Insurgentė Вероника Рот

Antra „Divergentės“ knyga. Vienas sprendimas gali pakeisti tavo gyvenimą arba tave sunaikinti. Tačiau kiekvienas sprendimas turi padarinių. Prasidėjus neramumams tarp luomų, Tričei Prior vėl tenka gelbėti mylimų žmonių ir savo pačios gyvybę. Be to, ją kamuoja sielvartas, slegia kaltė, ramybės neduoda atlaidumo, ištikimybės luomui, visuomenės sanklodos klausimai ir širdies reikalai. Antrasis Veronicos Roth romanas „Insurgentė“ atskleidžia neišsemiamas žmogaus prigimties galias.

Veronica Roth

INSURGENTĖ

Iš anglų kalbos vertė

Aušra Kaziukonienė

Versta iš: Veronica Roth

INSURGENT

Katherine Tegen Books

ISBN 9786090107713

Jacket Art and Design © Joel Tippie

Iš anglų kalbos vertė Aušra Kaziukonienė

Redagavo Simona Kaziukonytė

Korektorė Ramutė Prapiestienė

Viršelio adaptavimas Deimantė Rybakovienė

Maketavo (epub) Jurga Morkūnienė

Nelsonui, dėl jo verta rizikuoti

Tiesos neuždarysi į narvą kaip ir laukinio žvėries.

Iš Teisuolių manifesto

Pirmas skyrius

Pabundu su jo vardu lūpose.

Vilas.

Dar neatmerkusi akių vėl matau, kaip jis susmunka ant šaligatvio. Negyvas.

Tai aš jį nužudžiau.

Tobijas atsitupia priešais ir uždeda ranką man ant kairio peties. Vagonui bildant bėgiais Markas, Piteris ir Kalebas atsistoja tarpduryje. Giliai įkvepiu ir iš paskutiniųjų mėginu atsikratyti krūtinę slegiančio sunkumo.

Dar prieš valandą šie įvykiai atrodė man kaip sapnas, dabar virto tikrove.

Iškvepiu, bet sunkumas neatlėgsta.

– Stokis, Triče, – paragina Tobijas, mėgindamas pažvelgti man į akis. – Tuoj šoksim iš traukinio.

Tamsoje nematau, kur esame, bet jei ruošiamės šokti, vadinasi, tvora arti. Tobijas padeda man atsikelti ir veda prie durų.

Piteris, Markas ir Kalebas neria vienas paskui kitą. Suimu Tobijo ranką. Tarpduryje košia stiprus vėjas. Jis, rodos, bloškia mane atgal, į saugų vagono prieglobstį.

Tačiau mudu krintame į tamsą ir sunkiai dunkstelime ant žemės. Nuo smūgio suskausta peršautą petį. Prikandu lūpą, kad nesurikčiau, ir ieškau akimis brolio.

– Nesusižeidei? – klausiu: Kalebas sėdi netoliese ant žolės ir trinasi kelį.

Brolis papurto galvą. Išgirstu jį šniurkštelint, lyg tramdant ašaras, ir nusigręžiu.

Nušokome prie tvoros, keletas jardų nuo duobėto kelio, juo Taikingųjų sunkvežimiai gabena į miestą maistą. Netoliese dūluoja ir užrakinti vartai, atsidūrėme prie Taikingųjų valdų. Tokios aukštos ir tankios vielinės tvoros neperlipsi ir nepraardysi.

– Prie vartų turėtų budėti Bebaimių sargybiniai, – sako Markas. – Kodėl jų nematyti?

– Turbūt dar veikiami simuliacijos serumo... – Tobijas nutyla. Tada priduria: – Kas žino, ką dabar jie daro.

Mums pavyko sustabdyti simuliaciją – kietasis diskas svarina man kišenę, – tačiau nebelaukėme, kaip įvykiai klostysis vėliau. Nenutuokiame, kas nutiko mūsų draugams, pažįstamiems, vadams, mūsų luomams. Ir neturime kaip sužinoti.

Dešinėje vartų pusėje Tobijas randa ir atidaro metalinę dėžutę. Joje pultelis su skaičiais.

– Tikiuosi, Eruditai nepakeitė kodo, – sako jis rinkdamas skaičius. Pabaigoje spustelėjus aštuonis ir vienetą užraktas atsidarydamas spragteli.

– Iš kur žinai kodą? – klausia Kalebas. Jis baisiai susijaudinęs, vos ne springsta iš smalsumo.

– Dirbau Bebaimių vadavietėje prie kompiuterių, buvau atsakingas už apsaugos sistemas. Tiesiog dusyk per metus pakeisdavome kodą, – atsako Tobijas.

– Kokia laimė, – taria Kalebas ir įtariai pasižiūri į Tobiją.

– Laimė čia niekuo dėta, – atšauna Tobijas. – Dirbau ten, kad galėčiau pasprukti.

Sudrebu. Apie gyvenimą Bebaimių luome Tobijas kalba kaip apie kalėjimą. Kvaila, bet pati anksčiau apie tai nebuvau susimąsčiusi.

Mūsų būrelis patraukia vidun. Piteris glaudžia prie krūtinės peršautą kraujuojančią ranką, Markas prilaiko jį už peties. Kalebas vis šluostosi skruostus. Mano brolis verkia, bet aš nerandu paguodos žodžių ir nesuprantu, kodėl nežliumbiu pati.

Aš einu priekyje, Tobijas tyliai žingsniuoja šalia. Nors jis manęs neliečia, jaučiu tvirtą jo petį.

+ + +

Artėjant prie Taikingųjų būstinės ima švysčioti šviesos ruoželiai. Paskui jie virsta švytinčiais langais. Vienas šalia kito išsirikiavę mediniai trobesiai.

Pakeliui praeiname sodą. Kojos klimpsta į žemę, virš galvos susipynusios medžių šakos sudaro skliautą, žygiuojame lyg tuneliu. Tarp lapų kabo sunokę, pasirengę kristi vaisiai. Aštrokas, saldus pūvančių obuolių kvapas sumišęs su drėgnos žemės kvapu.

Dar kiek paėjėjus, Markas paleidžia Piterį ir žengia pirmyn.

– Aš žinau kelią, – sako jis.

Nuveda mus prie antro iš kairės pastato. Visi statiniai, išskyrus šiltnamius, suręsti iš tamsaus, netašyto ir nedažyto medžio. Pro atvirą langą skamba juokas. Spengiančioje tyloje jis rėžia ausį.

Markas atidaro duris. Jei būtume atėję ne į Taikingųjų būstinę, stebėčiausi, kodėl nėra sargybinių. Šio luomo pasitikėjimas žmonėmis, mano manymu, kartais yra naivus.

Trobesyje aidi tik mūsų žingsniai. Nebegirdėti Kalebo verksmo, brolis pagaliau aprimo.

Markas sustoja priešais atviras duris – kambaryje sėdi ir žiūri pro langą Džoana Reis, Taikingųjų vadė. Atpažįstu ją, nes Džoanos veidą įsimeni iš karto. Jį nuo dešinio antakio iki lūpos bjauroja storas randas, todėl moteris akla viena akimi ir kalbėdama švepluoja. Tik sykį girdėjau ją kalbant, bet prisimenu. Jei ne randas, Džoana būtų gražuolė.

– Ačiū Dievui, – nudžiunga ji išvydusi Marką ir pasitinka jį išskėstomis rankomis. Užuot apkabinusi, Džoana tik spusteli Markui pečius, turbūt prisimena, kad Nuolankieji nemėgsta nei liesti, nei būti liečiami. – Būrys tavo bendraluomių atvyko pas mus jau prieš kelias valandas, bet jie nežino, kad tau pavyko išsigelbėti, – dėsto Džoana.

Ji kalba apie būrelį Nuolankiųjų, su mano tėčiu ir Marku lindėjusių slėptuvėje. Buvau visai juos pamiršusi.

Džoana žvilgteli Markui per petį – pirmiausia į Tobiją ir Kalebą, paskui į mane, galiausiai – į Piterį.

– Vaje, – moters žvilgsnis užkliūva už kruvinų Piterio marškinių. – Pasiųsiu gydytojo. Šiąnakt suteiksiu jums prieglobstį, bet rytoj jūsų likimą spręs bendruomenė. Ir, – Džoanos akys laksto nuo Tobijo prie manęs, – abejoju, ar Taikinguosius nudžiugins Bebaimių draugija. Prašau atiduoti ginklus.

Nustembu – iš kur Džoana žino, kad esu Bebaimė? Juk vis dar vilkiu Nuolankiųjų drabužiais. Savo tėčio marškiniais.

Tą akimirką ypač stipriai pajuntu jo kvapą, muilo, sumišusio su prakaitu, kvapą. Jis skverbiasi man į šnerves ir į mintis. Taip stipriai sugniaužiu kumščius, kad nagai įsminga į delnus. Ne čia. Ne dabar.

Tobijas atiduoda savo pistoletą, bet kai aš noriu išsitraukti savąjį, čiumpa man už rankos ir sulaiko. Paskui suneria mudviejų pirštus. Aišku, apdairu pasilikti ginklą. Bet atidavus man būtų palengvėję.

– Aš esu Džoana Reis, – moteris ištiesia ranką man, paskui Tobijui. Taip sveikinasi Bebaimiai. Esu sužavėta, kad ji taip puikiai išmano kitų luomų papročius. Buvau girdėjusi, kokie dėmesingi yra Taikingieji, bet dabar pati įsitikinau.

– Tai To... – išsižioja Markas, bet Tobijas jį nutraukia.

– Mano vardas Ketvertas, – sako jis. – Čia Tričė, Kalebas ir Piteris.

Prieš kelias dienas tik aš viena iš Bebaimių žinojau, kad jis Tobijas. Tai buvo man patikėta paslaptis. Dabar prisimenu, kodėl Tobijas slėpė šį vardą nuo bendraluomių. Taip jis atsiribojo nuo Marko.

– Sveiki atvykę į Taikingųjų būstinę, – įsmeigusi akis į mane kreivai šypteli Džoana. – Pasirūpinsim ir tavimi.

+ + +

Neprieštarauju. Taikingųjų slaugytoja duoda man vaistų, Eruditų išrastas tepalas greitai užgydo žaizdas. Paskui Piteriui sutvarstoma ranka. Tada Džoana vedasi mus į valgyklą. Čia randame Nuolankiuosius, kurie su Kalebu ir mano tėčiu slėpėsi rūsyje. Pamatau Siuzaną ir keletą senų kaimynų. Jie susėdę prie ilgomis eilėmis sustatytų medinių stalų. Medžiu išmuštos ir valgyklos sienos. Jie mus pasveikina – ypač Marką – tramdydami ašaras ir šypsodamiesi puse lūpų.

Įsikimbu Tobijui į ranką. Mane slegia buvusių bendraluomių laikysena, jų išgyvenimai ir ašaros.

Vienas Nuolankiųjų pakiša man puoduką su garuojančiu skysčiu.

– Išgerk. Tada ramiai ir be sapnų išsimiegosi.

Gėrimas skaisčiai raudonas, kaip braškės. Čiumpu puodelį ir greitai siurbčioju. Nuo karšto gėrimo trumpam vėl atsigaunu. Nurijusi paskutinius lašus pagaliau atsipalaiduoju. Kažkas nuveda mane į lovą. Ir tiek.

Antras skyrius

Pabundu baisiai persigandusi, gniauždama paklodę. Tačiau aš nebėgu miesto gatvėmis ar Bebaimių būstinės koridoriais. Guliu pas Taikinguosius, oras dvelkia pjuvenomis. Pasijudinu ir krūpteliu, nes kažkas įsirėžia į nugarą. Pagraibiusi užčiuopiu pistoletą. Akimirką išvystu Vilą, mudu taikomės vienas į kitą – kodėl nešoviau jam į ranką, kodėl, kodėl? – ir vos neišrėkiu jo vardo. Paskui vaizdinys dingsta.

Atsikeliu iš lovos ir viena ranka užtempiu čiužinį ant kelio. Padedu ant lovos rėmo ginklą ir pridengiu čiužiniu. Paslėpusi imu mąstyti skaidriau. Vakarykštis adrenalinas išsivadėjo, raminamasis gėrimas irgi nebeveikia, peršautą petį plėšia aštrus skausmas. Vilkiu tais pačiais drabužiais. Iš po pagalvės kyšo kamputis kietojo disko, pakišau jį ten prieš užmigdama. Jame simuliacijos, užvaldžiusios Bebaimius, duomenys ir Eruditų nusikaltimų įrašai. Diskas toks svarbus, kad bijau net paliesti, bet negaliu jo palikti ant akių, todėl įkišu už tualetinio staliuko prie sienos. Knieti jį sunaikinti, bet tai vienintelis mano tėvų mirties liudijimas, todėl diską paslepiu.

Kažkas pabeldžia į duris. Sėdėdama ant lovos krašto mėginu susiglostyti plaukus.

– Prašom, – sakau.

Durys atsiveria, Tobijas įkiša galvą. Matau jį tik iki pusės. Jis mūvi vakarykščius džinsus, juodus marškinėlius persivilkęs tamsiai raudonais, turbūt pasiskolintais iš Taikingųjų. Keista matyti Tobiją su tokiu ryškiu drabužiu. Kai vaikinas atsiremia į durų staktą, dingteli, kad raudona dar labiau išryškina mėlynas jo akis.

– Po pusvalandžio Taikingieji šaukia susirinkimą. – Tobijas suraukia antakius ir perdėm jausmingai priduria: – Spręs mūsų likimą.

Palinguoju galva.

– Niekada nemaniau, kad mano likimą lems Taikingieji.

– Aš irgi. Šį tą tau atnešiau. – Tobijas atsuka buteliuką ir pritraukia pilną pipetę skaidraus skysčio. – Vaistai nuo skausmo. Gersi kas šešias valandas.

– Ačiū. – Spusteliu pipetę ir susilašinu vaistus į burną. Jų skonis kaip pernokusios citrinos.

Užsikišęs nykščius už diržo kilpų Tobijas klausia:

– Kaip laikaisi, Beatriče?

– Tu ką tik pavadinai mane Beatriče?

– Nutariau pamėginti, – šypsosi vaikinas. – Nepatiko?

– Na, gal tiktų ypatingomis progomis. Pasibaigus iniciacijai, per Pasirinkimo dieną... – nutylu. Norėčiau išvardyti daugiau tokių švenčių, bet Nuolankieji žymi tik šias. Tikriausiai Bebaimiai turi savų švenčių, bet aš apie jas nežinau. Šiaip ar taip, absurdiška dabar galvoti apie linksmybes.

– Sutarta, – Tobijas surimtėja. – Kaip laikaisi, Triče?

Nieko nuostabaus, kad jis to teiraujasi po tiekos išgyvenimų, bet aš tuoj pat įsitempiu – negi jis geba skaityti mano mintis? Dar nepasakojau Tobijui apie Vilą. Norėjau, bet neradau žodžių. Mintis, kad teks tai prisipažinti, slegia mane kaip akmuo.

– Aš... – papurtau galvą. – Nežinau, Ketverte. Ką tik pabudau... – veblenu vis dar purtydama galvą.

Tobijas perbraukia man skruostą, pirštu paglosto užausį. Paskui palenkia galvą ir bučiuoja – kūną apima maloni šiluma. Stipriai apsiveju jam kaklą. Kai jaučiu Tobijo artumą, sunkumas krūtinėje atlėgsta. Nebūtina jam pasakoti apie Vilą. Tiesiog mėginsiu pamiršti – Tobijas man padės.

– Suprantu, – sako jis. – Atleisk. Nederėjo klausti.

Man smalsu: Iš kur tu žinai? Bet iš Tobijo veido matau, kad jis žino, kas yra praradimas. Neteko mamos būdamas dar vaikas. Neprisimenu, nuo ko ji mirė, bet mūsų šeima dalyvavo jos laidotuvėse.

Staiga iš atminties gelmių iškyla pilkai vilkintis devynerių metų berniukas, įsikibęs į užuolaidas svetainėje ir užmerkęs akis. Neryškus vaizdas greitai dingsta – gal tai ne prisiminimas, o mano vaizduotės padarinys.

Tobijas paleidžia mane iš glėbio.

– Apsirenk.

+ + +

Moterų vonios kambarys per dvejas duris nuo manojo. Grindys išklotos tamsiai rudomis plytelėmis, dušinės medinėmis sienomis, nuo pagrindinės patalpos jas skiria plastikinės užuolaidos. Ant galinės sienos kabo įspėjimas: DĖMESIO! TAUPANT IŠTEKLIUS, VANDUO IŠ DUŠO BĖGA TIK PENKIAS MINUTES.

Iš dušo galvutės pasipila tokia šalta srovė, kad nieku gyvu ilgiau neištverčiau. Mikliai apsiplaunu kaire ranka, dešinę laikau nuleidusi prie šono. Vaistai veikia greitai – skausmas petyje apmalšo, justi tik maudimas.

Grįžusi iš vonios, ant lovos randu kaugę drabužių. Pridėta geltonų ir raudonų – Taikingųjų mėgstamų spalvų, ir pilkų Nuolankiųjų apdarų. Man retai tekdavo matyti tokį spalvų derinį. Šmėsteli, kad tą kaugę sukrovė kuris nors iš Nuolankiųjų. Taip jie mąsto.

Apsimaunu tamsiai raudonus džinsus – tokius ilgus, kad klešnes tenka trissyk užraityti, apsivelku gerokai per didelius pilkus Nuolankiųjų marškinius. Rankovės siekia man pirštų galiukus, jas irgi pasiraitoju. Judinama dešinė ranka suskausta, todėl darbuojuosi lėtai ir atsargiai.

Kažkas pabeldžia į duris.

– Beatriče? – išgirstu švelnų Siuzanos balsą.

Atidarau jai duris. Draugė atneša padėklą su valgiu ir pastato ant lovos. Ieškau Siuzanos veide netekties skausmo žymių – jos tėvas, vienas Nuolankiųjų vadų, buvo nužudytas per puolimą, – bet įžiūriu tik ramų susitaikymą, būdingą mano senajam luomui.

– Gaila, kad drabužiai didoki, – sako ji. – Jei Taikingieji leis pasilikti, rasim tavo dydžio.

– Jie geri, – sakau. – Ačiū.

– Girdėjau, buvai peršauta. Gal padėti susišukuoti ar apsiauti?

Knieti atsisakyti, bet pati nesusitvarkysiu.

– Taip, padėk, – prašau.

Atsisėdu ant kėdės priešais veidrodį, Siuzana atsistoja man už nugaros. Jos akys mato tik mano plaukus, ji nedirsčioja į savo atvaizdą. Šukuodama man plaukus, Siuzana nėsyk nepakelia akių. Neklausinėja, kaip man buvo peršautas petys ir kas nutiko išėjus iš rūsio stabdyti simuliacijos. Siuzana Nuolankioji iki pat širdies gelmių.

– Ar jau matei Robertą? – klausiu. Jos brolis Robertas kaip ir aš paliko Nuolankiųjų luomą, tik pasirinko Taikinguosius. Robertas turėtų būti būstinėje. Spėlioju, ar jų kaip brolio ir sesers susitikimas bus panašus į mano su Kalebu.

– Trumpai, praėjusį vakarą, – atsako Siuzana. – Jis gedi su savo luomu, o aš su savuoju. Bet vis tiek buvo smagu vėl susitikti.

Iš balso skambesio suprantu, kad ši šneka baigta.

– Kokia gėda, kad taip nutiko, – taria Siuzana. – Mūsų vadai turėjo nuostabių siekių.

– Tikrai? Kokių?

– Nežinau. – Siuzana išrausta. – Tiesiog žinau, jog kažkas dėjosi. Aš nesmalsi, tik pastabi.

– Prireikus smalsauti ne gėda.

Siuzana linkteli ir toliau šukuoja man plaukus. Svarstau, ką darė Nuolankiųjų vadai, tarp jų ir mano tėtis. Nustebina Siuzanos žodžiai apie nuostabius vadų siekius. Norėčiau vėl patikėti tais žmonėmis.

– Šitaip Bebaimiai nešioja plaukus? – klausia Siuzana.

– Kartais, – atsakau. – Ar moki pinti kasą?

Mikliais pirštais Siuzana suskirsto mano plaukus į sruogas ir supina kasą iki juosmens. Kol ji darbuojasi, tyrinėju savo atvaizdą veidrodyje. Paskui padėkoju Siuzanai, ji vos šypteli ir išeidama uždaro duris.

Veidrodyje matau nepažįstamą merginą. Vis dar jaučiu Siuzanos pirštus liečiant man sprandą. Nevalingai prieš akis iškyla rytas, kai mama paskutinį kartą kirpo man plaukus prieš Pasirinkimo ceremoniją. Akys pritvinksta ašarų, linguoju ant kėdės, mėgindama nuvyti skaudžius prisiminimus. Bijau, kad jei pratrūksiu verksmu, ašaros pasipils upeliais.

Ant tualetinio staliuko padėti siuvimo reikmenys. Jame dviejų spalvų – raudonos ir geltonos – siūlai, adata ir žirklės.

Ramiai išpinu kasą, sušukuoju plaukus ir perskiriu tiesiai per vidurį. Paskui prikišu prie smakro žirkles.

Ar galiu taip pat atrodyti netekusi mamos ir pasauliui apvirtus aukštyn kojom? Negaliu.

Kerpu kaip įmanydama lygiau, palei žandikaulį. Sunkiausia su sprandu, jo nematau, todėl kerpu apčiuopomis. Šviesių plaukų sruogos krinta aplink pusračiu.

Atsistoju ir išeinu iš kambario nė nežvilgtelėjusi į savo atvaizdą.

+ + +

Išvydę mane Kalebas su Tobiju netenka žado ir spokso tarsi į nepažįstamą.

– Nusikirpai plaukus, – Kalebas kilsteli antakius. Nors ir nustebęs, jis vis tiek konstatuoja faktus kaip tikras Eruditas. Jo plaukai viename šone sugulėti, akys raudonos nuo ašarų.

– Aha, – sakau. – Su ilgais per daug karšta.

– Beveik įtikinai.

Kartu patraukiame koridoriumi, po kojomis girgžda grindų lentos. Ilgiuosi savo žingsnių aido Bebaimių būstinėje; ilgiuosi vėsaus požemių oro. Bet labiausiai ilgiuosi netikrų baimių, dabar jos atrodo tik baimelės.

Išeiname į lauką. Tvankus oras tiesiog dusina, lyg prie veido prispausta pagalvė. Jis dvelkia žaluma, kaip perplėštas medžio lapas.

– Ar visi žino, kad tu – Marko sūnus? – klausia Kalebas. – Turiu galvoje Nuolankiuosius.

– Neturiu supratimo, – atšauna Tobijas, šnairuodamas į Kalebą. – Būčiau dėkingas, jeigu nepliurptum.

– Man ir nereikia pliurpti. Žmonės turi akis. – Kalebas nuveria Tobiją piktu žvilgsniu. – Beje, kiek tau metų?

– Aštuoniolika.

– Gal kiek senokas mano mažajai sesutei?

Tobijas prunkšteli.

– Ji nebėra tavo mažoji sesutė.

– Tuoj pat liaukitės. Abu, – paliepiu.

Priešais mus į stiklinį žemą pastatą traukia minia geltonai apsirengusių žmonių. Saulės spindulių atšvaitai akina, prisidengiu veidą ranka ir žygiuoju toliau.

Durys į pastatą plačiai atvertos. Oranžerijos pakraščiais loveliuose ir baseinėliuose auga gėlės ir medžiai. Daugybė ventiliatorių ne vėsina, o tik pučia karštą orą, todėl kaipmat suprakaituoju. Bet visa tai nublanksta miniai praretėjus ir atsivėrus kitai pastato daliai.

Viduryje auga milžiniškas medis. Jo šakos siekia oranžerijos stogą, šaknys išsikerojusios kaip tankus voratinklis. Tarp jų tyvuliuoja vanduo, šaknis prilaiko metaliniai strypai. Ko čia stebėtis – Taikingieji visą gyvenimą skiria žemės ūkiui plėtoti, įdiegia Eruditų išradimus.

Ant šaknų raizgalynės stovi Džoana Reis, plaukai dengia sužalotą skruostą. Luomų istorijos vadovėlyje skaičiau, kad Taikingieji neturi vieno vado – jie dėl visko balsuoja anonimiškai. Luomas – tarsi daugybė tos pačios smegeninės vingių, o Džoana tik išreiškia jo valią.

Taikingieji būreliais susėdę ant žemės, dauguma sukryžiuotomis kojomis. Per kelis jardus man iš kairės tvarkinga eile įsitaisę Nuolankieji. Trumpai akimis tyrinėju minią, paskui suprantu, ko ieškau – savo tėvų. Sunkiai nuryju seilę ir stengiuosi pamiršti gėlą. Apkabinęs mane per liemenį Tobijas nusiveda atokiau, už Nuolankiųjų. Prieš sėdantis prikiša lūpas prie ausies ir sukužda:

– Man patinka tavo šukuosena.

Per jėgą nusišypsau, atsiremiu į jį ir paimu jo ranką.

Džoana pakelia rankas ir nulenkia galvą. Kalbos oranžerijoje tuoj pat nutyla. Vieni Taikingieji užmerkia akis, kiti vien lūpomis kažką šnabžda, treti žiūri į tolį.

Sulig kiekviena akimirka jaudulys auga. Kai Džoana pakelia galvą, drebu iš nekantrumo.

– Šiandien svarstysime skubų klausimą, – pareiškia ji. – Kaip kilus suirutei elgtis mums, Taikingiesiems?

Taikingieji sužiūra vienas į kitą ir ima kalbėti tuo pat metu.

– Kaip jie ką nors nusprendžia? – klausiu išvarginta ilgų aptarinėjimų.

– Jie niekur neskuba, – paaiškina Tobijas. – Svarbiausia susitarti. Pažiūrėk.

Dvi moterys geltonomis suknelėmis atsistoja ir prieina prie trijų vyrų. Jaunas vyras pasislenka ir įsilieja į kitų žmonių ratą. Taikingųjų būreliai vis didėja, šnekos oranžerijoje tyla, galiausiai girdėti tik trys ar keturi balsai. Pagaunu vieną kitą žodį: „Taika, Bebaimiai, Eruditai, slėptuvė, įtraukimas...“

– Tai labai keista, – tariu.

– Tai nuostabu, – prieštarauja Tobijas.

Dėbteliu į jį.

– Ko širsti? – sukikena jis. – Visi Taikingieji turi sprendžiamąjį balsą vadovybėje ir visi lygiai atsako už padarinius. Todėl jie yra rūpestingi ir malonūs. Man tai atrodo nuostabu.

– O man – palaida bala, – atšaunu. – Žinoma, tokia tvarka tinka Taikingiesiems. Tačiau kas nutiks, jeigu ne visi norės groti bandžomis ir auginti javus? Kas nutiks, jei bus įvykdytas nusikaltimas ir kalbos nebepadės?

Tobijas gūžteli pečiais.

– Tikiuosi, pamatysim.

Palengva iš kiekvieno būrelio pakyla po žmogų. Jie, vinguriuodami tarp medžio šaknų, drožia prie Džoanos. Viliuosi, Taikingieji atsiklaus ir mūsų nuomonės, tačiau jie tik apstoja vadę ratu ir tyliai kalbasi. Imu nuogąstauti, kad taip ir nesužinosiu jų sprendimo.

– Mūsų nuomonės jie neklaus, tiesa? – tariu.

– Turbūt ne, – atsako Tobijas.

Mes neturime balso teisės.

Išsisakę Taikingieji grįžta į vietas, Džoana lieka stovėti oranžerijos viduryje. Ji atsisuka į mus ir sukryžiuoja ant krūtinės rankas.

Kur eisime, jeigu būsime išvaryti? Atgal į pavojų kupiną miestą?

– Kiek tik mename, mūsų luomas glaudžiai susijęs su Eruditais. Padedame vieni kitiems išgyventi, nuolat bendradarbiaujame, – dėsto Džoana. – Praeityje stiprūs ryšiai mus siejo ir su Nuolankiaisiais, todėl manome, kad būtų nesąžininga po tiekos metų draugystės neištiesti jiems pagalbos rankos. – Džoana kalba saldžiai, juda grakščiai, lėtai ir atsargiai.

Atpakalia ranka nusibraukiu nuo kaktos prakaitą.

– Manome, kad vienintelis būdas išlaikyti gerus santykius su abiem luomais yra likti nešališkiems ir nesikišti, – kalba ji toliau. – Nors esame svetingi, jūsų viešnagė sukelia mums keblumų.

Pagaliau išklos esmę, pagalvoju.

– Mes priėjome prie išvados, kad savo būstinėje priglausime visų luomų atstovus, – sako Džoana, – tačiau keliame tam tikras sąlygas. Pirmoji – turite atiduoti visus ginklus. Antroji – kilus kivirčui, nesvarbu, ar susižodžiavus, ar susimušus, abu dalyviai turės palikti būstinę. Trečioji – nusikaltusieji niekam apie tai neprasitars, net ir už būstinės ribų. Ketvirtoji – pasilikusieji turės tausoti gamtą ir dirbti. Savo sprendimą kuo skubiau pranešime Eruditams, Teisuoliams ir Bebaimiams. – Džoanos žvilgsnis įsminga į mudu su Tobiju. – Judviem leidžiama čia pasilikti, jei paklusite mūsų taisyklėms, – sako ji. – Taip nusprendė luomas.

Prisimenu po čiužiniu paslėptą pistoletą, mudviejų su Piteriu priešiškumą, Tobijo neapykantą tėvui, tada išdžiūsta burna. Kaži ar pavyks išvengti konflikto.

– Ilgai čia neužsibūsime, – sukuždu Tobijui.

Dar prieš akimirką jis šypsojosi puse lūpų, dabar burnos kampučiai nusvyra.

– Tikrai neužsibūsime.

Trečias skyrius

Tą vakarą grįžusi į savo kambarį kyšteliu ranką po čiužiniu patikrinti, ar yra pistoletas. Užčiuopiu gaiduką ir man lyg nuo alergijos suspaudžia gerklę. Nuleidžiu čiužinį ir giliai kvėpuodama atsiklaupiu ant lovos krašto. Pagaliau susitvardau.

Kas man dedasi? Papurtau galvą. Susiimk.

Šitaip ir turiu padaryti: nepraskysti, susikaupti, susitelkti. Net ir slegiama kaltės, turiu būti stipri.

Akies krašteliu pamatau blyksnį ir žvilgteliu pro langą, išeinantį į obelų sodą. Džoana Reis ir Markas Itonas žingsniuoja greta, paskui stabteli prie žolelių lysvės ir skina mėtų lapelius. Nesusimąstydama išlekiu iš kambario.

Skuodžiu koridoriumi greitai, kad nepaleisčiau jų iš akių. Lauke elgiuosi atsargiau. Prabėgu oranžeriją, tada pamatau Džoaną su Marku dingstant medžių alėjoje. Neriu į gretimą alėją tikėdamasi, kad šakos paslėps, jei kuris sumanys atsigręžti.

– ...mane pribloškė, kad puolimas buvo toks apgalvotas, – sako Džoana. – Nejaugi Džanina įgyvendino ilgai brandintą planą, o gal tiesiog buvo sukurstyta?

Pro perskilusį medžio kamieną išvystu Marko veidą. Sučiaupęs lūpas jis murma:

– Hmm.

– Turbūt taip ir nesužinosim, tiesa? – Džoana kilsteli sveikąjį antakį.

– Tikriausiai.

Džoana paima Marką už dilbio ir atgręžia į save. Sustingstu iš baimės būti pastebėta, bet moteris mato tik Marką. Susigūžiu ir priglundu už kamieno. Žievė drasko man nugarą, bet kenčiu.

– Tačiau tu žinai, – sako Džoana. – Tu tikrai žinai, kodėl Džanina puolė dabar. Aš gal ir nebesu Teisuolė, bet matau, kai man meluojama.

– Džoana, smalsumas yra savanaudiškumo apraiška.

Aš piktai atsikirsčiau į tokią pastabą, bet Taikingųjų vadė maloniai sako:

– Bendraluomių likimas priklauso nuo mano patarimų, tad jeigu turi kokios svarbios informacijos, privalai man pasakyti, kad galėčiau pasidalyti su jais. Juk supranti mane, Markai.

– Dėl tam tikros priežasties tu nežinai visko, ką žinau aš. Prieš daugelį metų Nuolankiesiems buvo patikėta saugoti svarbią informaciją, – dėsto Markas. – Norėdama ją išvogti, Džanina mus puolė. Jeigu būsiu neatsargus, ta moteris mus pražudys. Tik tiek galiu tau pasakyti.

– Bet aš prašau...

– Ne, – nukerta Markas. – Ši informacija kur kas svarbesnė, negu manai. Ne vienas miesto vadų rizikavo gyvybe ir paguldė galvas, kad ji nepatektų Džaninai. Ir dabar aš neketinu jos atskleisti, kad paglostyčiau tavo savimeilę.

Džoana trumpam nutyla. Taip tamsu, kad vos įžiūriu savo rankas. Oras dvelkia drėgme ir obuoliais, aš stengiuosi kvėpuoti kuo tyliau.

– Atsiprašau, – taria Džoana. – Matyt, padariau klaidą ir praradau tavo pasitikėjimą.

– Kai atskleidžiau kito luomo vadui šią informaciją, visi mano draugai buvo nužudyti, – atšauna Markas. – Dabar nebepasitikiu niekuo.

Nebeištveriu – palinkstu į šoną ir persikreipiu, kad matyčiau, kas dedasi. Markas su Džoana taip įsitraukę į pokalbį, kad nepastebi manęs šiušant. Jie stovi arti vienas kito, bet nesiliečia. Dar nesu mačiusi Marko tokio pavargusio, o Džoanos tokios įpykusios. Pamažu jos įniršis slūgsta, ji vėl paliečia Markui dilbį, šįsyk švelniai paglosto.

– Norėdami atkurti taiką, pirmiausia turime žinoti tiesą, – sako Džoana. – Todėl viliuosi, kad apsigalvosi. Nepamiršk, aš visada buvau tavo draugė, Markai. Net tada, kai nelabai turėjai su kuo pasikalbėti. – Džoana palinksta ir bučiuoja vyriškį į skruostą, paskui patraukia prie oranžerijos. Apstulbęs Markas lukteli, tada nužingsniuoja į būstinę.

Karštligiškai stengiuosi apmąstyti jų pokalbį. Maniau, Džanina puolė Nuolankiuosius siekdama valdžios, o iš tiesų norėjo išvogti informaciją, žinomą tik jiems vieniems.

Viskas stoja į vietas prisiminus Marko žodžius: Ne vienas miesto vadų dėl jos rizikavo gyvybe. Ar tarp jų buvo ir mano tėvas?

Turiu sužinoti. Turiu išsiaiškinti, dėl ko Nuolankieji sutiko mirti, o Eruditai išdrįso žudyti.

+ + +

Prieš belsdamasi į Tobijo duris lukteliu, pasiklausau, kas dedasi viduje.

– Ne, ne visai taip, – girdžiu, kaip kvatodamasis sako jis.

– Ką reiškia „ne visai taip“? Puikiai tave pamėgdžiojau, – ginčijasi jo pašnekovas – mano brolis Kalebas.

– Nė iš tolo.

– Nagi, parodyk dar kartą.

Atveriu duris kaip tik tuo metu, kai Tobijas, sėdėdamas ant grindų ir ištiesęs vieną koją, sviedžia peilį sviestui tepti į sieną. Šis iki pat kriaunų įsminga į didelį gabalą sūrio ant tualetinio staliuko. Nepatiklus Kalebo žvilgsnis laksto nuo sūrio prie manęs, brolis stovi greta Tobijo.

– Turbūt tarp Bebaimių jis garsėja kaip meistras, – sako Kalebas. – Negi ir tu šitaip moki?

Kalebas atrodo geriau – jo akys nebe paraudusios, blyksi senos smalsumo kibirkštėlės. Rodos, brolis vėl domisi pasauliu. Rudi jo plaukai susitaršę, marškiniai netvarkingai susagstyti. Net ir toks netvarkingas Kalebas gražus, tačiau pats, ko gero, šito nesupranta.

– Dešine ranka gal ir pataikyčiau, – sakau. – Bet tu teisus, Ketvertas tikrai garsėja tarp Bebaimių kaip meistras. Dabar prisipažinkit, kodėl mėtote peilį į sūrį?

Pavadintas Ketvertu, Tobijas įsmeigia į mane akis. Kalebas nežino, kad šioje pravardėje slypi nepaprasti Tobijo gebėjimai.

– Kalebas užsuko pasikalbėti, – Tobijas atsiremia į sieną ir žiūri į mane. – Paskui, nei iš šio, nei iš to, ėmėme svaidyti peilį.

– Šitaip dažnai nutinka, – atsakau ir vos šypteliu.

Tobijas atrodo atsipalaidavęs: sėdi atlošęs galvą, rankas sudėjęs ant kelių. Mudu kiek per ilgai spoksome vienas į kitą. Kalebas kosteli.

– Turbūt jau eisiu, – brolis nenuleidžia nuo mudviejų akių. – Skaitau knygą apie vandens filtravimo sistemas. Vaikis, kuris man ją davė, žiūrėjo į mane kaip į pamišėlį. Maniau, tai vadovėlis apie vandens filtrų taisymą, bet pasirodė be galo įdomu. – Kalebas nutyla. – Atsiprašau, gal jūs irgi laikot mane pamišėliu.

– Neišsigalvok, – geraširdiškai tyčiojasi Tobijas. – Gal ir tau vertėtų paskaityti šitą vadovėlį, Triče. Man rodos, tau patiktų.

– Jei nori, paskolinsiu, – siūlo Kalebas.

– Gal vėlėliau, – sakau. Broliui uždarius duris, paskersakiuoju į Tobiją. – Ačiū už pastangas. Dabar jis praūš man ausis apie vandens filtrus. Bet verčiau jau aptarinėsiu su juo filtrų veikimą negu tai, dėl ko buvo čia atėjęs.

– Nagi? Ir dėl ko gi tavo brolis buvo atėjęs? – Tobijas kilsteli antakius. – Dėl hidroponikos?

– Ko hidro?

– Šitaip Taikingieji augina vaisius ir daržoves. Tau bus neįdomu.

– Tikrai neįdomu, – atkertu. – Tai ko vis dėlto buvo atėjęs Kalebas?

– Dėl tavęs, – atsako Tobijas. – Atėjo pasikalbėti kaip didysis brolis. Pagrasino nežaisti su tavimi ir taip toliau. – Tobijas atsistoja.

– Ką tu jam atsakei?

Tobijas prieina.

– Papasakojau, kaip mudu susidraugavome, paskui ėmėme mėtyti peilius. Tada patikinau, kad su tavim nežaidžiu.

Mano kūną užplūsta šiluma. Tobijas apkabina mane per liemenį ir švelniai prispaudžia prie durų. Paskui suranda lūpas.

Pamirštu ko atėjusi. Man nė motais. Apkabinu Tobiją sveikąja ranka ir prisitraukiu. Pirštai čiuopia marškinėlių apačią, palenda po ja ir glosto raumeningas jo strėnas. Tobijas toks stiprus.

Spausdamas liemenį jis mane bučiuoja, šįkart karščiau. Mudviejų kvėpavimas susilieja, viską pamiršę glaudžiamės vienas prie kito. Galiausiai Tobijas vos vos atšlyja, bet aš nenoriu jo paleisti.

– Tu ne dėl to čia atėjai, – sako vaikinas.

– Ne dėl to.

– Tai dėl ko?

– Argi tai svarbu? – Kedendama Tobijui plaukus, įsisiurbiu jam į lūpas. Jis nesipriešina, bet netrukus sumurma:

– Triče...

– Gerai, gerai, – užsimerkiu. Atėjau čia jam atpasakoti nugirsto pokalbio.

Susėdame šalia vienas kito ant lovos ir aš imu dėstyti nuo pradžių, kaip nusekiau Marką su Džoana į sodą. Kaip ji klausinėjo, kodėl Eruditai puolė kaip tik dabar, ką atsakė Markas ir kokius argumentus pateikė. Kalbėdama žiūriu Tobijui į veidą. Jis neatrodo nei nustebęs, nei susidomėjęs. Vos paminėjus Marką perkreipia lūpas.

– Na, tai ką manai? – klausiu baigusi pasakoti.

– Manau, – sako jis atsargiai, – kad Markas nori pasirodyti reikšmingesnis, negu yra.

Aš tikėjausi ne tokio atsakymo.

– Kodėl? Negi manai, kad jis paisto nesąmones?

– Ko gero, Nuolankieji turi tam tikros informacijos, kurią nori išgauti Džanina, bet Markas labai pervertina jos svarbą. Jis popina savo ego versdamas Džoaną manyti turįs svarbių žinių, bet neketina su ja dalytis.

– Nežinau... – susiraukiu. – Bijau, klysti. Rodos, Markas neapsimetinėjo.

– Tu nepažįsti jo taip kaip aš. Jis – užkietėjęs melagis.

Tobijas teisus – aš beveik nepažįstu Marko, tikrai ne taip gerai kaip jis. Bet nuojauta kužda, jog Markas nemeluoja, o aš linkusi kliautis nuojauta.

– Galbūt, – numykiu, – bet vertėtų išsiaiškinti, kas vyksta. Tiesiog įsitikinti patiems.

– Turime ir svarbesnių darbų, – nesutinka Tobijas. – Reikia grįžti į miestą, pažiūrėti, kas ten dedasi. Sutramdyti Eruditus. Kai visa tai sutvarkysim, galėsim aiškintis, ar Markas – melagis, ar ne.

Linkteliu. Tobijo planas geras – šaunus planas. Tik man jis nepatinka. Netikiu, kad galima žingsniuoti į priekį neišsiaiškinus tiesos. Kai sužinojau esanti Divergentė... Kai supratau, kad Eruditai puls Nuolankiuosius... Šios įžvalgos labai daug ką nulėmė. Tiesa gali pakeisti žmogaus planus. Tačiau sunku įtikinti Tobiją daryti, ko jis nenori, dar sunkiau įtikinti savo teisumu, paremtu tik nuojauta. Todėl sutinku su jo planu, bet neapsigalvoju.

Ketvirtas skyrius

– Biotechnologijos išrastos seniai, bet buvo ne itin veiksmingos, – dėsto Kalebas. Brolis atsikanda ir pirmiausia išvalgo skrebučio vidurį, taip jis darydavo, kai buvom maži.

Mudu sėdime vienas priešais kitą valgykloje prie lango. Ant medinio stalo pakraščio išraižytos ir apipintos širdele raidės D ir T. Tokios mažos, kad beveik nematyti. Kalebui šnekant braukau per jas pirštais.

– Tačiau galiausiai Eruditų mokslininkai išrado labai veiksmingą mineralinį mišinį. Jis tinka augalams geriau už dirvožemį, – kalba toliau Kalebas. – Šis mišinys – vaistų, kuriais tepi petį, pirmtakas. Jis skatina ląstelių atsinaujinimą ir augimą.

Kalebo akys spindi žinių troškuliu. Ne visi Eruditai alksta valdžios ir neturi sąžinės kaip jų vadė Džanina Metju. Nemažai ir tokių kaip Kalebas: besižavinčių naujovėmis, nenurimstančių, kol iki panagių visko neišnagrinėja.

Paremiu smakrą ranka ir švelniai nusišypsau broliui. Šįryt jis žvalus. Smagu, kad pagaliau rado kaip nuslopinti sielvartą.

– Taigi, Eruditai ir Taikingieji dirbo kartu? – klausiu.

– Tie du luomai bendradarbiavo itin artimai, – atsako Kalebas. – Ar pamiršai, kas rašoma luomų istorijos vadovėlyje? Ten jie vadinami pagrindiniais luomais, nes be jų mūsų visuomenė neišgyventų. Kai kuriuose Eruditų veikaluose jie dar vadinami luomais maitintojais. Vienas svarbiausių Eruditų tikslų – pagrįsti ir gausinti.

Man nepatinka toks Eruditų sureikšminimas. Tačiau nieko nepaveiksi, jie labai svarbūs – be jų neturėtume pažangaus žemės ūkio, geros medicinos pagalbos ir technologijų pažangos. Atsikandu obuolio.

– Ar valgysi skrebutį? – klausia Kalebas.

– Duonos skonis keistokas, – sakau. – Jeigu nori, imk.

– Negaliu atsistebėti Taikingųjų gyvensena, – sako brolis, imdamas iš mano lėkštės skrebutį. – Jie patys viskuo apsirūpina. Turi savo energijos šaltinius, vandens siurblius, filtrus, patys augina ir sandėliuoja maistą. Taikingieji yra nepriklausomi.

– Nepriklausomi ir niekur nesikišantys, – įsiterpiu. – Kaip gražu.

Savo akimis įsitikinau, kad gražu. Pro didžiulius valgyklos langus krinta tiek daug šviesos, kad, atrodo, sėdime lauke. Taikingieji būreliais susispietę prie stalų, jų ryškūs drabužiai dera prie įdegusios odos. Aš, apsivilkusi geltonai, atrodau nykiai.

– Suprantu, gabumų testas nesiūlė tau rinktis šio luomo, – vypteli Kalebas.

– Ne.

Taikingieji netoliese pratrūksta juoku. Jie nė nedirsteli mūsų pusėn.

– Kalebai, verčiau patylėk. Nebūtina apie tai pliaukšti.

– Atleisk, – brolis pasilenkia ir ima kalbėti tyliau: – Iš ko galėjai rinktis?

Suklūstu ir įsitempiu.

– Kodėl tau parūpo?

– Triče, – sako Kalebas, – esu tavo brolis. Gali man atsiverti.

Žalios jo akys žvelgia ryžtingai. Kalebas nebenešioja akinių – jie ir nebuvo jam reikalingi, taip tik vylėsi greičiau pritapsiąs prie Eruditų, ir vilki pilkais Nuolankiųjų marškinėliais. Plaukai, kaip dera Nuolankiesiems, irgi nukirpti trumpai. Jis atrodo kaip prieš kelis mėnesius, kai gyvenome tėvų namuose, kol lemtingą vakarą kiekvienas pasukome į savo kambarį, taip ir neišdrįsę prisipažinti, kad atsisakysime savo luomo. Suklydau nepasitikėdama broliu ir šitos klaidos nebekartosiu.

– Nuolankiuosius, Bebaimius arba Eruditus, – vardiju.

– Iš trijų luomų? – Kalebas kilsteli antakius.

– Taip, kodėl stebiesi?

– Tiesiog labai daug, – sako brolis. – Per Eruditų iniciaciją galėjome pasirinkti užduotis. Aš gilinausi į gabumų testo esmę, todėl gerai žinau, kaip jis sukurtas. Labai retai žmogus gauna du pasirinkimus – programa tiesiog šito neleidžia. Bet tris... Neįsivaizdavau, jog tai įmanoma.

– Na, testuotoja suklastojo rezultatus, – prisipažįstu. – Ji panaikino simuliaciją autobuse, kad atmestų Eruditus. Bet iš tikrųjų tikau ir jiems.

Kalebas paremia smakrą kumščiu.

– Vadinasi, ji patobulino programą, – sako jis. – Įdomu, iš kur sužinojo, kaip tai padaryti. Šito testuotojų niekas nemoko.

Susiraukiu. Torė dirbo tatuiruočių salone ir testavo savanoriškai – iš kur ji galėjo žinoti, kaip pakeisti programą? Gal gerai išmanė kompiuterius, bet tai viso labo pomėgis. Abejoju, ar mėgėja sugebėtų apgauti Eruditų sukurtą programą. Tada atmintyje iškyla vienas pokalbis su Tore. Mudu su broliu perbėgome iš Eruditų.

– Testuotoja buvo Eruditė, – sakau. – Perbėgėlė. Gal tai viską paaiškina.

– Galbūt, – Kalebas mįslingai barbena pirštais į skruostą. Mūsų valgis beveik neliestas, pamiršome pusryčius. – Ar čia kuo nors dėtos tavo smegenys, ar anatomija?

Sukikenu.

– Neišmanau. Tik žinau, kad galiu valdyti simuliacijas, o kartais net iš jų išeiti. Retsykiais jos manęs nė neveikia. Kaip per užpuolimą.

– Kaip sugebi išeiti iš simuliacijų? Ką darai?

– Aš... – mėginu prisiminti. Nors išgyvenau simuliaciją vos prieš kelias savaites, rodos, prabėgo amžinybė. – Sunku pasakyti, nes Bebaimių simuliacijos baigiasi testuojamajam nusiraminus. Bet vienoje... tada Tobijas ir suprato, kas aš tokia... padariau neįmanomą dalyką. Ranka išmušiau stiklą.

Kalebo veidas susvetimėja, žvilgsnis nutolsta. Per gabumų testą jam nieko panašaus nenutiko. Dabar jis turbūt svarsto, koks tai jausmas ir kaip tai įmanoma. Iškaistu – brolis tyrinėja mano smegenis kaip kompiuterį ar automobilio variklį.

– Ei, – sakau, – sugrįžk.

– Atleisk, – jis vėl įsmeigia akis į mane. – Tiesiog...

– Esi sužavėtas. Taip, žinau. Kuo nors susižavėjęs atrodai labai nuskriaustas.

Kalebas nusikvatoja.

– Pakalbėkim apie ką kita, – pasiūlau. – Gal čia ir nėra Eruditų ar Bebaimių šnipų, bet vis tiek nesaugu aptarinėti tokius dalykus viešai.

– Gerai.

Kalebui nespėjus ko nors pridurti, valgyklos durys atsidaro ir įeina būrelis Nuolankiųjų. Kaip ir aš jie vilki Taikingųjų drabužiais, bet iškart matyti, kokiam luomui priklauso. Nuolankieji tylūs, bet ne paniurę – eidami pro Taikinguosius šypsosi, linkteli galvas sveikindamiesi, kai kurie stabteli persimesti žodeliu kitu.

Nedrąsiai šypsodamasi Siuzana atsisėda prie Kalebo. Į mazgą susukti šviesūs jos plaukai tviska kaip auksas. Kaip draugai jiedu su Kalebu sėdi truputį per arti, tačiau nesiliečia. Sveikindamasi ji man linkteli.

– Atsiprašau, – sako Siuzana. – Sutrukdžiau jūsų pokalbį.

– Ne, – patikina Kalebas. – Kaip laikaisi?

– Gerai. O kaip tu?

Jau ketinu dingti iš valgyklos ir išsisukti nuo tokio atsargaus, mandagaus Nuolankiųjų pašnekesio, bet įeina susirūpinęs Tobijas. Pagal susitarimą su Taikingaisiais šį rytą jis turėjo padėti virtuvėje. Rytoj aš darbuosiuosi skalbykloje.

– Kas nutiko? – klausiu jam atsisėdus šalia.

– Iš perdėto uolumo spręsti konfliktus Taikingieji pamiršta, kad nedera kištis į kitų reikalus. Tada tikrai gali kilti konfliktų, – piktinasi Tobijas. – Jei teks čia užsibūti dar ilgiau, vošiu kam nors į marmūzę – bus prastai.

Kalebas ir Siuzana nustebę sužiūra į Tobiją. Keli Taikingieji prie gretimo stalo nutyla ir ima spoksoti į mus.

– Girdėjot, ką sakiau, – pareiškia Tobijas.

Šie nusuka akis.

– Dar kartą klausiu, – sakau slėpdama delnu šypseną, – kas nutiko?

– Papasakosiu vėliau.

Tikriausiai tai susiję su Marku. Tobijui nepatinka įtartini Nuolankiųjų žvilgsniai – jie netiki, kad Markas toks žiaurus, kaip teigia Tobijas. Siuzana sėdi tiesiai priešais jį. Suspaudžiu rankas skraite.

Nuolankieji įsitaiso prie mūsų stalo – ne visai šalia, per dvi kėdes, dauguma sveikindamiesi linkteli. Tai mano tėvų draugai, kaimynai ar bendradarbiai. Anksčiau jų akivaizdoje stengdavausi elgtis tyliai ir neišsišokti, o dabar norisi šnekėti garsiai, nebepaisyti senų įpročių ir atsikratyti skausmingų prisiminimų.

Tobijas sėdi labai ramiai, bet staiga man ant dešinio peties nusileidžia sunki ranka. Skausmas nuveria iki pat pirštų galiukų. Sukandu dantis, kad nesudejuočiau.

– Šitas jos petys peršautas, – įspėja Tobijas, nežiūrėdamas į žmogų man už nugaros.

– Labai atsiprašau, – Markas nukelia ranką ir atsisėda man iš kairės. – Sveiki!

– Ko tu nori? – iškošiu.

– Beatriče, – tyliai papriekaištauja Siuzana. – Kam taip...

– Patylėk, Siuzana, – įsikiša Kalebas.

Mergina kietai sučiaupia lūpas ir nusuka akis.

Pašnairuoju į Marką.

– Atsakyk į klausimą.

– Norėjau su jumis šį tą aptarti, – sako jis. Jis ramus, bet balsas piktas. – Mes, Nuolankieji ir aš, pasitarę nusprendėme čia nepasilikti. Manome, kad neramumai mieste nesiliaus ir kad būtų savanaudiška glaustis pas Taikinguosius, kai kitiems mūsų luomo nariams gresia pavojus. Todėl prašome mus lydėti.

Šito nesitikėjau. Kodėl Markas sumanė grįžti į miestą? Ar tai tikrai visų Nuolankiųjų sprendimas, ar Markas turi savų užmačių, susijusių su slapta informacija?

Kelias sekundes įdėmiai į jį žiūriu, paskui dirsteliu į Tobiją. Jis šiek tiek apsiraminęs, bet nepakelia akių nuo stalo. Nenutuokiu, kodėl jis taip elgiasi tėvo akivaizdoje. Niekas, net Džanina, nesugebėjo įbauginti Tobijo.

– Ką manai? – klausiu.

– Manau, kad mes išvyksime poryt, – atsako Tobijas.

– Gerai. Ačiū, – taria Markas. Jis pakyla ir atsisėda kitame stalo gale šalia Nuolankiųjų.

Pasislenku arčiau Tobijo. Nežinau, kaip jį nuraminti neįskaudinant. Kaire ranka imu obuolį, dešine po stalu susirandu jo ranką. Tačiau neįstengiu atplėšti akių nuo Marko. Knieti sužinoti, ką jis dar pasakė Džoanai. Kartais tiesą tenka iškvosti.

Penktas skyrius

Po pusryčių pasakau Tobijui einanti pasivaikščioti, bet iš tiesų nuseku paskui Marką. Užuot grįžęs į svečių miegamąjį, jis perkerta pievą už valgyklos ir patraukia į vandens filtravimo stotį. Lipdama įkandin jo laipteliais, sudvejoju. Ar verta?

Užkopusi įeinu pro duris, už kurių ką tik dingo Markas.

Filtravimo stotis nedidelė, tik vienas kambarys su keliais įrenginiais. Kiek suprantu, vieni jų surenka nešvarų vandenį, kiti jį išvalo, treti patikrina, galiausiai siurbliai pumpuoja švarų vandenį atgal į būstinę. Visi vamzdžiai paslėpti, matyti tik vienas, juo tiekiamas vanduo jėgainei netoli tvoros. Naudodama vėjo, vandens ir saulės energiją jėgainė aprūpina elektra visą miestą.

Markas stovi prie vandens valymo įrenginių. Jų vamzdžiai permatomi. Pro vieną įteka tamsiai rudas vanduo, pro kitą išbėga švarus. Abu stebime valymo procesą. Svarstau, ar Markas galvoją tą patį, ką ir aš: kaip būtų gražu, jei šitaip viskas vyktų ir gyvenime – apsivalę vėl grįžtume į pasaulį švarūs. Bet ne kiekvienas purvas duodasi išvalomas.

Spoksau Markui į pakaušį. Metas veikti.

Dabar.

– Anądien nugirdau tavo pokalbį, – išpyškinu.

Markas staigiai pasuka galvą.

– Ką čia veiki, Beatriče?

– Sekiau tave. – Sukryžiuoju ant krūtinės rankas. – Girdėjau, kaip kalbėjaisi su Džoana apie tai, kas pastūmėjo Džaniną pulti Nuolankiuosius.

– Ar Bebaimiai tave išmokė nepaisyti kito žmogaus privatumo, ar pati sumąstei?

– Esu smalsi iš prigimties. Nenukreipk kalbos.

Marko kaktą vagoja raukšlės. Dvi itin gilios leidžiasi iki burnos. Turbūt jis nuo mažumės yra surukėlis. Jaunas Markas tikriausiai buvo gražus, gal ir dabar patrauklus tokio amžiaus moterims kaip Džoana, bet aš matau tik juodas dygias akis iš Tobijo baimės lauko.

– Jei klauseisi mudviejų pokalbio, vadinasi, žinai, kad net jai nieko neatskleidžiau. Tai kodėl manai, kad pasidalysiu šia informacija su tavim?

Trumpam suglumstu. Paskui dingteli.

– Mano tėvas, – sakau. – Mano tėvas miręs. – Traukinyje Tobijui prisipažinau, kad tėvai žuvo gelbėdami mane. Tada žodis „žūtis“ man buvo tik konstatavimas, nesukeliantis jausmų. Tačiau žodis „miręs“, nuskambėjęs šiame kambaryje burzgiant įrenginiams, sminga man į krūtinę kaip durklas, užlieja didžiulis sielvartas – ima peršėti akis, užgniaužia gerklę.

Prisiverčiu kalbėti toliau:

– Galbūt tėvas žuvo ir ne dėl tos informacijos, kurią slepi, – sakau. – Tačiau noriu žinoti, ar vertėjo dėl to paaukoti gyvybę.

Markas perkreipia lūpas.

– Taip, vertėjo.

Akys pritvinksta ašarų. Mirksiu, kad nepravirkčiau.

– Nagi, pasakyk, – reikalauju beveik dusdama, – ką, po galais, slepi? Ką taip nori apsaugoti? O gal pavogti?..

Markas papurto galvą.

– Nė nemanau tau šito atskleisti.

Žingteliu artyn.

– Bet tu nori susigrąžinti informaciją iš Džaninos.

Markas yra puikus melagis ar bent jau puikiai moka saugoti paslaptis. Jis stovi šaltu veidu. Norėčiau turėti tokių gebėjimų kaip Džoana, kaip Teisuoliai – perprasti Marko kūno kalbą. Nedaug trūko, ir jis būtų atskleidęs man tiesą. Jei dar spustelėsiu, gal jį palaušiu.

– Galiu tau padėti, – sakau.

Markas nusivaipo.

– Nė nenutuoki, koks juokingas tavo siūlymas, – atkerta. – Mergaite, tau pavyko nutraukti Bebaimių simuliaciją, bet tai tiesiog laimingas atsitiktinumas, o ne išmanymas. Baisiai nustebčiau, jeigu ateityje iš tavęs būtų kokios naudos.

Tokį Marką pažįsta Tobijas. Šis niekšas moka įgelti.

Iš pykčio imu drebėti.

– Tobijas sako apie tave tiesą, – teškiu. – Esi tik pasipūtėlis, melagis ir pašlemėkas. Niekas daugiau.

– Jis taip mano? – Markas kilsteli antakius.

– Ne, – atkertu. – Jis apskritai apie tave neužsimena. Tai mano nuomonė. – Sukandu dantis. – Žinok, Tobijui tu nieko nebereiški.

Markas neatsako. Jis nusigręžia ir žiūri į valomą vandenį. Trumpai džiaugiuosi pergale, vandens šniokštimas susilieja su tvinksniais smilkiniuose. Tada išeinu iš stoties, tačiau pusiaukelėje suvokiu pralaimėjusi. Nugalėjo Markas.

Rūpimą tiesą turiu sužinoti iš kur nors kitur. Jo antrąsyk nebeklausiu.

+ + +

Tą naktį sapnuoju pievą. Išvystu ant žemės varnų pulką. Kelias nuvaikiusi suprantu, kad jos kapoja snapais žmogų, vilkintį pilkais Nuolankiųjų drabužiais. Staiga paukščiai šauna aukštyn ir aš pamatau, kad tas žmogus yra Vilas.

Tada pabundu.

Įsikniaubiu į pagalvę ir pratrūkstu. Užuot kartojusi jo vardą, apsipilu ašaromis. Mane vėl užplūsta didžiulis sielvartas, jis sugniaužia širdį, stingdo visą kūną. Žiopčioju, prispaudusi delnus prie krūtinės. Dabar sielvartas sugniaužia man gerklę, tiesiog dusina. Susiriečiu, įkišu galvą tarp kelių ir kvėpuoju, kol palengvėja. Nors kambaryje šilta, drebu. Išsiropščiu iš lovos ir slenku pas Tobiją. Tamsoje boluoja mano nuogos kojos. Daromos durys sugirgžda – Tobijas pabunda ir pažvelgia į mane.

– Eikš čia, – kviečia mieguistas. Jis pasitraukia padarydamas man vietos.

Tik dabar topteli, kad esu pusnuogė. Miegojau su ilgais Taikingųjų marškinėliais, vos dengiančiais užpakalį. Atsikėlusi neužsimoviau kelnių. Tobijui nužvelgus nuogas mano kojas iškaistu. Atsigulu ant šono, veidu į jį.

– Sapnavai blogą sapną? – klausia Tobijas.

Linkteliu.

– Papasakok.

Purtau galvą. Negaliu atskleisti, kad vėl sapnavau Vilą, antraip turėčiau prisipažinti kodėl. Ką Tobijas apie mane pagalvotų, sužinojęs, ką padariau? Kuo jis mane laikytų?

Tobijas nykščiu lėtai glosto man skruostą.

– Nesibaimink, dabar mudu saugūs, – ramina Tobijas. – Mudu drauge, tiesa?

Maudžia krūtinę, bet linkteliu.

– Mūsų visų laukia nežinomybė. – Jo lūpos kutena man odą. – Bet mudu kartu, ir tai svarbiausia.

– Tobijau, – pratariu. Bet pamirštu, ką noriu sakyti, ir įsisiurbiu jam į lūpas, nes žinau, kad bučinys padės išsklaidyti niūrias mintis.

Tobijas irgi mane bučiuoja. Jo ranka nuo skruosto keliauja žemyn mano šonu, liemeniu, klubo linkiu ir pasiekia nuogą šlaunį – tada krūpteliu. Prisispaudžiu arčiau ir užmetu ant jo koją. Protas ragina atsipeikėti, bet kūnas tikrai žino, ką daryti, jis paklūsta aistrai ir tetrokšta vieno: užsimiršti ir susilieti su Tobiju.

Tobijas karštai mane bučiuoja, pakiša ranką po marškinėliais ir aš jo nestabdau, nors turėčiau. Tik giliai atsidūstu, skruostus išpila karštis. Arba Tobijas manęs negirdi, arba užvaldytas geismo nekreipia dėmesio, nes prispaudžia delną man prie strėnų ir glaudžia dar tvirčiau. Jo pirštai lėtai keliauja nugara aukštyn, tarsi skaičiuodami stuburo slankstelius. Marškinėliai užsiplėšia iki kaklo, bet aš jų nesmaukiu žemyn, nors pilvui vėsu.

Tobijas apiberia bučiniais man kaklą, aš įsikabinu jam į petį ir suglemžiu marškinėlius. Tobijas apkabina man kaklą. Marškinėliai apsivynioja jam aplink dilbį, bučiuojamės kaip pakvaišę. Nuo baisaus jaudulio man dreba rankos, todėl dar stipriau įsikimbu Tobijui į petį, kad jis nieko nepastebėtų. Paskui jis netyčia užkliudo sutvarstytą žaizdą, nusmelkia skausmas. Tegu ir nestiprus, bet grąžina mane į tikrovę. Nedera glamonėtis su Tobiju tik norint atsikratyti sielvarto.

Atšlyju ir atsargiai nusismaukiu marškinėlius, pridengiu nuogą kūną. Mudu galime šalia sunkiai kvėpuodami. Nenoriu verkti – dabar visai netinkamas metas, turiu susitvardyti, bet neįstengiu ir ašaros pabyra iš akių, nors ir kaip tankiai mirksiu.

– Atleisk, – sakau.

– Neatsiprašinėk, – piktokai atšauna ir nušluosto man drėgnus skruostus.

Žinau, kad esu liesa ir maža kaip paukštukas, plokščia ir neturiu gundančių apvalumų. Tačiau Tobijas manęs geidžia.

– Nenorėjau visko sugadinti, – lemenu lūžinėjančiu balsu. – Tiesiog... – papurtau galvą.

– Tai neteisinga, – sako Tobijas. – Tavo tėvai iškeliavo į geresnį pasaulį. Dabar jie nebegali tavimi pasirūpinti. Ir tai neteisinga, Triče. Taip neturėjo nutikti. Neturėjo nutikti tau. Būčiau melagis, jei tai neigčiau.

Rauda vėl mane supurto. Tobijas apkabina taip stipriai, kad net gniaužteli kvapą, bet tai nesvarbu. Palengva verksmas virsta bjauriu šniurkščiojimu, guliu išsižiojusi, persikreipusiu veidu ir gargaliuoju kaip dvasna. Jei nesiliausiu, palūšiu. Nors taip būtų geriau – sudužti ir nieko nebejausti. Kol nusiraminu, Tobijas tyli.

– Pamiegok, – sako jis. – Aš nuvaikysiu blogus sapnus.

– Kuo?

– Žinoma, plikomis rankomis.

Apkabinu Tobiją per liemenį ir įsikvempiu jam į petį. Užuodžiu prakaitą, šviežią orą ir mėtas. Jų esama tepale raumenims atpalaiduoti. Nuo Tobijo dvelkia saugumu, saulėtais pasivaikščiojimais oranžerijoje ir tyliais pusryčiais valgykloje. Prieš pat užmigdama beveik pamirštu karo niokojamą miestą ir visas bėdas, kurios mus užgrius, jei lauksime rankas sudėję. Dar išgirstu Tobiją kuždant:

– Triče, aš tave myliu.

Tikriausiai turėčiau jam atsakyti, bet nugrimztu į sapną.

Šeštas skyrius

Tą rytą mane pabudina skutimosi mašinėlės burzgimas. Tobijas stovi priešais veidrodį pakreipęs galvą, kad gerai matytų skruostą.

Atsisėdu, prisidengiu paklode kelius ir žiūriu į jį.

– Labas rytas, – sveikinasi Tobijas. – Kaip išmiegojai?

– Puikiai. – Atsikeliu, o kai jis atlošia galvą skusdamasis smakrą, prieinu ir apsiveju rankomis. Prispaudžiu kaktą jam prie sprando, prie Bebaimių tatuiruotės, ji kiek išsikišusi virš marškinėlių apykaklės.

Tobijas padeda skutimosi mašinėlę ir suima mano rankas. Nė vienas nepertraukiame tylos. Klausausi jo kvėpavimo, o jis švelniai glosto man pirštus pamiršęs skustis.

– Turiu apsirengti, – pagaliau sakau. Visai netraukia išeiti, bet privalau dirbti skalbykloje ir nenoriu, kad Taikingieji priekaištautų nesilaikant pažado.

– Paieškosiu tau ką nors apsivilkti, – taria Tobijas.

Netrukus basa pėdinu koridoriumi su tais pačiais marškinėliais ir Tobijo šortais, juos jis pasiskolino iš Taikingųjų. Savo kambaryje išvystu prie lovos stypsantį Piterį. Tuoj pat atsitiesiu ir imu dairytis, kuo apsiginti.

– Eik lauk, – sakau kiek įmanydama ramiau, tačiau balsas vis tiek virpa. Nenoromis prisimenu jo žvilgsnį, kai smaugė mane virš bedugnės arba kai bloškė į sieną naujokų miegamajame.

Piteris atsigręžia. Pastaruoju metu jis žiūri į mane be pagiežos – išvargęs, susmukęs, parišta ranka. Bet manęs neapkvailinsi.

– Ką veiki mano kambaryje?

Piteris prisiartina.

– O kam tu šnipinėji Marką? Mačiau tave vakar po pusryčių.

Mudviejų žvilgsniai susikerta.

– Kas tau darbo! Nešdinkis.

– Man smalsu, kodėl tu pasiėmei kietąjį diską, – sako jis. – Šiomis dienomis tavo elgesys neprognozuojamas.

– Tai aš neprognozuojama? – nusikvatoju. – Irgi mat vertintojas. Nejuokink.

Piteris suspaudžia lūpas ir nutyli.

– Kodėl tave taip domina kietasis diskas?

– Nesu kvailys, – taria Piteris. – Žinau, kad ten įrašyti ne tik simuliacijos duomenys.

– Ne, tu tikrai ne kvailys, – sakau. – Manai, jei nuneši tą daiktą Eruditams, jie tau dovanos paklydimus ir priglaus po savo sparneliu.

– Aš nenoriu glaustis po jų sparneliu, – atkerta Piteris ir žengia dar arčiau. – Jei nebūčiau norėjęs, nebūčiau tau talkinęs Bebaimių būstinėje.

Duriu smiliumi jam į krūtinę, net nagas įsminga.

– Padėjai man, nes bijojai gauti dar vieną kulką.

– Aš nesu perbėgėlis iš dorovingo Nuolankiųjų luomo. – Piteris griebia man už piršto. – Ir nesileisiu niekieno stumdomas, ypač Eruditų.

Staigiai sukteliu ir išplėšiu ranką. Delnai sudrėksta.

– Kur tau suprasti. – Slinkdama prie tualetinio staliuko nusišluostau rankas į marškinėlių kraštą. – Neabejoju, kad jeigu būtų buvę užpulti ne Nuolankieji, o Teisuoliai, tu būtum ramiausiai leidęs išžudyti savo šeimą. Bet aš ne tokia.

– Suske, šnekėdama apie mano šeimą prikąsk liežuvį. – Piteris paskui mane slenka prie tualetinio staliuko, bet aš užstoju jam stalčių.

Neketinu traukti kietojo disko iš slėptuvės Piteriui matant, bet ir nenoriu jo palikti.

Piterio akys įsminga į stalčių man už nugaros. Iš kairės, tarp sienos ir staliuko, paslėptas kietasis diskas. Pašnairuoju į Piterį ir staiga išvystu, kad jo kišenė išsipūtusi, matyti kampuotas daiktas.

– Atiduok jį, – liepiu. – Tuoj pat.

– Neduosiu.

– Atiduok. Antraip dievaži pribaigsiu tave miegantį.

Piteris nusivaipo.

– Nė nenutuoki, kokie juokingi tavo grasinimai. Maža mergaitė gąsdina pasmaugsianti mane šokdyne.

Žengiu artyn, o Piteris traukiasi į koridorių.

– Nedrįsk vadinti manęs maža mergaite.

– Vadinsiu, kaip norėsiu.

Imuosi veikti: nusitaikau kairiu kumščiu į opiausią vietą, į peršautą ranką. Piteris išvengia smūgio, bet aš nepuolu dar kartą, o griebiu jo sužeistą ranką ir iš visų jėgų pasuku. Piteris subliūva kaip skerdžiamas. Kol jis žiopčioja iš skausmo, smagiai spiriu jam į kelį ir jis parklumpa.

Į koridorių pasipila pilkai, juodai, geltonai ir raudonai vilkintys žmonės. Piteris šiaip ne taip atsistoja ir kumščiu vožia man į pilvą. Susiriečiu gaudydama kvapą, bet skausmas manęs nesustabdo – tik sudejuoju, o gal rikteliu, ir vėl puolu, taikydamasi smogti alkūne Piteriui į veidą.

Vienas Taikingųjų sugriebia mane už rankų ir nuvelka tolyn. Sužeistas petys tvinkčioja, bet dėl užplūdusio adrenalino beveik nejaučiu skausmo. Noriu išsilaisvinti ir vėl pulti nekreipdama dėmesio į apstulbusius Taikingųjų, Nuolankiųjų ir Tobijo veidus. Viena moteris atsiklaupia greta Piterio ir tyliai šnabžda. Šis vaitoja iš skausmo, mane nuveria kaltė, bet stengiuosi nuo jos atsiriboti. Aš nekenčiu Piterio. Man nerūpi jo kančios. Aš jo nekenčiu.

– Nusiramink, Triče! – liepia Tobijas.

– Jis turi kietąjį diską! – suklinku. – Pavogė iš manęs! Tikrai turi!

Tobijas prieina prie Piterio ir, nekreipdamas dėmesio į greta klūpančią moterį, batu primina jam krūtinę. Paskui iš kišenės ištraukia kietąjį diską ir labai tyliai sako:

– Neamžinai gyvensim šituose saugiuose namuose. Neapdairiai pasielgei. – Tada atsigręžia į mane ir priduria: – Ir tu prikrėtei kvailysčių. Nori, kad šeimininkai mus išmestų lauk?

Nuveriu Tobiją piktu žvilgsniu. Taikingasis ima stumti mane koridoriumi tolyn. Mėginu išsilaisvinti iš jo gniaužtų.

– Ką čia darai? Paleisk!

– Tu sulaužei susitarimą nesikivirčyti, – ramiai sako vyras. – Turime laikytis tvarkos.

– Eik su juo, – paragina Tobijas. – Ir susitvardyk.

Apžvelgiu aplinkinių veidus. Nė vienas neprieštarauja Tobijui. Visi vengia mano akių. Todėl leidžiuosi vedama koridoriumi dviejų Taikingųjų.

– Eik atsargiai, – prataria vienas. – Grindų lentos nelygios.

Man ima tvinkčioti galva – vadinasi, pyktis atslūgo. Žilstelėjęs Taikingasis atidaro duris kairėje. Ant jų parašyta: GINČŲ SPRENDIMO KAMBARYS.

– Ketinate mane čia uždaryti, kad atvėsčiau? – dilbakiuoju. Šitaip turėtų elgtis Taikingieji: iš pradžių leisti atvėsti, o vėliau pamokyti apvalomojo kvėpavimo ir teigiamai mąstyti.

Kambaryje taip šviesu, kad net prisimerkiu. Langas priešinėje sienoje išeina į sodą. Vis dėlto patalpa atrodo nedidelė, veikiausiai dėl to, kad lubos, sienos ir grindys išmuštos medinėmis lentelėmis.

– Prašau atsisėsti, – sako pagyvenęs vyriškis ir parodo į kėdę kambario viduryje.

Ji, kaip ir kiti baldai Taikingųjų būstinėje, sukalta iš nepoliruoto medžio ir yra stipri, tarsi įaugusi į žemę. Aš nesisėdu.

– Muštynės baigtos, – sakau. – Daugiau nebesipešiu. Tik ne čia.

– Turime laikytis tvarkos, – pareiškia jaunesnis vyras. – Prašau atsisėsti. Aptarsime, kas nutiko, tada galėsi eiti.

Abu vyrai kalba labai maloniai. Ne pakuždomis kaip Nuolankieji, nuolat nudelbę akis į žemę ir bijantys kam nors sutrukdyti. Vyrai kalba maloniai, santūriai, nekeldami balso – svarstau, ar šito mokomi Taikingųjų naujokai per iniciaciją. Kaip geriausia kalbėti, judėti, šypsotis ir saugoti taiką.

Nenoriu sėstis, bet paklūstu. Pritupiu ant kėdės kraštelio, kad prireikus greitai atsistočiau. Jaunesnis vyras atsistoja priešais mane. Man už nugaros sugirgžda vyriai. Dirsteliu per petį ir pamatau, kad vyresnysis kažką traukia iš spintos.

– Ką sumanėte?

– Ruošiu arbatą, – atsako jis.

– Vargu ar arbata čia padės.

– Tai kas, tavo manymu, padės? Kaip rasti sprendimą? – klausia jaunesnis, vėl nukreipdamas mano dėmesį į langą.

– Reikia išgrūsti Piterį iš jūsų būstinės.

– Man rodos, tu jį užpuolei, – švelniai sako vyras. – Negana to, ankstėliau peršovei jam ranką.

– Piteris tikrai šito nusipelnė. – Mano skruostai iškaista, širdis ima sparčiau plakti. – Jis kėsinosi mane nužudyti. Tai dar ne viskas... Peiliu išdūrė vienam vaikinui akį. Piteris yra įsikūnijęs blogis. Todėl turiu teisę...

Sprandą nuveria aštrus skausmas. Akyse sušmėžuoja tamsios dėmės, vyro veidas išplaukia.

– Atleisk, mieloji, – sako jis. – Mes tik laikomės tvarkos.

Vyresnysis laiko švirkštą. Jame dar likę keli lašai skysčio. Ryškiai žalio, kaip žolė. Sumirksiu ir tamsios dėmės išnyksta, bet pasaulis vis tiek svyruoja, tarsi linguočiausi supamojoje kėdėje.

– Kaip jautiesi? – klausia jaunesnis Taikingasis.

– Jaučiu... – iš lūpų veržiasi žodis „pyktis“. Pykstu ant Piterio ir ant Taikingųjų. Bet juk tai netiesa? Nusišypsau. – Aš jaučiuosi gerai. Tarsi plūduriuočiau ar supčiausi. O kaip jaučiatės jūs?

– Šis serumas sukelia svaigulį. Po pietų norėsi pailsėti. O aš jaučiuosi gerai. Ačiū, kad paklausei, – sako jis. – Jei nori, gali eiti tuoj pat.

– Kur man rasti Tobiją? – klausiu. Įsivaizdavus jo veidą apima švelnumas, kyla noras išbučiuoti. – Turiu galvoje, Ketvertą. Jis gražus, tiesa? Nenutuokiu, kodėl kritau jam į akį. Juk nesu labai graži, ar ne?

– Dabar – ne, – atsako vyriškis. – Bet pasistengusi galėtum.

– Ačiū, – padėkoju. – Kaip gera girdėti tokius žodžius.

– Tikriausiai rasi Tobiją sode, – sako vyriškis. – Mačiau jį ten einant po muštynių.

Sukikenu.

– Muštynės. Kokia kvailystė... – Ir iš tiesų labai kvaila kam nors žiebti kumščiu. Savotiška glamonė, bet per šiurkšti. Glamonėtis kur kas gražiau. Gal, užuot kumščiavusis, man derėjo paglostyti Piteriui ranką. Abu būtume pasijutę kur kas geriau. Dabar taip neskaudėtų krumplių.

Atsikeliu ir patraukiu tiesiai prie durų. Kad neprarasčiau pusiausvyros, atsiremiu į sieną – nieko baisaus, siena tvirta. Svirduliuoju koridoriumi ir kikenu. Vėl esu nerangi kaip vaikystėje. Mama dažnai su šypsena įspėdavo:

– Žiūrėk, kur eini, Beatriče. Antraip užsigausi.

Išeinu į lauką ir medžiai man atrodo žalesni. Tokie sultingi, kad norisi paragauti. Gal ir galiu paragauti. Juk vaikystėje kramčiau žolę. Svirduliuodama vos nenusiritu laiptais ir pratrūkstu juoku žolei pakutenus basas kojas. Tada drožiu į sodą.

– Ketverte! – šaukiu. Kodėl aš miniu tą skaičių? Ak, taip. Juk tai jo vardas. Pašaukiu dar kartą: – Ketverte! Kur esi?

– Triče? – atsiliepia Tobijas iš medžių guoto dešinėje.

Tarsi medžiai kalba su manimi. Sukikenu pamačiusi pro šakas išnyrantį Tobiją. Tekina pasileidžiu prie jo, žemė išnyksta iš po kojų ir vos nepardrimbu. Jis spėja sugauti mane už liemens. Tobijo prisilietimas nukrečia visą kūną, rodos, degu iš vidaus. Prisiglaudžiu, spaudžiuosi visu kūnu ir tiesiu kaklą jį pabučiuoti.

– Kas tau... – nutraukiu Tobijo klausimą bučiniu. Jis man atsako, bet greitai atšlyja. Nusivylusi atsidūstu.

– Tai buvo neteisinga, – sakau. – Na, gerai, nebuvo, bet... – Pasistiebiu norėdama vėl pabučiuoti Tobiją, bet jis užspaudžia pirštu man lūpas ir nebeleidžia veblenti.

– Triče, – pakartoja Tobijas. – Ką tau padarė Taikingieji? Elgiesi kaip pamišėlė.

– Kaip negražiai kalbi, – pasipiktinu. – Taikingieji pataisė man nuotaiką, ir tiek. Dabar tetrokštu tave bučiuoti ir jeigu tu bent kiek atsipalaiduotum...

– Nė nemanau tavęs bučiuoti. Eisiu išsiaiškinti, kas čia dedasi, – pareiškia Tobijas.

Trumpam papučiu lūpas, paskui vypteliu, tarsi viską supratusi.

– Tai štai kodėl aš tau patinku! – rėkiu. – Todėl, kad ir tu nesi toks jau gražus! Dabar man toptelėjo.

– Gana, – sudraudžia Tobijas. – Eisim pas Džoaną.

– Tu man irgi patinki.

– Kokia laimė, – rimtai atsako jis. – Pakaks, dėl Dievo meilės. Verčiau aš tave nunešiu.

Tobijas paima mane ant rankų, vieną pakiša po pakinkliais, antrą – po mentėmis. Aš apsiveju rankomis jam kaklą ir pakšteliu į skruostą. Paskui aptinku, kad tabaluodama kojomis keliu vėjelį. Man tai labai patinka. Šitaip besispardančią Tobijas nuneša mane prie pastato, kuriame dirba Džoana.

Kai patenkame į kabinetą, Taikingųjų vadė sėdi prie apversto popieriais stalo ir graužia pieštuko galą. Pamačiusi mus ji net išsižioja. Tamsių plaukų sruoga dengia sužalotą skruostą.

– Be reikalo slepi randą, – sakau. – Gražiau atrodai surištais plaukais.

Tobijas šiurkštokai pastato mane ant grindų. Negrabiai atsistojus suskausta petį, bet man patinka trepsėti grindimis. Aš kvatojuosi, bet keista, kad nei Džoana, nei Tobijas man nepritaria.

– Ką jai padarėte? – tiesiai klausia Tobijas. – Ką, po velnių, padarėte Tričei?

Džoana pašnairuoja į mane.

– Turbūt jai buvo suleista per daug. Ji labai smulkutė, mano vyrai neatsižvelgė į jos ūgį ir svorį.

– Ko jai buvo suleista per daug? – neatlyžta Tobijas.

– Koks gražus tavo balsas, – įsiterpiu.

– Triče, patylėk, – prašo jis.

– Taikos serumo, – atsako Džoana. – Vartojamas mažomis dozėmis jis nuramina ir pataiso nuotaiką. Deja, turi šalutinį poveikį – svaigulį. Mes jo skiriame sunkiai besitvardantiems luomo nariams.

Tobijas piktai prunkšteli.

– Nelaikykit manęs kvailiu. Ir jūsų luomo kartais praranda savitvardą, nes yra žmonės. Tikriausiai pilate serumo į geriamąjį vandenį.

Prieš atsakydama Džoana kiek patyli, paskui susideda rankas ant krūtinės.

– Puikiai žinai, jog taip nėra, antraip jokių peštynių nebūtų kilę, – pareiškia ji. – Bet mūsų luomas sprendžia ir veikia drauge. Jei būčiau galėjusi duoti serumo kiekvienam miesto gyventojui, būčiau taip ir padariusi. Tada tikrai nebūtumėte pakliuvę į tokią bėdą.

– Kurgi ne, – atšauna Tobijas. – Tavo manymu, visų bėdų sprendimas – apkvaišinti visuomenę. Didingas planas.

– Nėra ko čia šaipytis, Ketverte, – santūriai sako Džoana. – Gailiuosi, kad taip nutiko Tričei, tikrai gailiuosi. Tačiau ji sulaužė susitarimą ir jūs greičiausiai nebegalėsite ilgiau čia likti. Mes nepakęsime Tričės kivirčų su tuo vaikinu – Piteriu.

– Nesijaudinkit, – atkerta Tobijas. – Išvyksime nedelsdami.

– Gerai, – Džoana šypteli. – Taikingieji ir Bebaimiai gali sutarti tiktai per atstumą.

– Dabar man aišku.

– Kas čia per užuominos? – klausia Džoana.

– Aišku, kodėl jūs, – pro sukąstus dantis iškošia Tobijas, – apsimesdami esą neutralūs – jei tai išvis įmanoma – leidote Eruditams paversti mus žudikais.

Džoana tyliai atsidūsta ir žvilgteli pro langą. Kiemelyje auga vynuogės. Uogienojai vyniojasi apie langą, tarsi mėgintų patekti vidun ir pasiklausyti pokalbio.

– Taikingieji nieko panašaus nedarė, – įsiterpiu. – Tai nedora.

– Mes nesikišome vardan taikos... – prabyla Džoana.

– Taikos, – spjaute išspjauna Tobijas. – Taip, taika įsigalės tada, kai mes būsime arba išžudyti, arba paklusime kaip galvijai, ar apduję klaidžiosime nesibaigiančioje simuliacijoje.

Džoanos veidas persikreipia, o aš mėgdžioju jos grimasą – man tiesiog įdomu, kas būna taip susiraukus. Jokio malonumo – kodėl ji taip daro?

Džoana ima kalbėti lėtai:

– Ne aš taip nusprendžiau. Jeigu būčiau sprendusi aš, dabar bendrautume kitaip.

– Nori pasakyti, kad nepritari luomo nuomonei?

– Noriu pasakyti, kad negaliu viešai prieštarauti luomo nuomonei, bet širdyje galiu su ja nesutikti.

– Mudu su Triče išvykstame po dviejų dienų, – sako Tobijas. – Tikiuosi, neišprašysite kitų pabėgėlių.

– Mes lengvabūdiškai nekaitaliojame savo nuomonės. O kaip Piteris?

– Tarkitės su juo pačiu, – pareiškia Tobijas. – Šitas su mumis nekeliaus.

Tobijas paima mano ranką. Jo oda tokia graži, palyginti su manąja, nors nėra nei švelni, nei lygi. Aš atsiprašomai nusišypsau Džoanai, bet jos veidas lieka bejausmis.

– Ketverte, – sako ji, – jei tu su draugais nori blaiviai mąstyti, nevalgykit duonos.

Tobijas dirstelėjęs per petį padėkoja Džoanai ir mudu patraukiame koridoriumi, aš linksmai šokinėju.

Septintas skyrius

Serumas išsivadėjo po penkių valandų, saulei leidžiantis. Tobijas užrakino mane kambaryje ir kas valandą ateidavo patikrinti. Paskutinį kartą aptiko sėdinčią ant lovos ir spoksančią į sieną.

– Ačiū Dievui, – nudžiunga Tobijas ir įremia kaktą į duris. – Jau baiminausi, kad nebeatsikvošėsi ir teks tave palikti pas Taikinguosius uostyti gėlyčių ar užsiimti kitais panašiais darbais.

– Aš juos nudėsiu, – pagrasinu. – Tikrai nudėsiu.

– Nesivargink, poryt iškeliaujam, – sako Tobijas uždarydamas duris. Paskui iš kišenės išima kietąjį diską. – Paslėpkim jį už tualetinio staliuko.

– Ten ir buvau paslėpusi.

– Taip, todėl Piteris ten ir nebeieškos. – Tobijas viena ranka atitraukia staliuką nuo sienos, kita įkiša diską.

– Kodėl nesugebėjau pasipriešinti taikos serumui? – klausiu. – Juk mano smegenys susidorojo su simuliacijos serumu, tai kodėl neįveikiau šito?

– Galva neišneša, – atsako Tobijas. Jis smagiai klesteli šalia ant lovos, net čiužinys įlinksta. – Galbūt pasipriešinti serumui reikalingas tavo noras.

– Aš ir norėjau, – sakau suirzusi, bet sudvejoju. Ar tikrai norėjau? O gal buvo taip gera pamiršti pyktį, skausmą, visus pastarųjų dienų baisumus?

– Kartais žmonės tiesiog trokšta būti laimingi, išgyventi iliuziją, – Tobijas apkabina man pečius.

Jis teisus. Net ir dabar mudu ramiai šnekučiuojamės dėl to, kad neminime Vilo, mano tėvų, kaip vos nenušoviau paties Tobijo, neprisimename Marko. Aš neišdrįsiu sutrikdyti tos ramybės išklodama tiesą, nes man labai reikia Tobijo paramos.

– Turbūt tu teisus, – tyliai sakau.

– Tai prisipažįsti? – jis apsimeta nustebęs. – Rodos, tas serumas tave tikrai gerai paveikė...

Stumteliu Tobiją iš visų jėgų.

– Atsiimk šiuos žodžius. Tuoj pat atsiimk.

– Gerai jau, gerai, – jis lyg pasiduodamas iškelia rankas. – Tiesiog... Aš irgi nesu jau toks gražus. Todėl tu man ir patinki...

– Eik lauk! – surinku rodydama į duris.

Tyliai juokdamasis Tobijas pakšteli man į skruostą ir išeina.

+ + +

Tą vakarą jaučiuosi per daug sutrikusi, kad eičiau vakarienės, todėl įsikabaroju į obelį sodo gale ir raškau obuolius. Raumenys dega, bet kariuosi taip aukštai, kiek leidžia drąsa. Sėdėdama kambaryje vis tiek jutau širdį graužiantį sielvartą, todėl imuosi darbo.

Stovėdama ant šakos šluostausi prakaituotą kaktą marškinėlių kraštu ir išgirstu silpną garsą, iš pradžių jis susilieja su cikadų svirpimu. Dar kiek pasiklausiusi suvokiu, kad tai burzgia automobiliai.

Taikingieji turi kokį tuziną sunkvežimių – jais išvežioja vaisius ir daržoves. Bet tai daro tik savaitgaliais. Man pašiurpsta sprando plaukeliai. Jeigu automobiliai ne Taikingųjų, tikriausiai atvyksta Eruditai. Tačiau pirmiausia turiu įsitikinti.

Abiem rankom įsikimbu į šaką virš galvos, bet prisitraukiu tik viena, kairiąja. Nustembu, kad dar įstengiu tai padaryti. Stoviu susikūprinusi, šakelės ir lapai lenda į plaukus. Perkėlus svorį ant kitos kojos, žemėn bumbteli keletas obuolių. Obelys ne per daug aukštos, kaži ar matysiu ganėtinai toli.

Kabarojuosi šakomis į viršų kaip skersiniais, kabindamasi rankomis braunuosi per lapijos labirintą. Prisimenu, kaip prieplaukoje lipau į apžvalgos ratą – įsitempę raumenys tvinkčiojo, rankos gėlė. Dabar esu sužeista, bet stipresnė, todėl ir ropštis sekasi lengviau.

Šakos vis plonesnės, silpnesnės. Dirstelėjusi į viršų prikandu lūpą. Turiu užlipti kuo aukščiau, bet mano nusižiūrėta šaka trumpa ir liauna. Koja išmėginu tvirtumą. Šaka linksta, bet nelūžta. Bandau prisitraukti ir pastatyti antrą koją – tuo metu šaka trakšteli. Aiktelėjusi imu kristi, bet dar spėju įsikibti kamieno. Matyt, aukščiau užsikarti nebepavyks. Pasistiebiu ant pirštų galiukų ir apžvelgiu horizontą.

Iš pradžių matau tik dirbamos žemės plotą, siaurą rėželį dirvono, tvorą, laukus ir kažkokius nebaigtus statinius. Paskui pastebiu saulėje švytinčius sidabrinius taškelius – jie artėja prie vartų. Saulės baterijomis varomi automobiliai juodais stogais priklauso Eruditams.

Švilpteliu pro dantis. Daugiau nesvarstydama imu kuo greičiau leistis iš medžio, statau vieną koją, paskui kitą, byra žievės gabaliukai. Vos palietusi kojomis žemę, leidžiuosi bėgti.

Lėkdama skaičiuoju obelų eiles. Septynios, aštuonios. Pasilenkusi skutu po žemai nusvirusiomis medžių šakomis. Devynios, dešimt. Prispaudusi dešinę ranką prie krūtinės leidžiuosi bėgti dar greičiau, žaizda petyje tvinkčioja sulig kiekvienu žingsniu. Vienuolika, dvylika.

Pasiekusi tryliktą eilę, metuosi į dešinę, į taką. Šioje eilėje medžiai tankiai suaugę, šakos susipynusios į lapų, ataugų ir obuolių raizginį.

Plaučiai plyšta nuo deguonies stokos, bet jau beveik pasiekiau gyvenamuosius pastatus. Prakaitas nuo kaktos srūva antakiais, graužia akis. Su trenksmu atidarau valgyklos duris ir skinuosi kelią pro Taikingųjų būrį. Galiausiai pamatau Tobiją – jis sėdi gale su Piteriu, Kalebu ir Siuzana. Sunkiai juos įžiūriu, nes akyse mirga juodi taškeliai. Susirūpinęs Tobijas paliečia man petį.

– Eruditai, – tesugebu išspausti.

– Jie atvažiuoja? – klausia Tobijas.

Linkteliu.

– Ar užteks laiko pasprukti?

Abejoju.

Nuolankieji kitame stalo gale irgi mane pamato. Jie ateina prie mūsų.

– Kodėl turime bėgti? – klausia Siuzana. – Čia, Taikingųjų teritorijoje, saugu. Konfliktai draudžiami.

– Taikingiesiems bus sunku įgyvendinti tokią politiką, – taria Markas. – Kaip sustabdysi vieną konfliktą nesukeldamas kito?

Siuzana palinguoja galva.

– Bet mes nepabėgsime, – sako Piteris. – Nebėra kada, Eruditai mus pamatys.

– Tričė turi ginklą, – įsiterpia Tobijas. – Mėginkim išsiveržti jėga. – Ir patraukia miegamojo link.

– Palauk, – sustabdau jį, – šį tą sumaniau. – Apžvelgiu Nuolankiųjų būrį. – Persirenkim. Eruditai nežino, kad mes čia. Apsimeskime Taikingaisiais.

– Vilkintieji pilkais drabužiais eina į miegamąjį persirengti, – liepia Markas. – Visi kiti pasileiskite plaukus, mėgdžiokite Taikinguosius.

Pilkai vilkintys Nuolankieji išeina iš valgyklos, perkerta kiemą ir patraukia į svečių miegamuosius. Nukūrusi į savo kambarį, atsiklaupiu prie lovos ir graibau po čiužiniu ginklo.

Užtrunku kelias sekundes, bet man užspaudžia gerklę, negaliu nuryti seilės. Nenoriu liesti ginklo. Nenoriu vėl jo liesti.

Nagi, Triče! Užsikišu pistoletą už raudonų kelnių juosmens. Gerai, kad jos tokios plačios. Nuo tualetinio staliuko čiumpu gydomąjį tepalą ir nuskausminamuosius vaistus. Pravers, jei kartais pavyktų pabėgti. Paskui iš tarpusienio išsitraukiu kietąjį diską.

Jeigu Eruditai mus sučiups – taip greičiausiai ir nutiks,– tai apieškos mus, o aš nenoriu jiems atiduoti disko su simuliacijos duomenimis. Negana to, jame įrašyta, kaip vyko puolimas. Kaip buvo žudomi žmonės. Mano tėvų žūtis. Vienintelis jų prisiminimas. Nuolankieji nesifotografuoja, todėl tėvų atvaizdai išlikę tiktai diske.

Laikui bėgant mano atmintis ims dilti, tėvų veidai išblanks, o aš neturėsiu jų nuotraukos.

Nebūk kvailė. Tai nesvarbu.

Suspaudžiu kietąjį diską taip stipriai, kad suskausta.

Tai kodėl atrodo taip svarbu?

– Nebūk kvailė, – tariu garsiai. Sukandu dantis ir čiumpu nuo naktinio staliuko lempą. Išraunu laidą iš kištukinio lizdo, sviedžiu lempą ant lovos ir gaubtu nusitaikau į kietąjį diską. Tramdydama ašaras apsuku lempą ir stovu įlenkiu kietąjį diską. Paskui įniršusi suskaldau tą daiktą į gabalėlius, jie pabyra ant grindų. Tada paspiriu lūženas po staliuku, pastatau į vietą lempą, išeinu į koridorių ir atpakalia ranka nusišluostau ašaras.

Netrukus koridoriuje susirenka nemažas būrys vyrų ir moterų, tarp jų ir Piteris, persirengusių Taikingųjų drabužiais. Jie nešasi kaugę raudonų ir geltonų rūbų.

– Triče, – sako Kalebas, – tu vis dar vilki pilkai.

Perbraukiu marškinius ir sudvejoju.

– Jie tėtės, – sakau. Jeigu persirengsiu, teks juos palikti. Skaudžiai prikandu lūpą. Tai viso labo marškiniai. Ir tiek.

– Aš apsivilksiu juos po savaisiais, – pasiūlo Kalebas. – Eruditai nepastebės.

Linkteliu ir iš drabužių krūvos išsitraukiu raudonus marškinius. Jie pakankamai laisvi paslėpti pistoletui. Neriu į gretimą kambarį persirengti, grįžusi į koridorių pilkus marškinius atiduodu Kalebui. Pro atviras duris matau, kaip Tobijas kiša Nuolankiųjų drabužius į šiukšlinę.

– Manai, Taikingieji dėl mūsų meluos? – klausiu jo, atsiremdama į durų staktą.

– Norėdami išvengti konflikto? – Tobijas linkteli. – Neabejoju.

Jis vilki raudonus marškinius su apykakle ir mūvi džinsus įplėštais keliais. Su tokiu apdaru atrodo juokingai.

– Gražūs marškiniai, – sakau.

Tobijas suraukia nosį.

– Tik šis drabužis uždengia tatuiruotę man ant sprando.

Nervingai šypteliu. Buvau pamiršusi savo tatuiruotes, bet jų iš po marškinių nematyti.

Prie Taikingųjų būstinės privažiuoja penki Eruditų automobiliai, visi sidabriniai, juodais stogais. Varikliai tyliai burzgia ratams riedant per nelygią žemę. Palikusi atlapotas duris smunku vidun, o Tobijas stengiasi uždaryti šiukšlinę.

Automobiliai sustoja, durys atsidaro, išlipa kokie penki mėlynais Eruditų drabužiais apsirengę vyrai ir moterys. Ir kokia penkiolika Bebaimių juodomis uniformomis.

Šiems prisiartinus pamatau ant rankovių mėlynus raiščius – tai rodo, kad jie parsidavę Eruditams. Luomui, pavergusiam jų protus.

Tobijas už rankos vedasi mane į kambarį.

– Nemaniau, kad mūsiškiai tokie kvaili, – piktinasi jis. – Tikrai turi ginklą?

– Taip, – atsakau. – Bet vargu ar tiksliai pataikysiu kaire ranka.

– Turi pasimokyti, – pareiškia Tobijas kaip instruktorius.

– Taip ir padarysiu, – atsakau. Paskui purtoma drebulio priduriu: – Jeigu išgyvensim.

Jis perbraukia man rankas nuo pečių iki plaštakų.

– Tiesiog eik pasišokinėdama, – sako bučiuodamas man į kaktą, – ir apsimesk bijanti ginklų. – Dar sykį pabučiuoja į tarpuakį. – Ir pamiršk Nuolankiųjų kuklumą. – Gaunu bučinį į skruostą. – Tada viskas bus gerai.

– Klausau. – Tirtančiomis rankomis čiumpu jam už marškinių apykaklės ir įsisiurbiu į lūpas.

Tris kartus nuskamba varpelis. Jis kviečia Taikinguosius į valgyklą. Ten šaukiami ne tokie svarbūs susirinkimai kaip anądien oranžerijoje. Mudu su Tobiju įsiliejame į Nuolankiųjų, persirengusių Taikingaisiais, minią.

Ištraukiu smeigtukus Siuzanai iš plaukų – Taikingieji nešioja palaidus plaukus. Ji man dėkinga šypteli. Pirmąkart matau draugę palaidais plaukais. Tokia šukuosena sušvelnina kampuotą jos veidą.

Turėčiau jaustis drąsiau negu Nuolankieji, bet jie, rodos, jaudinasi mažiau už mane. Vienas kitam šypsosi ir žingsniuoja tylėdami, per ilgai tylėdami. Įsibraunu tarp jų ir paliečiu pusamžei moteriai petį.

– Paliepkim vaikams žaisti liestynių, – sakau.

– Liestynių? – pakartoja ji.

– Jie elgiasi per daug rimtai, kaip... tikri Suskiai, – ištarusi šį žodį susigūžiu – taip mane pravardžiavo Bebaimiai. – Taikingųjų vaikai linksmai erzeliuoja. Nedelskit, gerai?

Moteris patapšnoja per petį vienam Nuolankiųjų vaikui ir kažką jam pašnibžda. Tuoj pat koridoriumi pasileidžia būrelis išdykėlių. Painiodamiesi Taikingiesiems po kojų jie rėkia:

– Aš tave paliečiau! Tu gaudai!

– Ne, tu palietei tik mano rankovę!

Kalebas ima pavyzdį iš vaikų. Pakutena Siuzanai šoną, ši sucimpa. Stengiuosi atsipalaiduoti ir striksėti, kaip mokė Tobijas, sukdama už kampo laisvai mosuoju rankomis. Nuostabu, kad apsimetimas kito luomo nare pakeičia netgi eiseną. Jaučiuosi keistai, nes galėjau priklausyti net trims luomams.

Pasivejame Taikinguosius eidami per kiemą ir tarp jų įsimaišome. Akies krašteliu stebiu Tobiją, nenoriu nuo jo nutolti. Taikingieji nieko neklausinėja; tiesiog priima mus į savo tarpą.

Prie valgyklos durų stovi du ginkluoti Bebaimių išdavikai ir aš įsitempiu. Pasidingoja, kad aš beginklė esu varoma į gardą, apsuptą Eruditų ir Bebaimių. Demaskuota nebeturėsiu kur bėgti. Jie kaipmat mane nudės.

Svarstau, ar nepasprukus. Bet kur pasidėsiu? Bandau kvėpuoti ramiai. Beveik praeinu pro sargybinius – nežiūrėk į juos, nežiūrėk. Žengiu kelis žingsnius tolyn – nusuk akis, nusuk.

Siuzana įsikimba man į parankę.

– Papasakosiu tau juokingą istoriją, – sako ji. – Gal ir tave pralinksmins.

Užsidengiu delnu burną ir per jėgą sukikenu. Iš tiesų tik cypčioju nesavu balsu, bet, sprendžiant iš Siuzanos šypsenos, įtikinamai. Susiglaudusios kaip Taikingųjų merginos, mudvi dirstelime į Bebaimius ir vėl sukikename. Kaip man pavyksta, kai širdį slegia toks sunkumas?

– Ačiū, – sumurmu įėjus į valgyklą.

– Nėra už ką, – atsako Siuzana.

Tobijas sėdi priešais mane prie ilgo stalo, Siuzana klesteli šalia. Kiti Nuolankieji išsibarsto po valgyklą, Kalebas su Piteriu įsitaiso per kelias kėdes nuo manęs.

Kol sėdime ir laukiame, barbenu pirštais į kelius. Apsimetu klausanti, ką pasakoja Taikingųjų mergaitė man iš kairės. Bet mudu su Tobiju žvilgčiojame vienas į kitą, tarsi dalydamiesi baime.

Pagaliau ateina Džoana su Erudite. Šios skaisčiai mėlyni marškinėliai išryškina tamsiai rudą odą. Kalbėdama su Džoana moteris akimis naršo valgyklą. Kai jos žvilgsnis užkliudo mane, sulaikau kvapą, bet ji greitai nusuka akis, ir aš atsikvepiu. Eruditė manęs neatpažįsta. Bent jau kol kas.

Kažkas pabeldžia į stalą ir visi nutyla. Pagaliau atėjo lemiama akimirka. Išduos mus Džoana ar ne?

– Mūsų draugai Eruditai ir Bebaimiai ieško kelių žmonių, – sako ji. – Keleto Nuolankiųjų, trijų Bebaimių ir vieno Eruditų naujoko. – Džoana nusišypso. – Mūsų luomų bendradarbiavimo vardan pranešiau, kad ieškomi žmonės buvo čia užsukę, bet išvyko. Eruditai ir Bebaimiai prašo leidimo apieškoti mūsų namus, todėl turime balsuoti. Kas prieš?

Susijaudinęs Džoanos balsas rodo, kad verčiau neprieštarauti. Nežinau, ar Taikingieji tai supranta, bet tyli kaip žuvys. Džoana linkteli Eruditei.

– Jūs trys liekate čia, – paliepia moteris Bebaimių išdavikams, stovintiems prie durų. – Kiti apieškokite patalpas ir praneškite, jei ką aptiksite. Nedelskit.

Jie gali aptikti daug mūsų pėdsakų. Kietojo disko lūženas. Pamirštus išmesti drabužius. Įtartinai kuklius kambarius, kuriuose gyvenome. Kai trys Bebaimių išdavikai ima vaikštinėti tarp stalų, mano širdis nori iššokti iš krūtinės.

Sprandas ima tvinkčioti vienam iš Bebaimių žingsniuojant už nugaros garsiais ir sunkiais žingsniais. Nebe pirmą kartą gyvenime apsidžiaugiu, kad esu smulki ir pilka kaip pelytė. Aš nekrintu žmonėms į akis.

Tačiau apie Tobiją to nepasakysi. Jis laikosi išdidžiai, žvilgsnis labai skvarbus. Taikingieji kitokie. Šitaip elgiasi tik Bebaimiai.

Išdavikė nedelsdama pasileidžia prie Tobijo. Prisimerkia ir atsistoja tiesiai jam už nugaros.

Trokštu, kad Tobijo marškinių apykaklė būtų aukštesnė. Kad jis neturėtų tiek daug tatuiruočių. Trokštu...

– Kaip Taikingojo tavo plaukai trumpoki, – sako Bebaimių išdavikė.

...trokštu, kad jis nebūtų nusikirpęs kaip Nuolankieji.

– Čia karšta, – atsako Tobijas.

Paaiškinimas gal ir būtų įtikinamas, jei Tobijas atsakytų nerūpestingai, bet jis piktai atšauna.

Bebaimių išdavikė smiliumi atitraukia jo marškinių apykaklę ir išvysta tatuiruotę. Tobijas pašoka, čiumpa moteriai už riešo ir permeta per save. Ši praranda pusiausvyrą, atsitrenkia galva į stalo kraštą ir parkrinta. Kitame valgyklos gale nuaidi šūvis, kažkas surinka, žmonės neria po stalais arba gūžiasi ant suolų.

Aš sėdžiu kaip sėdėjusi, įsikibusi stalo krašto. Negaliu pajudėti. Prieš akis iškyla alėja, kuria bėgau po mamos mirties. Spoksau į ginklą savo rankose ir švelnią Vilo tarpuakio odą.

Kimiai sugargaliuoju. Tikriausiai rėkčiau, bet dantys stipriai sukąsti. Atminties blyksnis išnyksta, bet aš vis dar lyg sukaustyta.

Tobijas nutveria Bebaimių išdavikę už sprando ir pastato ant kojų. Paskui atima iš jos šautuvą. Prisidengdamas moterimi kaip skydu per petį šaudo į priešus kitame valgyklos gale.

– Triče! – šaukia jis. – Man reikia pagalbos!

Aš kilsteliu marškinius, kad išsitraukčiau pistoletą. Šaltas metalas nugelia pirštus, nors taip negali būti – valgykloje labai karšta. Vienas išdavikų nukreipia į mane ginklą. Regiu juodą vamzdžio skylę, girdžiu, kaip daužosi širdis, ir tiek.

Prie manęs pripuola Kalebas ir čiumpa ginklą. Suėmęs pistoletą abiem rankom šauna į kelį Bebaimių išdavikui, stovinčiam vos per porą metrų.

Surikęs šis krinta ant žemės ir griebiasi už sužeistos kojos. Tobijas nukepa jį šūviu į galvą.

Drebu ir niekaip negaliu susitvardyti. Laikydamas Bebaimių išdavikę už kaklo, Tobijas atsuka ginklą į Eruditę.

– Tik viauktelėk, – pagrasina, – ir aš tave nudėsiu.

Eruditė be garso žiopteli.

– Gelbėkitės! – Tobijo balsas nuaidi per visą valgyklą.

Nuolankieji nedelsdami lenda iš pastalių, šoka nuo suolų ir puola prie durų. Kalebas nutempia mane prie durų. Tada akies krašteliu išvystu judesį. Eruditė išsitraukia nedidelį pistoletą ir nusitaiko į vaikiną geltonais marškiniais priešais mane. Nemąstau, pargriaunu jį instinktyviai. Kulka prašvilpia pro mudu ir įsminga į sieną.

– Nuleisk ginklą, – Tobijas nusitaiko į Eruditę. – Aš šaudau labai taikliai, o tu prastoka šaulė.

Sumirkčioju, nes akyse tavaruoja. Šalia manęs tyso Piteris. Ką tik išgelbėjau jam gyvybę. Jis man nedėkoja, o aš apsimetu jo nepažįstanti.

Eruditė numeta ginklą. Mudu su Piteriu drožiame prie durų. Tobijas traukiasi atbulomis, nepaleisdamas iš akių Eruditės. Paskui staigiai peržengia slenkstį ir užtrenkia duris.

Dedame į kojas. Visas būrys lekiame pagrindiniu sodo taku sunkiai kvėpuodami. Tvankus nakties oras slegiantis ir drėgnas. Už nugarų aidi riksmai. Trinksi automobilių durelės. Bėgu greičiau, negu leidžia jėgos, tarsi kvėpuočiau ne oru, o adrenalinu. Variklių burzgimas veja į tankmę. Tobijas tempia mane už rankos.

Ilga vora skuodžiame per kukurūzų lauką. Tuo metu mus prisiveja automobiliai. Žibintai apšviečia aukštus stiebus, slysta lapais ir burbuolėmis.

– Išsisklaidykite! – kažkas surinka. Tikriausiai Markas.

Mes išsibarstome po lauką kaip skruzdėlės. Čiumpu Kalebo ranką. Paskui jį dusdama pluošia Siuzana. Braunamės pro kukurūzų stiebus. Aštrūs lapai braižo man skruostus ir rankas. Priešais matau Tobijo nugarą. Girdžiu smūgius ir riksmus. Jie sklinda iš visų pusių, ir iš kairės, ir iš dešinės. Skardi šūviai. Nuolankieji vėl žudomi, kaip ir tada, kai man pavyko išvengti simuliacijos. Niekuo negaliu padėti.

Pagaliau pasiekiame tvorą. Tobijas skuodžia palei ją, kol atranda skylę. Laiko pakėlęs tinklą, kol pralenda Kalebas, Siuzana ir aš. Dar grįžteliu pažiūrėti į kukurūzų lauką. Tolumoje matau šviesas. Triukšmo negirdėti.

– Kur visi kiti? – kužda Siuzana.

– Žuvo, – atsakau.

Siuzana sukūkčioja. Tobijas stipriai mane apkabina ir leidžiasi tolyn. Apdraskyti mano skruostai perši, bet akys sausos. Nuolankiųjų žūtis prislegia kaip akmuo.

Laikomės atokiau nuo žvyrkelio, kuriuo į Taikingųjų būstinę atvažiavo Eruditai ir Bebaimių išdavikai. Miesto link drožiame palei geležinkelio bėgius. Čia nėra jokios užuoglaudos – nei medžių, nei pastatų pasislėpti, bet tai nesvarbu. Eruditai nepralįs pro skylę su automobiliais, jiems teks kastis iki vartų.

– Palaukit... – tamsoje išgirstu Siuzanos balsą.

Stabtelime. Siuzana raudodama susmunka ant žemės, Kalebas atsitupia šalia. Mudu su Tobiju žiūrime į miestą, dega šviesos, vadinasi, dar ne vidurnaktis. Stoviu visiškai bejausmė. Nei baimės, nei pykčio, nei sielvarto – nejaučiu nieko. Tik norą judėti pirmyn.

Tobijas pasisuka į mane.

– Triče, kas tau buvo užėję? – klausia jis.

– Apie ką kalbi? – susigėstu silpno savo balso. Nesuvokiu, ar Tobijas klausia apie Piterį, ar apie ankstesnius įvykius.

– Buvai kaip ištikta stabo! Galėjai būti nušauta, o sėdėjai ir nesijudinai! – Tobijas rėkia. – Maniau, galiu tavimi pasikliauti, maniau, sugebi apsiginti!

– Ei! – įsikiša Kalebas. – Duok jai atsipeikėti.

– Ne. – Tobijas tiriamai į mane spokso. – Neduosiu jai atsipeikėti. – Paskui jo balsas sušvelnėja. – Tai kas nutiko?

Tobijas vis dar tiki, kad esu stipri. Užtektinai stipri ir nereikalinga jo užuojautos. Buvau bemananti, kad jis teisus, bet dabar imu abejoti. Atsikrenkščiu.

– Supanikavau, – tariu. – Daugiau taip nebus.

Tobijas kilsteli antakį.

– Tikrai nebus, – pakartoju garsiau.

– Tikėkimės, – dvejodamas nutęsia Tobijas. – Turime nusigauti į saugią vietą. Persekiotojai paskirstys jėgas ir leisis mūsų ieškoti.

– Manai, mes taip labai jiems rūpime? – klausiu.

– Mudu – taip, – atsako Tobijas. – Tikriausiai Eruditai medžioja mus, gal dar Marką. Bet tas tikriausiai žuvo.

Nė nežinau, kokių žodžių tikėjausi iš Tobijo. Gal palengvėjimo, nes Markas, jo tėvas ir kankintojas, pagaliau pasitraukė iš jo gyvenimo. Gal skausmo ir liūdesio, nes jo tėvas nužudytas, o sielvartas kartais būna nepamatuotas. Bet Tobijas konstatuoja tai tiesiog kaip faktą, tarsi nurodydamas judėjimo kryptį ar laiką.

– Tobijau... – prabylu, bet nerandu reikiamų žodžių.

– Metas kilti, – per petį mesteli Tobijas.

Kalebas padeda Siuzanai atsistoti. Ji sugeba eiti tik įsikibusi į mano brolį.

Štai kuo buvo naudinga Bebaimių iniciacija: išmokau žūtbūt eiti pirmyn.

Aštuntas skyrius

Nė vienas gerai nepažįstame vietovės, todėl traukiame į miestą palei bėgius. Aš žingsniuoju pabėgiais, Tobijas, retkarčiais nusprūsdamas, eina bėgiu, Kalebas ir Siuzana velkasi paskui. Krūpčioju nuo kiekvieno garso, įsitempiu, kol įsitikinu, kad tai tik vėjo šuoras ar Tobijo batų slystelėjimas. Norėčiau bėgti, bet stebuklas, kad kojos išvis dar laiko.

Paskui atsklinda žemas dundesys.

Pasilenkiu ir prispaudžiu delnus prie bėgių, užsimerkiu ir susitelkiu. Virpesys persmelkia kūną kaip atodūsis. Stebeiliju į tolį pro Siuzanos kojų tarpą, bet nematau traukinio šviesų. Tai nesvarbu. Traukinys gali artėti nesignalizuodamas ir neįjungtais žibintais. Tolumoje šmėsteli vagonas. Sąstatas greitai artėja.

– Atvažiuoja traukinys, – sakau. Sunkiai atsistoju, nes labai traukia prisėsti, paskui nusišluostau rankas į džinsus. – Manau, reikia lipti.

– O jeigu jis pilnas Eruditų? – suabejoja Kalebas.

– Tada Eruditai mūsų ieškoti būtų atvažiavę į Taikingųjų būstinę traukiniu, – sako Tobijas. – Verta rizikuoti. Mieste rasime kur pasislėpti. O čia esame lyg ant delno.

Pasitraukiame nuo bėgių. Kaip tikras Eruditas Kalebas kantriai moko Siuzaną šokti į važiuojantį traukinį. Išvystu pirmą vagoną. Girdžiu ritmingai dundant, gaudžiant bėgius po plieniniais traukinio ratais.

Pirmam vagonui pravažiavus, leidžiuosi bėgti. Pamirštu degančias kojas. Kalebas įstumia Siuzaną į vidurinį vagoną, paskui įšoka pats. Greitai kvėptelėjusi metuosi į dešinę, sudrimbu ant vagono grindų, kojos lieka lauke. Kalebas čiumpa mane už kairės rankos ir įtraukia vidun. Tobijas, įsikibęs į rankeną, įsliuogia paskutinis.

Apsižvalgiusi netenku žado.

Tamsoje blizga akys. Vagone prisėdę tamsių pavidalų, jų kur kas daugiau negu mūsų.

Tai beluomiai.

+ + +

Vagone švilpauja vėjas. Visi pašoka ant kojų ir išsitraukia ginklus. Mudvi su Siuzana – beginklės – liekam sėdėti. Beluomis užrišta akimi nusitaiko į Tobiją. Stebiuosi, iš kur jis gavo ginklą. Greta jo su peiliu rankose stovi vyresnė beluomė su duonriekiu peiliu. Vyrukui už nugaros kažkas apsiginklavęs lenta, prikalinėta vinių.

– Dar nesu mačiusi ginkluotų Taikingųjų, – sako moteris su peiliu.

Vienakis vyrukas lyg ir matytas. Jis vilki apdriskusiais įvairiaspalviais drabužiais – juodais marškinėliais ir apiplyšusiu Nuolankiųjų švarku, mūvi mėlynus džinsus, susiūtus raudonais siūlais, ir avi rudus batus. Beluomiai susirankioję įvairių luomų drabužius: juodas Teisuolių kelnes ir tokios pat spalvos Bebaimių marškinėlius, moterys ant geltonų Taikingųjų suknelių užsimetusios mėlynus Eruditų megztinius. Dauguma rūbų nudėvėti, bet kai kurie atrodo nauji. Turbūt vogti, dingteli.

– Čia ne Taikingieji, – sako vyrukas su šautuvu. – Čia Bebaimiai.

Tada atpažįstu Edvardą, naujoką, kuris buvo priverstas išeiti iš Bebaimių, kai Piteris pasalūniškai išdūrė jam akį. Štai kodėl jis su raiščiu. Prisimenu, kaip Edvardas rėkė iš skausmo gulėdamas ant grindų, o aš laikiau jo galvą. Ir kaip paskui ploviau miegamojo grindis.

– Sveikas, Edvardai, – sakau.

Jis pasuka į mane galvą, bet nenuleidžia ginklo.

– Triče!

– Kad ir kas tokie būtumėt, gausit nešdintis iš traukinio, jei nenorit atsisveikinti su gyvybe, – pagrasina moteris.

– Pasigailėkit, – drebančiomis lūpomis ir pilnomis ašarų akimis prašo Siuzana. – Mes persekiojami... dauguma mūsų žuvo ir aš nepajėgsiu... – Ji vėl sukūkčioja. – Aš nebeturiu jėgų eiti...

Man norisi trenkti galvą į sieną. Kitiems sriūbaujant man nejauku. Turbūt esu savanaudė.

– Mes gelbstimės nuo Eruditų, – įsikiša Kalebas. – Jei išlipsim, jie tuoj pat mus sučiups. Todėl būtume labai dėkingi, jei leistumėt nuvažiuoti su jumis į miestą.

– Tikrai? – Edvardas pakreipia galvą. – Ką gero esi mums padaręs?

– Aš viena padėjau tau nelaimėje, – sakau. – Pamiršai?

– Tu galbūt. O kiti? – atšauna Edvardas. – Ne per daug prisidėjo.

Tobijas žengia į priekį ir Edvardas kone įremia šautuvą jam į krūtinę.

– Aš Tobijas Itonas, – pareiškia. – Kaži ar norėsi išmesti mane iš traukinio.

Jo žodžiai sėdintiesiems vagone padaro staigų ir netikėtą įspūdį – beluomiai tuoj pat nuleidžia ginklus. Paskui reikšmingai susižvelgia.

– Itonas? Tikrai? – Edvardas kilsteli antakius. – Prisipažįstu, šito nesitikėjau. – Jis kosteli. – Puiku, gali važiuoti. Bet atvykus į miestą privalėsi eiti su mumis. – Tada šypteli puse lūpų. – Tobijau Itonai, tave labai nori pamatyti vienas žmogus.

+ + +

Susėdę vagono tarpduryje mudu su Tobiju tabaluojame kojomis.

– Žinai, kas tas žmogus?

Tobijas linkteli.

– Tai sakyk!

– Sunkoka paaiškinti, – išsisukinėja jis. – Ilga istorija.

Prisiglaudžiu prie Tobijo.

– Aha, – sakau, – maniškė irgi.

+ + +

Nenutuokiu, po kiek laiko mums liepiama išlipti. Esame beluomių apgyventoje miesto dalyje, maždaug mylia nuo tos vietos, kur užaugau. Man čia pažįstamas kiekvienas pastatas – po pamokų pavėlavusi į autobusą žingsniuodavau pro juos namo. Tą apirusių plytų ir kitą, į kurį rėmėsi nulaužtas gatvės žibintas.

Visi keturi išsirikiuojame vagono tarpduryje. Siuzana unkščioja.

– Ar neužsigausim? – klausia ji.

Paimu jos ranką.

– Mudvi šoksim drauge. Tu ir aš. Esu dariusi šitai daugybę kartų ir nėsyk nesusižeidžiau.

Siuzana linkteli ir iki skausmo suspaudžia man pirštus.

– Kai suskaičiuosiu iki trijų, – tariu. – Vienas. Du. Trys!

Šoku tempdama draugę paskui. Nusileidusi ant žemės bėgu tolyn, tačiau Siuzana tiesiog parkrinta ant šaligatvio ir nusirita ant šono. Ji tik nusibrozdina kelį. Vaikinai iššoka lengvai, netgi Kalebas, kuris, kiek žinau, taip yra daręs tik sykį.

Neturiu supratimo, kas iš beluomių ieško Tobijo. Gal Driu arba Molė, neišlaikiusieji Bebaimių iniciacijos, tačiau jie net nežino tikro Tobijo vardo, be to, Edvardas tikriausiai jau seniai bus juos nužudęs, nes ramių ramiausiai buvo pasirengęs nušauti mus. Turbūt tas žmogus iš Nuolankiųjų arba iš mokyklos.

Siuzana šiek tiek apsiramina. Dabar ji pati žingsniuoja šalia Kalebo ir nebeverkia.

Eidamas greta Tobijas švelniai paliečia man petį.

– Jau senokai neklausiau, kaip tavo petys. Ar skauda? – klausia jis.

– Gerai. Laimė, pasiėmiau vaistų nuo skausmo, – atsakau. Kalbu nerūpestingai, nors iš tiesų žaizda rimta. – Kaži ar jis sugijo. Nedaviau rankai poilsio.

– Kai ši sumaištis baigsis, turėsime galybę laiko gydytis.

– Aha. – Gal ir nesvarbu, ar žaizda užsitrauks, priduriu mintyse, nes ir taip žūsiu.

– Imk, – sako Tobijas, iš užpakalinės kišenės traukdamas peiliuką. – Dėl viso pikto.

Įsidedu jį į kišenę. Ginklas mane tik sunervina.

Beluomiai veda mus gatve, paskui suka kairėn, į niūrų skersgatvį, ten dvokia atliekomis. Išgąsdintos žiurkės cypdamos metasi į visas puses, spėju pamatyti tik jų uodegas tarp krūvų šlamšto, tuščių šiukšlių konteinerių, sutižusių kartono dėžių. Kad nesusivemčiau, kvėpuoju pro burną.

Edvardas stabteli prie aptrupėjusio plytų namo ir sunkiai atidaro plienines duris. Susigūžiu, dingteli, kad tuoj sugrius visas pastatas. Apskretę purvu langai beveik nepraleidžia šviesos. Edvardas mus lydi į drėgną ir šaltą kambarį. Blausioje žibinto šviesoje išvystu... žmones.

Daugybė jų sėdi ant susuktų čiužinių. Atidarinėja konservų skardines. Geria iš butelių vandenį. Čia yra ir vaikų. Aprengti margaspalviais drabužiais tarp suaugusiųjų šmirinėja beluomių vaikai.

Atsidūrėme beluomių slėptuvėje. Pasirodo, žmonės, kuriuos mes manėme gyvenant kas sau, neturint bendruomenės, yra susitelkę. Susitelkę kaip luomas.

Mane pribloškia įprastas jų elgesys. Jie nesipeša ir nesišalina vienas kito. Vieni juokauja, kiti ramiai šnekasi tarpusavyje. Palengva beluomiai, rodos, ima suprasti, kad mes pašalaičiai.

– Eime, – Edvardas pamoja pirštu. – Ji galiniame kambaryje.

Balsai nuščiūva, beluomiai varsto mus žvilgsniais. Edvardas traukia į pažiūrėti negyvenamo pastato gilumą. Galiausiai man išsprūsta klausimas:

– Kas čia vyksta? Kodėl jūs čia visi susirinkę?

– Manote, kad beluomiai laikosi kiekvienas sau, – mesteli per petį Edvardas. – Tu teisi, kurį laiką jie taip ir gyveno. Svarbiausia buvo susirasti maisto. Bet paskui Suskiai davė jiems maisto, drabužių, daiktų – visko. Jie sustiprėjo ir ėmė laukti. Tokius aš juos jau radau ir jie mielai mane priglaudė.

Žingsniuojame tamsiu koridoriumi. Pasijuntu kaip namie, blausiai apšviestuose ir tyliuose Bebaimių būstinės tuneliuose. Tobijas be paliovos suka ant piršto marškinių siūlelį. Jis žino, su kuo susitiksim, o aš neturiu supratimo. Kaip čia yra, kad tiek mažai žinau apie vaikiną, kuris prisipažino mane mylįs, apie vaikiną, kurio tikrasis vardas reiškia tiek daug, kad išlikome gyvi pilname priešų traukinyje?

Sustojęs Edvardas pabeldžia kumščiu į metalines duris.

– Pala, sakei, dabar beluomiai laukia, – neištveria Kalebas. – Įdomu ko?

– Kol šis pasaulis sugrius, – atsako Edvardas. – Ir ta griūtis jau prasidėjo.

Durys atidaro griežtos išvaizdos moteris žvaira viena akimi. Stovėdama ant slenksčio sveikąja akimi ji atidžiai mus apžiūrinėja.

– Priklydėliai? – klausia.

– Ne visai, Terese, – atsako Edvardas ir per petį parodo nykščiu į Tobiją. – Šitas sakosi esąs Tobijas Itonas.

Teresė dirsteli į Tobiją, paskui linkteli.

– Tai tikrai jis. Palaukit.

Moteris užtrenkia duris. Tobijas nugurgia seilę, Adomo obuolys sukruta.

– Juk žinojai, pas ką jis mus atves, tiesa? – sako Kalebas Tobijui.

– Užsičiaupk, – paliepia jam Tobijas.

Mano nuostabai, brolis užgniaužia smalsumą.

Netrukus durys vėl atsiveria, Teresė žingteli atgal kviesdama užeiti. Įeiname į seną katilinę. Nebenaudojamus įrenginius slepia tamsa, užkliuvusi apsibraižau kelius ir alkūnes. Pro vamzdžių raizgalynę Teresė nuveda mus į kambario galą – čia virš stalo kabo kelios plikos lemputės.

Prie jo stovi vidutinio amžiaus moteris. Rusvaodė juodais banguotais plaukais. Jos veidas rūstus, bruožai kampuoti. Nelabai patraukli. Bent iš pirmo žvilgsnio.

Tobijas suspaudžia man ranką. Staiga dingteli, kad jo nosis tokios pat formos kaip tos moters – kumpa. Moteriai ji kiek didoka, o Tobijui labai tinka. Abiejų tvirti žandikauliai, kampuotas smakras, siaura apatinė lūpa, šiek tiek atlėpusios ausys. Tik moters akys kitokios – ne mėlynos, o tamsios, beveik juodos.

– Evelina, – sako Tobijas šiek tiek drebančiu balsu.

Toks buvo Marko žmonos ir Tobijo mamos vardas. Bergždžiai mėginu paleisti jo ranką. Gerai prisimenu jos laidotuves. Laidotuves. Dabar ši moteris stovi priešais mus ir dėbso šaltu žvilgsniu – taip nežiūri nė viena Nuolankioji.

– Sveikas. – Evelina išeina iš užstalės ir nužvelgia Tobiją. – Gerokai ūgtelėjai.

– Kaipgi kitaip. Prabėgo nemažai laiko.

Vadinasi, Tobijas žinojo, kad ji gyva. Ar seniai?

Evelina nusišypso.

– Taigi pagaliau atėjai...

– Ne dėl to, kaip manai, – pertraukia Tobijas. – Mes slapstomės nuo Eruditų – nebūtume išnešę sveiko kailio, jei nebūčiau pasakęs tavo prastai ginkluotiems pastumdėliams savo vardo.

Turbūt Tobijas pyksta ant Evelinos. Tačiau aš manau, kad sužinojusi, jog motina, kurią tiek ilgai laikiau mirusia, gyva, tikrai nekalbėčiau tokiu tonu. Nors ir kaip ji būtų mane įskaudinusi. Suspaudžia širdį. Veju graudulį šalin ir grįžtu į tikrovę. Ant Evelinos stalo išskleistas didžiulis žemėlapis su pažymėtais objektais. Tai tikrai miesto žemėlapis, tik nežinau, ką reiškia tie ženklai. Evelinai už nugaros ant sienos kabo lenta – joje nubraižyta lentelė su daugybe nežinomų santrumpų. Neįkandu tos informacijos.

– Suprantu, – Evelina vis dar šypsosi, tik nebe taip linksmai. – Supažindink mane su draugais pabėgėliais.

Moters žvilgsnis įsminga į sunertus mudviejų pirštus. Tobijas staiga juos paleidžia. Pirmiausia pristato mane.

– Tai Tričė Prior. Jos brolis Kalebas. Ir jų draugė Siuzana Blek.

– Prior, – pakartoja Evelina. – Pažįstu kelis Priorus, bet tarp jų nėra Tričės. Tačiau Beatričę...

– Taip, – sakau, – aš irgi pažįstu kelis gyvus Itonus, bet tarp jų nėra moters, vardu Evelina.

– Prašau į mane kreptis Evelina Džonson. Ypač girdint Nuolankiesiems.

– O į mane prašau kreiptis Triče, – atkertu. – Beje, mes ne Nuolankieji. Bent jau ne visi.

Evelina reikšmingai žvilgteli į Tobiją.

– Susiradai įdomių draugų.

– Ar tai gyventojų tankio skaičiavimai? – klausia Kalebas ir išsižiojęs žengia pirmyn. – Ir... sužymėtos beluomių slėptuvės? – Brolis parodo pirmą stulpelį ir keistą simbolį. – Turiu galvoje pažymėtus objektus. Tai slėptuvės, tiesa?

– Per daug klausinėji, – Evelina pakelia antakį. Atpažįstu šią išraišką, taip daro ir susierzinęs Tobijas. – Saugumo sumetimais į tavo klausimus nebus atsakyta. Šiaip ar taip, metas vakarieniauti. – Evelina mosteli į duris.

Siuzana su Kalebu pasuka prie durų, aš einu jiems įkandin, paskui mane – Tobijas su motina. Vėl braunamės pro vamzdžių labirintą.

– Aš ne kvailė, – tyliai sako Evelina. – Žinau, kad nenori su manim turėti nieko bendra. Vis dėlto pagalvok...

Tobijas prunkšteli.

– Tačiau, – kalba toliau Evelina, – aš dar kartą kviečiu prisidėti. Mums praverstų tavo pagalba, be to, ir tau nepatinka susiskirstymas į luomus...

– Evelina, aš pasirinkau Bebaimius, – pareiškia Tobijas.

– Dar ne vėlu apsigalvoti.

– Kodėl manai, kad man bus įdomu sukinėtis šalia tavęs? – atrėžia Tobijas.

Girdžiu, kad jis stabteli ir sulėtinu žingsnį, norėdama išgirsti Evelinos atsakymą.

– Todėl, kad esu tavo motina, – atsako moteris lūžinėjančiu ir keistai susijaudinusiu balsu. – Todėl, kad esi mano sūnus.

– Tu vis tiek nesupranti, – atkerta Tobijas. – Nė nenutuoki, ką man teko išgyventi paliktam. – Jį dusina įsiūtis. – Aš nenoriu prisidėti prie tavo beluomių gaujos. Trokštu kuo greičiau išsinešdinti.

– Mano maža beluomių gauja yra dukart didesnė už tavo Bebaimių luomą, – atšauna Evelina. – Tad nenuvertink jų. Ji gali nulemti miesto ateitį.

Tai tarusi Evelina aplenkia mudu su Tobiju. Moters žodžiai skamba man galvoje: Gauja yra dukart didesnė už Bebaimių luomą. Iš kur jų tiek?

Tobijas mane prisiveja susiraukęs.

– Seniai žinai? – klausiu.

– Beveik metai. – Jis atsiremia į sieną ir užsimerkia. – Ji atsiuntė man užkoduotą žinutę ir pasiūlė susitikti traukinių depe. Iš smalsumo nuėjau ir ją išvydau. Gyvą. Susitikimas nebuvo džiaugsmingas.

– Kodėl ji paliko Nuolankiuosius?

– Motina užmezgė romaną. – Tobijas palinguoja galva. – Tai nieko nuostabaus, nes tėvas... – Tobijas vėl palinguoja galva. – Su ja elgėsi ne ką geriau negu su manim.

– Tai todėl tu taip pyksti ant motinos? Už neištikimybę Markui?

– Ne, – ryžtingai patikina Tobijas atsimerkdamas. – Pykstu ne dėl to.

Artinuosi prie jo atsargiai, kaip prie laukinio žvėries, lėtai žengiu cementinėmis grindimis.

– Tai kodėl?

– Nesmerkiu jos, kad paliko tėvą, – sako Tobijas. – Kaltinu už tai, kad nepasiėmė kartu manęs.

Sučiaupiu lūpas.

– Ak, Evelina paliko tave su juo.

Paliko vieną su baisiausiu košmaru. Nenuostabu, kad sūnus jos nekenčia.

– Taip. – Tobijas spiria į grindis. – Motina mane paliko.

Apgraibomis surandu jo ranką ir mudu suneriame pirštus. Pakaks klausinėti, bent jau dabar, todėl lauksiu, kol Tobijas pats prabils.

– Man atrodo, – galiausiai sako jis, – kad verčiau draugauti, o ne kovoti su beluomiais.

– Galbūt. Bet kokia bus šios draugystės kaina? – svarstau.

Tobijas papurto galvą.

– Nežinau. Bet kito pasirinkimo nėra.

Devintas skyrius

Vienas beluomių užkuria ugnį maistui pašildyti. Išalkusieji susėda ratu aplink didelį metalinį dubenį, jame dega ugnis. Pirmiausia pašildomos konservų skardinės, paskui išdalijami šaukštai ir šakutės, galiausiai skardinės leidžiamos ratu, kad visi paragautų po kąsnelį. Semdama šaukštu sriubą, stengiuosi negalvoti, kaip lengva čia pasigauti užkratą.

Edvardas atsisėda ant žemės greta manęs, paduodu jam skardinę su sriuba.

– Tai jūs visi priklausėte Nuolankiesiems, tiesa? – Jis susikemša į burną šaukštą makaronų ir gabalą morkos, tada atiduoda skardinę moteriai iš kairės.

– Taip, priklausėme, – atsakau. – Bet mudu su Tobiju perbėgome ir... – Staiga man dingteli, kad nedera prasitarti, jog Kalebas pasirinko Eruditus. – Kalebas ir Siuzana vis dar priklauso Nuolankiesiems.

– Kalebas yra tavo brolis. Norėdama tapti Bebaime, išdavei savo šeimą? – neatstoja Edvardas

– Kalbi kaip tikras Teisuolis, – pyktelėjusi atšaunu. – Man tavo nuomonė nerūpi.

Teresė palinksta artyn.

– Iš tikrųjų Edvardas kilęs iš Eruditų.

– Žinau, – atsakau. – Aš...

Moteris mane pertraukia.

– Ir aš buvau Eruditė, bet teko juos palikti.

– Kas nutiko?

– Trūko proto. – Teresė gūžteli pečiais, tada paima iš Edvardo skardinę su pupelėmis. – Per protinių gabumų testą surinkau per mažai balų ir neišlaikiau iniciacijos. Eruditai leido rinktis: arba visą gyvenimą tvarkai laboratorijas, arba išeini. Pasirinkau antrąjį kelią. – Moteris nuleidžia akis ir švariai nulaižo šaukštą.

Paimu iš jos skardinę ir perduodu Tobijui. Jis susimąstęs žiūri į ugnį.

– Ar čia daug iš Eruditų atėjusių beluomių? – klausiu.

Teresė papurto galvą.

– Tiesą sakant, daugiausia iš Bebaimių. – Ji mosteli į Edvardą, tas susiraukia. – Paskui iš Eruditų, iš Teisuolių ir saujelė Taikingųjų. Nuolankieji visi išlaiko iniciaciją, todėl jų yra vos keletas. Tiesa, po užpuolimo nemažai atbėgo čia ieškoti prieglobsčio.

– Daugiausia Bebaimių, – pakartoju. Kažkodėl nesistebiu.

– Na, žinoma. Jūsų iniciacija pati sunkiausia, be to, sulaukus tam tikro amžiaus...

– Tam tikro amžiaus? – dirsteliu į Tobiją.

Dabar jis susitvardęs klausosi pokalbio, liepsnos šviesoje mąslios akys atrodo juodos.

– Kai Bebaimis praranda puikią fizinę formą, jo paprašoma palikti luomą, – įsiterpia Tobijas. – Vienaip ar kitaip.

– Kaip – kitaip? – Mano širdis daužosi, jau žinau atsakymą, tik nenoriu tuo patikėti.

– Na, sakykim, kai kurie Bebaimiai verčiau renkasi mirtį negu beluomystę.

– Tie žmonės yra kvailiai, – pareiškia Edvardas. – Verčiau būsiu beluomis, o ne Bebaimis.

– Kokia laimė, atsidūrei ten, kur svajojai, – kandžiai atšauna Tobijas.

– Laimė? – prunkšteli Edvardas. – Taip, aš nepaprastai laimingas be vienos akies.

– Girdėjau, pats prisiprašei, – taria Tobijas.

– Ką čia paistai? – neištveriu. – Edvardas pirmavo tarp naujokų ir Piteris jam baisiai pavydėjo...

Pamačiusi Edvardo veide vypsnį, nutylu. Gal žinau ne viską, kas nutiko per iniciaciją.

– Mudu susikibome anksčiau, – sako Edvardas. – Ir Piteris pralaimėjo. Bet išdurti žmogui akį....

– Nesiginčysiu, – sutinka Tobijas. – Jeigu tau nuo to palengvės, per užpuolimą Piteriui buvo peršauta ranka.

Rodos, Edvardui tikrai palengvėja, nes jis plačiau išsišiepia.

– Kas tai padarė? – klausia. – Tu?

Tobijas pakrato galvą.

– Ne, Tričė.

– Šaunuolė, – pagiria Edvardas.

Linkteliu, bet pasveikinimas už tokį darbą šlykštus.

Na, ne taip jau labai šlykštus. Nes vis dėlto peršoviau ne ką kitą, o Piterį.

Žiūriu, kaip ugnis ryja malkas. Jos spragsi ir kibirkščiuoja kaip mano mintys. Prisimenu, kaip pirmąkart susimąsčiau, kad būstinėje nematyti pagyvenusių Bebaimių. Net mano tėtis jau buvo per senas kabarotis Pragaro takais. Kartais geriau nežinoti tiesos.

– Kas darosi mieste? – Tobijas klausia Edvardo. – Ar visi Bebaimiai prisidėjo prie Eruditų? Ką veikia Teisuoliai?

– Bebaimių luomas skilo į dvi dalis, – atsako žiaumodamas Edvardas. – Vieni patraukė į Eruditų būstinę, kiti – pas Teisuolius. Likę gyvi Nuolankieji prisiglaudė pas mus. Kol kas nieko svarbaus nenutiko. Turbūt tik jums teko bėgti nuo persekiotojų.

Tobijas linkteli. Man šiek tiek atlėgsta, kad bent pusė Bebaimių netapo išdavikais.

Semiu šaukštą po šaukšto, kol pasisotinu. Paskui Tobijas atneša čiužinių ir antklodžių, o aš randu laisvą kampą atsigulti. Jam pasilenkus atsirišti batų, ant strėnų išvystu Taikingųjų simbolį – susivijusias medžio šakas. Kai Tobijas atsitiesia, užsiropščiu ant čiužinio, apkabinu jį ir perbraukiu pirštais tatuiruotę.

Vaikinas užsimerkia. Ugnis blėsta, tikiuosi, niekas mūsų nemato, todėl glostau jam nugarą, apgraibomis liečiu tatuiruotes. Įsivaizduoju skvarbią Eruditų akį, pakrypusias Teisuolių svarstykles, delnais į viršų atsuktas Nuolankiųjų rankas ir Bebaimių ugnį. Kita ranka braukau Tobijui ant krūtinės ištatuiruotas liepsnas. Skruostu jaučiu padažnėjusį jo kvėpavimą.

– Norėčiau, kad būtume vieni, – sako jis.

– Aš irgi, – atsakau.

+ + +

Užsnūstu liūliuojama negarsių pokalbių. Jau geriau klausytis šnekų negu minčių, kurios ima lįsti į galvą tyloje. Triukšmas ir bruzdesys nuslopina kaltę ir netekties skausmą.

Pabundu dar žerplėjant žarijoms, dauguma beluomių sumigę. Palengva suvokiu, kas mane pažadino: čia pat girdžiu Evelinos ir Tobijo balsus. Guliu ramiai vildamasi, jog jie nepastebės, kad pabudau.

– Jei nori, kad tau padėčiau, teks atskleisti, kas čia dedasi, – sako Tobijas. – Nors tikrai nenutuokiu, kam aš tau reikalingas.

Ugnies atšvaitai laižo ant sienos krintantį Evelinos šešėlį. Ji liekna ir stipri, lygiai kaip Tobijas. Moteris persibraukia plaukus.

– Kas konkrečiai tave domina?

– Paaiškink, kas toje lentelėje ir žemėlapyje.

– Tavo draugas atspėjo, kad ten sužymėtos slėptuvės, – taria Evelina. – Tik šiek tiek klydo dėl gyventojų tankio skaičiavimų. Tik iš dalies. Šie skaičiai nurodo ne visus beluomius. Tik kai kuriuos. Turbūt numanai, apie ką kalbu.

– Sakyk tiesiai.

Evelina atsidūsta.

– Tai Divergentai. Mes registruojame Divergentus.

– Kaip juos aptinkate?

– Dar prieš Eruditų puolimą Nuolankieji buvo pradėję tikrinti beluomius – ieškojo tam tikrų genetinių pakitimų, – pasakoja Evelina. – Kartais tiriant būdavo kartojamas ir gabumų testas. Nuolankieji įtarė, kad tarp mūsų yra daugiau Divergentų negu visuose kituose luomuose.

– Nieko nesuprantu. Kodėl...

– Kodėl tarp beluomių daugiausia Divergentų? – Evelinos balsas skamba pašaipiai. – Akivaizdu, kad tie žmonės, kurie nesugeba įsprausti savęs į rėmus ir galvoti tik taip, kaip jiems liepiama, dažnai neišlaiko iniciacijos arba būna priversti palikti savo luomą.

– Ne šito rengiausi klausti, – taria Tobijas. – Noriu žinoti, kodėl tau taip rūpi, kiek Divergentų yra beluomių gretose.

– Eruditai ieško darbo jėgos. Kurį laiką pasitenkins Bebaimiais. O paskui ieškos toliau ir tikriausiai atkreips dėmesį į beluomius. Tikiuosi, jiems nepavyks išsiaiškinti, kad turime daug Divergentų. Štai kodėl noriu žinoti, kiek žmonių sugebėtų pasipriešinti simuliacijai.

– Skamba įtikinamai, – atsako Tobijas. – Bet kodėl Nuolankiesiems taip rūpėjo rasti Divergentus? Juk nesiruošė talkinti Džaninai, tiesa?

– Be abejo, ne, – taria Evelina. – Tačiau Nuolankieji nenoriai dalijosi informacija. Papasakojo tik tai, ką, jų nuomone, turėjome žinoti.

– Keista, – sumurma Tobijas.

– Gal paklausk tėvo, – siūlo Evelina. – Tai jis man pasakė apie tave.

– Ką pasakė? – klausia Tobijas.

– Markas įtarė, kad esi Divergentas, – atsako Evelina. – Akylai tave stebėjo. Rašėsi pastabas apie tavo elgesį. Skyrė tau daug dėmesio. Todėl ir pamaniau, kad su Marku būsi saugus. Saugesnis negu su manim.

Tobijas tyli.

– Dabar suprantu, kaip klydau.

Tobijas neprataria nė žodžio.

– Kaip norėčiau... – prabyla Evelina.

– Nė nemėgink atsiprašinėti, – jo balsas dreba. – Tokių žaizdų neužgydys keli švelnūs žodžiai ar apkabinimai.

– Gerai, nemėginsiu, – nusileidžia Evelina.

– Kokiam tikslui vienijasi beluomiai? – klausia Tobijas. – Ką žadate daryti?

– Ketiname užgrobti Eruditų būstinę, – atsako ji. – Kai jų atsikratysime, niekas mūsų nesulaikys – galėsime patys sudaryti vyriausybę.

– Tai štai kokios pagalbos iš manęs tikiesi. Nuversti korumpuotą valdžią ir pakeisti ją beluomių tironija, – Tobijas prunkšteli. – Nieku gyvu.

– Mes – ne tironai, – prisiekinėja Evelina. – Norime sukurti naują visuomenę be luomų.

Man išdžiūva burna. Be luomų? Visuomenė, kurioje nė vienas žmogus nežinos, kas toks yra ir kur jo vieta? Man šitai nesuvokiama. Įsivaizduoju tik baisią sumaištį ir vienatvę.

Tobijas nusijuokia.

– Nieko sau. Taigi kaip manote nugalėti Eruditus?

– Kartais esminiai pokyčiai reikalauja griežtų priemonių. – Evelina trūkteli pečiais. – Tai pareikalaus dar daugiau aukų, galbūt net prisieis sunaikinti vieną luomą.

Nuo žodžio „sunaikinti“ mane nukrečia šiurpas. Tamsiausioje sielos kertelėje aš irgi trokštu naikinti, ypač jei kalbama apie Eruditus. Bet dabar šis žodis įgyja naują prasmę, savo akimis mačiau, ką jis reiškia: gatvės viduryje ir ant šaligatvių susmukę kūnai pilkais drabužiais; Nuolankiųjų vadai, nušauti savo namų pievelėse. Taip stipriai prispaudžiu veidą prie čiužinio, kad net suskausta kaktą – iš visų jėgų mėginu atsikratyti prisiminimų, išguiti juos lauk.

– Šiam planui įgyvendinti mums reikės Bebaimių pagalbos, – toliau dėsto Evelina. – Bebaimiai turi ginklų ir moka kautis. Štai kuo galėtum mums padėti – nutiestum tiltą tarp savojo luomo ir maniškių.

– Turbūt manai, kad esu vienas Bebaimių vadų? Gausi nusivilti – taip nėra. Aš tiesiog turiu mažai baimių.

– Todėl ir siūlau tau tapti Bebaimių vadu, – sako Evelina. Moteris atsistoja, jos šešėlis nutįsta nuo lubų iki grindų. – Esu tikra, kad jei tik panorėsi, sugalvosi kaip. Pamąstyk.

Evelina suima garbanas į kuodą.

– Tau durys visada atidarytos.

Po kelių minučių Tobijas atsigula greta manęs. Nenoriu prisipažinti, kad slapčia klausiausi jų pokalbio, bet trokštu pasakyti, jog nepasitikiu Evelina, beluomiais ir apskritai žmonėmis, kurie kaip niekur nieko kalba apie ištiso luomo sunaikinimą.

Kol kaupiu drąsą prabilti, Tobijas ima lygiai kvėpuoti ir užmiega.

Dešimtas skyrius

Perbraukiu ant sprando sulipusius plaukus. Skauda visą kūną, ypač kojas. Net ir nejudant jas degina pieno rūgštis. Be to, tiesiog dvokiu. Reikia nusiprausti.

Kėblinu koridoriumi į prausyklą. Ne aš viena noriu apsišvarinti – prie kriauklių randu būrelį moterų. Kai kurios nuogos, bet niekas nekreipia į tai dėmesio. Kampe randu laisvą kriauklę ir pakišu galvą po čiaupu, per ausis srūva šaltas vanduo.

– Labas, – sako Siuzana.

Pasuku galvą. Vanduo nuteka skruostu ir ima bėgti į nosį. Siuzana atneša du rankšluosčius – baltą ir pilką, abu atspurusiais kraštais.

– Sveika, – atsakau.

– Šį tą sugalvojau, – taria draugė. Ji atgręžia man nugarą ir aukštai iškelia rankšluostį, uždengdama nuo aplinkinių.

Su palengvėjimu atsidūstu. Nors truputėlis privatumo. Mikliai nusirengiu ir čiumpu nuo kriauklės muilą.

– Kaip laikaisi? – klausia Siuzana.

– Gerai. – Žinau, kad ji teiraujasi tik todėl, kad taip liepia Nuolankiųjų taisyklės. Verčiau kalbėtų su manim nuoširdžiai. – O kaip einasi tau, Siuzana?

– Neblogai. Teresė papasakojo, kad vienoje beluomių slėptuvių gyvena didelis būrys Nuolankiųjų pabėgėlių, – atsako Siuzana man trenkantis galvą.

– Tikrai? – nusistebiu. Vėl pakišu galvą po čiaupu ir kaire ranka skalauju plaukus. – Eisi pas juos?

– Taip, – atsako Siuzana. – Nebent tau reikėtų mano pagalbos.

– Dėkui, kad pasiūlei, bet tu dabar reikalingesnė savo luomo nariams, – tariu užsukdama čiaupą. Būtų puiku, jei nereikėtų vilktis drabužių. Su džinsais labai karšta. Čiumpu nuo grindų antrą rankšluostį ir greitosiomis apsišluostau.

Užsimetu raudonus Taikingųjų marškinėlius. Nesinori vilktis purvinų drabužių, bet švarių neturiu.

– Turbūt beluomės turi atliekamų rūbų, – sako Siuzana.

– Tikriausiai turi. Na gerai, dabar tavo eilė.

Kol Siuzana prausiasi, laikau iškėlusi rankšluostį. Po kiek laiko ima gelti rankas, bet ji nesiskundė, todėl kenčiu ir aš. Siuzanai trenkantis galvą, vanduo tykšta man ant kulkšnių.

– Nesitikėjau, kad taip nutiks, – sakau kiek patylėjusi. – Prausimės kriauklėje apleistame name ir slapstysimės nuo Eruditų.

– Aš maniau, kad gyvensime kaimynystėje, – taria Siuzana. – Kartu dalyvausime luomo gyvenime. Drauge lydėsime vaikus iki autobuso stotelės.

Išgirdusi šiuos žodžius prikandu lūpą. Mano kaltė, kad šito niekad nebus, nes pasirinkau kitą luomą.

– Atsiprašau, kad apie tai prakalbau, – sako Siuzana. – Tik gailiuosi, kad skyriau tau per mažai dėmesio. Jeigu būčiau buvusi akylesnė, būčiau supratusi, ką išgyveni. Elgiausi savanaudiškai.

Tyliai nusijuokiu.

– Siuzana, tu nieko blogo nepadarei.

– Jau nusiprausiau, – praneša ji. – Ar gali paduoti man rankšluostį?

Užsimerkusi atsigręžiu ir paduoda draugei rankšluostį. Tuo metu pindama plaukus į kasą įeina Teresė. Siuzana paprašo jos švarių drabužių. Teresė atneša. Išeinu iš prausyklos mūvėdama džinsus ir vilkėdama tokius laisvus juodus marškinėlius, kad slysta nuo pečių. Siuzana mūvi dukslius džinsus ir vilki baltus Teisuolių marškinius. Užsisagsto juos iki pat smakro. Nuolankiesiems nerūpi patogumas, svarbiausia – kuklumas.

Ant didžiojo kambario slenksčio susiduriame su keletu beluomių, jie kažkur eina nešini kibirėliais dažų ir teptukais. Nulydžiu juos akimis iki laukujų durų.

– Šie žmonės paliks žinią kitoms slėptuvėms skelbimų lentoje, – už nugaros išgirstu Evelinos balsą. – Kodas sudarytas iš asmeninės informacijos – mėgstamos spalvos, augintinio vardo.

Nustembu, kad Beluomių vadė atskleidžia man tokius dalykus. Atsigręžusi sutinku pažįstamą žvilgsnį – taip, su pasididžiavimu, į Tobiją žiūrėjo Džanina, kai gyrėsi išradusi veiksmingesnį serumą.

– Išmintinga, – sakau. – Tai jūsų sumanymas?

– Žinoma. – Evelina gūžteli pečiais, bet manęs neapkvailina. Ji tik apsimeta nerūpestinga. – Prieš pasirinkdama Nuolankiuosius buvau Eruditė.

– Oho, – nusistebiu. – Turbūt pabodo mokslai?

Evelina nelinkusi juokauti.

– Šiek tiek. – Patylėjusi priduria: – Tikriausiai ir tavo tėvas perbėgo dėl tos pat priežasties.

Jau buvau benorinti baigti pokalbį, tačiau Evelinos žodžiai pribloškia, smilkiniuose ima tvinksėti, tarsi ši moteris būtų suspaudusi man galvą. Be žado spoksau.

– Nežinojai? – susiraukia ji. – Atleisk. Pamiršau, kad perbėgėliai nešneka apie senąjį luomą.

– Kaip tai? – klausiu lūžinėjančiu balsu.

– Tavo tėvas gimė Eruditas, – atsako Evelina. – Jo tėvai iki mirties draugavo su Džaninos Metju tėvais. Vaikystėje tavo tėvas su ja žaisdavo. Mokykloje jiedu keisdavosi knygomis.

Įsivaizduoju savo tėvą, suaugusį vyrą, sėdintį greta Džaninos, suaugusios moters, per priešpiečius mokyklos valgykloje. Tarp jų guli knyga. Tas vaizdinys toks neįtikimas, kad nenoromis prunkšteliu ir sukikenu. Šito negali būti.

Nebent...

Tėvas nepasakojo apie savo šeimą ar vaikystę.

Jis nemokėjo elgtis taip ramiai kaip išaugusieji Nuolankiųjų luome.

Jis taip stipriai nekentė Eruditų dėl asmeninių priežasčių.

– Man labai gaila, Beatriče, – sako Evelina. – Nenorėjau aitrinti neužgijusių žaizdų.

Vypteliu.

– Bet suaitrinai.

– Ką turi galvoje...

– Atidžiai paklausyk, – nuleidžiu balsą. Apsidairau per Evelinos petį, ar nematyti Tobijo, noriu įsitikinti, kad jis negirdi. Kampe ant grindų Kalebas su Siuzana kabina iš stiklainiuko žemės riešutų sviestą. Tobijo nėra. – Aš ne kvaila, – pareiškiu. – Tu mėgini pasinaudoti sūnumi ir aš jam tai pasakysiu, jei dar pats nesuprato.

– Brangi mergaite, – sako Evelina. – Aš esu Tobijo motina, todėl nepakeičiama. O tu su juo tik laikinai.

– Gal ir taip, – atkertu. – Bet motina paliko jį su tėvu smurtautoju. Kaip sūnus gali būti ištikimas kraujo šauksmui ir tokiai motinai?

Drebančiomis kojomis žingsniuoju šalin ir atsisėdu ant grindų šalia Kalebo. Siuzana su kitu beluomiu tvarko kambarį. Brolis paduoda man riešutų sviestą. Prisimenu žemės riešutų plantacijas Taikingųjų šiltnamiuose. Šie riešutai turi daug proteinų ir riebalų, ypač reikalingų beluomiams. Kabinu sviestą pirštais.

Ar pasakyti broliui, ką išgirdau iš Evelinos? Nenoriu, kad Kalebas žinotų turįs Eruditų kraujo ir turėtų dingstį grįžti į tą luomą. Nusprendžiu patylėti.

– Mudviem reikia pasikalbėti, – sako Kalebas.

Linkteliu, lieždama nuo gomurio riešutų sviestą.

– Siuzana rengiasi pas Nuolankiuosius, – taria brolis. – Noriu eiti drauge ir įsitikinti, kad ten ji bus saugi, tačiau man nesmagu palikti tave.

– Man viskas gerai, – patikinu.

– Kodėl tau nėjus drauge? – klausia Kalebas. – Esu tikras, Nuolankieji tave mielai priims.

Aš irgi esu tuo tikra – Nuolankieji nelaiko pykčio. Bet aš ką tik ėmiau kapstytis iš gilios sielvarto duobės. Jeigu grįšiu į tėvų luomą, gėla mane užgrauš. Papurtau galvą.

– Eisiu į Teisuolių būstinę pažiūrėti, kas ten dedasi, – sakau. – Nuo nežinios galima išprotėti. – Išspaudžiu šypseną. – Bet tu grįžk, esi reikalingas Siuzanai. Ji kiek atsigavo, tačiau viena neištvers.

– Gerai, – Kalebas linkteli. – Pasistengsiu kuo greičiau prie tavęs prisidėti. Tik būk atsargi.

– Ar kada nors elgiausi neatsargiai?

– Ne, turbūt tavo elgesį taikliau apibūdintų žodis „beatodairiškai“. – Kalebas švelniai spusteli sveikąjį mano petį, o aš pakabinu dar riešutų sviesto.

Netrukus iš vyrų prausyklos ateina Tobijas. Jis irgi persirengęs – vilki juodais marškinėliais, trumpi plaukai dar drėgni. Mudviejų akys susitinka ir aš suprantu, kad metas išvykti.

+ + +

Didžiulėje Teisuolių būstinėje, rodos, išsitektų visas pasaulis. Bent jau taip regisi man.

Milžiniško pastato fasadas kadaise žiūrėjo į upę. Aptrupėjęs užrašas ant jo skelbia: ŠALIŠKAS TEISMAS. Jį reikėtų skaityti „nešališkas teismas“, bet dauguma žmonių jį vadina „negailestingu teismu“, nes Teisuoliai sąžiningi, bet užsispyrę. Ne veltui pravardžiuojami nenuolaidžiaisiais.

Anksčiau nesu lankiusis Teisuolių būstinėje, todėl nenutuokiu, kas mūsų laukia. Stovėdami prie įėjimo mudu su Tobiju susižvelgiame.

– Štai ir atėjome, – sako jis.

Matau tik savo atspindį stiklinėse duryse. Atrodau pavargusi ir apskurusi. Man pirmą sykį dingteli, kad mudu galėtume nieko nesiimti. Galėtume pasislėpti pas beluomius ir leisti kitiems srėbti šitą košę. Niekam nekristume į akis ir saugūs gyventume drauge.

Tobijas dar neužsiminė man apie praėjusios nakties pokalbį su motina, regis, ir neketina. Jis taip ryžtingai drožė į Teisuolių būstinę, kad imu nuogąstauti, ar tik nerezga ko nors slapta nuo manęs.

Nežinau, ko einu pro šias duris. Jeigu jau atėjome, gal verta pažiūrėti, kas bus. Tačiau imu įtarti žinanti ne visą tiesą. Esu Divergentė, todėl manęs nuolat tyko pavojai, turiu svarbesnių reikalų negu žaisti namus su Tobiju. Jis, matyt, irgi.

Erdvaus ryškiai apšviesto vestibiulio grindys išklotos juodu marmuru. Viduryje, balto marmuro apskritime, pavaizduotas Teisuolių simbolis: pasvirusios svarstyklės. Ar tiesa atsvers melą? Vestibiulyje knibždėte knibžda ginkluotų Bebaimių.

Prie mūsų prisiartina karė parišta ranka. Jos ginklas nutaikytas į Tobiją.

– Pasisakykit vardus, – pareikalauja. Ji jauna, bet ne tokia jauna, kad nepažintų Tobijo.

Kiti Bebaimiai susiburia jai už nugaros. Vieni žvelgia įtariai, kiti smalsiai, akyse blykčioja keistokos ugnelės. Bebaimiai mudu atpažįsta. Jie gali pažinoti Tobiją, bet ne mane.

– Ketvertas, – atsako Tobijas ir linkteli mano pusėn. – O čia Tričė. Mes Bebaimiai.

Karė išpučia akis, bet nenuleidžia ginklo.

– Man reikia pagalbos, – sako ji.

Keletas Bebaimių atsargiai žingteli pirmyn, lyg mudu būtume priešai.

– Kas nutiko? – klausia Tobijas.

– Tu ginkluotas?

– Žinoma, ginkluotas. Juk esu Bebaimis.

– Pakelk rankas virš galvos, – įsakmiai taria karė, tarsi tikėdamasi pasipriešinimo.

Pašnairuoju į Tobiją. Kodėl Bebaimiai mano, kad mes juos pulsime?

– Mudu įėjome pro pagrindines duris, – lėtai sakau. – Negi manote, kad ketiname jus užpulti?

Tobijas į mane nė nedirsteli, tiesiog suneria pirštus ant pakaušio. Po akimirkos padarau tą patį. Mus apsupa Bebaimių kareiviai. Vienas apieško Tobiją, antras ištraukia ginklą jam iš už diržo. Trečias, rausvaskruostis apskrito veido vaikinas, žiūri į mane atsiprašomai.

– Užpakalinėje kišenėje turiu peilį, – sakau. – Tik pamėgink mane grabinėti – kaipmat pasigailėsi.

Stengdamasis neprisiliesti jis droviai murmėdamas ištraukia už kriaunų peilį.

– Kas čia dedasi? – klausia Tobijas.

Bebaimiai reikšmingai susižvelgia.

– Gaila, – atsako karė, – bet mums buvo įsakyta suimti jus, vos tik pasirodysite.

Vienuoliktas skyrius

Bebaimiai mus apsupa, bet rankų nesurakina, ir veda prie liftų. Kelis kartus mėginu išklausti, kodėl esame suimti, bet kariai tyli ir nė nežiūri mano pusėn. Pagaliau pasiduodu ir užsičiaupiu kaip Tobijas.

Pakylame į trečią aukštą. Kariai mus nulydi į nedidelį kambarį baltomis marmuro grindimis. Jame nėra baldų, tik suolas prie galinės sienos. Kiekvienas luomas turi kambarius prasikaltėliams, bet dar nebuvau tokiame atsidūrusi.

Bebaimiai uždaro ir užrakina duris. Mudu su Tobiju liekame vieni.

Grėsmingai suraukęs antakius jis atsisėda ant suolo. Aš imu žingsniuoti priešais jį pirmyn atgal. Jeigu Tobijas žinotų, kodėl esame čia uždaryti, pasakytų, todėl tuščiai neklausinėju. Matuoju kambarį – penki žingsniai pirmyn, penki atgal, penki pirmyn, penki atgal – tikėdamasi susikaupti.

Jeigu Eruditai neužgrobė Teisuolių būstinės – o Edvardas sakė, jog taip nenutiko, – kodėl Teisuoliai mus suėmė? Kuo mes jiems prasikaltom?

Jeigu Teisuoliai nepaklūsta Eruditams, tai galime būti apkaltinti palaikę pastarųjų pusę. Ką padariau, kad galiu būti įtarta talkinusi Eruditams? Krūpteliu skaudžiai įsikandusi apatinę lūpą. Taip, padariau. Nušoviau Vilą. Savo luomo narį. Jis buvo veikiamas simuliacijos, bet gal Teisuoliai šito nežino ar laiko nepakankamai svaria dingstimi žudyti.

– Gal pagaliau atsisėsi? – klausia Tobijas. – Tu mane nervini.

– Vaikštant man ramiau.

Tobijas palinksta priekin, alkūnėmis įsiremia į kelius ir nuduria akis.

– Taip ramu, kad iki kraujo prasikandai lūpą.

Atsisėdu šalia Tobijo ir sveikąja ranka prisitraukiu kelius prie krūtinės. Jis ilgai tyli, o aš vis stipriau spaudžiu blauzdas. Gūždamasi jaučiuosi saugiau.

– Kartais, – sako Tobijas, – imu abejoti, ar manimi pasitiki.

– Pasitikiu, – tariu. – Žinoma, pasitikiu tavim. Iš kur tokios mintys?

– Tiesiog atrodo, jog retsykiais šį tą nutyli. Aš tau papasakojau tokių dalykų... – Tobijas papurto galvą, – ...kurių anksčiau niekam nesu atskleidęs. Kažkas tave kankina, tik tu nesakai kas.

– Daug visko susikaupė. Pats žinai, – gudrauju. – Beje, ar tu pats iki galo atviras? Irgi šį tą slepi.

Tobijas paliečia man skruostą, glosto plaukus, tarsi negirdėdamas mano klausimo, kaip aš negirdėjau jo.

– Jeigu ką sužinojai apie savo tėvus, – švelniai sako jis, – klok, ir aš išklausysiu.

Viliuosi, kad Tobijas mane supranta – juk atsidūrėme nežinioje, – bet didelės jo akys tamsios ir ramios. Žiūrėdama į jas pamirštu, kur esanti, pasijuntu saugi. Tokia saugi, kad galėčiau lengvai prisipažinti nušovusi draugą ir nesibaiminti pasmerkimo.

Uždedu savo ranką jam ant plaštakos.

– Taip, sužinojau, – tarsteliu.

– Tiek to, – sako Tobijas ir pabučiuoja mane.

Kaltė gnybteli širdį.

Atsiveria durys. Įeina keli žmonės: du ginkluoti Teisuoliai; vyresnio amžiaus tamsiaodis jų bendraluomis ir nepažįstama Bebaimė. Pagaliau išvystu Teisuolių vadą Džeką Kengą.

Kaip luomo vadas jis jaunas – tik trisdešimt devynerių. Bebaimiams amžius nesvarbus. Erikas tapo vadu septyniolikos. Gal kaip tik dėl to kiti luomai nevertina mūsų rimtai.

Džekas yra gražus vyras išsišovusiais skruostikauliais, trumpais juodais plaukais ir šiltomis, įkypomis kaip Torės akimis. Jo išvaizda patraukli, bet elgesys tiesmukas. Jis, kaip ir dera Teisuoliui, nepakenčia melo. Gal Džekas pasakys mums, kodėl esame suimti, nešvaistydamas laiko mandagybėms?

– Rodos, judu nustebę, – pareiškia Teisuolių vadas. Jo balsas sodrus, bet keistai duslus, turbūt net šulinio dugne neatsimuštų aidu. – Arba jūs esate neteisingai kaltinami, arba gudriai apsimetinėjate.

– Kuo mus kaltinate? – pertraukiu Džeką.

– Jis įtariamas nusikaltęs žmonijai, o tu jam bendrininkavusi.

– Nusikaltimais žmonijai? – netverdamas pykčiu Tobijas pašnairuoja į Džeką. – Kokiais?

– Peržiūrėjome puolimo įrašą. Tu vadovavai simuliacijai, – atkerta Džekas.

– Iš kur gavot įrašą? Jį pasiėmėm mes, – nustemba Tobijas.

– Tik vieną kopiją. Iš Bebaimių būstinės šis įrašas pasklido po visą miestą, – dėsto Džekas. – Matėme, kaip tu vadovavai simuliacijai ir vos nenužudei šitos merginos, o ji tau nesipriešino. Paskui lioveisi, kažkodėl su ja susitaikei ir abu drauge pavogėt kietąjį diską. Tikriausiai taip padarėt dėl to, jog simuliacija baigėsi ir jūs nenorėjot, kad įrašas pakliūtų į kieno nors rankas.

Vos nenusikvatoju. Didžioji didvyriškumo apraiška, mano žygdarbis, Teisuolių supratimu, buvo tik pagalba Eruditams.

– Pati simuliacija nebūtų pasibaigusi, – teškiu. – Tai mudu ją sustabdėm...

Džekas mane nutildo rankos mostu.

– Tavo šnekos manęs nedomina. Viskas paaiškės, kai suleisime tiesos serumo ir jus iškvosime.

Kristina kartą man apie tai pasakojo. Sunkiausia Teisuolių iniciacijos pakopa – veikiamam šio serumo, atskleisti visas savo paslaptis luomo akivaizdoje. Turiu tiek tamsių, juodų paslapčių, jog nieku gyvu nenoriu, kad man taip nutiktų.

– Tiesos serumo? – Papurtau galvą. – Ne, nė už ką.

– Turi ką slėpti? – Džekas kilsteli antakius.

Knieti atsikirsti, kad kiekvienas save gerbiantis žmogus turi paslapčių, bet bijau sukelti jam įtarimų, todėl tik numykiu.

– Tada gerai, – Džekas dirsteli į laikrodį. – Dabar vidurdienis. Tardymas vyks septintą vakaro. Nesistenkit jam ruoštis. Veikiami serumo, išklosit tiesą. – Apsisukęs ant kulno Džekas išeina.

– Koks malonus žmogus, – sako Tobijas.

+ + +

Ankstyvą pavakarę būrys ginkluotų Bebaimių palydi mane į vonios kambarį. Neskubu, laikau pakišusi rankas po karšto vandens srove, kol parausta, ir spoksau į savo atvaizdą. Priklausydama Nuolankiesiems negalėjau žiūrėti į veidrodį, todėl maniau, kad per tris mėnesius (kas tiek laiko mama man kirpdavo plaukus) žmogaus išvaizda gali gerokai pasikeisti. Tačiau šįkart pakako vos kelių dienų.

Atrodau vyresnė. Gal taip yra dėl to, kad trumpai nusikirpau plaukus, o gal todėl, kad vilkiu dukslius drabužius. Visad maniau, kad būsiu laiminga, kai nebeatrodysiu kaip vaikas, bet jaučiu tik gumulą gerklėje. Ne tokią dukrą užaugino tėvai. Tokios manęs jie nepažintų. Nusigręžusi nuo veidrodžio delnais atveriu duris į koridorių.

Parvesta į tą patį kambarėlį, lūkuriuoju prie durų. Tobijas atrodo kaip mūsų pažinties dieną – juodais marškinėliais, trumpais plaukais, griežtu veidu. Jam atsidusus imu jaudintis. Prisimenu, kaip paėmiau jo ranką, kai išėjome iš treniruočių salės, kaip sėdėjome ant uolų prie bedugnės, ir imu ilgėtis to gyvenimo.

– Išalkai? – klausia jis ir mosteli į lėkštę sumuštinių.

Paimu vieną, atsisėdu ir padedu galvą Tobijui ant peties. Mums beliko laukti. Suvalgome visus sumuštinius. Sėdime, kol paskausta nugaras. Tada išsitiesiame ant grindų vienas šalia kito, liesdamiesi pečiais, ir spoksome į baltas lubas.

– Apie ką bijai prasitarti? – klausia Tobijas.

– Apie nieką. Apie viską. Nenoriu judinti prisiminimų.

Tobijas linkteli. Užsimerkiu ir apsimetu mieganti. Kambaryje nėra laikrodžio, todėl nežinau, kiek dar liko iki tardymo. Čia tarsi neegzistuoja laikas, bet artėjant septintai jis slegia vis smarkiau, tiesiog spaudžia prie marmurinių grindų.

Gal laikas taip labai neslėgtų, jei negraužtų kaltė – kaltė, kad žinau tiesą, bet stengiuosi ją nugrūsti į pasąmonės užkaborius, neatskleidžiu niekam, netgi Tobijui. O gal kaip tik derėtų išsipasakoti ir palengvinti sąžinę.

Matyt, užmiegu, nes staiga pažadina atidaromų durų virstelėjimas. Įėjus Bebaimiams mudu pašokame, vienas ištaria mano vardą. Kristina prasibrauna pro kitus kareivius ir stipriai mane apkabina. Pirštais netyčia užgauna petį, ir aš suklinku.

– Man peršautas petys, – sakau. – Būk atsargesnė.

– O Dieve! – Kristina paleidžia mane iš glėbio. – Atleisk, Triče.

Draugė labai pasikeitusi. Trumpai berniukiškai nusikirpusi plaukus. Kadaise gražiai ruda oda papilkėjusi. Kristina man šypsosi, bet vien tik lūpomis, akys pavargusios. Mėginu jai atsakyti, bet jaudulys gniaužia gerklę. Kristina dalyvaus per tardymą. Ji išgirs, ką padariau Vilui. Ir niekada man už tai nedovanos. Nebent man pavyktų atsispirti serumui ir nuslėpti tiesą – nebent.

Bet ar tikrai to noriu? Gyventi slegiama nepakeliamos kaltės?

– Kaip laikaisi? Išgirdau, kad esi suimta, ir pasiprašiau tave lydėti, – dėsto Kristina einant koridoriumi. – Žinau, kad tu to nepadarei. Tikrai nesi išdavikė.

– Laikausi gerai, – atsakau. – Ačiū už rūpestį. O kaip tu?

– Na, aš... – Kristina nutyla ir prikanda lūpą. – Ar niekas tau nepasakojo? Turbūt dabar netinkamas laikas, bet...

– Kas nutiko?

– Vilas žuvo per puolimą, – išspaudžia Kristina ir meta į mane liūdną žvilgsnį.

Ko ji tikisi?

Ak. Aš juk neturiu žinoti apie Vilo mirtį. Turėčiau apsimesti baisiai besisielojanti, bet tikriausiai nesugebėčiau įtikinamai vaidinti. Geriausia pripažinti, kad tai jau žinau. Bet nenutuokiu, kaip tai padaryti neatskleidžiant Kristinai tiesos. Staiga mane supykina. Negi tikrai šaltakraujiškai svarstau, kaip apgauti draugę?

– Žinau, – pratariu. – Mačiau Vilą monitoriuose valdymo kambaryje. Užjaučiu, Kristina.

– Ak, taip. – Ji linkteli. – Na, džiaugiuosi, kad jau žinai. Nenorėjau pranešti tau tokios žinios koridoriuje.

Ausyse nuskamba Vilo juokas, akyse blyksteli jo šypsena. Tik tiek ir teliko.

Sulipame į liftą. Jaučiu skvarbų Tobijo žvilgsnį – jis žino, kad nemačiau Vilo monitoriuose, Tobijas nustemba, kad Vilas žuvęs. Stebeiliju tiesiai priešais save ir apsimetu nematanti jo spiginimo.

– Nesijaudink dėl tiesos serumo, – ramina Kristina. – Viskas bus gerai. Kai suleis, nelabai suvoksi, kas dedasi. Sužinosi, ką pasakei, tik serumui nustojus veikti. Vaikystėje teko šitai patirti. Teisuoliams tai kasdienybė.

Kiti Bebaimiai lifte susižvelgia. Įprastomis aplinkybėmis kuris nors turbūt lieptų Kristinai nekalbėti apie senąjį luomą, bet dabar yra kitaip. Įprastomis aplinkybėmis Kristina nelydėtų geriausios draugės, įtariamos išdavyste, į viešą tardymą.

– Kaip laikosi kiti? – klausiu. – Jurajas, Lina, Marlena?

– Visi jie čia, – atsako Kristina. – Trūksta tik Jurajo brolio Zako, jis susidėjo su kitais Bebaimiais.

– Nejaugi? – Zakas, kuris tvirtino man saugos diržus, tapo išdaviku.

Liftui sustojus viršutiniame aukšte, Bebaimiai išlipa.

– Žinau, – sako Kristina. – Sunku tuo patikėti.

Laikydama mano ranką Kristina patraukia prie lifto durų. Paskui einame juodu marmuru išklotu koridoriumi – turbūt Teisuolių būstinėje lengva pasiklysti, visur tik juoda ir balta. Pasukame į kitą koridorių ir žengiame pro dvivėres duris.

Iš lauko būstinė panėšėja į taisyklingą stačiakampį su pusapvaliu fasado išsikišimu. Pasirodo, tame išsikišime per tris aukštus įrengta salė su atviromis langų nišomis. Virš galvos matyti tamsus bežvaigždis dangus.

Čia grindys balto marmuro, viduryje pavaizduotas juodas Teisuolių simbolis. Ant sienų įtaisyta daugybė lempučių, skleidžiančių neryškią geltoną šviesą, todėl patalpa, rodos, švyti. Aidi balsai.

Dauguma Teisuolių ir Bebaimių jau susirinkę. Kai kurie sėdi ant eilėmis palei sienas einančių suolų, bet vietos visiems neužtenka, todėl negavusieji atsisėsti buriasi prie Teisuolių simbolio. Salės viduryje, tarp svarstyklių lėkščių, stovi dvi tuščios kėdės.

Tobijas paima mano ranką ir mudu suneriame pirštus.

Sargybiniai nuveda mus prie kėdžių. Mus pasitinka murmesys, sumišęs su patyčiomis. Pirmoje suolų eilėje pamatau Džeką Kengą.

Priekin žengia senas tamsiaodis su juoda dėžute rankose.

– Mano vardas Nailsas, – sako jis. – Aš jus tardysiu. Tu, – parodo jis į Tobiją, – atsakinėsi pirmas. Todėl prašau prieiti.

Tobijas spusteli, paskui paleidžia mano ranką. Mudvi su Kristina atsistojame prie Teisuolių simbolio. Nors kambaryje šilta ir drėgna, o už lango vasara, mane krečia šaltis.

Nailsas atidaro dėžutę. Joje du švirkštai, vienas Tobijui, antras – man. Nailsas paduoda Tobijui antiseptinę servetėlę. Bebaimiai taip nesismulkina.

– Suleisiu serumo tau į kaklą, – sako Nailsas.

Kalbos nuščiūva. Kai Tobijas pasitrina odą servetėle, girdžiu ūžaujant vėją. Priėjęs Nailsas įsmeigia adatą Tobijui į kaklą ir sušvirkščia drumzliną, melsvą skystį jam į veną. Paskutinįkart mačiau, kaip su Tobiju taip pasielgė Džanina, išmėgindama naują simuliacijos serumą. Ji tikėjosi, kad serumas paveiks ir Divergentus. Tada maniau praradusi Tobiją amžiams. Pašiurpstu.

Dvyliktas skyrius

– Iš pradžių, kol apsiprasi su serumo veikimu, užduosiu tau keletą paprastų klausimų, – sako Nailsas. – Pradėkim. Kuo tu vardu?

Tobijas sėdi nusvirusiais pečiais, panarinęs galvą, tarsi slegiamas savo paties kūno svorio. Jis šnairuoja ir muistosi, paskui pro sukąstus dantis iškošia:

– Ketvertas.

Turbūt neįmanoma meluoti veikiamam tiesos serumo, bet galima rinktis, kurią tiesą sakyti: Ketvertu jį vadina Bebaimiai, bet tai nėra tikrasis jo vardas.

– Tai pravardė, – sako Nailsas. – Koks tavo tikrasis vardas?

– Tobijas.

Kristina kumšteli man alkūne.

– Tu žinojai?

Linkteliu.

– Tobijau, kokie tavo tėvų vardai?

Tobijas jau žiojasi atsakyti, bet paskui stipriai sukanda dantis, tarsi norėdamas sulaikyti iš burnos besiveržiančius žodžius.

– Kodėl jus tai domina? – klausia.

Teisuoliai ima murmėti ir raukytis. Kilstelėjusi antakį dirsteliu į Kristiną.

– Be galo sunku veikiamam serumo ne iš karto atsakyti į klausimą, – paaiškina ji. – Tai rodo labai stiprią Tobijo valią ir tai, kad jis kažką slepia.

– Gal anksčiau ir nedomino, Tobijau, – sako Nailsas. – Bet tu vengi atsakyti į klausimą. Todėl dabar atskleisk savo tėvų vardus.

Tobijas užsimerkia.

– Evelina ir Markas Itonai.

Pavardės yra tiesiog tapatybės priedas, reikalingos tik dokumentuose, kad nekiltų painiavos. Tuokiantis vienas sutuoktinis turi priimti kito pavardę arba abu pasirinkti naują. Luomuose dažniausiai kreipiamasi tik vardais, pavardėmis – retai.

Bet Marko pavardę žino visi. Sunku apsakyti, koks triukšmas kyla salėje po Tobijo žodžių. Visi Teisuoliai pažįsta Marką kaip įtakingiausią vyriausybės narį, kai kurie yra skaitę Džaninos straipsnį, kuriame jis kaltinamas smurtavęs prieš sūnų. Šįkart Eruditų vadė nemelavo. Dabar visi sužinojo, kad tas sūnus yra Tobijas.

Tobijas Itonas garsus.

Kai salė aprimsta, Nailsas tęsia apklausą:

– Esi perbėgėlis, tiesa?

– Taip.

– Perbėgai iš Nuolankiųjų pas Bebaimius?

– Taip, – purkšteli Tobijas. – Negi neaišku?

Prikandu lūpą. Jam derėtų nusiraminti; jis eikvoja per daug jėgų. Kuo labiau Tobijas spyriojasi, tuo atkakliau Nailsas jį spaudžia.

– Vienas šio tardymo tikslų – nustatyti, ar nesi išdavikas, – kalba toliau Nailsas. – Todėl turiu paklausti: kodėl perbėgai į kitą luomą?

Tobijas šnairuoja į Nailsą ir tyli. Laikas bėga, Tobijas nekalba. Kuo ilgiau jis stengiasi atsispirti serumui, tuo sunkiau jam tai einasi. Vaikino skruostai išrausta, trūksmingas kvėpavimas padažnėja. Man sugelia širdį. Tobijas nelinkęs atskleisti vaikystės nuoskaudų, tai asmeniška. Versdami jį atsakyti Teisuoliai elgiasi žiauriai, atima iš jo galimybę rinktis.

– Tai siaubinga, – pasipiktinusi sakau Kristinai. – Be galo neteisinga.

– Kodėl? – nustemba ji. – Tai tiesiog klausimas.

Pakratau galvą.

– Tu nieko nesupranti.

Kristina šypteli puse lūpų.

– Matau, Tobijas tau tikrai rūpi.

Man dabar rūpi, ką jis atsakys.

Nailsas neatlyžta:

– Dar kartą klausiu. Šis klausimas svarbus, nes parodys, ar esi ištikimas pasirinktam luomui. Tobijau, tai kodėl perbėgai pas Bebaimius?

– Siekdamas apsisaugoti, – atsako jis. – Perbėgau norėdamas apsisaugoti.

– Nuo ko?

– Nuo savo tėvo.

Šnekos salėje nuščiūva – įsiviešpatavusi tyla slegia dar labiau negu murmesys. Manau, Nailsas knisis toliau, bet jis atstoja.

– Ačiū už sąžiningumą, – padėkoja Nailsas Tobijui.

Visi Teisuoliai tyliai pakartoja jo žodžius. Ši frazė, tariama įvairiais balsais ir intonacijomis, palengva išsklaido mano pyktį. Pašnibždomis sakomi žodžiai, rodos, sveikina Tobiją, apglėbia jį ir palaidoja jo tamsiausią paslaptį. Gal Teisuoliai nėra žiaurūs, gal tiesiog trokšta suprasti. Bet vis tiek bijau tiesos serumo.

– Tobijau, ar esi atsidavęs dabartiniam savo luomui? – klausia Nailsas.

– Esu ištikimas tiems, kurie neprisidėjo prie Nuolankiųjų žudymo, – atsako Tobijas.

– Jei jau apie tai prakalbome, – taria Nailsas, – susitelkime į tos dienos įvykius. Ką prisimeni apie simuliaciją?

– Iš pradžių simuliacija manęs nepaveikė, – pareiškia Tobijas. – Tiesiog nepaveikė.

Nailsas prunkšteli.

– Kaip suprasti nepaveikė?

– Vienas svarbiausių Divergentų bruožų – gebėjimas atsispirti simuliacijai, – sako Tobijas. – Aš ir esu Divergentas, todėl simuliacija manęs nepaveikė.

Salėje kyla bruzdesys, Kristina vėl baksteli man alkūne.

– Tu irgi? – klausia ji tyliai, prisikišusi man prie ausies. – Todėl ir likai budri?

Žiūriu į ją. Kelis pastaruosius mėnesius gyvenau baimindamasi žodžio „divergentė“, siaubingai bijojau būti demaskuota. Bet šito nebenuslėpsi. Linkteliu.

Rodos, Kristinos akys iššoks iš akiduobių. Kokios jos didžiulės. Draugės veido išraiška sunkiai nusakoma. Ar ji ištikta šoko? O gal bijo? Jaučia pagarbią baimę?

– Žinai, ką tai reiškia? – klausiu.

– Girdėjau apie Divergentus būdama maža, – pagarbiai sukužda Kristina.

Be abejonės, pagarbiai.

– Man tai atrodė kaip pasaka, – toliau kalba Kristina. – Tarp mūsų yra žmonių su ypatingomis galiomis! Sunkiai įtikima.

– Na, tai ne pasaka, – sakau. – Tai šiek tiek primena baimės lauko simuliacijas – tu supranti, kad esi baimės lauke, gali pati valdyti padėtį. Skirtumas tik tas, kad aš galiu valdyti ir kitokias simuliacijas.

– Bet, Triče, – Kristina paliečia man dilbį, – tai tiesiog neįmanoma.

Nailsas iškelia rankas ir mėgina nutildyti minią, tik jam nesiseka – girdėti daugybė nedraugiškų, įsibaiminusių ar apstulbusių, kaip Kristinos, balsų. Galiausiai vyriškis atsistoja ir surinka:

– Jeigu nenurimsite, būsite išprašyti iš salės!

Pagaliau žmonės prityla. Nailsas vėl atsisėda.

– Ką turėjai galvoje sakydamas, kad gali atsispirti simuliacijai? – klausia jis Tobijo.

– Tai, kad per simuliaciją mes išliekame sąmoningi, – atsako Tobijas. Rodos, jam einasi lengviau, kai tenka atsakinėti į konkrečius, su jo asmeniniu gyvenimu nesusijusius klausimus. Tiesą sakant, iš balso nepasakytum, kad Tobijas yra veikiamas tiesos serumo, tai rodo tik nusvirę pečiai ir padėrusios akys. – Simuliacija per puolimą buvo kitokia, panaudotas kitoks serumas ir ilgų dažnių davikliai. Matyt, tokie davikliai išvis neveikia Divergentų, nes tą rytą pabudau sąmoningas.

– Sakei, kad simuliacija tavęs neveikė tik iš pradžių. Kaip suprasti?

– Aš buvau sučiuptas ir nuvestas pas Džaniną. Ji suleido man kito serumo, sukurto specialiai Divergentams. Tikėjausi, likti sąmoningas ir per tą simuliaciją, bet nepavyko.

– Įraše iš Bebaimių būstinės matyti, kad tu vadovavai simuliacijai, – niūriai sako Nailsas. – Kaip šitai paaiškinsi?

– Per simuliaciją tavo akys mato, bet protas tų vaizdų nesuvokia. Tik pasąmonės gelmėse žinai, kas esi ir ką matai. Naujasis Džaninos serumas paveikė mano emocinę būseną, – toliau pasakoja Tobijas, tada trumpam užsimerkia, – ir privertė viską regėti atvirkščiai – priešai virto draugais, draugai – priešais. Maniau, kad stabdau simuliaciją. O iš tikrųjų man buvo siunčiamos nuorodos, kaip ją valdyti.

Tobijui kalbant, Kristina linkčioja. Šiek tiek apsiraminu pamačiusi, kad dauguma susirinkusiųjų jai pritaria. Vadinasi, tiesos serumas naudingas. Tobijo parodymai nepaneigiami.

– Įraše matėme viską, kas dėjosi valdymo kambaryje, – sako Nailsas, – bet tie vaizdai painūs. Prašau papasakoti, kas nutiko.

– Į valdymo kambarį įėjo mergina. Palaikiau ją Bebaime, norinčia sutrukdyti man nutraukti simuliaciją. Mudu grūmėmės, o tada... – Stengdamasis prisiminti Tobijas net susiraukia. – ...tada mergina liovėsi priešintis, ir aš sutrikau. Būčiau sutrikęs net ir būdamas sąmoningas. Kodėl ji pasidavė? Kodėl manęs nenušovė?

Tobijas apžvelgia minią ir įsmeigia akis į mane. Mano širdis ima daužytis kaip pašėlusi, skruostai iškaista.

– Aš ir dabar nesuprantu, – švelniai taria Tobijas, – iš kur ji žinojo, kad šitai padės.

Man tvinkčioja net pirštų galiukai.

– Tikriausiai prieštaringi mano jausmai ir sutrikdė simuliaciją, – toliau svarsto Tobijas. – Paskui išgirdau jos balsą. Ir taip sugebėjau atsipeikėti.

Mano akys dega. Stengiausi užmiršti tą akimirką, kai buvau tikra, kad praradau Tobiją ir kad jis greitai mane nužudys, bet tetroškau pajusti jo širdies plakimą. Ir dabar nenoriu šito prisiminti. Sumirksiu, kad nepravirkčiau.

– Galiausiai aš ją atpažinau, – sako Tobijas. – Mudu grįžome prie kompiuterio ir nutraukėme simuliaciją.

– Koks tos merginos vardas?

– Tričė, – atsako Tobijas. – Turiu galvoje, Beatričė Prior.

– Ar buvot su ja pažįstamas prieš puolimą?

– Taip.

– Kaip susipažinot?

– Buvau jos instruktorius, – atsako Tobijas. – Dabar mudu drauge.

– Pateiksiu paskutinį klausimą, – sako Nailsas. – Pagal Teisuolių įstatus priimamas į luomą žmogus turi visiškai atsiverti. Atsižvelgdami į baisias aplinkybes, kuriose atsidūrėme, to paties reikalaujame ir iš tavęs. Taigi, Tobijau Itonai, dėl ko labiausiai gailiesi gyvenime?

Skvarbiai nužvelgiu Tobiją.

– Aš gailiuosi... – Tobijas pakelia galvą ir atsidūsta. – Gailiuosi savo pasirinkimo.

– Kurio pasirinkimo?

– Perbėgimo į Bebaimių luomą, – sako jis. – Aš gimiau tarp Nuolankiųjų. Paskui norėjau pabėgti nuo Bebaimių ir tapti beluomiu. Tačiau vėliau sutikau ją ir tada pajutau galįs padaryti šį tą daugiau.

Ją.

Pasidingoja, tarsi matau kitą žmogų Tobijo kūne, to žmogaus gyvenimas ne toks paprastas, kaip maniau. Jis norėjo palikti Bebaimius, bet apsigalvojo dėl manęs. Tobijas man to nepasakojo.

– Pasirinkdamas Bebaimių luomą, kad apsisaugočiau nuo tėvo, pasielgiau kaip bailys, – priduria Tobijas. – Gailiuosi šito bailumo. Vadinasi, esu nevertas savo luomo. Šito visada gailėsiuos.

Tikėjausi, Bebaimiai pasipiktinę ims šūkauti, gal čiups kėdes ir puls Tobiją. Jie moka iškrėsti ir ne tokių pokštų. Tačiau Bebaimiai nesijudina iš vietos. Spengiančioje tyloje akmeniniais veidais jie spokso į vaikiną, kuris jų neišdavė, bet ir nebuvo jiems ištikimas visa širdimi.

Akimirką salėje tylu. Paskui kyla bruzdėjimas. Kažkas sukužda: „Ačiū už sąžiningumą“, ir visi susirinkusieji pastveria šiuos žodžius.

– Ačiū už sąžiningumą, – ritasi per salę šnabždesys.

Aš tyliu.

Tik dėl manęs Tobijas liko Bebaimių luome, o aš nesu verta tokio pasiaukojimo.

Tikriausiai jis nusipelno tai žinoti.

+ + +

Nailsas stovi su švirkštu rankoje. Jį užlieja iš viršaus krintanti šviesa. Aplink mane susirinkę Bebaimiai ir Teisuoliai laukia, kol žengsiu į priekį ir išklosiu jiems visą savo gyvenimą.

Vėl dingteli: Gal sugebėčiau pasipriešinti serumui. Bet abejoju, ar verta mėginti. Apsivalydama padėsiu mylimiems žmonėms.

Kai Tobijas atsistoja, drąsiai žengiu į salės vidurį. Prasilenkiant jis paima mano ranką ir spusteli pirštus. Paskui dingsta, liekame tik aš ir Nailsas. Pasitrinu kaklą antiseptine servetėle, bet tardytojui artinantis su švirkštu atšlyju.

– Verčiau susileisiu pati, – sakau atkišdama ranką. Kai įveikus baimės lauką Erikas sušvirkštė man simuliacijos serumo, nusprendžiau daugiau niekuo nebepasitikėti. Aišku, nepakeisiu švirkšto turinio, tačiau bent jau susinaikinsiu pati.

– Ar mokėsi? – klausia Nailsas, kilstelėdamas vešlius antakius.

– Taip.

Jis paduoda man švirkštą. Apčiuopiu kaklo veną, įsmeigiu adatą ir nuspaudžiu stūmoklį. Beveik nejaučiu dūrio. Mane užplūdęs adrenalinas.

Kažkas atneša šiukšlinę ir aš įmetu ten švirkštą. Serumas ima veikti tuoj pat. Rodos, kraujas gyslose sutirštėja. Eidama prie kėdės vos nesusmunku – Nailsas spėja pagauti už rankos ir pasodinti.

Netrukus smegenys sustingsta. Apie ką aš galvojau? Tai atrodo nesvarbu. Svarbi tik kėdė, ant kurios sėdžiu, ir priešais įsitaisęs vyras.

– Kuo tu vardu? – klausia jis.

Atsakymas kaipmat išsiveržia iš lūpų.

– Beatričė Prior.

– Tačiau vadiniesi Triče?

– Taip.

– Triče, kuo vardu tavo tėvai?

– Endrius ir Natali Priorai.

– Tu irgi perbėgai iš savo luomo, tiesa?

– Taip, – atsakau, bet pasąmonės gelmėse sukirba nauja mintis. Irgi? Vadinasi, perbėgo dar kažkas, šiuo atveju – Tobijas. Mėginu jį įsivaizduoti, sunkiai einasi, bet galiausiai vis dėlto pasiseka. Matau jį, paskui jo siluetą, Tobijas sėdėjo toje pat kėdėje kaip aš.

– Tu kilusi iš Nuolankiųjų? Ir pasirinkai Bebaimius?

– Taip, – pakartoju, tik šįsyk tvirčiau. Pati nežinau kodėl.

– Kodėl perbėgai?

Šis klausimas sudėtingesnis, bet atsakymą jau žinau. Ant liežuvio galo sukasi žodžiai: Aš netikau Nuolankiųjų luomui, tačiau atsakau kitaip: Norėjau būti laisva. Ir viena, ir kita yra tiesa. Abi jas noriu pasakyti. Stengdamasi prisiminti, kur esu ir ką darau, spaudžiu kėdės ranktūrius. Matau mane apspitusius žmones, bet nenutuokiu, ko jiems reikia.

Įsitempiu, kaip darydavau mokykloje norėdama prisiminti išmoktą, bet staiga užkritusį atsakymą. Užsimerkdavau ir įsivaizduodavau reikiamą vadovėlio puslapį. Stengiuosi kelias sekundes, bet neprisimenu, negaliu prisiminti.

– Aš netikau Nuolankiųjų luomui, – sakau. – Ir norėjau būti laisva. Todėl pasirinkau Bebaimius.

– Kodėl netikai Nuolankiesiems?

– Todėl, kad buvau savanaudė, – prisipažįstu.

– Buvai savanaudė? O dabar jau nebe?

– Žinoma, esu ir dabar. Mama sakė, kad visi žmonės – savanaudžiai, – lemenu. – Būdama Bebaimė patobulėjau. Sutikau žmonių, dėl kurių verta kovoti. Gal net ir mirti.

Atsakymas mane nustebina – bet kodėl? Trumpam sučiaupiu lūpas. Todėl, kad tai tiesa. Tai turi būti tiesa. Pagaliau aptinku trūkstamą ryšį ir surikiuoju mintis. Esu tikrinama melo detektoriumi. Sakau tiktai tiesą. Prakaito lašeliai ritasi sprandu per nugarą. Melo detektoriaus testas. Tiesos serumas. Turiu nuolat sau šitai priminti. Kaip lengva būti sąžiningai.

– Triče, prašau papasakoti, kas nutiko puolimo dieną.

– Pabudusi pamačiau, kad mano draugai ir kiti Bebaimiai užvaldyti simuliacijos serumo. Apsimečiau apdujusi ir ėjau drauge, kol radau Tobiją.

– Kas įvyko, kai judu su Tobiju buvot išskirti?

– Džanina pasmerkė mane myriop, bet mama spėjo išgelbėti. Ji kilusi iš Bebaimių, todėl mokėjo apsieiti su ginklu. – Vis dar jaučiuosi apsunkusi, bet šaltis nebekrečia. Sugniaužia krūtinę – baisiau už liūdesį ir atgailą. Žinau, kas nutiko vėliau. Mama žuvo, paskui aš nužudžiau Vilą. Nušoviau jį. Nužudžiau. – Norėdama atitraukti nuo manęs Bebaimių dėmesį, ji šaudė į orą. Tada kareiviai ją nužudė, – pasakoju.

Keli mane vijosi ir aš juos paklojau, knieti pridurti, bet mane supa minia Bebaimių, o aš kelis jų nužudžiau, todėl nederėtų apie tai prasižioti.

– Pavyko pabėgti, – sakau. – Ir... Ir Vilas mane vijosi, o aš jį nužudžiau. Ne, ne. Kaktą išpila prakaitas. – Tada suradau brolį ir tėvą, – sunkiai išspaudžiu. – Paskui sugalvojome, kaip sustabdyti simuliaciją.

Ranktūris įsirėžia man į delną. Aš nuslėpiau dalį tiesos. Turbūt tai apgavystė.

Aš atsispyriau serumui ir tą akimirksnį laimėjau.

Turėčiau džiūgauti, bet kaltė slegia dar stipriau.

– Prasiskverbėme į Bebaimių būstinę ir mudu su tėčiu patraukėme į valdymo kambarį. Kovodamas su Bebaimių kareiviais jis žuvo, – kalbu toliau. – Nusigavusi į valdymo kambarį radau Tobiją.

– Tobijas pasakojo, kad su juo grūmeisi, bet paskui lioveisi. Kodėl?

– Todėl, kad supratau, jog vienam mūsų teks nužudyti kitą, – atsakau. – O aš šito nenorėjau.

– Tu pasidavei?

– Ne! – atkertu ir papurtau galvą. – Ne visai taip. Tiesiog prisiminiau, kaip įveikiau baimės lauką per iniciaciją... tada moteris reikalavo, kad nužudyčiau savo artimuosius, ir aš leidausi jos nušaunama. Tai buvo sprendimas. Man toptelėjo... – Pasitrinu nosies galiuką. Man suspaudžia galvą, nebesuvaldau minčių ir jos ima lietis garsiai: – Paklaikusi iš siaubo nieko kito nebesugalvojau. Tai ir buvo išeitis. Nužudyti Tobijo negalėjau, todėl nutariau pamėginti kitą būdą. – Mirkteliu, kad nepravirkčiau.

– Taigi tavęs simuliacija nepaveikė?

– Ne. – Delnais užsidengiu akis nusibraukdama ašaras, kad jos neimtų ristis skruostais. – Ne, nepaveikė, – pakartoju. – Aš esu Divergentė.

– Noriu išsiaiškinti, – sako Nailsas. – Tvirtini, kad tavęs vos nenužudė Eruditai, paskui patekai į Bebaimių būstinę ir sustabdei simuliaciją?

– Taip, – linkteliu.

– Visų Teisuolių vardu pareiškiu, jog esi tikra Bebaimė, – taria Nailsas.

Salėje aidi šūksniai, pakyla sugniaužti kumščiai. Bebaimiai mane sveikina.

Tačiau jie klysta, aš bailė. Aš bailė, aš nušoviau Vilą ir neprisipažinau, neišdrįsau prisipažinti...

– Beatriče Prior, ko labiausiai gailiesi gyvenime?

Ko gailiuosi? Tikrai nesigailiu pasirinkusi Bebaimius ar palikusi Nuolankiuosius. Netgi nesigailiu nušovusi sargybinius prie valdymo kambario, nes man reikėjo patekti vidun.

– Aš gailiuosi... – Mano akys klaidžioja po kambarį, kol susiranda Tobiją. Jo veidas bejausmis, lūpos kietai suspaustos, žvilgsnis abejingas. Sukryžiuotas ant krūtinės rankas jis gniaužia taip stipriai, kad net krumpliai pabalę. Šalia Tobijo stovi Kristina. Man suspaudžia krūtinę, trūksta oro. Turiu jiems pasakyti. Turiu atskleisti tiesą.

– Vilo, – mano žodžiai nuskamba kaip atodūsis, kaip aimana iš pačių širdies gelmių. Kelio atgal nebėra. – Aš nušoviau Vilą, – prisipažįstu. – Jis buvo užvaldytas simuliacijos. Aš jį nužudžiau. Jis taikėsi mane nušauti, bet aš jį aplenkiau. Aš nužudžiau savo draugą.

Savo draugą Vilą su raukšlele tarpuakyje, skaisčiai žaliomis akimis, atmintinai mokantį Bebaimių manifestą. Nuo baisios kančios suvaitoju. Skaudu jį prisiminti. Šie prisiminimai kaip stiklo šukės žeidžia man sielą.

Tačiau dabar perveria dar šiurpesnė mintis, ji nebuvo dingtelėjusi anksčiau. Buvau pasiryžusi mirti nuo Tobijo rankos, o Vilą nušoviau nė nemąstydama, apsisprendžiau akimirksniu.

Pasijuntu kaip nuoga. Iki šiol nesupratau, kad paslaptys saugojo mane tarsi šarvai. O dabar kiekvienas mato mane kiaurai.

– Ačiū už sąžiningumą, – sako susirinkusieji.

Tačiau Kristina su Tobiju tyli.

Tryliktas skyrius

Pakylu nuo kėdės. Serumas palengva vadėjasi. Žmonės irgi stojasi iš savo vietų, o aš ieškau durų. Paprastai nuo nieko nebėgu, bet dabar trokštu kuo greičiau iš čia dingti.

Žmonės pasipila iš salės, tik Kristina stovi kaip įkasta. Stovi suspaudusi kumščius ir pamažu mėgina atgniaužti pirštus. Mudviejų žvilgsniai susitinka, bet ji manęs nemato. Jos akyse spindi ašaros, bet ji neverkia.

– Kristina, – sakau, tačiau galvoje sukasi tik man labai gaila, – šie žodžiai skamba kaip įžeidimas, o ne kaip atsiprašymas. Jie tinka ką nors netyčia kumštelėjus alkūne ar pertraukus vidury sakinio. Aš ne gailiuosi, man plyšta iš skausmo širdis. – Vilas turėjo ginklą, – teisinuosi. – Ir ketino mane nušauti. Jis buvo užvaldytas simuliacijos.

– Tu jį nužudei, – sako Kristina.

Rodos, jos žodžiai nuskamba labai garsiai, lyg būtų pritvinkę burnoje ir tada išsprūdę pro lūpas. Kristina dirsteli į mane tarsi į nepažįstamą, paskui nusigręžia.

Tamsiaodė mergaitė, sudėta panašiai kaip Kristina – jaunėlė sesuo, – paima jos ranką. Aš mačiau tą mergaitę per Lankymo dieną, regis, prieš tūkstantį metų. Merginų pavidalai man liejasi – gal dar veikia tiesos serumas, o gal akys tiesiog pritvinko ašarų.

– Ar gerai jautiesi? – prasibrovęs pro minią paliečia man petį Jurajas. Nemačiau jo nuo puolimo dienos, bet neturiu jėgų džiaugtis.

– Aha.

– Laikykis. – Jurajas spusteli man petį. – Neturėjai kitos išeities, tiesa? Tu išgelbėjai mus nuo Eruditų vergovės. Ilgainiui Kristina tai supras. Kai atlėgs sielvartas.

Neįstengiu nė linktelėti. Šyptelėjęs Jurajas nueina. Vieni Bebaimiai traukdami pro šalį man dėkoja, giria ar guodžia. Kiti apeina iš tolo, žiūri prisimerkę, įtariai.

Juodai vilkintys žmonės susilieja į vieną dėmę. Aš išsunkta kaip citrina. Išpasakojau viską.

Tobijas prieina ir atsistoja šalia. Laukiu jo priekaištų.

– Atgavau mudviejų ginklus, – sako jis, paduodamas man peilį.

Vengdama jo akių įsikišu peilį į užpakalinę kišenę.

– Galim pasikalbėti rytoj, – per daug ramiai sako Tobijas. Ramus jis pavojingas.

– Gerai.

Tobijas apkabina mane per pečius, o aš jį – per liemenį ir prisitraukiu artyn.

Tvirtai susiglaudę drauge žingsniuojame prie lifto.

+ + +

Koridoriaus gale Tobijas randa dvi sulankstomas lovas. Atsigulame, mūsų galvos visai greta, bet tylime.

Įsitikinusi, kad Tobijas užmigo, nusimetu apklotą, išsliuogiu iš lovos ir drožiu koridoriumi pro miegančius Bebaimius. Aptinku duris, vedančias į laiptinę.

Kopiu laiptais žingsnis po žingsnio. Pailsę raumenys ima degti, plaučiams trūksta oro, bet pirmą kartą po šitiekos dienų juntu palengvėjimą.

Aš greitai bėgu lygia vieta, bet kopti laiptais einasi sunkokai. Pasiekus dvyliktą aukštą, mėšlungis ima traukti pakinklius. Trinu juos ir stengiuosi atgauti kvapą. Šypsausi, nors dega ir kojos, ir krūtinė. Fizinis skausmas užgožia sielvartą. Šis nebe taip žeidžia.

Užsikabarojusi į aštuonioliktą aukštą visai nebejaučiu kojų. Nukrypuoju į salę, kurioje buvau tardoma. Dabar čia nėra nė gyvos dvasios, tik pusračiu, kaip amfiteatre, sustatyti suolai, viduryje kėdė, kurioje sėdėjau. Pro debesų šydą vidun žvelgia mėnulis. Įsikimbu į kėdės atlošą. Jis paprastas, medinis, šiek tiek supleišėjęs. Kaip keista, kad toks paprastas daiktas padėjo man sugriauti draugystę ir pakirsti Tobijo pasitikėjimą.

Gindamasi nužudžiau Vilą. Dabar dėl to būsiu kaltinama ir kitų, tarsi dar būtų per mažai širdperšos. Nuo šiol gyvenimas – ir aš pati – negrįžtamai pasikeitė.

Teisuoliai šlovina tiesą, bet nutyli jos kainą.

Kėdės atlošo briauna įsirėžia man į delnus. Užsigalvojusi suspaudžiu ją labai stipriai. Užsikeliu kėdę ant sveikojo peties. Apsižvalgau, ieškodama kopėčių ar laiptų, vedančių į viršų. Tačiau matau tik eilėmis kylančius suolus.

Užsikepurnėjusi į paskutinę eilę iškeliu kėdę virš galvos. Pasišokėjusi užstumiu ant palangės. Suskausta petį, ranka dar nesugijusi, bet man rūpi kitkas.

Dar kartą pasišokėjusi, įsikimbu palangės krašto ir drebančiomis rankomis prisitraukiu. Užmetu vieną koją ir užsiropščiu. Tada trumpam prigulu stengdamasi atgauti kvapą. Paskui atsistoju lango nišoje ir žiūriu į miestą. Pro Teisuolių būstinę vingiuoja dabar jau užpelkėjusi upė. Virš jos iškilęs raudonas tiltas apsilaupiusiais dažais. Kitame pelkės pakraštyje matyti pastatai, dauguma jų apleisti. Sunku patikėti, jog kadaise mieste gyveno šitiek daug žmonių.

Atmintyje šmėkšteli tardymo akimirkos. Bejausmis Tobijo veidas; jo sunkiai tramdomas pyktis; tuščias Kristinos žvilgsnis. Pakuždomis tariama frazė: „Ačiū už sąžiningumą.“ Susirinkusiesiems buvo lengva taip sakyti, nes mano poelgiai jų neįskaudino.

Čiumpu kėdę ir sviedžiu lauk. Tyliai kūkčioju, paskui šaukiu, galiausiai imu klykti. Stoviu aštuonioliktame Teisuolių būstinės aukšte ir rėkiu iš visų plaučių, net gerklė dega. Kėdė subyra į šipulius, medžio gabalėliai man primena sulaužytus žmogaus kaulus. Atsiremiu į lango rėmą ir užsimerkiu.

Tada prisimenu Alą.

Spėlioju, ar ilgai prieš nušokdamas jis stovėjo ant bedugnės krašto.

Tikriausiai ilgokai, prisiminė visus siaubingus savo darbelius. Tarp jų ir pasikėsinimą į mano gyvybę. Paskui suskaičiavo, kiek gerų, drąsių, didvyriškų žygių nenuveikė, ir pasijuto labai pavargęs. Pavargęs ne nuo paties gyvenimo, o nuo egzistavimo. Jis nebenorėjo būti Alu.

Atsimerkiu ir spoksau į vos įžiūrimus kėdės šipulius apačioje, ant šaligatvio. Rodos, tik dabar suvokiu, kaip jautėsi Alas. Pavargau būti Triče. Pridariau blogų dalykų. Deja, nebegaliu jų atitaisyti, išbraukti iš gyvenimo. Turbūt virtau pabaisa.

Palinkstu į priekį, išsikišu laukan tik viena ranka laikydamasi lango rėmo. Dar truputis, ir neteksiu pusiausvyros, išvirsiu lauk. Niekaip nebesusilaikysiu.

Bet aš negaliu šitaip pasielgti. Tėvai taip mane mylėjo, kad paaukojo savo gyvybę. Jei nusižudyčiau, jų auka būtų beprasmė. Negaliu šitaip niekingai išduoti jų meilės.

„Kaltė privers tave kitą kartą elgtis geriau“, – pasakytų mano tėtis.

„Kas ir kas nutiktų, aš tave mylėsiu“, – pritartų mama.

Viena vertus, trokštu išdeginti šiuos prisiminimus ir nebegedėti. Antra vertus, neįsivaizduoju, kuo tapčiau jų netekusi. Akis užtemdo ašaros ir aš nulipu nuo palangės.

+ + +

Į lovą grįžtu anksti, bet Tobijas jau atsikėlęs. Jis nusigręžia ir traukia prie liftų, seku jam įkandin. Vienas šalia kito stovime lifte. Man ima spengti ausyse.

Liftas nusileidžia į antrą aukštą, o mane krečia drebulys. Iš pradžių pašiurpsta plaštakos, paskui rankos ir krūtinė, galiausiai visa imu virpėti, bet niekaip negaliu susitvardyti. Mudu stovime vestibiulyje, prie Teisuolių simbolio – pakrypusių svarstyklių. Šis simbolis ištatuiruotas ir Tobijui ant nugaros, tarp menčių.

Tobijas, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, nuleidęs galvą, vengia mano akių. Nebegaliu tverti tylos, rodos, tuoj pratrūksiu klykti. Reikia ką nors pasakyti, tik nesumetu ką. Negaliu atsiprašinėti už tiesą. Jos nepakeisiu. Kaip man pasiteisinti?

– Kodėl šitai nutylėjai? – klausia Tobijas.

– Todėl, kad aš... – Palinguoju galva. – Tiesiog nežinojau, kaip tai padaryti.

Tobijas pašnairuoja.

– Triče, tai visai nesunku...

– Kurgi ne, – linkteliu. – Tai be galo lengva. Man tereikėjo prieiti ir pareikšti – beje, aš nušoviau Vilą, ir dabar mane smaugia kaltė, bet ką šiandien valgysime pusryčių? Šitaip turėjau pasakyti? Šitaip? – Nebegaliu kentėti, nebepajėgiu tvardytis. Akys pritvinsta ašarų, imu rėkti: – Gal ir tu pamėgink nužudęs vieną geriausių draugų paskui užgniaužti sąžinės graužimą? – Užsidengiu veidą delnais. Nenoriu, kad Tobijas vėl matytų mane verkiančią.

Vaikinas paliečia man petį.

– Triče, – šįsyk švelniai taria jis, – man labai gaila. Nederėjo apsimesti, kad tave suprantu. Tik noriu... – Tobijas kiek padvejoja. – Trokštu, kad pasitikėtum manimi ir nebijotum atskleisti, kas tave slegia.

Aš tavimi pasitikiu, knieti pasakyti. Bet tai netiesa. Aš nepasitikiu juo, nes maniau, kad sužinojęs apie Vilą Tobijas nuo manęs nusigręš. Aš nepasitikiu žmonėmis, ir Tobijas čia niekuo dėtas, tai mano bėda.

– Turiu galvoje ne vien Vilą, – toliau kalba Tobijas. – Iš Kalebo sužinojau, kad vos nebuvai paskandinta vandens rezervuare. Keistoka, ar ne?

O aš jau rengiausi atsiprašyti.

Šiurkščiai persibraukiu ašarotus skruostus ir įsistebeiliju į Tobiją.

– Man irgi kai kas keista, – stengiuosi nesijaudinti. – Pavyzdžiui, išvysti tariamai mirusią savo draugo motiną. Sveiką ir gyvą. Arba nugirsti slaptus jo planus susidėti su beluomiais. Man tai irgi atrodo keistoka.

Tobijas atitraukia ranką man nuo peties.

– Neapsimesk, jog tai tik mano bėda, – sakau. – Jei aš nepasitikiu tavim, tai tu manim tuo labiau.

– Maniau pašnekėti apie tai vėliau, – teisinasi Tobijas. – Negi būtinai turiu viską iškloti dabar pat?

Įniršusi trumpam prarandu žadą. Skruostus išmuša karštis.

– Jergutėliau, Ketverte! – prunkšteliu. – Vadinasi, tu neketini visko iškloti dabar pat, bet reikalauji atvirumo iš manęs? Tai kvaila!

– Pirma, nenaudok šito vardo kaip ginklo, – Tobijas duria į mane pirštu. – Antra, aš nekūriau slaptų planų susidėti su beluomiais; tik apmąsčiau tokią galimybę. Jei būčiau apsisprendęs, būčiau tau pranešęs. Trečia, viskas būtų buvę kitaip, jei tu tikrai būtum norėjusi papasakoti apie Vilą, bet tu nė nesirengei to daryti.

– Aš pasakiau tau apie Vilą! – išrėkiu. – Tiesos serumas čia niekuo dėtas, aš pati taip apsisprendžiau. Pati pasirinkau.

– Ką čia šneki?

– Likau budri net ir susišvirkštusi serumo. Galėjau pameluoti. Nuslėpti tą nusikaltimą nuo tavęs. Bet nenuslėpiau, nes maniau, kad nusipelnai žinoti tiesą.

– Sužinoti šitokiu būdu! – Tobijas pašnairuoja. – Girdint daugiau kaip šimtui žmonių! Kokia tu rūpestinga!

– Tai tau dar negana prisipažinimo? Reikėjo tai padaryti atitinkamoje vietoje? – Kilsteliu antakius. – Gal kitą kartą užplikyti arbatos ir parinkti jaukų apšvietimą?

Tobijas pašaipiai nusikvatoja, apsigręžia ir paeina į šalį. Kai atsisuka, jo skruostai išmušti dėmių. Dar nebuvau mačiusi jo tokio įsiutusio.

– Triče, – ramiai sako Tobijas, – sykiais su tavim sunkoka, – ir nusuka akis.

Knieti tėkšti, kad ir pati tai žinau, bet nebūčiau ištvėrusi be jo praėjusios savaitės. Todėl tik šnairuoju, smilkiniai tvinksi. Negaliu prisipažinti, kaip man reikia Tobijo. Neturiu prie jo prisirišti, nei trumpam, nei visam gyvenimui, nes kas žino, kuris išgyvensim šį karą?

– Atleisk, – sakau ir visas pyktis išgaruoja. – Elgiausi su tavim nesąžiningai.

– Tikrai? Tik tiek turi pasakyti? – Tobijas susiraukia.

– Ką dar norėtum išgirsti?

Tobijas palinguoja galva.

– Nieko, Triče. Daugiau nieko.

Žiūri, kaip jis tolsta. Širdyje atsiveria tuštuma, grasinanti mane praryti.

Keturioliktas skyrius

– Ką, po paraliais, čia veiki? – klausia griežtas balsas.

Sėdžiu koridoriuje ant čiužinio. Ketinau ko nors imtis, bet galvoje maišalynė, todėl tiesiog kėpsau. Pakeliu akis. Lina – mudvi susipažinome Hankoko pastato lifte, tada ji numynė man koją – stovi greta suraukusi antakius. Jos plaukai ataugę, dar trumpi, bet jau nebepersišviečia galvos oda.

– Sėdžiu, – sakau. – Kodėl klausi?

– Liaukis kvailiojusi, – Lina atsidūsta. – Susirink skudurus. Tu Bebaimė, tai atitinkamai ir elkis. Menkini mūsų įvaizdį Teisuolių akyse.

– Kaip aš tai darau?

– Elgiesi taip, tarsi mūsų nepažintum.

– Nenoriu skaudinti Kristinos.

– Kristinos, – Lina švilpteli. – Tos meilės kankinės. Žmonės miršta. Kare taip nutinka. Kada nors ir ji tai supras.

– Taip, žmonės miršta, bet toli gražu ne visada jie žūva nuo geriausio draugo rankos.

– Nesvarbu, – Lina nekantrauja. – Eime.

Nematau prasmės atsisakyti. Pakylu ir pėdinu paskui ją per koridorių labirintą. Ji žengia labai sparčiai, vos spėju.

– Kur tavo baikštusis draugas? – klausia Lina.

Man sutraukia lūpas, lyg užkandus ko rūgštaus.

– Tobijas ne baikštus.

– Aišku, ne. – Lina nusivaipo.

– Nenutuokiu, kur jis.

Lina gūžteli pečiais.

– Gali užimti gultą ir jam. Mes stengiamės pamiršti tuos Bebaimių-Eruditų išperas ir sutelkti jėgas.

Nusikvatoju.

– Nieko sau, Bebaimių-Eruditų išperos.

Lina stumteli duris ir mudvi įeiname į didelį, erdvų kambarį, primenantį vestibiulį. Nenuostabu, grindys ir čia juodos, su didžiuliu, baltu Teisuolių simboliu viduryje, tik jį beveik slepia keliais aukštais sustatyti gultai. Čia knibždėte knibžda Bebaimių vyrų, moterų ir vaikų, nematyti nė vieno Teisuolio.

Lina vedasi mane prie kairės sienos. Ant apatinio gulto sėdi keleriais metais jaunesnis už mus vaikinas. Jis bando išnarplioti susimazgiusius batraiščius.

– Hekai, tau teks pasiieškoti kito gulto, – sako Lina.

– Ką? Nieku gyvu, – atsako tas nepakeldamas galvos. – Nė nemanau vėl kraustytis, kad tu galėtum per naktį plepėti su viena savo kvailų draugių.

– Ji man ne draugė, – atšauna Lina, o aš vos nepratrūkstu juoku – Lina nemeluoja.

– Hekai, čia Tričė. Triče, čia mano broliukas Hektoras.

Vos išgirdęs mano vardą, vaikis pakelia galvą ir spokso išsižiojęs.

– Malonu susipažinti, – sakau.

– Tu Divergentė, – atkerta jis. – Mama liepė laikytis nuo tavęs kuo toliau, nes esi pavojinga.

– Aha, ta didžiulė baisi Divergentė nuraus tau galvą vien pažiūrėjusi, – tyčiojasi Lina ir smiliumi baksteli broliui į tarpuakį. – Tik nesakyk man, kad tiki paistalais apie Divergentus.

Vaikėzo skruostai skaisčiai išrausta ir jis čiumpa prie lovos sukrautus savo daiktus. Man nesmagu, kad priverčiau jį kraustytis, bet Hekas įsitaiso tik per kelis gultus nuo mūsų. Taigi tiek tos bėdos.

– Tai aš galėjau atsigulti kitur, – pareiškiu. – Įsitaisyti ant kito gulto.

– Taip, žinau, – Lina šypteli. – Bet Hekas šito nusipelnė. Jis tiesiai į akis tėškė Jurajui, kad Zakas išdavikas. Šito nepaneigsi, bet ir tyčiotis nėra ko. Rodos, Teisuoliai daro blogą įtaką mano broliui. Dabar jis pliurpia, kas užėjo ant liežuvio. Sveika, Marle!

Marlena iškiša galvą iš už kito gulto ir plačiai man nusišypso.

– Labas, Triče! – sako ji. – Sveika sugrįžusi. Ko reikia, Lina?

– Gal gali paprašyti smulkesnių mergaičių duoti Tričei drabužių? – klausia Lina. – Ne vien marškinėlių. Reikia ir džinsų, apatinių, net batų.

– Tuoj bus, – atsako Marlena.

Prie gulto pasidedu peilį.

– Kokius ten paistalus minėjai? – klausiu.

– Apie Divergentus. Kad tai žmonės su ypatingomis protinėmis galiomis ir taip toliau. – Lina gūžteli pečiais. – Žinau, kad tu tuo tiki, bet aš – ne.

– Tai kaip tada paaiškinsi, kad likau budri per puolimą? – nepasiduodu. – Ir pajėgiau valdyti ankstesnes simuliacijas?

– Mano galva, vadai atsitiktinai pasirenka žmones ir pakeičia simuliacijas.

– Kam jiems šito reikia?

Lina mosteli ranka man priešais nosį.

– Dėmesiui atitraukti. Kai baiminiesi Divergentų – kaip mano mama, – neberūpi, ką daro vadai. Tai dar vienas būdas valdyti protą. – Lina nuduria akis ir bato nosimi spirteli marmurines grindis.

Spėlioju, ar ji prisimena, kaip ja buvo manipuliuojama per puolimą. Kaip klusniai ji vykdė Eruditų įsakymus. Begalvodama apie Nuolankiųjų nelaimes, visai pamiršau, kas nutiko Bebaimiams. Šimtai kareivių atsipeikėję suprato prieš savo valią tapę žudikais. Nutariu nesiginčyti su Lina. Jeigu ji tiki sąmokslu prieš vyriausybę, nesiruošiu jos perkalbėti. Merginai teks viską išgyventi pačiai.

– Atnešiau drabužių. – Su išdidžia išraiška Marlena paduoda man kaugę juodų rūbų. – Lina, aš net įkalbėjau tavo seserį atiduoti suknelę, nes ji turėjo tris.

– Turi seserį? – klausiu Linos.

– Taip, aštuoniolikmetę, – atsako Lina. – Ji išlaikė iniciaciją kartu su Ketvertu.

– Kuo vardu tavo sesuo?

– Šauna, – atsako Lina ir dirsteli į Marleną. – Juk sakiau seseriai, kad suknelių mums greitu laiku neprireiks, bet ji, aišku, nepaklausė.

Prisimenu Šauną. Ji viena tų Bebaimių, kurie sugavo mane nusileidus lynu.

– O man atrodo, kad su suknele kovoti bus lengviau, – Marlena pabarbena pirštu į smakrą. – Galėsi puikiai spardytis. Ir kas čia tokio, jeigu mušantis su kokiu pašlemėku pasimatys apatiniai?

Lina tyli. Marlenos žodžiuose yra tiesos, tik Lina nenori to pripažinti.

– Kas čia rengiasi rodyti apatinius? – klausia eidamas prie gulto Jurajas. – Nesvarbu, kuri iš jūsų, norėčiau pažiūrėti.

Marlena kumšteli jam į ranką.

– Šįvakar rengiamės į Hankoko pastatą, – sako Jurajas. – Jei norit, galit prisidėti. Išeisim dešimtą.

– Leisimės lynu? – klausia Lina.

– Ne. Šnipinėsim. Girdėjom, kad Eruditai pleškina šviesas kiaurą naktį, todėl bus lengviau pro langus pamatyti, kas dedasi jų būstinėje.

– Aš eisiu, – sakau.

– Aš irgi, – pritaria Lina.

– Ką? Nepalikit ir manęs, – Marlena nusišypso Jurajui. – Einu ieškoti valgio. Palaikysi draugiją?

– Žinoma, – atsako Jurajas.

Marlena mums pamojuoja. Anksčiau ji vaikščiodavo pasišokinėdama kaip mergiotė. Dabar žingsniuoja lygiau, grakščiau, tačiau be vaikiško džiaugsmo. Svarstau, ką ji padarė užvaldyta simuliacijos.

Lina papučia lūpas.

– Kas yra? – klausiu.

– Nieko, – atkerta ir papurto galvą. – Pastaruoju metu jiedu neišskiriami.

– Rodos, Jurajui reikia draugų, – sakau. – Kai nebeliko Zako.

– Aha, tikras košmaras. Vieną dieną Zakas buvo su mumis, o kitą... – Lina atsidūsta. – Gali mokytis drąsos kiek panorėjęs, bet nežinai, ar tikrovėje nepasirodysi esąs bailys. – Lina įsmeigia į mane akis.

Anksčiau nebuvau pastebėjusi, kokia keista jų spalva. Rudai auksinė. Plaukams ataugus nuskusta galva nebekrinta į akis, pamatau, kad Linos daili nosis ir putnios lūpos – ji graži iš prigimties. Trumpam nusmelkia pavydas, bet paskui dingteli, kad Lina turbūt nekenčia savo grožio, todėl ir buvo nusiskutusi plikai.

– Tu esi drąsi, – pareiškia ji. – Pati žinai. Bet man svarbu, kad tu žinotum, jog aš žinau.

Išgirstu pagyrimą, bet pasijuntu, tarsi gavusi smūgį.

Paskui Lina priduria:

– Tik nesusimauk.

+ + +

Po kelių valandų, papietavusi ir nusnūdusi, sėdžiu ant gulto krašto. Ketinu pertvarstyti petį. Nusivelku marškinėlius ir lieku tik su berankove glaustinuke – aplink daugybė Bebaimių, jie nardo tarp gultų ir juokauja. Vos baigusi tepti gydomąjį tepalą išgirstu garsų juoko pliūpsnį. Jurajas žingsniuoja tarp gultų eilių, persimetęs per petį Marleną. Nešama pro šalį ji išraudusi man mosteli.

Lina niekinamai prunkšteli.

– Neįsivaizduoju, kaip jis gali flirtuoti, kai aplink tokia sumaištis.

– Ar būtų geriau, jei trainiotųsi aplink surukęs? – klausiu, dėdama ant peties švarų tvarstį. – Gal tau vertėtų imti pavyzdį iš Jurajo?

– Kam kalbėti, o tau patylėti, – atkerta Lina. – Nuolat vaikštai paniurusi. Teks praminti tave Beatriče Prior, Sielvarto karaliene.

Atsistoju ir stiprokai kumšteliu jai į žastą.

– Užsičiaupk.

Nė nežiūrėdama Lina čiumpa mane už peties ir stumteli ant gulto.

– To betrūko, kad mane mokytų Suskė. – Lina vos šypteli, nepykstu ir aš. – Pasirengusi eiti? – klausia ji.

– Kur susiruošėt? – smalsauja Tobijas, stovėdamas šalia savo gulto.

Man išdžiūsta gerklė. Nesikalbėjau su juo visą dieną ir dabar nežinau, ko tikėtis. Ar vėl šnairuosime vienas į kitą, ar bendrausime draugiškai?

– Ant Hankoko pastato stogo šnipinėti Eruditų, – atsako Lina. – Nori kartu?

Tobijas reikšmingai į mane pasižiūri.

– Ne, turiu šį tą padaryti čia. Būkit atsargios.

Linkteliu. Žinau, kodėl Tobijas nenori eiti sykiu – bijo aukščio. Jis paima mano ranką. Įsitempiu – nelietė manęs nuo tada, kai susipykome, – bet staiga paleidžia.

– Pasimatysim vėliau, – sumurma. – Nekrėsk kvailysčių.

– Ačiū už tokį pasitikėjimą, – pyktelėjusi atšaunu.

– Turėjau galvoje ne tave, – teisinasi Tobijas. – Neleisk daryti kvailysčių kitiems. Jie tavęs klausys. – Tobijas palinksta, lyg norėdamas mane pabučiuoti, paskui apsigalvoja, atšlyja ir prikanda lūpą. Pasijuntu atstumta. Vengdama jo akių pasileidžiu paskui Liną.

Mudvi su Lina skubame prie liftų. Kai kurie Bebaimiai ėmė žymėti koridorių sienas spalvotais kvadratais. Teisuolių būstinė jiems – klaidus labirintas. Aš žinau tik kaip nusigauti į svarbiausias vietas – miegamąjį, valgyklą, vestibiulį, tardymo salę.

– Kodėl nepasilikote Bebaimių būstinėje? – klausiu. – Juk išdavikai pabėgo, tiesa?

– Taip, jie apsigyveno pas Eruditus. O mes išsikraustėme, nes mūsų būstinė, kaip jokia kita, prikaišiota stebėjimo kamerų, – paaiškina Lina. – Vadinasi, Eruditai būtų galėję sekti kiekvieną mūsų žingsnį, o ieškoti paslėptų kamerų būtų užtrukę labai ilgai. Nusprendėme verčiau kraustytis.

– Šaunu.

– Mes ne kvailiai. – Lina spusteli pirmo aukšto mygtuką.

Spoksau į mūsų atvaizdą veidrodinėse duryse. Ji šiek tiek už mane aukštesnė, bet laisvi marškiniai ir kelnės nepaslepia moteriškos figūros.

– Ko? – dėbteli Lina.

– Kodėl buvai nusiskutusi plaukus?

– Dėl iniciacijos, – atsako ji. – Man patinka Bebaimiai, tačiau mūsų vaikinai per iniciaciją nelaiko merginų rimtomis varžovėmis. Mane nuo šito vimdo. Taigi sumečiau, kad jei neatrodysiu kaip mergina, gal į mane bus žiūrima kitaip.

– Be reikalo nuvertini savo moteriškumą.

– Na ir kas? Ar turėčiau alpti kaskart ko nors išsigandusi? – Lina užverčia akis. – Manai, visai neturiu savigarbos?

– Manau, Bebaimiai klysta nevertindami švelnumo, – sakau. – Nebūtina smogti žmogui į veidą norint jį nugalėti.

– Postringauji kaip tikra Eruditė, – pareiškia Lina. – Tai gal apsivilk mėlyną suknelę. Be to, per iniciaciją irgi elgeisi kietai, nors nebuvai nusiskutusi galvos.

Paskubomis išlipu iš lifto, kol nesusiriejau. Kaip dauguma Bebaimių Lina greitai plyksteli, bet greitai ir atsileidžia. Aš irgi tuoj pat užsiplieskiu, tik ilgai nesugebu atleisti.

Kaip įprasta prie durų budi keli Bebaimiai su automatais. Jie atidžiai stebi įeinančiuosius. Netoliese stoviniuoja būrelis jaunesnių bendraluomių: Jurajas, Marlena, Linos sesuo Šauna ir Lorena. Ji vadovavo Bebaimių naujokų iniciacijai, kaip Ketvertas perbėgėlių. Merginai pasukus galvą, kažkas blyksteli – į vieną ausį priverta daugybė auskarų.

Lina staigiai stabteli, ir aš užminu jai ant kulno. Ši nusikeikia.

– Kokia tu miela, – nusišypso seseriai Šauna.

Jos nelabai panašios, nebent plaukų spalva. Abiejų plaukai kaštoniniai, tik Šaunos siekia smakrą, kaip ir manieji.

– Taip, toks yra mano tikslas. Būti mielai, – atsako Lina.

Šauna apkabina seserį per pečius. Keista matyti Liną su seseria – matyti ją kieno nors liečiamą. Šauna dirsteli į mane ir šypsena išblėsta. Jos žvilgsnis įtarus.

– Sveika, – tariu, nesumodama, ką pasakyti.

– Labas, – atsako ji.

– O Dieve, mama ir tau pripūtė arabų, – Lina užsidengia veidą viena ranka.

– Užsičiaupk, Lina, – Šauna nenuleidžia nuo manęs akių. Ji susirūpinusi, tarsi būgštautų, kad bet kurią akimirką ją pulsiu. Panaudosiu ypatingą smegenų galią.

– Triče, ar pažįsti Loreną? – išgelbsti mane Jurajas.

– Taip, – atsako Lorena man nespėjus prasižioti. Jos balsas aštrus ir spigus, lyg kaltinantis Jurają, bet turbūt jis toks visada. – Per iniciaciją Tričė įveikė mano baimės lauką, todėl pažįsta geriau, negu norėčiau.

– Tikrai? Maniau, perbėgėliams teko įveikti Ketverto baimės lauką, – įsiterpia Jurajas.

– Šito jis niekam nebūtų leidęs, – prunkšteli Lorena.

Staiga širdį užlieja šiluma ir švelnumas. O man leido.

Per Lorenos petį išvystu mėlyną blyksnį ir pasislenku atidžiau įsižiūrėti.

Tada ima poškėti šūviai.

Pažyra durų stiklai. Ant šaligatvio išvystu Bebaimių išdavikus su mėlynais raiščiais ant rankovių. Jie ginkluoti šautuvais, kurių anksčiau nesu mačiusi. Įtaisai virš vamzdžių spjaudo ryškia liepsna.

– Išdavikai! – kažkas surinka.

Mūsų sargybiniai tuoj pat atstato ginklus. Aš neturiu pistoleto, todėl užlendu vienam saviškiui už nugaros, po kojomis treška stiklo šukės. Tada iš užpakalinės kišenės išsitraukiu peilį.

Visi aplink mane griūva ant grindų: bendraluomiai, artimiausi draugai. Pakirsti kulkų spiečiaus, tyso negyvi arba miršta. Man spengia ausyse. Paskui sustingstu. Man į krūtinę nutaikytas mėlynas spindulys. Per vėlai neriu į šoną ir pakirsta kulkos krintu ant žemės.

Penkioliktas skyrius

Skausmas atslūgsta, virsta įkyriu maudimu. Pakišu ranką po striuke ieškodama žaizdos.

Aš nekraujuoju. Bet nuo smūgio parkritau, vadinasi, esu sužeista. Perbraukusi petį užčiuopiu didelį gumbą.

Kažkas garsiai trinkteli į grindis – man prie galvos atsirita metalinis kumščio didumo cilindras. Nespėju jo nustumti ir iš cilindro galų šnypšdami ima veržtis balti dūmai. Užsikosėju ir metu tą daiktą tolyn. Tačiau jų ne vienas, daugybė cilindrų užtvindo dūmais vestibiulį. Jie nedusina, negraužia akių ir netrukus išsisklaido.

Kokia prasmė buvo juos leisti?

Aplink mane užmerktomis akimis tyso Bebaimių kariai. Įdėmiai nužvelgiu Jurają – iš pažiūros jis irgi nesužeistas. Nekraujuoja, vadinasi, turėtų būti gyvas. Tai kodėl jis prarado sąmonę? Dirstelėjusi per petį pamatau keistai persikreipusią, susirietusią ant grindų Liną. Ji irgi be sąmonės.

Atstatę ginklus Bebaimių išdavikai įeina į vestibiulį. Nežinau, kas čia dedasi, tad nusprendžiu elgtis kaip mano draugai. Nusvarinu galvą ir užsimerkiu. Išdavikai artinasi, jų batai slysta marmuro grindimis, o mano širdis daužosi kaip pašėlusi. Vienam jų užmynus ranką prikandu liežuvį, kad nesuklykčiau iš skausmo.

– Kodėl mes jų visų tiesiog neiššaudėme? – klausia išdavikas. – Nebebūtų kam priešintis ir mes laimėtume.

– Bobai, dabar dar ne laikas visus išžudyti, – atsako šaltas balsas.

Man ant sprando pasišiaušia plaukeliui. Atpažinčiau šį balsą ir pažadinta vidury nakties. Tai Erikas, vienas Bebaimių vadų.

– Jei visus išguldysime, kas kurs mums geresnį gyvenimą, – dėsto toliau Erikas. – Beje, kas tau leido klausinėti? – Paskui Erikas įsako: – Jūs einate į liftus, jūs kopiate laiptais. Kairėn ir dešinėn! Pirmyn!

Čia pat, man iš kairės, guli šautuvas. Jei atsimerkčiau ir jį pačiupčiau, gal spėčiau nušauti Eriką. Bet abejoju, ar palietus ginklą manęs vėl neužklups panikos priepuolis.

Lukteliu, kol nutyla išdavikų žingsniai, tada atsimerkiu. Vestibiulis nuklotas sąmonės netekusių žmonių. Tikriausiai dūmai juos apsvaigino kaip simuliacijos serumas, nes tik aš likau budri. Su tokia simuliacija dar neteko susidurti, tačiau dabar man tai nerūpi.

Sugraibau peilį ir atsikeliu, nors labai skauda petį. Pasileidžiu prie tarpduryje sudribusios nušautos Bebaimių išdavikės. Ji vidutinio amžiaus, tamsūs plaukai jau žilstelėję. Stengiuosi nežiūrėti į žaizdą galvoje – pro ją boluoja kaulas. Neišlaikiusi žiaukteliu.

Galvok. Man vis vien, kas ji buvo, kuo vardu ir kiek jai buvo metų. Man reikalingas tik mėlynas rankovės raištis. Turiu susikaupti. Bandau vienu pirštu nusmaukti raištį, bet nesiseka. Rodos, jis prisiūtas prie juodos striukės. Teks pasiimti ir ją.

Savo striukę užmetu negyvėlei ant veido. Paskui imuosi jos: atsegu užtrauktuką, pirma ištraukiu kairę ranką, paskui dešinę, galiausiai sukandusi dantis nutempiu drabužį nuo sustingusio kūno.

– Triče! – išgirstu kažkieno balsą.

Atsigręžiu, laikydama striukę vienoje, peilį kitoje rankoje. Nuleidžiu ginklą – įsibrovėliai peilių neturėjo, o aš nenoriu sukelti įtarimo.

Man už nugaros stovi Jurajas.

– Tu Divergentas? – klausiu. Nėra kada stebėtis.

– Taip, – atsako jis.

– Pasiimk striukę, – liepiu.

Jurajas atsitupia prie kito nukauto išdaviko. Visai jauno vaikino, ko gero, dar nepriimto į Bebaimių luomą. Krūpteliu pažvelgusi į papilkėjusį numirėlio veidą. Tokie jauni žmonės neturi mirti; apskritai neturi būti siunčiami į mūšį.

Mano veidas dega pykčiu. Užsimetu išdavikės striukę. Perkreipęs lūpas Jurajas irgi apsivelka negyvėlio drabužiu.

– Žuvo tik šitie du, – tyliai sako jis. – Keistoka.

– Išdavikai žinojo, kad būstinė saugoma, bet vis tiek puolė, – sakau. – Aiškinsimės vėliau. Dabar eime į viršų.

– Į viršų? Ko? – klausia Jurajas. – Reikia iš čia nešdintis.

– Nori pabėgti nesužinojęs, kas čia dedasi? – Pašnairuoju į vaikiną. – Jei nesutrukdysime, užpuolikai iššaudys mūsiškius.

– O kas, jeigu išdavikai mus pažins?

Patraukiu pečiais.

– Belieka viltis, kad taip nenutiks.

Pasileidžiu prie laiptų, Jurajas seka įkandin. Vos užkopus ant pirmo laiptelio apninka dvejonės – ką ketinu daryti? Būstinėje gali būti ir daugiau Divergentų, bet ar jie žino tokie esą? O gal žino, bet slepia? Ką laimėsiu stojusi prieš visą būrį ginkluotų išdavikų? Atsakymą pakužda širdis: elgiuosi nutrūktgalviškai. Greičiausiai nieko nelaimėsiu. Tikrai žūsiu. Paskui šauna dar labiau pribloškianti mintis: man nerūpi.

– Išdavikai nuėjo į viršų, – sakau sunkiai kvėpuodama. – Lėk į trečią aukštą ir liepk visiems bėgti. Tik būk atsargus.

– O kur eisi tu? – klausia Jurajas.

– Į antrą aukštą, – atsakau ir pastumiu petimi to aukšto duris. Žinau, ko ten ieškosiu – Divergentų.

+ + +

Įdėmiai apžiūrinėju koridoriuje be sąmonės gulinčių Teisuolių veidus. Galvoje skamba dainelė, kurią traukdavo mokykloje vaikai, vilkintys baltais su juodu drabužiais, kai manydavo, kad niekas jų negirdi.

Žiauriausias penkių luomų – Bebaimių,

Jie drasko draugus į skutus...

Tik dabar topteli, jog tai tiesa. Dar nepraėjo nė mėnesio, kai apsvaiginti Bebaimiai žudė Nuolankiuosius. Tik mūsų luomas skilo. Taikingieji būtų susitarę gražiuoju; Nuolankieji nebūtų buvę tokie savanaudžiai; Teisuoliai būtų ginčijęsi, bet pagaliau radę išeitį; net Eruditai nebūtų pasielgę taip neprotingai. Bebaimių luomas tikrai pats žiauriausias.

Peržengusi atmestą prasižiojusios moters ranką, po nosimi imu niūniuoti kitą dainos posmelį:

Šalčiausias penkių luomų – Eruditų,

Pažinimas daug kainuoja...

Spėlioju, kada Džanina suvokė, kad Eruditai gali panaudoti Bebaimius kaip mirtiną ginklą. Negailestingumas ir šaltas protas – puikus derinys, padedantis užmigdyti budrumą.

Žingsniuodama tyrinėju veidus ir kūnus, ieškau trūksmingo kvėpavimo, virpančių vokų ir kitų ženklų, kad ant grindų gulintys žmonės tik apsimeta esą be sąmonės. Deja, visi gulintieji kvėpuoja lygiai, vokai nevirpa. Gal tarp Teisuolių nėra Divergentų.

– Erikai! – kažkas pašaukia iš koridoriaus galo.

Jam ėmus artintis sulaikau kvapą, stengiuosi nekrutėti. Jei pasijudinsiu, Erikas į mane pažiūrės ir tuoj pat atpažins. Žinau tai. Nudelbiu akis ir iš įtampos net drebu. Nežiūrėk į mane nežiūrėk į mane nežiūrėk į mane...

Erikas pražingsniuoja pro šalį ir pasuka į kairę. Turėčiau kuo greičiau apžiūrėti gulinčiuosius, bet smalsumas skatina eiti į priekį, išsiaiškinti, dėl ko ten kviečiamas Erikas. Matyt, reikalas skubus.

Pakėlusi akis išvystu prie parklupdytos moters Bebaimių išdaviką. Ji vilki baltą palaidinukę, segi juodą sijoną, rankas sudėjusi ant pakaušio. Net iš šono matyti patenkinta Eriko šypsena.

– Divergentė, – pareiškia jis. – Gerai padirbėjai. Vesk ją į liftą. Vėliau nuspręsim, kuriuos nužudysim, o kuriuos išsivesim drauge.

Išdavikas griebia moterį už arklio uodegos ir velka prie lifto. Ji suklinka ir mėgina atsistoti, bet vėl parklumpa. Stengiuosi nuryti seilę, tačiau gerklėje įstringa gumulas.

Erikas nužingsniuoja tolyn koridoriumi, o aš nusuku akis nuo Teisuolės. Išdavikas rauna jai plaukus.

Dabar žinau, kaip reaguoju į siaubą: leidžiuosi užvaldoma kelioms sekundėms, paskui prisiverčiu veikti.

Vienas... du... trys...

Metuosi pirmyn į naują tikslą. Sugaišiu per daug laiko ieškodama Divergentų. Todėl minu gulintiesiems ant rankų pirštų. Nė vienas nesudejuoja, nekrusteli. Nieko nepešu. Koridoriuje vėl išgirstu šaukiant:

– Čia dar vienas! – Apima panika. Puolu nuo vyro prie moters, nuo vaiko prie paauglio, paskui prie senelio, mindau jiems pirštus, pilvus ir kulkšnis, bet nė vienas nesuaimanuoja. Jų veidai man jau tavaruoja akyse, tačiau neaptinku nė vieno budraus. Žaidžiu slėpynių su Divergentais, tik niekaip jų nerandu.

Pagaliau pavyksta. Priminu Teisuolių mergaitei mažąjį pirštelį, ir jos veidas suvirpa. Vos vos – ji iš paskutiniųjų stengiasi nuslėpti skausmą, – bet man to pakanka.

Apsidairau, ar nematyti išdavikų, bet jie išėję į kitą koridorių. Tada dirsteliu į laiptinę – ji čia pat, už poros metrų į dešinę. Atsitupiu prie mergaitės.

– Pabusk, vaikeli, – sukuždu. – Viskas gerai. Aš ne su jais.

Mergaitė šiek tiek prasimerkia.

– Čia pat yra laiptai, – tariu. – Kai pasakysiu, kad niekas nemato, bėk. Supratai?

Ji linkteli.

Atsistoju ir lėtai gręžiuosi. Bebaimių išdavikė iš kairės užsiėmusi – baksnoja batu gulintįjį. Du man už nugaros juokiasi. Vienas artinasi prie manęs, bet staiga apsigalvoja ir nudrožia atgal.

– Bėk, – paraginu.

Mergaitė pašoka ir nuskuodžia prie laiptinės durų. Stebiu ją, kol durys užsitrenkia, paskui išvystu savo atvaizdą lange. Koridoriuje aš ne viena, kaip maniau. Už nugaros stypso Erikas.

+ + +

Aš žiūriu į jo atvaizdą, jis – į manąjį. Jei staigiai sprukčiau, Erikas gal ir nenutvertų manęs. Tačiau iškart suprantu, kad jo neaplenksiu. Ir nenušausiu – neturiu ginklo.

Gręždamasi atstatau alkūnę, kaip išmokau per iniciaciją, ir žiebiu Erikui į veidą. Kliudau tik smakrą, smarkiai neužgaunu. Jis sugriebia kairę mano ranką, o kita ranka prispaudžia pistoleto vamzdį man prie kaktos ir išsišiepia.

– Nesuprantu, – sako, – tik paskutinė kvaiša galėjo ateiti čia be ginklo.

– Na, moku apsieiti ir be jo, – atšaunu. Staiga stipriai priminu jam ne taip seniai peršautą koją.

Erikas surinka, skausmas perkreipia veidą, paskui jis trenkia man į žandikaulį pistoleto rankena. Sukandu dantis tramdydama aimaną. Kraujas sruvena kaklu – metalas perdrėskė odą.

Niekaip nepavyksta išsivaduoti iš jo gniaužtų. Staiga dingteli: Erikas išsyk manęs nenušovė, nes esu jam reikalinga.

– Stebiuosi, kad tu dar gyva, – sako jis. – Tai aš pasiūliau Džaninai įgrūsti tave į vandens rezervuarą. Tas daiktas buvo sukonstruotas tamtyč tau.

Suku galvą, kaip išsilaisvinti. Nusprendžiu stipriai spirti Erikui į tarpkojį, bet šis, tarsi atspėjęs mano mintis, užlenda už nugaros, sučiumpa abi mano rankas ir prisispaudžia. Beveik nebegaliu judinti kojų. Eriko nagai sminga man į odą. Sugriežiu dantimis: ir nuo skausmo, ir nuo šleikštulio, kurį sukelia jo artumas.

– Džanina labai troško pamatyti, kaip Divergentė kovoja už gyvybę tikrovėje, o ne per simuliaciją, – pasakoja jis ir stumteli mane pirmyn. Jo kvėpavimas šiaušia man plaukus. – Ir aš sutikau. Matai, išradingumas – viena didžiausių Eruditų vertybių – būdingas tik kūrybingiems žmonėms.

Šiurkščios, su nuospaudomis Eriko rankos drasko man odą. Palengva slenkuosi į kairę, laukdama progos, kai pakels koją žengti. Šaunu, kad Erikas šlubčioja.

– Kūrybiškumas kartais atrodo tuščias laiko švaistymas, kvailas užsiėmimas... Nebent būtų skirtas dideliam tikslui pasiekti. Šiuo atveju žinioms kaupti.

Man stabtelėjus Erikas žingteli, o aš kulnu spiriu jam į tarpkojį. Jis garsiai aikteli, paskui užgniaužia riksmą, bet prieš tai trumpam paleidžia rankas. Staigiai pasisuku ir išsivaduoju. Nenutuokiu, kur bėgsiu, bet turiu gelbėtis, turiu...

Erikas čiumpa man už alkūnės, vėl prisitraukia ir nykščiu duria į sužeistą petį. Raka žaizdą, kol man aptemsta akyse ir aš imu klykti kaip pjaunama.

– Rodos, žiūrėdamas įrašą, kaip kapanojiesi rezervuare, mačiau, kad tau peršautas petys, – sako Erikas. – Vadinasi, neklydau.

Man sulinksta keliai, o Erikas nerūpestingai griebia mane už apykaklės ir nutempia prie lifto. Apykaklė rėžiasi į gerklę, smaugia ir aš stengiuosi atsistoti. Kūnas tvinkčioja nuo baisaus skausmo.

Prie lifto Erikas parklupdo mane šalia sučiuptos Teisuolės. Ji ir dar keturi Divergentai suklupdyti prie liftų, saugomi išdavikų su šautuvais.

– Nuo šitos nenuleiskit akių, – liepia Erikas. – Ne šiaip saugokit, o įremkit vamzdį.

Išdavikas įremia šautuvo vamzdį man į sprandą. Oda pašiurpsta. Pakeliu akis į Eriką. Jo veidas išraudęs, akys pavandenijusios.

– Erikai, kas atsitiko? – klausiu kilstelėdama antakius. – Bijai mažos mergaitės?

– Aš ne kvailys. – Erikas persibraukia plaukus. – Anksčiau leidausi suklaidinamas mažos mergaitės įvaizdžio, dabar manęs nebeapdumsi. Geresnio kovinio šuns nesame turėję. – Erikas pasilenkia artyn. – Todėl neabejoju, jog netrukus gausi galą.

Lifto durys atsiveria. Pro jas išstumiamas Jurajas – jo lūpos sukruvintos. Vaikinas irgi parklupdomas prie kitų Divergentų. Jurajas dirsteli į mane, bet iš jo veido nesuprantu, ar jam pasisekė įspėti mūsiškius apie pavojų. Jei jis čia, turbūt ne. Dabar išdavikai aptiks visus Teisuolių būstinėje besislapstančius Divergentus ir daugumą išžudys.

Turėčiau baisiai bijoti. Tačiau iš galugerklio veržiasi isteriškas juokas, nes staiga dingteli: šautuvo aš tikrai neturiu, bet užpakalinėje kišenėje guli peilis.

Šešioliktas skyrius

Palengva, labai lėtai kišu ranką už nugaros, kad nepastebėtų ginklą man įrėmęs kareivis. Lifto durys vėl atsiveria: būrys išdavikų atveda saujelę Divergentų. Teisuolė man iš dešinės verkšlena. Plaukų sruogos prilipusios jai prie lūpų. Sunku pasakyti, ar lūpos šlapios nuo seilių, ar nuo ašarų.

Užčiuopiu kišenės kamputį. Stipriai jį suimu, pirštai dreba iš nekantrumo. Turiu išlaukti tinkamos progos, kai Erikas atsidurs labai arti.

Susitelkiu į kvėpavimą: prisimenu, kaip veikia didysis kraujotakos ratas. Įsivaizduoju, kaip oras užpildo plaučius, kraujas nuneša deguonį iki širdies, tada iškvepiu anglies dvideginį.

Lengviau galvoti apie žmogaus kūno sandarą negu apie sugautus Divergentus. Man iš kairės sėdi kokių vienuolikos metų Teisuolių berniukas. Jis drąsesnis negu moteris. Įžūliai, nekrūpčiodamas spokso į Bebaimių išdaviką.

Įkvepiu, iškvepiu. Kraujas tvinkčioja gyslomis iki pat rankų ir kojų pirštų – jį varinėja širdis, stipriausias raumuo, turint galvoje ilgaamžiškumą. Plūsta išdavikai, atlikę sėkmingą „valymą“ kituose būstinės aukštuose. Šimtai žmonių be sąmonės tyso ant žemės, jie pašauti netikromis kulkomis, o aš neturiu supratimo kodėl.

Vis galvoju apie širdį. Ne apie savo, apie Eriko. Kokia tuščia bus jo krūtinė, liovusis plakti širdžiai. Nors ir labai nekenčiu Eriko, iš tiesų nenoriu nužudyti, bent jau ne peiliu, bet trokštu pamatyti, kaip jis kada nors atsisveikins su gyvybe. Tačiau turiu tik vieną progą nuveikti ką nors naudinga, pakenkti Eruditams, todėl mėginsiu pašalinti jų vadą.

Niekur nematau Teisuolių mergaitės, kuriai liepiau bėgti laiptais. Vadinasi, jai pavyko pasprukti. Puiku.

Erikas, susidėjęs rankas už nugaros, ima žingsniuoti pirmyn atgal prieš Divergentus.

– Man įsakyta į Eruditų būstinę pargabenti tik du iš jūsų. Atliksime bandymus, – dėsto Erikas. – Kiti bus sunaikinti. Turiu keletą būdų nustatyti, iš kurių Divergentų mums nebus jokios naudos.

Artindamasis prie manęs, Erikas sulėtina žingsnį. Įsitempusi sugraibau peilio kriaunas, bet priešas per toli. Jis praeina pro mane ir stabteli prie vienuolikamečio berniuko.

– Smegenys formuojasi iki dvidešimt penkerių, – pareiškia Erikas. – Taigi kaip Divergentas tu esi dar nevisiškai išsivystęs. – Jis pakelia ginklą ir šauna.

Berniukui susmukus ant grindų kimiai surinku ir užsimerkiu. Kiekvienas mano kūno raumenėlis pasirengęs pulti Eriką, bet tvardausi. Palūkėk, palūkėk, palūkėk. Negalvok apie berniuką. Palūkėk. Prisiverčiu atsimerkti ir nuryti ašaras. Riksmu patraukiu Eriko dėmesį. Dabar jis šypsodamasis stabteli priešais mane ir spokso.

– Tu irgi esi gerokai per jauna, – taria. – Gal jau pakaks tobulėti?

Erikas žengia artyn. Stipriai spaudžiu peilio kriaunas.

– Dauguma Divergentų per gabumų testą tiko dviem luomams. Kai kurie – tik vienam. Dar nesu sutikęs tinkančio trims. Ne dėl to, kad stokotų gabumų, o todėl, kad norėdami gauti tokį įvertinimą jie turėjo elgtis ne pagal programą. – Erikas prieina dar arčiau.

Atlošiu galvą. Spoksau į auskarų ir smeigių privarstytą nosį, ausis, lūpas, antakius, žvelgiu į bejausmes akis.

– Triče, įtariu, kad iš tikrųjų tikai tik dviem luomams, – toliau kalba Erikas. – Eruditai netiki, kad esi sudėtinga asmenybė. Turi po lygiai Nuolankiųjų ir Bebaimių bruožų. Man tik įdomu: ar esi kvaila nesavanaudė, ar kvailai drąsi?

Tvirtai suimu peilį už kriaunų. Erikas prisikiša dar arčiau.

– Kalbant tarp mūsų... Aš tikiu, kad galėjai tikti trims luomams, nes esi tiesiog bukagalvė, puolanti į pavojų vien dėl užsispyrimo, – plėtoja mintį Erikas. – Gal papasakosi, kaip viskas buvo?

Staiga metuosi į priekį. Smeigdama Erikui užsimerkiu. Negaliu matyti jo kraujo. Jaučiu, kaip peilis įsminga, paskui jį ištraukiu. Mano kūnas tvinkčioja širdies ritmu. Sprandas išpiltas prakaito. Kai atmerkiu akis, Erikas raitosi ant grindų, tada kyla sąmyšis.

Išdavikų šautuvai užtaisyti tiktai migdomosiomis kulkomis. Dabar jie greitai kabina nuo pečių mirtinus ginklus. Tuo pasinaudodamas Jurajas puola vieną išdaviką ir smarkiai trenkia į pasmakrę. Šis griūva ant žemės aptemusiomis akimis ir netenka sąmonės. Jurajas pagriebia jo ginklą ir ima pleškinti į priešus.

Panikuodama siekiu Eriko pistoleto, iš baimės tavaruoja akyse. Bet galiu prisiekti, kad staiga labai padaugėja Bebaimių. Šūviai kurtina ausis, visiems pasileidus bėgti, krintu ant žemės. Spausdama pistoletą krūpteliu. Neišlaikau jo nusilpusiomis rankomis.

Tvirta ranka suima mane už peties ir stumteli prie sienos. Dešinys petys dega, ant užpuoliko sprando šmėsteli Bebaimių tatuiruotė. Tobijas kaip skydas užstoja mane nuo kulkų ir atsišaudo.

– Įspėk, jeigu kas išlįs man už nugaros! – prašo jis.

Dirsčioju jam per petį, mėšlungiškai įsikabinusi į marškinius.

Prie liftų tikrai padaugėja Bebaimių. Be mėlynų raiščių ant rankovių. Ištikimų Bebaimių. Mano bendraluomių. Jie atskubėjo mūsų gelbėti. Kaip jie atsipeikėjo nuo glumo?

Išdavikai sprunka kiek kojos neša. Jie nesitikėjo būti užpulti, tuo labiau iš visų pusių. Kai kurie dar kovoja, bet dauguma paknopstomis lekia laiptais. Tobijas šaudo, kol pritrūksta kulkų ir tuščiai spragteli gaidukas. Mano akys pritvinkusios ašarų, rankos per silpnos nulaikyti ginklą. Įsiutusi cypiu pro sukąstus dantis. Aš negaliu padėti. Esu visai nenaudinga.

Ant grindų suvaitoja Erikas. Jis dar gyvas.

Šūviai palengva nutyla. Mano ranka drėgna. Staiga suprantu, kad išsitepiau Eriko krauju. Nusišluostau ranką į kelnių klešnę ir iš paskutiniųjų tramdau ašaras. Ausyse spengia.

– Triče, – sako Tobijas, – nuleisk peilį.

Septynioliktas skyrius

Štai kokią istoriją papasakoja man Tobijas.

Visi išdavikai patraukė į antrą aukštą, tačiau viena Eruditė nėjo su jais, užkopė į trečią. Čia ji padėjo pabėgti būriui Bebaimių – tarp jų ir Tobijui. Jie nusileido gaisrininkų kopėčiomis ir nepakliuvo išdavikams į nagus. Tikrieji Bebaimiai susirinko vestibiulyje, pasidalijo į keturias grupes, paskui vienu metu puolė laiptinėmis aukštyn. Jie apsupo išdavikus, užspeitė juos prie liftų.

Išdavikai nesitikėjo tokio stipraus pasipriešinimo, manė, kad visi, išskyrus Divergentus, guli be sąmonės. Tačiau, gavę netikėtą atkirtį, leidosi bėgti.

Gelbėtoja Eruditė vardu Kara, vyresnioji Vilo sesuo.

+ + +

Sunkiai atsidususi nusitraukiu striukę ir apžiūriu sužeistą petį. Odoje smygso metalinė plokštelė sulig mažuoju piršteliu. Oda išmarginta mėlynais ruožais, tarsi kas būtų įšvirkštęs mėlynų dažų. Raukydamasi mėginu nuplėšti svetimkūnį, bet labai suskausta.

Sukandusi dantis pakišu peilio smaigalį po metaline plokštele ir kilsteliu. Kūną perveria skausmas, pajuosta akyse, net suklinku. Vis tiek plėšiu iš visų jėgų, kol atknoju plokštelę tiek, kad galiu suimti pirštais. Tada pamatau adatą.

Žiaukteliu, suimu plokštelę pirštų galais ir trūkteliu dar kartą. Šįsyk išplėšiu ir adatą, ilgą, apskretusią mano krauju. Nekreipdama dėmesio į srūvantį kraują, pakeliu plokštelę su adata virš kriauklės ir imu apžiūrinėti. Sprendžiant iš mėlynų ruožų ant rankos ir adatos, išdavikai mums kažko sušvirkštė. Bet ko? Nuodų? Sprogstamojo tirpalo?

Papurtau galvą. Jei būtų norėję mumis atsikratyti, galėjo tiesiog iššaudyti. Kam visus apsvaiginti? Vadinasi, Eruditai neketino mūsų žudyti.

Nežinia kodėl kažkas pabeldžia į tualeto duris, juk ši vieta vieša.

– Triče, tu ten? – tyliai klausia Jurajas.

– Aha, – atsakau.

Jurajas atrodo gerėliau negu prieš valandą – jis nusiplovė sumuštas lūpas, veidas šiek tiek atgavo spalvą. Staiga mane pribloškia jo išvaizda – veido bruožai taisyklingi, akys tamsios ir gyvos, oda bronzinė. Tikriausiai Jurajas visada buvo gražus. Tik gražuoliukai iš prigimties geba taip pasitikinčiai šypsotis. Ne taip kaip Tobijas. Tas šypsosi droviai, tarsi stebėdamasis, kad mergina atkreipė dėmesį į jį, o ne į kurį kitą. Man užgniaužia gerklę. Plokštelę su adata padedu ant kriauklės krašto.

Jurajo akys laksto nuo adatos iki kraujo srovelės, ši dabar jau teka riešu.

– Baisu, – sako jis.

– Nė nepastebėjau. – Atplėšiu gabalą popierinio rankšluosčio ir nusišluostau kraują. – Kaip laikosi kiti?

– Marlena kaip įprastai krečia pokštus. – Jurajas plačiau nusišypso ir jo skruostuose išryškėja duobutės. – Lina keikiasi. – Pala, tu išlupai šitą iš peties? – Jurajas mosteli į adatą. – Viešpatie, Triče, negi tau neskauda?

– Turbūt man reikia tvarsčio.

– Turbūt? – Jurajas palinguoja galva. – Tau reikia prisidėti ir ledo prie sumušto veido. Taigi, visi ėmė budintis. Tikras beprotnamis.

Paliečiu žandikaulį, čia Erikas trinktelėjo pistoleto rankena. Turiu pasitepti jį gydomuoju tepalu, tada išnyks mėlynė.

– Erikas žuvo? – Nežinau, kokio atsakymo laukiu – taip ar ne.

– Ne. Teisuoliai nusprendė suteikti jam medicinos pagalbą. – Jurajas nusivaipo. – Svaičioja apie garbingą elgesį su kaliniais. Eriką tardo pats Kengas. Mūsų neįleido, kad netrukdytume.

Prunkšteliu.

– Taigi, nieko neįleido, – pakartoja Jurajas ir atsiremia į kriauklę greta manęs. – Kodėl išdavikai su Eruditais mus puolė ir apsvaigino? Kodėl tiesiog nenužudė?

– Neturiu supratimo, – atsakau. – Peršasi tik viena prielaida – šitaip jie norėjo aptikti Divergentus. Bet gali būti ir kitų priežasčių.

– Galva neišneša, kam jiems mūsų prisireikė. Kai Eruditai sukūrė armiją iš Bebaimių ir ėmė valdyti protus, buvo aišku. Tačiau dabar atrodo beprasmiška.

Susiraukiu – norėdama sustabdyti kraujavimą, prispaudžiu prie peties popierinį rankšluostį. Jurajas teisus. Džanina jau turi armiją. Tad kam dabar žudyti Divergentus?

– Džanina nesiekė išžudyti visų, – svarstau. – Tai nelogiška. Be kurio nors luomo mūsų visuomenė negalėtų funkcionuoti, nes kiekvieno nariai atlieka tam tikrą darbą. Ji trokšta valdžios. – Dirsteliu į savo atvaizdą. Mano skruostas sutinęs, ant žasto matyti Eriko pirštų žymės. Šlykštu. – Tikriausiai Džanina rengia dar vieną puolimą su simuliacija, – balsiai mąstau. – Panašų į ankstesnį, bet šįkart nori būti tikra, kad serumas paveiks visus ir nekils netikėtumų. Todėl ir mėgino išžudyti Divergentus.

– Bet simuliacija po kurio laiko praeina, – sako Jurajas. – Galbūt Džanina planuoja konkrečias trumpalaikes užduotis.

– Gal ir taip, – atsidūstu. – Neišmanau. Neperprantu jos. – Paimu adatą. – Kam skirta ši adata? Jeigu taip buvo sušvirkštas simuliacijos serumas, jis veikė trumpai. Negi išdavikai šaudė šitom adatom tik tam, kad prarastume sąmonę? Nematau jokios prasmės.

– Ir aš nematau, Triče, bet dabar didžiulis pastatas pilnas įsibaiminusių žmonių. Einam paieškoti tau tvarsčio. – Kiek patylėjęs Jurajas paklausia: – Gali padaryti man paslaugą?

– Kokią?

– Niekam neprasitark, kad esu Divergentas. – Jurajas prikanda lūpą. – Šauna yra mano draugė, nenoriu, kad ji staiga imtų manęs bijoti.

– Gerai, – prisiverčiu nusišypsoti. – Neprasitarsiu.

+ + +

Kiaurą naktį traukiu žmonėms iš rankų adatas. Po kelių valandų nebesiterlioju – plėšiu iš visų jėgų.

Sužinau, kad Eriko nušautas berniukas buvo vardu Bobis, kad to niekšo būklė stabili, kad iš šimtų būstinės gyventojų tiktai aštuoniasdešimt išvengė adatų. Iš jų septyniasdešimt Bebaimių, tarp jų ir Kristina. Iki paryčių suku galvą dėl adatų, serumų ir simuliacijų, stengdamasi perprasti priešų mintis.

Rytą, baigusi traukti adatas, trindamasi akis drožiu į valgyklą. Džekas Kengas kvietė visus į susirinkimą dvyliktai, todėl užkandusi dar neblogai nusnūsiu.

Valgykloje išvystu Kalebą. Jis puola prie manęs ir atsargiai apkabina. Su palengvėjimu atsidūstu. Maniau, kad mano siela taip sudiržo, jog brolis tapo nebereikalingas, bet tiek dar nenusiritau. Kalebo glėbyje trumpam atsipalaiduoju, per jo petį pamatau Tobiją.

– Tu sveika? – klausia atsitraukdamas Kalebas. – Skruostas...

– Nieko baisaus, – nuraminu. – Tiesiog ištinęs.

– Girdėjau, išdavikai aptiko nemažai Divergentų ir ėmė juos šaudyti. Ačiū Dievui, nerado tavęs.

– Tiesą sakant, rado. Jie spėjo nužudyti vieną Divergentą, – pasakoju. Pasitrinu viršunosę, nes skelia galvą. – Bet aš sveika. Kaip tu čia atsiradai?

– Prieš kokias dešimt minučių atėjau su Marku, – atsako Kalebas. – Kaip vienintelis teisėtas mūsų politinis vadas jis jaučia pareigą čia būti – tik prieš valandą išgirdome apie užpuolimą. Kažkoks beluomis matė, kaip išdavikai veržiasi į būstinę. Mus šios žinios pasiekė kiek pavėluotai.

– Markas gyvas? – nustembu. Nors nemačiau, kad būtų žuvęs bėgant iš Taikingųjų būstinės, maniau, jog tikrai neišsigelbėjo. Dabar mane drasko prieštaringi jausmai. Nusivylimas – dėl to, kad nekenčiu Marko kaip Tobijo skriaudiko. Ir palengvėjimas, kad nors vienas Nuolankiųjų vadų dar gyvas. Ar įmanoma juos suderinti?

– Juodu su Piteriu paspruko nuo Eruditų ir pėsti grįžo į miestą, – sako Kalebas.

Išgirdus, kad Piteris irgi gyvas, man tikrai nepalengvėja.

– Kur jis dabar? – klausiu.

– Ten, kur ir tikiesi, – atsako Kalebas.

– Pas Eruditus, – tariu ir palinguoju galvą. – Koks... – Net nerandu užtektinai bjauraus žodžio Piteriui apibūdinti. Tikriausiai prisieis turtinti žodyną.

Kalebo veidu šmėsteli šešėlis, paskui jis linkteli ir paliečia man petį.

– Turbūt esi alkana. Gal atnešti tau pavalgyti?

– Būtų gerai, – sakau. – Netrukus grįšiu. Einu šnektelėti su Tobiju.

– Sutarėm, – Kalebas spusteli man ranką ir atsistoja į ilgą eilę.

Mudu su Tobiju kelias sekundes nesiartiname vienas prie kito. Paskui jis lėtai prieina ir klausia:

– Ar tau viskas gerai?

– Susivemsiu, jeigu teks dar kartą atsakyti į šį klausimą, – atkertu. – Juk negavau kulkos į kaktą, tiesa? Taigi man viskas gerai.

– Tavo skruostas ištinęs, lyg laikytum burnoje kukulį, be to, ką tik dūrei Erikui peiliu, – raukydamasis kalba Tobijas. – O aš neturiu teisės paklausti, ar tau viskas gerai?

Atsidūstu. Turėčiau pasakyti Tobijui apie Marką, bet nenoriu girdint tiekai žmonių.

– Aha, man viskas gerai.

Tobijas kilsteli ranką, tarsi norėdamas mane paliesti, paskui nuleidžia. Kiek palaukęs apsimąsto, apkabina ir prisitraukia artyn.

Staiga dingteli, kad jeigu nuolat nerizikuočiau gyvybe, jeigu elgčiausi savanaudiškai ir laikyčiausi arčiau Tobijo, jam būtų lengviau. Tenoriu įsikniaubti jam į marškinėlius ir viską pamiršti.

– Atleisk, kad tiek ilgai nebuvau šalia, – kužda jis.

Atsidūstu ir pirštų galiukais perbraukiu jam nugarą. Stovėčiau šitaip, kol išsekusi nualpčiau, bet neturiu, negaliu taip daryti. Atsitraukusi sakau:

– Reikia pasikalbėti. Ar galim rasti nuošalesnę vietą?

Tobijas linkteli ir mudu išeiname iš valgyklos. Kažkoks Bebaimis prasilenkdamas su mumis rikteli:

– Tik pažiūrėkit! Tai Tobijas Itonas!

Buvau jau beveik visai pamiršusi tardymą ir tai, kad Tobijas visiems atskleidė savo vardą.

Kitas mūsų bendraluomis priduria:

– Neseniai mačiau tavo tėtį, Itonai! Pasiieškok slėptuvės!

Nuo patyčių Tobijas sustingsta, tarsi kas būtų įrėmęs ginklą jam į krūtinę.

– Tai eini slėptis, baily?

Keli žmonės aplinkui nusikvatoja. Čiumpu Tobiją už rankos ir tempiu prie lifto, kol jis dar nepamokė pašaipūnų. Iš veido matau, kad yra pasiruošęs kibti į atlapus.

– Ketinau tau pasakyti. Markas atėjo į būstinę su Kalebu, – aiškinu. – Juodu su Piteriu pabėgo nuo Taikingųjų...

– Tai ko laukei? – nepiktai klausia Tobijas. Jo balsas skamba tarsi svetimas, sūkuriuoja tarp mūsų.

– Nenorėjau pranešti tokios žinios valgykloje, – tariu.

– Gerai padarei, – atlyžta Tobijas.

Tylėdami laukiame lifto. Tobijas kramto lūpą ir spokso į lubas. Iki pat aštuoniolikto aukšto, ten tuščia. Ta tyla nuramina mane, kaip ir brolio glėbys. Atsisėdu ant suolo tardymų salės pasienyje, Tobijas prisitraukia Nailso kėdę ir įsitaiso priešais.

– Rodos, kėdžių buvo dvi, – sako apsidairęs.

– Taip, – atsakau. – Tik aš... vieną išmečiau pro langą.

– Keistoka, – Tobijas atsisėda. – Tai apie ką norėjai pasikalbėti? Pranešti apie Marko grįžimą?

– Ne, ne apie jį. Ar tau viskas gerai? – atsargiai klausiu.

– Juk negavau kulkos į kaktą, tiesa? – Tobijas nudelbia akis. – Taigi man viskas gerai. Todėl pakalbėkim apie ką nors kita.

– Aš noriu pakalbėti apie simuliacijas, – sakau. – Bet pirmiausia apie kitką. Tavo mama tikėjosi, kad Džanina dabar puls beluomius. Ji suklydo, tik nesuprantu kodėl. Juk Teisuoliai tikrai nesirengė kautis...

– Na pamąstyk, – ragina Tobijas. – Dar kartą viską apgalvok, įsivaizduok, kad esi Eruditė.

Pašnairuoju į jį.

– Ko stebiesi? – klausia Tobijas. – Jeigu tu nesugebi, tai ką kalbėti apie kitus.

– Gerai, pasistengsiu, – sakau. – Tikriausiai Eruditai puolė šią būstinę, nes taikėsi ir į Bebaimius, ir į Teisuolius. Beluomiai pasklidę po miestą, turi ne vieną slėptuvę, o mus jie užklupo visus drauge.

– Teisingai, – pritaria Tobijas. – Be to, nužudžiusi Nuolankiųjų vadus, Džanina gavo visą šio luomo sukauptą informaciją. Motina papasakojo, kad Nuolankieji rinko duomenis, kiek Divergentų yra tarp beluomių. Vadinasi, Džanina sužinojo, kad tarp beluomių Divergentų daugiau negu tarp Teisuolių. Todėl beluomius pulti buvo neprotinga.

– Viskas aišku. Tada pakalbėkim apie simuliacijos serumą, – sakau. – Jis sudarytas iš kelių sudedamųjų dalių, tiesa?

– Iš dviejų, – pritaria Tobijas. – Iš daviklio ir simuliaciją sukeliančio skysčio. Daviklis perduoda informaciją smegenims iš kompiuterio ir atvirkščiai, o skystis skatina simuliaciją.

Linkteliu.

– Bet daviklis veikia tik per vieną simuliaciją, tiesa? Kur dingsta paskui?

– Jis išsiskaido, – atsako Tobijas. – Mano žiniomis, Eruditams dar nepavyko sukurti daviklio, atlaikančio kelias simuliacijas. Tiesa, pastaroji truko labai ilgai, šito dar nesu matęs.

Įstringa Tobijo žodžiai „mano žiniomis“. Džanina visą gyvenimą tobulina simuliacijos serumus. Jei ji vis dar medžioja Divergentus, tikriausiai darbuojasi kaip pašėlusi.

– Triče, apie ką galvoji? – klausia Tobijas.

– Ar matei nukentėjusiųjų žaizdas? – parodau į sutvarstytą savo petį.

– Ne, iš arti nemačiau, – atsako Tobijas. – Mudu su Juraju visą rytą vilkom į ketvirtą aukštą sužeistus Teisuolius.

Atlipinu tvarsčio kraštą ir parodau žaizdą – laimė, ji nebekraujuoja, bet mėlyni ruožai neišnykę. Paskui iš kišenės išsitraukiu adatą, kuri buvo įsmigusi man į ranką.

– Per puolimą išdavikai nenorėjo mūsų nužudyti. Šaudė adatomis, – sakau.

Tobijas atsargiai paliečia pamėlusią odą. Staiga man topteli: nuo iniciacijos laikų Tobijas pasikeitė, tik aš to nepastebėjau. Užsiželdino trumpą barzdelę, atsiaugino plaukus – jie tankūs ir tamsiai rudi, nebe juodi.

Tobijas paima adatą ir pačiupinėja prie jos galo pritvirtintą metalinę plokštelę.

– Plokštelė tikriausiai tuščiavidurė. Joje turėjo būti mėlynas skystis. Kas nutiko, kai tave pašovė?

– Išdavikai paleido dujas, žmonės neteko sąmonės. Likome budrūs tik aš, Jurajas ir kiti Divergentai.

Išgirdęs minint Jurają, Tobijas nenustemba. Prisimerkiu.

– Tu žinojai, kad jis – Divergentas?

Vaikinas gūžteli pečiais.

– Be abejo. Juk mačiau ir jo simuliacijas.

– Ir nieko man nesakei?

– Tai slapta informacija, – atsako Tobijas. – Be to, pavojinga.

Plyksteliu pykčiu – ką jis dar nuo manęs slepia, – bet stengiuosi užgniaužti įsiūtį. Gerbdamas Jurajo privatumą, Tobijas tikrai negalėjo man pasakoti, kad šis yra Divergentas. Paprasta ir aišku. Atsikrenkščiu.

– Tu išgelbėjai mudviem gyvybę, – sakau. – Erikas norėjo sumedžioti Divergentus.

– Man rodos, metas liautis skaičiavus, kuris kuriam išgelbėjom gyvybę. – Tobijas reikšmingai į mane pasižiūri.

– Gerai, tiek jau to, – pagaliau nutraukiu tylą. – Kai supratom, kad visi guli be sąmonės, Jurajas nubėgo į viršų įspėti bendraluomių, o aš užlipau į antrą aukštą pažiūrėti, kas čia vyksta. Eriko kareiviai suvarė visus Divergentus prie liftų, tada jis svarstė, kuriuos iš mūsų pasiimti drauge. Erikas sakė, kad jam leista parsivesti du Divergentus. Nenutuokiu, kam Eruditams jų prireikė.

– Labai keista, – taria Tobijas.

– Ką apie visa tai manai?

– Tikriausiai adatoje buvo įtaisytas daviklis, – svarsto Tobijas, – o dujos – serumo pakaitalas, turintis sukelti simuliaciją. Bet kodėl... – Vaikinui tarp antakių susimeta raukšlelė. – Vadinasi, Džanina visus užmigdė norėdama surasti Divergentus.

– Ir tik dėl to mums buvo sušvirkšti davikliai?

Tobijas papurto galvą ir įsmeigia į mane akis. Tamsus jų mėlis toks pažįstamas, kad baiminuosi jo gelmės. Akimirką netgi trokštu šito, tada galėčiau užsimiršti, pabėgti nuo siaubingos, klaikios tikrovės.

– Rodos, tu irgi supratai tikrąją priežastį, – sako Tobijas, – bet norėtum, kad prieštaraučiau. Nesulauksi.

– Eruditai sukūrė ilgai veikiantį daviklį, – tariu.

Tobijas linkteli.

– Taigi, dabar Džanina galės pajungti žmones simuliacijai tiek kartų, kiek tik užsigeis, – sakau.

Jis dar kartą linkteli.

Mane nukrečia šiurpas.

– Tobijau, tai labai blogai.

+ + +

Išėjus iš tardymų salės Tobijas stabteli koridoriuje ir atsiremia į sieną.

– Tu užpuolei Eriką, – sako jis. – Kada tai nutiko – išdavikams įsiveržus į būstinę ar prie liftų?

– Prie liftų, – atsakau.

– Niekaip negaliu suprasti vieno dalyko, – taria Tobijas. – Tu buvai pašauta vestibiulyje. Puikiausiai galėjai pabėgti. Užuot taip padariusi, nusprendei pati viena sekti ginkluotų išdavikų būrį. Kertu lažybų, kad neturėjai šautuvo.

Kietai suspaudžiu lūpas.

– Aš neklystu? – neatlyžta Tobijas.

– Kodėl manai, kad neturėjau šautuvo? – pašnairuoju.

– Kai sustabdėme puolimo simuliaciją, tu nebegalėjai paimti į rankas šautuvo, – tvirtina Tobijas. – Suprantu, tave sukrėtė Vilo žūtis, bet...

– Tai visiškai nesusiję su Vilu.

– Nejaugi? – Tobijas kilsteli antakius.

– Dariau, ką privalėjau.

– Puiku, bet dabar jau metas sustoti. – Tobijas atsitraukia nuo sienos ir įsmeigia į mane akis. Teisuolių koridoriai platūs, todėl mudu skiria didelis tarpas. – Turėjai likti pas Taikinguosius, nelįsti į visą šitą sumaištį.

– Ne, neturėjau, – atkertu. – Kodėl manaisi žinąs, kas man geriausia? Iš tiesų nė nenutuoki. Taikingųjų būstinėje vos neišėjau iš proto. Čia pagaliau jaučiuosi... sveika.

– Keista, nes elgiesi kaip pamišėlė, – pareiškia Tobijas. – Vakar, lįsdama į tokį pavojų, elgeisi ne drąsiai, o kvailai, kaip tikra savižudė. Negi nė kiek nebrangini savo gyvybės?

– Žinoma, branginu! – atšaunu. – Bet norėjau padėti!

Tobijas ilgokai spokso į mane.

– Tu esi ne tik Bebaimė, – tyliai taria jis. – Tačiau jeigu nori elgtis kaip jie, be svarios priežasties rizikuoti gyvybe ir keršyti priešams be jokių skrupulų, tai pirmyn. Turbūt klydau manydamas, jog esi protingesnė!

Griežiu dantimis ir gniaužiu kumščius.

– Neįžeidinėk Bebaimių, – sakau. – Jie priėmė tave, kai neturėjai kur dėtis. Pasitikėjo ir davė gerą darbą. Ten radai draugų.

Atsiremiu į sieną, nudelbiu akis. Teisuolių būstinės grindys tik iš juodų ir baltų plytelių. Čia irgi tokios pat. Jei nesutelksiu žvilgsnio į tam tikrą tašką, išvysiu spalvą, kurios Teisuoliai nepripažįsta – pilką. Galbūt mudu su Tobiju irgi jos nematom. Arba nenorim matyti.

Staiga prislegia sunkumas, rodos, mano kaulai neišlaikys tokio svorio ir prasmegsiu skradžiai žemę.

– Triče!

Nepakeliu akių.

– Triče!

Galiausiai pažvelgiu į Tobiją.

– Aš tiesiog bijau tave prarasti.

Dar kiek stoviniuojame koridoriuje. Veju mintį, kad galbūt Tobijas teisus, gal tyčia ieškau mirties. Matyt, giliai širdyje trokštu panirti į nežinią, vėl išvysti tėvus ir Vilą, kad nustotų taip baisiai sopėti. Tikriausiai giliai širdyje trokštu sužinoti, kas slypi anapus.

+ + +

– Tai tu jos brolis? – klausia Lina. – Dabar man aišku, kam atiteko gerieji genai.

Mane prajuokina Kalebo išraiška – jis nutaiso rūgščią miną ir išpučia akis.

– Kada turi grįžti? – klausiu niuktelėdama jam alkūne.

Atsikandu sumuštinio, kurį Kalebas atnešė atstovėjęs ilgą eilę. Man neramu, kai jis šalia. Viena vertus, liūdna, kad netekau tėvų, antra vertus, gailiuosi ir iškrikusio Bebaimių luomo. Ką jis pamanys apie mano draugus, mano luomą? Ir ką Bebaimiai pagalvos apie jį?

– Greitai, – atsako Kalebas. – Nenoriu, kad kas nors dėl manęs jaudintųsi.

– Nė nepastebėjau, kada Siuzana virto „kuo nors“, – kilsteliu antakį.

– Kaip juokinga, – nusivaipo brolis.

Turbūt broliai ir seserys dažnai traukia vieni kitus per dantį, bet tik ne Nuolankieji. Mūsų luomas smerkia bet kokį žeminantį kitą žmogų elgesį. Taip pat ir pašaipas.

Mudu abu laikomės atsargiai, nes priklausome skirtingiems luomams ir netekome tėvų. Kaskart žvilgtelėjusi į Kalebą prisimenu, kad jis vienintelis likęs gyvas mano šeimos narys. Tada užplūsta didžiulis troškimas bendrauti ir peržengti mudu skiriančią bedugnę.

– Ar Siuzana irgi perbėgo pas Eruditus? – klausia Lina, pasismeigdama šparaginę pupelę.

Jurajas su Tobiju vis dar laukia eilėje. Prieš juos stovi dvidešimt keturi Teisuoliai, užuot ėmę valgį, jie ginčijasi ir riejasi.

– Ne, ji gyveno mūsų kaimynystėje. Siuzana – Nuolankioji, – įsiterpiu.

– Ir tu su ja susidėjai? – klausia Lina Kalebo. – Kvailai darai. Juk kai viskas baigsis, atsidursite skirtinguose luomuose ir gyvensite skirtingose vietose...

– Lina, užsičiaupk, – Marlena paliečia jai petį.

Kitame valgyklos gale mano dėmesį patraukia mėlynas drabužis. Įeina Kara. Padedu sumuštinį, apetitas dingsta, žiūriu į ją iš padilbų. Kara eina į tolimąjį valgyklos kampą, kur prie kelių stalų spiečiasi pabėgėliai Eruditai. Dauguma jų persivilkę juodais su baltu Teisuolių drabužiais, bet nešioja akinius. Kalebas irgi žiūri ton pusėn.

– Aš negaliu grįžti pas Eruditus, kaip ir jie negali, – sako Kalebas. – Suirutei pasibaigus, liksiu beluomis.

Pirmąsyk pastebiu, kaip nuliūsta mano brolis, prabilęs apie Eruditus. Iki šiol nesuvokiau, kaip sunku jam buvo apsispręsti palikti šį luomą.

– Sėskis prie jų, – linkteliu Eruditų perbėgėlių pusėn.

– Aš jų nepažįstu, – Kalebas patraukia pečiais. – Praleidau būstinėje vos mėnesį.

Jurajas susiraukęs trinkteli padėklą ant stalo.

– Eilėje nugirdau kalbant apie Eriko tardymą. Rodos, jis beveik nieko nežino apie Džaninos planus.

– Ką? – Lina tėkšteli šakutę ant stalo. – Kas per paistalai?

Gūžtelėjęs pečiais Jurajas atsisėda.

– O aš nesistebiu, – sako Kalebas.

Visi sužiūra į jį.

– Kas yra? – jis išrausta. – Būtų kvaila patikėti visą planą vienam žmogui. Verčiau kiekvienam atskleisti po dalelę. Tada jeigu būsi išduotas, ne taip skaudžiai nukentėsi.

– Oho, – nusistebi Jurajas.

Lina pasiima šakutę ir vėl ima valgyti.

– Girdėjau, Teisuoliai gamina ledus, – Marlena dairosi, ar nesutrumpėjo eilė. – Aišku, labai šlykštu būti užpultiems, bet gal nors pasmaližiausim.

– Man jau ir taip palengvėjo, – sausai atšauna Lina.

– Tikriausiai jie nebus tokie skanūs kaip Bebaimių pyragas, – ilgesingai sako Marlena. Ji atsidūsta ir ant kaktos užkrinta rusvai pilkšvų plaukų sruoga.

– Mes valgydavome skanų pyragą, – paaiškinu Kalebui.

– O mes mėgavomės putojančiais gėrimais, – sako brolis.

– Aha, bet ar jūs turėjot požeminę upę stačiais krantais? – Marlena kilsteli antakius. – Arba kambarį, kur galėjot susidurti su visomis savo baimėmis?

– Ne, – taria Kalebas, – ir, sąžiningai prisipažįstu, kad visai to netrokštu.

– Bailys, – išdainuoja Marlena.

– Visomis savo baimėmis? – Kalebo akys nušvinta. – Kaip šitai daroma? Ar baimes sukelia kompiuteris, ar jūsų smegenys?

– Viešpatėliau! – Lina stveriasi už galvos. – Tik šito betrūko.

Marlena įninka aiškinti apie simuliacijas. Leidžiu jos ir Kalebo žodžius negirdomis ir baigiu kramsnoti sumuštinį. Paskui, netrukdoma šakučių barškėjimo ir daugybės pokalbių nuotrupų, padedu galvą ant stalo ir užmiegu.

Aštuonioliktas skyrius

– Prašau tylos! Nurimkite! – Džekas Kengas iškelia rankas ir minia nuščiūva. Jis moka valdyti žmones.

Drauge su kitais Bebaimiais atėjau čia vėlai, sėdimų vietų nebelikę. Akies krašteliu išvystu blykstelint – tai žaibas. Gal dabar ir nėra tinkamiausias laikas rengti susirinkimą patalpoje, kur vietoj langų yra tik nišos, bet ši salė pati didžiausia Teisuolių būstinėje.

– Po vakarykščių įvykių daugelis jūsų sukrėsti ir sutrikę, – prabyla Džekas. – Girdėjau daugybę liudytojų pasakojimų – kai kurie jų painūs, užtruks, kol įsigilinsime.

Užsikišu už ausies šlapių plaukų sruogą. Pabudau likus dešimčiai minučių iki susirinkimo – vos spėjau palįsti po dušu. Ilsėjausi trumpai, bet jaučiuosi žvalesnė.

– Man rodos, reikėtų pakalbėti apie Divergentus, – sako Džekas.

Jis atrodo pavargęs – po akimis juoduoja tamsūs ratilai, trumpi plaukai styro susivėlę, tarsi būtų juos taršęs visą naktį. Nors salėje karšta ir tvanku, Džekas vilki aklinai užsagstytus marškinius ilgomis rankovėmis – matyt, šįryt rengėsi išsiblaškęs.

– Prašau Divergentus išeiti į priekį, norime išklausyti jų pasakojimo.

Paskersakiuoju į Jurają. Toks siūlymas pavojingas. Anksčiau divergentiškumą turėjau slėpti. Jei paslaptis būtų buvusi atskleista, man būtų grėsusi mirtis. Tačiau dabar slėptis neverta.

Pirmas žengia Tobijas. Jis ima brautis per minią į salės vidurį. Žmonės traukiasi jam iš kelio – atlošęs pečius Tobijas atsistoja prie Džeko Kengo.

Murmėdama „atsiprašau“ aš irgi imu stumtis į priekį. Bebaimiai skubiai traukiasi, tarsi išvydę nuodingą gyvatę. Nuo Teisuolių būrio irgi atsiskiria keli žmonės juodais su baltu drabužiais. Jų nedaug. Atpažįstu mergaitę, kuriai padėjau išsigelbėti per puolimą.

Tobijas dabar liūdnai pagarsėjęs tarp Bebaimių, o aš vadinama Mergina, Kuri Subadė Eriką, bet ne mudu patraukiame minios dėmesį. Visi spokso į Marką.

– Markai, tu irgi esi Divergentas? – klausia Džekas šiam atėjus į salės vidurį ir atsistojus ant Teisuolių simbolio.

– Taip, – patvirtina Markas. – Puikiai suprantu, kodėl esate susijaudinę ir neramūs. Dar prieš savaitę nebuvote nė girdėję apie Divergentus, dabar žinote, kad Divergentai turi tokių protinių galių, kurių jums trūksta, ir tiek. Todėl baiminatės. Bet patikinu, būgštauti nėra ko.

Kalbėdamas Markas pakreipia galvą ir kilsteli antakius, tarsi pritardamas savo žodžiams. Staiga suvokiu, kodėl jis patinka žmonėms. Markas leidžia suprasti, kad jei patikėsi vadovavimą jam, jis viskuo pasirūpins ir išspręs visas bėdas.

– Rodos, aišku, – sako Džekas, – kad mūsų būstinė buvo užpulta, nes Eruditai norėjo surasti Divergentus. Ar žinote, kodėl jiems šito prireikė?

– Ne, nenutuokiu, – atsako Markas. – Galbūt Eruditai tiesiog norėjo nustatyti mūsų tapatybes. Jeigu jie vėl ketina naudoti simuliacijas, tokia informacija vertinga.

– Eruditų tikslas buvo ne toks, – ištariu nė nespėjusi pagalvoti. Mano balsas plonas ir silpnas, palyginti su Marko ir Džeko, bet žodžių nebesugrąžinsi. – Jie norėjo išžudyti Divergentus. Žudė ir anksčiau, dar karui neprasidėjus.

Džekas suraukia antakius. Girdžiu tyliai šnarant, lietaus lašai barbena į stogą. Salėje pritemsta.

– Panėšėja į sąmokslo teoriją, – sako Džekas. – Kam Eruditams žudyti Divergentus?

Mano mama sakė, kad luomų vadai bijo Divergentų, nes negali valdyti mūsų minčių. Galbūt tai ir tiesa, bet šis argumentas tikrai neįtikins Džeko Kengo. Suvokus, kad negaliu pamatuotai atsakyti į jo klausimą, širdis ima daužytis.

– Aš... – pralemenu, bet Tobijas mane pertraukia.

– Mes šito nežinome, – taria jis. – Tačiau per pastaruosius šešerius metus Bebaimių luome užfiksuota apie tuzinas paslaptingų mirčių. Beveik visų žuvusiųjų gabumų testo rezultatai buvo neaiškūs ar kilo keblumų per simuliacijas.

Salę nušviečia žaibai. Džekas papurto galvą.

– Įdomu, bet tokia sąsaja negali būti laikoma įrodymu.

– Bebaimių vadas Erikas paleido kulką jūsų berniukui į galvą, – pareiškiu. – Ar buvote apie tai informuotas? Toks įvykis jums pasirodė vertas ištirti?

– Taip, aš viską žinau, – atsako Džekas. – Šaltakraujiškai nužudyti vaiką – baisus nusikaltimas, žudikas turi būti nubaustas. Laimė, nusikaltėlis suimtas ir bus teisiamas. Tačiau vis dėlto neturime įrodymų, jog kareiviai norėjo mums pakenkti, antraip būtų išžudę gulinčius be sąmonės.

Bebaimiai ima irzliai murmėti.

– Jų taikingas įsiveržimas rodo, kad galėtume sudaryti su Eruditais ir kitais Bebaimiais taikos sutartį, – toliau kalba Džekas. – Pasistengsiu kuo greičiau susitikti su Džanina Metju ir aptarti tokią galimybę.

– Įsiveržimas anaiptol nebuvo taikingas, – išrėžiu. Tobijo lūpų kampučiai pakyla, jis nusišypso. Giliai įkvepiu ir iškloju: – Kareiviai jūsų neiššaudė, bet tai nereiškia, kad neturėjo slaptų tikslų. Kodėl, jūsų manymu, jie čia įsibrovė? Tik laikinai išvesti jus iš rikiuotės, palakstyti koridoriais ir gražiai atsitraukti?

– Manau, kareiviai įsiveržė į mūsų būstinę ieškodami tokių kaip tu, – sako Džekas. – Aš rūpinuosi tavo saugumu, bet negalime pulti Eruditų ir jų pagalbininkų tik dėl to, kad jie norėjo nužudyti keletą žmonių.

– Mirtis – dar ne baisiausia, – atkertu. – Eruditai nori jus valdyti.

Džekas pašaipiai perkreipia lūpas. Pašaipiai.

– Tikrai? Ir kaipgi?

– Jus pašovė adatomis su simuliacijos davikliais. Taip bus valdomi jūsų protai, – paaiškina Tobijas.

– Mes žinome, kaip vyksta simuliacija, – atsako Džekas. – Daviklis – trumpalaikis implantas. Jei Eruditai būtų norėję užvaldyti mūsų protus, būtų iš karto pradėję simuliaciją.

– Bet... – mėginu įsiterpti.

Džekas mane pertraukia.

– Triče, žinau, kad patyrei daug pavojų, – tyliai taria jis, – ir kad labai pasitarnavai savajam luomui bei Nuolankiesiems. Bet manau, tokia siaubinga patirtis trukdo tau spręsti nešališkai. Neketinu rengti puolimo kliaudamasis tik mergaitės spėlionėmis.

Sustingstu kaip statula, niekaip negaliu patikėti, kad Džekas toks kvailas. Mano skruostai dega. Jis pavadino mane mergaite. Daug pavojų patyrusia maža mergaite, apimta paranojos. Žinoma, aš tokia nesu, bet tokia mane laiko Teisuoliai.

– Kengai, tu negali spręsti už mus, – pareiškia Tobijas.

Bebaimiai audringai pritaria Tobijui. Kažkas surinka:

– Tu nesi mūsų luomo vadas!

Džekas lukteli, kol šauksmai nurimsta, ir taria:

– Tiesa, nesu jūsų vadas. Jeigu norite, vieni pulkite Eruditų būstinę. Bet Teisuoliai jūsų nepalaikys. Priminsiu, kad jūsų daug mažiau ir esate nepasirengę.

Džekas teisus. Be Teisuolių paramos negalime pulti Bebaimių išdavikų ir Eruditų. Puolimas baigtųsi skerdynėmis. Džekas Kengas tvirtai laiko valdžią rankose. Dabar tai žinome.

– Taip ir maniau, jog apsigalvosite, – pasipūtęs taria Džekas. – Labai puiku. Susisieksiu su Džanina Metju ir mėginsim derėtis dėl taikos. Ar yra prieštaraujančių?

Mes negalime pulti be Teisuolių paramos, nebent pasitelktume į pagalbą beluomius, dingteli man.

Devynioliktas skyrius

Tą popietę kartu su kitais Teisuoliais ir Bebaimiais tvarkau nuniokotą vestibiulį. Čia mėtosi išdaužytų stiklų šukės. Žiūriu tik į šluotą ir dulkinas šukes. Darbuodamasi užsimirštu, iškyla pasąmonės vaizdai: vietoj juodo marmuro išvystu baltas plyteles ir šviesios pilkos sienos kraštelį; matau gelsvas nukirptų plaukų sruogas, prisimenu saugiai slepiamą medžio plokštės veidrodį.

Mane apleidžia jėgos, tada stipriai atsiremiu į šluotos kotą.

Kažkam palietus petį tuoj pat pasitraukiu. Atsigręžusi išvystu Teisuolių mergaitę – dar vaiką. Ji žiūri į mane išpūtusi akis.

– Ar tau viskas gerai? – klausia ji plonu ir tyliu balseliu.

– Taip, gerai, – atšaunu per griežtai ir skubu pasitaisyti: – Tiesiog pavargau. Ačiū, kad paklausei.

– Aš manau, tu meluoji, – sako mergaitė.

Pastebiu iš rankovės kyšantį tvarstį, tikriausiai ten buvo įsmigusi adata. Man šlykštu, kad net tokiai mažylei teko iškęsti simuliaciją. Neištvėrusi nusigręžiu. Tada išvystu juos: lauke Bebaimių išdavikas tempia prie durų moterį sužeista koja. Jos plaukai žilstelėję, vyro nosis pakumpusi, abu ryši mėlynus išdavikų raiščius. Atpažįstu Torę ir Zaką.

Torė mėgina eiti, bet sužeista koja neklauso. Kelnės ties šlaunimi permirkusios krauju.

Teisuoliai liaujasi tvarkęsi ir įsispokso į šią porą. Budintys prie liftų Bebaimių sargybiniai puola artyn iškėlę ginklus. Teisuoliai ima trauktis, o aš stoviu kaip įkasta, tik išpila karštis.

– Ar jie ginkluoti? – kažkas klausia.

Torė su Zaku prisikasa iki durų nuolaužų, paskui jis pakelia vieną ranką, išvydęs ginkluotus Bebaimius, kita ranka laiko apglėbęs Torei liemenį.

– Jai reikia gydytojo, – sako Zakas. – Tuoj pat.

– Kodėl turėtume gydyti išdavikus? – klausia pasišiaušęs šviesiaplaukis Bebaimis su dviem auskarais lūpoje. Ant jo dilbio irgi mėlynė.

Torė suvaitoja ir aš spraudžiuosi pro du Bebaimius. Ji mėgina atsiremti į mane kruvina ranka, bet Zakas pūkšdamas paguldo moterį ant šaligatvio.

– Triče, – apsvaigusi lemena Torė.

– Verčiau pasitrauk, mergyte, – paliepia man šviesiaplaukis.

– Ne, – atkertu, – tai tu nuleisk ginklą.

– Sakiau, kad Divergentai yra pamišėliai, – sumurma kitas ginkluotas Bebaimis moteriai šalia.

– Jeigu bijote jos, neškit į viršų ir pririškit prie lovos, – įsiutęs rėkia Zakas. – Tik neleiskit mirtinai nukraujuoti Teisuolių būstinės vestibiulyje!

Pagaliau keli Bebaimiai pakelia Torę ant rankų.

– Kur ją nešti? – klausia vienas.

– Surask Heleną, – paliepia Zakas. – Bebaimių slaugytoją.

Vyrai linkteli ir nuneša Torę prie liftų. Mudviejų su Zaku akys susitinka.

– Kas nutiko? – klausiu.

– Bebaimių išdavikai susekė, kad mudu šnipinėjame, – ima pasakoti jis. – Torė stengėsi pasprukti, bet buvo pašauta, o aš jai padėjau atsikasti iki čia.

– Graži istorija, – nusivaipo šviesiaplaukis. – Įdomu, ką užgiedosi gavęs tiesos serumo?

Zakas gūžteli pečiais.

– Nieko naujo neišgirsi. – Jis atkiša Bebaimiui riešus. – Jeigu taip trokšti, surakink ir vesk mane į vidų.

Paskui Zakas pamato kažką man už nugaros. Atsigręžusi išvystu Jurają – jis ką tik šypsodamasis išlipo iš lifto.

– Girdėjau, tapai niekingu išdaviku, – sako.

– Kaipgi kitaip, – atšauna Zakas.

Broliai apsikabina taip stipriai, kad man bežiūrint net sugelia kaulus, tranko vienas kitam per nugarą, kvatojasi, galiausiai sumuša kumščiais.

+ + +

– Kaip galėjai tai nuo mūsų slėpti, – Lina purto galvą. Ji sėdi prie stalo priešais mane sukryžiavusi rankas ir užmetusi koją ant kojos.

– Tik jau nevaidink įsižeidusios, – sako Zakas. – Man nebuvo leista prasitarti net Šaunai ir Jurajui. Kokia nauda iš šnipo, jeigu visi žino, kas jis toks?

Mes sėdime vadinamajame Teisuolių būstinės Diskusijų kambaryje – Bebaimiai taria šį pavadinimą kiek įmanydami pašaipiau. Patalpa didelė ir erdvi, sienos papuoštos juodais ir baltais gobelenais, viduryje ratu sustatytos pakylos. Prie jų – dideli apskriti stalai. Lina man pasakojo, kad čia tiesiog dėl smagumo kiekvieną mėnesį rengiami vieši debatai, be to, kartą per savaitę atliekamos religinės apeigos. Bet net ir tada, kai nieko nevyksta, kambaryje dažniausiai pilna žmonių.

Teisuoliai paleido Zaką prieš kokią valandą, greitai ištardę aštuonioliktame aukšte. Šis tardymas nebuvo toks ilgas ir skausmingas kaip mudviejų su Tobiju. Viena vertus, dėl to, kad kaltintojai neturėjo jį kompromituojančios filmuotos medžiagos, antra vertus, todėl, kad net ir veikiamas tiesos serumo Zakas vis tiek juokavo. Galbūt kaip tik tai ir įtikino Teisuolius. Kad ir kaip ten buvo, mes susirinkome į Diskusijų kambarį pasveikinti Zako, kuris pasirodė nesąs niekingas išdavikas, kaip juokavo Jurajas.

– Suprantu, bet mes tave įžeidinėjome, – laikosi savo Lina. – Ir dabar jaučiuosi kaip paskutinė pašlemėkė.

Zakas apkabina Šauną per pečius.

– Tu ir esi pašlemėkė, Lina. Tai neatskiriama tavo žavesio dalis.

Lina sviedžia į Zaką plastikinį puodelį, šis jį atmuša. Vanduo pasilieja ant stalo ir priteškia jam akis.

– Šiaip ar taip, – sako Zakas šluostydamasis, – mano svarbiausia užduotis buvo padėti saugiai pabėgti nepritariantiems Džaninai Metju Eruditams. Todėl tiek daug jų čia, kiek mažiau – Taikingųjų būstinėje. Tačiau neturėjau žalio supratimo, kuo užsiima Torė. Ji ilgam pranykdavo ir sugrįždavo baisiai įsiutusi. Nenuostabu, kad nenori su mumis net kalbėti.

– Kas tau pavedė šią užduotį? – klausia Lina. – Juk esi savamokslis šnipas.

– Niekas, tiesiog po simuliacijos patekau į pačią išdavikų tirštymę ir nusprendžiau veikti, – aiškina Zakas. – Kas pastūmėjo Torę, nežinau.

– Ji perbėgėlė iš Eruditų, – įsikišu.

Nutyliu (Torė tikrai nenorėtų, kad visi tai žinotų), jog Eruditai įsakė nužudyti jos brolį Divergentą. Už tai ji jiems neatleido. Kartą man prasitarė laukianti progos atkeršyti.

– Iš kur sužinojai? – klausia Zakas.

– Visų luomų perbėgėliai buvo susibūrę į slaptą klubą, – sakau atsilošdama kėdėje. – Susitikdavome trečią kiekvieno mėnesio ketvirtadienį.

Zakas prunkšteli.

– Kur Ketvertas? – Jurajas pasižiūri į laikrodį. – Pradėsim be jo?

– Negalim, – sako Zakas. – Jis turi atnešti žinių.

Jurajas supratingai linkteli. Patylėjęs priduria:

– Beje, kokių žinių?

– Turbūt apie Kengo taikos derybėles su Džanina, – nusivaipo Zakas.

Kitame kambario gale Kristina su seseria skaito.

Įsitempiu, kai vyresnioji Vilo sesuo Kara patraukia prie Kristinos. Nuleidžiu galvą.

– Kas yra? – Jurajas dirsteli per petį.

Noriu jam vožtelėti.

– Liaukis! – sakau. – Pasuk smegeninę. – Palinkstu pirmyn ir padedu rankas ant stalo. – Štai ten Vilo sesuo.

– Taip, aš įkalbėjau ją pabėgti iš Eruditų būstinės, – pasakoja Zakas. – Atlikdama Džaninos užduotį ji matė, kaip buvo nužudyta Nuolankioji, ir nebegalėjo to pakelti.

– O gal ji tiesiog Eruditų šnipė? – suabejoja Lina.

– Lina, ji įspėjo pusę mūsiškių ir išgelbėjo juos nuo šito mėšlo. – Marlena paliečia aptvarstytą ranką. – Na gerai, bent jau ketvirtadalį.

– Kai kam jos per didelis uolumas atrodo įtartinas, – atrėžia Lina.

– Kam dabar rūpi, ar ji išdavikė? – įsiterpia Zakas. – Mūsų kalbos Eruditų tikrai nesudomins. O jei imsimės rimtos veiklos, apsižiūrėsim, kad Karos nebūtų šalia.

– Ji gali čia išgirsti pakankamai daug, – ginčijasi Lina. – Pavyzdžiui, kiek mūsų yra būstinėje ir kiekai pavyko išvengti adatų.

– Tu negirdėjai jos pasakojant, kodėl palieka Eruditus, – prieštarauja Zakas. – Aš ja tikiu.

Kristina atsistoja ir jos su Kara patraukia prie durų.

– Greitai grįšiu, – sakau. – Einu į tualetą.

Lukteliu, kol merginos išeina, paskui vogčiomis sėlinu įkandin. Lėtai ir tyliai atveriu duris, tada atsargiai uždarau. Atsiduriu tamsiame, šiukšlėmis pradvisusiame koridoriuje – turbūt čia įrengti šiukšlių vamzdžiai.

Už kampo girdžiu moteriškus balsus ir tykinu artyn.

– ...negaliu pakęsti, kad jinai čia trinasi, – kūkčioja viena. Tai Kristinos balsas. – Vis įsivaizduoju, kaip ji... Ir niekaip nesuprantu, kaip galėjo!

Nuo Kristinos verksmo sustingstu.

Kiek patylėjusi prabyla Kara:

– O aš suprantu.

– Ką? – Kristina žagteli.

– Turi suprasti: buvome mokomi logiškai vertinti tikrovę, – sako Kara. – Todėl nelaikyk manęs beširde. Tačiau ta mergaitė tikriausiai buvo paklaikusi iš baimės ir nesugebėjo blaiviai mąstyti, nežinia, ar iš viso sugeba.

Išpučiu akis. Ką ji čia... klausydamasi tolesnių Karos išvedžiojimų, prisimenu negausias savo keiksmažodžių atsargas.

– Per simuliaciją ji nebepažino Vilo kaip draugo, o kai šis pasikėsino į jos gyvybę, pasielgė taip, kaip buvo išmokyta Bebaimių: nušovė jį.

– Tai ką siūlai? – kandžiai paklausė Kristina. – Tiesiog visa tai pamiršti, nes ji turėjo pateisinamą priežastį?

– Žinoma, ne, – atsako Kara šiek tiek drebančiu balsu ir pakartoja sau, jau daug tvirčiau: – Žinoma, ne. – Paskui atsikrenkščia. – Suprantu, kaip sunku tau būti šalia jos, ir noriu padėti. Neprivalai jai atleisti. Tačiau man labai keista, kodėl judvi susidraugavote; ji man visad atrodė nepatikima.

Neramiai laukiu Kristinos atsakymo, tačiau – mano nuostabai ir palengvėjimui – ji nepritaria Karai.

Kara kalba toliau:

– Nieku gyvu neturi jai atleisti, tik pasistenk suprasti, kad ji tai padarė ne iš piktos valios, o apimta panikos. Todėl užgniaužk norą susitikusi jai žiebti į tą ilgą nosį.

Nevalingai pasičiupinėju nosį. Negarsus Kristinos juokas skaudžiai atsimuša man į paširdžius. Pasileidžiu atgal į Diskusijų kambarį.

Nors Karos žodžiai apie mano nosį buvo užgaulūs, patys samprotavimai patiko.

+ + +

Tobijas išnyra pro duris, uždengtas baltu gobelenu. Nekantriai nustumia jį šalin ir atsisėda greta manęs.

– Kengas susitiks su Džaninos Metju pasiuntiniu septintą ryto, – praneša Tobijas.

– Pasiuntiniu? – nustemba Zakas. – Ji pati neatvyks?

– Aha, atvyks ir stos priešais būrį įsiutusių ginkluotų žmonių? – nusivaipo Jurajas. – Norėčiau tai pamatyti. Tikrai norėčiau.

– Ar Kengą bent jau saugos mūsiškiai? – klausia Lina.

– Taip, – atsako Tobijas. – Vyresnieji pasisiūlė patys. Bičiulis pažadėjo klausytis ištempęs ausis ir grįžęs viską papasakoti.

Pašnairuoju į Tobiją. Iš kur jis visa tai sužinojo? Ir kodėl dvejus metus atkakliai atsisakinėjęs tapti Bebaimių vadu dabar imasi vadovauti?

– Taigi pasvarstykim, – sako Zakas, dėdamas rankas ant stalo, – ką pareikš Eruditai per susitikimą.

Visi laukiamai sužiūra į mane.

– Ko norite? – klausiu.

– Tu Divergentė, – atšauna Zakas.

– Tobijas irgi.

– Taip, bet pagal gabumų testą Eruditų luomui jis netiko.

– Iš kur žinai?

Zakas patraukia pečiais.

– Taip atrodo. Argi ne?

Jurajas ir Lina linkteli. Tobijo lūpų kampučiai kilsteli, bet jis tuoj pat užgniaužia šypseną. Širdį man užgula sunkumas.

– Jūs irgi turit galvas ant pečių, – sakau. – Pasistenkit mąstyti kaip Eruditai.

– Bet mūsų smegenys ne divergentiškos! – atrėžia Marlena. Ji pirštų galiukais paliečia ir spusteli man galvą. – Nagi, parodyk savo magiškus sugebėjimus.

– Marlena, Divergentai jokių magiškų sugebėjimų neturi, – pareiškia Lina.

– Net jeigu ir turėtų, negalima aklai jais pasikliauti, – įsikiša iki šiol tylėjusi Šauna. Ji net nežiūri į mane, tik skersakiuoja į jaunesnę seserį.

– Šauna... – prabyla Zakas.

– Nešaunink manęs! – dabar ji nukreipia piktą žvilgsnį į Zaką. – Nemanai, kad žmogus, tinkantis keliems luomams, yra nepatikimas? Jeigu Tričė tiko ir Eruditams, iš kur galime žinoti, kad dabar jiems nešnipinėja?

– Nenusipaistyk, – griežtai nukerta Tobijas.

– Aš nenusipaistau. – Šauna trinkteli į stalą. – Mano gabumų testas parodė, kad tikrai priklausau Bebaimiams. Dėl to esu ištikima šiam luomui – kito pasirinkimo neturiu. Bet ji? Ir tu? – Šauna papurto galvą. – Vargu ar jumis galima pasikliauti. Neketinu apsimetinėti, kad viskas puiku. – Šauna pakyla, Zakas mėgina ją sulaikyti, bet ji nušveičia jo ranką ir nužygiuoja prie durų.

Lydžiu ją žvilgsniu, kol dingsta už juodu gobelenu uždengtų durų. Taip skaudu, kad norisi rėkti, bet Šauna jau išėjusi.

– Čia nereikia jokios magijos, – karščiuojuosi. – Tiesiog pagalvokite, ką tokiomis aplinkybėmis būtų protingiausia atsakyti. – Draugai apstulbę spokso. – Nejuokauju, – sakau. – Aš nenaudočiau prievartos atvykusi susitikti su Bebaimių saugomu Džeku Kengu.

– Kodėl ne, jeigu ir tave saugotų Bebaimiai. Pakaktų vieno šūvio, Kengas kristų negyvas, o Eruditai paimtų viršų, – dėsto Zakas.

– Jie tikrai nesiųs derėtis su Džeku Kengu kokio vaikigalio; išrinks svarbų asmenį, – įtikinėju. – Būtų kvaila šauti į Džeką Kengą rizikuojant prarasti Džaninos pasiuntinį.

– Matai? Štai kodėl mums reikalingi tavo analitiniai gebėjimai, – nudžiunga Zakas. – Aš rizikuočiau nudėti Kengą.

Spusteliu viršunosę, nes ima skaudėti galvą.

– Pagalvokim. – Mėginu suprasti, kaip elgčiausi, jei būčiau Džanina Metju. Tikrai žinau, kad ji nelinkusi derėtis su Džeku Kengu. Kokia jai iš to nauda? Teisuolių vadas neturi ko pasiūlyti. Ji pasinaudos savo pranašumu. – Tikriausiai Džanina Metju bandys apgauti Džeką Kengą. O jis sutiks padaryti viską, kad apsaugotų savo luomą, net ir paaukoti Divergentus. – Nutylu prisiminusi, kaip per susirinkimą jis pabrėžė, koks svarbus jam luomas. – Gal ir Bebaimius. Todėl turime žinoti, ką jie nutars.

Jurajas ir Zakas susižvelgia. Lina šypsosi, bet vien tik lūpomis. Auksinės akys spindi šalčiau negu įprastai.

– Taip ir padarykim, – sako ji.

Dvidešimtas skyrius

Dirsteliu į laikrodį. Septynios vakaro. Po dvylikos valandų išgirsime, ką Džaninos pasiuntinys perduos Džekui Kengui. Labai dažnai žvilgčioju į laikrodį, lyg norėdama priartinti rytą. Man knieti ką nors veikti – imčiausi bet ko, kad tik nereikėtų sėdėti valgykloje su Lina, Tobiju, Lorena, knebinėti vakarienę ir slapčiomis stebėti Kristiną, su savo šeima sėdinčią prie kito stalo.

– Svarstau, ar kai viskas aprims, gyvenimas grįš į senas vėžes, – sako Lorena.

Jiedu su Tobiju įsijautę aptarinėja Bebaimių naujokų iniciaciją. Tikriausiai neranda kitos kalbos.

– Kažin ar išliks mūsų luomas, – svarsto Lina, tepdama bulvių košę ant bandelės.

– Negi valgysi tokį sumuštinį? – klausiu.

– O kas, jei ir valgysiu?

Būrelis Bebaimių pro mus eina prie gretimo stalo. Jie šiek tiek vyresni už Tobiją. Vienos merginos plaukai dažyti penkių spalvų sruogelėmis, rankos taip gausiai ištatuiruotos, kad nematyti nė lopinėlio baltos odos. Vaikinas pasilenkęs prie Tobijo sušnypščia:

– Bailys!

Keli kiti paseka jo pavyzdžiu.

Tobijas sustingsta su peiliu rankoje – jis tepė sviestu duonos riekę – ir nuduria akis į stalą.

Neramiai laukiu, kol jis pratrūks.

– Kokie kvailiai, – sako Lorena. – Ir tie Teisuoliai, kurie privertė tave visiems iškloti savo gyvenimą... Irgi kvailiai.

Tobijas nieko neatsako. Jis padeda peilį, duoną, paskui atsikelia. Jo akys įsmeigtos į žmogų kitoje valgyklos pusėje.

– Reikia padaryti tam galą, – šaltai pareiškia jis ir, man dar nespėjus susivokti, nužingsniuoja į tą pusę, kur buvo įsmeigtas jo žvilgsnis. Šitai geruoju nesibaigs.

Tobijas vikriai praslysta tarp stalų ir žmonių, o aš nerangiai kėblinu paskui, vis atsiprašinėju už ko nors užkliuvusi.

Pagaliau pamatau, kur žygiuoja Tobijas. Prie Marko. Šis sėdi su keliais vyresniais Teisuoliais.

Tobijas griebia jį už sprando ir ištrenkia iš kėdės. Markas žiojasi aiškintis ir gauna į dantis. Kažkas surinka, bet niekas neskuba Markui į pagalbą. Juk valgykla pilna Bebaimių.

Tobijas nutempia Marką į valgyklos vidurį, ten nėra stalų, ant grindų pavaizduotos svarstyklės. Dangstydamasis rankomis veidą, Markas sukniumba ant vienos Teisuolių simbolio lėkštės. Nematau, ar smarkiai jam kliuvo. Tobijas apverčia tėvą aukštielninką ir įremia bato kulną į gerklę. Markas mėgina nustumti Tobijo koją, jo lūpos kruvinos. Tačiau įveikti sūnų ne jo jėgoms. Tobijas atsisega ir išsiveria diržą. Paskui atitraukia koją tėvui nuo gerklės ir užsimoja.

– Tai tavo paties labui, – sako jis.

Staiga topteli, kad šitaip įsivaizduojamas Markas sakydavo sūnui baimės lauke.

Diržas sušvilpia ore ir kerta Markui per ranką. Jo veidas raudonas, vyriškis užsidengia galvą, bet Tobijas šnioja per nugarą. Bebaimiai patenkinti kvatojasi, bet manęs juokas neima. Žmogaus mušimas – ne pramoga. Pagaliau atsipeikėju ir pribėgusi čiumpu Tobiją už peties.

– Liaukis! – liepiu. – Tuoj pat nustok!

Tikiuosi išvysti įsiutusį jo žvilgsnį, bet Tobijo veidas neišraudęs, kvėpavimas ramus. Jis puolė tėvą ne apimtas staigaus įsiūčio, o šaltai apskaičiavęs.

Tobijas numeta diržą ir įkiša ranką į kišenę. Išsitraukia sidabrinę grandinėlę, ant kurios kabo žiedas. Gulėdamas ant šono Markas žiopčioja. Tobijas šveičia žiedą tėvui į veidą. Papuošalas iš tamsaus paprasto metalo, tai Nuolankiųjų vestuvinis žiedas.

– Linkėjimai nuo mamos, – sako Tobijas.

Jam nuėjus tik po kelių sekundžių atitokstu. Palikusi Marką tysoti ant grindų, leidžiuosi paskui Tobiją. Prisiveju tik koridoriuje.

– Ką čia išdarinėji? – klausiu.

Nežiūrėdamas į mane Tobijas paspaudžia lifto iškvietimo mygtuką.

– Taip reikėjo, – atsako jis.

– Kam reikėjo? – neatstoju.

– Tai dabar jau jo gailiesi? – Tobijas atsigręžia ir piktai mane nužvelgia. – Ar bent nutuoki, kiek kartų jis mane mušė? Kaip manai, kur išmokau pliekti diržu?

Apima silpnumas, žemė slysta iš po kojų. Rodos, Tobijas gerai apgalvojęs kiekvieną žodį, ištobulinęs kiekvieną judesį. Jis viską žino atmintinai, tik šįsyk atliko kitą vaidmenį.

– Ne, – patikinu. – Man tikrai negaila Marko, tikrai ne.

– Tai kas yra, Triče? – Tobijo balsas šiurkštus; gal dėl to man taip neramu. – Tau buvo nė motais, ką dariau ar sakiau praėjusią savaitę, tai kodėl parūpo dabar?

Pabūgstu Tobijo. Gąsdina jo nuotaikų kaita, staiga plykstelėjęs žiaurumas. Aš išgyvenu lygiai tą patį. Mudu abu kovojame patys su savimi. Kartais tai mus išgelbsti, kartais žlugdo.

– Nieko, – atsakau.

Atvažiuoja liftas. Tobijas žengia vidun, spusteli mygtuką ir durys užsiveria man priešais nosį. Spoksau į jas ir stengiuosi apmąstyti tai, kas nutiko.

„Reikia padaryti tam galą“, – pasakė Tobijas. Jis nusprendė padaryti galą patyčioms, nes per tardymą visi sužinojo, kad jis pasirinko Bebaimių luomą gelbėdamasis nuo tėvo. Todėl Tobijas viešai jį sumušė – matant visiems Bebaimiams.

Kodėl? Gindamas savo garbę? Negali būti. Elgėsi per daug šaltakraujiškai.

+ + +

Grįždama į valgyklą sutinku Teisuolį, vedantį Marką į tualetą. Šis žingsniuoja lėtai, bet nesusirietęs, todėl dingteli, kad Tobijas jo rimtai nesužalojo. Žiūriu, kaip Markui už nugaros užsiveria tualeto durys.

Buvau visai pamiršusi, kaip Markas Taikingųjų būstinėje kalbėjo, jog mano tėvas rizikavo gyvybe dėl kažkokios informacijos. Galbūt rizikavo, primenu sau. Neprotinga pasitikėti Marku. Pamėginsiu iškvosti jį dar kartą.

Lūkuriuoju, kol Teisuolis išeina iš tualeto, paskui įsmunku vidun durims nespėjus užsiverti. Markas sėdi ant grindų spausdamas prie burnos gniužulą popierinių rankšluosčių. Mane išvydęs neapsidžiaugia.

– Atėjai pasigrožėti? – sako jis. – Nešdinkis!

– Nė nemanau, – atkertu.

Iš tiesų ko aš čia atėjau?

Markas klausiamai į mane žiūri.

– Tai ko nori?

– Turbūt pamiršai, ką sakiau, – tariu. – Vienas iš Džaninos tu nieko negausi, o Nuolankieji per silpni tau padėti.

– Maniau, ši kalba baigta, – Marko balsą slopina popieriniai rankšluosčiai. – Mintis apie tavo pagalbą...

– Nežinau, kodėl tau šovė į galvą, kad esu nenaudinga, nors kaip tik manęs tau ir reikia, – atkertu. – Nusibodo klausytis tavo išvedžiojimų. Kai pagaliau susiprotėsi ir prarasi viltį ką nors pasiekti vienas, žinosi, į ką kreiptis.

Išsmunku iš tualeto prieš pat Teisuoliui atnešant Markui ledo.

Dvidešimt pirmas skyrius

Stoviu prie kriauklės moterų tualete, Teisuolių būstinėje, Bebaimių aukšte. Man ant delno guli pistoletas. Ginklą prieš porą minučių davė Lina. Ji nustebo, kad aš jo tvirtai nesuėmiau, neįsikišau į dėklą ar už džinsų juosmens. Kol nepagavo panika, nuskubėjau į tualetą.

Nebūk kvailė. Negaliu leistis į žygį be pistoleto. Tai būtų savižudiška. Todėl turiu įveikti save.

Pirmiausia paliečiu ginklo rankeną mažuoju piršteliu, paskui smiliumi, galiausiai sugniaužiu. Jausmas pažįstamas. Uždedu smilių ant gaiduko ir atsikvepiu. Suimu pistoletą abiem rankom, ištiesiu dešinę ir prilaikau riešą kairiąja. Tvirtai laikau ginklą, kaip mane mokė Ketvertas (tada dar nežinojau jo tikrojo vardo). Tokiu pistoletu gyniau savo tėvą ir brolį nuo simuliacijos užvaldytų Bebaimių. Neleidau Erikui nušauti Tobijo. Pats pistoletas nėra blogis. Jis tik įrankis.

Akies krašteliu pamatau judesį veidrodyje ir įsispoksau į savo atvaizdą. Štai kokia atrodžiau Vilui, dingteli. Kai nušoviau jį, atrodžiau štai šitaip. Suinkščiu kaip sužeistas žvėris, numetu pistoletą ant žemės ir apkabinu save rankomis. Palengvėtų, jei pravirkčiau, bet neišspaudžiu nė ašarėlės. Atsitupiu ir dėbsau į baltas grindų plyteles. Negaliu šito padaryti. Neišdrįsiu į žygį imti pistoleto.

Man apskritai nederėtų eiti, bet eisiu.

– Triče? – Kažkas pasibeldžia.

Durys girgždėdamos vos vos prasiveria – atsistoju ir nuleidžiu rankas. Išdygsta Tobijas.

– Zakas su Juraju pasakė, kad eisi šnipinėti Džeko, – taria jis.

– Hmm, – numykiu.

– Tikrai?

– Kodėl turėjau tau pranešti? Tu man neatskleidi savo ketinimų.

Tobijas piktai suraukia antakius.

– Ką čia kalbi?

– Kalbu apie tai, kad be jokios priežasties sumušei Marką matant visiems Bebaimiams. – Žingteliu prie Tobijo. – Bet iš tiesų priežastis buvo, tiesa? Tu nepraradai savitvardos ir Markas tavęs neprovokavo, vadinasi, turi būti kita priežastis!

– Turėjau įrodyti Bebaimiams, kad nesu bailys, – atsako Tobijas. – Ir tiek.

– Kam tau prireikė... – prabylu.

Kam Tobijui prireikė ką nors įrodinėti Bebaimiams? Nebent norėtų pelnyti jų pagarbą. Prisimenu Evelinos žodžius, ištartus naktį beluomių slėptuvėje: „Todėl ir siūlau tau tapti Bebaimių vadu.“ Tobijas ketina suvienyti Bebaimių ir beluomių jėgas. Tai padaryti jam pavyks tik tapus vadu. Tik visiškai nesuprantu, kodėl šitais planais Tobijas nepasidalijo su manimi. Dar nespėjus prasižioti, Tobijas klausia:

– Tai eisi šnipinėti ar ne?

– O kas tau darbo?

– Vėl be reikalo lendi į pavojų, – priekaištauja Tobijas. – Visai neseniai koveisi su išdavikais turėdama tik kišeninį peiliuką.

– Su reikalu. Ir labai svarbiu. Jei nenuklausysim derybininkų pokalbio, nežinosim, kas čia dedasi, o žinoti privalom.

Tobijas sukryžiuoja rankas. Jis nėra toks stambus kaip dauguma Bebaimių. Kai kurioms merginoms gal nepatiktų jo atlėpusios ausys ar kumptelėjusi nosis, bet man...

Nustumiu šią mintį į šalį. Jis atėjo manęs išbarti. Jis turi nuo manęs paslapčių. Kad ir kas dabar mus sieja, negaliu pasiduoti jo žavesiui. Taip tik apsunkinsiu savo užduotį. O dabar svarbiausia sužinoti, apie ką Džekas Kengas kalbėsis su Eruditais.

– Nebesikerpi taip trumpai kaip Nuolankieji, – sakau. – Nori labiau panėšėti į Bebaimius?

– Nenusuk kalbos, – atšauna Tobijas. – Jau keturi žmonės eina šnipinėti. Taigi gali likti čia.

– Kodėl taip nori, kad likčiau čia? – pakeliu balsą. – Aš nesislepiu kitiems už nugarų ir nebijau lįsti į pavojų!

– Todėl, kad nevertini savo gyvybės ir imi drebėti vos paėmusi ginklą. – Tobijas palinksta artyn. – Todėl verčiau sėdėk namie ir leisk rizikuoti kitiems.

Ramus jo balsas atsimuša man smilkiniuose. Ausyse vis skamba žodžiai: „Nevertini savo gyvybės.“

– Ką darysi? – klausiu. – Užrakinsi mane tualete? Tik šitaip gali sulaikyti.

Tobijas paliečia kaktą, paskui persibraukia veidą. Dar nesu mačiusi jo tokio prislėgto.

– Aš nenoriu sustabdyti tavęs. Noriu, kad pati sustotum, – atsidūsta Tobijas. – Net jeigu elgsiesi neapgalvotai, aš vis tiek eisiu kartu.

+ + +

Apyaušriu, dar su tamsa, pasiekiame dviejų aukštų tiltą su akmeninėmis atramomis. Tyliai nusileidžiame laiptais ir sėliname palei užpelkėjusią upę. Dideliuose akivaruose žaidžia pirmieji saulės spinduliai. Aušta – metas užimti vietas.

Jurajas ir Zakas pasislepia pastatuose ant priešingų upės krantų, kad galėtų geriau matyti ir prireikus mus pridengti. Jiems bus lengviau nusitaikyti negu Linai ar Šaunai. Lina vis tiek pakvietė seserį, nors ši ir pasikarščiavo Diskusijų kambaryje.

Lina slenka pirmoji nugara prisispaudusi prie akmeninių apatinio aukšto atramų. Aš seku paskui, po manęs Šauna ir galiausiai Tobijas. Akmeninis tiltas sutvirtintas keturiomis lenktomis metalo konstrukcijomis, o apatinis aukštas išraižytas siaurų sijų. Lina prasispraudžia pro vieną konstrukciją ir greitai kopia aukštyn, laikydamasi už sijų. Taip užsikabaroja iki tilto vidurio.

Praleidžiu Šauną į priekį – aš nepajėgiu taip sparčiai lipti. Stengiantis išsilaikyti ant metalinės konstrukcijos, dreba kairė ranka. Tada ant liemens pajuntu šaltą Tobijo delną – jis mane prilaiko. Susilenkusi prasispraudžiu tarp sijų ir sustoju. Daugiau lipti nebeturiu kur. Koja remiuosi į vieną siją, kaire ranka laikausi už kitos. Labai nepatogu, bet šitaip teks kaboti ilgai.

Tobijas irgi įsitveria sijos, vieną koją pakiša po manimi ir pasiekia kitą siją, jo kojos ilgos. Atsidūstu ir dėkinga jam nusišypsau. Po ilgo laiko mudu be žodžių suprantame vienas kitą. Tobijas atsako man niūroku šypsniu.

Laukiame tylėdami. Kvėpuoju pro burną bandydama numaldyti rankų ir kojų drebulį. Šauna su Lina, rodos, irgi susišneka be žodžių: jos rodo viena kitai man nesuprantamas grimasas, linkčioja ir šypsosi. Kas būtų, jei turėčiau seserį? Gal ji būtų man artimesnė negu Kalebas?

Ankstyvą rytą mieste labai tylu. Aidėte aidi besiartinančių prie tilto derybininkų žingsniai. Garsas sklinda man už nugaros, taigi atvyko Džekas su Bebaimių sargybiniais. Eruditų kol kas nėra. Džeko sargybiniai žino, kad mes čia, jis pats – ne. Jei Džekas įdėmiau pažiūrėtų žemyn, galbūt pamatytų mus pro metalines grindinio groteles. Kvėpuoju kaip galėdama tyliau.

Tobijas dirsteli į laikrodį, paskui ištiesia ranką ir parodo man. Lygiai septynios.

Pakeliu akis ir spoksau pro groteles. Man virš galvos kažkas pražingsniuoja. Paskui išgirstu balsą.

– Labas, Džekai.

Atpažįstu Maksą. Džaninos reikalavimu jis paskyrė Eriką Bebaimių vadu, jis pakeitė Bebaimių iniciacijos taisykles šiurkštesnėmis ir žiauresnėmis. Nesu susidūrusi su Maksu akis į akį, bet nuo jo balso pašiurpstu.

– Maksai, kur Džanina? – klausia Džekas. – Tikėjausi, ji teiksis atvykti pati.

– Mudu su Džanina dalijamės atsakomybe atsižvelgdami į sugebėjimus, – atsako Maksas. – Aš sprendžiu karinius klausimus, tokius kaip šis susitikimas.

Susiraukiu. Nedaug esu girdėjusi Maksą kalbant, bet jo žodžiai, intonacija, balso tembras man nepatinka.

– Na ką gi, – sako Džekas. – Aš atėjau...

– Turiu tau pranešti, kad jokių derybų nebus, – pareiškia Maksas. – Norėdamas derėtis, turėtum man prilygti, o apie tai nėra nė kalbos.

– Ką turi galvoje?

– Turiu galvoje, kad tavo luomas nenaudingas. Jūs, Teisuoliai, negalite mūsų nei apsaugoti, nei išmaitinti, nei aprūpinti naujausiomis technologijomis. Jūs tik eikvojate išteklius. Jūs net neradote bendros kalbos su savo svečiais Bebaimiais, – dėsto toliau Maksas, – todėl esate silpni ir nereikalingi. Todėl verčiau klausyk mano paliepimų.

– Niekingas šunsnuki! – iškošia Džekas pro sukąstus dantis. – Kaip drįsti...

– Nesikarščiuok, – šaiposi Maksas.

Prikandu lūpą. Turiu kliautis juslėmis, o jos man kužda, kad šis pokalbis baigsis blogai. Nė vienas save gerbiantis Bebaimis neatsakys į tokį įžeidimą: „Nesikarščiuok.“ Nereaguos taip ramiai. Maksas apsimetinėja. Jis kalba kaip Džanina.

Man ant sprando pasišiaušia plaukeliai. Viskas stoja į vietas. Džanina nepasitiki niekuo, ji nė už ką neleistų savo vardu kalbėti kažkokiam netašytam Bebaimiui. Geriausias sprendimas – duoti Maksui ausinę. Tačiau jos signalas siekia tiktai ketvirtį mylios.

Pažvelgiu Tobijui į akis ir lėtai pridedu ranką prie ausies. Tada parodau aukštyn, ten, kur stovi Maksas.

Tobijas susiraukia, paskui linkteli, bet aš abejoju, ar mane suprato.

– Įvykdysi tris reikalavimus, – pareiškia Maksas. – Pirma, paleisi iš nelaisvės sveiką ir gyvą Bebaimių vadą. Antra, atversi savo būstinės duris mano kareiviams ir netrukdysi sugauti Divergentus. Trečia, nurodysi mums vardus tų, kurie išvengė mūsų adatų.

– Kodėl? – kandžiai klausia Džekas. – Ko ieškote? Ir kam jums tie vardai? Ką ketinate daryti tiems žmonėms?

– Mūsų tikslas – aptikti ir pašalinti Divergentus iš Teisuolių būstinės. O tie vardai – ne tavo reikalas.

– Ne mano reikalas!

Staiga išgirstu greitus žingsnius ir pasižiūriu į viršų. Pro groteles matau tik kaip Džekas sugriebia Maksą už marškinių apykaklės.

– Paleisk, – liepia tas. – Antraip įsakysiu savo sargybiniams šaudyti.

Sustingstu. Jei Džanina duoda nurodymus Maksui, vadinasi, mato, kad Džekas nutvėrė jį už apykaklės. Pasilenkiu pirmyn įsižiūrėti į pastatus kitame tilto gale. Man iš kairės upė daro posūkį, ten ant kranto stovi žemas stiklinis pastatas. Jame tikriausiai ir slepiasi Džanina.

Imu kabarotis žemyn prie metalinių tilto konstrukcijų, paskui prie laiptų, nuvesiančių mane į Vaka kelią. Tobijas nedelsdamas seka įkandin, Šauna patapšnoja Linai per petį, tačiau ši užsiėmusi kuo kitu.

Per daug užsigalvojusi apie Džaniną, nepastebiu, ką daro Lina. Ji išsitraukia pistoletą ir kariasi prie tilto atbrailos. Kai Lina pasiekia tilto atbrailą ir iškiša ranką tarp sijų, Šauna prasižioja ir išpučia akis. Lina spusteli gaiduką.

Maksas aikteli, stveriasi už krūtinės ir susvirduliuoja. Paskui pažiūri į kruviną savo ranką.

Nebegaištu kabarodamasi sijomis, šoku tiesiai į purvą. Mano pavyzdžiu seka Tobijas, Lina ir Šauna. Mėginu ištraukti kojas iš žliurksinčios klampynės. Pametu batus, bet išlipu ant betono krantinės. Pokši šūviai, kulkos sminga į purvą visai šalia. Kad jos manęs nekliudytų, metuosi po tiltu.

Prie manęs prisispaudžia Tobijas, jo smakras liečia man pakaušį, krūtinė įsiremia į pečius. Uždengia mane kaip skydas.

Galiu grįžti į Teisuolių būstinę – laikiną prieglobstį. Arba nutverti Džaniną, kai ji visai to nesitiki. Nė nesvarstau, ką rinktis.

– Pirmyn! – paraginu. Mikliai kopiu laiptais aukštyn, draugai mina man ant kulnų. Apatiniame tilto aukšte mūsiškiai šaudosi su išdavikais. Džekas sveikas, Bebaimių sargybiniai liepia jam pasilenkti ir užstoja. Skuodžiu kiek kojos neša. Nesidairydama lekiu per tiltą. Girdžiu Tobijo žingsnius. Tik jis spėja su manim.

Jau matau stiklinį pastatą. Aidi vis daugiau žingsnių, pro ausis zvimbia kulkos. Neriu vingiuodama, kad išdavikams būtų sunkiau pataikyti.

Atsiduriu per kelis jardus nuo stiklinio pastato. Sukandu dantis ir skuodžiu kiek įkabindama. Kojos aptirpsta, beveik nejaučiu grindinio. Tačiau dar nepasiekusi durų kažką pamatau skersgatvyje iš dešinės. Metuosi ton pusėn.

Skersgatviu skuodžia trys žmonės. Šviesiaplaukė moteris. Aukštas vyras. Trečią atpažįstu – Piteris. Stabteliu ir vos nepargriūvu.

– Piteri! – surinku.

Jis pakelia ginklą, Tobijas man už nugaros padaro tą patį, ir visi sustingstame netoli vienas kito. Šviesiaplaukė moteris, tikriausiai Džanina, ir aukštas vyras, Bebaimių išdavikas, pasuka už kampo. Nors esu beginklė ir neturiu jokio plano, noriu juos vytis. Taip ir padaryčiau, bet Tobijas uždeda ranką ant peties ir sulaiko.

– Tu išdavikas! – teškiu Piteriui. – Aš tai žinojau. Žinojau.

Orą perskrodžia skausmingas moters riksmas.

– Rodos, draugams reikia tavo pagalbos, – sako Piteris vyptelėdamas, tiksliau – iššiepdamas dantis. Jis nenuleidžia ginklo. – Todėl rinkis: arba mus paleisi ir skubėsi padėti draugams, arba žūsi mus persekiodama.

Vos nesuklinku. Mudu abu žinome, ką ketinu daryti.

– Kad tu padvėstum, – palinkiu.

Aš traukiuosi prie Tobijo, mudu atbulomis pasiekiame skersgatvio galą, paskui apsigręžiame ir kuriame atgal.

Dvidešimt antras skyrius

Šauna guli kniūbsčia, ant jos marškinėlių plečiasi kraujo dėmė. Lina tupi greta sužeistosios. Tiesiog spokso ir nieko nesiima.

– Tai mano kaltė, – murma Lina. – Nereikėjo šauti į Maksą. Nereikėjo...

Žiūriu į vis didėjančią kraujo dėmę. Kulka pataikė Šaunai į nugarą. Nežinau, ar ji dar gyva. Tobijas prideda du pirštus merginai prie kaklo, patikrina pulsą ir su palengvėjimu linkteli.

– Negaiškim, – sako jis. – Lina, paklausyk. Aš nešiu Šauną, jai labai skaudės, bet kito pasirinkimo neturim.

Lina linkteli. Tobijas atsitupia greta Šaunos ir pakiša rankas jai po nugara. Keliama mergina suvaitoja. Pribėgusi padedu Tobijui užsikelti suglebusį Šaunos kūną ant peties. Man užgniaužia gerklę, atsikrenkščiu, kad nustumčiau gumulą.

Tobijas sunkiai atsistoja ir mes visi patraukiame į Teisuolių būstinę. Lina su ginklu eina priekyje, aš – gale. Žingsniuodama vis dairausi per petį, bet niekas mūsų nepersekioja. Tikriausiai Bebaimių išdavikai atsitraukė. Bet atsarga gėdos nedaro.

– Palaukit! – kažkas surinka.

Prie mūsų atlekia Jurajas.

– Zakas padėjo mūsiškiams nuvesti Džeką... Vaje, – Jurajas nutyla. – Kas nutiko Šaunai?

– Dabar ne laikas plepėti, – griežtai atkerta Tobijas. – Bėk į būstinę ir surask gydytoją.

Bet Jurajas stovi kaip įkastas.

– Jurajau, bėk! Kuo greičiau! – Tobijo įsakymas nuskamba per visą gatvę, aidu atsimušdamas nuo pastatų sienų. Galiausiai Jurajas apsigręžia ir nuskuodžia į Teisuolių būstinę.

Tobijas sunkiai pūkščia, Lina iš siaubo trūkčiojamai kvėpuoja, o manęs neapleidžia mintis, kad Šauna gali mirtinai nukraujuoti, todėl pusė mylios iki Teisuolių būstinės virsta begalybe. Tobijui kvėpuojant juda nugaros raumenys, negirdžiu mūsų žingsnių – girdžiu tik plakant savo širdį. Kai galiausiai pasiekiame būstinę, rodos, pravimsiu, nualpsiu ar užklyksiu visa gerkle.

Viduje, prie įėjimo, mūsų laukia Jurajas, Kara ir užsišukavęs plikę Eruditas. Jie patiesia paklodę. Tobijas paguldo ant jos Šauną, o Eruditų gydytojas tuoj pat imasi darbo – perkerpa Šaunai ant nugaros marškinėlius. Nusigręžiu. Nenoriu matyti šautinės žaizdos.

Tobijas atsistoja priešais mane, jo veidas išraudęs nuo įtampos. Trokštu, kad jis mane apkabintų kaip po praėjusio puolimo, bet jis, rodos, nesirengia šito daryti, o aš pirma irgi nepulsiu glėbesčiuotis.

– Tikrai nenutuokiu, kas tau darosi, – sako Tobijas. – Bet jei dar kartą beprasmiškai rizikuosi gyvybe...

– Aš rizikuoju ne beprasmiškai. Tai tiesiog pasiaukojimas – taip būtų elgęsi mano tėvai, taip...

– Nesilygink su tėvais. Esi viso labo šešiolikmetė...

Sugriežiu dantimis.

– Kaip drįsti...

– ...ir nesuvoki, kad aukotis reikia tik tada, kai būtina, o ne žūti tuščiai! Jei padarysi taip dar kartą, mūsų draugystė bus baigta.

Šito tikrai nesitikėjau.

– Keli man ultimatumą? – stengiuosi kalbėti tyliai, kad neišgirstų aplinkiniai.

Tobijas papurto galvą.

– Ne, aš tik konstatuoju faktą. – Jis kietai suspaudžia lūpas. – Jeigu vėl be reikalo pulsi į pavojų, tapsi tik Bebaime adrenalino fanatike, ieškančia progos gauti galą. Tada manęs šalia nebebus, – karčiai taria Tobijas. – Aš myliu Tričę Divergentę, kuri priima sprendimus, neatsižvelgdama į ištikimybę luomui, ne šiaip kokią Bebaimę. Tačiau negaliu mylėti Tričės, kuri iš paskutiniųjų bando susinaikinti...

Man norisi rėkti. Bet ne iš pykčio – baiminuosi, kad Tobijas teisus. Norėdama nuslopinti rankų drebulį gniaužiu marškinėlių kraštą.

Tobijas priglaudžia kaktą prie manosios ir užsimerkia.

– Tikiu, jog tikroji Tričė slypi čia, – sako jis tyliai. – Sugrįžk pas mane. – Tobijas švelniai mane pabučiuoja. Esu per daug priblokšta, kad jį atstumčiau.

Tobijas grįžta prie Šaunos, o aš sutrikusi lieku stovėti vestibiulyje ant Teisuolių svarstyklių.

+ + +

– Seniai nesimatėm.

Atsisėdu priešais Torę ant gretimos lovos. Ji tyso pusiaugula, koja padėta ant pagalvių krūvos.

– Tikrai, – pritariu. – Kaip jautiesi?

– Kaip pašautas žmogus, – Torė šypteli. – Girdėjau, ir tu tai patyrei.

– Taip, tas jausmas neapsakomas, tiesa? – Iš galvos man niekaip neišeina Šauna. Mudvi su Tore bent jau žinom, kad pasveiksim.

– Ar išgirdot ką nors įdomaus per Džeko susitikimą su Maksu? – klausia Torė.

– Taip, nemažai. Kažin kaip čia sušaukus Bebaimių susirinkimą?

– Galiu suorganizuoti. Dirbau tatuiruočių salone, todėl pažįstu beveik visus Bebaimius.

– Žinoma, – sakau. – Be to, dabar esi gerbiama šnipė.

Torė nusivaipo.

– Buvau beveik pamiršusi.

– O tu ar sužinojai ką nors įdomaus? Turiu galvoje, šnipinėdama.

– Visas mano dėmesys buvo sutelktas į Džaniną Metju. – Torė nuduria žvilgsnį į rankas. – Norėjau išsiaiškinti, kaip ji leidžia dienas. Svarbiausia, kur jas leidžia.

– Vadinasi, ne savo kabinete?

Torė atsako tik kiek patylėjusi.

– Viliuosi, galiu tavim pasitikėti, Divergente. – Moteris dirsteli į mane akies krašteliu. – Džanina turi asmeninę laboratoriją viršutiniame Eruditų būstinės aukšte. Ji ypač akylai saugoma. Kaip tik stengiausi ten įsibrauti, bet Eruditai išsiaiškino, kas esu.

– Mėginai prasmukti į laboratoriją, – nustembu.

Torė nusuka akis.

– Turbūt ne šnipinėti ketinai.

– Pamaniau, kad būtų tikslinga nutraukti Džaninos Metju gyvybę.

Torės veide pamatau keistą išraišką, pirmą kartą tokią išvydau tatuiruočių salone jai pasakojant apie brolio žūtį. Prieš užpuolant Nuolankiuosius būčiau pavadinusi šią išraišką tiesos ar keršto troškimu, bet dabar atpažįstu kraujo troškulį. Nors ir baugu, suprantu Torę. Tačiau persmelkia dar stipresnis nerimas

– Aš sušauksiu Bebaimių susirinkimą, – pažada Torė.

+ + +

Bebaimiai grūdasi miegamajame tarp gultų ir prie durų. Šios vietoj spynos užkištos tvirtai susukta paklode. Nė kiek neabejoju, kad Džekas Kengas sutiks su Džaninos reikalavimais. Mums čia nebesaugu.

– Ko norėjo Eruditai? – klausia Torė. Ji sėdi ant įspraustos tarp gultų kėdės ištiesusi sužeistą koją. Moteris kreipiasi į Tobiją, bet jis, rodos, nesiruošia atsakyti. Sukryžiavęs rankas ir atsirėmęs į gultą, dėbso į grindis.

Kosteliu.

– Reikalavo trijų dalykų: grąžinti Eriką; nurodyti vardus žmonių, kurie išvengė išdavikų adatų per būstinės puolimą; pristatyti Divergentus į Eruditų būstinę.

Žvilgteliu į Marleną. Ji man liūdnai nusišypso. Tikriausiai jaudinasi dėl Šaunos, ši vis dar ligoninėje. Lina, Hektoras, jų tėvai ir Zakas irgi ten.

– Jeigu Džekas Kengas derasi su Eruditais, nebegalime čia likti, – sako Torė. – Kur dėsimės?

Prisimenu kruviną dėmę ant Šaunos marškinėlių. Staiga užplūsta Taikingųjų sodų, vėjo šiurenamų lapų ilgesys, trokštu paglostyti šiurkščią medžio žievę. Nė nedingtelėjo, kad pasigesiu tos vietos. Nesitikėjau, kad man pritrūks gamtos. Trumpam užsimerkiu, o paskui grįžtu į tikrovę. Sodų vaizdinys išsisklaido.

– Grįžkim namo, – pakėlęs galvą siūlo Tobijas. Visi suklūsta. – Turim atsiimti, kas mums priklauso. Sudaužysim stebėjimo kameras savo būstinėje ir Eruditai negalės mūsų sekti. Eime namo.

Kažkas pritariamai surinka, jį palaiko ir kiti. Šitaip tvarko reikalus Bebaimiai – linkčiodami ir rėkaudami. Tokiomis akimirkomis mes pamirštame esą individai, tampame vienminčiais.

– Tačiau prieš tai turime nuspręsti, ką daryti su Eriku, – įsiterpia Badas. Jis drauge su Tore dirbo tatuiruočių salone ir dabar stovi uždėjęs ranką ant jos kėdės atlošo. – Ar leisim atiduoti jį Eruditams, ar nubausim patys?

– Erikas yra Bebaimis, – pareiškia Lorena, sukinėdama žiedą lūpoje. – Vadinasi, mes ir spręsim, ką su juo daryti. Ne Teisuoliai.

Šį sykį ir aš pritariamai klykteliu, įsiliedama į balsų chorą.

– Pagal mūsų luomo įstatymus mirties bausmę gali įvykdyti tik vadai. Visi penki mūsų vadai tapo išdavikais, – sako Torė. – Todėl atėjo metas išsirinkti naujus. Įstatymas numato, kad turime išrinkti daugiau negu vieną vadą. Jų skaičius turi būti nelyginis. Siūlykite kandidatūras tuoj pat, rėkite, prireikus balsuosime.

– Tu! – kažkas surinka.

– Gerai, – sutinka Torė. – Kas dar?

Pridėjusi delnus prie burnos Marlena sušunka:

– Tričė!

Man ima daužytis širdis. Nustembu neišgirdusi nei pikto murmėjimo, nei kvatojimo. Keli žmonės linkteli, lygiai taip pat kaip paminėjus Torės vardą. Akimis minioje surandu Kristiną. Ji stovi sukryžiavusi rankas ir, rodos, nereaguoja į mano kandidatūros iškėlimą. Spėlioju, ką apie mane galvoja bendraluomiai. Jie mato mane iš šalies. Laiko protinga ir stipria. Tačiau aš tokia nesu. O gal esu?

Torė linkteli Marlenai ir laukia kitų siūlymų.

– Harisonas, – kažkas sako.

Dairausi Harisono, nes tokio nepažįstu, kol kažkas pliaukšteli per petį jaunam vyrui su šviesia arklio uodega. Šis vypteli. Tada prisimenu – jis pavadino mane mergyte, kai Zakas su Tore atbėgo iš Eruditų būstinės.

Bebaimiai trumpam nutyla.

– Siūlau Ketvertą, – pareiškia Torė.

Iš kambario galo atsklinda piktas kelių Bebaimių murmesys, bet dauguma pritaria. Po to, kai Tobijas sumušė Marką valgykloje, niekas nebevadina jo bailiu. Kaži ką sakytų, jei žinotų, koks šaltakraujiškas buvo šis žingsnis.

Dabar Tobijas gaus, ko siekė. Nebent pastočiau jam kelią.

– Mums pakanka trijų vadų, – sako Torė. – Balsuokim.

Jei nebūčiau sustabdžiusi simuliacijos, subadžiusi Eriko ir rizikavusi gyvybe patiltėje, Bebaimiai dabar nesvarstytų mano kandidatūros. Kuo beprotiškiau elgiuosi, tuo populiaresnė tampu.

Tobijas žiūri į mane. Negaliu būti populiari tarp Bebaimių – Tobijas teisus – aš ne Bebaimė, o Divergentė. Galiu rinktis, kuo noriu būti. Ir aš nebūsiu vade. Nesieksiu valdžios.

– Ne, – tariu. Paskui atsikrenkščiu ir garsiau priduriu: – Nėra reikalo balsuoti. Aš atsiimu savo kandidatūrą.

Torė nustebusi kilsteli antakius.

– Tu apsisprendei, Triče?

– Taip, – atsakau. – Apsisprendžiau, jog nenoriu būti vade.

Paskui, be ilgų ginčų ir svarstymų, Tobijas išrenkamas Bebaimių vadu. Aš lieku eiline.

Dvidešimt trečias skyrius

Vos tik išsirenkame vadus, kažkas sutraška. Pasigirsta vienas ilgas cypsnis ir du trumpi cyptelėjimai. Prispaudusi ausį prie sienos einu garso pusėn ir aptinku lubose įtaisytą garsiakalbį. Dar vienas – kitame kambario gale.

Tada iš garsiakalbio nuskamba Džeko Kengo balsas:

– Prašau visų Teisuolių būstinės gyventojų dėmesio. Prieš kelias valandas buvau susitikęs su Džaninos Metju pasiuntiniu. Jis man pareiškė, kad mes, Teisuoliai, esame silpni ir priklausomi nuo Eruditų. Paskui pridūrė, kad jeigu noriu išlaikyti mūsų luomą nepriklausomą, turiu patenkinti kelis reikalavimus.

Apstulbusi spoksau į garsiakalbį. Manęs neturėtų stebinti Teisuolių vado tiesmukumas, vis dėlto viešas jo pareiškimas pribloškia.

– Paklusdamas šiems reikalavimams prašau kiekvieno užeiti į Diskusijų kambarį ir prisipažinti, ar buvo pašautas adata ir dabar nešioja implantą, – toliau kalba Džekas. – Be to, Eruditai pareikalavo išduoti jiems visus Divergentus, tik neturiu supratimo kam.

Kengo balsas apatiškas. Teisuolių vadas palaužtas. Taip, palaužtas, dingteli, – jam neužteko jėgų pasipriešinti.

Viena Bebaimiai išmano geriau už Teisuolius: reikia kovoti ir tada, kai padėtis atrodo beviltiška.

Šmėkšteli mintis, kad kiekvienas luomas ko nors mane išmoko. Tas žinias deduosi į galvą ir remdamasi jomis einu per gyvenimą. Kaskart yra ko išmokti, ką svarbaus suprasti.

Po Džeko Kengo pranešimo garsiakalbis vėl cypteli. Bebaimiai išsklinda miegamajame ir ima paskubomis krautis daiktus. Keli jauni vyrai nuplėšia nuo durų paklodę kažką šūkaudami apie Eriką. Kažkas alkūne prispaudžia mane prie sienos, o aš tiesiog stoviu ir žiūriu į sambrūzdį.

Antra vertus, Teisuoliai sugeba tai, ko nemoka Bebaimiai: nepasiduoti panikai.

+ + +

Bebaimiai pusračiu apsupa ant kėdės pasodintą Eriką. Šis atrodo leisgyvis. Sudribęs kėdėje, išbalusi kakta išpilta prakaito. Jis iš padilbų dėbso į Tobiją, todėl blakstienos remiasi į antakius. Stengiuosi nenusukti nuo jo žvilgsnio, bet klaiku žiūrėti į jo šypseną ir auskarų ištampytas lūpas.

– Išvardyti tavo nusikaltimus ar prisipažinsi pats? – klausia Torė.

Už lango žliaugia ir per sienas srūva lietus. Mes susirinkę tardymų salėje, viršutiniame Teisuolių būstinės aukšte. Popiečio audros šėlsmas čia dar garsesnis. Sulig kiekvieno žaibo blyksniu ir perkūno grumėjimu man ant sprando pasišiaušia plaukeliai, tarsi įsielektrinus odai.

Mėgstu šlapio šaligatvio kvapą. Čia jis labai silpnas, bet įvykdžius nuosprendį Bebaimiai strimgalviais puls laiptais iš Teisuolių būstinės, ir ištrūkusi laukan aš prisikvėpuosiu jo iki soties.

Atėjome į salę su daiktais. Manieji sudėti į paklodę ir surišti virve. Ryšulyje drabužiai ir viena pora batų. Vilkiu Bebaimių išdavikės striukę – kad Erikas pamatytų.

Erikas trumpai tyrinėja Bebaimių būrį, paskui įbeda akis į mane. Suneria pirštus ir atsargiai susideda ant pilvo.

– Noriu, kad juos išvardytų Tričė. Ji mane subadė peiliu, todėl gerai žino, už ką.

Nenutuokiu, kokį žaidimą žaidžia Erikas ir kodėl sumanė įtraukti mane, ypač dabar, prieš pat įvykdant nuosprendį. Nors jis sėdi pasipūtęs, pirštai šiek tiek dreba. Pasirodo, net Erikas bijo mirties.

– Atstok nuo jos, – pareiškia Tobijas.

– Kodėl? Todėl, kad su ja dulkiniesi? – nusišaipo Erikas. – Pala, visai pamiršau. Suskiai šito nedaro. Jie tik suvarsto vieni kitiems batus ir kerpa plaukus.

Tobijas lieka ramus. Rodos, suprantu – ne aš iš tiesų rūpiu Erikui. Jis siekia kuo skaudžiau įgelti Tobijui ir žino pažeidžiamas jo vietas. O pati skaudžiausia jo vieta esu aš.

Šito labiausiai ir trokštu išvengti: nenoriu nei iškelti, nei gramzdinti Tobijo. Todėl dabar nesileisiu jo ginama.

– Noriu išklausyti Tričės, – pakartoja Erikas.

Tvardydamasi vardiju:

– Tu susimokei su Eruditais. Dėl tavo kaltės buvo nužudyta šimtai Nuolankiųjų. – Įsibėgėjusi nebeišlaikau, imu spjaudytis žodžiais kaip nuodais: – Tu išdavei savo luomą. Nužudei vaiką šūviu į galvą. Tapai niekingu žaisliuku Džaninos Metju rankose.

Erikas liaujasi šypsotis.

– Ar aš nusipelniau mirties? – klausia jis.

Tobijas ketina atsakyti, bet aš jį aplenkiu:

– Taip.

– Tiesus atsakymas. – Tamsios Eriko akys kaip bedugnės, kaip bežvaigždis dangus. – Beatriče Prior, ar tu turi teisę spręsti, kam gyventi, o kam mirti? Kaip nusprendei to kito vaikino – rodos, jis buvo vardu Vilas – likimą?

Tyliu. Prisimenu, kaip tėvas klausė: „Kodėl manai turinti teisę ką nors nušauti?“ Tada mudu skynėmės kelią į valdymo kambarį Bebaimių būstinėje. Tėvas pasakė, kad viską reikia daryti teisingai ir kad tai turiu suprasti pati. Gerklėje susivelia gumulas, toks didelis, kad vos galiu kvėpuoti ir nuryti seilę.

– Už šiuos nusikaltimus pagal Bebaimių įstatymus tu nusipelnai mirties bausmės, – pareiškia Tobijas. – Remdamiesi jais mes turime teisę įvykdyti tau nuosprendį.

Ant žemės, prie Eriko kojų, guli trys pistoletai. Tobijas atsitupia ir išima kulkas. Jos dzingsėdamos nusirita per grindis. Jis paima vieną pistoletą ir įdeda kulką.

Paskui ima sukti ratu visus tris, kol susipainioju, kuris jų užtaisytas. Tada Tobijas juos surenka, vieną paduoda Torei, antrą – Harisonui, trečią paima pats.

Stengiuosi prisiminti puolimą ir Nuolankiųjų žūtį. Gatvėje tysančius nekaltų žmonių pilkais drabužiais kūnus. Nuolankiųjų beliko tiek mažai, kad jie nebeįstengė palaidoti mirusiųjų, gal lavonai iki šiol tebeguli gatvėje. Nemažai atsakomybės už tai tenka Erikui. Prisimenu Eriko be jokių dvejonių nušautą Teisuolių berniuką, susmukusį greta manęs.

Galbūt ne vien mes skelbiame jam mirties nuosprendį. Jis pats pasirinko savo likimą darydamas siaubingus nusikaltimus. Tačiau sunkumas neatlėgsta. Žiūriu į Eriką be pagiežos, be neapykantos ir be baimės. Į antakius, nosį ir lūpas, privarstytas blizgančių žiedų, į purvinų plaukų sruogą, krintančią ant akių.

– Palaukit, – sako jis. – Turiu prašymą.

– Mes netenkiname nusikaltėlių prašymų, – atšauna Torė. Ji jau kelias minutes stovi ant vienos kojos ir pavargo – tikriausiai trokšta kuo greičiau viską baigti ir atsisėsti. Jai šios kalbos atrodo tik laiko gaišinimas.

– Esu Bebaimių vadas, – sako Erikas. – Ir prašau tik tiek, kad mane nušautų Ketvertas.

– Kodėl? – klausia tas.

– Kad paskui tave graužtų kaltė, – atsako Erikas. – Persekiotų mintis, kad nušovei mane beginklį.

Staiga suprantu Eriką. Jam smagu palaužti žmones. Jis ir anksčiau šito troško, net pastatė kamerą, kad matytų, kaip priburbuliuosiu rezervuare. Tikriausiai panašius dalykėlius krėtė ir anksčiau. Erikas tikisi, kad, jį nužudęs, Tobijas kankinsis iki mirties.

Šlykštynė.

– Jokia kaltė manęs negrauš, – atkerta Tobijas.

– Tai ko atsikalbinėji? – vėl šypsosi Erikas.

Tobijas pakelia nuo grindų kulką.

– Man seniai buvo įdomu, ar kada nors įveikei savo tėtuką baimės lauke? – klausia Erikas.

Tobijas tylėdamas įdeda šovinį į lizdą.

– Nenori prisipažinti? – neatlyžta Erikas. – Bijai, kad išgirdę atsakymą Bebaimiai tavęs nebegerbs? Supranti, kad nors turi tik keturias baimes, vis tiek esi bailys?

Erikas atsilošia kėdėje ir uždeda rankas ant atramų.

Tobijas nusitaiko.

– Nebijok, Erikai, – sako ir nuspaudžia gaiduką.

Užmerkiu akis.

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Kraujas keistos spalvos. Tamsesnis, negu įsivaizduoji.

Marlena įsikibusi man į dilbį. Jos nagai trumpi ir nelygūs – nukramtyti. Ji stumia mane pirmyn ir aš tikriausiai einu, jaučiu judant kojas, tačiau mintyse iškyla Erikas, dar gyvas.

Jis mirė taip kaip Vilas. Ir susmuko taip kaip Vilas.

Maniau, gumulas gerklėje pranyks Erikui mirus, bet taip nenutiko. Kvėpuoju trūksmingai ir sunkiai, per jėgą. Puiku, kad esu apsupta minios ir niekas nekreipia dėmesio į mano gokčiojimą. Galvotrūkčiais lekiame prie durų. Būrio priešakyje skuodžia Harisonas, ant nugaros kaip vaiką pasisodinęs Torę. Ji kvatojasi apkabinusi jam kaklą.

Tobijas uždeda ranką man ant nugaros. Žinau, kad tai jis, nes mačiau einantį paskui, bet nejaučiu prisilietimo. Nieko nebejaučiu.

Atsiveria salės durys. Trumpai stabtelime susidūrę su būriu Teisuolių, lydinčių Džeką Kengą.

– Ką padarėte? – klausia jis. – Ką tik sužinojau, kad iš vienutės dingo Erikas.

– Jis mūsų luomo narys, – atsako Torė. – Todėl jį nuteisėme ir įvykdėme nuosprendį. Turėtumei padėkoti.

– Kodėl... – Džekas išrausta. Kraujas tamsesnis negu jo skruostų raudonis, nors vargu ar galima tai lyginti. – Už ką turėčiau dėkoti?

– Todėl, kad norėjote įvykdyti jam nuosprendį, tiesa? Už tai, kad nužudė jūsų berniuką? – Torė palenkia galvą ir nekaltai išplečia akis. – Taigi, šį rūpestį prisiėmėme sau. O dabar, jums leidus, paliksime šią būstinę.

– Kaip tai paliksite? – vos neužspringsta Kengas.

Jei išeisime, Džekas nebegalės patenkinti dviejų Eruditų reikalavimų. Jo veidą perkreipia baimė.

– Neišleisiu jūsų, – sako Kengas.

– Tu mums ne vadas, – pareiškia Tobijas. – Jei pasitrauksit, prasilenksim gražiuoju, antraip būsit sutrypti.

– Argi atėjote čia ne ieškoti sąjungininkų? – pašnairuoja Džekas. – Jei išeisite, pažadu, mes susivienysime su Eruditais, o jūs...

– Mums nereikalinga sąjunga, – įsikiša Torė. – Mes Bebaimiai.

Visi ima rėkti, garsūs bendraluomių šauksmai sujaukia man mintis. Visas būrys puola prie durų. Teisuoliai cypdami traukiasi iš kelio, o Bebaimiai pasipila kaip vanduo iš pratrūkusio vamzdžio. Jie užlieja erdvų koridorių.

Marlena paleidžia mano dilbį. Puolu laiptais žemyn, minu ant kulnų bėgantiems priekyje nekreipdama dėmesio į baksnojimą aštriomis alkūnėmis ir garsius riksmus. Vėl pasijuntu kaip naujokė, kai po Pasirinkimo ceremonijos bildėjome laiptais žemyn. Kojos dega, bet jaučiuosi puikiai.

Pasiekiame vestibiulį. Čia stoviniuoja būrelis Teisuolių ir Eruditų. Atpažįstu blondinę Divergentę, kuri buvo už plaukų ištempta iš lifto, mergaitę, kuriai padėjau pabėgti, ir Karą. Šie žmonės bejėgiškai žiūri į Bebaimių srautą.

Kara mane pastebi, sugriebia ir trūkteli už rankos.

– Kur susirengėt?

– Į Bebaimių būstinę. – Mėginu ištraukti ranką, bet ji nepaleidžia. Vengiu jos akių. Per sunku dabar į ją žiūrėti. – Bėk pas Taikinguosius, – sakau. – Jie žadėjo priglausti visus. Čia nebesaugu.

Pagaliau Kara mane paleidžia, tiesiog stumteli tolyn.

Sportukai slidinėja šaligatviu, todėl sulėtinu greitį, ryšulys su drabužiais trankosi į nugarą. Lietaus lašai teka veidu ir nugara. Šlepsiu per balas ir mano kelnių galai sušlampa.

Uodžiu šlapią šaligatvį apsimesdama, jog kaip tik šito man ir reikia.

+ + +

Stoviu prie turėklų, juosiančių bedugnę. Sraunus vanduo taško sieną, bet nepasiekia mano batų.

Netoliese Badas dalija dažasvydžio šautuvus, kiti Bebaimiai – rutuliukus su dažais. Greitai stebėjimo kamerų objektyvai bus užteplioti įvairiomis spalvomis, Eruditai nebegalės mūsų sekti.

– Sveika, Triče. – Zakas atsistoja greta prie turėklų. Jo akys raudonos ir paburkusios, bet stengiasi šypsotis.

– Sveikas, vis dėlto sugrįžai.

– Taip. Laukėme, kol Šaunai pagerės, tada atnešėme ją čia. – Jis pasitrina nykščiu akį. – Nenorėjau jos judinti, bet palikti pas Teisuolius buvo nesaugu. Be jokių abejonių.

– Kaip laikosi Šauna?

– Nežinau. Tikriausiai išgyvens, bet slaugytoja mano, kad liks iki pusės paralyžiuota. Man tai nesvarbu, tik... – Zakas gūžteli pečiais. – Kokia iš jos Bebaimė, jei negalės vaikščioti?

Pažvelgiu į kitą Pragaro kraštą, ten keletas Bebaimių vaikų laksto taku ir spardo į sienas dažų rutuliukus. Vienas plyšta ir nudažo akmenis geltonai.

Prisimenu, ką man pasakojo Tobijas nakvojant pas beluomius. Vyresnio amžiaus Bebaimiai privalo palikti luomą dėl sumenkusių jėgų. Ne veltui Teisuolių vaikai dainavo, kad mūsų luomas pats žiauriausias.

– Vis tiek bus, – sakau.

– Triče, galbūt ji negalės judėti.

– Aišku, galės. – Pažiūriu į Zaką. – Šauna sėdės vežimėlyje, o tu stumsi ją Pragaro takais, be to, viršutiniame pastate yra liftas. – Parodau į viršų. – Leistis virve ar šaudyti ji galės ir nevaldydama kojų.

– Šauna nenorės, kad ją stumčiau, – Zako balsas virpteli. – Ji nenorės, kad ją kelčiau ar neščiau.

– Jai teks su tuo susitaikyti. Negi dėl tokios kvailos priežasties kaip negalėjimas vaikščioti leisi jai palikti Bebaimių luomą?

Zakas trumpam nutyla. Įdėmiai nužvelgia man veidą, paskui prisimerkia, lyg sverdamas ir matuodamas. Tada pasisuka ir stipriai apkabina. Jau seniai niekas nebuvo manęs stipriai apglėbęs, iš netikėtumo sustingstu. Paskui atsipalaiduoju ir sušalusiu kūnu geriu jo šilumą.

– Eisiu pašaudyti į kameras, – sako Zakas atsitraukdamas. – Nori drauge?

Gūžteliu pečiais ir nuseku paskui jį per Pragarą. Badas abiem duoda po dažasvydžio šautuvą. Užtaisau savąjį. Jis daug didesnis ir sunkesnis už pistoletą, pagamintas iš kitokios medžiagos, todėl vargiai nulaikau.

– Pragarą ir požemius jau uždažėme, – sako Badas. – Jums liko Blusynas.

– Blusynas?

Badas parodo į stiklinį pastatą virš galvų. Pakėlus akis nusmelkia paširdžius. Paskutinį kartą čia stovėjau ir žiūrėjau į lubas, kai ketinau sustabdyti simuliaciją. Tada drauge buvo tėvas.

Zakas jau lipa taku į viršų. Nenoromis, koja už kojos sliūkinu paskui. Nors trūksta oro, stumiuosi pirmyn. Kol pasiekiu laiptus, sunkumas beveik nuslūgsta.

Užkopus į Blusyną, Zakas nusitaiko į stebėjimo kamerą palubėje. Jis prašauna, žali dažai aptaško lango stiklą.

– Na jau, – susiraukiu. – Nepataikei.

– Aha, ir kas? Pažiūrėsiu, ar tau pasiseks iš pirmo karto.

– Tikrai? – Pakeliu šautuvą ir užsidedu ant kairio peties. Nepatogu laikyti ginklą kairiąja, bet mano dešinys petys dar nesugijęs. Nusitaikau į kamerą ir prisimerkiu. Balsas galvoje paliepia: Įkvėpk. Nusitaikyk. Iškvėpk. Šauk. Po akimirkos suvokiu, jog tai Tobijo balsas, tai jis išmokė mane šaudyti. Nuspaudžiu gaiduką ir kameros objektyvą aptaško mėlyni dažai. – Štai taip. Dabar tavo eilė. Paimk šautuvą kita ranka.

Zakas tyliai keikteli.

– Sveiki! – pasigirsta linksmas balsas. Marlena iškiša galvą pro laiptų angą virš stiklinių grindų. Jos kakta ir antakiai išterlioti raudonais dažais. Šelmiškai šyptelėjusi šauna Zakui į koją, paskui nusitaiko į mane. Dažų rutuliukas skaudžiai trinkteli man į dilbį.

Marlena nusikvatoja ir pasileidžia laiptais žemyn. Susižvelgę mudu su Zaku puolame ją vytis. Juokdamasi Marlena lekia taku, skinasi kelią per vaikų minią. Šaunu į ją, bet pataikau į sieną. Paskui Marlenos šūvis aptaško dažais Linos broliuką Hektorą. Iš pradžių berniukas suglumsta, paskui atsišaudo, bet kliūva Marlenos kaimynui.

Pragare pokši šūviai, ir seni, ir jauni pleškina vieni į kitus laikinai pamiršę kameras. Juokdamasi ir rėkdama lekiu taku. Susirenkame prie bedugnės, pasiskirstome komandomis ir žaidžiame toliau.

Kovai pasibaigus mano juodi drabužiai išterlioti įvairiausių spalvų dažais. Nusprendžiu pasilikti marškinėlius prisiminimui, kodėl pasirinkau Bebaimių luomą. Šie žmonės nėra tobuli, bet laisvi, veržlūs ir kupini gyvenimo džiaugsmo.

Dvidešimt penktas skyrius

Keletas Bebaimių įsisuka į virtuvę, randa konservų ir juos pašildo, todėl vakarienei gauname šilto valgio. Įsitaisau prie to paties stalo, kur sėdėdavau su Kristina, Alu ir Vilu. Širdį suspaudžia liūdesys. Kaip čia nutiko, kad iš keturių beliko du?

Jaučiuosi kalta. Jei būčiau atleidusi Alui, galbūt jis būtų dar gyvas. Bet aš neatleidau. Jei būčiau nepraradusi šaltakraujiškumo, Vilas irgi nebūtų žuvęs. Tačiau tą akimirką nesugebėjau blaiviai mąstyti.

Nespėjus galutinai pasiduoti juodoms mintims, Jurajas su trenksmu pastato padėklą greta manojo. Prisikrovęs jautienos troškinio ir šokoladinio pyrago. Nustebusi spoksau į didžiulį gardėsio gabalą.

– Iš kur gavai pyrago? – klausiu pažvelgusi į savo lėkštę. Ji ne tokia kaupina kaip Jurajo.

– Ką tik atnešė. Virėjai tarp atsargų surado mišinio pyragui ir iškepė, – atsako jis. – Duosiu ir tau gabalėlį.

– Gabalėlį? Ketini vienas sukimšti šitiek pyrago?

– Taip. – Jurajas suglumsta. – Kodėl klausi?

– Tiek jau to.

Kristina įsitaiso priešais, kuo toliau nuo manęs. Zakas atsisėda greta jos. Netrukus prie mūsų prisideda Lina, Hektoras ir Marlena. Marlena vogčiomis paglosto Jurajui kelį. Jų pirštai pastalėje susipina. Jie stengiasi elgtis įprastai, bet vis vogčiomis žvilgčioja vienas į kitą.

Lina, sėdinti Marlenai iš kairės, susiraukia tarsi užkandusi ko rūgštaus ir godžiai valgo.

– Kas užsidegė? – klausia Jurajas. – Jei taip greitai rysi, dar paspringsi.

Lina į jį pašnairuoja.

– Aš ir taip paspringsiu, jeigu judu be paliovos varvinsite seilę vienas į kitą.

Jurajui išrausta ausys.

– Ką čia kalbi?

– Nesu kvailė, kiti irgi ne akli. Kodėl tau tiesiog nepasidulkinus su Marlena ir nepabaigus šio reikalo?

Jurajas apstulbsta. Tačiau Marlena tik dėbteli į Liną, pasilenkia ir karštai pabučiuoja Jurają į lūpas, pirštais glosto jam kaklą, paskui užkiša juos už marškinių apykaklės. Žirneliai – juos buvau pasėmusi šakute ir ketinau kišti į burną – subyra atgal į lėkštę. Lina čiumpa padėklą ir triukšmingai patraukia prie kito stalo.

– Ko ji įsiuto? – klausia Zakas.

– Manęs neklausk, – atsako Hektoras. – Lina nuolat ant ko nors niršta. Kas ją supaisys.

Jurajas su Marlena vis dar sėdi susiglaudę. Ir šypsosi.

Prisiverčiu žiūrėti į lėkštę. Keista matyti drauge du žmones, kurie anksčiau laikėsi skyrium. Nors kartais taip nutinka. Kristina apsimestinai tingiai braižo šakute lėkštę.

– Ketverte! – šaukia modamas Zakas. Jam, rodos, palengvėja. – Eikš čia, yra vietos.

Tobijas paliečia man sveikąjį petį. Jo krumpliai apdraskyti, šašai dar visai švieži.

– Atleisk, bet negaliu pasilikti, – taria jis Zakui. Paskui pasilenkia prie manęs ir sukužda: – Eime.

Atsisveikindama pamoju stalo kaimynams. Tai mato tik Zakas, nes Kristina su Hektoru sėdi įbedę akis į lėkštes, o Jurajas su Marlena tyliai kalbasi. Mudu su Tobiju išeinam iš valgyklos.

– Kur eisim?

– Prie traukinio, – atsako Tobijas. – Turiu susitikimą ir man reikia nešališko patarėjo.

Mudu žingsniuojame Pragaro taku iki laiptų į Blusyną.

– Kam aš tau reikalinga...

– Nes tu geriau išmanai tokius dalykus.

Neturiu ką atsakyti. Užkopiame laiptais ir drožiame stiklinėmis grindimis. Pereiname patalpą, kurioje įveikiau baimės lauką. Ant grindų mėtosi švirkštas – čia kažkieno neseniai būta.

– Šiandien ėjai per savo baimės lauką? – klausiu.

– Kodėl taip manai? – Tobijas nukreipia tamsias akis, paskui atidaro laukujes duris ir į mus dvelkteli vasaros karštis. Vėjo nėra.

– Tavo krumpliai nubrozdinti, ant grindų mėtosi švirkštas.

– Man kaip tik reikia šitaip mąstančio žmogaus. Tu įžvalgesnė už daugelį kitų. – Tobijas dirsteli į laikrodį. – Man liepta šokti į traukinį, pravažiuosiantį pro mus dvidešimtą valandą penkios minutės. Paskubėkim.

Sužimba viltis. Gal šįsyk mudu nesiginčysim? Gal mudviejų santykiai pagaliau pagerės?

Sparčiu žingsniu einame prie bėgių. Kai paskutinį kartą važiavome tik dviese, Tobijas parodė man šviesas, tvieskiančias Eruditų būstinėje, ir pasidalijo nuogąstavimais, kad šie žada pulti Nuolankiuosius. Dabar nuojauta kužda, kad važiuojame susitikti su beluomiais.

– Ganėtinai įžvalgi suprasti, kad išsisukinėji nuo atsakymo, – sakau.

Tobijas atsidūsta.

– Taip, aš ėjau per savo baimės lauką. Rūpėjo pažiūrėti, ar kas pasikeitė.

– Na ir kaip? Pasikeitė?

Tobijas nusibraukia ant veido užkritusius plaukus, bet vis tiek nežiūri man į akis. Anksčiau nepastebėjau, kokie stori Tobijo plaukai – tikriausiai todėl, kad buvo nusikirpęs visai trumpai, kaip Nuolankieji. Dabar jie paaugę kokiais dviem coliais ir lenda į akis. Tobijas atrodo nebe toks atšiaurus, labiau panėšėja į žmogų, kurį neblogai pažinojau.

– Taip, – atsako jis. – Tačiau baimių liko tiek pat.

Iš kairės girdžiu traukinio švilpuką, bet nematyti šviesų. Traukinys rieda bėgiais kaip keistas, šiurpus šešėlis.

– Lipam į penktą vagoną! – surinka Tobijas.

Abudu leidžiamės bėgti. Pavijusi penktą vagoną įsikimbu į rankeną kaire ranka ir mėginu prisitraukti. Bandau įšokti, bet kojos atsiduria prie pat ratų. Spygteliu, įvirstu vidun ir nusibrozdinu kelį.

Tobijas įšoka paskui ir atsitupia greta. Sukandusi dantis laikausi už kelio.

– Duok, apžiūrėsiu, – sako jis ir atraitoja džinsus.

Šalti Tobijo pirštai keliauja mano oda, staiga kyla noras griebti jį už marškinių, prisitraukti ir pabučiuoti. Ir stipriai prisispausti, bet negaliu, mus skiria paslapčių bedugnė.

Mano kelis kruvinas.

– Tai tik įbrėžimas, greit sugis, – ramina Tobijas.

Linkteliu. Skausmas jau kiek apmalšo. Tobijas nusmaukia džinsų klešnę. Atsigulu ant nugaros ir spoksau į vagono lubas.

– Tai jis vis dar rodosi tavo baimės lauke? – klausiu.

Tobijo akys blyksteli.

– Aha, tik kitaip negu anksčiau.

Kadaise Tobijas pasakojo, kad jo baimės laukas nepasikeitė nuo iniciacijos. Todėl ir nedideli pokyčiai jam svarbūs.

– Ir tu jame esi. – Tobijas susiraukęs apžiūrinėja rankas. – Užuot nušovęs tą moterį, kaip anksčiau, dabar esu priverstas žiūrėti į tavo mirtį. Ir negaliu padėti. – Tobijui dreba rankos.

Mėginu rasti paguodos žodžių, pasakyti, kad nesiruošiu mirti, bet ką gali žinoti. Mes gyvename pavojų kupiname pasaulyje, o aš nebranginu gyvybės ir tikrai nesistengsiu žūtbūt išlikti. Kam apgaudinėti Tobiją?

Jis vėl pasižiūri į laikrodį.

– Beluomiai pasirodys bet kurią akimirką.

Atsisėdusi pamatau prie geležinkelio Eveliną su Edvardu. Jie leidžiasi bėgti traukiniui dar neprivažiavus ir lengvai įšoka vidun, beveik kaip Tobijas. Neblogai išsimankštinę.

Edvardas man šypteli. Šiandien jo akis užrišta raiščiu su didele mėlyna X raide.

– Sveikas, – taria Evelina. Ji žiūri tik į Tobiją, tarsi manęs nė nebūtų.

– Graži vieta susitikti, – sako jis.

Jau beveik tamsu, todėl matau tik pastatų šešėlius juodame kaip rašalas danguje ir keletą šviesų, tikriausiai sklindančių iš Eruditų būstinės.

Traukinys netikėtai pasuka į kairę – tolyn nuo Eruditų irštvos, į apleistą miesto dalį. Dabar jis važiuoja lėčiau, galime be vargo susikalbėti.

– Čia saugiausia, – sako Evelina. – Tai norėjai susitikti?

– Taip. Pakalbėti apie sąjungą.

– Apie sąjungą? – pakartoja Edvardas. – Kas tave įgaliojo aptarinėti tokius dalykus?

– Tobijas yra Bebaimių vadas, – įsiterpiu. – Ir turi įgaliojimus.

Nustebęs Edvardas pakelia antakius. Evelina pagaliau trumpai dirsteli į mane, paskui vėl nusišypso Tobijui.

– Įdomu, – nutęsia ji. – O ji irgi Bebaimių vadė?

– Ne, – atsako Tobijas. – Tričė padės man nuspręsti, ar galiu tavim pasitikėti.

Evelina kietai sučiaupia lūpas. Kyla pagunda parodyti jai nosį ir nusikvatoti, bet tik šypteliu.

– Žinoma, mes sudarysim sąjungą... Su tam tikromis sąlygomis, – sako Evelina. – Sunaikinę Eruditus, naujoje vyriausybėje turime gauti lygiai vietų su kitais ir galimybę naudotis Eruditų duomenimis. Aišku...

– Kam jums Eruditų duomenys? – pertraukiu Eveliną.

– Žinoma, mes juos sunaikinsime. Vienintelis būdas pakirsti Eruditų galią yra atimti iš jų žinias.

Pirmiausia man dingteli, kad Evelina yra kvailė. Bet paskui apsigalvoju. Jei Eruditai nebūtų parengę simuliacijos programų, nebūtų sukaupę duomenų apie visus luomus ir nesinaudotų naujausiomis technologijomis, jie nebūtų drįsę pulti Nuolankiųjų. Mano tėvai būtų likę gyvi.

Net jei pavyktų nužudyti Džaniną, negali būti tikras, kad Eruditai vėl mūsų neužpuls. Aš tikrai tuo abejoju.

– Ką siūlai mainais? – klausia Tobijas.

– Jums, Bebaimiams, trūksta karių. Mes jums padėsime užimti Eruditų būstinę ir gauti po lygiai vietų vyriausybėje.

– Galiu patikinti, kad Torė pati norės pribaigti Džaniną Metju, – tvirtai sako Tobijas.

Kilsteliu antakius. Nenutuokiau, kad visi žino apie Torės neapykantą Džaninai. Nors gal ir nežino. Antra vertus, tapęs vadu, Tobijas galėjo daug ką išgirsti iš pačios Torės.

– Jos reikalavimas, be jokių abejonių, bus patenkintas, – atsako Evelina. – Man nerūpi, kas nudės Džaniną; svarbu jos atsikratyti.

Tobijas dirsteli į mane. Norėčiau jam paaiškinti, kad mane drasko prieštaringi jausmai. Pagrįsti, kodėl aš, skirtingai negu visi kiti, netrokštu, kad Eruditai būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus. Net ir turėdama laiko nesugebėčiau paremti savo įtarimų. Tobijas vėl atsigręžia į Eveliną.

– Tokiu atveju mes sutinkame, – sako jis, atkiša Evelinai ranką ir ši ją pakrato.

– Per savaitę turime susitikti neutralioje teritorijoje, – sako ji. – Nemažai Nuolankiųjų mielai leido mums pasilikti savo rajone, kai tik bus palaidoti žuvusieji.

– Nemažai, – dvejodamas pakartoja Tobijas.

Evelina nutaiso abejingą veidą.

– Deja, dauguma Nuolankiųjų dar yra atsidavę tavo tėvui. Prieš porą dienų jis aplankė bendraluomius ir patarė su mumis nesusidėti, – moteris kandžiai šypteli. – Jam pavyko juos įtikinti, kaip kadaise įtikino ištremti mane.

– Ištremti? – paklausia Tobijas. – Maniau, tu pabėgai.

– Ne, juk pats žinai, Nuolankieji linkę atleisti ir susitaikyti. Tačiau tavo tėvas turėjo ir tebeturi jiems didžiulę įtaką. Todėl nusprendžiau pabėgti, kad nebūčiau viešai pažeminta ir ištremta.

Tobijas atrodo priblokštas.

Edvardas iškiša galvą iš vagono, apsidairo ir paragina:

– Laikas lipti!

– Susitiksim po savaitės, – taria Evelina.

Traukiniui susilyginus su grindiniu, Edvardas iššoka lauk. Po kelių sekundžių ir Evelina. Mudu su Tobiju liekame ir tylėdami klausomės ratų dundėjimo.

– Kam čia mane tempeisi, jeigu jau buvai apsisprendęs sudaryti sąjungą? – ramiai klausiu.

– Tu manęs nesulaikei.

– Ką man reikėjo daryti, mosuoti rankomis? – dėbteliu į Tobiją. – Man tas sumanymas nepatinka.

– Mums reikalinga sąjunga.

– Abejoju, – sakau. – Turi būti kitas kelias...

– Koks kitas kelias? – klausia Tobijas sukryžiuodamas rankas. – Tu tiesiog nemėgsti Evelinos, ji tau nepatiko nuo pažinties dienos.

– Žinoma, aš jos nemėgstu! Ji tave paliko!

– Nuolankieji ją ištrėmė. Taigi jei nuspręsiu atleisti motinai, tau teks susitaikyti su mano sprendimu! Paliktas buvau aš, o ne tu.

– Turiu galvoje ne vien tai. Aš nepasitikiu Evelina. Ji stengiasi tavimi pasinaudoti.

– Ne tau šitai spręsti.

– Tai kodėl, po galais, mane vežeisi? – klausiu irgi sukryžiuodama rankas. – Ak, taip – kad padėčiau tau perprasti padėtį. Gerai, aš ją perpratau, ir nors tau nepatinka mano prielaidos...

– Buvau pamiršęs, kokie šališki būna tavo sprendimai. Jei būčiau prisiminęs, nebūčiau ėmęs kartu.

– Tai aš esu šališka? O tu ne? Kodėl manai, kad visi, nekenčiantys tavo tėvo taip kaip tu, jau yra sąjungininkai?

– Jis čia niekuo dėtas!

– Žinoma, dėtas! Jis kai ką žino, Tobijau. Ir mums reikia tai išsiaiškinti.

– Vėl pradedi? Maniau, šitai jau aptarėme. Triče, jis yra melagis.

– Tikrai? – kilsteliu antakius. – Tada ir tavo motina melagė. Negi patikėjai, kad Nuolankieji būtų ką nors ištrėmę? Aš tai ne.

– Nedrįsk šitaip kalbėti apie mano motiną.

Priekyje pamatau Blusyno šviesas.

– Gerai. – Atsistoju vagono tarpduryje. – Patylėsiu.

Iššokusi kelis žingsnius pabėgėju, kad nepargriūčiau. Tobijas liuokteli paskui, bet aš jo nelaukiu – tiesiu taikymu šaunu į Blusyną, nusileidžiu laiptais į Pragarą ir einu miegoti.

Dvidešimt šeštas skyrius

Kažkas mane purto ir budina.

– Kelkis, Triče!

Išgirstu riksmą. Nieko neklausinėju. Lipu iš lovos ir leidžiuosi tempiama prie durų. Mano kojos basos, o grindys nelygios. Jos žeidžia man pirštus, bado pėdas. Susigūžiu pamačiusi, kas mane išvilko iš lovos. Kristina. Ji vos neišnarina man kairės rankos.

– Kas nutiko? – klausiu. – Kas dedasi?

– Užsičiaupk ir bėk!

Lydimos upės šniokštimo skuodžiame Pragaro takais. Paskutinįsyk šitaip prikelta Kristinos, pamačiau nusiskandinusio Alo kūną prie bedugnės. Sukandu dantis ir veju prisiminimą šalin. Tai nepasikartos. Nebegali.

Imu dusti – Kristina greitesnė už mane – mudviem lekiant stiklinėmis Blusyno grindimis. Kristina visu delnu spaudžia lifto mygtuką ir įsispraudžia dar iki galo neatsivėrus durims, drauge įsitempdama ir mane. Nuspaudus viršutinio aukšto mygtuką, durys užsidaro.

– Simuliacija, – aiškina Kristina. – Tai yra simuliacija. Ji paveikė ne visus, tik kelis. – Draugė pasilenkia, įsiremia rankomis į kelius ir sunkiai kvėpuoja. – Vienas jų kažką kalbėjo apie Divergentus, – priduria Kristina.

– Ką pasakė? – klausiu. – Ar jie užvaldyti simuliacijos?

Kristina linkteli.

– Marlena. Ji kalbėjo kaip nesava. Per daug monotoniškai.

Puolu paskui į Kristiną iš lifto į koridorių ir pamatau duris su užrašu: „Išėjimas ant stogo“.

– Kristina, kodėl mudvi lipam ant stogo? – klausiu.

Ji man neatsako. Laiptinė dvelkia senais dažais. Jos sienos tirštai išmargintos juodais Bebaimių grafitais. Išvystu Bebaimių simbolį. Paskui kažkieno inicialus, sujungtus pliuso ženklu: RG + NT, BR + FH. Juos išraižė dabar jau tikriausiai išsiskyrusios arba nusenusios porelės. Paliečiu krūtinę – širdis daužosi. Ji tuksi taip smarkiai, kad pati stebiuosi dar kvėpuojanti.

Nuo vėsaus nakties oro man pašiurpsta rankų oda. Akys pagaliau apsipranta su tamsa. Tolėliau, prie stogo krašto, išvystu tris figūras. Jos žiūri į mane. Tai Marlena ir Hektoras, trečios nepažįstu – tai visai jaunutė, kokių aštuonerių metų Bebaimė su žalia plaukų sruoga.

Nors pučia labai smarkus vėjas, jie stovi ant pačios stogo atbrailos. Vėjas taršo jiems plaukus, šie krinta ant akių, lenda į burnas. Drabužiai irgi plaikstosi, bet figūros sustingusios.

– Tiesiog pasitraukit nuo stogo krašto, – sako jiems Kristina. – Nekvailiokit. Ateikit...

– Jie tavęs negirdi ir nemato, – tyliai tariu artindamasi prie trijulės.

– Mes turime pulti prie jų vienu metu. Aš griebsiu Heką, o tu...

– Taip mudvi rizikuojame nustumti juos nuo stogo. Verčiau stokis prie mergaitės.

Ji per daug jauna tokiam išmėginimui, pagalvoju, bet širdis neleidžia pasakyti to garsiai, nes tai reikštų, kad Marlena tam tinkama.

Žiūriu į Marleną. Jos akys tuščios kaip spalvoti akmenukai ar stiklo rutuliukai. Jaučiu, kaip vienas tų akmenukų ritasi mano stemple į skrandį ir ima lenkti prie žemės. Man nepavyks nutempti draugės nuo atbrailos.

Pagaliau Marlena prabyla:

– Turiu žinią Divergentams, – jos balsas skamba monotoniškai. Balso stygos veikia, tačiau simuliacija panaikino visas žmogiškas gaidas.

Mano akys laksto nuo Marlenos prie Hektoro. Prigąsdintas mamos, jis labai bijojo Divergentų. Lina tikriausiai dabar sėdi prie sesers lovos, tiki, kad pasveikusi ši ims vaikščioti. Ji neištvers brolio praradimo.

Žingteliu arčiau išklausyti žinios.

– Tai ne derybos. Tai įspėjimas, – kalba užvaldyta simuliacijos Marlena. Ji krutina lūpas ir beria žodžius: – Jeigu per dvi dienas nė vienas Divergentas savanoriškai nepasiduos Eruditams, pakartosime simuliaciją.

Simuliacija bus pakartota.

Marlena žingteli atgal, o aš metuosi pirmyn, bet ne prie jos. Ne prie drąsuolės, kuri kadaise leido Jurajui šauti į keksiuką sau ant galvos. Kuri atnešė man kaugę drabužių, kad turėčiau kuo apsivilkti. Kuri nuolat pasveikindavo mane šypsena. Ne, puolu ne prie Marlenos.

Kai Marlena ir kita Bebaimių mergaitė žengia nuo stogo, aš puolu prie Hektoro.

Čiumpu aklai. Ranką. Marškinių skverną. Nuo Hektoro svorio suklumpu ir nusibrozdinu kelius. Nepakanka jėgų net jį užtempti. Pakuždomis prašau pagalbos, nes rėkti neįstengiu.

Kristina atsiduria šalia. Ji padeda man užvilkti suglebusį Hektoro kūną ant stogo. Berniukas guli atmetęs rankas, be gyvybės žymių. Už kelių pėdų tyso mergaitė.

Simuliacija baigiasi. Hektoras atmerkia akis, žvelgia sąmoningai.

– O, – nusistebi jis, – kas čia darosi?

Mergaitė ima žliumbti, Kristina ją ramina.

Virpėdama atsistoju. Prislenku prie stogo atbrailos ir pažvelgiu žemyn. Gatvė menkai apšviesta, bet aš puikiai matau Marlenos kūną ant šaligatvio.

Kodėl aš dar kvėpuoju?

Nusigręžiu nuo to reginio, širdies dūžiai kala smilkiniuose. Kristina judina lūpas, turbūt ką nors sako. Nesiklausydama traukiu prie durų, paskui leidžiuosi laiptais ir įlipu į liftą.

Durims užsidarius susmunku ant žemės visai kaip Marlena ant šaligatvio. Marlena, kurios nusprendžiau negelbėti. Rėkiu ir plėšiu nuo savęs drabužius. Netrukus gerklė ima peršėti, iki kraujo susibraižau nagais rankas, bet nesiliauju staugti.

Dunkstelėjęs liftas sustoja. Durys atsiveria.

Pasitaisau marškinėlius, susiglostau plaukus ir išeinu.

+ + +

Turiu žinią Divergentams.

Aš esu Divergentė.

Tai ne derybos.

Ne, žinoma, ne.

Tai įspėjimas.

Šitai jau supratau.

Jeigu per dvi dienas nė vienas Divergentas savanoriškai nepasiduos Eruditams...

Aš pasiduosiu.

...simuliacija bus pakartota.

Ji daugiau nebus pakartota.

Dvidešimt septintas skyrius

Iriuosi per minią, susirinkusią prie bedugnės. Pragare triukšmas, jį kelia ne tik upės šniokštimas. Noriu rasti ramią vietelę, todėl smunku koridoriun, kuris veda į miegamuosius. Neketinu klausytis Torės atsisveikinimo kalbos apie Marlenos gyvenimą ar trintis tarp šūkaujančių ir keliančių tostus už jos drąsą Bebaimių.

Šįryt Lorena pranešė, kad pamiršome uždažyti kelias stebėjimo kameras naujokų miegamuosiuose. Ten nakvojo Kristina, Zakas, Lorena, Marlena, Hektoras ir Ki, mūsų išgelbėta mergaitė su žalia plaukų sruoga. Štai kaip Džanina surado simuliacijos aukas. Neabejoju, ji tyčia išsirinko jaunus Bebaimius, kad jų mirtis mus kuo labiau įskaudintų.

Stabteliu nepažįstamame koridoriuje ir įremiu kaktą į sieną. Grublėtas akmuo vėsina man odą. Už nugaros gaudžia prislopinti Bebaimių riksmai.

Išgirdusi kažką artinantis apsižvalgau. Išvystu Kristiną, vilkinčią tais pačiais drabužiais kaip praėjusią naktį.

– Labas, – sako ji.

– Dabar nebegaliu prisiimti daugiau kaltės, todėl eik sau.

– Pirma šį tą tau pasakysiu, o tada eisiu.

Kristinos akys paburkusios, balsas šiek tiek mieguistas – gal dėl nuovargio, gal dėl išgerto alkoholio, o gal ir dėl to, ir dėl kito. Bet jos žvilgsnis skvarbus ir ji puikiai supranta, ką sako. Atsitraukiu nuo sienos.

– Anksčiau nesu mačiusi tokios rūšies simuliacijos. Na, supranti, iš šalies. Tačiau vakar... – Kristina purto galvą. – Tu buvai teisi. Jie tavęs negirdi ir nemato. Visai kaip Vilas... – Ištarus šį vardą, Kristinos balsas suvirpa. Ji patyli, įkvepia ir sunkiai nuryja seilę. Keliskart sumirksi ir vėl žiūri man į akis. – Tu sakei, kad privalėjai tai padaryti, antraip Vilas būtų tave nušovęs, bet aš netikėjau. O dabar tikiu... Ir stengsiuosi tau atleisti. Štai ką norėjau pasakyti.

Viena vertus, man palengvėja. Kristina manim tiki, stengiasi dovanoti, nors tai nebus lengva. Tačiau, antra vertus, suima pyktis. Ką ji sau manė iki šiol? Kad aš tyčia nušoviau Vilą, vieną geriausių savo draugų? Kristina turėjo patikėti manimi nuo pat pradžių, turėjo žinoti, kad nebūčiau taip padariusi, jei tik būčiau radusi kitą išeitį.

– Kokia laimė, kad pagaliau įsitikinai, jog nesu šaltakraujė žudikė. Mano žodžius patvirtino įrodymai. Vien mano žodžių tau nepakako, tiesa? – Apsimesdama abejinga šaltai nusijuokiu. Kristina išsižioja, bet aš kalbu toliau, nebegaliu liautis: – Verčiau paskubėk man atleisti, nes liko nebedaug laiko... – Balsas užlūžta, prarandu savitvardą. Kūkčiodama vėl prisispaudžiu prie sienos, bet nuslystu žemyn, nes kojos nebelaiko. Pro ašaras nebematau Kristinos, tik jaučiu, kaip ji mane apkabina ir stipriai suspaudžia, net suskausta. Ji kvepia kokosų aliejumi ir atrodo stipri, tokia buvo per iniciaciją, kai laikydamasi vien pirštų galiukais kabėjo virš bedugnės. Tada – dar visai neseniai – matydama jos stiprumą aš jaučiausi silpna, bet dabar draugės tvirtybė suteikia jėgų ir man.

Mudvi suklumpame ant akmeninių grindų, aš irgi stipriai apglėbiu Kristiną.

– Aš jau atleidau, – sako ji. – Šitai norėjau pasakyti. Tau jau atleista.

+ + +

Kai tą vakarą įeinu į valgyklą, visi nuščiūva. Aš nekaltinu bendraluomių. Esu Divergentė, todėl Džanina dėl manęs gali bet kurį jų nužudyti. Dauguma neprieštarautų, jei pasiaukočiau. Arba bijo, kad nesiryšiu.

Jei čia būtų Nuolankiųjų luomas, nė vienas Divergentas nesėdėtų valgykloje.

Trumpam suglumstu: svarstau, kur eiti ir ką daryti. Niūriai nusiteikęs Zakas pamoja man nuo savo stalo ir kojos pačios nuneša ton pusėn. Bet man kelią pastoja Lina.

Ji baisiai pasikeitusi. Akyse nebematyti pykčio. Išbalusi kramto virpančią lūpą.

– Na... – sumurma Lina. Ji žvalgosi į kairę, į dešinę, tik vengia mano akių. – Man tikrai... Man labai trūks Marlenos. Seniai ją pažinojau ir... – Lina pakrato galvą. – Tik nepamanyk, kad nemylėjau Marlenos, – piktai sako Lina lyg teisindamasi, – bet... ačiū, kad išgelbėjai Hektorą. – Lina mindžikuoja nuo vienos kojos ant kitos, neramiai dairosi į šalis. Paskui negrabiai apkabina mane viena ranka, net sugriebia už marškinėlių. Skausmas nuveria man petį, bet nieko nesakau.

Lina mane paleidžia, šniurkšteli ir kaip niekur nieko nueina prie savo stalo. Dirsteliu jai pavymui, paskui einu atsisėsti.

Zakas su Juraju sėdi prie stalo tik dviese. Jurajo veidas aptinęs, tarsi ką tik būtų pabudęs iš miego. Priešais jis pasistatęs tamsiai rudą stiklinį butelį ir nuolat iš jo gurkšnoja.

Atsargiai prie jo artinuosi. Aš išgelbėjau Hektorą, vadinasi, nepadėjau Marlenai. Tačiau Jurajas į mane nežiūri. Atitraukiu kėdę ir įsitaisau priešais jį ant paties kraštelio.

– Kur Šauna? – klausiu. – Vis dar ligoninėje?

– Ne, ji štai ten. – Zakas linkteli į Linos staliuką. Tada išvystu Šauną – išbalusi, beveik permatoma figūrėlė sėdi ratukuose. – Šaunai dar nederėtų keltis iš lovos, bet Lina visai palūžo, todėl ji palaiko seseriai draugiją.

– Bet jeigu tu stebiesi, kodėl jie visi sėdi prie kito staliuko... Šauna sužinojo, kad esu Divergentas, – Jurajui pinasi liežuvis. – Bijo apsikrėsti.

– Aišku.

– Šauna ir su manim keistai elgiasi, – atsidūsta Zakas. – Ji ėmė kamantinėti, ar mano brolis nešnipinėja Eruditams, ar aš jį seku. Išmalčiau snukį tam, kuris taip apnuodijo merginai protą.

– Nieko tu nepadarysi, – įsikiša Jurajas. – Šaunos motina sėdi prie to paties staliuko. Tai eik ir duok jai į snukį.

Jurajas nukreipia žvilgsnį į vidutinio amžiaus moterį su mėlynomis plaukų sruogelėmis ir gausiai auskarų privarstytomis ausimis. Ji graži, kaip ir Lina.

Tobijas pasirodo valgykloje šiek tiek vėliau, lydimas Torės ir Harisono. Aš jo vengiu. Nesikalbėjome nuo pat to barnio traukinyje, prieš Marlenos...

– Labas, Triče, – sveikinasi Tobijas žemu, pakimusiu balsu. Toks kreipinys mane nuramina.

– Sveikas, – cypteliu plonu, lyg nesavu balseliu.

Tobijas atsisėda šalia, užmeta ranką ant mano kėdės atlošo ir palinksta artyn. Aš į jį nežiūriu – tyčia nežiūriu. Paskui vis dėlto dirsteliu.

Rodos, valgykla išnyksta, ir aš paskęstu tamsiai mėlynose jo akyse. Pajuntu palengvėjimą, bet paskui prisimenu, kad nebesame tokie artimi, kaip norėčiau.

– Tai nė nepaklausi, ar man viskas gerai? – sakau.

– Ne, ir taip žinau, kad tau blogai. – Tobijas papurto galvą. – Ketinau prašyti, kad nesiimtum jokių žygių, kol nepasikalbėsim.

Per vėlu, dingteli. Aš jau apsisprendžiau.

– Turi galvoje, kol mes visi apie tai pakalbėsim, nes tai liečia mus visus, – pareiškia Jurajas. – Nemanau, jog kam nors iš Divergentų derėtų pasiduoti.

– Nė vienam? – pasitikslinu.

– Ne! – Jurajas pašnairuoja. – Turime duoti atkirtį Eruditams.

– Kurgi ne, – atšaunu. – Suerzinkim moterį, galinčią priversti pusę mūsiškių nusižudyti. Tikrai puiki mintis.

Pasikarščiavau. Ištuštinęs iki galo butelį, Jurajas trenkia jį ant stalo taip stipriai, kad nusigąstu, jog pažirs šukės.

– Nekalbėk šitokiu tonu, – urgzteli jis.

– Atsiprašau, – sakau. – Bet pats žinai, kad esu teisi. Geriausias būdas užtikrinti, kad pusė mūsų bendraluomių apsvaiginti nenusižudys, yra paaukoti vieną gyvybę.

Nežinau, ko tikėjausi. Gal vyliausi, kad Jurajas, kuris puikiai žino, kad Džanina įvykdys savo grasinimus, pasisiūlys savanoriu. Tačiau vaikinas nudelbia akis. Jis nepasiduos.

– Torė, Harisonas ir aš nusprendėme sustiprinti apsaugą. Jei būsime akyli, gal sugebėsime išgelbėti bendraluomius su implantais, – dėsto Tobijas. – Jei tai nepadės, ieškosim kito sprendimo. Diskusija baigta. Savavališkai niekas nieko nesiima. Aišku? – Žiūrėdamas į mane Tobijas klausiamai kilsteli antakius.

– Aišku, – atsakau nežiūrėdama jam į akis.

+ + +

Po vakarienės turėčiau grįžti į miegamąjį, bet neprisiverčiu. Negaliu įeiti pro šio kambario duris. Todėl klaidžioju koridoriais, pirštais braukau akmenines sienas ir klausausi savo žingsnių aido.

Nejučiomis prieinu geriamojo vandens fontanėlį – čia mane buvo sučiupę Piteris, Driu ir Alas. Alą atpažinau iš kvapo – dar ir dabar pažinčiau citrinžolės dvelksmą. Dabar jis man siejasi ne su draugu, o su bejėgiškumu, kurį išgyvenau velkama prie bedugnės.

Paspartinu žingsnį, plačiai atmerkiu akis kratydamasi baisių prisiminimų. Turiu iš čia dingti, pasišalinti iš vietos, kur buvau užpulta draugo, kur Piteris išdūrė Edvardui akį ir iš kur bedvasė mano draugų armija žygiavo žudyti nekaltų Nuolankiųjų. Dingti iš šitos siaubingos vietos.

Traukiu ten, kur visada jausdavausi saugi – į Tobijo kambarėlį. Priėjusi prie durų iškart aprimstu.

Durys šiek tiek praviros. Atidarau jas koja. Tobijo nėra, bet aš pasilieku. Atsisėdu ant lovos, sugniaužiu dygsniuotą antklodę, priglaudžiu prie veido ir giliai kvėpuoju pro nosį. Pažįstamas kvapas beveik išsivadėjęs, Tobijas turbūt senokai nemiegojo šioje lovoje.

Durys atsiveria ir jis įsmunka vidun. Paleidžiu antklodę, ji nukrinta man ant kelių. Kaip paaiškinsiu, ko čia atėjau? Juk pykstu ant jo.

Tobijas nesirauko, bet kietai sučiauptos lūpos rodo, kad jis ant manęs pyksta.

– Nebūk kvailė, – sako jis.

– Kvailė?

– Tu melavai. Sakei nepasiduosianti Eruditams, bet melavai. O jei taip padarysi, būsi kvailė. Taigi apsigalvok.

Sulankstau antklodę ir pakylu nuo lovos.

– Viskas ne taip paprasta, kaip manai, – sakau. – Nė iš tolo. Puikiai žinai, kad mano apsisprendimas teisingas.

– Dabar staiga nutarei elgtis kaip Nuolankioji? – Tobijas rėkia, ir man krūtinę sugniaužia baimė. Jis įniršta staiga, labai netikėtai. – Tu nuolat įtikinėjai, kad Nuolankiesiems esi per didelė savanaudė, o dabar, kai tavo gyvybė atsidūrė pavojuje, panūdai tapti didvyre? Kas tau darosi?

– O kas tau darosi? Žmonės žuvo. Jie nušoko nuo stogo! Ir aš užkirsiu tam kelią!

– Tu esi per daug svarbi... kad tiesiog taip numirtum. – Tobijas krato galvą. Jis vengia mano akių – jo žvilgsnis nuslysta veidu, siena man už nugaros, įsminga į lubas, tik ne į akis. Sukrėsta negaliu pykti.

– Aš nesu svarbi. Luomas puikiai išsivers ir be manęs, – prieštarauju.

– Kas man darbo tas luomas? O kaip aš? – Tobijas susiima galvą rankomis, užsidengia akis, pirštai dreba.

Paskui dviem ilgais žingsniais perkerta kambarį ir puola mane bučiuoti. Švelnus lūpų prisilietimas ištrina pastarųjų mėnesių nesutarimus, vėl pasijuntu mergaite, sėdinčia ant uolos prie bedugnės, vandens purslai taško man kulkšnis – tada pabučiavau Tobiją pirmą kartą. Aš esu ta mergaitė, kuri čiupo jam už rankos koridoriuje, nes labai to norėjo.

Atsitraukiu, įsiremiu delnais jam į krūtinę ir atstumiu. Bėda, kad ta pati mergaitė nušovė Vilą ir tai slėpė, pasirinko Hektorą, o ne Marleną, ir prikrėtė daug blogų dalykų. Šito neištrinsi iš atminties.

– Tau viskas bus gerai, – tikinu nežiūrėdama į Tobiją. Pro pirštus spoksau į jo marškinėlius ir į juodą tatuiruotę ant sprando, bet nežiūriu į akis. – Ne iš karto, bet paskui apsiprasi ir toliau vadovausi luomui.

Tobijas apkabina mane per liemenį ir vėl prisitraukia.

– Tai melas, – sako bučiuodamas.

Tai neteisinga. Neteisinga pamiršti, kuo virtau, ir leistis jo bučiuojamai, nes rengiuosi apgauti. Bet labai šito noriu. Trokštu jo bučinių.

Pasistiepiu ir apkabinu Tobiją. Viena ranka apsiveju kaklą, kita glostau tarp menčių. Delnu jaučiu jo kvėpavimą, liečiu besikilojančią krūtinę. Tobijas stiprus, patikimas ir ryžtingas. Kaip tik tokia turėčiau būti aš. Deja, nesu. Nesu.

Traukdamasis atatupstas Tobijas timpteli ir mane, net klupteliu. Išsispiriu iš batų. Tobijas atsisėda ant lovos krašto, aš atsistoju priešais. Dabar mudu pagaliau pažvelgiame vienas kitam į akis. Tobijas glosto man veidą, suima delnais skruostus, paskui jo pirštai nuslysta kaklu ir nukeliauja iki klubų. Nestabdau jo. Įsisiurbiu jam į lūpas. Tobijas dvelkia vandeniu ir šviežiu oru. Pakišu ranką po marškinėliais, glostau strėnas. Tobijas bučiuoja mane vis karščiau. Numaniau, kad jis stiprus. Bet dabar, braukdama pirštais jam per nugaros raumenis, įsitikinu.

Sustok, paliepiu sau.

Pagaliau nekantrūs jo pirštai palenda po mano marškinėliais. Dar stipriau spaudžiuosi prie Tobijo, mudu, rodos, tiesiog neatskiriami. Dar nebuvau taip užvaldyta aistros.

Tobijas prisimerkęs atšlyja ir pažvelgia man į akis.

– Pažadėk, – kužda jis, – kad ten neisi. Dėl manęs. Prašau tavęs tik šito.

Ar galiu išpildyti jo prašymą? Ar galiu likti čia, draugauti su Tobiju ir leisti kitiems žūti vietoj manęs? Pažiūriu į jį ir akimirką patikiu, kad galėčiau. Bet paskui išvystu Vilą. Raukšlelę tarp antakių. Tuščias, simuliacijos aptemdytas akis. Susmukusį kūną.

Prašau tavęs tik šito. Tobijas maldaujamai žiūri tamsiomis akimis.

Tačiau jeigu aš nepasiduosiu Eruditams, tai kas tai padarys? Tobijas? Jis gali taip pasielgti.

Skaudama širdimi sumeluoju:

– Gerai.

– Pažadėk, – neatlyžta Tobijas.

Skausmas stiprėja, pasklinda po visą kūną, susipina su kalte, siaubu ir ilgesiu.

– Pažadu.

Dvidešimt aštuntas skyrius

Prieš užmigdamas Tobijas tarsi saugodamas stipriai mane apkabina. Bet aš laukiu, neužmiegu, nes mintyse šmėsčioja nuo stogo krintantys kūnai. Pagaliau Tobijo rankos atsipalaiduoja, jis ima lygiai kvėpuoti.

Kai tai vėl pasikartos, kai vėl kas nors bus priverstas nusižudyti, neleisiu Tobijo pas Eruditus. Nė už ką neleisiu.

Išsineriu iš Tobijo glėbio. Užsimetu jo megztinį, kad jausčiau pažįstamą kvapą. Įsispiriu į batus. Nepasiimu ginklo nei jokio daiktelio prisiminimui. Prie durų stabteliu ir pažiūriu į Tobiją. Slegia kaltė, bet sykiu jaučiuosi apsisprendusi ir stipri.

– Aš tave myliu, – sakau tyliai, norėdama pasimėgauti šių žodžių skambesiu, ir uždarau paskui save duris.

Atėjo metas veikti.

Einu į kambarį, kur anksčiau miegodavo Bebaimių naujokai. Jis lygiai toks pat kaip tas, kuriame nakvodavo perbėgėlių naujokai: ilgas ir siauras, prie abiejų sienų keliais aukštais sustatyti gultai, ant galinės sienos kabo lenta. Ją apšviečia mėlyna lempelė – niekas nenutrynė rezultatų, Jurajas įrašytas pirmas.

Kristina miega ant žemutinio gulto, po Lina. Nenoriu jos išgąsdinti, bet nesugalvoju, kaip kitaip pažadinti, ir uždengiu delnu burną. Kristina tuoj pat pabunda ir išplėtusi akis žvalgosi, kol išvysta mane. Pridedu pirštą prie lūpų ir pamoju sekti paskui.

Veduosi Kristiną į koridoriaus galą, tada pasuku už kampo. Virš išėjimo žiba blanki dažais aptaškyta lempelė. Kristina atšlepsi basa: ji pariečia kojų pirštus, nes šąla pėdos.

– Kas atsitiko? – klausia. – Kur eini?

– Aha, aš... – turiu įtikinamai pameluoti, antraip Kristina mėgins mane sulaikyti. – Ketinu aplankyti brolį. Prisimeni, jis dabar su Nuolankiaisiais?

Kristina prisimerkia.

– Atsiprašau, kad pažadinau, – sakau. – Noriu, kad šį tą padarytum. Man tai labai svarbu.

– Gerai. Bet, Triče, tu elgiesi keistokai. Ar tiktai ne...

– Tikrai ne. Paklausyk. Nuolankiųjų užpuolimo laikas buvo parinktas neatsitiktinai. Jie buvo užpulti, kai norėjo šio to imtis – rengėsi paviešinti svarbią informaciją, dabar ją turi Džanina...

– Ką? – Kristina susiraukia. – Juk iš tiesų tu nežinai, ką Nuolankieji rengėsi daryti? Ar bent nutuoki, kokia ta informacija?

– Ne. – Mano atsakymas skamba kvailai. – Kol kas man nepavyko nieko išsiaiškinti, nes viską žino tik Markas Itonas, o jis tyli. Aš tiesiog... Greičiausiai tai buvo puolimo priežastis. Tikroji priežastis. Ir mes turime ją atskleisti. – Nebeišmanau, ką pridurti, tačiau Kristina įtikinta linkteli.

– Priežastis, dėl kurios Džanina privertė mus žudyti nekaltus žmones, – karčiai sako ji. – Taip, ją reikia atskleisti.

Buvau beveik pamiršusi, kad ir Kristina dalyvavo puolant. Kiek Nuolankiųjų ji nužudė užvaldyta simuliacijos? Kaip jautėsi atsipeikėjusi žudikės kailyje? Niekada jos šito neklausiau ir neklausiu.

– Man nedelsiant reikia tavo pagalbos. Turiu įtikinti Marką bendradarbiauti ir manau, kad tu gali man padėti.

Kristina pakreipia galvą ir kurį laiką įdėmiai žiūri.

– Triče, tik nekrėsk kvailysčių.

Išspaudžiu šypseną.

– Kodėl žmonės man šitai vis kartoja?

Kristina čiumpa mano ranką.

– Aš nejuokauju.

– Juk sakiau, einu aplankyti Kalebo. Grįšiu po kelių dienų, tada numatysime strategiją. Dėl viso pikto norėjau tau tai pranešti. Kad nekiltų sumaišties. Supranti?

Kristina padvejojusi paleidžia mano ranką.

– Suprantu, – taria ji.

Žingsniuoju prie išėjimo. Tvardausi, kol išeinu už durų, tada apsipilu ašaromis.

Paskutinis mano pokalbis su Kristina buvo persunktas melo.

+ + +

Išspūdinusi į lauką, užsitraukiu Tobijo megztinio gobtuvą. Priėjusi gatvės galą apsidairau, tačiau nematyti nė gyvos dvasios. Tylu ir tuščia. Įkvepiant šaltas oras bado plaučius, iškvepiant kyla balti garo debesėliai. Greitai žiema. Eidama svarstau, kuo baigsis šis karas. Eruditai ir Bebaimiai pasiryžę vieni kitus sunaikinti, ir aš džiaugiuosi, kad šito nebematysiu.

Kol nepriklausiau Bebaimių luomui, tokios mintys nekvaršino man galvos. Iki šešiolikos metų mano gyvenimas buvo griežtai sustyguotas, neabejojau, kad gyvensiu ilgai ir saugiai, jei nieko nenumatyto nenutiks. Dabar tikrumo nebeliko, tikras yra tik mano ryžtas – einu ten, kur pati pasirinkau.

Tyliai žingsniuoju laikydamasi pastatų šešėlių, kad nepatraukčiau niekieno dėmesio. Šiame rajone namai tamsūs, žibintai nedega, tačiau mėnulis ryškiai nušviečia kelią ir aš drąsiai traukiu pirmyn.

Drožiu po geležinkelio estakada. Ji sudreba artinantis traukiniui. Turiu paskubėti, kol niekas nepasigedo. Apeinu didelę duobę ir peršoku per nuvirtusį gatvės žibintą.

Nenutuokiu, kiek ilgai dar teks eiti. Netrukus greitai žingsniuodama sušylu, vis dairausi per petį ir akylai stebiu kelią po kojomis, nes ten pilna plyšių. Paspartinu žingsnį, pasileidžiu ristele.

Netrukus pasiekiu pažįstamą miesto rajoną. Čia gatvės geriau prižiūrėtos, švarios, beveik neduobėtos. Tolumoje išvystu Eruditų būstinės šviesas, jie nepaklūsta įsakui taupyti elektros energiją. Neišmanau, ką pasakysiu ten nuėjusi. Reikalausiu pakviesti Džaniną? Ar tiesiog stypsosiu, kol kas nors pastebės?

Pirštų galiukais perbraukiu vieno namo langą. Nebedaug liko. Artėjant prie tikslo ima purtyti drebulys, nebeneša kojos. Kvėpavimas irgi padažnėja; suima nerimas, vos nedūstu, plaučiai švokščia. Kas manęs laukia? Ką teks ištverti, kol pasidarysiu nenaudinga Eruditams ir būsiu nužudyta? Be jokių abejonių, anksčiau ar vėliau jie mane nužudys. Prisiverčiu judėti pirmyn, kiloti kojas, visiškai nebenorinčias nešti mano svorio. Pagaliau prieinu Eruditų būstinę.

Viduje aplink stalus prisėdę daugybė žmonių mėlynais drabužiais: jie dirba prie kompiuterių, palinkę prie knygų ar perduoda vienas kitam kažkokius lapus. Tarp Eruditų turbūt esama ir padorių žmonių, nenutuokiančių, kuo užsiima jų luomo vadai, tačiau jei šis pastatas sugriūtų mano akivaizdoje, nė kiek nesisieločiau.

Dar galiu apsigalvoti ir grįžti. Bedvejojant šaltis ima gnaibyti skruostus ir rankas. Dar galiu dingti. Rasti prieglaudą pas Bebaimius. Viltis, melsti ir tikėtis, kad mano savanaudiškumas daugiau nieko nepražudys.

Tačiau negaliu pasišalinti – antraip kaltė dėl Vilo mirties, dėl mano tėvų žūties, dėl Marlenos savižudybės prislėgs ir sutraiškys kaip uola.

Lėtai prieinu prie durų ir jas atidarau.

Tai vienintelis būdas išpirkti kaltę.

+ + +

Po akimirkos jau žengiu medinėmis grindimis ir spoksau į milžinišką Džaninos Metju portretą ant priešinės sienos. Niekas nekreipia į mane dėmesio, netgi du Bebaimių išdavikai, besitrinantys šalia įėjimo. Prie artimiausio stalo sėdi vidutinio amžiaus vyras praplikusiu viršugalviu. Jis rūšiuoja kaugę popierių. Atsiremiu į stalą.

– Atsiprašau, – sakau.

– Palaukit valandėlę, – taria jis, nė nežvilgtelėjęs į mane.

– Nelauksiu.

Išgirdęs tokį atsakymą vyriškis pakelia galvą ir pasižiūri pro nukrypusius akinius, lyg norėdamas mane išbarti. Kad ir ką jis ketino pasakyti, žodžiai įstringa jam gerklėje. Vyriškis spitrėja į mane išsižiojęs, jo akys laksto nuo mano veido prie juodų drabužių.

Mano siaubui, jis nudžiunga. Aš šypteliu ir užkišu už nugaros drebančias rankas.

– Esu tikra, Džanina Metju norės mane pamatyti, – sakau. – Būčiau dėkinga, jeigu jai praneštumėt.

Vyriškis duoda ženklą Bebaimių išdavikams, bet šie jau patys suprato, kas čia dedasi. Iš kitų kampų ateina daugiau išdavikų, jie apsupa mane, bet neliečia ir nekalbina. Apsimesdama visiškai rami, tyrinėju jų veidus.

– Divergentė? – galiausiai klausia vienas, kai vyriškis pakelia telefono ragelį.

Sugniaužtos į kumščius rankos nebedreba. Linkteliu. Pamačiusi iš lifto išlipant dar vieną išdaviką, sustingstu. Prie manęs žingsniuoja Piteris. Dingteli: gal griebti Piterį už gerklės, gal surikti ar šiurkščiai pajuokauti. Negaliu apsispręsti, tik stoviu ir dėbsau. Džaninai turbūt jau pranešta apie mano pasirodymą, todėl ji tyčia parinko Piterį manęs atvesti.

– Mums buvo įsakyta palydėti tave laiptais į viršų, – sako jis.

Maga atsikirsti ar apsimesti nerūpestinga, bet iš spazmo gniaužiamos gerklės ištrūksta tik cyptelėjimas. Piteris patraukia prie laiptų, aš seku įkandin. Einame pro daugybę koridorių stiklinėmis sienomis. Nors užkopėme kelis aukštus, vis dar rodosi, kad smunku į žemės gelmes.

Tikėjausi būti nuvesta pas Džaniną, bet taip nenutinka. Išdavikai stabteli trumpame koridoriuje su daugybe metalinių durų iš abiejų pusių. Piteris surenka kodą – vieno kambario durys atsiveria. Išdavikai sustoja petys petin sudarydami siaurą tunelį, juo patenku vidun.

Kambarys mažas, kokių šešių pėdų ilgio ir tiek pat pločio. Grindys, sienos ir lubos iš permatomų plokščių. Jos neblizga taip kaip testavimo kambaryje. Kiekviename kampe įtaisyta po nedidelę juodą stebėjimo kamerą.

Pagaliau mane užplūsta panika.

Žvalgausi po kampus, žiūriu į kameras ir mėginu užgniaužti iš gerklės besiveržiantį riksmą. Jis plėšia man krūtinę ir, rodos, visą kūną. Vėl ima draskyti kaltė ir sielvartas, jie kovoja dėl viršenybės, bet siaubas pranoksta abu. Įkvepiu ir sulaikau kvėpavimą. Kadaise tėtis sakė, kad tai padeda nuo žagsėjimo. Tada jo paklausiau, ar sulaikius kvėpavimą galima ir numirti.

„Ne, – atsakė jis. – Tavo kūnas instinktyviai kovos ir privers plaučius kvėpuoti.“

Kaip gaila. Šito būdo teks atsisakyti. Nuo tos minties norisi kvatotis. Paskui klykti.

Susilenkiu ir prispaudžiu veidą prie kelių. Turiu sugalvoti planą. Jei būsiu pasirengusi, nebereikės bijoti. Tačiau plano aš neturiu. Nėra kur bėgti iš Eruditų irštvos, nuo Džaninos ir nuo savo kaltės.

Dvidešimt devintas skyrius

Pamiršau laikrodį.

Gal po kelių minučių, o gal ir valandos, panikai nuslūgus, imu to labai gailėtis. Ne paties atėjimo – buvau tvirtai apsisprendusi, – o laikrodžio ant riešo. Bent būčiau žinojusi, kiek sėdžiu šiame kambaryje. Ima mausti nugarą, turbūt praėjo nemažai laiko, bet kiek tiksliai, nenutuokiu.

Neiškentusi atsistoju ir imu žingsniuoti, paskui mankštintis. Šiek tiek abejoju, nes esu stebima kamerų, antra vertus, ką Eruditai sužinos žiūrėdami, kaip pirštų galais liečiu batų nosis. Nuo šios minties rankos ima drebėti, bet aš nemėginu jos atsikratyti. Primenu sau, kad esu Bebaimė ir moku tvardytis. Čia aš mirsiu. Galbūt greitai. Su tuo reikia susitaikyti.

Tačiau galima galvoti ir kitaip. Netrukus pagerbsiu tėvų atminimą – mirsiu prasmingai, kaip ir jie. Ir jei pomirtinis gyvenimas egzistuoja, kaip jie man pasakojo, netrukus susitiksime.

Žingsniuodama lankstau rankas. Drebulys nepraeina. Smalsu, kiek dabar valandų. Atėjau čia šiek tiek po vidurnakčio. Dabar turbūt ankstyvas rytas, gal kokia ketvirta ar penkta valanda. O gal man tiesiog prailgo, nes sėdžiu nieko neveikdama.

Pagaliau durys atsiveria ir aš akis į akį susiduriu su savo prieše, saugoma Bebaimių išdavikų.

– Sveika, Beatriče, – pasilabina Džanina.

Ji vilki mėlynais Eruditų drabužiais, nešioja akinius ir žvelgia pro juos iš aukšto, kaip Eruditė. Šito nekentė mano tėvas, nekenčiu ir aš.

– Taip ir maniau, jog tu vienintelė ateisi.

Tačiau žiūrėdama į Džaniną nejaučiu pykčio. Stoviu kaip stabas, nors žinau, kad ši moteris pražudė daugybę nekaltų žmonių, tarp jų ir Marleną. Tos mirtys mano galvoje virsta beprasmiškomis lygtimis, kurių niekaip negali išspręsti sustingęs protas.

– Labas, Džanina, – atsakau, nes tik tai ateina į galvą.

Nuo pilkšvų Džaninos akių nukreipiu žvilgsnį į sargybinius. Piteris stovi jai iš dešinės, moteris su ryškiomis raukšlėmis abipus burnos – iš kairės. Už nugaros – plikai nusiskutęs vyras randuota galva. Pašnairuoju. Kaip Piteriui pavyko gauti tokias garbingas pareigas, tapti Džaninos Metju asmens sargybiniu? Kokia logika vadovaujasi ši moteris?

– Norėčiau žinoti, kiek dabar valandų? – klausiu.

– Norėtum, – atsako Džanina. – Įdomu.

Turėjau susiprasti, jog nieko nepešiu. Net ir menkiausios smulkmenos svarbios Džaninos stebėjimams, todėl ji nepasakys, kiek dabar valandų. Nebent nuspręs, jog pasakyti bus naudingiau negu nutylėti.

– Esu tikra, mano draugai Bebaimiai nusivylę, kad iki šiol nesikėsinai iškabinti man akių, – sako Džanina.

– Tai būtų buvę kvaila.

– Tiesa. Bet atsižvelgiant į tai, kad tu pirma padarai, o paskui galvoji, visai tikėtina.

– Man šešiolika, – sučiaupiu lūpas. – Dar tik bręstu.

– Kaip įdomu, – vėl pakartoja Džanina. Kad ir ką ji sakytų, balso moduliacija nekinta, jis skamba vienodai. – Eime pasivaikščioti. – Ji žingteli atgal ir parodo į duris.

Nors visiškai nenoriu nežinia kur eiti iš šito kambario, nedvejoju. Sargybiniai mane apsupa, priekyje žygiuoja griežto veido moteris, Piteris seka iš paskos.

Koridorius ilgas ir šviesus. Už kampo pasukame į kitą, lygiai tokį pat kaip pirmasis. Pereiname dar du koridorius. Visai susipainioju, turbūt neberasčiau kelio atgal. Bet staiga iš koridoriaus patenkame į didelę erdvią patalpą. Čia pilna Eruditų vyrų ir moterų ilgais mėlynais chalatais – jie stovi prie laboratorinių stalų, laiko kažkokius prietaisus, maišo įvairių spalvų skysčius ar įdėmiai žiūri į kompiuterių ekranus. Veikiausiai gamina naują simuliacijos serumą, aišku, jų tyrimai šituo neapsiriboja.

Mums artinantis dauguma Eruditų meta darbus ir sužiūra. Tiesą sakant, sužiūra į mane. Kai kurie šnibždasi, kiti tyli. Čia apskritai keistai tyku. Paskui Bebaimių išdavikę žengiu į kitą kambarį ir taip staiga sustoju, kad Piteris atsitrenkia į mane.

Ši patalpa panaši į pirmąją, tačiau beveik tuščia: čia stovi tik didelis metalinis stalas, greta jo – kažkoks aparatas. Paskui suvokiu, jog tai kardiografas širdies darbui stebėti. Jo viršuje pritvirtinta kamera. Nenoromis suvirpu – puikiai suprantu jos paskirtį.

– Labai džiaugiuosi, kad kaip tik tu pasidavei, – sako Džanina. Ji praeina pro mane ir užsiropščia ant stalo, pirštais įsikimba į kraštą. – Esu patenkinta, nes tavo gabumų testo rezultatai ypatingi. – Mano dėmesį patraukia šviesūs, tvirtai surišti moters plaukai, juose žaidžia lempų atšvaitai. – Tu išsiskiri net tarp Divergentų, nes tinki trims luomams: Nuolankiesiems, Bebaimiams ir Eruditams.

– Iš kur... – sugargiu, paskui šiaip ne taip išspaudžiu: – Iš kur tai sužinojot?

– Viskam savas laikas, – nusišaipo Džanina. – Iš tavo rezultatų nusprendžiau, kad esi viena stipriausių Divergenčių. Tai ne pagyrimas, tiesiog noriu atskleisti savo tyrimų tikslą. Norėdama sukurti simuliacijos serumą, kuriam nesugebės pasipriešinti joks Divergentas, turiu ištyrinėti stipriausiojo smegenis. Taip pagaliau sukursiu tikrai veiksmingą preparatą, kuriam neatsispirs joks Divergentas. Supranti?

Nieko neatsakau, tik spoksau į kardiografą.

– Taigi mes – aš ir mano mokslininkų padėjėjų komanda – tirsime tavo smegenis kiek galėdami nuodugniau ir ilgiau, – Džanina šypteli. – Kai patenkinsiu savo žinių troškimą, tau bus įvykdyta mirties bausmė.

Aš šitai žinojau. Tikrai žinojau. Tai kodėl man linksta kojos ir spaudžia širdį? Kodėl?

– Mirties bausmė bus įvykdyta čia. – Džanina perbraukia stalo viršų. – Ant šio stalo. Pamaniau, bus įdomu jį tau parodyti.

Džaninai smalsu, ką atsakysiu. Vos kvėpuoju. Anksčiau maniau, kad žiaurumas kyla iš pagiežos ar pykčio. Dabar suvokiu klydusi. Džanina nepyksta ir nejaučia pagiežos. Ji elgiasi žiauriai tiesiog kaip mokslininkė, laiko mane bandomuoju triušiu. Su tokiu pačiu įkarščiu pultų ieškoti trūkstamų dėlionės dalių ar taisyti sugedusį prietaisą. Džanina atvers man kaukolę, kad ištyrinėtų, kaip veikia smegenys; aš čia mirsiu ir ta mirtis bus gailestingumo apraiška.

– Eidama į Eruditų būstinę, žinojau žūsianti, – atsakau. – Čia tiesiog stalas. Dabar norėčiau grįžti į savo kambarį.

+ + +

Gerai nebesuvokiu, kaip bėga laikas, bent jau ne taip kaip anksčiau, kai galėdavau kada užsimaniusi dirsčioti į laikrodį. Nenutuokiu, kiek valandų prabėgo, kol durys vėl atsiveria ir įeina Piteris. Jaučiu tik didžiulį nuovargį.

– Eime, Suske, – kviečia jis.

– Aš nebesu Nuolankioji. – Rąžydamasi ištiesiu rankas virš galvos ir pirštų galiukais paliečiu sieną. – O tu dabar tarnauji Eruditams, todėl nebevadink manęs Suske. Tai klaida.

– Sakiau, metas eiti.

– Taip ir nuleisi negirdomis, be jokių kandžių pastabėlių? – Pažvelgiu į Piterį apsimestinai nustebusi. – Pavyzdžiui: „Esi tikra kvailė, kad čia atėjai“ arba „Nors ir Divergentė, bet skystoko protelio“?

– Šito ir sakyti nereikia, tiesa? – atšauna Piteris. – Arba eisi pati, arba nutempsiu jėga. Rinkis.

Šiek tiek aprimstu. Piteris manęs nekenčia – šis jausmas pažįstamas.

Atsistoju ir išeinu iš kambario. Žingsniuodama koridoriumi pastebiu, kad Piterio ranka nebeparišta.

– Eruditai užgydė žaizdą?

– Taip, – atsako jis. – Tau teks paieškoti kitų mano silpnų vietų. Deja, aš jų nebeturiu. – Piteris čiumpa mane už sveikosios rankos ir paspartina žingsnį, vilkdamas iš paskos. – Vėluojame.

Koridorius ilgas ir tuščias, bet mūsų žingsnių aido beveik negirdėti. Rodos, lyg kažkas rankomis uždengė man ausis, o aš tik dabar apsižiūrėjau. Mėginu įsiminti kelią, bet netrukus susipainioju. Priėję vieno koridoriaus galą pasukame kairėn – į blausiai apšviestą patalpą, lyg akvariumą. Viena kambario siena iš veidrodinio stiklo. Joje regiu tik savo atvaizdą, bet neabejoju, kad iš kitos pusės esu stebima Eruditų.

Kambaryje stovi didelis aparatas su slankiojamuoju gultu. Prisimenu jį iš luomų istorijos vadovėlio, jo nuotrauką mačiau skyriuje apie Eruditų medicinos laimėjimus. Magnetinio rezonanso tomografas. Jis padarys mano smegenų nuotraukas. Blyksteli smalsumo kibirkštėlė. Labai seniai jos nejutau, todėl ne iš karto atpažįstu.

Vidaus telefonu nuskamba Džaninos balsas:

– Gulkis, Beatriče.

Nužvelgiu slankiojamąjį gultą, ant jo būsiu įstumta į tomografą.

– Nesigulsiu.

Džanina nekantriai atsidūsta.

– Jei nepaklusi geruoju, priversim.

Man už nugaros stovi Piteris. Net ir sužeista ranka jis buvo už mane stipresnis, o dabar tikrai jo neįveiksiu. Įsivaizduoju, kaip Piteris sugriebia mane, velka prie gulto, prispaudžia prie jo ir stipriai suveržia diržus.

– Tarkimės, – pasiūlau. – Bendradarbiausiu, jei parodysit man nuotraukas.

– Vis tiek turėsi bendradarbiauti – savo noru ar per prievartą.

Iškeliu pirštą.

– Netiesa.

Pažvelgiu į veidrodinį stiklą. Sunku apsimesti, jog kalbuosi su Džanina, matant tik savo pačios atspindį. Mano plaukai tokie pat šviesūs kaip ir jos; abi esam blyškios odos ir švelnių bruožų. Ši mintis sukelia tokį nerimą, kad net pametu minčių giją, sustingusi nuščiūvu.

Aš esu blyškiaodė, šviesiaplaukė ir kieto būdo. Man smalsu pamatyti savo smegenų nuotraukas. Esu panaši į Džaniną. Galiu nepripažinti, neapkęsti ar pamiršti šį panašumą... O gal pasinaudoti?

– Netiesa, – pakartoju. – Kad ir kaip stipriai mane pririšite, blaškysiuosi ir nuotraukos bus neryškios. – Atsikrenkščiu. – Noriu jas pamatyti. Jūs vis tiek mane nužudysite, tad koks skirtumas, ką sužinosiu apie savo smegenis?

Džanina kiek patyli.

– Kodėl taip baisiai knieti jas pamatyti? – klausia Eruditų vadė.

– Jūs geriausiai iš visų turėtumėt mane suprasti. Pagal gabumų testą tikau ir Eruditams, taip pat kaip Bebaimiams ir Nuolankiesiems.

– Na, gerai. Parodysim tau nuotraukas. Gulkis.

Prieinu prie gulto ir išsitiesiu. Metalinis paviršius šaltas kaip ledas. Gultas pakyla ir įslysta į tomografo vidų. Spoksau į baltas sienas. Vaikystėje įsivaizdavau, kad šitaip atrodo dangus – tik balta šviesa ir tiek. Dabar suprantu, jog tai netiesa. Balta šviesa grėsminga.

Išgirdusi tuksenant užsimerkiu. Staiga prisimenu kliūtį baimės lauke – kaip negyvėliai kumščiais daužė mano kambario langus, kaip bandė pagrobti beveidžiai vyrai. Apsimetu, kad tas garsas – mano širdies plakimas ar tolimas būgnų dundesys. Mintyse girdžiu, kaip Bebaimių būstinėje upės bangos atsimuša į uolas, kaip pasibaigus iniciacijai valgykloje Bebaimiai iš džiaugsmo trypia kojomis. Prisimenu, kaip po Pasirinkimo ceremonijos drauge su jais lėkiau laiptais žemyn.

Nenutuokiu, kiek laiko praeina, bet tuksenimas pagaliau liaujasi ir gultas išvažiuoja lauk. Atsisėdu ir pasitrinu nutirpusį kaklą.

Durys atsiveria, koridoriuje išvystu Piterį. Jis mostu kviečia mane.

– Einam. Galėsi apžiūrėti nuotraukas.

Nušoku nuo gulto ir patraukiu prie jo. Koridoriuje Piteris papurto galvą.

– Kas yra?

– Nesuprantu, kaip nuolat įsigudrini gauti ko užsigeidusi.

– Kurgi ne, aš labai norėjau būti uždaryta Eruditų būstinės vienutėje. Ir troškau mirties.

Kalbu nerūpestingai, tarsi mirties bausmė man būtų kasdienybė. Vis dėlto tardama šiuos žodžius sudrebu. Apsimetu, kad man šalta, ir apkabinu save rankomis.

– O argi nenorėjai? – klausia Piteris. – Juk atėjai čia pati, sava valia. Tu neturi savisaugos instinkto.

Jis surenka kodą, ir durys atsidaro. Įeinu į kambarį anapus veidrodinės sienos. Čia labai šviesu, daugybė žibančių ekranų, nuo Eruditų akinių krinta atšvaitai. Kitoje kambario pusėje užsiveria durys. Prie ekrano dar sukasi tuščia kėdė. Kažkas ką tik išėjo.

Piteris stovi čia pat man už nugaros – pasirengęs griebti, jei sumanyčiau pulti. Bet aš neketinu šito daryti. Kaip toli nubėgčiau? Vieną ar du koridorius? Paskui pasiklysčiau. Nerasčiau kelio iš šios būstinės, net jei ji būtų nesaugoma.

– Parodyk jas šiame ekrane, – Džanina mosteli kairėn.

Vienas Eruditų mokslininkas paliečia ekraną ir ant kairės sienos išvystame mano smegenų nuotrauką.

Tiesą sakant, nenutuokiu, į ką žiūrėti. Žinau, kaip atrodo smegenys ir kokias funkcijas atlieka tam tikros jų sritys, bet neišmanau, kuo manosios skiriasi nuo kitų. Džanina, barbendama pirštais į smakrą, ilgokai žiūri į nuotrauką. Pagaliau taria:

– Prašom paaiškinti panelei Prior, kam reikalinga prefrontalinė smegenų žievė.

– Paprastai kalbant, ši sritis yra už kaktos, – sako viena padėjėjų. Ji ne ką vyresnė už mane, nešioja akinius apskritais rėmeliais, didinančiais akis. – Ji atsakinga už mintis ir veiksmus, padedančius pasiekti tikslą.

– Teisingai, – pritaria Džanina. – Dabar kas nors apibūdinkite šoninę panelės Prior prefrontalinės smegenų žievės sritį.

– Ji didelė, – pareiškia kitas mokslininkas, vyras išretėjusiais plaukais.

– Patikslinkite, – piktokai ragina Džanina,

Pasijuntu tarsi klasėje. Taip nutinka, jei kambaryje susirenka daugiau negu vienas Eruditas. Džanina tarp jų turi didžiausią autoritetą. Bendraluomiai spokso į vadę išplėtę akis, nekantraudami prabilti ir padaryti jai įspūdį.

– Ji kur kas didesnė negu įprasta, – pasitaiso retaplaukis.

– Jau geriau, – Džanina pakreipia galvą. – Prisipažįstu, tai yra viena didžiausių šoninės prefrontalinės žievės sričių, kokias esu mačiusi. Beje, orbitofrontalinės žievės sritis palyginti maža. Ką rodo šie du faktai?

– Ši žievės sritis atsakinga už malonumus. Siekiantys malonumų žmonės turi didelę orbitofrontalinę žievės sritį, – kažkas atsako. – Vadinasi, panelei Prior malonumai nesvarbūs.

– Ne tik tai, – Džanina šypteli. Mėlynoje ekranų šviesoje išryškėja jos skruostikauliai ir kakta, o akis dengia šešėlis. – Tai sietina ne tiek su jos elgesiu, kiek su troškimais. Ji nėra malonumų ieškotoja. Bet puikiai geba sutelkti mintis ir jausmus tikslui pasiekti. Tai paaiškina, kodėl ji elgiasi pasiaukojamai, nors ir kenkia sau, o gal ir jos gebėjimą atsispirti simuliacijoms. Kaip, atsižvelgiant į tai, patobulinti simuliacijos serumą?

– Galbūt reikėtų šiek tiek prislopinti prefrontalinės žievės veiklą, – sako mergina apskritais akiniais.

– Kaip tik taip, – pritaria Džanina. Pagaliau ji pasižiūri į mane, jos akys švyti iš pasitenkinimo. – Taigi šito ir imkimės. Tikiuosi, tesiu savo pažadą, panele Prior?

Burna taip išdžiūvusi, kad vos nuryju seilę. Kas nutiks, jei Eruditai prislopins mano prefrontalinės smegenų žievės veiklą ir aš nebesugebėsiu priimti sprendimų? Kas, jei serumas ims mane veikti ir aš, kaip visi kiti, tapsiu simuliacijų verge? Kas, jei visai pamiršiu tikrovę?

Nė neįtariau, kad mano protas, visa mano esybė bus pašalinta kaip šalutinis produktas, kaip anomalija. Kas, jeigu aš esu viena didelė prefrontalinė žievė... ir tiek?

– Taip, – atsakau. – Tesi.

+ + +

Piteris tylėdamas lydi mane į kambarį. Pasukę į kairę, kitame koridoriaus gale išvystame būrelį žmonių. Tai ilgiausias koridorius, kuriuo man yra tekę eiti, bet pamačius Tobiją atstumas iškart sumažėja. Iš abiejų šonų jį už rankų velka išdavikai, nutaikę ginklą tiesiai į pakaušį. Kraujas teka Tobijui per veidą ir laša ant baltų marškinių. Tobijas, mano draugas Divergentas, irgi atsidūrė šiame pragare, kuriame manęs laukia galas.

Piteris griebia mane už pečių ir sulaiko.

– Tobijau, – tyliai aikteliu.

Bebaimių išdavikas, įrėmęs ginklą į nugarą, stumia Tobiją pirmyn. Piteris irgi mane niukina, bet aš tarsi įaugu į grindis. Atėjau čia, kad daugiau niekas nebežūtų. Norėjau išgelbėti kiek įmanoma daugiau žmonių. Labiausiai rūpėjo apsaugoti Tobiją. Tai kodėl aš čia, jeigu ir jis čia? Kokia prasmė?

– Ką tu padarei? – sumurmu.

Dabar Tobijas nuo manęs per kelias pėdas, bet ne taip arti, kad išgirstų. Prasilenkdamas atkiša ranką, suima ir spusteli man delną. Spusteli ir nueina. Jo akys pasruvusios krauju, veidas išbalęs.

– Ką tu padarei? – šįkart klausimas su ašaromis išsiveržia man iš galugerklio. Bergždžiai stengiuosi išsivaduoti iš Piterio gniaužtų ir pulti prie Tobijo. – Ką padarei? – rėkiu.

– Mirsi tu, mirsiu ir aš, – Tobijas mesteli per petį. – Prašiau taip nesielgti. Tu nusprendei kitaip. Matai, kas nutiko.

Tobijas dingsta už kampo. Tik šmėkšteli jo šešėlis, blyksteli Bebaimių išdaviko ginklas. Dar spėju pamatyti kruviną Tobijo ausį – prasilenkdama nepastebėjau.

Man prieš akis prabėga visas gyvenimas. Liaujuosi priešintis Piteriui ir paklusniai žingsniuoju į vienutę. Vos įėjusi susmunku ant žemės ir laukiu spragtelint užrakto. Tačiau Piteris neskuba išeiti.

– Kodėl Tobijas čia atėjo? – klausia jis.

Pašnairuoju.

– Todėl, kad yra kvailys.

– Kaipgi kitaip.

Atremiu galvą į sieną.

– Negi turi vilčių tave išgelbėti? – Piteris prunkšteli. – Tik gimęs Suskiu gali šitaip elgtis.

– Kaži, – atsakau.

Jei Tobijas būtų ketinęs mane gelbėti, būtų viską apgalvojęs; būtų atsivedęs draugų. Nebūtų vienas lindęs į Eruditų irštvą.

Mano akys vėl pritvinksta ašarų, nebesistengiu jų slėpti. Viską matau kaip pro miglą, kambarys išplaukia. Prieš kelias dienas tikrai nebūčiau verkusi matant Piteriui, bet dabar man nė motais. Iš visų priešų jis man rūpi mažiausiai.

– Turbūt Tobijas atėjo mirti drauge su manim, – sakau ir užsidengiu ranka burną slopindama kūkčiojimą. Jeigu dar sugebu kvėpuoti, tai galiu sutvardyti ir ašaras. Aš nenorėjau ir netroškau, kad Tobijas mirtų kartu su manimi. Tik norėjau jį apsaugoti. Koks kvailys, galvoju, bet mano širdis sako ką kita.

– Tai juokinga, – neatlyžta Piteris. – Visai beprasmiška. Tobijui tik aštuoniolika. Tau mirus jis galėjo susirasti kitą. Tik paskutinis asilas gali šito nesuprasti.

Karštos ašaros ritasi man skruostais, paskui ima krėsti šaltis. Užsimerkiu.

– Jei manai, kad tai dėl meilės... – užgniaužiu dar vieną kūktelėjimą, – ...tu irgi esi kvailys.

– Aišku. Man tas pat.

Pasigręžus eiti, Piterio batai sugirgžda.

– Palauk! – Žiūriu į išplaukusį jo siluetą, gerai nematydama veido. – Ką Eruditai jam padarys? Tą patį, ką ir man?

– Nežinau.

– Gali sužinoti? – suirzusi šluostausi drėgnus skruostus delnais. – Bent jau sužinoti, ar jam viskas gerai?

Piteris atkerta:

– Kodėl turėčiau tai daryti? Daryti tau paslaugą?

Po akimirkos durys užsitrenkia.

Trisdešimtas skyrius

Kadaise skaičiau, kad verkimą galima pagrįsti moksliškai. Ašaros skirtos akims drėkinti. Ašarų liaukų veikla neturėtų būti siejama su jausmais.

Aš manau, kad su ašaromis išteka gyvuliškumas, ir žmogus lieka žmogumi. Manyje urzgia, staugia ir veržiasi į laisvę laukinis žvėris. Jis plėšiasi pas Tobiją ir, nepaisydamas nieko, kabinasi į gyvenimą. Kad ir kaip stengiuosi, negaliu jo užmušti. Taigi vėl užsidengiu veidą rankomis ir pravirkstu.

+ + +

Kairėn, dešinėn, dešinėn. Kairėn, dešinėn, kairėn. Dešinėn, dešinėn. Tie kartų pasukame, kol iš mano vienutės pasiekiame tikslą.

Šiame kambaryje dar nesu buvusi. Čia stovi kėdė nuleidžiamu atlošu kaip odontologo kabinete. Kampe – kompiuteris ir stalas. Prie jo sėdi Džanina.

– Kur jis? – klausiu.

Valandų valandas laukiau, kol galėsiu užduoti šį klausimą. Užmigusi sapnavau, kad vaikausi Tobiją po Bebaimių būstinę. Kad ir kaip greitai bėgau, niekaip negalėjau jo prisivyti, jis pradingdavo už kampo, šmėkštelėdavo drabužio rankovė ar bato kulnas.

Džanina tarsi suglumusi į mane pasižiūri. Tačiau ji tik apsimeta, žaidžia.

– Kur Tobijas? – vėl klausiu. Mano rankos dreba, tačiau šįsyk ne iš baimės, o iš pykčio. – Kur jis? Ką jam padarėt?

– Neturiu priežasties tau atskleisti šios informacijos, – pareiškia Džanina. – Tavo žodis čia nieko nelemia, tu man nieko negali pasiūlyti mainais, nebent norėtum pakeisti mūsų susitarimo sąlygas.

Noriu ją aprėkti, bet susitvardau. Žinoma, kur kas labiau trokštu sužinoti apie Tobiją negu apie savo divergentiškumą. Tačiau negaliu elgtis neapgalvotai. Džanina vis tiek pasielgs su Tobiju, kaip yra numačiusi, nepriklausomai nuo to, ar aš tai žinosiu, ar ne. Dabar svarbiausia suprasti, kuo esu ypatinga. Įkvepiu ir iškvepiu pro nosį. Papurtau rankas ir atsisėdu ant kėdės.

– Įdomu, – sako Džanina.

– Kodėl nevadovauji luomui ir nesirengi karui? – sakau. – Užuot užsiėmusi rimtais darbais, atlieki bandymus su šešiolikmete mergaite?

– Atsižvelgdama į aplinkybes tu skirtingai save apibūdini, – sako Džanina, atsilošdama kėdėje. – Kartais tvirtini nesanti maža mergaitė, o kartais atvirkščiai. Man smalsu: kuo iš tikrųjų save laikai? Viena iš jų? Abiem kartu ar dar kuo nors?

Atsakau jai taip pat abejingai ir dalykiškai:

– Neturiu priežasties tau atskleisti šios informacijos.

Išgirstu tyliai prunkštelint. Piteris prisidengia burną. Džanina dėbteli, ir vaikinas beviltiškai bando apsimesti, kad jį užpuolė kosulys.

– Beatriče, mėgdžioti vaikiška, – sako Džanina. – Tau netinka.

– Beatriče, mėgdžioti vaikiška, – mėginu kuo tiksliau atkartoti jos intonaciją. – Tau netinka.

– Duok serumą, – paliepia Džanina Piteriui.

Jis prieina prie stalo, negrabiai atidaro juodą dėžutę ir išima švirkštą. Tada žingteli prie manęs, bet aš sulaikau jį rankos mostu.

– Aš pati, – sakau.

Piteris žvilgsniu klausia vadės leidimo. Ji taria:

– Na, gerai.

Piteris paduoda man švirkštą, įsibedu adatą į kaklą ir spusteliu stūmoklį. Džanina barkšteli per kompiuterio klaviatūrą ir viskas aptemsta.

+ + +

Mano motina stovi autobuse tarp eilių ir iškėlusi ranką laikosi už turėklo. Matau jos profilį – mama žiūri ne į sėdinčius keleivius, o į bėgančius pro langą miesto vaizdus. Kai ji susiraukia, išryškėja raukšlės ant kaktos ir lūpų kampučiuose.

– Kas atsitiko? – klausiu.

– Dar labai daug reikia padaryti, – atsako mama mostelėdama į langą. – O mūsų tiek mažai beliko.

Suprantu, ką ji turi galvoje. Kiek akys užmato, dunkso griuvėsiai. Abiejose gatvės pusėse. Šaligatviai nubarstyti stiklo šukėmis. Kas taip nuniokojo miestą?

– Kur važiuojam? – klausiu.

Mama nusišypso, šįsyk raukšlelės susimeta prie akių.

– Į Eruditų būstinę.

Pašiurpstu. Eruditų būstinės vengiau nuo pat vaikystės. Tėtis dažnai sakydavo, kad ten jam trūksta oro.

– Kodėl ten važiuojam?

– Eruditai ketina mums padėti.

Kodėl prisiminus tėtį nudiegia paširdžius? Įsivaizduoju nuo rūpinimosi visu pasauliu suvargusį jo veidą, Nuolankiųjų papročiu trumpai kirptus plaukus ir vėl pajuntu dilgtelėjimą. Taip nutinka tada, kai ilgai būnu nevalgiusi. Atsiveria tuštuma paširdžiuose.

– Ar tėčiui kas nors nutiko? – teiraujuosi.

Mama papurto galvą.

– Kodėl klausi?

– Nežinau.

Žiūrėdama į mamą nejaučiu skausmo. Bet jaučiu, kad kol mudvi stovime taip arti viena kitos, privalau pažadinti savo protą ir atgaivinti prisiminimus. O kas, jei tai ne mano mama?

Autobusas sustoja ir durys girgždėdamos atsidaro. Mama žingsniuoja praėjimu, aš seku paskui. Ji už mane aukštesnė, todėl žiūriu jai į sprandą. Ji atrodo trapi, nors tokia nėra.

Išlipu ant šaligatvio, po kojomis traška stiklo šukės. Jos mėlynos. Pastatas dešinėje be langų, turbūt tai jų stiklai.

– Kas atsitiko?

– Kilo karas, – atsako mama. – Nors mes iš paskutiniųjų stengėmės jo išvengti.

– Kuo mums padės Eruditai?

– Bijau, tėčio svaičiojimai apie Eruditų piktadarybes tau pakenkė, – švelniai sako mama. – Žinoma, jie pridarė klaidų, tačiau Eruditai kaip ir visi žmonės turi gerų ir blogų bruožų, nėra vien balti ar juodi. Kaip išgyventume be gydytojų, mokslininkų ir mokytojų? – Mama paglosto man galvą. – Nepamiršk šito, Beatriče.

– Nepamiršiu, – pažadu.

Mudvi einame gatve. Tačiau kažkurie mamos žodžiai neduoda man ramybės. Gal apie tėvą? Ne, mano tėtis tikrai nuolat peikė Eruditus. Tai gal jos pačios nuomonė apie Eruditus? Peršoku didelę stiklo šukę. Ne, šito negali būti. Dėl Eruditų mama teisi. Visi mano mokytojai buvo Eruditai, jų gydytojas prieš kelerius metus gydė mamai sulaužytą ranką. Vadinasi, man įtartinas paskutinis sakinys: „Nepamiršk šito, Beatriče.“ Tarsi mama nebeturėtų galimybės šito priminti vėliau.

Mintys praskaidrėja, lyg būtų atsivėrusios slaptos pasąmonės durys.

– Mama? – kviečiu.

Mama grįžteli. Iš mazgo išsipešusi šviesių plaukų sruoga paliečia jai skruostą.

– Aš tave myliu.

Parodau į langą kairėje, ir šis sprogsta. Ant mudviejų pažyra stiklo šukės.

Nenoriu atsibusti Eruditų būstinės laboratorijoje, todėl net simuliacijai pasibaigus neatmerkiu akių. Kiek įmanydama ilgiau stengiuosi išlaikyti galvoje mamos ir ant skruosto užkritusios plaukų sruogos vaizdinį. Pajutusi perštinčius akių vokus, pagaliau atsimerkiu.

– Tau teks pagaminti veiksmingesnį serumą, – sakau Džaninai.

– Tai buvo tik pradžia, – atkerta ji.

Trisdešimt pirmas skyrius

Tą naktį sapnuoju ne Tobiją ir ne Vilą, sapnuoju savo mamą. Mudvi esame Taikingųjų soduose, virš galvų kybo prinokę obuoliai. Medžių lapų šešėliai krinta mamai ant veido, ji vilki juodus drabužius. Gyvos jos nesu mačiusi vilkint juodai. Mama moko mane pinti kasą iš savo plaukų ir juokiasi, kai manęs neklauso pirštai.

Pabundu spėliodama, kaip galėjau šito nepastebėti, kaip kasdien sėdėdama prie pusryčių stalo nesupratau, kad mama skleidė didžiulę Bebaimės energiją? Galbūt ji labai gerai tai slėpė? O gal aš buvau neatidi? Įkniaubiu veidą į ploną apklotą. Nebesužinosiu, kokia buvo mano mama. Bet džiaugiuosi, kad ir ji nesužinos, jog nužudžiau Vilą. Šito niekaip nebūčiau ištvėrusi.

Vis dar apsimiegojusi seku paskui Piterį koridoriumi. Nesuvokiu, ar seniai pakirdau, visai praradau laiko nuojautą.

– Piteri! – prašvokščiu skaudama gerkle – tikriausiai per miegus klykiau. – Kiek dabar valandų?

Jis segi laikrodį, bet ciferblatą dengia drabužio rankovė. Piteris nesivargina dirstelėti į laikrodį.

– Kodėl mane nuolat lydi tu? – klausiu. – Galėtum užsiimti kokia kita šlykščia veikla. Pavyzdžiui, spardyti šunyčius ar slapta apžiūrinėti persirenginėjančias merginas.

– Žinau, kad nužudei Vilą. Todėl neapsimetinėk esanti geresnė už mane. Sakoma, juokėsi puodas...

Vieną koridorių nuo kito atskiriu tik pagal ilgį. Todėl dabar nusprendžiu skaičiuoti, kiek žingsnių tenka nueiti iki posūkio. Dešimt. Keturiasdešimt septynis. Dvidešimt devynis.

– Tu klysti, – atšaunu. – Mudu baisiai skirtingi – abu pridarėme baisių dalykų, bet aš visai dėl to nesidžiaugiu.

Piteris prunkšteli ir mudu įžengiame į Eruditų laboratoriją. Tada suvokiu, kur einame: į kambarį, kurį iš pat pradžių parodė Džanina. Ten man bus įvykdyta mirties bausmė. Imu drebėti, kad net dantys barška, kojos linksta, mintys painiojasi. Tai tik kambarys, kartoju sau. Toks pat kaip ir visi kiti.

Aš labai prasta melagė.

Šį sykį čia pilna žmonių. Kampe stūguriuoja keturi Bebaimių išdavikai, prie metalinio stalo stovi Džanina ir du Eruditai – tamsiaodė moteris ir pagyvenęs vyras, abu su mėlynais chalatais. Prie stalo atnešta keletas prietaisų, kabaluoja daugybė laidų.

Atpažįstu tik kardiografą. Kam Džaninai jo prireikė, ką šįkart sumanė ši moteris?

– Guldyk ją ant stalo, – nuobodžiaujančiu balsu liepia Džanina.

Spoksau į metalinį stalo paviršių. Kas, jei Džanina apsigalvojo ir nutarė pribaigti mane dabar? Negi atėjo ta akimirka? Piteris sugriebia mane už pečių, o aš iš visų jėgų muistausi stengdamasi išsivaduoti. Tačiau jis lengvai mane pakelia, išsisuka nuo spyrio ir smagiai tėkšteli ant metalinio paviršiaus, net kvapą užima. Aikteliu ir nesitaikydama vožiu kumščiu Piteriui į ranką. Jis susiraukia, bet į pagalbą atskuba kiti Bebaimių išdavikai. Vienas sugriebia mane už kulkšnių, kitas prispaudžia prie stalo pečius, o Piteris stipriai suveržia juodus diržus, kad negalėčiau pajudėti. Krūpteliu, nes suskausta petį, ir liaujuosi priešintis.

– Kas čia, po velnių, dedasi? – Pasuku galvą į Džaniną. – Juk susitarėme – bendradarbiausiu geruoju, o jūs pranešite tyrimų rezultatus! Susitarėme...

– Mūsų susitarimas čia niekuo dėtas, – atsako Džanina ir dirsteli į laikrodį. – Dabar svarbiausia ne tu, Beatriče.

Durys vėl atsiveria.

Apsuptas Bebaimių išdavikų vidun įeina – tiksliau, įšlubuoja – Tobijas. Jo veidas sumuštas, antakis prakirstas. Tobijas žengia nevikriai, bet laikosi tiesiai. Jis sužeistas. Mėginu negalvoti, kaip Eruditai jį kankino.

– Ką tai reiškia? – gargždžiu balsu klausia Tobijas. Tikriausiai jo balsas prikimęs nuo riksmo.

Man užgniaužia gerklę.

– Triče, – sako Tobijas ir metasi artyn, bet išdavikai kaipmat jį nustveria. – Triče, ar tu sveika?

– Taip, – atsakau. – O tu?

Tobijas linkteli. Netikiu juo.

– Pone Itonai, nutariau imtis logiškiausio ėjimo ir veltui nebegaišti laiko. Be abejo, tiesos serumas tiktų labiau, bet prireiktų kelių dienų priversti Džeką Kengą jo duoti. Teisuoliai pavydžiai saugo serumą, o aš neturiu kada laukti. – Džanina žingteli į priekį laikydama švirkštą. Skystis pilkos spalvos. Abejoju, ar tai nauja simuliacijos serumo atmaina. Nenoromis spėlioju, kas tai. Džanina atrodo labai patenkinta savimi, vadinasi, skystis pavojingas.

– Po kelių sekundžių sušvirkšiu Tričei šio serumo. Tikiu, kad nesavanaudiškumas nugalės ir tu pasakysi man viską, ką noriu žinoti.

– Ką ji nori sužinoti? – įsiterpiu.

– Kur yra beluomių slėptuvės, – nežiūrėdamas į mane atsako Tobijas.

Išplečiu akis. Dabar, kai pusė ištikimų Bebaimių ir visi Teisuoliai gali būti užvaldyti simuliacijos, o diduma Nuolankiųjų išžudyti, beluomiai yra mūsų paskutinė viltis nugalėti Eruditus.

– Nieko nesakyk Džaninai. Aš vis tiek mirsiu. Nieko jai neprasitark.

– Pone Itonai, priminkit, kaip veikia Bebaimių simuliacijos, – liepia Džanina.

– Mes ne mokykloje, – pro sukąstus dantis iškošia Tobijas. – Sakyk, ką rengiesi daryti.

– Papasakosiu, jei atsakysi į mano klausimą.

– Gerai. – Tobijas pažvelgia į mane. – Serumas aktyvina amigdalą – ši smegenų sritis sukelia neigiamas emocijas, pavyzdžiui, baimę ir haliucinacijas. Smegenų virpesiai perduodami į kompiuterį, haliucinacija paverčiama vaizdu, kurį galima stebėti ir analizuoti.

Tobijo žodžiai skamba kaip gerai išmoktas apibrėžimas. Tikriausiai taip ir yra – jis praleido daug laiko stebėdamas simuliacijas.

– Visiškai teisingai, – atsako Džanina. – Kai prieš kelerius metus aš kūriau Bebaimių simuliacijas, aptikau, kad tam tikrų dirgiklių veikiamos smegenys tampa nejautrios išorinei baimei ir siaubui. Tada buvo nutarta praskiesti serumą, kad simuliacijos būtų veiksmingesnės. Bet aš dar prisimenu, kaip pagaminti senąjį serumą. – Džanina nagu pabarškina į švirkštą. – Baimė, – sako ji, – stipresnė už skausmą. – Taigi gal nori ką nors pasakyti, kol dar nesuleidau serumo panelei Prior?

Tobijas sučiaupia lūpas ir Džanina įbeda adatą.

+ + +

Grimztu į nebūtį lėtai, tik girdžiu daužantis širdį. Iš pradžių net nesuprantu, kieno širdis čia plaka, nes garsas labai stiprus. Paskui suvokiu, kad maniškė, širdies ritmas vis spartėja. Nuo prakaito sudrėksta delnai ir pakinkliai. Žiopčioju gaudydama orą.

Paskui imu klykti

Nebegaliu

Galvoti.

+ + +

Prie durų Tobijas grumiasi su Bebaimių išdavikais.

Lyg ir girdėti vaiko verksmas, jis sklinda man už nugaros. Tačiau pasukus galvą matau tik kardiografą. Lubų plokštės bežiūrint išsikreipia ir virsta pabaisomis. Ore pasklinda pūvančios mėsos tvaikas ir aš žiaukteliu. Pabaisos virš galvos įgyja pavidalus – virsta paukščiais, varnomis, jų snapai ilgumo sulig mano dilbiu, o juodi sparnai tokie platūs, kad užstoja šviesą.

– Triče, – sako Tobijas.

Nusuku akis nuo varnų.

Jis stovi ten pat prie durų, kur stovėjo tada, kai Džanina suleido serumą, bet dabar turi peilį. Tobijas iškelia ranką, nutaiko ašmenis sau į pilvą. Peilis labai arti, jis tuoj paleis sau žarnas.

– Ką darai? Liaukis!

Jis blankiai šypteli ir taria:

– Darau tai dėl tavęs.

Tobijas lėtai smeigia peilį, ant marškinėlių išplinta kraujo dėmė. Springdama mėginu išsivaduoti.

– Nereikia, liaukis! – Draskausi taip, kad simuliacijoje jau tikrai būčiau išsilaisvinusi.

Vadinasi, tai tikrovė. Aš klykiu, o Tobijas susivaro peilį iki kriaunų. Paskui sudrimba ant grindų, aplink susitvenkia kraujo bala. Klaikieji varnai blizgančiomis kaip karoliukai akimis tarsi viesulas nuplasnoja žemyn ir išskėtę aštrius nagus ima kapoti Tobiją snapais. Pro plunksnų debesį matau jo akis, suprantu, kad jis dar gyvas.

Varnos nutupia jam ant pirštų, laikančių peilį. Tobijas išsitraukia jį iš pilvo ir peilis žvangėdamas nuslysta grindimis. Turėčiau norėti, kad Tobijas būtų miręs, bet esu per didelė savanaudė. Tąsoma traukulių atplėšiu nugarą nuo stalo, gerklė išdeginta beprotiško riksmo. Klykiu kaip skerdžiama, beprasmiškai ir nebegaliu sustoti.

+ + +

– Raminamųjų, – paliepia griežtas balsas.

Po dar vieno dūrio į kaklą širdis ima plakti lėčiau. Kūkčioju iš palengvėjimo. Šitaip peikėjuosi kelias minutes.

Tai buvo ne baimė, kažkas kita. Tokio jausmo apskritai neturėtų būti.

– Paleiskit mane, – Tobijas dar labiau užkimęs.

Mirksiu, kol pamatau jį pro ašaras. Ant dilbių raudonuoja Bebaimių išdavikų gniaužtų žymės, bet Tobijas nemiršta, jis gyvas.

– Pasakysiu, ko norit, tik tada, jei leisit prieiti prie Tričės.

Džanina linkteli ir Tobijas pasileidžia artyn. Jis paima mane už rankos, kita glosto plaukus. Jo pirštų galiukai sušlampa nuo mano ašarų. Tobijas jų nešluosto, tik pasilenkia ir prispaudžia kaktą prie manosios.

– Beluomių slėptuvės... – sausai sako jis man prie pat ausies. – Duokit žemėlapį – parodysiu.

Palyginti su manąja, jo kakta šalta ir sausa. Baisiai dega raumenys, turbūt dėl to, kad veikiama serumo mėginau išsilaisvinti nuo diržų.

Tobijas atsitraukia, trumpam suneria mudviejų pirštus, paskui Bebaimių išdavikai jį atplėšia ir išsiveda. Mano ranka bejėgiškai nukrinta ant stalo. Nebeturiu jėgų kovoti. Noriu tik užmigti.

– Kol esi čia... – nutęsia Džanina, kai Tobijas su sargybiniais dingsta už durų. Ji pakelia galvą ir įsmeigia akis į padėjėją. – Surask jį ir atvesk. Jau laikas. – Tada vėl pasižiūri į mane. – Kol miegosi, mes šiek tiek patyrinėsim tavo smegenis. Tai nebus operacija. Bet prieš tai... Prižadu tau pranešti tyrimų rezultatus. Tik noriu, kad žinotum, kas bus mano padėjėjas. – Džanina šypteli. – Tas žmogus man atskleidė, kad per gabumų testą tu tikai trims luomams, sugalvojo, kaip geriausia tave čia atvilioti, ir į paskutinę simuliaciją siekiant didesnio poveikio įtraukė tavo mamą. – Džanina dirsteli į duris.

Veikiama raminamųjų matau viską kaip per miglą. Tada pasuku galvą ir išvystu jį.

Kalebą.

Trisdešimt antras skyrius

Pabundu nuo galvos skausmo. Mėginu vėl užmigti – kai miegu, esu rami, – bet Kalebo siluetas vis iškyla man prieš akis pramaišiui su krankiančių varnų pulku.

Kodėl man anksčiau nedingtelėjo, iš kur Erikas ir Džanina sužinojo, jog tinku net trims luomams?

Kodėl nesusimąsčiau, kad šitai, be manęs, žino tik trys žmonės: Torė, Kalebas ir Tobijas?

Galva tvinkčioja. Nematau prasmės. Nesuvokiu, kodėl Kalebas mane išdavė. Spėlioju, kada tai nutiko – prieš simuliaciją ar po jos apsvaigintiems Bebaimiams užpuolus Nuolankiuosius? O gal pabėgus iš Taikingųjų? O gal dar anksčiau, kai tėvas dar buvo gyvas? Kalebas pasakojo, kad paliko Eruditus, kai sužinojo, ką šie rezga. Ar jis melavo?

Galėjo ir meluoti. Prispaudžiu delną prie kaktos. Mano broliui luomas svarbesnis už kraują. Tam turi būti priežastis. Tikriausiai Džanina jam grasino ar kaip nors kitaip privertė bendradarbiauti.

Atsiveria durys. Nepakeliu galvos ir neatmerkiu akių.

– Suske!

Aišku, tai Piteris. Kas gi kitas.

– Ko reikia? – Kai atitraukiu ranką nuo veido, ant akių užkrinta plaukų sruoga. Dėbsau į Piterį akies krašteliu. Bjauriai jaučiuosi netrinktais plaukais.

Prie lovos jis pastato butelį vandens ir padeda sumuštinį. Pažiūrėjus į valgį supyksta širdis.

– Dabar tu zombė? – klausia Piteris.

– Norėtum.

– Per daug pasitiki savim.

– Juokauji, – nusišaipau. – Ar ilgai miegojau?

– Beveik visą dieną. Turiu nuvesti tave į dušą.

– Jei dar pridursi, kad man reikia nusiprausti, gausi į akį, – sakau pavargusiu balsu.

Kai pakeliu galvą, kambarys ima suktis, bet šiaip ne taip nuleidžiu kojas nuo lovos ir atsistoju. Su Piteriu einame koridoriumi. Pasukus už kampo dušinės link, koridoriaus gale išvystame kelis žmones. Vienas jų – Tobijas. Mintyse primetu, kur mudu prasilenksime. Spoksau ne į jį, o į tą vietą, kur susitiksime, kur jis palies man ranką, kaip praėjusį kartą. Iš nekantrumo dilgčioja oda. Nors trumpam jį vėl pajusiu.

Mudu skiria šeši žingsniai, paskui penki.

Lieka keturi. Tada Tobijas stabteli. Jis staiga suglemba ir sargybinis apstulbsta. Akimirką atleidžia gniaužtus ir Tobijas susmunka ant grindų.

Paskui netikėtai persiverčia, pašoka ir puola pirmyn. Sargybinis žemesnis už Tobiją. Mano draugas išplėšia iš jo dėklo pistoletą.

Pasigirsta šūvis. Piteris metasi į dešinę, sykiu tempdamasis ir mane. Žiebiuosi galva į sieną. Bebaimių išdavikas išsižiojęs – tikriausiai jis rėkia, bet aš negirdžiu. Tobijas stipriai spiria jam į pilvą. Kaip Bebaimė žaviuosi jo jėga ir žaibišku greičiu. Paskui Tobijas atsigręžia ir nukreipia ginklą į Piterį, tačiau šis jau nebelaiko manęs.

Tobijas sugriebia mane už kairės rankos, padeda atsistoti ir leidžiasi bėgti. Velkuosi paskui. Kaskart kojoms palietus grindis, galvą nudiegia skausmas, bet sustoti negaliu. Iš skausmo trykšta ašaros, mirksiu, kad geriau matyčiau. Bėk, liepiu sau, tarsi nuo to palengvėtų. Tobijo ranka šiurkšti ir stipri. Jis nuvelka mane už kampo.

– Tobijau, – prašvokščiu.

Jis stabteli ir atsigręžia.

– O varge, – sako glostydamas man skruostą. – Nagi, lipk man ant nugaros.

Tobijas pasilenkia, aš apkabinu rankomis jam kaklą ir įkniaubiu veidą tarp menčių. Jis lengvai mane pakelia ir prilaiko koją kaire ranka. Dešinėje turi ginklą.

Tobijas skuodžia kiek įkerta. Net ir su našta ant nugaros lekia greitai. Šmėsteli mintis: Kaip jis galėjo priklausyti Nuolankiesiems? Yra tiesiog sukurtas bėgti ir taikliai šaudyti. Jis ne tik stiprus, bet ir protingas. Toks stiprus, kad paneša mane.

Koridoriai bus tušti neilgai. Netrukus mūsų puls gaudyti visi Bebaimių išdavikai ir užspeis baltų koridorių labirinte. Neišmanau, kaip Tobijas ketina pro juos prasibrauti.

Kilstelėjusi galvą pamatau, kad jis pralėkė išėjimą.

– Tobijau, bėgi ne ten.

– Ne ten? – klausia trūksmingai kvėpuodamas.

– Ten buvo išėjimas.

– Mes nebėgsim. Antraip būsim nušauti, – sako jis. – Turim šį tą surasti.

Jei ne baisus galvos skausmas, manyčiau, kad sapnuoju. Įprastai tokie beprasmiški būna mano sapnai. Jei Tobijas neketina bėgti, kam pasiėmė mane drauge? Ir ką jis rengiasi daryti?

Pasiekęs platų koridorių su stiklinėmis kabinetų durimis, Tobijas stabteli taip staiga, kad vos nenusiritu jam per galvą. Sustingę Eruditai sėdi prie stalų ir dėbso į mus. Tobijas nekreipia į juos dėmesio. Jo žvilgsnis sutelktas į duris koridoriaus gale. Ant jų parašyta: VALDYMO KAMBARYS.

Apžvelgęs kambarį Tobijas šauna į kamerą dešiniame viršutiniame kampe. Ši sudūžta. Paskui išveda iš rikiuotės kamerą kairiame kampe. Ji skyla į šipulius.

– Nulipk, – sako jis. – Pažadu, daugiau nebėgsim.

Nusliuogiu Tobijui nuo nugaros ir paimu jo ranką. Jis atidaro sandėliuko duris ir įlenda vidun. Paskui užtrenkia jas ir užremia sulaužyta kėde. Atsiremiu į popierių prikrautą lentyną. Virš galvų blykčioja mėlynos lemputės. Tobijas tiesiog ryja mane akimis.

– Turim mažai laiko, todėl kalbėsiu be užuolankų, – sako jis.

Linkteliu.

– Atėjau čia ne ieškoti mirties. Turėjau dvi priežastis, – dėsto Tobijas. – Pirmoji – surasti Eruditų valdymo kambarį, kad užpuolę jų būstinę iškart sunaikintume simuliacijų duomenis ir Džanina nebegalėtų aktyvuoti daviklių.

Dabar suprantu, kodėl nepabėgome. Koridoriaus gale mudu aptikome valdymo kambarį. Vis dar neatsigavusi spoksau į Tobiją.

– Antroji, – sako jis atsikrenkštęs, – įsitikinti, kad tu gyva, nes mes turime planą.

– Kokį planą?

– Pasak vieno mūsų informatorių, mirties bausmė tau bus įvykdyta po dviejų savaičių, – kalba toliau Tobijas. – Bent šitą datą Džanina yra numačiusi išmėginti serumui, turinčiam veikti ir Divergentus. Taigi po keturiolikos dienų beluomiai, tikrieji Bebaimiai ir norintys kovoti Nuolankieji puls Eruditų būstinę ir atims svarbiausią jų ginklą – užvaldys kompiuterinę sistemą. Vadinasi, mūsų pajėgos bus gausesnės negu Bebaimių išdavikų ir Eruditų kartu sudėjus.

– Bet tu nurodei Džaninai beluomių slėptuves.

– Taip, – Tobijas susiraukia. – Tai sukels šiokių tokių keblumų. Bet mudu abu žinom, kad tarp beluomių daug Divergentų, nemažai jų jau persikėlė į Nuolankiųjų rajoną prieš man ateinant čia, todėl bus paimtos tik kelios slėptuvės ir mums dar pakaks jėgų surengti puolimą.

Dvi savaitės. Ar aš ištversiu čia dvi savaites? Esu jau taip išsekusi, kad vos pastoviu ant kojų. Net ir Tobijo siūlomas išgelbėjimas teikia mažai vilčių. Aš nenoriu laisvės. Tik miego. Ir kad viskas baigtųsi.

– Aš neištversiu... – užspringstu žodžiais ir pravirkstu. – Tiek ilgai aš neištversiu.

– Triče, – griežtai sako Tobijas. Jis niekada manęs nelepino. O man taip norisi nors sykį būti palepintai. – Tu privalai. Tu privalai ištverti.

– Kodėl? – Šis klausimas kyla galvoje ir išsprūsta kaip aimana. Imu kumščiais daužyti Tobijui į krūtinę kaip besiožiuojanti mergiotė. Ašaros srūva skruostais, suprantu, kad elgiuosi kvailai, bet negaliu liautis. – Kam man to reikia? Kodėl turiu ištverti aš, o ne kas nors kitas? Kas, jeigu aš nebenoriu? – Suvokiu, kad nebenoriu gyventi. Tikrai nebenoriu. Jau labai seniai trokštu nukeliauti pas tėvus. Skyniausi kelią pas juos taip sunkiai, dabar esu taip arti, o Tobijas siūlo grįžti.

– Suprantu, – dar nesu girdėjusi Tobijo taip švelniai kalbant. – Suprantu, kaip tau sunku. Taip sunku dar nėra buvę.

Papurtau galvą.

– Aš negaliu tavęs priversti. Negaliu sužadinti tau noro išgyventi. – Tobijas mane prisitraukia, glosto plaukus, vieną sruogą užkiša už ausies. Jo pirštai keliauja mano kaklu iki peties, paskui jis sako: – Bet tu tai padarysi. Nesvarbu, ar tiki, ar ne. Padarysi, nes tokia jau esi.

Atsitraukiu ir puolu jį bučiuoti, karštai, be jokio drovumo. Taip bučiuodavau Tobiją, kai neabejojau mūsų meile. Glostau jam nugarą, rankas.

Nenoriu prisipažinti Tobijui tiesos: jis klysta. Aš nenoriu išgyventi.

Durys su trenksmu atsilapoja. Bebaimių išdavikai grūdasi į ankštą sandėliuką. Tobijas nuo manęs atsitraukia ir atiduoda ginklą įsibrovėliui.

Trisdešimt trečias skyrius

– Beatriče!

Krūptelėjusi pabundu didelėje laboratorijoje – matyt, Eruditai atitempė mane čia dar vienam eksperimentui – galinę sieną dengia ekranai, palei grindis šviečia mėlynos lemputės, per vidurį sustatytos kelios eilės medžiaga apmuštų suolų. Sėdžiu ant kraštinio atrėmusi galvą į sieną, man iš kairės – Piteris. Vis dar trūksta miego.

Iškart pasigailiu atsibudusi. Per porą pėdų nuo manęs neryžtingai mindžikuoja Kalebas.

– Ar tu buvai palikęs Eruditus? – klausiu.

– Tai ne taip paprasta, – puola teisintis jis. – Aš...

– Tai labai paprasta, – trokštu surikti, bet nutaisau abejingą balsą. – Kada tu išdavei mūsų šeimą? Prieš tėvų žūtį ar po jos?

– Padariau, ką privalėjau. Manaisi viską žinanti, Beatriče, bet klysti. Visi šie įvykiai... jie daug svarbesni, negu įsivaizduoji. – Akimis brolis maldauja suprasti, bet aš atpažįstu jo toną – šitaip jis bardavo mane vaikystėje. Kalebas kalba globėjiškai.

Visų Eruditų širdyse keroja puikybė. Puikiai tai žinau, ji nesvetima ir man.

Tačiau godumas – kita yda, jos neturiu. Taigi Eruditams tinku tik iš dalies, kaip ir kitiems luomams.

Prisiverčiu atsistoti.

– Tu neatsakei į klausimą.

Kalebas žingteli atatupstas.

– Esmė – ne Eruditai. Taip pasielgiau dėl visų luomų gerovės ir paties miesto labui, – toliau postringauja jis. – Be galo svarbu ir tai, kas yra už tvoros.

– Man nerūpi, – atkertu, bet tai netiesa. Frazė „tai, kas yra už tvoros“ įkyriai sukasi mintyse. Už tvoros? Kaip šis karas gali būti susijęs su tvora? Pasikapsčiusi smegeninėje prisimenu Marką sakius, kad Džanina užpuolė Nuolankiuosius dėl šių turimos informacijos. Ar tos žinios irgi kaip nors susijusios su pasauliu kitoje tvoros pusėje? Laikinai nustumiu tą mintį šalin. – Maniau, remiesi tik faktais. Tiki, kad informacija turi būti visiems prieinama. Kalebai, pasakyk... – mano balsas suvirpa. – Kada išdavei mūsų tėvus?

– Aš visada buvau Eruditas, – atkakliai tvirtina brolis. – Net tada, kai priklausiau Nuolankiųjų luomui.

– Susigiedojai su Džanina, nekenčiu tavęs. Tą patį pasakytų ir tėvas.

– Tėvas, – Kalebas prunkšteli. – Beatriče, mūsų tėvas buvo Eruditas. Jis mokėsi vienoje klasėje su Džanina, ji man papasakojo.

– Jis nebuvo Eruditas, – truputį patylėjusi tariu. – Jis paliko šį luomą. Kaip ir tu pasirinko kitą tapatybę, tapo kitu žmogumi. O tu apsisprendei šitaip... Tarnauti blogiui.

– Kalbi kaip tikra Bebaimė, – atrėžia Kalebas. – Matai tik juoda ir balta. Jokių pustonių. Beatriče, pasaulis yra ne toks. Blogis priklauso nuo to, kurion pusėn stoji.

– Nesvarbu, kurion pusėn stoju. Vis tiek manau, kad valdyti viso miesto žmonių mintis yra blogis, – man ima virpėti lūpos. – Apgaule prisivilioti seserį, pasmerkti ją kančioms ir mirčiai irgi yra blogis! – Nors Kalebas mano brolis, mielai sudraskyčiau jį į skutelius. Bet nė nemėginu, tiesiog vėl atsisėdu ant suolo. Kad ir ką jam padaryčiau, išdavystės skausmo nenumalšinsiu. O man skauda, gelia visą kūną. Prispaudžiu rankas prie krūtinės, lyg norėdama apmaldyti sopančią širdį.

Šluostantis ašarotus skruostus, į laboratoriją įeina Džanina su savo padėjėjais Eruditais, lydimi Bebaimių išdavikų. Greitai sumirksiu, kad ji nepastebėtų ašarų. Džanina tik probėgšmais žvilgteli į mane.

– Dabar aptarsim tyrimų rezultatus, – pareiškia ji.

Kalebas spusteli mygtuką ir ekranai įsižiebia. Juose pasirodo man nesuprantami žodžiai ir skaičiai.

– Panele Prior, mes aptikome labai įdomų dalyką. – Dar nesu mačiusi Džaninos tokios linksmos. Ji beveik šypsosi, jei tokia grimasa laikytina šypsena. – Tu turi labai daug tam tikros rūšies – veidrodinių – neuronų. Kas paaiškins panelei Prior jų funkcijas?

Eruditų mokslininkai vienas per kitą kelia rankas. Džanina leidžia kalbėti vyresnio amžiaus moteriai būrelio priekyje.

– Veidrodiniai neuronai ima veikti, kai vienas žmogus mato, ką daro kitas. Jie leidžia mėgdžioti elgseną.

– Už ką jie dar atsakingi? – Džanina įdėmiai apžvelgia mokinius kaip aukštesniųjų klasių mokytoja.

Eruditai uoliai kelia rankas. Pagaliau vienam leidžiama atsakyti.

– Jie leidžia išmokti kalbos, iš elgsenos suprasti kitų žmonių ketinimus ir... – Jis susiraukia. – Skatina empatiją.

– Tiksliau, – pertraukia jį Džanina ir plačiai nuo ausies iki ausies man nusišypso, – žmogus, turintis daug stiprių veidrodinių neuronų, puikiai moka prisitaikyti, iškilus reikalui geba pamėgdžioti kitus.

Suprantu, ko ji šypsosi. Jaučiuosi taip, lyg mano kaukolė būtų atverta, o visos smegenų paslaptys pagaliau atskleistos.

– Tokie prisitaikėliai tikrai tinka keliems luomams, tiesa, panele Prior? – klausia Džanina.

– Galbūt, – atsakau. – Jei sugebėtum pagaminti serumą, panaikinantį šį gebėjimą, su Divergentais būtų baigta.

– Neskubėkim. – Džanina patyli. – Prisipažįstu, stebiuosi, kad taip nekantrauji mirti.

– Ne, nesistebi. – Užmerkiu akis. – Visai nesistebi, – atsidūstu. – Ar jau galiu grįžti į vienutę? – Nebepajėgiu apsimesti abejinga. Trokštu grįžti į savo kambarį ir iki valios išsiverkti. Tačiau Džanina neturi šito žinoti.

– Nenorėk per didelių patogumų, – suulba ji. – Netrukus išmėginsim dar vieną simuliacijos serumą.

– Kaip išmanai, – sakau. – Man tas pat.

+ + +

Kažkas purto mane už peties. Krūptelėjusi pabundu ir išplėtusi akis imu dairytis – šalia pamatau klūpantį Tobiją. Jis vilki Bebaimių išdaviko striuke, pusė veido kruvina. Kraujas teka iš žaizdos ausyje – ji pusiau nuplėšta. Sudrebu.

– Kas atsitiko? – klausiu.

– Kelkis. Turim bėgti.

– Dar per anksti. Nepraėjo dvi savaitės.

– Neturiu kada aiškinti. Pasiskubink.

– Ak, Tobijau! – Atsisėdu ir apkabinu jį, priglaudžiu veidą prie kaklo.

Tobijas tvirtai mane apglėbia ir spusteli. Užplūsta šiluma ir jaukumas. Jeigu Tobijas čia, esu saugi. Mano ašaros sudrėkina jam odą. Tobijas atsikelia pats ir pastato ant kojų mane, sujudėjus ima tvinkčioti sužeistą petį.

– Greit sulauksim pastiprinimo. Eime.

Leidžiuosi vedama iš kambario. Pirmą koridorių mudu įveikiame be kliūčių, bet antrame susiduriame su dviem Bebaimių sargybiniais – jaunu vaikinu ir vidutinio amžiaus moterimi. Tobijas tuoj pat šauna, vienam pataiko į galvą, kitam į krūtinę. Moteris peršauta krūtine susmunka prie sienos, bet ji dar gyva.

Pasileidžiame tolyn. Perbėgame kelis koridorius, visi jie atrodo vienodi. Tobijas tvirtai laiko mano ranką. Staiga prisimenu, kad jis taikliai mėto, yra net pataikęs man į ausies lezgelį, todėl keista, kad išsyk nenušovė Bebaimių išdavikų. Žengiame per sukniubusius kūnus – tikriausiai šiuos žmones Tobijas nušovė eidamas pas mane – ir galiausiai pasiekiame atsarginį išėjimą.

Norėdamas atidaryti duris, Tobijas paleidžia mano ranką. Įsijungia gaisro sirena. Žiopčiodama gaudau orą, bet nesustoju, negaliu sustoti dabar, kai pagaliau išsivaduosiu ir šis košmaras baigsis. Temsta akyse, todėl stipriai įsitveriu Tobijui į ranką neabejodama, kad jis saugiai nuves iki laiptų apačios.

Baigiasi laiptai ir aš plačiai atsimerkiu. Tobijas jau daro duris, bet aš jį sulaikau.

– Leisk... atgauti kvapą...

Tobijas sustoja, o aš pasilenkiu ir įsiremiu rankomis į kelius. Petys tvinkčioja. Tada pašnairuoju į Tobiją.

– Nagi, sprukim iš čia, – nekantrauja jis.

Paširdžiuose atsiveria tuštuma. Žiūriu Tobijui į akis. Jos tamsiai mėlynos, dešinė rainelė kiek šviesesnė. Suimu jį už smakro ir lėtai pabučiuoju, paskui atsidususi pasitraukiu.

– Negalim iš čia išeiti, – sakau. – Tai simuliacija.

Šis Tobijas padėjo man atsistoti laikydamas už dešinės rankos. Tikrasis Tobijas būtų prisiminęs, kad man skauda šitą petį.

– Ką? – dėbteli jis į mane. – Manai, nesuprasčiau, kad esu užvaldytas simuliacijos?

– Tu nesi užvaldytas simuliacijos, tu pats esi simuliacijos produktas, – pažiūriu į viršų ir garsiai sakau: – Tau teks pagaminti veiksmingesnį serumą, Džanina.

Dabar man belieka atsibusti. Žinau, kaip – ne sykį esu tai dariusi ir anksčiau, savo baimės lauke: kai delnu sudaužiau rezervuaro stiklą arba kai žolėje susikūriau ginklą ir iššaudžiau šlykščius mane apspitusius paukščius. Išsiimu iš kišenės peilį – prieš akimirką jo dar neturėjau – ir įsivaizduoju, kad mano koja kieta kaip deimantas. Smeigiu ašmenis į šlaunį, iš žaizdos pasipila kraujas.

+ + +

Pabundu ašarotomis akimis ir išgirstu įsiutusios Džaninos riksmą.

– Kas tau padeda? – Ji išplėšia Piteriui iš rankų ginklą, puola skersai kambarį ir prispaudžia vamzdį man prie kaktos. Mano kūnas ima stingti, šalti. Džanina manęs nenušaus. Ji kol kas manęs neperkando. Ji manęs nenušaus. – Kas tau padeda susivokti? Prisipažink, antraip tave nudėsiu.

Lėtai atsikeliu nuo kėdės, atsistoju ir dar stipriau prispaudžiu kaktą prie šautuvo vamzdžio.

– Tikiesi, kad pasakysiu? – tariu. – Juk nežudysi manęs, kol negavai atsakymų į klausimus.

– Kvaila mergiote, – atšauna Džanina. – Įsisvajojai, kad man labai rūpi tu ir tavo nenormalios smegenys? Dedu tiek pastangų ne dėl tavęs ir ne dėl savęs. Noriu apsaugoti šį miestą nuo žmonių, siekiančių paversti jį pragaru!

Sutelkusi paskutines jėgas puolu Džaniną ir imu draskyti ją nagais. Moteris rėkia iš visų plaučių ir man užverda kraujas. Smogiu kumščiu jai į veidą. Kažkas mane apglėbia, atplėšia nuo Džaninos, paskui žiebia į šonkaulius. Sudejuoju ir vėl mėginu pulti, bet sulaiko Piteris.

– Kankinimais nieko iš manęs neišgausi. Tau nepadės ir tiesos serumas. Nieko neatskleis ir simuliacijos. Aš per daug atspari.

Džaninai kraujuoja nosis, veidas ir kaklas išakėti mano nagų, ryškėja kraujosruvos. Ji dėbso susiėmusi nosį, išsitaršiusiais plaukais, drebančiomis rankomis.

– Tu pralaimėjai. Nesugebi manęs valdyti! – surinku visa gerkle. Liaujuosi priešintis ir atsiremiu Piteriui į krūtinę. – Tu niekada nesugebėsi manęs valdyti, – nusikvatoju šiurpiu pamišėlės juoku. Mėgaujuosi Džaninos išakėtu veidu, plieskiančiomis neapykanta akimis. Iki šiol ji veikė kaip mašina, šalta ir bejausmė, rėmėsi vien tik logika. O aš ją palaužiau.

Aš palaužiau Džaniną.

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Tik išvilkta į koridorių mažumėlę apsiraminu. Skauda Piterio užgautą šoną, bet tai niekis – mano veidas švyti pergalės džiaugsmu.

Netardamas nė žodžio, Piteris nuveda mane į vienutę. Ilgokai stoviu vidury kambario ir spoksau į kamerą tolimajame kairiame kampe. Kas mane nuolat stebi? Sargybinis Bebaimių išdavikas ar mokslininkas Eruditas?

Kai atvėstu ir nustoja gelti šoną, atsigulu.

Vos užmerkusi akis, išvystu tėvų veidus. Kartą, kai buvau vienuolikos, stovėdama tarpduryje žiūrėjau, kaip jie klojasi lovą. Tėtis nusišypsojo mamai, jie užtempė paklodes ir darniais judesiais išlygino užtiesalus. Iš tėčio žvilgsnio supratau, kad jis nepaprastai gerbia mamą. Būdamas nesavanaudis ir tikėdamas jos meile, tėtis matė begalinį jos širdies gerumą, to dažnai nepastebėdavo kiti. Taip mylėti moka tik Nuolankieji. Man neteko pažinti tokio gražaus jausmo. Mano tėtis, gimęs Eruditu, tapo Nuolankiuoju. Kaip ir man jam neretai būdavo sunku paklusti pasirinkto luomo reikalavimams, bet jis stengėsi ir surado tikrąjį nesavanaudiškumą.

Prispaudžiu pagalvę prie krūtinės ir įsikniaubiu į ją. Aš neverkiu. Man tiesiog skaudu.

Sielvartas neslegia taip kaip kaltė, bet pasiima iš tavęs daugiau.

+ + +

– Suske!

Staigiai pabundu, vis dar gniauždama drėgną nuo ašarų pagalvę. Atsisėdusi trinuosi akis.

Šįsyk Piteris stovi suraukęs antakius.

– Kas atsitiko? – Nuojauta kužda, kad nieko gero.

– Mirties bausmė tau bus įvykdyta rytoj, aštuntą valandą.

– Mirties bausmė? Bet Džanina dar nesukūrė veiksmingo serumo, juk ji...

– Vietoj tavęs Džanina nutarė tęsti bandymus su Tobiju, – pareiškia Piteris.

Nieko nesakau, tik aikteliu. Apkabinusi pagalvę imu linguoti pirmyn atgal. Rytoj mano gyvenimas bus baigtas. Galbūt Tobijas kaip nors ištvers iki beluomių puolimo. Bebaimiai išsirinks naują vadą. Su mirtimi baigsis mano sielvartas, kaltė, nerimas ir graužatis. Linkteliu. Neturiu jokių artimųjų, taigi niekas manęs negedės.

– Žinai, tikriausiai galėčiau tau atleisti, – sakau. – Už tai, kad mėginai mane nužudyti per iniciaciją. Turbūt galėčiau.

Mudu su Piteriu trumpai patylime. Nenutuokiu, kam jam tai pasakiau. Galbūt todėl, kad tai tiesa, o kaip tik šis vakaras skirtas išsakyti tiesą. Šįvakar būsiu sąžininga, nesavanaudė ir drąsi. Tikra Divergentė.

– Išgyvensiu ir be tavo atleidimo, – sako Piteris ir pasigręžia eiti. Paskui stabteli tarpduryje ir taria: – Dabar yra dvidešimt viena valanda dvidešimt keturios minutės.

Pasakydamas laiką Piteris padaro mažą išdavystę – tai narsus poelgis. Tada man dingteli, kad jis elgiasi kaip tikras Bebaimis.

+ + +

Rytoj mirsiu. Pastaruoju metu mane nuolat graužė abejonės, dabar jos išsisklaidė, todėl šią žinią priimu kaip likimo dovaną. Šį vakarą nieko neįvyks. O rytoj sužinosiu, ar egzistuoja anapusinis gyvenimas. Be to, Džaninai taip ir nepavyko nugalėti Divergentės.

Vėl prispaudžiu pagalvę prie krūtinės ir duodu valią ašaroms. Verkiu pasigokčiodama, kaip vaikas, kol veidas iškaista ir apima šleikštulys. Galiu apsimesti drąsuole, bet aš tokia nesu.

Turbūt atėjo metas paprašyti atleidimo už savo blogus darbus, bet sąrašas labai ilgas, visų tikrai neprisiminsiu. Be to, abejoju, ar pomirtiniame gyvenime ką nors lems tikslus nuodėmių sąrašas – taip pomirtinį gyvenimą supranta Eruditai, mato ten tik skaičius ir jokių jausmų. Netikiu, kad pomirtinis gyvenimas priklausys nuo mano žemiškųjų darbų.

Verčiau padarysiu taip, kaip mokė Nuolankieji: užmiršiu save, žiūrėsiu į priekį ir vilsiuosi, kad ateitis bus geresnė už dabartį. Šypteliu puse lūpų. Norėčiau pasakyti tėvams, kad mirsiu kaip Nuolankioji. Turbūt jie manimi didžiuotųsi.

Trisdešimt penktas skyrius

Šį rytą apsivelku švarius Eruditų drabužius: juodas kelnes – jos gerokai per laisvos, bet kam tai rūpi? – ir juodus marškinėlius ilgomis rankovėmis. Batų neturiu.

Dar ne laikas. Suneriu pirštus ir nulenkiu galvą. Kartais šitaip rytais darydavo tėtis, prieš sėsdamas prie pusryčių stalo. Taip ir nepaklausiau, ką tai reiškia. Bet vis tiek trokštu pasijusti savo tėvo dukterimi prieš... prieš užgęstant gyvybei.

Tylomis laukiu, kol manęs ateina išsivesti Piteris. Jis beveik nežiūri į mane, spokso į sieną. Tikriausiai būtų per didelė prabanga norėti šiandien išvysti draugišką veidą. Atsistoju ir mudu išeiname į koridorių.

Kojų pirštai šąla, basos pėdos limpa prie plytelių. Pasukusi už kampo išgirstu prislopintus šauksmus. Iš pradžių nesuprantu žodžių, bet artinantis jie tampa aiškesni.

– Noriu... ją! – Tai Tobijas. – Aš... pamatyti ją!

Dirsteliu į Piterį.

– Man nebus leista paskutinį kartą su juo pasikalbėti, tiesa?

Piteris papurto galvą.

– Vienutėje yra langas. Galbūt tave išvydęs jis pagaliau užsičiaups.

Piteris pasuka į šešių pėdų ilgio koridorių. Ten, vienutėje, laikomas Tobijas. Maždaug per pėdą virš galvos duryse pamatau langelį.

– Tričę! – Dabar jau aiškiai girdžiu Tobijo balsą. – Aš noriu pamatyti Tričę!

Pasistiebiu ir prispaudžiu prie stiklo delną. Riksmai liaujasi, lange išvystu Tobijo veidą. Jo akys paraudusios, veidas išmargintas mėlynių. Bet man jis vis tiek labai gražus. Tobijas žiūri į mane, tada irgi prispaudžia ranką prie stiklo ten, kur laikau savąją. Įsivaizduoju, kad jaučiu iš jo rankos sklindančią šilumą. Paskui Tobijas įremia į stiklą kaktą ir stipriai užsimerkia.

Atitraukiu ranką ir nusigręžiu jam nespėjus atsimerkti. Nuveria širdį, skausmas daug stipresnis negu pervėrus kulkai. Suimu marškinėlių kraštą, užgniaužiu besiveržiančias ašaras ir grįžtu pas Piterį į pagrindinį koridorių.

– Ačiū, – tyliai padėkoju. Ketinau pasakyti garsiau.

– Nėra už ką. – Piteris padilbakiuoja. – Eime.

Priekyje girdžiu minios murmesį. Kitas koridorius kimšte prisikimšęs Bebaimių išdavikų: aukštų ir žemų, jaunų ir senų, ginkluotų ir beginklių. Visi jie ant rankovių prisisiuvę mėlynus išdavikų raiščius.

– Nagi, leiskite praeiti! – surinka Piteris.

Arčiausiai stovintys Bebaimių išdavikai išgirsta jį ir prisispaudžia prie sienų padarydami taką. Paskui ir kiti seka jų pavyzdžiu, stoja slogi tyla. Piteris leidžia man žingsniuoti pirmai. Nuo čia kelią jau žinau.

Nenutuokiu, iš kur kyla dundesys. Matyt, vienas išdavikų ima kumščiu daužyti sieną, prie jo prisideda ir kiti. Einu koridoriumi iš abiejų pusių supama susikaupusių, stipriai kumščiais į sieną tvatijančių Bebaimių išdavikų. Smūgių ritmas toks greitas, kad širdis ima daužytis kaip pašėlusi. Keli išdavikai nulenkia prieš mane galvas – nežinau kodėl. Galų gale tai nesvarbu.

Pasiekusi koridoriaus galą atidarau duris ir žengiu į kambarį, kur man bus įvykdyta mirties bausmė.

Pati jas atidarau.

Bebaimių išdavikai susigrūdę koridoriuje; šiame kambaryje pilna Eruditų, bet jie jau padarę man taką. Tylėdami stebi, kaip artinuosi prie metalinio stalo patalpos viduryje. Ten jau laukia Džanina. Pro paskubomis užteptą pudros sluoksnį ryškėja mano nagų žymės. Džanina net nepažvelgia į mane.

Virš stalo kampų nuo lubų nuleistos stebėjimo kameros. Iš pradžių atsisėdu, nusibraukiu delnus į kelnes, paskui atsigulu.

Stalas šaltas. Šaltis skverbiasi man į odą ir kaulus. Gal taip ir turi būti, nes gyvybė netrukus paliks mano kūną, jis bus sunkus ir sustingęs, sunkesnis negu gyvos. Neturiu supratimo, kas nutiks mano sielai. Kai kurie žmonės tiki, kad su mirtimi viskas ir baigiasi. Gal jie teisūs, o gal ir ne. Tokie svarstymai man nebeduos jokios naudos.

Piteris pakiša elektrodą po marškinėliais ir prispaudžia prie krūtinės, tiesiai virš širdies. Paskui prie jo pritvirtina laidus ir įjungia kardiografą. Girdžiu plakant savo širdį, greitai ir stipriai. Netrukus jos dūžiai liausis ir nieko nebejusiu.

Staiga mane nusmelkia mintis:

Aš nenoriu mirti.

Tobijas ne kartą priekaištavo, kad nebranginu gyvybės, karštakošiškai puolu į pavojų, tačiau aš neėmiau jo žodžių į galvą. Tikėjau, kad tik noriu susitikti su tėvais ir viską baigti. Buvau tikra, kad noriu sekti jų pavyzdžiu ir pasiaukoti. Pasirodo, klydau. Labai klydau. Mane kamuoja, tiesiog degina troškimas gyventi.

Aš nenoriu mirti. Aš nenoriu mirti. Aš nenoriu mirti!

Džanina artinasi su švirkštu, pilnu ryškiai raudono skysčio. Nematau jos akių, nes jos akinių stikluose atsispindi fluorescencinės lempos virš galvų šviesa.

Visos mano kūno ląstelės vienu balsu rėkia: gyventi, gyventi, gyventi. Maniau, bus teisinga atiduoti gyvybę už Vilą, už tėvus, maniau, kad turiu mirti, bet klydau. Kaip tik dėl šių mirčių privalau gyventi. Privalau gyventi.

Viena ranka Džanina suima man galvą, kita įbeda adatą į kaklą.

Dar ne metas! Aidi mano galvoje, bet neištariu šito garsiai. Dar turiu šį tą nuveikti žemėje!

Džanina spusteli stūmoklį. Pasilenkęs Piteris žiūri man į akis.

– Serumas ims veikti po minutės, – sako jis. – Būk drąsi, Triče.

Suklūstu, nes lygiai tokius pat žodžius prieš pirmą simuliaciją man ištarė Tobijas.

Širdis ima daužytis.

Kodėl Piteris linki man būti drąsiai? Kodėl jis išvis ką nors sako?

Visi kūno raumenys atsipalaiduoja vienu metu. Rodos, gyslose sutirštėja kraujas. Jei tai mirtis, ji ne tokia jau baisi. Mano akys atmerktos, galva nusvyra į šoną. Stengiuosi užsimerkti, bet negaliu – negaliu pajudėti.

Kardiografas liaujasi pypsėti.

Trisdešimt šeštas skyrius

Tačiau aš vis dar kvėpuoju. Negiliai, šiek tiek trūksta oro, bet kvėpuoju. Piteris užspaudžia man akis. Ar jis žino, kad aš gyva? O Džanina? Ar ji mato, kad kvėpuoju?

– Nuvežk kūną į laboratoriją, – liepia Džanina. – Skrodimas numatytas šią popietę.

– Gerai, – atsako Piteris ir ima stumti stalą.

Aplink girdžiu Eruditų stebėtojų murmesį. Sukant už kampo mano ranka nusvyra nuo stalo ir atsimuša į sieną. Suskausta pirštų galiukus, bet, nors ir kaip stengiuosi, negaliu jos pajudinti.

Šįsyk važiuojant pro šalį Bebaimių išdavikai tyli. Iš pradžių Piteris eina lėtai, pasukęs už kito kampo paspartina žingsnį. Jis beveik bėga, kol galiausiai staigiai sustoja. Kur aš esu? Tikrai ne laboratorijoje. Kodėl Piteris sustojo?

Jis pakiša rankas man po pakinkliais ir po mentėmis, paskui pakelia, o mano galva nusvyra jam ant peties.

– Atrodai smulki, bet esi sunki, Suske, – murma jis.

Piteris žino, kad esu gyva. Žino.

Girdžiu kelis pyptelėjimus, paskui atsidaro durys.

– Kas čia... – nuskamba Tobijo balsas.

Tobijas!

– Dieve mano! O...

– Liaukis inkštęs, – atšauna Piteris. – Ji gyva, tiesiog paralyžiuota. Truks neilgai, tik kelias minutes. Renkis bėgti.

Nieko nesuprantu.

Iš kur Piteris tai žino?

– Leisk man ją nešti, – sako Tobijas.

– Ne. Tu šaudai taikliau už mane. Imk ginklą, o nešiu aš.

Girdžiu, kaip Piteris atsega dėklą ir išima pistoletą. Tobijas paglosto man kaktą. Paskui abu leidžiasi bėgti.

Iš pradžių girdžiu jų kojų tapsenimą, suskausta nepatogiai atloštą galvą. Paskui ima dilgčioti rankas ir kojas. Piteris sušunka Tobijui:

– Iš kairės!

Nuaidi šūvis.

– Ei, ką čia...

Šūvis. Stoja tyla.

Juodu skuta toliau. Piteris surinka:

– Iš dešinės!

Pokšteli dar du šūviai.

– Nieko sau, – sumurma Piteris. – Dabar palauk, stabtelėk!

Man ima dilgčioti stuburą. Atsimerkiu, kai Piteris atidaro kažkokias duris. Jis puola pro jas ir aš vos netrenkiu galvos į durų staktą, bet spėju ištiesti ranką ir jį sustabdau.

– Atsargiau! – liepiu kaip nesavu balsu. Mano gerklė vis dar užspausta, kaip ką tik suleidus serumą, kvėpuoti sunku.

Piteris šonu įlenda pro duris, kulnu jas užtrenkia, o mane numeta ant grindų.

Patalpa beveik tuščia. Prie vienos sienos stovi šiukšlių dėžės. Kitoje matau kvadratines metalines duris – užtektinai plačias, kad tilptų šiukšlių dėžės.

– Triče, – Tobijas atsitupia šalia. Jo veidas išbalęs, net pageltęs.

Tiek daug jam norisi pasakyti. Su vargu išgargiu:

– Beatriče.

Jis tyliai sukikena.

– Beatriče, – pasitaiso Tobijas ir pabučiuoja mane.

Įsitveriu pirštais jam į marškinius.

– Jeigu nenustosit laižęsi, apsivemsiu. Glamžytis ir seilėtis galėsit, kai iš čia ištrūksim, – pareiškia Piteris.

– Kur mes? – klausiu.

– Prie šiukšlių deginimo krosnies, – atsako Piteris, trinktelėdamas per metalines duris. – Aš ją išjungiau. Pro ją paspruksim į skersgatvį. Jeigu nori ištrūkti iš Eruditų rajono gyvas, Ketverte, žiūrėk, neprašauk pro šalį.

– Nekvaršink sau galvos dėl mano taiklumo, – atkerta Tobijas. Jis, kaip ir aš, basas.

Piteris atidaro šiukšlių deginimo krosnies duris.

– Tau pirmenybė, Triče.

Šiukšlių vamzdis yra maždaug trijų pėdų pločio ir keturių aukščio. Permetu vieną koją per kraštą, paskui, padedama Tobijo, perkeliu antrą. Šliuožiant metaliniu vamzdžiu sugniaužia paširdžius, nugara kliūva už sujungimų.

Užuodžiu ugnį ir pelenus, bet nedegu. Norėdama išsilaikyti įsiremiu į vamzdžio sieną ir sudejuoju. Paskui iškrintu ant metalinių grindų, atsitrenkusi skaudžiai užsigaunu blauzdas.

– Oi! – aikčiodama nušlubuoju tolyn nuo vamzdžio galo ir surinku: – Pirmyn!

Pasitraukiu kaip tik laiku, prieš išvirstant Piteriui, šis pargriūva ant šono. Suvaitoja ir pasitraukia tolėliau.

Apsižvalgau. Esame krosnies viduje, čia būtų aklinai tamsu, jei ne virtinė lempelių, apšviečiančių nedideles duris kitoje sienoje. Grindys yra arba iš metalo plokščių, arba grotuotos. Viskas pradvisę šiukšlėmis ir degėsiais.

– Pažiūrėk, į kokią gražią vietą tave atvedžiau, – sako Piteris.

– Apie tokią gražią nė nesvajojau, – atšaunu.

Pagaliau laukan išvirsta Tobijas. Jis nusileidžia ant pėdų, bet praranda pusiausvyrą ir suklumpa, tada krūpteli. Padedu jam atsistoti ir nesitraukiu. Visi pasaulio kvapai, vaizdai ir jutimai yra nuostabūs. Buvau pasmerkta mirti, bet likau gyva. Mane išgelbėjo Piteris.

Iš jo paskutinio galėjau tikėtis pagalbos.

Piteris nužingsniuoja per grotuotas grindis ir atidaro dureles. Į krosnį plūsteli šviesa. Pro jas mudu su Tobiju patenkame į kambarį cementinėmis sienomis, toliau nuo žaizdro, toliau nuo degėsių smarvės.

– Turi ginklą? – klausia Piteris Tobijo.

– Ne, – atkerta Tobijas, – maniau, dabar atsišaudysiu snargliais, todėl palikau pistoletą viršuje.

– Užsičiaupk.

Išsitraukęs savo pistoletą Piteris išeina iš kambario. Atsiduriame trumpame, tik dešimties pėdų ilgio drėgname ir šaltame koridoriuje, palei jo lubas išvedžioti vamzdžiai. Gale matyti durys su užrašu: IŠĖJIMAS. Aš likau gyva ir dingstu iš čia.

+ + +

Rajonas tarp Eruditų ir Bebaimių būstinių dabar man atrodo visai kitoks negu einant pasiduoti. Turbūt viskas atrodo kitaip žmogui, ištrūkusiam mirčiai iš nagų.

Kai prieiname skersgatvio galą, Tobijas prisispaudžia prie sienos ir pasilenkia, norėdamas dirstelėti pro kampą. Susikaupęs jis staiga kyšteli vieną ranką už kampo ir dukart šauna. Užsikišu pirštais ausis, kad negirdėčiau šūvių ir neprikelčiau baisių prisiminimų.

– Paskubėkim, – ragina Tobijas.

Skuodžiam kiek įkabindami. Lekiame Vobašo aveniu – Piteris pirmas, aš antra, Tobijas paskutinis. Žvilgteliu per petį pažiūrėti, į ką šovė Tobijas – ant šaligatvio, už Eruditų būstinės, išvystu du vyrus. Vienas guli nejudėdamas, o kitas, susiėmęs ranką, bėga prie durų. Tuoj mums ant kulnų ims minti persekiotojai.

Mintys pinasi, tikriausiai nuo išsekimo, bet gelbsti adrenalino antplūdis – skutu iš visų jėgų.

– Rinkis patį nelogiškiausią kelią! – rėkia Tobijas.

– Ką? – klausia Piteris.

– Patį nelogiškiausią kelią, – pakartoja Tobijas. – Tada Eruditai neaptiks mūsų pėdsakų!

Piteris metasi kairėn, neria dar vienu skersgatviu, čia pilna kartoninių dėžių su nutriušusiomis antklodėmis ir dėmėtomis pagalvėmis. Jame buvo įsikūrę beluomiai, dingteli. Piteris peršoka dėžę, aš už jos užkliūvu ir nuspiriu šalin. Skersgatvio gale jis dar kartą pasuka kairėn, prie pelkės. Vėl atsiduriame Mičigano aveniu. Tiesiai priešais Eruditų būstinės langus, tik vargu ar kas nors sumanys pro juos dirstelėti.

– Netikusi mintis! – šaukiu.

Dabar Piteris suka į dešinę. Gatvės šiame rajone bent jau švarios – po kojomis nesimėto kelio ženklų, nėra duobių, į kurias galėtum įsmukti. Plaučiai dega, lyg būčiau įkvėpusi nuodų. Kojų nebeskauda, jos aptirpusios, taip net geriau. Kažkur toli už nugaros girdžiu riksmus.

Tada man topteli: pats nelogiškiausias žingsnis dabar būtų liautis bėgus. Čiumpu Piterį už rankovės ir tempiu prie artimiausio pastato. Namas mūrinis, šešių aukštų, su plačiais langais, skiriamais plytinių kolonų. Paklebenu duris, bet jos užrakintos. Tobijas šauna į langą, išdaužia stiklą ir įlindęs atrakina duris iš vidaus.

Pastatas yra tuštut tuštutėlis. Jokių baldų, net stalo ar kėdės. Ir labai daug langų. Einame prie atsarginio išėjimo, pasislepiu po pirmu laiptatakiu, Tobijas įsitaiso greta, Piteris – priešais, jis prisitraukia kelius prie krūtinės. Taip būsime nematomi nuo laiptų viršaus.

Stengiuosi atgauti kvapą ir nusiraminti, bet tai nelengva. Turėjau mirti, bet nemiriau. O kodėl? Mane išgelbėjo Piteris? Piteris?

Įsmeigiu į jį akis. Jis atrodo niekuo dėtas, nors faktai liudija kitką. Tamsūs žvilgantys plaukai visai neišsidraikę, tarsi ką tik nebūtų lėkęs kiek įkabindamas. Jis nenuleidžia didelių akių nuo laiptinės, paskui nukreipia į mane.

– Kas yra? – klausia Piteris. – Ko taip žiūri?

– Kaip tu tai padarei? – smalsauju.

– Nesunkiai, – atsako Piteris. – Išpyliau mirtiną serumą, pritraukiau į švirkštą dažyto paralyžiuojančio skysčio. Laidą, kuris turėjo perduoti kardiografui tavo širdies tvinksnius, pakeičiau sugedusiu. Kiek ilgiau užtrukau su kardiografu – prireikė Eruditų pagalbos pakeisti jo rodmenis. Nesismulkinsiu, tu vis tiek nesuprasi.

– Kodėl taip padarei? – neatlyžtu. – Juk troškai mano mirties. Vos pats manęs nenužudei! Kodėl apsigalvojai?

Piteris suspaudžia lūpas ir trumpam nusuka akis. Paskui šiek tiek dvejodamas prabyla:

– Nenorėjau likti skolingas. Supranti? Mintis, kad esu tau skolingas, mane vimdė. Pabusdavau vidurnaktį nuo baisaus šleikštulio. Būti skolingam Suskei? Tai juokinga. Visiškai kvaila ir man nepriimtina.

– Ką čia kalbi? Tu nesi man skolingas.

Piteris užverčia akis.

– Prisimink Taikingųjų būstinę. Tada valgykloje kažkas į mane šovė, kulka būtų pataikiusi į galvą, cvaktelėjusi tiesiai į tarpuakį. Tu mane pastūmei ir išgelbėjai. Iki to įvykio jau buvome atsiskaitę – aš vos nenužudžiau tavęs per iniciaciją, tu vos nepribaigei manęs per puolimą. Vadinasi, buvo lygiosios, ar ne? Bet paskui...

– Tu trenktas, – įsikiša Tobijas. – Šitaip gyvenime nedaroma. Niekas neskaičiuoja taškų.

– Nejaugi? – Piteris kilsteli antakius. – Nežinau, kokiame pasaulyje gyveni tu, bet manajame žmonės ką nors daro dėl dviejų priežasčių. Pirma – norėdami ką nors gauti mainais. Antra, jei jaučiasi esą kam nors skolingi.

– Ne vien šios dvi priežastys lemia žmonių elgesį, – prieštarauju. – Kartais žmonės ką nors daro iš meilės. Galbūt tu ne, bet...

Piteris prunkšteli.

– Tik užsisvajojusi Suskė gali paistyti tokias nesąmones.

– Supratau, reikia tave padaryti nuolatiniu mūsų skolininku, – pareiškia Tobijas. – Antraip nubėgsi pas tuos, kurie pasiūlys geresnį sandorį.

– Aha, – nesiginčija Piteris. – Taip sutvarkytas pasaulis.

Papurtau galvą. Savęs šitaip gyvenančios neįsivaizduoju – nuolat skaičiuoti, kas man ką davė ir kiek esu skolinga, nepatirti meilės, ištikimybės, atlaidumo, vadovautis nuostata: akis už akį, dantis už dantį. Tai ne gyvenimas. Tik blankus jo atspindys. Spėlioju, kur Piteris taip išmoko.

– Kaip manot, kada galėsim iš čia krapštytis? – klausia jis.

– Po poros valandų, – atsako Tobijas. – Eisim į Nuolankiųjų rajoną. Ten mūsų lauks beluomiai ir išvengę simuliacijos adatų Bebaimiai.

– Nuostabu, – sako Piteris.

Tobijas mane apkabina. Priglaudžiu galvą jam prie peties ir užsimerkiu, kad nematyčiau Piterio. Žinau, kad turiu daug ką pasakyti Tobijui, tik dar esu nepasirengusi ir laikas visai netinkamas.

+ + +

Žingsniuojant pažįstamomis gatvėmis žmonių pokalbiai prityla arba išvis liaujasi, visi nustebę spokso. Beluomiai žino – esu tuo tikra, nes Džanina moka skleisti gandus, – kad aš jau šešios valandos kaip mirusi. Kai kurių beluomių žastai irgi išteplioti mėlynais dažais. Vadinasi, juos bet kada gali užvaldyti simuliacija.

Kai pagaliau atsiduriame Nuolankiųjų rajone ir pasijuntame saugūs, suvokiu, kad bėgdama nelygiais šaligatviais susižeidžiau padus, į kojas prilindo stiklo šukių. Sulig kiekvienu žingsniu nuveria skausmas. Nekreipiu dėmesio į smalsuolius, susitelkiu į tvinkčiojimą.

– Triče! – išgirstu šaukiant kažkur priekyje.

Pakėlusi galvą ant šaligatvio išvystu Jurają su Kristina, jie apžiūrinėja pistoletus. Jurajas numeta savąjį ant žolės ir pasileidžia prie manęs. Kristina seka paskui, tik žingsniuoja lėčiau.

Jurajas nori mane apkabinti, bet Tobijas, uždėjęs ranką jam ant peties, sulaiko. Užplūsta didžiulis dėkingumas. Dabar man būtų per sunku ištverti Jurajo apkabinimą, klausimus, jo nuostabą.

– Tričei teko daug išgyventi, – sako Tobijas. – Jai reikia pamiegoti. Mes įsikursim trisdešimt septintame šios gatvės name. Užsukit rytoj.

Jurajas dėbteli į mane. Bebaimiams tokie suvaržymai nesuprantami, o Jurajas – Bebaimis iš prigimties. Bet jis gerbia Tobiją už rūpinimąsi manimi, todėl linkteli ir sako:

– Gerai, pasimatysim rytoj.

Kai einu pro šalį, Kristina švelniai spusteli man petį. Stengiuosi laikytis tiesiai, bet mano raumenys kaip surakinti, pečiai patys nusvyra. Pakeliui sutiktieji spokso, prasilenkę gręžia akimis nugarą. Atsikvepiu, kai Tobijas atveda mus prie pagrindinių Marko Itono namo durų.

Neišmanau, kiek jėgų prireikia Tobijui peržengti šių namų slenkstį. Dingteli, kad jam ausyse aidi rėksmingi tėvų barniai, šaižūs diržo kirčiai, kad jis prisimena valandas, praleistas mažoje, tamsioje spintoje. Tačiau pažvelgusi Tobijui į veidą neišvystu jokio jaudulio. Jis kaip niekur nieko palydi mus su Piteriu į virtuvę. Nebent laikosi dar tiesiau negu įprastai. Tačiau Tobijas šitai sugeba – nepasiduoti silpnumui, kad ir kas nutiktų.

Virtuvėje randame Torę, Harisoną ir Eveliną. Visi jie sužiūra į mane. Atsiremiu petimi į sieną ir užsimerkiu. Akyse stovi metalinis stalas, ant kurio turėjau mirti. Atsimerkiu, stengiuosi kvėpuoti. Jie kalbasi, tačiau aš negirdžiu nė žodžio. Ką čia, Marko name, veikia Evelina? Kur pats Markas?

Evelina viena ranka apkabina sūnų, kita paglosto skruostą ir prisiglaudžia. Paskui kažką jam sukužda. Tobijas nusišypso ir atsitraukia. Motina ir sūnus susitaikė. Kaži ar tai protinga.

Apkabinęs per liemenį Tobijas atitraukia mane nuo sienos ir atsargiai, kad neužgautų peties, vedasi prie laiptų. Drauge užkopiame į viršų.

Antrame aukšte senas jo tėvų ir jo paties miegamasis. Kambarius skiria vonia. Stovėdama ant jo kambario slenksčio apsižvalgau – čia Tobijas praleido šešiolika metų.

Jis nepaleidžia mano rankos. Laiko ją nuo tada, kai išlindome iš slėptuvės po laiptais Eruditų rajone. Tarsi manytų, kad likusi be jo paramos subyrėsiu į gabalėlius.

– Nė kiek neabejoju, kad man išvykus Markas nebuvo įžengęs į šitą kambarį, – sako Tobijas. – Grįžęs radau visus daiktus savo vietose.

Nuolankieji neužgriozdina kambarių įvairiomis smulkmenomis, jiems draudžiama pataikauti savo silpnybėms. Bet kelis niekučius leidžiama turėti. Pamatau kaugę mokyklinių sąsiuvinių. Nedidelę knygų lentyną. Ir, savo nuostabai, mėlyno stiklo figūrėlę ant naktinio staliuko.

– Kai buvau vaikas, mama man ją padovanojo ir liepė niekam nerodyti, – pasakoja Tobijas. – Pasirinkimo ceremonijos dieną, prieš išeidamas, pastačiau ją ant staliuko. Norėjau, kad jis pamatytų. Parodžiau šiokį tokį nepaklusnumą.

Linkteliu. Keista, kiek daug patirties slepia vienas niekutis. Tada jam buvo šešiolika, Tobijas pasirinko Bebaimius, kad pabėgtų nuo tėvo.

– Leisk apžiūrėti pėdas, – sako Tobijas, bet nesijudina, vis dar laiko suėmęs man dilbį.

– Gerai, – sakau.

Mudu einame į vonios kambarį ir aš atsisėdu ant jos krašto, kojas nuleidžiu vidun. Tobijas įsitaiso greta, uždeda ranką man ant kelio, paskui nusigręžia, atsuka čiaupą ir užkemša vonią. Netrukus vanduo apsemia man kojų pirštus ir nusidažo rausvai – pėdos kruvinos.

Tobijas atsitupia, užsikelia mano koją ant šlaunies ir ima valyti kilpinio audinio gabalėliu giliausius pjūvius. Nieko nejaučiu. Nieko nejaučiu ir kai Tobijas išmuilija pėdas. Vanduo papilkėja.

Trinu muilo gabalėlį tarp delnų, kol šis suputoja. Tada imu glostyti jam rankas, rūpestingai vedžioju delno linijas, lendu į tarpupirščius. Gera ką nors veikti, ką nors prausti ir vėl liesti Tobiją.

Mudu pritaškome visą vonią. Sušlapus pasidaro šalta, pašiurpstu, bet nekreipiu į tai dėmesio. Tobijas nukabina rankšluostį ir ima šluostyti man rankas.

– Aš... – vos ne vos iškošiu. – Mano tėvai žuvo, brolis yra išdavikas. Kaip man... – vapu nerišlius žodžius. Rauda purto ne tik mano kūną, sujaukia ir mintis. Tobijas mane prisitraukia, vanduo permerkia kelnių klešnes. Tobijo glėbys tvirtas. Klausausi jo širdies plakimo ir netrukus nurimstu.

– Dabar aš būsiu tavo šeima, – patikina jis.

– Aš tave myliu, – sakau. Sykį tai jau jam sakiau prieš eidama į Eruditų būstinę, bet tada jis miegojo. Neišmanau, kodėl neprisipažinau jam girdint. Gal bijojau parodyti tokį švelnumą? O gal būgštavau, kad iš tiesų nežinau, kas yra meilė. Tačiau dabar manau, jog nebėra ko atidėlioti, paskui gali būti per vėlu. Ir taip vos per plauką nepavėlavau. Aš priklausau jam, o jis – man, mudviejų niekas neišskirs.

Tobijas nustebęs žiūri į mane. Kol galvoja, ką atsakyti, laikausi įsikibusi, kad nepaslysčiau. Vaikino žvilgsnis nepatiklus.

– Pakartok, – prašo.

– Tobijau, – sakau, – aš tave myliu.

Jo oda drėgna, kūnas dvelkia prakaitu, šlapi mano marškinėliai vyniojasi jam apie rankas. Tobijas prispaudžia veidą man prie kaklo ir bučiuoja duobutę virš raktikaulio, paskui skruostą, tada – lūpas.

– Aš irgi tave myliu, – prisipažįsta jis.

Trisdešimt septintas skyrius

Man užmiegant Tobijas guli greta. Baiminausi, kad mane apniks košmarai, bet nuovargis juos užgožė, išsklaidė baisias mintis. Kai vėl atsimerkiu, Tobijo nebėra, šalia ant lovos guli krūvelė drabužių.

Atsikėlusi einu į vonią. Kūnas skaudus, tarsi oda būtų nušveista iki kraujo, kvėpuojant dursteli po krūtine, bet skausmas nestiprėja. Nedegu vonioje šviesos, nenoriu būti apšviesta ryškiai kaip Eruditų būstinėje. Tamsoje prausiuosi po dušu, vos atskiriu skystą muilą nuo plaukų balzamo. Pasakau sau, kad išeisiu iš vonios atsigavusi ir stipri, nes vanduo gydo. Kad šiek tiek parausvėtų, pagnaibau skruostus. Tai kvaila, bet nenoriu pasirodyti draugams silpna ir išbalusi.

Grįžusi į Tobijo kambarį, randu ant lovos tysantį Jurają; Kristina smalsiai apžiūrinėja mėlyną stiklinę figūrėlę ant Tobijo staliuko; Lina iškėlusi pagalvę virš Jurajo klastingai šypsosi. Užsimojusi ji smarkokai trinkteli jam per pakaušį, Kristina sako: „Labas, Triče!“, o Jurajas suaimanuoja:

– Oi! Lina, kaip, po galais, tu sugebi šitaip skaudžiai vožti pagalve?

– Esu labai stipri, – atšauna ji. – Triče, ar į ką nors trenkeisi? Vienas tavo skruostas skaisčiai raudonas.

Matyt, per daug pasistengiau.

– Ne, – sakau. – Čia tiesiog mano rytinis žavesys. – Nemoku pokštauti ir iškart pasijuntu nejaukiai.

Kristina nusikvatoja, gal kiek per garsiai, nei derėtų, bet esu dėkinga jai už supratimą. Porąkart pasisūpavęs ant lovos, Jurajas pasislenka ant krašto.

– Taigi, metas pakalbėti apie tai, ką iki šiol nutylėdavom, – pareiškia Jurajas ir mosteli į mane. – Tu vos nežuvai, buvai išgelbėta gražuoliuko sadisto, o mes rengiamės rimtam karui, sudarę sąjungą su beluomiais.

– Gražuoliuko? – perklausia Kristina.

– Tai Bebaimių žargonas, – vypteli Lina. – Šis žodis buvo laikomas dideliu įžeidimu, bet dabar niekas jo nebevartoja.

– Todėl, kad jis toks užgaulus, – linkteli Jurajas.

– Ne, ne todėl. Šis žodis kvailas, ir nė vienas save gerbiantis Bebaimis jo nevartos. Gražuoliukas. Jurajau, kalbi kaip dvylikametis.

– Man dvylika su puse, – atšauna Jurajas.

Imu įtarti, kad draugai erzina vienas kitą dėl manęs, kad man nereikėtų nieko sakyti, tik juoktis. Aš taip ir darau. Pamažu tirpsta krūtinę kaustantys ledo šarvai.

– Apačioje yra valgio, – sako Kristina. – Tobijas iškepė plaktos kiaušinienės. Nežinojau, kad šis patiekalas toks bjaurus.

– Neperlenk, – sakau. – Aš mėgstu plaktą kiaušinienę.

– Na, Suskiai gal ir valgo ją pusryčiams. – Kristina paima mano ranką. – Eime.

Nubildame į pirmą aukštą. Mano tėvų namuose niekas nedrįsdavo šitaip triukšmauti. Tėtis drausdavo man lakstyti laiptais. „Nereikia atkreipti į save dėmesio, – sakydavo jis. – Tai nemandagu aplinkinių atžvilgiu.“

Iš svetainės girdžiu sklindant daugybę balsų, tarpais juos nustelbia juoko pliūpsniai ir kažkokio styginio instrumento – bandžos ar gitaros – akordai. Tai neįprasta Nuolankiųjų name. Net ir susirinkęs didžiulis jų būrys laikosi tyliai. Balsai, juokas ir muzika įkvepia gyvybės niūrioms sienoms. Mane užplūsta šiluma.

Stabteliu svetainės tarpduryje. Ant trivietės sofos susigrūdę penki žmonės pliekia kortomis – tokį žaidimą mačiau žaidžiant Teisuolių būstinėje. Krėsle įsitaisęs vyras pasisodinęs ant kelių moterį, ant krėslo atkaltės sėdi kitas, su sriubos skardine. Tobijas susirangęs ant grindų, nugara atsirėmęs į kavos staliuką. Jis visiškai atsipalaidavęs – viena koja sulenkta, antra ištiesta, ranka ilsisi ant kelio, pakreipęs galvą klausosi pašnekesio. Dar nesu mačiusi taip gerai nusiteikusio beginklio Tobijo. Nė neįsivaizdavau, jog taip gali būti.

Staiga nuveria pažįstama nuojauta – taip nutinka, kai žinau, kad man meluojama, tik šįkart nenutuokiu nei kas meluoja, nei kodėl. Buvau mokoma nepasitikėti beluomiais. Nuo mažens buvo skiepijama, kad likti be luomo – blogiau negu mirti.

Žmonės pamato mane tik po kelių sekundžių. Kalbos nuščiūva. Nusišluostau sudrėkusius delnus į marškinėlių kraštą. Mane glumina skvarbūs žvilgsniai ir nejauki tyla.

Evelina atsikrenkščia.

– Dėmesio, čia Tričė Prior. Turbūt vakar daug apie ją prisiklausėte.

– Su ja Kristina, Jurajas ir Lina, – priduria Tobijas. Esu dėkinga, kad Tobijas mėgina nukreipti nuo manęs dėmesį. Deja, jam nepasiseka.

Prabilus vyresnio amžiaus beluomiui vis dar stoviu atsirėmusi į durų staktą. Raukšlėta jo oda išmarginta tatuiruočių.

– Argi tu neturėtum būti mirusi?

Vienas kitas nusijuokia, aš išspaudžiu šypseną. Kreivą ir blyškią.

– Turėčiau, – atsakau.

– Mes nepratę pildyti Džaninos Metju norų, – pareiškia Tobijas. Paskui atsistoja ir paduoda man žirnelių skardinę, bet joje ne žirneliai, ji pilna plaktos kiaušinienės. Dar šiltos.

Tobijas atsisėda, aš įsitaisau greta ir įsimetu kelis kąsnius į burną. Nesu alkana, bet žinau, kad reikia pasistiprinti, todėl vangiai kramsnoju. Beluomių įpročiu perduodu skardinę Kristinai, o iš Tobijo pasiimu kitą – su persikais.

– Kodėl įsikūrėte Marko name? – klausiu.

– Evelina jį išspyrė. Pareiškė, kad namas priklauso ir jai, Markas gyveno jame daugybę metų, dabar – jos eilė. – Tobijas nusivaipo. – Pievelėje prie gatvės kilo didžiulis skandalas, bet Evelina galiausiai laimėjo.

Dirsteliu į Tobijo motiną. Evelina tolimiausioje kambario kertėje šnekasi su Piteriu ir valgo kiaušinienę iš kitos skardinės. Man nusmelkia paširdžius. Tobijas kalba apie ją vos ne su pagarba. Vis dar prisimenu jos žodžius, kad esu tik laikina Tobijo gyvenimo pakeleivė.

– Yra ir duonos. – Tobijas paima nuo kavos staliuko pintinėlę ir paduoda man. – Imk dvi riekes. Tau reikia užvalgyti.

Kramtydama duonos plutą, vėl pasižiūriu į Piterį ir Eveliną.

– Turbūt motina stengiasi užverbuoti Piterį, – sako Tobijas. – Evelina sugeba nupiešti beluomių gyvenimą labai šviesiomis spalvomis.

– Tegu pasakoja, ką nori, svarbu, kad Piteris paliktų Bebaimius. Jis man vis tiek nepatinka, nors ir išgelbėjo gyvybę.

– Viliuosi, karui pasibaigus mums neberūpės luomų skirtumai. Gyvensime puikiai.

Nieko neatsakau Tobijui. Nesirengiu čia ir dabar su juo ginčytis. Ar įrodinėti, kad nebus lengva įtikinti Bebaimius ir Teisuolius palaikyti beluomius, norinčius pertvarkyti visuomenę ir panaikinti dabartinę sanklodą. Šitaip gali kilti dar vienas karas.

Atsiveria laukujės durys, įžengia Edvardas. Šiandien ant jo raiščio nupiešta didelė mėlyna akis, dengiama primerkto voko. Toks piešinys bjauroja gražų vaikino veidą, bet drauge ir kelia juoką.

– Edi! – garsiai pasisveikina vienas beluomių.

Bet Edvardas tuoj pat pastebi Piterį. Jis greitai nužingsniuoja per kambarį, vos neišspiria kažkam iš rankos skardinės. Piteris prisispaudžia prie durų staktos, tarsi norėdamas su ja susilieti ir pranykti iš akių.

Edvardas stabteli priešais Piterį vos per porą colių ir staigiai metasi į priekį, lyg ketindamas smogti kumščiu. Piteris gindamasis atsilošia ir trenkia galva į sieną. Edvardas šypteli, beluomiai pratrūksta kvatotis.

– Dieną nesi toks jau drąsus, – nusišaipo Edvardas. Paskui kreipiasi į Eveliną: – Neduok šitam stalo įrankių. Piteris gali panaudoti juos ne pagal paskirtį. – Kalbėdamas Edvardas išplėšia Piteriui iš rankos šakutę.

– Atiduok, – reikalauja Piteris.

Laisvąja ranka Edvardas čiumpa jį už gerklės, šakutės dantis prikiša Piteriui prie Adomo obuolio. Šis sustingsta, veidas tirštai išrausta.

– Nedrįsk man nurodinėti, – tyliai pagrasina Edvardas, – antraip kitą kartą suvarysiu šakutę tau į gerklę.

– Liaukis, – sudraudžia Evelina.

Edvardas numeta šakutę ir paleidžia Piterį. Perėjęs kambarį atsisėda šalia žmogaus, kuris jį pasveikino atėjusį.

– Nežinau, ar girdėjai, – sako Tobijas, – bet Edvardas yra kiek kvaištelėjęs.

– Jau supratau, – tariu.

– Prisimeni Driu, vaikiną, kuris padėjo Piteriui, kai šis išdūrė Edvardui akį? – klausia Tobijas. – Driu neišlaikė Bebaimių iniciacijos ir mėgino prisidėti prie beluomių, bet ten sutiko Edvardą. Niekas daugiau to vaikino nebematė.

– Edvardas jį nužudė? – smalsauju.

– Vos nepribaigė, – atsako Tobijas. – Štai kodėl ta kita perbėgėlė, rodos, vardu Mira, paliko Edvardą. Ji buvo per švelni ir nepakėlė tokio žiaurumo.

Žinia apie Driu mane prislegia – Edvardas vos jo nepribaigė. Beje, Driu buvo užpuolęs ir mane.

– Verčiau apie tai nekalbėkim, – prašau.

– Gerai, – sutinka Tobijas ir paliečia man petį. – Turbūt sunku vėl atsidurti Nuolankiųjų name? Jei taip, galim kraustytis kur nors kitur.

Suvalgau antrą duonos riekę. Visi Nuolankiųjų namai išplanuoti vienodai. Lygiai tokia pat svetainė ir mano tėvų name. Įdėmiau apsidairius, iškyla prisiminimai. Neryškios pro užuolaidas besiskverbiančios ryto šviesos pakakdavo tėvui skaityti laikraštį. Mama kiekvieną vakarą megzdavo. Tačiau šie prisiminimai manęs nebedusina. Tai jau šis tas.

– Sunku, bet lengviau, negu tikėjausi, – prisipažįstu.

Tobijas kilsteli antakius.

– Tikrai. Man šiek tiek padėjo simuliacijos Eruditų būstinėje. Galbūt padėjo ištverti. – Susiraukiu. – O gal buvo kitaip, gal jos man padėjo nesureikšminti prisiminimų. – Šįkart, rodos, pataikiau. – Kada nors tau viską papasakosiu, – kalbu tarsi per atstumą, atitolusi.

Tobijas paglosto man skruostą ir neskubėdamas bučiuoja, nors kambary pilna besikvatojančių ir besikalbančių žmonių.

– Tai bent, Tobijau, – pareiškia vyras man iš kairės. – Argi tu kilęs ne iš Suskių luomo? Maniau, dauguma jūsiškių drįsta tik paliesti vienas kitam ranką.

– Tai iš kur tada randasi Nuolankiųjų vaikai? – atšauna Tobijas.

– Juos sukuria absoliuti valios jėga, – įsiterpia moteris nuo krėslo ranktūrio. – Tobijau, negi šito nežinojai?

– Ne, nežinojau, – jis šypteli. – Labai atsiprašau.

Kambaryje nugriaudi juokas, kvatojamės visi. Man topteli, kad tokį luomą įsivaizduoja Tobijas. Jo nariai nevertinami pagal būdo bruožus. Jie neskirsto tikrovės į juoda ir balta, gerbia įvairiausius pasirinkimus, priima žmones ir su ydom, ir su dorybėmis, tokius, kokie yra. Nenutuokiu, kas sieja beluomius. Kiek žinau, jie visi yra atstumtieji. Kad ir kaip ten būtų, tos sąsajos pakanka laikytis drauge.

Galiausiai pamatau Tobiją tokį, koks jis yra iš tiesų, o ne tokį, koks būna su manimi. Susimąstau, kaip anksčiau to nepastebėjau, kaip nesupratau, kad visiškai jo nepažįstu.

+ + +

Artėja saulėlydis. Nuolankiųjų rajone triukšminga. Gatves užtvindo Bebaimiai ir beluomiai, vieni nešini buteliais, kiti – šautuvais.

Matau, kaip Zakas stumia vežimėlyje Šauną. Jie važiuoja pro Alisos Bruster, buvusios Nuolankiųjų vadės, namą. Manęs nė nepastebi.

– Pakartok! – prašo Šauna.

– Tikrai?

– Žinoma!

– Gerai... – Zakas greitai stumia vežimėlį. Kaip reikiant įsibėgėjęs pakimba ant rankenų ir nebeliesdamas kojomis žemės skrenda viduriu gatvės drauge su Šauna. Ši klykia, Zakas kvatojasi. Draugai nutolsta.

Prie sankryžos pasukusi į kairę suskilinėjusiu šaligatviu drožiu prie pastato, kur Nuolankieji kas mėnesį rengdavo visuotinius susirinkimus. Seniai čia nebuvau, bet puikiai atsimenu kelią. Iki to pastato reikia eiti vieną kvartalą į pietus ir du į vakarus. Bežingsniuojant saulė pasiekia horizontą, jos spinduliai nudažo namus raudonai, tačiau vakaro prieblanda prigesina spalvas, visi pastatai tampa pilki.

Nuolankiųjų būstinė, kaip ir visi šio rajono namai, yra stačiakampio formos. Atvėrus pagrindines duris, mane pasitinka pažįstamas medinių grindų ir kvadratu sustatytų medinių suolų kvapas. Salės lubose įtaisytas stoglangis, pro jį skverbiasi paskutiniai oranžiniai saulės spinduliai. Tai vienintelė patalpos puošmena.

Atsisėdu į savo šeimos suolą. Įprastai sėdėdavau šalia tėvo ir Kalebo, iš kito šono – mama. Dabar likau vienut vienužė. Paskutinė iš Priorų.

– Gražu, tiesa? – Markas įeina vidun, atsisėda tiesiai priešais mane ir suneria rankas ant pilvo. Mudu skiria saulės spindulių pluoštas.

Jo skruostą puošia mėlynė nuo Tobijo smūgio, plaukai trumpai pakirpti.

– Žinoma, – atsakau atlošdama pečius. – Ką čia veiki?

– Mačiau tave įeinant. – Markas įdėmiai apžiūrinėja nagus. – Noriu pasikalbėti apie informaciją, kurią pavogė Džanina Metju.

– Ar nebūsi pavėlavęs? Gal aš jau viską žinau?

Markas atplėšia žvilgsnį nuo nagų ir primerkia tamsias akis. Nesu mačiusi taip nuodingai žiūrinčio Tobijo, nors jis ir paveldėjo tėvo akis.

– Neišsigalvok.

– Iš kur tau žinoti.

– Tikrai žinau. Mačiau, kas nutinka žmonėms, kurie išgirsta tiesą. Rodos, jie pamiršta tikslą ir tik slankioja aplink stengdamiesi jį prisiminti.

Šaltukas nubėga man nugara, persimeta į rankas, tada pašiurpsta visas kūnas.

– Žinau, kad Džanina ryžosi išžudyti pusę luomo, kad gautų tą informaciją, taigi ji nepaprastai svarbi, – sakau. Tada patyliu. Žinau dar šį tą, bet tik dabar tai suvokiu. Staiga galvoje nuskamba Džaninos žodžiai: „Dedu tiek pastangų ne dėl tavęs ir ne dėl savęs.“ Todėl ji mane ir kankino – mėgino sukurti mane paveiksiantį serumą. Serumą Divergentams. – Žinau, kad ta informacija susijusi su Divergentais, – išpyškinu. – Ir su įvykiais už tvoros.

– Bet tu nežinai, kas dedasi už tvoros.

– Tai ar papasakosi man, ar sumanei tik pažaisti, lauksi, kol imsiu tarnauti ant dviejų letenėlių kaip šunytis?

– Atėjau čia ne tuščiai ginčytis. Ne, nesirengiu tau pasakoti, bet nenoras čia niekuo dėtas. Tiesiog neįsivaizduoju, kaip tai padaryti. Turi pamatyti savo akimis. – Kol Markas gražbyliauja, vis labiau temsta, saulės spinduliai nudažo jo veidą gelsva spalva.

– Tobijas teisus, – sakau. – Tau patinka vienam valdyti informaciją. Patinka laikyti nežinioje mane. Tada pasijunti labai svarbus. Neatskleidi informacijos dėl šios priežasties, o ne todėl, kad nežinotum kaip.

– Tai netiesa.

– Kaip įrodysi?

Mudu sėdime įsmeigę vienas į kitą akis.

– Likus savaitei iki užpuolimo, Nuolankiųjų vadai nusprendė, kad laikas paviešinti svarbią informaciją. Visiems, visam miestui. Ir numatė datą – po dviejų savaičių. Deja, Eruditai, pasitelkę Bebaimių armiją, sužlugdė mūsų ketinimus.

– Kodėl Džanina nenorėjo, kad atskleistumėt, kas yra už tvoros? Kodėl? Pirmiausia man rūpi, kaip ji apie tai sužinojo. Juk sakei, kad pasitarime dalyvavo tik Nuolankiųjų vadai.

– Beatriče, mes gimėme ne čia. Esame čia apgyvendinti tam tikram tikslui. Ilgainiui mums, Nuolankiesiems, teko pasitelkti Eruditus. Tačiau viskas nuėjo šuniui ant uodegos įsikišus Džaninai. Ji nenorėjo atlikti savo priedermės. Verčiau pasirinko žudyti.

Esame čia apgyvendinti.

Mano smegenys dūzgia nuo informacijos. Įsitveriu į suolo kraštą.

– Koks mūsų tikslas? – klausiu kone pakuždomis.

– Užtektinai atskleidžiau įtikinti tave, jog nesu melagis. O viso kito tikrai nepajėgiu tau paaiškinti. Pasakiau tiek, kiek galėjau, verčiamas nepaprastų aplinkybių.

Nepaprastos aplinkybės. Staiga suprantu Marko nuogąstavimus. Beluomiai nori sunaikinti ne tik Eruditų vadus, bet ir jų būstinėje sukauptus duomenis. Taip visus sulyginti. Šis planas man nepatiko iš pat pradžių, bet tikėjausi, kad jis neišdegs, nes Eruditai laiko informaciją ir galvose, ne tik kompiuteriuose. Bet Markas kalba apie svarbesnes žinias negu Eruditų. Beluomių užmačioms pasisekus, jos žus negrįžtamai.

– Jei tau padėsiu, išduosiu Tobiją ir jį prarasiu. – Nugurgiu seilę. – Turi įvardyti man svarią priežastį.

– Tau dar maža, kad ant plauko pakibo mūsų visuomenės gerovė? – Pasipiktinęs Markas susiraukia. – Negi šito negana?

– Mūsų visuomenė susiskaldžiusi. Todėl šitos priežasties negana.

Markas atsidūsta.

– Aišku, tėvai paaukojo gyvybes dėl tavęs. Tačiau tą naktį, kai turėjai būti nuskandinta, motina atėjo į Nuolankiųjų būstinę ne tavęs gelbėti. Ji nežinojo, kur tu esi. Mėgino paimti kompiuterinius duomenis. Tačiau išgirdusi, kad pakliuvai į mirtiną pavojų, viską metė ir puolė tavęs gelbėti.

– Mama pasakojo kitaip, – karštai ginčijuosi.

– Ji melavo. Neturėjo kitos išeities. Svarbiausia, Beatriče, kad tavo motina nebijojo lįsti į didžiulį pavojų, nebijojo žūti, kad išgautų informaciją. Buvo pasiryžusi net mirti. Supranti?

Prireikus Nuolankieji gali pasiaukoti už kitą žmogų, nesvarbu, ar jis priešas, ar draugas. Turbūt todėl jiems taip sunku išgyventi kilus žūtbūtinei grėsmei. Bet yra tik keletas dalykų, dėl kurių jie nedvejodami sutinka mirti. Nuolankieji visiškai nevertina šio pasaulio gėrybių.

Jei Markas sako tiesą ir mama tikrai buvo pasiryžusi paguldyti galvą dėl tos informacijos paviešinimo... Aš padarysiu viską, kad įgyvendinčiau jos nebaigtą misiją.

– Rodos, tu stengiesi manimi pasinaudoti, tiesa?

– Ko gero, – atsako Markas. Šešėliai visai paslepia jo akis. – Tačiau tai turi nuspręsti pati.

Trisdešimt aštuntas skyrius

Neskubėdama grįžtu į Itonų namą stengdamasi prisiminti, ką pasakė mama išgelbėjusi mane iš vandens rezervuaro. Lyg ir užsiminė, kad prieš prasidedant atakai stebėjo traukinius. Nežinojau, ką darysiu tave radusi. Bet žūtbūt turėjau išgelbėti tave.

Prikeltas iš atminties gelmių mamos balsas skamba kitaip. Pasakymas Nežinojau, ką darysiu tave radusi iš tiesų reiškė: nežinojau, kaip išgelbėti ir tave, ir failą. Bet žūtbūt turėjau išgelbėti tave. Papurtau galvą. Ar mama tikrai taip sakė, ar iškreipiu prisiminimus paveikta Marko? Dabar nebesužinosiu. Galiu tik apsispręsti, tikėti juo ar ne.

Nors Markas yra niekšas, žiaurus despotas, mūsų visuomenė neskirsto savo narių į gerus ir blogus. Žiaurus žmogus nebūtinai turi būti apgavikas, o drąsuolis gali elgtis šiurkščiai. Gal Markas turi ir gerų bruožų, bet juos persveria ydos. Vis dėlto tai neįrodo, kad jis melagis.

Tolumoje pamatau laužo liepsną. Susijaudinusi paspartinu žingsnį. Ugnis kyla iš didelių, metalinių žmogaus ūgio katilų ant šaligatvio. Prie jų susirinkę Bebaimiai ir beluomiai, abu būrius skiria siauras tarpelis. Priešais minią stovi Evelina, Harisonas, Torė ir Tobijas.

Išvydusi Kristiną, Jurają, Liną, Zaką ir Šauną, patraukiu prie jų.

– Kur buvai pradingusi? – klausia Kristina. – Visur tavęs ieškojome.

– Vaikštinėjau. Kas čia vyksta?

– Vadai rengiasi atskleisti puolimo planą, – nekantraudamas atsako Jurajas.

– Nieko sau, – nusistebiu.

Evelina atkiša rankas delnais į priekį ir beluomiai nutyla. Matyt, jie apmokyti geriau negu Bebaimiai, šiems susikaupti prireikia dar pusės minutės.

– Jau porą savaičių kūrėme planą, kaip nugalėti Eruditus, – prabyla Evelina, žemas jos balsas puikiai girdėti. – Planas baigtas, dabar jį atskleisime jums. – Evelina linkteli Torei, ir ši dėsto toliau:

– Mūsų strategija sutelkta ne į vieną tašką, turime mąstyti plačiai. Nežinia, ar visi Eruditai būstinėje palaiko Džaniną. Saugumo sumetimais manysime, kad visi nepritariantieji iš ten jau paspruko.

– Puikiai žinome, kad Eruditų galia – jų žinios, – kalba Evelina. – Niekaip neišsilaisvinsime, kol nesunaikinsime tų duomenų. Be to, daugeliui mūsiškių implantuoti davikliai – vadinasi, bet kurią akimirką jie gali būti užvaldyti simuliacijos. Eruditai jau labai seniai naudoja šiuos duomenis žmonėms kontroliuoti, turime padaryti tam galą.

Pritardami Evelinai, ima šūkauti beluomiai, paskui prie jų prisideda ir Bebaimiai – rodos, minia susilieja į visetą, virsta viena gyva būtybe su bendromis smegenimis. Tačiau mane kamuoja dvejonės ir prieštaringi jausmai. Negaliu paneigti, kad tamsioji mano sielos pusė pritaria miniai, triukšmingai reikalaujančiai sunaikinti visus iki vieno Eruditus ir brangų jų turtą. Pažvelgiu į Tobiją. Jo veidas ramus, vaikinas stovi šešėlyje, net sunku įžiūrėti. Spėlioju, ką Tobijas apie visa tai mano.

– Man labai gaila, bet tie žmonės, kurie buvo pašauti ir dabar nešioja simuliacijos daviklius, turės likti čia, – sako Torė. – Eruditai kada užsimanę gali paversti jus ginklu ir nukreipti prieš saviškius.

Pasigirsta pora prieštaraujančių balsų, bet šiaip jau žmonės nesistebi. Jie puikiai supranta, kad Džanina simuliacijomis gali užvaldyti jų protus.

Lina suaimanuoja ir dirsteli į Jurają.

– Mums teks likti čia?

– Tau teks likti, – patikslina jis.

– Tave irgi pašovė, – prieštarauja Lina. – Savo akimis mačiau.

– Pamiršai, kad aš esu Divergentas? – atkerta Jurajas. Lina užverčia akis. Tikriausiai nebenorėdamas klausytis Linos sąmokslo teorijos apie Divergentus, Jurajas skubiai priduria: – Kertu lažybų, kad niekas netikrins einančiųjų į mūšį. Tikimybė, kad Džanina pasirinks kaip tik tave, labai menka, nes žmonių su davikliais nemažai.

Lina susiraukusi apgalvoja Jurajo žodžius. Paskui jos veidas truputį pragiedrėja – ši mergina nėra linksmų plaučių, – o Torė kalba toliau:

– Mes pasidalysime į mišrius būrius, sudarytus ir iš beluomių, ir iš Bebaimių, – dėsto Torė. – Vienas didelis būrys mėgins prasiskverbti į Eruditų būstinę ir išžudyti priešus. Keletas mažesnių nedelsdami puls viršutinius pastato aukštus. Jų užduotis – sučiupti Eruditų vadus. Šįvakar sužinosite, į kokį būrį patekote ir kokia užduotis jam skirta.

– Puolimas numatytas po trijų dienų, – taria Evelina. – Pasirenkite. Mūšis bus sunkus, pareikalaus aukų. Tačiau beluomiai užgrūdinti sunkumų...

Šie pritaria vadei šūksniais, o aš prisimenu, kad mes, Bebaimiai, vos prieš porą savaičių priekaištavome Nuolankiesiems, jog šie dalija beluomiams maistą ir kitus būtinus daiktus. Kaip nutiko, kad taip greitai viską pamiršome?

– ...o Bebaimiai užgrūdinti pavojų...

Žmonės aplink mane rėkia ir kelia sugniaužtus kumščius. Bebaimių balsai skamba mano ausyse, širdį užlieja džiugesys, trokštu prisidėti.

Evelina rėžia aistringą kalbą, bet jos išraiška abejinga. Veidas sustingęs lyg kaukė.

– Šalin Eruditus! – sušunka Torė.

Visi kartoja jos žodžius, žmonių balsai susilieja, niekas nebekreipia dėmesio į luomus. Mus suvienijo bendras priešas, bet juk dėl to netapome draugais? Tobijas irgi neprisideda prie minios džiūgavimo. Kristina taip pat laikosi santūriai.

– Kažkas čia ne taip, – sako ji.

– Ką turi galvoje? – klausia Lina stengdamasi perrėkti bendraluomius. – Pamiršai, ką mums padarė Eruditai? Užvaldė mūsų smegenis simuliacija ir privertė šaudyti į nepažįstamus nekaltus žmones. Privertė nužudyti Nuolankiųjų vadus.

– Ne, nepamiršau, – atsako Kristina. – Tiesiog... Užpulti luomo būstinę ir visus išgalabyti... Argi ne šitaip Eruditai pasielgė su Nuolankiaisiais?

– Dabar viskas pasikeitė. Juk nepuolame nekaltų žmonių, Eruditai patys prisiprašė, – tvirtina Lina šnairuodama į Kristiną.

– Žinoma, – pritaria Kristina. – Žinoma, suprantu.

Ji žvilgteli į mane. Tyliu. Kristina teisi – kažkas čia ne taip.

Ieškodama ramybės patraukiu į Itonų namą. Atveriu pagrindines duris ir užlipu laiptais į antrą aukštą. Einu į Tobijo kambarį, atsisėdu ant lovos ir žiūriu pro langą – prie laužų susirinkę beluomiai ir Bebaimiai kalbasi ir pokštauja. Tačiau vis tiek laikosi skyrium, matyt, jaučiasi nesmagiai. Beluomiai vienoje gatvės pusėje, Bebaimiai – kitoje. Lina, Jurajas ir Kristina irgi stovi prie vieno liepsnojančio katilo. Jurajas kyšteli ranką prie ugnies ir greitai atitraukia, kad nenudegtų. Jo šypsena labiau panėšėja į grimasą, veidą temdo sielvartas.

Po kelių minučių ant laiptų išgirstu žingsnius. Tarpduryje pasirodo Tobijas, prie slenksčio nusispiria batus.

– Kas nutiko? – klausia jis.

– Nieko baisaus, – atsakau. – Tiesiog stebiuosi, kad beluomiai taip lengvai sutiko kovoti drauge su Bebaimiais. Juk Bebaimiai niekada nemėgo beluomių.

Tobijas atsistoja greta ir atsiremia į palangę.

– Tikrai, ši sąjunga keistoka, – pripažįsta jis. – Bet mes siekiame vieno tikslo.

– Dabar – taip. Bet kas bus, kai jį pasieksim? Beluomiai trokšta pakeisti visuomenės sanklodą, panaikinti luomus, Bebaimiai – ne.

Tobijas kietai sučiaupia lūpas. Staiga prisimenu, kaip Taikingųjų soduose mačiau Marką, vaikštinėjantį su Džoana. Jis atsisakė atskleisti paslaptį nutaisęs lygiai tokią pat išraišką. Ar Tobijas paveldėjo ją iš tėvo? O gal tai visai kas kita?

– Esi įtraukta į mano būrį, – praneša Tobijas. – Eisim į mūšį drauge. Tikiuosi, neprieštarauji. Mūsų užduotis – prasibrauti į valdymo kambarį.

Puolimas. Jei dalyvausiu puolime, negalėsiu ieškoti informacijos, kurią Džanina pavogė iš Nuolankiųjų. Turiu rinktis.

Kadaise Tobijas sakė, kad sunaikinti Eruditus svarbiau negu išsiaiškinti tiesą. Gal jis ir teisus, jei Eruditų duomenys nepaklius beluomiams į rankas. Tačiau aš neturiu kitos išeities. Privalau padėti Markui, nors jis galbūt ir meluoja. Teks išduoti mylimiausius žmones. Vadinasi, apgaudinėti. Sukryžiuoju pirštus.

– Kas yra? – klausia Tobijas.

– Vis dar negaliu šaudyti. – Pažiūriu jam į akis. – Po siaubo Eruditų būstinėje... – atsikrenkščiu. – Praradau norą rizikuoti gyvybe.

– Triče! – Tobijas paglosto man skruostą. – Tau nebūtina dalyvauti puolime.

– Bijau pasirodyti bailė.

– Nesibaimink. – Tobijas kilsteli man smakrą. Jo pirštai vėsūs, žvilgsnis griežtas. – Tu padarei mūsų luomui daugiau negu bet kuris kitas narys. Tu... – Tobijas atsidūsta ir priglaudžia savo kaktą prie manosios. – Drąsesnio žmogaus dar nesu sutikęs. Lik čia ir gydykis.

Tobijui mane pabučiavus, norisi prasmegti skradžiai. Jis mano, kad liksiu, o aš jau ketinu išduoti jo pasitikėjimą, veikti išvien su jo tėvu Marku, kurio jis nekenčia. Taip šlykščiai dar nesu melavusi. Šios dėmės nebenusiplausiu.

Kai atsitraukiame vienas nuo kito, bijau, kad Tobijas išgirs, kaip nerimastingai daužosi mano širdis, todėl nusigręžiu į langą.

Trisdešimt devintas skyrius

– Oho, atrodai kaip bandža grojanti meilutė, – sako Kristina.

– Tikrai?

– Ne, ne visai. Tiesiog... Leisk tave padažyti, gerai?

Pasiraususi kuprinėje Kristina išsitraukia krepšelį. Jis pilnas įvairaus didumo tūbelių ir dėžučių. Tai makiažo priemonės. Kai kurių paskirties net nežinau.

Esame mano tėvų namuose. Tinkamesnės vietos pasiruošti neradau. Kristina nesidrovėdama apžiūrėjo kambarius. Tarp naktinio staliuko ir sienos ji aptiko užkištas dvi knygas – įrodymą, jog Kalebas iš anksto rengėsi perbėgti į Eruditų luomą.

– Pasakyk man tiesiai šviesiai. Iš Bebaimių būstinės patraukei į karą... ir pasiėmei makiažo krepšelį?

– Kodėl gi ne? Pamaniau, kad patrauklią merginą nekils ranka nušauti. – Kristina kilsteli antakį. – Sėdėk ramiai. – Ji atidaro juodą tūbelę ir išsuka raudonus dažus.

Be abejonės, tai lūpdažiai. Kristina įgudusiais judesiais perbraukia man lūpas, liepia jas pačiaupyti ir išlyginti dažus. Keista būti pasidažiusiai.

– Ar esi girdėjusi, kokius stebuklus galima padaryti antakių pincetu? – klausia Kristina ir parodo man tą įrankį.

– Patrauk jį toliau nuo manęs.

– Tiek jau to, – atsidūsta draugė. – Paryškinčiau tau skruostus skaistalais, bet netiks mano spalva.

– Tikrai atrodyčiau pribloškiamai, juk mūsų oda kone vienodo atspalvio.

Kristina sukikena.

Pagaliau esu pasirengusi. Iš namų išeinu raudonomis lūpomis, pailgintomis blakstienomis, vilkėdama ryškiai raudona suknele. Prie šlaunies prisitvirtinu peilį. Nors vargu ar galėsiu juo pasinaudoti.

– Kur tas gyvenimų griovėjas Markas mus pasitiks? – klausia Kristina. Ji pasirinko geltoną Taikingųjų suknelę, gražiai derančią jai prie veido.

Nusikvatoju.

– Jis lauks už Nuolankiųjų būstinės.

Tamsoje mudvi žingsniuojame šaligatviu. Dabar vakarienės metas, todėl nieko neturėtume sutikti, bet dėl viso pikto apsivelkame juodas striukes, kad nebūtų matyti ryškių Taikingųjų suknelių. Kaip įpratusi, peršoku šaligatvio plyšį.

– Kur judvi išsirengėt? – išgirstu Piterio balsą ir grįžteliu per petį. Jis stovi mums už nugarų.

Svarstau, ar seniai mus stebi.

– O kodėl tu nevakarieniauji su savo būriu? – klausiu.

– Aš nedalyvausiu puolime. – Piteris kilsteli peršautą ranką. – Esu sužeistas.

– Žinoma, tikras paliegėlis! – šaiposi Kristina.

– Ką gi, visai netrokštu eiti į kovą drauge su gauja beluomių. – Žalios Piterio akys žiba. – Todėl liksiu čia.

– Koks bailys, – bjaurėdamasi nusivaipo Kristina. – Tegu kiti kuopia už tave mėšlą.

– Tegu sau kuopia, – pagiežingai atkerta Piteris. Suplojęs delnais priduria: – Linkiu smagiai nusibaigti. – Švilpaudamas jis pereina gatvę ir patraukia į kitą pusę.

– Kaip gerai, kad jis nuo mūsų atstojo, – sako Kristina. – Net nekamantinėjo, kur einam.

– Ačiū Dievui, – išgargiu. – Taigi, tas planas. Jis kvailokas, tiesa?

– Jis... nėra kvailas.

– Liaukis. Kvaila pasitikėti Marku. Kvaila mėginti prasmukti pro Bebaimių sargybinius prie tvoros. Kvaila stoti prieš Bebaimius ir beluomius. Sudėjus viską kartu, išeina gryna nesąmonė, tokios dar nesu girdėjusi.

– Nelaimė, geresnio plano neturime, – pareiškia Kristina. – Jei norime visiems atskleisti tiesą.

Eidama pasiduoti Eruditams maniau, kad Kristina tęs mano žygį, jei žūsiu, tad dabar būtų neprotinga ja nepasitikėti. Jaudinausi, ar draugė sutiks eiti kartu, bet pamiršau, kad ji kilusi iš Teisuolių – jiems teisybė svarbesnė už viską. Dabar Kristina Bebaimė, bet ilgainiui jau supratau, kad neįmanoma nutraukti ryšių su senuoju luomu.

– Taigi, šiame rajone užaugai. Ar tau čia patiko? – raukosi Kristina. – Tikriausiai ne, jei nusprendei perbėgti.

Mums žingsniuojant saulė slenka prie horizonto. Nuo mažens nemėgau vakaro, leidžiantis saulei Nuolankiųjų rajonas atrodydavo dar nykesnis negu dieną, bet dabar pilka spalva mane ramina.

– Kai kas patiko, kai ko negalėjau pakęsti, – atsakau. – Kai kuriuos dalykus ėmiau vertinti tik jų netekusi.

Mudvi prieiname Nuolankiųjų būstinę, stačiakampį pastatą, tokį pat kaip ir visi kiti šiame rajone. Norėčiau užbėgti į susirinkimų salę ir įtraukti seno medžio kvapo, bet nėra kada. Mudvi apsukame būstinę ir imame dairytis Marko.

Blyškiai melsvas sunkvežimiukas jau laukia, burzgia variklis. Prie vairo sėdi Markas. Leidžiu Kristinai atsisėsti per vidurį. Nenoriu sėdėti greta Marko, jei tik tai įmanoma. Man patinka jo nekęsti, tada jaučiuosi ne taip baisiai išduodanti Tobiją.

Neturi kito pasirinkimo, sakau sau. Nėra kito kelio.

Su šia mintimi užtrenkiu duris ir grabalioju saugos diržo. Surandu tik nušiurusį galą sulaužyta sagtimi.

– Kur ištraukei šitą kledarą? – klausia Kristina Marko.

– Pavogiau iš beluomių. Jie taiso automobilius. Buvo nelengva jį užvesti. Mergaitės, verčiau atsikratykit tų striukių.

Susuku jas ir išmetu pro pravirą langą. Markas išvairuoja automobilį į kelią, variklis suriaumoja. Slapta viliuosi, kad variklis užges, bet Markas spusteli greičio pedalą, ir sunkvežimiukas pajuda į priekį.

Kelias į Taikingųjų būstinę labai duobėtas, todėl patyręs vairuotojas iš Nuolankiųjų rajono ten nuvažiuoja maždaug per valandą. Markas pasuka į pagrindinį kelią ir nuspaudžia greičio pedalą. Automobilis trūkteli, vos spėjam apvažiuoti didelę duobę, kad išsilaikyčiau, atsiremiu į prietaisų skydelį.

– Atsipalaiduok, Beatriče, – ramina Markas. – Aš esu vairavęs automobilį.

– Aš irgi esu dariusi daugybę dalykų, bet tai nereiškia, kad viską puikiai sugebu!

Markas šypteli ir staigiai suka į kairę, aplenkdamas nuvirtusį šviesoforo stulpą. Užvažiavus ant lūženų, Kristina smagiai šūkteli, tarsi tai būtų linksmiausia kelionė jos gyvenime.

– Dar viena kvailystė, tiesa? – garsiai sako ji, perrėkdama kabinoje švilpiantį vėją.

Įsikimbu į sėdynę ir stengiuosi neapsivemti.

+ + +

Privažiavus tvorą priekiniai sunkvežimiuko žibintai apšviečia Bebaimių sargybinius. Krinta į akis mėlyni raiščiai ant rankovių. Bandau nutaisyti malonų veidą. Piktai dėbčiodama jų neapkvailinsiu. Sargybiniai nepatikės, kad esu Taikingoji.

Tamsiaodis vyras su šautuvu prieina prie Marko durelių. Pirmiausia jis pašviečia į veidą Markui, paskui Kristinai, tada – man. Apakinta žibintuvėlio mirksiu ir išlaužiu šypseną, tarsi man labai patiktų, kad sargybinis pliskina tiesiai į akis nutaikęs ginklą į galvą. Taikingieji tikrai kvaištelėję, jei pakenčia tokį elgesį. Arba valgo per daug tos keistos duonos.

– Pasakyk man, – klausia sargybinis, – ką Nuolankusis veikia sunkvežimyje su dviem Taikingųjų merginomis?

– Jos savanorės, atvežė į miestą maisto, – sako Markas. – O aš savanoriškai pasisiūliau jas palydėti, kad kas neužpultų.

– Be to, mudvi nemokame vairuoti, – šypsodamasi įsiterpia Kristina. – Prieš kelerius metus tėtis bandė mane išmokyti, bet aš vis supainiodavau greičio pedalą su stabdžiais. Ar įsivaizduojat, kas būdavo? Šiaip ar taip, tas Džošua tikras šaunuolis, jis pasisiūlė mus pavėžėti, antraip būtume nežinia kaip parsigavusios, tos dėžės buvo tokios sunkios...

Bebaimis pakelia ranką.

– Pakaks, viską supratau.

– Ak, žinoma. Atleiskit, – kikena Kristina. – Tik norėjau viską paaiškinti, nes atrodėt toks suglumęs. Ir tai nenuostabu, juk ne kasdien pamatysi tokį dalyką...

– Tiesa, – sutinka sargybinis. – Ar tu ketini grįžti į miestą?

– Tikrai negreitai, – atsako Markas.

– Gerai, tada važiuokit. – Bebaimis linkteli kitiems sargybiniams.

Vienas jų surenka vartų kodą, šie atsiveria. Markas padėkoja sargybiniui ir duobėtu keliu rieda į Taikingųjų būstinę. Automobilio žibintai apšviečia padangų provėžas, prerijų žolę ir spiečius vabzdžių. Pro langą matau tamsoje švysčiojančius jonvabalius. Jie šokinėja taip greitai kaip mano širdis.

Markas dirsteli į Kristiną.

– Ką, po galais, išdarinėji?

– Bebaimiai negali pakęsti nerūpestingo Taikingųjų čiauškėjimo, – Kristina gūžteli pečiais. – Maniau, mano plepalai pabos sargybiniui ir tas, norėdamas atsikratyti, mus praleis.

Plačiai išsišiepiu.

– Kristina, tu genijus.

– Žinau, – ji kresteli galvą, lyg švystelėdama per petį plaukus, tik šie per trumpi.

– Apsižioplinai tik su Džošua, – sako Markas. – Nerasi nė vieno Nuolankiojo tokiu vardu.

– Nesvarbu, kas kam darbo, Bebaimiams tai nė motais.

Tolumoje šviečia Taikingųjų būstinės langai, matau pažįstamus medinius trobesius ir oranžeriją. Pravažiuojame obelų sodą. Padvelkia drėgna šilta žeme.

Prisimenu, kaip mama skynė obuolius. Tai buvo prieš kelerius metus, padėjome Taikingiesiems nuimti derlių. Nuduria krūtinę, bet prisiminimas neskaudina taip kaip anksčiau, prieš kelias savaites. Gal dėl to, kad atlieku užduotį pagerbdama mamos atminimą. O gal esu sutelkusi mintis į kitką ir sielvartas nebe taip kankina. Kažkas vis tiek pasikeitė.

Markas pastato automobilį už gyvenamųjų pastatų. Tik dabar pastebiu, kad spynelėje nėra rakto.

– Kaip įjungei variklį? – klausiu.

– Tėtis išmokė mane elgtis su mechanizmais ir kompiuteriais, – atsako Markas. – Šitas žinias perdaviau savo sūnui. Juk nemanei, kad jis toks protingas iš prigimties?

– Žinoma, maniau. – Atidarau duris ir išlipu iš sunkvežimiuko. Žolė kutena man pirštus ir blauzdas.

Kristina atsistoja iš dešinės ir atlošia galvą.

– Čia viskas kitaip negu ten, – sako ji ir parodo nykščiu miesto pusėn. – Beveik pamiršti karą.

– Taikingieji taip ir daro, – sakau.

– Bet jie žino, kas dedasi mieste, tiesa? – pasitikslina Kristina.

– Tiek, kiek ir Bebaimių sargybiniai, – įsiterpia Markas. – Todėl Taikingieji nepažįsta išorinio pasaulio ir jo bijo.

– Iš kur tai žinai? – klausiu.

– Todėl, kad Nuolankieji juos tuo įtikino. – Markas patraukia prie oranžerijos.

Mudvi su Kristina susižvelgiame. Paskui ristele pasileidžiame įkandin Marko.

– Ką tai reiškia?

– Kai valdai svarbią informaciją, sprendi, kiekai žmonių galima ją atskleisti, – atsako Markas. – Nuolankiųjų vadai atskleidė Taikingiesiems tiek, kiek manė esant reikalinga. Tikėkimės, Džoana laikosi savo įpročių. Tokį ankstyvą vakarą turėtume rasti ją oranžerijoje.

Markas atidaro oranžerijos duris. Čia tvanku kaip ir anąkart, negana to, tvyro migla. Drėgmė vėsina man skruostus.

– Oho, – stebisi Kristina.

Blankioje mėnulio šviesoje sunku atskirti tikrus augalus ir medžius nuo žmogaus rankų kūrinių. Braunantis tolyn lapai braukia man per veidą. Paskui išvystu prie krūmo Džoaną – rodos, ji atsitūpusi renka avietes. Plaukai surišti, todėl matyti randas.

– Nesitikėjau tavęs dar kartą čia pamatyti, panele Prior, – sako Džoana.

– Manėte, gavau galą? – klausiu.

– Kas pakelia ginklą, dažnai nuo jo ir miršta. Tačiau džiugu, kad tu gyva. – Džoana pasideda ant kelių dubenėlį ir žiūri į mane. – Bet puikiai suprantu, kad grįžai čia ne dėl to, jog tau pas mus patiko.

– Ne, ne dėl to, – prisipažįstu. – Atėjome dėl kitko.

– Gerai, – sako stodamasi Džoana, – tai eime pasikalbėti.

Ji nuneša dubenėlį su uogomis į oranžerijos vidurį, kur Taikingieji rengia susirinkimus. Sekame paskui ją kabarodamiesi per gūbriuotas šaknis, kol Džoana atsisėda po milžinišku medžiu. Paskui ji pasiūlo man aviečių. Pasisėmusi saujelę perduodu dubenėlį Kristinai.

– Džoana, susipažink, tai Kristina, – sako Markas. – Teisuolė, tapusi Bebaime.

– Sveika atvykusi į Taikingųjų būstinę, Kristina, – Džoana supratingai šypteli.

Keistoka, kad du iš to paties luomo kilę žmonės apsisprendė taip skirtingai: viena tapo Bebaime, antra – Taikingąja.

– Taigi, Markai, sakyk, ko atvažiavote? – klausia Džoana.

– Viską išdėstys Beatričė, – pareiškia jis. – Aš esu tik vairuotojas.

Džoana tylėdama atsigręžia į mane, bet nepatiklus jos žvilgsnis rodo, kad moteris mieliau kalbėtųsi su Marku. Žinoma, paklausta ji tai paneigtų, bet nuojauta kužda, kad Džoana Reis manęs nekenčia.

– Hmm... – sumurmu. Prastoka pradžia. Nusišluostau delnus į sijoną. – Dedasi blogi dalykai.

Žodžiai pasipila savaime, be jokių pagražinimų ar išvedžiojimų. Paaiškinu, kad Bebaimiai, sudarę sąjungą su beluomiais, ketina išnaikinti visus Eruditus, palikti mūsų visuomenę be vieno svarbiausių luomų. Iškloju, jog Eruditų būstinėje saugoma svarbi informacija, be to, jų sukauptos žinios bus reikalingos atkuriant nuniokotą miestą. Baigus dingteli, kad nepasakiau Džoanai, ką bendra visa tai turi su ja ir jos luomu, bet nežinau, ką bepridurti.

– Beatriče, tu mane pribloškei, – sako Džoana. – Tiesą sakant, nesuprantu, ko iš mūsų nori.

– Atėjau čia ne prašyti pagalbos, – pareiškiu. – Tik norėjau pranešti, kad netrukus žus daugybė žmonių. Žinau, kad nenorėsite likti nuošalyje, nors luomas jūsų ir nepalaikys.

Džoana nuduria akis, bet kreiva šypsena liudija, kad neklydau.

– Be to, noriu prašyti leidimo aplankyti jūsų priglaustus Eruditus, – sakau. – Jie slapstosi, bet man būtina su jais pasikalbėti.

– Kam tau šito reikia? – kamantinėja Džoana.

– Noriu juos išžudyti, – užverčiu akis.

– Tavo pokštas nejuokingas.

Atsidūstu.

– Atleiskit. Man reikia šį tą sužinoti, tik tiek.

– Gerai, bet teks palūkėti iki ryto, – taria Džoana. – Galėsite čia pernakvoti.

+ + +

Užmiegu vos padėjusi galvą ant pagalvės, bet pabundu anksčiau, nei tikėjausi. Iš šviesėjančio horizonto sprendžiu, kad saulė dar tik kyla.

Lovoje šalimais miega Kristina, įkniaubusi veidą į čiužinį, galvą užsidengusi pagalve. Mūsų lovas skiria staliukas su naktine lempute. Kad ir kaip stengiuosi eiti tyliai, medinės grindys girgžda. Kaip įprasta, ant sienos kabo veidrodis. Juos turi visi luomai, tik Nuolankiesiems leista turėti po vieną ir tą patį reikalaujama slėpti. Vis dar krūpčioju pamačiusi neuždengtą veidrodį.

Rengiuosi ramiai, nebijodama pažadinti Kristinos – jos kieto miego neišsklaidytų net penkių šimtų bėgančių Bebaimių žingsniai, bet gali prikelti Eruditų kuždesys. Tokia jau ta mano draugė.

Išeinu laukan saulei kylant virš medžių viršūnių. Sode jau susirinkęs nedidelis būrelis Taikingųjų. Prieinu arčiau pažiūrėti, ką jie daro.

Susikabinę už rankų Taikingieji stovi ratu. Pusė jų – paaugliai, pusė – suaugusieji. Prabyla vyriausia moteris, jos žili plaukai supinti į kasą.

– Mes tikime dievą, kuris atneša ir saugo taiką, todėl gyvename taikoje ir ją branginame.

Pasirodo, šiais žodžiais moteris duoda bendraluomiams tam tikrą ženklą. Visi sukrunta, ratas išsklinda. Kiekvienas, radęs porą, susikabina rankomis. Paskui stovi ir žiūri vienas į kitą. Vieni kažką murma, kiti šypsosi, treti tyli. Paskui poros išsiskiria, renkasi kitą partnerį ir kartoja ritualą.

Dar nebuvau mačiusi religinių Taikingųjų apeigų. Esu susipažinusi tik su savo luomo tikėjimu. Kai kas man brangu, o kai ką atmetu kaip kvailystę – pavyzdžiui, maldas prieš vakarienę, savaitinius susirinkimus, savanorišką tarnavimą kitiems, eilėraščius, šlovinančius dievo nesavanaudiškumą. Taikingųjų apeigos visai kitokios, paslaptingos.

– Prisidėk prie mūsų, – kviečia žilaplaukė moteris.

Pagaliau susivokiu, kad ji kreipiasi į mane. Moteris šypsosi ir man moja.

– Ak, ne, – sakau. – Aš tiesiog...

– Ateik, – neatstoja ji ir aš nebeturiu kitos išeities, kaip paklusti ir stotis tarp Taikingųjų.

Moteris suima mano rankas. Jos pirštai sausi ir šiurkštūs, žvilgsnis skvarbus ir įdėmus, netgi keistokas. Pažiūrėjusi jai į akis apstulbstu. Staiga siela ir kūnas nurimsta, atrodo, apsunksta, bet tai malonu. Rudos moters akys veria kiaurai.

– Taikos dievas padės tau ir sunkią valandą, – sako ji žemu balsu.

– Kodėl? – klausiu tyliai, kad niekas aplink neišgirstų. – Aš tiek prisidirbau...

– Tu čia niekuo dėta, – atsako moteris. – Tai dovana. Jos negali nusipelnyti, antraip ji liausis būti dovana.

Moteris mane paleidžia ir eina prie kito Taikingojo. Lieku stovėti viena iškeltomis rankomis. Kažkas prieina, bet aš atsiskiriu nuo būrelio, iš pradžių žingsniuoju, paskui leidžiuosi bėgti.

Lekiu į medžių tankmę kiek įkabindama. Sustoju tik visai pritrūkusi kvapo. Priglaudžiu kaktą prie medžio kamieno, nors žievė ir drasko man odą. Tramdau ašaras.

+ + +

Po kelių valandų krapnojant lietučiui einu į oranžeriją. Džoana sukvietė skubų susirinkimą.

Norėdama likti nepastebėta atsistoju prie pat sienos, tarp dviejų didelių augalų, pasodintų į mineralinį mišinį. Kristiną pamatau tik po kelių minučių – apsivilkusi geltona suknele, ji stovi prie dešinės oranžerijos sienos. Marką pastebiu išsyk – jis įsitaisęs ant milžiniško medžio šaknų greta Džoanos.

Džoanos rankos sunertos, plaukai suimti į uodegą. Randas bjauroja ne tik veidą, bet ir akį – vyzdys išsiplėtęs, rainelės visai nematyti. Suprantu, kad moteris kaire akimi akla, susirinkusiuosius ji apžiūrinėja tik dešine.

Tačiau čia suėję ne vien Taikingieji. Iš glotniai sušukuotų ir tvarkingai surištų plaukų atpažįstu Nuolankiuosius, kelios eilės akiniuočių, be abejo, yra Eruditai. Tarp jų išvystu Karą.

– Gavau žinių iš miesto, – sako Džoana stojus tylai. – Ir noriu jomis pasidalyti.

Ji nervingai timpteli marškinėlius ir sukryžiuoja rankas.

– Bebaimiai susivienijo su beluomiais, – praneša ji. – Po dviejų dienų jie pasiryžę pulti Eruditus. Šiame mūšyje susigrums ne dvi armijos, bus pralietas nekaltų žmonių kraujas, išžudyti Eruditai ir sunaikintos jų taip sunkiai kauptos žinios. – Įbedusi akis į žemę, sunkiai kvėpuodama Džoana dėsto toliau: – Mes neturime vadų, todėl negaliu kreiptis į jus kaip vadė. Tikiuosi, atleisit, jei paprašysiu dar sykį apsvarstyti ankstesnį mūsų sprendimą nesikišti į karą.

Oranžerijoje nuvilnija murmesys. Ne toks kaip Bebaimių, daug švelnesnis, panėšėjantis į paukščių čiulbesį.

– Mes geriau negu bet kuris kitas luomas žinome, koks svarbus vaidmuo visuomenėje tenka Eruditams, – kalba toliau Džoana. – Turime užkirsti kelią skerdynėms. Pirma, tai nežmoniška, antra – be Eruditų neišgyvensime. Siūlau traukti į miestą ir imtis taikdarių misijos, stengtis sutramdyti prievartą, kurios, be abejonės, bus imtasi prieš Eruditus. Prašau šitai aptarti.

Į stiklinį stogą barbena lietaus lašai. Džoana atsisėda ant medžio šaknų ir laukia, tačiau Taikingieji nepuola ginčytis kaip praėjusį kartą. Lietaus šniokštimas beveik nuslopina kuždesius, palengva kalbos garsėja, pasigirsta keli šaižūs balsai, bet aistros neįsisiautėja.

Pakelti balsai mane baugina. Per pastaruosius du mėnesius daug ko patyriau, daug ko mačiau, bet dabar pašiurpstu. Taikingieji negali kivirčytis. Nusprendžiu nebedelsti. Braunuosi oranžerijos pakraščiu, apeinu stovinčiuosius, perlipu per sėdinčiųjų rankas ir kojas. Kai kurie į mane dėbso – vilkiu raudoną suknelę, bet pro iškirptę gerai matyti tatuiruotės.

Stabteliu prie Eruditų būrelio. Man prisiartinus Kara atsistoja ir sukryžiuoja rankas.

– Ką čia veiki? – klausia.

– Atvažiavau papasakoti Džoanai, kas dedasi, – sakau. – Ir paprašyti pagalbos.

– Manęs? – nustemba Kara. – Kokios?

– Ne tavęs, – patikslinu. Mėginu pamiršti, kaip ji šaipėsi iš mano nosies, bet nesiseka. – Jūsų visų. Turiu sumanymą, kaip išgelbėti jūsų luomo sukauptas žinias, bet man reikės paramos.

– Mes tikrai turim planą, – pritaria greta išdygusi Kristina.

Karos akys laksto nuo manęs prie Kristinos.

– Tu nori padėti Eruditams? – klausia ji. – Esu priblokšta.

– O tu padėjai Bebaimiams, – atsakau. – Kodėl manai, kad tik tu viena gebi aklai nepaklusti luomo reikalavimams?

– Paklusnumas tau įskiepytas, – pareiškia Kara. – Kiekvienas Bebaimis neabejodamas nušaus jam kelią pastojusį žmogų.

Man užgniaužia gerklę. Kara labai panaši į savo brolį Vilą – turi tokią pat raukšlelę tarpuakyje, šviesiuose plaukuose matyti tamsių sruogelių.

– Kara, tai padėsi mums ar ne? – klausia Kristina.

– Žinoma, padėsiu, – atsidūsta ši. – Esu tikra, neatsisakys ir kiti. Susirinkimui pasibaigus ateikite į Eruditų miegamąjį. Ten aptarsime planą.

+ + +

Susirinkimas užtrunka dar valandą. Liaujasi lyti, bet vanduo lašnoja stiklinėmis oranžerijos sienomis ir lubomis. Mudvi su Kristina sėdime atokiai ir juokais stengiamės nulenkti viena kitai nykštį. Kristina nuolat laimi.

Galiausiai Džoana ir kiti Taikingųjų aktyvistai išsirikiuoja ant medžio šaknų. Džoana nuleidusi galvą, plaukai dabar dengia pusę veido. Ji turėtų paskelbti nutarimą, bet stovi sukryžiavusi rankas ir pirštais barbena į alkūnes.

– Kas čia dedasi? – smalsauja Kristina.

Pagaliau Džoana pakelia galvą.

– Buvo labai sunku priimti sprendimą, – sako ji. – Bet dauguma jūsų linkę laikytis nesikišimo politikos.

Man nerūpi, ar Taikingieji vyks į miestą, ar ne. Bet tikėjausi, kad ne visi jie yra bailiai. Šis sprendimas verčia mane tuo suabejoti. Atsilošiu į sieną.

– Nenoriu suskaldyti bendruomenės, kuri yra man tiek davusi, – kalba toliau Džoana. – Tačiau mano sąžinė prieštarauja jūsų sprendimui. Jei tokių yra ir daugiau, kviečiu vykti į miestą drauge su manim.

Iš pradžių kaip ir visi kiti pamanau, kad man pasigirdo. Džoana pakreipia galvą ir priduria:

– Suprantu, kad po tokio pareiškimo nebegaliu priklausyti jūsų luomui. – Moteris atsidūsta. – Bet žinokite, kad palieku jus su meile, o ne su pykčiu.

Džoana nusilenkia miniai, užsikiša plaukus už ausų ir patraukia prie išėjimo. Keli Taikingieji atsistoja, jų pavyzdžiu paseka kiti. Galiausiai sukyla visi. Saujelė nuseka paskui buvusią vadę.

– Šito aš nesitikėjau, – sako Kristina.

Keturiasdešimtas skyrius

Eruditų miegamasis Taikingųjų būstinėje gana didelis. Čia telpa dvylika lovų: aštuonios sustatytos prie galinės sienos, dar po dvi – prie šoninių, kambario viduryje – didelis stalas. Ant jo prikrauta įvairių įrankių, detalių, metalo nuolaužų. Mėtosi seno kompiuterio dalys ir laidai.

Mudvi su Kristina ką tik išdėstėme savo planą. Tiesą sakant, klausantis tuzinui Eruditų, jis skambėjo gana kvailai.

– Jūsų planas turi trūkumų, – pirmoji prabyla Kara.

– Todėl ir atėjome pas jus, – teisinuosi. – Kad padėtumėte jį patobulinti.

– Na, pirmiausia pakalbėkim apie tą svarbią informaciją, kurią norite išgelbėti, – sako Kara. – Neprotinga ją įrašinėti į kompaktinę plokštelę. Šią laikmeną lengva sugadinti, ji gali pakliūti į blogas rankas, taip dažnai nutinka. Siūlau panaudoti duomenų tinklą.

– Ką tokį?

Kara susižvelgia su kitais Eruditais. Rusvaodis vaikinas su akiniais ją paragina:

– Nagi, papasakok joms. Užteks tų paslapčių.

Kara pasižiūri į mane.

– Iš daugelio Eruditų būstinės kompiuterių galima patekti į kitų luomų kompiuterius. Todėl Džaninai buvo taip lengva surengti puolimą naudojantis Bebaimių, o ne Eruditų kompiuteriu.

– Ką? – pasibaisi Kristina. – Negi nori pasakyti, jog kada panorėjusi landžioji po kitų luomų duomenis?

– Negali landžioti po duomenis, – pataiso ją vaikinas. – Tai nelogiška.

– Kalbu metaforiškai, – atkerta Kristina ir susiraukia. – Supratai?

– Ar metafora yra tiesiog kalbos figūra? – Eruditas irgi susiraukia. – Ar metafora yra griežtai apibrėžta ir priklauso kalbos figūroms?

– Fernandai, – sudraudžia Kara, – nesiblaškyk.

Vaikinas linkteli.

– Esmė ta, kad duomenų tinklas jau egzistuoja, – kalba toliau Kara. – Gal tai ir neetiška, bet šiuo atveju gali mums pagelbėti. Mūsų kompiuteriai gali ne tik gauti kitų luomų duomenis, bet ir juos siųsti. Jei tą svarbią informaciją išsiuntinėsime visiems luomams, jos nebebus įmanoma sunaikinti.

– Sakydama „išsiuntinėsime“, – įsikišu, – turėjai galvoje, kad...

– Kad keliausime drauge su jumis, – baigia mano mintį Kara. – Žinoma, ne visi, bet kai kuriems teks. Viena Eruditų būstinėje pasiklysi.

– Ar supranti, kad jeigu eisi drauge, gali žūti? – klausia Kristina ir šypteli. – Juk nesislėpsi mums už nugarų, kad netyčia nesudaužytum akinių.

Kara nusiima ir perlaužia akinius pusiau.

– Kartą jau rizikavome gyvybe, pabėgdami iš savo luomo, – atsako Kara. – Dabar rizikuosime vėl, kad išgelbėtume savo luomą nuo sunaikinimo.

– Tai dar ne viskas, – Karai už nugaros sucypsi plonas balselis. Iš po jos alkūnės išlenda kokių dešimties vienuolikos metų mergaitė. Jos juodi plaukai nukirpti trumpai kaip ir mano, garbanos pūpso ant viršugalvio. – Mes turime naudingų išradimų.

Mudvi su Kristina susižvelgiame.

– Kokių? – klausiu.

– Jie tik bandomieji, – patikslina Fernandas. – Todėl tobulintini ir nereikia jų peikti.

– Mes ir nesirengiame, – sako Kristina.

– Tai kaip jūs tobulėjate? – smalsauja mergaitė.

– Netobulėjame, – atsidūsta Kristina. – Viskas eina tik blogyn.

Mergaitė linkteli.

– Tai entropija.

– Kas?

– Entropija, – cypteli ji. – Pagal šią teoriją temperatūra visatoje palengva susilygins ir visi organizmai žus nuo karščio.

– Elija, tu aiškini per daug supaprastintai, – sako Kara.

Elija parodo Karai liežuvį. Neiškentusi nusikvatoju. Dar nesu mačiusi šitaip elgiantis Eruditų. Antra vertus, beveik neteko bendrauti su jų vaikais. Susidūriau tik su Džanina ir jos pakalikais, jiems priklauso ir mano brolis.

Fernandas atsiklaupia prie lovos ir ištraukia dėžutę. Trumpai pasirausęs išima nedidelį, apskritą diskelį iš kažkokio pilko metalo. Tokį metalą esu mačiusi tik Eruditų būstinėje. Fernandas rodo jį man padėjęs ant delno. Kai noriu paimti, atitraukia.

– Atsargiai! – įspėja vaikinas. – Atsinešiau jį iš būstinės. Tokių čia neturime. Kur buvai, kai buvo užpulti Teisuoliai?

– Būstinės vestibiulyje, – atsakau.

– Prisimeni, kaip sprogo stiklas?

– O kur buvai tu? – įtariai prisimerkiu.

– Ne ten. Tačiau šitai buvo įrašyta ir parodyta Eruditų būstinėje, – sako Fernandas. – Atrodo, kad stiklas sprogsta nuo šūvio, bet taip nėra. Vienas Bebaimių kareivis numetė tokį daikčiuką prie stiklinių durų. Jis skleidžia negirdimus signalus, kurie susprogdina stiklą.

– Gerai, – tariu. – Bet kokia mums iš to nauda?

– Turbūt pati matei, kaip sprogus langams žmonės išsigąsta, – Fernandas šypteli. – O Eruditų būstinėje langų ypač daug.

– Tiesa, – sutinku.

– Ką dar gero turite? – klausia Kristina.

– Taikingiesiems patiks šitai, – sako Kara. – Kur jį nukišau? Ak, štai.

Ji paima juodą plastikinę dėžutę. Tokią mažą, kad gali apimti pirštais. Ant jos dangtelio matyti du metaliniai dantukai. Kara spusteli dugną ir tarp dantukų blyksteli mėlyna švieselė.

– Fernandai, nori pademonstruoti?

– Juokauji? – atsako šis išpūtęs akis. – Daugiau nebebandysiu. Šis daikčiukas pavojingas.

Šyptelėjusi Kara ima aiškinti:

– Palietusi tave šiuo daikčiuku, sukelčiau baisų skausmą ir išvesčiau iš rikiuotės. Fernandas vakar vos atsigavo. Sukūriau jį, kad Taikingieji galėtų apsiginti nieko nežudydami.

– Tai čia... – nustėrstu. – Dabar supratau.

– Taip, technologijų paskirtis yra palengvinti gyvenimą, – sako Kara. – Nori tikėk, nori ne, bet nuo to niekur nesidėsi.

Ką per simuliaciją sakė mama? „Bijau, kad tėvo šnekos apie Eruditus tave suklaidino.“ Kas, jeigu mama buvo teisi, nors mudvi kalbėjomės per simuliaciją? Tėtis mokė mane žvelgti į Eruditus kitomis akimis. Jis minėjo, kad jie skirsto žmones pagal tikėjimą ir į tai atsižvelgdami kuria daiktus. Tėtis nesakė, kad Eruditai gali būti linksmi ir peikti bendraluomius.

Kara su prietaisu pripuola prie Fernando ir nusikvatoja šiam atšokus.

Tėtis nesakė, kad Eruditė pasisiūlys man padėti, nors aš nužudžiau jos brolį.

+ + +

Puolimas prasidės šią popietę, kol dar nesutemo ir kol bus matyti mėlyni Bebaimių išdavikų raiščiai. Aptarę planą per sodą patraukiame į laukymę, kur stovi sunkvežimiai. Išlindusi iš už medžių išvystu ant variklio dangčio įsitaisiusią Džoaną Reis. Ji laiko automobilio raktelius.

Ją lydėti pasiruošę keli sunkvežimiai. Jie prisikimšę ne tik Taikingųjų, bet ir Nuolankiųjų – juos atpažįstu iš trumpai kirptų plaukų ir sučiauptų lūpų. Važiuoja ir Robertas, vyresnysis Siuzanos brolis.

Džoana nušoka nuo variklio dangčio. Sunkvežimio kėbulas prikrautas dėžių su užrašais: OBUOLIAI, GĖLĖS, GRŪDAI. Du žmonės čia šiaip ne taip dar tilps.

– Labas, Džoana, – pasisveikina Markas.

– Sveikas, Markai, – atsako ji. – Tikiuosi, neprieštarauji, kad palydėsim tave į miestą.

– Žinoma, ne, – atsako Markas. – Rodykit kelią.

Džoana paduoda Markui raktelius ir įlipa į kito sunkvežimio kėbulą. Kristina rengiasi sėstis greta Marko, o mudu su Fernandu įsitaisyti kėbule.

– Nenori sėstis priekyje? – klausia Kristina. – Kokia tu Bebaimė...

– Noriu sėstis ten, kur tikiuosi neapsivemti, – atšaunu.

– Vemti – natūralu.

Knieti paklausti draugės, ar ji jau taip dažnai vemia, bet sunkvežimis pajuda pirmyn. Įsikimbu į kraštą abiem rankom baimindamasi iškristi, bet netrukus apsiprantu su šokčiojimu ir kratymu. Tada atsisėdu tiesiai. Mes važiuojame paskutiniai – priekyje Džoanos sunkvežimis, palyda – per vidurį.

Nesijaudinu, kol pasiekiame tvorą. Tikiuosi pamatyti tuos pačius sargybinius, kurie mus sustabdė įvažiuojant, tačiau vartai atviri, niekas jų nebesaugo. Sudreba širdis, paskui ima virpėti rankos. Per visą maišatį pamiršau, kad teks pulti stačia galva į mūšį ir gal net atsisveikinti su gyvybe. Juk tik visai neseniai ėmiau branginti gyvenimą.

Kolona lėtai rieda palei tvorą, rodos, Taikingieji tikisi, jog kas nors iššoks ir mėgins mus sustabdyti. Tačiau aplink nematyti nė gyvos dvasios, tolumoje čirpia cikados, keliu burzgia sunkvežimių varikliai.

– Manai, puolimas jau prasidėjo? – klausiu Fernando.

– Gal ir taip, o gal ir ne, – atsako jis. – Džanina turi daug šnipų. Jai, be abejo, jau pranešta apie puolimą, todėl ji sukvietė visas Bebaimių pajėgas į Eruditų būstinę.

Linkteliu, bet iš tiesų mintys sukasi apie Kalebą. Mano brolis – vienas tų šnipų. Svarstau, kodėl jis taip stipriai tiki, kad pasaulis už tvoros turi būti slepiamas. Net išdavė mylimus žmones dėl Džaninos, nors šios moters kėslai niekingi.

– Ar pažįsti tokį Kalebą? – klausiu.

– Kalebą? – pakartoja Fernandas. – Taip, per iniciaciją mudu buvome vienoje klasėje. Protingas, bet... Kaip čia pasakius? Tikras prielipa. – Fernandas nusivaipo. – Naujokai buvo pasidaliję į dvi grupes. Vieni aklai tikėjo Džanina, kiti – ne. Aš priklausiau pastariesiems. O Kalebas – pirmiesiems. Kodėl klausi?

– Susidūriau su juo, kai buvau Eruditų nelaisvėje, – atsakau tarsi svetimu balsu. – Tiesiog smalsu.

– Neteisk jo per žiauriai, – taria Fernandas. – Džanina moka puikiai įtikinti naivuolius, o aš iš prigimties įtarus.

Per Fernando petį dirsteliu į horizontą – ten jau ryškėja dangoraižių kontūrai. Akimis susirandu dvi aukščiausio pastato – Centro – antenas. Užplūsta prieštaringi jausmai: viena vertus, palengvėja išvydus pažįstamą statinį, antra vertus – ima šiurpas artėjant prie miesto.

– Aha, – sakau, – aš irgi esu įtari.

Keturiasdešimt pirmas skyrius

Pasiekus miesto pakraštį, nerūpestingos šnekos nutyla, žmonės sėdi išbalę, sučiauptomis lūpomis. Markas susikaupęs apvažiuoja gilias duobes ir autobusų griaučius. Kelias pasidaro lygesnis išvažiavus iš beluomių teritorijos ir atsidūrus tvarkomoje miesto dalyje.

Paskui išgirstu šūvius. Iš toli jie atrodo kaip kamščių pokšėjimas. Akimirką suglumstu, akyse stoja parklupdyti ant šaligatvio Nuolankiųjų vadai ir apduję Bebaimiai su šautuvais rankose; matau bėgančią priešų pusėn savo mamą ir parkrintantį ant žemės Vilą. Tvardydamasi, kad nepravirkčiau, įsikandu plaštaką ir sugrįžtu į tikrovę. Mama liepė man būti drąsiai. Tik kaži ar būtų taip noriai pasiaukojusi, jeigu būtų žinojusi, kaip mane priblokš jos mirtis?

Markas atsiskiria nuo sunkvežimių vilkstinės ir pasuka į Madisono aveniu. Iki Mičigano aveniu, kur verda kova, lieka du kvartalai. Markas pastato sunkvežimį skersgatvyje ir išjungia variklį.

Iššokęs iš kėbulo Fernandas paduoda man ranką.

– Eikš, Insurgente, – mirkteli jis.

– Ką? – klausiu. Laikydamasi jo rankos išlipu iš kėbulo.

Fernandas atidaro krepšį, ant kurio sėdėjo. Šis prikimštas mėlynų drabužių. Vaikinas juos verčia, kelis mesteli mudviem su Kristina. Aš gaunu žydrus marškinėlius ir mėlynus džinsus.

– Insurgentas, – pakartoja Fernandas. – Daiktavardis. Taip vadinamas žmogus, stojantis prieš valdžią, tačiau nebūtinai kovojantis su ja ginklu.

– Kodėl stengiesi viską įvardyti? – klausia Kara, persibraukdama gelsvus išsidraikiusius plaukus. – Mus suvienijo bendras tikslas, kam dar įmantrūs pavadinimai.

– Aš mėgstu klasifikuoti, – atkerta Fernandas kilstelėdamas tamsų antakį.

Pažiūriu į tą vaikiną. Kai per puolimą įsibroviau į savo luomo būstinę, turėjau ginklą ir nužudžiau nemažai žmonių. Nebenoriu, kad taip nutiktų. Pasistengsiu, kad taip nebenutiktų.

– Man patinka, – sakau. – Insurgentė. Šauniai skamba.

– Matai? – Fernandas sako Karai. – Aš ne vienas taip manau.

– Sveikinu, – sausai tarsteli ši.

Draugai greitai persirengia, o aš stoviu ir žiūriu į mėlynus drabužius.

– Suske, dabar ne laikas drovėtis! – piktokai paragina Kristina.

Draugė teisi, todėl nusitraukiu raudonus marškinėlius ir apsivelku žydrus. Įsitikinusi, kad Fernandas su Marku nespokso, persimaunu ir džinsus. Klešnes užraitoju keturis kartus, o susijuosusi diržu atrodau kaip pūslė.

– Ar ji pavadino tave Suske? – klausia Fernandas.

– Aha, – atsakau. – Perbėgau pas Bebaimius iš Nuolankiųjų.

– Tai bent, – apstulbsta vaikinas. – Didelis pokytis. Tokį ryžtingą asmenybės apsisprendimą sunku genetiškai paaiškinti, ypač mūsų dienomis.

– Kartais asmenybė neturi nieko bendra su luomo pasirinkimu, – atsakau prisiminusi mamą. Ji paliko Bebaimius ne dėl to, kad nepritapo, o todėl, kad Divergentams tarp Nuolankiųjų buvo saugiau. Paskui prisimenu Tobiją – jis perbėgo pas Bebaimius gelbėdamasis nuo tėvo. – Daug veiksnių lemia luomo pasirinkimą. – Tada dingteli: o aš pasirinkau Marką savo sąjungininku. Nudiegia kaltė.

– Taip kalbėk ir toliau. Tada niekas nesupras, kad nesi Eruditė, – pareiškia Fernandas.

Perbraukiu šukomis plaukus, paskui užsikišu juos už ausų.

– Štai, – sako Kara. Nubraukia man nuo veido kelias neklusnias sruogas ir susega ant pakaušio sidabriniu segtuku. Taip daro Eruditų merginos.

Kristina ištraukia atsivežtus pistoletus ir žiūri į mane.

– Imsi? – klausia. – Ar pasikliausi Eruditų daikčiuku?

Spoksau į pistoletą. Jeigu neimsiu Eruditų išradimo, liksiu visiškai beginklė ir priešai lengvai mane pribaigs. Jeigu paimsiu pistoletą, pasirodysiu silpna Fernandui, Karai ir Markui.

– Žinai, ką pasakytų Vilas? – klausia Kristina.

– Ką? – mano balsas užlūžta.

– Jis pasakytų, kad turi tai įveikti, – sako Kristina. – Kad liautumeis elgtis iracionaliai ir paimtum tą sumautą pistoletą.

Vilas nepakentė iracionalumo. Kristina teisi, jinai pažinojo Vilą geriau negu aš. Dėl mano kaltės ji prarado mylimą žmogų, bet sugebėjo dovanoti. Nesuprantu, iš kur pasisėmė stiprybės. Ja dėta, turbūt nesugebėčiau. Bet kodėl man taip sunku atleisti sau pačiai?

Tvirtai paimu iš Kristinos ginklą. Metalas dar šiltas nuo jos pirštų. Atmintyje iškyla tas nelemtas šūvis, bet stengiuosi nuginti vaizdinį šalin. Tačiau jis nedingsta ir aš nuleidžiu pistoletą.

– Mūsų išradimas tikrai veiksmingas, – sako Kara rankiodama plaukus nuo marškinėlių rankovės. – Mano manymu, Bebaimiai ir taip per daug žavisi šaunamaisiais ginklais.

Fernandas paduoda man stebuklingąją dėžutę. Norėčiau padėkoti Karai, bet ji į mane nežiūri.

– Kur ją paslėpti? – klausiu.

– Neškis rankoje, – atsako Fernandas.

– Gerai.

– Paskubėk, – ragina Markas, dirsčiodamas į laikrodį.

Mano širdis daužosi kaip pašėlusi, bet kūnas sustingęs. Žirglioju kaip ne savomis kojomis. Anksčiau manęs nekamavo baimė – tiek kartų išgyvenau simuliacijas, nesugniužau per puolimą, tai ko būgštauti dabar? Tiesiog beprasmiška.

O gal prasminga. Turbūt Nuolankieji prieš užpuolami norėjo paviešinti labai svarbią informaciją, nes Džanina griebėsi žudynių jiems užčiaupti. Dabar ketinu pabaigti darbą, dėl kurio žuvo mano senojo luomo nariai. Ant kortos pastatyta kur kas daugiau negu mano gyvybė.

Mudvi su Kristina einame pirmos. Bėgame švariais, lygiais Madisono aveniu šaligatviais, kertame Valstijos gatvę ir pasileidžiame Mičigano aveniu link. Likus pusei kvartalo iki Eruditų būstinės, staiga sustoju.

Mums kelią pastoja keturiomis eilėmis išsirikiavę žmonės. Dauguma jų juodais ir baltais drabužiais, jie stovi kas dvi pėdas pasirengę šaudyti. Sumirksiu ir akyse stoja simuliacijos užvaldyti Bebaimiai Nuolankiųjų rajone. Susiimk! Susiimk susiimk susiimk... Vėl sumirksiu ir išvystu Teisuolius, bet kai kurie žmonės vilki juodai, panėšėja į Bebaimius. Jeigu nesusitvardysiu, prarasiu realybės jausmą ir pamiršiu, ko čia atėjau.

– Dieve mano, – suaimanuoja Kristina. – Mano sesuo, tėvai... Nejaugi ir jie...

Draugė žiūri į mane, o aš, rodos, perprantu jos mintis, nes pati jau išgyvenau tą patį. Kur mano tėvai? Turiu juos surasti. Jeigu Kristinos tėvai išsirikiavę kaip šie užvaldyti simuliacijos ginkluoti Teisuoliai, ji niekuo negalės jiems padėti. Dingteli, ar kurioje nors eilėje nestovi Lina.

– Ką darysim? – klausia Fernandas.

Žengiu prie Teisuolių. Gal jie neužprogramuoti šaudyti? Atidžiai žiūriu į stiklines moters balta palaidinuke ir juodomis kelnėmis akis. Rodos, ką tik išėjusi iš kontoros. Žengiu dar vieną žingsnį.

Pokšt! Instinktyviai krintu ant šaligatvio, prisidengiu galvą rankomis ir nusiritu Fernandui prie kojų. Jis padeda man atsikelti.

– Šitaip gal nedarykim, – sako.

Palinkstu į priekį ir dirsteliu į skersgatvį, skiriantį Eruditų būstinę nuo kito pastato. Ten irgi pilna Teisuolių. Nenustebčiau, jei Teisuoliai nepertraukiamu, storu žiedu būtų apsupę visą Eruditų pastatų kompleksą.

– Ar yra koks kitas kelias į Eruditų būstinę? – klausiu.

– Bent jau aš nežinau, – atsako Kara. – Nebent stogais.

Kara sukikena iš savo pokšto, o aš kilsteliu antakius.

– Palauk, – nustemba ji. – Negi rimtai manai...

– Ne stogais, – sakau. – Pro langus.

Patraukiu kairėn, saugodamasi priartėti prie Teisuolių. Ketinu įsigauti į pastatą greta Eruditų būstinės. Jų langai turėtų būti vieni prieš kitus.

Murmėdama apie pamišėliškus Bebaimių triukus, Kara bėga paskui mane, jai įkandin – Fernandas, Markas ir Kristina. Mėginu atidaryti galines pastato duris, bet šios užrakintos.

– Pasitraukit, – liepiu. Nusitaikau į spyną, prisidengiu veidą plaštaka ir pykšteliu. Nuaidi garsus šūvis, net suspengia ausyse – kaip šaudant uždaroje erdvėje. Kulka suskaldo spyną.

Atidarau duris ir einu vidun. Patenku į ilgą koridorių, išklotą baltomis plytelėmis. Abipus daugybė uždarų ir pravirų durų. Žvilgtelėjusi į vieną kambarį, pamatau eiles senų suolų, paprastą mokyklinę lentą – visai kaip Bebaimių būstinėje. Dvelkia pelėsiais, senų bibliotekos knygų kvapas sumišęs su valikliu.

– Kadaise čia buvo komercinės paskirties pastatas, – sako Fernandas. – Bet Eruditai jį pavertė iniciaciją išlaikiusių naujokų mokykla. Maždaug prieš dešimtmetį Eruditų būstinė buvo iš esmės atnaujinta, na žinote, visas pastatų kompleksas priešais statulą suremontuotas. Šis buvo per senas, nebetinkamas nei mokymosi, nei kitoms reikmėms, išvis nebepritaikomas.

– Ačiū už istorijos pamoką, – taria Kristina.

Įsmunku į klasę koridoriaus gale pasižvalgyti pro langą. Išvystu Eruditų būstinės galinę sieną, bet joje nėra langų pirmame aukšte.

Čia pat už lango stovi Teisuolių mergaitė su didžiuliu šautuvu. Ištiesusi ranką galėčiau ją paliesti. Mergaitė sustingusi, rodos, nė nekvėpuoja.

Atsargiai kyšteliu galvą ir apsidairau. Kelios eilės mokyklos langų irgi išeina į skersgatvį. Galinėje Eruditų būstinės sienoje matau tik vieną tokią eilę. Trečiame aukšte.

– Geros žinios, – pranešu. – Radau kelią į būstinę.

Keturiasdešimt antras skyrius

Pasklindame po pastatą ieškodami ūkvedžio sandėliuko. Sumąsčiau, kad mums reikalingos kopėčios. Mūsų sportukai cypdami slidinėja plytelėmis, girdžiu šūksnius: „Štai radau! Ne, palaukit, čia tik kibirai“, „Kokio ilgumo kopėčių reikia? Skečiamosios netiks, tiesa?“

Kol mano bendražygiai ieško kopėčių, aš trečiame aukšte aptinku klasę, kurios langai yra kaip tik priešais Eruditų būstinės langus. Tik iš trečio karto atidarau reikiamą langą. Persisveriu per palangę ir surinku:

– Ei! – Paskui kuo greičiau dingstu. Tačiau niekas nešauna. Puiku, pamanau. Valdomieji simuliacijos nereaguoja į triukšmą.

Tuo metu pasikišusi po pažastimi kopėčias į klasę įžygiuoja Kristina, kiti seka paskui.

– Vienas radom! Tikiuosi, užteks ilgumo.

Greitai sukdamasi Kristina kopėčiomis užkliudo Fernandui petį.

– Ak, atleisk, Nandai.

Nuo smūgio vaikinui slysteli akiniai. Šypsodamasis Kristinai Fernandas juos nusiima ir įsideda į kišenę.

– Nandas? – klausiu. – Maniau, Eruditai neturi pravardžių?

– Jeigu žavi mergina kreipiasi į tave pravarde, nelogiška prieštarauti, – atsako Fernandas.

Kristina nusuka akis. Iš pradžių dingteli, kad ji susidrovėjo, bet paskui draugės veidas persikreipia, lyg Fernandas būtų jai smogęs, o ne pasakęs komplimentą. Nuo Vilo mirties praėjo per mažai laiko, ir Kristina nelinkusi koketuoti.

Mudvi prakišame kopėčias pro langą iki kito pastato. Markas padeda jas stipriai įtvirtinti. Kai kitas kopėčių galas atsiremia į Eruditų būstinės langą, Fernandas ūkteli.

– Laikas išmušti stiklą, – sakau.

Fernandas išsiima iš kišenės sprogdiklį ir paduoda man.

– Tu turbūt taikliausia.

– Vargu, – atsakau. – Mano dešinė ranka sužeista. Turėsiu mesti kairiąja.

– Duok man, – pasiūlo Kristina.

Ji paspaudžia mygtuką sprogdiklio šone ir švysteli per skersgatvį. Laukdama, kol jis nusileis, sugniaužiu kumščius. Sprogdiklis nukrinta ant palangės ir atsimuša į stiklą. Plyksteli ryškios liepsnos, ir visi langai – viršuje, apačioje ir šonuose – išbyra. Smulkios šukelės pažyra Teisuoliams ant galvų.

Šie vienu metu pasisuka ir ima pleškinti į dangų. Mano bendražygiai puola ant grindų, o aš lieku stovėti. Viena vertus, žaviuosi darniais Teisuolių judesiais, antra vertus, bjauriuosi, kad Džanina Metju dar vieno luomo žmones pavertė paklusniais robotais. Nė viena kulka nekliudo klasės langų ir neįlekia į vidų.

Kai šūviai liaujasi, dirsteliu žemyn. Teisuoliai vėl stovi kaip stovėję, pusė žiūri į Madisono aveniu, pusė – į Vašingtono gatvę.

– Simuliacijos užvaldyti Teisuoliai reaguoja tik į judesį, todėl nenukriskit nuo kopėčių, – įspėju. – Tam, kuris persikabaros pirmas, reikės pritvirtinti kopėčias kitame gale.

Kažkodėl Markas – jis turėtų nesavanaudiškai pasisiūlyti savanoriu – tyli.

– Tai šiandien nebesijauti Suskiu, Markai? – klausia Kristina.

– Tavimi dėtas, manęs neįžeidinėčiau ir atsargiau rinkčiausi žodžius, – atkerta Markas. – Tik aš vienas galiu surasti informaciją.

– Ar tai grasinimas?

– Aš eisiu pirma, – pasisiūlau Markui dar nespėjus išsižioti. – Aš irgi šiek tiek Suskė.

Padedu stebuklingąją dėžutę ir užsilipu ant suolo, kad geriau pasiekčiau langą. Kristina laiko kopėčių galą, o aš užsilipu ant jų ir imu ropoti pirmyn. Išlindusi pro langą kojomis remiuosi į siaurus kopėčių kraštus, rankomis kabinuosi į skersinius. Kopėčios lengvos ir netvirtos kaip aliuminio skarda. Nuo mano svorio jos girgžda ir linksta. Stengiuosi nežiūrėti žemyn, į Teisuolius; neprisileidžiu minties, kad jie pakels ginklus ir šaus.

Trūksmingai kvėpuodama spoksau į tikslą, į Eruditų langą. Iki jo – tik keli skersiniai.

Skersgatvin įsisukęs vėjas blokšteli mane į šoną. Prisimenu, kaip kabarojausi apžvalgos ratu su Tobiju. Tada jis padėjo man išsilaikyti. Dabar nepadės niekas.

Žiūriu žemyn į grindinį, kybau sulig trečiu aukštu – plytelės atrodo mažesnės, kaip ir Džaninos pavergtų Teisuolių figūrėlės. Liko visai nebedaug, bet baisiai skauda rankas, ypač dešinę. Atsargiai stumiuosi prie palangės.

Kopėčios dar labiau pasistumia prie lango rėmo, silpnai besiremia į palangę. Kristina stipriai laiko vieną kopėčių galą, bet antrasis slidinėja. Sukandusi dantis mėginu neklibinti kopėčių, bet nepajėgiu pritraukti abiejų kojų vienu metu. Kopėčios dar kartą susiūbuoja. Iki palangės liko keturi skersiniai.

Pajudinus dešinę koją, kopėčios trūkteli kairėn ir aš nesugraibau skersinio. Suklykiu, abiem rankomis įsikabinu į kopėčias, o koja lieka tabaluoti ore.

– Laikykis, Triče! – man už nugaros sako Kristina.

Aš ir laikausi. Tylėdama užkeliu koją. Kopėčios nučiuožė prie pat palangės krašto ir vos vos laikosi. Nusprendžiu paskubėti. Šoku ant palangės kaip tik tą akimirką, kai jos nuslysta. Įsikimbu į palangę, stengdamasi išsilaikyti į betoną nusibrozdinu pirštus. Už nugaros girdžiu riksmą.

Sukandusi dantis prisitraukiu, dešinį petį nudiegia skausmas. Bandau atsispirti kojomis į plytų sieną, bet nepavyksta. Sudedu paskutines pastangas ir beveik persiritu per palangę – kojos lieka lauke. Laimė, Kristina nepaleido kopėčių, antraip Teisuoliai būtų mane nušovę. Pagaliau įvirstu į Eruditų būstinę. Atsiduriu tualete. Susmunku ant grindų ir stengiuosi giliai kvėpuoti, kol skausmas praeis. Kakta ritasi prakaito lašeliai.

Staiga iš kabinos išeina Eruditė. Tuoj pat pašoku, išsitraukiu pistoletą ir nedvejodama nusitaikau.

Moteris sustingsta iškėlusi rankas, jai prie bato prilipęs tualetinio popieriaus lapelis.

– Nešauk! – prašo ji išsproginusi akis.

Tada dingteli, kad vilkiu kaip Eruditė. Nuleidžiu ginklą.

– Labai atsiprašau, – mėginu pamėgdžioti Eruditų kalbos manierą. – Tokiomis aplinkybėmis esi labai įsitempęs. Mums įsakyta grįžti į ketvirtą laboratoriją paimti testų rezultatų...

– Ak, – sako moteris. – Kaži ar tai išmintingas sprendimas.

– Tie duomenys nepaprastai svarbūs, – mėginu kalbėti išdidžiai, taip daro kai kurie mano pažįstami Eruditai. – Dėl jų verta rizikuoti gyvybe ir nebijoti kulkų.

– Ne mano darbas atkalbinėti tave nuo neapgalvoto žingsnio, – pareiškia moteris. – O dabar atsiprašau, turiu nusiplauti rankas ir pasiieškoti slėptuvės.

– Išmintingai sumanėte, – sakau. Nusprendžiu nieko nesakyti apie tualetinį popierių.

Grįžtu prie lango. Kristina su Fernandu iš anos pusės mėgina vėl užkelti kopėčias ant palangės. Nors baisiai skauda rankas ir kojas, išsisveriu, čiumpu ir užtempiu savąjį galą. Paskui tvirtai jį laikau, nes link manęs ropoja Kristina.

Šį kartą kopėčios laikosi tvirčiau ir Kristina nesunkiai pasiekia langą. Ji stoja vietoj manęs, o aš užremiu duris šiukšlių dėže, kad niekas neįeitų. Paskui pakišu nubrozdintus pirštus po šaltu vandeniu.

– Šauniai sumanei, Triče, – pagiria Kristina.

– Nesuprantu, ko taip stebiesi.

– Tiesiog... – Draugė patyli. – Juk tu tikai ir Eruditams, tiesa?

– Koks skirtumas? – šiurkščiai atkertu. – Luomai žlugo ir nebeverta apie tai kalbėti.

Anksčiau nebūčiau pasakiusi nieko panašaus. Nė nebūčiau pagalvojusi. Nustebusi suprantu, kad man tai priimtina, kad aš sutinku su Tobiju.

– Nenorėjau tavęs įžeisti, – sako Kristina. – Joks nusikaltimas tikti Eruditams. Ypač dabar.

– Atleisk, aš per daug įsitempusi, ir tiek.

Pro langą įlenda Markas ir šlumšteli ant grindų. Kara pasirodo stebėtinai vikri – ji sliuogia kopėčiomis, tarsi brauktų bandžos stygas, beveik neliesdama skersinių.

Fernandas lieka paskutinis, jam bus taip pat sunku kaip ir man, nes vieno kopėčių galo niekas nebelaikys. Prieinu prie lango – įspėsiu, jei kopėčios ims slysti.

Deja, Fernandas iriasi labai nerangiai, daug sunkiau negu kiti. Turbūt nuo mažens sėdėjo prie kompiuterio ar knygų. Jis stumiasi lėtai, veidas iškaista, rankomis iš visų jėgų gniaužia skersinius – plaštakas nusėja raudonos dėmės. Pusiaukelėje pamatau vaikinui iš kišenės slystant kažkokį daiktą. Tai akiniai.

Dar mėginu įspėti:

– Fernandai!

Deja, per vėlai.

Atsimušę į kopėčių skersinį, akiniai barkšteli ant šaligatvio.

Teisuoliai kaip vienas pasisuka ir šauna į viršų. Fernandas rikteli ir susmunka. Kulka kliudė jam koją. Nematau, kur pataikė kitos, bet skersiniai nusidažo krauju, vadinasi, Fernandas rimtai sužeistas. Papilkėjusiu veidu vaikinas žiūri į Kristiną. Kristina persisveria pro langą ketindama jį pasiekti.

– Nekvailiok! – įspėja Fernandas silpstančiu balsu. – Palik mane.

Tai paskutiniai jo žodžiai.

Keturiasdešimt trečias skyrius

Kristina atsitraukia nuo lango. Mes nuščiūvame.

– Nemanykit, kad esu kietaširdis, – nutraukia tylą Markas, – bet mums reikia aplenkti Bebaimius ir beluomius, kol šie dar nepateko į būstinę. Nors gal jau ir pateko.

Išgirstu barbenant į langą – staigiai pasuku galvą vildamasi, kad tai Fernandas. Tačiau teškena tik lietaus lašai.

Paskui Karą einame iš tualeto. Ji mus veda, nes geriausiai pažįsta Eruditų būstinę. Kristina žengia antra, po jos – Markas, aš paskutinė. Atsiduriame įprastame Eruditų koridoriuje – baltame, ryškiai apšviestame, steriliame.

Mano nuostabai, čia judru. Mėlynai vilkintys Eruditai laksto pirmyn atgal, būreliais ir po vieną šūkalodami: „Jie prie pagrindinių durų! Lipk kuo aukščiau į viršų!“, „Jie sugadino liftus! Bėkim prie laiptų!“ Tik dabar šioje baisioje sumaištyje dingteli, kad palikau klasėje stebuklingąją dėžutę. Turiu tik pistoletą.

Pro mus pralekia Bebaimių išdavikai, jie ne taip paklaikę kaip Eruditai. Spėlioju, kaip šioje suirutėje einasi Džoanai, Taikingiesiems ir Nuolankiesiems. Ar jie slaugo sužeistuosius? Ar savo kūnais užstoja nuo kulkų Eruditus vardan taikos?

Sudrebu. Kara nusiveda mus prie atsarginių laiptų. Įsilieję į būrį persigandusių Eruditų, užbėgame tris laiptatakius. Paskui stipriai spausdama ginklą prie krūtinės Kara petimi praveria duris laiptų aikštelėje.

Atpažįstu šį aukštą. Jame buvau kalinama.

Mintys susijaukia. Čia vos negavau galo. Net pati troškau mirti.

Kojos nebelaiko, susmunku ant grindų. Negaliu išsivaduoti iš svaigulio, pro mane skuodžia žmonės, kažką rėkia Markas, bet jo balsą girdžiu kaip per miglą. Kristina sugrįžta, pakelia mane ir nutempia į valdymo kambarį.

Jame daugybė kompiuterių, tačiau man tavaruoja akyse, nieko neįžiūriu. Pro akis plaukia baisūs vaizdiniai. Mirksiu, bet jie nedingsta. Markas sėda prie vieno kompiuterio, Kara – prie kito. Jie išsiųs duomenis iš Eruditų būstinės kitiems luomams.

Man už nugaros atsiveria durys.

Kalebas klausia:

– Ką čia darote?

+ + +

Nuo brolio balso atsipeikėju. Atsigręžiu ir stebeiliju į ginklą jo rankoje.

Kalebo akys kaip mamos – žalsvos, kone pilkos, nors mėlyni marškiniai kiek paryškina jų spalvą.

– O ką darai tu, Kalebai? – klausiu.

– Kad ir ką čia veikiat, atėjau jūsų sustabdyti! – brolio balsas virpa, jis laiko pistoletą kaip nesavomis rankomis.

– Norime išgelbėti Eruditų duomenis nuo sunaikinimo. Šito siekia beluomiai, – paaiškinu. – Kaži ar verta mums trukdyti.

– Nemeluok, – atkerta Kalebas ir parodo galva į Marką. – Kodėl atsivedei šitą žmogų? Tau rūpi ne išgelbėti duomenis. Markas turi svarbesnį tikslą.

– Džanina tau viską atskleidė? – nustemba Markas. – Tau, vaikigaliui?

– Ne iš karto, – atsako Kalebas. – Bet Džanina suprato, kad rinkdamasis turiu žinoti visą tiesą!

– Tiesa yra ta, kad Džanina bijo tikrovės, – pareiškia Markas. – O Nuolankieji nebijojo. Ir dabar nebijo. Taip pat ir tavo sesuo. Jos garbei, turiu tai pripažinti.

Susiraukiu. Nors Markas mane pagyrė, su malonumu jam žiebčiau.

– Mano sesuo, – atlaidžiai sako Kalebas žiūrėdamas į mane, – nenutuokia, kur įsipainiojo. Nenumano, ką nori visiems paviešinti... Nenujaučia, kad taip viską sugriaus!

– Mes privalome įgyvendinti tikslą, dėl kurio buvome čia atsiųsti! – Markas ima rėkti. – Mūsų misija baigta, atėjo laikas paviešinti informaciją!

Nežinau, apie kokį tikslą ar misiją kalba Markas, bet mano brolis nesuglumsta.

– Mes nebuvome čia atsiųsti, – atkerta Kalebas. – Ir atsakome tik už save.

– Tik tokio savanaudiškumo ir galima tikėtis iš žmonių, susidėjusių su Džanina Metju. Tu taip nelinkęs atsisakyti patogaus gyvenimo, kad leidi savanaudiškumui užgožti žmogiškumą!

Man pabosta jų postringavimai. Kol Kalebas šnairuoja į Marką, pasigręžiu ir stipriai spiriu broliui į ranką. Nuo smūgio apstulbęs Kalebas išmeta ginklą. Paspiriu jį skersai kambarį per grindis.

– Beatriče, pasitikėk manim, – veblena Kalebas, jo smakras virpa.

– Argi ne tu padėjai Džaninai mane kankinti? Ne tu leidai jai mane nužudyti?

– Aš jai nepadėjau...

– Bet ir nesustabdei! Stovėjai šalia jos ir tiesiog stebėjai...

– Ką galėjau padaryti? Ką...

– Baily, galėjai bent pamėginti! – surinku taip garsiai, kad skruostai iškaista, o ašaros byra iš akių. – Turėjai pamėginti, nes esi mano brolis! Nesvarbu, kad būtum pralaimėjęs! – Žiopteliu tarsi dusdama.

Skubėdama atlikti užduotį Kara greitai tarškina klaviatūros mygtukus. Kalebas, rodos, neturi ką atsakyti. Brolis žvelgia į mane nebe maldaujamai, o abejingai.

– Čia tos informacijos nerasit, – sako Kalebas. – Džanina nelaiko tokių svarbių failų būstinės kompiuteriuose. Tai būtų nelogiška.

– Tai Džanina jų nesunaikino? – klausia Markas.

Kalebas papurto galvą.

– Ji netiki, kad informaciją galima sunaikinti. Nebent įslaptinti.

– Ačiū Dievui, – nudžiunga Markas. – Tai kur Džanina laiko tuos failus?

– Nė nemanau tau sakyti, – atšauna Kalebas.

– Turbūt aš žinau, – įsiterpiu. Jeigu slaptų failų nėra būstinės kompiuteriuose, jie paslėpti asmeniniuose: arba Džaninos kabinete, arba laboratorijoje, apie kurią man pasakojo Torė.

Kalebas nudelbia akis.

Markas pakelia ginklą nuo grindų ir sugniaužia vamzdį. Paskui užsimoja ir rankena smogia Kalebui į pasmakrę. Šis užverčia akis ir susmunka.

Stengiuosi negalvoti, kur Markas taip išmoko.

– Negalėjom leisti jam pabėgti ir pranešti apie mus Džaninai, – teisinasi Markas. – Eime. Čia susitvarkys Kara. Gerai?

Nepakeldama galvos nuo klaviatūros mergina linkteli. Kamuojama šleikštulio išseku paskui Marką ir Kristiną į koridorių. Paskui patraukiame prie laiptų.

+ + +

Koridorius tuštutėlis. Ant plytelių mėtosi popieriaus skiautės, matyti purvinų batų pėdsakai. Markas, Kristina ir aš vienas paskui kitą skubame koridoriumi. Dėbsau Markui į pakaušį, trumpi plaukai išryškina kaukolės formą.

Žiūrėdama į jį prisimenu tik kaip jis pliekė diržu Tobiją ir smogė pistoleto rankena Kalebui į pasmakrę. Man nė motais, kad jis sužeidė brolį – aš irgi būčiau padariusi tą patį. Tačiau šis žmogus moka meistriškai skaudinti žmones ir tuo pat metu apsimesti kukliu Nuolankiųjų vadu – iš pykčio man aptemsta akys. Ypač dėl to, kad einu su juo. Su juo, o ne su Tobiju.

– Tavo brolis yra išdavikas, – pareiškia Markas pasukus už kampo. – Aš jo neužmušiau, tik kepštelėjau, todėl nežiūrėk tokiu smerkiamu žvilgsniu.

– Užsičiaupk! – surinku tėkšdama jį į sieną. Apstulbęs Markas nesigina. – Juk žinai, kad aš tavęs nekenčiu! Nekenčiu už tai, ką esi jam padaręs. Kalbu ne apie Kalebą. – Prisikišusi Markui prie veido sukuždu: – Aš pati tavęs gal ir nenudėsiu, bet tikrai negelbėsiu, jei tavo gyvybei iškils pavojus, todėl melskis dievui, kad taip nenutiktų.

Mano žodžiai neveikia Marko, jis žiūri į mane abejingai. Paleidžiu jį ir žingsniuoju toliau, Kristina mina man ant kulnų, Markas atsilieka nuo jos per kelis žingsnius.

– Kur einame? – klausia Kristina.

– Kalebas sakė, kad slaptų failų valdymo kambaryje nerasime. Reikia ieškoti arba Džaninos kabinete, arba laboratorijoje. Džanina turi du asmeninius kompiuterius, – paaiškinu.

– Tai kur pirmiausia eisim?

– Torė pasakojo, kad Džaninos laboratorija saugoma ypač griežtai, – sakau. – Aš esu buvusi jos kabinete, jis nesaugomas.

– Taigi... Į laboratoriją?

– Ji viršutiniame aukšte.

Kai atplėšiu koridoriaus duris, būrys Eruditų su vaikais dunda laiptais žemyn. Nusitveriu turėklų ir mėginu brautis pro juos alkūnėmis nežiūrėdama į veidus, tarsi stumdyčiau ne žmones, o daiktus. Laukiu, kada versmė išseks, tačiau paskui pirmą būrį pasipila visas srautas. Mėlynai apsirengę žmonės puola žemyn blausioje laiptinės šviesoje, jos atšvaitai atsimuša bėgančiųjų akinių stikluose, tie atšvaitai man primena ryškias laboratorijos lempas. Siauroje laiptinėje jų išgąstingi klyksmai aidi be galo garsiai, tarsi klykautų demonai baltomis žibančiomis akimis.

Kai pasiekiame septintą aukštą, minia praretėja, galiausiai nebesutinkame nė vieno žmogaus. Persibraukiu rankas, lyg norėdama nusivalyti tų vaiduoklių plaukų, drabužių ir odos prisilietimus. Matau laiptų galą. Matau bedvasį sargybinio kūną, jo ranka nukarusi per turėklą, už jo – beluomis su raiščiu ant akies.

Edvardas.

+ + +

– Tik pažiūrėkit, kas čia tokie atėjo, – pareiškia jis, stovėdamas trumpo, tik septynių pakopų laiptatakio viršuje.

Aš lūkuriuoju apačioje. Tarp mūsų tyso Bebaimių išdavikas stiklinėmis akimis, jam ant krūtinės raudonuoja tamsi dėmė. Tikriausiai jį nušovė Edvardas.

– Kaip Eruditų nekentėja esi keistai apsivilkusi, – sako jis. – Maniau, sėdi namie ir lauki grįžtant savo didvyrio?

– Turbūt jau supratai, kad įvykiai pasisuko kitaip, – sakau palypėdama laiptelį.

Edvardui ant veido krinta mėlynų lempų šešėliai. Jis dirsteli per petį.

Jei Edvardas čia, vadinasi, ir Torė čia. O Džanina tikriausiai jau nužudyta.

Jaučiu, kaip Kristina prisiartina ir atsistoja man už nugaros; girdžiu jos kvėpavimą.

– Turėsim pro tave praeiti, – užlipu dar vieną laiptelį.

– Vargu ar pavyks, – atkerta Edvardas ir čiumpa šautuvą.

Aš puolu pirmyn ir užšoku ant sargybinio lavono. Edvardas šauna, bet aš sugriebiu jį už riešo ir kulka praskrieja pro šalį. Spengia ausyse, kojos slysta negyvėlio nugara.

Per mano galvą Kristina vožia Edvardui į nosį. Aš nuslystu nuo lavono, parklumpu ir suleidžiu nagus Edvardui į riešą. Šis nubloškia mane šalin, vėl šauna ir pataiko Kristinai į koją. Sudejavusi mano draugė išsitraukia ginklą ir šauna. Kulka kliudo Edvardui šoną. Jis suklinka, išmeta ginklą, susvyruoja ir visu ūgiu bloškiasi ant manęs, o aš žiebiuosi pakaušiu į cementinį laiptą. Negyvo sargybinio ranka atsiduria man po nugara. Markas pakelia ginklą ir nusitaiko į Edvardą.

– Kelkis, Triče, – sako jis man ir priduria Edvardui: – O tu nekrutėk.

Įsikibusi į laiptą, išrėplioju iš po Edvardo. Šis įsitaiso ant negyvėlio sėdomis, lyg ant pagalvės, ir abiem rankom susiima šoną.

– Kaip jautiesi? – klausiu Kristinos.

Jos veidas iškreiptas skausmo.

– Neblogai. Kulka nekliudė kaulo, tik raumenį.

Pasilenkiu padėti jai atsistoti.

– Beatriče, – įsikiša Markas, – teks ją palikti.

– Kaip tai palikti? – griežtai klausiu. – Mes negalime palikti Kristinos likimo valiai! Jai gresia pavojus!

Markas beda smiliumi man į krūtinkaulį, į duobutę tarp raktikaulių, ir palinksta artyn.

– Paklausyk, – sako jis, – vos prasidėjus puolimui Džanina Metju užsidarė savo laboratorijoje, nes tai saugiausias kambarys visoje būstinėje. Bet kurią akimirką ji gali nuspręsti, kad Eruditai pralaimėjo ir kad verčiau sunaikinti informaciją negu atiduoti ją priešams į rankas. Tada mūsų misija taps beprasmė.

O aš prarasiu absoliučiai viską: savo tėvus, brolį, pagaliau Tobiją. Jis man nedovanos už išdavystę, ypač jeigu negausiu įrodymų, kad buvo verta susidėti su Marku.

– Todėl paliksime tavo draugę čia. – Nuo Marko dvelkia seniu. – Ir greičiau judinkis, antraip eisiu vienas.

– Markas teisus, – prabyla Kristina. – Neturim laiko. Aš liksiu čia ir prižiūrėsiu Edvardą, kad jums netrukdytų.

Linkteliu. Markas atitraukia smilių, bet man suskausta. Pasitrinu krūtinkaulį ir atidarau viršutinio aukšto duris. Nueidama dar žvilgteliu per petį. Spausdama ranka šlaunį, Kristina skausmingai man šypteli.

Keturiasdešimt ketvirtas skyrius

Patalpa panaši į prieškambarį: ji plati, bet ne itin didelė, išklota mėlynomis plytelėmis. Lubos ir sienos taip pat mėlynos. Nuo mėlio mirguliuoja akyse, tik nesuprantu, iš kur sklinda šviesa. Prireikia šiek tiek laiko, kol akys apsipranta su tuo keistu švytėjimu. Galiausiai išvystu dvejas duris – kairėje ir dešinėje.

– Einam kas sau, – siūlau. – Negaiškim.

– Kurias duris renkiesi? – klausia Markas.

– Dešinėje, – atsakau. – Ne, apsigalvojau. Kairėje.

– Gerai. Aš eisiu pro dešiniąsias.

– Ko man ieškoti kompiuteryje? – klausiu.

– Jei rasi kompiuterį, aptiksi ir Džaniną. Neabejoju, kad mokėsi ją prakalbinti. Beje, Džanina nepratusi kęsti skausmo, – dėsto Markas.

Linkteliu. Abu patraukiame prie pasirinktų durų. Dar prieš akimirką maniau, kad atsiskyrus nuo Marko palengvės. Tačiau pečius užgula dar sunkesnė našta. Kas, jei man nepavyks įveikti įsibrovėliams paspęstų žabangų? Kas, jei įsigavusi į laboratoriją nerasiu reikiamo failo?

Nuspaudžiu durų rankeną. Rodos, jos neužrakintos. Kai Torė pasakojo apie ypač griežtą apsaugą, įsivaizdavau akių rainelės skenerius, slaptažodžius ir sudėtingus užraktus, bet iki šiol jokių kliūčių neaptikau. Kodėl mane kankina bloga nuojauta?

Atveriu duris, Markas atidaro savąsias. Mudu susižvelgiame. Žengiu į kitą kambarį.

+ + +

Kaip ir prieškambaryje, čia viskas mėlyna, bet aiškiai matyti, iš kur sklinda šviesa. Lempelės įtaisytos kiekvienos lubų, grindų ir sienų plokštės viduryje.

Durys už nugaros užsiveria, išgirstu tyliai spragtelint spyną. Griebiu už rankenos ir traukiu iš visų jėgų, bet nepajėgiu atidaryti. Pakliuvau į spąstus.

Iš visų kambario kampų į mane sminga maži, akinantys šviesos spinduliai. Užsimerkiu, bet šviesa skverbiasi pro akių vokus, todėl užsidengiu veidą delnais. Išgirstu ramų moterišką balsą:

– Beatričė Prior, antroji karta. Gimtasis luomas: Nuolankieji. Pasirinktas luomas: Bebaimiai. Patvirtinta kaip Divergentė.

Iš kur šis kambarys žino, kas aš tokia? Ir ką reiškia „antroji karta“?

– Statusas: įsibrovėlė.

Išgirstu spragtelint ir trumpam praskečiu pirštus pažiūrėti, ar akinanti šviesa jau išnyko. Ji vis dar plieskia, o iš purkštukų lubose ima sklisti mėlyni garai. Tuoj pat užsidengiu ranka burną. Stengiuosi ką nors įžiūrėti pro rūką, bet staiga šviesa užgęsta, atsiduriu aklinoje tamsoje. Nematau net savo rankos. Reikėtų eiti į priekį ir ieškoti durų, tačiau bijau pajudėti, juk nežinia kas gali nutikti.

Vėl užsidega šviesa, pasijuntu stovinti Bebaimių treniruočių salėje, dideliame apskritime, kur mes kaudavomės. Iškyla daugybė prisiminimų. Vieni jų džiugūs – laimėta kova su Mole, kiti bauginantys – nelygios grumtynės su Piteriu, kai buvau daužoma, iki netekau sąmonės. Į šnerves tvoskia prakaito ir dulkių kvapas.

Kitoje pusėje išvystu mėlynas duris. Jų salėje neturėtų būti. Pašnairuoju apimta įtarumo.

– Įsibrovėle, turi per penkias minutes nusigauti iki mėlynų durų, paskui ims veikti nuodai, – šį sykį balsas labai panašus į Džaninos, bet gal tai tik mano vaizduotės padarinys.

– Ką?

Tačiau aš puikiai girdėjau, ką ji pasakė. Nuodai. Jie ims veikti po penkių minučių. Nėra ko stebėtis; šiuos spąstus tikrai sukūrė Džanina, ši moteris neturi sąžinės. Mane nukrečia šiurpas. Galbūt nuodai jau skverbiasi į smegenis?

Susikaupk. Negaliu iš čia ištrūkti. Belieka judėti į priekį, antraip...

Antraip žūsiu. Turiu judėti į priekį.

Pasileidžiu prie durų, bet kelią pastoja mergina. Ji nedidelio ūgio, liesa, šviesiaplaukė, su tamsiais ratilais po akimis. Atrodo visai kaip aš. Galbūt matau savo atspindį? Pamojuoju pažiūrėti, ar mergina atkartos mano judesį. Ji nemoja.

– Sveika, – tariu.

Mergina tyli. Tiesą sakant, atsakymo ir nesitikėjau.

Kas ji tokia? Sunkiai nuryju seilę – ausys užgultos, tarsi prikištos vatos. Šį testą sukūrė Džanina, todėl jis tikriausiai reikalauja proto ir logikos. Jei noriu aiškiai mąstyti, turiu nusiraminti. Stipriai prispaudžiu rankas prie krūtinės vildamasi taip pasijusti saugi, tarsi artimo žmogaus glėbyje. Deja, nepavyksta.

Žingteliu į dešinę, kad geriau matyčiau duris. Antrininkė irgi šokteli į šalį, batai slysta grindimis – ji vėl pastoja man kelią.

Žinau, kas nutiks, jeigu eisiu prie durų, bet pamėginti reikia. Leidžiuosi bėgti, ketindama ją aplenkti, tačiau antrininkė jau tyko pasirengusi: griebia už sužeisto peties ir sviedžia į šalį. Nuo skardaus riksmo ima peršėti gerklę, rodos, man į petį vis giliau sminga peiliai. Kai parklumpu, mergina spiria man į pilvą, ir aš nusiritu grindimis springdama dulkėmis.

Laikydamasi už pilvo suprantu, kad aš, ja dėta, būčiau pasielgusi lygiai taip pat. Vadinasi, norėdama ją nugalėti, pirmiausia turiu nugalėti save pačią. Kaip man ją pranokti, jeigu antrininkė žino mano taktiką, yra tokia pat stipri ir protinga kaip aš?

Mergina vėl artinasi, todėl pašoku ant kojų stengdamasi nekreipti dėmesio į skaudamą petį. Širdis ima plakti vis greičiau. Taikausi smogti jai kumščiu, tačiau antrininkė vikresnė. Uždelsiu tik akimirką, bet ji kumščiu spėja vožti man į ausį, prarandu pusiausvyrą. Atsitraukiu kelis žingsnius tikėdamasi, kad antrininkė manęs nepersekios, tačiau ji neatstoja. Vėl puola, stvėrusi už pečių parmeta žemėn ir prispaudžia keliu. Iš visų jėgų įsiremiu į jos kelį ir stumiu. Šito ji nesitikėjo; mergina klupdama atsitraukia, bet nepargriūva. Puolu prie jos nekantraudama spirti, bet dingteli, kad ir ji nekantrauja. Spėju išsisukti nuo antrininkės smūgio.

Mudvi mąstome vienodai. Galėtume grumtis kaip lygios priešininkės, bet nė viena nelaimėtume. Tačiau man to negana, turiu ją nugalėti ir prasibrauti prie durų. Antraip žūsiu.

Mėginu susikaupti, bet ji vėl artinasi suraukusi kaktą, susirūpinusi. Antrininkė griebia mano ranką, aš čiumpu jos, laikome viena kitą už dilbių. Abi vienu metu atstatom alkūnes ir smogiam. Aš paskutinę akimirką pasilenkiu ir išsisuku nuo smūgio, o ji gauna į dantis.

Abi surinkame. Kraujas laša jai nuo lūpų ir tykšta man ant dilbio. Antrininkė sugriežia dantimis ir klykdama puola mane su baisia jėga. Atsitrenkusi visu kūnu parbloškia ant grindų. Paskui prispaudžia keliais ir bando smogti į veidą, bet aš prisidengiu delnais. Sunkūs kaip akmenys jos kumščiai daužo man dilbius. Giliai iškvėpusi čiumpu ją už riešų, akyse temsta. Nuodai.

Susikaupk.

Antrininkei mėginant išsivaduoti prisitraukiu kelius prie krūtinės. Vaitodama iš paskutiniųjų atstumiu ją ir įremiu koją į pilvą. Paskui spiriu, veidas dega.

Loginė mįslė: jeigu dviejų kovotojų jėgos visiškai lygios, kaip vienas jų gali laimėti?

Atsakymas: negali.

Antrininkė atsikelia ir nusišluosto kruvinas lūpas.

Vis dėlto mudvi nesame visiškai vienodos. Kas mus skiria?

Priešininkė vėl ima artintis, bet man reikia laiko pagalvoti, todėl traukiuosi. Kambarys ima siūbuoti, paskui suktis, mane meta į šoną, susvyravusi ranka pasiremiu į grindis.

Kuo mudvi skiriamės? Esame vienodo svorio, vienodų gabumų, lygiai taip pat mąstome...

Dirstelėjus per antrininkės petį į duris topteli: mūsų tikslai skirtingi. Aš privalau pasiekti duris, ji turi jas apginti. Net ir simuliacijoje ji nesielgs taip desperatiškai kaip aš.

Lekiu prie apskritimo krašto, ten stovi stalas. Prieš akimirką jis buvo tuščias, tačiau aš gerai pažįstu simuliacijas ir moku jas valdyti. Vos pagalvojus ant stalo atsiranda ginklas. Atsitrenkiu į stalą, nes akyse vis labiau tavaruoja. Net nepajuntu skausmo. Smilkiniai tvinksi, tarsi širdis būtų persikėlusi iš krūtinės į smegenis.

Mano antrininkė irgi susikuria ginklą, tik šis guli jai prie kojų. Abi čiumpame pistoletus tuo pat metu. Pajutusi ginklo svorį ir lygų metalinį paviršių, pamirštu priešininkę, pamirštu nuodus, pamirštu viską. Užgniaužia gerklę lyg smaugiamai. Galva, rodos, sprogs nuo oro stygiaus, širdis lipa pro gerklę.

Antrininkė išnyksta, dabar mane nuo tikslo skiria Vilas. Ne, ne. Tai negali būti Vilas. Prisiverčiu įkvėpti. Turbūt nuodai veikia smegenis. Vilas yra tiesiog simuliacijos vaizdinys. Kūkčiodama iškvepiu. Tada dirsteliu į antrininkę. Ji drebėdama laiko ginklą kuo toliau nuo savęs, regis, nusilpusi kaip ir aš. Ne visai, nes jai netemsta akys ir nekamuoja dusulys, bet vis dėlto silpna.

Paskui vėl grįžta Vilas, jo akys tuščios, geltoni plaukai – tik halograma. Tolėliau už jo dunkso plytiniai pastatai, bet už nugaros yra durys, skiriančios mane nuo tėvo ir brolio.

Ne, ne, tai durys, skiriančios mane nuo Džaninos ir tikslo.

Turiu pro jas išeiti. Turiu.

Prilaikydama sveikąja, skaudama ranka pakeliu ginklą.

– Aš... – užsikertu, ašaros sudrėkina skruostus ir laša į burną. Jaučiu sūrumą. – Aš atsiprašau.

Ir padarau tai, kam mano antrininkei pritrūksta ryžto: šaunu.

Keturiasdešimt penktas skyrius

Nematau dar sykį jo mirštant.

Nuspaudusi gaiduką užsimerkiu, o kai atsimerkiu, kaip pro juodą miglą išvystu ant žemės tysančią savo antrininkę, kitą, netikrą Tričę. Metu ginklą ir puolu prie durų, vos neparklumpu ant jos kūno. Tada prisiploju prie durų, pasuku rankeną ir išvirstu lauk. Prispaudžiu nutirpusias rankas prie šonų, paskui imu jas kratyti, kad išjudinčiau kraują.

Kitas kambarys, dvigubai didesnis už pirmą, irgi apšviestas mėlynai, tik ne taip ryškiai. Viduryje stovi gremėzdiškas stalas, ant sienų prikabinta nuotraukų, diagramų ir sąrašų.

Keliskart įkvėpus akyse prašviesėja, širdis ima plakti ramiai. Tarp kitų nuotraukose atpažįstu savo, Tobijo, Marko ir Jurajo veidus. Po mūsų nuotraukomis ant sienos prisegtas kažkokių cheminių medžiagų sąrašas. Visi punktai išbraukti raudonu žymikliu. Tikriausiai taip Džanina kūrė simuliacijos serumus Divergentams.

Išgirdusi balsus subaru save. Ką čia darai? Paskubėk!

– Ištark mano brolio vardą, – girdžiu sakant. – Noriu jį išgirsti.

Tai Torė. Kaip ji susidorojo su simuliacija? Gal ir Torė Divergentė?

– Aš jo nežudžiau, – atsako Džanina.

– Manai, tai atleidžia tave nuo bausmės? Tikiesi šitaip išvengsianti mirties? – Torė nerėkia, ji aimanuoja, žodžiais išlieja visą sielvartą. Žengiu prie durų. Matyt, per daug skubu, nes skaudžiai užkliūvu už stalo kampo ir krūptelėjusi sustoju.

– Ne tau suprasti mano elgesio priežastis, – pareiškia Džanina. – Aš aukojau žmones vardan didesnio gėrio. Šito tu nesuvokei ir anksčiau, kai mudvi mokėmės vienoje klasėje!

Nušlubuoju prie durų su matiniu stiklu. Jos atsiveria pačios. Tada išvystu prie sienos prisispaudusią Džaniną ir nutaikiusią į ją pistoletą Torę. Jas skiria vos kelios pėdos.

Už jų, ant stalo stikliniu paviršiumi, stovi sidabro spalvos kompiuteris ir klaviatūra. Visą galinę sieną užima ekranas.

Džanina spokso į mane, bet Torė nė nesujuda, tarsi negirdi mano žingsnių. Jos veidas išraudęs nuo ašarų, rankos dreba.

Abejoju, ar viena surasiu reikiamą failą. Džanina čia, taigi galiu priversti ją padėti, bet jeigu ji mirs...

– Tore! – suklinku. – Nešauk!

Tačiau Torės pirštas jau ant gaiduko. Iš visų jėgų metuosi prie jos ir nustumiu į šoną. Pasigirsta šūvis, kažkas surinka.

Trinkteliu galvą į grindų plyteles. Nors iš akių žyra žvaigždės, užgulu Torę. Atimu iš jos ginklą ir nuspiriu tolyn.

Kvaile, kodėl pati jo nepasiėmei?!

Torė smogia kumščiu man į kaklo duobutę. Užsikosėju, o ji pasinaudoja proga, nustumia mane ir nurėplioja prie ginklo.

Džanina susmukusi prie sienos, iš kojos bėga kraujas. Koja! Prisiminusi Torės žaizdą stipriai žiebiu jai į šlaunį. Ji suklinka, o aš spėju atsistoti. Noriu pakelti ginklą, bet Torė vikresnė. Ji įsikimba rankomis man į kojas ir trūkteli. Dunksteliu ant kelių, tačiau vis tiek esu aukščiau už ją ir smogiu į šonkaulius.

Torė suvaitoja, bet nesiliauja grumtis. Kai siekiu ginklo, ji suleidžia dantis man į ranką. Tokio skausmo dar nesu patyrusi, jis daug stipresnis už kulkos įgėlimą. Surinku iš visų plaučių, akys paplūsta ašaromis ir viskas aplink išplaukia. Ne todėl padėjau tiek pastangų, kad dabar leisčiau Torei nušauti Džaniną. Išplėšiu ranką jai iš dantų, ir nors akyse šokinėja juodi taškeliai, persikreipiu ir čiumpu pistoletą už rankenos. Pasisuku ir nusitaikau į Torę.

Dirsteliu į savo ranką. Ji kruvina kaip ir Torės smakras. Užkišu ranką už nugaros – nematant žaizdos lengviau kęsti skausmą – ir nenuleidžiu pistoleto nuo Torės.

– Nemaniau, kad tu išdavikė, Triče, – suurzgia ji kaip žvėris.

– Aš ir nesu išdavikė, – atkertu. Kai ašarų upeliai nuteka skruostais ir akys išsausėja, imu matyti geriau. – Negaliu tau pasiaiškinti tuoj pat, bet... Bet prašau manim pasitikėti. Taip elgiuosi turėdama svarbų tikslą. Tik Džanina žino, kur...

– Teisingai! – įsiterpia Džanina. – Informacija yra šiame kompiuteryje, Beatriče, ir tik aš viena galiu ją rasti. Jeigu nepadėsi man išsigelbėti, ji bus prarasta amžiams.

– Džanina melagė, – pareiškia Torė. – Ji melagė. Triče, jeigu tu ja tiki, tai esi ir kvailė, ir išdavikė!

– Aš tikiu ja, – atšaunu. – Tikiu, nes viskas logiška! Tore, pati svarbiausia informacija paslėpta šiame kompiuteryje! – Giliai įkvepiu ir pritildau balsą. – Prašau manęs paklausyti. Nekenčiu Džaninos taip pat kaip ir tu. Neturiu už ką jos ginti. Sakau tau tiesą. Gauti informaciją be galo svarbu.

Torė tyli. Akimirką dingteli, kad laimėjau, kad ją įtikinau. Paskui ji išspjauna:

– Kas gali būti svarbesnio už Džaninos mirtį?

– Jei esi taip tvirtai įsitikinusi, tavęs neperkalbėsiu, – sakau. – Tačiau neleisiu dabar nužudyti Džaninos.

Torė sunkiai atsiklaupia ir nusibraukia mano kraują nuo smakro. Paskui pažiūri man į akis.

– Esu Bebaimių vadė, – primena ji. – Ir tu nenurodinėsi, ką man daryti.

Nespėjus susivokti...

Net nespėjus pagalvoti, kad galėčiau šauti...

Torė išsitraukia iš bato aulo ilgą peilį, puola ir smeigia Džaninai į pilvą.

Suklykiu. Kambarį perskrodžia siaubingas Džaninos riksmas, prieš mirtį ji gargaliuoja ir rėkia. Pro sukąstus dantis Torė košia savo brolio vardą – Džonatanas Vu – ir dar kartą duria Džaninai. Ši išleidžia paskutinį kvapą.

Keturiasdešimt šeštas skyrius

Torė atsistoja ir gręžia mane paklaikusiomis akimis.

Apmirštu.

Vadinasi, pastangos nuėjo vėjais. Bergždžiai rizikavau – susidėjau su Marku, prašiau Eruditų pagalbos, šliaužiau kopėčiomis iš vieno pastato trečio aukšto į kitą, galiausiai nušoviau save per simuliaciją. Veltui išdaviau Tobiją, praradau autoritetą tarp Bebaimių. Fernando mirtis irgi buvo beprasmė.

Viskas veltui.

Po akimirkos atsiveria stiklinės durys. Tobijas su Juraju įgriūva vidun pasiruošę kautis – Jurajas kosėja, tikriausiai kvėptelėjęs nuodų, – bet mūšis jau baigtas. Džanina mirusi, Torė pasiekė pergalę, o aš tapau Bebaimių išdavike.

Pamatęs mane Tobijas taip staigiai stabteli, kad vos neparklumpa. Akys išsiplečia iš nuostabos.

– Tričė yra išdavikė, – pareiškia Torė. – Gindama Džaniną ji vos manęs nenušovė.

– Ką? – klausia Jurajas. – Triče, kas čia vyksta? Negi Torė teisi? Kaip čia atsidūrei?

Bet aš žiūriu tik į Tobiją. Širdį nuveria skausmas, jaučiuosi kalta, kad jį apgavau, tačiau sužimba menkutė vilties kibirkštėlė. Tobijas užsispyręs ir išdidus, bet jis mane myli – tad galbūt išklausys, gal ne tuščiai šitaip aukojausi...

– Tu žinai, kodėl esu čia, – tyliai sakau. – Tiesa?

Paduodu jam Torės pistoletą. Kiek padvejojęs Tobijas prisiartina ir paima ginklą.

– Kitame kambaryje radome simuliacijos užvaldytą Marką, – taria Tobijas. – Tu atėjai čia kartu su juo.

– Taip, – prisipažįstu. Torės prakąsta ranka vis dar kraujuoja.

– Aš tavimi pasitikėjau, – drebėdamas iš įniršio priekaištauja Tobijas. – Pasitikėjau, o tu išdavei mane ir susidėjai su juo?

– Netiesa. – Papurtau galvą. – Markas man kai ką papasakojo. Jo žodžiai patvirtino Kalebo ir Džaninos žodžius, juos girdėjau, kai buvau kalinama Eruditų būstinėje. Panorau, ne, tiesiog privalėjau sužinoti tiesą.

– Tiesą, – prunkšteli Tobijas. – Tikėjaisi sužinoti tiesą iš tokio melagio, išdaviko ir sociopato?

– Apie kokią tiesą čia kalbate? – įsikiša Torė.

Mudu su Tobiju stebeilijame vienas į kitą. Gilios mėlynos jo akys kupinos įtarumo, tiesiog veria kiaurai, tarsi norėtų nulupti man odą ir prasiskverbti iki pačių sielos gelmių.

– Aš manau... – prabylu ir užsikertu. Nutylu įkvėpti oro – Tobijo neįtikinau. Mano bandymas žlugo, ir šitie žodžiai tikriausiai bus paskutiniai, kuriuos leis ištarti Bebaimiai prieš suimdami.

– Aš manau, kad tu esi melagis! – pareiškiu virpančiu balsu. – Sakai, kad mane myli, pasitiki ir laikai įžvalgesne už daugelį kitų. Deja, ta meilė, pasitikėjimas ir įžvalgumas žlunga iškart vos tik man suklupus, – pravirkstu, bet visai nesigėdiju nei ašarų, riedančių skruostais, nei drebančio balso. – Vadinasi, man melavai... Tikrai melavai, nes juk meilė atlaiko visus išbandymus. – Prieinu prie Tobijo visai arti, per kelis colius, kad niekas mūsų negirdėtų. – Aš ir dabar verčiau žūčiau pati, bet nežudyčiau tavęs, – sakau prisimindama puolimą ir besidaužančią Tobijo širdį. – Esu kaip tik tokia, kokia mane laikai. Todėl patikėk manim, mano žodžiais, nes aš žinau... žinau, kad ši informacija pakeis viską. Ir mūsų praeitį, ir ateitį. – Žiūriu į Tobiją taip įdėmiai, tarsi tiesą būtų galima perduoti akimis, tačiau tai neįmanoma. Tobijas nusuka žvilgsnį, net abejoju, ar girdėjo, ką sakiau.

– Pakaks kalbų, – nukerta Torė. – Veskite ją žemyn. Ji bus teisiama su kitais karo nusikaltėliais.

Tobijas stovi kaip įkastas. Jurajas ima mano ranką ir veda lauk: pro laboratoriją, pro simuliacijos kambarį ir mėlynai apšviestą prieškambarį. Prie mūsų, smalsiai žvilgčiodama, prisideda beluomė Teresė.

Ant laiptų kažkas kumšteli man į šoną. Grįžteliu ir Jurajas paduoda man gabalą tvarsčio. Paimu bergždžiai mėgindama išspausti dėkingą šypseną. Leisdamasi laiptais susitvarstau ranką, žengiu per lavonus nežiūrėdama jiems į veidus. Kad neparkrisčiau, Jurajas prilaiko mane už dilbio. Tvarstis nenumalšina įkandimo skausmo, bet pasijuntu gerėliau. Padeda ir tai, kad Jurajas, rodos, nejaučia man neapykantos.

Tik dabar suvokiu, kad Bebaimių luome amžius nieko nereiškia. Jaunystė man nepadės, atvirkščiai, būsiu pasmerkta. Teisme neišgirsiu: Ji tokia jauna, tikriausiai nesuprato, ką daranti. Bebaimiai pasakys: Ji suaugusi ir pati apsisprendė. Žinoma, aš su jais sutinku. Pati pasirinkau. Pasirinkau vertybes, dėl kurių kovojo mano mama ir tėtis.

+ + +

Leistis laiptais lengviau negu kilti. Tik penktame aukšte dingteli, kad leidžiamės į vestibiulį.

– Jurajau, atiduok man savo šautuvą, – prašo Teresė. – Jei kas mus užpuls, negalėsi šauti, nes prilaikai Tričę, kad nenusiristų laiptais.

Jurajas nesiginčydamas atiduoda ginklą. Susiraukiu – Teresė jau turi šautuvą, kam jai dar vienas? Tačiau nesikišu, pakanka savų rūpesčių.

Nusileidę į pirmą aukštą einame pro salę, pilną žmonių juodais ir baltais drabužiais. Trumpai stabteliu į juos pažiūrėti. Vieni spiečiasi būreliais, glėbesčiuojasi, braukia nuo veidų ašaras. Kiti stoviniuoja po vieną, remiasi į sienas, spraudžiasi kampuose ir tuščiomis akimis spokso kažkur į tolį.

– Teko išžudyti labai daug Teisuolių, – sumurma Jurajas, spustelėdamas man ranką. – Antraip nebūtume prasibrovę į būstinę.

– Suprantu, – atsakau.

Dešinėje išvystu apsikabinusias Kristinos seserį ir mamą. Kairėje stovi vaikinas tamsiais žvilgančiais plaukais – tai Piteris. Jis apkabinęs per pečius vidutinio amžiaus moterį – savo mamą.

– Ką jis čia veikia? – klausiu.

– Tas bailys pasirodė mūšiui pasibaigus, kai darbas jau buvo atliktas, – atsako Jurajas. – Girdėjau, kad žuvo jo tėvas, bet motina, rodos, sveika.

Piteris dirsteli per petį ir mudviejų žvilgsniai trumpam susitinka. Šis žmogus išgelbėjo man gyvybę. Nebejaučiu jam neapykantos, bet nesugebu ir gailėtis.

– Ko čia stirksot? – griežtai klausia Teresė. – Žygiuokit pirmyn.

Praėję salę, atsiduriame erdviame vestibiulyje, kur aš kadaise apkabinau Kalebą. Milžiniškas Džaninos portretas suplėšytas ir numestas ant grindų. Ore sklando dūmai, nes knygų lentynos supleškėjo iki pelenų. Kompiuteriai sudaužyti, jų dalys mėtosi kur pakliuvo.

Vestibiulio viduryje eilėmis susodinti Eruditai, kuriems nepavyko pasprukti, ir pakliuvę nelaisvėn Bebaimių išdavikai. Žvalgausi pažįstamų veidų. Vienoje eilėje pamatau apdujusį Kalebą. Nusuku žvilgsnį.

– Triče! – išgirstu kviečiant.

Kristina su Kara sėdi netoliese, draugės koja sutvarstyta. Kristina man pamoja ir aš įsitaisau šalia.

– Nepasisekė? – tyliai klausia ji.

Linkteliu galvą.

Kristina atsidūsta ir mane apkabina. Nuo jos švelnumo vos nepravirkstu. Tačiau mudvi su Kristina ne iš tų, kurios rauda drauge; mes kartu kovojame, todėl nuryju ašaras.

– Gretimoje salėje mačiau tavo mamą ir sesutę, – sakau.

– Taip, aš irgi, – atsako Kristina. – Maniškiai visi gyvi.

– Puiku, – apsidžiaugiu. – Kaip tavo koja?

– Gerai. Kara patikino, kad sugis. Dabar nebekraujuoja. Eruditų slaugytoja davė man nuskausminamųjų ir išvalė žaizdą. Netgi spėjo aprišti, kol nebuvo nutempta žemyn, todėl dabar taip labai nebeskauda, – pasakoja Kristina.

Kara apžiūrinėja sužeisto Erudito ranką.

– Kur Markas? – klausia draugė.

– Nenutuokiu, – atsakau. – Mes išsiskyrėme. Jis irgi turėtų būti atvestas čia, nebent būtų nužudytas.

– Tiesą sakant, nenustebčiau, – prisipažįsta Kristina.

Vestibiulyje tvyro sumaištis – žmonės siuva pirmyn atgal, beluomių sargybiniai keičia vienas kitą, greta mūsų atvedama ir sodinama vis daugiau Eruditų. Pamažu bruzdesys aprimsta ir aš pamatau jį – pro laiptinės duris įeina Tobijas.

Stipriai prikandu lūpą ir stengiuosi nieko negalvoti, neprisileisti stingdančio krūtinę šalčio ir pečius svarinančios kaltės. Tobijas manęs nekenčia. Jis manimi netiki.

Tobijas praeina pro mus nė nedirstelėdamas, ir Kristina stipriau mane apglėbia. Jis sustoja prie Kalebo, čiumpa mano brolį už rankos ir pastato ant kojų. Kalebas mėgina priešintis, bet jis daug silpnesnis už Tobiją ir nepajėgia išsilaisvinti.

– Kas nutiko? – klausia Kalebas, jo balse girdėti panika. – Ko iš manęs nori?

– Noriu, kad išjungtum apsaugos sistemą Džaninos laboratorijoje, – atsako Tobijas nežiūrėdamas į mano brolį. – Beluomiai paims jos kompiuterį.

Ir sunaikins informaciją, mintyse priduriu. Širdį užgula dar didesnis sunkumas. Tobijas su Kalebu pranyksta laiptinėje.

Kristina netenka jėgų ir visu svoriu atsiremia į mane, o aš – į ją. Laikome viena kitą, kad nepargriūtume.

– Turbūt nežinai, kad Džanina aktyvavo visus Bebaimių daviklius, – sako Kristina. – Maždaug prieš dešimt minučių vienas beluomių būrys buvo užpultas simuliacijos užvaldytų Bebaimių. Šie atžygiavo iš Nuolankiųjų rajono. Tikriausiai beluomiai laimėjo, nors abejoju, ar galima didžiuotis pergale iššaudžius būrį apdujusių žmonių.

– Tai jau tikrai. – Nebėra ką bepridurti, ir Kristina pati tai supranta.

– Kas nutiko po to, kai Edvardas mane pašovė? – klausia draugė.

Papasakoju Kristinai apie mėlyną prieškambarį su dvejomis durimis ir apie simuliaciją. Iškloju, kaip atsidūriau Bebaimių treniruočių salėje ir kaip norėdama ištrūkti turėjau nušauti savo antrininkę. Tačiau neužsimenu, kad per simuliaciją mačiau Vilą.

– Palūkėk, – įsiterpia draugė. – Tai buvo simuliacija? Be jokio daviklio?

Susiraukiu. Tiesą sakant, apie tai nė nesusimąsčiau. Bent tuo metu.

– Galbūt laboratorijoje sukaupti visi asmens duomenys, todėl priklausomai nuo luomo sukuriama atitinkama simuliacija.

Be abejo, dabar jau visai nesvarbu, kaip Džanina saugojo savo laboratoriją. Tačiau trokštu kuo nors užimti mintis, spręsti naują klausimą, nes įgyvendinti svarbiausio tikslo man, deja, nepavyko.

Kristina atsisėda tiesiau, galbūt ir ji pajunta tą patį.

– Greičiausiai daviklis buvo įmaišytas į nuodus.

Tokia mintis man nebuvo dingtelėjusi.

– Bet kaip vidun prasibrovė Torė? Juk ji ne Divergentė.

Pakreipiu galvą.

– Nenutuokiu.

Gal ji vis dėlto Divergentė, topteli. Torės brolis irgi buvo Divergentas. Po tragiškos jo žūties Torė nenorėjo to pripažinti, nors širdies gilumoje nujautė esanti ne tokia kaip visi.

Žmonės saugo daugybę, tiesiog galybę paslapčių. Kartais jau tariesi pažįstąs ir suprantąs juos, bet jų ketinimų nenuspėsi, tikrosios poelgių priežastys slypi širdyse. Neįmanoma pažinti žmonių, bet kartais tenka jais pasitikėti.

– Kaip manai, kokia bausmė mūsų laukia? Tikriausiai būsim nuteistos kaip išdavikės? – kiek patylėjusi klausia Kristina.

– Sakyti tiesą?

– Rodos, jau atėjo metas.

Žvilgteliu į draugę akies krašteliu.

– Manau, teisėjai lieps mums suvalgyti po didžiulį gabalą pyrago ir gerai numigti.

Kristina nusikvatoja. Aš stengiuosi tvardytis, jei nusijuoksiu, iš akių pasipils ašaros.

+ + +

Išgirstu riksmą ir imu dairytis, iš kur jis sklinda.

– Lina! – dar kartą surinka Jurajas ir bėgte pasileidžia prie durų.

Ant savadarbių neštuvų, padarytų iš knygų lentynos, Liną neša du Bebaimiai. Ji išblyškusi – balta kaip drobė – ir susiėmusi rankomis pilvą.

Pašoku ant kojų ketindama prieiti, bet keli beluomiai atstato ginklus, todėl iškeliu rankas ir stoviu nekrutėdama.

Jurajas žingsniuoja palei karo nusikaltėlių minią, galiausiai parodo į žilaplaukę griežtos išvaizdos Eruditę.

– Ateik čia.

Moteris atsistoja ir nusibraukia nuo kelnių dulkes. Ji prisiartina lengvu žingsniu ir klausiamai žiūri į Jurają.

– Tu gydytoja, tiesa? – teiraujasi jis.

– Taip, – atsako Eruditė.

– Tai pagydyk ją! – piktai liepia Jurajas. – Ji sužeista.

Eruditė prisiartina prie neštuvų ir paprašo Bebaimių nuleisti juos ant žemės. Šie paklūsta, ir gydytoja atsitupia šalia.

– Brangute, – prašo ji Linos, – patrauk rankas nuo žaizdos.

– Negaliu, – suaimanuoja Lina. – Baisiai skauda.

– Žinau, kad skauda, – atsako gydytoja. – Bet antraip negalėsiu apžiūrėti žaizdos.

Jurajas atsiklaupia šalia neštuvų ir padeda gydytojai. Ši atsmaukia Linai marškinėlius. Ten, kur pataikė kulka, matyti ryškiai raudonas apskritimas, supamas juodos mėlynės. Dar nesu mačiusi tokios spalvos mėlynės.

Gydytoja kietai sučiaupia lūpas – suprantu, kad Linos jau niekas nebeišgelbės.

– Sutaisyk ją! – reikalauja Jurajas. – Tu gali sutaisyti, imkis darbo!

– Deja, ne, – atsako Eruditė žiūrėdama Jurajui į akis. – Jūsiškiai padegė būstinės ligoninę, todėl negaliu sutaisyti merginos.

– Yra ir kitų ligoninių! – rėkia Jurajas. – Atsinešk reikalingų daiktų ir pagydyk Liną!

– Merginos būklė labai sunki, – tyliai atsako gydytoja. – Būčiau mėginusi ją gelbėti, jei nebūtumėt sunaikinę visko, kas tik pasitaikė kelyje, bet dabar tai beprasmiška.

– Užsičiaupk! – Jurajas nukreipia ginklą gydytojai į krūtinę. – Ne aš supleškinau tavo ligoninę! Ji mano draugė ir aš... aš tiesiog...

– Gana, Jurai, – įsiterpia Lina. – Jau per vėlu.

Jurajas numeta šautuvą ir šis tarškėdamas nuslysta grindimis. Vaikinas paima Linos ranką, jo lūpos virpa.

– Aš irgi esu jos draugė, – sakau nutaikiusiems į mane ginklus beluomiams. – Leiskit prieiti, ir ten galėsite mane saugoti.

Beluomiai kiek atsitraukia. Pribėgu prie Linos, atsiklaupiu greta ir paimu kruviną jos ranką. Nekreipiu dėmesio į šautuvų vamzdžius, matau tik Liną. Jos veidas įgyja gelsvą vaškinį atspalvį.

Rodos, Lina manęs nepastebi. Ji žiūri tik į Jurają.

– Džiaugiuosi, kad nemiriau užvaldyta simuliacijos, – silpnai prataria.

– Tu nemirsi, – tvirtina Jurajas.

– Nešnekėk kvailysčių, – atkerta Lina. – Paklausyk, Jurajau. Aš irgi ją mylėjau. Tikrai mylėjau.

– Ką mylėjai? – Jurajo balsas užlūžta.

– Marleną, – atsako Lina.

– Taip, mes visi mylėjom Marleną, – sutinka jis.

– Ne, turėjau galvoje ne šitai. – Lina papurto galvą ir užmerkia akis.

Netrukus Linos ranka suglemba. Padedu ją draugei ant krūtinės, paskui tą patį padarau su kita ranka. Jurajas nusišluosto ašarotas akis. Mudu pažvelgiame vienas į kitą.

– Turi pranešti Šaunai ir Hektorui, – sakau.

– Taip, – Jurajas šniurkšteli ir paglosto Linai veidą.

Klausiu savęs, ar jos skruostas dar šiltas. Bet neprisiliečiu baimindamasi pajusti šaltį.

Atsistoju ir grįžtu prie Kristinos.

Keturiasdešimt septintas skyrius

Mintys vis grįžta prie Linos, matyt, smegenys mėgina įtikinti, kad ji tikrai mirė, bet veju šiuos blyksnius šalin. Kada nors liausiuosi. Jeigu naujieji vadai nenuteis manęs kaip išdavikės ar kaip kitaip nepakreips mano likimo. Bet dabar slopinu atmintį, bandau apsimesti, kad yra ir visada buvo tik šis kambarys, ir nieko daugiau. Tai nelengva, bet aš stengiuosi. Jau išmokau užgniaužti sielvartą.

Netrukus į vestibiulį ateina Torė su Harisonu. Torė nušlubuoja prie kėdės – buvau beveik pamiršusi, kad ji sužeista; prieš nužudydama Džaniną Torė buvo labai vikri ir Harisonas vos spėdavo iš paskos.

Paskui juos, užsimetęs per petį Džaninos kūną, sliūkina Bebaimis. Numeta jį kaip rąstą ant stalo Eruditų ir Bebaimių išdavikų akivaizdoje.

Už nugaros girdžiu aikčiojimus ir šnabždesius, bet jokio verksmo. Dėl tokių vadų kaip Džanina mirties žmonės nelieja ašarų.

Spoksau į jos kūną. Mirusi ji atrodo kur kas mažesnė negu gyva. Tik kokiais pora colių aukštesnė už mane ir truputį tamsesniais plaukais. Dabar Džanina atrodo rami, beveik taikinga. Sunku patikėti, kad tai kūnas moters, kurią pažinojau. Moters, kuri neturėjo jokių skrupulų.

Nors Džanina buvo daug sudėtingesnė asmenybė, negu maniau, kamuojama gyvuliško savisaugos instinkto ji slėpė siaubingą paslaptį.

Į vestibiulį įžengia Džoana Reis, ji perlyta iki siūlo, raudoni drabužiai nusėti tamsiai raudonomis dėmėmis. Ją tuoj pat apsupa beluomiai, bet, rodos, moteris nepastebi nei jų, nei į ją nukreiptų ginklų.

– Sveiki, – sako ji Harisonui su Tore. – Šito jūs norėjote?

– Nemaniau, kad Taikingųjų vadė tokia šiurkšti, – Torė sausai šypteli. – Ar tai neprieštarauja jūsų manifestui?

– Jeigu būtumėt tikrai gerai susipažinę su Taikingųjų papročiais, žinotumėt, kad jie neturi vado, – atkerta Džoana sykiu ir maloniai, ir tvirtai. – Bet aš daugiau nebeatstovauju Taikingiesiems. Pasitraukiau iš jų gretų norėdama atvykti čia.

– Taigi dabar tu su savo taikdarių gauja visur kaišiosi nosį, – pareiškia Torė.

– Taip, turėjau tokį tikslą, – atsako Džoana. – Ketinau stoti tarp ginkluotų šautuvais ir beginklių ir išgelbėti daugybę gyvybių.

Moters skruostai išrausta ir man dingteli, kad Džoana Reis vis dar yra graži. Iki šiol maniau, kad randas ją bjauroja, o dabar supratau, kad jis ją gražina, kaip Liną gražino nuskusti plaukai, kaip Tobiją puošia prisiminimai apie tėvo žiaurumą, atstojantys jam šarvus. Kaip mano mamą puošė paprasti pilki drabužiai.

– Jei jau esi tokia kilniaširdė, – sako Torė, – tai grįžk ir pranešk žinią Taikingiesiems.

– Žinoma, aš ką nors pasiųsiu į Taikingųjų būstinę, bet tikrai nepaliksiu tavęs ir tavo sėbrų vykdyti čia savo teisingumo, – atšauna Džoana.

– Gerai, – sutinka Torė. – Pranešk saviškiams, kad netrukus bus sudaryta nauja vyriausybė, kurioje Taikingieji neturės savo atstovų. Mūsų manymu, jie nusipelnė tokios bausmės už tai, kad, kilus konfliktui, nepalaikė nė vienos pusės. Žinoma, Taikingieji privalės ir toliau plėtoti žemės ūkį ir aprūpinti miestą maistu, bet juos kontroliuos vienas iš vadovaujančių luomų.

Akimirką pasidingoja, kad Džoana puls Torę ir ims smaugti. Bet ji tik atlošia pečius ir klausia:

– Tik tiek?

– Taip.

– Puiku, – taria Džoana. – Noriu nuveikti ką nors naudinga. Turbūt neleisite mano žmonėms užeiti ir apžiūrėti tų sužeistųjų?

Torė reikšmingai pažvelgia į Džoaną.

– Be reikalo, – priekaištauja Džoana. – Prisiminkit, kad kartais žmonės, kuriuos engiate, gali pasirodyti labai kieti.

Džoana apsigręžia ir išeina.

Jos žodžiai priverčia mane suklusti. Juose slypėjo grasinimas, tegu ir menkas. Bet tie žodžiai pažadino kitą spėlionę – galbūt Džoana kalbėjo ne apie Taikinguosius, o apie kitus engiamuosius. Apie beluomius.

Apsižvalgiusi išvystu, kad prie kiekvieno Bebaimio stovi po beluomį, ir padėtis ima aiškėti.

– Kristina, – sakau, – beluomiai turi visus šautuvus.

Ji apsidairo ir susiraukusi pasižiūri į mane.

Staiga prisimenu, kaip Teresė paėmė ginklą iš Jurajo, nors pati buvo ginkluota. Atmintyje iškyla Tobijas kietai sučiauptomis lūpomis, kai paklausiau jo, ar už keistos Bebaimių ir beluomių sąjungos nesama dar ko nors.

Paskui į vestibiulį kaip karalienė į savo valdas įplaukia Evelina. Tobijo nematyti. Kur jis?

Evelina sustoja prie stalo, ant kurio guli Džaninos Metju kūnas. Tada į vestibiulį įšlubuoja Edvardas. Evelina išsitraukia ginklą, nusitaiko į numestą Džaninos portretą ir šauna.

Įsiviešpatauja tyla. Evelina numeta ginklą ant stalo prie numirėlės galvos.

– Ačiū jums, – sako ji. – Žinau, kad nerimaujate, kas bus toliau, todėl viską išklosiu.

Torė atsisėda tiesiau ir palinksta prie Evelinos, tarsi norėdama ką nors pasakyti, tačiau ši nekreipia į ją dėmesio.

– Luomų sistema, paremta žmonių rūšiavimu, bus tuoj pat panaikinta, – dėsto Evelina. – Mes suprantame, kad jums bus sunku prisitaikyti prie naujos tvarkos, bet...

– Mes? – priblokšta įsiterpia Torė. – Apie kokį panaikinimą kalbi?

– Apie tokį, – sako Evelina, pagaliau teikusis pažvelgti į Torę, – kad tavo luomas, kuris dar prieš kelias savaites kartu su Eruditais reikalavo neduoti beluomiams nei maisto, nei drabužių, o paskui dėl to išžudė Nuolankiuosius, liausis egzistavęs. – Evelina šypteli. – Jeigu nuspręsite mums pasipriešinti, tai vargu ar rasite ginklų.

Apsidairiusi pamatau, kad kiekvienas beluomis turi po ginklą. Jie vienodais tarpais sustoję vestibiulio pakraščiais ir netgi ant laiptų. Mes esame apsupti.

Taip elegantiška ir taip protinga, kad vos nenusikvatoju.

– Aš paliepiau pusei savo karių paimti ginklus iš Bebaimių, vos tik užduotis bus įvykdyta, – kalba toliau Evelina. – Dabar matau, kad jie susitvarkė sėkmingai. Gaila, kad teko veidmainiauti, bet mes žinome, kad jūs esate prisirišę prie luomų sistemos kaip kūdikis prie motinos krūties, todėl palengvinsime naujo gyvenimo pradžią.

– Palengvinsite? – griežtai paklausia Torė. Ji atsistoja ir nušlubčioja prie Evelinos, o ši ramiai pasiima šautuvą ir nusitaiko į Torę.

– Visai netrokštu peršauti tau kojos, – pareiškia Evelina. – Taigi, jeigu nenori, kad tave sužeisčiau, sėskis šalia savo buvusio luomo narių.

Evelinos rankos raumenys įsitempę, jos akys nėra šaltos kaip Džaninos, ši moteris viską apskaičiuoja, pasveria ir numato. Neįsivaizduoju, kaip tokia moteris galėjo paklusti Markui. Tada ji buvo kitokia, dar neperėjusi per ugnį ir vandenį.

Torė kiek pastovi priešais Eveliną, paskui atsitraukia kuo toliau nuo jos.

– Tie iš jūsų, kurie padėjo mums nugalėti Eruditus, bus apdovanoti, – sako Evelina. – O tie, kurie mums priešinosi, bus teisiami ir atsakys už savo nusikaltimus, – tardama paskutinį sakinį Evelina pakelia balsą ir aš nusistebiu, koks jis skardus.

Evelinai už nugaros atsiveria laiptinės durys. Pro jas įžengia Tobijas su Marku ir Kalebu. Atėjusiųjų beveik niekas nepastebi. Aš pamatau, nes esu įgudusi pastebėti Tobiją. Kai vaikinas prieina arčiau, apžiūriu jo batus. Juodus sportukus su geltonomis kilpelėmis batraiščiams. Tobijas sustoja šalia, paskui atsitupia.

Pažiūriu jam į akis – tikiuosi susidurti su šaltu ir nepalenkiamu žvilgsniu.

Bet nesusiduriu.

Evelina vis dar kalba, bet aš jos nebegirdžiu.

– Tu buvai teisi, – sušnibžda Tobijas, siūbuodamasis ant pirštų galų. Ir santūriai šypteli. – Žinau, kas tu tokia. Tiesiog reikėjo man tai priminti.

Praveriu lūpas, bet neturiu ką pasakyti.

Staiga užsižiebia Eruditų būstinės vestibiulio ekranai – bent jau tie, kurie liko sveiki per puolimą, – ir projektorius, įtaisytas ant sienos, kur kabėjo Džaninos portretas.

Evelina nutyla per pusę sakinio. Tobijas paima mano ranką ir padeda atsistoti.

– Kas čia dedasi? – griežtai klausia Evelina.

– Dabar pamatysime informaciją, kuri viską pakeis, – kužda Tobijas man į ausį.

Nuo palengvėjimo ir supratimo man ima drebėti kojos.

– Tu tai padarei? – klausiu.

– Tu tai padarei, – atsako Tobijas. – Aš tik priverčiau Kalebą bendradarbiauti.

Apsiveju rankomis Tobijui kaklą ir imu bučiuoti jį į lūpas. Jis suima mano veidą delnais ir atsako į bučinį. Prisispaudžiu taip arti, kad tarp mudviejų nebelieka nė menkiausio plyšelio, sutraiškydama visas paslaptis ir įtarimus, kurie mus skyrė. Tikiuosi, visiems laikams.

Paskui išgirstu balsą.

Mudu atšlyjame vienas nuo kito ir atsigręžiame į ekraną. Jame matyti moteris trumpais rudais plaukais. Sudėjusi rankas ji sėdi prie metalinio suolo – tos vietos aš nepažįstu. Fonas užtemdytas.

– Sveiki, – sako ji. – Mano vardas Amanda Riter. Pasakysiu jums tik tai, kas būtina. Vadovauju organizacijai, kovojančiai už teisingumą ir taiką. Pasiekti šių tikslų pastaraisiais dešimtmečiais pasidarė sunku, beveik nebeįmanoma. Atskleisiu jums kodėl.

Kadrai taip greitai keičia vienas kitą, kad vos spėju įžiūrėti. Ant kelių klūpantis vyras su įremtu į kaktą ginklu. Ir nusitaikiusi į jį moteris bejausmiu veidu.

Tolumoje matyti maža figūrėlė, pakarta ant telefono stulpo.

Žemėje iškasta didžiulė kaip namas duobė, prigrūsta kūnų.

Kadrų labai daug, jie lekia pro mūsų akis, todėl įsidėmiu tik kraują, kaulus, mirtį, žiaurumą, tuščius veidus, besieles akis, paklaikusius žvilgsnius.

Kai jau rodos, kad daugiau nebeištversiu, imsiu klykti, ekrane vėl pasirodo moteris.

– Turbūt neįsiminėte šių kadrų, – sako ji. – Bet nemanykite, kad tai teroristų grupuotės ar autoritarinio režimo darbas. Būsite teisūs tik iš dalies. Pusė žmonių, vykdžiusių šiuos siaubingus nusikaltimus, buvo jūsų kaimynai. Jūsų giminaičiai. Jūsų bendradarbiai. Mūsų organizacija kovoja ne su kokia nors grupuote. Ji grumiasi su pačia žmogaus prigimtimi, su žemiausiomis jos paskatomis.

Štai kodėl Džanina troško pavergti protus ir žudyti – paslėpti nuo mūsų tiesą. Kad liktume neišmanėliai ir saugiai sėdėtume už tvoros.

Iš dalies aš ją suprantu.

– Todėl jūs esate tokie svarbūs, – taria Amanda. – Mūsų kova su prievarta ir žiaurumu tėra ligos diagnozavimas, bet ne gydymas. Gydytojai esate jūs. Norėdami apsaugoti, mes parinkome jums kitą kelią. Jūs nesinaudojote mūsų vandens telkiniais. Mūsų technologijomis. Mūsų socialine struktūra. Suformavome ypatingą visuomenę, vildamiesi, kad atrasite tas žmogiškąsias vertybes, kurias dauguma mūsų jau prarado. Tikėjomės, kad laikui bėgant jūs, kitaip negu mes, sugebėsite pasikeisti. Parodžiau jums šitą įrašą, kad žinotumėte, kada ateis metas mums padėti. Tas laikas ateis, kai tarp jūsų atsiras daug laisvai mąstančių žmonių. Juos turėtumėte vadinti Divergentais. Kai jie ims vyrauti visuomenėje, vadai turi liepti Taikingiesiems atrakinti vartus ir išleisti juos iš užtvaro.

Tai ir norėjo padaryti mano tėvai – savo žiniomis pagelbėti kitiems. Jie tvirtai laikėsi Nuolankiųjų principų.

– Su šiuo įrašu leidžiama susipažinti tik vyriausybės nariams, – sako Amanda. – Tik nepriekaištingos reputacijos žmonėms. Bet nepamirškit mūsų. – Moteris šypteli. – Ketinu prie jūsų prisidėti. Kaip dauguma iš jūsų aš savo noru pamiršiu vardą, šeimą ir namus. Gausiu naują tapatybę, netikrus prisiminimus ir suklastotą gyvenimo istoriją. Tačiau, kad patikėtumėte šios informacijos tikrumu, atskleisiu naują savo vardą.

Moteris nusišypso plačiau ir man dingteli, kad ją pažįstu.

– Vadinsiuosi Edita Prior, – sako ji. – Ir būsiu laiminga, galėdama daug ką pamiršti.

Prior.

Įrašas baigiasi. Ant sienos blykčioja mėlynas projektoriaus taškas. Suspaudžiu Tobijui ranką, visi tyli net sulaikę kvapą.

Paskui pratrūksta riksmai.

Padėka

Dėkoju Tau, Viešpatie, kad tesi savo pažadus.

Tariu ačiū:

Atidžiausiam skaitytojui, tvirtam ramsčiui, fotografui, puikiam draugui ir, svarbiausia, savo vyrui… Turbūt nepasakysiu geriau už Beach Boys: vienas Dievas žino, ką būčiau dariusi be tavęs.

Savo geriausiai agentei ir draugei Joannai Volpe. Svajonių redaktorei Molly O’Neill už nenuilstamą triūsą rengiant šią knygą. Katherine Tegen už geranoriškumą ir įžvalgumą bei visai leidyklos komandai už palaikymą.

Susanai Jeffers, Andrea Curley ir garsiajai Brennai Franzitta už taiklias pastabas; Joelui Tippie ir Amy Ryan, sukūrusiems nuostabų viršelį; Jean McGinley ir Alpha Wong, pardavusiems šios knygos teises daugybei šalių. Jessicai Berg, Suzanne Daghlian, Barbai Fitzsimmons, Laurenai Flower, Kate Jackson, Susanai Katz, Alison Lisnow, Casey McIntyre, Diane Naughton, Colleenui O’Connellui, Aubrey Parks-Fried, Andrea Pappenheimer, Shaynai Ramos, Patty Rosati, Sandee Roston, Jenny Sheridan, Megan Sugrue, Molly Thomas, Allison Verost ir visiems kitiems HarperCollins darbuotojams. Jie rūpinosi reklama žiniasklaidoje, pardavimais knygynuose ir internetu, vadyba, platinimu mokyklose ir bibliotekose, rengė pristatymus. Nuoširdžiai jiems dėkoju, kad neaprėpiamame knygų pasaulyje taip globojo mano kūrinį.

Labai ačiū mokytojams, bibliotekininkams ir knygynų darbuotojams, su tokiu dideliu įkarščiu platinusiems mano knygą. Taip pat knygų mylėtojams, apžvalgininkams ir įvairaus amžiaus, įvairių tautybių skaitytojams iš viso pasaulio. Gal esu šališka, bet mano skaitytojai patys geriausi.

Rašytojai Larai Ehrlich už protingus patarimus. Savo plunksnos broliams – jų visų išvardyti neturiu galimybės, bet geresnių pagalbininkų ir su žiburiu nebūčiau radusi. Ypač draugiškosioms Alice, Mary Katerine, Mallory ir Danielle.

Nancy Coffey, už skvarbią akį ir išmintį. Šauniai filmo kūrėjų komandai, Pouya Shahbazian ir Steve’ui Youngerui; Summit Entertainment, Red Wagon ir scenaristui Evanui Daugherty, panorusiam apsigyventi mano pasaulyje.

Savo šeimos nariams:

Nuostabiai mamai, psichologei ir amžinajam varikliui; Frankui Sr.; Karlui, Ingridai, Frankui Jr., Candie, McCallui ir Dave’ui. Be jūsų pagalbos, mielieji, tikrai nebūčiau ištvėrusi.

Bethei ir Darby, savo žavesiu ir nenuilstamu ryžtu padėjusiems užkariauti daugybę skaitytojų širdžių. Chase-baci ir Sha-neni, kurie rūpinosi mumis Rumunijoje. Taip pat Rogeriui, Trevorui, Tyleriui, Rachelei, Fredui, Billie ir Granny, karštai mane palaikiusiems.

Nuoširdūs linkėjimai Klužo-Napokos ir Kološvaro skaitytojams – įkvėpėjams ir brangiems draugams, su kuriais dar viliuosi susitikti.