Kaip aš ieškojau savęs Изабель Лосада

Ji priklausoma nuo kavos, alergiška sportui, savikritiška ir skeptiška rašytoja. Prisidėkite prie Isabelės Losados ir kartu ieškokite savęs: gilinkitės į savo pojūčius, sielą ir gyvenimą. Pasiskaitykite apie linksmas nevykusių fengšui konsultantų pastangas bei puikiai nusisekusią ajahuaskos gėrimo ceremoniją.

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Isabel Losada

KAIP AŠ IEŠKOJAU SAVĘS,

arba

penki keliai į rojų

Iš anglų kalbos vertė

Viktorija Labuckienė

Versta iš: Isabel Losada

The Battersea Park Road to Paradise

Watkins Publishing

London

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090110386

This edition published in the UK 2011 BY

Watkins Publishing, Sixth Floor, Castle House,

75-76 Wells Street, London W1T 3QH

Viršelio iliustracija © Gina ir Matt

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė

Redagavo Simona Kaziukonytė

Korektūra Marijona Treigienė

Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Edvardas Jazgevičius

E. knygą maketavo Jurga Morkūnienė

Padėka

Visi žmonės šioje knygoje tikri. Retai kada keičiau vardą, siekdama apsaugoti asmens tapatybę, bet dauguma yra patys savimi, tad norėčiau padėkoti visiems, minimiems šiuose puslapiuose ir suvaidinusiems savo vaidmenį.

Ypač norėčiau padėkoti Sylviai Bennet, Eddie Lui, Saimonui Brownui, konsultantui, kurio vardo čia neminiu ir kurio ketinimai, neabejoju, buvo geri, taip pat fengšui draugijai. Iš Anthony Robbinso kursų norėčiau padėkoti visiems minėtiems žmonėms ir pačiam Anthony už tai, kad buvo toks įkvepiantis.

Norėčiau padėkoti Thomasui, Dale’ui ir Alison Key, kad nusiuntė mane į vipasaną ir perspėjo, į ką leidžiuosi. Ačiū, kad buvo sveiko proto, Frances Barnes už kantrybę, Christinei už linksmumą ir Star, kad džiaugėsi žvirbliais. Taip pat dėkoju Helen, kad ir kur ji būtų.

Man garbė tarti ačiū Mooji už jo meilę ir pakantumą mano kvailumui, taip pat visiems, lankantiems jo satsangas, už šilumą, meilų priėmimą ir klaidingą įsitikinimą, kad aš nuolat čia dalyvauju. Ypač dėkoju Hannah už kvietimą.

Nebūčiau suradusi ašaninkų, jei man nebūtų padėjusios Amanda Shakespeare, Hylton ir Noo Murray-Philipson. Ypač dėkui draugui Dilwynui. Būk geras, mesk rūkyti.

Be savo angelų sargų JJM ir CM nebūčiau nuvykusi į Peru ir Niujorką.

Leidybos pasaulyje esu labai dėkinga Jon Elek, tikėjusiai manimi tada, kai, regis, niekas kitas netikėjo, savo leidėjui Michaelui Mannui – jį pamilau nuo pirmo telefono skambučio. Mano redaktorė (ir draugė) Anne Barthel šios knygos redagavimą pavertė džiaugsmu, ir aš kiekvieną suredaguotą tekstą priimdavau su malonumu. Tai ji žinojo, kad niekur kanoninėse Evangelijose Jėzus nepasakė „pažink save“, o šią citatą reikėtų priskirti Delfų šventyklai. Šią istoriją pasakoju vis dar aikčiodama iš pagarbos. Vicky Hartley, Anna Randall, Penny Stopa ir Rogeris Waltonas man parodė, koks malonumas išleisti knygą. Ačiū Watkins leidyklai už entuziazmą ir sunkų darbą.

Grįžusi arčiau prie namų norėčiau padėkoti Emily Lucienne ir Galai Riani už kasdienį palaikymą – jūs gebate mylėti besąlygiškai ir su nesibaigiančia kantrybe.

Galiausiai norėčiau tarti ačiū pagrindiniam ištikimųjų skaitytojų rateliui; CK ir Julie – jūsų mielumas nesuvokiamas; kiekvienam skaitytojui, o ypač tiems, kurie Facebook puslapyje mane drąsina, rašo apžvalgas ir visiems pažįstamiems perka mano knygas. Jūsų ištikimybė, išmintis ir kilni draugystė darbą man pavertė džiaugsmu. Jūsų tiek daug, kad visų neišvardysiu – bet jei skaitote šias eilutes, be abejo, esate vienas jų. Ačiū.

Įžanga – vėl įstrigau

Jaučiatės įstrigę? Taip, aš irgi. Keliaudama į nušvitimą įkritau duobėn. Nemanėte, kad būna tokių gilių duobių, iš kurių negali išlipti? O man pavyko įpulti. Jaučiuosi apdaužyta, apdujusi ir taip apibrozdinta, kad negaliu pajudėti. Ir mane nuolat pervažiuoja.

Tūnodama savo duobėje mąstau, kaip būtų miela, jei kas nors ateitų ir mane ištrauktų; jei kokia nors žmogiška arba angeliška būtybė mane surastų, sureguliuotų eismą ir parvestų namo, kur laukia blyneliai su aviečių uogiene. Bet ne – niekas man neverda arbatos. Aš Londone, o juk žinote, kaip esti mūsų miestuose – visi pernelyg užsiėmę, patys stengiasi likti nesuvažinėti.

Gyvenimas – keistas dalykas, tiesa? Teoriškai aš sveika, ir kai kurie netgi mano, kad esu protinga. O praktiškai aš veikiau netvarkinga mėsos ir kaulų krūva, ir kai mane pervažiuoja dar vienas dešimttonis volas, mėgindamas sutraiškyti, gyvenimas tikrai nebeatrodo toks, kokio norėjau.

Turbūt turėčiau šiek tiek papasakoti apie save ir ištikusias negandas, tada jūs galėtumėte pažvelgti į savo gyvenimą ir nuspręsti, kad jums pasakiškai sekasi. Pagal profesiją kuriu televizijos programas. Bėda ta, kad man jas sukūrus po mėnesio kanalas užsidaro ar nutinka kas nors panašaus – taigi jos taip ir nepasirodo. Beje, rašau knygas, bet sutrikę knygų pardavėjai klausia: „Tai apie ką gi ji?“ ir nesupranta, į kurią lentyną dėti. Nieko gero. Aš visa išsibarsčiusi. Tiesiogine prasme.

Kaipgi vyrai? Na, parašiau apie juos knygą – bet vis tiek nuolat susimaunu. Man nestinga romantiškos drąsos: dėl meilės galiu rizikuoti viskuo, nukeliauti į pasaulio kraštą. O tada vyras ištaria: „Tiesą sakant, aš homoseksualus“ arba „Aš vedęs, žinau, turėjau pasakyti anksčiau“. Turiu įspūdingą gebėjimą viską klaidingai suprasti. Tokį nepaprastą, kad galima žavėtis mano kvailumu.

Prasti ir šeimos reikalai. Neturiu nei mamos, nei tėčio, nei brolių, nei seserų. Argi tai ne įspūdinga giminaičių stoka? Turiu dukrą, bet neturiu vyro – daug metų neturėjau. Vis dėlto dukra Emilija – puiki mergina. Tik jos mama – tikra vaikštanti nelaimė. Ketinau tapti laiminga, užmegzti sėkmingus, jaudinančius ir aistringus santykius, susirasti įdomų ir pasauliui naudingą darbą, bet viskas žlugo.

Tai kodėl gi turėtumėte pirkti tokios nelaimėlės parašytą knygą? Geras klausimas. Na, jums teks priimti svarbų sprendimą: patuštinti kišenę ar ne. Žinia, ne aš viena tokia. Nuosmukis ištiko visą pasaulį; daugumos žmonių uždarbis sumažėjo perpus, jei jie išvis turi darbo. Neseniai išgirdau, kad išsiskiria nebe trečdalis, o pusė porų. Taigi, tikiuosi, nieko blogo, kad viskas siaubingai pašlijo – tai mane verčia ieškoti nuogos gyvenimo tiesos ir pradėti iš naujo.

Kaip žinome, senovės kinai turėjo daug protingų teorijų apie gyvenimą. Viena jų mane, įstrigusią duobėje, ypač domina. Jie suskirstė pasaulį į pagrindinius elementus: metalą, ugnį, medį, vandenį ir žemę. Nuo to knieti ir pradėti. Paklausite, kodėl nuo šių penkių elementų? Na, jie žadina mano jusles, jie yra gamtos dalis. Tai pačios gyvasties elementai, o ne dirbtiniai, išgalvoti miesto potyriai. Jie nuostabūs, juos gali suvokti tik intuityviai, vargu ar jie atsilaikytų prieš intelektualius akademinius tyrimus. Ir man tai patinka.

Pasitelkusi šiuos elementus noriu jus pakviesti į kūrybinę pertvarkų kelionę. Ketinu apsvarstyti, kur norėčiau gyventi, kaip norėčiau gyventi, kas svarbu, o kas ne, ką galiu išsiaiškinti, o ko ne. Norėčiau suprasti, kada reikia veikti, o kada būtina liautis veikus ir tiesiog būti – ir kaip tarp šių dviejų dalykų atrasti pusiausvyrą. Man reikia apsispręsti, kuriuos įsitikinimus išmesti iš savo duobės, o kuriuos pasilikti.

Norėdama sutaupyti laiką išsyk prisipažinsiu ničnieko neišmananti. Viską, ką iki šiol sužinojau, galima atmesti. Jūsų pasakotojos smegenys prikimštos daugiausia filosofiškai abejotinų, logiškai nuginčijamų ir teologiškai nepagrįstų idėjų ir įsitikinimų. Per mažai žinau apie per daug dalykų ir per daug apie per mažai dalykų. Ko gero, viską, ko išmokau, galima sumesti į kompostą. Taigi atsikratau to. Tik vieną mintį norėčiau pasilikti.

Jo Šventenybė Tibeto XIV Dalai Lama buvo išmintingas, gyvenimą praleido tyrinėdamas 2500 metų senumo budistų mokymą. Manau, protinga teigti, kad apie gyvenimą jis nemažai mąstė. Beje, kai jam įgrįso žmonės, sunkiai suvokiantys vieną sudėtingiausių tikėjimo sistemų pasaulyje, sykį rytą pabudęs jis sukūrė lengvai įsimenamą paaiškinimą. Neabejoju, jūs jį žinote.

„Mano religija, – kaip įprasta šypsodamasis susirinkusiems pasaulio spaudos atstovams paskelbė jis, – tai gerumas.“ Klausimų nekilo. Ir neturėjo kilti. Juk dėl to nepasiginčysi, tiesa? Taigi... atsikratau visko, ką žinojau. Pasilieku tik šią pamoką, o šiaip nusiteikiu mąstyti kaip pradedančioji. Tai vienintelė galimybė išsikapstyti iš duobės – pradėti iš naujo.

Prisidėkite prie manęs. Giliai kvėpuokite. Tikiuosi, kelionė jums patiks.

Pirmas elementas – metalas

Eksterjeras – apsauga –

ribos – oda – nosis

Trys fengšui konsultantai ir didžiulė sumaištis

Ak! Jūs čia. Sveiki. Labai džiaugiuosi, kad nusprendėte prisidėti prie manęs. Su jumis kelionė bus dvigubai smagesnė.

Taigi nusprendžiau pradėti nuo pačios duobės. Jaudinuosi, nes jau griebiausi veiksmų – paskambinau telefonu. Penktadienį apžiūrėti mano gyvenamosios aplinkos užsuks fengšui specialistas. Išmintingi žmonės man paaiškino, kad aplinka daro didelę įtaką, tad tikiuosi, jis padės. Pasiteiravo mano gimimo datos ir gimimo vietos, nors nenutuokiu, kaip tai susiję su mano namais, ir pažadėjo užsukti ir sutvarkyti mano gyvenimą. Argi įmanoma atsispirti tokiam sumanymui? Neturi darbo? Sergi? Išsiskyrei ir praradai mylimąjį? Banke nėra pinigų? Vaikai neklauso? Na, galbūt dėl bėdų kalti namai.

Šis mokymas man patinka tuo, kad jis teikia galimybę be jokių pastangų pataisyti gyvenimą. Kas nors ateis į svečius, patrauks veidrodį dešimt centimetrų į kairę, ir dėl jo atspindžio gyvenime atsiras nauja, vertinga draugystė. Namų kamputyje (kažkokiu paslaptingu būdu susijusiame su turtais) pastačius medinę rupūžėlę su moneta žabtuose į mano banko sąskaitą be jokio vargo turėtų imti plaukti pinigai. Pasukusi lovą kitu kampu tapčiau sveikesnė, man nebereikėtų bėgioti parke. Regis, ką tik prasidėjo žiurkės metai – palankus laikas pradėti naują gyvenimą.

Atrodau mažumėlę nepatikli? Gal šneku kaip Karališkosios chirurgų korporacijos narė, dėstanti mintis apie homeopatiją? Arba kaip kinų vyriausybė? Pasak jų, fengšui, kaip ir tibetiečių budizmas, yra „pavojingi viduramžių prietarai“. Mane tai iškart sužavi. Daugelis intelektualų sutiktų su oficialiu kinų požiūriu, tvirtintų, kad fengšui vien savo buvimu stabdo žmonijos pažangą, nes neigia logiško ir mokslinio mąstymo viršenybę. Net nežinau, ar vienai savo draugei iš Niujorko, apmokamai Skeptikų draugijos narei, prasitarusi apie penktadienio lankytoją, nepakenkčiau mūsų draugystei. Ji pamanytų, kad esu kuoktelėjusi, ir jos pagarba man išgaruotų. Aš ir pati puikiai suprantu, kad elgiuosi ne itin protingai – vis tiek nekantriai laukiu.

Jeigu išties ketinu atsikratyti klaidingų minčių, tikėti vien gerumu, tai turėčiau gyventi be išankstinių nuostatų. Nekantrauju viską pradėti iš naujo.

Žodžiai „feng“ ir „šui“ reiškia „vėjas“ ir „vanduo“. Galbūt skamba akademiškai, bet mes patys daugiausia sudaryti iš oro ir vandens. Magnetinė Mėnulio energija veikia potvynius ir, kaip teigiama, gyvūnų elgesį bei moters mėnesinių ciklą. Per pilnatį gerokai padaugėja nelaimingų atsitikimų ir nusikaltimų, pasunkėja psichikos ligonių būklė. Mes esame energinis laukas, jame svarbų vaidmenį vaidina oras ir vanduo. Pasak teorijų, subtiliu būdu, kurio fengšui knygos negali tiksliai nusakyti, mūsų namų energija, vadinama či, mus veikia teigiamai arba neigiamai. Ar mano namuose tikrai teka subtili energija, vadinama či? Jei taip, kokie veiksniai gali turėti jai įtakos?

Skirtingos či energijos rūšys atitinka metalą, ugnį, medį, vandenį ir žemę. Siekdama ištrūkti iš duobės, mąstau apie juos visus. Jei norite, pamėginkite per juos pažvelgti į savo gyvenimą. Nežinau, galbūt šie elementai tėra metaforos. Prie fontano ar vonioje tvyranti energija panašesnė į vandens energiją nei augalus ar židinį supanti energija. Augalai, anot fengšui, skleidžia medžio energiją, nes auga. Suprantu, auganti ir klestinti energija kabinete yra gerai, bet kaip puodai, keptuvės ir dokumentų spintos kambaryje sukuria metalo energiją, nė nenumanau. Metalas, regis, susijęs su mūsų aplinka – gyvenama vieta ir tuo, kaip ji mus veikia. Įsivaizduokite auksą, sidabrą, bronzą, šviną ir alavą. Apmąstykite (pasitelkę ir jausmus) metalinių daiktų savybes. Kuo jie jums patinka? Žvilgesiu ir tvirtumu? Jie simbolizuoja eksterjerą, apsaugą ir ribas, todėl nuo jų ir pradėsime.

Gal pageidautumėte išimtinės ekskursijos po aptariamą būstą? Vaikščiodami po mano namus galvokite apie savuosius, taip mums abiem bus naudos. Manau, nėra „įprasto“ būsto, nebent gyvenate name iš vaiko piešinėlio, jame yra tėtis, mama, du vaikučiai, pageidautina šuo, katė ir kelios žuvytės. Labai mažai mano pažįstamų taip gyvena, ir jau tikrai ne aš.

Įsivaizduokite eilę Viktorijos stiliaus kotedžų. Koks nors sumanus žmogelis nusipirko gatvę, padalijo kotedžus į viršutinius ir apatinius butus taip, kad kiekvienam butui tektų po du aukštus, užpakalinėje pusėje įstatė duris ir išgriovė tvoras, kad pasidarytų vienas didelis sodas. Šiaurinėje pusėje, kur gatvė, siaubingas triukšmas, o pietinėje, kur sodai, nepaprastai gražu. Namų eilės gale yra varteliai į galinį kiemą, taigi į butus patenkama per sodą.

Mano butas yra apačioje, pirmame ir „nuliniame“ aukštuose (pasak prekybos agentų, jis nėra taip žemai, kaip rūsys, cha cha). Taigi turime dviaukštį butą. Įžengę į prieškambarį kairėje iškart matome virtuvę, o dešinėje – koridoriuką į pagrindinį gyvenamąjį kambarį. „Nuliniame“ aukšte yra vonia ir trys miegamieji. Galbūt neaiškinsiu fengšui specialistui, kad didžiausiame iš trijų miegamųjų, kuris teoriškai turėtų būti mano, gyvena nuomininkas Saimonas, būdamas namie jis visą laiką mokosi. Kitas dvivietis kambarys, kuriame stovi viengulė lova, stalas ir dažniausiai kur nors miega katinas, yra mano dukters. Trečias kambarėlis toks ankštas, kad dvigulė lova beveik remiasi į abi sienas. Tai mano miegamasis.

Mano ir Saimono langų negalima atidaryti, nes apsinuodytume metalu dvokiančiais dūmais. Dukters Emilijos kambario langas atsidaro į pietus, į sodą. Jai teko tokia prabanga, nes kambarys yra ir jos kabinetas. Emilija – pradedanti aktorė, tesaugo ją visi angelai. Šią savaitę ji filmuojasi Estijoje, tad grįžusi ras sąrašą pasiūlymų, kaip pakeisti kambario dekorą, kad geriau sektųsi darbas, tarpusavio santykiai ir verslas. Susidomėjusi stebėsiu, ar ji kuo nors pasinaudos. Paskutinė patalpa apačioje, pačiame koridoriaus gale, yra vonia su tualetu. Fengšui knygos liepia vonios duris laikyti uždaras, o klozeto dangtį nuleistą, kad namuose susikaupusi gera energija neištekėtų į kanalizaciją. Rimtai.

Taigi dabar pakilkime į viršų, ir aš jums pasiūlysiu brangios arbatos, sumalsiu kavos pupelių ar surasiu kokį nors keistą žolelių mišinį – kaip pageidausite. Dabar esate pagrindiniame viršutiniame kambaryje, svetainėje ir mano kabinete. Tai didelė erdvė, nusidriekusi per visą namo plotį, medinėmis grindimis ir su langais abiejuose galuose. Pirmiausia turbūt atkreipsite dėmesį į beveik trijų metrų aukščio svyrančiąją figą; ji labai vešli ir beveik visai užstoja langą šiaurinėje kambario pusėje. Prie rytinės sienos stovi nedidukas senovinis minkštų baldų komplektas kelių kačių kartų apdraskytais ranktūriais ir dailus rusiškas pianinas.

„Kas gi, po galais, tas fengšui?“, turbūt paklausite sėdėdami tarp įvairiausių fengšui knygų, užimančių visą erdvę ant sofos, ir svarstydami, kaip mus veikia aplinka.

Remdamasi nuodugniais savaitės tyrimais mielai atsakysiu į jūsų klausimą. Tikiuosi padaryti jums šiokį tokį įspūdį.

Tose knygose yra ir paistalų, ir sveiko proto, ir mistikos. Stengiuosi nieko neatmesti neišnagrinėjusi. Prisimenu, sakiau, pradėsiu nuo to, kad ničnieko nežinau, bet neketinu „protėvių kampelyje“ pasikabinti amžinatilsį senelio, kurio nepažinojau, nuotraukos ir tikėti, kad taip jam įtiksiu ir jis dėl manęs patampys kokias nors su darbu susijusias virvutes. Jeigu jis yra ten, viršuje, neabejoju, turi geresnės veiklos, pavyzdžiui, persikūnyti, o ne amžinai likti miręs ir jaudintis dėl savo palikuonių.

Man patinka sveiko proto kruopelės. Jei namuose laikote apdaužytų daiktų, jie eikvoja fizinę energiją, kai juos naudojate, ir emocinę energiją, kai į juos žiūrite. Galbūt net nebekreipiate į juos dėmesio, bet jie – neatliktas darbas, nuolat badantis akis; jei matote daug tokių daiktų, jie jus vargina. Logiška, tiesa? Taigi nelaikykite neatliktų darbų. Pabaikite juos ir gyvenkite aplinkoje, nuolat neeikvojančioje subtilios jūsų energijos. Tai aš suprantu. Vis dėlto yra ir trečias, neapčiuopiamas aspektas – jo nepatvirtina sveikas protas, bet jis ir neatrodo labai įtartinas. Mane jis žavi, bet aš jo neapčiuopiu.

Plepėdama su jumis staiga susigėstu savo kambario. Ant vienos palangės guli ryškiaspalvių medinių žaisliukų rinkinys, likęs iš mano dukters pirmųjų penkerių metų ir linksminantis apsilankančius kūdikius. Dabar, dar kartą pažvelgusi į juos ir susimąsčiusi, kokius jausmus jie kelia, suprantu, kad jie mane liūdina. Tai prabėgusio laiko liekanos, palengva blunkančios saulės šviesoje. Sena sofutė, ant kurios sėdite, krėslas ir supamoji kėdė – juos paveldėjau iš mylimų jau mirusių žmonių. Turiu didelį židinį, bet ugnis nesikūrena. Neseniai viešėjau pas draugus Devone, turinčius tikrą židinį, tapusį jiems namų židiniu. O kam židinys be ugnies? Jokio jaukumo, tiesa? Stengiuosi atsikratyti daiktų, o ne juos kaupti, bet dabar apsidairiusi nusistebiu, kodėl neturiu tikros ugnies ir kėdžių, neprimenančių mirusių žmonių.

Mano namuose daug įvairiausios energijos. Tiek suprantu. Viena energijos rūšis man leidžia nešiojamąjį kompiuterį be laido prijungti prie interneto – ji yra čia, nors jos nematau ir negaliu paliesti. Dar galėčiau tvirtinti, kad tam tikru atžvilgiu čia sklando meilė, kitos rūšies energija. Iš šios meilės ant stalo radosi dvi, regis, sklidinos energijos vazos su raudonomis tulpėmis – draugės Helenos dovana. Tulpės ryškios ir suteikia kambariui šventišką nuotaiką; tik neprašykite jos apibūdinti ir neklauskite, ar tulpės pačios skleidžia energiją, ar šventė yra mano galvoje. Taigi aplinka mus veikia nuolat. Kai kuriuos virpesius suvokiame, kitų nepastebime.

Ką jums dar parodyti? Pietinė kambario pusė, kur stovi mano stalas, atgręžta į sodą. Tikriausiai tai gerai? Bet galite pastebėti, kad pakėlusi galvą nuo kompiuterio aš nežiūriu į sodą, o matau užrašų lentą su reikliais lapeliais: „apmokėk mane“, „išsiųsk mane“, „aš darbų sąrašas – perskaityk mane“. Čia yra netgi paslaptinga žinutė, ją pasirašiau: „A + B = C.“ Nenutuokiu, ką ji reiškia. Šypsodamasi nuplėšiu juos visus ir pasikabinu ryškius, spalvingus mėgstamus vaizdus: atvirukus nuo draugų ir mielą paveikslėlį, kuriame beždžionė dviračiu lekia pro spūstyje įstrigusius verslininkus BMW automobiliuose. Jos kelyje į nušvitimą kliūčių nėra. Manau, jūs pritartumėte.

Visos knygos sudėtos į lentynas nuo grindų iki lubų židinio kairėje – kartais nešina knygomis nudrožiu į vietinę labdaros krautuvėlę. Televizorius? Tai tas mažas daiktelis kampe. Vienas iš dorai neveikiančių daiktų. Įsijungiu jį maždaug du kartus per metus. Didžiulis aliejinis paveikslas virš židinio, kuriame moteris laiko apglėbusi pasaulį? Jį nutapė Emilija, o iš moters sklinda toks švelnumas, kad paveikslas užėmė pagrindinę vietą ant sienos. Be abejo, mudvi su Emilija tai ir stengiamės daryti – rūpintis pasauliu ir kiekvienu žmogumi. Žinote, švelnumas – keistas darbas. Šiek tiek panašus į gerumą, tik jame daugiau meilės, bet argi ne to reikia pasauliui? Nukrypau. Jei jau prakalbome apie gerumą, ant kitos sienos turbūt pastebėsite nuotrauką, kurioje rašytoja spaudžia ranką Dalai Lamai... Na, kartą ėmiau iš jo interviu, tad galiu tuo didžiuotis, tiesa? Kas gi nesididžiuotų?

Tikiuosi, dabar ne tik suvokiate, kur aš gyvenu, bet ir šiek tiek susimąstėte apie tai, kur esate jūs. Tai tiek. Štai šioje vietoje dabar rašau jums. Ekskursija baigta.

Trys namų gyventojai yra sveiki. Mes 98 procentus laiko gyvename taikiai ir darniai, bet nesame tie žmonės, kuriuos pasirinktumėte. Norėčiau gyventi su mylimu vyru, bet jo vardo neminėsiu, antraip ankstesnės mano knygos skaitytojai imtų siųsti elektroninius laiškus. (Jei neskaitėte Vyrai!, tarkim, jog tai yra dabartinė meilės istorija.) Emilija mielai gyventų Paryžiuje, bet jos darbas čia. Neabejoju, Saimonas stebisi, kaip galėjo apsigyventi su mumis. Mes malonūs vieni kitiems, tiesiog mažumėlę užtroškę. Manau, eisiu atidaryti lango.

Ko gero, turėčiau šiek tiek papasakoti apie save... bet to nedarysiu. Juk jei susitiktume kelyje, žinau, jūs manęs nekamantinėtumėte – džiaugtumėtės, kad susipažinome ir galime kartu keliauti. Manau, taip smagiau. Be to, pagalvokite apie ankstesnių mano knygų skaitytojus, žinančius apie mane daugiau nei reikia norint tyrinėti vietas, kurias aplankysime. Viskas paaiškės. Pažadu. Taigi praleiskime platesnius prisistatymus ir pereikime prie pasakojimo, gerai?

Pirmas fengšui konsultantas

(abejotinas)

Nesakysiu, nei kas jis, nei kaip atrodo – dėl vėliau paaiškėsiančių priežasčių. Jam galėtų būti per šešiasdešimt, kai kas galbūt apibūdintų kaip kresną, kai kas pastebėtų, kad jis neišleidžia daug pinigų kirpykloje. Kita vertus, jie gali ir klysti – tikrai nežinau. Jis išsitraukia itin prabangų kinišką fengšui kompasą, vadinamą lopanu, ir patvirtina, kad pagrindinės namo durys yra rytuose. Ir kad aš esu 8:6, „taip žymimas kamieno ir šakų santykis“ – kad ir ką tai reikštų.

Tada jis atsisėda ir ima aiškinti mano „badzi“ – gyvenimą pagal gimimo datą. „Permainų knyga“, dėsto jis, laiką skirsto į šešiasdešimties metų ciklus, kiekvieniems metams priskiria po porą ženklų ir dar po porą visoms kompaso ašims. Regis, šiuo metu yra aštuntasis likimas, jis prasidėjo 1996, baigsis 2016 metais. Nebesusigaudote? Aš irgi. Jis vartoja tiek žargono, kad neturiu nė menkiausios galimybės ką nors suprasti, ir jam tai pasakau. Jis paaiškina: „Jūs kukli, kad prisipažįstate nesuprantanti šių dalykų.“ Tikra tiesa. Aš mažai ką išmanau – ir man nesunku tai pripažinti.

Nustatęs, kad aš nieko nežinau, jis pareiškia: „Žinau, kas yra didžioji jūsų lemtis, akimirka, lėmusi jūsų likimą. Jums ji atėjo anksti, maždaug dvejų metų ir aštuonių mėnesių – galbūt gimė broliukas ar sesutė?“ Neturiu nei brolio, nei sesers, taigi tyliu. „Šis susitikimas įvyko metais per vėlai; man reikėjo čia atsirasti prieš metus. Pernykščiai jums tikriausiai buvo nelengvi?“

Nieko nesakau, tik klausausi – ne todėl, kad norėčiau jį patikrinti, tiesiog įdomu, ar badzi jam gali pasakyti apie mane ką nors teisinga. „Pernai, – toliau kalba jis, – jums buvo viskas duota ir viskas atimta – dangaus palaima.“

Tai tiesa – išsipildė didžiausias mano širdies troškimas (atsirado vyras, apie kurį nepasakosiu), susiradau svajonių darbą, o paskui, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kurių negalėjau pakeisti, juos abu praradau. Bet argi ne visi prarandame brangius žmones ir darbus, žlunga mūsų užmojai?

– Kaip gali būti, kad viską praradau, bet mane vis tiek laimino dangus?

– Neklauskit, aš tik skaitau zodiaką.

Nusišypsau jam. Niekas nesako, kad žvaigždžių judėjimo aiškinimas yra tikslusis mokslas. Vis dėlto netikiu spėjimais, grįstais žmonių gimimo data. Aš prašiau fengšui namams, o ne sau.

– Fu gong ženklas rodo, – jis baksnoja į badzi, – kad esate linkusi rizikuoti, tad galite tapti milijoniere arba pakliūti į kalėjimą. Jūs ta, kuri nustumia valtį nuo kranto. Ženklas ma juk reiškia, kad jūsų tėvai veikiausiai negyveno kartu. Jūsų tėvas, ko gero, buvo nuotykių mėgėjas ir jautėsi teisus.

Ar kada nors buvote sutikę nuotykių mėgėją, kuris nesijaustų esąs teisus? Aš linkusi rizikuoti? Na, taip...

– Jūsų tėvo ma juk modelis pasikartoja šiame stulpelyje, taigi jums tikriausiai kyla bėdų dėl klajoklių vyrų.

Jei esate moteris ir niekada gyvenime neturėjote bėdų dėl klajoklio vyro, parašykite man. Nusiraminčiau išgirdusi jūsų istoriją.

– Turite seserį?

– Jūs pasakykit.

– Kai kas byloja apie moterų konkurenciją.

Turbūt turėčiau sušukti: „O taip!“, bet tokios aptakios pastabos manęs neskatina išsipasakoti, taigi tyliu. Galėčiau pasakyti, kad su dukra bendrauju kaip su seserimi; mielai jam padėčiau, tik nesuprantu, kaip tai susiję su mano namais.

Stoja tyla, paskui jis taria:

– Norėčiau žinoti, ar kalbu tiesą.

Švelniai pamėginu nukreipti jo dėmesį kitur.

– Tikėjausi, kad apsižvalgysite po mano butą. Man įdomu išgirsti jūsų įspūdžius apie čia tvyrančią energiją.

Jis apsidairo po didįjį kambarį.

– Man jis byloja, kad turite bėdų dėl tėvo. Šiaurrytiniame kampe stinga kambario dalies, vadinasi, kyla rūpesčių dėl mokymosi, valdžios ir drausmės. Matau ne itin darnų dvasios ir intelekto ryšį, manau, jis apibūdina jus.

– Tikrai? Ne itin darnų? – Neabejoju, kad žinau savo „bėdas“ arba buvusias bėdas, kai tūnojau duobėje, bet jos tikrai nebe tos. – Nesakyčiau, kad jis nedarnus. Mano intelektas visada taikiai domėjosi dvasiniais dalykais.

– Tada nedarnus ryšys tarp intelekto ir jausmų. Aš tiesiog sakau savo įspūdžius.

Daug rašau apie savo jausmus, be to, dešimt metų buvau aktorė, tad neabejoju, kad gebu juos reikšti. Kartais nustebinu žmones; jie pasiteirauja: „Kaip laikaisi?“, o aš, užuot atsakiusi: „Ačiū, gerai, o tu?“, prisipažįstu: „Man liūdna. O tau?“ Kita vertus, aš su juo bendrauju intelektualiai ir neprašau padėti emociškai, man tik įdomu išgirsti, ką jis pasakys apie mano namus.

– Jūs mane siaubingai gąsdinate, – staiga prisipažįsta jis.

Nė neketinau to daryti.

– Tikrai? Atsiprašau.

– Nereikia atsiprašinėti – aš tik sakau, kaip jaučiuosi.

– Patikėkite, aš tikrai noriu sužinoti apie fengšui, ir jums nėra ko jaudintis.

– Aš tik sakau, kaip jaučiuosi. Jums nereikia manęs gydyti, taisyti ar padėti pasijusti geriau, tai ne jūsų darbas.

Ką galiu į tai atsakyti? Neišmanau. Jis kalba toliau:

– Jei žinosite, kaip jaučiuosi, tapsime šiek tiek artimesni. Tik sakau, kad jaučiu grėsmę.

– O man nevalia į tai reaguoti ar kuo nors padėti?

– Galite daryti ką panorėjusi. Aš tik sakau.

Man nespėjus nieko atsakyti, jis taria:

– Tam medžiui būtų geriau aname kampe. Medžio jums trūksta pietryčiuose. Jing medis gydytų ir suteiktų kruopštumo.

– Gerai, perneškime jį.

Šypsausi. Man knieti išbandyti naujoves. Galbūt jis nepatenkintas, kad per badzi aiškinimą nepapasakojau jam savo gyvenimo istorijos, tik klausiausi, taigi jis nieko apie mane nesužinojo. Perstumiame medį, bet jis gerokai per didelis tai kambario daliai. Sofą jis perstumia prie šiaurinio lango, o krėslą – į šiaurrytinį „tėvo kampą“. Kambario vidurys lieka tuščias, jame stovi tik nedidelė erdvėje pasiklydusi supamoji kėdė. Man tai panašu į pasiruošimą jogos treniruotei: grindys tuščios, trijų metrų atstumas tarp kėdžių tikrai neskatina atvirų pokalbių su užeinančiais draugais. Jis išeina į virtuvę. Seku įkandin.

– Virtuvės padėtis leidžia spėti, kad nepageidaujate būti tradicinė moteris ir motina, bet jaučiatės verčiama tokia tapti. Kai kurie šią vietą vadina santykių sritimi, bet aš nesutinku. Metalas žemės vietoje byloja apie globėjiškus santykius su vyrais. Virtuvės padėtis labai prasta. Galėčiau viską apskaičiuoti, bet tam reikėtų pustrečios valandos, o šiandien neturiu tiek laiko.

Metalas žemės vietoje? Tradicinė moteris? Ką jis čia paisto?

– Norite pasakyti, kad virtuvė man kelia rūpesčių ar kad dėl rūpesčių virtuvė yra tokia?

– Visai atsisakau priežastingumo sampratos.

O aš atsisakau vilties jį suprasti, tad pasirenku tai, ką lengva pakeisti.

– Man įodmu, ką manote apie veidrodį laiptų viršuje. Niekada gerai nesupratau jo paskirties.

– Veidrodis šiaurės rytuose liudija, kad moteris patiria emocinį skausmą.

Ak, nejaugi? Pakelkite rankas skaitytojos, nepatiriančios kokio nors emocinio skausmo. Šis vyras elgiasi itin agresyviai, ir aš nenusiteikusi jam pasakoti apie jokius emocinius skausmus, dabartinius ar senus. Nieko nesakau.

– Aštuntas likimas, jei teisingai nustatytume padėtį, susijęs su pinigais, bet aš ne visada sugebu teisingai jį surasti.

– Maniau, mes pasikalbėsime apie subtilų či tekėjimą ir apie tai, kaip veidrodis gali arba negali paveikti energijos judėjimo aukštyn ir žemyn laiptais.

– Aš sakau tą patį, tik kitaip. Jūsų žemės srityje yra vandens či.

– Tai veidrodis kabo ne ten? – Galbūt mano balse jau skamba neviltis.

– Turiu pasižiūrėti su kompasu, tik tada galėsiu tiksliai pasakyti, bet, manau, jis ne ten. Jis byloja apie moters dvasinius ieškojimus.

Turbūt turėčiau pritarti: „Tai tiesa – aš ieškau“, bet man vis labiau kyla keistas noras spyriotis, tad paklausiu:

– Argi ne visos moterys siekia dvasingumo?

– Galite paklausti, ar ne visi žmonės siekia dvasingumo.

– Ne. Aš manau, kad ne visi vyrai siekia, – nuoširdžiai atsakau. – Jie tiesiog džiaugiasi gyvenimu, bet apie jį nemąsto. Mano buvusiam vyrui net nepatiko metafora, jog gyvenimas – tai kelionė.

– Manau, tiesa, kad moterys dažniau už vyrus siekia dvasingumo. Dauguma vyrų taip ir nesuauga, kai kurios moterys irgi.

– Galiu jus pacituoti?

– Taip. Diktofonas įjungtas. Bet aš kalbu apie sunkius, nemalonius dvasinius ieškojimus.

Man visai neaišku, kaip tai susiję su veidrodžiu.

– Gal galėčiau parodyti veidrodį, apie kurį šnekamės?

Bet jis pro veidrodį nusileidžia laiptais žemyn.

– Virš laiptų či gana nešvari. Ten ką nors pakabinčiau. Šešių vamzdelių vėjo varpelius.

Jis įeina į Saimono kambarį.

– Čia sustingusi energija. Tam tikri spąstai. Neįprasti santykiai.

Pasijuntu kalta, kad nepasakiau jam, kas kur yra.

– Čia mano nuomininko kambarys, – prisipažįstu. – Mes su juo mažai bendraujame. Jis ateina, mokosi, išeina. Jam čia patinka, bet jis daugiausia būna vienas.

Vyras išeina ir pasuka į didesnį miegamąjį, turbūt tikisi, kad jis mano.

– Čia vyriškas kambarys. – Kambarys Emilijos, viena siena nuklijuota nuotraukomis, ant lentos sukabinti karoliai – nieko vyriško. Jis šaižiu balsu kalba toliau: – Kai kas kyla iš požemių, pasąmoningas elgesys. Tai tarsi pogrindis. Tokiose vietose laikosi seni įpročiai.

– Tai mano dukters kambarys.

– Dėl ko ji nepatenkinta?

– Ką?

– Jūsų balse girdžiu nepasitenkinimą.

Taigi, jis paisto niekus apie mano dukrą.

– Dėl dukters. Tiesą sakant, ne itin džiaugiuosi, kad užsukome pas ją. O ji irgi nepatenkinta, nes mieliau gyventų Paryžiuje su savo vaikinu, bet jai gerai sekasi darbas Londone, taigi kol kas ji čia įstrigo su mama. – Maniau, jis kalbės apie namų energiją, o ne laidys pastabas apie žmones, kurių čia net nėra. Jei mano dukra būtų namie, bemaž neabejoju, jau būtų jam parodžiusi į rytus vedančias pagrindines duris. – Beje, ji išvykusi į filmavimą. Tai gal verčiau eime į mano kambarį?

– Čia mergelės kambarys, – žengdamas į mano miegamąjį taria jis. – O jūs tikrai nepatenkinta.

Jis tikrai pasiryžęs padaryti mane tokią. Žiopteliu ir imu pasakoti apie savo kambarį.

– Knygose apie fengšui skaičiau, kad mūsų pasirinktos spalvos dažnai byloja apie pasąmoningus sprendimus. Šį kambarį nudažiau baltai ir išrinkau paveikslus su vandeniu, dangumi ir žydromis dėmelėmis – man jie atrodo raminantys. Ką pasakytumėte apie šį kambarį?

– Šis kambarys yra tėvo vietoje, o jame esantis vanduo alina tėvą, taigi jis rodo, kad vyksta kova su tėvu. Kambarys sako: „Tavo viršus, tėti.“

Nepasakojau jam, kad nepažinojau savo tėvo, jis paliko mano motiną man dar negimus, pasibaigus aistringam romanui, per kurį atsiradau aš. Jis nevedė mano motinos, bet aš jo dėl to nekaltinu: jis buvo jaunas, kvailas, be to, aš ir pati prikrečiu kvailysčių. Jis padovanojo man gyvastį, o augino mama ir senelė, abi mane dievino. Man labai pasisekė.

Nusivylusiam fengšui specialistui pareiškiu nemananti, kad kovoju su savo amžinatilsį tėvu. (Įkopusi į ketvirtą dešimtį sužinojau apie jo mirtį, bet nebuvau jo mačiusi, tad negalėjau labai liūdėti.)

– Tai turėčiau nukabinti paveikslus su jūra?

– Negaliu nieko siūlyti, kol nepasakysite, ko norite.

– Na, negyvenčiau šiame kambaryje, bet Saimonas moka nuomą, ir mes iš jos sumokame mokesčius.

– Tai uždirbkite daugiau pinigų, ir jums nereikės nuomininko.

Kodėl gi šis vyras nekonsultuoja miesto bankų?

– Siekiau uždirbti daugiau pinigų, bet mano televizijos laidos žlugo.

– Tai buvo pasirinkimas. Viską sprendžiate jūs.

– Netgi Channel Five personalo kaitą?

– Taip. Jūs pakenkėte sau. Viskas grįsta jūsų sprendimais.

– O, norite pasakyti, kad aš sugrioviau tai, ką pusę metų kūriau?

– Taip, jūs nusprendėte to neturėti, antraip turėtumėte. Viską renkatės jūs.

– Bet Channel Five pakeitė meno politiką ir atleido redaktorę, tvarkančią mūsų laidas. Buvo atmesta viskas, ką ji redagavo, ne tik mano laidos. Tai niekaip nesusiję su manim.

– Jei jums tai nepavyko, tai dėl to, kad pakenkėte pati sau.

– Galbūt Channel Five iš tikrųjų manė, kad naujoviškos mano laidos nesulauks užtektinai žiūrovų? – drįstu užsiminti.

Bet jis lieka tvirtas.

– Tam tikru lygmeniu tai nusprendėte jūs.

– Ir aš nusprendžiau nelikti su vyru, su kuriuo norėjau praleisti visą likusį gyvenimą?

– Jei jo čia nėra, taip.

– O kaip jo pasirinkimas?

Atsidūstu. Man pažįstamas šis požiūris. Neabejoju, jums irgi. Tikėjimas, kad viską sprendžiame patys. Kad esame už viską atsakingi. Jeigu susergame vėžiu, vadinasi, jį pasirinkome. Jei mane pervažiuoja automobilis, aš taip nusprendžiau. Daug kas bandys mane įtikinti, kad aš pati panorau ligos ar nelaimės. Toks įsitikinimas tam tikru lygmeniu kartais gali būti teisingas. Jei man sudaužė širdį, aš pati ją susidaužiau – ir esu atsakinga. Vis dėlto manau, kad viskas daug sudėtingiau. Yra ir kitų veiksnių, kitų žmonių, nuo kurių priklausai. Šis vyras savo klientams aiškina, kad jie pasirinko visas savo gyvenimo negandas? Mielai padiskutuočiau, ar asmeninė mūsų atsakomybė turi ribas, ar neturi – su draugais, vėlai vakare prie gardaus maisto ir butelio vyno. O dabar aš nepageidauju, kad man aiškintų, kaip įsitikinimai riboja mano pajamas. Man reikia fengšui konsultacijos namams.

– Tai ką siūlote šiam kambariui?

– Komodą – raudonai. Man čia norisi matyti daug raudonos – ant durų, galbūt ant lentynų ir sienų. Aš neužsiimu interjero dizainu. Nuo jūsų priklauso, kaip tai išspręsite.

– Maniau, šios žydros dėmelės ramina?

– Tai mergelės miegamasis ir jis alina tėvą.

Konsultantas vis kartoja tą patį. Nesuprantu, ar jis agresyvus, kvailas, o gal tiesiog storžievis. Tiesa, šiuo metu mano gyvenimas gana nekaltas, bet kam man „alinti“ seniai mirusį tėvą, kurio net nepažinojau? Regis, jis stengiasi mane supykinti, bet aš nėmaž nenoriu griežti danties ant savo tėvo. Esu įsitikinusi, kad neišstūmiau šių emocijų – ir tikrai žinau, kad nesu mergelė. Atsidūstu ir sutelkiu dėmesį į teigiamus dalykus.

– Gerai, manau, bus smagu šį tą padažyti raudonai.

– Jums netinka miegoti į pietus.

– Bet tokio dydžio kambaryje neturiu kito pasirinkimo, nebent miegočiau viengulėje lovoje, o aš to nenoriu, nes tada išties jausčiausi kaip mergelė. Sutikusi vyrą, su kuriuo norėčiau pasidalyti lova, bent jau turėsiu tokią galimybę.

– Turite dirbti su tuo, kas čia yra, bet nemiegokite į pietus. Ši kryptis susijusi su sunkumais įgyvendinant planus. Pasakojote, kaip šiemet viskas žlunga – tai susiję su miegojimo kryptimi. Turite ją pakeisti.

– Gal užnešti lovą į viršų?

– Ne. Nereikia to daryti. Turite dirbti čia, kur esate. Miegokite taip, kaip sakiau, ir laukite, kas bus toliau. Priimkite tai. Kuo smarkiau priešinsitės, tuo bus sunkiau. Jei norite išsivaduoti, turite pripažinti, kad pati viską sugadinote. Kaip filme Mirtininkas eina. Nesitraukite iš šiaurės vakarų. Priimkite juos. Tai matematiniai dalykai.

Bet jis nieko neskaičiavo, o iš knygų mane vis persekioja beprotiška mintis, kad turėtume šnekėtis apie namus. Imu reikšti nepasitenkinimą, kurio jis taip laukė.

– Jūs neapžiūrėjote vonios.

– Voniomis aš neužsiimu.

Lipant laiptais aukštyn, jis man pasako, kad turiu „dirbti miegamajame“. Jis mane moko:

– Kuo giliau skverbsitės, tuo ilgiau užtruksite. Šiemet galite atlikti šį darbą.

– Šiemet?

– Per kitus šių metų mėnesius. Dabar žemės žiurkės metai, jie susiję su 1973-iaisiais, ir jums reikia peržiūrėti pamokas, kurių neišmokote tais metais. Įsijauskite ir išmokite, ką turėjote išmokti.

– Nė neprisimenu, kur buvau 1973-iaisiais.

– Nesvarbu. Įsijauskite. Jums stinga proto ir širdies vienovės.

– Jei pasiimsiu savo dienoraščius ir pasižiūrėsiu, ką veikiau 1973-iaisiais, tai reikš, kad man stinga vienovės?

– Tiesiog atsisėskite tėvo kampe, ištarkite „1973“ ir žiūrėkite, kas vyks. Tas vyksmas jus išgydys.

Prisimenu, žadėjau viską priimti atviru protu, bet tai tikras mėšlas.

– Gal ir taip, bet tai ne fengšui. Panašu į neprašytą konfrontacinę psichoterapiją. Jei būčiau norėjusi psichoterapijos, būčiau pasikvietusi kompetentingą psichoterapeutą.

– Tai kuo tikriausias fengšui. Jūs turite 4:3 ir 3:4, o tai reiškia nenorinčius įsipareigoti vyrus ir neužbaigtus projektus.

Nuostabu. Vieninteliai dalykai, kuriuos išpasakojau, dabar susieti su man nesuprantamais skaičiais, bet tuo jis nieko neįrodė. Veikiausiai, jei būčiau pasakiusi, kurie badzi aiškinimai artimesni tiesai, dabar jis tą informaciją pasitelktų prieš mane ir imtų įrodinėti, kad man reikia jo pagalbos. Gudruolis; neatvėriau jam širdies, tad dabar mėgina prievarta ką nors išgauti.

Jis man ir vėl pakartoja, kad esu atsijusi nuo savo jausmų. Panūstu įrodyti, kad taip nėra. Taigi galiausiai papasakoju jam, kaip liūdėjau ir kokia vieniša jaučiausi po nelaimingai pasibaigusios meilės istorijos, apie kurią jums nepasakoju.

– Sutikau vyrą ir panorau su juo praleisti visą gyvenimą. O dabar net nematau jo veido ir negirdžiu balso. Ilgiuosi jo. Ilgiuosi jo juoko. Šypsenos.

Man į akis plūsteli ašaros. Pagaliau, pamanau, jis pamatys, kad turiu jausmus ir moku juos išreikšti. Bet ne – jis vis dar nepatenkintas. Pareiškia, kad po vienišumu slepiasi kitas jausmas, kurio nenoriu matyti. Regis, vienišumo jam negana. Mano galvoje sukasi daugybė klausimų. Stebiuosi pro ašaras.

– Viską sprendžiate jūs, – dar sykį pakartoja jis.

Stengiuosi apsiginti nuo ilgo jo puolimo. Jeigu jūsų vyras žuvo dirbdamas dangoraižiuose dvyniuose arba praradote darbą dėl pasaulinės ekonominės krizės, argi tai jūsų sprendimas? Ar mano draugė, devynis mėnesius nešiojusi sveiką kūdikį, nusprendė, kad jis gims, bet nekvėpuos ir bus negyvas paguldytas jai į rankas? Argi tai buvo jos pasirinkimas? Dievaž, nudėsiu šį vyrą ir jo krauju išdažysiu miegamąjį raudonai.

– Kiekvieną savaitės dieną dirbu su tuo ir noriu pasakyti, kad viskas gali pasikeisti, mano apibūdintas vyksmas jus gali nuvesti į pokyčius.

Jau maždaug penkta vakaro. Jis pas mane prabuvo ilgai. Aš pavargusi, įtariu, jis irgi. Supratau, kad nieko nebeišgirsiu apie subtilią energiją, tekančią arba netekančią mano namuose, ir kaip ji veikia mano darbo dieną. Jis nesulauks, kad išreikščiau jo norimas gilesnes už vienišumą emocijas. Iš manęs tyčiojamasi, ir man to gana. Jeigu jo trokštamas „persilaužimas“ yra mano pripažinimas, kad esu už viską atsakinga, tai tegu jis susikiša tą persilaužimą į necenzūrinę vietą. Mielai atsisveikinu ir kaip gera budistė (tikinti vien gerumu) palinkiu sėkmės. Linkiu jam sėkmės, bet nelinkiu klientų. Nė vieno. Manote, šie linkėjimai nesuderinami? Nejaugi? Tokia mano istorija apie pirmą fengšui specialisto viešnagę. Tikrai nesitikėjau, kad dar kartą pakliūsiu po ratais. Velniop.

Taigi su viena seniausių draugių nueinu pasižiūrėti filmo Juno, ji išklauso istoriją ir prišneka apie konsultantą bjaurių dalykų. Po dviejų dienų paskambinu į fengšui draugiją. Per visus metus, kiek teko turėti reikalų su mokymais, apibendrintai vadinamais „Naujuoju amžiumi“, pirmą kartą patyriau tai, ką apsvarsčiusi galėčiau pavadinti nekompetencija. Be abejo, šis vyras nuoširdžiai trokšta padėti žmonėms, tačiau kalba žargonu, dedasi žinąs apie klientus daugiau už juos pačius ir tam pasitelkia nesuprantamų kinų astrologijos „įrodymų“. Paskui – mano atveju – ankštą kambarėlį nusprendžia išdažyti ryškiai raudonai ir liepia man metus miegoti viengulėje lovoje, nors aš aiškiai pasakiau to nenorinti. Siūlo nagrinėti su tėvu susijusias problemas, nors man jos niekada nekėlė rūpesčių, ir tikriausiai konsultuotis su juo, jei nerasiu ryšio su tuo, ką veikiau 1973-iaisiais. Įnirštu pagalvojusi, kad jis savo klientams, gyvenime galbūt patyrusiems didelių išgyvenimų, veikiausiai aiškina, kad tai buvo jų pasirinkimas – o jis galįs nurodyti išeitį.

Žinau, yra daugybė geranoriškų žmonių, turinčių gana abejotinų idėjų, bet šis vyras savo fengšui sampratą pavertė patyčiomis. Juk logiška manyti, kad asmeninė mūsų atsakomybė turi ribas. Ant šaligatvio stovintį žmogų parbloškia automobilis. Argi jis kaltas dėl nelaimės? Tik tuo, kad tą dieną išėjo iš namų. Argi Alas Goras buvo kaltas, kad pralaimėjo rinkimus, kuriuose sunkiai kovojo? Vienintelė jo kaltė, jog nusprendė kelti savo kandidatūrą. Manau, Amerikos rinkimų sistema taip pat prisidėjo prie jo pralaimėjimo. Priskirti mums visą atsakomybę už tai, kas atsitinka – tai paimti gerą taisyklę ir ją išplėtoti iki paistalų.

Paskambinu fengšui draugijai ir visa tai iškloju. Jie išklausė, bet tas vyras ir toliau yra jų siūlomų konsultantų sąraše. Taigi rinkitės atsargiai, kaip renkatės gydytoją ar mokytoją. Vis dėlto su draugijos atstovu noriu pasikalbėti ir dėl kitos priežasties. Vis dar pageidauju fengšui konsultacijos. Tokios, kur konsultantas sutelkia dėmesį į namus. Jie kaip tik turį tokį žmogų. Jis kinas ir suteiks tradicinę kinišką konsultaciją. Nekantriai laukiu jo, nes, paskaičiusi tos temos knygų ir nusivylusi pirmuoju konsultantu, rimtai susidomėjau fengšui.

Antras fengšui konsultantas

(kinas)

Edis iš Honkongo mane nustebina. Iš pradžių jis beveik nekalba. O kai prabyla, šneka žaviai kapotai, kaip kartais kinai šneka angliškai.

– Nuostabu. – Jis žiūri į sodą. – Man reikia pavaikščioti po namus.

Jis, netardamas nė žodžio apie namus, išsiima lopaną ir patikrina, kokiu kampu jie stovi.

– 350 laipsnių. Beveik šiaurė. – Gerai nesuprantu, ką tai reiškia. – Yra daug skirtingų fengšui mokyklų. Du konsultantai niekada nesutars. Sujungti namai negerai, nes energija ateina tik iš dviejų pusių.

– Aišku.

– Atskiri namai geriau, taip gali iš visų pusių imti energiją ir lengviau pasiekti darną gyvenime.

– Aišku.

– Ugnies energija ateina iš pietų, vandens iš šiaurės, metalo iš vakarų, o medžio iš rytų. Jūsų atveju vyrauja ugnies ir vandens energijos, nes nėra iš rytų ir vakarų ateinančios energijos. Tai nei gerai, nei blogai. Viskas priklauso nuo to, kas čia gyvena. Įvairias energijas galima valdyti. Man reikės penkiolikos minučių.

– Aišku. – Kodėl vis kartoju „aišku“?

Išverdu jam žaliosios arbatos, jis sėdi ir rašo ant atsainiai apmesto buto plano, įpina daug kiniškų rašmenų. Regis, reikiamose vietose įrašo mano ir mano dukters gimimo datas ir svarsto, kas būtų geriausia. Jo veidas itin rimtas.

– Jūsų elementas yra metalas. Jūs esate silpnas metalas. Taigi jums reikia daugiau metalo arba ko nors, kas sustiprintų metalą. Žemė stiprina metalą. Žemė draugauja su metalu. Vandens ir medžio jums nereikia. Ugnis gali būti, gali nebūti. Priklauso nuo to, ar gebėsite ja pasinaudoti. – Jis kažką brūkšteli ant plano ir suraukia kaktą. – Jūsų miegamasis šiaurėje. Jums tai nėra tinkamiausia vieta. Mėgstate miegoti ant žemės?

Po pirmojo fengšui konsultanto apsilankymo išnešiau lovą, o čiužinį padėjau ant grindų, kad galėčiau miegoti, kaip man patiks.

– Jūs miegate geriausioje padėtyje prastame kambaryje. Tarp savo lovos ir šiaurinių durų turėtumėte pastatyti nedidelę stalinę lempą. Tegu ji kuo ilgiau dega. Jei taupote elektrą, įsukite nestiprią lemputę. Tai padidins jūsų tarpusavio santykių galimybes, nes jūsų vyras yra ugnis.

Mano vyras yra ugnis?

– Kodėl?

– Nes jūs metalas. – Žinoma. Ką? – Ugnis yra vienas iš jūsų kriterijų. Naudodama ugnies energiją padidinsite galimybes sutikti jums tinkamą žmogų.

– Kaip man padės lempa toje vietoje?

– Pažiūrėkite. Lempa atkartos iš pietų ateinančią ugnį, taigi į jūsų miegamąjį įneš ugnies energijos.

– Žinoma. – Kažin ar lempų gamintojai apie tai girdėjo? – Hmm, na, naktinė lemputė ten tiktų. – Nenutuokiu, kodėl pati jos nenusipirkau.

– Jūsų dukra yra silpna žemė. Pagal gimimo datą ji turi daug vandens. Ji įsikūrusi pačiame tinkamiausiame kambaryje. Ji visą gyvenimą turėtų rinktis į pietus žiūrinčius miegamuosius ir degintis saulėje. Šiauriniai kambariai jai netinka.

– Aišku. O kaip lovų padėtys?

– Taip. Viskas gerai. Jums reikia matyti duris, o jai tinka miegoti galva į pietus. Kai ji išsikraustys, jums reikėtų persikelti į tą kambarį.

– Aišku.

– Paprastai nesiūlome virtuvės rengti pietuose. Tai netinkama vieta virtuvei. Bet dabar nieko nepakeisite. Pietinėje virtuvės pusėje pastatykite keraminį dubenį su penkiais akmenimis. Akmenys sekina ugnį.

Jau daug metų renku akmenis. Vagiu iš paplūdimių ir tempiu namo. Nenumaniau, kad jie sekina ugnį. Konsultantas dėsto toliau:

– Dvidešimt keturių kalnų sistemoje jūsų namai yra žemės kalne. Tai silpna energija, netinkama klestėti verslui, bet gera miegoti.

– Ir mano dukra, ir nuomininkas, ir aš dirbame namie.

– Nieko baisaus. To nepakeisite.

– Neturite jokių fengšui priemonių?

– Ne. Jūsų namų kryptis tinkamesnė senukų namams arba šventyklai. Augimui labiausiai tinka tiksliai šiaurė, pietūs, rytai arba vakarai.

– Aišku. 350 laipsnių netinka?

– Ne. Be to, jūsų tualetas ir vonia pietuose, o ugnis su vandeniu nedera, taigi voniai tai irgi nėra tinkamiausia vieta.

Gal tikrai dėl visų mano bėdų kaltas namas?

– Ką nors galėčiau pakeisti vonioje?

– Galėtumėte pastatyti daugiau augalų. Ir Emilijai ant palangės reikėtų žemės energijos. Ko nors geltono, rudo, rusvo ar terakotinės spalvos. Ryškiaspalvių alyvinių, rausvų, violetinių ar oranžinių užuolaidų, pritraukiančių ugnies energiją. Ir jūsų durų kilimėlis turėtų būti ugniaspalvis.

Susilaikau nepasakiusi „aišku“.

– Taip. Gerai. Ugniaspalvis.

– Jums reikia sustiprinti žemę ir metalą.

– Mano miegamajame yra žydros spalvos. – Daug ką jau išnešiau, kad mano tėvo dvasia nesijaustų nepaaiškinamu būdu alinama. – Galite ką nors apie tai pasakyti?

– Žydra yra vanduo. Čia jums visai nereikia vandens.

– Man sakė, kad žydra spalva reiškia, jog alinu savo tėvą.

– Nemanau. Žiūrėdamas į jūsų badzi spėčiau, kad iš tėvo sulaukiate mažai pagalbos.

Nusijuokiu.

– Šimtu procentų. O gal tarpusavio santykių kampe pastatyti dvi kiniškas anteles ar dar ką nors? Edi, ką apie tai galite pasakyti?

– Tai sudėtinga, nes fengšui nėra tobulas. Kasmet keičiasi. Viskas priklauso nuo to, kurį pasirinksite: paremtą badzi, namų kryptimi, gyvūno ženklu ar metų energija. Jeigu visi keturi dalykai sutampa, jums pasisekė, bet dažniausiai reikia rinktis. Aš pats nenaudočiau nieko, kas griautų jūsų badzi tarpusavio santykių elementą.

– Tai kuo galėčiau jį sustiprinti?

– Sakiau. Nusipirkite lempą.

– Žinoma... nusipirkti lempą. – Jis man sakė. – Edi, gal galite paaiškinti, kaip įvairūs mediniai ar metaliniai daiktai namuose susiję su elementais, kuriuos mėginame pritraukti? Pavyzdžiui, mes su Emilija kaip dekoraciją nusipirkome metalo lakštą ir pasikabinome jį virtuvėje ant sienos.

– Metalo gabalas tikrai stiprina metalą, bet, palyginti su pro duris įeinančia energija, jo poveikis menkas. Dėl to neverta sukti galvos. Jeigu jums nepatinka medis, argi galėtumėte atsikratyti visų medinių daiktų? Ne.

– Manau, būtų galima...

– Palyginti su tuo, kas pro langus ir duris sklinda iš visatos, daiktų poveikis labai silpnas. Klausiate, ar jie svarbūs. Žinoma. Bet nelabai. Atsargiai stumdykite baldus ir keiskite aplinką. Didelių permainų nereikia. Tik truputėlio. Bet tai nėra taip svarbu, kad vertėtų jaudintis.

Šis namas jums neblogas. Į jį įeina ugnis. Ugnis sustiprins jūsų žemę; žemė – metalą. Jei norėtumėte perdažyti kambarį, jums tiktų žemės ir metalo spalvos.

Žemės spalvos? Ne raudona?

– Priminkite – žemės spalvos?

– Ruda, gelsva, terakotinė, geltona – tai žemės spalvos. Metalo spalvos yra sidabrinė ir varinė – kaip metalai.

– Maniau, balta yra metalo spalva.

– Balta nėra stiprus metalas; tarpinė spalva.

– Tai man iš savo kambario išnešti paveikslą su jūra?

– Vanduo jums ten netinka.

Bent vienu klausimu jo ir pirmo fengšui konsultanto nuomonės sutapo.

– Nieko nepasakysite apie mano baldų išdėstymą?

– Nereikia. Svarbiausia – įeinanti energija.

Tikrai? Jis išties taip mano?

– Edi, norite pasakyti, kad į mano namus įeina tam tikra energija, nes mano langai atsidaro į pietus? Jeigu langai būtų į vakarus, tekėtų kitokia energija?

Uždaviau tokį naivų klausimą, kad net juokinga. Jis mandagus ir pakantus kaip visiškai neišmanėlei.

– Jei žiūrite čia – rytai. Jei žiūrite ten – vakarai. – Jis atsistojęs rodo. – Ten šiaurė. O ten pietūs. Žinoma, energija kitokia.

Potekstė: argi tai ne akivaizdu?

– Edi, juokiatės iš manęs, bet, pripažinkite, dauguma žmonių sakytų, kad nesvarbu, į kurią pusę žiūrite, vis tiek pro langus įeina oras.

– Tikra tiesa.

Potekstė: dauguma žmonių neišmanėliai.

– Mano fengšui remiasi keturiomis kryptimis, taigi tai, ką jums sakau, pagrįsta keturiomis kryptimis.

Hmm.

– Ankstesnis konsultantas, regis, viską grindė badzi.

– Aš panaudojau jūsų badzi. Taip viską išsiaiškinau. Galbūt jo badzi skiriasi nuo manojo. Norėčiau sužinoti, ką jis sakė.

– Jis daugiausia domėjosi mano santykiais su tėvu ir... pasakė, kad miegamajame išsirinkau vandens spalvas, nes panorau pasiųsti tėtį velniop.

Edis nusijuokia.

– Pagal badzi tėvo elementas jums nėra palankiausias. Tik aš tai grįsčiau kitaip. Sakyčiau, kad nesulaukiate iš tėvo pagalbos. Du žmonės gali matyti tą patį badzi, bet jį skirtingai aiškinti. Tėvas jūsų nepalaiko. Ar jo nekenčiate – tai kitas klausimas.

Taigi tėvas manęs nepalaiko dėl mano gimimo datos ar dėl nosies formos? Nieko keista, kad jaučiuosi sutrikusi.

– Siūliau prie lovos pasistatyti stalinę lempą.

– Ar man dar ką nors reikėtų žinoti?

– Nemanau.

– Gerai. Ačiū, Edi.

Ir jis išpėdina.

Edis buvo mielas ir mandagus, bet... pietinėje virtuvės pusėje pastatyti keraminį dubenį su penkiais akmenukais, miegamąjį ir Emilijos palangę nudažyti žemės spalvomis ir nusipirkti lempą? Juk fengšui – kur kas daugiau. Tai tik dulkių šluostymas. Kurgi tas mano ieškomas šviežias supratimas? Tūnau nusivylimo liūne, kol paskambina Helena, draugė, padovanojusi energiją spinduliuojančias tulpes.

– Atrodai paniurusi.

– Bandau susipažinti su fengšui. Pas mane buvo du vyrukai, ir dabar jaučiuosi labiau sutrikusi nei tada, kai skaičiau knygas. Tiksliai žinau, kaip mano namas stovi šiaurės atžvilgiu ir kur turėčiau kabinti vėjo varpelius, bet abu konsultantai sutarė tik dėl to, kad miegamajame man nereikia žydros spalvos. Koks gi tai mokslas?

– Kokia prasmė vėjo varpelius kabinti namie, kur jų niekada neužpūs vėjas?

– Daug apie tai mąstau.

– Pasakysiu, ką neteisingai darei.

– Hmm?

– Pamėgink pasikviesti moterį.

Trečias fengšui konsultantas

(moteris)

Eksperimentiniuose tyrimuose nederėtų pirmenybės teikti specialistėms moterims. Tiesiog taip išėjo. Vėl skambinu į fengšui draugiją ir šįkart pasikalbu su ponia Silvija Benet – vadove. Iškloju liūdną savo istoriją apie veidrodžius, liudijančius emocinį skausmą, žydrą priešiškumą seniai mirusiam tėvui ir paslaptingus tvirtinimus, kad mano vyras yra ugnis, nors, akivaizdu, man reikia lempos.

– Visų blogiausia, – aiškinu jai, – kad man reikia žūtbūt susigrąžinti entuziazmą.

Nuoširdžiai susidomėjau fengšui taisyklėmis. Moteris pasisiūlo ateiti pati ir išgelbėti mano būstą bei mano tikėjimą jos mokslu.

Taigi po savaitės vėl tvarkausi namus ir laukiu fengšui konsultacijos. Tai bus paskutinis kartas. Manęs paprašė nubraižyti būsto planą, tad paskutinę naktį vaikštau su liniuotėmis ir bandau išsiaiškinti, kur yra mano sienos ir durys. Konsultantė išklausinėjo mano gimimo dienos ir valandos, Emilijos gimimo dienos ir valandos, kada buvo pastatytas mūsų namas, kada rekonstruotas ir kada mes įsikraustėme. Mano protas maištauja. Panašu į fokusus.

Silvija atvyksta pusę vienuoliktos ryto ir iš pradžių kruopščiai apžiūri sodą prie namų. Kol dairosi, stebiu ją. Mūvi kelnes, vilki laisvą švarkelį, nėmaž neatrodo pasipūtusi; į penktą dešimtį įkopusi ilgaplaukė brunetė dėmesingomis akimis į aplinką žvelgia taip, lyg matytų daugiau nei kiti. Pasižiūriu į sodą, kurį ji taip atidžiai tyrinėja. Jis bendras, taigi aš jame nieko negaliu pakeisti. Džiaugiuosi išgirdusi, kad či gražiai susitelkia viduryje ir teka aplink.

– Energiją įsivaizduokite kaip nematomus dūmus, – aiškina Silvija. – Jei šiame sode būtų dūmų, tvorelė jiems neleistų patekti į namus. Matot, jie atsimuštų į tvorelę ir išsisklaidytų, nepatektų nei į jūsų, nei į kaimynų namus.

– Taip, matau.

– Či įeina iš pietų ir rytų – jūsų durys į rytus; bet daugiausia iš pietų.

Ji pakelia lopaną – bent jau jį visi trys naudojo. Pažiūri į visas puses, paskui vėl į kompasą, o tada, užuot pasakiusi ką nors nesuprantama, nukreipia žvilgsnį į augalus.

– Jums labai praverstų pamąstyti apie įeinančią energiją. Augalai gali suteikti gyvybingumo, bet šis užstoja či ir šviesą.

Pasižiūriu į skurdoką krūmą ir suprantu, kad man jis niekada nepatiko. Tiesiog pakenčiau jį, nes jis čia augo.

– Galėčiau jį visai išrauti, – pasiūlau ir pati nustembu, kad girdint augalui ištariau mirties nuosprendį.

– Manau, tai būtų puiki mintis. Galėtumėte pastatyti pinučius, o kampe pasodinti žydintį jazminą. Atrodytų nuostabiai ir gardžiai kvepėtų kaskart įeinant ir išeinant. Neprošal būtų šiek tiek spalvų. Nusipirkite pigių vazoninių augalų, kad skleistų energiją ir gyvybingumą.

Pažvelgiu į apleistą įėjimą – čia stovi bjaurus raudonas kibiras, mano naudojamas kompostavimui, ir laistytuvas nulūžusiu snapeliu. Taip, ši vieta prašyte prašosi gyvybės.

– Kada pastarąjį kartą keitėte durų kilimėlį?

Ak, tas kilimėlis, jis juk turėtų būti raudonas.

Žengdama į namus Silvija apžiūri viską.

– Prieškambaris svarbus. Svarstau, kaip jį galėtumėte padaryti patrauklesnį. Galbūt praverstų paveikslai su ryškiaspalvėmis gėlėmis? Izabele, šviesa nedega. Labai svarbu, kad koridorius būtų gerai apšviestas.

– Taip, tai sutvarkysiu.

Nebūtina jai pasakoti, kiek svečių vos neužsimušė naktimis ant tamsių laiptų.

Ji įeina į gyvenamąjį kambarį, ant stalo pasitiesia būsto planą ir, norėdama kai ką patikrinti, skaičiuoja.

– Įvairūs mokytojai skirtingai vertintų dvigubą pietryčių aspektą. Mokiausi pas keturis mokytojus, per penkiolika metų išbandžiau skirtingus metodus, taigi naudoju tai, kas padeda.

– Skaičiau, jei kaimynai skleidžia blogus virpesius, galima pastatyti veidrodį ir viską jiems sugrąžinti.

– Taip, bet mes dažniausiai siūlome veidrodį pakreipti į viršų, kad bet kokia bloga energija atsispindėjusi kiltų į dangų ir ten išsisklaidytų. Turėjau klientę, pas kurią nuolat užsukdavo kamuojama rūpesčių kaimynė. Ji jautėsi lyg gyventų apsuptyje, taigi paėmė paprastą veidrodėlį ir padėjo jį verandoje taip, kad atspindėtų kaimynės namus ir būtų pakreiptas į viršų. Vėliau kaimynė nustojo lankytis.

Hmm. Sunku patikėti? Aš išties turiu kaimyną... nelinkiu jam nieko blogo, bet iš jo namų į manuosius sklinda ne tik teigiama energija. Žinau, tai niekai, bet man patinka sumanymas atmušti jo virpesius ir nusiųsti juos į dangų, kur jie išsisklaidytų kaip šiltas oras. Idėja man patinka, nors ji ir kvaila.

– Su įgaubtais ir išgaubtais veidrodžiais galima pasiekti skirtingų rezultatų – fizika gana sudėtinga... Bet daugumos žmonių bėdas galima išspręsti paprastu veidrodėliu. Nuo per sieną sklindančios nelaimingų kaimynų energijos galite apsisaugoti prie paveikslo nugarėlės priklijavę kišeninį veidrodėlį. Tai nėra agresija, nes jeigu jie jums siųs teigiamą energiją, jūs ją sugrąžinsite – tai tiesioginė karma. Jūs siunčiate kitiems tai, ko jie linkėjo jums.

Primenu sau, kad turiu mąstyti kaip pradedančioji.

– Čia galėtumėte pastatyti begonijų ir pelargonijų. Tiktų balta spalva.

– Augalai labai brangūs. – Negi atsikalbinėju?

– Už penkis svarus galite nusipirkti pigių begonijų. Jums reikia svyrančiųjų: jos tiktų į tuos vazonus; joms nekenkia skersvėjai ir liūtys. Penkis svarus galite paaukoti. Namo išorė svarbi.

Vos tik pagalvoju, kokia ji šauni ir praktiška, konsultantė prabyla nesuprantama fengšui kalba.

– Laikas padalytas į dvidešimties metų tarpsnius. Skirtingi mokytojai dirba skirtingai, bet dabar yra aštuntas laikotarpis.

Ta-aip. Ir kas iš to?

– Kas dvidešimt metų prasideda naujas tarpsnis, jų yra devyni ir jie sudaro šimto aštuoniasdešimties metų ciklą. 2004 metais perėjome į naują ciklą.

Kantriai laukiu kulminacijos. Jos nėra. Moteris nusišypso ir taria:

– Namų galimybės geros. Įeinanti ir pati palankiausia či patenka į darbo sritį. Namie jums reikia vandens ir išjudinti či, nes jis mažumėlę užsistovėjęs. Tai įmanoma.

Ji atsiverčia užrašų knygutę.

– Dabar norėčiau kai ko paklausti.

Negi ji, remdamasi kiniškais žvaigždžių aiškinimais, susidomės ankstyvaisiais mano prisiminimais? Tikiuosi, ne.

– Norėčiau užduoti keturis klausimas. Pirma: ko norite iš šios konsultacijos? Kokios pagalbos tikitės iš fengšui?

Nuostabus klausimas.

– Antra: su kokiais rūpesčiais susiduriate čia gyvendama? Jeigu susiduriate.

Esu dėkinga už „jeigu“. Ji netvirtina, kad aš ir mano namai visiškai sugadinti – beviltiška vieta ir beviltiškas žmogus.

– Gerai.

– Trečia: ko trokštate sau šiuose namuose? Ketvirta: kaip jaučiatės čia gyvendama?

Klausimai man labai patiko.

– Tai jūs nesitarsite su žvaigždėmis?

– Ne. Aš beveik nenaudoju badzi – tik patikrinu pagrindinę informaciją. Klausau kliento.

Kaip gera girdėti.

– Kartą klientė paprašė: „Noriu, kad mano dukra išlaikytų egzaminus.“ Pasakiau jai, kad fengšui – ne magija, bet paskui moteris papasakojo, kad jos dukra prastai miega ir jai sunku susikaupti prie stalo. Aš galiu patarti, kaip pakeisti miegamąjį ar darbo vietą.

Po šimts! O, kad tai būtų magija. O, kad gyventume pasaulyje, kur ji galėtų burti. Nors gal tik to ir reikia – išmanyti, kaip erdvės subtiliai išburia mūsų nuotaiką.

– Silvija, man smalsu, kaip aplinka, mūsų regima gyvenamoji erdvė veikia mūsų pasąmonę. Didžiausia bėda yra dūmai ir miegamieji su neatsidarančiais langais. Kaip jaučiuosi šioje erdvėje? Man ji patinka, bet, kaip sakiau, oras atrodo lyg užsistovėjęs.

Išeiname ir pasukame prie kelio. Ji pažvelgia į rūsį.

– Surinkite šiukšles ir išsivalykite langus.

– Renku, bet žmonės vėl primėto.

– Kaip dažnai renkate?

– Gal porą kartų per metus.

– Siūlyčiau čia išsikuopti kartą per mėnesį.

– Aišku.

– Plytų sienelę prieš langą galėtumėte nudažyti baltai. Ji atspindėtų daugiau šviesos.

Nuostabus pasiūlymas. Ir toks akivaizdus – kaipgi nesusiprotėjau purvinos senos rūsio sienos nudažyti baltai?

Nekantrauju užduoti vieną klausimą. (Žinau, man reikia gyvybės.)

– Kokia spalva nudažyti duris?

– Rytų pusėje? Žaliai. Gyva, natūralia augalų žaluma.

Puiku – žalia tikrai tiks. Mintis nusidažyti lauko duris kvaila, beprotiška, bet jaudinanti. Pamanau, gal man ne visi namie, bet vėliau sužinau, kad ir kiti žmonės rūpinasi savo durų spalva.

Grįžtame pro dar ne žalias duris.

– Fengšui – tai apsauga, palaikymas ir stiprinimas, – dėsto Silvija. – Kiekvienais metais reikia saugoti kurią nors sritį. Šiemet pietus, taigi parodysiu, kaip pasidaryti priemonę su druska.

Esu atvira viskam.

– Priemonę su druska?

– Jums reikia indelio, pavyzdžiui, stiklainio, geros kokybės druskos, šešių varinių ir vienos sidabrinės monetos. Turite penkių pensų monetų?

Atnešu ko prašoma.

– Druską štai taip suberkite ant dugno, viduryje padėkite penkis pensus, aplink – šešias varines monetas. Dabar viską užpilsime vandeniu. Turite maistinės plėvelės?

Turiu. Moteris uždengia ja stiklainį ir pribado skylučių.

– Kam tai?

– Kad negaruotų vanduo.

Turėjau omeny ne plėvelę. Tiek to. Cha cha. Tritono akis ir varlės pirštas?

– Vieną pasidėkite pietinėje virtuvės dalyje, kitą – pietinėje gyvenamojo kambario pusėje, dar vieno reikės šiaurės vakarų kampe, kad prakoštų energiją.

Tai jau tikrai panašu į burtus. Nuo ko gi gali mane apsaugoti druska ir varinės monetos? Galbūt kaip tik tai Kinijos vyriausybė ir vadina „prietarais“: kvėšos kaip aš daro tokius dalykus, nors jais ir netiki.

– O kaip virtuvė?

– Pagal griežtas fengšui taisykles jūsų virtuvėje viskas dera. Prieš viryklę nestovi kriauklė ar šaldytuvas. Taigi viskas gerai.

Neišgirstu jokių paistalų, kad priešinuosi tradiciniam moters vaidmeniui.

– Man buvo pasakyta, kad turėčiau sėdėti šiaurrytiniame kampe ir spręsti su tėvu susijusias problemas. Aš neva pykstu ant jo, o jei tvirtinu priešingai, neigiu tiesą. – Šypteliu. – Mielai būčiau pabendravusi su savo tėvu, bet tikrai nemanau, kad pykstu ant mirusio žmogaus, kurio niekada nepažinojau.

Silvija pavargusi atsidūsta.

– Aš dirbu kitaip. Net jei būtumėte iškėlusi tokį klausimą – o jūs to nepadarėte, – pirmiausia būčiau pasistengusi šioje erdvėje sukurti ramybę, o ji metaforiškai padeda spręsti konfliktus.

– Tai man nereikia sėdėti šiaurrytiniame kampe ir mąstyti apie 1973-iuosius?

– Kas atsitiko 1973-iaisiais?

– Nenutuokiu.

– Tai kodėl turėtumėte ten sėdėti?

Nusijuokiu.

– Gerai, nesėdėsiu. Eime toliau.

Silvija prieina prie svyrančiosios figos.

– Ištieskite ranką virš augalo. Ką jaučiate? Kokia oro temperatūra?

– Šilta.

– Dabar ištieskite ranką virš šių džiovintų gėlių. Ką jaučiate.

– Šaltį.

– Žinote, kodėl? Todėl, kad augalai stengiasi atgyti ir siurbia iš oro či.

– Netikiu.

– Ką tik pati pajutote.

– Žinau, bet...

– Pamėginkite dar kartą.

Man tikrai kyla įspūdis, kad oras virš augalo šiltas, o virš džiovintų gėlių – vėsesnis.

– Neprivalote tikėti, jei nenorite. Tiesiog paklausykite mano patarimo. Prašyčiau jokių džiovintų gėlių. Tik sveikas ir augančias.

– Gerai.

– Gal galėtumėte sutaisyti to arkliuko koją? Ji sulūžusi. O šis laikrodis eina?

– Taip, bet jis senas, ir aš jį retai prisuku.

– Neinantys laikrodžiai sustiprina jausmą, kad laikas stovi.

Manau, tai akivaizdu.

Ji pažvelgia į tuščią židinį. Jai nespėjus prasižioti, atsakau į klausimą.

– Čia yra dujotiekis, bet krosnelės nebuvau nusipirkusi. Per brangu.

– Hmm. Jei norite, kad ši vieta neatrodytų tokia niūri, galėtumėte bent prikrauti malkų ar pristatyti žvakių. Ar kada nors teiravotės krosnelių kainos?

Nesiteiravau. Keista, kiek mažai skiriu dėmesio vietai, kurioje praleidžiu tiek daug laiko.

Nusileidžiame apačion. Emilija šįkart namie. Nedrąsiai pasibeldžiu.

– Gali gauti fengšui konsultaciją savo kambariui. Neprivalomą ir nemokamą. Mama neįsižeis, jei pasakysi: „Eik sau su savo kvailais sumanymais.“

Ji nusiteikusi maloniai.

– Man įdomu, užeikit.

Pasaka. Dabar man nieko nereikės sakyti. Visus patarimus duos trečias asmuo.

Silvija apsidairo.

– Jums praverstų lenta lovos galvūgalyje. Ji suteiktų lovai tvirtumo, ką jau kalbėti apie tai, kad į ją atsirėmusi galėtumėte skaityti – būtų šilčiau nei prie sienos.

– Mama, kur dėjosi sena lenta?

– Mes ją išmetėme.

Keista, kad svetimi žmonės atkreipia dėmesį į tai, kas atrodo taip akivaizdu. Galbūt galima sukurti paprastesnį fengšui konsultacijos variantą: visų svečių pasiteirauti, kaip jie patobulintų aplinką, o paskui įgyvendinti patinkančius siūlymus.

Silvija įsižiūri į nuotraukas ant Emilijos užrašų lentos.

– Ar jose vaizduojama dabartis?

– Ne, jos daugiausia iš Paryžiaus ir Pietų Amerikos, kur anksčiau gyvenau.

– Taigi čia daugiausia tai, ko ilgitės, draugai, su kuriais retai matotės?

– Taip.

– Turite kabinti dabartines nuotraukas. Tai, kas svarbu dabar ir kas bus svarbu ateityje.

– Tai jas nukabinti? – Emilija liūdnai žiūri į nuotraukas.

– Susidėkite į albumus – juos galėsite atsiversti, bet nereikės kasdien žiūrėti į tai, ko nebeturite. Paieškokite nuotraukų, kuriose aiškiai ir teigiamai rodoma, kas esate ir ko dabar norite. Ar su vaikinu tebedraugaujate?

– Taip, per atstumą – jis Paryžiuje.

– Jei draugaujate, viskas gerai. Laikyti senų draugų nuotraukas – prasta mintis.

O varge, viršuje, pieškambaryje, turiu prisikabinusi mylimų vyrų – žinau, kad ir jie mane myli, bet mes retai matomės – nuotraukų. Spėlioju, ką Silvija apie jas pasakys.

Vėliau paskui ją nuseku į mažą savo miegamąjį.

– Jei išgabentumėte tas lentynas, kambarys atrodytų dvigubai platesnis.

Ankstesni savininkai pakabino lentynas. Palikau jas, nors jos kvailai išdėstytos.

– Tai tiesa. Aš jas išnešiu. Daug kas, ką sakote, paremta sveiku protu, o man, regis, jo stinga.

– Jei norite užmegzti santykius, pietvakariniame kampe pasidėkite rausvojo kvarco kristalą ir porą figūrėlių, pavyzdžiui, apsikabinusius žmones. Turbūt manote: „Kaip paviršutiniška. Tikri specialistai veikiausiai tokių dalykų nenaudoja.“ Vis dėlto meistrai tai pasitelkia ir, savo akimis mačiau, pasiekia labai gerų rezultatų.

Dar sykį pakartoju sau, kad turiu mąstyti kaip pradedančioji. Kambario daiktai turėtų padidinti galimybę sutikti žmogų, su kuriuo norėčiau pasidalyti šia erdve? Galbūt jie padėtų sutelkti dėmesį? Padarytų mane atviresnę? O gal aš jau taip atsivėriau, kad varva smegenys? Grįžkime prie kambario.

– Ką pasakytute apie spalvas?

– Nieko ypatinga. Akivaizdu, balta šviesina. Tik veidrodį išneščiau – kambarys taptų ramesnis ir geriau išsimiegotumėte.

– Ar jūs nemanote, kad šis kambarys kuo nors susijęs su mano tėvu? Galbūt pasąmoningai?

– O jūs taip manote?

– Ne.

– Tai ir aš nemanau.

Kokia stulbinama logika.

Grįžtame į viršų.

– Šiandien tiek, – taria ji. – Yra dar kai kas, ką vadinu Silvijos Benet priedu – tai ne visai fengšui dalis. Aš valau erdvę ir taip atnaujinu či – tam turėčiau ateiti dar kartą.

– Kalbate apie dvasines būtybes? Mirusius žmones? Ar kada nors tai darėte?

– Darau labai retai, kai būtina, pagelbsčiu, bet tai jau nėra fengšui. Tai labai naudinga, su fengšui susijusi praktika, prireikus papildanti konsultaciją. Pavyzdžiui, žmogus gyvena senuose rekonstruotuose vaikų namuose, kur, žinia, mirė daug vaikų. Klientas jaučia šaltas vietas, ir aš jas jaučiu. Kartais tenka pasikviesti kitą specialistą, bet labai retai, stengiuosi įsiklausyti į klientą. Kodėl klausiate? Ar turite bėdų? Gal jaučiate kokią nors energiją?

– Ne. Galbūt šiuose namuose gyvena šimtai mirusių žmonių, bet jie man netrukdo, ir aš jiems netrukdau.

– Puiku. Beje, aš šalinu či liekanas – buvusių gyventojų arba, kaip jūsų atveju, buvusių nuomininkų, ypač tų, kuriems nesisekė gyvenime.

– Turėjau kelis tokius. Daug prarastų sielų, tebegyvenančių mirtinguose kūnuose, nuomojasi kambarius kitų namuose.

Silvija renkasi daiktus ir ruošiasi išeiti.

– Namą reikėtų kiek įmanoma atnaujinti. Daug daiktų jums primena praėjusius laikus. Tuos žaislus ant palangės sukraukite į dėžę ir kur nors padėkite.

Manau, tai geras patarimas. Praeitį padėti į šalį. Gėlėmis pakvėpinti dabartį.

Vis dar gerai nesuprantu, kas tas či, bet turiu darbų sąrašą visam mėnesiui.

– Turiu eiti, kad spėčiau į traukinį, – žengdama pro netrukus būsiančias žalias duris taria Silvija. – Jei kiltų kokių nors klausimų, skambinkite, gerai?

Taigi dirbu su subtilia namų magija, ir fengšui man vėl ima patikti. Išgrioviau aukštą tvorą, padaugėjo šviesos, atsivėrė platesnis vaizdas – gal net ėmė tekėti či, jei toks dalykas yra. Šiandien valandą triūsiau lauke – stumdžiau vazonus ir dažiau turėklus. Rytoj atsikelsiu dar neprašvitus, nuvažiuosiu į gėlių turgų ir prisipirksiu daug pigių gėlių. Kai tik imsiu gražinti išorę, kaimynai turės prisidėti, kad jų įėjimai, palyginti su manuoju, neatrodytų apšiurę.

Kiekvienas daiktas namie turi turėti tikslą. Stebėtinai negailestingai elgiuosi su nekaltais daikteliais, saugotais metų metus. Netgi mano vaikystės lėlės susijaudina. Visada mėgau mėtyti daiktus, bet vis dėlto kai ką laikiau be jokio reikalo. Ar tos lėlės mane džiugina? Nelabai, o jas laikydama aš tik užkraunu savo darbą Emilijai. Jeigu mirsiu anksčiau už ją, jai reikės spręsti, ką su jomis daryti. O juk tai mano, ne jos vaikystės žaislai. Jai bus nelengva atsikratyti savo pačios lėlyčių ir meškiukų, nebūtina palikti ir manuosius.

Turėčiau tai žinoti. Mano mama ir senelė buvo tikros kaupikės, taigi aš visą gyvenimą tempiau daiktus į labdaros krautuvę. Lankydamasi užgriozdintuose draugų namuose galvoju: „O, būkit geri, atsikratykit to, nepalikit vaikams šio darbo.“ Kam mums tiek daug daiktų? Kai kurie žmonės tampa tiesiog maniakais. Neseniai 12 valandų plušau pas jauną (28 metų) draugą, padėjau jam iš kambario išvilkti aštuonis maišus šiukšlių. Jį taip slėgė šis darbas, kad jis tiesiog nežinojo, nuo ko pradėti. Dešimt metų neišmetė nė vieno popieriaus lapelio.

Viena draugė per dvejus metus neteko dviejų šeimos narių. Ji sielvartaudama apėjo motinos namus, paskui brolio, galop visi likę daiktai buvo sunešti į jos butą, kad anuos namus būtų galima parduoti. Nepakako dienos padėti vaduotis iš to liūdno paveldo.

Taigi niekada neužmirštu, kad vieną dieną mirsime, ir tada kam nors teks spręsti, ką daryti su mūsų daiktais, kiekvienu popierėliu, kiekvienu drabužėliu. Ir jei tai nepaskatins jūsų pulti prie dokumentų spintos ir apsitvarkyti, tai neįsivaizduoju, kas galėtų paskatinti.

Galbūt tą seną kinišką laikrodį, kurį nusipirkau Portobelo turguje, reikėtų vėl ten nunešti?

Per mėnesį atlikau viską, ką siūlė Silvija, netgi daugiau. Miegamajame neliko žydros spalvos, čia kraustosi raudona. Jaučiuosi keistai, lyg keisčiau savo charakterį ar bent pabrėžčiau kitą savo aspektą. Man pavyko pasukti lovą šonu – bus gerai, kol nesusirasiu bent pora centimetrų už save aukštesnio mylimojo – tada jo galva įsirems į vieną sieną, o kojos – į kitą. Kas vakarą prieš eidami miegoti turėsime pasukti čiužinį. Bet dabar miegamasis nebeatrodo skirtas vien miegui.

Viršuje nuo palangės dingo žaislai, pianinu grojama, aš netgi įsigijau Silvijos siūlomą „vandens telkinėlį“ – fontaną. Dukra skundžiasi:

– Aš prie jo nesėdėsiu. Nuo jo man norisi siusioti, be to, neekologiška eikvoti elektrą vien tam, kad pasimėgautum tekančio vandens garsu.

Po galais, ji teisi, bet elektrinis fontanėlis elektros sunaudoja mažai, be to, drėkina slogų kambario orą, aš jo dažnai neleidžiu ir man jis labai patinka. Lauko durys tokios skaisčiai žalios, kokias tik galite įsivaizduoti, o labdaros krautuvėlės šeimininkas mane įsimylėjo, nes pritempiau jam krūvas puikiausių daiktų. Namai atrodo nauji, erdvesni ir kupini galimybių.

Taigi namai sutvarkyti. Skylė atrodo visai gražiai. Dabar turiu iš jos išsikapstyti.

Antras elementas – ugnis

Širdis – energija – įkarštis – gyvybingumas –

protas ir kraujas – liežuvis

Žaidimas su ugnimi

Jei kada nors užsigeisite iš esmės pakeisti savo gyvenimą ir patikrinti nuostatas, jums galės padėti vienas žmogus, vadinamas garsiausiu tarptautiniu didvyriu. Jis sukūrė gyvenimo pertvarkymo procesą, parašė knygą ir ėmė vesti seminarus. Tie, kurie bjaurisi motyvacijos mokytojais, jo nekenčia labiausiai. Taigi į mūsų miestą atvyko ponas „Pažadink savyje milžiną“ Entonis Robinsas (Anthony Robbins). Didžiuliai į seminarus panašūs renginiai puikiai griauna mūsų pasiteisinimus, kodėl nepadarėme to ar ano. Laimė, galėsite eiti kartu su manimi. Jei sutelksite dėmesį, galėsite mielai pasinaudoti patarimais ir viskuo kitu.

Pirmos Entonio Robinso dirbtuvių dienos rytas mane užklumpa susirangiusią ant sofos šiauriniame sėkmingai subalansuotos gyvenamosios erdvės kampe, skaitančią japonų rašytojo Haruki Murakami „Norvegų girią“. Murakami rašo itin jausmingai, švelniai, bemaž egzistenciniu stiliumi; jo veikėjai amžiams įkliuvę į likimo arba, dar dažniau, į meilės be atsako spąstus. Jie visi vieniši, juos guodžia tik literatūra arba klasikinė muzika. Manau, jie visi verčiau pasidarytų charakirį, nei eitų kelti motyvacijos. Mes juos suprantame, tiesa?

Didžioji mano sielos dalis bjaurisi mintimi, kad reikės eiti ten, kur susirinks 8000 žmonių – nė vieno jų nepažįstu ir neturiu noro susipažinti, – o į mus kreipsis kažkokia žvaigždė iš Kalifornijos. Nenoriu nė kojos iš namų kelti, be to, padarau klaidą – pasiguodžiu Emilijai. Anksčiau, mano paskatinta, ji dalyvavo motyvacijos seminaruose, tad dabar su džiaugsmu ima šaipytis:

– Taigi šaunioji Izabelė – visų iki šleikštulio teigiamų dalykų gynėja – mieliau su šlepetėmis voliotųsi ant sofos? Renkiesi neigiamą būseną ir neprisiimi atsakomybės už save? – Ji plačiai šypsosi.

– O, atsiknisk, – vaizdingai atkerta mama. Mudviejų santykiai niekada nebuvo tradiciniai motinos ir dukters.

Jai patinka, kad aš netrokštu ten keliauti. Graudžiai aiškinu:

– Tikriausiai ten šūkaus: „Ar jums smagu?“, ir aš turėsiu kelti kumščius aukštyn ir atsakyti: „Taip!“

– O Dievulėliau. Labai džiaugiuosi, kad aš neinu.

Jai viskas puikiai tinka: kol aš būsiu seminare, pas ją atskris mylimasis paryžietis kartu praleisti savaitgalio.

– Tau amžiams užklijuos češyro katino šypseną, kaip tavo draugei Steisei.

– Neprimink. Jau maždaug mėnesį negaliu būti su ja viename kambaryje.

– Ak, tik nereikia isterikuoti. – Ji atsisėda prie savo stilingo naujo Apple nešiojamojo kompiuterio ir atsidaro www.tonyrobbins.com. – Jis rašo: „Bus taip velnioniškai smagu, kad nepatikėsite.“ O Dieve, koks jis nuoboda. Ir dar vaikščiosite per ugnį?

Dar aukščiau užsitraukiu antklodę ant galvos.

– Taip, šįvakar.

– Nieko baisaus, spintelėje yra kremo nuo nudegimų. Cha cha cha. – Ji nutaiso kalifornietišką akcentą. – „Robinsas laimi!“ Dar neini ruoštis? Juk nenori pavėluoti ir parodyti, kad priešiniesi procesui?

– Ne, aš nepavėluosiu.

Galėčiau visą savaitgalį praleisti kavinėje su Murakami, bet, jei jau einu, nevėluosiu.

– Neįsivaizduoju tavęs, kilnojančios aukštyn rankas. – Ji užsimeta erzinamai gerai pasiūtą švarką. – Važiuoju pasitikti Pjero. Grįžk kuo vėliau ir neužmiršk parašyti, kada atvažiuosi. Mes galime būti užsiėmę. – Ji vėl prabyla kalifornietišku akcentu. – Smagiai praleisk la-aiką.

Pirmas žingsnis

Vien dėl vietos iškart imu nekęsti seminaro. Londono parodų centro Excel nemėgsta visi, lankantys parodas ar jose dalyvaujantys. Vienais metais jame vyko Londono knygų mugė, bet iš agentų ir leidėjų sulaukta tiek skundų, kad kitąmet mugė grįžo į Olympia netoli Kensingtono. Deja, Entonio Robinso komandai nė motais, kad mes susirinksime vietelėje, kurią Emilija pavadintų „šūdmale“. Atvykusi užsiregistruoju, ir man duoda „bendrą“ apyrankę, nes už pačią pigiausią vietą sumokėjau tik 250 svarų. Kainos skiriasi pagal tai, kaip arti nori sėdėti, o pačios brangiausios vietos pirmose eilėse skirstomos asmeniškai. Eilė prie durų primena oro uostą per lakūnų streiką. Aštuoni tūkstančiai žmonių suvaryti į didelį laukiamąjį ir palikti valandai. Tai nėmaž nepataiso man nuotaikos.

Didelėms metalinėms durims pagaliau atsivėrus, visi puolame ieškoti savo vietų. Salėje skamba garsi muzika, blyksi stroboskopas. Lyg roko koncerte scenoje stovi Robinsas, jo veidas rodomas penkiuose didžiuliuose ekranuose. Esu pasirengusi išvadinti jį triukšmingu apgaviku, bet, didžiai savo nuostabai, pasijuntu jo klausanti. Jis energingas, prikausto žiūrovų dėmesį, ir net prastai nusiteikusi jūsų pasakotoja išsyk prajunka. Jis išdėsto, kas šiandien bus, į informaciją prikaišo savikritiškų juokelių.

– Kol aš jums visa tai aiškinu, tikriausiai žiūrite į mane ir galvojate: „Oho! Kokie didžiuliai jo dantys.“

Žinoma, kaip tik taip ir galvojau. Dar man dingteli, kad žiūriu į Disnėjaus veikėją. Ar matėte jo filmą „Gražuolė ir Pabaisa“? Prisimenate gerąjį Gastoną? Ko gero, Robinsas buvo Gastono prototipas. Šiandieninis mūsų didvyris labai žavus, aukštas ir plačiapetis, įdegęs, dailiai apsirengęs, stilingas, o jo šypsena kaip iš Disnėjaus filmuko. Jei ne dviejų metrų ūgis, bet kuri grupė norėtų pasikviesti tokį vyruką į barą. Manau, galiu drąsiai spėti, ką su juo norėtų padaryti kiekviena iš 4000 čia atėjusių moterų. Tarkim, jo žavesiui neįmanoma atsispirti.

Jis prisistato, papasakoja smagių istorijų apie savo vaikystę.

– Buvau plepys. Sunku įsivaizduoti, tiesa?

Penkias minutes papliurpęs visus palenkia į save. Tokį pat gebėjimą prikaustyti žiūrovus turi Bilis Konolis – vos užlipęs ant scenos jis per kelias sekundes visus prajuokina. Robinsas tiki galįs mus išmokyti kai ko naudinga ir žinąs, kad visi čia susirinko to išmokti. Įdėmiai klausausi ir imu užsirašinėti.

– Aš netikiu teigiamu mąstymu.

Nejaugi?

– Aš tikiu protu. Reikia matyti daiktus tokius, kokie jie yra, o ne blogesnius. Žmogus tvirtina: „Aš skeptikas“ – ne, jis bailys. Būti skeptiku ir nieko nedaryti, tik atsikalbinėti, drąsos nereikia. „Aš stambių kaulų“ – ne, tu storas, nes ėdi kaip kiaulė ir nejudi.

Oho – jis rizikuoja būti apkaltintas storulių priešu. Man nė į galvą nešautų pavartoti žodžio „storas“, netgi kalbantis su antsvorio turinčiomis moterimis, pripažįstančiomis, kad nutukimas joms trukdo gyventi. O jis kerta iš peties.

– Jūs nesate palūžę, gal tik remiatės neveiksmingais modeliais ir strategijomis. Tai ar norite šį savaitgalį išmėginti šį tą nauja? Jei taip, pakelkite rankas ir sakykite: „Taip!“

Žmonės aplink mane šaukia: „Taip!“ Visų rankos pakeltos. Na štai.

– Kalbu ne apie pokyčius. Pokyčiai vyksta savaime, pažanga – ne. Neisite į priekį, jei nerasite paskui ką sekti, neturėsite energijos, strategijos ir nesiimsite veiksmų.

Man taip malonu klausytis protingų ir svarbių minčių, kurias buvau užmiršusi, kad nepraėjus nė valandai nejučia sušunku: „Taip!“ O Dieve, negi ką tik prisipažinau?

Jis pasakoja, kad energija susijusi ir su psichika, ir su maistu.

– Jei jaučiatės pavargę, pakelkite užpakalį.

Robinsas paaiškina, jog kasdienė kalba žmonėms, ypač britams, padeda pasaulį pamatyti tikroviškai. Pritariu jam – sakyk, ką galvoji, o jei nori kalbėti aistringai, dažnai padeda keiksmažodžiai. Jis atsiprašo už šiurkščius posakius:

– Jeigu suaugusiųjų kalba jus žeidžia, eikit velniop!

Vis dėlto jis tai ištaria skoningai, ir niekas neišeina. Jis paėmė žiūrovus į savo rankas.

Robinsas mus prajuokina pasiteisinimais, kurių žmonės griebiasi norėdami paaiškinti, kodėl nepadarė to, ką galėjo padaryti. Mes esame per jauni arba per seni, neturime laiko ar kvalifikacijos, kažkas nepasisekė... turime apsčiai priežasčių. Paskui jis pasakoja istorijas, patvirtinančias, kad mūsų pasiteisinimai nieko verti: apie 98 metų maratono bėgiką, apie moterį, per 72-ąjį gimtadienį susirungusią triatlone „Geležinis žmogus“, apie 104 metų ėjiką.

– Manote, jei turėtumėte geidžiamą žmogų, būtumėte laimingi? – Hmm, regis, jūsų pasakotojai tai tinka. – Manote, jei turėtumėte vaikų, būtumėt nuolat mylimi? Tikrai neturite šešiolikamečio.

Daug triukų. Jis teiraujasi:

– Kaip atrodo graži moteris?

Keturi tūkstančiai vyrų nežino, ką atsakyti, tada viena moteris netoli scenos sušunka:

– Taip kaip aš!

Jis nusišypso jai.

– Puiku, ponia.

Vėliau jam tenka padirbėti su tuo, kad visi žiūrovai nekenčia vienas kito. Tai seminaras, skirtas žmogaus galimybėms, taigi akivaizdu, jog čia susirinko vien nevykėliai, kaip ir jūsų pasakotoja. Mūsų buvo paprašyta prisistatyti vieni kitiems, net ir suprantant, kad tai laiko švaistymas. Gera spausti žmonėms ranką ir, beveik nežiūrint į akis, murmėti: „Malonu susipažinti.“ Paskui jis mums liepė pasivaikščioti ir vėl grįžti, o susitikus elgtis taip, lyg labai džiaugtumės matydami pažįstamus žmones. Tikiuosi išgirsti, kad išankstinės nuostatos veikia mūsų potyrius, bet ne – pasirodo, kad jis mus moko psichologijos.

– Tai, kaip bendraudami naudojate savo kūną, stipriai veikia kitus.

Jis mums liepia atsistoti taip, kaip stovime jausdamiesi prislėgti. Žmonės sulinksta, atkiša pečius, išpučia pilvus, nunarina galvas. Tada jis paleidžia muziką ir liepia šokinėti aukštyn žemyn iškeltomis rankomis.

– Kaip jaučiatės dabar? Ar jau geriau?

Išties linksma šaukti „Taip!“ Džiūgauju kartu su visais.

– Kad gerai jaustumėtės, jūsų kūnui reikia deguonies. Šokinėdami atveriate diafragmą, ir taip į kraują patenka deguonies. Visai lengva pakeisti kūno būklę ir paveikti savo jausmus. Jei norite kontroliuoti savo gyvenimą, pirmiausia kontroliuokite kūną, – strikinėdamas entuziastingai aiškina jis. – Jums nereikia dingsties jaustis gerai! Jūs čia tik trims dienoms – nesijaudinkit, niekam nesakysim, kad jums buvo smagu.

Per labai trumpą laiką vien mintis apie tai, kad galima jaustis blogai, tampa juokinga.

– Kam reikia dingsties jaustis gerai? Juk dažnai be jokios priežasties jaučiamės blogai, tiesa? Kaip jautiesi? Mėšlinai. Kodėl? Pabudau.

Juokiamės.

– Kiek iš jūsų čia atėjote paraginti kitų?

Pakyla daug rankų.

– Taigi jūs čia tam, kad jie geriau jaustųsi?

Vėl kvatojamės.

– Kurių iš jūsų artimieji nenorėjo, kad čia eitumėte?

Pakyla daug rankų.

– Nuleiskite rankas, jeigu tie žmonės nedalyvavo šiuose kursuose.

Kiek matau, visos rankos nusileidžia. Įdomus reiškinys – vadinamasis išankstinis nuvertinimas. Aš tikrai kalta. Žinojau, kad Entonis Robinsas vadinamas „geriausiu pasaulyje“, bet vis tiek pareiškiau: „Tai ne man“ ir burbėjau, jog tai tik komercija. Kokia aš kvaiša!

Jis papasakoja apie „laimėjimų mokslą“ ir „savirealizacijos meną“, apie tai, kaip padėdami kitiems realizuojame save. Valio! Paskui išgirstame apie savo poreikius ir paskatas. Pasirodo, gyvenime mums reikia „saugumo“, žinojimo, kad turime stogą virš galvos ir pinigų pavalgyti, bet reikia ir „nesaugumo“, idant pasijustume gyvi. Mums būdingas „svarbos“ poreikis – norime jaustis ypatingi ir reikšmingi. Turime „tarpusavio ryšio ir meilės“ poreikį, be to, jis apibrėžė du dvasinius poreikius: „tobulėjimo“ ir „indėlio“. Jei norime save suprasti, turime žinoti, kas mus verčia vienaip ar kitaip elgtis. Kai kurie žmonės sirgdami sunkiau už kitus ar turėdami daugiau bėdų pasijunta svarbūs. Daugelis yra suinteresuoti (nors gal patys to nesuvokia) būti bejėgiai, nes bejėgiškume slypi jų galia kitiems. Taigi jų svarbos poreikis patenkinamas, bet jie negauna nuoširdžios meilės ir artumo.

Viena mergina atsistoja ir pasisako tikinti, kad jos sielos likimas yra gyventi dėl kitų, bet niekada nepatenkinti savo pačios poreikių.

– Mano siela čia tam, kad kiti būtų laimingi, – paskelbia ji.

Robinsas pasikviečia ją ant scenos ir pareiškia, jog tai mėšlas ir paistalai. Mane pribloškia jo griežtumas. Žiaurus gerumas.

– Jūs čia tam, kad kitus padarytumėte laimingus, bet pati niekada nebūtumėte laiminga?

– Taip.

– Tai melas.

Mergina apstulbsta ir įniršta.

– Ne. Aš tuo tikiu. Toks mano likimas.

Robinsas paklausia salės, kokius poreikius ji patenkina šiuo savo tikėjimu. Žmonės išsako įvairių minčių, bet vyraujanti išvada yra svarba.

– Taigi visi kiti nusipelnė laimės, tik ne jūs? Ar tai teisinga? Ar jūs ypatingesnė už kitus?

– Ne.

Įdomu stebėti, kaip pakertamas ją varžantis tikėjimas. Tiesiog beregint jai nuo akių nukrinta žvynai.

– Ar jūs nusipelnėte laimės tiek pat kiek visi kiti?

– Manau, taip.

Dabar ji juokiasi. Paskatinęs merginą įžvelgti savo svarbos poreikį, jos naudotą prieš save, Robinsas sugriovė ją varžantį tikėjimą ir pakvietė nusileisti žemyn ir prisidėti prie likusios žmonijos. Taigi suteikė teisę būti laiminga.

– Ar turite artimą draugą? – teiraujasi jis.

– Taip, bet mūsų santykiai prasti.

– Ar suprantate, kaip sunku bendrauti su žmogumi, tikinčiu, kad jo darbas yra visus padaryti laimingus, o pačiam taip jaustis nevalia? Kas norėtų gyventi su kankiniu?

Mergina ant scenos pasibaisėja.

– O Dieve! – suaimanuoja ji.

– Tai ką dabar galvojate?

– Kad galiu nebebūti tokia velnioniškai ypatinga ir turiu teisę jaustis laiminga kaip visi kiti!

Tai atrodo akivaizdu – bet vos prieš penkias minutes ji tvirtino priešingai. Net pati stebisi, kaip lengvai ir staigiai pasikeitė.

– Baimės niekada mūsų neapleidžia, – jai lipant nuo scenos aiškina Robinsas. Pažvelgia į klausytojus. – Negi nesidžiaugiate, kad atėjote į šią pozityvumo pamoką?

Žinia, kokio atsakymo jis tikisi.

– Ar žinote, koks yra baimės akronimas?

Aš jį sužinojau prieš daug metų, taigi kartu su keliais kitais sušunku:

– Išgalvoti nuogąstavimai, atrodantys tikri.1

Robinsas žino kitą:

– Spjauk ant visų ir bėk.2

Jis linksmas, be to, su klausytojais nesielgia globėjiškai. Kalba tikėdamas, kad visi supranta jo sąvokas. Užsirašinėju man patikusias mintis.

– Mąstymas – tai klausimai ir atsakymai, todėl nekelkite žioplų klausimų.

Klausimas „Kodėl jaučiuosi prislėgtas?“ mūsų dėmesį iškart nukreipia į tai, dėl ko jaučiamės apgailėtinai. Robinsas žaidžia su šiomis sąvokomis.

– Norėčiau, kad prisimintumėte, apie ką mąstote, kai jaučiatės išties prislėgti. Sustiprinkite šį jausmą – neužmirškite laikysenos, kvėpuokite negiliai. Paskui ištrūkite iš jo.

Mes puikiai žinome, kaip protu ir kūnu tapti nelaimingiems ir varganiems. Be abejo, jei žinome, kaip tapti nelaimingiems, tenka pripažinti, kad žinome, kaip tapti laimingiems.

Excel mes susirinkome dešimtą ryto, bet dabar visai pamečiau laiką. Dažnai paleidžiama muzika, mes šokame arba masažuojame kaimynui pečius. Iš pradžių keista masažuoti nepažįstamus žmones, bet netrukus tą nesmagumą įveikiame. Minia kalba įvairiomis kalbomis, čia susirinkę skirtingų kultūrų žmonės su skarelėmis ant galvų, vėlinukais, kostiumuotų; vyrų ir moterų po lygiai. Manau, taip yra dėl to, kad Robinsas dirbdamas dažnai pasitelkia neurolingvistinį programavimą. Šis mokslas, tyrinėjantis tobulumą ir kalbos poveikį, išpopuliarėjo tarp vyrų, nes duoda apčiuopiamą naudą. Kitaip nei kai kurie mistiniai asmeninio tobulėjimo mokslai, NLP prekybininkus padaro geresniais prekybininkais, vadovus – geresniais vadovais, mylimuosius – geresniais mylimaisiais. Tai veikia – todėl vyrukai čia. Bet, prisipažinsiu, jie neatrodo pasitikintys savimi. Nematau tokio, su kuriuo per pertraukas norėčiau pakoketuoti. Tačiau vyru ant scenos džiaugiuosi. Tikras malonumas būti su juo vienoje patalpoje. Deja, ta patalpa gerokai per didelė.

Jis pradeda didžiausią dienos darbą: 8000 žmonių įkalbėti pereiti rusenančiomis anglimis. Džiugiakojė jūsų pasakotoja jau buvo vaikščiojusi žarijomis, taigi baimės bangos, pasklindančios iškilus ugnies vaizdams, manęs negąsdina, o vilioja. Jaučiuosi lyg žuvis vandenyje. Pasak Edžio, ugnis yra mano vyras.

Vis dėlto kai kuriuos mano kaimynus mintis apie ugnį paveikia kitaip. Vienas išstypęs vyrukas su siaubu akyse pažvelgia į mane ir klausia:

– Argi neskaudės?

Man nespėjus jo nuraminti, jis porą kartų įkvepia per astmos inhaliatorių ir išmauna – turbūt nusprendęs grįžti rytoj, kai nebereikės vaikščioti per ugnį.

Viskas parengta taip, kad kiekvienas galėtume pereiti keturis metrus iki raudonumo įkaitintomis anglimis. Prieš anglis auga žolė, o praėjus mums kojas aplies šaltu vandeniu iš žarnos. Jaučiu malonumą, kad man nebaisu, taigi galiu mėgautis nepaprasta vadovų ir žiūrovų sąveika.

Instinktai mums liepia bėgti nuo ugnies. Priėjus prie anglių užplūsta klaikios dvejonės: „Po velnių, ne!“ Vadovas liepia prisiminti laiką, „kai buvo gera stovėti prie šiltos ugnies“. Tada pamoko pasiekti tokią būseną, kad su džiaugsmu žengtume pirmyn. Vaikščioti per ugnį visai saugu (nors kai pirmą kartą tai dariau, man ant kojų iššoko pūslelės), bet labai svarbu, kaip tuo metu jautiesi. Jei eisi neteisingai arba bandysi pabėgti, viskas gali baigtis labai blogai. Bėgdamas gali pargriūti, o pargriuvęs... na, pasak Robinso, jei sutelksime dėmesį į tai, kas gali nutikti blogiausia, bus nelengva žengti pirmą žingsnį. Arba, kaip jis trumpai drūtai pareiškia:

– Jei visą dėmesį sutelksite į tą nelemtą ugnį, tik susinervinsite.

Baimę galima išmokti įveikti beveik bet kokiomis aplinkybėmis. Jei gebėsi žaisti su savo baimėmis ir suprasi, kad jos panašios į džiaugsmą, padarysi viską. Svarbiausia, kur nukreipsi dėmesį.

Atliekame porą malonių pratimų: Robinsas paprašo prisiminti laiką, kai jautėmės globojami ir mylimi. Paskui išeiname laukan daryti, regis, neįmanoma. Įrengta apie 20 karštų anglių takelių, kad vaikštynės netruktų labai ilgai. Nusiauname batus, nusimauname kojines, apnuoginame švelnią, pažeidžiamą odą ir einame kartodami: „Taip!“ Mums tereikia nesustoti, bet kai kurie žmonės vis vien bėga nuo ugnies. Kartais leidžiamės valdomi baimės.

Prisiartinu prie ugnies ir – o, velnias – išties baisu žiūrėti į raudonas anglis ir jausti kaitrą. Vis dėlto žinau, kad galiu pereiti ugnį. Tik nereikia žiūrėti žemyn. Žengiu tvirtai, pasitikėdama savimi, sulig kiekvienu žingsniu balsiai kartoju „vėsios samanos“. Šūdas, karšta, negali nejausti karščio, bet aš nesutelkiu į jį dėmesio – galvoju apie gerus dalykus. Žiūriu į besišypsančius, drąsinančius veidus. Dar žingsnis, ir dar vienas, vis karščiau ir karščiau. Ir štai po šešių žingsnių nulipu ant vėsios žolės ir mano pėdas užlieja šaltas vanduo. Širdis tvaksi, gyslomis teka adrenalinas. Apsidairau, visi džiūgauja.

Siūlau pavaikščioti ugnimi – rimtai. Tai reikia išmėginti bent kartą gyvenime, kaip iššokti iš lėktuvo su parašiutu. Jeigu kas nors kviestų pavaikščioti žarijomis, sutikite – ir greitai, kol nesudvejojote.

Atsigręžusi stebiu kitus. Jei kas nors supanikuotų, šalia stovi savanoriai, pasiruošę palaikyti ir padrąsinti. Panašiai yra su visais baisiais dalykais: kuo ilgiau dvejoji, tuo sunkiau darosi. Dauguma tiesiog žengia į priekį, kaip mokė Robinsas, tik kai kurie sustoja ir žiūri į žioruojančias anglis. Padėjėjai ragina ir drąsina, ir galiausiai dauguma pereina. Matau iš baimės sustingusią moterį. Ji jauna, su dideliu antsvoriu, vilki violetinį sarį. Spokso į anglis.

– Pirmyn, – taria jai savanoris. – Su kiekvienu žingsniu sakykite sau: „Vėsios samanos, vėsios samanos.“

Ji vis tiek stovi kaip įkasta. Aš su jos draugais kitoje pusėje šypsomės ir mojuojame. Man patinka šis vaizdinys: tu gali patekti čia, į šią džiaugsmo ir šventės vietą, bet turi kliautis ir žengti pirmyn.

Savanoriai paima ją už rankų, ir ji eina, be jų pagalbos nebūtų to padariusi. Viskas šiame seminare virsta metaforomis. Šiek tiek palaikoma kitų, jau įveikusių išmėginimą, ji pereina ugnį. Pasiekus kitą pusę ją apima tyras džiaugsmas, ji krykštauja ir šokinėja. Man tai patinka.

Kurį laiką stoviu ir stebiu: vaikštynes, šventę, išdidumą nugalėjus baimę. Mano širdis prisipildo nuostabiausios džiaugsmo ugnies. Žiūriu ir ploju, tarsi kiekvienas žmogus būtų mano vaikas, sesuo, brolis, mama ar tėvas. Kaip tik tada, kai imu švytėti iš džiaugsmo, viena mergina apsipila ašaromis. Prieinu prie jos.

– Ei, jūs ką tik perėjote žarijomis. Turėtumėte džiaugtis.

– Bet aš nusideginau kojas.

– Tikrai?

Nematau randų.

– Nusideginau kojas! – aimanuoja ji.

Spėlioju, kas jai nepavyko.

– Palydėsiu jus atgal.

Paimu ją už rankos, ir ji nušlubuoja kartu su manimi. Ji – vienintelė iš šimtų mano matytų žmonių, kuriai kilo neigiamų potyrių, taigi susidomiu.

– Maniau, tai pokštas. Maniau, mus tik nori išgąsdinti. Nežinojau, kad žarijos tikros.

Ji kažkodėl įsivaizdavo, kad Robinsas pastarąsias dvi valandas ruošė žmones kažkokiai apgaulei.

– Ko tikėjotės?

– Nežinau. Kai pamačiau, kaip krauna iki raudonumo įkaitusias anglis, negalėjau patikėti. Negalėjau patikėti.

– Na, tai buvo pratimas.

Šypsausi jai, tikiuosi, raminamai. Nuogąstauju, kad ji išties nusidegino kojas. Taip gali nutikti, jeigu kas nors nepasiseka.

Mums grįžus į konferencijų centrą, pasisodinu ją ant stalo ir apžiūriu. Hmm. Nei didelių pūslių, nei apsvilusios odos – jokių antro laipsnio nudegimų.

– Turiu jums naujienų. Jūsų kojos sveikos, nudegimų nėra.

– Tikrai?

Kiek įmanydama stengiuosi ją perprogramuoti.

– Jums puikiai pavyko, kaip ir visiems kitiems. Tiesą sakant, netgi geriau, nes visi kiti buvo protiškai ir emociškai pasiruošę. Jūs – ne, bet vis tiek ėjote. Tai įspūdinga – žengti ant žarijų nepasirengus. Manau, jūs verkėte, nes buvote sukrėsta. Jūs viską padarėte fantastiškai. Rimtai. Nebebijokite nieko, su kuo susidursite – net jei tai būtų tikra. Gali praversti susitikus vaiduoklį.

Ji šypteli. Apžiūri sveikas savo kojas ir dar kartą šypteli. Mes pasiimame batus, nusiprausiame laimingas kojas ir pačiu laiku išmauname iš Excel – kaip tik spėjame į Docklands Light metro.

Man grįžus Emilija su savo vaikinu Pjeru dar nemiega. Jis groja jai gitara meilės dainas. Ne, aš nėmaž nepavydžiu. Kuri gi moteris nenorėtų, kad jaunas prancūzas jai trauktų serenadas, ką? Kai aš įeinu pasisveikinti ir palinkėti labos nakties, ji pakelia galvą ir išsišiepia.

– Na? Ir kaip? Šūkavai „Taip!“?

Ji ryžtingai pabaksnoja kumščiu aukštyn. Vaikinas prisideda prie jos, kumščiuoja orą. Nusišypsau jiems.

– Kaip tik tai ir dariau.

– O Dieve – mamai pašalino smegenis.

– Taip. Be to, jis labai... na, charizmatiškas. Tiesą sakant, nusprendžiau, kad norėčiau su juo pasimylėti.

– Ką? Mama įsimylėjo Entonį Robinsą?

– Šiandien Entonį Robinsą įsimylėjo aštuoni tūkstančiai žmonių. Bet aš gi nieko nesakiau apie meilę. Manau, tai buvo tik aistra. Nejuokauju.

– Nieko nauja. Tu išties nuspėjama.

– Na, jis... tikras vyras. Pasakiškai vyriškas, stiprus, tikras lyderis, linksmas ir nepaprastai mokantis bendrauti. Kodėl gi negalėtų įsižiebti aistra?

– Nemaniau, kad tave taip lengva palenkti.

– Ir aš nemaniau.

– Tai kaip kursai?

– Šokau. Daug užsirašiau. Vaikščiojau per žarijas. Na, kaip visi žmonės penktadienio vakarais.

Jie man pasiūlo raudonojo vyno, aš jaučiuosi neapsakomai laiminga ir už viską dėkinga. Taip, kaip mane užprogramavo. Aštuntą ryto vėl turėsiu būti Excel, ir man gėda prisipažinti, kad šito laukiu.

Antras žingsnis

Daugelis į šiuos kursus atsiveda draugų, bet toks savaitgalis su partneriu turi ir privalumų, ir trūkumų. Dirbti tokį darbą su gerai pažįstamu žmogumi gali būti sunkiau. Giliausias paslaptis ar trapiausias viltis lengviau aptarti su nepažįstamaisiais: jie bus malonūs ir jų veikiausiai niekada nebesutiksi. Kita vertus, jei ateisite su draugu, po kursų tapsite daug artimesni ir palaikysite vienas kito siekius. Kai kurie nusiperka visą ciklą ir susikviečia pažįstamus. Girdėjau, verslininkai šiuos kursus siūlo savo darbuotojams, nes žino, kad jie grįš laimingi, dėkingi ir labiau motyvuoti.

Aš šįkart viena. Niekas manęs nepalaiko, bet niekas ir nepeikia. Pasiteiravau Emilijos, ką ji mano apie tokius kursus. Ar ji man patartų neiti? Emilija ginčijosi, pareiškė, kad net jei didelė dalis medžiagos girdėta, bet jei dar galėčiau išmokti ko nors naudingo ir tai pritaikyti, eiti verta. Nežinau, kaip jums, bet man dažnai reikia priminti akivaizdžiausius dalykus, o tokie kursai dažnai moko ne tik to, kas akivaizdu.

Metai buvo sunkūs, tad aš džiaugiuosi, kad Tonis neaiškina (kaip įrodinėjo tas pusprotis fengšui konsultantas), jog viską pasirinkau aš. Priešingai, jis mane nuramina.

– Nėra žemėje žmogaus, kuriam viskas iškart pavyktų, – kalba jis.

Tai džiugina širdį.

Kai kurie žmonės jaučiasi laimingi visą gyvenimą dirbdami vieną darbą; tokių vis mažiau, bet dar yra. Kitiems gyvenimas vis sunkėja, nes didėja konkurencija. Kai buvau jauna aktorė, būtinybė rinktis mane kartais žiauriai slėgdavo; dabar tenka rinktis kiekviename žingsnyje. Turime didesnį pasirinkimą, bet mažiau saugumo, nes aiškiai nežinome, ko norime, arba nesame tikri, kad tai gausime. Antro ryto gyvybiškai svarbi tema yra mūsų tikslai ir svajonės.

Ar žinojote, kad, ko gero, vos septyni procentai gyventojų turi tokių aiškių tikslų ir svajonių, kad galėtų juos surašyti ant popieriaus? Mums tuoj pateiks „pagrindinę sėkmės formulę“. Skamba kaip triukšminga reklama, tačiau sėkmė apibrėžiama tarsi „sau ir mylimiems žmonėms trokštamų dalykų“ pasiekimas. Mes prisirašome pilnus lapus, ir Robinsas taria:

– Mielieji, jūs ką tik prisidėjote prie septynių procentų.

Neabejoju, kad Tonis (matot, mintyse jau vadinu jį Toniu) bus laimingas, jei pasidalysiu su jumis jo mintimis, nes jis nori, kad visi taptų laimingesni. Taigi – ar jau susikaupėte?

1. Aiškumas – tai galia. Be abejo, kuo aiškiau žinosite, ko siekiate, tuo didesnė bus tikimybė pasiekti.

Pavyzdžiui, „Tigro“ Wudso tikslas veikiausiai yra ne tik tapti geriausiu pasaulyje golfo žaidėju, bet ir geriausiu kada nors gyvenusiu golfo žaidėju. Taigi jei jaučiate, kad jūsų tikslas sunkokai pasiekiamas, džiaukitės, kad neišsikėlėte tokio.

2. Turite žinoti, kodėl to REIKIA. Kitaip tariant, prieš pradėdami svarstyti, kaip pasieksite, ko trokštate, turite labai aiškiai žinoti, kodėl to trokštate.

Robinsas paprašo įsivaizduoti namus, į kuriuos norime patekti, apsuptus elektrinės spygliuotos tvoros ir sargybos bokštų, saugomus šunų ir apsaugos darbuotojų.

– Kaip manote, ar pavyktų pakliūti vidun? – klausia jis.

Žmonės mano, kad ne. Dauguma nė nemėgintų.

– Name yra jūsų mylimiausias žmogus.

Įsivaizduojame mylimą žmogų, kuriam gresia pavojus.

– Kaip manote, ar dabar pavyktų patekti į vidų?

Taip, pavyktų visiems, nors gal kai kurie mėgindami žūtų.

Labiau tikėtina, kad ko nors pasieksime, jei iš tikrųjų žinome, kodėl to norime. Negana suvokti, kad trokštame daugiau pinigų. Jeigu žinosime, ką su jais ketiname veikti: nusipirkti jachtą ir su šeima paplaukioti po atvirą jūrą arba Azijoje įsteigti vaikų namus – didesnė tikimybė jų gauti.

Logiška, tiesa?

3. Imkitės ryžtingų veiksmų.

– Ar kada nors girdėjote, kad žinios – tai jėga?

Visi sušunkame: „Taip!“ ir iškeliame rankas. Robinsas taria:

– Žinios nėra jėga. Jėga yra veiksmai.

Ačiū tau, Entoni. Sėkmės sulaukia nebūtinai gabiausi ar sumaniausi, o tie, kurie daugiausia veikia. Tai verta įsikalti į galvą. Jeigu būsi ryžtingiausias ir daugiausia nuveiksi, tau pasiseks. Jei norite, pasibraukite.

Bet kurioje gyvenimo srityje be didelio atkaklumo retai ko nors pasiekiu, tad kai pašnekovas pasako, kad „man sekasi“, panūstu jį pasmaugti. Pirmą mano knygą atmetė 18 leidyklų – bet aš vis beldžiausi į duris.

– Žmonių, kuriems pasiseka, skaičius tiesiogiai proporcingas žmonių, kurie nesustoja, skaičiui, – aiškina jis.

Bet, žinia, jokios naudos nuolat daryti tą patį, jei iš to nieko neišeina. Kaip sakė Einšteinas, beprotybė daryti tą patį ir tikėtis skirtingų rezultatų. Regis, mes visi savaip darome šią klaidą. Metų metus kartojau šią frazę ir vis tiek taip elgiuosi. Taigi ypač turite kreipti dėmesį į rezultatus.

– Keiskite metodus, kol gausite, ko norite. Sėkmė – tai teisingų sprendimų rezultatas, – tikina Robinsas.

Norėčiau viena pati sušukti: „Taip!“ Man tai patinka. Jo žodžiai mums grąžina galią. Jeigu kitam pavyko, kur aš susimoviau, vadinasi, jis buvo išmintingesnis už mane ir priėmė geresnius sprendimus. Argi ne?

Tonis pasakoja istorijas apie duobes savo paties kelyje, apie laikus, kai buvo viską praradęs.

– Prisimenu, grįžau į nuomojamą butą, iš kurio mane jau ketino iškeldinti, ir užsidegiau žvakę.

Projektoriaus monitoriuje nušvinta dvasingas paveikslas su žvake.

– Ne, ne dėl to, kad buvau dvasingas, o todėl, kad nesumokėjau už elektrą.

Iš jo mokytis lengva. Jis niekada neapsimeta geresnis už mus – tik taikąs kitokią strategiją. Jis pamoko, kaip greitai pasikeisti – reikia pažvelgti į nesikeitimo pasekmes ir iš to kylantį didžiulį skausmą. Visai paprasta. Jeigu neišsikapstysiu iš savo duobės, mirsiu kaip sena pamišėlė – ir kodėl gi man taip lengva tai įsivaizduoti? Robinsas duoda dar vieną patarimą: nutraukti ir atmesti visus mums nepadedančius elgesio modelius. Pavyzdžiui, jei esi linkęs persivalgyti, jis siūlo pašokti nuo stalo, kai tik kyla tokia pagunda, ir kėdei sušukti: „KIAULĖ!“

Jis mums kalba apie aistrą – tai viena mėgstamiausių mano temų. Jei norite, prisidėkite. Čia ne pratybų sąsiuvinis, bet negaliu atimti iš jūsų tokio malonumo. Taigi trumpam liaukitės skaitę – užsilenkite lapą, jei norite, susidarykite sąrašus mėgstamiausių dalykų, nekenčiamų dalykų, dalykų, kuriems jaučiate aistrą ir kurių iš tikrųjų norite.

Smagus pratimėlis, ar ne?

Dabar pamąstykite, kiek tų gerų dalykų darote nuolat? Keista, su savo gyvenimais elgiamės taip, lyg jie būtų amžini. Tonis žaviai šypsodamasis mums vėl kartoja:

– Kai kalbama apie gyvenimą ir svajones, dvejonės nepadės. Reikia DRĄSOS ir RYŽTINGŲ VEIKSMŲ!

Negana net parašyti didžiosiomis raidėmis.

Man puikiai sekasi, ir aš aistringai šaukiu: „Taip!“ Bet tai tik pradžia.

Tonis paprašo raštu atsakyti į šiuos klausimus: „Ko labiausiai norite? Kam jaučiate aistrą? Dėl ko jaučiatės laimingi ir džiaugiatės, kad gyvenate? Ką labiausiai mėgstate? Kas jus įkvepia?“ Man pačiai visai nelogiškai daug kartų iškyla vieno vyro vardas. Tonis kalba apie sprendimų galią. Jei norime pakeisti savo gyvenimą, turime apsispręsti, nes be sprendimo nėra veiksmo.

– Prisiminkite, – prašo jis, – mažus sprendimus, pakeitusius jūsų gyvenimą. Nes palyginti menkas sprendimas gali lemti didžiules permainas.

Paskui jis pasakoja apie svarbius sprendimus – apie tai, kaip juos priimdamas iš pradžių sutinki pasipriešinimą, paskui įsipareigoji, vėliau pasiryžti ir galiausiai ateina ramybė. Daugelis žmonių į šiuos kursus veikiausiai atėjo dėl to, kad norėtų priimti sprendimą, bet nesukaupia drąsos. Jis pasiūlo pamąstyti apie norimą priimti sprendimą. Paskui taria:

– Širdyje žinote, kad nusprendėte teisingai.

Jaučiuosi pakliuvusi į spąstus. Gavau paprastą nurodymą: „Priimkite sprendimą“, ir palūžau. Noriu išlipti iš duobės – bet net ir ugnis man nepadeda. Ką galiu nuspręsti? Niekada su tuo vyru nesusitikti ir nesikalbėti? Tačiau jis yra visuose mano atsakymuose apie tai, kas gyvenimą daro laimingą. Negaliu priimti tokio sprendimo – negaliu atkirsti savęs nuo to, kurį labiausiai myliu, net jei tai būtų „teisingas sprendimas“. Beje, kas gi žino, kas teisinga, o kas ne? Aš – tikrai ne.

Gal galėčiau nuspręsti ką nors kita? Gal man nuspręsti šiemet susirasti naują meilužį? Viskas labai gražu, bet jei galvoje neturiu konkretaus vyro, vargu ar tai galima įskaityti į norus. Kas dar – persikraustyti? Tik nežinau, ar dabar tinkamas laikas. Gal vis dėlto grįžti prie pasiryžimo iš galvos ir iš širdies išmesti mylimą vyrą? Neabejoju, visi patvirtintų, kad tai „teisingas“ sprendimas. Po velnių tuos teisingus sprendimus. Pravirkstu – negi dėl kvailo pratimo turėčiau atsisakyti to, kurį labiausiai myliu? Ši seminaro dalis turėtų būti smagiausia, ir visi aplink džiūgauja. Šalia sėdi vyras, jis anksčiau man sakė, kad trys didžiausios jo aistros yra „pagalba žmonėms“, „treniruotės“ ir „mityba“. Paklausiau: „Gal ketinate tapti asmeniniu treneriu?“, ir jis nusprendė, kad aš geniali. Dabar jis susirūpinęs žiūri į mane ir duoda nosines.

– Man viskas gerai, – aiškinu. – Tik nenoriu priimti sprendimo.

Ateina pietų pertrauka.

Šalia manęs stovi mergina, vardu Tiša. Parašyta ant jos vardinės kortelės. Ji uždeda ranką man ant peties.

– Man viskas gerai, – šypsausi jai. – Tik sunkoka. Suprantat, aš žinau, kaip tai paveiku. Jei priimsiu sprendimą, laikysiuosi jo. Taigi sprendžiu labai atsargiai.

– Pirmą kartą šiuose kursuose dalyvavau 1994 metais, – gana atvirai pasakojasi ji. – Per pratimą, kokį jis uždavė dabar, nusprendžiau palikti pirmą vyrą. Supratau, kad toje santuokoje jaučiuosi vienišesnė nei gyvendama viena.

– Argi nemanote, kad tai spaudimas? Negi nėra pavojaus, kad žmonės priims sprendimus, kuriuos dar nėra pasirengę įgyvendinti?

– Tikriausiai. Bet juk jis nesako, kokius sprendimus priimti. Be to, manau, žmonės čia atėjo todėl, kad jie pasirengę priimti svarbius sprendimus. Gyvendama pirmoje santuokoje norėjau mirti, sirgau klinikine depresija. Nuo savižudybės mane sulaikė tik baimė.

– Labai juokinga. Tai būtų galėjęs pasakyti Vudis Alenas.

– Taip, dabar ir man tai atrodo juokinga. Ačiū Dievui. Arba ačiū abejonėms.

– Įsivaizduoju, kaip svarstėte: tabletės su viskiu? Ne.

– Dar ir kaip svarsčiau.

– Ką dar apgalvojote?

– Šautuvą.

– Kur jį būtumėt gavusi?

– Velnias žino. O pasikarti negalėjau.

– Kodėl ne?

– Būtų skaudėję.

– Tai jau tikrai.

– Tos mintys tiesiog apsėdo. Šiaip ar taip, stigo drąsos, mane slėgė netgi tai, kad esu tokia bestuburė ir negaliu nusižudyti. Draugė atitempė mane į šiuos kursus, ir aš nusprendžiau palikti savo vyrą, nors buvo baisu. Palengva, bet užtikrintai ėmiau keisti gyvenimą. Sutikau antrą vyrą, už jo dabar esu ištekėjusi, ir mes turime ketverių metų berniuką.

– Dievulėliau – kalbate kaip iš Entonio Robinso reklamos.

– Taip, kursai man išgelbėjo gyvastį. O kaip jums? Priėmėte sprendimą? Mačiau, buvo nelengva.

– Ne, aš nieko nenusprendžiau. Vien išgirdus raginimą priimti sprendimą, man iš po kojų ėmė slysti žemė. Tai ilga istorija. O jūs? Priėmėte dar vieną sprendimą?

– Taip. Nusprendžiau susilaukti dar vieno kūdikio.

Oho! Užuomazgos užuomazga. Šie kursai jai tikrai naudingi.

Po pietų pertraukos mums pažadama atskleisti turtų ir laimės paslaptį. Per dvi sunkias valandas atkuto mano nepatikli, besipriešinanti savastis. Bet vos Tonis prabyla, vėl pritariu jam.

– Bėda, kad dauguma žmonių pasaulyje galvoja tik apie save.

Kas čia vyksta? Kalifornija susitinka su Tibetu? Jo Šventenybė Dalai Lama moko, kad visos pasaulio nelaimės kyla dėl to, jog žmonės rūpinasi savimi, o laimė ateina rūpinantis kitais. Dabar tą patį aiškina Tonis. (Žinoma, visur reikia sveiko proto. Negali dėl kitų tapti kankiniu, kaip mergina iš pirmos dienos.)

– Apie žmogaus sąmoningumą galima spręsti iš to, kuo jis rūpinasi. Kuo daugiau rūpiniesi kitais, tuo labiau tobulėji.

Aš jį vėl pamilstu.

Kai kurie dalyvauja seminaruose, bet po jų pasineria į save. Jie klaidingai pritaiko mokymą „mylėk save“ ir galiausiai nebemyli nieko. Tonis kaskart pateikia tiesų ir paprastą sprendimą.

– Jei manote, kad turite bėdų, nueikite ir užsirašykite kartą per mėnesį maitinti benamių – netrukus suprasite, kokios jūsų bėdos.

Sakysite, tai akivaizdu, bet taip tikrai nėra. Daugelis žmonių padeda tik šeimos nariams. Aš pati savo kalbose dažnai gindavau tuos, kurie nieko nedaro dėl kitų, tvirtindavau, kad tai ne savanaudiškumas, tiesiog visi taip sunkiai dirba, idant sumokėtų paskolas ir išsaugotų stogą virš galvos, jog nebeturi jėgų padėti nepažįstamiesiems. Tačiau prisiminkite laimingiausius savo draugus – galėčiau lažintis, kad jie daugiausia padeda kitiems, tiems, kuriems neturi priežasčių padėti. Kaimynystėje gyveno senyva moteris, vėliau ji persikėlė į senelių namus. Šeimos ji neturi, ją mažai kas lanko. Aš vienintelė iš buvusių kaimynų užsuku, ir tai tik kas porą savaičių. Kodėl mes tokie užsiėmę? Kur mus tai nuves?

Entonis skaito mano mintis.

– Per kitas dvi paras padarykite gera nepažįstamam žmogui, negalinčiam jums atsilyginti. Jei nueisite į senelių namus ir paklausite jų gyventojų, ko jie niekada nenorėtų užmiršti, jeigu jie pasijus dėkingi už tuos prisiminimus, kaip manote, ar jie prisimins ir vertins jūsų apsilankymą?

Na, žinoma, visi pritariame.

– Ne tik sutikite – taip ir padarykite. Daugelis mūsų taip užsiėmę šūdniekiais, kad užmirštame duoti, o paskui stebimės, kodėl jaučiamės nelaimingi.

Man mąstant, kokių pasiteisinimų sau surandame, Entonis prabyla apie meilę. Viena mėgstamiausių mano temų.

– Meilių esti skirtingų. Vienas meilės lygmuo – reikalauti iš kitų. Dar yra prekyba arkliais – duoti meilę ir skaičiuoti, ką už tai gauni. Trečias lygmuo yra tada, kai meilė tiesiog sklinda iš tavęs, nes tu toks esi. Ketvirtas lygmuo – mylėti netgi tada, kai skauda.

(Tonio bičiulis amerikietis, kvailu vardu Chuckas Spezzano parašė knygą, pavadintą If It Hurts, It Isn’t Love („Jeigu skauda, tai ne meilė“).

Tonis mums pateikia savo Auksinės taisyklės variantą: „Darykite žmonėms gera, net jei jie jums daro bloga.“ Visą laiką tai darau, nes smagu gražiai elgtis su tais, kurie su tavimi elgiasi bjauriai; jie to nesitiki, todėl sutrinka.

– Susikurkite stebuklingų akimirkų su kitais žmonėmis.

Pašnibždom į mikrofoną Entonis mums papasakoja apie moterį, savo namuose paruošusią jam paprastą gimtadienio vakarienę ir patiekusią ją ant kilimėlio žvakių šviesoje. Ši šventė jam įsiminusi labiau nei bet kokios vaišės prabangiame restorane. Galbūt tokios pamokos atrodo akivaizdžios, bet jas pravartu nuolat prisiminti.

Ar jau atradote džiaugsmą meiliai elgtis su apgailėtinais tironais, varginančiais jus be jokios priežasties? Tonis klausia:

– Jeigu kas nors su jumis elgiasi negražiai, ar jis arba ji būtinai yra blogas žmogus?

Mes sušunkame: „Ne!“

– Žinoma, ne – tiesiog jis siaubingai jaučiasi.

NLP yra milijonai būdų pakeisti prastą savijautą ir prajuokinti žmogų arba padėti jam pasijusti laimingam.

Aš pati vos prieš kelias dienas pakeičiau visai nepažįstamo žmogaus savijautą. Moteris įvirto į metro tiesiog prastai nusiteikusi. Metro buvo grūste prigrūstas, o ji nešėsi daug pirkinių krepšių. Užjaučiamai šyptelėjau.

– Buvau Top Shop, – tarė ji. – Per patį antplūdį. Daugiau niekada to nedarysiu. Dabar turiu grįžti namo ir persirengti vakarėliui, bet po Oksfordo gatvės nuotaika tokia prasta, kad nė nežinau, ar benoriu į šventę. Žinoma, čia dar negausiu atsisėsti.

– Norite, kad pakeisčiau jums nuotaiką? – paklausiau.

– Gal ir norėčiau.

Mes stovėjome nejaukiai arti, kaip esti sausakimšuose metro.

– Sakykite, už ką jaučiatės dėkinga.

Ji nusišypsojo man.

– Už savo šeimą.

Pradžiugau dėl jos.

– Ar jūsų tėvai dar gyvi?

– Taip.

– Abu?

– Taip, ir jie abu sveiki.

– Jūs labai laiminga. – Nėmaž neapsimetinėju pavydinti. – Aš niekada neturėjau tėvo, o mama mirė, kai man buvo aštuoniolika.

– Užjaučiu.

– Nieko baisaus. Tai buvo labai seniai. Vis dėlto didžiulė laimė turėti abu gyvus tėvus.

– Taip.

– Ar turite brolių, seserų?

– Taip.

– Dievulėliau – aš neturiu nei brolio, nei sesers. Jūs turite didžiausią pasaulyje turtą.

– Taip. Mes puikiai sutariame.

Galvodama apie juos, moteris sušyla, jos veide nušvinta plati dėkingumo šypsena.

Privažiavome jos stotelę. Jos dėmesys išties labai greitai atitrūko nuo Top Shop.

– Ačiū. – Ji šyptelėjo supratusi, kokią „gudrybę“ pasitelkiau.

Nusišypsojau prieš jai išnykstant minioje.

Excel salėje Tonis patvirtina, kad pasielgiau protingai.

– Turite nuspręsti, į ką kreipti dėmesį, nes nuo to priklauso, kaip jausitės. Tai, kas blogai, visada ranka pasiekiama, ir mes žinome, kas nutinka į tai susitelkus, tiesa?

Visi karštai sušunkame: „Taip!“

Pasak jo, kai mums kas nors atsitinka, turėtume klausti: „Ką tai reiškia?“ Atsakymas ir yra ta prasmė, kurią suteikiame įvykiui, kad ir koks jis būtų. Kitas klausimas: „Ką su tuo darysime?“ Jis kalba nepaprastai užsidegęs.

– Padarykite ką nors dėl nepažįstamo žmogaus. Ir ką nors padarykite dėl savęs – tai, ko seniai norėjote, bet niekada nepadarėte.

Pasigirsta tranki šokių muzika, ir mes visi imame straksėti kaip ekstazio pririję paaugliai.

Tonis ketina mums atskleisti svarbiausią gero gyvenimo strategiją. Kai nuostabus žmogus kalba apie sėkmės ir laimės strategijas, jis prikausto visą mano dėmesį.

– Jeigu jau apsvarstėte savo tikslus ir svajones, išsiaiškinote, kodėl to norite, turite apgalvoti, kas bus jūsų išmanūs patarėjai, mokytojai ir vadovai. – Paskui rėžia tiesiai: – Jeigu atsigulsite su šunimis, atsikelsite su blusomis. – Oho! – Gal ir mylite savo šeimą, bet vis dėlto renkatės bendraamžių grupę.

Pasijuntu esanti visiška nevykėlė. Neturiu ne tik šeimos, bet ir bendraamžių grupės.

– Jums reikia žmonių, gyvenimo žaidimą žaidžiančių aukštesniu lygiu nei jūs. Jums reikia komandos, kuri mestų iššūkį, o ne palaikančios grupelės.

Visa tai puiku, bet rašymas, žinia, yra vieniša veikla. Neturiu, kas mane padrąsintų, paskatintų, duotų patarimų ir siųstų atgalinį ryšį. Niekaip nesusirandu tokių žmonių. Draugų turiu; patarėjų, mokytojų ir vadovų – ne. Negi kitų gyvenime išties yra tokių žmonių? Turiu agentę, vienintelis jos patarimas man: „Eik ir rašyk kitą knygą.“ Kai pranešu: „Baigiau!“, ji pasiteirauja: „Ar tekstą sutvarkei taip gerai, kaip tik galėjai?“ Jeigu sakau: „Manau, taip“, ji pasiūlo: „Tai eik ir rašyk kitą knygą.“ Vargu ar kaip tik tai Entonis turi galvoje.

Jis dėsto apie tarpusavio santykių kūrimą.

– Žmonėms patinka panašūs į juos, tokiems jie mielai padeda. Galima skirstyti žmones į šeimos narius, draugus, bendraamžius ir vadovus, bet aš turiu tik draugus, ir jie išsibarstę visoje šalyje. Tokia šiuolaikinio pasaulio prigimtis. Vis daugiau žmonių dirba namie ir daugiausia bendrauja internetu. Čia mes ieškome sprendimų, bet mums tik primenama, kokios sunkios mūsų bėdos.

Vėl užgroja muzika. Na gerai. Galima ir pašokti. Regis, visiems linksma. Šoku. Entonis nuostabus – bet man ši diena prasta.

Važiuoju namo metro ir darau kaip tik tai, ko jis liepė nedaryti. Kreipiu mintis į neigiamus dalykus ir atmetu teigiamus. Nepriėmiau sprendimo, neturiu nei bendraamžių grupės, nei mokytojo. Kvaila diena, nusprendžiu, užmiršusi viską, kas gera. Tišai sekasi – ji nusprendė turėti kūdikį, bet ar šį sprendimą aptarė su vyru? Jeigu aš nuspręsčiau persikraustyti – argi neturėčiau iš pradžių to aptarti su dukra? Aš netikusi mokinė. Man įgriso šokinėti aukštyn žemyn kaip silpnaprotei.

Grįžusi namo randu Emilijos ir Pjero raštelį: „Išėjome į klubą – turbūt grįšime rytoj rytą, kai tavęs jau nebebus. Ačiū, kad savaitgalį praleidai ne namie – tu labai supratinga. Malonaus kėlimosi šeštą ryto.“

Išsiverdu arbatos, atsidarau Facebook ir 1000 virtualių savo draugų ir skaitytojų, kurių daugumos nė nepažįstu, paskelbiu, kad per Entonio Robinso kursus daug šokinėjama. Atsigulu į lovą. Velniop viską! Kur mano Murakami?

Trečias žingsnis

Kitą rytą vis dar prastai nusiteikusi metro užmezgu pokalbį su mergina, skaitančia kursų vadovėlį.

– Aš juoko specialistė, – taria ji.

Pakvaišėlė, pamanau, tokių apsčiai sutinki keistuose amerikietiškuose kursuose. Kartais esu didžiausia kritikė pasaulyje.

– Tyrinėjate juoką? – niekinamai pasidomiu.

– Taip, rašau psichologijos magistro darbą apie juoką. Dirbu Olderio Hėjaus vaikų ligoninėje, mums rūpi išblaškyti vaikus, priedo tyrinėjame, kaip humoras mažina nerimą ir depresiją. Baigusi studijas tapsiu juoko filosofijos daktare.

– Vien tai gana juokinga.

– Ir aš taip manau.

– Ar dėl to nesijaučiate prislėgta? (Izabela, puikiai gebi sutelkti dėmesį į teigiamus dalykus.) Suprantate, kaip Spaikas Miliganas?3 Ar galiausiai nepatiriate šešėlinės klouno patirties pusės?

– Ne, nes nusprendžiau kasdien gerai gyventi. Kaip gali blogai jaustis, jei tavo pragyvenimo šaltinis yra juokas? Aš daug duodu kitiems, ir tai užkrečiama.

Ji labai miela. O aš kartais būnu tikra nepatikli kvaiša.

– Ar jus įkvėpė Patčas Adamsas4?

– Taip, aš didelė jo gerbėja.

Įstabu, nejučia pagalvoju, kokių įdomių žmonių gali sutikti tokiuose kursuose.

Iki pietų Entonis kalba apie tai, kaip būti išskirtiniam. Jis toks yra. Ir mes galime būti. Tik tiek.

Svarstau, ar į užrašų knygelę užsirašyti: „Jis vienas geriausių kalbėtojų, kiek man teko girdėti“, ar „Jis geriausias kalbėtojas, kiek man teko girdėti.“ Jis rimtas varžovas. Kiti jo konkurentai: teologas Metju Foksas, NLP genijus, pamišėlis Ričardas Bandleris ir Jo Šventenybė Dalai Lama. Visi šie kalbėtojai ne tik aiškiai ir tiksliai perteikia temą – jie moko pačia savo asmenybe. Metju Foksas įkvepia sielą, Bandleris mane prajuokina taip, kad net šonus skauda, o Jo Šventenybė dar nė neprasižiojęs paliečia smegenis ir širdį. Entonis Robinsas dėsto su humoru, provokuodamas ir pasitelkdamas visas mano aprašytas gudrybes. Net negaliu tiksliai pasakyti, kuo jis toks nuostabus, bet jis nepaprastai prikausto dėmesį. Įkvepia vien jo buvimas.

– Kas gi pakeičia žmonių gyvenimus? – Jis kalba apie veiksmingas strategijas. – Nežinia nėra palaima – nežinia yra kančia. Kai kurie žmonės, norintys numesti svorio, laikosi Atkinso dietos. Tai klaidinga strategija: Atkinsas padeda atsikratyti svorio, bet dėl neteisingų priežasčių, be to, jis žaloja sveikatą. Kartais, regis, išmėgini viską, bet esi vos už poros milimetrų nuo perversmo ir veiksmingos strategijos.

Žmonės nori išsaugoti aistringus santykius, bet yra įsitikinę, kad niekas negali išlaikyti aistros trisdešimt metų. Toks įsitikinimas jiems nepadės pasiekti trokštamo tikslo. Jeigu norime išsaugoti ryšį, turime surasti žmonių, po trisdešimties metų tebejaučiančių vienas kitam aistrą. Kartą sutikau į septintą dešimtį įkopusią porą – jie glaudėsi kaip balandžiai – ir paklausiau, kas taip gaivina jų santykius. Moteris droviai šyptelėjo ir atsakė: „Mes viską išmėginame, ir jei patinka, darome vėl.“ Vyručiai, moterys jums pasakys: vienas milimetras ten ar šen – didžiulis skirtumas.

Jis linksmas ir žavus – ar jau sakiau?

Paskui jis ilgai dėsto kai kurias NLP smulkmenas ir pasakoja apie mygtukų tyrimą. Mes turime regos, kinestetinius, uoslės, skonio ir klausos mygtukus. Gal netyčia žinote, kada partneris susijaudina labiau: kai savo geismus pašnibždate į dešinę, ar į kairę ausį? Jam ar jai – kaip ir jums – ne tas pat. Ar jūsų balsas partneriui svarbesnis už vaizdą, o jei taip, ar jam arba jai labiau patinka garsesnė ar tylesnė, aukštesnė ar žemesnė šneka? Ar nuo jūsų balso tembro žmonės murkia, o gal jūs tampote jiems nervus?

Tai vadinama submodalumu – smulkmenos, valdančios emocijas. Ar nemanote, kad smagu vien tyrinėti tokius dalykus?

Tikrai! Mielai visą likusį gyvenimą mokyčiausi, kaip kam nors patikti... Mmmmmm.

Entonis grįžta prie aistros temos.

– Pas mane ateina poros, kai iš jų santykių išsivadėja aistra, ir prašo su jais padirbėti, bet aš tiesiog neturiu laiko dirbti su atskirais žmonėmis. Taigi duodu jiems svarbiausią patarimą...

DABAR ATIDŽIAI KLAUSYKITĖS!

– Kvėpuokite kartu. Darnus kvėpavimas kaip niekas kitas sukuria tarpusavio ryšį. O jeigu norite mylėtis, iš pradžių pusantros valandos kartu pakvėpuokite. Pasiūlau jiems tai porą savaičių išmėginti, o jei nepavyktų, sugrįžti pas mane. Grįžo tik viena pora.

Mokydamasi apie tantrinį seksą, sužinojau, kad moteris turėtų vadovauti alsavimui, o vyras prisiderinti. Bet, manau, jei esate pradedantieji, moteris turėtų pamėginti prisiderinti prie vyro. Šiaip ar taip, eksperimentuoti malonu. Na, argi nesidžiaugiate nusipirkę šią knygą? Po galais – vien už šį patarimą verta sumokėti visą kainą.

Tik pamanykite, vyras jums duoda patį geriausią patarimą, kaip pasiekti didesnio artumo. Kodėl gi daugiau vyrų neišmoksta būdų ir neišsiugdo gebėjimų pripildyti moterų gyvenimą meilės ir džiaugsmo? Ne dėl to, kad „privalo“, o todėl, kad tai smagu? Ir kodėl to nepadaro daugiau moterų? Entonis papasakoja gražią istoriją apie tai, kaip pas jį atėjo vyras ir pasiskundė, kad jį palieka žmona. „Aš jai nieko nepadariau“, – prisipažino jis Entoniui, bet nesuprato, kodėl žmona išeina. Cha cha.

Entonis įsibėgėjo, dabar jis mus ragina kelti kartelę visose gyvenimo srityse.

– Kas iš to, kad gyvenime jums gerai sekasi? Tikiuosi, dauguma jūsų, jei turite vaikų, esate „geri“ tėvai. Jei esate geri tėvai, didelė tikimybė, kad, sulaukę paauglystės, jūsų vaikai ims vartoti narkotikus. Jeigu esate prasti tėvai, jiems kils rūpesčių su teisėsauga. Spėju, dauguma siekiate tobulumo, bet ar pastebėjote, kad net ir to nebegana? Kažkas pakėlė reikalavimus – taigi dabar tobulumo maža. Būtina tapti išskirtiniam.

O Dievulėliau, tai tikra tiesa.

– Bet aš pavargau, – sakysite.

Jis ir vėl skaito mintis.

– Kai atrodo, kad nebėra jėgų, turite jų surasti. Parkritote? Stokitės. Nenurimkite. Kelkite reikalavimus. Nuo šios akimirkos mes tapsime išskirtiniai.

Žiūriu į 8000 nepažįstamų žmonių aplink save, įkvėptų tapti išskirtiniais visose gyvenimo srityse. Žiūriu į juos su nauju susižavėjimu. Paskui peršoku į neigiamą pusę ir staiga imu nekęsti padėties Jungtinėje Karalystėje. Šį savaitgalį čia susirinko kuklūs žmonės, pripažįstantys, kad jiems stinga įkvėpimo. Daugelis mano pažįstamų Londono žiniasklaidos atstovų nė už ką nepasirodytų tokioje vietoje. Tie, kurie daug pasiekė, nieku gyvu neateitų išmokti ko nors nauja. Vis dėlto daugelis tų ciniškų žmonių nėra laimingi. Labai mažai kas siekia būti išskirtinis, labai mažai kas džiaugiasi tarpusavio santykiais ir aistra; keista, jie net neturi tokio tikslo.

Prieš porą savaičių mudvi su Emilija šnekėjomės apie laimingas šeimas, ir ji atsainiai pareiškė, kad tokio dalyko nėra.

– Nešnekėk nesąmonių, – atkirtau. – Žinoma, yra laimingų šeimų. Milijonai.

– Ne, nėra.

– Tikrai yra.

– Įvardyk bent vieną.

Karštligiškai naršau po smegeninę, ieškau mums abiem gerai pažįstamų porų. Kiek tik prisimenu, vien išardytos, išsiskyrusios, nesutariančios šeimos. Kai kuriose šeimose paaugliai vartoja narkotikus, mamos – antidepresantus. Pažįstame šeimų, kur vyras nuolat mezga meilės romanus ir visi tai žino, tik ne žmona. Kai kurie Emilijos draugai nekenčia tėvų, kitų tėvai alkoholikai, dar kiti gyvena, kaip vadinu, „apsimestinėse šeimose“, kuriose nebėra tikro džiaugsmo ir aistros, namuose, kur žmonės tiesiog pakenčia vienas kitą, užuot branginę mylimuosius. Tikro smurto neteko matyti, bet didelės meilės – irgi. Tylime.

– Na?

– Nerandu gero laimingos šeimos pavyzdžio tarp mūsų pažįstamų, bet tai nereiškia...

– Taigi aš teisi.

Dažnai prisimindavau šį pokalbį. Vėliau suradau pavyzdžių. Turiu draugę Aną, devynerių ir vienuolikos metų berniukų mamą, dirbančią gal šešiuose darbuose ir vis dėlto vieną vakarą per savaitę savanoriaujančią Vaikų linijoje. Jie su vyru ir abu berniukai labai gerbia ir myli vieni kitus. Būnant su jais man labiausiai krinta į akis, kaip pagarbiai tėvai kalba su vaikais ir, žinoma, kaip sūnūs gerbia tėvus. Niekas nieko neerzina, nebamba ir nerėkia, visi labai užsiėmę, myli ir palaiko vienas kitą. Jei kuris berniukas užsiožiuoja, tėvai su juo elgiasi švelniai ir tvirtai, pasitelkia humorą, ir netrukus jis ataušta. Regis, jiems visada malonu būti kartu. Rimtai.

Pažįstu dar vieną šeimą iš Bristolio: mano draugė Lela ir jos vyras, abu susituokę antrą kartą, gyvenime patyrę sunkumų, labai brangina vienas kitą. Du paaugliai, penkerių ir vienų metų vaikučiai ir trikojis šuo išties pripildo namus džiaugsmo. Man svečiuojantis, vyriausia paauglė dukra apie dvi mažąsias sesutes pasakė: „Aš tokia laiminga, kad jas turiu.“ Žinoma, jie, kaip ir kiekviena šeima, turi rūpesčių, bet šie susiję su išoriniu pasauliu. Taigi prisiminiau dvi šeimas – nors pažįstu šimtus. Keisčiausia, kad visus keturis tėvus įsivaizduoju dalyvaujančius tokiame seminare – pasirengusius apsvarstyti naują informaciją iš bet kokių šaltinių. O nelaimingų šeimų tėvai ir beaistrėse santuokose įstrigę sutuoktiniai čia nesirodo. Jie tariasi viską išmaną geriausiai. Arba nusprendė, kad išeities nėra, kad jie – aplinkybių auka.

Taigi – ar jūs su jais, ar su manimi ir Toniu? Ar kas nors norėtų tapti išskirtinis?

Po pertraukos vėl kimbame į darbą. Robinsas praneša, kad tuoj atliksime sunkiausią seminaro pratimą. Jis sukūrė metodą, grįstą Ebinizerio Skrudžo istorija iš Č. Dikenso „Kalėdų giesmės“, ir jį pavadino Dikenso metodu. Tvirtinu, kad Skrudžas buvo mažumėlę įstrigęs. Įsitikinęs, kad turi labai sunkiai dirbti ir kalti pinigus, jis biure atsirasdavo anksčiau už kitus, o išeidavo paskutinis. Jis neturėjo draugų ir rūpinosi tik savimi. Taip klostėsi tol, kol jo namuose, kaip sako Entonis, pasirodė trys neuroasociatyvinio sąlygojimo specialistai.

Dvasios Skrudžui atskleidžiama, kokie padariniai laukia, jei jis laikysis savo įsitikinimų, ir kas nutiktų juos pakeitus. Jos sukuria tai, ką Robinsas vadina „svertu“. Jos neaiškina Skrudžui, ką jis „galėtų“ ar „turėtų“ pakeisti, bet parodo, ką jis „privalo“ keisti. Jei prisimenate, pabudęs iš sapno jis laukia nesulaukia, kol taps kitoks – padės žmonėms, pasaulyje kiek tik galės skleis džiaugsmą. Atsigriebs už viską.

Robinsas ketina mūsų gyvenimams sukurti nedidelį svertą – oi. Nelinksma žvelgti į įsišaknijusius, gyvenimą griaunančius savo įsitikinimus. Regis, daugelis tvirtai tikime, kad esame negeri, neverti meilės, meilė sukelia tik skausmą arba niekada negausime to, ko labiausiai trokštame. Patrauklūs žmonės mano, kad jie nepatrauklūs, talentingi netiki savo talentais... galima tęsti be galo. Budistai tai vadina namtok, o Robinsas – mėšlu. Ar jums smagu prisiminti, ką bloga apie save esate pagalvoję?

Norėdamas mus šiek tiek paskatinti, jis taria:

– Šiam pratimui reikės drąsos, daugeliui jos pristinga.

Dabar mes visi pasirengę dirbti, juk norime pasirodyti esą drąsūs.

– Jūsų mintis kontroliuoja vertybės ir įsitikinimai. O kas gi parenka įsitikinimus? Kaip jie į mus patenka?

Yra daug galimybių įgyti mėšlinus įsitikinimus. Visai nesvarbu, kaip jie atsirado – svarbiausia mesti jiems iššūkį, o geriausia – jų atsikratyti.

Mums pasiūloma apsvarstyti labiausiai gyvenimą griaunančius savo įsitikinimus. Nors skaudu, turiu pripažinti, kad netenka labai ilgai galvoti. Remdamasi tuo, kas man nutiko per pastaruosius porą metų, būgštauju, kad liksiu viena. Kad buvau sutikusi savo „sielos draugą“ (kad ir ką tai reikštų), bet „likimas“ (nors ir kas tai būtų) man neskyrė būti su juo. Atminkite, mes čia kalbame apie mėšlą. Taigi atsiranda vienas mažas trukdantis įsitikinimas: „Turbūt visą gyvenimą liksiu viena.“ Na, argi nesidžiaugiate, kad neatlikote šio pratimo? O jei ketinate atlikti, būkite atsargūs!

– Visi įsitikinimai turi padarinių. Jeigu susikūrėte gyvenimą griaunantį įsitikinimą, iškart galvosite apie BLOGIAUSIUS.

Taigi dabar turime užsimerkti ir susitelkti į labiausiai mūsų gyvenimą griaunančio, pačių susikurto įsitikinimo padarinius. Ne itin malonu. Bet jis mums taip liepia.

– Persikelkite penkerius metus į ateitį ir pažvelkite, kokie bus padariniai, jei tvirtai laikysitės šio įsitikinimo. Kaip jis jus paveiks?

Aš, vieniša, liūdna, šalia nieko nėra, Emilija ir kiti draugai gyvena svetur, su laimingais žmonėmis, o aš namie viena verduosi vakarienę.

– Kokių padarinių šis įsitikinimas turės tiems, kurie jus myli?

O Dieve, kaip skaudu. Regiu, draugai manęs gailisi, Emilija, galvodama apie mane, jaučiasi kalta. Būčiau galėjusi tapti tobula mama, o dabar esu apgailėtina būtybė, kurios ji nenori akyse matyti. Lankytis namuose jai veikiau pareiga nei malonumas. Draugai nenori manęs kviestis į svečius ir leisti su manim laiko. Kas gi norėtų būti su vargana žmogysta, besigailinčia savęs? Štai kuo mane paverstų toks įsitikinimas.

Jis kalba toliau:

– Kokie padariniai jūsų sveikatai ir energijai?

Žinoma, vėžys. Daugelis tvirtina, kad jei nuolat jaučiamės nelaimingi, kenkiame imuninei sistemai ir leidžiame kilti ligoms.

Entonis dar nebaigė. Jis paprašo savo mėšliną įsitikinimą perkelti dešimt metų į ateitį. Galvoju: „Turbūt visada būsiu viena“ ir matau save penkiasdešimties, šešiasdešimties, septyniasdešimties vieną einančią į kiną, paskui grįžtančią į tuščius, nykius namus. Iš vaizdų pašalinu bet kokį džiaugsmo šaltinį.

– Įsivaizduokite save tuo laiku, pajuskite, kaip įsitikinimas paveikė kūną.

Dieve – tikra kančia. Mano kūnas sustingsta, netenka lankstumo ir apsunksta, pečiai pakyla ir įsitempia, skauda sprandą, jaučiuosi suvargusi, perdžiūvusi, sukiužusi, įkalinta. Mano būklė blogesnė nei Ebinizerio Skrudžo.

– Dabar sustiprinkite savo potyrius, – reikalauja Robinsas. – Pažiūrėkite, kur jus nuvedė mėšlinas įsitikinimas. Sustiprinkite 100 procentų.

Žmonės salėje ima verkti, aimanuoti ir klykti. Išleidžiu keistą, neapibūdinamą garsą. Panašu į nevilties.

– Dabar šį tikėjimą perkelkite dar toliau. Sustiprinkite...

Jis negailestingas. Kiek tai tęsiasi? Nenumanau. Gal 20–30 minučių. Skaudu, bet mes atliekame pratimą. Stengiuosi neišsisukinėti, suvokti savo mėšlino įsitikinimo padarinius.

Galiausiai, išspaudęs iš mūsų viską, ką galėjo, o gal net daugiau, Robinsas mus paleidžia. Liepia pasipurtyti, atsigerti vandens ir sugrįžti į dabartį. Tada su išdidžia ramybe pamoko:

– Tiesa yra priešinga tam, kuo tikite. Pamąstykite apie tai.

Pirmiausia pastebiu, kad tikrai esu ne viena. Aplink mane 8000 žmonių. Aš nesu viena. Nusišypsau; regis, nepastebėjau to, kas akivaizdu.

Be to, ar kada nors iš tikrųjų būname vieni? O gal viskas tik mūsų galvoje? Net jei fiziškai esame vieni, argi mumyse negyvena tie, kuriuos mylime, ir tie, kurie myli mus? (Net jei nesilaikysime dvasingesnio požiūrio, kad visi esame viena.) Argi aplink nėra daugybės žmonių, pasirengusių mus mylėti, ir daugybės, kuriuos mes panorėję galime pamilti? Netgi Skrudžas tai suprato. Net jei niekada nebūsiu su vyru, kurį pasirinkau, galbūt susirasiu dar daug mylimųjų arba sutiksiu žmogų, su kuriuo tapsiu laimingesnė, nei būčiau tapusi su juo? Galiu nuspręsti gyventi su draugais. Galiu, kaip daugelis, sutikti žmogų, turintį šeimą: mamą, tėvą, brolių, sesrų ir vaikų. Tiesa ta, kaip pabrėžė Robinsas, kad daug kas mane nuoširdžiai myli ir manimi žavisi, taigi tikimybė, kad liksiu viena, labai maža. Viskas mano galvoje, viskas priklauso nuo to, kuo nuspręsiu tikėti ir ką kursiu.

– Pasirinkite naują įsitikinimą. Be abejo, jis turi būti priešingas tam mėšlinam ankstesniam įsitikinimui. Suprasite, kad šis įsitikinimas teisingas.

Pasirenku „aš niekada nesu viena“ ir šypsodamasi apsidairau po salę. Paskui Entonis mus pakviečia į antrą kelionę.

– Užsimerkite ir patikrinkite, kaip jaučiatės su šiuo įsitikinimu.

Užsimerkiu ir įsivaizduoju mane mylinčius žmones. Galvoju apie visus tuos, kurie nuolat kartoja, kad myli mane, prieš akis iškyla virtinės draugų ir buvusių mylimųjų. Šypsausi jiems ir dėkoju už savo meilę jiems ir už jų meilę man.

Kaip Skrudžas žvelgiu į tuos, kurie mane mylėjo, į tuos, kurie myli, ir į tuos, kurie, neabejoju, mylės mane iki paskutinio atodūsio ir, jei tik įmanoma, ilgiau.

– Įsivaizduokite, kaip po dešimties metų gyvensite su šiuo įsitikinimu.

Aplink save matau daug žmonių, galbūt naują partnerį, galbūt naują šeimą, savo dukrą, gal ir jos šeimą. Atostogas, kai panorėsime praleisti kartu.

– Įsivaizduokite, kokių padarinių šis įsitikinimas turės jūsų mylimiems žmonėms.

Jie turės dėkingą draugę. Nuolat galvosiu, kokia aš laiminga, mano gyvenimas bus persmelktas nuoširdumo ir džiaugsmo, jie liesis į kitus. Būsiu žmogus, su kuriuo gera leisti laiką.

– Įsivaizduokite, kokių padarinių šis įsitikinimas turės jūsų sveikatai ir kūnui.

Regiu save šokančią, su džiaugsmu darančią jogą, važinėjančią dviračiu, plaukiojančią, nardančią su akvalangu, sveikesnę nei dabar. Pajuntu, kaip raumenys atsipalaiduoja.

– Likite ten, – prašo Robinsas, – ir pagalvokite, ar norite išsaugoti savo mėšliną įsitikinimą. Ar norite už jį kovoti? Jūs galite rinktis! – Jis šaukte šaukia. – Pažvelkite, kur esate dabar. Jei galėtumėte padėti gyvenimo jums išmestą kortą ir ištraukti kitą – ar imtumėte ją?

Aš – ne.

– Prisiminkite, kas esate!

Tokie žodžiai kaskart pažadina mano dėmesį. Net ir apnikta abejonių, baimių ir neryžtingumo tvirtai žinau, kad myliu žmoniją, ir esu įsitikinusi, jog galiu keisti žmonių gyvenimus į gera. Visi tai galime.

– Pasiryžę žengti pirmyn?

Mes sušunkame:

– Taip!

Jis turi paruošęs įtaigių posakių mums kartoti. Pirmas skamba: „Dabar aš esu balsas.“ Primena: „Aš esu savo gyvenimo kūrėjas.“ Šie žodžiai naudingi tiems, kurių širdyje skamba neigiami balsai, kartais garsesni už mūsų pačių.

– Dabar aš esu balsas.

Aštuoni tūkstančiai žmonių skanduoja:

– Dabar aš esu balsas.

– Aš vesiu, o ne seksiu.

Kalbama ne apie sekimą Entoniu Robinsu – antradienį jo nebematysime.

– Aš vesiu, o ne seksiu.

– Aš tikėsiu, o ne abejosiu.

– Aš kursiu, o ne griausiu.

Amen.

– Aš kursiu, o ne griausiu.

– Aš esu gėrio jėga.

Aštuoniems tūkstančiams žmonių įteigiama, kad jie yra gėrio jėga – argi ne nuostabus sumanymas? Iš Excel neprašyti pasklis geri darbai.

– Aš esu gėrio jėga.

– Aš esu lyderis.

Žinoma, jis turi omeny mus. Netrukus pamatysime, ar kiti norės mumis sekti.

– Aš esu lyderis.

Kažin ar tiksliai perteikiau šią sceną. Įsivaizduokite aštuonis tūkstančius šaukiančių, rankas iškėlusių žmonių, žadančių prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Jei esate cinikas, turbūt pamanysite, jog tai akių dūmimas – kvailas arba netgi pavojingas. Sakysite, jis kaip Hitleris žadina entuziazmą ir manipuliuoja minia. Norėčiau paklausti: galbūt minią galima paskatinti ir geriems, ne tik blogiems sprendimams? Galbūt galima ne tik plauti smegenis, bet ir įkvėpti? O gal darbas su daugybe žmonių savaime kelia įtarimą? Na, šįkart turite kliautis manim. Aš taip nemanau. Nesijaučiu apimta isterijos, puikiai suvokiu minios dinamiką ir man smagu.

– Aš priešinuosi atsitiktinumui!

Kartu su visais šaukiu:

– Aš priešinuosi atsitiktinumui!

– Keliu naujus reikalavimus.

Ši eilutė man ypač patinka. Keliu naujus laimės, sveikatos, meilės, rūpesčio, nuoširdumo, tarpusavio ryšio, džiaugsmo reikalavimus; juk gėrio dažniausiai esti maža. Būtina išsikelti naujus reikalavimus. Net jei dėl to tektų žadintuvą atsukti valanda atgal.

– Keliu naujus reikalavimus.

– Žengiu pirmyn!

– Žengiu Pirmyn!

– ŽENGIU PIRMYN!

Jis tarsi klausia: „Ar nori žengti pirmyn?“ Mes norime. Galite tai sušukti nors ir dabar, jei tik esate pasiryžę nustebinti girdinčiuosius.

– ŽENGIU PIRMYN!

Padarome pertrauką, pašokame, tada Entonis mane vėl pribloškia. Regis, ši ugnis išdegins visas mano gyvenimo nuostatas. Dabar reikia apvalyti praeitį.

Mes stovime užsimerkę. Jis paprašo įsivaizduoti, kad esame ant laiko linijos. Praeitis driekiasi į vieną pusę, ateitis – į kitą. Dauguma žmonių ateitį įsivaizduoja priešakyje, o praeitį – už nugaros. Man ateitis kažkodėl driekiasi įstrižai į dešinę ir į priekį, o praeitis – į kairę už nugaros. Turime įsivaizduoti tūną skraidančiame burbuliuke, valdomame svirtelėmis. Nuskamba žaisminga muzika, esame raginami apsukti burbulą. Dar nesu skraidžiusi oro burbulu, tad man smagu paimti vairalazdes ir priversti burbuliuką kilti ir leistis, skristi į dešinę ir į kairę, suktis ratu. Kaip smagu pasvajoti. Kai baigiame žaisti, Robinsas liepia burbuliuku laiko linija nuskristi į praeitį.

– Keliaudami atgal pastebėsite, jog kai kurie prisiminimai yra ryškūs ir spalvingi, kai kurie migloti, dar kiti juodi. Tikriausiai pamatysite dalykų, į kuriuos ne itin norisi žiūrėti, tai ir nesistenkite. Tiesą sakant, būdami ten atkreipkite dėmesį, kad burbule yra specialus siurblys, juo galite susiurbti visus tuos senus juodus filmus. Padarykite tai dabar. Puiku – štai juos turite, bet neprivalote į juos žiūrėti. Sukiškite juos į specialią mašiną ir išgaukite patirtį, pasisemtą iš tų įvykių, viską, ką gera išmokote, kaip tapote išmintingesni ir stipresni.

Klusniai sugrūdu filmukus į mašiną – spragt, trakšt, spragt, trakšt.

– Loveliu galite nuleisti visas tas senas juodas vaizdajuostes, kurių nenorite matyti. Dabar išeikite iš burbulo ir jas uždekite.

Mano smegenys iškart puola prieštarauti: „Pala, aš nenoriu sudeginti nemalonių užmirštų dalykų. Verčiau juos pripažinsiu, priimsiu ir su jais gyvensiu.“ Bet juk mes išsaugojome išmoktas pamokas, taigi paklūstu nurodymams, paimu deglą ir viską uždegu. Linksma. Tebegroja žaisminga muzika.

– Baigėte? Dabar vėl lipkite į burbulą. Norėčiau, kad laiko linija grįžtumėte į ankstyvą vaikystę, o gal net į laiką iki gimimo ir surastumėte ryškiaspalvį prisiminimą, kurio ten nėra, bet kurio jūs trokštate. Fantazuokite.

Hmm. Gerai, kai kas, ko nėra, bet norėčiau, kad būtų. Tegu mano mama su tėčiu pasibučiuoja susitikę Paryžiuje likus maždaug metams iki mano gimimo. Taip – atrodo puikiai.

– Dabar dar vieną, kurio nematote, bet norėtumėte pamatyti. Yra apsčiai vietos ten, iš kur išėmėte senus juodus prisiminimus, taigi sukurkite naują prisiminimą ir užpildykite erdvę.

Kurti prisiminimus? Argi ne keista? Gerai, mane, kūdikį, išveja iš tėvų miegamojo.

– Ir dar vieną.

Ėė... Vakare mama su tėčiu namie, nieko daug neveikia, tiesiog būna. Dar yra ir mano senelė – ji neprarado vyro, taigi yra ir senelis.

– Ir dar vieną.

Galbūt tėtis rūpinasi mano mama? Padeda perdažyti namus, nupjauti veją, nuplauti automobilį. Kaip senose knygose. Įspraudžiu į tarpus šiuos išgalvotus prisiminimus.

Žaisminga muzika groja toliau.

– Pridėkite apsčiai – turite daug vietos.

Žvelgiu į susikurtus prisiminimus ir suprantu, kad jie visi susiję su amžinatilsį mama. Su pagalba jai. Kitus prisiminimus galėčiau skirti sau. Taigi įsivaizduoju, kaip tėtis nusiveda mane į zoologijos sodą, antradienį savo juokinga mašinyte veža į mokyklą, jodinėju jam ant pečių, jis atidžiai išklauso, nes mokykloje buvo siaubinga diena, padeda sutaisyti dviratį, ateina pasižiūrėti mokyklos vaidinimo ir garsiai ploja, nes puikiai sušokau su naujais puantais. Ar ne jėga? Jei galiu susikurti ką panorėjusi, tegu per gimtadienį jie su mama (žinoma, vis dar mylintys vienas kitą) man nuperka bokserių veislės šuniuką kvailu snukučiu. Taip, tai smagus žaidimas.

– Dabar norėčiau, kad pažvelgtumėte į visus šiuos naujus prisiminimus, tvarkingai įterptus į vietas, ir padengtumėte juos aukso žvilgesiu. Apipurkškite juos aukso dulkelėmis.

Man pavyksta. Valio! Vidinė mano šešiametė vis dar žaidžia, o Robinsas taria:

– Dabar norėčiau, kad burbulą atvairuotumėte į dabartį ir, žiūrėdami į visus tuos prisiminimus, pamąstytumėte: kaip jaustumėtės dabar, jei tai būtų jūsų praeitis?

Žvelgiant į tą nematomą savo praeities variantą man tiesiog atvimpa žiauna. Jeigu tokia būtų buvusi mano praeitis, tikrai jausčiausi kitaip. Negaliu patikėti. Būčiau kitokia – tas skirtumas subtilus, bet apčiuopiamas. Ar dabartinę savijautą galime keisti perkurdami praeitį? Ar bent aiškiai suvokdami, kaip mus paveikė tam tikri įvykiai, įsivaizduodami skirtingus savo variantus, turinčius skirtingą patirtį? Jaučiu, kad būčiau tapusi kitokia, jei kas nors būtų rūpinęsis mano mama ir aš būčiau galėjusi atsipalaiduoti. Net kūnas atrodo kitoks, lyg būčiau nusimetusi neregimą naštą. Staiga praeityje nebeliko stygiaus. Daugiau nei dešimt metų ugdžiausi sąmoningumą, bet iki šiol to nesupratau.

Entonis kalba:

– Dabar burbulu paskriskite pirmyn...

Bet aš tebestoviu čia, atsimerkusi, atsigręžusi į kairėn einančią įstrižainę žvelgiu į nematomas vaizdajuostes. Kodėl anksčiau to nesuvokiau? Kodėl nesupratau, ko man stigo ir kaip tai mane paveikė? Jeigu tokia būtų buvusi mano praeitis, nebūčiau įgijusi mėšlino įsitikinimo, kad amžinai liksiu viena. Aš tuo tikėjau, nes stokojau praeityje. Jeigu tokia būtų buvusi mano praeitis, man nebūtų reikėję taip stengtis. Virstu komikso veikėja su iš galvos lekiančiais šauktukais. Kokių stulbinamai akivaizdžių dalykų nesuvokiame apie save, kol mūsų niekas nepriverčia pergalvoti savo gyvenimo?

Robinsas siekia perkelti žmones į ateitį, bet aš prie jų neprisidedu – man dar reikia pasivyti dabartį ir pamėginti nustatyti kūno pokyčius. Iš Entonio Robinso seminaro to nesitikėjau. Žinojau, kad jis sustiprins motyvaciją. Spėjau, kad padės man atsitiesti ir eiti į priekį, šnekės apie tikslus ir strategijas – taip, viso to tikėjausi. Tačiau naujos informacijos, to, ko nesuvokiau anksčiau, subtilių, bet esminių pokyčių – ne, iš seminaro Excel to nesitikėjau.

Robinsas grąžina iš ateities. Burbulams leidžiantis, nusišypso.

– Ar patiko? Prisiminkite seną posakį: niekada nevėlu turėti laimingą vaikystę.

Liko dar viena diena. Spėlioju, ko jis mus išmokys pirmadienį.

Namie Emilija su Pjeru miega susiglaudę kaip triušiukai. Visos durys atlapos, tad matau juos ir mintyse suaimanuoju. Negana to, ant jų lovos susirangęs ir kaimynų katinas Dūmas.

Aš pavargusi, bet laiminga. Netrukus pati susirangiusi laiminga apmąstau visus gražius, išmintingus ir teisingus dalykus. Apžiūriu ir bokserių veislės šunyčio snukutį.

Ketvirtas žingsnis

Ugnies elementas susijęs su energija, o jos jums reikia, jei ketinate siekti tikslų. Taigi visas pirmadienis skiriamas sveikatai, mitybai, sportui – paprastesniems, bet labai praktiškiems ir lengvai pritaikomiems dalykams. Entonio metodas paremtas sveiku protu ir asmenine patirtimi. Be to, jis turi savo organizaciją, nuolat tyrinėjančią, koks maistas ir kodėl suteikia daugiausia gyvybingumo. Jeigu jis nusprendžia, kad klydo, taip ir pasako. Vienoje knygoje jis siūlė iki pietų valgyti tik vaisius. Dabar mano kitaip.

Jis pasakoja, kad, perskaitęs vieną itin kompetentingo gydytojo ir mitybos specialisto knygą, kurioje visi faktai „moksliškai įrodyti“, gali aptikti kitą tokio pat kompetentingo gydytojo knygą su priešingomis išvadomis. Tai ką gi daryti? Mokytis eksperimentuojant ir stebint, kas tau naudinga. Jis ragina jo siūlymus bandyti dešimt dienų.

– Arba, jei esate labai uolūs, trisdešimt dienų.

Žinoma, iškart pasiryžtu jo pasiūlymus taikyti trisdešimt dienų, nors dar nežinau, kokie jie.

Tonis ir jo padėjėjai žodžius patvirtina savo išvaizda. Jie atrodo itin sveiki, nors Tonis per dieną scenoje praleidžia dešimt valandų. Energiją jis tikrai gauna iš natūralių šaltinių, taigi noriu tų daržovių, kurias valgo jis.

Kaip įprasta, viskas perteikiama su humoru, filmukais ir istorijomis. Įžangoje jis aiškina, kad mes visi nusipelnėme būti sveiki ir, jei palaikysime stiprią sveikatą ir imuninę sistemą, ligos nepristos. Kodėl persišaldome ir sergame gripu? Nes nuo Kalėdų iki Naujųjų metų kiūtome ant sofos ir kemšame šlamštą; nes Kalėdos niekada nebūna tokios, kokios „turėtų“ būti, todėl mes prisigeriame, persivalgome ir savaičių savaites nesportuojame. Jis pasakoja, kad JAV gripą mėgstama vadinti „Šanchajaus A štamu“ arba „Honkongo B“, tarsi dėl jo būtų kalti komunistai.

Entonis karštai tiki deguonimi. Jei rūkai, gadini sveikatą, silpnini energiją ir lėtai žudaisi – pamaniau, pasakysiu, jei neskaitote, kas parašyta ant pakelių. Deguonis labai svarbus sveikatai, ir jo kasdien turi užtekti kūno ląstelėms. Reikia daryti kvėpavimo, o ne dusimo pratimus – kitaip tariant, jei bėgi taip greitai, kad negali pasikalbėti su šalia bėgančiu žmogumi, ląstelės gaus mažiau deguonies, nors jo reikia daugiau. Jis tvirtina, kad posakis „per kančias į žvaigždes“ yra neteisingas. Skausmas, aiškina jis, dažniausiai rodo, jog ką nors darome blogai, ir siūlo treniruotis taip, kad būtų malonu. Valio!

Ar bereikia priminti, kokios pasekmės laukia, jei nesportuosite? Vargu. Susilpnėjusi energija, nemiga ir sumažėjęs lytinis potraukis – šių trijų priežasčių užtektų kiekvienam išvyti iš namų. Turiu draugę, ji daugelį metų kenčia nuo nemigos, nesportuoja ir tvirtina, kad šie dalykai nesusiję. Keista – galbūt ji teisi, bet nemačiau, kad būtų treniravusis trikovei ir patikrinusi teoriją.

Robinsas labai vertina vandenį, gerąsias riebiąsias rūgštis, kviečių želmenų sultis (fui) ir šarminę dietą. Man visa tai patinka – bet ką išmėginčiau, kad tik padaugėtų energijos. Dažnai sunku atspėti, kuris maistas kūne virsta šarminiu. Pavyzdžiui, būtų galima manyti, kad vanduo su citrinų sultimis yra rūgštinis, bet iš tiesų kūne jis virsta šarminiu. Duona – maistas, kurį laikytume šarminiu – tampa rūgštiniu.

Jis mums pateikia paprastą jo išmėgintų patarimų sąrašą: valgyti daug žalumynų, vartoti virškinimą skatinančius fermentus, nes jie padės įsisavinti maistingąsias medžiagas, acidofilines bakterijas (gerąsias bakterijas, reikalingas žarnynui), antioksidantus, kartą per dieną išgerti gerų multivitaminų ir kitų papildų. Jis siūlo bent du kartus per metus atlikti pilną dietinį organizmo valymą (paprastai vadinamą „detoksikacijos“ programa). Sėdžiu ir jaučiuosi mažumėlę kalta, nes niekada gyvenime neatlikau detoksikacijos programos. Jo žodžiais, tai tolygu prisipažinimui, kad niekada nesitvarkiau namų.

Entonis žino, ką atsakyti į visus skundus, aimanas ir nepatiklias pastabas. Jis liepia visiems sukryžiuoti prieš save rankas, papurtyti galvas ir porą kartų pasakyti: „Aš taip nemanau.“ Paskui pakartoti, tik pridurti: „Aš taip nemanau... Pala, gal vis dėlto galėčiau sužinoti ką nors nauja?“

Šią paskaitą jis skaito kartu su savo bendradarbiu Džojum Maklendonu, energingu, išvaizdžiu juodaodžiu, kelis kartus pasirodžiusiu savaitgalį ir netrukus savarankiškai vesiančiu kursus Jungtinėje Karalystėje ir Europoje. Išsakę rekomendacijas jie pereina prie netinkamų dalykų. Atsidūstu.

– Mėsos verčiau nevalgyti.

Išgirstame istorijų apie tai, ko dedama į mėsą, gūžiamės, aimanuojame, juokiamės ir bloguojame. Ar žinote, kas mėsai suteikia skonį? Ogi šlapimo rūgštis. Kitaip tariant, sisiukas. Iš kur žinome? Nes košerinė mėsa, iš kurios pagal religinius papročius kartu su krauju išpilamas šlapimas, yra beskonė. Ar žinote, kodėl mėsa tampa minkšta? Dėl to, kad yra pradėjusi pūti. Entonis priduria:

– Jei jums būtina valgyti mėsą, bent jau pirkite ją iš žinomų vietinių tiekėjų, kurių gyvuliai auginti lauke, šerti ekologiškais košeriniais pašarais be antibiotikų, su jais elgtasi žmoniškai.

– O vištiena? – kažkas paklausia.

Robinsas parodo filmuką apie tai, kaip vištos pjaunamos ir ruošiamos pardavimui. Tuos vaizdus prisimins kiekvienas, kai tik kils pagunda užvalgyti vištos.

Žuvis? Entonis pasakoja:

– Niekada gyvenime nevalgiau nieko, kas turi veidą, bet neseniai man patarė būti lankstesniam. Jei jums būtina valgyti žuvį, valgykite mažesnę, nes didelės, kaip antai tunai, labiau užterštos gyvsidabriu ir kitomis medžiagomis. Vėlgi sužinokite, kas tiekėjas, ir ar žuvis nenykstanti. Šiek tiek žuvies gerai.

Nerekomenduojamų produktų sąrašas ilgėja. Nevalia gerti pieno ir vartoti pieno produktų.

– Kodėl, po galais, geriame veršeliams skirtą skystį? Sveiku protu tai išties nesuvokiama. Dėl baltymų? Ar žinote, kiek procentų baltymų yra žmogaus piene? Atminkite, kad pienas iš krūties skirtas tam laikui, kai baltymų reikia daugiausia. Pažaiskite kartu su mumis ir pamėginkite atspėti. Atsakymas yra skyriaus gale – galėsite pasitikrinti, ar buvote teisūs.

Svarbiausia, sutikau trisdešimt dienų gyventi be pieno produktų. Entonis kalba toliau. Žinoma, nikotino nevalia, bet aš nerūkau ir man tai nerūpi. Nevartoju ir narkotikų, netgi berecepčių. Esu vegetarė. Tačiau sąrašas tęsiasi. Jokių „baltų“ produktų: baltos duonos, baltų ryžių, picos, cukraus, netgi bulvių – atsidūstu. Kodėl ne? Akivaizdu, šiame maiste daug angliavandenilių, todėl daugeliui jis sutrikdo cukraus lygį. Robinsas dėsto toliau: jokio acto. Acte yra acto rūgšties, o ši kepenims kenkia beveik taip pat, kaip alkoholis; be to, actas tirština kraują ir apsunkina krakmolo virškinimą. Negalima cukraus ir galiausiai – to ypač bijojau – kavos.

– O, šūdas! – labai garsiai rikteliu.

– Tik dešimt arba trisdešimt dienų, – paguodžia kaimynas.

Hmm, tai tiesa, bet Robinsas, be abejo, tikisi, kad, išmėginę tokį maistą, mes pasijusime geriau ir toliau jį vartosime. Vis dėlto tai būtų radikalūs pokyčiai. Negi tikrai galėčiau valgyti 70–80 procentų šarminį maistą? Na, mėnesį pamėginčiau.

Ir viskas – visą dieną tik patarimai apie sveikatą ir energiją, dar 152 puslapių knyga apie gyvybinę energiją. Keista – ne, įstabu – aš išties nekantrauju grįžti ir pradėti. Surasti alpinizmo įrangą ir išlipti iš duobės.

Žinau, ką jūs, skeptikai, manote. Jūs spėliojate: „Ar padėjo? Kiek ištvėrei? Ar nenusibodo?“ Na, dabar, kai rašau, po seminaro praėjo devynios dienos. Man nusišypsojo laimė turėti dukrą, kuri pasiūlius: „Pusryčiams valgysiu garuose virtus šparaginius kopūstus su citrinų sultimis ir alyvuogių aliejumi – gal norėtum ir tu?“, su džiaugsmu atsako: „Taip, labai.“ Tai neįprasta. Žinau. Šiuose namuose visada buvo mėgstamas „triušių maistas“: daug žalumynų, salotų, špinatų, lapinių kopūstų, kopūstų ir panašių dalykų. Taigi aš niekam neprimečiau naujos trenktos dietos, tik ėmiau pirkti daug daugiau žalių daržovių ir jas valgyti pusryčiams, pietums ir vakarienei.

Robinso receptuose apstu avokadų. Aš juos be galo mėgstu, bet niekada daug nevalgydavau, nes maniau, kad juose per daug riebalų. Pagal šią mitybos sistemą avokadų riebalai yra naudingi. Leidžiama valgyti humusą, tabulę, falafelius ir pasakiškas sriubas; tai labai gardu. Vieną dieną patyriau kai ką nepaprasta. Keliavau į Bristolį ir šiek tiek per anksti atvykau į stotį. Dešimt metų į traukinį lipu su kava ir raguoliu, bet šįkart Padingtono stotyje radau kioskelį, prekiaujantį šviežia sriuba! Nuostabu, tiesa? Be to, nustebau supratusi, kad ji skanesnė už kavą. Pusryčiams jau buvau sukirtusi kalną žalių salotų. Taigi, atmetusi visus nenaudingus produktus, valgau kur kas sveikiau nei kada nors anksčiau.

Kviečių želmenų sultys man nepatinka (Robinsas jų siūlo išgerti kasdien po penkiasdešimt gramų), bet jeigu jas užsigeri šviežiomis apelsinų sultimis, nepykina. Ragavote? Tai pats šlykščiausias gėrimas. Tikrai, tikrai klaikus. Pasirodo, jis stebuklingas: iš 102 žemėje esančių mineralų kviečiai įsiurbia 92, ką jau kalbėti apie vitaminus, aminorūgštis, fermentus ir chlorofilą. Vis dar jų nemėgstu, bet stengiuosi kuo dažniau gerti. Vartoju acidofilines bakterijas – tai tikras stebuklas. Norite sužinoti, ką reiškia reguliariai tuštintis? Na, to nepaaiškinsi – tiesiog išmėginkite. Bakterijos turi būti šviežios ir laikomos šaldytuve. Nelaikomos šaldytuve jos netikros. Keliaukite į sveiko maisto krautuvę, o ne į vaistinę. Nepakeičiamųjų riebalų rūgščių dar neįsigijau, bet ruošiuosi. Dar norėjau paklausti, ar kasdien geriate kokybiškas multivitaminų tabletes, o jei ne, kodėl? Negi tikrai manote, kad tobulai maitinatės? Eikite nusipirkti vitaminų ir prisidėkite prie mūsų programos.

Dabar man lengviau anksti keltis, lengviau dirbti. Pradėjau kasdien groti pianinu ir daryti jogą. Vieną rytą netgi atsikėliau pusę aštuonių ir išėjau į parką pasivažinėti riedučiais. Man tai neįprasta. Paskambinau draugams, su kuriais nešnekėjau šimtą metų. Daug šoku, duše dainuoju ir varau dukrą iš proto.

– Atleisk, perspėjau, kad po kursų kelias savaites galiu būti nepakenčiama.

– Taip, bet ar būtina septintą ryto dainuoti duše? Ar negalima pianinu pagroti po pusės devynių? – aimanuoja ji man pjaustant špinatus.

Vis dėlto, nors ji dedasi širstanti, įtariu, kad tokia aš jai patinku. Kai grįžusi iš Bristolio pamačiau, kokia ji nusiminusi, kad išvyko draugas, pasiūliau:

– Gal nori kur nors nueiti?

– Ką?

– Dar tik pusė devynių – spėtume į devintos valandos filmą. Ką norėtum pasižiūrėti?

– Na, juk tu ką tik grįžai. Negi nepavargai?

Iš tiesų nė truputėlio nesijaučiau pavargusi, nors daugiau nei 12 valandų dirbau be pertraukos. Taigi mes išėjome. Kitą rytą nuėjau pas draugą padėti tvarkytis namus, ir mes 12 valandų triūsėme, padarę tik 30 minučių pietų pertrauką. Jis nusikamavo, o aš ne, nors grįžau namo tik pirmą nakties. Taigi – kol kas – viskas sekasi kuo puikiausiai. Galbūt tai išblės, bet nesu tuo tikra. Robinsas daug sykių kartojo: „Gyvenimas niekada nebebus toks pats.“

Turbūt paklausite, kas toliau. Išsiropščiau iš duobės, prisimaukiau kviečių želmenų sulčių, tikiu tik gerumu ir jaučiu pagundą lėkti keliu kaip Tigrė ir padėti kiekvienam sutiktam žmogui, nors gal jam visai nereikia mano pagalbos. Taigi dabar man reikia šiek tiek naujos išminties. Yra senų būdų jos įgyti. Išmokau, kaip svarbu judėti ir šokinėti. Dabar teks mokytis ramybės.

* Moters piene yra tik 2 procentai baltymų.

1 Angl. fear – Fantasy Expectation Appearing Real. (Čia ir toliau – vert. past.)

2 Angl. Fuck Everything And Run.

3 Vienas garsiausių britų komikų, XX a. britų komedijos tėvas.

4 Amerikietis gydytojas, socialinis veikėjas, klounas ir rašytojas.

Trečias elementas – medis

Sielos namai – sprendimų kontrolė –

aušra – naujas augimas – strategija –

gyvenimo kryptis – akys

Ramybė – dešimt tylos dienų

Dieną prieš išvykstant atsiunčiama programa. Ta pati kiekvienai dienai.

4.00 Ryto varpas

4.30–6.30 Meditacija salėje arba savo kambaryje

6.30–8.00 Pusryčių pertrauka

8.00–9.00 Grupės meditacija salėje

9.00–11.00 Meditacija salėje arba savo kambaryje, kaip nurodo mokytojas

11.00–12.00 Pietų pertrauka

12.00–13.00 Poilsis ir pokalbis su mokytoju

13.00–14.30 Meditacija salėje arba savo kambaryje

14.30–15.30 Grupės meditacija salėje

15.30–17.00 Meditacija salėje arba savo kambaryje, kaip nurodo mokytojas

17.00–18.00 Arbatos pertrauka

18.00–19.00 Grupės meditacija salėje

19.00–20.15 Mokytojo paskaita salėje

20.15–21.00 Grupės meditacija salėje

21.00–21.30 Atsakymai į klausimus salėje

21.30 Grįžimas į kambarį; išjungiamos šviesos

Kažkodėl nusprendžiau, kad tai geras sumanymas – bet dabar, žiūrėdama į programą, niekaip neprisimenu, kodėl man taip atrodė.

Buvo pranešta, kad per kursus raginama kuo mažiau judėti. Tai vipasanos metodas, ir aš jį pasirinkau, nes kursus praėjęs draugas pasakė, jog „tai ne juokai“. Papasakojo, kad taip ilgai sėdint net silpna darosi nuo skausmo. Viena draugė pasigyrė per šiuos kursus pirmą kartą „išėjusi iš kūno“ – ji mano, kad taip įvyko dėl karštligiško troškimo pabėgti nuo skausmo. Dar net nenuvykau, o širdyje jau maištauju. „Kodėl blogai judėti?“ Entonis Robinsas tvirtina, kad judėjimas svarbus proto ir kūno sveikatai. Aš myliu Entonį Robinsą... ir norėčiau su juo pasimylėti. Tai bent pajudėčiau.

Žinoma, lytiniai santykiai draudžiami. Negana to, negalima „liesti nei tos pačios, nei priešingos lyties atstovų“. Kažin kiek erotiškas ar blaškantis yra rankos paspaudimas? Tikėjausi pasisemti įkvėpimo iš lėto, lankstaus medžio augimo, o ne virsti sausa pliauska.

Priedo privalu stengtis neblaškyti kitų ir nesileisti blaškomam. Taigi dešimt dienų negalėsiu nieko prajuokinti. Yra milijonai būdų prajuokinti žmogų neištarus nė žodžio: galvos pakreipimu, antakio kilstelėjimu, šakutės padėjimu. Turėsiu susilaikyti nuo tokių pokštų. Taisyklėse parašyta: „Mokiniai turi puoselėti jausmą, kad dirba vienumoje.“ Puiku. Vienuma. Rašytojai. Man jos išties trūksta.

Jei jau prabilau apie rašytojos darbą, turiu pridurti, kad kursuose draudžiamų turėti daiktų sąraše šalia svaigalų, narkotikų, migdomųjų, raminamųjų, tabako, kompiuterių, televizorių, radijų, grotuvų, fotoaparatų ir kamerų, mobiliųjų telefonų ir pranešimų gaviklių, savo maisto, bet kokių religinių ar dvasinių dalykų yra ir rašymo priemonės. Iš manęs bandoma atimti ir tą medžio gabalėlį, nuo kurio esu priklausoma... pieštuką. Jei mėginsiu kaip rašytoja su jumis pasidalyti šių kursų patirtimi, kaip prisiminsiu visas dešimt dienų? Dažnai užmirštu, kokia šiandien savaitės diena, ką jau kalbėti apie tai, ką veikiau prieš aštuonias dienas. Turėsiu laužyti taisykles. Bus nelengva.

Mintis sėdėti ir nejudėti tikriausiai šovė į galvą vyrui. Nė viena pusę smegenų turinti, mėnesinėmis serganti moteris nesukurtų dvasinių pratybų, kuriose reikia taip ilgai nejudant sėdėti. Juk kūnai mus ir taip nemažai kamuoja. Ne – tai tikrai beprotiškas vyrų sumanymas. Koks nors vyras, susirūpinęs, kad jį valdo pimpalas, sukūrė tai kaip priemonę nuraminti nepatogumus keliantį organą. Teisingai manau, tiesa? Moterys kankinasi kas mėnesį – kam joms dar skausmo? Jos žino, kad skausmo nauda abejotina. Jis verčia jaustis niekam tikusiu ir trukdo atlikti reikalingus darbus.

Pasak reklamos, vipasana yra viena seniausių Indijos meditacijos technikų. Ilgą laiką užmirštą ją daugiau nei prieš dvidešimt penkis šimtmečius iš naujo atrado Gautama Buda. Žodis „vipasana“ reiškia „matyti daiktus tokius, kokie jie yra“. Tai apsivalymo ir savistabos vyksmas. Na štai – „apsivalymas“? Sakiau, tai vyrams, nepatenkintiems savo pimpalais. Man tik įdomu, ką apie tai pasakytų Budos motina. Neabejoju, kol jis sėdėjo po medžiu, kad apsivalytų, jai reikėjo pataisyti lentyną ir pririnkti šakų kurui.

Beje, kodėl beveik visi didūs dvasiniai mokytojai laikosi celibato? Visų tradicijų vienuoliai ir vienuolės pernelyg ilgai taiko šią „malonumų vengimo“ nesąmonę (mano ne itin kuklia nuomone). Gyvenime ir taip daug kančios – kodėl negalime mėgautis jo teikiamais malonumais? Juk reikia palaikyti pusiausvyrą.

Beje, tiems pamišėliams, kurie čia grįžta antrą kartą, neleidžiama miegoti „aukštose, prabangiose lovose“ (gana įspūdingas paprastų lovų, duodamų viešintiems pirmą kartą, apibūdinimas) ir prašoma susilaikyti nuo „juslinių malonumų“. Ar turima galvoje masturbacija, o gal kojų nagų krapštymas ir nugaros kasymasis? Man staiga kyla noras susivynioti ant grindų gulintį čiužinuką, drožti ir nusipirkti „aukštą, prabangią lovą“. Visa tai mane siaubingai nervina. Kuo, po galais, blogas medinis rėmas su čiužiniu? Vienas jaunas mano draugas yra „Harė Krišna“ judėjimo narys. Jis ne tik nesimyli, bet išėmė iš lovos čiužinį ir miega ant lentų. Iš to jis toli gražu negavo dvasinės naudos, o tik stengiasi kuo ilgiau nesigulti, prastai miega ir šaukia ant savo šeimos. Galbūt nesu labai nušvitusi, bet, man regis, spyruoklinis čiužinys ir rimtas pasidulkinimas jam ir tiems, su kuriais jis gyvena, duotų daug gero.

O nežiūrėti vienas kitam į akis – kokia gi tai taisyklė? Sutinku savo akis išleisti savaitei atostogų ir žvelgti tik į vidų, bet net ir per griežtas anglų vienuolyno rekolekcijas man nebuvo draudžiama šypsotis vienuolėms. Argi ne viskas, kas gyvenime svarbu, susiję su tarpusavio santykiais? Argi pernelyg aukštas savęs vertinimas yra teisingas kelias?

Vakar paskambino draugė iš Kalifornijos, ir aš gan paniurusi prisipažinau:

– Verčiau jau dešimčiai dienų išvykčiau su mylimu žmogumi.

– Bet juk išvyksti su ta, kurią myli, tiesa?

Kvailiukė bandė man priminti, kad turėčiau mylėti save. Reikėjo tikėtis tokio atsakymo. Galbūt nemyliu savęs taip, kaip reikalaujama Kalifornijoje, bet, manau, man viskas gerai.

Čia, kiek žinau, susirinks 40 vyrų ir 40 moterų – įdomu, KAS tie žmonės. Per šias pratybas turėsiu mokytis atmesti simpatiją ir pasibjaurėjimą. Vadinasi, negalėsiu galvoti: „Hmm, jis skleidžia malonius virpesius, norėčiau sėdėti prie jo“, arba: „Ta moteris, regis, dėl visko būgštauja – laikysiuosi nuo jos toliau.“ Ne, draugysčių megzti nevalia. Ar būtumėte patikėjęs, kad Jungtinėje Karalystėje atsiras 80 tam pasiryžusių žmonių? Vietas į šiuos kursus reikia užsisakyti prieš kelis mėnesius, jie nuolat vyksta visus metus, visame pasaulyje.

Pats kursų tikslas atrodo abejotinas. „Panaikinti kančias“. Kuo blogai kentėti? Aš kančią priimu kaip gyvenimo dalį. Galbūt tai moteriškas mąstymas? Mes esame priverstos kas mėnesį kęsti skausmą, be to, meilė dažnai eina koja kojon su kančia – vis dėlto mieliau rinkčiausi abi negu nė vienos. Dainoje „Argi mes neturėjome beveik visko?“ yra nuostabi eilutė: „Dėl kelionės su tavim buvo verta kristi.“ Ir aš laikausi tokios nuomonės apie skaudžią patirtį. Paskutinis mano vyras – neatiduočiau nė vienos kartu praleistos akimirkos, net jei taip galėčiau atsikratyti skausmo. Nejaučiu poreikio naikinti kančių.

Žinau, ką galvojate. Jei nepritariu kursų moralei, nenoriu to, ką jie siūlo, manau, jog tai bus skausminga, ir ketinu laužyti taisykles, ko ten einu? Geras klausimas. Visą rytą svarstau. Na, gal vis dėlto ko nors išmoksiu. Kiekvienam neprošal dešimt dienų ramiai pakiūtoti. Visi galime ko nors pasimokyti. Tik nenumanau ko.

Pirmas įkvėpimas

(pirma–antra dienos)

Ketvirtą ryto mane pažadina varpas. Žinau, kad jei trys minutės po keturių nespėsiu į dušinę, visos kabinos bus užimtos. Aplink mane 40 moterų ir nė vieno vyro. Tačiau tai nėra įprasta linksma moteriška draugija, nes visos tyli įbedusios akis į žemę. Medžiai skleidžia subtilią ir švelnią energiją. Žmonės – ne.

Nuo pusės penkių dvi valandas sėdėsiu ant žemės sukryžiavusi kojas. Netgi gavau nurodymų, apie ką galima ir apie ką negalima mąstyti. Nevalia vaizduotis dvasinių dalykų; jei esu pamaldi Romos katalikė, negaliu galvoti apie Mariją ar Jėzų, jei esu musulmonė, man draudžiama apmąstyti Pranašo gerumą, net negaliu kartoti žodžio „om“, kad nuraminčiau protą. Negaliu vaizduotis medžių su šaknimis žemėje ir į dangų iškeltomis šakomis. Netgi negaliu svarstyti, dėl ko čia esu ir kur einu. Leidžiama sutelkti dėmesį į vienintelį dalyką: oro tekėjimą šnervėmis. Tik tiek.

Ir protas, ir kūnas maištauja. Dešimt minučių sėdžiu susitelkusi į alsavimą, paskui, vis dar sukryžiuotomis kojomis ir tiesia nugara, užmiegu, smegenys išsijungia. Netrukus – nenumanau, kiek laiko praėjo – pabundu, nes kūnas klykia: „Judėk!“ Vis dėlto laikausi iš anksto duotų nurodymų ir sutelkiu dėmesį į šnervėmis srūvantį orą. Šiandien dar laukia aštuonios tokios valandos. Dar devynias dienas turėsiu laikytis proto ir minčių tylos. Norėtumėte čia būti?

Nelygu kaip pažiūrėsi, aš įstojau į kažkokią keistą viską kontroliuojančią kulto grupę ir atsisakiau visų malonumų kartu su savo žmogiškumu arba pradėjau griežtą meditacijos kursą, daugeliui pakeičiantį gyvenimą.

Neturiu galimybės nuspręsti, kad tai beprotybė, ir mauti pro duris. Mane čia pavėžėjo vienas vyras, bet jis sėdi kitoje meditacijų salės pusėje, ir mes nebendraujame. Niekam negaliu paskambinti, nes atvykusi atidaviau telefoną ir dešimt dienų jo neatgausiu. Vienintelė išeitis būtų pakelti triukšmą ir pareikšti, kad apsigalvojau. Taigi stebiu savo kvėpavimą. Oras įeina ir išeina.

Čia keliauti buvo smagu. Susipažinau su Tomu, jaunu dailės studentu (dvidešimtmetis dalyvauja tokiuose kursuose?) ir keturiasdešimtmečiu verslininku Džastinu. Važiuodami gerokai prisikvatojome. Mėsėdis Džastinas pats prisipažino esąs priklausomas nuo šlamšto ir, žinodamas, kad dešimt dienų gaus tik lengvo vegetariško maisto, nusprendė stabtelėti prie prekybos centro. Nusipirko griežinėliais pjaustytos kiaulienos, šokoladinių plikytų pyragaičių, pyrago, karamelinių saldainių ir ryškiaspalvių ledinukų, kad vien žiūrint į juos gali pakilti cukraus lygis.

– Tikiuosi per šiuos kursus numesti svorio, – patenkintas visa tai kimšdamas į burną tarė jis.

Mes su Tomu nusijuokėme ir padėjome jam sudoroti pyragaičius. Paklausiau Tomo, kaip toks, atrodytų, itin sveiko proto žmogus sumanė dalyvauti šiuose kursuose.

– Pasiūlė draugas.

– O tu, Džastinai?

– Man irgi.

Na ir keistų draugų turi žmonės.

Mačiau filmą apie šiuos kursus ir apie tai, kokį poveikį jie daro Indijos kaliniams. Kursuose dalyvauja visas sustiprinto saugumo kalėjimas, ir kaliniai, ir prižiūrėtojai. Pasiekiama nepaprastų rezultatų. Vos per dešimt dienų kaliniai supranta, kad bet kokio priešiškumo šaltinis slypi juose, ir išeina pasiryžę nekenkti jokiai gyvai būtybei, kalbėti tik taiką ir darną skleidžiančius žodžius. Nusprendžiau iškęsti šiek tiek skausmo, kad perimčiu šį mokymą.

Taisyklės šventos, bet, kaip matote, vieną jų laužau. Vogčia įsinešiau rašymo priemonių. Rašyti draudžiama todėl, kad, nors jūsų čia nėra, aš vis tiek su jumis šnekuosi. Net jei pokalbis mažumėlę vienpusis, nesu vienui viena. Daug apie tai mąsčiau. Mano užduotis – nesiblaškyti, susitelkti į kursus ir viskuo pasidalyti su jumis. Jei neturėčiau rašiklio ir popieriaus, nuolat sukčiau galvą, kaip viską prisiminti, tad verčiau jau greitai šį tą brūkštelėti. Vis dėlto tai sunkus sprendimas, nes reikėjo meluoti, o man tai sunku. Įeinant buvau paklausta, ar sutinku su taisyklėmis, ir aš pažadėjau jų visų laikytis, tačiau kosmetinėje įsinešiau draudžiamą užrašų knygelę.

Šie kursai skiriasi nuo kitų panašių, nes juos veda pagyvenęs birmietis ponas Goenka, bet jo paties čia nėra. Kas vakarą per vaizdo grotuvą valandą klausomės jo paskaitų. Metų metus naudojamos tos pačios vaizdajuostės. Tų pačių kalbų klausosi anksčiau minėtų Indijos kalėjimų gyventojai, tad mes netrukus išgirstame radikalių minčių, kad vogti ir meluoti yra blogai, o žudyti ir prievartauti – juo labiau.

Visus garsinius nurodymus, kaip medituoti, irgi iš anksto įrašė Goenka. Salėje yra du mokytojo padėjėjai, bet jie patys nemoko, tik du kartus per dieną atsakinėja į klausimus. Tarp dvyliktos ir pirmos valandos gali užsirašyti į dešimties minučių konsultaciją. Klausimus galima užduoti ir po paskutinės meditacijos devintą valandą, bet tada teks vėliau gultis.

Pirmą dieną man malonu sutelkti dėmesį į kvėpavimą, bet, regis, vienintelė po meditacijos negaliu atsistoti, nes užtirpo kojos. Žinau, turime mokytis prie nieko neprisirišti, bet aš jau prisirišau prie minties apie ramybę. Mano ego negana vien išmokti medituoti – aš noriu medituoti gerai. Argi ne paika?

Vakarop apima neviltis. Užmiegu maždaug kas tris įkvėpimus. Mūsų neragina kvėpuoti tam tikru būdu, tiesiog turime „stebėti, kaip tai vyksta“. Kaip ypatinga malonė mums suteikiamas leidimas kelis kartus įkvėpti giliau nei paprastai, kad išsisklaidytų miegai. Iš tiesų tai nepadeda, giliai kvėpuodama tik dar labiau atsipalaiduoju, bet užmigti neleidžia skausmas. Meditavome septynias su puse valandos; septynias iš jų tikriausiai pramiegojau, gal 15 minučių išlaikiau reikiamą proto ir kūno būseną, o kitas 15 tryniausi paskaudusias kojas.

Antros dienos rytą meditacijų salės priekyje isteriškai pravirksta mergina. Veikiausiai joje slypi neigiama patirtis; pasak mokymo, meditacija „tai iškėlė į paviršių“. Savanoriai padėjėjai švelniai įkalba išeiti ją iš salės. Bemaž pavydžiu jai – aš neturiu tokių stiprių emocijų, galinčių iškilti į paviršių.

Bandau įsivaizduoti, kad iš čia neištrūksiu. Tapau vienuole, ir dabar mano kūnas turi prisitaikyti prie ramaus sėdėjimo, atsikratyti varstančių skausmų ir nebandyti užmigti. Negi tai taip sunku? Antrą valandą po pietų supratusi, kad šiandien begausiu tik obuolį ir kriaušę, imu galvoti apie trupininius sausainius. Mano dėmesys turėtų būti kitur. Susitelk į kvėpavimą. Į kvėpavimą.

Net ir varstoma skausmų galiu užmigti. Kaip tai įmanoma? Nė nenumanau, ką man skauda. Kas gi yra toje kūno dalyje? Kepenys? Inkstai? O gal blužnis? Beje, kokia blužnies funkcija? Galima sakyti, apie savo organus nežinau nieko.

Baigiantis antrai dienai viskas atrodo kvaila. Kaip galiu sutelkti dėmesį į kvėpavimą, jei nerimauju, dėl ko skauda inkstus? Kodėl negalima judėti? Kodėl negalima sėdėti ant kėdės? Ar tai ištvermės bandymas? Tik džiaugiuosi, kad neigiamomis mintimis negaliu užkrėsti kitų. Nesvarbu, patinka tau tai, kas vyksta, ar ne, nesipiktini. Ir dar privalu sutelkti dėmesį į kvėpavimą.

Kursai turi būti rimti, taigi nedera lengvabūdiškai bendrauti, bet man vis tiek pavyksta pralinksminti kitus. Mylimas vyras mane išmokė mūvėti skirtingas kojines, ir tai kaskart sukelia šypseną. Čia, kur visi visada žiūri žemyn, ši gudrybė puikiai veikia. Šįryt, kreivai atsisėdusi ir nuvirtusi nuo meditacijų pagalvėlės, už nugaros išgirdau slopinamą juoką. Bet aš galvoju apie kvėpavimą. Rimtai. Kvėpavimą. Kvėpavimą. Kvėpavimą.

Antras įkvėpimas

(trečia–ketvirta dienos)

Trečią dieną nusprendžiu, kad „pakeleivių“ puslapis organizacijos tinklalapyje yra suktybė. Kaip naudinga, gerai organizuota sistema: dalyviai raginami pavežti vieni kitus arba susirasti, kas juos pavežtų, bet iš tiesų tai dar vienas būdas sutrukdyti išvykti. Bent jau taip man atrodo šįryt 5.03. 4.30–6.30 meditacija – tikra kančia, kūnas tuo metu pripratęs miegoti, bet pasodinamas į varginančią meditacijos padėtį; tai žudo ir protą, ir kūną.

O džiaugsme, šiandien mums liepta mąstyti ne tik apie kvėpavimą, bet ir apie „pojūčius“ šnervėse. Taigi nejudėdamas klausi savęs: „Ar man niežti? Ar šnervės atrodo sausos, drėgnos, pulsuojančios, prakaituojančios ar dar kokios nors?“ Tai keistai smagu. Staiga suvokiu nepaaiškinamą dalyką: viena mano šnervė atrodo didesnė už kitą; pajuntu, kad viršutinė lūpa tarp šnervių šilta arba suima niežulys. Mums patariama nesikasyti, bet abejingai stebėti niežulį, kol jis praeis.

Visa tai būtų malonu, jei ne iš skausmo klykiantys inkstai. Kažin ar inkstams gali pakenkti susilaikymas nuo kavos? Kai galiausiai gauname progą užduoti klausimus, pasiskundžiu dėl skausmo ir pasisakau nesuprantanti, ką ir kodėl man skauda.

Mokytojo padėjėja Frančeska Barnes, daug metų praktikuojanti šį meditacijos metodą, negaunanti atlyginimo už pagalbą šią savaitę, kalba labai tyliai:

– Tiesiog nekreipkite dėmesio į skausmą. Jis praeis. Susitelkite į pojūčius nosies srityje.

Jos akyse matau lyg ir kibirkštėlę. Aš spėjau, kad ji taip atsakys, ir ji, regis, tai žinojo. Vėl prasideda meditacija. Iš garsiakalbio aidi pono Goenkos balsas:

– Pradėkite. Pradėkite. Pradėkite ramiu ir tyliu protu. Budria ir dėmesinga sąmone. Visą dėmesį sutelkite į šnervių ir viršutinės lūpos trikampį. Būkite ištvermingi, ir jums pasiseks. Tikrai pasiseks.

Įsivaizduoju masinius žudikus visoje Indijoje, besiklausančius šių žodžių ir pasirengusius nukreipti dėmesį į viršutinės lūpos pojūčius. Per dviejų valandų meditaciją man pavyksta tai daryti penkias minutes, kitu laiku galvoju apie inkstus arba miegu.

Trečią dieną per arbatos pertrauką ryžtingai sutinku vienos dalyvės žvilgsnį. Atvykusios mes, merginos, prieš paskelbiant „Didžiąją Tylą“ galėjome porą valandų paplepėti. Mergaitės dažniausiai pliurpia apie berniukus, taigi vienai jų, vardu Džo, papasakojau, kad šią savaitę mane veikiausiai blaškys mintys apie vakarykštį pasimatymą.

Ak, jums dar nepasakojau? Apie karštą savo pasimatymą? Na, pernai per konferenciją skaičiau pranešimą. Buvo ir kitas pranešėjas, daugiau nei metro aštuoniasdešimties ūgio jamaikietis, gražus, nors griūk negyvas, nuoširdžiai besirūpinantis vargšais, pagal specialybę kovojantis su gatvės nusikaltėliais, nepaprastai charizmatiškas. Po konferencijos priėjau prie jo ir paklausiau, ar nenorėtų išgirsti atsiliepimo apie savo pristatymą. Jis kukliai patvirtino norintis, ir aš pabučiavau jam į skruostą. Žinau – aš tikra drovuolė.

Praėjo devyni mėnesiai, o gal net metai, ir aš jį užmiršau. Spėjau, kad toks charizmatiškas vyras yra vedęs ir turi šešis vaikus. Bet jis perskaitė vieną mano knygą, ir aš maždaug prieš mėnesį gavau iš jo elektroninį laišką.

„Prisimenate mane? Kai susitikome, žinojau, kad dar pasimatysime, nes aš pasistengsiu.“

Oho! Tikras vyras imasi ryžtingų veiksmų. Merginos, įsivaizduojate tokį dalyką? Be to, jis paklausė, ar sutikčiau su juo pavakarieniauti. Pasidomėjau, kokia jo šeiminė padėtis. Nė viena vieniša moteris netrokšta vakarieniauti su žaviu ir įdomiu vedusiu vyru. Jis pasakė esąs išsiskyręs. Man kilo pagunda paklausti: „Ar jūsų žmona tai žino?“, bet apsigalvojau. Vis dėlto pasitikslinau: „Ir nėra jokios kitos moters, kuri, išgirdusi, kad buvau su jumis susitikusi, užsiundytų ant manęs samdomą žudiką?“

Regis, ne. Taigi su vakariene jam pasisekė.

Jis išties buvo įdomus. Gebėjo ir kalbėti, ir klausytis. Moterys pamanys, kad aš nuklydau į grožinės literatūros lankas, bet ne, užtikrinu, tai tiesa. Be to, tarp mūsų buvo kai kas, kas vertė žmones gręžiotis mums einant gatve.

– Kodėl jie į mus spokso?

– Nes aš juodaodis, o tu baltaodė.

– Tik dėl to?

– Greičiausiai, taip.

Gaila. Mano ego įsivaizdavo, kad taip yra dėl to, jog jis siaubingai gražus, o aš, eidama šalia jo, švyčiu.

– Taigi tau ne visada taip būna?

– Ne, kai einu su juodaode mergina, nebūna. Nebūtinai žmonės pritaria arba piktinasi, jie tik spėlioja.

Na, aš ir pati spėlioju.

Šiaip ar taip, nukrypau. Džo pasipasakojau, kad, baigiantis vakarui, kai mūsų keliai skyrėsi, jis man porą kartų pakštelėjo į lūpas. Na ir lūpos to vyro! Iškart supratau, kad Vivo lūpos gali tapti didžiausia pagunda per mano kursus. Tuos kursus, kuriuose turėčiau negalvoti apie Vivo lūpas. Vis dėlto nusprendžiau, kad jos vertos kontempliuoti, medituoti ir įsivaizduoti.

Taigi dabar sugaunu Džo žvilgsnį, ji šypteli, ir aš prisimenu mūsų pokalbį. Turiu skubiai nuleisti akis. Vėliau, išeidama iš valgyklos, ji dirsteli į mane, tramdo kikenimą. Tai pavojinga. Vienas spontaniškas lengvabūdiškas poelgis, ir visas susikaupimas, kurį taip atkakliai ugdėmės, subyrės. Dabar, bijodama nusišypsoti, turėsiu jos vengti. Regis, įsigijau draugę.

Per trečios dienos vaizdo kalbą ponas Goenka sukritikuoja visas didžiąsias religijas. Daugumą religinių apeigų jis lygina su sergančiojo apsilankymu pas gydytoją: žmogus skelbia, koks puikus daktaras, kasdien skaito receptus, bet vaistų negeria. Pasak jo, bet kokia dvasinė praktika mus turi padaryti geresnius. Jokios naudos sekti meilės Dievu, jei kasdien savo elgesiu nerodome meilės. Galbūt tai atrodo akivaizdu, bet, Goenkos manymu, taip nėra. Tai ko gi jis moko? Kad turiu rodyti meilę? Hmm, manau, tai įeina į žodžius „Mano religija yra gerumas.“ Taigi man nieko daugiau nereikia mokytis? Nuostabu.

Ramioji Frančeska mane pasikvietė, nes aš kartais pakeisdavau vietą meditacijų salėje, kad galėčiau atsiremti į sieną. Pasiguodžiu jai, kad išties labai skauda, ir ji spėja, jog galbūt vyksta dvasiniai dalykai, „kūnas atsikrato senųjų samskarų“. Samskara, regis, yra psichinė ar fizinė trauma, tai, ką galėtume pavadinti „problema“, ji glūdi kūne. Per kursus veikiama pasąmonė, tad ji padaro išvadą, kad skausmas byloja apie pažangą; tai nėra beprasmė kančia. Jau turiu baigti rašyti ir eiti miegoti. Dešimta vakaro, o aš sėdžiu tualete, nes kambario draugė atsigulė pusę dešimtos. Niekas taip neskatina anksti gultis, kaip kėlimasis kasdien ketvirtą ryto.

Ketvirta diena yra vipasanos diena. Vėliau mums paaiškins, kas tai yra. Mane vis dar varsto skausmai, ir aš priversta nuolat galvoti apie kančias, kurias man kelia tobulėjantis kūnas. Mes tiesiog sėdime ant pagalvėlių sukryžiavę kojas. Kodėl tai šitaip sunku? Kai kurie kančių bičiuliai apsirūpino įstabiais pagalvėlių rinkiniais. Mums duodama tik po vieną, bet, regis, niekam nė motais, kiek jų pasidėsi, svarbiausia, kad sėdėtum ant grindų ir nejudėtum. Kėdės duodamos tik žmonėms per septyniasdešimt ir netrukus gimdysiančioms nėščioms moterims. Visi kiti stengiasi įsitaisyti kuo patogiau. Kitoje salės pusėje matau, kad kai kurie vyrai leido sau vieną ant kitos susikrauti po keturias pagalves. Ne itin lankstūs, vyručiai.

Pavyksta neužmigti per visą 4.30–6.30 ryto meditaciją. Įstabu, prie ko geba priprasti kūnas. Pusę devynių per meditaciją vienas vyras palūžta. Labai miela, kad jis parodė solidarumą su moterimi, palūžusia antrą dieną.

Šįryt per vieną meditaciją patyriau nuostabų dalyką: trumpai nieko neskaudėjo. Skausmo nebuvimas išties yra nuostabus, per menkai vertinamas dalykas. Vietnamo budistų vienuolis Thich Nhat Hanhas gražiai tai primindavo. Jis aiškino, kad jei mums skauda dantį, tetrokštame, kad danties skausmas pranyktų. Tačiau kai danties neskauda, užmirštame tuo džiaugtis. Taigi jo tradicijoje yra pasisveikinimas: „Kaip sekasi šią danties neskaudėjimo dieną?“ Tikiuosi, skaitydami šią knygą mėgaujatės diena, kai neskauda inkstų, kelių ir kojų. Tikiuosi, jūsų dienos yra ir liks be kančių, kokias aš sau kelsiu šią popietę.

Aš per tą laiką atradau, kad, mėginant sutelkti dėmesį į viršutinės lūpos pojūčius, galima pasukčiauti. Stengiuosi negalvoti apie vieną vyrą. Bet jeigu šiek tiek pakreipiu mintis ir jo vaizdinį susieju su viršutinės lūpos pojūčiais, dar pasakau sau, kad jei liausiuosi galvojusi apie viršutinę lūpą, tai turėsiu liautis galvojusi ir apie jį, susitelkti į viršutinę lūpą ir netgi tuo mėgautis tampa kur kas lengviau, tiesą sakant, taip lengva, kad net kelia nerimą. Juk pratimas ne toks.

Sugalvojau ir antrą būdą pagudrauti. Kai kūną apima stiprūs skausmai, mąstau apie Vivo lūpas, ir skausmas tarytum išsisklaido. Išdykėle Izabele. Mums buvo uždrausta naudoti tokais gudrybes. Nevalia mąstyti apie vyrą, kurio vardo neminiu, nevalia prisiminti Vivo lūpų prisilietimo prie manųjų. Nors atrodo, jau nebeturiu jėgų išlaikyti dėmesį, kai tik pasitelkiu senos meilės jėgą ir šiek tiek juslinių prisiminimų, išsyk padarau pažangą. Argi tai ne graudu? Kita vertus, pamanau sau, mums draudžiama tik įsivaizduoti religinius paveikslus ir kartoti mantras. Neprisimenu, kad būtų buvę kalbama apie lūpas. Galėčiau paklausti: „Frančeska, kaip manote, ar ponas Goenka, sakydamas, kad nevalia pasitelkti vaizduotės, turėjo galvoje ir Vivo lūpas?“ Ji atsakytų: „Nieko nevalia vaizduotis.“ Nė šypsenėlės neišspaustų. Atsidūstu.

Protas išdarinėja keistus dalykus. Buvome perspėti, kad gali iškilti seniai užmiršti prisiminimai. Šįryt, atsikračiusi svajonių apie karštą pasimatymą, nejučia prisiminiau vaikystės vaizdą – mamą mirties patale. Retai apie tai galvodavau, maniau, mamai labiau patiktų, jei prisiminčiau geresnius laikus. Bet šįryt išvydau ją, silpną, be sąmonės, tuoj paskutinį kartą įkvėpsiančią. Paveikslą stebėjau „ramiai“, kaip buvome mokomi, paskui išdykėles savo mintis sutelkiau į pojūčius po pat šnervėmis.

Po pietų nesamas ponas Goenka mus moko vipasanos technikos. Dėmesį, kurį jo padedami kreipėme į viršutinę lūpą, jis liepia perkelti į pakaušį. Paskui pagal jo metodą mintimis reikia pamažu leistis žemyn ir kuo ramiau stebėti visų kūno dalių pojūčius. Pasiekus pirštų galus, pradėti iš naujo. Viskas labai paprasta ir labai sudėtinga.

Jis dvi valandas veda meditaciją, o mes tylutėliai sėdime. Pirmą valandą ištveriu susikaupusi, nes jis visus kūno skausmus apibrėžia kaip įvairius pojūčius: tvinkčiojimą, pulsavimą, spaudimą, prakaitavimą, sausumą, sunkumą, tempimą ir taip toliau. Bet po dviejų valandų man panūsta jį nudėti. Arba bent išjungti grotuvą. Suprantu, ši technika itin naudinga žmonėms, ketinantiems ilgai save kankinti. Norite dirbti šnipu? Gresia pavojus būti sugautiems? Susiraskite vietinius vipasanos kursus. Nedera šaipytis iš kančių, bet ir mums patiems skausmo negailima. Žinau, kad ne aš viena kenčiu, nes matau iškreiptus veidus. Vis dėlto niekas negali pasiskųsti ar paguosti kitą netgi atjaučiančiu žvilgsniu.

Pastebiu, kad, sutelkusi dėmesį į vieną kūno sritį, nebejaučiu skausmo kitose. Juk mes turėtume ugdytis kūno pajautimą, o ne jį slopinti. Šiaip ar taip, neturiu noro kamuotis. Po to, ką Entonis Robinsas kalbėjo apie judėjimo svarbą, šis savęs kankinimas nejudrumu atrodo dar juokingesnis. Iki ramybės man milijonas mylių.

Suprantu, mums norima geriausio. Tikrai nesigviešiama mūsų pinigų – maistas ir nakvynė nekainuoja nieko, už kursus mokame tiek, kiek norime, ir tik pasibaigus visoms dešimčiai dienų. Organizatoriai išties dosnūs. Vis dėlto į šį mokymą galima pažvelgti ir iš kito atskaitos taško. Mes visi dėl kažin kokios dvasinės naudos atsisakėme individualumo. Prisimenu Ričardo Dokinso žodžius: „Išvirkščia patiklaus klusnumo pusė yra vergiška lengvatikybė.“

Jaučiuosi taip, lyg dalyvaučiau kokiame nors socialiniame eksperimente, kaip garsusis 1971 metų Stanfordo kalėjimo tyrimas. Buvo atsitiktinai išrinkta studentų grupė ir vienų paprašyta tapti „kaliniais“, o kitų – „prižiūrėtojais“. Eksperimentas turėjo trukti dvi savaites. Studentai praeityje nebuvo turėję psichologinių problemų, fizinių negalių, padarę nusikaltimų ar vartoję narkotikų. Tai buvo paprasti 24 universiteto studentai, panorę dalyvauti eksperimente ir užsidirbti pinigų. Juos visus apgyvendino netikrame kalėjime. Kaliniai pasijuto prislėgti ir ėmė elgtis taip, lyg patirtų didžiulį stresą, o tie, kurie buvo paskirti prižiūrėtojais, tapo tikrais sadistais. Vos po šešių dienų eksperimentą teko nutraukti.

Neteigiu, jog kas nors su mumis atlieka eksperimentą, bet atsisakyti laisvės ir galios labai baugu. Mano kambario draugė atrodo apgailėtinai, o aš net negaliu jai perduoti raštelio, nes, pirma, tai sutrikdytų jos vyksmą, antra, man nevalia turėti rašiklio ir popieriaus. Jeigu ji vidury nakties pratrūktų raudoti, negalėčiau jos paguosti, nes gali būti, kad taip „atsileidžia jos samskara“. Primena Orvelo knygas. Galbūt tai įdomiausi kursai, kuriuose teko dalyvauti, bet jei turiu kankintis, kad empiriškai patirčiau laisvės nuo troškimų ir neprisirišimo naudą, tai aš, ko gero, visai netrokštu patirti to neprisirišimo. Noriu bėgti į mišką ir šokti. Geriausia nuoga.

Trečias įkvėpimas

(penkta–šešta dienos)

Vėliau, taip pat greitai, kaip užsimaniau pabėgti, panūstu likti. Man kažkaip pavyksta per valandos meditaciją nuo pusės penkių iki pusės šešių savo kambaryje, o paskui 50 minučių meditacijų salėje išsėdėti neatsirėmus į sieną. Tai turėtų būti pažanga. Per vieną ankstesnių paskaitų ponas Goenka pacitavo garsųjį Delfų šventyklos įsakymą: „Pažink save“ – neabejoju, iš dalies tai ir turėjo galvoje Apolonas. Sėdėjimas, visą dėmesį sutelkus į įvairiausius pojūčius kūne, be abejonės, padeda pažinti save. Nelengva tai daryti nejaučiant antipatijos skausmui ir netrokštant to, ką jis vadina „palaima“. Man pačiai pastarosios dar neteko patirti; regis, mano kūnas mano, kad pirmasis yra geresnis mokytojas. Prakeikimas. Kai ką panašaus į palaimą pajuntu išėjusi laukan pasiklausyti paukščių. Vis dėlto kūnas lėtai, bet patikimai liaujasi priešinęsis skausmui. Pažastyje atsirado keistas naujas dieglys; žinoma, nusprendžiau, kad tai limfmazgis, taigi skausmas, be abejo, byloja apie vėžį. Ką gi daryti su visais tais skausmais ir skausmeliais? Bent jau čia gauname paprastą atsakymą: tiesiog stebėti.

Palyginti su kitais, nejaučiu tokios didelės įtampos. Aš rašytoja, tad man nereikia važinėti į darbą, esu savo laiko šeimininkė. Vis dėlto per šiuos kursus suvokiu, kokia įsitempusi buvau. Inkstų skausmas susijęs su rūpesčiais, nes, kai mintis nukreipiu į kitus dalykus, jis kartais visai išnyksta. Tikiu tuo, juk dažnai teigiama, kad daugelis ligų yra psichosomatinės. Skausmas atrodo gana tikras, todėl čia dėmesį kreipiame į kūną. Nuolatinis mokymasis stebėti kūną, nuolat peržvelginėti jį nuo galvos iki kojų, padeda pamatyti tikrovę. Mums nuolat primenama stebėti esamus, o ne pageidaujamus pojūčius. Žvalgykitės menkiausių pojūčių ir nieko neišradinėkite. Velniai griebtų!

Turiu prisipažinti, kad per vieną meditaciją vėl pasukčiavau. (Pasistenkite manęs nesmerkti; atminkite, čia būsime dešimt dienų.) Užuot ieškojusi aiškių pojūčių pakaušyje, įsivaizdavau, kaip Vivo lūpos bučiuoja pakaušį, paskui leidžiasi prie kaktos, žemyn iki pat pirštų galų, o paskui vėl aukštyn. Ir taip toliau. Žinau, neklausydama apgaudinėju tik save, bet nuo to meditacijos valanda tikrai tampa smagesnė.

Per penktos dienos pietus gauname naują pranešimą. Dabar mes raginami keturias valandas per dieną „griežtai atsiriboti“. Pali kalba tai skamba gražiai, bet angliškai juokingai. Mums nevalia nė sekundei atsimerkti. Sunku. Šįryt atsimerkusi išvydau nepaprastą vaizdą. Aštuoniasdešimt žmonių – keturiasdešimt vyrų vienoje salės pusėje ir keturiasdešimt moterų kitoje – sėdi susivynioję į pledus, tiesiomis nugaromis, sustingę it statulos, drausmingi. Net jei būtume vienuoliai – pastarosiomis dienomis išties esame į juos panašūs, – negalėtume būti tylesni. Stebiuosi, kaip griežti kursai to pasiekė. Be abejo, tenka mokėti didelę kainą, bet tiems, kurie čia atėjo išmokti ramiai sėdėti, pavyko – o dar tik penkta diena.

Mano draugė amerikiečių rašytoja Pamela Blum devinto dešimtmečio pradžioje turėjo garbę su Jo Šventenybe Gjalva Karmapa, Tibeto budizmo Kagju linijos vadovu, pasikalbėti apie meditaciją. Pamela pasiskundė negalinti ramiai nusėdėti ir, nors suprantanti meditacijos naudą ir svarbą, nekenčianti jos. Ji pasakojo, kad Gjalva labai ilgai su didele užuojauta žvelgė į ją, paskui lėtai tarė: „Manau – jei nesiliausite praktikavusi – po dešimties penkiolikos metų taps lengviau.“ Šiandien, pasakodama šią istoriją, Pamela priduria, kad jis buvo teisus. Praėjo jau daugiau nei penkiolika metų, ir, kasdien praktikuojant, jai tapo lengviau. Atsidūstu ir toliau ramiai sėdžiu.

Kartais nutinka keistų dalykų. Tuo metu, kai išties darau tai, ką turiu daryti, galvoje tarytum blyksteli balta šviesa. Ji ryški, liejasi ant manęs ir į mane. Šį keistą potyrį iškart priskiriu deguonies stygiui (gal buvau sulaikiusi kvėpavimą?) arba deguonies pertekliui (gal per giliai alsavau?), o gal kam nors kitam. Nesulauksit, kad aš jam teikčiau kokią nors religinę prasmę arba jį laikyčiau palaima. Šių kursų mokymas aiškus – niekas iš išorės negali mūsų paveikti. Yra tik mūsų mintys.

Ir vėl negražiai elgiuosi. Papietavusi išgeriu puoduką kavos. Dar mirkteliu Džo. Labai blogai. Po pietų medituoju savo kambaryje. Ištveriu penkiasdešimt penkias minutes ir pasiduodu tik prieš pat pabaigą. Vėl blyksteli balta šviesa. Svarstau, galbūt pasąmonė man bando pranešti: „Ar išprotėjai? Judink kojas!“ Esu keistai įsitikinusi, kad per pusės trijų meditaciją ištversiu visą valandą. Net keista, kokie dalykai čia tampa laimėjimu.

Vis dėlto jau po keturiasdešimt penkių minučių atsimerkiu ir dirsteliu į laikrodį. Prieš išvažiuojant draugai šaipėsi, kad neištversiu dešimt dienų nekalbėjusi, nes esu labai drauginga. Paaiškėjo, kad tai lengviausia. Nejudinti lūpų lengva, palyginti su mėginimu išlaikyti ramius kūną ir protą.

Nebent leisčiau sau išskristi toli toli. Šiandien per vieną meditaciją mintims suteikiau sparnus ir nulėkusi šimtą kartų išbučiavau to nesitikintį mylimą vyrą. Spėlioju, ar mintys keliauja, o jei taip, ar jis, dirbdamas prie stalo, pajus keistą dilgčiojimą pirštuose ar sprande. Po šimto bučinių palieku jį dirbti ir nuskrendu patikrinti Vivo lūpų. Svarstau, ar jos pajuto bučinius, nes aš jį šiandien bučiavau.

Pasprunku tik trumpam. Darbas tęsiasi. Ką jaučiu galvos odoje? (Nekreipk dėmesio į nugaros skausmą.) Ak, išties kai ką jaučiu – niežulį – valio! Ką jaučiu veide? Taip, gerai, jaučiu tempimą. (Sakiau, nekreipk dėmesio į nugarą.) Ką jaučiu nosyje? Sausumą. Dar jaučiu, kaip ant ausies krinta plaukai. Oi! Skauda nugarą. Dar tvirčiau nusprendžiu nekreipti dėmesio į nugarą. Ką jaučiu sprande? Ir taip toliau. Ir taip toliau. Mums liepta nepraleisti nė vienos kūno dalies, visur stebėti pojūčius ir, žinoma, jokių pojūčių nevadinti nei gerais, nei blogais. Tik stebėti. Tik stebėti. Senasis mokytojas birmietis mums tai pakartojo tūkstantį sykių. Šiltas spenelio, prigludusio prie marškinėlių, dilgčiojimas neturėtų būti malonesnis už įsitempusio šlaunies raumens degimą.

Viena likusi kambaryje suprantu, kad mintys apie Vivo lūpas man padeda atpalaiduoti kūną. Cha cha. Svarstau, ar ir vėl nusižengiau taisyklėms. Neprisimenu, ar draudžiamas lytinis kontaktas, ar bet kokia lytinė veikla. Tiek to. Kūnas vis tiek gerokai atsipalaidavo.

Dar viena keista valanda – galvoje vėl blyksi nepaaiškinama balta šviesa. Šįkart ją regiu nuolat, taigi galiu patikrinti teoriją, kad ji susijusi su deguonies stygiumi. Pamėginu alsuoti smarkiau, vis tiek blyksi. Pagaunu šviesą ir nuleidžiu iki pečių, tada ji išsisklaido. Be to, medituodama jaučiu, kad mano kūnas stipriai kaista. Iš kur atsirado ta šiluma?

Šešta diena. Mintys labai nedrausmingos. Nesakau „mano“ mintys, nes mus ragina neteikti svarbos savajam Aš. Džiaugsmingai paklusdama šiai nuostatai nusprendžiu aš rašyti iš mažosios raidės. Mes, vakariečiai, tokie sklidini savojo Aš, kad spausdinant kompiuteris man neleidžia parodyti šio menko, simboliško nusižeminimo. Jis taiso mano mėginimus rašyti iš mažosios raidės. Beviltiška. Be to, leidėja, perskaičiusi mano rašinį, pareiškia: „Norėčiau daugiau išgirsti tavo nuomonę.“

„Ak, dėl Dievo meilės, man nevalia turėti ego, bet vis tiek turiu turėti nuomonę?“

Taigi grįžkime prie kursų. Kaip suprantu, mes rimtai ir pareigingai mėginame išsilaisvinti iš kančių, kurias sukelia mūsų reakcija į malonumus ir skausmą. Žinoma, mes geidžiame malonumų – jų norime kuo daugiau. Kančios nemėgstame – jos nenorime visai. Manome, kad kančių priežastys yra išorinės, nepriklausomos nuo mūsų: tarpusavio santykiai, iš kurių negalime ištrūkti, alinantis darbas, mylimo žmogaus netektis.

Jūs, be abejo, teoriškai žinote (juk esate nušvitę), kad ne patys įvykiai, bet reakcija į juos sukelia sielvartą arba džiaugsmą. Per šiuos kursus neteigiama, kaip tvirtino pirmas fengšui konsultantas, kad mes lemiame išorinius įvykius. Čia mes tik ugdomės gebėjimą suvokti, kaip atsiliepiame į konkrečius dirgiklius, ar mintį, ar išorinį skausmą. Mus moko tai patirti kūnu. Išsiugdęs objektyvumą, skausmą vertinsi kaip vieną dirgiklių rinkinį, o malonumą – kaip kitą. Galėsi pasitraukti į šalį arba įžengti į save ir viską pamatyti taip, kaip yra – kaip dar vieną kintantį reiškinį. Niežulys greitai praeis, skausmas irgi ilgai neužsibus. Vakar ponas Goenka visus prajuokino pasakodamas, kaip patyręs medituotojas, besilaikantis vipasanos metodo, sutinka mirtį. Būdamas visiškai sąmoningas, jis žvelgia į savo kūną ir mąsto: „Ak, tai įdomus potyris.“ Mes visi žinome, kad medžiaga, iš kurios esame sukurti, galų gale suirs. Kada nors neteksime visų, kuriuos mylime. Nenoriu jūsų liūdinti, bet taip jau yra. Kuo ramiau žvelgsime į šią tikrovę, tuo kvailesni mums atrodys ir geismas, ir pasibjaurėjimas. Bet koks prisirišimas bergždžias. Kokia mano nuomonė apie tai? Na, skamba išmintingai, ar ne?

O kaipgi Vivo lūpos? Jos vis tiek žavios, bet galbūt, jei šie kursai išties pasieks tikslą, galėsiu į jas žiūrėti, kaip sako garbusis mokytojas, ramiai ir išlaikydama pusiausvyrą. Gal net jei aš arba Vivas nuspręsime, kad tų lūpų man nevalia bučiuoti, rytą vis vien pabusiu laiminga.

Suprantu, kodėl mus stengiamasi apsaugoti nuo bet kokių pramogų. Kai tampa pernelyg sunku ir skausminga, vis tiek išlieki susikaupęs, nes daugiau nėra ką veikti. Uždrausta netgi treniruotis, pavyzdžiui, daryti jogą. Per trumpas pertraukėles gali išeiti pasivaikščioti į pievas, tik tiek. Taip lengviau sutelkti dėmesį į savo kūną. Mano skausmas keičia vietą, bet niekada nepasitraukia. Ką tai reiškia? Pasak mokymo, aš prie kažko stipriai prisirišusi, ir jei objektyviai vertinsiu šį pojūtį, jis tiesiog išnyks.

Taigi tęsiame darbą. Žmonės čia stebėtinai ištvermingi. Šįryt pusę penkių beveik aštuoniasdešimt žmonių sėdėjo kaip statulos, pasiryžę mokytis. Spėlioju, ar kuriam nors iš jų tenka patirti pojūčių, pasaulyje vadinamų „vėžiu“. Čia mums buvo primygtinai liepta pojūčiams nepriskirti priežasčių ir nekabinti tokių etikečių kaip „sena sportinė trauma“ – tai tik pojūčiai. Taigi sergančiajam vėžiu pojūtis, jo manymu, liudijantis didėjantį auglį, yra toks pat nereikšmingas, kaip kojos mėšlungis: tai tik dar vienas kintantis reiškinys, kurį reikia stebėti ir priminti sau likti „pusiausviram“. Goenka šį žodį ištaria gal šimtąkart per dieną. Kasdienėje kalboje šį žodį vartojame retai. Klausydamasi jo užsigeidžiu žodyno – bet paleidžiu šį norą kaip niežulį. Sunku jo nepamilti, to pagyvenusio vyro, dvidešimties metų kursais vedančio mus per skausmus.

Šią popietę praleidžiu meditacijos laiką, guliu saulėje ir klausausi paukščių. Džo mane pamato ir, regis, nežino, šypsotis ar smerkti. Jos veidas, į kurį neturėčiau žiūrėti, išduoda abejones. Paskui pasijuntu kalta dėl laisvalaikio ir pasižadu vakare itin uoliai dirbti. Kai stipriai susitelki į visus pojūčius, kai mintimis kyli ir leidiesi kūnu, susidaro tam tikra išties juntama minčių srovė. Po valandos taip sukaistu, kad mielai nusivilkčiau drabužius, jei tik nemanyčiau, kad taip nusižengsiu taisyklėms.

Vėliau pamatau Džo, basą vaikštančią žole. Tai neprieštarauja taisyklėms, nes matyti, kad žolė jai padeda susitelkti į pojūčius, bet vis tiek atrodo įžūlu. Pasijuntu kaip griežta pagyvenusi vienuolė, sukrėsta basų kojų vaizdo.

Ketvirtas įkvėpimas

(septinta diena)

Septintą dieną visą 4.30–6.30 meditaciją atlieku salėje, tvirtai pasiryžusi išlikti budri. Tikiuosi gyvenime daug pasiekti, bet nemanau, kad vienas iš laimėjimų bus kasdien keltis ketvirtą.

Jaučiuosi taip, lyg būtų prasidėjęs paskutinis etapas, juolab dešimtą dieną bus galima šypsotis ir kalbėti, gausime laisvo laiko – tokius radikalius dalykus septintą dieną sunku net įsivaizduoti. Įstabu, kiek daug galima pasakyti apie žmones, su jais net nepasišnekėjus. Ne pirmą kartą kursuose dalyvaujanti moteris jaučiasi pranašesnė už kitus ir tai taip atsispindi veide, kad bemaž juokinga. Viena mergina visą savaitę atrodo tiesiog bauginamai pikta. Trečia visada atsako į mano šypseną, kartais nusišypso pirma. Šiandien kai kuriuos prajuokinau, mėgindama pro duris išeiti su išskleistu skėčiu. Vakar kai kas man davė ženklą pasižiūrėti į žvirblius, linksmai besimaudančius dulkėse. Nesunku pamatyti, kas žavisi turiningu paukščių gyvenimu, o kas nekreipia į jį dėmesio. Žinau, mes turėtume žvelgti į vidų, o ne į išorę – bet argi daugelis išmintingų šventųjų nesakytų, kad tai vienas ir tas pats? Be abejo, žvirbliai irgi dalyvauja mūsų vyksme. Argi mes patys nesame žvirbliai?

Kartais žiūrėjimas į vidų tampa tarsi manija. Galbūt man lengviau nei kitiems tam atsispirti. O mano kambario draugė taip fanatiškai laikosi kiekvienos taisyklės, kad imu spėlioti, kiek toli ji galėtų nueiti. Stebėdama ją prisimenu dar vieną puikų polinkio paklusti tyrimą.

Septinto dešimtmečio pradžioje Stenlis Milgramas atliko kelis tyrimus. Atsitiktinai parinktas žmogus būdavo nuvedamas į kambarį, kuriame jau laukdavo kitas tyrimo dalyvis. Jo paprašydavo ištraukti kortelę, ant kurios neva gali būti parašyta „mokytojas“ arba „mokinys“. Iš tiesų savanoriai visada tapdavo mokytojais – mokinys būdavo aktorius, – bet jie manė, kad atranka atsitiktinė. Mokinys išeidavo į kitą kambarį, ir ten jam būdavo užduodami keli klausimai. Už kiekvieną klaidingą atsakymą „mokytojas“ turėdavo kitame kambaryje esančiam „mokiniui“ skirti elektros smūgį. Suvokiate mintį?

Kuo daugiau mokinys klysdavo, tuo stipresnių smūgių gaudavo. Mokytojas girdėdavo neva iš skausmo rėkiantį mokinį (riksmai ir klyksmai sklisdavo iš grotuvo) ir, suprantama, sunerimdavo.

Siekdami priversti mokytoją ir toliau skirti smūgius, eksperimentą atliekantys žmonės (vilkintys baltus chalatus, panašūs į svarbius mokslininkus) ištardavo keturis sakinius nurodyta eilės tvarka.

1. „Prašyčiau tęsti.“

2. „Eksperimentas reikalauja tęsti darbą.“

3. „Privalote tęsti.“

4. „Neturite kitos išeities, vykdykite toliau.“

Dar du dalykai. Aktoriui, vaidinančiam mokinį, buvo liepta užsiminti, kad jo silpna širdis, o mokytojas nuramintas, kad nebus atsakingas už eksperimentą.

Priėjome prie baisiausios dalies. Kaip manote, kiek mokytojų didino smūgio stiprumą iki maksimumo – 450 voltų? Milgramas atliko studentų apklausą, šie spėjo, kad 1,2 procentų tiriamųjų pavyks įtikinti paklusti įsakymui. Iš tikrųjų 65 procentai žmonių nesiliovė nepažįstamiesiems skyrę gyvybei pavojingus smūgius (bent jau jie taip manė) vien dėl to, kad jiems taip liepė autoritetas.

Prisimenu, kai studijuodama universitete perskaičiau apie šį tyrimą, negalėjau patikėti. (Jei abejojate, pasiskaitykite ir pasižiūrėkite nuotraukų internete – tiesiog ieškokite „Stanley Milgram“.) Dabar matau, kaip būtų lengva šį eksperimentą pakartoti čia. Mus mokė nesibodėti skausmu, mes visi sutikome paklusti nurodymams. Jeigu mus būtų nuvedę į kambarį ir kaip kursų dalį atlikę šį Milgramo eksperimentą, manau, būtume pasiekę 90 procentų. Kiek matau, aš vienintelė maištauju, vienintelė kartais praleidžiu meditacijas, šypsausi ir užsirašinėju. Visi žinome klaikių istorijų, kaip jauni kariai Vietname, paklusdami įsakymui, šluote nušlavė civilių kaimus.

Mano kambario draugė „griežto atsiribojimo“ taisyklę, kurios turėjome laikytis vieną dieną per visas meditacijas, dar pagriežtino. Laikydamasi taisyklės dirbti „lyg visiškoje vienatvėje“, ji nė sykio nepakėlė akių, nors mes visą savaitę dalijomės mažu miegamuoju. Ji tokia uoli, kad net baugu. Gavome nurodymą dešimtą dieną prabilę stengtis tarti tik meilius ir gražius žodžius. Svarstau, ką tokio galėčiau pasakyti jai. Nesugalvoju nieko kito, tik pagirti ją už tvirtą ryžtą. Nesijaudinčiau, jei ji neatrodytų tokia apgailėtina. Suprantu, tai jos darbas, ne mano, bet sunku nekreipti dėmesio.

Žavėjausi tais, kurie, nepaisydami taisyklių, šypsojosi, tais, kurie, mano manymu, elgėsi lanksčiau ir žmoniškiau. Vis dėlto nuolat primenu sau, kad mūsų tikslas kitas. Jei nepakelčiau galvos ir susitelkčiau tik į pojūčius, kaip turėčiau daryti, negalvočiau apie Stenlio Milgramo eksperimentus.

Vienoje iš šiandieninių kalbų Goenka toliau aiškino, kad, nusprendus, kas mums patinka, o kas ne, kyla troškimai ir bodėjimasis, o jie abu veda į kančias. Žinoma, turėčiau kalbėti tik už save, bet, manau, mes net nepasišnekėję galime nuspręsti, kurie žmonės mums patinka, o kurie ne. Galbūt kiti elgiasi kitaip. Galbūt tie 79 čia esantys žmonės yra tokie išmintingi, kad pasineria į vyksmą ir negalvoja, pavyzdžiui: „Tikiuosi, Džo po kursų norės tapti mano drauge, nes man ji atrodo smagi“, arba „Tas žmogėnas galėtų būti nacių partijos vadas, manau, jis įvykdytų bet kokį žvėriškumą, jei manytų, kad to reikia kilniam tikslui.“

Kaip galiu galvoti apie tokius siaubingus dalykus? Koks gi aš žmogus? Jei tiesa, kad kituose lyg veidrodyje matome tai, kas slypi mumyse, negi išties esu tokia pabaisa? Šiandien nejučia pasvajoju, kad mano kambario draugė užsitrenktų tualete ar atsitiktų kas nors panašaus. Tiesiog noriu, kad ji bent sykį pavėluotų. Ko gero, mano mintyse atsispindi visos blogybės, kurias čia siekiame išrauti. Dabar vienuolikta ryto, šiandien meditavau tik keturias valandas. Darbas tęsiasi.

– Pradėkite. Pradėkite. Būdami tylaus ir ramaus proto, budrios ir dėmesingos sąmonės, pusiausvirų ir darnių minčių perkelkite dėmesį nuo viršugalvio į pirštų galus, stenkitės pastebėti ir subtiliausius, ir stipriausius, aiškiausius pojūčius, atminkite, kad jie visi kinta. Toks yra dharmos dėsnis. Gamtos dėsnis. Nesilaikykite įsikibę malonių pojūčių ir nesibodėkite nemaloniais. Tiesiog stebėkite, žinodami, kad viskas praeis.

Sunku neįsikibti tų akimirkų, kai atrodo, kad tau pavyko, nenorėti jų pakartoti; sunku nesibodėti skausmu. Prieš kiekvieną meditaciją mums patariama „pradėti iš naujo, kantriai ir atkakliai“. Taigi kantriai ir atkakliai pradedu iš naujo.

Po pietų gaunu dešimt minučių pasišnekėti su Frančeska. Pasiteirauju apie pomėgius, prisirišimą ir bodėjimąsi. Pasakau, kad per pietus man patinka obuolių pyragas (jis nuostabus), ir nuo pat pradžių negaliu pakęsti pesto padažo (jis klaikus). Ji kantriai ir atkakliai aiškina, kad turėti pomėgių nieko blogo, jei tik neatsiranda troškimai ir bodėjimasis, jei nepameti galvos ir, gavusi to padažo, nepuoli į virtuvę šaukdama: „Koks kvailys gamino pesto?“ Ak, tai štai kaip suprasti, kada prisirišimas ar bodėjimasis tampa problema – kai pametame galvas. Aišku. O aš dėl to metų metus kaltinau hormonus. Kiek kartų esu begėdiškai pametusi galvą? Kažin ar įmanoma įsimylėti nepametus galvos? Manau, ne. Bet kūno pojūčiai mus vėl grąžina į tikrovę. Goenka mus priverčia atgauti sveiką protą.

Jis nuolat primena stebėti kūną tokį, koks yra, o ne tokį, koks, mūsų manymu, turėtų būti. Susieju tai su savo gyvenimu. Puikiai žinau, apie kokį gyvenimą svajoju, kuo norėčiau pasikeisti, bet nematau, koks jis yra. Tas pats ir su kitų gyvenimais: sielojuosi, kad draugas gadinasi sveikatą, nes priaugo per daug svorio ir nesportuoja; draugė nuolat barasi su vyru; kita negali mesti rūkyti. Net ir čia nerimauju, kad kambario draugė, mano manymu, maniakiškai griežtai laikosi taisyklių. Gal aš beviltiška? Tačiau šią savaitę man leista sutelkti dėmesį tik į skausmą kūne – jis yra mano realybė ir mano mokytojas.

– Ar galima tikėtis, kad kūno skausmai „paburbuliuos ir išsisklaidys“, kaip poetiškai sakė ponas Goenka? – paklausiu Frančeskos.

– Mes nesiekiame fizinio pagijimo, nors jis gali įvykti. – Ji ramiai šypsosi. – Mes laviname sąmonę. Rezultatus pamatysite grįžusi namo ir susidūrusi su dalykais, kurie jus paprastai išmuštų iš pusiausvyros. Anksčiau į juos būtumėte atsiliepusi pykčiu, baime ar kaip nors kitaip. Dabar išliksite pusiausvira.

– Beje, ar yra toks žodis?

– Taip. Toks žodis yra, tik mes jį ne itin dažnai vartojame.

Taigi mes mokomės išsaugoti ramią, budrią ir pusiausvirą sąmonę. Galbūt padėtų stipresnis skausmas? Atsikratau visų pagalvių ir išdidžiai atsisėdu į pusiau lotoso padėtį. Viršų paėmė mano ego. Niekam tuo nepadarysiu įspūdžio, nes, pirma, niekas į mane nežiūri, antra, net jei kas nors pamatytų įspūdingą mano apatinių galūnių lankstumą, jam užtektų išminties uoliai medituoti toliau.

Įsivaizduoju sceną iš pilnametražio filmo. Žinoma, vaidinu pagrindinį vaidmenį. Mes visi medituojame, tada kas nors atsimerkia ir pamato mane paskutinėje eilėje kukliai sėdinčią lotoso poza, pakilusią porą pėdų nuo žemės. Žmonės, nusižengdami taisyklėms, kumščioja vieni kitus, pasigirsta tylūs aikčiojimai, kol visa salė apstulbusi sužiūra į užsimerkusią žmogystą, tyliai sklandančią ore. Aš palengva nusileidžiu, atsimerkiu ir vos vos šypteliu. Juk jie neturėjo manęs matyti. Jiems buvo nevalia atsimerkti.

Realiame pasaulyje be specialiųjų efektų pusiau lotoso padėtyje išbūnu vos dešimt minučių. Taigi man nepavyko. Ši meditacija – sunkus darbas. Rimtai. SUNKUS DARBAS.

Per popietės „griežto atsiribojimo“ meditaciją nusprendžiu nejudėti, kad ir kas atsitiktų. Juk nemirsiu. Tai tik skausmas. Taip, atrandu, kad nebūtina klykti, net jei pavienės kūno dalys klykia, ir, kad ir kaip skaudėtų nugarą, vis vien norisi pasikasyti nosį. Gera žinoti, kad, nepaisydama visų kančių, gebu išsaugoti ramią ir pusiausvirą sąmonę, bet neabejoju, jog to galima išmokti ir mažiau skausmingu būdu.

Kada kultas nėra kultas? Ponas Goenka mėgsta kritikuoti didžiąsias religijas, neva jos nekeičia žmogaus. Per šio vakaro vaizdo paskaitą jis papasakoja apie vyrą, atėjusį pas jį ir pareiškusį, kad seka Jėzumi Kristumi, nes tiki, kad Jėzus yra Dievo sūnus. Ponas Goenka aiškina, kad jei Dievas yra tiesa, o Jėzus gyveno vien meilės ir atjautos gyvenimą, tai, be abejo, jis yra Dievo sūnus. Vis dėlto, toliau dėsto jis, jokios naudos vadintis Jėzaus sekėju, bet savyje neugdyti šių savybių. Negali vadintis Jėzaus sekėju ir vengti artimiausio kaimyno.

Jis puola ne tik krikščionis, musulmonus, žydus, hinduistus ar kitas religijas, kuriose tikima Dievu ar dievais. Kritikos sulaukia net budistai. „Negali tris kartus ištarti: „Buda yra mano išsigelbėjimas“, ir daugiau visą dieną nieko nedaryti. Vis dėlto pirmą dieną mums buvo liepta tris kartus ištarti šiuos žodžius, nors jie paprastai sakomi tada, kai žmogus nori oficialiai tapti budistu. Ponas Goenka tvirtina, kad šis kelias nėra sekta, bet vis dėlto girdėjau jį sakant, kad tai yra „amžinoji tiesa“. Keista: gerai prisimenu, kaip Romos katalikas man kartą sakė, kad Romos katalikybė vienintelė pažįsta amžinąją tiesą; aiškiai girdėjau tą patį sakant Jehovos liudytoją; neabejoju, pasaulyje nemažai žmonių įsitikinę, kad ją žino tik Alachas. Ech.

Penktas įkvėpimas

(aštunta–devinta dienos)

Dabar imu dėl visko niršti, ir tai juokinga, nes ponas Goenka mus moko į nieką nereaguoti. Šįryt papildau sąrašą, kodėl man tai primena sektą. Kiekvienas, išmanantis apie kultus, atpažintų požymius. Goenka tvirtina nesąs kulto vadovas, nes neturi ilgų plaukų, plazdančių drabužių ir girliandų ant kaklo – jis atrodo kaip paprastas namų šeimininkas. Na ir kas? Juk kulto vadovui svarbiausia ne kostiumas.

Aiškiai matyti, kad jo vaizdajuostės ir garso įrašai nė trupučio neredaguoti. Nė nemėginta jų pritaikyti klausytojams iš Vakarų. Kodėl gi? Ar todėl, kad jo žodžiai laikomi šventais? Mums visą savaitę kartojo, kad per šiuos kursus nereikalaujama „aklo tikėjimo“, tačiau jo mokymui neįmanoma prieštarauti ar ginčytis. Padėjėjų galima klausinėti tik apie patį metodą, o atsakymai kaskart esti universalūs: „Susitelkite į pojūčius.“ Taigi čia kaip tik ir reikalaujama aklo tikėjimo. Negali nesutikti su vaizdajuoste.

Po kiekvienos paskaitos mes visi nusilenkiame – ne jam, o jo atvaizdui. Nors mums buvo ilgai aiškinama, kad tai tėra „pagarbos ir dėkingumo ženklas“, vis tiek lenkiamės. Neprieštarauju. Pirma, po meditacijos lenkiantis išsitempia nugara, o valandą prasėdėjus tai malonu. Antra, keliaudama po budistišką Tibetą sužinojau, kad tai ugdo nuolankumą. Bet šiandien nesinori jam lankstytis.

Be to, mane juokina, kad jis kasdien tvirtina, jog kursai nereliginiai, bet po kiekvienos paskaitos nesusilaiko mūsų nepalaiminęs. Jis pakelia ranką, kaip bet kurios tradicijos šventikas ar religingas žmogus – ir palaimina mus. Ketinimai tyri, bet veiksmai prieštarauja tvirtinimui, esą jis joks kulto vadas. Jei pasakiusi kalbą pakelčiau ranką, užsimerkčiau ir klausytojams ištarčiau: „Būkite laimingi“, nenustebčiau, jei daugiau niekas manęs nesikviestų ir pasklistų gandai, kad esu užvaldyta savo ego.

Kas vakarą laimindamas jis linki „TIKROS laimės ir TIKROS ramybės“, pabrėždamas „tikros“, tarsi leisdamas suprasti, kad bet kokia iki šiol mūsų pasiekta laimė ir ramybė negali būti tikra, nes tik šis kelias veda į tikrąją laisvę. Taip esą todėl, kad šis metodas remiasi paties Budos mokymu. Galbūt budizmo mokytojai, nenaudojantys skausmo kaip įrankio, pavyzdžiui, Thich Nhat Hanhas ir Jo Šventenybė Dalai Lama, viską suprato klaidingai?

Vakar vakare mane įsiutino dar viena mintis: tam, kad „išsilaisvintum iš kančių“, turi „pasiaukoti dharmos keliui“. Vienas būdas tai padaryti – sugrįžti čia patarnauti, kitaip tariant, dešimt dienų savanoriauti, bet ne todėl, kad „patarnauti gera“ arba „smagu“, kaip sakoma savanoriams, kurie kalėdiniu tarpsniu maitina benamius ir jais rūpinasi. Ne, čia tarnaujama siekiant „išsilaisvinti iš kančių“. Taigi galima daryti išvadą, kad, jei išėjęs iš čia tebesijausi nelaimingas, blogai mokeisi. Žinant, kiek žmonės kenčia ir kaip yra linkę kaltinti save, nenuostabu, kad vietų į šiuos kursus nebelieka prieš kelis mėnesius. Ar šįryt atrodau piktoka?

Kursai suteikia ir daug gera. Mums duodamos lovos, maistas, leidžiama visą dieną medituoti. Tai nemaža dovana. Šiandien mūsų paprašė suvokti pojūčius valgant, vaikštant ir darant viską, ką darome įprastą dieną. Ši praktika man žinoma iš Vietnamo budizmo, tad pajuntu tikrą palaimą. Visą dieną džiaugsmingai stengsiuosi suvokti pojūčius, bet nebeversiu savęs sėdėti ir nejudėti. Dar nuo vakar skauda kelius.

Šiandien visą valandą išsėdžiu nejudėdama, sustingusi it statula, sukryžiuotomis kojomis, tiesia nugara, mintimis bėgioju aukštyn žemyn kūnu, ieškau kokio nors pojūčio, bet tuo pat metu mintyse atkuriu visą filmo Pabėgimas iš Šoušenko siužetą. Prisimenu, kaip Morgano Frimano veikėjas buvo pasiryžęs dvi savaites praleisti uždarytas vienui vienas, kad jam būtų leista tris minutes per garsiakalbius pagroti Mocarto operą Figaro vedybos, ir pajuntu, kad dabar visai kitaip suvokiu šio filmo prasmę. (Šią sceną galite pamatyti Youtube, surinkę „Shawshank Redemption – Excerpt“.)

Manęs jau ne taip nervina, kaip fanatiškai kambario draugė laikosi taisyklių. Dabar jos tiesiog gaila. Regis, ji klaidingai suprato nurodymą „nuolat mokytis“ – jis reiškia, kad turime nuolat suvokti pojūčius. Pabudusi ketvirtą ryto ji akimirksniu atsisėdo ir nutaisė išraišką, kurią mačiau jau visą savaitę. Pasibaigus „griežto atsiribojimo“ valandoms ir visiems sujudus, ji tebesėdi įsitempusi ir niūri. Jos labui tikiuosi, kad išgyvena didingus jausmus. Vis dėlto, kaip mums primena garbusis mokytojas, net jei ir taip, jai gresia pavojus. Jeigu ji laikysis įsikibusi malonių pojūčių, susidarys „nauja samskara“ – kūne slypintis prisirišimas, o iš jo kils „gilios kančios“. Goenka dėl visa pikto dažnai tai kartoja, nutęsdamas „i“: „Giiilios kančios.“

Vakar pravirkusi mergina ir šiandien atrodo labai nusiminusi. Norėčiau perduoti jai žinią: „Viskas gerai – ten, už sienų, vis dar yra šokolado.“ Bet galbūt ji „atsikrato samskaros“ arba kovoja su valgymo sutrikimu, taigi gal verčiau to nedaryti.

Šiuo klausimu vis dar abejoju. Viena vertus, esu įsitikinusi, kad kenčiant menkos žmogaus gerumo apraiškos gali pažadinti norą gyventi. Itin sunkiais laikais pasirodęs ir savo kvailiojimais prajuokinęs mano draugas primindavo, kad vis dėlto gyventi verta. Galbūt mergina stengiasi įveikti didelę traumą; galbūt ji buvo užpulta ar panašiai. Visą savaitę atskirta nuo žmonių ji tegirdėjo, kad kančia nevalia bodėtis, kad ją reikia stebėti. Jeigu nepasiseks ir ji klaidingai supras, kas čia vyksta, gali atsirasti antra bėda: prie esamo skausmo prisidės kaltės jausmas, kad ji „bodisi kančia“, taigi ji patirs dar daugiau skausmo.

Jeigu viskas klostysis gerai ir ji mokymą supras teisingai (taip, kaip jį suprantu aš), stebėdama save suvoks, kad atsirado bodėjimasis, ir paleis jį „ramia, tylia ir pusiausvira sąmone“, nereaguos į praeities kančias, bet gyvens dabartimi ir perpras reiškinių laikinumą. Maždaug taip.

O aš vis dar medituoju, gilinuosi į pojūčius ir peržiūrinėju kūną. Kartais juntu silpną dilgsėjimą, kartais nieko. Retkarčiais galėčiau prisiekti visai nejaučianti kūno. Šiandien mano pastangoms mintimis persikelti žemyn kūnu kažkas kliudo – tarytum užstringu. Tokiomis akimirkomis patariama „tiesiog viską stebėti ramia ir pusiausvira sąmone“. Negi kartojuosi? Norėdama jums kai ką perteikti iš šių kursų, turiu paprašyti prisiklijuoti šiuos žodžius prie šaldytuvo durelių ir pradėti jais kiekvieną dieną.

„Pradėkite. Pradėkite. Pradėkite ramiu ir tyliu protu, budria ir dėmesinga sąmone, darniomis ir pusiausviromis mintimis...“

Šiaip ar taip, turiu liautis rašiusi ir grįžti į meditacijų salę. Kartais būgštauju, kad mane užklups ir atims užrašų knygutę. Ar ten, virš klozetų, įtaisyta gaisro signalizacija, ar filmavimo kamera? Paskui susigriebiu – gal čia ir panašu į kalėjimą, bet ten tikrai gaisro signalizacija.

Nei Vivo lūpos, nei mano dukra, nei kaimynų katė nebeatrodo tikri. Vienintelė tikrovė yra vidinė. Nesuprantu, ar tai gerai, ar blogai.

Arbatos pertraukėlė. Šiandien pramiegojau dar vieną meditacijai skirtą valandą. Jaučiuosi tikra nenaudėlė ir tinginė. Supratau, kodėl savaitės pradžioje mane mušė karštis. Regis, nuo marinuotų daržovių padažo, kuriuo paskanindavau pietų porciją. Tarp įvairių pagardų čia patiekiama ir karšto marinuotų daržovių padažo, tikriausiai dėl to, kad šiuose kursuose dalyvauja nemažai indų. Per vieną vakarinę paskaitą Goenka paaiškina: jei kaista kūnas, greičiausiai kaltas padažas. Štai tokia mano mistinė patirtis.

Vakar verkusi mergina šiandien garsiai tranko kėdes ir atrodo įsiutusi. O viena jauna indė elgiasi taip ramiai ir didingai, lyg būtų šimtą metų meditavusi. Šįryt jaunoji indė į pykstančią merginą pažvelgė su tokia užuojauta, kad net buvo gražu žiūrėti. Tik įsiutėlė to nematė – nepakėlė galvos. Aš vienintelė mačiau – pažvelgiau ten, kur nedera žiūrėti.

Dabar beveik visos keturiasdešimt moterų žiūrime viena kitai į akis ir šypsomės. Tik mano kambario draugė vaikšto įsmeigusi akis į žemę. Likimo ironija, kad ji atsidūrė viename kambaryje su žmogysta, dažnai pravardžiuojama Tigre. Negražiai elgiuosi, bet jau ėmiau galvoti, kaip ją išblaškyti. Šiandien išsiskalbiau plonytes siaurikes ir pasidžioviau jas ant skalbinių virvės už kambario durų. Argi aš ne bjaurybė? Atsivežiau geltoną vonios antytę (nujaučiau, kad kursams gali mažumėlę stigti siurrealistiško absurdo) ir patupdžiau ją ant palangės, kad mano kambario draugė būtinai pamatytų. Geltona vonios antytė visai nedera prie aplinkos, bet tenkina mano absurdiškumo poreikį. Jos gal ir netenkina. Blogai darau. Pati žinau.

Vakare vėl visą valandą išsėdžiu nekrutėdama, ir lieku patenkinta savimi. Vis dėlto mūsų kūnai geba gaminti skausmą. Priėjusi prie Frančeskos klausiu:

– Kaip galiu nesibodėti skausmu? Juk skauda!

Ji labai maloni, liepia nešališkai stebėti skausmą ir jį patyrinėti. „Labiau skauda čia ar ten? Kur šio pojūčio centras? Kur jis baigiasi?“ Panašiai NLP specialistai bijantiems vorų pataria objektyviai tyrinėti šias būtybes ir ieškoti informacijos. Pati Frančeska yra puikus šio mokymo rezultatas. Jos sąmonė pusiausvira. Bet laikysena siaubinga. Na, argi aš ne bjaurybė?

Aštuntos dienos vakarą senukas per paskaitą pagaliau pasako šį tą prasmingo. Jis dar kartą paaiškina, kad, tam tikrus dalykus mėgstant arba jais bjaurintis, kyla troškimai arba bodėjimasis. Tai mes jau žinome, tiesa? Svarbiausia, kad kūnas neatskiria troškimo nuo bodėjimosi, ir tą pojūtį saugo pasąmonėje. Mes prisirišame prie troškimo arba bodėjimosi pojūčio. Mokydamiesi tiesiog stebėti, žinodami, kad „ir tai praeis“, mes iš tikrųjų pažįstame ir, dar svarbiau, pajuntame, kas yra kas. Kas yra tikra. Kas egzistuoja šią akimirką. Turime atsikratyti priklausomybės nuo troškimo ir bodėjimosi pojūčių. Turime ne tik protu, bet ir kūnu patirti, kad ir malonumas, ir skausmas praeis. Jeigu tai žinosi, neleisi niekam pasaulyje sutrikdyti savo pusiausvyros – tiksliau, pastebėsi, kad žmogus arba įvykis kėsinasi sutrikdyti tavo pusiausvyrą – atpažinsi tą pojūtį. Ir nesileisi apgaunamas. Manau, esmė tokia.

Pasąmonės lavinimas? Tai štai kam skirti šie kursai. Galbūt ponas Goenka tyčia laukė aštuntos dienos vakaro, kad tai pasakytų, norėjo, kad pirma viską patirtume patys.

Devintą dieną praleidau visą 4.30–6.30 meditaciją – išmiegojau iki pusės šešių. Suvokiau tai tik pastebėjusi, kad vienintelė iš keturiasdešimties moterų prausiuosi dušinėje, nes visos kitos medituoja. Regis, aš esu paskutinė netikėlė.

Trumpas šio ryto mokymas mane vėl sužavėjo. Žinome, kad esame sudaryti iš sąmonės ir materijos. Atominiame lygmenyje kūnas tėra aukšto dažnio virpesių rinkinys. Tikrai nepaaiškinsiu šito moksliškai, bet jūs suprantate, ką turiu galvoje. Juk esame sudaryti iš subatominių dalelių, tiesa? Mes esame energija. Taigi...

Įsivaizduokite meškiuko pavidalo kempinę. Jei meškiukas naujas ir jam ant galvos užpilsite vandens, vanduo lengvai sutekės į kojas. Panašiai esti tada, kai mėginame mintimis perbėgti kūnu. Jei protas laisvai teka kūnu, susidaro subtilus energijos srautas.

Jei to dar nesate bandę, mėginsiu paaiškinti. Ranką, kuria nelaikote knygos, pasidėkite ant kelių, ant stalo, ant kokio kito paviršiaus. Dabar susikaupkite ir suvokite paviršių liečiančių pirštų pojūčius. Mėginkite pajusti dalį tarp pirštų galiukų ir sąnarių. Paskui tarp sąnarių ir krumplių. Tada palengva peržvelkite ranką, įsisąmoninkite menkiausius, subtiliausius pojūčius, kol pasieksite riešą. Gerai?

Taigi grįžkime prie meškiuko... Jeigu jūsų kūne, kaip manajame, yra kliūčių – jei jis nėra toks, kaip meškiuko pavidalo kempinė – tekėdama kūnu energija užstrigs. Pavyzdžiui, aš galiu sutelkti dėmesį į viršugalvį, bet leisdamasi žemyn pamatau, kad kakta neleidžia suvokti pojūčių, kol neatpalaiduoju nosies ertmės. Čia mus moko nemėginti ko nors keisti. Nesustoti, sąmoningai neatpalaiduoti raumenų, tiesiog viską stebėti (kartokite su manimi) „ramia, pusiausvira sąmone“. Nuolat primenama nesibodėti neigiamais pojūčiais ir neįsikibti teigiamų – „tiesiog stebėti tikrovę tokią, kokia ji yra, ir galiausiai viskas praeis“. Praeina viskas, ir gera, ir bloga. Taigi ponas Goenka ugdo ir sąmoningumą, ir pusiausvyrą. Jis aiškina, kad šios dvi savybės yra „lyg paukščio sparnai arba automobilio ratai“, ir jos abi vienodai svarbios.

Galiausiai visas šis vyksmas įgyja prasmę. Dabar šiek tiek geriau suprantu, ką reiškia budizmo mokymas: 1) gyvenimas yra kančia, 2) tačiau yra būdas išvengti kančios. Goenka tam pritaria.

Spėju, rytoj, kai atgausime telefonus ir išgirsime, kas įvyko pasaulyje, sugebėsime visa tai pritaikyti realiame gyvenime – tik nežinia, ar tai išeis į gera, ar į bloga. Ar išliksime neįtikėtinai ramūs išgirdę, kad kai kas mirė, kai kas gimė arba buvo uždraustas šokoladas?

Beje, kai neliks jokių „šiurkščių ar užblokuotų pojūčių“ (t. y. skausmo) ir aklųjų dėmių (t. y. nejuntamų vietų), subtili energija laisvai tekės į visas kūno dalis ir iš jų, tai bus nepaprastas potyris. Turbūt galvojate: „Skamba gražiai, norėčiau išmėginti.“ Jei taip, šiukštu, juk perspėjau jus dėl troškimų. O gal jūs patys perspėjote save.

Gerai, grįžtu į meditaciją – nenoriu švaistyti nė akimirkos. Man išties norisi medituoti. Laikas bėga taip greitai... beliko dešimt valandų.

Vakaras. Sugebu išsėdėti visą valandą nejudėdama, neužmigusi ir nesibodėdama skausmu. Valio! Tyrinėju skausmą ir bandau išsiaiškinti, kur jo centras ir kur pakraščiai, kaip siūlė Frančeska. Tada jis, regis, išties susilpnėja, o kartais visai išnyksta. Tikrai paslaptinga. Šiandien buvau labai susikaupusi. Baigiantis valandai dešinė koja visai užtirpo, ir aš pamaniau: „Užtirpo? Ak, šis pojūtis yra karščio ir sunkumo mišinys – kaip įdomu.“ Man nė į galvą neatėjo pajudėti.

Vakar vakare per paskaitą ponas Goenka papasakojo dvi istorijas: vieną buvau girdėjusi, kitos – ne. Verta jas atpasakoti, o jums įsiminti. Pasižymėkite flomasteriu puslapio kraštą, kad vėliau galėtumėte jas rasti.

Na, tai pasiruošę? Pirmoje istorijoje grupė vyrų ateina pas Budą. Vienas jį apkaltina šarlatanizmu, kitas pareiškia, kad jis dievas, trečias grasina, o ketvirtas pataikauja ir meilikauja. Buda jiems visiems nusišypso (žinoma, ramiai) ir padėkoja, bet pasako nepriimsiąs dovanų, jos liksiančios tiems, kurie jas atnešė. Kai kas nors jus nepelnytai įžeidinės arba pataikaus ir girs prieš jūsų valią, prisiminkite istoriją apie nepriimtas dovanas. Dovanos iš tiesų priklauso dovanotojams, nes dešimt žmonių mus matys skirtingai. Vieni manys, kad esame šventieji, kitiems atrodysime nusidėjėliai. Kai kurie mano, kad esu gabi rašytoja, o buvęs vyras įsitikinęs, kad aš pamišėlė; daugelis mane laiko išmintinga, bet dukrai mano veiksmai dažnai atrodo labai kvaili. Tai kurgi tiesa? Tiesa, be abejo, yra ramybė, taigi kartokite paskui mane: „Gal galėtumėte išeidami pasiimti savo dovanas?“

Antra istorija – apie pamišusį dailininką. Vyras tapo labai gražios moters paveikslą. Pavaizduoja ją dailiai apsivilkusią, suteikia jai mielą veido išraišką, mėgina įkūnyti trokštamas būdo savybes. Paskui atsisėda ir pravirksta, kad negali turėti tokios moters. Jo neįmanoma paguosti ir išaiškinti, jog tai tik paveikslas. Cha cha cha. Juk mes taip nesielgiame, tiesa?

Paskui jis nutapo antrą, bjaurios moters paveikslą. Pabrėžia kiekvieną nekenčiamą bruožą, pavaizduoja ją piktą, užgaidžią, kvailą. Galiausiai nebežino, ką daryti, nes nenori laikyti paveikslo namie, bet negali greitai atsikratyti. Cha cha cha. Juk ir tai mums visai nebūdinga, ar ne?

Šeštas įkvėpimas

(dešimta diena)

Pagaliau paskutinė diena. Nekantrauju atgauti telefoną. Palengvės, kai pasišnekėsiu su dukra, perskaitysiu žinutes ir išsiaiškinsiu, kas nutiko pasaulyje per dešimt dienų. Galbūt kas nors numirė. Čia mums primenama, kad visi daiktai, visi žmonės išnyks. Turbūt kai ko išmokau – bent jau suvokiu prisirišimą prie vilties, kad niekas neišnyko ir niekas nemirė.

Vis dėlto galiausiai atšaukus tylą nė nežiūriu į telefoną. Išeinu į lauką su viena dalyve, aukšta, gražia juodaode, vardu Helena. Paklausiu jos: „Ką apie visa tai manote?“

Ji nusijuokia:

– Gal norėtumėte pasivaikščioti?

– Taip.

Noriu išklausyti Heleną, DEVYNIS kartus dalyvavusią šiuose kursuose. Pasaulis margas.

– Tiesą sakant, su daug kuo nesutinku, daug kur prieštarauju kursų filosofijai – galima sakyti, prieštarauju viskam. – Ji nusišypso. – Pirmą kartą taip pasipiktinau, kad neketinau čia daugiau nė kojos kelti. Bet kursai man padėjo. Ir tebepadeda. Taigi vis užsirašau iš naujo.

Staiga išsigąstu, kad grįžus į Londoną paaiškės, jog kursai davė naudos, ir aš vėl užsimanysiu čia atvažiuoti.

– Man nepatinka, kad čia trūksta džiaugsmo, – aimanuoju. – Kodėl gi mokytis laimės turi būti taip nemalonu? Dešimt dienų negalima šypsotis!

– Jei šiandien apsidairysite, pamatysite, kad visi šypsosi. Ir visi laimingi.

– Taip. Todėl, kad kursai baigėsi.

Helena kikena iš mano pasipiktinimo.

– Nors ir kokių tikslų turėdami žmonės čia atvyko, grįžę namo jausis laimingesni. Bet kas geriau už šį „skausmą“, laimės ir juoko stoką.

– Izabele, tai rimtas vidinis darbas, ir jis trunka tik dešimt dienų.

Mums vaikštinėjant po teritoriją, apsiraminu išgirdusi, su kiek daug dalykų nesutinka „senoji“ mokinė.

– Netikiu, jog tai „teisingas“ budizmo aiškinimas, – sako ji.

Man labai palengvėja, kad ji mąsto laisvai.

Praeiname merginą, kuri visą savaitę atrodė įniršusi. Dabar ji plačiai šypsosi.

– Visą savaitę atrodėte labai pikta, – išdrįstu nuoširdžiai pasakyti.

– Tokia ir buvau. Man reikėjo su kai kuo susidoroti. Manau, pavyko.

Grįžusios į valgyklą matome, kad čia tiekiama čai arbata ir naminis pyragas, visi plepa, lyg mėgindami atsigriebti už prarastą laiką. Salė pilna juoko – nuostabaus žmonių juoko. Tikras stebuklas – čia tvyro geranoriškumo ir draugiškumo atmosfera. Kai įsikiša Goenka, tikriausiai tas pat nutinka ir masiniams žudikams bei jų prižiūrėtojams.

Viena mergina taria:

– Girdėjote, vėliau vyks diskusija? „Bradas ir Angelina – ar ilgam kartu?“

Paruošta pievelė, kur gali bendrauti vyrai ir moterys, bet niekas ten neskuba. Darome tai, ko mums patarė nedaryti: lyginame patirtį. Paaiškėja, kad daug kas patyrė tai, prie ko aš nė nepriartėjau: į paviršių iškilo ir pasišalino samskaros, atgijo užmiršti prisiminimai.

Viena mergina prisipažįsta:

– Medituojant mane apėmė siaubas. Išvydau viršun kylančius vorus ir gyvates, jie lindo lauk pro burną, nosį, ausis, o aš tik sėdėjau ir galvojau, kad turiu būti rami.

– Man net palengvėjo, – taria kita. – Mačiau keistą vaizdinį: iš ausų, nosies ir burnos ropojo skruzdėlės, paskui jos išnyko. Maniau, tai sapnas.

Trečia mergina prisipažįsta jautusi, kaip „kyla ir lauk veržiasi pūliai“. Ketvirta paantrina:

– Aš irgi pūliavau.

Apstulbusi klausausi jų.

Viena itin liesa ponia pasakoja savo istoriją:

– Baigiantis vienai meditacijai jau ketinau stotis, bet apėmė keisčiausias jausmas, tarsi kažkur iš gelmių būtų iškilusi plyta ir įstrigusi po diafragma. Viskas atrodė taip tikra, kad išsigandau, jog uždusiu. Taigi sėdėjau ir iš visų jėgų stengiausi likti rami. Kvėpavau labai negiliai, stebėjau kvėpavimą, kaip liepta, bet plyta nė nekrustelėjo. Sėdėjau ir stebėjau ją. Girdėjau, kad beveik visi pakilo ir išėjo pailsėti, bet aš nedrįsau sujudėti; tik meditavau pasitelkusi visą turimą ramybę. Žmonės grįžo ir įsitaisė kitai meditacijai. Liepiau sau nebijoti ir nesijaudinti. Kvėpavau paviršutiniškai, nes jaučiau, kad dėl plytos giliai neįkvėpsiu. Praėjo dar viena valanda, ir galiausiai pajutau, kaip kietulys pakilo ir išėjo iš manęs.

Visas stalas nutykęs klausosi.

– Kaip manote, ką tai reiškia? – galop paklausiu.

– Manau, tai susiję su mano santuoka. Daugiau nei dvidešimt metų gyvenau nevykusioje santuokoje. Daug blogybių sukaupiau savyje. Kasdien vis nurydavau karčią piliulę. Turbūt man pavyko dalies šio blogio atsikratyti.

Taigi visos šios moterys ne šiaip „buvo“ – jos „veikė“, išlaisvino samskaras.

Pasiskundžiu, kad manęs pasąmonė neapdovanojo nei skruzdėlėmis, nei gyvatėmis, nei pūliais, nei kitais baisiais dalykais. Patyriau tik skausmą.

– Dar mačiau baltą šviesą. Manau, dėl to, kad smegenys negavo kofeino. Ak, dar porą kartų išmušė karštis, bet tai liovėsi, kai pietaudama nebesipildavau daržovių padažo.

Merginoms mano pastabos atrodo tikėtinos. Dar priduriu:

– Stebiuosi, kaip visi laikėsi taisyklių.

– Aš nesilaikiau, – kažkuri pasipiktina. – Vakar įlipau į medį.

– Nėra taisyklių, draudžiančių laipioti į medžius.

– Na, gal ir ne.

– Sara visą savaitę rašė žinutes savo vaikinui, – paskelbia kita.

– Rimtai? – net aš pasijuntu sukrėsta. – Sara, vadinasi, negyvenai vienumoje.

Sara nusiminusi.

– Žinau. Tiesą sakant, dabar gailiuosi. Savaitės pradžioje, kai liepė atiduoti telefonus, pamaniau, kad tai išbandymas ar koks nors pokštas, ir pasilikau savąjį. Kartą jis atsiuntė žinutę, paklausė: „Kaip sekasi“, ir aš kaip kvailė atsakiau. Paskui jis panoro, kad nuolat pasakočiau, kas vyksta. Dabar suprantu, kad reikėjo atiduoti telefoną.

Aš prisipažįstu, kad rašiausi pastabas. Moterys teiraujasi, ar, mano manymu, patyriau mažiau, nei būčiau patyrusi nesukčiaudama.

– Nežinau. Galbūt. O gal ir ne.

Norėčiau susitikti Džo, bet ji išvyko vakar. „Seniems“ mokiniams leidžiama nedalyvauti visuose kursuose. Prieinu prie merginos, kuri man atrodo esanti sveiko proto. Su ja galėčiau kasti tunelį, jei tai būtų Pabėgimas iš Šoušenko.

– Tu man patinki, – pareiškiu. – Regis, nuoširdžiai dirbai, bet išlikai objektyvi. Netgi atsakei į mano šypseną.

– Nemanau, kad esu objektyvi. Tiesiog lengvai išsiblaškau, – taria ji.

Ir tai tiesa – kalbėdama ji atrodo žavi keistuolė. Mano įspūdžiai apie žmones klaidingi. Jie tėra susikurti paveikslai.

Tąvakar viename kambaryje organizuoju pižamų vakarėlį. Žinoma, tik merginoms. Vyrai gyvena atskirai, bet laukuose susitinku Džastiną ir paprašau atnešti šokolado – žinau, kad automobilyje jo dar turi. Taigi po savaitės susilaikymo nuo cukraus atnešusi šokoladinių saldainių tampu itin populiari.

Beveik iki vidurnakčio pasakojame kvailiausias istorijas. Net ir didžiausia nesąmonė sukelia isterišką juoką.

– Girdėjote anekdotą apie stebuklingą traktorių? Važiuodamas keliuku jis nuvirsta į lauką.

Kvatojamės dešimt minučių.

Nusprendžiu pasikviesti savo kambario draugę. Net ir dabar, kai galima kalbėtis, ji labai rimta. Vėliau savo kambaryje plepame iki antros. Prisipažįstu, kad jos „ryžtas“ man atrodė baugokas.

– Aš tiesiog buvau labai labai susikaupusi, – paaiškina ji.

– Ir kaskart paskutinė pakildavote po meditacijos.

– Užtrukdavau amžinybę, kol sugrįždavau į žemę.

– Visą savaitę niekam nepažiūrėjote į akis.

– Taip. Buvo sunku. O jūs – labai linksma. Vieną dieną net išlėkiau iš kambario, kad neprajukčiau.

Kad neprajuktų?

– Kodėl nenorėjote juoktis?

– Juk turėjome laikytis tylos, tiesa?

Taigi aš jai patikau. Visi tie vaizdiniai tebuvo mano pačios susikurti, aš, kaip tas dailininkas, nusipiešiau juos, o paskui negalėjau su jais gyventi. Menka paguoda tai suprasti.

Kitą dieną pagaliau išvykstame – dar niekada taip nesidžiaugiau įsėdusi į automobilį ir palikusi tokią gražią vietą. Vėl važiuoju su dviem kelionės draugais.

– Džastinai, atrodai sulysęs. – Daug dienų laukiau, kol galėsiu tai pasakyti. – Kaip tau sekėsi?

– Kartą žygiavau į Pietų ašigalį. Šešiasdešimt vieną dieną žiūrėjome į sniegą, tik vieną kartą matėme paukštį. Kasdien kentėme skausmus, nes reikėjo traukti roges ir maudė visą kūną. Nebuvo iš ko laukti pasigailėjimo. Dabar jaučiausi panašiai. Vis dėlto man patiko.

– Tomai?

Labai labai ilgai tvyro tyla, galiausiai Tomas taria:

– Džiaugiuosi, kad čia atvažiavau. O tu, Izabele?

Mano nuomonę suformavo laikas. Nemanau, kad tapau bent truputėlį ramesnė – tikrai to nepastebėjau. Bet patyriau, kas yra meditacinė kelionė į save. Per šiuos kursus išmokau medituoti. Nesėdžiu valandą ryte ir valandą vakare, kaip siūlo ponas Goenka, tik pusvalandį kas rytą. Gebu sėdėti ir nejudėti. Tai pradžia. Pradmenys, reikalingi visų tradicijų meditacijai.

Emilija turi nuostabų medinį Budą, dabar jis sėdi mūsų virtuvėje. Žiūrint į jį atrodo, kad jo siela išties gyvena šioje medinėje statulėlėje. Statulėlė man suteikia viską, ką turi suteikti medžio elementas. Buda nieko nedaro, tiesiog būna.

Jeigu pavyks toliau jį mėgdžioti ir rytais medituoti, neabejoju, susikursiu strategiją ir išsiugdysiu sveiką protą. Nepastebimai, kaip auga medis, įgysiu krypties pojūtį. Gal net sugebėsiu didžiąją laiko dalį išlikti rami. Nebent mano mylimas žmogus surūkytų cigaretę – tada pamesčiau galvą ir to nė kiek nesigailėčiau. Juk kartais svarbu prarasti pusiausvyrą, tiesa?

O Buda ir toliau sėdi ramut ramutėlis... Išties žaviuosi juo. Jei kitą kartą nuspręsiu dalyvauti meditacijos kursuose, rinksiuosi kitokius, kitokį kelią. Pasaulyje jų apstu. Išmokti sėdėti ramiai ir kvėpuoti – turbūt svarbiausia siekiant praktikuoti manąją gerumo religiją. Kad ir kas nutiktų. Kad ir ką gyvenimas mums dovanotų ar iš mūsų atimtų. Tylomis džiūgauju, kad ramiai sėdėdama galbūt padariau mažytę pažangą.

Ketvirtas elementas – vanduo

Gyvenimo kelionė – raiška – nepaprasta galia ir nepaprastas švelnumas – gyvybę puoselėti vien būnant savimi – nugalėti nieko nedarant – ausys

„Kas gi tu?“

Visai netinkamu kelionės etapu mano gyvenime pasirodo dvasinis mokytojas. Vyliausi pasičiupti Vivą su jo lūpomis ir pasinerti į malonią geismų priklausomybę, bet viskas pakrypo kita linkme. Negi tikrai pasikviečiau Vivą į dvasinį susitikimą? Argi tai ne puikus būdas atbaidyti bet kurį vyrą nuo galimų santykių? Per trečią pasimatymą ketinu pasirodyti kaip trenkta Naujojo amžiaus keistuolė. Na, pasiteisinti galiu nebent tuo, kad neieškojau šios alternatyvios sielos atgaivos – ji tiesiog įkrito į mano pašto dėžutę. Tiesiogine prasme – į Facebook.

Mąsčiau apie kitą elementą – vandenį; apie jėgą ir švelnumą, apie tai, kaip toks lengvumas gali pramušti akmenį. Keistas fontanėlis, nusipirktas po fengšui specialisto konsultacijos, man primena visus tuos dalykus. Jis visą dieną skleidžia tekančio vandens garsą, drėkina orą ir kviečia sielą ne veikti, o tiesiog būti. Istorija pasakoja, kad Jėzus šėlstančiai jūrai tarė: „Nurimk“, ir bangos nutyko.

Abejoju, kad dalykai nutinka tada, kai to labiausiai reikia. Vis dėlto pastebiu, kad įvykiai, regis, dėstosi sinchroniškai, nesvarbu, tikiu tuo ar ne. Iš vieno skaitytojo Facebook gavau žinutę. Visi, kam pažįstami Facebook teikiami džiaugsmai, žino, kad drauge gauni ir siuntėjo nuotrauką. Nuotrauka mano monitoriuje buvo poros centimetrų dydžio. Vienoje pusėje buvo besišypsanti skaitytoja Hana, o kitoje – įspūdingos išvaizdos vyras akimis lyg vandenynai: sklidinomis begalinės meilės, šilumos, skausmo, žaismingumo ir iššūkio, visko vienu metu. Stebeilijausi į šią nuotraukėlę. Jo veidas buvo maždaug sulig mano mažojo piršto nagu.

„Kas, – iškart parašiau, – tas įspūdingas vyras? Jūsų sutuoktinis? Mylimasis? Atrodo nepaprastas.“

Ji iškart atsakė: „Ne, jis ne sutuoktinis, o guru.“

Guru? Ar ji rimtai? Vis dar esama guru?

Niekada nesidomėjau jokiais guru, bet kažkas šio vyro akyse mane patraukė.

„Galėčiau pasiklausyti jo mokymo?“

„Taip, jis įsikūręs Londone. Brikstone.“

„Guru Brikstone? Negali būti.“

Brikstonas garsėja gera muzika ir marihuana.

„Jis moko visame pasaulyje, daugiausia Amerikoje, Airijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Indijoje, bet Brikstonas – jo namai. Vis dėlto... – Hana dvejoja, žino, kad aš rašytoja, ir staiga panūsta jį apsaugoti. – Galėčiau paklausti, kodėl norite su juo susitikti?“

Trumpam susimąstau.

„Hana, noriu su juo susitikti, nes jis atrodo tikras. Panašus į vandenyną, o aš dar niekada gyvenime nebuvau sutikusi žmogaus, panašaus į vandenyną. Nesvarbu, ko jis moko, noriu tai sužinoti.“

„Gerai, – atrašė ji, – jūs išlaikėte bandymą. Atsidarykite jo tinklalapį – www.Mudži.org – ten yra jo garso įrašų, o YouTube rasite daug filmukų.“

Hana papasakoja, kad susitikimai su juo vadinami satsangu (nuo sanskrito kalbos žodžio, reiškiančio „vienytis su tiesa“), jie atviri visuomenei, bet netrukus vyks uždaras užsiėmimas artimesniems sekėjams.

Tą pačią dieną toje pačioje Londono dalyje švenčiu draugės gimtadienį, tad pasilinksminusi vakarėlyje puolu ieškoti taksi, bet visos kompanijos praneša, kad teks laukti keturiasdešimt penkias minutes. Išeinu laukan, nusiaunu batus ir bėgu gatve, dairydamasi taksi. Nieku gyvu negaliu vėluoti. Basa, susikaupusi ir ryžtinga nardau tarp automobilių – būtinai turiu surasti taksi.

Kodėl gi aš taip trokštu ten patekti? Juk netikiu guru. Manau, žmogus, į mokytoją žiūrintis kaip į išminties šaltinį, veikiau jausis bejėgis, o ne ugdys išmintį. Vis dėlto lekiu. Gal tiesiog noriu pabūti šalia vyro, panašaus į vandenyną. Galbūt jo išminties bangos užlies ir mane.

Atidumiu 18.57, užsiėmimas turi prasidėti 19 valandą. Visi susėdę laukia. Jo namų svetainėje belikusi viena vietelė, tiesiogine prasme prie mokytojo kojų. Mane praleidžia į priekį, ir aš patenkinta įsitaisau. Gaunu atsigerti vandens. Be abejo, tai pati geriausia vieta.

Kambarys išdažytas ryškiomis, maloniomis spalvomis, ant sienų kabo dideli Indijos dvasinių mokytojų portretai. Susirinkę beveik vien baltieji, tik keli azijiečiai; dauguma moterų, tik keli vyrai, kaip aš sakau: „su itin išlavėjusia moteriška puse“.

Įeina Mudži. Nežinau, ką pagalvojate išgirdę žodį „guru“. Vis dėlto, kad ir kaip jį įsivaizduojate, Mudži yra kitoks. Spėju, jam netoli šešiasdešimties, jamaikietis, neįtikėtinai gražus, žaismingas ir linksmas, netgi plaukai susukti į vėlinukus.

Nuo jo akcento mane suima juokas. Žemu tembru, nuo kurio norisi murkti, jis taria:

– Na, tai ką galvojate?

Stoja trumpa tyla, paskui jis žaismingai klausia:

– Ar kas nors numano, kam skirti šie susitikimai? Kai kurie turbūt čia lankotės seniai. Kitų veidai nematyti.

Tie, kurie lankosi seniai, tyli, taigi aš, moteriškė ne iš bailiųjų, nusprendžiu jį pralinksminti.

– Na, aš čia pirmą kartą, bet, manau, galėčiau spėti, ko čia susirinkome.

– Tikrai? – Jo akys spindi vaikišku džiaugsmu.

– Manau, Žemėje gyvename tam, kad išmoktume besąlygiškai mylėti, ir man atrodo, kad jūs kai ką apie tai žinote – todėl kambarys pilnas. Nesu čia buvusi, bet sakyčiau, žmonės susirinko iš jūsų mokytis.

Jis išklauso, porą sekundžių patyli, tada taria:

– Sakote, besąlygiška meilė? Nesuprantu, apie ką kalbate. Sakote, aš žinau. O man atrodo, kad ničnieko neišmanau.

– Galbūt jūs žinote daugiau už kai kuriuos iš mūsų?

– Ar meilė yra „žinojimas“? Ar apie ją reikia ką nors „žinoti“?

Hmm. Gal ir ne. Tyliu. Tai visada geras ženklas.

– Nenoriu žaisti žodžiais, – toliau kalba Mudži. – Nežinau, ar meilę išvis galima apibūdinti žodžiais. Kai kurios religijos moko ugdyti meilę, rodyti meilę, ir visa tai puiku, nes žmonijai to reikia. Bet ateina akimirka, kai meilė ima be pastangų srūti iš tavęs, ir nė nereikia jos ugdyti. Tereikia pažinti save – perprasti savo vidų – ir tada meilė sklis lengvai. Manau, mums tai labai patinka. Kai palengvėja, nejaučiame spaudimo. Kodėl? Todėl, kad lengvumo nepasieksi stengdamasis. Mūsų protas negali sukurti lengvumo. Protas jį gali tik pamėgdžioti. Taigi mumyse jau yra kai kas lengva. Satsangas yra galimybė tai atrasti ir atpažinti.

Dabar suprantu, dėl ko čia lėkiau. Lengva „būtis“, iš kurios srūva meilė? O taip, maldauju.

Mudži dėsto toliau:

– Nereikia nieko kurti. Nereikia įsivaizduoti. Gana tiesiogiai – ketinau sakyti „bendrauti“, bet šis žodis netinka, nes bendravimas vyksta tarp dviejų subjektų, o mes kalbame apie kai ką labai artima, artimesnį net už artima – gana susivienyti su tikrąja savo būtimi. Iš to kyla jausmas, mūsų vadinamas meile. Meilė kyla laisvai ir besąlygiškai.

– Besąlygiškai?

– Taip, nes meilė nieko nesitiki. Tai nėra prekyba ar sandėris. Nėra „aš tave mylėsiu, jeigu...“ Nėra jokių sąlygų. Meilė priima viską. Aš nežinau, kaip tai „padaryti“, bet tai ir yra visas smagumas. Jei žinotum, galėtum tvirtinti turįs kai ką ypatinga. Turįs daugiau už kitus. Mano jausmai sako ką kita. Aš jaučiu, kad mes visi esame ta meilė, esame vien meilė.

– Tai kodėl pasaulyje tvyro tokia netvarka?

– Šią meilę arba šią būtį, regis, temdo išoriniai dalykai. Ją slepia kai kurie ketinimai, idealai, tikslai, kai kurios mintys. Mes skiriame daugybę energijos mąstymui, pastangoms ir projektams. Tuos trukdžius turime pastebėti ir kaip nors pašalinti. Nežinau, ar „pašalinti“ tinkamas žodis – galbūt jų atsisakyti arba nepaisyti, nes svarbiausia skirti kitiems žmonėms dėmesį. Jūs turite galią skirti dėmesį. Dėmesį paskirstote daugeliui dalykų, daugeliui ketinimų, ir tai suskaido jūsų galią.

Sėdime ir tylomis mėginame visa tai suvirškinti.

Jis lengvai šypsosi mums. Po kiek laiko klausia:

– Kas yra „aš“? Iš kur mes „žinome“?

Tyloje mėginu suvokti, kas yra „aš“. Džiaugiuosi, kad neuždaviau klausimo, nes jis, užuot atsakęs, iškelia dar daugiau klausimų. Kas yra tas, kuris žino? Ar žino mūsų protas? Ar praradę prisiminimus išliktume savimi? Kas stebi mūsų mintis? Atsakytumėte į tokius klausimus?

Netrukus visai sutrinku. Tas „aš“, kuris atėjo čia, nuo šių klausimų ima skaidytis, bet aš jaučiuosi rami ir keistai laiminga. Net ne nuo žodžių, klausimų, balso tono, o nuo paties to vyro buvimo. Tarsi jis medituodamas daugybę laiko būtų praleidęs pačiose ramybės gelmėse, vietoje, kurią krikščionys vadina „Dievo karalyste mumyse“, ir kažkaip išsinešęs tą karalystę, tą būtį. Tarsi jis tuo pat metu būtų ir ten, ir su mumis kambaryje.

Rodos, kambaryje yra du Mudži: žaismingas, šelmiškas jamaikietis iš Brikstono, kadaise, be abejo, rūkęs marihuaną, kaip ir visi kiti šiame narkotikais pagarsėjusiame Londono rajone; ir kitas Mudži, nuo vietos ir laiko nepriklausoma būtybė, kuri tapo juo arba kuria tapo jis. Jis išties labai panašus į jūrą. Užduoda klausimus, kuriuos galėtų užduoti jūra, jei turėtų balsą: „Kas tu?“ Atsakymas negali būti susijęs su mūsų mintimis, emocijomis ar kūnais. Kas aš? Suvokiu, kad nežinau atsakymo.

Vieni atsakinėja, kiti patys užduoda klausimus. Ne itin klausausi. Dėl manęs jis galėtų mokyti arabiškai arba kiniškai. Tiesiog džiaugiuosi, kad esu čia. Ką tai galėtų reikšti? Tikrai nesu iš tų dvasingųjų, bet šalia Mudži jaučiuosi puikiai.

Po dviejų valandų pokalbio jis paduoda man ranką. Veikiausiai todėl, kad esu naujokė ir pirma prabilau, dar dėl to, kad sėdžiu prie jo kojų. Vis dėlto, nors kambaryje daug žmonių, jaučiu, kad jis atkreipė dėmesį į tą unikalų energijos ir sąmonės mišinį, vadinamą Izabele. Ne, netrokštu būti ypatinga; žinau, kad visi esame nepakartojami. Tik manau, kad mano asmenybė, ego ar kas kita nori, kad guru tarp kitų ypatingų, bet labiau pažįstamų žmonių pastebėtų mano išskirtinumą.

Visi atsistoja ir po vieną prieina jo pasveikinti. Vieni apkabina, kiti porą minučių palaiko jo rankas, žiūrėdami į akis. Niekas nekalba. Aš stebiu. Nuostabu kaskart įvertinti bendravimo artumą. Tikrai neįprastas sekmadienio vakaras Brikstone. Nepanašus į vakarą Ritzy kine ar Brikstono akademijoje.

Tai vyko maždaug prieš mėnesį. Šį savaitgalį Mudži veda intensyvius kursus, ir aš vėl skubu pas jį. Trokštu jį pamatyti. Noriu suprasti, apie ką jis kalba. Noriu klausytis ir mokytis. Krikščionys kalba apie Dievo karalystę mumyse. Mudži, regis, turi galvoje tą patį, tik kaip ją surasti? Beje, kas tie „mes“? Mudži žino atsakymus.

Pirma banga

Į intensyvius dviejų vakarų savaitgalio kursus pasikviečiu savo draugę Fioną, seną mokyklos laikų bičiulę. Įtariai, kaip yra pratusi ir kas man patinka, ji klausia:

– Juk tai ne religija? Jis nemėgins manęs atversti į savo tikėjimą?

Pakviečiu ir Vivą, bet jis peržiūri nuotraukas tinklalapyje ir taria:

– Čia nėra juodaodžių, tik žmonės iš prabangiausių rajonų.

Jis atmetė siūlymą nė nesvarstęs – toks elgesys jam ir, deja, dažnam iš mūsų trukdo priimti naujas idėjas ir stebuklus, galinčius pakeisti požiūrį ar priversti juo suabejoti. Taigi mudvi su Fiona atvykstame į gražiai išpuoštą bendruomenės salę Brikstone, jau sausakimšą klausytojų: visų rasių atstovų ir, įstabiausia, po lygiai vyrų ir moterų.

Įeina Mudži, jis juda lėtai ir atsargiai. Atsisėda į savo vietą priekyje. Teoriškai jis tik pagyvenęs jamaikietis dailiu veidu ir žavia šypsena, ir vis dėlto jis šį tą turi, to nejutau nuo tada, kai buvau susitikusi su Jo Šventenybe Dalai Lama. Mąstydama apie jų panašumą prisimenu, kad žodis „dalai“ mongoliškai reiškia „vandenynas“. Lama yra dvasinis mokytojas. Taigi Dalai Lama reiškia „dvasinis mokytojas, kurio supratimas gilus kaip vandenynas“.

Jo Šventenybė yra nepaprastas žmogus, jis tiesiog spinduliuoja begalinę erdvę. Anuomet rašiau, kad jis žiūri į mane lyg pro kitą žiūronų galą, tad jaučiuosi kaip skruzdėlė; jis į viską taip žiūri. Jo Šventenybė, būdamas maloningas, siuntė begalinę meilę ir užuojautą šiai smalsiai skruzdėlytei, lemenančiai juokingus klausimus. Suvokiau, kad negalėčiau pakilti iki jo požiūrio, kaip jis negalėtų nusileisti iki manojo. Taip pat sėkmingai skruzdėlė galėtų imti interviu iš žirafos. Šį neatitikimą jutau net tada, kai jis paspaudė man ranką.

Vis dėlto Mudži kitoks. Atstumas juntamas – Mudži taip pat skrajoja aukštybėse, – bet jis kažkaip tai panaikina. Kitokia aukštuma ir kitoks vandenynas, bet tas pats erdvės pojūtis, begalinis platus horizontas, siekiantis, kiek akys užmato. Čia, šalia žaismingo vyriškio į vėlinukus susuktais plaukais, apsireiškia begalybė. Be to, jį gerokai lengviau pamatyti negu Dalai Lamą. Jeigu pasisektų atvykti į Brikstoną pietų Londone, galite ateiti jo pasiklausyti; jeigu YouTube paieškosite „Mudži“, išgirsite jį kalbant įvairiausiomis temomis.

Kodėl jis pradėjo mokyti? Mudži tinklalapyje aiškinama, kad 1987 metais jis susitiko su krikščionių mistiku, ir šis per maldą leido jam „tiesiogiai patirti viduje slypinčią dievybę“. Tai pakeitė jo gyvenimą. Mudži biografijoje pasakojama: „Didžiulė ramybė įsismelkė į jo būtį ir ten pasiliko.“ Vėliau Mudži nukeliavo į Indiją, ketindamas aplankyti Šri Ramakrišnos namus Kalkutoje, bet sutiko Šri Harilalą Pundžą, daugybei gerbėjų žinomą kaip Papadži. Mudži nusprendė, kad Papadži yra „gyvas Buda“ – visiškai nušvitęs mokytojas. Mudži skelbia, kad „mokytojo galia ir malone jo protas amžiams susiliejo su savo šaltiniu“.

„Ką? – turbūt nustebsite. – Argi mūsų protas su savo šaltiniu susilieja ne mirus?“ Pasirodo, ne, nes Mudži tikrai labai gyvybingas.

Nuo 1999 metų Mudži pats atsakinėja į klausimus. Į stovyklas ir formalius satsangu plūsta ieškantieji nušvitimo; jis netgi per Skype bendrauja su žmonėmis iš viso pasaulio. Papadži, o dabar ir Mudži, yra vadinamosios advaitos, arba, paprasčiau sakant, „nekintamos savasties“, pažinimo tradicijos mokytojai. (Kas tai? Skaitykite toliau.) Mokytojas mums viską perteikia klausinėdamas ir leisdamas ieškantiesiems įsigilinti į klausimus, užuot ieškojus atsakymų. Skamba mažumėlę keistai? Na, taip ir yra. Čia galima atsikratyti nerimo – tik reikia atidžiai klausytis.

Mudži nusilenkia ir pasisveikina. Jo pasisveikinimas – tai „namaste“ (tiems, kurių sanskritas šlubuoja: „Sveikinu jumyse esantį Dievą“) ir aiškesnio „Labas rytas ir sveiki susirinkę į satsangą“ derinys. Tvarka paprasta: kiekvienas, „ieškantis tiesos“ ir turintis klausimų, gali išeiti į priekį ir juos užduoti.

– Na? – šypteli jis. – Kas norėtų į elektros kėdę?

Išsyk pakyla ranka, ir maždaug trisdešimties metų moteris vos ne bėgte pasileidžia į priekį.

– Norėčiau paklausti apie savo potyrius. Tai įvyko maždaug prieš ketverius metus, bet negaliu užmiršti. Skaičiau Stiveno Volinskio (Stepheno Wolinsky) I Am That („Aš esu tai“), kur jis reiškia pagarbą tam vyrukui, žinote, neištariu jo vardo.

– Šri Nisargadatai Maharadžui? – spėja Mudži.

– Tam pačiam. Giliai kontempliavau jo žodžius ir patyriau kai ką neįtikėtina. Atrodė, kad suirau. Mano protas atsivėrė ir aplinkinis pasaulis suplūdo vidun, lyg mėgintų užpildyti vakuumą. Ėmiau iš širdies kvatotis.

– Taigi...

– Juokiausi dėl to, kad anksčiau taip klaidingai supratau tikrovę. Supratau, kad šis potyris ilgai nesitęs ir turiu kuo daugiau iš jo pasisemti. Klausiau savęs: „Kur aš dabar? Kas aš esu?“ Ten, kur buvo „aš“, neliko nieko. Tik atjauta. Mąsčiau: „Neįgijau naujų savybių, neturiu stebuklingų galių, neišmokau vairuoti ir kitų dalykų, kurių nemokėjau anksčiau.“ Neatsirado nieko nauja, tik išnyko jausmas, kas esu aš, ir pasaulis staiga tapo toks, koks turi būti. O tada atsipeikėjau. Dabar net nežinau, kas čia klausinėja, nes tai patyrusi...

Moteris susipainiojusi nutyla.

– Aišku. – Mudži atsakymą skiria ne tik jai, bet mums visiems. – Daugelis yra tai patyrę. (Man patinka jamaikietiškas jo akcentas.) Galbūt šiek tiek kitaip, bet iš esmės panašiai. Jie pasakoja: „Man taip nutiko prieš šešis mėnesius, prieš šešerius metus.“ Ir beveik visada priduria: „O tada...“ Manau, kada nors parašysime knygą O tada, nes daugybė žmonių išgyvena pabudimą, jis trunka porą valandų, kelias minutes, savaites ar kelis mėnesius. Žmonės sako: „Buvo taip... o tada...“

– Na, ir ką?

– Grįžkime prie „o tada“. Bet kokia patirtis praeina, ji atsiranda laike, turi pradžią ir pabaigą. Taigi norėčiau paklausti: kas tai patyrė?

Moteris žiūri į jį suglumusi. Mudži pamėgina klausti kitaip.

– Gerai, grįžkime prie „o tada...“

– „Aš“ grįžau. – Moteris, regis, net ir tuo abejoja.

– Pajutote, kad grįžo protas ir užtemdė patyrimą? Bet ar buvo nuo potyrio atskirtas „aš“?

Moteris žiūri į jį. Seka mintį. Tikiuosi, jūs irgi. Jos veido išraiška linksma, bet sutrikusi.

– Jums nebūtina rasti atsakymą. – Mudži kreipiasi į mus. – Kai kurie iš jūsų irgi esate tai patyrę. Kai taip nutinka ir mažasis „jūs“ išnyksta, ar lieka didesnis „jūs“?

Mudži vėl atsigręžia į moterį.

– Kuo tas potyris buvo ypatingas, kad penkerius metus jo neužmiršote? Ar tuo, kad ten nebuvo jūsų?

– Taip. Aš išėjau, liko tik nuostabus jausmas.

– Ar žinote, kas tas „aš“?

– Kas aš manau esanti?

– Išėjo tai, kas tariatės esanti. „Aš“, atitinkančio sąmonę, neliko.

– Taip, sąmonės nebuvo.

– O kas lieka, kai nėra sąmonės? Pasakykite man.

Jokios doktrinos, tik klausimai apie jos patirtį. Man tai patinka.

Moteris sėdi ir tyli, nežino, ką atsakyti. Mudži atsako už ją:

– Ramybė? Džiaugsmas? Erdvė? Drąsa? Amžinybė? Savaiminė būtis. Štai kas liko, ir ji visiems patinka, nes nereikalauja pastangų.

– Taip. O tada...

– Kaip „o tada“ jus išplėšė iš tos nuostabios būsenos? Ką išvydo sugrįžtantis „aš“?

Klausdamas Mudži atidžiai ją stebi. Moteris vis dar tyli.

– Neskubėkit, – taria jis, nors moteris nė nesirengia prabilti. Jis įvairiai perfrazuoja tą patį klausimą. – Ką matė sugrįžtanti sąmonė? Ar apie tai galvojote?

Ji nusijuokia.

– Penkerius metus nesiliauju apie tai galvojusi.

– Na, tai ką pastebėjo sugrįžtanti sąmonė?

– Sakyčiau, pačią sąmonę, bet...

– Sąmonė yra protas. Protas nėra daiktas, daiktas yra smegenys – tas žiedinis kopūstas galvoje. Sakydama „grįžo sąmonė“, turite omeny „grįžo mąstymas“, tiesa?

– Taip.

– Ir kas tai pastebėjo?

– Nenumanau.

– Sakote, ego, laikas, aplinka, santykiai išnyko, bet kažkas liko, nes pajutote ramybę. Jei surasite mygtuką, kurį bandau jums parodyti, viskas taps aišku. Tereikia susivokti.

– Verčiau kontempliuosiu.

– Kas yra suvokiantysis? Kontempliuokite tai, ir „o tada“ taps nebesvarbus. „O tada“ tėra mintis.

– Aš vis dar čia. – Moteris apžvelgia salę, visų veidai nukreipti į ją.

– Kas „aš“?

– Aš. Mano mintys. Jos įprastos.

– Taip, mes išmokome vertinti save pagal tai, kas vyksta sąmonėje.

– Ko gero.

– Tai tiesa. Mes įsitikinę, kad kuo labiau susikaupsime, tuo aiškiau suprasime, kas esame. Bet šis įsitikinimas teisingas tik tada, kai juo tiki.

– Taip. Suprantu. Ačiū.

Pagaliau ji patenkinta atsistoja, nusilenkia ir atsisėda į savo vietą.

Taigi Mudži, regis, nori pasakyti, kad ta „vieta“, kurioje lankėsi moteris, kurioje tarsi pranoko savo tapatybę, visada egzistuoja ir į ją bet kada galima patekti. Ji yra mūsų prigimtis. Jėga, ar ne?

Fiona rašosi pastabas. Man nespėjus pamąstyti apie tai, ką jis sakė, pakyla antras klausytojas, liesas barzdotas vyras plika galva; atrodo susirūpinęs.

– Patiriu prieštaravimą tarp abejonių ir paprasto klusnumo, – taria jis.

Šiurkštus Mikės Pūkuotuko vertimas skambėtų taip: „Kartais aš sėdžiu ir mąstau, o kartais tiesiog sėdžiu.“

Mudži klausia:

– Kas suvokia abi būsenas?

Plikagalvis įkvepia atsakyti.

– Atsargiai, – perspėja Mudži. – Sąmonė yra išdykusi. Nesikliaukite ja atsakydamas, antraip susikursite trečią būseną.

Mes juokiamės iš vyriškio pastangų nemąstyti.

Mudži šypteli.

– Jei paklausiu: „Kas esu „aš“?“, ką nušvies šis klausimas?

Pasineriame į save, kad tiesiogiai suvoktume klausimą. Galite prisidėti ir jūs.

– Tai labai subtilu, – taria vyras.

– Kas mato tą subtilumą? Ar jūs esate tam tikros rasės ar giminės?

Suprantate, apie ką kalbama? Tai NEPAPRASTAI svarbu. Apie jūsų santykį su pačia savastimi, kai liaujatės mąstę. Apie tai, kas esate be kūno, emocijų ir netgi minčių. Ar tas stebėtojas – ta jūsų dalis yra tam tikros rasės arba giminės?

Plikagalvis atsako:

– Ne.

– Kas jūs galite būti?

Jis užsimerkia, mėgina atsakyti. Bet Mudži jį nutraukia:

– Aš nespaudžiu atsakyti, nes atsakymas yra samprata. Aš tik žiūriu, kas nutiks jums.

Vyras atsimerkia, atrodo ramesnis.

Mudži kamantinėja toliau:

– Ta vieta – nueikite ten. Kokia ji? Ar ji kinta?

Vyras prabyla:

– Manau, ten yra...

Mudži jį nutraukia:

– Manote? – Žavus jo akcentas suteikia pokalbiui didingumo.

– Ne. Aš nenoriu nieko manyti. Tenoriu ten būti.

– Bijote ją prarasti, bet negalite iš ten pabėgti.

– Taip. Tik sąmonė kelia rūpesčių.

– Pasaulis daugiausia kenčia nuo proto.

Liesasis vyras grįžta į savo vietą, o aš susimąstau apie būties prasmę. Neseniai aplankiau seną draugę, kuriai labai jaunai diagnozavo išsėtinę sklerozę. Kūnas pasiduoda prieš jos valią, ir ji jaučiasi vis mažiau reikalinga. Ji man pasakė: „Aš niekuo nebegaliu padėti šeimai.“ Prisimenu, tąkart pagalvojau, kad, mano manymu, jos vaidmuo yra tiesiog „būti“ su šeima, ilsėtis ir leisti jiems džiaugtis jos buvimu. Vis dėlto nutylėjau. Bijojau, kad jai pasirodys, jog negirdžiu nevilties jos balse, be to, nežinojau, kaip jausčiausi pati negalėdama vaikščioti.

Mūsų visuomenė, regis, apsėsta noro „daryti“. Tačiau visi pažįstame žmonių, su kuriais užtenka „pabūti“. Kai galvoju apie Vivo lūpų prisilietimą, tenoriu būti su juo. Arba „būti“ su juo. Bet Vivui nelengva tiesiog „būti“ su savimi. Jis – veiklos žmogus. Kasdien milijonai svarbių susitikimų... nuolat užsiėmęs. Nuolat visiems padeda, visiems atranda laiko. Ir čia jo nėra. Kažkur išlėkęs, nuoširdžiai dirba svarbius darbus, siekia teisingumo ir taikos. Tokie dalykai, kuriuos daugelis žmonių pavadintų „knaisiojimusi po save“, ne jam. Vis dėlto čia susirinkę ramūs žmonės. Kaip galima atkurti taiką ir teisingumą pasaulyje, jei neskiri laiko pažinti save? Juk mes taip nesielgiame, ar ne? Cha cha cha.

Kitas liesas barzdotas vyras kalba apie tapatinimąsi su savimi, bet aš, paskendusi mintyse, nebesiklausau. Mano dėmesį traukia pati Mudži asmenybė. Kai pirmą kartą buvau pas jį namuose, pamaniau, kad jis galėtų kalbėti arabiškai, man būtų tas pat. Vis vien norėčiau čia sėdėti. Keista.

– Esama tokio gilaus žinojimo, kad jo neišmokysi, gali tik pats suvokti, – kalba Mudži.

Išsitraukiu užrašų knygelę. Neįmanoma išmokyti, gali tik pats suvokti? Hmm. Juk aš, plaukdama upe popieriniu sieliumi, mėginu jums tai perteikti. Kaip žodžiais nusakyti pakitusią būseną? Izabele, negi negalėtum rasti lengvesnės užduoties?

Priešais Mudži sėdinti moteris taria:

– Man sunku ko nors atsisakyti.

– Tai neatsisakykite.

Ji šypsosi.

– Jei norite būti sąmoningi, nereikia nieko atsisakyti. Jūs esate visiškai sąmoningi – neturite kitos išeities.

– Kai mėginu tai perprasti, mane suima siaubas.

Suvokiant visumą ją suima siaubas? Tu linki žmonėms ramybės, o jie panikuoja? „Ak, ko gero, teks atsisakyti nerimo.“ Argi mes ne bepročiai? O Mudži taria:

– Jūs stebite siaubo apimtą sąmonę. Perkelkite dėmesį į stebėtoją.

– Pala, – taria ji, – man reikia susikaupti.

– Aš esu, – sako jis, – bet nesuvokiu, kad esu. Tai akloji dėmė.

Moteris ima šypsotis.

– Klausykitės, mielieji, pats Dievas sako: jūs esate namai.

Ji trumpai pamąsto.

– Jūsų, kaip kontempliatyvaus žmogaus, kelionė veda į tuštumą.

– Taip.

– Tik klausykitės ir kliaukitės, nemąstykite: „Kur man tai galėtų praversti?“ Kreipkite dėmesį į liudytoją ir būkite su juo viena.

– Taip.

Ji atsisėda mažumėlę apdujusi. Išties juokinga, visi šie žmonės čia suėjo išmokti būti tuo, kas jie yra. Tuo, kas mes esame.

– Pasėdėkime penkias minutes tylėdami, – taria Mudži.

Sėdime ir mėginame penkias minutes nemąstyti. Tvyro ramybė. Didesnė nei stengiantis suvokti kūną. Išbandykite tai.

Mintys? Ir kam jų reikia?

Antra banga

Po penkių minučių mergina paima mikrofoną ir paskelbia, kad pertrauka truks valandą. Per pertrauką guru neatsakinės į klausimus, o mes salėje turėsime laikytis tylos, „nors galima pakuždomis aptarti praktinius klausimus“. Mums pasiūloma sumuštinių, naminio pyrago ir riešutinių „energijos rutuliukų“, kuriuos vienas savanoris veikiausiai kepė anksti rytą. Kai kurie žmonės pasižymi tokiomis antgamtinėmis galiomis. Mudvi su Fiona pasičiumpame maisto, vandens ir išeiname į saulėkaitą pasėdėti ant žolės. Fiona, ne taip, kaip aš, nepraleido pusės gyvenimo keistuose susibūrimuose, taigi man įdomu išgirsti jos įspūdžius.

– Na? – nedrąsiai paraginu.

– Keista. Man jis patinka. Jo elgesyje man kai kas net labai patinka; jis tiesiog nežemiškas. O žmonės aplink jį nepatinka. Elgiasi su juo lyg su dievu. Ir dekoracijos nepatinka.

– Dekoracijos?

– Nuo visų tų „salėje kalbėkite tyliai“ jaučiuosi suvaržyta. Net bijojau per garsiai paprašyti morkų pyrago.

Nusijuokiu iš draugės pasipiktinimo.

– Ne, rimtai, – sako ji, – kam to reikia?

– Fiona, tai intensyvūs dvasiniai savaitgalio kursai. Siekiama užtikrinti, kad tvyrotų kontempliatyvi nuotaika ir pagarba atliekamam darbui, kad vos pasibaigus užsiėmimui žmonės nepultų nešioti paskalų ir aptarinėti vakarykščių televizijos laidų. Ankstesniuose kursuose mums net neleido žiūrėti vieni kitiems į akis.

– Kodėl, po galais?

– Tam, kad gilintumeisi į save. Mes tikrai per daug laiko praleidžiame pasinėrę į žemiškus rūpesčius. Pora dienų išeiginių ir šiek tiek tylos juk nieko baisaus, tiesa?

– Gal ir ne. Bet man tai per sudėtinga. Ir panašu į kultą.

Nenorom šypteliu. Man tai atrodo visai paprasta. Čia nereikia galvoti, užtenka būti. Vis dėlto Mudži turi kaip nors išaiškinti šiuos dalykus. O dėl kulto – gerai, kad nepakviečiau Fionos į vipasanos kursus.

– Kodėl panašu į kultą?

– Nemanau, kad jis dėl to kaltas. Kalti jį supantys žmonės. Vienas vyras, išgirdęs atsakymą, pasižiūrėjo į jį kaip į Mesiją. Net akys sublizgo.

Nenutuokiu, apie ką ji kalba.

– Tas vyras vis klausinėjo: „O tada?“, ir aš jaučiau, kad iš to nieko neišeis.

– Pati pirma mergina pasakojo apie savo dvasinę patirtį ir apie tai, kaip „o tada“ jos sąmonė atsivėrė. Mudži tik atsakė, kad amžinybės požiūriu nėra jokio „o tada“.

– Vis vien nesuprantu, kas iš to gali išeiti.

– Kas tas „aš“, kuris nesupranta? – provokuoju ją.

– Ak, tik nepradėk ir tu.

– Tai tau nepadarė jokio įspūdžio? Bet vis vien laikai jo knygą? Ateisi rytoj?

Fiona ilgai tyli žiūrėdama į dangų.

– Ne, – galop atsako. – Man per daug panašu į kultą. – Po ilgos tylos, man šveičiant kulto tarnų iškeptą morkų pyragą, ji priduria: – Nebent apsigalvosiu.

– Taigi, jei neapsigalvosi, negrįši? Tu išties atviro proto.

– Taip, ko gero. Pažiūrėsiu, kaip jausiuosi paskaičiusi jo knygą.

Fiona ne tik žvelgė į savo vidų, bet ir mąstė. Tai, ką aiškina Mudži, nėra sudėtinga, tačiau reikia įsiklausyti į jo klausimus ir pačiam savyje atrasti tuos dalykus. Tai ne samprata. Tai patirtis.

Taigi aš vienintelė karštai susižavėjusi. Šalia jo jaučiuosi pasakiškai rami. Man nerūpi, kad neturiu dvasinės patirties, kad nesijaučiu įtraukta į visatos vienį ar panašiai. Tiesiog džiaugiuosi, kad esu čia.

Atsisveikindama pabučiuoju Fioną ir grįžtu į antrą pamoką. Dar dešimt svarų, bet, palyginti su kitais mano lankytais kursais, tai tik simbolinė auka. Niekam nė į galvą nešauna, kad, pavyzdžiui, Polas Makena yra nušvitęs mokytojas... bet pamėginkite jį pamatyti už dešimt svarų.

Užsigeidžiu sėdėti priekyje, ant kilimo. Kuklesni žmonės pasitenkina kėdėmis. Į antrą pamoką susirinko gal 100 žmonių. Man visi atrodo paprasti ir draugiški, išskyrus kelis rimtos išvaizdos vyrus, irgi susėdusius ant kilimo: vienas vilki baltus drabužius, kitas – bluzoną su gobtuvu ir atrodo baisiai dvasingas. Mudži kviečia visus tokius, kokie yra, pas jį susirenka įvairiausia publika.

Popiet pirmas klausimą užduoda dar vienas liesas barzdotas plikagalvis vyras. Ką tai reiškia? Ar liesi vyrai labiau linkę į dvasinį gyvenimą, o gal dvasingi vyrai sulysta? Prisiekiu, salėje nėra nė vieno vyro, turinčio bent gramą riebalų pertekliaus. Tik Mudži pagal dabartinius mūsų visuomenės standartus turi antsvorio kaip putlieji Budos. Jo manymu, kūnas nesvarbus, tad, regis, į mitybą nekreipia didelio dėmesio, o protas neprieštarauja. Vargu ar jis išleidžia pinigų bilietams į sporto salę.

Liesasis vyras susirūpinęs.

– Viskas, kas man atrodė išorėje, yra čia. – Jis rimtai rodo į save.

– Taip pat ir tai, kas yra aplink, – šypteli Mudži.

– Man dėl to baisu.

Šitiek baimės. Kodėl tie liesi vyrai taip bijo?

– Praradau iliuziją, – aiškina vyras.

– Kokią?

– Atskirumo. Paskui pajutau širdgėlą, kad praradau atskirumo iliuziją.

O, varge. Nuotaika ima bjurti. Tai jis nori žinoti esąs begalybės dalis, ar ne? Regis, ne. Tegul verčiau drožia į barą žiūrėti futbolo.

Mudži kantriai moko:

– O ar yra to liudytojas?

Vyras nebeišmano, ką atsakyti. Mudži žvelgia į jį.

– Tai svarbus klausimas. Klausimai, o ne atsakymai atitraukia užuolaidas. – Kalbėdamas jis įtraukia ir mus, kreipiasi į visus. – Didieji išminčiai tai suvokė ne įprastu protu, bet intuicija.

Liesasis vyras muistosi ant kėdės, mėgina suformuluoti atsakymą. Mudži jam vėl šypteli.

– Man nereikia atsakymo.

Man reikia. Noriu jį išgirsti.

– Jei atsakysite, vėl susidarysite sampratą. Kas viską stebi? Žiūrėkite.

– Kažkas manyje nori sprukti. Priešinasi ir nenori žiūrėti.

– Kur galėtumėte pabėgti, kad jūsų nebebūtų?

– Noriu atsakyti.

– Atsakymai – vaikų darželiui. Likite su klausimais. Kas atsitinka žvelgiant į save? Jūs vis dar čia.

Skaitytojau, ar dar nepametėte gijos? Kaip sakiau, maža naudos vien šitai perskaityti. Jei norite už savo pinigus įgyti kai ką vertinga, dalyvaukite. Leiskite su jumis atlikti vieną darbą. Trumpam palikime Mudži su liesuoju vyru ir pabūkime kartu. Norėčiau, kad skaitydami greitai atliktumėte kūno suvokimo testą, kaip per vipasanos meditaciją: ar šiandien ką nors skauda, kur nors maudžia? Gal sustingęs kaklas? Pečiai? Skauda pilvelį, galvą, dantį? O gal nieko neskauda? Nesvarbu, skauda ar ne, tiesiog stebėkite.

Atsakykite sau, kaip šiandien jaučiatės. Laimingas, liūdnas, susirūpinęs, piktas, ramus, dar koks nors? Kokios emocijos kyla žvelgiant į save? Nesinervinkite, tik pamąstykite. Dabar pasvarstykite, apie ką galvojate. „Šis skyrius keistokas.“ „Verčiau jau ji būtų nuėjusi į sekso seminarą, nes šis painus.“ „Ką valgysiu vakarienei?“ Tiesiog atkreipkite dėmesį, kokios mintys slenka didžiuoju ekranu, kurį galima pavadinti sąmone.

O dabar labai svarbi dalis. Patyrinėkite, kas visa tai stebi. Kur šiame vyksme esate „jūs“? Juk žinote, kad nesate kūnas, tiesa? Juk ir tie, kurie negali pajudinti kūno žemiau kaklo, tebėra jie patys. Žinote, kad nesate emocijos, nes jos kyla ir slopsta; taip pat žinote, kad nesate mintys, nes jos atsiranda ir išnyksta. Vienas jų sekame, į kitas nekreipiame dėmesio. O kaip prisiminimai? Negalite būti ir prisiminimai, nes, kaip sako Mudži, juos galite vertinti kaip malonius arba ne. Tai kas gi tas, regis, nesujaudinamas, nekintamas, amžinas, begalinis, nei rasei, nei lyčiai nepriklausantis stebėtojas? Mudži liepia neieškoti atsakymų, tik žvalgytis ir neleisti klausimams išblėsti. Kur jie mus nuves?

Jei tik skaitote ir nieko nedarote, galite peršokti į kitą skyrių, bet aš kalbu apie itin svarbius dalykus. Apie juos prirašyta šimtai knygų, o aš bandau viską sudėti į vieną skyrių, taigi, būkite geri, atsisėskite tiesiai.

– Kaip jūs gyvenate savo gyvenimą? – klausinėja Mudži. – Jūs esate gyvenamas gyvenimas. Jūs – sąmonės pasekmė, o ne priežastis. Jūs kvėpuojate, bet kartu suvokiate kvėpavimą dar anksčiau, nei įkvepiate. Kas stebi kvėpavimą? Ar tai jūs?

Nuo tokių klausimų net galva sukasi, tiesa? Jūs esate gyvenamas gyvenimas. Ne priežastis. Ar bent iš tolo suvokiate? Skaitykite toliau.

– Mes išmokome manyti, kad turime stengtis gyventi. Veikti, veikti, veikti... plukdyti upę. Liaukitės ir pasižiūrėkite, ar nuo to sustos širdis. Kas veikia ir atsiliepia į mintis? Kas žiūri pro šias akis?

– Aš, – atsako kažkas pirmoje eilėje.

– Yra žiūrėjimas ir yra gilus žiūrėjimas.

– Kodėl mes esame gyvenami? – paklausia priešais Mudži sėdintis vyras.

– Na, ne tik tam, kad sumokėtume nuomą. Kas mes esame? Tai vienintelis klausimas. Kas aš? – Jis vėl pažvelgia į mus. – Argi neverta išsiaiškinti, kas tas „aš?“

– Argi „aš“ negyvena prisiminimuose? – pasidomi „aš“ variantas pirmoje eilėje.

– Stebintysis atsiranda anksčiau už prisiminimus. O kas gi žiūri į prisiminimus?

– Tai gal aš esu tai, ko išmokau?

– Kažkas žino, kad jūs mokotės.

– Taip, suprantu. – Vyras pagaliau nusišypso.

– Tai jūsų darbas. Mūsų galimybė. Tačiau tai vidinė veikla. Niekas už jus to negali atlikti. Tik teisingai kelkite klausimus.

– Ačiū. – Vyras nusilenkia ir atlaisvina karštąją kėdę.

Pasimuistau sėdėdama ant grindų sukryžiuotomis kojomis. Smagu, po vipasanos kursų man visai nesunku taip sėdėti. Mano sąmonė, kurią Mudži ragina būti dėmesingą, jaučiasi dėkinga, kad gali galvoti ne tik apie viršutinės lūpos pojūčius. Klausytojai gurkšnoja vandenį ir šypsosi vieni kitiems. Regis, sėdėdami čia ir klausydamiesi Mudži, visi imame suvokti, kad mūsų mintys, ši salė ir pati mūsų savastis tėra iliuzija. Pajuntame, kad budizmas skelbia tiesą: tikrovė – tai sąmonės projekcija, o mes visi esame visatos dalis, pavienės bangos, priklausančios tam pačiam didžiuliam vandenynui. Jūs ir aš. Vienis.

Mudži kalba ne vienam klausytojui, sėdinčiam ant karštosios kėdės priešais jį, o mums visiems. Taip pat ir jums – padėkokime Microsoft ir Watkins Publishing.

– Tai nėra sunku. Kai kurie pajusite patys. Galbūt dingtelės: „Kurgi aš esu?“, ir sąmonė supanikuos. Būkite tikri – tai ne jūs. Jūs esate panikuojančios sąmonės stebėtojas. Nereikia nieko taisyti, gydyti, keisti ar tobulinti.

Ar aiški mintis? Ar jo žodžiai pasiekia jus per šiuos puslapius?

Mudži atsisėda ir nusišypso mums.

– Aš tik atitraukiau užuolaidą. Daugiau nieko. Jūs esate čia. Niekas negali dovanoti jūsų būties. Mes reaguojame tik į sąmonės triukšmą. O susirūpinimą gali kelti vien tai, kas jums svarbu.

Viena klausytoja pasiteirauja:

– Norite pasakyti, kad tai viskas? Suprantate, kaip ilgai užtrukau, kol pasiekiau šį lygį – o jūs sakote: „Tai niekis“?

Nieko nuostabaus, kad žmogus neperpranta tokio kraštutinio paprastumo.

– Aš teprašau tyrinėti: tai mintys ar ne? Kas yra jų liudytojas? Nukreipkite dėmesį į liudytoją ir žiūrėkite, ką rasite, ką patirsite. Dabar pat.

Jei skaitėte daugelio pamėgtą Ekharto Toulo (Eckhart Tolle) knygą The Power of Now („Dabarties galia“), atpažinsite tobulą būtį dabartyje. Vis dėlto Mudži eina toliau. Jis kalba apie lengvą būtį net už sąmonės ribų.

– Tik leiskite sau matyti. Nepradėkite svarstyti: „Kaip tai pritaikysiu? Kokia man iš to nauda?“ Leiskite sau pažinti, ir tas pažinimas savaime palaimins visas jūsų dalis.

Girdėjote? Pažinimas palaimins visas jūsų dalis. Juk pirkdami knygą to nesitikėjote, ar ne?

– Mes šią egzistenciją pražiopsome, nes esame pasinėrę į veiklą. Tarsi reikėtų plukdyti upę. Leiskite sau pamatyti, kad svarbiausi dalykai vyksta jūsų viduje, be jokių pastangų. Pokyčiai savaime įvyks ten, kur turi įvykti, iš to kils didžiulis dėkingumas ir supratimas, kokia nuostabi yra žmogiškoji egzistencija ir žmogiškasis pavidalas.

Taip, jaučiuosi dėkinga ir žaviuosi žmogiškojo pavidalo grožiu. Bet... budriai stebiu save. Neturėčiau būti dėkinga už šį konkretų žmogiškąjį pavidalą; kalbėdamas apie egzistencijos grožį, Mudži turi omeny ne save. Regis, mane kaip visada blaško gražūs vyrai. Kažin kodėl jis mane taip jaudina (be išmintingo mokymo), o Fiona liko visiškai abejinga? Gal aš tik susižavėjusi juo? Negi aš tokia nuspėjama?

Trečia banga

Ką gi, turėsiu būti negailestinga. Taip, Mudži nepaprastas, jame aiškiai juntu tai, ką vadinu dieviškumu – nė vienas kitas žmogus šito taip stipriai neskleidžia. Bet kas gi yra dieviškumas? Ką skeptikai, tvirtinantys, kad tokio dalyko nėra, pasakytų apie intuityvų mano jausmą, kad esu šalia tikro mokytojo?

Užeikite, daktare Froidai.

– Ak, ponia Losada, – Froidas apsiglamžiusiu kostiumu atsisėda ir pasitaiso akinius, – nieko nuostabaus, kad šis vyras jus traukia, nes gilesniame lygmenyje išreiškia fantaziją apie nesamą tėvą, kurį norėtumėte turėti. Tai perkėlimas.

– Ir kas?

– Perkėlėte į jį visus tuos jausmus, kuriuos, jūsų manymu, turėtų puoselėti tobulas tėvas.

– O Dieve...

– Sakau tiesą.

Froidas BAISIAI pasipūtęs. Mane apniko bjaurus jausmas, kad kaip tik šitaip jis ir pasakytų.

– Ar jis tikrai netraukia jūsų seksualiai?

Žinojau, kad Froidas to paklaus. Dirsteliu į Mudži. Matau jo žavią šypseną, ausyse skamba žemas, aksominis balsas.

– Na, atvirai kalbant, nesu tikra, kad jis mane traukia vien dvasiškai.

– Taip ir maniau. – Froidas supratingai šypsosi.

– Bet... juk tas pagarbos jausmas turi būti kaip nors susijęs su Mudži? Jo gražus veidas. Jis sklidinas meilės, džiaugsmo ir atjautos.

– Bet jūs šio vyro nepažįstate, tiesa?

– Beveik ne.

– Ieškodami mylimojo išsirenkame tą, kuris primena priešingos lyties tėvą.

– Bet aš neturėjau priešingos lyties tėvo.

– Kaip tik tai ir noriu pasakyti. Nežinote, koks buvo jūsų tėvas, todėl susikuriate idealizuotą jo variantą.

Ak, atsiknisk, Froidai.

Mano susierzinimas jo nejaudina.

– Taigi abejojate, ar tai ne perkėlimas?

– Aš įsitikinusi, kad tos gerosios savybės yra jame, o ne manyje.

– Izabele, taip ir vyksta perkėlimas.

– Norite pasakyti, kad tai, ką jaučiu kaip dievybę, iš esmės tėra lytinis geismas?

– Taip, manau, tai labiausiai tikėtina.

Na, Froidas veikiausiai taip ir pasakytų.

Dėl Dievo meilės, susiraskime dvasingesnį psichoterapeutą. Pasikviečiu Karlą Gustavą Jungą.

– Daktare Jungai, gal padėtumėte išanalizuoti, kodėl mane taip traukia šis mokytojas? Pastebėjau, kad daugelis susirinkusiųjų panašiai jaučiasi, bet draugės, kurią šiandien buvau atsivedusi, jis nėmaž nesujaudino. Gal tai vis dėlto susiję su manimi?

Jungas irgi atrodo truputį susitaršęs, šiandien nesišukavęs.

– Na, daugelyje kultūrų gerbiamas išminčiaus, užstojančio mus prieš Dievą, archetipas. Štai tas žmogus priešais jus – mistikas. Jis kalba apie kolektyvinę pasąmonę, kurios visi ieškome.

Regis, suprantu.

– Ir apie animą.

Dabar jau sutrinku.

– Atleiskite, nepagaunu minties.

– Moterišką sielos dalį, su kuria siekia susijungti vyriškasis pradas animus. Jūsų moteriškumas nori susivienyti su vyriškumo archetipu. Jei tai būtų sapnas, jo elementai reikštų sapnuotojo sielos dalis, taigi Mudži simbolizuoja vieną Izabelės aspektą. Kas tai galėtų būti?

– Galbūt mano išmintis.

– O ką sapne simbolizuotų Izabelė?

– Ieškančiąją.

– Abu šie aspektai yra jumyse ir siekia susivienyti. Todėl ir jaučiate trauką.

Nejaugi? Psichoterapeutai manęs neįtikino. Mudži, sėdintis vos už kelių žingsnių, neatrodo labai panašus į suaktyvėjusio perkėlimo pramaną, taip pat žinau, kad ramybės, kurią jaučiu būdama šalia jo, nesapnuoju, nesvarbu, ką slapčia būtų susitarę mano vidinė išmintis ir vidinė ieškotoja. Koks skirtumas, ar aš juo žaviuosi, ar jis išreiškia archetipą? Man labiau patinka Mudži įvykių aiškinimas, kad ir Froidas, ir Jungas gina savo įsitikinimų sistemą. Atleidžiu šias dvi originalias Vakarų kultūros asmenybes, mosteliu astraline ranka ir išsiunčiu jas lygintis kelnių. Vienintelė tikrovė – tai dabartinė akimirka. Laiminga sėdžiu dabartyje, tikiuosi ko nors išmokti ir galbūt jums šį tą paaiškinti.

Taigi grįžtame į Brikstoną.

– O kaip neviltis ir skausmas? – mergina klausia Mudži.

Galbūt ir jai stigo tėvo? O gal man, kaip siūlo Mudži, tiesiog užčiaupti suaktyvėjusią sąmonę ir klausytis mokymo? Jei patylėsiu, išgirsiu, ką išminčius kalba apie kančią. Mudži nuostabus, nesvarbu, kiek silpnybių turiu.

– Kančia – tai požiūris į patyrimus, – aiškina jis. – Skausmas nebūtinai turi būti kančia.

Dar vakar skaičiau interviu, kuriame Haruki Murakami, aprašydamas ilgos distancijos bėgimą, pavartojo anonimo citatą: „Skausmas neišvengiamas, kančią pasirenkame laisvai.“ Skirtumas aiškus, bet kartais, kilus skausmui, šią išmintį sunku pritaikyti.

Mudži kalba ne teoriškai; vyriausias jo sūnus mirė nuo plaučių uždegimo. Sakoma, nėra didesnio sielvarto už savo vaiko netektį.

– Kančios nepatiri, – dėsto jis.

Nepatiri?

– Kenti dėl patyrimo. Kilus skausmui sakyk: „Nagi, kirsk iš peties.“ Galbūt skausmas ateina kaip draugas, kad padėtų pranokti save. Kančios šaknys – tai susitapatinimas su „aš“. „Aš“ yra ego: „Aš mėgstu, aš nemėgstu.“ „Aš“ patyrimas sukelia tą ir papildomą skausmus. Kai bandai atsirinkti, ką patirti, kenti. Kai nuolat mėgini aiškintis, kaip viskas turėtų arba neturėtų būti, ko nusipelnei, o ko nenusipelnei, kenti. Ten, kur vyrauja išdidumas, prisirišimas, vertinimai ir troškimai, ten vyrauja ir kančia. Suvokus tikrąją savo prigimtį, kančios nebelieka.

Suku galvą, koks mano požiūris šiuo klausimu. Ką manau apie fizinį skausmą? Moteris, sėdinti ant kėdės priešais Mudži, jau žiojasi klausti:

– Bet, Mudži, stiprus fizinis skausmas – nuo jo net tvinkčioja!

– Skausmas neišvengiamas, ir kuo stipriau su juo susitapatini psichologiškai ir fiziškai, tuo labiau kenti. Tačiau tu nesi kūnas, ir tai suvoki. Kai tik atsikratai „aš esu“, iškart nugali džiaugsmas ir laisvė.

– Taip, – tyliai pritaria ji. – Aišku.

– Suprantate, tai ne mokymas.

– Suprantu.

– Tai vidinė patirtis.

– Taip.

– Pajuskite tai.

Maždaug penkias minutes sėdime ir tylime, panirę į savo vidinę vienatvę. Tokiomis akimirkomis visa amžinybė susitelkia dabartyje.

Vakare įsijungiu telefoną – nuo Vivo jokios žinios, tik mano draugė Sara klausia, kaip prabėgo diena. Neturiu jokių planų, tad grįžtu namo ir mėginu viską nuodugniai apsvarstyti. Nepavyksta. Taigi įsijungiu Facebook. Kaip paprastas žmogus. Visi, prisijungę prie šio tinklalapio, mane supras. Jis yra lyg blogas įprotis, o tie, kuriems užtenka kvailumo pasiduoti įpročiui, vos įjungę kompiuterį lenda į šį tinklalapį. Dabar jis nebepriklauso keturiolikmečiams, norintiems visą vakarą plepėtis su mokyklos draugais, kai jų tėvai nepatenkinti dūsauja ir svajoja, kad atžalos išjungtų tuos prakeiktus aparatus ir sėstų ruošti pamokų. Jį atrado ir daugybė suaugusiųjų.

Turbūt nesitikėjote, kad Facebook turiu draugą vienuolį pranciškoną, gyvenantį Airijoje. Jis perskaitė mano knygas ir parašė elektroninį laišką, o tinklalapyje paskelbusi, kad prisijungiu prie Facebook, gavau jo kvietimą „draugauti“. Facebook žodis „draugas“ turi itin plačią reikšmę, dažnai draugais tampa vienas kito nė nematę žmonės. Tačiau draugauti vis tiek gali būti smagu, kaip man smagu susirašinėti su broliu Ričardu. Sėdu ir rašau: „Broli Ričardai, ką manote apie guru? Kokia jūsų asmeninė arba bendruomenės nuomonė?“ Mudži niekada neteigė esąs guru, bet į susitikimus su juo ateinantys žmonės jį tokiu laiko.

Vėliau tą vakarą, kai pavalgiusi svarsčiau Mudži žodžius, atėjo išsamus atsakymas. Tokio ir tikėjausi iš brolio Ričardo. Jis mane iškart sujaudino, nes nė vienas vyras nebuvo manęs pavadinęs „sesute“.

Brangioji sesute Izabele!

Hinduistų (dažnai ir budistų) tradicijoje guru, arba mokytojas, yra žmogus, mokinių laikomas Dievo vietininku. Mokytojas ir Dievas yra viena, tad mokiniai gali visiškai pasitikėti mokytoju ir jam paklusti, kad patys savo ruožtu taptų Dievo vietininkais. Vis dėlto čia slypi pavojai, kuriuos įžvelgia ir pačios religinės tradicijos. Akivaizdžiausia bėda būtų sutikti apsišaukėlį guru... arba tokį, kuris tik tariasi esąs nušvitęs. Kiti, piktnaudžiaudami guru padėtimi, gali savintis mokinių turtus arba juos seksualiai išnaudoti. Tikima, kad, jei guru yra tikras, mokinys neturėtų vertinti jo elgesio, nes jam netaikomos įprastos taisyklės. Manau, Vakaruose mums kaip tik dėl to sunkiausia priimti guru. Pats Dalai Lama sakė, kad, norint patikrinti guru, reikėtų bent septynerius metus praleisti su juo kiekvieną akimirką, bešališkai jį stebėti ir vertinti dorumą, tik tada patikėti jam savo gyvenimą. Tai sudėtinga, bet apsaugotų ir būsimą guru, ir mokinį.

Krikščionių tradicijoje guru atitikmuo yra „gerontas“, graikiškai tai reiškia „vyresnysis“. Jis gali būti vyras arba moteris, dažniausiai vienuolis, bet nebūtinai kunigas. Gerontas – dvasinis tėvas arba motina, įsivaikinantis mokinį. Jis jau yra nuėjęs mokinystės kelią ir pasiekęs „teozės“ pradžią. Teozė – tai būsena, kai visa mūsų būtis susivienija su dievybe ir nebelieka kliūčių tarp mūsų ir Dievo. Mes netampame Dievu, tik kiek įmanoma su juo supanašėjame, nukeliaujame į gilesnius meilės, išminties ir tobulumo lygmenis. Geronto vaidmuo – padėti mokiniui užmegzti gilesnį santykį su Dievu, kad galiausiai pats taptų nebereikalingas.

Krikščionybėje vidinė savastis patikima tiesiogiai Dievui, o ne kokiai nors kitai būtybei, tad jei sau ar kitam ieškai dvasios vadovo, patyrinėk, ar jis ugdo mokinių laisvę, kad pats taptų nereikalingas, o gal daro juos priklausomus? Tikras mokytojas turi trokšti tik mokinių laisvės.

Jei norime gyventi vienybėje su Dievu, turime perkeisti ir pagydyti savanaudiškumą, išdidumą ir egoizmą; mokytojas gali padėti įžvelgti šias savybes. Vis dėlto svarbiausia, brangioji, yra melstis – turiu omeny, ne kalbėti poterius, bet leisti savyje melstis Dvasiai. Užsimerk, kvėpuok ir – kaip pasakė vienas vyriausių mūsų brolių – pasitrauk Dievui iš kelio.

Jei kas nors dar būtų neaišku – tik duok žinią.

Amžinos Ramybės, Meilės, Džiaugsmo

– brolis Ričardas

Argi brolis Ričardas ne nuostabus? Jūs irgi galite susirasti jį Facebook. (Saugokis, broli Ričardai – tuoj sulauksi dar 100 000 prašymų draugauti.) Man patinka, kad jis krikščionybėje atrado guru atitikmenį, užuot atmetęs šią tradiciją, kaip turbūt būtų pasielgęs mažiau įžvalgus krikščionis. „Pasitrauk Dievui iš kelio“ – labai panašu į Mudži mokymą nemąstyti. Koks maloniai nuoširdus atsakymas.

Mano vienuoliui, regis, susidarė įspūdis, kad aš ieškau oficialaus guru, nors tikrai neketinu savo gyvenimo ar jo dalies paskirti Mudži. Vis dėlto man jis panašus į vandenyną, kad ir ką apie mano jausmus sakytų Froidas ir Jungas. Fionai, regis, jo klausytojai pasirodė klusnūs, bet Mudži niekada nepatarinėja – ir tikrai neduoda praktinių patarimų: „Palikite savo vyrą ir sekite paskui mane.“ Jis moko klausinėdamas, ir pats yra sklidinas meilės. Mane lengva sujaudinti meile – širdį greitai sušildė ir Mudži, ir vienuolio iš Airijos gerumas. Mano širdis sujaudinta, bet mintys, kurių Mudži visą dieną ragino nepaisyti, sukasi pervargusioje, ištinusioje tarsi žiedinis kopūstas galvoje. „Kas yra „aš“?

Ketvirta banga

Kitą rytą, antrą intensyvių kursų dieną, sulaukiau dar vieno svečio. Mielasis bičiulis Krisas yra vienas išmintingiausių jaunų žmonių, kiek teko pažinti. Jis ką tik baigė istorijos studijas, bet diplomas tikrai negali paaiškinti, kaip jis, regis, įgijo kelių gyvenimų išmintį. Susipažinau su žmogumi, su kuriuo galėčiau pervažiuoti visą Didžiosios Britanijos salą ir nė sekundės nenuobodžiaučiau, net nenorėčiau, kad baigtųsi kelionė. Jam 20 metų.

Sekmadienio rytą įėjusi į salę pamatau, kad jis kukliai, kaip visai nebūdinga šios knygos rašytojai, sėdi galinėje eilėje ir sklaido Mudži knygą.

– Gal nori ateiti į priekį ir atsisėsti ant kilimo? Kai esi arti ir matai klausiančiųjų veidus, stipriau įsijauti.

– Ačiū, nenoriu. – Jis nesusigundo mano siūlymu. – Man gerai ir čia.

Patogiai įsitaisau ant kilimo prie Mudži. Man patinka sėdėti ant grindų. Viena indė, seniai perkopusi aštuoniasdešimt, kryžiuodama kojas ir sėsdamasi ant grindų pasakė, kad jei per dažnai sėdėsime ant kėdžių, ateis laikas, kai nebeatsisėsime ant žemės.

Mudži išeina į priekį, nusilenkia, parodo „namaste“ ženklą, kuris man jau ėmė patikti, ir atsisėda.

Ranką iškart pakelia viena moteris. Jai vos per trisdešimt, atrodo mažumėlę sunerimusi. Teiraujasi apie pagalbą kitiems.

– Kai pamatai, kas vyksta tavo viduje, imi matyti, kas dedasi kituose. Tarsi girdi, kaip žmonės šaukiasi pagalbos. Kaip dar galima jiems padėti, ne tik parodant tiesą?

– Reikia būti atsargiam – tai, ką tariatės matą kituose, gali slypėti jūsų pačių viduje. Sakoma: „Pasaulį matau ne tokį, koks yra; pasaulį matau tokį, koks esu aš.“ Bandyti padėti kitiems – tai vaikščioti plonu ledu. Pirmiausia turi suprasti, kaip veikia tavo mąstymas. Įgijus sąmoningumą kartais atrandamas malonus neutralumas, o iš jo kyla... na, aš tai vadinu „gyvenimo kaip savaiminės būties suvokimu“.

– Ką tai reiškia?

– Į įvykius gali atsiliepti spontaniškai, nepasirengęs. Priimi juos tokius, kokie jie yra. Gyveni dabartyje, tuščias. Taip sąmonė labai lengvai atranda ramią giminystę su kitais, nes negalvoji: „Matau žmones tokius, kokie jie yra.“

Man tai atrodo puikus būdas pasakyti: „Neduokite neprašytų patarimų.“

– Jaučiate, kad artimas žmogus kenčia, – na, niekada negali žinoti, kas vyksta. Kaskart, kai susitinkate su žmogumi, esate šviežut šviežutėlis. Neatsinešate praeities. Kai esate tuščias, galite kurti drauge.

Jis giliai atsidūsta, norėdamas pabrėžti tą akimirką. Iškvėpimas. Įkvėpimas.

– Antraip mes esame lyg energijos laukai, sudaryti iš to, ką sugėrėme ir išmokome. Tai, prie ko esate prisirišę, ką planuojate, – visa tai kuria jūsų energijos lauką. Kiti žmonės irgi yra energijos laukai, juos nupučiate arba įtraukiate, o kartais gražiai susitinkate ir pamanote: „Aha!“ – Mudži tai ištaria flirtuodamas, lyg sakytų „Man gera su tavim“, ir visos moterys salėje, ieškančios archetipo, parausta. Jis kalba toliau: – Niekada nebuvai toks, koks esi dabar. Negali sukurti tikros būties tyčia. Ji spontaniškai rutuliojasi kiekvieną akimirką.

Kitaip tariant, nesistenkite, kad kiti pasijustų geriau tam, jog pats pasijustumėte geriau.

– Jūs esate lyg erdvė, judanti erdvėje. Kas čia gyvena? Niekas. Čia tuščia. Kai ko esame išmokę, bet tai nesvarbu. Kaskart, kai sutinki žmogų, bet pats atsineši praeitį, praleidi naują galimybę.

O Dievulėliau – gal galėčiau pašokti ir sušukti: „Aleliuja“? Kodėl negalime taip elgtis vieni su kitais? Naujajame Testamente, toje nuostabioje šventojo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams ištraukoje apie meilę, dažnai skaitomoje per vestuves, rašoma: „Meilė pamiršta, kas buvo bloga.“ Tik įsivaizduokite. Galėtume kaskart suplėšyti tai, kas buvo bloga kitiems ir mums, ir susitikti dabarties akimirką tokie, kokie esame. Kodėl gi taip nesielgiame? Kiek esu patyrusi, netgi sutikę nepažįstamus žmones mes labai daug atsinešame iš praeities ir norime žinoti jų praeitį. Net Vivas, kuriuo išties žaviuosi, kamantinėja apie praeitį, o aš iš visų jėgų stengiuosi gyventi tuo, ką jis man duoda šią akimirką.

Mudži žvelgia į mus.

– Daugelis žmonių nespėja gyventi dabartyje. Kai kurie atsilieka savaite, kiti – šešeriais metais. Vieni dalykai gyvi, tarsi būtų nutikę vakar, kiti mena dešimtmečius. Kur tas taškas, kur esi „dabar“? Kada esi tuščias? Sąmonė nepasitiki tuštuma; jai atrodo, kad būdamas tuščias esi kvailas arba neveiklus. „Kaip gali gyventi be asmenybės ir praeities?“ – klausia sąmonė. Atsakysiu: „Kuo nuostabiausiai.“

Klausimą uždavusi moteris sėdi ir žiūri į jį. Tai pats įdomiausias mano girdėtas atsakymas į klausimą: „Kuo galiu padėti kitiems?“

Kartą man buvo užduotas panašus klausimas, tik kitaip suformuluotas. Kalbėjau apie savo knygą For Tibet, With Love: A Beginner’s Guide to Changing the World. Man baigus, jaunas vyras atsistojo ir papasakojo, kaip padeda Vakarų pakrantės palestiniečiams. Jis kalbėjo apie sutiktus našlaičius, apie šiurpų skurdą, apie savo mėginimus – kartais sėkmingus, kartais ne – atidaryti mokyklas ir priversti valdininkus gerinti žmonių gyvenimo sąlygas. Jis pasakojo apie siaubingas žaizdas, žudynes ir neviltį. Kalbėjo maždaug dešimt minučių, o kai baigė, salėje turbūt neliko žmogaus sausomis akimis. Tada jis atsigręžė į mane ir paklausė: „Ką aš galiu padaryti?“, lyg galėtų dar ką nors nuveikti. Man į galvą šovė atsakymas – vienintelis įnašas, kuriuo galėjau prisidėti. „Ponios ir ponai, – kreipiausi, – paplokime šiam džentelmenui.“ Žmonės atsistojo ir iš visos širdies ėmė ploti, kai kurie netgi džiaugsmingai sveikinti. Vyro veide nušvito šypsena.

„Supratote? – paklausiau, klausytojams baigus ploti, o vyrui žiūrint į mane. – Jūs tai darote. Darykite ir toliau.“ – Ir padėkojau jam.

Taigi toks buvo mano atsakymas. Kitoks negu Mudži. Jis pabrėžė būtį, aš – veiklą. Bet kai kas Mudži žodžiuose man vis labiau patinka. Jis kalba apie tai, kas esame, apie buvimą dabartyje ir neutralų požiūrį. Suprantu, kad taip galiu elgtis su visais, tik ne su savo dukra. Esu pernelyg prie jos prisirišusi. Ji – didžiausia mano mokytoja. Galbūt ir aš jos.

Atsistoja moteris ir pasiskundžia baigianti palūžti. Mudži skatina ją palūžti, ir aš vėl šypteliu. Jis primena, kad baimė „palūžti“ dažnai, o gal net visada, yra blogesnė už patį palūžimą.

– Jei gyvenate vieni, – aiškina jis, – turite puikią galimybę palūžti kada panorėję; o gal kai kuriems labiau patinka palūžti kitų akivaizdoje? Nežinau. Viena niujorkietė grįžo namo po satsango ir pasakė: „Jaučiu, kad tuoj palūšiu.“ Vyras nuėjęs pasižiūrėjo į kalendorių ir pareiškė: „Ne, šį mėnesį palūžti negali, turim per daug darbo – gal verčiau kitą?“

Aš pati prieš kelerius metus buvau palūžusi, o pastaruoju metu palūžtu kartą per mėnesį pagal mėnesinių ciklą. Kelias dienas žliumbiu dėl smulkmenų: muzikos kūrinio, per radiją išgirsto interviu. Vėliau, kai jau įsitikinu, kad man ir visiems aplinkiniams būtų geriausia, jei pulčiau į Temzę, praeina sunkios dienos, ir viskas vėl atrodo puiku. Tada juokiuosi ir stebiuosi, kaip galėjau rimtai vertinti visus tuos užplūdusius jausmus: negi nežinojau, kad hormonų lygis kinta? Kaip galėjau patikėti savo protu ir jausmais? Ir vėl imu blaiviai mąstyti – iki kito mėnesio. Kartais, kai būnu pasinėrusi į veiklą, to išvengiu, bet paskui vėl užsimirštu ir palūžtu. Taip, kaip leidžia – regis, net rekomenduoja – Mudži. Manau, porą kartų palūžęs išmoksti dėl to nebesinervinti. Tikėdami savo mintimis, idėjomis ir jausmais suteikiame jiems galių.

Kai kurie klausimai įdomūs, kiti mane erzina. Vieni labai apibendrinantys: kodėl mes esame čia?, kiti kupini emocijų: kaip išlikti „buvime“, kai namie sumaištis? Vienas žmogus miške jaučiasi ramus, o atsidūręs tarp žmonių išsigąsta ir panorsta gintis. Mudži į visus klausimus atsako maloniai ir su humoru, pastarajam klausėjui primena, kad žmonės ne taip jau labai skiriasi nuo medžių.

Tiek daug žodžių, nors jis tvirtina, kad žodžiai nesvarbūs.

Baigęs ryto susitikimą jis švelniai pažvelgia į mus.

– Jeigu jaučiate, kad jums sunku suprasti mano žodžius, nesijaudinkite. Klausykitės ir tikėkite, to gana. Ne viską reikia išsiaiškinti – vidinėse savo erdvėse palikite nešienautų pievų. Dažnai čia ateina angliškai nekalbantys žmonės, ir vis dėlto jiems pavyksta daug ką perprasti.

Staiga mes išsviedžiami iš amžinybės ir sugrąžinami į dabartį. Į pietų pertrauką. Nusiiriu į salės galą pasiimti sumuštinių, ir mudu su Krisu išeiname į saulę.

– Na, kaip tau tas vaikinas? – pasidomiu, sėdint ant žolėto kranto prie parapijos namų ir gurkšnojant arbatą.

– Tie, kurie uždavė klausimus, atrodė susikrimtę.

– Gal žmonės ima kelti klausimus tik tada, kai gyvenimas klostosi ne taip, kaip norėtųsi? Sekmadienio rytą atsikelti ir ateiti čia reikia jėgų.

– Neatrodo, kad jis duotų praktinių patarimų. Be to, iš kur žmogui, gavusiam patarimą, žinoti, kad jis teisingas?

– Ką turi omeny?

– Na, mano mergina mano, kad keistasis televizijos laidų vedėjas kinas Gokas Vanas iš Kaip gerai atrodyti nuogam yra nuostabus, bet, norėdamas padaryti tikrą poveikį, jis, be abejo, turėtų pažvelgti į žmogaus vidų, ne tik liepti apsivilkti standų korsetą.

– Krisai, visiškai sutinku su tavim.

– Taigi, mano manymu, Gokas duoda prastus patarimus, bet kai kurioms moterims jis atrodo šaunus. Šiandien moterys ir vyrai žiūri į Mudži, dedasi į širdį kiekvieną jo žodį, bet iš kur jie žino, kad tai tiesa?

– Ar Goką Vaną lygini su Mudži?

– Ne, tiesiog nesu tikras, kad naudinga klausytis kitų patarimų, ir tikrai žinau, kad negalima tapti nuo jų priklausomam.

– Kaip tik tai man ir sakė bičiulis vienuolis iš Airijos. Bet juk Mudži tesiūlo žmonėms patyrinėti savo smegenis, tiesa? Jis nedalija patarimų. Tik užduoda klausimus.

– Taip. Todėl įsigijau Mudži knygą, bet neturiu nė menkiausio noro pirkti kažkieno už Goką Vaną parašytos knygos.

– Tai nedalyvausi antrame susitikime?

– Ne, keliausiu, vakare pasimatysiu su mergina. Bet Mudži knygą perskaitysiu. Ketini jo ko nors paklausti?

– Į bet kokį klausimą, prasidedantį „norėčiau paklausti“, jis atsakytų: „Kas tas „aš“?

– Tai turi klausimą ar ne?

Neatsakau. Galbūt pats Mudži norės manęs ko nors paklausti.

Grįžtu į salę tebesvarstydama, ar kalbėsiu, ar tik klausysiuosi. Mudži klausia žiūrovų:

– Ar kas nors jums kliudo būti tuo, kas dabar esate?

Atsiliepia vyras.

– Tik keistas susirūpinimas, kas gali nutikti rytoj.

Mudži pasišaipo iš jo:

– Mąstote apie tai, kas gali įvykti rytoj? Ar kas nors visatoje galėtų pašalinti jūsų būtį? Ne tik šią akimirką, bet kuriuo metu?

– Ne, – atsako vyras.

– Mes siekiame suprasti, nesikišant protui.

Nuostabu. Sumanymas ką nors daryti nesikišant protui man tinka.

Dar daugiau klausimų mums visiems: „Kada jaučiate vienybę su savimi: kai veikiate ar kai esate nurimę?“, „Galite pažvelgti į save? O gal žvelgiate iš savęs?“

Supratote, ko jis klausia? Mėginote atsakyti? Išgirdęs tokius klausimus protas pasijunta bejėgis ir turi išsijungti.

Atsistoja moteris, regis, ji tuoj pratrūks.

– Knygoje I Am That („Aš esu tai“) perskaičiau, kad suvokimas prilygsta sprogimui.

– Taip, bet jis ne visai toks, kaip jūs manote. Tai nėra garsus „bum!“, veikiau toks, kokį patiriate nuėjęs pas gydytoją ir sužinojęs, kad jums auglys. Tik keli žodžiai, bet ar juos kada nors užmiršite?

– Ne.

– Ne. O kai suvoksite, kad nesate tokia, kokia save laikėte, kas atsitiks tada? Jums visą gyvenimą kalė, kad esate tik šis kūnas, bet kai suvoksite tiesą – aš nesu kūnas – poveikis bus gilus. Galbūt tai, kas bus uždegta čia, sprogs vėliau, važiuojant autobusu ar sėdint tualete.

Kaip subtiliai kalba Mudži, tiesa?

– Tą akimirką suprasite, kad visa tai – ne jūs.

– Ar gali būti kelios sprogimo bangos?

– O taip, ir man šis variantas labiausiai patinka, nes daug kas laukia garsaus pokštelėjimo, bet kyla tik bangelės. Jūsų protas – lyg ledukas šilto vandens stiklinėje, jis tirpsta palengva.

Man kyla noras atsistoti ir sėsti į elektros kėdę. Užleidžiu porą klausytojų, tada susijaudinusi atsistoju. Sukaupiu drąsą – jos prireiks, nes nenoriu pasirodyti kvaiša. Arba noriu nepasirodyti kvaiša. Viliuosi, kad atsiskleis per daugelį metų sukaupta išmintis. Ką pasakysiu? Tas asmuo, su kuriuo esu susitapatinusi, ta „Izabelė“ išties neturi klausimo.

– Namaste, Mudži, – nusilenkiu.

– Namaste.

Atsisėdu ant kėdės priešais jį ir pakeliu mikrofoną.

– Izabelė neturi klausimo.

– Ak?

– Izabelė – toks mano vardas – neturi klausimo.

Jis šypsodamasis pakartoja:

– Neturi klausimo.

– ...bet galvoja, gal jūs norite jos ko nors paklausti.

– Kas yra Izabelė? – paklausia Mudži.

Klausytojai juokiasi. Štai kaip man pavyko išsisukti nuo klausimo „Kas yra „aš“?

Įkvepiu atsakyti, tada suprantu atsidūrusi aklagatvyje ir, trumpam sutrikusi, droviai nusijuokiu.

– Juk man nebūtina atsakyti, tiesa?

– Kas taip sako? Klausimas užduotas, argi ne?

– Sakyčiau, Izabelė yra – kokius jūs ten žodžius vartojote? – mėsos gabalas, su kuriuo aš tapatinuosi. – Meiliai patapšnoju save.

– O „aš“ yra?..

– „Aš“ yra tas, kuris stebi.

– Gerai. Tai dabar tik stebėkite.

– Tik stebėti? Turite omeny, visiškai išeiti iš tos, su kuria tapatinuosi? – paklausia Izabelės tapatybė.

– Tik stebėkite. Jums nereikia iš niekur „išeiti“. Jūs nesate „viduje“.

– Ne, – pritaria Izabelės tapatybė.

– Atrodo, kad galima išeiti, bet stebint paaiškėja, jog iš tiesų nieko nevyksta. Aš tiesiog esu čia.

– Taip.

– Gebėjimas stebėti visada yra. Aš jo nesuaktyvinu. Jis veikia pats.

Tylėdama mėginu į viską žvelgti stebėtojo akimis. Viliuosi, jūs irgi tai darote.

Mudži taria:

– Regis, aš turiu galią perkelti dėmesį, nukreipti jį kitur, ir tai, ką paliečia dėmesys, tampa mano patyrimu. Bet jei nesusitapatinsiu su tuo patyrimu, jis nepaliks pėdsakų, įrašo.

Supratote?

– Ar galite matyti neatsirinkusi? Nesutelkusi dėmesio?

Kodėl jis manęs to klausia? Kaip jam ateina tokios mintys? Gal todėl, kad mano dėmesys sutelktas į jį? Tai tiesa – aš tikrai kreipiu į jį daugiau dėmesio nei į važiuojant metro sutiktus žmones.

– Nesuprantu.

– Kai kurie santykiai ima ir užsimezga. Savaime. Atsiranda, ir viskas. Kitiems užmegzti reikia pastangų. Jie atsiranda iš ketinimų, troškimų. Tokiu atveju juos sunku palaikyti, nes jie nėra tikra dovana.

Nenumanau, kodėl jis tai kalba man.

– Sąmonė irgi gali būti panaši. Kurį laiką ji bus agresyvoka, reikli.

Dievulėliau – negi aš jam atrodau reikli? Juk tik sėdžiu ant kėdės ir laukiu, ko jis paklaus. O gal mano sąmonė agresyviai reikalauja būties patyrimo?

– To reikia išmokti – leisti įvykiams klostytis savaime. Tai galimybė. Tiesiog žiūrėti, kas vyksta. Gyvenimas – savaiminis judėjimas. Juk ir kvėpuojame savaime.

– Taigi gyvenimas klostysis savaime?

Iš patirties žinau, kad jei nepasistengiu, nieko neišeina. Žiūriu į Mudži. Jis užduoda dar vieną klausimą:

– Jei turėtumėte galią šiandien susikurti kaip tik tokį gyvenimą, kokio norite, ar jis skirtųsi nuo to, kuris vyksta savaime?

Jei turėčiau galią susikurti gyvenimą, kokio noriu? Entonis Robinsas tvirtina, kad taip ir turiu daryti, nusistatyti kelią ir džiaugsmingai, energingai juo žygiuoti.

– Taip! – entuziastingai sušunku. – Mano ego gana didelis, ir jis galvoja: taip! Aš tikrai galėčiau susikurti daug geresnį gyvenimą negu tas, kurį man duoda visata. Galėčiau jį smulkiai apibūdinti ir pateikti daug pavyzdžių.

Klausytojai juokiasi iš mano įkarščio.

– Tai kodėl taip negyvenate? – paklausia Mudži.

– Visata nepaklūsta mano norams. – Juokiuosi iš savęs, pralinksminu ir klausytojus. – Aš kuo aiškiausiai pateikiu savo pageidavimus, prašau, meldžiuosi – o visata duoda priešingai.

Vėl juokas. Ko gero, klausytojai seniai negirdėjo tokios kvailos pasipūtėlės.

– Tai kas klysta? – kamantinėja Mudži.

– Visata! – tvirtai įsitikinusi atrėžiu.

– Sakykit kodėl.

– Visata mane daug kartų nuvylė. Elgėsi priešingai, nei maldavo mano širdis, negailestingai – ne tik su manimi, bet ir su kitais mano mylimais žmonėmis. – Trumpam nutylu ir performuluoju klausimą. – Mudži, ką sako jūsų patirtis: ar visata, arba sąmonė, apie kurią kalbame, yra mylinti sąmonė? Jeigu ji mus veda tam tikru keliu, jeigu viskas, kas vyksta, padeda tobulėti, tai gal ši sąmonė yra mylinti sąmonė?

– Aišku. Gerai. Jūs mane pričiupote. Turėsiu tai paaiškinti išsamiai. Galima?

– Prašyčiau. – Nusijuokiu, kad jis prašo mano leidimo. – Jau kelerius metus suku galvą, ar „visata“, arba „Dievas“, kaip tvirtina krikščionys ir kiti, iš tiesų yra mylinti sąmonė, kai kasdien matome tam prieštaraujančių įrodymų. Labai norėčiau išgirsti, ką apie tai manote.

– Viena vertus, sąmonė nėra tiesiog mylinti – žvelgiant žmogaus akimis. Mūsų požiūriu, ji kartais išties prikrečia kvailysčių.

– Įsitikinau, – įsiterpiu mėgaudamasi žiūrovų juoku.

– Sąmonė nėra koks nors malonus žmogelis; joje gali pasireikšti nepaprastas žiaurumas. Gal ne?

– Taip.

– Galbūt yra skirtingi šaltiniai? Gėris sklinda iš vienos vietos, o blogis – iš kitos? O gal viskas randasi iš vieno šaltinio? Ar gali suprasti, kas yra gėris, neparagavęs blogio?

– Manau, ne.

– Kaip jau sakiau, žmogiškosios būtybės yra sąmonės rezultatas, o ne jos priežastis ar valdytojas. Suprantate, apie ką kalbu?

Žinoma, nesuprantu, apie ką jis kalba.

– Tai, ką darote būdama žmogiška būtybė, kyla iš sąmonės, o ne iš asmeninio, pavienio veikėjo. Todėl jūs negalite nieko spręsti – turite galią ir laisvę svajoti, bet neturite galios įgyvendinti svajonių.

– Hmm. Svajonių išsipildymas – įdomus dalykas.

– Jūs turite galią svajoti, bet negalite svajonių paversti realybe.

Ak, atkreipkite dėmesį visi Paslapties ar kurios nors kitos „užsisakykite iš visatos ką tik norite“ knygos skaitytojai.

– Jūs jaučiatės nusivylusi, nes... manote, kad viską padarytumėte geriau?

– Taip! – nepasiduodu dar didesniam klausytojų juokui.

– Bet ar galite atskirti savo gyvenimą ir jį pakeisti, nepakeitusi visumos?

– Ne. Ir nežinau, ar gerai jus suprantu.

– Ar kada nors apie tai susimąstėte? Po kiekviena vandenyno banga glūdi visas vandenynas. Banga negali nuspręsti: „Klausykit, bičiuliai, šiandien nenoriu plaukti į tą pusę.“ Kiek iš tiesų mūsų valia yra laisva? Šiek tiek. Bet ar galėtumėte pakeisti paveikslą, kuriame esu ir aš, taip, kad likčiau patenkintas? Ar galite pakeisti pasaulį – kuriame yra ir kitos būtybės, – kad joms patiktų? O gal norite atsiskirti ir viena pati smagiai gyventi?

– Ne.

– Taigi jūs galite planuoti ir savo fantazijose kurti ką panorėjusi. Bet jei norėtumėte įgyvendinti fantazijas, turėtumėte tapti diktatore. Jūs sakote: „Šis pasaulis yra mano – ei, žmonės, jis išties puikus, gal norite ateiti ir apsigyventi jame? Tik turėsite mąstyti taip, kaip aš noriu, ir daryti tai, ko aš noriu.“ Tai autonomija – valdysite tik jūs. Galėtumėte gyventi tokiame pasaulyje?

Po šimts pypkių! Įdėmiai klausotės? Mudži tvirtina, kad iš esmės negalime gauti to, ko norime: Paslapties pagrindas ir panašus mąstymas yra klaidingi, negalime valdyti kitų žmonių. Aš tai jau pastebėjau. Apie tai primena ir Vivo nebuvimas. Vienas žmogus sutinka kitą ir pakviečia jį žaisti. Kartais jų dažniai sutampa, o kartais – ne. Žiūriu į Mudži.

– Nenoriu, kad kiti darytų tai, ko aš pageidauju. Noriu, kad jie darytų tai, ko patys trokšta. Bet, regis, ypač nenoriu, kad kai kurie žmonės kentėtų.

– Visos būtybės gauna tai, ko joms reikia, net jei tai atrodo siaubinga ir šlykštu. Norėdamas žengti kitą žingsnį, turi tai patirti.

– Džiaugiuosi, kad pokalbis įrašinėjamas, reikės perklausyti.

Klausytojai vėl kvatojasi. O aš suprantu, kad turiu klausimų, nors jaučiuosi tokia priblokšta, kad vos seku jo žodžius. Mano protas susigaudo pats, ir aš paklausiu:

– Ar galite nuoširdžiai iš savo patirties pasakyti, kad viskas, ką patiriame, skirta tobulėjimui?

– Taip, – nė akimirkos nedvejojęs atsako jis. Paskui, kad man nekiltų pagunda suabejoti, priduria: – Ši visata nėra kerštinga; ji taisomoji. Pateikia daugybę galimybių pakilti į aukštesnį lygmenį. Net jei jaučiamės baudžiami, tai yra malonė, kurios tuo metu nevertiname. Dažnai dėkojame ne tam, kam reikia. Dėkojame už tai, kas tuo metu atrodo malonu. Už šokoladines akimirkas. O kai kurie dalykai erzina ir trikdo. Už juos nedėkojame, bet jie keičia būtį ir daro mus išmintingesnius. Retai jaučiamės už tai dėkingi.

Suglumusi tyliu. Vėliau, žiūrėdama vaizdo įrašą, Emilija sakys: „Tegyvuoja Mudži! Mama prarado amą.“ Taip, aš klausausi.

Mudži žiūri į mane.

– Neseniai, man viešint Ispanijoje, vienas vyras priėjo ir paklausė: „Mudži, gal galėtumėte man duoti mantrą?“

– Kam jam prireikė mantros? Aš mantros nenoriu.

– Ne, ne, pala, – juokiasi jis. – Aš jam pasakiau duosiąs geriausią mantrą, universalią mantrą, kurią gali kalbėti kiekvienas žmogus, ne tik indas. Ta mantra skamba... – Jis leidžia sau patylėti, kad poveikis būtų stipresnis. – „Ačiū.“ Tiesiog kartokite „ačiū“. Nieko neaiškinkite, nesiskųskite, tik dėkokite. Dėkokite būčiai.

– Aišku. – Tiesą sakant, nesusižavėjau šia mantra, bet išmėginsiu.

– Tiesiog dėkokite. Dėkokite, dėkokite, dėkokite. Kiekvienai būtybei, kiekvienam žmogui, atsiradusiam jūsų gyvenime. Net jei nesuprantate, ką jie duoda, vis vien dėkokite. Jums nereikia progos, tiesiog dėkokite, ir atgysite. Sulauksite postūmio. Galbūt iškart nenorėsite dėkoti garsiai, bet tylomis vis vien ištarkite „ačiū“. Štai taip. Matysite, kas bus.

– Ačiū, Mudži.

Klausytojai juokiasi.

Nusilenkiu ir grįžtu į savo vietą ant grindų. Mėginu prisiminti, kas aš esu be mąstymo.

Ant kėdės sėdasi kita moteris. Ji sako:

– Aš esu ta, kurioje kyla baimė...

Net ir Mudži sutrinka.

– Aš esu ta, kurioje kyla baimė? Taip sakėte?

– Aš esu, ir kyla baimė, – kartoja ji. Manau, vengia ištarti „man baisu“.

Šitiek baimės. Net nebenoriu klausytis.

– Baimė šalia visų kitų dalykų? – klausia jis. – Galbūt viskas eina pakaitomis? Tai baimė, tai džiaugsmas, tai viltis, tai ramybė, tai tas, tai anas...

Juk taip ir būna, tiesa? Vis dėlto po šiais laikinais potyriais kažkas glūdi. Mudži ragina ten ir pažvelgti. Man labiau patinka veikti. Visada buvau iš tų, kurie mėgsta būti įvykių sūkuryje, keisti pasaulį arba daryti viską, ką gali, kad pasaulis pagerėtų. Jo mantra „ačiū“ – išmintinga; be abejo, prasminga puoselėti gyvenimui šitokius jausmus; kita vertus, yra Darfūras, Tibetas, Viduriniai Rytai, tabako pramonė ir, kaip primintų Vivas, gatvėse šaudomasi ir badomasi peiliais. Svarbu ne tik jaustis dėkingam, kad gyveni; negana vien džiaugtis, nepaisant realybės ir aplink tvyrančių kančių. Lengva jaustis atsakingam, kai pats to nori – tuo Vivas kaltina daugelį vidurinės klasės draugų, – bet nematyti, kaip mūsų pačių miestuose kenčia vaikai, stumiami į nusikalstamą pasaulį, nes nepatiria nieko kita, tik nelaimingų, nuo narkotikų priklausomų tėvų, savo ruožtu gyvenančių be vilties, prievartą.

Mane įkvepia Entonio Robinso požiūris į gyvenimą: reikia kurti planus, paskui „peržengti“ save, kad juos įgyvendintum. Taip gyventi nuostabu, net jei, kaip tvirtina Mudži, neįmanoma į savo planus įtraukti kitų žmonių. Vyliausi, kad Vivas atvažiuos ir išgirs Mudži, maniau, kad jo požiūris paguos Vivą, atkakliai kovojantį su nusikalstamumu gatvėse. Neabejojau, kad Vivas patiktų Mudži... Bet, kaip primena Mudži, negaliu padaryti nieko, kas susiję su kitais. Galime tik svajoti ir viltis, kad kartais kiti panorės to paties. Žinoma, tikslai ir svajonės gali brangiai kainuoti: šiame kelyje esti nesėkmių ir nusivylimų, bet taip pat pasitenkinimo sėkme. Aš liksiu ta, kuri mielai kuria planus ir rizikuoja. O jei tokia optimistinė strategija nuolat atneš nusivylimų ir primins, kad nesu už viską atsakinga, tapsiu nuolankesnė.

Mudži kalba apie ramybę, pasiekiamą mums visiems; apie mūsų santykį su tuo, ką daugelis vadina „Dievu“, ir kaip prie jo priartėti. Nors ne – jis sako, kad mums nereikia nieko daryti, tik suvokti, kad jau turime tą ramybę. Šiuo požiūriu daug kas paaiškėja. Iš Mudži kalbų atrodo, kad jis tiksliai žino, kas yra apgaulinga, o kas tikrai svarbu. Nėra mirties baimės, tik aštrus, ryškus gyvenimo suvokimas. Man įdomu viskas, kas padeda suvokti gyvenimą. Įdėmiai klausausi.

Vis dėlto kyla pagunda pasukčiauti. Užuot giliai meditavusi ir kontempliavusi klausimus, kaip siūlo Mudži, užsigeidžiu sutrumpinti kelią ir aiškiau suvokti savo minčių stebėtoją. Yra patikimas, išmėgintas būdas daugiau sužinoti apie sąmonę: šamanai jį naudojo šimtus metų. Jie vartoja šventus vaistus. Man buvo paaiškinta, kad jie padeda atlikti tai, ką turi omeny brolis Ričardas sakydamas, kad „reikia pasitraukti sau iš kelio“, ir Mudži, liepdamas nekreipti dėmesio į mintis. Norėdami parodyti žmogui, kad dvasinis pasaulis yra tikrovė, šamanai nejuokauja. Jie liepia išgerti vaistų, o patys sėdi ir rūpinasi tavo kūnu, kol tu stebi savo trijų matmenų sąmonę.

Tai išties keistas ir bauginantis sumanymas. Man niekada gyvenime nešautų į galvą vartoti narkotikų. Sąmonės būseną ryžtuosi keisti tik dideliu kiekiu kavos. Alkoholį vartoju saikingai. Narkotikai man visad atrodė nereikalingi, o juos vartoti – kvaila. Tačiau ryžtuosi pabandyti dėl dvasinės patirties ir su visą gyvenimą tai dariusiu šamanu.

Po Mudži seminaro jaučiuosi labai rami. Atsigavau lyg nusimaudžiusi nuostabiame vandenyne, man tai padėjo į viską pažvelgti iš šalies. Paveikslą su didele banga, kabojusį miegamajame ant sienos, vėl pakabinau ten, kur, mano manymu, jis labiausiai tinka. Į jį žiūrėdama prisimenu Mudži sakant, kad, jei pašalinsime iš kelio protą, galėsime gyventi laisvi ir suvoksime, kad esame ne tik bangos, bet ir pats vandenynas.

Taigi dabar esu pasirengusi tai išmėginti, keliauti į gamtą, tyrinėti žemę. Noriu sutikti tikrą šamaną, todėl teks nuvykti į džiungles. Pirmiausia susirasiu vakarietį, turintį leidimą lankyti gentis, beveik arba visai nebendraujančias su išoriniu pasauliu. Norėčiau susirasti antropologą, keliaujantį po džiungles, bet neišnaudojantį ir netrikdantį vietos gyventojų. Tai turėtų būti žmogus, siekiantis apsaugoti gentinį gyvenimo būdą. Jis turėtų bendradarbiauti su labdaros organizacijomis arba būti patvirtintas Survival International organizacijos. Išmanyti šamanizmą ir gerbti šamanų tradicijas. Tai turėtų būti iš širdies dirbantis žmogus, kuriam, jei kartu keliaučiau, galėčiau kuo nors padėti.

Atsitiktinai pažįstu žmogų, galintį man pagelbėti.

Penktas elementas – žemė

Įsčios – motina – persikeitimas –

skrandis – harmonija – dėmesys –

maistas kūnui – burna

Amazonės džiunglės,

šamanai ir haliucinogenai

Ak, kaip man patinka atsibusti kur nors kitur, toli nuo savo namų. Jei tik yra galimybių, kartais reikia sukaupti drąsą ir iškeliauti. O tai ne paprasta kelionė, tai dvasinis nuotykis.

Sėdžiu kavinukėje ir, kaip įprasta, geriu kavą. Turbūt jums bus malonu išgirsti, kad Starbucks dar nepasiekė Peru miestelio Satipo Amazonės džiunglių pakraštyje, taigi geriu filtruotą juodą kavą. Ji tokia stipri, kad nieku gyvu nepabaigsiu puoduko. Šiandien aš ir trys mano kelionės draugai: antropologas Dilvinas (be kitų knygų, parašęs The Rough Guide to Peru („Apytikris kelionių vadovas po Peru“), pasaulį išmaišęs studentas Aleksas ir į pensiją išėjęs botanikas Džeremis – traukiame į džiungles. Dilvinas veda susitikti su sena savo drauge Noemi; jai septyniasdešimt metų, priklauso ašaninkų genčiai ir yra šamanė.

Kartą per Proto, kūno ir dvasios festivalį Londone, jau buvau pakviesta į susitikimą su šamanu. Europoje daug žmonių tyrinėjo įvairius šamanų tradicijos aspektus; kai kurie pagyveno gentyse ir išmoko senovės dvasingumo stebuklų. Kai kurie šių vakariečių netgi gyvena taip, kaip reikalaujama iš šamanų, bet jie man netinka. Jeigu jie sako kalbas šamanų susirinkimuose ir dalyvauja tarptautinėse konferencijose, net jeigu jie išprusę ir daug išmanantys, vis tiek jie nėra tikri šamanai.

Mano supratimu, šamanas ir Tibeto, ir Pietų Amerikos tradicijose yra bendruomenės ašis. Jis (rečiau ji) yra psichologas, gydytojas ir kunigas, jų prireikia gimdant, tuokiantis, mirštant ar ištikus nelaimei. Savo pašaukimui ištikimas šamanas neturėtų palikti bendruomenės ir išmauti į konferenciją. Taigi nors žaviuosi vakarų šamanų pastangomis perteikti žinias šiuolaikiniam pasauliui, pati noriu keliauti prie ištakų. Trokšdama per šį susitikimą išvengti daktarų Froido ir Jungo pastabų, susiradau šamanę. Noemi (ji yra ašaninkė, bet jie visi turi ispaniškus vardus) ir jos sesuo – tai dvi moterys, aplink kurias sukasi gentinio kaimo gyvenimas. Prieš trisdešimt penkerius metus jos ištekėjo už to paties vyro, bet jis mirė. Tada moterys susituokė su skirtingais vyrais, o iš jų vaikų ir vaikaičių susikūrė kaimas. Noemi, sulaukusi penkiasdešimties vaikaičių, liovėsi skaičiavusi. Ji neturi turtų, bet kasdien mato beveik visus savo vaikus ir vaikaičius – dauguma senelių mūsų susiskaldžiusioje visuomenėje tokios laimės nė neįsivaizduoja.

Visi keturi ruošiamės į kelią. Antropologas Dilvinas vedęs, Aleksas pagal amžių tiktų man į sūnus, o Džeremis – į tėvus. Taigi jokių galimybių pasinerti į romantišką nuotykį ir prasiblaškyti. Jei tinklu nepasigausiu Amazonijos genties atstovo ir neparsigabensiu jo į Londoną, mano patirtis ir vėl bus tik dvasinė. Akivaizdu, toks mano likimas. Džiaugiuosi, kad šamanė – moteris. Būdama ištikima žemės elementui, susitiksiu su dviem moterimis: džiunglės yra artimiausia „Motinai Žemei“ vieta, o pati Noemi yra kaimo motina, ir, kol viešėsime pas ją, bus ir mūsų motina.

Po keturių valandų patrauksime į žemės įsčias džiungles ir aš... na, iš baimės dedu į kelnes. Kol buvau Londone, siekis kuo greičiau „patraukti iš kelio protą“ atrodė puikus sumanymas, o dabar svarstau, kodėl gi nepanorau paprasčiausiai sėdėti ir mąstyti, kaip siūlo advaitos tradicija. Dabar, kai baigiu nutildyti protą, tik menkiausia mano dalelė spėlioja, ar kada nors begrįšiu atgal.

„Izabele, – šnekuosi pati su savimi, – šamanai jau daugybę šimtmečių naudoja įvairius augalus, kad pastūmėtų žmones žengti dvasiniu keliu. Netgi vaikams duodama bjaurių gėrimų, kad jie sužinotų apie kitas realybes. Tai, ką patirsi čiabuvių gentyse, yra taip įprasta, kaip mūsų miestuose paaugliams ryti tabletes.“

Bėda ta, kad esu bailė, narkotikų atžvilgiu tikra nekalta mergelė. Niekada nieko nevartojau. Esu bandžiusi rūkyti kanapes, bet kilo įvairiausių bėdų. Pirma, aš ne rūkalė. Londono atmosfera nesuteikia galimybės plaučius pripildyti šviežio, gaivaus oro, patinkančio mano nosiai, tad mintis tyčia į plaučius traukti dūmus visada atrodė labai netikusi. Antra, rūkant kanapes mane apima miegas. Juk taip neturėtų būti, ar ne? Ne tai turėčiau patirti. Taigi lygindama save su skaisčia mergele, galėčiau pasakyti, kad sykį trumpai pasimylavau apšviestame kambaryje, man tai nepatiko, tad niekada ir nebėjau toliau.

Dabar suprantate, kodėl man baisoka. Šiandien nejučia prisiminiau moterį, sėdinčią prieš Mudži ir sakančią: „Aš esu ta, kurioje kyla baimė.“ Mintyse pasišaipiau iš jos: „Ak, baimė, baimė... Kodėl visur tiek baimės? Ko visi taip bijo?“ Po galais, aš galiu pasakyti, ko bijau.

Baiminuosi maliarijos, geltonosios karštinės, hepatito B, vidurių šiltinės ir daugybės kitų gresiančių siaubingų ligų; Londone man patarė nevargti ir nuo jų visų nesiskiepyti. Bijau vabzdžių, bet tik geliančių: moskitų, vapsvų, bičių ir skruzdėlių, pavojingesnių už vorus. Vorai? Jų nebijau, galiu paglostyti žavias plaukuotas kojeles, bet būčiau dėkinga, jei jie man negeltų. Be to, sužinojau, kad šikšnosparniai vampyrai nėra mitas. Maniau, kad šikšnosparniai, tupiantys ant žmogaus ir siurbiantys kraują, yra gotikinių romanų veikėjai, bet, pasirodo, jie tikrai egzistuoja. Dar man buvo pasakyta, kad jie skaudžiai kanda. Vis dėlto net ir šikšnosparniai vampyrai taip negąsdina kaip viralas, kurio išgėrus nuo manęs atsiskirs protas. Kelis kartus klausiau: „Ar nuo jo kas nors mirė?“, bet niekas tiesiai šviesiai neatsakė, netgi nepasišaipė: „Izabele, nebūk paika, žinoma, ne.“ Atsakymo nesulaukiau.

Viena draugė iš Londono paklausė: „Ar nebijai, kad atsisuks varžteliai?“ Gan gudriai atsakiau: „Šiaip ar taip, turiu labai mažai varžtelių, o tie, kuriuos turiu, kalti dėl mano gyvenimo, taigi galiu juos padovanoti šamanei.“ Bet dabar, būdama čia, suvokiu keistą dalyką: esu prisirišusi prie savo varžtelių, netgi įsivaizduoju juos žvilgančius, spalvotus, ir kuo puikiausiai suprantu, kodėl man niekada nekilo noras jais rizikuoti.

Vakar per vakarienę, kol Dilvinas su vietos padėjėju aptarė praktinius reikalus, Džeremį ir Aleksą kamantinėjau, ar jie nusiteikę gerti šamanės gėralą – narkotiką, vadinamą ajahuaska. Dvidešimt ketverių Aleksas daug išmano apie sąmonę veikiančias medžiagas, tikras asas.

– Tai ką vartojai, Aleksai?

– Žolę, ekstazį, MDMA...

– Kas tai?

– Grynesnė ekstazio forma. Dar magiškus grybukus.

– Dažnai?

– Ne, gal tris kartus. Ir dar filosofų akmenį.

– Maniau, tai J. K. Rowling knyga?

– Tai dar ir trumas.

– Argi tai ne šokoladas, kurį valgome per Kalėdas?

– Ne, tai po žeme randamas augalas, natūralus haliucinogenas. Ak, žinoma, dar kokainą.

– Žinoma?

– Kokainas – kvailas narkotikas.

– Kodėl taip sakai?

– Nuo jo pasijunti galingas, nenugalimas ir kur kas labiau pasitikintis savimi, bet puikiai žinai, kad tai narkotikų poveikis, aiškiai supranti, kad šios savybės atsiranda tik jo pavartojus, tad galiausiai imi jo kratytis. Tiesą sakant, tai ne kvailas narkotikas. Tai baisiai kvailas narkotikas.

– Aišku.

– Dar Salvia divinorum.

– Kas gi tai?

– Šalavijų rūšis, – įsiterpia biologas Džeremis, – priklauso Salvia officinalis šeimai.

– Aleksai, tu rūkei šalaviją?

– Tai ekstraktas, jį rūkai koncentruotą.

– Šiaurės Amerikos indėnai šalavijus naudoja garinėms pirtims, – paaiškina Džeremis.

Regis, aš vienintelė nieko apie tai neišmanau.

– Aleksai, ar jau viskas?

Išsigąstu, kad jo mama perskaitys knygą, ir sunerimstu dėl jos.

– Na, dar spydą.

– Ar dažnai visa tai vartoji?

– Ne, nedažnai. Ir nieko stipresnio. Žinoma, jokio heroino. Aš ne kvailas.

– Taigi jūs abu pasitaikius progai išgersite ajahuaskos?

– Nežinau, – atsako Aleksas. – Matysiu, kaip nuotaika.

– O tu, Džeremi?

– Tikriausiai, nebent kas nors mane atbaidytų.

– Svarbiausia, – aiškina Aleksas, – kad sąmonę keičiančias medžiagas vartoji kartu su geriausiu draugu pasaulyje. Visai kas kita gerti nežinomą medžiagą nepažįstamoje bendruomenėje, kurioje nesijauti saugus, su svetimais žmonėmis.

– Džeremi, ar esi kada nors tai daręs?

– Ne. Kartą išmėginau marihuaną, bet man nepatiko, ir daugiau nebandžiau.

Ak, ir jis nekaltas. Pagal šią analogiją, Aleksas – tikras Don Žuanas; neabejoju, jam būtų smagu tai išgirsti.

– Taigi jūs abu čia atkakote susipažinti su čiabuviais?

– Taip. Afrikoje, būdamas su žemei artimais žmonėmis, daug ko išmokau. – Džeremis – tikras senamadiškas geruolis, labai džiaugiuosi, kad jis prie mūsų prisidėjo. – Viena mano svajonių – gyventi bendruomenėje, priklausančioje tik nuo žemės, o ne nuo technologijų. Tai čionykštė gentis, pragyvenanti iš gamtos, penkis tūkstančius metų nesikeitusi kultūra.

– Sunku įsivaizduoti! – už mus abu aikteli Aleksas.

– Kai po ledynmečio pirmieji britai atplaukė kolonizuoti Britanijos salų, šie žmonės gyveno džiunglėse panašiai kaip dabar, pagrindinis jų valgis buvo manijokai, jie augino medvilnę, ją verpė ir iš jos audė drabužius, medžioklei naudojo lankus ir strėles.

– Ar dabar kas nors pasikeitė? – Mes sužiūrame į Dilviną.

– Jie turi šiek tiek vakariečių atgabentų drabužių. Be to, medžioklei naudoja šautuvus, o ne lankus ir strėles, kartais pas juos apsilanko gydytojas. Kai kurios gentys tyčia nebendrauja su išoriniu pasauliu, bet ši gentis bendrauja, jų vaikai vietinėje mokykloje mokosi ispanų kalbos. Bet apskritai jie gyvena kaip pirmykščiai žmonės. Pamatysite patys.

Taigi abu „berniukai“ čia atvyko susipažinti su žmonėmis. Tikiuosi, ko nors išmoksiu iš Noemi, kaip išmokau iš Mudži. Gal man to ir užtektų – tiesiog „pabūti“ čia, – ir nė negerti viralo. Bet juk šamanai amžių amžius naudojo ajahuaską, kad padėtų žmogaus protui atsiskirti nuo kūno. Būtų kvailystė sukarti tokį kelią, atsiduoti gyvos šamanės globai, bet nepasitikėti ja ir nesileisti mokomai pačiu geriausiu, jos manymu, būdu.

Nukrypau nuo temos, tiesa? Ar žinote, kodėl? Todėl, kad kai baigsiu rašyti, reikės keliauti. Išėjusi iš čia turėsiu traukti į džiungles. Man patinka jums rašyti. Ne taip baisu, kaip iškeliauti. Žinote, ką Londone pasakė viena draugė? Tuoj papasakosiu.

„Niekaip nesuprantu, kodėl prieš iškeliaudama nepatyrinėjai šamanizmo ir ajahuaskos.“

„Nenorėjau skaityti apie kitų patirtį. Pamaniau, kad mano protas tai gali priimti kaip siūlymą ir pamėginti tą patirtį kaip nors atkartoti. Nusprendžiau verčiau būti „švari lenta“, neturėti jokių lūkesčių, nieko nežinoti. Tada būsiu tikra, kad patirtis mano.“

„Visa tai gražu ir gera, bet kalbama apie rimtus dalykus. Apie sąmonės keitimą.“

„Ką? Nori pasakyti, kad mano sąmonė gali pasikeisti amžiams? Išgėrusi to vaisto tapsiu kitokia?“

„Taip.“

Buvau užmiršusi, kad retsykiais, kai prisiverti išeiti iš „patogumo zonos“, gali sulaukti nepaprasto atlygio. Šiandien skrisiu virš Amazonės džiunglių. Lėktuvas toks mažas, kad Aleksas išrėžė:

– Dar neteko skristi automobiliu.

Paskui tris valandas pūškavome per džiungles. Aš nešiau keturis viščiukus, Dilvino nupirktus Noemi, vienas ar keli nuolat mėgino ištrūkti iš kalėjimo – apiplyšusios kartoninės dėžės, tad turėjau juos visą laiką saugoti. Dėl nuostabaus skliauto virš galvos rizikavau išsisukti kulkšnį, ir vis dėlto, apimta pagarbos, nuostabos ir baimės, spoksojau aukštyn. Visą kelią gyvenau šia akimirka.

Galiausiai, nešini perkaitusiais ir piktais paukščiais, pasukome už kampo ir tarp medžių išvydome kaimelį. Išgirdę žodį „kaimas“ turbūt įsivaizduojate bažnyčią, šiek tiek žalumos, aludę – čia labiau tiktų žodis „proskyna“. Kelios medinės trobelės, daugiausia be sienų, tik stogai iš palmių lapų, kampuose prilaikomi medinių stulpų. Viena trobelė su palmių sienomis ir porą pėdų nuo žemės pakeltomis grindimis, prie jos – iš pagalių sukrautas laužas. Prie jo šypsodamiesi stovi keli žemi ir, regis, itin draugiški žmonės raudonai išpieštais veidais. Tai Dilvino draugai ir mūsų šeimininkai šią savaitę.

Dilvino kompanija Ecotribal, su kuria aš keliauju, gerai apgalvojo, kaip palaikyti šį gyvenimo būdą, jo negriauti ir netrukdyti čiabuviams. Lengviausias sprendimas – „mažo poveikio“ turizmas. Čia vienu kartu atvyksta tik keli, paties Dilvino atrinkti žmonės; pastatome keturias palapines, padovanojame drabužių, karolių – paprastų, bendruomenės mėgstamų dalykėlių, – tada įsikuriame savo palapinėse ir paliekame juos ramybėje. Ecotribal kasmet čia įleidžia tik vieną grupelę turistų.

Kaimelio galva Chaimė kalba ispaniškai ir netgi buvo nuvykęs į Didžiąją Britaniją. Jis išmintingai nusprendė, kad čiabuviai neišvengs įsibrovėlių, tad geriausia bendradarbiauti su pašaliečiais ir aiškintis, kurie nuoširdžiai nori bendruomenei gero, o kurie – ne. Ašaninkai nuolat jaučia grėsmę iš naftos kompanijų ir nelegalių miško kirtėjų, norinčių pasinaudoti jų plotais, taip pat kokaino kontrabandininkų, siekiančių jų žemės lopinėlyje sudarinėti slaptus sandėrius. Kartais kyla pavojus, kad vienas genties narys bus įtikintas užrašyti visai genčiai priklausančią žemę. Visai neseniai buvo vos išvengta tokios nelaimės: neteisėti miško kirtėjai bendruomenės nariui už tūkstančius ašaninkų girios hektarų pasiūlė skatikus. Labdaros bendruomenė, su kuria bendradarbiauja Ecotribal, Cool Earth, sumokėjo 15 000 svarų daugiau nei siūlė kirtėjai. Dabar 2000 ašaninkų genčių (iš viso jų yra 45 000) pirmą kartą įkūrė organizaciją ir susitikę sprendžia, kaip saugoti girią (iškart jiems atiduotą Cool Earth), ir aptaria, kaip leisti pinigus.

Bendruomenė jau nusipirko kanoją, kad galėtų plukdyti upe ir pardavinėti kakavos pupeles ir, prireikus, nugabenti žmones pas gydytoją. Ecotribal ir Cool Earth kartu su ašaninkais kuria tvarios raidos programą. Gera matyti, kad ji puikiai veikia. Kai čia lankėsi Channel 4 atstovai, Chaimė už atlygį įsigijo saulės kolektorių ir įsirengė jį ant savo namų stogo. Dabar Chaimės trobelės prieangyje kabo energiją taupanti lemputė ir prieblandoje švelniai spingsi. Tai geriausia, ką jiems gali pasiūlyti mūsų pasaulis.

Tačiau nuostabu žinoti, kad, be mažo saulės kolektoriaus, mus pasitinka toks pat vaizdas, kokį būtume išvydę prieš 5000 metų. Kiekviena šeima turi vietą miegoti, ruošti valgį ir priimti svečius – ir viskas. Viena šeima, žinanti apie nepaaiškinamą vakariečių nesugebėjimą sėdėti ant grindų, specialiai mums pagamino stalą ir suolus. Be to, savaitės viešnagei atsigabenome šakučių ir maisto. Galbūt atrodo, kad taip nutolstame nuo autentiškos patirties... bet aš labai džiaugiuosi, kad nereikės valgyti vabzdžių ar beždžionienos. Chaimė ant metalinės plokštelės virš laužo džiovina tarantulą. Švelniai skrudinant, pajutę kaitrą iš jo išlenda kirminukai. Chaimė juos pakelia ant lazdelės ir sumeta į ugnį. Tarantulas bus valgomas su trupučiu banano, bent jau Chaimė taip aiškina – tačiau jis tik juokiasi iš lengvatikių svečių. Vėliau prisipažįsta, kad išdžiovintą vorą atidavė parodai vietiniam vaikų darželiui.

Kremtuosi, kad nemoku ispaniškai. Žinoma, tai nepadėtų susišnekėti su moterimis ir vaikais – jie kalba tik ašaninkų kalba, bet galėčiau bendrauti su Chaime ir nereikėtų prašyti Dilvino vertėjauti. Su moterimis tik susižvalgome ir droviai nusišypsome. Jaučiuosi lyg įžengusi į istorijos knygą ir susidūrusi su moterimis, gaminančiomis ir kasdien naudojančiomis karštuvus, tokius pamatysi tik muziejuose. Mums nuolat aiškinama, kad priešistoriniai žmonės gyveno „primityviai“, bet tai, ką čia matome, primena rojų. Jie gyvena darniai su gamta ir vienas su kitu.

Popiet norėdami atvėsti einame nusimaudyti į skaidrią Mamirio upę, ištekančią iš Amazonės. Žinoma, maudomės nuogi. Šypsausi iš savęs, kad visai beprasmiškai droviuosi trijų menkai pažįstamų vyrų. Šioje vietoje upės krantai idealiai nukloti šviesiais akmenukais, srovė ne per stipri, aplink auga aukšti medžiai. Jaučiuosi lyg atsidūrusi tobuloje vietoje, tokią gali pamatyti tik Lonely Planet kalendoriuje.

Plaukiojant Dilvinas praneša, kad maudytis nuogiems iš tiesų prastas sumanymas, nes čia veisiasi padarėliai, galintys patekti į moters makštį ir pro skylutę varpos gale įsiskverbti į vyrus. (Pasirodo, ji netgi turi įmantrų pavadinimą: „išorinė uretrinė anga“, bet plačiau žinoma kaip „skylutė varpos gale“.) Su glaudėmis plaukiojantis Dilvinas atsainiai apie tai užsimena, o paskui žiūri, kaip mes kuo greičiau nešdinamės iš vandens. Kai visi trys ant kranto puolame ieškoti maudymosi drabužių, jis nusikvatoja:

– Niekai, tik pajuokavau.

Paaiškėja, kad tai išties rojus. Mums nereikia bijoti jokių siaubų. Netgi piranijų, besikėsinančių suėsti mus gyvus. Vanduo švarus ir skaidrus, didžiausias pavojus – į akmenį nusimušti kojos pirštą. Prieš pat sutemstant Dilvinas vakarienei suorganizuoja vegetariškų spagečių ir didelį dubenį salotų. Aštuntą vakaro mes visi sulendame į savo palapines miegoti ant saldžiai kvepiančios žemės, fone aidint džiunglių garsams. Viskas atrodo tobula, kaip ir turi būti.

Pirma aušra

Naktį praleidusi savo palapinukėje pabudau prieš aušrą ir pamačiau, kad moterys ir vaikai jau kūrena laužą. Jie ėmėsi dienos darbų: virė savo įprastą gėrimą, lyg silpną alų iš manijokų šakniagumbių, vietinio angliavandenių šaltinio. Prieš virdami jie šakniagumbius pakramto ir išspjauna į dubenį. Maži vaikai padeda pjaustyti ir trinti, taip pat kramtyti ir spjaudyti.

Sėdėdama brėkšmoje matau, kaip ateina daugiau moterų ir vaikų. Ant galvų jie turi pintines. Taip jie jau 5000 metų nešioja šakas kurui. Negirdėjau, kad motina pakeltų balsą ar kaip nors subartų vaiką. Maždaug dvejų metų berniukas pargriūva. Trumpai paverkia, bet nė vienas suaugėlis neatsigręžia, tad vaikas nutyla. Atrodo paprasta, tiesa? O mūsų vaikai pusę valandos bliauna prekybos centre, kol mamos pasiduoda ir nuperka skanėstų.

Kai iš palapinių išlenda Dilvinas, Džeremis ir Aleksas, mums visiems patiekia gardžius, nors liežuvį praryk, pusryčius iš papajų, bananų ir manijokų. Bananai ir manijokai nuskinti prieš penkias minutes, ką tik iškepti. Mes sėdime, kertame ir stebime ryto ruošą.

Tvyro ramybė. Daug ko nesuprantu – visur tvyro neįtikėtina darna. Čia yra šunų ir kačių, vištų ir gaidžių; nė vienas gyvūnas neiškastruotas, tad visi gali atsivesti jauniklių; maisto, regis, yra apsčiai, tai kodėl gi kaimelis neperpildytas kačių ir šunų? Pusiausvyra tiesiog tobula, tad jaučiu, kad turėjo įsikišti žmogus. Gal man įkalta į galvą, kad tikra darna ir pusiausvyra tėra iliuzija?

– Ar jie išgalabija šuniukų ir kačiukų vadas, kad per daug neprivistų? – pasidomiu.

Ne, regis, ne.

– Pernai susirgo šuo, jam iš nasrų varvėjo putos, tai galėjo būti pasiutligė. – Pasakoja Dilvinas, norėdamas nušviesti šunų ir kačių populiacijos klausimą. – Taigi jie iškasė didelę duobę, paguldė šunį ir užbėrė žeme.

– Tikiuosi, jį pirma pribaigė.

– Ne – jis užduso po žeme.

– O Dieve! Argi ne geriau būtų buvę jį papjauti?

– Ir aš taip manau, – pritaria Dilvinas. – Bet, pasirodo, sunku vienu dūriu papjauti šunį, o jei reikia jį badyti kelis kartus, tai dar blogiau.

– Verčiau apie tai negalvosiu.

– Suleisti šunims vaistų, kaip mes darome, ne ką geriau. Girdėjau, gavę injekciją, kai kurie šunys staugia.

– Tai veterinarų nė nereikia? Jei gyvūnas suserga, jis nugaišta arba yra nugalabijamas.

– Izabele, toks gyvenimo ir mirties ciklas tikrame pasaulyje. Visi mes atsidursime ten pat, po žeme.

Ką gi, tai atsakymas į klausimą, kaip gyvūnai neužtvindo kaimo.

– O vaikai?

– Jie žino natūralų šeimos planavimo būdą – jei nenori susilaukti vaikų, geria tam tikras žoleles. Chaimė turi tik keturias atžalas – tai labai maža šeima. Šeimoje, pro kurią ką tik praėjome, dvylika vaikų – ji didelė. Didelės šeimos jiems patinka, nes daug ašaninkų buvo išžudyta, ir dabar jie trokšta susilaukti palikuonių, kad galėtų rūpintis džiunglėmis. Chaimės žmona vieną kūdikį prarado – berniuką tiesiog „nusinešė upė“. Jis per giliai įbrido tuo metu, kai srovė buvo labai stipri.

Upė nusinešė ir epilepsija sirgusią mergaitę. Kaimiečiai lankytojų iš mūsų pasaulio prašė vaistų, galinčių jai padėti, bet jiems buvo atsakyta, kad vaistai „labai brangūs ir nepadeda“, kad ji „veikiausiai išaugs“, ir patarta ją tiesiog prižiūrėti. Vieną dieną ji nuėjo su draugais maudytis, ją ištiko priepuolis, bet mergaitė buvo nubridusi per toli, tad kiti vaikai niekuo negalėjo padėti. Taigi kaimo gyventojams nesvetimas liūdesys. Viena moteris negali susilaukti vaikų, bet neatrodo nusiminusi, plačiai šypsosi. Pasirodo, ne tik londonietės nusprendžia neturėti vaikų, netgi čia jų nebuvimas gali būti vertinamas kaip palaima.

Mums sėdint ir gėrintis apylinkių grožiu, Dilvinas pasakoja, kokių sunkumų patyrė ašaninkai. Prieš penkiolika metų komunistų grupuotė, pasivadinusi „Šviečiančiu keliu“, panoro žemių ir ėmė traukti į kaimus, žudyti jų gyventojus ir deginti trobas. Chaimės šeimai teko palikti namus ir daržus, bėgti slėptis į kalnus. Jie būtų mirę badu, bet, išgirdę gandus apie artėjančią krizę, džiunglėse užsiveisė naujų daržų. Dvejus metus negalėdami grįžti namo jie lankais ir strėlėmis, kaip jų protėviai, medžiojo beždžiones (šaunamieji ginklai būtų išdavę slaptavietes), o naktimis dirbdavo daržus džiunglėse, kad grįžę pamaitintų moteris ir vaikus. Vienam vyrui ant rankos nukrito akmuo, ir jis negalėjo pajudėti. Išsitraukęs peilį jis nusipjovė ranką ir išsilaisvino. Vėliau rytą sutikau besišypsantį vienarankį vyrą, jis mandagiai padavė sveikąją ranką – čiabuviai žino, kad svečiai tikisi tokio pasisveikinimo.

Tačiau šie siaubai susiję su žmonėmis iš išorinio pasaulio. Likę vieni kaimiečiai gyvena pasakiškai ramiai. Moterys ir vaikai verda, vyrai medžioja. Moterys renka šakas kurui, vyrai kapoja rąstus ir stato namus. Visi kasa žemę, ją įdirba ir sodina daržus. Viskas ateina iš žemės ir grįžta į žemę, maistas ekologiškas, viskas perdirbama. Dauguma daiktų, regis, pagaminti iš kokosų palmių lapų; moterys iš jų audžia krepšius, kilimėlius, gamina kiaušinių dėklus, vėduokles ugniai, stogus. Jei turi kokoso palmę, gali gyventi net nematęs parduotuvės ar pinigo. Nuo medžių imamas medvilnės derlius, medvilnė verpiama ir dažoma, iš jos audžiami nepaprastai ploni ir gražūs audiniai. Suaugę vyrai mėgsta dėvėti tradicinius, į kaftanus panašius drabužius, vadinamus „kušma“, juos išaudžia žmonos.

– Jie nori būti gražūs, nes džiunglės gražios; jie stengiasi būti gražūs kaip gamta ir patikti protėviams, – Dilvinas išdidžiai pasakoja apie draugus.

– Tai kokie šios dienos planai? – pasidomi Aleksas.

Planai? Mano planas – kiek pastoviniuoti, bet daugiausia sėdėti, stebėti, mokytis ir gal šiek tiek paplaukioti. Viskas tobula, tik ne nauji vabzdžių įgėlimai, dėl kurių niekas kitas nesuka galvos. (Aš apsipurškusi vabzdžius atbaidančia priemone; ji siaubingai smirda ir, regis, traukte traukia tuos gyvius.)

– Šįvakar Noemi ruošia ajahuaskos gėrimą, – atsainiai tarsteli Dilvinas. – Mus visus kviečia dalyvauti.

– Aš sutinku, – taria Aleksas.

– Džeremi?

– Tai gali būti įdomi patirtis. – Džeremis nesiliauja mane stebinęs. – Neplanavau nieko panašaus, bet jei jau pasitaikė proga, dalyvausiu.

– Izabele?

Dilvinas žiūri į mane. Regis, aš esu ne tik būtybė, žvelgianti mano akimis, kaip bando įrodyti Mudži, bet ir kai kas, patraukiantis visų žvilgsnius. Turiu apsispręsti. Teoriškai dėl to čia ir atkakau.

– Dilvinai, ar ta medžiaga kenksminga?

– Su ja reikia elgtis atsargiai. Kai kas sako, ji lyg „grandininis pjūklas galvoje“.

– Hmm...

– Noriu pasakyti, kad ji gali būti kenksminga, jei atsidurs netinkamose rankose ir su ja bus elgiamasi nederamai.

– Bet jūs ją siūlote?

– Aš nesiūlau. Ne. Tai jie siūlo.

– Tinkamose rankose pjūklas gali būti aštrus kaip skalpelis, – diplomatiškai užsimena Džeremis.

– Man Noemi – kaip motina. Jau daugiau nei trisdešimt metų kartu geriame ajahuaską. – Dilvinas šią žinią pateikia kaip įrodymą, kad mes veikiausiai išgyvensime.

– Ar kas nors nuo jos mirė?

– Kiek žinau, ne.

Sėdžiu ir spoksau į didžiulį kalakutą, žirgliojantį po kiemą, gyvenantį šia akimirka. Kam apskritai gerti tokius gėrimus, jei viskas taip tobula?

– Beje, dėl ko jis geriamas?

– Ašaninkai nuolat gėrė ajahuaską, kad pabendrautų su dvasiniu pasauliu, augalų dvasiomis, upe ir medžiais. Noemi ją vartoja visą gyvenimą du tris kartus per savaitę, o jai septyniasdešimt.

– Ko mums tikėtis? – klausia Džeremis.

– Vizijų, – šypteli Dilvinas. – Vienokių ar kitokių.

– Dilvinai, gal galėtum papasakoti plačiau? – išsitraukiu rašiklį.

– Potyriai priklauso vien nuo tavęs. Tai vizijas sukeliantis vijoklinis augalas, ir kaskart jis veikia skirtingai. Mintyse daug kalbiesi su savimi, o regėjimai kyla giliai iš pasąmonės. Tai pirmas etapas. Paskui pasidaro bloga, kartais vemi. Antru etapu gali pajusti, kaip skrandyje kažkas teliūskuojasi – tada dėmesį reikia perkelti į kankorėžinę liauką kaktos viduryje – tai regimosios sąmonės centras. Norint perkelti dėmesį, reikia nutraukti vidinį dialogą ir negalvoti apie gurguliuojantį skrandį. Kai tai įveiksi, ateis trečias etapas, tada viskas atrodys kaip reikiant.

– Keista, tas „vidinio dialogo nutraukimas“ panašus į meditaciją, tiesa?

– Taip.

Sėdime ir šveičiame keptus bananus.

– Dar norėčiau pridurti, – toliau dėsto Dilvinas, – kad tai neįeina į Ecotribal ekskursijos programą. Tiesiog taip viskas susiklostė. Jeigu būtume žygiavę prie krioklių ir plaukę kanoja upe žemyn – dažniausiai tai ir darome, – nebūtume dalyvavę geriant ajahuaską. Aš jums nei siūlau, nei bandau atkalbėti, tik noriu įspėti, kad tai stiprus narkotikas. Jį galima vartoti tik su itin patyrusiu šamanu, be to, jis gali būti labai pavojingas nestabilios psichikos žmonėms. Pažįstu žmonių, kurie, jo pavartoję, nebegalėjo grįžti į įprastą gyvenimą, taigi su tokiais dalykais reikia elgtis atsargiai.

Dabar bijau šiek tiek labiau nei anksčiau.

– Ar dozės pritaikytos pašaliečiams?

– Ji kiekvienam duoda individualią dozę.

– Ar vėmimas ir viduriavimas neišvengiami? – Susigūžiu.

– Na, žarnyne susidaro spaudimas, ir jis turi kur nors išsiveržti. Atvirai tariant, – Dilvinas dabar „pasakoja plačiau“, kaip prašiau, – gėriau ją penkiasdešimt šešiasdešimt kartų. Pykino gal dešimt kartų, bet apsikakoju visada.

Lyg ir norėjau priartėti prie žemės.

– Ar gali atsirasti priklausomybė?

– Ne. Tikrai ne – suprasite kodėl. Ajahuaska reikalauja didelės pagarbos. Būdamas Alekso amžiaus, į viską žiūrėjau lengviau, dabar jaučiu kur kas didesnę pagarbą ir baimę.

Chaimė paklausia, ar kas nors norėtų kavos, bet prieš ajahuaskos gėrimą ji nerekomenduojama. Pats atsisėda ir išgeria.

– Ar Chaimė šįvakar prisidės prie mūsų?

– Ne. Jis tai daro kartą ar du per metus.

– Ypatingomis progomis?

Dilvinas išverčia mano klausimą.

– Ne, jis sako vartojąs tada, kai apima atitinkama nuotaika.

– Ar bendruomenė ją geria ypatingomis progomis? Galbūt tai pasiruošimo gimdymui, santuokai ar mirčiai dalis?

– Ne.

– Netgi prieš mirtį neduodama? Kad žmogus galėtų melstis ar lengviau „pereitų į kitą pasaulį“?

Dilvinas kantriai verčia:

– Ne. Neduodama ir prieš mirtį. Tiesą sakant, Chaimę tavo klausimas prajuokino. Jeigu žmogus miršta, jam iškasa negilią duobę ir palaidoja. Jis sako, kad jei kas nors suserga, ajahuaska gali padėti suprasti, kodėl jis susirgo. Vienu metu Chaimė dirbo Kutiverenyje dvikalbiu mokytoju ir, regis, susirgo kažkokia smegenų hemoragija. Jį nuvežė į ligoninę ir ketino operuoti, bet šeima nenorėjo, kad jam pjaustytų galvą. Mes turėjome jam padėti išeiti iš ligoninės ir sugrįžti namo. Čia jis gavo koncentruotą ajahuaskos porciją ir pasveiko. Pasakoja, kad išgėręs ajahuaskos išvydo prie jo einančius protėvius skirtingais veidais ir skirtingų spalvų kušmomis. Vienas pasakė, kad jis pasveiks, ir kitą dieną išties taip nutiko.

– Ar per skirtingus regėjimus jis mato vis kitus protėvius ir kitas dvasias?

– Kaskart vis kitus protėvius.

– O dvasias?

– Izabele, tai sudėtinga. Jeigu jį spausime tokiais klausimais, jis užsisklęs.

– Ak, aišku, liaukimės. Tikrai nenoriu jo spausti.

– Aš jo paklausiu šiek tiek kitaip. Pagudrausiu.

Jie kurį laiką šnekasi. Dieve, kokia aš kvaiša, kad nekalbu ispaniškai.

Dilvinas atsigręžia į mane.

– Pernai mačiau labai ryškų regėjimą ir vis bandžiau suprasti, ką jis reiškia. Pasiteiravau jo apie tai, įpyniau ir tavo klausimą; jis atsakė, kad tikrai mačiau ajahuaskos dvasią, įgyjančią daug pavidalų.

– Gal jam būtų įdomu sužinoti, kad Tibeto budizmo tradicijoje yra žmogus, vadinamas mediumu, jis leidžia dvasioms įeiti į jį ir perduoti žinią iš dvasinio pasaulio.

– Ne. Manau, jis išsigąstų. Šamanizmas iš esmės skiriasi nuo kitų tradicijų. Kitur dvasių prašoma ateiti į mūsų pasaulį per įvairius kanalus ar apsėdimus, o šamanizme, pasitelkus ajahuaską, žmogus patenka į dvasių pasaulį.

Aleksas jau išdrožė valandą daryti jogos.

– Džeremi, neturi klausimų?

– Ne. Noriu būti atviro proto.

Protas... ak, taip. Prisimenu protą. Pasak Mudži, man geriau visai nesinaudoti protu. Viliuosi, ajahuaska mane privers visiškai atsikratyti proto ir tapti stebėtoja. Aš taip manau. Ne, aš nemanau. Aš nemąstau.

– Dilvinai, paskutinis klausimas. Ar aš galėsiu rašyti, kai tai vyks? Juk toks mano darbas – rašyti.

– Nenorėsi. Rašymas – tai vidinis dialogas, o kad regėjimai vyktų laisvai, jį reikės nutraukti.

Nenorėsiu rašyti? Na, tai būtų kai kas nauja.

Kalakutas, žingsniuodamas pro kalakutę, pašiaušia plunksnas. Apžvelgiu kaimą, žmones, vis dar negalėdama patikėti, kad netrukus mes tvirtai įžengsime į dvasinį bendruomenės gyvenimą.

– Noemi ir šie žmonės nepaprastai malonūs, kad ryžosi mus priimti į švenčiausią ceremoniją. Juk mes galime būti bet kas. Jie nieko apie mus nežino.

– Rytoj sužinos.

Įkvepiu ir pasitraukiu nuo stalo, dėl kuklumo pasičiumpu maudymosi kostiumėlį ir pasuku į vonią – Amazonę.

Plūduriuodama ant nugaros ir žiūrėdama į giedrą žydrą dangų ir medžių vainikus mąstau apie savo beprotybę. Ketinu vartoti A klasės narkotiką, prilygstantį heroinui, LSD, kokainui, krekui ir porai kitų medžiagų. Jeigu mano namuose išdygtų policija ir sučiuptų mane tai darančią, gaučiau septynerius metus kalėjimo, o jeigu pasidalyčiau juo su kitais ir už patirtį paimčiau atlygį, sėsčiau iki gyvos galvos. Turbūt jau nukvakau. Iš kur man žinoti, kad tai nepadarys rimtos žalos? Žodžiai „nebegalėjo grįžti į įprastą gyvenimą“ skamba bauginamai. Vienas senas mano mokytojas tai pavadintų „raudona vėliava“: perspėjimu, atkreipiančiu dėmesį, kad esu atsakinga už galbūt kvailą sprendimą.

Tačiau, jei nuspręsiu galvoti tik apie tai, kas gera, prisiminsiu, kad, pagal budistų mokymą, viskas, ką pamatysiu regėjimuose – arba haliucinacijose, nelygu, kaip vertinsi – bus tik mano pačios sąmonės projekcijos. Regėjimai kyla tik iš manęs. Ar tai reiškia, kad netikiu dvasiomis? Ašaninkai, kitaip nei kai kurie tibetiečiai, nemano, kad viskas kyla iš sąmonės. Jie įsitikinę, kad transo būsenos su jais bendrauja augalai ir gamtos dvasios. Šiaip ar taip, tai tik sampratos ir teorijos. Kažin ar plaukiodama Amazonėje ir žiopsodama į dangų galėčiau sukurti jums teoriją. Ar neatvykę ir nepamatę savo akimis patikėtumėte, kaip taikiai gyvena šie žmonės? Sakoma: geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Manau, galėčiau pridurti: geriau vieną kartą paragauti, nei dešimt kartų pamatyti.

Vakare mus nuveda prie Noemi namų. Dega laužas, ant jo kaista puodas. Ji dainuoja, maišo puodą, kartais šio to įberia ir įspjauna. Priedo, ji turi ir katę. Lauke patiesiamas pailgas bambukinis kilimėlis, pasiūloma ant jo pasidėti miegmaišius. Mes išgersime gėrimą, tada atsigulsime ir užsimerksime. Paaiškinama, kur eiti, kad neprivemtume į Noemi kiemą. Rašau tai leidžiantis mėnuliui.

Netikiu, kad ajahuaska gali atskleisti apie mane ką nors, ko nežinočiau. Beje, kuo regėjimas skiriasi nuo sapno? Argi tai ne sapnas būdraujant?

Mums gulint kažkas groja fleita, kviečia dvasias. Aleksas nė trupučio nebijo, o kai Dilvinas praneša, kad šįvakar viralas turbūt bus silpnesnis, nes mums tai pirmas kartas, išpyškina:

– Turbūt reikės paprašyti antros porcijos.

Aš labai labai džiaugiuosi, kad gėrimas bus silpnas. Anksčiau vakare danguje švietė vaivorykštė. Remdamasi tibetiečių išmintimi nusprendžiau, kad tai palankus ženklas. Dabar mėnulį supa žiedas, ir aš stebeilijuosi į jį, mėgindama prisiminti, ar jis turėtų pranašauti ką nors daugiau, ne tik prastą orą, pavyzdžiui, gresiantį pamišimą.

Dabar baimės nebejaučiu, tik smalsumą. Kartoju sau, kad tai tik sapnas nemiegant. Smegenys nesprogs, net jei ir sprogtų žarnos. Laiminga guliu ant žemės, mus supa džiunglių garsai: tolumoje gurgena upė, ošia krioklys, čirškia žiogai. Nuostabiai kvepia dūmais, po Noemi puodu matyti raudonos žarijos. Ačiū Dievui, jos viralo neužuodžiu. Dilvinas aiškina, kad viena iš priežasčių, kodėl prie šio augalo nepriprantama, yra ta, kad jo skonis šlykštus, regis, panašus į rūgščias greipfrutų sultis. Dilvinas tvirtina, kad verčiau jau valgytų šuns šūdą. Skoningas būdas apibūdinti šleikštų gėrimą. Noemi, palinkusi virš puodo, atrodo kaip ragana...

Šikšnosparniai! O, kad tik jie būtų vaisiniai. Rašydama jau nebematau žodžių ant lapo – tik juoda ant balto, taigi turiu tikėtis, kad vėliau įskaitysiu savo mėgstamo Lamy gelinio rašiklio keverzones. Aplink baltą mėnulio žiedą atsirado rudas. Fleitą atidavė dviem mažiems vaikams; paaiškėjo, kad tai kažkokio lankytojo atvežta plastikinė fleitutė. Staiga prie viso to prisideda įstabus absurdiškas potėpis: po kažkieno grotos šiurpios muzikos, kviečiančios dvasias, pasigirsta bjaurūs garsai, kokius plastikinėmis fleitomis skleidžia viso pasaulio vaikai. Klausydamasi jų ir žiūrėdama į rimtą Alekso veido išraišką, pratrūkstu juoku.

Pagaliau gėrimas išvirė. Sukalbėkite už mane „Sveika, Marija“ (aš ne Romos katalikė, tai kodėl gi Marija? Nenumanau). Melskitės už mane visi, skaitantieji šią knygą... Dilvinas geria. Gal man reikėjo kaip nors pasiruošti? Per vėlu. Dabar geria Aleksas. Jis geria, rodos, labai ilgai, kone penkias minutes. O Dieve, šuns šūdo skonis... Mano eilė.

Ką gi, prarijau. Ne taip jau ir baisu. Tik labai rūgštu ir stipru. Tariau sau, kad tai vaistai, ir narsiai išmaukiau. Gerdama pagyriau save: „Šaunuolė.“ Dabar turiu gultis ir žiūrėti, kas bus toliau.

Kol kas nieko. Dilvinas smarkiai raugėja. Tiesą sakant, skonis šlykštus. Liko rūgšties prieskonis. Keista, išmuša karštis. Aleksas visiems palinki „gero kelio“, atsigula ir užsimerkia. Dievulėliau, ajahuaską geria ir vaikai. Vienam gal penkeri. Niekas nepasakė, kada ji ims veikti, o dabar jau nebegaliu paklausti. Buvo liepta nesišnekėti. Tai vidinė patirtis. Visi ramiai guli, tik aš atsisėdusi rašau jums. Taip tamsu, kad vos matau popieriaus lapą. Deglų degti negalima. Virš mūsų šmėkščioja šikšnosparniai. Vaisiniai, tariu sau. Ne vampyrai. Tebesijaučiu gerai. Dabar niekur nedingsiu – jau išgerta.

Čia, po atviru dangumi, nuostabu. Nė kiek nenoriu miego. Plaukia debesėliai. Jaučiuosi labai atsipalaidavusi. Nieko nebijau, tik atrodo, lyg grimzčiau. Ak – nukrito žvaigždė. Jaučiuosi neįprastai žvali, šiek tiek įkaušusi. Susiliejusi su gamta. Vieninteliai žmogaus rankų darbo daiktai čia yra miegmaišiai, užrašinė ir rašiklis. Žmonės guli po žvaigždėmis. Galbūt užmigti neduoda kuris nors gėrime esantis augalas? Nesuprantu, kodėl dar būdrauju. Dieve, kaip čia gražu. Argi neturėčiau gulėti, sutelkusi dėmesį į pojūčius ir vaizdinius galvoje? Ko gero, taip. Kol kas jaučiuosi tiesiog gerai. Noemi daug spjaudo į savo puodą.

Gal verčiau gulsiuosi ir išjungsiu protą.

...Jaučiuosi keistai – nežinau, ką galvoti...

...Negalvok. Tik stebėk pojūčius...

...Gerai...

...Liaukis rašyti...

...Ak, užsičiaupk...

Pasidedu rašiklį ir atsigulu, paskui vėl imu rašyti.

...Liaukis pagaliau ir pasinerk į potyrius, juk norėtum...

...Gulkis...

...Galvoje keisti vaizdai... šachmatų figūros – visos virsta Budos statulėlėmis – judantys paveikslėliai, išnykstantys atsimerkus...

...Kvaiša, tai neatsimerk...

...Jie keisti ir neregėti, perkeičiantys, jei pasiduosiu jiems...

...Juk tai gerai, tiesa? Smagu?

...Keista – bet aš jų nebijau. Kodėl turėčiau bijoti? Keisti raštai, keisti vaizdai... labai smagu... sapnuoti nemiegant... šilta...

...Žmonės suka tibetietiškus maldos malūnėlius – galbūt tai užuomina į keistą šamanės dainą, ji skamba lyg vienuolių giesmė. Šamanė mano galvoje suka maldos malūnėlius. Neatrodo, kad aš tai kurčiau. Aš tik stebiu. Spektaklį savo galvoje...

Primena akimirką prieš pat užmingant, kai išvysti keistus daiktus ir žmones. Žinai, kad dar nemiegi, pradedi sapnuoti, o kai atsimerki, vaizdai išnyksta.

...Ką tik mačiau didžiulę bažnyčią, nava driekėsi be galo be krašto, joje šoko gėjus su kaubojaus skrybėle! Kas tai, po velnių? Gėjus su kaubojaus skrybėle? Paskui šokti ėmė visi...

Iš kitos realybės atsklinda Dilvino balsas:

– Izabele, gėrimas labai švelnus, Noemi klausia, ar norėtum dar? Aš jau išgėriau.

– Gerai, kodėl ne? – regis, man tai ima patikti.

Turiu liautis rašiusi. Reikia grįžti. Kita spalvota dalis.

...Gulkis, užsimerk...

...Šamanė šoka! Gentainiai pasipuošę, kažkoks keistas šokis... jie sustoja ratu, nori, kad prisidėčiau ir susikibčiau su jais rankomis. Staiga čia atsiranda Emilija. Dešine ranka labai stipriai suima mano kairę, lyg norėtų duoti kažką, kas, žinau, mane apsaugos. Kairę ištiesia, norėdama paimti už rankos šokantį kaukėtą genties narį. „KEISTA“, – taria ji, jos balsas skamba aiškiau ir garsiau už Dilvino. Tarsi ji būtų atskridusi su savo astraliniu kūnu – ištrūkusi iš įprasto sapno ir atkeliavusi į džiungles pasirūpinti sulaukėjusia savo motina. Ji susidomėjusi žvalgosi, kas čia vyksta...

Dabar matau Emiliją juodoje tamsoje, suodiną, purviną, dervuotą – akivaizdu, regėjime atsispindi mano nuogąstavimai dėl jos gerovės... keista.

Apstulbusi matau keturias auksines vadžras, nukreiptas į keturias pasaulio šalis, iš jų į visas puses sklinda šviesa – labai ryški. Paskui vėl kažkokia vaizdų maišalynė.

Atsipeikėjusi pajuntu, kad man taip bloga, kaip nebuvo bloga net išgėrus per daug citrininio likerio. Nusvirduliuoju ant žemės, džiaugiuosi, kad mano kūnas supranta norintis greitai pašalinti raganos gėralą.

Stoviu miške, jaučiuosi siaubingai, pykina. Pasirodo Dilvinas, lyg piemuo, ieškantis pasiklydusios avelės; mėnesienoje balti plaukai tinka prie paveikslo. Jis atėjo parsivesti manęs namo, tiksliau – prie mano miegmaišio.

– Ačiū, – išspaudžiu. – Viskas gerai.

Parkėblinusi ir įlindusi į miegmaišį akimirksniu užmingu. Po valandos viskas kartojasi. Vėl klupčioju, vemiu, bet atsigulusi pajuntu, kaip kūną užlieja nuostabi šiluma. Imu plepėtis su šiuo šilumos jausmu apie nedideles savo sveikatos bėdas, teiraujuosi, ar galėčiau kaip nors išsigydyti. Paskui turbūt vėl užmingu.

...Bloga. Atsistoju ir pėdinu į mišką. Laistau medžius ajahuaska ir, jai geriantis į šaknis, linkiu jiems gero kelio...

Nenutuokiu, kiek valandų. Svaigsta galva. Regėjimai? Labai mažai iš to, ką miegant ar būdraujant sukuria sąmonė, yra reikšminga. Kodėl mes taip susitapatiname su sapnu, vadinamu gyvenimu? Kodėl taip rimtai į viską žiūrime?

Dangus visiškai giedras. Matau begalybę.

Antra aušra

Kita diena. Mus pažadina gaidžių giedojimas. Jie labai geidžia pranešti mums apie aušrą, nes dar patamsiais ima ją skelbti ir neišsisukinėdami dirba savo darbą mažiausiai dvi valandas. Guliu kuo žvaliausia, klausausi pompastiškos jų giesmės ir džiaugiuosi lėtai brėkštančiu rytu. Keista, net ir po tokios nakties nejaučiu įprasto silpnumo, koks apima pabudus namie. Manau, atlikau tam tikrą detoksikaciją pagal Tonį Robinsą.

Naktis nesibaigė tuo, ką aprašiau. Iki antro gėrimo dubens jaučiausi puikiai. Dabar nebeprisimenu, kuriuos regėjimus kada mačiau. Išvydau Tibeto vaizdus... auksines vadžras! Kodėl jas? Nė nežinau, ką simbolizuoja vadžros – reikės pasižiūrėti!

Leidžiu sau šiek tiek pagudrauti su laiku – turbūt įsivaizduosite, kaip nustebau po kelių savaičių perskaičiusi štai ką:

Vadžra, žaibo blyksnis, vaizduojamas kai kurių Tibeto dievų, ypač Dragšedo, rankose – tos dievybės saugo žmones.

Noemi mums pasakojo, kad ajahuaska priklauso griaustiniui ir žaibui. Dar skaičiau, kad vadžros simbolizuoja tikrovės prigimtį ir galią neregimai blogai įtakai:

Dievai jas naudoja apvalymui. Jos apvalo žmogų, kaip audra su žaibais apvalo žemės atmosferą.

Vadžra (žodis kilęs iš sanskrito kalbos) turi daug prasmių sluoksnių, bet kai ją regėjau, nežinojau nė vieno. Kai kurie teigia, kad du galai simbolizuoja regimą ir neregimą pasaulius. Kiti tvirtina, kad vienas galas reiškia sąmonės „nuodus“, kitas – nušvitusią sąmonę.

Dabar, rytą, be atvangos giedant gaidžiams, džiaugiuosi, kad atlikau šią keistą vidinę kelionę. Džiaugiuosi, kad bijojau, bet vis tiek ryžausi. O kaip jaučiuosi dabar? Neapsakomai laiminga būdama šią akimirką, laiminga, kad esu gyva džiunglėse su šešiolika pūliuojančių vabzdžių įgėlimų. Juk bet koks dvasinis darbas mus veda į dabarties akimirką, tiesa?

Ir į paprastumą. Bet koks dvasinis darbas, regis, veda į paprastumą. Prieš kelerius metus skaičiau brolio Rodžerio, vienuolio, pietų Prancūzijoje įkūrusio Tezė bendruomenę, dienoraštį. Jis daug rašė apie norą viską supaprastinti ir kasdienius sprendimus tai įgyvendinant. „Paprastumo, paprastumo, paprastumo“, rašė jis, cituodamas Toro.

Čia jam būtų patikę. Trobelė miegoti, viduje tik palmių kilimėlis pasitiesti ir audeklas užsikloti, laužas ant žemės išsivirti valgyti, upė išsiskalbti drabužiams. Kas čia visą dieną veikiama? Nėra skubros, lakstymo, bet niekas ir netinginiauja. Dirbami daržai, renkama ir audžiama medvilnė, verdama, veriami karoliai, medžiojama, rengiamos šventės, auginami kūdikiai. Regis, niekas niekur neskuba, nemačiau, kad kas nors būtų irzlus ar rūškanai nusiteikęs. Niekas nesijaučia vienišas, nes visi miega šeimos trobelėse, visi pažįstami gyvena šalia arba gretimame kaime.

Paprastas ne tik gyvenimo būdas, bet ir tikėjimas – tiksliau, jo stoka. Čia nėra jokių religinių apeigų, tik ajahuaskos gėrimas, bet net ir jis atliekamas be ceremonijų. Atsiguli, išgeri, vėl atsiguli; vieniems geriant, kiti dainuoja. Tik tiek. Nėra jokių religinių paveikslų, dievybių atvaizdų. Ir nėra hierarchijos. Vyrauja matrilokalinė santuoka, vadinasi, susituokus vyras atsikrausto į moters kaimą. Kiekviena šeima kiekvienoje trobelėje atlieka tą patį darbą, kaip bet kuri kita šeima bet kurioje trobelėje. Specialistų čia maža, yra šamanė, vadas Chaimė, prisiimantis atsakomybę krizių metu. Vieniems vyrams geriau sekasi žvejoti, kitiems medžioti, bet konkurencijos nėra.

Atrodo, lyg į viską žiūrėčiau pro ajahuaskos akinius? Bet Dilvinas tvirtina, kad dalijimasis – tai jų bendrabūvio pagrindas. Jie dalijasi maistu ir viskuo, ką turi. Jų galvose, regis, nėra tokių apibūdinimų kaip „geresnis“ arba „blogesnis“, tad jie neturi ir ego.

Ar nemanote, kad Vakarų visuomenėje žodis „ego“ vartojamas taip pat laisvai, kaip „meilė?“ Kad šimtas žmonių jį skirtingai apibrėžtų? Išgirdusi, jog kito žmogaus „didelis ego“, kaskart paklausiu, ką pašnekovas turi omeny, ir dar neteko sulaukti dviejų vienodų atsakymų. Kartą paklausiau Vivo, ką, jo manymu, tai reiškia, ir jis atsakė, kad žmogus su dideliu ego siekia dėmesio ir nori nuolat būti prožektorių šviesoje. Aš įsivaizdavau, kad toks žmogus tariasi esąs kuo nors svarbus, galbūt svarbesnis už kitus. Žinoma, tik visai neadekvačiai save vertinantis žmogus gali tartis esąs svarbesnis už artimą. Kaip vienas gali būti svarbesnis už kitą? Nebent esi Barakas Obama ir turi galimybę keisti pasaulį. Arba esi gydytojas, todėl laivui skęstant tave reikia įsodinti į gelbėjimosi valtį, nes gali padėti kitiems. Bet net ir tokiu atveju skirtumas yra paviršutinis. Mudži, manau, sakytų, kad per didelis ego atsiranda „pernelyg susitapatinus su savimi“. Kitaip tariant, įtikint, kad esi tasai „aš“, bet nesupranti (netgi protu), kad visi esame niekas ir drauge viskas.

Šiaip ar taip, kad ir kokį „ego“ apibrėžimą pasirinksi, šie žmonės jo neturi. Pasekmės stulbinamos. Ar čia kas nors būna neištikimas? Ne. Ar kas nors palieka sutuoktinį? Ne. Ar kas nors šaukia ant savo vaikų, vaidijasi, kovoja ar kaip nors kitaip siekia pranokti kitus? Ne. Atrodo, fantazuoju – bet pamėginkite įsivaizduoti: jeigu žmogus nemano esąs svarbesnis už kurį nors kitą žmogų, nesistengia ko nors pakeisti, tai kam kivirčytis? Čia niekas nemėgina „plukdyti upės“, kaip nuostabiai sako Mudži, nesumano ko nors pakeisti, kaip dažnai nutinka man. Kiek matau, čiabuviai tiesiog mėgaujasi būtimi.

Išropojusi iš palapinės matau, kaip iš savosios lenda Dilvinas; netrukus pasirodo ir kiti du. Kiūtinu prie lauko pusryčių stalo. Išties jaučiuosi kaip po sunkios nakties. Sėdime ir plepamės apie nieką: gerti kavą ar negerti? Regis, niekas nenori paklausti: „Na... tai kaip sekėsi jums?“ Prieina Chaimė ir linksmas atsisėda šalia, apžvelgia mus visus. Jau esame prasikaltę.

Norėdama užmegzti linksmesnį pokalbį, pasiteirauju apie vestuves. Juk turėtų būti kokios nors apeigos. Maniau, tokiomis progomis neapsieinama be ritualų. Pasirodo, ne.

– Jeigu du jauni žmonės nusprendžia būti kartu – jiems būna apie keturiolika, – tai pasistato trobelę ir įsikelia.

– Be jokių apeigų?

– Be.

– Kas atsitinka, jeigu du vyrai užsigeidžia tos pačios moters arba dvi moterys to paties vyro?

Dilvinas kantriai verčia.

– Chaimė sako, kad to nebuvo nutikę. Bent jau jis nematė. Sako, gyvūnai poruojasi visam gyvenimui.

– Tai keista. Ar gali jam pasakyti, kad mūsų visuomenėje nuo pat Šekspyro, nuo pat Antonijaus ir Kleopatros – na, sakyk paprastai, tūkstančius metų vyrai žudė vieni kitus dėl moterų?

Dilvinas pradeda versti, paskui taria:

– Ne... ne, nenoriu jam to sakyti. Čia tvyro darna. Kam jam pasakoti blogybes?

– Žinoma, tu teisus.

Man nuolat šalia reikėtų žmogaus, tikrinančio, kas išeina iš mano lūpų. Labai praverstų. Gal būtų naudingiau patyrinėti, kuo grįsta jų darna?

– Ar iš jų reikalaujama ištikimybės? Jie duoda kokias nors priesaikas?

– Jokių priesaikų. Jie, kaip ir mes, vertina ištikimybę. Manau, pasitaiko neištikimybės, bet per trisdešimt metų, kiek čia lankausi, neteko apie tai girdėti.

Svarbiausias šios bendruomenės tikslas – gyventi darniai su gamta ir vienas su kitu. Argi nesidžiaugia jūsų širdis tai skaitydama? Dar nepanorote čia atvykti? Klausausi toliau.

– Lytiniai santykiai čia nėra tokie svarbūs kaip Vakaruose. Čia žmonės nėra taip užversti seksualiais vaizdais, tad daug apie tai negalvoja. Kartais pamatai krūtį, bet į ją visada įsisiurbęs kūdikis.

– Galbūt, – mąstau, – galbūt mūsų visuomenė taip apsėsta sekso dar ir dėl to, kad nepaliaujamai gyvename įtampoje, o seksas natūraliai padeda atsipalaiduoti. Taigi gal nesant nuolatinės įtampos sekso poreikis nėra toks didelis?

– Man tai tikrai, – patvirtina jaunas eržiliukas Aleksas. – Nuo streso išties susijaudinu.

Mums sėdint ir plepantis, prieina moteris su krūva vaikučių. Paprašau Dilvino paklausti, kiek ji turi atžalų. Jo ašaninkų kalba nėra labai sklandi, bet tam žodžių užteks.

– Sakosi turinti aštuonis.

Tada, nors jau numanau atsakymą, paprašau jos paklausti, kiek ji turi vyrų. Ji nusijuokia ir parodo į besišypsantį vyrą už nugaros. Iškelia vieną pirštą.

– Vieną.

– Dilvinai, būk geras, pasakyk jai, kad aš lankiausi šalyje, vadinamoje Tibetu, kur moterys dažnai turi daugiau nei vieną vyrą.

Dilvinas išverčia, ir ji nusijuokia, kaip pamąstę nusijuoktume ir mes.

– Ji sako, kad jai gana vieno.

Su tam tikru pavydu žiūriu į ją, turinčią vieną vyrą ir aštuonis vaikus. Tik nenorėčiau tiek virti, kiek ji. Žiūrėdama spėlioju, ar čia kas nors kada nors palieka vyrą arba žmoną. Ir kodėl turėtų palikti? Jeigu jiems neįdiegtas konkurencijos jausmas, jeigu jie nevertina, kas geresnis, o kas blogesnis, ir yra iš prigimties linkę dalytis ir rūpintis kitais, kokia prasmė skirtis? Visi gyvena vienoje vietoje, taigi kasdien matytum buvusį vyrą ar buvusią žmoną. Ketinu daugiau paklausinėti apie neištikimybę, bet persigalvoju. Čia tai atrodo nereikšminga. Jeigu lytiniai santykiai skirti kūdikiui pradėti ir jau turi jų septynis, kam norėti dar vieno nuo kito vyro? Šito nedarysi trobelėje, kur miega visa šeima, teks eiti į mišką. O ten juk nenorėsi gultis ant skruzdėlių ir vorų. Štai kodėl Vakaruose, kaip žinoma, mėgstamiausia „misionieriaus poza“; tik misionieriai mėgo tai daryti gulėdami ant žemės. Netgi gyvūnai taip nedaro. Mes išties juokingi.

Manau, seksas patogioje lovoje yra puikus sumanymas (radikalu, ką?), bet kaipgi jis tapo toks be saiko svarbus? Beprotiškame, susipainiojusiame mūsų pasaulyje seksas dažnai yra sudėtingas. Čia jis paprastas, kaip ir visa kita.

Žinoma, norėčiau nueiti ir pasišnekėti su moterimis. Jos, būdamos be vyrų, kitaip kalba apie seksą. Moterys sėdi kartu, pjausto daržoves, gamina alų ir kartais nusijuokia. Įsivaizduoju jas plepančias: „Ir kokio gi dydžio jis buvo?“ Bet veikiausiai jos šaiposi iš mūsų: „Ar girdėjote, kad jie tai daro atsigulę? Cha cha cha.“ O gal tik mano protas taip veikia. Kuriam laikui prisėdu prie jų pjaustyti daržovių, bet ašaninkų kalba ne tokia kaip ispanų, kur gali pagauti vieną kitą žodį, tad mes tik droviai žvilgčiojame vienos į kitas. Jos, regis, mažumėlę gėdijasi manęs, tad po kiek laiko parsliūkinu atgal. Aš jas trikdau. Mūviu kelnes, atvykau čia su būriu vyrų, bet nė vienas iš jų nėra mano sutuoktinis. Dilvinas sakė, kad kai kurios teiravosi, kur mano vyras. Šioje bendruomenėje nėra netekėjusių mano amžiaus moterų, taigi, manau, aš joms atrodau tikra keistuolė.

Mūsų būrelyje kalba pakrypsta prie nakties patyrimų. Nulekiu pasiimti rašiklio. Vyrai diskutuoja apie tai, kaip skirtingai veikia ajahuaska atsimerkus ir užsimerkus.

– Kai esi atsimerkęs, ji veikia panašiai kaip LSD. – Aleksas buvo atsimerkęs ir dabar nori pasidalyti patirtimi. – Stebėjausi, kad galiu logiškai mąstyti. Iš pradžių viskas tarsi praplatėjo, džiunglių garsai tapo aiškesni, ryškesni, garsesni. Paskui debesys virto veidais ir aš išgirdau keistus garsus. Pažvelgiau į debesį ir man pasirodė, kad senutė pasakoja istoriją... Prie tvenkinio priėjo liūtas, rado lapą ir ėmė žaisti... Tada... po galais. Daugiau nieko neprisimenu. Istorijų – žmonijos simbolių, abstrakčių vaizdinių – buvo daug. Rodos, debesys virto įvairiomis dvasiomis, ir jos visos kvatojosi iš vakariečių įsitikinimų.

Jis truputį padvejoja.

– Taip, jie juokėsi iš mūsų ir paikų mūsų įsitikinimų. Regėjimas buvo ryškus, bet nebaisus. Tos dvasios man rodė praeities įvykius ir klausinėjo: „Ar supranti?“ O aš atsakydavau: „Taip.“ Dar jos klausė, kaip vakariečiai gali šaipytis iš kitų tikėjimų, kai jų pačių tikėjimas tėra vienas iš daugelio ir ribotas. Jos juokėsi, bet nepiktai. Dar man pasirodė, kad daina nuskambėjo pačiu laiku. Jie dainavo puikiai, tiesa?

– Jiems atėjo padėti tėvas ir sūnus, – taria Dilvinas.

O varge, aš nė nepastebėjau dainininkų. Maniau, dainuoja tik Noemi.

Pažvelgiu į Džeremį.

– Patiko?

– „Patiko“ gal ne pats tinkamiausias žodis. Iš pradžių mačiau įvairiausių išgalvotų augalų ir gyvūnų paveikslėlius.

– Nematytų mūsų pasaulyje?

– Ne. Aš jų nepažinau. Paskui paveikslai tapo didesni ir įvairesni. Pats įsimintiniausias buvo didelė palapinė, kokioje kartą buvau – ten tave supa įvairios spalvos. Ši atrodė panaši, bet joje buvo tik girios spalvos. Vaikščiojau po ją. Vaizdai pasirodydavo tik užsimerkus, kai atsimerkdavau, viskas būdavo kaip įprasta. Paskui prasidėjo antras etapas, atsidūriau japoniškame sode. Man pasidarė įdomu, ar galiu kaip nors valdyti arba pats kurti vaizdus, ir atradau, kad galiu, bet jie nėra tokie ryškūs kaip savaime kylantys. Paveikslai darėsi vis ryškesni ir beprotiškesni – net panorau atsimerkti ir viską nutraukti. Tokio ryškumo man buvo per daug. Susimąsčiau, ar tai panašu į grandininį pjūklą galvoje. Nusprendžiau, kad taip, ir atsimerkiau.

– Dilvinai?

Dilvinas susimąsto, stoja ilga, reikšminga tyla.

– Na, daug visko įvyko.

– Na ir?

– Dar ne viską suvirškinau.

Mes sėdime ir kantriai laukiame. Įgėlimų vietas trinuosi niežulį malšinančiu kremu. Galop jis taria:

– Gražiai pabendravau su savo tėvu, mirusiu prieš porą metų. Mačiau savo vaikus, gyvenančius Velse. Buvo smagu. Jie visi atrodė laimingi. Šįkart nuoviras buvo silpnas. Pamačiau kai ką, ko nelaukiau ir nesitikėjau. Daug vaikų veidų: besišypsančių, daugiausia perujiečių. Peizažas buvo čionykštis, bet mano galvoje jis virto milžinišku voru. Neiškart tai suvokiau: iš pradžių pamačiau kojas, tik paskui supratau, jog tai voras. Buvo daug labai gražių vaizdų. Simbolizuojančių gausą.

O varge. Kaip galėčiau prisipažinti mačiusi gėjų kaubojiška skrybėle? Gal man pasipasakoti tik apie daugiaprasmes, nuostabias auksines vadžras, o apie jį nutylėti? Bet, žinoma, atėjus eilei, viską išpyškinu.

– Kaip manai, kodėl regėjai bažnyčią? – klausia Aleksas.

– Bažnyčia man dvasiškai labai saugi vieta. Katedros pastatas dažnai lyginamas su Nojaus arka, ir iš tiesų jame jaučiuosi kaip dideliame, saugiame laive.

– O gėjus su kaubojiška skrybėle?

– Tai keista. Jį pamačiusi bemaž supykau. Jis buvo beveik nuogas ir elgėsi taip, lyg dalyvautų gėjų parade – šoko toje pagarbą ir baimę keliančioje katedroje su kaubojiška skrybėle ant galvos!

– Galbūt jis simbolizuoja laisvės trokštančią tavo dalį? – spėja Dilvinas.

– Hmm, – mąstau. – Na, jis tikrai atrodė laisvas. Skrybėlė rodė, kad jis pasirengęs laužyti visas normas, o šokiu jis tarsi sakė, jog jam niekas nerūpi. Aš pagalvojau: „Ką jis čia veikia?“

– Ką jauti gėjams su kaubojiškomis skrybėlėmis?

– Na, jei pro mane žygiuotų gėjų paradas, mielai pašokčiau su tokiu, bet tik ne bažnyčioje ir ne šitaip. Tikrai nesu homoseksuali, – svarstau. – Galbūt bažnyčios laivas yra gana didelis ir erdvus priimti įvairius dvasingumo ieškančius žmones. Galbūt gerai šokti, gerti ajahuaską. Gal kaubojus išreiškia vidinę mano maištautoją – man ją patinka įsivaizduoti kaip nuolat šokančią. O kaubojaus skrybėlė?.. Na, galbūt mano pasąmonė žaisminga.

Spėlioju toliau:

– Gal per ilgai gyvenu pietvakarinėje Londono dalyje?

Aš norėjau išvysti gyvates ir džiunglių dvasias. Ar esu kalta dėl to, kad mano regėjimai tokie kvaili?

Aiškintojai pasiduoda.

– Kas eina paplaukioti? – linksmai, pergalingai pasiūlau.

Pavakare ateina Noemi ir atsisėdusi išpaišo man veidą raudonais ženklais, kokiais išpiešti visų veidai. Su ja ir šalia jos jaučiuosi laiminga. Nepatiriu to keisto dalyko, mano vadinamo „dieviškumu“, kurį patiriu būdama su Mudži – veikiau nepažinumą, nežemiškumą, tarsi ji tik viena koja būtų šiame pasaulyje, tačiau jos „kitas pasaulis“, ne tas, kuriame lankosi Mudži. Nenoriu pasakyti, kad ji mieguista ar „kuoktelėjusi“, ko galima būtų tikėtis iš žmogaus, nuo ankstyvos vaikystės kas savaitę vartojančio haliucinogenus. Veikiau kyla jausmas, kad Noemi, žiūrėdama į mus, supranta, kokie mes nesvarbūs, tarsi būtume tik laikini sapno veikėjai. Ji miela, domisi mumis, bet atsainokai, kaip mes elgtumės sapne sutikę senutę. Būnant su ja man išties atrodo, kad „aš“ esu tik menkas būties dūmelis jos regėjimuose.

Aleksas išsitraukia skaitmeninę filmavimo kamerą, ir aplink susispiečia vaikai, norintys pamatyti save. Čia nėra veidrodžių, tad maži vaikai, regis, sunkiai įsivaizduoja, kaip jie atrodo. Žinoma, tai labai naudinga dvasinei sveikatai – silpnai suvokti „aš“ ir neteikti jam svarbos. Mažos mergaitės, žiūrėdamos į savo atvaizdus, droviai kikena. Berniukai smalsiai spokso į savo veidus. Prisimenu, kartą tibetiečių vienuolis iš Nepalo man sakė, kad dėl per stipraus „aš“ atsiranda per daug „mano“. Aš, savo ruožtu, manau, jog per daug „mano“ lemia per stiprų „aš“. O čia nėra nei to, nei ano. Prieš kelerius metus čia buvusi draugė iš Londono mane perspėjo: „Nenustebk, jei ką nors padovanosi vienam žmogui, o kitą dieną su tuo daiktu pamatysi kitą.“ Kai atvykome, Noemi padovanojau budistų maldos apyrankę, o šiandien, kaip pranašavo draugė, pamačiau ją mūvinčią kitą moterį. Viskas ima stoti į vietas. Kuo mažiau tapatinamės su „aš“, tuo laimingesni galime tapti.

– Kodėl mes negalėtume taip gyventi? – sušunku.

– Dėl to čia ir esu, – taria Džeremis. – Mes pamažu bandome to pasiekti mažame savo miestelyje pietų Prancūzijoje. Esama tokio judėjimo už tvarią gyvenseną.

– Nori pasakyti, kad kuriate kitokius žmones ar kad bandote atsikratyti konkurencijos?

– Mes stengiamės daugiau bendradarbiauti.

Prisimenu savo Battersea gatvę Londone. Metų metus vargau, kol pas mus pastatė šiukšlių dėžes perdirbamoms atliekoms. Aš vienintelė iš aštuoniolikos butų gyventojų kompostuoju maistą. Įsivaizduoju, ką užgiedotų kaimynai, jei pasiūlyčiau bendrame mūsų sode auginti daržoves. Viena moteris visiems priklausančiame sklype pasistatė pašiūrę ir tik ji turi jos raktą. Rimtai. Mintis apie dalijimąsi jiems visiškai svetima.

– Izabele, norint pradėti, reikia tik vienminčių būrelio.

Atrodo paprasta, tiesa? Ar kas nors, gyvendamas didmiestyje, turi „vienminčių būrelį“? Seniai svajoju gyventi bendruomenėje, besirūpinančioje mūsų planeta. Londoniečių mintys daugiausia sukasi apie tai, kaip sumokėti mokesčius; nė vienas iš mano pažįstamų neaugina pomidorų.

Paskui dvi dienas sodiname manijokus ir renkame medvilnę, taigi turime laiko apmąstyti visus šiuos stebuklus. Žemė, žemė – ak, kaip švelniai ji mus atgaivina. Nušvitęs Buda rodė į žemę, bet daugelis mano pažįstamų budistų medituoja tik ant pagalvėlių ir niekada nesitepa rankų. Mano pačios rankos retai pakyla nuo nešiojamojo kompiuterio. Stebiuosi moterimis, nes pati nė nenumanau, kaip verpti medvilnę. Jos tikriausiai svarsto, kaip man pavyksta apsirengti. Džeremis kamantinėja apie augalus ir be atvangos fotografuoja. Aleksas pasisiūlo nešioti medieną ir imasi visų fizinių darbų, norėdamas parodyti, kad ir vakariečiai ne iš kelmo spirti. Vieną dieną mums pranešama, kad eisime „pasivaikščioti“.

Po trijų valandų žygio išmokau būti ne tik šią akimirką, bet ir šią mikrosekundę. Turbūt Chaimė paaiškino Dilvinui, kad reikės paėjėti, bet vargu ar pats Dilvinas aiškiai suprato, į ką leidžiamės. Džiunglės nėra lyguma. Kartais tenka kopti į bemaž statmenus krantus, kartais nuo jų leistis. Panoręs įsikibti medžio, kad nepargriūtum, pamatai, kad jis aplipęs milžiniškomis skruzdėlėmis, pasirengusiomis tave sugelti, arba yra visas spygliuotas. Kaskart statydamas koją turi apsižiūrėti, nes kiekviename žingsnyje gali aptikti šaknį, pasirengusią užsikabinti tau už kojos, ar akmenį, trokštantį padėti išsisukti kulkšnį. Džiunglės turi ir daugiau gudrybių priversti tave skirti joms ne mažiau nei 100 procentų dėmesio: šaka, kuri siūlyte siūlosi prilaikyti tavo svorį, paliesta subyra į miltelius. Įvairiausi vabzdžiai pasiryžę pusryčiams, pietums ar vakarienei suryti kuo daugiau vabzdžius atbaidančio kremo.

Tris kartus pargriuvusi ir daug prisikeikusi, pažvelgiu žemyn į mūsų laukiančią neįmanomai ilgą ir stačią nuokalnę ir – žinodama, kad vėliau teks į ją kopti siaubingai karštą ir drėgną, kaip dera Amazonės džiunglėms, dieną, – kreipiuosi į Dilviną:

– Dilvinai, ką mes čia veikiame? Ar vaikštome po džiungles vien tam, kad vaikščiotume po džiungles?

– Na, iš dalies taip, – šnopuoja jis.

Bent jau nerūkau. Tikiuosi, jo neištiks širdies smūgis; vieta ne pati tinkamiausia, o mano gebėjimas daryti širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą nuo tada, kai gavau skautės patyrimo laipsnį, mažumėlę atbuko.

– Svarbu pajusti gamtą.

Permirkę prakaitu, besidaužančiomis širdimis, šniokštuodami ir vos vilkdami kojas mes tikrai „jaučiame gamtą“.

– Ar mes kur nors einame? Ar tai tik treniruotė?

Nusijuokiu pati iš savęs. Man reikia kokio nors tikslo. Turiu žinoti, kad kai ką veikiu, ne tik esu.

– Mes einame prie krioklio.

– O, tai gerai.

Dabar žinau, kad mes kažkur žygiuojame, o dėl maudynių nuogai verta kabarotis šlaitais. Pagaliau atpūškavę išvystame tikrą grožį. Pirmą kartą atsidūrusi po tikru kriokliu stovėjau, kol atgavau jėgas ir kaip reikiant atvėsau. Su mumis atėjusias vietines moteris gerokai pralinksmina mano siaurikės, kurių nenusimoviau dėl šiokio tokio padorumo.

Dilvinas pasižiūri į medžiagos skiautelę ant mano kūno.

– Kartą buvome jų atvežę, bet moterys nemūvėjo, o pasidarė laidykles.

Vietiniai tikriausiai stebisi, kad ant užpakalio užsimoviau laidyklę. Apsirengusi užkremtu bananų ir manijokų šaknų. Ir vėl pasirodau keistuolė – nevalgau mėsos. Jie žiūri į mane ir kikena. Išties dar ne visos beždžionės uždarytos zoologijos soduose. Kasdien keletą jų sutinki.

Per keturių valandų kelionę atgal man padėti paskiriamas smulkus ašaninkas – jis paima už rankos, kad temptų į šlaitą ir kad nepargriūčiau. Tikrai nežinau, kaip be jo parsigaučiau.

– Pasonki (ačiū), Benitai, – kartoju gal šimtąjį kartą.

Jam juokinga, kad aš be pagalbos, regis, negaliu užkopti į statų krantą. Ašaninkų kalboje iki misionierių pasirodymo nebuvo žodžio „ačiū“. Geranoriams misionieriams atrodė taip reikalinga dėkoti ir patiems sulaukti padėkos, kad jie į jų kalbą įdiegė naują žodį. Stipriai laikoma vyro, į kaimą atėjusio, kaip vėliau sužinojau, iš vienos savanoriškai nuo pasaulio atsiskyrusios genties, aš ir vėl ugdausi nuolankumą. Vyro veidas išdažytas sutrintomis uogomis ir, be mano „ačiū“, mes nežinome jokių abiem suprantamų žodžių. Pėdindama lygia žeme uždainuoju ir pamėginu priversti jį dainuoti jam žinomas dainas. Jis dainuoti neketina, bet, regis, su malonumu klausosi manęs. Per dvi kelionės valandas jis, pats nenumanydamas, išklauso visą Elos Ficdžerald repertuarą, kelias paikas daineles iš miuziklų – visas partijas tenka atlikti man vienai – ir netgi žygiui skirtų skautų dainelių. Man dainuojant seną australiečių dainą „Kukabara tupi sename gumamedyje“, užtraukus „cha cha cha“, jis kaskart garsiai nusikvatoja.

Vėliau Dilvinas papasakoja, kad mano dainavimas buvo pats glaudžiausias kontaktas tarp kultūrų, kiek jam teko matyti. Ši patirtis sustiprino jo meilę laimingam ir paprastam gyvenimui džiunglėse.

Trečia aušra

Kita diena. Dar vienas tobulas rytas. Mes pabėgome į laikui nepavaldžią vietą. Nenutuokiu, kokia dabar savaitės diena ir kiek valandų. Man nerūpi.

Šįryt sėdėdama stebiu mažą, gal aštuonerių metų mergaitę. Ji iš didelės krūvos ima, pjausto ir trina šaknis, panašias į batatus. Dirba jau apie dvi valandas ir dirbdama dainuoja. Ji visa susitelkusi į užduotį ir labai laiminga. Prieš kelerius metus skaičiau įstabią Džin Lidlof, kurį laiką gyvenusios gentyse, knygą The Continuum Concept („Tęstinumo samprata“), kurioje ji lygina čiabuvių ir mūsų vaikų auklėjimą. Autorė pabrėžia, kad mes gadiname vaikus, nes jų dėmesį nukreipiame į žaislus ir žaislais blaškome jų nuobodulį. Vaikai mokosi stebėdami ir mėgdžiodami tėvus; jie iš prigimties linkę daryti tai, ką daro suaugusieji. Čia jie ruošia maisto produktus, verda, dirba darže ir supranta savo mokslų svarbą, nes išties įneša indėlį. Nuo tada, kai išmoksta atsistoti, jie yra aktyvūs bendruomenės nariai. Maži vaikai verda ir nešioja šakas, čia niekada neišgirsi to bjauraus zirzimo, kokį dažnai skleidžia mažieji mūsų žmogeliai, paprašyti padirbėti.

Mačiau televizijos laidos reklamą, kurioje prodiuseriai būrį antsvorio turinčių britų paauglių apgyvendino gentyje. Reklamoje vietinė moteris kalbėjo: „Kai tik duodame jiems darbo, jie apsiverkia.“ Šie paaugliai, regis, nė piršto nepajudina, kad padėtų tėvams, ir jų veikiausiai niekas neprašo. Dvi valandas ruošti daržoves jiems tikrai būtų kančia. O ši maža mergaitė visą rytą dirbdama aukštu balsu dainuoja nuostabias dainas, ir atrodo, kad šiuo metu jai tai maloniausia veikla. O jei ir yra kas nors, ką ji mieliau darytų, ji apie tai negalvoja.

Galbūt tai ne ta „lengva būtis“, kurią nurodo Mudži, bet tam tikru atžvilgiu panaši. Mergaitė nesitapatina su jokiu „aš“, jos galvoje, kiek matau, nėra palyginimų „geresnis“ ar „blogesnis“, nėra vertinimų, ir, gal net nuo mažens vartojusi ajahuaską, ji numano, kad šis gyvenimas tėra trumpalaikis regėjimas. Ji išties be pastangų gyvena savo būtyje, kas neregėta tarp vakariečių vaikų, juolab jei jų lauktų dvi valandos daržovių skutimo ir pjaustymo.

Taigi grįžkime prie žaislų. Neraginu visai jų atsikratyti, tik noriu pabrėžti, kad mes jų tikrai turime per daug. Būdama maža Emilija kartą kupina pavydo grįžo iš draugės, turinčios apie 27 mažuosius ponius, pilną lentyną Barbių, Barbių namą, Barbės automobilį, dar vieną lėlių namelį ir tris arklides poniams. „Ir dar tiek kitokių lėlyčių, kad nė nesuskaičiavau.“

„Ar tau jos gaila?“ – paklausiau.

„Ne! Jai sekasi, kad turi šitiek lėlių!“

„Hmm, – tariau. – Taip manai? Manai, ji myli tas lėles, kaip tu myli savąją? Kaip manai, kas labiau myli savo lėlytes? Maža mergaitė, turinti šimtą lėlių, ar kita maža mergaitė, gyvenanti skurdesnėje nei mūsų šalyje ir turinti tik vieną lėlytę?“

Ji susimąstė. Tuomet jai buvo gal septyneri.

„Maža mergaitė, turinti vieną lėlytę“, – atsakė ji.

Čia visai nėra lėlių. Vaikai dažnai gauna palaikyti tikrą kūdikį, taigi lėlių jiems nereikia. Vis dėlto jie žaidžia. Šiandien šokinėja į aukštį. Į žemę įsmeigti du kuolai, į juos įvairiame aukštyje prikalinėta vinių. Ant vinių uždėtas pagalys – skersinis. Vaikučiai pribėga ir šoka aukštyn, kad perskrietų pagalį. Šiuo žaidimu jie šiandien džiaugėsi ilgiau nei valandą.

Jei esate tėvai ir norite apie tai papasakoti vaikams, išvardysiu, ko jie neturi. Žinoma, kompiuterių; taip pat televizorių, radijų, muzikos grotuvų, nieko, ką galima įjungti ir išjungti, jokių veidrodžių. Yra savitų fleitų ir dūdelių, padarytų iš surištų tuščiavidurių pagaliukų. Jei nori muzikos, pasigrok. Vaikai čia neturi nieko, tik kelis drabužėlius, o pradėję lankyti mokyklą gauna vadovėlių. Dabar paklauskite savo mažylių: kas laimingesnis?

Su kūdikiais čia niekas neburkuoja kaip mes. Kodėl gi suaugusieji, kalbėdamiesi su kūdikiais, nutaiso vaikišką balselį ir ulba: „Argi tu ne meilutis?“ Ne, jis ne meilutis, jis jaunas žmogus, asmenybė, ir jį reikia gerbti kaip visus. Kodėl tas burkavimas ir kalbėjimas su vaikais iš aukšto toks paplitęs mūsų visuomenėje? Su vaikas elgiamasi itin globėjiškai. O čia jiems niekas nevadovauja. Jie gulasi tada, kada nori, bet visada atsikelia prieš aušrą padėti kurti ugnies. Manau, taip yra ir dėl to, kad sutemus (jei nežiūrėsime į saulės kolektoriaus šviesą), taigi apie aštuntą vakaro, visi eina miegoti. Per visą viešnagę dar negirdėjau, kad vaikas arba suaugęs pakeltų balsą.

Man rašant maža, vos trejų metukų mergaitė kūrena laužą. Ji įkiša pagalių ir pavėduoja ugnį, kad po puodu degtų ugnis. Laužą ji prižiūri ne norėdama pelnyti mamos palankumą. Mama nė nemato. Mergytė dirba, nes ugnį reikia vėdinti, kad ji neužgestų ir visi galėtų pavalgyti. Lidlof tvirtina, kad mes atbukinome savo vaikų instinktus, nes gaudome juos, kad tik nepargriūtų. Čia vaikai pjausto dideliais peiliais ir kūrena ugnį, bet nė vienas neįsipjauna ir nenusidegina. Manau, kartais taip nutinka, taip jie mokosi. O gal toji trimetė nenusidegina, ir niekam nereikia jos barti todėl, kad ji pati prieina prie laužo ir pajunta jo kaitrą.

Regis, mes vis kalame vaikams į galvas, ką daryti, o ko nedaryti, užuot leidę jiems mokytis patiems. Tai daro dvejopą žalą. Pirma, vaikai ima nekęsti suaugusiųjų, antra, jie nesimoko. Tyrinėdama tokį gyvenimo būdą Lidlof pastebėjo, kokia keista išmonė yra „žaidimų kambariai“. Vaikai žaidžia patalpos viduryje, tiesiogine prasme dėmesio centre, o tėvai nuobodžiaudami sėdiniuoja pakampėmis. Vaikai ropščiasi į plastikinius automobilius ir iš jų, kabarojasi lipynėmis, o kai tik kuri nors neva bejėgė būtybė rikteli, vienas iš tėvų pašoka ir prilėkęs puola raminti.

Pasak Lidlof, būtų išmintingiau, jei tėvai vidury kambario dirbtų jiems svarbius ir įdomius darbus: virtų, siūtų, sodininkautų, lipdytų iš molio, o vaikai mėgdžiodami mokytųsi šių darbų. Vis dėlto dabar rašydama suprantu, jog kai kurių mūsų vaikų gebėjimas sutelkti dėmesį toks menkas, kad jie greitai imtų nuobodžiauti, atsisėstų ir pravirktų. Dėl to kaltinu pasyvumą žiūrint televizorių. Televiziją kaltinu dėl daugybės pasaulio blogybių: kokakolos, tabako pramonės.

– Apie tai daug kalbama, ypač Šiaurės Amerikos indėnai pabrėžia, kad turime leisti vaikams mokytis iš tiesioginės patirties, – prisidėjęs prie manęs, stebėdamas, kaip pjaustomos daržovės ir kūrenamas laužas, išklausęs kai kurias mano mintis taria Dilvinas.

– Vis dėlto, – atsakau, – mūsų visuomenė tokia smukusi, kad daugelis tėvų bijo vaikus išleisti pro duris. Mes viską apvertėme aukštyn kojomis. Turime paprastinti gyvenimą, daug ko atsikratyti, laisvintis iš priklausomybės nuo įvairiausių technologijų.

– Užsiauginti sau maisto, kaip sako Džeremis.

– Išmokti gyventi darniai su gamta. Suvokti, kad „aš“ nėra toks jau svarbus.

– Taip. Ir sukurti gražią bendruomenę.

– Aš įsitikinusi, kad pirmiausia reikia išjungti televizorių.

Ketvirta aušra

Man pranešama, kad šiandien priešpaskutinė diena. Šįryt išgirdau žinią, kurios bijojau, ji buvo ištarta neapsakomai švelniai.

– Noemi pasisiūlė šįvakar išvirti dar ajahuaskos.

Aleksas, Džeremis ir Dilvinas iškart sutiko išgerti dar po porciją. Pykinimą prisimenu aiškiau nei įdomius paveikslėlius galvoje. Nesunku suprasti, kodėl ši medžiaga nesukelia priklausomybės. Gaila, kad į kokainą negalima įmaišyti ko nors, sukeliančio pykinimą ir vėmimą. Tai atbaidytų žiniasklaidos grietinėlę. „Brangioji, mes puikiai praleidome vakarą, paskui visi apsivėmėme ant kilimo.“

Žinoma, tai ne tas pat. Tai jų vaistai. Taigi turiu apsispręsti. Lengvai galėčiau pasakyti: „Ačiū, ragavau, man jau gana“, laiminga susirangyti miegmaišyje ir be jokio blogumo prasnausti visą naktį.

Kita vertus, dabar šiek tiek geriau išmanau, ką daryti, kaip valdyti potyrius. Nemalonu, kai pykina, bet nuo to nemirsiu... o daugiau neketinu vartoti haliucinogenų...

Labai labai norėčiau, kad ji mums, svetimšaliams, nebūtų pasiūliusi šios antros paslaugos. Jai reikės visą dieną ruošti gėrimą, bet dabar, kai pasiūlė... o varge. Man būtų lengviau pasiryžti, jeigu, kaip jie, tikėčiau, kad vemdama atsikratau regėjimuose atsispindinčių bėdų. Centrinės ir Šiaurės Amerikos šamanai savo apeigose vėmimą vadina „sveikimu“ ir juo džiaugiasi. Manau, tikėjimo galia yra didžiulė, taigi suprantu, kaip tai vyksta. Jeigu tvirtai tikėsi, kad po psichoterapeuto konsultacijos apsivemsi ir tai išspręs visas tavo problemas, galbūt gausi daugiau naudos nei dirbdamas pagal esamus metodus, kai aiškinamasi, kodėl mums kyla vienokių ar kitokių rūpesčių, kodėl jie taip „giliai įsišakniję“ ir kad po konsultacijos visus juos parsinešime namo. Už tai sumokame 200 svarų. O jei fizines bėdas sukelia psichologinės (tuo vis daugiau kas tiki), išliktume sveiki ir psichiškai, ir fiziškai. Bet, deja, netikiu, kad visus savo rūpesčius išpilsiu ant augalų ir jais užteršiu žemę. Nesitikiu, kad su manim užmegztų ryšį vietinės dvasios, nors iš praėjusio karto prisimenu kai kuriuos keistus šokėjus. Kam gi man tai kartoti?

Aš noriu perprasti mūsų sąmonės prigimtį, galią ir – kaip Mudži sako – tai, kas mes esame už sąmonės ribų. Pažvelgti į pačios susikurtas baimes ir laisvę. Juk viskas ten, tiesa? Viskas mūsų galvose. Kaip sako budistai: „Jūsų mintys kuria šį pasaulį.“

Taigi aš jau čia, šamanė man paduoda gėrimą, padėsiantį pažvelgti į tas neįprastas erdves. Kaip atsisakyti?

Šįkart nebijau. Šįkart siaubstu. Noemi priėjusi pasižiūri, kaip rašau, kaip ant balto popieriaus randasi juodas rašalas. Norėdama ją pralinksminti, nupiešiu katę. Ji nusišypso; regis, man pavyko pavaizduoti kažką panašaus į gyvūną. Tada ji nupėdina prie savo puodo, o baisus siaubas įsitaiso mano galvoje ir pilve.

– Kodėl galvoju tik apie pykinimą, o ne apie laukiančią įdomią patirtį? – klausiu vyrukų sėdint miegmaišiuose ant palmių lapų kilimėlių.

– Kažkuri tavo dalis galvoja apie įdomumą, antraip čia nesėdėtum, – kilniaširdiškai taria Dilvinas.

Sutelk dėmesį į tai, kas teigiama. Sutelk dėmesį į tai, kas teigiama.

Temsta.

– Prie mūsų leidžiasi didžiulis šikšnosparnis, – pareiškia Džeremis.

– Džeremi, tai vaisinis šikšnosparnis. Vaisinis, – tikinu, nors abejoju.

Šįvakar šamanė mums išvirė stipresnį gėrimą. Manau, aną kartą norėjo mus švelniai įvesti į šį pasaulį. O, gelbėkit!

– Kai užuosite kvapą ir pajusite skonį, kūnas juos gali prisiminti ir susieti su pykinimu. Nekreipkite dėmesio ir išgerkite viską, – perspėja Dilvinas.

– Gerai, vade.

Turbūt turėčiau galvoti apie tai, kad šie vaistai yra šventi, į juos žiūrėti pagarbiai ir pamaldžiai. Tačiau nevyksta jokios apeigos, tad nejaučiu, kad turėčiau kaip nors ypatingai ruoštis. Ajahuaską vartoju taip, kaip ji šitoje pačioje vietoje, gentyje, buvo vartojama tūkstančius metų. Viskas labai paprasta.

Kai per kvaišinančias turistines keliones geriama ajahuaska, prieš tai aštuonias dienas laikomasi griežtos dietos ir atliekama daugybė apeigų, kad vakariečiai pasijustų jaukiau. O čia vakare šiek tiek pagroja grotuvas, padainuojama, ir tiek. Rytą mums duodama šilto vandens praskalauti burnas ir išspjauti į rankas. Nors vargu ar tai apeiga, nes, kaip subtiliai priminė Dilvinas, naktį daug vemiama ir šikama.

Šįvakar turėsiu baigti rašiusi ir tikėtis, kad rytą prisiminsiu svarbiausius vaizdinius. Tik iki čia galėjau keliauti kartu su jumis.

Sėdime, klausomės tolumoje tekančios upės, žiogų, laužo spragsėjimo ir grotuvo. Aplink mus savo trobelėse miega žmonės mielais veidais. Virš mūsų juodame danguje, nušviestame pilnaties ir milijardų spindinčių žvaigždelių, nė debesėlio. Aleksas nenori, kad rašydama pasišviesčiau mažu rankiniu deglu, paprašė jo nekalbinti, nes pasiryžo visiškai pasinerti į potyrius. Atėjo laikas... Aleksas geria, o šūdas, paskui mano eilė. (Tiesą sakant, ne visai tiksliai perspausdinu užrašus iš knygutės. Iš tikrųjų parašiau: „O ŠŪDAS, MANO EILĖ.)

Izabele, tai VAISTAI, aiškinu sau – gerk kaip vaistus. O Dieve, gėrimas stiprus. Gerai, dabar turiu gultis ir užsimerkti. Šventoji Marija... prasideda... eime su manimi.

Atsipeikėjusi dar negaliu rašyti. Nerašau nei tą rytą, nei tą dieną, nei kitą ar dar kitą dieną. Prie užrašų knygutės prisėdu tik grįžusi į Satipo viešbutį. Bet viską prisimenu taip aiškiai, kad nejučia imu rašyti esamuoju laiku. Tiesą sakant, galiu rašyti tik esamuoju – nes potyriai labai stiprūs, lyg viskas vyktų dabar. Lyg kas būtų paėmęs mano potyrius, paspaudęs „padidinti“ ir nustatęs 500 procentų. Ačiū, kad esate su manimi.

Iš pradžių tik žiūriu į žvaigždes ir klausausi balsų tolumoje, kalbančių ašaninkų kalba.

...Kas ten taip keistai niūniuoja mano galvoje? Kodėl taip sukasi vaizdai?

Prieina pasisveikinti pora žmonių; vienas netgi užsimano paspausti man ranką. Pakeliu ranką, lyg tiesčiau iš sapno į išorinį pasaulį, ir sakau „tai-terry“, taip jie sveikinasi. Nenumanau, kam spaudžiu ranką.

...Šilta. Labai šilta. Ak, juk tai vaistai. „Kūne, jie tave nuo visko pagydys.“ Duodu savo kūnui nurodymus...

..O Dieve, kaip keista. Galvoje staiga ima greitai suktis ryškūs vaizdai. Jie skrieja iš tos vietos, kuri, manau, vadinama smilkinine skiltimi. Įvairiausios spalvos, neįtikėtinai stiprus kvaišalas. Ar kas pagrobė mano smegenis ir regos lauką? Kaip taip gali būti?..

...Tai siaubinga...

...Ne, nieko siaubinga. Tai ne tu. Tu čia...

Virstu stebėtoju, apie kurį kalba Mudži, ar bent jau kiek galima priartėju prie jo. Tarsi stovėčiau nuošaly ir stebėčiau savo sąmonę.

...Aš stoviu nuošaly ir stebiu savo sąmonę. Nėra jokio „tarsi“...

...Gerai. Tai koks tas stebėtojas?..

...Ačiū, ramut ramutėlis...

...Galvoje labai greitai sukasi vaizdai. Tai... nepanašu į nieką pasaulyje...

Galbūt filme teko matyti, kaip žmonės mėgina nupiešti tai, ką patyrė apsvaigę nuo kvaišalų. Skirtumas tas, kad tada žiūrite į ekraną, o aš viską matau galvoje. Vaizdai – besisukantys šviesos vamzdeliai – skrieja spirale į išorę.

...Ar jie mėgina mane ištraukti iš manęs, o gal įtraukti į mane? Mane traukia...

Traukia lyg į kokį vamzdį.

...Ką gi, puiku. Keliaujam. Neškitės mane. Kur tik norite. Lendu į vidų. Pirmyn...

Leidžiuosi ilgu ilgu vamzdžiu.

...Kas manai esanti? Alisa, krintanti į triušio urvą?

...Užsičiaupk...

...Nuoga šokanti moteris...

Ne... Atidžiau pasižiūrėjusi pamatau, kad ji ne nuoga. Mūvi lyg ir šortus. Keista, pamanau, kad ji ne nuoga.

...Luktelėk, ji nusivelka...

...Nes tu ką tik paprašei...

...Ne, neprašiau. Ei, ji puikiai šoka. Kas tie kiti žmonės, šokantys su ja?

...Klausi manęs? Nenutuokiu...

Ekranai lyg fejerverkai.

...Fejerverkai nesisuka...

Tada ugnies ratai.

...Tūkstančiai spalvotų taškelių ir raštų. Pala – kur dingo žmonės? Kas tie vaikai?

Vaikus matau taip ryškiai, lyg žiūrėčiau filmą. Jie vejasi sunkvežimį, tuoj išvažiuosiantį į dešinę iš mano regėjimo lauko. Ar jie vejasi jį todėl, kad yra alkani?

...Ar sunkvežimyje yra maisto? Ne, vaikučiai maži, basakojai, bet atrodo laimingi...

Bloga. Pykina, darosi vis šleikščiau.

...Nekreipk dėmesio. Susitelk į vaizdus. Mėgaukis reginiu...

Sukimasis vis stiprėja, tampa nevaldomas. Galva skyla.

...Visur taškeliai, dar įvairiaspalviai vėriniai, kurių visi karoliukai padaryti iš skirtingų spalvų cukraus. Sveiko maisto dėžutės vaikams – kas tai, po galais? Ryškiaspalvės, nedailiai supakuotos, kaip McDonald’s vaikiški rinkiniai, bet jose tik sveiki produktai. Džiovintos spanguolės mažuose skyreliuose... kiek rūšių riešutų dėti? Manau, trijų: dviejų neužtektų; keturių vaikai išvis nevalgytų. Kaip šias dėžutes pavadinti? Izabelės dėžutės... ne, mano vardo nereikia... Popdėžutės ar panašiai... Arba valgomi vėriniai, cukriniai karoliai, vien iš džiovintų vaisių. Nusipirk, pasipuošk, paskui suvalgyk. Pardavinėjamos sveiko maisto krautuvėse...

Kas čia dedasi? Aš visai nenoriu svarstyti sveiko maisto vaikams idėjų. Keistos būtybės giria dėžutes ir rodo jas man.

...Žmonės, man visai neįdomu...

...Cukriniai karoliai. Kodėl mano galva pilna cukrinių karolių? Jie tokie ryškūs...

Vemsiu. Nebegaliu atlaikyti pykinimo.

...Atsimerk, stokis, eik prie krūmų...

...O Dieve, negaliu pajudėti, taip bloga...

Ką reiškia šis vidinis dialogas? Kas su kuo šnekasi?

...STOKIS, EIK. GERAI. GERAI. O Dieve, aš svyruoju. Vos laikausi ant kojų. Noriu vemti. Reikia kopti. Ten kalvelė. Kilnok kojas. Gerai. Jaučiuosi klaikiai.

Nuslimpinu gal dešimt žingsnių iki tos vietos, kur mums leista vemti. Išsivemiu kelis kartus.

...Ačiū, kūne, ačiū, kad mane ištraukei...

Tačiau pojūčiai neblėsta.

...Sukasi spalvos. Ryškios. Bloga kaip anksčiau. Grįžk. Gulkis. Stebėk paveikslus. To čia ir atvykai. Nebegaliu atsigulti. Negaliu įveikti tokio kelio. Baisiai bloga. Negaliu paeiti...

Pasirodo Dilvinas, balti plaukai nakties danguje atrodo kontrastingai.

– Turi grįžti ir gultis.

– Žinau. Žinau, Dilvinai, kad turiu, bet abejoju, ar paeisiu.

– Kibkis už rankos.

Jis parveda mane atgal.

– Sėskis ant maišo. Tau puikiai pavyko. Klausykis Noemi dainos.

Aukštas jos balsas panašus į haliucinacijas mano galvoje. Ji dainuoja žemėlapį, kelionių vadovą į kitą pasaulį.

Atsigulusi bandau susivokti, kas esu aš ir kas yra ji. Maniau, garsas skamba mano galvoje, bet pasirodo, jį skleidžia ji. Verpetu besisukančių haliucinacijų garsas – tai jos daina. Ji dainuoja garsus mano galvoje. Ne, to negali būti.

...Gulkis ir užsisek miegmaišį. Negaliu. Mane pykina...

Nusigręžiu ir imu žiaukčioti prie kitų gulinčiųjų. Žinau, kad nebeturiu kuo vemti, bet kūną vis tiek tampo.

...Pasitrauk nuo jų. Bet kurgi eiti? Nežinau. Tai grįžk. Gulkis. Ar dabar jaučiuosi geriau?

Ne, nieko gero. Viena mano dalis mąsto blaiviai. Ne. Ne. Geriau nesijaučiu.

Kūnas degte dega. Visa tvinkčioju, net pirštai virpa.

...Izabele, tavyje yra nuodų. Tu apsinuodijai. Tai ne vaistai. Tai nuodai. Kurgi paveikslai? Nematau jokių vaizdų, tik beprotiškus fejerverkus; kūnas stengiasi palaikyti gyvastį. Gulkis. Ramiai alsuok. Tu nemirsi...

...Tikrai? Ar mano kūnas tai žino? Kur ta mano dalis, kuri, nepaisydama nieko, jaučiasi rami?

...Čia. Ji visą laiką čia. Nesujaudinama. Tyli. Rami. Amžina ir tobula...

...Taip. Gulkis ir pamėgink užmigti...

Atsigulu, gal net trumpai numingu, paskui kūnas vėl priverčia atsipeikėti.

...Tu vėl vemsi...

...Negaliu pajudėti. Turiu eiti. O Dieve, Izabele, ir kam tu tai padarei? Kam prisimaukei rūgščių nuodų? Judinkis. Stokis. Nieku gyvu...

...Gerai, tada ropok. Delnais ir keliais. Puiku. Tau pavyks nuropoti. Dešinę, kairę, dešinę, kairę, štai ten, į kalniuką, dešimt žingsnių įveiksi. Pirmyn. Gal galėčiau pavemti čia? Ne. Dešimt žingsnių, ropok... Septyni, aštuoni, devyni ir dešimt...

Prišliaužusi prie medžio vemiu, vemiu ir vemiu, galiausiai tik neįtikėtinai smarkiai žiaukčioju, nes nebeturiu ką išvemti ant visa priimančios žemelės.

...Ar jau geriau? Ne. Ne. Nė kiek nepagerėjo. Tik blogėja. Visa purtausi. Pila prakaitas. Nematau jokių regėjimų. Tik žemė siūbuoja...

Parkrentu į jogos poilsio padėtį. Kaktą priglaudžiu prie žemės, sunkiai alsuoju. Guliu ant žemės šniokšdama.

...Pabūk čia truputį. IR TAI PRAEIS.

...Nukreipk dėmesį kitur. Mąstyk. Galvok apie namus. Virtuvės grindis. Netrukus tu jas šluosi. Po virtuvine spintele yra atskilęs medžio gabalėlis. Alsuok. Deguonis padės. Deguonis nenuodingas...

Tarsi iš niekur atsklinda Dilvino balsas:

– Leisk, padėsiu sugrįžti.

– Negaliu atsistoti.

– Gali. Duok ranką.

Ištiesiu ranką, ir jis mane pastato. Abiem rankomis įsitveriu jo, ir jis mane tebežiaukčiojančią parveda atgal.

– Gulkis, – liepia.

– Negaliu gultis. Man labai bloga.

– Izabele, nemanau, kad dar ką nors išvemsi. Jei taip nori, pasėdėk ant miegmaišio.

Tai man pavyks. Sėdėti aš galiu.

...O Dieve, taip blogai nesijaučiau niekada gyvenime. Tai tikras pragaras...

Kas čia vaitoja?

...Tai tu...

Esu gana blaivi ir suprantu, kad vaitoju tyliai, tad netrukdysiu man iš šonų gulintiems Aleksui ir Džeremiui. Galbūt garso kaip tik gana man pačiai suprasti, ką sau padariau.

...Gulkis. Bet kai bandau atsigulti, darosi dar blogiau...

...Gulkis ant nugaros, nutilk, ramiai kvėpuok ir stebėk vaizdus...

...Velniop tie vaizdai...

Pamėginu atsigulti ir vėl imu žiaukčioti. Matau, kaip Džeremis baugščiai traukiasi nuo manęs. Aiškiai tariu jam:

– Džeremi, nesijaudink, aš tavęs neapvemsiu.

Atsigulu ir užsimerkiu. Sukasi rateliai, girdėti pavieniai balsai.

Štai Emilija sėdi ir apimta nevilties žiūri į mane, tarsi sakytų: „O, mamyt! Ką čia darai? Tik pažiūrėk, kur įklimpai.“ Praėjusį kartą ji, regis, nustebo čia atsidūrusi, kai šokančių inkų rate paėmė mane už rankos. Dabar ji atrodo abejinga, tarsi turėtų prasmingesnės veiklos nei būti čia ir visą naktį rūpintis manim. O tada ji garsiai ir aiškiai taria: „Žinoma, aš čia. Žinoma, aš tave myliu.“

...Kodė ji tai pasakė? Juk aš neprašiau. Bet kas gi kitas man čia pagelbės?

Mintyse apsižvalgau ir gana aiškiai pamatau mūsų šeimininką Chaimę. Gera jį matyti. Be abejo, jis įsitikinęs, kad į jo kaip šeimininko pareigas įeina ir tai. Jis žvelgia į mane. Atidžiai, ramiai, maloniai.

...Kas dar yra čia? Vivas? Ei? Vivai? Ne – jo nematyti. Ir negirdėti. Vis dėlto keista... jaučiu, kad tam tikru atžvilgu jis čia, tik nepasirodo. Yra ir kitas mano mylimas vyras, kadaise vadinęsis Hariu – jis slapstosi. Nekalba, neišlenda, bet jaučiu, jog jis čia. Yra ir daugiau veidų, nepažįstamų, nematytų žmonių. Keista. Kas jie tokie?

...Man taip bloga. O Dieve, pilve viskas pašvinkę...

...Eik ir pakakok!

Iš kurgi tas balsas mano galvoje?

...Tau būtina taip negražiai kalbėti?

...JUDINKIS. Aš negaliu eiti. Tai ropok...

Taigi aš vėl ropoju kaip sergantis šuo, kas tris žingsnius sustoju pailsėti ir atsidusti.

...Prie medžio. Taip toli negaliu. Tada štai ten, prie krūmų. Gerai, prie krūmų. Džeremis sako, augalams tai naudinga...

Nusitraukiu kai kuriuos drabužius. Iš manęs veržiasi pro abu galus. Nebeliko jokio orumo.

Dilvino balsas:

– Ne čia. Eik į pomiškį.

– Taip toli nenueisiu.

Jis paima mane už rankos, nors veiksmas jau vyksta.

– Tada už ano medžio.

Atsiklaupiu, kad bent pati nesusitepčiau. Paropoju, paskui pašnopuoju ilsėdamasi. Alsuok lėtai. Oras – tavo draugas.

Stebėtojas visą laiką stebi. Ir nėmaž nesijaudina.

Girdžiu Dilvino balsą:

– Stokis. Negulėk ant žemės.

Pasitvarkau drabužius. Jis mane pakelia ir parveda. Turiu jo laikytis abiem rankomis. Viena mano dalis norėtų pravirkti, bet nėra jėgų. Jaučiuosi siaubingai.

– Ar galiu apkabinti? – paklausiu, nors mes su Dilvinu iki šios kelionės nebuvome pažįstami ir naujoji draugystė neturi nė lašelio romantikos.

– Žinoma.

Jis leidžiasi apglėbiamas, aš iš jo pasisemiu žmogiškos šilumos ir artumo, nors ir jo glėbyje žiaukčioju. Tada suvokiu, kad jis juokiasi.

– Ko juokiesi?

– Na, tu visai nebijai, tiesa?

– Bijau? Ne. Leisgyvė? Taip.

– Kai man šitaip bloga, visada išsigąstu. Tu nepaprasta.

Ko gi man bijoti? To, kas slypi galvoje? Ne. Su juo ir Noemi jaučiuosi saugi. Jie tikrai nenorėjo, kad man būtų taip sunku.

– Tiesiog labai prastai jaučiuosi. Labai labai prastai. Nė nežinojau, kad galima šitaip baisiai jaustis.

– Dabar gulkis. Klausykis dainos.

Įšliaužiu į miegmaišį ir užsimerkiu. Pažadu tau, Izabele, daugiau niekada to nedaryti. Niekada niekada. Tai praeis. Aš praeisiu. Dabar pat noriu pažadėti – visiems jums, tau, Emilija, sau pačiai, visiems čia esantiems, nepažįstamiems žmonėms ir tau, kad ir kas būtum – daugiau niekada to nedaryti.

niekada

niekada. Gana, jau supratau.

Kodėl man nebaisu? Dabar kuo aiškiausiai suvokiu vieną Mudži mokymo aspektą. Tai vyksta ne „man“. Arba „aš“, kuriam tai vyksta, yra stebimas; už viso šito slypi kitas, nepasiekiamas „aš“. Aš nesu nei viena, nei kita, tai ko gi man bijoti? Mano kūnas turi gelbėtis pats. Aš jam niekuo negaliu padėti.

...Rodos, rankos tuoj sprogs. Siaubingai karšta. Prakaituoju. Kokios ten aimanos? Tai tu – tu vis dar dejuoji. Baik. Išties norėčiau užstaugti kaip pasiligojęs šuo. Ne. Iš to nebus nieko gera. Nedaryk to. Niekada to nebedarysiu. Jau sakei. Iš kur tas keistas aukštas garsas? Tai Noemi dainuoja. Turėtum klausytis. Nebenoriu girdėti. Nuo tos dainos vėl kyla haliucinacijos ir prisimenu, kaip man bloga. Tas garsas mano galvoje ar lauke? O Dieve, kada tai praeis?

Atsimerkiu, prie manęs guli Aleksas, nė nekrusteli, veide palaiminga šypsena. Kitoje pusėje Džeremis, susirangęs ir nusisukęs.

...Manau, vėl vemsiu. Nesvarbu. Niekam nepakenks. Gulkis. Ar man reikia judėti? Blogiau jau negali būti. Giliai kvėpuok. Labai karšta. Liepsnoju...

Staiga prie manęs atsiranda Noemi. Pakelia man marškinius ir iš burnos kažką papurškia į mano širdies čakrą – tai ta vietelė tarp krūtų, kurią skauda išėjus mylimam žmogui.

...O Dieve, ji mane apspjovė. Ką ta ragana čia daro? Izabele, ji tave vėsina...

Ji dar kartą tai padaro, papurškia į diafragmą. Regis, ketina apipurkšti visą mano pilvą. Įtrina mane visą.

Staiga imu drebėti. Sušalau.

...Izabele, užsitrauk miegmaišį...

Ji tebepurškia mane. Ketvirtą ir penktą kartą. Nutraukiu žemyn marškinių rankoves. Po marškiniais šlapia. Jaučiuosi kaip aikštingas vaikas. Nenoriu šaltų jos spjaudalų. Nubraukiu juos rankove.

...Lįsk į miegmaišį. Nejudėk. Kvėpuok. Kada gi praeis tas blogumas? Pamėgink užmigti. IR TAI PRAEIS. Niekada nebevartosiu nieko blogo...

Kažkur vis dar girdėti tylus inkštimas. Danguje blyksteli žaibas. Tolumoje griaudžia. Matau baltus blyksnius, kol galiausiai nebesuprantu, ar aš atsimerkusi, ar užsimerkusi. Pajuntu, kaip ant voko užkrinta ašara. Lyja.

Pasigirsta Dilvino balsas:

– Turime grįžti į palapines.

...Stokis. Dievulėliau, kojos vėl dirba. Bloga. Taip – bet kojos dirba...

...Pasiimk miegmaišį. Pasiimk kilimėlį. Dabar sek paskui Džeremį. Viena koja, paskui kita. Šaunuolė...

Ak, kaip džiaugiuosi iš ten išėjusi. Mums slenkant palei kitas trobas vidury nakties skalija šunys. Virš galvų skraido šikšnosparniai. Krinta lietaus lašai.

Palapinė. Vargais negalais atsegu užtrauktuką, įšliaužiu ir įlendu į miegmaišį. Užsidarau. Kad neskristų vabalai. Mintyse apsižvalgau vyro, kurį galėčiau pasikviesti, kuris mane apkabintų.

– Tu čia? – klausiu.

Jis čia.

– Paprastai taip nesielgčiau, – taria jis, – bet šiąnakt padarysiu išimtį. Kas nors turi tavimi pasirūpinti.

Šypsausi, kad vyras, kurio neturiu teisės šauktis, vis dėlto pasirodė. Kas žino, kas tikra, o kas ne? Kur koks matmuo? Beje, kas ta realybė? Arba kas aš nesu?

– Niekada niekada to nebedarysiu, – pažadu jam ir su šypsena veide užmingu.

Penkta aušra

Kitą rytą kai kas pabunda ir pradeda rašyti apie tai, kas vyksta, bet nė neužsimena apie praėjusią naktį.

Šiandien jaučiuosi taip, lyg norėčiau pavirsti pikta gyvate. Norėčiau visiems gelti ir ant visų šnypšti. Norėčiau leisti sau elgtis taip bjauriai, kaip niekada nesielgiu – net toks noras nekyla. Norėčiau būti šiurkšti, agresyvi ir visus nervinti. Norėčiau išdrožti iš palapinės ir sušukti: „Kokia čia velniava?“

Viena mano dalis jaučiasi kaip šuo, kuriam buvo pažadėtas ypatingas skanėstas, bet patikliai prarijęs jis suprato, jog tai baisūs nuodai. Ne šiaip sau taip jaučiuosi – kaip tik tai ir įvyko.

Žinoma, neleidžiu iš palapinės iššliaužti piktai gyvatei. Tik aplamdytai Izabelei.

– Kaip šįryt jautiesi? – Dilvinas net spirga iš džiaugsmo, lyg ką tik išgirdęs, kad loterijoje laimėjo didelį prizą.

– Dilvinai, aš džiaugiuosi, jog esu gyva, – gana ramiai atsakau.

Jis nepastebi vos girdimo mano šnypštimo arba nekreipia į jį dėmesio.

– Džiaugtis, kad esi gyvas – nuostabu. – Jis nutyla ir pažvelgia į mane. – Nuostabu džiaugtis, kad esi gyvas.

– Taip.

Aleksas čiauška apie nepaprastus savo potyrius, apie pasakiškai aiškius regėjimus. Iš pradžių papasakoja istoriją, panašią į labai gero filmo ištrauką. Jį nusivedė trys žavios moterys, vėliau jis suprato, jog tai sirenos.

– Noemi atėjo pas mane į tą pasaulį, perspėjo mane ir išgelbėjo.

Paskui jis patyrė amžinybę ir suprato, kad nereikia jos bijoti. Jis džiugus, susijaudinęs; žiūriu į jį gyvatės akimis, o mano širdyje maišosi susierzinimas, pasipiktinimas, pavydas ir susižavėjimas. Jis tikrai visą naktį nelupo ožių kaip aš. Jo entuziazmas šimtaprocentinis, jo beveik nepykino. Jeigu būčiau barškuolė, imčiau barškėti.

Pasirodo Noemi, ir man dingteli: „Ak, štai ir senė ragana“, bet negaliu ilgai išlikti tokia pagiežinga. Ji nė trupučio nepanaši į raganą, nepanaši net į šamanę, atrodo kaip smulkutė septyniasdešimtmetė ašaninkų moteris. Atėjo pasižiūrėti, kaip aš. Pasirodo, ji mane purškė tabako mišiniu.

– Gal šešiasdešimt kartų gėriau ajahuaską, bet dar niekada nemačiau, kad ji kam nors būtų pritaikiusi šį šamanišką gydymą, – aiškina Dilvinas.

Pasaka. Aš turiu apsčiai nepaprastų gebėjimų. Vemti daugiausia už visus, per trisdešimt metų išmėginusius ajahuaską – naujas talentas, bet iš manęs to galima tikėtis. Aš vienintelė iš mūsų grupės Tibete vos nemiriau nuo aukščio ligos. Smagu žinoti, kad turi gebėjimų ir talentų.

– Kad ir ką ji darė, padėjo. Man buvo taip karšta, kad net prakaitas išpylė. Atrodė, degu. Ji mane apipurškė tuo tabako mišiniu, ir aš po kelių sekundžių ėmiau drebėti. Nesuprantu, kaip jis mane taip veiksmingai ir stipriai atšaldė. Juk tik odą palietė.

– Izabele, tu nesibaigi ten, kur yra tavo oda.

– Tai ji gydė tai, ką Naujojo amžiaus atstovai vadina astraliniu kūnu?

– Ir jį.

Nebepykstu nei ant jos, nei ant Dilvino, nei ant ko nors kito. Jie visi man norėjo gera.

– Dilvinai, buvo siaubinga. Taip baisu, kad nepakartočiau to nė už milijardą svarų. Ne... ne... ne... nieku gyvu. Ne dėl to, kas dėjosi galvoje. Tai buvo įstabu ir nėmaž nebijojau to, ką vadini vidiniu pjūklu. Tiesą sakant, – šypteliu ir patyliu, – tai išties puikus apibūdinimas. Vis dėlto niekada nemaniau, kad pykinimas gali būti TOKS stiprus. Rimtai, nė už milijardą svarų nesutikčiau to dar kartą patirti. Neįsivaizdavau, kad galiu taip baisiai jaustis.

Džeremis sėdi ir klausosi, veidu įsikniaubęs į delnus. Jam irgi buvo bloga, bet jis elgiasi vyriškai.

– Įdomu, aš išgėriau tiek pat, bet manęs nė kiek nepykino, – savo patirtimi dalijasi Dilvinas.

– Turbūt juokauji. Šiąnakt tu buvai toks blaivus, kad, maniau, išvis negėrei.

– Išgėriau sočiai ir mačiau fantastiškų reginių.

Atsidūstu. Keliaujame maudytis į Mamrį – tikrą rojų žemėje: po vešliais svyrančiais medžiais teka skaidrus vanduo, skraido skaisčiai raudoni ir tviskantys mėlyni drugeliai, be atvangos čirškia saulėje besimaudantys žiogai. Nuoga taškydamasi gilioje, vėsioje srovėje pamažu nurimstu ir vėl pasijuntu laiminga. Ne per vipasaną, ne vartojant ajahuaską, o čia mane palieka gyvatė.

Tądien kitoje kaimo dalyje gyvenanti šeima mus pasikviečia atsisveikinimo pietų. Patiekia naminio alaus, kurį gamindami kramto ir spjaudo, kelias vargšes vištas, nugalabytas mūsų garbei, nors man ši auka beprasmė. Apsimetu valganti, vištienos gabaliukus slapčia perdedu į bendrą lėkštę, nepastebėta numetu šuniui kaulą su mėsa.

Aš ir vėl tapau pasilinksminimo objektu. Vienu metu kelios moterys sužiūra į mane ir ima begėdiškai kikenti. Nė nebandžiau jų juokinti.

– Kas yra? – reikalauju, kad Dilvinas išsiaiškintų. – Iš ko jos juokiasi?

Jis pasišneka su dar smarkiau pratrūkusiomis kvatotis moterimis.

– Jos juokiasi iš tavo įgėlimų. Sako, vabzdžiai tave sugėlė, nes dar tokios nematė.

Jos tiesiog isteriškai kvatojasi. Vis dėlto turiu pripažinti, kad mano įgėlimai – nebloga pramoga... Jų maždaug 63, ir iš daugumos sunkiasi geltoni pūliai.

– Jos juokiasi ir dėl to, kad tu grįžusi pasakosi, jog šioje džiunglių dalyje daugybė geliančių vabzdžių, nors ši vieta garsėja tuo, kad jų nėra.

– Dilvinai, tai mano asmeninė bėda. – Nenorom sukikenu ir aš, nes moterų juokas labai užkrečiamas.

– Dar joms smalsu, – prunkščia Dilvinas, – kaip tau sekėsi su ajahuaska.

Pradžiuginu juos vėmimo ir perdimo garsais. Vėl prapliumpa juokas.

– Jos norėtų daugiau pamatyti, ką patyrei.

Gerai, jei jau taip prašo, galiu suvaidinti. Atsistoju taip, kad mane visi matytų. Su visais garsiniais efektais vaidinu vemianti, entuziastingai atkuriu žiaukčiojimo garsus prieš vėmimą. Paskui parklumpu ir kuo puikiausiai suvaidinu gausiai kakojanti, linguodama pirmyn atgal ant kelių. Pasilenkiu į priekį, skleisdama įvairiausius vėmimo garsus, atsitraukusi atgal leidžiu kakojimo garsus, galop parklupčioju į savo vietą, lyg nepastovėčiau ant kojų.

Jiems tikrai dar neteko matyti panašaus vaidinimo. Matyt, ankstesni svečiai iš Vakarų elgėsi oriau. Laimėjau jų prielankumą ir net pelniau simpatiją. Aš pati kvatojuosi iš tos juokingos sugeltos vakarietės, mirštančios nuo moliūginio indelio ajahuaskos.

Visiems baigiant kirsti vargšę vištą, o man valgant manijoką su bananais, užeina Noemi ir išpiešia ant veido nuostabius raudonus raštus. Galbūt – tik galbūt – ji jaučiasi kalta, kad naktį man buvo taip bloga. Sakoma, ajahuaska suteikia tokią patirtį, kokios žmogui reikia – tobulą patirtį. Taigi gal man reikėjo tokios patirties, kad galėčiau jums – kuo tvirčiausiai įsitikinusi – pasakyti: atvykite čia, ateikite į džiungles ir pasimokykite gyventi iš žemės. Patariu, dėl jokių priežasčių, jokia proga negerkite ar kaip kitaip nevartokite A klasės narkotikų. Galbūt ši klasifikacija, taip nekenčiama jaunų, madingų žmonių, norinčių viską išmėginti, yra perspėjimas ir apsauga? Galbūt žmonės, nusprendę, kad „ši medžiaga pavojinga“, nėra kokie nors smulkmeniški valdininkai, siekiantys įtikti liaudies masėms? Net jei jie patys yra nepatyrę įstatymų leidėjai, gal vis dėlto verta jų paklausyti.

Popiet tris valandas žygiuojame prie automobilio dydžio seno lėktuvėlio. Metro dvidešimties ūgio vaikučiai basomis neša mūsų krepšius, kol aš kabarojuosi į kalvas ir nuo jų, o vienu metu nenusiavusi batų perbrendu upę. Tylomis pasiryžau nenusilaužti ir neišsisukti kulkšnies. Atėję pas viršininką, prižiūrintį oro uostą, per stebuklą išvystame Noemi. Regis, ji užsispyrė, kad kanoja ją atplukdytų mūsų išlydėti. Susėdame valgyti, prie stalo pora žmonių moka ir ašaninkų, ir ispanų kalbą. Atsiranda proga netiesiogiai ir ribotai pabendrauti, ir ji mėgina ja pasinaudoti.

– Noemi klausia, ką matei regėjimuose.

Gal man verčiau nepasakoti apie gėjų kaubojaus skrybėle, sveiko maisto dėžutes ir cukrinius karolius.

– Daugiausia besisukančius vaizdus, haliucinacijas, beprasmius paveikslus. Buvo tikra maišalynė.

– Ji sako, kad tik trenkus žaibui ir nugriaudėjus griaustiniui pasijutai geriau. Griaustinis ir žaibas yra ajahuaskos valdytojai. Manėme, palis daugiau, bet lietus apėjo ratu, tik šiek tiek pakrapnojo. Regis, lietaus nereikėjo.

Ak, rato šokis. Pirmame regėjime mačiau šokančius mitologinius veikėjus. Žvelgiu į paslaptį, glūdinčią giliai senutės akyse. Ką galėčiau pasakyti šiai mano gyvenimo sapno veikėjai? Ji bando pasikalbėti su manim, jos pasaulis bendrauja su manuoju, dvi kalbos, dvi kultūros, skirtingi žemynai ir maždaug 5000 metų skirtumas.

Sky TV šiame kaime įrengė generatorių. Porą kartų per metus jis įjungiamas svečiams atvėsinti alų. Dabar jis plieskia man į veidą ryškia šviesa, ir mano veido išraiška matoma kuo puikiausiai. Noemi man atrodo kaip iš džiunglių išnyrantis tamsus, paslaptingas siluetas.

– Dilvinai, gal galėtum paprašyti, kad kai ką išverstų? Pasakyk jai, kad aš labai džiaugiuosi sutikusi ją šiame gyvenime.

Išvertus šiuos žodžius, šamanė paima mano ranką.

– Ji sako, jog labai lauks tavęs sugrįžtant.

Nusišypsau, paspaudžiu jai rankas ir padėkoju. Ji labai miela, bet net už visą kinų arbatą ir Brazilijos kavą, už jokius dvasinius visatos lobius nesutikčiau dar kartą paragauti jos gėralo. Tik vėliau, sėdėdama lėktuvėlyje ir žvelgdama į kerintį džiunglių ir Amazonės grožį, prisimenu, kad, skubėdama išrūšiuoti bagažą ir viską susikrauti į lėktuvą, išvykau neatsisveikinusi su ja. Pajuntu gniuždantį netekties jausmą.

– Dilvinai! – mėginu perrėkti variklio ūžesį. – Aš neatsisveikinau su Noemi.

– Nesijaudink. Jie nepratę atsisveikinti.

Išmintinga. Jeigu jie neteikia svarbos „aš“, tai su kuo gi atsisveikinti?

Dabar mano kūnas Satipe. Šiandien susiradau internetinę kavinę ir Facebook padėkojau Emilijai, kad astraliniu kūnu atvyko manimi pasirūpinti, kai man reikėjo pagalbos ir palaikymo.

„Tu pasakei: „Žinoma, aš tave myliu.“

„Džiaugiuosi, kad galėjau padėti. Beje, ar gražiai atrodžiau savo astraliniame kūne?“

Epilogas

Taigi aš jau Londone, Batersi Parko gatvėje rūšiuoju medžiagą. Pirmiausia domina draugų reakcija išgirdus, ką padariau. Dažniausiai jie sušunka: „O Dieve! Nieku gyvu nebūčiau to gėręs. Nebūčiau drįsęs. Būčiau pabijojęs.“ Žinoma, juos baugina ne mintis apie siaubingą pykinimą.

Jie nuogąstauja, kad nebevaldys sąmonės arba kad ta valdžia bus iš jų atimta; kad ateis baisūs vidiniame ar išoriniame pasaulyje tykantys demonai, kaip nutinka košmaruose, ir bandys juos praryti arba mirtinai pergąsdinti.

Klausydamasi draugų imu suprasti, ko išmokau ir kaip visa tai tobulai dera. Žvelgdama į praeitį žaviuosi įvairiais išgirstais vidiniais balsais, regis, priklausančiais skirtingiems sąmonės lygmenims. Kai kurie jų išties paviršutiniški: čiauškesiai, sklindantys tarsi iš abiejų galvos pusių: „Kelkis. Negaliu, man labai bloga.“ Tarsi protas žaistų pats su savimi. Galbūt yra keli sąmonės lygmenys: vaikiškas balselis, išmintingas balsas – įvairūs aspektai to, ką vadiname savimi. Tačiau yra ir gilesnis lygmuo – tikrai yra. Jis visa tai stebi, pats nesikeičia, yra tvirtas ir patikimas. Jaučiau tą stebėtoją, tad pernelyg nebijojau. Paviršutiniškai – taip, bet žinojau, kad pykinimas nepasieks to „Aš“. Kaip sako Mudži, ramybė kyla iš žinojimo, kad mes kiekvienas esame tas stebėtojas. Net jei vidinis pjūklas pažeistų mano protą, dar liktų vidinis stebėtojas, stebintis pažeistą protą. Jis ramus kaip vandenynas. Visa gudrybė – savo minčių nesupainioti su tuo, kas esame.

Kadaise vedžiau lyderystės kursus paaugliams. Jie vykdavo Velse, pajūryje, Šventojo Donato pilyje Lantvit Meidžore, dalyviai ten ir gyvendavo. Paaugliai jautėsi atsakingi už savo gyvenimą – tai buvo stropi grupė, norinti priimti gerus sprendimus ir todėl patirianti siaubingą įtampą. Taigi vieną dieną uždaviau namų darbus, skirtus sujaukti neramius, perkrautus didmiesčių gyventojų protus.

– Nusibrėžkite tikslus ir svajones, – liepiau jiems, – nueikite prie jūros, atsisėskite ir aptarkite juos su jūra.

Jau buvau pelniusi jų pasitikėjimą, tad jie ryžosi įgyvendinti beprotišką mano siūlymą. Kitą dieną juos pamačiusi nusišypsojau.

– Na? Kaip sekėsi atlikti namų darbus?

– Jūra nesiklausė, – tarė vienas, – ji ir toliau buvo jūra.

Nusijuokiau.

– Taip, ji išties yra jūra. Kas dar?

– Man pasirodė, kad jūra klausosi – bet jaučiausi taip, lyg kalbėčiausi su savim, – pasakė kitas.

Ten buvo ir mano dukra. Nenorėdama per daug išsišokti, ji buvo neįprastai tyli. Dabar pakėlė ranką.

– Klausau, Emilija.

– Sutinku, ir man atrodė, kad kalbuosi su savimi. Bet tai buvo geriausia ir išmintingiausia mano dalis.

Galbūt fengšui ir bando mus švelniai pastūmėti į tą nekintamą vidinę ramybės būseną. Tam naudojami elementai, kurie, kaip supratau, padeda susikurti aplinką, vedančią mus į sąmoningumą. Tarsi namie tam tikra tvarka išdėstyti daiktai mums kuždėtų: „būk ramus“, „išlaikyk pusiausvyrą“, „nesileisk pernelyg blaškomas rūpesčių – minčių, kurios ateina ir išeina“. Metalo energija mus saugo ir simbolizuoja išorę, odą, mūsų ribas ir įkvepiamą orą. Ar ten, kur gyvename, galime laisvai alsuoti: įkvėpti ir iškvėpti? Juk tai gyvybiškai svarbu, tiesa?

Ugnis irgi atlieka savo vaidmenį. Visos filosofinės mokyklos skelbia, kad galime susikurti tokį gyvenimą, kokio norime, skleidžia vertingas idėjas nuo paprasčiausių – „susidarykite savo siekių sąrašą, tada eikite ir juos įgyvendinkite“ iki mistinių – „tikrovė grįsta tikėjimu“. Jei norite pakeisti pasaulį, sumažinti ginkluotą nusikalstamumą savo mieste, jums reikia imtis veiksmų. Man patinka Entonis Robinsas ir jo mintys. Man patinka mokytojai, raginantys prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, niekada nekaltinti kitų ar aplinkybių, nesiteisinti, o išsikelti aiškius tikslus, sportuoti, linksmai gerti kviečių želmenis ir siekti tų tikslų. Neatsikalbinėkite, o veikite! Toji filosofinė mokykla man padėjo gyvenime pasiekti didelių tikslų. Tai drąsi, jausminga, karšta mąstysena. Žaviuosi ta raudona, kunkuliuojančia ugnies energija – pirmyn, Entoni!

Vis dėlto yra ribų, apie kurias Robinsas neužsiminė. Kad ir kaip trokšite, įsivaizduosite, dirbsite ir melsitės, nepavyks pasiekti visko, ko užsigeisite. Daugybė Paslaptį perskaičiusių žmonių nusprendė būti milijonieriais, bet liko skurdžiai. Net ir tie, kurie išsikeliame lengviau pasiekiamų tikslų, ne visada gauname, ko norime. Kai kurioms moterims nepavyksta pastoti, nors ir kiek svajoja apie kūdikius. Kai kurie negali vaikščioti, nes kojos neklauso, nors ir kaip šito trokšta.

Yra kita filosofinė mokykla (nemanau, kad jai priklauso Entonis, bet veikiausiai priklauso pirmas pas mane buvęs fengšui konsultantas), tvirtinanti, jog mes susikuriame patirtį, kad iš jos mokytumės. Aš su tuo nesutinku. Kai kurie žmonės suserga vėžiu, bet nemanau, kad jie patys susisargdina, nes turi „išmokti pamoką“, net jei daugelis kenčiančiųjų sakosi per šią patirtį daug sužinoję ir patobulėję. Tai ne tas pat. Mokytis iš to, kas mus ištinka, tai ne tas pat, kas tikėti, kad patys tai susikūrėme. Negalime būti atsakingi už viską.

Vakar vakare paskambino viena pažįstama ir paklausė, ar džiunglėse nesutikau „svarbaus žmogaus“. Žinoma, pašnekovė smalsavo, ar aš su kuo nors nepasimylėjau, o jei taip, ar su tuo žmogumi praleisiu likusį gyvenimą. Pamaniau, kad ji daug nori iš vienos džiunglėse praleistos savaitės. Paaiškinau, kad mūsų grupelė buvo labai maža, vadovas laimingai vedęs, o kitiems dviem bendrakeleiviams dvidešimt ketveri ir šešiasdešimt ketveri. Dabar atidžiai klausykitės! Ji man pareiškė: „Tu pati taip sumanei, nes nenori užmegzti santykių.“ Ne, ji nejuokavo. Tai stulbinamai paplitęs įsitikinimas (tas pats, kuriuo remdamasis pirmas fengšui konsultantas mane kaltino dėl kai kurių namų kerčių), kad mes savo gyvenime viską susikuriame patys.

Manau, tai kvailas, pavojingas ir egotistinis senovinio Budos mokymo: „Šį pasaulį kuria jūsų sąmonė“ – iškraipymas. Galbūt „sąmonė“ ir kuria pasaulį, bet tvirtinti, kad viską sukuria „mano“ sąmonė – didžiulis nesusipratimas.

Taip, įsitikinimai veikia patirtį. Jei tikiuosi, kad pasaulis man bus geras, veikiausiai jis toks ir bus. Kaip sakytų Naujojo amžiaus atstovai, aš skleidžiu tam tikrus virpesius, arba fluidus. Jeigu nuogąstausiu, kad pasaulis mane puls ir bus nusiteikęs prieš mane, taip jį ir aiškinsiu. Kažkas ištars lengvabūdišką pastabą, aš nuspręsiu, kad ji skirta man, blogai ją suprasiu ir atitinkamai formuosiu savo sąmonę. Žinoma, mūsų įsitikinimai veikia požiūrį į pasaulį ir kitų požiūrį į mus.

Vis dėlto! Argi ne egotistiška būtų tvirtinti, kad Aleksas savo kelionės neplanavo prieš metus, kai man toptelėjo nuvykti į džiungles? Kad aš nežinia kaip įskiepijau Džeremiui troškimą pažinti gamtoje gyvenančius žmones? Absurdiška taip manyti. Kiekvienas, besidomintis alternatyviu požiūriu į gyvenimą, turėtų tai suvokti. Nejaugi?

Aš to išmokau praradusi daug ką, dėl ko sunkiai dirbau, už ką meldžiausi, kuo visa širdimi tikėjau ir neabejojau, kad tai bus gera man, visatai ir visiems jos gyventojams. Vis dėlto visata nepaklausė Izabelės. Įsivaizduojate?! Pasijutau įskaudinta ir nusivylusi – ne žmonėmis, o visata, neišpildžiusia didžiausių mano širdies troškimų ir net neleidusia užbaigti didelių vertingų projektų, į kuriuos įdėjau daug jėgų.

Taigi, nors būti veikliems ir kurti tai, ką norime, yra nuostabu, egzistuoja ir neveiklumo dėsnis. Sakoma, kontempliatyvų žmogų kelias veda į niekur. Šią strategiją simbolizuoja medžio elementas. Jis suteikia pusiausvyrą mums visiems, bandantiems gyventi dvasingai. Kartą skaičiau, kad „medžio elemente gyvena siela“, jis padeda nustatyti pusiausvyrą: kada iš visų jėgų plaukti prieš srovę, o kada leistis nešamam srovės ten, kur teka upė. Taisyklė liepia neplukdyti upės – tik ilsėtis, šiek tiek pateškenti kojomis ir stebėti, kas vyksta. Tai yra grynosios būties taisyklė. Puikus senas mokymas skelbia: „Nieko nedaryk, tik pasėdėk.“

Tai ir pabrėžia vipasana. Ji liepia sėdėti ir nejudėti. Ne, kursai man nepatiko, bet dešimt dienų pasėdėjusi nurimau, be to, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai sužinojau, kad nesu mano kūnas. Nesu mano mintys. Protu tai suvokiau anksčiau, bet vipasana leido patirti pačiai (nemokamai) ir, nepaisant visko, kas man nepatiko, išmokė nurimti. Meditacijos mane išvargino, maištavau, pramiegodavau, bet vis dėlto parodė, kaip ta mūsų dalis, kurią vadiname „sąmone“, priešinasi, kai liepiame sau tiesiog atsisėsti ir nutilti. Medis auga lėtai, bet žino kryptį. Jis sklidinas energijos, stiprus, bet švelnus, ne toks, kaip ugnies energija, šaukianti: „Manau, pulsiu veikti ir žiūrėsiu, kas atsitiks.“ Medis tiesiog lėtai, nepastebimai auga.

Staiga atsiranda vanduo. Sutinku Mudži – lyg skaidrią, gaivią kalnų versmę. Vanduo galingas ir švelnus, jis teikia gyvybę, stiprina ir nugali. Man pavyko susitikti su šia įstabia meilės energija, ir Mudži nusijuokė iš mano skundų, kad visata nepaklūsta mano norams. Vandenyno įsikūnijimas juokėsi iš mano priešinimosi neveiklumo sampratai, tarsi būčiau banga, norinti plaukti pati sau, nesuvokdama, kad esu vandenyno dalis. Arba kad esu vandenynas.

Vienai draugei parašiau: „Mudži, regis, nori pasakyti, kad pasaulis suksis ir tada, kai netieksiu energijos. Įsivaizduoji?“

„Jis tikras šarlatanas“, – atrašė ji.

Cha cha. Manau, jau galiu pasijuokti.

Galiausiai prisiminkime žemę džiunglių įsčiose. Žemė simbolizuoja motiną ir virsmą. Jaučiuosi taip, lyg būčiau nuvykusi susitikti su motina. Bent jau viena iš motinų. Tai išties keičianti patirtis, nors ir ne visai tai, ko tikėjausi. „Paguldykime Izabelę ir parodykime, kad, jai tebesant čia, galime pavogti jos protą ir kūną.“ Taigi dabar, kai žmonės ima pasakoti, kad nesijaučia saugūs, pamąstau, jog jie tikriausiai nežino tos savo vietelės, man jau taip gerai pažįstamos, to tylaus ir patikimo stebėtojo, nesikeičiančio, kad ir kaip šėliotų protas.

Žvelgiant iš tos vietos viskas, kas įvyks rytoj, atrodo nesvarbu. Nereikia atsisakyti planų ir svajonių, bet juk rytojaus nėra tol, kol jis neateina, tiesa? Yra daug už mane išmintingesnių žmonių, žinančių, kad, sukūrus planą, koks nors nenumatytas įvykis gali jį sugriauti.

Rytoj atvažiuos Vivas, ir mes kartu praleisime dieną. Jaučiuosi tokia laisva nuo lūkesčių ir nuogąstavimų, kad net smagu. Bus gera jį išvysti. Taip, bus malonu pamatyti ir jo lūpas. Vis dėlto širdyje jaučiu, kad galiu mėgautis dabarties akimirka. Panorėjusi galiu įsivaizduoti ir geras, ir blogas pasekmes, jei draugausime ir jei išsiskirsime. Taigi susitiksiu su juo dabarties akimirką. Viskas bus nauja.

O kaipgi su tūnojimu duobėje?.. Kokioje duobėje? Ir kodėl taip nervinausi dėl tos duobės, kurią pati ir susigalvojau? Tiesa, jei norime ko nors pasiekti, turime aiškiai suvokti, kas tai, ir imtis veiksmų. Veiklumo taisyklė, be abejo, duoda rezultatų – tik ne visada tokių, kokių norime, kad juos kur galas.

O jei Mudži klausimas „Kas gi tu esi?“ iš tiesų yra pats svarbiausias? Kas mes esame be proto, atminties, išsiugdytų savybių, troškimų ir prisirišimo? Kas yra tas, kuris stebi? O jei mes iš tikrųjų „esame gyvenami“, jei egotistinis mūsų požiūris, kad viską valdome, klaidingas? Jei mes negalime valdyti savęs taip, kaip manome valdantys? Jeigu manai, kad gali valdyti savo kūną, pamėgink pastoti. Jeigu tiki, kad valdai savo mintis, nukeliauk į Peru ir išgerk ajahuaskos. Žinoma, man nuo jos buvo bloga, bet gavau vertingą pamoką. Kad ir kas būtų ta „aš“.

Išsiaiškinę santykius su savimi ir patyrę, kad esame amžini ir nekintantys (skamba sudėtingai, bet taip nėra, jei pavyko man, pavyks ir jums), laikas abiem kojomis atsistoti ant žemės. Kai tvirtai stovėsime, galėsime kurti bendruomenę.

Argi ne ironiška, kad ašaninkų gentis daugeliu atžvilgių iš žemės gyvena laimingiau nei dauguma mūsų, tūnančių dėžutėse miestuose ir miesteliuose? Turime išmokti mylėti ir branginti vienas kitą. Turime vienyti žmones. Rengti šventes – ne tokias, per kurias geriama, bet tokias, kur žmonės klausosi vieni kitų, kur mezgasi tikros draugystės. Nieko nebus, jei lauksite, kol kas nors kitas sukurs bendruomenę. Kaip sako vienas didis mokytojas, suraskite porą bendraminčių ir tai padarykite. Nedelskite. Gyvenimas trumpas.

Tūnodama duobėje neketinau keisti savęs. Tiesą sakant, jei kelionės pradžioje būtumėte man pasakę, kad laukia vidiniai pokyčiai, būčiau įniršusi ir jus aprėkusi. Tenorėjau išsikapstyti iš duobės. O dabar apsižvalgiusi matau, kad duobė, kurioje lindėjau, tiesiog pradingo. Aš ir vėl atsidūriau kelyje, kai tik pakeičiau santykį su „Izabele“. Kad ir kas ji būtų, ta jūsų pasakotoja.

Jei vandenyno dalis, kuri yra aš, kur nors privertė nusišypsoti tą dalį, kuri yra jūs, tai Izabelės banga iš džiaugsmo į saulėtą orą tėkšteli putas. O jei buvote sumanūs ir ko nors išmokote, dėkinga jums lenkiuosi. Namaste. Rašykite man. Mane lengva surasti virtualioje tikrovėje, www.

Kitą mėnesį 30 žmonių susirinks pas mane dainuoti afrikietiškų dainų. Tik nedaugelis jų pažįstami – turėtų būti įdomu. Namai keičiasi, nors nieko nedarau. Emilija uždirba tiek pinigų, kad grąžina man didįjį miegamąjį ir išsikrausto gyventi su draugais. Nuomininkas Saimonas išeina, vietoj jo priimu dvi nuostabias moteris. Deja, nesu grožinės literatūros kūrėja, tad negaliu pateikti romantiškos pabaigos, kokios taip pageidauja leidėjai. Vakarais nevaikštinėju smėliu su Vivu. Tikrame gyvenime retai viskas baigiasi gražiai.

Viena Niujorko literatūros agentė, perskaičiusi šios knygos juodraštį, ėmė klausinėti:

– O kaipgi romantinė siužeto linija? Kas nutiko su Vivu? Regis, ir su Mudži buvo galimybė?

Cha cha. Ji norėtų, kad susitikinėčiau su guru? Turbūt kartu su milijonu jį mylinčių moterų ir vyrų iš viso pasaulio? O gal reikėjo priderinti Vivą prie istorijos reikalavimų? Kartais būtų naudinga, jei, kaip grožinės literatūros rašytojai, gebėtume formuoti personažus taip, kaip mums patinka. Būčiau galėjusi parašyti: „O dabar mes nusprendėme pastudijuoti erotinį masažą.“ Nors ir kokios nuostabios būtų mano svajonės, renkuosi dokumentiką ir gyvenimą, kurio nekontroliuoju. Savo gyvenime negalime keisti veikėjų; mūsų darbas kur kas sunkesnis – tiesiog juos mylėti.

Jei kalbame apie įvykius ir netikėtumus, viską, kas mums nutinka arba nenutinka – laimingas žmogus, galintis visu tuo džiaugtis ir viską švęsti.

Turiu baigti rašyti, nes esu pakviesta pietų. Praėjusią savaitę sutikau malonų vyrą, ir jis mane pakvietė į restoraną. Jam devyniasdešimt dveji.

– Izabele, aš gimiau 1918 metais. Paklausk, ko išmokau.

– Ko gi išmokai, Džekai?

– Sužinojau, kad esame niekas.

Jis šypsosi man. Tai teigiamas požiūris. Šypsausi jam.

– Ir kartu viskas?

– Taip. Kartu viskas.

– Dar ko nors išmokai?

– Taip. Svarbu būti geram. Bet tu tai žinai, tiesa?

– Taip, Džekai.

PAPILDOMI SKAITINIAI, TYRIMAI, VEIKLA

Isabelė Losada turi tinklalapį www.isabellosada.com, jame galima rasti nuorodas į viską, apie ką pasakojama šioje knygoje. Isabelė turi keistą polinkį atsakyti į daugelį elektroninių laiškų.

Šios knygos paaiškinimus rasite puslapyje, skirtame Battersea Park Road to Paradise.

Ten rasite ir nuorodas į knygas, minimas šiame skyriuje.

Jeigu jums patiko ši ar kuri nors kita Isabelės knyga, ji kviečia jus įkelti savo apžvalgą į Amazon arba Waterstones.com. Ji skaito visas apžvalgas ir atsako skaitytojams.

Isabelė turi ir gerbėjų puslapį Facebook (www.facebook.com/authorisabellosada), kur su skaitytojais dažnai šnekučiuojasi knygų temomis. Skaitytojai pasiplepa ir vieni su kitais. Čia užsimezgė nepaprastos draugystės tarp Jungtinėje Karalystėje ir visame pasaulyje gyvenančių žmonių.

Gyvenimas išties keistesnis už pramaną.

PAPILDOMI SKAITINIAI

Pirmas elementas

The Feng Shui Doctor: Ancient Skills for Modern Living, Paul Darby (Duncan Baird Publishers, 2007).

The Feng Shui Bible: The Definitive Guide to Improving Your Life, Health, Home and Finances, Simon Brown (Godsfield Press, 2005).

Feng Shui in a Weekend, Simon Brown (Hamlyn, 2002).

Lillian Too’s Little Book of Feng Shui, Lillian Too (Konsep Lagenda, 1998).

Feng Shui Made Easy: Designing Your Life with the Ancient Art of Placement, William Spear (North Atlantic Books, 2010).

Feng Shui for Dummies, Grandmaster Lin Yun, David Daniel Kennedy (John Wiley and Sons, 2011).

Antras elementas

Neribota galia: naujas mokslas apie asmenines pergales, Anthony Robbins (vertė N. Jagelavičiūtė, T. Jurevičius; Luceo, 2012).

Pažadinkite savyje milžiną: kaip įvaldyti savo psichinį, emocinį, fizinį ir finansinį gyvenimą, Anthony Robbins (vertė R. Šemiotienė, A. Tomskis; Luceo, 2009).

Didieji žingsniai: 365 kasdieninės Anthony Robbinso saviugdos pamokos, Anthony Robbins (vertė A. Sikorskytė; Mijalba, 2005).

Dabar Tonis retai atvyksta į Jungtinę Karalystę susitikti su žmonėmis. Bet jei jis yra kur nors Europoje, apie tai bus parašyta jo tinklalapyje www.tonyrobbins.com. Šiame puslapyje galėsite pajusti bendrą Anthony Robbinso skleidžiamą energiją. Mylėkite jį arba nekęskite jo (aš darau ir tą, ir aną), jis sugriaus visus jūsų pasiteisinimus. Panašius seminarus Jungtinėje Karalystėje dabar veda kilnusis Josephas McClendonas.

Trečias elementas

Šių knygų neverta skaityti, jei neketinate dalyvauti kursuose – viską apsvarsčiusi vis dėlto siūlau dalyvauti! Sunku, bet apsimoka.

The Art of Living: Vipassana Meditation as Taught bu S. N. Goenka, William Hart (HarperSanFrancisko, 1987).

Beyond the Breath, Mark Glickman (Tuttle Publishing, 2002).

Discourse Summaries: Talks from a Ten–Day Course in Vipassana Meditation, S. N. Goenka, William Hart (Pariyatti Press, 2001).

Trumpą istoriją apie Karmapą, kurią prisiminiau šiame skyriuje, galite rasti ir The Power of Compassion: Stories that Open the Heart, Heal the Soul, and Change the World, Pamela Bloom (Hampton Roads, 2010).

Teach Us to Sit Still, Tim Parks (Harvill Secker, Random House, 2010).

Ketvirtas elementas

Before Ir Am: The Direct Recognition of Our Original Self – Dialogues woth Mudži (Stone Hill Foundation Publishing, 2008).

Breath of the Absoulute: The Manifest and Unmanifest Are One – Dialogues with Mudži, išleido Zenji, Manjusri (Yogi Impressions, 2010).

Dvi anksčiau minėtas knygas lengviausia įsigyti www.Mudži.org/shop.

I Am That: Talks woth Sri Nisargadatta Maharaj, Sri Nisargadatta Maharaj, į anglų kalbą vertė Maurice Frydman (Acorn Press, 1990).

I Am That I Am: A Tribute to Sri Nisargadatta Maharaj, Stephen Wolinsky (Quantum Institute, 2006).

A New Earth: Awakening to Your Life’s Purpose, Eckhart Tolle (Penguin, 2006).

Muzika: Omkara kuria muziką ir dažnai dainuoja per Mudži satsangus. Muzika nuostabi, trumpas kiekvieno kūrinio ištraukas galite išgirsti ir šiame tinklalapyje: www.cdaby.com/artist/omkara2.

Penktas elementas

The Continuum Concept, Jean Liedloff (Penguin, 2004).

Cosmic Serpent: DNA and the Origins of Knowledge, Jeremy Narby (Tarcher, 2000).

Salt of the Mauntain: Campa Ashaninka History and Resistance in the Peruvian Jungle Stefano Varese, į anglų kalbą vertė Susan Rascon (University of Oklahoma Press, 2004).

The Transition Handbook: From Oil Dependency to Local Resilience, Rob Hopkins (Green Books, 2008).

Ayahuasca Reader: Encounters woth Amazon’s Sacred Vine, išleido Luis Eduardo Luna, Steven F. White (Synergetic Press. Inc., 2000). Daug tiesioginių šamanų pasisakymų.

Vine of the Soul: Medicine Men, Their Plants and Rituals in the Colombian Amazonia, Richard Evans Schultes (Synergetic Press. Inc., 2004). Vidutinio formato knyga su puikiomis etnobotanikų darytomis šio augalo nuotraukomis.

Breaking Open the Head, Daniel Pinchbeck (Flamingo, 2010). Geriausia bendra sąmonę praplečiančių augalų ir cheminių medžiagų vartojimo senovėje ir šiuolaikiniame pasaulyje apžvalga.

The Rough Guide to Peru, Dilwyn Jenkins (Rough Guides, 2009).

Kelionės ir / arba parama ašaninkams

Jei norite tapti kandidatu nukeliauti ir pagyventi su ašaninkais arba įsigyti jų pagamintų daiktų, žiūrėkite čia: www.ecotribal.com.

Jeigu svajojate išgelbėti medį arba išsaugoti akrą atogrąžų girios, žiūrėkite čia: www.coolearth.org. Cool Eart ne tik kalba apie atogrąžų girių saugojimą, bet iš tiesų jas saugo. Žinau, nes mačiau aukotojų pasodintus medžius ir savo akimis regėjau vietas, saugomas nuo medkirčių.

Jei norite daugiau sužinoti apie genčių saugojimą, atsidarykite www.survivalinternational.org.