Versta iš: Terry Pratchett

The Wee Free Men

A Story of Discworld

Corgi Books, London, 2004

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

Iliustravo Paulas Kidby

Knyga pirmąkart išleista 2003 m. Didžiojoje Britanijoje. Išleido “Doubleday“, leidyklos “Random House Children’s Books“ padalinys

Terry Pratchetto teisė būti pripažintam šio kūrinio autoriumi patvirtinta pagal 1988 m. Autorinių teisių, projektų ir patentų aktą

© Terry ir Lyn Pratchett, 2003

© Viršelis, iliustracijos, Paul Kidby, 2003

© Vertimas į lietuvių kalbą, leidykla “Garnelis“, 2007

Anotacija

Fėjų ir elfų karalienė bando įsiveržti į Plokščiąjį pasaulį, grobdama vaikus ir skverbdamasi į sapnus. Iš mažųjų laisvūnų, Nakų Makfiglu, devynmetė Marlinė Skauduolė sužino, kad paveldėjo antgamtines galias iš velionės senelės, Kreidžemio raganos. Kai karalienė pagrobia Marlinės jaunėlį brolį, mergaitė su Nakais Makfiglais iškeliauja į Fėjų šalį jo susigrąžinti.

“Mažieji laisvūnai“ — nepaprastai talentingai parašyta pasaulinę šlovę pelniusio anglų kūrėjo Terio Pračeto knyga, kupina sąmojaus, išradingų nuotykių, įspūdingų vaizdų ir spalvingų, nepamirštamų personažų. Kaip ir daugelio kitų vaikams ir suaugusiesiems sukurtų T. Pračeto kūrinių, šios knygos veiksmas vyksta įspūdingame paties autoriaus sugalvotame Plokščiajame pasaulyje. Skiriama vaikams, tačiau knyga tikrai sužavės įvairaus amžiaus skaitytojus.

Devynerių Marlinei dingo broliukas, beveik neabejojama, jog šis įvykis susijęs su burtais. Netikėtai pasirodę žalioji pabaisa ir raitelis be galvos tėra baisi visos šios istorijos pradžia. Norėdama susigrąžinti broliuką, Marlinė privalės patekti į stebuklingą burtų pasaulį, iš kurio dar niekas nėra grįžęs.

Tai šalis, kurioje išsipildo baisūs sapnai, kur girdėti visi baisiausi balsai iš po lovos, kur nesenstama ir neaugama, kur pasakos virsta tikrove. Tai fėjų ir elfų karalienės valdos; šioje šalyje visada žiema, ją saugo šunys ugnies akimis ir skustuvų dantimis.

Tačiau mergaitė ne viena. Į pagalbą jai skuba MAŽIEJI LAISVŪNAI — mušeikos, keikūnai, vagišiai, mažyčiai raudonplaukiai žmogeliukai, išvaryti iš Fėjų šalies už chuliganišką elgesį ir girtuokliavimą...

Nors knyga parašyta vaikams, tačiau visame pasaulyje ji užkariavo ir labai plačią suaugusių skaitytojų auditoriją.

TERIS PRAČETAS (g. 1948) — labai populiarus anglų rašytojas, romanų, humoristinių literatūrinių pasakų, apsakymų, maginės fantastikos (fantasy) parodijų kūrėjas. Statistikos duomenimis, T. Pračetas — vienas perkamiausių šiuo metu gyvenančių pasaulio rašytojų, bendras įvairiomis kalbomis jo išleistų knygų tiražas sudaro apie 50 milijonų egzempliorių. Būdamas 23 metų, rašytojas išgarsėjo vaikams skirtu romanu Kilimo žmonės, tačiau tikrosios šlovės sulaukė išleidęs seriją humoristinių romanų apie įsivaizduojamą Plokščiąjį pasaulį (angl. Discworld). Nors teigiama, jog T. Pračeto kūrybos praktiškai neįmanoma išversti, ši ir kitos Plokščiojo pasaulio ciklo knygos išverstos į daugybę pasaulio kalbų. T. Pračeto kūrybos motyvais pastatyta spektaklių, sukurta vaidybinių ir animacinių filmų.

PIRMAS SKYRIUS

Kaip žvangiai nuvožti pakaušį

Pasirodė patys anksčiausi pradžios ženklai.

Vasaros liūtis, regis, supainiojo klimato juostas, ir lietus pliaupė kaip pusiaujuje.

Panelė Nuovokuolė Erkė tupėjo po reta aplaužyta gyvatvore ir gilinosi į visatos paslaptis. Į lietų nekreipė dėmesio. Raganos išdžiūsta akimirksniu.

Visatą ji tyrė dviem šakelėmis, surištomis virvute, akmeniu su skyle, kiaušiniu, viena savo kojine, irgi su skyle, segtuku, popieriaus skiautele ir pieštuko galiuku. Priešingai nei burtininkai, raganos moka tenkintis mažu.

Visi objektai buvo surišti ir supinti į... prietaisą. Bakstelėtas jis ėmė veikti pagal paskirtį. Kaip antai vienas žabaras perlindo per kiaušinį, nepalikdamas žymės.

— Taip, — tyliai pasakė ragana; nuo jos skrybėlės krašto teškeno lietaus vanduo. — Taip. Nėra abejonės, pasaulio sienos raibuliuoja. Širdyje kažin kas knisa. Turbūt kitas pasaulis užsimetė kontakto. Nieko gero. Turėčiau ten vykti. Bet... anot mano kairės alkūnės, ten jau yra ragana.

— Vadinasi, ji viską sutvarkys, — sukvarkė plonas ir kol kas paslaptingas balselis kažkur netoli raganos kojų.

— Ne, nesutvarkys, toje padangėje žemė kreidinga, — nesutiko panelė Erkė. — Ant kreidos geros raganos neišauginsi. Šita uoliena vargu bau kietesnė už molį. Šio to vertos raganos išauga tik ant kieto akmens, kaip čia sėdžiu. — Panelė Erkė papurtė galvą, ir lietaus lašai ištiško į visas puses. — Bet mano alkūnės paprastai patikimos’¹’.

— Kam tuščiai malti liežuviu? Einam pažiūrėti, — atsiliepė balselis. — Nepasakyčiau, kad čia klestime, a?

Kur jau ten. Žemumos raganoms netinka. Panelė Erkė vargais negalais sudurdavo galą su galu, vaistydama žmones ir burdama nešviesią ateitį². Dažniausiai nakvodavo klojimuose, du kartus buvo įmesta į vandenį.

— Neturiu teisės kištis, — atsakė ji. — Tai kitos raganos teritorija. Tik pirštus nusvilčiau. Bet... — ji patylėjo, — ...raganos neatsiranda nei iš šio, nei iš to. Nagi žvilgtelėkim...

Ji išsitraukė iš kišenės įtrūkusią lėkštutę ir nuo skrybėlės pasėmė lietaus vandens. Paskui iš kitos kišenės išėmė buteliuką rašalo ir įpylė tiek, kad vanduo pajuostų.

Uždengė lėkštutę rankomis, kad nepatektų lietaus lašai, ir ėmė klausytis, ką kalba akys.

Marlinė Skauduolė kniūbsčia gulėjo prie upės ir kuteno upėtakius. Jai patiko jų juokas. Jis burbuliukais kildavo į vandens paviršių.

Netoliese, kur upės krantas beveik buvo virtęs akmenukais nusėtu paplūdimiu, kažką lazda krapštė ir, savaime suprantama, snargliavosi jos broliukas Ventvertas.

Ventvertas sugebėdavo išsiterlioti visur. Nupraustas, nušluostytas ir valandėlei paliktas ant švarių grindų, Ventvertas žaibiškai aptekdavo snargliais. Nežinia, iš kur jų tiek atsirasdavo. Vaikėzas išsigleizodavo, ir tiek. Bet jį prižiūrėti nebuvo sunku, jei neleisdavai prisiryti varlių.

Marlinės smegeninėje lindėjo mintelė, kad vardas jai netinka. Jaunuolei jau buvo sukakę devyneri, ir ji manė, kad nelengva būti vertai tokio vardo. Be to, ji praėjusią savaitę nusprendė, kad nori būti ragana, kai užaugs, ir nė kiek neabejojo, kad Marlinė skamba neraganiškai. Žmonės juoksis.

Kita, ne tokia miglota mintis, krebždanti Marlinės smegeninėje, buvo susijusi su žodžiu “švagždesys“. Šį žodį žmonės retai prisimena. Ji kasė upėtakiui pasmakrę, o galvoje sukinėjosi žodis.

Švagždesys... anot senelės žodyno, “tylus kalbėjimas, šnibždesys“. Marlinei patiko šio žodžio skonis ant liežuvio. Ji įsivaizdavo paslaptingus vyrus ilgais apsiaustais, šnibždančius vienas kitam siaubingas paslaptis už uždarų durų: šššvagžžždesssysss...

Žodyną ji perskaitė nuo a iki zet. Niekas jai nepasakė, kad taip nedera.

Susimąsčiusi iš karto suvokė, kad laimingas upėtakis nuplaukė. Bet vandenyje prie pat jos veido plūduriavo kažkas kitas.

Apvali pintinėlė, ne didesnė už pusę kokoso kevalo, kažkuo aptepta, kad tarpai nepraleistų vandens. Joje stovėjo mažas, kokių šešių colių aukščio, žmogeliukas. Į sutaršytus raudonus plaukus įpintos kelios plunksnos, karoliukai ir audeklo skiautelės, raudona barzda susivėlusi ne mažiau už plaukus. Kūną dengia mėlynos tatuiruotės ir trumputėlis kiltas. Jis grūmojo jai kumščiu ir rėkė:

— Šimts kankolų! Čiuožkie iš čia, paikše! Saugokies žaliosios galvos!

Sulig tais žodžiais jis trūktelėjo virvelę, karančią per valties šoną, ir po valandėlės iš vandens žiopčiodamas išniro antras raudonplaukis.

— Nėr kada žvejotie! — tarė pirmasis, tempdamas jį į laivę. — Žalioji galva atplaukia!

— Šimts kankolų! — atsiliepė plaukikas, visas žliuginas. — Tepam slides!

Jis čiupo mažutytį irklą ir sparčiai nuyrė pintinėlę.

— Prašom pasakyti, — sušuko Marlinė, — jūs elfai?

Atsakymo nesulaukė. Maža apvali valtelė išnyko tarp nendrių.

Turbūt ne, nusprendė Marlinė.

Paskui slapčia nudžiugo, nes išgirdo švagždesį. Vėjas nepūtė, bet alksnių lapai upės pakrantėje pradėjo virpėti ir šnarėti. Nendrės irgi. Jos ne palinko, o susiliejo. Viskas susiliejo, lyg kažkas būtų čiupęs pasaulį ir ėmęs purtyti. Oras šnypštė. Už uždarų durų kuždėjosi žmonės...

Prie pat kranto suburbuliavo. Ten nebuvo gilu, Marlinei iki kelių, bet vanduo staiga patamsėjo, pažaliavo ir, regis, smarkiai pagilėjo...

Ji žengė porą žingsnių atatupsta; tą akimirką iš vandens šovė ilgos kaulėtos rankos ir ėmė pašėlusiai draskyti krantą, kur ką tik stovėjo Marlinė. Valandėlę ji matė liesą veidą ilgais aštriais dantimis, milžiniškas apvalias akis ir šlapius žalius plaukus it jūrų žoles; paskui padaras vėl nugrimzdo į gelmes.

Jis dar nespėjo dingti po vandeniu, o Marlinė jau skuto pakrante į paplūdimį, kur Ventvertas kepė varlių pyragus. Ji čiupo vaiką kaip tik tada, kai iš už posūkio atplūdo burbulų srautas. Vėl sukunkuliavo vanduo, į viršų iššoko žaliaplaukis padaras, ir ilgos rankos ėmė draskyti purvyną. Paskui baidyklė suklykė ir pūkštelėjo į vandenį.

— Noliu kaka! — suspigo Ventvertas.

Marlinė nekreipė į jį dėmesio. Mąsliu žvilgsniu stebėjo upę.

Nė kiek neišsigandau, pamanė. Kaip keista. Turėjau išsigąsti, bet tik įsiutau. Tiesa, jaučiu išgąstį it iki raudonumo įkaitusį kamuolį, bet siutas neleidžia jam išsiveržti...

— Venis noli, noli kaka! — spiegė Ventvertas.

— Tai daryk, — išsiblaškiusi atšovė Marlinė. Į krantą dar tiško raibuliai.

Kam nors pasakoti beprasmiška. Suaugusieji tepasakys: “Kokia šitos mergaitės vaizduotė“, jei bus gero ūpo, arba: “Neišsigalvok nesąmonių!“, jei bus be nuotaikos.

Ji tebetūžo. Kaip drįso pabaisa pasirodyti upėje? Ypač tokia... tokia... juokinga! Kuo ji save laiko?

Pažvelkime į Marlinę, drožiančią namo. Pradėsime nuo batų. Jie dideli ir sunkūs, ne kartą taisyti tėvo, buvusi vyresnių seserų nuosavybė; ji mūvi kelias poras kojinių, kad jie nenusmuktų. Batai dideli. Marlinei kartais atrodo, kad ji tėra priemonė batams kilnoti iš vienos vietos į kitą.

Dabar suknelė. Ji priklausė daugeliui seserų, motinos tiek kartų siaurinta, platinta, ilginta ir trumpinta, kad seniai turėjo atsidurti šiukšlyne. Bet Marlinei suknelė patinka. Ji siekia kulkšnis ir šiuo tarpu yra melsva (pradinė spalva nebeatpažįstama), tokia kaip plaštakės, plazdančios greta tako.

Atėjo Marlinės veido eilė. Jis rausvas, akys rudos, plaukai kaštoniniai. Nieko ypatingo. Tam, kas ją stebi, — tarkim, lėkštutėje juodo vandens, — gali pasirodyti, kad galva kiek per didelė, palyginti su kūnu, bet gal mergaitė dar išaugs.

Paskui kylame, kylame, kol takas virsta juosta, Marlinė su broliuku — dviem taškais, ir štai jos kraštas...

Jis vadinamas Kreidžemiu. Po kaitria vidurvasario saule plyti žalios kalvos. Iš aukštybių matyti, kaip žema žole it debesėliai žaliu dangumi lėtai slenka avių bandos. Kai kur po lanką it kometos laigo bandšuniai.

Atitrukdamas žvilgsnis pastebi tame pasaulyje ilgą žalią kalvą it didžiulį banginį... lėkštutėje ją supa rašaluotas vanduo.

Panelė Erkė pakėlė akis.

— Tas mažiulis valtyje buvo Nakas Makfiglas! — tarė ji. — Šių elfų visi bijo kaip ugnies! Net troliai sprunka nuo mažųjų laisvūnų! Ir vienas jų ją perspėjo’.

— Vadinasi, ji ragana? — paklausė balselis.

— Tokio amžiaus? Negali būti! — atsakė panelė Erkė. — Nebuvo kam jos mokyti! Kreidžemyje nėra raganų! Kreida per minkšta. Ir vis dėlto... ji neišsigando...

Lietus baigėsi. Panelė Erkė žvilgtelėjo į Kreidžemį pro žemus, išgręžtus debesis. Iki jo bus apie penkias mylias.

— Tą mergiūkštę reikia stebėti, — nusprendė ji. — Bet kreida per minkšta raganai išauginti...

Už Kreidžemį buvo aukštesni tik kalnai. Jie stūksojo statūs, violetiškai pilki, su ilgais sniego šleifais, gaubiančiais viršūnes net vasarą. Senelė Skauduolė kartą pavadino juos “dangaus nuotakomis“, o ji prabildavo taip retai (ir paprastai šnekėdavo apie avis), kad Marlinė šiuos žodžius įsiminė. Be to, jie buvo taiklūs. Žiemą baltutėliai kalnai su sniego sūkuriais it plazdantys šydai iš tikrųjų priminė nuotakas.

Senelė vartodavo senoviškus žodžius ir keistus posakius. Aukštumas ji vadino ne Kreidžemiu, o dykra. Dykroj aukštai vėjas pučia piktai, prisiminė Marlinė ir įsidėmėjo šį žodį.

Ji parėjo namo.

Paprastai į Marlinę niekas nekreipė dėmesio. Toks abejingumas nei žiaurus, nei nemalonus, tiesiog ūkis buvo didelis, visi užsiėmę, o ji dirbo gerai, todėl lyg ir tapo nematoma. Ji buvo pienininkė, ir gera pienininkė. Susukdavo skanesnį sviestą negu motina, žmonės girdavo ir jos sūrius. Turėjo talentą. Kartais, kai į kaimą užklysdavo mokytojų, ji paragaudavo mokslų. Bet dažniausiai dirbdavo pieninėje, ten buvo tamsu, vėsu ir jai patiko. Tai reiškė, kad ūkyje praverčia ir jos rankos.

Tai buvo šeimos ūkis. Tėvas nuomojo žemę iš barono, kuriam ji priklausė, bet Skauduoliai dirbo ją šimtus metų, ir tėvas sakydavo (kartais, tyliai, vakare išgėręs alaus), kad, žemės nuomone, ji yra Skauduolių nuosavybė. Marlinės motina prašydavo jį patylėti, nors po senelės mirties prieš porą metų baronas visada labai pagarbiai kalbėdavo su ponu Skauduoliu, vadindamas jį geriausiu piemeniu šiose kalvose; kaimiečiai manė, kad jis ne pats blogiausias ponas. Marlinės motina sakydavo, kad mandagumas apsimoka, vargšams ir taip užtenka rūpesčių.

Bet kartais tėvas imdavo įrodinėti, kad senuose dokumentuose rašoma, jog Skauduoliai (ar Skauduliai — pavardė buvo rašoma įvairiai) šiuose kraštuose gyvena jau ne vieną šimtą metų. Šios kalvos įaugusios mums į kraują, sakydavo tėvas, ir mes visada buvom piemenys.

Marlinė tuo savotiškai didžiavosi, nors mielai būtų didžiavusis ir protėviais, kurie būtų skersai išilgai išvaikščioję visą pasaulį ir išbandę šį bei tą naujo. Reikia kuo nors didžiuotis. Visą sąmoningą gyvenimą ji girdėjo tėvo, tylaus, lėto žmogelio, sąmojus, veikiausiai šimtus metų perduodamus iš vienos Skauduolių kartos į kitą.

“Dar viena darbo diena, o aš vis dar Skaudulys“, — sakydavo jis. Arba: “Atsikeliu Skaudulys ir einu gulti Skaudulys“ ar net “Aš visas vienas Skaudulys“. Sąmojai po kokio trečio karto nebejuokino, bet jei jis per savaitę nė vieno nepasakydavo, Marlinei imdavo kažko trūkti. Jie ir neturi būti juokingi, tiesiog tai tėvo sąmojai. Jos protėviai, nesvarbu, kaip rašoma jų pavardė, buvo sėslūs, o ne bastūnai.

Virtuvėje nieko nebuvo. Motina turbūt nunešė į diendaržį pietus darbininkams, kurie šią savaitę kerpa avis. Seserys Hana ir Lepūnė irgi ten, vynioja vilnas ir šaudo akimis į jaunesnius vyrukus. Jos visada atkunta, kai avys pradedamos kirpti.

Prie pajuodusios krosnies glaudėsi lentyna, kurią motina vis dar vadino senelės Skauduolės biblioteka, mat jai širdį glostė mintis, kad turi biblioteką. Visi kiti vadino ją senelės lentyna.

Lentyna buvo nedidelė, knygos įspraustos tarp stiklainio su cukruotu imbieru ir porcelianinės piemenaitės, kurią Marlinė laimėjo mugėje, kai buvo šešerių.

Biblioteką, be storo ūkio darbų žurnalo, kurio Marlinė tikra knyga nelaikė, nes ją reikėjo rašyti pačiam, sudarė tik penkios knygos. Žodynas. Kasmet keičiamas kalendorius. “Avių ligos“, išsipūtusios nuo senelės sukištų žymeklių.

Senelė Skauduolė apie avis žinojo viską, nors vadino jas “kaulų maišais su akių obuoliais ir dantimis, ieškančiais naujų būdų padvėsti“. Kiti piemenys sukardavo daug mylių, kad ji ateitų apžiūrėti ir išgydyti sergančių gyvulių. Jie sakydavo, kad senelė turi Dievo dovaną, nors ši tvirtindavo, jog geriausi vaistai avių ar žmonių ligoms gydyti — terpentinas, keiksmai ir spyris. Iš knygos kyšojo baisybė popieriaus skiautelių su senelės receptais avims gydyti. Daugumoje buvo minimas terpentinas, kai kuriuose — ir keiksmai.

Šalia knygos apie avis stovėjo plona knygelė “Kreidžemio gėlės“. Aukštumose augo gausybė smulkučių gražiai žydinčių gėlyčių, kaip antai raktažolių, katilėlių ir dar mažesnių, nežinia kaip išliekančių nuganytose pievose. Kreidžemio gėlės turėjo būti ištvermingos ir apsukrios, kad jų nepražudytų avys ir žiemos pūgos.

Kadaise paveikslėlius kažkas nuspalvino. Priešlapyje dailia rašysena buvo išvedžiota “Sara Zirzlė“, senelės mergautinė pavardė. Turbūt ji manė, kad net Skauduolė geriau už Zirzlę.

Ir galiausiai lentynoje stovėjo “Gerū vaikucziū pasakų kninga“, dar iš tų laikų, kai vietoj paukščiukų buvo rašoma “z“.

Marlinė užlipo ant kėdės ir pasiėmė knygą. Vertė puslapius, kol rado reikiamą, ir valandėlę skaitė. Paskui vėl padėjo knygą ant lentynos, pastatė kėdę į vietą ir atidarė indaują.

Susirado sriubos lėkštę, iš stalčiaus išėmė juostelę, kuria motina naudodavosi siūdama, ir išmatavo lėkštę.

— Hm, — numykė, — aštuoni coliai. Galėjo taip ir parašyti.

Ji čiupo nuo kablio didžiausią keptuvę, tokioje iškart taisomi pusryčiai pustuziniui žmonių, ir keletą saldainių iš stiklainio ant virtuvės stalo, kuriuos įmetė į seną popierinį maišelį. Paskui griebė surūgusį ir suglumusį Ventvertą už lipnios rankiūkštės ir patraukė atgal prie upės.

Pakrantė atrodė kaip niekur nieko, bet Marlinei ne taip paprasta apdumti akis. Visi upėtakiai buvo išnešę kudašių, paukščiai negiedojo.

Ji suieškojo tinkamo didumo krūmą, prie pat vandens tvirtai įkalė į žemę kuoliuką ir prie jo pririšo maišelį su saldainiais.

— Saldainėliai, Ventvertai, — suriko.

Paskui čiupo keptuvę ir mikliai šmurkštelėjo už krūmo.

Ventvertas nutipeno prie saldainių ir stvėrė maišelį. Šis nė nekrustelėjo.

— Noliu kaka! — sukliko vaikėzas, nes šis grasinimas paprastai būdavo paveikus. Storais pirščiukais pradėjo knebinėti mazgus.

Marlinė įdėmiai stebėjo vandenį. Ar nepatamsės? Ar nepažaliuos? Ar ten plūduriuoja jūrų žolės? O burbuliukus gal juokdamasis leidžia upėtakis?

Kur jau ten.

Ji išlėkė iš slėptuvės, švytuodama keptuve it vėzdu. Staugianti pabaisa, iššokusi iš vandens, su žvangesiu atsitrenkė į ryką.

Žvangesys buvo įspūdingas, ojojojojojojnnnnngggg, o šie garsai — verto dėmesio žvangesio požymis.

Valandėlę padaras kybojo ore, į vandenį pliumpsėjo dantys ir žalių jūrų žolių draiskanos, paskui jis lėtai susmuko ir nuskendo, išleidęs kelis didžiulius burbulus.

Vanduo nuskaidrėjo, ir upė vėl pasidarė tokia kaip visada: sekli, šalta kaip ledas, akmenukais nusėtu dugnu.

— Noliu saldainėlių! — bliovė Ventvertas; akis į akį su saldainiais jis nieko kito nebematydavo.

Marlinė atrišo virvutę ir padavė jam saldainius. Ventvertas juos sušlemštė vienu ruožtu, kaip visada. Ji palaukė, kol broliukas išsivems, paskui susimąsčiusi nužingsniavo namo.

Nendryne, prie pat žemės šnibždėjosi tylūs balsai:

— Šimts kankolų, Mažasai Bobi, ar matei?

— Aha. Varom praneštie bosui, jogei radom raganą.

Panelė Erkė bėgo dulkėtu keliu. Raganos nenori, kad kas nors pamatytų jas bėgant. Neprofesionaliai atrodo. Be to, nedera rodytis viešuomenei su manta ant kupros, o ji nešėsi palapinę.

Tai dar ne viskas: jai įkandin driekėsi garų debesys. Raganos džiūsta iš vidaus.

— Padaras buvo kaip reta dantingas! — pasakė paslaptingasis balsas, šį kartą nuo skrybėlės.

— Žinau! — atkirto panelė Erkė.

— O ji atsivedėjo ir vožė!

— Taip. Žinau.

— Tvokst!

— Taip. Įspūdinga, — pripažino panelė Erkė. Jai pradėjo trūkti oro. Be to, ji jau atsidūrė aukštumose, o kreidinga žeme vaikščiojo nerangiai. Klajojanti ragana mėgsta tvirtą pagrindą po kojomis, o ne minkštą uolieną, kurią gali pjaustyti peiliu.

— Įspūdinga? — pakartojo balsas. — Ji panaudojo brolį kaip jauką!

— Nuostabu, — pritarė panelė Erkė. — Koks nuovokumas... oi ne... — Ragana sustojo ir atsišliejo į tvorą, nes ją užplūdo svaigulio banga.

— Kas darosi? Kas darosi? — paklausė balsas nuo skrybėlės. — Aš vos nenukritau!

— Prakeikta kreida! Jau imu jausti jos poveikį! Galiu burti ant tvirtos žemės, tarp akmenų, net ant molžemio... bet kreida nei viena, nei kita! Matai, aš labai jautri geologijai.

— Ką tu bandai man pasakyti? — paklausė balsas.

— Kreida... alkanas dirvožemis. Kreidžemyje aš beveik netenku galios.

— Griūsi? — pasitikslino pasislėpęs balso savininkas.

— Ne, ne! Tik burtai nebeveikia...

Panelė Erkė nebuvo panaši į raganą. Daugumos raganų, bent klajūnių, išvaizda neraganiška. Būti panašiai į raganą pavojinga, kai bastaisi tarp visokių tamsuolių. Todėl ji nenešiojo magiškų papuošalų, neturėjo švytinčio stebuklingo peilio, sidabrinės taurės su kaukolių ornamentu, kibirkščiuojančios šluotos, nes tai šiokios tokios užuominos, kad aplink galbūt švaistosi ragana. Kišenėse ji niekada nesinešiojo nieko stebuklingo: kelis virbus, virvelę, vieną kitą monetą ir, žinoma, talismaną.

Visas kraštas nešiojosi talismanus, ir panelė Erkė manė, kad jei nesinešios, žmonėms gali toptelėti, jog ji ragana. Raganos priverstos išmokti gudrumo.

Panelė Erkė turėjo smailią skrybėlę, bet ši buvo pusiau nematoma ir nusmailėdavo tik tada, kai šeimininkė panorėdavo.

Vienintelis įtartinas daiktas jos kelionmaišyje buvo mažutė stora Didžiojo Viljamsono parašyta knygelė “Eskapologijos įvadas“. Kai vienas profesinių pavojų — atsidurti kūdroje surištomis rankomis, gebėjimas visiškai apsirengus nuplaukti trisdešimt jardų po vandeniu ir kvėpuoti pro tuščiavidurę nendrę, pasislėpus tarp žolių, nieko nereiškia, jei nemoki tobulai atrišti mazgų.

— Tu čia negali kerėti? — paklausė balsas iš skrybėlės.

— Negaliu, — prisipažino panelė Erkė.

Ji pakėlė akis, išgirdusi tilindžiuojant varpelius. Baltu keliu artinosi keista vilkstinė. Joje vyravo asilai, jie traukė vežimėlius ryškiai nudažytais apdangalais. Greta vežimėlių žingsniavo iki juosmens dulkėti žmonės, beveik visi buvo vyrai ryškių spalvų apdarais, — na, spalvos bent jau kadaise, nenusėstos dulkių ir nesupurvintos, buvo ryškios, — ir visi kaip vienas dėvėjo keistas juodas keturkampes skrybėles.

Panelė Erkė nusišypsojo.

Jie buvo panašūs į keliaujančius skardininkus, bet ragana žinojo, kad nė vienas nemokėtų pataisyti virdulio. Jie prekiavo nematomais dalykais. Ir net pardavę prekę, ją tebeturėdavo. Jie prekiavo tuo, ko visiems reikia, bet ko dažnai niekas nenori. Jie pardavinėjo visatos raktus žmonėms, net nežinantiems, kad visata užrakinta.

— Kerėti negaliu, — pasakė panelė Erkė ir atsitiesė. — Bet galiu mokyti!

Visą rytą Marlinė dirbo pieninėje. Slėgė sūrius.

Pietums ji gavo duonos su uogiene.

— Šiandien į miestelį atvažiuoja mokytojai, — pasakė motina. — Gali eiti, jei apsiruošei.

Marlinė sutiko, kad iš tikrųjų esama poros dalykų, apie kuriuos ji norėtų šį tą sužinoti.

— Tada pasiimk pustuzinį morkų ir kiaušinį. Man regis, kiaušinis jiems, vargšams, bus ne pro šalį, — patarė motina.

Po pietų Marlinė paėmė morkas su kiaušiniu ir nuėjo pirkti išsilavinimo.

Dauguma kaimo berniokų užaugę dirbdavo tuos pačius darbus kaip tėvai, kai kurie — kitus darbus, bet irgi tame pačiame kaime, ir mokydavo juos kurio nors tėvas. Buvo tikimasi, kad merginos užaugusios ištekės. Dar buvo tikimasi, kad jos mokės skaityti ir rašyti, nes šie lengvi vidaus darbai vaikinams per knibūs.

Tačiau visi nujautė, jog esama dalykų, kuriuos turi žinoti net berniokai, kad negaištų laiko tokiems svarstymams kaip: “Kas yra anapus kalnų?“ ir “Kodėl lietaus lašai krinta iš dangaus?“

Visos šeimos kaime kasmet pirkdavo po kalendorių: jis buvo dalis išsilavinimo, didelis, storas, išleistas kažkur toli ir prirašytas visokių istorijų apie mėnulio fazes ir tinkamą laiką pupoms sodinti. Be to, jame pasitaikydavo pranašysčių apie būsimus metus ir pasakojimų apie svetimus kraštus, kaip antai Klačą ir Heršebą. Marlinė matė Klačo vaizdą kalendoriuje. Ten buvo nupieštas kupranugaris dykumoje. Kas yra šie du dalykai, ji žinojo tik todėl, kad motina pasakė. Vadinasi, Klačas — tai kupranugaris dykumoje. Ji spėliojo, ar nėra ten dar ko nors, bet pasirodė, kad visi težino, jog Klačas = kupranugaris, dykuma.

Čia ir visa bėda. Žmonės klausinės be atvangos, jei nesugalvosi, kaip užkirsti kelią klausimams.

Todėl mokytojai buvo naudingi. Jų gaujos bastėsi po kalnus sykiu su skardininkais, kalviais su kilnojama kalve, stebukladariais vaistytojais, drabužių prekeiviais, būrėjais ir kitais keliautojais, kurie prekiauja dalykais, žmonėms ne kasdien reikalingais, bet kartais pravarčiais.

Jie keliaudavo iš vieno kaimo į kitą, skaitydami trumpas paskaitas įvairiomis temomis. Nuo kitų keliautojų laikėsi nuošaliai ir atrodė gana paslaptingai: nuplyšę drabužiai, keistos kvadratinės skrybėlės. Mokytojai vartodavo ilgus žodžius, kaip antai “rifliuotoji geležis“. Jie gyveno vargingai, misdami tuo, ką užsidirbdavo iš pamokų, duodamų kiekvienam, kas panorėdavo. Kai niekas nepanorėdavo, misdavo keptais ežiais. Jie eidavo gulti po žvaigždėmis, kurias matematikos mokytojai skaičiuodavo, astronomijos mokytojai matuodavo, o literatūros mokytojai įvardydavo. Geografijos mokytojai paklysdavo miškuose ir pakliūdavo į spąstus lokiams.

Paprastai žmonės apsidžiaugdavo, juos pamatę. Mokslas užkimšdavo vaikams burnas, tai ir buvo svarbiausia. Bet temstant mokytojus visada reikėdavo išvyti iš kaimo, kad jie nevogtų vištų.

Šiandien lauke prie pat kaimo stovėjo ryškiaspalvės būdelės ir palapinės. Už jų aukštomis storos drobės pertvaromis vienas nuo kito buvo atidalyti maži kvadratiniai sklypeliai. Greta jų budėjo mokytojų padėjėjai, žvalgydamiesi asmenų, bandančių įsigyti išsilavinimą nemokamai.

Ant pirmos palapinės, kurią pamatė Marlinė, buvo iškaba:

Marlinė buvo pakankamai apsiskaičiusi, kad suprastų, jog šiam mokytojui, galbūt viską žinančiam apie žemynus, praverstų žmogaus, kuriam priklauso gretima būdelė, pagalba:

Kita būdelė buvo papuošta piešiniais iš istorijos, paprastai karaliais, kertančiais vienas kitam galvą, ir panašiais įdomiais vaizdeliais. Prieš būdelę stovėjo mokytojas triušena apsiūtais apdriskusiais raudonais drabužiais, ant galvos užsidėjęs cilindrą, apkaišytą vėliavėlėmis. Rankoje jis laikė mažą garsintuvėlį ir atsuko jį į Marlinę.

— Karalių mirtys įvairiais amžiais? — pasiūlė jis. — Nepaprastai pamokoma, marios kraujo!

— Nedomina, — atsakė Marlinė.

— Reikia žinoti, iš kur esi kilusi, panele, — neatlyžo mokytojas. — Antraip nežinosi, kas tavęs laukia ateityje.

— Esu kilusi iš senos Skauduolių giminės, — atsakė Marlinė. — Ir manau, kad ateityje bus tik įdomiau.

Tai, ko ieškojo, ji rado prie būdelės, nukabinėtos gyvūnų, tarp kurių nudžiugusi pamatė kupranugarį, piešiniais.

Iškaba skelbė: Naudingi gyvūnai. Šiandien: mūsų draugas ežys.

Ji susimąstė, kokią naudą galėtų duoti padaras iš upės, bet atrodė, kad daugiau niekur niekas jai to nepaaiškins. Būdelėje ant suolų sėdėjo keletas vaikų ir laukė pamokos pradžios, bet mokytojas tebestovėjo prie durų, vildamasis užpildyti tuščias vietas.

— Sveika, mažyle, — tarė jis, darydamas pirmą didelę klaidą, — neabejoju, kad nori sužinoti viską apie ežius?

— Išklausiau šią paskaitą praėjusią vasarą, — atsakė Marlinė.

Vyriškis įdėmiau įsižiūrėjo, ir jo šypsena išblėso.

— Ak taip, — atsiliepė jis. — Prisimenu. Tu klausei... tu daug klausinėjai.

— Norėčiau, kad šiandien atsakytumėt į mano klausimą, — tarė Marlinė.

— Jei jis ne apie tai, iš kur atsiranda ežiai, — apsidraudė vyriškis.

— Ne, — kantriai aiškino Marlinė. — Jis apie zoologiją.

— Zoologiją? Oho. Kokių įmantrių žodžių žinai.

— Šis žodis neįmantrus, — atšovė Marlinė. — Štai “diskontinuitetas“ įmantrus. “Zoologija“ — paprastas žodis.

Mokytojas prisimerkė. Tokie vaikai kaip Marlinė — gyva bėda.

— Matau, kad tu protinga, — tarė jis. — Bet nepažįstu nė vieno zoologijos mokytojo šiuose kraštuose. Veterinarų pažįstu, zoologų ne. Turi omeny kokį ypatingą gyvūną?

— Dženę Žaliadantę. Vandenyje gyvenančią baidyklę dideliais dantimis, ilgais nagais ir akimis kaip sriubos lėkštės, — paaiškino Marlinė.

— Kokio didumo sriubos lėkštė? Dubuo, kuriame tilptų visa porcija su džiūvėsiais, gal net su bandele, ar mažas puodelis, kurį gauni, tarkim, užsisakęs vien sriubos su mišraine?

— Aštuonių colių skersmens, — atsakė Marlinė, kuri kaip gyva niekur nebuvo užsisakiusi sriubos su mišraine. — Aš matavau.

— Hm, keblus klausimas, — tarė mokytojas. — Man rodos, atsakymo nežinau. Bet kad padaras nenaudingas, neabejoju. Panašu į pramaną.

— Man irgi taip atrodė, — sutiko Marlinė. — Ir vis dėlto norėčiau daugiau apie jį sužinoti.

— Pabandyk paklausti jos. Ji nauja.

Mokytojas nykščiu parodė į mažą palapinę eilės gale. Ji buvo juoda ir visiškai nutriušusi. Nė vieno skelbimo, jokių šauktukų.

— Ko ji moko? — paklausė Marlinė.

— Negaliu pasakyti, — atsakė mokytojas. — Ji sako, kad mąstyti, bet aš neįsivaizduoju, kaip to galima išmokyti. Viena morka, ačiū.

Priėjusi arčiau, Marlinė pamatė mažą raštelį, prisegtą prie palapinės. Raidės, veikiau šnibždančios negu rėkiančios, skelbė:

AŠ JUS TAIP PAMOKYSIU, KAD MIRSIT NEUŽMIRŠIT.

ANTRAS SKYRIUS

Panelė Erkė

Marlinė perskaitė raštelį ir nusišypsojo.

— Aha, — tarstelėjo. Belstis nebuvo kur, todėl garsiai pridūrė “bar, bar“.

— Kas čia? — paklausė moters balsas iš vidaus.

— Marlinė, — atsakė Marlinė.

— Kokia Marlinė? — atsiliepė balsas.

— Marlinė, kuri nebando pokštauti.

— O. Tai teikia vilčių. Įeik.

Ji atmetė atlanką. Palapinėje buvo tamsu, tvanku ir karšta. Už mažo staliuko sėdėjo kažkokia smailianosė džiūsna, užsimaukšlinusi didžiulę juodą skrybėlę, papuoštą popierinėmis gėlėmis ir visiškai netinkančią prie tokio veido.

— Jūs ragana? — paklausė Marlinė. — Manęs tai neišgąsdintų.

— Kas per keistas klausimas, — atsiliepė moteriškė, rodos, šiek tiek pasipiktinusi. — Juk žinai, kad jūsų baronas ištrėmęs raganas iš šio krašto, ir manęs visų pirma klausi: “Jūs ragana?“ Kodėl turėčiau būti ragana?

— Jūs vilkit juodai, — atsakė Marlinė.

— Bet kas gali vilkėti juodai, — atkirto moteriškė. — Tai nieko nereiškia.

— Be to, jūs užsidėjusi šiaudinę skrybėlę, apkaišytą gėlėmis, — tęsė Marlinė.

— Aha! — tarė moteriškė. — Ką ir reikėjo įrodyti. Raganos dėvi aukštas smailias skrybėles. Visi tai žino, kvailas vaike.

— Taip, bet raganos labai gudrios, — ramiai atsakė Marlinė. Moteriškės akys linksmai žiburiavo, todėl ji kalbėjo toliau. — Jos aplink sukinėjasi slapta. Turbūt ne visada atrodo kaip raganos. O į mūsų kraštus keliaujanti ragana žinotų barono įsakymą ir nešiotų tokią skrybėlę, kokios, visų nuomone, raganos nenešioja.

Moteriškė įsistebeilijo į ją.

— Neįtikėtinai blaiviai mąstai, — pagaliau pasakė. — Būtum puiki raganų medžiotoja. Ar žinai, kad raganos buvo deginamos ant laužo? Tai sakai, kad ir kokią skrybėlę būčiau užsidėjusi, vis tiek esu ragana?

— Matot, varlė, tupinti ant skrybėlės, irgi tam tikra nuoroda, — pridūrė Marlinė.

— Tiesą sakant, aš rupūžė, — įsiterpė padaras, spoksantis į Marlinę pro popierines gėles.

— Tokių geltonų rupūžių nebūna.

— Aš nelabai sveika, — pasiteisino rupūžė.

, — Be to, moki kalbėti, — nenusileido Marlinė.

— Tai tu taip sakai, — atšovė rupūžė ir pasislėpė tarp popierinių gėlių. — Bet nieko negali įrodyti.

— Degtukų neturi? — paklausė Marlinės moteriškė.

— Ne.

— Gerai, gerai. Aš dėl viso pikto.

Vėl stojo tyla, moteris ilgai žiūrėjo į Marlinę, lyg kažką svarstydama.

— Aš vardu panelė Erkė, — galų gale pasakė. — Esu ragana. Be abejo, raganai tinka toks vardas.

— Turit omeny kraujasiurbį parazitą? — pasitikslino Marlinė, suraukdama kaktą.

— Atleisk, nesupratau? — šaltai atsiliepė panelė Erkė.

— Kartais erkės apninka avis, — paaiškino Marlinė. — Bet terpentinu...

— Turėjau omeny, kad skamba slėpiningai, — nutraukė ją panelė Erkė.

— Gal, — abejojo Marlinė, — bet kokia nors Veliona skambėtų dar įspūdingiau. Arba Giltinė...

— Žiūriu, mes puikiai sutarsim, — pasakė panelė Erkė. — Vargas nugalėtiesiems.

— Jūs tikrai ragana?

— Liaukis, — pasipiktino panelė Erkė. — Žinoma, ragana. Turiu kalbantį gyvūną, polinkį taisyti kitų žmonių kalbą bei kišti nosį ne į savo reikalus ir smailią skrybėlę.

— Atleisti spyruoklę? — paklausė rupūžė.

— Taip, — atsakė panelė Erkė, nenuleisdama nuo Marlinės akių. — Atleisk.

— Man patinka atleisti spyruoklę, — pareiškė rupūžė, ropodama į kitą skrybėlės pusę.

Pasigirdo spragtelėjimas, lėtas šlamesys, ir skrybėlės vidurys trūkčiodamas ėmė kilti iš popierinių gėlių; šios nukrito.

— O... — tepasakė Marlinė.

— Nori ko nors paklausti? — atsiliepė panelė Erkė.

Paskutinį kartą sušnarėjęs, skrybėlės viršus virto nepriekaištinga smaile.

— Iš kur žinot, kad aš dabar nepabėgsiu ir neįduosiu jūsų baronui? — paklausė Marlinė.

— Nes tu šito visai nenori, — atsakė panelė Erkė. — Esi sužavėta iki širdies gelmių. Tu nori būti ragana, jei neklystu, ir skraidyti ant šluotos, a?

— O taip! — Ji dažnai svajodavo, kaip skraido. Tačiau tolesni panelės Erkės žodžiai grąžino ją į žemę.

— Tikrai? Nori mūvėti baisiai storas kelnes? Garbės žodis, jei tenka skristi, apsimaunu dvejas vilnones, o ant jų dar brezentines, kurios nėra labai moteriškos, kad ir kiek nėrinių prisiūtum. Viršuje šalta. Žmonės tai užmiršta. O rakštys? Neklausinėk manęs apie rakštis. Nepasakosiu.

— Negi negalit panaudoti sušilimo kerų? — paklausė Marlinė.

— Galėčiau. Bet raganos taip nesielgia. Iš pradžių panaudoji kerus, kad sušiltum, paskui pradedi naudoti ir kam kitam.

— Bet negi ragana... — išsižiojo Marlinė.

— Kai išmoksti burti, turiu omeny tikrą išmokimą, kai žinai viską apie burtus, dar reikia suvokti svarbiausią dalyką, — nutraukė ją panelė Erkė.

— Kokį?

— Nenaudoti jų. Raganos griebiasi kerų tik tada, kai būtina. Burti — sunkus, bemaž nevaldomas darbas. Mes veikiame ką kita. Ragana domisi viskuo, kas vyksta. Ragana turi galvą. Ragana pasitiki savimi. Ragana visada nešiojasi virvelę...

— Aš visada nešiojuos! — patvirtino Marlinė. — Nežinai, kada pravers!

— Puiku. Nors raganavimas ne tik virvelė. Ragana moka džiaugtis smulkmenomis. Ragana visa kiaurai žino. Ragana mato toliau už kitus. Ragana mato reikalą iš kitos perspektyvos. Ragana žino, kur yra ir kada yra. Ragana pamatytų Dženę Žaliadantę, — pridūrė ji. — Kas tau?

— Iš kur žinot, kad aš mačiau Dženę Žaliadantę?

— Aš ragana. Atspėk, — pasakė panelė Erkė.

Marlinė apsidairė. Palapinėje nebuvo į ką žiūrėti, net dabar, kai akys priprato prie tamsos. Pro tankią medžiagą skverbėsi išorinio pasaulio garsai.

— Manau...

— Na? — sukluso ragana.

— Manau, nugirdot, ką pasakojau mokytojui.

— Teisybė. Pasinaudojau ausimis, — atsakė panelė Erkė, kukliai nutylėdama lėkštutę su rašalu. — Papasakok apie šią pabaisą su aštuonių colių skersmens sriubos lėkščių didumo akimis. Iš kur palyginimas su sriubos lėkštėmis?

— Pabaisa minima mano pasakų knygoje, — paaiškino Marlinė. — Ten parašyta, kad Dženės Žaliadantės akys didumo sulig sriubos lėkštėmis. Yra ir paveikslėlis, bet prastas. Todėl išmatavau sriubos lėkštę, kad tiksliai žinočiau.

Panelė Erkė parėmė smakrą ranka ir keistai šyptelėjo Marlinei.

— Juk teisingai pasielgiau? — paklausė ši.

— Ką? O taip. Taip. Hm... taip. Labai... teisingai. Pasakok toliau.

Marlinė papasakojo apie mūšį su Džene, nors Ventverto neminėjo, kad panelė Erkė jos nesuprastų neteisingai. Panelė Erkė įdėmiai klausėsi.

— Kodėl keptuve? — paklausė ji. — Galėjai susirasti lazdą.

— Pamaniau, kad keptuvė tinkamesnė, — atsakė Marlinė.

— Cha! Taip ir yra. Dženė būtų tave prarijusi, jei būtum griebusi lazdą. Keptuvė geležinė. Ta veislė nepakenčia geležies.

— Bet tai pabaisa iš pasakų knygos! — tarė Marlinė. — Kaip ji atsidūrė mūsų upelyje?

Panelė Erkė valandėlę žiūrėjo į Marlinę, paskui paklausė:

— Kodėl tu nori būti ragana, Marline?

Viskas prasidėjo nuo “Gerū vaikucziū pasakū kningos“, Tiesą sakant, nuo daugelio dalykų, bet labiausiai nuo pasakų.

Kai ji buvo maža, pasakas skaitydavo motina, paskui ji skaitydavo pati. Ir visos pasakos buvo apie raganą. Piktą seną raganą.

Ir Marlinė pamanė: o kur įrodymai?

Pasakose niekada neaiškinama, kodėl ji pikta. Pakanka būti senai, vienišai ir keistai atrodyti, nes nebeturi dantų. Tiek pakanka, kad tave pavadintų ragana.

Kai pagalvoji, knygoje nepateikta jokių įrodymų. Joje rašoma apie “gražuolį karalaitį“... ar jis tikrai toks buvo, ar žmonės jį vadino gražuoliu dėl to, kad buvo karalaitis? O “mergaitė, graži kaip vasaros diena“?.. Juk vasarą neretos šaltos, lietingos dienos. Pasakos nemoko galvoti, jos verčia tikėti tuo, kas pasakojama...

O pasakojama, kad keistoje trobelėje iš imbierinių meduolių ar ant vištos kojos gyvena vieniša sena ragana, kalbanti su gyvūnais ir mokanti kerėti.

Marlinė pažinojo tik vieną senutę, kuri vieniša gyveno keistoje lūšnelėje...

Na ne. Ne visiškai tiesa. Bet ji pažinojo tik vieną senutę, kuri gyveno keistoje lūšnelėje ant ratų, ir tai buvo senelė Skauduolė. Be to, senelė mokėjo burti, burtais ji gydė avis, ji susikalbėjo su gyvūnais, bet nebuvo pikta. Tai rodo, kad pasakomis negalima tikėti.

Bet buvo dar viena senutė, kurią visi vadino ragana. Prisiminusi, kas jai atsitiko, Marlinė giliai susimąstė.

Kad ir kaip būtų, raganos jai patiko labiau už pasipūtusius gražuolius karalaičius ir ypač už kvailai vypsančias karalaites, kurios proto turėjo ne daugiau už vabalą. Be to, jos buvo auksaplaukės, o Marlinė ne. Jos plaukai buvo tamsiai rudi. Motina juos vadino kaštoniniais, bet Marlinė žinojo, kad jie tamsiai rudi kaip ir jos akys. Tamsiai rudi kaip žemė. Ar knygoje aprašyti rudakių ir rudaplaukių nuotykiai? Ne, ne, ne... pasakos kuriamos apie šviesiaplaukius mėlynakius ir raudonplaukius žaliaakius. Rudaplaukiai būdavo nebent tarnai, medkirčiai ar pienininkės. Pienininkė ji nebus, nors jos sūriai ir labai skanūs. Ji negali būti karalaitė, niekada nebus karalaitė, medžių kirsti ji irgi nenori, vadinasi, bus ragana ir viską žinos kaip senelė Skauduolė...

— Kas buvo senelė Skauduolė? — paklausė kažkieno balsas.

Kas buvo senelė Skauduolė? Dabar žmonės pradės klausinėti. Atsakymas toks: nesvarbu, kas ji tokia, svarbu, kad ją visada jausdavai šalia. Lyg visų Skauduolių gyvenimas būtų priklausęs nuo senelės Skauduolės. Kaime žmonės nutardavo, ką darys, dirbdavo darbus, gyvenimas plaukė savo vaga, ir buvo ramu žinoti, kad kalnuose, senoje piemenų trobelėje ant ratų, jo tėkmę stebi senelė Skauduolė.

Be to, ji buvo kalnų tyla. Turbūt todėl mylėjo Marlinę sunkia, neryžtinga meile. Vyresnės jos seserys buvo plepės, o senelė nemėgo triukšmo. Nuėjusi į kalnų trobelę, Marlinė netriukšmaudavo. Jai patiko ten būti — žiūrėdavo į suopius ir klausydavosi tylos garsų.

Kalnuose būta garsų. Žmonių balsai, avių bliovimas, šunų lojimas sklido nuo kalvų, gilindami tylą, darydami ją sudėtingą. Senelė Skauduolė susisupdavo į tylą, palikdama vietos ir Marlinei. Ūkyje visi bruzdėdavo. Daug žmonių, daug darbų. Tylai niekas neturėjo laiko. Klausytis irgi nebuvo kada. O senelė Skauduolė nuolatos tylėjo ir klausėsi.

— Ką? — sumirksėjo Marlinė.

— Ką tik pasakei: “Senelė Skauduolė nuolatos klausėsi“, — priminė panelė Erkė.

Marlinė gurktelėjo.

— Atrodo, mano senelė buvo ragana, — šiek tiek didžiuodamasi pasakė ji.

— Tikrai? Iš kur žinai?

— Juk raganos gali prakeikti? — pasitikslino Marlinė.

— Taip kalbama, — diplomatiškai išsisuko panelė Erkė.

— Mano tėvas sako, kad senelė Skauduolė velniais perkūnais svaidydavosi, — paskelbė Marlinė.

Panelė Erkė kostelėjo.

— Prakeiksmas prakeiksmui nelygu. “Kad tave šimtas“, “trauk tave devynios“ — viena, o “kad tau nosis sprogtų ir ausys nutrūktų“ — visai kas kita.

— Man atrodo, senelės prakeiksmai buvo tokie, — ryžtingai pareiškė Marlinė. — Be to, ji kalbėdavosi su šunimis.

— Ir ką ji jiems sakydavo? — paklausė panelė Erkė.

— Na, “ateik“, “pirmyn“, “laisvas“, — vardijo Marlinė. — Jie visada darydavo, kaip ji liepdavo.

— Bet tai viso labo komandos, — numojo ranka panelė Erkė. — Joks čia ne raganavimas.

— Ir vis dėlto tai reiškia, kad ji turėjo patikėtinių, — atkirto suirzusi Marlinė. — Raganos laiko gyvūnų, su kuriais šnekasi, jie vadinami patikėtiniais. Kaip jūsų rupūžė.

— Aš ne patikėtinė, — pasigirdo balsas iš popierinių gėlių krūvos. — Aš tiesiog akiplėša.

— Be to, ji nusimanė apie žoleles, — spyrėsi Marlinė. Ji įrodys, kad senelė Skauduolė buvo ragana, nors tektų ginčytis kiaurą dieną. — Ji mokėjo išgydyti visas ligas. Mano tėvas sako, kad ji galėjo priversti bliauti net avieną bulvių apkepe. — Marlinė pritildė balsą. — Ji galėjo atgaivinti ėriukus...

Vasarą ir pavasarį senelės Skauduolės kambaryje nebematydavai. Beveik kiaurus metus ji nakvodavo senoje trobelėje ant ratų, kurią buvo galima traukti kalvomis paskui bandas. Bet pirmas Marlinės prisiminimas apie senelę — kaip ši tėvo namuose, klūpodama prieš ugnį, kiša į didelę pajuodusią krosnį negyvą ėriuką.

Marlinė pradėjo klykti. Senelė atsargiai, nerangiai paėmė ją ant rankų, pasisodino ant kelių, numaldė, pavadino savo mažąja dvidešimtuke, o nuo grindų ją apstulbę stebėjo bandšuniai Perkūnas ir Žaibas. Senelė nelabai sutardavo su vaikais, nes jie bliaudavo ne kaip avys.

Kai Marlinė nustojo žliumbti, mat pritrūko kvapo, senelė paguldė ją ant kilimėlio, atidarė krosnį ir Marlinė pamatė, kad ėriukas atgijo.

Paūgėjusi Marlinė sužinojo, kad senovėje piemenys avis skaičiuodavo dvidešimtukais ir iki šiol vadina dvidešimtuku kokį nors itin brangų daiktą. Ji buvo dvidešimtoji senelės Skauduolės vaikaitė.

Be to, paūgėjusi ji suprato, kad šildomoji krosnis niekada per daug neįkaista. Joje motina laikydavo tešlą, kad iškiltų, joje mėgdavo miegoti katinas Pašlemėkas, kartais ant tešlos. Tai buvo tinkamiausia vieta šildyti snieguotą naktį atvestam silpnučiam ėriukui, leisgyviam nuo šalčio. Štai ir viskas. Jokių burtų. Bet vaikystėje tai buvo stebuklas. Ir liko stebuklas, net sužinojus, kaip jis daromas.

— Vis tiek tai dar ne raganavimas, — nenusileido panelė Erkė, išsklaidydama prisiminimų apžavus. — Be to, nebūtina turėti giminaičių raganų, norint būti ragana. Žinoma, paveldimumas — naudingas dalykas.

— Kaip talentas? — paklausė Marlinė ir suraukė kaktą.

— Iš dalies, — pripažino panelė Erkė. — Bet aš mąsčiau apie smailias skrybėles. Jei paveldi ją iš senelės, išlaidų gerokai sumažėja. Skrybėlę velniškai sunku gauti, ypač tokią, kuri atlaikytų griūvančio namo svorį. Ar ponia Skauduolė ją turėjo?

— Turbūt ne, — atsakė Marlinė. — Ji beveik niekada nenešiojo skrybėlės — tik kai būdavo labai šalta. Užsimaukšlindavo seną maišą kaip gobtuvą. Ar... maišas netinka?

Regis, panelė Erkė šiek tiek suminkštėjo.

— Galbūt, galbūt, — atsakė ji. — Ar turi brolių ir seserų, Marline?

— Šešias seseris, — atsakė Marlinė. — Aš jauniausia. Dauguma jau nebegyvena su mumis.

— Ir staiga tu pasidarai nebe pagrandėlė, nes gimė mielas mažutis broliukas, — pasakė panelė Erkė. — Vienintelis sūnus. Maloni staigmena, a?

Staiga Marlinę pradėjo erzinti blanki panelės Erkės šypsena.

— Iš kur žinot, kad turiu brolį? — paklausė ji.

Šypsena dingo. Panelė Erkė pamanė: ši mergaitė įžvalgi.

— Atspėjau, — tarė ji. Niekas nenori prisipažinti šnipinėjęs.

— Griebėtės psikologijos? — įtūžo Marlinė.

— Turbūt turi omeny psichologiją, — pataisė panelė Erkė.

— Nesvarbu, — atkirto Marlinė. — Manot, aš jo nemėgstu, nes tėvai šokinėja apie jį ir lepina, tiesa?

— Na taip, man dingtelėjo tokia mintis, — prisipažino panelė Erkė ir liovėsi graužtis dėl šnipinėjimo. Ji ragana, štai ir viskas. — Kai panaudojai jį kaip jauką tai milžiniškai pabaisai privilioti, — pridūrė.

— Jis baisiai įkyrus! — pasiskundė Marlinė. — Su juo viena gaištis, privalau jį prižiūrėti, ir jis nuolat reikalauja saldainių. Be to, — tęsė ji, — turėjau greit ką nors sugalvoti.

— Žinoma, — pritarė panelė Erkė.

— Senelė Skauduolė būtų kaip nors susidorojusi su pabaisa, atsiradusia mūsų upėje, — nesiklausydama jos, tęsė Marlinė. — Net jei tai pabaisa iš pasakų knygos. — Ji būtų apgynusi senąją Atžarūnę, pridūrė mintyse. Būtų aprėkusi kaimiečius, ir šie būtų jos paklausę... Jie visada klausydavo senelės, kai ši pakeldavo balsą. Kas nors privalo užtarti tuos, kurie neturi balso, sakydavo ji.

— Puiku, — pritarė panelė Erkė. — Taip ir reikia. Raganos tvarko tokius reikalus. Sakai, ten, kur išniro Dženė, upė buvo labai sekli? O pasaulis apsimiglojo ir suvirpėjo? Girdėjai švagždėsi?

Marlinė plačiai nusišypsojo.

— Taip, tikrai girdėjau!

— A. Vyksta kažkas negero.

— Ar aš galiu tam užkirsti kelią? — susirūpino Marlinė.

— O dabar padarei man įspūdį, — pripažino panelė Erkė. — Pasakei: “Ar aš galiu tam užkirsti kelią?“, ne “Ar tam galima užkirsti kelią?“, ne “Ar mes galime tam užkirsti kelią?“ Šaunu. Nevengi atsakomybės. Pradžia gera. Ir galvos nepameti. Bet kelio tam užkirsti negali.

— Aš nudobiau Dženę Žaliadantę!

— Tau tiesiog pasisekė, — atkirto panelė Erkė. — Esama baisesnių padarų už ją, patikėk manimi. Man atrodo, kad netrukus prasidės plataus masto invazija į šį pasaulį, ir nors tu, mergele, labai protinga, tavo tikimybę likti gyvai prilyginčiau pūgos užklupto ėriuko. Nesikišk. Mėginsiu šauktis pagalbos.

— Kieno pagalbos? Barono?

— Ne, Dieve gink. Iš jo nebūtų jokios naudos.

— Bet jis mus saugo, — spyrėsi Marlinė. — Taip sako mano mama.

— Tikrai? — nusišaipė panelė Erkė. — Nuo ko?

— Turbūt nuo... užpuolikų. Tėtis sako, nuo kitų didikų.

— Jis turi didelę kariuomenę?

— Puskarininkis Robertsas, Kevinas, Nevilis, Trevoras, — vardijo Marlinė. — Mes visi juos pažįstam. Dažniausiai jie saugo bandas.

— Kuris nors turi stebuklingų galių? — paklausė panelė Erkė.

— Kartą mačiau, kaip Nevilis darė fokusus su kortomis, — atsakė Marlinė.

— Baisus pasisekimas pobūviuose, bet nelabai kokia nauda susidūrus kad ir su Džene, — apibendrino panelė Erkė. — O kitų... Ar čia nėra nė vienos raganos?

Marlinė svyravo.

— Buvo senoji Atžarūnė, — tarė ji. Taip. Ji iš tikrųjų viena gyveno keistoje trobelėje...

— Geras vardas, — atsiliepė panelė Erkė. — Nors nepasakyčiau, kad girdėtas. Kur ji?

— Praėjusią žiemą mirė, užklupta pūgos, — iš lėto atsakė Marlinė.

— O dabar klok, ką slepi, — aštriu kaip peilis balsu rėžė panelė Erkė.

— Matot... ji turbūt elgetavo, bet žmonės neatidarė durų... naktis buvo šalta, ir ji... sušalo.

— Ji buvo ragana, tiesa?

— Visi sakė, kad ragana, — išmemeno Marlinė. Nenorėjo pasakoti šitos istorijos. Nė vienas artimiausių kaimų gyventojas nenorėjo. Ir niekas nesiartino prie trobelės griuvėsių miške.

— Tu taip nemanai?

— Kaip čia pasakius... — Marlinė pasimuistė. — Matot... baronas turėjo sūnų Rolandą. Rodos, dvylikos metų. Praėjusią vasarą jis vienas išjojo į mišką, ir šunys grįžo be jo.

— Atžarūnė gyveno miške? — paklausė panelė Erkė.

— Taip.

— Ir žmonės mano, kad jinai jį nužudė? — atsiduso panelė Erkė. — Turbūt mano, kad jinai jį iškepė krosnyje.

— Tiesiai niekas taip nesakė, bet tikriausiai pamanė, — sutiko Marlinė.

— O arklys atsirado?

— Ne, — atsakė Marlinė. — Keista, nes jei jis būtų atklydęs į kalnus, žmonės būtų pastebėję...

Panelė Erkė susinėrė rankas, sušnarpštė ir nelinksmai nusišypsojo.

— Nesunku paaiškinti, — tarė ji. — Atžarūnė turbūt turėjo milžinišką krosnį, a?

— Ne, visai mažą, — atsakė Marlinė. — Vos dešimties colių gylio.

— Galvą guldau, kad Atžarūnė neturėjo dantų ir kalbėjo su savimi? — paklausė panelė Erkė.

— Taip. Be to, ji laikė katę. Ir žvairavo, — prapliupo Marlinė. — Todėl, kai jis dingo, žmonės nuėjo pas ją, apžiūrėjo krosnį, išrausė daržą, akmenimis užmušė katę, išvijo ją iš trobelės, kambario vidury suvertė į krūvą jos knygas, padegė, viską paleido plėnimis ir paskelbė, kad ji ragana.

— Sudegino knygas, — vangiai pakartojo panelė Erkė.

— Sakė, kad jų raidės senoviškos, — paaiškino Marlinė. — Ir daug žvaigždžių piešinių.

— Pamatei, kai nuėjai pažiūrėti? — paklausė panelė Erkė.

Staiga Marlinei šaltis perėjo per širdį.

— Iš kur žinot? — paklausė ji.

— Moku klausytis. Pamatei?

— Taip, — atsiduso Marlinė, — kitą dieną nuėjau prie trobelės, ore sklandė keletas lapų. Vieną sugavau, raidės buvo senoviškos, apvadas mėlynas su auksu. Palaidojau jos katę.

— Palaidojai katę?

— Taip! Juk kas nors turėjo tai padaryti! — atšovė Marlinė.

— Ir išmatavai krosnį — atsiliepė panelė Erkė. — Žinau, kad išmatavai, nes pasakei man, koks jos gylis. — Ir išmatavai sriubos lėkštę, pridūrė mintyse. Ką aš čia radau?

— Na taip. Išmatavau. Matot... ji buvo mažutė! O jei ji burtais galėjo pradanginti vaikinuką ir jo arklį, kodėl nepradangino atėjusių vyrų? Tai kvaila!

Panelė Erkė rankos mostu ją nutildė.

— O kas buvo paskui?

— Paskui baronas paskelbė, kad jai padėti draudžiama, — pasakojo Marlinė. — Jis įsakė surišti ir įmesti į kūdrą kiekvieną raganą, sugautą jo valdose. Jums gali grėsti pavojus, — neryžtingai pridūrė.

— Moku dantimis atrišti mazgus, o Kvirmo raganaičių koledže gavau aukso medalį iš plaukimo, — atsakė panelė Erkė. — Ne be reikalo šokinėjau į baseiną su drabužiais. — Ji palinko į priekį. — Nori, atspėsiu, kas atsitiko Atžarūnei? — paklausė. — Ji gyveno iki pirmojo sniego, tiesa? Vogė maistą iš klėčių, gal dar moterys šį tą pakišdavo, kai vyrai nematydavo? Turbūt didesni berniokai apmėtydavo ją akmenimis.

— Iš kur jūs žinot? — paklausė Marlinė.

— Nereikia itin lakios vaizduotės, patikėk manimi, — atsakė panelė Erkė. — Ir juk ji nebuvo ragana?

— Man atrodo, kad ji buvo ligota, niekam nereikalinga, šiek tiek smirdanti senutė. Atrodė keistai, nes neturėjo dantų, — tarė Marlinė. — Ji tik priminė pasakos raganą. Tai buvo aišku net puspročiui.

— Taip, — atsiduso panelė Erkė. — Bet kartais prireikus sunku rasti net pusprotį.

— Ar negalit manęs išmokyti to, ką turi žinoti ragana? — paklausė Marlinė.

— Sakyk, kodėl tu vis dar nori būti ragana, žinodama, kas atsitiko Atžarūnei?

— Kad tokie dalykai nepasikartotų, — atsakė Marlinė.

Ji net tos senos raganos katę palaidojo, pamanė panelė Erkė. Kas čia per vaikas?

— Geras atsakymas. Kada nors galbūt tapsi padoria ragana, — pagyrė ji. — Bet aš nemokau, kaip tapti ragana. Aš mokau žmones apie raganas. Raganos mokosi tam tikroje mokykloje. Aš tik parodau kelią, jei jos ko nors vertos. Visos raganos turi savų pomėgių, aš myliu vaikus.

— Kodėl?

— Nes juos daug lengviau įgrūsti į krosnį, — paaiškino panelė Erkė.

Bet Marlinė neišsigando, tik supyko.

— Bjauru taip kalbėti, — subarė ji.

— Raganos turi elgtis bjauriai, — atšovė panelė Erkė ir ištraukė iš po stalo didelį juodą krepšį. — Džiaugiuosi matydama, kad įdėmiai klausaisi.

— Ar tikrai yra raganų mokykla? — paklausė Marlinė.

— Galima sakyti, — nepaneigė panelė Erkė.

— Kur?

— Visai arti.

— Stebuklinga?

— Labai.

— Nuostabi vieta?

— Jai niekas neprilygsta.

— Ar negalėčiau ten stebuklingai atsidurti? Gal koks nors vienaragis nuneštų?

— Kam jam tave nešti? Vienaragis viso labo didelis arklys, besibaigiantis smaile. Nėra kuo per daug žavėtis, — atšovė panelė Erkė. — Prašom kiaušinį.

— Kur man rasti mokyklą? — paklausė Marlinė, duodama kiaušinį.

— Aha. Klausimas vertas šakniavaisio, — nutarė panelė Erkė. — Prašom dvi morkas.

Marlinė padavė.

— Ačiū. Pasiruošusi? Jei nori rasti raganų mokyklą, nueik prie kalvos netoli nuo čia, užkopk į viršų, atsimerk... — panelė Erkė nutilo.

— Ir?

— ...ir dar kartą atsimerk.

— Bet... — išsižiojo Marlinė.

— Turi dar kiaušinių?

— Ne, bet...

— Vadinasi, mokslai baigti. Bet aš norėčiau tavęs kai ko paklausti.

— Kiaušinių turit? — iškart išpoškino Marlinė.

— Cha! Tu prie upės daugiau nieko nematei, Marline?

Staiga palapinėje įsiviešpatavo tyla. Iš lauko skverbėsi netaisyklingos rašybos ir klaidingos geografijos garsai. Marlinė ir panelė Erkė stebeilijo viena kitai į akis.

— Ne, — pamelavo Marlinė.

— Tikrai? — perklausė panelė Erkė.

— Taip.

Jos toliau tęsė spoksojimo varžybas. Bet Marlinė net katę priversdavo nuleisti akis.

— Aišku, — tarė panelė Erkė ir nusuko akis. — Puiku. Tada pasakyk man... stabtelėjusi prie mano palapinės, baisiai patenkinta ištarei “aha“. Ar galvojai: “Štai keista juoda palapinė su paslaptinga iškaba ant durų, įėjusi vidun, galbūt patirsiu nuotykį“, ar galvojai: “Gal čia kokios nors nedoros raganos, tokios, kokia, žmonių nuomone, buvo Atžarūnė, palapinė, ir ji mane užkerės, vos įkelsiu koją į vidų?“ Gali nebespoksoti. Tau ašaroja akys.

— Galvojau ir taip, ir taip, — mirksėdama atsakė Marlinė.

— Bet vis tiek įėjai. Kodėl?

— Sužinoti.

— Geras atsakymas. Raganos smalsios iš prigimties, — paaiškino panelė Erkė ir atsistojo. — Turiu eiti. Tikiuosi, dar susitiksime. Duosiu tau nemokamą patarimą.

— Kiek jis man kainuos?

— Ką? Juk sakiau — nemokamą! — pasipiktino panelė Erkė.

— Sakėt, bet mano tėvas tvirtina, kad nemokamas patarimas dažnai būna labai brangus, — atkirto Marlinė.

— O šis patarimas neįkainojamas, — purkštelėjo panelė Erkė. — Klausaisi?

— Taip, — atsiliepė Marlinė.

— Puiku. Taigi... Jei pasitikėsi savimi...

— Taip?

— ...ir tikėsi savo sapnais...

— Taip?

— ...ir pasikliausi savo žvaigžde... — tęsė panelė Erkė.

— Taip?

— ...tave vis tiek pranoks žmonės, kurie atkakliai dirbs, mokysis ir netinginiaus. Iki pasimatymo.

Palapinėje sutemo. Laikas eiti. Marlinė vėl atsidūrė aikštėje. Kiti mokytojai krovėsi daiktus.

Ji neatsisuko. Buvo per daug protinga, kad žvalgytųsi. Arba palapinė tebestovės, ir ji nusivils, arba bus paslaptingai išnykusi, ir ji sunerims.

Traukė namo svarstydama, ar nevertėjo paminėti mažų raudonplaukių žmogeliukų. Nutylėjo juos dėl daugybės priežasčių. Dabar nebuvo įsitikinusi, kad iš tikrųjų juos matė; nujautė, jog jie nenorėtų, kad ji apie juos prasitartų; be to, buvo malonu žinoti dalyką, kurio nežino panelė Erkė. Taip. Tai svarbiausia. Panelė Erkė, Marlinės nuomone, per daug gudri.

Pakeliui užkopė ant Arkeno kalvos. Kalva buvo prie pat kaimo, nelabai didelė, žemesnė net už aukštumas prie namų, jau nekalbant apie kalnus.

Kalva buvo... jaukesnė. Viršūnėje plytėjo lyguma, kurioje niekas neaugo. Marlinė žinojo legendą, kad čia kadaise didvyris kovojo su slibinu, ir šio kraujas išdegino žemę. Pasak kitos legendos, po kalva užkastas lobis, kurį saugo slibinas, o dar viena legenda teigia, kad čia palaidotas karalius gryno aukso šarvais. Apie šią kalvą pasakojama daug istorijų; keista, kad jinai neprasmego nuo jų svorio.

Marlinė atsistojo ant plikos žemės ir apsižvalgė.

Ji pamatė kaimą, upę, tėvų namą, barono pilį, o už pažįstamų laukų — pilkus miškus ir viržynus.

Ji užsimerkė ir atsimerkė. Sumirksėjo ir dar kartą atsimerkė.

Nei stebuklingų durų, nei slapto pastato, nei keistų ženklų.

Tačiau valandėlę gaudė oras ir pakvipo sniegu.

Parėjusi namo, pažiūrėjo į žodyną, ką reiškia “invazija“. Įsiveržimas.

Plataus masto invazija, pasakė panelė Erkė.

O Marlinę nuo lentynos stebėjo mažos nematomos akelės...

TREČIAS SKYRIUS

Raganos medžioklė

Panelė Erkė nusiėmė skrybėlę, įkišo ranką į vidų ir timptelėjo virvelę. Klepsėdama ir pliaukšėdama, skrybėlė virto nebe pirmos jaunystės šiaudine skrybėlaite. Ragana pakėlė nuo žemės popierines gėles ir rūpestingai prisisegė.

Tada lengviau atsiduso.

— Negalima paleisti to vaiko lyg niekur nieko, — prikišo ant stalo tupinti rupūžė.

— Kodėl?

— Ji įžvalgi ir apdairi. Pavydėtinas derinys.

— Mažoji visažinė, — atkirto panelė Erkė.

— Taigi. Kaip tu. Padarė tau įspūdį, a? Žinau, kad padarė, nes bjauriai su ja elgeisi, o kabinėjiesi tik prie žmonių, kurie tau padaro įspūdį.

— Nori, kad paversčiau varle?

— Palauk, pagalvosiu, — kandžiai nusišaipė rupūžė. — Dailesnė oda, dailesnės kojos, šimtą kartų didesnė tikimybė, kad pabučiuos karalaitė... gerai. Kai tik panorėsit, ponia.

— Yra baisesnių likimų nei rupūžės, — pagrasino panelė Erkė.

— Galėtum kada nors išbandyti, — pasiūlė rupūžė. — O mergaitė man patiko.

— Man irgi, — gyvai sutratėjo panelė Erkė. — Išgirsta apie senutės mirtį, nes mulkiams pasivaideno, kad ji ragana, ir nusprendžia pati tapti ragana, kad tai nepasikartotų. Iš upės kriokdama išnyra pabaisa, ir ji užmuša ją keptuve! Girdėjai posakį: “Kiekvienam kraštui sava ragana“? Galvą guldau, kad čia taip ir atsitiko. Bet ragana ant kreidos? Raganoms patinka granitas, bazaltas, kietos uolienos! Ar žinai, kas yra kreida?

— Tu pasakysi, — atsiliepė rupūžė.

— Tai milijardų mažų, bejėgių jūrų gyvūnėlių, žuvusių prieš milijonus metų, kriauklelės, — paaiškino panelė Erkė. — Tai... mažutyčiai kauleliai. Minkšta. Tiži. Drėgna. Net klintis geriau. Bet... ji užaugo ant kreidos ištverminga ir gudri. Apsigimusi ragana. Ant kreidos! Tai neįmanoma!

— Ji įveikė Dženę! — tarė rupūžė. — Mergaitė talentinga!

— Galbūt, bet talento per maža. Dženė kvaila, tik pirmo laipsnio draudžiamoji pabaisa, — paaiškino panelė Erkė. — Be to, ji turbūt apkiauto atsidūrusi upėje, nes paprastai gyvena stovinčiame vandenyje. Yra daug baisesnių padarų už ją.

— Ką reiškia “pirmo laipsnio draudžiamoji pabaisa“? — paklausė rupūžė. — Kaip gyva negirdėjau, kad kas nors ją taip vadintų.

— Aš ne tik ragana, bet ir mokytoja, — atsakė panelė Erkė, rūpestingai taisydamasi skrybėlaitę. — Todėl sudarinėju sąrašus.

Vertinu. Šį bei tą užsirašau dviejų spalvų rašikliais dailia geležinės moters rašysena. Dženė — viena padarų, suaugusiųjų išgalvotų vaikams nuo pavojingų vietų baidyti. — Ji atsiduso. — Kodėl žmonės negalvoja, prieš kurdami pabaisas?

— Turėtum pasilikti ir jai padėti, — pareiškė rupūžė.

— Čia aš beveik bejėgė, — atsakė panelė Erkė. — Juk sakiau tau. Dėl kreidos. Be to, prisimink raudonplaukius žmogeliukus! Su ja kalbėjo Nakas Makfiglas! Perspėjo ją! O aš kaip gyva nė vieno nesu mačius! Jei jie jos pusėje, kas žino, ką ji gali padaryti?

Ji čiupo rupūžę.

— Žinai, kas pasirodys? — kalbėjo toliau. — Visi padarai iš senų pasakų. Visos priežastys, kodėl negalima išklysti iš kelio, atidaryti draudžiamų durų, ištarti neteisingo žodžio ar išbarstyti druskos. Visos pasakos, po kurių vaikai sapnuodavo košmarus. Visos pabaisos iš po didžiausios lovos pasaulyje. Kur nors visos pasakos — tikrovė, visi sapnai išsipildo. Išsipildys ir čia, jei niekas neužkirs kelio. Jei ne Nakai Makfiglai, galva skiltų pusiau. O kol kas pabandysiu šauktis pagalbos. Be šluotos užtruksiu ne mažiau kaip dvi paras!

— Nesąžininga palikti ją vieną su jais, — prikišo rupūžė.

— Ji neliks viena, — atsakė panelė Erkė. — Ji turės tave.

— O, — atsiliepė rupūžė.

Marlinė miegojo viename kambaryje su Lepūne ir Hana. Pabudo išgirdusi, kad jos eina gulti, ir gulėjo tamsoje, kol išgirdo jų lygų kvėpavimą — vadinasi, seserys jau sapnuoja jaunus avių kirpėjus, nuogus iki juosmens.

Lauke virš kalvų sužaibavo, nugriaudėjo perkūnas...

Perkūnas ir Žaibas. Šie žodžiai jai pirmiau reiškė šunis, o ne audros garsą ir šviesą. Senelę visur lydėdavo bandšuniai, ir troboje, ir lauke. Vieną akimirką jie buvo balti ir juodi dryžiai toli pievoje, kitą jau lekavo šalia senelės, neatplėšdami akių nuo jos veido. Pusę kalvų šunų atsivedė Žaibas, dresavo senelė Skauduolė.

Marlinė su šeima eidavo žiūrėti didžiųjų bandšunių varžybų. Į jas eidavo visi Kreidžemio piemenys, patys geriausi arenoje rodydavo, kaip puikiai išmokyti jų šunys. Šunys suburdavo bandą, atskirdavo avis, suvarydavo į aptvarus, bet kartais pabėgdavo ar susipjaudavo, nes net geriausias šuo kartais neturi nuotaikos. Senelė niekada neleisdavo Perkūnui ir Žaibui dalyvauti varžybose. Ji rymodavo ant tvoros, įdėmiai stebėdavo reginį ir papsėdavo smirdančią pypkę, o šunys gulėdavo priešais. Marlinės tėvas sakydavo, kad po kiekvieno pasirodymo teisėjai nerimastingai žvilgteli į senelę Skauduolę — ką ji mano. Tiesą sakant, visi piemenys stebėdavo ją. Senelė niekada neidavo į areną, nes buvo Teisėja. Jei ji manydavo, kad esi geras piemuo, jei linktelėdavo tau, kai eidavai iš arenos, jei užsitraukdavo pypkės ir pasakydavo “gana“ — visą dieną jausdavaisi milžinas, ir Kreidžemis priklausė tau...

Kai ji buvo maža ir likdavo dykroje su senele, Marline rūpindavosi Perkūnas ir Žaibas; jie gulėdavo netoliese, nenuleisdami akių nuo žaidžiančios mergytės. O kaip ji didžiuodavosi, kai senelė leisdavo jai su šunimis suburti bandą. Džiūgaudama lakstydavo aplink šaukdama: “Ateik!“, “Pirmyn!“, “Aplink!“, o šunys, šaunuoliai, puikiai susitvarkydavo.

Dabar ji supranta, jog jie būtų susitvarkę, kad ir ką ji būtų šūkavusi. Senelė sėdėdavo ir rūkydavo, o šunys skaitydavo jos mintis. Jie klausydavo tik senelės Skauduolės...

Po valandėlės audra nurimo, tik tyliai šnarėjo lietus.

Nutaikęs akimirką, pro duris šmurkštelėjo Pašlemėkas ir užšoko ant lovos. Jis buvo ne tik didelis, jis buvo takus: toks storas, kad pamažu išsklisdavo ant kiekvieno plokščio paviršiaus kaip didžiulė kailinė bala. Marlinės jis negalėjo pakęsti, bet jausmus užgniauždavo, kai reikėdavo šiltos vietos nusnūsti.

Ji turbūt užmigo, nes pabudo, išgirdusi balsus.

Rodos, jie buvo visai arti, bet labai tylūs.

— Šimts kankolų! Bepig pasakytie “raskit raganą“, betaig ko ieškotie? Visi ilgšiai man vienodi!

— Ne visai — Ne Pats Mažiausias Džordis žvejodamas matė ir sakė, jogei ji didelė!

— Baisiai daug naudos iš tokios žosties! Jos visos didelės!

— Kvankos jūs! Visi žino, jogei ragana dėvi smailią skrybėlę!

— Vadinasi, ji negali ragana būtie, jeigut miega?

— Kas čia? — sušnibždėjo Marlinė.

Stojo tyla, drumsčiama tik seserų alsavimo. Bet Marlinė jautė, kad tai žmonių, kurie stengiasi nekelti triukšmo, tyla.

Ji pasilenkė ir dirstelėjo po lova. Nieko, tik laisvas plotas.

Lygiai taip šnekėjo mažasis žmogeliukas upėje.

Ji gulėjo mėnesienoje ir klausėsi, kol įskaudo ausis.

Paskui ėmė spėlioti, kokia ta raganų mokykla ir kodėl ji jos nepamatė.

Dviejų mylių spinduliu pažinojo apylinkes kaip savo penkis pirštus. Labiausiai jai patiko upė, užutekiai, kur virš vandens žolių saulėje šildosi lydekos, krantai, kur suka lizdus tulžiai. Už kokios mylios aukštupio link perėjo garniai, ji mėgdavo sėlinti prie paukščių, nusileidusių pažvejoti į nendryną, nes nieko nėra juokingesnio už skubiai kylantį garnį...

Ji vėl užsnūdo, mąstydama apie apylinkes. Puikiai jas pažinojo. Jai slaptų vietų jose nebuvo.

Bet gal durys užburtos. Ji pasirūpintų, kad būtų užburtos, jei turėtų raganų mokyklą. Slaptos durys būtų visur, net už šimtų mylių. Pažvelgei į kokią nors uolą, tarkim, mėnesienoje, ir pamatysi dar vienas duris.

O mokykla, ak, mokykla. Ji mokysis joti ant šluotos, smailinti skrybėlę, taisyti užkerėtus valgius, užmegs daug naujų pažinčių.

— Mergaitė smigo?

— Taip, nebgirdžiu jos vartanties.

Marlinė tamsoje atsimerkė. Balsai po lova aidėjo. Visa laimė, kad ten neužgriozdinta ir švaru.

Tada lendam iš čia.

Balsai nutolo. Marlinė ištempė ausis.

— Ėhė, veizdėk, čia gyvenimas! Su mažom krasėm irgi kitais daikteliais!

Jie rado lėlių namelį, pamanė Marlinė.

Namelis buvo nemažas, jį padarė dailidė Blokas, kai vyriausia Marlinės sesuo, dabar pati auginanti du vaikus, buvo maža. Tvirtas žaislas. Blokas trapių daiktų nedarydavo. Bet mergaitės ilgainiui papuošė jį audeklo skiautelėmis ir apstatė nedailiais baldeliais.

Tačiau balsų savininkams, matyt, atrodė, kad jie atsidūrė rūmuose.

— Oho, kokis prašmatnumas! Net lova yr. Su pagalvėm!

— Uždarykie barščiaryklę, negi nori, idant jos pabustų!

— Kad tau subinė šunvotėm apeitų, tyliu lygu pelė po šluota! Šimts kankolų! Kareiviai!

— Kokie kareiviai?

— Kamaroj raudonšvarkiai!

Jie aptiko žaislinius kareivėlius, pamanė Marlinė, stengdamasi garsiai nekvėpuoti.

Tiesą sakant, lėlių namelyje įsikurti jie neturėjo teisės, bet Ventvertas buvo dar per mažas su jais žaisti. Jie vaizduodavo niekuo dėtus pašalaičius, kai Marlinė vaikystėje keldavo puotas lėlėms. Tikriau, lėlių pakaitalams. Ūkininkų vaikų žaislai turi būti patvarūs ir atlaikyti ne vieną kartą — ir ne visada susidoroja su užduotimi. Kai Marlinė paskutinį kartą kėlė puotą, svečiai buvo skudurinė lėlė be galvos, du mediniai kareivėliai ir trys ketvirtadaliai meškiuko.

Iš lėlių namelio sklido dunksėjimas ir trinksmai.

— Vieną nutvėriau! Ėhė, brol, tavo mama moka siūtie? Turės darbo! Ai! Jojo galva lygu medinė!

— Šimts kankolų, čia kūnas be galvos!

— Nėr ko stebėties, štai lokys! Pajuskie, kokis sunkus mano batas, rupūže!

Marlinei pasirodė, kad nors trijų balsų savininkai pliekiasi su daiktais, kurie negali duoti grąžos, kaip antai vienakojų lokiu, vis dėlto kova vyksta ir yra permaininga.

— Nutvėriau! Nutvėriau! Iškasysiu tau nugarą, velnio kūme!

— Kažkas inkando man ing koją! Kažkas inkando man ing koją!

— Čionais! Judu tvatijota vienas kitą, klaikšiai! Abu man pro kaktą išlindot!

Marlinė pajuto, kaip krustelėjo Pašlemėkas. Storas, tingus katinas ant mažų gyvūnėlių šokdavo greitai kaip žaibas. Negalima leisti, kad jis sučiuptų... nesvarbu, kas jie, nesvarbu, kad iš kalbos neatrodo įkūnytos dorybės.

Ji garsiai kostelėjo.

— Girdita? — pasigirdo balsas iš lėlių namelio. — judu jas pažadinota! Ašian nusiplaunu!

Vėl stojo tyla, ir šį kartą Marlinė nusprendė, kad taip tylu būna tada, kai kambaryje nieko nėra, o ne kai žmonės stengiasi nekelti triukšmo. Pašlemėkas vėl užmigo ir tik kartais sutrūkčiodavo, riebiuose katiniškuose sapnuose ką nors mėsinėdamas.

Marlinė valandėlę luktelėjo, paskui išsiropštė iš lovos ir nusėlino prie durų, aplenkdama dvi girgždančias grindų lentas. Tamsoje ji nulipo į apačią, mėnesienoje susirado kėdę, sugraibė ant senelės lentynos pasakų knygą, atsklendė laukujės duris ir žengė į šiltą vidurvasario naktį.

Aplink tvyrojo rūkas, bet virš galvos buvo matyti kelios žvaigždės, o danguje kybojo priešpilnis mėnuo. Marlinė žinojo, jog jis priešpilnis, nes kalendoriuje perskaitė, kad taip vadinamas mėnulis, kai jo matyti šiek tiek daugiau nei pusė, todėl įdėmiai stebėdavo šį dangaus kūną, kad galėtų sau pasakyti: “O, šiandien priešpilnis...“

Galbūt šis bruožas jums atskleis Marlinės asmenybę aiškiau, negu ji norėtų.

Kylančio mėnulio šviesoje pusę dangaus kaip juoda siena užpildė kalvos. Valandėlę ji dairėsi senelės Skauduolės žibinto šviesos...

Senelė niekada nenumodavo ranka į paklydusį ėriuką. Vienas pirmųjų Marlinės prisiminimų: speiguotą ankstyvo pavasario naktį motina ją laiko ant rankų prie lango, virš kalnų mirksi milijonai ryškių žvaigždžių, o tamsos gaubiamose aukštumose zigzagais kruta viena geltona senelės Skauduolės žvaigždyno žvaigždė. Ji neidavo gulti, kol nerasdavo paklydusio avinėlio, kad ir koks blogas būtų oras...

Didelės šeimos narys gali pasislėpti tik vienoje vietoje — išvietėje. Joje buvo trys skylės, ir čia eidavo visi, užsimanę vienatvės.

Išvietėje buvo žvakė, o nuo virvės karojo pernykštis kalendorius. Leidėjai žinojo, kas jų skaitytojai, ir spausdino kalendorių ant minkšto plono popieriaus.

Marlinė uždegė žvakę, patogiai įsitaisė ir pažvelgė į pasakų knygą. Pro pusmėnulio formos skylę, išpjautą duryse, ją apšvietė priešpilnis.

Knyga jai niekada per daug nepatiko. Jai atrodė, kad pasakos nurodinėja, ką daryti ir ką manyti. Neišklysk iš kelio, neatidaryk draudžiamų durų, neapkęsk piktos raganos, nes ji pikta. A, ir žinok, kad batelio dydis — puikus būdas susirasti žmoną.

Marlinės nuomone, daug pasakų įtartinos. Vienos pabaiga tokia: du geri vaikučiai įstumia nedorą raganą į jos pačios krosnį. Po Atžarūnę ištikusios bėdos Marlinei tokie tekstai ėmė kelti nerimą. Neabejojo, kad jie atpratina žmones galvoti. Ji perskaitė pasaką ir pakraupo. Niekas neturi krosnies, kurioje tilptų visas žmogus, be to, kodėl vaikai nutarė, kad gali nebaudžiami maumoti svetimas trobas? Ir kodėl kažkoks mulkis, nenutuokiantis, kad karvės kaina daug didesnė negu penkios pupos, turi teisę nužudyti milžiną ir pavogti jo auksą? Apie ekologinį vandalizmą nė kalbėti neverta. O mergiotė, nesugebanti atskirti vilko nuo savo senelės, arba maišu trenkta, arba kilusi iš neapsakomų baidyklių šeimos. Pasakos netikroviškos. Bet Atžarūnė mirė dėl jų.

Ji vertė puslapį po puslapio, ieškodama paveikslų. Pasakos ją siutino, bet paveikslai... ak, ji nematė nieko gražesnio už šiuos paveikslus.

Atvertė puslapį ir pamatė.

Dauguma fėjų ir elfų buvo pavaizduota neišraiškingai. Atvirai kalbant, šios būtybės priminė mažas mergytes, besimokančias baleto gervuogyne. Bet šis piešinys... buvo kitoks. Keistos spalvos, nėra šešėlių. Visur auga milžiniškos smilgos ir ramunės, todėl fėjos ir elfai turėtų būti mažučiai, bet atrodo dideli. Jie panašūs į keistus žmones, bent jau neprimena įprastų atvaizdų. Beveik visi be sparnų. Ką čia slėpti, ir sudėjimo keisto, kai kurie — tikros pabaisos. Mergaites balerinų sijonėliais jie kaipmat būtų suraitę.

O keisčiausia, kad šis paveikslėlis, vienintelis visoje knygoje, atrodė taip, lyg dailininkas būtų piešęs iš natūros. Kiti piešiniai, balerinų ir kūdikėlių su šliaužtinukais, buvo negyvi ir šleikščiai saldūs. Tik ne šis. Žiūrint į šį atrodė, kad būtybės dailininkui pozavo...

...arba jam vaidenosi, pamanė Marlinė.

Ji įsižiūrėjo į apatinį kairį kampą ir pamatė. Buvo mačiusi ir anksčiau, bet reikia žinoti, kur ieškoti. Iš paveikslėlio susiraukęs dėbčiojo mažas raudonplaukis pusnuogis žmogeliukas: jis viso labo segėjo kiltą ir vilkėjo bemaž nieko nedengiančią liemenę. Atrodė baisiai piktas. Ir... Marlinė prikišo prie piešinio žvakę, kad geriau matytų... jis tikrai kai ką rodė ranka.

Net jei nesuprastum, kad gestas nešvankus, įspėti nebūtų sunku.

Ji išgirdo balsus. Koja pravėrė duris, kad geriau girdėtų, nes ragana visada klausosi svetimų pokalbių.

Garsai sklido iš anapus gyvatvorės — ten plytėjo laukas, kuriame turėjo būti tik avys, atskirtos parduoti turguje. Avys negarsėja šnekumu. Ji atsargiai išsmuko į miglotą aušrą ir susirado mažą triušių išgraužtą skylę, kurios pakako susidaryti vaizdui.

Netoli gyvatvorės ganėsi avinas, ir balsai sklido iš jo ar veikiau iš aukštos žolės po juo. Kalbėjo ne mažiau kaip keturi asmenys, rodos, baisiai suirzę.

— Šimts kankolų! Mums reikia karvės, o ne avies!

— Tas pats velnias! Nagi, vaikiai, griebkim užu kojos!

— Visos karvės uždarytos tvarte, čiupkim, ką galim!

— Užsikiškitie!

— Šalčiau, niekas negirdi. Nagi, vaikiai, viens... du... trys!

Avinas pakilo į orą, neramiai subliovė ir atbulas pasileido per lauką. Marlinei pasirodė, kad žolėje palei gyvulio kojas šmėkštelėjo raudonplaukė galva, bet ji dingo migloje sykiu su avinu.

Ji prasibrovė pro gyvatvorę, nekreipdama dėmesio į dygias šakeles. Senelė Skauduolė būtų niekam, net nematomoms būtybėms, neleidusi pavogti avies.

Bet rūkas buvo tirštas, be to, Marlinė išgirdo triukšmą vištidėje.

Atžagariomis dingstanti avis gali palaukti. Dabar jos reikia vištoms. Per pastarąsias dvi savaites pas jas du kartus buvo įlindusi lapė, ir vištos, kurių ji neišsinešė, beveik nebededa kiaušinių.

Marlinė perbėgo sodą, kliūdama naktiniais marškiniais už žirnių lazdelių ir agrastų krūmų, ir atlapojo vištidės duris.

Neišvydo nei skraidančių plunksnų, nei paklaikusių iš baimės vištų. Bet jos sunerimusios kudakavo, o gaidžiukas Įkyrėlis susijaudinęs žingsniavo pirmyn atgal. Viena vištų atrodė šiek tiek suglumusi. Marlinė ją skubiai pakėlė.

Po ja tupėjo du mažučiai mėlyni raudonplaukiai žmogeliukai, abiem rankom laikydami po kiaušinį. Jie pakėlė akis. Minos buvo labai kaltos.

— O ne! — tarė vienas. — Mergaitė! Ragana...

— Jūs vagiat mūsų kiaušinius, — įtūžo Marlinė. — Kaip drįstat! Be to, aš ne ragana!

Žmogeliukai dirstelėjo vienas į kitą, paskui į kiaušinius.

— Kokius kiaušinius? — paklausė vienas.

— Kiaušinius, kuriuos laikot, — iškalbingai atsiliepė Marlinė.

— Ką? Ak, šituos? Čia kiaušiniai? — paklausė pirmas prašnekęs žmogelis, žiūrėdamas į kiaušinius taip, lyg niekada nebūtų jų matęs. — Mat kaip. O mudu manėva — akmenys.

— Akmenys, — nerimastingai pritarė kitas.

— Palindova po višta sušiltie, — sklandžiai dėstė pirmasis. — Veizdi va — šitie daiktai, manėva, kad akmenys, todėl nabagė paukštelė be atvangos kudakuoja...

— Kudakuoja, — energingai linksėjo antrasis.

— ...mums pagailo vargšelės ir...

— Padėkit... kiaušinius... į vietą, — lėtai ištarė Marlinė.

Mažakalbis niuktelėjo bendrui.

— Verčiau darykie, kaip ji liepia. Inmerkėva uodegą. Skauduoliams nepasipriešinsi, o šioji dar ir ragana. Ji priplojo Dženę, o tai dar niekam nepavyko.

— Ašian apie tatai nepagalvojau...

Žmogeliukai labai atsargiai padėjo kiaušinius į vietą. Vienas net papūtė į kevalą ir apsimetė uoliai šiūruojąs apspurusia kilto apačia.

— Žalos nepadarėva, ponia, — tarė jis ir dirstelėjo į antrąjį. Ir tada abu išnyko. Tiesa, ore kažkas įtartinai sumirgėjo, o šiaudai prie vištidės durų išlėkė į orą.

— Aš panelė! — sušuko Marlinė. Ji patupdė vištą ant kiaušinių ir priėjo prie durų. — Ir aš ne ragana! Ar jūs elfai? Ir kur mūsų avinas? — pridūrė.

Jokio atsakymo, tik prie namų subarškėjo kibirai — vadinasi, kiti irgi sukilo.

Ji čiupo pasakų knygą, užpūtė žvakę ir nuėjo į trobą. Motina kūrė krosnį ir paklausė, kur ji buvusi, o Marlinė atsakė, kad išgirdusi vištidėje triukšmą ir nuėjusi pažiūrėti, ar vėl neatsėlino lapė. Ji nemelavo. Ji sakė gryną tiesą, tik šį bei tą nutylėjo.

Apskritai Marlinė nemėgo meluoti, bet jai atrodė, kad kartais ne taip lengva atskirti tiesą nuo melo, todėl lengviau skirstyti dalykus į tuos, kuriuos žmonės šiuo tarpu turi žinoti, ir tuos, kurių jie šiuo tarpu neturi žinoti.

Be to, ji abejojo, ką šiuo tarpu žino.

Pusryčiams buvo košė. Ji skubiai pavalgė, ketindama eiti į diendaržį ir pažiūrėti, kur avinas. Gal žolėje liko pėdsakų...

Ji pakėlė akis, nežinia kodėl.

Prie krosnies miegojo Pašlemėkas. Staiga jis atsitūpė ir pastatė ausis. Marlinė pajuto, kaip pašiurpo sprandas, ir pabandė įžiūrėti, ką mato katinas.

Ant virtuvės stalo stovėjo virtinė nedidukų mėlynų ir baltų puodų, iš kurių nebuvo beveik jokios naudos. Juos motinai paliko sena tetulė, ir ji didžiavosi puodais, nes jie viso labo buvo gražūs. Ūkyje maža vietos nenaudingiems gražiems daiktams, todėl puodus visi brangino.

Pašlemėkas stebėjo vieno puodo dangtelį. Jis lėtai kilo, o po juo šmėkščiojo raudoni plaukai ir dvi išsprogusios kaip karoliukai akys.

Marlinė įsistebeilijo į dangtelį, ir šis vėl nusileido. Po valandėlės ji išgirdo barkštelėjimą, o kai pakėlė akis, puodas susvirduliavo, o virš virtuvės stalo tik dulkės parūko. Pašlemėkas suglumęs dairėsi.

Jie iš tikrųjų baisiai miklūs.

Ji nubėgo prie diendaržio ir apsidairė. Virš žolės kybojo rūkas, o virš kalvų čireno vieversiai.

— Jei avinas tučtuojau nebus grąžintas, — suriko ji dangui, — jums bus riesta!

Garsas atsimušė nuo kalvų. Paskui ji netoliese išgirdo tylius balsus:

— Ką pasakė ragana? — prabilo pirmas balsas.

— Ji pasakė, jogei mums bus riesta!

— Ai, ai, ai! Pakliuvom ing bėdą!

Marlinė apsidairė paraudusiu iš pykčio veidu.

— Turime prievolių, — pareiškė orui ir žolei.

Šiuos žodžius kartą ištarė senelė Skauduolė, kai Marlinė verkė ėriuko. Senelė šnekėjo senoviškai ir pasakė štai ką: “Gyvuliam ir žvėrim mes kaip dievai, dvidešimtuke. Mes lemiam jų gimimo laiką ir jų mirties laiką. O nuo vieno laiko iki kito turim prievolių“.

— Turime prievolių, — švelniau pakartojo Marlinė. Ji piktai apžvelgė lauką. — Žinau, kad mane girdit, kad ir kas būtumėt. Jei avinas nebus grąžintas, laukit... bėdos...

Virš avių gardo virveno vyturėliai, bet šiaip vyravo spengianti tyla.

Marlinei reikėjo apsiruošti, kad galėtų imtis savo reikalų. Vadinasi, ji turi palesinti vištas ir surinkti kiaušinius — šiek tiek didžiavosi, kad jų dviem daugiau negu galėjo būti. Vadinasi, ji turi atnešti iš šulinio šešis kibirus vandens ir prikrauti malkų dėžę prie krosnies, bet šiuos darbus atidėjo, nes jų nemėgo. Tačiau sviestą sukti jai patiko, nes galėjo mąstyti.

Kai būsiu ragana ir turėsiu smailią skrybėlę bei šluotą, galvojo ji, kilnodama menturį, mostelėsiu ranka, ir sviestas bus sumuštas. O visi raudonplaukiai velniūkščiai, kuriems toptelės vogti mūsų gyvulius, bus...

Už nugaros, kur ji sustatė šešis kibirus, ketindama eiti prie šulinio, pasigirdo teliūškavimas.

Vienas kibiras buvo sklidinas, vanduo tiško per kraštus.

Ji toliau suko sviestą, lyg nieko nebūtų įvykę, bet po valandėlės liovėsi ir priėjo prie miltų dėžės. Pasėmė saujelę, apibarstė laiptelį prie durų ir toliau suko sviestą.

Po valandėlės už nugaros vėl sukliuksėjo. Atsisukusi pamatė, kad dar vienas kibiras pilnas vandens. O miltuose ant laiptelio buvo matyti dvi mažų pėdyčių eilės, vienos vedė į pieninę, kitos — iš jos.

Marlinė įstengdavo pakelti tik vieną sunkų medinį kibirą su vandeniu.

Vadinasi, pamanė ji, jie ne tik greiti kaip žaibas, bet ir nepaprastai stiprūs. Kažkodėl man tai nekelia nerimo.

Ji pakėlė akis į dideles medines sijas išilgai kambario, ir žemyn pabiro dulkes, lyg kas būtų staiga pasitraukęs.

Laikas jiems sumaišyti kortas, pamanė ji. Antra vertus, galima palaukti, kol visi kibirai bus pilni.

— O paskui reiks prikrauti malkų dėžę virtuvėje, — garsiai pasakė. Verta pabandyti.

Marlinė toliau mušė sviestą ir net galvos nepasuko, dar keturis kartus išgirdusi teliūškavimą už nugaros. Nesidairė ji, ir išgirdusi malkų dunksėjimą į dėžę. Atsisuko tik tada, kai triukšmas nutilo.

Malkų dėžėje buvo iki viršaus, visi kibirai pilni, o miltais apibarstytas ruožas pripėduotas.

Ji liovėsi mušusi sviestą. Jautė, kad ją stebi daugybė akių.

— A... ačiū, — tarė. Ne, taip negerai. Balsas virpa. Ji paleido menturį ir atsistojo, stengdamasi nutaisyti kuo nuožmesnę miną. — O avinas? — paklausė. — Nepatikėsiu, kad gailitės, kol nepamatysiu grąžinant avino!

Diendaržyje pasigirdo bliovimas. Ji nubėgo į sodo galą ir pažvelgė pro gyvatvorę.

Avinas lėkė atgal, atžagarias ir milžinišku greičiu. Stabtelėjo prieš pat gyvatvorę ir pargriuvo, kai žmogeliukai jį paleido. Valandėlę jam ant galvos išdygo raudonplaukis vyrukas. Jis papūtė į ragą, apšluostė jį kiltu ir sumirgėjęs išnyko.

Marlinė susimąsčiusi grįžo į pieninę.

O kai grįžo, pamatė, kad sviestas sumuštas. Ne tik sumuštas, bet ir padalytas į tuziną storų auksiškų stačiakampių. Jie gulėjo ant marmurinės lentos, kur ji visada dirbdavo, ir net buvo papuošti petražolių šakelėmis.

Gal čia naminiai, svarstė ji. Pasakų knygoje rašoma, kad jie slampinėja po namus ir eina apyvoką mainais už lėkštutę pieno. Bet piešiniuose pavaizduoti linksmi žmogeliukai ilgais smailiais gobtuvais. Neatrodo, kad raudonplaukiai bent kartą gyvenime gėrė pieną, bet verta pamėginti.

— Ką gi, — garsiai ištarė, vis dar jausdama, kad yra stebima, — gana. Dėkui. Džiaugiuos, kad gailitės dėl to, ko prikrėtėt.

Ji paėmė katino lėkštutę iš krūvos prie kriauklės, rūpestingai išmazgojo, pripylė iš bidono rytykščio pieno, padėjo lėkštutę ant grindų ir atsitraukė.

— Jūs naminiai? — paklausė.

Oras sumirgėjo. Pienas ištiško ant grindų, o lėkštutė ėmė suktis.

— Vadinasi, ne, — padarė išvadą Marlinė. — Tai kas jūs?

Neribotas skaičius nebylių atsakymų.

Ji atsigulė ir žvilgtelėjo po kriaukle, paskui po sūrių lentynomis. Įsispoksojo į tamsius voriškus šešėlius kambaryje. Atrodė, kad jis tuščias.

Man skubiai reikia išsilavinimo bent už vieną kiaušinį, pamanė ji.

Marlinė šimtus kartų buvo leidusis stačiu šlaitu iš ūkio į kaimą. Kelias vos pusmylės ilgio, per daugelį amžių išvažinėtas taip, kad beliko tik skrodės kreidoje, drėgnu oru prisipildančios pieno spalvos vandens.

Ji buvo pusiaukelėje, kai pasigirdo švagždesys. Be vėjo sušlamėjo gyvatvorės. Vieversiai liovėsi čyruoti, ir nors Marlinė nekreipė dėmesio į jų giesmeles, tyla ją sukrėtė. Niekada nenutrūkstančios dainos pabaiga skamba garsiausiai.

Pažvelgusi į dangų pamanė, kad žiūri pro deimantą. Jis kibirkščiavo, oras atvėso taip staiga, lyg ji būtų pasinėrusi į šaltą vandenį.

Paskui po kojomis sugirgždėjo ir gyvatvores užpustė sniegas. Sukaukšėjo kanopos.

Jos kaukšėjo lauke, netoliese. Per sniegą, už gyvatvorės, kuri staiga virto balta siena, lėkė arklys.

Kanopų dundesys liovėsi. Valandėlę tvyrojo tyla, paskui arklys liuoktelėjo ant tako ir slystelėjo sniege. Atsitiesė, ir į Marlinę atsisuko raitelis.

Jis negalėjo pažiūrėti į ją. Neturėjo veido. Galvos irgi.

Ji bėgo. Batai slidinėjo sniege, ir staiga jai lyg žvynai nukrito nuo akių.

Ji turi dvi kojas, slidinėjančias ant ledo. Arklys turi dukart daugiau kojų. Ji matė, kaip arkliai kopia į šią kalvą speiguotu oru. Gal ir išsigelbės.

Už nugaros girdėjo švokštimą, švilpčiojimą ir arklio prunkštimą. Išdrįso dirstelėti. Arklys ją vijosi, bet lėtai, pusiau žingine, pusiau slysdamas. Visas garavo.

Šlaito vidury takas vingiuoja po medžių skliautu, apsnigtu ir dėl to panašiu į nukritusį debesį. O už guoto keliukas lygus, prisiminė Marlinė. Lygumoje raitelis be galvos ją pasivys. Nežinojo, kas bus paskui, bet neabejojo, kad tai truks nemaloniai trumpai.

Kai atsidūrė po medžiais, ant jos pabiro sniegas, ir ji nusprendė bėgti. Gal pasieks kaimą. Ji bėga greit.

O kai parbėgs į kaimą? Nespės atidaryti durų. Žmonės šauks ir maišysis po kojomis. Neatrodo, kad juodasis raitelis paisytų tokių niekų. Ne, ji turi jį įveikti.

O, kad būtų pasiėmusi keptuvę!

— Ėhė, ragana! Tučtuojau stokie!

Ji pakėlė akis.

Iš sniego ant gyvatvorės iškišo galvą mažas mėlynas žmogeliukas.

— Mane vejasi raitelis be galvos! — sušuko ji.

— Nieko jis nepadarys, mergei. Stokie! Pažiūrėkie jam ing akis!

— Jis neturi akių!

— Šimts kankolų! Tujen ragana ar ne? Žiūrėkie jam ing akis, kurių jis neturi!

Mėlynasis žmogeliukas dingo sniege.

Marlinė atsigręžė. Lygia žeme arklys risnojo drąsiau, raitelis jau buvo po medžiais. Rankoje jis laikė kardą ir žiūrėjo į ją akimis, kurių neturi. Vėl pasigirdo šlykštus švilpčiojantis garsas.

Mažieji žmogeliukai mane stebi, pamanė Marlinė. Negaliu bėgti. Senelė Skauduolė nebūtų bėgusi nuo padaro be galvos.

Ji susinėrė rankas ir piktai įsispoksojo.

Raitelis sustojo, lyg būtų suglumęs, paskui paragino arklį.

Nuo medžio stryktelėjo mėlyna ir raudona figūrėlė, didesnė negu kiti žmogeliukai. Ji nutūpė arkliui ant kaktos, tarpuakyje, ir abiem rankom įsikibo į ausį.

— Še tau pleiskanota Didžiojo Jano galva, baidykle, — išgirdo Marlinė rėkiant žmogeliuką. Paskui jis galva žiebė arkliui į tarpuakį.

Marlinė apstulbusi pamatė, kad arklys susverdėjo.

— Patiko? — suriko mažasis kovotojas. — Atsirado mat kietakaktis. Dar kartą, širdingiau!

Šį kartą arklys ėmė neramiai blaškytis, užpakalinės kojos sulinko, ir jis sudribo sniege.

Iš gyvatvorės pasipylė mėlynieji žmogeliukai. Raitelį, mėginantį atsistoti, apspito mėlynas ir raudonas spiegiančių būtybių sūkurys, ir jis išnyko. Išnyko sniegas. Išnyko arklys.

Valandėlę mėlynieji žmogeliukai drybsojo ant įkaitusio dulkėto kelio, suvirtę į krūvą.

— Šimts kankolų! — tarė vienas. — Inspyriau sau ing galvą!

Paskui ir jie išnyko, bet Marlinė valandėlę matė, kaip mėlynos ir raudonos dėmės dingsta gyvatvorėje.

Tada sugrįžo vyturiai. Sužaliavo ir pražydo gyvatvorės. Nebuvo nulaužta nė viena šakelė, nė vienas žiedas. Dangus mėlynavo ir nebežėrė deimantinių kibirkščių.

Marlinė pažvelgė į žemę. Prie batų nosių tirpo sniegas. Keista, bet ji nudžiugo. Vadinasi, burtai, o ne beprotybė. Nes kai užsimerkdavo, jai ausyse skambėdavo švilpčiojantis raitelio be galvos alsavimas.

Dabar jai reikia žmonių ir kasdienybės. O labiausiai jai reikia atsakymų.

Nors labiausiai ji troško nebegirdėti švilpčiojančio alsavimo, kai užsimerkia...

Palapinės dingo. Tik keletas trumpučių kreidos gabalėlių, obuolių graužtukai, sutrypta žolė ir, deja, viena kita vištos plunksna rodė, kad čia būta mokytojų.

— Cit! — išgirdo ji tylų balselį ir dirstelėjo į žemę. Iš po rūgštynės lapo išropojo rupūžė.

— Panelė Erkė sakė, kad grįši, — tarė ji. — Turbūt nori kai ką sužinoti, tiesa?

— Viską, — pareiškė Marlinė. — Mus užplūdo maži žmogeliukai! Nelabai suprantu, ką jie sako! Jie mane vadina ragana!

— Ak taip, — atsiliepė rupūžė. — Tave apniko Nakų Makfiglų klanas.

— Iš pradžių snigo, paskui nebe! Mane vijosi raitelis be galvosi O vienas... kaip tu juos pavadinai?

— Nakai Makfiglai, — atsakė rupūžė. — Dar žinomi piktų vardu. Jie save vadina mažaisiais laisvūnais.

— Vienas jų galva trenkė arkliui! Ir tas nuvirto! O buvo baisiai didelis!

— Tikrai Makfiglas, — patvirtino rupūžė.

— Aš jiems daviau pieno, o jie apvertė lėkštutę!

— Davei Nakams Makfiglams pieno?

— Maniau, jie naminiai!

— Ne, jie piktai. Ir pieno tikrai negeria!

— Jie kilę iš ten, iš kur ir Dženė? — paklausė Marlinė.

— Ne. Jie riaušininkai, — atsakė rupūžė.

— Riaušininkai? O prieš ką jie kelia riaušes?

— Prieš visus ir prieš viską, — atkirto rupužė. — Dabar paimk mane.

— Kodėl?

— Nes prie šulinio stovi moteris ir keistai į tave žiūri. Greičiau kišk mane į prijuostės kišenę, po galais!

Marlinė čiupo rupūžę ir nusišypsojo moteriai.

— Turiu presuotų rupūžių rinkinį, — paaiškino ji.

— Puiku, vaikeli, — atsakė moteriškė ir nukurnėjo.

— Nelabai juokinga, — subambėjo rupūžė iš prijuostės.

— Žmonės vis tiek nesiklauso, — atsakė Marlinė.

Ji atsisėdo po medžiu ir išsitraukė rupūžę iš kišenės.

— Makfiglai bandė pavogti kelis kiaušinius ir aviną, — tarė ji. — Bet aš atsiėmiau.

— Atsiėmei pavogtą daiktą iš Makfiglų? — apstulbo rupūžė. — Gal jie buvo nesveiki?

— Ne. Jie... tiesą sakant, jie gražiai elgėsi. Net apsiruošė vietoj manęs.

— Makfiglai apsiruošė? — nepatikėjo rupūžė. — Jie niekada neina apyvokos! Ir niekam nepadeda!

— O paskui pasirodė raitelis be galvos! — tratėjo Marlinė.

— Tai jo kvalifikacija, — atsakė rupūžė.

— Kas darosi, rupūže? — paklausė Marlinė. — Ar įsibrovėliai — Makfiglai?

— Panelė Erkė nelabai nori, kad kištumeis, — ėmė išsisukinėti rupūžė. — Netrukus ji grįš su pagalbininkėmis...

— Ar suspės? — abejojo Marlinė.

— Nežinau. Turbūt. Bet tu ne...

— Noriu žinoti, kas vyksta!

— Ji iškeliavo kviestis kitų raganų, — atsakė rupūžė. — Matai... ji mano, kad tu ne...

— Verčiau papasakok, ką žinai, rupūže, — atšovė Marlinė. — Panelės Erkės čia nėra. O aš esu.

— Su šiuo pasauliu susidūrė kitas, — atsakė rupūžė. — Dabar patenkinta? Taip mano panelė Erkė. Bet susidūrimas vyksta greičiau, negu ji manė. Pabaisos grįžta.

— Kodėl?

— Nėra kam jų sulaikyti.

Valandėlę viešpatavo tyla.

— Juk esu aš, — tarė Marlinė.

KETVIRTAS SKYRIUS

Mažieji laisvūnai

Pakeliui į namus neatsitiko nieko. Dangus tebebuvo mėlynas, nė viena avis diendaržyje nelėkė atbula, viską gaubė įkaitusios tuštumos pritvinkęs oras.

Ant tako prie užpakalinių durų tupėjo Pašlemėkas, kažką spausdamas letenose. Pamatęs Marlinę, jis čiupo grobį ir akimirksniu dingo už namo kampo, pasipustė padus, kaip paprastai daro nusikaltę katinai. Marlinė baisiai taikliai mėtė grumstus.

Jis bent nesinešė dantyse mėlynos ir raudonos spalvos figūrėlės.

— Pažiūrėk į jį, — tarė Marlinė. — Liulantis lašininis bailys! Kaip atpratinti jį gaudyti paukščiukus, man jų labai gaila!

— Skrybėlės neturi? — paklausė rupūžė iš prijuostės kišenės. — Bjauru nieko nematyti.

Marlinė nusinešė rupūžę į pieninę, kur paprastai kiaurą dieną būdavo viena.

Krūmuose prie durų kažkas slopiai kuždėjosi. Pokalbis buvo toks:

— Ką pasakė ragana?

— Kad norėtų atpratintie katiną gaudytie paukščiukus.

— Tik tiek? Šimts kankolų, argi čia užduotis?

Marlinė atsargiai padėjo rupūžę ant stalo.

— Kuo minti? — paklausė. Žinojo, kad svečius dera pavaišinti.

— Pripratau prie šliužų ir kirminų, — atsakė rupūžė. — Lengva nebuvo. Nesirūpink, jei neturi. Turbūt nesitikėjai, kad sulauksi viešnios rupūžės.

— Gal pieno?

— Tu labai maloni.

Marlinė pripylė lėkštutę pieno ir žiūrėjo, kaip rupūžė ropoja prie jos.

— Tu buvai gražus karalaitis? — paklausė.

— Galbūt, — atsakė rupūžė pienuotais žabtais.

— Tai kodėl panelė Erkė tave užkerėjo?

— Ji? Na, ji negalėtų to padaryti, — paaiškino rupūžė. — Labai sunku paversti žmogų rupūže, paliekant žmogišką mąstymą. Ne, tai fėjos krikštamotės darbas. Niekada nesiginčyk su moterimi, kurios burtų lazdelė papuošta žvaigžde. Jos bjauraus būdo.

— Kodėl ji taip pasielgė?

Rupūžė, regis, sutriko.

— Nežinau, — atsakė ji. — Prisimenu kažką kaip per miglą. Žinau, kad buvau žmogus. Bent atrodo, kad žinau. Net kailis kratosi. Kartais pabundu naktį ir mąstau: ar aš iš tikrųjų buvau žmogus? O gal viso labo rupūžė, kuriai pakriko nervai, ir ji nusprendė, kad kadaise buvo žmogus? Tai būtų kankynė, a? Įsivaizduok, kad negaliu į nieką atvirsti? — Rupūžė nerimastingai pažvelgė į Marlinę geltonomis akimis. — Juk rupūžei sumaišyti galvą nebūtų sunku? Turbūt daug lengvesnis darbas, negu paversti šimtą šešiasdešimt svarų žmogaus į aštuonias uncijas rupūžės, a? O kur kita masė, klausiu? Kur likučiai? Man baisiai neramu. Žinoma, prisimenu keletą epizodų iš tų laikų, kai buvau žmogus, bet kas yra prisiminimas? Mintis smegenyse. Negali būti įsitikinęs, kad jis tikras. Garbės žodis, jei prieš naktį sukertu ligotą šliužą, pabundu klykdama, teisybė, girdėti tik kvarkimas. Dėkui už pieną, buvo skanus.

Marlinė tylėdama spoksojo į rupūžę.

— Žinai, — tarė ji, — kerėti daug sunkiau, negu maniau.

— Čir, čir! Čik, čirik! Ak, ašian nelaimingas, čir, čir!

Marlinė pribėgo prie lango.

Ant tako pamatė Makfiglą. Jis buvo iš skuduro pasidaręs sparnus, iš šiaudų — kepurę su snapu ir sverdėdamas suko ratu it sužeistas paukštis.

— Ak, čir, čir! Čik, čirik! Tikiuos, netolies nėr katės! Ai, ai, ai! — spiegė jis.

O tako gale, varvindamas seilę, jau tykino Pašlemėkas, didžiausias mažų paukščiukų priešas. Tą akimirką, kai Marlinė išsižiojo rėkti, jis liuoktelėjo ir visom keturiom užgriuvo mažąjį žmogeliuką.

Ar bent tą vietą, kur buvo mažasis žmogeliukas, nes šis persivertė per galvą, atsidūrė Pašlemėkui prieš nosį ir abiem rankom čiupo katinui už ausies.

— Ėhė, dargusai katine! — suklykė jis. — Čia tau dovanėlė nuog mažų paukščiukų, klastininke!

Jis iš visų jėgų vožė katinui per nosį. Pašlemėkas apsisuko ore ir žvairuodamas tėškėsi aukštielninkas. Suskersakiavo iš siaubo, o žmogeliukas pasilenkė prie jo ir sušuko: — ČIR!

Pašlemėkas pakilo į orą, kaip moka tik katės, virto rudu dryžiu ir nukūrė taku, šovė pro atviras duris, prašvilpė pro Marlinę ir pasislėpė po kriaukle.

Makfiglas išsišiepęs pakėlė akis ir pamatė Marlinę.

— Prašom palaukti, — skubiai išpoškino ji, bet jis sumirgėjo ir dingo.

Taku paknopstom artinosi Marlinės motina. Marlinė vos spėjo pačiupti rupūžę ir įsidėti į prijuostės kišenę.

— Kur Ventvertas? Čia? — nekantriai paklausė motina. — Jis grįžo? Atsakyk!

— Tai jis nėjo su tavim kirpti avių, mama? — staiga sunerimo Marlinė. Jautė, kaip nuo motinos it dūmai sklinda panika.

— Mes negalim jo rasti! — Motinos žvilgsnis buvo paklaikęs. — Aš tik valandėlei nusisukau! Tu jo tikrai nematei?

— Juk negalėjo jis iš taip toli pareiti...

— Eik pažiūrėti į trobą! Greičiau!

Ponia Skauduolė nuskubėjo tolyn. Marlinė žaibiškai padėjo rupūžę ant grindų ir stumtelėjo po kriaukle. Išgirdo kvarkimą, iš po kriauklės iššovė persigandęs ir suglumęs Pašlemėkas ir sūkuriu išrūko pro duris.

Ji atsistojo. Iš pradžių gėdingai pamanė: Jis norėjo pažiūrėti, kaip kerpamos avys. Kaip galėjo nuklysti? Išėjo su mama, Hana ir Lepūne!

Negi Hana ir Lepūnė mato broliuką, kai aplink tiek jaunų vaikinų?

Ji bandė apsimesti, kad apie tai nepagalvojo, bet turėjo klastingą savybę — iškart suvokdavo, kada meluoja. Smegenys — gyva bėda: jos mąsto net tada, kai nenorėtum.

Bet jis nesitraukia nuo žmonių! O iki avių diendaržių pusė mylios! Be to, jis eina lėtai. Žengia keletą žingsnių, griūva ir reikalauja saldainių!

Bet jei jis dingtų, čia būtų ramiau...

Vėl dingtelėjo šlykšti, gėdinga mintis, kurią ji bandė užgniaužti dirbdama. Bet pirmiau išėmė iš stiklainio keletą saldainių kaip masalą ir šnarindama popieriukais perbėgo visus kambarius.

Išgirdo kieme dunksint batus, — iš pašiūrės, kur kerpamos avys, parėjo keletas vyrų, — bet toliau žvalgėsi po lovomis ir spintelėse, net tokiose aukštose, kad mažas vaikas nebūtų įstengęs įsiropšti, paskui vėl dairėsi po lovomis, kur jau buvo žiūrėjusi. Ieškojo taip stropiai, kad net užlipo į palėpę, nors jos durys visada užrakintos.

Po valandėlės išgirdo lauke du ar tris balsus šaukiant Ventvertą ir tėvo žodžius:

— Pažiūrėkit prie upės!

...tai reiškė, kad net jis pametė galvą, nes Ventvertas niekada nenueitų taip toli, nepapirktas saldainiais. Ilgai be saldainių jis neišbūdavo.

Tu kalta.

Mintis šaldė galvą kaip ledokšnis.

Tu kalta, nes nelabai jį mylėjai. Jis gimė, ir tu nebebuvai jaunėlė, turėjai visur jį tampyti su savimi ir nuolat troškai — juk taip? — kad jis dingtų.

— Netiesa! — sušnibždėjo Marlinė. — Jis... man visai patiko...

Nelabai patiko, prisipažink. Ne visada. Jis nemokėjo žaisti, nedarydavo, kaip lieptas. Manei, kad būtų geriau, jei jis dingtų.

Bet juk neįmanoma visą laiką mylėti žmogaus, kuriam nuolat varva nosis, pridūrė ji mintyse. Be to... įdomu...

— Norėčiau surasti brolį, — garsiai ištarė.

Rodos, nieko neatsitiko. Bet namai buvo pilni žmonių, kurie be paliovos varstė duris, šūkavo ir painiojosi vienas kitam po kojomis, o... Makfiglai baikštūs, nors daugelio marmūzės nuo muštynių kaip suartos.

Ne norėti reikia, o veikti, pasakė panelė Erkė.

Ji nulipo žemyn. Atėjo net kai kurios vilnų pakuotojos. Jos buvo apspitusios motiną. Ši sėdėjo už stalo ir verkė. Marlinės niekas nepastebėjo. Taip būdavo dažnai.

Ji šmurkštelėjo į pieninę, kruopščiai uždarė duris ir pasilenkusi dirstelėjo po kriaukle.

Durys atsilapojo, į vidų įpuolė tėvas. Ir sustojo. Marlinė kaltai pakėlė akis.

— Jo negali ten būti, mergele! — tarė tėvas.

— Turbūt... — atsiliepė Marlinė.

— Viršuje žiūrėjai?

— Net palėpėje, tėti...

— Tada... — tėvas atrodė sykiu persigandęs ir suirzęs, — eik ir... daryk ką nors!

— Gerai, tėti.

Kai durys užsidarė, Marlinė vėl dirstelėjo po kriaukle.

— Tu čia, rupūže?

— Nėr ko užkrimsti, — pasiskundė rupūžė, šliauždama lauk. — Per daug švaru. Net vorų nėra.

— Reikalas skubus! — įtūžo Marlinė. — Mano broliukas dingo. Vidury dienos! Aukštumose, o juk ten toli matyti!

— Šūdinas reikalas, — paskelbė rupūžė.

— Ką tu pasakei? — paklausė Marlinė.

— Et, čia toks rupūžiškas keiksmas, — paaiškino rupūžė. — Atsiprašau, bet...

— Ar šie įvykiai kaip nors susiję su burtais? — paklausė Marlinė. — Juk susiję?

— Tikiuosi, kad ne, — atsiliepė rupūžė, — bet manau, kad taip.

— Ventvertą pavogė tie žmogeliukai?

— Kas, Makfiglai? Jie vaikų nevagia!

Rupūžė iškalbingai pabrėžė vieną žodį. Jie vaikų...

— Vadinasi, žinai, kas pagrobė mano broliuką? — griežtai paklausė Marlinė.

— Ne. Bet... numanau, — atsiliepė rupūžė. — Klausyk, panelė Erkė liepė tau ne...

— Mano brolis pagrobtas, — tūžmingai atkirto Marlinė. — Patari man nieko nedaryti?

— Ne, bet...

— Puiku! Kur Makfiglai?

— Turbūt išsislapstė. Juk sodyboje pilna žmonių, kurie kažko ieško...

— Kaip juos prišaukti? Man jų reikia!

— Panelė Erkė sakė...

— Kaip man juos prišaukti?

— Nori juos prišaukti? — pakartojo rupūžė gedulinga mina.

— Taip!

— Matai, šito nori nedaugelis, — atsakė rupūžė. — Čia tau ne naminiai. Jei namus apninka Nakai Makfiglai, geriau išsikraustyti. — Ji atsiduso. — Sakyk, tavo tėvas geria?

— Kartais alų, — atsakė Marlinė. — Kaip tai susiję?

— Tik alų?

— Na, apie ypatingąjį avių antpilą neturėčiau nieko žinoti, — prisipažino Marlinė. — Senelė Skauduolė varydavo jį senojoje karvidėje.

— Stiprus gėrimas?

— Šaukštus tirpdo, — atsakė Marlinė. — Ypatingoms progoms. Tėvas sako, moterims netinka, nes nuo jo ant krūtinės ima augti plaukai.

— Tada, jei nori rasti Nakus Makfiglus, atnešk šito gėrimo, — patarė rupūžė. — Kaipmat atsiras, gali neabejoti.

Po valandėlės Marlinė buvo pasiruošusi. Nuo tykaus akylo vaiko nieko nepaslėpsi, ji žinojo, kur laikomi buteliai, ir dabar vieną turėjo. Kamštis buvo įkaltas per skudurą, bet jis buvo senas, ir Marlinei pasisekė jį iškrapštyti peilio galu. Nuo garų apsiašarojo.

Ji norėjo įpilti auksiškai rudo skysčio į lėkštutę...

— Ne! Jie mus sutryps negyvai, jei taip padarysi, — perspėjo rupūžė. — Palik atkimšusi, ir tiek.

Iš butelio virto garai, virpėdami kaip oras virš uolų karštą dieną.

Blausiame, vėsiame kambaryje ji pajuto... sutelktą dėmesį.

Atsisėdo ant suoliuko ir tarė:

— Nagi, galit pasirodyti.

Jų buvo šimtai. Jie lindo iš už kibirų. Virve leidosi nuo lubų sijų. Droviai, šonu sėlino iš už sūrių lentynų. Sliūkino iš po kriauklės. Garmėjo iš tokių vietų, kur, rodos, niekaip negalėtų pasislėpti žmogeliukas į oranžinę novą panašia ševeliūra.

Visi buvo maždaug šešių colių aukščio, beveik visi mėlynos spalvos, nors sunku pasakyti, ar tokia jų odos spalva, ar tatuiruočių dažai, nes tatuiruotas buvo kiekvienas colis, neapžėlęs raudonais plaukais. Jie segėjo trumpučius kiltus, o kai kurie dar vilkėjo ir menkutes liemenes. Keletas ant galvos kaip šalmus buvo užsidėję triušių ar žiurkių kaukoles. Ir visi iki vieno buvo persimetę per nugarą po kalaviją, beveik tokio ūgio kaip jie patys.

Tačiau labiausiai Marlinei krito į akį, kad žmogeliukai jos bijo. Dažniausiai jie žvelgė sau į kojas — užuojauta jautriaširdžiams, nes kojos buvo didelės, purvinos ir apraišiotos žvėrių kailiais vietoj batų. Nė vienas nedrįso pažiūrėti jai į akis.

— Jūs pripylėt kibirus vandens? — paklausė ji.

Pasigirdo kojų brūkšėjimas, kosčiojimas ir “taip“ choras.

— Ir malkų prinešėt?

Vėl “taip“ choras.

Marlinė perbedė juos akimis.

— O avinas?

Šį kartą visi nuleido akis.

— Kodėl pavogėt aviną?

Žmogeliukai pradėjo šnibždėtis, niuksėti vienas kitam į pašones, paskui vienas nusiėmė triušio kaukolės šalmą ir pradėjo nerimastingai sukioti.

— Mes buvom alkani, šeimininke, — sumurmėjo jis. — Betaig kai sužinojom, jogei jis jūsų, grąžinom ing apluoką.

Jie taip nusiminė, kad Marlinei jų pagailo.

— Tikiuosi, nebūtumėt vogę, jei nebūtumėt buvę alkani, — tarė ji.

Į ją įsmigo keli šimtai nustebusių akių.

— Būtumbim, šeimininke, — atsakė tas, kuris sukiojo šalmą.

— Būtumėt?

Marlinė taip nustebo, kad šalmo sukiotojas žvilgsniu paprašė draugus paramos. Šie linktelėjo.

— Taip, šeimininke. Tokie jau mes esam. Garsūs vagys. Taip, vaikiai? Kuomi mes garsėjam?

— Vagystėm! — suriko mėlynieji žmogeliukai.

— Kuomi dar?

— Muštynėm!

— Kuomi dar?

— Išgertuvėm!

— Kuomi dar?

Žmogeliukai kurį laiką mąstė, bet visi priėjo prie tos pačios išvados.

— Išgertuvėm ir muštynėm!

— Ir dar kai kuomi, — sumurmėjo šalmo sukiotojas. — O taip. Pasakykitie raganai, vaikiai!

— Vagystėm, išgertuvėm irgi muštynėm! — linksmai sušuko mėlynieji žmogeliukai.

— Pasakykitie raganai, vaikiai, kas mes, — pasiūlė šalmo sukiotojas.

Sužvangėjo ir perskrodė orą iš makščių ištraukti kalavijai.

— Nakai Makfiglai! Mažieji laisvūnai! Nei karaliaus! Nei karalienės! Nei valdovo! Nei šeimininko! Mūsų niekas neapmaus!

Marlinė stebeilijo į juos. Žmogeliukai įsmeigė akis į ją ir laukė, ką ji darys, ir kuo ilgiau ji tylėjo, tuo labiau jie nerimavo.

— Betaig mes nedrįstumbim priešinties galingai raganai, nebent dėlei svaigiojo gėrimo, — išmemeno šalmo sukiotojas, nenuleisdamas akių nuo ypatingojo avių antpilo. — Tujen mums nepadėsi?

— Jums? — perklausė Marlinė. — Tai aš noriu, kad jūs man padėtumėt! Kažkas vidury dienos pagrobė mano brolį.

— Ai, ai, ai! — sukliko šalmo sukiotojas. — Vadinas, ji atėjo. Ji atėjo ir pasiėmė. Per vėlu! Tatai karalienė!

— Kokia karalienė? — nesuprato Marlinė.

— Jie kalba apie... — prabilo rupūžė.

— Užraukie snukį! — subliuvo šalmo sukiotojas, bet jo balsą nustelbė Nakų Makfiglų aimanos ir dejonės. Jie rovėsi plaukus, trypė ir šūkavo: “Vargas mums!“ ir “Ai, ai, ai!“, rupūžė vaidijosi su šalmo sukiotoju, ir kiekvienas rėkė vis garsiau, kad būtų išgirstas...

Marlinė atsistojo.

— Visi tučtuojau užsičiaupkit! — įsakė ji.

Stojo tyla, tik užpakalinėse gretose kažkas dar šniurkščiojo ir aimanavo.

— Mums jau kelnės pilnos, šeimininke, — pasakė šalmo sukiotojas, susigūžęs iš baimės.

— Tik ne čia! — sužaibavo akimis Marlinė. — Čia pieninei Čia turi būti švaru!

— Jie turi omeny, kad labai išsigando, — paaiškino rupūžė.

— Nesang jeigut karalienė čia, mūsų kelda sparčiai silpsta, — pasakė šalmo sukiotojas. — Ir mumis nėr kam rūpinties.

Nieko sau, pamanė Marlinė. Šimtams kietų vyrukų, kurių kiekvienas galėtų laimėti Bjauriausiai sulaužytos nosies varžybas, reikia rūpintojo?

Ji giliai įkvėpė.

— Troboje rauda mano motina, — tarė ji, — ir... — “aš nežinau, kaip ją nuraminti“, pridūrė mintyse. Ramintoja iš manęs niekam tikusi, neišmanau, ką sakyti. — Ir ji nori jį susigrąžinti, — tęsė balsu. — Labai nori. Jis jos numylėtinis, — nenorom pridūrė.

Ji parodė pirštu į šalmo sukiotoją. Šis ėmė trauktis.

— Pirma, — tarė ji, — negaliu tavęs vadinti šalmo sukiotoju, taigi kuo tu vardu?

Nakai Makfiglai aiktelėjo, ir Marlinė išgirdo kažkurį šnabždant: “Taip, ji tikra ragana. Raganos klausimas!“

Šalmo sukiotojas atsisuko į savo bendrus, lyg prašytų pagalbos.

— Mes nesakom vardų, — sumurmėjo jis.

— Liaukies! — pasigirdo kažkieno balsas iš saugaus užnugario. — Raganos žodis — insakymas!

Žmogeliukas nerimastingai pakėlė akis.

— Ašian klano vadas, šeimininke, — tarė jis. — Ir mano vardas... — jis gurktelėjo, — Dičkis Robas Makfiglas, šeimininke. Betaig maldauju man nekenktie!

Rupūžė buvo pasiruošusi.

— Jie mano, kad vardai stebuklingi, — sušnypštė ji. — Niekam jų nesako, nes būgštauja, kad vardas gali būti užrašytas.

— Intrauktas ing kokį norint neperprantamą dokumentą, — įsiterpė kažkuris Makfiglas.

— Kaipo teismo šaukimas, — pridūrė kitas.

— Arba skelbimas “Ieškomi nusikaltėliai“! — įsikišo trečias.

— Taip, ir dar sąskaitos beigi raštiški parodymai su priesaika, — paaiškino ketvirtas.

— Net turto aprašymas! — Makfiglai, paklaikę iš siaubo, apsidairė — taip juos gąsdino mintis apie gėrybių areštą.

— Jie mano, kad užrašytas žodis dar galingesnis, — šnibždėjo rupūžė. — Jie mano, kad raštas yra burtai. Žodžiai jiems kelia nerimą. Matai jų kalavijus? Advokatų akivaizdoje jie švyti mėlynai.

— Puiku, — tarė Marlinė. — Kai kas aiškėja. Pažadu jo vardo neužrašyti. Dabar papasakokit apie karalienę, kuri pagrobė Ventvertą. Kieno ji karalienė?

— Negaliu pasakytie garsiai, šeimininke, — gynėsi Dičkis Robas. — Ji išgirsta savo vardą, kur tik jis ištariamas, ir iškart pasirodo.

— Tai tiesa, — patvirtino rupūžė. — Nenorėtum su ja susitikti.

— Ji pikta?

— Blogiau. Vadink ją tiesiog karaliene.

— Taip, karaliene, — pritarė Dičkis Robas ir pažvelgė į Marlinę gyvomis neramiomis akimis. — Tujen nepažįsti karalienės? Negi tujen — ne senelės Skauduolės, kaip savo kišenę pažinusios kalvas, neptė? Tujen nežinai burtažodžių? Ji tavęs neišmokė kerėtie? Tujen — ne ragana? Negali būtie! Tujen užvažiavai keptuve Dženei Žaliadantei, spoksojai raiteliui be galvos ing akis, kurių jis neturi, ir nežinai?

Marlinė blankiai šyptelėjo jam ir sušnibždėjo rupūžei:

— Nesuprantu, apie ką jie kalba. Kodėl taip nustebo?

— Man atrodo, — atsakė rupūžė, — kad jie apstulbę, nes tu nieko nežinai apie karalienę ir burtus, juk esi senelės Skauduolės vaikaitė ir įveikei porą pabaisų. Jie manė, kad senelė Skauduolė tave išmokė kerėti. Prisikišk mane prie ausies. — Marlinė taip ir padarė. — Nereikėtų jų nuvilti, — sušnibždėjo rupūžė.

Marlinė gurktelėjo.

— Bet ji nieko man nepasakojo apie kerus... — prabilo ji. Ir nutilo. Tikrai. Senelė Skauduolė nieko jai nepasakojo apie kerus. Bet žmonėms kasdien rodydavo stebuklus.

... Kartą žmonės užklupo geriausią barono skaliką pjaunant avis. Juk šuo buvo medžioklinis, bet kažkaip atsidūrė aukštumose, ir kadangi avys bėgo, jis jas vijosi...

Baronas žinojo, kaip baudžiama už avių gąsdinimą. Kreidžemyje galiojo seni įstatymai, tokie seni, kad niekas neprisiminė, kas juos išleido, bet visi žinojo šį: avis pjaunančius šunis reikia užmušti.

Tačiau šis šuo buvo vertas penkių šimtų auksinių, todėl, kaip pasakojo žmonės, baronas pasiuntė pas senelę tarną. Ji sėdėjo prie savo trobelės ant ratų, rūkė pypkę ir žiūrėjo avių.

Vyriškis prijojo ir net nepasivargino nulipti nuo arklio. Negerai padarė, jei norėjo patraukti senelę Skauduolę į savo pusę. Geležimi pakaustytos kanopos gadina velėną. Jai tai nepatiko.

— Baronas įsako, — išpoškino tarnas, — rasti būdą išgelbėti šuniui, ponia Skauduolė. Už tai jis jums sumokės šimtą sidabrinių.

Senelė nusišypsojo žydriems toliams, valandėlę papsėjo pypkę, paskui atsakė:

— Laukininkas, pakėlęs ranką prieš savo poną, pakariamas. Badaujantis laukininkas, pavogęs savo pono avį, pakariamas. Šuo, pjaunantis avis, užmušamas. Tokie įstatymai galioja aukštumose, o aukštumos man įaugusios į kraują. Kas toks baronas, kad dėl jo laužytume įstatymus? — Ir toliau stebeilijo į avis.

— Šis kraštas priklauso baronui, — atkirto tarnas. — Ir įstatymus leidžia baronas.

Senelė Skauduolė taip pažvelgė į jį, kad žmogėnas pražilo. Bent taip pasakojama. Visos istorijos apie senelę Skauduolę šiek tiek pasakiškos.

— Jei jis, kaip tvirtini, leidžia įstatymus, — atsiliepė ji, — tegu pabando juos sulaužyti, pamatysi, kas bus.

Po kelių valandų baronas pasiuntė ne šiaip tarną, o prievaizdą, daug įtakingesnį ir ilgiau senelę Skauduolę pažinojusį žmogų.

— Ponia Skauduolė, — pasakė jis, — baronas prašo jūsų panaudoti savo įtaką ir išgelbėti šunį. Jis su džiaugsmu sumokės jums penkiasdešimt auksinių, kad rastumėte išeitį iš šitos keblios padėties. Neabejoju, kad suvokiate, kaip tai bus naudinga visiems suinteresuotiems asmenims.

Senelė rūkė pypkę, nenuleisdama akių nuo ką tik atvestų ėriukų.

— Tu užtari šeimininką, tavo šeimininkas užtaria šunį. O kas užtars kalvas? Kur yra baronas, kad laužytume dėl jo įstatymą?

Sakoma, kas išgirdęs tokį atsakymą, baronas ilgai tylėjo. Bet nors jis buvo pasipūtęs, dažnai neišmintingas ir per daug išdidus, kvailumu jo kaltinti negalėjai. Vakare jis priėjo prie trobelės ir atsisėdo ant pievos. Po valandėlės senelė Skauduolė paklausė:

— Kuo galiu jums padėti, pone?

— Senele Skauduolė, maldauju išgelbėti gyvybę mano šuniui, — tarė baronas.

— Atnešėt sidabro? Atnešėt aukso? — paklausė senelė Skauduolė.

— Nei sidabro, nei aukso, — atsakė baronas.

— Gerai. Įstatymas, sulaužomas sidabru ar auksu, nieko nevertas. Taigi, mano pone?

— Maldauju, senele Skauduolė.

— Bandyti sulaužyti įstatymą žodžiu?

— Taip, senele Skauduolė.

Pasakojama, kad senelė Skauduolė valandėlę žiūrėjo į saulėlydį, paskui pasakė:

— Tada rytoj auštant nusileiskite prie senojo akmeninio klojimo, pažiūrėsim, kur šuo pakastas. Jis bus nubaustas. Labanakt.

Kitą rytą aplink senąjį akmeninį klojimą šlaistėsi beveik visas kaimas. Senelė atvažiavo nedidelėmis vežėčiomis. Jose gulėjo avis su ką tik atvestu ėriuku. Ji uždarė juos klojime.

Pasirodė keli vyrai su šunimi. Šis buvo sudirgęs ir įsiutęs, nes naktį praleido prirakintas pašiūrėje, net bandė kąsti vyrams, laikantiems jį už odinių diržų. Šuo buvo gauruotas. Ir turėjo dideles iltis.

Prijojo baronas su prievaizdu. Senelė Skauduolė linktelėjo jiems ir atidarė klojimo duris.

— Įleidžiat šunį į klojimą su avimi, ponia Skauduolė? — paklausė prievaizdas. — Norit, kad jis negyvai užspringtų ėriuku?

Niekas nesijuokė. Prievaizdas niekam nepatiko.

— Pamatysim, — atsakė senelė. Vyrai nuvilko šunį prie klojimo, įmetė į vidų ir greit užtrenkė duris. Žmonės puolė prie mažų langelių.

Pasigirdo ėriuko mekenimas, šuns urzgimas, paskui ėriuko motinos bliovimas. Bet paprastai avys taip nebliauna. Šis bliovimas buvo nuožmus.

Kažkas trenkė į duris, jos net šoktelėjo ant vyrių. Viduje suunkštė šuo.

Senelė Skauduolė čiupo Marlinę ir pakėlė prie lango.

Priblokštas šuo bandė stotis, bet nespėjo: ėriuko motina vėl jį puolė, septyniasdešimt svarų įtūžusios avies tvojo it taranas.

Senelė pastatė Marlinę ant žemės ir prisidegė pypkę. Ramiai rūkė, kol pastatas jai už nugaros drebėjo, o šuo unkštė ir viauksėjo.

Po valandėlės ji linktelėjo vyrams. Šie atidarė duris.

Šuo iššlubčiojo trimis kojomis, bet spėjo žengti tik kelis žingsnius, kai įkandin išlėkė avis ir tvojo jam taip, kad šuo parvirto.

Ir gulėjo nejudėdamas. Turbūt suvokė, kas bus, jei mėgins atsistoti.

Senelė Skauduolė linktelėjo vyrams, jie čiupo avį ir nutempė atgal į klojimą.

Baronas spoksojo išsižiojęs.

— Pernai jis užmušė šerną! — tarė jis. — Ką jūs jam padarėt?

— Pasitaisys, — pasakė senelė, apsimesdama, kad klausimo negirdėjo. — Labiausiai įžeistas jo išdidumas. Bet į avis nuo šiol nė nedirstelės, prisiekiu nykščiu. — Ji palaižė dešinį nykštį ir atkišo.

Baronas valandėlę delsė, paskui palaižė savo nykštį, pasilenkė ir prispaudė prie jos. Visi žinojo, ką tai reiškia. Kreidžemyje nykščių sutartis nesulaužoma.

— Dėl jūsų įstatymas buvo sulaužytas žodžiu, — pasakė senelė Skauduolė. — Ar prisiminsit tai, kai teisite? Ar prisiminsit šią dieną? Bus dėl ko.

Baronas linktelėjo.

— Gana, — pasakė senelė Skauduolė, ir jų nykščiai išsiskyrė.

Kitą dieną baronas sumokėjo senelei Skauduolei auksu, tikriau sakant, aukso spalvos folija, į kurią buvo suvyniota uncija “Linksmojo jūrininko“, pigaus ir siaubingo pypkių tabako, vienintelio, kurį rūkė senelė Skauduolė. Ji visada būdavo blogo ūpo, jei prekeiviai vėluodavo ir tabakas pasibaigdavo. Senelės Skauduolės nepapirktum už visą pasaulio auksą, bet atkreipti jos dėmesį uncija “Linksmojo jūrininko“ įmanoma.

Po to įvykio gyvenimas palengvėjo. Laiku nesumokėjus mokesčių, prievaizdas nebebuvo toks bjaurus, baronas mandagiau elgėsi su žmonėmis, o Marlinės tėvas vieną vakarą, išgėręs du bokalus alaus, pasakė, kad baronui buvo parodyta, kas atsitinka, kai sukyla avys, ir kad viskas vieną gražią dieną gali pasikeisti, bet motina sušnypštė, kad jis taip nekalbėtų, niekada nežinai, kas tavęs klausosi.

Paskui kartą Marlinė nugirdo, kaip jis tyliai pasakė motinai: “Sena piemenų gudrybė, daugiau nieko. Avis kausis dėl savo ėriuko kaip liūtė, mes visi tai žinom“.

Štai ir viskas. Jokių burtų. Bet tada tai buvo stebuklas. Ir liko stebuklas, net sužinojus, kaip jis daromas...

Nakai Makfiglai atidžiai stebėjo Marlinę, kartkartėm ilgesingai žvilgtelėdami į ypatingojo avių antpilo butelį.

Aš neradau net raganų mokyklos, mąstė ji. Nežinau nė vieno užkeikimo. Net smailios skrybėlės neturiu. Puikiai slegiu sūrius ir nenešu kudašiaus it paklaikusi, jei atsitinka kas nors blogo. O, turiu rupūžę.

Ir nelabai suprantu, ką kalba šitie žmogeliukai. Bet jie žino, kas pagrobė mano brolį.

Kažkodėl man atrodo, kad baronas nenutuoktų, ką tokiu atveju daryti. Aš irgi nenutuokiu, bet vis tiek manau, kad esu už jį tinkamesnė tokiems reikalams tvarkyti.

— Prisimenu daug senelės Skauduolės darbų, — pasakė ji. — Ko jūs iš manęs norit?

— Mus atsiuntė kelda, — paaiškino Dičkis Robas. — Ji pajuto, kad karalienė artinasi. Numanė, kad ištiks bėda. Ji pasakė, jogei bus blogai, reikia rastie raganą, senelės Skauduolės gentainę, toji žinos, ką darytie.

Marlinė pažvelgė į šimtus lūkestingų veidų. Kai kurie Makfiglai buvo apsikaišę plaukus plunksnomis ir pasipuošę kurmio dantų vėriniais. Negalima prisipažinti asmeniui, kurio pusė veido nudažyta tamsiai mėlynai, o kalavijas didumo sulig juo pačiu, kad nesi ragana. Negalima jų nuvilti.

— O jūs padėsit man susigrąžinti brolį? — paklausė ji. Piktų minos nepasikeitė. Ji pabandė dar kartą. — Ar jūs padėsit man nušvilptie brolį iš karalienės?

Šimtai mažų bjaurių veidukų iškart nušvito.

— O, moki mūsiškai, — apsidžiaugė Dičkis Robas.

— Nelabai, — prisipažino Marlinė. — Gal luktelėtumėt? Noriu kai ką pasiimti į kelionę, — pasakė tvirtai, lyg žinotų, ką daro. Užkimšo ypatingąjį avių antpilą. Nakai Makfiglai atsiduso.

Ji nukūrė į virtuvę, susirado maišą, iš vaistinėlės pasiėmė tvarsčių ir tepalų, įsidėjo butelį ypatingojo avių antpilo, nes tėvas sakydavo, kad šis jam visada pataiso sveikatą, pasvarsčiusi dar įsimetė knygą “Avių ligos“ ir griebė keptuvę. Ir ta, ir ta gali praversti.

Kai grįžo į pieninę, žmogeliukų niekur nebuvo matyti.

Ji suprato, kad reikia pasakyti tėvams, kas darosi. Bet jie nepatikės. Sakys, kad ji pramaniūgė. Be to, jei pasiseks, ji su Ventvertu grįš anksčiau, negu kas nors jos pasiges. Tačiau dėl viso pikto...

Pieninėje gulėjo žurnalas. Reikia žiūrėti, kur dingsta sūriai, be to, ji visada užsirašydavo, kiek sviesto sumušė ir kiek pieno sunaudojo.

Ji atsivertė naują puslapį, stvėrė pieštuką ir, iškišusi liežuvį, pradėjo rašyti.

Pamažu Nakai Makfiglai vėl pasirodė. Jie nebuvo pasislėpę už rakandų ir rykų, jie stebuklingai neišdygdavo iš niekur. Jie atsirasdavo taip, kaip veidai debesyse ar liepsnose: įdėmiai žiūrėk, tikėkis ir pamatysi.

Apimti pagarbios baimės, jie žiūrėjo į judantį pieštuką, ir Marlinė išgirdo kuždesį:

— Veizdėkitie, kaip šokinėja ta rašymo lazdelė. Raganauja.

— Na taip, rašytie ji moka, nieko nuostabaus.

— Tujen nerašai mūsų vardų, šeimininke?

— Taigi, gali atsidurtie apkalime per raštiškus inrodymus.

Marlinė nustojo rašyti ir perskaitė:

Marlinė pakėlė akis į Dičkį Robą: šis užsliuogė stalo koja ir stebeilijo į pieštuką būgštaudamas, kad jis neparašytų kokių nors grėsmingų dalykų.

— Galėjot iš pat pradžių ateiti ir paprašyti, — tarė ji.

— Mes nežinojom, ar tavęs ieškom, šeimininke. Ūkyje žalgų daugybė. Abejojom dėlei tavęs, kolei nutvėrei Mulkį Vulį.

O gal ir ne manęs ieškot, pamanė Marlinė.

— Taip, bet kam vogti avį ir kiaušinius? — griežtai subarė ji. Jie nebuvo prikalti, šeimininke, — pasiteisino Dičkis Robas.

— Kaip galima prikalti kiaušinį! — įtūžo Marlinė.

— Gerai, gerai, šeimininke, tujen žinai tokias gudrybes, mes ne, — pasakė Dičkis Robas. — Veizdžiu, baigei rašytie, laikas eitie. Turi šluotą?

— Skraidančią, — sušnibždėjo rupūžė.

— Ne, — sutriko Marlinė. — Svarbiausias dalykas, kurį reikia žinoti apie burtus — suvokti, kada jų nenaudoti, — pridūrė išdidžiai.

— Auksiniai žodžiai, — pritarė Dičkis Robas ir nučiuožė stalo koja žemyn. — Eikš čia, Mulki Vuli. — Vienas Makfiglų, labai panašus į rytinį kiaušinių vagį, priėjo ir atsistojo šalia Dičkio Robo. Abu pasilenkė. — Malonėk stoties ant mūsų, šeimininke, — pasakė Dičkis Robas.

Marlinė nespėjo išsižioti, nes rupūžė puse žabtų, tiesą sakant, nemažų, prasitarė:

— Vienas Makfiglas gali pakelti suaugusį žmogų. Nesutraiškytum net panorėjusi.

— O aš ir nenoriu!

Marlinė labai atsargiai pakėlė koją, apautą dideliu batu. Mulkis Vulis nėrė po juo, ir ji pajuto, kaip kilstelėjo. Lyg būtų atsistojusi ant plytos.

— Dabartės kitą koją, — pasakė Dičkis Robas.

— Aš pargriūsiu!

— Ne, mes ingudę...

Ir Marlinė atsistojo ant dviejų piktų. Pajuto, kaip jie laksto pirmyn atgal po ja, stengdamiesi, kad ji neprarastų pusiausvyros. Tačiau ji jautėsi tvirtai. Lyg būtų apsiavusi storapadžius batus.

— Varom, — pasigirdo Dičkio Robo balsas iš apačios. — Ir nekvaršinkie galvos dėlei katino, paukščiukų jis nedraskys. Palikom keletą vaikių, jie pasirūpins!

Šaka šliaužė Pašlemėkas. Jis manė, kad sunkiai keičia įpročius. O lizdus randa lengvai. Išgirdo piepsėjimą iš kito sodo galo ir net iš medžio apačios įžiūrėjo tris geltonus snapelius lizde. Dabar sėlino artyn, varvindamas seilę. Beveik pasiekė tikslą...

Trys Nakai Makfiglai nusitraukė šiaudinius snapus ir linksmai išsišiepė.

— Labas, pone Katine, — tarė vienas. — Ko gero, išdūrėm tave? ČIR!

PENKTAS SKYRIUS

Žalioji jūra

Marlinė skrido per keletą colių nuo žemės net nesverdėdama. Tik vėjas sušvilpė per ausis, kai Makfiglai perlėkė per sodybos tvorą ir nuskriejo virš laukų...

Skrenda mergaitė. Jai ant galvos tupi rupūžė, įsikibusi į plaukus.

Trūktelėjimas — ir po kojomis it ilga žalia banginio nugara nusidriekia aukštumos. Marlinė virsta blyškiai mėlynu taškeliu avių nugraužtos žolės begalybės fone. Bet žalioje jūroje yra properšų. Šen bei ten būta žmonių.

Pernai Marlinė išleido tris morkas ir obuolį — tai buvo mokestis už pusvalandį geologijos, nors vieną morką ji atgavo, paaiškinusi mokytojui, kad iškaboje žodį reikia rašyti “geologija“, o ne “gialogija“. Jis sakė, kad kreida susidarė po vandeniu prieš milijonus metų iš mažučių kiaukutėlių.

Marlinė nusprendė, kad tai tiesa. Kartais kreidoje rasdavai suakmenėjusių gyvūnų ar augalų liekanų. Bet apie titnagą mokytojas nenutuokė bemaž nieko. Minkščiausioje uolienoje, klintyje, rasdavai kieto kaip plienas titnago. Kartais piemenys, daužydami vieną titnago gabalą į kitą, darydavo peilius. Net geriausi plieniniai peiliai aštrumu neprilygo titnagui.

Kadaise, “anuo metu“, kaip sakydavo žmonės Kreidžemyje, titnagas buvo kasamas. Vilnijančioje žalumoje liko gilios duobės, apaugusios tankiais erškėčiais ir gervuogėmis.

Daržuose kaimiečiai vis dar atkasdavo didelių titnago gumburų, kartais sulig žmogaus galva didumo. Dažnai jie net būdavo panašūs į galvas. Išsilydžiusiuose, išsikraipiusiuose, išsiraičiusiuose titnago gabaluose galėjai įžiūrėti bet ką — veidą, keistą gyvūną, jūrų pabaisą. Kartais įdomiausi papuošdavo sodo tvorą.

Senukai vadindavo tokius titnago gumburus “kreidos vaikais“. Žiūrint į šias keistenybes, Marlinei atrodydavo, kad akmuo mėgina atgyti. Kai kurie gumburai priminė mėsos gabalus, kaulus ar kitas skerdienos nuoraižas, matytas pas mėsininką. Tamsoje, po jūra, dingojasi, kad kreida bando kurti gyvų padarų pavidalus.

Banguojančioje žolėje žiojėja ne tik duobės. Kreidžemyje žmonės daug kur paliko pėdsakus. Pusiau sugriuvę akmenų ratai, pilkapiai, panašūs į žalius spuogus — sakoma, kad ten palaidoti senovės vadai su savo turtu. Niekam netoptelėjo atkasti ir pažiūrėti.

Kreidoje yra senų raižinių, kuriuos piemenys kartais apravi, kai, likę kalnuose su banda, neturi ko veikti. Kreida po velėna slūgso negiliai, vos už kelių colių. Kanopų pėdsakai laikosi vieną sezoną, raižiniai laikosi tūkstančius metų. Jie vaizduoja arklius, milžinus, bet keisčiausia, kad nuo žemės jų gerai apžiūrėti negali. Susidaro įspūdis, jog į juos reikia žiūrėti iš dangaus.

Buvo ir keistų vietų, kaip antai Senio Kalvė, kurią sudarė keturi dideli plokšti akmenys, sustatyti taip, kad išeitų lyg ir kokia kelių pėdų gylio žeminė pylimo šone. Lyg ir nieko ypatingo, bet jei sušukdavai į ją savo vardą, aidą išgirsdavai tik po kelių sekundžių.

Žmonių paliktų ženklų pilna visur. Kadaise Kreidžemis buvo svarbus.

Pašiūrės, kur kerpamos avys, liko už nugaros. Niekas jos nematė. Kirpėjai nekreipė dėmesio į mergaitę, kuri bėgo, kojomis nesiekdama žemės.

Žemumos liko Marlinei už nugaros, ir ji galų gale atsidūrė aukštumose. Triūslią dūzgiančių bičių, gūsingo vėjelio ir be paliovos augančios vešlios žolės tylą kartais sudrumsdavo tik avies bliovimas ar suopio kliegimas.

Abipus Marlinės nelabai tiesia virtine dūmė Nakai Makfiglai, niūriai stebeilydami į tolį.

Jie nesustodami prašvilpė pro kelis pilkapius, nusileido ir vėl išlipo iš vienos kitos negilios lomos. Ir tada Marlinė išvydo priekyje ženklą.

Tai buvo nedidelė avių banda. Vos keli ką tik nukirpti gyvuliai, bet šiose vietose dabar visada bastydavosi pulkelis avių. Čia rinkdavosi paklydėlės ir nuo motinos atsiskyrę ėriukai.

Čia stebuklinga vieta.

Dabar nebėra į ką žiūrėti, likę tik geležiniai ratai, susmegę į žemę, ir pilvota krosnis trumpu kaminu...

Tą dieną, kai mirė senelė Skauduolė, vyrai išpjovė velėną aplink trobelę ir tvarkingai sukrovė atokiau. Paskui jie iškasė kreidingoje žemėje gilią duobę, šešių pėdų gilumo ir šešių pėdų platumo, iškeldami didelius drėgnus kreidos luitus.

Perkūnas ir Žaibas atidžiai stebėjo juos. Jie neunkštė, nelojo. Šunys atrodė ne nusiminę, o susidomėję.

Senelė Skauduolė buvo apvyniota vilnone antklode su prisegtu vilnų kuokštu. Taip laidojami piemenys. Kuokštas praneš numirėliu galbūt susidomėsiantiems dievams, kad šis žmogus buvo piemuo, daug laiko praleido kalnų ganyklose, kur darbo pilnos rankos, ypač kai avys ėriuojasi, taigi melstis neturėjo kada, kalnuose nėra bažnyčių, tegu dievai atsižvelgia ir tegu būna maloningi. Ką čia slėpti, niekas nematė senelės Skauduolės meldžiantis, ir net dabar žmonės sutarė, kad ji neturės laiko dievui, kuris nesupras, kad ėriavimasis svarbiau.

Kreidos luitai vėl buvo padėti į vietą, ir senelė Skauduolė, visada sakydavusi, kad aukštumos jai įaugusios į kraują, paguldė savo senus kaulus aukštumose.

Paskui vyrai sudegino trobelę. Paprastai niekas taip nedarydavo, bet Marlinės tėvas pasakė, kad nė vienas Kreidžemio piemuo nedrįstų joje apsigyventi.

Perkūnas ir Žaibas neatbėgo, tėvui pašaukus, jis buvo protingas žmogus, todėl nesupyko ir paliko juos tupėti, regis, visai patenkintus, prie rusenančių žarijų.

Kitą dieną, kai šaltus pelenus virš kreidingos žemės pustė vėjas, žmonės užlipo į kalvas, rūpestingai suklojo velėną atgal, ir liko tik geležiniai ratai su ašimis bei pilvota krosnis.

Tą akimirką — visi taip sakė, — abu bandšuniai pakėlė akis, pastatė ausis ir nurisnojo per lauką. Daugiau niekas jų nematė.

Piktai nešikai atsargiai sulėtino greitį, ir Marlinė tik rankomis sumosavo, kai jie metėją ant žolės. Avys pamažu nukiūtino šalin, paskui sustojo ir atsisuko paspoksoti į ją.

— Kodėl sustojom? Kodėl sustojom čia? Reikia ją pavyti!

— Reikia sulauktie Hamišo, šeimininke, — atsakė Dičkis Robas.

— Kodėl? Kas tas Hamišas?

— Jis turi žinotie, kur iškeliavo karalienė su tavo broliuku, — paaiškino Dičkis Robas. — Kiek galim lėktie lygu akis išdegę.

Stambus barzdotas piktas pakėlė ranką.

— Nesutinku, bose. Galim lėktie lygu akis išdegę labai ilgai. Visada taip darėm.

— Teisybė, Didysis Janai, verta domesio pastaba. Betaig reikia numanytie, kur atsidursi, taip lėkdamas. Negali lėktie nežinia kur. Kolei kas neverta judinties.

Marlinė pamatė, kad visi Makfiglai spokso į dangų ir visiškai nebekreipia dėmesio į ją.

Supykusi ir suglumusi, ji atsisėdo ant surūdijusio rato ir pažvelgė aukštyn. Vis geriau, negu dairytis aplink. Kažkur čia yra senelės Skauduolės kapas, bet dabar jo nebematyti. Velėna prigijo.

Danguje ji išvydo tik kelis mažus debesėlius ir tolumoje ratu sukančius suopius.

Virš Kreidžemio visada skraidydavo suopiai. Piemenys praminė juos “senelės Skauduolės vištomis“, o kai kurie tokius debesis, kokie dabar plaukia dangumi, vadino “senelės Skauduolės ėriukais“. Marlinė prisiminė, kad tėvas vadina griaustinį “senelės keiksmais“.

Ir dar žmonės kalbėjo, kad kai kurie piemenys, jei žiemą daug bėdų pridaro vilkai ar dingsta labai branginama avis, eina į kalnus, kur seniau stovėjo trobelė, ir dėl viso pikto palieka unciją “Linksmojo jūrininko“ tabako...

Marlinė dvejojo. Paskui užsimerkė. Noriu, kad tai būtų tiesa, sušnibždėjo. Noriu, kad ir kiti žmonės manytų, jog ji nemirė.

Žvilgtelėjo po plačiu surūdijusiu ratlankiu ir krūptelėjo, pamačiusi ryškiaspalvį paketėlį.

Pakėlė. Visiškai naujas, turbūt padėtas vos prieš kelias dienas. Ant paketėlio buvo nupieštas barzdotas plačiai šypsantis “Linksmasis jūrininkas“ su didele geltona skrybėle lietingam orui ir didelių mėlynų bangų mūša už nugaros.

Apie jūrą Marlinė sužinojo iš “Linksmojo jūrininko“ pakuotės. Girdėjo, kad jūra didelė ir šniokščia. Jūroje stovi bokštas, švyturys, naktį jis šviečia laivams, kad šie nesudužtų į uolas. Ji taip gerai tai žinojo, kad net susapnavo ir pabudo su jūros šniokštimu ausyse.

Kartą girdėjo vieną dėdžių sakant, jog jei apverstum tabako etiketę, pamatytum, kad dalis skrybėlės, jūrininko ausis ir kampelis apykaklės sudaro nusirengusios moters paveikslą, bet Marlinei nepavyko nieko įžiūrėti, be to, ji nesuprato, kam to reikia.

Ji atsargiai nuplėšė nuo paketėlio etiketę ir pauostė. Kvepia senele. Marlinė pajuto, kad akys pilnos ašarų. Anksčiau niekada neverkė senelės Skauduolės. Žliumbdavo dėl įsipjauto piršto, pastipusio ėriuko, draudimo pasielgti savaip, bet niekada — senelės. Manė, kad nedera.

Ir dabar neverkiu, pamanė, rūpestingai dėdama etiketę į prijuostės kišenę. O jei ir verkiu, tai ne mirusios senelės...

Kvapas. Senelė Skauduolė kvepėjo avimis, terpentinu ir “Linksmojo jūrininko“ tabaku. Visi trys kvapai susimaišė ir tapo vienu; Marlinei tai buvo Kreidžemio kvapas. Jis gaubė senelę Skauduolę kaip debesis, jis reiškė šilumą, tylą ir erdvę, apie kurią sukasi pasaulis...

Virš galvos šmėstelėjo šešėlis. Iš dangaus ant Nakų Makfiglų krito suopis.

Ji pašoko ir sumosavo rankomis.

— Bėkit! Greičiau! Jis jus užmuš!

Piktai atsisuko ir valandėlę žiūrėjo į ją kaip į beprotę.

— Nesirūpinkie, šeimininke, — tarė Dičkis Robas.

Apačioje paukštis padarė vingį, o kai vėl pradėjo kilti, nuo jo nukrito kažkoks taškelis. Krintant jam, regis, išaugo sparnai, ir taškelis ėmė suktis kaip jovaro sėkla, todėl kritimas sulėtėjo.

Tai buvo piktas. Jis žnektelėjo ant žemės už kelių pėdų, vis dar beprotiškai sukdamasis, ir išsitiesė kaip ilgas. Garsiai keikdamasis atsikėlė ir vėl pargriuvo. Keiksmai sodrėjo.

— Puikiai nutūpei, Hamišai, — tarė Dičkis Robas. — Sukimasis iš tikrųjų sulėtina greitį. Šįsyk mažne neinsibedei ing žemę.

Šį kartą Hamišas kėlėsi lėčiau ir nebepargriuvo. Jo akis slėpė akiniai.

— Sarmata, — tarė jis, stengdamasis atrišti porą plonų medinių lentelių, pritaisytų prie rankų. — Su sparnais jaučiuos nelygu elfas.

— Kaip tu galo negavai? — paklausė Marlinė.

Mažasis lakūnėlis bandė nužvelgti ją nuo galvos iki kojų, bet žvilgsnis buvo per trumpas.

— Kas šita žalga, taip puikiai išmananti aviaciją? — paklausė jis.

Dičkis Robas kostelėjo.

— Tai mūsų ragana, Hamišai. Senelės Skauduolės neptė.

Hamišo veidas persikreipė iš siaubo.

— Netyčia leptelėjau, šeimininke, — ėmė trauktis atbulas piktas. — Be abejo, raganos viską žino. Betaig leisties ne taipo baisu, kaipo atrodo, šeimininke. Visada stengiuos nukristie ant galvos.

— Taip, mūsų galvos kietos, — patvirtino Dičkis Robas.

— Ar nematei moters su mažu berniuku? — paklausė Marlinė. Žodis “neptė“ jai nepatiko.

Hamišas bailiai dirstelėjo į Robą, šis linktelėjo.

— Aha, — atsakė Hamišas. — Ant juodo žirgo. Jojo iš žemumų, o ing kokią velnio subi...

— Raganos akivaizdoje nesikeikiam! — sugriaudėjo Dičkis Robas.

— Atsiprašau, šeimininke. Ji labai skubėjo, net arklys buvo putotas, — pasakojo Hamišas, atrodydamas kvailiau už avį. — Betaig suprato, jogei ašian šnipinėju, apsigaubė rūku ir dingo. Nukeliavo anapus, bet kur — nebsupratau.

— Pavojinga anapus atsidurtie, — lėtai ištarė Dičkis Robas. — Tenais vyksta negeri dalykai. Ir tenais šalta. Netinkama vieta mažam vaikui.

Aukštumose buvo karšta, bet Marlinei šaltis perėjo per širdį. Kad ir kaip ten blogai, pamanė ji, privalau eiti. Reikia. Rinktis negaliu.

— Anapus? — perklausė ji.

— Taip. Ing burtų pasaulę, — atsakė Dičkis Robas. — Tenais... daug visokių baisybių.

— Klaikių padarų? — pasitikslino Marlinė.

— Visokių baisybių, kokias tik gali insivaizduotie, — atsakė Dičkis Robas. — Ir net kokių negali insivaizduotie.

Marlinė gurktelėjo ir užsimerkė.

— Baisesnių už Dženę? Baisesnių už raitelį be galvos? — paklausė ji.

— Deja, taip. Anie — meilūs kačiukai, palygintie su pabaisomis, kurios tenais laksto. Tatai nelemta šalis, kurioj verčiau nesilankytie, šeimininke. Tatai šalis, kurioj išsipildo sapnai. Tatai karalienės valdos.

— Man neatrodo... — prabilo Marlinė. Paskui prisiminė kai kuriuos sapnus, tuos, kai labai džiaugiesi pabudęs... — Juk kalbame ne apie gražius sapnus? — dėl viso pikto paklausė.

Dičkis Robas linktelėjo.

— Taip, šeimininke. Apie baisius.

O aš turiu tik keptuvę ir “Avių ligas“, pamanė Marlinė. Ir įsivaizdavo Ventvertą tarp siaubingų pabaisų. Saldainėlių jos tikriausiai neturi.

— Na ką gi, — atsiduso ji. — Kaip ten nusigauti?

— Nežinai kelio? — nustebo Dičkis Robas.

Ji nesitikėjo tokių žodžių. Ji tikėjosi kitokių, kad ir: “O ne, negalimas daiktas, ir tu tokia mažutė, šimts kankolų, ne!“ Ką čia slėpti, ji ne tik tikėjosi, ji vylėsi išgirsti tokius žodžius. Bet piktai elgėsi taip, lyg sumanymas būtų visiškai įgyvendinamas.

— Ne! — atsakė ji. — Aš nieko nežinau! Man dar neteko imtis tokių darbų! Prašom padėti!

— Ji teisybę sako, Robai, — įsiterpė vienas Makfiglų. — Ji tik pradėjo raganautie. Veskie ją pas keldą.

— Ne! Net senelė Skauduolė niekada nebuvo susitikusi su kelda jos urve! — atšovė Dičkis Robas. — Tai ne...

— Tylos! — sušnypštė Marlinė. — Girdit?

Makfiglai apsidairė.

— Ką? — paklausė Hamišas.

— Švagždesį!

Lyg žemė būtų sudrebėjusi. Marlinė pažvelgė į dangų ir pasijuto kaip įkalinta deimante. Pakvipo sniegu.

Hamišas išsitraukė iš liemenės švilpuką ir papūtė. Marlinė nieko neišgirdo, bet iš aukštybių atsklido klyktelėjimas.

— Pranešiu, kas vyksta! — sušuko Hamišas ir nudūmė per lauką. Bėgdamas pakėlė rankas virš galvos.

Jis bėgo kiek įkabina, bet suopis virš lauko skrido dar greičiau ir vikriai pačiupo jį. Kol paukštis kildamas plasnojo, Marlinė pamatė, kaip Hamišas lipa aukštyn per plunksnas.

Kiti piktai susispietė apie Marlinę ir išsitraukė kalavijus.

— Ką darom, Robai? — paklausė vienas.

— Kam dar klaustie, vaikiai. Kai tik ką norint pamatysim, pulsim. Teisybė?

Visi džiaugsmingai pritarė.

— Instabus sumanymas, — pareiškė Mulkis Vulis.

Žemę užklojo sniegas. Jis nekrito, jis... tiesiog netirpo, kilo, kol Nakai Makfiglai nugrimzdo jame iki juosmens, paskui iki kaklo. Kelių mažesnių jau nebebuvo matyti, tik iš po sniego sklido slopūs keiksmai.

Ir tada pasirodė šunys, jie plumpino prie Marlinės su aiškiai negražiais ketinimais. Dideli, juodi, stambaus sudėjimo šunys oranžiniais antakiais, urgzdami taip, kad iš tolo buvo girdėti.

Ji įkišo ranką į prijuostės kišenę ir išsitraukė rupūžę. Ši sumirksėjo, apžilpinta šviesos.

— Kas yra?

Marlinė apsuko ją ir parodė.

— Kas čia tokie? — paklausė ji.

— Kva! Baisiašuniai! Blogai! Ugnies akys ir skustuvų dantys!

— Ką man daryti?

— Dingti iš čia.

— Dėkui už neįkainojamą pagalbą! — Marlinė vėl įmetė rupūžę į kišenę ir išsitraukė iš kelionmaišio keptuvę.

Naudos bus nedaug, suprato ji. Juodieji šunys buvo dideli, vietoj akių jiems žėrėjo liepsnos, o kai urgzdami iššiepė dantis, ji pamatė žybtelint plieną. Marlinė niekada nebijojo šunų, bet šie buvo aiškiausiai atlėkę iš slogučio.

Šunų buvo trys, bet jie apsupo ją taip, kad galėtų matyti tik du. Marlinė suprato, kad pirmas puls šuo, atsidūręs jai už nugaros.

— Pasakyk dar ką nors apie juos! — tarė ji ir apsisuko taip, kad matytų visus tris.

— Vaidenasi kapinėse! — sukvarkė balsas iš prijuostės.

— Kodėl žemė apsnigta?

— Dabar čia karalienės valdos. Jos žemėje visada žiema. Kai karalienė nusprendžia parodyti savo galią, žiema prasideda ir čia!

Bet už apsnigto ploto Marlinė matė žalumą.

Galvok, galvok...

Karalienės šalis. Užburtas kraštas su tikromis pabaisomis. Kokias tik galima susapnuoti. Šunys ugnies akimis ir skustuvų dantimis. Tikrovėje tokių nėra ir negali būti...

Jie varvino seilę, iškorę liežuvius, gardžiavosi jos baime. Staiga Marlinei toptelėjo: keista, kad jų dantys nerūdija...

...ir ji pasipustė padus. Nėrė tarp dviejų šunų ir nukūrė prie žalios pievos.

Jai už nugaros pasigirdo pergalingas urzgimas, ir po letenomis sugirgždėjo sniegas.

Pieva artėjo labai lėtai.

Ji girdėjo piktų šauksmus, urzgimą, virtusį unkštimu, bet kai peršoko paskutinę pusnį ir nusirito šilta žeme, kažkas ją atsivijo.

Iš paskos liuoktelėjo baisiašunis. Ji atšoko, kai jis kaukštelėjo dantimis, bet jau buvo akivaizdu, kad jam galas.

Nei ugnies akių, nei skustuvų dantų. Tik ne čia, tikrame pasaulyje, gimtojo krašto lauke. Čia šuo apako, iš nasrų plūstelėjo kraujas. Nereikia šokinėti, kai burnoje pilna skustuvų...

Marlinei vos nepagailo iš skausmo suinkštusio šuns, bet sniegas slinko artyn, ir ji vožė šuniui keptuve. Šis sunkiai susmuko ant žemės ir nurimo.

Sūkuriuojančiame sniege tebevyko mūšis. Kaip per miglą Marlinė įžiūrėjo dvi tamsias figūras, kurios sukosi ratu ir kandžiojosi.

Ji trenkė į keptuvę ir suriko, iš sniego iššoko baisiašunis ir puolė prie jos. Į jo ausis buvo įsikibę po Makfiglą.

Sniegas šūstelėjo ant Marlinės. Ji pasitraukė, žiūrėdama į besiartinantį šunį iššieptais dantimis. Iškėlė keptuvę kaip blokštą.

— Greičiau! — sušnibždėjo. — Šok!

Šuns akys sužaižaravo, paskui jis pažvelgė į sniegą.

Ir išnyko. Sniegas susigėrė į žemę. Prašviesėjo.

Marlinė ir mažieji laisvūnai vienui vieni stovėjo aukštumose. Piktai susibūrė prie jos.

— Tujen nesužeista, šeimininke? — paklausė Dičkis Robas.

— Ne! — atsakė Marlinė. — Viskas aišku! Atitrūkę nuo sniego, jie virsta paprastais šunimis!

— Reikia eitie toliau. Netekom keleto vaikių.

Džiaugsmas atslūgo.

— Jie negyvi? — sušnibždėjo Marlinė. Saulė vėl skaisčiai švietė, čireno vyturiai... o žmogeliukai mirė.

— O ne, — paaiškino Robas. — Tai mes negyvi. Nežinojot?

ŠEŠTAS SKYRIUS

Piemenaitė

— Jūs negyvi? — pakartojo Marlinė ir apsidairė. Piktai niurnėdami kėlėsi nuo žemės, bet nė vienas nesiskundė. Tik Dičkis Robas visiškai nusišnekėjo.

— Jei manot, kad esat negyvi, tai kas jie? — paklausė ji, rodydama į porą mažų lavonėlių.

— A, jie grįžo ing gyvųjų šalį, — linksmai atsakė Dičkis Robas. — Ji ne tokia puiki kaip ši, betaig jie nepražiopsos progos grįžtie ir netrukus vėlei bus su mumis. Sielvartautie neverta.

Skauduoliai nebuvo itin dievobaimingi, bet Marlinė manė, kad žino gyvenimo pagrindus ir kad visi iš pradžių gyvena, o miršta paskui.

— Bet jūs gyvi! — tarė ji.

— Oi ne, šeimininke! — nesutiko Robas, padėdamas dar vienam piktui atsistoti. — Mes buvom gyvi. Gyvųjų šalyje elgėmės padoriai, todėl numirę vėlei atgimėm šioje žemėje.

— Tu sakai... tu manai... kad jūs mirštat kažkur kitur ir tada atsirandat čia? — paklausė Marlinė. — Vadinasi, čia savotiškas... rojus?

— Aha! Kaip reklamoje! — pritarė Dičkis Robas. — Saulė šildo, medžioklė sėkminga, gėlės žydi, paukščiukai čiulba.

— Ir dar galim valią duotie rankoms, — įsiterpė kažkuris Makfiglas. Kiti irgi ėmė rėkti:

— Ir vogtie!

— Ir girtuokliautie, ir mušties!

— Ir keptie kebabus! — svajingai pasakė Mulkis Vulis.

— Bet čia yra ir negerų dalykų! — atsiliepė Marlinė. — Kad ir pabaisų!

— Taip, — sutiko Robas ir linksmai nusišypsojo. — Jėga! Viskas kaipo pagal užsakymą, net padarai, su kuriais galima kauties!

— Bet mes čia gyvenam! — nenusileido Marlinė.

— Gal jūs, žmonės, irgi gražiai elgėtės Anoje Pasaulėje, — kilniaširdiškai pripažino Dičkis Robas. — Surinksiu vaikius, šeimininke.

Kai Robas nuėjo, Marlinė išsitraukė iš prijuostės kišenės rupūžę.

— O, — nudžiugo ši, - mes gyvi. Nuostabu. Beje, esama pakankamo pagrindo kelti bylą šių šunų šeimininkui.

— Ką? — suraukė kaktą Marlinė. — Apie ką tu kalbi?

— Aš... aš nežinau, — prisipažino rupūžė. — Tiesiog dingtelėjo. Gal aš nusimaniau apie šunis, kai buvau žmogus?

— Klausyk, Makfiglai mano, kad jie rojuje! Jie mano, kad numirė ir pateko čia!

— Tai kas? — nesuprato rupūžė.

— Tai neteisinga! Visi žino, kad pirma gyveni, paskui numiršti ir atsiduri kažkur rojuje!

— Požiūris toks pat, tik nusakytas kitais žodžiais, — ramino rupūžė. — Dauguma karių genčių tiki, kad po mirties pateks į rojų, kur galės kaušti, pliektis ir puotauti per amžius? Galbūt čia jų rojus.

— Bet čia tikras pasaulis!

— Tikras? O jie mano kitaip. Be to, piktai mažučiukai. Gal visata taip prigrūsta, kad jiems teko rojų įsprausti ten, kur atsirado vietos? Aš rupūžė ir pripažįstu, kad mano nuomonė — tik spėjimas. Galbūt jie klysta. Galbūt tu klysti. Galbūt aš klystu.

Maža kojytė spyrė Marlinei į batą.

— Laikas keliautie, šeimininke, — pasakė Dičkis Robas. Ant peties jis buvo užsimetęs negyvą piktą. Kai kurie kiti irgi nešė lavonus.

— Ar... jūs juos palaidosit? — paklausė Marlinė.

— Jiems kūno nebereikia, o netvarkingai besivoliojantys lavonai gadina vaizdą, — paaiškino Dičkis Robas. — Be to, ilgšiams, radusiems mažų kaukolyčių irgi kauliukų, gali kiltie netinkamų minčių, o mes nenorim, kad kas norint kaišiotų nosį ing mūsų reikalus. Išskyrus tave, šeimininke, — pridūrė.

— Praktiškai mąstai, — pripažino Marlinė.

Piktas parodė į erškėčiais apaugusį kauburį tolumoje. Kalvas dažnai supo tankūs medžių guotai. Žemė čia buvo trąši. Žmonės manė, kad prisišauksi nelaimę, jei kirsi medžius ant pilkapio.

— Ir nelabai toli, — pasakė jis.

— Jūs gyvenat pilkapiuose? — paklausė Marlinė. — Maniau, kad tai senovės vadų kapai?

— Taip, gretimoje kapo menėje drybso kažin kokis senas numiręs karaliūkštis, betaig jis netrukdo, — atsakė Robas. — Nesijaudinkie, mūsų menėje nepamatysi nei griaučių, nei kaulų. Ji erdvi irgi tvarkinga, net glosto akį.

Marlinė pažvelgė į beribį mėlyną dangų virš beribių žalių kalvų. Aplink vėl buvo ramu, raiteliai be galvos ir didžiuliai nuožmūs šunys liko kažkokiame kitame pasaulyje.

O jei nebūčiau nusivedusi Ventverto prie upės? Pamanė. Ką dabar daryčiau? Turbūt slėgčiau sūrius...

Aš nieko nežinojau. Nežinojau, kad gyvenu rojuje, nors tai tik mažų mėlynų žmogeliukų klano rojus. Nežinojau, kad galima skraidyti suopiais.

Ir pabaisų anksčiau nežudžiau.

— Iš kur jos atklysta? — paklausė ji. — Kaip vadinasi kraštas, iš kurio ateina pabaisos?

— Turbūt tujen puikiai jį pažįsti, — tarė Dičkis Robas. Kai jie prisiartino prie pilkapio, Marlinė užuodė dūmus.

— Tikrai? — nepatikėjo ji.

— Taip. Betaig lauke šito pavadinimo neištarsiu. Jį reikia pašnibždėtie saugioj vietoj. Neištarsiu jo po dangum.

Ola buvo per didelė triušiui, o barsukai taip aukštai negyveno, bet įėjimą į pilkapį puikiai slėpė erškėčių šaknys, ir jei kas būtų atkreipęs dėmesį, būtų pamanęs, kad tai kažkokio žvėrelio buveinė.

Marlinė buvo liesa, bet turėjo nusirišti prijuostę ir šliaužti pilvu po erškėčiais, kad patektų į vidų. Ir dar keli piktai turėjo ją stumti.

Oloje nedvokė, o kai prasisprausdavai pro angą, paaiškėdavo, kad vietos daug. Įėjimas buvo maskuotė. Požeminis urvas buvo didumo sulig nemažu kambariu, su anga viduryje ir piktų ūgiui pritaikytomis sienų galerijomis nuo grindų iki lubų. Visur būriavosi įvairaus didumo Makfiglai: skalbė, ginčijosi, siuvo, šen bei ten pešėsi, ir vis kuo garsiausiai baladodamiesi. Kai kurių plaukai buvo nubalę, barzdos žilstelėjusios. Mažiukai, vos kelių colių ūgio, lakstė nuogi ir stūgavo kaip pjaunami. Marlinė porą metų padėjo auginti Venvertą, ir tokie klyksmai jai jau išlindo per pakaušį.

Tačiau mergaičių nebuvo. Nebuvo ir mažųjų laisvūnių.

Ne... viena buvo.

Besikivirčijanti, bruzdanti minia prasiskyrė, ją praleisdama. Moteriškė buvo Marlinei ligi kulkšnies ir gražesnė už vyrukus, nors pasaulyje pilna būtybių, dailesnių už, tarkim, Mulkį Vulį. Bet ji irgi buvo raudonplaukė ir ryžtingos minos.

Ji tūptelėjo ir paklausė:

— Tujen žalga ragana, šeimininke?

Marlinė apsidairė. Ji vienintelė urve buvo aukštesnė kaip septynių colių.

— T... taip, — neryžtingai atsakė. — Daugmaž. Taip.

— Ašian Fiona. Kelda liepė pasakytie, kad mažajam berneliui kolei kas nieko blogo nenutiko.

— Jinai jį rado? — skubiai paklausė Marlinė. — Kur jis?

— Ne, nerado, betaig kelda pažįsta karalienės būdą. Ji nenori, kad jaudintumbeis.

— Bet jinai jį pavogė!

— Taip. Su-dė-tin-ga. Truputį pailsėkie. Kelda netrukus tave priims. Dabartės ji... nelabai sveika.

Fiona apsisuko, švystelėdama sijonais, nužingsniavo kreidos asla, lyg pati būtų valdovė, ir dingo už didelio apvalaus akmens, atremto į galinę sieną.

Marlinė nežiūrėdama atsargiai išsitraukė iš kišenės rupūžę ir prisikišo prie lūpų.

— Aš jaudinuosi? — sušnibždėjo.

— Ne, nelabai, — atsakė rupūžė.

— Juk pasakytum, jei jaudinčiaus? — paklausė Marlinė. — Klaiku, jei visi matys, kad jaudinuosi, o aš nežinosiu.

— Neimk į galvą, — nuramino rupūžė.

— Atsitūpk man ant peties, — paprašė Marlinė. — Atrodo, man reikės pagalbos.

Nakų Makfiglų gretos susidomėjusios stebėjo ją, bet šiuo tarpu atrodė, kad ji neturi ko veikti, tik skubiai pradėti laukti. Marlinė atsargiai atsisėdo, barbendama pirštais į kelius.

— Ką manai apie šią vietelę? — išgirdo ji balsą iš apačios. — Ištaigingas gyvenimas, a?

Marlinė žvilgtelėjo žemyn. Ten tūnojo Dičkis Robas Makfiglas, dar keli matyti piktai ir susijaudinę ją stebėjo.

— Labai... jauki, — atsakė Marlinė, nes šis žodis skambėjo gražiau už: “Labai aprūkusi“ ar “Labai triukšminga“. — Valgis visiems verdamas ant to mažo lauželio? — pridūrė ji.

Urvo viduryje, po skyle lubose dūmams išleisti į krūmus ir įleisti šviesai, kūrenosi laužas.

— Taip, šeimininke, — atsakė Dičkis Robas.

— Mažus žvėrelius, kaipo antai triušius, — pridūrė Mulkis Vulis. — Didesnius kepam kreidos duob...

— O kas tie didesni? — paklausė Marlinė.

— Ką? — lyg niekur nieko atsiliepė Dičkis Robas, užspaudęs spurdančiam Vuliui burną.

— Ką Vulis kalbėjo apie didesnius žvėrelius? — paklausė Marlinė. — Kepat didesnius žvėrelius kreidos duobėje? Ar tie žvėreliai nebliauna “be-e“? Didesnių už juos kalvose nerasite!

Ji atsiklaupė ant nešvarių grindų ir prisikišo prie Didžiojo Robo veido, beprotiškai vypsančio ir suprakaitavusio.

— Juk taip?

— Na... kaip čia pasakius... iš dalies...

— Juk taip?

— Jos ne tavo, šeimininke! — suklykė Dičkis Robas. — Mes kaip gyvi nepaėmėm nė vienos Skauduolių avies be senelės leidimo!

— Senelė Skauduolė leido jums vogti avis?

— Taip, leido, leido! Kaipo už... užmokesnį!

— Užmokestį? Už ką?

— Nė vienos Skauduolių avies nesudraskė vilkai! — vebleno Dičkis Robas. — Nė vieno Skauduolių ėrelio nepastvėrė lapė, teisybė? Nė vienam ėreliui varnos neiškirto akių, nes iš dangaus jas stebėjo Hamišas!

Marlinė šnairai žvilgtelėjo į rupūžę.

— Varnos kartais iškerta akis... — pradėjo ši.

— Žinau, ką jos daro, — atkirto Marlinė ir aprimo. — A, supratau. Jūs saugojot senelės avis nuo varnų, vilkų ir lapių?

— Taip, šeimininke! Ne tik saugojom! — pergalingai paaiškino Dičkis Robas. — Vilku galima sočiai pasistiprintie.

— Taip, vilkienos kebabai skanūs, betaig avien... — spėjo išpoškinti Vulis, kol Robas vėl užspaudė jam burną.

— Iš raganos imi tik tai, kas tau duodama, — paaiškino Dičkis Robas, tvirtai laikydamas spurdantį brolį. — O kadangi jos nebėra... mes kartais nugvelbiami seną avį, kuri ir šiaip pastiptų, betaig niekada nieko iš Skauduolių bandos, garbės žodis.

— Girtuoklio, mušeikos ir vagišiaus garbės žodis? — nusišaipė Marlinė.

— Taip! — nušvito Dičkis Robas. — O juk tokią reputaciją reikia saugotie! Sakau šventą teisybę, šeimininke. Mes nenuleidžianti akių nuog avių kalvose, gerbdami senelės Skauduolės atminimą, o mainais mažne nieko neimam.

— Žinoma, tabakėl... — prabilo Mulkis Vulis ir vėl ėmė gaudyti kvapą.

Marlinė giliai įkvėpė. Nelabai protingas elgesys piktų kolonijoje. Dičkis Robas graudžiai išsišiepė, virbindamas pakinklius.

— Jūs pasiimat tabaką? — sušnypštė Marlinė. — Tabaką, kurį piemenys palieka... mano senelei?

— Užmiršau tatai, — sucypė Dičkis Robas. — Betaig mes visada kelias dienas laukiam, gal ji pati ateis pasiimtie. Ragana yra ragana, niekada negali tikrai žinotie. O avis mes prižiūrim, šeimininke. Ir ji mums negailėtų tabako, tikrai ne! Daug naktų ji su kelda rūkydavo pypkę prie savo trobelės ant ratų! Ji neleistų, jogei lietus sugadintų tokį tabaką! Maldaujam, šeimininke!

Marlinė siaubingai įtūžo, o bjauriausia — kad ji tūžo ant savęs.

— Radę paklydusius gyvulius, mes atvarom juos čia, kai piemenys ateina ieškotie, — nerimastingai pridūrė Dičkis Robas.

Kaip aš viską įsivaizdavau? Mąstė Marlinė. Negi tikėjau, kad ji ateina pasiimti pakelio tabako? Negi tikėjau, kad ji tebevaikšto kalvomis, ganydama avis? Negi maniau, kad ji... vis dar čia ir rūpinasi ėriukais?

Taip! Noriu, kad tai būtų tiesa. Nenoriu patikėti, kad jos... nebėra. Tokios kaip senelė Skauduolė... negali nei iš šio, nei iš to nebebūti. Ir man jos baisiai reikia, nes ji nežinodavo, kaip kalbėtis su manimi, o aš bijodavau kalbėtis su ja, todėl mes niekada nesikalbėdavom ir išmokom dalytis tyla.

Aš nieko apie ją nežinau. Tėra knygos, kelios istorijos, kurias ji mėgino man papasakoti, kažkokie nesuprantami dalykai ir prisiminimai apie dideles, raudonas, švelnias rankas bei kvapą. Aš nežinojau, kas ji tokia iš tikrųjų. Juk ir ji kadaise buvo devynerių. Vadinosi Sara Zirzlė. Ištekėjo, gimdė vaikus, du iš jų piemenų trobelėje. Turbūt apie daugelį jos nuveiktų darbų nežinau nieko.

Ir Marlinei kaip visada, anksčiau ar vėliau, akyse stojo balta porcelianinė piemenaitė mėlyna suknele, gaubiama raudono gėdos rūko...

Kartą, kai Marlinė buvo beveik septynerių, tėvas nusivežė ją į mugę Jelpo mieste, nes turėjo parduoti keletą avinų. Reikėjo keliauti dešimt mylių, taip toli Marlinė dar niekada nebuvo važiavusi. Mugė vyko jau ne Kreidžemyje. Viskas atrodė kitaip: daugiau aptvertų laukų, daugiau karvių, namai dengti čerpėmis, o ne šiaudais. Marlinė jautėsi kaip užsienyje.

Pakeliui tėvas pasakė, kad senelė Skauduolė niekada čia nebuvo. Ji nenori kojos kelti iš Kreidžemio, paaiškino jis. Sako, kad jai galva svaigsta.

Diena prabėgo puikiai. Marlinei pasidarė bloga nuo cukraus vatos, smulki senutė būrėja išpranašavo, kad jai piršis daugybė vyrų, be to, ji išlošė baltą porcelianinę piemenaitę mėlyna suknele.

Tai buvo pagrindinis prizas žiedų mėtymo palapinėje, bet tėvas pasakė, jog šis žaidimas — apgavystė, pagrindas toks platus, kad užmesti žiedą ant piemenaitės galėtų nebent vienas iš milijono.

Ji seniai mokėsi mėtyti žiedą, ir jos metimas buvo tas vienas iš milijono. Palapinės savininkas nebuvo labai patenkintas, kai žiedas nukrito ant piemenaitės, o ne ant kokio nors pigaus niekučio. Vis dėlto, tėvo subartas, jis atidavė prizą, ir visą kelią namo po žvaigždėmis ji glaudė statulėlę prie krūtinės.

Kitą rytą ji išdidžiai padovanojo piemenaitę senelei Skauduolei. Ši labai atsargiai paėmė statulėlę raukšlėtomis rankomis ir kurį laiką įdėmiai žiūrėjo į ją.

Dabar Marlinė neabejojo pasielgusi žiauriai.

Ligi tol senelė Skauduolė turbūt negalėjo įsivaizduoti tokių piemenių. Ši žavinga būtybė buvo nė trupučio nepanaši į žmones, kurie Kreidžemyje ganė avis, o ypač — į senelę Skauduolę.

Porcelianinė piemenaitė vilkėjo senamadišką ilgą suknelę su kažkokiais pūpsniais šonuose, lyg būtų į kelnaites įsikišusi porą balnakrepšių. Suknelė ir puošni šiaudinė skrybėlaitė buvo nusėtos mėlynais kaspinais, o lazdos tokiu riestu galu Marlinė kaip gyva nebuvo mačiusi.

Net dailią kojytę, kyšančią iš po suknelės raukinių, puošė mėlynas kaspinas..

Ši piemenaitė niekada neavėjo sunkiais vilnų prikimštais batais, neplumpino kalvomis stūgaujant vėjui, kai į veidą drebia šlapias sniegas, aštrus kaip vinys. Vilkėdama tokia suknele, ji niekada nebūtų ištraukusi iš brūzgyno avino, kurio ragus apraizgė erškėčiai. Tokia piemenaitė nepajėgtų septynias valandas lipti ant kulnų geriausiam avių kirpėjui, kedendama vilnas, kol oras apsimiglos nuo riebalų ir vilnų, pamėlynuos nuo keiksmų ir geriausias kirpėjas pasiduos, nes plūsti avis senelė Skauduolė moka daug geriau. Nė vienas gerbtinas piemuo nemergins pamaivos su balnakrepšiais kelnaitėse. Skulptūrėlė buvo žavinga, bet tokią anekdotinę piemenaitę galėjo sukurti tik žmogus, nematęs piemenų iš arti.

Ką apie skulptūrėlę manė senelė Skauduolė? Marlinė nedrįso spėlioti. Atrodė, kad džiaugiasi, nes senelės turi džiaugtis, kai anūkės joms ką nors dovanoja. Ji pastatė skulptūrėlę ant lentynos, pasisodino Marlinę ant kelių ir suirzusi, kaip visada, kai stengdavosi elgtis kaip pridera senelei, pavadino savo mažąja dvidešimtuke.

Kartais, retai, kai senelė nusileisdavo nuo kalnų, Marlinė matydavo, kaip ji paima statulėlę ir stebeilija į ją. Bet jei ji pastebėdavo, kad Marlinė žiūri, tučtuojau pastatydavo piemenaitę ant lentynos ir apsimesdavo ketinusi imti knygą apie avių ligas.

Turbūt, nusiminusi galvojo Marlinė, senutė pasijuto įžeista. Turbūt pamanė, kad jai sakoma: štai kaip turi atrodyti piemenė. Ne senė purvina suknele ir griozdiškais batais su senu maišu ant nugaros, kad kiaurai neperlytų. Piemenė turi žėrėti kaip žvaigždėta naktis. Marlinė nenorėjo užgauti, jai net netoptelėjo, jog galbūt užsimena senelei, kad ši... ne tokia, kokia turėtų būti.

Po kelių mėnesių senelė mirė, ir štai jau keleri metai viskas eina kaip nuo liepto. Gimė Ventvertas, dingo barono sūnus, vieną baisią žiemą sniege sušalo Atžarūnė.

Marlinei skulptūrėlė kėlė nerimą. Apie piemenaitę ji su niekuo negalėjo pasikalbėti. Visi buvo užsiėmę arba tiesiog nesidomėjo. Visi buvo irzlūs. Atšaudavo jai, kad kvaršinti galvą dėl paikos statulėlės... kvaila.

Kelis kartus ji vos nesudaužė piemenaitės, bet nedrįso, nes kas nors būtų pamatęs.

Žinoma, dabar ji nedovanotų senelei Skauduolei tokio netinkamo daikto. Ji jau užaugo.

Ji prisiminė, kaip keistai kartais šypsodavosi senelė, žiūrėdama į skulptūrėlę. Kad taip būtų ką nors pasakiusi. Bet senelė mėgo tylą.

O dabar paaiškėjo, kad ji draugavo su daugybe mažų mėlynų žmogeliukų, kurie vaikščiojo po kalnus, ganydami avis, nes ji jiems irgi patiko. Marlinė sumirksėjo.

Viskas aišku. Gerbdami senelės Skauduolės atminimą, vyrai palieka tabako. Gerbdami senelės Skauduolės atminimą, Nakai Makfiglai saugo avis. Mechanizmas suderintas, nors ir ne burtai. Tačiau tada reikia susitaikyti su mintimi, kad senelės nebėra.

— Mulki Vuli? — ištarė ji, įdėmiai žiūrėdama į spurdantį piktą ir rydama ašaras.

— A?

— Ar tai, ką man sakė Dičkis Robas, tiesa?

— Aha! — Mulkis Vulis ėmė nuožmiai kilnoti antakius.

— Robai Makfiglai, gali atitraukti ranką nuo jo burnos, — pasakė Marlinė. Mulkis Vulis buvo paleistas. Net Dičkis Robas sunerimo, o Mulkiui Vuliui širdis nusmuko į kulnis. Jis nusiėmė skrybėlę ir stovėjo, užsidengęs ja kaip skydu.

— Visa tai tiesa, Mulki Vuli? — paklausė Marlinė.

— Ai, ai, ai...

— Taip ar ne?

— Taip! Taip! — išpoškino Mulkis Vulis. — Ai, ai, ai... — Ačiū, — atsakė Marlinė, šniurkštelėjo ir sumirksėjo, kad nepabirtų ašaros. — Gerai. Suprantu.

Piktai baikščiai stebėjo ją.

— Tujen nesubjursi? — paklausė Dičkis Robas.

— Ne. Taip... ir turi būti.

Ji išgirdo šimtų žmogeliukų palengvėjimo atodūsį.

— Ji manęs nepavers ing skruzdėlę! — laimingas išsišiepė kitiems piktams Mulkis Vulis. — Ėhė, vaikiai, kalbėjau su ragana, ir ji ing mane net šnairai nepažvelgė! Ji man nusišypsojo! Žinot, šeimininke, jeigut apverti pakelio etiketę, dalis jūrininko skrybėlės ir ausis tampa moteriške be...

— Ašian tave kada norint netyčia pasmaugsiu, — pasakė Dičkis Robas ir vėl užčiaupė Vuliui burną.

Marlinė išsižiojo, bet vėl susičiaupė, nes jai keistai superšėjo ausis.

Prie angos urvo lubose pabudo keletas šikšnosparnių ir skubiai išskrido.

Salės gale triūsė keletas Makfiglų. Jie ritino šalin keistą apvalų akmenį, už kurio žiojėjo didelė ola.

Kažkas ausyse sušliukšėjo, lyg iš jų tekėtų siera. Makfiglai dviem eilėmis sustojo per visą salę iki olos.

Marlinė niuktelėjo rupūžei.

— Kokie čia keisti garsai?

— Aš rupūžė. Mūsų klausa prasta. Bet triukšmą turbūt kelia jis.

Iš olos, pro kurią sklido neryški auksinė šviesa, aiškiai pastebima dabar, kai Marlinės akys apsiprato su prieblanda, išlindo kažkoks Makfiglas.

Ką tik pasirodžiusio pikto plaukai buvo ne raudoni, o balti; jis buvo aukštesnis už daugumą urvo gyventojų, tačiau liesas kaip šakalys. Laikė kažkokį išsipūtusį odinį maišą, pasišiaušusį dūdelėmis.

— Štai vaizdas, kurį išvydę, nedaugelis žmonių lieka gyvi, — tarė rupūžė. — Jis groja peliamaišiu!

— Man peršti ausis! — Marlinė stengėsi nežiūri į dvi nejudančias ausytes ant maišo su dūdelėmis.

— Šaižus, a? — paklausė rupūžė. — Matai, piktų klausa kitokia negu žmonių. Turbūt tai mūšių poetas.

— Vadinasi, jis kuria giesmes apie garsius mūšius?

— Ne, ne. Jis deklamuoja eilėraščius priešams gąsdinti. Neužmiršai, kokie svarbūs žodžiai Nakams Makfiglams? Žinok, kai pradeda deklamuoti įgudęs bardas, priešams sprogsta ausų būgneliai. Klausyk, atrodo, jie laukia tavęs...

Iš tikrųjų Marlinei per kelį mandagiai plekšnojo Dičkis Robas.

— Dabartės su tavim nori susitiktie kelda, šeimininke, — tarė jis.

Dūdmaišininkas liovėsi groti ir pagarbiai atsistojo prie olos. Marlinė pajuto, kaip šimtai žvitrių akyčių įsmigo į ją.

— Ypatingasis avių antpilas, — sušnibždėjo rupūžė.

— Ką?

— Pasiimk ypatingąjį avių antpilą, — primygtinai pakartojo rupūžė. — Tai bus puiki dovana!

Piktai atidžiai stebėjo, kaip ji atsigula ir su tvirtai įsikibusia rupūže šliaužia pro angą už akmens. Prisiartinusi suvokė, kad tai, ką palaikė akmeniu, iš tikrųjų senas apskritas skydas, žalsvai mėlynas ir surūdijęs nuo senumo. Anga, kurią jis dengė, buvo plati, ji galėjo įlįsti, bet kojos turėjo likti lauke, nes oloje nebuvo vietos. Visų pirma oloje buvo lova, kurioje gulėjo kelda. O antra, kambarys buvo grūste prigrūstas aukso.

SEPTINTAS SKYRIUS

Pirmasis Žvilgsnis ir Antroji Mintis

Spindi, žvilga, švyti, blyksi...

Sukdama sviestą, Marlinė turėdavo daug laiko apmąstymams ir galvodavo apie žodžius. Iš žodyno sužinojo, kad “onomatopėja“ — tai žodis, kuris skambesiu pamėgdžioja juo nusakomo reiškinio garsus, kaip antai “kukū“. Ir jai toptelėjo, kad turėtų būti žodis, kuris skambesiu pamėgdžioja juo nusakomo reiškinio garsus, kurių tas reiškinys neskleidžia, bet galėtų skleisti.

Pavyzdžiui, “blyksėti“. Jei šviesa, atsimušdama nuo lango stiklo, skleistų garsą, jis turbūt skambėtų “blykst“. O daug tokių garsų sudarytų žodį “spindėti“. Žodžiu “žvilgėti“ apibūdintinas švarus, ramus garsas, atsimušęs nuo paviršiaus, kuris švies kiaurą dieną. O “švytėti“ — švelnus, sodrus, beveik riebaluotas garsas.

Oloje tvyrojo visi šie garsai. Degė tik viena žvakė, trenkdama lajumi, bet auksinės lėkštės ir puodeliai taip spindėjo, žvilgėjo, švytėjo, blyksėjo, atmušinėdami mažos liepsnelės šviesą, kad patalpoje net oras dvelkė prabanga.

Auksas supo keldos lovą. Valdovė sėdėjo, apsikamšiusi pagalvėmis. Ji buvo daug storesnė už vyrukus, kaštainių spalvos, ir atrodė sudaryta iš apvalių šiek tiek suzmekusios tešlos gumulų.

Ji buvo užsimerkusi, kai Marlinė įslinko vidun, bet iškart atsimerkė, kai tik ši nustojo šliaužti. Tokių įžvalgių akių Marlinė kaip gyva nebuvo mačiusi, net panelės Erkės nebuvo tokios.

— Tujen mažoji Saros Skauduolės neptė? — paklausė kelda.

— Taip, — atsakė Marlinė. Kalbėti kniūbsčiai nebuvo patogu. — O jūs kelda?

— Taip, — atsakė kelda, ir apskritas veidelis susiraukšlėjo nuo šypsenos. — Kuo tujen vardu?

— Marlinė, kelda. — Iš urvo galo atsliūkino Fiona, atsisėdo ant taburetės prie lovos, nutaisė smerkiančią miną ir įbedė akis į Marlinę.

— Tinkamas vardas. Mūsų kalba vadintumeis Merlin, tai reiškia “žemė po jūra“, — tarė kelda.

— Man atrodo, niekas neketino manęs pavadinti...

— Et, ką žmonės ketina darytie ir ką padaro — du skirtingi dalykai, — numojo ranka kelda. Jos akys nušvito. — Tavo broliukas gyvas ir sveikas, vaikeli. Dabartės jis net saugesnis negu anksčiau. Jokios žemiškos blogybės jam nebaisios. Karalienė pasirūpins, idant jam plaukas nuog galvos nenukristų. Čia ir visa bėda. Padėkie man patogiau insitaisytie, mergel.

Fiona iškart pašoko ir padėjo keldai apsikamšyti pagalvėmis.

— Apie ką ašian kalbėjau? — vėl prabilo kelda. — A, apie berniuką. Taip, galima sakytie, jis puikiai gyvena karalienės šalyje. Betaig turbūt motina sielvartauja?

— Tėvas irgi, — atsiliepė Marlinė.

— O jaunėlė sesuo? — paklausė kelda.

Marlinė pajuto, kaip ant liežuvio sukasi žodžiai: “Žinoma, taip“. Bet žinojo, kad būtų kvaila leisti jiems išsprūsti. Tamsios senutės akys matė kiaurai.

— Taip, apsigimusi ragana, — pasakė kelda, nenuleisdama akių. — Sieloje lindi kažin kokis kipšiukas, a? Ir nenuleidžia nuog tavęs akių? Tai Pirmasis Žvilgsnis ir Antroji Mintis, talentas irgi prakeikimas. Matai ir girdi tatai, ko kiti nemato ir negirdi, pasaulė atveria tau savo paslaptis, betaig tujen visada būsi žmogus puotoje, negalintis beatodairiškai linksminties su kitais. Kažin kokia tavo sielos kertelė negali ištirptie ir išsilietie. Tikra Saros Skauduolės palikuonė. Vaikiai surado tąją, kurios reikia.

Marlinė nežinojo, ką atsakyti, todėl neatsakė nieko. Kelda stebėjo ją žibančiomis akimis, kol Marlinei pasidarė nesmagu.

— Kodėl karalienė pagrobė mano brolį? — galų gale paklausė ji. — Ir kodėl ji persekioja mane?

— Tujen taip manai?

— Na taip! Gerai, Dženė galbūt atsitiktinumas, bet raitelis be galvos? Ir baisiašuniai? O Ventverto pagrobimas?

— Ji mąsto apie tave, — paaiškino kelda. — O kai ji taip daro, dalis jos pasaulės patenka ing šį. Gal nori tave išmėgintie.

— Išmėginti?

— Pažiūrėtie, ko tu verta. Dabartės esi ragana, sauganti pakraščius ir inėjimus. Kaipo ir tavo senelė, norint ji nesivadino ragana. Kaipo ašian iki šiolei, kolei perduosiu šias pareigas tau. Norėdama gauti šį kraštą, ji turi prasiveržtie pro tave. Tujen turi Pirmąjį Žvilgsnį ir Antrąją Mintį, kaipo senelė. Tarpu ilgšių tatai retenybė.

— Kalbat apie aiškiaregystę? — perklausė Marlinė. — Apie šmėklų matymą?

— Ne. Pirmasis Žvilgsnis — gebėjimas matytie tatai, kas iš tikrųjų yra, o ne kas, visų nuomone, turėtų būtie. Tujen matei Dženę, tujen matei raitelį, tujen matei juos kaipo tikrus padarus. Aiškiaregystė nyki, tada matai tai, ką tikiesi pamatytie. Būdinga daugumai ilgšių. Klausykies manęs, nesang ašian gęstu, o tujen dar daug ko nežinai. Manai, ši pasaulė vienintelė? Taip gali manytie avys irgi mirtingieji, kurie vaikšto užsimerkę. Nesang iš tikrųjų pasaulių daugiau negu žvaigždžių danguje. Supranti? Jos visur, didelės ir mažos, arčiau negu tavo oda. Jos visur. Vienas pasaulės matai, kitų ne, betaig esama durų, Merlin. Kartais kalva, kartais medis, akmuo, kelio vingis ar net tau dingtelėjusi mintis, betaig jų aplink pilna. Turėsi išmoktie atpažintie duris, negali nuolat vaikščiotie tarpu jųjų nieko nenutuokdama. Kai kurios... nuodingos.

Kelda valandėlę stebeilijo į Marlinę, paskui kalbėjo toliau:

— Klausei, kam karalienei tavo brolis? Karalienė mėgsta vaikus. Savų neturi. Ji juos dievina. Ji duos tavo broliukui viską, ko jis panorės. Ir tik tai, ko jis norės.

— Jis nori tik saldainių! — atsakė Marlinė.

— Tikrai? Ir tujen jam jų duodi? — paklausė kelda, lyg skaitytų Marlinės mintis. — Bet jam reikia meilės, rūpesčio, pamokymų, kartais draudimų irgi panašių dalykų. Antraip jis bus silpnas. Karalienė jam duos ne stiprybės. Tik saldainių. Per amžių amžius.

Marlinei nuo keldos žvilgsnio pasidarė nejauku.

— Bet matau, jogei jis turi seserį, kuri nieko nepagailės, idant jį susigrąžintų, — pasakė maža sena moterėlė ir nusuko akis į šalį. — Berniukui pasisekė. Juk tau netrūksta stiprybės?

— Manau, ne.

— Puiku. O silpna tujen gali būtie? Nusilenktie vėjui, pasiduotie audrai? — kelda vėl šyptelėjo. — Ne, neatsakykie. Paukštelis visada šoka iš lizdo, norėdamas sužinotie, ar jau moka skraidytie. Be to, tavyje matau Saros Skauduolės bruožus, o ji, ką nors nusprendusi, visada leisdavo pro ausis mano pamokymus. Tujen dar ne moteris, ir tai neblogai, nesang tenais, kur eisi, vaikams lengva, suaugusiems sunku.

— Karalienės pasaulyje? — išdrįso paklausti Marlinė, stengdamasi įsidėti į galvą keldos žodžius.

— Taip. Jaučiu jį, gaubiantį mūsiškį nelygu rūkas, ne toliau kaipo anapus veidrodžio. Ašian silpstu, Merlin. Nebgaliu apgintie šios vietos. Siūlau sandorį, vaikeli. Ašian tau parodysiu kelią pas karalienę, o tujen pakeisi mane ir tapsi kelda.

Nustebo ne tik Marlinė, bet ir Fiona. Ji staiga pakėlė galvą ir išsižiojo, bet kelda pakėlė raukšlėtą ranką.

— Kai tujen kur norint tapsi kelda, mergele, tikėsies, kad tavo insakymai bus vykdomi. Todėl verčiau nesiginčyk. Tokis mano pasiūlymas, Merlin. Geresnio tau niekas nepateiks.

— Betaig ji negali... — prabilo Fiona.

— Negali? — pakartojo kelda.

— Ji ne piktė, motin!

— Taip, šiek tiek didoka, — pripažino kelda. — Nesirūpinkie, Merlin. Neilgam. Noriu, kad tujen tvarkytumbeis čia kurį laiką. Saugotumbei kraštą kaip tavo senelė ir rūpintumeis mano berniokais. Paskum, kai susigrąžinsi broliuką, Hamišas nuskris ing kalnus ir paskelbs, kad Kreidžemio klanui reikia keldos. Ši vieta gera, sulėks pulkai mergaičių. Ką pasakysi?

— Ji neišmano mūsų papročių! — pasipiktino Fiona. — Tujen pervargai, motin!

— Taip, pervargau, — sutiko kelda. — Bet duktė negali paveldėtie motinos klano, tujen tatai žinai. Tujen paklusni duktė, Fiona, betaig jau laikas išsirinktie asmens sargybinį ir pasiieškotie savo klano. Čia pasiliktie nebgali. — Kelda vėl pažvelgė į Marlinę. — Sutinki, Merlin? — Ji pakėlė nykštį didumo sulig degtuko galvute ir laukė.

— Ką turėsiu daryti? — paklausė Marlinė.

— Galvotie, — atsakė kelda, nenuleisdama nykščio. — Mano vaikiai puikūs, tikri narsuoliai. Betaig jiems atrodo, kad galva naudingiausia kaipo ginklas. Tokie jau tie vyrai. Mes, piktai, ne tokie kaip jūs, dideli žmonės. Turi daug seserų? Fiona neturi nė vienos. Ji mano vienintelė duktė. Kelda per visą gyvenimą pagimdo tik vieną dukterį — ir tūkstančius sūnų.

— Visi jie — jūsų sūnūs? — pakraupo Marlinė.

— O taip, — nusišypsojo kelda. — Išskyrus keletą mano brolių, kurie atlydėjo mane čia, kai tapau kelda. Nesistebėkie taip. Naujagimiai visiškai mažučiai, kaipo žirniukai ankštyje. O užauga greit. — Ji atsiduso. — Kartais man atrodo, jogei visą protą paveldi dukterys. Berniukai geri, bet nesugeba galvotie. Turėsi padėtie jiems, idant jie padėtų tau.

— Motin, ji negali eitie keldos pareigų! — nenusileido Fiona.

— Nesuprantu, kodėl, jei jos man bus paaiškintos, — atkirto Marlinė.

— Ak, nesupranti? — nusišaipė Fiona. — Kai suprasi, bus labai įdomu!

— Prisimenu, ką apie tave pasakodavo Sara Skauduolė, — tarė kelda. — Ji pasakė, kad tujen keistas vaikas, visada žiūri ir klausaisi. Ji pasakė, kad tau pilna galva žodžių, kurių niekada neištari. Spėliojo, kas iš tavęs bus. Laikas sužinotie, a?

Jausdama piktą Fionos žvilgsnį, o gal kaip tik dėl pikto Fionos žvilgsnio, Marlinė palaižė nykštį ir atsargiai pridėjo prie mažučio keldos nykščiuko.

— Atlikta, — tarė kelda. Staiga ji atsilošė ant pagalvių ir lyg susitraukė. Veidelis dar labiau susiraukšlėjo. — Dabartės niekas nedrįs pasakytie, kad palikau sūnus be keldos, kuri jais rūpintųsi, — sušnibždėjo. — Laikas keliautie ing Aną Pasaulę. Kolei kas Merlin kelda, Fiona. Čia jos valdos, ir tujen darysi, kaip ji lieps.

Fiona žiūrėjo į žemę. Marlinė suvokė, kad ji siunta.

Kelda susmuko. Pamojo Marlinei prieiti ir vos girdimai sušnibždėjo:

— Vadinas, atlikta. O dabartės manoji sandorio dalis. Klausykies. Raskie... vietą, kur laikas neatitinka. Ten durys. Jos išsiskirs. Parsivesk broliuką, idant motinai širdis neplyštų, o gal ir tau galva...

Jos balsas nutrūko, ir Fiona pasilenkė prie lovos.

Kelda sušnarpštė.

Atmerkė vieną akį.

— Dar ne visai, — sumurmėjo ji Fionai. — Lyg ir užuodžiu ypatingąjį avių antpilą, kelda?

Marlinė iš pradžių sutriko, paskui susivokė:

— A, tai aš. Taip. Štai...

Kelda iš paskutiniųjų pasistengė atsisėsti.

— Geriausias žmonių sukurtas daiktas, — paskelbė ji. — Išgersiu lašelį, Fiona.

— Nuo jo apželia krūtinė, — perspėjo Marlinė.

— Et, ką reiškia garbana kita, palygintie su lašeliu Saros Skauduolės ypatingojo avių antpilo, — atsakė senoji kelda. Ji paėmė iš Fionos odinį antpirščio didumo puodelį ir kilstelėjo.

— Kad tik tau nepakenktų, motin, — susirūpino Fiona.

— Šį kartą spręsiu pati, — atkirto kelda. — Prašom inpiltie man lašą prieš kelionę, kelda Merlin.

Marlinė truputį pakreipė butelį. Kelda irzliai papurtė puodelį.

— Turėjau omeny didesnį lašą, kelda, — tarė ji. — Kelda turi būtie dosni.

Ji vienu mauku išgėrė tikrai ne lašą.

— Seniai beragavau šito gėrimo, — tarė ji. — Šaltomis naktimis gurkšnodavom su tavo senele prie ugnies...

Mintyse Marlinė aiškiai išvydo senelę Skauduolę ir šią mažutę storulę sėdint prie mažos pilvotos krosnelės troboje ant ratų, kol avys ganosi po žvaigždėmis...

— O, tujen mus matai, — tarė kelda. — Jaučiu tavo akis. Tai Pirmasis Žvilgsnis. — Ji padėjo puodelį. — Fiona, atvesk Didįjį Robą ir bardą Viljamą.

— Žalga užkimšo inėjimą, — irzliai suburbėjo Fiona.

— Manau, vietos prasispraustie užteks, — pasakė senoji kelda ramiu balsu, pranašaujančiu audrą, jei kas nors nedarys kaip liepiamas.

Tūžmingai nužvelgusi Marlinę, Fiona išsprūdo lauk.

— Pažįsti bitininkų? — paklausė kelda. Marlinė linktelėjo. — Tada suprasi, ko dėlei mes turim nedaug dukterų, — tęsė mažoji moteriškė. — Vienam avily negali būtie dviejų motinėlių, prasidės kova. Fiona su savo sekėjais turi išeitie ir susirastie klaną, kuriam reikia keldos. Taip mes gyvenam. Ji mano, jogei yra kitų būdų, merginoms kartais taip pasivaidena. Saugokies jos.

Marlinė pajuto, kad kažkas spraudžiasi pro šalį, ir į kambarį įėjo Dičkis Robas ir bardas. Pasigirdo šnaresys ir kuždesys. Už durų susirinko neoficiali auditorija.

Kai visi aprimo, senoji kelda tarė:

— Negerai net valandą paliktie klaną be keldos, kuri juomi rūpintųsi. Kolei kas jūsų kelda bus Merlin, paskum susirasit kitą...

Marlinei už nugaros ir iš šonų pasigirdo murmesys. Senoji kelda žvilgtelėjo į bardą Viljamą.

— Jeigut neklystu, taip jau yra buvę? — tarė ji.

— Taip. Giesmėse tai minima du kartu, — atsakė Viljamas. — Galima sakytie, tris, — susiraukęs pridūrė, — jeigut laikytumbim karalienę...

Jo balsą nustelbė riksmai Marlinei už nugaros:

— Nei karalienės! Nei karaliaus! Nei valdovo! Nei šeimininko! Mūsų niekas neapmaus!

Senoji kelda pakėlė ranką.

— Merlin — senelės Skauduolės neptė, — tarė ji. — Visi ją pažįstat.

— Taip, ir matėm, kaip ji žiūrėjo ing akis, kurių nėra, raiteliui be galvos, — įsiterpė Dičkis Robas. — Nedaugeliui tai pavyksta!

— Be to, buvau jūsų kelda septyniasdešimt metų, ir mano žodis — instatymas, — tarė senoji kelda. — Taigi ašian ją pasirinkau ir insakau jums padėtie jai pavogtie broliuką. Insakau dėlei savo ir Saros Skauduolės atminimo.

Ji atsilošė lovoje ir tyliau pridūrė:

— Dabartės norėtau, kad bardas man pagrotų “Gražiąsias gėles“. Tikiuosi su jumis pasimatytie Anoje Pasaulėje. O Merlin perspėju: būkie atsargi. — Kelda giliai atsiduso. — Kur nors visos pasakos yra tikrovė, visos giesmės yra tiesa...

Senoji kelda nutilo. Bardas Viljamas išpūtė peliamaišį ir papūtė į vieną dūdelių. Marlinė išgirdo zvimbiant ausyse — muzikos garsai buvo per aukšti.

Po valandėlės Fiona pasilenkė prie lovos, pažvelgė į motiną ir pravirko.

Dičkis Robas atsisuko ir pakėlė ašarotas akis į Marlinę.

— Ar galėtau paprašytie į didžiąją menę, kelda? — tarė jis tyliai. — Čia turim darbo, juk suprantat...

Marlinė linktelėjo ir atsargiai, jausdama, kaip piktai traukiasi jai iš kelio, išlindo iš olos. Susirado atokų kampelį ir atsisėdo nugara į sieną.

Tikėjosi graudžių verksmų ir aimanų, bet pasirodė, kad keldos mirtis — per daug rimtas įvykis. Vieni Makfiglai verkė, kiti žvelgė į tolį nieko nematančiomis akimis, kol ilgainiui, kai visi sužinojo, kas atsitiko, daugiapakopėje salėje įsiviešpatavo baisi, kūkčiojanti tyla...

...tą dieną, kai mirė senelė Skauduolė, kalnuose buvo tylu.

Kas nors kasdien nunešdavo šviežios duonos, pieno ir išėdų šunims. Taip dažnai vaikščioti nereikėjo, bet Marlinė išgirdo, kaip tėvas pasakė motinai: “Dabar turėtume neišleisti mamos iš akių“.

Šiandien buvo Marlinės eilė. Senelę ji lankydavo ne iš pareigos. Jai patiko kelionė.

Bet tylą ji pastebėjo. Tai nebuvo daugelio slopių garsų tyla. Ši tyla gaubė trobelę kaip kupolas.

Ir ji suprato. Suprato, dar neįžengusi pro atdaras duris, dar neradusi senelės, gulinčios siauroje lovoje.

Pajuto, kaip į ją skverbiasi šaltis. Net jo garsą girdėjo — ploną, šaižų. Ir balsą. Savo balsą. Kartojantį: jau per vėlu, ašaros nepadės, nebe laikas kalboms, reikia imtis darbo...

Paskui... ji pašėrė šunis, kurie kantriai laukė pusryčių. Būtų buvę lengviau, jei jie būtų elgęsi kvailai: unkštę ar laižę senelei veidą, bet jie taip nedarė. O Marlinei galvoje tebeaidėjo balsas: jokių ašarų, neverk. Neverk senelės Skauduolės.

Dabar dvasios akimis ji stebėjo šiek tiek jaunesnę Marlinę, vaikštančią troboje kaip marionetė...

Ji sutvarkė trobelę. Be lovos ir krosnelės, čia ne kažin kas ir buvo: maišas su drabužiais, didelė statinė vandeniui, dėžė maistui — ir viskas. Žinoma, visur mėtėsi daiktai avių priežiūrai — puodai, buteliai, maišeliai, peiliai, žirklės, — bet kad čia gyveno žmogus, rodė tik šimtai mėlynų ir geltonų “Linksmojo jūrininko“ pakuočių, prismeigtų prie sienos.

Vienąjį pasiėmė — vis dar laikė ją namie po čiužiniu, — ir prisiminė Istoriją.

Senelė Skauduolė retai ištardavo daugiau kaip vieną sakinį iš karto. Ji kalbėdavo taip, lyg už žodžius reikėtų mokėti. Bet kartą, kai Marlinė atnešė valgio, senelė papasakojo jai vieną istoriją. Beveik istoriją. Ji išvyniojo tabaką, paskui pasižiūrėjo į pakuotę, tada šiek tiek suglumusi — į Marlinę ir tarė: “Turbūt tūkstantį kartų mačiau ir nė karto neįžiūrėjau laivo“.

Žinoma, Marlinė prišoko pažiūrėti į etiketę, bet laivo nepamatė, kaip nematė nuogalės.

— Matai, laivas ten, kur negali jo matyti, — paaiškino senelė. — Jis įsitaisė laivą vaikytis dideliam baltam banginiui sūrioje jūroje. Jis visą laiką persekioja banginį, plaukdamas aplink pasaulį. Ano vardas Mobis. Girdėjau, kad gyvūnas didumo sulig kreidos uola. Taip rašoma vienoje knygoje.

— Kam jis jį persekioja? — paklausė Marlinė.

— Kad pagautų, — atsakė senelė. — Bet jis niekada nepagaus, nes pasaulis apskritas kaip lėkštė, jūra irgi, jie vaikosi vienas kitą ir išeina, lyg jis persekiotų save. Neplauk į jūrą, dvidešimtuke. Ten dedasi baisiausi dalykai. Visi taip sako. Pasilik čia, kalnai tau įaugę į kraują.

Štai ir viskas. Bene vienintelis atvejis, kai senelė Skauduolė kalbėjo su Marline ne apie avis. Vienintelis atvejis, kai ji pripažino, kad pasaulis nesibaigia Kreidžemiu. Marlinė sapnuodavo Linksmąjį jūrininką, laivu persekiojantį banginį. Kartais banginis persekiodavo ją, bet Linksmasis jūrininkas visada spėdavo atplaukti, ir lenktynės prasidėdavo iš naujo.

Kartais ji bėgdavo prie švyturio ir pabusdavo, kai durys atsilapodavo. Jūros niekada nematė, bet kaimynų troboje ant sienos kabėjo senas paveikslas, kuriame buvo pavaizduotas būrys į plaustą įsikibusių žmonių didžiuliame banguojančiame ežere. Švyturio ji neišvydo.

Marlinė sėdėjo prie siauros lovos ir mąstė apie senelę Skauduolę, apie mažą mergytę Sarą Zirzlę, kruopščiai spalvinančią gėles knygoje, apie pasaulį, netekusį centro.

Jai trūko tylos. Tyla, kuri dabar gaubė ją, buvo kitokia. Senelės tyla buvo jauki ir traukė. Senelė Skauduolė kartais primiršdavo vaikų ir ėriukų skirtumus, bet jos tyla buvo svetinga ir sava. Reikėjo tik atsinešti savo tylos.

Marlinė gailėjosi, kad nepasitaikė progos atsiprašyti dėl piemenaitės.

Paskui ji parėjo namo ir pranešė, kad senelė mirė. Jai buvo septyneri, atėjo pasaulio pabaiga.

Kažkas mandagiai barbeno jai į batą. Marlinė atsimerkė ir pamatė rupūžę. Ši žabtuose laikė akmenuką. Išspjovė.

— Atsiprašau, — pasakė rupūžė. — Būčiau kojomis, bet mes tokios suzmekusios.

— Ką man dabar daryti? — paklausė Marlinė.

— Jei užsigautum galvą į žemas lubas, galėtum reikalauti atlyginti nuostolius, — išpoškino rupūžė. — Tfu, negi aš tai pasakiau?

— Taip, ir tikiuosi, kad gailiesi, — atsiliepė Marlinė. — Kodėl taip pasakei?

— Nežinau, nežinau, — suaimanavo rupūžė. — Atleisk, apie ką mes kalbėjom?

— Aš klausiau, ką dabar, piktų nuomone, turiu daryti?

— Neteisingai galvoji, — supeikė rupūžė. — Tu kelda. Tu sakai, ką jie turi daryti.

— Kodėl Fiona negali būti kelda? Ji piktė!

— Šiuo atveju niekuo negaliu tau padėti, — atsakė rupūžė.

— Mažu ašian galiu? — išgirdo Marlinė kažkieno balsą prie ausies.

Pakreipė galvą ir pamatė vienoje urvo galerijų bardą Viljamą.

Iš arčiau jis smarkiai skyrėsi nuo kitų Makfiglų. Plaukai tvarkingesni, supinti į vieną kasą. Ne taip gausiai tatuiruotas. Ir kalba kitaip, aiškiau, lėčiau, o “r“ skamba kaip būgno tratėjimas.

— Aha, taip, — nudžiugo Marlinė. — Kodėl Fiona negali būti šio klano kelda?

Viljamas linktelėjo.

— Geras klausimas, — mandagiai atsakė jis. — Matai, kelda negali tekėtie užu savo brrrolio. Ji turi keliautie ing kitą klaną ir ištekėtie užu tenykščio karrrio.

— O kodėl tas karys negalėtų atsikraustyti čia?

— Nesang Makfiglai jo nepripažintų. Jie nejaustų jam pagarrrbos. — Paskutinio žodžio “r“ skambėjo kaip kalnų griūtis.

— Aha. O... ką jūs ketinot pasakyti apie karalienę? Kai jus perrėkė Makfiglai?

Viljamas, regis, sutriko.

— Man rodos, tau negalima apie tai pasakotie...

— Aš laikinai esu kelda, — šaltai priminė Marlinė.

— Taip. Na ką gi... andai mes gyvenome karrralienės pasaulėje ir tarrmavome jai, kolei ji dar nebuvo tokia šalta. Betaig ji apgavo mus, ir mes sukilome. Niūrūs buvo laikai. Ji nemėgsta mūsų. Ir tatai viskas, ką pasakysiu, — pridūrė Viljamas.

Marlinė žiūrėjo į Makfiglus, tai įeinančius į keldos menę, tai išeinančius. Ten kažkas vyko.

— Jie laidoja ją kitoje pilkapio pusėje, — neklausiamas paaiškino Viljamas. — Prie kitų šio klano keldų.

— Maniau, kad jie... labiau sielvartaus, — tarė Marlinė.

— Ji buvo jų motina, — paaiškino Viljamas. — Jie nenori rėktie. Per daug skauda širrrdį. Vėliau kelsim šerrrmenis, idant jai lengviau būtų grįžtie ing gyvųjų šalį, ir šerrrmenys bus rrrėksmingi, pažadu. Šoksim aštuonių porų rilį, dainuosim “Velnias tarp advokatų“, valgysim ir gersim, ir manau, kad mano sūnėnams galvą kaipo vagiais skaldys. — Senasis Makfiglas šyptelėjo. — Žinai, jogei mes gedim kitaip. Mes apverrrkiame tuos, kurie lieka.

— Ji buvo ir jūsų motina? — tyliai paklausė Marlinė.

— Ne. Ji buvo mano sesuo. Ar ji nesakė tau, kad kelda, išeidama ing naują klaną, pasiima kartu kelis brolius? Širrdis plyštų, atsidūrus vienai tarpu nepažįstamų žmonių. — Bardas atsiduso. — Žinoma, ilgainiui, po vestuvių, kelda prigimdo sūnų ir nebesijaučia vieniša.

— Tačiau jūs jaučiatės, — tarė Marlinė.

— O tujen inžvalgi, — pasakė Viljamas. — Ašian paskutinis iš atkilėlių. Po laidotuvių prašysiu naujosios keldos leistie man grįžtie ing kalnus, ing savo klaną. Kraštas čia puikus irgi derlingas, mano sūnėnų klanas puikus irgi galingas, betaig norėtau mirrrtie virrržyne, kur gimiau. Atleiskie man, kelda...

Jis nuėjo šalin ir dingo pilkapio šešėlyje.

Staiga Marlinė užsimanė namo. Gal ją paveikė Viljamo liūdesys, bet pasijuto taip, lyg būtų gyva palaidota.

— Turiu iš čia dingti, — sumurmėjo.

— Puiki mintis, — pritarė rupūžė. — Reikia ieškoti vietos, kur laikas kitoks.

— Bet kaip tai padaryti? — suaimanavo Marlinė. — Juk laikas nematomas!

Ji iškišo rankas pro urvo angą ir iššliaužė lauk...

Namuose buvo didelis senas laikrodis, nustatomas kartą per savaitę, kai tėvas važiuodavo į turgų Kril Springse. Ten jis pasižymėdavo miestelio laikrodžio rodyklių padėtį ir grįžęs pasukdavo savo laikrodžio rodykles taip, kad jos užimtų tokią pat padėtį. Juk laikrodis tik regimybė. Visi skaičiavo laiką pagal saulę, saulė neklysta.

Dabar Marlinė gulėjo tarp senų erškėčių; jų lapai šnarėjo vėjyje. Pilkapis kaip salelė kilo begaliniame lauke. Erškėčių šaknų paunksnėje augo vėlyvos raktažolės ir net kelios suskurdusios rusmenės. Ten, kur ji buvo palikusi, tebesimėtė prijuostė.

— Galėjo pasakyti, kur ieškoti, — subambėjo ji.

— Kad ji pati nežinojo, — atsakė rupūžė. — Žinojo tik ženklus.

Marlinė atsargiai apsivertė aukštielninka ir įsižiūrėjo į dangų pro šakas, palinkusias prie žemės. Kelda sakė, kad durys išsiskirs...

— Manau, reikia pasikalbėti su Hamišu, — tarė ji.

— Tujen teisi, šeimininke, — pasigirdo balsas prie ausies. Ji pakreipė galvą.

— Tu čia seniai? — paklausė.

— Visą laiką, šeimininke, — atsakė piktas. Kiti irgi iškišo galvas iš po medžių ir lapų. Ant pilkapio buvo mažiausia dvidešimt.

— Jūs visą laiką mane stebėjot?

— Taip, šeimininke. Mūsų darbas — saugotie keldą. Ašian ir šiaip čia būnu kone visada, nesang ketinu bardu taptie. — Jaunasis Makfiglas mostelėjo peliamaišiu. — O grotie urve man niekas neleidžia, sako, kad mano muzika panaši į voro bandymą perstie pro ausis, šeimininke.

— O jei aš norėsiu... jei man reikės į... jei, tarkim, aš nenoriu, kad mane saugotumėt?

— Jeigut kalbam apie gamtinius reikalus, šeimininke, išvietė kreidos duobėj. Sušukie, kur eini, ir niekas nežiūrės, garbės žodis, — pažadėjo budintis piktas.

Marlinė piktai dėbtelėjo į jį, stovintį tarp raktažolių ir išdidžiai, nerimastingai, pareigingai šypsantį. Jis buvo jaunesnis už daugumą, turėjo mažiau randų ir gumbų. Net nosis dar nebuvo sulaužyta.

— Kuo tu vardu, pikte? — paklausė ji.

— Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas, šeimininke. Makfiglų vardų ne per daug, sukamės kaip išmanom.

— Ką gi, Ne Tokis Didelis Kaipo Mažasis Džokai... — pradėjo Marlinė.

— Tai būtų Vidutinio Didumo Džokas, šeimininke, — paaiškino Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas.

— Ką gi, Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoke, aš galiu...

— Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas, šeimininke, — pataisė Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas. — Praleidai vieną Džoką, — paslaugiai pridūrė.

— Ar nebūtum laimingesnis, jei vadintumeis kokiu nors Henriu? — bejėgiškai paklausė Marlinė.

— O ne, šeimininke, — susiraukė Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas. — Vardas, žinoma, neturi istorijos. Betaig narsių karių, kurie vadinosi Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas, buvo apsčiai. Šis vardas kone tokis garsus kaipo pats Mažasis Džokas! Ir, žinoma, jeigut Mažasis Džokas iškeliautų ing Aną Pasaulę, ašian gautau Mažojo Džoko vardą, norint tatai nereiškia, kad man nepatinka Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas. Pasakojama daugel legendų apie Ne Tokio Didelio Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnio Užu Mažąjį Džoką Džoko žygdarbius, — pridūrė piktas taip karštai, kad Marlinė neišdrįso pasakyti, jog legendos turbūt baisiai ilgos.

Pasakė ji visai ką kita:

— Klausyk, norėčiau pasikalbėti su aviatoriumi Hamišu.

— Tatai nesunku, — atsiliepė Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas. — Jis dabar čia.

Piktas dingo. Po valandėlės Marlinė išgirdo, — tikriau tariant, ausimis pajuto, — Makfiglo švilpimo poveikį.

Iš prijuostės ji išsitraukė “Avių ligas“, jau gerokai apdriskusias. Gale buvo tuščias lapas. Jausdamasi kaip nusikaltėlė, jinai jį išplėšė ir išsitraukė pieštuką.

Ji svarstė, ar tiek pakanka, kai išgirdo virš galvos sparnų šlamesį. Pasigirdo dūzgimas, paskui stojo tyla, tada pavargęs balselis pradėjo slopiai keiktis.

Ji apžvelgė lauką. Už kelių pėdų aukštyn kojom stūksojo Hamišas, išskėtęs rankas su suktukais³.

Jam ištraukti prireikė laiko. Marlinei buvo pasakyta, kad jei jis sukdamasis nutupia žemyn galva, reikia jį sukti priešinga kryptimi, kad ausys neatplyštų.

Kai Hamišas svirduliuodamas atsistojo priešais, Marlinė paklausė:

— Ar negali apvynioti šituo laišku akmenuko ir numesti jo prie mano namų, kad žmonės rastų?

— Galiu, šeimininke.

— O... ar skauda, kai nutupi ant galvos?

— Ne, šeimininke, betaig labai trikdo.

— Žinai, vaikystėje mes turėjom tokį žaislą, kuris tau galbūt praverstų, — pasakė Marlinė. — Reikia pasidaryti... oro maišą...

— Oro maišą? — suglumo aviatorius.

— Matei, kaip ant skalbinių virvės kabančius marškinius plaiksto vėjas? Reikia pasiūti maišelį su raišteliais, prie raištelių pririšti akmenį, ir kai jį mesi aukštyn, maišelis prisipildys oro ir akmuo nusileis žemyn.

Hamišas spoksojo į ją.

— Supratai mane? — paklausė Marlinė.

— O taip. Tik laukiu, mažu dar ką nors pasakysi, — mandagiai atsiliepė Hamišas.

— Kaip manai, galėtum kur nors, kaip čia pasakius, pasiskolinti plono audeklo?

— Ne, šeimininke, betaig gerai žinau, kur galėtau jo nušvilptie, — atsakė Hamišas.

Marlinė nutarė nutylėti.

— Kur buvo karalienė, kai pakilo rūkas? — paklausė ji.

— Užu kokios pusmylės, — parodė Hamišas.

Tolumoje Marlinė pamatė dar kelis pilkapius ir senovinius akmenis.

Jie vadinami trilitais, tai reiškia “trys akmenys“. Aukštumose savaime radosi tik titnagas, jo gabalai niekada nebuvo dideli. Bet trilitų akmenys buvo atitempti iš vietovės mažiausia už dešimties mylių ir sukrauti kaip vaikiškos trinkelės. Šen ten akmenys buvo sustatyti ratu; kartais stovėjo vienas akmuo. Tokį darbą turėjo ilgai dirbti daug žmonių. Vieni sako, kad čia buvo aukojami žmonės, kiti — kad trilitai kažkokios senovinės religijos ženklai, treti — kad antkapiai.

Ketvirti sako, kad tai perspėjimas: venk šios vietos.

Marlinė nevengė. Ji tyčia kelis kartus ten apsilankė su seserimis, ieškodama kaukolių. Bet pilkapių aplink akmenis amžius — daug tūkstančių metų. Jos rado tik triušių olas.

— Dar kas norint, šeimininke? — mandagiai paklausė Hamišas. — Ne? Tada skrendu...

Jis iškėlė rankas ir nukūrė per lauką. Marlinė pašoko, kai vos už kelių jardų nuo jos žemyn nėrė suopis, stvėrė Hamišą ir nusinešė į dangų.

— Kaip šešių colių ūgio žmogeliukas gali dresuoti tokį paukštį? — paklausė ji, kai suopis, sukdamasis ratu, ėmė kilti.

— Tereikia lašo gerumo, šeimininke, — tarė Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas.

— Tikrai?

— Taip, ir dribsnio žiaurumo, — tęsė Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas. — Hamišas dresuoja juos, apsitempęs triušio kailiu. Laksto tolei, kolei paukštis puola.

— Baisu! — tarė Marlinė.

— Jis nelabai juos skriaudžia. Žiebia galva, kad netektų sąmonės, o paskum inpučia ing snapą tokio tepalo, — pasakojo Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas. — Pabudus jiems atrodo, jogei čia jų mama, ir jie klauso jo.

Suopis jau buvo virtęs mažu taškeliu.

— Atrodo, jis beveik nenulipa ant žemės! — tarė Marlinė.

— O taip. Jis nakvoja suopio lizde, šeimininke. Sako, labai šilta. Ir visą laiką būna ore, — pridūrė Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas. — Laimingas tik tada, kai kiltą jam plaiksto vėjas.

— O paukščiai patenkinti?

— Taip, šeimininke. Visi čionykščiai paukščiai ir žvėrys žino, jogei draugautie su Naku Makfiglu — laimė.

— Tikrai?

— Atvirai kalbant, šeimininke, jie veikiau žino, kad nedraugautie su Naku Makfiglu — nelaimė.

Marlinė pažvelgė į saulę. Dar valanda kita, ir nusileis.

— Privalau rasti duris, — tarė ji. — Klausyk, Ne Tokis Mažas Kaipo...

— Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas, šeimininke, — kantriai pakartojo piktas.

— Taip, taip, ačiū. Kur Dičkis Robas? Tiesą sakant, kur visi?

Rodos, jaunasis piktas šiek tiek sutriko.

— Urve svarstomas vienas klausimas, šeimininke, — tarė jis.

— Juk turime ieškoti mano brolio, a? Aš šios apylinkės kelda ar ne?

— Viskas šiek tiek sudėtingiau, šeimininke. Jie svarsto jūsų...

— Ką mano jie svarsto?

Iš Ne Tokio Didelio Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnio Užu Mažąjį Džoką Džoko minos atrodė, kad jis mielai atsidurtų kuo toliau nuo čia.

— Na, jie svarsto... kaip čia pasakius...

Marlinė numojo ranka. Piktas paraudonavo. Kadangi šiaip buvo mėlynas, nusidažė bjauria violetine spalva.

— Aš vėl lendu į urvą. Stumtelėk batus, a?

Pro dulkėtą angą ji nuslydo žemyn ir kai šlumštelėjo į urvą, Makfiglai išlakstė į šalis.

Kai akys apsiprato su tamsa, Marlinė pamatė, kad galerijose vėl būriuojasi piktai. Kai kurie prausėsi, daugelis buvo sviestu išsitepę raudonus plaukus, kad nebūtų tokie susitaršę. Pamatę Marlinę, visi krūptelėjo, lyg ji būtų nutvėrusi juos darant ką nors blogo.

— Reikia eiti, jei ketinam sekti paskui karalienę, — tarė ji, žiūrėdama į Dičkį Robą, kuris prausėsi veidą dubenyje, padarytame iš pusės graikinio riešuto kevalo. Per barzdą, kurią jis susipynė, varvėjo vanduo. Ilgi plaukai irgi buvo supinti į tris kasas. Jei jis būtų staigiai atsisukęs, tikriausiai būtų ką nors užplakęs mirtinai.

— Na ką gi, — tarė jis, — reikia sutvarkytie nedidelį reikaliuką, kelda. — Jis gniaužė mažutį rankšluostėlį. Susirūpinęs Dičkis Robas visada ką nors gniaužė, vartė ar sukiojo.

— Kokį? — paklausė Marlinė.

— Mažu... išgersi arbatos? — pasiūlė Dičkis Robas, ir į priekį išsvyravo piktas su dideliu auksiniu puodeliu, matyt, kadaise padarytu karaliui.

Marlinė paėmė puodelį. Buvo ištroškusi. Kai ji gurkštelėjo arbatos, minia atsiduso. Arbata buvo puiki.

— Nudžiovėm pakelį iš prekeivio, kursai miegojo pakelėj, — paaiškino Dičkis Robas. — Puikumėlis, a? — Šlapiomis rankomis jis susiglostė plaukus.

Marlinei puodelis sustingo rankose. Turbūt piktai nesuprato, kaip garsiai kuždasi, bet ji girdėjo pokalbį.

— Ak, nenoriu jos inžeistie, betaig didoka.

— Kelda ir turi didelė būtie, idant prigimdytų apsčiai vaikučių.

— Taip, teisybė, stambios moterys — geras dalykas, betaig jeigut vaikis pamėgintų apkabintie šitą, turėtų išvakarėse kreida pasižymėtie, ligi kurios vietos priėjo.

— Be to, ji dar per jauna.

— Vadinasi, dar negimdys. Arba gimdys, betaig ne po daug. Po kokius dešimt iš karto.

— Po perkūnais, broleliai, niekus pliurpiat. Ji vis tiek išsirinks Dičkį Robą. Vargšui vaikiui kinkos taip dreba, kad iš čia matytie.

Marlinė buvo ūkininko duktė. Ūkyje kaipmat suvoki, ko vertos pasakėlės apie kūdikius, atnešamus gandrų arba randamus po krūmais, ypač jei vidury nakties niekaip neapsiveršiuoja karvė. Ji ne kartą padėjo avims ėriuotis, mažos rankelės kai kuriais sunkiais atvejais labai naudingos. Ji žinojo, kodėl avinams prie krūtinės pririšami maišai su raudona kreida ir kodėl avelės su raudonomis dėmėmis ant nugaros pavasarį atsives ėriukų. Tiesiog stebėtina, ką gali sužinoti tykus ir pastabus vaikas, beje, sužinoti ir tokių dalykų, kuriuos, suaugusiųjų nuomone, jam žinoti per anksti.

Salės gale ji pastebėjo Fioną. Ši bjauriai šypsojosi.

— Kas dedasi, Dički Robai? — paklausė ji, aiškiai tardama žodžius.

— Matai... tokis klano paprotys, — nesmagiai atsakė piktas. — Tujen esi naujoji kelda, ir mes priversti prašytie, nesvarbu, kaip jaučiamės, vis tiek turim prašytie... — kažką murmėdamas, jis skubiai pasitraukė.

— Nelabai supratau, — tarė Marlinė.

— Mes švariai nusimazgojom, — pasakė Dičkis Robas. — Kai kurie vaikiai net išsimaudė kūdroje, norint dabartės tik gegužė, Didysis Janas pirmą kartą gyvenime išsiplovė pažastis, o Mulkis Vulis priskynė tau gražių gėlių...

Mulkis Vulis, susijaudinęs ir pasipūtęs, žengė į priekį ir atkišo minėtą puokštę. Gėlių tikriausiai būta gražių, bet jis nenutuokė, kaip jos skinamos ir kas yra puokštė. Stiebai, lapai ir byrantys žiedlapiai kyšojo iš jo kumščio visomis kryptimis.

— Labai graži, — pasakė Marlinė ir vėl gurkštelėjo arbatos.

— Tada gerai, — pasakė Dičkis Robas, šluostydamasis kaktą. — Tai gal pasakytumbei mums... — ir jis vėl pradėjo kažką murmėti.

— Jie nori sužinotie, užu kurio tekėsi, — garsiai paskelbė Fiona. — Tokis paprotys. Turi išsirinktie vyrą arba atsisakytie keldos pareigų. Turi išsirinktie vyrą ir paskirtie vestuvių dieną.

— Taip, — patvirtino Dičkis Robas, nežiūrėdamas Marlinei į akis.

Puodelis Marlinės rankoje nė nevirptelėjo, bet tik todėl, kad ji pavirto į stulpą. “Fui! — mąstė. — Man taip negali nutikti! Negaliu... Jis negali... Mes negalim... Jie net... Tai juokinga! Reikia sprukti!“

Bet ji jautė, kad iš tamsos į ją žiūri šimtai neramių veidų. Šio klausimo sprendimas bus lemtingas, kuždėjo jai Antroji Mintis. Jie tave stebi. O Fionai įdomu, ką darysi. Negražu neapkęsti už tave keturiomis pėdomis žemesnės mergaitės, bet juk neapkenti.

— Man tai netikėta, — tarė ji ir prisivertė nusišypsoti. — Žinoma, didelė garbė.

— Taip, taip, — atsiliepė Dičkis Robas, žiūrėdamas į grindis.

— Be to, jūsų tiek daug, kad sunku išsirinkti, — tęsė Marlinė tebesišypsodama. O Antroji Mintis šnipštelėjo: jis irgi ne per daug džiaugiasi!

— Tikrai, — pritarė Dičkis Robas.

— Eisiu įkvėpti gryno oro ir pagalvoti, — pasakė Marlinė ir tebesišypsodama iššliaužė iš pilkapio.

Ji atsitūpė ir ėmė žvalgytis po raktažolių lapais.

— Rupūže! — suriko.

Kažką kramtydama, išropojo rupūžė.

— Hm? — paklausė.

— Jie nori mane vesti!

— Hm?

— Ką maumoji?

Rupūžė gurktelėjo.

— Itin perkarusį šliužą, — atsakė ji.

— Sakiau, kad jie nori mane vesti!

— Ir?

— Ir? Na... tik pagalvok!

— Ūgio skirtumas nemažas, — pripažino rupūžė. — Dabar dar pusė bėdos, bet kai tu būsi penkių pėdų septynių colių, jis bus šešių colių aukščio...

— Nesijuok iš manęs! Aš kelda!

— Žinoma, kelda, tas ir yra, — atsiliepė rupužė. — Jų nuomone, reikia laikytis papročių. Naujoji kelda išteka už kario, kurį išsirinko, ir pradeda gimdyti Makfiglus. Būtų siaubingas įžeidimas atsisakyti...

— Neketinu tekėti už pikto! Negaliu turėti šimtų kūdikių! Patark, ką man daryti!

— Patarti keldai, ką daryti? Nedrįstu, — atšovė rupūžė. — Be to, nemėgstu, kai kas nors ant manęs rėkia. Net rupūžės turi šiek tiek išdidumo. — Ji vėl nuropojo po lapais.

Marlinė giliai įkvėpė, ketindama surikti, bet užsičiaupė.

Senoji kelda tikrai žinojo šį paprotį. Vadinasi... ji manė, kad mokėsiu išsisukti. Tiesiog toks paprotys, ir jie nežino, ką daryti. Nė vienas nenori vesti tokios pakarailos, nors nė vienas šito neprisipažintų. Bet paprotys yra paprotys.

Tikrai yra būdų išsisukti. Turi būti. Bet ji privalo išsirinkti vyrą ir paskirti vestuvių dieną. Jie jai tai pasakė.

Valandėlę Marlinė spoksojo į erškėčius. Hm, pamanė.

Ir šmurkštelėjo atgal į urvą.

Piktai jaudindamiesi laukė, nenuleisdami nuo jos akių randuotuose, barzdotuose veiduose.

— Renkuosi tave, Dički Robai, — tarė ji.

Dičkio Robo veidas sustingo iš siaubo kaip kaukė. Ji išgirdo, kaip jis po nosim sumurmėjo: “Šimts kankolų!“

— Bet vestuvių dieną paskiria nuotaka, tiesa? — linksmai čiulbėjo Marlinė. — Visi tai žino.

— Taip, — atsakė Dičkis Robas virpančiu balsu. — Tokis paprotys. Iš tikrųjų.

— Tai aš ir paskirsiu. — Marlinė giliai įkvėpė. — Pasaulio krašte stūkso didžiulė, mylios aukštumo granito uola. Kasmet atskrenda mažas paukštelis ir į ją nusivalo snapą. Tą dieną, kai paukštelis sudildys uolą ir iš jos liks tik smiltis... aš ištekėsiu už tavęs, Dički Robai Makfiglai!

Dičkio Robo siaubas virto panika, bet paskui jis susimąstė ir iš lėto išsišiepė.

— Taip, gera mintis, — sutiko jis. — Tokių dalykų skubintie neverta.

— Šventa teisybė, — pritarė Marlinė.

— Turėsim laiko sudarytie svečių sąrašui ir sutvarkytie kitiems reikalams, — tęsė piktas.

— Taigi.

— Be to, reikės vestuvinės suknelės, vežimų gėlių irgi panašių dalykų, — įsismagino Dičkis Robas, sulig kiekviena akimirka vis labiau linksmėdamas. — Tatai gali truktie ištisą amžinybę.

— O taip, — sutiko Marlinė.

— Bet iš tikrųjų ji atsisakė! — pratrūko Fiona. — Paukštelis milijonus metų...

— Ji sutiko! — suriko Dičkis Robas. — Visi girdėjot, vaikiai! Ir dieną paskyrė! Pagal paprotį!

— Nesukie galvos dėlei kalno, — įsiterpė Mulkis Vulis, tebegniauždamas kumštyje gėles. — Tik pasakykie mums, kur jis, ir mes daug greičiau užu kažin kokį paukštelį...

— Tatai turi padarytie paukštelis! — pašėlusiai sukliko Dičkis Robas. — Aišku? Paukštelis! Jokių ginčų! Kas užsimanys ginčyties, paragaus mano bato! Dabartės turim pavogtie berniūkštį iš karalienės! — Jis išsitraukė kalaviją ir sumosavo ore. — Kas eis su manimi?

Tai padarė įspūdį. Nakai Makfiglai mėgo aiškius tikslus. Į orą švystelėjo šimtai kalavijų, kovos kirvių, net aplaužytų gėlių puokštė, kurią tebegniaužė Mulkis Vulis, ir urvą sudrebino Nakų Makfiglu karo šūkis. Pikto nuotaika iš įprastos akimirksniu virsta pašėlusiai kovinga, dar neišrastas laikrodis tokiems tempams matuoti.

Deja, kadangi piktai — labai nepriklausomos būtybės, kiekvieno kovos šūkis buvo kitoks, ir Marlinei baisiame triukšme pavyko išgirsti tik kelis:

— Galima atimtie mum gyvybę, betaig ne kelnes!

— Amen šešiapensiui!

— Sukie ing vieškelį, liksi be piniginės!

— Išrinktųjų gali būtie tik tūkstantis!

— Patrūbykie ing subinę!

...bet pamažu visi balsai susiliejo į vieną staugsmą, nuo kurio drebėjo sienos:

— Nei karalienės! Nei karaliaus! Nei valdovo! Nei šeimininko! Mūsų niekas neapmaus!

Nuščiuvo aidas, ant grindų šūstelėjo dulkių debesis ir stojo tyla.

— Einam! — suriko Dičkis Robas.

Piktai visi kaip vienas plūstelėjo galerijomis ant grindų ir išsmuko pro angą į lauką. Salė akimirksniu ištuštėjo, išskyrus bardą ir Fioną.

— Kur jie dingo? — paklausė Marlinė.

— Dingo, ir tiek, — gūžtelėjo pečiais Fiona. — Ašian liksiu čia ir kūrensiu ugnį. Kažkas turi elgties kaipo tikra kelda. — Ji sušnairavo į Marlinę.

— Tikiuosi, netrukus susirasi klaną, Fiona, — maloniai pasakė Marlinė. Piktė tūžmingai susiraukė.

— Valandėlę jie palakstys aplinkui, gal nudobs kelis triušius ir kartą kitą pargrius, — tarė Viljamas. — Nusirrramins, kai supras, jogei nežino, ką turi darytie.

— Jie visada šitaip išlekia? — paklausė Marlinė.

— Dičkis Robas nemėgsta kalbų apie vedybas, — nusišypsojo Viljamas.

— Taip, šiuo atveju mūsų nuomonės sutampa, — tarė Marlinė.

Ji iššliaužė iš urvo ir pamatė, kad jos laukia rupūžė.

— Girdėjau, — tarė ši. — Puikiai susidorojai. Protingai. Diplomatiškai.

Marlinė apsidairė. Iki saulėlydžio dar kelios valandos, bet šešėliai jau ilgėja.

— Verčiau eikim, — tarė ji ir prisijuosė prijuostę. — Tu irgi, rupūže.

— Kad aš nieko neišmanau apie... — prabilo rupūžė, traukdamasi atatupsta. Bet rupūžės nemoka greitai ropoti atbulos. Marlinė ją pačiupo ir įsidėjo į prijuostės kišenę.

Ji pasuko prie pilkapių ir akmenų. Mano brolis niekada neužaugs, mąstė bėgdama per lauką. Taip sakė senoji kelda. Kaip tai daroma? Koks tai kraštas, jei jame niekada neužaugi?

Pilkapiai artėjo. Ji matė, kad Viljamas ir Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas bėga šalia, bet kitų Nakų Makfiglu niekur nebuvo matyti.

Paskui ji atsidūrė tarp pilkapių. Seserys pasakojo, kad juose palaidoti karaliai, bet jos tai negąsdino. Aukštumose niekas jos negąsdino.

Bet čia buvo šalta. Anksčiau ji to nepastebėjo.

Rask vietą, kur laikas neatitinka. Pilkapiai — istorija. Trilitai irgi. Ar čia jų vieta? Taip, jie priklauso istorijai, bet tūkstančius metų stūkso kalvose. Jie čia paseno. Jie — kraštovaizdžio dalis.

Saulė pamažu leidosi, šešėliai vis ilgėjo. Tokiu laiku Kreidžemis atskleisdavo savo paslaptis. Kai kur prieblandoje galėjai įžiūrėti senus lauko ežių ženklus, vėžes. Šešėliai išryškindavo tai, ko nematė skaisti dienovidurio šviesa.

Žodį “dienoviduris“ Marlinė sugalvojo.

Ji neįžiūrėjo net kanopų pėdsakų. Klaidžiojo tarp trilitų, panašių į milžiniškus akmeninius tarpdurius, bet kai bandė įeiti, net atbula, nieko neišėjo.

Kažkas vyksta ne pagal planą. Stebuklingos durys turi būti čia. Ji tuo neabejojo.

Zvimbimas ausyse perspėjo ją, kad kažkas groja peliamaišiu. Marlinė apsidairė ir pamatė ant nuvirtusio akmens stovint bardą Viljamą. Jo žandai ir peliamaišis buvo išsipūtę.

Ji pamojo jam.

— Ką nors matot? — paklausė.

Viljamas išsitraukė iš burnos dūdelę, ir zvimbimas nutilo.

— O taip, — atsakė jis.

— Kelią į karalienės šalį?

— O taip.

— Ar neparodytumėt man?

— Nėra reikalo, — atsakė Viljamas. — Kelda pati susirrras kelią.

— Bet gali pasakyti!

— O tujen gali mandagiai paprrrašyti, — atkirto Viljamas. — Man devyniasdešimt šešerrri. Aš ne lėlė tavo lėlių namelyje. Tavo senelė buvo puiki moteris, betaig kad man insakinėtų maža merrrgiūkštė, neleisiu.

Marlinė valandėlę spoksojo į jį, paskui išsitraukė iš kišenės rupūžę.

— Jis mane vadina maža!..

— Mano siela didesnė! — atkirto Viljamas. — Man dingojas, jogei nebaisiai apsidžiaugtumbei, jeigut atplumpintų kokia nesusitupėjusi didžmergė ir pradėtų insakinėtie!

— Senoji kelda įsakinėjo! — pyktelėjo Marlinė.

— Taip! Nesang nusipelnė pagarbos! — Bardo balsas aidėjo tarp akmenų.

— Prašom patarti, ką daryti! — suaimanavo Marlinė.

Viljamas įsmeigė akis į ją.

— Tiek to, kolei kas tau sekasi neblogai, — maloniau pasakė jis. — Išvengei vedybų su Dičkiu Robu, nesulaužydama papročio, be to, esi drąsi mergelė, turiu tatai pripažinti. Rasi kelią, jeigut pagalvosi. Tik nepradėkie kojomis tryptie ir visai pasaulei insakinėtie. Juk supranti, jogei dabartės tik rėkdama reikalauji saldainių. Turi akis ir galvą — naudokies.

Jis vėl įsikišo į burną dūdelę, išpūtė žandus, pripūtė odinį maišą ir pradėjo liurlinti, o Marlinei vėl pradėjo zvimbti ausyse.

— O tu ką pasakysi, rupūže? — paklausė Marlinė, žiūrėdama į prijuostės kišenę.

— Ko gero, turi galvoti savarankiškai, — atsiliepė rupūžė. — Nežinau, kas aš buvau, bet nieko neišmaniau apie nematomų durų paieškas. Be to, drįstu pranešti, kad nemėgstu prievartos.

— Bet... aš nežinau, ko griebtis! Gal žinai kokį burtažodį?

— Nežinau, kokį burtažodį tu turėtum pasakyti, — atšovė rupūžė ir apsivertė aukštielninka.

Marlinė suprato, kad Nakai Makfiglai grįžta. Jie turi bjaurų įprotį elgtis baisiai tyliai, kai nori.

Oi ne, pamanė ji. Jie mano, kad aš žinau, ką daryti! Tai nesąžininga! Manęs niekas nemokė. Nelankiau raganų mokyklos! Nepavyko net jos rasti! Durys kažkur čia, turi būti kažkokie ženklai, bet aš nežinau kokie!

Jie stebi mane, norėdami įsitikinti, ar aš ko nors verta. Sūrius spaudžiu tikrai nuostabius, bet tai ir viskas. O juk raganos veiklos sritis — daiktai...

Ji įsikišo rupūžę į kišenę ir apčiuopė storą knygą “Avių ligos“.

Traukdama ją iš kišenės, išgirdo susirinkusių piktų atodūsį.

Jie mano, kad žodžiai stebuklingi...

Ji kur pakliuvo atsivertė knygą ir susiraukė.

— Skrepi, — garsiai perskaitė. Aplink susispietę piktai linktelėjo ir niuktelėjo vienas kitam į pašonę.

— Skrepi liga, — skaitė ji, — yra spongiforminė encefalopatija, arba prionų sukeliama liga. Jai būdinga lėtai progresuojanti centrinės nervų sistemos degeneracija. Siūloma gydyti kasdieninėmis terpentino dozėmis, kol neliks ligos, terpentino arba avies.

Ji išdrįso pakelti akis. Nuo kiekvieno akmens ir pilkapio į ją stebeilijo Makfiglai. Atrodė, kad ji padarė jiems milžinišką įspūdį.

Tačiau nesuprantami “Avių ligų“ žodžiai neturėjo jokio poveikio stebuklingoms durims.

— Ėriukų anaerobinė dizenterija, — perskaitė Marlinė. Auditorija lūkestingai apsikumščiavo.

— Ėriukų anaerobinei dizenterijai būdinga hemoraginis žarnų uždegimas ir intoksikacija...

Ir tą akimirką akies kampučiu ji išvydo meškiuką.

Jis buvo mažutis, raudonas, tokio raudonio gamtoje nepamatysi. Marlinė suprato, kas čia. Ventvertas dievino meškiuko formos saldainius. Šios šimtaprocentės chemijos skonis buvo kaip klijų, sumaišytų su cukrumi.

— Aha, — tarė ji, — čia tikrai buvo mano broliukas...

Piktai sujudo.

Ji žingsniavo į priekį, toliau balsu skaitydama apie avių ligas ir viena akimi žvilgčiodama į žemę. Ir pamatė dar vieną meškiuko formos saldainiuką, šį kartą žalią ir žolėje beveik nepastebimą.

Puiku, pamanė Marlinė.

Netoliese stovėjo vienas trilitų: du dideli akmenys su ant viršaus uždėtu trečiu. Ji jau kartą praėjo po arka, ir nieko neįvyko.

Bet nieko ir neturi įvykti, pamanė ji. Negalima palikti į kitą pasaulį durų, pro kurias galėtų įžengti kiekvienas, nes žmonės atklystų atsitiktinai. Reikia žinoti, kad durys yra.

Gal tai vienintelis būdas įeiti.

Gerai. Tada patikėsiu, kad įėjimas čia.

Ji įžengė ir išvydo nuostabų reginį: žalią žolę, mėlyną aplink besileidžiančią saulę raustantį dangų, kelis baltus debesėlius, vėluojančius nakvynės, šiltą it medumi apvarvėjusį kraštovaizdį. Marlinė jį matydavo beveik kasdien, bet dėl to jis atrodė ne mažiau stebuklingai. Be to, nereikėjo žiūrėti pro akmenų arką, norint jį pamatyti. Galėjai pamatyti iš bet kur.

Tiktai...

...kažkas buvo ne taip. Marlinė kelis kartus praėjo pro arką ir vis dar abejojo. Pakėlė ranką, bandydama nustatyti saulės aukštį virš horizonto.

Ir pamatė paukštį. Tai buvo kregždė, gaudydama muses, ji nėrė už akmenų.

Įspūdis buvo... keistas, beveik slegiantis. Paukštis praskrido už akmens, Marlinės žvilgsnis nusekė jam įkandin... bet pavėlavo. Kregždė turėjo pasirodyti, bet nesirodė.

Paskui ji praskrido pro angą ir valandėlę buvo abipus akmens iš karto.

Marlinei pasirodė, kad kažkas išlupo jai akių obuolius ir apsuko.

Rask vietą, kur laikas neatitinka...

— Pasaulis, matomas pro angą, mažiausiai sekunde atsilieka nuo laiko čia, — pasakė ji, stengdamasi, kad balsas skambėtų tvirtai. — Ma... žinau, kad durys čia.

Nakai Makfiglai, rėkaudami ir plodami, per lauką nukūrė prie jos.

— Kokias didingas knygas skaitai! — žavėjosi Dičkis Robas. — Nesupratau nė žodžio!

— Matyt, žodžiai, kurių nė velnio nesupranti, labai galingi! — pritarė kitas piktas.

— Tujen pasižymi visomis savybėmis, kurių reikia keldai, šeimininke, — paskelbė Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas.

— Tikrai! — įsikišo net Mulkis Vulis. — Išvertėm veizolus, kai pamatei saldainiukus ir niekaip neišsidavei! Netikėjom, jogei pamatysi žaliąjį!

Kiti piktai nustojo džiūgauti ir perbedė jį akimis.

— Ką aš pasakiau? Ką aš pasakiau? — klausinėjo jis.

Marlinė susmuko.

— Jūs visi žinojot, kad durys čia? — paklausė ji.

— O taip, — atsakė Dičkis Robas. — Tokius dalykus mes žinom. Juk andai gyvenom karalienės pasaulėj, betaig sukilom prieš jos nedorą valdžią...

— Sukilom, o ji paskum ištrenkė mus laukan užu vagystes, girtuokliavimą ir muštynes, — užbaigė Mulkis Vulis.

— Buvo visiškai ne taip! — suriaumojo Dičkis Robas.

— Ir laukėt, ar aš rasiu kelią, teisybė? — paklausė Marlinė, kol dar nekilo muštynės.

— Taip. Susidorojai, mergele.

Marlinė papurtė galvą.

— Ne, — atsakė ji. — Aš nekerėjau. Nežinau, kaip tai padariau. Tiesiog įsižiūrėjau ir pamačiau. Iš tikrųjų tai apgaulė.

Piktai susižvalgė.

— Nesvarbu, — nusprendė Dičkis Robas. — Kas tie kerai? Mosteli lazdele, ištari kelis burtažodžius. Nieko čia gudraus. Betaig insižiūrėtie, pamatytie ir suprastie — tatai tikras talentas.

— Iš tiesų, — Marlinės nuostabai, pritarė bardas Viljamas. — Pasinaudojai akimis ir galva. Kaip ir pridera tikrai rrraganai. Kerai tėra skirti reklamai.

— O, — nudžiugo Marlinė. — Tikrai? Na, ką gi... štai mūsų durys, visi į priekį!

— Teisybė, — atsakė Dičkis Robas. — Dabartės rodykie kelią.

Marlinė dvejojo. Paskui jai toptelėjo: jaučiu, kaip galvoju. Stebiu savo mąstymą. O ką aš galvoju? Nagi kad jau kartą praėjau po arka, ir nieko neįvyko.

Bet tada aš nežiūrėjau. Nemąsčiau. Bent jau tinkamai — ne.

Pasaulis, kurį matau pro arką, iš tiesų netikras. Tik atrodo tikras. Tai savotiškas... užburtas paveikslas, turintis paslėpti duris. Ir jei nekreipsi dėmesio, nueisi, pareisi ir nieko nesuvoksi.

Aha...

Ji praėjo pro arką. Nieko neįvyko. Nakai Makfiglai rimtomis minomis stebėjo ją.

Puiku, pamanė Marlinė. Vis dar esu apgaudinėjama, ar ne?

Ji atsistojo prieš akmenis, ištiesė rankas į šonus, užsimerkė ir labai lėtai žengė į priekį.

Kažkas sutraškėjo po kojomis, bet ji atsimerkė tik tada, kai nebejautė akmenų. O kai atsimerkė...

...kraštovaizdis buvo nespalvotas.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Žiemos šalis

— Taip, Pirmą Žvilgsnį ji turi, — ištarė Viljamo balsas Marlinei už nugaros, kai ji žvelgė į karalienės pasaulį. — Ji mato tai, kas iš tikrųjų yra...

Po dangumi, tokiu purvinai baltu, kad Marlinei pasirodė, jog stovi teniso sviedinuke, driekėsi sniego dykynė. Tik juodi kamienai ir nutriušusios šakos šen bei ten rodė, kur baigiasi žemė ir prasideda dangus...

...ir dar, žinoma, kanopų pėdsakai. Jie tęsėsi iki miško — juodų medžių su apsnigtomis šakomis.

Šaltis it adatomis badė odą.

Ji pažvelgė žemyn ir pamatė pro vartus plūstant Nakus Makfiglus. Jie iki juosmens brido per sniegą, be žodžių skirstydamiesi. Kai kurie išsitraukė kalavijus.

Dabar jie nesijuokė ir nepokštavo. Buvo budrūs.

— Imkimės darbo, — tarė Dičkis Robas. — Insmukom šauniai. Tujen palaukie mūsų čia, o mes kaipmat pristatysim broliuką, juokų darbas...

— Aš irgi eisiu! — atkirto Marlinė.

— Ne, kelda negali..

— Ši kelda gali! — drebėdama atšovė Marlinė. — Viską. Jis mano brolis. Kur mes?

Dičkis Robas žvilgtelėjo į blyškų dangų. Saulės nebuvo.

— Dabartės tujen čia, — tarė jis, — tai gal nieko neatsitiks, jeigut pasakysiu. Mes vadinam šitą kraštą Fėjų šalimi.

— Fėjų šalis? Negali būti! Mačiau paveikslėlius! Pasakų šalis... žalia, daug medžių, gėlių, saulės ir skambesio! Rubuiliai kūdikėliai, apvilkti šliaužtinukais su ragučiais! Sparnuotos būtybės! Ir... keisti padarai. Aš mačiau paveikslėlius!

— Ne visada taip būna, — atsakė Dičkis Robas. — O su mumis eitie negali, nesang neturi ginklo, šeimininke.

— Kur dingo mano keptuvė? — paklausė Marlinė.

Kažkas atsitrenkė jai į kulnus. Marlinė apsidairė ir pamatė Ne Tokį Didelį Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnį Užu Mažąjį Džoką Džoką, pergalingai iškėlusį keptuvę.

— Gerai, keptuvę turi, — suburbėjo Dičkis Robas, — betaig čia reikia kalavijo iš meteorito geležies, tatai oficialus ginklas, veržiantis ing Fėjų šalį...

— O aš moku švaistytis keptuve, — atšovė Marlinė. — Be to, esu...

— Puola! — suriko Mulkis Vulis.

Tolumoje Marlinė išvydo juodų taškučių virtinę ir pajuto, kaip kažkas ropščiasi jai per nugarą ant galvos.

— Juodieji šunys, — paskelbė Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas. — Gyvas velnias.

— Nuo šunų nepabėgsim! — sušuko Marlinė ir stvėrė keptuvę.

— Bėgtie nereikės, — nuramino ją Dičkis Robas. — Šį kartą su mumis bardas. Mažu norėtumbei užsikimštie ausis?

Viljamas, įsmeigęs akis į besiartinančią rują, atsuko nuo peliamaišio kelias dūdeles ir susidėjo į maišelį, kabantį ant peties.

Šunys artėjo. Marlinė išvydo skustuvinius dantis ir liepsnojančias akis.

Viljamas lėtai išsitraukė kelias trumpesnes, mažesnes, sidabru žvilgančias dūdeles ir prisuko vietoj anų. Neatrodė, kad skuba.

Marlinė suspaudė keptuvės rankeną. Šunys nelojo. Būtų buvę ne taip baisu, jei būtų loję.

Viljamas pasikišo po pažastimi peliamaišį ir pripūtė.

— Aš grrrosiu, — paskelbė jis, kai šunys atsidūrė taip arti, kad buvo matyti, kaip seilėjasi, — populiarrrųjį hitą “Karrralius po vandeniu“.

Nakai Makfiglai visi iki vieno numetė kalavijus ir užsidengė rankomis ausis.

Viljamas prisidėjo prie lūpų pūstuką, porą kartų pamėgino mušti taktą koja ir, kai šunys pritūpė šokti ant Marlinės, užgrojo.

Iškart atsitiko keletas dalykų. Marlinei pradėjo gelti visus dantis. Keptuvė sudrebėjo jos rankose ir iškrito ant sniego. Šuo priešais ją ėmė žvairuoti ir užuot liuoktelėjęs pargriuvo.

Baisiašuniai nebekreipė į piktus jokio dėmesio. Jie staugė. Jie sukosi ratu. Jie bandė kąsti sau į uodegą. Jie klupinėjo ir atsimušinėjo vienas į kitą. Švokščiančios mirties vora suiro į tuzinus paklaikusių gyvulių, kurie raitėsi, kraipėsi ir stengėsi išsinerti iš kailio.

Aplink įraudusį nuo pastangų Viljamą ištirpo sniegas. Kilo garas.

Bardas atitraukė nuo lūpų dūdelę. Spurdantys patižusiame sniege baisiašuniai pakėlė galvas. Paskui visi kaip vienas pabruko uodegas ir it kurtai per sniegą nudūmė atgal.

— Dabartės jie žino, jogei mes čia, — pasakė Dičkis Robas, šluostydamasis ašaras.

— Kas atsitiko? — paklausė Marlinė, čiupinėdama dantis — ar neišbyrėjo.

— Jis grojo skausmo gaidą, — paaiškino Dičkis Robas. — Tujen negirdi, garsai per aukšti, betaig šunys girdi. Jiems galvos skyla. Drožiam toliau, kolei ji dar ko norint neatsiuntė.

— Juos atsiuntė karalienė? Bet tai slogučių šunys! — nustebo Marlinė.

— O taip, — sutiko Dičkis Robas. — Iš ten ji juos ir ištraukė.

Marlinė pažvelgė į bardą Viljamą. Jis ramiai keitė dūdeles. Pajutęs jos žvilgsnį, pakėlė akis ir mirktelėjo.

— Nakai Makfiglai labai vertina muziką, — tarė jis ir galva parodė į sniegą prie Marlinės pėdos.

Sniege gulėjo geltonas meškučio pavidalo saldainis, viena chemija.

O sniegas aplink Marlinę tirpo.

Du piktai lengvai nešė Marlinę. Ji skriejo virš sniego, klanas bėgo įkandin.

Danguje nėra saulės. Net itin rūškanotomis dienomis paprastai įžiūrėdavai saulę, bet ne šioje vietoje. Dar kažkas buvo keista, nors ji nesuvokė, kaip pavadinti tą jausmą. Neatrodė, kad ši šalis tikra. Horizontas kažkoks ne toks. Jis buvo taip arti, kad, regis, galėjai paliesti, o juk tai kvailystė.

Be to, daiktai buvo... nebaigti. Kaip antai miško, kurio link jie bėgo, medžiai. Ji manė, kad medis yra medis. Tiek iš arti, tiek iš toli. Jis turi šakas, kamieną ir šaknis. Ir žinai, kad jis jas turi, nors medis taip toli, kad matyti tik siluetas.

Tačiau čionykščiai medžiai buvo kitokie. Ji aiškiai matė, kad tai tik siluetai, o šaknys, šakos ir kitos smulkmenos išauga jai artinantis, lyg pagal įsakymą: “Greičiau, kažkas ateina! Atrodyk kaip tikras!“

Lyg būtų atsidūrusi paveiksle, kurį tapydamas dailininkas per daug nesiterliojo su tolimais daiktais, bet skubiai pripiešdavo tikroviškumo toje vietoje, į kurią žiūrėdavai.

Oras buvo šaltas ir sudvisęs kaip senuose rūsiuose.

Jiems artėjant prie miško, šviesa vis labiau blausėsi. Tarp medžių ji šiurpiai pamėlo.

Ir nė vieno paukščio, pamanė Marlinė.

— Sustokit, — įsakė.

Piktai pastatė ją ant žemės, bet Dičkis Robas perspėjo:

— Negalima gaištie. Tuoj keliausim toliau, vaikiai.

Marlinė išsitraukė rupūžę. Ši sumirksėjo, pamačiusi sniegą.

— Velniava, — paskelbė. — Nieko gero. Man dabar žiemos įmygis.

— Kodėl viskas taip... keista?

— Niekuo negaliu padėti, — atkirto rupūžė. — Pamačiusi sniegą, pamačiusi ledą, įsivaizduoju, kad stingstu. Klausausi savo rupūžiško vidaus balso.

— Ne taip jau ir šalta!

— Man šalta... — rupūžė užsimerkė. Marlinė atsiduso ir įsidėjo ją į kišenę.

— Ašian pasakysiu, kur esam, — tarė Dičkis Robas, įdėmiai žiūrėdamas į mėlyną tamsą. — Žinai tokius mažučiukus vabzdžius, kurie prikimba prie avių ir siurbia kraują, paskum nukrinta? Ši pasaulė panaši ing juos.

— Kalbi apie erkes? Kenkėjus? Kraujasiurbius?

— O taip. Ji plūduriuoja, ieškodama pažeidžiamos vietos, pasaulės, kurioje visiems vienodai rodo, ir atsidaro duris. Tada karalienė atsiunčia saviškius. Vogtie. Laužties ing klėtis, nuvarytie galvijus...

— Smagu būdavo vogtie karves, — svajingai tarė Mulkis Vulis.

— Vuli, — grėsmingai suriaumojo Dičkis Robas, rodydamas kalaviją, — jau užmiršai, kaip sakiau, kad kartais turėtumbei pagalvotie, prieš aušindamas burną?

— Neužmiršau, Robai.

— Čia vienas iš tokių kartų, — Robas atsisuko ir droviai žvilgtelėjo į Marlinę. — Taip, mes buvom neprilygstami karalienės plėšikai, — prisipažino. — Žmonės net medžiotie bijodavo dėlei mūsų. Betaig jai visada buvo maža. Ji visada norėjo daugiau. Mes pasakėm, kad negerai vogtie paskutinį senutės paršiuką ar valgį iš neturtėlių, kuriems jo ir taip trūksta. Makfiglas ramia sąžine nušvilps auksinį puodelį iš turtuolio, betaig nukniauktie puodelį, kuriame senukas laiko dantų protezus, nežmoniška, piktai gėdijasi tokių darbų. Žinoma, Nakas Makfiglas mušasi ir vagia, betaig neoru mušties su bejėgiais ir vogtie iš vargšų.

Tamsaus miško pakraštyje Marlinė klausėsi istorijos pasaulėlio, kuriame niekas neauga, kuriame nešviečia saulė, kuriame viskas atgabenta iš kitur. Pasaulėlio, kuris ima ir nieko neduoda, tik skleidžia baimę. Jis plėšia — ir žmonės išmoko nesikelti iš lovos, išgirdę keistus garsus, nes jei kas nors bandydavo trukdyti karalienei, ji užvaldydavo jo sapnus.

Marlinė nesuprato, kaip ji tai daro, bet baisiašuniai ir raiteliai be galvos atsirado iš ten. Šie sapnai... tikroviškesni. Karalienė gali suteikti sapnams realumo. Atsiduri tokiame sapne ir išnyksti. Ir pabundi tik tada, kai pabaisos tave sugauna...

Karalienės tarnai grobdavo ne tik maistą. Žmones irgi.

— Kaipo antai dūdmaišininkus, — įsiterpė bardas Viljamas. — Fėjos nemoka muzikuotie, žmonės moka. Ji pagrobdavo žmogų dėlei muzikos, kurią jis groja.

— Ir dar ji grobia vaikus, — pridūrė Marlinė.

— Taip. Tavo broliukas ne pirmas, — atsiliepė Dičkis Robas. — Juk supranti, jogei džiaugsmo irgi juoko čia ne per daug. Ji mano, kad moka elgties su vaikais.

— Senoji kelda sakė, kad karalienė jo neskriaus, — prisiminė Marlinė. — Juk tai tiesa?

Nakas Makfiglas nemoka pūsti dūmų į akis. Jam ant kaktos didelėmis raidėmis parašyta ir dar iliustruota, ką jis mano. Atlapaširdžių piktų marmūzėse šią akimirką atsispindėjo vienui viena mintis: šimts kankolų, tikiuosi, ji nesuregs klausimo, į kurį nenorim atsakyti...

— Juk tai tiesa? — pakartojo Marlinė.

— O taip, — iš lėto atsakė Dičkis Robas. — Ji tau nemelavo. Karalienė stengiasi su jais elgties gražiai, betaig nežino kaip. Ji fėja, o jos nelabai supranta kitas gyvas būtybes.

— Kas atsitiks Ventvertui, jei jo nesusigrąžinsime?

Jiems ant kaktos vėl buvo parašyta: “Mums nepatinka šis pokalbis“.

— Aš klausiau... — pakartojo Marlinė.

— Man dingojas, kada norint jinai jį grąžins, — atsakė Viljamas. — Ir jis bus tokis, kokis buvo pagrobtas. Čia nesenstama. Neaugama. Nė kiek.

— Tai jam nieko neatsitiks?

Dičkis Robas kažką sugargė. Lyg stengtųsi ištarti “taip“, bet liežuvis ginčytųsi su smegenimis, kurios tvirtina “ne“.

— Pasakyk man, ko nesakai, — paragino Marlinė.

Pirmas prabilo Mulkis Vulis:

— Atsitiks apsčiai invairių dalykų. Pavyzdžiui, švino lydymosi temperatūra...

— Šioje šalyje, — skubiai įsiterpė Dičkis Robas, — metai bėga kaipo dienos. Po kokių poros mėnesių berniukas karalienei nusibos. Neužmirškie, po poros mėnesių čia, kur laikas lėtas ir sunkus. Kai jis grįš ing mirtingųjų pasaulę, tujen būsi sena, mažu net mirusi. Dėlei to, jeigut turėsi vaikų, iš anksto perspėkie juos, idant pasižvalgytų po kalvas besibastančio snarglėto vaikėzo, prašančio saldainių, nesang tatai jųjų dėdė Ventvertas. Tačiau ne tai baisiausia. Jeigut per ilgai gyvensi sapnais, išeisi iš proto, niekada deramai nebpabusi, niekada kaip reikiant nebsuvoksi tikrovės...

Marlinė stebeilijo į jį.

— Taip jau yra buvę, — patvirtino Viljamas.

— Aš jį susigrąžinsiu, — tyliai pasakė Marlinė.

— Mes neabejojam, — atsiliepė Dičkis Robas. — Ir kur eisi, seksim inkandin. Nakai Makfiglai nieko nebijo!

Piktai ėmė pritariamai šaukti, bet Marlinei pasirodė, kad mėlyna tamsa sugeria visus garsus.

— Taip, nieko, išskyrus advokatus ir... — bandė pasakyti Mulkis Vulis, bet Robas vėl užkimšo jam gerklę.

Marlinė vėl patraukė kanopų pėdsakais.

Sniegas bjauriai girgždėjo po kojomis.

Ji truputį paėjėjo žiūrėdama, kaip medžiai artinantis darosi vis panašesni į tikrus, paskui apsidairė.

Visi Nakai Makfiglai sėlino paskui ją. Dičkis Robas šypsodamasis linktelėjo. O jos pėdsakai sniege išskydo, pro juos buvo matyti žolė.

Medžiai ėmė Marlinę erzinti. Daiktų pokyčiai gąsdino labiau už baidykles. Baidyklei galima užtvoti, miškui ne. O kam nors užtvoti ji labai norėjo.

Ji sustojo, nugremžė truputį sniego nuo medžio kamieno ir valandėlę matė tik pilkumą, tačiau netrukus užaugo žievė. Užaugo ir nebedingo apsimesdama, kad visada čia buvo.

Tai kėlė didesnį nerimą negu baisiašuniai. Jie — tik pabaisos. Juos galima įveikti. O šitai... gąsdina...

Jai dingtelėjo Antroji Mintis. Pajuto, kaip baimė auga, pajuto, kaip nudiegė per paširdžius, kaip suprakaitavo alkūnės. Bet tai... nebuvo susiję. Ji stebėjo savo išgąstį, o tai reiškė, kad dalis jos, ta dalis, kuri stebi, nebijo.

Visa bėda, kad kojos, kurios ją neša, bijojo. Reikia būti labai atsargiai.

Tada viskas ir nuėjo niekais. Staiga ją apėmė baimė. Ji atsidūrė keistame pasaulyje su pabaisomis, lydima šimtų mažučių mėlynų vagišių. Ir... juodų šunų. Raitelių be galvos. Pabaisų iš upės. Avilį, atbulom švilpiančių per lauką. Balsų po lova...

Nusmilko padai. Bet ji — Marlinė, todėl nudūmė į priekį, iškėlusi keptuvę. Ji turi pereiti mišką, susirasti karalienę, atgauti brolį, dingti iš čia!

Kažkur už nugaros pasigirdo riksmai...

Ji pabudo.

Sniego nebuvo, tik paklodės ir tinkuotų jos kambario lubų baltuma. Valandėlę Marlinė žiūrėjo į lubas, paskui pasilenkė ir dirstelėjo po lova.

Ten nebuvo nieko, tik dulkės. Atlapojusi lėlių namelio duris, viduje išvydo tik du žaislinius kareivėlius, meškutį ir begalvę lėlę.

Sienos buvo tvirtos. Grindų lentos girgždėjo kaip visada. Šliurės buvo tokios kaip visada: senos, patogios, nudrengtais rausvais pūkais.

Ji stovėjo vidury kambario. Tyliai paklausė:

— Čia kas nors yra?

Toli ant kalvos subliovė avys, bet jos tikriausiai Marlinės negirdėjo.

Girgžtelėjusios atsidarė durys, įėjo Pašlemėkas. Jis pasiglaustė jai apie kojas, murkdamas kaip tolimas griaustinis, paskui užšoko ant lovos ir susiraitė.

Marlinė apsirengė mąstydama: tegu tik kambarys išdrįsta ką nors iškrėsti.

Kai nulipo žemyn, puodai ant krosnies pliupėjo. Motina kažką knerpė prie kriauklės.

Marlinė iš virtuvės nėrė į pieninę. Ėmė keturpėsčia ropoti grindimis, net po kriaukle ir už spintelių žvilgtelėjo.

— Galit išlįsti, tikrai, — pasakė.

Nieko. Kambaryje ji buvo viena. Dažnai likdavo kambaryje viena, ir jai tai patikdavo. Jausdavosi beveik privačioje teritorijoje. Bet dabar kambarys buvo per daug tuščias, per daug švarus...

Kai ji grįžo į virtuvę, motina tebestovėjo prie kriauklės, plovė indus, bet lėkštė garuojančios košės jau buvo padėta ant stalo.

— Šiandien dar susuksiu sviesto, — atsargiai pasakė Marlinė ir atsisėdo. — Šitiek pieno primelžiam, negi leisim nueiti perniek.

Motina linktelėjo ir padėjo lėkštę ant džiovyklos prie kriauklės.

— Juk aš nepadariau nieko blogo? — paklausė Marlinė.

Motina papurtė galvą.

Marlinė atsiduso.

— Tada ji pabudo ir pamatė, kad viskas buvo tik sapnas. — Blogesnės pabaigos negalima sugalvoti. Bet istorija buvo kaip tikra. Ji prisiminė dūmų kvapą piktų urve ir... kuo jis vardu?.. a, Dičkis Robas... Dičkio Robo jaudinimąsi kalbant su ja.

Keista, pamanė ji, kad Pašlemėkas glaustosi. Jis mielai miega jos lovoje, jei ji jo neišmeta, bet dieną stengiasi nesipainioti jai po kojų. Neįprasta...

Ant židinio atbrailos kažkas subarškėjo. Porcelianinė piemenaitė ant senelės lentynos savaime slinko į šoną. Marlinė spoksojo į ją, rankoje sustingo šaukštas su koše, o statulėlė nuslydo ir ištiško ant grindų.

Barškesys nesiliovė. Dabar jis sklido iš krosnies. Ji pamatė, kaip durelės šokinėja ant vyrių.

Marlinė atsisuko į motiną, kuri dėjo prie kriauklės dar vieną lėkštę. Bet ją laikė ne ranka...

Krosnies durelės atsilapojo ir nuslydo ant grindų.

— Nevalgyk košės!

Į kambarį siūbtelėjo šimtai Nakų Makfiglų ir nudundėjo grindų plytelėmis.

Sienos traukėsi. Grindys siūbavo. O padaras, kuris sukinėjosi prie kriauklės, buvo net ne žmogus, tiesiog... medžiaga, pilka kaip sena tešla, ir jis ėmė keisti pavidalą, drimblindamas prie Marlinės.

Pro ją prašvilpė snieguoti piktai.

Ji pažvelgė į mažutes juodas padaro akeles.

Riksmas atsklido iš gilumos. Nebuvo nei Antrosios Minties, nei pirmos minties, tik riksmas. Atrodė, kad jis plečiasi, verždamasis Marlinei iš gerklės, kol virsta juodu tuneliu prieš ją, ir krisdama į jį, ji išgirdo užpakalyje sambrūzdį:

— Kaip manai, ing ką žiūri, bjaurybe? Galas tau!

Marlinė atsimerkė.

Ji gulėjo ant drėgnos žemės niūriame apsnigtame miške. Vieni piktai budriai stebėjo ją, bet jai krito į akis, kad kiti spokso tolyn, į tamsą tarp medžių kamienų.

Medžiuose driekėsi... medžiaga. Medžiagos tumulai. Jie buvo pilki ir karojo it seni skudurai.

Ji pakreipė galvą ir pamatė, kad šalia stovi ir susirūpinęs į ją žiūri Viljamas.

— Juk tai buvo sapnas? — paklausė Marlinė.

— Ne visai, — atsakė Viljamas, — ir sapnas, ir ne sapnas...

Marlinė atsisėdo taip staiga, kad piktai net atšoko.

— Bet... ten buvo kažkoks padaras, o paskui jūs išlindot iš krosnies! — tarė ji. — Jūs buvot mano sapne! Kas tas... padaras?

Bardas Viljamas įdėmiai žiūrėjo į ją, lyg negalėdamas apsispręsti.

— Mes jį vadinam dromu, — tarė jis. — Čia nėr nė vieno tikro daikto, neužmiršai? Viskas atspindėta, pavogta iš kitos pasaulės arba sukurta karalienės burrrtų. Dromas slėpėsi tarpu medžių, o tujen lėkei taip greit, jogei jo nepastebėjai. Matei vorus?

— Žinoma!

— Vorai rezga tinklus. Dromai rezga sapnus. Šioje vietoje tatai nesunku. Pasaulė, iš kurios atėjai, beveik tikra. Ši vieta beveik netikra, taigi ar šiaip, ar taip sapnas. Dromas nurezga tinklą su spąstais. Jeigut sapne ką nors suvalgysi, nebnorėsi pabusti.

Iš jo minos atrodė, kad tikisi padaręs Marlinei įspūdį.

— O dromui kokia iš to nauda? — paklausė ši.

— Jis mėgsta sapnus žiūrėtie. Jam malonu matytie, jogei tau malonu. Ir jis stebės, kaip maitiniesi sapnų ėdra, kolei mirsi iš bado. Tada dromas tave suės. Ne iš karto. Palauks, kolei apipusi, nesang dromai neturi dantų.

— O kaip išsivaduoti?

— Geriausias būdas — surastie dromą, — atsakė Dičkis Robas. — Jis bus sapne su tavimi, tik užsimaskavęs. Tada jį nužavinkie.

— Ką turi omeny?

— Paprastai nebesišakoja, kai nukerti jam galvą.

Dabar aš iš tikrųjų sukrėsta, pamanė Marlinė. O be reikalo.

— Ir čia Fėjų šalis? — paklausė ji.

— Taip. Galima sakytie, sritis, nerodoma turistams, — tarė Viljamas. — Ir tujen neblogai pasirodei. Nepasidavei. Supratai, jogei kažin kas ne taip.

Marlinė prisiminė meilų katiną, krintančią piemenaitę. Ji bandė save perspėti. Reikėjo klausyti.

— Ačiū, kad manęs atėjot, — droviai padėkojo. — Kaip jums pavyko?

— Galim insmuktie visur, net ing sapną, — nusišypsojo Viljamas. — Juk mes — vagių tauta. — Dromo dribsnis nuo medžio šleptelėjo ant sniego.

— Šitiems manęs apmauti nebepavyks! — pareiškė Marlinė.

— Taip. Tikiu. Tavo akys nelygu žudikės, — susižavėjęs pasakė Viljamas. — Jei būtau dromas ir turėtau smegenų, man pakinkliai sijotų miltus. Žinokie, jųjų dar bus, o kai kurie gudrrrūs. Tatai karalienės sargybiniai.

— Manęs neapgaus! — Marlinė prisiminė siaubingą akimirką, kai padaras goglinėjo aplink, keisdamas pavidalą. Baisiausia, kad jis buvo įsikūręs jos namuose, jos buveinėje. Kai didelis beformis daiktas ėmė blaškytis po virtuvę, ji ne tik persigando, bet ir įsiuto. Jis įsiveržė į jos buveinę.

Tas padaras ne tik bandė ją nužudyti, bet ir įžeidė...

Viljamas stebėjo ją.

— Taip, atrodai baisiai siutulinga, — pripažino jis. — Turbūt labai myli broliuką, jeigut nebijai dėlei jo su tokiomis pabaisomis kauties...

Marlinė negalėjo negalvoti. Aš jo nemyliu. Žinau, kad nemyliu. Jis... apsisnarglėjęs, amžinai atsilieka, be paliovos spiegia, ko nors reikalaudamas, sugaištu marias laiko, jį prižiūrėdama. Negaliu su juo pasikalbėti. Jis visą laiką ko nors nori.

Bet jai toptelėjo Antroji Mintis: jis mano. Mano kraštas, mano namai, mano brolis! Kaip kažkas išdrįso liesti tai, kas mano!

Ji buvo mokoma nesavanaudiškumo. Žinojo, kad užaugo nesavanaudiška, bent įprastine šio žodžio prasme. Stengėsi galvoti apie kitus žmones. Niekada neimdavo paskutinės duonos riekės. Šis jausmas buvo kitoks.

Ji nebuvo nei drąsi, nei kilni, nei geraširdė. Ji ėjo vaduoti brolio, nes turėjo tai padaryti, nes negalėjo to nedaryti. Ji prisiminė...

...senelės Skauduolės žibintą, lėtai slenkantį virš kalvų šaltomis žvaigždėtomis naktimis ar per siautulingą audrą. Ji gelbėdavo ėriukus nuo artėjančių šalnų ar avinus nuo bedugnių. Sušalusi ji iš paskutiniųjų plumpino naktimis, ieškodama kvailų avių, kurios niekada nedėkoja, neįgyja proto ir rytoj turbūt vėl paklius į tokią pat bėdą. Ir ji taip darė, nes neįsivaizdavo, kad galima nedaryti.

Kartą ant tako jos susitiko prekeivį su asilu. Mažučio asiliuko beveik nebuvo matyti iš po prekių krūvos. Prekeivis mušė gyvulį, nes šis pargriuvo.

Marlinė sušuko senelei, kad pasižiūrėtų, o senelė dirstelėjo į ją ir kažką pasakė Perkūnui su Žaibu...

Išgirdęs urzgimą, prekeivis liovėsi mušti asilą. Bandšuniai atsitūpė abipus taip, kad jis negalėtų matyti abiejų iškarto. Prekeivis pakėlė rykštę šerti Žaibui, ir Perkūnas suurzgė garsiau.

— Nepatarčiau, — tarė senelė.

Prekeivis nebuvo kvailas. Šunų akys priminė plieninius rutulius. Jis nuleido ranką.

— Mesk rykštę, — įsakė senelė. Prekeivis taip ir padarė, metė ją į dulkes, lyg rykštė būtų įkaitusi iki raudonumo.

Senelė Skauduolė priėjo ir pakėlė ją. Marlinė prisiminė, kad tai buvo gluosnio šaka, ilga ir lanksti.

Staiga, taip greitai, kad vaizdas išsklido, senelė du kartus šniojo vyriškiui per veidą, palikdama dvi ilgas raudonas žymes. Prekeivis krustelėjo, bet jį, matyt, išgelbėjo kažkokia baisi mintis, nes šunys tiesiog troško pulti.

— Skauda, tiesa? — maloniai paklausė senelė. — Aš žinau, kas tu, manau, kad ir tu žinai, kas aš. Tu prekiauji puodais ir keptuvėmis, kiek prisimenu, jie neblogi. Bet jei tarsiu žodį, aukštumose neparduosi nieko. Aš pasakiau. Gyvulį reikia šerti, o ne mušti. Girdi?

Nuleidęs akis, drebančiomis rankomis, vyriškis linktelėjo.

— Gana, — pasakė senelė Skauduolė, ir šunys iškart virto dviem paprastais bandšuniais. Jie nuėjo ir atsitūpė abipus jos, iškorę liežuvius.

Marlinė žiūrėjo, kaip vyras nuėmė dalį prekių, pririšo sau prie nugaros ir atsargiai paragino asilą. Senelė žiūrėjo, kaip jis nuvažiuoja, ir kimšosi pypkę. Paskui prisidegė ir pasakė, lyg jai būtų ką tik toptelėję:

— Tie, kurie gali, privalo padėti tiems, kurie negali. Kas nors turi užtarti tuos, kurie neturi balso.

Negi toks ir yra raganos darbas? Pamanė Marlinė. Ne to tikėjausi! Kada bus kas nors gero?

Ji atsistojo.

— Eime, — paliepė.

— Tujen nepavargus? — paklausė Robas.

— Privalom eiti!

— Taip? Ji turbūt patraukė ing savo rūmus užu miško. Jeigut mes tavęs nenešim, vėžlinsim bent porą valandų...

— Aš eisiu! — Jai į galvą skverbėsi milžiniško negyvo dromo snukio prisiminimas, bet įtūžis jo neįsileido. — Kur keptuvė? Dėkui! Eime!

Ji nužingsniavo pro keistus medžius. Kanopų pėdsakai beveik švietė tamsoje. Šen ten juos kirto kiti pėdsakai, galbūt paukščių, išsklidę apskriti pėdsakai, kuriuos galėjo palikti bet kas, vingiuotos linijos, galbūt gyvačių, jei yra tokių padarų kaip snieginės gyvatės.

Abipus Marlinės vorele bėgo piktai.

Įtūžis pamažu atslūgo, nuo vaizdų aplinkui ėmė skaudėti galvą. Tolimi daiktai netikėtai priartėdavo, medžiai pakeisdavo pavidalą, kai ji bėgdavo pro šalį...

Beveik netikras, pasakė Viljamas. Beveik sapnas. Šiame pasaulyje per maža tikrumo atstumams ir pavidalams. Stebuklingasis dailininkas vėl tapė kaip paklaikęs. Jei Marlinė įsmeigdavo akis į medį, šis imdavo keistis ir pasidarydavo panašus į medį, o ne į Ventverto keverzonę užmerktomis akimis.

Tai išgalvotas pasaulis, pamanė Marlinė. Beveik pasakiškas. Medžiai gali būti nelabai tikroviški, nes kam jie rūpi pasakose?

Ji sustojo mažoje proskynoje ir įsispoksojo į medį. Atrodė, jis žino, kad yra stebimas, nes pasidarė tikroviškesnis. Žievė sušiurkštėjo, išaugo šakos.

Jai po kojomis tirpo sniegas. Nors “tirpo“ — ne tas žodis. Jis tiesiog nyko, užleisdamas vietą lapams ir žolei.

Jei būčiau pasaulis, kuriam trūksta tikrumo, pamanė Marlinė, sniegas būtų labai paranku. Jam kurti nereikia jokių pastangų. Tai tik balta medžiaga. Viskas atrodo balta ir paprasta. Bet aš galiu padaryti šį pasaulį sudėtingesnį. Aš tikresnė už šią vietą.

Ji išgirdo virš galvos zvimbimą ir pakėlė akis.

Staiga oras prisipildė mažų žmogučių, mažesnių už piktus, su laumžirgių sparneliais. Juos gaubė geltona šviesa. Pakerėta Marlinė ištiesė ranką...

Tą akimirką visas Nakų Makfiglų klanas šoko jai ant nugaros ir parvertė į pusnį.

Kai ji šiaip taip atsistojo, proskynoje vyko mūšis. Piktai šokinėjo ir smaigstė kalavijais skraidančius žmogiūkščius, o šie zvimbė aplink juos it vapsvos. Jai bežiūrint, du šoko ant Dičkio Robo, čiupo už plaukų ir pakėlė į orą.

Jis kilo, rėkdamas ir spurdėdamas. Marlinė pašoko ir stvėrė jį per juosmenį, kita ranka daužydama žmogiūkščius. Jie paleido piktą ir lengvai išsisuko nuo smūgių, nardydami ore it kolibriai. Vienas įkando jai į pirštą ir nuzvimbė šalin.

— Oooooiiiii... — iš kažkur atsklido balsas.

Robas Marlinės glėby suspurdėjo.

— Greičiau paleiskie! — suriko jis. — Bus poezijos!

DEVINTAS SKYRIUS

Dingę berniukai

Per proskyną nuaidėjo dejonė, gedulinga it vienų pirmadienių mėnuo.

— iiiiaaaaaoooooo...

Ji skambėjo it neapsakomai kenčiančio žvėries. Bet iš tikrųjų aimanos autorius ir atlikėjas buvo Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas. Jis stovėjo ant pusnies, prispaudęs vieną ranką prie širdies, o kitą labai teatrališkai ištiesęs.

Akis irgi vartė.

-...oooooooooooooo....

— Ak, klaiku, kai tave apsėda mūza, — tarė Dičkis Robas, užsikimšdamas ausis.

— ...iiiii grąžom rankas ir raudam, graudžios ašaros byra, — stūgavo piktas, — dėlei likimo fėjų: viskas čia jau pairo...

Ore skraidantys žmogiūkščiai liovėsi pulti ir ėmė blaškytis. Kai kurie pradėjo atsimušinėti vienas į kitą.

— Bėdos siaubingos laukia, žlugus ši karalystė, — deklamavo Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas, — priešų žavingų amžius trumpas, elfišką klysti...

Skrajūnai pradėjo cypti. Vieni žnektelėjo ant sniego, kiti, dar pajėgūs skristi, būriu ėmė veržtis pro medžius.

— Pergalė mūsų, elfai bėga, mūšis laimėtas, giesmę pašlovint piktams gieda bardas be vietos! — suriko jiems įkandin Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas.

Žmogiūkščiai dingo.

Makfiglai kėlėsi nuo žemės. Kai kurie kraujavo nuo elfų įkandimų. Keletas gulėjo susirietę ir dejavo.

Marlinė pažvelgė į savo pirštą. Ten, kur įkando elfas, buvo matyti dvi mažos skylutės.

— Neblogai, — iš apačios sušuko Dičkis Robas. — Jie nieko nenusinešė, nukentėjo tik keli vaikiai, nespėję laiku ausų užsikimštie.

— Jie nelabai nukentėjo?

— Keletas seansų pas psichoanalitiką, ir bus sveiki kaipo ridikai.

Ant sniego krūvos Viljamas draugiškai tapšnojo Ne Tokiam Dideliam Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesniam Užu Mažąjį Džoką Džokui per petį.

— Jau seniai negirdėjau tokios klaikios poezijos, vaiki, — pagyrė jis. — Rrrėžia ausį ir ėda sielą. Paskutines porą eilučių dar reikėtų dailintie, betaig aimanai nieko nei pridėsi, nei atimsi. Trumpai drūtai, pagyrrrimo verrrtas bandymas! Dar padarysim iš tavęs barrrdą!

Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas raudonavo iš laimės.

Fėjų šalyje žodžiai tikrai galingi, pamanė Marlinė. O aš tikresnė. Neužmiršiu šito.

Piktai vėl sustojo kautynių rikiuote, nors ir nelabai tvarkinga, ir nužygiavo. Šį kartą Marlinė į priekį per daug neišsiveržė.

— Pamatei savo sparnuotus elfus, — tarė Robas Marlinei, čiulpiančiai pirštą. — Dabartės laiminga?

— Kodėl jie bandė tave nusinešti?

— Aukas jie nusineša ing lizdą, kur jaunikliai...

— Palauk! — paliepė Marlinė. — Bus siaubinga?

— O taip. Ir kruvina, — išsišiepė Robas.

— Ir jūs čia gyvenot?

— Andai nebuvo taip blogai. Ne stebuklas, kur jau ten, betaig karalienė dar nebuvo tokia šalta. Tebeturėjo karalių. Ir buvo laiminga.

— Kas atsitiko? Karalius mirė?

— Ne. Jie pradėjo žodžiais drabstyties, jeigut supranti, ką turiu omeny, — paaiškino Robas.

— Kilo barniai?

— Taip, — atsakė Robas. — Betaig jie drabstėsi burtų žodžiais. Miškai sunaikinti, kalnai sulyginti su žeme, šimtai negyvėlių lia, lia, lia. Karalius grįžo ing savo pasaulę. Fėjų šalis niekada nebuvo rojaus kampelis, net anuo metu. Betaig gyventie čia buvo galima, jeigut neprarasdavai budrumo, nesang buvo ir gėlių, ir paukščių, ir vasara... O dabartės liko dromai, baisiašuniai, elfai su geluonimis, kitos baisybės, atsėlinusios iš savo pasaulių, ir visa karalystė nudardėjo pakalniui.

Daiktai iš kitų pasaulių, mąstė Marlinė, plumpindama per sniegą. Pasauliai trinasi vienas į kitą kaip žirniai maiše arba slepiasi vienas kitame kaip burbulai burbuluose.

Prieš akis jai iškilo vaizdas: daiktai iš vieno pasaulio sėlina į kitą it pelės, besiveržiančios į sandėliuką. Visa bėda, kad esama daug bjauresnių dalykų už peles.

Ką darytų dromas, prasiskverbęs į mūsų pasaulį? Niekas nesuprastų, kad jis čia. Dromas tūnotų kampe, ir niekas jo nematytų, nes jis nesileistų matomas. Ir pamažu keistų tavo požiūrį į pasaulį, keltų košmarus, žadintų norą mirti...

Antroji Mintis pridūrė: Įdomu, kiek jau įsliūkino, mums nežinant?

O aš Fėjų šalyje, kurioje sapnai gali kenkti. Kur nors visos pasakos yra tikrovė, visos giesmės yra tiesa. Maniau, kad keldos žodžiai keisti...

Antroji Mintis pakuždėjo Marlinei: Pala, ar tai Pirmoji Mintis?

Ir Marlinė pamanė: Ne, tai Trečioji Mintis. Aš galvoju apie tai, ką manau apie tai, ką galvoju. Bent man taip atrodo.

Antroji Mintis paliepė: Verčiau nusiramink, nes tavo galva nelabai didelė.

Miškas tęsėsi be galo be krašto. O gal jis nebuvo didelis, tiesiog slinko kartu. Juk čia Fėjų šalis. Niekuo negalima pasitikėti.

Sniegas tebenyko Marlinei po kojomis, o jai vis dar reikėjo tik pažvelgti į medį, kad jis išgražėtų ir pasistengtų pasidaryti panašus į tikrą.

Karalienė yra... karalienė, mąstė Marlinė. Ji turi savą pasaulį. Gali su juo daryti, ką nori. Bet viso labo vagia, žaidžia žmonių likimais...

Tolumoje pasigirdo kanopų kaukšėjimas.

Tai ji! Ką daryti? Ką jai pasakyti?

Nakai Makfiglai liuoktelėjo už medžių.

— Traukies iš kelio! — sušnypštė Dičkis Robas.

— Gal jinai jį tebeturi! — atkirto Marlinė, nervingai spausdama keptuvės rankeną, ir įsmeigė akis į mėlyną tamsą tarp medžių.

— Tai kas? Sugalvosim, kaip jį pavogtie! Ji karalienė! Akis ing akį karalienės nenugalėsi!

Kanopų dundesys garsėjo, atrodė, kad šuoliuoja ne vienas gyvulys.

Tarp medžių išniro suplukęs elnias. Jis dėbtelėjo į Marlinę paklaikusiomis raudonomis akimis ir peršoko ją. Lenkdamasi ji užuodė žvėries smarvę, pajuto jo prakaitą sau ant kaklo.

Žvėris buvo tikras. Tokios smarvės neįsivaizduosi.

Paskui atidūmė šunys...

Pirmam ji užtvojo keptuvės kraštu ir partrenkė. Antrasis apsisuko kąsti, bet tik apstulbęs žvilgtelėjo žemyn, kur palei kiekvieną leteną iš sniego išlindo piktai. Sunku visiems įkąsti, kai tavo keturios kojos slysta į skirtingas puses, o kai būrys piktų užšoka ant galvos, kam nors įkasti darosi... neįmanoma. Nakai Makfiglai neapkentė baisiašunių.

Marlinė pakėlė akis į baltą žirgą. Atrodo, jis irgi tikras. Ant jo sėdėjo berniukas.

— Kas tu? — paklausė jis tokiu tonu, lyg klaustų: “Kas tu per padaras?“

— O tu kas? — paklausė Marlinė ir nusibraukė nuo akių plaukus. Šiuo tarpu nieko gudresnio sugalvoti negalėjo.

— Čia mano miškas, — paskelbė berniukas. — Daryk, kaip liepiu!

Marlinė įsispoksojo į jį. Blausi, atspindėta Fėjų šalies šviesa buvo menka, bet kuo ilgiau ji žiūrėjo, tuo aiškiau įsitikino.

— Tavo vardas Rolandas, tiesa? — paklausė ji.

— Nedrįsk su manim taip kalbėti!

— Vadinasi, Rolandas. Tu barono sūnus!

— Įsakau tau nutilti! — Dabar berniuko veidas atrodė keistai, susiraukšlėjęs ir piktas, lyg jis iš paskutiniųjų tramdytų ašaras. Pakėlė ranką su rimbu...

Pasigirdo tylus “pliaukšt“. Marlinė pažvelgė žemyn. Ropšdamiesi vienas kitam ant pečių, Nakai Makfiglai po arklio pilvu sudarė piramidę ir ką tik baigė pjauti balno pavaržą.

Ji skubiai kilstelėjo ranką.

— Nejudėk, antraip nukrisi nuo arklio! — sušuko stengdamasi, kad balsas skambėtų įsakmiai.

— Tai burtai? Tu ragana? — berniukas numetė rimbą ir iš už diržo išsitraukė ilgą durklą. — Mirtis raganoms!

Jis paragino arklį, valandėlę atrodė, kad net visata aiktelėjo, ir berniukas, nepaleisdamas durklo, žnektelėjo nuo žirgo į pusnį.

Marlinė žinojo, kas bus toliau. Tarp medžių nuaidėjo Dičkio Robo balsas:

— Tau šakės, brol! Čiupkit jį!

— Ne! — suriko Marlinė. — Traukitės nuo jo!

Berniukas šliaužė atbulas, pilnomis siaubo akimis žiūrėdamas į Marlinę.

— Aš tave pažįstu, — tarė ji. — Tavo vardas Rolandas. Tu barono sūnus. Žmonės sako, kad žuvai miške...

— Nekalbėk apie tai!

— Kodėl?

— Bus blogai!

— Jau yra blogai, — atkirto Marlinė. — Klausyk, aš čia atvykau gelbėti...

Bet berniukas pašoko ir leidosi bėgti per mišką.

— Atstok nuo manęs! — sušuko atsigręžęs.

Marlinė nukūrė iš paskos, šokinėdama per apsnigtas išvartas. Berniukas bėgo priekyje, slapstydamasis už medžių. Paskui jis stabtelėjo ir atsisuko.

Ji pribėgo prie jo ir tarė:

— Žinau, kaip tave išvaduoti...

...ir pajuto, kad šoka.

Ji laikė papūgos, tikriau tariant, būtybės su papūgos galva, ranką.

Kojos klusniai darė žingsnelius ir suko ją ratu, ją už rankos paėmė povas ar bent būtybė su povo galva. Ji dirstelėjo jam per petį ir pamatė, kad šoka kambaryje, ne, salėje, pilnoje žmonių su kaukėmis. Šoko visi.

Ak, pamanė ji. Dar vienas sapnas. Reikėjo žiūrėti, kur einu...

Muzika buvo keista, ritmas prislopintas ir savotiškas, lyg muzikantai grotų atbulai, po vandeniu, o instrumentus laiptų rankose pirmą kartą.

Ji vylėsi, kad šokėjai su kaukėmis. Pajuto, kad žiūri vienam į akiduobes ir spėlioja, kas jis. Ji irgi vilkėjo ilga prašmatnia suknele su blizgučiais.

Na ką gi, atsargiai mąstė. Nesustojau apsižvalgyti, pražiopsojau dromą. Dabar esu sapne. Bet jis ne mano. Dromas turi panaudoti tai, ką ras mano galvoje, o aš niekada nebuvau tokioje puotoje...

— Viau niau niau? — paklausė povas. Balsas skambėjo kaip muzika. Ir beveik kaip balsas, bet ne visai.

— O taip, — atsakė Marlinė. — Puiku.

— Viau?

— O. Niau viau viau?

Tai padėjo. Šokėjas su povo galva nusilenkė, liūdnai pasakė: “Niau viau“ ir nukvėšino.

Kažkur čia tūno dromas, tarė sau Marlinė. Ir turbūt gudrus. Čia labai ištaigingas sapnas.

Vis dėlto šis tas jai užkliuvo. Salėje buvo šimtai šokėjų, bet tolimesni, nors sukosi visai kaip tikri, priminė jau matytus medžius — vien spalvų dėmės ir sūkuriai. Tačiau reikėjo įdėmiai žiūrėti, kad pastebėtum.

Pirmasis Žvilgsnis, pamanė Marlinė.

Pro šalį ėjo žmonės prabangiais drabužiais, su kaukėmis, lyg ji niekuo nesiskirtų nuo jų. Tie, kurie neketino šokti kito šokio, traukė prie ilgų stalų, lūžtančių nuo vaišių, salės gale.

Tokius valgius Marlinė buvo mačiusi tik paveikslėliuose. Ūkyje niekas nebadavo, bet net kai maisto būdavo per akis, per Kiaulines ar nuėmus derlių, jis taip neatrodė. Valgiai tėvų namuose paprastai būdavo baltų ar rudų atspalvių, niekada — rausvi ar mėlyni, niekada netirtėjo.

Buvo valgių ant lazdelių, induose kažkas žėrėjo ir švytėjo. Jokių įprastinių dalykų. Ant kiekvieno patiekalo kremas, šokolado riestės, tūkstančiai mažų spalvotų rutuliukų. Vyniota, glaistyta, maišyta, su priedais. Tai ne maistas; toks būtų maistas, už gražų elgesį patekęs į maisto rojų.

Išdėstytas žalėsių ir milžiniškų puokščių fone, jis buvo skirtas ne tik valgyti, bet ir grožėtis. Orientyrai šiame peizaže buvo milžiniški permatomi drožiniai. Marlinė palietė žvilgantį gaidžiuką. Ledas, iškart sudrėkęs nuo jos pirštų. Buvo ir kitų figūrėlių... linksmas storulis, dubuo su vaisiais, gulbė....

Valandėlę Marlinė vos nesusigundė. Valgė jau senokai. Bet maistas aiškiai buvo ne maistas. Jaukas. Jis viliojo: sveika, mažyte, suvalgyk mane.

Baigiu priprasti, pamanė Marlinė. Laimė, dromas nepagalvojo apie sūrį...

...ir išvydo sūrį. Staiga ant stalo atsirado daugybė sūrio.

Kalendoriuje ji buvo mačiusi įvairių sūrių piešinius. Ji mokėjo slėgti puikius sūrius ir dažnai pagalvodavo, koks tų kitų skonis. Tai buvo tolimų kraštų sūriai keistais pavadinimais, kaip antai trigubinis, nykstaskonis, senolis, raudonsnarglis ir legendinis Lankro mėlynasis, kurį prie stalo reikėdavo prikalti, nes jis puldinėdavo kitus sūrius.

Nieko baisaus, jei paragaus. Juk neprisikirs, kad šonkauliai braškėtų. Ji nepasidavė sapnui, tiesa? Iškart suprato, kur atsidūrė, taip? Vadinasi, sapnas neturės jai jokio poveikio.

Be to... argi sūris gali kam nors būti pagunda...

Žinoma, dromas padėjo ant stalo sūrį, kai tik ji apie jį pagalvojo, bet...

Ji jau laikė peilį sūriui. Neprisiminė, kaip paėmė.

Jai ant rankos užtiško šalto vandens lašas, ir ji pakėlė akis į artimiausią žėrinčio ledo drožinį.

Dabar tai buvo piemenaitė su didele skrybėlaite ir pūsta balnakrepšine suknele. Marlinė buvo įsitikinusi, kad ką tik ten stovėjo gulbė.

Staiga ji įtūžo. Vos nebuvo apgauta! Pažvelgė į peilį sūriui.

— Būk kalavijas, — tarė. Juk dromas kuria sapną, bet sapnuoja ji. Ji tikra. Dalis jos nemiega.

Pasigirdo žvangtelėjimas.

— Pataisa, — paskelbė Marlinė. — Būk nesunkus kalavijas. — Ir šį kartą rankoje atsidūrė daiktas, kurį ji pajėgė laikyti.

Tarp žalėsių kažkas sušlamėjo, išlindo raudonplaukė galva.

— Cit! — sušnibždėjo ji. — Nevalgykie sumuštinių!

— Šiek tiek pavėlavai!

— Matai, šitas dromas senas irgi klastingas, — pasiskundė Dičkis Robas. — Sapnas inleido mus tik tada, kai tinkamai apsigerbėm...

Jis žengė ant stalo, baisiai drovėdamasis, mat vilkėjo juodu kostiumu ir net buvo pasirišęs varlytę. Žalėsiai vėl sušnarėjo, iš jų pasipylė piktai. Buvo šiek tiek panašūs į raudongalvius pingvinus.

— Tinkamai apsigerbėt? — pakartojo Marlinė.

— Taip, — atsakė Mulkis Vulis su salotos lapu ant galvos. — Kelnės bjauriai trina užpakalį, turiu pasakytie.

— Ar jau aptikai tą padarą? — paklausė Dičkis Robas.

— Ne! Čia baisiai daug žmonių!

— Mes tau padėsim ieškotie, — pažadėjo Dičkis Robas. — Dromas negali pasislėptie, jeigut prieini labai arti. Tik būkie atsargi! Jeigut jis supras, jogei ketini jam galvą nurėžtie, velnias žino, ką sugalvos! Išsisklaidykit, vaikiai, apsimeskim, jogei smaginamės.

— Ką? Girtuokliaujam, mušamės, vagiam? — sukruto Mulkis Vulis.

— Šimts kankolų! — nusikeikė Dičkis Robas, vartydamas akis. — Ne, paikši! Čia aukštuomenės vakarėlis, aišku? Vadinas, tauzysi niekus ir vaizduosi saviškį.

— Na, apsimestie saviškiu — vieni juokai! — paskelbė Mulkis Vulis. — Jie net nesupras, jogei čia mes! Eime!

Net sapne, net aukštuomenės vakarėlyje Nakai Makfiglai žinojo, kaip elgtis. Brauniesi kaip pamišęs, o rėkauji... mandagiai.

— Gražus oras šiuo metų laiku, a, žąsine?

— Ėhė, moli, gruzdintų bulvyčių senam draugui!

— Orkestras gerai pjauna, a ne?

— Iškepk man ikrų, lope!

Minia elgėsi keistai. Niekas nespruko, apimtas panikos, nors tokia reakcija į Makfiglų antplūdį būtų tinkamiausia.

Marlinė vėl pradėjo sukiotis minioje. Svečiai su kaukėmis nekreipė į ją dėmesio. Jie — tik fonas, pamanė ji, kaip medžiai. Nuėjo per salę prie dvigubų durų ir atlapojo.

Už jų nebuvo nieko, tik tamsa.

Vadinasi... vienintelis būdas pasprukti - rasti dromą. Tiesą sakant, nieko kito ji ir nesitikėjo. Jis gali būti bet kur. Gali slėptis po kauke, gali būti stalas. Bet kas.

Marlinė įsistebeilijo į minią. Ir tada išvydo Rolandą.

Jis vienas sėdėjo prie stalo. Šis buvo nukrautas, o baronaitis rankoje laikė šaukštą.

Ji puolė prie jo ir išmušė šaukštą.

— Gal su protu susipešei? — pasakė ir pakėlė jį. — Nori čia likti amžinai?

Ir tada pajuto, kaip už nugaros kažkas sukrutėjo. Vėliau neabejojo, kad nieko neišgirdo. Žinojo, ir viskas. Juk tai buvo sapnas.

Ji apsidairė ir pamatė dromą. Šis slėpėsi už kolonos.

Rolandas spoksojo į ją.

— Kas tau? — paklausė Marlinė, apimta nevilties, ir papurtė jį. — Tu ką nors suvalgei?

— Viau niau, — sumurmėjo berniukas.

Marlinė atsisuko į dromą. Jis slinko prie jos, bet labai lėtai, stengdamasis likti šešėlyje. Buvo panašus į senį besmegenį iš purvino sniego.

Muzika garsėjo. Žvakių liepsna pasidarė ryškesnė. Milžiniškoje šokių salėje poros gyvūnų galvomis sukosi vis greičiau. Grindys drebėjo. Sapnui grėsė bėda.

Iš visų pusių prie jos bėgo Nakai Makfiglai ir kažką šūkavo, mėgindami perrėkti triukšmą.

Dromas slinko artyn, putliais baltais pirštais graibydamas orą.

— Pirmasis Žvilgsnis, — tyliai ištarė Marlinė.

Ir nukirto Rolandui galvą.

Skynime nutirpo sniegas, o medžiai atrodė visiškai kaip tikri.

Prieš Marlinę aukštielninkas pargriuvo dromas. Rankoje ji spaudė seną keptuvę, bet galvą ji nurėžė puikiai. Keistas dalykas tie sapnai.

Ji atsisuko ir pažvelgė į Rolandą. Šis žiūrėjo į ją baltu kaip dromo veidu.

— Jis persigando, — paaiškino ji. — Norėjo, kad pulčiau tave vietoj jo. Bandė pasiversti tavimi, o tave paversti dromu. Bet jis nemokėjo kalbėti. Tu moki.

— Tu galėjai mane nužudyti! — kimiai ištarė jis.

— Ne, — gynėsi Marlinė. — Juk paaiškinau. Nepabėk, gerai? Ar nematei čia mažo berniuko?

Rolandas susiraukė.

— Ko? — paklausė jis.

— Jį pasiėmė karalienė, — paaiškino Marlinė. — Atėjau jo parvesti namo. Tave irgi parvesiu, jei nori.

— Tu niekada iš čia neišeisi, — sušnibždėjo Rolandas.

— Juk įėjau?

— Įeiti lengva. Bet niekas neišeina!

— Aš rasiu būdą, — pareiškė Marlinė, nors toli gražu nebuvo tuo įsitikinusi.

— Ji tau neleis! — Rolandas vėl pradėjo trauktis.

— Nebūk toks... toks kvailas, — tarė Marlinė. — Aš surasiu karalienę ir susigrąžinsiu brolį, ką besakytum. Jei jau iki čia atėjau. Be to, turiu pagalbininkų.

— Kur? — paklausė Rolandas.

Marlinė apsidairė. Nakų Makfiglu niekur nė ženklo.

— Jie visada pasirodo, kai man reikia, — pasakė ji.

Jai toptelėjo, kad miškas kažkoks... tuščias. Ir šaltesnis.

— Jie čia tuojau bus, — viltingai pridūrė.

— Jie įstrigo sapne, — atkirto Rolandas.

— Negali būti. Aš nužudžiau dromą!

— Viskas daug sudėtingiau, — paaiškino berniukas. — Tu nežinai, kokia čia vieta. Yra sapnų sapnuose. Yra... pabaisų, kurios gyvena sapnuose. Niekada nežinai, pabudai iš tikrųjų ar ne. O karalienė valdo visus. Juk čia Fėjų šalis. Fėjomis ir elfais pasitikėti negalima. Niekuo negalima pasitikėti. Aš nepasitikiu tavimi. Turbūt tu tik dar vienas sapnas.

Jis atsuko jai nugarą ir nuėjo kanopų pėdsakais.

Marlinė delsė. Vienintelė tikra būtybė traukėsi nuo jos, paliko vieną tarp medžių su šešėliais.

Ir, žinoma, su visomis baisybėmis, kurios bėga prie jos tamsoje...

— Ei... — pašaukė ji. — Kur jūs? Dički Robai? Viljamai? Mulki Vuli?

Niekas neatsiliepė. Net aidas. Ji buvo viena ir girdėjo tik savo širdies tvinksnius.

Bet juk ji kovojo ir laimėjo, tiesa? Bet su ja buvo Nakai Makfiglai, todėl sunku nebuvo. Jie niekada nenuleisdavo nosies, jie puldavo viską ir visus, jie nežinojo, ką reiškia žodis “baimė“.

Marlinei, stropiai perskaičiusiai žodyną, toptelėjo Antroji Mintis. “Baimė“ buvo vienas iš tūkstančių žodžių, kurių prasmės piktai nežinojo. Deja, ji žinojo, ką jis reiškia. Žinojo baimės skonį ir jausmą. Ir dabar ji ją apėmė.

Suspaudė keptuvę. Nebeatrodė, kad tai puikus ginklas.

Šalti mėlyni šešėliai tarp medžių ėmė plėstis. Tamsiausia buvo priekyje, kur vedė kanopų pėdsakai. Keista, bet miškas už nugaros atrodė beveik šviesus ir viliojantis...

Kažkas nenori, kad eičiau toliau, pamanė ji. Tai ją... padrąsino. Bet prieblanda buvo ūkanota ir nemaloniai mirgėjo. Ten galėjo lūkuriuoti bet kas.

Ji irgi lūkuriavo. Suprato, kad laukia Nakų Makfiglu, beviltiškai tikisi, jog staiga išgirs juos kažką rėkiant, nors ir “šimts kankolų“, tegu keikiasi...

Marlinė išsitraukė rupūžę. Ši knarkdama drybsojo delne, teko jai niuktelėti.

— Kurrr? — sukvarkė.

— Įstrigau baisių sapnų miške viena kaip pirštas, ir, regis, temsta, — pasakė Marlinė. — Ką daryti?

Rupūžė praplėšė vieną apsiblaususią akį ir pasakė:

— Išeik.

— Tu man nė kiek nepadedi!

— Tai geriausias patarimas, — atkirto rupūžė. — Dabar padėk mane, iš kur paėmei, nuo šalčio mane ima miegas.

Marlinė nenorom įsikišo ją į prijuostės kišenę ir apčiuopė “Avių ligas“.

Išsitraukė knygą ir atsivertė kur pakliuvo. Vienas receptas buvo išbrauktas, o paraštėje didelėmis, apskritomis, senelės Skauduolės rūpestingai išvedžiotomis raidėmis buvo parašyta:

Nepadeda. Gydyti vienu

desertiniu šaukštu terpentino.

Marlinė užvertė knygą ir atsargiai, kad nepažadintų miegančios rupūžės, įdėjo atgal. Paskui sugniaužė keptuvės rankeną ir žengė į ilgus mėlynus šešėlius.

Iš kur atsiranda šešėliai, jei danguje nėra saulės? Pamanė, nes buvo lengviau galvoti apie tokius niekus, negu apie kitus, daug baisesnius, kurie slinko į širdį.

Bet šiems šešėliams atsirasti šviesos nereikėjo. Jie savaime šliaužė sniegu ir traukėsi, jai artinantis. Bent tokia paguoda.

Jie spietėsi jai už nugaros. Sekė įkandin. Kelis kartus ji atsigręžė ir treptelėjo koja, tada jie sprukdavo už medžių, bet ji žinojo, kad jie vėl renkasi, kai ji nežiūri.

Toli priekyje pamatė dromą, pusiau pasislėpusį už medžio. Ji sukliko, grėsmingai mostelėjo keptuve, ir dromas skubiai nudribsėjo šalin.

Apsidairiusi už nugaros išvydo dar du, nors jie kol kas buvo toli.

Kelias vedė į kalvą, kurią gaubė dar tirštesnis rūkas. Jis švelniai švytėjo. Marlinė pasuko į rūką. Kito kelio nebuvo.

Užkopusi ant kalvos, pažvelgė žemyn į lėkštą slėnį.

Ir pamatė jame sėdint keturis dromus — didelius, didžiausius iš visų matytų. Storos priešais ištiestos jų kojos sudarė kvadratą. Kiekvienas auksiniu antkakliu buvo prikaustytas prie grandinės.

— Prijaukinti? — balsu ėmė spėlioti Marlinė. — Bet...

...kas galėtų pririšti dromą? Tik tas, kas gali sapnuoti ne blogiau už juos.

Mes prijaukiname bandšunius, kad jie padėtų ganyti avis, mąstė ji. Karalienės dromai saugo sapnus...

Dromų kvadrato viduryje tvyrojo ūkas. Kanopų pėdsakai ir Rolando pėdsakai pro prijaukintus dromus vedė į debesį.

Marlinė atsisuko. Šešėliai nudūmė atgal.

Daugiau nieko arti nebuvo. Negiedojo paukščiai, miške niekas nejudėjo. Bet ji išvydo dar tris dromus. Didelės, apvalios, tižios galvos žiūrėjo į ją pro medžių kamienus.

Jie supa ją.

Tokiu laiku būtų smagu, jei kas nors netoliese pasakytų: “Ne! Tai per daug pavojinga! Nedaryk šito!“

Deja, nebuvo nieko. Ji ketino atlikti žygdarbį, apie kurį niekas nesužinos, jei jai nepavyks. Tai gąsdino ir sykiu... siutino. Pašėlusiai siutino. Ją siutino ši vieta, kvaila ir keista.

Toks pat jausmas buvo ją apėmęs, kai iš upės iššoko Dženė. Iš jos upės. O karalienė pagrobė jos brolį. Gal ir savanaudiška taip galvoti, bet pyktis geriau už baimę. Baimė — drėgna šalta pliurza, o pyktis aštrus. Jį galima panaudoti.

Jie supo ją. Kaip — kaip avį!

Bet įtūžusi avis gali įveikti nuožmų šunį, ir tas unkšdamas pabėgs.

Taigi...

Keturi dromai, sudarantys kvadratą.

Sapnas bus ne bet koks...

Iškėlusi keptuvę iki peties, pasiruošusi vožti kiekvienam, kas tik prisiartins, nuslopinusi didžiulį norą pritūpti už krūmelio, Marlinė lėtai nužingsniavo šlaitu žemyn, per sniegą, per ūką...

...į vasarą.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Meistriškas darbas

Karštis tvokstelėjo kaip nuo litavimo lempos, toks staigus ir baisus, kad ji aiktelėjo.

Kartą aukštumose ją buvo ištikęs saulės smūgis, kai išėjo be skrybėlės. Dabar jautėsi panašiai: aplinkinis pasaulis nusidažė neramiais blausiai žalios, geltonos ir violetinės spalvos atspalviais be šešėlių. Oras prisipildė tokio karščio, kad jai pasirodė, jog gali iš jo išspausti dūmus.

Marlinė stovėjo... tarp nendrių, daug aukštesnių už ją....tarp jų augo saulėgrąžos, tačiau...

...saulėgrąžos buvo baltos...

...nes iš tikrųjų nebuvo saulėgrąžos.

Tai buvo ramunės. Ji suprato. Šimtus kartų buvo mačiusi jas tame keistame paveikslėlyje pasakų knygoje. Tai buvo ramunės, aplink augo ne nendrės, šiaip žolės, tik ji buvo visai mažutė.

Ji atsidūrė keistajame paveikslėlyje. Jis virto sapnu, o gal sapnas buvo paveikslėlis. Nesvarbu, kaip pavadinsi, bet Marlinė jame atsidūrė. Kai krenti nuo skardžio, nesvarbu, ar žemė kyla aukštyn, ar tu krenti žemyn. Ar taip, ar taip blogai.

Kažkur tolumoje pasigirdo garsus “trakšt“ ir nedarnūs džiaugsmo šūksniai. Kažkas paplojo ir tarė mieguistu balsu:

— Gerai padirbėta. Šaunuolis. Puiku.

Marlinė šiaip taip prasispraudė pro žoles.

Ant plokščio akmens vyriškis dvirankiu kūju gliaudė riešutus, siekiančius jam ligi juosmens. Jį stebėjo minia. Marlinė nenorėjo galvoti apie susirinkusiuosius kaip apie žmones, liežuvis neapsivertė taip juos apibūdinti, bet kito žodžio ji nežinojo.

Pirma, jie buvo įvairaus dydžio. Vieni aukštesni už ją, nors visi buvo mažesni už žolę, kiti visai mažučiai. Vienų veidai buvo tokie, kad pamatęs antrą kartą pasižiūrėti nebenorėjai. Bet į kitų veidus nenorėjai žiūrėti nė vieno kartelio.

Juk tai tik sapnas, tarė sau Marlinė. Jis gali būti beprasmiškas ir nemalonus. Juk tai sapnas, o ne svajonė. Bent valandėlę gyventi sapne vargu ar kas panorėtų.

Ji žengė žingsnį į šviesią, kaitros kepinamą proskyną, kai vyras vėl pakėlė kūjį, ir tarė:

— Atsiprašau, galiu kai ko paklausti?

— Galit, — atsakė jis.

— Ar čia nėra karalienės? — paklausė Marlinė.

Vyras nusišluostė kaktą ir galva parodė į proskynos galą.

— Jos didenybė nuėjo į altaną.

— Tai pavėsinė? — pasitikslino Marlinė.

— Teisybė, panele Marline, — linktelėjo vyriškis.

Neklausk, iš kur jis žino tavo vardą, įsakė sau Marlinė.

— Ačiū, — padėkojo ji. — Sėkmingai gliaudyti riešutus, — pridūrė, nes buvo išmokyta elgtis mandagiai.

— Šis kiečiausias, — atsakė vyriškis.

Marlinė nuėjo apsimesdama, kad keistų beveik žmonių minia niekuo nesiskiria nuo įprastos. Turbūt baisiausios buvo dvi dručkės.

Kreidžemyje dručkės vertinamos. Valstiečiams patinka storos žmonos. Ūkio darbai sunkūs, niekas nenorės vesti moters, kuri nepaneš poros paršelių ar pleko šieno. Bet šios galėjo panešti po arklį. Jos iš aukšto nužvelgė Marlinę, kai ji ėjo pro šalį.

Joms ant nugaros plazdėjo mažučiai kvaili sparneliai.

— Graži diena žiūrėti, kaip gliaudomi riešutai! — linksmai pasakė Marlinė praeidama. Platūs blyškūs dručkių veidai susiraukšlėjo, lyg jos bandytų suvokti, kas ji tokia.

Netoli jų sėdėjo mažas žmogelis didele galva, balta barzdele ir smailiomis ausimis. Jis susirūpinęs stebėjo riešutų gliaudytoją. Vilkėjo senamadiškais drabužiais ir nulydėjo akimis Marlinę, kai ji ėjo pro šalį.

— Labas rytas, — tarė ji.

— Snibsas, — atsakė jis, ir jos galvoje atsirado žodžiai: “Dumk iš čia!“

— Atleiskite, nesupratau? — paklausė Marlinė.

— Snibsas! — pakartojo žmogelis, grąžydamas rankas. O jos makaulėje išniro žodžiai: “Čia baisiai pavojinga!“

Jis mostelėjo balta ranka, lyg nustumdamas ją. Kraipydama galvą, Marlinė nužingsniavo toliau.

Pamatė ponų ir ponių prabangiais drabužiais, net keletą piemenų. Bet kai kurie atrodė kaip sudurstyti iš gabalų. Buvo panašūs į paveikslų knygelę jos kambaryje.

Ji buvo iš storo kartono, kurio kraštus kelios Skauduolių kartos gerokai apdraskė. Kiekviename puslapyje buvo nupieštas koks nors personažas, visi sukarpyti į keturias dalis, kurias galėjai versti atskirai. Knyga buvo skirta nuobodžiaujantiems vaikams, kad šie, vartydami lapus, keistų personažų aprangą, kaip antai pridėtų kareivio galvą prie kepėjo krūtinės su kambarinės suknele ir ūkininko batais.

Marlinei niekada nebuvo taip nuobodu. Ji manė, jog net žvėreliams, kurie visą gyvenimą beveik nejudėdami kabo ant šakų, nėra taip nuobodu, kad jie tokiai knygai skirtų daugiau kaip penkias sekundes.

Aplinkiniai atrodė kaip iš tos knygos. Arba jie rengėsi maskaradui tamsoje. Pora jai linktelėjo ir, regis, nenustebo, ją pamatę.

Ji nėrė po apskritu lapu, daug didesniu už ją, ir vėl išsitraukė rupūžę.

— Kva! Vis dar šaaalta, — suknerkė rupūžė, gūždamasi jos delne.

— Šalta? Karšta kaip pirtyje!

— Vien sniegas, — pareiškė rupūžė. — Kišk mane į kišenę, baigiu sušalti!

Valandėlę, pamanė Marlinė.

— Ar rupūžės sapnuoja? — paklausė ji.

— Ne!

— A... vadinasi, iš tikrųjų nekaršta?

— Ne! Tau tik taip atrodo!

— Cit, — pasigirdo kažkieno balsas.

Marlinė įsikišo rupūžę į kišenę ir ėmė svarstyti, ar verta atsisukti.

— Čia aš! — ištarė kažkas.

Marlinė atsisuko į dvigubai didesnių už suaugusį žmogų ramunių guotą:

— Ne ką aiškiau...

— Gal išprotėjai? — paklausė ramunės.

— Aš ieškau brolio, — atkirto Marlinė.

— Bjauraus vaikiščio, kuris nuolat klykia, reikalaudamas saldainių?

Ramunės prasiskyrė, išlindo Rolandas ir šmurkštelėjo po lapu pas ją.

— Taip, — atsakė ji traukdamasi, nes jai atrodė, kad tik sesuo turi teisę vadinti net tokį brolį kaip Ventvertas bjauriu.

— Ir grasina apsidirbti, paliktas vienas? — toliau kamantinėjo Rolandas.

— Taip! Kur jis?

— Jis tavo brolis? Amžinai apsisnarglėjęs?

— Juk sakiau!

— Ir tu iš tikrųjų nori jį susigrąžinti?

— Taip!

— Kam?

Jis mano brolis, pamanė Marlinė. Kam tas “kam“?

— Nes jis mano brolis! Sakyk, kur jis?

— Tu tikra, kad gali iš čia išsigauti? — paklausė Rolandas.

— Žinoma, — pamelavo Marlinė.

— Ir mane gali pasiimti?

— Taip. — Ji bent jau tikėjosi.

— Gerai. Leisiu tau tai padaryti, — su palengvėjimu atsiduso Rolandas.

— O, vadinasi, tu man leisi? — paklausė Marlinė.

— Klausyk, aš nežinojau, kas tu, aišku? — pasakė Rolandas. — Miške knibžda visokių keistenybių. Paklydusių žmonių, besimėtančių sapnų draiskanų... reikia būti atsargiam. Bet jei žinai kelią, turim grįžti, kol tėvas manęs ne per daug pasigedo.

Marlinei dingtelėjo Antroji Mintis: Nekeisk veido išraiškos. Patikrink...

— Kiek laiko tu čia? — atsargiai paklausė ji. — Tiksliai?

— Šiame krašte beveik visada vienodai šviesu, — atsakė berniukas. — Rodos, esu čia... daug valandų. Gal net visą dieną...

Marlinė stengėsi neišsiduoti, bet nepavyko. Rolandas prisimerkė.

— Juk taip? — paklausė jis.

— Kodėl klausi? — atsiliepė Marlinė, apimta nevilties.

— Nes kartais atrodo... ilgiau. Jaučiausi išalkęs tik du tris kartus, du kartus buvau... žinai kur, taigi negalėjau čia ilgai užtrukti. Bet kiek visko nuveikiau... kokia sunki diena... — Jo balsas nutrūko.

— Tu teisus, — pripažino Marlinė. — Čia laikas slenka lėtai. Prabėgo... šiek tiek daugiau...

— Šimtas metų? Tik nesakyk, kad šimtas! Atsitiko stebuklas ir prabėgo šimtas metų, taip?

— Ką? Ne! Na... beveik metai.

Berniuko elgesys ją nustebino. Šį kartą jis, regis, persigando ne juokais.

— Oi ne! Tai baisiau negu šimtas metų!

— Kodėl? — suglumo Marlinė.

— Jei būtų prabėgę šimtas metų, negaučiau lupti, grįžęs namo!

Hm, pamanė Marlinė.

— Nemanau, kad tėvas tave prilups, — atsiliepė balsu. — Jis labai nelaimingas. Be to, negi tu kaltas, kad karalienė tave pagrobė... — Ji nutilo, nes šį kartą išsidavė jis. — Ar kaltas?

— Pamačiau gražuolę ponią ant žirgo su varpeliais nukabinėtomis kamanomis, ji juokdamasi prašuoliavo pro mane, kai medžiojau, ir aš, žinoma, paraginau arklį ir nusivijau ją... — jis nutilo.

— Turbūt nelabai išmintingai pasielgei, — prikišo Marlinė.

— Čia... ne blogai, — atsakė Rolandas. — Tik viskas nuolat... kinta. Visur... durys. Turiu omeny... įėjimus į kitus... pasaulius... — jo balsas nutrūko.

— Verčiau papasakok nuo pradžios, — paprašė Marlinė.

— Iš pradžių buvo puiku, — pasakojo Rolandas. — Maniau, kad čia nuotykis, supranti? Ji mane vaišino cukatomis...

— Kas tai? — paklausė Marlinė. Žodyne šito žodžio nebuvo. — Kas nors cukruoto?

Rolandas begalvodamas net paraudonavo nuo pastangų.

— Panašu į nugą.

— Aišku. Toliau, — paragino Marlinė.

— Paskui ji man liepė dainuoti, šokti, šokinėti ir žaisti, — pasakojo Rolandas. — Pasakė, kad toks vaikų darbas.

— Ir tu paklusai?

— O tu paklustum? Jausčiausi kaip paskutinis asilas. — Rolandas svyravo. — Juk jei tu sakai tiesą, man dabar trylika?

— Kodėl ji norėjo, kad šokinėtum ir žaistum? — paklausė Marlinė, nors ant liežuvio turėjo: “Ne, tau vis dar dvylika, o elgiesi kaip aštuonerių“.

— Ji tepasakė, kad toks vaikų darbas, — atsakė Rolandas. Marlinė susimąstė. Iš patirties žinojo, kad vaikai dažniausiai ginčijasi, rėkauja, laksto (labai greitai), garsiai juokiasi, krapšto nosį, susipurvina ir raukosi. Jei kuris nors šokinėja ir “dainuoja“, tai jam turbūt įkando vapsva.

— Keista, — tarė ji.

— O kai atsisakiau, ji davė man dar daugiau saldainių.

— Nugos?

— Ledinukų, — atsakė Rolandas. — Tokių mažų apvalių. Cukruotų. Dabar aišku? Ji be paliovos peni mane cukrumi! Mano, kad aš jį mėgstu!

Kažkas paskambėjo Marlinės ausyse.

— Gal manai, kad ji nori tave nupenėti, iškepti ir suvalgyti?

— Žinoma, ne. Taip daro tik bjaurios raganos.

Marlinė prisimerkė.

— Ak, taip, — atsainiai tarstelėjo ji. — Užmiršau. Tai maitiniesi vienais saldainiais?

— Ne, aš moku medžioti! Čia patenka tikrų žvėrių, nežinau kaip. Snibsas mano, kad jie atsitiktinai randa duris. Paskui jie padvesia iš bado, nes čia amžina žiema. Kartais karalienė pasiunčia plėšikų būrį, jei atsidaro durys į įdomų pasaulį. Šita karalystė — tikras... piratų laivas.

— Taip, arba avių erkės, — garsiai mąstė Marlinė.

— Kas tai?

— Vabzdžiai, kurie siurbia avių kraują, o pripampę nukrinta, — paaiškino Marlinė.

— Fui. Turbūt valstiečiai turi žinoti tokius dalykus, — tarė Rolandas. — Laimė, aš nežinau. Dirstelėjau pro duris į vieną kitą pasaulį. Tačiau jie manęs neišleido. Iš vieno grobiam bulves, iš kito žuvis. Man atrodo, įsibrovėliai gąsdina žmones, ir šie atiduoda maistą. A, dar mačiau pasaulį, iš kurio ateina dromai. Jie juokėsi ir sakė, kad jei noriu eiti ten, man netrukdysią. Nenorėjau! Tas pasaulis visas raudonas kaip saulėlydis. Horizonte milžiniška saulė, raudona beveik visiškai rami jūra, raudonos uolos, ilgi šešėliai. O ant uolų sėdi tie baisūs padarai, jie minta krabais, kažkokiais voriškais padarais ir kitomis klaikybėmis. Siaubas. Aplink kiekvieną primėtyta žnyplių, kiaukutų ir kaulų.

— Kas jie? — paklausė Marlinė, kuriai pro ausis neprasprūdo žodis “valstiečiai“.

— Ką turi omeny?

— Kalbi apie “juos“, — paaiškino Marlinė. — Kas tai? Žmonės iš kitų pasaulių?

— Tie? Dauguma jų netikri, — atsakė Rolandas. — Kalbu apie elfus. Fėjas. Jinai jų karalienė. Nežinojai?

— Maniau, jie maži!

— Atrodo, jie gali būti tokio didumo, kokio tik nori, — atsakė Rolandas. — Jie... nelabai tikri. Jie... savotiškos savęs svajonės. Gali būti lengvi kaip oras ar sunkūs kaip akmuo. Taip sako Snibsas.

— Snibsas? — pakartojo Marlinė. — A, žmogelis, kuris sako tik “snibsas“, bet galvoje susidaro suprantami sakiniai?

— Taip, tai jis. Jis čia jau daug metų. Iš jo ir sužinojau, kad šioje karalystėje laikas kažkoks kitoks. Snibsui kartą pavyko grįžti į savo pasaulį, bet jame viskas buvo pasikeitę. Snibsas taip nusiminė, kad susirado duris ir iškart sugrįžo.

— Sugrįžo? — apstulbo Marlinė.

— Jis sakė, kad geriau nepritapti ten, kur nepritampi, negu nepritapti ten, kur anksčiau pritapai, ir prisiminti laiką, kai pritapai, — atsakė Rolandas. — Rodos, jis taip sakė. Jis sakė, kad čia visai neblogai, jei nesipainioji karalienei po kojomis. Sakė, galima visko išmokti.

Marlinė atsisuko į susikūprinusį Snibsą, vis dar spoksantį į riešutų gliaudytoją. Neatrodė, kad būtų ko nors išmokęs. Jis veikiau priminė žmogų, kuris taip ilgai bijojo, kad baimė tapo jo gyvenimo dalimi kaip strazdanos.

— Tik nesupykdyk karalienės, — perspėjo Rolandas. — Mačiau, kas atsitinka žmonėms, kurie ją įsiutina. Ji užsiundo ant jų kamanmoteres.

— Kalbi apie dručkes su mažučiais sparneliais?

— Taip! Jos žiaurios. O įdūkusi kaip reikiant, karalienė įsistebeilija į nusižengėlį, ir jis... ima keistis.

— Kaip?

— Virsta kitu padaru. Neverta vaizduoti smulkiau, — Rolandas krūptelėjo. — Reikėtų daugybės raudonų ir violetinių kreidelių. Paskui jie ištrenkiami dromams. — Jis papurtė galvą. — Klausyk, čia sapnai tikri. Iš tiesų tikri. Kai sapnuoji, tavęs čia... nebėra. Košmarai irgi tikri. Gali mirti.

Nelabai panašu į tikrovę, pamanė Marlinė. Veikiau į sapną. Beveik galėčiau pabusti.

Visada privalau prisiminti, kas tikra.

Ji pažvelgė į savo išblukusią mėlyną suknelę negražiai atsiūtu palanku, nes daugybė skirtingų savininkių augdamos jį tai palenkdavo, tai atleisdavo. Suknelė tikra.

Ji irgi tikra. Sūris tikras. Kažkur netoliese liko pasaulis su žaliais laukais po žydru dangumi, irgi tikras.

Nakai Makfiglai tikri, ir ji labai norėjo, kad jie būtų čia. Kaip ramina jų keiksmai, jų ryžtas pulti visus, kas tik pasipainios po ranka.

Rolandas turbūt irgi tikras.

O visa kita tikriausiai sapnas plėšikiškame pasaulyje, kuris išnaudoja tikrus pasaulius, kuriame laikas beveik nesikeičia, o kiekvieną akimirką gali ištikti siaubinga bėda. Nieko apie jį nebenoriu žinoti, nusprendė Marlinė. Noriu atsiimti brolį ir grįžti namo, kol tebesu įdūkusi.

Nes kai nebepyksiu, ateis laikas išsigąsti, ir šį kartą išsigąsiu be galo be krašto. Taip išsigąsiu, kad nebegalėsiu mąstyti. Išsigąsiu kaip Snibsas. O galvoti privalau...

— Pirmas sapnas ne per daug skyrėsi nuo įprastų, — tarė ji. — Esu sapnavusi, kad pabudau, nors tebemiegojau. Bet šokių salėje niekada...

— Tai mano sapnas, — pertraukė ją Rolandas. — Iš vaikystės. Vieną naktį pabudau ir nulipau į didžiąją salę, kurioje šoko kaukėti žmonės. Labai ryškus vaizdas. — Valandėlę jis ilgesingai mąstė. — Tada mama dar buvo gyva.

— O šis iš paveikslėlio mano knygoje, — tarė Marlinė. — Jį jinai atėmė iš manęs...

— Ne, ji dažnai jį naudoja, — atsakė Rolandas. — Jis jai patinka. Sapnus ji džiauna iš visur. Renka juos.

Marlinė atsistojo ir čiupo keptuvę.

— Einu pas karalienę, — tarė ji.

— Neik, — paprašė Rolandas. — Tu čia vienintelė tikra, išskyrus Snibsą, o su juo sunku bendrauti.

— Einu brolio, paskui drošim namo, — atkirto Marlinė.

— Aš su tavim neisiu, — nusprendė Rolandas. — Nenoriu pamatyti, kuo ji tave pavers.

Marlinė išėjo į slogią šviesą be šešėlių ir nužingsniavo takeliu į kalną. Virš galvos siūravo žolių arkos. Šen ten į ją atsisukdavo keistai apsirengę keistų pavidalų žmonės, bet elgėsi taip, lyg ji būtų tik nieko nedominanti praeivė.

Ji dirstelėjo per petį. Tolumoje riešutų gliaudytojas susirado didesnį kūjį ir ruošėsi trenkti.

— Noliu, noliu, noliu saldainėlio!

Marlinės galva ėmė sukiotis kaip vėjarodis viesule. Ji nubėgo taku, nuleidusi galvą, pasiruošusi žiebti keptuve kiekvienam, kas drįstų pastoti kelią, ir pro žolės kupstą įsiveržė į ramunėmis apsodintą plotą. Gal ir altaną. Neketino tikslintis.

Ant didelio plokščio akmens tarp saldainių sėdėjo Ventvertas. Kai kurie buvo didesni už jį patį. Mažesni buvo suversti į krūvas, didesni voliojosi kaip rąstai. Jie buvo visokių spalvų, kokių tik gali būti saldainiai, kaip antai netikrų aviečių raudonos, dirbtinių citrinų geltonos, keistai cheminės oranžinės, aitriai žalios ir velniai žino kokios mėlynos.

Nuo Ventverto smakro kaip pupos riedėjo ašaros. Kadangi jos byrėjo ant saldainių, šie buvo jau sulipę.

Ventvertas bliovė. Jo burna buvo virtusi dideliu raudonu tuneliu su kažkokiu galugerkly šokliai klibančiu daiktu, kurio vardo niekas nežino. Jis nustodavo verkti tik tada, kai privalėdavo įkvėpti arba mirti, tik tą vienintelę trumpą oro įsiurbimo valandėlę, paskui vėl pradėdavo staugti.

Marlinė iškart suprato, kas atsitiko. Jau buvo susidūrusi su tokia bėda per gimtadienio pokylius. Broliukas sirgo chronišku saldainių nepakankamumu. Taip, aplink buvo pilna saldainių. Bet tą akimirką, kai jis paimdavo vieną, cukraus apkvaišintos smegenys perduodavo, kad tai reiškia, jog jis nepaėmė visų kitų. O saldainių tiek daug, kad jis niekaip neįstengs visų suvalgyti. Tai nepakeliama. Vienintelė išeitis — apsipilti ašaromis.

Namie vienintelė išeitis būdavo užvožti kibirą jam ant galvos, kol nurims, ir paimti beveik visus saldainius. Kelias saujas sumaumoti jis pajėgus.

Marlinė numetė keptuvę ir čiupo jį į glėbį.

— Čia Malė, — sušnibždėjo ji. — Eisim namo.

Ir čia aš sutiksiu karalienę, pamanė. Bet neišgirdo nei tūžmingo šūksnio, nei kraupaus burtažodžio... nieko.

Tolumoje dūzgė bitės, vėjas šiureno žoles, o Ventvertas taip persigando, kad tik gaikščiojo, užuot sriūbavęs.

Dabar ji pamatė altanos gale lapų guolį, apjuostą gėlių girliandomis. Bet jis buvo tuščias.

— Nes aš stoviu tau už nugaros, — išgirdo ji karalienę kuždant į ausį.

Marlinė skubiai apsisuko.

Nieko.

— Aš vis dar tau už nugaros, — pasakė karalienė. — Čia mano pasaulis, vaike. Aš visada būsiu greitesnė už tave ir gudresnė už tave. Kodėl bandai išsivesti mano berniuką?

— Jis ne tavo! Jis mūsų! — atšovė Marlinė.

— Niekada jo nemylėjai. Tavo širdis kaip sniego gniūžtė. Aš matau.

Marlinė suraukė kaktą.

— Nemylėjau? — pakartojo ji. — Tai niekaip nesusiję. Jis mano brolis! Mano brolis!

— Labai raganiškas bruožas, ar ne? — atsakė karalienės balsas. — Savanaudiškumas. Mano, mano, mano. Raganai rūpi tik tai, kas yra jos.

— Tu jį pavogei!

— Pavogiau? Negi manai, kad jis — tavo nuosavybė?

Marlinės Antroji Mintis pakuždėjo: Ji ieško tavo silpnybių. Neklausyk jos.

— O, turi Antrosios Minties dovaną, — tarė karalienė. — Turbūt manai, kad atitinki visus puikios raganos kriterijus, a?

— Kodėl nesileidi pamatoma? — paklausė Marlinė. — Gal bijai?

— Bijau? — atsiliepė karalienės balsas. — Tokios kaip tu?

Ir karalienė pasirodė. Ji buvo daug aukštesnė už Marlinę, bet ne storesnė; ilgi plaukai juodi, veidas blyškus, lūpos raudonos kaip vyšnios, suknelė juoda, balta ir raudona. Ir viskas šiek tiek ne taip.

Marlinės Antroji Mintis pakuždėjo: Todėl, kad ji tobula. Visiškai tobula. Kaip lėlė. Tikras žmogus niekada nebūna tobulas.

— Čia ne tu, — paskelbė Marlinė, nė kiek neabejodama savo žodžiais. — Tai tik tavo svajonė apie save. Bet ne tu pati.

Valandėlę karalienės šypsena dingo, o kai vėl atsirado, buvo irzli ir kreiva.

— Kokia tu storžievė, o juk manęs beveik nepažįsti, — tarė ji, atsisėdo ant lapų guolio ir patapšnojo vietą šalia savęs. — Sėskis, — paliepė, — kai taip stovi, atrodo, lyg mes priešės. Palaikysime tavo nemandagumą tiesiog sutrikimu, — ji žavingai nusišypsojo Marlinei.

Atkreipk dėmesį, kaip ji žiūri, kuždėjo Marlinei Antroji Mintis. Vargu bau akys jai yra regėjimo organas, veikiau gražus papuošalas.

— Tu įsiveržei į mano namus, nužudei keletą mano valdinių ir šiaip elgeisi bjauriai ir niekingai, — pasakė karalienė. — Aš įsižeidusi. Tačiau suprantu, kad ardomųjų veiksmų tave paskatino imtis priešiški elementai...

— Tu pavogei mano brolį, — atkirto Marlinė, spausdama glėbyje Ventvertą. — Tu viską vagi. — Bet balsas net jai pačiai pasirodė silpnas ir netvirtas.

— Jis paklydęs bastėsi vienas, — atrėmė karalienė. — Aš parsinešiau jį namo ir nuraminau.

Malonus, supratingas karalienės balso tonas teigė, kad ji teisi, o tu klysti. Ir kad tai ne tavo kaltė. Turbūt kalti tėvai, maistas, įvykis, toks siaubingas, kad tu jį visiškai užmiršai. Karalienė supranta, kad tai ne tavo kaltė, tu — puikus žmogus. Visa bėda, kad šie neigiami veiksniai privertė tave netinkamai pasirinkti. Jei tu tai pripažintum, Marline, pasaulyje būtų daug šviesiau gyventi...

...šioje šalčio karalystėje, saugomoje pabaisų, pasaulyje, kur niekas nesensta ir neauga, priminė Antroji Mintis. Pasaulyje, kuriame viešpatauja karalienė. Neklausyk jos.

Marlinei pavyko žengti žingsnį atgal.

— Ar aš pabaisa? — paklausė karalienė. — Man reikėjo tik draugų...

O Marlinės Antroji Mintis, klimpdama nuostabiame karalienės balse, sušnibždėjo: panelė Mergaitė Robinson...

Ji pradėjo dirbti viename ūkių prieš daugelį metų. Žmonės sakė, kad mergina užaugo vargšų prieglaudoje Jelpe. Kalbėta, kad jos motina atvyko ten per baisią audrą, o kai mergytė gimė, vedėjas įrašė dideliame juodame žurnale: “Panelei Robinson, mergaitė“; jaunoji motina nebuvo labai šviesaus proto, be to, merdėjo ir pamanė, kad toks vaiko vardas. Juk jis buvo įrašytas į knygą.

Dabar panelė Robinson buvo jau sena, nešneki, valgė mažai, tačiau be atvangos ką nors dirbo. Niekas nemokėjo taip nušveisti grindų, kaip Mergaitė Robinson. Jos veidas buvo liesas, smulkus, su smailia raudona nosele, visada užsiėmusios rankos liesos ir baltos, su raudonais krumpliais. Panelė Robinson plušėjo kaip bitė.

Kai buvo padarytas nusikaltimas, Marlinė daug ko nesuprato. Moterys, sukryžiavusios ant krūtinės rankas, po dvi, po tris aptarinėjo jį prie vartų, o jei pro šalį eidavo vyras, nutildavo ir pasipiktinusios nužvelgdavo jį.

Ji šį tą nugirsdavo, nors kartais atrodydavo, kad pokalbis užkoduotas, kaip antai: “Neturėjo nė vieno artimo žmogaus, vargšė moterėlė. Negi jos kaltė, kad mena kaip pirštas“ ir “Kalbama, kad kai ją rado, čiūčiavo jį ir sakė, kad tai jos“, ir “Namas buvo grūste prigrūstas kūdikio drabužėlių, kuriuos ji numezgė!“ Marlinę labiausiai suglumino paskutinis sakinys, nes jis buvo ištartas tokiu tonu, kokiu sakoma: “Namas buvo grūste prigrūstas žmonių kaukolių!“

Bet visi sutarė, kad taikstytis negalima, nusikaltimas yra nusikaltimas, reikia pranešti baronui.

Panelė Robinson pavogė kūdikį, Punktualumą Ridlį, kurį jauni tėvai labai mylėjo, nors ir pavadino Punktualumu (jie manė, kad vaikus reikia vadinti pagal dorybes; juk esama Jaunučių ir Meilučių, tai kuo punktualumas blogesnis?).

Jis buvo paliktas lopšyje kieme ir dingo. Kaip visada, buvo ieškoma ir raudama, kol kažkas prisiminė, kad panelė Robinson ėmė neštis namo daugiau pieno...

Vaikas buvo pagrobtas. Kreidžemyje tvorų nedaug, durų beveik niekas nerakina. Vagystės baudžiamos labai griežtai. Jei, valandėlei nusisukus, tavo daiktas dings, kuo viskas baigsis? Įstatymas yra įstatymas. Nusikaltimas yra nusikaltimas...

Marlinė girdėjo ginčų nuotrupas kaime, nuolat kartojamus tuos pačius sakinius. Vargšė nenorėjo padaryti nieko blogo. Ji stropi darbininkė, niekada niekuo nesiskundė. Jai trūksta vieno šulo. Įstatymas yra įstatymas. Nusikaltimas yra nusikaltimas.

Taigi buvo pranešta baronui, ir jis surengė teismą didžiojoje salėje, ir atėjo visi, kas galėjo atitrūkti nuo darbo, tarp jų ponas ir ponia Ridliai, ji susirūpinusi, jis ryžtingas, ir panelė Robinson, įsmeigusi akis į žemę ir susidėjusi ant kelių raudonas rankas storais krumpliais.

Vargu ar tai galima pavadinti teismu. Panelė Robinson nesuprato, kuo yra kaltinama, Marlinei atrodė, kad visiems kitiems tai irgi nebuvo aišku. Jie nesuprato, ko čia atėjo, bet tikėjosi sužinoti.

Baronui irgi buvo nesmagu. Įstatymą jis žinojo. Vagystė — baisus nusikaltimas, o žmogaus grobimas — dar baisesnis. Jelpe, greta vargšų prieglaudos, stovi kalėjimas; žmonės kalba, kad esama net bendrų durų. Ten sėdi vagys.

Baronas nebuvo didis mąstytojas. Jo giminė valdė Kreidžemį šimtus metų, apie nieką nekeisdama nuomonės. Jis sėdėjo, klausėsi, barbeno pirštais į stalą, žiūrėjo žmonėms į veidus ir muistėsi taip, lyg jo kėdė būtų labai karšta.

Marlinė sėdėjo pirmoje eilėje. Ji klausėsi, kaip ponas pradeda skelbti nuosprendi, mykdamas ir užsikirsdamas, stengdamasis neištarti žodžių, kuriuos privalo ištarti, kai durys salės gale atsidarė, ir į vidų įlėkė bandšuniai Perkūnas ir Žaibas.

Jie nubėgo tarp suolų, atsitūpė priešais baroną ir pažvelgė į jį budriomis gyvomis akimis.

Tik Marlinė atsisuko. Durys tebebuvo praviros. Jos buvo per sunkios atidaryti net tokiems stipriems šunims. Be to, ji pamatė, kad kažkas žiūri pro plyšį.

Baronas nutilo ir išvertė akis. Jis irgi pažvelgė į salės galą.

O po valandėlės pastūmė į šalį įstatymų rinkinį ir tarė: “Verčiau padarykim kitaip...“

Ir buvo padaryta kitaip, žmonės turėjo kreipti į panelę Robinson daugiau dėmesio. Sprendimas turėjo trūkumų, ne visiems patiko, bet buvo teisingas.

Po susirinkimo išėjusi iš salės, Marlinė užuodė “Linksmojo jūrininko“ kvapą ir prisiminė barono šunį. “Ar prisiminsit šią dieną? — paklausė senelė Skauduolė. — Bus dėl ko“.

Baronams reikia priminti...

— Kas tave užtars? — balsu ištarė Marlinė.

— Mane? — perklausė karalienė, kilstelėdama plonus antakius.

Ir Marlinės Trečioji Mintis pasakė: stebėk jos veidą, kai ji susirūpinusi.

— Nėra kam, a? — tarė Marlinė, traukdamasi atatupsta. — Ar buvai kam nors gera? Ar kas nors gali pasakyti, kad esi ne tik vagišė ir grobike? Nes tu esi tokia. Tu kaip dromai, nieko daugiau nesugebi...

Atsitiko. Ji pamatė, ką pastebėjo Trečioji Mintis. Karalienės veidas suvirpėjo.

— Ir šis kūnas ne tavo, — neatlyžo Marlinė. — Tu nori, kad žmonės tave matytų tokią. Bet jis netikras. Kaip ir visa kita, tuščiaviduris...

Karalienė puolė į priekį ir trenkė jai daug skaudžiau, negu tikėtumeis iš sapno. Marlinė šleptelėjo ant samanų, Ventvertas išsprūdo ir nusirito klykdamas: “Noliu kaka!“

Puiku, pasakė Marlinės Trečioji Mintis.

— Puiku, — balsu pakartojo Marlinė.

— Puiku? — apstulbo karalienė.

Taip, šaukė Trečioji Mintis, nes ji nežino, kad turi Trečiosios Minties dovaną ir kad tavo ranka atsidūrė vos per kelis colius nuo keptuvės, o tokie padarai kaip ji negali pakęsti geležies. Ji pikta. Jei įtūš, nebepajėgs galvoti. Įskaudink ją.

— Gyveni žiemos šalyje ir svajoji apie vasarą, — drėbė Marlinė. — Nieko nuostabaus, kad karalius tave pametė.

Valandėlę karalienė stovėjo sustingusi kaip nuostabi statula, į kurią buvo tokia panaši. Vaikščiojanti svajonė vėl suvirpėjo, ir Marlinei pasirodė, kad ji pamatė. Beveik tokio didumo kaip ji, beveik žmogišką, šiek tiek aptriušusią ir sukrėstą būtybę. Paskui karalienė susitvardė, aukšta, įtūžusi, giliai įkvėpė...

Marlinė griebė keptuvę ir stodamasi metė. Ji tik truputį kliudė aukštąją moterį, bet karalienė suraibuliavo it oras virš įkaitusio kelio ir sukliko.

Marlinė nelaukė, kas bus toliau. Ji vėl čiupo brolį ir nukūrė per žolę pro keistus padarus, kurie atsisuko, išgirdę tūžmingą karalienės riksmą.

Tarp žolių, nemetančių šešėlio, krustelėjo šešėliai. Kai kurie žmonės — juokdariškieji, panašūs į sudurstytus iš paveikslėlių knygos, — pakeitė pavidalą ir patraukė Marlinei ir jos bliaunančiam broliukui įkandin.

Proskynos gale pasigirdo zvimbimas. Dvi milžiniškos būtybės, kurias Rolandas pavadino kamanmoterėmis, kilo nuo žemės, mojuodamos mažučiais sparneliais taip tankiai, kad jų nebebuvo matyti.

Kažkas stvėrė ją ir nutempė tarp žolių. Rolandas.

— Dabar gali iš čia išsigauti? — paklausė jis visas raudonas.

— Kaip... — pradėjo Marlinė.

— Tada bėgam, nesvarbu kur, — tarė jis. — Duok ranką. Greičiau!

— Tu žinai, kaip išeiti? — sušvokštė Marlinė, kai jie skuodė pro milžiniškas ramunes.

— Ne, — sužiopčiojo Rolandas. — Išėjimo nėra. Matei... lauke dromus... šis sapnas baisiai išraiškingas...

— Tai ko bėgam?

— Kad dingtume jai... iš akių. Jei ilgai slepiesi... Snibsas sako... ji pamiršta.

Netikiu, kad ji mane greit pamirš, pamanė Marlinė.

Rolandas sustojo, bet ji ištraukė ranką ir dūmė tolyn su Ventvertu; šis apstulbęs glaudėsi prie jos ir tylėjo.

— Kur bėgi? — suriko Rolandas.

— Nuoširdžiai trokštu dingti jai iš akių!

— Grįžk! Tu bėgi atgal!

— Ne! Aš bėgu į priekį!

— Čia sapnas! — sušuko Rolandas, jo balsas suskambėjo garsiau, nes jis ją vijosi. — Tu bėgi ratu...

Marlinė įpuolė į skynimą...

...tą patį skynimą.

Kamanmoterės nutūpė abipus jos, o karalienė žengė į priekį.

— Ai, ai, ai, — tarė karalienė, — nesitikėjau, kad esi tokia paika, Marline. Dabar grąžink man berniuką, ir aš nuspręsiu, ką daryti toliau.

— Ne toks jau ir įspūdingas sapnas, — už nugaros sumurmėjo Rolandas. — Jei nueini per toli, grįžti į pradžią...

— Galėčiau tave įkurdinti sapne, mažesniame už tave, — maloniai pasakė karalienė. — Gana skausminga patirtis!

Spalvos pasidarė ryškesnės, triukšmas garsesnis. Marlinė užuodė kažkokį kvapą, — keisčiausia, kad iki šiol kvapų nebuvo.

Kvapas buvo aštrus, kartus ir nepamirštamas. Sniego kvapas. Pro vabzdžių zyzimą žolėje ji išgirdo tylius balsus:

— Šimts kankolų! Negaliu rastie išėjimo!

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Pabudimas

Proskynos gale, kur darbavosi riešutų gliaudytojas, liko vienas riešutas didumo sulig puse Marlinės. Jis švelniai siūbavo. Gliaudytojas trenkė kūju, ir riešutas nuriedėjo.

Mat kas čia... tarė sau Marlinė ir nusijuokė.

Karalienė suglumusi pažvelgė į ją.

— Tau juokinga? — pasipiktino ji. — Ko čia juoktis? Nieko linksmo nematau.

— Man dingtelėjo linksma mintis, — atsakė Marlinė. Karalienė pervertė akis, kaip paprastai daro neturintys humoro jausmo žmonės, išvydę šypseną.

Tu nelabai protinga, pamanė Marlinė. Tau to ir nereikėjo. Gali susapnuoti, ko nori. Tiki savo sapnais, todėl galvoti nereikia.

Ji atsisuko į Rolandą ir sušnibždėjo:

— Perskelk riešutą! Nežiūrėk, ką darau, verčiau perskelk riešutą!

Berniukas žiūrėjo į ją, nieko nesuprasdamas.

— Ką tu jam pasakei? — piktai paklausė karalienė.

— Atsisveikinau, — atsakė Marlinė, spausdama prie krūtinės Ventvertą. — Aš tau neatiduosiu brolio, kad ir ką darytum!

— Žinai, kokios spalvos tavo žarnos? — paklausė karalienė. Marlinė papurtė galvą.

— Dabar sužinosi, — pažadėjo karalienė, meiliai šypsodamasi.

— Tam tu nepakankamai galinga, — atkirto Marlinė.

— O juk tu teisi, — pripažino karalienė. — Tokie fiziniai burtai iš tikrųjų labai sudėtingi. Bet galiu priversti tave įsivaizduoti, kad padariau... labai baisių dalykų. O daugiau, mergyt, man nieko ir nereikia. Ar nenorėtum prašyti pasigailėjimo? Paskui vargu ar galėsi.

Marlinė patylėjo.

— N-ne, — atsakė ji. — Turbūt neprašysiu.

Karalienė pasilenkė. Marlinės pasaulį užpildė jos pilkos akys.

— Žmonės tai ilgai prisimins, — pažadėjo ji.

— Tikiuosi, — atsiliepė Marlinė. — Per-skelk rie-šu-tą.

Karalienė vėl suglumo. Staigios permainos jai buvo nesuvokiamos.

— Ką?

— A? O... gerai, — sušnibždėjo Rolandas.

— Ką tu jam pasakei? — paklausė karalienė, kai berniukas nubėgo prie riešutų gliaudytojo.

Marlinė spyrė jai į koją. Pasielgė ne kaip ragana, o kaip devynerių metų mergiūkštė ir gailėjosi, kad nesugalvojo geresnio budo. Antra vertus, jos batai buvo sunkus, o spyrė ji iš visų jėgų.

Karalienė papurtė ją.

— Kodėl taip padarei? — paklausė ji. — Kodėl nedarai, kaip liepiu? Visi būtų laimingi, jei manęs klausytų!

Marlinė pažvelgė valdovei į akis. Jos buvo pilkos, bet vyzdžiai priminė sidabro veidrodėlius.

Žinau, kas tu, tarė Trečioji Mintis. Tu — būtybė, kuri niekada nieko neišmoko. Tu nieko nenutuoki apie žmones. Tu esi... vaikas, kuris paseno.

— Nori saldainėlio? — sušnibždėjo ji.

Išgirdo šauksmą už nugaros. Apsisuko karalienės gniaužtuose ir išvydo Rolandą, besigrumiantį dėl kūjo. Jai bežiūrint, vaikinas staiga apsisuko ir pakėlė kūjį virš galvos, parblokšdamas už nugaros stovintį elfą.

Karalienė nuožmiai apgręžė ją tą akimirką, kai kūjis perskėlė riešutą.

— Saldainėlio? — sušnypštė ji. — Aš tau parodysiu saldai...

— Šimts kankolų! Tai karalienė! Ir ji nutvėrė mūsų keldą, sena kekšė!

— Nei karalienės! Nei valdovo! Mažieji laisvūnai!

— Galėtau nudurrrtie kebabą!

— Čiupkit ją!

Gal Marlinė vienintelė visuose pasauliuose nudžiugo, išgirdusi Nakų Makfiglų balsus.

Jie plūstelėjo iš perskelto riešuto. Vieni tebebuvo pasirišę peteliškes. Kiti jau segėjo įprastinius kiltus. Bet visi kaip vienas buvo nusiteikę karingai ir negaišo laiko — kumščiavosi tarpusavy, kad įgytų pagreitį.

Proskyna... ištuštėjo. Net sapno būtybės suvokia grėsmę, išvydusios atsiritant riaumojančią, besikeikiančią raudoną ir mėlyną bangą.

Marlinė išsprūdo karalienei iš rankų ir šmurkštelėjo tarp žolių stebėti mūšio, nepaleisdama iš glėbio Ventverto.

Pro šalį prašvilpė Didysis Janas, virš galvos iškėlęs spurdantį nemažą elfą. Staiga jis sustojo ir švystelėjo aną per visą proskyną.

— Ir jis stačia galva nugarmėjo velniop! — suriko, apsisuko ir nudūmė peštis toliau.

Nakų Makfiglu nei sutrypsi, nei prispausi. Jie darbavosi grupėmis, lipo vienas kitam ant nugaros, kad pakaktų didumo tvykstelėti elfui arba tvoti jam galva. O kai priešas pargriūdavo, darbas būdavo atliktas, išskyrus spardymą.

Nakai Makfiglai nesimušė kaip pakliūva. Jie visų pirma puldavo didžiausią priešą, nes, anot vėliau ištartų Dičkio Robo žodžių, “tokiam patogiau užtvotie“. Be to, jie nesustodavo. Todėl priešininkas ir traukdavosi. Kiek gali pliektis su nenuilstančiomis vapsvomis, kurios kumščiuojasi?

Piktai ne iš karto suprato, kad nebeturi su kuo kovoti. Kurį laiką dar tvatijo vienas kitą, juk sukorė šitokį kelią, o paskui pradėjo raustis nugalėtųjų kišenėse, bene ras smulkių.

Marlinė atsistojo.

— Jėga, net jeigut ašian pats taipo sakau, — apsidairęs paskelbė Dičkis Robas. — Meistriškos muštynės, ir net poezijos neprireikė.

— Kaip jūs atsidūrėt riešute? — paklausė Marlinė. — Juk tai buvo... riešutas!

— Kito būdo neradom, — atsakė Dičkis Robas. — Pasinaudojom pirmu pasitaikiusiu. Sapnuose keliautie sunku.

— Ypač kai esi inkalęs, — plačiai išsišiepė Mulkis Vulis.

— Ką? Jūs... nusitašėt? — įsiuto Marlinė. — Aš stojau prieš karalienę, o jūs ūžėt smuklėje?

— Oi ne! — pasibaisėjo Dičkis Robas. — Prisimeni sapną apie pokylį? Kai vilkėjai puošnią suknelę? Mes jame instrigom.

— Bet aš nužudžiau dromą!

— Matai, — pradėjo gudrauti Robas, — mes neištrūkom taip lengvai kaip tujen. Dar valandžiukę užtrukom.

— Kolei nebeliko ko gertie, — paslaugiai paaiškino Mulkis Vulis. Robas tūžmingai sušnairavo į jį.

— Galėjai ir nesakytie! — atšovė jis.

— Vadinasi, mes tebesapnuojam? — paklausė Marlinė.

— Jeigut esi labai ištroškęs, — atsakė Mulkis Vulis. — Be to, buvo ne tik arielkos, betaig ir užkandžių.

— O aš maniau, kad jei ką nors suvalgai ar išgeri sapne, iš jo nebeišsivaduoji! — tarė Marlinė.

— Kone visiems padarams taip ir atsitinka, — atsakė Dičkis Robas. — Betaig ne mums. Namai, bankai, sapnai — mums vis tiek. Mes galim insigautie visur. Išsigautie irgi.

— Gal išskyrus smukles, — dvejojo Didysis Janas.

— O taip, — linksmai pritarė Dičkis Robas. — Išsigautie iš smuklės kartais sudaro šiokių tokių sunkumų. Esmi priverstas tatai pripažintie.

— O kur dingo karalienė? — paklausė Marlinė.

— Iščiuožė, mus pamačiusi, — atsakė Dičkis Robas. — Mums irgi laikas vynioties, šeimininke, kolei sapnas nepasikeitė.

Jis linktelėjo Ventverto pusėn. — Čia tas berniūkštis? Žiauriai apsisnarglėjęs!

— Noliu saldainėlio! — autopilotu užtraukė seną giesmę Ventvertas.

— Betaig negausi! — suriko Dičkis Robas. — Nustokie šniurkščiot ir šiauškie su mumis, užuot apsunkinęs seserį!

Marlinė išsižiojo jo apibarti, bet vėl susičiaupė, nes pritrenktas Ventvertas po valandėlės sukikeno.

— Chi chi! — išsiviepė jis. — Maži žmogeliukai! Maži žmogeliukai!

— O Viešpatie, — tarė Marlinė. — Užsivedė.

Bet ji vis tiek stebėjosi, nes Ventvertas kaip gyvas nesidomėjo niekuo, išskyrus saldainius.

— Robai, čia vienas tikras, — sušuko kažkuris piktas. Apimta siaubo, Marlinė pamatė, kad keli Nakai Makfiglai pakėlė apalpusi© Rolando galvą. Jis kiek ilgas gulėjo ant žemės.

— A, čia vaikis, kursai nemandagiai kalbėjo su tavim, — pažino Dičkis Robas. — Ir bandė užtvotie kūju Didžiajam Janui. Neišmintingai pasielgė. Ką su juomi darysim?

Žolynai suvirpėjo. Danguje pamažu blėso šviesa. Oras atvėso.

— Negalim jo čia palikti! — tarė Marlinė.

— Gerai, vilksim kartu, — sutiko Dičkis Robas. — Tepam slides!

— Maži žmogeliukai! Maži žmogeliukai! — džiugiai krykštavo Ventvertas.

— Dabar visą dieną zaunys, — pasakė Marlinė. — Atsiprašau.

— Bėkie prie durų, — pasakė Dičkis Robas. — Matai duris?

Marlinė paklaikusi apsidairė. Papūtė atšiaurus vėjas.

— Matai duris? — pakartojo Dičkis Robas. Marlinė sumirksėjo ir apsisuko.

— N... ne... — atsakė. Pasaulio po jais pojūtis, apėmęs ją tada, kai išsigando karalienės, nebegrįžo. Ji pabandė susikaupti. Sniego kvapas...

Kvaila kalbėti apie sniego kvapą. Juk tai tik sušalęs vanduo. Bet Marlinė pabudusi visada žinodavo, snigo naktį ar ne. Sniegas kvepėjo skardos skoniu. Skarda turėjo skonį, panašų į sniego kvapą.

Jai pasirodė, kad smegenys trata nuo pastangų mąstyti. Jei dabar sapnuoja, turėtų pabusti. Bėgti beprasmiška. Sapnuose be paliovos bėgi. Bet štai vienas kelias... siauras ir baltas.

Ji užsimerkė ir įsivaizdavo sniegą, gurgždantį ir baltą kaip švarios paklodės. Stengėsi pajusti jį po kojomis. Tereikia pabusti...

Ji stovėjo sniege.

— Čia tai geras, — tarė Dičkis Robas.

— Išsigavau! — apsidžiaugė Marlinė.

— Taip, kartais durys tavo galvoje, — patvirtino Dičkis Robas. — Dabartės ing priekį!

Marlinė pajuto, kaip piktai kelia ją į orą. Greta kilo knarkiantis Rolandas; iš po jo kyšojo tuzinai mažų mėlynų Makfiglų kojų.

— Nesustosim, kolei iš čionai neišsidanginsim! — tarė Dičkis Robas. — Makfiglai — jėga!

Jie slydo virš sniego, priekyje būreliais bėgo Makfiglai. Po valandėlės Marlinė atsisuko ir pamatė, kad mėlyni šešėliai ilgėja. Ir tamsėja.

— Robai... — prabilo ji.

— Taip, žinau, — atsakė Dičkis Robas. — Maunam, vaikiai!

— Jie labai greiti, Robai!

— Mes irgi!

Sniegas skaudžiai kirto Marlinei į veidą. Medžiai nuo greitumo susiliejo. Miškas švilpė pro šalį. Bet šešėliai ilgėjo ir ant kelio priekyje, o kai būrys lėkdavo pro juos, atrodydavo, kad jie tiršti it rūkas.

Šešėliai užpakalyje ties viduriu pajuodo kaip naktis.

Bet piktai jau prabėgo pro paskutinį medį. Priekyje plytėjo sniego lyguma.

Jie sustojo taip staiga, kad Marlinė vos nenugriuvo ant sniego.

— Kas atsitiko?

— Kur dingo mūsų pėdsakai? — tarė Mulkis Vulis. — Prieš valandžiukę dar buvo! Kur dabartės eitie?

Ištryptas takas, kuriuo jie bėgo, buvo išnykęs.

Dičkis Robas atsisuko ir pažvelgė į mišką. Virš jo it dūmas sūkuriavo iki pat horizonto nusidriekusi tamsa.

— Ji pasiuntė inkandin košmarus, — suniurnėjo jis. — Vaikiai, mums ragas.

Temstančioje naktyje Marlinė išvydo siluetus ir stipriai apkabino Ventvertą.

— Košmarus, — pakartojo Dičkis Robas, atsisukęs į ją. — Apie juos tau geriau nieko nežinotie. Mes juos sulaikysim. O jūs bėkit. Dinkit iš čionai, tučtuojau!

— Neturiu kur bėgti, — atsakė Marlinė.

Ji išgirdo iš miško sklindant šaižų garsą, panašų į vabzdžių čerškimą. Piktai susispietė į krūvą. Paprastai prieš mūšį jie šypsodavosi iki ausų, bet šį kartą marmūzės buvo rimtos.

— Karalienė nemoka pralaimėtie, — tarė Robas.

Marlinė atsisuko į horizontą. Ir išvydo kunkuliuojančią juodumą, kuri ėmė supti juos.

Visur pilna durų, pamanė ji. Senoji kelda sakė, kad jų pilna visur. Privalau rasti duris. Bet matau tik sniegą ir keletą medžių...

Piktai išsitraukė kalavijus.

— Kokie košmarai artinasi? — paklausė Marlinė.

— Ai, tokie ilgšiai mėšlinomis kojomis, su didžiuliais dantimis, glebiais sparnais irgi šimtu akių, — paaiškino Mulkis Vulis.

— Taip, ir dar baisesni, — pridūrė Dičkis Robas, nenuleisdamas akių nuo žaibiškai artėjančios tamsos.

— Kas gali būti baisesnis? — paklausė Marlinė.

— Išgverę inprasti dalykai, — paaiškino Robas.

Marlinė valandėlę spoksojo į jį, nieko nesuprasdama, paskui krūptelėjo. O taip, tokie košmarai jai žinomi. Jie reti, bet siaubingi. Kartą ji drebėdama pabudo susapnavusi, kad ją vejasi senelės Skauduolės batai, kitą kartą tai buvo dėžutė cukraus. Košmaru gali virsti bet kas.

Su pabaisomis galima apsiprasti. Bet kovoti su išprotėjusiais batais ne jos jėgoms.

— Turiu idėją, — tarė ji.

— Ašian irgi, — pertraukė ją Dičkis Robas. — Nebūkim čia, štai mano idėja!

— Ten medžių guotas, — parodė Marlinė.

— Tai kas? — paklausė Robas. Jis žiūrėjo į košmarų rikiuotę. Jau buvo galima įžiūrėti dantis, nagus, akis, šonkaulius. Robo žvilgsnis reiškė, kad kelių pirmų pabaisų išvaizda bus smarkiai subjaurota, nesvarbu, kas atsitiks paskui. Jei ją įmanoma dar labiau subjauroti.

— Ar galima kovoti su košmarais? — paklausė Marlinė.

Čerškimas vis garsėjo.

— Mes galim ko votie su viskuo, — sukriokė Didysis Janas. — Jeigut padaras turi galvą, galim siūbtelėtie jam ing snukį pleiskanų. Jeigut jis galvos neturi, reiškia, mes ją nuspyrėm!

Marlinė stebeilijo į puolančius... padarus.

— Kai kurie turi ne vieną galvą! — tarė ji.

— Vadinasi, mums nuskilo! — paskelbė Mulkis Vulis.

Piktai mindžikavo, ruošdamiesi kovai.

— Dūdmaišininke, — tarė Dičkis Robas bardui Viljamui, — grokie raudą. Mes kausimės, skambant peliamaišiui...

— Ne! — įsikišo Marlinė. — Aš nesutinku! Su košmarais reikia kovoti pabundant! Aš jūsų kelda! Tai įsakymas! Mes tučtuojau traukiam prie medžių! Darykit, kaip liepiau!

— Maži žmogeliukai! — sukliko Ventvertas.

Piktai pažvelgė į medžius, paskui į Marlinę.

— Girdėjot? — suriko ji taip garsiai, kad kai kurie susigūžė. — Tučtuojau darykit, kaip sakau! Yra geresnis būdas!

— Raganai neprieštaraujama, Robai, — sumurmėjo Viljamas.

— Aš jus parvesiu namo! — šaukė Marlinė. Tikiuosi, pridūrė sau. Bet už medžio kamieno pamatė mažą, apskritą, blyškų snukutį. Tarp medžių slėpėsi dromas.

— Ak taip, betaig... — Dičkis Robas žvilgtelėjo Marlinei per petį. — Ak ne, pažiūrėkie... — pridūrė.

Prieš pabaisų rikiuotę dūmė blyškus taškelis.

Snibsas bandė pasprukti. Mojavo rankomis kaip stūmokliais. Kojos sukosi kaip vilkelis. Skruostai išsipūtė kaip balionai.

Košmarų banga persirito per jį ir traukė toliau.

Robas apnuogino kalaviją.

— Girdėjot, ką sakė kelda, vaikiai! — suriko jis. — Čiupkit ją! Tepam slides!

Piktai pakėlė Marlinę, vis dar nugeibusi Rolandą ir nulėkė prie medžių.

Marlinė ištraukė iš prijuostės kišenės suglamžytą “Linksmojo jūrininko“ pakuotę. Pabandė sutelkti mintis, prisiminti svajonę...

Žmonės sako, kad aukštumose nuo kalnų viršūnių matyti jūra, bet vieną giedrą žiemos dieną Marlinė įdėmiai žiūrėjo į tolį ir nepamatė nieko, tik melsvą miglą. O jūra, nupiešta ant “Linksmojo jūrininko“ pakuotės, buvo tamsiai mėlyna, bangų keteros putotos. Marlinei jūra buvo tokia.

Dromas tarp medžių atrodė mažas, vadinasi, nelabai galingas. Ji vylėsi. Teko viltis...

Medžiai artėjo. Košmarų žiedas irgi. Kai kurie garsai buvo siaubingi - traškėjo kaulai, skeldėjo uolos, zvimbė vabzdžiai, kniaukė katės, — ir jie vis artėjo, artėjo, artėjo...

DVYLIKTAS SKYRIUS

“Linksmasis jūrininkas“

...ją supo smėlis, į krantą daužėsi bangos, o per žvirgždą tekėjo vanduo, šliurpdamas it senė, čiulpianti mėtinį saldainį.

— Šimts kankolų! Kur mes? — tarė Mulkis Vulis.

— Ir kodėl panašūs ing geltonus grybus? — pridūrė Dičkis Robas.

Marlinė pažvelgė žemyn ir sukikeno. Visi piktai vilkėjo kaip Linksmasis jūrininkas — drabužiais iš klijuotės, o jų veidus beveik visiškai slėpė milžiniškos geltonos skrybėlės lietingam orui. Jie maklinėjo, atsitrenkdami vienas į kitą.

Mano sapnas! Pamanė Marlinė. Dromas naudojasi tuo, ką aptiko tavo galvoje... bet čia mano sapnas. Galiu juo pasinaudoti.

Ventvertas nutilo ir žiūrėjo į bangas.

Į krantą buvo ištraukta valtis. Visi kaip vienas piktai, arba maži geltoni grybukai, prišoko prie jos ir įsiropštė.

— Ką darot? — paklausė Marlinė.

— Nešdinamės iš čia, — pasakė Dičkis Robas. — Radai mums gerą sapną, betaig pasiliktie negalim.

— Turėtume čia būti saugūs!

— O, karalienė insiskverbia visur, — atsakė Robas, ir šimtas piktų stvėrė irklus. — Raminkies, mes nusimanom apie laives. Juk matei anądien, kaip Nelabai Mažas Džordžas upėje žvejojo lydekas su Mažuoju Bobiu? Mes puikiai susipažinę su žūklės irgi laivybos menu, tikrai.

Ir pasirodė, kad jie iš tiesų nusimano apie laivus. Irklai atsidūrė įkabose, ir Makfiglai nustūmė valtį nuo akmenų ant bangų.

— Dabartės duokie berniūkštį, — suriko Dičkis Robas iš laivagalio. Marlinė svirduliuodama, slysčiodama ant šlapių akmenų nubrido šaltu vandeniu ir padavė Ventvertą.

Šiam buvo labai linksma.

— Maži žmogeliukai! — sukliko, kai piktai pastatė jį valtyje. Tai buvo vienintelis jo sąmojis, todėl vaikėzas neketino liautis.

— Taip, — atsakė Dičkis Robas ir pakišo jį po sėdyne. — Tupėsi čia kaipo didelis ir jeigut užbliausi saldainių, dėdė Robas užvanos tau per ausį, kerti?

Ventvertas sukikeno.

Marlinė nubėgo paplūdimiu ir pakėlė Rolandą. Jis atsimerkė ir pasmėlusiomis akimis pasižiūrėjo į ją.

— Kas dedasi? — paklausė. — Sapnavau keistą sa... — jis vėl užsimerkė ir susvyravo.

— Lipk į valtį! — suriko Marlinė, vilkdama jį per žvirgždą.

— Šimts kankolų, negi mes pasiimsim ir šitą šūdžių? — paklausė Robas, čiupdamas Rolandą už kelnių ir švystelėdamas į valtį.

— Žinoma! — Marlinė įsivertė į valtį ir atsisėdo ant dugno kaip tik tada, kai banga nunešė laivelį į jūrą. Sugirgždėjo ir pūkštelėjo į vandenį irklai, valtis leidosi į priekį. Kartą ar du bangos ją krestelėjo, bet paskui ji plaukė ramiai. Juk piktai buvo stipruoliai. Nors kiekvienas irklas buvo kaip mūšio laukas, kai piktai pakibo ant jų, užsiropštę vienas kitam ant pečių, ir ėmė irti, irklai vandenyje vos nelūžo.

Marlinė patogiau įsitaisė ir pasistengė užgniaužti staigų netikrumo jausmą paširdžiuose.

— Švyturio link! — paliepė ji.

— Taip, žinau, — atsakė Dičkis Robas. — Daugiau nėr kur irties. Be to, karalienė nemėgsta šviesos. — Jis nusišypsojo. — Geras sapnas, šeimininke. Ar nežiūrėjai ing dangų?

— Mėlynas, — atsakė Marlinė.

— Dangus ne visai dangus, — atsiliepė Dičkis Robas. — Pažiūrėkie, kas užu tavęs.

Marlinė atsisuko. Dangus mėlynas. Labai. Bet virš tolstančio paplūdimio, per pusę dangaus, driekėsi geltona juosta. Ji buvo toli ir atrodė šimtų mylių ilgumo. O vidury jos, virš pasaulio, šmėkšojo didelis kaip galaktika melsvai pilkas gelbėjimo ratas.

Jame didesnėmis už mėnulį raidėmis atvirkščiai buvo užrašyta:

— Mes etiketėje? — paklausė Marlinė.

— O taip, — atsakė Dičkis Robas.

— Bet jūra atrodo... tikra. Sūri, šlapia ir šalta. Ne koks nors piešinėlis! Nemaniau, kad ji sūri ir tokia šalta!

— Rimtai? Išorėj paveikslėlis, o viduj tikras daiktas, — linktelėjo Robas. — Žinai, mes apiplėšėm ir aplakstėm ne vieną pasaulę, ir galiu pasakytie, kad visata daug su-dė-tinges-nė, negu atrodo iš lauko.

Marlinė išėmė iš kišenės purviną etiketę ir įsižiūrėjo. Pamatė gelbėjimo ratą ir švyturį. Linksmojo jūrininko ne. Tačiau jūroje buvo nupiešta mažutė, ne didesnė už taškelį, valtis.

Ji pakėlė akis. Danguje, prieš milžinišką miglotą gelbėjimo ratą, telkėsi audros debesys. Jie buvo ilgi, atskarę ir virto kamuoliais.

— Ji kaipmat rado kelią čionai, — sumurmėjo Viljamas.

— Taip, — sutiko Marlinė, — bet sapnas mano. Aš žinau, kas bus toliau. Irkluokit!

Vartydamiesi ir painiodamiesi, keli debesys praplaukė virš galvos ir krito į jūrą. Jie dingo bangose it atvirkščias viesulas.

Pradėjo smarkiai lyti, taip smarkiai, kad virš vandens ėmė kilti migla.

— Negi ji gali padaryti tik tiek? — nustebo Marlinė.

— Abejoju, — atsakė Dičkis Robas. — Sparčiau irkluokit, vaikiai!

Valtis šovė į priekį, lietuje šokinėdama nuo vienos bangos keteros ant kitos.

Bet dabar, priešingai nei įprasta, ji bandė kilti aukštyn. Vanduo apsupo valtį it kokiu pylimu, ir bangų mūša ją nuplovė atgal.

Kažkas kilo. Kažkas baltas stūmė jūrą į šalį. Iš švytinčio kupolo audringo dangaus fone tryško milžiniški kriokliai.

Jie kilo vis aukščiau, ir galo nebuvo matyti. Paskui pasirodė akis. Palyginti su kalno didumo galva, ji buvo mažutė ir nukrypo į valtelę.

— Tokią galvą net Didysis Janas sudorotų tik per dieną, — nusprendė Dičkis Robas. — Turbūt reikės grįžtie rytoj! Irkitės, vaikiai!

— Tai mano sapnas, — iš paskutiniųjų tvardydamasi, pasakė Marlinė. — Tai banginis.

Kvapo aš nesapnavau, pridūrė sau. Bet štai jaučiu aštrų, sunkų, visą pasaulį pripildantį druskos, vandens, žuvies ir dumblo kvapą...

— Kuomi jis minta? — paklausė Mulkis Vulis.

— Tai žinau, — atsakė Marlinė, sūpuodamasi valtyje ant bangų. — Banginiai nepavojingi, nes ėda tik labai mažus gyvūnėlius...

— Irkluokit kaipo ugnies pagriebę, vaikiai! — subliuvo Dičkis Robas.

— Iš kur žinai, kad jis ėda tik mažus gyvūnėlius? — paklausė Mulkis Vulis, nes banginis ėmė žiotis.

— Kartą sumokėjau agurką už pamoką apie gelmių gyvūnus, — atsakė Marlinė, ir juos užliejo banga. — Banginiai net žmoniškų dantų neturi!

Pasigirdo girgždesys, it taifūnas atskriejo žuvies nasrų smarvės gūsis, ir vaizdą užstojo milžiniški smailūs dantys.

— Tikrai? — suabejojo Vulis. — Nenoriu įžeistie, betaig šis gyvūnėlis turbūt lankė ne tą pačią mokyklą kaip tujen!

Didelės bangos stūmė juos atgal. Marlinė jau matė visą galvą, ir jai kažkodėl pasirodė, kad banginis panašus į karalienę. Ji buvo kažkur netoliese.

Marlinė vėl įtūžo.

— Čia mano sapnas, — sušuko ji dangui. — Aš jį sapnavau šimtą kartų! Nedrįsk čia lįsti! Be to, banginiai žmonių neėda! Tai žino visi, išskyrus paskutinius mulkius!

Banginis pliaukštelėjo per vandenį lauką galinčia užkloti uodega ir šovė į priekį.

Dičkis Robas švystelėjo šalin geltoną skrybėlę ir išsitraukė kalaviją.

— Mes padarėm, ką galėjom, — tarė jis. — Šiam gyvūnėliui netrukus skaudės pilvą kaipo niekada!

— Taip, mes jį perskrosim ir ištrūksim! — pritarė Mulkis Vulis.

— Ne, irkluokit toliau! — įsakė Marlinė.

— Nakai Makfiglai niekada neatsuka priešui nugaros! — suriko Robas.

— Bet jūs irkluojat, atsukę nugaras, — atkirto Marlinė.

Piktas nukabino nosį.

— Nepagalvojau, — prisipažino jis ir vėl atsisėdo.

— Irkitės! — pareikalavo Marlinė. — Mes beveik priplaukėm švyturį!

Niurnėdami, nes net irklavimas, atsukus nugarą, pakerta reputaciją, piktai užgulė irklus.

— Didoką galvą turi žvėrelis, — tarė Dičkis Robas. — Kaip tau atrodo, barde, kokio ji didumo?

— Manytau, labai didelė, Robai, — atsakė Viljamas, su būriu užgulęs kitą irklą. — Atvirai kalbant, rrrizikuočiau pavadintie ją milžiniška.

— Netgi šitaip?

— O taip. “Milžiniškas“ — visiškai pateisinamas žodis...

Jis mus beveik pasivijo, pamanė Marlinė.

Mums turi pasisekti. Sapnas mano. Jau tuoj. Dabar jau tuoj...

— O ar labai toli jis nuog mūsų, kaip manai? — paklausė Robas lyg niekur nieko, nors bangos mėtė valtį prieš pat banginio nosį.

— Gerrras klausimas, Robai, — atsiliepė Viljamas. — Atsakytau taip: neintikėtinai arti.

Jau tuoj, mąstė Marlinė. Prisimenu, panelė Erkė sakė, kad sapnais tikėti negalima, bet ji turėjo omeny, kad negalima vien tikėtis.

Jau tuoj... tikiuosi. Jis nepražiopsos progos...

— Nepabūgtau atsakomybės teigtie, jogei jis čia pat... — prabilo Viljamas.

Marlinė gurktelėjo tikėdamasi, kad banginis negurktelės. Tarp jo dantų ir valties driekėsi maždaug trisdešimties jardų vandens ruožas.

Kurį staiga užpildė medinė siena, triukšmingai prašvilpusi pro šalį, net akyse sumirgėjo.

Marlinė išsižiojo ir pasižiūrėjo aukštyn. Audros debesų, iš kurių kriokliais pliaupė lietus, fone šmėkštelėjo baltos burės. Ji pamatė laivavirves, lynus, jūreivius ant rangauto ir džiaugsmingai suriko.

“Linksmojo jūrininko“ laivagalis tirpo lietuje ir migloje, bet Marlinė spėjo pamatyti prie vairo stambią barzdotą figūrą, vilkinčią geltonais drabužiais iš klijuotės. Jis atsisuko, pamojavo, ir laivas dingo tamsoje.

Jai pavyko atsistoti, nors valtį supo bangos, ir ji suriko milžinui banginiui:

— Privalai jį vytis! Taip turi būti! Tu vejiesi jį, jis vejasi tave! Taip sakė senelė Skauduolė! Privalai taip elgtis, antraip nebesi banginis! Tai mano sapnas! Vadinasi, taisykles nustatau aš! Aš daugiau už tave išmanau!

— Žuvytė! — suriko Ventvertas.

Tai buvo keisčiau už banginį. Marlinė įsistebeilijo į brolį. Valtis siūbavo.

— Žuvytė! — pakartojo Ventvertas.

— Taigi! — apsidžiaugė Marlinė. — Žuvytė! O įdomiausia, kad banginis — ne žuvis! Jis žinduolis kaip karvė!

Ar tu tai sakai? paklausė Antroji Mintis, kai visi Makfiglai sužiuro į ją, o valtis, daužoma bangų, ėmė suktis. Jis pirmą kartą ištarė žodį, nesusijusį su saldainiais ar kaka, o tu šokai jo taisyti?

Marlinė pažvelgė į banginį. Jis buvo sutrikęs. Be abejo, tai tas pats banginis, kurį ji ne kartą sapnavo, kai senelė Skauduolė papasakojo jai aną istoriją; tokios istorijos negali valdyti net karalienė.

Banginis nenoriai apsisuko ir nėrė paskui “Linksmojo jūrininko“ laivą.

— Žuvytė dingo! — paskelbė Ventvertas.

— Tai žinduolis, — mašinaliai pataisė Marlinės lūpos.

Piktai tebespoksojo į ją.

— Jis turi žinoti, kaip yra iš tikrųjų, — sumurmėjo ji susigėdusi. — Daug žmonių daro tokią klaidą...

Pasidarysi kaip panelė Erkė, perspėjo Antroji Mintis. Negi tu to nori?

— Taip, — atsakė balsas, ir Marlinė suprato, kad balsas jos. Ją apėmė džiaugsmingas siutas. — Taip! Tokia jau esu! Mėgstu tikslumą, logiką ir stengiuosi išsiaiškinti tai, ko nesuprantu! Kai išgirstu žmones vartojant netinkamus žodžius, imu tūžti! Aš moku slėgti puikius sūrius. Greitai skaitau! Mąstau! Ir visada nešiojuosi virvagalį! Toks jau esu žmogus!

Ji nutilo. Dabar į ją stebeilijo net Ventvertas. Jis sumirksėjo.

— Vandens kalvė dingo, — droviai pasakė.

— Teisingai! Šaunuolis! — pagyrė Marlinė. — Kai grįšim namo, gausi vieną saldainį!

Nakai Makfiglai sunerimusiomis minomis tebežiūrėjo į ją.

— Ar galim plauktie toliau? — paklausė Dičkis Robas, pakėlęs virpančią ranką. — Kolei žu... kolei vandens karvė negrįžo?

Marlinė pažvelgė į tolį. Švyturys čia pat. Mažutės salelės pakraštyje buvo prieplauka.

— Taip, prašom irkluoti. Ir... dėkui, — tarė ji ir aprimo. Laivas su banginiu išnyko už lietaus uždangos, bangos plakėsi į krantą.

Ant akmenų sėdėjo dromas, ištiesęs blyškias storas kojas. Jis spoksojo į jūrą ir, regis, nematė artėjančios valties. Jis mano, kad čia namai, dingtelėjo Marlinei. Padovanojau dromui sapną, kuris jam patinka.

Piktai pasipylė į prieplauką ir pririšo valtį.

— Štai ir atplaukėm, — tarė Dičkis Robas. — Dabartės nukirsim tam šunsnukiui galvą ir dingsim iš čia...

— Ne! — atsakė Marlinė.

— Betaig jis...

— Duokit jam ramybę. Gerai? Jis nemato mūsų. — Ir pažįsta jūrą, pridūrė sau. Turbūt pasiilgo jūros. Todėl sapnas toks tikroviškas. Pati niekada nebūčiau tinkamai susapnavusi.

Iš bangų, teškenančių dromui po kojomis, iššliaužė krabas, patogiai įsitaisė ir ėmė sapnuoti krabiškus sapnus.

Atrodo, dromas gali paklysti savo sapne, pamanė ji. Kažin ar jis kada nors pabus?

Ji atsisuko į Nakus Makfiglus.

— Sapne visada pabundu, atplaukusi prie švyturio, — pasakė.

Piktai pažvelgė į raudoną ir baltą bokštą ir visi kaip vienas išsitraukė kalavijus.

— Mes nepasitikim karaliene, — tarė Robas. — Ji leidžia manytie, kad esi saugus, o kai prarandi budrumą, puola. Ji lauks užu durų, galvą guldau. Mes eisim pirmi.

Tai buvo tvirtinimas, o ne klausimas. Marlinė linktelėjo ir nulydėjo akimis Nakus Makfiglus, lipančius per akmenis prie bokšto.

Likusi prieplaukoje viena, tik su Ventvertu ir apalpusiu Rolandu, ji išsitraukė iš kišenės rupūžę. Ši atmerkė geltonas akis ir įsmeigė akis į jūrą.

— Arba sapnuoju, arba esu paplūdimyje, — tarė ji. — O rupūžės nesapnuoja.

— Mano sapne sapnuoja, — atsiliepė Marlinė. — O šis sapnas mano.

— Tada jis labai pavojingas! — atkirto nedėkingoji rupūžė.

— Ne, jis žavus, — nesutiko Marlinė. — Jis nuostabus. Pažiūrėk, kaip ant bangų šokinėja šviesa.

— Kur skydai, perspėjantys žmones, kad jie gali nuskęsti? — pasiskundė rupūžė. — Nei gelbėjimo ratų, nei tinklų nuo ryklių. Dieve mano. Kur kvalifikuoti gelbėtojai? Nematau nė vieno. O jei kas nors...

— Čia paplūdimys, — tarė Marlinė. — Kodėl tu taip kalbi?

— Ne... nežinau, — prisipažino rupūžė. — Gal padėtum mane ant žemės? Pradėjo skaudėti galvą.

Marlinė padėjo rupūžę ant žemės, ir ji nuropojo po dumblių krūvele. Po valandėlės išgirdo, kaip kažką žiaumoja.

Jūra buvo rami.

Nebangavo.

Tokią akimirką bet kuri blaiviai mąstanti būtybė turėtų paskliausti ausis.

Bet nieko neatsitiko. Paskui vėl nieko neatsitiko. Ventvertas paėmė akmenėlį ir įsikišo į burną — o gal kartais saldainis?

Staiga iš švyturio ėmė sklisti kažkokie garsai. Marlinė išgirdo prislopintus šauksmus, dunksėjimą, porą kartų duždamas dzingtelėjo stiklas. Jai pasirodė, kad kažkoks sunkus daiktas krinta ilgais sraigtiškais laiptais, atsitrenkdamas į kiekvieną laiptelį.

Atsidarė durys. Išėjo Nakai Makfiglai. Labai patenkintomis minomis.

— Ramu, — paskelbė Dičkis Robas. — Nieko nėr.

— Bet aš girdėjau triukšmą!

— O taip. Turėjom insitikintie, — paaiškino Mulkis Vulis.

— Maži žmogeliukai! — suriko Ventvertas.

— Įžengusi pro duris, pabusiu, — tarė Marlinė, traukdama iš valties Rolandą. — Visada pabusdavau. Turbūt taip bus ir dabar. Juk sapnas mano. — Ji pastatė berniuką ir atsisuko į artimiausią piktą. — Gali atnešti Ventvertą?

— Taip.

— Nenuklysi, nenusilesi ir nepražūsi?

— Mes niekada nenuklystam! — įsižeidė Dičkis Robas. — Mes žinom, kur esam! Gal kartais nebsuvokiam, kur dingo visa kita, betaig mes nekalti, jeigut dingsta visa kitai Nakai Makfiglai niekur nepražūva!

— O alkoholis? — paklausė Marlinė, tempdama Rolandą prie švyturio.

— Mūsų niekas neišves iš kelio! Taip, bičai? — paklausė Dičkis Robas. Kiti pasipiktinę pritarė. — “Nuklydęs“ ir “Nakas Makfiglas“ nesiderina!

— O alkoholis? — neatlyžo Marlinė, guldydama Rolandą ant žvirgždo.

— Nuklysta kiti! — paskelbė Dičkis Robas. — Norėtau, idant šiuomi klausimu neliktų jokių neaiškumų!

— Švyturyje turbūt nėra ko gerti, — tarė Marlinė ir nusijuokė. — Nebent žibalo, o jo niekas negertų!

Piktai staiga nutilo.

— Kas tatai galėtų būtie? — lėtai ir atsargiai paklausė Mulkis Vulis. — Skystis tokiam dideliam butely?

— Su kaukolyte irgi sukryžiuotais kaulais? — pridūrė Dičkis Robas.

— Turbūt, — atsakė Marlinė. — Tai baisus nuodas. Jei gersit, susirgsit.

— Tikrai? — susimąstė Dičkis Robas. — Labai... indomu. O kokia liga?

— Turbūt mirtina, — atsakė Marlinė.

— Mes jau mirę, — priminė Dičkis Robas.

— Tai labai sunkiai susirgtumėt, — pasakė Marlinė. Įdėmiai įsižiūrėjo į jį. — Be to, jis lengvai užsidega. Gerai, kad negėrėt...

Mulkis Vulis garsiai atsiraugėjo. Ore pakvipo žibalu.

— Taip, — sutiko jis.

Marlinė nuėjo atsinešti Ventverto. Piktai susimetė į krūvą. Girdėjo, kaip jie kuždasi.

— Sakiau, jogei kaukolytė ant butelio reiškia, jeib negalima liestie!

— Didysis Janas sako, tatai reiškia, jogei gėrimas stiprus! Ir kaip sugedo pasaulė, jeigut tokis gėrimas paliekamas ten, kur niekuo dėti žmonės gali netyčia išlaužtie duris, išmuštie grotas, nutraukite grandinę nuog spintelės, atrakintie spyną ir jį išgertie!

— Be to, jis lengvai užsidega!

— Netrieskit. Tik nereikia raugėtie ir myžtie prie ugnies, aišku? Elkitės kaipo niekur nieko.

Marlinė nusišypsojo. Atrodo, piktus labai sunku užmušti. Turbūt saugo įsitikinimas, kad jau esi miręs. Ji pažvelgė į švyturio duris. Sapne nė karto nematė jų atsidarant. Buvo padariusi, jos nuomone, logišką išvadą, kad švyturys pilnas švytėjimo, juk karvidė pilna karvių, o malkinė — malkų.

— Nieko baisaus, — tarė ji, žiūrėdama į Dičkį Robą. — Aš nešiu Rolandą, o tu paimk Ventvertą.

— O tujen nenori neštie berniūkščio? — paklausė Robas.

— Maži žmogeliukai! — sušuko Ventvertas.

— Tu nešk, — atsakė Marlinė. Norėjo pasakyti: nežinau, ar man pavyks, o su tavim jis saugesnis negu su manim. Tikiuosi pabusti savo kambaryje. Gerai būtų pabusti savo kambaryje...

Žinoma, jei ten pabus visi, teks atsakyti į keletą nemalonių klausimų, bet klausimai geriau už karalienę...

Už nugaros išgirdo šniokštimą ir kriokimą. Apsisuko ir pamatė, kad jūra žaibiškai dingsta. Ji traukėsi nuo kranto. Akmenys ir dumblių gniužulai akimirksniu išnirdavo iš bangų ir sudžiūdavo.

— A, — tarė ji po valandėlės. — Viskas gerai. Žinau, kas čia. Atoslūgis. Jūra taip daro. Vanduo kasdien patvinsta ir atslūgsta.

— Geras, — pasakė Dičkis Robas. — Ašian apakęs. Lygu vanduo kažkur tekėtų pro skylę...

Už kokių penkiasdešimties jardų baigė nykti paskutinės vandens srovelės, ir kai kurie piktai jau drožė pažiūrėti, kur pasidėjo jūra.

Staiga Marlinę apėmė panika, bet ne visai. Šis jausmas atslinko lėčiau ir buvo bjauresnis už paniką. Iš pradžių kilo menka įkyri abejonė: ar atoslūgis ne per greitas?

Mokytojas (Gamtos pasaulio stebuklai, vienas obuolys) smulkmenų nepasakojo. Bet ant pliko dugno blaškėsi žuvys, o juk žuvys jūroje kasdien neišstimpa?

— Man rodos, reikia būti atsargesniems... — tarė ji, vilkdamasi paskui Dičkį Robą.

— Ko dėlei? Juk vanduo nekyla, — nesuprato jis. — Kada prasidės potvynis?

— Manau, po kelių valandų, — atsakė Marlinė, ir lėtas, bjaurus panikos jausmas dar padidėjo. — Bet abejoju, ar čia...

— Turim marias laiko, — nuramino Dičkis Robas.

Jie pasiekė bedugnės kraštą, kur spietėsi kiti piktai. Po kojomis dar sruveno vanduo ir liejosi į prarają.

Lyg žiūrėtum į slėnį. Toli, už daugybės mylių, švytėjo atslūgstančios jūros kontūrai.

O apačioje buvo matyti sudužę laivai. Daugybė. Balose, kur ką tik buvo įlanka, gulėjo galeonai, škunos, kliperiai nulaužtais stiebais, nukarusiomis laivavirvėmis, pramuštais korpusais.

Nakai Makfiglai visi kaip vienas laimingi atsiduso.

— Nuskendę lobiai!

— Taip! Auksas!

— Luitai!

— Brangenybės!

— Kodėl manot, kad juose yra lobių? — paklausė Marlinė.

Nakai Makfiglai nustebo, lyg ji būtų pasakiusi, kad akmenys skraido.

— Juose turi būtie lobių, — pareiškė Mulkis Vulis. — Antraip kam juos skandintie?

— Auksiniai žodžiai, — pritarė Dičkis Robas. — Nuskendusiuos laivuos turi būtie aukso, antraip kokia prasmė kauties su rykliais irgi aštuonkojais? Vogtie lobius iš vandenyno dugno — jėga!

Tą akimirką Marlinė puolė į tikrų tikriausią paniką.

— Čia švyturys! — suriko ji rodydama. — Matot? Švyturys, kad laivai nesudužtų į uolas! Aišku? Supratot? Tai spąstai jums! Karalienė vis dar čia!

— Gal galėtume nuliptie ir žvilgtelėtie ing vieną mažą laivelį? — nuolankiai paklausė Dičkis Robas.

— Ne! Nes... — Marlinė pakėlė akis. Pastebėjo kažką žvilgant. — Nes... prasideda... potvynis... — pridūrė.

Tai, kas atrodė kaip debesėlis horizonte, didėjo ir vis labiau žėrėjo artėdamas. Marlinė išgirdo riaumojimą.

Ji nulėkė į paplūdimį ir stvėrė Rolandą už pažastų, ketindama tempti jį į švyturį. Atsisuko ir pamatė, kad piktai tebežiūri į milžinišką atplūstančią bangą.

Su jais stovėjo ir laimingas į bangą stebeilijo Ventvertas, truputį pasilenkęs, kad galėtų laikytis už rankų su dviem pasistiepusiais ant pirštų galų Makfiglais.

Šis vaizdas įsmego jai į galvą. Mažas berniukas, piktai, visi stovintys nugara į ją ir įdėmiai žiūrintys į atplūstančią, žėrinčią, dangų užstojančią vandens sieną.

— Greičiau! — suriko Marlinė. — Aš klydau, čia ne potvynis, čia karalienė...

Nuskendę laivai iškilo ir ėmė suktis šnypščiančiame vandens kalne.

— Greičiau!

Marlinė persimetė Rolandą per petį ir svirduliuodama per akmenis nutempė jį prie švyturio durų. Už jos šniokštė vanduo...

...valandėlę pasaulis prisipildė baltos šviesos...

...o po kojomis sugirgždėjo sniegas.

Ji vėl buvo nebylioje, šaltoje karalienės šalyje. Aplink nieko nebuvo, tik sniegas ir — tolumoje — miškas. Virš jo kybojo juodi debesys.

Priešais vos įžiūrimas ore raibuliavo paveikslas: laukas ir keletas akmenų, apšviestų mėnesienos.

Kita durų į namus pusė.

Paklaikusi apsižvalgė.

— Ei! — sušuko. Nesikreipė į nieką. Tiesiog turėjo rėkti. — Robai? Viljamai? Vuli? Ventvertai?

Prie miško buvo girdėti baisiašunių lojimas.

— Turiu iš čia ištrūkti, — sumurmėjo Marlinė. — Turiu išeiti...

Ji čiupo Rolandą už apykaklės ir nuvilko prie durų. Bent sniegu tempti jį buvo lengviau.

Niekas nebandė jos sulaikyti. Pro duris ant žolės ir akmenų pribyrėjo sniego, bet oras buvo šiltas, dūzgė naktiniai vabzdžiai. Po tikru mėnuliu, po tikru dangumi ji nutempė berniuką prie išvirtusio akmens ir atrėmė į jį. Atsisėdo šalia kaip sudaužyta ir bandė atsipūsti.

Suknelė buvo permirkusi ir trenkė jūra.

Girdėjo savo mintis, toli, toli:

Gal jie dar gyvi. Juk tai tik sapnas. Turi būti kelias atgal. Viso labo privalau jį rasti. Ir grįžti.

Šunys taip garsiai loja...

Ji vėl atsistojo, nors norėjo tik miegoti.

Žvaigždžių fone juodavo trys durų akmenys.

Ir jai bežiūrint nugriuvo. Lėtai pakrypo kairys, paskui ant jo užvirto kiti du.

Ji prišoko ir ėmė kelti didžiulius akmenis. Čiuopė orą aplink juos, ieškodama durų, kurios galbūt išliko. Prisimerkė, iš paskutiniųjų bandydama ką nors įžiūrėti.

Viena stovėjo po žvaigždėmis ir stengėsi nepravirkti.

— Kokia gėda, — tarė karalienė. — Visus apvylei, a?

TRYLIKTAS SKYRIUS

Žemė po jūra

Per lauką Marlinės link ėjo karalienė. Kur ji žengdavo, po kojomis valandėlę kibirkščiuodavo šerkšnas. Menka Marlinės dalis, dar galinti mąstyti, pamanė: žolė rytą bus nuvytusi. Ji niokoja mano lauką.

— Gyvenimas — tik sapnas, kai pagalvoji, — pasakė karalienė tuo pačiu siutinamai ramiu, maloniu balsu ir atsisėdo ant išvirtusių akmenų. — Jūs, žmonės, esat svajotojai. Įsivaizduojat, kad esat protingi. Įsivaizduojat, kad esat svarbūs. Įsivaizduojat, kad esat ypatingi. Žinot, jūs beveik geresni už dromus. Bent jau išradingesnės vaizduotės. Turiu jums padėkoti.

— Už ką? — paklausė Marlinė, žiūrėdama į savo batus. Siaubas varstė jos kūną įkaitinta iki raudonumo geležimi. Bėgti nėra kur.

— Nenumaniau, koks nuostabus tavo pasaulis, — tarė karalienė. — Matai, dromai... tėra nelyginant vaikščiojančios kempinės. Jų pasaulis labai senas. Beveik nebegyvas. Jie nebekūrybingi. O žmonės galėtų tapti daug geresni, jei truputį padėčiau. Juk jūs visą laiką sapnuojat. Ypač tu. Įsivaizduoji, kad pasaulis — kraštovaizdis su tavimi vidury, a? Nuostabu. Pažvelk į save, į savo siaubingą suknelę ir griozdiškus batus. Tau prisisapnavo, kad gali įsiveržti į mano pasaulį su keptuve. Sapnavai sapną apie Narsią Mergaitę, Kuri Išvadavo Broliuką. Manei, kad esi pasakojimo herojė. O paskui palikai jį. Man atrodo, kad milijardas tonų jūros vandens, nukritęs ant galvos, sutraiško ją ne blogiau kaip kalnas geležies, o tu kaip manai?

Marlinė nemanė nieko. Galva buvo pilna karšto rausvo rūko. Nepavyko.

Kažkur migloje kapanojosi Trečioji Mintis, norėjo būti išgirsta.

— Išgelbėjau Rolandą, — sušnibždėjo, tebežiūrėdama į batus.

— Bet jis ne tavo, — atkirto karalienė. — Ką čia slėpti, tai apykvailis vaikėzas stambiu raudonu veidu ir kiauliena vietoj smegenų, visai kaip tėvas. Palikai broliuką su būriu vagišių ir išgelbėjai išlepintą mulkį.

Neturėjai laiko! Suriko Trečioji Mintis. Nubėgti iki jo ir nutempti jį iki švyturio buvo neįmanoma! Ir taip vos spėjai! Išgelbėjai Rolandą! Logiškas poelgis! Nesijausk kalta! Kas geriau, gelbėti brolį ir būti drąsiai, narsiai, kvailai ir nebegyvai ar gelbėti baronaitį ir būti drąsiai, narsiai, išmintingai ir gyvai?

Bet kažkur krebždėjo mintelė, kad kvaila ir nebegyva būtų... gražiau.

Kažkas kuždėjo: Ar pasakytum mamai, kad supratai, jog neturi laiko broliui išgelbėti, todėl išgelbėjai pašalaitį? Ar ji būtų patenkinta, kad tai supratai? Ne visada blaivus sprendimas geriausias.

Tai karalienė! Sukliko Trečioji Mintis. Tai jos balsas! Jis hipnotizuoja! Nesiklausyk!

— Turbūt ne tavo kaltė, kad esi tokia beširdė ir abejinga, — čiulbėjo karalienė. — Turbūt kalti tavo tėvai. Turbūt jie neskyrė tau pakankamai dėmesio. O susilaukti Ventverto buvo tiesiog žiauru, reikėjo elgtis apdairiau. Be to, leido tau per daug skaityti. Vaiko protui kenksminga žinoti, ką reiškia paradigma arba eschatologija. Elgesys darosi problemiškas, kaip antai brolio naudojimas kaip jauko pabaisai. — Karalienė atsiduso. — Deja, taip atsitinka nuolat. Turėtum didžiuotis, kad viso labo esi visiškai neprisitaikiusi prie gyvenimo introvertė.

Ji apėjo Marlinę.

— Liūdna, — tęsė. — Svajoji, kad esi stipri, protinga, logiška... žmogus, visada turintis virvagalį. Bet tai tik dingstis nesielgti žmoniškai. Tu — smegenys be širdies. Tu neverkei, net kai mirė senelė Skauduolė. Tu per daug galvoji, o dabar protingos mintys tave apvylė. Man atrodo, bus geriau, jei tave nugalabysiu, a?

Susirask akmenį! Klykė Trečioji Mintis. Trenk jai!

Marlinė juto tamsoje kitas būtybes. Kai kurios buvo iš vasaros paveikslo, bet atėjo ir keli dromai, raitelis be galvos, kamanmoterės.

Žemę aplink ją aptraukė šerkšnas.

— Manau, mums čia patiks, — tarė karalienė.

Marlinė pajuto, kaip kojomis slenka šaltis. Trečioji Mintis, užkimusi nuo pastangų, suriko: Daryk ką nors!

Nereikėjo pasikliauti sapnais, bukai mąstė ji. Reikėjo susikaupti. Arba... elgtis žmoniškiau. Jausti. Bet aš negalėjau verkti! Ašaros nebyrėjo, ir tiek! Ir kaip aš galiu liautis galvoti? Ir galvoti apie mąstymą? Ir net galvoti apie mąstymą apie mąstymą?

Ji išvydo šypsančias karalienės akis ir pamanė: Kuri iš tų mąstančių būtybių aš?

Ar aš apskritai esu?

Dangumi kaip dėmės liejosi debesys. Jie paslėpė žvaigždes. Juodi kaip tušas debesys iš sušalusio pasaulio, košmarų debesys. Pradėjo lyti, pabiro kruša. Ledukai krito ant žemės kaip kulkos ir pavertė ją kreidingu purvu. Vėjas staugė kaip baisiašunių gauja.

Marlinei pavyko žengti žingsnį į priekį. Batai klimpo purve.

— O, pagaliau įgijai narsumo? — nusišaipė karalienė ir atsitraukė.

Marlinė bandė žengti antrą žingsnį, bet nebepajėgė. Buvo per daug sušalusi ir išvargusi. Jautė, kaip jos savastis nyksta, dingsta...

— Liūdnas galas, — pasakė karalienė.

Marlinė kniūbsčia krito į stingstantį purvą.

Lietus smarkėjo, badė kaip adatomis, pliekė per galvą, it šaltos ašaros varvėjo skruostais. Pliaupė taip, kad jai pritrūko kvapo.

Pajuto, kad šaltis traukia iš jos šilumą. Jautė tik tai ir gaidą.

Ji skambėjo kaip sniego kvapas ar šerkšno žėrėjimas. Aukšta, tyli, tęsiama.

Ji nebejautė žemės po savimi ir nebematė nieko, net žvaigždžių. Dangų aptraukė debesys.

Jai buvo taip šalta, kad nebejautė nei šalčio, nei pirštų. Pro stingstantį protą prasisunkė mintis. Ar aš esu? O gal mintys tik sapnuoja mane?

Tamsa tirštėjo. Naktis dar niekada nebuvo tokia juoda, žiema — tokia šalta. Buvo šalčiau negu tomis gūdžiomis žiemomis, kai pasnigus senelė Skauduolė plumpindavo nuo vienos pusnies prie kitos, ieškodama šiltų kūnų. Avys nebijo sniego, jei piemuo turi proto, sakydavo senelė. Sniegas gelbėja nuo šalčio, avys tūno šiltose daubose po sniego stogu, o virš jų ūžauja atšiaurus, bet joms nebaisus vėjas.

Buvo šalčiau negu tada, kai net nesnigdavo, kai vėjas buvo grynas šaltis, nešiojantis ledokšnius po lauką. Taip būdavo baisiomis ankstyvo pavasario dienomis, kai avys pradėdavo ėriuotis, o žiema stūgaudama grįždavo paskutinį kartą...

Visur viešpatavo tamsa, rūsti, bežvaigždė.

Tolumoje buvo matyti žiburėlis.

Viena žvaigždė. Žemai. Ji judėjo.

Ji didėjo audringoje naktyje.

Ji artėjo zigzagais.

Marlinę apgaubė ir įsitraukė tyla.

Tyla kvepėjo avimis, terpentinu ir tabaku.

Paskui... kažkas krustelėjo, lyg ji būtų prasmegusi skradžiai žemę ir kristų, kristų.

Šiluma ir bangų šniokštimas.

Ir jos balsas jos galvoje.

Ši žemė įaugusi man į kraują.

Žemė po jūra.

Baltuma.

Ji krito šiltoje, sunkioje tamsoje aplink Marlinę, panaši į sniegą, bet smulkesnė už dulkes, ir kaupėsi kažkur apačioje, nes ji neaiškiai matė boluojant.

Pro šalį prašvilpė kažkoks padaras, panašus į ledų indelį su čiuptuvais.

Aš po vandeniu, pamanė Marlinė.

Prisimenu...

Milijonus metų trunkantis lietus po jūra, nauja žemė, gimstanti po vandenynu. Tai ne sapnas. Tai... prisiminimas. Žemė po jūra. Milijonai smulkučių kiaukutėlių...

Ši žemė gyva.

Visą laiką ją supo šiltas, raminantis piemenų trobelės kvapas it nematomos rankos.

Baltuma apačioje pakilo ir užliejo jai galvą, bet nemalonu nebuvo. Jauteisi kaip migloje.

Dabar aš kreidoje, kaip titnagas, kaip pasagos kapliukai...

Ji nežinojo, kiek laiko jau plūduriuoja šiltame giliame vandenyje, gal laikas sustojo, o gal milijonai metų praskriejo pro šalį kaip viena sekundė, bet vėl pajuto, kad kyla.

Ją užplūdo kiti prisiminimai.

Kas nors visada stebi pakraščius. Ne todėl, kad taip nusprendė. Nuspręsta buvo už juos. Kas nors turi rūpintis. Kartais tenka kovoti. Kas nors privalo užtarti tuos, kurie neturi balso...

Ji atsimerkė. Tebegulėjo purve, karalienė tebesijuokė iš jos, o virš galvos tebešėlo audra.

Bet jai buvo šilta. Iš pykčio užvirė kraujas... pykčio dėl nuvytusios lauko žolės, pykčio dėl savo kvailumo, pykčio ant šio akinamai gražaus padaro, kuris temoka valdyti.

Šis... padaras bando atimti jos pasaulį.

Karalienė pasakė, kad visos raganos savanaudės. Bet Marlinės Trečioji Mintis atkirto: Tai paversk savanaudiškumą ginklu! Pasisavink viską! Kitų gyvenimus, sapnus ir viltis! Apgink juos! Išgelbėk juos! Vesk į avidę! Stok prieš audrą dėl jų! Nuvyk vilką! Mano sapnai! Mano brolis! Mano šeima! Mano žemė! Mano pasaulis! Kaip tu drįsti kėsintis į šiuos dalykus, juk jie mano!

Aš turiu pareigų!

Pyktis prasiveržė. Ji atsistojo, sugniaužė kumščius ir suriko ant audros, išreikšdama riksmu visą susikaupusį įtūžį.

Į žemę abipus jos trenkė žaibas. Kartą. Kitą.

Ir kibirkščiuodamas liko. Virto dviem šunimis.

Jų kailiai garavo, iš ausų pažiro mėlynos kibirkštys, kai jie pasipurtė. Ir įdėmiai pažvelgė į Marlinę.

Karalienė aiktelėjo ir išnyko.

— Ateik, Žaibe! — sušuko Marlinė. — Pirmyn, Perkūne! — Ir prisiminė, kaip kadaise griuvinėdama, šaukdama visai ne tas komandas, bėgo per kalnus, o šunys darė tai, ką reikėjo daryti...

Du juodos ir baltos spalvos dryžiai nudūmė per lauką debesų link.

Jie saugojo audrą.

Debesys persigando ir išsisklaidė, bet dangumi praskriejo kometa ir parginė juos atgal. Kunkuliuojančiame danguje raitėsi ir klykė siaubingi pavidalai, bet Perkūnas ir Žaibas buvo patyrę bandšuniai; kartais pasigirsdavo žaibais kibirkščiuojančių dantų kaukštelėjimas ir aimana. Marlinė žiūrėjo į dangų lietaus užlietu veidu ir šaukė komandas, kurių joks šuo negalėtų išgirsti.

Stumdydamas!, grumėdama ir stūgaudama, audros banda nusirito į kalnus su giliais tarpeklių diendaržiais.

Uždususi, švytėdama pergalės džiaugsmu, Marlinė laukė, kol šunys grįš ir vėl atsitūps lauke. Paskui ji prisiminė: nesvarbu, ką įsako šunims. Šunys ne jos. Šunys tarnybiniai.

Perkūnas ir Žaibas neklauso kažkokios mergiūkštės.

Jie net nežiūrėjo į ją.

Jie žiūrėjo už jos.

Marlinė būtų atsisukusi, jei kas nors būtų pasakęs, kad už jos stovi siaubinga pabaisa. Ji būtų atsisukusi, jei kas nors būtų pasakęs, kad ji tūkstantdantė. Dabar ji nenorėjo atsisukti. Prisiversti buvo sunku kaip niekada gyvenime.

Ji nebijojo to, ką pamatys. Ji siaubingai, mirtinai, kaip ugnies bijojo, kad galbūt nepamatys to, ko tikisi. Užsimerkė, pakinkliai virpėjo taip, kad smunkančiais batais apsisuko ratu, paskui giliai įkvėpė ir atsimerkė.

Užuodė “Linksmojo jūrininko“ tabako, avių ir terpentino kvapą.

Tamsoje, švytėdama iš pasididžiavimo, plačiai šypsojosi senelė Skauduolė. Šviesa atsispindėjo nuo baltos piemenaitės suknelės, mėlynų kaspinų ir sidabrinės sagties. Vienoje rankoje senelė laikė milžinišką puošnią lazdą riestu galu, papuoštą mėlynais kaspinais.

Ji lėtai padarė piruetą, ir Marlinė pamatė, kad nors nuo skrybėlaitės iki suknelės apačios senelė virto prašmatnia piemenaite, didžiulių senų batų nepersiavė.

Senelė Skauduolė išsiėmė iš burnos pypkę ir linktelėjo Marlinei — o jai tai buvo tolygu audringiems plojimams. Ir tada... jos nebebuvo.

Lauką gaubė tikra žvaigždėta tamsa, orą pripildė nakties garsai. Marlinė nesuprato, ar tai, kas ką tik atsitiko, sapnas, ar atsitiko kažkur ne visai čia, ar atsitiko tik jos galvoje. Nesvarbu. Atsitiko. O dabar...

— Bet aš tebesu čia, — pasakė karalienė ir atsistojo priešais. — Turbūt tai tebuvo sapnas. Turbūt tu kuoktelėjai, juk esi keistokas vaikas. Turbūt tau kažkas padėjo. O tu pati ko verta? Negi manai, kad gali mane įveikti vienai Galiu priversti tave galvoti, ką noriu...

— Šimts kankolų!

— Viešpatie, tik ne jie, — suaimanavo karalienė, grąžydama rankas.

Atsirado ne tik Nakai Makfiglai, bet ir Ventvertas, smarkus dumblių kvapas, klanas ir negyvas ryklys. Jie pasirodė ore ir netvarkingai suvirto į krūvą tarp Marlinės ir karalienės. Bet piktai visada pasiryžę kovai, taigi jie pasišokėjo, apsivertė ir atsistojo, traukdami iš makščių kalavijus ir purtydami iš plaukų jūros vandenį.

— O, čia tujen? — piktai nužvelgė karalienę Dičkis Robas. — Galų pagalėj susidūrėm akis ing akį, sena šliundra! Nedrįskie čionai kojos keltie, aišku? Čiuožkie! Išeisi ramiai ar...

Karalienė primynė jį koja. Kai ją atitraukė, iš žemės kyšojo tik Robo viršugalvis.

— Na? — paklausė jis lyg niekur nieko ir iššoko viršun. — Neveskie manęs iš kantrybės! O užpjudytie mus savo kambariniais gyvulėliais beprasmiška, mes juos subaladosim!

Jis atsisuko į sustingusią Marlinę. — Šis darbas mums, kelda. Mes turim senų sąskaitų su karaliene!

Karalienė spragtelėjo pirštais.

— Amžinai kišat nosį ne į savo reikalus, kurių neišmanot, — sušnypštė ji. — Pažiūrėsim, ar atsilaikysit prieš šiuos?

Staiga Nakų Makfiglu kalavijai ėmė švytėti mėlynai.

Klaikios šviesos nutviekstų piktų minioje pasigirdo balsas, iš visko sprendžiant, reiškėsi Mulkis Vulis:

— Ak, dabartės mums šakutės...

Ore išryškėjo trys figūros. Marlinė pamatė, kad vidurinis užsimetęs ilgą raudoną mantiją, užsidėjęs keistą ilgų garbanų peruką ir apsimovęs juodu triko, o jo batai su sagtimis. Du kiti buvo paprasti vyrai nekrintančiais į akį pilkais kostiumais.

— Tujen baisi moterrris, karrraliene, — pasakė bardas Viljamas, — jeigut užsiundei ant mūsų advokatus...

— Matot tą tipą kairėj, — proverksmiais ištarė kažkuris piktas. — Jis turi portfelį! Portfelį! Ai, ai, ai, portfelį, ai...

Nenorom, po žingsniuką, iš siaubo susispietę į krūvą, Nakai Makfiglai pradėjo trauktis.

— Oi, ai, ai, jis atsega portfelį, — dejavo Mulkis Vulis. — Ai, ai, ai, šis spragtelėjimas — lygu Paskutiniojo teismo trimitas, kai portfelio sagtimi spragsi advokatas!

— Ponas Dičkis Robas Makfiglas ir įvairūs kiti? — paklausė viena figūrų baisiu balsu.

— Čia tokio nėr! — sušuko Dičkis Robas. — Mes nieko nepažįstam!

— Išklausėme sąrašą baudžiamųjų kaltinimų ir civilinių ieškinių, iš viso devyniolika tūkstančių septyni šimtai šešiasdešimt trys atskiri nusikaltimai...

— Mūsų tenais nebuvo! — sukliko Dičkis Robas, apimtas nevilties. — Juk taip, vaikiai?

— ...iš jų daugiau kaip du tūkstančiai bylų dėl muštynių viešoje vietoje, viešosios tvarkos pažeidimo, pripažinimo girtu, pripažinimo labai girtu, užgaulių žodžių vartojimo (atsižvelgiant į devyniasdešimt septynis kaltinamojo akto punktus dėl vartojimo žodžių, kurie veikiausiai buvo užgaulūs, tik niekas jų nesuprato), visuomenės teisių pažeidimo, tyčinio užsibuvimo...

— Klaidingas asmens tapatybės nustatymas! — suriko Dičkis Robas. — Mes nekalti! Mes tik buvom tenais, o padarė kažkas kitas ir pabėgo!

— ...vagystė stambiu mastu, smulki vagystė, grupinė vagystė su įsilaužimu, vagystė su įsilaužimu į gyvenamąsias patalpas, valkatavimas ir priekabiavimas viešoje vietoje turint nusikalstamų paskatų...

— Vaikystėje niekas mūsų nesuprato! — sukliko Dičkis Robas. — Prikibot prie mūsų, nesang esam mėlyni! Visada mes dėlei visko kalti! Valstybė mūsų nekenčia! Mes tuo metu buvom užusienyje!

Bet, skambant susitraukusių iš baimės piktų aimanoms, vienas advokatų iš portfelio išsitraukė storą popieriaus ritinį, atsikrenkštė ir garsiai perskaitė:

— Angusas Didysis; Angusas Ne Tokis Didelis Kaipo Didysis Angusas; Angusas Mažasis; Arčis Didysis; Arčis Vienaakis; Arčis Kuoktelėjęs...

— Jie užsirašę mūsų vardus! — sukūkčiojo Mulkis Vulis. — Mūsų vardus! Mūsų laukia cypė!

— Prieštarauju! Remdamasis asmens neliečiamybės teise, pareiškiu teismui, kad sulaikymas neteisėtas, — pasigirdo plonas balselis. — Ir Vis-ne faciem capite repletam, nepažeisdami savo teisių.

Valandėlę viešpatavo mirtina tyla. Dičkis Robas atsisuko į persigandusius Nakus Makfiglus ir tarė:

— Čia tai geras. Kursai tatai pasakė?

Iš minios iššliaužė rupūžė ir atsiduso.

— Staiga viską prisiminiau, — tarė ji. — Dabar žinau, kas buvau. Teisininkų kalba priminė. Dabar esu rupūžė, bet... — ji gurktelėjo, — kadaise buvau advokatas. O tai, ką jūs darot, neteisėta. Kaltinimai melagingi, grindžiami nuogirdomis paremtais liudytojų parodymais.

Ji pakėlė geltonas akis į karalienės advokatus.

— Siūlau atidėti bylą neapibrėžtam laikui remiantis Potest-ne mater tua suere, amice.

Advokatai iš niekur ištraukė didžiulius foliantus ir paknopstom puolė vartyti.

— Mums nesuprantama gynėjo terminologija, — pasakė vienas.

— Ėhė, o jie susirūpino, — paskelbė Dičkis Robas. — Tai mes irgi galim advokatų turėtie?

— Žinoma, — atsakė rupūžė. — Jūs galite turėti gynėjų.

— Gynėjų? — pakartojo Dičkis Robas. — Sakai, galim išlįstie sausi, jeigut tujen geriau pūsi dūmus?

— Aišku, — atsakė rupūžė. — O tiek prisivogę, galit nusipirkti angelo nekaltumą. Mano honoraras...

Ji užspringo pamačiusi, kad piktai atkišo švytinčius kalavijus.

— Ką tik prisiminiau, kodėl fėja krikštamotė mane pavertė rupūže, — tarė ji. — Na, ką gi, tokiomis aplinkybėmis imsiuosi bylos pro bono publico.

Kardai nė nekrustelėjo.

— Tai reiškia nemokamai, — pridūrė rupūžė.

— O, skamba gražiai, — tarė Dičkis Robas, žvangant į makštis kišamiems kalavijams. — Kaip čia yr, jogei tujen advokatas irgi rupūžė?

— Dėl ginčo, — paaiškino rupūžė. — Fėja krikštamotė išpildė tris mano klientės norus — kaip paprastai, sveikata, turtas ir laimė, — o mano klientė, vieną rytą pabudusi ne per daug laiminga, padavė fėją į teismą dėl sutarties pažeidimo. Tai buvo pirmas atvejis fėjų krikštamočiavimo istorijoje. Deja, ir kliento pavertimo veidrodėliu, o jos advokato — rupūže (kaip matote) istorijoje. Bjauriausia buvo žiūrėti, kaip teisėjas ploja. Mano nuomone, tai užgaulu.

— Betaig teisę tujen prisimeni? Lygis, — nusprendė Dičkis Robas ir piktai nužvelgė kitus advokatus. — Ei, žąsinai, mes turim pigų advokatą ir nebijom juo pasinaudotie, nepažeisdami savo teisių.

Kiti advokatai iš oro traukė vis daugiau popierių. Jie buvo sunerimę ir šiek tiek išsigandę. Dičkis Robas stebėjo juos švytinčiomis akimis.

— Ką reiškia vizni lia, lia, lia, mokytasai drauge? — paklausė jis.

— Vis-ne faciem capite repletam, — pakartojo rupūžė. — Greitosiom nieko geresnio nesugalvojau, bet apytikriai tai reiškia, — ji kostelėjo, — ar nenorėtum veido, kuris pilnas galvos?

— Nenumanėm, kad teisinė kalba tokia paprasta, — pasakė Dičkis Robas. — Galėtumbim visi advokatai būtie, vaikiai, jeigut žinotumbim inmantrių žodžių! Nagi pradedam!

Nakų Makfiglu ūpas gali pasikeisti akimirksniu, ypač išgirdus karo šūkį. Jie pakėlė kalavijus.

— Dvylika tūkstančių intūžusių vyriškių! — suriko jie.

— Gana kriminalinių dramų!

— Instatymas mūsų pusėje!

— Instatymai leidžiami nedorėlių naudai!

— Ne, — tarė karalienė ir mostelėjo ranka.

Advokatai ir piktai išnyko. Liko tik ji ir Marlinė, akis į akį priešaušrio lauke, ir vėjas, ūžaujantis aplink akmenis.

— Ką tu jiems padarei? — sušuko Marlinė.

— Et, kur nors trainiojasi, — nerūpestingai atsiliepė karalienė. — Juk tai tik sapnas. Arba sapnas sapne. Niekuo negalima pasikliauti, mergyt. Nieko nėra tikro. Nieko nėra tvaraus. Viskas išnyksta. Vienintelė išeitis — išmokti sapnuoti. O tau mokytis jau vėlu. Aš... mokiausi ilgiau.

Marlinė nesuprato, kurios mintys ją užplūdo. Buvo pavargusi. Lyg žiūrėtų į save iš viršaus ir šiek tiek iš užpakalio. Pamatė, kaip tvirtai atsiremia batais į žemę, o paskui...

...o paskui...

...o paskui, it sklaidantis miego miglai, pajuto po savim Laiko gelmę. Pajuto aukštumų alsavimą, tolimą senovės jūrų, pakliuvusių į milijonų mažučių kriauklyčių spąstus, krioksmą. Ji prisiminė senelę Skauduolę, po žeme virstančią kreida, vėl tampančią žeme po jūra. Lyg milžiniški laiko ir žvaigždžių ratai lėtai suktųsi aplink ją.

Ji atsimerkė ir kažkur sielos gilumoje atsimerkė dar kartą.

Išgirdo, kaip auga žolė, kaip rausiasi po žeme sliekai. Jautė aplinkui tūkstančius gyvybių, užuodė kvapus vėjo gūsyje, pamatė visus nakties atspalvius...

Žvaigždžių ir metų, erdvės ir laiko ratai sukibo. Ji tiksliai žinojo, kur yra, kas yra ir kokia yra.

Marlinė užsimojo. Karalienė bandė sulaikyti jos ranką, bet ne lengviau būtų buvę sustabdyti metų ratą. Marlinė trenkė jai per veidą ir parbloškė.

— Aš neverkiau senelės, nes nebuvo reikalo, — pasakė ji. — Senelė niekada manęs nepaliko!

Ji pasilenkė, ir su ja pasilenkė šimtmečiai.

— Aš sužinojau paslaptį, — sušnibždėjo ji. — Reikia nesapnuoti. Reikia pabusti. Pabusti sunkiau. Aš pabudau ir esu tikra. Žinau, iš kur atėjau ir kur nueisiu. Tu manęs daugiau neapgausi. Ir nebepaliesi. Nei manęs, nei to, kas yra mano.

Aš niekada nebebūsiu tokia, pamanė, išvydusi siaubą karalienės veide. Aš niekada nebesijausiu aukšta kaip dangus, sena kaip žemė ir stipri kaip jūra. Valandėlę man kai kas buvo duota, bet už tai privalau sumokėti — grąžinti atgal.

Bet grąžindama atgal sykiu sulaukiu atpildo. Nė vienas žmogus negalėtų šitaip gyventi. Jei kiaurą dieną grožėtumeis gėle, karvės liktų nepamelžtos. Nieko nuostabaus, kad mes visą gyvenimą sapnuojame. Pabusti ir pamatyti viską taip, kaip yra... niekas ilgai to nepakeltų.

Ji giliai įkvėpė ir pakėlė karalienę. Suvokė, kad kažkas dedasi, kad pro šalį kaukdami lekia sapnai, bet nesijaudino. Ji buvo tikra, budri kaip niekada, ji nesapnavo. Privalėjo susikaupti, nors į galvą audringai veržėsi jutimai.

Karalienė buvo lengva kaip kūdikis ir Marlinės rankose keitė pavidalus kaip pašėlusi — virto pabaisomis, žvėrimis, padarais su nagais ir čiuptuvais. Bet galų gale pasidarė mažutė ir pilka kaip beždžionė, didžiule galva, milžiniškomis akimis, maža pūkuota krūtine, kuri švokšdama kilnojosi.

Ji priėjo prie akmenų. Arka tebestovėjo. Ji niekada nebuvo nuvirtusi, pamanė Marlinė. Karalienė neturi jėgų, neturi antgamtinių galių, moka tik vieną gudrybę. Pačią baisiausią.

— Laikykis nuo čia atokiai, — pasakė Marlinė, žengdama pro akmenines duris. — Niekada negrįžk. Nedrįsk liesti, kas mano. Tikiuosi, kas nors verks dėl tavęs, — staiga pridūrė, nes padaras buvo silpnutis ir kūdikiškas. — Tikiuosi, karalius grįš.

— Tau manęs gaila? — suniurnėjo padaras, ką tik buvęs karaliene.

— Taip. Truputį, — atsakė Marlinė. Kaip panelės Robinson, pamanė.

Ji pastatė padarą ant žemės. Jis nukūrė per sniegą, atsisuko ir vėl pavirto gražuole karaliene.

— Tu nelaimėsi, — pareiškė karalienė. — Visada galima rasti būdų įsiveržti. Žmonės sapnuoja.

— Kartais mes pabundam, — atkirto Marlinė. — Negrįžk... arba sulauksi atpildo...

Ji susikaupė ir akmenų arkoje išvydo tik kraštovaizdį.

Privalau kaip nors užtaisyti duris, pakuždėjo Trečioji Mintis. O gal dvidešimtoji. Jos galvoje knibždėte knibždėjo minčių.

Marlinė žengė kelis žingsnius, atsisėdo ir apsikabino kelius. Tai įklimpau, pamanė. Turėsiu užsikimšti ausis, nosį, nešioti didelį juodą gobtuvą ir vis tiek matysiu ir girdėsiu per daug...

Ji užsimerkė, paskui vėl užsimerkė.

Pajuto, kaip viskas slūgsta. Lyg grimztu į miegą, iš keisto būdravimo pereitų į įprastinį, kasdienišką... nemiegojimą. Lyg viskas būtų miglota ir slopu.

Taip mes jaučiamės visada, pamanė. Mes miegodami einame per gyvenimą, nes negalėtume gyventi, jei visada būtume šitaip pabudę...

Kažkas pabarbeno jai į batą.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Maža kaip ąžuolai

— Ei, kur tujen dingai? — sušuko Dičkis Robas, piktai žiūrėdamas į ją. — Vieną akimirką ruošėmės teisiškai iškarštie advokatams kailį, kitą tujen ir karalienė dingot!

Sapnai sapnuose, pamanė Marlinė, susiimdama už galvos. Bet sapnų nebebus, negalima žiūrėti į Nakus Makfiglus ir nežinoti, kas tikra.

— Viskas baigta, — tarė ji.

— Tujen ją užmušei?

— Ne.

— Tada ji grįš, — paskelbė Dičkis Robas. — Baisiai kvaila boba. Pripažįstu, jogei išmano sapnus, betaig galvoj trūksta.

Marlinė linktelėjo. Miglotumo pojūtis išnyko. Būdravimo akimirka pražuvo kaip sapnas. Bet privalau prisiminti, kad tai ne sapnas.

— Kaip jūs nepaskendot? — paklausė ji. — Banga buvo didžiulė.

— O, mes mikliai nešam klišes, — atsakė Dičkis Robas. — O švyturys buvo tvirtas. Teisybė, vanduo pakilo labai aukštai.

— Buvo ir keletas ryklių beigi panašių gyvuliukų, — pasakė Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas.

— Na taip, pora rykliukų, — gūžtelėjo pečiais Dičkis Robas. — Ir vienas aštuonkojis...

— Tai buvo didžiulis kalmarrras, — pataisė bardas Viljamas.

— Koks skirtumas, vis tiek kaipmat virto kebabu, — atkirto Mulkis Vulis.

— Visas galvinis! — sušuko Ventvertas, baisiai sužavėtas savo sąmojo.

Viljamas mandagiai kostelėjo.

— Be to, didžioji banga iškėlė daug nuskendusių laivų su lobiais, — pasakė jis. — Mes stabtelėjom trrruputį paplėšikautie...

Nakai Makfiglai iškėlė nuostabias brangenybes ir dideles aukso monetas.

— Bet juk tai sapno lobis? — paklausė Marlinė. — Fėjų auksas! Rytą jis virs šiukšlėmis!

— Tikrai? — paklausė Dičkis Robas ir žvilgtelėjo į horizontą. — Girdėjot, ką pasakė kelda, vaikiai? Turim kokį pusvalandį lobiui prastumtie! Galim vynioties? — atsiklausė jis Marlinės.

— Na... taip. Gerai. Dėkui...

Žaibiškai sumirgėjo raudona ir mėlyna, ir jie dingo.

Liko tik bardas Viljamas.

— Neblogai susidorrrojai, — nusilenkė jis Marlinei. — Mes tavim didžiuojamės. Tavo senelė irgi didžiuotųsi. Neužmirškie šito. Tujen nesi nemylima.

Tada išnyko ir jis.

Ant žemės gulintis Rolandas sudejavo ir krustelėjo.

— Visi maži žmogeliukai dingo, — liūdnai pasakė Ventvertas, kai stojo tyla. — Šimts kankolų, dingo.

— Kas jie buvo? — sumurmėjo Rolandas, atsisėdo ir susiėmė rankomis galvą.

— Ilga istorija, — atsakė Marlinė. — Tu... ką nors prisimeni?

— Kaip per sapną, — atsakė Rolandas. — Prisimenu... jūrą, mes bėgom, aš perskėliau riešutą, pilną mažų žmogeliukų, medžiojau didžiuliame miške su šešėliais...

— Sapnai gali būti labai keisti, — atsargiai užsiminė Marlinė. Ji nuėjo prie susmegusio vežimo galvodama: privalau laukti čia. Nežinau, iš kur tai žinau, bet žinau. Gal žinojau ir užmiršau. Bet turiu kažko sulaukti...

— Galėsi pareiti į kaimą? — paklausė ji.

— O taip. Turbūt. Bet kas?..

— Gal parvestum Ventvertą? Aš norėčiau... pailsėti.

— Tikrai? — susirūpino Rolandas.

— Taip. Ilgai neužtruksiu. Būk geras. Parvesk jį namo. Pasakyk mano tėvams, kad aš tuoj pareisiu. Pasakyk, kad aš sveika ir gyva.

— Maži žmogeliukai, — pasakė Ventvertas. — Šimts kankolų! Noliu liuliuko.

Rolandas dvejojo.

— Greičiau eik! — paliepė Marlinė ir mostelėjo ranka.

Kai jie, kelis kartus atsisukę, dingo už kalvos, ji atsisėdo tarp keturių geležinių ratų ir apkabino kelius.

Tolumoje buvo matyti Nakų Makfiglu pilkapis. Jie jau virto gluminančiu prisiminimu, o juk matė juos vos prieš valandėlę. Bet kai piktai dingsta, atrodo, lyg jų niekada nebūtų buvę.

Gali nueiti prie pilkapio ir paieškoti urvo angos. Bet jei jos neras? Arba ras — triušio olą?

Ne, tai tiesa, pasakė sau. Privalau tai prisiminti.

Pilkoje priešaušrio šviesoje suklykė suopis. Ji pakėlė akis, kai jis, sukdamasis ratu, įskrido į saulėtekį. Nuo paukščio atsiskyrė mažas taškelis.

Net piktas neatlaikytų kryties iš taip aukštai.

Marlinė pašoko, pamačiusi iš dangaus krintant Hamišą. Staiga kažkas virš jo išsipūtė, ir piktas ėmė leistis pamažu it usnies pūkas.

Balionas virš Hamišo buvo Y formos. Kuo labiau jis didėjo, tuo darėsi aiškesnis... geriau pažįstamas.

Jis nusileido, ir iš paskos nupleveno Marlinės kelnaitės iki kelių su rožių pumpurais.

— Puikumėlis! — paskelbė jis, braudamasis pro audeklo klostes. — Nebkrisiu ant galvos!

— Čia mano gražiausios kelnaitės, — vos apversdama liežuvį iš nuovargio, pasakė Marlinė. — Nukabinai nuo mūsų skalbinių virvės?

— O taip. Gražios irgi švarios, — džiūgavo Hamišas. — Turėjau nurėžtie nėrinius, nesang jie kliudė, betaig neišmečiau, gali vėl prisisiūtie. — Jis plačiai nusišypsojo Marlinei, nes bent kartą leisdamasis neprisitrenkė.

Ji atsiduso. Jai patiko nėriniai. Turėjo nedaug nebūtinų daiktų.

— Gali pasiimti, — tarė.

— Gerai, pasiliksiu, — atsakė Hamišas. — O kas čia? O. Sulaukėm svečių. Pamačiau jas virš slėnio. Pažiūrėkie ing viršų.

Aukštai danguje, jau apšviesti saulės, skriejo dar du daiktai, didesni už suopį. Marlinė žiūrėjo, kaip jie sukdamiesi leidžiasi.

Šluotos.

Žinojau, kad privalau laukti, pamanė Marlinė.

Ausyse kažkas suburbuliavo. Ji atsisuko ir pamatė per žolę kuriant Hamišą. Suopis stvėrė jį ir pakilo. Ji spėliojo, ar jis išsigando, ar nenorėjo susitikti su... tomis, kurios atskrenda.

Šluotos nusileido.

Ant žemesnės sėdėjo dvi figūros. Marlinė pamatė, kad viena jų — panelė Erkė, nerimastingai įsikibusi į mažesnę moteriškę, kuri vairavo. Ji pusiau nulipo, pusiau nugriuvo ir nušlitiniavo prie Marlinės.

— Nepatikėtum, kaip bjauru buvo! — tarė. — Tikras košmaras! Skridom per audrą! Tu sveika?

— Lyg ir... taip...

— Kas atsitiko?

Marlinė pažvelgė į ją. Nuo ko pradėti pasakoti?

— Karalienė išsidangino, — pasakė ji. Tai buvo svarbiausia.

— Ką? Karalienė išsidangino? A... susipažink... ponia Og...

— Labas rytas, — atsakė antroji šluotos raitelė, taisydamasi ilgą juodą suknelę, iš po klosčių buvo girdėti gumos pliaukšėjimas. — Vėjas pučia kur nori, prakeiktasis! — Tai buvo žemutė storulė linksmu, panašiu į ilgai laikomą obuolį veidu; kai ji šypsodavosi, raukšlės išlakstydavo į visas puses.

— O čia, — pasakė panelė Erkė, — ponia...

— Ekspertė, — piktai pataisė ragana, lipdama nuo šluotos.

— Prašom atleisti, ekspertė Gižeklė, — tarė panelė Erkė. — Puikiausios raganos, — sušnibždėjo ji Marlinei. — Man baisiai pasisekė, kad jas radau. Kalnuose raganos gerbiamos.

Marlinei padarė įspūdį panelės Erkės sutrikimas, nors antroji ragana, regis, jokių pastangų nedėjo — stovėjo, ir tiek. Ji buvo aukšta — ne tokia ir aukšta, suvokė Marlinė, bet laikėsi taip, lyg būtų aukšta, todėl gali lengvai apsigauti, jei įdėmiau neįsižiūri, — ir vilkėjo nušiurusią juodą suknelę kaip ir kitos raganos. Veidas buvo liesas, nebejaunas ir neišraiškingas. Skvarbios mėlynos akys nužvelgė Marlinę nuo galvos iki kojų.

— Geri batai, — pasakė ragana.

— Papasakok ekspertei Gižeklei, kas atsitiko, — prabilo panelė Erkė. Bet iškart nutilo, nes ragana pakėlė ranką. Dabar ji padarė Marlinei dar didesnį įspūdį.

Ekspertė Gižeklė dėbtelėjo į Marlinę žvilgsniu, kuris pervėrė jai galvą ir nuskriejo dar kokias penkias mylias. Paskui ji priėjo prie akmenų ir mostelėjo ranka. Judesys buvo keistas, rangytas, trumpam palikęs švytinčią liniją. Pasigirdo triukšmas, akordas, lyg sykiu būtų suskambėję daug garsų. Staiga viskas nutilo.

— “Linksmojo jūrininko“ tabakas? — paklausė ragana.

— Taip, — atsakė Marlinė.

Ragana vėl mostelėjo ranka. Vėl pasigirdo šaižus, sudėtingas garsų sąskambis. Ekspertė Gižeklė staiga apsisuko ir įsispoksojo į tolimą spuogą — piktų pilkapį.

— Nakai Makfiglai? Kelda? — paklausė ji.

— Taip. Laikinai, — atsakė Marlinė.

— Hm, — tarstelėjo ekspertė Gižeklė.

Mostas. Triukšmas.

— Keptuvė?

— Taip. Gaila, pamečiau ją.

— Hm.

Mostas. Triukšmas. Lyg ta moteris trauktų jos istoriją iš oro.

— Pripylė sklidinus kibirus?

— Ir prikrovė malkų dėžę, — pridūrė Marlinė.

Mostas. Triukšmas.

— Aišku. Ypatingasis avių antpilas?

— Taip, tėvas sako, kad nuo jo...

Mostas. Triukšmas.

— O. Sniegynų šalis.

Mostas. Triukšmas.

— Karalienė.

Mostas. Triukšmas.

— Kova.

Mostas. Triukšmas.

— Jūroje?

Mostas, triukšmas, mostas, triukšmas...

Ekspertė Gižeklė spoksojo į blyksnius ore, kuriuose, matyt, kažką įžiūrėjo. Ponia Og atsisėdo šalia Marlinės, o kai mėgino įsitaisyti patogiau, trumpos kojos pakėžėjo.

— Bandžiau rūkyti “Linksmąjį jūrininką“, — tarė ji. — Kvapas kaip kojų nagų, a?

— Taip! — dėkingai pritarė Marlinė.

— Kad taptum Nakų Makfiglu kelda, turi už kurio nors ištekėti? — lyg niekur nieko paklausė ponia Og.

— Taip, bet aš išsisukau, — atsakė Marlinė. Ir papasakojo. Ponia Og nusijuokė. Maloniai, toks juokas ramina.

Triukšmas ir blyksniai liovėsi. Ekspertė Gižeklė valandėlę žiūrėjo į tolį nieko nematančiomis akimis, paskui pasakė:

— Galų gale tu įveikei karalienę. Neabejoju, kad turėjai pagalbininkų.

— Turėjau, — prisipažino Marlinė.

— Kas jie?

— Į jūsų reikalus aš nosies nekišu, — atkirto Marlinė, nespėjusi pagalvoti, ką sako. Panelė Erkė aiktelėjo. Ponios Og akys sužibo, ir ji nužvelgė Marlinę, paskui ekspertę Gižeklę kaip varžoves teniso korte.

— Marline, ekspertė Gižeklė yra žymiausia ragana visose... — griežtai prabilo panelė Erkė, bet ragana vėl mostelėjo ranka. Reikės šito išmokti, pamanė Marlinė.

Paskui ekspertė Gižeklė nusiėmė smailią skrybėlę ir nusilenkė Marlinei.

— Gerai pasakyta, — tarė ji atsitiesdama ir žiūrėdama Marlinei tiesiai į akis. — Neturėjau teisės klausti. Čia tavo kraštas, mes tik viešnios. Gerbsiu tave tol, kol tu gerbsi mane. — Rodos, oras valandėlę sustingo, o dangus aptemo. — Bet jei kada nors panorėtum man papasakoti smulkiau, būčiau dėkinga, — pridūrė ekspertė Gižeklė kasdieniškai, lyg audringos akimirkos nebūtų buvę. — Norėčiau šį tą sužinoti ir apie padarus, kurie panašūs į tešlos gaminius. Nebuvau su jais susidūrusi. O tavo senelė kaip tik toks žmogus, su kuriuo mielai būčiau susipažinusi. — Ji atsitiesė. — O dabar pažiūrėsim, ar tave dar reikia ko nors mokyti.

— Jūs man papasakosit apie raganų mokyklą? — paklausė Marlinė.

Stojo tyla.

— Raganų mokyklą? — pakartojo ekspertė Gižeklė.

— Hm... — sumurmėjo panelė Erkė.

— Jūs kalbėjot metaforiškai? — paklausė Marlinė. — Na, perkeltine prasme. Nieko baisaus. Pati supratau. Mokykla, stebuklų laukas, yra čia? Pasaulis. Čia. Ir tai supranti tik tada, kai įsižiūri. Žinot, Makfiglai mano, kad šis pasaulis — rojus. Tiktai mes nematom. Raganauti neišmokysi. Kvalifikuotai. Man atrodo, svarbiausia... būti savimi.

— Gražūs žodžiai, — pripažino ekspertė Gižeklė. — Tu įžvalgi. Bet burtai irgi yra. Jų ir mokysies. Tam nereikia daug proto, antraip burtininkai jų neišmoktų.

— Be to, tau reikės susirasti darbą, — pasakė ponia Og. — Iš raganavimo nepragyvensi. Matai, savo naudai burti negalima. Geležinė taisyklė.

— Aš moku slėgti sūrius, — tarė Marlinė.

— Sakai, sūrius? — pakartojo ekspertė Gižeklė. — Hm. Taip. Sūriai tinka. O apie gyduoles ką nors žinai? Gal išmanai akušeriją? Labai naudingas ir gyvenimą palengvinantis amatas.

— Padėdavau avims ėriuotis, — pasakė Marlinė. — Ir mačiau, kaip gimė brolis. Moterys turėjo ką veikti ir be manęs. Darbas neatrodo sunkus. Bet sūrius slėgti turbūt lengviau, ir niekas neklykia.

— Sūriai tinka, — linktelėjusi pakartojo ekspertė Gižeklė. — Sūriai gyvi.

— O jūs kuo verčiatės? — paklausė Marlinė.

Liesoji ragana valandėlę delsė, paskui prabilo:

— Mes sergime... ribas. Ribų daugybė, žmonės visų nė nežino. Tarp gyvybės ir mirties, šio pasaulio ir ano, nakties ir dienos, gėrio ir blogio... jas reikia saugoti. Mes tai ir darom, saugom, kad pusiausvyra nesutriktų. Neprašydamos atlyginimo. Tai svarbu.

— Nors žmonės kai ką duoda. Jie gali būti labai dosnūs raganoms, — linksmai pasakė ponia Og. — Kai mūsų kaime kepama duona, aš užverčiama pyragais. Neprašyti galima įvairiai. Žmonėms patinka laimingos raganos.

— O čia žmonės mano, kad raganos blogos! — pasiskundė Marlinė, bet Antroji Mintis pridūrė: Prisimeni, kaip retai senelė Skauduolė pirkdavo tabaką?

— Apstulbtum sužinojusi, prie ko žmonės gali priprasti, — atsiliepė ponia Og. — Tik pradėti reikia pamažu.

— Mums reikia skubėti, — įsiterpė ekspertė Gižeklė. — Darbiniu arkliu atjoja kažkoks vyras. Šviesiaplaukis, raudonveidis...

— Turbūt mano tėvas!

— Varo vargšą gyvulį šuoliais, — pasakė ekspertė Gižeklė. — Nebėr laiko. Nori išmokti burti? Kada gali palikti namus?

— Kaip palikti? — nesuprato Marlinė.

— Negi čionykštės merginos neparsisamdo tarnaitėmis? — paklausė ponia Og.

— Parsisamdo. Vyresnės už mane.

— Vadinasi, kai būsi vyresnė už save, tave susiras panelė Erkė, — pasakė ekspertė Gižeklė. Panelė Erkė linktelėjo. — Kalnuose gyvena senos raganos, jos tave išmokys to, ką žino, jei padėsi joms eiti apyvoką. Kol tavęs nebus, šis kraštas bus stebimas, gali neabejoti. O tu gausi pavalgyti tris kartus per dieną, lovą, teisę skraidyti ant šluotos... taip įprasta. Sutinki?

— Taip, — linksmai nusišypsojo Marlinė. Žavinga akimirka baigėsi, o ji norėjo dar daug ko paklausti. — Bet...

— Ko? — paklausė ponia Og.

— Man nereikės šokti nuogai ar... girdėjau gandus...

Ekspertė Gižeklė išvertė akis.

Ponia Og linksmai nusišypsojo.

— Ši procedūra gali būti naudinga... — prabilo ji.

— Ne, nereikės! — atkirto ekspertė Gižeklė. — Kaip ir statyti meduolinės trobelės, kaip ir tarškėti, kas tik ant liežuvio papuola, taip nereikės ir šokti nuogai!

— Nebent pati norėtum, — pasakė ponia Og stodamasi. — Kartais visai smagu, kai ūpas tinkamas. Išmokyčiau tave vieno šokio tuojau pat, bet reikia judintis.

— Kaip tau pavyko? — paklausė panelė Erkė. — Čia kreida! Ragana iš kreidos? Kaip?

— Tiek tu ir težinai, Nuovokuole Erke, — suniekino ekspertė Gižeklė. — Kalvų kaulai — titnagas. Jis kietas, aštrus ir naudingas. Akmenų karalius. — Ji čiupo šluotą ir atsisuko į Marlinę. — Kaip manai, turėsi nemalonumų? — paklausė.

— Gali būti, — atsakė Marlinė.

— Reikia pagalbos?

— Jei turėsiu nemalonumų, kapanosiuos viena, — atsakė Marlinė. Norėjo pasakyti: Taip, taip! Man reikia pagalbos! Nežinau, kas bus, kai prijos tėvas! Baronas turbūt įdūko! Bet nenoriu, kad jos manytų, jog nesusitvarkau su savo bėdomis! Turiu susitvarkyti!

— Teisybė, — pritarė ekspertė Gižeklė.

Marlinei toptelėjo, kad ši ragana turbūt skaito mintis.

— Mintis? Ne, — tarė ekspertė Gižeklė, ropšdamasi ant šluotos. — Veido išraišką? Taip. Prieik, jaunuole.

Marlinė pakluso.

— Raganavimo mokomasi ne kaip mokykloje, — pasakė ekspertė Gižeklė. — Visų pirma gauni užduotį, o paskui daug metų aiškiniesi, kaip tau pavyko ją atlikti. Truputį primena gyvenimą. — Ji švelniai paėmė Marlinę už smakro ir pažvelgė jai į akis. — Matau, atsimerkei, — pridūrė.

— Taip.

— Puiku. Daugelis žmonių niekada neatsimerkia. Ir vis dėlto tau gali būti nelengva. Imk, prireiks.

Ragana ore apibrėžė apskritimą aplink Marlinės plaukus, paskui pakėlė ranką jai virš galvos, krutindama smilių.

Marlinė palietė galvą. Iš pradžių pamanė, kad ant jos nieko nėra, paskui palietė... kažką netvaraus: jei nesitikėsi, pirštai nieko neapčiuops.

— Ji tikrai yra? — paklausė.

— Kas žino? — atsiliepė ragana. — Tai virtuali smaili skrybėlė. Daugiau niekas nežinos, kad ji čia. Gal tau bus ramiau.

— Vadinasi, ji tik mano galvoje? — paklausė Marlinė.

— Tavo galvoje visko pilna. Nebūtinai netikrų dalykų. Neklausinėk tiek daug.

— O kas atsitiko rupūžei? — paklausė panelė Erkė, kuri iš tikrųjų klausinėdavo per daug.

— Persikraustė pas mažuosius laisvūnus, — atsakė Marlinė. — Paaiškėjo, kad tai buvęs advokatas.

— Nakų Makfiglų klanas turi savą advokatą? — paklausė ponia Og. — Drebėk, pasauli! Nors aš visada sakiau, kad kartais reikia jį papurtyti.

— Mums keliauti laikas, sesės, — pasakė panelė Erkė, jau sėdinti ant šluotos už ponios Og.

— Kas čia per kalba? — paklausė ponia Og. — Kaip teatre. Atia, Marle. Iki pasimatymo.

Jos šluota atsargiai pakilo. Tačiau ekspertės Gižeklės šluota tik graudžiai pokštelėjo it panelės Erkės skrybėlės smailė, sudrebėjo, bet nepajudėjo.

— Velnio nykštukai, — atsiduso ekspertė Gižeklė. — Sako, kad pataisė, dirbtuvėje užsivedė...

Jos išgirdo kanopų dundesį. Ekspertė Gižeklė neįtikėtinai greit nušoko nuo šluotos, čiupo ją abiem rankom ir nukūrė per lauką, tik sijonai išsipūtė.

Ji jau buvo virtusi tolimu taškeliu, kai ant kalvos darbiniu arkliu užjojo Marlinės tėvas. Jis net nespėjo jo apauti: didžiuliai žemės grumstai lėkė į orą, kai kanopos sulig sriubos lėkštėmis*, kaustytos geležimi, įsikirsdavo į pievą.

Kai jis nušoko nuo arklio, už nugaros Marlinė išgirdo tylų burzgimą.

Nustebusi pamatė, kad jis sykiu juokiasi ir verkia.

Atsimenu kaip per sapną.

Marlinė pamatė, kad taip sakyti labai naudinga. Prastai atsimenu, kaip per sapną. Kaip per sapną, nieko tikro negaliu pasakyti.

*Turbūt kokių vienuolikos colių skersmens. Šį kartą Marlinė nematavo. (aut. past.)

Tačiau džiūgaujančiam baronui viskas buvo aišku. Kažkokia moteris grobė vaikus, bet Rolandas ją įveikė ir grąžino šiuodu namo.

Motina paliepė Marlinei eiti gulti, nors buvo diena. Tiesą sakant, ji nesipiktino. Buvo pavargusi, todėl gulėjo po antklode jaukiame rausvame pasaulėlyje nei miegodama, nei nemiegodama.

Girdėjo, kaip baronas ir tėvas kažką aptarinėja apačioje. Jie sukūrė ištisą istoriją, mėgindami suprasti, kas atsitiko. Be abejo, mergaitė labai drąsi (tai pasakė baronas), bet jai tik devyneri. Ji nežinotų, ką daryti su kalaviju! O Rolandas mokykloje mokėsi fechtuotis...

Ir taip toliau. Vėliau, kai baronas išėjo, ji išgirdo tėvus kalbant apie kitus dalykus. Pavyzdžiui, kad Pašlemėkas įsikūręs ant stogo.

Marlinė gulėjo lovoje. Į nosį smelkėsi tepalo, kuriuo motina įtrynė smilkinius, kvapas. Turbūt mergaitei kažkas trenkė per galvą, pasakė ji, antraip kodėl ji be paliovos ją liečia?

Vadinasi... didvyriu tapo Rolandas mėsingu veidu? O ji prilyginama kvaišai karalaitei, kuri susilaužė kulkšnį ir be paliovos alpsta? Baisiai neteisinga!

Ji apčiuopė nematomą skrybėlę ant naktinio staliuko. Tiesiai ant jos motina padėjo puodelį sultinio, bet skrybėlė tebebuvo. Marlinės pirštai pajuto šiurkštų kraštą.

Mes neprašom atlyginimo, pamanė ji. Be to, tai jos paslaptis. Niekas nieko nežino apie mažuosius laisvūnus. Tiesa, Ventvertas laksto po trobą, apsirišęs liemenį rankšluosčiu, ir rėkauja: “Maži žmogeliukai! Spilsiu ing subinę!“, bet ponia Skauduolė taip džiaugiasi, kad jis kalba ne tik apie saldainius, jog ne per daug įdėmiai klausosi, apie ką jis kalba.

Ne, ji negali papasakoti, kaip buvo. Niekas ja nepatikės, o jei patikės ir eis pašniukštinėti į piktų pilkapį? Ji neleis, kad taip atsitiktų.

Ką būtų dariusi senelė Skauduolė?

Senelė Skauduolė būtų nieko nesakiusi. Senelė Skauduolė nedažnai ką nors pasakydavo. Ji šypsodavosi, papsėdavo pypkę ir laukdavo, kol išmuš valanda...

Marlinė nusišypsojo.

Ji užmigo ir nieko nesapnavo.

Prabėgo viena diena.

Paskui kita.

Trečią dieną lijo. Marlinė nuėjo į virtuvę, kai joje nieko nebuvo, ir nuėmė nuo lentynos porcelianinę piemenaitę. Įdėjo į maišelį, išsmuko iš namų ir nubėgo į kalnus.

Oras abipus Kreidžemio buvo bjaurus, bet šis kraštas kyšojo pro debesis kaip laivo priekis. Tačiau kai Marlinė priėjo vietą, kur iš žolės styro sena krosnis ir keturi geležiniai ratai, išpjovė gabalą velėnos, atsargiai iškasė duobę porcelianinei piemenaitei ir uždengė ją velėna... lietus pliaupė taip, kad velėna negalėjo neprigyti. Be to, Marlinei pasirodė, kad ji užuodžia tabaką.

Paskui ji nuėjo prie piktų pilkapio. Šiek tiek nerimavo. Juk žino, kad jie ten? Bet tikrinti, ar jie yra... lyg ir reikštų, kad abejoja? Jie užsiėmę. Turi daug darbo. Gedi senosios keldos. Turbūt be galo užsiėmę. Taip ji pasakė sau. Negi jai galėjo toptelėti, kad olos gale rastų tik triušius? Nieko panašaus.

Ji kelda. Ji turi pareigų.

Išgirdo muziką. Balsus. Ir staigią tylą, kai įsižiūrėjo į tamsą.

Atsargiai ištraukė iš maišelio ypatingojo avių antpilo butelį ir stumtelėjo į tamsą.

Nueidama išgirdo, kaip vėl užgrojo muzika.

Pamojavo suopiui, tingiai sukančiam ratą danguje, ir neabejojo, kad mažas taškelis pamojavo jai.

Ketvirtą dieną Marlinė suko sviestą ir ėjo apyvoką. Turėjo pagalbininkų.

— Dabar noriu, kad palesintum vištas, — paliepė ji Ventvertui. — Ką turi padaryti?

— Palesinti putes, — atsakė Ventvertas.

— Vištas, — griežtai pasakė Marlinė.

— Vistas, — klusniai pakartojo Ventvertas.

— Ir nesišluostyk nosies į rankovę! Daviau nosinę. O grįždamas atgal, pamėgink atnešti pliauską, kokią pajėgsi, gerai?

— Šimts kankolų, — sumurmėjo Ventvertas.

— O ko mes nesakom? — paklausė Marlinė. — Mes nesakom...

— ...“simts kankolų“, — sumurmėjo Ventvertas.

— ...ypač kai...

— ...gildi mamytė, — užbaigė Ventvertas.

— Puiku. O kai apsiruošiu, eisim prie upės.

Ventvertas pralinksmėjo.

— Maži žmogeliukai? — paklausė jis.

Marlinė atsakė ne iš karto.

Grįžusi namo, nematė nė vieno Makfiglo.

— Gal ir pasirodys, — atsakė. — Bet jie turbūt labai užsiėmę. Reikia rasti naują keldą ir... turbūt labai užsiėmę. Tikiuosi.

— Maži žmogeliukai pasakė: “Tlenkie žuviai ing snukį“, — linksminosi Ventvertas.

— Pamatysim, — atsiliepė Marlinė, jausdamasi kaip motina. — Dabar eik, palesink vištas ir surink kiaušinius.

Kai jis nutipeno, abiem rankom suėmęs pintinę kiaušiniams, Marlinė iškrėtė dalį sviesto ant marmuro lentos ir čiupo mentes, ketindama suskirstyti luitais. Paskui paženklins mediniu spaudu. Žmonėms patinka sviestas su paveiksliuku.

Pradėjusi formuoti sviestą pajuto, kad iš tarpdurio ant jos krinta šešėlis, ir atsisuko.

Rolandas.

Jis žiūrėjo į ją dar raudonesniu negu paprastai veidu. Nervingai sukiojo rankose labai brangią skrybėlę it koks Dičkis Robas.

— Ko? — paklausė ji.

— Klausyk, aš... dėl to reikalo... to... — pralemeno Rolandas.

— Kokio?

— Klausyk, aš ne... aš niekam nemelavau, — prapliupo jis. — Bet tėvas nusprendė, kad aš didvyris, ir nieko nenorėjo girdėti, net kai pasakojau, kaip... kaip...

— ...aš tau padėjau? — užbaigė Marlinė.

— Taip... ne! Jis pasakė, pasakė, jog tau pasisekė, kad aš ten buvau, jis pasakė...

— Nesvarbu, — atsakė Marlinė ir vėl čiupo mentes.

— Dabar visiems pasakoja, koks aš drąsuolis ir...

— Sakiau, kad nesvarbu, — pertraukė jį Marlinė ir pradėjo mentėmis plekšnoti per sviestą.

Rolandas išsižiojo ir vėl susičiaupė.

— Tu nepyksti? — pagaliau paklausė.

— Ne, nepykstu, — atsakė Marlinė.

— Bet tai neteisinga!

— Tiesą žinom tik mes, — atsakė Marlinė.

Plekšt, plekšt. Rolandas žiūrėjo į riebų sviestą, kurį ji ramiai dalijo luitais.

— O, — tarė jis. — Tu niekam nesakysi? Žinoma, turi teisę, bet...

Plekšt, plekšt...

— Niekas manim nepatikėtų, — atsakė Marlinė.

— Aš bandžiau, — tarė Rolandas. — Garbės žodis. Bandžiau.

Tikiu, kad bandei, mąstė Marlinė. Bet tu nelabai šviesaus proto, o baronas — žmogus, neturintis Pirmojo Žvilgsnio dovanos. Jis mato pasaulį tokį, kokį nori matyti.

— Vieną gražią dieną būsi baronas? — paklausė ji.

— Na taip. Vieną gražią dieną. Klausyk, tu iš tikrųjų ragana?

— Tikiuosi, kai ateis laikas, būsi geras baronas? — paklausė Marlinė, formuodama sviesto luitus. — Sąžiningas, dosnus, padorus? Už darbą mokėsi kaip pridera ir rūpinsies senukais? Neleisi, kad žmonės išvarytų iš namų seną moterį?

— Na, viliuosi, kad...

Marlinė atsisuko į jį, rankose spausdama po mentę.

— Matai, aš būsiu čia. Pakelsi akis ir pamatysi, kad stebiu tave. Būsiu minios pakrašty. Visada. Stebėsiu viską, nes esu kilusi iš senos Skauduolių giminės ir čia mano žemė. Bet tu gali būti mūsų baronas, ir aš tikiuosi, kad būsi geras baronas. Jei ne... sulauksi atpildo.

— Klausyk, žinau, kad tu... — prabilo Rolandas ir paraudonavo.

— Labai padėjau? — užbaigė Marlinė.

— ...bet šitaip su manim kalbėti negalima!

Marlinė neabejojo, kad ant stogo kažkas vos girdimai nusikeikė: “Šimts kankolų, kokis pasipūtęs snarglius...“

Valandėlę ji užsimerkė, širdis ėmė smarkiai plakti. Parodė mente į tuščią kibirą.

— Kibire, prisipildyk! — įsakė.

Kažkas sumirgėjo, suteliūskavo ir per kibiro šoną ėmė tekėti vanduo.

Rolandas įsistebeilijo į kibirą. Marlinė apdovanojo jį viena meiliausių savo šypsenų, o jos, reikia pripažinti, kraupokos.

— Juk niekam nesakysi, a? — tarė ji.

Jis atsisuko į ją, baltas kaip drobė.

— Niekas manim nepatikėtų... — išmikčiojo.

— Taigi, — sutiko Marlinė. — Vadinasi, supratom vienas kitą. Kaip malonu. Nepyk, bet turiu sutvarkyti sviestą ir pradėti slėgti sūrius.

— Sūrius? Bet tu... tu gali daryti, ką nori! — išpoškino Rolandas.

— O dabar noriu slėgti sūrius, — ramiai atsakė Marlinė. — Išeik.

— Šis ūkis priklauso mano tėvui! — atkirto Rolandas ir tik tada suvokė, kad prasitarė.

Pasigirdo du keistai garsūs taukštelėjimai, kai Marlinė padėjo mentes. Ir atsisuko.

— Labai drąsiai kalbi, — pasakė ji, — bet tikiuosi, kad atsikvošėjai ir dabar apgailestauji?

Rolandas užsimerkęs linktelėjo.

— Šaunu, — tarė Marlinė. — Šiandien aš slegiu sūrius. Rytoj gal dirbsiu kitus darbus. Gal manęs čia kartais nebus, ir tu imsi spėlioti: kur ji? Bet dalelė manęs visada bus čia, visada. Aš visada galvosiu apie šį kraštą. Ir grįšiu. Dabar išeik!

Jis nusisuko ir išbėgo.

Kai žingsniai nutilo, Marlinė pašaukė:

— Nagi, išlįskit, kas ten?

— Ašian, šeimininke. Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas. — Iš už kibiro išlindo piktas. — Dičkis Robas liepė pažiūrėtie, kaip tau sekas, ir padėkotie užu dovaną, — pridūrė jis.

Stebuklas yra stebuklas, net jei žinai, kaip jis daromas, pamanė Marlinė.

— Žiūrėk, tik kol aš pieninėje, — perspėjo. — Nešnipinėk!

— Oi ne, šeimininke! — jaudindamasis atsakė Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas. Paskui nusišypsojo. — Fiona bus Varinės Galvos Kalno klano kelda, — pridūrė, — ir ji paprašė vyktie kartu kaipo bardui!

— Sveikinu!

— O Viljamas sako, kad būtau puikus bardas, jeigut patobulintau grojimo peliamaišiu ingūdžius, — tęsė piktas. — Ir...

— Kas dar?

— Matai... Hamišas sako, kad mergina iš Ilgojo Ežero klano norėtų taptie kelda... klano reputacija nepriekaištinga... — pikto veidas iš gėdos pasidarė violetinis.

— Puiku, — tarė Marlinė, — jei būčiau Dičkis Robas, iškart ją pakviesčiau.

— Tujen neinsižeidei? — paklausė Ne Tokis Didelis Kaipo Vidutinio Didumo Džokas Betaig Didesnis Užu Mažąjį Džoką Džokas.

— Nė kiek, — atsakė Marlinė. Prisipažino sau, kad trupučiuką įsižeidė, bet tą trupučiuką gali padėti ant lentynos atokioje makaulės kertelėje.

— Vadinas, viskas čiki! — nudžiugo piktas. — Vaikiai šiek tiek nerimavo. Bėgu jiems pasakytie. — Jis pritildė balsą. — Ar nenorėtumbei, idant pasivytau tą pasipūtusį šūdžių, kursai ką tik išėjo, ir pasigrožėtau vaizdu, kaip jis krinta nuog arklio?

— Ne! — skubiai atsakė Marlinė. — Ne. Nereikia. Ne. — Ji stvėrė mentes. — Pati su juo susitvarkysiu, — pridūrė šypsodamasi. — Pati susitvarkysiu su viskuo.

Likusi viena, sutvarkė sviestą... plekšt, plekšt...

Stabtelėjo, padėjo mentes ir labai švaraus piršto galiuku nubrėžė sviesto paviršiuje kreivę, kurią vos lietė kita kreivė taip, kad drauge jos sudarė bangą. Apačioje nubrėžė brūkšnį — tai buvo Kreidžemis.

Žemė po jūra.

Ji skubiai išlygino sviestą ir čiupo spaudą, kurį vakar išdrožė iš obels. Trinkelę jai davė dailidė Blokas.

Prispaudė jį prie sviesto ir atsargiai atitraukė.

Riebiame geltoname paviršiuje atsispaudė priešpilnis mėnuo ir jo fone ragana ant šluotos.

Ji vėl nusišypsojo — senelės Skauduolės šypsena. Vieną gražią dieną bus kitaip.

Bet iš pradžių esi mažas kaip ąžuoliukai.

Paskui ji slėgė sūrius...

...pieninėje, ūkyje, laukuose, kurie ilgainiui pereina į aukštumas po karšta vidurvasario saule; ten ganosi bandos avių, lėtai bidzenančių neaukšta žole it debesys žaliame danguje, o bandšuniai laigo po pievą it krintančios žvaigždės. Per amžių amžius, dykroje be pabaigos.

Autoriaus pastaba

Paveikslas, kuriame atsiduria Marlinė, iš tikrųjų yra. Jis vadinasi “Meistriškas elfo darbas“. Paveikslą nutapė Ričardas Dadas, jis kabo Teito galerijoje Londone. Paveikslas 21 colio aukščio ir 15 colių pločio. Dailininkas nutapė jį devynioliktojo amžiaus viduryje. Dirbo devynerius metus. Nežinau garsesnio paveikslo fėjų (elfų) tema. Jis labai keistas ir tiesiog spinduliuoja vidurvasario kaitrą.

Apie Ričardą Dadą žmonės žino nedaug: jis “išprotėjo, nužudė tėvą, iki gyvos galvos buvo uždarytas į beprotnamį ir nutapė keistą paveikslą“. Tai tiesa, bet siaubinga šitaip apibendrinti talentingo menininko, kuris susirgo sunkia psichikos liga, gyvenimą.

Nako Makfiglo paveiksle nematyti, bet man atrodo, kad šelmis buvo pradangintas, nes parodė nešvankų gestą. Tai jiems būdinga.

Paprotys laidoti piemenį su vilnų kuokštu karste irgi nepramanytas. Net dievai supranta, kad piemuo negali palikti avių. Dievas, kuris šito nesupranta, nenusipelnė, kad jį tikėtų.

Tokio žodžio kaip“ dienoviduris“ nėra, bet būtų malonu, jei būtų.

Notes

[

←1

]

Žmonės sako „klausyk širdies", bet raganos moka įsiklausyti ir j kitų organų kalbą. Pavyzdžiui, inkstai gali papasakoti tiesiog stulbinamų dalykų (aut. past.).

[

←2

]

Paprastai būrėjos pranašauja tai, ko tu nori; raganos pranašauja tai, kas įvyks, nori tu to ar ne. Tačiau nors raganų pranašystės tikslesnės, jų niekas nemėgsta - keista, ar ne? (Aut. past.)

[

←3

]

Nėra žodžių, kurie galėtų tinkamai apibūdinti Makfiglą su kiltu aukštyn kojomis, todėl mes net nebandome (aut. past.).