Wendy S. Marcus

Kai vienos nakties per maža

Romanas

Vilnius, 2013

​Versta ​iš ​Wendy ​S. ​Marcus,When ​One ​​​​​​​Night ​Isn‘t ​​​​​​​​Enough, ​​​​​​​​​​2011© Wendy S. Marcus, 2011Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti

visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar

mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Viktorija Mažeikienė,

vertimas iš anglų kalbos, 2012

© Rima Milaševičienė, dizainas, 2010

© iStockphoto.com, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2012

ISBN 978-609-406-503-3

Pirmas skyrius

Ligoninės slaugytoja Elison Foršei žvilgtelėjo į laikrodį, kabantį ant baltutėlės personalo kabineto sienos Skubios pagalbos skyriuje, ir pagalvojo, kaip gerai būtų gebėti pagreitinti laiką vienu pirštų spragtelėjimu. Tuomet aštuonios valandos ir šešios minutės, likusios dirbti per paskutiniąją gydytojo Džeredo Pedžeto pamainą, išnyktų akimirksniu.

Kaip ir jis pats.

Aleliuja!

Elės galvoje garsiai uždainavę sopranų balsai ir jų privatus koncertas netikėtai nutilo, kai atsidarė durys ir iš koridoriaus ataidėjo balsų klegesys, nuslopinęs visą džiaugsmą.

Elė susigūžė, įsmeigė akis į atverstą paciento kortelę ant apskrito stalo ir pamėgino susikaupti skaitydama mažosios Molės Dokins, pirmosios to vakaro pacientės, duomenis. Ši trejų metų neklaužada šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis bandė įkąsti priimamojo slaugytojai ir įspyrė Elei, kuri rengėsi apžiūrėti sužeistą mergytės kojos nykštį. Tada pasirodė gydytojas Pedžetas, pagyrė Molės rožine spalva nudažytus kojų nagelius, dailias auksines grandinėles ant kulkšnies ir riešo, ir tatuiruotę su princesės atvaizdu jai ant rankos. Per keletą minučių jis sužavėjo mažąją pacientę, ir ši ramiai leido nuauti basutę, o tai tik patvirtino Elės įtarimus. Nė viena moteris, nesvarbu kokio amžiaus, neįstengia atsispirti to vyro žavesiui.

Jei tik būtų vakcina, galinti apsaugoti nuo jo, Elė nedvejodama paprašytų dvigubos dozės.

Džeredo artėjimą visuomet pajusdavo iš švelnaus oro dvelksmo, panašaus į elektrostatinę trauką, dėl kurios Elės plaukeliai ant rankų pasišiaušdavo ir pakrypdavo į gydytojo pusę, širdis imdavo greičiau plakti, o jiedviem kalbant – jei tik būdavo vienu du – užimdavo kvapą. Akies krašteliu ji pamatė Džeredą, vilkintį mėlyną gydytojo uniformą ir avintį raudonas gumines gydytojo klumpes. Jis pritraukė kėdę prie Elės, atsisėdo ir palietė delnu jos ranką. Aišku, tyčia, žaltys.

– Ėmei manęs vengti, – ištarė gydytojas Pedžetas.

– Ar tu ne pernelyg geros nuomonės apie save? – atkirto Elė, nors ir žinojo, jog jis teisus.

– Pirmadienį išvykstu.

Puiku! Pagaliau! Jo pasirodymas prieš tris mėnesius įsuko Elės gyvenimą į neramų verpetą. Dabar, kai laikinas paskyrimas baigiasi ir Džeredas rengiasi išvykti, Elė galės grįžti į įprastas vėžes, daugiau jis jos įkyriai nebeerzins nei darbe, nei atsitiktinai sutikęs laisvomis dienomis. Abejingai mostelėjusi ranka, Elė atsakė:

– Tu čia ar kitur, gyvas ar miręs – man vis tiek.

– Kas tau, Katyte Ele? – paklausė jis ir čiupo jos rašiklį. – Juk žinai, kad kalbi netiesą.

– Įkyrėjai kaip rakštis užpakalyje, – atšovė Elė šnairuodama į jį. – Be to, puikiai žinai, jog nemėgstu, kai mane šitaip vadini.

– Aha, – tarstelėjo Džeredas, jo skaidrios žalios akys žaismingai žybtelėjo ir veide pasirodė gundanti tobula šypsena ir skruostų duobutės, kankinusios Elę sapnuose. Džeredas atsilošė ir tebelaikydamas Elės rašiklį sunėrė savo ilgus pirštus už galvos. – Štai todėl man taip linksma.

Ji pamėgino pagriebti rašiklį, stengdamasi nesušiaušti jo dailiai sušukuotų tamsių plaukų. Džeredas iškėlė ranką, kad Elė nepasiektų, žvilgsniu kviesdamas prieiti artyn.

Elė nejudėjo.

Džeredas numetė rašiklį ant stalo.

– Girdėjau, jog šįvakar einate švęsti mano išvykimo, – pasakė Džeredas nepaminėdamas, kad jo niekas nekvietė.

Elė patraukė pečiais norėdama nuvyti šalin mintį apie kitą, ne tokią džiugią, šio vakaro priežastį.

– Norėdamos pašėlioti merginos gali prisigalvoti daugybę priežasčių. Be to, tai žymiai paprasčiau, nei svarstyti, kaip sudeginti tavo iškamšą.

Džeredas palinko artyn, pasidėjo alkūnes ant stalo ir įsispoksojo į ją.

– Nori mane įžeisti, Katyte? – švelnus žemas balsas kiaurai persmelkė Elę.

Praėjus keturioms iš dvylikos neramių naktinės pamainos valandų Džeredas vis dar drįso kvepėti gaiviai, lyg ką tik išėjęs iš dušo. Elė mintyse nevalingai įsivaizdavo, kaip aukštu stangriu nuogu kūnu sruvena putotas vanduo. Ji tvardėsi iš visų jėgų, kad tik neimtų kumščiais trankytis galvos.

– Įdomu, kas dedasi toje mažytėje dailioje galvelėje? – paerzino Džeredas įsistebeilijęs jai į veidą, tarsi norėdamas permatyti kiaurai ramią – kaip Elė vylėsi – jos išorę.

Dievulėli, nejaugi jam pavyko? Ištisus mėnesius ji vijo šalin mintis apie Džeredą. Iš pradžių lyg ir sekėsi, bet dabar nebepavyksta.

Tik atstumas viską išspręs, tad Elė susirinko pacientų korteles ir pakilo eiti.

Džeredas atsistojo, užtvėrė jai kelią ir atsidūrė taip arti, kad Elė netgi įžiūrėjo mažytį šlakelį ant jo odos prie trikampės kaklo iškirptės, primenantį šokolado trupinėlį, kurį norėjosi švariai nulaižyti. Gaivus Džeredo kvapas svaigino ir neleido blaiviai mąstyti.

Elė baiminosi, jog Džeredas pastebės jos jaudulį, todėl norėdama išvengti jo žvilgsnio, nukreipė akis tiesiai į jo raktikaulį.

– Prašau pasitraukti man iš kelio.

– Juk iš tiesų nori, kad pasilikčiau, o ne pasitraukčiau.

– Moki skaityti mintis? – Elė žengtelėjo atgal. Toliau. Kuo toliau nuo jo. Būtų geriausia, jei jis išsinešdintų į kitą žemyną, tačiau pakaks ir į kitą Niujorko valstijos pakraštį, priešingoje pusėje nuo čia, kur buvo gavęs laikiną paskyrimą.

– Taip, – atsakė Džeredas ir palinko prie Elės. – Ir jūsų, slaugytoja Foršei, mintys ne visai padorios.

– Vadink kaip patinka, bet tuoj tikrai trenksiu stetoskopo galvute. Traukis šalin. – Elė atstūmė jo ranką. – Turiu grįžti prie darbo, tu – taip pat.

Džeredas akimirką surimtėjo.

– Ar kada nors man atleisi?

– Atleisti galima tik tam, kuris tau rūpi, – atkirto Elė ir įsmeigė žvilgsnį jam į akis. – O tu man – niekas. Visiškas niekas.

– Tau tereikia pabandyti.

Ir vėl viskas iš pradžių.

– O aš visai nenoriu. Nuo pat pirmos tavo paskyrimo dienos, paskyrimo, kurį tavo draugas – mano buvęs vaikinas – rekomendavo tau, jei jau kalbant atvirai, tu iš kailio nėreisi, kad mus išskirtum.

– Netiesa, – paneigė Džeredas iškėlęs smilių. – Tą dariau tik tada, kai supratau, kad judu nesate laimingi.

Tiksliau sakant tada, kai Džeredas nusprendė, jog Elė netinkama jo draugui.

– Aš buvau laiminga, – atkirto Elė pagalvojusi, kad kur kas labiau tiktų pasakyti: Man buvo patogu. – Ir Maiklas. Viskas buvo gerai, kol pasirodei tu. Staiga ji suabejojo savo žodžiais. Elė dirbo netausodama savęs, kad tik taptų tokia moterimi, kokios reikėjo Maiklui.

– Tu jo nemylėjai, – priminė Džeredas.

Ji tikrai jo nemylėjo. Tačiau gydytojas Maiklas Šefordas jai puikiai tiko. Pastovus. Patikimas. Nuspėjamas. Be to, jis tyliai, nesavanaudiškai rūpinosi Ele. Galbūt vėliau, praėjus daugiau laiko, ji būtų pamilusi Maiklą. Kurgi ne, Ele, – ištarė ji mintyse.– Juk praėjo ištisi metai.

– Nenoriu kalbėti apie gyvenimą su Maiklu, – pasakė Elė, nutrenkė ant stalo segtuvus ir nusisuko nuo Džeredo. – Tai tu jį nusivedei į barą, prigirdei ir išsiuntei namo su Venda iš Pediatrijos skyriaus. Juk žinojai, kad ji įsižiūrėjusi Maiklą.

– Ele, aš nesodinau jo į automobilį jėga. Nenurengiau ir nepargrioviau į jos lovą.

Po galais, Elė nenorėjo vėl įsivaizduoti, kaip viskas vyko.

– Bet tu ir nebandei jo sulaikyti. Koks gi tu draugas?

Džeredas jai tikrai ne draugas. Jei ne jis, Elė gražiai ir tyliai gyventų su Maiklu, kuris, ligi Džeredui pasirodant, niekuomet neužsibūdavo darbe ilgiau nei iki vienuoliktos vakaro, niekuomet neidavo išgerti su draugais ir niekuomet nėra rodęs susidomėjimo jokia kita moterimi. Elė būtų iš visų jėgų stengusis padaryti jį laimingą ir susikurti tylų, ramų gyvenimą, apie kurį ji svajojo nuo pat vaikystės.

– Pastarąjį mėnesį mes daug apie tai kalbėjomės, – pasakė Džeredas ir nepaisydamas, kaip atrodys, – o tai jam visiškai nebūdinga – suleido pirštus į plaukus. – Jei būčiau manęs, kad Maiklas daro baisią klaidą, visais įmanomais būdais mėginčiau jį sustabdyti. Bet Maiklas ir Venda tinka vienas kitam.

Tą patį kalbėjo ir Maiklas prieš keturias savaites, kai ketino atsiprašyti Elės už melą. Tačiau ji negalėjo atleisti vienintelio dalyko. Dažniausiai tykus Maiklas netvėrė kailyje ir švytėjo iš laimės dėl naujo romano, jis garbstė tobulosios Vendos savybes netyčia nurodydamas visus, jo manymu, Elės trūkumus. Jokio apgailestavimo dėl nutrūkusių santykių.

– Juodu laimingi, – tarė Džeredas.

Juodu. Bet Elė nelaiminga.

– Medicinos mokykloje Maiklas buvo geras mano draugas, – tęsė Džeredas. – Toks ir liko. Bet jis pats nuobodžiausias žmogus, kokį teko pažinti. Maiklas – kaip paprasti klasikiniai vaniliniai ledai, o tu – ledai su tirpdyto šokolado sluoksniais ir spalvotais pabarstukais. Jis – kaip daug ląstelienos turintys dribsniai su liesu pienu pusryčiams, o tu – blyneliai su šilauogėmis, apšlakstyti šiltu klevų sirupu. Tu užgesai jam atsiradus. Jis tikras nuoboda, aptemdęs tavo švytėjimą. Nejaugi tenori trūks plyš ištekėti ir diena iš dienos gyventi nuobodžiai, be aistros?

– Tikrai nesiveržiu ištekėti, – atkirto Elė. Kokia kvailė. Nesitvardydama ji garsiai treptelėjo koja. Išties nesiveržia. Tikrai. Po visko, ką privertė iškentėti jos kvanktelėjusi motina, kuri be perstojo vedžiojosi į namus įvairius nevykėlius ir vis bandė užmegzti nieko gera nežadančius nesuskaičiuojamus romanus, kurie prasidėdavo euforija ir baigdavosi siaubingais išsiskyrimais ir scenomis, kada kaimynai susidomėję lįsdavo lauk paspoksoti į reginį ir bent keletą kartų per metus kviesdavo policiją, – Elė troško gyventi ramiai, be barnių, su patikimu, atsidavusiu vyru. – O tu nekišk nosies į mano reikalus.

– Ilgiau su juo pagyvenusi taptum nelaiminga. O paskui ir jo gyvenimą paverstum pragaru. Mačiau, kaip tai nutinka. Po galais, pats taip gyvenau.

– Nelaiminga jaučiuosi tik per jus, gerbiamas gydytojau Pedžetai.

– Tau reikia tikro vyro, Ele. Tokio pat aistringo kaip ir tu, o ne susikausčiusio drovuolio, kuris gali mylėtis tik tamsoje ir tik kartą per savaitę – trečiadieniais – kaip ponas Šefordas.

Elė išsižiojo negalėdama patikėti, kad Maiklas kalbėjo apie tai su draugu.

– Leisk man tau parodyti, ką gali tikras vyras, – pasakė Džeredas spinduliuodamas pasitikėjimu savimi, dėl kurio atrodė labai patrauklus. Tada ėmė kalbėti tyliau:

– Paskui tu jau niekada negalėsi pasitenkinti vidutinybe.

Džeredo žodžiai velniškai viliojo. Visa savo esybe Elė troško praleisti naktį jo stipriose rankose ir pajusti, kaip patyrę pirštai ima valdyt visą jos kūną. Kad jis kur prasmegtų! Elė nenorėjo nusižeminti pasitenkindama viena malonumų naktimi ir leisti Džeredui patenkinti savo geidulius, kai tai gali padaryti bet kuri kita moteris.

– Ar taip saldžiai suokdamas suvilioji daug gražuolių?

Džeredas nusijuokė. Elė nesiliovė:

– Jeigu sugriovei mudviejų su Maiklu santykius norėdamas apsukti man galvą, prašovei. Tu manai, kad Maiklas man netiko, o iš tiesų blogiausia, kas man gali nutikti, tai susidėti su tavimi.

Elei tik ir trūksta tokio, kaip jos sijonų besivaikantis tėvas. Flirto meistro. Gražbylio. Mergišiaus, kuris nesirenka priemonių, trokšdamas įsiversti ką į lovą.

Jųdviejų asmenišką pokalbį nutraukė atsivėrusios priimamojo durys. Tarpdury kyšojo Tanės, Skubios pagalbos priimamojo skyriaus registratorės, keista, garbanota, juoda kaip naktis ševeliūra ir, kaip visada, kontrastingai blyškus veidas.

– Atvažiuoja greitoji. Keturiasdešimt septynerių metų vyras, apie šimtą keturiasdešimt kilogramų, sustojo širdis, paramedikai bando atstatyti jos veiklą ir kvėpavimą, tačiau nepavyksta intubuoti. Turėtų atvykti po keturių minučių.

Džeredas akimirksniu virto rimtu profesionalu.

– Supratau...

– Paruošiu pirmąjį traumatologijos kabinetą, – užbaigė Elė.

– Parenkite...

– Įvairių dydžių tracheostominių vamzdelių ant padėklo šalia pirmosios lovos, pridėkite ir porą pediatrinių, jei prireiktų, paruoškite lašelinę ir reanimacijos įrangą.

– Praneškite...

– Respiracinės terapijos ir Radiologijos skyriams, kad būtų pasirengę. – Elė pagriebė savo popierius ir nulėkė prie durų. – Aš padėsiu.

Kai juodu nesikivirčydavo, darbas eidavo kaip iš pypkės.

Po keturiasdešimties minučių Džeredas stovėjo sukryžiavęs ant krūtinės rankas Skubios pagalbos skyriaus prieangyje ir žvelgė į tamsią automobilių stovėjimo aikštelę, medžiais apaugusios kalvos siluetą tolėliau ir tolimas greitkelio šviesas. Gaivus lapkričio oras pravėdino galvą, o tvyranti tyla apramino. Pamažėl įtampa ėmė slūgti.

– Kodėl tu jo neišgelbėjai! – sukliko įtūžęs paauglys pertraukdamas Džeredo mintis. – Juk tavo darbas – gelbėti žmones!

Džeredas pasisuko kairėn. Prieš keletą akimirkų jis pranešė, kad paciento išgelbėti nepavyko, ir dabar penkiolikmetis mirusiojo sūnus užsipuolė Džeredą. Ilgaplaukis vaikinukas plačiomis apsmukusiomis kelnėmis ir auskaru antakyje buvo pasirengęs pribaigti gydytoją.

Džeredas atsitraukė nuo atramos, prie kurios buvo palinkęs, ir guodėsi bent tuo, kad kaltinimai pasipylė lauke, o ne sausakimšame priimamojo koridoriuje. Pro automatines stiklines duris jis matė Elę, viena ranka prilaikančią vaikinuko motiną, kita – jo verkiančią mažąją sesutę, ir bandančią jas abi paguosti.

– Man labai gaila, – atsiprašė Džeredas.

– Gaila?! – šaukė berniukas trūkinėjančiu balsu ašaroms srūvant pykčio iškreiptu veidu. – Ir kas man iš to? Tėtis mirė, nes tu... – jis sustojo prie Džeredo ir dūrė jam smiliumi į krūtinę, – neatlikai savo darbo.

Džeredas giliai įkvėpė norėdamas išlikti ramus, nes žinojo, kad tokiu atveju lengviausia kaltinti gydytoją, o akivaizdi tiesa – pacientas turėjo milžinišką antsvorį, kasdien surūkydavo du pakelius cigarečių ir nesivargino daugiau judėti – nesugrąžins keturiasdešimt septynerių metų vyro ir tėvo.

Ir nors padarė viską, kas buvo įmanoma, Džeredui nepavyko jo atgaivinti.

– Kartais, – kalbėjo Džeredas žvelgdamas į ašarotas rudas akis, iš visų jėgų stengdamasis išlaikyti ramų balsą ir neparodyti savo paties pykčio ir nusivylimo, – kad ir kaip stengiamės, įvyksta tai, ko negali pakeisti.

Beliko sudėlioti šiuos žodžius į skambų posmą ir turėsi dainą apie savo gyvenimą, – pamanė sau, o garsiai pasakė:

– Nežinau, kaip dar galėjau pagelbėti tavo tėvui.

Pasipiktinęs paauglys netikėtai suklupo verkdamas:

– Nenorėjau jo mirties. Ką aš dabar darysiu?

Džeredas norėdamas išlaikyti berniuką ant kojų tvirtai suėmė jį į glėbį, tačiau tam prireikė nemažai jėgų.

– Aš irgi patyriau tą patį, – guodė Džeredas ir kentėjo žinodamas, kas laukia vaikio artimiausiomis dienomis, savaitėmis, mėnesiais. – Reikia laiko, kad atsitiestum. – Džeredas suprato, jog lengva nebus, ir berniukas niekada nepamirš šios dienos.

– Jis rėkė, kad išjungčiau muziką, – kūkčiodamas pasakojo jis, – o aš nekreipiau dėmesio. Jei tik būčiau įsiklausęs, gal būčiau išgirdęs, kaip jis mane kviečia. Galbūt dabar jis būtų gyvas.

Džeredas prisiminė labai panašią jei tik istoriją, kurią jis išgyveno būdamas tokio pat amžiaus kaip šis vaikis, kada jam vienam teko spręsti, ką daryti, kai tėvas patyrė širdies priepuolį. Jei tik jo mama nebūtų išėjusi į vaistinę pirkti skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų ir nebūtų palikusi jo vieno rūpintis sergančiu tėvu. Jei tik Džeredas nebūtų paklusęs tėvui, neleidusiam skambinti pagalbos telefonu, ir nedelsęs, greitoji būtų atvykusi laiku. Jei tik dešimtoje klasėje jis būtų lankęs pasirenkamą pirmosios pagalbos dalyką. Jei tik jis būtų susipratęs nubėgti pas kaimynę, ponią Alvares, dirbusią slaugytoja, pasižiūrėti, ar ji grįžusi, o ne stypsotų šalia tėčio laikydamas jo ranką ir matydamas, kaip jis miršta.

– Tavo tėtis nebuvo sveikas, – kalbėjo Džeredas plekšnodamas berniukui per nugarą. – Jis patyrė labai stiprų širdies priepuolį. Nei tu, nei aš, nei kas kitas nebūtų galėjęs jam pagelbėti.

– Ir ką man dabar daryti? – tyliai paklausė berniukas.

Džeredas uždėjo rankas jam ant pečių ir šiek tiek atsitraukė, kad galėtų matyti berniuko akis.

– Grįžk į kabinetą. Paimk už rankos sesutę, pasakyk, kad tu šalia ir kad tikrai sugebėsi pasirūpinti ja kaip tėvas. Pabučiuok mamą ir pasakyk, jog myli ją, būsi šalia ir kaip galėdamas jai padėsi. – Džeredas supurtė berniuką norėdamas įsitikinti, kad šis klausosi. – Ir ne šiaip sau kalbėk. Parodyk, ką jauti. Būk drąsus. Ir kas benutiktų, neleisk mamai tavęs atstumti, – pasakė Džeredas pagalvojęs, jog taip turėjo pasielgti ir jis – galbūt tada jo gyvenimas nebūtų sugriuvęs.

Galbūt tuomet jis būtų galėjęs išpildyti paskutinį tėvo prašymą: Pasirūpink motina.

– Štai kur jūs, – priėjusi tarė Elė. Džeredas negirdėjo, kaip atsidarė durys. Kaip ilgai ji čia stovėjo? Ką girdėjo? – Ar tu Džimis? – paklausė berniuko, o tas palinksėjo. – Tavęs ieško mama.

Džimis nusisuko nuo Elės, virpėdamas įkvėpė oro ir nusišluostė akis.

– Užjaučiu dėl tėtės, – pasakė Elė ir švelniai paglostė Džimiui pečius.

– Ačiū, – atsakė jis; Džeredas didžiavosi vaikinuku, kuris susitvardė, giliai įkvėpė, atsitiesė ir nuėjo į kabinetą.

Džeredas pasisuko į automobilių aikštelės pusę, kad keletą minučių pabūtų vienas ir atgautų savitvardą – jį prislėgė prisiminimai, kaip anuomet jis grįžo iš ligoninės, kaip pyko motina, kokie baisūs buvo jos kaltinimai ir kaip vėliau daugybę metų ji elgėsi taip, tarsi Džeredas būtų tuščia vieta.

Tikėdamasis nuvyti šalin skaudžius prisiminimus, kurie vėl ėmė veržtis iš atminties užkaborių, Džeredas ėmė galvoti apie smagiausią pastarųjų savaičių dalyką. Apie slaugytoją Elę Foršei.

Jis prisiminė jųdviejų pirmąjį susitikimą ankštoje išblizgintoje pagalbinėje patalpoje, kai dar nežinojo, kad Elė – jo draugo mergina. Džeredas netyčia prisilietė prie Elės siekdamas juostos ritinėlio, juodu sustingo ir suglumę, nes abiem buvo malonu, susižvalgė. Staiga Džeredas sutriko suvokęs, jog Elė taip jį traukė, kad jis vos nepuolė apkabinti ir bučiuoti moters, kurios net vardo nežinojo.

Artima siela? Galbūt.

Jam patinkantis moters tipas? Jeigu galėtų, jis rinktųsi ją.

Graži. Protinga. Linksma.

Puiki slaugytoja, mokanti pavyzdingai elgtis su ligoniais.

Jeigu Džeredas būtų laisvas ir galėtų truputėlį pasilinksminti, Elė būtų pirmoji jo geidžiamųjų sąraše. Bet jis nebuvo laisvas – nei širdyje, nei įstatymo požiūriu.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė Elė priėjusi arčiau.

– Tiesiog puikiai. O tu?

– Radai tinkamus žodžius Džimiui. Užjaučiu, kad taip anksti netekai tėvo.

Džeredas neįstengė pažvelgti į Elę.

– Todėl ir tapau gydytoju – norėjau apsaugoti vaikus nuo to, ką patyriau. Ir šiandien man pasisekė, ar ne?

– Tu ne visagalis. – Elė palietė Džeredo ranką ir jo kūnu nuvilnijo raminanti šiluma. Jis ilgesingai troško Elės prisilietimo, tas stiprus jausmas ir jaudino, ir trikdė.

– Tu gaivinai Džimio tėtį dvylika minučių ilgiau, nei tai būtų daręs bet kuris kitas mūsų gydytojas, – kalbėjo Elė.– Ką dar galėjai padaryti?

Džeredas pakreipė nuleistą galvą į šoną, pasižiūrėjo Elei į akis ir sulaikė žvilgsnį. Elės akyse buvo matyti nuoširdus susirūpinimas ir užuojauta. Ištisus jų bendro darbo mėnesius jis dešimtis ar net šimtus kartų matė, kaip tokiu žvilgsniu Elė žiūrėdavo į pacientus, bet niekada į jį. Tačiau užuot pasinaudojęs proga užmegzti atvirą pokalbį, Džeredas nusprendė nekreipti dėmesio į bauginančius, ilgai gniaužtus jausmus, ėmusius kirbėti giliai užgautoje širdyje, ir griebėsi galimybės pajuokauti ir užsimiršti.

– Saugokis, Katyte, – žaismingai sušnabždėjo Džeredas apsižvalgęs, ar kokia pašalinė ausis negirdi meilikavimo, kuris jį pralinksmino, o Elę suerzino. – Nes galiu pamanyti, kad imu tau patikti. – Džeredo nuotaika pasitaisė. – Kad ir kiek besistengtum, regis, aš tave nesuvaldomai traukiu.

– Nešnekėk niekų, – tarstelėjo Elė ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Toks mano darbas – padėti ir užjausti. Tau pasisekė, kad mano pamaina dar nesibaigė.

– Tai gerai, – pasakė Džeredas palinkęs prie Elės. – Gal eikime į kokią nuošalesnę vietelę, kur tu parodysi man dar daugiau savo uuuužuojautos.

Elė įžnybė Džeredui.

Šaunuolė. Drąsi mergina.

– Oi! – šūktelėjo jis trindamasis ranką. – Kur dingo tavo švelnumas?

Elė prisimerkusi pažvelgė į Džeredą.

– Neištversiu. – Džeredas pasitrynė sausas akis. – Regis, tuoj apsižliumbsiu.

Elė nusisuko ir nuėjo į priėmimo kambarį nė nežvilgtelėjusi į jį. Iš nugaros ji atrodė lygiai taip pat gražiai kaip ir iš priekio, jos šviesiai violetinės uniforminės kelnės dengė tobulų formų užpakaliuką, ilgi rudi plaukai buvo susukti į laisvą kuodą, o dailius ausų lezgelius, kuriuos taip ir traukė pabučiuoti, puošė kuklūs auksiniai žiedo formos auskariukai.

– Maniau, moterims patinka, kai vyrai rodo jausmus? – pavymui sušuko Džeredas.

– Geidulys – ne jausmas, gydytojau Pedžetai, – neatsisukdama atšovė Elė.

– Ir dar koks jausmas. Ateik pas mane po darbo ir paieškosime informacijos internete. Kieno bus teisybė – tas spręs, ką darysime toliau. Galime lažintis, kad spręsiu aš.

Elė spustelėjo mygtuką prie durų.

Kai durys ėmė vertis, Džeredas sušuko:

– Tuoj užsivers durys, Ele!

Elė lūkuriavo prie įėjimo į priimamąjį.

Džeredas minutėlę luktelėjo, kol sutramdė juoką. Jis žinojo, kad Elė neatsikirs, bet buvo labai smagu ją erzinti. Su niekuo nebūdavo taip linksma kaip su ja. Pirmą kartą per dvejus metus nuo tada, kai pradėjo dirbti agentūros samdomu gydytoju įvairiose Niujorko valstijos ligoninėse, Džeredas jautė, jog pasibaigus jo paskyrimo terminui, jis gali imti kai ko ilgėtis. Aiškus ženklas, kad kažkas pasikeitė.

Pažintys, meilės ryšiai, vedybos daro žmones priklausomais vienus nuo kitų, silpnais ir pažeidžiamais. Jo tėvo mirtis palaužė motiną, ji tapo bejėgė, pikta ir niekur nerado džiaugsmo. Džeredo žmonos melas, pabėgimas ir paskui kilusios teisinės problemos, kai jam teko kovoti, kad netektų sėsti į kalėjimą, palaužė ir jį.

Ne. Geriau jau gyventi vienam. Jokio prisirišimo, jokių lūkesčių, nieko, kas nuviltų jį arba ką jis nuviltų.

Elė paėmė paciento kortelę, kurią jai padavė bendradarbė.

– Padarysiu pertraukėlę, – pasakė slaugytoja. – Vieną girtą ir kabinėtis linkusį pacientą nuvedžiau į pirminės apžiūros kabinetą.

Girtas ir kabinėtis linkęs pacientas uždarytas tolimajame T formos koridoriaus gale.

– Ačiū, – burbtelėjo Elė.

– Jam draugužiai padeda apsivilkti ligoninės chalatą.

Čia tai bent. Dar ir krūva triukšmadarių, kad paguostų. Elė pasižiūrėjo į laikrodį. Keturios valandos dvidešimt dvi minutės ryto ir pamaina, kuri niekaip nesibaigia. Atvertusi segtuvą ji perskaitė priimamojo skyriaus įrašą: Pacientas sužeistas striptizo klube. Susikibo su apsaugos darbuotoju, priekabiavo prie šokėjos. Skauda kairę akį, kairį skruostą, žandikaulį, pilvą ir dešiniuosius šonkaulius.

Elė pasiklausė už durų prieš įeidama. Kurį laiką buvo tylu, tada pasigirdo vyriškas balsas:

– Prašom.

– Aš Elison, – prisistatė Elė įstumdama po durimis pleištą, kad jos liktų praviros. – Jūsų slaugytoja. – Prieš įeidama į kabinetą, ji apžvelgė keturis ten buvusius vyrukus, trys iš jų – lankytojai, netvarkingai apsirengę, ištaršytais marškiniais, du sukritę foteliuose, vienas nugara atsirėmęs į sieną. Visi pavargę. Ramūs.

Gerai. Elė pasidėjo paciento kortelę ant staliuko šalia kriauklės ir nuėjo prie tamsiaplaukio vyro, sėdinčio ant gulto: jo plikos kojos tabalavo, galva nuleista, abi rankos nukarusios prie klubų, o pats vos laikėsi nenugriuvęs.

– Gal galite pasakyti, kiek šį vakarą išgėrėte?

Elė paėmė jį už riešo, kad užčiuoptų pulsą, ir pradėjo apžiūrą. Neabejotinai apsvaigęs nuo alkoholio.

Pacientas pakėlė galvą.

– Tiek, kad jūs man atrodote gražiausia moteris pasaulyje.

– Tai bent, ačiū. – Elė pamatė patinusią primerktą kairę akį, nedidelį nubrozdinimą, išoriniame kamputyje sukrešėjusį kraują. Kairysis skruostas patinęs ir paraudęs. Kairėje šnervėje matyti sukrešėjęs kraujas.

Nelaimėlis mirksėjo, tarytum norėdamas geriau įsižiūrėti.

– Elė? – išlemeno spoksodamas į jos kortelę. – Ir dar kokia Elė. – Jis pasisuko į savo draugelius, susvyravo ir griebėsi atramos, kad neparvirstų. – Sakyčiau, man ima sektis, mielieji.

Po galais. Juk šis vyrukas iš jos vidurinės mokyklos. Su taip sumuštu veidu jį sunku atpažinti.

– Pulsas geras, – pasakė Elė ir nuėmė plastikinį termometro dangtelį. – Pasidėk po liežuviu.

– Liežuviu smagiau daryti kitus dalykus, – atsakė tas, iškišo liežuvį ir ėmė vaipytis. Jo draugužiai suprunkštė.

– Visa kitą gali daryti išėjęs iš čia, – pasakė Elė. – O dabar pakelk liežuvį ir paimk termometrą.

Jis išsiviepė ir įtraukė termometrą vos pravertomis lūpomis. Labai lėtai.

Elė akimirksniu nusisuko, paėmė kortelę, ėmė užrašinėti pulso duomenis ir žvilgtelėjo į vardą. Robertas Breiloras. O, varge. Bobis Breiloras, kurį visi vadino tiesiog Bi Bi.

Pasigirdo termometro signalas. Palaiminga tyla baigėsi.

– O čia gi Elė, mano pati mylimiausia raita prerijų piemenaitė ant užpakalinės automobilio sėdynės, – pragydo Bobis. – Jai patinka smarkūs eržilai. Ar pameni, Linksmoji mergužėle?

Linksmoji mergužėlė. Taip Bobis pravardžiuodavo Elę vidurinėje mokykloje. Šią pravardę ji gavo todėl, kad buvo lengvai prieinama. Buvo kvaila paauglė ir negalvojo, ką daro. Suaugusi Elė suprato, kodėl leido jai prilipdyti tokią gėdingą ir žeminančią pravardę – merginai taip trūko šilumos ir meilės, kad ji siekė pajusti tai bent per tas dešimt minučių vaikinų glėbyje. Dažniausiai tai vykdavo kur nors miške, ant užpakalinės automobilio sėdynės, pusiau apsirengus, arba, jei pasitaikydavo geresnė proga, lovoje, kai suaugusiųjų nebūdavo namie. Seksui gerai, bet nieko daugiau.

Elė svarstė, ar nereikėtų jai išeiti iš kabineto ir paprašyti, kad ją pavaduotų kas nors kitas. Tačiau ne. Juk ji – kvalifikuota slaugytoja, pasirengusi dirbti su visokio plauko pacientais. Todėl stengėsi negirdėti įžūlių Bobio kalbų ir toliau pildė jo kortelę. Kuo greičiau baigs, tuo anksčiau galės išeiti atlikusi savo pareigas.

Tada Elė paėmė kraujospūdžio matuoklį iš metalinio krepšio, kabančio ant sienos, ir uždėjo jį Bobiui ant rankos.

– Pamatuosiu kraujospūdį ir pakviesiu gydytoją Pedžetą. Tikriausiai jis norės ir rentgeno nuotraukos.

Elė tvirčiau užspaudė matuoklį stengdamasi nuvyti šalin nuogąstavimą, jog Bobis gali papasakoti Džeredui apie Elę, ir šio nuomonė apie ją tik pasitvirtins. Todėl ji įsiklausė į stetoskopo garsus, stebėjo pulsavimą ir krentantį gyvsidabrio stulpelį sfigmomanometre. Šimtas aštuoniolika ir septyniasdešimt keturi. Elė nusegė matuoklį ir padėjo jį atgal į krepšį.

Vos tik ji ištiesė rankas krepšio link, Bobis pašoko, sugriebė Elę per liemenį ir prisispaudė jai prie nugaros.

– Dar turi pasirūpinti kita skaudama vieta.

Elė pasisuko viršutine kūno dalimi į jį. Kabinete daugiau nieko nebuvo – Bobio draugeliai buvo išėję ir uždarę paskui save duris.

– Bobi, liaukis.

– Kas tau, Ele? – jis užkišo ranką jai po palaidine ir stipriai suspaudė krūtį. – Prisiminkim senus gerus laikus.

– Paleisk, – Elė pasišlykštėjusi mėgino ištrūkti. Dabar ji kitokia ir nemiega su bet kuo.

Bobis suėmė jos veidą, pastūmė ją ir prispaudė prie sienos – Elei pritrūko oro. Jis pilvu tvirtai įsirėmė į ją. Elė bandė priešintis. Neįmanoma. Alkoholis nė kiek neveikė Bobio jėgų. Ir kada jis taip išstypo? Elės jėgos seko ir ją apėmė baimė.

– Juk buvau vienas mėgstamų tavo berniukų, – kalbėjo jis.

Tiesa, prieš dešimt metų jis turėjo automobilį, padirbtą asmens dokumentą ir negailėjo pinigų nei alui, nei cigaretėms. Toks vaikinas atrodė tobulas aikštingai penkiolikmetei, kuri bodėjosi savo gyvenimu.

– Man labai tavęs reikia, – pasakė jis, viena ranka suėmė Elės galvą, stipriai įsisiurbė į lūpas ir ji pajuto kraujo skonį. Kita ranka mėgino atrišti Elės kelnių dirželį.

– Patrauk rankas, – sukliko Elė. Ji stengėsi išsisukti ir pakelti kelį. Nepavyko. Todėl įkando jam į lūpą. Kai Bobis atsitraukė, Elė ėmė šaukti:

– Padėkite! Gydytojau! Kas nors! Padėkite!

Teliko melstis, kad kas nors ją išgirstų.

– Užsičiaupk, Ele. – Bobis ranka uždengė jai burną. – Juk nori manęs. Visada norėjai.

Antras skyrius

Džeredas dirbo prie kompiuterio Skubios pagalbos priimamajame, tikrino vieno iš pacientų laboratorinius duomenis, kai išgirdo Elės pagalbos šauksmą. Nedelsdamas uždarė konfidencialų dokumentą, staigiai pašoko nuo stalo, pastumta kėdė garsiai trenkėsi į dokumentų lentynas už nugaros, ir jis nubėgo ten, iš kur sklido Elės riksmas.

Pirminės apžiūros kabineto, kur Elė nuėjo pasirūpinti nauju pacientu, durys buvo užvertos. Džeredas įbėgo vidun. Ten pamatė aukštą vyriškį, kurio ligoninės chalatas buvo atsilapojęs ir buvo matyti raudonai mėlynos languotos trumpikės, jis laikė Elę prispaudęs prie sienos, viena ranka sugriebęs ją per liemenį ir įsirėmęs klubais, kita tvirtai suėmęs jos galvą jėga bučiavo, o ši priešinosi ir stūmė jį šalin.

– Patrauk rankas nuo mano slaugytojos, – ramiu, bet grėsmingu balsu pasakė Džeredas siekdamas suvaldyti situaciją.

– Nusiramink, daktarėli, – užpuolikas atsakė šiek tiek veblendamas. – Mudu su Ele prisimename praeitį. Tarsi susipažįstame iš naujo.

Elė suspurdėjo jo rankose.

– Niekai. Paleisk mane, Bobi.

– Paleisk ją, – pakartojo Džeredas pamažu žingsniuodamas artyn, durys iš lėto užsidarė. – Jei neklausysi, pririšiu prie gulto su tramdomaisiais marškiniais, o ant papilvės uždėsiu didelį šiukšlių maišą, pilną ledo. Džeredas priėjo arčiau Bobio, užuodė svaigalų kvapą ir pamatė nuo geidulio apsiblaususias akis. – Čia, Skubios pagalbos priimamajame, taikome tik tokį gydymo būdą, kai patinsta genitalijos.

– Ramiai. Leisk man susitvarkyti, – kalbėjo Bobis vis dar nepaleisdamas Elės. – Po kelių valandų mano vestuvės.

– Na, ir pasisekė tavo išrinktajai, – pašiepė Džeredas tikėdamasis, kad Bobis puls, ir jis turės priežastį gerai jam užvožti.

Puiku. Beveik pavyko. Pacientas pasisuko į Džeredą ir tikriausiai todėl atšlijo nuo Elės, jinai ištrūko ir krito į ištiestas Džeredo rankas. Nenuleisdamas akių nuo smurtautojo, Džeredas sugriebė Elę ir sušnabždėjo:

– Viskas gerai.

Elė įsikniaubė jam į krūtinę ir drebėdama atsiduso.

Vos pajutęs, jog Elė ėmė atsigauti, Džeredas išsyk ją paleido, kad ji nesijaustų suvaržyta. Tartum nieko nebūtų įvykę, Elė informavo Džeredą apie paciento būklę.

– Dvidešimt penkerių apsvaigęs vyras susikibo su striptizo klubo apsaugos darbuotoju. Patyrė veido traumą, jaučia skausmą pilve ir šonkauliuose. Gyvybiniai požymiai atitinka normą, duomenys pateikti paciento kortelėje.

– Aš prižiūrėsiu jį, Ele. Eik pailsėti. – Džeredas nenorėjo, kad kas nors matytų, kaip jis guldo šį pacientą ant gulto.

– Man viskas gerai, – atsakė Elė. Tačiau jos balsas drebėjo.

Džeredas norėjo vėl ją apkabinti, priglausti, paguosti, kad ji žinotų, jog jai nieko nenutiks ir jis niekam neleis jos skriausti. Bet pirmiausia reikėjo sutvarkyti šitą iškrypėlį.

– Pats užlipsi ant gulto ar reikės mano pagalbos? – paklausė Džeredas norėdamas gerai jį pamokyti.

Ir tikriausiai pirmą kartą tą naktį Bobis pasielgė tinkamai ir atsigulė ant gulto.

Džeredas priėjo prie Elės nepaleisdamas Bobio iš akių.

– Tavo lūpa kraujuoja, – sušnabždėjo jis, kilstelėjo Elės smakrą ketindamas apžiūrėti ir pajuto neapykantą niekšui, subjaurojusiam jos gražų veidą. – Tau reikia nusiprausti. Nežinia, kur dar šiąnakt jis buvo įkišęs savo šlykštų snukį.

Stebėdamasi Džeredu Elė palietė patinusią apatinę lūpą.

– Regis, tau bus labai sunku... – ištarė Džeredas žiūrėdamas į Bobį, susisukusį į platų ligoninės chalatą, – duoti man šlapimo mėginį. Kad jį paimčiau, turėsiu įkišti kateterį į tavo šlapimo pūslę.

Štai taip. Džeredas mirktelėjo Elei. Tegul tas stuobrys keletą minučių paprakaituoja.

– Eik po velnių, – atkirto Bobis. – Kur mano drabužiai? Nešdinuosi lauk.

– Niekur tu nesinešdini, – tvardydamasis atsakė Džeredas. – Lauksim policijos. Tiesą sakant, negaliu pakęsti tų, kurie smurtauja prieš moteris.

– Nedarykime iš musės dramblio, – įsiterpė Elė.

– Man teko gydyti pernelyg daug seksualinių nusikaltimų aukų, todėl neleisiu jam išsisukti.

– Seksualinio nusikaltimo aukų? – išsižiojo Bobis. – Gal tu kvanktelėjęs? Juk tai Elė. Ji pati to norėjo. Kokia dar auka?

– Jis teisus, gydytojau Pedžetai. – Elė stengėsi išlikti rami, tačiau jos akyse Džeredas pamatė skausmą dėl niekinančių Bobio žodžių ir sužibusias ašaras, kai ji pasisuko eiti. – Nekreipkit į mane dėmesio. Man viskas gerai.

– Tu... – pasakė Džeredas rodydamas pirštu į girtą Bobį, – tik pamėgink pajudėti. Lik ant gulto. – Džeredas nubėgo paskui Elę. – Ele, palauk.

Pusiaukelėje į personalo kambarį Elė sustojo, bet į jį neatsisuko.

Kai Džeredas ją pasivijo, ji pasakė:

– Pažinojome vienas kitą vidurinėje. Pamirškime viską.

– Jį reikia pamokyti. Tegul žino, kad taip elgtis negalima.

– Aš turiu nusivalyti lūpą, – atsakė Elė pavargusiu balsu, – viską pamiršti ir grįžti prie darbo. O Bobį reikia apžiūrėti, sutvarkyti ir paleisti, kad spėtų į savo vestuves.

Tačiau Džeredas buvo ne iš tų, kurie leidžia išsisukti taip paprastai.

– Nenori savęs apginti – tiek to. Padarysiu tai už tave. Kviečiu policiją.

Elės akys degė. Gerai. Tą akimirką ji galvojo, koks šunsnukis tas Bobis, ir kaip sunku ištverti įžeidimą, gėdą ir pažeminimą.

– Rytoj, gydytojau Pedžetai, tu išvyksti. O aš pasiliksiu čia. Jeigu iškviesi policiją, turėsiu pasakoti ir pasakoti apie šį įvykį, atsakinėti į jų klausimus, klausytis paskalų ir žmonių kalbų apie Bobio ir mano praeitį, kuri nebuvo labai graži.

– Jūsų praeitis neturi nieko bendro su tuo, kas įvyko šiąnakt. Jis vos ne... – Džeredo balsas suvirpėjo. Jis negalėjo ištarti tų baisių žodžių ir pagalvoti, kas būtų nutikę, jei nebūtų išgirdęs jos šauksmo. – Jeigu nenori pateikti kaltinimo, tebūnie. Bet aš negaliu šito nepaisyti. Turiu pranešti apie tokį įvykį. Nepyk.

– Nepykti? – Elė pasižiūrėjo į Džeredą įsiutusiomis mėlynomis akimis. – Ar taip elgiasi žmogus, kurį laikiau savo draugu? – Elė pasileido bėgti koridoriumi į personalo kambarį.

Įpykdė Elę. Nieko naujo. Tačiau giliai viduje jis nerimavo. Džeredas nenorėjo, kad Elė jo nekęstų, nenorėjo išvykti susipykęs su ja. Keista. Anksčiau jis nesukdavo dėl tokių dalykų galvos. Kodėl Elė jam svarbesnė už visus kitus?

– Ne. Daugiau. Tekilos. – Elė jau antrą, ne, trečią kartą, pareikalavo padavėjos atnešti sekmadienio vakaro ypatingo pasiūlymo – arbūzų skonio Margaritos kokteilio. – Man taip maloniai sukasi galva. O paskui turbūt verksiu girtuoklio ašaromis.

– Ir taip kalba mergina, kuri paprastai neužsisako nieko stipresnio už mineralinį vandenį su žaliąja citrina. Kas tau yra? – paklausė Viktorija, geriausia Elės draugė nuo vienuoliktos klasės, Penktojo chirurginio skyriaus vyriausioji slaugytoja. Trumpi tamsūs plaukai, nepriekaištingas makiažas, stilingi drabužiai – taip išsipusčiusiai Viktorijai labiau tiktų eiti į prabangų pobūvį, o ne į merginų vakarėlį bare.

Padavėja pastatė ant stalo keturias užsakytų gėrimų taures ir surinko tuščius stiklus.

– Gerai darai, Ele, – veblendama paragino Elės draugė Polė, dirbanti tame pačiame Skubios pagalbos skyriuje. – Juk mes ššššvenčiame.

– Jei nesulėtinsite, supykins, – pasakė Roksė, Penktojo chirurginio skyriaus slaugytoja, servetėle šluostydama stalą, kurį aplaistė Polė keldama taurę prie burnos. Roksė buvo įdegusi, aukšta ir liekna, o Polė – blyškios odos, žemo ūgio ir putlutė. Roksė mėgo triukšmą ir pasilinksminimus, o Polė buvo tyli ir drovi. Roksė buvo blogoji mergaitė, Polė – geroji. Negalėjai rasti skirtingesnių žmonių, tačiau nuo tada, kai Elė, kuri buvo siunčiama tai į vieną, tai į kitą skyrių, jas pernai supažindino, jos tapo geriausiomis draugėmis.

– Šitų mes neužsakėme, – pareiškė visuomet blaiviai mąstanti Viktorija.

– Gal užsakėme, tik neprisimename, – Roksė bandė rasti paaiškinimą. – Imkime ir išgerkime.

– Tai užsakė anas vyriškis, – padavėja parodė į vyrą, sėdintį tolimame baro kampe.

O’Halorano užeiga buvo mėgstama Madrin Memorial ligoninės personalo pasilinksminimo vieta, kur tiekiamas puikus maistas ir populiarūs gėrimai, tačiau aplinka neįmantri, tokia, kur kiekvienas rasdavo sau vietą. Nuošaliame kampe kelios stebėtojų grupelės būriavosi apie du biliardo stalus, kur jau vyko nedidelis turnyras. Kitame gale, laimei, toliau nuo Elės būrelio, besiklausančio muzikos automato, šmėžavo keli vaikinukai, matyti ligoninėje, kurie siurbčiojo alų ir mėtė smiginį. Šalia ilgojo baro stalo kabėjo milžiniškas ekranas, kuriame buvo galima stebėti futbolo rungtynes.

Visos keturios merginos iš savo vietų prie šoninės sienos pažvelgė į barą ir sveikindamos paslaptingąjį geradarį pakėlė taures.

Gydytojas Džeredas Pedžetas. Gudriai šypsodamasis, jis atsakė į merginų sveikinimą ir pakėlė alaus bokalą.

Elė vos nesutraiškė savo taurės. Paskutiniam smūgiui jis pasirinko netinkamą laiką. Stebėdama Džeredą Elė siurbčiojo kokteilį ir net nemėgino slėpti atviro susidomėjimo. Džeredas vilkėjo juodą odinį švarką ir priminė savimi patenkintą išpaikintą vaikinuką – toks vaizdas Elei patiko labiau nei jo siauros uniforminės kelnės ligoninėje.

Plaukeliai ant rankų vėl pasišiaušė, kūną perliejo šiluma ir ji prisiminė, kaip gera buvo jo glėbyje ir kaip saugiai ji jautėsi prie jo tvirtos krūtinės.

Po keleto dienų sueis dešimt metų nuo Elės motinos mirties, tai ir buvo viena iš priežasčių Elei susitikti su draugėmis, todėl ji vos tramdė viduje virusius jausmus. Prieš užsisakydama antrąjį gėrimą, ji tik nepasileido bėgti gatve ir rėkti, norėdama užsimiršti.

Jos savanaudė motina ieškodama vyro, kurį galėtų mylėti taip, kaip mylėjo Elės tėvą, tiesiog paskendo liūdesyje ir nė nesistengė išsikapstyti iš bėdų, kurių pridarė jos nelaiminga meilė. O Elei skaudėjo širdį dėl to, kad ji nesugebėjo užsitarnauti motinos meilės ir kad dabar ko nors imtis jau per vėlu.

Ji pyko ant mergišiaus tėvo, kuris atsisakė vesti motiną, kai ši pastojo, nors ir dievagojosi ją mylįs. Ir tiesiog siuste siuto dėl to, kad jis pasirodydavo ir dingdavo, kai jam norėdavosi, o kiekvienas jo grįžimas suteikdavo motinai nepagrįstų vilčių.

Kai bare pasirodė gydytojas Pedžetas, prie visiškos maišaties Elės galvoje prisidėjo dar ir potraukis jam, neviltis ir nusivylimas. Fizinis potraukis Džeredui, beviltiškas noras nušluoti tą savimi patenkinto erelio šypsenėlę jam nuo veido ir stiprus nusivylimas savimi, kad geidžia jo žinodama, jog blogesnio pasirinkimo ir būti negali.

Elė visai sutriko, norėjo prasmegti skradžiai žemę ir atsikratyti savo jausmų.

– Nekreipk į jį dėmesio, – tarė Viktorija.

– Ir dar tai, – pasakė sugrįžusi padavėja ir padėjo ant stalo vidurio baltą išpuoštą dėžutę.

Roksė puolė ją atidaryti.

– Sicilietiškas desertas cannoli! Aš taip jį mėgstu! – Ji čiupo vieną vamzdelį ir atsikando šokoladu aplietą galiuką.

Leisk man tau parodyti, ką gali tikras vyras…

Po velnių Džeredą. Elė pabaigė gėrimą tikėdamasi, kad jis apramins jos įsikarščiavusią vaizduotę.

– Paragaukim. Skanumėlis. – Roksė siuntė dėžutę ratu.

Elė įsmeigė akis į Džeredą. Jis vylingai nusišypsojo, paglostė rasojantį bokalą ir pirštų galiukais palietė lūpas. Putlias, gundančias, tobulos formos lūpas.

Staiga Elė išskydo. Ją apėmė sunkiai pažabojamas geismas, kurio ji nebuvo jutusi metų metus. Jis nesiliovė, kankino ir neleido nurimti. Todėl Elė nekentė Džeredo. Nekentė ir savęs, kad buvo tokia silpna ir nesugebėjo atsispirti.

– Žinau, ką reiškia tas žvilgsnis, – sušnabždėjo Viktorija jai į ausį. – Nedaryk to, Ele. Ryte bjaurėsiesi savimi.

– Viktorija teisi, Ele, – pritarė Polė. – Nepasiduok jam. Rytoj jo jau nebus ir tu jį pamirši.

Netiesa. Džeredas įsismelkė į jos mintis ir svajas. Reikia visai išmesti jį iš galvos ir tam yra tik vienas būdas. Paversti svajones tikrove. Perimti vadovavimą, pasimėgauti ir viską užbaigti.

Elė pakvietė padavėją.

– Atsisveikinimo tostas. Tekilos visoms mano draugėms! – sušuko ji, prisimerkė ir pasižiūrėjo į gydytoją Pedžetą, kurio nustebusiame veide pasirodė viltis. – Jam irgi. – Elė nusisuko ir ironiškai nusišypsojo. Atsisveikinimo tostas. Štai ką jis tuoj gaus.

Padavėja patiekė gėrimus.

Elė užvertė galvą ir nurijo tekilą vienu mauku nesivargindama paimti nei citrinos, nei druskos. Ji taukštelėjo taurę ant stalo ir atsistojo.

– Iki rytojaus. Turiu sutvarkyti vieną reikaliuką.

– Ele, pagalvok, – patarė Viktorija.

Elė išspaudė šypseną.

– Nesirūpink, Vika. Aš visuomet išsikapstau, – tarė Elė vėl ironiškai nusišypsodama – ketino kuo greičiau viską užbaigti.

Žengdama pirmyn ji virpėjo iš įtampos ir jaudulio. Ištiesinta nugara ir pečiais ji mėgino parodyti, kad jaučiasi pasitikinti savimi, nors taip ir nebuvo. Sulig kiekvienu kulniuko kaukštelėjimu į kietmedžio grindis, sulig kiekvienu žingsniu arčiau tikslo Elės nerimas stiprėjo. Ji dar niekada nėra siūliusis vyrui. Kai buvo labai jauna, jie patys paskui ją bėgiodavo. Delnai drėko, tad ji kyštelėdavo tai vieną, tai kitą ranką į kišenę nusišluostyti.

Likus keletui metrų iki Džeredo ji luktelėjo ir pagalvojo, ar nevertėtų sustoti ir užsisakyti dar vieną gėrimą. Gal Viktorija teisi? Ryte bus šlykštu? Elė žvilgtelėjo į Džeredą. Jų žvilgsniai susitiko. Juodu nenuleido vienas nuo kito akių. Elė pasisėmė ryžto iš Džeredo žvilgsnio, pasidavė abipusei traukai ir daugiau nė akimirkos nedvejodama žengė artyn.

Sėsdamasi ant kėdės šalia Džeredo Elė palietė krūtimis jo ranką ir numetė vieną Džeredo siųsto gardėsio gabalėlį priešais jį. Vamzdelis sutrupėjo. Būtų įspūdingiau numesti visą dėžutę, bet Roksė daugiau nedavė.

– Tu nori sekso, tiesa? – paklausė Elė garsiau nei derėjo. – Ką gi. Eime.

Džeredas nepajudėjo ir atrodė šiek tiek sutrikęs dėl jos tiesmukumo.

Puiku!

– Nagi, daktarėli. Neturiu daug laiko. Pats taip sakei. Tai nori sekso ar ne?

Kažkas paplekšnojo Elei per petį.

– Jei jis nenori, noriu aš, – pasigirdo žemas vyriškas balsas.

– Ačiū už pasiūlymą, – atkirto Elė neatsisukdama į kalbėjusįjį, stengdamasi neprarasti drąsos ir nemirti iš gėdos. – Šiandien noriu šito.

Džeredas pirmas vyras, per tiek metų palaužęs jos savitvardą ir valią. Dabar ji padarytų bet ką. Elė palinko prie jo.

– Arba dabar, arba niekada, – dar pamėgino pajuokauti. Paskui susitvardė. – Tai vienkartinis pasiūlymas ir tavo laikas senka.

Kai išgirdo paskui save užsitrenkiančias laukujes duris, kelias akimirkas Elė manė, kad Džeredas liko sėdėti bare. Jos pasitikėjimas savimi susvyravo. Gal ji visai jo nedomino. Gal tai tebuvo vaidyba ir žaidimas. Durims atsivėrus Elė žvilgtelėjo atgal ir nusišypsojo. Įsitikinusi, jog Džeredas ją pamatė, Elė nuėjo gatve į nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę už baro.

– Tau negalima vairuoti! – sušuko Džeredas pavymui.

Tikrai. Negalima. Tačiau užplūdęs adrenalinas nešė Elę tarsi ant sparnų. Ji jautėsi nuostabiai. Elė žengė į šoną nuo šiukšliadėžės ir dešine ranka atsirėmė į sieną, kad neatsitrenktų.

– Eikš čia, gydytojau. Noriu tau kai ką parodyti.

Štai ir tinkama akimirka. Elė suprunkštė panosėje ir nubėgo pro automobilius į tamsą, pievos įkalne pasileido prie suoliuko, kurį slėpė keli medžiai. Mėnesiena apšvietė jai kelią. Laimei, Elė niekur neužkliuvo ir nepargriuvo, nors kojos linko ir neklausė.

Vos atgaudama kvapą ir laukdama Džeredo, ji krito ant senutėlio medinio suoliuko ir įsmeigė akis į mėnesienos nušviestą lėtą upės tėkmę.

– Ele, – tarė Džeredas išniręs iš už medžių ir atsistojo prie jos; Elė įžiūrėjo tik virš jos dunksantį šešėlį. – Nuvešiu tave namo. Jau vėlu. Ir šalta.

Elė visiškai nejuto šalčio.

– Sėsk, – paliepė jinai.

Džeredas sudvejojęs pakluso.

– Čia atsivedu visus vaikinus, kuriuos pasigaunu bare.

Tačiau iš tikrųjų į šią vietą Elė su seneliu ateidavo šerti ančių. Kai tėvas jos atsisakė, senelis priglaudė ją, auklėjo ir rėmė, mokė pagarbos sau ir kitiems. Dėl senelio, kurį mylėjo labiau už viską pasaulyje, Elė baigusi koledžą grįžo į gimtąjį miestą. Jis labai nusiviltų Ele, jei žinotų, ką ji rengiasi daryti.

Elė nustūmė į šalį mintis apie senelį.

Ji geidžia Džeredo. Būtinai. Dabar.

Greitu judesiu, ištobulintu senais laikais, Elė kilstelėjo sijoną, užsiropštė Džeredui ant kelių, jautria šlaunų oda pajuto džinsus ir prispaudė jį prie suoliuko. Žinoma, jei būtų norėjęs, jis būtų išsilaisvinęs, tačiau Elė iš patirties žinojo, kad joks vyras nenorėtų tokiu momentu pabėgti.

– Teisingai apie mane galvojai, gydytojau, – sušnabždėjo jam į ausį giliai kvėpuodama ir ritmiškai judindama klubus, kol pajuto kylančią erekciją. – Esu šiukšlė, su kuria reikia elgtis bjauriai.

Džeredas sustingo.

– Niekada to nesakiau, Ele.

Elė nekreipė dėmesio į jo žodžius. Gal ir nesakė, tačiau galvojo.

– Jei tau šalta, tuoj sušildysiu, – kalbėjo ji bučiuodama Džeredo kaklą. – Aš visa įkaitusi. – Elė prasisagstė švarkelį ir prisiglaudė. – Nori daugiau, gydytojau?

– Vadink mane vardu. – Džeredas kilstelėjęs sijoną pakišo rankas po kelnaitėmis, didžiuliais delnais suėmė nuogus Elės sėdmenis ir prisitraukė prie savo klubų, kad jai būtų dar maloniau. O dangau, kaip gera.

Jis judėjo ir judėjo. Elė mėgavosi jo jėga ir geismu. Svaigino vyriškas kvapas, stangraus kūno artumas.

– Ele, būk gera, vadink mane vardu.

Ne. Pernelyg intymu. Elė įsisiurbė jam į kaklą pajusdama sūraus prakaito ir muilo skonį. Vadovauti turi ji, kad išvengtų asmeniškumų.

– O dangiškų migdolų nenori? – sukikeno Elė.

– Tu prisigėrei.

Siurbtelėjo – tiesa. Gal kiek padaugino – irgi tiesa. Todėl norisi šiek tiek pakvailioti. Bet prisigėrė? Tikrai ne.

– Juk linksminausi su merginomis. Žinojai, kad būsiu bare, todėl ir atėjai, – pasakė Elė ir ėmė traukti žemyn jo kelnių užtrauktuką, tada užčiuopė Džeredo vyrišką pasididžiavimą ir jį išlaisvino. Ir nors buvo tamsu, nes Elė nugara užstojo mėnulį, Džeredas nulenkė galvą pasižiūrėti žemyn.

Elė toliau ranka glamonėjo Džeredą ir ėmė lėtai slysti jo karšta švelnia oda.

– Ar nepagalvojai, jog bus smagiau, jei imsimės kūnų terapijos po to, kai išgersiu keletą taurių?

Džeredas susinervino.

– Negaliu šitaip, – pasakė jis ir suėmė Elės klubus, tarsi ketindamas ją nukelti. Tačiau Elė pastebėjo, kad jis nenustūmė jos rankų šalin. – Nuvešiu tave namo.

O jai teliks tik svajoti apie juodu gulint vienai savo lovoje? Na, jau ne. Čia pat. Dabar. Arba nereikia nieko.

– Nesuk dėl manęs galvos. – Atsirėmusi keliais į suoliuką Elė pakilo, nusimetė kelnaites ir vėl grįžo pas Džeredą. Jie nepakils nuo šio suoliuko, kol ji negaus to, ko čia atėjo. – Patyrusios mergaitės gali ir šitaip.

Džeredas giliai įkvėpė.

Elė lėtai leidosi žemyn, šiek tiek pakildavo ir vėl leisdavosi, išsiriesdavo ir vėl išsitiesdavo, kol Džeredas visas buvo joje. O dangau. Būtent šito ji ir norėjo.

Džeredas pasinėrė į tylą, atlošė galvą, o mėnesiena apšvietė jo gražų veidą. Būtų tikra laimė atsibusti šalia tokio gražaus vyro kas rytą, metų metus, jei tik jis būtų ne Džeredas. Jo akys užmerktos, veide nematyti nei įtampos, nei skruostų duobučių, kurios pasirodydavo kaskart, kai šypsodavosi Elei. Jis apglėbė Elės klubus ir švelniai ją laikė.

Džeredas buvo iš tų vyrų, kurių išvaizda Elę traukė. Aukštas. Tvirtas. Linkęs vadovauti. Šalia jo jautė pilnatvę, kokios anksčiau nebuvo patyrusi, jis suvirpino sielos gelmes taip netikėtai ir jaudinančiai, kad ji nenorėjo prarasti to nuostabaus jausmo. Tarytum būtų suradusi antrąją obuolio puselę. Tikras stebuklas.

Ji visą gyvenimą svajojo apie tokius jausmus. Ir kodėl juos patyrė sutikusi būtent Džeredą?

Elė ėmė judėti.

Džeredas sudejavo.

– Tai negerai. Tu Maiklo mergina...

Nejaugi jo sąžinė atsibudo?

– Jau nebe, – priminė Elė pagalvojusi, jog dėl to turėtų padėkoti Džeredui. – Dabar aš tavo. Nagi, parodyk, ką moki.

Jis pakluso Elei ir tvirtai ją apkabino, lyg ilgą laiką nebuvęs su moterimi.

– Žinojau, kad su tavimi bus labai gera. – Viena ranka Džeredas pasiekė jos krūtį ir paglostė spenelį. Elę be galo sujaudino jo žodžiai ir ji mėgaudamasi užsimerkė.

Jie vis aidėjo jos galvoje. Žinojau, kad su tavimi bus labai gera. Malonumas. Elė vis galvojo apie tai, ką kalbėjo Džeredas ir tirpo iš pasitenkinimo. Džeredas Pedžetas, tvirtas, savimi pasitikintis, jausmų neslepiantis vyras, be to – rūpestingas ir kvalifikuotas gydytojas, šalia kurio nevalingai mintyse imdavo skambėti gražiausia muzika.

Elė prigludo Džeredui prie krūtinės judėdama jo ritmu; judesiai vis stiprėjo ir greitėjo, skausmingi prisiminimai apie motinos savižudybę ėmė blėsti ir galiausiai apėmė palengvėjimas bei saldus užsimiršimas. Išsilaisvinimas.

– Aš svajojau apie tai. Apie mudu, – trūkčiojančiu balsu ištarė Džeredas glostydamas Elei nugarą.

Aš taip pat.

– Nė negalėjau įsivaizduoti, kad bus taip gera.

Iš tiesų.

– Tu nuostabi.

Tu irgi.

– Bet reikia liautis.

Ką? Elė sustojo.

– Ne, jokiu būdu, – paprieštaravo ji, rankomis atsirėmė į Džeredo kelius ir vėl ėmė judėti. – Tu tiek savaičių kankinai mane, erzinai, flirtavai. Dar ne pabaiga. Dar ne. – Jai trūko tiek nedaug.

– Neturiu prezervatyvo.

Anksčiau tokie žodžiai būtų sustabdę Elę. Ji nemėgo rizikuoti. Tačiau tą akimirką ji nemąstė apie riziką, nevaldomai troško Džeredo artumo, seksualinio ir emocinio palengvėjimo, todėl nė nepagalvojo apie saugumą. Alkoholio poveikiui stiprėjant Elė vis mažiau paisė sveiko proto.

– Man nerūpi, – pasakė ji, išlenkė nugarą, įsitempė, paskui atsipalaidavo. – Juk sakei, kad tu tikras vyras. O tikri vyrai viską suvaldo. – Ji vėl įsitempė ir atsipalaidavo.

Džeredas giliai įkvėpė, lyg stengtųsi viską suvaldyti.

Elė palinko prie jo ir pabučiavo.

– Būk geras, – sušnabždėjo jam į ausį ir vėl ėmė bučiuoti.

Džeredas pasuko galvą į šoną.

– Ele, aš... Mums nederėtų... – kalbėjo jis mėgindamas nustumti ją į šoną.

– Ne! – sušuko Elė, abiem rankom apkabino jo kaklą ir tvirtai prispaudė prie savęs. – Nepalik manęs, – maldavo ji ir buvo pasirengusi padarytą bet ką, kad jį sulaikytų, – taip nenorėjo likti viena. Ji įtempė raumenis, kad Džeredas neišsprūstų. – Būk su manimi, – sukuždėjo jam į ausį švelniai liesdama jo pilvą. – Mylėk mane. Leisk man užsimiršti.

Sudejavęs Džeredas pasidavė ir pakluso Elės ritmui, judesiai vis greitėjo, kol abu pajuto artėjančią palaimą.

Elei svaigo galva, visos mintys išsisklaidė. Išskyrus vieną. Palaima. Netrukus ją patirs.

– Tik... ne... sustok.

– Nesustosiu, Ele. Noriu, kad tau būtų labai gera, – atsakė Džeredas ir ėmė glamonėti ją ranka.

– Man nuostabiai gera... – Keliais įgudusių pirštų judesiais Džeredas pagaliau suteikė Elei, ko ji troško. Tokio stipraus ir išlaisvinančio jausmo Elė dar nebuvo patyrusi. Jos galva prašviesėjo ir širdį užliejo šiluma. Ji paniro į gilią ramybę, kol pasigirdo miesto rotušės didžiojo laikrodžio varpai.

Elė skaičiavo. Dvylika.

Apytikris mirties laikas – vidurnaktis, lapkričio 23 d.

Užsimiršimą, kurį laikinai suteikė tekila, nustūmė sugrįžtantys lemtingos dienos prisiminimai.

Dešimta klasė.

Elės motina ir vedęs mokyklos direktorius pagauti darantys tą bjaurų dalyką ant jo darbo stalo, viskas buvo matyti didžiuliame ekrane mokyklos salėje vykstant mokyklos susirinkimui. Veikė erdvinio garso kolonėlės.

Tą dieną mergaitės žiūrėjo į Elę su dar neregėta panieka. Berniukai jos šalinosi. Netgi mokytojai suko akis nuo jos.

Pasibaigus pamokoms Elė išlėkė į namus turėdama vieną tikslą – pažvelgti mamai į akis ir priversti ją jaustis taip šlykščiai, kaip jautėsi ji. Kiek gali pakelti penkiolikmetė? Šį kartą motina perlenkė lazdą.

Elė užbėgo laiptais ir pasileido koridoriumi trokšdama išdėti ją į šuns dienas, karštligiškai siekdama išlieti viduje susitvenkusį pyktį ir neviltį. Apieškojusi visus namus galiausiai rado mamą verandoje, vedančioje į vidinį kiemą. Tikriausiai ji girdėjo Elę šaukiant ir trankant durimis, tačiau vis tiek gulėjo paslika iš vytelių pintame gulte. Ji spoksojo į kiemą ir, regis, jai nerūpėjo, kad grįžo dukra.

– Mama! – suriko Elė.

Motina iš lėto nerangiai apsivertė ant šono, pasisuko į Elę ir susipainiojo margaspalviame vilnoniame apklote, kuriuo buvo užsiklojusi. Nuo gulto nukrito tuščias vyno butelis, trinktelėjo į medines grindis ir nudardėjo po staliuku. Jeigu ji pamatytų tokią motiną šiandien – girtą vidury dienos, prislėgtu žvilgsniu, nepasidažiusią ir viskam abejingą, nešvariais nušviesintais ir susivėlusiais plaukais, kurių šaknis jau seniai reikėjo padažyti, – Elė galbūt gailėtųsi jos.

Tačiau anądien pyktis užgožė sveiką protą, o paauglės polinkis širsti ant viso pasaulio vertė galvoti tik apie patirtą skausmą, įsiūtį ir tai, ką padarė motina.

– Tu sugriovei man gyvenimą! – rėkė Elė. – Nekenčiu tavęs.

Ji buvo pasirengusi mūšiui. Jai reikėjo kovos.

Tačiau atrodė, kad motinos visiškai nepaveikė Elės pykčio proveržis. Neįtikėtinai ramiai ji pasakė:

– Atssstok nuo manęs, vaike.

Elė sustingo ir kovingumą staiga pakeitė šaltis ir tuštuma.

– Jei galėčiau viską pradėti iš naujo, – veblėjo motina spoksodama kažkur į tolį ir nė nesistengdama būti švelnesnė Elei, – palikčiau tave įvaikinti ir neaukočiau savo svajonių dėl tavęs.

Tokie buvo paskutiniai motinos žodžiai dukrai, kurią kaltino visu jai nutikusiu blogiu ir kurios niekada nenorėjo ir nemylėjo.

Džeredo krūtinė kilnojosi, odą dilgčiojo, o galvoje sukosi mintys apie ką tik patirtą malonumą ir patį geriausią, nors ir vienintelį, seksualinį potyrį per visus metus, tačiau galiausiai jis ėmė mąstyti blaiviau apie tai, ką padarė.

Jis mylėjosi su Ele. Nenusivilkęs nė vieno drabužio. Nesisaugodamas. Jam pasidarė silpna. Jis baigė truputėlį anksčiau, spėjęs pagalvoti, kad Elė gali nenaudoti kontraceptinių tablečių, bet vis tiek... Jis mylėjosi su ja it koks gyvulys. Ant suolelio parke – kas galėtų pamanyti? Bobis, kuris neužsičiaupdamas pliurpė apie savo ir Elės praeitį, pasakytų, jog Džeredas ne geresnis už visus tuos mulkius iš Elės mokyklos laikų.

Džeredas jautėsi esąs didžiausias niekšas, maitvanagis, mintantis nelaimėliu, išmestu į šiukšlyną.

Jis vis dar galvojo apie Bobį ir apstulbo pamanęs, jog paauglystėje Elei tikriausiai teko dažnai gintis nuo pasileidėlių. Ar vakar naktį buvo pirmas kartas, kai ji patyrė smurtą? Gal Maiklo ji siekė todėl, kad ieškojo saugumo, kurį galėjo suteikti santuoka?

Džeredui užgniaužė gerklę ir jis vos galėjo nuryti seiles.

Bobis su pasimėgavimu pasakojo, kaip pravardžiavo Elę mokykloje. Ir paaiškino kodėl. Tačiau Džeredui nerūpėjo jos praeitis. Prieš dešimt metų jis irgi buvo kitoks žmogus. O šiandien svarbu tik tai, kad Elė – protinga, elegantiška, jautri moteris, rūpestinga, užjaučianti ir kvalifikuota slaugytoja. Ji nusipelnė geresnio vyro už tą, kokiu tapo Džeredas. Persisotinęs gyvenimu. Niekuo nepasitikintis. Nenorintis mylėti.

– Atleisk man, – sušnabždėjo jis liesdamas Elės plaukus.

Ji nieko neatsakė.

Seniai seniai, kai Džeredas dar nebuvo vedęs, kai jo gyvenimo dar nebuvo nusiaubusi audra vardu Sisė (vos jo nesužlugdžiusi), jis eidavo į pasimatymus ir mėgaudavosi galėdamas priversti moteris manyti, kad jos – ypatingos. Gėlės. Šokoladas. Vakarienė prašmatniame restorane. Džeredas žarstydavo komplimentus, liaupsino jų drabužius ir šukuosenas, vaidino nepriekaištingą džentelmeną ir laukdavo, kada jos pakvies užeiti į svečius. Jis dar niekada nesimylėjo vidury miškų, be to, nesisaugodamas. Niekada nejautė kaltės. Bet šįkart viskas kitaip.

Tačiau jis neprisivertė gailėtis to, kas nutiko.

Elė gulėjo prigludusi jam prie krūtinės, padėjusi galvą ant peties, o vienintelis gyvybės požymis buvo jos šiltas kvėpavimas, juntamas prie odos kaskart jai iškvepiant. Ji užmigo. Džeredas mėgavosi tyla, kurią trikdė tik upės čiurlenimas, sausų lapų šnaresys ir retkarčiais į užeigos aikštelę įvažiuojantis arba iš jos išvažiuojantis automobilis.

Džeredui buvo gera tylėti ir nejudėti. Tad jis ir sėdėjo laikydamas Elę glėbyje, niekur neskubėjo, džiaugėsi galėdamas jausti jos artumą; paskui apglėbė ją tvirčiau ir užkišo rankas jai po megztiniu, kad kiek apšiltų. Atrodė, kad juodu kaip dvi vienos detalės dalys, kurias sudėjęs draugėn gauni visumą, – tokio jausmo lengvai nepamirši.

Na, ir reikalai. Džeredas neketino eiti taip toli, todėl ir nepasirūpino prezervatyvais. Be reikalo jis užsuko į barą, kuriame žinojo būsiant Elę su draugėmis.

Tačiau jis buvo kaip nesavas. Numigęs keletą valandų Džeredas susidėjo daiktus į kelioninį krepšį ir vaikštinėjo iš kampo į kampą kankinamas minčių. Vis galvojo apie Elę, norėjo pamatyti ją paskutinį kartą. Besišypsančią, o ne smaigstančią piktu žvilgsniu, kai į priėmimo skyrių atvyko policijos pareigūnas. Ir ne įtūžusią, kokia pasibaigus pamainai ji išėjo iš ligoninės nė nežvilgtelėjusi jo pusėn.

Išskirti juos, kol Maiklas nespėjo pasipiršti. Toks buvo Džeredo sumanymas. Kai tik pamatė, kaip užsidegė Elės akys jiems pirmą kartą susilietus ir kaip karštai vienąsyk ji palaikė jaunos mamos kovą su vaiko teisių apsaugos tarnyba, Džeredas suprato: Elė niekuomet nebus tyli, nuolanki žmona, kad ir kaip stengtųsi. Bet šalia Maiklo ji tapdavo švelniabalse, lengvai palenkiama moterimi, tinkančia jam į žmonas.

Ryšys, paremtas nenuoširdumu, būtų didžiausia apgaulė.

Patyręs savo kailiu, ką tai reiškia, Džeredas buvo pasiryžęs apsaugoti savo draugus nuo tokio skausmo, beje, ir teisinių problemų.

Taigi Džeredas sukūrė planą.

Pirmas žingsnis: flirtuoti. Atskleisti Elei jos tikrąją prigimtį. Atkreipti dėmesį į jos aistringumą, kurio Maiklas nesugebės patenkinti. Aistringumą, kurį ji bandė užgniaužti visomis įmanomomis priemonėmis. Iki šios nakties.

Antras žingsnis: erzinti, šaipytis ir baksnoti pirštu į akivaizdžius dalykus. Parodyti visus Maiklo trūkumus. Pajuokti juos. Duoti Elei galimybę suvokti, kaip ją nervina Maiklo kasdieniai įpročiai, kad ji suprastų, jog vedybos būtų klaida. Tačiau, nepaisydama Džeredo pastangų, ji tik gyrė ir gynė Maiklą niekada neminėdama jo blogu žodžiu. Giliai širdyje Džeredas ilgėjosi moters, kuri jį remtų taip besąlygiškai.

Kai Elė pasirodė esanti nepalenkiama, Džeredas ėmėsi trečio žingsnio ir nukreipė pastangas į Maiklą. Keletas gerai parinktų žodžių, atsitiktinis susitikimas bare su moterimi, apie kurią Maiklas galvojo labai palankiai, ir planas pavyko stebėtinai lengvai. Vėliau paaiškėjo, jog Maiklo susirūpinimas Ele ir jos keistu nuolankumu stiprėjo nuo tada, kai ji pamėgino įnešti gaivesnio vėjo į jųdviejų miegamąjį.

Dabar Maiklas – vienas iš nedaugelio draugų, parėmusių Džeredą, kai vyko tyrimas dėl gydytojo kodo ant vaistų receptų, – buvo neabejotinai laimingas su savo naująja, lygiai tokia pat nuobodžia kaip ir jis, drauguže. O Elė, kurią Džeredas vos pažinojo, ir kuri mėgino dėtis kitokia nei yra, liko nelaiminga. Džeredas jaudinosi dėl jos.

Todėl jis papildė planą ketvirtu žingsniu: sužavėti Elę, kad ji pamirštų Maiklą. Ir kas galėjo pagalvoti, jog Džeredui ji taip patiks? Jų žaidimas pastaruosius keletą mėnesių buvo bene smagiausias per ilgą laiką jam nutikęs dalykas.

Nuo tos dienos, kai jis ištarė: Taip.

Džeredas ištiesė kojas. Jam darėsi šalta. Siektelėjęs ranka palietė nuogas Elės kojas. Negalėjo patikėti, kad ji nesušalo. Jis perkėlė Elės svorį.

– Nagi, gražuole, mums laikas eiti.

Ji nė nekrustelėjo.

– Ele, – pasakė Džeredas, pabučiavo jai viršugalvį, o jos švelnūs plaukai pakuteno jam smakrą.

Tyla.

Jis paėmė Elė už pečių ir pasižiūrėjo į ją. Jos galva liko nusvirusi. Gražumėlis. Ir ką dabar daryti?

Trečias skyrius

Po penkių savaičių.

Naujųjų metų išvakarėse siautėjo audra. Tačiau šėlstantis šiaurrytys niekaip nepaveikė šventinės nuotaikos ar noro dalyvauti Madrin Memorial ligoninės Naujųjų metų sutikimo pobūvyje.

– Nori šampano?! – sušuko Viktorija, kad Elė ją išgirstų per garsią šokių muziką, sklindančią iš vakaro vedėjo garso kolonėlių prie pat jų stalo.

Elė papurtė galvą. Ji niekada nemėgo daug gerti, tačiau po nuotykio su gydytoju Pedžetu ant parko suolelio nedrįso gurkštelėti nė lašo. Nepasitikėjo savimi. Blaivybė tapo labai svarbi po to, kai atsibudo lovoje visai neprisimindama, kaip ten nusigavo, ir ką darė užšokusi ant Džeredo parke prie upės.

– Nenori paragauti paties geriausio burbuliuojančio gėralo pasaulyje? – sušuko Roksė ir užsivertė padavėjos Elei paduotą taurę.

– Kas veš tave namo? – paklausė Elė Roksės, stebinčios minią.

– Dar nežinau, – atsakė ji kažkam mirktelėdama ir valiūkiškai šypsodamasi.

Polė plekštelėjo Roksei per ranką.

– Bloga mergaitė, – pasakė Polė ir palinko prie Elės. – Atvažiavome drauge. Aš ją ir nuvešiu.

Elė nužvelgė šokių aikštelę, pilną jos besišypsančių bendradarbių, ir užsimanė iššauti į juos porą šampano kamščių. Ne. Jos nuotaika siaubinga, bet tai nereiškia, jog reikia pavydėti besidžiaugiantiems vakaru. Tačiau stovėti vienai, kai išmuš vidurnaktį, ir žiūrėti į visus, turinčius su kuo pasibučiuoti, neatrodė smagu. Ji ėmė dėlioti priežastis, dėl kurių galėtų ištrūkti namo prieš vidurnaktį.

Skrandžio skausmai? Kodėl gi ne. Menstruacijų spazmai? O, kad taip būtų. Niežulys ir išbėrimas? Galvos skausmas?

Dar jiedviem su Maiklu būnant pora, jie pasikalbėdavo, kad galėtų susižadėti prieš Naujuosius metus. Ir Maiklas ištesėjo pažadą – jis pasipiršo Vendai Kūčių dieną prie kalėdinės eglutės Pediatrijos skyriuje. Visa ligoninė ūžė. O Elė tądien troško apkursti.

Deja.

Tad beliko šypsotis ir linkėti tai iki koktumo saldžiai porelei laimės. Slapčia ji mąstė, kokių burtų galėtų griebtis. Gal išmėginti vudu magiją: padaryti tris iškamšas ir prismaigstyti jas adatų. Ji ėmė rankioti smeigtukus, kad įvykdytų sumanymą.

Vakaro vedėjas padarė pertrauką, kažkur fone, laimei, pasigirdo tyli maloni muzika, o prie merginų staliuko priėjo Lailas Krenšo, ligoninės Maitinimo skyriaus vadovas.

Prieš trejus metus ligoninės pastatas buvo praplėstas, atnaujintas ir modernizuotas, o ligoninės vadovybė nusprendė skirti erdvės statinio gale mokymams, konferencijoms, rėmėjų priėmimams, personalo vakarams ir švenčių progoms. Iš lauko nė nesuabejotum, jog tai ligoninė, tačiau pastato vidus panėšėjo į keturių žvaigždučių viešbutį. Kažkada apleistos ligoninės pagalbinės personalo patalpos virto puikiausia priėmimų sale, todėl rajono bendruomenė pareiškė norą ten rengti vestuvių pokylius, bendruomenės, o retkarčiais ir religinius renginius; taip netikėtai ligoninė gavo nemažų pajamų ir Lailas Krenšo tapo šiokia tokia garsenybe.

– Labas vakaras, merginos, – prabilo Lailas pietietiška tęsiama tarsena. – Šiek tiek vėliau šį vakarą norėčiau jus visas pakviesti į ekskursiją po mano valdas. Į šiaurės rytus įnešiau šiek tiek pietvakarių žavesio, tad labai noriu, kad pamatytumėte.

– Nori mūsų visų vienu metu? – gundančiu balsu paklausė Roksė žybčiodama akimis. – Ar po vieną?

– Kaip pageidausi, mieloji, – nusišypsojo Lailas prisimindamas Roksės kvailiojimus prieš savaitę didžiojoje konferencijų salėje, kur vyko naujos intraveninės pompos pristatymas ir personalo mokymai.

Roksė mirktelėjusi taip pat nusišypsojo.

– Ar tik man nemeluoja akys? – paklausė Polė rodydama į paradinį įėjimą.

Elė pasisuko ir pamatė Džeredą Pedžetą, dėvintį smokingą ir tokį gražų, kad galėjai suabejoti jo tikrumu. Jai vos nesustojo širdis. Elė sustingo ir vos neapalpo. Jai užėmė kvapą ir ji įsikibo į stalą, kad nenugriūtų.

Pajuto neišpasakytą gėdą ir sutrikimą. Paskutinį sykį, kai matė Džeredą, užkalbino jį bare ir išsivedė su savimi, o paskui dar ir kietai įmigo.

Be to, Elė pastebėjo, kad jis buvo gulėjęs jos lovoje, ir žinojo, jog ką tik grįžusi vėl užmigo; gėdijosi, nes nieko neprisiminė. Ir nors Elė sustingo iš sumišimo, jos veidas degte degė.

Ji gailėjosi to, ką padarė prieš penkias savaites, tačiau senelis sakydavo, kad praeities nepakeisi, tad reikia mąstyti tik apie ateitį. Elė nusprendė užmiršti tą įvykį ir negalvoti apie save su Džeredu. Ir visai netroško to pakartoti.

Voilà! Puiki priežastis sprukti namo, kol dar ne per vėlu.

– Aš išeinu, – pasakė Elė Viktorijai ir šiek tiek pasilenkusi atsistojo, kad liktų nepastebėta tarp žmonių, besisukančių šokių aikštelėje.

Viktorija žinojo, kas buvo nutikę tarp Elės ir gydytojo Pedžeto. Bent jau tai, ką Elė prisiminė.

– Mes jį užkalbinsime, o tu spruk, – pasakė Viktorija duodama ženklą Polei eiti į vieną pusę, o Roksei – į kitą.

Elė pasislėpė už vakaro vedėjo ir stebėjo, kaip draugės braunasi per minią. Roksė pirma pasiekė Džeredą, susigriebė už gerklės apsimesdama, kad springsta, ir susmuko ant grindų Džeredui prie kojų. Elė nusišypsojo matydama, kaip gydytojas Pedžetas atsiklaupė suteikti skubios pagalbos, aplink ėmė būriuotis žmonės, o šalimais stovinčios Polė ir Viktorija kikeno. Lyg jausdama, kad Elė stebi, Viktorija mostu liepė paskubėti. Elė taip ir padarė – išsmuko pro galinį išėjimą ketindama apeiti salę ratu, drabužinėje pačiupti paltą bei batus ir įšokti į vieną iš ligoninės automobilių, laukiančių norinčiųjų važiuoti namo.

Vos tik patekusi į ryškiai apšviestą salės prieškambarį, ji pamatė Maiklą su Venda, besiglamonėjančius prie sienos, ir suprato, kad turės pro juos praeiti. Ir nors Elė jau nieko nejautė Maiklui ir sugebėjo užgniaužti pyktį Vendai, nenorėjo matyti jųdviejų drauge. Net ir atskirai. Tad nusisuko ir iškart pamatė jos link ateinantį Džeredą. Plaukeliai ant rankų vėl pasišiaušė ir palinko į jo pusę. Elė nužvelgė salės prieškambarį ieškodama kito kelio. Nesugalvojusi, kur sprukti, ji paspaudė dešinėje esančios didžiosios konferencijų salės durų mygtuką, be galo apsidžiaugė, kad šios neužrakintos, ir įsmuko vidun Džeredui nespėjus jos pastebėti.

Saugiame prieglobstyje Elė atsirėmė į uždarytas duris, jos kvėpavimas sulėtėjo, o akys apsiprato tamsoje.

Palauks keletą minučių ir maus lauk. Jeigu neis į drabužinę, galės išbėgti pro užpakalinį išėjimą ir jau po kelių minučių būti namie.

Elei iš dešinės trakštelėjo durų mygtukas. Nejaugi Džeredas ją taip greitai rado? O jei tai ne jis, kaip ji paaiškins, ką veikia viena užsidariusi tuščioje konferencijų salėje?

– Maiklai, – išgirdo Elė už durų, – gal matei Elison?

Elė sustingo.

– Sveikas, Džeredai, – atsakė Maiklas. – Girdėjau, kad grįžti į mūsų ligoninę.

Ką? Kodėl ji nieko negirdėjo?

– Šį kartą keturioms savaitėms, – patvirtino Džeredas.

Regis, jam vis labiau patiko bastytis iš ligoninės į ligoninę.

– Ar matei Elison? – pakartojo jis klausimą.

Elė nelaukė, kol išgirs atsakymą. Pirštų galiukais ji greitai ir kaip įmanoma tyliau nutipeno į tamsą, į urvą primenančios stačiakampės salės galą. Liesdama sieną ji pagaliau užčiuopė galines duris, vedančias į Lailo biurą, įsmuko vidun ir privėrė jas tuo pat metu, kai atsidarė konferencijų salės durys.

Elė nenorėjo išsiduoti, tad stovėjo nekrutėdama ir laikydama šiek tiek atdaras duris, kad tik jos neišgirstų.

Nors ir žinojo, kur yra Lailo kabinetas, ji dar niekada nėra jame buvusi. Čia buvo tamsiau nei konferencijų salėje. Nebuvo matyti langų, tik plonytė šviesos juosta tolėliau po durimis kitoje kabineto pusėje. Elė stovėjo lyg stabas tikėdamasi, kad akys apsipras su tamsa, gailėdamasi, jog veltui paliko drauges, su kuriomis jautėsi saugi, ir keiksnojo madingus, bet nepraktiškus aukštakulnius, spaudžiančius kojas.

– Nors į akį durk, – staiga šalimais Elė išgirdo saldų, bet suktą Vendos balselį.

Elė nežinojo, kas blogiau – atrodyti taip, lyg persekiotų Maiklą su Venda, ar būti surastai gydytojo Pedžeto. Ji žengė žingsnį atgal ketindama prireikus pasislėpti už durų, tačiau netikėtai atsitrenkė į daiktą, panašų į dokumentų stalčius. Atrodo, Lailas nebuvo toks tvarkingas, koks dėjosi, nes palikdavo stalčius pravertus, ir dabar Elė klubu atsitrenkė į vieną iš jų, be to, užsiverdamas jis prispaudė suknelės apačios kraštelį.

– Ar Lailas tikrai savo kabinete turi apdovanojimą gavusį kaktusą? – paklausė Venda. – O gal tu norėjai likti su manimi nuošalioje vietelėje, kad parodytum, koks tu išdykėlis? – sukikeno ji.

Išdykėlis? Kaip šlykštu!

Ak, tas Lailo minėtas pietvakarių stebuklas – kaktusas! Ir kada prasidės ekskursija?

Elė truktelėjo suknelę, tačiau pamatė, kad stalčius užsirakino. Ji dar pamėgino timptelėti velniškai brangios suknelės karoliukais padabintą nėrinių kraštelį. Nė iš vietos.

Akyse ėmė tvenktis ašaros.

Šį vakarą ji ketino sužibėti ir visiems parodyti, kad gydytojas Maiklas Šefordas jai nė motais. Kad ji eina pirmyn. Ketino visus apstulbinti. Deja, viskas nuėjo šuniui ant uodegos.

Iš pradžių Viktorijos brolis, kuris sutiko suvaidinti naują mylimąjį iš kitos valstijos, netikėtai susižeidė slidinėdamas, todėl negalėjo atvykti. Taigi Elė liko viena Naujųjų metų išvakarėse ir turėjo eiti į pobūvį, kur žinojo būsiant ir savo buvusįjį su sužadėtine.

Lyg to būtų maža, ji stovi prirakinta prie stalčiaus visiškoje tamsoje kaip kokia pagonių auka kvailybės dievui.

Elė suko ant pirštų plaukų garbaną, kol pajuto skausmą.

Turi būti kažkokia išeitis, – svarstė ji. Reikia nurimti ir gerai pagalvoti.

– Žmonės vis kalba apie tą kaktusą, – čiauškėjo Venda. – Noriu jį pamatyti.

Tik nedrįsk jos čia vestis, Maiklai. Elę apėmė panika ir ji pabandė išsilaisvinti. Pasigirdo plyštančio audinio garsas, Elė šiek tiek pajudėjo į priekį, tačiau vis tiek liko prirakinta.

– Parodysiu tau kai ką įspūdingesnio, nei tas niekingas kaktusėlis. – Kaip ir daugybę kartų, kol buvo su Ele, Maiklas pamėgdžiojo Hamfrio Bogarto balsą. Tai išgirdus viduje užvirė įniršis. Elė vos sulaikė pykinimą – nenorėjo sugadinti savo mėgstamų brangių batelių.

– Ant konferencijų salės stalo? – Venda atrodė nustebusi, o Elė negalėjo atsitokėti. Ji neatpažino Maiklo. Jis nemėgo netikėtumų, bent jau kol buvo su Ele.

Venda vėl sukikeno.

– O, Maiki, – po akimirkos suaimanavo ji.

Nuostabu. Bejėgė lyg žuvis ant kabliuko ir dar priversta klausytis, kaip vyras, su kuriuo ketino susituokti, mylisi su moterimi, kurią pasirinko vietoj jos. Blogiausia tai, kad Venda nesivaržydama laidė gerklę. Vienintelė paguoda – Maiklas greitesnis už žaibo blyksnį. Tad kankinimas ilgai nesitęs.

Elė nebuvo tokia greita – nors laiką, kol paukšteliai smaginosi, išnaudojo mėgindama ištrūkti iš stalčiaus gniaužtų, pastangos buvo bergždžios. Kai konferencijų salės durys užsivėrė, Elė vis dar tūnojo prirakinta, maža to, ji pasisuko taip, kad padurkai apsivyniojo apie klubus.

Salės durys vėl atsidarė.

Elė sulaikė kvapą.

Vėl užsidarė.

Elė įsitempė ir įsiklausė laukdama, kol pasigirs žingsniai ir ją aptiks; ji rengėsi atsakyti į klausimus ir kaip nors ištverti pajuoką.

Širdis daužėsi it pašėlusi. Laimei, nieko nebuvo girdėti. Nei žingsnių. Nei balsų.

Ji atsiduso su palengvėjimu ir prisiminė, kad reikia žūtbūt išsilaisvinti. Dabar svarbiausia išsinešdinti.

O tada nutiko tai, kas dažniausiai ir nutikdavo, kai nesėkmė atimdavo sveiką protą: ji visuomet tik dar labiau pablogindavo situaciją.

Iš įsiūčio Elė taip stipriai tampė, traukė ir suko įkliuvusį kraštą, kad suknelės šoninė siūlė trūko, o apačia vis tiek liko prirakinta.

– Po galais! – suriko ji iš nevilties. Savaitės atlyginimas, penkiasdešimt valandų, praleistų nešiojant antis, lašelines, kateterius, drabužius, vaistus ir stumdant sunkiausius gultus su ligoniais – tai tas pats, lyg žirklėmis sukarpyti didelės sumos čekį į mažiausius skutelius.

– Ele?

Elė akimirksniu atpažino Džeredo balsą. Ji nustėro ir vos nepravirko. Ne, ne, ne, tik ne jis, tik ne dabar.

Galinės Lailo Krenšo kabineto durys girgžtelėjo ir atsidarė. Ryški didelių lempų šviesa užliejo patalpą. Elė prisimerkė, viena ranka bandė prilaikyti nuplyšusį audinio gabalą, kita mėgino pridengti klubus, nuoširdžiai gailėdamasi, kad tą vakarą dėvėjo permatomas šviesiai rožines kelnaites su juostele ir todėl dabar stovėjo beveik nuogom kojom.

Pirmiausia ji pamatė jo nublizgintus išeiginius batus. Paskui akys nuslydo juodomis kelnėmis, dengiančiomis ilgas jo kojas, juodą smokingą, lyg siūtą kaip tik jam, atlasinę juodą varlytę ant sniego baltumo marškinių ir galiausiais susidūrė su gydytojo Pedžeto žalių akių žvilgsniu. Net vilkėdamas gydytojo uniformą darbe, Skubios pagalbos skyriuje, jis atrodė velniškai gerai, bet smokingas darė jį neprilygstamą. Jo tamsūs rudi plaukai buvo trumpesni nei paskutinį kartą, kai jį matė. Atrodė toks patrauklus, toks protingas. Gražuolis.

Ir ką tu sau galvoji! Džeredas mergišius, verčiantis iš koto visas sutiktas merginas. Koks jis tau Džeredas. Tau jis – gydytojas Pedžetas. Bendradarbis. Tik tiek. Ne draugas.

– Ką čia veiki? – paklausė Elė tikėdamasi, kad jei ji pati nekreips dėmesio į be galo kvailą padėtį, gal ir jis nieko nepagalvos.

– Ieškau tavęs, – lyg niekur nieko atsakė Džeredas. – Juk pati žinai.

– Tu visada sugebi pasirodyti nekviestas. – Nieko nepranešęs. Nelaukiamas.

– O man atrodo: tau labai pasisekė, kad čia atėjau aš, o ne kas kitas, – atsakė jis nužiūrėdamas Elės iki pat klubų apnuogintas kojas, nuo jo žvilgsnio ją užliejo šiluma. Jis kurį laiką pažiūrėjo į jos krūtis, tarsi aistringai glamonėdamas jas žvilgsniu, nuo kurio Elės speneliai ėmė standėti. Tada nukreipė akis į stalčių, prispaudusį suknelę. Ir išdrįso nusišypsoti. – Ką, po galais, čia darai?

Elė ėmė žvalgytis kokio daikto, kurį galėtų mesti į Džeredą. Kaip visada, kai reikia kuokos, jos nėra.

– Norėčiau sužinoti, kaip patekai į tokią padėtį.

Todėl, kad trūks plyš reikėjo sprukti nuo jo!

– Geriau nekišk nosies, nes gali blogai baigtis.

Džeredas nusijuokė.

– Užuot prašiusi padėti, tu draskai man akis.

Gerai pasakyta. Elė giliai atsikvėpė.

– Atsiprašau. Man dabar sunku, – ištarė Elė nujausdama, kad gali būti dar blogiau.

Džeredas žiūrėjo į Elę primerktomis akimis.

– Kai liausiesi spoksojęs, gal būsi toks malonus ir paieškosi ant stalo žirklių? – Elė patampė suknelę, kad jis pamatytų, jog ji įkalinta.

Džeredas tebežiūrėjo į Elę, palenkė galvą ir pasiglostė smakrą.

– Ei, tu, – ji pamojavo ranka Džeredui prieš akis. – Matai, kas nutiko.

Džeredas grįžo iš svajų.

– O man patinka, kad tu ten stovi. – Jis mostu liepė Elei neprieštarauti. – Minutėlę. Turiu pasiūlymą.

– Tikriausiai juokauji? Negi tu toks niekšas, kad drįsi pasinaudoti nepatogia moters padėtimi? – Įsižeidusi Elė apgailestavo, kad negali jam trenkti.

Džeredas sukrizeno.

– Vargu ar tai galima pavadinti nepatogia padėtimi. Ar blogai jautiesi?

Ne, ne tai. Bet...

– Taip. Labai. Tučtuojau mane išlaisvink.

Džeredas tyrinėjo Elės veidą.

– Tu baisi melagė, – pasakė jis. – Duok man dvi minutes. Norėčiau ramiai pasakyti tau keletą dalykų, kad man nereikėtų vaikytis tavęs po visą salę.

Elė pasižiūrėjo į laikrodį dėdamasi, kad nustato laiko matuoklį, nors iš tikrųjų tokios funkcijos jos laikrodis neturėjo.

– Nagi, pradėk.

– Man regis mudviejų pradžia buvo netinkama.

– Nejaugi? – Elės balsas skambėjo pagiežingai.

– Neketinu atsiprašinėti. Kad ir ką galvotum, nepadariau nieko blogo.

– Tai tavo nuomonė. – Džeredas kaltas, kad Elė vėl vieniša ir neteko vilčių džiaugtis ateitimi su Maiklu.

– Norėčiau, kad pradėtume iš naujo.

– Oho, – Elė palinksėjo galva. – Supratau. Nepasisekė nieko parversti į lovą Bafale? Manai, jog kartą tavęs pasigailėjusi, vėl tą padarysiu?

Džeredas stovėjo, tarsi gavęs antausį.

– Kartą?

Elė per vėlai prisiminė, kad Džeredas pabuvojo jos lovoje prieš išvykdamas.

– Na, gerai, dukart.

Kažin ar pataikė. Nes jos dukart nuskambėjo kaip klausimas.

– Neprisimeni?

Elė nieko neatsakė bijodama dar labiau susimauti.

– Triskart, Ele. – Džeredas iškėlė į viršų tris pirštus. – Ant suoliuko prie upės, paskui, kai grįžome namo, tu vėl įsitempei mane į lovą. – Tai pasakęs, kitos rankos smiliumi jis užlenkė bevardį pirštą.

Džeredas buvo aukštas ir tvirto sudėjimo. Jei tik būtų norėjęs pasipriešinti, būtų lengvai tą padaręs. Pasipriešinti. Skamba žeminančiai.

– Bandžiau išeiti po antro karto. Bet tu maldavai dar, – tęsė jis užlenkdamas didįjį pirštą.

Elė norėjo prasmegti skradžiai žemę.

– O trečią sykį... – Džeredas užlenkė trečią pirštą. – Gal pasakysiu tik tiek, kad daugiau niekada nevadinsiu tavęs Katyte.

Elė jautėsi taip, tarsi būtų ėmusi alpti nuo vidurdienio karščio kokiame tropinės salos paplūdimyje. Gal tie erotiški sapnai, kurie niekaip neapleido, buvo atminties nuotrupos. Pala, pala. Elę ėmė pykinti. Triskart? Juodu tris kartus mylėjosi nesisaugodami. Po visko ji tikrino savo prezervatyvų dėžutę ir nerado nė vienos tuščios pakuotės. Ji apžiūrėjo viską. Jei nebūtų atsirėmusi į lentynas, Elė būtų susmukusi ant grindų.

Pasigirdo krebždėjimas prie pagrindinių kabineto durų. Elė pasuko galvą į tą pusę. Atrodė, lyg būrys žmonių lauktų prie įėjimo. Tada Lailas sušuko pietietišku akcentu:

– Minutėlę. Štai mano raktas.

Elė įsivaizdavo girdinti tiksint sprogmens laikmatį.

Ketvirtas skyrius

Džeredas pasižiūrėjo į duris, paskui į Elę – ji stovėjo sustingusi, išpūtusi akis, apimta siaubo, kuris darkė jos gražų veidelį.

– Turbūt ten Lailas Krenšo, – ištarė ji.

Kažkas įkišo raktą į spyną.

– Jei jis pamatys mane tokią, aš tau niekada neatleisiu.

Džeredas neišlaisvino Elės iš karto ją suradęs. Savanaudis kvailys, jam terūpėjo, kad ji nepaspruktų, apie pasekmes nė nepagalvojo.

Šviesos jungiklis buvo visai arti, tad Džeredas šoko prie jo ir kabinetas vėl paskendo tamsoje. Paskui jis ketino išbėgti pro duris į koridorių, staigiai iššokti ir netikėtai visus apstulbinti, kol niekas neįžengė vidun, tačiau judėjo lėtai, nes pasimetė tamsoje.

Jis svarstė, kad pakaktų keturių, gal penkių didelių žingsnių pribėgti prie durų, jei už nieko neužkliūtų. Bandė prisiminti, kaip atrodo kabinetas. Stalas. Didžiulės kėdės. Milžiniškas kaktusas kairiajame kampe. O jeigu durys atsidarys jam nespėjus pribėgti? Visi pamatytų Elę, tiksliau – jos apnuogintą gražų kūną. To jis tikrai nenori.

Durys atsivėrė. Koridoriaus šviesa užliejo tolimąjį kabineto galą.

Lailas Krenšo kažką vapėjo apie savo kaktusą.

– Atsitempiau šį didįjį epifitinį bedyglį kaktusą, priskiriamą Ferocactus wislizenii genčiai, iš pačios Arizonos. Jo aukštis siekia daugiau nei metrą aštuoniasdešimt, o sveria jis kelis kilogramus.

– Per vėlu, – sušnabždėjo Džeredas, atsistojo priešais Elę ir, norėdamas ją pridengti, nugara atsisuko į duris. Kad tik ji nesipriešintų, – pagalvojo jis, tačiau Elė prigludo jam prie krūtinės, ir jis kūnu pajuto jos klubus. Džeredas atsisagstė švarką ir Elė juo prisidengė. O dangau, kaip jis ilgėjosi jos. Penkias nepaprastai vienišas savaites ji neapleido Džeredo minčių. Nei darbe. Nei namie. Blogiausia buvo vienam gulėti lovoje, tamsoje, ir prisiminti jųdviejų naktį, kankintis ir ilgėtis.

Kabinete vėl įsižiebė šviesos.

Džeredas prigludo prie Elės.

– Kas čia dabar... – išlemeno sumišęs Lailas.

– Atsiprašau, mes tuoj, – Džeredas stengėsi kalbėti ramiu balsu.

– Ei, žinau, kieno šis batelis, – pasigirdo įsiutęs balsas, panašus į Maiklo. – Elison, ar tai tu? O tu čia ką darai, Džeredai?

Iš koridoriaus pasigirdo balsų klegesys.

– Kas čia vyksta?

– Kas ten?

– Kodėl sustojot?

Kažkoks vyras sušuko:

– Krenšo kabinete gydytojas Pedžetas iš Skubios pagalbos skyriaus tvarko Elę Foršei.

Elė atsitrenkė kakta Džeredui į krūtinę.

– Patrauk tą telefoną, asile, – pasakė kažkokia moteris.

– Nešdinkitės visi lauk! – suriko Džeredas kur kas pikčiau ir garsiau nei ketino. Jis vos tvardėsi neišbėgęs ir gerai jų neaptalžęs, kad užsičiauptų ir nė neprisimintų to, ką matė. Tačiau Elė stovėjo tvirtai įsikibusi Džeredui į atlapus.

Įpykęs Lailas atrėžė:

– Duodu jums penkias minutes.

Trinktelėjo uždaromos durys.

Džeredas nekrustelėjo. Elė taip pat stovėjo ramiai. Jis pamėgino praskaidrinti nuotaiką:

– Per tas penkias minutes mes galėtume... – pasakė jis judindamas klubus ir pagalvojo, jog Elė greičiausiai nesutiks, nors šiokia tokia viltis ruseno.

– Ne, negalima. – Elė įsirėmė delnais Džeredui į krūtinę ir pabandė jį nustumti. – Ir kas tau šovė į galvą, kad taip pasielgei?

Džeredas žengė žingsnį atgal.

– Norėjau tave uždengti, kad niekas nepamatytų. Elgiausi galantiškai, aukojausi mėgindamas apsaugoti tave. Ir iš kur galėjau žinoti, kad kas nors atpažins tavo batelį?

Bala žino, kas čia darosi.

– Tas Maiklas, – suniurnėjo Elė, – nepajėgdavo prisiminti nei mano gimtadienio, nei spintelės darbe kodo, bet šiuos prakeikus batelius prisiminė.

– Jie labai seksualūs, – paaiškino Džeredas. Tai buvo basutės dailiais, smailiais, ne žemesniais nei aštuoni centimetrai kulniukais, plona tamsiai violetinė juostelė prilaikė pirštus ir tokios pat plonos, gražiai derančios juostelės buvo apvyniotos aplink užkulnius ir sukryžiuotos aukštai ant blauzdų. Elės kojos buvo ilgos, liaunos, grakščios, – tas vaizdas persekiojo Džeredą sapnuose, – o nuostabių išlinkių kūną dengė neilga, prieš keletą akimirkų dar buvusi nesudraskyta, tamsiai ir šviesiai violetinių atspalvių suknelė.

Elės šviesiai rudi plaukai buvo susukti į gundantį kuodą, prilaikomą tamsiai violetinio smeigtuko. Džeredui taip ir knietėjo prišokti ir ištraukti smeigtuką, kad plaukai bangomis kristų ant pečių.

– Ar sakiau, jog šįvakar tu labai graži?

– Jau girdžiu, kaip mane apkalbinėja, – ištarė Elė nekreipdama dėmesio į Džeredo žodžius. – Ar girdėjai apie Elę Foršei? Dulkinosi Lailo Krenšo kabinete. Ji tokia pat kaip motina.

Kurią pagavo užsiimančią seksu su Elės mokyklos direktoriumi jo kabinete.

– Nejau būtų buvę geriau, jei tave būtų radę pusnuogę ir vieną tamsoje? Turiu pasakyti, kad bet kuriuo atveju tave apkalbinėtų.

– Ačiū tau už šiuos toliaregiškus pastebėjimus. – Elė nė nemėgino slėpti, jog yra įpykusi. – Jei tik būtum laiku mane išlaisvinęs, to nebūtų nutikę.

– Atleisk, – atsiprašė Džeredas taip nuoširdžiai, kaip dar niekada nebuvo atsiprašinėjęs. – Nepagalvojau...

– Ne. Visai negalvojai. – Elė pasisuko ir iš visų jėgų trūktelėjo suknelę – net visos lentynos subarškėjo.

Džeredas prilaikė jas ir patraukė Elės rankas šalin.

– Leisk man.

– Pagaliau prisirengei padėti.

Džeredas ėmėsi darbo mintyse melsdamasis, kad tik nebūtų sugadinęs paskutinės progos susitaikyti bent keturioms savaitėms.

– Kokių galų grįžai į Madrin Folzą? – paklausė Elė.

– Norėjau pamatyti tave. – Pasikalbėti, paguosti tave, nenorėjau prisiminti tavęs pykstančios ant manęs. Na, gerai. Ne tik. Jis taip pat troško apglėbti Elę, bučiuoti ją, priversti šaukti iš malonumo. Vėl. Ir vėl. Ir vėl. – Pamaniau, jog būtų smagu drauge sutikti Naujuosius.

– Kažkada sakei, kad nedirbi toje pačioje ligoninėje dukart per metus.

Nes įgriso vis nauji nuotykiai, įgriso nepateisinti lūkesčiai, kad ir ką bedarytų, įgriso kaskart patirti nusivylimą savimi ir kitais. Tačiau jis grįžo į Madrin Memorial ligoninę – negalėjo atmesti šio naujo laikino darbo pasiūlymo, nes nenorėjo atsižadėti dar vienos galimybės praleisti daugiau laiko su Ele.

– Juk gerai, kad čia pasipainiojau būtent aš, ar ne?

– Abejoju – viena būčiau susitvarkiusi geriau, – sumurmėjo Elė.

– Reikės kirpti, – pasakė Džeredas eidamas prie Lailo stalo paieškoti kokio aštraus daikto.

Išvykęs iš Madrin Folzo, Džeredas nesiliovė galvojęs apie dvi skirtingas Eles. Viena jų – bendradarbė, reikli, bet jautri, kandi, tačiau rūpestinga slaugytoja. O kita Elė, kurią jis pamatė paskutinį vakarą bare, buvo moteris, kankinama praeities, maldaujanti nepalikti jos, mylėti ir leisti užsimiršti.

Tad juodu praleido drauge visą naktį, jis išklausė Elės pasakojimą apie motiną su tėvu ir jos vienišą vaikystę. Džeredas bandė ją paguosti ir šluostė ašaras. Jis leido Elei naudotis savo kūnu, kai jai to reikėjo, kol abu taip išsekdavo, kad vos galėdavo pajudėti. Ir štai tuomet, tamsoje gulėdamas šalia Elės, Džeredas suvokė, kad ji pralaužė tvirtą užtvarą, saugančią jo širdį, įslinko vidun ir ten apsigyveno. Jos liūdesys, skausmas ir neviltis nenorom privertė jo širdį atgyti. Ir tas jausmas niekur nedingo.

Ligoninės pasiūlymas sugrįžti padirbėti buvo malonus netikėtumas. Ir priežastis grįžti į Madrin Folzą, dar kartą pamatyti, kaip gyvena Elė, būti arti jos ir žinoti, jog išsiskyrimas laukia tik po keturių savaičių. Džeredas turėjo dvidešimt aštuonias dienas pasisotinimui, kad galėtų išmesti ją iš galvos ir toliau gyventi klajoklio gyvenimą dėl nieko nesirūpinant. O tada išvyks ir tikrai daugiau niekuomet negrįš.

Suradęs žirkles, parodė jas Elei ir priėjo prie jos.

– Juk nemanai, jog tau grįžus, mes pratęsime tai, ką darėme anąkart, – pasakė Elė.

– Grįžau ne tik dėl sekso, – prisipažino jis. Jųdviejų ryšys nebuvo vien fizinis. Jis puikiai žinojo, ką reiškia kankintis dėl praeities. – Nors, jei panorėtum, aš neatsisakyčiau.

– Tai buvo... – Elė pamojavo Džeredui prieš akis, – pirmas ir paskutinis kartas.

– Tai buvo trys kartai, – pataisė ją Džeredas prisimindamas visas malonias smulkmenas. – Mums buvo taip gera, Ele. – Pernelyg gera. – Gaila, kad neprisimeni.

– Prisimenu užtektinai.

– Ar svajoji apie mudu kaip aš? – Džeredas priėjo arčiau, įkvėpė jos svaiginančio aromato ir siekdamas suknelės apačios tyčia palietė švelnią jos klubų odą ranka. – Ar nesistebi, kokia neįprasta buvo ana naktis, ar nemanai, kad ir vėl būtų taip pat? – Džeredas žiūrėjo į Elę iš viršaus.

Elė nusuko galvą į šoną vengdama Džeredo žvilgsnio.

Apimtas prieštaringų jausmų Džeredas dviem greitais judesiais nurėžė prispaustą audinį. Džiaugdamasis, kad pavyko išlaisvinti Elę, jis suprato, jog galų gale teks pasitraukti, nors iš tiesų jis troško čiupti ją į glėbį ir laikyti, kaip svajodavo naktimis.

– Ačiū.

Jis stebėjo, kaip Elė bando suimti sugadintos suknelės kraštus ir nervingai žvilgčioja į duris. Džeredas pajuto sunkiai tramdomą norą padėti, rūpintis ir saugoti.

Jis nusimetė švarką ir pridengė Elės pečius.

– Imk. Prisidenk.

Ji pasižiūrėjo didelėm žydrom akim ir Džeredą apėmė troškimas panirti į jas.

– Ačiū, gydytojau.

– Gydytojau? Po visko, ką patyrėme drauge, vis tiek nevadinsi manęs vardu?

Elė niūriai šyptelėjo.

– Ne.

Džeredas nustebo pamatęs, kiek daug žmonių stovi koridoriuje prie Lailo Krenšo kabineto. Vyrai – kai kurie pažįstami iš ligoninės, kai kurių jis nė nebuvo matęs akyse, – šypsojosi ir pritariamai linkčiojo galvodami, savaime suprantama, apie ką. Keletas buvo tokie įžūlūs, kad laikė iškėlę nykščius.

Elė ėjo aukštai pakelta galva, žiūrėdama į priekį, tarsi aplink nieko nebūtų. Pašaliečiui galėjo atrodyti, jog jai visai nė motais. Ir tik Džeredas juto lengvą jos šalto delno virpėjimą, kai ji ėjo įsikibusi jam į ranką taip smarkiai, lyg būtų dvigubai stipresnė.

Juodu buvo beveik pasiekę laukujes duris, kai išgirdo šūksnius.

– Penki! Keturi! Trys! Du! Vienas! Su Naujaisiais metais! – atsklido minios džiūgavimas.

Buvo girdėti švilpukai ir barškynės. Vakaro vedėjas paleido Auld Lang Syne. O jie abu stovėjo vieniši prie išėjimo, toli nuo švenčiančios minios. Elė pasižiūrėjo į Džeredą, atrodė silpna ir palaužta. Jos kairiu skruostu nuriedėjo ašara. Džeredas palietė ją nykščiu.

– Štai kaip siaubingai man prasidėjo Naujieji metai, – liūdnai ištarė Elė.

– Argi ne keista, – atsiliepė Džeredas, pakėlė Elės smakrą ir pabučiavo ją. – O aš ką tik pagalvojau, kad man Naujieji prasidėjo puikiai.

Elė ketino kažką pasakyti. Džeredas užčiaupė jai lūpas bučiniu.

Pirmadienio rytą Skubios pagalbos skyriuje virė įprasti darbai, išskyrus tai, jog Elė turėjo nekreipti dėmesio į sklandančias kalbas apie jos ir Džeredo nuotykį Naujųjų išvakarėse.

– Taigi tu ir gydytojas Pedžetas, a?

– Ar jis toks pat geras, kaip ir atrodo?

– O jis dėvi šortukus ar prigludusias trumpikes?

Viskas pykino.

Psichosomatinis gastrointestinalinis sutrikimas. Aišku kaip dieną. Virškinimas sutrinka, kai galvoje maišatis. Ji ne nėščia. Dabar ne laikas. Kartais mėnesinės vėluodavo. Ypač kai tekdavo dirbti tai dieninėje, tai naktinėje pamainoje, o taip ji dirbo jau tris savaites iš eilės. Retkarčiais – na, gal ne retkarčiais, bet bent jau vieną kartą, – nutikdavo taip, kad jų visai nebūdavo. Baisaus čia daikto.

Tik nereikia pulti į paniką. Jei nebus ir kitų mėnesinių, tuomet reikės susirūpinti, bet ne dabar. Elė gurkštelėjo imbierinio limonado, kurį laikė po stalu slaugytojų kambaryje.

Įprastą darbo šurmulį staiga pertraukė vaiko klyksmas.

Elė turėjo tik vieną pacientą, jaunesnį nei dvidešimties, todėl iš karto puolė bėgti į trečiąjį apžiūros kabinetą, prie pirmosios lovos. Ten gulėjo ketverių metų Taina Peitel. Aukšta temperatūra. Mieguistumas. Skausmas abiejose ausyse.

Kušetę dengė užtraukta užuolaida, iš ten buvo girdėti neramus gydytojo Pedžeto balsas, o tai pasirodė neįprasta. Džeredas mylėjo vaikus ir jie jį mėgo.

– Nagi, Taina. Aš tik žvilgtelėsiu ir tiek.

– Tuk, tuk, – pasakė Elė, atitraukė užuolaidą ir pamatė juodaplaukę mažylę, nusisukusią nuo Džeredo, prisispaudusią prie atbrailos, kad Džeredas jos nepasiektų. Mergaitė buvo abiem rankom užsidengusi ausis, o veideliu nesustodamos riedėjo ašaros.

– Mamyte, paimkit mažylę, – paliepė Elė mergaitės motinai, kuri su palengvėjimu pakėlė dukrą ir priglaudė prie savęs.

– Atvažiuoja dar dvi greitosios, – pasakė Džeredas, užsimerkė ir rankomis pridengė veidą. – Prieš joms pasirodant iš skyriaus reikia išgabenti keletą pacientų, kuriems nereikia skubios pagalbos.

Elė parodė į lankytojo kėdę šalia gulto.

– Mamyte, prisėskite čia, – pasakė Elė, servetėle nušluostė mergaitei ašaras ir kišenėje ėmė ieškoti čiulpinukų, kuriuos visuomet įsimesdavo pradėdama savo pamainą.

– Pasisodinkit ją ant kelių štai šitaip, – Elė padėjo pasodinti mergaitę šonu, kad vieną ausį ji galėtų priglausti mamai prie krūtinės. Tada pritūpė prie mažylės ir parodė paveikslėlį su žinomu vieno vaikiško filmuko veikėju, kad nuramintų vaiką, ir ši leistųsi apžiūrima. – Ar atpažįsti?

Taina šyptelėjo ir palinksėjo. Elė davė jai saldainį.

– Reikia, kad pasėdėtum ramiai, kol gydytojas apžiūrės ausytes. – Mergaitė sustingo. – Jei tik norėsi, kad jis liautųsi, iškelk saldainiuką ir jis liausis. Ar pabandysim?

Mergaitė palinksėjo.

– Prie darbo, gydytojau. – Juodu šyptelėjo vienas kitam.

Džeredas pritūpė prie motinos kojų, pačiupinėjo mergaitės ausį ir pakėlė otoskopą.

Taina iškėlė saldainį, kaip Elė su Džeredu ir tikėjosi. Džeredas atsitraukė.

– Puiku. Dabar viena ranka prilaikykite jos galvą, – liepė Elė motinai. – O kita prilaikykite pečius, štai taip. – Ji padėjo moters rankas, kad ji tvirčiau laikytų mergaitę. – Pamėginkime dar kartą.

Šįsyk Taina leido Džeredui paliesti otoskopu išorinį ausies kanalą ir tik tada pakėlė saldainį. Džeredas vėl atsitraukė.

– Trečią kartą tikrai pavyks, – ištarė Elė parodydama Džeredui ženklą tęsti. – Jeigu leisi gydytojui apžiūrėti ausį, atiduosiu tau saldainį, – pažadėjo ji. – Ir nekikenk, jei kutens.

– Laikykit tvirčiau, – sušnabždėjo Elė motinai; Džeredas, atlenkė ausies kaušelį, kad geriau matytų vidų, įkišo otoskopą ir baigė apžiūrą. Padedant Elei, motina apsuko mergaitę ir Džeredas greitai apžiūrėjo kitą ausį.

– Kaip ir manėme, – pasakė Džeredas. – Abiejų ausų uždegimas. Ar mergaitė kam nors alergiška?

– Ne, – atsakė mama.

– Skirsiu antibiotikų. – Džeredas išrašė receptą ir padavė jį Elei. – Duokite jai acetaminofeno, kaip nurodyta instrukcijoje, jei skaudėtų ar karščiuotų. Baigę gerti antibiotikų kursą kreipkitės į šeimos gydytoją arba grįžkite pas mus.

Pasigirdo greitosios sirena.

– Elė išrašys jums vizito lapelį, – kalbėjo Džeredas. – Sveik, gėlele, – pasakė jis Tainai, kuri vėl nusisuko. – Ačiū tau, – pasakė jis Elei nuoširdžiai ir pažiūrėjo į ją šiltu žvilgsniu.

Elės širdis suspurdėjo.

Jis dar kažką kalbėjo. Tačiau ji matė tik jo lūpas ir prisiminė naujametį bučinį. Kaip ji norėtų vėl tai patirti. Ne, reikia liautis! Elė nukreipė akis.

Džeredas pasisuko ir nuėjo pasitikti naujo paciento.

Elė mėgino nusikratyti to šilto, svaiginančio jausmo, kurį sukėlė Džeredas.

– Ar namie turite skausmą malšinančių ar karščiavimą mažinančių vaistų vaikams? – paklausė Elė, nes negalėjo žinoti, kad tėvai visada turi tokių vaistų.

Tainos mama nuleido tai negirdomis.

– Tuoj ką nors atnešiu.

Koridoriuje Elė matė, kaip gydytojas Pedžetas kalbasi su senyvo amžiaus pora, tikriausiai paciento, kurį ką tik atgabeno greitoji, giminaičiais. Net ir sunkiu metu Džeredas išliko ramus, pagarbiai kalbėjo su žmonėmis ir stengėsi viską paaiškinti suprantamai. Jis sakydavo tiesą, kaip ir privalo geras gydytojas, atidžiai rinkdamas žodžius, užsimindamas apie galimus variantus, bet niekada nesukeldamas nepagrįstų lūkesčių.

Elė labai vertino tokį elgesį ir juo žavėjosi.

Džeredo pasitikėjimas savimi, elgesys su kitais žmonėmis, rūpestingumas, be to, ir jo grožis jau savaime patraukdavo, ir Elei jis patiko kaip niekas kitas iki šiol.

Šleikštulys, kurį Elė tą rytą pajuto važiuodama į darbą, niekaip nepraėjo. Dar prieš pietų pertrauką ji prarado viltį neišvemti riestainio ir sūrio, kuriais bandė nuraminti skrandį, o išėjusi iš moterų tualeto personalo patalpoje ji susidūrė su Džeredu, kuris laukė ant krūtinės susikryžiavęs rankas, petimi atsirėmęs į sieną, ir įtarimo kupinomis akimis žvelgdamas į Elę. Ji jautėsi bjauriai, o ir jos uniforma buvo sutepta jodu, kurio netyčia užsipylė tvarkydama reikmenis, kuriais buvo siūta žaizda, todėl visai nenorėjo nieko matyti, juolab Džeredo. Jei atėjai čia kabinėtis, nešdinkis lauk. Blogai jaučiuosi.

Elei skaudėjo skrandį, perštėjo gerklę, kvapas iš burnos – nekoks, tad Džeredas, vilkintis švarutėlę nepriekaištingai išlygintą uniformą, tiesiog erzino. O nuo jo puodelio kavos sklindantis aromatas vėl sukėlė šleikštulį.

– Kaip jautiesi? – paklausė jis.

Ar ji gali sakyti, kad gerai?

– Mane supykino pamačius ponios Frijer pūlinį. – Elė paėmė stiklinaitę iš vandens aparato, įsipylė vandens ir gurkštelėjo. Dvi veido kaukės ir tepalas su mentoliu, užteptas po nosimi, neapsaugojo nuo sklindančio dvoko. Padėjusi būtų nebent nardytojo kaukė ant viso veido ir deguonies balionas. – Ir kaip ji iškentėjo taip ilgai nesikreipusi į gydytoją?

– Tikrai, pūlinys buvo siaubingas.

Elė prisiminė beveik trijų centimetrų apvalią žaizdą, iš kurios sunkėsi pūliai, ant pacientės šlaunies... griebė servetėlę, užsidengė burną ir ėmė žiaukčioti.

– Prisėsk, – pasakė Džeredas, atvėrė šiukšliadėžės dangtį ir pristūmė ją prie Elės.

Ji prisitraukė kėdę ir atsisėdo. Priešais Elę ant stalo jis pastatė puspilnį jos imbierinio limonado butelį.

– Tanė sakė, kad visą rytą grukšnojai šitą, keletą sykių tave supykino, o paskui išbėgai.

Tai išdavikė.

Iš spintelės virš kriauklės Džeredas paėmė keletą pakelių sūrių krekerių ir padavė Elei.

– O tu taip susirūpinai, kad atėjai manęs ieškoti. Šaunuolis, – nusišaipė Elė. Bet jai buvo malonu. Tikrai. Ji gurkštelėjo vandens.

– Taip pat minėjo, jog ir praeitą savaitę turėjai bėdų su skrandžiu.

– Regis, Tanė neturi kuo užsiimti, jei ištisom dienom mane stebi. – Na, ir skundikė. Pastarąją savaitę Tanė keletą kartų prašėsi išeiti iš darbo penkiolika minučių anksčiau ir, jei reikės, ją pridengti, tad daugiau Elė jos negelbės.

– Kada tave ėmė pykinti? – paklausė Džeredas gydytojo tonu, ne erzinančiu, kaip buvo įpratęs kalbėtis su Ele vienumoje. Jo gražus veidas atrodė rūstus.

– Kas tau yra? Atrodai taip, lyg jaustumeisi blogiau nei aš.

– Maldauju, pasakyk, kad tu ne nėščia.

Jo žodžiai – ne, ne žodžiai, o tonas, tarsi prašytų: Maldauju, pasakyk, kad auglys ne piktybinis, – trenkė Elę kaip perkūnas iš giedro dangaus.

– Aš ne nėščia, – atsakė Elė, akyse ėmė tvenktis ašaros, ir ji vylėsi, jog tai tiesa. – Mane supykino pūvančių raumenų dvokas. Nieko čia keisto. Nieko.

– Juk tu geri kontraceptines tabletes? Mačiau jas tavo spintelėje.

Ji gėrė tabletes, kol Maiklas pametė ją dėl kitos.

– Kaip tu drįsai knaisiotis mano spintelėje?

– Po paraliais, Ele, ieškojau prezervatyvų. Tu tikrai nieko neprisimeni?

Elė papurtė galvą. Šį bei tą prisiminė, bet nieko po to, kai grįžo namo. – O kodėl ieškojai prezervatyvų mano spintelėje?

Atrodė, kad ir Džeredą ima pykinti.

– Nes nė vieno neturėjau, juk sakiau.

Išties sakė. O ji prašė dar ir dar.

– Ir ką darei, kai nieko neradai?

Savo bute Elė niekada neturėjo prezervatyvų, nes jų nereikėjo. Kai juodu su Maiklu tapo pora, Elė pradėjo gerti kontraceptines tabletes. Juodu nemiegojo kartu tol, kol padarė kraujo testus, rodančius, kad nė vienas neserga lytiniu būdu plintančiomis ligomis. O iki Maiklo jos bute nėra buvęs nė vienas vyras, jaunesnis nei šešiasdešimt.

– Pamaniau, kad jei geri tabletes, viskas gerai. O prie upės, kai mes... Aš neturėjau prezervatyvo. O tu sakei, jog tau nesvarbu.

Nesvarbu atrodė tik tada. O dabar gresia bėda.

– Tai tu...

Džeredas atsiduso ir apgailestaudamas prisidengė veidą.

– Nesisaugojau.

Gerai, kad Elė sėdėjo.

– Na, ir prisidirbau.

Džeredas ranka perbraukė plaukus, nugara atsirėmė į sieną ir įkvėpė.

– Negaliu patikėti. Juk mačiau tabletes. Jei tik būčiau žinojęs, tikrai nieko nebūčiau daręs.

Aišku, juk Elė tinka tik pasidulkinimui ir niekam daugiau. Kas gi norės ilgalaikių įsipareigojimų su tokia kaip ji.

– Nurimk, daktarėli. Aš ne nėščia. Gerai, kad pasakei, ką galvoji apie šį reikalą.

– Nepyk. Aš...

– Nesijaudink, – nukirto ji. – Aš nenorėčiau tavo vaikpalaikio lygiai taip pat, kaip tu nenorėtum, kad būčiau tavo vaiko motina.

– Nepaistyk niekų, Ele. Ne tą norėjau pasakyti. Tu būtum puiki motina. Juk matau, kaip gerai rūpiniesi vaikais, kurie patenka čia. Jie limpa prie tavęs. O aš visą laiką kelyje. Nenusėdžiu vietoje. Ir mažiausiai dabar noriu užsikrauti tokią naštą.

Nors negalėjo tiksliai ir prisiminti, Elė pagalvojo, kad panašius žodžius jos motinai greičiausiai sakė tėvas.

– Nesirūpink, daktarėli. – Elė atsistojo remdamasi į stalą, nes šiek tiek drebėjo kojos. – Iš kur tas vaikas. Būk ramus. – Ji išsitiesė ir nuėjo prie durų. – Nesuk dėl to galvos.

Ir ji nesirūpins. Bent jau dvi savaites.

Penktas skyrius

Kodėl taip būna su moterimis? – svarstė Džeredas po poros dienų. Kuo smarkiau stengiesi jas pamiršti, tuo labiau jos neduoda tau ramybės. Iš pradžių jo motina, paskui žmona, o dabar – Elė.

Na, gerai. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad dėl Elės kaltas jis pats: iš pradžių sugriovė jos planus ištekėti už Maiklo, paskui pasinaudojo jos grožiu, ir nors ji pati jį suviliojo, jis pasielgė nedorai – turėjo pagalvoti apie pasekmes, tačiau to nepadarė.

Yra ir dar kai kas. Džeredas labai nemėgo moterų, viliojančių vyrus visais įmanomais būdais, o paskutinę akimirką, kai reikalai pakrypsta prie sekso, nusigręžiančių.

Dar blogiau tai, kad jis priverstas darbe nuolat bendrauti su Ele, kuri, nors ir nepriekaištingai profesionali, dabar kreipdavosi į jį gydytojau. Ne gydytojau Pedžetai. Ne daktarėli. Tiesiog gydytojau. Tas kreipinys skambėjo abejingai, tarytum ji kreiptųsi į jį kaip į bet kurį iš tūkstančių kitų gydytojų. Gydytojau.

– Taip, gydytojau.

– Ne, gydytojau.

– Pasistengsiu viską atlikti kuo greičiau, gydytojau.

– Pono Smito laboratorinių tyrimų rezultatus pridėjau prie jo kortelės, gydytojau.

– Jei gali, pasitrauk man iš kelio, gydytojau, ir aš tuoj viską padarysiu.

Džeredas norėjo, kad Elė bent kartą užsipultų jį su kokiu daiktu, šauktų, rėktų, parodytų, kaip pyksta, ir neduotų ramybės. Tačiau ji, priešingai, viską laikė savyje, nors ir virė pykčiu, o tai kėlė dar didesnę įtampą tarp jųdviejų. Taip negerai. Jei tik ji pratrūktų, Džeredas turėtų progą pasiteisinti. Atsiprašyti. Pripažinti, jog elgėsi neatsakingai, kaip paskutinis niekšas. Juk jis atėjo į barą nepasiruošęs ir, pamatęs kontraceptines tabletes Elės stalčiuje, nemąstydamas padarė išvadą, kad ji saugojasi.

Taip. Vaikas šiuo metu būtų didžiulis kliuvinys. Kita vertus, Džeredas – puikus gydytojas, ir jis galėtų, jei prireiks, finansiškai pasirūpinti vaiku. Tad gal neverta karščiuotis. Gal nereikia pykti ant Elės, nes jis ne mažiau kaltas nei ji?

Tačiau jis nenorėjo savo vaikui skirti tik tiek laiko, kiek užtruktų išrašyti čekį. Džeredas norėjo būti toks, koks buvo jo paties tėvas, kuris domėjosi sūnumi, mokė jį, rėmė, mylėjo ir tą darė kasdien. O kaip būti atsakingu tėvu, kai jis kelyje praleidžia daugiau laiko, nei namuose. Juolab kad bus nevedęs savo vaiko motinos, nes negali jos vesti, ir apskritai nenori vesti.

Bet juk tai Džeredo bėdos, ne Elės. Jis bent jau privalo jos atsiprašyti.

Tad dabar Džeredas stovėjo prie įėjimo į Madrin Folzo Senjorų centrą, kur trečiadienio vakarais žaidžiamas bingas. Tai vienintelis dalykas, kurio Elė neatsisakė draugaudama su Maiklu. Palošti bingą su savo seneliu.

Džeredas atidarė laukujes duris. Teks pakeliaklupsčiauti.

– Ieškau Elison Foršei, – paklausė pirmo sutikto senuko. – Gal žinote, kur ji?

Senukas parodė į žmonių minią salės gale ir pasakė:

– Kai tik ji baigs, mes pradėsime.

Ką baigs? Susidomėjęs Džeredas nuėjo senuko nurodyta kryptimi.

– Aišku, Sele. Šimtas dvidešimt keturi ir septyniasdešimt du yra labai gerai, – Džeredas išgirdo Elę kalbant. – Užrašysiu tavo kraujospūdžio duomenis stebėjimo lape.

Džeredas apėjo aplink stalą ir pamatė Elę, dėvinčią šviesius mėlynus džinsus ir šviesiai violetinį megztuką, nusegančią kraujospūdžio rankovę nuo žilagalvės moters rankos.

– Nagi, Lesi, dabar tu. – Moteris nuėjo, o už jos laukiantis vyras padavė Elei nedidukę užrašų knygelę, pasiraitojo marškinių rankovę ir atsisėdo.

Elė šiltai, nuoširdžiai nusišypsojo Lesiui. O, kad ji nors kartą šitaip nusišypsotų Džeredui.

Tačiau šis vakaras nežadėjo nieko gero. Pamačiusi Džeredą, Elė prisimerkė ir nutaisė rūstų veidą. Jos akys kibirkščiavo pykčiu.

– Ką čia veikiate, gydytojau Pedžetai?

Pagaliau ji paminėjo jo pavardę, o tai jau žingsnis pirmyn.

– Išgirdau, kad senjorai centre žaidžia bingą ir kad čia galima sutikti gražiausias miesto moteris.

Keletas moterų sukikeno, tik ne Elė.

– Jei jau esu čia, gal galiu kuo padėti? Visi laukia, kada baigsi, kad galėtų pradėti lošti.

Elė atrodė įsiutusi, tarsi ketintų sumalti Džeredą į miltus. Jeigu nebūtų buvę šitiek liudininkų, Džeredas nė neabejojo, jog ji pultų. Elė pasižiūrėjo į laikrodį. Džeredas žvilgtelėjo į sieninį laikrodį už Elės. Be dvidešimt septynios. Lauko skelbime buvo parašyta, kad lošimas prasideda septintą.

– Kam reikia pagalbos dėl vaistų? – paklausė Elė pasisukusi į žmones.

Rankas pakėlė dvi moterys ir vienas vyras.

– Ateikite štai čia. – Elė parodė į vietą prie stalo, kur stovėjo Džeredas. – Tai gydytojas Pedžetas, mano bendradarbis iš ligoninės. Jis labai nori jums padėti. – Elė pažvelgė į jį. – Tiesa, gydytojau Pedžetai?

– Žinoma, mielai, slaugytoja Foršei. – Džeredas nusimetė švarką ir pakabino jį ant plastikinės kėdės atlošo norėdamas įsiteikti Elei.

Visą pusvalandį Džeredas atsakinėjo į klausimus apie sveikatą ir į individualias vaistų dėžutes su skyreliais kiekvienai ateinančios savaitės dienai dėliojo buteliukus, piliules ir kapsules. Tuo pat metu akies krašteliu sekė Elę. Kiekvieną senuką ji vadino vardu, daugelį ir apkabindavo, kai kuriems pasisekė net gauti jos bučinį. Kažkada Džeredui labai patiko meilios moterys, dažni prisilietimai, bučinukai ir rankų susikabinimai. Kol Sisė ėmė tuo naudotis, kad priverstų Džeredą manyti, jog jį myli. Ta moteris apskritai nemokėjo mylėti.

Džeredas nustūmė mintis apie buvusią žmoną šalin. Ji pernelyg jį įskaudino, todėl neverta prisiminimais apkartinti laiko, praleisto su Ele.

– Toji moteris kelias dienas turės gerti po septyniolika tablečių kasdien. Nesistebiu, kad jai sunku viską pačiai susidėlioti, – pasakė Džeredas Elei, kuri sėdėjo šalia ir didelėm spausdintinėm raidėm aprašinėjo šalutinius poveikius, kuriuos juto moteris, gerianti naujus vaistus.

– Ji gyvena viena, šiame rajone neturi jokių giminių, – kalbėjo Elė ir atrodė nuoširdžiai susirūpinusi. – Aš jau ne vienus metus kiekvieną trečiadienį padedu jiems surūšiuoti vaistus.

Štai kodėl Elė neatsisakė trečiadienio vakarais lošti bingą. Ji padėdavo dešimtims centro žmonių.

– Ar Sveikatos departamentas tau moka?

– Ne. Bet kažkas juk turi tai daryti. Elės noras rūpintis kitais ir užuojauta neapsiribojo tik ligonine. Džeredas tai numanė. Ji – visiška Sisės priešingybė, ir todėl jam dar labiau patiko.

– Padėdamas kitiems nelieki be atlygio, – šyptelėjusi pasakė Elė. – Ką ji tau davė?

Džeredas pasižiūrėjo į plastikinį pirkinių krepšelį, kurį jam atsidėkodama įgrūdo paskutinė senutė.

– Tuoj supūsiantis obuolys ir kramtomosios gumos pakelis, kuriame jau nėra vienos juostelės.

– Man regis, Ema turi bėdų su pinigais, – atsiduso Elė. – Įrašiau ją į nemokamus pietus gaunančiųjų sąrašą, kad žinočiau, jog bent kartą per dieną ji gerai pavalgo, ir kai galiu, pati išverdu jai maisto.

Be to, Elė išvirdavo vištienos sultinio sergantiems bendradarbiams ir kartais, kai oras būdavo šaltas ir niūrus, atnešdavo puodynę puikaus aštraus troškinio ar sočios sriubos visam Skubios pagalbos skyriaus personalui.

Džeredas įsikišo ranką į kišenę.

– Dar gavau kuponą nemokamai apsikirpti Bilio kirpykloje.

– Gerai pagalvočiau, ar verta ten eiti. – Elė masažavo sau sprandą ir sukiojo galvą į šonus. – Bilio viršutinė kūno dalis iš dalies paralyžiuota, kartais jis kreipiasi į mane pagalbos dėl vaistų.

Džeredas perplėšė kuponą.

Elė nusižiovavo ir gurkštelėjo imbierinio limonado.

– Kaip jautiesi? Ar vis dar pykina? – paklausė jis.

– Nežiūrėk taip, – atkirto Elė.

Kaip?

– Vakarieniavau kinų restorane. Nekenčiu kiniškų patiekalų, bet senelis juos mėgsta, o mano skrandis nevirškina riebaus maisto.

– Gerai jau, gerai, – atsakė Džeredas prisidengdamas rankomis, tarsi gintųsi. – Aš tik paklausiau.

Elė pasižiūrėjo į rankovę ir nuėmė prikibusį baltą siūlelį.

– Po tavo pirmadienio tirados, nenoriu, jog manytum...

Kad ji nėščia.

– Atleisk. Elgiausi kaip kvailys. Aš... – Pasikarščiavau. Aš stuobrys. Taip man ir reikia.

Tą akimirką kažkas sušuko:

– Bingo!

Visa minia kažką murmėjo. Žaidimo vedėjas paskelbė skaičius.

– Gal galime kur nors nueiti? – paklausė Džeredas norėdamas pabūti keletą akimirkų dviese toli nuo ligoninės. – Gal puodelio kavos? – Vos paminėjus kavą, Elė ranka prisidengė burną ir sunkiai nurijo seiles. – O gal kakavos? Ar imbierinio limonado? – Jis gertų bet ką, eitų bet kur, kad tik ji sutiktų.

Elė svarstė pasiūlymą, Džeredo manymu, pernelyg ilgai, paskui klausiamai pasižiūrėjo į jį:

– Kodėl siūlai?

– Todėl, kad į Madrin Memorial grįžau dėl tavęs, juk žinai – aš niekada negrįžtu antrą kartą į tą pačią vietą. Neatsakai į mano skambučius ir negaliu nė kelių minučių pasikalbėti su tavimi akis į akį, jei tavęs nelaiko prirakinęs stalčius. Norėčiau pasinaudoti šiuo momentu, kai galime gražiai kalbėtis, kad aptartume keletą dalykų. Gal kitos progos nebus?

Pasakiusi seneliui, kad eina pasikalbėti su gydytoju Pedžetu į susirinkimų kambarį koridoriaus gale, ir paliepusi ateiti pas ją, jei pati negrįžtų po dešimties minučių, Elė atsisėdo į vieną iš audiniu aptrauktų kėdžių prie apvalaus stalo ir pasižiūrėjo į šalia sėdintį vyrą.

Džeredas vilkėjo raudonus šiltus marškinius, kurių trys viršutinės sagos buvo neužsagstytos, laisvalaikio kelnes ir suvarstomus aulinius batus, atrodė kasdieniškai ir jaukiai, buvo atsipalaidavęs ir priminė paprastą malonų vaikiną, visai nepanašų į savimi pasitikintį gydytoją arba neperprantamą ir pavojingą žmogų bare. Šį vakarą jis buvo be galo geras seneliui ir jo draugams – jos draugams – maloniai atsakinėjo į jų klausimus ir atrodė visai laimingas tarp jų. Maiklas niekada nenorėdavo drauge su Ele eiti į bingo vakarus, jis buvo užsiminęs apie tai ne vieną sykį, ir kaskart primindavo jai, kad paslaugos, teikiamos ne pagal ligoninės darbo sutartį, gali būti ne visai teisėtos.

Gydytojas Pedžetas iš karto pritapo ir nesuko dėl tokių dalykų galvos.

– Kol nepradėjai, – pasakė Elė, – noriu padėkoti tau už pagalbą šį vakarą ir atsiprašyti už tai, kaip elgiausi tą vakarą prieš tau išvykstant. Jau žinai, kad artėjo mamos mirties metinės, ir noriu pridurti, tiesa, tai nekoks pasiaiškinimas, kad nesu pratusi kibti prie vyrų baruose ir vestis su savimi.

Džeredas pasisuko į Elę ir pasižiūrėjo į ją rimtu veidu.

– Nevertei manęs daryti nieko, ko pats nebūčiau norėjęs.

– Ak, – su palengvėjimu ištarė Elė sudėjusi rankas lyg maldai. – Gera žinoti. – Ji sujudėjo kėdėje ir pažvelgė į Džeredą. – Ar yra dar kas nors, dėl ko turėčiau atsiprašyti? – paklausė ji bijodama ilgiau žiūrėti jam į akis.

Džeredas nusišypsojo.

– Praėjo dvi savaitės, kol sugijo įbrėžimai ant mano nugaros.

Elė suėmė rankomis galvą ir suaimanavo. Ji elgėsi siaubingai.

Džeredas spragtelėjo pirštais ir pasakė:

– Juokauju.

Elė atsikvėpė:

– Dėkui Dievui.

– Ele, viskas gerai, nors tu mane ir apdraskei, nėra reikalo atsiprašinėti. Man patiko apžiūrinėti veidrodyje įbrėžimus. Prisimindavau tave. Liūdėjau, kai tavęs nebuvo šalia.

Elė laukė, kol Džeredas vėl pajuokaus ir paprašys, kad ji vėl jį apdraskytų. Tačiau nieko panašaus. Jis atsikrenkštė ir įkišo ranką į užpakalinę kišenę. Džeredas išsitraukė kramtomosios gumos – Elė matė jį tai darant daugybę kartų, kai reikėdavo pradėti kalbą apie liūdnus dalykus su sunkiai sergančio paciento sutuoktiniu ar giminaičiais.

Oho.

– Anąkart ant suolelio prie upės ir pirmadienį personalo kambaryje ligoninėje tu kalbėjai apie tai, kad esi neverta meilės ir kad aš nenorėčiau savo vaikams motinos, tokios kaip tu, – pasakė jis. – Tai netiesa, Ele.

Gerai bent jau tai, kad jis iš padorumo nepaminėjo Elės žodžio šiukšlė.

– Ką gi, puiku, – Elė norėjo išvengt pernelyg intymių šnekų. – Ar tai pasakius tau palengvėjo? – paklausė ji ir ėmė stotis. Džeredas sulaikė ją už rankos.

– Davei man dešimt minučių. Tad sėsk ir klausykis.

– Ei, kas čia dabar? – paklausė Elė žiūrėdama į ją laikančią ranką. – Naudojiesi fiziniu pranašumu norėdamas įbauginti, daktarėli? Kaip tau ne gėda? – Elė nenorėjo tęsti pokalbio. Ji pažinojo save ir numanė, ką Džeredas galvoja apie ją, tad visai nenorėjo klausytis jo smerkiančių kalbų.

– Būk gera, atsisėsk. – Džeredas paleido jos ranką. – Aš dar nebaigiau.

Švelnus jo prašymas nuramino Elę ir ji pakluso.

– Tu rūpiniesi kitais, – kalbėjo jis. – Su kiekvienu pacientu elgiesi lyg su šeimos nariu. Kaip įmanydama stengiesi, kad tik jiems būtų gerai, kad jie būtų laimingesni. Kai rasi sau tinkamą vyruką, tokį, kuris nenorės tavęs pakeisti, esu tikras, būsi jam pati nuostabiausia žmona. Aplinkui lakstys būrys laimingų vaikų, kuriems nieko netrūks, o tavo namai bus vieta, kur mielai rinksis visi kaimynai.

Elės akyse ėmė tvenktis ašaros. Tokio gyvenimo ji troško labiau už viską.

– Kodėl tu man toks geras?

Džeredas padavė Elei servetėlę.

– Ar patikėtum, jei kas pasakytų, kad aš geras?

Kai jis ko nors nori, taip. Elė nusišluostė akių kampučius.

– Toks tavo naujas būdas įsiversti mane į lovą? Juk ten jau buvome, gavai, ko norėjai, daktarėli. Ar neturėtum dabar vaikytis naujo laimikio? Tik truputis pastangų ir, esu tikra, greit rasi palankiai nusiteikusią merginą.

Buvo sunku ištarti tuos žodžius, nes, nors Elė ir vijo Džeredą šalin, mintis apie kitą moterį atrodė nemaloni.

– Aš trokštu tik tavęs, – trumpai, ramiai ir ryžtingai pasakė Džeredas. Jis palinko artyn ir suėmė abiem rankom Elės ranką. Vien nuo jo prisilietimo kūnu nuvilnijo šiluma. Prieš akis vėl iškilo vaizdas. Džeredas slegia ją visu svoriu, jųdviejų rankų pirštai susipynę Elei virš galvos. Gilūs atodūsiai. Aimanos. Palaima.

– Gal ir neprisimeni mūsų nakties, tačiau aš negaliu jos pamiršti. Tavo nuostabus kūnas šalia manęs, kojos apglėbusios mano klubus, tu vis arčiau ir arčiau...

– Liaukis! – Nors ir neprisipažino, nuo tada, kai Džeredas sugrįžo, ji pradėjo prisiminti vis daugiau. Jo balsas, kvapas, intymūs prisilietimai iškildavo iš atminties pačiais netinkamiausiais momentais. Kaip ir dabar. Elė sujudėjo kėdėje ir ištraukė ranką.

– Aš daug blogesnis už tave, – pasakė Džeredas palinkdamas dar arčiau. – Negaliu tau suteikti tokios ateities, kokios trokšta tavo širdis. Bet jei sutiksi, galiu duoti tau pačias gražiausias dvidešimt keturias dienas tavo gyvenime. Mes traukiam vienas kitą it magnetai. Patirtume nuostabiausių dalykų.

– Dvidešimt keturias dienas. – Ji niekam daugiau netinka, išskyrus lovą. Elė nustėro apie tai pagalvojusi. – O kas paskui? Išmesi mane į šalikelę lyg surūkytą cigaretę? – Kol jam vėl ko nors prireiks. Vyrai visada grįžta, kai užsimano dar.

– Paskui aš išvyksiu, o tu rasi savo svajonių vyrą.

Tačiau pastarosiomis dienomis visose jos svajose – Džeredas, tai jis trikdo jos miegą, tai jo taip skausmingai trokšta jos kūnas. Deja, Džeredas ir jos košmarų priežastis – vyras, kuris nežino, kas yra įsipareigojimas, ištikimybė ar meilė. Lygiai kaip jos tėvas. Nuo tokio reikia bėgti.

– Ačiū, daktarėli, tačiau nieko nebus. Nenoriu praleisti progos sutikti man skirtąjį tuo metu, kai aš... – Elė nutaisė pašaipią miną, – skęsiu palaimoje su tavimi.

Laimei, kaip tik tą akimirką pasibeldė senelis.

– Elison, ar tu čia?

– Taip, seneli, – atsiliepė ji. – Tuojau ateinu. – Elė pasisuko į Džeredą. – Labanaktis, daktarėli. Gaila, kad sugaišai tiek laiko ateidamas čia tokį žvarbų vakarą.

– Kiekviena akimirka, praleista su tavimi, verta to, – atsakė Džeredas. – Aš nenuleisiu rankų! – pavymui šūktelėjo jis.

Išdavikas kūnas prieš Elės valią suvirpėjo. Džeredas teisus. Juodu traukia vienas kitą kaip magnetai. Jeigu ji priimtų pasiūlymą, ateinančias dvidešimt keturias dienas galėtų mėgautis nežabota aistra iki beprotybės.

Tai taip vilioja.

Tačiau Elė norėjo daugiau. Jai reikia atsidavimo. Pasitikėjimo. Santuokos. Pastovumo. Ir galimybės siekti tokio gyvenimo, kokio neturėjo jos motina.

Džeredas žiūrėjo, kaip Elė išeina. Nuo tada, kai mirė tėvas, jis džiaugėsi tik keliais trumpais laimės mėnesiais, kol sužinojo tiesą apie žmoną, o paskui gyveno vienišiaus gyvenimą ir visą laiką skyrė darbui ir studijoms. Džeredas išmoko mėgautis savo paties draugija, laisvu laiku mėgo skaityti ir naršyti internete. Jam nieko netrūko iki susitikimo su Ele, jis nesijautė vienišas ir džiaugėsi tuo, ką turėjo.

Elės ilgesys ir noras ją matyti šalia lėtai vedė iš proto.

Kitą dieną pagal grafiką jie neturėjo dirbti kartu. Iš pradžių Džeredas nusivylė. O paskui pamanė, kad gal tai išeis į gera. Elė turės laiko pagalvoti apie jo pasiūlymą. Ji išties galvojo apie tai. Džeredas atsistojo ir išėjo į koridorių. Elės akyse jis pastebėjo dvejones ir bejėgišką geismą, kurį, galvodamas apie ją ir būdamas šalia, jautė jis pats.

Jis įėjo į salę ieškodamas švarko. Elės niekur nematyti. Džeredas nusišypsojo. Panorėjusi ji puikiai mokėjo nepastebėta išnykti.

Automobilių stovėjimo aikštelę dengė baltutėlis sniegas. Didžiulės snaigės krito Džeredui po kojomis. Jis pakėlė veidą į dangų mėgaudamasis gaivinančia vėsa, ramybe ir tyla.

– Kad tu kur prasmegtum! – išgirdo jis sušunkant Elę.

Jis apsižvalgė, bet Elės niekur nebuvo matyti.

– Ele?

– Puikumėlis. Kuo toliau, tuo gražiau.

Džeredas patraukė prie automobilio, pastatyto po didžiule lempa pačiame aikštelės pakraštyje, iš kurio pasigirdo jos balsas. Tačiau Elės vis tiek nepamatė. Jis apėjo automobilį, pasižiūrėjo už pylimo, esančio prie pat mašinos, ir ten rado Elę – gulinčią ant nugaros keletą metrų žemiau, milžiniškoje sniego pusnyje. Neatrodė, kad būtų susižeidusi, nes judino rankas ir kojas. Kadangi jau buvo išklojęs visus svarbius dalykus, Džeredas nusprendė šiek tiek pajuokauti.

– Ir ką ten darai?

– Lyg pats nematytum, daktarėli, deginuosi. – Elė vos neverkė ir buvo be galo graži. – Negalėjau praleisti progos įdegti. – Elė šnairavo į Džeredą, jai ant veido krito snaigės.

– Gal tau ten vienai nuobodu?

– Nepasakyčiau. – Elė pabandė atsisėsti, jos plaukai buvo aplipę sniegu, o kojos įsmigo dar giliau į pusnį. Džeredas nusivilko švarką ir pamėtėjo jį Elei, kuri buvo be palto.

– Užsimesk. Aš tuoj nusileisiu tau padėti.

– Nereikia man tavo švarko.

– Man irgi jo nereikia, – pasakė Džeredas, žengė žingsnį žemyn Elės link ir iki kelių įsmigo į sniegą. – Aš mėgstu degintis nuogas.

Elė kažką sumurmėjo.

Džeredas nusišypsojo patenkintas, kad gavo progą pakalbėti ir sužadinti lakią Elės vaizduotę. Tačiau teisybės dėlei reikia pastebėti, jog grįžęs jis ėmė jausti daugiau nei tik fizinį potraukį. Norėjo kalbėtis su ja, juoktis ir praleisti drauge kiekvieną akimirką.

Elė sustabdė Džeredą pusiaukelėje sušukdama:

– Palauk! Nejudėk. Pasižiūrėk į dešinį batą.

Džeredas pasižiūrėjo. Nuo lempos sklindanti šviesa atsispindėjo ant raktų ryšuliuko. Džeredas paėmė jį ir nupurtė sniegą.

– Tikriausiai tavo. – Jis įsimetė raktus į kišenę.

– Nagi, nagi. O jūs, daktarėli, tikras šaunuolis. Medicinos mokykloje daug išmokote.

Džeredas vėl nusišypsojo. Nors padėtis ir kebli, kiekviena gelbėjimo operacijos akimirka teikė jam malonumą. Elė pakeldavo nuotaiką, priversdavo juoktis ir netgi išdykauti.

– Atsargiai! – sušuko ji kaip tik tą akimirką, kai Džeredo koja slystelėjo. Jis sumataravo rankomis norėdamas atgauti pusiausvyrą, bet koja toliau slydo, ir jis išsiskėtė tartum įgudęs ledo ritulio vartininkas.

Elė prapliupo juoktis. Džeredas didvyriškai tylėjo neketindamas suteikti jai dar daugiau malonumo. Bet tada jis pasviro į priekį ir pasileido ristis, kol į kažką atsirėmė. Elė. Ir pats nesusigaudė, kaip užsirito ant jos.

Elė užsičiaupė.

– Ar neužgavau? – Džeredas mėgino atsikelti, tačiau jo rankos smigo vis giliau į purų sniegą.

– Aš... tuoj... uždusiu, – atsklido duslus Elės balsas iš po jo krūtinės.

Džeredas kilstelėjo galvą.

– Tau pasisekė – puikiai atlieku dirbtinį kvėpavimą.

Į dešinę Džeredo ausį atsitrenkė sniego gniūžtė.

– Ir dar gausi. – Kaip tarė, taip ir padarė – dar vieną gniūžtę užmetė jam ant sprando. – O dabar nulipk nuo manęs.

– Štai kaip atsidėkoji vyrui, kuris viską pastato ant kortos ir kurio reprodukciniai organai vos neperplyšta pusiau, kad išgelbėtų moterį. – Džeredas nusivalė sniegą nuo veido ir sprando.

– Ačiū tau. O dabar prašau nulipti. Man šalta.

– Aš žinau, kaip tave sušildyti. – Džeredas pasižiūrėjo į Elę ir kilstelėjo antakį.

– Noriu tik po karštu dušu ir į šiltą lovą.

Puikumėlis.

– Tai irgi padeda. – Džeredas atsargiai nusirito į šoną.

– Tačiau viena.

– Nebus smagu. – Džeredas sugebėjo atsistoti, nusipurtė nuo drabužių sniegą ir ištiesė Elei ranką.

Tvirtai trūktelėdamas pastatė ją ant kojų. Pamėginusi priminti dešinę koją Elė riktelėjo.

– Oi, oi, – sudejavo ji ir įsikibo į Džeredą, kad neparvirstų.

– Kas? Ką skauda?

– Kulkšnį, – atsakė Elė ir pasižiūrėjo į statų skardį prie automobilių aikštelės. – Kaip aš dabar...

– Nesirūpink. Aš tau padėsiu. – Džeredas paėmė apsnigtą paltą ir nupurtė sniegą. Tada ištiesė Elei. – Apsivilk.– Ji pakluso. Paskui jis atsuko Elei nugarą ir atsiklaupė ant kelių. – Lipk.

– Man atrodo, būtų saugiau, jei ropočiau.

Džeredas nenorėjo leisti, kad Elė dar labiau susižeistų.

– Arba šok ant nugaros ir apsižerk mane, arba nešiu permetęs per sprandą žemyn galva. Apsispręsti turi per dešimt sekundžių.

Žaidimas baigėsi. Abu sušalo, o Džeredas skubėjo apžiūrėti Elės kulkšnį.

– Tik nemanyk, jog gali man nurodinėti. Aš...

Džeredas atsisuko į Elę.

– Vadinasi, nešiu tave ant sprando. – Džeredas apglėbė Elę per liemenį.

– Palauk. Apsigalvojau. – Elė sulaikė Džeredo rankas. – Ant nugaros. Užšoksiu tau ant nugaros.

Džeredas apsisuko ir padėjo jai užsikabaroti jam ant nugaros. Bekeliant Elę jo marškiniai išsikišo iš kelnių. Nuo drėgnų Elės džinsų buvo dar šalčiau.

– Tironas, – sumurmėjo Elė.

– Nedėkingoji, – atsikirto jis.

Elė lengvai apsikabino Džeredo kaklą.

– Tik nieko neprisigalvok.

Džeredas pasilenkė į priekį ir ėmė lipti. Elė įsikibo į jį ir šlaunimis tvirtai spaudėsi prie jo klubų.

– Stengsiuosi susivaldyti.

Lipti į viršų buvo sunkiau nei atrodė iš pradžių. Sulig kiekvienu žingsniu jo kojos smigo giliai į purią ir nesuplūktą pusnį. Atrodė, jog žengus du žingsnius į priekį, tenka grįžti vienu atgal.

– Ir kaip sugebėjai nusiristi šitaip žemai? – paklausė Džeredas, kad negalvotų apie jos kvepiančius plaukus, užkritusius jam ant kairiojo skruosto, ir krūtis, liečiančias nugarą.

– Už mano automobilio buvo apledėjęs ruožas. Kai nuėjau iš bagažinės paimti indelių su troškiniu, paslydau. Paleidau iš rankų raktus. Pasilenkiau per pylimą – maniau pasieksiu.

– Ir nusiritai.

– Aha.

Kai pasiekė automobilių aikštelę, Džeredo rankos buvo visiškai sušalusios, kelnės peršlapusios, jis sunkiai kvėpavo. Tačiau vis tiek nenorėjo išsiskirti su Ele.

– Ei, čia mano automobilis.

– Tu negali vairuoti. – Juk buvo susižeidusi dešinę kulkšnį. – Parvešiu tave namo.

– Nebūtina.

Ne. Nebūtina. Bet jis nori.

– Man visai nesunku.

Šeštas skyrius

Jei kas prieš savaitę būtų pasakęs Elei, kad antradienio vakarą ji eis į pasimatymą su gydytoju Džeredu Pedžetu, ji būtų tik nusijuokusi. Bet štai ji sėdi priešais Džeredą prabangiausiame apygardos restorane prie stalelio dviem. Ji liečiasi prie jo keliais ir uodžia svaiginančius, aistrą kaitinančius kvepalus.

Praeitą savaitę parvežęs Elę namo iš bingo vakarėlio, Džeredas užnešė ją į jos butą, atsargiai nuavė batus ir apžiūrėjo kulkšnį. Tada pasodino ant sofos, padėjo pakeltą koją ant pagalvėlės, uždėjo ledo ir atnešė puodelį kakavos. Kai pakilo eiti, Elė padarė klaidą ištardama:

– Nežinau, kaip tau atsidėkoti.

Džeredas bemat tuo pasinaudojo.

– Pavakarieniauk su manimi.

Jis buvo tikrai mielas, taip jai padėjo. Kaip atsisakysi?

Žinoma, paskutinę akimirką ji galėtų atsitraukti, prigalvodama įvairiausių dingsčių. Deja, ji norėjo susitikti. Ir pastarąsias keletą dienų laukė jųdviejų pasimatymo norėdama geriau jį pažinti. Pavyzdžiui, sužinoti, kodėl toks žymus terapeutas keliauja iš vienos ligoninės į kitą – juk būdamas tokios aukštos kvalifikacijos galėtų gauti pastovų darbą bet kurioje garsioje traumatologijos klinikoje.

Restoranas buvo tobula vieta pasimatymams. Prigesintas apšvietimas, puikus pianistas, mažyčiai staleliai kaip tik tokiu atstumu, kokio reikia netrikdomai ramybei. Pro milžiniškus langus buvo matyti nuostabus, sniegu padengtas vietovaizdis, kurį apšvietė labai apgalvotai sustatyti lauko žibintai. Džeredas dėvėjo tamsiai pilką kostiumą šviesiais ruoželiais, alyvų spalvos marškinius, derantį languotą kaklaraištį ir atrodė taip, tarsi būtų ką tik dalyvavęs aukščiausios kokybės vyriškų drabužių fotosesijoje.

Iš koto galima išvirsti.

– Troškau čia apsilankyti nuo tada, kai tik buvo atidarytas šis restoranas – prakalbo Elė norėdama išsklaidyti trikdančią tylą, kai valgiaraštis buvo jau aptartas. – Kai rezervuoji staliuką, tenka laukti ištisus du mėnesius.

Džeredas mirktelėjo.

– Turiu ryšių.

Jo ryšiai – trisdešimt dvejų metų virtuvės šefas, kuris gydėsi pirmo ir antro laipsnio nudegimus ant rankų ir veido, kai prisižaidė išmėgindamas naują orkaitę, praėjusią savaitę pardavėjų pasiūlytą išbandyti restorano virtuvėje.

– Šįvakar tu tokia graži, – pasakė Džeredas ir jo pagyrimas atpirko visas kančias, patirtas ieškant naujos suknelės, valandą laukimo kirpėjo kėdėje ir neplanuotą kojų plaukelių šalinimo vašku procedūrą vidury žiemos. Prieš mažiau nei valandą jis stovėjo be žado Elės buto tarpduryje, spoksojo į ją lyg stabo ištiktas, o nuostabi jo atnešta puokštė pamažu sviro žemyn.

Elei pavyko.

Atrodydama puikiai ji jautėsi užtikrintai ir tvirtai. Pakankamai stipri atsispirti jam. Deja, Džeredas ruošėsi pasimatymui ne mažiau nei Elė, todėl jo grožis sudrebino Elės pasitikėjimą savimi, atėmė ryžtą ir pakeitė nusiteikimą tą pačią akimirką, kai tik jis nusivilko paltą.

– Ačiū. Ir... – Elė papurtė galvą ir tyliai nusijuokė. Ji vos nepavadino jo gražiu. Ji nervinosi lyg paauglė, einanti į pirmą pasimatymą. – Atsiprašau.

– Tai tik vakarienė, Ele. – Džeredas palietė Elės ranką ir jos kūnas, pasirengęs kovai, atsipalaidavo, o plaukeliai, kurie kaskart būnant šalia jo pasišiaušdavo, sugulė į vietas.

Reikia elgtis ramiai, šypsotis ir šnekučiuotis. Elė nusprendė pradėti nuo paprastų temų.

– Na, daktarėli, prašom paaiškinti, ką jums reiškia namai.

Džeredas pamirkė gabalėlį fokačijos – itališkos duonos – alyvuogių aliejuje.

– Namai ten, kur būnu tą akimirką.

Elė nurijo seiles pajutusi ką tik iškeptos duonos aromatą. Ji visą dieną jaudinosi dėl pasimatymo, todėl ją pykino, ir dabar ji bijojo paragauti maisto, kad nesubloguotų.

– O kur tu gimei?

– Ročesteryje.

Pagaliau pokalbis užsimezgė.

– Ar tavo mama vis dar gyvena ten?

Džeredas nepakėlė akių nuo aliejaus dubenėlio ir atrodė šiek tiek įsitempęs.

– Taip.

– Ar turi brolių, seserų?

Jei jis kaskart galvos taip ilgai, laikas greit prabėgs, ir ji liks nieko nesužinojusi.

Džeredas pakėlė duoną prie burnos, atsikando, lėtai pakramtė, nurijo ir tik tada atsakė:

– Nešnekėkim apie tai, Ele, nes yra daug įdomesnių dalykų apie kuriuos galėtume pakalbėti, nei aš. Pavyzdžiui, tu. Ar jau seniai lankaisi Senjorų centre?

– Nemėgink nusukti kalbos. Dabar pakalbėkim apie tave.

Džeredas palinko artyn ir valiūkiškai šypsodamasis pasakė:

– Pakalbėsim, jei pavadinsi mane Džeredu.

Elė nusišypsojo. Tebūnie kaip nori jis, tačiau apie save jam teks papasakoti.

– Gerai, Džeredai. Papasakok apie savo motiną.

Džeredas atsikvėpė.

– Nori išgirsti apie mano motiną? Gerai. Papasakosiu. Bet pirmiausia pašokime. Elė pasižiūrėjo į tuščią šokių aikštelę – visi lankytojai sėdėjo prie staliukų, tad ji pasijuto nepatogiai pagalvojusi, kad visi stebės ją šokančią su gydytoju Pedžetu. O jei kas nors iš ligoninės juos pamatys? Kalbos apie Naujųjų metų vakarą jau buvo pradėjusios tilti.

Džeredas sėdėjo atsilošęs kėdėje, susikryžiavęs ant krūtinės rankas ir šelmiškai pakėlęs antakius laukė atsakymo. Elei taip ir knietėjo ką nors paleisti į tą savimi patenkintą fizionomiją. Jai labiau patiko išnykti fone, nei staipytis scenos vidury, ir Džeredas tą puikiai žinojo.

Tačiau Elė neleis jam laimėti.

– Mielai pašokčiau, Džeredai, – atsakė ji rankomis atsirėmusi į stalą ir palinkdama prie jo taip, kaip jis prieš keletą akimirkų.

Negaišdamas nė sekundės, kad ji neapsigalvotų, Džeredas atsistojo ir ištiesė ranką. Elė spoksojo į jį. O dangau, koks jis patrauklus.

Lyg apkerėta jinai pakilo nuo stalo, Džeredas lengvai prilaikydamas ją per liemenį nusivedė į šokių aikštelę, ten netikėtai paliko ją vieną, o pats nuėjęs kažką pašnibždėjo muzikantui. Atsidūrusi viena atviroje vietoje, stebima dešimčių akių, Elė vos ištvėrė nepabėgusi prie stalelio, bet Džeredas spėjo sugrįžti laiku.

– Paprašiau pagroti dainą, kurią girdėdamas kaskart prisimenu tave. – Tada paėmė ją į glėbį, aplinkiniai kažkur išnyko, ir visoje visatoje liko tik juodu. Džeredas tvirtai laikė kairę ranką ant Elės liemens, žemai, beveik prie sėdmenų. Ji įkvėpė puikių jo kvepalų aromatą ir vos atsispyrė norui priglusti jam prie krūtinės.

Salę užliejo Nato Kingo Koulo dainos Unforgettable garsai. Džeredas prigludo prie Elės. Elė, paklusdama jam, palengva judėjo svajingos muzikos ritmu. Džeredas palinko prie Elės ausies, o ji juto jo karštą kvėpavimą jam tyliai dainuojant dainos žodžius pagal pianisto grojamą melodiją.

Elės širdį užliejo šiluma. Joks vyras jai dar nedainavo taip šiltai ir prasmingai. Joks vyras nėra rodęs tiek dėmesio ir jautrumo.

Ar tai tik patyrusio viliotojo įprastas, gerai veikiantis metodas, ar iš tiesų nuoširdžiai sakomi žodžiai, skirti tik jai vienai? Ir ar ji nori, kad tai būtų tikra? Taip. Tikrai nori.

Pasibaigus dainai Elė paklausė:

– Ar taip suvilioji daug moterų?

Jis puikiai šoka ir viliojamai dainuoja. Atbudęs sveikas protas liepė saugotis.

Džeredas prisitraukė Elę artyn.

– Nesu mergišius, kaip tu apie mane galvoji, Ele.

O kaip ji norėtų, kad tai būtų tiesa.

Džeredas pasijuto kaip danguje, galėdamas glėby laikyti Elę ir priglusti prie jos visu kūnu ir per antrąją dainą. Juodu šoko taip, lyg būtų tą darę jau ne vienus metus, visiškai paklusdami vienas kito judesiams. Jos plaukai kvepėjo pavasarinėmis gėlėmis, o jis – tarsi drugelis, niekaip negalintis atsitraukti nuo jį patraukusios nuostabios gėlės.

Vieną akimirką Elė įsitempė ir pamėgino jį atstumti.

– Nedaryk to, – paprašė jis nenorėdamas jos paleisti, nes nežinojo, ar dar kada galės ją šitaip laikyti. – Dar neskubėk. Dar vieną dainą.

Elė patyrinėjusi Džeredo veidą pamatė, jog jis nuoširdus, ir grįžo atgal į jo glėbį. Džeredas pakėlė rankas ir liepė sunerti pirštus jam ant sprando. Jis laikė ją kone už sėdmenų, prisitraukęs artyn, svajodamas, kad ši akimirka niekada nesibaigtų.

Tačiau kerai išsisklaidys. Elė nori ištekėti. O jis negalėtų vesti jos dabar, net jei ir norėtų, be to, ir nenori. Pasibaigus dainai Džeredas nenoromis paleido Elę ir palydėjo ją prie staliuko, prie kurio tuoj pat atskubėjo padavėjas su užkandžiais.

Suvalgiusi mažytį gabalėlį paprastai virtos vištienos krūtinėlės, Elė pasakė:

– Aš įvykdžiau savo pažadą, dabar tavo eilė. Pasakok.

– Pažadą? – tarstelėjo jis ir įsidėjo į burną kąsnį veršienos, troškintos marsaloje. – Nepamenu, kad būčiau ką žadėjęs.

Elė švelniai spyrė Džeredui į koją smailianosiu bateliu.

– Pasakok apie savo motiną.

Džeredas gurkštelėjo vandens ir Elei pasirodė, kad jis norėtų išsitraukti juostelę gumos. Ji spoksojo laukdama atsakymo. Štai tau ir būdas sugadinti nuostabią vakarienę. Džeredas servetėle nusišluostė lūpas. Elė jau ėmė galvoti, kad jis didžiausias niekšas. Po tokio pasišaipymo ji nepaliks jam nė menkiausios vilties. Pasiųs po velnių.

Galbūt tai tik į gera. Daugiau ji nedvejos, o jis tegu nesitiki nieko daugiau, kas peržengia jų profesinių santykių ribas.

– Jau dvylika metų nesikalbėjau su motina.

Džeredas dingo motinai iš akių, kai grįžęs po vidurinės mokyklos baigimo rado visus savo daiktus supakuotus į dėžes ir pastatytus už buto durų, kuriose švietė nauja spyna – rakto jam niekas nedavė.

Džeredas spėliojo, ką Elė galėtų pasakyti apie tai. Koks tu sūnus, jei nesikalbi su motina jau dvylika metų? Koks tu sūnus, jei nepabandai susitaikyti ir jei buvai vienintelis kaltas dėl jos nelaimės? Koks tu sūnus, jei nepildai pažado, duoto mirštančiam tėvui? Pasirūpink motina.

Bet ji paprasčiausiai paklausė:

– Kodėl?

Džeredui suspaudė širdį.

– Mama pyko, kad delsiau iškviesti pagalbą iš karto, kai tik tėtis pradėjo jausti skausmus krūtinėje, taip aš leidau jam mirti sulankstomoje kėdėje, o atvykę paramedikai jau nebegalėjo niekuo padėti.

Jis sakė, kad po kelių minučių praeis. Sakė, kad jam nevirškina skrandis, – teisinosi Džeredas motinai, kodėl nekvietė greitosios ir laukė, kol tėvas neteko sąmonės. Bet jis nepriminė jai, kad tuo metu, kai visa tai vyko, ji buvo išėjusi į vaistinę pirkti skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų, kurių prašė tėvas.

Tu tikras kvailys. Neskiri nevirškinimo nuo širdies priepuolio.

Ir tik po daugelio metų Džeredas suvokė, kad motina pyko ant savęs ne mažiau negu ant jo. Tačiau tada pyktis, kurį juto Džeredui, užtemdė viską; tai buvo vienintelis jausmas, kurį ji galėjo parodyti sūnui. Gal tai tebuvo psichologinis prisitaikymas? Tačiau dabar jau nesvarbu.

– Džeredai, kiek tau buvo metų – keturiolika, penkiolika? Kokia ji motina, jei apkaltino vaiką tokiais dalykais? – paklausė Elė.

Džeredas nustebo, kad Elė atkreipė dėmesį ne į jo, o į motinos elgesį.

– Ji visą laiką pyko.

Motina pavydėjo artimo ryšio tarp tėvo ir jo biologinio vaiko, kurį jinai gavo drauge su vyru, už kurio ištekėjo. Ji visą laiko troško dukters, o ne įvaikio, kuris jai tapo kliuviniu ir nepasitenkinimo šaltiniu, nes vyras, kurį ji mylėjo, savo dėmesį skirdavo visiems, išskyrus ją.

– Ir ką, jos manymu, turėjai padaryti?

– Štai ką. Nedelsdamas turėjau skambinti pagalbos telefonu, tada palikti tėvą ir lėkti pas kaimynę, kuri dirbo slaugytoja, į gretimą butą. Kaip vėliau paaiškėjo, tuo metu ji buvo namie. Mama viską patikrino. Bet kai nutiko nelaimė, vienintelis teisingas kelias man atrodė paklusti tėčiui ir nepalikti jo vieno.

– Tai tikrai siaubinga, Džeredai, – pasakė Elė ir uždėjo delną jam ant rankos. Šito Džeredas visai nesitikėjo. Elė stebėjo jo veidą ir įžvelgė jame kažką, kas privertė pasakyti: – Jis tikrai mirė ne dėl tavo kaltės.

Tiesa. Tačiau giliai giliai širdyje Džeredas nuolatos savęs klausdavo: O kas būtų, jei jis... Būtų nedelsdamas paskambinęs pagalbos numeriu? Tėvui būtų laiku suteikta pagalba? Gal jis būtų išgyvenęs?

– Na ir kas? Mamai reikėjo atpirkimo ožio. – Džeredas patraukė pečiais. – Ji rado priežastį manęs nekęsti. Pagaliau pavyko. Ji ištisus metus laikė mane nereikalingu daiktu. – Tai įvyko būtent tada, kai kaltės slegiamas, sielvartaujantis paauglys troško vienintelės motinos, kurią pažinojo, meilės ir supratimo. Džeredas iš visų jėgų stengėsi pelnyti jos atleidimą, įsidarbino dviejose darbovietėse dirbti po pamokų, kad išlaikytų namą su kiemu ir jų butą, pirkdavo ir virdavo maistą, kurį ji atsisakydavo valgyti. Tu niekuomet netapsi tokiu puikiu vyru ir sutuoktiniu, koks buvo tavo tėvas, tad liaukis. Po daugelio metų, taip ir nepamiršęs šių skaudžių žodžių, Džeredas pasipiršo savo žmonai, pasiryžęs tapti geresniu už tėvą ir įrodyti motinai, kad ji klydo. Tačiau paaiškėjo, jog ji buvo teisi.

– Todėl daug mokiausi, dirbau kaip arklys, kad tik mano pažymiai būtų geri, įstočiau į koledžą ir gaučiau stipendiją. – Ir taptų gydytoju, kad galėtų padėti kiekvienam sutiktam vaikui išvengti to, ką patyrė jis. Koks naivuolis.

– Ir net po šitiek metų jūs nesusitaikėt? – paklausė Elė negalėdama tuo patikėti.

Džeredas papurtė galvą. Sielvartas dėl tėvo mirties ir skausmas dėl motinos elgesio nė kiek nemažo laikui bėgant. Tikriausiai ir ji neįveikė savo pykčio ir apmaudo.

– Tądien, kai motina nusižudė, mudvi smarkiai susipykome, – pasakė Elė žiūrėdama į Džeredą liūdnomis akimis. – Pasakiau, kad nekenčiu jos. Tai buvo paskutiniai jos girdėti žodžiai.

Džeredas nesugalvojo, ką pasakyti, todėl uždėjo delną ant Elės rankos, kuria ji jau lietė jį.

– Visą gyvenimą gailiuosi, kad neturėjau progos atsiprašyti ir pasakyti, jog mylėjau ją visa širdimi. Vienu metu net galvojau, kad atiduočiau keletą savo gyvenimo metų, jei tik galėčiau perduoti jai šiuos žodžius dangun. – Elė suėmė Džeredo ranką abiem delnais ir pasižiūrėjo į jį. – O tu turi galimybę pabandyti suartėti su motina, kol dar ne per vėlu. Privalai tai padaryti, Džeredai. Nedelsdamas.

Žinoma, retkarčiais Džeredas pagalvodavo, ar motina norėtų jį pamatyti. Ir ar jis nori suteikti jai progą vėl jį atstumti? Darsyk?

– Bent jau pamąstyk apie tai, – viltingai ištarė Elė.

Džeredas nenorėjo jos nuvilti.

– Gerai. – Gal galėtų pridėti raštelį prie čekio, kurį kas mėnesį siųsdavo motinai, o gal ant voko užrašyti savo adresą, jei ji norėtų atsakyti?

– Matai, mūsų abiejų vaikystė buvo sunki, bet mes išgyvenome, – pasakė Elė. – Turim kai ką bendro. Ir kas galėjo pamanyti?

– O, mes turime daug bendro, – atsakė Džeredas norėdamas nukreipti kalbą. – Mudu – gerbiami sveikatos priežiūros specialistai, taip pat – iš koto verčiantys gražuoliai ir... – Džeredas palinko artyn norėdamas pateikti dar vieną panašumą, – mes vienas kitą labai traukiam.

Elė juokdamasi pliaukštelėjo jam per ranką. Jam labai patiko jos juokas.

Jų praeities istorijos šiek tiek atpalaidavo Elę. Likusią vakarienės dalį juodu šnekučiavosi ir juokavo. Džeredas pagalvojo, kad dar nėra buvęs tokiame smagiame pasimatyme. Laukdami, kol patarnautojas privažiuos su jų automobiliu, šiek tiek sušalo, todėl Elė nesipriešino, kai Džeredas priglaudė ją. Pažanga.

Vairuodamas automobilį namo, Džeredas pasinaudojęs tinkama akimirka numovė Elės pirštinę, paėmė jos ranką ir laikė.

– Vakaras buvo nuostabus.

Elė neatsitraukė.

– Tikrai.

Tą naktį Elė neramiai vartėsi nuo šono ant šono niekaip negalėdama užmigti. Kasdien ji sužinodavo apie Džeredą ką nors naujo ir jis vis labiau jai patiko. Aštuoniolika dienų. Vos pagalvojusi apie jo greitą išvykimą, ji įsivaizduodavo didžiulę švytuoklę kažkur netoliese, kuri nepaliaujamai tiksėjo ir sulig kiekviena akimirka artino išsiskyrimo momentą.

Suskambo telefonas.

Apgraibomis ji susirado ragelį ant naktinio stalelio. Nuspaudė mygtuką ir pažvelgė į oranžinius žadintuvo skaitmenis. Beveik vidurnaktis. Gal kas atsitiko seneliui? Skubus iškvietimas į ligoninę? Elės pulsas ėmė tankėti.

Pasigirdo žemas ir švelnus it šilkas Džeredo balsas, Elė nurimo ir kūnu nuvilnijo šiluma.

– Noriu palinkėti labos nakties.

– Mes jau pasilinkėjome labos nakties. – Prieš valandą, atsirėmusi nugara į savo laukujes duris, ji bučiavosi su Džeredu ir vos atsispyrė pagundai įsitempti jį vidun.

– Ir dar, – Džeredas skubėjo pasakyti, – noriu paklausti, ar galvoji apie mane taip, kaip aš apie tave?

Tiesa.

– Galbūt.

– Mes neužsisakėme deserto. Galiu atsinešti pas tave sausainių su šokolado gabaliukais. Ar nori?

– Aš jau lovoje, Džeredai.

– Puiku. – Skambėjo taip, lyg jis šypsotųsi. – Desertas lovoje. Man patinka.

– Nemanau, jog tai gera mintis, – atsakė ji, nors atsispirti buvo velniškai sunku.

– Ar nori sužinoti, ką dabar veikiu? – paklausė Džeredas. Gundantis ir erotiškas balsas neleido suklysti. – Guliu nuogas visiškai vienas didžiulėje lovoje, galvodamas apie tave, – tęsė jis. – Taip noriu, kad būtum šalia. – Džeredas ėmė kalbėti dar žemesniu balsu. – Įsivaizduoju, kad mano ranka – tavo burna, ir tai varo iš proto.

Elė vos nepašoko. Ji nurijo seiles.

– Gal išprotėjai? Seksas telefonu? Ar todėl paskambinai? – Ji stengėsi atrodyti pasipiktinusi, bet iš tiesų mintis buvo patraukli. Gal ir neblogai įsivaizduoti Džeredą tiesiogiai nejaučiant jo švelnių prisilietimų ir svaiginančių žodžių, kurie gali būti pernelyg pavojingi.

– Man labiau patinka tikras seksas, tačiau galima ir taip. Gerai, įsivaizduok, kad tavo ranka – tai mano ranka. Sakyk, ką aš darau.

Ištisas savaites viena gulėdama lovoje, ji įsivaizduodavo, kad jos rankos – Džeredo rankos, tyrinėjančios jos kūną. Jo balsas pavertė tai kone realybe. Nenorėdama liautis, ji prispaudė telefoną veidu prie peties ir nuleido rankas žemyn prie savo dailaus pilvo. – Tu suimi mano krūtis, o nykščiais glamonėji spenelius. – Tai pasakiusi, ji pajuto, kaip kildama nuo labai jautrių spenelių pulsuojanti banga nusirito visu kūnu.

– Ar jie jau sustandėjo? – Džeredo balsas skambėjo šiurkščiau. – Speneliai?

– Taip, – Elė suaimanavo įsivaizdavusi, kad ją glamonėja Džeredo rankos, jos klubai judėjo ir ieškojo jo.

– Ar tu jau pasirengusi?

– Taip, – Elė buvo pasirengusi ir laukė jo. Jai norėjosi daug daugiau. – O, Džeredai, norėčiau, kad būtum čia.

– Luktelk, – atsakė jis.

– Džeredai? Džeredai! – sušuko ji į ragelį, bet išgirdo tik pypsėjimą. – Po velnių!

Elė vaikščiojo koridoriumi iš miegamojo į virtuvę taip sukdama garbaną aplink pirštą, kad ėmė mausti pirštą. Staiga buto tylą pertraukė karštligiškas bildesys. Ji pašoko ir laukė tikėdamasi, jog jis nenueis. Tai neįmanoma. Kai įvairios smulkmenėlės ant lentynos prie durų ėmė barškėti, Elė suprato, kad po akimirkos kaimynai ims dirsčioti pro duris.

Lengvas naktinis drabužis neapsaugojo jos nuo šalto oro gūsio, įsiveržusio pro atvertas duris.

– Greit vidun, kol... – Džeredo kviesti nereikėjo, jis įsiveržė nelaukdamas Elės žodžių, ir, apimtas aistros, nusimetė švarką ir batus.

– Ir kaip tu taip greit čia atsiradai?

– Nuomojuosi butą B sektoriuje, tereikėjo tik kiemą perbėgti.

Džeredas tankiai kvėpavo ir ilgai nedelsė. Du dideli žingsniai ir jis jau laikė Elę glėbyje.

– O kur sausainiai? Sakei, kad atsineši, – Elė mėgino atitraukti jo dėmesį.

Nepavyks. Jis prigludo veidu Elei prie kaklo.

– Dieve, Ele, ką tu su manimi darai? – kalbėjo jis tvirtai glausdamas ją prie savęs. – Negaliu liautis apie tave galvojęs, sapnuoju tave, geidžiu tavęs.

– Mes elgiamės blogai, Džeredai, – kalbėjo Elė bandydama jį atstumti ir vildamasi, kad garsiai pasakyti žodžiai apramins ir jos geismą, temdantį sveiką protą. Juk ji jau nebe ta nerūpestinga aštuoniolikmetė. Nors, apimta aistros, ėmė nebesuprasti, kodėl tai blogai.

– Mes elgiamės labai gerai. – Džeredas ėmė greitai ir karštai bučiuoti Elę. – Geriau nei šokoladas ir riešutinis sviestas. Mums taip gera dviese. Noriu, kad šį kartą viską prisimintum. – Dabar jis bučiavo Elę lėtai ir švelniai. – Viską.

Jis suėmė jos krūtį, glamonėjo spenelį, ir geismas galutinai palaužė Elės norą priešintis. Šlaunimis ji jautė Džeredo kūną ir buvo pasirengusi pamiršti blaivų protą.

Daugiau. Elė norėjo daugiau, jai reikėjo daugiau. Dabar ji nebegalėjo sugalvoti nė vienos priežasties, kodėl jis turėtų liautis. Tenorėjo išsirengti, liesti Džeredą, laikyti jį glėbyje savo lovoje, kol išseks taip, kad nebepajėgs pajudėti.

Džeredas vos pergalingai nesušuko, kai Elės liaunos rankos atsagstė jo marškinius ir palindo po jo laisvalaikio kelnėmis, kurių jis vos nepamiršo apsivilkti išbėgdamas iš namų.

– Į miegamąjį, – pasakė Džeredas ir bučiavo Elę vis dar šaltomis nuo bėgimo lauku lūpomis. Jis norėjo griūti po šiltu apklotu ir jausti ją visa oda. Dabar.

Nieko nesakydama Elė apsivijo rankomis Džeredui apie kaklą, užšoko ant juosmens ir sukryžiavo kojas jam už nugaros. Abu galvojo apie tą patį. Džeredas netvėrė nekantrumu kuo greičiau atsidurti Elės miegamajame, jos lovoje, kur ketino įgyvendinti keletą svajonių, kurios nedavė jam ramybės pastarąsias savaites. Skubėdamas jis per staigiai pasisuko ir netyčia trinktelėjo Elės kelį į sieną.

– Atsiprašau.

– Mmm... – Elė buvo taip įsisiurbusi į jo kaklą, kad nesivargino atsakyti. Tad ir jis tuojau pamiršo jos kelį.

– Mmm, – ji dar kartą atsiliepė ir palinko žemiau. Taip gera liesti jo odą, bučiuoti – jos lūpos slinko vis žemiau, palikdamos drėgną pėdsaką. Elė palinko dar labiau, ėmė bučiuoti spenelį ir Džeredas vos nepargriuvo.

Kai atėjo į miegamąjį, Džeredas paleido Elę iš glėbio manydamas, kad ji nusileis kojomis ant grindų. Tačiau Elė nepaleido jo iš glėbio. Laikėsi įsikibusi, tvirtai suėmusi šlaunimis, ir toliau bučiavo jo krūtinę.

– Nagi, mieloji, – Džeredas atitraukė Elę. – Atėjome.

– Man patinka tavo krūtinė – tvirta, raumeninga ir tik su keletu plaukelių. – Elė paglostė pirštų galiukais spenelius, šonkaulius, tada dar žemiau, aplink bambą. Džeredas suvirpėjo. Įjautrinta oda perbėgo šilta banga.

– O man – tavo.

Šviesa iš koridoriaus apšvietė miegamąjį ir lovą. Džeredas ten ir patraukė, palinko ir paleido Elę. Ji minkštai krito ant nugaros. Džeredas užgulė ją.

– Kur mes baigėme?

– Tu norėjai pabučiuoti mano... – Elė pasimuistė norėdama nusivilkti naktinukus.

– O, pamiršau, – jis nusijuokė. – Atsisėsk. – Jis padėjo nusivilkti drabužį per galvą. – Noriu, kad viskas būtų taip, kaip reikia. – Džeredo žodžiai privertė pamiršti viską, ką buvo patyrusi lovoje anksčiau; ji tik laukė, kas bus toliau, be galo jo geisdama.

Kai Elės viršutinė kūno dalis buvo apnuoginta, Džeredas pakluso jai ir ėmė bučiuoti spenelį. Liežuviu juto sustandėjusią odą ir mėgavosi putlia krūtimi, kurią laikė tarp delnų, ir beprotiškai džiaugėsi girdėdamas jos aimanas. Jis taip ilgai laukė Elės. Ir taip jos ilgėjosi.

Tada paleido vieną spenelį, palinko prie kito ir atsigulė šalia jos. Kitą ranką nuleido žemyn, paglostė jos tvirtą, plokščią pilvą, užkišo vieną pirštą po elastine kelnaičių juostele ir nutraukė jas žemyn, kad ji galėtų jas nusimauti. Elė suspurdėjo, griebė jo ranką ir prispaudė prie savęs.

– Būk geras, nesustok, – paprašė ji judindama klubus, – man dar mažai.

Taip pat ir Džeredui.

– Gausi viską, ko nori. – Džeredas pašoko ant kojų ir, vis dar nepraradęs sveiko proto, iš kišenės išsiėmė pakelį prezervatyvų, išėmė vieną, o dėžutę numetė ant naktinio stalelio šalia lovos. Vieną kartą jau vos neprisidarė bėdų. Nuo šiol saugosis.

Elė gulėjo nuoga vidury lovos, laukė Džeredo ir jo nuostabaus kūno prie savęs. Kai jis grįžo, ji jau buvo pasirengusi. Džeredas sustojo. Nejaugi ji mano, kad jis užkris ant jos galvodamas tik apie save? Kaip visi tie mulkiai iš jos praeities?

Ne. Šiąnakt viskas bus kitaip ir daug geriau.

Jis neskubės, kad drauge praleistas laikas būtų ypatingas. Parodys jai, koks skirtumas tarp sekso ir meilės. Parodys, kuo skiriasi vyrai, kurie galvoja apie savo moteris pirmiausia suteikdami malonumą joms.

Džeredas palinko prie Elės, prigludo nuogu kūnu prie jos. Jo oda buvo tokia šilta, jautri kiekvienam prisilietimui. Džeredas sušnabždėjo Elei į ausį:

– Kaip ilgai apie tai svajojau.

– Aš irgi. – Elė sukrutėjo po juo norėdama atsigulti patogiau.

Džeredas lyžtelėjo jos ausies kraštelį. Elė nurimo.

– Tau bus labai gera, – kalbėjo jis bučiuodamas jos skruostą, paskui lūpas. Pradėjo švelniai, paprastai, palengva, lyg atidžiai tirdamas. Tada šiek tiek atsitraukė. Elė pravėrė lūpas, iškvėpė ir jos kvapas dar labiau sužadino Džeredą.

Jis ėmė ją bučiuoti, liežuviu tyrė jos burną, ragavo. Elė nebuvo iš romiųjų. Ji apglėbė jo galvą, prispaudė prie savęs, stebėdama, kaip ilgai jis priešinsis.

Džeredas giliai kvėpavo, buvo be galo įsiaudrinęs, todėl norėjo kiek sulėtinti tempą. Jis atsitraukė, nubėrė jos kaklą švelniais bučinukais ir nuslydo žemyn.

– Daktarėli, ne į tą pusę. – Elė bandė susigrąžinti Džeredą.

– Pastarąjį kartą vadovavai tu, – pasakė Džeredas ir paglostė Elės krūtinę. – Šiandien mano eilė.

– Tai žinok, kad man patinka seksas. Man nereikia ilgų preliudijų.

– Man irgi patinka.

– Bet aš...

– Jei neužsičiaupsi, eisiu ieškoti lipnios juostos. – Džeredas pabučiavo Elės spenelį. Jinai išlenkė nugarą ir sudejavo. Štai ką jis nori girdėti. Džeredas lytėjo liežuviu jos švelnią odą prie šonkaulių, pabučiavo pilvą, lyžtelėjo bambą. Paskui slinko jos rankomis ir kojomis. Įsiklausydavo į kiekvieną jos aimaną ir stebėdavo kiekvieną judesį, kuriuo ji jo siekė. Bandė įsiminti, kas ir kaip jai patinka, kad galėtų vėl grįžti prie tų vietelių. Kildamas aukštyn Elės šlaunimis, ranka palietė garbanėles, paskui žemiau.

– Palauk. – Elė pamėgino nustumti jo galvą. – Dar niekas...

– Tai gerai. – Jis nori būti pirmas, vienintelis.

– Nežinau, ar aš...

Džeredas pūstelėjo oro ant jos drėgnos odos ir nekantravo jos paragauti.

– Jei tau nepatiks... – Elė pajuto Džeredo liežuvį pačioje jautriausioje vietoje, – tik pasakyk. – Jis siektelėjo pagalvės. – Pasikelk.

Nieko nesakydama Elė pasidavė Džeredui pakeldama klubus ir leido pakišti po savimi pagalvę. Jis atlenkė jos kojas ir pasirengė malonumui. Jis judėjo, glostė, ragavo, lietė. Liesdamas ją lūpomis ir liežuviu jis mėgavosi taip, tarsi tai Elė butų jį glamonėjusi.

Ji rangėsi ir aimanavo.

– Daugiau nebegaliu. – Ji pabandė išsilaisvinti. – Man per daug.

Džeredas suėmė jos klubus ir prisitraukė artyn.

– Pasiduok man, – pasakė jis nesiliaudamas glamonėti ją ranka.

Elė sušuko patyrusi orgazmą, o Džeredą apėmė toks pasitenkinimas, tarsi būtų jį pajutęs pats. Kai tik pirmoji banga nuslūgo, Džeredas vėl sugrįžo. Bejėgiškai kvėpdama orą, Elė vėl pajuto palaimą.

– Pakaks, – pasakė ji atsipalaiduodama visu kūnu.

Džeredas sustojo.

– Niekad negalvojau, jog gali taip būti, – ištarė ji trūkčiojančiu balsu.

Džeredas ištraukė pagalvę ir bučiuodamas Elę priartėjo prie jos.

– Tai buvo tik pradžia, – pasakė jis ir pabučiavo ją į lūpas. – Kitą kartą bus dar geriau. – Tuo jis pasirūpins.

Elė palietė pirštais Džeredo veidą, tada lūpas.

– Dabar kas kartą žiūrėdama į tavo lūpas, prisiminsiu tai.

Džeredas nusišypsojo. Pavyko. Jis pasirūpins, kad nuo šiol Elė laikytų jo nuotrauką prie lovos.

– O kaip tu? – paklausė ji ir palietė Džeredą.

Jis suvirpėjo, šoko prie naktinio stalelio, dantimis atplėšė pakelį ir užsimovė prezervatyvą. Būtų puiku, jei jam pavyktų išlaukti bent penkias minutes. Tramdydamas norą kuo greičiau pasitenkinti, jis pradėjo iš lėto, po truputį. – Ar gera? – paklausė Elės nenorėdamas sukelti jai skausmo.

– Geriau nei gera. Trokštu tavęs viso. – Elė pajudino klubus, kilstelėjo ir įsileido Džeredą. Jam buvo taip malonu, Elės drėgnas karštis ir susitraukiantys raumenys nuo ką tik patirto orgazmo teikė neapsakomą palaimą. Ji tvirtai suėmė Džeredą ir nenorėjo paleisti.

Džeredas akimirką sustojo, kad nurimtų, nes, jei negalvos apie ką kitą, viskas baigsis gėdingai greitai. Jis judėjo palengva, tramdė judesius, keitė pozas ir vis ieškojo.

Elė giliai įkvėpė.

– Kas gi čia dabar?

Moters erogeninis centras.

Dabar Džeredas atsipalaidavo, stengėsi kaskart paliesti būtent tą vietą.

Elė sulenkė kelius, įsirėmė pėdomis į lovą ir derinosi prie Džeredo judesių greičio.

– Štai taip. Tik nesustok.

Nebent perkūnas jį trenktų.

– O, Džeredai, kaip gera jausti tave viduje.

Girdėdamas Elę tariant jo vardą, Džeredas spurdėjo iš laimės – jos žodžiai buvo tokie intymūs ir svarbūs.

Nežabojama aistra ir jausmas, lyg kiltum į dar neišbandytą viršūnę, stiprėjo sulig kiekvienu judesiu ir širdis daužėsi greičiau, nei atrodė įmanoma.

Elė dejavo ir kojomis stipriai apsivijo Džeredo sėdmenis.

– O, Džeredai, – girdėjo jis tarp kvėptelėjimų. Ji kilstelėjo pilvą, kad Džeredas pasiektų dar giliau.

Dėkui Dievui, – pamanė jis. Jo judesiai tapo šiurkštesni, ne tokie subtilūs kaip anksčiau. Jis dar parodys Elei kitą kartą, ir dar kitą. O dabar tegalėjo galvoti apie norą patenkinti geismą, susikaupusį per pastarąsias savaites, ir jau sunkiai ištveriamą.

Džeredas dar pasistengė luktelėti, kol Elė pasivys.

Ji giliai sudejavo, visa įsitempė, suėmė Džeredą iš visų jėgų ir jis daugiau nebesipriešino. Atrodė, tarytum fejerverkai būtų iššovę į dangų, nušvietę jį gražiausiomis ryškiausiomis spalvomis, o spalvotos šviesos dalelės pasileido nešamos lengvo vėjo, kol iš lėto užgeso ir nusileido ant žemės.

Džeredas susmuko ant Elės vos atgaudamas kvapą, visas suprakaitavęs. Jis norėjo nusiristi nuo jos, tačiau euforijos apimtas protas nepakluso reikalavimui.

– Tai buvo... – ištarė jis pagaliau pajutęs, kad gali pajudėti.

– Taip, – atsakė Elė ir patenkinta išsitiesė, kai Džeredas nuo jos nusirito. Tada atsigulė ant šono ir susirangė.

– Tuoj grįšiu, – pasakė Džeredas, apkamšė Elę ir nuėjo į vonios kambarį.

– O aš... – ištarė ji mieguistu balsu, – lauksiu.

Sugrįžęs Džeredas rado Elę gulinčią lovoje tokia pat poza, buvo kietai įmigusi, visiškai atsipalaidavusi ir tyliai, ramiai kvėpavo.

Jis troško tik priglusti prie jos nugaros ir justi šalia savęs jos nuogą kūną. Tačiau kažkas jį neramino ir trukdė užmigti. Tad jis apsimovė kelnes ir nuėjo į virtuvę atsigerti vandens.

Šį vakarą jis pasipasakojo Elei apie praeitį, buvo pasirengęs išklausyti priekaištus, kad apleido motiną ir labiau ja nepasirūpino. Bet Elė nepriekaištavo. Priešingai – palaikė jį ir paragino pabandyti išspręsti nesutarimus, kol dar ne vėlu.

Ir kodėl jis nesutiko Elės prieš trejus metus, kai vis dar tikėjo, kad santuoka gali suteikti laimės? Prieš tai, kai viena slaugytoja, sugebėjusi sumaniai nuslėpti priklausomybę nuo narkotikų, suviliojo jį sakydama, jog negali be jo gyventi, ir jai nieko nereikia, išskyrus Džeredą, privertė patikėti savo meile, kad tik jis vestų ją.

Tačiau, o siaube, jau pirmą dieną po to, kai jų santuoka buvo įregistruota teisme, viskas apsivertė aukštyn kojom. Jo narkomanė žmona tik svaidėsi reikalavimais, rodė nepasitenkinimą ir vaidijosi. Džeredas niekada negalėjo jai įtikti, bet – kaip ir gyvendamas su motina – jis visais įmanomais būdais mėgino ją pamaloninti. Tačiau atsisakė išrašinėti receptus narkotinių medžiagų turintiems skausmą malšinantiems vaistams, kurių reikėjo apmalšinti tariamos jos stuburo ligos – apie tai ji neužsiminė iki vedybų – skausmams.

Džeredas niūriai šyptelėjo. Elė laikė jį mergišiumi. Argi ne juokinga. Jis pasikeitė, kai žmona išeikvojo visų jo kreditinių kortelių limitus ir, sprukdama iš miesto praėjus vos aštuonioms savaitėms nuo vedybų, ištuštino sąskaitas; tada Džeredas liko kaip stovi, išduotas ir dar tikrinamas JAV Narkotikų kontrolės administracijos – visa tai nutiko vos prieš dvejus metus.

Jei tuo metu būtų galėjęs sukrapštyti nors kiek pinigų, būtų nedelsdamas prašęs skyrybų. Tačiau negalėjo sumokėti advokatui. Tuomet buvo svarbu išvengti kalėjimo ir išlaikyti namus. O po metų, kai finansinė padėtis pagerėjo, jis nematė skubaus reikalo rūpintis skyrybomis. Dar kartą vesti jis neketino, nenorėjo vėl patirti pamilto žmogaus išdavystės.

Todėl įsidėjo vedybų pažymėjimą į vieną iš piniginės skyrelių, kad neužmirštų saugotis tokių ryšių. Tai puikiai veikė. Bet paskui jis susipažino su Ele. Tai dėl jos jis galų gale paskambino advokatui, paprašė pradėti skyrybų procesą, pasinaudoti visomis reikiamomis priemonėmis, nesvarbu kokia kaina. Nuo tada Džeredas kasdien tikrindavo pašto dėžutę, tikėdamasis ten rasti dokumentą, skelbiantį, kad santuoka, kuri atrodė truks amžinai, oficialiai nutraukta. Tačiau kol kas – jokių žinių.

Formaliai jis vis dar vedęs. Melagis. Svetimautojas. Vyras, nuo kurio Elė spruktų kuo toliau. Jai reikia geresnio. Bet, nieko nepaisydamas, Džeredas griebėsi progos vėl pabūti su ja. Teisindamas save jis galvodavo, kad trisdešimties dienų užteks įsigalioti skyryboms, kurioms nėra pagrindo prieštarauti. Tačiau gyvenime nutinka tiek netikėtumų. O dabar jį graužė kaltė, kad nepasakė Elei teisybės. Gal būtų sąžiningiausia pasipasakoti.

Septintas skyrius

Ketvirtadienį Elė jau buvo atidirbusi aštuonias valandas iš dvylikos valandų pamainos Penktajame chirurgijos skyriuje, kai pasigirdo skambutis. Avarija – susidūrė du mokykliniai autobusai. Manoma, kad sužeisti septyniasdešimt šeši vaikai ir du suaugę. Greitosios pagalbos automobiliai turėtų atvykti po trylikos minučių.

Vyriausioji slaugytoja nusiuntė Elę į Skubios pagalbos skyrių.

Buvo žiema ir audra kilo greičiau nei spėta. Madrin Memorial ligoninė buvo arčiausiai įvykio vietos. Eismo sąlygos buvo labai sudėtingos, todėl nuspręsta visus nukentėjusius vežti į artimiausią ligoninę. Elė pasakė Viktorijai, kad ši perimtų jos pacientus, kol atvyks kita pamaina.

Prieš išeidama iš skyriaus, Elė griebė telefoną.

– Seneli, rask ponią Mejer ir kuo greičiau ateikite pas mus. Klover Hile susidūrė du pradinių mokyklų autobusai. Apsivilkite savanorių uniformas ir nepamirškite asmens identifikavimo kortelių. Čia tuoj užvirs košė.

– Tuoj būsim. – Jis padėjo ragelį.

Elė ketino pasiūlyti pasiųsti ką nors, kad juos atvežtų, tačiau senelis gyveno vos už trijų korpusų, tad tikrai būtų atsisakęs.

– Prašome dėmesio, visi laisvi personalo darbuotojai, būkite pasirengę ateiti į Skubios pagalbos skyrių, – pasigirdo pranešimas per ligoninės garsiakalbius. Elė nubėgo prie laiptų.

Į Skubios pagalbos skyrių ėmė rinktis ir kitų ligoninės padalinių darbuotojai, vilkintys įvairiausių spalvų uniformomis. Prie pagrindinio įėjimo, išlenktos T formos laukiamojoje salėje, iš sandėlių buvo suvežti papildomi neštuvai ir kur tik buvo vietos išrikiuoti palei sieną. Ūkio skyriaus darbuotojai valė juos ir klojo švariomis paklodėmis. Vežimėliai, kurių niekada nebūdavo po ranka, kai prireikdavo, stovėjo sugrūsti į vieną eilę koridoriuje palei sieną.

Apsaugos darbuotojai statė stalus ir barjerus, kad būtų išvengta grūsčių. Maitinimo skyriaus darbuotojai padėjo registratoriams dėlioti ir rūšiuoti naujas korteles. O techninis personalas kabino rodykles greitosios pagalbos darbuotojams ir šeimų nariams, į kurias vėliau mažai kas kreips dėmesį.

Gavusi užduotį Elė surado Džeredą pirmajame traumatologijos kabinete, prie pirmosios kušetės, stetoskopu besiklausantį senuko krūtinės. Pacientas pakėlė akis į Elę, atsiduso ir pasakė:

– Miriau ir patekau į rojų.

Džeredas kilstelėjo galvą, palinko prie senuko ausies ir, žiūrėdamas į Elę, garsiai, kad ji išgirstų, sušnabždėjo:

– Aš taip jaučiuosi kas kartą, kai ją pamatau.

Džeredas nusišypsojo, tačiau jo akys išliko rimtos. Kažkas negerai. Elė tikėjosi, kad jis ateis palošti bingą vakar vakare. Bet ne. Kai ji atsibudo ryte po jųdviejų drauge praleistos nakties, Džeredas buvo išėjęs. Vėl išsliūkino.

– Ar jums reikia pagalbos, gydytojau Pedžetai? – paklausė ji.

– Žinoma, slaugytoja Foršei, – atsakė jis. – Ponas Konranas nukrito slaugos namuose ir dabar jam skauda kairįjį klubą. Reikia padaryti rentgeno nuotrauką.

– Tuojau pat, gydytojau, – pasakė ji, tačiau lūkuriavo žiūrėdama į jo lūpas ir pasinerdama į prisiminimus.

Šįkart jis nuoširdžiai nusišypsojo.

– Apie ką susimąstei?

Reikia sprukti. Elės kūną perliejo šiluma, ji apsisuko ir išėjo, girdėdama jį nusijuokiant. Prie skyriaus kompiuterio ji įvedė prašymą atlikti radiologinį tyrimą.

– Ele, padaryk man paslaugą, – paprašė Tanė. – Pasakyk gydytojui Pedžetui, jog trečiąja linija skambina jo advokatas. Sako, kad daugiau nebeskambins. Ir kad tai labai svarbu.

Elė sutiko Džeredą koridoriuje prie pirmojo traumatologijos kabineto ir perdavė jam žinutę. Jis nustėro ir atrodė... kaltas? Na, jis turėtų jaustis kaltas, kad išsliūkino nieko nepasakęs.

Pasigirdo pirmosios greitosios sirena ir Elės mintys nukrypo į nukentėjusius. Elė rūpinosi trimis mažomis mergaitėmis, kurios nenorėjo viena nuo kitos atsiskirti: vienai penkiametei parišta dešinė ranka, kitai – kairė, o septynmetei – prie įtvaro pritvirtinta dešinė koja, visos jos buvo įsitaisiusios ant neštuvų. Džeredas liepė visoms padaryti rentgeno nuotraukas, tik staiga vyriausioji pratrūko:

– Nenoriu šito rentgeno, – šaukė ji, lyg rentgenas būtų kokia pabaisa.

– Nurimk, mažiuke, – Elė bandė nuraminti mergaitę, o mažylės žiūrėjo į Elę tarsi į siaubūną iš pasakų, ketinantį jas praryti. – Rentgenas – tai tavo kaulų nuotrauka. O juk tu mėgsti fotografuotis?

Tuo metu, laimei, priėjo išvaizdi ponia raudono vyno spalvos poliesterio uniforma.

– Nuotraukos? Kas čia kalba apie nuotraukas? – Ji paplekšnojo savo nepaklusnias baltas garbanėles. – O, kaip aš mėgstu fotografuotis! – Nedidukė senelio kaimynė, ponia Mejer, tiesiog mėgo globoti mažas mergytes. Elei augant, ji padėjo ištverti visus tuos sunkius metus. Ant uniformos ponia Mejer vilkėjo tamsiai mėlyną savanorių švarkelį, ant kišenėlės puikavosi asmens kortelė su nuotrauka – ji išdygo kaip kareivis, pašauktas į tarnybą. – Elison, kokio darbelio man duosi?

– Regis, jūs reikalinga būtent čia. Šios panelės pirmą kartą lankosi Skubios pagalbos skyriuje. Visoms trims reikia padaryti rentgeno nuotraukas. Gal papasakotumėte joms, kaip vyksta fotografavimas, o aš tuo metu pasirūpinsiu neštuvais. O jei dar palydėtumėte paneles, būčiau jums be galo dėkinga.

Gerai pasirūpinusi trimis mažosiomis pacientėmis, Elė nubėgo ieškoti senelio. Rado jį laukiamojoje salėje padedantį vienam technikui dėlioti uždangas, kad vaikams būtų jaukiau. Senelis atsinešė ir stalo žaidimų, kuriuos išdėliojo ant kėdės šalia dėžės su senomis spalvinimo knygelėmis ir kreidutėmis.

Pamatęs Elę tarpduryje jis pamojavo.

– Mes čia susidorojome, – paaiškino jis Elei, lyg ši dar nežinotų apie jo sugebėjimus bendrauti su vaikais. Savanorio darbas ligoninėje jam atrodė labai svarbus. O kai pacientai – vaikai, jis stengdavosi iš visų jėgų.

Grįžusi į Skubios pagalbos skyrių Elė išgirdo priimamojo slaugytoją šaukiant:

– Ele, aštuonmetis su kvėpavimo sutrikimais, tikriausiai astma, turėtų atvykti po trijų minučių.

– Siųsk į pirmąjį traumatologijos kabinetą, antrą lovą, – paliepė Elė.

Paskambinusi kvėpavimo takų specialistui, ji nuėjo ieškoti Džeredo, kurį rado triūsiantį penktajame apžiūrų kabinete: ten ant gulto vienas šalia kito sėdėjo du vyresnio amžiaus berniukai ir mataravo kojomis.

– Oho, – nusistebėjo Elė pamačiusi kiekvieno pamuštą raudonai mėlyną akį ir tuo besididžiuojančius veidus. – Na ir gražiai judu rytoj atrodysit.

– O ką aš jums sakiau? – tarė Džeredas žaismingai niuktelėdamas arčiau sėdintį berniuką. – Merginos mėgsta vaikinukus su mėlynėmis. Rytoj, kai kas paklaus: Ak, Tomi, Bobi, kas jums nutiko? – Džeredas paplonino balsą ir tada vėl paklausė įprastu balsu: – Ką atsakysit?

Abu berniukai atstatė krūtines, nusišypsojo ir vienu balsu pasakė:

– Dar nematėte ano vaikino.

– Ką gi, aš baigiau, – ištarė Džeredas.

Jo linksmumas pakėlė Elei ūpą. Viskas grįžo į vėžes. Gal jis šalinosi Elės todėl, kad jam skambino advokatas. Gal tarp jųdviejų viskas gerai.

– Kad tave kur, atmosfera įkaitusi kaip per bokso rungtynes. Man net kyla noras pakviesti ką nors lenkti rankų.

Džeredas priėjo artyn, užsiraitojo rankovę ir sulenkė ranką.

– Kaip manot, vyrukai? Ar ją įveiksiu?

Berniukai šypsojosi savo naujam didvyriui.

– Lažinuosi, per dešimt sekundžių, – atsakė mažesnysis.

– O, tas jaunatviškas smarkumas, – pasakė Džeredas Elei, o tada pasisuko į berniukus, kurie klausėsi ištempę ausis: – Kai šalia graži moteris, nereikia skubėti. Reikia lėtai mėgautis kiekviena akimirka.

Elė išgirdo greitosios sirenas ir surimtėjo.

– Ramiau, Romeo. Tai mūsų greitoji. Vaikas su kvėpavimo sutrikimais. Gali būti astma. Guldo į pirmąjį traumatologijos kabinetą, antrą lovą. Iškviestas ir kvėpavimo takų specialistas. Aš baigsiu su šiais peštukais ir ateisiu pas jus.

Džeredas vėl tapo rimtu gydytoju.

– Abu galima paleisti. Jokių įskilimų. Paaiškink tėvams, kaip elgtis uždarų galvos traumų atveju.

Elė palinksėjo.

Po gydytojų apžiūros, atvykus mamai, berniukas su astma kvėpavo jau lengviau. Elė ėjo koridoriumi ir išgirdo senelio kvietimą ateiti prie laukiamojo salės durų.

– Kažkas yra vienam iš mano berniukų. Jis laikosi už pilvo.

– Pakviesiu gydytoją Pedžetą.

Rado jį septintajame apžiūros kabinete, įsitraukusį į pokalbį su paciente apie tai, ką darytų jos mylimiausia animacinio filmo veikėja, jeigu jai reikėtų siūti ranką. Kaip puikiai jis moka elgtis su vaikais. Vieną dieną jis taps nuostabiu tėvu.

– Tuk, tuk. – Elė įkišo nosį už užuolaidos. – Ar jau baigei?

Džeredas užbaigė paskutinį dygsnį.

– Valio. Tai geriausias mano darbas.

Pacientė irgi atrodė patenkinta, pakėlė ranką ir parodė Elei.

– Dabar aš kaip mano broliai.

– Tikrai, – pritarė Elė.

– Tu tikra drąsuolė.

Elė priėjo arčiau ir pasakė:

– Aš užbaigsiu. Užtepti bacitracino? Tave kviečia į laukiamąją salę. Kuo greičiau. Eidamas nusivežk kėdę.

Džeredas nusimovė pirštines ir nuėjo prie kriauklės nusiplauti rankų.

– Bacitracinas. Instrukcija apie susiūtos žaizdos priežiūrą. Ir galima paleisti namo.

Elė vikriai užtepė vaistų, užpildė kortelę ir išėjo į laukiamąją salę. O iš ten į skyrių jau skubėjo Džeredas, stumdamas vežimėlį su išblyškusiu, suprakaitavusiu, pilvą susiėmusiu juodaplaukiu berniuku.

– Gali būti vidinių sužeidimų. Vežu atlikti kompiuterinę tomografiją. Paskambink jiems, pasakyk, kad ateiname. Tai skubu.

Paskambinusi kur liepta, Elė nuėjo į laukiamąjį. Senelis ir slaugytojos padėjėja prižiūrėjo penkiolika vaikų – visi jie gavo po saldainį ant pagaliuko. Senelis mėgo saldumynus, todėl jam atrodė, kad ir kiti juos mėgsta.

– Tikiuosi patikrinai, ar nė vienas neserga diabetu?

– Paklausiau slaugytojos apie kiekvieną vaiką.

– O šiaip viskas gerai?

– Gerai, išskyrus tai, kad ši maža padykėlė vis laimi šaškių žaidimą. – Kitoje lentos pusėje sėdėjo šviesiaplaukė mergaičiukė ir šypsojosi didele bedante šypsena.

– Šaunu, kad pastebėjai tą berniuką su skaudančiu pilvu. – Elė kumštelėjo senelį.

– Ačiū tau, Ele.

Nepastebimai prabėgo dar kelios valandos. Atėjus pietų metui Elė stovėjo prie antrojo traumatologijos kabineto, norėdama paklausti Džeredo, ar jis nenori ko nors iš kavinės. Ji stebėjo, kaip Džeredas apžiūri statybininką, nukritusį nuo pastolių, – gydytojo judesiai buvo tikslūs, ryžtingi. Jis visko imdavosi drąsiai, nedvejodamas. Elei labai patiko šie vyro bruožai. Be to, jis visada pagalvodavo, kaip jaučiasi žmonės, patekę į Skubios pagalbos skyrių, ir matydavo ne tik simptomus, kaip kai kurie kiti gydytojai, susitelkę tik į fizinę būklę ir jos priežastis, bet ir žmogaus patirtą emocinę traumą.

Jis įtraukdavo pacientus į pokalbį (jei tik šie galėdavo kalbėti), stengdavosi labiau juos pažinti ir nuraminti. Kai Džeredas norėdavo, aplink ji įsitvyrodavo ramybė. Tiesiog nuostabu. Jis turėjo visas Elės vertinamas vyro savybes, išskyrus vieną. Negebėjimą įsipareigoti vienai moteriai visam gyvenimui.

– Va, ir pričiupau tave, – pasakė Viktorija ir atsistojo šalia. – O jis vertas didesnio dėmesio, ar ne?

Elė palinksėjo.

– Tai kas gi tarp judviejų vyksta?

Elė patraukė pečiais.

– Eikš. Padarykime pertrauką. – Ji paėmė Elę už parankės. – Tane, Elė bus personalo kambaryje, jei jos reikės. – Ir ji iškėlė du pirštus. – Dvi minutes. Pažadu.

Durys į personalo kambarį dar nė nebuvo gerai užvertos, kai Viktorija išrėžė:

– Jis tau krito į akį. Matau.

Būtent. Tai įvyko pamažu ir stiprėjo kas dieną. Šypsena. Juokas. Šiltas žodis ar mostas. Bet labiausiai viską pakeitė jų pasimatymas ir drauge praleista naktis – Elės aistra virto prielankumu Džeredui. Teisybės dėlei reikia pripažinti – daugiau nei prielankumu.

– Pastaruoju metu teko geriau jį pažinti.

– Jūs puikiai tinkate į porą.

– Ne, Vika, jis man visai netinka. – Elė mostelėjo rankomis ir ėmė žingsniuoti. Tada iškėlė smilių. – Jam visai nerūpi vedybos.

– Iš pradžių nė vienam vyrui tai nerūpi, – pasakė Viktorija. – Viskas priklauso nuo tavęs.

Elė iškėlė antrą pirštą.

– Po dviejų savaičių jis išvyksta.

– Galbūt turėdamas priežastį pasiliktų. – Viktorijai viskas atrodė taip paprasta. – Sklando kalbos, kad Skubios pagalbos skyriuje nuo kovo bus laisva darbo vieta.

Elė niekada nebuvo pagalvojusi apie galimybę, kad Džeredas galėtų likti mieste. Ją apėmė jaudulys. Jei juodu praleistų drauge daugiau laiko, galbūt prielankumas virstų meile, o tos kelios smagios dienos tebūtų ilgo, laimingo gyvenimo įžanga. Ar ji gali apie tai svajoti?

Ne. Elė iškėlė trečią pirštą.

– Jis toks kaip mano tėvas.

Viktorija nusijuokė.

– Ir kas tau šovė į galvą? Visą laiką, kai jis čia dirbo, nebuvo kalbama apie jokias moteris, išskyrus tave.

Ar taip gali būti?

– Bet Maiklas sakė...

– Ele, tu geriau už kitus turėtum žinoti, jog kiekvienas mūsų turime savo praeitį. Svarbu, kaip gyveni dabar, o ne kas buvo anksčiau.

Viktorija teisi. Elė susidarė nuomonę apie Džeredą prisiklausiusi Maiklo kalbų. O Džeredo kabinėjimasis prie Elės tik patvirtino jos nusistatymą. Nors iš tiesų ji neprisiminė jokių paskalų apie Džeredo lakstymą paskui sijonus. O šioje ligoninėje paslaptys greitai išaiškėdavo.

Nežinau, kodėl laikai mane mergišiumi.

– Aš tikra kvailė.

– Sakyk tai ne man, o jam.

Elė apkabino draugę.

– Ačiū tau.

– Kur dabar eini?

– Pasikalbėti su Džeredu.

Tačiau niekur negalėjo jo rasti. Pasak Tanės, jis nubėgo į kavinę užkąsti.

– Aš irgi einu pavalgyti. Parašyk žinutę, jei manęs reikės.

Po kelių akimirkų Elė trenkė jogurto indelį ant oranžinio kavinės padėklo ir nuėjo prie vaisių lentynos, iš kur buvo gerai matyti saldžioji porelė. Kad jie kur prasmegtų. Gydytojas Pedžetas gali vaikščiot į kavines su kuo tik nori. Tikras mulkis. Blondinė slaugytoja nenatūraliai didelėmis krūtimis, kurią Elė buvo mačiusi Ketvirtajame chirurgijos skyriuje, palinko prie Džeredo. O tas tai tikrai pasinaudos proga žvilgtelėti į jos V formos gėlėtos palaidinės iškirptę. Gražuolė uždėjo delną ant Džeredo rankos, kažką pasakė ir jie nusijuokė. Intymi balandėlių akimirka?

Elei užvirė pyktis, ji čiupo apelsiną, pasvėrė jį rankoje ir įvertino atstumą nuo savęs iki Džeredo tarpuakio. Ji daug metų žaidė beisbolą su seneliu, todėl pataikyti sugebėtų.

Nepraėjus nė parai po to, kai įsitempė Elę į lovą, jis jau flirtavo su kita. Turbūt Džeredas niekada ir nebuvo liovęsis – kiekvieną dieną buvo numatęs po pasimatymą, o jai liko laisvas antradienio vakaras. Vertėjo atidžiau klausytis ne Viktorijos kalbų, o ligoninės paskalų. Kokia ji kvailė – leido sau galvoti, nesvarbu, kad tik keletą minučių, jog gali tikėtis daugiau nei vien tik sekso.

Alkio jau nebejautė, todėl pasiėmė į rankas jogurto indelį ir vieną bananą, o padėklą mestelėjo ant padėklų krūvos. Laukdama eilėje prie kasos Elė vis žvilgčiojo į Džeredo staliuką. Prie jų prisijungė energinga brunetė, kuri sukėlė blondinės nepasitenkinimą. Nekreipdama dėmesio į grėsmingus konkurentės žvilgsnius, brunetė viliojamai kažką kalbėjo Džeredui.

– Jei taip stipriai spausi, tuoj sutraiškysi bananą, – pasakė kasininkė Elei, kai atėjo jos eilė.

– Man patinka sutraiškyti bananai, – Elė nusišypsojo, užmokėjo ir nusprendė dingti.

Tačiau po akimirkos pajuto ranką, tvirtai apkabinančią ją per liemenį.

– Palauk.

Džeredas.

– Padaryk pertraukėlę. Ateik prie manęs.

Elė ištraukė savo ranką ir pasisuko į jį.

– Verčiau iškęsčiau dar vieną bikinio srities depiliaciją vašku.

Džeredas nusijuokė.

– Kas kartą tai įsivaizduodamas nesiliausiu šypsotis, kol pasibaigs mano pamaina.

– Kaip gražu – mėgaujiesi galvodamas apie mano skausmą. – Elė žvelgė jam pro petį. – Regis, tu neleidi laiko veltui. Tai ko tau prireikė iš manęs? – Elė pasisuko ir išėjo iš kavinės.

Džeredas nusekė iš paskos.

– Ei, – sulaikė jis Elę. – Ką tu šneki? Prie manęs sėdėjo Džilė ir Tara.

– O, tu ir vardus žinai. Šaunuolis, – atkirto Elė ir pasijuto nemaloniai, kad pyksta.

– Keista, – kalbėjo Džeredas vis labiau flirtuodamas, – niekada nemaniau, jog tu savininkiška.

Elė net išsižiojo. Nesąmonė. Ji niekada tokia nebuvo.

– Aš tikrai nesu savininkiška. Man nė per nago juodymą nerūpi, ką tu darai ir su kuo, gydytojau.

– Gydytojau. – Džeredas iškėlė rankas. – Ir vėl gydytojau. Jei tau nerūpi, tai kodėl taip suirzai?

Nes jis turėtų ieškoti tik jos, skirti dėmesį tik jai. Liko šešiolika dienų.

– Negaliu taip, – atsakė Elė. – Ir nereikia šypsotis.

– Tu pavydi, – ištarė Džeredas, jo balse visiškai nebuvo girdėti pasitenkinimo savimi. – Man patinka.

– O man šlykštu. – Nes leido sau pavydėti jo. Nesusivaldžiusi Elė pravirko.

– Nagi, nagi. Ateik čia. – Džeredas nusivedė Elę į kamputį prie gėlių. – Nenorėjau tavęs suerzinti.

Elė slėpdamasi nusišluostė ašarą, kad toji nenuriedėtų skruostu.

– Aš ne susierzinusi. Ši diena buvo labai sunki. O dabar turiu grįžti prie darbo.

Tą pat akimirką, lyg pritardamas Elei, dukart girgžtelėjęs per garsiakalbį prakalbo ligoninės operatorius.

– Gydytojas Pedžetas ir Elison Foršei kviečiami kuo skubiau grįžti į Skubios pagalbos skyrių. Gydytojas Pedžetas ir Elison Foršei – į Skubios pagalbos skyrių.

Palikęs valgį Džeredas nulėkė prie laiptų, Elė – jam iš paskos. Jis praleido Elę pro duris ir, žengdamas iš karto per du laiptelius, nuskubėjo į skyrių. – Po darbo turime pasikalbėti.

Taip. Sėkmės.

Džeredas matė, kaip Elė nuėjo į kabinetą skyriaus gale. Jis nusekė iš paskos. Elė atrodė pavargusi. Nuliūdusi. Būdama su pacientais ir bendradarbiais ji neparodydavo nuovargio, bet kai likdavo viena, pasikeisdavo. Džeredas norėjo apkabinti ją ir priglausti prie savęs, kad ji nurimtų. Jei išdrįstų daugiau, tikriausiai gautų per sprandą.

Ar jis galėtų ją kaltinti?

Juodu kartu praleido nuostabią naktį, nuostabią nuo pradžios iki pabaigos. Tačiau užuot nusiuntęs jai šokolado ir gėlių kitą rytą, kad padėkotų už patį gražiausią drauge išgyventą laiką, jis mintyse analizavo jų santykius. Ar buvo tikrai taip tobula, kaip jis prisiminė, ar tai tik jo pasąmonė siekia viską pagražinti? Ar jis bendravo su tikrąja Ele, ar ji tik vaidino jam patinkantį vaidmenį? Kaip elgėsi su Maiklu. Kaip ir Sisė.

Elė stovėjo užmerktomis akimis, nugara ir galva atsirėmusi į sieną. Jie buvo vieni du. Ji nusišluostė akis. Po velnių. Tai jis kaltas, nors ir labiau už viską nenorėjo jos įskaudinti.

Tačiau ji sukėlė tikrą sumaištį jo tvarkingai surikiuotame gyvenime. Jis tapo vienišiumi, kuris nebenori būti vienišas. Džeredas ieškojo menkiausios progos pabūti su Ele, pamatyti ją ir pasikalbėti. Jis netgi pasiprašė papildomų valandų, kad galėtų dirbti su ja.

Kai Elės nebūdavo šalia, jis spėliodavo, kur ji, ką daro ir su kuo. Ji veikė jį net per atstumą, valdė jo mintis ir veiksmus.

Taip pat buvo ir prieš kelis metus, kai į jo gyvenimą įsiveržė Sisė viską sujaukdama.

Reikia sustoti. Atsiriboti.

Džeredas pasirodė iš už kampo.

– Ele, atleisk man, bet aš...

– Neatsiprašinėk, – atsakė ji ir atsitraukė nuo sienos. – Toks tu esi. Nieko nepadarysi. Ir aš nepasikeisiu. Nenoriu, kad tai tęstųsi. – Elė apėjo Džeredą. – Viskas baigta.

Džeredas luktelėjo mėgaudamasis, kaip Elės lūpose skamba jo vardas, ir tik tada suprato, ką ji pasakė.

– Palauk. – Viskas baigta – ji turėjo omenyje darbą ar juodu?

– Atnešė mergaičių iš šeštojo apžiūros kabineto rentgeno nuotraukas, – pasakė Elė neatsigręždama. – Jos laukia nesulaukia, kada pamatys jas.

Džeredas nusekė iš paskos, nenuleisdamas akių nuo hipnotizuojančių jos klubų judesių ir tobulo užpakaliuko gracingo siūbavimo. Jis vėl negalėjo atitraukti nuo jos akių. Velniop tuos svaičiojimus apie jausmus – fizinis potraukis nė kiek nemažėjo.

Visiškai susitelkusi į darbą, Elė nuėjo prie apšvietimo įrangos ir ją įjungė. Tada padavė jam pirmą nuotrauką ir priminė, kurios tai pacientės. Elės organizaciniai sugebėjimai nepralenkiami. Ji nubraukė plaukus nuo vienos mergaitės kaktos, kažką pasakė ir jos abi nusijuokė.

Ji būtų nuostabi motina. Po jųdviejų pasimatymo ir vakarienės Džeredas šiek tiek nusivylė, kad Elė nenėščia, ir užmigo įsivaizduodamas, kaip atrodytų jų vaikas ir kokia galėtų būtų ateitis drauge.

Jis nubudo iš siaubingo sapno, išpiltas šalto prakaito, – vis tas pats siaubingas barnis su Sise, tik šį kartą vietoj jos buvo Elė. Jos veidas buvo iškreiptas įsiūčio, netramdomo pasibjaurėjimo, o lūpos rėžė nuodingus Sisės žodžius ir grasinimus.

Džeredas neleis, kad tai pasikartotų. Niekada.

– Gydytojau Pedžetai, – Elės balsas grąžino jį į tikrovę. – Ana kai ko jūsų paklausė.

– Atsiprašau, – Džeredas pasižiūrėjo į mažylę ant Elės kelių.

Kita vakaro dalis greitai prabėgo tarp krūvos pacientų, tiek senų, tiek jaunų. Visą laiką Elė guodė susirūpinusius tėvus ir giminaičius, ramino sutrikusius vaikus, stengėsi, kad Džeredas dirbtų netrikdomas. Džeredas nė nepastebėjo, kaip atėjo vidurnaktis. Tądien turėjo būti jo laisvadienis, todėl dirbti jis pradėjo tik trečią po pietų, kai buvo skubiai iškviestas. O Elė dirbo septyniolika valandų be pertraukos ir jis nė karto nematė jos prisėdusios.

Kai Džeredas išėjo iš savo kabineto baigęs pildyti dokumentus, Skubios pagalbos skyriuje tvyrojo tyla. Dauguma vaikų su nedideliais sužeidimais buvo išleisti namo paliepus kreiptis į savo šeimos gydytojus. Šešiolika buvo paguldyti į ligoninę.

– Ar Elė dar neišėjo? – paklausė Džeredas budinčios registratorės.

– Paskutinį kartą mačiau ją personalo kabinete dėliojančią korteles.

Ten ją Džeredas ir rado: Elė sėdėjo viena prie didžiulio apskrito stalo ir, pasidėjusi galvą ant paciento kortelės, kietai miegojo.

Jis stebėjo visiškai atsipalaidavusį, nuostabų Elės veidą, tokį, į kurį nepavargsti žiūrėti. Tamsios blakstienos, natūralus skruostų raudonis, sodrios putlios lūpos – jai visai nereikia kosmetikos.

Tai vis tas kvailas vyriškas išdidumas verčia vyti šalin mintis apie Elę ir galvoti, kad ji gali būti tokia pat kaip ir anoji.

– Ele, – Džeredas lengvai papurtė jos ranką. Ji nekrustelėjo, gulėjo susirietusi lyg vaikas, pralakstęs visą dieną atrakcionų parke. – Nagi, mieloji. – Džeredas vėl ją papurtė. – Atsibusk. Parvešiu tave namo.

Elė pramerkė vieną akį, meiliai nusišypsojo mieguista šypsena, ir Džeredo širdis nutirpo.

Dar viena naktis. Jam reikia dar vienos nakties su Ele. O ryte pasakys jai visą tiesą.

Aštuntas skyrius

Elė budo lėtai, vos pajėgė atmerkti akis ir visai nenorėjo keltis. Ji bandė sulaikyti nuostabų sapną: po ja – stangrus vyro kūnas, jo krūtinė kilnojasi, krūtinės plaukeliai glosto jai skruostus, širdis plaka garsiu greitu ritmu. Ji guli apsikabinusi jį, jo karštis smelkiasi į ją ir neapsakomai jaudina.

Elė siūbavo klubais ir nesivaržydama naudojosi jo artumu. Jau beveik, dar minutėlę...

Jos sapnas staiga virto tikrove, kuri laikė Elę glėbyje ir kalbėjo:

– Štai toks būna geras rytas.

Elė įkvėpė, pašoko ir įsirėmė į lovą. Stiprios rankos laikė jos liemenį, neleido atsitraukti ir blaiviai galvoti. Ryškiai švietė saulė, Elė vos sugebėjo pramerkti akis, o tada pamatė gražų, bet klastingai besišypsantį Džeredo veidą.

– Ką tu darai mano lovoje? – paklausė ji ir greitai apsižvalgė norėdama įsitikinti, kad ji tikrai savo lovoje.

– Šąlu. Grįžk atgal. – Džeredas rankomis palietė jos nugarą ir stumtelėjo žemyn.

– Liaukis, – ištarė Elė sunerdama rankas.

Džeredas prigludo prie jos ir ėmė judėti, ją apėmė jaudulys ir noras atkartoti jo judesius. Pirmiausia orgazmas. O paskui klausimai. Ne, negerai.

– Liaukis.

– Niurzga.

– Aš pykstu ant tavęs.

– Užmigai personalo kambaryje. – Džeredas nekreipė dėmesio į Elės žodžius. – Padėkok, kad pavežiau namo.

– Turbūt visai nuo kojų nusivariau. Neprisimenu, kaip vežei mane namo. – Juolab kaip įsliūkino į jos lovą. Elė pasižiūrėjo į savo plonus baltus apatinius marškinėlius, pro kuriuos buvo matyti sukietėję speneliai. – Tu mane nurengei?

– Taip, bet buvau užmerkęs akis.

Jo savimi patenkinta šypsena sakė ką kitą.

– Kurgi ne.

– Nejaugi norėtum miegoti apsivilkusi nešvarią uniformą?

Tarsi paties ji buvo kitokia.

– Dėvėjau liemenėlę.

– Pagalvojau, kad tau bus nepatogu. – Džeredas ištiesė rankas ir suėmė krūtis. – Negalima šių grožybių laikyti paslėptų.

Elė nustūmė jo rankas.

– Stalčiuje yra pižamų.

– Nenorėjau tavęs labai smarkiai purtyti – būčiau pažadinęs.

Kaip sumanu.

– Ar aš dar ko nors neprisimenu?

Džeredas atsiduso ir papurtė galvą.

– Mieloji, tau neatsispirtų joks vyras.

Negali būti.

– Nusiramink. Nieko neįvyko. Aš tik juokauju. – Džeredas nusijuokė.

Nejuokinga. Ji įžnybė jam į spenelį. Smarkiai.

– Oi. – Džeredas čiupo jos ranką. – Atleisk. Atleisk.

Laisva ranka Elė sužnybė kitą spenelį. Kadangi Elė nebelaikė rankų sunėrusi, Džeredas prisitraukė ją, parvertė ant lovos ir užgriuvo ant jos, rankas laikydamas jai virš galvos.

– Visai nejuokinga, – pasakė Elė.

– Žinau. Man nereikėjo taip juokauti. – Džeredas pabandė nutaisyti atgailaujančią miną, tačiau jam nepavyko. – Leisk man viską atitaisyti. – Džeredas pajudino klubus, alkūnėmis atsirėmė į lovą, o galvą priglaudė Elei prie ausies. – Viską, kas geriausia, pasilikau rytui, kai tu atsibusi.

Ir buvo tikrai gera. Jo kojos tarp josios, rankos glamonėja krūtis, o vyriškumas liečiasi prie plonyčių kelnaičių. Jai derėtų pykti. Jis flirtavo su kita. Jis įsliūkino į jos lovą nekviestas. Bet kad ir kaip stengėsi, negalėjo jam pasipriešinti. Ypač kai jis...

– Negaliu blaiviai galvoti, kai tu taip darai. – Elės kūnu nuvilnijo maloni banga ir ją apėmė noras gauti daugiau.

– Puiku – negalvok, tik jausk.

Tik jausk. Jo svoris spaudžia ją prie lovos, liežuvis palieka drėgną takelį ant kaklo, karštis kaitina veidą, raumeninga nugara ir stangrūs sėdmenys tokie gražūs. Elė užkišo rankas jam už apatinių ir prispaudė jį arčiau savęs.

Džeredas iš arti žvelgė jai į akis, trokšdamas kuo griečiau į ją įsiskverbti. Stebėjo ją. Elei merkėsi akys, tačiau ji stengėsi atlaikyti jo žvilgsnį, nors norėjo užsimerkti ir pasinerti į malonumą, prisitraukti jį artyn, kad bučiuotų ir liestų, kad pati galėtų jį tvirtai laikyti prie savęs. Mylėtis be pertraukos.

– Ele, aš turiu tau kai ką... aš... – Džeredas delsė, tarsi stengdamasis apgalvoti kiekvieną sakomą žodį, ir dvejojo.

Elė bandė įsivaizduoti, ką jis galėtų pasakyti. Noriu tavęs. Man reikia tavęs. Negaliu gyventi be tavęs. Ji laukė.

Pasigirdo triukšmas. Džeredas pasuko galvą į atvertas miegamojo duris ir sustingo.

– Atrodo, tavo virtuvėje kažkas yra, – pasakė jis.

Tik ne dabar.

Ką? Kažkas virtuvėje? Kas?

– Palauk. – Elė įsirėmė Džeredui į krūtinę ir iš visų jėgų nustūmė nuo savęs. – Pasitrauk. – Ji išsprūdo iš po jo. – Seneli, ar čia tu? – sušuko ji koridoriuje.

– Aha, – atsakė jis. – Atnešiau tau pusryčius.

Jis, be abejo, pasinaudojo proga nusipirkti saldžių spurgų.

– Luktelk. Ateinu. – Būdama dvidešimt penkerių, ji vėl jautėsi lyg penkiolikmetė, pagauta su vaikinu.

Elė čiupo chalatą nuo kabliuko ant vonios kambario durų, greitai užsivilko, persibraukė plaukus.

– Niekur neik, – sušnibždėjo ji Džeredui pirštu rodydama likti lovoje. – Jis tuoj išeis.

Eidama koridoriumi į virtuvę ji suprato, kad beviltiška nuslėpti Džeredą. Kairėje nuo durų kilimėlio buvo pastatyti jo didžiuliai batai. O dešinėje, ant virtuvės kėdės, kabėjo vyriškas juodas žieminis paltas. Tarsi tų ženklų seneliui nepakaktų, ant virtuvės stalo šalia darbuotojo kortelės, laikrodžio ir saldumynų dėžutės gulėjo ir Džeredo stetoskopas su priklijuota balta kortele, kurioje buvo įrašyta gydytojo pavardė. Išeitis – apsimesti, kad tų daiktų nemato. Tada gal ir senelis nepastebės.

– Labas rytas, seneli. – Elė pabučiavo jį į skruostą.

Senelis paėmė Džeredo kortelę.

– Pas tave gydytojas Pedžetas?

Neišdegė. Kita išeitis – nėra jokios kitos išeities.

– Ššš... Kalbėk tyliau.

– Man jis patinka, Ele. Atrodo geras žmogus, ir ligoninėje jį visi mėgsta.

Senelio žodžiai nustebino Elę. Jis nenusivylė? Nesakė, kad vyrai negerbia moterų, kurias lengva suvilioti? Nepamokslavo, jog vyrai naudojasi ikivedybiniu seksu norėdami išvengti santuokos, kaip kalbėdavo apie Maiklą?

O tas geras žmogus kaip tik tą akimirką įėjo į virtuvę.

– Labas rytas, – pasisveikino Džeredas, vilkintis vakarykščią melsvą ligoninės uniformą, o ant jos – laboratorinį chalatą, ir priėjęs padavė seneliui ranką. – Jūs išgelbėjot tam berniukui gyvybę. Ačiū.

– Jis prastai atrodė. – Senelis gūžtelėjo pečiais. – O aš tik perspėjau Elę. Kaip jis jaučiasi dabar?

– Vakar išeidamas iš ligoninės patikrinau. Berniuką paguldė nakčiai, kad stebėtų.

– Vakar mačiau jus per vietinės televizijos naujienų laidą, šįryt irgi. Jūs – garsenybė, – kalbėjo senelis.

– Ar vakar vakare vyko spaudos konferencija? – paklausė Elė. – Kodėl ji nežinojo, kad Džeredas davė interviu?

– Mokyklos autobusų avarija – nekasdieniškas įvykis. Į ligoninę atvyko būrys reporterių medžioti naujienų. O personalo direktorius išsitempė mane pakalbėti.

– O kur buvau aš?

– Tu tuo metu vedei berniuką, patyrusį smegenų sutrenkimą, į Pediatrijos skyrių. Interviu truko vos penkias minutes. Tik nesupraskite klaidingai, kodėl aš čia, pone.

– Juk prašiau jus vadinti mane seneliu.

– Gerai, seneli. Vakar atvežiau Elę iš ligoninės namo. Mes buvome tokie pavargę. Prisėdau tik minutėlei, o atsibudęs pamačiau, kad jau ir rytas atėjo.

Šaunuolis. Tik kaip jis atsidūrė jos lovoje? Kažkas čia ne taip.

– Sūnau, nereikia man nieko aiškinti. Elė pati tvarko savo gyvenimą.

Oho? Nuo kada?

– Aš tik atnešiau pusryčius, – pasakė senelis, paėmė ant stalo stovinčią dėžutę, išsitraukė dvi šaldytas vanilines spurgas ir nuėjo prie durų. – Taigi jau eisiu. – Jis pasiuntė Elei oro bučinį ir plačiai šypsodamasis tarė: – Nuo šiol nenaudosiu savo rakto, nebent nutiktų katastrofa. – Tai pasakęs movė pro duris Elei nė nespėjus pagriebti bent vienos spurgos.

– Ir aš turiu eiti, – pasakė Džeredas, pasiėmė stetoskopą, darbuotojo kortelę, laikrodį ir įsikišo juos į kišenę. – Šįvakar dar turiu reikalų ligoninėje. – Jis pabučiavo Elę į pakaušį. – Ar galiu grįžti čia po darbo?

Elė nusišypsojo.

– Kad tęstume ką pradėję?

Džeredas delsė atsakyti. Juodu žvelgė vienas kitam į akis. Liko penkiolika dienų. Po dviejų savaičių jis dings iš Elės gyvenimo. Ji su tuo susitaikė. Ar ji nori veltui praleisti likusį laiką, miegoti viena ir svarstyti, pasirodys kada jos išrinktasis ar ne? O gal verčiau pasidžiaugti tomis dienomis su Džeredu?

Dvejonės išsisklaidė.

– Norėčiau, kad grįžtum, – pasakė ji šypsodamasi, laiminga ir apimta jaudulio dėl jiedviem likusių kelių dienų ir naktų. – Bet tik jei susitarsime, jog neturėsi jokių kitų moterų, kol būsi su manimi.

– Jokių kitų, – atsakė Džeredas. – Pažadu.

Džeredas negalėjo patikėti savo laime. Jis išlipo iš dvylikos metų senumo Tojotos Camry, peršoko drumzliną balą ir nubėgo į nuomojamą butą. Gydytojas Reinoldsas, kuris keturias dienas sirgo gastroenteritu ir todėl Džeredo krūvis buvo labai didelis, pagaliau pasirodė darbe trimis ir puse valandos anksčiau, nei turėjo prasidėti jo pamaina, tad Džeredas gavo laiko taip reikalingam poilsiui.

Jis atsirakino duris, numetė raktus ant staliuko, paltą – ant sofos. Jei paskubės, grįš pas Elę ketvirtį po trijų, pusę šešių jie jau bus pavalgę, o tada – į lovą pratęsti to, ką nutraukė šeštą ryto.

Ilgai svarstęs įvairiausius argumentus, Džeredas galų gale nusprendė, kad nėra reikalo pasakoti Elei apie savo šeimyninę padėtį. Niekas ligoninėje nežinojo, kad jis vedęs. Netrukus jis išvyks. Tai kam be reikalo liūdinti Elę.

Pakėlęs telefono ragelį užsakė picą ir nuėjo į dušą. Po pusvalandžio, vienoje rankoje laikydamas butelį Merlot vyno, kitoje – garuojančią picą su mėsos kukuliais ir grybais, Džeredas jau stovėjo prie Elės durų.

Deja, kai Elė atidarė duris tiek, kad galėtų kyštelėti galvą, jos žvilgsnyje nebuvo matyti nei džiaugsmo, nei ilgesio, ko taip tikėjosi Džeredas.

– Ką čia veiki? – paklausė ji nepakviesdama užeiti. – Laukiau tavęs tik vakare.

– Anksti atsilaisvinau. – Džeredas parodė picą ir vyną. – Maniau, nustebinsiu tave.

Elė nejudėjo.

– Gal galiu užeiti? Man šalta. – Jo plaukai dar buvo drėgni.

Elė pro petį pažvelgė į vidų, tada vėl į Džeredą. Ar jos akyse matyti kaltė? Ji dvejodama žengė žingsnį atgal ir atvėrė duris palikdama tarpelį, kurio vos pakako prasmukti Džeredui su pica.

– Dabar aš šiek tiek užsiėmusi, – paaiškino ji. Džeredas suprato, ką ji turėjo omenyje, pamatęs stalą, padengtą dviem, ir nedidelę puokštę gėlių krištolinėje vazoje stalo viduryje. Ji tikrai užsiėmusi, ir ne su Džeredu. Staiga jam suspaudė širdį. Elė ketino pietauti su kažkuo kitu. Džeredo jausmas buvo daug stipresnis nei paprastas nusivylimas. Tikriausiai Elė pastebėjo tai jo veide, nes skubiai prabilo:

– Tuojau viską paaiškinsiu.

Beldimas į duris ir buvo to paaiškinimo pradžia – Džeredas pajuto kylantį pyktį. Elė jo. Jis visą dieną apie ją galvojo, jis taip ilgėjosi jos glėbio, kūno ir šilumos. Ir mažiausiai norėjo su kuo nors ja dalintis.

Elė pažvelgė į duris delsdama atidaryti.

Džeredas pastatė vyną ir picą ant virtuvinio staliuko, giliai įkvėpė, kad šiek tiek nusiramintų, ir iš visų jėgų tvardydamasis nuėjo prie durų. Nors smurtui jis visiškai nepritarė, jau ėmė įsivaizduoti, kaip vožia atėjūnui į nosį ir vėl užtrenkia duris. Tik, deja, jautrioji Elė tikriausiai pultų prie nelaimėlio, tysančio prie durų, ir jis, o ne Džeredas, sulauktų Elės rūpesčio ir švelnių prisilietimų. Tada Džeredas greičiausiai būtų pasmerktas, išsiųstas namo ir turėtų kiurksoti vienas – šito jis tikrai nenorėjo tą vakarą.

Nutaisęs grėsmingą miną Džeredas atlapojo duris, kad nužvelgtų įsibrovėlį, trikdantį jų poilsį. Tačiau jam teko nuleisti akis, nes – tik pamanykit – svetys buvo nediduko ūgio moterėlė. Net retėjanti, žila, į viršų sušiaušta ir lako pripurkšta ševeliūra nepridėjo ūgio tiek, kad ji siektų bent Džeredo krūtinės vidurį. Susikūprinusi ir raukšlėta senučiukė išdygo lyg iš praeito amžiaus.

– Tavo draugelis? – paklausė ji bestelėdama Džeredui į šlaunį metalu apkalta bambukine lazdele ir, kol tas stovėjo sutrikęs ir tylėjo, praėjo pro jį. – Nemandagus kaip beždžionė – verčia senutę šalti lauke.

Su tokiu storu, rudu paltu, užsagstytu iki nosies, siekiančiu kulkšnis, nesušaltum, net jei būtų trisdešimt žemiau nulio, – mintijo Džeredas. Bet ji teisi.

– Atsiprašau. Labai nustebau.

– Prašom užeiti, ponia Taper, – pasakė Elė, prišoko paimti jos atsineštą plastikinį pirkinių krepšelį ir padėjo nusivilkti paltą. – Mano draugas kaip tik ketino eiti.

Draugas? Tik tiek? Paprastas draugas? Kažkodėl tas žodis Džeredą sunervino. Ar ji elgiasi šitaip su visais savo draugais? Verčiau jau ne. Ir apskritai, ko jam jaudintis? Kol Džeredas neišvykęs, Elė priklauso tik jam.

– Jei nori, gali pasilikti. – Senutė ištiesė Džeredui ranką. – Aš Marta Taper, Elison kaimynė. O kas tu?

Džeredas paėmė jos mažytę šaltą ranką.

– Džeredas Pedžetas. Mudu su Ele – bendradarbiai.

Moteris nustėro, ištraukė ranką ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų apimta nepasitikėjimo ir pasibjaurėjimo.

– Gydytojas?

– Atsiprašau, ponia Taper, – įsiterpė Elė. – Taip, Džeredas – gydytojas. Bet aš nekviečiau jo čia tam, kad susitiktų jus. Dievaži, daugiau taip nenutiks. Tik ne po to, kas nutiko pastarąjį sykį. – Elė pasisuko į Džeredą. – Ponia Taper nemėgsta gydytojų.

Dabar Džeredas suprato, kodėl Elė sutriko jį pamačiusi.

– Gydytojas nužudė mano Melviną, – pasakė ponia Taper. – Ir nedrįso to pripažinti.

– Labai gaila, kad jums taip nutiko, ponia Taper, – tarė Džeredas. – Aš visai netyčia sutrukdžiau jūsų pietus. Tuoj pat einu namo. – Džeredas vos nepaspringo. Jis visai nenorėjo grįžti į savo tuščią butą, kur sofa nemaloniai kvepia, o nespalvotas televizorius rodo tik penkis kanalus.

Elė stovėjo sutrikusi, ji nenorėjo, kad Džeredas išeitų, tačiau nerado kitos išeities.

Ponia Taper žiūrėjo tai į Elę, tai į Džeredą.

– Ne, palauk. Nereikia tau niekur eiti. – Ji nuėjo prie stalo. Džeredas pritraukė jai kėdę ir ji atsisėdo. – Jei tik nekalbėsi apie savo ligoninę, aš taip pat susilaikysiu nepasakiusi, ką manau apie kai kuriuos iš jūsų klano, – pasakė ji Džeredui. – Jau seniai nepietavau su tokiu gražuoliu kaip tu.

Džeredas pažiūrėjo į besišypsančią Elę.

– Pasistengsiu patylėti, – atsiliepė jis.

Džeredas taip greitai nusivilko paltą, kad jo rankovės liko įtrauktos į vidų.

– Kaip skaniai kvepia.

– Naminė jautienos ir miežių sriuba ir kvietinė duona su spanguolėmis ir graikiniais riešutais ką tik iš orkaitės.

Džeredas nurijo seiles. Sriuba kvėpėjo pasakiškai. Ji priminė kvapus, kurie sklandė jo namuose, kai mama gamindavo maistą, kol tėvas dar buvo gyvas; kai jie kas vakarą sėsdavo prie stalo, buvo mylinti šeima, daug juokaudavo ir aptarinėdavo praėjusią dieną. Džeredas tikėjosi atkurti šią tradiciją savo paties šeimoje. Koks kvailas jis buvo tikėdamasis, kad jam pavyks.

Elė pastatė ant stalo dar vieną lėkštę.

– Gal galiu tau padėti? – paklausė Džeredas plaudamasis rankas ir žiūrėdamas į Elę – ji atrodė tokia miela, vilkinti raudoną prijuostę su užrašu Pabučiuok virėją. Jis vos susilaikė jos nepabučiavęs.

– Ačiū, ne. Sėsk ir skanauk.

Džeredas pakluso. Jau kelerius metus jis valgė nebrangiuose restoranuose, žmonių pilnose ligoninių kavinėse ar vienas nejaukiuose nuomojamuose butuose. O dabar jis sėdi prie stalo su Ele ir Marta jaukioje virtuvėje, valgo skanią ir kvapnią naminę sriubą, draugiškai šnekučiuojasi ir jaučiasi lyg būtų šeimos dalis – neatskiriama ir mylima. Jau seniai jis taip nesijautė.

Džeredas stebėjo Elę. Ji užsikišo sruogelę plaukų už ausies, nusišypsojo poniai Taper, pažvelgė į ją šiltomis ir rūpestingomis akimis. Ji susidomėjusi klausėsi naujienų apie ponios Taper anūkus ir jos planus pirkti naują vilnonį apklotą. Ponia Taper, kuri pernelyg dažnai nesišypsodavo, būdama šalia Elės tiesiog švytėjo. Taip būdavo su kiekvienu, kuris susidurdavo su Ele.

Džeredas blogai galvojo apie Elę. Ir dėl to kalta Sisė. Iš pradžių jis laikė Elę savanaude, manipuliuojančia jo draugu, puikiu gydytoju, norėdama, kad šis vestų ją, nes jai tai naudinga. Vėliau jis pamanė, jog Elė gali būti gražus žaisliukas, kuriuo galima pasidžiaugti ir pamiršti. Bet tada sužinojo, kad ji kaip ir Džeredas patyrė daug nelaimių. Vėliau, geriau ją pažinęs, pamatė, kad ji trokšta būti mylima, kad ji atsidavusi aplinkiniams žmonėms ne tik darbe, bet ir savo kasdieniame gyvenime. Ji – graži, jautri moteris, besistengianti padaryti pasaulį gražesnį tiems, kurie yra šalia. Tokia moterimi Džeredas galėtų didžiuotis.

Tačiau tai neįmanoma nei dabar, nei ateityje. Bet kuo daugiau jis praleido laiko su ja, tuo mielesnė jam atrodė mintis apie drauge leidžiamus savaitgalius, o kartais net ir trumpas atostogas kokioje nors šiltoje vietelėje, kur žmonės vaikšto vilkėdami tik bikiniais. Jokių įsipareigojimų, tik galimybė pasilinksminti, kai nėra ką veikti. Kol ji ras vedyboms tinkamą vyrą.

Pagalvojęs apie Elę su kitu vyru, Džeredas pasijuto lyg šaltu vandeniu nulietas. Jis tvirčiau suspaudė šaukštą.

– Ar patinka sriuba? – paklausė Elė žvelgdama į jį susirūpinusiomis akimis.

– Labai, – nusišypsojo jis ir baigė valgyti.

Elė atsistojo.

– Ar norėtum dar?

Nelaukdama atsakymo ji paėmė Džeredo lėkštę, nuėjo prie viryklės ir įpylė dar sriubos – taip kiekvieną kartą vakarieniaujant tėvui darydavo mama. Ji patarnaudavo tėvui ne todėl, kad jis to laukdavo, – jai patiko juo rūpintis.

Kai Elė padėjo priešais jį lėkštę, pilną sriubos, ir dar vieną riekę duonos, Džeredas liūdnai tarstelėjo ačiū ir netekties jausmas užgniaužė gerklę.

Po pietų Elė primygtinai prašė Martos leisti ją palydėti iki durų ir nunešti sriubos rytdienai. Džeredas tyliai meldėsi, kad ji neužtruktų. Kiekvieną akimirką nuo pat ryto jis ilgėjosi Elės ir troško kuo greičiau ją apkabinti ir laikyti kiek galima ilgiau ir dažniau, kol jųdviejų laikas baigsis.

Palydėjusi ponią Taper Elė grįžo namo ir rado Džeredą besiilsintį ant sofos, gurkšnojantį vyną, regis, tą, kurį pats ir atsinešė. Jis parodė į pagalvėlę šalia savęs.

– Vieta tau.

Elė pagalvojo, kad Džeredas jaučiasi jaukiai ir čia galėtų būti jo namai. Kaip lengva priprasti grįžti į namus, kur yra jis, kalbėtis vakarieniaujant ir prisiglausti kiekvieną vakarą.

Bet jis netrukus išvyks, todėl Elė ketino bent jau gerai išnaudoti jiems likusį laiką. Kabindama paltą ji slapčia nusižiovavo. Užuot atsisėdusi ant sofos, ji susirangė jam prie kelių, prigludo prie kojų ir uždėjo rankas jam ant šlaunų.

– Ačiū tau, kad sutikai apžiūrėti ponios Taper kulno žaizdą.

Džeredas patraukė pečiais.

– Toks gydytojo darbas.

Tai daugiau. Jis pasisiūlė apžiūrėti ponią Taper jos bute, Elei net nereikėjo jo įtikinėti ar įkalbinėti kaip Maiklo.

– O kas atsitiko, kai ją paskutinį sykį apžiūrėjo gydytojas?

Džeredas uždėjo delnus Elei ant rankų.

– Maiklui derėjo kalbėti švelniau. – Jis buvo pasipūtęs, tarsi darytų malonę. – Jis bandė įbauginti ponią Taper, įspėjo, kas nutiks, jei ji nesigydys. Tada jai ėmė mausti krūtinę ir aš visą naktį praleidau su ja Skubios pagalbos skyriuje. – Tą vakarą Maiklas buvo labai nepatenkintas, kad Elė liko su ponia Taper, o ne grįžo su juo namo. Nustūmusi mintis apie Maiklą šalin, Elė pasižiūrėjo į Džeredą ir suprato, ko jis nori. Jo raumenys po jos delnais ėmė standėti.

– Svarbiausia – įgyti paciento pasitikėjimą.

Džeredas tą puikiai sugeba. Elė pabučiavo didėjantį iškilimą po Džeredo kelnėmis ir iškvėpė karštą orą. Jis sudejavo ir pražergė kojas.

– Ar nori pratęsti, ką nutraukėme šįryt? – Elė paklausė pakėlusi galvą ir vėl pabučiavo Džeredą. – Aš pagalvojau, kad galėtume sugalvoti šiek tiek paįvairinimų, – kalbėjo ji glamonėdama Džeredą per ploną audinį.

Jis glostė Elės plaukus ir laikė prispaudęs jos galvą prie savęs.

– Juk žinai, kad man patinka įvairovė. – Džeredas judino klubus. – Paįvairink.

Elė nepajėgė sutramdyti žiovulio ir Džeredas tai pastebėjo pro primerktas akis.

– Ele, neturi šito daryti. Eikš, – pasakė jis ir pakėlė ją ant sofos. – Tu pavargai. Tavo paakiai patamsėję. Ir beveik nieko nevalgei.

Pastaruoju metu vakarais ji neturėdavo apetito. O vidury nakties užeidavo alkio priepuoliai. Elė prigludo Džeredui prie šono, įkvėpė gerai pažįstamo kvapo ir užmerkė limpančias akis.

– Atleisk. Aš taip pavargau. Bet juk tu vis tiek pasiliksi? – Ji labai norėjo, kad Džeredas liktų ir kuo ilgiau pabūtų su ja. Elė vėl nusižiovavo. – Net jeigu mes ir ne... Gal, kai šiek tiek numigsiu.

– Mieloji. Liaukis. – Džeredas prisitraukė Elę arčiau savęs ir pabučiavo viršugalvį. – Pamiegok. Man labai gera tiesiog sėdėti ir laikyti tave glėbyje.

– Ir man gera sėdėti prisiglaudus prie tavęs. – Arti jo. Jis net neįsivaizduoja, kaip gera. – Bet jei persigalvotum, sudėjau tau priešpiečių dėžutę rytdienai. Ji šaldytuve su tavo vardu.

Džeredas apglėbė Elę per pečius, priglaudė jos galvą sau prie krūtinės ir pabučiavo kaktą.

– Ačiū, – padėkojo jis. – Pati duosi man ryte.

Akimirką prieš užmigdama, Elė paklausė:

– Jeigu tau pasiūlytų nuolatinį darbą Skubios pagalbos skyriuje, ar sutiktum?

Džeredas iš karto neatsakė ir, atrodė, atidžiai rinko žodžius.

– Ne, – po kiek laiko ištarė jis, ir tarsi guosdamas paglostė Elės ranką. – Išvykstu mėnesio pabaigoje, – tyliai kalbėjo Džeredas. O tada beveik pašnibždomis pasakė: – Niekas manęs čia nesulaikys.

Numigusi keletą valandų ir šiek tiek numalšinusi naktinį alkį, Elė netyčia pažadino Džeredą, juodu nuėjo į lovą ir lėtai, mėgaudamiesi mylėjosi. Džeredas karštai, nepaliaujamai ją bučiavo. Šnabždėjo jai į ausį, kaip jam patinka jos kūnas, jos prisilietimai ir keliami jausmai. Elė vylėsi išgirsti dar daugiau – kad jis ją myli. Bet jis to nepasakė. Ji suvokė, kaip stipriai geidžia Džeredo.

Ryte, vos spėjusi išleisti Džeredą pro duris, Elė bėgte nubėgo į vonią ir ėmė vemti. Nebegalėjo ilgiau nepaisyti šių požymių. Krūtų jautrumas. Melancholija. Išsekimas. Pykinimas ir vėmimas. Ir lyg šių ženklų būtų maža, tą rytą ji pastebėjo, kad neprasidėjo antros mėnesinės iš eilės.

Nusipraususi po dušu, Elė nuvažiavo į nedidelę vaistinę netoli koledžo nusipirkti nėštumo testo.

Devintas skyrius

Vėlai vakare prie išvažiavimo iš restorano Elė pristabdė automobilį ir pasuko į Madrin Folzą. Prie ženklo sustoti ji greitai žvilgtelėjo į keleivio vietą.

– Ar tikrai gerai jautiesi, seneli?

– Truputį nevirškina skrandis, – atsakė jis ir iš švarko kišenės išsitraukė rūgštingumą mažinančių vaistų.

– Juk sakiau, kad nevažiuotume į italų restoraną, – ištarė Elė sukdama į Šiaurės gatvę.

– Bet leidai man rinktis, o Antonelos restorane gaminamas pats geriausias visose penkiose apygardose tiramisu. Dėl jo galima iškęsti ir rėmenį.

Tiesa, tačiau Elei nepatiko jo veido spalva ir tai, kad jis vis trynė krūtinkaulį.

– Nuvešiu į ligoninę, kad padarytų elektrokardiogramą.

– Nesijaudink, Ele, jaučiuosi gerai.

Tai nebuvo tiesa ir – patinka tai jam ar ne – jie būtinai užsuks į Skubios pagalbos skyrių pakeliui namo.

Vos Elei įsukus į pagrindinę gatvę, senelis sušuko:

– Oi, oi, kaip skauda.

Jis abiem rankom laikėsi už krūtinės, visas įsitempė, o paskui susmuko.

– Seneli! – suriko Elė ir pasisukusi pažvelgė į jį, suglebusį, galvą pakreipusį į šoną. Nenuleisdama akių nuo kelio, viena ranka jį papurtė. – Seneli!

Jokio atsakymo.

Ar jai sustoti ir suteikti pirmąją pagalbą, ar lėkti į ligoninę, kuri vos už gero kilometro?

– Seneli, – pakartojo Elė ir dar sykį jį papurtė. Šįkart pasigirdo dejonė.

Nuspaudusi greičio pedalą, Elė nuskubėjo į ligoninę. Net padangos cypė, kai ji pasuko įvažiavimo link, signalizavo žioplinėjantiems pėstiesiems ir priartėjo prie ryškaus raudonai degančio užrašo Skubios pagalbos skyriaus priimamasis. Pastatė automobilį, virpėdama iš baimės iššoko lauk ir nubėgo pagalbos.

– Nagi, greičiau. – Senelis gali mirti, kol tos prakeiktos automatinės durys atsidarys. Įlėkusi vidun Elė visu balsu suriko: – Pagalbos! Greičiau! – Tada nubėgo laisvų neštuvų į pirmąjį traumatologijos kabinetą. – Gydytojau Pedžetai! Pole! Kur jūs visi?

Stumdama neštuvus prie lauko durų, Elė sutiko Džeredą, kuris išbėgo iš trečiojo apžiūros kabineto, ir Polę iš antrojo.

– Seneliui blogai. – Daugiau nieko nereikėjo sakyti. Polė padėjo išstumti neštuvus, o Džeredas nubėgo prieky jų. Kai Elė su Pole buvo prie kelkraščio, Džeredas jau laikė senelį rankose.

– Jis sąmoningas, – pasakė Džeredas.

Jis paguldė senelį ant neštuvų ir Elė puolė stumti.

– Palauk, – sušuko Polė. – Šoninės sienelės.

Aišku, kad Elė nepamiršo pakelti šoninių sienelių veždama pacientą. Tuo pat metu kaip ir Polė, ji pakėlė sienelę savo pusėje.

– Greičiau, greičiau! – sušuko Džeredas.

Pakeliui Elė pasakojo senelio ligos istoriją, prieš penkerius metus patirtą miokardo infarktą ir naudojamus vaistus.

Prie Džeredo, Polės ir Elės pirmajame kabinete prisijungė dar viena tuo metu skyriuje dirbusi slaugytoja. Ji išsitraukė žirkles ir pasirengė kirpti marškinius.

– Nekirpk, tai jo mėgstami marškiniai. – Elė skubėjo juos atsagstyti.

– Tau nereikėtų čia būti, – pasakė slaugytoja, kuriai Elė išsyk pajuto antipatiją.

Atsagsčiusi marškinius, Elė suskubo greičiau juos nuvilkti. Polė, norėdama pagelbėti, padėjo senelio ranką į, Elės manymu, nepatogią padėtį.

– Atsargiau. Tu jį užgausi, – papriekaištavo ši.

– Reikia prijungti jį prie monitoriaus, – atsakė Polė. – Elkis kaip slaugytoja, nes kitaip Tereza bus teisi. Tau reikėtų išeiti.

Pagaliau marškiniai buvo nuvilkti, Polė pritvirtino prie krūtinės kardiografo elektrodus, Tereza prijungė deguonį, o Elė įvedė kateterį. Tai padariusi, ji griebė krepšį su priemonėmis ir pasirengė įleisti periferinę intraveninę kaniulę. Elė ištiesė ranką ir pritvirtino guminį raištį seneliui virš alkūnės. Ji atidengė alkūnės linkį ir bandė apčiuopti veną. Kai tik rado vietą dūriui, paėmė tamponą ir sterilizavo dūrio vietą. Elė dirbo automatiškai. Buvo tai dariusi tūkstančius kartų.

Tada pakėlė adatą, pakreipė reikiamu kampu ir pasiruošė durti. Seneliui. Elės akyse ėmė tvenktis ašaros. Ji ranka nusišluostė akis. Tada nuleido kaniulę. Jai drebėjo rankos. Ant ką tik dezinfekuotos senelio odos nukrito Elės ašara.

– Išeik, – pasakė Džeredas. Jo balsas skambėjo įsakmiai.

Elė nepajudėjo; nors žinojo, kad trukdo dirbti, negalėjo prisiversti išeiti. Senelio oda papilkėjo. Blogai. Monitoriuje matėsi nestabilus širdies ritmas, daug lėtesnis už normą. Jis nejudėdamas gulėjo ant stalo, tik krūtinė vos vos kilnojosi.

Ant pečių Elė pajuto tvirtas rankas, kurios nuvedė ją prie durų.

– Ele, mes padarysime viską, ką galime, – pasakė Džeredas. – Palauk poilsio kambaryje.

– Kaniulę įvedžiau, – pasakė Polė. – Galima pradėti leisti vaistus.

– Kokius vaistus, gydytojau? – paklausė kita slaugytoja.

Elė ištrūko iš Džeredo rankų ir nubėgo prie kušetės – nepajėgė susivaldyti pagalvojusi, kad tai gali būti paskutinis kartas, kada mato senelį gyvą.

– Noriu pasakyti jam, kur aš lauksiu. – Elė palinko prie pat senelio ausies, ašaros nesustodamos riedėjo skruostais. – Seneli, lauksiu čia pat už durų. Čia yra Polė. Ir gydytojas Pedžetas. Jie tavimi tinkamai pasirūpins. – Elė pabučiavo jį į šaltą, drėgna skruostą. – Myliu tave. Tik nepalik manęs. Man tu labai reikalingas. Ypač dabar. – Kaip ji galės išauginti vaiką viena, be senelio pagalbos?

Senelio lūpos sujudėjo. Iš pradžių neišleisdamos nė garso. Jis vėl pabandė kažką sakyti.

– Tu... susitvarkysi, – vos beįstengė sušnabždėti. – Labai... tave... myliu.

Elė prigludo jam prie krūtinės nesiryždama išeiti.

– Nagi, Ele, – įsiterpė Džeredas ir prilaikydamas ją už pečių švelniai paragino eiti.

Ji visai nenorėjo laukti viena personalo kambaryje, nežinodama, kas vyksta. Užuot ten ėjusi, ji žingsniavo pirmyn atgal už kabineto durų, jei kartais senelis ją pašauktų ar kam nors prireiktų jos pagalbos. Durys atsidarė. Polė, tarsi žinodama, jog Elė ten lauks, padavė jai senelio kraujo mėginius, kad nuneštų į laboratoriją. Elė bėgo kaip išprotėjusi. Elei grįžus po kelių minučių išėjo Polei padėjusi slaugytoja. Ji paėmė kito paciento kortelę ir nužingsniavo į antrąjį apžiūros kabinetą.

– Kaip jis? – paklausė Elė.

– Gydytojas Pedžetas sakė, kad netrukus išeis su tavimi pasikalbėti.

Ragana. Kitą kartą, kai ji paprašys Elę ją pavaduoti, pamatys...

Elė vėl žingsniavo pirmyn atgal.

Trečią kartą durims atsidarius išėjo Džeredas. Ir – o Dieve gailestingas – paėmė juostelę gumos. Elės paskutinės viltys žlugo.

– Kas? Kas yra?

Elė įkišo nosį pro pravertas duris ir pamatė Polę užtraukiančią antklodę iki pat senelio galvos. Nejaugi jis mirė? Nejaugi Polė uždengia kūną? Elė pabandė prasibrauti pro Džeredą.

Jis tvirtai ją suėmė.

– Eime į poilsio kambarį.

Svarbiausia taisyklė pranešant blogas naujienas: daryk tai nuošalioje vietoje.

Elę apėmė panika. Akyse ėmė raibuliuoti ir spengti ausyse.

– Aš niekur neisiu. – Kūnas sustingo, Elė ėmė drebėti. Ji gaudė orą. – Arba pasakyk, kas vyksta, arba aš iškelsiu tokią sceną, kokios čia dar niekas nematė.

– Nusiramink, Ele. Kol kas jo būklė stabili. Jam reikia ramybės.

Elė atgavo kvapą, nors vis tiek jautėsi taip, lyg tuoj apalps.

Džeredas sugriebė ją ir prilaikė.

– Ei, tau negera?

Taip, negera. Senelis – jos visas pasaulis. Ji mylėjo jį labiau už gyvenimą ir neįsivaizdavo, kaip galėtų gyventi be jo.

– Eikš čia, – Džeredas nuvedė ją poilsio kambario link. – Tau reikia prisėsti.

Elė pamėgino ištrūkti.

– Noriu jį pamatyti.

Džeredas dar tvirčiau suėmė Elę.

– Turi susitvardyti prieš eidama pas jį. Jam reikalinga ramybė.

Džeredas teisus.

Personalo kambaryje Elė atsisėdo prie stalo, drebėdama ir nenustygdama vietoje, Džeredas padavė jai popierinį puodelį su vandeniu iš aparato. Elės rankos virpėjo ir ji apsiliejo smakrą. Džeredas paėmė servetėlę, ir lyg tėvas vaikui nušluostė Elės veidą. Tačiau vaikų jis nenorėjo. Elė vos susilaikė neapsiverkusi, pažiūrėjo į savo kelius ir ištarė:

– Ačiū.

– Šįvakar kateterizacijos laboratorijoje dirba gydytojas Ansaris, – Džeredas vėl kalbėjo kaip gydytojas. – Dabar jis vienam pacientui atlieka angioplastikos tyrimą. Jis sutiko padirbėti ilgiau ir dar šiandien priimti tavo senelį.

Elė negalėjo sulaikyti ašarų.

– Ačiū, kad taip stengiesi.

– Jis tai daro dėl tavęs, Ele. Iš profesinės pagarbos. O tuo tarpu senelis pabus Skubios pagalbos skyriuje – taip aš galėsiu jį stebėti, kol Ansaris jį apžiūrės.

Ašaros liejosi Elei iš akių upeliais tekėdamos skruostais.

– Ačiū tau, Džeredai. Nežinau, ką būčiau dariusi, jei...

– Ššš. – Jis prisėdo šalia ir palietė Elės rankas. – Senelis prašė tave pakviesti. O tu negali ten eiti apsiverkusi. – Jis padavė jai servetėlių. Toks mielas. Toks rūpestingas. Toks nesulaikomas.

– Žinau. – Ji nusišnarpštė ir nusišluostė akis. – Prašau pasakyti jam, kad aš tuoj ateisiu.

– Gerai.

Po poros valandų Elė sėdėjo viena kateterizacijos laboratorijos laukiamajame ir stebėjo, kaip sieniniame laikrodyje tiksi sekundės. Trys minutės po septynių. Gydytojas Ansaris planavo viską padaryti iki septynių.

Kadangi darbo valandos baigėsi, koridoriuje buvo tuščia ir Elė neturėjo su kuo pasikalbėti. Nebuvo nieko, su kuo galėjo pasitarti ir nuvyti šalin pačias blogiausias mintis.

Ji atsistojo, nuėjo prie lango, pasižiūrėjo į tamsą, į snaiges, tingiai krintančias į apšviestą daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę tolėliau. Tokiais vakarais juodu su seneliu mėgdavo išjungti namuose visas šviesas, prisistumti sofą prie didžiulio lango svetainėje ir stebėti, kaip sniegas užkloja gatves. Žiūrėti į sniego valymo mašinas. Tas vaizdas – valytuvai ir stumdomi sniego kalnai – buvo kažkuo ypatingas ir nuo jo negalėjai atitraukti akių.

– Tai bent sninga. Žiūrėk – atvažiuoja dar viena sniego valymo mašina, – mėgdavo sakyti senelis. Vėliau jie mėgindavo įžiūrėti įvairiausias figūras sniego pusnyse, apšviestose gatvės žibintų. Senelis labai mėgo sniegą. Jis niekada nesiskųsdavo, kai tekdavo jį valyti. Ar jis dar kada nors padarys sniego angelą? Ar pajus, kaip šalta snaigė tirpsta ant liežuvio?

Ir kai Elė jau manė, kad ašarų nebeliko, pajuto, jog tuoj vėl pravirks. Reikia susitvardyti. Ašarojimas ir jaudinimasis niekuo nepadės. Dešimt po septynių. Ji tol vyniojo garbaną ant piršto, kol pajuto skausmą. Tada suskaičiavo šaligatviu einančius žmones. Septyni. Įkalne prie įvažiavimo lėkė greitoji su įjungtais švyturėliais.

Laukiamajame pasigirdo kažkieno žingsniai. Elė taip staigiai apsisuko, kad neteko pusiausvyros ir įsikibo į palangę.

Džeredas, vis dar su uniforma, pribėgo artyn ir prilaikė ją.

– Atleisk, nenorėjau išgąsdinti.

– Atsiprašau. Laukiu gydytojo Ansario. Jis žadėjo baigti septintą.

Džeredas žvilgtelėjo į laikrodį. Keturiolika po septynių.

– Įprasta, kad kai kurios procedūros užtrunka.

Elė puikiai tą žinojo. Pacientai įvairiai reaguodavo į vaistus, kartais įvykdavo nenumatytos komplikacijos, širdies priepuoliai, mirtis.

– Matau, apie ką galvoji, – pasakė Džeredas. – Liaukis. Negalvok apie blogiausią. Turėk kan...

– Tik nesakyk, jog neturiu kantrybės. Ši tyla gali reikšti ir tai, kad gydytojas nesiryžta pranešti blogos žinios.

– Tu karštakošė. – Džeredas papurtė galvą. – Štai, imk. – Jis padavė Elei indelį braškių jogurto, plastikinį šaukštelį ir bananą. – Tu turbūt išalkusi. – Kita ranka iš užpakalinės kišenės išsitraukė vandens buteliuką ir davė Elei. Užuot paėmusi maistą, Elė priėjo artyn ir veidu įsikniaubė jam į krūtinę. Šalia Džeredo nereikia apsimetinėti stipriai, nereikia jaudintis, kad pasakys ar padarys ką nors ne taip, ar prastai atrodys. Jis matė ją blogiausiomis dienomis ir niekada nespruko šalin.

– Ačiū tau, kad esi šalia.

Jis tvirtai ją apkabino.

– Kur kitur aš galiu būti?

Kokie mieli širdžiai žodžiai. Elė pravirko. Vėl.

– Nežinau, kaip gyvensiu, jei jis nepasveiks. Be jo aš nieko neturiu. – Senelis – vienintelis ją mylintis žmogus. Elė sukūkčiojo. – Jei jis mirs, liksiu vienut viena.

Elė nebegalėjo nuslėpti užplūdusių jausmų. Veidu vėl tekėjo ašarų upeliai, nosis varvėjo ir ji nesiliovė kūkčiojusi. Širdį skaudėjo dėl senelio, kuris gali mirti. Dėl Džeredo, kuris tuoj išvyks. Dėl vaikelio, kurį nešiojo. Ir dėl savęs, kad turės su viskuo susidoroti viena.

Džeredas stovėjo tvirtai apkabinęs Elę, viena ranka glostydamas jai plaukus ir nugarą. Radęs tinkamą akimirką, jis nuvedė Elę prie kavos staliuko ir padavė nosinaičių. Jis nesakė nereikalingų paguodos žodžių, nežadėjo, kad viskas bus gerai. Elei reikia išsiverkti ir jis nestabdė jos, tik palaikė būdamas šalia ir rūpindamasis ja.

Tai jau antras kartas per du mėnesius, kai Elė prarado savitvardą Džeredo glėbyje ir ieškojo jo paguodos. Jam buvo gera jaustis reikalingam. Jis dar niekada taip nenorėjo pasakyti tinkamą žodį, padaryti gerą darbą, kaip dabar. Elė – ypatinga.

– Išsiverk, mieloji. – Džeredas atsisėdo ant kėdės, pasisodino Elę ant kelių ir prisiglaudė. – Aš tau padėsiu. Pasirūpinsiu tavimi. Padarysiu viską, ko panorėsi.

– Aš noriu tavęs. – Ji apsivijo Džeredą rankomis.

Jis pabučiavo Elę į smilkinį.

– Būsiu su tavimi.

Džeredas pamanė, kad Elė nusijuokė. Jis atsilošė ir pažvelgė į ją. Tikrai – jos ašarotame veidelyje švytėjo šypsena.

– Ir kada tu taip pasikeitei?

Tą naktį, kai nepaprasta jauna moteris išliejo jam širdį, pasitikėjo juo pasidalindama savo skausmu, palietė jo širdį ir paprašė jo meilės ir užsimiršimo. Tą akimirką Džeredas galėjo pasinaudoti galimybe sutvirtinti jų ryšį ir užsiminti apie savo stiprėjančius jausmus. Bet tai labai apsunkintų jo išvykimą. Todėl jis nusprendė pajuokauti.

– Regis, klydai manydama, kad aš bjaurus tipas. Įrodysiu tau, jog geresnio už mane nėra. Įvesk paieškos laukelyje frazę geras vaikinas ir pirma nuoroda parodys mane.

Elės šypsena platėjo.

– O jeigu įvesiu kuklus vaikinas?

– Na, ne, ten tikriausiai manęs nerasi.

Džeredas atsuko vandens buteliuko, kurį atsinešė, kamštelį ir padavė Elei.

Ji gurkštelėjo.

– Ačiū.

Džeredas pamėgino išpainioti Elės plaukų sruogą, kurią ji susuko į mazgą – tą darydavo kaskart, kai nerimaudavo.

– O aš net neabejojau, kad tave čia palaikys būrys žmonių.

Elė nusuko akis į šalį.

– Nenorėjau kitiems pridaryti rūpesčių. Polė eina į pasimatymą, uždraudžiau jai atšaukti jį. O poniai Mejer paskambinsiu, kai senelio būklė bus geresnė.

Tokia ta Elė. Visada galvoja apie kitus, tik ne apie save.

– Jei būčiau žinojęs, būčiau anksčiau baigęs darbą.

– O aš ir nesitikėjau, kad tu... Juk mudu ne...

Elė nebaigusi sakinio pašoko ant kojų, kai į laukiamąjį atėjo gydytojas Ansaris. Džeredas atsistojo šalia. Elė atsirėmė į jį, surado jo ranką ir jų pirštai susipynė, lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas. Jis spustelėjo Elės ranką norėdamas ją paremti ir suteikti jėgų.

– Elison, viskas vyko taip, kaip ir tikėjausi, – pasakė gydytojas Ansaris. Paskui pradėjo pasakoti apie procedūrą, bet Elė jį nutraukė:

– Tai ar jis pasveiks? Kur jis? Ar galiu užeiti?

– Nakčiai jį išvežė į Kardiologijos skyrių. O iš pat ryto nueisiu jo apžiūrėti.

– Ačiū jums, gydytojau Ansari. – Elė apsikabino gydytoją. – Kad jūs žinotumėte, kokia aš jums dėkinga. – Tai pasakiusi ji pasisuko į Džeredą. – Einu į Kardiologijos skyrių. Iki ryt ryto. – Ji greitai pabučiavo jį į skruostą. – Ačiū tau, – ištarė Džeredui ir pažvelgė į jį dėkingumo kupinomis akimis.

Džeredas ketino eiti drauge, kad įsitikintų, jog pervežimas pavyko. Tačiau prieš tai panoro pasikonsultuoti su gydytoju Ansariu apie procedūros detales, išvadas, prognozes ir gydymo planą – apie viską, ką norės sužinoti Elė, kai praeis nerimas ir ji ims mąstyti kaip slaugytoja. Sužinojęs, ką norėjo, nuėjo į Kardiologijos skyrių.

Ten pakalbėjo su skyriaus slaugytoja ir padavė jai kortelę su savo telefono numeriu.

– Prašyčiau paskambinti man, jei kuriam nors iš jų reikės pagalbos. Bet kuriuo paros metu.

Slaugytoja nusišypsojo.

– Būtinai, gydytojau Pedžetai.

Tada Džeredas susitarė su kolega, kuris galėtų pavaduoti jį sekmadienį, kad jis pats galėtų padėti Elei. Bet tą naktį Džeredui taip ir nepavyko užmigti, tad jis atvyko į ligoninę pusę septynių ryto. Nieko neradęs slaugytojų poste, jis kyštelėjo galvą į senelio palatą.

Už užuolaidos pasigirdo balsas:

– Elison Elžbieta Foršei, tu tikrai neprausi manęs lovoje. Jei jau būtina, nusiprausiu pats.

Senelis stengėsi kalbėti taip, tarsi jaustųsi stiprus ir žvalus, o tai prastas ženklas. Džeredas pabeldė į praviras duris.

– Ar galima užeiti?

Elė atitraukė užuolaidą. Jos plaukai styrojo į visas puses, drabužiai susiglamžę, o veidas išblyškęs. Atrodė apimta nevilties, išsekusi ir sutrikusi.

– Ar tu šiandien nedirbi?

– Paprašiau laisvadienio, kad galėčiau tau padėti. – Išgirdusi tai Elė lengviau atsikvėpė, o tada prabilo senelis:

– Gydytojau, gelbėkit. – Džeredas pažiūrėjo Elei per petį. Senelis sėdėjo lovoje ir kalbėjo, lyg nieko nebūtų nutikę. – Elė tuoj mane pribaigs. Visą naktį bluosto nesudėjau, o dabar laukiu lankytojų.

– Noriu, kad būtų pasirengęs priimti lankytojus, bet jis spyriojasi, – atšovė Elė.

Į palatą įžengė senyva moterėlė, vilkinti tamsiai mėlyną ligoninės savanorės uniformos viršutinį švarkelį. Džeredas atpažino senelio kaimynę, kuri padėjo tą vakarą, kai Skubios pagalbos skyrių užplūdo per mokyklinių autobusų avariją nukentėję vaikai.

Lyg pajutęs ją ateinant, senelis krito atgal į lovą. Pradėjo kosčioti. Jo veidas suglebo. Paskui prakalbo nutaisęs gergždžiantį ir silpną balsą.

– Ponia Mejer, ačiū Dievui, jūs čia.

Kas čia, po paraliais, vyksta? Jis ką tik kivirčijosi su Ele, ir akimirksniu nusilpo. Džeredas pasižiūrėjo į monitorių, ar nesutriko širdies ritmas ir ar nepasigirs įspėjimo signalas. Jis ėmė ieškoti stetoskopo, kuris dažniausiai kabėdavo jam ant kaklo, pamiršęs, kad šiandien nedirba.

Elė buvo pasirengusi pulti daryti širdies masažo.

– Ką tik sakiau Elei. – Atrodė, kad seneliui sunku tarti žodžius. – Nejaukiai jaučiuosi, kad jai reikės mane apiprausti. Bet pats aš per silpnas.

Ak, tas gudrus lapinas.

Elė išsižiojo.

– Vadinasi, atėjau kaip tik laiku. – Ponia Mejer nusivilko viršutinius drabužius ir pasidėjo juos bei savo užrašų knygelę ant kėdės šalia lango. Tada aukštai pasiraitojo megztuko rankoves ir atėjo prie lovos. – Tu, širdele, gali keliauti namo, – pasakė ji Elei ir pabučiavo ją į skruostą. – Leisk man viską sutvarkyti.

Elė nenorėjo išeiti ir pavesti senelio priežiūrą poniai Mejer. Priešingai, ji buvo pasirengusi mūšiui.

– Sakau tau, Ele, eik, – paragino ir senelis, pakėlė galvą ir prakalbo tvirtesniu, nors ir trumpam, balsu: – Ponia Mejer tikrai gerai manimi pasirūpins. – Senelis negaišo laiko veltui ir valiūkiškai nusišypsojo savo kaimynei.

– Juk žinai, kad aš tai moku, tu senas katine, – ponia Mejer sukikeno.

Elė žiūrėjo į juos taip, lyg būtų užtikusi darančius ką nors nepadoraus.

– Eime, Ele, – pasakė Džeredas priėjęs prie Elės ir paėmė ją už rankų, kad prireikus laiku išvestų iš palatos.

Elė palinko prie senelio, pakštelėjo jį į skruostą ir, visų nuostabai, paklususi Džeredui išėjo.

– Iki, brangioji, – pasigirdo silpnas senelio balsas. – Neskubėk grįžti. Ponia Mejer liks čia, kiek reikės, ar ne? – Tai pasakęs jis keletą kartų kostelėjo.

– Žinoma, mano gerasis žmogau, kiek tik norėsi.

Koridoriuje Elė paklausė:

– Kas čia, po paraliais, buvo?

Džeredas nusišypsojo.

– Atrodo, tavo senelis įsimylėjo.

– Ponią Mejer? Juodu draugauja metų metus. Jie kaip brolis ir sesuo.

– Jau nebe. Eikš. – Džeredas timptelėjo Elę už rankos. – Nusivesiu tave pusryčių.

Elė sekė paskui Džeredą niekaip negalėdama atsitokėti.

– Tai aš rūpinuosi seneliu, – murmėjo ji sau po nosimi, – rūšiuoju jo vaistus, lydžiu pas gydytoją ir prižiūriu jį, kai serga. Tvarkau jo namus, gaminu maistą ir palaikau jam draugiją.

– Regis, ponia Mejer palaiko jam kitokią draugiją.

Elė išpūtė akis.

– Cha, tik nereikia smulkmenų.

Kai juodu pasuko į kitą koridorių, Elė pasižiūrėjo į Džeredą liūdnomis akimis.

– Daugiau jam manęs nebereikia.

Bet man reikia, – pamanė Džeredas. Ir nustėro iš nuostabos. Toji mintis jį taip pritrenkė, kad jis sustojo lyg įbestas.

Elė ėjo pirmyn paskendusi savo mintyse ir nepastebėjo, jog jis atsiliko.

Džeredas žiūrėjo į nueinančią Elę, jos klubai vylingai siūbavo, ir ji nė nenumanė, kas sukasi jo mintyse. Džeredas mėgo stebėti ją, džiaugėsi jos draugija. Jis geidė jos. Ne, ne. Jam jos nereikia. Džeredui Pedžetui nieko nereikia. O po dviejų savaičių, kai jo paskyrimo laikas baigsis, jis išvyks. Ir kad nekiltų dvejonių, jis jau pasirašė ir išsiuntė sutartį į kitą ligoninę. Kelio atgal nėra.

Dešimtas skyrius

Elė sėdėjo namie prie virtuvės stalo ir laukdama Džeredo sukiojo tarp pirštų nėštumo testo dėžutę. Papusryčiavusi užkandinėje Elė grįžo namo, palindo po dušu ir šiek tiek numigo. Džeredas pasisiūlė ateiti priešpiečių ir atsinešti kokį nors filmą.

Iš pradžių Elei tai pasirodė neblogas sumanymas.

Bet paskui ji nusprendė, kad turi būti su Džeredu atvira ir pasakyti jam tai, kuo pati jau neabejojo, nors daug lengviau būtų palaukti, kol jis išeis, ir pritrenkiančią naujieną pranešti telefonu.

Pasigirdo beldimas. Septyniomis minutėmis anksčiau. Elė jaudinosi, širdis daužėsi ir spaudė krūtinę.

Ji giliai įkvėpė, įmetė dėžutę į vaistinės maišelį, gerai suvyniojo ir padėjo į spintelę po kriaukle. Jei Džeredas nepatikės, ji išims testą ir pateiks neginčijamą įrodymą.

Elė atidarė duris. Džeredas įteikė jai nuostabią persiko spalvos rožių puokštę.

– Nereikėjo. – Po kelių akimirkų jis sužinos kodėl.

Džeredas palinko pabučiuoti Elės, tačiau spėjo tik pakštelėti į skruostą, nes ji nusuko galvą šalin.

– Kas atsitiko? – paklausė jis.

Elė negalėjo prisiversti jo pabučiuoti žinodama, kas jo laukia, ir neabejodama pabaiga – nuo šiandien jų santykiai pasikeis, ir ne į gerąją pusę. Pagalvojusi apie tai, Elė pajuto tuštumą širdyje.

– Mums reikia pasikalbėti.

– Pakalbėsime valgydami. Aš mirštu iš bado. – Džeredas nusivilko paltą ir pakabino jį į spintą. Elė atsispyrė pagundai pasakyti jam, kad jis be reikalo skuba.

Tada ji pažvelgė į Džeredo atneštus sumuštinius iš vietinės užkandžių parduotuvėlės. Net jei gertų daug vandens, kad valgis neužstrigtų gerklėje, dėl jaudulio jos skrandis vis tiek nepriimtų jokio maisto.

– Duok man vieną minutėlę. – Elė klestelėjo į savo kėdę, jai svaigo galva. Džeredas stovėjo taip arti, kad sumanymas pasakyti jam tiesą nebeatrodė toks geras. Elė prisivertė susitvardyti. Jei nori būti atsakinga motina, galvojanti apie vaiko interesus, pirmas dalykas, kurį reikia padaryti – informuoti būsimąjį tėvelį. O ką jis nuspręs daryti – jo paties reikalas.

– Tu vėl vynioji ant piršto sruogą. – Džeredas palietė Elei už dešinės ausies.

Ji susigriebė ir pradėjo narplioti mazgą džiaugdamasi, kad bent rankos užimtos.

– Blogos naujienos? Gerai. Klok, kas guli ant širdies, o tada valgysime.

– Sėsk. Ana ten. – Elė parodė į priešais save stovinčią kėdę, arčiausiai prie išėjimo.

Džeredas atsisėdo.

– Kadangi tokius dalykus nelengva sakyti, eisiu tiesiai prie reikalo. – Elė laikė tvirtai suspaustas rankas sau ant kelių.

Džeredas palinksėjo nenuleisdamas nuo Elės akių.

– Aš laukiuosi.

Džeredas žvelgė į ją taip, tarsi ji būtų kalbėjusi svetima kalba, ir jam teko gerokai pasukti galvą norint ką nors suprasti. Po ilgos pauzės jis nustėro.

– Sakei, kad nesilauki.

Džeredas kalbėjo ramiai. Galbūt jis nereaguos taip baisiai, kaip Elė tikėjosi.

– Po velnių, Ele. – Jis persibraukė plaukus. – Ir kaip, po paraliais, tai galėjo nutikti?

Gal jis juokauja? Ir kaip, jo manymu, tai nutiko? Sperma. Kiaušinėlis.

Džeredas pašoko ir ėmė žingsniuoti po virtuvę.

– Po pirmosios nakties visada naudojau prezervatyvus.

Ji nesitikėjo, jog Džeredas šokinės iš laimės išgirdęs šią naujieną, bet giliai širdyje vylėsi mažo stebuklo (nors iki pat šios akimirkos sau to neprisipažino), tačiau matydama tokį Džeredą Elė ir pyko, ir džiaugėsi, kad jis neįvyko.

– Iš tiesų. Puikiai žinau, jog tu nepamiršti prezervatyvų.

– Tik nesakyk, kad tai aš negalvojau, ką darau. – Džeredas kaltino Elę iškėlęs smilių į viršų. – Tai tu lipai ant manęs ten, prie upės, ir nesisaugojai.

– Juk žinai: tą naktį buvau ne savo kailyje.

– O man atrodo, jog tu puikiai suvokei, ką darai. – Džeredas įsikišo rankas į priekines džinsų kišenes, lyg valdydamasis, kad neimtų mėtyti daiktų.

Elė įkvėpė.

– Ką nori pasakyti?

– Kad jūs, moterys, visos vienodos, štai ką. – Džeredo smilkinyje Elė pastebėjo pulsuojančią veną, kurios anksčiau nebuvo mačiusi. – Manipuliuojate vyrais trokšdamos naudos. Taip elgeisi su Maiklu, o dabar mėgini taip pat pasielgti su manimi.

Džeredo žodžiai it strėlės smigo Elei į širdį.

– Man iš tavęs nieko nereikia. – Elei nepatikdavo, kai kas nors į ją žiūrėdavo iš aukšto, todėl ji irgi atsistojo. – Puikiausiai sugebėsiu savarankiškai pasirūpinti vaiku.

Džeredas prisimerkęs nužvelgė Elę.

– Jei pastojai tam, kad nusitemptum mane prie altoriaus, labai suklydai, – lėtai ištarė jis.

Elė žinojo, kad Džeredas niekada nepakeltų prieš ją rankos, todėl neslėpė pykčio ir neatsitraukė.

– Kalbi, lyg būtum iš dangaus iškritęs. Viena pati moteris pastoti negali. Tu mylėjaisi su manimi nesisaugodamas štai šiuose namuose, mano lovoje. Du kartus. Ar tai irgi mano kaltė?

– Aš maniau, kad tu geri kontraceptines tabletes! – sušuko Džeredas ganėtinai garsiai, kad tai išgirstų ponia Taper.

– Ką gi, dabar žinai, jog negeriu! – dar garsiau suriko Elė.

Džeredas atsakė jau tyliau:

– Sakei, kad viskas bus gerai ir kad pasitiki manimi.

– Taip, aš klydau. O tu, žinodamas, kad išvyksti, tą naktį pasinaudojai manimi. Aš per daug išgėriau. Buvau sugniuždyta, o tu, gavęs progą permiegoti su manimi, nepraleidai jos.

Džeredas tylėjo. Padorumas neleido neigti savo kaltės.

– Netiesa, Ele, – tyliai pasakė jis. – Tau reikėjo manęs. Daviau tau, ko norėjai, ko pati prašei.

– Užtilk. – Mostelėjusi ranka ji užčiaupė Džeredą. – Pasakiau, ką turėjau pasakyti. – Elė nuėjo prie spintos ištraukti Džeredo palto.

– Palauk. Mums reikia apie tai pasikalbėti.

– Mes neturime daugiau apie ką kalbėti. Aš laukiuosi, o tu išeini.

– Luktelk. – Džeredas pakėlė abi rankas. – Duok man laiko pagalvoti. Tu jau kurį laiką žinai, kad laukiesi. O aš vis dar pritrenktas.

– Sužinojau tik vakar, – Elė prabilo ramesniu balsu. Jai buvo svarbu, kad Džeredas žinotų, jog ji neslėpė nuo jo tiesos. – Būčiau išsyk tau pasakiusi, tačiau senelį ištiko širdies priepuolis. Nemelavau tau, Džeredai. Iš tiesų maniau, kad nesilaukiu, kai tu manęs klausei. Mano mėnesinių ritmas sutrinka, kai dirbu tai naktinėmis, tai dieninėmis pamainomis. O kai tu grįžai, jų nebuvo tik tris savaites.

– Noriu pasielgti tinkamai, Ele. Dabar esu čia. – Džeredas irgi kalbėjo ramiau. – Padėsiu tau. Apmokėsiu tavo sveikatos priežiūros išlaidas.

Elė akys pritvinko ašarų ir ji pravirko.

– Tu labai geras. Ačiū.

– Tai kodėl verki?

Elė rankomis nusišluostė akis.

– Pastaruoju metu pravirkstu dėl visokių niekų, nejau nepastebėjai?

– Eikš pas mane, mieloji. Pasipasakok.

Džeredas žengė prie Elės norėdamas ją apkabinti. Tačiau ji pakėlė ranką ir jį sustabdė.

– Daug metų svajojau, kaip pasakysiu mylimam vyrui, kad laukiuosi, – Elė šniurkštelėjo. – O jis niekada neatsakydavo: Aš tau padėsiu. Apmokėsiu sveikatos priežiūros išlaidas.

Džeredas spoksojo į Elę.

Šnipštas. Ji kovojo su tuo dienų dienas, bandė įtikinti save, kad neįsimylėjo Džeredo. Tačiau įsikarščiavusi nesąmoningai vos neprasitarė.

– Aš my...

– Tik nedrįsk sakyti, kad myli mane. – Elė nuėjo prie spintos ir trūktelėjo Džeredo paltą taip stipriai, kad pakaba nulėkė ant sofos. – Įžeisi mane pasakydamas tai, ko negalvoji, vien todėl, kad manai, jog noriu tai išgirsti. Nenoriu. Tik ne iš tavęs. – Melagė. Ji norėjo išgirsti tuos žodžius, tik sakomus nuoširdžiai.

– Aš gausiu geras išmokas. – Elė delnu nusišluostė akis. – Tavo pinigų man nereikia. Turiu atsidavusių draugų, be to, esu tikra, kad senelis ir ponia Mejer nesitvers kailyje norėdami prižiūrėti vaikelį. O iš tavęs tenoriu vieno – išeik. Išvažiuok. Ir negrįžk.

– Juk galime ką nors sugalvoti.

– Tu dar nesupratai. Nenoriu su tavimi ko nors sugalvoti. Noriu ištekėti. Noriu turėti daug vaikų, šunį ir namus. Klydau susidėdama su tavimi, nors ir žinojau, kad tavo siekiai kiti. – Elė ištiesė Džeredui paltą.

– Aš noriu tavęs. Noriu mūsų kūdikio. Netgi noriu namų ir šuns. Tik vesti nenoriu.

– O aš noriu ištekėti. – Elė neketino nė trupučio nusileisti.

– Po velnių, Ele, aš niekaip negaliu nutraukti savo pirmosios santuokos, o tu mane jau stumi į antrą.

Džeredo žodžiai trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus, pakibo ore ir užėmė kvapą.

Vedęs.

Kažkur Džeredas turi žmoną, o gal ir vaikų. Maža graži šeimynėlė. O ji – pašalinė moteris. Puiki meilužė, ir nieko daugiau. Skausmas persmelkė Elei širdį. Ji atsirėmė į spintą, stengdamasi atgauti žadą.

Džeredas delnais persibraukė per veidą, įkišo ranką į užpakalinę kišenę ir išsiėmė kramtomosios gumos. Kad tu paspringtum, Džeredai.

Elė spoksojo į jį ir matė tobulą savo trisdešimtmečio tėvo kopiją. Gražus. Daug pasiekęs. Patrauklus. Melagis, apgavikas, širdis daužantis niekšas.

Svetimautojas, kuris niekina santuokos šventumą.

– Leisk tau paaiškinti, – ištarė jis, tarsi ramindamas įsiaudrinusį pacientą.

– Tu vedęs?

– Formaliai, taip. Bet...

Elė laikė prisispaudusi jo paltą prie krūtinės.

– Ką reiškia formaliai? Arba vedęs, arba ne.

– Jei tik išklausytum...

– Nešdinkis. – Elė metė Džeredui paltą. Jis nukrito šiam prie kojų.

– Ele, prašau...

– Nešdinkis. Lauk.

– Niekur neisiu, kol...

– Kaip nori. – Elė nužingsniavo koridoriumi į vonios kambarį, ją pykino. – Lik, kol atsibos. – Ji užtrenkė duris. Drebančiomis rankomis užrakino abejas duris, o tada atsirėmė į šaltą plytelėmis apdailintą sieną ir susmuko ant grindų. Džeredas vedęs. Ji susiėmė rankomis už galvos ir pasipylė ašarų upeliai. Ji įsimylėjo vedusį vyrą.

Džeredas neatėjo iš paskos, nekvietė už durų, neketino pratęsti pokalbio.

Pasigirdo dūžtančio stiklo garsai.

Trinktelėjo durys.

Jis išėjo.

Džeredas pakėlė paltą nuo grindų – norėjo numesti jį ant kėdės, bet nepataikė ir užkliudė vazą, kurioje Elė buvo pamerkusi jo atneštas rožes. Vanduo pasipylė ant stalo, užliejo popierinį maišelį su sumuštiniais, kurių jie taip ir nesuvalgė, ir ėmė varvėti ant kietmedžio grindų. Džeredas čiupo sumuštinius, užkliudė vazą, ir ši nuriedėjusi nukrito nuo stalo.

Jis pakabino paltą į spintą, durys užsiverdamos trinktelėjo. Tikra maišatis – tiek Elės namuose, tiek jo galvoje. Džeredas atidarė spintelę po kriaukle ieškodamas popierinių rankšluosčių ir pastebėjo vaistinės maišelį. Pravėręs jį pamatė ryškiai rožinę dėžutę.

Nėštumo testas. Džeredas pasidėjo maišelį ant stalo ir išėmė dėžutę. Papurtė. Viduje subarškėjo juostelė. Iškrito čekis. Džeredas pažvelgė į datą. Pirktas vakar. Elė sakė tiesą – apie nėštumą sužinojo praėjusią dieną.

Džeredą apėmė smalsumas. Jis atidarė dėžutę, išėmė juostelę ir pasižiūrėjo į rodmenis. Dvi rausvos juostelės.

– Aš ne melagė, – jam už nugaros prakalbo Elė.

Susitelkęs į mintis apie tėvystę, Džeredas krūptelėjo išgirdęs jos balsą.

Elė paėmė juostelę, dėžutę ir maišelį ir išmetė viską į šiukšliadėžę.

– Daužyti daiktus – nelabai vyriška, ir jei nori, daryk tai savo namuose, ne mano.

– Sudaužiau netyčia. – Džeredas nesitikėjo, kad Elė juo patikės. Tokiomis aplinkybėmis sunku juo patikėti.

Elė atėjo į virtuvę avėdama megztas šlepetes.

– Neik ten. Ant grindų daug stiklų, – perspėjo Džeredas.

Elė nesiklausė. Nesakydama nė žodžio, ji atplėšė ritinėlį popierinių rankšluosčių, atsiklaupė ant kelių ir ėmė šluostyti vandenį. Džeredas sukiojosi aplink ir rankiojo duženas.

Išbarstytos, šlapios rožės padrikai mėtėsi ant grindų.

– Gal pamėginti išgelbėti gėles?

– Nereikia.

Žinoma. Nes tai jo rožės, o Elė nori, kad jis nešdintųsi lauk. Verčiau ji persigalvotų. Džeredas dar nežinojo kaip, bet jis neketino apleisti savo vaiko. Ir Elės vaiko.

Elės pilvas gurgėjo.

– Sumuštinius išgelbėjau. Eik užvalgyk, – pasakė Džeredas. – Aš sutvarkysiu.

Tarsi negirdėdama, Elė dar nirčiau valė grindis.

– Kur ji gyvena?

– Kas?

– Tavo žmona, Džeredai. – Elė pasižiūrėjo į Džeredą, lyg tas būtų didžiausias stuobrys. – Kur gyvena tavo žmona?

– Nežinau. Ji paliko mane prieš dvejus metus, nuo tada apie ją nieko negirdėjau.

Elės pilvas vėl sugurgė.

– Gal galime pasikalbėti valgydami?

Elė toliau valė šlapias kėdes.

– Ar turi vaikų? – paklausė ji nepakeldama akių.

Džeredas atsiduso. Ketina kalbėtis nevalgiusi? Tiek to, kaip nori. Jis atsistojo ir atsirėmė į šaldytuvą.

– Ne. Mano vienintelį vaiką nešioji tu.

Nepaisant šitos sumaišties, Džeredas jautė vis stiprėjantį džiaugsmą, kad taps tėvu.

– Kiek laiko gyvenote kartu?

– Du mėnesius vaikščiojome į pasimatymus, o tada susituokėme teismo rūmuose. Sisė – toks buvo jos vardas – visą tą laiką slėpė nuo manęs, kad yra priklausoma nuo narkotikų.

Ir sugebėjo puikiausiai tai nuslėpti visą jųdviejų pažinties laiką.

– Kai tik Sisė suprato, kad neišrašinėsiu narkotikų ir kad neturiu milijonų, ji du mėnesius vertė mane gyventi pragare, o paskui ištuštino kreditines korteles ir sukurpė planą. Vieną dieną, kai buvau darbe, ji pasiėmė automobilį, kurį jai dovanojau vestuvių proga, susirinko vertingus namų daiktus, išėmė pinigus iš banko sąskaitų ir paspruko.

Tada sumokėjo skolas savo narkotikų tiekėjui ir kone sugriovė Džeredo gyvenimą.

– Ar tu ją mylėjai?

Džeredas norėjo sušukti: Po velnių, ne! Bet norėjo būti atviras.

– Tuo metu maniau, kad taip.

Tačiau dabar jis suprato, jog tai, ką jautė Sisei, tebuvo paprasta trauka, visiškai nepanaši į gilius jausmus, kuriuos juto Elei. Diena, praleista su Ele, visuomet būdavo gera, net jeigu tai buvo dvylika ar daugiau valandų darbe. Kai jos nebūdavo šalia, jis jautėsi tuščias, apleistas ir vienišas.

– Ar tu vis dar ką nors jai jauti? – paklausė Elė taip tyliai, kad Džeredas vos ją išgirdo.

Panieką. Įtūžį.

– Nori paklausti, ar vis dar ją myliu? Ne.

Džeredas troško, kad ji sėstų į kalėjimą ir būtų nubausta už savo nusikaltimus. Apie meilę negali būti nė kalbos.

– Tai kodėl neišsiskyrei?

Ir vėl tas klausimas.

– Dėl daugelio priežasčių, iš kurių nė viena dabar nebesvarbi. Išvykęs iš Madrin Folzo, liepiau savo advokatui kuo greičiau sutvarkyti skyrybų reikalą. Pasamdžiau žmogų ir šis rado Sisę. – Ir kas galėjo pagalvoti, kad ją ras miestelyje už pusantros valandos kelio nuo Madrin Folzo. – Ji vis dar nesiliauja trukdžiusi man gyventi. – Sisė baiminosi, kad jei pasirašys skyrybų dokumentus, ją suras Narkotikų kontrolės administracija. – Bet advokatas sako, jog po poros savaičių būsiu laisvas.

– Gerai, kad tavo bėdos išsisprendė.

Ir mūsų.

– Aš irgi džiaugiuosi.

– Nuo šiol jokiai kitai moteriai, kurią nusitempsi į lovą, neteks patirti skausmo sužinojus, kad tu melavai, kaip man.

Šnipštas. Smūgis tiesiai į paširdžius. Ir jis to nusipelnė.

– Atleisk. Derėjo tau pasakyti, tačiau toji santuoka jau seniai man nieko nereiškia.

– Bet teisiškai tu vis dar vedęs.

– Tiesa, turiu taip teigiantį santuokos liudijimą. – Iki šios dienos Džeredas nė nepagalvojo, koks bevertis tas popierius. – Ir kiek laimės jis man atnešė. Mano žmona dėl to manęs nepamilo. Ji melavo, vogė mano pinigus ir galiausiai paspruko. Ryšys tarp vyro ir moters turi būti paremtas kažkuo daugiau nei pažadais taip ir popiergaliu.

– Teisybė. Reikia sąžiningumo ir pasitikėjimo. Be jų nieko nebus. Turėjai man papasakoti, Džeredai. Turėjai pasitikėti manimi: pasakyti tiesą ir suteikti man progą apsispręsti pačiai ją sužinojus.

– Taip. Tačiau tą naktį bare viskas nutiko taip netikėtai. Pamanęs, kad išvyksiu tavęs nepabučiavęs, neprisilietęs, galvojau, jog prarasiu viską. Atleisk man, Ele. Labai prašau. Bet juk ne tik aš nebuvau atviras. Turėjai perspėti mane, kad gali pastoti.

– Tačiau juk tu nesipriešinai. – Elė krito į vieną iš sausų kėdžių ir pasižiūrėjo į grindis. – Esi teisus. Ir tu man atleisk.

Džeredas atnešė sumuštinius ir gėrimus, atsisėdo šalia Elės ir bakstelėjo jai į petį.

– Na, mes ir porelė. – Džeredas padavė jai virtą kalakuto krūtinėlę su nesijotų miltų kvietine duona, be majonezo. – Ir kaip gyvensime toliau?

Elė išsivyniojo sumuštinį.

– Paprastai, – atsakė ji ir atsikando. – Aiškiai pasakei, kad išvyksti. Jei gerai pamenu, sakei: Išvykstu mėnesio pabaigoje. Niekas manęs čia nesulaikys. – Elė pakėlė akis nuo sumuštinio ir pasižiūrėjo Džeredui tiesiai į akis. – Vaikeliu aš gerai rūpinsiuosi. Būsiu pati geriausia motina. Tau nereikia dėl nieko jaudintis.

– Tikiu. – Džeredas nė trupučio nesijaudino, jis žinojo, kad Elė bus nuostabi motina. Bet ir jis norėjo galimybės tapti geru tėvu, būti svarbia savo vaiko gyvenimo dalimi. Padėti keisti sauskelnes, bučiuoti jo vaikiškus skruostelius, skaityti pasakas prieš miegą, pagelbėti, kai dygs pirmasis dantukas, prilaikyti, kai jis žengs pirmą žingsnį, ir pagirti jo pirmąją šukuoseną.

Suvalgiusi keletą kąsnių, Elė atsistojo.

– Jaučiuosi pavargusi.

Džeredas pirmą kartą pastebėjo, kokia ji išblyškusi ir išsekusi.

– Ar gerai jautiesi?

– Aš tiesiog pavargau. – Ji nusižiovavo. – Einu prigulti.

Džeredas būtų padaręs bet ką, kad tik ji leistų eiti drauge, leistų apkabinti ir padrąsinti.

– O aš pasistengsiu...

– Ne. Nenoriu girdėti tuščių pažadų, kuriuos tėvas žarstydavo motinai. Pasistengsiu būti geresnis... Pasistengsiu dažniau aplankyti... Atsiųsiu čekį Elės dantų briketams.

– Nepaliksiu tavęs vienos, – pasakė Džeredas.

– Žinau. – Elė stovėjo tiesi kaip styga, aukštai iškėlusi galvą, ir žiūrėjo į Džeredą abejingu žvilgsniu. – Pasitikiu ir galiu tikėtis pagalbos iš senelio ir ponios Mejer, Viktorijos, Roksės ir Polės. Sudie, Džeredai. O jei nepamatysiu tavęs iki išvykimo, linkiu gero kelio.

Džeredas žiūrėjo, kaip Elė nueina.

Kitas dvi savaites jis stengsis kiek įmanoma daugiau laiko praleisti su Ele. Ilgai netruko – stovėdamas prie savo buto durų pamatė, kad kišenėje nėra raktų. Tikriausiai bus iškritę Elės bute.

Džeredas ilgokai beldė į duris, tačiau niekas neatėjo atidaryti. Juk ji negalėjo užmigti per tą trumpą laiką, kol jis nuėjo iki savo buto ir grįžo atgal. Jis prisiminė, kokia išblyškusi buvo Elė, ir ėmė belsti dar garsiau.

– Ele, atidaryk duris! – šaukė Džeredas.

Kol Elė suprasto, kas taip ilgai beldžiasi, Džeredo krumpliai ir ranka ėmė skaudėti.

– Išeik! – sušuko ji neatidarydama durų.

– Palikau pas tave raktus. Palto kišenėje jų nerandu. Tikriausiai kažkur iškrito.

Jokio atsako. Po geros minutės durys šiek tiek prasivėrė, pro tarpelį Elė iškišo ranką. Jos delne gulėjo raktai. Blogai. Džeredas norėjo pamatyti Elę ir įsitikinti, kad ji jaučiasi gerai.

– Kodėl taip ilgai neatsiliepei? – Džeredas stumtelėjo duris.

Ji užtvėrė kelią.

– Išeik.

Elės balsas trūkčiojo ir skambėjo keistai, tarsi jos nosis būtų užsikimšusi.

– Verčiau pasitrauk nuo durų, – perspėjo Džeredas pasirengęs išlaužti duris, jei tik reikės. – Noriu įeiti. – Nesulaukęs pasipriešinimo, jis nužingsniavo tiesiai į virtuvę.

– Kitą sykį visai neatidarysiu durų, – pasakė Elė pasirengusi gintis. Ji vilkėjo violetines flanelės kelnes ir alyvinius marškinėlius, akys buvo patinusios, paraudusios, blakstienos – drėgnos nuo ašarų, o nosies galiukas raudonas.

Vadinasi, iš tiesų ji tik vaidino, kad nesijaudina dėl nėštumo ir Džeredo išvykimo. Ir nors ji turėjo draugų, kurie paremtų, niekam dar nebuvo pasisakiusi savo naujienos.

– Man atrodo, kad tau liūdna.

Elė nusisuko, pasiėmė saują nosinaičių ir stovėjo nejudėdama.

– Nežinau, ko tikėtis iš ateities. – Džeredas priėjo prie Elės. – Bet dabar esu čia. – Jis ištiesė rankas. Ir kone pravirko iš palengvėjimo, kai Elė prigludo prie jo. Džeredas stovėjo šalia, kol Elė verkė, švelniai glostė jos nugarą, baimindamasis, kad stipresnis judesys išsklaidys artumo pojūtį ir jis daugiau niekada negalės jos taip priglausti.

Išoriniame pasaulyje Elė dėjosi esanti stipri. Tačiau šalia Džeredo ji tapdavo savimi ir siekdavo globos. Jai buvo taip ramu jo glėbyje, taip gera būti jo gyvenimo dalimi. Ir kaip jis drįso galvoti apie išvykimą?

Po akimirkos Elė visai atsipalaidavo.

– Nagi, – Džeredas ištraukė vieną ranką ir pasisuko taip, kad prilaikytų ją už peties, – tau reikia atsigulti. – Jis nuvedė ją į miegamąjį.

Iš po antklodė pasigirdo Elės balsas:

– Gal pabūsi čia...

Džeredas nieko nelaukdamas atsigulė ant antklodės viršaus, prigludo prie Elės ir uždėjo delną jai ant pilvo. Jo rankose – jo šeima, ir jis visai nenori jų paleisti.

– Bent keletą minučių? – paklausė Elė ramiai.

Visą gyvenimą. Todėl, kad jis myli. O kai myli, rūpiniesi mylima moterimi, suteiki jai viską, ko reikia, tik, aišku, pagal įstatymus. Džeredas tikrai jautė, jog myli Elę. Jo pirma ir paskutinė dienos mintis buvo apie ją. Ji pripildė jo nykų gyvenimą spalvų ir sušildė sugrubusią širdį. Ji pažadino jausmus, ir nors jam ne visada patiko tai, kaip ji vertė jį jaustis, Elė grąžino jam gyvybingumą ir suteikė šviesios ateities viltį. Be Elės ir jųdviejų vaikelio laimingas jis nebus.

Todėl reikėjo rasti darbą kur nors netoliese ir tinkamus namus.

Vienuoliktas skyrius

Pirmadienio rytą Elė nuėjo į parduotuvę nupirkti sveiko maisto atsargų seneliui. Apsipirkusi ji nuvažiavo į senelio namus – norėjo išmesti visus nesveikus produktus ir pakeisti patalynę iki jam grįžtant į namus tądien po pietų. Tačiau kai atvažiavo į ligoninę jo pasiimti, sužinojo, kad jis priėmė ponios Mejer pasiūlymą atgauti sveikatą jos namuose. Elė nepamiršo, kokį spektaklį jis suvaidino Kardiologijos skyriuje, ir suprato, kad jo sveikimas bus labai ilgas.

Trečiadienį Elė dirbo antrą pamainą iš eilės Penktajame skyriuje. Atėjus pietų metui, ji padėjo slaugytojų poste telefono ragelį ir pasisuko į Norą, skyriaus registratorę.

– Viskas paruošta. Kai tik atvešiu čia poną Klemonsą, jį iš karto galima pervežti į Radiologijos skyrių. O kol būsiu apačioje, užbėgsiu į kavinę ir pasiimsiu ko nors užkąsti. Visi mano pacientai jau pavalgė, išskyrus vyriškį iš 504B palatos, kuris dabar yra Fizinės terapijos skyriuje. Jo padėklas stovi palatoje. Taip pat laukiu vieno paciento po operacijos. Jei paskambins iš Reabilitacijos skyriaus, pasakyk, kad grįšiu po penkiolikos minučių.

Nora palinksėjo.

– Pašauksiu Roksę, jei kuris tavo pacientų kviestų.

Elė įstūmė vežimėlį į pono Klemonso palatą. Silpnas, senyvas vyras sėdėjo ten pat, kur Elė buvo jį palikusi pietauti.

– Laikas daryti krūtinės rentgeno nuotrauką, pone Klemonsai.

Ji padėjo jam atsistoti ir nuvedė iki vonios kambario. Kol jis buvo viduje, išėmė iš spintos raudonai mėlyną languotą chalatą ir padavė pro duris.

– Reikėtų šilčiau apsirengti. Apačioje vėsu.

– Ačiū, Elison.

Klemonsas išėjo iš vonios; Elė palaukė, kol jis atsisės į vežimėlį. Ji užklojo jam kelius lengva antklode ir sušukavo plaukus.

– Nežinau, kodėl taip stengiatės dėl manęs, – pasakė jis. – Esu senas ir mirštu nuo plaučių vėžio. Kam rūpi, kaip atrodau?

– Man, pone Klemonsai. Jūsų žmonai ir vaikams. – Elė išstūmė vežimėlį iš palatos ir nuvežė koridoriumi prie lifto. – Gydytoja patenkinta operacijos rezultatais. Jos manymu, galima išleisti jus namo jau rytoj. Todėl jeigu nenusikirpsite tų apaugusių žandenų, slepiančių jūsų šypseną, iki mano pamaina baigsis, ateisiu ir pati jus apkirpsiu.

– Gerai, pagalvosiu. – Jis dėjosi griežtas, bet iš tiesų buvo mielas seneliukas.

– O kol svarstysite, gal norite užsukti pas Norą į postą ir pasikalbėti? Stalčiuje ji laiko nuotrauką paciento, kurį aną sykį bandžiau apkirpti. Atrodė nekaip.

Metalinių lifto durų atspindyje ji pamatė, kaip jis šypsosi.

Elė pastatė pono Klemonso vežimėlį Radiologijos skyriaus laukiamajame, padavė jo kortelę registratorei ir nuėjo į kavinę.

Déjà vu.

Laukdama eilėje prie kasos, vienoje rankoje laikydama jogurto indelį, kitoje – bananą, akies krašteliu pamatė Džeredą, sėdintį prie staliuko tolimajame kampe. Nepažįstama slaugytoja su padėklu ėjo jo link.

Nežiūrėk.

Nepavyks.

Nepajėgusi įveikti smalsumo Elė su nuostaba žiūrėjo, kaip Džeredas papurtė galvą, kai slaugytoja ketino prisitraukti kėdę prie jo stalelio. Trumpai šnektelėjusi ji nuėjo prie kito staliuko. Atsisėdusi pradėjo kažką įnirtingai pasakoti apie ją susispietusioms šešioms moterims.

Džeredas toliau ramiai skaitė žurnalą.

Elei tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Jai neturėtų rūpėti, kad jis ilgai nešnekėjo su slaugytoja, bet vis tiek buvo gera. Reikia liautis jo geidus, tačiau niekaip nepavyksta. Nežinau, ko tikėtis iš ateities. Bet dabar esu čia.

Elė sumokėjo kasininkei ir nevalingai pasuko prie Džeredo staliuko. Ji nematė jo nuo tos dienos, kai jis laikė ją glėbyje – atrodė, lyg būtų praėjusi visa amžinybė. Nuo tada jie beveik nesikalbėjo.

– Labas, – pasisveikino priėjusi.

Džeredo akys nušvito.

– Kaip laikaisi?

Jai liūdna. Jaučiasi vieniša. Sutrikusi. Bijo ateities.

– Jau geriau. – Elė prisivertė šyptelėti. – Ar tu nenori draugijos?

– Tavo visada noriu. – Džeredas palinko artyn ir tyliai pasakė: – Bet turiu perspėti: pasakiau tai slaugytojai, kad ji verčiau nesėstų prie manęs, nes susitikinėju su baisiai pavydžia mergina ir bijau muštynių. Jeigu prisėsi šalia manęs, ji ir visos jos draugužės pamanys, jog tai tu.

Elė prisitraukė kėdę ir atsisėdo.

– Po kelių mėnesių būsiu didelė ir stora, todėl jos vis tiek nesiliaus kalbėjusios. – Elė neketino garsiai skelbti, kas vaiko tėvas, tačiau nėštumo nenuslėpsi.

Džeredas atsirėmė alkūnėmis į stalą ir palinko prie Elės.

– Ne stora. Būsi putlutė ir tikriausiai dar gražesnė nei dabar.

Saldžiabalsis.

– Atsiras strijų, mano kojos patins, o veidas paburks. Man skaudės nugarą, krūtys taps panašios į tuoj sprogsiančius balionus ir aš be paliovos niurzgėsiu. Džiaukis, jog tau neteks matyti šių pokyčių.

Elė norėjo viską nuleisti juokais ir parodyti Džeredui, kad susitaikė su jo išvykimu. Bet jos akyse buvo matyti skausmas.

– Aš noriu...

– Prašau nieko nesakyti, – pertraukė jį Elė. – Nenoriu, kad dėl manęs keistum savo planus. Išsiskirkime gražiai. Tik taip aš viską pakelsiu. Ir taškas. – Elė pasižiūrėjo į laikrodį. – Turiu bėgti. – Radiologijos skyriuje laukia pacientas.

Džeredas atsistojo.

– Palydėsiu tave.

– Ne.

Elė nusisuko ir nubėgo prie laiptų. Lipdama laiptais prisiminė retus, keistus tėčio, kurio beveik nepažinojo, apsilankymus. Juk pameni tėtį. Eik ir pabučiuok. Ne, dabar negali eiti pas Sarą. Į svečius atvyksta tėtis. Ir pasistenk elgtis gražiai.

Pamiršti gimtadieniai. Neišpildyti pažadai. Užgauti jausmai. Elė neleis, kad jos vaikas išgyventų tą patį. Be to, ji neketino elgtis kaip motina ir įsikibti į vyrą, kuris jos nemylėjo. Džeredas turi išvykti. Taip geriau jai ir vaikui.

Penktadienio popietę Džeredas suko galvą, kaip galėjo nutikti, kad per kelias valandas gražiai prasidėjusi diena virto siaubinga. Sėdėdamas savo kabinete prie stalo jis galvojo apie tai, kas tądien įvyko.

8.00: gavo žinutę iš advokato. Sisė pasirašė skyrybų dokumentus.

9.00: susitiko su Medicinos personalo skyriaus direktoriumi. Paklausė, ar negalėtų pretenduoti į nuolatinę darbo vietą, kai gydytojas Rosenas išeis iš darbo kovo mėnesį.

9.03: papasakojo apie įvykį su Narkotikų kontrolės administracija.

9.15: labai nustebo, kai direktorius pasakė, kad jau žino apie kaltinimus ir kad kalbėjosi su Narkotikų kontrolės administracija dar prieš įdarbindamas Džeredą.

9.45: nuskubėjo į Ligoninės personalo skyrių rašyti prašymo priimti į darbą.

10.30: paskambino nekilnojamojo turto agentui pasiteirauti apie parduodamą namą ir skelbimą, kurį rado internete. Susitarė susitikti ir apžiūrėti namą po darbo.

11.00: keletą akimirkų džiaugėsi jį ištikusia laime.

Pastovus darbas šioje ligoninėje: regis, gaus.

Namas šiame rajone: reikia apžiūrėti.

Elė: vis dar su juo kalbasi.

Gera pradžia.

11.45: pastebėjo pirmą keistą bendradarbio žvilgsnį.

13.00: sužinojo, kad visa ligoninė zvimbia nuo kalbų, jog Džeredas buvo patekęs į Narkotikų kontrolės administracijos akiratį. Kolegos šnairavo į jį ir, regis, niekas nekalbėjo apie tai, kad tyrimas buvo nutrauktas, nes neužteko įrodymų bylai iškelti. Po velnių, jis nekaltas!

Ir vėl ta pati dainelė – visi jį smerkia remdamiesi tik gandais, o tiesa niekam nerūpi. Skaudu buvo todėl, kad žmonės nė neabejojo, jog Džeredas gali laužyti įstatymus ir susidėti su padugnėmis narkotikų prekeiviais.

Kažkas pasibeldė. Pasigirdo Tanės balsas:

– Antrąja linija skambina Medicinos personalo direktorius.

Tikriausiai nori pranešti Džeredui blogas naujienas. Kadangi ligoninės personalas sutrikęs dėl sklandančių gandų, manome, kad pasamdę jus pakenktume Skubios pagalbos skyriaus darbui.

– Pasakyk, kad tuoj paskambinsiu.

Kitas dvi valandas Džeredas pasinėrė į darbą, nekreipė dėmesio į žvilgsnius, šnabždesius ir stojančią tylą jam įėjus į kabinetą. Visos Skubios pagalbos skyriaus lovos buvo užimtos: kas gulėjo su infekuotu nagu, kas po traumos su amputuota ranka. Vos tik spėdavo išrašyti vieną pacientą, jo kušetė buvo greitai dezinfekuojama, užtiesiama švaria paklode ir jau laukdavo kitas. Nepaliaujamas darbas saugojo Džeredą nuo minčių.

Maždaug trečią valandą popiet Tanė pasakė:

– Medicinos personalo direktorius vėl skambino ir į jūsų kabinetą atnešti pietūs.

– Dabar nėra laiko valgyti. – Jis ištiesė Tanei segtuvą. – Trečiasis apžiūros kabinetas, antra lova, reikia padaryti kairiojo distalinio stipinkaulio rentgeno nuotrauką.

– Pavalgykit, – pasakė Tanė imdama segtuvą. – Aš nunešiu dokumentus į Radiologijos skyrių.

– Dar turiu...

Kai Džeredas ketino išeiti, Tanė sulaikė jį už rankos.

– Elė laukia jau ilgiau nei valandą.

Elė? Džeredui žemė po kojomis susvyravo. Jis taip pasinėrė į darbą ir save, kad visai pamiršo Elę. Tai kvailys. Jo širdis daužėsi. Ar ji jau girdėjo gandus? Žinoma, kurgi ne. Ar nori pasiųsti jį po velnių, kad nebuvo atviras? Ir vėl? Ji palaikys jo pusę ar paliks jį vieną kapanotis kaip motina ir Sisė? Patikės, kad jis buvo neteisingai apkaltintas, ar žvelgs su panieka kaip kiti bendradarbiai? Ar tai bus paskutinis jos kantrybės išbandymas?

Skrandyje sukilo rūgštys.

Eidamas kelis metrus iki savo kabineto Džeredas jautėsi lyg žmogžudys, vedamas į teismo salę, kad paskelbtų jam nuosprendį.

Elė sėdėjo kėdėje priešais stalą, vilkėjo glaudžiai aptemptus tamsiai mėlynus džinsus ir raudoną megztuką, avėjo juodus batus. Ji įsitempusi žiūrėjo pro langą į automobilių stovėjimo aikštelę, todėl Džeredui atidarius duris pašoko.

Jis stovėjo tarpduryje svarstydamas, ar įeiti.

Elės veide nebuvo matyti jokių jausmų.

– Tanė sakė, kad dar nevalgei. Atnešiau maisto. – Ji ištiesė suvyniotą sumuštinį ir buteliuką vandens.

Džeredas pajuto alkį. Kokia ji supratinga. Jis šiek tiek atsipalaidavo, žengė keletą žingsnių ir durys užsivėrė.

– Ačiū.

– Ar dar turi paslapčių? Nes, akivaizdu, tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja, o aš norėčiau, kad jau dabar būtum iki galo atviras.

Ar jos balse girdėti pašaipa? Ką gi, su pašaipa galima susidoroti.

– Daugiau neturiu ko slėpti.

Elė atsistojo, jos žydros akys buvo kupinos supratimo ir rūpesčio, o ne nusivylimo ar netikėjimo. Džeredas pagaliau iškvėpė orą.

– Noriu tave palaikyti. – Elė priėjo, tvirtai apsikabino jį per liemenį ir priglaudė veidą jam prie krūtinės.

Džeredas taip stipriai apglėbė ją, lyg jo gyvybė priklausytų nuo jos artumo. O gal taip ir yra.

Džeredas nesuvokė, kiek laiko jie taip išstovėjo, visiškoje tyloje, toli nuo šurmulio už kabineto durų. Tačiau to užteko: jis atgavo jėgas ir patikėjo, jog viską įveiks, o viltis, kad šioje maišalynėje jį palaikys Elė, sustiprėjo.

Staiga Elė paleido Džeredą iš glėbio ir jis prisivertė atitraukti rankas.

– Papasakok tik tai, kas svarbiausia, – pasakė ji grįždama ant savo kėdės. Tuo pat metu išvyniojo sumuštinį, padėtą ant stalo, ir pusę padavė jam. – Žinau, kad turi daug darbo. Pasakodamas užvalgyk.

Džeredas atsisėdo ant kėdės šalia Elės.

– Šiek tiek daugiau nei prieš dvejus metus... – Kąsnis užstrigo gerklėje ir jis atsikrenkštė. Elė atsuko buteliuko dangtelį ir padavė vandenį Džeredui.

– Ačiū. – Jis gurkštelėjo. – Prieš dvejus metus patekau į Narkotikų kontrolė administracijos Pažeidimų skyriaus tyrimo akiratį – tas skyrius tiria nusikalstamą gydytojų ir farmacininkų veiklą.

– Neabejoju, kad gali viską paaiškinti, – pasakė Elė. – Valgyk. – Ji parodė Džeredui į sumuštinį.

Džeredui pakilo ūpas. Ji negalvoja, kad jis – didžiausias niekšas. Jis atsikando sumuštinio.

– Kai galėsi, pradėk nuo pradžių.

Į duris kažkas pasibeldė. Pasigirdo Tanės balsas.

– Gydytojau, atvažiuoja greitoji. Šešiasdešimt dvejų moteris. Susižeidė slidinėdama lygumų slidėmis. Dešinės kojos, šonkaulių ir veido sužeidimai. Laukiame po vienuolikos minučių. Ir vėl skambino Medicinos personalo direktorius. Sako, labai skubu.

– Gerai, – atsiliepė Džeredas.

– Labai trumpai, – pasakė Elė.

– Iš manęs pavogė Niujorko valstijos receptų knygelę. Nežinojau, jog ji pavogta, kol į darbą atėjo policija; jie sakė, kad knygelę rado narkotikų prekeivio, pagarsėjusio narkotinių vaistų receptų padirbinėjimu, kišenėje, ir kad ant penkiolikos tuščių receptų lapelių buvo mano parašai ir gydytojo kodas.

– Ir jie nematė, jog parašai padirbti?

Džeredas kreivai šyptelėjo.

– Kodėl manai, kad jie buvo padirbti? – paklausė jis.

– Ir taip aišku. Juk tu nepasirašinėtum tuščių receptų ir neduotum jų narkotikų prekeiviui. – Elė pritilo ir ištarė: – Nebent turėjai tam priežastį.

Džeredas norėjo šaukti iš džiaugsmo matydamas Elės tikėjimą jo nekaltumu.

– Beveik neabejoju, kad tai padarė Sisė, tačiau tyrimui dar neprasidėjus ji dingo. Nepaisant to, Narkotikų kontrolės administracija vis tiek pabandė paduoti mane į teismą. Ir jiems vos nepavyko sukurpti receptų padirbinėjimo bylos, kai tas prekeivis, kurio akyse nebuvau matęs, atpažino mane per liudytojų akistatą, ir kai pareigūnai, darydami kratą mano namuose, vieną narkotinių medžiagų turinčią tabletę, kuriai reikalingas receptas, rado miegamojo, kur trumpai gyvenau su Sise, spintoje, o kitą – po šaldytuvu.

Galų gale – tik neaišku, ar dėl Džeredo nekaltumo, ar brangiai mokamo advokato, – Narkotikų kontrolės administracija nutraukė tyrimą.

– Tyrimas susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. – Džeredas niekaip negalėjo pamiršti antraščių: Bendruomenės gydytojas įtariamas ryšiais su vietine narkotikų gauja, Skubios pagalbos skyriaus gydytojo receptų knygelė rasta pas narkotikų prekeivį, Mūsų rajono gydytojas tiriamas dėl neteisėto receptų išrašinėjimo. – Niekam nerūpėjo, kad oficialūs kaltinimai man niekad nebuvo pateikti ar kad Narkotikų kontrolės administracija nutraukė tyrimą dėl įrodymų stokos. Mano bendradarbiai padarė savo išvadas ir patys pripažino mane kaltu.

– Ar todėl tu neieškai nuolatinio darbo, o pasirašai laikinas sutartis su įvairiomis ligoninėmis?

Džeredas palinksėjo.

– Gydytojų įdarbinimo agentūra randa darbo vietas ir tvarko priėmimo dokumentus. Ir man nereikia kaskart pasakoti apie tyrimą. – Ar patirti pažeminimą, kai atsisako priimti į darbą.

– Ligi šiol nereikėjo, – pataisė Elė.

– Kol sutikau tave, – pasakė Džeredas žiūrėdamas jai tiesiai į akis. – Man dar niekada nebuvo taip svarbu likti dirbti vienoje vietoje.

Vėl pasigirdo beldimas į duris.

– Greitoji po penkių minučių. Ir labai prašau paskambinti direktoriui, – priminė Tanė.

Elė atsistojo.

– Grįžk prie darbo ir nesijaudink. Aš tai sutvarkysiu.

– Ką?

– Žinau, kiek žalos gali padaryti apkalbos. Mačiau, kaip motina užsidarė namuose, kad nereikėtų žiūrėti visiems į akis. Daugiau niekada neleisiu, kad gandai ir piktos užuominos pakenktų man svarbiam žmogui. Tu – puikus gydytojas, ir šitaip apie tave kalbėti negalima.

– Vadinasi, aš tau svarbus? – Džeredas norėjo užšokti ant stalo ir sušokti šokį. Bet tik žengė žingsnį Elės link.

Ji droviai nusišypsojo.

– Aha. Nors man su tavimi nelengva.

– Ačiū. – Jis prisitraukė Elę prie savęs. – Ačiū, kad atėjai, kad tikėjai manimi, kad rūpiniesi, dėkoju už viską.

– Skubėk. – Elė žingtelėjo atgal. Kai Džeredas pasisuko eiti, ji pridūrė: – Ir rask laiko grįžti ir pabaigti sumuštinį.

Elės rūpinimasis, kad būtų sotus, parama ir pasiūlymas padėti padaryti galą gandams, suteikė vilčių, kad viskas bus gerai.

– Ar galiu ateiti pas tave po darbo?

Elei nespėjus atsakyti kažkas vėl pabeldė į duris. Šį kartą pasigirdo paties direktoriaus balsas.

– Gydytojau Pedžetai, prašom atidaryti.

Sušvitusi viltis subliuško, Džeredui nusviro rankos. Jis nenorėjo patirti gėdos. Tik ne čia. Ne dabar. Tačiau teko atidaryti duris. O kas jam beliko? Už jų stovėjo direktorius, vilkintis susiglamžiusią mėlyną uniformą ir avintis juodus batus.

– Tu verčiau eik, – pasakė jis Elei nenorėdamas, kad ji matytų jo pažeminimą.

– Jūs man netrukdote, Elison, galite pasilikti, – tarė direktorius.

– Laba diena, gydytojau Kleinmanai, – pasisveikino Elė nuostabiai jam nusišypsodama.

– Gal dabar netinkamas laikas, gydytojau Kleinmanai. Aš turiu...

– Žinau. Atvažiuoja greitoji. Bandžiau jums prisiskambinti. Ten mano svainė. Žmona eina iš proto. Pasakiau, jog ateisiu į skyrių ir pasirūpinsiu. Bet aš čia tik todėl, kad daugiau nekibtų. – Jis mirktelėjo Elei. – Tegu duoda man ramybę.

– Ką gi, netrukdysiu jums dirbti, gydytojau Pedžetai. – Elė paėmė paltą ir rankinę. – Buvo malonu jus vėl pamatyti, gydytojau Kleinmanai, – pasakė ji išeidama iš kabineto.

– Tai dėl jos norite čia pasilikti? – paklausė direktorius.

Džeredas drąsiai linktelėjo.

Gydytojas Kleinmanas pritariamai palinksėjo galva.

– Gera mergaitė. Su jos seneliu žaidžiu golfą.

Puiku, tačiau Džeredui magėjo sužinoti, ar gali tikėtis naujojo darbo.

– Pone, dėl tų gandų. Aš...

– Pamiršk juos. Kai pabos, patys užtils. Mano pavaduotoja dabar Ligoninės personalo skyriuje. Ji sužinos, kas dėl to kaltas.

– Tai vis dar galiu tikėti tos vietos? – Džeredas negalėjo patikėti savo sėkme.

– Jūs pirmas sąraše. Pirmadienio rytą laukia dar du pokalbiai dėl darbo. Paskambinkite man vakare.

Dvyliktas skyrius

– Kaip keista, kad antradienio popietę leidžiame dykinėdami kino teatre, – pasakė Elė Džeredui, jiems laukiant eilėje prie spragėsių. – Ir kaip sugebėjai gauti laisvadienį?

– Yra žmonių, kuriems labiau reikia pinigų nei man. Negaliu atskleisti visų smulkmenų.

Elė nusišypsojo patenkinta, kad leidosi įkalbama Džeredo išeiti pasilinksminti.

– Nepamirštama diena, – tarė Džeredas. Iš pradžių pietūs OʹHalorano užeigoje, kur juodu užsisakė skanutėlį meksikietiškų tortilijų rinkinį, kurio Elė labai norėjo, paskui nuėjo į žaidimų saloną – Elė sutriuškino Džeredą stalo ledo ritulio, Pac-Man ir Galaga žaidimuose ir taip įsismagino, kad vos pavyko ją iš ten ištraukti, o štai dabar jie rengiasi žiūrėti romantišką filmą.

– Tu retai būni laisva. Tik šiandien pavyko išsitempti tave papramogauti.

Taip buvo todėl, kad pirmadienį ji dirbo Penktajame skyriuje, trečiadienį turėjo pietauti su seneliu, paskui – bingo vakaras, o ketvirtadienį ir penktadienį jai vėl buvo užrašytos dvi dvylikos valandų pamainos iš eilės Penktajame skyriuje. Šeštadienį Džeredas išvyks.

Kai pardavėjas priėjo priimti jų užsakymo, Džeredas paklausė Elės:

– Ar nori arterijas kemšančio sviesto?

Elė linktelėjo ir pridūrė:

– Ir dar tą dėžutę. – Ji parodė į savo mėgstamus, šokoladu aplietus saldainius.

– Tau galima. Pirmyn.

– Kažkodėl būnant kino teatre atrodo, kad galima sau leisti pasinerti į malonumus.

Džeredas pažvelgė į ją tarsi ketindamas papildyti, kad tai tinka kalbant ne tik apie maistą. Bet nutylėjo. Gerai. Sužinojusi apie Džeredo santuoką, Elė norėjo palaikyti su juo tik platoniškus santykius.

Tačiau kai tamsioje salėje jiedviem stebint, kaip rutuliojasi istorija, Džeredas paėmė Elės delną, ji neatsitraukė. O kai uždėjo ranką jai ant pečių, ji priglaudė jam prie peties galvą ir mėgavosi jo artumu ir kvapu. Kaip jai jo trūks.

– Visai ne tokios pabaigos tikėjausi, – ištarė Džeredas pasipiktinęs ir išmetė tuščią spragėsių pakelį į šiukšliadėžę prie išėjimo.

– Ar nežinojai, apie ką filmas?

– Ne. Girdėjau Polę sakant, kad nori jį pamatyti. Pagrindinis veikėjas – kareivis. Įsivaizdavau daug veiksmo, kovų scenų, kraujo ir panašiai.

– Na, negali sakyti, kad to nebuvo. – Be to, filme buvo ir mylimųjų, kuriuos išskyrė aplinkybės – vyrui negrįžus iš karo, moteris ištekėjo už kito, – nerimo. – Tačiau tu teisus, tai – meilės istorija. – Ir ta istorija sujaudino Džeredą. Elė dukart pastebėjo jį šluostantis akis.

– Tas filmas – sentimentalūs paistalai. Eime. – Džeredas paėmė Elę už rankos. – Metas aplankyti senelį.

Na, štai ir proga sugadinti gražią dieną.

– Dėl senelio. – Elė sustabdė Džeredą priešais ūkinių prekių parduotuvę šalia kino teatro. – Pamaniau, kad verčiau palauksiu ir pranešiu jam naujieną po poros savaičių. – O gal dar vėliau – paskambins jam ir lyg tarp kitko užsimins. Kuo greičiau jis galės paimti į rankas savo provaikaitį, tuo mažiau nusivils sužinojęs, kad anūkė, kaip ir jos motina, liko netekėjusi ir nėščia.

– Nesustok, – Džeredas nusitempė Elę automobilių aikštelės link. – Juk sakiau, kad neišvyksiu nenuėjęs kartu su tavimi pas senelį pranešti naujienos. Tai mano pareiga.

Puiku. Džeredui ji jau nebe geismo objektas, o pareiga.

Kokia gėda – ką pamanys senelis?

Elė prisiminė, kaip sykį, tiksliau – kelis sykius, senelis užtiko ją su vaikinu ir šaukė: – Baigsi kaip ir tavo motina. Tarsi tai būtų baisiausias dalykas, galintis jai nutikti. O kas jei jis?..

Džeredas sustojo, atsisuko į Elę, pridėjo šaltas rankas jai prie skruostų ir atgręžė į save.

– Jis tave myli. Nesvarbu, ką iš pradžių pagalvos. Nė neabejoju – jis nesiliaus tavęs mylėjęs.

– Kai aš gimiau, jis beveik nesikalbėjo su mama. – Kol Elė augo su mama, ji prisiminė tik kelis senelio apsilankymus, ir kaskart namie tvyrodavo įtampa.

– Tu nežinai tikrųjų jųdviejų nesutarimo priežasčių. – Džeredas paėmė Elę už rankos ir pradėjo eiti. – Atlikime, ką privalome, ir tau nereikės daugiau nerimauti.

Nuvažiuoti iki senelio namų tetruko dvi minutes, per tą laiką Elei iškrito iš rankų megzta kepurė ir ji spėjo sumazgyti dvi plaukų sruogas. Džeredas išpainiojo jas sunerimęs dėl Elės.

– Viskas bus gerai, – pasakė jis pats tuo tvirtai tikėdamas.

Kai senelis atvėrė duris ir pasisveikino, Elė prapliupo ašaromis. Ačiū Dievui, ten buvo ir ponia Mejer.

– Pone, gal galime pasikalbėti vienumoje? – Džeredas paklausė senelio, kuris susirūpinusiu žvilgsniu žiūrėjo į savo draugę.

– Elison, eime į virtuvę, – pasakė ji ir padėjo Elei nusivilkti paltą. – Kad ir kas nutiko, esu tikra, negali būti taip blogai, kaip tau atrodo.

– Kurgi ne... gali. – Elė kūkčiodama nusekė koridoriumi paskui ponią Mejer į kitoje namo pusėje esančią virtuvę.

– Prisėskite, – pasiūlė senelis rodydamas į kreminės spalvos, gėlėtas, seniai nebemadingo stiliaus svetainės sofas.

– Kaip jūsų sveikata, pone?

– Liaukitės kartojęs pone ir sakykite, kas nutiko mano anūkei. – Senelis pasimuistė ir nerimaudamas pasižiūrėjo į virtuvės pusę.

Nenorėdamas tempti gumos Džeredas pasakė:

– Elė laukiasi.

Senelis palietė krūtinę ir atsikvėpė.

– Tai viskas?

– Ji pernelyg jaudinasi. – Švelniai pasakyta. – Ir mano, jog jūs nusivilsite sužinojęs, kad ji pateko į tą pačią situaciją kaip ir jos motina. Elė pasakojo apie jūsų nesutarimus su dukra ir tikriausiai baiminasi, kad tas pats nutiks ir jai.

Senelis pradėjo keltis.

– Ir kas jai...

– Būčiau labai dėkingas, jei galėtumėte skirti man dar minutėlę laiko.

Senelis vėl atsisėdo.

– Paskubėkite. Spėju, jog tėvas – jūs.

– Aš, pone. Ir noriu jus patikinti, kad rūpinsiuosi Ele ir vaikeliu.

Senelis ironiškai šyptelėjo.

– Jos tėvas kartojo man tą patį.

– Myliu ją, pone, labiau nei kada nors būčiau pamanęs. Elė dar nežino – kovo mėnesį gausiu nuolatinį darbą Madrin Memorial ligoninėje. Ir jei ji sutiks, ketinu pirkti mudviem namą netoliese, gretimoje gatvėje. Noriu pranešti jai šias dvi naujienas, kai tik išeisime iš jūsų.

– Norite pirkti namą? – paklausė susimąstęs senelis. – Užeikite vėliau vakare, kai nuvešite Elę namo, kad galėtume kai ką aptarti. Senelis pakilo. – O dabar eime pažiūrėti, kaip jaučiais Elė.

Elė sėdėjo virtuvėje apsikabinusi ponią Mejer.

– Elison Elžbieta Foršei, tuoj pat ateik čia.

Elė lėtai pakilo, tarsi baimintųsi to, kas jos laukia. Ji atsistojo priešais senelį; Džeredas didžiavosi ja, kad žiūri seneliui tiesiai į akis.

– Tu – mano gyvenimo šviesa, Ele. – Jis delnais suėmė Elės skruostus. Ji prigludo prie jo. – Myliu tave, visada mylėjau ir visada mylėsiu. Kad ir ką padarytum, mano meilės niekas nepakeis. Bėdos su tavo motina neturi nieko bendra su tavimi, ir tai, ką jaučiu tau, visiškai kita.

Elė apsikabino senelį.

– Aš tave taip myliu.

– Ponia Mejer, – pasakė senelis Elei per petį. – Mūsų mergaitė pagimdys mums provaikaitį ir ji manė, kad mes nesidžiaugsime.

Ponia Mejer pašoko nuo kėdės ir ašarodama puolė Elei į glėbį.

– Kokia naujiena, širdele.

– Jūsų mergaitė? – paklausė Džeredas.

– Ponia Mejer metų metus buvo Elei tarsi močiutė.

– Tarsi mama, – patikslino Elė.

– Kiekviena moteris džiaugtųsi turėdama tokią dukterį, – pasakė ponia Mejer Elei. – Stengiausi tave pažinti, mačiau, kaip keitiesi ir tampi nuostabia moterimi – tu praturtinai mano gyvenimą.

Džeredo gyvenimą ji taip pat praturtino – jis norėjo tapti geresniu žmogumi, geresniu vyru.

– Tai reikia atšvęsti. – Senelis atidarė spintelę ir išėmė dėžutę pyragaičių su kremo įdaru.

– Tau negalima tokių valgyti, – pasakė Elė nosinaite šluostydamasi akis. – Jie neturi jokios maistinės vertės.

– Todėl ir valgau juos su pienu, – atsakė senelis ir visi nusijuokė.

Atsisveikinę Elė ir Džeredas stovėjo ant senelio namų prieangio. Elė pasižiūrėjo į Džeredą.

– Ačiū. Ačiū, kad įtikinai pasikalbėti su seneliu šiandien ir kad atėjai drauge. – Ir štai pagaliau įvyko tai, ko jis taip troško: ištisus mėnesius laukė, kada Elė būtent jam nusišypsos savo nuostabia, meilumu trykštančia šypsena.

Tą akimirką Džeredas suprato, kad vienos šypsenos, kaip jis ir buvo manęs, jam neužteks. Nes tąkart Elės šviesiame veide, nuostabiose lūpose ir tyrose žydrose akyse jis rado ramybę.

Džeredas nusišypsojo moteriai, kurią mylėjo.

– O dabar atėjo laikas man tave nustebinti. – Džeredas taip jaudinosi ir džiaugėsi gyvenimu, kad norėjo bėgte bėgti prie mašinos ir vos tvardėsi. Jis netvėrė kailyje norėdamas pranešti Elei savo naujienas ir matyti, kaip ji džiaugiasi sužinojusi, jog jis pasilieka dėl jos ir jųdviejų vaikelio.

Po kelių akimirkų Elė stovėjo apstulbusi ir žiūrėjo į Džeredo staigmeną; vienintelis ženklas, kad ji dar nesušalo į ledo gabalą, buvo jos šiltas iškvepiamas oras, balta vingiuota spirale garuojantis šaltyje. Namas, tik per kvartalą nuo senelio namų, – didžiulis baltas dviejų aukštų statinys juodomis langinėmis, balta tvirta tvora, su kieme iš pusnies kyšančiu užrašu Parduodama. Vazonuose ant palangių styrojo vasarą pasodintų gėlių rudi, nutįsę, nudžiuvę ir pamiršti stagarai, tačiau Elė jau įsivaizdavo įvairiaspalvius žiedus, puošiančius šį kol kas apleistą fasadą.

Džeredas priėjo iš už nugaros ir uždėjo rankas Elei ant pečių.

– Ką pasakysi? – paklausė jis.

– Apie ką?

– Apie šį namą. Argi jis ne puikus? Jei tau patinka, paskambinsiu savo agentui, kad aprodytų vidų.

Savo agentui? Elė atsisuko ir pasižiūrėjo į Džeredą.

– Ar perki namą? – Ji būtų nustebusi nemažiau, jei jis praneštų apie ketinimą pakeisti lytį. – Madrin Folze? Kodėl? – Tokiame milžiniškame name lengvai išsitektų penkių žmonių šeima. Ir dar keli augintiniai. Gal dar keletas giminaičių.

– Dėl tavęs. Dėl to, kad tu čia gyveni.

– Jis labai didelis.

– Keturi miegamieji, du su puse vonios kambariai, ir beveik baigtas įrengti rūsys, – didžiuodamasis kalbėjo Džeredas, lyg pats būtų kalęs ten vinis.

– Keturi miegamieji?

– Ele, – Džeredas apsikabino Elę ir pakėlė jos smakrą norėdamas matyti akis. – Turėsime vaikelį, o aš noriu daugiau nei vieno vaiko. Jiems visiems reikės vietos.

– Bet juk tu išvyksti. – Po keturių dienų. Nejaugi jis ketina apgyvendinti Elę savo namuose, kad galėtų nekviestas užsukti kada panorėjęs?

– Taip. Negalėjau atsisakyti paskutinio paskyrimo. Tačiau jis paskutinis. Madrin Memorial ligoninė mane įdarbins pastoviam darbui. Skubios pagalbos skyriuje. Pradedu kovo devynioliktą. – Džeredas atrodė be galo laimingas ir didžiavosi savimi.

Elė žvalgėsi, kur galėtų prisėsti. Neradusi vietos, ji atsirėmė į tvorą tikėdamasi, kad kojos ją išlaikys. Džeredas lieka čia, kur ji bus priversta jį matyti, su juo dirbti, ir taip diena iš dienos. O kas bus, jei jis pareikš norą dalintis vaiko priežiūra, ir kas keletą dienų norės pasiimti jos vaiką?

– Šitas man labiausiai patiko. Bet jei tau nepatinka, dar yra trys namai, kuriuos galime apžiūrėti.

– O kodėl tau svarbu, ką aš manau?

– Nes noriu, kad moteriai, su kuria ketinu gyventi, namas irgi patiktų.

Elė susvyravo ir dar stipriau įsikibo į tvorą, kad neišvirstų iš koto.

– Kas tau? – paklausė Džeredas ir pagriebė ją. – Juk sakei, jog nori vaikų, šuns ir namo. Pradėjau atgaline tvarka.

– Ir vyro. – Elė pasitraukė per žingsnį nuo Džeredo. – Neketinu gyventi su tavimi tik todėl, kad turėsime vaikelį. Niekas nepasikeitė. Tu manęs nemyli. Nenori manęs vesti. O aš neketinu susieti savo gyvenimą su vyru, kuris tiki, jog bandžiau jį prisirišti pastodama, kuris man melavo, kuris mylėjosi su manimi nepasakęs, kad yra vedęs kitą. Ir vis dar neišsiskyręs.

– Juk jau atsiprašiau, – pasakė Džeredas. – Be to, tikiuosi, jog po poros savaičių skyrybų procesas bus baigtas.

– Šaunuolis. Manai, atsiprašymas viską atitaisė? Priversi mane apsigyventi pas tave, kad priklausyčiau nuo tavęs? Kad rizikuočiau patirti siaubingą išdavystę, kai išsikelsi gyventi kitur, kai tau pabosiu, kai tau vėl reikės kažkur keltis dėl darbo, juolab kad tu visai nenori vesti – tai kas tave dar sulaikytų? – Elės širdis daužėsi, ji visa drebėjo iš pykčio.

– Kiek kartų turėsiu kartoti?! – sušuko Džeredas. – Vedybų liudijimas neprivers sutuoktinio pasilikti. Suauk, Ele. Toks šis pasaulis. Negali žinoti, kas bus ateityje. Aš siūlau mums pabandyti dirbti ir gyventi drauge, kad galėtume kartu auginti mūsų vaiką.

Vedybų liudijimas neprivers sutuoktinio pasilikti. Staiga Elės pyktis kažkur išgaravo ir visos viltys dingo. Būdama maža ji tikino save, kad gyvenimas būtų kitoks, jei tėvai būtų susituokę. Geresnis. Užuot ieškojusi meilės tarp daugybės vyrų, mama būtų buvusi laiminga su tikrąja savo meile. O tėtis būtų gyvenęs vienoje vietoje, jų namuose. Jie galėjo būti tikra šeima, kuri kartu valgo, kartu atostogauja. Galbūt tada ji būtų turėjusi brolį ar seserį, kurių jai visada trūko.

Suaugusi Elė suprato, jog ne visada santuoka būna laiminga, bet jeigu ji sutiks sau skirtą žmogų ir labai stengsis, jos santuoka nenutrūks ir ji susikurs tokį gyvenimą, apie kurį visada svajojo. Ar ji niekam tikusi? Nejau Džeredas manė, kad ji negali būti gera žmona, tokia, su kuria norėtųsi nugyventi visą gyvenimą?

– Prašau nuvežti mane namo.

– Negaliu patikėti. – Džeredas nusisuko nuo Elės, žengė keletą žingsnių tolyn ir vėl atsisuko. – Noriu pakeisti savo gyvenimo būdą dėl tavęs, gauti naują darbą ir nupirkti tau namą. Gyventi su tavimi, rūpintis tavimi ir mūsų vaiku, o tau vis negana?

– Mano tėvas nupirko motinai namą, – tyliai atsakė Elė. – Jis pažadėjo mumis rūpintis, tačiau savo pažado niekada netesėjo.

– Tai ne tas pats. – Džeredas pakėlė rankas. – Nesu tavo tėvas, o tu nesi kaip motina. Be to, tu jau seniai nebe ta dešimtmetė mergaitė. Tu stipresnė. Tu protinga, savarankiška, išsilavinusi moteris, galinti daugiau, nei vien tik rūpintis savimi ir vaiku. Tačiau tau nereikia visko daryti vienai. Aš noriu būti šalia, nesvarbu, kas benutiktų, ir geromis dienomis, ir blogomis. Ele, aš tave myliu.

Kad ir kaip troško išgirsti šituos žodžius iš Džeredo lūpų, ji nepatikėjo jais tą akimirką, kai jo vienintelis tikslas buvo įtikinti ją gyventi su juo.

– Tu nemyli manęs. Galbūt tau patinka mintis pagaliau apsistoti vienoje vietoje po šitiek metų, praleistų kelyje, turėti vaiką, šeimą, bet tu manęs nemyli.

– Kodėl taip manai? Žinoma, myliu. – Džeredas pabandė paliesti Elę. Tačiau ji nustūmė jo rankas.

– Dar prieš kelias savaites sakei, kad išvyksi, kai tik baigsis tavo sutartis su Madrin Memorial ligonine, ir kad neketini grįžti. Tik sužinai, jog aš laukiuosi, ir štai – myli mane ir perki mums namą. – Elei viskas nutiko pernelyg netikėtai, per greitai.

– Eime, – pasakė Džeredas. – Tavo lūpos pamėlynijo. Pasikalbėsime mašinoje.

Elės kojos sustingo nuo šalčio, tad ji ėjo iš paskos tylėdama.

Kai juodu sėdėjo mašinoje ir ventiliatorius ėmė pūsti šiltą orą, Džeredas pasisuko į Elę.

– Daug kartų klydau. Bet dėl vienintelio dalyko esu tikras – aš tikrai tave myliu.

– Negali būti...

– Tu manęs negirdi. – Džeredas pridėjo pirštą Elei prie lūpų. – Aš beveik neabejoju, kad kai tada išvažiavau, jau buvau tave įsimylėjęs. Per tas penkias savaites, praleistas be tavęs, buvau pats vienišiausias žmogus visame pasaulyje, o aš tikrai žinau, kas yra vienatvė.

Džeredas paėmė Elės pirštinėtas rankas ir pasižiūrėjo į akis.

– Myliu tave, nes nepamiršti man priminti, kad pavalgyčiau, ir matau, kaip rūpiniesi kiekvienu pacientu tarsi šeimos nariu. Myliu už tai, kad savo noru padedi seneliams, verdi sriubas ir troškinius tiems, kas negali savimi pasirūpinti.

Džeredas palinko artyn ir užkišo jai už ausies plaukų sruogą.

– Myliu tave, kai nerviniesi ir sukioji sruogas ant pirštų, myliu už tai, kad patikėjai manimi, o ne gandais, sklandžiusiais ligoninėje; kad ateidavai į darbą anksčiau ir išeidavai vėliau, ar atvažiuodavai laisvomis dienomis norėdama mane užstoti. Tai dėl tavo begalinių pastangų per tris dienas iš ligoninės parijo virtau Skubios pagalbos skyriaus pavyzdiniu gydytoju.

Elei neatrodė, kad ji tiek daug nuveikė, kaip pasakojo Džeredas.

– Man be galo patinka laikyti tave glėbyje, jausti, kaip reaguoji į mano prisilietimą, matyti, koks gražus tavo veidas, kai mudu mylimės. Kai tu toli, man skaudu. Ir aš nė trupučio neabejoju, kad tai, ką tau jaučiu, yra pati tikriausia ir giliausia meilė.

Galbūt jam taip ir atrodo.

– Tačiau vis tiek žiūrėjai man į akis ir kiekvieną dieną melavai. Ar taip elgiesi su mylimu žmogumi? Kaip aš galiu patikėti bent vienu tavo žodžiu?

– Vadinasi, viskas. – Džeredas pasuko į išvažiavimą. – Nesuteiksi man antros progos. – Jis nuspaudė greičio pedalą. Ratai posūkyje net sucypė. – Negaliu turėti bent menkiausios vilties, kad kada nors man atleisi.

Elė stengėsi bent paskutinę dieną nekalbėti apie jųdviejų bėdas. Bet negalėjo pamiršti ir atleisti – melas žeidė pernelyg stipriai, jausmuose kilo sąmyšis. Nieko neatsakiusi Elė nusuko galvą į langą ir žiūrėjo į pro šalį lekiančius pastatus.

Kai privažiavo jos namus, ji buvo vis dar užsigalvojusi. Džeredas net neieškojo vietos automobiliui pastatyti. Jis sustojo, žvelgė pro priekinį langą ir laukė, kol ji išlips.

– Man labai gaila, – pasakė Elė lipdama iš mašinos.

Ji dar pasisuko kažką pridurti, tačiau Džeredas atšovė:

– Man taip pat. – Tai pasakęs nulėkė pirmyn Elei nė nespėjus gerai užtrenkti durelių.

Šeštadienio rytą, penkiolika minučių po dešimtos, Elė sėdėjo savo virtuvėje prie stalo ir žiūrėjo į mikrobangų krosnelės laikmatį užtinusiomis, ašarotomis akimis. Polė minėjo, kad tą rytą Džeredas planavo išvykti devintą valandą. Jis išvyko taip ir nepasakęs nieko daugiau. Net neatsisveikinęs.

Elė žinojo, kad jis išvažiuos ir kad taip bus tik geriau jai ir kūdikiui. Tai kodėl jautėsi taip, tarsi kas būtų pravėręs jos krūtinkaulį, išplėšęs širdį ir išnešęs ją laukan, į siaučiančią pūgą?

Tryliktas skyrius

– Ką tu padarei? – Elei net žemė po kojomis susvyravo. Ji tvėrėsi už šalia stovinčio tualetinio staliuko. Negalėjo patikėti savo ausimis.

– Pardaviau savo namą, – pakartojo senelis. – Paduok man tą dėžutę.

Elė užmerkė akis ir giliai įkvėpė. Ši siaubinga diena niekada nesibaigs. Iš pradžių išvyko Džeredas, o dabar štai ši žinia. Senelis pardavė namus, kuriuos ji taip mylėjo, kurie saugojo nesuskaičiuojamas lamingas akimirkas iš praeities, ir nė žodžiu neužsiminė apie savo ketinimą, o dabar jau per vėlu ką nors pakeisti.

– Kam? Kodėl? Kur dabar gyvensi?

– Tam, kuris pasisiūlė pirkti. Įdėk šituos į mano lagaminą. – Senelis padavė Elei krūvą nudėvėtų flanelinių marškinių. – Nes man atsibodo gyventi vienam, aš mieliau leidžiu laiką kaimynystėje, pas ponią Mejer, kur šiąnakt ir ketinu apsistoti.

– Pas ponią Mejer? Keliesi gyventi pas ponią Mejer? Po šitiek metų? Kas čia vyksta? Tu kažko man nepasakai. Gal tu sergi?

– Aš sveikas, Ele. Nurimk.

– Nenurimsiu. Kodėl taip skubi? Kodėl nei iš šio, nei iš to nusprendei parduoti namą?

– Todėl, kad vienas žmogus susidomėjo ir sutiko su mano kaina. Atsirado proga parduoti ir aš ja pasinaudojau, ir esu labai tuo patenkintas. – Senelis įlindo atgal į spintą.

Elė žiūrėjo į užgriozdintą kambarį.

– O kur dėsi visus savo daiktus?

– Namą pardaviau su visais daiktais. Taip, kaip yra. Aišku, gali pasiimti, ką tik nori. O ką daryti su likusiais daiktais, tegu sprendžia pirkėjas.

Krūvos gana vertingų su sportu susijusių atmintinų daiktų. Močiutės sportinė apranga. Prosenelės senovinis porceliano servizas. Dėžės ir stalčiai, pilni nuotraukų ir asmeninių daiktų. Ir visa tai atiteks svetimam žmogui. Elei knietėjo paliesti seneliui kaktą ir patikrinti, ar jis nekarščiuoja. Ūminiai kliedesiai – diagnozė, kuri viską paaiškintų.

– Kada įsikelia naujasis šeimininkas?

– Antroje kovo pusėje. – Senelis išlindo iš spintos rankose laikydamas krūvas pakabų su kelnėmis. – Kol nepamiršau, nubėk į virtuvę ir atnešk senelės mėgtą mentelę pyragui, tą su roželėmis ant rankenos, ir dar mano puodelį su užrašu Geriausias senelis pasaulyje. Ak, ir dar tą milžinišką dubenį, kurį nulipdei man per keramikos užsiėmimą mokykloje. Iš jo mėgstu valgyti javainius ryte.

– Daugiau nieko nenori iš virtuvės?

Senelis spragtelėjo pirštais.

– O, vos ne pamiršau. Ant šaldytuvo guli dvi dėžutės avižinių sausainių su kremu.

– Šitų tau tikrai negalima.

– Susimylėk, Ele. Avižiniai sausainiai gerina medžiagų apykaitą.

Vėliau tą vakarą, kai senelis jau buvo jaukiai įsikūręs pas savo kaimynę, Elė stovėjo viena jo buvusiame miegamajame, žiūrėjo į jo mėgstamą krėslą, labai liūdėjo dėl šių taip mylėtų namų netekties ir negalėjo įsivaizduoti, kad čia gyvens svetimi.

Tada nulipo laiptais ir prisiminė, kaip peršokdavo girgždantį trečią laiptelį, kai bandydavo kur nors išsmukti ar tyliai grįžti. Tačiau visai be reikalo. Senelis vis tiek viską žinodavo. Paskui užėjo į rausvomis plytelėmis išklotą vonios kambarį, kurio sienos buvo dekoruotos klasikiniais rožių ornamentais, čia ji įsivaizdavo, kaip klūpi ant kelių ir prausia savo be paliovos judantį kūdikį rausvoje vonioje.

Štai dar vienas dalykas, kurį turi įsirašyti į vis ilgėjantį darbų sąrašą. Reikia rasti naujus namus. Jos butas, kur tik vienas miegamasis ir mažas vonios kambarys be vonios, netiks motinai su naujagimiu.

Elė nuėjo į savo senąjį kambarį, kur ji retkarčiais, kelis sykius per mėnesį, miegodavo, atsigulė į lovą ir iš nuovargio net nenusirengė. Jos senasis gyvenimas po truputį keičiasi. O pokyčių Elė nemėgo.

Priešingai nei Džeredas. Jis niekada nesijaustų laimingas gyvendamas šiame mieste. Vis ieškotų naujų vietų ir naujų pažinčių. O Madrin Folze nedaug kas keičiasi.

Elė susirangė po antklodėmis ir svarstė, ką dabar veikia Džeredas, kur gyvena, dirba dieninėmis ar naktinėmis pamainomis. Mąstė, ką jis pasakytų, jeigu ji paskambintų ir atsiprašytų, paaiškintų, kad naujienos apie kūdikį, Džeredo santuoką, senelio patirtas širdies priepuolis ir besikeičiantys santykiai su ponia Mejer gerokai išmušė ją iš pusiausvyros. Ką jau bekalbėti apie jos sumišimą dėl jausmų Džeredui, netikrumą dėl ateities, Džeredo siurprizus – visi šie įvykiai sujaukė jos gyvenimą ir ji nebesuprato, kas gerai ir kas blogai.

Kada nors gyvenimas grįš į savo vėžes. Reikia tik šiek tiek laiko.

Ar jis atsilieptų?

Tikriausiai ne. Ji neatsiliepė į jo skambutį po to, kai Džeredas išvyko neatsisveikinęs lapkričio mėnesį.

Atstumdama Džeredą Elė perlenkė lazdą. Ir jis nuleido rankas, nenorėjo jos, jųdviejų santykių.

Elė jautėsi visiškai išsekusi, vos begalėjo pajudėti ir iš nuovargio net neįstengė pravirkti. Troško tik užmigti.

Sekmadienio rytą Elė pradėjo tvarkyti senelio namus, iš pradžių ketino peržiūrėti daiktus miegamajame, paskui apeiti visą namą, kad nepamirštų jokių svarbių daiktų.

Pirmadienį grįžo namo – jos automobilis buvo kimšte prikimšta daiktų, kurie jai buvo brangūs. Daug kartų suvaikščiojusi pirmyn atgal iš automobilių aikštelės į butą, ji sustojo prie pašto dėžutės. Ten rado sąskaitą už mobilųjį telefoną, krūvas reklaminio šlamšto ir laišką nuo Džeredo. Adreso nebuvo, bet jo rašyseną atpažino iš karto. Ji spoksojo į voką ir spėliodama, ką galėtų slėpti mėlynu rašalu užrašyti žodžiai. Skaityti ar ne? Juk jis išvyko, tad apie ką dar kalbėti?

Grįžusi į butą Elė atsisėdo prie virtuvinio stalo ir pasidėjo voką priešais save. Pirštai užčiuopė daiktą, panašų į banko kortelę, į bibliotekos lankytojo pažymėjimą ar viešbučio kambario elektroninį raktą. Elė susidomėjo. Gal Džeredas pamiršo grąžinti ligoninei darbuotojo pažymėjimą ir šiuo laišku prašo tik grąžinti kortelę?

Elė iš lėto atplėšė voką. Atsargiai ištraukė ranka rašytą laišką. Atvertė lapą ir ant stalo iškrito Džeredo vardu išduota kreditinė kortelė.

Mieloji Ele,

išgyvenu bene sunkiausią savo gyvenimo laikotarpį, nes jau kelias dienas nematau tavęs ir išsiskyrėme taip susipykę. Turime priimti svarbius sprendimus, tačiau privalome būti sąžiningi vienas kitam ir mūsų vaikui, nesielgti neapgalvotai, sutramdyti pyktį, apmaldyti skausmą ir pasistengti užmiršti praeitį, kuri iškraipo dabarties suvokimą.

Reikia laiko, kad apsiprastume su tuo, kas nutiko, ir ramiai, protingai pasirinktume teisingą kelią. Gal pabandykime tai padaryti per tas šešias savaites, kol būsiu išvykęs. Manau, bus geriausia, jei neieškosime vienas kito, kol nuspręsime, kaip gyventi toliau. Nenoriu skubinti nei savęs, nei tavęs pasakyti ar padaryti tai, kas negrįžtamai pakenktų galimybei ateityje būti kartu.

Skubėdamas teisingai pasielgti, pamiršau apie tavo jausmus, apie tai, kad formaliai esu vedęs, ir kad neturiu teisės siūlyti mums gyventi kartu, kol šis reikalas neišspręstas. Sukūriau planą, ėmiau jį įgyvendinti ir tikėjausi, kad tu jausiesi tokia pakylėta kaip ir aš. Neturėjai pagrindo manimi pasitikėti, tačiau vis tiek spaudžiau tave, kai abejojai mano nuoširdžiais žodžiais. Atleisk man. Tegaliu pažadėti, jog visą likusį gyvenimą kasdien sieksiu būti geresnis, kad nusipelnyčiau tavęs ir tavo pasitikėjimo. Juk tu teisi – be šių dalykų nieko nebus.

Tik žinok, Ele, man tu esi vienintelė. Noriu, nors ne, – man reikia tavęs. Myliu tave ir tikiuosi, kad ir tu kada nors mane pamilsi.

Dažnai apie tave galvosiu. Ir, kad neabejotum, kiekvieną vakarą paskambinsiu tau apie dešimtą valandą (nebent ligoninėje kiltų ekstremali situacija). Tu neatsiliepk. Tik žinok, jog tūkstantį kartų galvosiu apie tave, nesvarbu diena bus ar naktis, bet būtent tą akimirką mano mintyse tikrai būsi tu.

Įdedu vieną iš savo kreditinių kortelių. (Dar vieną kortelę, išduotą tavo vardu, turėtum gauti po kelių dienų). Prašau naudotis jomis, jei ko nors prireiks, kol aš grįšiu. O aš tikrai grįšiu. Ir nesvarbu, ką mes nuspręsime, būsiu šalia, padėsiu tau, jei tik norėsi, ir praleisiu daugybę laiko su mūsų vaiku.

Iki pasimatymo.

Tave mylintis

Džeredas

Elė atsilošė, paėmė kortelę ir pavartaliojo rankose. Džeredas tikrai ja pasitiki – juk jo žmona ištuštino sąskaitas ir dingo. Kai tą vakarą, lygiai dešimtą valandą, suskambo telefonas, Elė norėjo atsiliepti ir pasakyti, koks brangus jai jo laiškas ir parodytas pasitikėjimas.

Tačiau, kaip jis ir prašė, ji neatsiliepė.

Tačiau po keturių savaičių Elė vis dėlto neiškentė, kai Džeredas pavėlavo paskambinti dvi valandas ir dvylika minučių, be to, neatsakė į tris jos žinutes.

Vos suskambtelėjo telefonas, Elė griebė jį nuo šalia gulinčios pagalvės ir atsiliepė:

– Alio.

– Bijojau, kad pažadinsiu, – pasakė Džeredas.

– Manai, galiu užmigti, kai taip jaudinuosi, ar tau kas nenutiko. – Elei tarsi akmuo nuo širdies nusirito, kai išgirdo jo pavargusį balsą.

– Ei, bet juk liepiau nekelti ragelio.

– Kaip tu laikaisi?

– Puikiai. Daug darbo. Trys šautinės žaizdos ir mėginimas nusižudyti. – Elė išgirdo kažkokius balsus. – Minutėlę, – pasakė Džeredas.

– Netrukdysiu.

Džeredas ištarė tylesniu balsu:

– Pasiilgau tavęs.

– Aš irgi. – Taip smarkiai. Dar norėjo pridurti, jog jį myli, ir nepaisydama visko, kas nutiko, niekada nesiliovė jo mylėjusi. Ir galbūt sutiktų gyventi drauge, jei tik jis laikysis kelių pagrindinių taisyklių. Jiems nebūtina smulkiai planuoti ateities, o paprasčiausiai leistis į tėvystę drauge ir kasdieną žiūrėti, kaip seksis.

– Reikia grįžti prie darbo, – pasakė Džeredas. – Greitai pasimatysime.

Kad tik ji galėtų prisiversti juo patikėti.

Ketvirtą ryto, išvargęs ir veik miegantis, Džeredas įvažiavo į savo naujojo namo kiemą. Automobilio žibintai apšvietė krūvą sustumto sniego. Privažiavimas prie namo nukastas. Tikra staigmena – jis niekam nepranešė, kada atvyksiąs.

Džeredas kraustėsi iš proto negalėdamas pasikalbėti su Ele (išskyrus vieną trumpą pokalbį) ir nežinodamas, ką ji galvoja ir planuoja. Jis buvo apgalvojęs kiekvieną įmanomą scenarijų – tiek gerą, tiek blogą. Gyventi atskirai, dalytis globa. Jam priimtiniausia – gyventi kartu. O kas, jei Elė norės atskirų miegamųjų? Kas, jei ji norės teismo, kuris nustatytų globos tvarką? Kas, jei ji, kol Džeredo nebuvo, išvyko iš miesto ir jis niekada daugiau jos nebepamatys?

Ne. Jis pasitiki Ele. Taip ji niekada nepasielgtų.

Džeredas nurijo rūgštingumą mažinančią tabletę – pastaruoju metu jis visur nešiodavosi šių vaistų – ir vylėsi, kad šį kartą išvykdamas jis nepadarė didžiausios klaidos.

Nuovargio iškamuotas susirado ant užpakalinės sėdynės numestą kuprinę ir išlipo iš automobilio. Priėjęs prie dekoratyvinio nykštuko šalia įėjimo į namą laiptų, jis pačiupinėjo nykštukui už nugaros ir kaip ir lieptas atidarė slaptą skyrelį, kur buvo slepiamas raktas.

Iš pradžių nerimavęs, kad teks ilgai laukti, kol krosnis įkais, Džeredas mintyse padėkojo tam, kuris pamiršo prisukti termostatą. Tada užlipo viršun, krito veidu žemyn ant lovos šeimininko miegamajame ir užmigo.

Kai atsibudo, negalėjo suvokti, kiek valandų, tačiau ryški saulės šviesa plieskė į akis. Pirmiausia reikės nusipirkti tamsias naktines užuolaidas. Tada užuodė skrudinamos duonos aromatą. Kas čia dabar? Įkvėpė dar kartą. Tikrai, skrudinama duona su daug cinamono, taip, kaip jam patinka.

Elė.

Džeredas pašoko nuo lovos ir pasileido laiptais žemyn į virtuvę.

Ji stovėjo prie viryklės, vilkėjo flanelines pižamos kelnes ir prigludusius šviesiai rusvus berankovius marškinėlius, kurie išryškino jos padidėjusių, kaip pasirodė Džeredui, krūtų linkius ir šiek tiek atsikišusį pilvuką. Iš radijo, stovinčio ant baro, sklido muzikos garsai. Elė ritmingai judino klubais. Gražuolė. Jo meilė. Jo ateitis.

Džeredas atsirėmė į durų staktą ir su pasitenkinimu ją stebėjo.

Elė pasitrynė ranką, pasižiūrėjo į pasišiaušusius plaukelius ir stebėdamasi atsisuko.

– Grįžai.

– Juk sakiau, kad grįšiu. – Reikės laiko, kol Elė ims juo pasitikėti. – Daugiau tau nemeluosiu. Niekada.

Elė nuėmė keptuvę nuo kaitvietės, išjungė viryklę ir vėl atsigręžė į Džeredą.

– O kai būsiu stora ir paklausiu, ar su šiomis kelnėmis mano užpakalis atrodo labai didelis, pasakysi man teisybę?

Džeredas palinksėjo.

– Jei tik niekada nepamirši, kad žiūrėdamas į tave matau vien grožį.

Elė šyptelėjo.

– Kaip aš tavęs pasiilgau.

– Ir aš. – Džeredas ištiesė rankas, Elė puolė jam į glėbį ir juodu stipriai apsikabino. Štai čia jo vieta. Pagaliau Džeredas rado savo namus.

– Man atrodo, tu netekai svorio, – prakalbo Elė.

– Darbai nesibaigdavo, o tavęs nebuvo šalia, kad primintum man pavalgyti. – Džeredas pabučiavo Elės viršugalvį.

– Aš niekada nesilioviau, – pasakė ji Džeredui į petį.

– Ko?

– Tavo laiškas. Rašei, jog tikiesi, kad kada nors tave pamilsiu. Aš niekada nesilioviau tavęs mylėjusi.

Džeredas atsitraukė.

Elė pažvelgė į jį ašarotomis akimis.

– Tu?..

– Myliu tave, Džeredai. – Elė paėmė jo ranką ir uždėjo sau ant pilvo. – Mes tave mylime. Tu mums labai reikalingas.

Pajutęs, kaip iš džiaugsmo spurda širdis, Džeredas čiupo Elę į glėbį.

– Būsiu šalia jūsų. – Nuo šiol jis bus šalia kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, kada tik galės. Džeredas stovėjo apsikabinęs Elę ir nenorėjo jos paleisti, kol vėl pajuto alpinantį nuovargį.

Tačiau nepraėjus nė akimirkai, Elė paklausė:

– Ei. O kaip tu atsiradai čia?

– Senelis leido įsikelti kada tik panorėsiu. Pasakė, kur guli raktas. O tu čia ką darai? – Akivaizdu, kad ne pusryčių jam paduoti atėjo.

– Ilgokai užtrukau valydama namus ir rūšiuodama daiktus, todėl ir užmigau čia. Palauk. – Elė ištrūko iš Džeredo glėbio. – Įsikelti? Tai tu nupirkai senelio namus? Tai tu – naujasis savininkas?

– O jis tau nesakė? – Elės sutrikimas viską paaiškino, tad Džeredas nelaukė atsakymo. – Tuoj. Turiu tau kai ką parodyti. Niekur neik. – Šokinėdamas per du laiptus, jis nulėkė į viršų ir puolė vartyti kuprinę, kol rado ieškomus dokumentus, tada grįžo į virtuvę. Jis padavė Elei namo pirkimo sutartį.

– Mūsų abiejų vardu. – Elė pakėlė galvą. Beveik netekusi amo paklausė: – Kaip? Kodėl?

– Namo pardavimu rūpinosi senelio advokatas, tad jo ir klausk kaip. O dabar eikš ir atsisėsk. – Džeredas nuvedė Elę prie vienos iš tamsiai žalių jo virtuvės kėdžių ir ji atsisėdo. Pats prisisėdo šalia ir atsisuko į ją. – O kodėl... – Jis suėmė Elės rankas. – Kai pasiūliau mums gyventi kartu, niekada neketinau versti tavęs jaustis viešnia mano namuose, padaryti priklausoma nuo manęs ar man skolinga. Noriu, kad viskuo dalytumėmės per pusę.

Elė spustelėjo jo ranką.

– Ačiū.

– Kai užsiminiau, kad ketinu pirkti namą ir ieškau tinkamo, senelis pasiūlė savąjį. Sakė, jog jis tau labai patinka.

– Tikrai.

– Todėl ir nupirkau. Nesvarbu, kas čia gyvens: tu, aš ar mes abu, – beje, labiausiai norėčiau paskutiniojo varianto, – Džeredui pakilo ūpas pamačius Elę šypsantis, – tau visuomet priklausys pusė namo. Jo negalima parduoti be tavo sutikimo, ir tu turi tokią pačią teisę čia gyventi kaip ir aš.

– Bet juk nesumokėjau už savo dalį.

– Ir nereikia. Tai mano dovana tau.

Elė, regis, buvo pasirengusi prieštarauti:

– Džeredai, aš...

– Kol daugiau nieko nepasakei, – pertraukė jis, – štai. – Džeredas padavė jai kitus dokumentus. – Mano skyrybos įvyko. Jeigu ir dabar nenorėsi gyventi su manimi, suprasiu tave. Turi tam priežasčių. – Tačiau jis ketino iš visų jėgų pasistengti įtikinti Elę. Taigi tęsė: – Iš sąrašo gali išbraukti bent jau mano santuoką.

– Tenorėjau pasakyti, jog nežinau, kaip tau atsidėkoti. Man tiek daug reiškia, kad nupirkai senelio namą ir užrašei jį mūsų abiejų vardu. – Elė nusišluostė akies kamputį. – Svajojau, kaip auginu vaikus šiame name. Jis nuostabus. Tu įgyvendinai mano svajonę. Ačiū.

Namas buvo senas, jį reikėjo remontuoti ir keisti stogą. Jis tikrai nebuvo tobulas. Bei jei Elė laiminga, laimingas ir Džeredas.

– Nėra už ką.

– O! – Elė atsistojo. – Ir aš tau kai ką turiu. – Ji išėjo ir grįžusi padavė jam dvi kreditines korteles. – Aš jomis nesinaudojau.

– Žinau. – Nors mylėjo Elę ir pasitikėjo ja, Džeredas su baime buvo patikrinęs sąskaitą.

– Aš, žinoma, labai dėkinga tau už pasiūlymą, tačiau man nėra reikalo naudotis tavo pinigais. Jei gyvensime kartu, norėčiau, kad mūsų pinigai būtų atskiri.

– Kaip tik panorėsi. – Jis padarys viską, kad tik nereikėtų miegoti vienam nė vienos nakties.

– Kaip tik panorėsiu? – Elė pakilo, atsisėdo Džeredui ant kelių ir pajuto kylantį jų abiejų susijaudinimą. – Verčiau gerai pagalvotum, ką sakai. – Elė ištraukė Džeredo marškinius iš kelnių ir nutraukė juos per galvą. Jis pakėlė rankas, kad būtų greičiau.

– Kai ką pasakysiu, – Elė kalbėjo toliau krumpliais glostydama jo krūtinę, – įveikusi tris nėštumo mėnesius, nebejaučiu šleikštulio, bet atsirado kita bėda. – Elė judino klubus, ir po tiek vienišų savaičių Džeredas kone šaukė iš malonumo. Elė palinko jam prie ausies ir sušnabždėjo: – Bijau, kad tampu šiek tiek reikli. Ir kaip jam šitaip pasisekė?

– Myliu tave, Ele. Noriu priimti viską – ir gera, ir bloga. – Jis numovė Elės marškinėlius ir prisitraukė prie savęs norėdamas jausti jos krūtis. Nuostabu. – Reikalauk ko tik nori, kada nori, kur nori ir kaip nori.

– Jūs – geras žmogus, Džeredai Pedžetai. – Elė siektelėjo Džeredo kelnių sagos.

Ir jis parodė Elei, koks geras.

Epilogas

Po penkių mėnesių.

– Sąrėmiai ar ne? – paklausė Džeredas Elės, kuri jau keturias valandas ir trisdešimt penkias minutes buvo jo žmona.

Elė pasitaisė nukritusią plačios, – tegu niekas nedrįsta sakyti kaip maišas, – švelnios oranžinės spalvos suknelės petnešėlę.

– Netikri. Dar nėra ko jaudintis, – Elė sumurmėjo pro lūpų kamputį ir toliau sveikinosi su atvykstančiais svečiais. – Malonu matyti jus mūsų namuose, ponia Taper. Aš taip džiaugiuosi.

– Negalėjau neateiti, Elison. – Elės sena pažįstama pasisuko į Džeredą. – Kad tu žinotum, koks puskvaišis įsikėlė į Elės butą – visas tatuiruotas ir apsismaigstęs auskarais. Man atrodo, jis narkomanas.

– Kaip gražiai jūs atrodote, ponia Taper, – tarė Elė. – Ir lazdelės po šitiek metų nereikia.

– Tavo vyrukas padarė tikrą stebuklą – kojos visai nebeskauda.

– Tikra laimė, kad jus sutikau. – Džeredas atsitiesė ir pasiglostė pilvą. – Manau, priaugau kelis kilogramus po to, kai kaskart jus aplankydamas, gaudavau pyragų.

– Maistas patiektas vidiniame kieme, – pasakė Elė.

– Tikiuosi, šokiai bus, – atsiliepė ponia Taper ir nuėjo.

– Tau tikrai prasidėjo sąrėmiai. Matau. – Elė stovėjo sučiaupusi lūpas, giliai iškvėpė ir abiem rankom masažavo apatinę nugaros dalį. – Ji panoro įžnybti Džeredui. Stipriai. Jis žengtelėjo atgal ir nuspaudė savo rankinio laikrodžio laikmatį. – Kas dešimt minučių.

Sąrėmiui praėjus, Elė pasakė:

– Tik nedrįsk sugadinti mano vestuvių dienos, Džeredai. Šiandien mano šventė ir aš joje dalyvausiu. Visi: senelis, ponia Mejer, mūsų draugai iš Senjorų centro – šitiek rengėsi ir puošė namus. – Ji uždėjo delną Džeredui ant rankos. – Neversk manęs atimti iš tavęs to laikrodžio. Pasakysiu, kai prasidės gimdymas. O dabar eik pas svečius.

– Ponia Pedžet, aš niekur nuo jūsų nesitrauksiu. – Džeredo ir Elės pirštai susipynė. – Jei jau reikia eiti pas svečius, eisime drauge.

Elei beliko nusileisti. Jam niekas nerūpi. Tik ši mylima moteris ir jos vaikelis – jo vaikelis – ir Džeredas nė per žingsnį nuo jos nesitrauks, kai jai prasidėjo sąrėmiai.

– Namas nuostabus, tu – irgi, – pasakė Roksė plačiai mostelėdama ir priėjo pabučiuoti Elės. Džeredui ji įteikė didelę rausvą dėžę, tada uždėjo rankas ant pūpsančio Elės pilvo ir švelniai sukiodama ratus paglostinėjo jį. – Ar šiame vakarėlyje Roksė sutiks savo svajonių vyrą? Jei vienas spyris – taip, du – ne. – Ji užmerkė akis ir laukė. – Nieko. Tas vaikis nepatikimas. Kaip ir visi vyrai.

Roksė pasisuko į Džeredą.

– Jums velniškai pasisekė, gydytojau Pedžetai. Tik sumaukit šitą reikalą ir jums galas. Turėkite tai omenyje.

– Tu jau tikrai pasistengsi, – atsakė jis plačiai šypsodamasis.

– Nė nedvejodama. O kurgi linksmybės? – Roksė nuėjo ieškoti baro.

Nuaidėjo durų skambutis.

– Gal gali atidaryti? – paprašė Elė. – Padėsiu dovaną ant stalo. – Ji nuskubėjo tarsi norėdama kuo greičiau pasišalinti.

Džeredas atidarė duris tikėdamasis pasveikinti dar keletą svečių, atvykusių į jų mažytį pasilinksminimą, ir pamatė ant slenksčio stovinčią motiną. Jį tarsi šaltu vandeniu perliejo. Motina jam pasirodė pasenusi kone dvidešimčia metų nuo tada, kai paskutinį sykį ją matė; stovėjo pakumpusi, atrodė dar mažesnė, nors ir šiaip buvo nedidelio ūgio, ir silpna. Jos plaukai, beveik visiškai žili, buvo trumpai nukirpti. O kažkada atrodžiusios šiltos akys baimingai žvelgė į Džeredą.

– Ką čia veiki, mama? – paklausė Džeredas stengdamasis kalbėti kuo ramiau.

– Mane pakvietė tavo žmona.

Pro jos petį Džeredas pamatė senyvą vyrą retėjančiais plaukais, stebintį juos iš automobilio.

Tada priėjo Elė.

– Nejau nepakviesi mamos užeiti? – Palinkusi į priekį, kad netrukdytų pilvas, Elė apkabino Džeredo motiną. – Malonu matyti jus mūsų namuose, ponia Pedžet. Mes labai džiaugiamės.

Mes? Džeredas nustebo. Jeigu Elė būtų iš anksto perspėjusi, galbūt jam pavyktų atrodyti nudžiugusiam. Tačiau dabar jis stovėjo netekęs amo.

– Užeik. Užeik.

Kai tik motina buvo viduj, vyras, sėdintis automobilyje, nuvažiavo.

Džeredas žiūrėjo, kaip jo žmona vedasi motiną į virtuvę ir supažindina ją su ponia Mejer lyg savo seną pažįstamą.

Vėl pasigirdo durų skambutis. Šį kartą Džeredas prieš atidarydamas nusiteikė netikėtumams.

– O. Tai tu.

– Kaip šiltai pasitinki, – pasakė Viktorija pabučiuodama Džeredą į skruostą. – Tik nemanyk, kad Elė gali bet ką iškęsti,– jei ją nuskriausi, tau galas.

– Taip. Žinau. Mieloji Polė jau įspėjo. Roksė pagrasino mano vyriškumui. Kaip tavo koja? – Prieš keletą mėnesių Viktorija krito nuo laiptų darbe ir smarkiai susižeidė.

– Jaučiu, kada artėja oro permainos, o šiaip viskas gerai.

– O kur Kailas? – Naujasis Viktorijos draugužis.

– Dar ligoninėje. Užvažiuos vėliau.

Džeredas pasižiūrėjo į Viktorijos sūnų.

– Labas, Džeikai. – Džeredas ištiesė ranką aštuonmečiui raudonplaukiui.

– Ar jau turi vaiką? – paklausė Džeikas.

– Tuoj turėsiu, dički, – atsakė Džeredas. – Man atrodo, jog Elei prasidėjo sąrėmiai, – pasakė jis Viktorijai. – Būk gera, padėk man ją stebėti.

– Žinoma. – Viktorija su Džeiku patraukė prie svečių.

Neradęs Elės namuose, Džeredas nuėjo jos ieškoti į vidinį kiemą. Senelis jau buvo išdėliojęs įvairiausių žaidimų vaikams gretimame ponios Mejer kieme.

– Kažin ką pasakys tėvai, kai jie ims žaisti vandens pistoletais, – ištarė prie Džeredo priėjusi motina.

– Jie bus pasirūpinę atsinešti daugiau drabužių. Senelis pagarsėjęs visame mieste, – atsakė Džeredas. – Kaip tu gyveni, mama?

– Artritas kartais vargina. Bet šiandien gera diena.

– Puiku.

– Na, gal eisiu į virtuvę. Pažadėjau padėti išdėlioti sumuštinius. Tik norėjau tau duoti štai ką. – Ji ištiesė Džeredui šviesiai violetinį voką.

– Mama, nereikėjo...

– Kai mirė tėtis, mane apėmė neviltis. Reikėjo laiko, kad vėl pradėčiau džiaugtis gyvenimu. Atleisk man, Džeredai. Tu buvai geras vaikas. Tai aš buvau bloga motina.

– Viskas gerai, mama.

– Ne, negerai. Tačiau gal bent tai atitaisys skriaudą. Jau kelerius metų nesu vieniša. Jis gyvena kartu su manimi. Nors jis ne tavo tėtis, bet man geras. Kiek galėdama taupiau tavo pinigus, siunčiamus man. Noriu tau juos grąžinti. – Ji įspraudė voką Džeredui į delną.

– Tačiau tai tavo pinigai.

– Man jų užtenka, Džeredai. Skirk juos savo šeimai. O jei man prireiks tavo pagalbos, žinau, kur tavęs ieškoti. Eik, padėk žmonai.

Džeredas pasižiūrėjo, kur rodė mamos artrito išsukinėtas pirštas.

– Ką ji...

Ele nešė didžiulę stiklinę vazą su vaisiais. Džeredas nubėgo prie jos.

– Nejaugi reikės pririšti tave prie kėdės? – barėsi jis, imdamas iš jos vaisius.

– Leiskite man padėti. – Mama dėliojo lėkštes ant stalo norėdama atlaisvinti vietos.

Staiga Džeredas pajuto drėgmę ant kojų.

– Oi, oi, – sudejavo Elė. – Turbūt nubėgo vandenys.

– Vandenys?

Priėjusi Viktorija patvirtino:

– Žinoma, kas gi dar.

– Bet mano šventė, – sumurmėjo Elė.

– Važiuojam į ligoninę. Vėl visus susikviesime, kai gims vaikelis.

Kiekvieną atskirai.

– Patariu išslinkti tyliai, – pasakė Viktorija, – nes kitaip paskui jus nutįs minia žmonių.

Štai šito Džeredas kaip tik nenorėjo.

– Aš viskuo pasirūpinsiu, – nuramino Viktorija.

Elė sudejavo užėjus naujam sąrėmiui.

– Paskambinkite, kai galėsime ateiti į ligoninę, – pasakė Viktorija. – Aš pasistengsiu, kad čia niekas nesijaudintų.

– Aš padėsiu, – pasiūlė Džeredo mama.

– O senelis? – paklausė Elė.

– Jis taip linksminasi, netrukdykit jam.

Tegu Džeredas su Ele vienumoje pasidžiaugia savo pirmagimio atėjimu į pasaulį.

– Pasakykite seneliui, kad mes išvažiavome į ligoninę, o aš jam paskambinsiu, kai tik vaikelis gims, – Elė paprašė anytos.

– Jis štai ten – užsimaukšlinęs kepurę iš balionų, raudonu raiščiu užrišta burna, vaikšto su violetinės ir geltonos spalvų vandens šautuvu, – pasakė Džeredas ir ranka apkabinęs žmoną per liemenį nusivedė ją palei namo sieną prie išvažiavimo.

– Palauk, – pasakė Elė, kai Džeredas įjungė atbulinės eigos pavarą. – Reikia paimti tą nuotrauką, kuri padeda atsipalaiduoti. Ji lentynėlėje virš televizoriaus. Ir mano krepšį.

– Rasiu ligoninėje tau kitą nuotrauką. Krepšį atvešiu vėliau. Dabar reikia važiuoti. – Džeredas uždėjo ranką ant sėdynės atlošo, atsigręžė atgal ir per petį žiūrėjo į išvažiavimą.

Elė atidarė duris.

– Aš noriu būtent tos nuotraukos, su kuria lankiau pamokas.

– Elison Pedžet, nedrįsk dabar lipti iš automobilio. – Džeredas sustabdė mašiną, iššoko ir greičiau už vėją nurūko prie durų, tvirtais žingsniais įėjo vidun, paėmė nuo lentynėlės nuotrauką net nepažiūrėjęs, kas ten pavaizduota, ir iškūrė iš namų.

– Kokia ten nuotrauka, dėl kurios turime gaišti laiką ir gresia gimdymas automobilyje? – Džeredas padavė ją Elei ir vėl įjungė atbulinę pavarą.

– Žiūrėk, – Elė parodė Džeredui nuotrauką.

Juk gimdančios moterys turėtų šaukti iš skausmo, tiesa? Džeredas pats norėjo rėkti. Argi gimdančios moterys neskuba į ligoninę?

– Žiūrėk, – pakartojo Elė ir pakėlė nuotrauką Džeredui prie akių.

Joje stambiu planu buvo pavaizduoti Džeredas ir senelis, stovintys prie namų slenksčio ir laikantys vaikelio echoskopijos nuotrauką.

– Mano trys mylimi vyrai, – pasakė Elė ir staiga persimainė, nes kaip tik tą akimirką užėjo siaubingas priepuolis. – Greičiau į ligoninę, ir niekur nestok.

– Gerai, mieloji, – pasakė Džeredas ir pakluso.

Praėjus valandai ir septyniolikai minučių pasaulį išvydo meilutis kūdikėlis Džeimsas, pavadintas Džeredo tėčio vardu.