Turinys

Sniegynų šalis

Trumpai apie autorių

Paaiškinimai

Traukinys išniro iš ilgo tunelio, esančio ant dviejų provincijų ribos, ir prieš akis plačiai atsivėrė sniegynų šalis. Naktis buvo balta iki pat savo gelmių. Traukinys sustojo prie semaforo.

Mergaitė, sėdėjusi priešais Šimamurą, pakilo nuo suolo ir nuleido langą. Padvelkė šaltu sniegu. Mergaitė išsisvėrė pro langą ir sušuko, kaip šaukiama kažkur toli esančiam žmogui:

— Ponas viršininke! Ponas viršininke!

Per sniegą pamažu brido vyras su žibintu rankoje, apsivyniojęs kaklą storu šaliku, ant ausų užsismaukęs kailinę kepurę. „Nejaugi čia toks speigas?“ — pagalvojo Šimamura ir pažvelgė pro langą. Kalnų papėdėje, tartum susitraukę nuo šalčio, kiūtojo keli barakai, matyt, priklausą geležinkelių valdybai. Jų tačiau nesiekė sniego baltumas, tirpstantis nakties tamsoje.

— Ponas viršininke! Čia aš. Kaip jums sekasi?

— A, Joka! Parkeliauji namo? O pas mus vėl spustelėjo šaltis.

— Girdėjau, mano jaunėliui broliui padėjote darbą gauti. Labai jums ačiū.

— Tik jam, turbūt, greitai čia pakyrės. Gaila. Jis dar toks jaunas.

— Taigi, tikras vaikas. Būčiau jums labai dėkinga, jei jį paglobotumėte.

— Mielai. Čia jam, matyt, patinka. Ir greit pas mus bus daug darbo. Pernai baisiai snigo. Kelis kartus geležinkelį buvo užvertusios sniego griūtys, traukiniai sustojo, ir visas kaimas nieko daugiau neveikė, tik virė keleiviams valgį.

— Jūs taip apsitūlojęs! O brolis neseniai man rašė, kad dar nevilkįs nė liemenės.

— Užsitempiau keturis kimono. Jaunimas, šalčiams užėjus, žinoma, tik geria sakę, o paskui guli ir serga, — mostelėjo viršininkas žibintu barakų link.

— Argi mano brolis taip pat geria?

— Ne, ne.

— O jūs dabar jau irgi skubate namo?

— Ne, truputį susižeidžiau, einu pas gydytoją.

— O, tikiuosi, nelabai!

Stoties viršininkas, ant savo keturių kimono vilkintis europietiškų paltu, matyt, norėdamas jau baigti pokalbį, nusigręžė ir šūktelėjo:

— Viso gero! Iki pasimatymo!

— Pasakykit, ar mano brolis šiandien tarnyboje? — klausė Joka, dairydamasi po sniegynus. — Pasirūpinkit juo truputį, būkit geras!

Jos balsas buvo toks gražus, jog net graudu darėsi. Aukšti jo tonai skambėjo tartum sniego aidas naktyje.

Traukinys jau važiavo, bet Joka dar vis žiūrėjo išsisvėrusi pro langą. Vagonui pavijus žingsniuojantį palei bėgius viršininką, ji šūktelėjo:

— Pasakykit mano broliui, kad, gavęs atostogų, parvažiuotų namo!

— Gera-ai... — garsiai ataidėjo vyro balsas.

Joka uždarė langą ir ėmė delnais vėsinti įkaitusius skruostus.

Čionai, kalnuose, buvo laukiama pūgų ir stovėjo parengti trys sniego valytuvai. Šiauriniame ir pietiniame tunelio gale įtaisyti elektriniai automatai turėjo įspėti, jog artinasi sniego griūtis. Penketas tūkstančių darbininkų ir du tūkstančiai jaunų savanorių gaisrininkų buvo pasiruošę valyti sniegą.

Išgirdęs, kad Jokos brolis dirba šioje stotyje, kurią vieną gražią dieną gali užgriūti sniegas, Šimamura ėmė dar atidžiau stebėti mergaitę.

Šimamura vadino ją mintyse mergaite, bet negalėjo žinoti, kas jai yra tas vyriškis, su kuriuo ji keliauja. Iš to, kaip jiedu elgėsi, atrodė, kad tai vyras ir žmona. Vyriškis, matyt, buvo ligonis, ir mergaitė jį slaugė, o tokie santykiai visuomet sumažina atstumą tarp vyro ir moters. Kuo rūpestingiau moteris slaugo ligonį, tuo greičiau ją palaikysi jo žmona. Lengviausia apsirikti, matant, kaip ji, tartum jauna motina, globoja senesnį vyrą.

Tačiau kai Šimamura visai sąmoningai mintyse ją atskyrė nuo kelionės draugo, staiga įsitikino, kad ji negali būti ištekėjusi. Bet, galimas daiktas, taip tvirtai jis tuo patikėjo tik todėl, kad neseniai ją stebėjo labai keistomis aplinkybėmis.

Tai buvo prieš kokias tris valandas. Šimamura iš nuobodumo ėmė žaisti savo kairės rankos smiliumi ir staiga pajuto, kad iš tikrųjų vien tas pirštas tėra išlaikęs švelnų ir šiltą atminimą tos moters, kurios aplankyti jis dabar važiavo. Kad ir koks nepatikimas buvo tas prisiminimas, kuris juo blanko, juo Šimamura stengėsi jį gaivinti, bet staiga jam pasirodė, kad tas pirštas tebėra trupučiuką drėgnas nuo jos odos prisilietimo. Jis pasijuto labai keistai — lyg tas pirštas trauktų jį pas tą tolimą moterį. Šimamura pauostė pirštą, stengdamasis prisiminti jos kvapą, o paskui netyčia perbraukė juo per aprasojusį stiklą ir apstulbo, pamatęs toje vietoje mergaitės akis. Vos nesuriko iš išgąsčio. Bet viskas buvo labai paprasta: susimąstęs jis pamiršo, kas dedasi aplink, ir tik atsitokėjęs suprato, kad tai tėra priešais sėdinčios mergaitės atspindys lango stikle. Lauke jau buvo naktis, traukinyje degė šviesa, ir lango stiklas virto veidrodžiu, kai Šimamura nuo jo nubraukė pirštu rasą.

Mergaitės akys buvo itin savotiško grožio. Šimamura prisikišo prie stiklo, tačiau tuoj pasistengė nutaisyti melancholišką veido išraišką, lyg vienišas keleivis, stebintis vakaro peizažą, — ir visu delnu nušluostė langą.

Kiek palinkusi į priekį, mergaitė su nuoširdžia užuojauta žiūrėjo į priešais gulintį ligonį. Šimamura iš jos pečių įtampos permanė, kad ji visa savo esybe susikaupusi slaugo tą žmogų, ir ryžtingai spindintis jos žvilgsnis nė akimirkai nestabtels ties juo.

Vyriškis, galva atsišliejęs į langą, kiek sulenktas kojas laikė padėjęs ant suolo. Jie važiavo trečios klasės vagonu. Ligonis sėdėjo ne priešais Šimamurą, o per vieną vietą toliau, įkypai; todėl lango veidrodyje tebuvo matyti viršutinė jo veido dalis iki ausų.

Tuo tarpu mergaitę, kuri sėdėjo tiesiai priešais Šimamurą, jis galėjo stebėti visai iš arti. Tačiau, vos įlipus jiems į traukinį, Šimamurą pervėrė šaltas jos grožis. Sumišęs jis nuleido akis ir pamatė pageltusias vyro rankas, kurios laikė mergaitės pirštus. Šimamurai pasidarė nejauku žiūrėti į šią porą, ir jis pasistengė nė karto nebežvilgtelti ton pusėn.

Stikle atsispindintis vyriškio veidas buvo ramus, tartum sušildytas mergaitės kūno artumo. Ligonio silpnumas, atrodė, dar labiau didino jų tarpusavio harmoniją. Vieną šerpės galą pasibrukęs po galva, kitą jis laikė apvyniotą ant burnos ir skruostų. Tačiau šerpė nuolat garankščiavosi ir smukdavo ant nosies. Tuomet, dar nespėjus jam nė mirktelėti, mergaitė švelniu rankos mostu pataisydavo, kas reikia. Ji taip rūpestingai ir monotoniškai kartojo tuos pačius judesius, kad Šimamura pradėjo nekantrauti. O kartais išsiskleisdavo vyriškio kelius dengiantys apsiausto skvernai, ir tą mergaitė bematant pastebėdavo ir pataisydavo. Visa tai buvo natūralu ir paprasta. Jiedu atrodė kaip nerūpestingi keleiviai, išsirengę į betikslę kelionę, kažkur į mėlyną tolį. Ir Šimamuros neslėgė tas kiek stebinantis vaizdas; jis verčiau žiūrėjo į visa tai kaip į lengvą sapną. Tačiau gal tokį įspūdį kėlė tik magiškas veidrodžio stiklas...

O veidrodžio gilumoje be paliovos plaukė pro šalį vakaro gamtovaizdis. Žmonių figūros ir bėganti veidrodžio gelmė jungėsi tarpusavy tartum filme, kurio herojai ir veiksmo fonas neturėjo tarp savęs nieko bendro. Žmonės buvo keistai perregimi ir bekūniai, o scenovaizdį sudarė pro šalį tekantis vakaro sutemų srautas. Abu tie elementai, susiliedami su kits kitu, kūrė simbolišką nerealų pasaulį, ir kai tolimas laukų žiburys apšvietė mergaitės veidą, Šimamuros širdis suvirpėjo nuo šio neapsakomo grožio paveikslo.

Dangus ties tolimų kalnų viršūnėmis dar spindėjo paskutiniais vakaro žaros atšvaitais, ir pro langus bėgantis gamtovaizdis ryškiai matėsi iki pat horizonto, tačiau spalvos jau buvo išgesusios sutemoje. Kiek akys aprėpia, plytėjo nykūs monotoniški laukai. Niekas, visiškai niekas netraukė akies, viskas liejosi vieno nenusakomo galingo jausmo srove, — žinoma, ir todėl, kad stikle nepaliaujamai švytėjo mergaitės veidas...

Pro jo atspindį laukų beveik nebuvo matyti; tačiau jie be paliovos mirgėjo stikle aplink jį, ir pats veidas atrodė perregimas.

Kartais Šimamurai pasirodydavo, kad laukai plaukia per mergaitės veidą, ir būdavo nebeįmanoma ką nors išskirti iš tos srovės.

Vagone buvo nelabai šviesu, ir atspindys neturėjo tokio ryškumo ir blizgesio, kaip tikrame veidrodyje. Šimamura pamiršo, jog žiūri tik į atšvaitą stikle, ir jam pasirodė, kad pro šalį srovenančiame vakaro peizaže prieš jo akis spindi gyva mergaitė.

Tą akimirką tolima šviesa staiga nutvieskė jos veidą. Atspindys stikle nebuvo toks ryškus, kad ją nuslopintų, bet šviesa taip pat negalėjo ištirpdyti atspindžio. Ji sroveno per mergaitės veidą, jo neapšviesdama, tik užliedamą tolimu ir šaltu spindesiu. Kai pagaliau mergaitės vyzdžiai blykstelėjo prieš šviesą, jos akys suspindėjo kaip viliojami gražūs jonvabaliai, nešami tamsių vakaro bangų.

Joka, žinoma, nenumanė, kad ją taip stebi. Ji atsidėjusi rūpinosi ligoniu. Ir atsisukusi į Šimamurą, savo atspindžio ji nebūtų galėjusi pamatyti, o pro langą žiūrintis vyras vargu būtų patraukęs jos dėmesį. Stebėdamas Jokos atspindį, Šimamura pagaliau ir pats pamiršo, kad ji sėdi priešais gyva ir tikra. Jį užbūrė paslaptinga atsispindinčio vakaro gamtovaizdžio galia.

Vėliau, Jokai šaukiant stoties viršininką ir gal net perdėtai uoliai jį kalbinant, Šimamurai ji buvo ne daugiau, kaip romano personažas.

Paskui, traukiniui artėjant prie semaforo, langas buvo jau visai tamsus. Pro šalį plaukianti gamtovaizdžio srovė išseko, ir veidrodis nebeteko savo žavesio. Gražus Jokos veidas vis dar atsispindėjo stikle, bet Šimamura dabar staiga pajuto jame kažkokį vaiskų šalčio dvelksmą, kurio negalėjo ištirpdyti jauki jos judesių šiluma. Veidrodžiui iš naujo aprasojus, Šimamura jo nebešluostė.

Po pusvalandžio Joka ir jos draugas netikėtai išlipo toje pačioje stotyje, kaip ir Šimamura. Šis apstulbęs atsigręžė, tarytum tai kažką lemtų jam pačiam. Tačiau perone pajutęs ledinį šaltį, jis susigėdo savo netinkamo elgesio vagone ir nebesidairydamas nužingsniavo pro garvežį.

Vyras, atsirėmęs Jokos peties, norėjo pereiti kiton bėgių pusėn, bet atsiradęs kažkoks geležinkelio tarnautojas pakėlė ranką ir juodu sustabdė.

Iš tamsos atūžęs ilgas prekinis traukinys abu uždengė nuo Šimamuros akių.

Svečių pasitikti atėjęs viešbučio tarnas savo storu žiemišku apdaru atrodė panašus į gaisrininką. Jis buvo su ausine kepure ir ilgais guminiais batais. Pro stoties laukiamojo langą į geležinkelį žiūrėjo moteris mėlynu apsiaustu, su gobtuvu ant galvos.

Išėjęs iš šilto vagono, Šimamura iš karto nejuto šalčio. Pirmąsyk žiemą atvažiavusį į sniegynų šalį, jį nugąsdino čionykščių žmonių apdaras.

— Argi iš tikrųjų čia taip šalta, kad reikėtų šitaip apsitūloti?

— Taip, čia mes jau visai pasirengę žiemai. Kada pasninga, prieš giedrą vakarais būna ypač šalta. Šiąnakt tikrai dar spigins.

— Spigins?

Šimamura pažvelgė į gražius ledo varveklius ant stogo krašto ir kartu su tarnu sėdo į automobilį. Balto sniego fone žemi namų stogai buvo dar žemesni, ir visas kaimas atrodė įsmegęs žemėn.

— Išties, čia šaltį jauti visai kitaip.

— Pernai sykį buvo net dvidešimt laipsnių!

— O sniego kiek?

— Kasmet prisninga daugiau nei du metrus, o kartais ir visus keturis.

— Netrukus turėtų imti smarkiai snigti, ar ne?

— Taigi. Žiema dar tik prasideda. Dabar čia neseniai pasnigo, bet tik kokius trisdešimt centimetrų, ir tą patį jau beveik visai nuleido.

— Tai čia būna ir atlydžių?

— Jau dien-po-dien pasnigs daugiau, tikriausiai!

Buvo gruodžio pradžia.

Šimamuros nosis, užgulta nuo įsisenėjusios slogos, dabar ūmai atsileido ir pradėjo tekėti, tartum visa, kas susistovėję, būtų staiga ėmusi nešti kažkokia srovė.

— Ar muzikos mokytoja ir toji jos mergaitė dar čia tebegyvena?

— Gyvena. Jinai buvo ir stotyje, ar nepastebėjote? Mėlynu apsiaustu...

— Tai ten buvo ji? Gal vėliau bus galima ją pakviesti?

— Šįvakar?

— Taip, šįvakar.

— Rodos, šiandien paskutiniu traukiniu turėjo parvažiuoti mokytojos sūnus, ir mergaitė bus išėjusi jo sutikti.

Mokytojos sūnus — tai, turbūt, tas ligonis, kurį vakarinės panoramos atspindžio gilumoje slaugė Joka. O Šimamura atvažiavo susitikti su moterimi, tos mokytojos globojama... Jam per krūtinę nuėjo lyg kokia srovė, bet tas keistas aplinkybių sutapimas kažkodėl jo nestebino. Kažkur širdies gilumoje kilo neaiškus nujautimas, kad paslaptingi saitai riša abi moteris — aną, kurią taip aiškiai įsiminė jo pirštas, ir šitą traukinio mergaitę spindinčiom akim. Jis toliau pynė fantaziją, pažadintą švytėjusiu veidrodyje vakaro peizažų. O mirganti jų srovė — ar ji nebuvo praeinančio laiko simbolis? — pagalvojo Šimamura.

Slidinėjimo sezonas buvo dar neprasidėjęs, tad viešbučiai ir užeigos kurorte tebestovėjo apytuščiai. Kai Šimamura, grįždamas iš maudyklos, lipo laiptais aukštyn, visur jau buvo tylu. Nuo žingsnių ilgame sename koridoriuje tykiai cinksėjo stiklinės durys. Koridoriaus gale, prie posūkio, stovėjo moteris su kimono, kuris sustingusiomis klostėmis tartum vėduoklė leidosi žemyn iki pat tamsiai blizgančių grindų.

Šimamura susijaudino, išvydęs ilgą jos kimono: nejaugi jinai tapo geiša? Ji nepriėjo ir net nelinktelėjo pasisveikindama. Tiesi sustingusi jos figūra jau iš tolo atrodė neįprastai rimta. Šimamura skubiai priėjo artyn. Nupudruotame jos veide pasirodė šypsena, panaši į verksmo grimasą. Tylėdami abudu ėjo jo kambario link.

Tuomet — kadaise — daug kas juos abu rišo. Tačiau Šimamura nuo to laiko nė karto jai neparašė, jos neaplankė, neatsiuntė ir šokių knygos, kurią buvo pažadėjęs. Ji tikrai galėjo pamanyti, kad jis viską lengva širdim pamiršo. Ėjo tylėdami ir nežiūrėdami vienas į kitą. Jis, tiesą sakant, privalėjo atsiprašyti ar kaip nors pasiteisinti. Tačiau dabar, kai jiedu tylėdami ir nežiūrėdami vienas į kitą žingsniavo koridoriumi, Šimamura pajuto, kad ji nė nesiruošia priekaištauti. Jausdamas, kaip ji visa jo pasiilgusi, jis tylioje palaimoje suvokė, kad visi žodžiai dabar būtų bereikšmiai ir neteisingi.

— Žiūrėk, šitas tave visų geriausiai prisimena!

Jis ištiesė kairę ranką su atkištu smiliumi.

— Tikrai?

Jinai pastvėrė už piršto ir kopė laiptais aukštyn, tartum jo vedama. Priešais kotatsu paleido jo ranką ir staiga paraudo. Norėdama paslėpti savo sumišimą, vėl pagriebė jį už rankos:

— Tai tas yra toks meilus ir mane prisimena?

— Ne, ne tas, ne dešinės rankos. Va šitas.

Jis ištraukė iš jos delno dešinę ranką, pakišo ją po kotatsu ir ištiesė kairiąją.

— Dabar jau žinosiu, — tarė ji ramiai. Tyliai šypsodamasi, atlenkė sugniaužtus Šimamuros pirštus ir įsikniaubė veidu į jo delną.

— Šitas mane dar prisimena?

— Na, ir šalti tavo plaukai! Kaip gyvas tokių nesu matęs!

— O Tokijuje dar nesninga?

— Tuomet prišnekėjai visokių dalykų; bet juk visa tai netiesa! Šiaip kam gi būčiau važiavęs čia metų gale į tokį speigą?

„Tuomet“ — tuomet buvo ką tik praėjęs pavojingasis kalnų griūčių metas, prasidėjo pavasaris, ir žmonės kopė į sužaliavusius, skaisčia medžių lapija švytinčius kalnus.

Jauni akebijų ūgliai nuo stalų buvo jau bemaž dingę.

Šimamūra, pratęs gyventi be rūpesčių ir darbo, jautėsi taip, tarsi darytųsi vis mažiau nuoširdus pačiam sau; jis daug keliavo po kalnus, norėdamas vienumoje vėl atitokti.

Tą naktį, po septynių dienų klajonių grįžęs iš kalnų į kurortą, jis viešbuty paprašė pakviesti kokią geišą. Tačiau kaime buvo šventė, naujo kelio atidarymo iškilmės, svečių prigūžėjo tiek, jog net šilkaverpių kokonų sandėlį ir teatro salę reikėjo užimti vakaro, renginiams. Dvylikos ar trylikos geišų, turimų kaime, suprantama, tokiu atveju nepakako, tad rodėsi natūralu pakviesti tą mergaitę iš muzikos mokytojos namų, kuri kai kada per šventes pašokdavo svečiams, nors greitai išeidavo namo. Iš tikrųjų ji nebuvo geiša, bet jų kaime trūko, todėl ją kartais kviesdavo į didesnius pobūvius. Vyresnės geišos nelabai mėgdavo šokti, tad mergaitė kaimui buvo tikras lobis. Pas atskirus svečius ji tik retai kada eidavo, bet vis dėlto jos negalėjai laikyti visiška diletante. Tokios buvo viešbučio kambarinės žinios.

Šimamurai visa ta istorija pasirodė keista, bet jis per daug galvos dėl to nesuko. Kai ji maždaug po valandos atėjo, tarnaitės lydima, Šimamura sutrikęs pasistengė tiesiau atsisėsti. Tarnaitė norėjo tuoj pat išeiti, bet ji, truktelėjusi už rankovės, privertė ją prisėsti šalia.

Mergaitė visa spindėjo skaisčiu švarumu. „Turbūt, net jos kojų tarpupirščiai nuostabiai švarūs“, — šmėstelėjo jam netikėta mintis. O gal tai tik jo akys dar tebebuvo pilnos pavasariško kalnų gaivumo ir spindinčios žalumos...

Ji vilkėjo visai kaip geiša, tiktai ne ilgu, žemę siekiančiu, o paprastu dailiu ir plonu vasariniu kimono, tačiau juosėjo prabangiu obi, kuris keistai ir beveik skaudžiai skyrėsi nuo viso jos apdaro.

Pradėjus kalbėti apie kalnus, tarnaitė pakilo ir išėjo. Pasirodė, kad mergaitė net nežino, kaip vadinasi kalnai, kurie matyti iš kaimo. Šimamura nebuvo nusiteikęs tuojau imtis gerti sakės. Tuo tarpu mergaitė ėmė nelauktai atvirai pasakoti, kad ji gimusi sniegynų krašte, kad buvusi išsiųsta į Tokiją mokytis geiša, kad pačioje mokslo pradžioje ją vienas geradarys išpirkęs ir pavedęs auklėti japoniškų šokių mokytojai, bet po pusantrų metų tasai jos globėjas miręs. Apie tai, kaip ji gyveno po globėjo mirties iki šiol, tad apie tikrąjį savo gyvenimą, ji betgi anaiptol nebuvo linkusi tolygiai atvirai plepėti. Sakėsi esanti aštuoniolikos metų. Šimamura jai būtų davęs dvidešimt vienerius ar dvejus, tačiau jos savotiškas subrendimas jį ramino. Kai jis paskui šnekučiavo su ja apie Kabuki teatrą, pasirodė, kad ji daugiau net už jį patį žino apie aktorių vaidybą ir gyvenimą. Galimas daiktas, ji seniai jau ilgėjosi tokio kaip jis pašnekovo. Išsiplepėjusi ir užsimiršusi, ji išsidavė, jog visu savo moterišku lengvabūdiškumu yra giliai susijusi su pramogų pasauliu. Ji gerai nusituokė apie tai, kas vyrams patinka, ir Šimamurai atrodė tikra geiša mėgėja. Visą savaitę išbuvęs vienišas, pasiilgęs žmonių draugijos, jis dabar pajuto savy šiltą bangą ir nusiteikė palankiai šiai mergaitei. Ir į ją Šimamura žiūrėjo tomis pačiomis susižavėjusiomis akimis, kaip pirma į kalnus.

Kitą popietę mergaitė vėl atėjo pas jį pasikalbėti, palikusi koridoriuje savo maudymosi reikmenis. Vos spėjus jai atsisėsti, Šimamura paprašė parūpinti jam geišą.

— Geišą?

— Juk supranti, ko aš noriu.

— Ak, tai biauru. Niekuomet nebūčiau maniusi, kad jūs manęs to paprašysite.

Pakilusi ji nuėjo prie lango ir pažvelgė į sniegynų šalies kalnus.

— Čia tokių moterų nerasite, — tarė ji labai išraudusi.

— Netikiu.

— Iš tikrųjų!

Ji staigiai atsigręžė į jį ir atsisėdo ant palangės.

— Tokių dalykų iš geišos negalima reikalauti. Ji turi visišką laisvę pasirinkti pati. Viešbučių šeimininkai į tuos dalykus nesikiša. Tikrai! Pasikvieskite ką nors, ir pats pamatysite!

— Bet aš norėčiau, kad tu pakviestum.

— Kodėl?

— Man gera su tavim. Man patiktų išlaikyti tą draugystę, užtat nenoriu tavęs suvedžioti.

— Jūs tai vadinate draugyste?

Jo kalbėsenos paveikta, bandė juokauti, bet ir vėl greit įsiplieskė:

— Labai gražu — be jokių užuolankų imti ir paprašyti manęs tokio dalyko!

— Ko tu pyksti? Aš tik norėjau pasakyti, kad čia kalnuose man susikaupė jėgų — truputį daugiau, negu reikia, o galva apsunko ir atbuko. Man nelengva čia šiaip sau sėdėti su tavim ir šnekėtis, kaip niekur nieko.

Ji nuleido akis ir tylėjo. Šimamuros žodžiais bylojo tik natūrali vyriškio begėdystė, bet ji, matyt, nusituokė, kaip tokius dalykus sutikti. Jos nuleistos akys veikė kaitinamai ir jaudinamai, gal todėl, kad blakstienos buvo tokios vešlios. Jis žiūrėjo į ją įdėmiai, o ji tik pamažėli purtė galvą. Jos skruostai paraudo.

— Tai pasikvieskite pats, kas jums patinka.

— Betgi to aš kaip tik ir norėjau prašyti tavęs. Čia esu pirmą sykį ir nepažįstu nė vienos gražios geišos.

— Sakote, gražios...

— Pirmiausia ji turi būti jauna. Jei geiša jauna, viskas daug paprasčiau. Ir ji neturi manęs kamuoti savo šnekumu. Geriau tegu būna ne tokia sąmojinga, bet užtat labai švari. O pasišnekėti man geriau su tavim.

— Aš čia daugiau nebeateisiu!

— Nekalbėk niekų!

— Nebeateisiu tikrai. Nes — ko gi eiti?

— Juk aš noriu, kad mudviejų santykiai būtų tyri, užtat ir nesutinku su tavim daryti šitą dalyką.

— Juokinga.

— Jei mudu tą padarytume, paskui gal man būtų nemalonu tau ir į akis pažiūrėti. Aš keliavau į kalnus susikaupti, atgauti pusiausvyros. O dabar, grįžus į kaimą, mane traukia prie žmonių. Ir kaip tik dėl to aš nenoriu iš tavęs šito. Nepamiršk, kad esu tiktai svečias. Kad nuolatos čia negyvensiu.

— Taip, tiesa.

— Matai! Juk jei tau nepatiktų moteris, kuri ateis pas mane, tai gal paskui tau nebemiela būtų mane ir aplankyti. Užtat verčiau pati man ją išrink.

— Apie tai aš nieko neišmanau, — tarė ji, ūmai nusigręždama, tačiau patylėjusi pridėjo: — Tačiau gal ir jūsų teisybė.

— Šitai juk greit baigiasi. Taip jau, deja, yra, nieko nepadarysi. Tu pati gerai žinai, tas ilgai netrunka.

— Taip, beveik visuomet taip būna. Čia gi yra tiktai mažas kurortas, svečiai tolydžio atvažiuoja ir išvažiuoja. Pas mus vos trumpam apsistoja. Teisybė, aš dar labai jauna, bet ko tik nesu prisiklausiusi! — tęsė ji nelauktai atvirai. — Labiausiai ilgiesi tokio vyro, kuris susitikimo metu net nepasako, jog jam patinki, bet jauti, kad taip yra. Daug paskui laiko praeina po išsiskyrimo, bet jo taip lengvai nepamiršti, vis mąstai ir mąstai apie jį. O jis taip pat prisimena ir parašo kartkartėmis. Taip, esu girdėjusi, parašo tokie...

Mergaitė atsikėlė nuo palangės ir vikriai atsisėdo ant tatami. Paskendusi ilgesinguose savo praeities prisiminimuose, ji Šimamurai atrodė labai artima. Jos balsas skambėjo aistringai ir nuoširdžiai, ir Šimamurą slėgė keistas jausmas, lyg būtų ją suvylęs.

Tačiau jis elgėsi dorai. Šimamura jos nelaikė tikra geiša ir, geisdamas moters, apie ją negalvojo. Tam reikalui jis galėjo pavartoti, visiškai paprastai, tokią moterį, su kuria paskui niekas jo nerištų. Jam nuo pat pirmos akimirkos atrodė, kad šios mergaitės negali sieti su savo geismais. Be to, Šimamura ketino čia atsivežti visą savo šeimą atostogų ir mąstė, kaip įdomiau žmona su vaikais galėtų šiame kurorte praleisti gražų vasaros metą. Kadangi mergaitė nebuvo tikra geiša, Šimamurai ji atrodė galėsianti būti gera žmonos draugė, o prie progos pamokysianti ją šokti. Tad nors jis tikino mergaitę jaučiąs jai tik draugiškumą, tačiau nedrįso bristi giliau, ir ne be pagrindo.

Tarp jų buvo kažko nerealaus, tarytum stikle mirgantis ano vakaro atšvaitas. Jis vengė santykių painiavos, kuri lengvai gali susidaryti su tokia neaiškios padėties moterim. O be to, ši mergaitė jam atrodė tokia pat netikra, kaip ir anas veidas, kurio atspindį matė tamsiame traukinio lange.

Jo polinkis europietiškiems šokiams taip pat turėjo kažko nerealaus. Užaugęs prekybinėje Tokijo dalyje, Šimamura iš jaunų dienų pamėgo Kabuki ir Šibadži teatrą. Dar studentas būdamas, jis labai susidomėjo japonų šokio menu ir Kabuki šokių pantomima. Stengdamasis kuo geriau šiuos dalykus pažinti, jis rinko senus piešinius, ieškojo įvairių šokio mokyklų atstovų, pažinčių su kylančiomis japonų šokio žvaigždėmis, o retkarčiais ir pats parašydavo straipsnių ir kritikų. Jis matė nykstant senovines japonų šokio tradicijas ir kylant modernias naująsias, kurios jam atrodė tarnaujančios tiktai pačių jų kūrėjų savimeilei paglostyti.

Pagaliau Šimamura įsitikino, kad nėra kitos išeities, kaip pačiam įsitraukti į visuotines reformas; jaunieji japonų šokio meno mėgėjai taip pat uoliai ragino jį eiti tuo keliu. Tuomet jis visą savo dėmesį nukreipė į Europos šokius. Japoniškų šokių nė nebežiūrėjo. Pradėjo kolekcionuoti knygas apie Europos šokio meną, fotografijas, net iš užsienio siųsdinosi plakatus ir programas. Tai nebuvo vien savotiškas smalsumas ir egzotikos ieškojimas. Naujoji aistra Šimamurai, turbūt, teikė malonumo kaip tik dėl to, kad jis tikrų europietiškų šokių pats niekur negalėjo matyti. Kaip juos šoka japonai, jis nenorėjo žiūrėti. Patogiausia buvo rašyti apie europiečių šokius, vien prisiskaičius europietiškų knygų. Neregėtas šokis atrodydavo kaip ne šio pasaulio paslaptis, ir šios nuostabios svajonės prie rašomojo stalo Šimamurai buvo dangiška poezija. Nors jis pats jas vadino studijomis, bet tai tebuvo fantazijos savivalė. Iš tikrųjų jis aprašinėdavo ne gyvą šokėjų meną, bet tik savo paties vaizdinius, kuriuos sukeldavo svetimų kraštų žodžiai ir fotografijos, — tik šokio iliuziją. Tai buvo panašu į ilgėjimąsi niekuomet nematytos mylimosios. Kartkartėmis parašinėjantis apie europietiškus šokius, Japonijoje dar visai nežinomus, jis buvo laikomas šiokiu tokiu rašytoju. Nors ir pats iš to pasišaipydavo, tačiau, neturėdamas tikros profesijos, jis čia rasdavo savotiško malonumo. Pagaliau iš to buvo ir praktinės naudos, nes sugebėjimas išmaningai pašnekėti apie šokius jam atverdavo lengvesnį kelią į moterų širdis. Tačiau gal kaip tik dėl to Šimamura — visai nesąmoningai — į moteris žiūrėjo taip pat, kaip į europietiškus šokius...

Taip ir dabar, matydamas, kad savo lengvapėdiškais žodžiais užgavo tai, kas jai brangiausia, jis staiga pasijuto kaltas, lyg būtų ją suvylęs.

— Jei tarp mūsų viskas liks, kaip buvę, aš vėliau atsivesiu čia savo šeimą, ir tu gryna sąžine galėsi susidraugauti su mano žmona...

— Taip, aš suprantu... — tyliai tarė ji šypsodamasi. Jos balsas skambėjo guviai, kaip tikros geišos. — Džiaugiuosi, nes tokie atviri ir aiškūs santykiai būna patvariausi.

— Tad pakviesk dabar man geišą!

— Dabar?

— Taip.

— Jūs mane stebinate. Kaipgi su ja apie tai šnekėsit dabar, vidury dienos?

— Kitaip būtų pavojaus, kad vakare man beliks vienos išrankos...

— Matau, jūs prastai vertinate mūsų kurortą. Jei geriau pažintumėte šį kaimą, pats įsitikintumėte, kad klystate.

Ji kalbėjo rimtai, liūdnai. Vėl pakartojo, kad tokių moterų kaime nesą, bet Šimamura nenorėjo tikėti. Tada ji nusigręžė nuo jo, bet staiga, vėl atsisukusi, pradėjo aiškinti, kad tokiais atvejais geiša gali visai laisvai pasirinkti, kaip jai elgtis. Jei ji nakvoja pas svečią, iš anksto apie tai nepranešusi namams, tai už pasekmes ji pati imasi visą atsakomybę. Namai tuo toliau nebesirūpina. O jeigu namai iš anksto žino ir sutinka, tuomet jie už visas pasekmes prisiima atsakomybę. Tai esminis skirtumas, kaip ji aiškino Šimamurai.

— O kaip čia suprantama atsakomybė?

— Juk gali atsitikti, kad ji taps nėščia arba ligą gaus...

Šimamurai reikėjo pasijuokti iš savo paiko klausimo, bet jis nusišypsojo iš jos atsakymo. Tačiau kas žino, pagalvojo jis, gal išties šiame kalnuotame užkampyje esama tokių naivių sandėrių.

Gyvenant dykūno ir sibarito gyvenimą, jame savaime išsivystė gabumai justi aplinką ir prie jos taikytis. Ir savo kelionėse jis labai subtiliai pajusdavo lankomosios vietos atmosferą. Užtat, kai nusileido iš kalnų į šį kuklų kaimą, jis tuoj pajuto jo nerūpestingą ir džiugią ramybę. Viešbuty jis išgirdo, kad čia viena maloniausių sniegynų šalies vietovių. Dar visai neseniai, kol nebuvo geležinkelio, čia gydydavosi beveik vieni kaimiečiai. Namuose, kur būdavo geišų, duris dengė išblukusios užuolaidos, tartum restoranų ar konditerijos parduotuvių iškabos. Tačiau iš arčiau pasižiūrėjus į patamsėjusius, nuo senumo įjuodusius langus, sunku būdavo patikėti, kad čia kuomet nors galėtų užeiti svečių. Kai kurie saldumynų ir daržovių krautuvių šeimininkai taip pat laikydavo geišas; be to, jie paprastai ūkininkaudavo savo žemės sklype. Kaimo geišų, matyt, nepiktino tai, kad ir jaunoji mėgėja, gyvenanti pas muzikos mokytoją, kartais kviečiama pašokti ir padainuoti pobūviuose.

— O kiek jų čionai yra iš viso?

— Geišų? Bus gal dvylika ar trylika.

— Tai nepasakysi, kurią iš jų man pasikviesti?

Šimamura atsistojęs spustelėjo skambutį.

— Man, vadinasi, išeiti? — tarė mergaitė.

— Ne, kodėl?

— Man biauru visa tai! — atsakė ji ir, tarytum norėdama nuslėpti savo sumišimą, pridėjo:

— Vis dėlto aš jau eisiu. Tiek to. Aš nepalaikysiu už bloga. Ateisiu kuomet nors kitą kartą.

Įėjus tarnaitei, ji vėl atsisėdo, lyg niekur nieko. Tačiau veltui tarnaitė stengėsi išklausti, kurią geišą reiktų pakviesti — mergaitė atkakliai tylėjo.

Vos nužvelgęs įeinančią šešiolikos ar septyniolikos metų geišą, Šimamura pajuto, kaip staiga užgeso jo geidulys, kuris nedavė ramybės, grįžus iš kalnų. Jos rankos su tamsiai blizgia oda dar tebebuvo liesos kaip paauglės. Iš visa ko ji atrodė naujokė, naivi, ir Šimamūra ją užkalbino maloniai, stengdamasis neparodyti nusivylimo. Iš tiesų betgi jo akys klydo pro langą, į žalius kalnus. Su ja palaikyti šneką buvo nelengva. Ji buvo tikra kalnų kaimo geiša. Pats Šimamura buvo nešnekus, o anoji, „mėgėja“, matyt, takto sumetimais greitai pakilo ir nieko nesakiusi išėjo, tad kambary stojo nejauki tyla. Taip truko apie valandą. Jis pradėjo sukti galvą, kaip jos mandagiai atsikračius. Prisiminė, kad yra gavęs telegrafo perlaidą ir reikia atsiimti pinigus, kol paštas neuždarytas, ta dingstimi ir ją išlydėjo.

Sustojęs prieangy, jis užsižiūrėjo į kalnus už viešbučio, kvepiančius skaisčiais jaunais medžių lapais, ir nejučiomis pradėjo kopti aukštyn.

Jis visą laiką turėjo pats sau vienas juoktis; nė pats nežinojo, nuo ko jam taip linksma.

Galiausiai pasijuto nuvargęs, pasikaišė kimono ir smarkiai pasileido žemyn. Iš po jo kojų kilo geltoni drugiai. Jie pirma sūkuriavo aplink jo galvą, paskui kilo aukštyn viršum pasienio kalnų, ir kuo toliau jie skrido, tuo blyškesni rodėsi jų gelsvi sparneliai..

— Na, tai kaip jums ėjosi? — užkalbino jį mergaitė iš muzikos mokytojos namų, pasirodžiusi kedrų ūksmėje. — Jūs taip linksmai juokiatės!

— Aš jos atsisakiau!

Šimamura pasijuto, kad ir vėl jį ima juokas, be priežasties.

— Aš nieko su ja nedariau!

— Tikrai?

Ji staiga nusisuko ir nuėjo į kedrų giraitę. Šimamura tylėdamas sekė iš paskos.

Čia buvo šventykla. Jiedu atsisėdo ant plokščio akmens, šalia apsamanojusio akmeninio šuns, šventyklos sargo.

— Taip maloniai vėsu. Ir per pačią kaitrą čia visuomet dvelkia gaivus vėjas, — tarė ji.

— Ar jūsų kaimo geišos visos tokios?

— Panašios. Tarp vyresnių yra ir tikrai gražių, atsakė ji abejingai, nuleidusi akis. Ant blizgių jos plaukų tartum atsispindėjo tamsi kedrų žaluma.

Šimamura pažvelgė į medžių viršūnes.

— Dabar jau viskas gerai. Net keista — viso to jėgų pertekliaus kaip nebūta.

Už uolos tiesūs kaip žvakės kilo į dangų aukšti kedrai. Tiktai užvertęs galvą, galėjai pamatyti, viršūnes. Erdvėje po tamsių spyglių užklotu dangumi švelniai gaudė tyla. Šimamura sėdėjo atsišliejęs į seniausią kedrą; iš šiaurės pusės visos jo šakos buvo nudžiūvusios, ir kamienas atrodė panašus į baisų kažkokio dievo ginklą.

— Ką gi. Apsirikau. Kai, nusileidęs nuo kalnų, sutikau tave, apstulbintas pamaniau: matyt, visos čionykštės geišos tokios pat gražios.

Šimamura susivokė, kad ir jo užgaidas vienu mostu atsikratyti kalnuose susikaupusio vyriškos jėgos pertekliaus kilo tik pamačius šią mergaitę, kuri iš pat pradžių atrodė jam tokia tyra ir skaisti.

Ji neatsigręždama žiūrėjo į saulėlydžio šviesoje tviskančią upę. Šimamura nežinojo, kaip jam laikytis.

— O, būčiau kad kiek pamiršusi. Jūs, turbūt, grįžote cigarečių, — pabrėžtinai nerūpestingai tarė ji. — Aš kaip tik buvau nuėjusi į jūsų kambarį, bet jūsų neradau. Nežinojau, kur galėjote taip greit dingti, bet staiga pro langą pamačiau taip linksmai bėgantį nuo kalno. Gražu buvo pažiūrėti! Šit, atnešiau jums cigaretes.

Ji ištraukė cigaretes iš kimono rankovės ir įbrėžė degtuką.

— Nesmagu, kad įžeidžiau tą mažiulę, — tarė Šimamura.

— Ką gi, juk svečias visuomet gali atsisakyti geišos.

Per akmenis tyliai čiurleno kalnų upelis. Anapus slėnio, pro kedrus, buvo matyti tamsūs kalnų šlaitai.

— Ji neverta tavo mažojo pirštelio. Po to man tikriausiai būtų buvę nesmagu tave sutikti, — tarė Šimamura.

— To aš nežinau. O gal jums tiktai buvo nemalonu nusivilti, — tartum pyktelėjusi, pašaipiai atsakė ji. Tačiau abiejų nuotaika dabar buvo visai kita, negu prieš valandą.

Šimamura susivokė, kad iš pat pradžių ji viena jam tebuvo reikalinga, tik jis, kaip visuomet, ėjo aplinkiniu keliu. Dabar jis atrodė pats sau biaurus, o ji dar žavesnė, negu pirma. Nuo tos akimirkos, kai užkalbino jį iš kedrų unksmės, ji tartum dvelkė skaistaus grožio vėsumu.

Smaila ir stati nosis truputį skyrėsi iš jos veido, o mažytės lūpos, prasiskleidžiančios it pumpuras, gebėjo judėti taip maloniai ir švelniai, kaip dailios dėlės. Jos atrodė gyvos ir kalbančios net mergaitei tylint. Nei jokia raukšlelė, nei negraži spalva nedarkė tyrumo įspūdžio, jos visada buvo šviesios, drėgnos, blizgios. Išoriniai akių kampučiai nė truputėlio nebuvo pasidavę nei žemyn, nei aukštyn, ėjo tiesia linija su blakstienomis skersai veidą, lyg dėl kokios ypatingos priežasties; tai atrodė kiek juokingai, tačiau trumpi, smarkiai išlinkę antakiai šią aštrią liniją minkštino ir taisė. Ovalinio veido bruožai buvo gana paprasti, bet oda švietė it baltas porcelianas, plonytėliai parausvintas; kaklas buvo dar visai kaip mergiūkštės, ir akį traukė ne tiek jos grožis, kiek gaivus skaistumas. Krūtinė atrodė kiek per didelė mergaitei, dažnai atsiduriančiai geišos vaidmeny.

— Ak, jau vėl čia sulėkė uodai! — staiga tarė ji.

Vienišoje tyloje jų veidais šmėstelėjo blyškus šešėlis.

Tos pačios dienos vakare, apie dešimtą valandą, Šimamura išgirdo koridoriuje moters balsą, šaukiant jį vardu. Jinai įpuolė į jo kambarį, tartum kieno įstumta, sukniubo ant stalelio, girta ranka viską nubraukė ir ėmė godžiai gerti vandenį iš grafino.

Pasirodo, į kalnus tądien atkeliavę keli vyrai, su kuriais ji susipažinusi slidinėdama pernai žiemą, pasikvietę ją viešbutin, čia patys besivaišindami ir ją nugirdę. Ji be sąryšio plepėjo, nenulaikydama apsvaigusios galvos:

— Aš tuoj išeisiu. Nereikėjo man taip daryti! Dabar jie manęs pasiges. Aš dar ateisiu pas jus!

Pamažu ji išsvyravo pro duris.

Po kokios valandos koridoriuje pasigirdo netvirti žingsniai; kažkas artinosi, kliūdamas už sienų ir griuvinėdamas.

— Pone Šimamura, pone Šimamura! — užriko tas pats balsas. — Oi, aš nieko nematau! Šimamura!

Tokiu balsu beginklė moters širdis šaukiasi vyro pagalbos. Šimamurai pasidarė neramu. Jis sumišęs pakilo, nes visas viešbutis skardėjo nuo jos riksmo. Ji jau kabinosi į sustumiamas duris, pradūrė pirštais ant rėmų užklijuotą popierių; neišsilaikydama tarpdury, ji visu kūnu užgriuvo ant Šimamuros.

— Oi, kaip man skauda!

Ji prisėdo ant grindų, įsikibusi į Šimamurą.

— Aš nesu girta, tikrai! Kitaip negi būčiau atėjusi! Tiktai oi, kaip skauda! Man baisiai bloga. Bet aš visai negirta... Vandens, duokit bent gurkšnį vandens! Žinoma, nereikėjo man maišyti viskį su kitais gėrimais... Kaip gelia galvą! Tie ponai, matyt, užsakė prastus gėrimus, bet iš kur aš galėjau žinoti! — dejavo ji, delnais vėsindamasi kaktą.

Lauke pasigirdo smarkėjančios liūties ūžesys.

Jei tik Šimamura silpniau laikė, ji bejėgiškai smuko ant grindų. Jis apkabino ją aplink kaklą, taip, jog prisiglaudė skruostu prie jos plaukų, ir atsargiai užkišo ranką už jos kimono apikaklės.

Į jo gundomus žodžius ji neatsakė nieko, tik, sukryžiavusi plaštakas, abiem rankom gynė tą, ko jis siekė. Tačiau girtos rankos nedaug tepajėgė.

— Ką jūs darote! Ką jūs darote! Jums galvoj negerai. Na kaip jūs galit taip daryti!

Ji staiga įsikando sau į ranką aukščiau alkūnės. Šimamura išsigandęs liovėsi, ant jos rankos jis pamatė gilius dantų pėdsakus.

Po neilgo laiko ji visai davė jo rankoms valią ir ėmė kažką kraiglioti ant popieriaus lapelio. Sakėsi norinti užrašyti vardus tų vyrų, kurie jai patinką. Surašiusi porą dešimčių kino ir teatro aktorių, ji pradėjo be paliovos brėžti Šimamuros vardą.

Jis juto, kaip švelnūs apvalumai po jo delnais vis labiau kaista.

— Dabar jau viskas gerai. Viskas gerai!

Jo balsas skambėjo meiliai, minkštai, tarsi globojamai.

Staiga jai vėl pradėjo skaudėti. Ji nesitverdama pašoko ir susmuko kitame kambario kampe.

— Ne, nei Aš jau einu! Turiu grįžti!

— Juk tu nepareisi. Šitaip lyja!

— Basa parbėgsiu! Keturpėsčia roposiu!

— Verčiau pasižiūrėk, kaip atrodai. Jeigu jau būtinai nori eiti, aš tave palydėsiu.

Viešbutis stovėjo ant kalno, ir žemyn reikėjo leistis stačiu šlaitu.

— Tiktai būtų geriau, jei nusijuostum savo obi ir pagulėtum, kol praeis blogumas.

— Ne, ne. Pabūsiu taip, aš pripratusi.

Vargais negalais pakilusi, ji giliai atsiduso. Atidarė langą, bandė išsivemti, bet veltui. Iš skausmo sukandusi dantis, ji stengėsi nebesusmukti ant žemės. Protarpiais, pašviesėjus protui, ji kartojo:

— Tai aš jau išeinu! Jau išeinu!

Tačiau taip atėjo ir antra valanda po vidurnakčio, o ji vis dar tebebuvo.

— Jūs miegokit! Miegokit, sakau! — kalbėjo ji Šimamurai.

— O ką tu darysi?

— Aš taip pasėdėsiu. Kai prasiblaivysiu, eisiu namo. Tuoj išauš.

Prisislinkusi artyn, ji piktai purtė Šimamurą:

— Juk jau sakiau jums, miegokit! Ir nesirūpinkit manim.

Vos jis palindo po apklotu, ji, atsišliejusi į stalą, gurkštelėjo vandens ir užriko:

— Kelkitės! Ar girdite, kelkitės!

— Tai ką iš tiesų man daryti?

— Tiek to, miegokit.

— Kokia kvailystė, — švelniai tarė Šimamura, pasikėlė ir įsitraukė ją pas save.

Ji gręžėsi į šalį, slėpė veidą nuo jo, bet staiga ėmė jį karštai bučiuoti.

Tarsi kliedėdama, visą savo gėlą išsakydama, ji kartojo ir kartojo:

— Ne, taip negalima! Ne! Juk jūs pats sakėte, kad turime likti draugai. Argi ne taip jūs kalbėjote?

Šimamurą giliai palietė jos balso rimtumas. Matydamas, kaip ji, suraukusi antakius ir kietai sučiaupusi lūpas, iš paskutiniųjų stengiasi valdytis, jis galvojo, kad galgi reikėtų laikytis savo prižado. Bet ji sušuko:

— Ne, aš to nesigailėsiu! Tikrai, aš dėl to nesigailėsiu niekuomet! Bet aš nesu tokia, kaip jūs manote. Aš ne iš tokių! Argi ne jūs pats sakėte, kad tai paprastai reiškia pabaigą?

Dar pusgirtė, ji buvo it paralyžiuota.

— Aš nieko negaliu padaryti! Jūs pats kaltas! Jūs netesėjote! Jūs silpnas, ne aš, ne aš! — skubiai ištarė ji ir tuoj pat stipriai sukando rankovės kraštą, lyg norėdama neišsiduoti, koks saldus svaigulys ją užliejo.

Po to valandėlę gulėjo nejudėdama, tarytum apmirusi. Staiga viskas ją užgriuvo iš naujo, ir ji vėl užsipuolė Šimamurą:

— Jūs gi juokiatės iš manęs!

— Kam tu taip kalbi! Aš visai nesijuokiu.

— Vis tiek širdy juokiatės. O jei dabar ir ne, tai vėliau tikrai išjuoksit, — kūkčiojo ji graudžiai, užsidengusi rankomis veidą.

Tačiau, kai netrukus apsimaldė, ji pasidarė tokia meili ir švelni, tarsi trokšdama jam paaukoti save su visa širdimi. Ji pradėjo jam smulkiai pasakotis savo gyvenimą.

Skausmas atrodė staiga visai dingęs. Ji nė žodžiu neužsiminė to, kas ką tik tarp jų buvo įvykę.

— Oi! Taip užsiplepėjau, kad ir laiką pamiršau, — nusišypsojo sutrikusi. Ji sakėsi prieš auštant turinti grįžti namo.

— Dar tamsu. Bet čionykščiai žmonės anksti keliasi.

Ji atsikėlė kartą ir kitą, pradarė atsargiai langą.

— Dar tamsu, manęs niekas nepažintų, jei ir sutikčiau ką. O lyja, tai tikriausiai niekas neina į laukus.

Ir net kai jau aiškiai išryškėjo kalnų keteros ir namų stogai jų papėdėje, ji vis dar delsė išeiti.

Vis dėlto susirengė, susitvarkė plaukus iki pradedant vaikščioti viešbučio tarnaitėms ir, neleisdama Šimamurai palydėti, šmukštelėjo pro duris viena, tartum norėdama pabėgti.

Tą pačią dieną Šimamura išvažiavo į Tokiją.

— Tuomet prišnekėjai visokių dalykų, bet juk tai netiesa! Šiaip kam gi būčiau važiavęs čia metų gale į tokį speigą? Niekuomet aš iš tavęs nesijuokiau, — kalbėjo Šimamura.

Ji pakėlė veidą, ir pro storą pudros sluoksnį prasišvietė raudonis — kaip tik tose vietose, kur buvo priglaustos Šimamuros rankos. Jis nejučia pamąstė apie šaltas sniegynų šalies naktis, tačiau tamsūs jos plaukai, rodės, spinduliavo ir vos juntama šiluma.

Ji santūriai šypsojosi, tarytum nieko aplink nematydama, — gal būt, mąstė apie tą “tuomet“? Išraudusi visa nuo Šimamuros žodžių, ji manieringai palenkė galvą, ir jis pamatė, kad net mergaitės kaklas po kimono dega raudoniu. Jautri ir švelni oda kėlė jam nuogumo iliuziją, kurią dar labiau ryškino plaukų tamsumas. Jie nebuvo labai tankūs; standūs, beveik kaip vyro, tvirtai surišti viršugalvy, kad nė viena sruogelė neišsprūstų, jie spindėjo it sunkus ir juodas metalas.

Prieš valandėlę paglostęs jos galvą, Šimamura pasakė, jog tokių šaltų plaukų dar niekad nesąs lietęs. Dabar jam pasirodė, kad jie dvelkia ne sniegynų nakties speigu, o greičiau savo metalinio žvilgesio vėsa.

Tuo tarpu mergaitė kažką vis skaičiavo ir skaičiavo, lenkdama pirštus.

— Ką gi tu skaičiuoji? — paklausė Šimamura.

Ji tylėjo ir skaičiavo toliau.

— Tada buvo gegužės dvidešimt trečia!

— Šitaip? Skaičiuoji dienas? Neužmiršk, kad liepa ir rugpjūtis — ilgi mėnesiai.

— Tad klausykit. Šiandien šimtas devyniasdešimt devintoji diena. Šimtas devyniasdešimt devintoji diena!

— Turi gerą atmintį. Tikrai tai buvo gegužės dvidešimt trečia?

— Pasižiūriu į dienoraštį ir žinau.

— Dienoraštis? Tu rašai dienoraštį?

— Rašau. Mėgstu pasklaidyti senus sąsiuvinius. Rašau ten viską, ką pergyvenu, nieko neslėpdama. Tiktai paskui, kai ramioje vienumoje paskaitau, kas įrašyta, dažnai pačiai pasidaro gėda!

— Ar seniai pradėjai jį rašyti?

— Dar prieš tapdama geiša, Tokijuje. Tuomet neturėjau pinigų gražiai knygai nusipirkti, tai ėmiau paprastą sąsiuvinį už porą senų ir dailiai suliniavau, gerai nusmailinusi pieštuką. Rašiau kruopščiai, smulkiais rašmeniukais marginau lapus nuo dešiniojo viršutinio kampo iki pat kairiojo apatinio. Paskui, kai jau turėjau pinigų, nusipirkau tikrą dienoraščio knygą; tai jau buvo kas kita. Pradžia man visuomet sunki. Kai dar mokiausi rašyti, kraigliodavau ant senų laikraščių, o dabar visuomet rašau ant gero, gražaus popieriaus.

— Ir tu rašei visus tuos metus, be didesnių pertraukų?

— Taip, nuo tada, kai sulaukiau šešiolikos. Įdomiausi buvo anie, patys pirmieji, ir šitie metai. Vos parėjusi iš pobūvio ir įsinėrusi į naktinį apdarą, tuoj griebiuosi rašyti; ir dabar skaitydama visada galiu atpažinti, sulig kokiais žodžiais kuomet esu užmigusi.

— Taip?

— Bet rašau ne kasdien; kai kada praleidžiu. Čionai, kalnuose, juk amžinai tie patys žmonės... Šiems metams nusipirkau tokią knygą, kurioje kiekvienai dienai yra paskirtas lapas. Ir be reikalo: kai jau sykį gerai įsivarau, negaliu taip lengvai užbaigti...

Dar labiau Šimamurą nustebino tai, kad ji rūpestingai žymėjosi visus aliai vieno romanus ir apsakymus, kuriuos buvo skaičiusi nuo penkioliktų savo amžiaus metų. Dabar turėjo jų prisirašiusi net dešimtį sąsiuvinių.

— Turbūt, įrašai ir savų minčių apie skaitytus dalykus?

— Ne. Aš nieko nemąstau. Pasižymiu tik autorių, veikėjų vardus ir jų santykius. Daugiau nieko.

— Bet juk tai beprasmiška, ar ne tiesa?

— Taip.

— Tuščias triūsas.

— Teisybė, — atsakė ji linksmai, tarytum būtų kalbama visai ne apie ją, nors žiūrėjo tiesiai į akis Šimamurai.

Jis kažkodėl dar sykį pakartojo, kad visa tai — beprasmis triūsas, ir pajuto, kaip smelkiasi į jį nuostabi ramybė, tarytum sniego daina. Jautė, kaip nesulaikomai ta mergaitė jį traukia. Žinojo, kad tas triūsas jai pačiai tikrai nėra beprasmis, tačiau tikėjosi, kad šie žodžiai padės dar geriau perprasti jos moterišką sielą.

Novelės, apie kurias ji kalbėjo, žinoma, su literatūra neturėjo nieko bendro. Iš pradžių ji imdavo iš draugių moteriškus žurnalus, paskui pati pradėjo ieškoti, ko pasiskaityti. Labai nesirinkdama ir pati per daug neišmanydama, ji kartkartėmis iš kur nors gaudavo apysakų, žurnalų ir skaitė — ir tai buvo viskas. Beveik visi jos minimi rašytojai Šimamurai buvo negirdėti. Ji kalbėjo apie juos kaip apie kokius labai svetimus dalykus, lyg apie tolimų kraštų paveikslus, ir jos žodžiai skambėjo keistai, beviltiškai ir liūdnai, tartum elgetos, kuris jau nieko nebetrokšta ir nebesitiki. Šimamurai dingtelėjo, kad iš tikrųjų ir jis pats taip tesuvokia europietiškus šokius — tiktai iš svetimų kraštų fotografijų ir knygų, tiktai savo vaizduotėje...

Ji gyvai plepėjo apie filmus ir spektaklius, kurių niekuomet nebuvo mačiusi. Rodės, ilgus mėnesius būtų laukusi, trokšdama su kuo nors apie tai išsikalbėti. Nejau ji pamiršo, kad prieš šimtą devyniasdešimt devynias dienas tokios intymaus pokalbio valandos ją galų gale pastūmėjo atsiduoti jam? O dabar ji vėl leidžiasi tuo pat keliu. Nuo savo žodžių ji kaito visa, degte degė.

Tačiau tas jos miestiško gyvenimo ilgesys buvo tiktai tyli rezignacija ir neįtikima svajonė, — ne tiek tremtinio kančia, kiek savo pastangų beprasmiškumo suvokimas. Ji, matyt, dėl to neliūdėjo, bet Šimamurai tai atrodė keistai graudu. Jį patį toks suvokimas tikriausiai pastūmėtų į miglotą ir perdėtą jausmingumą, nuo kurio visas gyvenimas galop taptų beviltiška beprasmybe, — taip jis mąstė. Bet čia prieš jo akis buvo gyvybe trykštantis, kalnų vėjo nugairintas veidas.

Dabar Šimamura matė ją jau visai kitomis akimis, ir dar sunkiau buvo laisvai šnekučiuotis su ja, kad ir su geiša.

Aną naktį ji, visiškai girta, įsikando į savo silpną ranką, kuri nebenorėjo jos ginti.

— Ką jūs darote! Ką jūs darote! Jums galvoj negerai! Na kaip jūs galit taip daryti!

Ji tikrai stipriai įsikando į ranką.

Nebeišsilaikiusi ant kojų, ji tuomet pargriuvo. Šimamura dar gerai atminė jos žodžius:

— Ne, aš to nesigailėsiu! Tikrai, aš dėl to nesigailėsiu niekuomet! Bet aš nesu tokia, kaip jūs manote...

Matydama, kad jis susimąstė, mergaitė nustebusi tarė, tartum skubėdama išsklaidyti jo prisiminimus:

— Ar girdite? Jau vidurnaktis — eina greitasis Tokijo traukinys!

Tą pat akimirką skardžiai nuaidėjo garvežio švilpukas.

Ji atsikėlė, ryžtingai, net piktai atitraukė sustumiamas popieriaus langines, paskui atidarė langą ir atsisėdo ant palangės, atsišliejusi į staktą.

Į kambarį įsiveržė šalto oro gūsis. Lyg ūžiantis nakties vėjas, tolumoje tilo traukinio dundesys.

— Juk šaltis eina! Būk supratinga!

Jis priėjo prie lango ir atsistojo šalia. Lauke nebuvo nė mažiausio vėjelio.

Už lango plytėjo rūstus peizažas, giliai po sniegu skambėdamas šąlančia žeme. Mėnulio nebuvo. Šimamura pažvelgė į dangų, mirgantį neįtikėtina žvaigždžių gausybe, ir jam pasirodė, kad jos pašėlusiu ir amžinu visatos greičiu nepaliaujamai krenta žemyn. Kuo labiau jos artėjo prie žemės, tuo tolimesnis rodėsi aukštas dangus ir sodresnis tamsios nakties mėlynumas. Pasienio kalnai horizonte susiliejo į vieną sunkų juodą masyvą žvaigždėto dangaus pakrašty. Aplink viešpatavo šalta nakties ramybė.

Pajutusi prieinant Šimamurą, mergaitė išsisvėrė per palangę. Tai anaiptol nebuvo silpnumo ženklas; šioje akmeninėje naktyje ji atrodė ryžtinga, tiesiog atkakli.

— Nejaugi reiks viską pradėti iš naujo! — pagalvojo atsidusęs Šimamura.

Kairius tebedengė tamsa, tačiau jau galėjai įžiūrėti, kaip juos gaivina sniego baltybė. Jie atrodė vaiskūs, vieniši. Harmonijos tarp dangaus ir kalnų jau nebebuvo.

Šimamura švelniai apkabino mergaitės kaklą:

— Tu juk persišaldysi! Čia vėsu.

Norėjo ją atitraukti, bet ji įsitvėrė į palangę ir dusliai ištarė:

— Einu namo.

— Gerai, eik.

— Ak, leiskite man dar truputėlį pabūti!

— Pabūti? Bet aš dabar einu į vonią.

— Ne, pabūkite dar!

— Uždaryk langą.

— Tiktai leiskite man dar truputėlį pabūti...

Kaimas glūdėjo pusiau pasislėpęs šventyklos kedrų šešėlyje. Tolumoje prie geležinkelio stoties, gal už dešimties minučių kelio automobiliu, siūbavo žibintas, tarytum ketindamas nuo šalčio spragtelėti ir užgesti.

Mergaitės skruostai, lango stiklas ir paties Šimamuros kimono rankovė — viskas buvo taip vėsu, jog jis pamanė niekuomet dar ne jutęs tokio šaltumo.

Net tatami po kojomis dvelkė stingdančia vėsa, ir Šimamura jau buvo beketinąs eiti vienas į vonią, tačiau mergaitė šūktelėjo:

— Palaukite, aš irgi eisiu su jumis!

Ir drąsiai nusekė iš paskos. Kai ji sudėstė į pintinę Šimamuros nusivilktus drabužius, tarpdury pasirodė nepažįstamas vyriškis, šio viešbučio svečias.

— Ak, atsiprašau! — pasakė jis mandagiai, matydamas, kaip mergaitė sumišusi kluptelėjo prieš Šimamurą, užsidengusi rankomis veidą.

— Prašom, prašom. Aš pereisiu į kitą vonią, — greitai atsakė Šimamura ir nuogas, su drabužių pintine po pažastim, perėjo į moterų vonią kitapus koridoriaus. Mergaitė nusekė paskui jį, tartum žmona. Tylėdamas ir nesidairydamas Šimamura paniro į karštą vandenį. Buvo gera, norėjosi garsiai juoktis. Jis pakišo burną po čiaupu ir ėmė linksmai burbuliuoti.

Netrukus jie vėl buvo Šimamuros kambaryje. Ji pasikėlė nuo pagalvio, nusibraukė mažuoju piršteliu plaukus nuo smilkinių ir tarė:

— Man labai liūdna nuo to.

Jos akys atrodė primerktos; pažvelgęs arčiau, Šimamura pamatė, kad tai tik tankių jos blakstienų šešėlio sukelta iliuzija.

Jos nervai buvo perdaug įdirginti, ji negalėjo visą naktį miegoti.

Netrukus Šimamurą pažadino standaus jos obi šiugždesys.

— Atleiskit, kad taip anksti jus pribudinau. Lauke dar tamsu — pažiūrėkit.

Mergaitė užgesino elektrą.

— Ar matyti mano veidas? Ar matyti?

— Nematyti. Juk dar naktis!

— Ne, ne. Nagi geriau įsižiūrėkit! Kaip?

Mergaitė atidarė langą.

— Ak, ką aš darau! Juk mane gali kas nors pastebėti pro langą. Aš jau eisiu namo.

Nuo rytmetinės vėsos pašiurpęs, Šimamura pasikėlė nuo pagalvio. Dangus tebebuvo tamsus, bet kalnuose jau brėško aušra.

— Taip. Dabar aš galiu būti rami. Ūkininkai laukuose šiuo metu neturi ko veikti, ir niekas taip anksti nesikelia. Ir bene kas į kalnus traukia šią valandą? — tartum pati sau kalbėjo mergaitė, vaikščiodama po kambarį, o palaidas obi šnarėdamas vilkosi jai iš paskos.

— Penktos valandos traukinys iš Tokijo svečių, matyt, neatvežė, ir viešbuty niekas dar nebus atsikėlęs.

Susimezgusi obi, mergaitė dar pastovėjo, atsisėdo, pažiūrėjo pro langą, vėl atsikėlė ir vėl ėmė vaikščioti po kambarį, nerami kaip nakties paukštis, kuris blaškosi, pabūgęs ryto. Jos išdidžiai pakeltoje galvoje buvo kažko paslaptingo ir gaivališko.

Tuo tarpu ryto aušra atėjo į kambarį, ir Šimamura pamatė įraudusius mergaitės skruostus. Tos spinduliuojančios spalvos pakerėtas, jis tarė:

— Kaip tu išraudusi. Tau šalta!

— Nešalta. Tik pudrą nusišluosčiau. Aš, kai tik atsigulu, visuomet sušylu iki pat pirštų galiukų, — atsakė mergaitė, žiūrėdama į tualetinės spintelės veidrodį galvūgalyje.

— Pagaliau prašvito. Aš einu.

Šimamura pažvelgė į ją ir vėl nuleido galvą. Atsispindėdamas veidrodyje, akinančiai baltai žėrėjo viršūnių sniegas, o jo fone — raudoni mergaitės skruostai. Visa tai susiliejo į neapsakomą skaistaus grožio paveikslą.

Saulė jau kilo, ir sniegas veidrodyje spindėjo vis ryškiau ir ryškiau, tarytum degdamas šalta liepsna. Baltame sniege švelniu violetiniu spindesiu švytėjo juodi mergaitės plaukai.

Apsisaugoti nuo sniego aplink viešbutį buvo apkastas griovys, į kurį sutekėdavo karštas vanduo iš maudymosi baseinų. Priešais duris griovys buvo platesnis, sudarė negilų miniatiūrinį tvenkinį. Didelis juodas šuo, stovėdamas ant akmens, padėto vietoj liepto, godžiai lakė šiltą vandenį. Pasienyje ilga eile buvo sustatytos slidės viešbučio svečiams, ką tik parneštos iš parduotuvės. Salsvai dvelkė nuo jų pelėsių kvapas, sumišęs su vandens garais. Sniego dribsniai, nukritę nuo kedrų šakų, ant maudyklos stogo tirpo ir leidosi nuo šilumos.

Greit prabėgs paskutinės metų dienos, ir tas kelias bus užpustytas. Tuomet ji vaikščios į pobūvius kalnietiškomis kelnėmis ir ilgaauliais batais, ant kimono užsivilkusi apsiaustą, o galvą apsigobusi skara. Sniego bus gilu, gal net dešimt pėdų... Taip mąstė Šimamura, leisdamasis tuo pačiu taku, į kurį auštant pro viešbučio langą nuo kalno žiūrėjo mergaitė. Pro vystyklus, džiūstančius ant ištemptos pakely virvės, buvo matyti pasienio kalnų virtinė, spindinti švelniu sniego baltumu. Kur-ne-kur pro pakelės sniegą dar žaliavo svogūnų laiškai.

Apsnigtuose laukuose slidinėjo kaimo vaikai. Įžengus į kaimą, Šimamuros ausis pasiekė monotoniškas šnaresys, tarytum barbentų lietus. Ant stogų kraštų žaismingai ir švelniai mirgėjo varvekliai.

Užlipęs ant stogo, vyras valė sniegą.

— Ar negalėtumėt ir mūsų namo tuo pačiu pradėjimu apkuopti? — sušuko iš apačios kažkokia moteris, matyt, grįžtanti iš maudyklos, ir brūkštelėjo sau per kaktą dar garuojančiu rankšluosčiu. Matyt, tai buvo tarnaitė, atsiųsta čia prieš slidžių sezoną. Gretimame name, kreivu stogu ir nuo senumo patamsėjusiais langų rėmais, buvo kavinė.

Beveik visi namai buvo dengti storomis lentelėmis, ant kurių eilėmis gulėjo akmenys. Juoduojantys įsaulėje pro sniegą, jie ryškėjo ne šviežiu, drėgnu, o vėjų ir darganų išblukintu tušo juodumu. Ir patys namai kažkuo priminė akmenis. Žemai nusileidžiančiais stogais, jie stūksojo sustingę ir rūstūs, tikras šio šiaurės krašto simbolis.

Išdykaujančių vaikų būrys krapštė iš užšalusio griovio ledo nuolaužas ir svaidė jas ant kelio. Jiems, matyt, buvo linksma žiūrėti, kaip jos gražiai sumirga duždamos. Sustojęs įsaulėje, Šimamura ilgai žiūrėjo į žaidžiančius vaikus, stebėdamasis storais ledo luitais.

Prie sienos atsirėmusi dvylikametė mergaitė kažką mezgė. Buvo su kalnietiškomis kelnėmis ir medinėmis klumpėmis basnirčia; suskirdusios kojelės raudonavo nuo šalčio. Šalia, ant žabų glėbio atsisėdusi, gal poros metų mažiukė abejingai laikė siūlų kamuolį. Bėgdamas nuo mažosios prie vyresniosios, saulėje švelniai mirguliavo seno pilko verpalo siūlas.

Slidžių dirbtuvėje, už septynių ar aštuonių namų, girdėjosi obliuojant. Kitapus gatvės, stogo pavėsyje, kalbėjosi kelios geišos. Šimamura pagalvojo, kad gal tarp jų yra ir Komaka. Tą jos vardą, kuriuo buvo vadinama tapusi geiša, jis rytą sužinojo iš viešbučio tarnaitės. Tikrai, ji buvo čia. Pastebėjusi Šimamurą, žiūrėjo į jį labai rimtai. Ji tučtuojau paraus, mąstė jis, ir vargais negalais stengėsi apsimesti, jog tai tik atsitiktinis pasimatymas; tuo tarpu Komaka jau buvo išraudusi iki ausų. Būtų buvę išmintingiau, jei ji būtų žiūrėjusi į šalį, bet kur tau: nuleido akis ir lydėjo kiekvieną jo žingsnį, iš lėto gręždamasi į jį.

Šimamura greitai praėjo pro šalį, jausdamas, kad ir jo paties veidas dega. Tačiau Komaka nuskubėjo iš paskos.

— Per jus aš patenku į nepatogią padėtį! Bitinai jums pro čia reikėjo eiti!

— Į nepatogią padėtį? Tai aš pats pirmiausia turėčiau nepatogiai pasijusti! Susirenkate čia didžiausiu būriu, nejauku net praeiti. Ar čia visuomet taip renkatės?

— Po pietų — visuomet.

— Manau, kad tau pačiai dar blogiau, kitaip neraudonuotum ir nebėgtum paskui mane, nieko negalvodama.

— Tas man visai nerūpi! — ryžtingai atsakė Komaka vėl parausdama. Sustojusi ji atsišliejo į pakelės churmą. — Pasivijau jus, nes noriu pakviesti užeiti pas mane.

— Tai čia tu gyveni?

— Čia.

— Užeisiu, jei parodysi man savo dienoraštį.

— Niekas jo nematys, kol aš gyva. O prieš mirdama sudeginsiu.

— Beje, tavo namuose kažkas serga?

— Jūs, pasirodo, viską žinote.

— Argi tu vakar nebuvai atėjusi į stotį jo pasitikti su mėlynu apsiaustu? O atvažiavau tuo pačiu traukiniu, sėdėjau priešais tą ligonį. Su juo buvo kažkokia jauna mergaitė ir labai rūpestingai jį globojo. Ar tai jo žmona? O gal ji kilusi iš Tokijo? Slaugė jį kaip motina — aš žiūrėjau ir gėrėjausi.

— O, jūs! Kodėl nepasakėte man to vakar vakare? Kodėl nutylėjote?

Komaka buvo tikrai susijaudinusi.

— Ar jinai jo žmona?

Ji neatsakė. Ji tik kartojo:

— Kodėl gi man vakar nieko nesakėte? Keistas jūs žmogus!

Šimamura nemėgo, kad moterys jam tokiu tonu priekaištautų.

Nieko tokio jis nepasakė, nieko neatsitiko, kas galėtų duoti jai teisę šitaip jį klausinėti. Toks, matyt, jau jos būdas. Tačiau kai mergaitė neatlyžo jį kamantinėjusi, jis staiga susimąstė, ar nebūsiąs jos užgavęs į pačią jautriausią vietą. Šįryt, žiūrėdamas veidrodyje į jos atšvaitą apsnigtų kalnų fone, prisiminė kitą mergaitę, aną naktinio traukinio lange; Tačiau kodėl jis negalėjo Komakai apie tai papasakoti?

— Tai kas, kad namie ligonis! Į mano kambarį niekas neįeina.

Komaka žengė namo pro žemą akmeninį aptvarą.

Iš dešinės plytėjo apsnigtas laukas, o kairėje, gretimo namo pasienyje, augo slyvos. Priešais namą, vidury darželio, buvo įtaisytas tvenkinys su lotosais. Ledai buvo išlaužyti ir ištraukti į krantą, o vandenyje plaukiojo auksiniai karpiai. Troba buvo sena, sutrešusi, kaip ir medžių kamienai aplinkui. Papuvusių lentų stogas kai kur baltavo sniego lopiniais, stogo kraštas buvo nelygus.

Prieangyje buvo tylu ir šalta. Dar nespėjus akims apsiprasti su tamsa, Komaka paragino jį lipti aukštyn. Šimamura nustebo, išvydęs prieš save paprasčiausias medines kopėčias. Jomis užlipo į kambarėlį pačioje palėpėje.

— Juk čionai kažkuomet buvo veisiami šilkverpiai— argi ne keista! — tarė Komaka.

— Keisčiausia, kaip tu nenukrenti nuo tų kopėčių, kai pareini namo pasigėrusi.

— Sykį ir nukritau. Bet paprastai, jei jau grįžtu išgėrusi, tai niekur nelipu, kišu kojas į kotatsu, ten žemai, ir taip užmiegu.

Komaka pakišo ranką po atvėsusio kotatsu apdangalu ir nuėjo atnešti anglių.

Likęs vienas, Šimamura apsidairė. Šis keistas kambarys teturėjo vieną langą, žemai, iš pietų pusės; tačiau sustumiami jo rėmai iš nedidelių kvadratų buvo šviežiai apklijuoti permatomu popierium ir šviesos praleido užtektinai. Sienos buvo taip pat dailiai išlipintos ryžių popieriumi, ir Šimamura jautėsi taip, tarsi įlipęs į senamadišką balto kartono dėžutę. Viršum galvos matėsi plikos gegnės, kurios leidosi lango pusėn. Slogi nykuma viešpatavo šiame būste. Šimamura pamėgino neatsigręždamas įsivaizduoti, kaip atrodo kambario siena už jo nugaros, ir staiga jį nukrėtė šiurpas — jam pasirodė, kad visas kambarys siūbuoja pakabintas erdvėje. Sienos ir patiesalai buvo seni, bet labai švarūs.

Šimamurai šmėstelėjo mintis, kad Komakos kūnas tikriausiai toks pat perregimas, kaip ankstesniųjų šio būsto gyventojų šilkverpių.

Kotatsu buvo apdengtas dygsniuota antklode, kurios apvalkalo raštas priminė vietinių kalniečių kelnių margumą. Komoda buvo itin sena, bet padaryta iš brangaus gražios faktūros paulovnijos medžio; matyt, išlikusi iš gerų laikų Tokijuje. Prie jos visai netiko pigi tualetinė spintelė su veidrodžiu. Tačiau siuvimo reikmenų skrynelė čia pat prabangiai švietė brangiu raudonu laku. Pasienyje stovėjo lentyna, matyt, skirta knygoms, pridengta muslino užuolaida.

Ant sienos kabojo išeiginis kimono, kuriuo Komaka vilkėjo vakarykščiai; pro jo praskleistą kraštą buvo matyti raudonas apatinis drabužis.

Vikriai užlipusi kopėčiomis, Komaka atsinešė semtuvą žarijų.

— Tos žarijos iš ligonio kambario. Bet niekis, agnis, sako, visuomet švari.

Jos plaukai, šviežiai sušukuoti, beveik siekė kotatsu, kai ji pylė į jį žarijas; ji kartu pasakojo, kad ligonis sergąs žarnyno džiova, o dabar parvažiavęs į tėviškę numirti tarp savųjų.

Tiesą sakant, čia nesanti jo tėviškė, tik jo motinos kaimas. Motina buvusi geiša kažkokiame uostamiesty, o paskui likusi ten šokių mokytoja; nesulaukusią nė penkiasdešimties metų, ją ištikęs paralyžius, ir tuomet ji grįžusi čionai, gydytis karštuose šaltiniuose. Jos sūnus iš mažumės mėgęs meistrauti, tad buvęs atiduotas mokytis pas laikrodininką ir dar pasilikęs tame uosto miestelyje; tačiau netrukus iškeliavęs į Tokiją ir ten lankęs vakarinę mokyklą. Matyt, tai ir palaužę jo sveikatą. O jam dar tik dvidešimt penkeri metai...

Komaka pasakojo apie viską nė kiek nesivaržydama, tačiau nė žodžiu neužsiminė, nei kas buvo anoji mergaitė, kuri lydėjo ligonį iš Tokijo, nei kodėl ji pati gyvena šiuose namuose.

Keistą nerimą Šimamurai kėlė jos balsas, tartum sklindantis iš to tuščioje erdvėje kabančio kambario į visas keturias pasaulio šalis.

Išeidamas pro duris, jis pastebėjo prieangy kažką boluojant. Tai buvo didžiulis paulovnijos medžio dėklas samisenui; jis pagalvojo, kad niekas tokio milžiniško instrumento nesinešioja į pobūvius. Tuo tarpu senos, pajuodusios fusuma durys prasiskyrė ir pasigirdo tyras balsas, toks gražus, jog Šimamurą net graudulys perėmė.

— Komaka, ar galima pereiti?

Jis klausėsi, ar nepasigirs jos žodžių aido.

Tai buvo Jokos balsas, jo jau girdėtas sykį, kai ji aną naktį pro vagono langą kalbėjo stoties prižiūrėtojui, tapnojančiam po sniegą.

— Prašom, prašom! — atsakė Komaka. Joka šmukštelėjo pro Šimamurą ir samiseno dėklą, nešina stikliniu naktipuodžiu.

Iš jos vakarykščio pokalbio su stoties prižiūrėtoju, tikriausiai geru pažįstamu, ir iš jos kalnietiškų kelnių buvo matyti, kad mergaitė kilusi iš šio krašto. Tačiau dailus jos obi drąsiu ir gyvu kontrastu skyrėsi nuo rudai juodų kalnietiškų drabužių, ir ilgos vilnonio kimono rankovės švelniai viliojo akį.

Jos kalnietiškų kelnių klešnės buvo prasiskyrusios tik truputį aukščiau kelių, ir todėl figūra atrodė pilnesnė, tačiau standi medvilnė, glotniai gaubdama kūną, švelnino tą įspūdį.

Joka mestelėjo į jį tik vieną vienintelį tiriamą žvilgsnį ir perėjo prieangį nieko nesakiusi.

Ir išėjęs laukan, vis dar juto jos žvilgsnį skaudžiai deginant kaktą. Žvilgsnis buvo šaltas kaip ir ana tolima šviesa, privertusi smarkiau suplakti jo širdį tą naktį, nutvieksdama mergaitės veidą ir akimirką suspindėdama jos akyse. Su šiuo prisiminimu prieš jo akis vėl šmėstelėjo ir raudoni Komakos skruostai baltame sniegynų fone.

Šimamura žengė vis smarkiau. Jo baltos kojos, nors storokos, buvo pamėgusios ir įpratusios laipioti po kalnus. Klydinėdamas akimis po kalnų viršūnes, Šimamura beveik pamiršo, kur esąs. Pats nejusdamas, jis vis labiau spartino žingsnį. Visuomet linkusiam persikelti į svajonių pasaulį, dabar jam atrodė neįtikėtina, kad tie du veidrodžiai — su vakaro peizažu ir su rytmetinio sniego atspindžiu — galėtų būti žmogaus rankos darbas. Tai buvo pačios gamtos įsikūnijimas, tolimo pasaulio reginiai. Net Komakos kambarys, iš kurio ką tik buvo išėjęs, jam dabar atrodė priklausąs tam tolimam pasauliui.

Nebesusigaudydamas pats savyje, jis kopė į kalvą. Jos viršuje užkalbino neregę masažistę, lyg mėgindamas į ką nors įsikibti, pagalbos rasti:

— Klausykite, ar galėtumėte mane pamasažuoti?

— Tuojau, tuojau. Kelinta valanda dabar galėtų būti?

Pasibrukusi lazdelę po pažastim, ji iš po savo obi išsitraukė laikrodį ir kairės rankos smiliumi pačiupinėjo ciferblatą.

— Ketvirtis trečios, tiesa? Po pusvalandžio man reikėtų būti anapus stoties, bet ten galiu ir pavėluoti kiek.

— Jūs labai gerai pažįstate laikrodį.

— Nenuostabu, jis juk be stiklo.

— Tai jūs užčiuopiate skaitmenis?

— Ne.

Ji vėl išsiėmė sidabrinį laikrodį, moteriai gerokai per didelį, atvožė dangtelį ir ėmė jam aiškinti, dėliodama pirštus paeiliui ant dvylikos, šešių ir — tarpe — ant trijų.

— Taip surandu ir kitas valandas. Minutės tikslumu pasakyti nelengva, bet daugiau kaip dviem neapsirinku.

— Tikrai? Bet ar jums nebaisu vaikščioti tuo stačiu taku?

— Jeigu lyja, duktė ateina pasitikti. Vakarais masažuoju tiktai kaime, į kalną nekopiu. Tiesa, viešbučio tarnaitės erzina mane, kad vyras vakare neišleidžiąs iš namų, bet aš neimu į galvą.

— Jūsų vaikai jau dideli?

— Taip, vyriausiajai jau dvylika!

Šnekučiuodamiesi atėjo į jo kambarį, ir ji tylomis ėmėsi darbo. Staiga atsitiesusi, ji užsiklausė tolimos samiseno muzikos.

— Kuri čia galėtų skambinti?

— Argi vien iš skambesio galite atpažinti, kuri geiša groja?

— Kartais atpažįstu, o kartais ir ne. Tačiau jūs, pone, matyt, turite gerą gyvenimą. Jūsų kūnas labai švelnus.

— Nejau ir nugaroje nėra kietų raumenų?

— Tik ant sprando truputį. Esate visai kaip reikiant: nei per storas, nei per liesas. Turbūt, ir negeriate, tiesa?

— Jūs nuostabiai atspėjote.

— Mano klientų tarpe yra du ponai lygiai tokio pat kūno sudėjimo, kaip jūs.

— Matyt, labai paprastas sudėjimas.

— Bet jei visai negeriate sakės, tai neišmanote, koks gražus gali būti gyvenimas. Taip gera viską pamiršti...

— Jūsų vyras, turbūt, geria?

— Net per daug.

— Bet toji muzikantė tikrai nekaip groja.

— Tas teisybė.

— Jūs, turbūt, ir pati skambinate samisenu?

— Skambindavau. Mokiausi to meno nuo aštuonerių iki devyniolikos metų, bet paskui ištekėjau, ir dabar bus jau penkiolika metų, kai nebepaimu į rankas.

Šimamura pagalvojo, kad neregiai, tikriausiai, visuomet atrodo jaunesni, negu yra iš tikrųjų. Paskui tarė:

— Jei jauna mokėtės skambinti, tai ir dabar dar gal mokate.

— Mano rankos dabar vien masažuoti tetinka. Tik ausys liko kaip seniau. Vos išgirstu geišą grojant samisenu, darosi neramu — rodos, vėl esu jauna!

Ji įsiklausė į muzikos garsus.

— Turbūt, groja Fumi iš Izutsujos viešbučio. Geriausias ir prasčiausias muzikantes lengvai atpažįstu.

— Ar yra ir tikrai gerų?

— Taip. Sakysim, Komaka. Dar jauna, bet jau gerai moka.

— Hm.

— Turbūt, pažįstate ją? Sakau “gerai moka“, bet, žinoma, tiktai čionykščiu mastu.

— Aš menkai ją pažįstu. Atvažiavau tik vakar naktiniu traukiniu, kartu su samiseno mokytojos sūnum.

— O, tai jis pasveiko?

— Atrodo, kad jam einasi ne per geriausiai.

— Tikrai? Žmonės kalba, Komaka šią vasarą pasidariusi geiša, kad galėtų siųsti jam pinigų į Tokiją, už ligoninę užsimokėti.

— Komaka, sakote?

— Jiedu buvo dar tik susižadėję, bet jinai, matyt, jautė pareigą daryti dėl jo viską, ką tik galėdama.

— Iš tiesų jie buvo susižadėję?

— Taip žmonės šneka. Aš tiek ir težinau. Kalbos tokios eina.

Žinoma, ko tik nepripasakos masažistė apie geišą kurorto viešbutyje! Tačiau Šimamurai ta žinia buvo per daug nelaukta. Tapti geiša, kad galėtų padėti savo sužadėtiniui — tai buvo panašu į sceną iš pigios melodramos. Jam nesinorėjo tuo tikėti. O gal čia prisidėjo ir moraliniai sumetimai.

Jam magėjo išklausinėti apie tai smulkiau, bet masažistė tylėjo.

Komaka susižadėjusi su mokytojos sūnum, bet dabar jo nauja draugė jau yra Joka, o jis pats guli mirties patale... Apie tai mąstydamas, Šimamura vėl prisiminė savo paties žodžius: „beprasmis triūsas“. Argi ne beprasmiška, kad Komaka pasiryžusi iki galo laikytis savo sužadėtuvių, kad pati parsidavinėja jo gydytojų sąskaitoms apmokėti?

Jis nutarė ją sutikęs tuoj pat išdėti, kad visa tai — beprasmis triūsas. Ir vis dėlto ji visa savo esybe dabar rodėsi jam dar skaistesnė.

Buvo baisu jausti, kad nebegali aiškiai suvokti, atskirti, kas yra tuščia ir netikra. Masažistė jau seniai buvo išėjusi, o Šimamura vis dar gulėjo, bejėgiškai mąstydamas apie tai. Šaltis prasismelkė iki pat širdies. Tik tuomet jis apsižiūrėjo, kad kambario langas iki galo atdaras.

Vakaro šešėliai anksti apgaubė slėnį, artinosi šalta naktis. Tolimi sniego kalnai, nuauksinti vakaro saulės, prieblandoje tartum priartėjo. Kalnų keteros ryškėjo, rodos, visai čia pat, o įdubų šešėliai vis labiau temo. Ties snieguota viršūne raudonai spindėjo dangus, gaubdamas ją blankiu švytėjimu. Juodi kedrai paupyje, prie slidininkų takų ir šventyklos giraitėje stiebėsi aukštyn, tarytum norėdami pabėgti nuo aplinkumos.

Ir kaip tik tada, kai Šimamura jautėsi apniktas gūdžios nevilties, į kambarį įžengė Komaka, Jam pasirodė, kad kažkas uždegė šiltą žiburį.

Ji papasakojo, kad kaimo seniūnai savo taryboje svarstą artėjančio slidžių sezono reikalus, kad vakare ten rengiamas pobūvis, ir ji gavusi užsakymą ten būti. Šmurkštelėjusi po kotatsu apdangalu, ji staiga paglostė Šimamuros veidą:

— Koks jūs šįvakar išbalęs! Keista!

Ji įžnybo jam į skruosto minkštimą, tarytum ketindama jį minkyti.

— Ne, jūs išties esate kvailas!

Buvo jau įgėrusi, aiškiai matėsi.

Paskui, vos pasibaigus pobūviui, ji grįžo į jo kambarį, priėjo prie veidrodžio ir susmuko:

— Aš jau nieko nebežinau! Nieko! Galva plyšta iš skausmo! Ak, kaip baisu! Kaip baisu!

Visas jos girtis degė veide.

— Vandens! Duokit man gerti!

Beviltiškai spausdama veidą delnais, ji raičiojosi ant žemės, pamiršusi savo rūpestingai susmaigstytą šukuoseną. Tačiau netrukus atsisėdo, kremu nusivalė storą pudros sluoksnį, ir iš po jo pasirodė tamsiai įraudęs veidas. Ji ėmė kvatotis pati iš savęs. Tikrai nuostabu, kaip greit jai girtis išsivadėjo. Jos pečiai virpėjo nuo šalčio.

Paskui ėmė ramiai jam pasakoti, kaip visą rugpjūtį gyvenusi baimėje, kad nervai gali nebeišlaikyti.

— Aš bijojau išprotėti! Visą laiką kankinausi mintimis apie kažką, o apie ką — pati nežinojau. O, kaip baisu buvo! Naktimis nebegalėjau užmigti. Tiktai kai reikėdavo eiti į pobūvį, šiaip taip suimdavau save į rankas. Ko tik aš tuomet neprisigalvojau! Valgyti visiškai nebenorėdavau. Nuo ryto iki vakaro kiūtodavau ant tatami, be paliovos smaigstydama jį segtuku.

— Kada tapai geiša?

— Birželio mėnesy. Dar ilgai galvojau, ar nereikėjo man verčiau keliauti į Hamamatsu.

— Ir ištekėti?

Komaka linktelėjo. Vienas vyriškis iš Hamamatsu kaip tik tuomet jai pasipiršęs, bet jinai negalėjusi jo pamilti. Pasiryžti jai buvę labai sunku.

— Kaipgi galėjai dar abejoti, jeigu jo visiškai nemylėjai?

— Ak, visa tai ne taip jau paprasta!

— Ar jau taip baisiai tau magėjo ištekėti?

— Nebūkite biaurus! Žinoma, ne todėl. Tačiau aš jaučiuosi nelaiminga, jeigu ne viskas aplink mane būna gražu ir tyra!

— Hm.

— Ak, jūs tegalite suprasti ir užjausti tiktai pats save!

— Vis dėlto, matyt, buvo kokių intymesnių ryšių tarp tavęs ir to vyriškio iš Hamamatsu.

Ji smarkiai išrėžė jam:

— Manote, būčiau ilgai delsusi, jei taip būtų buvę? Bet jis man griežčiausiai užgynė tekėti už ko nors kito, kol čia gyvenu. Pasakė, kad nieku gyvu to neleis.

— Tai ko tu sau kvaršinai galvą? Hamamatsu juk ne ranka pasiekiamas!

Ji valandėlę patylėjo, paskui nusirąžė skaniai, tarytum mėgaudamasi savo kūno šiluma, ir pasakė striukai drūtai, lyg niekur nieko:

— Tuomet maniau esanti nėščia!

Ji sukikeno.

— Dabar mane pačią ima juokas, kai apie tai pagalvoju.

Lyg vaikas prisiglaudusi prie jo, ji abiem rankom tvirtai apkabino Šimamuros kaklą. Jos akys tankių blakstienų šešėlyje vėl atrodė primerktos.

Kai Šimamura rytą pabudo, Komaka rymojo prie hibači, kažką kraigliojo žurnalo viršelyje ir kalbėjo:

— Dabar aš negaliu išeiti. Tarnaitei atėjus kurti ugnies, persigandusi pašokau iš miegų, bet ore jau buvo šviesu. Vakar, matyt, truputį per daug prisivaišinau ir per daug kietai miegojau.

— Ar jau vėlu?

— Aštunta valanda.

— Eime maudytis! — pakilo iš patalo Šimamura.

— Aš neisiu, bijau ką nors sutikti koridoriuje.

Komaka vėl buvo guvi ir švelni. Kai Šimamura grįžo iš maudyklos, ji, valiūkiškai apsirišusi galvą rankšluosčiu, šlavė kambarį. Iki spindesio nublizginusi staliuko kojas ir hibači, rūpestingai kurstė žėruojančias žarijas.

Šimamura nieko neveikdamas sėdėjo, ištiesęs kojas po kotatsu. Nuo jo cigaretės nubyrėjo truputis pelenų ir Komaka, sušluosčiusi juos, vikriai padėjo jam peleninę. Jis nusijuokė giedru nerūpestingo rytmečio juoku, ir Komaka nusišypsojo.

— Tu, jeigu vyrą turėsi, rantysi ir rantysi. Tiesa?

— Aš juk nesibaru! Draugės šaiposi iš manęs, kad aš net senus skalbinius rūpestingai sulankstau. Bet tokia aš jau esu.

— Praverk moters spintą, ir pamatysi jos būdą, — juk taip sako žmonės, — nusišypsojo Šimamura.

Nuo rytmetinės saulės pamažu šylančiame kambary jiedu drauge papusryčiavo.

— Gražumas dienos! — pasidžiaugė Komaka. — Reikėjo man anksčiau eiti namo ir mokytis samisenu groti. Tokiu oru jis labai gražiai skamba.

Komaka pakėlė akis ir pažiūrėjo į bedugnį skaistaus dangaus mėlynumą. Tolumoje kalnus supo švelnus balzganas rūkas, ir sniegas atrodė tartum melsvų dūmų juosta.

Prisiminęs, ką pasakojo masažistė, Šimamura paprašė Komakos groti čia, pas jį. Tučtuojau priėjusi prie telefono, ji paskambino namo ir paprašė atnešti jai kitus drabužius ir gaidų sąsiuvinį. Šimamura žiūrėjo į ją, mąstydamas, kad telefonas skamba namuose, kur jis vakar apsilankė, ir matydamas prieš save Jokos akis.

— Gal tavo daiktus atneš toji mergaitė?

— Gal.

— O ar tiesą žmonės kalba, kad esi susižiedavusi su muzikos mokytojos sūnumi?

— O, kada jūs tai išgirdote?

— Vakar.

— Koks jūs keistas žmogus! Kodėl man to vakar nepasakėte?

Jos balse nebeliko vakarykščio griežtumo, veide žaidė švelni šypsena.

— Man lengviau būtų apie tai kalbėti, jei tu nebūtumei man tokia miela.

— Jūs tik taip šnekate. Nepatinka man žmonės iš Tokijo. Visuomet jie sako ne tai, ką galvoja.

— O tu dabar neatsakai man, tik nori nukreipti kalbą.

— Nenoriu nukreipti. Ar jūs patikėjote tuo, ką žmonės apie mano susižadėjimą šneka?

— Patikėjau.

— Vėl meluojate! Aš žinau, kad negalėjote patikėti!

— Atvirai šnekant, man tai atrodė keista. Šiaip ar taip, sako, tu tapai geiša, kad turėtum kuo užmokėti už savo sužadėtinio gydymą...

— Biauru klausytis! Visa tai panašu į pigią naujų laikų melodramą. Tos mano sužadėtuvės tikrai iš piršto išlaužtos, ką ten žmonės bemanytų. Ne dėl kokio nors žmogaus aš tapau geiša; bet privalėjau padaryti viską, kas buvo mano galioje...

— Kalbi mįslėmis.

— Dabar aš viską papasakosiu. Buvo laikas, kai jo motina, gal būt, galvojo, kad iš mūsų galėtų išeiti graži pora; tačiau ji niekuomet apie tai nėra prasitarusi nė puse žodžio. Mes tik nujautėme jos mintis. O tarp mudviejų iš tikrųjų nieko nebuvo.

— Ką gi, likote vaikystės draugais?

— Taip. Tačiau paskui visą laiką gyvenome toli vienas nuo kito. O kai aš buvau į Tokiją parduota, tik jis vienas mane palydėjo į stotį... Apie tai aš rašiau dar savo pirmajame dienoraštyje.

— O jei abu būtumėt gyvenę tame uoste, tikriausiai šiandien būtumėt vyras ir žmona...

— Vargu...

— Argi tikrai ne?

— Ak, liaukitės jūs kvaršinti galvą dėl kitų žmonių! Prisiminkit, kad jis vis viena greitai mirs.

— O iš tavo pusės nelabai gražu tokiu metu leisti naktis nežinia kur.

— Pirmiausia tai jūs negražiai elgiatės, kad taip kalbate! Aš darau, kas man patinka. Kaip galėtų man trukdyti žmogus, kurio netrukus jau nebebus gyvųjų tarpe?

Šimamura nerado ką atsakyti.

Tačiau kodėl gi ji nė žodžiu neužsiminė apie Joką?

O juk toji pati Joka, aną naktį traukinyje tarytum jauna motina globojusi ligonį, dabar neša drabužius Komakai, kurią vis dėlto su juo kažkas riša. Kaip tai įmanoma suderinti?

Šimamura savo papratimu atsidavė vaizdinių ir svajonių valiai. Tikrovėn jį grąžino tylus, bet skambus ir švelnus Jokos balsas:

— Komaka! Komaka! “

— O, labai ačiū!

Komaka išėjo į mažutį, trijų tatami dydžio gretimą kambarėlį.

— — Tu viską pati atnešei, Joka? Tikriausiai, buvo labai sunku!

Netarusi nė žodžio, Joka išėjo.

Komaka derino samiseną. Trečioji styga nutrūko. Žiūrėdamas, kaip ji keičia stygą ir bando instrumentą, Šimamura pajuto, kad ji turėtų skambinti šaltai ir stipriai. Paskui, pasidėjusi ant kotatsu, ji atrišo didelį pundą, kuriame buvo storas gaidų sąsiuvinis ir koks dvidešimt sąsiuvinėlių kompozitoriaus Kinejo Jasičio muzikos veikalų samisenui. Šimamura čiupinėjo juos ir stebėjosi.

— Tu iš jų mokaisi?

— Kaime nėra nieko, kas galėtų pamokyti. Turiu pati manytis.

— Juk gyveni muzikos mokytojos namuose!

— Ji beveik visai paralyžiuota.

— Vis dėlto galėtų kai ką patarti, parodyti.

— Kad nebegali net kalbėti. Dar kartais kaire ranka pataiso šokio judesius. Bet jai perdaug liūdna klausytis samiseno, kai pati nebegali groti...

— Ir tu įgali pati mokytis iš šitų gaidų?

— Visai gerai išeina.

— Kaip džiaugtųsi kompozitorius, jei sužinotų, kad jo muziką skambina tolimuose kalnuose, — ir ne kokia diletante, o tikra geiša!

— Kai Tokijuje rengiausi tapti geiša, svarbiausia buvo šokio mokslas. Samisenu skambindavau tik tarp kitko. O čia, jeigu ką pamiršiu, man jau niekas nepadės prisiminti. Vienintelė atrama — šitos gaidos.

— O dainuoti?

— Ne, dainuoti man nesiseka. Kelias dainas dar prisimenu iš šokio pamokų, kartais ir padainuoju.

Naujų išgirstu tiktai per radiją, ir tos man jau taip nebeišeina. Gal jums pasirodys juokinga, bet jas aš dainuoju savaip. Ir niekad negaliu gerai dainuoti žmogui, kuris man patinka. Nepažįstamų nesivaržau, tuomet ir balsas skamba drąsiai ir stipriai.

Tai pasakiusi, ji susidrovėjo. Paskui, sukaupusi jėgas, ryžtingai pažvelgė į Šimamurą, tarytum laukdama, kad jis pats uždainuotų.

Šimamura sumišo.

Jis buvo kilęs iš buržuazinio Tokijo kvartalo, jaunystėje daug laiko skyręs Kabuki teatrui ir japonų šokiams, girdėjęs dainuojant naga-utas, daug įsidėmėjęs, bet pats niekada dainuoti nesimokė. Ši muzika jam siejasi su teatro šokiais, bet ne su vakarine geišų draugija...

— Ak, jūs tikrai nenorite man padėti...

Prikandusi apatinę lūpą, ji pasidėjo ant kelių samiseną ir atsivertė gaidų sąsiuvinį. Atrodė, kad ji šią akimirką, pamiršusi pati save, tampa kitu žmogumi.

— Šitą dalyką aš mokausi nuo praeito rudens, — tarė ji.

Tai buvo “Aukų knyga“.

Šimamura krūptelėjo, tarytum suvirpintas gaivios vėsos, ir visame kūne pajuto skaidrų aiškumą. Sieloje atsivėrė tuščia begalinė gelmė, į kurią liejosi samiseno garsai. Jis buvo sumišęs; ne, greičiau sukrėstas, pilnas pagarbaus susižavėjimo ir nuoširdžios atgailos. Bejėgis ir laimingas, jis pasidavė galingai jėgai ir leidosi jos nešamas.

Jis nebūtų galėjęs pasakyti, ar tikrai šios dvidešimtmetės kalnų geišos grojimas buvo toks nepaprastas; tačiau ji skambino taip, lyg sėdėtų ne tarp keturių mažo kambarėlio sienų, o iškilmingoje didžiulėje scenoje. Šimamura plaukė savo paties svajonių bangomis, kurios jį buvo užplūdusios šiuose kalnuose. Komaka tyčiomis dainavo monotoniškai, čia iš lėto, čia greitai, skubiai išvarydama sudėtingus pasažus, o jos kerintis balsas vis kilo aukštyn. Šimamurą apėmė keista baimė. Kur galėtų jį nuvesti ši galinga ir tikra muzika? Jis pasirėmė alkūnėmis, tarytum bent tai galėtų teikti kokios nors atspirties.

Komaka baigė skambinti, jis su palengvėjimu atsiduso.

„Ji, vadinas, myli mane...“, — dingtelėjo Šimamurai, bet tuoj pat jis susigėdo šios minties.

— Tokią dieną samisenas ypatingai gražiai skamba, — ramiai tarė Komaka, žvelgdama į giedrą dangaus skliautą, gaubiantį kalnų sniegynus. Tikrai, čia buvo ypatingas oras. Nei teatro sienų, nei klausytojų, nei triukšmingo didmiesčio dulkių. Giedrą žiemos rytą skaidriai skambėjo samisenas, aidėdamas aukštyn, iki tolimų snieguotų kalnų viršūnių.

Ir kai ji čionai skambindavo vienumoje, tikriausiai, nematydama ir negirdėdama, kas dedasi aplinkui, vienintelė jos partnerė būdavo didinga šio kalnų slėnio gamta, iš kurios ji semdavosi jėgų. Kaip tik tasai vienišumas sklaidė jos liūdesį ir kaupė neribotą valios jėgą. Juk reikėjo milžiniškų pastangų, nors ir turint samiseno muzikos pagrindus, čionai vien iš gaidų išmokti tokius sunkius dalykus ir net skambinti juos atmintinai.

Šimamurai tos pastangos atrodė beprasmiškas triūsas, tačiau jis ir pats savotiškai ilgėjosi ko nors panašaus. O Komakos gyvenimui tatai turėjo didžią vertę. Į ją iš samiseno muzikos sruvo galingos versmės.

Neišmanydamas samiseno technikos subtilumų, Šimamura buvo puikus klausytojas, besąlygiškai pasiduodantis muzikos kerams.

Komaka pradėjo skambinti trečią pjesę: — „Žuvėdra“, ir švelnaus žavesio pilna melodija ištirpdė virpančią vėsą, kuri iki šiol stingdė Šimamurą. Jaukiu ir šiltu žvilgsniu jis žiūrėjo į Komaką, jusdamas begalinį jos kūno artumą.

Jos veidas su siaura iškilia nosimi visuomet dvelkė vienatvės šešėliu. Tačiau šiandien atrodė, kad visa ji, gaiviais įraudusiais skruostais, šnibžda jam: čia aš esu! čia! Dainuodama ji išgaubdavo drėgnas lūpas skaisčiu vainikėliu, ir jose žaismingai suspindėdavo šviesa; vos susispaudusios, kai dainos eiga reikalavo, jos vėl prasiverdavo sekančią akimirką. Kaip tik taip veikė ir jos viso stoto kerai. Po tankiais antakiais tiesioje linijoje spindėjo akys, mergaitiškai drėgnos ir blizgios. Nepudruota veido oda, skaidriai išblyškusi miesto geišos gyvenimo metais, dabar vėl žėrėjo skaisčia, kalnų oro dovanota spalva. Ji buvo gaivi tartum šviežiai nuluptas lelijos svogūnėlis. Ant švelnaus kaklo, kiek jo nedengė kimono apykaklė, pulsuodamas prasišvietė kraujas, ir visa ji spindėjo švarumu ir skaistumu.

Atsisėdusi tiesiai ir rimtai, Komaka dabar atrodė dar vaikiškesnė.

Nenuleisdama akių nuo gaidų sąsiuvinio, ji paskambino Urašimos pjesę, kurios, kaip prisipažino, dar nebuvo gerai išmokusi. Paskui tylėdama pakišo plektrą po stygomis ir pagaliau atsisėdo jaukiai ir laisvai.

Kerai išsisklaidė.

Šimamura nežinojo, kokius žodžius dabar turėtų pasakyti. Tačiau Komaka, matyt, visai nesirūpino, ką jis galvoja apie jos grojimą. Ji buvo tik patenkinta, ir tiek.

— Ar galėtum iš grojimo pažinti, kuri geiša skambina?

— Žinoma. Čionai jų tėra gal tik dvidešimt. Lengviausiai atskirti, kai skambina dodoitsu, — tuomet labiausiai išryškėja kiekvieno muzikanto savybės.

Vėl paėmusi samiseną, ji atrėmė jį prie savo kairės kojos, o pati pasidavė dešinėn.

— Taip skambindavau, kai buvau dar labai jauna.

Paskui bejėgišku, išgąstingu žvilgsniu pasižiūrėjo į samiseną, tarytum jis būtų per didelis, ir vaikiškai uždainavo: „Juo-odi plaukai-i“, virpindama jo stygas.

— Tikriausiai, tie „juodi plaukai“ buvo pirmoji tavo muzika?

— Aha! — kaip maža mergytė, krestelėjo galvą Komaka.

Nuo tos dienos Komaka, ir likusi pas jį nakvoti, nebesirūpindavo prieš aušrą grįžti namo.

— Komaka! — šaukė mažytė viešbučio šeimininko dukrelė, atbėgdama koridoriumi. Komaka atsivedė ją į kambarį prie kotatsu, ir abi ilgai žaidė, o paskui priešpiet kartu ėjo maudytis. Grįžusi iš vonios, ji rūpestingai šukavo mergytės plaukus ir kalbėjo Šimamurai:

— Ta mažiukė, vos išvydusi kurią geišą, iš tolo šaukia: „Komaka, Komaka!“ O jei pamato kokiame paveiksle moterį su japoniška šukuosena, tai irgi šaukia: „Žiūrėk, čia Komaka!“ Aš ją suprantu, aš labai myliu vaikus! Eikš čionai, Kimi! Mudvi eisim paviešėti pas Komaką.

Ji atsistojo, tačiau ir vėl vangiai atsisėdo į pintą krėslą, atneštą iš koridoriaus.

— Tik pasižiūrėkit. Tie nenuoramos svečiai iš Tokijo jau slidinėja.

Pro langą buvo matyti slidininkų trasos pietiniame kalno šlaite.

Nepakildamas nuo kotatsu, Šimamura taip pat pažvelgė į tą pusę. Šlaitas jau margavo dideliais baltais sniego lopiniais, keletas žmonių tamsiais slidininkų drabužiais šmėžavo pačioje kalno papėdėje. Tenai, nuožulniame šlaito pakrašty, sniego beveik nebuvo, ir truputį juokingi atrodė slidininkai, žingsniuojantys tarp retų baltų salelių.

— Greičiausiai, ten studentai. Nejaugi šiandien sekmadienis? Sugalvojo krėsti juokus.

— Jie gražiai atrodo, — lyg pati sau tarė Komaka ir kalbėjo toliau: — Svečiai visuomet labai nustemba, jeigu slidinėdami sutinka pažįstamą geišą. Dažnai jie ir nebeatpažįsta mūsų, įdegusių kalnų saulėje. Vakarais juk visuomet būname nusipudravusios!

— Tu irgi turi slidžių kostiumą?

— Tiktai kalnietiškas kelnes. Tačiau dabar prasideda biaurus metas... Diena iš dienos vis tas pats. Vakare geri viešbutyje su svečiais, dieną juos vėl sutinki kalnuose su slidėmis. Na, viso labo! Kimi, eikš, mudvi jau keliausime. O šiąnakt tikriausiai pasnigs. Vakarais prieš sningant būna labai šalta.

Atsisėdęs į krėslą, nuo kurio ką tik buvo pakilusi Komaka, Šimamura ilgai žiūrėjo, kaip ji, vedina mažąja Kimi, leidžiasi nuo kalnelio, palei slidinėjimo takus.

Dangus ėmė niauktis, ir tamsi šešėliuota kalnų juosta sparčiai tirpdė vis dar tebespindinčias saulėje viršūnes, užliedama bėgančią ribą tarp saulės ir tamsos. Nuo šviesos ir šešėlių žaismo darėsi šiurpu. Pagaliau visą slėnį užklojo sunkūs debesys. Pažvelgęs žemyn, Šimamura po langu tarp nuvytusių chrizantemų pamatė ledo žvakę; ji atrodė kaip želatinas. Tirpstantis sniegas monotoniškai lašėjo nuo stogo.

Tą naktį nesnigo. Iš pradžių biro kruša, paskui ėmė lyti.

Šviesią mėnesienos naktį, paskutinę prieš išvažiuodamas į Tokiją, Šimamura dar kartą pasikvietė Komaką. Lauke spiginant šalčiui, vienuoliktą valandą ji užsispyrė eiti pasivaikščioti. Neklausydama atsikalbinėjimų, tempte nutempė jį nuo kotatsu ir išsivedė į šaltą naktį.

Buvo stipriai pašalę. Kaimas ramiai miegojo po tuščiu ir šaltu dangum. Suėmus kimono skvernus, Komaka pasikaišė juos po obi. Danguje švytėjo mėnulis, tartum kardo geležtė, įšalusi į mėlyną ledą.

— Eisime į stotį.

— Iš proto išsikraustei! Juk ten ir atgal bus gera mylia.

— Jūs greit išvažiuosite. Užtat aš noriu dabar su jumis eiti stoties pažiūrėti.

Šimamura visas drebėjo nuo šalčio.

Parėjus į viešbutį, Komaka buvo beviltiškai liūdna. Ji pakišo rankas po kotatsu, žemai nuleido galvą ir taip liko sėdėti, nelydėjo einančio maudytis Šimamuros.

Kai jis grįžo, rado paklotą patalą — tiktai vieną. Antklodę ji kojūgalyje rūpestingai pakišo po kotatsu gaubtu, kad būtų šilčiau miegoti. Pati sėdėjo šalia pakloto patalo ir liūdnai žiūrėjo priešais save.

— Kas atsitiko?

— Einu namo.

— Nekalbėk kvailysčių.

— Palikit mane ramybėj; eikit miegoti. Tik leiskit man truputį pasėdėti.

— Kodėl gi dabar užsimanei išeiti?

— Gerai, neisiu. Būsiu čia iki ryto.

— Ak, tau tiktai patinka mane kankinti!

— Nieko aš nenoriu kankinti.

— Tai kas gi tau yra?

— Man... Aš blogai jaučiuosi.

— Kaip? Ak šit kas! Na, tai niekis, nėra dėl ko sielvartauti!

Šimamura nusijuokė balsu:

— Aš tau tikrai nieko nedarysiu!

— Ak jūs!

— Bet tu išties neprotingai darei, kad užsimanei vaikščioti lauke per tokį speigą.

— Jau išeinu!

— Dėl manęs galėtum pabūti.

— O, kaip man liūdna! Jūs gi išvažiuojat į Tokiją. Kaip tai bloga man!

Nuleidusi galvą, Komaka įsikniaubė į kotatsu.

Gal jai buvo liūdna todėl, kad mylėjo jį, laikinai čia apsistojusį svečią; gal buvo skaudu, kad tokią valandą reikėjo rūsčiai tramdyti jausmus. Šimamura tylėjo ir mąstė apie tai, kas darosi joje.

— Taip, išvažiuokite!

— Išties, rytoj aš ir ketinu išvažiuoti.

— Ak! Kodėl?

Ji krūptelėjo, tartum pabudinta iš miego.

— Juk niekuo tau negalėčiau padėti, net jei ir likčiau čionai visiškai. Ar ne tiesa?

Komaka pasižiūrėjo į jį, tarytum nesuprasdama žodžių. Paskui piktai pratrūko:

— Jūs neturite taip kalbėti! Kam taip sakote?

Susierzinusi pašoko nuo kotatsu, pripuolusi apsikabino jo kaklą ėmė purtyti:

— Kam taip kalbate! Pasislinkit! Pasislinkit sakau!

Žodžių srautas veržte veržėsi iš jos, paskui ji susmuko it alpdama ant patalo, visai pamiršusi, ką neseniai sakėsi apie savo kūno būklę.

Po valandėlės atmerkė šiltas, drėgnai spindinčias akis ir ramiai pasakė:

— Taip, jums būtinai reikia rytoj išvažiuoti.

Ir pakėlė nuo grindų savo margas šukas.

Rytojaus dieną, Šimamurai rengiantis į popietinį trečios valandos traukinį, viešbučio administratorius tyliai išsikvietė Komaką į koridorių. Šimamura nugirdo ją tyliai sakant:

— Kažin, gal galima būtų paskaičiuoti jam už vienuolika valandų?

Administratoriui, matyt, atrodė ne visai teisinga priskaičiuoti už visas šešiolika ar septyniolika valandų josios paslaugų.

Tikrai, sąskaitoje buvo pažymėta: „5 val.“, jei Komaka išėjo penktą ryto, ir „12 val.“, jei kada išbuvo iki pusiaudienio. Priedų už nakties metą mokėti nereikėjo.

Apsivilkusi paltu ir apsigaubusi baltu šalių, Komaka lydėjo jį į stotį.

Šimamura, trumpindamas laukimo laiką, nupirko dovanų žmonai ir vaikams, konservuotų daržovių ir šampinjonų stiklainį, bet iki traukinio išėjimo vis vien buvo dar dvidešimt minučių. Jis vaikštinėjo su Komaka po peroną. Šimamura mąstė apie tai, koks mažas šis žemės sklypelis, iš visų pusių suspaustas sniego kalnų, o juodi Komakos plaukai tamsaus kalnų slėnio vienatvėje dvelkė gedulu.

Tolumoje, toje pusėje, į kurią tekėjo upė, tarp kalnų viršūnių skverbėsi saulės spinduliai, ir buvo keista, kad jie visą laiką šviečia iš vienos pusės.

— Per tą laiką, kai čia esu, sniegas gerokai aptirpo, tiesa?

— Tegu tik porą dienų pasninga, ir vėl bus neišbrendamai. O kai sninga ilgiau, tai užverčia ir lempas ant anų telefono stulpų. Eisiu sau kada nors tuo keliu, užsimąsčiusi apie jus, ir netyčia pasikarsiu ant tų vielų...

— O, net tiek daug būna?

— Jei naktį gerai pasninga, rytą kaimyninio miestelio mokiniai, sako, nuogi neria iš antrojo aukšto pro bendrabučio langus į sniegą — kaip į vandenį. Matote, ten antai jau sniego valytuvas slenka!

— Mielai atvažiuočiau pažiūrėti tokių sniegynų. Bet sausio mėnesį viešbutis, turbūt, kimšte prisikimšęs svečių. O dar kas žino, ar traukinio neužvers sniego griūtis!

— Iš kur pinigų imti tokioms kelionėms, — šio klausimo jums, matyt, nėra. Jūs visuomet taip išlaidžiai gyvenat? — ji įdėmiai pažvelgė jam į akis ir netikėtai užbaigė: — Beje, kodėl jūs nesiauginate ūsų nei barzdos?

— Taigi, ir pats apie tai jau esu galvojęs, — pasiglostė Šimamura melsvai nuskustą smakrą. Jo pilni skruostai ryškiai pūpsojo, ribojami raukšlių, prasidedančių ties burnos kampučiais. Pagalvojo: nejau ir Komaka gėrisi tokiais niekais?

— Žinok, mieloji, kai nusišluostai pudrą, tu pati atrodai lyg ką tik nusiskutusi!

— Ar girdite, kaip krankia varnai? Nemalonūs tie paukščiai. Tik jų čia betrūko. O kaip šiandien šalta!

Pažiūrėjusi į dangų, ji nušiurpusi susigūžė ir spaudė rankas prie krūtinės.

— Gal eitume į laukiamąjį sušilti?

Staiga abu pamatė mergaitę su kalnietiškomis kelnėmis, atbėgančią keliuku nuo plento į stotį. Tai buvo Joka!

— Ak, Komaka! Jukijas... Baisu!

Uždususi nuo bėgimo, Joka įsikibo į Komakos petį, ji buvo kaip vaikas, baugiai besiglaudžiantis prie motinos.

— Eik greitai namo! Jam taip bloga! Greitai!

Komaka užsimerkė, tarytum taip jai būtų lengviau iškęsti skausmą. Išbalusi kaip drobė, ji ryžtingai pa purtė galvą.

— Pirmiau išlydėsiu svečią, sulauksiu traukinio. Namo dabar negaliu!

Šimamura neteko žado.

— Sulaukti traukinio? Taip tai taip, bet tas nėra svarbu!

— Dabar aš negaliu. Kas žino, ar jūs dar kada beatvažiuosite.

— Atvažiuosiu, tikrai dar atvažiuosiu!

Joka, tartum visai negirdėjusi jų kalbos, virpėdama sakė:

— Aš paskambinau į viešbutį, sužinojau, kad tu išėjusi į stotį, ir atbėgau čia. Jukijas šaukiasi tavęs!

Ji stipriai tąsė Komaką, bet ši stovėjo sustingusi, tartum nieko nejausdama. Paskui piktai nusipurtė ją:

— Atstok! Atstok, sakau!

Susvyravusi Komaka žengtelėjo atbula. Atrodė, kad jai pyksta širdis, bet ištvėrė nesusivėmusi. Akių kampučiai buvo pilni ašarų, o skruostai pašiurpo nuo šalčio.

Joka buvo visai be dvasios, ji žiūrėjo į Komaką it stabo ištikta.

Iš jos negyvai rimto veido negalėjai pažinti, ar ji supykusi, ar sumišusi, ar nuliūdusi. Galėjai pamanyti,

kad ji su kauke. Šimamura mąstė: koks tai tyras ir grynas veidas!

Su ta pačia išraiška atsigręžusi į jį, griebė už rankos:

— Atleiskite man! Prašau pasakyti jai, kad eitų namo! Pasakykite! — maldavo ji balsu.

— Taip. Žinoma.

Jis atsisuko į Komaką:

— Tučtuojau eik namo! Nekvailiok!

— Tu! Ko tau čia reikia! — Komaka piktai riktelėjo Jokai, atplėšdama jos rankas nuo Šimamuros.

Jis norėjo pamoti laukiančiam priešais stotį taksi vairuotojui, bet niekaip negalėjo pajudinti pirštų, kuriuos ką tik spaudė Jokos ranka.

— Aš tuojau įsodinsiu ją į taksi ir parsiųsiu namo! O jūs nusiraminkite ir grįžkite. Čia jau žmonės į mus žiūri.

Joka skubiai linktelėjo ir neįtikimai greitai nubėgo keliuku.

„Kodėl gi ji visuomet tokia rimta?“— mąstė Šimamura, pats suvokdamas, kaip ne vietoje ta jo mintis.

Jokos balsas, skambąs taip gražiai, jog net graudulį kėlė, tebesigirdėjo jo ausyse, tartum tolimas snieguotų kalnų viršūnių aidas.

Jis vėl pamėgino kviesti taksi.

— Ką jūs darote? — sulaikė jo ranką Komaka. — Ne, aš dabar namo negrįšiu!

Jis pajuto besitvenkiant beveik fizišką neapykantą jai.

— Aš nežinau, kas yra buvę tarp jūsų trijų, bet žmogus dabar guli mirties patale! O ta mergaitė atbėgo tavęs kviesti, nes jis nori tave matyti paskutinį kartą! Ryžkis ir eik, kitaip gailėsies visą gyvenimą. Atsimink, kad jis gal tuoj iškvėps paskutinį atodūsį, — čia mums bestoviniuojant ir beplepant! Nebūk tokia užsispyrėlė. Užmiršk ir atleisk!

— Ak, jūs nieko neišmanote apie tai!

— Kai tave pardavė į Tokiją, jis vienintelis tave išlydėjo. Nejaugi, aprašiusi tą dieną seniausio savo dienoraščio pirmajame lape, tu nenorėsi palydėti jo į paskutinę kelionę? Dabar jo teisė įrašyti tave paskutiniame savo gyvenimo puslapy!

— Ne, ne! Kaip aš galiu žiūrėti į mirštantį žmogų!

Šimamura nežinojo, kaip visa tai suprasti. Jos žodžiai skambėjo baisiai beširdiškai, bet juose galėjo slypėti ir beviltiška meilė.

— Niekuomet aš neberašysiu dienoraščio! Visus sudeginsiu! — sušnibždėjo ji, kažkodėl staiga parausdama. — Bet jūs — jūs turite dorą ir taurią širdį. Gal jums galėčiau juos nusiųsti? Juk jūs neišjuoksite manęs? Aš jus laikau tikrai doru žmogumi!

Šimamurą užplūdo nesuprantamas jausmas. Staiga jam pačiam pasirodė, kad jis — tikrai doriausias žmogus pasaulyje, ir daugiau jis nebesispyrė, kad Komaka grįžtų namo. Ji taip pat tylėjo.

Pasirodęs viešbučio tarnas netrukus pranešė, kad jau leidžiama eiti į peroną.

Keturi ar penki kaimo žmonės, apsitaisę žiemiškais niūrių spalvų drabužiais, į traukinį įsėdo ar išsėdo.

— Į peroną aš neisiu. Sudiev!

Komaka liko prie uždaro lango stoties laukiamajame. Iš vagono žvelgiančiam Šimamurai ji priminė keistą egzotišką vaisių, pamirštą po dulkėtu stikliniu gaubtu senoje nuošalaus kalnų kaimo parduotuvėje.

Vos pajudėjus traukiniui, stoties laukiamojo languose sužibo šviesa. Komakos veidas suspindėjo pro stiklą ir tuoj pat vėl užgeso. Tas pats rausvas veidas, spindėjęs veidrodyje aną baltą snieguotą rytą...

Traukinys, pamažu kildamas į kalnus, link dviejų provincijų ribos, netrukus įvažiavo į tunelį. Rūškaną žiemos popietę prarijo juoda požemio anga, kurios nasruose traukinys tarytum nusimovė šviesų apvalkalą, o paskui, tolydžio išnirdamas tarp kalnų, pradėjo leistis žemyn. Pietiniam šlaite sniego dar nebuvo.

Šliauždamas palei upę, traukinys pagaliau įvažiavo į plačią lygumą. Mėnesiena paslaptingai ryškino užnugary stūksančių kalnagūbrių keteras, užliedama slėnį švelnia šviesa. Vėsioje vakaro prieblandoje tamsiai ryškėjo violetinis kalnų siluetas. Mėnulis čia nebuvo toks baltas, jis švietė be spindesio ir be šalto žiemos nakties skaistumo. Dangumi neskrido joks paukštis. Slėnyje stovėjo kažkoks pastatas — gal būt, elektrinė. Kalnai ir namai mirgėjo traukinio lange pro sustingusį žiemos peizažą.

Stiklas aprasojo nuo šilto drėgno oro, ir, temstant lygumoms, jame tuo pačiu veidrodžio žaismu, kaip anuomet, vis ryškiau spindėjo keleivių veidai. Visą traukinį sudarė keli seni apiblukę, blausiai apšviesti keleiviniai vagonai, visai nepanašūs į įprastinius Tokaido geležinkelyje, tartum atklydę čia iš svetimo krašto.

Šimamura dabar atitrūko nuo pasaulio — jis lyg stebuklinga karieta keliavo į tuštumą, kur nėra nei laiko, nei erdvės. Pro monotonišką ratų bildesį jam staiga pasigirdo mergaitės balsas. Tai buvo tik trumpi, trūkinėją žodžiai, bet iš jų buvo justi, su kokia jėga ji šiame gyvenime stovi. Kankinamai skaudu buvo klausytis, bet Šimamura žinojo, kad pamiršti jos niekuomet nebegalės. Dabar jis važiavo vis tolyn nuo jos, ir vis didesnis plūdo liūdesys, kuris visuomet apimdavo jį kelionėje.

Gal būt, Jukijas. kaip tik tą akimirką skiriasi su šiuo pasauliu? Ir kodėl ji taip užsispyrė negrįžti namo? O gal vis dėlto suspėjo?

Vagone tiek maža žmonių tevažiavo, jog net nejauku buvo.

Pagyvenęs vyriškis, daugiau kaip penkiasdešimties metų, ir raudonskruostė mergaitė sėdėjo priešais ir šnekėjo nepabaigiamas šnekas. Putnius jos pečius gaubė juoda skraistė, o gražus veidas liepsnote liepsnojo. Palinkusi į priekį, ji gaudė kiekvieną vyro žodį, gyvai ir linksmai jam atsakinėdama. Jie buvo panašūs į porą, išsirengusią tolimon kelionėn.

Tačiau kai traukinys įvažiavo į stotį, kur netoliese stūksojo fabriko kaminai, tasai vyriškis nutraukė pintą savo lagaminą nuo bagažo lentynos ir išmetė jį pro langą į peroną.

— Na, viso labo! Jei bus lemta, dar kuomet nors susitiksime! — šūktelėjo jis mergaitei išlipdamas.

Šimamura vos nepravirko iš susijaudinimo. Jis staiga pajuto, kad išsiskyrė su ja ir dabar važiuoja namo.

Niekuomet nebūtų pagalvojęs, kad šiedu žmonės — tik atsitiktiniai keliabendriai, ką tik susipažinę traukinyje. Tašai vyriškis, matyt, buvo koks nors komivojažeris.

Šimamurą, išvažiuojantį iš Tokijo, žmona įspėjo, kad nekabintų drabužių ant sienos: tuo metų laiku visur esą pilna kandžių, dedančių kiaušinėlius. Atvažiavęs į viešbutį, jis iš tikrųjų pamatė ant kabančio už lango žibinto prisilipinusias kelias kukurūzų spalvos kandis. Net šalimais esančioje nedidelėje rūbinėje ant pakabos kėpsojo kandis neproporcingai dideliu liemeniu tarp mažų sparnelių.

Langą dar tebedengė vielų tinklelis, vasarą saugojęs kambarį nuo moskitų. Tarytum prilipusi prie jo, ten irgi ramiai tupėjo kandis išskėstais kiparisų žalumo ūseliais ir perregimais, blyškiai žalsvais sparnais, kurių kiekvienas buvo ne trumpesnis už moters pirštą. Blanki jų žaluma atrodė numirėliškai blyški tolimų, jau rudeniškai margų kalnų fone. Tik ten, kur sparneliai susikeisdami dengė vienas kitą, jie atrodė nudažyti sodria tamsia spalva. Nuo rudens vėjo gūsių jie šnarėdami suposi, tartum popieriniai.

Šimamura priėjo pažiūrėti, ar kandis dar gyva. Jis sprigtelėjo pirštu į vielų tinklelį, bet ji net nesujudėjo. Paskui trinktelėjo kumščiu, ir kandis, lėtai sukdamasi ore, kaip sudžiūvęs lapas nukrito žemyn.

Lauke, ties kedrų giraite, zujo tiršti laumžirgių spiečiai, panašūs į vėjo blaškomus pienių pūkų debesėlius.

Kalnų papėdėje išsirangęs upelis, rodos, sroveno nuo žalių kedrų viršūnių.

Pamiršęs nuovargį, Šimamura ilgai žiūrėjo į mirgančias gėlytes, turbūt, dobiliukus, kurie sidabru dengė visą kalno šlaitą.

Kai jis pagaliau grįžo išsimaudęs, viešbučio vestibiulyje išsidėsčiusi savo prekes sėdėjo baltarusė prekeivė. Kur tik žmonės nenusibasto! — pagalvojo Šimamura. Pagautas smalsumo, jis priėjo pasižiūrėti, kuo ji prekiauja. Pamatė tik paprastus japoniškus tualeto mažmožius ir plaukų sages.

Ji galėjo būti kokių keturiasdešimties metų, raukšlėto veido, murzina, tačiau kaklo oda spindėjo skaisčiu sniego baltumu.

— Iš kur esate kilusi? — paklausė moteriškę Šimamura.

— Iš kur aš kilusi? Tai reiškia, iš kur aš esu? — pakartojo ji kiek sutrikusi ir pradėjo kraustyti savo prekes, tarytum vis tebegalvodama apie tuos žodžius.

Jos sijonas, kuris atrodė lyg purvina skara, apvyniota aplink moterį, nė kiek nebepanėšėjo į europietišką apdarą. Matyt, ji buvo visai sujaponėjusi. Užsimetė ant pečių margą pundą, surištą į furošiki, ir nuėjo sau. Tik jos kurpės buvo europietiškos.

Viešbučio šeimininko žmona, palydėjusi akimis išeinančiąją, paprašė Šimamurą užsukti į raštinę. Ten prie židinio, nusigręžusi nuo durų, sėdėjo augalota moteris. Ji atsistojo ir, pasibrukusi kimono, išėjo. Jos išeiginis kimono buvo juodas ir papuoštas jos namų herbais.

Tai buvo geiša, kurią Šimamura tuojau prisiminė. Reklaminėje kurorto fotografijoje ji su kalnietiškomis kelnėmis ir vakariniu kimono stovėjo greta Komakos. Ji atrodė nebe jauna, gerokai apkūni, rami ir geraširdė.

Viešbučio šeimininkas ant žarijų krosnelės šildė stambius pailgus pyragaičius.

— Ar nenorėtumėt paragauti? Čia jos išleistuvių vaišės. Paimkite porą.

— Tai tos moters, kuri ką tik išėjo?

— Tos pačios.

— Ji atrodo šauni geiša, ar ne?

— Sutartas laikas čia baigėsi, ir ji dabar apvaikščioja visus atsisveikindama. Ji buvo labai mėgstama.

Šimamura pūstelėjo karštą pyragą ir atsikando. Trapi pluta pasirodė truputį apiplėkusi ir rūgštoka.

Saulėlydžio spinduliai užliejo už lango nokstančias tamsiai raudonas slyvas; atrodė, jų šviesoje tuoj sužėrės ir bambuko kablys katilui kabinti viršum ugniavietės.

— Pažiūrėkit tik, kokie dideli čionai auga meldai! — pažvelgė Šimamura į taką kalno šlaite. Ten senyva moteris nešė žemyn glėbį meldų, kurie atrodė dvigubai didesni už ją pačią.

— Taip, tokia čionai užauga kaja.

— Tai iš tikrųjų kaja?!

— Kai čionai geležinkelių ministerija rengė savo kurortą, buvo pastatyta ir arbatinė — tokia užeiga; tai visas jos stogas buvo apdengtas kajomis. Paskui tą namą nusipirko kažkoks atvykėlis iš Tokijo.

Kaja... — vėl sušnibždėjo Šimamura ir dar sykį paklausė: — Tai ten kalnuose žydi kajos? O aš maniau, baltieji dobiliukai...

Vos išlipęs iš traukinio, Šimamura negalėjo atplėšti akių nuo baltu sidabru žydinčių kalnų. Netoli viršūnių jie ryškiai žėrėjo, tarytum šlaitais mirgėdami sroventų rudens saulės spinduliai. Nejučia iš jo lūpų išsiveržė nuostabos šūksmas. Jis tikrai tikėjo, kad kalnuose žydi dobiliukai...

Tačiau didingos kajų varpos, kurias dabar matė iš arti, nė kiek nebuvo panašios į tuos žiedus, kurie sužavėjo jį tuomet, žvelgiant į tolimus kalnus. Pro jas beveik visai nesimatė moters, slenkančios pakalnėn su milžinišku tų žolių glėbiu ant nugaros. Šnarėdamos jos brūkščiojo per akmenis abipus siauro kalnų tako. Tai buvo išties didelės varpos.

Įėjęs į blausiai apšviestą rūbinę, Šimamura pamatė, kad didžioji kandis jau sudėjusi kiaušinėlius ant juodo pakabos lako. Kelios kandys po laštaka plakėsi sparnais į palangės žibintą.

Nuo pat vidurdienio šimtais balsų zvimbė ir čirškė vabzdžiai.

Komaka atėjo kiek pavėlavusi. Ji siūtojo koridoriuje ir įsmeigė į jį akis.

— Jūs čia? Ko jūs atvažiavote? Ko jums čia reikia?

— Su tavim pasimatyti.

— Jūsų žodžiai nenuoširdūs! Nemėgstu žmonių iš Tokijo, jie meluoja!

Atsisėdusi jo kambaryje, ji toliau kalbėjo švelniu balsu:

— Jau niekuomet nieko nebelydėsiu į stotį. Negaliu apsakyti, kaip baisiai man tada buvo liūdna.

— Gerai, šį sykį išvažiuosiu nė žodžiu tavęs neperspėjęs.

— Ne, nedarykit taip! Aš juk tik pasakiau, kad nebenoriu eiti į stotį.

— O kaip jam tada išėjo?

— Jis mirė, žinoma.

— Tuo metu, kada tu atsisveikinai su manim?

— Tai visai nesvarbu. Tiktai aš niekuomet nemaniau, kad taip baisu išlydėti į stotį...

— Hm...

— O ką veikėte vasario keturioliktąją? Esate melagis! Aš taip laukiau jūsų... Niekuomet nebetikėsiu jūsų žodžiais!

Vasario keturioliktąją esti „paukščių išvarymo“ apeigos, sniegynų šalies vaikų šventė. Jau prieš dešimtį dienų vaikai, kietai sutrypę sniegą savo šiaudinėmis klumpėmis, rėžia sniegines dviejų kvadratinių pėdų plytas ir stato iš jų sniego šventovę šešių kvadratinių metrų ploto ir trijų metrų aukščio. Vasario keturioliktosios naktį jie eina per kaimą, renka tradicines šiaudų pynes, likusias nuo Naujųjų metų, ir kuria iš jų priešais savo šventovę linksmai liepsnojantį laužą. Naujieji metai čia švenčiami vienuoliktą vasario, ir tų šiaudinių pynių dar visi turi. Sulipę ant šventovės stogo, vaikai galynėjasi ir kumščiuojasi tarpusavyje, dainuoja “paukščių išvarymo“ dainą, paskui sueina į šventovę, užsidega fakelus ir būna joje visą naktį, ligi aušros. Penkioliktosios rytą ant stogo dar sykį sudainuoja savo dainą.

Tuo laiku labai daug sniego, ir Šimamura buvo žadėjęs atvažiuoti į šią šventę.

— Buvau vasario mėnesį išvažiavusi pas namiškius, ieškojau ramybės nors trumpam. Bet maniau, kad jūs atvažiuosite, ir keturioliktą vėl grįžau čia. O galėjau ją dar paslaugyti, jei tik būtų atėję į galvą, kad mane pamiršote!

— Ką paslaugyti?

— Muzikos mokytoją. Ji tenai, uoste, susirgo plaučių uždegimu, man būnant namie atsiuntė telegramą, ir aš ją liginau.

— Ji pagijo?

— Ne.

— Man labai gaila.

Gal Šimamura taip atsiprašė netesėjęs žodžio, o gal tai tebuvo užuojauta dėl mokytojos mirties.

— Hm, — sumurmėjo Komaka ir iš lėto papurtė galvą.

Šluostydama stalą, ji atsiduso:

— Baisūs tie vabzdžiai!

Smulkučiai sparnuoti gyvūnėliai krito nuo stalo ant tatami. Kandys pulkais zujo aplink elektros lempą. Dar daugybė jų tupėjo ant lango tinklelio ar pleveno lauke mėnesienoje.

— Kaip man skauda vidurius! — sudejavo Komaka. — Ak, kaip skauda!

Pasikišusi rankas po obi, ji padėjo galvą Šimamurai ant kelių.

Ant storai pudruoto Komakos kaklo nutūpė spiečius smulkučių muselyčių. Čia pat Šimamuros akyse kelios iš jų nugaišo, o gal tik sustingo ir nebekrutėjo.

Jos kaklas dabar buvo pilnesnis ir apvalesnis, negu pernai. Dabar jai jau dvidešimt metų, — prisiminė Šimamura. Staiga jis pajuto ant savo kelių šiltas jos ašaras.

— „Klausyk, Komaka, eik į kamelijų kambarį!“— taip šaipėsi iš manęs mergaitės kontoroje. Man buvo pikta. Palydėjusi Kikują į stotį, norėjau pailsėti, o čia praneša, kad kažkas mane užsakė. Buvau labai pavargusi ir iš pradžių norėjau į viską numoti ranka, nes vakar Kikujos išleistuvėse per daug išgėriau. O kontoroje iš manęs visi pradėjo šaipytis. Pasirodo, jūs atvažiavote. Po metų! Jūs, vadinasi, iš tų, kurie tik sykį per metus pasirodo!

— O aš irgi ragavau Kikujos išleistuvių pyrago.

— Tikrai? — pakėlė galvą Komaka. Skruostai toje vietoje, kur rėmėsi į Šimamuros kelius, buvo skaisčiai išraudę. Ji staiga pasirodė jam jauna kaip mergiūkštė.

Komaka pasipasakojo išlydėjusi vyresnę draugę per dvi geležinkelio stotis.

— Tai liūdna istorija. Seniau visos dirbome sykiu, o dabar verčiamės kiekviena sau, išsisklaidėme kur kas. Taip daug permainų paskutiniais metais! Atvažiuoja vis naujų geišų, ir su jomis nebeturime bendros kalbos. Dabar, kai ir Kikuja iškeliavo, aš likau labai vieniša. Ji visuomet būdavo visų centras. Ji ir uždirbdavo daugiausia, ir visi su ja gerai elgėsi. Baigėsi jos kontrakto laikas, ir Kikuja iškeliavo į tėviškę.

Šimamura klausė: gal ji dabar ištekės, o gal pradės dirbti kitame viešbutyje?

— Jos dalia tikrai liūdna, — atsakė Komaka. — Jau sykį jai su vedybomis nepasisekė; išsiskyrusi ir atvažiavo čionai.

Komaka užsikirto, nežinodama, ar pasakoti toliau. Susimąsčiusi ji pažvelgė pro langą į mėnesienos nušviestus laukus.

— Prisimenate naują namą pusiaukelėje į kalvos viršūnę?

— Mažytį Kikumuros restoraną?

— Taip, ji turėjo tapti jo šeimininke, bet staiga sugalvojo kitaip. Tai buvo sąmyšio! Ji, mat, buvo susiradusi vyriškį, kuris jai pastatė tą namą, o kai jau buvo baigtas ir reikėjo į jį kraustytis, ji visko atsisakė! Įsimylėjo kitą žmogų, norėjo už jo ištekėti, bet tas ją apgavo ir pametė. Nejaugi visuomet taip būna, kai tikrai myli?! Dabar jai, žinoma, nei grįžti į senąjį darbą, nei beeiti į tą restoraną. Gėdydamasi čionai pasilikti, ji ieško darbo kitur. Kai pagalvoji, tikrai jos gaila. Mes nežinome visų tos istorijos smulkmenų, bet čia tikrai bus įsimaišę vyrai...

— Vyrai? Kiekgi jų — keturi, penki?

— Gal būt.

Nusišypsojusi, Komaka nerūpestingai nusisuko.

— Kikuja buvo labai silpnas, bejėgis sutvėrimas! — pasakė ji.

— Taip jau būna.

— Neturi taip būti! Nereikia prarasti galvos, nors kažkaip patinka vyras!

Ji pažvelgė į priemenę ir susimąsčiusi persibraukė šukomis plaukus.

— Labai man liūdna buvo šiandien su ja atsisveikinti.

— O kas dabar bus iš to restorano?

— Ten šeimininkauja jo santuokinė žmona.

— Įdomu! Vadinasi, scenoje pasirodė teisėta žmona!

— Nieko nepadarysi. Restoranas jau buvo įrengtas, kaip tik atidaryti, ir ji susikraustė su visais vaikais.

— O kas gyvena buvusiuose jos namuose?

— Sako, ten liko sena motina. Jie paprasti kaimo žmonės, bet šeimininkas, matyt, mėgsta pavaliūkauti. Linksmas vyrukas.

— Šiaip ar taip, išdykėlis. Turbūt, jau sumitęs?

— Jaunas dar — trisdešimties su trupučiu.

— Ak! Tai jo šalutinė žmona, turbūt, vyresnė už tikrąją?

— Abiems po dvidešimt šešerius.

— Restorano pavadinimas „Kikumura“, turbūt, yra padarytas iš Kikujos vardo? Nejau tikroji žmona jį pakeis?

— Jis buvo jau viešai paskelbtas, nebegalėjo keisti.

Šimamura pasistatė kimono apykaklę, ir Komaka, tai pastebėjusi, pakilo uždaryti lango, kalbėdama:

— Kikuja žino apie jus. Šiandien ji man ir pasakė, kad jūs atvažiavęs!

— Mačiau ją kontoroje, atėjusią atsisveikinti.

— Jums ji taip pat ką nors kalbėjo?

— Ne, žinoma.

— Ar jūs bent galite suprasti, kaip man sunku?

Staigiu judesiu ji atidarė langą, kurį ką tik pati buvo užstūmusi, ir atsisėdo ant palangės, tartum ketindama pulti žemyn.

— Žvaigždės čionai spindi visai kitaip, negu Tokijuje, — pasakė Šimamura gerokai patylėjęs. — Jos tartum plevena visatoje.

— Šiąnakt mėnesiena, ir jos dar ne tokios ryškios... Daug sniego buvo šiemet.

— Girdėjau, kartais čia ir traukiniai nebepravažiuodavo.

— Teisybė. Buvo baisu. Ir automobiliai šiemet važinėti pradėjo visu mėnesiu vėliau, tiktai gegužyje. Turbūt, prisimenate parduotuvę netoli slidinėjimo takų? Ten visą antrąjį aukštą užvertė sniego griūtis. Žemai miegoję žmonės iš pradžių manė, kad žiurkės krebžda virtuvėje. O rytą atsikėlę pamatė virš galvos ištisus sniego kalnus; net langines griūtis nuplėšė. Nuslinko tik viršutinis sniegynų klodas, bet radijas padarė iš to didžiausią istoriją, ir persigandę svečiai čionai nė nosies neberodė. Aš irgi atsižadėjau slidinėti, net slides buvau prieš Naujuosius metus atidavusi. Bet po to dar slidinėjau porą ar trejetą sykių. Sakykit, ar aš labai pasikeitusi?

— Kaip gyvenai, kai mirė mokytoja?

— Ai, nesirūpinkite taip daug kitais žmonėmis! Sakiau, vasaryje grįžau čia ir laukiau jūsų.

— Bet tu, išties, galėjai man bent parašyti porą žodžių, jei buvai pajūryje.

— Ką jūs sau galvojate! Niekuomet! Ne, ne! Nemokėčiau jums parašyti tokio laiško, kurį galėtumėt ramiai leisti skaityti žmonai! Jokiu būdu! Geriau prisiversti tylėti, bet nemeluoti!

Komaka kalbėjo taip sujudusi, jog žodžiai srautu veržėsi. Šimamura linktelėjo.

— Galėtum užgesinti šviesą. Nereikėtų tūnoti šitame vabzdžių debesyje.

Mėnuo švietė taip aiškiai, jog net šešėliai jos ausų įdubimuose matėsi. Tatami išklotos grindys švytėjo šalta ir mėlyna nakties šviesa.

Komakos lūpos tebebuvo drėgnos kaip daili ir blizgi dėlė.

— Jau eisiu namo, — tarė ji.

— Kaip matau, tu vis tokia pat.

Šimamura pažiūrėjo į jos savotišką, apvalų ryškių bruožų veidą.

— Taip, visi sako, kad nė trupučio nepasikeičiau nuo to laiko, kai atvažiavau čionai, būdama šešiolikos metų. Ir gyvenimas juk vis toks pat.

Jos skruostai degė sveiku šiaurės mergaitės raudoniu, ir oda mėnulio šviesoje mirgėjo švelniais perlamutriniais šešėliais.

— Ar girdėjote, kad aš persikrausčiau gyventi kitur? — paklausė ji.

— Iš tikrųjų? Tai tu, mokytojai mirus, išėjai iš jos namų, palikai šilkverpių kambarį? Gal dabar gyveni tikruose geišų namuose?

— Kaip jums pasakyti... Na taip, tame name yra iš priekio saldumynų ir tabako krautuvė. Geiša tik aš viena, turiu kontraktą. O vakarais parėjusi užsižibinu žvakutę!

Šimamura nusikvatojo.

— Mat, ten yra skaitiklis, ir aš nenoriu išdeginti per daug elektros.

— Šit kaip!

— Bet namiškiai man labai malonūs. Kartais net užsimirštu tarnaujanti jiems. Jei kuris iš mažylių ima žliumbti, motina skuba jį išnešti laukan, kad manęs netrikdytų. Nieko man nestinga. Tik vienas dalykas man nepatinka: patalas amžinai būna paklotas kreivai. Pareinu namo vakare, guolis jau pataisytas, o čiužiniai būtinai kyšo vienas pro kitą, antklodė padriekta be jokios tvarkos. Negaliu pakęsti! Tačiau nemandagu būtų man pačiai perklojinėti patalą... Privalau būti dėkinga maloniems šeimininkams.

— Jeigu tu savus namus turėtum, nelengva su tavimi būtų namiškiams.

— Taip visi man sako, — bet tokia jau esu, nieko nepadarysi. Dabar amžinai viskas suversta aukštyn kojom — juk ketvertas vaikų! Baisu! Ištisas dienas krapštausi, darydama tvarką, nors žinau: vos spėjus nusisukti, viskas vėl bus sujaukta, — bet kitaip negaliu. Noriu gyventi kiek įmanoma valyviau.

— Aš tą suprantu.

— Iš tikrųjų? Jūs galite tą suprasti, atjausti?

— Žinoma.

— Tai pasakykite! Prašom pasakyti, kaip aš ką jaučiu!

Jos balsas vėl pasidarė šaižiai griežtas:

— Matote! Negalite pasakyti! Tik meluoti žinote! Gyvenate vien savo malonumui, o į visa kita jums nusispiaut! Nieko jūs nesuprantate ir neatjaučiate!

Paskui, kiek švelnesniu balsu:

— Man taip liūdna! Ak, ir kokia aš kvailė! Taip, išvažiuokite rytoj pat, prašau jus!

— Kai tu taip užsipuoli, tai aš iš tiesų nesugebu tau nieko atsakyti.

— Bet kas gi tai yra, ko negalite man pasakyti? Beširdis jūs esate!

Jos balsas skambėjo glebiai ir bejėgiškai. Ji buvo užsimerkusi; galėjai permatyti, kad ji Šimamuros palankumą vis dėlto kiek junta.

— Atvažiuokite bent sykį per metus, man ir užteks. Atvažiuokite! Būtinai kasmet apsilankykite, kol aš čionai būsiu...

Sakėsi pasirašiusi kontraktą ketveriems metams.

— Parvažiavusi namo, nė sapne nesapnavau, kad dar teks būti geiša. Ir savo slides jau buvau atidavusi. Bet iš tikrųjų man pavyko tiktai viena — mesti rūkyti...

— Taip? Teisybė, anksčiau tu tikrai smarkiai rūkei.

— Dabar svečių dovanotas cigaretes bruku į rankovę. Turėsiu daugybę jų susirinkusi, kol baigsis kontraktas.

— Ketveri metai, šiaip ar taip, ilgas laikas.

— Prabėgs, nespėsiu apsidairyti.

— Kokia tu šilta, — švelniai apkabino priėjusią mergaitę Šimamura.

— Man visuomet šilta.

— Bet prieš aušrą ir vakarais čia jau vėsoka, tiesa?

— Jau penkeri metai, kai aš čia atsikėliau. Iš pradžių buvau baisiai vieniša. Negalėjau suprasti, kaip įmanoma čia gyventi. Taip nyku buvo, kol nutiesė geležinkelį. O dabar jau greit bus treji metai, kai pirmą sykį pasirodėte jūs.

Per nepilnus trejus metus čionai triskart atsilankęs, jis kiekvieną sykį rasdavo permainų jos gyvenime.

Staiga pradėjo čirpti begalė vabzdžių.

— Nepakenčiama erzelynė!

Komaka pakilo nuo Šimamuros kelių.

Visos kandys vienu gaištu dingo nuo palangės, lyg nublokštos šiauraus vėjo gūsio.

Šimamura jau žinojo, kad Komakos akys tankių blakstienų šešėlyje tiktai atrodo primerktos, bet dabar vėl žiūrėjo į ją, lyg norėdamas dar sykį tuo įsitikinti.

— Kai mečiau rūkyti, truputį pariebėjau.

Iš tikrųjų, jos liemuo dabar buvo kiek papilnėjęs.

Jiedu buvo ilgai išsiskyrę, tačiau dabar visa, kas buvo nutolę nuo švelnių Šimamuros rankų, vėl tapo artima ir sava.

Komaka švelniai susiėmė rankomis abi savo krūtis:

— Viena truputį didesnė.

— Niekis. Toks, matai, jau netikęs vyrų paprotys — vis iš vienos pusės.

— Ak, koks jūs biaurus! Biaurus, iš tikrųjų!

Ji staiga persimainė.

— Pasakyk jam kitą sykį, kad reikia vienodai iš abiejų pusių.

— Vienodai? Sakote, vienodai? — švelniai veidu prisiglaudė prie jo.

Šimamuros kambarys buvo antrame aukšte. Aplink namą kvarksėdamos ropinėjo rupūžės. Dvi, trys, kažin kelios, čia vienur, čia kitur laidė gerkles. Tyloje ilgai skardėjo jų kvarkimas.

Jiedu grįžo išsimaudę, ir Komaka vėl pradėjo ramiu, meiliu balsu pasakoti apie savo gyvenimą.

Pirmą sykį tikrinant gydytojui, — tuomet dar tik ruošusis tapti geiša, — ji nusirengusi vos iki pusės, o gydytojas ėmęs juoktis, ir viskas pasibaigę ašaromis. Nė kiek nesidrovėdama, dabar ji pasakojosi Šimamurai intymiausius dalykus. Jam paklausus, atsakė:

— Man būna tiksliai, kaip laikrodis. Visuomet mėnuo be dviejų dienų.

— Ar tas kartais negadina tau nuotaikos vakarais per pobūvius?

— O, jūs išmanote ir tokius dalykus?

Kasdien ji maudydavosi maloniai šildančiuose karštuose šaltiniuose, daug vaikščiodavo gryname ore, nes kviečiamai į pobūvius reikėdavo nuo senojo ir naujojo viešbučio paėjėti gerą mylią, — gal todėl atrodė tokia sveika ir stipri; tik klubus, kaip dažnai būna geišų, turėjo siaurokus. Lieknesnė atrodė iš priekio, pilnesnė iš šono žiūrint. Šimamurai paliko graudžiai miela, matant, kokia ji vis dėlto viliojanti, jog jis net tolimos kelionės nepabūgo.

— Kaip jūs manote, aš galėčiau kuomet nors turėti vaikų? — rimtai paklausė ji. Be to, jai dar reikėjo sužinoti, ką jis galvoja apie jos ištikimybę vienam vyriškiui — argi tai ne tas pats, kaip būti ištekėjusiai?

Šimamura tą vakarą išgirdo ir šį tą daugiau apie aną „vieną vyriškį“. Jinai susipažinusi su juo būdama šešiolikos metų — taigi prieš penkerius metus. Dabar Šimamura suprato, kodėl ji tam tikrais atvejais jam pasirodydavo tokia lengvabūdė ir nepatyrusi.

Susipažinusi su juo aname uoste tuoj po savo globėjo ir išpirkėjo mirties, — gal būt, todėl iš pat pradžių neturėjusi tam vyriškiui gilesnių jausmų. Ir dabar ji niekuomet greta jo išties neįkaistanti.

— Juk negali tokie santykiai tęstis be galo! Šiaip ar taip, praėjo penkeri metai.

— Du kartus jau esu rimtai galvojusi, ar nereikėtų man su juo išsiskirti. Pirmąsyk — kai čionai atvažiavau kaipo geiša, antrą — išsikrausčiusi iš mokytojos namų. Deja, vis pritrukdavau ryžto padaryti, ką nutarusi. Esu silpnavalė!

Tas vyriškis gyvenąs pajūryje ir, kadangi nebuvo kaip jos tenai įkurdinti, pavedęs ją globoti muzikos mokytojai, kuri tuomet rengusis grįžti į tėviškę. O jai visuomet buvę nesmagu, kad negalėjusi jo nuoširdžiai mylėti, nors jis jai buvęs toks geras. Už ją jis esąs gerokai vyresnis ir čionai atvažiuojąs tik retkarčiais.

— Aš vis galvoju, kaip galėčiau vieną dieną baigti visą tą istoriją. Žinoma, lengviausia man atsieitų, jeigu būčiau jam išties bloga.

— Ne, šitaip daryti nevalia.

— Bet aš to nė negaliu! Ne tam esu sutverta. Aš myliu savo kūną, su kuriuo gyvenu. Jei norėčiau, juk galėčiau susitrumpinti kontrakto laiką bent per pusę, bet nemėgstu, kai reikia prisiversti. Verčiau patausosiu save. Galėčiau užsidirbti daug pinigų, bet man gana, kad sutarties laikas mano šeimininkui pasibaigtų be nuostolių. Gerai žinau, kokią skolos dalį turiu išmokėti per mėnesį, kiek reikia procentams ir mokesčiams, dar pridedu savo smulkias išlaidas — ir viskas. Visa kita man nerūpi. Jei pobūvio draugija mane per daug nervina, aš paprasčiausiai išeinu. O vėlai vakare manęs niekas ir nevargina užsakymais, nebent kokiam pažįstamam svečiui paprašius. Žinoma, jei norėčiau išlaidžiai gyventi, tai čia ir galo nebūtų. Bet aš dirbu tik tuomet, kada man tai malonu. Ir taip jau per pirmus metus sumokėjau daugiau negu pusę savo skolos. O smulkioms išlaidoms man gana kokių trijų dešimčių jenų per mėnesį.

Visai užteksią, jei uždirbsianti kas mėnesį po šimtą jenų. Praeitą mėnesį, kai buvę mažiausiai svečių, ji pelniusi šešiasdešimt. Dalyvavusi devyniasdešimtyje pobūvių, — daugiau, negu bet kuri kita geiša. Iš kiekvieno pobūvio tam tikra pelno dalis tenkanti geišai, ir jos asmeninės pajamos augančios sulig vakarų skaičiumi, nors tai šeimininkui ir ne į naudą.

Ji pasakodama šokčiojo nuo vienos temos prie kitos. Baigdama dar pasakė, kai šiame kurorte nesą nė vienos geišos, kuri dėl per mažo uždarbio turėtų pratęsti kontraktą.

Kitą rytą Komaka atsikėlė anksti.

— Sapnavau, kad tvarkau ikebanos mokytojos kambarį, ir staiga pabudau! — tarė ji.

Netoli lango, tualetinio stalelio veidrodyje margomis ryškiomis rudenio lapų spalvomis spindėjo kalnai. Vidun skaisčiai švietė saulė.

Mergaitė iš saldumynų parduotuvės atnešė Komakos drabužius.

— Komaka! — pašaukė ji. Bet tai nebuvo Jokos balsas, toks gražus, jog net graudu darosi.

— Kurgi dingo anoji mergaitė? — paklausė Šimamura.

Komaka greitai žvilgterėjo jam į veidą.

— Jinai dienų dienas būna kapinėse. Tenai, slidininkų kalno pakriūtėje, prie baltai žydinčių grikių lauko, palaidotas Jukijas.

Komaka atsisveikino. Šimamura išėjo pasivaikščioti po kaimą.

Balto mūro pašalėje guminiu sviedinuku žaidė maža mergytė, apsivilkusi ilgomis kelnėmis ir nauju ryškiai raudonu flaneliniu kimono. Šimamurai ji atrodė kaip skaidriausio rudens paveikslas.

Namai aplinkui buvo tokie senoviški, jog priminė tuos seniai prabėgusius laikus, kai pro čia keliaudavo su savo svitomis dar leniniai kunigaikščiai. Toli išsikišę stogų kraštai dengė gatvę ilgais šešėliais. Viršutiniai langai tebuvo pėdos aukštumo, užtat platūs. Nuo stogo krašto karojo nendrinės langų užuolaidos.

Panamėje ant pylimo kerojo eulalijų gyvatvorė, visa apkibusi blyškiais gelsvais žiedais; jų siauri lapeliai vešliai skleidėsi apačioje, tartum fontano purslai.

Kelio pakrašty, saulėkaitoje, ant pinto šiaudinio patiesalo sėdėjo Joka ir kūlė pupas. Iš sausų ankščių šokinėjo raudonos pupelės it šviesos kibirkštėlės.

Apsirišusi galvą skarele, ji nepastebėjo ateinant Šimamuros. Ji mūvėjo kalnietiškomis kelnėmis, tupėjo plačiai praskėtusi dengtus kelius ir dainuodama dirbo savo darbą, o jos balsas buvo toks gražus ir tyras, jog net graudu darėsi, ir skambėjo jis tartum kažkieno aidas:

Drugeliai, laumžirgiai, žiogai,

Apgulę kalnus ir uolas,

Visi dainuoja sau linksmai...

„Koks didelis juodas varnas, kai jis su vakaro vėju plasnodamas kyla nuo kedro šakos“ ... — taip pasakyta poeto. O čionai, ties kedrų giraite, kuri buvo matyti pro Šimamuros kambario langą, pleveno spiečiai laumžirgių. Vis neramiau ir greičiau jie šmėsčiojo tirštėjančiose vakaro sutemose.

Išvažiuodamas iš Tokijo, Šimamura stotyje nusipirko naują vadovą po šių apylinkių kalnus. Jį sklaidydamas, sužinojo, kad netoli vienos pasienio viršūnės, gerai matomos iš kaimo, siauras takelis vedąs pro virtinę gražių ežerų, o pelkėtoje dirvoje ten vešliai keroją kalnų augalai. Vasarą čia tykiai pleveną raudoni laumžirgiai, ramiai nutupią ant keliauninko skrybėlės, ant rankų ir net ant akinių; jie kaip dangaus debesėlis nuo purvino klano skiriasi nuo tų, kurie gyveną žmogaus kaimynystėje.

Dabar laumžirgiai sūkuriavo priešais Šimamuros akis įsiaudrinę, lyg kažkieno persekiojami. Atrodė, jie beviltiškai stengiasi ištrūkti iš juoduojančios kedrų giraitės, bijodami prasmegti jos tamsoje.

Saulėlydžio spinduliai nušvietė tolimas kalnų viršūnes, dar ryškiau sužėrėjusias rudeninių lapų spalvomis. Šimamura prisiminė, ką rytą kalbėjo Komaka: „Kokios gležnos būtybės tie žmonės! Neseniai čia vienas nukrito nuo uolos kalnuose, — ištiško, visus kaulelius išbarstė. O lokys, sako, gali kristi dar iš aukščiau, ir jam nė motais, sveikutėlis.“

Taip, mąstė Šimamura, jei žmonės būtų tokie storaodžiai, jie ir jausti turėtų kitaip. O dabar jie ir myli vienas kitą savo švelnia glotnia oda.

Žiūrėdamas į saulėlydžio nušviestus kalnus, Šimamura pajuto išsiilgęs to glotnaus odos švelnumo.

Valgydamas ankstyvą vakarienę, jis išgirdo kažkokią geišą dainuojant „Drugeliai, laumžirgiai, žiogai...“ ir neįgudusiais pirštais pritariant samisenu.

Šimamuros nusipirktoje knygelėje tebuvo trumpos žinios apie kalnų takus, kelionių sezonus, nakvynės Vietas ir kainas; visa kita buvo palikta keliautojo vaizduotei.

Čionai ankstyvą pavasarį atkeliavęs iš kalnų, kuriuose pro sniegą jau stiebėsi žolė, Šimamura pirmą kartą sutiko Komaką. O dabar buvo ruduo, kelionių metas, ir Šimamurą jaudino čia paliktos jo paties pėdos. Kopti į kalnus be jokio tikslo — apsigimusiam dykaduoniui Šimamurai tai atrodė beprasmis jėgų eikvojimas; bet gal kaip tik todėl tokios klajonės jį viliojo nerealumo žavesiu.

Gyvendamas toli nuo Komakos, Šimamura nuolat galvodavo apie ją. Tačiau dabar, kada ji buvo čia pat, jis moteriškos odos ilgesį jautė svajingai ir nerealiai, kaip prakilnų viršukalnių grožį. Gal būt, jį ramino Komakos artumas, gal jau perdaug gerai pažįstamas buvo jos kūnas. O gal taip atrodė tik todėl, kad vakar ji visą naktį praleido su juo. Dabar, kai sėdėjo ramus ir vienišas, jam beliko tik laukti, kad ji atsiras — nekviesta, neprašyta. Liūliuojamas tolumoje iškylaujančių mokinukių klegesio, jis pasijuto mieguistas ir anksti nuėjo gulti.

Naktį palijo trumpai, stipriai, kaip paprastai rudenį. Kai rytą jis atmerkė akis, kambary prie stalo ramiai sėdėjo Komaka ir skaitė. Jos haori buvo paprasto šilko.

— Jau pabudote? — švelniai paklausė ji.

— Ką tu čia veiki?

— Jau nebemiegate?

Šimamura apsidairė. Nejaugi ji, paslapčiom įėjusi, išbuvo čia visą naktį? Jis pažvelgė į laikrodį čia pat prie pagalvio. Buvo dar tik pusė septintos.

— Betgi anksti tu atėjai!

— Argi anksti? Tarnaitė jau užkūrė ugnį.

Iš užkaisto arbatinuko, lyg rytinė migla, kilo balti garai.

— Jau laikas keltis!

Atsisėdusi prie Šimamuros pagalvio, Komaka dabar atrodė kaip ištikima ir rūpestinga žmona. Jis išsitiesė ir paėmė ją už rankos, kurią buvo pasidėjusi ant kelių.

— Aš dar neišsimiegojęs. Juk saulė vos patekėjo, — tarė jis, žaisdamas mažais jos pirštais, truputį patinusiais nuo samiseno stygų.

— Ar gerai miegojote — pats vienas?

— Labai gerai.

— O kodėl neužsiauginote barzdos?

— Taigi, atsimenu. Mums atsisveikinant praeitą sykį, tu vis įkalbinėjai, kad auginčiausi barzdą.

— Niekis. Jūs visada pamirštate. Jūsų veidas toks lygus, kai nusiskutate, ir dar truputį melsvas.

— Tu irgi atrodai kaip nusiskutusi, kai nusivalai pudrą.

— Jūsų skruostai man atrodo kiek papilnėję. Miegodamas buvote truputį juokingas — toks baltaodis apskritaveidis...

— Dailus ir švelnus, taigi geras?

— Tik charakterio nelabai tvirto!

— Nedoras vaike! Tu spoksojai į mane miegantį!

— Na taip.

Komaka šypsodamasi linktelėjo. Staiga iš tos šypsenos vulkanu pratrūko kvatojimas, jos ranką stipriai suspaudė jo pirštus.

— Aš pasislėpiau spintoje, o tarnaitė nepastebėjo!

— Bet kada gi, kada tu ten įsmukai?

— Ką tik, tarnaitei įnešant ugnį.

Tai prisimindama, Komaka negalėjo tverti juokais. Staiga ji išraudo iki ausų ir, norėdama nukreipti jo dėmesį kitur, ėmė vėduotis antklodės kampu.

— Kelkitės! Laikas keltis.

— Man šalta, — jis užsitraukė antklodę. — Ar apačioje jau visi sukilę?

— Iš kur aš galiu žinoti? Atėjau pro užpakalines duris.

— Iš kiemo pusės?

— Nuo kedrų giraitės.

— Argi ten yra takas?

— Ne, bet pro ten arčiau.

Šimamura žiūrėjo į ją sumišęs.

— Manęs niekas nematė. Tik girdėjau, kaip virtuvėj kažkas ruošėsi, o priešakinės durys dar buvo užrakintos.

— Tu tikrai ne miegalė.

— Šiąnakt visai negalėjau užmigti.

— Girdėjai, kaip lijo?

— Lijo? Ak, tai todėl krūmai tokie šlapi! Na, aš eisiu... Saldžių sapnų!

— Jau keliuosi.

Nepaleisdamas jos rankos, Šimamura iššoko iš patalo ir priėjo prie lango pažiūrėti, pro kur ji galėjo ateiti.

Pusiaukelėj nuo kedrų giraitės visą šlaitą gožė iškeroję bambuko krūmai. Darže po langais ridikai, batutai ir svogūnai spindėjo ryto saulėje. Šimamurai atrodė, kad pirmą sykį mato tokias lapų spalvas.

Viešbučio tarnas iš koridoriaus mėtė karpiams maistą į“ tvenkinį.

— Oras jau smarkiai atšalo. Matyt, todėl jie nebeturi apetito, — pasakė jis Šimamurai, žiūrinčiam, kaip tvenkinyje plūduriuoja karpių maistas — džiovintos, susitraukusios šilkaverpių lėlytės.

Komaka laukė, kol jis grįžo išsimaudęs, švarus ir gaivus kaip visuomet.

— Malonu būtų čionai pasėdėti prie kokio siuvinio. Kaip čia gražu ir ramu! — pasakė ji.

Kambarys buvo šviežiai sutvarkytas, ant tatami, nuo senumo pablankusių, plačiai švietė rudens ryto saulė.

— Argi tu moki siūti?

— Biauru šitaip sakyti apie mane! Iš visos šeimos mano daliai daugiausia teko to triūso. Kai dabar pamąstau, aš augau labai vargingais metais... — kalbėjo Komaka tartum pati sau. Staiga jos balsas pagyvėjo:

— Tarnaitė manęs prisispyrusi klausinėjo, kada čia atėjau. Man buvo nepatogu, bet juk aš negaliu nuolat lindėti spintoje. Dabar jau išeinu. Negalėjau miegoti, nutariau išsitrinkti galvą. Jei to nepadarysiu iš ryto, plaukai nespės išdžiūti, o prieš vakarinį pobūvį dar turiu nueiti pas kirpėją! Šiame viešbutyje irgi bus svečių, bet man tik vakar vėlai vakare tepasakė, tai čia nebūsiu. Esu jau pasižadėjusi kitur. Šeštadieniais visuomet daug darbo. Ir jūsų šįvakar nebegalėsiu aplankyti!

Tačiau ji vis nesiruošė išeiti.

Pagaliau ji nutarė nebesitrinkti galvos ir išsivedė Šimamurą į sodą už viešbučio. Šlapia nuo lietaus medinė jos avalynė ir baltos tabi gulėjo po veranda, pro kurią ji rytą atėjo.

Pro iškerojusių bambukų tankmę, kur ji sakėsi atėjusi, prasibrauti atrodė neįmanoma. Pasiklausydami, kur čiurlena vanduo, jie sodo taku išėjo ant aukšto upės kranto. Viršuje, tarp kaštonų šakų skambėjo vaikų balsai. Žemai, po jų kojomis, ant žolės gulėjo daugybė vaisių. Komaka sumindžiojo keletą jų ir išlukšteno branduolius. Jie buvo mažyčiai. Kitame krante ant stataus šlaito mirgėjo sidabrinis žydinčių kajų spindesys. O gal ne sidabrinis spindesys, tik perregimas trapus laikinumo šešėlis, šmėžuojantis rudens danguje.

— Einam į aną krantą, aplankysim tavo sužadėtinio kapą, — tarė Šimamura.

Komaka atsitiesė visu ūgiu, pasižiūrėjo į jį įsispyrusi ir staiga sviedė jam į veidą saują kaštonų.

— Jūs tyčiojatės iš manęs!

Jis nespėjo pasilenkti. Kaštonai sukaukšėjo į kaktą, jam sopėjo.

— Kas jums šovė galvon — lankyti tą kapą!

— Bet ko tu staiga uždūkai?

— Man tai yra didelis dalykas! Aš nesu iš tų žmonių, kurie gali leisti sau prabangą rodyti visas savo užgaidas!

— Ką tu turi galvoje? — sumurmėjo Šimamura bejėgiškai.

— Kam jūs vadinate jį mano sužadėtiniu? Ar nesakiau andai, kad mes niekada nebuvome susižadėję? Bet jūs, aišku, viską tuoj pamiršote...

Ne, to Šimamura nebuvo pamiršęs. Jis gerai atminė jos žodžius: „Kurį laiką Jukijo motina, gal būt, dėliojo godas, kad iš mūsų būtų graži pora. Tačiau ji niekados net neužsiminė apie tai. Paskui gyvenome toli vienas nuo kito. Kai aš buvau parduota į Tokiją, jis vienas mane palydėjo į stotį.“

O kada Jukijas sunkiai sirgo, Komaka atėjo pas Simamurą nakvoti:

— Aš elgiuosi, kaip man patinka. Kaip gali man trukdyti žmogus, kuris greit jau bus nebegyvas?

Taip ji pasakė tuomet Šimamurai, tartum atiduodama jam visą savo gyvenimą.

Paskui, palydėjusi Šimamurą į stotį, atkakliai atsisakė grįžti, nors Joka atbėgo pranešti, kad ligonis jau gali mirti. Tikriausiai, ir nebespėjo pamatyti jo gyvo.

Dabar Komaka kiek galėdama vengė kalbėti apie Jukiją. Gal ji ir nebuvo jo sužadėtine, tačiau tai, kas buvo tarp jųdviejų, buvo jai tikrai didelis dalykas, jeigu ryžosi tapti geiša, kad uždirbtų pinigų jam gydyti.

Šimamura nebepyko už pavaišinimą kaštonais, ir Komaka žiūrėjo valandėlę į jį nesiryždama, paskui betgi josios, atžarumas sugniužo:

— Vis dėlto jūs geros širdies žmogus. Tiktai kodėl jūs dabar toks liūdnas?

— Antai, vaikai į mus spokso nuo kaštonų šakų.

— Nesuprantu aš to visko! Žmonės iš Tokijo man perdaug sudėtingi. Jie gyvena tokiame triukšme, jog net ir jų jausmai suyra.

— Tavo teisybė, viskas ten subyra...

— Net ir gyvenimą jie sugriauna tokiu būdu... Tai mes eisim į kapines?

— Hm.

— Matote! Jūs pats visai nenorite eiti prie to kapo!

— Nebūk tokia užsispyrėlė.

— Aš prie jo dar nė sykio nebuvau. O šiandien ten eiti man ypatingai sunku. Tikrai, aš dar nė karto neaplankiau jo kapo! Dabar jau ir mokytoja ten palaidota, — vien dėl jos reikėtų, — bet dėl to man dar sunkiau. Juk tai būtų tikra veidmainystė...

— Tu, pasirodo, dar labiau viską komplikuoji, negu aš.

— Kodėl? Jeigu su gyvaisiais negalima elgtis atvirai, manau, tai leistina bent su mirusiais.

Jie perėjo kedrų giraitę, kur tyla ir ramybė vėsiais lašais lašėjo nuo medžių šakų, paskui, pasukę palei geležinkelį pro slidžių trasas, greitai pasiekė kapines. Ant lauko ežios nykiai stūksojo kokia dešimtis senų akmeninių antkapių ir Džizo statula. Visur buvo varganai plika. Niekur nebuvo padėta gėlių.

Staiga tarp krūmų už akmeninio Džizo pasirodė iki pusės Joka. Jos veidas buvo rimtas ir neįžvelgiamas, kaip visuomet. Skvarbiomis, degančiomis akimis ji žiūrėjo į Šimamurą. Pasisveikindama linktelėjo jam galva ir liko taip stovėti.

— Tu ir šiandien anksti atėjai čionai, Joka! — prabilo Komaka.

— Aš kaip tik rengiausi pas kirpėją...

Staiga Komaka ir Šimamura krūptelėjo. Atrodė, kad atūžiantis juodas viesulas atplėš juos nuo žemės. Pro šalį su griausmu nudundėjo prekinis traukinys.

— Joka! — pasigirdo skambus balsas pro ratų bildesį, ir berniukas nuo tamsaus prekinio vagono pamojavo kepure.

— Saičirai, Saičirai! — atsiliepė Joka.

Tai buvo tas pats balsas, kuris anuomet šaukė stoties prižiūrėtoją, stovintį po semaforu. Balsas toks gražus, jog net graudu. Jis skambėjo taip, tartum šaukė iš tolstančio laivo kažką, kas jau nieko nebegali išgirsti.

Pravažiavus traukiniui, grikių žiedai sumirgėjo skaisčiomis spalvomis — taip būna, kai staiga nuo akių nusitrauki raištį. Gausybė žiedų siūbavo ant rausvų stiebelių, dvelkdami tylia ramuma.

Apstulbinti netikėto Jokos pasirodymo, juodu nepastebėjo, kad traukinys ateina; tačiau dabar to apstulbimo nebeliko — traukinys jį šluote nušlavė. Nustelbdamas ratų bildesį, jų ausyse skambėjo skardus Jokos žodžių aidas.

Joka susimąsčiusi žiūrėjo į tolstantį traukinį.

— Gal man eiti į stotį? Ten nuvažiavo mano brolis.

— Traukinys juk nelauks, kol nueisi, — nusijuokė Komaka.

— Nelauks.

— Aš čia atėjau ne Jukijo kapo lankyti, — tarė Komaka.

Joka tyliai linktelėjo, tartum kažko delsdama, paskui atsiklaupė prie kapo ir sudėjo rankas kaip melstis. Komaka žiūrėjo į ją įsmeigusi akis.

Šimamura pažvelgė kiton pusėn, į Džizo statulą. Džizo turėjo tris pailgus veidus, sudėtas ant krūtinės rankas ir dar dvi rankų poras — iš kairės ir dešinės.

— Eisiu išsitrinkti galvos, — pasakė Komaka, nusigręžė ir nuėjo ežia pro ryžių laukus kaimo link.

Čionai, sniegynų šalyje, ūkininkai paprastai džiovina ryžius ant bambuko ar kito medžio karčių. Tos kartys pritaisytos horizontaliai, taip, lyg skalbiniams džiaustyti; jos tįso eilėmis viršum viena kitos. Ant jų džiovina nekultus ryžius. Apdžiauti šie įrenginiai atrodo kaip ryžių šiaudų sienos. Ir palei tą kelią, kuriuo ėjo Šimamura su Komaka, žmonės džiovė ryžius. Jauna mergina su kalnietiškomis kelnėmis, lengvai siūbuodama klubais, mėtė aukštyn ryžių pėdus. Viršuje juos gaudė vyriškis ir, kiekvieną perskyręs pusiau, žargdė ant karčių, vienodu ritmu kartodamas įprastinius, pusiau nesąmoningus judesius.

Komaka paėmė vieno nusvirusio ryžio varpą, pasvarstė ant rankos šitą brangenybę ir sūpuodama kalbėjo:

— Koks varpos brandumas! Smagu paimti. Gražus derlius šiemet, pernai tokio nebuvo.

Ji prisimerkė, mėgaudamasi švelnia ryžio varpa saujoje. Virš galvos praskrido išsisklaidęs žvirblių būrys.

Pakely prie sienos buvo prilipintas senas skelbimas: „Samdome lauko darbininkus už gerą užmokestį, 90 senų už dieną ir valgis! Moterims mokame 60%.“

Priešais Jokos namus, gale sklypo, taip pat stovėjo ryžių džiovinamos kartys, nutiestos sode tarp tankių medžių ir baltos mūrinės kaimyninio namo sienos. Dar kelios tįsojo skersai, tarp sodo ir lauko, tik gale buvo paliktas siauras tarpas pralįsti į namus. Atrodė, lyg čia būtų įsikūręs klajojantis teatras, tik apsitvėręs ne šiaudiniais kilimais, kaip paprastai, o nekultų ryžių sienomis. Čia pat vešliai skleidėsi kolokazijos lapai, o už jų jau vyto rožės ir jurginai. Lotosų tvenkinio su plaukiojančiais karpiais nebesimatė, jį užstojo ryžių uždanga.

Nebesimatė ir to šilkverpių palėpės lango, kur pernai gyveno Komaka.

Nuleidusi galvą, lyg ant ko pikta, Joka nuėjo pro ryžių tarpeklį namo.

— Ar ji viena pati gyvena visame name? — lydėdamas akimis palinkusį mergaitės stuomenį, paklausė Šimamura.

— Kas čia mums galvoj! — netikėtai atrėžė Komaka. — Ak, kaip man pikta! Nebeišsitrinksiu šiandien galvos. O jūs vis užsimanote, ko jums visai nereikia, ir dabar sutrukdėme pabūti jai prie kapo!

— Esi užsispyrėlė, ir viskas. Suirzai dabar tik dėl to, kad ją ten užtikome.

— Nesuprantate, kas dedasi mano širdy. Jei paskui turėsiu laiko, ateisiu pas jus išsitrinkti galvos. Gal būt, vėlai, bet ateisiu būtinai.

Buvo trečia valanda nakties.

Šimamurą pažadino stumdomų durų bildesys, tartum kažkas būtų draskęs jas iš visų jėgų. Tuoj pat užgriuvo ant jo Komaka.

— Sakiau ateisiu, ir atėjau. Teisybė?

Ji taip sunkiai gaudė orą, jog visas jos kūnas trūkčiojo.

— Tu juk girta girtutėlė!

— Klausykit! Sakiau ateisiu, ir atėjau!

— Taip, taip atėjai.

— Eidama visai nemačiau kelio, Nieko nemačiau. Ak, kaip man bloga!

— Kaipgi tu kalvos šlaitu užkopei?

— Nežinau. Nieko nebežinau.

Ji blaškėsi visaip, stengėsi apsiversti ant kito šono. Šimamura po ja gulėjo tartum palaidotas po sunkiu akmeniu. Jis norėjo atsikelti, bet ūmai išgąsdintas, negalėjo dar atsitokėti, ir svaigstanti galva vis krito atgal į patalą. Apstulbęs krūptelėjo, kai jo galva nusvirusi staiga prisiglaudė prie kažko labai karšto.

— Juk tu visa kaip ugnis, klausyk!

— Tikrai? Pagalvis iš ugnies? Žiūrėkite, kad nesudegtumėt!

— Visko gali būti.

Jis užsimerkė ir pajuto, kaip karštis tvoskia galvon, o visame kūne sujudo kažkokia gaivališka jėga.

Per jos smarkų alsavimą jis intensyviai juto tikrovę. Tai buvo lyg ilgesingas poreikis, lyg gailesys. Jam dingojosi, jog jis ramiai laukia, kol prieis laikas kažkam atsikeršyti.

— Sakiau, ateisiu, ir atėjau!

Ji kartojo tuos žodžius įsitempusi visa savo būtybe.

— Atėjau, o dabar grįšiu namo. Trinksiuosi galvą...

Paknopstom atsikėlusi, ėmė godžiai gerti vandenį.

— Tokia, kaip dabar esi, negali niekur eiti.

— Eisiu. Turiu, kas mane palydės. Kur paliko mano maudymosi reikmenys?

Kai Šimamura atsikėlė ir uždegė šviesą, Komaka užsidengė veidą abiem rankom ir sukniubo ant tatami.

— Nereikia, nereikia!

Po plonu margu kimono ji teturėjo pasivilkusi naktinius marškinius ir susijuosusi siauru obi. Apatinio kimono apikaklės nebuvo matyti. Visa ji iki pat basų kojų pėdų degė girtumo raudoniu. Buvo graudu ir juokinga žiūrėti, kaip ji beviltiškai stengėsi to neparodyti.

Maudymosi daiktus ji, aišku, kažkur išmėtė ateidama; ant žemės numestas gulėjo muilas ir šukos.

— Nukirpkite man! Aš atsinešiau žirkles.

— Kur aš turiu tau nukirpti?

— Čia! — parodė ji į pakaušį. —Jau namie mėginau persikirpti raištelius, bet rankos neklausė. Atėjau pas jus, kad nukirptumėte.

Šimamura praskyrė jos plaukus ir ėmė karpyti raištelius. Kiekvieną žirklių čekštelėjimą ji lydėjo palengvėjimo atodūsiu ir išlaisvintų plaukų krestelėjimu.

— Kelinta valanda?

— Jau trečia.

— Argi? Tik žiūrėkite, prašau nenukirpti mano tikrųjų plaukų.

— Baisiai daug čia tų kaspinų priraišiota.

Šinjonas prie jos odos buvo visas įšilęs.

— Jau trečia valanda, tikrai? Aš kritau miegoti, vos spėjusi pareiti iš pobūvio. Svečiai kvietė eiti vėliau su jais į maudyklą, ir aš pasižadėjau. Tai dabar stebėsis, kur aš taip staiga pradingau.

— Jie tavęs laukia?

— Bendroje maudykloje. Jų ten trejetas. Šįvakar buvo šeši pobūviai, o aš tespėjau į keturis. Kitą savaitę prasideda rudens sezonas, privažiuos svečių — tai bus darbo! Na, labai ačiū!

Komaka pakėlė galvą ir, droviai šypsodama, persibraukė šukomis plaukus.

— Tačiau man tas visai nerūpi! Cha-cha, juokas vienas!

Ji bejėgiškai pasilenkė ir paėmė nuo grindų šinjoną.

— Jau einu, kad svečiai nesupyktų. O grįždama nebeužsuksiu pas jus.

— Ar nepaklysi?

— Ne.

Tačiau, žengusi žingsnį durų link, ji primynė savo kimono kraštą ir vos nepargriuvo.

Šimamura mąstė. Šiandien jau dukart — septintą valandą ryto ir trečią nakties — ji buvo atėjusi neįprastu laiku. Jautė, kad dedasi kažkas keista.

Viešbučio tarnai kaišė didžiuosius vartus puošnia rudens lapija, kaip prieš Naujųjų metų šventę kaišydavo juos žaliomis pušų šakomis. Ruošėsi sutikti svečius, suvažiuojančius pasigrožėti purpurinėmis rudens klevų ir kitų medžių spalvomis.

Viską tvarkė ir pasitikimu balsu įsakinėjo prižiūrėtojas, dirbantis čia laikinai ir juokais vadinantis save „paukščiu skrajūnu“. Nuo ankstyvo pavasario žalumos iki rudens lapų raudonio jis darbuodavosi šio krašto kalnų kurortuose. Žiemą keliaudavo į Ižu pusiasalio maudyklas, kur nors į Atamį ar Nagaoką; ne kiekvienais metais tarnavo tame pat viešbutyje. Jis labai puikavosi savo patyrimu iš prabangių kurortų, slapčiomis niekino čionykščių maudyklų tvarką. Po stotį vaikščiodamas, trindamasis rankas, jis įkyriai viliodavo svečius, o jo mina būdavo bemaž kaip sukčiaus elgetos.

— Pone, ar esate matę akebijos uogų? — paklausė jis Šimamuros, kuris ką tik grįžo pasivaikščiojęs. — Jei pageidaujate, aš mielai jų parūpinsiu.

Jis užkabino ūsuotą akebiją ant rudeniškos lapuočio šakos. Didelės šviežiai nukirstos šakos, raizgydamosi iki pat pastogės, šventiškai spindėjo ryškiomis rudens spalvomis, mirgančiomis plačiuose tankiuose lapuose.

Šimamura paėmė vėsią akebijų kekę, dirstelėjo atsitiktinai į kontorą, ir staiga pamatė prie židinio klūpančią Joką.

Viešbučio šeimininko žmona tenai šildė sakę variniame katilėly. Joka, pritūpusi priešais, rodos, pritarinėjo viskam, ką ši jai kalbėjo. Ji vilkėjo šviežiai išskalbtu paprasto šilko kimono, tačiau buvo be kalnietiškų kelnių ir haori.

— Čia tarnaitė? — lyg tarp kitko paklausė Šimamura prižiūrėtojo.

— Taip. Laukdami garbingų svečių, turime samdyti daugiau darbo rankų.

— Tuo pat tikslu ir jus pasamdė?

— Taip. Bet ji, kaip kaimo mergaitė, keistoka!

Joka, matyt, dirbo virtuvėje, svečių dar neaptarnavo. Vėliau, kai suvažiavo daug svečių, virtuvės moterys taip pat garsiau klegėti ėmė, bet gražaus Jokos balso tarp jų nebuvo girdėti. Tarnaitė, kuri valė Šimamuros kambarį, papasakojo, kad Joka mėgstanti prieš guldama vakare dainuoti maudykloje, bet ir to jam nebuvo tekę išgirsti.

Sužinojus, kad Joka dirba tuose namuose, Šimamurai darėsi nejauku kviestis Komaką į savo kambarį. Nors ir Komakos meilė buvo jam skirta, tačiau ji jam atrodė tik beviltiškos jos pastangos, kad ir gražios; kaip tik dėl to dar skaudžiau juto savo paties tuštumą. Tuo pat metu jį vis labiau jaudino Komakos gyvenimas, kuriam nieko taip karštai nereikėjo, kaip tiktai gyventi. Tai Šimamura juto tartum gyvą jos odos prisilietimą.

— Na, aš ateisiu vėliau! — sakydavo ji, išgerdavo stiklinę vandens ir kalbėdavo toliau:

— O gal ir nebeateisiu. Jūs įsivaizduokite: trisdešimt svečių, o tiktai trys geišos. Darbo tiek daug! Vargu ar galėsiu ištrūkti bent valandėlę.

Tačiau po kiek laiko ji vėl pasirodydavo Šimamuros kambary.

— O, sunki mano dalia! Jų trisdešimt, o mūsų tiktai trys... Ir daugiausia tenka man, nes ūš mano draugių viena seniausioji iš mūsų, o kita — jauniausioji! O tie svečiai tokie šykštuoliai! Tikriausiai, kokia vagabundų gauja. Trisdešimčiai žmonių turi būti bent šešios geišos. Aš jiems parodysiu! Pradėsiu gerti, tai jie išsigąs!

Ir taip kasdien. Jei ji imdavo mąstyti, kur tas pagaliau nuves ją, tai užeidavo didžiausias noras kur nors pasislėpti su kūnu ir siela. Ir kaip tik tasai vienumos fluidas, kuris iš jos spinduliuodavo, ją darydavo dar žavesnę.

— Man baisu, kad koridoriaus durys taip garsiai girgžda. Kaip besistengčiau prasmukti slapčiomis, visi tuojau pat sužino. Kai einu pro virtuvę, ten mergos jau juokiasi ir sako: „Na, Komaka, jau vėl į kamelijų kambarį?“ Nė sapnuoti nesapnavau, kad pateksiu kada į tokią biaurią padėtį.

— Mažame kaimelyje sunku pasislėpti nuo žmonių akių.

— Visi jau žino apie mus!

— O nereikėtų.

— Tikrai! Tokiame mažame kaimelyje geišai galas, jeigu apie ją pasklinda blogas garsas.

Tai pasakiusi, Komaka ūmai pakėlė akis ir nusišypsojo:

— Bet man tai nesvarbu! Tokios, kaip aš, visur gali užsidirbti.

Šimamurai, pratusiam dykai gyventi iš paveldėto tėvų turto, šis betarpiško, naivaus nuoširdumo tonas buvo visai naujas dalykas. Jam gaila buvo jos, bet taip pat ir savęs. Tik nuoširdi ir naivi Joka švietė jam skaisčiu spinduliu toje neįžvelgiamoje tamsoje; jis jautėsi vis stipriau į ją traukiamas.

Komaka ir toliau lankė jį, kad ir nekviečiama.

Kartais Šimamura važiuodavo į slėnį pasigrožėti spalvinga rudenine lapija. Kelias ėjo pro pat Komakos namus. Ji visuomet išbėgdavo pro duris: matyt, jau iš tolo išgirdusi artėjant automobilį, spėdavo, kad važiuoja Šimamura. Jis tuomet nė nepažvelgdavo į ją, bet jai tai tebuvo įrodymas, kad yra beširdis. Tačiau jei jis kviesdavo, ji tučtuojau prisistatydavo — tai buvo jai savaime suprantama. Kai eidavo maudytis, irgi būtinai užlėkdavo pas jį. Jei viešbuty turėdavo būti koks pokylis, ji ateidavo prieš valandą ir sėdėdavo pas jį tol, kol pašaukdavo kur nors tarnaitė. Dažnai trumpam išsprukdavo iš vaišių, ateidavo į jo kambarį ir, gražindamasi prieš veidrodį, sakydavo:

— Na va, tučtuojau bėgu vėl prie darbo. Šiandien mane ypatingas pelno geismas apsėdo. Taip! Kad tik uždirbti! Kuo daugiau!

Išeidama nuolatos palikdavo kambary kokių nors daiktų, kuriuos turėdavo atsinešusi ar apsivilkusi, — kokį nors plektro dėklą ar bent savo skraistę, — kad tik būtų progos sugrįžti jų pasiimti.

— Vakar naktį, kai parėjau namo, nebuvo arbatos, — pasakojo ji Šimamurai. — Pasidairiau virtuvėje, susiradau pupelių sriubos, likusios nuo pusryčių, užkandau džiovintų slyvų... Viskas šalta, brr!.. Šįryt niekas nepažadino. Kai pati pabudau, buvo jau pusė vienuoliktos. O buvau norėjusi atsikelti prieš septynias, jus aplankyti — ir nieko iš to neišėjo!

Taip ir plepėdavo su juo, pasakodavo, iš kurio restorano grįžtanti ar į kurį einanti. O kartais jam išsamiai apsakinėdavo visokias smulkmenas iš vakarinių pobūvių:

— Tikrai sakau! Netgi ir tai, kur pelnysiu duoną, man vis viena. Nėra ko jaudintis! — lyg tarp kitko tarė Komaka, tačiau Šimamura nugirdo jos balse moteriško susijaudinimo gaidą. — Dejuoti negaliu. Vis vien juk tik moteris tegali mylėti visa širdim.

Ji kiek paraudo ir nuleido akis.

Pro atverstą kimono apykaklę graudžiai baltavo jos kaklas, lyg vėduoklė, išskleista nuo vieno lig kito peties. Po storu pudros sluoksniu oda buvo panaši į vilnonę medžiagą, o gal į kažkokio žvėrelio kailį.

— Šiame pasaulyje atsiduso Šimamura, bet jo žodžiai buvo tokie tušti, jog net pačiam pasidarė šiurpu, ir jis tuoj nutilo.

Komaka tarė paprastai:

— Taip visuomet buvo!

Ji pažiūrėjo į jį, o paskui, nieko negalvodama, pridūrė:

— Argi nežinote?

Ji išsitiesė, ir prie pečių prigludęs apatinio kimono kraštelis pranyko iš akių.

Šimamura vertė Valery, Aleną, paskui prancūzų apybraižas iš rusų baleto klestėjimo laikų, ketindamas tuos vertimus prabangiai išleisti savo lėšomis, nedideliu tiražu. Tikriausiai, japonų choreografijai tai nebūtų turėję jokios reikšmės; tačiau drąsiai galima pasakyti, kad Šimamuros ambicija tuo labiau būtų buvusi patenkinta. Jam buvo savotiškai malonu, jei savo darbu galėjo pasišaipyti pats iš savęs. Juk tokie polinkiai ir pagimdė jo egzotišką svajonių ir vizijų pasaulį.

Nūnai, būdamas kurorte, nematė reikalo skubėti prie darbo.

Dabar jam labai įdomu buvo stebėti, kaip miršta vabzdžiai.

Juo šaltyn ėjo ruduo, juo kasdien vis daugiau gyvūnėlių gaišo jo kambary ant šiaudinių patiesalų. Kietasparniai gyvūnai, sykį nukritę, nebepajėgdavo atsikelti. Arba bitė, būdavo, truputį palekia ir krenta, vėl palekia ir pagaliau krenta visiškai. Jie gaišo pagal gamtos dėsnius, paklusdami metų laikų kaitai. Tai buvo rami mirtis, tačiau, geriau įsižiūrėjęs, jis matė, kaip vabzdžiai kovojo su ja, tiesdami drebančias kojytes ir ūselius.

Aštuonių tatami ploto kambarys buvo labai erdvi vieta jų mažoms mirtims.

Kartais, keldamas pirštais nuo patiesalo vabzdžio lavoną ir ketindamas jį išmesti, Šimamura kažkodėl prisimindavo paliktus namie savo vaikus.

Viena kandis, rodėsi, jau amžinai prilipusi lange prie metalinio tinklelio, bet ir ta, nustebindama jį, netrukus nusibaigė ir nukrito lyg sausas lapas nuo šakos. Kitos byrėjo nuo sienų. Imdamas į rankas negyvus vabzdžius, Šimamura klausė save su nuostaba, kodėl jie būna tokie gražūs.

Pagaliau buvo nuimtas ir tinklelis, turėjęs saugoti nuo moskitų. Vabzdžių balsai kasdien vis labiau tilo.

Kalnų virtinė provincijos pakrašty dar smarkiau parudavo ir saulėlydžio šviesoj atrodė kaip šaltos rūdos luitas. Į viešbutį privažiavo žmonių, norinčių pasigėrėti nuostabiu to krašto rudens medžių raudoniu.

— Šįvakar jau nebegalėsiu ateiti. Turbūt, nebegalėsiu. Kaimo gyventojai rengia pobūvį.

Kai ji vis dėlto vėlai pas jį pasirodė, iš didžiosios salės girdėjosi šaižūs moterų balsai, sumišę su būgno dūžiais. O per patį didžiausią triukšmą Šimamura netikėtai išgirdo arti nuostabiai skambų balsą:

— Atsiprašau! Galima įeiti?

Tai buvo Joka.

— Prašom, šitą siunčia jums Komaka!

Joka ištiesė ranką kaip laiškanešys, bet tuoj susigriebė besielgianti ne pagal papročius ir mandagiai priklaupė. Šimamura dar nespėjo išlankstyti popieriaus lapelio, o Jokos jau nebebuvo. Jis negavo nė žodžio jai pasakyti.

Ant popierinės servetėlės buvo parašyta: „Dabar labai puikiai linksminuosi. Geriu!“

Tačiau, netrukus nė dešimties minučių, atėjo ji pati sverdinėdama:

— Ar toji mergaitė čia prieš valandėlę ką atnešė?

— Atnešė.

— Šitaip? — ji valiūkiškai primerkė akį. — Ak, kaip gera man šiandieną! Pasakiau tenai, kad einu užsakyti gėralo, o paskui slapčia atsmukau čionai. Administratorius mane pastebėjo ir išplūdo. Bet sakė — labai geras daiktas! Nebeimu į galvą, jei kas mane ir užsipuola. Ir tegu girdi, kad čia ateinu... O, kaip biauru! Vos tik čia įžengiu, bemat darausi girta... Turiu grįžti prie darbo.

— Nuo gėrimo tavo oda graži darosi lig pirštų galiukų!

— Ką gi, toks jau mano darbas! Ką ta mergaitė jums kalbėjo? Ji baisi pavyduolė, kad žinotumėt!

— Kas?

— Ji galėtų net užmušti ką.

— Ar ji dabar tarnauja viešbutyje?

— Taip, atneša sakės, o paskui stovi kur tamsiame koridoriaus kampe ir žiūri į mus, žybčiodama akimis. Kas žino, gal jums tokios akys ir patiktų?

— Kai ji į tave žiūri, turbūt, galvoja, kad tu esanti tikra ištvirkėlė!

— Todėl ir parašiau tą laišką, ir padaviau jai atnešti. Noriu gerti. Duokite vandens! O dėl ištvirkavimo... Kol nemėginote jos išvesti iš kelio, jūs nieko neišmanote apie tai. Ar aš girta?

Ji įsižiūrėjo į veidrodį, įsikibusi į stalelio kraštus, kad nepargriūtų. Paskui nekantriai švystelėjo kimono skvernus į šalis ir išėjo iš kambario.

Netrukus, matyt, ir banketas baigėsi, nes staiga pasidarė tylu, tik iš tolo buvo girdėti porceliano indų skambesys. Šimamura manė, kad ir Komaka nukeliavo su kokiais nors svečiais į kitą banketą. Tačiau netrukus Joka vėl atnešė nuo jos sulankstytą popieriuką: „Nutariau neiti į „Kalnų vėjo“ užeigą; esu dabar slyvų kambary. Grįždama aplankysiu. Labanakt.“

Šimamura karčiai šypsojo; jam buvo truputį gėda.

— Dėkui tau. Ar tu čia tarnauji?

— Taip.

Ji linktelėjo ir žiūrėjo į jį įsispyrusi savo gražiomis, spindinčiomis akimis. Šimamura visiškai sumišo.

Su kiekvienu pamatymu ši mergaitė darė jam gilų įspūdį. Dabar, kai ji visai paprastai tupėjo priešais, jam buvo keistai ramu. Pernelyg didelė jos laikysenos rimtis vertė jį manyti, kad ji esanti kažkokio nekasdieniško vyksmo centre.

— Turbūt, darbo čionai daug turi?

— Taip. Tik bijau, kad nebūčiau per mažai naudinga.

— Jau keliskart esu tave matęs. Pirmąsyk traukinyje, kai globojai ligonį. Tuomet prašei stoties viršininką, kad pasirūpintų tavo broliu, atsimeni?

— Atsimenu.

— Ir girdėjau, žmonės kalba, kad vakarais, kai maudaisi prieš gult eidama, tu dainuoji daineles.

— Ak, kaip galima tokius dalykus pasakoti! Man gėda!

Jos balsas buvo svaiginamai gražus.

— Man atrodo, kad žinau mažne viską apie tave.

— Argi? Nejau klausinėjote Komaką?

— Ji apie tave beveik nešneka. Manyčiau, jai tas nepatinka.

— Iš tikrųjų?

Joka skubiai nusisuko į šalį.

— Komaka yra gera, bet ji nelaiminga. Aš prašau jus, būkite jai visada geras!

Ji kalbėjo labai greit, ir jos balsas suvirpėjo, paskutinius žodžius tariant.

— Bet aš nieko negaliu dėl jos padaryti...

Joka drebėjo visa.

Šimamura nugręžė akis nuo jos veido, iš kurio tvieskė pavojingas spindesys, ir tarė juokdamasis:

— Man, turbūt, bus geriau, jei tuoj grįšiu į Tokiją.

— Aš taip pat važiuosiu tenai.

— Kada?

— Bet kada.

— Tai gal man tave pasiimti?

— Taip, prašom mane pasiimti.

Šimamura nustebo: kaip nerūpestingai ir vis dėlto rimtai skamba jos balsas.

— Žinoma, jei tavo šeima sutiks.

— Mano šeima? Turiu tik jaunesnį brolį, dirbantį prie geležinkelio. Aš pati sprendžiu viską.

— Ar turi Tokijuje ką nors, į ką galėtum kreiptis?

— Ne.

— Ar jau kalbėjai apie tai su Komaka?

— Su Komaka? Nemėgstu jos, apie viską su ja nesitariu.

Matyt, jos viduje griuvo kažkokia užtvara, jos akys staiga sudrėko. Kai ji į jį pažvelgė, jis pajuto tiesiog kraupią žavesio jėgą, tačiau beveik tą pat akimirką jame dar stipriau suliepsnojo Komakos meilė. Ar tai nebūtų pernelyg nuožmus nusikratymas ta meile, ar tai nebūtų bausmė pačiam sau, jei jis pabėgtų į Tokiją su šia veik visai nepažįstama mergaite?

— Argi nebijotum važiuoti viena su visai nepažįstamu vyriškiu?

— Kodėl turėčiau bijoti?

— Juk neatsargu taip keliauti, kai net nenumanai, kur apsistosi ir ką ten veiksi, tiesa?

— Mergina visada kaip nors išsivers, — atsakė ji, balsą žaviai keldama. Paskui, tvirtai žiūrėdama Šimamurai į akis, kalbėjo toliau: — Ar jūs negalėtumėt manęs pasamdyti už tarnaitę?

— Kaip? Už tarnaitę?

— Ne, ne, už tarnaitę nenoriu!

— O ką gi veikei anksčiau Tokijuje?

— Buvau slaugė.

— Ar ligoninėje, ar slaugių mokykloje?

— Ne, tik norėjau mokytis slauge.

Šimamura prisiminė, kaip Joka traukinyje rūpestingai globojo mokytojos sūnų. Jis nusišypsojo, pagalvojęs, kad čia buvo suradusi savo pašaukimą.

— Tai dabar, vadinasi, tu nori tapti tikra slauge?

— Ne, nebenoriu!

— Na, būdama tokia neryžtinga, toli nenueisi!

— Ak, neryžtinga? Toli gražu ne! — Joka nusijuokė, tartum atsikirsdama Šimamurai.

Jos juokas skambėjo taip aiškiai ir tyrai, beveik skausmingai, jame nė pėdsako nebuvo beprotybės. Tačiau jis skambėjo ir nuskambėjo veltui, nepasiekęs Šimamuros širdies.

— Ko juokiesi?

— Juk buvo tik vienas žmogus, kurį aš galėjau slaugyti!

— Kaip?

— O dabar tai nebegalima.

— Ak, taip, taip, suprantu.

Šimamura apstulbo, bet neišsiduodamas ramiai kalbėjo toliau:

— Girdėjau, kasdien lankai jo kapą šalia grikių lauko.

— Taip, kasdien.

— Ir manai, kad niekad gyvenime nebegalėsi slaugyti kito ligonio nei lankyti kito kapo?

— Taip, aš taip manau.

— Tad kaip galėsi atsiskirti nuo to kapo ir iškeliauti į Tokiją?

— Nežinau. Bet prašau paimti mane su savim!

— Komaka, beje, sako, kad tu esanti labai pavydi. Ar anas vaikinas tikrai buvo jos sužadėtinis?

— Jukijas? O, ji meluoja! Ji meluoja!

— Kodėl tad tu nemėgsti Komakos?

— Komakos? — pakartojo Joka, tartum kreipdamasi į kažką trečią, ir žaižaruojančiom akim pažiūrėjo į Šimamurą. Paskui sušuko:

— Visuomet būkite jai geras!

— Bet aš niekuo jai negaliu padėti.

Jos akių kampučiuose susitvenkė ašaros. Išsiblaškiusi suspaudė tarp pirštų mažą kandį, nukritusią ant tatami, ir pravirko:

— Komaka sako, kad aš išprotėsiu.

Su tais žodžiais Joka išbėgo pro duris.

Šimamurą nukrėtė šiurpas.

Pravėręs langą, norėdamas išmesti Jokos nuspaustą kandį, kieme jis pamatė girtą Komaką, žaidžiant su svečiais. Dangus buvo apsiniaukęs. Šimamura išėjo maudytis.

Netrukus į gretimą moterų maudyklą įėjo Joka su maža šeimininkų dukrele. Ji nurengė mažiukę, numaudė ir vis maloniai kalbino, širdinga ir švelni, kaip jauna motina. Paskui tuo pačiu balsu uždainavo:

Už sodo tvoros

Trys kriaušės svyruos,

Trys kedrai žali,

Augs medžiai šeši.

Žemai tarp šakų

Varnos kranks lizduos,

Aukštai tarp šakų

Žvirbliai čirkš lizduos.

O žiogeliai miške dainuos

Apie tai, kad kedrai žali

Prie kapo ilgai rymos...

Jaunas ir linksmas balsas dainavo nerūpestingai ir guviai, kaip dainuoja vaikai, žaisdami sviediniu. Šimamurai rytinis Jokos apsilankymas dabar atrodė lyg sapno reginys.

Joka be paliovos kažką kalbėjo mergytei. Ir joms išėjus, už sienos liko skambaus jos balso aidas, tartum švelni fleitos muzika. Lauke Šimamurą nejučiomis užliejo rudens nakties ramybė, kurios nuostabiu simboliu jam pasirodė juodmedžio dėklas samisenui ant senų juodai blizgančių priemenės grindų. Jam mėginant išskaityti instrumento savininkės vardą, iš virtuvės išėjo Komaka; už durų skambčiojo mergaičių plaunami indai.

— Ką jūs ten taip žiūrite?

— Ar jinai nakvos čia šiąnakt?

— Kas? Ak, koks jūs nenuovokus! Niekas juk nesinešioja tokios dėžės su savim. Ištisom dienom tie dėklai stovi kur nors palikti.

Ji nusijuokė, bet staiga, skaudžiai sudejavusi, užsimerkė ir paleido ant grindų kimono kraštą, pasvirdama į Šimamurą:

— Palydėkite mane namo!

— Argi tau jau reikia išeiti?

— Ką čia šnekėti. Einu, ir viskas. Visi iškeliavo į kitą užeigą. Aš viena palikau, pasakiau, kad čia dar daug darbo. O jeigu jie grįždami užeis kviesti į maudyklą ir neras, tai tik kils nereikalingų kalbų.

Nors smarkiai girta, ji tvirtai ir greit leidosi nuo stataus kalno.

— Jūs pravirkdėte tą mergaitę!

— Na taip, jai tikrai ne visi namie!

— O jums, matyt, malonu taip sakyti apie žmogų.

— Pati juk taip kalbėjai! Ji ir pravirko, prisiminusi tavo žodžius, kad ji greit išprotėsianti.

— Taip? Tai aš nieko daugiau ir nesakau.

— Bet nepraėjo nė dešimt minučių, ir vėl ji linksmai traukė dainą maudykloje.

— Toks jau jos įprotis.

— Ji mane nuoširdžiai prašė, kad būčiau tau geras.

— Keistuolė! Bet galėtumėt neplepėti apie tokius dalykus.

— Neplepėti? Kodėl tu bemat susierzini, vos užsimenu tą mergaitę?

— Ar norėtumėt ją turėti?

— Iš kur tau tas šovė galvon!

— Aš kalbu rimtai. Kai žiūriu į ją, visada man toks įspūdis, kad ji dar bus man sunki našta. Negaliu atsikratyti tos minties. Jeigu Joka jums patinka, įsižiūrėkite į ją atidžiau! Jūs suprasite, ką aš turiu galvoje.

Ji prisiglaudė, uždėjusi ranką jam ant peties, bet staiga papurtė galvą:

— Ne, ne. Jeigu ji atitektų į tokias rankas, kaip jūsų, gal ir neišprotėtų. Ar nenorėtumėt nuimti nuo, mano pečių šios naštos?

— Liaukis, tu jau perdedi.

— Žinoma, jūs manote, aš girta ir plepu nesąmones. Bet jei patikėčiau, kad jai su jumis bus gera, ramiai šokčiau kalnuose bedugnėn. Tai būtų puiku!

— Na jau!

— Ak, palikite mane ramybėje!

Komaka smulkiais žingsneliais nubėgo šalin, bet čia pat sustojo prie laukujų durų: čia buvo jos namai..

— Tikriausiai tavęs šiandien niekas nebelaukia.

— Nieko, tuoj įeinu.

Sausu, gergždžiančiu garsu sudejavo pakeliamos, durys.

— Einam pas mane, — sušnibždėjo jam.

— Tokiu metu?

— Namuose visi jau sumigę!

Šimamura nesiryžo.

— Jeigu ne, tai aš jus parlydėsiu į viešbutį, — tarė Komaka.

— Kam gi, pareisiu ir vienas.

— Bet jūs juk dar nesate matęs mano kambario...

Įžengę pro virtuvės duris, jie pamatė ramiai miegančius namiškius. Ant grindų buvo sukloti kieti, palaikiai čiužiniai iš tos pačios šiurkščios medžiagos, iš: kurios vietiniai kalnų žmonės siuvosi kelnes. Dulsvoje žibinto šviesoje čia šalia vienas kito gulėjo šeimininkai, kokių šešiolikos metų jų duktė ir dar penketas, ar šešetas vaikų. Tas reginys Šimamurai pasirodė beviltiškai liūdnas, bet kartu pilnas vitališkos jėgos.

Jis žengtelėjo atgal, tartum pastūmėtas šilto miegančiųjų alsavimo. Tačiau Komaka jau buvo uždariusi girgždančias duris ir ėjo per priemenę, visai nesivaržydama savo žingsnių triukšmo. Šimamurai ant pirštų galų sėlinant pro miegančių vaikų galvutes, jo širdis suvirpėjo keistu mielu jausmu.

— Palūkėkite čionai! Uždegsiu viršuje šviesą.

— Nedek, nereikia.

Šimamura užlipo tamsiais laiptais. Atsigręžęs pamatė už miegančių vaikų veidelių saldumynų parduotuvės vitriną.

Viršuje buvo keturi kaimiški kambarėliai, iškloti senais tatami.

— Vienai pačiai man čia net per daug vietos, — pasakė Komaka.

Sustumiamos kambarių pertvaros buvo išimtos, Komakos čiužinys ir antklodės, tvarkingai sulankstytos ir sudėliotos, gulėjo už aprūkusių durų, o ant sienos kabojo išeiginis kimono. Viskas čia priminė greičiau lapės ar barsuko olą, negu žmogaus būstą.

Komaka patogiai įsitaisė ant paaukštinimo nišoje, o Šimamurai pastūmėjo vienintelę čia turimą minkštą pagalvėlę.

Ji pasižiūrėjo į veidrodį.

— Ak, aš raudona kaip ugnis! Nejaugi esu tokia girta?

Paskui ėmė kažko apgraibom raustis viršutiniame komodos stalčiuje.

— Štai, čia mano dienoraščiai!

— Kaip daug!

Kartu su dienoraščiais Komaka išėmė mažą, margu popierium apklijuotą dėžutę, pilną cigarečių.

— Jos kiek aplamdytos, nes aš jas kišuosi į rankovę ar už juostos ir parsinešu, kai man padovanoja svečiai. Bet niekis, jos švarios. Užtat turiu visokių rūšių.

Ji ištraukė visą saują cigarečių ir atkišo Šimamurai.

— Tik degtukų neturiu. Pati mečiau rūkyti, tai man nebereikia.

— Tiek to. O čia tavo pradėtas siuvinys?

— Taip, bet dabar rudens sezone tiek daug svečių, jog neturiu kada nė beprieiti.

Ji atsigręžė į komodą ir nustūmė siuvinį į šalį.

Puiki komoda su gražiomis išilginėmis medžio rievėmis ir daili, raudonai lakuota siuvinių dėžutė, tikriausiai, buvo likiniai dar iš Tokijuje gyventų metų. Šimamura juos jau matė, kai pirmąsyk aplankė Komaką jos palėpėje, senajame kambaryje, panašiame į popierinę dėžutę. Čia, šiame skurdžiame būste, tie daiktai atrodė tikrai apgailėtinai.

Nuo lempos iki guolio galvūgalio ėjo plona virvutė.

— Taip patogiau užgesinti šviesą, kai vakare skaitau atsigulusi.

Pritūpusi ant grindų ir žaisdama tarp pirštų virvute, ji atrodė kaip ištikima, maloni ir kukli žmona. Vis dėlto ji buvo kažko sumišusi.

— Šiame urve tu man primeni pasakos lapę, kuri vestuvių naktį apdumia akis jaunikiui, įtikinusi jį, kad aplinkui stebuklingi rūmai.

— Taip ir yra.

— Ir čia ketini gyventi visus ketverius metus?

— Pirmieji juk jau baigiasi. Laikas greit bėga.

Šimamurai atrodė, kad jis vis tebegirdi apačioje miegančių žmonių alsavimą. Nebežinodamas, apie ką dar galėtų kalbėti, jis skubiai pakilo eiti.

Komaka nuėjo paskui jį uždaryti durų. Pravėrusi jas, iškišo galvą ir pažiūrėjo į dangų:

— Atrodo, greitai snigs. Baigiasi raudonų lapų metas!

Išėjusi pro duris, ji pradėjo deklamuoti:

Šiandieną kalnuose jau sninga,

Nors dar rudens raudoni lapai dega...

— Na, miegok saldžiai!

— Aš jus palydėsiu — tik iki viešbučio durų! Tačiau įėjusi su Šimamura vidun, ji greit pasakė „labanakt“ ir kažkur išnyko. Netrukus grįžo į jo kambarį, nešina dviem taurėmis, sklidinomis šaltos sakės:

— Gerkite! Bent sykį gerai pauliosime!

— Meldžiamoji, iš kur tu tai atsinešei? Juk visi čia jau miega!

— Žinau tokią slaptą vietą!

Ji, matyt, jau gurkštelėjo, pripildama taures, o ir vakaro girtis dar nebuvo praėjęs. Prisimerkusi ji žiūrėjo, kaip liejasi sakė iš taurės jos rankoje.

— Patamsy gerti nelabai skanu, — tarė ji.

Šimamura nelabai dailiai išgėrė stiklą, kurį laikė ji.

Kitąsyk jis nuo tiek sakės nebūtų įkaušęs, bet dabar, gal dėl to, kad buvo tik atėjęs iš lauko, sakė mušė jam į galvą ir ėmė pykti širdis; juto, kaip atslūgsta iš veido kraujas, ir užsimerkęs išsitiesė ant tatami, Komaka apkabino jį išsigandusi, ir Šimamura nurimo lyg vaikas, apglobtas moteriškos šilumos.

Sumišusi Komaka buvo panaši į mergaitę, laikančią ant rankų svetimą kūdikį. Pasikėlusi nuo pagalvio, žiūrėjo į jį tartum į miegantį vaiką.

Po valandėlės Šimamura staiga pasakė:

— Tu tikrai gera mergaitė!

— Kaip tai suprasti? Kuo gi aš jau tokia gera?

— Išties, tu esi gera mergaitė!

— Ką? Jūs tyčiojatės iš manęs! Ką čia kalbate? Juk tai nesąmonė!

Ji nusigręžė ir, vis dar palengva sūpuodama Šimamurą, rėžė keletą trūkčiojančių žodžių, it botago kirčiu. Po to nutilo.

Paskui sukikeno pati sau.

— Aš anaiptol nesu gera! Jūs tiktai kankinate mane! Ir geriausia būtų, jei grįžtumėt į Tokiją. Jau nebeturiu naujų kimono apsivilkti, ateidama pas jus. Kiekvieną sykį norėčiau pasirodyti su kitu, bet jau pritrūkau. Šitą štai pasiskolinau iš draugės. Matote, nedaug gero iš manęs! “

Šimamura neprieštaravo nė žodžiu.

— Tai pasakykit gi, kas manyje gera!

Komaka nurijo seilę, vilgydama perdžiūvusią gerklę.

— Pirmąkart jus sutikusi, tuoj pajutau jums antipatiją. Nebuvau dar girdėjusi, kad kas į akis kalbėtų žmogui tokias įžūlybes! Jūs buvote tikrai nemalonus man.

Šimamura tiktai linktelėjo.

— Ar jūs suprantate, kodėl iki šiol apie tai tylėjau? Jeigu moteris yra priveikta ligi tiek, jog ima apie tai kalbėti, argi nereiškia, kad jau viskas baigta?

— Et, nebešnekėkim apie tai.

— Manote, taip bus geriau?

Komaka ilgai tylėjo, tartum atidžiai įsižiūrėjusi į save. Jos gaivus moteriškasis fluidas apėmė Šimamurą visu savo karščiu.

— Tu esi išties gera moteris.

— Ką reiškia gera?

— Gera moteris.

— Jūs esate keistuolis!

Ji pagręžė veidą, lyg norėdama smakru pasikasyti petį, tik, matyt, dėl kažkokios priežasties pasirėmė ant alkūnės ir žiūrėjo į jį viršun:

— Gera moteris? Klausykit, ką jūs norite tuo pasakyti?

Šimamura nustebęs pasižiūrėjo į ją.

— Pasakykite gi! Ar gal tik todėl pas mane ir atėjote? Jūs tyčiojatės iš manęs!

Komaka žiūrėjo į jį baisiai išraudusi, o jos pečiai ėmė drebėti nuo kylančio pykčio. Ji staiga išblyško ir paplūdo ašaromis.

— Aš nekenčiu jūsų! Aš nekenčiu jūsų!

Ji vaitojo ir raičiojosi guolyje, paskui vėl atsisėdo, bet nuo jo nusigręžusi.

Šimamura susivokė galų gale, kad tai nesusipratimas, jį perėjo karšta vilnis, bet jis tylėjo ir akių neatmerkė.

— Ak, koks aš nelaimingas sutvėrimas! — sušnibždėjo Komaka, tartum kalbėdamasi pati su savimi, ir, susitraukusi į kamuoliuką, apsikabino rankomis kelius.

Pavargusi raudoti, ji ėmė smaigstyti tatami sidabrine savo plaukų sage. Paskui atsikėlė ir tylėdama išėjo iš kambario.

Šimamura nesiryžo eiti paskui ją. Jis galvojo apie tai, ką šnekėjo, ir jam pasirodė gerai suprantama, jog ji jaučiasi įžeista. Netrukus, ji tyliais žingsniais sugrįžo ir, atsistojusi tarpdury, pašaukė jį skambiu, aukštu balsu:

— Ar neisite su manim maudytis?

— Hm, galėtume...

— Nepykite ant manęs! Aš jau taip nebegalvoju!

Komaka nenorėjo eiti į jo kambarį, ir Šimamura, paėmęs rankšluostį, išėjo į koridorių. Atkakliai vengdama žiūrėti jam į akis, ji ėjo pirma, palinkusi į priekį. Ji atrodė it varomas nusikaltėlis, sugautas piktame darybės vietoje. Tačiau ligi tik besimaudant kūnas apšilo, ji vėl pasidarė tokia linksma, jog tik laikykis. Apie miegą nebegalėjo būti nė kalbos.

Rytą Šimamurą pažadino vyrų balsai, deklamuojantys kažkokią No pjesę.

Valandėlę jis ramiai klausėsi. Komaka, jau besėdinti prie veidrodžio, atsigręžė į jį ir nusišypsojo.

— Ten svečiai iš slyvų kambario. Vakar, pasibaigus pokyliui, jie mane kvietėsi.

— No trupės iškyla?

— Turbūt.

— Ar jau sninga, ar man tik taip rodosi?

— Sninga.

Komaka atsistojo, atstūmė langines:

— Baigėsi raudonų lapų metas!

Iš peleninio dangaus, kurį lango rėmai tartum dalino į mažus sklypelius, dideliais dribsniais, lyg baltų bijūnų žiedlapiais, leidosi sniegas. Tai buvo tarsi didelis, tylus miražas. Šimamura žiūrėjo pro langą ir stebėjo šį reginį tuščia galva. Matyt, per mažai buvo miegojęs.

No trupės artistai dabar mušė būgnus.

Šimamura prisiminė pernykštį reginį, kai veidrody atsispindėjo baltas ryto sniegas. Vėl atsigręžęs veidrodin, matė šaltus vešlius sniego bijūnų žiedlapius, baltais sūkuriais plevenančius aplink Komakos galvą. Atsisegusi kimono apykaklę, ji šluostėsi kaklą.

Jos oda buvo tokia švari, lyg ką tik išlipusios iš maudyklės. Šimamurai atrodė visai nepanašu, kad ji galėtų būti iš tokių moterų, kurios taip piktai išverčia netyčiom išsprūdusį žodį. Tai pagalvojus, jam darėsi gūdžiai liūdna.

Tolimi kalnai, apsidengę kasdien tamsėjančiu rudens rūbu, dabar iš naujo atgimė baltu sniego žėrėjimu.

Šarmoti kedrai baltame sniego lauke kėlė aukštyn tiesias viršūnes. Kiekvienas jų turėjo atskirą ir vienišą savo kelią į dangų.

Sniegynuose čia verpalai verpta, sniegynuose austa, sniego vandeniu skalauta ir ant sniego baltinta. Viskas gimė sniege, nuo pat pirmosios gijos iki paskutinio rietimo pabaigos. Šiame krašte būna galybės sniego, todėl čia radosi ir japoniškasis „čidžimi“ krepas. „Sniegas — krepo tėvas“, — kažkur senose knygose buvo skaitęs Šimamura.

To sniegynų šalies krepo, audžiamo kaimo mergaičių ilgais žiemos mėnesiais, Šimamura ieškodavo senose parduotuvėse ir siūdavosi iš jo vasarinius kimono. Per savo bičiulius, No teatro aktorius, jis pagaliau susirado krautuvėlę, kurioje buvo prekiaujama senais No teatro drabužiais. Čia jam parodydavo kiekvieną naują tikro „čidžimi“ krepo rietimą, vos atsiradusį rinkoje. Vis labiau pamėgdamas tą krepą, Šimamura ėmė iš jo siūdintis ir lengvus, be pamušalo apatinius kimono.

Senovėje krepo mugės prasidėdavo ankstyvą pavasarį, kai atodrėky imdavo tirpti sniegas, o žmonės nukabindavo nuo laukujų durų žiemines uždangas. Iš tolo atkeliaujantys trijų didžiųjų miestų pirkliai čia turėjo nuolatinius būstus. Iš nuošaliausių kaimų plaukė žmonių minios į pirmutinę pavasario mugę, kur švietė audeklai, visą pusmetį stropiai ir atkakliai austi kalniečių mergaičių. Vienur jie būdavo išdėlioti tik pasižiūrėti, kitur — ir parduoti. Būdavo linksma ir triukšminga lyg per didelę šventę. Prie audeklo prisegtuose rašteliuose galėjai perskaityti audėjos vardą ir kaimą, o geriausi audeklai būdavo sužymėti rūšies ženklais. Audėjų meno sužavėti vyrai iš jų tarpo rinkdavosi sau nuotakas. Čionykštės mergaitės nuo pat vaikystės pradėdavo mokytis verpti ir austi krepą. Pats geriausias buvo austas jaunų, nuo penkiolikos iki dvidešimt penkerių metų. Vyresnių audėjų austas jau nebebuvo toks savotiškai skaistus. Išgarsėjusias audėjas galėjai ant pirštų suskaičiuoti; norėdamos patekti į jų tarpą, mergaitės stengdavusi sudėti į savo darbą visą sielą. Senojo mėnulio kalendoriaus dešimtajame mėnesyje jos pradėdavo verpti, antrajame jau balindavo audeklus, visus tuos ilgus sniego mėnesius užpustytose trobelėse nebuvo kito darbo, ir audėjos savo rankdarbį dirbo su pasiaukojama meile.

Šimamura tarp savo krepų turėjo ir tokių, kurie galėjo būti išausti net Meidži laikotarpio pradžioje; gal būt, juos audė dargi Edo epochos mergaitės. Ir dabar jis kasmet siųsdavo juos balinti sniege. Nebuvo taip jau paprasta tuos senovinius apdarus, dievažin kada ir kieno dėvėtus, kiekvieną pavasarį dėlioti ir siųsti atnaujinimui į jų pačių gimtinę. Tačiau prisiminus senovės audėjas, kurios kadaise ilgas žiemas prarymojo prie brangių rankdarbių, Šimamurai atrodė neįmanoma kitaip su jais elgtis. Jis tartum matydavo ant sniego patiestus audeklus, ryškiai užlietus rausvų rytmetinės saulės spindulių, tokius skaisčius, jog sniegas ir audeklas nuo kits kito nesiskiria. Jam taip gera būdavo, tarsi tie spinduliai nuplaudavo visas vasaros dulkes ir prakaitą, ir pats pasijusdavo skaistesnis ir baltesnis. Tačiau, tiesą sakant, atiduodamas senoje rūbų parduotuvėje išsiųsti balinimui supakuotus krepus, jis pats gerai nežinojo, ar ten iš tiesų bevartojamas senovinis balinimo būdas.

Tose apylinkėse, kur „čidžimi“ krepą gamino, nuo seno buvo tam tyčia įrengtos balyklos. Audėjos pačios retai balindavo savo krepą; beveik visuomet atiduodavo jį specialistams. Nedažytą krepą balino vos tik išaustą. Spalvotam audeklui skirtus siūlus reikėjo balinti suvytus ant tam tikrų masčių, o baltą audeklą tiesdavo stačiai ant sniego. Sniegynų laukai tada, kaip sakoma, pavirsdavo krepų balyklomis.

Vakare ir audeklai, ir siūlai būdavo sumerkiami į šarmą, o rytą, išskalauti ir išgręžti, vėl klojami ant sniego saulės spinduliuose, ir vėl viskas kartojama iš naujo, keletą dienų iš eilės. Jei paskutinį balinimo rytą patiesus audeklus būdavo saulėta ir spinduliai viską nurausvindavo, sniegynuose atsiverdavo nepakartojamo grožio reginys, kuris— pasak vienos senovinės japonų knygos — tikrai galėjo sužavėti ir pietų krašto žmogų. O su balinimo pabaiga į sniegynų šalį ateidavo pavasaris.

Krepo gimtosios apylinkės buvo visai netoli karštųjų šaltinių; tereikėjo paupiu nusileisti žemyn, į slėnį. Šimamura jas galėjo matyti pro savo kambario langą. Visuose miesteliuose, kurie anksčiau sutraukdavo žmones į garsias krepo muges, dabar buvo geležinkelio stotys ir audimo fabrikai.

Per visus tuos metus Šimamura čia dar nebuvo atvažiavęs nei žiemą, kai krepas audžiamas, nei vasarą, kai pats juo vilkėdavo, todėl neturėjo progos apie tai išsikalbėti su Komaka. Tiesą sakant, jam nekilo nė mintis, kad būtų prasmės su ja kalbėtis apie senosios tautodailės liekanas.

Tačiau išgirdęs besimaudančios Jokos dainelę, jis kažkodėl tuoj pagalvojo: jeigu toji mergaitė gyventų anais senais laikais, tai ji tikriausiai taip dainuotų prie ratelio ar prie staklių. Kai kurie jos balso tonai jam šitai sakė.

Plonyčiai, laibesni už plauką kanapių siūleliai tik drėgname sniegynų ore tapdavo tokie paklusnūs žmogaus rankoms; jiems kaip tik gerai tiko tas šaltas ir tamsus metų laikas. Senovėje žmonės sakydavo, kad krepas vienija pirmaprades šviesos ir tamsos jėgas, ir todėl šaltyje gimęs, vasaros kaitroje dėvimas, jis taip maloniai vėsina kūną. Ir Komaka, karštai mylėdama Šimamurą, savo sielos gilumoje buvo šalta, ir kaip tik todėl jį taip jaudino liepsningi jos jausmo protrūkiai. Tačiau žmonių jausmai neturi nei tokio stiprumo, nei elegancijos, kaip „čidžimi“ krepas, — taip mąstė Šimamura. Neilgas audeklo amžius, trumpesnis nei daugelio kitų daiktų, kuriuos gamina žmonės. Ir vis dėlto gerai užlaikomas krepo kimono išstovi bent pusšimtį metų ir net spalvos nepraranda. Tiek neišsilaiko gražiausi žmonių jausmai.

Užsigalvojęs Šimamura įsivaizdavo Komaką esant kito vyriškio vaikų motiną. Išsigandęs apsidairė aplink, —turbūt, iš nuovargio tokios mintys.

Jau geroką laiko tarpą Šimamura viešėjo kurorte, tartum visai pamiršęs žmoną ir vaikus. Neskubėjo grįžti — ne todėl, kad negalėjo ar nenorėjo išsiskirti su Komaka. Laukti jos apsilankymų jam pasidarė savotiškas įprotis. Kuo veržliau Komaka jį atakavo, tuo jam darėsi skaudžiau, tuo labiau jautėsi svetimėjąs gyvenimo tikrovei. Jusdamas savo širdies šaltį, pats buvo ramus ir abejingas. Negalėjo suprasti, kodėl Komaka taip nuoširdžiai visa jam atsiduoda, pati negaudama nieko. Jam atrodė, kad pro gilius sniego klodus, užvertusius jo širdį, girdėti duslūs ir beviltiški apsvaigusios Komakos galvos dužiai į akmens sieną. Suprantama, tai negalėjo tęstis be galo...

Šimamura pasiryžo: parkeliavęs namo, šiame krašte greit nebepasirodys. Jis patogiai atsišliejo į hibači, pastatytą kambary artėjant žiemos šalčiams. Staiga tartum vėjas suošė pušų viršūnėse — tai tyliai uždainavo ant ugnies senas, Kioto išdirbio arbatinukas, atneštas viešbučio šeimininko. Arbatinukas buvo išdabintas gėlėmis ir keistais paukščiais. Šimamura klausėsi pušų dainos, kurią dainavo du balsai: vienas artimas, kitas nutolęs, o dar toliau, visai tylutėliai, skambėjo mažas varpelis. Jis pridėjo ausį prie arbatinuko ir išvydo tolumoje varpelio taktu smulkiais žingsniais atbėgančią Komaką. Jis išsigando ir staiga suprato, kad priėjo laikas išvažiuoti.

Prieš iškeliaudamas, Šimamura nutarė apsilankyti ten, kur buvo audžiamas krepas. Jam atrodė, taip būsią lengviau atsisveikinti su šiuo kraštu.

Dar nežinojo, kurį iš miestelių, išsimėčiusių pasroviui upės pakrantėse, vertėtų pasirinkti. Nenorėjo matyti modernių miestų su audimo fabrikais. Išlipo mažoje apleistoje stotelėje ir, kiek paėjėjęs, atsidūrė miestelyje, — viename iš tų, kokius galima pamatyti prie senovinių pašto kelių.

Namai plačiomis pastogėmis ir išrikiuotais stogastulpiais priminė senąją sostinę Edo; tik čionai stogų kraštai tarpavosi, dengdami vienas kitą, teikdami praeiviams gerą priedangą sniegdriboje. Namai glaudžiai šliejosi vienas prie kito, ir per visą gatvę tęsėsi jaukus dengtas pasažas. Sniegą nuo stogų nustumti tebuvo galima į pat gatvės vidurį, tikriau sakant, ant aukšto, už pačius namus didesnio snieginio pylimo.

Norint pereiti skersai gatvę, reikdavo jame išrausti tunelius.

Kurortas, kur gyveno Komaka, buvo toje pačioje sniegynų šalyje. Tačiau namai ten stovėjo toliau vienas nuo kito, ir tokio reginio Šimamurai dar nebuvo tekę matyti. Buvo taip netikėta ir gražu, kad jis sumanė tuoj pat pasivaikščioti sniegynų pastogėje. Po senais namų stogais driekėsi tamsūs šešėliai, o pakrypę stogastulpiai pažemėje kai kur buvo jau sutrešę. Šimamurai atrodė, kad tamsiame šių namų prieglobstyj po gilaus sniego klodais, tęsia savo seną gyvenimą praeities kartos.

Apžiūrinėdamas senovinę gyvenvietę, jis pagalvojo, kad gyvenimas čionykščių mergaičių, tarytum palaidotų giliame sniege, nė iš tolo nebuvo panašus į jų audžiamą skaistų ir lengvą krepą. Prisiminė skaitęs vienoje senovinėje knygoje apie krepą pacituotus senovės kiniečių poeto Čin Tao-ju žodžius: jau iš to, kad nė vienuose namuose neausdavo krepo samdytos tarnaitės, o tik šeimos dukterys, galima esą suprasti, koks vargingas, ir nepelningas tai buvo triūsas.

Tų bevardžių pasiaukojusių audėjų jau seniai nebėra pasaulyje, beliko tik gražus jų krepas, virtęs prabangiais turtingų žmonių drabužiais ir maloniai vėsinantis jų kūną vasaros kaitrose...

Šis faktas, šiaip jau nenuostabus, staiga Šimamurą nustebino. Gal būt, šie daiktai, į kuriuos kitados buvo sudėta visa mergaitės širdies meilė, veikia paskui kitų žmonių dvasią ir teikia jiems įkvėpimo? Su šiomis mintimis Šimamura išėjo iš pasažo į gatvę.

Gatvė, kaip ir senasis pašto kelias, ėjo tiesiai per visą kaimą. Jos pradžia, galimas daiktas, buvo kurorte. Ir lentos, ir akmenys, kuriais buvo prislėgti namų stogai, atrodė taip pat, kaip ir kurorte. Ant stogastulpių svyrančios palėpės tiesė į gatvę siaurus ir ilgus šešėlius. Nejučiomis artinosi vakaras.

Čionai nebebuvo ko apžiūrinėti. Sėdęs į traukinį, Šimamura netrukus išlipo sekančioje stotelėje. Ir čia miestelis niekuo nesiskyrė nuo ano. Be tikslo pavaikštinėjęs gatvėmis, Šimamura sužvarbo ir nutarė pasistiprinti makaronais.

Užkandinę rado prie upės. Tikriausiai, tai buvo ta pati upė, kuri tekėjo pro kurortą. Kaip tik tuo metu per tiltą po dvi, po tris žingsniavo vienuolės. Jos avėjo šiaudiniais sandalais, kai kurios ant nugarų turėjo pririštas dideles pintas skrybėles. Matyt, grįžo pasielgetavusios po žmones. Šimamurai jos priminė į lizdus grįžtančių varnų būrį.

— Tik pažiūrėkite, kiek čia tų vienuolių! — pamėgino jis užmegzti pokalbį su užkandinės šeimininke.

— Taigi, ten, leidžiantis žemyn paupiu, stovi moterų vienuolynas. Kai smarkiau pasnigs, sunku joms bus iš namų beišsijudinti.

Kalnai anapus tilto, jau kur-ne-kur baltuojantys sniego lopiniais, tyliai skendo vakaro sutemose.

Vos pūstelėjus žvarbesniam vėjui, vos nukritus nuo medžio pirmajam lapui, sniegynų krašte prasideda ilga šaltų ir apsiniaukusių dienų virtinė, ir dangus visą laiką atrodo aptrauktas snieginių debesų. Kur pažvelgsi, iš visų pusių boluoja aukšti sniego kalnai. „Galva jau pabalo“, — sako čionykščiai žmonės. Paskui kalnuose pasigirsta pirmas duslus dundėjimas, tarytum jūros bangų mūša; anot žmonių, tai „pilvas urzgia“. Jeigu jau galva pabalo ir pilvas urzgia, žinok, netrukus ims snigti. Taip buvo rašoma vienoje senovinėje knygoje, kaip Šimamura prisiminė.

Pirmas sniegas apdengė laukus aną rytą, kai jis, tebetįsodamas lovoje, klausėsi No teatro artistų rečitatyvo. Nejaugi šiemet jūros ir kalnų balsas jau bus nugriaudėjęs? Šimamura nūnai vis vienišas keliavo ir tik su Komaka šnekėjosi, tai jo pojūčiai, matyt, buvo ypatingai jautrūs pasidarę: vos prisiminus jūros ir kalnų ūžesį, jo ausyse suaidėjo tolimas griausmas.

— Tos vienuolės, turbūt, žiemoja visai atskirtos nuo pasaulio? O ar daug jų čia gyvena? — tęsė jis nutrukusį pokalbį su šeimininke.

— Net labai daug.

— Ką gi jos veikia visą ilgiausią žiemą? Galėtų sau beausti krepą — juk seniau jo tiek daug būdavo priaudžiama šiame krašte.

Į šiuos smalsaus prakeleivio žodžius šeimininkė tik šyptelėjo.

Stotyje Šimamura dvi valandas laukė traukinio, kuris turėjo parvežti jį į kurortą. Užgesus blankaus saulėlydžio spinduliams, spustelėjo speigas. Žvaigždės ryškiai spindėjo šaltame dangaus skliaute. Šimamura pajuto, kaip ledinis šaltis stingdo kojas.

Grįždamas į kurortą, jis pats gerai nenusivokė, ko buvo tikėjęsis iš šios trumpos kelionės. Taksi pervažiavo geležinkelį. Važiuojant pro šventyklos kedrų giraitę, prieš akis iškilo ryškiai apšviestas pastatas. Šimamura su palengvėjimu atsiduso, išvydęs gerai pažįstamą Kikumuros restoraną. Prie durų sustojusios, ten šnekučiavosi kelios geišos. Tikriausiai ir Komaka yra jų tarpe, pagalvojo Šimamura ir jau pažino ją.

Automobilis staiga sulėtino greitį. Vairuotojas gal jau buvo girdėjęs apie Šimamuros ir Komakos draugystę!

Šimamura nusigręžė ir žiūrėjo pro užpakalinį langą, Sniege buvo matyti giliai įspaustos automobilio vėžės. Ryškioje žvaigždžių šviesoje jos tįso neužmatomon tolumon.

Taksi priartėjus prie Komakos, ji negalvodama, tarytum užsimerkusi užšoko ant jo laiptelių. Net nestabtelėjęs, automobilis lėtai kilo į kalną. Susirangiusi ant laiptelio, Komaka iš visų jėgų laikėsi įsikabinusi į durų rankeną. Pripuolusi prie automobilio, ji visu kūnu kietai prisispaudė prie jo; Šimamura pajuto artėjant kažką šiltą ir švelnų. Jos poelgis nepasirodė jam nei keistas, nei neatsargus. Komaka pakėlė ranką, lyg siekdama apkabinti langą, plati jos kimono rankovė nuslydo žemyn, ir iš po jos pasirodęs ryškus raudonas apatinio drabužio kraštas, plakdamasis į storą lango stiklą, uždengė drebančio nuo šalčio Šimamuros akis.

— Kur jūs buvote? Sakykite, kur buvote? — prispaudusi prie stiklo kaktą, sušuko Komaka.

— Saugokis! Gali susižeisti! — šūktelėjo jis, bet tai buvo tik meilus žaidimas. Pagaliau, atsidariusi dureles, ji puolė jam ant kelių. Tuo tarpu automobilis sustojo, privažiavęs kalno papėdę.

— Dabar pasakykite, kur buvote?

— Bet...

— Kur jūs važinėjote?

— Tai visai nereikšminga!

Šimamura nustebo, pamatęs, kad jos kimono dabar jau visai kaip visų geišų.

Vairuotojas vis dar nesijudino iš vietos, ir Šimamurai pasirodė nebepatogu sėdėti susispaudus šiame automobilyje, kurio kelionė jau buvo pasibaigusi.

— Išlipam, — pasakė jis.

Komaka paglostė Šimamuros rankas, kurias jis laikė sudėtas ant kelių.

— Ak, koks jūs sustiręs! Rankos kaip ledas! Kodėl gi jūs nesivežėte manęs?

— Šit kaip! Turėjau ir tave vežtis?

— Keistas jūs žmogus!

Linksmai nusijuokusi, Komaka stačiais akmeniniais laiptais ėmė kopti į kalną.

— Aš mačiau jus išvažiuojant, — tęsė ji. — Antrą ar trečią valandą po pietų, teisybė?

— Teisybė.

— Užgirdau automobilį ir išbėgau pro duris pažiūrėti. O jūs gal nė neatsisukote?

— O kaip tu manai?

— Net nepažvelgėte! Ir kodėl gi jūs neatsigręžėte į mane?

Šimamura nežinojo, ką atsakyti.

— Prisipažinkit, juk nė nepagalvojot, kad į jus žiūriu?

— Žinoma, nepagalvojau!

— Matote! Taip ir maniau.

Tyliai ir džiugiai nusijuokusi, ji prisiglaudė prie jo peties.

— Dabar pasakykit: kodėl manęs neėmėt sykiu? O grįžtate sušalęs į ledą! Tai man visai nepatinka!

Staiga tolumoje sukaukė gaisro sirena, ir abu grįžtelėjo atgal.

— Gaisras! Gaisras!

— Iš tikrųjų, gaisras...

Pačiame kaimo vidury kilo į dangų liepsnos stulpas.

Kažką neaiškiai šūktelėjusi, Komaka tvirtai įsikibo Šimamurai į ranką.

Pro juodų dūmų debesį plaikstėsi milžiniški liepsnos liežuviai, čia rodėsi, čia vėl nyko. Šliauždami pašaliais, jie laižė stogų atbrailas.

— Kur čia kas dega? Ar tik ne muzikos mokytojos namai, kur gyvenai pernai?

— Ne, negali būti.

— Tai kur?

— Kiek aukščiau, įkainiui. Prie stoties.

Liepsna dabar plykstelėjo aukštai viršum stogų.

— Tai kokonų sandėlis! Ak, dega sandėlis! — suriko Komaka, baugiai glausdamasi prie Šimamuros peties.

— Tikrai? Sandėlis? Sandėlis!

Gaisras liepsnojo vis smarkiau. Nuo kalno žiūrint, ūžianti liepsna po begaliniu žvaigždėto dangaus skliautu atrodė taiki ir jauki, lyg gražus fejerverko reginys. Tačiau staiga į juos siūbtelėjo baugus nerimas, tartum ausyse ūžianti gaisro audra.

— Eikš čia, ko išsigandai?

— Ak, ak...

Komaka purtė galvą, kūkčiojo, apsipylusi ašaromis. Šimamura švelniai suėmė rankomis jos veidą, kuris staiga jam pasirodė labai mažytis. Mergaitės smilkiniai tvinkčiojo.

Kai pamatė gaisrą, Komaka neištvėrė neverkusi. Šimamura laikė ją apkabinęs. Jis nė neklausė, ko ji rauda.

Staiga ji liovėsi verkti ir pažiūrėjo aukštyn, Šimamurai į veidą:

— Ak, juk šįvakar kokonų sandėlyje rodė filmą! Ten gi prisirinkę daug žmonių, jūs tik įsivaizduokite, kas ten dedasi!

— Baisu pagalvoti!

— Tikrai bus nukentėjusių, gal ir žuvusių.

Uždusę abu skubėjo laiptais aukštyn, iš kur buvo girdėti žmonių šūksmai. Kalno viešbutyje daugelis antro ir trečio aukšto langų buvo atdari. Liepsnos atšvaitų nutviekstoje verandoje sustoję žmonės žiūrėjo į siaučiantį gaisrą. Sodo pakrašty nuo viešbučio žibintų šviesos, o gal nuo žvaigždžių spindesio ryškiai matėsi tamsūs nuvytusių chrizantemų siluetai. Akimirksniui gėlės tartum sušvito gaisro liepsnos atspindžiais. Už jų stoviniavo žmonių būrelis. Laiptais žemyn bėgo keletas vyriškių, o kartu su jais viešbučio administratorius.

— Tai — kokonų sandėlis? — šūktelėjo jiems Komaka.

— Taip!

— Sužeistų daug?

— Dabar ten traukia žmones iš degančio namo. Liepsna pagriebė filmo juostą, ir bemat užsiplieskė gaisras. Man paskambino telefonu. Žiūrėk! — administratorius mostelėjo į kalno viršūnę. — Iš antro aukšto vaikus mėto!

Komaka apsigrįžusi ėmė leistis laiptais žemyn, paskui administratorių. Nuo kalno plūstančių žmonių srautas patraukė ją su savim, ir ji nubėgo drauge su visais.

Šimamura nuskubėjo iš paskos.

Nuo laiptų papėdės gaisro pro namus nebesimatė, tik liepsnų liežuviai plaikstėsi viršum stogų, bet vis artyn veržėsi triukšmas. Nerimo apimta, Komaka bėgo ir bėgo.

— Žiūrėk, nepaslysk! Sniegas pašalęs, — šūktelėjo Šimamura.

Ji atsigręžė ir akimirką stabtelėjo.

— Jau niekas nebepagelbės... Tačiau jums tikrai nereikėtų ten eiti. Man neramu dėl tų žmonių.

Šimamura sutiko, kad ji sako tiesą. Jam nebuvo didelio reikalo skubėti į gaisrą. Kai susijaudinimas praėjo, jis pamatė po kojomis geležinkelio bėgius. Jiedu buvo jau prie pervažos.

— Paukščių takas! Kaip gražu! — žvelgdama aukštyn, sušnibždėjo Komaka. Ji bėgo toliau, pakėlusi akis į žvaigždėtą dangų.

Paukščių takas! Šimamura taip pat žiūrėjo į dangų.

Staiga jam pasirodė, kad jis pats plevena erdvėje tarp žvaigždžių. Jos spindėjo taip arti, jog jų šviesa ir jį kėlė aukštyn. Ar ne tą patį begalinį Paukščių taką regėjo kadaise poetas Bašo, plaukdamas per audringą vandenyną? Šis dangaus srautas su visa savo grožio nuogybe leidosi žemyn apglėbti po nakties skliautu besiilsinčios žemės. Tas reginys dvelkė baisia aistra. Šimamurai staiga pasirodė, kad blyškiame žvaigždžių take, atitrūkęs nuo žemės, plevena mažas jo paties šešėlis. Giedroje naktyje ryškiai spindėjo ne tik visos net mažiausios žvaigždelės, bet ir mirgančios smulkutės žvaigždžių dulkės. Jo žvilgsnis skendo begalinėje žvaigždėto dangaus gelmėje.

— Ei, palauk manęs! — šūktelėjo jis Komakai.

— Eikite, eikite čionai! — atsiliepė ji.

Komaka skubėjo link tamsaus kalno, kurį gaubdamas, leidosi žemyn žvaigždžių takas.

Ji, matyt, laikė suėmusi kimono kraštą, nes su kiekvienu rankos judesiu blykčiojo raudonas jo pamušalas. Šimamura juste juto tą raudonį žvaigždžių nušviesto sniego fone.

Jis leidosi iš visų jėgų ją vytis.

Komaka stabtelėjo, paleido kimono kraštą ir pastvėrė jį už rankos:

— Jūs irgi eisite tenai?

— Eisiu.

— Taip? Ieškote vis naujų sensacijų?

Ji vėl pasikėlė kimono kraštą nuo sniego.

— Grįžkite atgal, prašau jus! Žmonės iš manęs juoksis.

— Gerai, tik dar galiuką paėjėsiu.

— Negalima! Kaimo žmonės piktinsis, pamatę mus ten drauge.

Šimamura, linktelėjęs galva, norėjo sustoti, tačiau Komaka, įsikibusi jam į rankovę, žengė toliau.

— Aš greit grįšiu, jūs kur nors palaukite manęs. Kur mes susitiksim? — klausė ji.

— Man vis tiek.

— Hm. Ne, palydėkite mane dar truputėlį!

Staiga pažvelgusi jam į akis, ji papurtė galvą.

— Ne! Aš taip nenoriu! — sušuko ir puolė jam prie krūtinės. Šimamura susvyravęs žengtelėjo atgal. Prie kelio krašto po sniegeliu buvo svogūnų lysvė.

— Jūs perdaug žiaurus! — sušuko Komaka, prapliupdama nesulaikomu žodžių srautu. — Ką jūs darote! Sakote, aš esanti gera moteris... Kaip gali tokius dalykus kalbėti žmogus, kuris rengiasi netrukus iškeliauti?

Šimamura prisiminė, kaip ji tuomet susijaudinusi smaigstė tatami sidabrine savo plaukų sage.

— Aš taip raudojau tada! Ir grįžusi namo, vis dar verkiau. O dabar man be galo baisu, kad tuoj liksiu viena. Bet vis dėlto jūs išvažiuokite kuo greičiau! Juk aš niekuomet negalėsiu pamiršti, kad jūs mane pravirkdėte!

Pagalvojus, kad tie keli dorai nesuprasti žodžiai galėjo taip giliai ir skaudžiai įsirėžti jos širdyje, Šimamurą nusmelkė aitrus ir bejėgiškas gailesys. Tačiau mąstyti apie tai nebuvo kada: nuo gaisro pusės vėl pasigirdo žmonių šūksmai. Naujai siūbtelėjusi liepsna sviedė dangun žėruojančių kibirkščių srautus.

— Ak, vėl prasideda! Kokia baisi ugnis!

Abu vėl ėmė bėgti, tartum tuo skubėjimu mėgindami rasti nuo kažko išsigelbėjimą.

Komaka bėgo gerai. Ji tartum skriete skriejo, vos liesdama sniegą savo mediniais sandalais, beveik visai nemosuodama prispaustomis prie šonų rankomis, verždamasi pirmyn visa savo krūtinės jėga. Gal todėl Šimamurai jos figūrėlė pasirodė tokia mažytė. Jis pats, kresnas ir apkūnus, negalėjo greit pabėgti. Stengdamasis nepaleisti iš akių Komakos, jis netrukus priilso. O ji, taip pat pritrūkusi kvapo, staiga susvyravo ir atsirėmė į Šimamurą:

— Akys ašaroja nuo speigo!

Jos skruostai degė raudoniu, tik akis svilino šaltis. Ant Šimamuros blakstienų taip pat buvo drėgna. Jis pažvelgė aukštyn, ir visas Paukščių takas užliejo akis. Šiaip taip jis sulaikė blakstienose besitvenkiančias ašaras.

— Ar Paukščių takas čionai visuomet toks?

— Paukščių takas? Tikrai, jis stebuklingai gražus. Bet ne kiekvieną naktį būna toks, kaip dabar. Šiąnakt jis nepaprastai šviesus.

Paukščių takas, rodės, ėjo viršum jų, ta pat linkme, kaip ir jie bėgo. Į Komakos veidą tarsi jo spinduliai švietė. Tačiau siauros aukštos nosies linija menkai tesimatė, mažos lūpos atrodė bespalvės. Buvo sunku patikėti, kad toji aukštybėse srovenanti šviesa iš tikrųjų tėra tokia menka. Tai buvo žvaigždžių šviesa, blankesnė net už mėnulio jaunatį, bet pats Paukščių takas švytėjo skaisčiau, negu mėnesienos dangus. Toje blyškioje bešešėlėje šviesoje Komakos veidas atrodė kaip senoviška kaukė, ir buvo keista, kad nuo jos sklinda moters šiluma.

Šimamura dar kartą pažvelgė į dangų, ir jam vėl pasivaideno, kad Paukščių takas leidžiasi žemyn švelniai apkabinti žemės.

Žvaigždžių kelias užliejo jo kūną lyg milžiniška šiaurės pašvaistė. Jis pasijuto esąs pasaulio krašte.

Aplink viešpatavo vienatvė, tyli ir šalta, tačiau joje buvo justi geismingas nerimas.

— Kai išvažiuosite, aš gyvensiu labai dorai, — tarė Komaka.

Ranka prisilaikydama pairusius plaukus, ji žengė tolyn, tačiau už keleto žingsnių vėl atsigręžė į jį:

— Kas yra? Aš nenoriu taip!

Šimamura sustojo ir stovėjo.

— Aha! Jūs palauksite? Paskui sykiu nueisime į jūsų kambarį.

Pamojusi kaire ranka, ji leidosi bėgti. Šimamurai pasirodė, kad jo akyse ją prarijo didelis juodas kalnas. Jo viršūnę gaubė šviesus Paukščių tako pakraštys, o visas platus žvaigždžių kelias didingai švytėjo aukštame danguje, ir kalnas jo papėdėje atrodė dar tamsesnis.

Šimamurai vos žengus porą žingsnių, Komaka jau buvo dingusi už centrinės gatvės namų. Staiga pasigirdo skardūs ritmiški šūksmai.

— Op-lia! Op-lia!

Keletas vyrų tempė gatve ugniagesių pompą. Paskui juos plūdo vis nauji žmonių būriai. Šimamura taip pat pagaliau įžengė gatvėn. Čia pasirodė dar viena pompa. Ją praleidęs, pats nuskubėjo iš paskos.

Tai buvo sena, medinė, rankinė pompa. Ją tempė virtinė vyrų, sukibusi už ilgo lyno, o šalia ėjo kiti, — matyt, tie, kurie turėjo ją aptarnauti. Pompa buvo juokingai maža.

Komaka, taip pat praleisdama ugniagesius, pasitraukė į gatvės pakraštį ir, pamačiusi Šimamurą, toliau bėgo su juo kartu. Minia akimirkai prasiskyrė, davė pompai kelią, ir vėl siūbtelėjo iš paskos, tarytum jos jėgos traukiama. O jiedu abu dabar tebuvo lašelis tame į gaisrą subėgusių žmonių sraute.

— Atbėgote irgi? Iš smalsumo? — tarė Komaka.

— Kaip čia pasakius... Bet iš tos pompos naudos nedaug tebus. Jai tikriausiai koks šimtas metų!

— Teisybė. Tik žiūrėkite, nepargriūkite.

— Tikrai slidu.

— Taip, taip... Ak, jums reiktų pamatyti, kaip atrodo mūsų kaimas, kai ištisas naktis čia siaučia pūgos! Tik, žinoma, neatvažiuosite.. Pamatytumėt, kaip fazanai ir laukiniai triušiai sulekia ieškoti prieglobsčio į žmonių būstus!

Skambus jos balsas aidėjo ugniagesių šūksmų ir bėgančių žmonių žingsnių ritmu. Šimamura juto neramų savo širdies plakimą.

Jau visai čia pat buvo girdėti, kaip ūžia gaisro liepsna. Prieš jų akis kilo aukštyn ugnies liežuviai. Komaka stipriai įsikibo į Šimamuros alkūnę. Tamsūs, žemi namų stogai tartum sunkiai alsavo, čia nutvieskiami gaisro liepsnos, čia vėl paskęsdami nakties šešėlyje. Po kojomis gatve sroveno gesinimui suvartotas vanduo. Juodu abu stovėjo minioje, lyg jau nuo kurio laiko tapę jos dalimi. Aitrūs gaisro svilėsiai maišėsi su keistu kvapu, lyg būtų verdami kokonai.

Žmonės persakinėjo vieni kitiems tuos pačius gandus: kaip užsidegusi filmo juosta, kaip gelbėję vaikus, mesdami vieną po kito iš antro aukšto, ir žmonių aukų nesą, ir kaip gerai, kad sandėlyje nebuvę sudėta nei kokonų, nei ryžių... Tačiau visą minią vienijo keista tyla. Ugnis visiems atėmė žadą, ir jos akivaizdoje visa praeitis nebeteko reikšmės. Žmonės stovėjo, įsiklausę į ūžiančios liepsnos ir ugniagesių pompų triukšmą.

Kartkartėmis pasirodydavo atbėgantys iš kaimo pavėlavusieji, šaukdami artimuosius. Kažkas šūkteldavo atsakydamas, ir minioje nuskardėdavo džiaugsmingi balsai. Ugniagesių sirenos jau buvo nutilusios, ir tik šie laimingi šūksmai trikdė iškilmingą ramybę.

Pabijojęs, kad žmonės nepamatytų jųdviejų kartu, Šimamura nepastebimai atsiskyrė nuo Komakos ir užėjo už vaikų būrio. Nuo gaisro karščio vaikai traukėsi atatupsti. Sniegas po jų kojomis tirpo. Tačiau ir priešais sustojusią žmonių sieną sniegas greitai tižo nuo kaitros ir nuo ugniagesių vandens, iš jo darėsi purvynas.

Jie stovėjo laukymėje palei sandėlį, kur susibūrė daugumas žmonių, atbėgusių centrine gatve.

Gaisras, matyt, prasidėjo prie pat durų, kur buvo įtaisytas kino projektorius. Pusė sandėlio jau buvo sudegusi, be stogo ir be sienų, tačiau trobesio skeletas iš sijų ir pastapų dar tebestovėjo. Skiedrų stogas ir lentinės sienos, matyt, greit supleškėjo, ir pastato erčioje dabar tik kur-ne-kur rangėsi dūmai. Nuolat liejamas vandeniu, stogas nebedegė, tačiau gaisras dar nebuvo aprimęs. Liepsna staiga prasiverždavo netikėčiausiose vietose ir, priblokšta visų trijų pompų vandens srauto, svaidė dangun šūsnis kibirkščių ir juodus dūmų debesis.

Kibirkštys sklido žvaigždėtame danguje, ir Šimamurai atrodė, kad jis kartu su jomis skrieja į Paukščių taką. Dūmų juosta sroveno aukštyn žvaigždžių keliu, kuris pats priešpriešiais leidosi žemėn jos pasitikti. Pasiklydusi vandens čiurkšlė iškilo į dangų ir apsigaubė baltais garais, tartum suspindėdama Paukščių tako šviesa.

Nežinia iš kur atsiradusi Komaka staiga truktelėjo jį už rankos. Šimamura tylėdamas atsigręžė. Ji žiūrėjo į ugnį, o jos rimtame, nuo susijaudinimo išraudusiame veide plaikstėsi liepsnos šešėliai. Plaukai buvo išsidraikę, o kaklo raumenys atrodė keistai įtempti. Šimamuros širdį suspaudė nerimas. Jo rankos buvo šaltos, bet Komakos delnas degte degė. Staiga jis kažkodėl pajuto, kad artėja išsiskyrimo valanda.

Liepsna vėl nauja jėga įsiplieskė viršum durų skersinio. Ugniagesiai nukreipė ton pusėn vandens čiurkšles, ir balkiai sulingavę žnegtelėjo žemėn, pakeldami suodžių ir garų debesį.

Staiga visa minia sulaikė kvapą. Liepsnose pasimatė krintančios moters kūnas.

Sandėlio antrasis aukštas, kaip tikrame teatre, turėjo balkoną. Jis buvo neaukštai, ir visas kritimas tetruko akimirksnį, bet puolantis kūnas buvo matyti nepaprastai ryškiai. Tai buvo keistas reginys; atrodė, lyg kristų lėlė, Buvo aišku, kad moteris be sąmonės. Kūnas žnegtelėjo ant žemės be garso, nesukeldamas net dulkių, nes ten buvo prilieta vandens. Ji nukrito tarp dviejų ugnių — vienoje pusėje teberuseno senas židinys, kitoje jau plieskėsi kylanti nauja liepsna.

Į tą senąjį ugnies židinį viena pompa nukreipė srovę, ir kaip tik tos srovės viršūnėje pasimatė moters kūnas. Toks buvo tasai kritimas. Kūnas buvo visiškai horizontalioje padėtyje. Šimamura šoktelėjo atatupstas. Tačiau jis nejuto nei baimės, nei pavojaus. Šis reginys buvo jam lyg nerealaus pasaulio fantomas. Ant žemės nukritęs pastiras kūnas suglebo it negyva lėlė. Jis atrodė taip, tartum ir gyvybė, ir mirtis jame jau nurimo. Šimamurą neramino tik viena mintis — kad tas gulsčias pavidalas nepasvirtų ore, kad koja ar ranka nepalinktų ir nesuardytų reginio rimties. Akimirką jau pasirodė, kad taip gali atsitikti, tačiau kūnas nukrito visai horizontaliai.

Komaka klaikiai suriko ir užsidengė rankomis akis. Šimamurai net nevirptelėjo blakstienos.

Kada jis pažino, kad tai Joka? Minios aiktelėjimas ir Komakos riksmas pasigirdo vienu metu. Ir beveik tą pat akimirką ant žemės konvulsiškai truktelėjo Jokos koja.

Šimamurą pervėrė Komakos riksmas. Kai Jokos koja truktelėjo, jį perėjo šiurpas iki kojų pirštų galų. Skaudu ir graudu staiga jam pasidarė. Jo širdis krūtinėje daužėsi.

Jokos konvulsija buvo vos pastebima ir greit visai dingo.

Akimirką prieš tai Šimamura aiškiai pamatė Jokos veidą ir ryškų kimono, išmargintą strėlėmis raudoname fone. Ji nukrito aukštielninka. Kimono skvernai atsivertė kiek aukščiau kelių. Nors ji trenkėsi į žemę, bepasireiškė tik ši konvulsija, jokių judesių daugiau, — matyt, ji nieko jau nebejautė. Šimamura šio įvykio metu mąstė ne apie pačią mirtį; jis nujautė vien, kad Jokoje pamažu gyvybė keičiasi.

Iš antrojo aukšto balkono, nuo kurio pirma nukrito Joka, dabar keli rąstai nusviro ir suliepsnojo ties jos veidu. Jokos akys, mokėjusios taip veriamai gražiai žiūrėti, buvo užmerktos, o atkištas smakras tęsė lygią kaklo liniją. Blyškiame jos veide šmėsčiojo liepsnos atšvaitai.

Šimamura staiga prisiminė žiburių atspindžius, kuriuos matė Jokos veide kadaise traukinyje, keliaudamas pas Komaką, ir jo širdis sudrebėjo. Viena akimirka prieš akis nušvito visas laikas, kurį buvo praleidęs drauge su Komaka. Daug skausmo ir sielvarto buvo jam šioje reminiscencijoje.

Komaka staigiai atšoko nuo Šimamuros, beveik tą pat akimirką, kai ji suriko ir užsidengė akis. Susirinkusių žmonių minia atrodė tartum sustingusi sulig vienu bendru milžinišku atodūsiu.

O Komaka svyruodama iš lėto žengė per juodus, vandens permerktus degėsius, ir ilgas geišos kimono vilkosi žeme. Ji laikė prispaudusi prie krūtinės Joką. Jos veide matėsi baisi įtampa. Jokos galva buvo nusvirusi, o veidas toks tuščias, lyg jos siela jau skristų į dangų. Į Komaką žiūrėdamas, nebūtum galėjęs pasakyti, ar ji laiko glėbyje savo auką, ar sau bausmę.

Kleganti žmonių minia pasidavė į priekį ir glaudžiai jas apsupo.

— Traukitės! Traukitės! — išgirdo Šimamura Komaką šaukiant.

— Vargšelė pamišo, vargšelė pamišo! — šaukė ji tartum be proto.

Šimamura norėjo prisibrauti prie jos, tačiau keletas vyrų, kurie iš Komakos atėmė Joką, jį stumtelėjo šalin, net jis susverdėjo. Kai, atgavęs pusiausvyrą, pakėlė akis, jam pasirodė, kad Paukščių takas su perkūno trenksmu krenta ant jo.

TRUMPAI APIE AUTORIŲ

Jasunaris Kavabata (g. 1899 m.) — žymi asmenybė ne tik Japonijos, bet ir pasaulinėje literatūroje. Jo kelias į literatūrą prasidėjo labai anksti. Pirmoji rašytojo knyga buvo „Šešiolikmečio dienoraštis“, rašytas 1915 m., nors išspausdintas po dešimtmečio. Vėliau pasirodė romanai „Šokėja iš Ižu“ (1926), „Kalnų aidai“ (1949), „Tūkstantis gervių“ (1950), „Mėnulio atspindys“ (1953).

Jasunaris Kavabata taip pat ir literatūros kritikas. 1924 m. su grupe rašytojų jis įkūrė žurnalą „Literatūros epocha“, tapdamas naujos japonų literatūros srovės neosensualizmo pradininku. Šiuolaikinėje japonų literatūroje Jasunaris Kavabata turi daug pasekėjų. Jo kūriniai išversti į daugelį Europos kalbų.

1968 m. Jasunariui Kavabatai paskirta Nobelio premija.

Romanas „Sniegynų šalis“ (rašytas 1934— 37 m., paskutinis skyrius— 1947 m.) — vienas žymiausių rašytojo veikalų. Jame — savotiškas estetinis pasaulio suvokimas, senosios japonų literatūros simbolika, skaudus gyvenimo tragizmas ir kartu vėsi jo kontempliacija, kaip šaltas ir vaiskus sniegynų šalies oras Japonijos šiaurėje. Jo herojų gyvenimas— tikrovė sapne ir sapnas tikrovėje. Tačiau grožis jiems yra amžina vertybė trapiame laikinumo pasaulyje. Grožio jie ieško daiktuose ir gamtoje, meilėje ir mene.

PAAIŠKINIMAI

Bašo — haikų (trumpų specifinio žanro eilėraščių) autorius (1643— 1694)

Dodoitsu — nuo 19 a. Paplitusios japonų liaudies dainos

Džizo — budistų dievas, vaikų ir keleivių globėjas

Edo — senasis Tokijo pavadinimas

Edo laikotarpis — 1603— 1868

Furošiki — kvadratinė šilko ar medvilnės skara

Fusuma — tapetais išklijuotos sustumiamos durys

Haori — skraistė, apsiaustas

Hibači — kilnojamas metalinis ar akmeninis židinys

Ikebana — žiedų sudėstymo, puokščių sudarymo menas

Kabuki — klasikinis japonų teatras

Kaja — meldai

Kotatsu — kilnojamas židinys (hibači), apdengtas dygsniuotu vatiniu apklotu

Meidži laikotarpis — 1868— 1912

Naga-uta — su muzikiniu akompanimentu dainuojama baladė

No — seniausia Japonijos teatro meno rūšis (nuo XIV a.). No spektaklius sudaro lėti šokiai su charakteringais kostiumais ir kaukėmis, lydimi rečitatyvo ir būgnų bei fleitų muzikos

Sakė — ryžių degtinė

Obi — puošni juosta, kuria susijuosiamas kimono

Samisenas — trijų stygų muzikinis instrumentas

Šibadži — dainos, muzika iš Kabuki teatro spektaklių

Tabi — baltos medvilninės kojinės su atskiru nykščiu

Tatami — šiaudinis grindų patiesalas 0,90x1,80 m