, bet laukusioji sesuo skubiai pasilenkusi atstatė juos į horizontalią padėtį. Sužeistasis seržantas išsunkė pro lūpas į nuostabą panašų šūksnį, tarytum niekuomet nebūtų galėjęs patikėti, kad skausmas gali būti toks stiprus.

— Dėl Dievo meilės, mergyte, — sumurmėjo gydytojas. Jie paguldė pacientą ant lovos.

Brioni stoviniavo šalia jų, norėdama išsiaiškinti, ar jos pagalba dar reikalinga. Tačiau dabar visi trys personalo darbuotojai triūsė prie sužeistojo ir nekreipė į ją jokio dėmesio. Slaugė vyniojo nuo galvos tvarstį, sesuo žirklėmis kirpo kareivio kelnes. Gydytojas, atsisukęs į šviesą, skaitė etiketę, nusiplėštą nuo kareivio marškinių. Brioni švelniai krenkštelėjo. Sesuo atsigręžė į ją ir, pamačiusi čia tebestovinčią, bemat susierzino.

— Nestovėkite ir nežiopsokite, slauge Teilis. Eikite žemyn į pagalbą kitiems sužeistiesiems.

Brioni nuėjo pažeminta, jausdama po krūtine susikaupiančią tuštumą. Ji nepateisino lūkesčių pačią pirmą akimirką, kai tik karas palietė jos gyvenimą. Jeigu teks vilkti dar vienus neštuvus, ji neįveiks ir pusės kelio iki lifto. Tačiau jeigu jai kas lieptų tai daryti, atsisakyti ji neišdrįstų. Jeigu išmes savąjį neštuvų galą, ji paprasčiausiai pabėgs. Savo kambaryje susirinks daiktus, susidės į lagaminą ir išvyks į Škotiją, kur parsisamdys dirbti žemės ūkio darbus. Taip bus geriau kiekvienam. Skubindamasi pirmojo aukšto koridoriumi, ji susitiko Fijoną, ateinančią priešais ir velkančią neštuvų pirmagalį. Fijona už Brioni stipresnė. Jos nešamo sužeistojo veidą visiškai slėpė tvarsčiai, tik viduryje tamsavo ovali burnos anga. Merginų akys susitiko ir jos kažkuo pasikeitė tarpusavyje — gal tai buvo šokas, o gal gėda, kad sėdėjo ir kvatojosi parke, kai prie ligoninės durų jau vyko šie baisūs dalykai.

Brioni išėjo į lauką ir su palengvėjimu išvydo, kad paskutinieji neštuvai keliami ant papildomai atridentų vežimėlių, prie kurių laukia durininkai, pasiruošę stumti juos į vidų. Pasienyje išsirikiavusios stovėjo tuzinas kvalifikuotų slaugių su savo lagaminėliais. Ji pažino, kad kai kurios yra iš jos palatos. Nebuvo laiko teirautis, kur jas siunčia. Matyt, kažkur vyksta dar baisesni dalykai. Dabar atėjo eilė galintiems paeiti sužeistiesiems. Jų buvo daugiau kaip du šimtai. Sesutė jai nurodė penkiolika vyrų palydėti į Beatričės palatą. Jie nusekė paskui ją koridoriumi vientisa vora, kaip vaikystėje, mokykloje, žaidžiant krokodilą. Vieni iš jų buvo parištomis rankomis, kiti — sutvarstytomis galvomis ar su ramentais. Nė vienas nieko nekalbėjo. Apie liftus būriavosi virtinės vežimėlių, laukiančių eilės leistis į rūsį, į operacines, kiti — pakilti aukštyn, į palatas. Ji nišoje suorganizavo vietą žmonėms su ramentais atsisėsti, nurodė jiems niekur nesitraukti, o kitus pakvietė sekti laiptais jai iš paskos. Lipo lėtai ir vangiai, nes sužeistieji kiekvienoje laiptų aikštelėje turėdavo sustoti atsikvėpti.

— Jau netoli, — nuolatos kartojo ji, bet nebuvo panašu, kad jie ją girdėtų.

Kai pasiekė paskirtąją palatą, etiketas reikalavo, jog ji pateiktų ataskaitą vyresniajai seseriai. Tačiau ši buvo užsiėmusi. Brioni atsisuko į savo „krokodilą“, susikimšusį jai už nugaros. Jie žiūrėjo ne į ją. Vyrai žvelgė į didžiulę ir erdvią palatą, minkštas, purias pagalves, vazonuose stovinčias palmes, lygiomis eilėmis išrikiuotas lovas, užklotas švariomis baltomis antklodėmis.

— Palaukite čia, — pasakė ji. — Sesuo kiekvienam iš jūsų nurodys lovą.

Mergina greitai nutipeno į kitą palatos galą, kur sesuo su dviem slaugėmis teikė pagalbą pacientui. Už nugaros išgirdo sunkius šlepsinčius žingsnius. Kareiviai buvo sugužėję į palatą ir suko lovų link.

Pašiurpusi ji supliaukšėjo delnais.

— Eikite atgal, prašau eiti atgal ir palaukti.

Tačiau vyrai, tarytum negirdėdami jos raginimo, pasipylė po palatą. Kiekvienas iš jų jau buvo nusižiūrėjęs sau lovą. Niekam nenurodžius, nenusimovę batų, neatlikus maudymosi ir utėlių naikinimo procedūrų, be jokių ligoninės pižamų jie ropštėsi ant švarutėlės patalynės. Purvini plaukai, pajuodę veidai glaudėsi prie baltų pagalvių. Iš kito palatos galo skubiai artinosi sesuo, jos kulniukai aidžiai kaukšėjo erdvioje patalpoje. Brioni priėjo prie lovos krašto ir patraukė už rankovės kareivį, kuris gulėjo aukštielninkas, prilaikydamas savo sužeistą ranką — ji, matyt, buvo pametusi raištį, o nuo tepaluotų drabužių ant antklodės nusidriekė ilga purvinos alyvos juosta. Visa tai jos, tiktai jos kaltė.

— Jūs turite keltis, — pareikalavo ji, kai sesuo pasuko prie jos, ir po akimirkos neryžtingai pridūrė: — Viskam yra procedūra.

— Vyrams reikia išsimiegoti. Procedūros bus vėliau, — pasakė sesuo. Jos balsas buvo su airišku akcentu. Sesuo uždėjo ranką ant Brioni pečių ir pasuko į save taip, kad matytų užrašytą jos pavardę. — Dabar grįžkite į savo palatą, slauge Teilis. Manau, jūs esate reikalinga tenai.

Taigi Brioni kiek įmanoma švelniau buvo pasiųsta į savo teritoriją. Palata gali apsieiti ir be tokių griežtos drausmės palaikytojų. Vyrai, gulintys lovose aplinkui ją, jau miegojo kaip užmušti, ir personalo akyse ji vėl pasirodė kaip kvailė. Be abejo, jiems būtina išsimiegoti. Ji tik norėjo atlikti tai, ko, jos nuomone, iš jos buvo tikimasi. Šios taisyklės juk ne jos pačios sugalvotos. Juk jos diena iš dienos jai kalamos per pastaruosius keletą mėnesių, tūkstančiai detalių apie naujos ligonių partijos priėmimo tvarką. Iš kur praktikantė galėjo žinoti, kad visa tai iš tikrųjų yra niekai? Šios pasipiktinimo ir nuoskaudos kupinos mintys ją kamavo beveik iki tol, kol ji pasiekė savo palatą. Tuomet mergina staiga prisiminė, kad jos laukia sužeistieji su ramentais, kuriuos turi užkelti liftu ir palydėti į jiems skirtą palatą. Ji nubildėjo laiptais žemyn. Niša buvo tuščia, koridoriuose jokių sužeistųjų taip pat nebuvo matyti. Nenorėdama pademonstruoti savo neorganizuotumo ir išsiblaškymo, nusprendė neklausti durininkų ar šalimais šmižinėjančių slaugių. Kažkas jos darbą tikriausiai atliko už ją. Daugiau tų žmonių ji niekada neišvydo.

Jos palata buvo paversta skubios chirurgijos skyriaus padaliniu, bet pasikeitęs pavadinimas iš pradžių nieko nereiškė. Iš pažiūros palatą galėjai palaikyti kad ir pafrontės evakuacijos punktu. Seserys ir vyresniosios slaugės buvo sutelktos pagalbai, o ties skubiausios pagalbos reikalaujančiais pacientais pasilenkę triūsė penki ar šeši daktarai. Buvo ir du kunigai, vienas iš jų sėdėjo šalia lovos ir kalbėjosi su joje gulinčiu sužeistuoju, o kitas meldėsi prie žmogaus pavidalo, užkloto antklode. Visos slaugės dėvėjo kaukes, jos, kaip ir daktarai, buvo pasiraitojusios rankoves. Seserys zujo tarp lovų ir leido injekcijas — tikriausiai morfijų — arba ruošė kraujo perpylimo įrenginius, kuriais prijungiami sužeistieji prie kraujo koncentrato bei geltonų plazmos butelių, lyg egzotiškų vaisių, kabančių ant aukštų mobiliųjų stovų. Praktikantės vaikščiojo po palatą nešinos krūvomis karšto vandens butelių. Tylų medicininių garsų foną, pripildžiusį palatą, nuolat vis perskrosdavo šauksmai ir skausmo aimanos. Visos lovos buvo užimtos, o nauji ligoniai paliekami gulėti ant neštuvų. Tie, kuriems reikėdavo kraujo perpylimo, buvo guldomi tarp lovų, kad galėtų pasiekti kraujo perpylimo stovus. Du sanitarai ruošėsi išgabenti mirusiuosius. Prie daugelio lovų stovinčios slaugės šalino nuo sužeistųjų purvinus tvarsčius ir aprišalus. Kiekvienas žingsnis reikalavo sprendimo — ar elgtis švelniai ir lėtai, ar tvirtai ir staigiai, išsprendžiant problemą vienu tegu ir stipraus skausmo proveržiu. Šiaip jau dominavo antrasis pasirinkimas, kuris ir buvo kai kurių sužeistųjų šūksnių priežastis. Visur — kvapų tvanas: glitus ir sūrus šviežio kraujo kvapas, nešvarių drabužių, prakaito, alyvos, dezinfekcinių medžiagų, medicininio spirito kvapai ir viską persmelkiantis gangrenuojančių audinių dvokas. Dvi operacijos, vykstančios šioje improvizuotoje operacinėje, pasirodė besančios amputacijos.

Vyresniąsias slauges toliau siuntė į kitas ligonines, o į šią plūdo vis nauji nukentėjusieji, tad žemesniojo rango slaugės pasijuto padėties šeimininkės ir dosniai dalijo nurodymus slaugėms praktikantėms. Brioni ir kitoms praktikantėms buvo bemat patikėtos naujos kompetencijos sritys. Slaugė pasiuntė Brioni pašalinti tvarstį ir išvalyti kojos žaizdą kapralui, gulinčiam ant neštuvų netoli durų. Ji neturėtų žaizdos tvarstyti, kol jos neapžiūrės kuris nors iš gydytojų. Kapralas gulėjo kniūbsčias ir nutaisė rūgščią miną, kai ji pasilenkė jam prie ausies pasakyti, ką ketina daryti.

— Nesupykite ant manęs, jei rėksiu, — sumurmėjo jis. — Ma ją galas, išvalykite tą žaizdą, slaugute. Aš nenoriu per ją prarasti kojos.

Kelnių klešnė buvo nuplėšta. Išorinis tvarstis atrodė gana naujas. Ji ėmė jį vynioti, o kai neįstengė prakišti rankos po paciento koja, žirklėmis nukirpdavo tvarsliavos gniutulą.

— Jie mane patvarkė netoli Doverio prieplaukos, — pasakė pacientas.

Dabar ant jo kojos likusi tik marlė, juoda nuo sukrešėjusio kraujo, per visą nuo kelio iki kulno besidriekiančios žaizdos ilgį. Pati koja buvo juoda ir be plaukų. Ji bijojo blogiausio ir kvėpavo tik pro burną.

— Kaip jums tai atsitiko? — Brioni stengėsi, kad jos balsas skambėtų gyvai.

— Priešais mane sprogo sviedinys ir užmetė mane aukštielninką ant gofruotos skardos tvoros.

— Tai nepasisekė. Dabar turiu jus perspėti, kad privalau nuimti šį tvarstį.

Ji švelniai pakėlė kraštelį, ir kapralas susiraukė.

— Suskaičiuokite iki trijų ir atlikite tai greitai, — pasakė jis.

Kapralas sugniaužė kumščius. Ji paėmė savo atlaisvintąjį tvarsčio kraštelį, tvirtai jį suėmė nykščiu bei rodomuoju pirštu ir staigiu judesiu trūktelėjo atgal. Garsas jai sužadino prisiminimą iš vaikystės, kai per gimtadienio vakarėlį visiems buvo pademonstruotas žinomas triukas su staltiese. Tvarstis nuo kapralo kojos nusilupo vienu judesiu, lipniai sutratėdamas.

— Mane ima pykinti, — pasakė kapralas.

Pašonėje buvo inksto formos indelis. Jis pažiaukčiojo, bet nieko neišvėmė. Ant susiraukšlėjusio sprando matėsi prakaito lašeliai. Žaizda buvo aštuoniolikos ar daugiau colių ilgio, išlenkta vidinėje kelio pusėje. Siūlės grubios ir nelygios. Šen bei ten vienas išdraskytos odos kraštas ropštėsi ant kito, atidengdamas riebalinį sluoksnį su mažų rausvų spurgelių grupėmis, lyg miniatiūrinėmis raudonų vynuogių kekėmis.

— Stenkitės nejudėti, — pasakė ji. — Aš ketinu išvalyti aplink žaizdą, bet jos pačios neliesiu.

Kol kas ji žaizdos nelies. Koja buvo juoda ir minkšta kaip pernokęs bananas. Ji pamirkė vatą medicininiame spirite. Bijodama, kad oda gali paprasčiausiai nusimauti, pirmiausia atsargiai apšluostė blauzdą poros colių atstumu nuo žaizdos. Paskui — dar kartą, jau spausdama kiek stipriau. Oda, atrodo, laikėsi tvirtai, tad ji spaudė vatą vis stipriau, kol kapralas krūptelėjo iš skausmo. Mergina pakėlė ranką ir pamatė, jog oda nuvalytoje vietoje balta, o vatos gabaliukas — juodas. Ne gangrena. Ji negalėjo sulaikyti palengvėjimo atodūsio. Netgi pajuto, kaip jai užgniaužė gerklę.

— Kas tai, slaugute? — pasigirdo kapralo balsas. — Ar jūs galite man pasakyti? — Jis kiek pasikėlė ir pamėgino per petį žvilgtelėti į savo koją. Balse virptelėjo baimingos gaidelės.

Brioni nurijo seiles ir ramiu balsu pasakė:

— Aš manau, žaizda gyja gerai.

Ji paėmė dar vatos. Koja buvo visa apsivėlusi nafta ar tepalu, sumišusiu su paplūdimio smėliu, ir šis mišinys nenorėjo lengvai pasišalinti. Taip nuvalė šešių colių plotelį, sukdama ratu aplink žaizdos pakraštį. Po keleto minučių ant jos peties nusileido ranka, ir moteriškas balsas į ausį pratarė:

— Gerai, slauge Teilis, bet turite dirbti sparčiau.

Ji klūpojo ant kelių, pasilenkusi virš neštuvų ir beveik palindusi po lova, tad atsigręžti buvo nelengva. Kai pagaliau atsigręžė, išvydo tik nueinantį pažįstamą siluetą. Kai Brioni ėmė valyti zoną aplink siūles, kapralas jau miegojo. Jis krūpčiojo ir virpėjo, Brioni palietus skausmingas vietas, bet visiškai atsibusti nepajėgė. Nuovargis veikė kaip anestetikas. Pagaliau mergina atsitiesė ir susirinko indelius bei purviną vatą. Prie sužeistojo prisiartino daktaras, o jos pareigos šiuosyk baigėsi.

Brioni nusigramdė rankas ir buvo pasiųsta atlikti kitą užduotį. Dabar, kai ji pagaliau sėkmingai atliko bent vieną darbą, viskas pasikeitė. Jai paliepė išdalyti vandenį kareiviams, kurie visiškai išsekę gulėjo lovose. Svarbu išvengti dehidracijos. Atsikeikite, eilini Karteri. Išgerkite šitą ir galite miegoti toliau. Atsisėskite... — Laikydama mažą baltą emaliuotą puodelį su snapeliu, ji girdė pro snapelį kareivius, lyg didžiulius kūdikius glausdama juos ir jų purvinas galvas prie savo prijuostės. Paskui vėl nusišveitė rankas ir apėjo lovas su basonu. Dar niekada šis darbas jai nekėlė tiek mažai vidinio prieštaravimo. Ji buvo paprašyta prižiūrėti kareivį su pilvo žaizdomis ir nunešta dalimi nosies. Pro kruvinas kremzles buvo matyti jo burnos ertmė ir išdraskyto liežuvio gomurinė dalis. Jos darbas — nuvalyti jo veidą. Ir šio kareivio oda buvo aplipusi su tepalais sumišusiu smėliu. Mergina spėjo, kad jis turi sąmonę, nors ir buvo užsimerkęs. Morfijus jį nuramino, ir žmogus pamažėle sūpavosi į šalis, tarytum klausydamasis galvoje skambančios muzikos. Kai iš po juodos košės ėmė ryškėti jo veido bruožai, ji pagalvojo apie vaikystės knygas blizgančiais tuščiais puslapiais, kuriuos reikėdavo trinti specialiu buku pieštuku, kol juose išryškėdavo vienoks ar kitoks paveikslas. Jai dingtelėjo, kad vienas iš šių vyrų gali būti Robis ir kad ji gali tvarstyti jo žaizdas to nežinodama. Brioni mėgino įsivaizduoti, kaip vatos gniužulu švelniai šluostys jo veidą, kol išryškės pažįstami bruožai, kaip jis kupinas dėkingumo pažvelgs į ją, atpažins ir, paėmęs už rankos bei tyliai suspaudęs, jai atleis. Tuomet ji paguldys jo galvą ant pagalvės ir jis nugrims į miegą.

Jos atsakomybės sritis plėtėsi. Netrukus buvo išsiųsta su chirurginėmis žnyplėmis ir inksto formos indeliu į gretimą palatą, pas aviacijos dalinio kareivį, kurio kojoje buvo įstrigę keli šrapneliai. Kol Brioni ruošė savo įrankius, jis įtariai žvelgė į ją.

— Jei juos reikia išimti, geriau jau darykite operaciją.

Merginos rankos drebėjo. Tačiau ji pati stebėjosi, kaip greitai pavyko susitvardyti ir nutaisyti gyvą ir ryžtingą balso toną. Ji apjuosė jo lovą širma.

— Ką jūs. Mes iškrapštysim juos akimirksniu. Kaip tai atsitiko?

Kol ligonis jai aiškino, kaip statė pakilimo takus šiaurės Prancūzijos laukuose, jo akys vis krypo prie plieninių chirurginių žnyplių, kurias ji buvo ką tik ištraukusi iš autoklavo. Žnyplės varvėdamos gulėjo baltame inksto formos inde mėlynais pakraštėliais.

— Mes eina į darbą, tuomet atskrenda fricas ir išmeta savo krovinį. Mes krenta atgal, pereina į kitą lauką, tada vėl fricas ir mes krenta vėl. Kol mes įkrenta į jūrą.

Ji nusišypsojo ir nuklojo jo antklodę.

— Na, pažiūrėkime, gerai?

Nuvalius nuo jo kojos tepalą ir purvą, viršutinėje blauzdos dalyje pasirodė keletas į audinius įsmigusių šrapnelių. Jis pasilenkė į priekį ir neramiai pažvelgė į ją.

— Atsigulkite, kad aš galėčiau matyti, kas ten yra, — paliepė ji.

— Apskritai paėmus, tai jie man netrukdo...

— Atsigulkite ant nugaros, ir tiek.

Keletas metalo gabalėlių buvo susmigę dvylikos colių ilgio ruože. Aplink kiekvieną patinę ir matyti lengvas audinių uždegimas.

— Sakau, man jie netrukdo, slaugute. Būčiau laimingas, jei paliktumėte juos ten, kur jie yra. — Kareivis neįtikinamai nusišypsojo. — Turėčiau ką parodyti anūkams.

— Į juos pradeda įsimesti infekcija, — atsakė ji. — O be to, jie gali nugrimzti.

— Nugrimzti?

— Į jūsų audinius. Patektų į kraujotakos sistemą ir juos nuneštų į jūsų širdį. Arba smegenis.

Atrodo, jis ja patikėjo. Atsigulė ant nugaros ir, pažvelgęs į aukštas lubas, atsiduso.

— Velniava. Turiu omenyje... Atleiskit man, slaugute. Nemanau, kad šiandien esu tam pasiruošęs.

— Suskaičiuokime juos abudu, gerai?

Jie taip ir padarė, balsu. Aštuoni. Ji švelniai jį stumtelėjo į krūtinę.

— Privalome juos išimti. Gulėkite ant nugaros. Pasistengsiu viską atlikti kuo greičiau. Jei tai jums padeda, įsitverkite į lovos galą virš galvos.

Jai imant žnyples, vyriškio koja įsitempė ir ėmė virpėti.

— Nesulaikykite kvėpavimo, pamėginkite atsipalaiduoti.

Jis išleido juokingą prunkštimo garsą.

— Atsipalaiduokite!

Brioni susikaupė ir pasirengė darbui. Sėdėti ant lovos krašto būtų kur kas lengviau, bet tai buvo laikoma neprofesionalumo požymiu, todėl griežtai draudžiama. Kai ji uždėjo savo kairiąją ranką ant nesužeistos kojos dalies, jis krūptelėjo. Ji susirado patį mažiausią kraštinį šrapnelių grupės gabalėlį. Išsikišusi jo dalis buvo buko trikampio pavidalo. Mergina jį suėmė, akimirką luktelėjo ir ištraukė, tvirtu judesiu, bet be trūktelėjimo.

— Bybis! — Iš jo burnos išlėkęs žodis nuskambėjo per visą palatą ir, atrodė, netgi keletą kartų ataidėjo. Įsivyravo tyla, ar bent jau balsai už kitų širmų gerokai pritilo. Brioni suspaudusi žnyplėmis tebelaikė kruviną metalo gabalėlį. Jis buvo trijų ketvirčių colio ilgio ir smailėjantis lyg adata. Prie jos širmos artinosi ryžtingi žingsniai. Ji numetė šrapnelį į inksto formos indelį. Tą pačią akimirką sesuo Dramond staigiu judesiu atitraukė širmą. Ji be galo ramiai pažvelgė į lovos kojūgalį, kur buvo užrašyta paciento pavardė ir, galimas daiktas, jo būklė, tuomet priėjo prie jo ir įsmeigė akis į veidą.

— Kaip jūs drįstate, — ramiai ištarė ji. — Kaip drįstate šitaip kalbėti prie vienos iš mano slaugių?

— Labai atsiprašau, sesute. Tai tiesiog išsprūdo, ir tiek.

Sesuo Dramond su panieka pažvelgė į indą.

— Palyginti su tuo, ką matėme per pastarąsias keletą valandų, aviatoriau Jangai, jūsų sužeidimai yra paviršiniai. Taigi galite laikyti save laimės kūdikiu. Ir jūs, be abejo, parodysite šiokią tokią valią, vertą jūsų uniformos. Tęskite darbą, slauge Teilis.

Tylą, kuri įsivyravo pasišalinus seseriai Dramond, nutraukė linksmas Brioni balsas.

— Tęsime toliau, ar ne? Liko tik septyni. Kai bus baigta, atnešiu jums saikelį brendžio.

Jis suprakaitavo, visas kūnas suvirpėjo, o lovūgalį apkabinusių plaštakų krumpliai pabalo nuo įtampos, bet jai vieną po kitos traukiant geležėles iš kojos, daugiau nebeišleido nė garso.

— Jūs žinote, jog galite šaukti, jei norite.

Tačiau jis nenorėjo dar vieno sesers Dramond vizito, ir Brioni tai galėjo suprasti. Didžiausią šrapnelį ji pasiliko pabaigai. Jo nepavyko išimti vienu patraukimu. Pacientas pasimuistė lovoje ir sušnypštė, traukdamas orą pro sukąstus dantis. Per antrąjį mėginimą šrapnelis išlindo per du colius. Visiškai ištraukti jį jai pavyko tik trečiuoju bandymu. Ji pakėlė jam prieš akis tą kruviną keturių colių ilgio netaisyklingos formos plieninį strypelį.

Kareivis nustebęs kurį laiką žiūrėjo į jį.

— Nuplaukite jį po čiaupu, slaugute. Aš pasiimsiu jį į namus. — Tuomet žmogus nusisuko į pagalvę ir ėmė kūkčioti. Tai galėjo paskatinti žodis „namai“, o gal ir skausmas.

Ji išėjo atnešti jam pažadėtojo brendžio, bet pakeliui turėjo užsukti į plovyklą ir nusivemti.

Ilgą laiką jai vis tekdavo nuimti tvarstį, nuplauti ir vėl aptvarstyti paviršinius sužalojimus. Tačiau galiausiai buvo patikėtas darbas, kurio ji bijojo.

— Norėčiau, kad eitumėte ir pertvarstytumėte eilinio Letimerio veidą, — išgirdo ji vyresniosios sesers nurodymą.

Brioni jau buvo bandžiusi sužeistąjį pamaitinti arbatiniu šaukšteliu pildama maistą į tai, kas buvo likę iš jo burnos, stengdamasi nematyti gailestį keliančio jo seilėjimosi. Žmogus atstūmė jos ranką. Rijimas jam buvo nepakeliama kančia. Pusė jo veido buvo nuplėšta. Labiau nei paties tvarsčio nuėmimo ji bijojo priekaištingo jo didelių rudų akių žvilgsnio. Ką jūs man padarėte? Jo bendravimo forma buvo švelnus gomurinis „aaa“, primenantis tylų nusivylimo atodūsį.

— Mes greitai jus sutvarkysime, — tąsyk kartojo ir kartojo ji, nepajėgdama galvoti apie nieką daugiau.

Dabar, artindamasi prie lovos su savo tvarsliava, Brioni linksmai pasisveikino:

— Sveiki, eilini Letimeri. Štai aš ir vėl pas jus.

Jis pažvelgė į ją nepažįstančiu žvilgsniu.

— Viskas bus gerai, — pasakė ji, nuvyniodama tvarstį, kuris buvo pritvirtintas ant jo viršugalvio. — Jūs išeisite iš čia po savaitės ar dviejų, pamatysite. O tai yra geriau nei tai, ką mes galime pažadėti daugeliui čia gulinčiųjų.

Tai vis buvo šiokia tokia paguoda. Visuomet buvo tokių, kuriems dar blogiau. Prieš pusvalandį buvo atlikta daugybinė amputacija kapitonui iš rytinio Sario, to paties pulko, į kurį priimta dauguma kaimo vaikinų. O be to, buvo daug mirties atvejų.

Naudodamasi pora chirurginių žnyplių, Brioni ėmė rūpestingai šalinti sukrešėjusiu krauju permirkusią marlę nuo vienoje jo veido pusėje žiojinčios kiaurymės. Pašalinus paskutinį gabalėlį, jo veido panašumas į pjūvinį veido modelį, kurį jos naudojo per anatomijos užsiėmimus, buvo tik simboliškas. Visas veido šonas buvo vieni griuvėsiai, tamsiai raudonos spalvos, be menkiausių odos likučių. Pro skruosto vietoje žiojinčią skylę ji matė jo krūminius dantis ir blizgantį liežuvį, kuris atrodė neįtikėtinai ilgas. Aukštėliau, kur ji vargais negalais drįso užmesti akį, matyti atviri raumenys aplink akiduobę. Tai buvo kažkas be galo intymaus, ko niekas ir niekuomet neturi pamatyti. Eilinis Letimeris buvo tapęs pabaisa, ir jis tikriausiai įtaria, jog yra būtent taip. Ar turėjo jis merginą, kuri jį mylėjo? Ar pajėgs ji mylėti jį tokį?

— Mes greitai jus sutvarkysime, — vėl melavo ji.

Mergina ėmė tvarstyti jo veidą švaria marle, sumirkyta euzolio tirpalu. Jai tvirtinant tvarstį ant viršugalvio, jis vėl išleido savo liūdną garsą.

— Ar atnešti jums antinuką?

Jis papurtė galvą, ir vėl pasigirdo tas pats liūdnas garsas.

— Jums negera?

— Ne.

— Vandens?

Linktelėjimas galva. Buvo išlikęs tik nedidelis jo lūpų kamputis. Ji įspraudė į jį puodelio snapelį ir truputį pavertė. Su kiekvienu rijimu jis suvirpėdavo, o sritis aplink nebesančius veido raumenis imdavo mėšlungiškai trūkčioti. Žmogus negalėjo iškentėti, bet kai Brioni ištraukė puodelį, jis pakėlė ranką ir parodė į jos riešą. Jis norėjo dar. Geriau skausmas nei troškulys. Ir taip tęsėsi daugelį minučių — kai nebegalėdavo pakelti skausmo, ligonis akimirką pailsėdavo ir vėl prašydavo vandens.

Ji būtų likusi su juo dar nežinia kiek, bet vis pasitaikydavo kitų darbų — ar kuri nors sesuo pageidaudavo jos pagalbos, ar kitas kareivis pašaukdavo prie savo lovos. Merginai pavyko trumpam ištrūkti iš palatos, kai vienas sužeistasis, atsibundantis iš anestezijos, privėmė jai į sterblę ir ji turėjo eiti susirasti švarią prijuostę. Ji nustebo pro koridoriaus langą pamačiusi, kad lauke jau tamsu. Nuo to momento, kai jos sugrįžo iš parko, buvo praėjusios penkios valandos. Brioni stovėjo prie drabužių spintos ir matavosi prijuostę, kai užėjo sesuo Dramond. Sunku pasakyti, kas tarp jų buvo pasikeitę — jos manieros vis dar buvo šaltos, o paliepimai nediskutuotini. Gal tarp jų atsirado susietumo nelaimės akivaizdoje pojūtis.

— Slauge, jūs eisite uždėti Banjano krepšius ant kapralo Makintairo rankų ir kojų. Visą jo kūną vilgykite tanino rūgštimi. Jei bus problemų, eikite tiesiai pas mane.

Ji nusisuko ir ėmė nurodinėti kitai slaugei. Brioni matė, kaip jos įneša kapralą. Jis buvo vienas iš daugelio žmonių, nuplikytų degančios naftos, išsiliejusios iš skęstančio kelto netoli Dankirko. Iš vandens jį paėmė eskadrinis minininkas. Klampi nafta buvo įsisunkusi į apdegusius audinius. Tai, ką jos paguldė ant lovos, buvo tik apdegusios žmogaus liekanos. Brioni pagalvojo, kad šitas žmogaus tikrai neišgyvens. Buvo sunku surasti veną, kad galėtum jam suleisti morfijaus. Prieš valandą kitą ji padėjo dviem kitoms slaugėms jį užkelti ant basono, ir vargšas rėkė ne savo balsu, vos jos prie jo prisiliesdavo.

Banjano krepšiai — tai dideli celofaniniai konteineriai. Sužeista galūnė panardinama į tokį krepšį ir plūduriuoja tiksliai kūno temperatūros fiziologiniame druskos tirpale. Netoleruojamas nė vieno laipsnio temperatūros nukrypimas. Kai Brioni priėjo, praktikantė prie primuso, uždėto ant neštuvų, jau ruošė šviežią tirpalą. Krepšius reikėjo dažnai keisti. Kapralas Makintairas gulėjo ant nugaros po savotišku baldakimu, nes negalėjo pakelti jokio audeklo prisilietimo prie savo odos. Jis inkšdamas maldavo vandens. Apsideginus visuomet įvyksta stipri dehidracija. Šio žmogaus lūpos per daug sužalotos, pernelyg sutinusios, o liežuvis per daug pūslėtas, kad vandens jam būtų galima duoti pro burną. Jo fiziologinio tirpalo lašelinė buvo atsijungusi. Adata sužalotoje venoje nesilaikė. Kvalifikuota slaugė, kurios ji anksčiau nebuvo mačiusi, prie stovo tvirtino naują skysčio maišelį. Brioni surado indą, paruošė tanino rūgštį ir paėmė vatos ruloną. Ji ketino pradėti nuo kapralo kojų, kad nesimaišytų panosėje slaugei, kuri dabar čiupinėjo pajuodusią kapralo ranką, ieškodama joje venos.

Tačiau ši paklausė:

— Kas jus čia atsiuntė?

— Sesuo Dramond.

Slaugė kalbėjo trumpai ir atžariai, nepakeldama akių nuo savo zondo.

— Jis per daug kankinasi. Nenoriu, kad jis būtų vilgomas rūgštimi, kol negaus pakankamai skysčių. Eikite ir susiraskite kokį kitą darbą.

Brioni padarė, kaip jai buvo pasakyta. Ji neatsiminė, kiek praėjo laiko — tikriausiai tai buvo jau po vidurnakčio, — kai buvo pasiųsta atnešti naujų rankšluosčių. Eidama koridoriumi, prie budinčiosios sesers kambario durų ji išvydo aną slaugę, stovinčią ir patyliukais raudančią. Kapralas Makintairas buvo miręs. Jo lovą jau užėmęs kitas sužeistasis.

Praktikantės ir antrametės studentės dirbo dvylika valandų be jokio poilsio. Vyresnysis personalas, įskaitant kvalifikuotas slauges, dirbo ir toliau, ir nė vienas negalėjo prisiminti, kiek laiko jau praleido palatoje. Dabar Brioni suprato, kad nors gautas parengimas buvo naudingas — ypač įskiepytas paklusnumas, — bet tikrąjį supratimą apie slaugės darbą ji gavo tik šią naktį. Iki tol niekuomet nebuvo mačiusi vyrų verkiant. Iš pradžių ją tai šokiravo, bet maždaug per valandą prie to priprato. Antra vertus, ne mažiau stulbino ir netgi baugino kai kurių kareivių ištvermė. Dauguma žmonių, atsibundančių po galūnių amputacijos, svaidėsi baisiais juokeliais: kuo dabar aš įspirsiu savo poniai? Buvo atvertos slapčiausios kūno vietos — matėsi išlindę pro audinius kaulai, buvo galima šventvagiškai dirstelėti į žarnyną ar optinį nervą. Šioje naują betarpiškumo lygį pasiekusioje situacijoje Brioni savo vidumi suvokė šiaip jau akivaizdų ir paprastą dalyką, kurį ji, kaip ir dauguma, žinojo tik teoriškai: žmogus, be kita ko, yra materialus padaras, lengvai suardomas ir sunkiai suadomas. Ji mažiausiu sau įmanomu atstumu prisiartino prie mūšio lauko, nes kiekvienas slaugomas pacientas savyje turėjo jo elementų — kraujo, naftos, smėlio, purvo, jūros vandens, kulkų, šrapnelių, variklių tepalo, kordito kvapo, sušlapusią ir suprakaitavusią kovos uniformą su priplėkusiu sukrešėjusiu krauju ir Amo batonėlių trupiniais kišenėse. Neretai, užsukus į plovyklą sodos gabalu nušveisti rankų, iš tarpupirščių jai tekdavo krapštyti būtent paplūdimio smėlį. Brioni ir kitos jos kategorijos praktikantės viena kitoje dabar matė būtent slauges, o ne drauges: kažin ar ji pastebėjo, kad viena iš merginų, padėjusių užkelti kapralą Makintairą ant basono, buvo Fijona. Kartais, kai prižiūrimą kareivį kamuodavo stiprūs skausmai, ją užplūsdavo nuasmeninto švelnumo banga, padedanti veiksmingai ir nekrūpčiojant iš siaubo atlikti savo darbą. Būtent tada Brioni pajuto tikrąją slaugės pašaukimo esmę ir ėmė ilgėtis tos dienos, kai taps visateise slauge. Ji jautė, kad visiškai įmanoma paaukoti ambicijas tapti rašytoja ir paskirti savo gyvenimą ligonių slaugymui mainais už šias pakilios ir neasmeniškos meilės akimirkas.

Prieš pusę keturių ryto jai buvo liepta nueiti pas seserį Dramond. Surado šią klojančią lovą. Anksčiau Brioni buvo ją pastebėjusi plovykloje. Atrodo, sesuo Dramond buvo visur ir dirbo visus iš eilės darbus, nežiūrėdama savo rango. Brioni priėjo ir automatiškai ėmė jai talkinti.

— Atrodo, jei teisingai pamenu, šiek tiek kalbate prancūziškai, — pratarė sesuo.

— Tai tik mokyklinės žinios, vyresnioji sesute.

Sesuo Dramond linktelėjo galva palatos galo link.

— Matote tą kareivį, sėdintį paskutinėje lovoje? Skubus chirurginis atvejis, bet kaukės užsidėti nereikia. Susiraskite kėdę ir atsisėskite prie jo. Paimkite jį už rankos ir pasikalbėkite.

Brioni pasijuto užgauta.

— Bet aš nesu pavargusi, sesute. Iš tiesų, ne.

— Jūs padarysite, ką aš jums sakau.

— Taip, sesute.

Jis atrodė kaip penkiolikametis berniukas, bet kortelėje lovos gale buvo užrašyta, kad jam aštuoniolika — tiek pat, kiek jai. Vaikinas sėdėjo, iš visų pusių apramstytas pagalvėmis, ir žiūrėjo į palatos bruzdesį su svajinga vaikiška nuostaba. Buvo sunku jame įžvelgti kareivį. Dailus baltas, keistai spindintis smulkių bruožų veidas, tamsūs antakiai, tamsiai žalios liguistai blizgančios akys ir švelni plačialūpė burna. Galva storai apmuturiuota tvarsčiais. Kai ji prisitraukė kėdę ir atsisėdo prie jo, jis nusišypsojo, lyg būtų jos laukęs. Nenustebo ir tada, kai ji paėmė jį už rankos.

— Te voila enfin14. — Prancūziški balsiai jo lūpose skambėjo muzikaliai ir aiškiai, bet mergina vos galėjo jį suprasti. Ligonio ranka buvo šalta ir lipni.

— Sesuo paprašė manęs ateiti prie jūsų ir šnektelėti, — pasakė ji. Nežinodama, kaip prancūziškai pasakyti „medicinos sesuo“, Brioni išvertė tiesiog „sesuo“.

— Jūsų sesuo yra labai gera, — jis linktelėjo galva. — Bet ji juk visuomet tokia buvo. Kaip jai klojasi? Ką ji veikia šiomis dienomis?

Jo akyse buvo justi toks draugiškumas ir žavesys, toks berniukiškas troškimas ją sudominti, kad Brioni negalėjo pasielgti niekaip kitaip, kaip tiktai leistis į pokalbį.

— Ji irgi yra slaugė.

— Be abejo. Jūs man jau minėjote. Ar ji vis dar laiminga? Ar ji ištekėjo už to žmogaus, kurį taip mylėjo? Žinote, negaliu prisiminti jo vardo. Tikiuosi, jūs man atleisite. Po sužeidimo mano atmintis labai pablogėjo. Tačiau gydytojai sako, kad greitai ji grįš. Koks buvo jo vardas?

— Robis. Bet...

— Ar jie dabar susituokę, ar laimingai gyvena?

— E... tikiuosi, kad tai greitai įvyks.

— Aš taip džiaugiuosi dėl jos.

— Jūs nepasakėte man savo vardo.

— Lukas. Lukas Kornetas. O jūsų?

— Teilis, — padvejojusi pasakė ji savo pavardę.

— Teilis. Labai gražiai skamba, — pasakė jis. Iš tiesų, jo lūpose jos pavardė skambėjo neįprastai gražiai.

Jis lėtai pasuko galvą, pažvelgė jai pro šalį ir nukreipė ramios nuostabos kupiną žvilgsnį į palatą. Tuomet užmerkė akis ir ėmė klejoti, tyliai kalbėdamas švelniu balsu sau panosėje. Jos žodyno nepakako viską suprasti, todėl pagaudavo tik atskiras frazes:

— Tu lėtai juos skaičiuoji, saujoje, ant pirštų... mano motinos kaklajuostė... tu pasirenki spalvą ir turi su ja gyventi.

Paskui jis keletą minučių patylėjo, o pirštai dar kiečiau apgniaužė jos ranką. Kai vaikinukas vėl prašneko, jo akys tebebuvo užmerktos.

— Nori išgirsti kai ką netikėta? Paryžiuje aš pirmą kartą.

— Lukai, jūs esate Londone. Greitai mes išsiųsime jus namo.

— Man sakė, kad žmonės bus šalti ir nedraugiški, bet iš tiesų yra priešingai. Jie labai malonūs. Ir jūs esate labai gera, kad vėl atėjote manęs aplankyti.

Kurį laiką Brioni manė, kad jis užmigo. Prisėdusi pirmą kartą per daugelį valandų, pajuto, kaip ir jos pačios kūne ima kauptis nuovargis ir apsnūdimas.

Tačiau staiga jis atsimerkė ir taip pat lėtai apsidairė, paskui pažvelgė į ją ir pratarė:

— Na žinoma, jūs esate ta pati mergina, kalbanti su anglišku akcentu.

— Pasakykite man, ką jūs veikėte prieš karą? Kur gyvenote? Ar ką nors prisimenate? — paklausė ji.

— Ar prisimenate tas Velykas, kai atvykote į Milau? — Kalbėdamas jis sūpavo jos ranką į šalis, lyg mėgindamas sujudinti ir pagyvinti jos atmintį, o jo kupinos laukimo tamsžalės akys įtemptai žvelgė jai į veidą.

Ji pagalvojo, kad būtų nesąžininga leisti jam toliau klimpti į iliuzijas.

— Aš niekuomet nebuvau Milau...

— Ar pamenate, kaip pirmą kartą užėjote į mūsų krautuvėlę?

Ji prisitraukė savo kėdę arčiau prie jo lovos. Blyškus riebaluotas vaikino veidas blizgėjo ir lingavo jai prieš akis.

— Lukai, aš noriu, kad paklausytumėte manęs.

— Man atrodo, tąsyk jus aptarnavo mano motina. O gal kuri sesuo. Aš tuo metu su tėvu dirbau prie krosnių vidiniame kieme. Išgirdęs jūsų akcentą, atėjau dirstelėti į jus...

— Aš noriu jums pasakyti, kur jūs esate. Jūs esate ne Paryžiuje...

— Paskui jūs atėjote kitą dieną, ir tuo metu aš buvau viduje, ir jūs pasakėte...

— Greitai galėsite miegoti. Aš ateisiu jūsų aplankyti rytoj, pažadu.

Lukas pakėlė ranką prie savo galvos ir suraukė kaktą. Pritildęs balsą, jis pasakė:

— Norėčiau jūsų paprašyti nedidelės malonės, Teilis.

— Be abejo.

— Šie tvarsčiai taip veržia. Ar negalėtumėte juos nors truputį palaisvinti?

Ji atsistojo ir iš viršaus pažvelgė į jo galvą. Marlės galai buvo surišti taip, kad būtų lengva atpalaiduoti. Kai ji švelniai patraukė už marlės galų, jis paklausė:

— Mano jaunesnioji sesuo Anė, ar jūs ją prisimenate? Ji pati gražiausia mergina visame Milau. Baigiamąjį egzaminą ji išlaikė, kai pagrojo Debiusi kūrinėlį, taip šviesiai ir džiaugsmingai. Ji ir kalba tokiu pačiu stiliumi. Ta melodija nuolat skamba mano mintyse. Tikriausiai jūs ją žinote.

Jis paniūniavo keletą atsitiktinių natų. Brioni tuo metu nuvyniojo jo marlės sluoksnį.

— Niekas nežino, iš kur ji gavo šitą dovaną. Visi kiti mūsų šeimos nariai muzikos srityje yra absoliučiai beviltiški. Kai ji groja, nugara išsitiesia kaip styga. Ji niekuomet nesišypso, kol nebaigia groti. Va, dabar jau geriau. Manau, kaip tik Anė jus aptarnavo, kai pirmą kartą užėjote į mūsų krautuvėlę.

Ji neketino nuimti tvarsčio, bet kai jį atpalaidavo, iš po jo išslydo sunkus sterilios medžiagos gabalas, su savimi nusitempdamas ir dalį kruvinos tvarsliavos. Lukas neteko kaukolės šono, jis buvo nuplėštas. Plaukai nuskusti gerokai plačiau. Po dantytu kaulo pakraščiu matyti puri tamsiai raudona smegenų masė — keleto colių platumo, nusidriekianti nuo viršugalvio beveik iki pat ausies viršaus. Ji pagavo krintantį sterilų tvarstį ore ir laikė rankose, laukdama, kol praeis pykinimas. Tiktai dabar toptelėjo į galvą, kaip kvailai ir neprofesionaliai ji pasielgė sutikdama patenkinti Luko prašymą. Lukas ramiai sėdėjo ir laukė. Brioni nužvelgė palatą. Niekas nekreipė į ją dėmesio. Ji uždėjo sterilųjį tvarstį atgal, apvyniojo ir surišo marlę. Pagaliau vėl atsisėdusi, surado jo ranką ir pamėgino nusiraminti laikoma už plaštakos jo šaltų drėgnų pirštų.

Lukas vėl klejojo.

— Aš nerūkau. Savo davinį pažadėjau atiduoti Žanui... Pažiūrėk, jis tenai, ant stalo... po gėlėmis dabar... triušis gi tavęs negirdi, kvaily... — Paskui žodžiai pasiliejo ištisa srove, ir ji nesugebėjo jų sekti. Po kurio laiko lyg ir susigaudę, kad jis kalba apie mokytoją, kuris buvo pernelyg griežtas — o gal tai buvo ne mokytojas, o armijos karininkas. Galiausiai vaikinas nurimo. Ji drėgnu skudurėliu nušluostė jo suprakaitavusį veidą ir ėmė laukti.

Vos atvėręs akis, jis tęsė jųdviejų pokalbį, tarytum nebūtų buvę jokios pertraukos.

— Kaip, ar tau patinka prancūziški batonai ir pynutės?

— Skanios.

— Štai kodėl tu pas mus ateidavai kiekvieną dieną.

— Taip.

Jis patylėjo, matyt, įsivaizdavo ją valgančią prancūzišką pynutę. Tuomet vėl paklausė — atsargiai, tikriausiai paliesdamas opų klausimą:

— O mūsų raguoliai?

— Geriausi visame Milau.

Jis nusišypsojo. Kai vėl prašneko, jo galugerklyje pasigirdo keistas gergždžiantis garsas, į kurį jie abu nekreipė dėmesio.

— Tai ypatingas mano tėvo receptas. Viskas priklauso nuo sviesto kokybės.

Lukas žvelgė į ją apimtas ekstazės. Ištraukęs savo ranką iš po jos, jis uždėjo delną ant jos plaštakos ir pranešė:

— Tu žinai, mano motinai tu be galo patinki.

— Tikrai?

— Ji visą laiką tik ir kalba apie tave. Mano, kad vasarą mums reikėtų susituokti.

Mergina atlaikė jo žvilgsnį. Dabar suprato, kodėl ją pasiuntė prie jo. Lukui buvo sunku ryti, ir ant jo kaktos, palei tvarsčio pakraštį, bei palei viršutinę lūpą nuo sunkių mėginimų tai daryti formavosi prakaito lašeliai. Ji juos nušluostė ir jau tiesė ranką paduoti jam vandens, bet jis staiga paklausė:

— Ar tu mane myli?

— Taip, — atsakė ji padvejojusi. Kitoks atsakymas šiomis aplinkybėmis buvo neįmanomas. Tarp kitko, šią akimirką ji iš tiesų jį mylėjo. Jis buvo mielas berniukas, atskirtas nuo savo šeimos bei artimųjų ir pasmerktas mirčiai svetimoje vietoje.

Brioni padavė jam truputį vandens. Jai skudurėliu šluostant jo veidą, Lukas vėl paklausė:

— Ar buvai kada nors Kos de Larzake?

— Ne. Niekuomet tenai nebuvau.

Tačiau jis ir nesisiūlė ją tenai nuvežti. Ne — vaikinas nusuko galvą į pagalvę ir greitai vėl ėmė murmėti savo nesuvokiamas klejones. Tačiau pirštai tebelaikė tvirtai apgniaužę Brioni ranką, tarytum jis jaustų jos buvimą šalia.

Tebesišypsodamas Lukas pusiau užmerkė akis. Staiga jis stipriai krūptelėjo, tarytum prie galūnių kas būtų prijungęs elektros srovę. Vaikinukas su nuostaba žvelgė į ją, kiek pražiojęs lūpas. Tuomet ėmė svirti į priekį — atrodė, jog tuoj tuoj grius ant jos. Brioni pašoko nuo kėdės, pasiryžusi neleisti jam parkristi ant grindų. Jo pirštai dar laikė suspaudę jos ranką, o laisvąja ranka jis apkabino ją per kaklą. Vaikino kakta atsirėmė į jos petį, o skruostas prisiglaudė prie jos skruosto. Mergina nusigando, kad sterilusis tvarstis gali vėl nuslysti jam nuo galvos. Jai dingtelėjo, kad gali neatlaikyti jo svorio arba nepakelti vėl atsivėrusio jo žaizdos vaizdo. Ausyse tebeskambėjo gergždžiantis garsas jo galugerklyje. Sutelkusi visas pastangas, paguldė vaikiną ant lovos ir padėjo jo galvą ant pagalvių.

— Aš esu Brioni, — pasakė ji taip tyliai, kad girdėtų tiktai jis, niekas kitas.

Jo apstulbusios akys buvo plačiai atmerktos, o vaško spalvos oda spindėte spindėjo elektros šviesoje. Mergina prisislinko arčiau ir prikišo savo lūpas prie jo ausies. Ji pajuto sau už nugaros kažką stovint. Po akimirkos ant peties nusileido kažkieno ranka.

— Mano vardas ne Teilis. Vadink mane Brioni, — sušnibždėjo ji. Tuomet iš už jos nugaros pasirodžiusi kita ranka prilietė ir švelniai nuėmė jos plaštaką, uždėtą ant vaikino rankos.

— Dabar atsistokite, slauge Teilis.

Sesuo Dramond paėmė ją už alkūnės ir padėjo atsistoti. Raudonos dėmės ant vyresniosios sesers skruostų buvo kaip reta ryškios, o virš skruostikaulių raudonos odos zona su balta oda jungėsi ryškia tiesia linija.

Kita slaugė, priėjusi prie lovos iš kitos pusės, užtraukė antklodę ant Luko Korneto veido.

Kietai suspaudusi lūpas, sesuo išlygino Brioni apykaklę.

— Esat gera mergaitė. Dabar eikite ir nusiplaukite kraują sau nuo veido. Mes nenorime, kad kiti pacientai jaudintųsi.

Brioni padarė, kaip jai buvo pasakyta. Nuėjusi į tualetą, šaltu vandeniu nusiprausė veidą ir po keleto minučių sugrįžo į palatą.

Pusę penkių ryto praktikantės buvo paleistos į savo bendrabutį šiek tiek pamiegoti. Vienuoliktą valandą jos privalėjo vėl būti darbo vietoje.

Brioni žingsniavo su Fijona. Abi merginos tylėjo. Kai paėmė viena kitai už rankos, vieną akimirką joms pasirodė, kad jos tęsia vakardienos pasivaikščiojimą Vestminsterio tiltu — tęsia jį po daugelio daugelio metų. Dar negalėjo net įvardyti, ką joms reiškia pastarosios ligoninėje praleistos valandos ir kaip šios valandos jas pakeitė. Joms pakako to, kad gali tiesiog ramiai eiti tuščiais koridoriais tarp kitų merginų.

Pasakiusi draugei labanakt ir nuėjusi į savo mažytį kambarėlį, Brioni ant grindų rado gulintį laišką. Jos adresas ant voko buvo užrašytas nepažįstama rašysena. Kažkuri mergina tikriausiai jį paėmė nuo durininko stalelio ir pakišo po jos kambarėlio durimis. Užuot tučtuojau atplėšusi laišką, Brioni nusirengė ir pasiruošė miegui. Atsisėdusi ant lovos krašto su naktiniais marškiniais ir pasidėjusi laišką ant kelių, ji galvojo apie mirusį vaikiną. Kraštelis dangaus jos lange jau bolavo. Mergina dar girdėjo jo balsą, girdėjo, kaip jis sako „Teilis“, paversdamas jos pavardę vardu. Ji galvojo apie niekada neateisiančią ateitį — krautuvėlę siauroje ūksmingoje gatvelėje, knibždančioje sulaukėjusių kačių, pianino muziką, atsklindančią iš antrojo aukšto, jukias jos vyro seseris, geraširdiškai besišaipančias iš jos angliško akcento, ir patį Luką Kornetą, mylintį ją savo aistringa ir karšta meile. Jai norėjosi paverkti dėl Luko, taip pat ir dėl jo šeimos Milau miestelyje, nekantriai laukiančios žinios iš jo ar apie jį. Tačiau ašaros nesiliejo, ji buvo tuščia. Taip išsėdėjo beveik pusę valandos, apimta keisto kvaitulio, ir tik tada, išsekusi, bet ne mieguista, kaip visuomet perrišo savo plaukus kaspinu, atsigulė į lovą ir atplėšė voką.

Brangioji panele Teilis!

Dėkojame už tai, kad atsiuntėte mums „Dvi figūras prie fontano“. Prašome priimti mūsų atsiprašymą dėl gerokai vėluojančio atsakymo. Kaip jūs tikriausiai žinote, mūsų žurnalui nebūdinga spausdinti visą naujo ir nežinomo rašytojo novelę, net jei ji ir stipri. Mėginome surasti tinkamą spausdinti ištrauką, bet, deja, to padaryti mums nepavyko. Todėl atskiru siuntiniu grąžinu rankraštį jums.

Nepaisant to, jūsų kūrinį, nors savo įstaigoje turime daug darbo, mes perskaitėme labai susidomėję. Nors ir atsisakėme spausdinti jūsų kūrinį ar jo dalį, manome esant tikslinga jums pranešti, jog ne tik aš, bet ir kai kurie kiti leidėjai linkę domėtis jūsų būsimais kūriniais. Mes nesame patenkinti pernelyg solidžiu, vidutiniškai paėmus, mūsų spausdinamų autorių amžiumi ir linkę skatinti perspektyvius jaunus rašytojus. Tad pageidautume išvysti jūsų būsimus kūrinius, ypač jei tai būtų trumpas apsakymas ar du.

„Dvi figūros prie fontano mums pasirodė pakankamai intriguojantis kūrinys, vertas skaityti paskirto laiko. Tai sakau anaiptol ne komplimento vardan. Mes atmetame daug mums siunčiamų kūrinių, tarp jų ir autorių su žinomais vardais. Jūsų kūrinyje yra keletas gana įspūdingų meninių vaizdų, kaip antai: „ilga žolė buvo persmelkta liūtiško vėlyvos vasaros geltonio“. Be to, jūs puikiai sugebate perteikti minčių srautą ir pateikiate jį su subtiliais niuansais, meistriškai apibūdindama charakterių skirtumus. Sugebate pagauti akimirkoje kažką unikalaus ir nepaaiškinamo. Tačiau mums atrodo, kad daug kas jūsų kūrinyje pasiskolinta iš ponios Vulf. Permatomas dabarties momentas, be abejo, vertingas dalykas, ypač poezijoje. Jis leidžia rašytojui pademonstruoti savo talentą, pasinerti į suvokimo paslaptis, pateikti stilizuotą mąstymo proceso versiją, pademonstruoti savo giliausiojo „aš“ užgaidas bei nenuspėjamumą ir t. t. Ar verta abejoti tokio eksperimentavimo vertingumu? Deja, šis stilius vertingas tik tada, kai nėra tikslinga rutulioti siužetą. Kitaip tariant, mūsų dėmesys prie jūsų kūrinio būtų prikaustytas dar labiau, jei viską pagrįstų siužetinė linija. Siužetas yra reikalingas.

Kalbant apie mažą mergaitę, stovinčią prie lango, kurios pasakojimą mes skaitome pirmiausia, — puikiai pavaizduotas jos visiškas nesugebėjimas suvokti prie fontano vykstančio siužeto esmės. Tas pat pasakytina ir apie jos savitą situacijos suvokimą, kylantį pasiryžimą veikti bei pojūtį, kad ji tapo suaugusiųjų pasaulio misterijų dalyve. Šią jauną mergaitę mes užklumpame jos asmenybės pabudimo aušroje. Skaitytoją neabejotinai suintriguotų jos pasiryžimas liautis rašius pasakų ir liaudies sakmių stiliaus kūrinius (kūrinį labai papildytų užuominos ar citatos iš tų kūrinių siužetų). Naujosios technikos „kūdikį“ ji galėtų išrutulioti iš liaudies sakmių. Nepaisant visų ritmų ir taiklių pastebėjimų, po tiek daug žadančios pradžios neįvyksta nieko ypatinga. Jaunas vyriškis ir moteris prie fontano, kurie akivaizdžiai turi daug paslėptų jausmų vienas kitam, tąsosi dėl Mino vazos ir ją sulaužo. (Ne vienas iš mūsų išreiškė nuomonę, kad Mino vaza pernelyg neįkainojama, jog būtų įtikinama jos išnešimo į lauką versija. Ar ne geriau tiktų Sevro arba Nimfenburgo porcelianas?) Moteris nenusirengusi įlipa į fontaną surinkti nuo dugno vazos gabalėlių. Ar nebūtų geriau, jei įvykį stebinti mergaitė apskritai nesuprastų, jog vaza buvo sulaužyta? Tuomet sesers pasinėrimas į fontano baseiną jai būtų dar didesnė misterija. Iš šios pradžios gali rutuliotis be galo intriguojantis siužetas — tuo tarpu jūs daugelį puslapių paskiriate šviesos, šešėlių bei atsitiktinių įspūdžių aprašinėjimui. Tuomet seka skyrius, kuriame situacija pateikiama vyro akimis, paskui — moters, nors iš šių skyrių nedaug ką nauja sužinome. Gal tik keletą neesminių niuansų apie kai kuriuos epizodo aspektus bei kelis menkai su epizodu susijusius prisiminimus. Vyras ir moteris nueina į skirtingas puses, palikdami ant žvyro šlapią dėmę, kuri greitai išdžiūsta — ir čia mus užklumpa kūrinio pabaiga. Statiškas kūrinio pobūdis — ne pati geriausia terpė jūsų akivaizdžiam talentui atskleisti.

Jei ta mergaitė taip klaidingai suprato keistą nedidelę scenelę, kuri rutuliojosi priešais ją, arba buvo jos taip sugluminta, kaip tai galėtų paveikti dviejų susijusių suaugusių žmonių gyvenimą, ar ji negalėtų, sakysime, įsiterpti tarp šių dviejų žmonių kaip griaunanti jėga? O gal priešingai — suartinti juos vieną su kitu, planuotai arba atsitiktinai? Ar negali ji nekaltai, pati to neįsisąmonindama, atskleisti jų santykių esmę — kad ir savo tėvams? Jie juk tikrai nebūtų linkę toleruoti nesantuokinių meilės ryšių tarp savo vyresniosios dukters ir jų namų darbininkės sūnaus. Ar negalėtų jaunoji pora pasinaudoti ja kaip kurjere?

Kitais žodžiais tariant, užuot taip ilgai gilinusis į kiekvieno iš trijų veikėjų suvokimo niuansus, ar nevertėtų visa tai išdėstyti ekonomiškiau, vis dėlto išlaikant kai kuriuos gyvus šviesos, vandens ir akmens aprašymus, kurie jums taip puikiai sekasi, bet paskui veiksmą pagyvinti ir sukurti įtampą, savotišką šviesos ir šešėlių žaismą pačiame siužete. Labiausiai išsilavinę jūsų skaitytojai gali būti puikiai susipažinę su naujausiomis Bergsono sąmonės teorijomis, bet aš neabejoju, kad ir jiems vis dėlto nesvetimas vaikiškas troškimas sekti istorijos vingiais, patirti įtampą, sužinoti, kas įvyks paskui. Beje, nedidelis patikslinimas. Beminto skulptūra, apie kurią jūs užsimenate, yra Barberinio, o ne Navona aikštėje.

Paprastai kalbant, jūsų istorijai trūksta nugarkaulio. Jus gali sudominti tai, kad viena iš godžių jūsų kūrinio skaitytojų buvo ponia Elizabeta Bouen. Ji nutvėrė jūsų rankraščio puslapių pluoštą visiškai atsitiktinai, užėjusi į mano kabinetą pakeliui į valgyklą.

Ji paprašė, kad leisčiau pasiimti jūsų rankraštį į namus, ir perskaitė jį tą patį vakarą. Iš pradžių ji laikėsi nuomonės, kad jūsų proza „pernelyg pilna, pernelyg persotinta, bet visa tai atperka joje sklandantis „migloto atsako“ šešėlis“ (apie tai aš nė nepagalvojau). Paskui ji kurį laiką buvo labai užsiėmusi, bet galiausiai atsiuntė mums savąsias pastabas, kurios, taip sakant, jau įterptos į mano komentarus. Jūs galite būti visiškai patenkinta savo kūriniu tokiu, koks jis yra dabar, arba mūsų rezervuotas požiūris gali įžiebti jumyse nepasitenkinimą ar abejingumą ir jūs nenorėsite į jį daugiau nė pažvelgti. Tačiau nuoširdžiai tikimės, kad taip neįvyks. Norime vieno — kad jūs geranoriškai priimtumėte mūsų pastabas, kurias siunčiame drauge su nuoširdžiu ir entuziastingu palaikymu, ir galbūt jomis pasinaudotumėte rašydama naują kūrinį ar naują šio kūrinio variantą.

Jūsų laiškas, pridėtas prie rankraščio, buvo gerbtinai santūrus, bet užsiminėte, kad šiuo metu beveik neturite laisvo laiko. Jei ta situacija pasikeis, jeigu ir toliau eisite literatūros keliu, mes būtume daugiau nei laimingi galėdami išvysti jus akis į akį bei padiskutuoti. Tikimės, jog jūsų entuziazmas rašyti nebus pakirstas. Manau, jums būtų malonu žinoti, kad mūsų atmetimo laiškai dažniausiai yra ne ilgesni nei trijų sakinių.

Probėgšmais jūs atsiprašote, kad nieko neužsimenate apie karą. Mes jums atsiųsime savo pastarąjį leidinį su redaktoriaus straipsniu šia tema. Kaip iš jo suprasite, mes nemanome, jog menininkai karo metu privalo persiimti karo dvasia ir nuotaikomis. Jie yra pakankamai išmintingi ir turi teisę ignoruoti aktualijas bei savo žvilgsnį nukreipti į kitas juos jaudinančias temas. Kadangi menininkai politine prasme yra bejėgiai, karo laiką jie gali išnaudoti ugdydami savo jautrumą ir pastabumą. Jūsų darbas karo metu — kultivuoti savo talentą ir eiti ta kryptimi, kuria jis veda. Karas, kaip minėjome, yra bet kokios kūrybinės veiklos priešas.

Jūsų adresas mums byloja, kad esate arba gydytoja, arba kenčiate nuo ilgos ligos. Jei tikrasis yra antras atvejis, visi mes linkime jums kuo greičiau ir visiškai pasveikti.

Ir pagaliau — vienas iš mūsų domisi, ar jūs neturite vyresniosios sesers, kuri prieš šešerius ar septynerius metus studijavo Džirtono koledže.

Pagarbiai,

K K

Šitomis dienomis sugrįžimas prie griežtos pamainų sistemos išsklaidė per šią pirmąją sužeistųjų antplūdžio parą patirtą neapibrėžto belaikiškumo įspūdį. Brioni manymu, jai pasisekė, jog teko dieninė pamaina — nuo septynių ryto iki aštuonių vakaro su dviem pusvalandžio pertraukomis pavalgyti. Kai be penkiolikos šeštą nuskambėdavo žadintuvo skambutis, ji kapstydavosi iš švelnios mieguisto alpulio duobės ir keletą sekundžių, būdama „niekieno žemėje“, tarp miego ir būdravimo, klajodavo po jos laukiančius jaudinančius ar malonius įvykius bei reikšmingus pokyčius. Panašiai jausdavosi vaikystėje, atsibudusi Kalėdų rytą — mieguistas susijaudinimas, dar gerai nesuvokiant jo šaltinio. Dar negalėdama užmerkti akių prieš kambarėlį užliejusią skaisčią ryto šviesą, ji nuspausdavo žadintuvo mygtuką ir vėl įsikniaubdavo į pagalvę — ir tuomet tikrovė sugrįždavo pas ją. Sugrįždavo iš tikrųjų kaip visiška Kalėdų priešingybė.

Visokio džiaugsmo priešingybė. Vaizduotėje iškildavo gresianti vokiečių invazija. Apie tai kalbėjo visi, pradedant durininkais, kurie jau formavo savo Vietinės gynybos savanorių junginį, ir baigiant pačiu Čerčiliu, kuris vienoje kalboje nupiešė savo šalies kaip pajungtos ir kenčiančios viziją, kur laisvas tėra tik Karališkasis laivynas. Brioni žinojo, jog tai būtų baisu — durtuvų kautynės gatvėse, viešos mirties bausmės. Tai būtų nugrimzdimas į vergiją, bet kokio žmogiškumo pamynimas. Tačiau, sėdint ant savo sujauktos, dar šiltos lovos krašto ir maunantis kojines, ją kartais apimdavo savotiška šiurpaus pakilumo nuotaika. Kaip kartojo visi aplinkui, šalis nūnai stovi palikta vienui viena, ir taip, ko gera, yra geriau.

Pasaulis atrodė kažkoks pasikeitęs. Gėlėtas jos krepšys, plastikinis sutrūkinėjęs veidrodžio rėmas ir jos veidas tame veidrodyje, iš ryto šukuojantis plaukus, — viskas atrodė tarytum kontrastingiau, ryškiau. Durų rankena jos saujoje nūnai atrodė neįprastai kieta ir šalta. Kai išėjo į koridorių ir laiptinėje išgirdo tolimus sunkius žingsnius, jai dingtelėjo mintis apie vokiškus kareiviškus batus, ir nuo šios minties suspaudė paširdžius. Prieš pusryčius keletą minučių pasivaikščiodavo palei upę. Netgi šią ankstyvą valandą pro ligoninę tekančios patvinusios upės mirgesys po giedru dangumi jai įkyriai varstydavo akis. Nejaugi galimas daiktas, kad Temzė nuo šiol bus vokiečių upė?

Viską ji taip ryškiai matė, lytėjo ar girdėjo ne dėl šviežio prasidedančios vasaros gyvybingumo proveržio. Tai sukėlė įsižiebęs suvokimas, jog jau artėja tai, kam apsisprendusi, to, kad įvykių seka juda į baigties tašką. Brioni jautė, kad šios dienos yra paskutinės prieš kažką esminio, ir jos atmintyje jos švytės ypatinga šviesa. Šis spindesys, tie ilgų saulėtų dienų kerai yra paskutinis siužeto vingis prieš prasidedant naujam jos gyvenimo etapui. Ankstyvas kėlimasis, plovykla, arbatos dalijimas pacientams, persirengimas ir kasryt atsinaujinantys prisiminimai apie neatitaisomą žalą, kurią ji padarė, nepajėgė nuslopinti šio pakylėto suvokimo. Jis tvyrojo kaip nuolatinis jos kasdienybės ir darbų fonas. Ir skatino negaišti. Mergina spėjo, kad turi nedaug laiko — jei pavėluos, gresia užgriūti vokiečiai ir kitos galimybės ji gali nebeturėti.

Nauji sužeistieji atvykdavo kasdien, bet tokio potvynio, kaip pirmąją dieną, nebebuvo. Sistema veikė normaliai, kiekvienas sužeistasis turėjo po lovą. Operuojama rūsyje įrengtose laikinose operacinėse. Apgydyti sužeistieji sustiprėti siunčiami į periferines ligonines. Mirties atvejų tebebuvo daug, bet praktikantėms mirtys jau buvo ne drama, o tik rutinos dalis. Aplink mirusiojo lovą pastatomos širmos, kad prie jos suklupusio kunigo murmesys nesklistų per daug plačiai. Pakviečiami nešikai su neštuvais, numirėlis užklojamas marška ir išnešamas. Paskui lova perklojama ir netrukus jau turėdavo naują šeimininką. Stebėtina, kaip greitai mirusieji imdavo lietis vienas su kitu — štai seržanto Munio veidas jau neatskiriamas nuo eilinio Louelo, o jie abu savo mirtinomis žaizdomis dalijasi su tais mirusiais kareiviais, kurių nei vardų, nei veidų jau neprisiminti.

Dabar, kai Prancūzija krito, spėjama, kad greitai prasidės Londono bombardavimas, kuris tikriausiai baigsis jo sulyginimu su žeme. Nė vienam nebuvo patariama be reikalo pasilikti mieste. Smėlio maišų barikados ant ligoninės pirmojo aukšto langų dar sustiprintos, o civiliai rangovai ant stogų tikrino dūmtraukių ir šviesos angų tvirtumą. Vyko įvairios palatų evakuavimo repeticijos su nesibaigiančiais griežtais rėkavimais bei švilpukų skardenimu ir priešgaisrinės pratybos bei apmokymai, kaip elgtis pacientų surinkimo centruose ar, pavyzdžiui, uždėti dujokaukes ant to nepajėgiančių padaryti pacientų galvų. Slaugėms nuolat primenama, kad per oro pavojų pirmiausia dujokaukes turi užsidėti jos pačios. Sesuo Dramond jų daugiau neterorizavo. Dabar, kai visos jau buvo patyrusios kraujo skonį, ji nekalbėjo su jomis kaip su mokinukėmis. Nurodymus dabar dalijo šaltu, profesionaliai neutraliu tonu, ir tai glostė jų savimeilę. Šiomis naujomis aplinkybėmis Brioni gana nesunkiai pavyko susikeisti pamainomis su Fijona, kuri maloniai sutiko atiduoti savo laisvą šeštadienį už Brioni pirmadienį.

Dėl administracinės painiavos kai kurie kareiviai būdavo paliekami atgauti jėgas pagrindinėje ligoninėje. Kai tiktai išmiegodavo savo išsekimą, įprasdavo prie reguliaraus maitinimo ir priaugdavo bent dalį svorio, jų nuotaika imdavo bjurti, netgi tų, kurie nepatyrę neatitaisomų sužalojimų. Tai buvo daugiausia pėstininkai. Jie gulėdavo savo lovose ir rūkydavo, tylomis žvelgdami į lubas ir klajodami po nesenus prisiminimus. Arba susirinkdavo pasikalbėti nedidelėmis triukšmingomis grupelėmis. Kareiviai bjaurėjosi savimi. Kai kurie iš jų Brioni prisipažino, kad niekuomet taip ir neiššovė nė šūvio. Tačiau labiausiai jie buvo nepatenkinti „žalvariu“ — taip vadino savo karininkus, kurie juos apleido atsitraukiant, — taip pat niršo ant prancūzų už tai, kad šie pasidavė, galima sakyti, be kovos. Jie kandžiai šaipėsi iš laikraščių džiūgavimo dėl „stebuklingos“ evakuacijos ir mažų gelbėjimo laivelių didvyriškumo.

— Suknisti kerėplos, — girdėjo ji juos bumbant tarpusavyje. — Supistas Karališkasis oro laivynas.

Kai kurie kareiviai buvo nusiteikę netgi gana nedraugiškai ir arogantiškai žvelgė į juos gydantį personalą, tarytum tapatindami savo generolus ir ligoninės slauges. Visi jie, jų nuomone, priklauso tai pačiai bukagalvių kompanijai. Tačiau užteko vieno sesers Dramond vizito, ir jų arogancija baigėsi.

Šeštadienį Brioni išėjo iš ligoninės aštuntą valandą ryto, nevalgiusi pusryčių, ir nužingsniavo paupiu prieš srovę. Upė buvo jai iš dešinės. Kai praėjo pro Lembeto rūmų vartus, iš stoties išvažiavo trys autobusai. Visos stoties maršrutų lentos buvo tuščios. Tai turėjo sukelti problemų agresoriui. Bet Brioni tai buvo nesvarbu, nes ji jau nusprendusi eiti pėsčiomis. Deja, tai, kad buvo įsiminusi pavadinimus keleto gatvių, kuriomis turėjo eiti, nepadėjo. Visi ženklai nuimti arba uždažyti. Mergina ketino eiti porą mylių palei upę, o paskui pasukti į kairę, pietų kryptimi. Dauguma miesto planų bei žemėlapių valdžios įsakymu konfiskuoti. Šiaip ne taip pavyko pasiskolinti apdriskusį 1926 metų autobusų maršrutų planą. Jis buvo suplyšęs per sulenkimus, kaip tik palei tą gatvę, kuria jai reikėjo eiti. Vartydama planą, ji apskritai rizikavo perplėšti jį pusiau. Be to, merginą nervino nežinia, kokias asociacijas ji gali kelti aplinkiniams. Laikraščiai pilni reportažų apie vokiečių desantininkes, persirengusias slaugėmis ir vienuolėmis, kurios iš miestų migruoja į užmiesčius ir čia formuoja „penktąją koloną“. Jas esą galima demaskuoti pagal tai, jog kartkartėmis išsitraukia ir nagrinėja žemėlapius, klausinėja kelio pernelyg tobula anglų kalba bei nežino populiarių vaikiškų eilėraštukų ir dainelių. Tai prisiminusi Brioni negalėjo atsikratyti minties, jog turėtų atrodyti įtartinai. Anksčiau manė, kad uniforma ją apsaugos, einant nežinomomis vietomis. Dabar ji jautėsi kaip šnipė.

Žengdama rytinio transporto srautui priešpriešiais Brioni kartojosi visus vaikiškus eilėraštukus, kuriuos tik galėjo prisiminti. Tačiau labai nedaugelį iš jų galėtų padeklamuoti nuo pradžios iki galo. Priešakyje arklio traukiamu vežimu važiavęs pieno supirkėjas išlipo iš vežimo ir nuėjo tvirčiau suveržti pavaržų. Kai Brioni prisiartino, jis kažką murmėjo savo gyvuliui. Ji sustojo prie vežimo ir mandagiai kostelėjo. Atmintyje trumpam iškilo Hardmanas ir jo dviratis vežimas. Jei šiam žmogui dabar septyniasdešimt, jos amžiaus jis buvo tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt aštuntaisiais. Jie dar puikiai prisimena arklio epochą ir nenori jo kaip transporto priemonės palikti istorijai.

Paklaustas kelio, pienininkas gana draugiškai, nors ir ne itin rišliai, jai paaiškino, kaip pasiekti tikslą. Tai buvo stambus vyriškis balta, nuo tabako kiek dėmėta barzda. Jis aiškiai turėjo adenoidus, nes balsas buvo kiek mykiantis, o žodžiai susilieję. Vyras mostelėjo ranka keliuko, atsišakojančio į kairę už geležinkelio viaduko, link. Eidama nurodyta kryptimi, mergina pagalvojo, ar tik kiek ne per anksti sukti tolyn nuo upės, bet jautė, kad jis ją stebi, ir nusprendė, kad būtų nemandagu nepaisyti vyriškio patarimų. Gal šis posūkis į kairę yra artimesnis kelias į tikslą.

Brioni su nuostaba pagalvojo, jog nepaisant visko, ką matė ir patyrė pastaruoju metu, ji tebėra nevėkšliška ir neryžtinga. Likusi viena, jautėsi lyg ne savo vietoje, jai trūko pasitikėjimo savo jėgomis. Ilgus mėnesius gyveno uždarą gyvenimą, kurio kiekviena valanda buvo paženklinta tvarkaraštyje. Ji žinojo savo kuklią vietą palatoje. Įgijusi profesionalumo, ėmė geriau vykdyti nurodymus, tiksliau atlikti procedūras ir mažiau galvoti apie save. Tačiau jau seniai buvo ką nors dariusi išties savarankiškai. Ko gero, nė karto nuo viešnagės Primrouz Hile, kai rašomąja mašinėle išbarškino savo novelę. Koks kvailas užsidegimas visa tai atrodė dabar.

Po geležinkelio viaduku perėjo kaip tik tuo metu, kai virš galvos dundėjo traukinys. Ritmingas ir kurtinantis dundesys smelkėsi į pačius kaulus. Plienas, slystantis plienu, plieno smūgiai į plieną, dideli sukniedyti plieno lakštai, dunksantys prietemoje aukštai jai virš galvos, neaiškios paskirties durys, įgrimzdusios į mūrinę pylimo sieną, pritvirtinti prie aprūdijusių atramų galingi ketaus vamzdžiai, kuriais cirkuliuoja dievai žino kas — visas šis brutalus išradimas priklauso superžmonių rasei. Jos pačios galimybės tenkinasi grindų šveitimu ir tvarsčių keitimu. Nejaugi ji iš tiesų rado savyje jėgų šiai kelionei?

Kai Brioni išlindo iš po viaduko, nušviesta dulkėtos ryto saulės šviesos, traukinys jau tolo, o jo provincialus ratų klaksėjimas į bėgių sandūras kas akimirką vis tilo. Tau reikia stuburo, kartojo ir kartojo sau pačiai Brioni. Ji praėjo nediduką parkelį su teniso kortu, kuriame kamuoliuką tingiai daužė du vyriškiai vilnonėmis kelnėmis — matyt, darė apšilimą prieš varžybas. Netoliese ant suolelio sėdėjo dvi merginos chaki spalvos drabužiais ir skaitė laišką. Ji pagalvojo apie savo gautąjį laišką, kurį per pamainą nešiojosi chalato kišenėje ir jo antrajame lape atsirado krabą primenanti karbolio dėmė. Mergina jau suprato, kad šis laiškas buvo reikšmingas asmeninis kaltinimas jai. Ar ji negalėjo įsiterpti tarp jų kaip griaunanti jėga? Taip, išties. Ir tai padarius, ar tik ne mėginimas užmaskuoti šį faktą ją paskatino nusiųsti šią silpną, gal net absurdišką novelę į žurnalo redakciją? Begaliniai puslapiai apie šviesos, akmenų ir vandens žaismą, įvykio atpasakojimas iš trijų skirtingų požiūrio taškų, tvyranti išoriška ramybė ir įspūdis, kad nieko ypatinga nevyksta — niekas iš viso to negalėjo paslėpti jos bailumo. Nejaugi ji iš tiesų manė galinti pasislėpti už pasiskolintų šiuolaikinio rašymo stiliaus išmonių, paskandinti savo kaltę sąmonės sraute — trijuose sąmonės srautuose?! Išsisukinėjimas, būdingas jos mažai novelei, lygiai toks pat būdingas ir jos gyvenimui. Viso to, su kuo ji vengė susidurti gyvenime, nebuvo ir jos kūrinyje — nors ten to būtinai reikėjo. Ką ji ketina daryti dabar? Jai stinga ne novelės stuburo. Jai stinga jos pačios stuburo.

Palikusi parkelį už nugaros, ji žingsniavo pro mažą gamyklėlę, kurioje įrengimai gaudė taip, kad net vibravo gatvės grindinys. Sunku pasakyti, kas vyksta už tų aukštų murzinų langų ar kodėl iš vienintelio plono aliuminio kamino verčiasi geltoni ir juodi dūmai. Priešingame gatvių sankryžos kampe plačiai atvertos dvivėrės alinės durys kvietė į spektaklį. Viduje matyti dailus svajingai nusiteikęs vaikinas, iškratantis į kibirą pelenines nuo stalų. Alinės oras po praėjusios nakties dar buvo melsvas nuo dūmų. Du vyriškiai odinėmis prijuostėmis iš vežimėlio krovė alaus statines ir stūmė jas nuožulnia plokštuma žemyn. Ji dar niekuomet nematė gatvėse tokios daugybės arklių. Kariškiai tikriausiai buvo rekvizavę visus sunkvežimius. Vienoje vietoje kažkas iš vidaus daužė uždarytą rūsio ar slėptuvės liuką. Nuo smūgių virš šaligatvio kilojosi dūmų debesėliai. Vyriškis su tonzūra, primenantis milžinišką šachmatų figūrą, išvydęs ją praeinančią, sustojo ir atsisukęs pažvelgė įkandin. Jo veidas jai priminė didžiulį sūrio gabalą. Į ją atsigręžė ir pora krovinių vežikų. Vienas švilptelėjo:

— Ar nereikia pagalbos, brangioji?

Pagalbos Brioni nesikratė, bet nežinojo, kaip reaguoti. Sakyti — taip, dėkui? Ji nusišypsojo jiems visiems, džiaugdamasi, kad jos gobtuvas toks klostuotas. Neabejojo, kad visi galvoja apie „penktąją koloną“ ir šnipus, bet neturėjo kitos išeities, tik žengti į priekį. Netgi jei ateis vokiečiai, žmonės ir toliau žais tenisą, skleis paskalas, gers alų. Gal tik švilpčiojimai gatvėse liausis. Gatvei darant posūkį ir siaurėjant, nesibaigiantis transporto srautas darėsi vis triukšmingesnis, o šilti pravažiuojančių mašinų išmetami dūmai tvoksdavo tiesiai jai į veidą. Priešais Viktorijos stiliaus skaisčiai raudonų plytų terasą, atsiveriančią tiesiai į gatvę, moteris turkišku raštu išmarginta prijuoste įnirtingai šlavė šaligatvį. Pro atviras to namo duris sklido kepamo maisto kvapas. Moteris sustojo, praleisdama Brioni, nes kelias ir šaligatvis šioje vietoje buvo labai siauras ir dviem prasilenkti kėbloką. Tačiau į Brioni „labą rytą“ ji atsakė tyla ir demonstratyviai nusuktu į šalį žvilgsniu. Jai priešais artinosi moteris ir keturi nedideli berniukai, nešini krepšiais ir kuprinėmis. Berniukai šūkavo ir spardė pakeliui susirastą seną batą, nekreipdamas dėmesio į vangius išsekusios motinos reikalavimus liautis. Brioni buvo priversta sustoti ir juos praleisti.

— Pasitraukit į šalį, gerai? Leiskite darželiui praeiti.

Praeidama moteris atsiprašydama vangiai nusišypsojo. Jai trūko priekinių dantų. Kvepėjo stipriais kvepalais, o tarp pirštų nešėsi neuždegtą cigaretę.

— Jie taip džiaugiasi pakliuvę į užmiestį. Tikėsite ar ne, niekuomet iki šiol dar nėra buvę kaime.

— Sėkmės jums, — pasakė Brioni. — Tikiuosi, pavyks susirasti gerą šeimą.

Moteris, kurios atsikišusias ausis iš dalies slėpė trumpa šukuosena, linksmai ir garsiai nusikvatojo.

— Jie nė neįtaria, kas jų laukia priėmus šią gaują!

Pagaliau Brioni pasiekė vietą, kur susiliejo dvi nušiurusios gatvelės. Čia, kaip ji išskaitė išplyšusiame savo plano ketvirtadalyje, turėjo prasidėti Stokvelas. Pietuose matyti atsparioji ugniavietė, palei ją stovėjo keletas nuobodžiaujančių sargybinių, iš kurių tik vieno rankose buvo matyti šautuvas. Pagyvenęs vyriškis su minkšta fetrine skrybėle įspaustu viršumi, specialiaisiais drabužiais, raiščiu ant rankos ir lyg buldogo padribusiais žandais atsiskyrė nuo grupės ir paprašė jos dokumentų. Brioni su pasididžiavimu ištiesė savo identifikacijos kortelę. Štai ko geriausia pasiklausti kelio, pagalvojo ji. Iš jo pasakojimo suprato, kad turi eiti Klephemo gatve tiesiai dar beveik dvi mylias. Už atspariosios ugniavietės žmonių ir transporto gatvėje jau buvo mažiau, o kelias — platesnis. Vienintelis girdimas garsas — nuvažiuojančio tramvajaus dundesys. Priėjusi nuo kelio gerokai atsitolinusių dailių Edvardo stiliaus namukų virtinę, ji leido sau minutėlę pasėdėti ant žemo parapeto platano pavėsyje ir, nusimovusi batą, apžiūrėjo ant kulno pritrintą pūslę. Pietų kryptimi iš miesto nudundėjo trijų tonų sunkvežimių virtinė. Brioni instinktyviai dirstelėjo į atvirus jų galus, iš dalies tikėdamasi išvysti sužeistuosius. Tačiau sunkvežimiuose matyti tik sukrautos medinės dėžės.

Dar po keturiasdešimties minučių ji prisiartino prie Klephemo centrinės metro stoties. Išsitraukė savo tėvo laišką ir perskaitė jį dar kartą. Batų krautuvėlėje stovėjusi moteris, paklausta, kur yra bažnyčia, jai parodė stoties link. Tačiau netgi perėjusi į kitą gatvės pusę bei keletą žingsnių paėjėjusi gilyn į medžiais apaugusią dykvietę, bažnyčią mergina pastebėjo ne iš karto. Ji buvo pusiau pasislėpusi tarp tankių medžių, be to, visai ne tokia, kokią Brioni tikėjosi išvysti. Ji įsivaizdavo didingą gotikinę katedrą, kurios viduje ryškiomis freskomis ištapyti skliautai turi būti užlieti bronzine, raudona ir mėlyna šviesa, besiskverbiančia pro vitražus už Nukryžiuotojo. O surado medžių ūksmėje pasislėpusį žemą, iš grubių akmenų sumūrytą klėties formos pastatą, tačiau šis buvo dailių proporcijų, kaip senovės Graikijos šventykla, juodų čerpių stogu, paprasto stiklo langais ir žemu portiku su baltomis kolonomis po dailiu bokštu su laikrodžiu. Šalia bažnyčios, prie portiko, stovėjo juodas išblizgintas „Rolls-Royce“. Durelės atviros, bet vairuotojo nematyti. Praeidama pro automobilį, Brioni pajuto nuo jo radiatoriaus sklindančią šilumą, intymią lyg kūno karštis, ir išgirdo variklio dalių metalo traškesį. Ji užlipo laiptais ir pastūmė sunkias dekoratyvinėmis vinimis apkaltas duris.

Saldus vaško ir medžio aromatas, prėskas akmens kvapas būdingas turbūt visoms bažnyčioms. Ji įėjo į vidų ir apsisukusi tyliai uždarė duris, stengdamasi neatkreipti niekieno dėmesio. Bažnyčia buvo beveik tuščia. Vikaro žodžiai pynėsi su savo pačių aidu. Ji stovėjo prie durų, iš dalies pridengta priedurio nišos sienų, ir laukė, kol akys pripras prie prietemos, o ausys — prie aido. Tuomet prisiartino prie galinių klauptų ir nuėjo į pasienį, iki tos vietos, toliau kurios jau nebuvo matyti altoriaus. Jai teko būti įvairiose giminės vestuvėse, bet buvo per jauna dalyvauti didingoje dėdės Sesilio ir tetos Hermionos vestuvių ceremonijoje Liverpulio katedroje. Jeigu būtų dalyvavusi anose iškilmėse, tetos Hermionos siluetą ir įmantrią skrybėlę dabar galėtų be vargo atpažinti pirmutinėje eilėje. Šalia sėdėjo Pjeras ir Džeksonas, praaugę ją penkiais ar šešiais coliais, įsispraudę tarp savo išsiskyrusių tėvų. Kitoje šoninėje navoje buvo trys Maršalo giminės atstovai. Štai ir visa svita. Ceremonija visiškai privati. Jokių svečių nei žurnalistų. Brioni čia neturėjo būti. Ji pakankamai gerai išmanė bažnytinę santuokos procedūrą, kad greitai susigaudytų, jog svarbiausiojo momento dar nepraleido.

— Antra, santuoka buvo įsteigta kaip ginklas prieš nuodėmę, taip pat vengiant sanguliavimo, kad žmonės, neturintys susilaikymo dovanos, galėtų susituokti ir išlikti nesuteršti Kristaus kūno nariai.

Atsigręžusi į altorių, priešais kiek aukščiau stovintį balta kamža apsivilkusį vikarą, matyti pora. Ji buvo apsirengusi balta, visiškai tradicine nuotakos suknia ir, kiek Brioni galėjo matyti iš bažnyčios galo, keliasluoksniu vualiu prisidengusi veidą. Plaukai supinti į vieną vaikišką kasą, kuri, išlįsdama pro tiulį ir musliną, driekėsi per visą nugarą iki juosmens. Maršalas stovėjo tiesus, pastandinti kostiumo pečiai sudarė ryškų siluetą baltos kunigo kamžos fone.

— Trečia, santuoka buvo įsteigta vardan žmonių tarpusavio pagalbos ir patogumo, kad vienas šalia savęs turėtų kitą.

Brioni pajuto, kaip visi prisiminimai, visos kankinančios praeities detalės lyg votys ar purvas nukloja jos kūną: štai Lola nutrintais ir apibrozdintais riešais apsiverkusi ateina į jos kambarį, štai prie stalo ji atkreipia dėmesį į įdrėskius ant Lolos pečių ir Maršalo veido, paskui — Lolos tylėjimas tamsoje ant tvenkinio kranto, sudaręs sąlygas jos uoliai, kvailai ir manieringai jaunesniajai pusseserei, kurios vaizduotėję nebuvo vietos istorijoms iš realaus gyvenimo, garantuoti saugumą tikrajam užpuolikui. Vargšė pasipūtusi ir ambicinga Lola, pasidabinusi dirbtinių perlų vėriniu ir pasišlaksčiusi rožių vandeniu, trokštanti atsikratyti paskutinių vaikystės varžtų. Nūnai ji išgelbėjo save nuo amžino pažeminimo įsimylėdama savo prievartautoją ar bent jau tuo save įtikindama, o tąsyk negalėjo patikėti savo sėkme, kai Brioni pati pasisiūlė prisiimti visas kaltintojos ir liudytojos pareigas. Ir išties, kokia tai buvo sėkmė Lolai — tuomet, būdama dar beveik vaikas, išprievartauta, o dabar, po keleto metų, Brioni dėka ji štai išteka už savo prievartautojo.

— ...tad jei tarp čia susirinkusiųjų yra nors vienas, galintis nurodyti priežastį, kodėl ši pora negali būti teisėtai sujungta, teprabyla jis dabar arba po šios akimirkos teužmiršta apie tai visiems laikams.

Nejaugi tai iš tiesų vyksta? Mintyse Brioni regėjo, kaip ji keliasi drebančiomis kojomis ir, jausdama gniaužiančią tuštumą skrandžio srityje, eina išilgai klauptų eilės centrinės navos link, kad ryžtingu ir nevirpančiu balsu išdėstytų savo pagrįstus argumentus. Artinasi prie altoriaus su savo mantija ir gobtuvu, tokia panaši į Kristaus sužadėtinę. Artinasi prie prasižiojusio vikaro, kuris per visą savo gyvenimą nė sykio nebuvo patyręs ko nors panašaus. Prie atsigręžusios išblyškusios svitos ir jaunųjų. Ji nebuvo planavusi šio žingsnio, bet klausimas iš Bendrųjų Maldų knygos, apie kurį buvo visiškai pamiršusi, savotiškai skatino. Na, tai kokios būtent yra tos kliūtys, kad galėtų įvykti ši santuoka? Dabar Brioni turi galimybę viešai įvardyti tai, kas ją slėgė visus šiuos metus, ir bent iš dalies išpirkti savo nuodėmę. Čia, priešais šios racionaliausios iš bažnyčių altorių.

Tačiau Lolos įbrėžimai bei nubrozdinimai jau seniai sugiję, o ir pačios Brioni teiginiai tuo metu buvo visiškai priešingi. Jaunoji taip pat neatrodė panaši į auką, o be to, turėjo savo tėvų sutikimą. Be abejo, ne tik sutikimą: kaip ne kaip, jaunikis — pats šokolado magnatas, Amo batonėlio kūrėjas. Teta Hermiona neatsidžiaugdama trina rankas, kad Polas Maršalas, Lola Kvinsi ir ji, Brioni Teilis, sudarė tarpusavio konspiracinę sąjungą bei sutartina tyla ir melagingais parodymais pasiuntė nekaltą žmogų į kalėjimą. Tačiau žodžiai, kurie apkaltino nekaltąjį, buvo jos pačios, teisme jie balsu paskelbti jos vardu. Nuosprendis buvo paskelbtas, bausmė atlikta.

Ji liko sėdėti klauptuose vis tankiau plakančia širdimi ir prakaituojančiais delnais, kukliai nuleidusi galvą.

— Aš klausiu jūsų abiejų, taip pat ir visų kitų, ir kiekvienas iš jūsų atsakysite baisiąją Paskutiniojo teismo dieną, kai bus atvertos visų širdžių paslaptys, jeigu kuris žinojote galimas kliūtis šių žmonių santuokai, bet apie tai nutylėjote.

Netgi pesimistiškiausiais apskaičiavimais, Paskutiniojo teismo diena turėtų ateiti dar labai negreitai, ir iki pat tos dienos tiesa, kurią tiesiogiai žino tik Maršalas ir jo nuotaka, įkalinta jų santuokos mauzoliejuje, tenai išliks ir po visų su šia paslaptimi susijusių žmonių mirties. Kiekvienas kunigo žodis buvo nauja plyta šio mauzoliejaus statyboje.

— Kas išleidžia šią moterį už šio vyro?

Paukštį primenantis dėdė Sesilis ryžtingai žengė į priekį, akivaizdžiai nekantraudamas atlikti savo pareigą ir išsiskubinti į Visų Šventųjų vardo koledžo prieglobstį Oksforde. Stengdamasi išgirsti jų balsuose bent menkiausią dvejonės gaidelę, Brioni klausėsi, kaip Maršalas, o paskui Lola kartoja žodžius kunigui iš paskos. Kokia saldžia ir patiklia veido išraiška Lola klausėsi, kaip Maršalas, lyg su kažkuo ginčydamasis, baubia iš visos krūtinės. Kaip skandalingai ir geidulingai nuskambėjo jos žodžiai prieš altorių: „Savo kūnu aš tave garbinu“.

— Melskimės.

Septynios galvos priekiniuose klauptuose nusviro žemyn, vikaras nusiėmė savo vėžlio kiaukuto akinius, pakėlė smakrą aukštyn ir, užmerkęs akis, nuvargusiu ir liūdnu progiesmiu kreipėsi į dangiškąsias galybes.

— O amžinasis Dieve, visos žmonijos kūrėjau ir saugotojau, visokių dvasinių malonių teikėjau ir amžinojo gyvenimo šaltini, atsiųsk Savo palaimą šiems Tavo tarnams, šiam vyrui ir šiai moteriai...

Paskutinioji santuokos mauzoliejaus plyta buvo padėta į vietą, kai vikaras, vėl užsidėjęs savo akinius, ištarė sakraliąją frazę, kviesdamas santuoką paliudyti Šventąją Trejybę, kurios vardu ši bažnyčia ir buvo pakrikštyta. Paskui vėl maldos, psalmė, po jos — Viešpaties Malda ir dar viena ilga giesmė, kurios žemėjantys baigiamieji tonai tapo melancholiško ceremonijos finalo išraiška.

— ...Tegul apipila jus savo malonėmis ir palaima, o jūs teikite Jam garbę kūnu ir siela ir gyvenkite drauge šventoje meilėje iki savo dienų pabaigos.

Tą akimirką užgrojo vargonai, ir jų tripletų kaskados palydėjo jaunuosius drauge su kunigu centrine nava durų link, o šeši šeimos nariai pabiro jiems iš paskos. Brioni, kuri, atsiklaupusi ant kelių, apsimetė besimeldžianti, atsistojo ir pasisuko veidu į procesiją, einančią pro šalį. Vikaras, atrodė, kiek skubėjo ir ėjo per daugelį pėdų atsiplėšęs nuo likusiųjų ceremonijos narių. Dirstelėjus į kairę ir išvydus jaunąją slaugę, jo maloni šypsena ir galvos linktelėjimas išreiškė tiek pasveikinimą, tiek ir nustebimą. Tuomet jis nesustodamas nužingsniavo prie didžiųjų durų ir vienas iš jų atidarė. Įstrižas saulės šviesos liežuvėlis nusidriekė nuo durų Brioni link ir apšvietė jos veidą bei galvos apdangalą. Brioni norėjo būti pamatyta, bet ne taip ryškiai. Kad ir kaip būtų, dabar neatkreipti į ją dėmesio neįmanoma. Lola, jau atsidūrusi beveik lygiagrečiai su Brioni, pažvelgė į jos pusę, ir jų akys susitiko. Jos vualis jau buvo atmestas nuo veido. Strazdanos nuo Lolos veido išnykusios, bet šiaip jau ji nedaug tepasikeitusi. Gal tik kiek paūgėjusi, pagražėjusi, sušvelnėjusiais veido bruožais, be to — stipriai susiaurintais antakiais. Brioni žiūrėjo į ją ir tylėjo. Ji ir tenorėjo to, kad Lola žinotų, jog ji dalyvavo ceremonijoje, ir paskui svarstytų kodėl. Į akis krintanti saulės šviesa Brioni kliudė aiškiai matyti Lolos išraišką, bet bent jau akimirką nuotakos veidą pritemdė susierzinimo šešėlis. Tuomet ji suspaudė lūpas ir nusigręžusi išėjo iš bažnyčios. Polas Maršalas ją taip pat matė, bet nepažino, kaip ir teta Hermiona ar dėdė Sesilis, šie jos nebuvo matę jau daugelį metų. Tačiau dvynukai su vos ne iki pusiau blauzdų išaugtomis mokyklinėmis uniforminėmis kelnėmis, eidami paskutiniai, ją pamatę nudžiugo ir, klouniškai vartydami akis bei prisidengdami burną rankomis, išreiškė apsimestinį siaubą dėl jos uniformos.

Netrukus Brioni liko viena bažnyčioje su nematomu vargonininku, kuris ir toliau grojo savo paties malonumui. Viskas baigėsi pernelyg greitai, ir nieko ypatinga nenuveikta. Ji liko stovėti vietoje, jausdamasi su kiekviena akimirka vis kvailiau, bet sykiu ir nenorėdama eiti į lauką. Skaisti saulės šviesa ir banalūs plepalai bematant išsklaidys tą įspūdį, kurį ji padarė, jeigu padarė, pasivaidendama jiems kaip keistas saulės apšviestas vaiduoklis. Neturėjo ji drąsos ir veltis į konfrontaciją.

Be to, kaip ji, būdama nekviesta viešnia, paaiškintų savo apsilankymo tikslą dėdei ir tetai? Galimas daiktas, jie įsižeistų, o būtų dar blogiau, jei neįsižeistų ir ją pakviestų kankinančios vakarienės kokiame nors viešbutyje, kur tektų sėdėti drauge su ponia ir ponu Maršalais, išprakaitavusiais nuo neapykantos jai, bei Hermiona, nesugebančia paslėpti savo paniekos Sesiliui. Brioni taip stovėjo kokią minutę ar dvi, tarytum prikaustyta muzikos garsų, o tuomet, suerzinta savo pačios bailumo, ryžtingai žengė į portiką. Vikaras jau buvo nutolęs mažiausiai už šimto jardų. Laisvai mosuodamas rankomis, jis žingsniavo per dykvietę, nusidriekiančią už bažnyčios. Jaunavedžiai jau sėdėjo „RollsRoyce“ — Maršalas už vairo. Automobilis riedėjo atbulas, ieškodamas kur apsisukti. Brioni neabejojo, kad jie ją matė. Kai Maršalas perjungė pavarą, pasigirdo irzlus metalinis žviegimas — galimas daiktas, geras ženklas. Automobilis greitai nuvažiavo šalin, ir pro šoninį langą Brioni išvydo baltą Lolos siluetą, prisiglaudusį prie vairuotojo peties. Visa likusi svita buvo kaip į vandenį dingusi medžių paunksnėje.

Pagal planą Brioni susigaudę, kad Belhemas turi būti toje pusėje, kur link nuėjo vikaras. Jis turėjo būti nelabai toli, ir vien jau tas faktas didino nenorą tęsti kelionę. Ji ten atsidurtų pernelyg greitai. Buvo alkana ir ištroškusi, pūslė ant kulno tvinkčiojo ir lipo prie bato. Gana tvanku, o eiti jai tektų per plačią saulės kepinamą dykvietę, suskaidytą tik tiesių asfaltuotų takelių, vedančių į slėptuves. Tolumoje buvo matyti orkestro estrada, kurioje šmėžavo keletas vyrų tamsiai mėlynomis uniformomis. Ji prisiminė Fijoną, kurios laisvadienį buvo pasiskolinusi, ir apie jų popietę, praleistą Šv. Džeimso parke. Tai atrodė tolimas ir nekaltas laikas, nors viskas vyko ne daugiau nei prieš dešimt dienų. Fijona šiuo metu tikriausiai antrukart išnešioja basonus. Brioni stovėjo portiko šešėlyje ir galvojo, kokią mažą dovanėlę ji galėtų nupirkti savo draugei už paslaugą — ką nors skanaus: bananų, apelsinų, šveicariško šokolado. Durininkai žino, kaip gauti šių dalykų. Brioni girdėjo juos kalbant, kad galima gauti viską ir bet ką, jei tik turi reikiamą sumą pinigų. Žiūrėdama į transporto koloną, judančią dykvietės pakraščiu jai pakeliui, prisiminė, jog yra nevalgiusi. Vaizduotėje išvydo paraikytą kumpį, be lukšto virtus kiaušinius, keptą viščiuko šlaunelę, sotų airišką troškinį, citrininį pyragaitį... puodelį arbatos. Kai tiktai dingtelėjo, kad pro duris sklindanti nenustygstanti vargonų muzika ima nervinti, grojimas liovėsi. Staiga atsiradusi nauja tylos erdvė jai asocijavosi su laisve, ir ji nusprendė, kad visų pirma turi papusryčiauti. Tačiau toje pusėje, kur link turėjo eiti, nebuvo matyti jokių parduotuvių nei užkandinių, tik tolumoje dunksojo masyvūs daugiabučiai tamsiai oranžinių plytų gyvenamieji namai.

Po kelių minučių iš bažnyčios išėjo vargonininkas, vienoje rankoje laikydamas savo skrybėlę, o kitoje — sunkų raktų ryšulį. Brioni iš pradžių ketino jo paklausti kelio iki artimiausios kavinės, bet tas žmogus atrodė nervingas, kaip ir jo muzika, be to, matyt, buvo pasiryžęs ją ignoruoti. Triukšmingai uždaręs bažnyčios duris ir jas užrakinęs, jis užsimaukšlino ant galvos skrybėlę ir nuskubėjo savais keliais.

Gal tai buvo pirmasis žingsnis atsisakant savo planų, bet Brioni jau ėjo atgal savo pačios pėdomis Klephem Hai gatvės link. Ji turi papusryčiauti, o tuomet spręs, kaip elgtis. Netoli metro stoties praėjo akmeninį dubenį su fontanėliu — nedaug trūko, kad būtų panardinusi į vandenį veidą ir atsigėrusi. Pagaliau rado nušiurusią užkandinę murzinais langais ir cigarečių nuorūkų sluoksniu ant grindų, bet maistas čia kažin ar galėjo būti blogesnis nei tas, prie kurio buvo įpratusi. Ji užsisakė arbatos, tris gabalėlius skrudintos duonos su margarinu bei blyškiai rausvos spalvos braškių džemu. Pajutusi savyje hipoglikemijos požymius, prisidėjo į arbatą prideramą dozę cukraus. Tačiau netgi saldumas negalėjo visiškai nuslopinti dezinfekcijos priemonių prieskonio arbatoje.

Ji išgėrė dar vieną puodelį, patenkinta, kad arbata tik vasarošiltė ir ją buvo galima gerti dideliais gurkšniais. Tuomet, išėjusi į akmenimis grįstą užkandinės kiemą, tolimajame jo gale pasinaudojo dvokiančia išviete su skyle grindyse. Tačiau nebuvo pasaulyje tokio dvoko, kuris galėtų nustebinti slaugę praktikantę. Atsiplėšusi tualetinio popieriaus gniužulą, įmurkdė jį į bato užkulnį. Jo turės pakakti myliai ar dviem. Prie plytų sienos pritaisytas praustuvas su vienu čiaupu. Ant jo krašto gulėjo pilkomis nešvarumų gyslomis išraizgytas muilo gabalėlis, kurio ji buvo linkusi neliesti. Kai atsuko vandenį, paplavos iš nutekamojo vamzdžio pasipylė tiesiai ant blauzdų. Ji nušluostė jas rankovėmis, susišukavo plaukus ir pamėgino įsivaizduoti ant plytų sienos atsispindintį savo veidą. Deja, be veidrodžio negalėjo pasidažyti lūpų. Drėgna nosinaite apšluosčiusi veidą, paplekšnojo sau per žandus, norėdama atgaivinti skruostų raudonį. Sprendimas padarytas — jai atrodė, tai įvyko be jos sąmoningo dalyvavimo. Ji eis pas seserį ir atliks savo išpažintį.

Brioni išėjo iš užkandinės ir nužingsniavo dykviete, jausdama vis didėjantį atstumą tarp savęs ir kitos savęs, ne mažiau realios, kuri žingsniavo atgal, ligoninės link. Gal toji Brioni, kuri žingsniuoja Belhemo kryptimi, tėra įsivaizduojama ar vaiduokliška esybė? Šis netikrumo pojūtis dar sustiprėjo, kai po pusvalandžio ji priėjo dar vieną Hai Strytą, panašų į tą, kurį neseniai buvo įveikusi. Toks jau yra Londonas paėjėjus tolėliau nuo jo centro — mažų nušiurusių, panašių vienas į kitą miestelių sankaupa. Brioni davė sau žodį niekuomet negyventi nė viename iš jų.

Gatvę, kurios ieškojo, mergina surado už trijų posūkių nuo metro stoties. Tai buvo beveik tiksli anksčiau jos įveiktųjų gatvių kopija. Aptriušusios Edvardo stiliaus terasos, apkarstytos tinkliškomis užuolaidomis, gerą pusmylį driekėsi abiejose gatvės pusėse. 43-iasis Dadli Vilas gatvės numeris buvo apie gatvės vidurį. Šis namas beveik niekuo neišsiskyrė iš kitų, tiktai priešais jį, užimdamas beveik visą darželiui skirtą plotą, stovėjo be ratų senas „Ford 8“, kurio pusašiai pastatyti ant plytų krūvelių. Jei viduje nieko neras, ji galės rami eiti namo, teigdama, jog padarė viską, ką galėjo. Durų skambutis neveikė. Brioni dusyk pabeldė prie durų pakabintu plaktuku ir žengė žingsnį atgal. Viduje pasigirdo piktas moters balsas, paskui — uždaromų durų trinktelėjimas bei artėjantis trepsėjimas. Brioni žengtelėjo atgal dar vieną žingsnį. Dar ne vėlu sprukti į gatvę ir nueiti šalin. Moteris, stovinti anapus durų, irzliai dūsaudama, kurį laiką grabinėjosi apie skląsčius. Pagaliau durys atsidarė. Namų šeimininkė buvo aukšta, ryškių veido bruožų moteris, tikriausiai einanti ketvirtą dešimtį. Ji akivaizdžiai negalėjo atgauti kvapo po kažkokios įtemptos situacijos ir buvo neabejotinai įniršusi. Aišku, kad beldimas į duris ją užklupo konflikto metu, ir moteris dar negali deramai suvaldyti veido išraiškos — burna pražiota, viršutinė lūpa kiek suraukta ir pakelta.

— Ko jūs norite?

— Aš ieškau panelės Sesilijos Teilis.

Moters pečiai nusviro žemyn, ji nusuko veidą į šalį, tarytum mėgindama susitvardyti po patirto įžeidimo. Paskui nužvelgė Brioni nuo galvos iki kojų.

— Jūs atrodote visai kaip ji.

Brioni suglumusi žiūrėjo į ją.

Moteris dar kartą atsiduso — taip energingai, kad atodūsis nuaidėjo kaip spjūvis — ir nužingsniavo koridoriumi laiptinės link.

— Teilis! — suriko ji. — Prie durų!

Tuomet sugrįžo pusę kelio atgal, iki savo svetainės durų, paniekinamai dirstelėjo į Brioni ir išnyko tarpduryje, gana garsiai tinktelėdama paskui save duris.

Name įsivyravo tyla. Brioni pro praviras duris matė gėlėtą linoleumą ir pirmąsias septynias ar aštuonias laiptų pakopas, apklotas tamsiai raudonu kilimu. Trečiajai pakopai stigo kilimą prilaikančio žalvarinio strypo. Koridoriaus viduryje prie sienos stovėjo pusapvalis staliukas, ant kurio padėta poliruota duonos skrudintuvą primenančios formos medinė dėžutė laiškams. Ji buvo tuščia. Linoleumu išklotas koridorius tęsėsi per laiptinę ir baigėsi durimis su „apšarmojusiu“ stiklu, už kurių tikriausiai buvo virtuvė. Sienų apmušalų pagrindas — taip pat gėlių motyvas — trijų rožių puokštelės pakaitomis su snaigėmis. Nuo durų iki laiptinės ji suskaičiavo penkiolika rožių puokštelių ir šešiolika snaigių. Nepalankus skaičius.

Pagaliau Brioni išgirdo, kaip viršuje atsidarė durys — galimas daiktas, tos pačios, kurias trinktelint išgirdo pabeldusi. Paskui pasigirdo laiptų girgždesys, ir akiratyje pasirodė kojine apmauta koja, blykstelėjo plikos odos plotelis, o po akimirkos išniro pažįstamos mėlyno šilko suknelės apačia. Galiausiai išvydo ir Sesilijos veidą, pakreiptą į šalį — ji nekantravo pasižiūrėti, kas stovi prie laukujų durų, ir norėjo turėti galimybę sugrįžti atgal, jei pasirodys apsirengusi ne pagal svečią. Prireikė keleto sekundžių, kol Si atpažino seserį. Paskutiniąsias tris pakopas ji nulipo labai iš lėto.

— O Dieve. — Sesuo atsisėdo ant apatinės pakopos ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

Brioni liko stovėti viena koja ant takelio, kitą užkėlusi ant priedurio laiptelio. Moters kambaryje įsijungė radijo aparatas, pasklido susirinkusios auditorijos, laukiančios, kol įšils lempos, juokas ir klegesys. Paskui pasigirdo meilikaujamas komiko monologas, kurį nutraukė aplodismentai, o šiuos perrėkė linksma orkestro melodija. Brioni žengė žingsnį į prieškambarį ir sumurmėjo:

— Aš turiu su tavimi pasikalbėti.

Sesilija buvo besistojanti, bet apsigalvojo.

— Kodėl man nepranešei, kad atvyksi?

— Tu neatsakei į mano laišką, todėl ir atėjau.

Sesilija užmetė suknelės skvernus vieną ant kito ir paplekšnojo per kišenę, tikriausiai tikėdamasi rasti joje cigaretę. Jos veido spalva buvo gerokai tamsesnė nei Brioni. Rankos beveik rudos. Nors ir neradusi cigaretės, ji dar kurį laiką nesikėlė.

— Tai esi slaugė praktikantė, — pratarė ji, labiau mėgindama užtempti laiką nei pakeisti pokalbio turinį.

— Taip.

— Kurioje palatoje?

— Sesers Dramond.

Buvo sunku atspėti, ar Sesilijai šis vardas ką nors sako ir ar ji yra patenkinta, ar nepatenkinta tuo, kad jaunesnioji sesuo dirba praktikante toje pačioje ligoninėje, kaip ir ji. Jųdviejų bendravimo stilius akivaizdžiai pasikeitęs: anksčiau Sesilija su Brioni visuomet kalbėdavosi motinišku, užuojautos ir šilumos kupinu tonu. Šio tono dabar nė ženklo. Sesers balse jautei kietą atšiaurumą, pagal kurį Brioni suprato, kad apie Robį geriau neklausti. Ji žengė dar vieną žingsnį gilyn į prieškambarį, sąmoningai palikdama sau už nugaros atviras laukujės duris.

— O kur dirbi tu?

— Prie Mordeno. Greitosios medicininės pagalbos skyriuje.

Greitosios medicininės pagalbos ligoninė, kuri buvo rezervuota kariuomenės reikmėms, tikriausiai patyrė pagrindinį, tikrąjį sužeistųjų antplūdį. Yra tiek daug dalykų, kurių Brioni jautė negalinti sakyti ar klausti. Abidvi seserys žiūrėjo viena į kitą. Nors Sesilija atrodė tarytum ką tik atsikėlusi iš lovos, dabar ji buvo gražesnė nei ta, kurią Brioni prisiminė. Pailgas jos veidas visuomet atrodė kiek keistas, lyg įsižeidęs, daugelio teigimu — šiek tiek arkliškas, kad ir kokiu kampu į jį žvelgtum. O dabar šis veidas atrodė net kiek įžūliai geidulingas, su pabrėžtu pilnų, skaisčiai rausvų lūpų išlinkiu. Akių lėliukės išsiplėtusios, pačios akys kažkaip padidėjusios — tikriausiai iš nuovargio. Arba nuo sielvarto. Ilga daili nosis, dailios nedidelės šnervės — tik viskas buvo labai statiška, priminė kaukę. Apskritai, sesers išraiška buvo sunkiai įskaitoma. Tai tik padidino Brioni įtampą ir ją dar labiau sutrikdė. Turėjo sau pripažinti, kad dabar ji menkai tepažįsta šią moterį, kurios nebuvo mačiusi ištisus penkerius metus. Brioni nežinojo, ko galima tikėtis iš šio susitikimo ir kokios bus pasekmės. Ji karštligiškai ieškojo kokios nors neutralios temos. Tačiau negalėjo surasti nė vienos, kad vienaip ar kitaip nevestų į skausmingus dalykus, apie kuriuos pasikalbėti ji buvo pasiryžusi bet kuriuo atveju. Negalėdama pakelti tylos ir kvailo spoksojimo viena į kitą, Brioni galiausiai paklausė:

— Ar girdėjai ką nors iš Senio?

— Ne, nieko negirdėjau.

Žemėjantis atsakymo tonas bylojo, kad ji ir nenori nieko girdėti, o jei ir būtų girdėjusi, jai tai nerūpėtų ir ji netgi nesivargintų pasakoti seseriai apie tai, ką girdėjo.

— O tu? — paklausė Sesilija.

— Prieš porą savaičių gavau jo ranka rašytą laišką.

— Tai gerai.

Taigi ir šia tema daugiau nebuvo ką sakyti. Po dar vienos pauzės Brioni pamėgino iš naujo.

— Kas girdėti iš namų?

— Nieko. Aš su namiškiais nebendrauju. O tu?

— Ji kartkartėmis parašo.

— Ir kokios jos naujienos, Brioni?

Ir klausimas, ir jos tonas nuskambėjo pašaipiai. Kapstydamasi po savo atmintį, Brioni jautė, kad sesuo joje mato savo išdavikę.

— Jie priėmė pabėgėlius, kurių Betė nekenčia. Parkas suartas ir bus užsėtas javais. — Brioni nutilo ir susimąstė. Jai pasirodė kvaila šitaip stovėti koridoriuje ir vardyti tokias banalias detales.

Bet Sesilija šaltu balsu paragino:

— Tęsk toliau. Kas dar?

— Na... Dauguma kaimo vaikinų įstojo į Rytų Sario diviziją, išskyrus...

— Išskyrus Denį Hardmaną. Taip, aš tai žinau. — Ji dirbtinai nusišypsojo, laukdama, kol Brioni tęs toliau.

— Prie pašto įrengta atsparioji ugniavietė. Nuardyta ir rekvizuota senoji dvaro tvora. Hm... Teta Hermiona gyvena Nicoje... ir, a, tiesa, Betė sudaužė dėdės Klemo vazą.

Tik dabar Sesilija pabudo iš savo šaltumo. Ji liovėsi laikyti rankas sukryžiavusi ir vienos delną priglaudė sau prie skruosto.

— Sudaužė?

— Nešdama išmetė ją ant laiptų.

— Tu turi omenyje, jog visiškai sudaužė, į smulkius gabalėlius?

— Taip.

Sesilija kurį laiką mąstė. Galiausiai pasakė:

— Tai baisu.

— Taip, — atsakė Brioni. — Vargšas dėdė Klemas. — Ji buvo patenkinta bent jau tuo, kad dingo sesers pašaipumas ir pasipūtimas. Sesilija klausinėjo toliau.

— Ar jie išsaugojo gabalėlius?

— Nežinau. Emilija rašė, kad Senis šaukė ant Betės.

Tuo metu atsivėrė svetainės durys ir priešais Brioni išdygo namo šeimininkė, taip arti, kad ši galėjo užuosti jai iš burnos sklindantį pipirmėčių kvapą. Ji parodė į laukujės duris.

— Čia ne geležinkelio stotis. Arba einate į vidų, jaunoji panele, arba į lauką.

Sesilija ne itin skubiai atsikėlė ir perbraukė ranka per savo šilko suknios klostes. Tuomet apatiškai pasakė:

— Tai mano sesuo Brioni, ponia Džarvis. Pasistenkite prisiminti geras manieras, kai kalbatės su ja.

— Savo namuose aš kalbėsiu taip, kaip norėsiu, — atšovė ponia Džarvis. Ji vėl atsigręžė į Brioni ir pakartojo: — Eikite į vidų, jei einate, o jei ne, išeikite ir uždarykite duris.

Brioni pažvelgė į savo seserį, įtardama, kad Sesilija vargu ar norės ją dabar paleisti sužinojusi šią naujieną. Ponia Džarvis netikėtai tapo jos sąjungininke.

Sesilija kalbėjo taip, tarytum jos būtų vienos dvi.

— Nekreipk dėmesio į šeimininkę. Kitos savaitės pabaigoje aš iš čia išsikraustau. Uždaryk duris ir eikime į viršų.

Stebima ponios Džarvis, Brioni nusekė paskui seserį laiptais aukštyn.

— Žinai ką, Ponia Šlykštyne... — sušuko šeimininkė joms įkandin.

Bet Sesilija nedavė jai baigti ir atsisukusi pareiškė:

— Gana, ponia Džarvis. Dabar jau tikrai gana.

Brioni pažino šį toną. Grynas Naitingeil stilius. Labai veiksmingas su sunkiais pacientais arba ašarojančiais mokiniais. Norint jį kaip reikiant ištobulinti, prireikia ne vienerių metų. Sesilija neabejotinai jau bus tapusi palatos vyresniąja seserimi.

Užlipusi į antro aukšto laiptų aikštelę ir ruošdamasi atidaryti duris, sesuo nužvelgė Brioni šaltu žvilgsniu, leisdama jai suprasti, kad niekas nepasikeitė ir jos nusiteikimas Brioni atžvilgiu nė kiek nesušvelnėjo. Iš vonios kambario pro pusiau praviras duris sklido drėgnas kvapnus oras bei buvo girdėti kapsintys lašai. Sesilija įleido Brioni į savo butą. Ši, žinodama, jog kai kurių netgi itin tvarkingų palatos slaugių kambarėliuose viešpatauja visiška netvarka, visai nenustebtų, jei čia išvystų naują senojo Sesilijos chaoso versiją. Tačiau chaoso nebuvo — Sesilijos butas sudarė asketiško ir vienišo gyvenimo įspūdį. Vidutinio didumo kambarys perskirtas pertvara, kurios vienoje pusėje buvo siaura virtuvė, o kitoje — tikriausiai miegamasis. Sienos išklijuotos blyškiais vertikaliai juostuotais apmušalais, primenančiais berniukišką pižamą, kurie stiprino ir šiaip jau akivaizdų vienutės įspūdį. Linoleumas sudėliotas iš netaisyklingos formos gabalų, likusių nuo koridoriaus. Vietomis pro jo plyšius švietė pilkos grindų lentos. Po vieninteliu pakeliamuoju langu prie sienos pritvirtintas praustuvas su vienu čiaupu bei vienos kaitvietės dujinė viryklė. Pasienyje, palikdamas vietos tik šiaip ne taip prasisprausti, stovėjo stalas, užtiestas garstyčių spalvos staltiese. Ant stalo stovėjo stiklainis, į kurį buvo pamerkta mėlynų gėlių, tikriausiai katilėlių, pilna pelenų peleninė ir krūva knygų. Apačioje matyti Grėjaus „Anatomija“ ir rinktiniai Šekspyro raštai, o ant jų gulėjo knygos plonesnėmis nugarėlėmis bei išblukusiais sidabrinių ir auksinių raidžių pavadinimais. Tarp jų jai pavyko pastebėti Hausmaną ir Krabą. Šalia knygų krūvos stovėjo du buteliai stipraus porterio. Tolimiausiame nuo lango kampe buvo matyti miegamojo durys, ant kurių smeigtukais pritvirtintas Šiaurės Europos žemėlapis.

Iš pakelio, gulinčio prie viryklės, Sesilija išsitraukė cigaretę, tuomet, prisiminusi, kad jos sesuo jau nebe vaikas, pasiūlė vieną jai. Prie stalo stovėjo dvi virtuvinės kėdės, bet Sesilija, užpakaliu atsirėmusi į kriauklę, neparagino Brioni prisėsti. Abi moterys rūkė ir laukė, Brioni nuomone, kol erdvė išsivadės nuo aplink tebesklandančių namo šeimininkės esybės garų.

Sesilija prašneko ramiu balsu:

— Gavusi tavo laišką, nuėjau pas advokatą. Viskas nėra taip paprasta, nebent atsirastų naujų įtikinamų įrodymų. To, kad pasikeitė tavo parodymai, nepakanka. Lola ir toliau tvirtins, kad ji nieko nežino. Vienintelė mūsų viltis buvo senasis Hardmanas, bet dabar jis jau miręs.

— Hardmanas? — Brioni sutrikdė nesuderinami dalykai: Hardmano mirties faktas ir tai, kad jis siejamas su šia byla. — Ji pamėgino įtempti atmintį. Argi Hardmanas tą naktį buvo lauke ir taip pat ieškojo dvynukų? Ar jis ką nors matė? Nejaugi teisme buvo pasakyta kas nors tokio, apie ką ji nežino?

— Ar tu nežinojai, kad jis miręs?

— Ne. Bet...

— Neįtikėtina.

Sesilijos pastangos kalbėti neutraliai ir dalykiškai ėmė slysti. Susijaudinusi ji pasitraukė nuo praustuvo ir dujinės viryklės, prasispraudė pro stalą ir, nuėjusi į kitą virtuvės galą, atsistojo prie miegamojo durų. Jos balsas buvo duslus. Buvo matyti, jog stengiasi suvaldyti pyktį.

— Kaip keista, kad Emilija šios aplinkybės neįtraukė į laišką drauge su faktais apie javus ir pabėgėlius. Jis sirgo vėžiu. Galimas daiktas, bijodamas Dievo, paskutiniosiomis savo gyvenimo dienomis jis pasakė kažką tokio, kas šiuo įvykių raidos etapu visiems buvo per daug neparanku.

— Bet Si...

— Nevadink manęs taip! — nukirto ji. Paskui pakartojo jau švelnesniu balsu: — Prašau, nevadink manęs taip. — Jos ranka buvo uždėta ant miegamojo durų rankenos, ir Brioni atrodė, kad jų pokalbis eina į pabaigą. Sesuo ruošėsi išnykti už miegamojo durų.

Tačiau, demonstruodama nesitikėtą ramybę, ji pasakė:

— Aš sumokėjau dvi ginėjas tam, kad išsiaiškinčiau štai ką. Apeliacijos negalima paduoti vien dėl to, kad praėjo penkeri metai, kol tu nusprendei pasakyti tiesą.

— Aš nesuprantu, apie ką tu kalbi... — Brioni norėjo sugrąžinti pokalbio temą apie Hardmaną, bet Sesilija jautė turinti jai pasakyti tai, kas pastarosiomis dienomis nuolatos sukosi jos galvoje.

— Suprasti nesunku. Jei tu melavai tuomet, kodėl teismas turėtų tavimi patikėti dabar? Neatsirado jokių naujų faktų, o tu esi nepatikima liudytoja.

Brioni nunešė savo pusiau surūkytą cigaretę prie kriauklės ir užgesino. Ją pradėjo pykinti. Iš stirtos paėmusi lėkštelę, padėjo cigaretę ant jos krašto. Baisu išgirsti iš sesers lūpų patvirtinimą, kad ji padarė nusikaltimą. Tačiau ko laukti toliau, ji nežinojo. Silpna, kvaila, susipainiojusi, baili, išsisukinėjanti nuo tiesos — ji nekentė savęs už visas šias savybes, bet niekuomet nebuvo prisiskyrusi melagės etiketės. Kaip keista ir kaip akivaizdu tai turi atrodyti Sesilijai. Taip, tai akivaizdu, o svarbiausia — nenuneigiama. Vis dėlto vieną akimirką jai netgi buvo kilusi mintis gintis. Ji juk neketino nieko klaidinti ir nesielgė piktavališkai. Tačiau kas galėtų tuo patikėti?

Brioni atsirėmė į praustuvą, ten, kur ką tik stovėjo Sesilija, ir, nepajėgdama susitikti akimis su seserimi, pratarė:

— Tai, ką aš padariau, yra baisu. Nesitikiu, kad tu man atleisi.

— Nesijaudink dėl to, — raminamai atsakė toji, ir sekundę ar dvi, kol sesuo giliai užsitraukė dūmo, Brioni pajuto nerealių vilčių antplūdį. — Nesijaudink, — pabaigė mintį jos sesuo. — Aš niekuomet tau neatleisiu.

— Ir netgi jeigu negaliu eiti į teismą, tai manęs nesustabdys nuo įsipareigojimo kiekvienam papasakoti, ką aš padariau.

Sesuo trumpai ir nirtulingai nusikvatojo. Tuomet Brioni suvokė, kaip ji bijo Sesilijos. Atlaikyti šią pašaipą netgi sunkiau nei jos pyktį. Siaurasis kambarys dryžuotais sienų apmušalais buvo regėjęs jausmų, kurių niekas nepajėgtų įsivaizduoti. Brioni skubino pokalbį. Galų gale pasiekė tą etapą, kurį ji buvo surepetavusi.

— Ketinu vykti į Sarį ir pasikalbėti su Emilija ir Seniu. Aš jiems viską pasakysiu.

— Taip, tu rašei apie tai laiške. Kas iki šiol tau trukdė tai padaryti? Turėjai ištisus penkerius metus. Kodėl iki šiol ten nenuvažiavai?

— Norėjau pirmiau pamatyti tave.

Sesilija atsitraukė nuo miegamojo durų ir atsistojo prie stalo. Ji įmetė savo nuorūką į porterio butelio gurklį. Pasigirdo trumpas šnypštimas, ir pro juodo stiklo kakliuką išvinguriavo siaura dūmo juostelė. Šis sesers veiksmas Brioni vėl sukėlė šleikštulio priepuolį. Iki šiol manė, kad buteliai yra pilni alaus. Jai dingtelėjo, jog gal per pusryčius bare bus suvalgiusi ką nors sugedusio.

— Žinau, kodėl tu ten nebuvai, — pasakė Sesilija. — Dėl to, kad tavasis spėjimas atitinka manąjį. Jie nebenori šia tema nieko girdėti. Visas nemalonumas jau praeityje, labai tau dėkui. Kas padaryta, padaryta. Kam vėl kelti į paviršių nugrimzdusias drumzles? Ir tu labai gerai žinai, kad jie tikėjo tuo, ką sakė Hardmanas.

Brioni atsitraukė nuo kriauklės ir atsistojo tiesiai priešais seserį, kitoje stalo pusėje. Sunku buvo žvelgti į tobulą sesers išraiškos kaukę.

— Aš nesuprantu, apie ką tu kalbi, — pasakė ji labai lėtai ir atsargiai. — Ką Hardmanas turi bendra su visu tuo? Aš labai apgailestauju, kad jis mirė, apgailestauju, jog nežinojau...

Išgirdusi kažkokį garsą, ji krūptelėjo. Miegamojo durys atsidarė, ir jai prieš akis išdygo Robis. Jis dėvėjo kariškas kelnes ir avėjo išblizgintais batais, o petnešos kabojo ant strėnų. Buvo nesiskutęs ir susivėlęs, o jo žvilgsnis nukreiptas į Sesiliją. Ji atsigręžė į jį, bet nežengė artyn. Per šias tylos sekundes, kol jiedu žiūrėjo vienas į kitą, Brioni, iš dalies užstota savo sesers, kiek įmanydama susigūžė savo uniformoje.

Jis ramiai, tarytum jie čia būtų vieni, pasakė Sesilijai:

— Išgirdau balsus ir pagalvojau, kad kažkas kalbama apie ligoninę.

— Ne, viskas gerai.

Robis žvilgtelėjo į savo laikrodį.

— Reikia ruoštis.

Perėjęs per kambarį, prieš pat išeidamas į laiptinę, jis trumpai grįžtelėjo į Brioni.

— Atsiprašau.

Jos išgirdo, kaip užsidaro vonios kambario durys. Po trumpos tylos Sesilija pradėjo kalbėti tokiu balsu, tarytum tarp jos ir sesers nieko nebūtų nutikę:

— Jis taip kietai miega. Nenorėjau jo prižadinti. — Ir po akimirkos pridūrė: — Maniau, būtų kur kas geriau, jei jūs nesusitiktumėte.

Brioni keliai ėmė drebėti. Pasiremdama viena ranka į stalą, ji pasitraukė nuo praustuvo, kad Sesilija galėtų pripilti arbatinuką. Trokšte troško prisėsti. Tačiau ji to tikrai nepadarys neparaginta, o prašyti jokiu būdu neprašys. Tad stovėjo palei sieną, apsimesdama, kad į ją nesiremia, ir stebėjo seserį. Ją stebino, kaip greitai palengvėjimą, išvydus Robį gyvą, pakeitė akistatos su juo baimė. Dabar, kai išvydo jį einantį per kambarį, toji kita galimybė, jog šis žmogus galėjo būti žuvęs, jai atrodė perdėta, menkai įtikima. Tai būtų tiesiog likimo akibrokštas. Brioni žvelgė į sesers, besisukinėjančios po mažą virtuvėlę, nugarą. Brioni norėjo jai pasakyti, jog yra labai laiminga, kad Robis saugiai sugrįžo. Tačiau tai nuskambėtų be galo banaliai. Ir, be to, ji paprasčiausiai nedrįstų to ištarti. Bijojo savo sesers ir jos paniekos.

Dar jausdama pykinimą, o dabar jau ir karščio mušama, Brioni priglaudė skruostą prie sienos. Tačiau ši buvo ne ką vėsesnė nei veidas. Ji troško gauti stiklinę vandens, bet nenorėjo nieko prašyti iš savo sesers. Sesilija paskubomis ruošėsi — sumaišė pieną ir vandenį su kiaušinių milteliais, ant stalo pastatė uogienės puodynę ir tris lėkštes bei tris puodelius. Brioni atkreipė į tai dėmesį, bet jai nepalengvėjo. Tai tik sustiprino nerimastingą būsimos akistatos laukimą. Nejaugi Sesilija iš tiesų mano, kad šioje situacijoje jie gali sėdėti kartu ir dargi valgyti kiaušinienę? O gal sesuo, sukdamasi kaip voverė rate, paprasčiausiai mėgina užsimiršti? Brioni klausėsi, kada laiptų aikštelėje pasigirs žingsniai, ir, mėgindama išblaškyti sunkias mintis, bandė užmegzti su seserimi buitišką pokalbį. Ji buvo pastebėjusi, jog kitoje miegamojo durų pusėje kabo apsiaustas su gobtuvu.

— Sesilija, ar tu dabar palatos vyresnioji sesuo?

— Taip, — nukirto ši sausai ir užbaigiamu tonu, kad Brioni nekiltų noras klausinėti šia tema daugiau. Jų bendra profesija netaps jas siejančiais saitais. Jais netaps niekas. Vadinasi, iki grįžtant Robiui, joms nėra apie ką kalbėtis.

Pagaliau mergina išgirdo, kaip trakštelėjo vonios kambario durų užraktas. Eidamas per laiptų aikštelę, Robis kažką švilpiniavo. Brioni pasitraukė į šalį nuo durų, kuo toliau į tamsesnę kambario kertę. Tačiau jam įeinant, ji atsidūrė tiesiai jo žvilgsnio linijoje. Robis kiek kilstelėjo dešiniąją ranką, norėdamas paspausti josios, o kairiąją ištiesė atgal, ketindamas uždaryti duris sau už nugaros. Jo veiksmai buvo apgalvoti ir kontroliuojami. Vos tik jų akys susitiko, rankos nusviro ir jis trumpai kimiai atsiduso, toliau nenuleisdamas nuo jos akių. Nors ir įsibaiminusi, Brioni jautė negalinti šiuo momentu nusukti žvilgsnio į šalį. Nuo Robio sklido lengvas skutimosi muilo aromatas. Pribloškė tai, koks jis atrodo pasenęs, ypač tos raukšlės apie akis. Į galvą dingtelėjo kvaila mintis — nejaugi ir dėl to kalta ji. Gal bent dalį šių raukšlių įbrėžė karas?

— Vadinasi, tai buvai tu, — galiausiai pasakė jis ir koja uždarė duris sau už nugaros. Sesilija priėjo prie jo, Robis pažvelgė į ją.

Sesilija trumpai ir tiksliai jam atpasakojo jų pokalbio turinį, bet net ir norėdama tikriausiai nebūtų galėjusi suvaldyti savo sarkazmo.

— Brioni ketina visiems paskelbti tiesą apie tai, kas įvyko. Tačiau visų pirma ji norėjo pasikalbėti su manimi.

Jis atsigręžė į Brioni.

— Ar tu tikėjaisi, kad aš galiu būti čia?

Si pajuto, jog turi įtempti visas jėgas, kad nepravirktų. Šiuo momentu nebūtų didesnio pažeminimo nei tai. Palengvėjimas, gėda, savigrauža, nė pati nežinojo kas dar, bet visa tai artinosi prie jos. Kilo lėta banga, gniaužianti jos gerklę ir neleidžianti ištarti nė žodžio. Brioni sukaupė valią, kietai suspaudė lūpas, ir banga pamažu atslūgo. Ji pasijuto saugi. Ašarų nebuvo, bet jos balsas virto apgailėtinu kuždesiu.

— Aš apskritai nežinojau, kad tu esi gyvas.

— Jei jau ketiname kalbėtis, turime atsisėsti, — pasakė Sesilija.

— Nežinau, ar galėsiu. — Robis nekantriu žingsniu nužingsniavo prie tolimosios sienos, už kokių septynių pėdų, atsirėmė į ją, ant krūtinės sukryžiavęs rankas ir žiūrėdamas tai į Brioni, tai į Sesiliją. Tačiau šioje padėtyje ištvėrė tik keletą sekundžių ir nužingsniavo prie miegamojo durų, kur vėl apsisuko, ketindamas grįžti, bet apsigalvojo ir liko stovėti ten, susikišęs rankas į kišenes. Robis buvo aukštas vyras ir jam stovint kambarys, atrodo, dar labiau susitraukė. Šioje stipriai apribotoje erdvėje jis, regis, duso ir nesitvėrė savo kailyje. Ištraukęs rankas iš kišenių, perbraukė delnais plaukus ir sprandą. Tuomet jomis įsirėmė į strėnas. Galiausiai leido nukristi žemyn. Tiktai dabar, atmintyje susumavusi visą Robio judesių seką, Brioni ėmė suprasti, kad jis yra piktas, labai piktas. Vos tik ji tai suprato, jis prabilo:

— Ką tu čia veiki? Neaiškink man apie Sarį. Niekas tau netrukdo ten nuvažiuoti. Kodėl tu čia, o ne ten?

— Aš pirmiausia turėjau pasikalbėti su Sesilija, — atsakė ji.

— Mat kaip. Ir apie ką?

— Apie tą baisų dalyką, kurį padariau.

Sesilija jau ėjo prie jo.

— Robi, — sušnibždėjo ji. — Brangusis. — Paėmė jį už rankos, bet šis ją ištraukė.

— Aš nežinau, kodėl tu ją įleidai, — drėbė Sesilijai. Tuomet atsisuko į Brioni. — Būsiu tau visiškai nuoširdus. Esu draskomas dviejų pagundų: ar nusukti tavo idiotišką sprandą čia, ar išsivesti į laiptinę ir nuleisti žemyn galva nuo laiptų.

Jei pastarojo meto patirtis jos nebūtų parengusi bet kam, šie žodžiai dabar stipriai įbaugintų. Kartais palatoje girdėdavo kareivius siuntant dėl savo bejėgiškumo. Su tokiais bejėgiško įniršio apimtais vyrais ginčytis ar mėginti pakeisti jų nusistatymą kvaila ir beprasmiška. Įniršis turi išeiti, ir geriausia, ką galima padaryti, tai stovėti ir klausytis. Ji žinojo, kad netgi pasisiūlymas išeiti dabar gali jį išprovokuoti. Tad atsisuko į Robį ir laukė, kol šis pabaigs išlieti ant jos galvos tai, kas jai priklauso. Tačiau bent jau fiziškai ji jo nebijojo.

Kaltintojas balso nekėlė, nors visas, regis, virė iš paniekos ir įtūžio.

— Ar tu nors truputėlį supranti, ką reiškia būti tenai, tame pastate?

Brioni prisiminimuose iškilo maži aukštai iškirsti langeliai masyvioje plytų sienoje. Tikriausiai ji vis dėlto turi vienokį ar kitokį gyvenimo tame pastate įvaizdį, lygiai kaip kiekvienas žmogus savaip įsivaizduoja įvairias pragaro kančias. Tačiau ji lėtai papurtė galvą. Norėdama nusiraminti, mėgino sutelkti dėmesį į Robio išvaizdos, elgsenos, veido pasikeitimus. Paūgėjęs jis atrodė tikriausiai dėl stovėjimo rikiuotėje. Joks Kembridžo studentas niekuomet nestovėjo ir nestovės taip tiesiai. Netgi jei mintimis nuklysdavo kažkur į šalį, jo pečiai likdavo atlošti, o smakras pakeltas aukštyn kaip šimtmečio pradžios boksininko.

— Žinoma, be abejo, tu to nesupranti. O kai aš buvau tame pastate, ar tai teikė tau pasitenkinimą?

— Ne.

— Tačiau tu nieko nedarei.

Brioni apie šį pokalbį galvojo daug kartų, kaip nusikaltęs vaikas, pelnytai laukiantis tėvo diržo. Dabar pagaliau šis pokalbis vyksta, bet jai atrodė, kad ji yra tarytum ne visiškai čia, o kažkur kitur. Atrodė, visa tai stebi iš kažkur toli toli, sustingusi ir beskausmė. Tačiau žinojo, kad jo žodžiai grįš ir palies jos širdį vėliau.

Sesilija vėl atsistojo ir paėmė Robį už rankos. Jis buvo akivaizdžiai netekęs svorio, nors ir atrodė stipresnis, lyg suvytas iš stiprių plieninių gyslų. Jis pusiau pasisuko į ją.

— Atsimink... — buvo bepradedanti sakyti Sesilija, bet jis jai nedavė baigti.

— Ar tu manai, kad aš išprievartavau tavo pusseserę?

— Ne.

— Ar tuomet tu taip manei?

Ji sunkiai ieškojo žodžių.

— Taip, taip ir ne. Aš nebuvau tikra.

— Ir kas gi padarė tave tokią tikrą dabar?

Brioni dvejojo, bijodama, kad atsakymas nenuskambėtų kaip gynyba, teisinimasis, kuris jį galėtų dar labiau įsiutinti.

— Aš suaugau, — pasakė ji.

Jis žvelgė į ją vos vos pravėręs lūpas. Per penkerius metus Robis iš tiesų smarkiai pasikeitė. Naujas buvo jo žvilgsnio kietumas, akys sumažėjo ir susiaurėjo, jų kampučiuose tvirtai įspausti „varnos pėdsakai“. Jo veidas siauresnis už tą, kurį ji prisiminė, žandai įdubę, o skruostikauliai išsišovę kaip indėnų kario. Robis užsiauginęs trumpus kareiviškus ūsiukus. Jis buvo jaudinančiai gražus, ir jos mintyse iškilo daugelio metų senumo prisiminimas, iš tų laikų, kai jai buvo dešimt ar vienuolika. Prisiminimas aistros, kuri buvo ją užvaldžiusi, tikra aistringa meilė, trukusi daugelį dienų. Tuomet ji vieną rytą parke jam išpažino savo jausmus ir... bemat juos pamiršo.

Brioni neapsiriko stengdamasi būti budri. Šią akimirką jis buvo apimtas tos pykčio rūšies, kuri iš pradžių pasireiškia kaip nuostaba.

— Suaugai, — aidu atkartojo Robis. Kai jis pakėlė balsą, ji pašoko ant kojų. — Po velnių! Tau aštuoniolika. Kiek tau dar reikia augti, kad suaugtum? Aštuoniolikos metų kareiviai jau miršta karo laukuose. Pakankamai suaugę, kad būtų palikti mirti pakelėje. Ar tu tai žinojai?

— Taip.

Liūdną pasitenkinimą Brioni teikė tai, kad jis nežino, ką jai teko matyti ir išgyventi pastarosiomis dienomis. Keista, kad, nepaisant visos savo kaltės, jautė, jog prieš jį turi atsilaikyti. Arba atsilaikyti, arba būti sunaikinta.

Brioni vos pastebimai linktelėjo galvą. Ji nedrįso kalbėti. Paminėjus mirtį, Robį apėmė jausmų antplūdis, o jo pyktis ėmė lietis per kraštus, virsdamas nežabota vidine maišatimi ir įsiūčiu. Sunkiai ir neritmingai alsuodamas, jis sugniaužė ir vėl atgniaužė dešinįjį kumštį. Tačiau nenuleisdamas akių, žvelgė į ją, į patį jos vidų, žvelgė savo šviesiomis akimis pilnas pasidygėjimo, laukinio žiaurumo kupinu žvilgsniu. Keletą kartų sunkiai nurijo seiles. Galėjai suprasti, kad jo gerklės raumenys spazmuoja, ir tai daryti jam sunku. Vyriškis taip pat tramdė kai kurias emocijas, kurių aiškiai nenorėjo parodyti. Tą truputį, tuos menkučius, beveik nuliui prilygstančius trupinėlius ji buvo sužinojusi per savo slaugės praktiką, saugiai, vaikščiodama tarp lovų už storų ligoninės sienų. Tačiau to pakako suvokti, jog jį užplūsta prisiminimai ir kad jis negali padaryti nieko, visiškai nieko. Šie prisiminimai gniauš jam gerklę ir neleis prabilti. Ji niekuomet nesužinos, kokie konkretūs reginiai kelia šią jo sumaištį. Robis žengė žingsnį Brioni link, ir ji susigūžė, nebebūdama tokia tikra, jog jis nesigriebs fizinio smurto — neįstengdamas kalbėti, gali neatsilaikyti pagundai pereiti prie veiksmų. Dar žingsnis, ir jis pasieks ją savo raumeninga ranka. Tačiau čia tarp jų atsistojo Sesilija. Atsukusi nugarą Brioni, ji padėjo rankas Robiui ant pečių ir pažvelgė į jį.

— Pažiūrėk į mane, — murmėjo ji. — Robi. Pažiūrėk į mane.

Jis pasakė kažką, ko Brioni neišgirdo. Tikriausiai tai buvo nepritarimas, o gal kokia nešvankybė. Sesilija apkabino Robį tvirčiau, tačiau jis visu kūnu pasisuko į šalį ir jiedu kurį laiką atrodė tarytum besigalynėjantys. Sesuo pasiekė jo galvą ir pamėgino atsukti veidą į save. Pagaliau jai tai pavyko. Nepaleisdama jo skruostų, prisitraukė jį prie savęs, kol jų veidai susitiko, ir pabučiavo į lūpas — lėtai, švelniai. Sesilija šnabždėjo — tą sesers balso švelnumą Brioni prisiminė iš vaikystės dienų, kai pabusdavo ir blaškydavosi naktimis:

— Sugrįžk... Robi, sugrįžk.

Jis vos vos linktelėjo galva, giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė, o ji taip pat lėtai atitraukė savo rankas nuo jo veido. Įsivyravusioje tyloje kambarys, atrodo, tapo dar ankstesnis. Jis apglėbė ją, palenkė galvą ir pabučiavo — giliai, lėtai ir intymiai. Brioni iš lėto pasitraukė į kitą virtuvės pakraštį, prie lango. Kol ji, prisipylusi stiklinę iš praustuvo čiaupo, gėrė vandenį, bučinys tęsėsi, gramzdindamas porą į jųdviejų pasaulį, atskirtą nuo viso kito. Ji jautėsi ištrinta iš jų dėmesio lauko, tiesiog išstumta iš kambario, ir jai pasidarė lengviau.

Brioni atsuko jiems nugarą ir pažvelgė pro langą, pro kurį skaisčioje saulės šviesoje matyti idiliškas terasinių namų peizažas, gatvė, kuria ji čia atėjo pasukusi iš Hai Stryto. Nustebusi juto, kad jai dar nesinori išeiti, nors ir trikdė ilgas Robio ir Sesilijos bučinys bei buvo neramu dėl to, kokių dar netikėtumų ji gali sulaukti. Pro langą pamatė senyvą moterį, kuri, nepaisydama kaitros, žingsniavo apsirengusi sunkiu paltu. Moteris ėjo šaligatviu kitoje gatvės pusėje ir vedėsi už pavadėlio taksų veislės šuniuką. Dabar Sesilija ir Robis kažką patyliukais kalbėjosi, ir Brioni nusprendė, kad, gerbdama jų privatumą, ji neatsisuks nuo lango, kol jos neužkalbins. Žiūrėjimas į moteriškę veikė raminamai. Ji stebėjo, kaip moteris atkabina savo kiemo vartelius, rūpestingai ir manieringai vėl juos uždaro ir užkabina, paskui, nutrepsėjusi pusę kelio iki namų durų, vargais negalais pasilenkusi išrauna piktžolę iš siauros lysvelės, nusidriekusios palei takelį nuo vartų iki namo. Tuo metu šuniukas šoktelėjo ir lyžtelėjo jai riešą. Dar po keleto akimirkų moteris su šuniuku dingo už savo namo durų, ir gatvė vėl liko tuščia. Ant ligustro nutūpė juodasis strazdas ir, neradęs kojoms tvirtos atramos, nuplasnojo šalin. Staiga ant saulės užslinko debesėlis ir keliolikai sekundžių pritemdė jos skaisčią šviesą. Iš pažiūros visiškai niekuo neišsiskirianti šeštadienio popietė. Šiame Londono priemiestyje karo ženklų beveik nematyti. Na, jei neskaičiuosime šviesos nepraleidžiančių žaliuzių kitoje gatvės pusėje stovinčio namo lange arba beračio „Ford 8“, užkelto ant plytų postamento.

Brioni išgirdo seserį ištariant jos vardą ir atsigręžė.

— Neturime daug laiko. Robis šį vakarą šeštą valandą privalo prisistatyti į dalinį ir turi suspėti į traukinį. Tad sėskis. Yra keletas dalykų, kuriuos turėsi padaryti dėl mūsų.

Tai buvo palatos sesers balsas. Jo netgi negalėjai pavadinti įsakmiu. Ji paprasčiausiai įvardijo tai, kas neišvengiama. Brioni atsisėdo ant kėdės prie sesers, Robis atsinešė taburetę, o Sesilija atsidūrė tarp jų.

Pusryčiai, kuriuos ji buvo paruošusi, taip ir liko pamiršti. Stalo viduryje stovėjo trys tušti puodeliai. Robis nukėlė krūvą knygų ir padėjo jas ant grindų. Sesilija patraukė stiklainį su katilėliais į stalo pakraštį — mažiausia tikimybės, jog jį ten kas nuvers, ir susižvelgė su Robiu.

Žiūrėdamas į gėles, jis krenkštelėjo. Vos prašneko, Brioni suprato, kad daugiau nebus jokių emocijų. Atrodė, kad jis skaito darbotvarkės programą. Robis žiūrėjo tiesiai į ją, bet jo akyse nebuvo įsiūčio, jis save tvirtai kontroliavo. Vis dėlto ant kaktos, virš antakių, išsimušę prakaito lašeliai.

— Dėl paties svarbiausio dalyko tu jau sutikai. Turi kuo greičiau nuvykti pas savo tėvus ir pasakyti jiems viską, ką jie privalo žinoti, kad suprastų, jog tavo parodymai buvo neteisingi. Kada vėl turėsi laisvą dieną?

— Kitą sekmadienį.

— Vadinasi, tą dieną tu pas juos ir nuvažiuosi. Nuveši jiems mūsų adresus ir pasakysi Džekui ir Emilijai, kad Sesilija laukia jų laiško. Antrą dalyką padarysi rytoj. Sesilija sako, kad rytoj kažkuriuo metu turėsi laisvą valandą. Nueisi pas teisininką, priesaikų komisarą ir parašysi pareiškimą su parašu, kuris turi įgyti liudijimo statusą. Jame tu nurodysi, ką, duodama parodymus, kalbėjai ne taip, ir kad atsisakai teisme duotų savo parodymų. Abiem mums atsiųsi po vieną to dokumento kopiją. Ar aišku?

— Taip.

— Tuomet tu parašysi man laišką, kuriame viską labai smulkiai papasakosi. Su visomis detalėmis, kurios, tavo nuomone, susijusios su šiuo reikalu. Viską, kas tave paskatino teigti, jog prie tvenkinio matei mane. Ir kodėl, nors nebuvai dėl aplinkybių tikra, tu ištisus mėnesius laikeisi savosios versijos, kuri lėmė mano įkalinimą. Jeigu tau darys spaudimą policija ar tėvai, turiu tai žinoti. Ar supratai, ko noriu? Tas laiškas turi būti ilgas.

— Taip.

Jiedu su Sesilija pažvelgė vienas kitam į akis, ir jis linktelėjo galva.

— Ir jeigu atsimeni ką nors apie Denį Hardmaną — kur jis tuo metu buvo ir ką veikė, kas dar jį matė arba galėjo matyti — viską, kas galėtų priversti suabejoti jo alibi, mes taip pat norime žinoti.

Sesilija tuo metu rašė ant lapelio jų adresus. Brioni papurtė galvą ir jau norėjo prabilti, bet Robis nelaukė ir prašneko pats. Jis atsistojo ir pažvelgė į laikrodį.

— Liko labai mažai laiko. Mes tave palydėsime iki metro stoties. Mes su Sesilija, prieš man išvykstant, paskutinę valandą norime praleisti drauge vieni du. Likusią šios dienos dalį tu turi praleisti rašydama pareiškimą priesaikų komisarui, taip pat turi paskambinti savo tėvams ir pranešti, kad atvyksi pas juos. Ir gali pradėti galvoti apie tą laišką, kurį turi atsiųsti man.

Baigęs šį trumpą ir aštrų įpareigojimų dėstymą, Robis pakilo nuo stalo ir nuėjo miegamojo link.

Brioni irgi atsistojo ir išdrožė:

— Senasis Hardmanas tikriausiai sakė teisybę. Denis tą naktį buvo su juo.

Sesilija jau buvo betiesianti jai perlenktą popieriaus lapelį su adresais. Robis sustojo miegamojo tarpduryje.

— Ką tu nori tuo pasakyti? — paklausė Sesilija. — Kaip suprasti?

— Tai buvo Polas Maršalas.

Tyloje, kuri įsivyravo po jos žodžių, Brioni mėgino įsivaizduoti, kokie milžiniški pokyčiai dabar turi vykti Sesilijos ir Robio sąmonėje. Keletą metų įvykiai buvo aiškinami klaidingai. Deja, kad ir kokia sukrečianti, tai tebuvo tik detalė. Esmė nesikeičia. Jos vaidmuo šioje istorijoje lieka tas pats.

Robis sugrįžo prie stalo.

— Maršalas?

— Taip.

— Tu jį matei?

— Aš mačiau jo ūgio žmogų.

— Mano ūgio.

— Taip.

Sesilija dabar stovėjo ir dairėsi aplink — be abejo, tuoj prasidės cigarečių medžioklė. Robis jas bemat surado ir švystelėjo skersai virtuvę. Sesilija prisidegė cigaretę ir, iškvėpdama dūmus, pratarė:

— Man sunku tuo patikėti. Jis kvailys, žinau...

— Jis kvailys ir garbėtroška, — atsiliepė Robis. — Tačiau negaliu įsivaizduoti jo su Lola Kvinsi, netgi tas penkias minutes, kurių prireikė...

Įvertinant pirmosios naujienos sukeltą poveikį, šis žingsnis buvo lengvabūdiškas, bet Brioni vis dėlto nepraleido progos pasimėgauti pranešdama jiems dar vieną pribloškiančią žinią.

— Aš atėjau pas jus tiesiai iš jų vestuvių.

Ir vėl — apstulbę žvilgsniai, nepatiklūs kartojimai, klausimai. Vestuvės? Šį rytą? Klepheme? Paskui — mąsli tyla, pertraukiama pavienių komentarų.

— Aš noriu jį surasti.

— Tu to nedarysi.

— Aš noriu jį nudėti.

Ir po kurio laiko:

— Laikas eiti.

Liko dar tiek daug pasakyti, įvardyti, aptarti. Tačiau Robis ir Sesilija atrodė išsekę — ar dėl jos apsilankymo, ar dėl žinios, kurią ką tik išgirdo. O gal jie paprasčiausiai norėjo likti vieni. Kiekvienu atveju abu žinojo, kad jų buvimas drauge eina į pabaigą. Smalsumas buvo išvėsęs. Tad viskas palauks, kol ji parašys savo laišką. Robis iš miegamojo atsinešė kepurę ir mundurą. Brioni ant jo antpečių pastebėjo vieną juostelę, reiškiančią kapralo laipsnį.

Sesilija jam aiškino:

— Jis gali likti nepažeidžiamas. Ji dengs jį, kad ir kas būtų.

Keletą minučių ji bergždžiai ieškojo savo produktų normavimo knygutės. Galiausiai pasidavė ir pasakė Robiui:

— Be abejo, ji Viltšyre, vasarnamyje.

Laikydamas už rankenos praviras buto duris ir išleisdamas pro jas seseris, Robis ištarė:

— Manau, gerajam jūrininkui Hardmanui mes esame skolingi atsiprašymą.

Jiems apačioje praeinant pro svetainę, ponia Džarvis tarpduryje nepasirodė. Radijo aparatas svetainėje transliavo klarneto melodiją. Išėjus į lauką, Brioni pasirodė, kad ji įžengė į visiškai kitą dieną. Dabar pūtė stiprus ir šiurkštus vėjas, todėl oras buvo gaivus, nors saulė spigino dar ryškiau, o šešėliai buvo dar trumpesni. Trise eiti šaligatviu vienam šalia kito nebuvo vietos. Robis ir Sesilija ėjo jai iš paskos, susikibę rankomis. Brioni jautė, kaip pūslė ant kulno skausmingai trinasi į batą, bet buvo pasiryžusi jiems neparodyti, jog skauda koją. Jai atrodė, kad pro namų langus ją stebi visi gatvės gyventojai. Staiga sustojo ir atsisukusi į juos pareiškė, kad jai būtų maloniau eiti į metro vienai, nelydimai. Tačiau tiedu laikėsi savo, nes ketino šio bei to nupirkti Robiui įsidėti į kelionę. Visi vėl ėjo tylėdami. Banalios ir buitiškos kalbelės šioje situacijoje netiko. Ji žinojo, kad neturi teisės klausti naujojo sesers adreso arba kurioje stotyje Robis ruošiasi lipti į traukinį, arba apie vasarnamį Viltšyre. Ar iš ten tie katilėliai ant stalo? Be abejo, tenai jiems turėjo būti tikra idilija. Negalėjo ji klausti ir to, kada jiedu ketina pasimatyti vėl. Ją su seserimi ir Robiu nūnai sieja tik vienas dalykas, ir tas dalykas kruvinai įaugęs nepakeičiamoje ir neištrinamoje praeityje.

Jie stovėjo šalia Belhemo metro stoties, kuri po trijų mėnesių įvyksiančio aviacijos antskrydžio metu įgis savo baisiąją šlovę. Skysta šeštadienio pirkėjų srovelė tekėjo aplinkui, prieš jų valią versdama stovėti arti vienas kito. Atsisveikino šaltokai. Robis ją įspėjo, kad eidama pas teisininką, turėtų su savimi pinigų. Sesilija priminė, kad vykdama į Sarį, nepamirštų pasiimti adresų. Jų susitikimas buvo baigtas. Robis ir Sesilija stovėjo ir laukė, kol ji nueis. Tačiau ji dar nebuvo pasakiusi vieno dalyko.

— Aš labai labai apgailestauju, — iš lėto pratarė. — Dėl manęs jūs patyrėte tokias baisias kančias. — Jie tylėdami stovėjo ir žiūrėjo į ją, tad neliko nieko kito, kaip tik dar kartą pakartoti: — Aš labai apgailestauju...

Tai skambėjo taip kvailai ir netinkamai — tarytum ji atsiprašinėtų numetusi ant žemės vazoną su Sesilijos mėgstamu kambariniu augalu ar užmiršusi Robio gimtadienį.

Robis švelniai pasakė:

— Svarbiausia — tu tik padaryk visus tuos dalykus, kurių tavęs prašėme.

Jis buvo panašus į susitaikymą, tas „tik“, bet dar ne visiškai, dar ne...

— Be abejo, — pasakė ji ir apsisukusi nuėjo sau, žinodama, kad jie ją stebi. Brioni įėjo į kasų salę ir nužingsniavo į kitą jos kraštą, prie langelių. Prie vieno nusipirko bilietą į Vaterlo. Pasiekusi eskalatoriaus barjerą, dirstelėjo atgal. Jie buvo jau nuėję.

Mergina parodė savo bilietą kontrolieriui ir, apšviesta purvinai geltonos šviesos, nuėjo klaksinčio ir girgždančio eskalatoriaus link. Atsistojus ant jo laiptelių, šis ėmė ją nešti žemyn. Ji leidosi drauge su prietemoje skendinčia žmonių mase, begale Londono gyventojų, kurių alsavimas vėsino jos veidą ir plazdeno gobtuvą. Stovėjo rami ir leidosi nešama žemyn, džiaugdamasi tuo, jog bent minutę kitą gali judėti nekankindama savojo kulno. Ją pačią stebino apėmusi keista ramybė ir vos vos juntamas liūdesys. Ar tai nusivylimas? Vargiai tikėjosi, kad jie jai atleis. Tai, ką šiomis akimirkomis jautė, gal veikiau buvo namų ilgesys, nors nebuvo jo šaltinio — namų. Tačiau liūdna palikti seserį. Brioni ilgėjosi savo sesers — tiksliau, sesers drauge su Robiu. Ilgėjosi jų meilės. Jos nesugebėjo sugriauti nei ji, Brioni, nei karas. Štai kas ją guodė ir ramino, grimztant vis giliau ir giliau po miestu. Kaip meistriškai Sesilija vien tik akimis sugebėjo atitraukti Robio dėmesį nuo Brioni į save. Su kokiu švelnumu balse ji ragino sugrįžti atgal iš jo prisiminimų, iš Dankirko ir jo linkui vedusio pragaro. Taip Sesilija kalbėdavo su ja, kai buvo šešiolikos, o ji pati — šešerių metų mergaitė, kuriai reikalai mėgdavo susiklostyti neįtikėtinai blogai. Arba vėliau, naktimis, kai ateidavo jos vaduoti iš košmarų ir pasiimti į savo lovą, Sesilija jai kalbėdavo panašiais žodžiais ir tokia pačia intonacija kaip kad nūnai su Robiu. „Sugrįžk atgal. Tai buvo tik blogas sapnas. Brioni, sugrįžk atgal.“ Kaip greitai ši besąlygiška šeimyniška meilė nugrimzdo į nebūtį. Brioni leidosi vis gilyn, gilyn per tirštą rudą šviesą, beveik iki pat šachtos dugno. Keleivių aplinkui nebuvo, ir oras čia ramus — nė menkiausio dvelktelėjimo. Ir ji pati rami. Nusiraminusi mąstė apie tai, ką privalo atlikti šiandien. Žinutė tėvams ir formalus pareiškimas advokatui teužims keletą minučių. Tuomet visą likusią dienos dalį ji bus laisva. Brioni žinojo, ko iš jos norima. Ne šiaip laiško, bet kad perrašytų savąjį gyvenimą, švarraščio, savotiško savosios praeities, savosios kaltės atpirkimo. Ir ji buvo pasirengusi jį pradėti.

B. T.

1999

Londonas, 1999

Koks keistas šis laikas. Šiandien, septyniasdešimt septintojo gimtadienio rytą, aš nusprendžiau dar vieną ir jau paskutinį kartą aplankyti Lembeto antrojo pasaulinio karo muziejaus biblioteką. Šis vizitas atitiko ypatingą mano sąmonės būseną. Skaitykla, esanti po pačiu pastato kupolu, anksčiau buvo Šventojo Betliejaus ligoninės — senojo beprotnamio — koplyčia. Ten, kur seniau pamišėliai rinkdavosi aukoti savo maldų, dabar renkasi mokslininkai, tyrinėjantys kolektyvinę beprotybę — karą. Taksi automobilis, kurį turėjo atsiųsti šeimos nariai, atvyks tik po pietų, tad nusprendžiau, kad užteks laiko patikrinti paskutines neaiškias detales ir atsisveikinti su dokumentų saugotoju, taip pat mielais durininkais, uoliai mane vežiojusiais liftu aukštyn ir žemyn pastarąsias kelias šios žiemos savaites. Taip pat ketinau šia proga archyvams padovanoti tuziną ilgų ir turiningų garbiojo pono Dilgėlės laiškų. Manau, galiu laikyti tai gimtadienio dovana sau pačiai, tas malonias porą valandų, iš dalies apsimetant užsiėmusią ir kuičiantis su šiomis mažomis buitinėmis detalėmis, kurių visuomet prisirenka darbo pabaigoje, jei vengi pro pirštus žiūrėti į smulkmenas. Apimta tos pačios nuotaikos, vakar popiet aš krapščiausi savo studijoje. Dabar visi rankraščiai tvarkingi ir su datomis, prie visų fotokopijavimo būdu sukauptų šaltinių prisegtos etiketės, pasiskolintos knygos paruoštos grąžinti, o visa medžiaga išdėliota reikiamuose kartotekos skyriuose. Aš visuomet mėgdavau finišuoti tvarkingai. Buvo per šalta ir lietinga, o aš per daug susijaudinusi, kad ryžčiausi keliauti viešuoju transportu. Sėdau į taksi ties Regento parku ir jam ilgai, lėtai slenkant per centrinį Londoną prisiminiau vargšus to buvusio beprotnamio gyventojus, visuotinio stebėjimo ir pašaipų objektą kadaise. Su tam tikru savigailos atspalviu pagalvojau, kad greitai ir man teks papildyti jų gretas. Buvo gauti manojo tomografijos tyrimo rezultatai, ir vakar rytą nuėjau pas savo gydytoją dėl jų pasikonsultuoti. Naujienos ne iš maloniųjų. Gydytojas taip ir pareiškė, vos tiktai atsisėdau į kėdę priešais jį. Mano galvos skausmai, spaudimo pojūtis smilkiniuose turi konkrečią ir pakankamai grėsmingą priežastį. Viename tomografijos pjūvyje jis parodė keletą grūdėtų dėmių. Aš pastebėjau, kaip virpa pieštukas jo rankoje, ir pagalvojau, ar tik ir jo nekankina kažkoks nervinis sutrikimas. Apimta pasąmoningos idėjos „nužudyti pranašą“, beveik vyliausi, jog taip ir yra. Jo žodžiais, aš patyriau ir tikriausiai dar patirsiu nemažai nestiprių, beveik nejuntamų insultų. Procesas bus lėtas, bet mano smegenys, mano sąmonė, pamažu ima užsiverti. Maži atminties sutrikimai, kurie nuo tam tikro amžiaus persekioja visus, pamažu pasidarys vis pastebimesni ir vis labiau kamuos, kol ateis laikas, kai aš vėl liausiuosi juos pastebėjusi, nes būsiu praradusi galimybę mąstyti ir apskritai ką nors suvokti. Savaitės, dienos, rytmečio ar netgi dešimties minučių senumo įvykiai man taps nepasiekiami. Mano telefono numeris, mano adresas, mano vardas ir manojo gyvenimo istorija nuo manęs atsiskirs. Po dvejų, trejų ar ketverių metų aš nepažinsiu savo likusių artimiausių draugų, o atsibudusi iš ryto nežinosiu, kad esu savo pačios kambaryje. Ir greitai aš apskritai neegzistuosiu kaip žmogus, nes man reikės nuolatinės slaugos.

Gydytojas pasakė, jog man vystosi vaskuliarinė demensija, ir tai vis dėlto yra tam tikra paguoda. Šiai ligai būdinga lėta asmenybės destrukcija, pakartojo jis tikriausiai kokį tuziną kartų. Ir apskritai ši liga nėra tokia bloga kaip Alzheimerio sindromas su jam būdingais nuotaikos svyravimais ir agresija. Jei esu gimusi po laiminga žvaigžde, ligos eiga apskritai gali būti palanki. Žinoma, galiu ir nebūti gimusi po laiminga žvaigžde — čia, kėdėje, nieko nežinanti ir nieko nebelaukianti. Aš prašiau gydytoją, kad būtų sąžiningas, tad skųstis negaliu. Išdėstęs mano perspektyvas, jis išskubino mane lauk, nes laukiamajame prie kabineto durų laukė dvylikos žmonių eilė. Padėdamas apsivilkti paltą, jis man įdavė „kelionės žemėlapį“: pirmiausia — atminties praradimas, tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės; toliau — paprastų žodžių išnykimas iš žodyno: pirmieji tikriausiai pasitrauks elementarūs daiktavardžiai, kurie paskui su savimi išsives visą žodyną, t. y. kalbą. Maždaug tuo pat metu turėtų sutrikti koordinacija, o netrukus — ir judesių kontrolė. Galiausiai sutriks periferinės nervų sistemos darbas. Laimingos kelionės!

Aš nebuvau susikrimtusi, bent jau iš pradžių — tikrai ne. Priešingai, jaučiausi pakylėtos nuotaikos ir norėjau naujiena pasidalyti su savo artimiausiais draugais. Visą valandą praleidau prie telefono, pasakodama draugams apie tai, ką išgirdau iš gydytojo. Galimas daiktas, aš jau pradedu prarasti nuovoką. Perspektyva atrodė tokia didinga. Visą popietę stumdžiausi studijoje ir dariau ten tvarką. Kai pabaigiau, ant lentynų puikavosi šeši nauji segtuvai. Vakare atėjo Stela ir Džonas, ir mes užsisakėme kiniško maisto. Jiedu išgėrė du „Morgon“ butelius. Aš gėriau žaliąją arbatą. Mano žavieji draugai buvo sukrėsti to, kaip aš nupasakojau savąją ateitį. Jie abu eina septintą dešimtį, taigi yra jau pakankamai pagyvenę, kad imtų kvailinti save, jog septyniasdešimt septyneri — tai dar jaunystė. Taigi šiandien, sėdusi į taksi, aš pėsčiojo sparta, pilant lediniam lietui, pervažiavau per Londoną. Važiuodama galvojau iš esmės apie tą patį. Aš pamažu kraustausi iš proto, kalbėjau sau. Nenorėčiau, kad taip atsitiktų. Negalėjau tuo nuoširdžiai patikėti. Galimas daiktas, jog tapau ne kuo kitu kaip moderniosios medicininės diagnostikos auka: kitoje šalyje man būtų pasakyta, kad esu paprasčiausiai sena ir mano sąmonė silpsta būtent dėl senatvės. Ko gi kito sendama galėčiau tikėtis? Taigi nieko baisaus: aš viso labo tik mirštu, grimztu į nesuvokimo jūrą.

Taksi važiavo mažomis Blumsberio gatvelėmis, pro namą, kur gyveno mano tėvas po savo antrosios santuokos, pro butą pusrūsyje, kuriame gyvenau ir dirbau šeštajame dešimtmetyje. Nuo tam tikro amžiaus kelionė per miestą tampa nejaukiai mąsli: tiek daug vietų susijusios su mirusiais draugais ir artimaisiais. Mes pravažiavome vietą, kur Leonas didvyriškai slaugė savo žmoną, o paskui savo padaužas vaikus augino su mus visus jaudinusiu ir žavėjusiu atsidavimu. Vieną dieną aš taip pat gal sužadinsiu akimirkos prisiminimus dažnam pravažiuojančio taksi keleiviui. Tai populiarus taksi maršrutas, vidinis Regento parko žiedas.

Vaterlo tiltu mes pervažiavome upę. Pasilenkiau sėdynėje į priekį, kad geriau įsižiūrėčiau į miesto panoramą iš savo mėgstamo taško. Sukiojau kaklą į kairę ir į dešinę, nuo Šv. Povilo bažnyčios pasroviui iki Big Beno priešingoje pusėje. Tarp šių dviejų taškų plyti visas turistinio Londono margumynas. Jaučiausi gerai ir fiziškai, ir protiškai, jei nekreipsime dėmesio į šiokį tokį galvos skausnojimą ir nedidelį nuovargį. Kad ir kokia pasiligojusi būčiau, aš vis dar jaučiuosi tas pats asmuo, kuris visuomet buvau. Jauniems tai sunku išaiškinti. Žmogus gali išoriškai atrodyti kaip tikra reptilija, bet tebepriklauso tai pačiai žmonių giminei. Beje, per ateinančius metus kitus aš tikriausiai liausiuosi tai minėti. Psichiškai sergantieji, sutrikusios psichikos individai priklauso kitai, žemesnei rasei. Niekas manęs neįtikins, jog yra kitaip.

Mano taksistas panosėje nusikeikė. Ant tilto vykdomi kelio darbai privertė mus apsigręžti ir pasukti aplinkkeliu pro senąją Rotušės aikštę. Riedant Lembeto link, turėjau progos dirstelėti į Šv. Tomo ligoninę. Per aviacijos antskrydį ji buvo žiauriai subombarduota — ačiū Dievui, manęs tuo metu ten nebuvo. Ją pakeitę pastatai su bokštu yra tikra nacionalinė gėda. Aš dirbau trijose ligoninėse — be Šv. Tomo, dar Older Hėjaus ir Rojai Ist Sasekso, — bet savajame tekste jas apibendrinau kaip vieną, stengdamasi visą savo patirtį sukoncentruoti į vieną vietą. Kryptingas tikrovės iškraipymas. Tai vienas iš menkiausių mano nusižengimų prieš autentiškumą.

Lijo jau šiek tiek mažiau, kai vairuotojas, padaręs dailų „U“ posūkį kelio viduryje, privažiavo prie pagrindinių muziejaus vartų. Rūpindamasi pasiimti savo krepšį, surasti dvidešimties svarų banknotą ir išskleisti skėtį, aš neatkreipiau dėmesio, kaip priešais dar nespėjusį nuvažiuoti mano taksi sustojo juodas „Rolls-Royce“. Iš pradžių pamaniau, kad šio automobilio nepastebėjau atvažiuodama ir jis čia tuščias stovi jau kurį laiką. Tačiau vairuotojas jame vis dėlto sėdėjo. Tai buvo smulkutis žmogelis, kurio galva vos kyšojo iš už vairo. Nesu tikra, ar tai, ką ketinu aprašyti, telpa į stulbinančio atsitiktinumo rėmus. Pamačiusi stovintį „Rolls-Royce“ be vairuotojo, aš visuomet pagalvoju apie Maršalus. Per daugelį metų tai tapo tikru refleksu. Jie dažnai perbėga per mano mintis, dažniausiai nesukeldami jokių ypatingų jausmų. Įpratau prie jų įvaizdžio. Jie ir dabar dar kartais sumirga laikraščių puslapiuose, dažniausiai paminint jų Fondą bei jo nuopelnus medicininiams tyrimams, jų kolekciją, kurią padovanojo Teito galerijai Liverpulyje, ar jų dosnią finansinę paramą žemės ūkio projektams Afrikoje palei Sacharą. Arba jos organizuojamus vakarėlius, arba jų energingas šmeižto kampanijas prieš nacionalinius dienraščius. Tad nieko nuostabaus, kad lordas ir ledi Maršalai perbėgo mano mintimis ir tą akimirką, kai artinausi prie masyvių pabūklų dvynių priešais muziejų. Šoką sukėlė tai, kad pakėlusi akis pamačiau laiptais žemyn manęs link besileidžiančius... Maršalus.

Atsisveikinti su Maršalais tarpinėje laiptų aikštelėje buvo susirinkęs būrys pareigūnų — tarp jų pažinau muziejaus direktorių — ir fotografas. Du jauni vyrai laikė virš Maršalų galvų skėčius, jiems pro kolonas leidžiantis laiptais žemyn. Aš sulėtinau žingsnį, bet nesustojau, kad neatkreipčiau jų dėmesio į save. Jiems pasiekus tarpinę aikštelę, pasigirdo aplodismentai ir sutartinis kvatojimas, matyt, reaguojant į kažkokią lordo Maršalo frazę. Jis stovėjo pasirėmęs lakuota bambukine lazda — manau, ši lazda tapo savotišku jo „prekiniu ženklu“. Jiedu su žmona bei muziejaus direktorius pozavo prieš kamerą. Paskui Maršalai toliau nužingsniavo laiptais žemyn, lydimi kostiumuotų jaunų vyrų su skėčiais. Muziejaus pareigūnai liko stovėti ant laiptų. Man rūpėjo pamatyti, kuriuo maršrutu Maršalai eis, kad galėčiau pasirinkti kitą ir išvengti susitikimo akis į akį. Jiedu pasirinko kelią žemyn palikdami pabūklus sau iš kairės, tad man beliko pasukti kitu keliu.

Iš dalies pasislėpusi už pakeltų pabūklų vamzdžių ir jų betoninių postamentų, o iš dalies už palenkto savo skėčio, jaučiausi saugi ir tuo pat metu turėjau galimybę juos puikiai matyti. Jie lipo laiptais tylėdami. Jo veidas buvo puikiai pažįstamas iš nuotraukų laikraščiuose. Nepaisant kepenų sutrikimams būdingų dėmių ant veido ir rausvai violetinių maišelių paakiuose, jis tebeatrodė sykiu ir žiaurus, ir gražus plutokratas, nors ir šiek tiek jau susitraukęs. Amžius sumažino šio žmogaus veidą ir jam suteikė klasikinę išvaizdą, iki kurios visuomet kažko trūko. Šią kosmetinę pataisą iš esmės atliko sumažėjęs apatinis žandikaulis — kaulų retėjimas jam išėjo į naudą. Buvo matyti, kad Polas Maršalas jau kiek pakriošęs, bet kaip aštuoniasdešimt aštuonerių vyriškis ėjo dar visai pusėtinai. Be abejo, jis buvo tvirtai įsikibęs jai į parankę, o lazdelė — ne vien tik dekoratyvinis atributas. Dažnai yra linksniuojama, kiek gero jis padarė pasauliui. Galimas daiktas, tai jo kompensacija už jaunystės klaidas. O gal jis paprasčiausiai ėjo pirmyn daug nemąstydamas, gyvendamas tą gyvenimą, kuriame jautėsi kaip žuvis vandenyje.

O štai Lola — aukštuomenės sluoksniui priklausanti ir be perstojo rūkanti mano pusseserė — vis dar tokia pat liekna ir grakšti kaip lenktyninis šuo ir tokia pat lojali savo vyrui. Kas galėjo tuo patikėti?

Jie sakydavo, kad jis yra ta jos duonos riekės pusė, ant kurios tepamas sviestas. Tai gali nuskambėti kaip pavydas, bet, žvelgdama į ją, aš prisiminiau šią jų frazę. Ji vilkėjo sabalų kailinukus, ant galvos — ryškiai raudona plačiakraštė fetrinė skrybėlė. Apranga greičiau elegantiška nei vulgari. Beveik aštuoniasdešimtmetė, o dar avi aukštakulnius batelius, caksinčius į grindinį garsu, būdingu kur kas jaunesnės moters žingsniams. Cigaretės jos rankose taip pat nebuvo matyti. Iš esmės nuo jos sklido sveikatos ir soliariumo įdegio aura. Nūnai ji buvo už vyrą aukštesnė ir neabejotinai stipresnė. Tačiau taip pat turėjo kažką komiška — o gal tai tik aš graibausi lyg skęstantis už šiaudo? Storai nutepusi veidą makiažu, be saiko išryškinusi lūpas. Aš šioje srityje visuomet buvau puritone, tad galiu save laikyti nepatikima liudytoja. Manau, tai įgimtos aktorystės atspaudas — liesa figūra, juodas apsiaustas, išryškintos lūpos. Pridėkime dar cigarečių dėžutę, kišeninį šuniuką po pažastimi — ir ji būtų tikra Kruela de Vii.

Mes prasilenkėme greitai — per keletą sekundžių. Nužingsniavau laiptais aukštyn, tada stabtelėjau po frontonu, kur neužlijo lietus, ir atsigręžiau pažiūrėti, kaip jie žingsniuoja automobilio link. Pirmasis į automobilį buvo pasodintas jis, ir tuomet aš pamačiau, koks jis jau trapus. Polas Maršalas negalėjo susilenkti per juosmenį bei išlaikyti savo kūno svorio ant vienos kojos. Galima sakyti, jis buvo kelte įkeltas į automobilį. Kitos pusės durelės atidarytos ledi Lolai, kuri šmurkštelėjo į vidų su pribloškiančiu miklumu. Pažiūrėjusi, kaip „Rolls-Royce“ pasineria į transporto srovę, žengiau pro duris į vidų. Jausdama, kad ant mano širdies jie uždėjo kažką sunkaus, stengiausi dabar apie juos negalvoti. Šiandien jau ir taip turėjau apie ką pamąstyti. Tačiau Lolos sveikata neišėjo man iš galvos nei atiduodant krepšį į bagažo saugyklą, nei su šypsena sveikinantis su durininkais. Šiame muziejuje laikomasi tradicijos, kad lankytojai palydimi liftu iki pat skaityklos. O uždara lifto erdvė, mano nuomone, įpareigoja palaikyti tegu ir nereikšmingą pašnekesį su palydinčiuoju. Žinoma, tą pašnekesį aš ir palaikiau: tai baisus oras, bet savaitgaliui lyg ir žadamas pagerėjimas, — bet ir tuo metu mintys apie susitikimą su Maršalais nepaliko mano galvos: galimas daiktas, aš pergyvensiu Polą Maršalą, bet Lola tikrai pergyvens mane. Viso to padariniai yra aiškūs. Paslaptis daugelį metų tvyrojo tik tarp mūsų. Kaip kartą pasakė mano redaktorius, jos paviešinimas, kol yra gyvi su ja susiję žmonės, prilygsta teisminiam bylinėjimuisi. Tačiau aš dabar apie tai nenorėjau galvoti. Dalykų, apie kuriuos nenorėjau galvoti, jau ir taip pakankamai. Aš atvykau į muziejų dirbti, o ne galvoti apie pašalinius dalykus.

Keletą minučių pasišnekučiavome su dokumentų saugotoju. Aš jam perdaviau pluoštą laiškų apie Dankirką, kuriuos man parašė ponas Dilgėlė — šie laiškai buvo su dideliu dėkingumu priimti. Juos saugos drauge su kita medžiaga, kurią atidaviau muziejui. Dokumentų saugotojas man kaip konsultantą surado paslaugų seną pulkininką, kurį būtų galima pavadinti istoriku mėgėju. Jis perskaitė „problemiškus“ mano rankraščio puslapius ir faksu atsiuntė pastabas bei pasiūlymus. Jo pastabos kaip tik dabar man ir buvo perduotos — preciziškos, naudingos. Ačiū Dievui, jos visiškai užvaldė mano mintis.

„Nė vienas vienintelis (dukart pabraukta) kareivis, tarnaujantis britų armijoje, nepasakys „on the double“. Ši forma būdinga tik amerikiečių kareiviams. Teisingas terminas yra „at the double“15.

Aš mėgstu tokias smulkmenas, mėgstu precizišką požiūrį į faktus bei aplinkybes. Tokių detalių taisymas man teikia didelį pasitenkinimą.

„Niekam nė į galvą neateitų pasakyti „twenty-five-pound guns“. Teisingas terminas yra „twenty-five pounders“ arba „twenty-five-pounder guns“16. Jūsiškis variantas atrodytų labai keistas netgi žmogui, netarnavusiam artilerijos pulke“.

Kaip policininkų paieškos komanda, mudu abu keliais ir alkūnėmis skverbiamės pro brūzgynus tiesos link.

„Jūs užsimenate apie Karališkojo oro laivyno vaikiną, dėvintį beretę. Aš tikrai nemanau, kad tai galėjo būti beretė. Jei neminėsime tankų korpuso, netgi pėstininkai 1940 metais jų jau nenaudojo. Manau, geriau uždėkite tam vyriškiui pilotę“.

Galiausiai pulkininkas, kuris savo laišką pradėjo kreipdamasis į mane „panele Teilis“, nesuvaldė susierzinimo dėl mano lyties, kuris ir prasimušė. Tarp eilučių vietomis buvo galima nesunkiai suprasti — kuriems galams aš mėginanti kapstytis tokiuose reikaluose, kurie man ne pagal jėgas?

„Madam (pabraukta tris kartus), pikiruojantis bombonešis negabena „vienos tūkstančio tonų bombos“. Ar žinote, kad netgi karinė jūrų fregata vargu ar tiek sveria? Aš primygtinai rekomenduoju jums labiau pastudijuoti šiuos dalykus.“

O tai juk buvo visiškai atsitiktinė klaida. Aš norėjau parašyti ne „tonų“, o „svarų“. Pasižymėjusi šias pastabas, parašiau pulkininkui padėkos laišką. Sumokėjau už kai kurių dokumentų fotokopijas, kurias sudėliojau į tvarkingas savo archyvų krūvas. Grąžinau anksčiau paimtas knygas ir atsikračiau įvairiausių nereikalingų užrašų bei kitų popiergalių. Darbo vietoje neliko jokių mano pėdsakų. Atsisveikindama su dokumentų saugotoju, iš jo sužinojau, kad Maršalo fondas ketina suteikti muziejui dotaciją. Apėjusi visus bibliotekos darbuotojus ir su visais atsisveikinusi bei pažadėjusi padėkų skyrelyje paminėti departamento pagalbą, netrukus sulaukiau durininko, kuris buvo iškviestas palydėti mane žemyn. Mergina iš bagažo saugojimo skyriaus geranoriškai iškvietė taksi, o vienas iš jaunesnių apsaugos personalo narių paslaugiai nunešė mano krepšį iki pat šaligatvio.

Važiuodama atgal į šiaurę, galvojau apie pulkininko laišką, tiksliau — apie malonumą, su kuriuo atliksiu šiuos banalius taisymus. Jeigu tikrai būčiau tokį didelį dėmesį skyrusi faktams, manoji knyga būtų buvusi kitokia. Na, bet mano darbas atliktas. Daugiau nebus jokių esminių peržiūrų. Su šiomis mano mintimis taksi niro į seną tunelį po Oldviču. Nepraėjo nė pora minučių, ir aš užmigau. Kai vairuotojas pažadino, apsidairiusi supratau, kad taksi stovi Regento parke, šalia mano buto.

Bute pasidėjau iš bibliotekos atsineštus popierius, pasidariau sumuštinį, paskui supakavau lagaminėlį. Vaikštinėdama iš savo buto vieno kampo į kitą, iš vieno kambario į kitą, vėl galvojau apie tai, kad mano nepriklausomi metai greitai pasibaigs. Ant stalo stovi įrėminta mano vyro Tieri fotografija — jis Marselyje, likus dviem metams iki mirties. Vieną dieną aš kieno nors paklausiu, kas buvo tas žmogus. Šias mintis bandžiau nuslopinti ilgai ir kruopščiai rinkdamasi suknelę, kurią apsivilksiu per savo gimtadienio pobūvį. Ši procedūra tikrai buvo ir jaunatviška, ir jauninanti. Dabar esu lieknesnė nei buvau prieš metus. Pirštais bėgdama per pakabus, keletą minučių sugebėjau užmiršti savo diagnozę. Pasirinkau lengvą melsvai pilką kašmyro audinio suknelę. Kitas aprangos detales prie jos priderinti nesunku: balto satino kaklaskarė, susegta Emilijos kamėja, atviri sportiški bateliai — žemakulniai, be abejo — ir juodas devorė šalis. Uždariusi spintą, nusinešiau suknelę į prieškambarį, neatsidžiaugdama jos grakštumu.

Mano sekretorė ateis rytoj, prieš man grįžtant. Palikau jai žinutę, kurioje nurodžiau, ką turi padaryti, tuomet pasiėmiau knygą bei puodelį arbatos ir įsitaisiau krėsle ties langu, žvelgiančiu į parką. Man visuomet gerai sekasi negalvoti apie dalykus, kurie mane trikdo. Tačiau šį kartą skaityti nesugebėjau. Jaučiausi susijaudinusi. Kelionė į kaimą, pobūvis mano garbei, šeimos saitų atnaujinimas. Ir — ką tik įvykęs pokalbis su gydytoju. Turėčiau jaustis prislėgta. Ar gali būti, kad aš, kalbant moderniais terminais, stengiausi ignoruoti savo depresiją? Automobilis turėjo atvykti tik po pusės valandos, o aš jutau stiprų nuovargį. Išsigavau iš krėslo ir keletą kartų perėjau pirmyn ir atgal per kambarį. Sėdint pernelyg ilgai, man ima skaudėti kelius. Mane persekiojo mintys apie Lolą, akyse stovėjo jos senas, sausas, gausiai kosmetika padengtas atšiaurios išraiškos veidas, jos žvalus kaukšėjimas aukštakulnių batelių kulniukais, jos vikrumas sėdant į „Rolls-Royce“. Ar aš su ja jau varžiausi ir tada, kai žingsniavau kilimu nuo židinio sofos link? Visuomet maniau, kad aukštuomenės gyvenimo stilius ir cigaretės anksčiau ar vėliau ją palauš. Taip galvojau netgi tuomet, kai mudvi abi ėjome šeštą dešimtį. Tačiau ir dabar, beveik sulaukusi aštuoniasdešimties, ji atrodo energinga ir nepasotinama. Ji visuomet buvo vyresnė ir pranašesnė mergaitė, einanti per žingsnį man priešaky. Beje, galutinį ir svarbiausią gyvenimo žingsnį aš žengsiu pirma jos, o ji gyvens toliau ir galbūt sulauks šimto metų. Jos mirties aš neužfiksuosiu ir nepaliudysiu.

„Rolls-Royce“ tikriausiai apsuko man galvą, nes taksi automobilis, kuris, beje, atvažiavo penkiolika minučių pavėlavęs, nuvylė. Tokie dalykai šiaip jau man dažniausiai nerūpi. Tai buvo apdulkėjęs mini taksi, kurio užpakalinė sėdynė padengta dirbtiniu zebro rašto kailiu. Vairuotojas Maiklas, žavus Vest Indijos vaikinas, panėšėjo mano krepšį ir ilgai bei rūpestingai reguliavo priekinės sėdynės padėtį, kad man užpakalyje būtų pakankamai vietos. Kai pareiškiau, jog nepakęsiu jokiu garsu bumbsinčios muzikos ir kai jis atsigavo po nedidelio nusiminimo, mudu ėmėme puikiai sutarti ir įsikalbėjome apie savo šeimas.

Vyrukas niekuomet nebuvo matęs savo tėvo, o jo motina — Midlsekso ligoninės gydytoja. Jis pats baigęs teisę Leičesterio universitete ir dabar ketinąs stoti į doktorantūrą Londono ekonomikos mokykloje bei rašyti daktarines tezes apie teisės sistemos ir skurdo sąsajas trečiojo pasaulio šalyse. Kai nykiu Vestvėjaus keliu mes išvažiavome iš Londono, jis man pateikė „kondensuotą“ savo tezių versiją: nėra nuosavybę reglamentuojančių įstatymų, todėl nėra kapitalo, taigi ir nėra gerovės.

— Tikra teisininko šneka, — pasakiau aš. — Kalbėjimas dėl kalbėjimo.

Jis mandagiai nusišypsojo, bet tikriausiai pamanė, jog esu visiška vėpla. Šiuo metu absoliučiai neįmanoma ką nors pasakyti apie žmogaus išsilavinimo lygį pagal tai, kaip jis vaikšto, kaip rengiasi ar koks jo muzikinis skonis. Todėl saugiausia kiekvieną sutiktą žmogų vertinti kaip ypatingą intelektualą.

Po dvidešimties minučių jau buvome atsišnekėję pakankamai. Kai pasiekėme greitkelį ir variklio ūžesys virto monotonišku gaudimu, aš vėl užmigau ir pabudau jau tuomet, kai automobilis važiavo kaimo keliuku, o mano kaktą vėl veržė skausmingas lankas. Iš rankinės išsitraukiau tris aspirino tabletes, kurias bjaurėdamasi sukramčiau ir nurijau. Kurią savo sąmonės ar atminties dalį praradau dėl mikroskopinio insulto, ištikusio mane, kol miegojau? To niekuomet nesužinosiu. Būtent tada, sėdėdama ant to mažyčio automobiliuko galinės sėdynės, pirmą kartą pajutau kažką panašaus į desperaciją. Vadinti tai panika būtų per stipru. Šios būsenos komponentai — uždarų patalpų baimė, bejėgiškas savosios degradacijos proceso suvokimas, traukimosi pojūtis. Paplekšnojau Maiklą per petį ir paprašiau, kad jis įjungtų muziką. Vyrukas pamanė, kad pasiklausyti jo mėgstamos muzikos leidžiu todėl, jog esame jau arti mano kelionės tikslo, ir atsisakė. Tačiau aš buvau atkakli, ir automobilio salone vėl pasigirdo duslūs žemi būgno ritmai, virš kurių sklandė lengvas baritonas, ispaniškai Karibų dialektu dainuodamas vaikiškų dainuškų ar skanduočių motyvais. Ši muzika man padėjo, ji mane atgaivino ir pralinksmino. Nors skambėjo be galo vaikiškai, manyje kirbėjo įtarimas, jog čia bandoma išreikšti kažkokius gilius vidinius procesus, jausmus, sentimentus. Tačiau neprašiau, kad vairuotojas dainos tekstą man išverstų.

Kai pasukome keliuku Tilnio viešbučio link, dar tebegrojo toji pati muzika. Daugiau nei dvidešimt penkeri metai prabėgo nuo tos dienos, kai paskutinį kartą važiavau šiuo keliuku — tąsyk vykau į Emilijos laidotuves. Pirmiausia atkreipiau dėmesį į tai, kad iškirsti parko medžiai — milžiniškas vinkšnas, matyt, išnaikino guobų maras, o likę ąžuolai pašalinti formuojant vietą golfo aikštynui. Mums teko pristabdyti ir leisti kelią pereiti keletui golfo žaidėjų su jų vežiojamaisiais krepšiais. Negalėjau prisiversti juose matyti ką nors kita nei įsibrovėlius. Gojelis, kuris supo senąją Greisės trobelę, tebeaugo. Kai kelias išniro iš už bukyno, išvydau pagrindinį dvaro pastatą. Nostalgijos nejutau — dvaras man visuomet buvo bjauri vieta. Tačiau iš toli jis atrodė ne tik nejaukus, bet ir suniokotas. Gebenės, kurios sušvelnindavo skaisčiai raudoną fasadą, nuplėštos, tikriausiai saugant plytas. Netrukus prisiartinome prie pirmojo tiltelio, ir tuomet pamačiau, kad tvenkinio nebėra. Važiuojant tilteliu, po mumis plytėjo vešli veja, kokia neretai želia apleistuose grioviuose. Vaizdas nebuvo toks nemalonus, ypač tiems, kurie nežino, kaip ši vieta atrodė anksčiau, kurie nepamena nei kadaise saloje vešėjusių viksvų, nei tvenkinyje gyvenusių ančių, nei milžiniško karpio, kurį du valkatos išsikepė ir suputo prie salos šventyklos. Ji, beje, irgi neišliko. Ten, kur ji kadaise stovėjo, nūnai buvo tik medinis suolas, o šalia jo — krepšys šiukšlėms. Sala, kurios, be abejo, jau negalėjai taip vadinti, tapusi paprasčiausia pailga kalvele, primenančia didelį senovinį piliakalnį, apaugusį švelnia žole, rododendrais ir kitais krūmokšniais. Kalvelę juosė žvyro takelis, prie kurio šen bei ten stovėjo dar keletas suolelių bei keli sferiniai šviestuvai šalia jų. Aš neturėjau laiko ieškoti akimis tos vietos, kur kadaise sėdėjau ir guodžiau jaunąją ledi Lolą Maršai, nes mes jau dardėjome antruoju tilteliu. Jį pervažiavę, netrukus sustojome asfaltuotoje automobilių aikštėje, nusidriekusioje išilgai viso namo fasado. Maiklas nunešė mano lagaminą į priėmimo skyrių, esantį senojoje prieškambario menėje. Kaip keista, dingtelėjo man mintis, kad jie aksominiu kilimu pasistengė kruopščiai užtiesti visas juodai baltas grindų plyteles. Visuomet laikiau, kad aidi prieškambario akustika yra šiokia tokia problema, bet su tuo tikrai buvo įmanoma taikstytis. Iš kažkur paslėpto grotuvo tyliai skambėjo Vivaldžio „Metų laikai“. Prieškambario menėje stovėjo solidus raudonmedžio stalas su kompiuterio ekranu ir gėlių vaza ant jo, o abipus lyg sargybiniai — du šarvų komplektai. Pritaisytos prie sienų, kybojo dvi alebardos ir herbas. Virš viso to — portretas, kuris visuomet kabodavo svetainėje, tas pats, kurį įsigijo mano tėvas, norėdamas, kad jis suteiktų šeimos aplinkai tam tikro stilingumo. Paliečiau ranka Maiklą ir nuoširdžiai palinkėjau jam sėkmės tyrinėjant nuosavybės teisių ir skurdo sąsajas, taip mėgindama užglaistyti savo kvailą pastabą apie teisininkus. Jis palinkėjo man smagaus gimtadienio, papurtė mano ranką — koks trapus ir netvirtas buvo jo rankos paspaudimas — ir išėjo pro duris. Už stalo sėdinti oficialiu kostiumėliu apsirengusi mergina solidžiu žvilgsniu padavė man kambario raktą ir pranešė, kad senoji biblioteka rezervuota išimtinai mūsų pobūviui. Keletas jau atvykusių svečių buvo išėję pasivaikščioti. Pirmasis susirinkimas aperityvui numatytas šeštą valandą. Durininkas užneš lagaminą į kambarį. Mano pačios patogumui yra liftas.

Nė vienas manęs tuo metu nepuolė sveikinti, bet dėl to tik palengvėjo. Aš ir norėjau iš pradžių pabūti viena, kad galėčiau netrukdoma pasidomėti gausiais buvusių namų pokyčiais, prieš įgydama įpareigojantį garbės viešnios statusą. Liftu pakilau į antrąjį aukštą, įveikiau keletą stiklinių priešgaisrinių durų ir nužingsniavau koridoriumi, kurio poliruotos lentos girgždėjo lygiai taip pat, kaip vaikystėje. Apėmė be galo keistas jausmas, matant miegamuosius kambarius sunumeruotus ir užrakintus. Be abejo, mano kambario numeris — septyni — man nieko nesakė, bet, manau, jau buvau atspėjusi, kur teks miegoti. Bent jau, kai sustojau priešais jo duris, aš nebuvau nustebinta. Tai buvo ne mano senasis kambarys, bet tetulės Vinus, nuo seno laikomas kambariu, pro kurio langą atsiveria gražiausias apylinkių vaizdas — kaip ant delno matyti buvęs tvenkinys, atvingiuojantis kelias bei tolumoje dunksantys miškai ir kalvos. Ne kitaip, šį kambarį man bus rezervavęs Čarlis, Pjero anūkas ir pagrindinis pobūvio organizatorius.

Įžengus į vidų, laukė malonus siurprizas. Kambarys buvo sujungtas su kairėje ir dešinėje esančiais kambariais ir iš visų trijų padarytas įspūdingas liukso apartamentas. Ant žemo stiklinio stalelio stovėjo milžiniška oranžerijos gėlių puokštė. Didžiulės aukštos lovos, kurioje nesiskųsdama taip ilgai gyveno tetulė Vinus, nebebuvo, kaip ir raižiniais dabintos kraičio skrynios bei žalios sofos šilko apmušalais. Visa tai dabar yra Leono vyriausiojo sūnaus iš antrosios santuokos nuosavybė ir stovi kažkurioje pilyje Škotijos kalnuose. Tačiau nauji baldai buvo puikūs, ir manasis kambarys man patiko. Atnešė lagaminą, aš užsisakiau arbatos puodelį ir pakabinau spintoje savo suknią. Apšniukštinėjau svetainę — joje buvo rašomasis stalas su geru šviestuvu. Man padarė įspūdį vonios dydis, aromatiniai mišiniai iš sausų lapelių ir žiedlapių, rankšluosčių stirtos ant šildomo stelažo. Malonu turėti galimybę nežiūrėti į viską pro liūdno ir pilko nykimo prizmę — įpročio, taip lengvai įgyjamo senatvėje. Stovėjau prie lango ir gėrėjausi saulės užlietu golfo aikštynu bei pavieniais medžiais tolimose kalvose. Man buvo sunku susitaikyti su tuo, kad nebėra tvenkinio, bet kada nors, galimas daiktas, jį bus galima atkurti. Pats pastatas, tapęs viešbučiu, savyje talpino neabejotinai daugiau žmogiškos laimės nei tuomet, kai jame gyvenau aš.

Po valandos paskambino Čarlis — kaip tik tuo metu, kai pagalvojau, jog laikas rengtis suknią. Jis pasisiūlė ateiti penkiolika minučių po šešių, tuomet, kai visi svečiai bus susirinkę, ir nusivesti mane žemyn, kur galėčiau padaryti pobūvio įžangą. Taigi į milžinišką L formos salę įžengiau įsikibusi jo parankės, apsirengusi savo kašmyro suknele su aksesuarais, ir išsyk patekau į plojimų audrą bei išvydau pakeltas penkiolikos artimųjų taures. Mano pirmasis įspūdis, įžengus pro duris, buvo tas, kad nepažįstu nė vieno iš susirinkusiųjų. Nė vieno pažįstamo veido! Dingtelėjo mintis, ar tai tik nėra įžanga į tą nesiorientavimo ir nesuvokimo būseną, kurią man pažadėjo gydytojas. Tačiau miglos netrukus ėmė pamažu sklaidytis. Reikia juk sąmonei laiko, kad padarytų „metų korekciją“ ir įvertintų, kokiu greičiu ant rankų nešiojami kūdikiai virsta dešimtmečiais padaužomis. Neapsirikdama pažinau savo brolį, susilenkusį ir pasvirusį į vieną pusę savo vežimėlyje, su servetėle pakaklėje, skirta sugerti nusiliejusiam šampanui, kurio taurę kažkas pakėlė prie jo lūpų. Kai pasilenkiau pabučiuoti Leoną, jis netgi sugebėjo išspausti šypseną ta puse veido, kurią dar valdė. Taip pat neilgai trukus atpažinau Pjerą, gerokai pasiraukšlėjusiu veidu ir su šviečiančia plike, ant kurios instinktyviai norėjosi uždėti ranką, bet vis dar guvų kaip visuomet ir tebesijaučiantį autoritetinga šeimos galva. Susitarta ir priimta, kad niekada neminėsime jo sesers. Ėjau ratu aplink kambarį su Čarliu prie šalies, kuris man sufleravo vardus tų žmonių, kurių negalėjau atpažinti. Teko iš naujo susipažinti su prieš penkiolika metų mirusio Džeksono vaikais, anūkais ir proanūkiais. Vieni tik dvynukai savo palikuonimis galėjo pusėtinai užpildyti pobūvių menę. Leonas taip pat pasižymėjo šioje srityje savo keturiomis santuokomis bei pasiaukojamu atsidavimu vaikams. Susirinkusiųjų amžius svyravo nuo trijų mėnesių iki Leono aštuoniasdešimt devynerių metų. Ir kokia balsų įvairovė, — nuo gergždimo iki spiegimo. Padavėjams vaikštant ratu su šampanu ar limonadu, senstantys tolimų pusbrolių vaikai sveikinosi su manimi kaip seniai matyti brangūs draugai. Kas antras žmogus norėjo man pasakyti ką nors malonaus apie mano knygas. Grupė susižavėjusių paauglių pasakojo, kaip mokykloje jie nagrinėja mano knygas kaip mokymo programos dalį. Pažadėjau perskaityti kažkieno pokylyje nedalyvaujančio sūnaus novelės rankraštį. Man į rankas buvo spraudžiamos vizitinės kortelės ir lapeliai. Ant stalo kambario kampe puikavosi dovanų krūva. Jas, anot keleto vaikų, aš privalėsianti išpakuoti iki jie bus pasiųsti miegoti, o ne vėliau. Dalijau pažadus, spaudžiau rankas, bučiavau į skruostus ir į lūpas, žavėjausi putniais kūdikiais, ir vos tik dingtelėjo mintis, jog būtų gera kur nors atsisėdus, pastebėjau rikiuojamas viena kryptimi atsuktas kėdžių eiles. Tuomet Čarlis pliaukštelėjo delnais ir, mėgindamas perrėkti nemąžtantį klegesį, paskelbė, kad prieš vaišes bus pateiktas siurprizas mano garbei, todėl jis prašąs visus užimti vietas.

Aš buvau palydėta prie krėslo pirmoje eilėje. Šalia manęs sėdėjo senasis Pjeras, kuris šnekučiavosi su jam iš kairės sėdinčiu giminaičiu. Kambaryje įsivyravo bruzdulinga atmosfera — nei tyla, nei šurmulys. Iš kampo girdėti susijaudinusių vaikų tarpusavio kuždesys, kurį buvau linkusi taktiškai ignoruoti. Kol mes laukėme ir kol turėjau, taip sakant, keletą sekundžių sau pačiai, neskubiai dairiausi aplinkui ir tik dabar kaip reikiant suvokiau, kad bibliotekos patalpoje nebėra nei knygų, nei lentynų. Štai kodėl kambarys atrodė tiek daug didesnis nei tas, kurį aš prisiminiau. Vienintelė literatūra — ant ažūrinių lentynėlių šalia židinio sudėti nacionaliniai žurnalai. Pasigirdo šnaresys ir atitraukiamos kėdės garsas, ir priešais mus išėjo berniukas su juoda mantija ant pečių. Jis buvo blyškaus veido, strazdanotas ir rusvais plaukais — neabejotinai Kvinsių palikuonis. Man dingtelėjo, kad jam tikriausiai devyneri ar dešimt metų. Vaikas smulkaus sudėjimo, todėl jo galva atrodė kiek neproporcingai didelė ir jam teikė kiek nežemišką išvaizdą. Jis buvo kupinas pasitikėjimo savimi ir ramiai dairėsi po kambarį, laukdamas, kol įsivyraus tyla. Tuomet pagaliau pakėlė savo miniatiūrinį smakrą, giliai įkvėpė ir prašneko švariu ir grynu diskantu. Taip, aš laukiau netikėtumo, bet tai, ką išgirdau, man padvelkė kažkuo išvis antgamtišku.

Istorija šita apie spontaniškąją Arabelą,

Kurią pasiviliojo svietą perėjęs tipelis.

Tėveliai sielvartavo, kai vyriausioji dukra

Be jų leidimo spruko iš namų į Istburną.

Tenai susirgo ji ir kentė vargą baisų,

Kol nebeliko jos skrynelėje nė šešiapensio.

Tą akimirką ji išdygo prieš mane, ta nuolatos užsiėmusi, pedantiška, išdidi maža mergaitė, ir ji iš tiesų buvo manyje gyva, nes kai žmonės, supratę, kas vyksta, džiugiai subruzdo, mano paliegusi širdelė — kokia tuštybė! — susijaudinusi šoktelėjo aukštyn. Berniukas skaitė jaudinančiai išraiškingai ir kiek grebluojančiu balsu, kurį mano kartos žmonės vadintų Londono prastakalbe. Supratau, kad deklamuojamas mano kūrinys, bet vargiai galėjau prisiminti žodžius, be to, buvo sunku susikaupti — tiek daug aplinkui sukosi klausimų, tiek daug emocijų. Kada jie surado šiuos mano užrašus? Ar šis nežemiškas vaiko pasitikėjimas savimi yra skirtingos epochos požymis? Pažvelgiau į savo kaimyną, Pjerą. Išsitraukęs nosinaitę, jis šluostėsi akis, ir nemanau, kad tai buvo tik paprastas pasididžiavimas savo proanūkiu. Beje, įtariau, kad tai yra jo idėja. Prologas tuo tarpu artėjo prie savo neišvengiamos kulminacijos:

... Ir štai diena jaunai mergaitei aušo stebuklinga

Vestuvių su gražuoliu princu diena. Bet pamiršt būdinga

Visiems, nes Arabela vos nepavėlavo to suprast pati,

Kad prieš ką nors įsimylėdami visad privalom pasvarstyt.

Mes prapliupome garsiais aplodismentais. Kažkur pasigirdo netgi vulgarus švilpesys. Beje, tas žodynas, „Glaustasis Oksfordo žodynas“ — kur jis dabar? Šiaurės vakarų Škotijoje? Užsinorėjau, kad jis sugrįžtų į mano rankas. Berniukas nusilenkė ir, atsitraukęs porą jardų atgal, įsiterpė tarp dar keturių vaikų, kurie irgi išdygo man nepastebimai — matyt, laukė užkulisiuose.

Taigi „Arabelos kančios“ prasidėjo — prasidėjo, kaip ir dera, pabėgimu nuo supykusių bei nusiminusių tėvų. Pagrindinę veikėją atpažinau iš karto — tai buvo Leono proanūkė Čloi. Kokia miela ir rimta mergaitė, sodriu žemu balsu ir ispaniškais iš motinos paveldėtais bruožais. Pamenu, buvau pirmajame jos gimtadienyje — atrodo, kad tai buvo vos prieš keletą mėnesių. Žavėjausi, kaip įtikinamai ji pavaizduoja herojės grimzdimą į skurdą ir neviltį, kaip puikiai vaidina sceną, kai ją palieka nedorėlis grafas — jį vaidino prologo skaitytojas su juoda mantija ant pečių. Pjesė užtruko mažiau nei dešimt minučių. Vaikų laiko pojūtis visuomet yra iškreiptas, todėl anuomet manoji pjesė man atrodė turinti būti vidutinės Šekspyro pjesės ilgumo. Buvau visiškai pamiršusi, kad po vestuvių ceremonijos Arabela ir princas-daktaras susikabina už rankų ir, žengę į priekį, unisonu išdrožia publikai baigiamąjį kupletą.

Taigi, mieli draugai, istorija ir mūsų kančios baigėsi.

Tad likite sveiki, mes plaukiam pusėn ton, kur saulė leidžiasi!

Ne pačios geriausios mano eilutės, dingtelėjo galvoje. Tačiau visi, išskyrus Leoną, Pjerą ir mane, atsistojo ir prapliupo aplodismentais. Kaip puikiai šie vaikai buvo pasirengę, iki pat paskutinės akimirkos. Ranka rankoje, jie išsirikiavo viena linija, tuomet, gavę ženklą iš Čloi, atsitraukė du žingsnius atgal, sugrįžo ir visi kartu nusilenkė. Griaudint plojimams, niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad Pjeras sėdi visiškai susigraudinęs ir užsidengęs veidą delnais. Gal jis išgyveno prisimindamas savo asmeninę dramą, tą liūdną laikotarpį po tėvų skyrybų? Jie, dvynukai, tą vakarą taip norėjo dalyvauti vaidinime šioje pačioje bibliotekos menėje — ir štai, vaidinimas pagaliau vyksta, vyksta toje pačioje vietoje, kur ir turėjo vykti, vyksta po šešiasdešimt ketverių metų. Spektaklis vyksta, o jo brolis jau seniai po žeme.

Padedama aplinkinių, atsistojau iš savo patogaus krėslo ir pasakiau trumpą padėkos kalbą. Varžydamasi su kambario kampe spiegiančiu kūdikiu, mėginau sužadinti prisiminimus apie tą karštą trisdešimt penktųjų vasarą, kai iš šalies šiaurės į mūsų dvarą atvyko mano pusbroliai ir pusseserė. Pakėliau veidą į svečius ir pasakiau, kad mūsų vaidinimas būtų nė iš tolo neprilygęs tam, ką čia pamatėme. Pjeras pritardamas linkčiojo galva. Paaiškinau, jog tai, kad pasirengimas vaidinimui nutrūko, buvo vien tiktai mano kaltė, nes, mums įpusėjus darbą, staiga nusprendžiau, kad nuo šiol būsiu ne dramaturge, o prozininkė. Pasigirdo atlaidus juokas, vėl plojimai, o paskui Čarlis pranešė, kad prasideda pokylis. Taigi prasidėjo malonus vaišių laikas su lengvu triukšmeliu ir šnekomis, kurių metu aš netgi leidau sau išgerti šiek tiek vyno. Paskui — dovanų peržiūra, mažesniųjų vaikų migdymas, kai vyresni jų broliai ir seserys išsliūkino žiūrėti televizoriaus. Tuomet — vėl kalbos, kava, daug geraširdiško juoko. Pagaliau apie dešimtą valandą aš jau ėmiau svajoti apie savo prabangius apartamentus viršuje — ne, ne todėl, kad būčiau pavargusi fiziškai. Paprasčiausiai buvau pavargusi nuo intensyvaus bendravimo, nuolatinio buvimo dėmesio centre, kad ir kaip tai malonu. Dar pusvalandį užėmė atsisveikinimai ir linkėjimai labos nakties, o tuomet Čarlis ir jo žmona Eni mane palydėjo į mano kambarį.

Dabar penkta valanda ryto ir aš dar tebesėdžiu prie rašomojo stalo, galvodama apie šias keistas pastarąsias dvi dienas. Tikra tiesa, kad seniems žmonėms nereikia miego — bent jau naktį. Dar turiu tiek daug apmąstyti, o visai greitai, gal netgi po metų, mano galimybės mąstyti jau bus labai ribotos. Svarstau apie savo paskutinį romaną, kuris iš tikrųjų turėjo būti pirmasis. Pirmoji jo versija — 1940 metų sausis, paskutinioji — 1999 metų kovas, o tarp jų — pustuzinis įvairiausių variantų. Antrasis — 1947 metų birželis, trečiasis... Kas dabar tai žino ir kam tai svarbu? Mano penkiasdešimt devynerių metų trukmės užduotis yra įvykdyta. Mes padarėme nusikaltimą — Lola, Maršalas, aš — ir, pradedant nuo antrosios versijos, aš ėmiausi jo paviešinimo misijos. Laikiau savo pareiga nemaskuoti nieko — nekeisti nei vardų, nei vietų, nei aplinkybių. Visas aplinkybes sudėjau į savo knygą kaip istorinį metraštį. Tačiau juridinė etika reikalauja, ir tai man metų metus kartojo įvairūs redaktoriai, jog tam tikrų asmenų kaltę įrodantys atsiminimai negali būti publikuojami tol, kol yra gyvas bent vienas iš juose kaltinamų asmenų. Šmeižti galima tik save arba mirusiuosius. Maršalai nuo pat penktojo dešimtmečio pabaigos teismuose su nežabotu nuožmumu kovojo už savo gerą vardą. Įvertinant jų dabartines sąskaitas, šie žmonės galėtų lengvai nušluoti nuo žemės paviršiaus jiems neįtikusią leidyklą. Dažnas, žinoma, turėtų pagrindo pagalvoti, kad jie turi ką slėpti. Pagalvoti — taip, bet ne parašyti. Man buvo peršami patys akivaizdžiausi ir logiškiausi pasiūlymai: supainioti vietas, vardus, aplinkybes. Ant kūrinio autentikos užlieti savo vaizduotės miglą! Argi ne toks prozininko pašaukimas? Eik tiek toli, kiek tik reikia, bet... sustok per keletą colių nuo tos vietos, kur gali išlįsti juridinių pretenzijų nagai. Deja, nė vienas nežino, kur tiksliai yra ta riba — nežino tol, kol byloje dėl šmeižto ir garbės bei orumo įžeidimo nepaskelbiamas nuosprendis. Kad būtum saugus, reikia rašyti neapibrėžtai ir miglotai. Žinau, kad šio savo kūrinio negaliu nešti į leidyklą tol, kol gyvi Maršalai. O šį rytą turiu pripažinti — tai reiškia, jog šis kūrinys neišvys dienos šviesos tol, kol gyva būsiu aš. Nepakanka, kad šį pasaulį paliktų tik vienas iš jų. Netgi kai susitraukęs lordo Maršalo snukis pagaliau atsidurs laikraščių nekrologų puslapiuose, pusseserė iš šiaurės netoleruos mano kaltinimų kriminaline konspiracija.

Buvo nusikaltimas. Ir buvo įsimylėjėliai. Įsimylėjėliai ir laimingos jų istorijos sukosi mano mintyse visą naktį. Mes plaukiam pusėn ton, kur saulė leidžiasi. Nelaiminga inversija. Man kartais atrodo, kad aš ne kažin kur nukeliavau nuo tos vaikystės dienos, kai parašiau šią savo mažytę pjesę. O gal tiksliau būtų pasakyti — padariau didžiulį lanką ir vėl grįžau į savo starto pozicijas: tiktai šioje, paskutiniojoje, manojo romano versijoje įsimylėjėlių likimas vėl susiklosto laimingai — aš nueinu, o jie lieka stovėti vienas šalia kito pietiniame Londono priemiestyje. Visi ankstesni variantai buvo negailestingi. Tačiau dabar nedrįstu tvirtinti, kad jausčiausi pasiekusi tikslą, jei tiesiogiai ar netiesiogiai mėginčiau įpiršti skaitytojui mintį, jog Robis Turneris mirė nuo kraujo užkrėtimo Brei Djunse 1940 metų birželio 1 dieną arba kad Sesilija žuvo tų pačių metų rugsėjį nuo bombos, sugriovusios Belhemo metro stotį. Kad tais metais aš daugiau jų nebepamačiau. Kad mano žygis per Londoną baigėsi bažnyčioje ties Klephemo dykviete ir kad bailioji Brioni nusivilko atgal į ligoninę, taip ir nesugebėjusi pažvelgti į akis sielvarto apimtai seseriai. Kad laiškai, kuriuos mylimieji rašė vienas kitam, guli ne jų bendrame būste, o Karo muziejaus archyvuose. Argi tokie faktai gali tapti pabaiga romano, kuriam keliu tikslą — bent iš dalies atpirkti savąją klaidą. Kokį vilties ar vidinio pasitenkinimo pojūtį tokia pabaiga gali sukelti skaitytojui? Kas norėtų patikėti tuo, kad herojai taip niekuomet ir nesusitiko, niekuomet neįkūnijo savo meilės? Kam reikalinga tokia fabula, atskleidžianti vien tik pliką realizmą? Aš nenoriu atiduoti skaitytojams tokio kūrinio. Esu per sena ir per daug įsibauginusi, per daug įsimylėjusi tą gyvenimo rėželį, kuris yra man paliktas. Žvelgiu į artėjančią užmaršties bangą, o už jos regiu dar vieną. Nebeturiu drąsos reikšti savo pesimizmo. Kai aš būsiu mirusi, kai bus mirę Maršalai ir kai romanas galiausiai išvys dienos šviesą, mes egzistuosime tik kaip mano išgalvoti personažai. Brioni bus tokia pati fantazija, kaip ir įsimylėjėliai, Belheme dalijęsi viena lova išnuomotame bute ir tuo siutinę namo šeimininkę. Niekam nebus svarbu, kokie įvykiai ir kokie veikėjai transformuoti, kad gražiau gultų į romano audinį. Žinau, tarp mano skaitytojų bus tam tikra dalis tokių, kurie neišvengiamai paklaus: „O kaip buvo iš tikrųjų?“ Atsakymas yra paprastas: įsimylėjėliai įveikia visas aplinkybes ir laimingai gyvena. Kol egzistuos nors vienas mano knygos egzempliorius, viena vienintelė manojo romano galutinio rankraščio lapų šūsnis, tol mano spontaniškoji sesuo ir jos gydytojas princas bus gyvi ir aistringai mylės vienas kitą.

Problema, gyvavusi visus šiuos penkiasdešimt devynerius metus, buvo štai kokia: ar gali rašytoja atpirkti savo kaltes, jei turėdama neribotą galią keisti savo herojų likimus, ji tuo pat metu yra ir Dievas? Nėra jokios aukštesniosios būties, jokios esybės, į kurią gali kreiptis, su kuria gali susitaikyti ir kuri gali tau atleisti. Anapus jos neegzistuoja niekas. Savo vaizduotėje ji sukuria pasaulio ribas ir rėmus. Kaip negali būti atpirkimo Dievui, taip nėra jo ir rašytojams, netgi jei jie ateistai. Šis uždavinys neįmanomas, būtent čia ir yra esmė. Svarbiausia yra ne atpirkimas, bet pastangos atpirkti.

Dabar aš stoviu prie lango ir jaučiu, kaip nuovargio bangos plauna iš mano kūno jame dar užsilikusias jėgas. Atrodo, kad grindys linksta ir dumba po kojomis. Matau pirmąją pilką ryto brėkšmą, atveriančią manajam žvilgsniui parką ir tiltelius virš jau nesančio tvenkinio. Ir ilgą siaurą keliuką, kuriuo išvežė Robį tolyn, į baltą rytmečio miglą. Dabar aš vėl linkusi galvoti, kad leisti mylimiesiems gyventi ir galiausiai susitikti įveikus visus sunkumus bei likimo iššūkius — nėra silpnumo ar bėgimo nuo realybės apraiška, bet galutinis gerumo aktas, pasipriešinimas užmarščiai ir nevilčiai. Aš atidaviau jiems jų laimę, bet tai nebuvo savanaudiškas veiksmas, mainais tikintis gauti jų atleidimą. Bent jau ne visiškai. Jeigu turėčiau galią per šį savo gimtadienio pobūvį sujungti juos... Robį ir Sesiliją, abudu gyvus, abu įsimylėjusius vienas kitą, sėdinčius vienas šalia kito bibliotekoje ir su šypsena stebinčius, kaip vaidinama mano pjesė „Arabelos kančios“... Tai nėra neįmanoma.

Tačiau dabar turiu eiti miegoti. Padėkos

Jaučiuosi labai skolingas Antrojo pasaulinio karo muziejaus Dokumentų skyriaus darbuotojams už tai, kad leido man susipažinti su nepublikuotais kareivių ir slaugių, tarnavusių ir dirbusių 1940 metais, laiškais, dienoraščiais bei prisiminimais. Taip pat jaučiuosi esąs skolingas šiems autoriams ir jų knygoms: Gregoriui Blekslendui (Gregory Blaxland) ir jo knygai „Tikslas — Dankirkas“ (Destination Dunkirk), Valteriui Lordui (Walter Lord) ir jo knygai „Dankirko stebuklas“ (The Miracle of Dunkirk), Liusilei Endrius (Lucilla Andrews) ir jos knygai „Nėra laiko romantikai“ (No Time for Romance). Taip pat esu dėkingas Klarai Tomelin (Claire Tomalin), Kreigui Reinui (Craig Raine) ir Timui Gertonui-Ešui (Tim Garton-Ash) už jų naudingas ir tikslias pastabas, o užvis labiausiai — savo žmonai Analenai Makafi (Annalena McAfee) už nuolatinį palaikymą bei precizišką ir gilią kūrinio analizę.

J. M. Išnašos

Saldus baltasis Bordo vynas iš Prancūzijos miestelio Barsako apylinkių. (Čia ir toliau pastabos vertėjo).

Vienas iš centrinių Londono kvartalų, pasižymintis aktyviu kultūriniu gyvenimu.

Robertas Adamas (1728-1792) — įžymus britų architektas, mėgęs neoklasicistinį stilių.

Tai šioks toks pasikeitimas (pranc.).

Maniac (maniakas) — man (vyras), mad (beprotis), axe (kirvis), attack (ataka), accuse (apkaltinti) (angį.).

Negalima, ponai. Jūs negalite čia pasilikti.

Moslis (Sir Oswald Mosley) — britų politikas, 1932 metais įsteigęs britų fašistų są­jungą.

Sveiki, ponai.

Anglai? Belgai?

Tegyvuoja Anglija.

Tegyvuoja Prancūzija.

Biliardo rūšis

Anglų rašytojas

Pagaliau, štai ir jūs!

At/on the double — (angl.) paskubomis, kuo greičiausiai.

Dvidešimt penkių svarų pabūklai.