Piramidė Том Мартин

Peru nužudomas senųjų kultūrų paveldą tyrinėjęs profesorius Kentas. Tačiau jo žudikai savo galutinio tikslo nepasiekia: vokas su paslaptingais žemėlapiais, kuriuose pavaizduoti žemynai priešistoriniais laikais, atsiduria profesoriaus mokinės Katerinos Donovan ir jos draugo Džeimso Ruterfordo, jaunų Oksfordo universiteto mokslininkų, rankose. Kuo gi šie žemėlapiai tokie svarbūs ir net pavojingi, kad dėl jų žudomi žmonės? Katerina su Džeimsu bandys įminti šią mįslę, nors dėl to jiems teks apkeliauti pusę pasaulio, nuolat persekiojamiems slaptos galingos Korporacijos smogikų. .Ar pasaulio istorija iš tiesų buvo tokia, kaip dėstoma vadovėliuose? Ar prieš Didįjį tvaną egzistavo civilizacija, pranokusi mūsiškę tiek gamtosaugine sąmone, tiek technologine pažanga? O gal tolimieji žmonių protėviai paliko mums savo patirties ženklų? "Piramidės" herojai tokių ženklų randa išties nemažai, ir kaip tik dėl jų užverda žūtbūtinė kova.

Iš anglų kalbos vertė

Vilma Krinevičienė

Turinys

Prologas

Pirma dalis

Antra dalis

Trečia dalis

Ketvirta dalis

Prologas

Lengvame Andų kalnų aukštumų ore profesorius Kentas paskutinę kartą nužvelgė mėnulio nušviestus senovinius Maču Pikču griuvėsius, besidriekiančius šimtą metrų žemyn palei slėnio kraštą. Dar prieš dešimt minučių jis giliai miegojo savo šiltoje lovoje viešbutyje „Ruinas“, trys šimtai jardų nuo visame pasaulyje žymaus UNESCO paveldo paminklo. Staiga, be jokio perspėjimo, du nepažįstamieji šiurkščiai ištraukė jį iš miego gelmių.

Nespėjus nė šūktelėti, jie užrišo jam burną ir išvilko iš lovos. Paskui, netardami nė žodžio, išsitempė basą į koridorių, prie avarinio išėjimo durų, ir išstūmė į nakties vėsą.

Vadinasi, jie pagaliau atėjo manęs po visų šių metų.

Siaubingas patvirtinimas. Pastaruosius keletą mėnesių jis buvo bepradedąs abejoti savo sveiku protu, tačiau šis naktinis vizitas įrodė, kad atradimai, kuriuos jis padarė, yra tokie svarbūs, kaip jis ir galvojo...

Ištisus metus jį lydėjo nuojauta, jog tęsdamas savo darbą jis privers blogio galias išlįsti iš šešėlių. Tikriausiai kiekvienas jo atradimas gundė jas vis labiau, kol pagaliau jos nebegalėjo leisti jam ilgiau pasilikti šioje žemėje.

Bet kurgi jie mane veda?

Stingdantis nakties oras siurbė šilumą iš drebančio kūno. Profesorius klupinėdamas lipo stačiu ir siauru taku į kalno gilumą. Jis atrodė apgailėtinai menkas šalia stambaus pagrobėjo, kuris stūmė jį aukštyn į tamsą. Balta barzda ir retėjantys plaukai šiaušėsi vėjyje, o blyškus veidas vaiduokliškai bolavo naktyje. Tačiau netgi šią akimirką jį guodė tai, ką jis matė aplinkui. Blankioje mėnulio šviesoje gamtovaizdis skleidė nežemišką grožį.

Jiems pasiekus nedidelę plokštumą, žemesnysis iš pagrobėjų, kuris kopė priešaky, atsisuko, išsitraukė iš švarko kišenės mažą dėžutę ir atidarė ją. Tamsoje profesorius Kentas negalėjo įžiūrėti, ką daro pagrobėjas. Stambesnysis užpuolikas, tvirtai laikęs profesoriaus rankas šiam už nugaros, staiga dar stipriau suspaudė gniaužtus ir parklupdė išsigandusią auką ant kelių.

Apimtas aklos panikos, profesorius ėmė spurdėti, tačiau tvirtas pagrobėjas lyg niekur nieko spaudė jį prie žemės, kol jo veidas paniro į žoles. Tada užpuolikas atrišo profesoriui burną.

Bet tik tuomet, kai antrasis vyras pritūpė šalia su švirkštu rankoje, profesorius Kentas ėmė rėkti. Pagrobėjas lėtai — nepaprastai lėtai — prikišo švirkštą profesoriui prie veido. Mėnulio šviesoje ant adatos galiuko suspindo lašas, panašus į gyvsidabrį. Tada žemesnysis prabilo: rodės, pats blogis šnypštė profesoriui į ausį.

— Ar norėtum dar ką nors pridurti prie savo melo juostų, seni?

Jis kalbėjo užsieniniu akcentu, tačiau nežinomos kilmės. Profesorius Kentas pasuko galvą, kad akies krašteliu pamatytų kankintojo veidą. Sutelkęs jėgas, jis sugebėjo iškvėpti klausimą.

— Jei visa tai melas, kodėl atėjote manęs?

Grėsmingasis užpuolikas paniekinamai nusijuokė ir adatos galiuku perbraukė profesoriui per kaklą. Kentas beveik nepajuto įdrėskimo, tačiau žinojo, jog to užteko. Jo plaučiai tučtuojau ėmė plėstis.

Jausdamas, kaip gyslomis teka nuodai, jis ūmai suvokė, jog buvo išlaisvintas iš didžiulės naštos. Dabar jam tesinorėjo, kad jie leistų ramiai numirti, tačiau jo budeliai tęsė savo kankinimus.

— Tu demonas, profesoriau Kentai. O demonai privalo grįžti į pragarą — kur jiems vieta.

— Mano filosofijoje nėra nei demonų, nei pragaro...

— Gana! — riktelėjo žemesnysis. Jo bendrininkas dar labiau prispaudė profesoriaus veidą prie žemės. Profesorius pajuto, kaip jį apleidžia jėgos.

— Nenoriu klausytis tavo melo. Ar tau niekada nešovė į galvą, profesoriau Kentai, kad praeitis ir ateitis yra privati nuosavybė ir jos tau nepriklauso? Jos priklauso svarbesniems žmonėms.

Kankintojo balse suskambo pyktis.

— Tikėjaisi apšovęs mus? Negi tikrai manei, kad tau būtų buvę leista atskleisti tai, ką atradai?

Jam kalbant, jo rankoje kažkas blykstelėjo. Skustuvo ašmenys.

Ką jis daro? Profesorius atsargiai žvilgtelėjo į jį. Juk jis jau pasmerkė mane mirti nuo nuodų.

Žemesniojo pagrobėjo balsas buvo persisunkęs sarkazmu.

— Mes geri. Graikų filosofui Sokratui buvo suteikta galimybė atimti sau gyvybę, todėl manome, kad tokią garbę turėtume suteikti ir tau... Nesiūlome tau smurtinės mirties. Tai gali sukelti klausimų, staigų susidomėjimą tavo neaiškiomis vadinamosiomis teorijomis. Savižudybė ne tokia įdomi kaip žmogžudystė — kaip manai?

Tą akimirką stambusis pagrobėjas paleido jo rankas. Profesorius instinktyviai pamėgino šliaužti, tačiau kūnas neklausė. Jis buvo paralyžiuotas.

Jo budelis beveik atsainiai atvertė auką ant nugaros. Paskui paėmė profesoriaus dešiniąją ranką ir perrėžė riešą skustuvu. Ant žolės trykštelėjo kraujas, tada pradėjo lėtai tekėti iš žaizdos. Budelis paleido suglebusią ranką ant žemės, paskui pakėlė kairiąją, įspraudė į delną skustuvą ir užgniaužė pirštus. Po to atsargiai padėjo ranką ant žemės.

— Tegu Dievas baudžia tave už tavo šventvagystes. Tavo laikas žemėje baigėsi, seni.

Profesorius sukaupė visą valią ir jėgas, kad atgniaužtų ranką ir paleistų skustuvą, tačiau jam nepavyko. Jis gulėjo nejudėdamas — savo paties budelis.

— Nėra biblinio Dievo, kuris galėtų mane nubausti. Mano įrodymas bus rastas... — Profesoriaus balsas nuslopo, nuodams pasiekus balso stygas.

Mažesnysis piktai išsiviepė.

— Betgi ir užsispyręs tipas. Iš kur tas bjaurus tikėjimas? Jis kaip tarakonas — neįmanoma sunaikinti.

Jis pasilenkė ir nuvalė profesoriaus kaklą vatos gniužulėliu.

— Tik pamanykit, kažkoks akademikas sukėlė tiek rūpesčių... Na štai — mes nepageidaujame jokių nesusipratimų. Grįžkime į viešbutį ir apieškokime jo kambarį. Turime sunaikinti net menkiausius įrodymus.

Keletą sekundžių jie žiūrėjo į nejudantį kūną, paskui tyliai ištirpo naktyje.

Profesorius Kentas visiškai nejudriu kūnu spoksojo į žvaigždes. Daugelį metų jis tyrinėjo dangaus paslaptis žengdamas į didžiąją tiesą ir netgi dabar, nepaisant beviltiškos padėties, jo protas skyrė visus pažįstamus žvaigždynus. Senkant gyvybei, jis galvojo apie savo paskutinį atradimą.

Taigi nuojauta manęs nepagavo. Aš atskleidžiau paskutinę paslaptį. Bet tai reiškia, jog pasauliui gresia mirtinas pavojus. Ar žemėlapiai saugūs? Ar kas nors supras, ką jie reiškia, kai manęs nebebus?

Tada jo gyvybė užgeso.

Pirma dalis

Buvo saulėtas ir neįprastai šiltas kovo antradienis, be penkių dvylikta. Katerina Donovan, 29-erių visų laikų jauniausia Oksfordo universiteto mokslinės draugijos narė, pro masyvių medinių vartų dureles įžengė į gražaus keturkampio fasado Visų Šventųjų koledžo ramybę. Veja maudėsi saulės spinduliuose, skleisdama šilumą mūriniams pastatams, o universiteto varpai lengvai skambėjo skelbdami netrukus stosiantį vidudienį.

Visų Šventųjų koledžas, kuriame dirbo Katerina, buvo prestižiškiausias ir paslaptingiausias iš visų 35 Oksfordo koledžų. Jame nebuvo nė vieno paskutiniojo kurso studento, nors daugumoje koledžų jų mokėsi mažiausiai du šimtai, o didžiausiuose — net iki keturių šimtų. Ir nekeista: Visų Šventųjų koledžas buvo išskirtinė pasaulinio masto mokslininkų buveinė, kurios tik siauram ratui žinomi nariai buvo pasišventę toliau gilinti visos žmonijos žinias tokiose skirtingose srityse kaip atominė fizika ir Islamo menas.

Pašalinis žmogus galėjo įstoti į šį elitinį klubą tik po griežčiausios atrankos bet kur pasaulyje. Tačiau ją įveikusieji nesigailėdavo. Mokslinės draugijos nariai buvo laikomi tarsi karališkąja šeima. Koledžo vyno rūsys garsėjo kaip vienas geriausių universitete, o tuos narius, kurie gyveno koledžo apartamentuose, rytais galėdavo pažadinti liokajus, nešinas arbata, skrebučiu ir rytiniu laikraščiu — viskas ant sidabrinio padėklo. Tačiau visų svarbiausia, kad nė vienas narys neprivalėjo dėstyti, o vien atsidėti didžiųjų atradimų paieškoms savoje srityje.

Amerikietei Katerinai, gražiai, jaunai moteriai, Visų Šventųjų koledžas buvo itin neįprasta aplinka, tačiau kiti nariai — pratusieji prie įvairiausios rūšies ekscentriškumų — elgėsi su ja tiesiog kaip su dar viena nepritapėle nepritapėlių koledže. Ir priėmė ją kaip jau pripažintą lyderę jos pasirinktoje srityje. Astronomijoje.

Katerina Donovan dirstelėjo į laikroduką. Liko penkios minutės.

Įskubėjusi į fojė, ji išsitraukė iš savo pašto dėžutės rytinį paštą: porą neįdomių laiškų iš Astronomijos departamento ir didelį rudą voką, aiškiai atsiųstą iš užsienio. Katerina paskubomis apžiūrėjo jį ir tučtuojau atpažino profesoriaus Kento rašyseną. Tačiau jai jokiu būdu nederėjo vėluoti į paskutinę semestro paskaitą. Todėl įsikišo voką į rankinę ir nužingsniavo auditorijos link...

Kaip įprastai per daktarės Katerinos Donovan paskaitas, graži senovinė auditorija koledžo centre buvo pilna studentų iš viso universiteto. Jos paskaitos, be jokios abejonės, buvo pačios populiariausios skyriuje. Katerina pati nusprendė skaityti paskaitas, nes mėgo bendrauti su studentais. Jų atsakas buvo ištikimas dalyvavimas, ir studentų, laikui bėgant, vis gausėjo. Dar vakar vienas iš draugiškesnių kolegų, geriant kavą, šelmiškai ją erzino pasakodamas istoriją, kaip jis nugirdęs dviejų studentų pokalbį, neva ji esanti pati patraukliausia koledžo dėstytoja universitete.

Rudais, pečius siekiančiais plaukais, išraiškingu veidu ir sportiška figūra ji patrauktų dėmesį bet kur, ir moteris tai žinojo.

Tačiau šįryt Katerina jaudinosi. Tradiciškai paskutinė paskaita turėjo įkvėpti studentus ilgoms atostogoms.

Šiandien ji ketino nustebinti juos aiškindama vieną iš keisčiausių ir paslaptingiausių visatos paslapčių — paslaptį, kuri gali daryti grėsmingą įtaką visai žmonijai. Jos studentai protingi, tačiau labai jauni, todėl svarbu, kad jie nepamirštų, kokios trapios yra žmonijos žinios, susidūrus su nežinomybe.

Stovėdama ant pakylos, Katerina apžvelgė priešais ją banguojančią veidų jūrą. Tada atsikrenkštė ir prabilo:

— Laba diena. Ačiū, kad atėjote. Šiandien norėčiau įsitikinti, ar kuris iš jūsų gali atskleisti vieną didžiausių visų laikų paslapčių.

Auditorija nuvilnijo susijaudinimo šurmulys ir į ją susmigo nekantrios studentų akys.

— Kaip visi žinome, ryškiausia nakties žvaigždė yra Sirijus. Šiek tiek arčiau mūsų Saulės sistemos yra dar viena ar dvi žvaigždės, tačiau nė viena nespindi taip ryškiai. Galbūt todėl Sirijus yra beveik visų senojo pasaulio mitologijų centrinė figūra...

Katerina vėl apžvelgė veidus. Puiku — jie atrodo susidomėję. Ji tęsė suokalbišku tonu:

— Tačiau galbūt — tik galbūt — yra ir kitų priežasčių...

Ji vėl nutilo, šį kartą tam, kad atsigertų iš stiklinės, stovėjusios ant staliuko. Tada pažiūrėjo į kompiuterį ir spragtelėjo pele. Didžiuliame baltame ekrane, pritvirtintame prie sienos, tučtuojau radosi vaizdas.

Jį sudarė dvi fotografijos, viena šalia kitos. Pirmoji vaizdavo diagramą, išbraižytą smiltainyje ar smulkioje purioje žemėje.

Antra nuotrauka buvo aiškiai daryta per labai galingą teleskopą. Ilgu klasikiniu vaizdo išlaikymu. Šis padėjo astronomui sugauti tolimą objektą danguje, kur jis didingai judėjo savo kursu. Šalia jo buvo kitas, mažesnis, objektas. Jis, regis, sukosi aplinkui savo didesnįjį kaimyną, tarsi traukiamas kažkokios traukos, iš kurios mažesnysis mėgintų beviltiškai išsivaduoti.

Katerina atsisuko norėdama įsitikinti, kad abu vaizdai aiškiai matyti dideliame baltame ekrane:

— ... jei kalbėsime apie atstumus tarp žvaigždžių, Sirijus būtų it mūsų artimiausias kaimynas. Ar kas nors tiksliai žino, koks yra atstumas iki jo?

Ji dar kartą nužvelgė veidus. Ranką pakėlė gauruotas vaikinas trečioje eilėje. Katerina padrąsinamai nusišypsojo, tačiau kai švelnus jos žalių akių žvilgsnis įsmigo į jį, vaikinas staiga prarado žadą. Užjaučiamai šypsodamasi, tačiau šiek tiek nekantraudama, ji pamėgino jį prakalbinti:

— Klausau?

Skaisčiai išraudęs, vaikinas ėmė mikčioti:

— ...jis... Jis už 2,67 parseku... tai sudarytų 8,7 šviesmečius, arba 52 trilijonus mylių.

Katerina nustebo.

— Taip! Labai gerai. Ačiū. Taigi dar 1844-aisiais Fridrichas Beselis, vokiečių astronomas, manė, kad Sirijus turi nematomą dvynį. Beselis ilgai ir kruopščiai matavo lėtus Sirijaus judesius ir jo nuolatinėje kelionėje pastebėjo nedidelį vingį. Beselis manė, jog vingį gali sukelti tik šalia esančio nematomo objekto gravitacinė trauka, tačiau negalėjo to įrodyti. Tuo metu niekas nesugebėjo pagaminti teleskopo, kuris leistų matyti Sirijaus žvaigždės sistemą.

Katerina priėjo prie vaizdo ant sienos.

— Tik 1862-aisiais amerikiečių teleskopų gamintojas Alvanas Klarkas, naudodamasis vienu iš savo išradimų, pirmą kartą žmonijos istorijoje pamatė neryškų Sirijaus palydovą — ir taip patvirtino, jog Beselio teorija buvo teisinga.

— Tačiau ar tai buvo pirmas kartas? — paslaptingai pasiteiravo ji.

Auditorija vėl sušurmuliavo, ir Katerina dramatiškai nutilo.

— Žinoma, šiandien per galingus teleskopus mes galime aiškiai matyti abu objektus. Didžiąją žvaigždę, originalųjį Sirijų — tą, kuris matomas plika akimi, — mes vadiname Sirijumi A, o jo palydovę žvaigždę, sunkųjį, nematomąjį Sirijų, — Sirijumi B.

— Klausimas, kurį šiandien noriu jums pateikti, yra labai paprastas, tačiau jei jūs sugebėsite atsakyti į jį teisingai, NASA1 tikriausiai paskirs jus jų tyrimo centro vadovu...

Giliai įkvėpusi, Katerina lėtai ištarė savo paslaptingąjį klausimą:

— Jei Sirijus B nėra matomas plika akimi, kaip gali būti, kad viena Afrikos gentis jau 2000 metų turi apie jį išsamius ir tikslius astronominius duomenis?

Klausytojai nustebę aiktelėjo.

— Gentis, apie kurią kalbu, vadinasi dogonai. Ji gyvena dabartinėje Malio teritorijoje, Vakarų Afrikoje. Pasak jų senovinių žodinių padavimų, ryškiąją žvaigždę Sirijų lydi nepaprastai sunkus, labai tamsus objektas, kurį jie vadina „Po“. Čia verta paminėti, kad Sirijus B iš tiesų yra „baltasis nykštukas“ — jame yra tiek pat materijos, kiek ir mūsų saulėje, tačiau palyginti jis labai mažas: vienas arbatinis šaukštelis sveria beveik ketvirtį tonos. Taigi atrodytų, kad dogonai žinojo ne tik tai, jog Sirijus B egzistavo, — tai jau savaime yra keista, — tačiau ir tai, kad jis buvo itin tankus žvaigždės tipas... Negana to, jie žinojo, kad jis apsisuka aplinkui savo didesnįjį brolį kas 50 metų.

Katerina nusišypsojo apstulbusiems studentams.

— Dogonų nuomonė — jei tai tinkamas žodis jų astronomijai — pirmą kartą pasiekė išorinį pasaulį 1940-aisiais per prancūzų antropologą, tačiau mes tikrai žinome, kad jų teorijai mažiausiai 1800 metų, ir gali būti, kad iš tiesų daug daugiau. Dangaus kūnų judėjimą dogonai iliustravo smiltainio diagramomis. Netrukus aš papasakosiu jums, kaip jos išsilaikė. Bet čia, kairėje skaidrės pusėje, jūs matote dogonų diagramą, kurioje pavaizduotos susijungusios Sirijaus orbitos ir jų tamsusis palydovas. O dešinėje pusėje — šiuolaikiniai astronominiai duomenys apie Sirijaus A ir Sirijaus B judėjimą.

Auditorija vėl aiktelėjo.

— Kaip matote — jos kuo puikiausiai atitinka. Šiandien mes žinome, kad orbitinis Sirijaus B, arba „Po“, kaip jį vadina dogonai, ciklas yra tiksliai 49,1 metai, — tad neolitinė gentis beveik pataikė kaip pirštu į akį sakydama 50! Tačiau dogonų astronominės žinios apie visatą tuo nesibaigė. Pavyzdžiui, jie visada žinojo, kad Jupiteris turi keturis mėnulius, o Saturnas — žiedus. Kaip ir Sirijaus B, nei Saturno žiedų, nei Jupiterio mėnulių neįmanoma įžiūrėti plika akimi — tam reikalingas teleskopas, ir geras. Tai ar gali kas nors paaiškinti, kaip dogonai visa tai sužinojo?

Sausakimša auditorija suošė. Katerina buvo įsitikinusi, jog vieną dieną paslaptingos dogonų žinios apie Sirijų bus racionaliai ir moksliškai išaiškintos. Juk negali būti, kad primityvios praeities gilumoje žmonija galėjo turėti puikiai išplėtotas technologijas, kuriomis įžiūrėjo mažesnes žvaigždes. Kad ir kaip ten būtų, tai viena iš jos mėgstamiausių kosminių paslapčių, kuri visada sukeldavo klausytojų susidomėjimą. Išsižioję ir išplėtę akis, pirmųjų eilių studentai atsisuko į galą — gal kam nors kilo kokių minčių. Tačiau visi tylėjo.

Tą akimirką, tarsi to laukusios, sugirgždėjo durys tolimajame auditorijos gale. Visi klausytojai sužiuro ten link.

Įėjo vienas iš koledžo apartamentų šveicorių. Jis atrodė šiek tiek sunerimęs ir kostelėjo, prieš neryžtingai kilstelėdamas ranką.

Katerina atsisuko į auditoriją.

— Minutėlei atsiprašysiu.

Nervingai lygindama sijono klostes, ji nulipo nuo pakylos ir truputį susidrovėjusi nužingsniavo į koridorių.

Jis atskubėjo jos pasitikti.

— Atsiprašau, kad sutrukdžiau, ponia. Jus skubiai kviečia direktorius.

— Ką? Negi negalima atidėti to pusvalandžiui?

— Jis sakė, kad ne, ponia. Sakė turįs labai blogų žinių.

Katerinos širdis ėmė plakti smarkiau. Atsisukusi į didžiulę klausytojų minią, ji tarė:

— Prašau man atleisti. Bijau, kad atsitiko kažkas rimta ir mane skubiai kviečia. Apgailestauju dėl to. Labai tikiuosi, kad ši paslaptis — patikėkit manimi, tai tikrai paslaptis — suteiks jums įkvėpimo būsimoms savaitėms. Esu tikra, kad kiekvieną atostogų dieną jūs ruošitės kitam semestrui, tačiau jei turėsite laisvą minutę, pasvarstykite, ar galėtumėte išspręsti Dogonų Sirijaus galvosūkį. Sėkmės! Jei pasiseks, duosiu jums laisvą vasaros semestrą...

Visų Šventųjų koledžo direktoriui priklausantį būstą sudarė erdvūs, ąžuolu dekoruoti apartamentai, kurių langai išėjo į Mokslo tarybos sodą su gėlynais ir nepriekaištingai tvarkoma šimtamete samanų veja. Šešiasdešimt penkerių direktorius buvo tarsi koks universiteto gyvenimo veteranas. Tai buvo energingas žilas vyriškis didele nosimi ir tankiais antakiais. Visa jo laikysena reikalavo didelės pagarbos. Jis buvo ne tik koledžo kasdienių reikalų administratorius, bet ir garsus filosofas bei logikas.

Tačiau šiandien jam teko nemaloni pareiga pranešti siaubingą žinią. Temzės slėnio policijos pareigūnas ką tik informavo jį, kad profesorius Kentas, puikus kolega ir geras draugas, rastas negyvas Maču Pikču įkalnėje Peru. Mirties priežastis — širdies smūgis; tačiau, regis, smūgį sukėlė bandymas nusižudyti. Pareigūnas pasakė, kad šioje tyrimo stadijoje į smulkmenas geriau nesigilinti. Specialiojo poskyrio ryšių tarnybos pareigūnas Limoje dirba su Peru policija.

Sėdėdamas prie didžiulio seno ąžuolinio stalo, nusvirusiais pečiais ir nuleista galva, direktorius kaire ranka ėmė lėtai masažuoti kaktą. Giliai dūsaudamas jis galvojo, kad tikriausiai pirmą kartą gyvenime nežino, ką daryti ir kaip elgtis.

Ką galėčiau pasakyti Katerinai? Profesorius buvo jai tarsi antras tėvas.

Tą minutę pasigirdo beldimas į duris.

— Įeikite.

Katerina švytėjo kaip visuomet, ir žiūrėdamas į jos jaunatvišką laikyseną direktorius vėl pajuto gailesčio dūrį — kodėl jam tenka pranešti tokią baisią žinią? Katerinos veide irgi jau ryškėjo nuogąstavimas ir susirūpinimas.

— Direktoriau, kas atsitiko?

— Mano brangioji mergyt, apgailestauju, bet profesorius Kentas mirė.

Katerina papilkėjusiu veidu susmuko ant arčiausiai stovėjusios kėdės. Tada susitvardė.

— Kaip? Kada?

— Manoma, kad jis mirė prieš dvi dienas Peru — prie Maču Pikču... netoli inkų griuvėsių... mane aplankė policija — jie ką tik išėjo. Aš iškart paprašiau, kad pakviestų tave...

Katerinos žvilgsnis prarado bet kokią išraišką, kaip žmogaus, patyrusio šoką:

— Aš negaliu tuo patikėti — kas gi atsitiko? Gal tai kokia klaida? Profesorius man sakė vykstąs į Meksiką — jis turėjo grįžti vakar vėlai vakare...

Direktorius stengėsi kalbėti kuo švelniau:

— ... Mes dar nežinome. Tačiau Peru policija nustatė, jog tai savižudybė...

Šoką Katerinos veide pakeitė nepatiklumas.

— Ne! Tai neįmanoma. Niekada — tai didžiulis nesusipratimas.

Direktorius atsistojo ir apėjo aplink stalą. Nežinodamas ką daryti, jis įpylė į stiklinę vandens ir ištiesė Katerinai.

— Mano brangioji, man labai gaila. Policija viską išsiaiškins... Pasistenk nusiraminti.

Katerina purtė galvą. Direktoriui prisiartinus, ji pakėlė į jį akis:

— Profesorius Kentas neturi šeimos. Jo vienintelė sesuo mirė prieš trejus metus. Nėra kam pranešti, nėra kam organizuoti laidotuvių. Tai siaubinga... Bet aš noriu žinoti daugiau. Tai tikrai klaida. Esu tikra. Negali būti, kad profesorius nusižudė... Aš noriu pati pasikalbėti su policija.

Direktorius jai švelniai nusišypsojo.

— Katerina, brangioji, aš puikiausiai tave suprantu. Tačiau palaukime tyrimo išvadų iš Peru. Esu tikras, kad britų ryšių tarnybos karininkas Limoje tuo pasirūpins. Jei norėsi, galėsiu eiti kartu su tavimi į nuovadą, kai bus atsiųstas pranešimas. Tačiau šiandien mes daugiau nieko negalime padaryti, be to, šią popietę turiu keletą susitikimų — negaliu jų atšaukti, kad ir kaip norėčiau...

Jaunatviškas Katerinos veidas įgavo ryžtingą išraišką.

— Žinoma, direktoriau. Aš suprantu. Dėkoju, kad nedelsdamas man pranešėte. Teisingai pasielgėte. Turiu pasirūpinti, jog viskas būtų kaip reikiant. Jis buvo artimiausias mano draugas, bent jau šioje šalyje. Jūs žinote, kad... Turiu eiti namo ir apgalvoti, ką daryti.

— Taip, žinoma, mieloji. Kokia klaiki diena. Baisu... Profesorius Kentas buvo puikus mokslininkas ir, dar svarbiau — nepaprastai geras žmogus. Man labai labai gaila.

Katerina atsistojo, pasiėmė rankinę ir pasuko prie durų. Kai jos ranka suėmė durų rankeną, direktorius vėl prabilo.

— Dar kai kas...

Ji atsisuko. Jai pasirodė, kad jo balso tonas pasikeitė... bet gal tik dėl to, kad ji tokia nusiminusi.

— Gal profesorius ką nors tau pasakė, kai mateisi su juo paskutinį kartą? Gal jis tau ką nors davė?

Kažkur giliai Katerinos pasąmonėje suskambo pavojaus varpai.

— Atleiskite, direktoriau, apie ką jūs kalbate?

Senasis dėstytojas įdėmiai žiūrėjo į ją.

— Sakau, gal jis papasakojo tau apie savo darbą — arba ką nors davė? Galėčiau perduoti tai policijai... gal tai padėtų.

Katerina susitvardžiusi atrėmė nemirksintį direktoriaus žvilgsnį.

— Ne... nieko, ką prisiminčiau... paskutinį kartą mačiau profesorių prieš dešimt dienų, gėrėme arbatą jo fermoje Kotsvoldse. Nieko jis man nedavė. Ir galiu jus užtikrinti, kad jis buvo, kaip paprastai, geros nuotaikos.

Kai ji atidarė duris ir išžengė į koridorių, už nugaros pasigirdo sausas direktoriaus balsas:

— Kraupus reikalas — siaubingai kraupus...

Katerina tvirtai uždarė duris. Jos širdis daužėsi. Ji apsižvalgė po koridorių ir įsitikinusi, jog nieko nėra, atidarė rankinę: laiškas iš Peru tebebuvo.

Katerina pasuko tiesiai į profesoriaus Kento butą. Turėjo savo raktą, nes dažnai naudodavosi profesoriaus darbo kambariu ir nemaža biblioteka, kai jis būdavo išvykęs. Tiesą sakant, netgi būdamas šalyje jis mieliau dirbdavo namuose — atokioje Oksfordšyro fermoje, kuri puikiai tiko jo tyrimams. Tai buvo tipiškas Kotsvoldso pastatas su spalvingu sodu, akmenine tvora ir švelniai banguojančiomis pievomis. Ji praleido ten daug laimingų valandų, o dabar jis stūksos tuščias ir daugiau niekada nebepasveikins profesoriaus.

Katerina išėjo į keturkampį kiemą ir pasuko prie viduramžių pasažo, vedančio į profesoriaus laiptinę. Einant aplink keturkampes vejas, ją užplūdo prisiminimai. Ši tragiška žinia tiesiog nepakeliama...

— Gal galiu kuo nors padėti, mieloji?

Tai buvo koledžo šveicoriaus balsas. Katerina pajuto jo draugišką prisilietimą ir staiga susivokė bestovinti kieme ir beverkianti.

— Atleiskite, Fredai. Tiesiog esu šiek tiek sutrikusi. — Ji pamėgino nusišypsoti ir ryžtingai nusišluostė ašaras.

— Gal ko nors norėtumėte?

— Ne, Fredai... atsiprašau, tuoj nusiraminsiu... Eisiu į profesoriaus Kento butą ir ten pasėdėsiu.

Po minutėlės Katerina atvėrė duris į knygomis užverstą profesoriaus butą. Nežinodama ką daryti, ji atsisėdo į savo mėgstamiausią krėslą palei židinį ir pamėgino suvokti, kas vyksta. Štai ji sėdi ramiame ir jaukiame profesoriaus bute Oksforde, o jis mirė baisia mirtimi už tūkstančio mylių, ant kažkokio vienišo kalno... negali būti, kad jis nusižudė... ką jie čia kalba... kokia šiurpi mintis... visiškai nesuvokiama... Mintys vijo viena kitą, ir ji bandė prisiminti, ar jis sakė jai ką nors, kai juodu matėsi paskutinį kartą, ar užsiminė, kad taip galėtų atsitikti.

Tačiau nieko neprisiminė. Ji aplankė jį fermoje vos prieš dvi savaites. Profesorius buvo svetingas ir iškalbus, kaip visuomet. Juodu kalbėjosi apie koledžo reikalus, ir jis parodė jai retą orchidėją, kurią jam atsiuntė draugas. Jis buvo pastatęs ją ant palangės virtuvėje tikėdamasis, kad ji tarps ir žydės. Jis sakė norėsiąs pamatyti orchidėją po būsimos kelionės, nes ketinąs parodyti ją senam draugui, kuris domisi šia sritimi. Paskui jiedu išsiskyrė...

Katerina pasidėjo ant kelių rankinę, išsiėmė voką ir atidžiai apžiūrėjo. Taip, tai tikrai profesoriaus rašysena. Kodėl ji nepasakė apie tai direktoriui? Kas ją sulaikė?

Jaudindamasi Katerina perlaužė antspaudą ant voko. Viduje buvo plastikinė įmautė su krūva žemėlapių. Prie žemėlapių prismeigtame nedideliame balto popieriaus lapelyje kažkas buvo parašyta.

Katerina skubiai įkišo ranką į įmautę, ištraukė popierėlį ir atvertė. Išvydusi, kas jame parašyta, ji sustingo iš siaubo.

Jei aš negrįžčiau.

Eureka

40 10 4 400 30 9 30 70 100 5 200 30 10 40 1 80 5 100 400

40 10 50 10 200 300 100 8 70 9 1 50 300 10 20 800 10 300 10 200 0051172543672

Kas tai? Ką, po galais, tai reiškia?

Katerina atsistojo ir nuskubėjo prie rašomojo stalo. Pastūmusi visus profesoriaus dokumentus į vieną pusę, ji išdėliojo žemėlapius ant stalo. Jų buvo septyni. Jos laimingas skaičius, liūdnai pagalvojo. Tada ėmė atidžiau apžiūrinėti žemėlapius. Trys buvo sudaryti kompiuteriu — tokių būna atlaso pabaigoje. Kiti keturi — aiškiai ankstesnių dokumentų kopijos. Originalai akivaizdžiai buvo labai seni, greičiausiai sudaryti prieš viduramžius, vaizduojantys įvairias pasaulio vietas.

Ji negalėjo vos pažvelgusi atpažinti vietų, tačiau suprato, kad šie žemėlapiai tikri, o ne išgalvoti: juose buvo nurodytos pakrantės, upių sistemos, kalnų virtinės ir salos. Popieriaus kokybė, kaip ir kopijų, buvo abejotina.

Katerina dar kartą perskaitė raštelį ir įsispoksojo į paslaptingus žemėlapius, jausdama, kaip ją apima panika.

Ką rodo šie žemėlapiai? Ir ką reiškia profesoriaus raštelis?

Džeimsas Ruterfordas dirstelėjo į laikrodį nešiojamojo kompiuterio ekrano kamputyje. 12.55. Jis skubiai sumetė knygas į kuprinę ir išjungė kompiuterį. Reikia paskubėti. Jo laukia susitikimas su profesoriumi Kentu, vienu iš ryškiausių universiteto protų, ir jis neketina vėluoti.

Ruterfordas susipažino su profesoriumi Kentu vos prieš dvi savaites. Profesorius dalyvavo vieno iš Ruterfordo kolegų vakarienėje. Atsitiktinai Ruterfordas atsisėdo šalia jo. Jie iškart užmezgė pokalbį, nes profesorius labai domėjosi senovės mitologijomis. Tiesą sakant, neįprastai domėjosi, turint galvoje, kad jo tyrimų sritis buvo visiškai su tuo nesusijusi, — bent jau taip galvojo Ruterfordas, — tačiau šį labiausiai apstulbino profesoriaus Kento žinios. Ištisas tris valandas jie kalbėjosi vien apie senovės mitologijas.

Džeimsas Ruterfordas buvo vienas labiausiai patyrusių universiteto specialistų pasaulio mitologijoje. Nors visi universitete senąjį profesorių laikė eruditu, jis garsėjo savo botanikos žiniomis. Tačiau botanika neturėjo nieko bendra su Ruterfordo senoviniais tekstais ir keistų, neįtikėtinų mitų bei legendų nagrinėjimais. Būtent tai jį ir glumino...

Praėjus porai dienų po vakarienės, profesorius — gana netikėtai — aplankė jį susitarti dėl susitikimo.

Tą dieną Ruterfordas buvo ką tik grįžęs į savo erdvius namus šiaurės Oksforde, akademiškiausiame miesto rajone, po ilgo risnojimo Universiteto parke. Įėjęs į butą jis rado Aną, valytoją, plaunančią grindis.

Džeimsas išvargęs klestelėjo į didelį fotelį. Trisdešimt aštuonerių, jis tebebuvo lieknas ir atletiškas, tankiais, trumpai kirptais tamsiais plaukais. Jis rūpestingai rinkosi ką valgyti ir gerti ir, pasak žmonių, atrodė dešimčia metų jaunesnis, tačiau dešimties mylių takelis buvo netrumpa distancija.

— Pas jus buvo svečias.

Ruterfordas sukluso.

— Deja, nejauna dama...

Anos nuomone, Džeimsui jau seniai derėjo vesti ir sukurti šeimą, užuot, kaip ji mėgdavo sakyti, švaisčius laiką „studijuojant senas knygas“.

— Ką gi, aš vis dar turiu vilties... Tai kas gi buvo tas svečias, jei ne mano svajonių moteris?

— Profesorius Kentas iš Visų Šventųjų koledžo.

Ana paėmė nuo virtuvės stalo voką ir padavė Ruterfordui.

— Jis prašė perduoti tai jums.

Džeimsas pašoko iš fotelio ir paėmė iš Anos voką, tada patraukė į erdvų balkoną, iš kurio matėsi koledžo sporto aikštelės ir už jų banguojančios kalvos. Ten, vienumoje, jis ir pradėjo skaityti.

Gerbiamas daktare Ruterfordai,

Man labai patiko kalbėtis su jumis per vakarienę. Rizikuodamas jūsų kantrybe, norėčiau pratęsti mūsų pokalbį apie senovės mitologijas.

Aš manau padaręs didelį atradimą. Tikiu, kad man pavyko išsiaiškinti šiurpų pranešimą iš praeities, užkoduotą įvairiuose pasaulio mituose ir religijose. Ši žinia, kurią man pasisekė atkoduoti, yra perspėjimas seniai išėjusių žmonių, jog galime savo ruožtu išvengti juos sunaikinusio kataklizmo.

Jei žmonija nori išlikti, nepaprastai svarbu, kad mes praneštume jai šią žinią, kitaip tas pats kataklizmas ištiks mus ir, gali būti, mūsų planetą. Senovės žmonės žinojo, jog žmonija atsikels iš griuvėsių ir kad vieną dieną pajėgs suvokti pranešimo prasmę. Tačiau yra jėgų, kurios nori tam sutrukdyti, nori, kad žinia nepasklistų, ir aš manau išsiaiškinęs kodėl.

Būtų labai malonu, jei kitą savaitę užsuktumėte pas mane kavos. Ar jums tiktų antradienis, 13.00?

Lauksiu jūsų tuo metu, nebent praneštumėte kitą laiką.

Su šilčiausiais linkėjimais

Profesorius Kentas

Ruterfordas negalėjo patikėti savo akimis. Profesoriaus Kento teiginiai stebino ir glumino. Jis, garsus akademikas — ir mokslininkas — be to, atsargus žmogus, teigia radęs įrodymų, kurie ne tik supurtytų šiuolaikines prielaidas apie žmonijos raidos istoriją, bet ir įrodytų žmonijai iškilusį mirtinos grėsmės pavojų.

Tai skambėjo nepaprastai keistai, tačiau Ruterfordas per tuos metus buvo išmokęs būti atviras bet kokioms tokio pobūdžio idėjoms. Karališkosios draugijos moto buvo tapęs ir jo moto:

Nullius in Verba — Nesivadovauk niekieno žodžiais.

Katerina jautėsi bejėgė. Ką jai daryti? Apsižvalgė po profesoriaus darbo kambarį, pažįstamas knygų lentynas ir baldus, ir merginos akys prisipildė ašarų. Viskas čia priminė tai, jog ji niekada nebepamatys savo senojo draugo. Prisiminė pirmąjį kartą, kai aplankė profesorių jo fermoje — tai buvo prieš daugelį metų. Ji studijavo Jeilio universiteto paskutiniame kurse, gaudavo Rodo stipendiją, ir profesorius Kentas, artimas jos tėvų draugas, pasisiūlė pasirūpinti jos studijomis Anglijoje. Jau tuomet išskirtinis jo ženklas buvo balta barzda.

— O, mano, kaip mokslininko atsiskyrėlio, gyvenimas nedaug kam patiktų, — juokdamasis pasakė jis. Juodu vaikštinėjo po sodą, pilną gėlių, žemų krūmokšnių, su tvenkiniu centre.

Jie pasuko per saulės nulietas pievas dviejų didelių miškų, kurie ribojosi su jo valdomis, link. Gamtovaizdis stulbino savo anglišku subtilumu, ir Katerina suprato, kodėl profesoriui Kentui jis taip patinka.

— ... Žinoma, man nereikia 35 akrų. Nesu žemių savininkų bendrijos narys. Tikriausiai nusipirkau tiek daug žemės tik todėl, kad neatsitiktų kaip su mano paskutiniuoju kaimu. Per tuos dešimt metų, kai jame gyvenau, jis buvo taip nuniokotas, tarsi per jį būtų pražygiavęs Čingischanas. Jam išrovė širdį: nugriovė paštą su alude, tada mokyklą, o paskui visos gražios apylinkės pateko į rankas verslininkams. Kai nuvykau ten pirmą kartą, Viltšyras didžiavosi savo pievomis ir laukais, marguojančiais ryškiai raudonomis aguonomis ir mėlynomis rugiagėlėmis šalia auksinių kviečių. Vasaros dieną po kobalto mėlynumo dangumi šioje Jupiterio pusėje tikriausiai nebuvo gražesnio ir ryškesnio vaizdo! Tačiau jau seniai nebėra laukinių gėlių pievų; vietoje jų plyti didžiuliai žolės plotai ir bedvasiai verslo parkai.

Profesoriaus kalba visada pasižymėjo elegiškumu, galvojo Katerina. Jis kalbėjo apie senovinius ryšius, siejančius žmones su jų žemėmis ir metų laikais, apie brutalų tų ryšių nutraukimą. Kiti mokslinės tarybos nariai raukydavosi klausydamiesi. Kai profesorius Oksforde suorganizavo žaliųjų judėjimą, vyresnysis vadovas pavadino jį koledžo guru ir dažnai juokdavosi iš savo sąmojaus prie koledžo dėstytojų valgomojo stalo. Tačiau Katerinai atrodė, jog profesorius Kentas yra labai ramus ir malonus žmogus. Jie nusileido prie upės ir atsisėdę ant kranto ėmė klausytis švelnaus vandens čiurlenimo.

Profesorius tuomet nusiavė batus, prisiminė Katerina. Jai buvo juokinga matyti garsų mokslininką, krutinantį vandenyje kojų pirštus.

— ... Visur, kur pažiūrėsi, vaizdas toks pat. Miškai kertami, pelkynai sausinami. Oro užterštumas tapo endemija. Kiekvieną dieną išnaikinama šimtai gyvūnų rūšių, keičiamas žemės magnetinis laukas, ir niekas nesusimąsto apie galimas pasekmes. Ozono sluoksnis, kuris saugo visas gyvas būtybes nuo saulės ultravioletinių spindulių, sparčiai plonėja; netgi oras, kuriuo kvėpuojame, turi vis mažiau deguonies ir vis daugiau anglies dioksido — nuodo, kuris dusina mus ir kaitina planetą. Kodėl mes taip darome? Nes esame atsidavę ekonominės pažangos idėjai, o mūsų socialinės institucijos nesugeba pripažinti, jog problema egzistuoja, ir jos nesprendžia. Tiesiog šiam dalykui reikia per daug vaizduotės ir pasiaukojimo. Kodėl nesimėgauji vandeniu, mano mieloji? Jis nuostabus.

Katerina irgi išsispyrė iš batelių, nusimovė kojinaites ir įmerkė basas kojas į vandenį. Profesorius buvo teisus, vanduo maloniai kuteno odą. O ji juk amerikietė, pasakė Katerina, todėl turinti pratintis prie vietinių papročių.

— Žinoma! Pamatysi, jie turi racionalumo. Tokia graži, karšta diena Britanijoje — reikia ją išnaudoti! — kalbėjo profesorius.

— Tačiau prieš atsakydami į šiuos klausimus, — jau rimčiau tęsė jis, — mes turime suprasti, jog mūsų pramoninė visuomenė su savo įtakingomis institucijomis, žavėjimusi technologijų raida vis labiau praranda viziją, kokie iš tiesų turėtų būti gyvenimo tikslai. Dar blogiau, mes turime pabusti ir suvokti, kad būtent mūsų visuomenės struktūra sudaro sąlygas atsirasti šiai aglomeracijai — aglomeracijai, kuri gyvena savą gyvenimą. Mūsų dvidešimt pirmo amžiaus uždavinys yra užtikrinti, kad toji jėga būtų išsklaidyta ir kad nebūtų leista plisti naikinantiems šios jėgos sūkuriams. Bet aš nesu optimistas, ši jėga turi loginius pagrindus ir žino, kaip paveikti blogiausias žmogiškosios prigimties puses...

Katerina, mirkydama kojas vėsiame vandenyje ir žiūrėdama į laukų platybes, jam pritarė.

— Aš tikriausiai įkyrėjau savo kalbomis, — tarė profesorius. — Mums būtų ne pro šalį išgerti arbatos. Kaip baisu, atsivilioju naują studentę į savo namus ir kalbu tik apie darbą, nė nepasiūlydamas atsigaivinti!

Jie basomis nuėjo per aukštas žoles pievos pakrašty ir pasiekė jo sodą linksmai juokaudami.

— Šito tikrai nesitikėjau, kai man pasakė, jog vykstu į Oksfordą. Ačiū jums, profesoriau.

Staiga Katerina krūptelėjo ir grįžo iš laimingų prisiminimų į kraupią realybę: kažkas garsiai beldėsi į duris...

Išsigandusi Katerina įsikišo raštelį rankinėn, sužėrė žemėlapius į šūsnį ir skubiai pakišo juos po kitais profesoriaus dokumentais. Tada, giliai įkvėpusi, priėjo prie durų ir jas atidarė. Koridoriuje kantriai stovėjo aukštas, tamsiaplaukis, gražus vyras. Jis nusišypsojo ir ištiesė ranką. Jo balsas buvo šiltas ir tvirtas:

— Sveiki, aš daktaras Džeimsas Ruterfordas — kartą buvome susitikę direktoriaus kokteilių vakarėlyje. Aš klasikos specialistas iš Brasenouzo koledžo.

Katerina žvelgė į jį sutrikusi. Ji prisiminė jo veidą, — universitete nedaug gražių jaunų dėstytojų, — tiesiog ji tebesijautė priblokšta ir nebuvo pasirengusi normaliam draugiškam pokalbiui.

Nenutuokdama ką daryti, ji atvėrė duris plačiau, ir Ruterfordas įžengė į kambarį. Jis atrodė susirūpinęs ir, nespėjus Katerinai prasižioti, vėl prabilo:

— Aš ką tik išgirdau iš nešiko... man labai gaila. Negaliu patikėti, kad tai tiesa.

Katerina atlyžo. Ji atsiduso ir papurtė galvą. Minutėlę ji pamiršo raštelį ir žemėlapius.

— Taip... tai siaubinga. Aš...

Sekundei jie nutilo, tada Ruterfordas paaiškino savo apsilankymo priežastį.

— Aš atsiprašau. Nenorėjau trukdyti. Nešikas man pasakė, kad jūs čia, ir aš tik norėjau daugiau sužinoti, kas atsitiko. Gal galėčiau kuo nors padėti?

Katerina grįžo prie stalo. Pastebėjusi, jog vieno iš žemėlapių kampas kyšo iš po krūvos dokumentų, ji pamėgino atsistoti taip, kad užstotų šį nuo lankytojo akių.

— Ne. Bet dėkoju. Tai didžiulis netikėtumas, ir nors esu viena artimiausių jo draugų, nežinau daugiau nei jūs. Tai visiška paslaptis. Nieko nesuprantu.

Ruterfordas nejaukiai stoviniavo prie durų.

— Aš turėjau su juo susitikti... mes neseniai susitarėme... aš beveik nepažinojau profesoriaus — noriu pasakyti, pažinojau jį iš televizoriaus ekrano, esu skaitęs jo knygų, tačiau buvome susitikę tik kartą. Jaučiausi pamalonintas, nes jis atsiuntė man laiškelį siūlydamas susitikti, norėjo mano profesionalios nuomonės kažkokiu klausimu... Man labai gaila. Gal aš eisiu. Tiesiog keista, nes jis atrodė toks laimingas žmogus...

Jis pasisuko išeiti. Katerina mąstė.

Gal Džeimsas Ruterfordas galėtų padėti. Gal jis atpažintų tuos senovinius žemėlapius. Juk jis — žinomas klasikos specialistas...

Jos protas, nekantraudamas atskleisti paslaptį, nutarė pasinaudoti galimybe. Verta pamėginti. Ką ji praras?

— Žinot, tiesą sakant, gal ir galite man padėti.

— Aš labai pasistengčiau, tik kaip? Gal norėtumėt, kad praneščiau fakulteto draugams šią šiurpią žinią?

Ji minutėlę dvejojo.

Ar galiu juo pasitikėti? Ar tai, kad jis turėjo susitikti su profesoriumi būtent šiandien, yra atsitiktinumas, ar vyksta kažkas blogesnio?

Prieš parodydama jam žemėlapius ir raštelį, ji turi sužinoti daugiau. Kodėl profesorius norėjo su juo susitikti?

— Ar galėtumėt pasakyti, apie ką būtent profesorius norėjo su jumis pasikalbėti?

Katerina įdėmiai stebėjo svečio veidą, tikėdamasi, kad šis jai ką nors atskleis. Ruterfordas patraukė pečiais.

— Žinoma. Parodysiu jums laiškelį, kurį jis man paliko.

Ruterfordas įkišo ranką kišenėn ir ištraukė laišką, kurį profesorius buvo palikęs Anai. Jis priėjo prie Katerinos ir ištiesė jį jai. Ji skubiai permetė laišką akimis — ir jos veidas apsiniaukė.

Ji pažiūrėjo į Ruterfordą.

— Labai drąsūs teiginiai. Ar žinote ką nors daugiau apie tai? Ar esate kalbėjęs apie tai su juo anksčiau?

Ruterfordas perkratė atmintį.

— Visų pirma mes kalbėjomės tik kartą. Bet aš visuomet juo labai žavėjausi. Pritariu jo mintims apie tai, kad visa mūsų veikla veda į susinaikinimą... Tačiau jis manęs nepažinojo — mes atsitiktinai atsisėdome vienas šalia kito prie to paties stalo per vakarienę Baliolo koledže. Vos tik profesorius sužinojo, kad mano sritis yra klasikinė mitologija, be perstojo kalbėjomės per visą vakarienę. Tiksliau, jis klausinėjo, o aš stengiausi atsakinėti.

— Ko jis klausinėjo?

— Labiausiai domėjosi senovės kataklizmų istorijomis.

Buvo akivaizdu, kad jis manė, jog jie kažkaip susiję su jo darbu. Pavyzdžiui, biblinė istorija apie Nojaus tvaną. Jo nuomone, Nojaus tvanas buvo reali to meto aplinkosaugos katastrofa.

— Ką norite tuo pasakyti? Ar yra kitų pasaulio mitų, pasakojančių apie tvaną?

— Taip. — Ruterfordas neišlaikęs susijuokė. — Apie 700 ar daugiau.

— Tiek daug? Tai Nojaus istorija nėra vienintelė?

— Švelniai pasakyta. Bet kurioje pasaulio vietoje galite išgirsti tokių istorijų.

— Bet kurioje?

Ruterfordas, dėkingas už galimybę padėti, suskato energingai aiškinti:

— Taip. Tarkim, Kinijoje. Jie turi mitą apie tvaną, kuris beveik visiškai atitinka mūsiškį. Pasak jų mito, žmonės pradėjo maištauti prieš dievus, ir šie žemėje viską apvertė aukštyn kojomis. Žemėn krito žvaigždės ir planetos, o pati žemė maišėsi su dangumi. Ėmė smarkiai lyti, ir žemę apsėmė vanduo... išgyveno tik vienas žmogus.

Katerina nustebusi išpūtė akis, tačiau nespėjus jai paraginti Ruterfordo pateikti daugiau detalių, šis vėl prakalbo.

— Arčiau mūsų, Europoje, graikai turi padavimą apie didįjį tvaną — netgi turi savo Nojų, vadinamąjį Deukalijoną. Keltai, vikingai... netgi indai pasakoja panašias istorijas. Štai jų versija. Manu, istorijos herojus, prausiasi ir staiga aptinka rankoje žuvį. Žuvis, pasirodo, yra pats dievas Višnus — jis prabyla į Manu ir paprašo jį išgelbėti. Manu įmeta jį į ąsotį, tačiau kitą dieną žuvis užauga tokia didelė, kad ąsotis bet kurią akimirką gali suskilti, tad Manu nuneša Višnu į ežerą. Netrukus ir ežeras jam tampa per ankštas. Višnus prašosi paleidžiamas į jūrą, ir Manu nuneša jį prie jūros. Atsidėkodamas Višnus perspėja Manu apie kilsiantį tvaną, pasiunčia jam laivą ir liepia surinkti po du kiekvienos rūšies gyvūnus ir po vieną kiekvienos rūšies augalą, tada lipti į laivą. Kilus tvanui, Manu išsigelbsti; Višnus nutempia laivą per vandenyną ir išleidžia Manu ant kalno šiaurėje. Manu, Deukalijonas, Nojus — tai tas pats asmuo, arba mitinė figūra, turėčiau sakyti... Norite daugiau pavyzdžių?

Katerina nusišypsojo ir tylėdama linktelėjo. Ji buvo apstulbusi.

Ruterfordas vėl prašneko, šį kartą su mąslia gaidele.

— Aš manau, kad profesorius Kentas tikėjo, jog visi šie mitai turi tikrą pagrindą. Turbūt jis manė, kad tie mitai skirti perduoti slaptam pranešimui — tam pačiam slaptam pranešimui — ir kad mūsų protėviai per šiuos mitus įspėja mus apie gresiantį pavojų.

— Todėl jis laiške ir sako manąs, kad atkodavo slaptą pranešimą.

— Taip, manyčiau, taip. Aš tikrai norėjau tai sužinoti. Naujokai dažnai padaro didelių atradimų kitose srityse, o šis žadėjo didžiausią visų laikų atradimą. Tikėjausi, kad profesorius gali būti kaip Heinrichas Slimanas...

— Kokiu būdu?

— Slimanas buvo žmogus, kuris 1898-aisiais atrado senąjį Trojos miestą. Jis buvo mėgėjas. Iki penkiasdešimties labai sėkmingas verslininkas. O sulaukęs penkiasdešimties suvokė, jog turi pakankamai pinigų ir jam niekada nebereikės dirbti, todėl grįžo į universitetą ir studijavo klasikinę filologiją — Sorbonoje, Paryžiuje.

— Ten jis studijavo „Iliadą“, istoriją apie Troją. Po kurio laiko jis nusprendė, kad tai nėra mitas, tai tikra istorija, kad poetas Homeras aprašė tikrą miestą ir tikrą karą, ir Achilas bei Trojos Elena buvo realūs žmonės, o ne poetinė išmonė. Nereikia nė sakyti, kad niekas juo nepatikėjo, akademinė visuomenė jį išjuokė, tačiau jis išvyko į kelionę, po trejų metų paieškų prie Egėjo jūros atrado Trojos griuvėsius ir įrodė neklydęs.

— Tikėjausi, kad profesorius Kentas gali būti kitas Slimanas... suprantat, naujas žmogus kitoje srityje, kuris padaro stulbinamą atradimą, nes jo neriboja iš anksto susidarytos nuomonės, kuris vadovaujasi savo nuojauta.

Katerina klausėsi susimąsčiusi.

Nuojauta: tikrasis kelias į mokslinį atradimą. Diena iš tiesų siaubinga, tačiau ji džiaugiasi, kad gali kalbėtis su Ruterfordu, užuot sėdėjusi viena savo kambaryje.

Ir giliai širdyje ji jautė, kad šis ezoterinis profesoriaus tyrimas yra kažkaip susijęs su tais keistais žemėlapiais...

Nuojauta sakė jai, kad Džeimsu galima pasitikėti, tačiau Katerina vis dar abejojo. Ji pažvelgė Ruterfordui į akis ir giliai įkvėpė. Ji parodys jam žemėlapius, tačiau nutylės apie raštelį.

— Noriu parodyti jums kai ką svarbaus. Nuskambės keistai, tačiau tai susiję su tuo, kas atsitiko šiandien: jūs — klasikos specialistas, taigi išmanote ką nors apie senuosius žemėlapius?

Ruterfordas nustebo.

— Chm, taip, truputį...

Katerina atsigręžė į stalą ir ištraukė žemėlapius iš po šūsnies kitų popierių. Dar kartą išklojus juos ant stalo, jos įsitikinimas, jog tai realios vietovės, dar labiau sustiprėjo.

— Pažiūrėkite į šiuos žemėlapius ir pasakykite, ar atpažįstate juos ir ar jie jums ką nors reiškia. Kad ir kaip keistai skambėtų, tai labai svarbu. Juos man atsiuntė profesorius — prieš savo mirtį.

Ruterfordas priėjo prie stalo ir suskato atidžiai tyrinėti kiekvieną žemėlapį iš eilės. Po kurio laiko jis pakėlė akis: jo žvilgsnis buvo labai rimtas.

— Bijau, kad negaliu jums padėti.

Katerinos širdis smuktelėjo. Tada Ruterfordas nusišypsojo.

— Tačiau žinau, kas galėtų. Daktaras Von Dečendas, atsistatydinęs nusipelnęs geografijos profesorius. Esu klausęs jo paskaitų — jis tikrai protingas.

Katerinos akys suspindo:

— Žinoma! Von Dečendas — kaip aš nepagalvojau apie jį? Jis čia, Visų Šventųjų koledže.

Ruterfordas nustebo:

— Jūs jį pažįstate?

— Taip, tiesiog buvau užmiršusi. Mes niekada nesikalbame apie darbą, bet aš visuomet pasišnekučiuoju su juo dėstytojų kambaryje.

Ruterfordo veidas surimtėjo. Kažkodėl jis nenorėjo, kad šis susitikimas su gražia ir intriguojančia Katerina Donovan baigtųsi. Tai taip įdomu. Pirmiausia jis gauna keistą kvietimą iš profesoriaus, norinčio aptarti nepaprastai įdomią teoriją, tada atėjęs sužino apie netikėtą profesoriaus mirtį, o dabar kalbasi su šia ugninga ir nepaprasta moterimi apie paslaptingų žemėlapių kolekciją. To nė iš tolo negalima palyginti su kasdiene akademine rutina.

— Gal norėtumėt, kad eičiau kartu? Gal dar galėčiau būti naudingas, nors ir nelabai kuo tepadėjau...

Katerina nežinojo, ką atsakyti. Į ką, po galais, ji veliasi?

Vieną minutę skaitė paskutinę paskaitą, kitą bandė suvokti tragišką brangaus draugo mirtį ir tai, kad jis tikrai buvo įsitraukęs į kažkokį labai keistą tyrimą. O dabar, regis, ji ketina sekti jo pėdsakais į tamsą...

Katerina pažiūrėjo į Džeimsą. Ji buvo dėkinga už jo raminamą palaikymą, o mintis, jog teks vienai susidurti su paslaptinga profesoriaus mirtimi, kėlė baimę... Apsisprendusi Katerina tarė:

— Taip. Labai norėčiau.

1 NASA — JAV nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo administracija.

Antra dalis

Žymusis Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos pastatas Niujorke stovi it sargybinis 46-osios gatvės ir 1-osios aveniu sankirtoje, tiesiai ant Yst upės kranto, iš kur stebi nuostabų viso Manhatano vaizdą. Iš viršutinių pastato aukštų galima matyti vakaruose žaliuojantį Centrinį parką, į rytus besidriekiančius Kvynso ir Bruklino priemiesčius bei akį traukiantį tiltų, jungiančių Manhatano salą su Rytine pakrante, tinklą. Pastatas buvo sukonstruotas 1958-aisiais, o 39 aukštų konstrukcija baigta 1962-aisiais. Visame pasaulyje žinoma Generalinės Asamblėjos debatų salė, kurioje savo vietą turi po vieną kiekvienos tautos žemėje atstovą, yra trečiame aukšte, pačiame pastato centre.

Mažai kas žino, jog Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos pastatas ne tik stiebiasi į dangų, bet ir leidžiasi į žemę. Iš viso į Manhatano salos purvą yra suleista vienuolika požeminių aukštų, sutvirtintų plienu ir betonu. Trys aukštai skirti garažams, kuriuose telpa daugybė diplomatinių automobilių, nuolatos kursuojančių tarp įvairių užsienio ambasadų ir JT pagrindinės būstinės. Keliuose kituose aukštuose įrengtos milžiniškos santechnikos ir oro kondicionavimo sistemos, reikalingos tokio dydžio pastatui prižiūrėti. Tačiau po šiais komunaliniams tikslams skirtų aukštų yra kitų, įžvalgiai sukonstruotų dar prieš prasidedant Kubos karinei krizei, kurie sutalpintų visą Asamblėją didelio antpuolio virš Niujorko metu. Į juos galima patekti atskira liftų sistema, kuri įrengta šiaurrytiniame pastato kampe. Požeminiai aukštai aprūpinti svarbiausiais viršutinių aukštų įrenginiais, taip pat būtiniausia JAV federaline ar karine įranga. Juose yra didžiulė valgykla, trys aukštai skirti biurams, o viename aukšte įrengti butai. Tačiau svarbiausia tai, kad čia yra tiksli žymiosios Generalinės Asamblėjos debatų salės kopija — tam atvejui, jei įvyktų nenumatyta visuotinė katastrofa.

Ši salės kopija, įkurta septintame požemio aukšte, niekada nebuvo naudojama Generalinės Asamblėjos susirinkimams. Iškart po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių JT generalinis sekretorius lyg ir norėjo ja pasinaudoti, tačiau nusprendė, kad pasaulis neteisingai tai suprastų. Todėl visos netikėtam atvejui skirtos patalpos liko stovėti tuščios ir saugiai užrakintos.

Buvo kovo antradienio rytas, 7 valanda, ir du talpūs liftai pastarąją valandą į požeminius aukštus kilo ir leidosi be paliovos. Nuo šeštos ryto daugiau ar mažiau nepertraukiama vora limuzinų ir BMW stojo priešais JT pastatą ir išleisdavo keleivius į kiemą. Visi atvykėliai buvo vyrai, dėvintys brangius kostiumus. Dauguma baltieji, tačiau buvo ir kitų pasaulio rasių atstovų. Nesidairydami į šalis, jie drožė tiesiai prie apsaugos kordono, kuris stovėjo priešais pagrindinį įėjimą nuo rugsėjo 11-osios įvykių, ir parodę savo kredencialus buvo palydimi pro milžiniškas stiklines duris, kur juos prarydavo įvairiais kampais laužiami saulės spinduliai.

Už stiklinių durų neilgu marmuriniu triumu jie patekdavo į koridorių, vedantį į šiaurrytinį pastato kampą ir liftus, gabenančius į apatinius aukštus. Nė vienas JT pastato darbuotojas ar apsaugininkas visiškai nesistebėjo nesibaigiančia prabangiai apsirengusių atvykėlių virtine. Kasmet JT pastate apsilanko daugiau žmonių nei bet kokioje kitoje viešoje įstaigoje pasaulyje, tuo labiau kad kiekvienas iš šio ryto lankytojų, regis, buvo tinkamai patikrintas saugumo darbuotojų. Puošniai apsirengę vidutinio amžiaus vyrai marmuru klotuose koridoriuose nieko nestebino.

Visi lankytojai tiksliai žinojo kur eina ir visi turėjo leidimus į šiaurrytinius liftus; po ketvirčio valandos septintas požemio aukštas dūzgė it bičių avilys. Nė karto nenaudota Generalinės Asamblėjos debatų salės kopija buvo pasiruošusi neplanuotam ir nepaprastai rimtam susirinkimui. 7.30 salės pasagos formos auditorijoje patogiai sėdėjo per 300 žmonių. Korporacijos susirinkimas buvo beprasidedąs.

Priešais auditoriją, tribūnoje, kur paprastai sėdėtų pats JT sekretorius, kantriai lūkuriavo blyškaus veido, tamsių plaukų šešiasdešimtmetis vyras, pasidėjęs rankas ant stalo ir stebeilydamasis į salę.

Tai buvo sekretorius Mileris. Jis, kadangi buvo Korporacijos sekretorius — retomis progomis, kai būdavo būtina, — vesdavo pasaulinės valdymo tarybos susirinkimus. Šiandien buvo viena iš tų retų progų.

Lygiai 7.40 sekretorius Mileris atsistūmė nuo stalo ir atsistojo. Jis buvo maždaug 5 pėdų ir 7 colių ūgio ir, kaip ir kiti salėje sėdintys vyrai, atrodė tarsi sėkmės lydimas Volstryto bankininkas ar įtakingas teisininkas. Vienintelis išskirtinis bruožas — tamsios užgriuvusiais vokais akys, kurios skrodė salę iš po storastiklių akinių.

Sekretorius Mileris atrodė susijaudinęs. Normaliomis aplinkybėmis jis būtų pasitikęs kiekvieną svečią keisdamasis būtinomis malonybėmis ir spausdamas ranką, tačiau šiandien jautėsi sutrikęs. Jis lėtai vaikštinėjo pirmyn ir atgal prie liftų, o jo veide atsispindėjo didžiulis susirūpinimas.

Labai neįprasta, kad nepaprastai slapta Korporacijos taryba prašytų jį surengti pasaulinės valdymo tarybos susirinkimą. Tokio susirinkimo nebuvo nuo Tarybų Sąjungos žlugimo. Ką visa tai reiškia? Ką Taryba turi pranešti? Ką jie atsiųs kaip savo atstovą?

Jo svarstymus nutraukė lifto skambutis. Atvyko Tarybos atstovas. Atsidarius lifto durims, sekretoriaus Milerio gyslose sustingo kraujas. Tarpduryje it kape stovėjo senatorius Kurcas.

Sekretorius Mileris vos sugebėjo nuslėpti nuostabą. Senatorius Kurcas, labai įtakingas ir gerai žinomas politikas, buvo artimas prezidento aplinkai žmogus, todėl dažnai dalyvaudavo televizijos pokalbių laidose, o tvirta religinių bendruomenių parama pietinėje rinkimų apygardoje žadėjo jam politines aukštumas. Jo asmeniniai interesai saugos ir ginklų pramonėje buvo vieša paslaptis — kaip ir jo siekis tapti kitu Gynybos sekretoriumi.

Nors Korporacijos gretose buvo kelios dešimtys atsistatydinusių senatorių ir kongresmenų, o ką jau kalbėti apie įvairiausių ideologinių požiūrių politikus iš viso pasaulio, toks aukštas asmuo Korporacijos taryboje buvo pirmas.

Sekretorius Mileris pats buvo puikus pavyzdys to, kas formuoja Korporacijos stuburą. Buvo finansininkas, savoje karalystėje turėjęs tokią galią, kokios būtų galėjęs pavydėti Romos imperatorius. Iš savo tėvo paveldėjęs kontrolinį privataus Šveicarijos banko akcijų paketą, jis taip pat turėjo daug ir įvairių natūralių išteklių bendrovių, jam dirbo tūkstančiai žmonių visame pasaulyje. Tačiau jis buvo iš tų žmonių, kurie netrokšta būti dėmesio centre.

Už ištikimybę Korporacijai jam buvo tūkstančius kartų atlyginta, tačiau jis nebuvo susipažinęs su pirminiais šaltiniais ir Tarybos struktūros organizacija; jis netgi nežinojo, kaip renkami Tarybos nariai. Tiesą sakant, jis netgi nežinojo Tarybos narių skaičiaus. Tačiau jis žinojo, jog labai neįprasta, kad į Tarybos darbą taip akivaizdžiai kištųsi tokie aukšti politikai kaip senatorius Kurcas. Iš tiesų netgi paties senatoriaus Kurco administracijoje, įskaitant patį prezidentą, atsirastų žmonių, kuriuos šokiruotų tikroji Korporacijos galia.

Sunkiai nurijęs seiles, sekretorius Mileris žengė į priekį:

— Sveiki atvykę, senatoriau. Malonu jus čia šiandien matyti.

Senatorius išžengė iš lifto. 6 pėdų ir 1 colio, jis atrodė tvirtas ir gyvybingas, kaip ir per televizorių. Jaunystėje jis buvo labai vykęs koledžo lengvaatletis, matyt, ir dabar dar sportavo. Kažkada juodi plaukai pilkėjo ties smilkiniais, tačiau jis tebebuvo patrauklus vyriškis. Senatorius ištiesė ranką:

— Jūs tikriausiai sekretorius Mileris.

— Taip, sere, teisingai. Prašom. Turiu pasakyti, mums labai didelė garbė...

Tamsios senatoriaus akys nužvelgė koridorių. Slaptosios tarnybos asmens sargybiniai laukė jo pirmame aukšte. Niekam nedaroma išimčių, netgi Jungtinių Valstijų senato nariui. Sekretorius Mileris nervingai tarė:

— Viskas paruošta. Aš sukviečiau Korporacijos susirinkimą, kaip prašė Taryba.

Jis nutilo nesmagiai jausdamasis. Kai buvo apsikeista malonybėmis, senatorius Kurcas prabilo su metaline gaidele balse:

— Ar esate tikras, kad čia saugu?

Jis apsižvalgė, tada šiurkščiai tęsė:

— ...ironiška, kad naudojamės Jungtinių Tautų būstine kaip pakyla mūsų paskutiniam žingsniui į valdžią, tačiau būtų labai negerai, jei be reikalo patrauktume dėmesį šioje stadijoje...

Sekretorius, truputį įsižeidęs, ištiesė ranką į pagrindinę salę kaip pažas, kviesdamas karalių.

— Šis susirinkimas yra labai rimtas. Jungtinių Tautų pastatas yra puiki priedanga mūsų susitikimams. Žemė priklauso Niujorko Uostui, kurį mes savo ruožtu kontroliuojame. Tačiau kaip visuomet tai bus mūsų pirmas ir paskutinis susitikimas šioje vietoje...

Senatorius truputį atsipalaidavo, ir jo veide pasirodė plati šilta šypsena.

— Gerai. Puikiai padirbėjote. Labai greitai viso šito mums nebereikės... — Jis išraiškingai pamojavo kaire ranka. — Mūsų aukščiausioji valdžia dar keletą dienų turi egzistuoti ypač teisėtomis sąlygomis. Pirmadienio rytą, auštant pavasario ekvinokcijai, šios priedangos galėsime atsisakyti.

Jis nutilo, paskui piktai, tarsi neabejodamas, jog sekretorius meluos, paklausė:

— O profesorius?

Mileris vos pastebimai prisimerkė. Jis jautėsi nesmagiai, varstomas įdėmaus senatoriaus žvilgsnio. Kiekvienas jo kūno nervas trimitavo, jog čia netinkama vieta būti. Bet kodėl, kai jie beveik pasiekė sėkmę, senatorius tiek klausinėja apie profesorių ir spiriasi sunaikinti visus jo darbo įrodymus? Kokią grėsmę gali kelti senų žemėlapių kolekcija?

Sekretorius Mileris galėjo tik numanyti, jog Taryba turi savų neaiškių priežasčių — jam visas šis reikalas buvo neaiškus. Jis pažiūrėjo senatoriui į akis, sunkiai nurijo seiles ir linktelėjo.

— Atlikta.

Senatorius Kurcas patenkintas suniurzgė. Tada suraukė kaktą.

— Tai labai blogai, sekretoriau, labai blogai. Bet kaip ten sakė Šekspyras? „Poreikiai turi...“

Staiga jis plačiai nusišypsojo ir paplekšnojo sekretoriui per nugarą.

— Nesijauskite kaltas, sekretoriau. Mes kariaujame, o profesorius kėlė tiesioginę grėsmę Korporacijos interesams. Karai sudėtingi ir nešvarūs — visada būna aukų.

Senatoriaus lūpų kamputyje šmėstelėjo nežymi šypsenėlė. Tačiau netrukus ją pakeitė įtariai suraukta kakta. Senatoriaus žvilgsnis vėl įsmigo į sekretorių. Jo balsas iš linksmo ir raminamo tapo šaltas ir įtarus.

— Leiskite jums kai ką priminti, sekretoriau, kai ką nepaprastai svarbaus. Mūsų tikslui šioje žemėje nėra nieko pavojingesnio už asmeninę iniciatyvą. Nieko. Kalbu apie profesorių. Mūsų konstitucija palaiminta tuo, kad mes leidžiame žmonėms šiek tiek nukrypti nuo užsibrėžto tikslo, suteikiame jiems šiek tiek laisvių. Kai kas pasakytų, kad per daug laisvių...

Sekretorius stovėjo nejudėdamas.

— Žinoma, tai gerai, — tęsė Kurcas. — Tačiau bėda ta, kad žmonės per daug prisigalvoja. Taip yra todėl, kad jie negali matyti bendro vaizdo — tą galime tik mes. Deja, turiu pasakyti, kad mums nevalia taip rizikuoti. Jei tai reiškia, jog kai ką reikia nutildyti, tuomet taip ir padarysime. Parodykit man karą, kuriame nebuvo aukų, ir aš parodysiu jums greitą pralaimėjimą... Visada galvokite apie bendrą vaizdą. Korporacija turi užbaigti savo darbą žmonijos labui. Tai, kas gerai Korporacijai, gerai Amerikai. Dievas leido mums naudotis natūraliais pasaulio ištekliais, ir mes turime juos išnaudoti, kol to nepadarė kas kitas.

Jie palengva nužingsniavo salės link. Senatorius Kurcas apkabino sekretorių per pečius, tarsi treneris, guodžiantis aikštelę paliekantį žaidėją.

— Jei žmonės žinotų, kas jų laukia netolimoje ateityje, mūsų valdžia per naktį prarastų kontrolę. Naujojo Orleano katastrofa atrodytų it iškyla, palyginti su tuo, kas atsitiktų. Aš neperdedu. Gatvėse kiltų maištai, ir civilizacija žlugtų. Įsiviešpatautų prievarta ir anarchija. Tačiau laiką tokiam chaosui rinksimės mes.

Sekretorius pritariamai sumurmėjo. Jie prisiartino prie debatų salės durų. Senatorius vėl stabtelėjo, tarsi jam būtų dingtelėjusi itin nemaloni mintis.

— Tačiau mes turime tęsti, — tarė jis. — Taryba reikalauja, kad jūs stebėtumėte buvusius profesoriaus bendradarbius. Dabar svarbiausia — surasti ir sunaikinti žemėlapius. Ar atrinkote tam tinkamus agentus ir ar pasiuntėte juos į koledžą? Tikiuosi, tą žemėlapį, kuris pateko į mūsų rankas Peru, jau sudeginote?

— Taip, senatoriau. Žinoma — kaip prašėte.

Senatorius Kurcas pasitaisė kaklaraištį ir giliai įkvėpė prieš kreipdamasis į sekretorių paskutinį kartą:

— Gerai. Tvarka. Tai, ką daro Korporacija, yra visuomenės labui, tačiau turi likti už uždarų durų... Toks jau tas pasaulis. O dabar pristatykite mane dalyviams. Laikas paskelbti gerą žinią. Iki pavasario ekvinokcijos liko tik šešios dienos, o tada mes pagaliau būsime...

Įveikę paskutinį laiptų maršą, jie išniro aukščiausiame Visų Šventųjų koledžo aukšte. Katerina, šiek tiek uždususi, patenkinta aiktelėjo:

— Ak! Jis čia... — Vienintelės medinės durys laiptų aikštelėje buvo praviros. — Demonstruoja savo ąžuolą...

Ruterfordas suglumo.

— Ką daro?

— A, tai toks koledžo posakis. Visi šie kambariai turi dvejas duris. Išorines iš ąžuolo ir vidines. Jei palieki išorines duris praviras, vadinasi, lauki svečių — demonstruoji ąžuolą. Eime.

Ruterfordas stabtelėjo laiptų viršuje įsikibęs į turėklą ir pažvelgė į Kateriną.

— Kaip manai, ar turėtume pasakyti jam apie profesoriaus Kento mirtį, jei jis dar nežino?

Katerina atrodė galutinai apsisprendusi. Jos abejones buvo pakeitęs tvirtas nusistatymas.

— Ne, aš taip nemanau... Jei jis dar nežino, tada ir nesakykime. Mes atėjome čionai tik pasiteirauti apie žemėlapius.

Ji ryžtingai pasibeldė.

Po ilgos minutės sunkios ąžuolinės durys sugirgždėjo ir atsidarė, atverdamos mažą prieangį ir neaukštą apkūnią figūrą. Daktaras Von Dečendas buvo ką tik įžengęs į šeštą dešimtį vyriškis bąlančiais plaukais ir blunkančiais imbiero spalvos netvarkingais ūsais. Vilkėjo gerai pasiūtą, šiek tiek padėvėtą trijų dalių tvido kostiumą. Jis palinko į priekį ir pažvelgė į juos pro storastiklius akinius. Ore pasklido šviežio tabako kvapas. Po akimirkos daktaro Von Dečendo veidas nušvito.

— Katerina! Koks malonus netikėtumas. Įeik, įeik tučtuojau ir eime išgerti arbatos! O kas čia su tavimi... tikriausiai naujasis vaikinas?

Katerina paraudo.

— Ne. Tai kolega iš Brasenouzo koledžo — Džeimsas Ruterfordas. Džeimsas yra klasikos specialistas ir senovinio pasaulio ekspertas...

Daktaras Von Dečendas palydėjo juos į jaukų darbo kambarį nujausdamas, jog tai nėra paprastas draugiškas vizitas. Katerina atrodė neįprastai įsitempusi. Kai apsikeitė malonybėmis ir patogiai įsitaisė odiniuose krėsluose aplink tuščią židinį, jis perėjo tiesiai prie reikalo.

— Taigi — kas jums kelia nerimą?

Katerina nervingai dirstelėjo į Ruterfordą, tada prabilo.

— Chm, mes norėtume, kad jūs pažiūrėtumėt į keletą žemėlapių ir pasakytumėt, ar atpažįstate juos... — Ji atsargiai padėjo voką ant stalo.

Von Dečendas prisidegė pypkę, pasikeitė akinius ir ėmė traukti žemėlapius iš voko, rūpestingai dėliodamas juos ant stalo. Jis jautė, kad jaunųjų jo svečių smalsumas yra šis tas daugiau nei tik akademinis domėjimasis. Labai tikiuosi, kad atpažinsiu tuos žemėlapius, kitaip šie du jauni žmonės labai nusivils...

Atsukęs lempos šviesą į pirmąjį žemėlapį, daktaras Von Dečendas ėmė tyrinėti dokumentą.

— Chm. Labai, labai įdomu. Nepaprastai įdomu...

Katerina įdėmiai stebėjo daktaro Von Dečendo veidą.

— Gal galėtumėte tiksliau?

Von Dečendas žvilgtelėjo į ją pro akinių viršų.

— Iš kur jūs gavote šiuos žemėlapius — jei, žinoma, tai nėra paslaptis?

Akimirką Katerina dvejojo. Ji pažiūrėjo į Ruterfordą. Šis kilstelėjo antakius parodydamas spręsti jai.

— Iš profesoriaus Kento.

— Aaach! Kento, kaipgi! O kuo jį sudomino šie žemėlapiai?

— Na, jei jūs ką nors apie juos papasakotumėt, mes galbūt galėtume suprasti.

— Gerai, bet pasiruoškite. Tai nėra paprasti žemėlapiai. Kai kas pavadintų juos labiausiai keliančiais nerimą žemėlapiais istorijoje.

Septintame JT pastato požemio aukšte sekretorius Mileris atsistojo ir patapšnojo per mikrofoną, stovintį priešais jį ant stalo. Atsikrenkštęs jis prabilo:

— Ponai, pristatau jums senatorių Kurcą.

Sekretorius pagarbiai pastatė mikrofoną priešais senatorių ir vėl atsisėdo. Senatoriui Kurcui pakilus nuo kėdės, auditorija suošė. Jis paėmė mikrofoną ir prakalbo:

— Dėkoju, sekretoriau Mileri, ir dėkoju jums visiems, atvykusiems iš taip toli. Aš vis dar manau, kad šiame vaizdo konferencijų amžiuje niekas negali pakeisti realių susitikimų akis į akį, po kurių netgi galima kartu išgerti alaus. Tikiuosi, sekretorius leis mums vėliau tai padaryti.

Salė pritariamai nusijuokė. Senatorius Kurcas pažiūrėjo į sekretorių ir prieš tęsdamas globėjiškai nusišypsojo:

— Kai kurie iš jūsų atvyko į šį susirinkimą iš labai toli, todėl pirmiausia norėčiau patikinti, kad visos jūsų pastangos atvykti čionai bus įvertintos. Šiandien mes pasirengę pasitikti lemiamą momentą.

Dalyviai atidžiai klausėsi.

— Pirmadienio rytą, 8.05, prasidės įvykiai, kurie baigsis visišku pasaulinio status quo sugriovimu ir mūsų įžengimu į pasaulinę valdžią. Aš kalbu apie paskutinį lemiamą smūgį...

Salėje nuvilnijo nekantrus šurmulys. Be abejonės, senatorius — patyręs oratorius. Buvo nesunku įsivaizduoti jį televizijoje bauginantį, o vėliau raminantį daugianacionalinę žiūrovų auditoriją.

Sekretorius žvilgtelėjo į laikrodį, tada tyliai atsistojo ir nutipeno prie durų. Niekas jo nepastebėjo. Visų akys buvo nukreiptos į senatorių — susirinkusieji nemirksėdami klausėsi jiems dėstomo plano. Stambus apsaugos darbuotojas atidarė sekretoriui duris, ir šis tyliai išslinko į koridorių.

Nepaisydamas savo nuostatos dėl profesoriaus ir jo bendrininkų persekiojimo, jis turi atlikti darbą. Profesoriaus žemėlapiai vis dar nerasti — gali būti, jog kažkas kažkur dabar juos apžiūrinėja. Laikas pajudinti agentus Anglijoje.

Daktaras Von Dečendas išlankstė vieną iš žemėlapių ant stalo. Katerina ir Ruterfordas žvelgė į jį nieko nesuprasdami. Jis buvo jau toks nusitrynęs, kad žemių ir retų upių bei salų kontūrai vos matėsi.

— Vakarų empirinis pažinimas yra tarsi didžiulė užtvanka, pastatyta iš daugelio individualių pažinimo plytų, — tarė senasis daktaras. — Kartais mokslininkai atranda pažinimo plytą, kuri paprasčiausiai netinka į jai skirtą vietą užtvankoje. Piri Reso žemėlapis, štai šis žemėlapis prieš mus, yra geriausias to pavyzdys. Niekas, kartoju, niekas negali paaiškinti šios keistos formos plytos, kuri yra Piri Reso žemėlapis.

Daktaras Von Dečendas pasitaisė akinius ir tęsė.

— Jis buvo sudarytas Konstantinopolyje 1513 mūsų eros metais. Piri Resas, Turkijos laivyno admirolas, nupiešė jį ant gazelės odos. Jame pažymėta Afrika, Pietų Amerika ir šiaurinė Antarktidos pakrantė — kai joje dar buvo atogrąžų rojus, prieš pasidengiant ledynu. Žinoma, Piri Resas ne pats atliko apžvalgą. Jis teigia pasinaudojęs daugeliu žemėlapių iš Osmanų imperijos archyvų.

— Dabar mes galime būti beveik tikri, kad Antarktidos pakrantė buvo nepasidengusi ledu tik nuo 14 000 metų prieš Kristų iki 4000 metų prieš Kristų. Iki to laiko vyravo ledynmetis, ir Antarktida buvo visiškai palaidota po milijardais tonų ledo, kaip yra ir šiandien.

— Dabar matote, kokių problemų kelia šis žemėlapis. Neįmanoma, kad jis būtų buvęs sudarytas kuriuo nors metu po 4000 metų prieš Kristų, — nes nuo tada Antarktida buvo padengta ledu ir tokia išliko iki mūsų dienų,: — tačiau 4000 metų periodas prieš Kristų yra žinomas kaip bronzos amžius. Tuo metu nebuvo mums žinomos civilizacijos, kuri būtų galėjusi ištyrinėti pakrantę.

— Trumpai tariant, šis paprastas žemėlapis tarsi paneigia pasaulio istorijos pagrindus, kokius mes juos žinome šiandien.

— Bet tai neįtikėtina, — tarė Katerina. Ji metė žvilgsnį į Ruterfordą, kuris irgi atrodė priblokštas.

— Būtent. Štai todėl ir sakau, kad šis žemėlapis vadinamas labiausiai keliančiu nerimą visų laikų dokumentu. Šio universiteto koridoriuose, tiesą sakant, visuose Vakarų pasaulio universitetuose...

Daktaras Von Dečendas pamojavo ore ranka, apvesdamas kambario sienas ir už jų.

— ... civilizacija prasidėjo 4000 metų prieš Kristų nuo šumerų. Paskutinis ledynmetis baigėsi maždaug 8000 metų prieš Kristų. Pasitraukus ledui, į atmosferą plūstelėjo drėgmė ir sugrįžo gyvybė. Neolito periodo medžiotojai, išvargę ilgą ledo amžių, staiga atrado, jog gyvenimas šiek tiek palengvėjo, o tai vedė pas šumerus ir į derlingus laukus, į pirmųjų žemdirbių gyvenvietes. Pasak ortodoksų istorijos, žmonija iki 4000 metų prieš Kristų buvo „atsilikusi“ — tikrai nebūtų sugebėjusi tiksliai nubraižyti pasaulio žemėlapių. Nuo tada „civilizacija“, ir aš tariu šį žodį ironiškai, išsirutuliojo iki mūsų dienų su visais savo priklausiniais — atominėmis bombomis, erdvėlaiviais ir pasauliniais karais.

Akivaizdu, kad jis nėra pažangos šalininkas, pagalvojo Ruterfordas. Bet tai tikrai stulbinamas dalykas. Iš kur profesorius gavo šiuos žemėlapius? Ir ką jis ketino su jais daryti?

— Kaip matote, — užbaigė Von Dečendas, — nėra istorinės versijos, kuri paaiškintų Piri Reso žemėlapį, todėl jis paprasčiausiai neminimas.

— Tai kodėl vis dar vyrauja įprastinė istorinė versija? — paklausė Ruterfordas. — Kodėl jūs visiems nepapasakojate apie šį žemėlapį?

Daktaras Von Dečendas trumpai į jį žvilgtelėjo.

— Mano berniuk, žymus pasaulio fizikas Maksas Plankas yra pasakęs: — Daktaras Von Dečendas teatrališkai atsikrenkštė. — Nauja mokslinė tiesa triumfuoją ne todėl, kad ji įtikina savo oponentus ir priverčia juos pamatyti šviesą, bet todėl, kad jos oponentai pamažu išmiršta ir naujoji karta užauga su tuo, ką žino.

Jei tai būtų tiesa, mąstė Katerina, tada praeitis būtų užtvindyta pamirštų, seniai ištrintų tiesų. O kai kurie žmonės gali būti paprasčiausiai nužudomi, kad įsivyrautų žudikų pasaulėžiūra.

Mintis ją išgąsdino, ir ji prisiminė profesorių. Bet žmonės juk nežudomi dėl idėjų, ar ne? Didžiai sunerimusi, ji prisivertė sutelkti dėmesį į Von Dečendą, kuris atsistojęs vaikštinėjo po kambarį.

— Kad jau kalbame tokiu įdomiu klausimu, parodysiu jums vieną laišką. Kažkur jį čia turėjau... minutėlę... Tai laiškas, kurį pulkininkas leitenantas Olmajeris iš JAV karinių oro pajėgų 8-ojo žvalgybos dalinio parašė senovės žemėlapių ekspertui profesoriui Čarlzui Hepgudui iš Kyno koledžo Naujajame Hampšyre. Tasai profesorius Hepgudas buvo prašęs jį palyginti Piri Reso žemėlapį su žvalgybos dalinio darbu tyrinėjant Antarktidą, — to anksčiau niekas nebuvo daręs. Olmajerio atsakymas kalba už save.

Von Dečendas nušlubavo prie knygų lentynos ir peržvelgęs knygų nugarėles pasistiebęs ištraukė aplanką, pilną laiškų. Tada padėjo jį ant stalo priešais Kateriną ir Ruterfordą.

8-asis žvalgybos dalinys

JAV karinės oro pajėgos

Vestoverio oro pajėgų bazė

Gerbiamas profesoriau Hepgudai, mūsų organizacija atsižvelgė į jūsų prašymą įvertinti tam tikrus neįprastus Piri Reso žemėlapio, sudaryto 1513-aisiais, ypatumus.

Teiginys, jog apatinėje žemėlapio dalyje pažymėta Princesės Marios pakrantė Karalienės Modės Žemėje Antarktidoje ir Palmerio kyšulys, yra pagrįstas. Mūsų nuomone, tai logiškiausias ir teisingiausias žemėlapio interpretavimas.

Geografinės detalės, parodytos apatinėje žemėlapio dalyje, neįtikimai tiksliai atitinka seisminio tyrimo, atlikto švedų ir britų ekspedicijos Antarktidoje 1949-aisiais, rezultatus.

Tai rodo, kad pakrantės linija buvo nubrėžta žemėlapyje prieš atslenkant ledynams.

Šiuo metu ledo danga šiame regione yra apie mylią storio.

Mes nesuprantame, kaip suderinti duomenis šiame žemėlapyje su tariama 1513-ųjų geografine padėtimi.

Plk. lt. Haroldas Z. Olmajeris,

JAV KOP vadas

Ruterfordas nebeiškentė:

— Tai neįtikima! Kodėl mes nieko nežinome apie šį žemėlapį? Kodėl juo iki šiol nesusidomėta?

Jis pašoko ir suskato žingsniuoti po kambarį.

Katerina stebėjo jo plačius pečius ir netvarkingai ant apykaklės krentančius plaukus. Von Dečendas liūdnai linktelėjo ir tęsė:

— Kad ir kaip būtų keista, Hepgudas, padaręs savo pirmąjį atradimą, — JAV KOP dėka, — susisiekė su Albertu Einšteinu.

Matyt, jam reikėjo patvirtinimo, tad kodėl negavus jo iš paties šiuolaikinės fizikos tėvo?

— Su Einšteinu! Oho! Hepgudas su bet kuo neprasidėdavo... — tarė Ruterfordas.

— Būtent. Ir jis pasirinko tinkamą žmogų. Einšteinas, kaip visi žymūs mąstytojai, visada gerbė naujas idėjas, net jei jos neturėdavo jokio mokslinio pagrindimo. Pažiūrėkite — tai ištrauka iš įžangos, kurią Einšteinas parašė vienai iš Hepgudo knygų.

Von Dečendas ištraukė iš lentynos kitą knygą ir pastūmė ją per stalą.

— Aš dažnai gaunu laiškų iš žmonių, norinčių pasikonsultuoti su manimi dėl jų neišspausdintų minčių. Nereikia nė sakyti, kad šios idėjos labai retai turi mokslinį pagrindimą. Tačiau mane sudomino jau pats pirmasis pono Hepgudo laiškas. Jo mintis originali, labai paprasta ir— jei ji pasitvirtins — labai reikšminga viskam, kas susiję su žemės paviršiaus istorija...

A. Einšteinas.

Katerina ir Džeimsas susižvalgė. Tačiau Von Dečendas nieko aplinkui save nematė. Jis atsilošė kėdėje ir užsimerkė.

— Mūsų profesorius Hepgudas, — tęsė jis, — domėjosi Piri Reso žemėlapiu, nes manė, jog tai padės įrodyti jo teoriją apie žemės plutos poslinkius. Jis tikėjo, kad gana dažnai visa žemės pluta pasislenka. Jūs tikriausiai esate girdėję apie tektoninių platformų judėjimą?

Jie abu linktelėjo.

— Ten, kur jos susijungia, paprastai būna daug vulkaninės kilmės veiklos, — tarė Katerina.

— Teisingai. Pasislinkusi San Andreso linija, einanti per Kaliforniją, yra dviejų platformų susijungimo pavyzdys. Todėl Kalifornija kenčia nuo nuolatinių žemės drebėjimų. Kad ir kaip ten būtų, Hepgudas tikėjo, kad atskiros platformos ne tik trankosi ir trinasi viena į kitą, bet ir kartais juda kartu. Įsivaizduokite žemės plutą, litosferą, it milžiniško kiaušinio lukštą. Kai kuriose vietose litosfera yra tik 30 mylių storio. Po ja — išsilydžiusios uolienos, metalai, įvairiausios dujos ir skysčiai. Teoriškai nėra priežasties netikėti Hepgudo minties teisingumu. Jo teigimu, priežastis, dėl kurios Antarktida neužšalo anksčiau, yra ta, kad kažkada ji buvo visiškai kitoje vietoje — apie 30 laipsnių toliau į šiaurę. Įdomu, ar ne? Dar daugiau — Einšteinas jam pritarė — jis taip pat tikėjo, kad Piri Reso žemėlapis yra tikras. Tačiau nei Hepgudas, nei Einšteinas nemėgino paaiškinti, kas prieš 4000 metų prieš Kristų galėjo taip sumaniai nubraižyti žemėlapį... Tai lieka paslaptimi.

Katerina ir Ruterfordas spoksojo į Von Dečendą praradę žadą. Šis įkišo ranką į voką ir išėmė kitus žemėlapius. Džiugiai murmėdamas sau po nosimi, jis išklojo dokumentus ant stalo ir atsitraukė.

— Jis turi juos visus! — tarė nustebęs.

— Ką norite tuo pasakyti? — sukruto Katerina.

— Kentas sugebėjo surinkti visų keisčiausių pasaulio žemėlapių kopijas. Žiūrėkit!

Dabar jau Von Dečendas nekantriai vartė žemėlapius, žiūrėdamas į kiekvieną paeiliui.

— Štai žemėlapis, kurį sudarė vienas žymiausių visų laikų kartografų Džeraldas Kremeris. Gali būti, kad jūs girdėjote jo pseudonimą — Merkatoras. Jo žemėlapis rodo Antarktidą prieš ledynmetį ir tiksliai atspindi jos geografinius ypatumus. O čia turime žymųjį Buašo žemėlapį. Protu nesuvokiama! Buašas išleido savo žemėlapį 1737-aisiais ir pagrindė jį senoviniais šaltiniais, kurie dabar dingę. Jo žemėlapyje neužšalusi Antarktida susideda iš dviejų žemynų, šiuos skiria aiškus vandens kanalas. Tai patvirtinta tik dvidešimtame amžiuje, kai buvo atlikti didžiuliai topografiniai matavimai.

Katerina ir Ruterfordas apstulbę žvelgė vienas į kitą. Jie jautėsi suintriguoti — žemėlapių implikacijos buvo įžvalgios. Kaip ir dogonų paslaptis, apie kurią ji vos prieš kelias valandas pasakojo studentams, žemėlapiai kėlė daugybę neįmanomų atsakyti klausimų, tik šį kartą tai nebuvo akademinis žaidimas. Vien šia nepaprasta žemėlapių kolekcija buvo galima paaiškinti, kodėl mirė profesorius.

Pasigirdo beldimas į duris, ir daktaras Von Dečendas atsisuko. Įėjo miniatiūrinė filipinietė tarnaitė, nešina padėklu su dideliu arbatinuku, ąsotėliu pieno ir trimis puodeliais su lėkštutėmis.

— A, Moli. Arbata. Puiku!

Von Dečendas pašoko ir surinko žemėlapius nuo stalo. Tarnaitė padėjo padėklą ir pasišalino.

— „Lapsang Suchong“. Gersite?

Katerina ir Ruterfordas linktelėjo.

Gurkšnodamas arbatą ir jausdamas, kaip atsigauna jo kūnas, Ruterfordas pagalvojo, jog turėtų bent pasistengti pakovoti už įprastinį istorinį požiūrį.

— Galbūt tuos žemėlapius sudarė priešistoriniai migruojantys žmonės? Gal keliaudami aplink pasaulį 5000 ar 6000 metų prieš Kristų jie pavaizdavo tai, ką matė? — svarstė jis.

Von Dečendas į jį šelmiškai žvilgtelėjo.

— Taip... Taip ir matau juos! Plaukiančius tomis karvės odos valtelėmis per 50 pėdų aukščio Pietų Atlanto bangas. Matau, kaip jie ieško savo kompasų, rašiklių ir popieriaus. O varge! Pamiršau: rašikliai, popierius ir kompasai dar nebuvo išrasti. Ką gi, galbūt jie naudojosi medžio žieve, kriauklėmis ar akmens lentelėmis... bet vis dėlto — pasakykit man — iš kur jie žinojo, kur esą? Juk pasak šiuolaikinės istorinės versijos, mes kalbame apie primityvų bronzos amžių, apie žmones be technologijų ir žinių. Kaip tuose siaubinguose vandenyse jie galėjo žinoti, kur esą?

— Atsiprašau, nesupratau?

— Ką žinote apie ilgumą ir platumą? — paklausė Von Dečendas.

— Nedaug, — prisipažino Ruterfordas.

O Katerina, nebloga astronome, negalėjo suprasti, kodėl jie apie tai kalba.

— Aš žinau, kas tai, bet neįžvelgiu ryšio, — įsiterpė ji.

— Tai gal galėtum paaiškinti apie ilgumas ir platumas mūsų draugui? Užtikrinu tave, labai svarbu, kad jis tai suprastų.

Katerina pažvelgė į vieną, paskui į kitą vyrą, atsiduso ir ėmė aiškinti.

— Gerai. Ilguma ir platuma yra įsivaizduojamas žvejybinis tinklas, supantis pasaulį. Horizontalios linijos, einančios iš rytų į vakarus, vadinamos platuma, o vertikalios, einančios iš šiaurės į pietus, — ilguma. Kol kas aišku?

— Aha. Esu matęs jas pasaulio žemėlapiuose, — patvirtino Ruterfordas.

— Dabar įsivaizduok— jei turėčiau pranešti tau, kuriame pasaulio taške esu, aš pasakyčiau tau savo koordinates tame tinkle, ir tu galėtum nustatyti tikslią mano buvimo vietą.

— Logiška.

— Pirmiausia mums reikėtų pagrindinio dienovidinio. Nulinio laipsnio, nuo kurio galėtume atlikti visus matavimus. Tai galėtų būti bet kuri mūsų pasirinkta ilgumos linija, einanti iš šiaurės į pietus, jei tik abu naudosimės ta pačia. Taip jau atsitiko, kad dėl kažkada jūrose dominavusios Britanijos ilgumos linija, einanti iš šiaurės į pietus per Karališkąją Grinvičo observatoriją, kerta Londoną, todėl jis yra nuliniame laipsnyje. Taigi jei esi Niujorke, tai esi „74 laipsnius į vakarus“ nuo Grinvičo, o jei esi Honkonge, vadinasi, esi „100 laipsnių į rytus“ nuo Grinvičo, ir taip toliau. Supranti?

— Taip. Kuo puikiausiai, — nusišypsojo jai Ruterfordas.

— Toliau viskas nebe taip paprasta. Neketinu aiškinti kodėl, nes tai labai sudėtinga ir mes paprasčiausiai neturime laiko, bet norint nustatyti ilgumą reikia užsirašyti išvykimo laiką ir žymėtis jį visą laiką kelionės metu — ir labai tiksliai.

— Tai gali pasirodyti visai nesunku, tačiau yra priešingai. Netgi aštuonioliktame amžiuje patys geriausi chronometrai per valandą prarasdavo minutę. Tai beviltiška, nes vos keletas minučių gali niekais paversti visus kapitono skaičiavimus — jis gali nuklysti į šoną per dešimtis mylių ir praplaukti pro šalį. Įsivaizduok, kaip toli jie būtų po kelių dienų, o ką jau kalbėti apie keletą mėnesių. Dauguma laikrodžių turėjo švytuoklės mechanizmą, todėl natūralu, kad bangoms mėtant laivą jie negalėjo tinkamai veikti, o ką jau kalbėti apie besikeičiantį laikrodžio greitį dėl temperatūros ir drėgmės svyravimų. Per visą žmonijos istorijos gyvavimą jūrininkai svajojo apie laikrodį, kuris galėtų įveikti šią problemą. Bet kai sudužo laivas ir žuvo 6000 jūreivių, Ilgumos taryba, Britų valstybinis departamentas, pasiūlė apvalią 20 000 svarų sumą tam, kas išras jūrinį chronometrą, kuris tiksliai veiktų plaukiant 30 jūrinių mylių greičiu per ilgesnę nei šešių savaičių kelionę. Tai padaryti pasišovė Džonas Harisonas. Prireikė 40 metų, kol jam pagaliau pavyko sukurti tokį chronometrą, tačiau tai buvo didžiulis laimėjimas! — baigė Katerina.

— Nuostabu. Kada tai buvo?

— Apie 1760-uosius.

Katerina pažvelgė į Von Dečendą. Jis paskatinamai linktelėjo.

— ... kad ir kaip ten būtų, manau, daktaras Von Dečendas norėjo pasakyti, jog iki to išradimo niekas — nei romėnai, nei egiptiečiai ar šumerai, ar kokia kita civilizacija...

— Mums žinoma, — įsiterpė daktaras Von Dečendas.

Katerina kilstelėjo antakį ir tęsė:

— ... mums žinoma civilizacija nesugebėjo tiksliai nustatyti ilgumos.

Von Dečendas gurkštelėjo arbatos ir išdykėliškai nužvelgė juos abu.

— Tai kaip, sakykite, mes paaiškinsime faktą, kad geografiniai taškai, taip kruopščiai pažymėti Kento žemėlapiuose, yra būtent tose tiksliose ilgumose ir platumose?

Kateriną vėl apėmė toji pati nenusakoma baimė.

O ne! Daugiau jokio istorijos nagrinėjimo...

Tačiau daktaras Von Dečendas smagiai tęsė:

— Taip. Tai irgi labai geras klausimas. Visi šie žemėlapiai tiksliai nurodo čia pažymėtų žemių vietas. Netgi Zeno žemėlapis, sudarytas 1380 mūsų eros metais, rodantis Grenlandiją ir kitas Islandijos jūras, tiksliai nurodo mažas saleles, susitelkusias Arkties vandenyno platybėse, ir kartu pateikia tikslias jų ilgumas ir platumas. Kaip tai įmanoma?

Daktaras pašoko ir pagautas įkvėpimo ėmė stypčioti po kambarį.

— Jūs tikriausiai esate matę daug įvairių pasaulio žemėlapių. Kai kuriuose iš jų visos šalys atrodo labai ilgos ir siauros, kituose — išsiplėtusios į kraštus. Visi žemėlapiai rodo rutulį — arba dalį rutulio — ant lygaus popieriaus lapo. Tai labai sunku. Tiesą sakant, to neįmanoma padaryti neturint puikių matematikos žinių, taip pat ir tų laiką tiksliai matuojančių prietaisų, apie kuriuos pasakojo Katerina.

— Kai buvo sudaryti šie žemėlapiai, — tikriausiai po 13 000 metų prieš Kristų ir prieš 4000 metų iki Kristaus, — tuo metu, pasak įprastinės istorijos, nebuvo pažangios civilizacijos, galėjusios tai padaryti. Hepgudas norėjo kai ką išsiaiškinti, prieš kreipdamasis į profesorių Stračeną.

Daktaras Von Dečendas atsisuko ir įdėmiai į juos pasižiūrėjo.

— Stračenas pareiškė, kad tokius tikslius ir efektyvius žemėlapius galėjo sudaryti tik labai išsivysčiusi civilizacija, turinti sferinės trigonometrijos žinių, taip pat priemonių, padedančių tiksliai išmatuoti ilgumą ir platumą. Kaip dar galėtume paaiškinti šių tobulų, tikslių žemėlapių atsiradimą priešistorinėje tamsoje? Įrodymai neginčijami. Gilioje praeityje, prieš atsirandant mums žinomoms kultūroms, egzistavo tikrai pažangi civilizacija. Deja, kad ir kokia pažangi ji buvo, ši civilizacija kažkodėl išnyko...

Katerina negalėjo patikėti savo ausimis:

— Bet tai neįmanoma! Kodėl tada nėra jokių liekanų, jokių šios civilizacijos griuvėsių?

Von Dečendas gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau. Aš tik aiškinu jums tiesą, slypinčią už šių žemėlapių. Aš tik paprastas geografas...

Visi nutilo. Paskui Von Dečendas vėl prašneko:

— Įsivaizduokite, jog ši civilizacija buvo tokia pažangi, kad jai nereikėjo kasti metalų ar gręžti gręžinių ieškant naftos... Įsivaizduokite, jog jie naudojo vėjo energiją arba atkuriamąją kuro energiją. Įsivaizduokite, kad jie sąmoningai nutarė nekenkti žemei taip, kaip darome mes, nes kas tuomet būtų likę? Manyčiau, labai nedaug.

Katerina tylėjo netekusi žado.

Aš tik norėjau išsiaiškinti, kodėl profesorius turėjo šiuos žemėlapius, o atsitrenkiau į kažką nesuvokiama ir bauginama — pasaulio istorijos, kokią mes ją žinome, paneigimą.

Jai reikia bent vieno tikro atsakymo:

— Bet kodėl profesoriui Kentui prireikė šių žemėlapių?

— O tai dar didesnė paslaptis, deja, aš nieko negaliu apie tai pasakyti.

Spausdama rankoje voką su žemėlapiais, Katerina išniro iš daktaro Von Dečendo laiptinės į saulės nušviestą pagrindinį Visų Šventųjų koledžo kiemą. Ji jautėsi dar labiau išsigandusi nei anksčiau. Regis, visas pasaulis griuvo aplinkui ją. Ruterfordas išsekė paskui ją. Jam sukosi galva nuo išgirstų dalykų. Ypač jį sujaudino daktaro Von Dečendo aiškinimas apie žemėlapius — jis negalėjo liautis galvojęs apie profesoriaus laišką. Regis, šie žemėlapiai tiesiogiai susiję su profesoriaus Kento teiginiais.

Jei tai tikrai pranešimas iš gilios praeities, tada logiška manyti, jog labai tolimoje praeityje, prieš mums žinomą istoriją, egzistavo didi civilizacija. O šie žemėlapiai yra nepaneigiami to įrodymai.

Galbūt profesorius iš tiesų atskleidė perspėjimą, keliaujantį per istoriją, tų labai civilizuotų žmonių perspėjimą ateitiems vaikams, kad jų laukia toks pat siaubingas likimas.

Tačiau tai taip neįtikima.

Katerina sunkiai atsiduso nežinodama ką daryti. Ji vis dar negalėjo prisiversti pasakyti Ruterfordui, jog profesorius aiškiai žinojo, kad jam gresia pavojus. Ne todėl, kad nepasitikėtų Džeimsu; tiesiog jai buvo sunku tai pripažinti, o jei ji parodys raštelį ir papasakos apie savo įtarimus, nebūtinai jam, bet kam, — tada kelio atgal nebebus...

Lūžtančiu iš nevilties balsu ji prabilo:

— Džeimsai, turiu dar vieną keistą klausimą. Tu klasikos specialistas — papasakok, ką žinai apie žodį eureka.

Ruterfordas nustebo. Katerina kažką nutyli.

Tačiau jis norėjo jai padėti, tad palankiai nusišypsojo.

— Eureka, sakai? Manyčiau, nėra prasmės klausti, kodėl nori apie tai žinoti.

Katerina metė į jį atsiprašomą žvilgsnį. Ji dar negalėjo papasakoti jam apie keistą profesoriaus raštelį.

— Ne, bet patikėk manimi — tai svarbu.

Ruterfordas nusijuokė ir papurtė galvą, kai Katerina išklojo ką žinanti.

— Aš tik žinau, kad pirmasis jį ištarė Archimedas. Jis sėdėjo vonioje ir staiga suvokė, kad jo kūno masė išstumia atitinkamą skysčio kiekį. Tada jis sušuko eureka, kas reiškia „supratau“, iššoko iš vonios ir nuogas nubėgo gatve, šokinėdamas iš džiaugsmo...

Ruterfordas susimąstęs pažiūrėjo į ją.

— Bijau, kad ką tik man papasakojai plagijuotą versiją.

— Ką nori tuo pasakyti?

— Ne Archimedas pirmasis sušuko eureka, tai buvo Pitagoras, atradęs santykį tarp įžambinės ilgio stačiajame trikampyje ir kitų dviejų kraštinių. Tačiau mokytojams labiau patiko versija apie nuogą Archimedą ir vandenį vonioje.

— Bet iš kur tu žinai, jog tai buvo Pitagoras, o ne Archimedas?

— Tik Pitagoras galėjo taip pasakyti. Jis turėjo humoro jausmą!

Katerina suglumo. Kaip su tuo susijęs humoro jausmas?

— Ką tai reiškia?

— Pitagoras domėjosi gematrija: žodinių slaptų pranešimų atkodavimu.

Gematrija? Katerina naršė po savo atmintį. Ji nebuvo girdėjusi tokio žodžio.

— Kaip galima užkoduoti slaptą pranešimą viename žodyje? Jis turėtų būti gana trumpas.

— Taip, šiuo atveju taip ir yra. Tiesą sakant, tai daugiau žodžių žaismas...

Ruterfordas nutilo, tačiau metęs žvilgsnį į rimtą Katerinos veidą suprato, kad jo paaiškinimas jai nepaprastai svarbus, kad ir kokia būtų priežastis. Jis ryžtingai linktelėjo:

— Leisk paaiškinti. Bet man reikės rašiklio ir popieriaus.

— Gerai, tik aš norėčiau dingti iš čia, jei tu neprieštarauji. Pradedu jausti klaustrofobiją, — atsakė Katerina. — Gal galėtume eiti pas tave?

Aukštas, lieknas vyriškis, ką tik pradėjęs ketvirtą dešimtį, su juoda fetrine skrybėle ir tamsiai mėlynu kašmyro paltu ant elegantiško pilko kostiumo stovėjo Visų Šventųjų koledžo fojė, slėpdamasis tamsiuose šešėliuose.

Tai buvo Ivanas Bezumovas. Jis stovėjo ten jau pusę valandos, beveik nejudėdamas, vos alsuodamas, laukė kantriai, tarsi paukštis grobio, tamsiomis akimis skrosdamas kiekvieną, kas pereidavo aikštę.

Kai Katerina ir Ruterfordas pasuko jo link, Bezumovas įtempė ausis, norėdamas išgirsti, apie ką jie kalbasi.

Pagaliau! Tai ji. Dabar negaliu suklysti. Ji — vienintelis ryšys su profesoriaus tyrimais.

Kai jie buvo maždaug už penkių metrų nuo jo, Bezumovas giliai įkvėpė ir išžengė į aikštę. Stengdamasis atrodyti atsipalaidavęs ir draugiškas, jis plačiai nusišypsojo ir nusiėmė skrybėlę.

— Laba diena! Aš esu Ivanas Bezumovas. Jūs tikriausiai Katerina Donovan...

Visiškai nekreipdamas dėmesio į Ruterfordą, Bezumovas šiltai paspaudė Katerinai ranką ir tęsė:

— Aš tiek daug girdėjau apie jus iš profesoriaus...

Bezumovo akcentas aiškiai buvo rusiškas. Katerina žiūrėjo į jį sutrikusi. Ruterfordas žingtelėjo į priekį ir atkišo ranką.

— Džeimsas Ruterfordas.

— Ak, taip, gerai. — Bezumovas vėl atsisuko į Kateriną.

— Aš buvau velionio profesoriaus kolega. Tai didžiulė tragedija, aš taip apgailestauju, — pridūrė jis. — Laukiau jūsų fojė, tikėjausi, kad kada nors pasirodysite. Suprantu, dabar ne pats tinkamiausias metas, bet man labai reikia pasikalbėti su jumis. Gal galėčiau pavaišinti jus arbata?

Kas tas keistuolis? galvojo Katerina. Negali būti, kad jo darbas toks svarbus, kad negali palaukti, kol bus palaidotas profesorius Kentas. Jis rodo nepagarbą įkalbinėdamas mane pasikalbėti su juo.

— Bijau, kad jūs teisus, pone Bezumovai, dabar tikrai nėra pats tinkamiausias metas. Bet galbūt po savaitės ar panašiai — jūs dar kurį laiką būsite Oksforde?

Bezumovas sunerimo. Jis skubiai įkišo ranką į kašmyro palto kišenę. Ruterfordas ir Katerina instinktyviai atsitraukė.

— Štai — čia profesoriaus rekomendacinis laiškas.

Jis pakišo Katerinai po nosimi kažkokį popieriaus lapą. Jame profesoriaus ranka žaliu rašalu buvo parašyta keletas žodžių. Katerina įdėmiai perskaitė raštelį, neimdama jo iš Bezumovo rankų.

Brangioji Katerina,

mano kolega Ivanas Bezumovas atvyksta į Oksfordą iš Sankt Peterburgo. Pastaruoju metu mes kartu dirbome

prie vieno projekto — prašau padėk jam kaip galėdama, kol jis bus Oksforde, ir parūpink jam viską, ko gali prireikti.

Dėkoju.

Kentas

Keista, pagalvojo ji. Neatpažįstama ir oficialu, tarsi būtų rašęs ne profesorius.

Nespėjus jai nieko pasakyti, rusas vėl užsivedė:

— Daktare Donovan, man labai įdomu, ar jau buvote profesoriaus bute? Suprantate, mudu su profesoriumi dirbome prie labai svarbaus projekto prieš jo mirtį...

Bezumovas žvilgtelėjo į voką su žemėlapiais Katerinos rankoje.

— ... ir aš norėjau pasiimti iš ten tam tikrus užrašus...

Katerina nevalingai prispaudė voką arčiau savęs. Bezumovas pastebėjo jos reakciją ir, nors nesiliovė kalbėti, negalėjo atplėšti akių nuo voko.

— Dar kartą labai atsiprašau, kad trukdau tokiu metu, bet ar jis ką nors paliko? Dokumentų, užrašų? Gal kokį aplanką?

Plonos Bezumovo lūpos maldaujamai išsiviepė. Jis tebespoksojo į voką Katerinos rankose. Katerinai ėmė nepatikti jo elgesys. Ji pagalvojo apie raštelį, kurį jai parodė Bezumovas.

Profesorius niekada nevadino savęs „Kentu“ būdamas su manimi. Gal jis — ji staiga įsitempė — buvo priverstas tai parašyti? Ar jis iš viso tai rašė?

Po keistų šio ryto įvykių ji nenustebtų, jei Bezumovas būtų jį suklastojęs. Jai sukosi galva. Staiga ji pasijuto pavargusi.

— Paklausykit, kodėl jums nepasikalbėjus su koledžo direktoriumi? Esu tikra, jis neatsisakys jums padėti. O aš mielai pasikalbėsiu su jumis po keleto dienų.

Katerina žvalgydamasi po aikštę ir ieškodama išeities staiga nustebo pamačiusi direktorių, kuris, regis, stebėjo juos pro bibliotekos langą antrame aukšte.

Nespėjus jai įsitikinti, direktoriaus galva dingo iš akių.

Bezumovas puolė į neviltį.

— Daktare Donovan, prašau leiskite kalbėti atvirai. Aš privalau paimti tuos dokumentus... Tai svarbiau, nei jūs galite įsivaizduoti. Jūs privalote man padėti.

Ruterfordas vėl žengė į priekį ir savo tvirtu, atletišku kūnu įsiterpė tarp Bezumovo ir Katerinos.

— Pone Bezumovai, daktarė Donovan nieko nežino apie tuos dokumentus. Siūlau paklausyti jos patarimo ir pasikalbėti su direktoriumi. Be to, būtų malonu, jei parodytumėt daugiau užuojautos žmonėms, kurie liūdi dėl brangaus žmogaus netekties...

Tai pasakęs, jis ėmė stumti Kateriną tolyn nuo ruso. Nebežinodamas ko griebtis, Bezumovas pasikniso kišenėje ir išsiėmė iš jos kortelę.

— Minutėlę! Atleiskite. — Jis išsitraukė rašiklį ir nuėmęs antgalį suskubo rašyti kortelėje. — Tai mano angliškas mobiliojo telefono numeris. Paskambinkit man. Aš galiu padėti. Ir, daktare Donovan, jei turite tuos dokumentus, prašau gerai juos saugoti. Kiti jų irgi ateis. Jie gali būti ne tokie mandagūs kaip aš, bet jie tikrai ateis.

Katerina nesustodama paėmė iš jo kortelę. Nežiūrėdama į Bezumovą, ji įsikišo kortelę į kišenę ir kartu su Ruterfordu nėrė pro žemą arką į Hai gatvę. Bezumovas lydėjo juos akimis kančios iškreiptu veidu, rankose glamžydamas fetrinę skrybėlę. Teks mėginti dar kartą.

Senatorius Kurcas, išžengęs iš lifto ir skubiai eidamas marmurine fojė, grįžtelėjo per petį į sekretorių Milerį.

— Ar gera buvo kalba, sekretoriau?

Sekretorius suraukė kaktą.

— Taip, senatoriau, labai tinkama šiai progai. Bet norėčiau paklausti — ar buvo išmintinga skelbti plano detales dar nepradėjus veikti? Šiandien antradienis. Ar mes galime pasitikėti užsienio delegatais? Pirmadienis po šešių dienų...

Senatorius paniekinamai nusijuokė.

— Sekretoriau, tai tikrai nesvarbu. Dabar niekas mūsų nesustabdys — net jei iš tikrųjų pasakytume jiems tiesą...

Sekretorius sunkiai nurijo seiles. Senatorius paslaptingai nusišypsojo, stabtelėjo priešais didžiules stiklines duris ir atsisuko į sekretorių, tarsi norėdamas akcentuoti savo mintį. Pro juos nesustodami ėjo žmonės.

— Jūsų darbas dabar yra instruktuoti delegatus apie jų individualias užduotis ir koordinuoti jų veiksmus.

Senatorius patylėjo prisimerkęs, paskui tęsė:

— Tačiau būkite labai atsargus. Mūsų laikas jau artinasi.

Senatorius Kurcas pažiūrėjo pro stiklines duris į šurmuliuojantį miestą.

— Sekmadienį po pietų susitiksime Kaire, tačiau prieš tai dar pasikalbėsime. O kol kas pasirūpinkite, kad daugiau niekas nieko neišgirstų apie profesoriaus atradimus.

Tada, lydimas asmens sargybinių, jis dingo už durų dienos triukšme. Sekretorius trepseno šalia lydėdamas, nežinodamas, ką dar pasakyti. Kai prie durų sustojo limuzinas, senatorius užvertė galvą į dangų ir nusišypsojo.

— Artinasi pabaiga, sekretoriau... Patarčiau paruošti savo sielą.

Sekretorius be žado stebėjo, kaip senatorius įsėdo į limuziną. Automobilis pajudėjo ir dingo JT aikštės eismo sraute, ir tada sekretorius Mileris pajuto kylant šleikštulį. Mintys apie profesorių nedavė jam ramybės. Kokią grėsmę galėjo kelti tas senis su savo žemėlapiais? Ir kodėl senatorius patarė ruošti sielą? Keisti žodžiai iš galingiausios pasaulietinės brolijos vadovo lūpų. Keisti ir visiškai netinkami. Iš tiesų — kas per žmogus tasai senatorius? Sekretorius nieko nebesuprato, niekas nebeturėjo prasmės.

Jis neabejojo vieninteliu dalyku: po šešių dienų — pirmadienį po pietų — pasaulis bus pakeistas amžiams, ir jis — bent jau tikėjosi — liks laimėtojų pusėje.

Ruterfordas atidarė savo buto duris ir praleido pirma savęs Kateriną.

— Prašau užeiti.

— Ačiū. Koks jaukus butas, — tarė Katerina, norėdama pasakyti ką nors malonaus. — Oho, tu turi dar daugiau knygų nei aš!

— Taip, nes manau, kad kuo daugiau turi knygų, tuo labiau tavęs prisibijo studentai! Gal ko nors norėtum?

— E... gal stiklinę vandens, dėkoju...

Ruterfordas nuskubėjo pro ją į virtuvę. Katerina patogiai įsitaisė ant sofos ir nužvelgė ilgas eiles knygų: pusė jų buvo lotynų ir graikų kalbomis, kitos — kitomis senosiomis kalbomis. Ji išsitraukė Katulo eilėraščių tomą, išverstą, ir vartė jį neskaitydama, kol sugrįžo Ruterfordas. Jis atsisėdo šalia Katerinos, pastatė ant stalo stiklinę su vandeniu ir padėjo popieriaus ir rašiklį.

— Kur aš baigiau? Gematrija... Chm... — Ruterfordas pasikrapštė galvą, minutėlę patylėjo, tada pradėjo rūpestingai aiškinti:

— Gematrija yra literatūrinis mokslas. Daugeliu atvejų tai nepaprastai gudrus ir klastingas žaidimas. Bet tai dar ne viskas — jis mirtinai rimtas. Tai slaptas kodas, kuriuo naudojosi senojo pasaulio genijai. Buvo manoma, kad jis apdovanotas magiškomis savybėmis. Tačiau pirmiausia, prieš nukrypstant į mistiškąją pusę, leisk paaiškinti tau jo pagrindus.

— Senojo pasaulio filosofai neskirstė žinių į disciplinas, kaip darome mes, nes jie tikėjo, kad visi dalykai yra sujungti slaptomis formulėmis, kuriomis paremta visa visata. Stebėdami gamtą jie atrado, kad bėgant laikui kartojasi tam tikri skaičiai. Jie pasireiškia rūpestingai matuojamuose natūralaus didėjimo procesuose, santykyje tarp planetų apsisukimų, tarp muzikinės gamos natų ir vaidina itin svarbų vaidmenį; atradus šią rišlią skaitmeninę sistemą, galima tikslia ir racionalia forma išreikšti pagrindinius visatos dėsnius.

Katerina klausėsi susidomėjusi.

— Tai nori pasakyti, kad yra senų knygų, kurių istorijų žodžiuose užkoduoti slapti pranešimai? — paklausė ji.

— Taip, būtent. Tą ir noriu pasakyti.

— Įdomu, ar aš žinau tokių knygų? Gal gali duoti kokį pavyzdį?

Ruterfordas nesulaikė šypsenos.

— Ar esi girdėjusi apie Bibliją?

— Biblija! Tikrai?

— Taip. Pirmąją Bibliją sudarė graikai. Dauguma žmonių to nesuvokia, bet visi paragrafai yra sudaryti naudojantis gematrija, kuri suprantantiems vyksmą padeda perskaityti tikrąjį pranešimą, slypintį už istorijos. Pavyzdžiui, yra žinoma, jog evangelijų autoriai pasirinko veikėjų vardus ir pagrindines frazes taip, kad jų gematrinė skaitmeninė vertė turėtų tam tikrą reikšmę. Jie perdavinėjo žinias koduota forma.

— Nori pasakyti, kad istorija apie Jėzaus gyvenimą, mirtį ir atgimimą nėra tik apie jo gyvenimą, mirtį ir atgimimą?

— Tai būtų pernelyg supaprastinta, bet iš esmės — taip.

Katerina negalėjo tuo patikėti:

— Bet jei tai tikrai tiesa, tada Biblijoje būtų pilna žodžių, turinčių gilesnę prasmę.

— Taip ir yra. Duosiu tau keletą pavyzdžių. Bet pirmiausia grįžkime prie originalaus pavyzdžio: Pitagoro šūksnio eureka. Iš tiesų jis reiškia stačiojo trikampio kraštines 5, 3 ir 4, kuriomis Pitagoras naudojosi įrodydamas savo teoremą. — Ruterfordas skubiai surašė ant popieriaus graikišką abėcėlę, po kiekviena raide parašydamas po skaičių. — Jei pasinaudosime skaitmeninėmis raidžių vertėmis ir jas sudėsime, gausime, jog eureka suma yra 534. Sutapimas? Aš taip nemanau.

Ruterfordas nusišypsojo, pamatęs nustebusį Katerinos veidą.

— Supranti, Pitagoras tiesiog norėjo parodyti savo žinias lengvai įsimenamu būdu ir kartu pasijuokti! Tai labai būdinga to meto žmonių darbams. Visa pasaulio istorija būtų kitokia, jei žmonės liautųsi aiškinęsi mitus ir religijas pažodžiui ir bandytų rasti paslėptas prasmes. — Ruterfordas aiškindamas skubiai rašė. — Pavyzdžiui: Jėzus — „iesous“ 888 plius Marija — „maria“ 192 lygu „pneuma agiou“ — šventoji dvasia 1080.

— 1080 taip pat išreiškia tikslų mėnulio spindulį myliomis. Tai joks sutapimas. Mėnulis kartojasi kas 27 dienas, o tai yra prisikėlimo simbolis. Kaip ir „Marija“, kurią simbolizuoja mėnulis ir atgimimas... galėčiau tęsti...

Katerina virpėjo iš susijaudinimo.

— Tai tu sakai, jog Biblija yra sudaryta taip, kad atitiktų skaičius?

— Žinoma, ne! — atsiliepė Ruterfordas. — Aš nuolatos lankausi koledžo koplyčioje. Evangelijose daug dieviškos išminties, jei mes leistume joms išreikšti jų mokymus apie meilę ir taiką. Aš tik noriu pasakyti, kad evangelijų autoriai galėjo pasirinkti pagrindinių veikėjų vardus ir tam tikras frazes ir pritaikyti gematrinę schemą. Tokiu būdu jie galėjo perduoti kitus pranešimus apie visatos prigimtį ir ją valdančią skaitmeninę sistemą.

— Bet kam slėpti šiuos pranešimus?

— Tarkim, mūsų protėviai buvo labai protingi, — greičiausiai išties tokie ir buvo, — vadinasi, jie nujautė, kad su metais kai kurie pernelyg uolūs Jėzaus minčių rėmėjai gali prarasti tikrąsias tiesas. Todėl jie apsidraudė palaidodami jas tekstuose, kad tikroji tiesa išliktų — paslėpta.

Katerinai svaigo galva. Ji žiūrėjo į keistas skaičių virtines ir žodžius, surašytus tvarkinga Džeimso rašysena.

Tačiau dabar nebuvo laiko galvoti apie Ruterfordo teiginių teisingumą — kažkas kuždėjo jai, kad reikia paskubėti.

Ji buvo tikra: gematrija yra tas raktas, kurio jai reikia, kad atrakintų keistą ir paslaptingą profesoriaus Kento pranešimą.

Katerina pasiryžusi giliai įkvėpė ir atsisukusi pažiūrėjo Ruterfordui į akis.

— Džeimsai, noriu parodyti tau kai ką svarbaus. Dėl to ir prašiau tavo pagalbos.

Ji išėmė iš rankinės profesoriaus Kento raštelį ir padėjo ant stalo.

— Vyksta kažkas siaubinga. Pažįstu profesorių nuo mažų dienų. Mano tėvai dėstė Jeilyje, o profesorius buvo geras jų draugas. Jis buvo tarsi mano šeimos narys, ir aš jį labai gerai pažinojau — mes buvome labai artimi.

— Džeimsai, jie man pasakė, kad jis nusižudė. Bet profesorius tikrai nebuvo linkęs į savižudybę. Jis visada smerkė tokius dalykus. O kai atplėšiau voką su žemėlapiais, radau štai ką. Pažiūrėk.

Katerina padavė raštelį Ruterfordui.

— Sakau tau tai, nes akivaizdu, kad jis pasitikėjo tavimi — aš irgi pasitikiu.

Perskaitęs raštelį Ruterfordas pirmiausia pagalvojo, jog pagaliau jis suprato, kodėl Katerina taip domėjosi gematrija. Tačiau jis negalėjo atitraukti akių nuo pirmojo sakinio. Jei negrįžčiau.

Ruterfordas sunkiai nurijo seiles. Jis abejojo, ar nori veltis į šį reikalą. Tai, kas vos prieš minutę atrodė viliojantis intelektualinis nuotykis, staiga įgavo šiurpinantį pobūdį.

Atradimai, profesoriaus kvietimas, keisti žemėlapiai, o dabar šis paslaptingas raštelis — visa tai sako, ir gana aiškiai, jog profesorius tikėjosi jam gresiančio pavojaus. Katerinai reikia pagalbos — ji kreipėsi į mane, — ir galbūt profesorius kažką aptiko, kažką, kas vertinga žmonijai. Tačiau tai blogai, labai blogai...

Spoksodamas į raštelį ir perkratydamas mintyse ryto įvykius, Ruterfordas staiga suprato, apie ką galvoja Katerina. Jis tylėdamas padėjo gematrinį kodą ant stalo šalia raštelio ir ėmė rašyti skaičius.

Vos pasirodžius pirmiesiems skaičiams, jie abu suprato, kad buvo teisūs. Kodas atskleidė vardą:

Migelis Floresas

Katerina skubiai griebė pieštuką ir išvertė likusius skaičius į žodžius.

Migelis Floresas Lima Peru Paveldo ministerija 0051172543672

Ruterfordas stebėjo visa tai su vis didėjančiu nerimu.

O Dieve, tai veikia. Profesorius kalba iš kapo.

Katerina atsitiesė, iškvėpė ir susimąsčiusi įsmeigė žvilgsnį į tolį.

— Bet ką tai reiškia? Ir kodėl kodo pabaigos nepavyko išversti? Kažkokia nesąmonė.

Ruterfordas tylėjo paskendęs mintyse. Paskui sustingusiu iš baimės veidu prabilo.

— Tai telefono numeris Peru... Manau, iš mūsų tikimasi, kad juo paskambinsime.

Jie abu sužiuro į telefoną ant stalo, paskui Ruterfordas įjungė garsiakalbį ir surinko numerį. Užgniaužę kvapą jie klausėsi signalo. Tada pasigirdo spragtelėjimas — ryšys su už tūkstančių mylių esančiu pašnekovu užsimezgė.

— Holą. Buenos dias.

Katerina, kuri šiek tiek mokėjo ispaniškai, palinko į priekį.

— Holą. Habla ingles?

— Taip. Aš kalbu angliškai. Kas skambina?

— Labas rytas, senjore Floresai. Aš Katerina Donovan, skambinu iš Oksfordo, Anglijos. Esu čia su savo kolega Džeimsu Ruterfordu. Atleiskite, kad skambinu taip netikėtai — norėjau pasikalbėti su jumis apie profesorių Kentą.

Stojo ilga tyla, paskui balse pasigirdo didžiulis įtarimas.

— Iš kur sužinojote mano vardą?

— E... radome jį. Mes profesoriaus Kento draugai.

— Kas čia vyksta? Kas jūs? Kur profesorius Kentas?

Ruterfordas ir Katerina nustebę susižvalgė. Nežinodama ką sakyti, Katerina tęsė:

— Senjore Floresai, profesorius Kentas mirė...

Vėl stojo įtempta tyla.

— Senjore Floresai, prašau padėti, mums reikia pasikalbėti su jumis apie profesorių Kentą. Ar jūs dirbote kartu su juo?

Kitame laido gale tylėjo.

— Senjore Floresai, ar girdite mane?

— Ar jūsų vardas tikrai Katerina? — paklausė Floresas.

— Taip.

— O Dieve, profesorius sakė, kad vieną dieną jūs galite paskambinti.

Jis vėl trumpam nutilo, o kai prakalbo, perujiečio balse skambėjo neslepiama baimė:

— Mes negalime kalbėtis telefonu. Tai per daug pavojinga. Mūsų darbas dar nebaigtas...

— Tai gal galime susitikti?

— Atskriskite į Limą. Paskambinkite man, kai atvyksite. Ir prašau niekam neminėti mano vardo...

Ragelyje pasigirdo spragtelėjimas, ir ryšys nutrūko.

Ruterfordas pažiūrėjo į Kateriną.

— Keistas, labai keistas pokalbis.

— Ir kalbėjo jis išsigandęs. Darosi vis šiurpiau ir šiurpiau. — Katerina papurtė galvą ir vėl prašneko. Jos balsas drebėjo, tačiau ji atrodė pasiryžusi.

— Ką gi, telieka viena — jei Floresas nekalba telefonu, reikia vykti ir susitikti su juo akis į akį Peru. Ar vyksi kartu?

Ruterfordas paniuręs nudelbė akis. Per šį pusdienį jis pasijuto taip, tarsi pažinotų Kateriną ištisus metus. Vėl pažvelgęs į jos ryžtingą, susirūpinusį veidą, jis pajuto švelnumo bangą.

Katerina ramiai žiūrėjo į jį.

— Aš tikrai vykstu, — tarė. — Suprasiu, jei nenorėsi veltis į tai. Tikriausiai turi kitų planų atostogoms.

Džeimsas galvojo, kad šiame pasaulyje jis turi daug ką nuveikti. Bet Katerinai reikia pagalbos — negaliu leisti jai skristi vienai. Jei ji tokia drąsi, kaip aš galiu sprukti? Jis sukando dantis. Tai juokinga.

— Kada išvykstame? — paklausė jis, pats netikėdamas tuo, ką sako. — Man visai patiktų atostogos Pietų Amerikoje — pastaruoju metu dirbu tiek daug, kad nebuvau užsienyje jau dvejus metus.

Katerinos veide nušvito plati šypsena.

— Leisk mane prie interneto, ir po minutėlės aš tau pasakysiu — kraukis daiktus, kary!

Giliuose JT pastato požemiuose sekretorius Mileris skubiai žingsniavo į Generalinės Asamblėjos konferencijų salę. Kai priėjo prie durų, iš kito koridoriaus galo jį pašaukė puošniai apsirengęs vyras:

— Pone, jus skubiai kviečia prie telefono.

Sekretorius apsisuko ant kulnų ir nusekė paskui jauną vyrą į erdvų atviro planavimo biurą. Jame stovėjo eilė tuščių stalų ir kompiuterių terminalų. Ant vienos sienos kabėjo didžiulis plazminis ekranas, tikriausiai skirtas tiesioginėms konferencijoms, o ant kitos — milžiniškas pasaulio žemėlapis. Virš jo buvo išvedžioti žodžiai:

REMKITE JT PASAULINĖS KOMISIJOS BŪSTINĘ

Tolimajame kampe buvo erdvus kabinetas stiklinėmis sienomis ir su dideliu konferencijų stalu. Sekretorius Mileris skubiai nužingsniavo į kabinetą ir uždarė paskui save duris, tada priėjo prie konferencijų stalo ir paėmė ragelį. Padėjėjas tučtuojau peradresavo jam skambutį. Sekretorius nekantriai tarstelėjo į ragelį:

— Klausau?

Skambino Visų Šventųjų koledžo direktorius.

— Labai atsiprašau, kad jus trukdau, sekretoriau, bet darau tai tik todėl, kad liepėte man paskambinti, jei kas nors pasirodys įtartina...

Sekretoriaus veide šmėstelėjo susierzinimas.

— Tęskite. Kalbėkite.

— Profesorius turėjo draugę. Artimą draugę. Ji koledžo mokslinės tarybos narė.

— Ir?

— Nuojauta man kužda, kad ji įtaria...

— Žmonės visada įtaria. Ar ji turi įrodymų?

— To aš dar nežinau. Bet vienas iš jūsų agentų ką tik mane informavo, kad ji užsakė sau ir dar vienam bendradarbiui bilietus į Peru. Gali būti, kad ji skrenda tik pasirūpinti profesoriaus kūnu, o gal pasikalbėti su policija — ji labai nusiminusi. Pagalvojau, kad reikėtų pasakyti jums — dėl visa ko...

Stojo ilga pauzė. Sekretorius spoksojo į didžiulį žemėlapį, puošiantį sieną. Jis turi tiek daug darbo — tie įkyriai smulkmeniški akademikai jau pradeda bandyti jo kantrybę. Tačiau staiga prisiminė senatoriaus Kurco žodžius.

Mūsų darbe nėra nieko pavojingiau ui, asmeninę iniciatyvą.

Sekretoriaus veidą perkreipė skausminga išraiška. Jis pasitrynė kaktą laisva ranka ir įsmeigė akis į žemėlapio dalį, rodančią Pietų Ameriką. Kaip gali vienas žmogus, nesvarbu koks pasišventęs, išardyti Tarybos planus dėl naujojo pasaulio tvarkos?

Nors pasitikėjimas senatoriumi Kurcu vis mažėjo, sekretorius turėjo su juo sutikti.

Mums teks pasirūpinti nebaigtais reikalais Peru. Negalime padaryti jokių klaidų.

Nekantriai atsidusęs, jis sukaupė dėmesį į pašnekovą kitame laido gale:

— Pasirūpinkite, kad ji būtų atidžiai stebima, kol įsės į lėktuvą. Pasižymėkite visus, su kuo ji kalbėsis. Paskambinkite, jei kas nors patrauks jūsų dėmesį...

— Bus padaryta, sekretoriau.

Bet sekretorius jau buvo padėjęs ragelį.

Sekretoriui nedavė ramybės ne tik akademikų likimas. Kuo daugiau jis galvojo apie tai, ką pasakė senatorius, tuo daugiau įtarimų jam kilo. Kas iš tiesų įvyks pirmadienį?

Perėmimas pareikalaus smurto ir kraujo — deja, tai neišvengiama. Tačiau dėl to pasaulio pabaiga juk neįvyks. Priešingai: prasidės naujoji era. Senosios korumpuotos, demagoginės valdymo formos išnyks ir įsivyraus tiesioginis Korporacijos valdymas. Bent jau toks iki šiol buvo planas.

Kažkas čia ne taip, ir sekretoriui reikėjo priimti sprendimą. Gal senatorius Kurcas veikia vienas? Gal jam derėtų susisiekti su Taryba senatoriui Kurcui už nugaros? Ne. Tai būtų pragaištinga — jis nesulauktų nė šios dienos vakaro, o ką jau kalbėti apie pirmadienį.

Tiesa, yra dar viena galimybė. Per pokalbį su senatoriumi jis nebuvo visiškai atviras...

Labai lėtai sekretorius Mileris atplėšė žvilgsnį nuo stalo ir pažiūrėjo į kabineto kampą. Ten stovėjo elegantiška tikmedžio spintelė su stalčiais, o už jos užrakintų durų buvo keturkampis ir bjaurus asmeninis sekretoriaus seifas. Ne, pagalvojo jis. Dar ne. Per daug rizikinga. Tegu tai būna paskutinis koziris. Pirma jis turi pasistengti sužinoti daugiau apie senatorių — išsiaiškinti, kokie iš tiesų jo motyvai...

Kai lėktuvas prasiveržė pro debesis virš Peru, Katerina pabudo. Akimirką ji sutriko, išgirdusi variklių gausmą. Užsimiegojusi pasuko galvą į vieną pusę, paskui į kitą, svarstydama, kur, po galais, esanti. Bet tada išgirdo susijaudinusius britų turistų balsus už nugaros, ir adrenalino banga ją tučtuojau prablaivė. Iš kapitono kabinos pasigirdo traškėjimas, tada balsas pranešė: lėktuvas nukreiptas šiek tiek į pietus nuo skridimo tako, kad išvengtų oro turbulencijos į šiaurę virš Peru. Iki pakrantės likę apie trisdešimt mylių, ketinama leistis maždaug po valandos.

Katerina vėl užsimerkė ir lėtai įkvėpė. Ji sapnavo profesorių Kentą, todėl pamėgino atsiriboti nuo lėktuvo ir jo keleivių keliamo triukšmo, kad galėtų grįžti į sapno prisiminimus, kol jie visiškai neišsisklaidė.

Ji sapnavo, jog svečiavosi profesoriaus fermoje. Jie kartu sėdėjo virtuvėje, kalbėjo ir juokėsi, kaip visuomet darydavo. Jis buvo užkaitęs virdulį ir dabar sėdėjo ant kėdės prie židinio. Profesorius tebemūvėjo purvu aptaškytas kelnes ir avėjo ilgaaulius guminius botus. Tai buvo jo uniforma namuose kaime.

Ji buvo atvykusi tradicinių kas savaitę gaminamų pietų. Iš orkaitės sklido kepto viščiuko kvapas, profesorius buvo ką tik atkimšęs butelį raudonojo vyno ir pastatęs jį ant tvirto ąžuolinio stalo. Tą rytą profesorius atrodė ypač energingas, ir Katerina mėgavosi jo draugija. Vienas iš didžiausių jų draugystės malonumų jai teikė galimybę kiekvieną kartą ko nors iš jo išmokti. Jis niekada nepamokslaudavo, tiesiog džiaugdavosi jį supančiu pasauliu ir šiuo rūpindavosi.

Sapne ji prisiminė, kaip jie kažkada šnekėjosi apie darbą lengvinančius įrankius. Profesorius kaip visada įtaigiai paaiškino jai tikrąją vadinamųjų technologijų laimėjimų svarbą.

— Platonas, — kalbėjo profesorius Kentas, — didysis senovės graikas ir Vakarų tradicijų tėvas, teigė, kad ranka yra organon, kas reiškia „įrankis“. Pavadinti ranką organon, vadinasi, paprasčiausiai pasakyti, jog tai savininko įrankis. Platonas sakė, kad ranka yra organon ir plaktukas yra organon, todėl kalanti ranka irgi yra organon.

— Tačiau elektrinė sulčiaspaudė, kuri mūsų dienomis tokia populiari daugelyje virtuvių, yra blogesnis dalykas. Ji dengiasi žodžiu organon, bet iš tiesų yra visai kas kita. Tai viena iš daugelio gigantiškos sistemos, kuri ryja pasaulį, apraiškų.

Katerina apsimetė netikinti, nes kartais jai patikdavo vaidinti priešingo požiūrio gynėją.

— Liaukitės! Tai tik nepavojingas prietaisas, pagreitinantis nuobodų darbą ir sutaupantis laiko. O rezultatas — sveikas gėrimas. Negi ne tam mes jas perkame?

Profesorius jai nusišypsojo. Katerinai patiko diskutuoti su juo apie viską. Jis argumentuodavo nesikarščiuodamas, tačiau nepykdavo mygiamas apginti savo nuomonę. Jam patiko įtikinėti žmones arba stengtis įtikinti pagrįstais argumentais, paremtais holistine pasaulėžiūra.

— Ką gi, Katerina, — tarė jis, — patinka tau ar ne, bet įrankių amžius jau praėjo, dabar viešpatauja sistemų amžius.

Pasakysiu taip: tu išspaudi sultis ir pasigamini skanų, sveiką gėrimą. Puiku! Tačiau jei pamąstysi apie sulčiaspaudę atidžiau, pastebėsi tam tikrų nerimą keliančių aspektų. Elektra, reikalinga sulčiaspaudei veikti, ateina per laidų ir išorinių elektros linijų tinklą, kurį maitina jėgainės, priklausančios nuo vandens spaudimo, vamzdžių ir talpyklų, o šiems savo ruožtu reikia užtvankų, jūrų platformų ir gręžimo bokštų tolimose šalyse. Visa grandinė garantuoja tinkamą ir skubų tiekimą tik tuo atveju, jei kiekvieną jos dalį prižiūri armija inžinierių, planuotojų, finansų ekspertų, kurie dirba administracijoms, universitetams, tiesą sakant, ištisoms pramonėms — ir kartais net kariuomenei, kaip rodo pavyzdžiai.

— Tie, kurie mano, jog paprasčiausiai naudojasi sulčiaspaude, klysta. Šis prietaisas tėra maskuotė; tai ne patogus įrankis, o paskutinis vieno iš daugelio milijonų čiuptuvų elementas, čiuptuvų, kurie raizgo pasaulį ir kiekvieną dieną vis stipriau jį spaudžia.

— Vaje, — įsiterpė Katerina, pamiršusi, jog bandė vaidinti priešingo požiūrio gynėją. — Skamba bauginamai...

Profesorius papurtė galvą. Jo veidu nuslinko liūdna šypsena.

— Taip, ir per tokias klastingas maskuotes, kaip maišytuvas, skalbimo mašina, automobilis ir panašiai, šie čiuptuvai įsiveržia į mūsų kasdienį gyvenimą ir priverčia mus tarnauti sistemai, kuri vieną dieną — ji jau ne už kalnų — mus sunaikins. Galimybė rinktis seniai praėjo. Sistemos plečiasi, įgauna savo gyvybės formas, bėgant laikui, susikuria netgi savo tikslus, kuriuose tarnavimas žmogui jau nenumatytas. Pažiūrėk į organizuotas religijas. Tai didžiulės pasaulinės sistemos su savo ambicijomis, kurios jau seniai neatitinka jų pranašų gerų žodžių. Mūsų šiuolaikinės pasaulinės sistemos tikslas yra priversti vis daugiau ir daugiau žmonių priklausyti nuo jos teikiamos energijos. Naudodamiesi šia sistema, mes pasirašome tuščią čekį.

Profesorius priėjo prie stalo ir įpylė dvi taures vyno.

— Ir nepamiršk, kad gamta yra toks bankas, kuris su laiku atsiima savo pinigus. Tačiau eikime pietauti, mano brangioji. Draugas iš kaimo atvežė man viščiuką. Jie visada labai skanūs — tikiuosi, tau patiks!

Apsiblaususiomis akimis ir be galo nuliūdinta suvokimo, jog daugiau tokių pokalbių nebebus, Katerina atidarė langinę ir įleido ryto šviesos. Po jais, kiek akys užmatė, driekėsi Peru Alto Plano. Vaizdas gniaužė kvapą. Bet tada, Katerinos nuostabai, akys ėmė krėsti jai pokštus. Žiūrėdama žemyn ji pamanė reginti keistą kontūrą, išraižytą žemėje. Jis priminė milžiniško kolibrio formą.

Katerina pasitrynė akis ir pažiūrėjo dar kartą, tikėdamasi, kad vaizdas bus išsisklaidęs. Tačiau nieko panašaus neatsitiko, o šalia dabar buvo kažkas panašaus į didžiulę gėlę. Aplinkui matėsi daugiau milžiniškų formų. Pasakiška žuvis, didingas gigantiškas kondoras, o dar toliau — įvairios geometrinės figūros. Paskui pora lygiagrečių linijų. Jos buvo labai tiesios ir, regis, tęsėsi be pabaigos.

Man vaidenasi? Tai neįtikima!

Ji atsisuko į Ruterfordą ir papurtė jį už rankos.

— Džeimsai, turi tai pamatyti. Kas čia per piešiniai žemėje?

Ruterfordas, ką tik pabudęs, pažvelgė pro langą į stulbinamą vaizdą.

— O Dieve! Nieko panašaus nesu regėjęs.

Ruterfordo kaimynas iš kairės buvo madingai apsirengęs maždaug šešiasdešimties metų perujietis — riešuto rudumo veidu ir inkų indėnams tipiška nosimi. Jis nugirdo jų pokalbį ir paaiškino laužyta anglų kalba:

— Tai garsiosios Naskos linijos. Sveiki atvykę į Peru!

Ruterfordas suglumo.

— Naskos linijos? Nesu apie jas girdėjęs.

Katerina nekantravo sužinoti daugiau.

— Aš irgi ne. Kaip įmanoma matyti jas iš tokio aukščio? Jos tikriausiai milžiniško dydžio. Tos linijos turėtų būti apie pusę mylios ilgio! Ir jos tokios tiesios!

Perujietis nusišypsojo, o jo akys suspindo ryškioje šviesoje.

— Senjorita, tos linijos ilgesnės nei pusė mylios. Jos tęsiasi daugiau kaip penkias mylias. Ir tikrai yra visiškai tiesios — jos kyla ir leidžiasi nuo kalnų, eina per slėnius ir niekada nenukrypsta.

Katerina žiūrėjo išsižiojusi.

— Bet kam jos reikalingos ir kas jas nubrėžė?

— Akivaizdu, kad nesate buvusi Peru, senjorita. — Senis išsišiepė. — Tokį atsakymą išgirsite ne kartą kelionės metu — deja, to niekas nežino!

Po kelių minučių, pasikonsultavusi su kelionių vadovu, Katerina atsisuko į Ruterfordą. Suraukusi kaktą, ji tarė:

— Čia sakoma, kad Naskos linijos yra Lotynų Amerikos dirbamos žemės laukai. Šių milžiniškų figūrų šimtai, ir niekas nesupranta, kaip jos buvo išpieštos. Kai kurios figūros vaizduoja gyvūnus ir žuvis, tačiau dauguma yra paprasčiausiai tobulai išvedžiotos geometrinės formos, sudarančios trikampius, keturkampius, trapecijas ir begalines tiesias linijas. Keisčiausia, kad jas galima pamatyti ir net atpažinti tik iš oro — kaip kad mes dabar darome. Žemės lygiu jų apimčių beveik neįmanoma aprėpti, nes aplinkui Naskoje nėra jokių aukštų viršūnių — žemė ten plokščia.

Katerina trumpam nutilo. Ruterfordas tylėjo paskendęs mintyse. Jai beveik nereikėjo klausti, bet ji vis tiek paklausė:

— Ar tu galvoji apie tai, apie ką galvoju aš?

Ruterfordas linktelėjo. Jo gražų veidą niaukė nerimas.

— Jei tu manai, kad tai primena profesoriaus teoriją,’— tarė jis, — jog mūsų protėviai palieka pranešimus ateičiai, tada taip, aš tikrai galvoju apie tą patį. Tai neįtikima.

Katerina vėl įsižiūrėjo pro langą į didingai po jais slenkančius keistus brėžinius. Praslinko milžiniškas paukštis, po jo — masyvus lygiagretainis. Ji nuleido knygą ant kelių. Gerklėje susikaupė gumulas — visko darosi per daug.

Kaip gali būti, kad gavus tokį išsilavinimą — mokykla, universitetas, doktorantūra, pagaliau dėstytojo darbas, — visas patogus pasaulėžiūros pagrindas išslysta tau iš po kojų? Kodėl apie tai — žemėlapius, Naskos linijas, kad Biblija iš tiesų yra slaptas kodas senovės išminčiai perduoti — niekas nepasakė man anksčiau?

Ji pajuto guodžiantį Ruterfordo prisilietimą.

— Katerina? Katerina, ar viskas gerai?

Žmogiško prisilietimo šiluma ir Ruterfordo balsas grąžino ją į tikrovę. Katerina atsigręžė į jį ir pamėgino išspausti šypseną, tačiau smakras virpėjo. Jo veidas buvo rimtas.

— Katerina, mes turime išlikti ramūs. Nevalia bijoti. Prisimink senąjį profesorių — jis jau ėjo šiuo taku. Mes žinome, kad jis irgi atrado šiuos dalykus, todėl tuo labiau privalome sekti paskui jį. Turime tikėti tiesa ir nepaisyti, ką manėme žinoję iki šiol...

Šį kartą jai pavyko nuoširdžiai nusišypsoti. Kaip gerai, kad jis šalia.

— Džeimsai, ačiū tau. Atleisk — tiesiog tiek daug visko atsitiko per pastarąsias 24 valandas. Daug kas pasikeitė... bent jau man.

— Žinau — aš sutinku. Nesuprantu, kas vyksta, ir jei kalbėsime atvirai, galimybės mane gąsdina. Tiesą sakant, nemanau, kad turėtume galvoti labai toli į priekį — reikia tiesiog eiti pirmyn ir žiūrėti, ką atrasime.

Katerina pažvelgė į siurrealistinį gamtovaizdį apačioje. Jis tebebuvo ten, persekiojo ją savo paslaptingais hieroglifais. Ji vėl atsivertė knygą.

— Daugelis bandė nustatyti Naskos linijų amžių, bet tai pasirodė neįveikiama užduotis. Brėžiniuose nėra jokių organinių medžiagų, todėl radioaktyviųjų anglies izotopų metodas netinka, telieka remtis molinių indų šukėmis, kurių buvo rasta žmogaus rankomis iškastuose grioviuose. Piešiniai irgi kelia klausimų. Pavyzdžiui, kodėl tarp jų tiek daug Andams nebūdingų būtybių? Dėl kondoro viskas aišku, bet yra dar visa netinkančių gyvūnų kolekcija, įskaitant banginį, beždžionę, keistas paukščių rūšis, o pats keisčiausias — puikiai pavaizduotas nepaprastai retas džiunglių voras, kuris aptinkamas tik Amazonės miškų tankumynuose. Plika akimi jo beveik neįžiūrėsi, o norint sužinoti, kad jo dauginimosi organas yra ant dešinės užpakalinės kojos galo, kaip parodyta paveiksle, reikia mikroskopo.

— Voras kelia didžiausią susidomėjimą, nes astronomai apskaičiavo, kad jo ir prie jo prisijungusių tiesių linijų išsidėstymas primena Oriono žvaigždyną ir aplinkines žvaigždes.

Katerina užvertė knygą. Kaip astronomei, jai buvo aišku.

— Džeimsai, kad ir kas sukūrė tuos piešinius, viena yra aišku — jie tikrai buvo iš kažkada egzistavusios labai išsivysčiusios civilizacijos. Kad suprastum dangaus kūnus ir šitaip nubraižytum Oriono žvaigždyną, reikia nepaprastai daug žinių.

Ruterfordas dvejodamas papurtė galvą.

— Taip... O kaip dėl to, kad pusė gyvūnų netgi nėra iš Andų?

Staiga Katerinai šovė mintis. Ji pasilenkė į priekį ir kreipėsi į perujietį kaimyną. Šis buvo įsigilinęs į savo laikraštį.

— Atleiskite, pone, ar galiu paklausti?

Vyriškis nuleido laikraštį ir padrąsinamai nusišypsojo.

— O ką perujiečiai sako apie šias linijas?

Tamsios bendrakeleivio akys įdėmiai nužvelgė jos veidą. Katerina pasijuto taip, tarsi atsakymas priklausytų nuo jo nuomonės apie ją. Ji maldaujamai žvelgė į savo kaimyną.

— Senjorita, mes jau žinome, kas nubrėžė šias linijas. Tai buvo virakočiai, pusdieviai, kurie pirmieji valdė Peru. Jie atėjo iš jūros prieš labai daug metų. Jie įvedė įstatymus ir išmokė žmones galybės dalykų. Amerikiečių archeologai, o anksčiau ir ispanų, galvoja, kad kalbėdami apie virakočius mes turime galvoje mitus, tačiau taip nėra. Apie šiuos žmones nėra jokių rašytinių šaltinių, bet mes žinome, kad jie atėjo.

Senis ryžtingai linktelėjo, tada atsilošė ir vėl įniko į laikraštį.

Ruterfordas, išplėtęs iš nuostabos akis, pasilenkė Katerinai prie ausies ir sušnabždėjo:

— Regis, ką tik sužinojai, į ką turėtume atkreipti dėmesį. Kas buvo tie virakočiai ir ar jie iš tiesų egzistavo?

Katerina linktelėjo ir taip pat pašnibždomis atsiliepė:

— Taip, tu teisus, jie gali būti mūsų paslapties rakto dalis. Galbūt virakočiai yra tie žmonės, kurie paliko perspėjančius pranešimus pasaulio mituose. Galbūt linijos yra tokio pranešimo dalis.

Ruterfordas, spoksodamas pro Kateriną į beribę mėlynę, tyliai sumurmėjo:

— Taip! Būtent. Neįtikėtina... — Jis pažiūrėjo į Kateriną. — Nujaučiu, kad mūsų draugas Migelis Floresas turės daug ką mums papasakoti.

Limos oro uoste vyravo šventiška nuotaika. Išėjusius pro dvigubas sukamąsias duris, žyminčias išėjimą iš Peru muitinės, Kateriną ir Ruterfordą tučtuojau užgulė įvairiausi garsai ir spalvos. Labiausiai stulbino žmonės. Po Hitrou oro uosto su jo madingai apsirengusiais verslininkais, atostogautojais, tempiančiais tvarkingus lagaminus, ir pojūčio, jog esi lyg mažas teniso kamuoliukas, mėtomas į visas puses, Limos oro uosto chaosas buvo tikra atgaiva. Nepakeliamas triukšmas, svilinantis karštis, tūkstančiai indėnų su savo tradiciniais drabužiais ir panamomis — atrodė, tarsi jie būtų patekę į atogrąžų turgų.

Prasiskynę kelią pro prekeivius, įkyriai peršančius savo prekes, Katerina ir Džeimsas pasuko prie taksi ir netrukus jau sėdėjo tyliame automobilio salone. Tai buvo erdvus geltonas amerikietiško stiliaus taksi, kurį vairavo draugiškos išvaizdos jaunuolis. Atgavusi kvapą po mūšio su minia, Katerina paprašė vairuotojo nuvežti juos į miestą.

Vairuotojas nusišiepė ir užvedė automobilį. Taksi, leisdamas keistus garsus, išsuko į pagrindinį kelią, vedantį į Limą. Išvažiavus už oro uosto ribų, pakelės vaizdai ėmė prastėti: visur kėpsojo lūšnos.

Ruterfordas apstulbęs spoksojo į kraupų vaizdą. Tai buvo tarsi amerikietiško arba europietiško miesto parodija. Viskas buvo statyta žmogaus rankomis, tačiau naudojama ne pagal paskirtį: automobilio variklio gaubtas vietoje namo stogo, tuščia tepalo statinė atstojo vonią. Vaikų žaislai buvo šiukšlės, besimėtančios gatvėse.

Tai štai kokie tie garsieji Pietų Amerikos lūšnynai, galvojo Ruterfordas. Katerina sėdėjo sukaustyta iš nuostabos. Po romaus Oksfordo grožio šis vaizdas priminė apokaliptinę viziją.

Kokia eta gali būti žmonių moralė? Kaip jie gali gyventi tokiomis baisiomis sąlygomis? Ji atsisuko į Ruterfordą.

— Nemanau, kad virakočiai būtų labai patenkinti, jei pamatytų šalį šiandien.

— Tikrai ne. Vaizdas iš tiesų slegiantis. — Ruterfordas liūdnai stebėjo pro šalį slenkančius griūvančius pastatus. — Manau, turėtume važiuoti tiesiai į Paveldo ministeriją ir susirasti Floresą. Viešbučiu pasirūpinsime vėliau. Ką apie tai galvoji?

— Gera mintis. Nors labai norėčiau kavos... Lėktuve mažai miegojau.

Ruterfordas pasikniso kuprinėje ir išsitraukė užrašų knygelę, kurioje buvo užsirašęs Paveldo ministerijos adresą. Šypsodamasis ištiesė jį Katerinai ir linktelėjo į vairuotoją.

— Geriau pasakyk jam, kur važiuoti, nes nežinia, kur galime atsidurti!

Katerina nusijuokė ir pasakė adresą vairuotojui. Tada padėjo galvą ant sėdynės pagalvėlės ir užsimerkė. Greitai sužinosime, kokia paslaptis siejo profesorių Kentą ir Migelį Floresą.

Galbūt tai padės mums suprasti, kodėl mirė profesorius...

Paveldo ministerija buvo įsikūrusi didžiuliame įspūdingame neoklasikos statinyje šiaurinėje didelės ir triukšmingos Mero aikštės pusėje. Mero aikštėje pačiame Limos centre, keturių pagrindinių sostinės gatvių sankirtoje, nuo aušros iki sutemų ūžė įvairiausios transporto priemonės: sunkvežimiai, vietiniai autobusai ir lengvieji automobiliai, besistengiantys prasiskinti kelią, akivaizdžiai ignoruojantys kelio ženklus ir policiją.

Vargais negalais apvažiavęs aikštę ir išsiveržęs iš automobilių srauto, taksi pagaliau sustojo prie masyvių laiptų papėdės. Katerina sumokėjo vairuotojui, o Ruterfordas iškėlė jų bagažą. Nekantraudami pabėgti nuo dulkių ir triukšmo, jie skubiai užlipo laiptais. Viršuje buvo atidarytos dvigubos didžiulės geležinės durys, o už jų matėsi antros, stiklinės, durys, saugančios ministerijos vidų nuo automobilių triukšmo ir išmetamųjų dujų tvaiko. Bronzinė emblema virš geležinių durų vaizdavo gigantišką kondorą, o užrašas apačioje skelbė: Paveldo ministerija.

Pastato atriumas buvo niūrus, prastai apšviestas holas, maždaug trisdešimties metrų ilgio, kuriame tvyrojo kapinių ramybė. Marmurinės grindys, sienos ir lubos slėgė savo didingumu. Hole nebuvo beveik jokių baldų, tik priėmimo stalas ir minkštasuolis šalia jo. Už stalo sėdėjo administratorė, tačiau, išskyrus ją, Paveldo ministerija atrodė ištuštėjusi.

Jie priėjo prie administratorės, ir Katerina atsikrenkštė, prieš kreipdamasi į neaukštą, smulkią juodaplaukę moterį.

— Buenos dias. Mes atvykome pasimatyti su Migeliu Floresu. Aš esu Katerina Donovan, o čia Džeimsas Ruterfordas. Mes iš Oksfordo universiteto.

Administratorė atrodė labai nusiminusi ir pradėjo greitakalbe tarškėti ispaniškai.

— Tu supranti, ką ji sako? — paklausė Ruterfordas Kateriną.

— Ne, — atsiliepė ši. — Ji kalba per greitai. Palauk... ji kažkam skambina.

Administratorė kažką sutarškėjo į ragelį, tada atkišo jį Katerinai.

— Hold, habla ingles? — paklausė Katerina.

Vyriškas balsas atsakė angliškai. Jo tonas buvo mandagus ir užtikrintas.

— Čia turizmo ministro pavaduotojas. Kaip suprantu, jūs atvykote pasimatyti su senjoru Floresu?

Katerina suokalbiškai šyptelėjo Ruterfordui. Kol ji klausėsi balso kitame laido gale, jis stebėjo jos veidą. Staiga ji išbalo, o ranka, laikanti ragelį, nusviro žemyn. Katerina pažvelgė į Ruterfordą. Šypsenos jos veide nebebuvo — akyse kaupėsi ašaros. Ir dar jose atsispindėjo neslepiama baimė.

— Džeimsai, šįryt pakeliui į darbą Floresą partrenkė automobilis. Jis mirė.

Marmuriniame koridoriuje pasigirdo žingsniai. Iš kito galo į juos ėjo neaukštas tamsiaplaukis ūsuotas vyras juodu kostiumu ir kaklaraiščiu. Jis atrodė maždaug keturiasdešimties.

Jam artinantis, prabudo Katerinos instinktai. Ji skubiai sušnibždėjo Ruterfordui:

— Nesakyk jam, kodėl mes čia...

Vyras priėjo prie Katerinos, paspaudė jai ranką, tada atsisuko į Ruterfordą ir padarė tą patį, visą laiką šypsodamasis nenuoširdžia, meilikaujančia šypsena. Ant jo pirštų spindėjo auksiniai žiedai, o burnoje blykčiojo auksinis dantis. Jis kalbėjo su aiškiu akcentu ir demonstravo gerai įvaldytą žavesį:

— Sveiki, sveiki. Man labai gaila, kad turiu pranešti tokią baisią žinią. Aš Rafaelis Mantoresas, dirbu senjoro Floreso skyriuje. Jūs ką tik kalbėjotės su manimi telefonu. Prašau sėstis.

Ruterfordas ir Katerina beveik apsidžiaugė tokiu pasiūlymu. Sukrėsti jie lėtai nuėjo prie minkštasuolio ir atsisėdo.

— Senjore Mantoresai, ar galite papasakoti, kas atsitiko senjorui Floresui? — paklausė Katerina.

Valdininkas atsiduso. Katerinai jis pasirodė pernelyg teatrališkas, bet galbūt ji tiesiog per daug išsigandusi ir įtari.

— Och. Tai siaubinga. Kiekvieną dieną jis išlipdavo iš autobuso kitoje aikštės pusėje ir, užuot ėjęs aplinkui, kirsdavo gatvę.

Ruterfordas negalėjo patikėti tuo, ką girdi.

— Ar jį partrenkęs automobilis sustojo?

— Sustojo? Cha! Čia Lima. Aišku, nesustojo, nuvažiavo...

— Bet ar kas nors tai matė?

— Senjore... chm... atleiskite, pamiršau jūsų vardą.

Ruterfordas tarstelėjo:

— Senjoras Ruterfordas.

— Senjore Ruterfordai, Limoje žmonės nesustoja. Tai buvo nelaimingas atsitikimas — ką vairuotojas būtų galėjęs padaryti? Policija atvyko maždaug po pusvalandžio. Čia labai intensyvus eismas... jie juk ne Niujorko policija. Jį nuvežė į ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu.

Katerina, vis dar nepajėgdama suvokti to, ką girdi, įsiterpė:

— Bet tai siaubinga — nejau niekam nerūpėjo papasakoti, ką matė, pasakyti policijai automobilio numerį?

— Ką tai pakeistų, senjorita? Tai tikriausiai buvo neregistruotas automobilis — Limoje tokių dauguma. Policija jo vis tiek nerastų. Bet jūs atvykote pasimatyti su senjoru Floresu? Man labai gaila, kad jūsų vizitas nepavyko. Gal aš galėčiau kuo nors padėti? Nedažnai pas mus atvyksta iš Oksfordo — mums tai didelė garbė.

Valdininko veide vėl nušvito ištreniruota šypsena. Katerina žvilgtelėjo į Ruterfordą — jos įtarimai vis didėjo. Ji atsiliepė už juos abu.

— Ne, ačiū. Prašom nesivarginti. Mes norėjome pasikalbėti su senjoru Floresu apie inkus, bet tai nėra svarbu. Rasime gidą viešbutyje...

Valdininkas neatlyžo:

— Bet senjorita, galbūt galėčiau jus įtikinti pamatyti modernesnes atrakcijas? Peru nėra vien tik inkų paveldas...

Dairydamasi po urvą primenantį atriumą, beveik tikėdamasi išvysti kokį nežinomą priešą, išlendantį iš už durų, Katerina išlemeno:

— Ne, labai jums dėkojame. Mums viskas bus gerai.

— Ką gi, jei prireiktų mano pagalbos, skambinkite nesivaržydami. Apgailestauju, kad jūsų vizitas prasidėjo štai taip. — Pareigūnas pažvelgė į jų krepšius, vis dar aplipdytus oro linijų žymekliais, ir plačiai nusišypsojo. — Labai tikiuosi, kad toliau viskas bus gerai.

— Dėkoju, senjore Mantoresai, esu tikra, jog taip ir bus. Tikrai. — Tačiau savęs Katerina neįtikino.

Ruterfordas ir Katerina stovėjo laiptų viršuje, už milžiniškų dvigubų durų, ir stebėjo lėtai aplinkui aikštę judančių automobilių jūrą. Kas sekundę aidėjo signalai. Triukšmas buvo beveik nepakeliamas, išmetamųjų dujų smarvė dusinanti.

Ruterfordas pastatė savo kuprinę ant žemės ir įsistebeilijo į Mero aikštės pragarą. Stovėdamas priešais plačią aikštę, jis staiga pasijuto labai pažeidžiamas, instinktai rėkė jam slėptis, grįžti į vidų ir dingti.

Katerina purtė galvą; jos mintys vijo viena kitą. Floresą tikriausiai nužudė — per didelis sutapimas, kad jį partrenkė praėjus vos 24 valandoms po mūsų pokalbio. Bet kas ir iš kur galėjo žinoti, kad mes su juo susisiekėme? Mūsų pokalbio buvo klausomasi. Jei taip — kas klausėsi ir kodėl? Kad ir kas tai būtų, matyti, kad jie gerai organizuoti — tarptautiniu mastu — ir pasiryžę sustabdyti tai, ką buvo pradėję profesorius Kentas ir Floresas. Juk telefonu jis sakė, kad darbas dar nebaigtas. Kas nebaigta?

Tą akimirką į baimės užvaldytas mintis įsiveržė šalta logika. Ją apėmė siaubas.

Jei jie nužudė Floresą tik dėl to, kad jis kalbėjosi su mumis, tada, be jokios abejonės...

Ji apsidairė pagauta panikos. Jai norėjosi verkti, slėptis... bet tuomet prisiminė senąjį profesorių, humanišką, jautrų žmogų, šaltakraujiškai nužudytą dėl jai dar nežinomų priežasčių. Pyktis ėmė grumtis su baime, ir jos ryžtas vėl padidėjo.

Mūsų taip lengvai neatsikratysite. Mes nesileisime įbauginami...

Ji desperatiškai bandė sugalvoti kitą veiksmų planą.

— Ar būtų naudinga pasikalbėti su policija... arba Britų ambasada?

— Ne, — paprieštaravo Ruterfordas, žiūrėdamas į ją. — Ką mes jiems pasakytume?

Katerina atsisėdo ant savo kuprinės. Ji paprasčiausiai nežinojo, ko griebtis. Ji jautė tarp jųdviejų gilėjančią prarają — juk beveik jo nepažįsta, o šis menkai tepažinojo profesorių.

Vargšas Džeimsas. Jis tikriausiai svarsto ką čia darąs. Tačiau turi būti kokia nors išeitis — kas nors, kas patartų, ką mums daryti toliau.

Ruterfordas žingsniavo pirmyn ir atgal tarp akmeninių kolonų laiptų viršuje.

— Katerina, aš tikrai manau, kad mums reikėtų grįžti į oro uostą. Mes mėginome... Kažkas kitas turėtų to imtis. CŽV. MI6. Nežinau. Žmonės, kurie išmano tokius dalykus. — Jis patylėjo, tada atsisuko į Kateriną. Ji sėdėjo paskendusi mintyse.

Staiga ji pašoko.

— Gal galėtum minutėlę čia palaukti, pasaugoti mano krepšį? Jame profesoriaus žemėlapiai.

Ruterfordas apsidairė:

— Ką? Ką tu darai? Ei, kodėl ten grįžti? Palauk...

Tačiau buvo per vėlu. Katerina dingo už plačių geležinių durų atriumo tamsoje.

Likęs vienas laiptų viršuje, Ruterfordas pasijautė taip, tarsi kilpa ant jo kaklo būtų dar labiau užsiveržusi.

Senjoras Mantoresas skubiai žingsniavo į savo erdvų kabinetą trečiame Paveldo ministerijos aukšte. Lipšnus žavesys, demonstruotas vos prieš kelias minutes, buvo dingęs. Jis išsiėmė iš kišenės nosinę ir nusišluostė veidą. Paskui prakaitu permirkusią nosinę įsikišo atgal į kišenę. Įsitempusiu veidu jis lėtai priėjo prie durų ir akimirką pastovėjęs pasuko rankeną. Dar kartą giliai įkvėpęs, įėjo į vidų.

Patogioje kėdėje su aukšta atkalte už senjoro Mantoreso stalo sėdėjo žmogus, nužudęs profesorių Kentą. Žudikas vilkėjo juodu kostiumu, baltais marškiniais, o jo trumpos, tačiau raumeningos rankos buvo provokuojamai sukryžiuotos ant krūtinės. Prie lango stovėjo kitas juodai apsirengęs niūraus veido baltasis ir žiūrėjo į aikštę. Tai buvo žudiko padėjėjas iš nakties prie Maču Pikču griuvėsių. Abu vyrai kažkuo priminė kariškius — trumpai kirpti plaukai, vėjo nugairinti kaulėti veidai. Žemesnysis dėbtelėjo į senjorą Mantoresą ir piktai pasiteiravo:

— Tai kaip, baigta? Ar galiu pranešti sekretoriui Mileriui, kad tai viskas?

Ministro pavaduotojas susitraukė iš baimės. Visas jo pasitikėjimas, rodytas Katerinai ir Ruterfordui, buvo išgaravęs. Jis prakalbo virpančiu balsu:

— Taip, senjore. Aš pasikalbėjau su jais. Nieko jiems nepasakiau, tik tai, kad Floresas žuvo per avariją. Jie atrodė labai sukrėsti. Nemanau, kad jie liktų Peru ilgam.

— Nemanai, kad liks ilgam, ar tinai, kad neliks ilgam?

Mantoreso veide šmėstelėjo panika. Jo balsas įgavo maldaujamą aukštą gaidą.

— Senjore, neliko jokių pėdsakų. Jie nieko neras. Jie skris namo. Visiškai tuo neabejoju.

Staiga padėjėjas, kuris iki to momento stebėjo aikštę, atsisuko. Jis tarė vyrui už stalo:

— Mergina grįžta. Viena. — Tada nusisuko į langą ir atsargiai praskyrė žaliuzes.

Jo kolega iškošė pro dantis:

— Mantoresai, kodėl, po galais, ji grįžta?

Mantoresas vos tvardėsi:

— Senjore, nežinau. Aš su ja pasikalbėsiu. Prašau leist man dar kartą su ja pasikalbėti...

Sėdintysis prie stalo sužaibavo akimis į Mantoresą:

— Ne. Tai per daug svarbu.

Tai taręs, jis atsistūmė nuo stalo ir atsistojo.

— Mūsų įsakymai aiškūs. Mes pasirūpinsime, kad tam būtų padarytas galas. Eikš su mumis.

Po poros minučių Katerina pasirodė ant laiptų, dešinėje rankoje gniauždama popieriaus skiautę. Jos veide švietė šypsena.

— Kas tai? — suglumęs pasiteiravo Ruterfordas.

— Floreso šeimos adresas. Pasakiau administratorei, kad noriu nusiųsti gėlių.

Ruterfordas negalėjo patikėti savo ausimis. Ji tikrai planuoja tęsti jųdviejų kelionę. Tačiau jam padarė įspūdį jos drąsa.

— Taip lengvai gavai?

— Juk pasakiau tiesą, — šyptelėjo Katerina. — Tik aš noriu įteikti jas asmeniškai. Nagi, eime.

Katerina pasiėmė kuprinę ir užsivertė ją ant pečių. Ruterfordas stebėjo ją nubėgančią laiptais žemyn ieškoti taksi. Ji atsisuko į jį iš apačios. Matė, jog jis dvejoja, ir suprato kodėl. Bet man tavęs reikia...prašau, Džeimsai...

Ji atsiduso, tada šūktelėjo jam:

— Paklausyk, Džeimsai, aplankykime Floreso šeimą ir galėsime važiuoti į oro uostą, pažadu. Aš negaliu grįžti namo nė nepamėginusi išsiaiškinti, kas nutiko — niekada sau neatleisčiau...

Ruterfordas pažvelgė į jos maldaujantį veidą, ir jo pragmatiškumas ištirpo.

— Gerai, dabar važiuojame pas Floresus, o paskui tiesiai į oro uostą, supratai? Ir kuo greičiau...

Tyliai keikdamas save už nemokėjimą pasakyti jai „ne“, jis pasiėmė kuprinę ir nusekė paskui Kateriną.

Antradienis Limoje artėjo prie vidurdienio, ir miesto gatvės buvo užtvindytos automobilių. Saulė slėpėsi už liūdnai pagarsėjusio pakrantės rūko, kuris atsirita nuo Ramiojo vandenyno ir dešimt mėnesių per metus dengia miestą balta migla. Vietiniai jį vadina garoupa, kas reiškia „asilo pilvas“, ir jo slegianti įtaka prisideda prie dusinančio oro užterštumo ir karščio poveikio.

Ruterfordas ir Katerina važiavo per senąjį kolonijinio stiliaus miesto centrą. Tai buvo išblėsusios šlovės atminimas. Jie pravažiavo pro gražias medines vilas ir didžiulius akmeninius rūmus, kurie dabar beveik visi buvo paversti valstybiniais pastatais, kaip antai ministerijos arba muziejai.

Senoji Lima nėra didelė, tad po dešimties minučių taksi jau riedėjo per šiukšlinas modernaus miesto gatves su nykiais betono statiniais ir apleistais keliais. Skurdo žymės buvo matomos visur, ir kai automobilis, patekęs į kamštį, sumažindavo greitį, jį tučtuojau apsupdavo prekiautojai, siūlantys viską — nuo plastmasinių drabužių pakabų iki žiebtuvėlių.

Po dvidešimties minučių, pakeliui stabtelėjęs prie gėlių kiosko, kad Katerina galėtų nupirkti lelijų, taksi įsuko į siaurą gatvelę viename iš gyvenamųjų kvartalų. Vairuotojas dairėsi į šalis, leisdamas automobiliui lėtai riedėti duobėtu keliuku.

— Aha! Štai čia, — pagaliau tarė jis. — Tos žalios durys.

Katerina ir Ruterfordas atsargiai nužvelgė dviaukštį betoninį namą, įsispraudusį tarp kitų tokio paties nykaus dizaino namų. Katerina padavė vairuotojui sutartą sumą pinigų ir išlipo. Ji jautėsi nejaukiai tuščioje gatvėje. Apsidairiusi atsigręžė į vairuotoją:

— Ar galite palaukti kokią valandą?

— Žinoma, senjorita. Kiek reikės.

Indėnas vairuotojas išjungė variklį, įjungė radiją, atsilošė sėdynėje ir šypsodamasis užsitraukė ant akių beisbolo kepuraitę. Katerina ir Ruterfordas nuėjo prie durų.

Kol Katerina skambino prie durų, Ruterfordas atsitraukė per žingsnį ir nužvelgė gatvę. Tyla jam nepatiko. Maždaug po trisdešimties sekundžių viduje pasigirdo šnarėjimas, tada spynoje pasisuko raktas. Durys vos vos prasivėrė. Pro tarpą į juos žiūrėjo moteris. Jos akys buvo raudonos — tikriausiai nuo ašarų, pagalvojo Katerina.

Moters veidas buvo patrauklus, su visais inkams būdingais bruožais — žema kakta, tvirta nosimi, aukštais skruostikauliais ir labai tamsia veido oda. Katerina spėjo, kad ji turėtų būti maždaug trisdešimt penkerių.

— Laba diena, senjora, ar kalbate angliškai?

Moters veidas liko neįžvelgiamas. Katerina neatlyžo:

— Mes esame Migelio Floreso draugai...

Paminėjus Floreso vardą, moters veide šmėstelėjo suvokimas. Ji tučtuojau atlyžo ir kartu tapo dar pažeidžiamesnė.

— Jūs pažinojote Migelį?

Katerinai buvo labai nesmagu trukdyti moterį tokią sunkią valandą.

— Taip, senjora. Mes labai apgailestaujame dėl netekties...

Ruterfordas stebėjo jas tylėdamas, nes gerai suprato situacijos subtilumą.

Pagaliau, po beveik minutę trukusios tylos, moteris nukabino durų grandinėlę, neramiai peržvelgė gatvę ir įsileido juos vidun. Uždariusi ir užrakinusi duris, ji garsiai šūktelėjo į namo gilumą. Ji kalbėjo kvečua — inkų kalba, kuria įvairiais dialektais vis dar kalba kai kurios Andų indėnų tautos.

Pro kitas duris koridoriaus gale išniro neaukštas gražus indėnas, irgi maždaug trisdešimties. Jis šluostėsi rankas į rankšluostėlį. Jo veide atsispindėjo didžiulis nerimas. Įsitempusiu, nekantriu balsu jis greitakalbe prabilo sklandžia anglų kalba.

— Sesuo sako, kad pažinojote mūsų brolį. Kas jūs ir ko norite?

Katerina dvejojo.

— E... labai atsiprašome, kad trukdome tokiu metu. Mes atvykome tik todėl, kad mums labai svarbu su jumis pasikalbėti. Ar neprieštaraujate, jei trumpam užeisime?

Indėnas neatrodė labai susižavėjęs jos pasiūlymu, tačiau atidžiai nužvelgęs Kateriną ir apžiūrėjęs Ruterfordą pagaliau tarė:

— Gerai, bet jūs negalite likti ilgam.

Jie nusekė paskui jį į didelį kambarį, kuriame buvo dvi sofos ir didžiulė biblioteka su knygomis apie inkų istoriją, kultūrą ir meną. Ant sienų kabėjo kvapą gniaužiančios Peru nuotraukos, aiškiai darytos visoje šalyje: džiunglėse, pakrantėje, o pačios įspūdingiausios Andų kalnuose.

Katerina ištiesė gėles mįslingo veido vyrui.

— Tai jums. Jei kalbėsime atvirai, mes nepažinojome jūsų brolio asmeniškai, tik kartą kalbėjomės telefonu. Aš esu Katerina Donovan, o čia Džeimsas Ruterfordas. Mudu iš Oksfordo universiteto. Atvykome į Peru šį rytą. Tikėjomės šiandien su juo susitikti. Netgi nebuvome susitarę dėl susitikimo.

Tamsios perujiečio akys šaudė į vakariečius. Jo įtarumas atrodė apčiuopiamas.

— Ačiū už gėles. Prašom sėstis.

Jis padavė gėles seseriai ir prisitraukė kėdę. Perujiečio veidas liko neįskaitomas. Tiesą sakant, jis neatrodė labai patenkintas.

— Jei nepažinojote mano brolio, kodėl atvykote pasimatyti su juo?

Katerina nervingai nurijo seiles.

Mes turime iš jo ką nors sužinoti. Nesvarbu, kaip nesmagu čia būti, nesvarbu, kad trukdome jiems gedėti — mes būtinai turime ką nors sužinoti...

— Mūsų draugas Anglijoje — profesorius Kentas — prieš mirtį dirbo su jūsų broliu ties kažkokiu projektu. — Katerina nutilo, norėdama pažiūrėti, kokia bus perujiečio reakcija, tačiau jis paprasčiausiai spoksojo į ją savo tamsiomis mąsliomis akimis. Ji tęsė: — Klausykit, žinau, kad jums bus sunku tai suvokti, bet jūsų brolio vardą radome užkoduotą mūsų draugo dokumentuose po jo mirties. Aš paskambinau jūsų broliui, bet jis nenorėjo kalbėtis telefonu, liepė mums atskristi...

Indėnas staiga atsistojo, ir Katerina nutilo. Jis lėtai nuėjo prie židinio, tada atsigręžė į juos.

— Senjorita, kai paskutinį kartą mačiau profesorių Kentą, jis sėdėjo toje pačioje vietoje, kur dabar sėdite jūs, bet tai kitas reikalas. Aš negaliu jums padėti. Manau, turime baigti šį pokalbį. Aš daugiau nenoriu nieko apie jus žinoti. Prašau, mes labai norėtume, kad jūs išeitumėt...

Bet Katerina nesiklausė.

— Jūs pažinojote profesorių Kentą?

— Ne, buvome susitikę porą kartų, ir tik čia, Migelio namuose. Mano brolis buvo jį atsivedęs, kad galėtų akis į akį aptarti jų darbą. O dabar prašau...

Įsikišo Ruterfordas:

— Senjore Floresai, aš iš tiesų labai apgailestauju dėl jūsų brolio mirties. Tačiau čia vyksta kažkas negera. Jūs negalite nekreipti į tai dėmesio. Mums reikia jūsų pagalbos, nes mes manome, kad profesorius Kentas buvo nužudytas, ir mums svarbu sužinoti, ką jiedu su jūsų broliu tyrė. Negalime leisti, kad jų mirtis nueitų veltui...

Indėną aiškiai draskė prieštaringi jausmai. Ruterfordas jautė, kad jis nori kalbėti, bet jį sulaiko baimė. Ruterfordas spyrėsi:

— Ar įžeistume paklausdami, ką dirbo jūsų brolis ir profesorius? Ar jūsų brolis kada nors pasakojo jums apie tai?

Indėnas pažiūrėjo į jį ir liūdnai šyptelėjo.

— Nesijaudinkite, kad galite mane įžeisti. Migelio darbas labai rūpėjo ir man. Bet ne tai svarbu... — Indėnas nutilo nežinodamas ką daryti, paskui, tarsi pagaliau nutaręs, jog negali tylėti, atsisuko į juos ir papurtė galvą.

— Atleiskite. — Jis pamojavo ranka. — Vakar Migelis man sakė, kad jei jam kas nors nutiktų, aš su niekuo neturėčiau kalbėtis. Mes labai išsigandę — diena buvo labai sunki. Siaubinga...

Katerina pajuto užuojautos antplūdį.

— Senjore Floresai, mes labai atsiprašome, kad taip įsiveržėme. Tiesiog norime suprasti, kas vyksta. Profesorius man buvo tarsi tėvas, aš irgi netekau žmogaus, kurį mylėjau.

Indėnas atsiduso.

— Tai sudėtinga. Jų darbas buvo paslaptis. Net nežinau, nuo ko pradėti. — Kurį laiką jis susimąstęs tylėjo, paskui prašneko: — Nepaisant pavardės, mano šeima yra grynakraujai kvečua iš Kusko, senovės inkų sostinės Andų kalnuose. Mūsų senelis pasirinko ispanišką pavardę. Mes skiriamės nuo žemę dirbančių indėnų, nes mums pasisekė — abu gavome išsilavinimą, Migelis netgi studijavo Kusko universitete. Jis tapo archeologu ir istoriku, o aš iki šiol dirbau paramos organizacijoje Kuske. Mūsų gyvenimo darbas, tiesą sakant, visas mūsų gyvenimas yra mūsų žmonės, kvečua — inkų palikuonys.

Katerina atsiduso su palengvėjimu. Jis kalba... Floresas tęsė sodriu, rimtu balsu. Jis kalbėjo lėtai, rūpestingai rinkdamas ir apgalvodamas kiekvieną žodį. Visą tą laiką jo akys šokinėjo nuo Katerinos prie Ruterfordo ir atgal.

— Mes žinome mūsų žmonių istoriją. Žinome istorijas iš praeities, o būdami maži klaidžiodavome po senovinius Kusko griuvėsius — Olantaitambo, Tiahuanako, virakočių miestą prie Titikakos ežero.

— Mes išmanome savo šalies istoriją taip, kaip jos niekada neišmanys nė vienas ispanų ar amerikiečių akademikas, sėdintis savo kabinete tarp knygų. Bet mes irgi turime knygų — patys matote. Mes žinome ir šiuolaikines mokslines teorijas. Tiesiog nesutinkame su jomis.

Indėno veidas dabar spinduliavo ryžtu. Jis be pertrūkio tęsė savo pasakojimą.

— Ištisus amžius po užkariavimo ispanai, ypač Katalikų bažnyčia, darė viską, kad ištrintų įrodymus apie mūsų civilizaciją. Buvo griaunami paminklai ir religiniai centrai, deginamos religinės knygos, žudomi kunigai, žmonės atverčiami kardu. Per porą amžių neliko beveik nieko, netgi šiandien mūsų vaikai yra mokomi tradicinės istorinės — katalikų — versijos. Profesorius Kentas suprato šią neteisybę. Mums nereikėjo jam sakyti, kad prieš inkus buvo kita civilizacija, netgi labiau išsivysčiusi. Nežinau iš kur, bet jis jau žinojo tai ir norėjo rasti įrodymų. Mes turime tą įrodymą.

— Profesorius Kentas buvo labai apsišvietęs žmogus; jis pasakė mums, kad tiesa, kurią jam atskleidėme, padės atskleisti dar didesnę tiesą, kuri gali išgelbėti žmoniją.

Katerinos mintys skriejo ratu. Ji jau buvo nusprendusi, ką jie turi daryti toliau.

— Senjore Floresai, ar mes galime sužinoti tikrąją tiesą? Mes norime tęsti profesoriaus darbą.

— Senjorita, prašau vadinti mane Ernanu. Atsiprašau, kad iš pradžių taip nedraugiškai jus priėmiau. Čia nėra saugu. Jei norime tęsti pokalbį ar netgi galvoti apie tai, tada turime tučtuojau išvykti iš Limos. Po pietų yra reisas į Kuską.

Tą akimirką tarpduryje pasirodė Ernano sesuo. Jos akyse kaupėsi ašaros. Ji ėmė karštligiškai tarškėti kvečua kalba ir kaltindama rodyti pirštu į vakariečius. Ernanas sumišo ir drauge nuliūdo dėl sesers skausmo. Ramindamas jis švelniai paėmė ją už rankų ir pamažu išlydėjo iš kambario.

Ruterfordas to beveik nė nepastebėjo. Jis buvo paskendęs savose mintyse.

Jau turime du lavonus. Įdomu, ką apie tai mano Floresas?

Ernanas sugrįžo purtydamas galvą. Nespėjus jam prašnekti, Ruterfordas kaip įmanydamas mandagiau paklausė:

— Senjore Floresai, ar numanote, kas galėtų būti atsakingas už profesoriaus Kento ir jūsų brolio mirtį?

Ernanas liūdnai pakratė galvą, tada žvilgtelėjo į laikrodį.

— Deja, ne. Bet nelabai svarbu, kas jie. Svarbu tai, kad jie egzistuoja. Jie galingi ir yra pasirengę padaryti bet ką. Tai ne paranoja. Dabar mums visiems gresia pavojus — patikėkit manimi.

Floreso veidas vėl tapo neįžvelgiamas. Katerina žiūrėjo į jo išsišovusius skruostikaulius ir tamsias akis. Nepaisant didžiulės tragedijos, šis vyras sugebėjo išlaikyti orumą.

— Ernanai, labai dėkojame jums už pagalbą. Ar neprieštarausite, jei mudu su Džeimsu pasitarsime?

— Ne, prašom. Dabar turiu važiuoti į ligoninę, bet jei nuspręsite skristi į Kuską, lėktuvas išskrenda 17.30. Jeigu jums ko nors reikia, sakykite nedvejodami...

Ernanas išėjo iš kambario. Katerina degė ryžtu — rodos, jie vėl aptiko pėdsakus. Ji šypsodamasi atsisuko į Ruterfordą. Ir jos širdis smuktelėjo. Sprendžiant iš niūrios išraiškos, jis buvo priėmęs kitokį sprendimą.

Katerina maldaujamai žvelgė į Ruterfordą. Jai labai norėjosi, kad jie tęstų ką pradėję.

— Džeimsai, manau, kad turėtume vykti su Ernanu...

Ruterfordas nutraukė ją, neleidęs pratęsti minties. Jo balsas buvo įsitempęs kaip styga.

— Leisk pateikti tau faktus, Katerina. Tie maniakai, kad ir kas jie būtų, jau nužudė du žmones — Migelį Floresą ir profesorių Kentą. Jie nė nemirktelėję nužudys ir mus — mes jiems nieko nereiškiame. Jie daro ką nori visame pasaulyje, ir tu tai žinai. O mes netgi nežinome, ko ieškome!

Ruterfordas pašoko ir ėmė žingsniuoti pirmyn ir atgal priešais židinį.

Katerina nežinojo, ką atsakyti. Dvejodama ji prabilo:

— Tai netiesa... Mes žinome, ko ieškome — senovės paslapties, glūdinčios pasaulio mituose. Jei seksime profesoriaus Kento pėdsakais, neabejoju, kad išsiaiškinsime daugiau...

Katerina buvo susirūpinusi. Tai pirmasis jų ginčas. Ji dar kartą suvokė, kaip jai reikia jo pagalbos. Ji beviltiškai troško ieškoti toliau ir pyko, kad jis siūlo viską baigti. Tačiau šį kartą Ruterfordas, regis, buvo nusiteikęs ryžtingai.

— Katerina, pasakyti, jog tai pavojinga, būtų per švelnu. Profesorius žinojo, kokie galingi ir negailestingi šie žmonės, kad ir kas jie būtų, — kitaip kam būtų rašęs tą raštelį? Mes būtume bepročiai, jei nesiliautume.

Katerina nenorėjo klausyti, ką jis kalba.

— Džeimsai, suprantu tavo poziciją, bet aš negaliu grįžti. Ketinu tęsti paieškas, kol išsiaiškinsiu, ką visa tai reiškia, nepaisydama jokių pavojų.

Ruterfordo akys piktai liepsnojo.

— O mūsų saugumas tau nerūpi? Nebijai, kad toks pat likimas gali ištikti ir mus?

— Aš pasiryžusi rizikuoti.

Ruterfordas, smarkiai suraukęs kaktą, sunkiai atsiduso. Jis nusisuko nuo jos ir įsižiūrėjo pro langą į kiemą.

Staiga jis suvokė, kad negali jos paleisti. Ji pasirodė jo gyvenime mažiau nei prieš keturiasdešimt aštuonias valandas, apvertė jį aukštyn kojomis, ir tebūnie jis prakeiktas, jei leis jai išeiti. Jis ryžtingai atsisuko į Kateriną.

— Ką gi, o aš nesu pasiryžęs...

Katerina nebenorėjo daugiau nieko girdėti. Jos širdis nusmuko. Ji nutraukė jį virpančiu balsu:

— Suprantu. Tu ir taip labai man padėjai. Niekada to nepamiršiu. — Tačiau po pragmatiškais žodžiais slėpėsi agonija. Tą akimirką ji suvokė, kad nors juodu vos pažįstami, ji nenori jo prarasti — ir ne tik todėl, kad teks visiškai vienai stoti akis į akį su pavojais.

Ruterfordas šypsojosi jai nuolankia šypsena.

— Leiskite man baigti, daktare Donovan. Aš nesu pasiryžęs leisti tau rizikuoti vienai. Regis, teks vykti kartu.

Katerina ir Ruterfordas praleido popietę Floreso namuose tyrinėdami jo biblioteką. Ketvirtą valandą po pietų atvyko vienas iš Ernano brolių nuvežti juos į oro uostą popietiniam reisui į Kuską.

Kai automobilis pajudėjo nuo Floreso namų ir nulingavo dulkėtu keliuku, iš siauros gatvelės šešėlių išniro kitas automobilis. Tai buvo sidabrinis mersedesas. Jį vairavo tvirto sudėjimo indėnas tamsiais akiniais. Šalia jo, priekinėje keleivio sėdynėje, sėdėjo niūraus veido baltasis juodais drabužiais. Ant užpakalinės sėdynės buvo įsitaisę jo kresnasis padėjėjas ir senjoras Mantoresas, Paveldo ministerijos ministro pavaduotojas. Mantoreso kakta rasojo prakaitu. Tylėdami jie stebėjo nuvažiuojantį automobilį.

Baltasis priekinėje keleivio sėdynėje pasisuko visu kūnu, kad galėtų geriau matyti Mantoresą, ir piktai iškošė:

— Kur, velniai rautų, jie važiuoja? Taip ir neatsikratėme jų.

Paskui nusisuko, pažvelgė skubiai dingstančiam automobiliui pavymui ir sumurmėjo beveik pats sau:

— Sakiau, kad reikėjo susidoroti su visa Floresu šeima.

Mantoreso akys išsiplėtė iš baimės — jis bandė kažką pasakyti, bet žodžiai strigo gerklėje. Žudikas išsiėmė iš švarko kišenės telefoną ir surinko numerį Šiaurės Amerikoje. Po trijų signalų kažkas pakėlė ragelį.

— Sere, mes pašalinome Floresą, kaip ir prašėte, bet, deja, akademikai susitiko su jo broliu...

Jis nutilo, klausydamasis balso kitame gale.

— Būtinai. Supratau. Šį kartą padarysime viską kaip reikiant. Taip, taip, sere, tai baigsis Peru.

Skrydis į Kuską yra nepakartojama patirtis. Kai lėktuvas pakyla iš Limos oro uosto ir atsiplėšia nuo pakrantės, pirmosios Andų kalnų papėdės tučtuojau atsistoja piestu iš abiejų pusių. Lėktuvas kyla vis aukštyn ir aukštyn, o kalnai kyla aplinkui jį, kol pagaliau lėktuvas prasiveržia pro debesis ir sminga į giedrą padangę. Tolumoje aukštesnės viršūnės prasiskverbia pro debesis ir žymi horizontą tarsi salos baltos putos jūroje.

Tačiau Katerinai vaizdas nerūpėjo. Kai suvokė dviejų mirčių rimtumą ir pasekmes, ją vėl apėmė panika. Ar jie saugūs čia, tarp debesų?

Ji nužvelgė savo pakeleivius. Visi buvo indėnai. Ar kuris nors iš jų gali būti pasamdytas nežinomo priešo?

Kaip gerai, kad Džeimsas skrenda kartu. Visą šią neįtikėtiną kelionę jis rodė šaltakraujiškumą ir blaivų protą. Jis tikrai ypatingas žmogus. Kitas jo vietoje, sužinojęs apie Floreso mirtį, būtų sėdęs į lėktuvą ir grįžęs atgal. Tiesą sakant, normalus žmogus nė nebūtų leidęsis į šią kelionę. Nepaisant atsargumo, jis atrodo pasirengęs būsimiems iššūkiams. Matyt, bibliotekinis ir senųjų knygų pasaulis jam pasirodė per mažas, per ankštas. Nors Katerina nenorėjo to pripažinti, sulig kiekviena valanda Ruterfordas atrodė jai vis patrauklesnis.

Siauros, akmenimis grįstos Kusko gatvelės Ruterfordui ir Katerinai priminė Oksfordą. Po Limos oras čia atrodė nuostabiai grynas, ir akimirką Katerina su Ruterfordu pamiršo apie jiems gresiančius pavojus.

Ernanas, veždamas juos į senamiestį, nesustodamas kalbėjo apie senąsias Andų civilizacijas. Viena ranka laikydamas vairą, antrąja išraiškingai gestikuliavo patvirtindamas savo teiginius. Todėl automobilis sukiojosi tai į vieną, tai į kitą pusę.

— Inkai nebuvo pirmieji — tai svarbiausias dalykas, kurį privalote suprasti. Nors jų nuostabūs meno dirbiniai dabar saugomi įvairiuose pasaulio muziejuose, jie tebuvo kur kas senesnės kultūros saugotojai. Patys inkai tai pripažįsta. Keletas apsišvietusių ispanų keliautojų, pamatę visiškai sunaikintą inkų civilizaciją, bandė surinkti ir užrašyti jos tradicijas, nors ir nykstančias laiko migloje.

Automobilis pavojingai pasuko į kelio vidurį ir vos nesusidūrė su mažu spalvingai nudažytu ir sausakimšu autobusu, plerpsinčiu priešinga kryptimi.

Ruterfordas įsitvėrė Ernano sėdynės.

Tarsi mūsų kelionėje nepakaktų pavojų!

Katerina sekundę užsimerkė, ir mikroautobusas prazvimbė per plauką nuo jų. Ji žvilgtelėjo į Ruterfordą ir kilstelėjo antakius. Ernanas pamatė jos veido išraišką per galinio vaizdo veidrodėlį.

— O, atleiskite. Būsiu atsargesnis — jūs dar neįpratę prie Andų vairavimo stiliaus!

Jis sumažino greitį ir tęsė pasakojimą apie savo žmones.

— Nemanau, kad ispanai iš tiesų patikėjo istorijomis ir tradicijomis, apie kurias jiems papasakojo senieji žyniai. Jie tikriausiai pagalvojo, jog jos per daug keistos, kad būtų tikros, — tačiau jos yra tikros. Viena pagrindinių istorijų, perduodamų iš kartos į kartą tarp Andų žmonių, — būtent ji domino ir profesorių Kentą, — yra ta, kad prieš inkų civilizaciją tūkstančių tūkstančius metų egzistavo kita didi civilizacija. Bet nesijaudinkite — jūs patys pamatysite jos įrodymus...

Katerina su Ruterfordu klausėsi Ernano ir pamažu persikėlė į kitą pasaulį, inkų princų bei ispanų konkistadorų pasaulį ir inkų civilizacijos žlugimo tragediją. Jie žiūrėjo pro automobilio langą į ryškiai apsirengusius valstiečius, einančius keliu, kadaise didžios tautos palikuonis, mėgavosi gaiviu oru, vietovės nuošalumu ir nežemiškai gražiu Andų gamtovaizdžiu.

Pagaliau, kai ištrūko iš Kusko priemiesčių ir pravažiavo jaukiomis, akmenimis grįstomis ir asfaltuotomis senamiesčio gatvėmis, Ernanas sustabdė automobilį itin siauroje gatvelėje. Jis iššoko ir atidarė keleivio dureles, kad Katerina galėtų išlipti.

— Atvykome. Aš nuvešiu jūsų daiktus į pusbrolio namus, o jūs tuo tarpu galite apsižvalgyti. Pasakysiu jam, kad jūs mano draugai. Kad ir ką darytumėt, jokiu būdu neminėkite profesoriaus Kento ir net Migelio. Nenoriu, kad kas nors nukentėtų. Į namus grįšime sutemus, ir jūs galėsite pernakvoti, bet ryte turėsime išvykti auštant — negaliu rizikuoti, kad jus čia pamatytų.

Katerina išlipo iš džipo.

— Negi nenorite, kad eitume kartu ir susipažintume su jais — negi taip nebūtų normaliau?

Ernanas vėl susijaudino.

— Ne, tikrai manau, kad geriau kuo mažiau bendrauti. O ir jūs dabar galėsite pasivaikščioti. Tik patariu kuo mažiau bendrauti... Jei eisite šia gatve, — jis pamojo į kitą siaurą gatvelę, — pateksite į Los Albamos aikštę. Susitiksime ten po pusvalandžio, prie įėjimo į Katedrą.

Ruterfordas iššoko iš automobilio ir plačiai išskėtė rankas.

— Fu, atrodo, kad keliavome nesustodami visą parą. Mielai pamankštinčiau kojas.

Ernanas jam nusišypsojo.

— Ką gi, pasivaikščiokite. Jei pasiklysite, paklauskite bet ko, kur Katedra, ir jie parodys jums kelią.

Tai taręs, Ernanas įsėdo į džipą ir užvedė variklį. Automobilis suriaumojo ir dingo už kampo. Vos tik Ernanas nuvažiavo, Ruterfordas ir Katerina pastebėjo, kokia ramybė vyrauja akmenuotose Kusko gatvėse. Pirmiausia jie panoro įkvėpti gryno oro. Dangus buvo skaidrus it krištolas, ir pirmą kartą po žinios apie Floreso mirtį Katerina pasijuto šiek tiek geriau, ne tokia išsigandusi. Ji atsigręžė į Ruterfordą, kuris apžiūrinėjo didžiulę ir seną sieną, einančią palei kairįjį kelio kraštą.

— Kaip manai, ar mes saugūs čia, Anduose?

— Tiek saugūs, kiek galime būti, tačiau aš sutinku su Ernanu — nemanau, kad turėtume atkreipti į save dėmesį. Pažiūrėk į šią nepaprastą sieną.

Siena buvo pastatyta ne iš plytų, o iš gigantiškų granito blokų; kai kurie buvo 10 ir 10 pėdų dydžio. Tačiau įdomiausia tai, kad tie milžiniški blokai, kitaip nei įprastos plytos, kurios yra stačiakampės ir vienodų proporcijų, buvo daugiakraščiai ir įvairaus dydžio, bet puikiai suderinti ir sutvirtinti be cemento. Gebėjimas sukonstruoti ir paskui išraižyti milžiniškus granito blokus taip, kad jie visomis kraštinėmis jungtųsi su kitais, — nepažeisdami bendros struktūros, — gniaužė kvapą.

Katerina spoksojo priblokšta.

— Kaip jie sugebėjo tai padaryti? Ar tai inkų darbas? — Ji priėjo arčiau sienos ir perbraukė ranka per ypač didelį bloką. — Pažiūrėk, šis turi dvylika kraštinių, o jo dydis kaip valgomojo stalo. Neįtikėtina — visos kraštinės puikiai tinka gretimoms! O į tarpą net peilio neįkištum.

Ruterfordas atsitraukė per žingsnį, gėrėdamasis darbu.

— Nesu tikras, bet turėtų būti inkų. Tikrai ne ispanų — ne europiečių. Įsivaizduok, kaip reikėtų pajudinti tokį luitą — didžiausi sveria tikriausiai per dešimt tonų. Eime, paieškokime tos Katedros.

Braukdama ranka per sieną, Katerina nusekė paskui Ruterfordą į gatvelę, vedančią pagrindinės aikštės link.

Kai pagalvoju, kad vos prieš dieną skaičiau paskutinę semestro paskaitą, mąsčiau apie atostogas... Dar tik trečiadienio vakaras, o atrodo, kad Oksfordą palikau prieš šimtą metų. Įkritau į skylę savo senajame patogiame gyvenime ir patekau į kitą pasaulį... pavojų kupiną pasaulį...

Jos žvilgsnis nukrypo į Ruterfordą, žingsniuojantį priekyje, smalsiai sukiojantį galvą, tyrinėjantį Kusko akmens dirbinius. Jo buvimas šalia ją ramino.

Kaip Ernanas ir žadėjo, siaura akmenuota gatvelė išvedė į pagrindinę aikštę, kuri po Limos Mero aikštės priminė vaiduoklių miestą. Aikštė buvo Anglijos kaimo sodo dydžio. Joje kirtosi šešios mažos akmenuotos gatvelės, o iš kitų pusių supo akmeniniai pastatai. Katerina prisigretino prie Ruterfordo, ir jie patraukė per aikštę, mėgaudamiesi erdve ir ramybe, džiaugdamiesi pasprukę nuo Limos nemalonumų. Jiems artėjant prie tolimojo krašto, iš kitos alėjos pasirodė Ernano figūra.

— Sveiki! — šūktelėjo jis. — Graži vieta, ar ne?

Katerina jam nusišypsojo. Ruterfordas linksmai atsišaukė:

— Tokia vieta kaip perlas — turėtum pastatyti tikrai ką nors bjauraus, kad sugadintum šį vaizdą...

Ernanas prieidamas nusijuokė.

— Taip, ko gero, jūs teisus.

Trise jie žvalgėsi po aikštę ir už senojo miesto namų stogų, besidriekiančių į tolį.

Šelmiškai žybčiodamas akimis, Ernanas šypsodamasis atsisuko į juos.

— Čia, Kuske, inkai pastatė šventyklą virakočiams — ji vadinama Korikančia. Ar matote ją?

Katerina ir Ruterfordas apsidairė, bandydami nustatyti, kuris pastatas tiktų inkų struktūrai. Nė vienas nepasižymėjo šventyklai būdingu didingumu.

Ernanas parodė tiesiai į bažnyčią.

— Štai ji. 1533-iaisiais ispanai pastatė katedrą ant šventyklos, kad užgniaužtų mūsų religiją. Sakoma, jog vienas iš paskutiniųjų inkų princų buvo užmūrytas gyvas, kai jie statė ją, — vieną dieną mes jį išleisime. Ar žinote, kas yra Virakočia?

Katerina prisiminė bendrakeleivį lėktuve.

— Girdėjau, kad virakočiais vadinami žmonės, kurie nubrėžė Naskos linijas, — tarė ji.

Ernanas, šiek tiek nustebęs, dirstelėjo į ją akies krašteliu.

— Teisingai, taip buvo vadinama tauta. Bet Virakočia yra vienas žmogus — taip sakant, jis buvo vadas. „Virakočia“ reiškia „jūros puta“. Žmonės, kurie atėjo kartu, pagal jį buvo vadinami virakočiais. Man džiugu, kad nesiklausėte kelionės gidų. Čia buvo jo sostinė, ir čia jį garbino.

Katerina bandė spėti:

— Ar jis buvo vienas pirmųjų inkų karalių?

Ernanas ryžtingai papurtė galvą.

— Ne, ir tai išties yra labai svarbu. Jis atėjo gerokai prieš inkus. Mes nežinome kada — nėra jokių rašytinių šaltinių. Nėra įrodymų, todėl vakarų mokslininkai ignoruoja legendas apie Virakočią, mano, jog tai mitas. Tačiau jie klysta. Jis paliko savo žymę Anduose. Jis keliavo po visus kalnus, ir šio krašto žmonės pasakoja istorijas apie jo gerus darbus. Jo dėka atsirado akmens statiniai ir buvo atlikti reikšmingi civilinės inžinerijos žygiai. Anduose pamatysite tokių pastatų griuvėsių, kad apstulbsite.

Ruterfordas suglumo.

— Bet ar ne inkai pastatė...

Ernanas jį pertraukė. Jo veidas buvo rimtas, tarsi indėno žodžiai turėtų nepaprastai didelę reikšmę.

— Ne. Inkai pastatė kai kuriuos iš jų, tačiau gebėjimus paveldėjo iš Virakočios ir jo pasekėjų.

— Bet iš kur jis atėjo? Ir kada?

Indėnas prieš atsakydamas lėtai apvedė akimis visą aikštę.

— Tai ir yra paslaptis. Apie jo atėjimą yra daug žodinių padavimų. Netgi ispanai šešioliktame amžiuje juos paminėjo. Inkai papasakojo jiems, jog tai buvo virakočiai. Virakočia pasirodė iš jūros su savo pasekėjais ir nuėjo kalnų taku į šiaurę, pakeliui darydamas stebuklus. Jis statė šventyklas, pastatė netgi didžiausią akmens miestą — Tiahuanaką; paskui keliaudavo toliau.

— Virakočia taip pat mokėjo gydyti žmones, ir ten, kur jis ėjo, aklieji praregėdavo, o luošieji pradėdavo vaikščioti. Visuose išlikusiuose padavimuose vienodai aprašoma jo išvaizda. Vienas ispanų konkistadoras girdėjo, kad Virakočia buvo „aukštas, barzdotas vyras mėlynomis akimis, baltai apsirengęs“. Kiti pasakoja, jog jis turėjo ilgą baltą barzdą, blyškią odą, vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazda, kreipdavosi į vietinius jų kalba ir nešdavo jiems taiką bei meilę.

Katerina klausėsi it užburta. Ji beveik įsivaizdavo, kaip atrodė didysis Virakočia.

— Koks keistas ir geranoriškas tipas, — sumurmėjo sau.

Ernanas įdėmiai pažiūrėjo į ją.

— Taip, jis buvo didis žmogus ir mano tautos mokytojas. Inkai pasakojo, kad prieš jo atėjimą žmonės gyveno it laukiniai. Jie neaugino gyvulių, nešėjo grūdų — tik medžiojo. Jis atėjo ir išmokė žmones žemdirbystės, gyvulininkystės, medicinos ir astronomijos. Virakočia pradėjo aukso amžių, ir akivaizdu, kad padarė tai taikiu būdu.

Ruterfordas norėjo žinoti daugiau:

— Bet kokiu tikslu virakočiai atėjo? Jie primena kolonistus — išskyrus tai, kad jie nepasiliko.

Ernanas linktelėjo pritardamas.

— Geras klausimas, būtent tuo domėjosi ir profesorius. Visi seni padavimai teigia, kad virakočių atėjimas buvo susijęs su didžiuoju tvanu.

Paminėjus tvaną, įsiterpė Katerina:

— Norite pasakyti, kad yra mitų apie tvaną? Čia, Andų kalnuose?

Ernanas pažvelgė į ją.

— Taip. Ir netrukus parodysiu jums to tvano įrodymus.

Anduose daug pasakojama apie didįjį tvaną, panašų į tą, kuris aprašomas jūsų Biblijoje. Kai vanduo ėmė trauktis, Virakočia pasirodė iš Titikakos ežero, kuris inkams yra šventas. Jis pastatė citadelę Tiahuanake. Jos griuvėsiai išlikę iki šių dienų. Pastatęs ten savo bazę, jis atėjo į Kuską. Prižiūrimi jo atidžios akies, žmonijos likučiai buvo išgelbėti nuo barbariškumo ir pradėjo daugintis.

Ruterfordas negalėjo atsistebėti:

— Tai Titikakos ežeras yra mitų apie Virakočią pagrindas.

Ernanas patenkintas šypsojosi. Jis jau neabejojo, kad svečiai ėmė suprasti tikrąją Peru istoriją.

— Taip. Dar daug ką turime aptarti, bet dabar metas vakarieniauti. Eime, nuvesiu jus į pusbrolio namus. Tik prašau — nepamirškite, jog apie šiuos dalykus nevalia kalbėti prie mano šeimos... jiems jūs — mano atostogaujantys draugai.

Emano pusbrolio namuose jau buvo gaminama vakarienė. Namas buvo tipiškas senas Kusko pastatas — iš akmens, su bendra patalpa, kurios viename gale įrengtas didžiulis židinys ir virtuvė. Antrame aukšte buvo daugiau kambarių.

Ernano pusbrolis Arūnas beveik nekalbėjo ispaniškai, o angliškai nemokėjo nė žodžio. Jis buvo įprasto indėnams sudėjimo, maždaug 5 pėdų ir 5 colių ūgio, raumeningas. Nesiliaudamas šypsojosi ir atrodė ne toks rimtas kaip Ernanas. Katerina įtarė, kad jis tikriausiai niekada nebuvo išvykęs iš Kusko ir beveik nieko nežinojo apie Limą, o ką jau kalbėti apie išorinį pasaulį. Ernanas supažindino Kateriną ir Ruterfordą su Arunu, ir šie, daug šypsodamiesi ir kratydami rankas, sugebėjo išreikšti savo dėkingumą. Paskui Ernanas kreipėsi į pusbrolį kvečua kalba; juodu dingo virtuvėje, bet netrukus pasirodė nešini maistu ir gėrimais. Jie padėjo padėklus ant stalo kambario vidury.

Katerina atsisėdo prie židinio. Sėdėdama ir žiūrėdama į liepsnas, ji pergalvojo tai, ką sužinojo nuo tada, kai atvyko į Kuską. Ruterfordas, tik dabar pajutęs laiko skirtumo poveikį, susmego kitame tuščiame krėsle ir, nespėjęs netgi atsisagstyti švarko, užmigo. Katerina kurį laiką žvelgė į jo veidą, nušviestą spragsinčios ugnies šviesos. Paskui atsiduso ir nusisuko į jaukią židinio šilumą.

Vėliau, po skanios vakarienės, Ernanas padėjo Arunui suplauti indus ir ėmė ruoštis kelionei į namus. Jis labai stengėsi palaikyti pakilią nuotaiką — ir nekalbėti apie juos persekiojantį blogį.

— Tikiuosi, nenusivylėte mūsų svetingumu ir tikrai domitės tuo, apie ką mes kalbėjomės. Kol nepamiršau — manau, kad jus gali sudominti šitai. — Jis ištraukė iš kuprinės knygą: Kudeno Andų mitologija. — Joje supažindinama su visais pagrindiniais Andų mitais. Aš pats linkęs vadinti juos pasakojimais, nes žodis „mitai“ tarsi sako, kad juose nėra tiesos, tačiau, kaip mes žinome, yra atvirkščiai. Smagaus skaitymo. Atvažiuosiu jūsų paimti penktą ryto.

Tai pasakęs, Ernanas dingo nakties tamsoje. Arūnas sugrįžo į kambarį su šypsena veide ir pamojo Katerinai ir Ruterfordui eiti paskui jį. Ruterfordas, kuris jau buvo atsistojęs, nusekė paskui jį pro duris ir nuėjo koridoriumi į miegamąjį.

Jame buvo tik dvigulė lova, daugiau jokių baldų. Židinyje vis dar ruseno blėstančios, tačiau šiltos žarijos. Arūnas įmetė į židinį porą pliauskų ir šypsodamasis atsisuko į Ruterfordą. Šiam nereikėjo kalbėti Arūno kalba, norint suprasti, jog tai vienintelis miegamasis name ir jiems siūloma juo pasinaudoti. Jis suglumęs nusišypsojo indėnui ir pamėgino parodyti, kad galėtų miegoti ant grindų pagrindiniame kambaryje, tačiau indėnas tik nusijuokė ir papurtė galvą. Buvo akivaizdu, kad svetingumo gestas nediskutuotinas.

Tą minutę į kambarį įžengė Katerina. Arūnas jiems nusišypsojo ir išėjo iš kambario uždarydamas paskui save duris.

Paraudęs iš sutrikimo, Ruterfordas atidarė duris į koridorių.

— Nesijaudink, aš permiegosiu ant grindų kitame kambaryje.

Jis dingo koridoriuje. Katerina uždarė paskui jį duris. Paskui įsirėmė delnu į duris ir nuleido pavargusią galvą. Akimirką pastovėjusi, giliai atsiduso.

Kaip ir buvo žadėjęs, Ernanas atvyko pasiimti jų ketvirtadienio rytą, penktą valandą. Jis nuvežė juos, vis dar mieguistus, į stotį ir įsodino į traukinį pažadėjęs, kad kitą dieną, kai baigsis Migelio laidotuvės, pasitiks juos prie Maču Pikču.

6.10 senas nedidelis traukinys pradeda kelionę viena įspūdingiausių pasaulio geležinkelių atkarpų. Per trijų valandų kelionę riestanosis garvežys su keturiais mažais vagonais vingiuoja į penkių tūkstančių metrų aukštį, aplanko fermas ir kaimus, įveikia bedugnes primenančius tarpeklius, apkabina uolas, kol pagaliau, prasiskverbęs pro debesis, atgabena į Maču Pikču stotį.

Miglos gaubiami Kusko stogai liko apačioje, ir netgi Virakočios šventovė, Katedra, netrukus tapo nereikšminga, palyginti su galingomis Andų viršūnėmis ir plačiais, beribiais slėniais.

Katerina nerimavo. Nuo tada, kai pabudo šį rytą, jos neapleido jausmas, kad jie yra sekami — kad priešais juos atgręžta galinga mašina; jos krumpliai girgždėdami įsisuka, ir visas aparatas sutelkia savo energiją jų medžioklei. Ji nužvelgė vagone sėdinčių pakeleivių veidus. Valstiečiai ir vienas ar du turistai. Nėra dėl ko nerimauti — bent kol kas... Ji pažiūrėjo į Ruterfordą ir su palengvėjimu atsiduso.

Ruterfordas buvo išsitraukęs iš kuprinės Kudeno Andų mitologiją ir skaitė iš vakaro pasižymėtas vietas apie Virakočią. Jo akys lakstė puslapiu, o mintys vijo viena kitą. Kažkas čia buvo pažįstama, tik jis neapčiuopė kas.

Virakočia atėjo iš labai toli. Jis buvo baltasis. Aukštas, stiprus, mėlynomis akimis ir ilga balta barzda. Vieną dieną kai kurie žmonės ėmė jam pavydėti. Jie palaukė, kol jis išvyko į kelionę, tada surengė sąmokslą. Kai jis grįžo, jie surišo jį, nužudė ir paguldė jo kūną į valtį Titikakos ežere... Valtis nuplaukė upe prie kranto...

Staiga jam nušvito akys.

— Katerina! Man regis, aš kai ką supratau. Manau, kad žinau, ką tyrinėjo profesorius.

Katerina tuo metu stebėjo magišką vaizdą. Ji nustebusi atsisuko į jį.

— Ką? Ką nori tuo pasakyti?

— Rodos, aš supratau pasikartojantį modelį.

— Kokį pasikartojantį modelį?

— Tai štai — profesorius Kentas savo laiške sako, jog išsiaiškino tikrąją pasaulio istoriją, paslėptą senuose mituose ir legendose. Nuo tada aš vis mąsčiau, būtent kokią paslaptį profesorius turėjo galvoje, apie kokią „tikrąją istoriją“ jis kalbėjo. Jei mituose slypi užmaskuota tikroji istorija, tada turi būti motyvų, kurie kartotųsi skirtinguose mituose.

Katerina žiūrėjo į jį nesuprasdama:

— Apie ką tu kalbi?

— Žiūrėk, visuose mituose yra pasakojama apie tvaną — profesorius iš tiesų galvojo, kad įvyko pasaulinis kataklizmas, sunaikinęs ankstesnę išsivysčiusią civilizaciją. O ką pasakoja kiti mitai visame pasaulyje? Dabar, skaitydamas apie Virakočią, aš staiga supratau...

— Ką?

— Kad tai ta pati istorija — plačiąja prasme. Tokia pati kaip istorija apie Ozyrį, svarbiausią senovės Egipto dievybę. Tai modelis, pasikartojanti tema. Ir tai logiška. Visos kultūros turi daug kitų, ne tokių žinomų mitų, tačiau centriniai visada stipriausi. Jie pasakojami šimtmečius, netgi tūkstantmečius. Paslėpk tikrąją istoriją tuose mituose, ir ji niekada nepasimes. Esu tikras, kad pastebėjau tiesioginę paralelę tarp Virakočios ir Ozyrio, tačiau turi būti ir kitų svarbių centrinių mitų kituose pasaulio kraštuose.

— Bet tai neįmanoma, — tarė Katerina. — Tarp tų dviejų kultūrų nebuvo kontakto; jos yra skirtingose Atlanto pusėse.

— Paklausyk. — Ruterfordas perskaitė jai skyrių apie suokalbininkus, kurie nužudė Virakočią ir įdėjo jo kūną į valtį, tada nedelsdamas pradėjo pasakoti mitą apie Ozyrį:

— Ozyris yra mirties ir prisikėlimo dievas. Pasak egiptiečių mitologijos, jis atėjo į Egiptą su savo pasekėjais labai seniai ir teikė civilizacijos privalumus. Jis nieko nevertė priimti jo gyvenimo būdo, tačiau įtikino žmones ir vedė juos savo pavyzdžiu — taip pat kaip Virakočia.

— Tačiau vėliau jis paskelbė kuriam laikui išvykstąs skleisti civilizaciją tarp kitų barbarų. Kol Ozyrio nebuvo, septyniasdešimt du karališkųjų rūmų nariai, vadovaujami jo svainio Seto, surengė prieš jį sąmokslą. Ozyriui grįžus, jie pakvietė jį į puotą, skirtą jo garbei, kurios metu kaip prizas buvo pasiūlyta graži medinė dėžė tam, kas tilpsiąs į ją. Ozyris nežinojo, jog dėžė buvo sukonstruota taip, kad joje tilptų tik jis. Vienas po kito svečiai bandė atsigulti į dėžę, bet, žinoma, nė vienam nepavyko. Pagaliau pamėgino Ozyris, ir jis kuo puikiausiai tilpo į ją. Tačiau nespėjus jam išlipti, atskubėjo tie septyniasdešimt du sąmokslininkai ir uždėjo ant jos dangtį. Paskui jie įmetė dėžę į Nilą. Ji nuplaukė iki pakrantės ir buvo išmesta į krantą, Baiblosu vadinamoje vietoje.

Katerina klausėsi apstulbusi.

— Ryšys akivaizdus, — tęsė Ruterfordas, — Abu, Virakočia ir Ozyris, atėjo iš toli, kad civilizuotų žmones. Prieš abu buvo surengti sąmokslai. Abu nužudyti. Abu įdėti į valtis ir abu nuplaukė upe į jūrą.

— Tu teisus, tai labai keista.

— Keista! Tai daugiau nei keista — netgi daugiau nei sutapimas. Virakočia ir Ozyris yra ta pati figūra. Tokiuose mituose ir turi būti paslėptas tas kodas. Kadangi iš esmės ta pati istorija išliko dviejose visiškai nesusijusiose kultūrose nežinia kiek tūkstančių metų, jos yra tobulos priemonės pranešimams iš senojo pasaulio.

— Bet ar supranti, ką jomis norima pasakyti?

— Ne, dar ne, bet dabar bent jau žinome, nuo ko pradėti. — Ruterfordas atsilošė ir vėl paskendo apmąstymuose apie pasaulio mitologijas.

Traukiniui lėtai ropščiantis ilgu ir vingiuotu keliu, Kateriną ir Ruterfordą glaudžiai apsupo aplinkinis gamtovaizdis. Stačius slėnių šlaitus pakeitė džiunglių augmenija, ir mintis, jog kas nors galėtų pajudinti bet ką šiuose beveik vertikaliuose šlaituose, o ką jau kalbėti apie gigantiškas uolas, atrodė beprotiška.

Pagaliau traukinys dūsaudamas ir pūkšdamas pasiekė Mackų Picchu Puentas Ruinas — vartus į įžymiuosius griuvėsius. Katerina žvelgė žemyn į šventąją inkų upę Urubambą, vinguriuojančią žemai po jais, tarsi žalią gyvatę, apsivijusią kalnų papėdę.

Prieš akis iškilo stoties pastatas; indėnai šurmuliavo ant platformos, o vagone visi atsistojo ir susirinko savo krepšius ir ryšulius, ruošdamiesi išlipti iš traukinio. Staiga Katerina išpūtė akis. Vieną siaubingą akimirką, žiūrint į sausakimšą mažą platformą, jos širdis sustojo. Ji užsimerkė, giliai įkvėpė ir atsimerkusi pažvelgė į tą vietą dar kartą. Stoties platformoje, vilkėdamas baltu lininiu švarku, stovėjo Ivanas Bezumovas. Ji garsiai iškvėpė ir atsilošė, kai traukinys dejuodamas ir trūkčiodamas praslinko pro jį.

Katerina išplėtusi akis pažiūrėjo į Ruterfordą.

— Tu nepatikėsi, bet neabejoju, kad ką tik mačiau tą keistuolį rusą, Bezumovą. Jis platformoje — eina mūsų pusėn. O Dieve, Džeimsai, ką mums daryti? Kur bėgti?

Ruterfordas pašoko.

— Jis čia? Negali būti. — Tačiau tardamas šiuos žodžius, pats pamatė rusą, ryžtingai žingsniuojantį platforma jų vagono link, lydimą dviejų tvirtai sudėtų indėnų.

Tuo momentu traukinys, sucypęs ir išleidęs garą, pagaliau sustojo. Jausdamas gyslose pulsuojant adrenaliną, Ruterfordas beviltiškai stengėsi rasti išeitį. Iš platformos buvo tik vienas išėjimas — pro vartus kitame jos gale, — tačiau jį blokavo Bezumovas ir jo pakalikai.

Ruterfordas puolė prie durų kitoje traukinio pusėje. Tačiau atidaręs jas aiktelėjo iš siaubo. Durys pasisuko ant vyrių, ir prieš akis atsivėrė svaiginanti akmenų nuogriuva, sminganti šimtus metrų tiesiai į upę žemai apačioje. Dar vienas žingsnis, ir jis būtų nugarmėjęs į mirtį. Atgavęs pusiausvyrą, Ruterfordas atsisuko. Katerina stovėjo sustingusi iš siaubo. Buvo per vėlu — vyras baltais drabužiais jau stovėjo prie jų vagono.

Laikas, rodės, sustojo. Katerina ir Ruterfordas laukė sukaustyti baimės. Ivanas Bezumovas atidarė vagono duris. Su aiškiai girdimu rusišku akcentu jis kreipėsi į juos:

— Daktare Donovan ir daktare Ruterfordai. Sveiki atvykę į Maču Pikču.

Ruterfordas negalėjo ištarti nė žodžio. Jo galvoje sukosi padrikos mintys.

Ar jis mus nušaus? Ar jis irgi į tai įsivėlęs? Ar jis nužudė profesorių? — kūnas šiurpo iš siaubo. — Jei jis nesiruošia mūsų nušauti, tai kas čia, po velnių, vyksta?

Bezumovas, plačiai šypsodamasis, prašneko pirmasis:

— Neatrodote labai laimingi matydami mane. Atsiprašau dėl mūsų paskutinio pokalbio, aš pasielgiau labai nejautriai ir pamiršau geras manieras. Leiskite man išpirkti savo kaltę...

Ruterfordo baimės jausmą pergalėjo pyktis.

— Bezumovai, ką, po galais, čia darote? Iš kur sužinojote, kad mes atvykstame į Maču Pikču? Kaip pats čia atsidūrėte?

— Atsiprašau, neketinau persekioti jūsų kaip koks maniakas, tiesiog man būtina su jumis pasišnekėti. Nuėjau pasikalbėti su direktoriumi, ir jis pasakė, kad jūs išvykote į Peru.

Katerinos nugara perbėgo šaltukas. Iš kur direktorius žino, kad išvykau į Peru?

Bezumovas tęsė:

— Gerai žinodamas, ką dirbo profesorius, aš tikėjausi, kad anksčiau ar vėliau čia atvyksite. Išskridau kitu lėktuvu po jūsų ir iš Limos atvažiavau tiesiai čionai. Laukiau jūsų, tikėjausi, kad pasirodysite. Kai judu pamačiau, man labai palengvėjo, bet prašau man atleisti, nenorėjau jūsų išgąsdinti.

Elgdamasis it šiuolaikinis inkų princas, Bezumovas liepė indėnams paimti Ruterfordo ir Katerinos krepšius. Ruterfordas tučtuojau atsistojo tarpduryje, užstodamas jiems kelią. Katerina prisidėjo prie Ruterfordo; jos veide atsispindėjo nepasitenkinimas. Bezumovas, žavingai šypsodamasis, ištiesė jai ranką.

— Prašau leist nuvežti jus į mano viešbutį.

Katerinai jo galantiškumas nepadarė jokio įspūdžio. Bezumovas nepatiko jai jau nuo pat pirmojo susitikimo, o dabar jis čia. Tai kėlėjai dar didesnį nerimą, ypač jo liesas pataikaujantis veidas, akivaizdus nekantrumas.

— Ne, ačiū, geriau nereikia. Mes susirasime kitą viešbutį.

Bezumovas liūdnai papurtė galvą.

— Deja, autobusas jau bus pilnas turistų... o mano viešbutis vienintelis, kuriame yra laisvų kambarių. Aikštelėje mūsų laukia automobilis. Prašau leist jus abu pavežėt. Galėsime palikti jūsų daiktus viešbutyje, o paskui eiti pasivaikščioti po griuvėsius. Aš lauksiu jūsų.

Bezumovas nusisuko ir piktai nužingsniavo platforma. Katerina su Ruterfordu iššoko iš vagono ir nulydėjo jį akimis. Ruterfordas spoksojo neslėpdamas nuostabos.

— Kas jis? Mes nė patys nežinojome, kad vyksime čionai, kol nesutikome Ernano... Kaip manai, ar jis vienas iš profesoriaus priešų, kad ir kas jie būtų? Ir kodėl jis taip primygtinai nori pasikalbėti su tavimi? Neįtikima — siekdamas šio susitikimo, jis apskrido pusę pasaulio.

Katerina stovėjo susimąsčiusi.

— Nežinau. Aš visiškai sutrikusi. Bet aš jo bijau.

Tada ji atsisuko į Ruterfordą ir pažiūrėjo jam į akis.

— Tai ką darysime? Mėginsime bėgti? Jis mus suras, ar ne? Jei jis pavojingas, nieko nedarys mums tol, kol išgaus, ką nori sužinoti. Gal turėtume pamėginti pasikalbėti su juo, pabandyti išsiaiškinti, kas jį siejo su profesoriumi. Nieko jam nesakydami. O tada iš čia kuo greičiau dingti. Ką manai?

Ruterfordas žvelgė į ją, tarsi jos veide, tų tamsių akių gelmėje, bandytų rasti atsakymus į savo klausimus.

Katerina ištiesė ranką, uždėjo jam ant peties ir švelniai spustelėjo. Ruterfordas minutėlę patylėjo, tada uždėjo savo ranką ant josios ir linktelėjo.

Bezumovo vairuotojas indėnas atidarė automobilio dureles, ir Katerina, po to Ruterfordas, įsėdo. Bezumovas sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, ir Katerina matė, kaip jis įdėmiai stebi ją per veidrodėlį. Nepaisydama baimės, ji kunkuliavo iš pykčio. Kai Bezumovas prabilo, jo veidu slystelėjo trumpa šypsenėlė.

— Daktare Donovan, atleiskite, kad elgiausi taip paslaptingai. Kai pirmą kartą susitikome, pamaniau, kad jūs — tik dar viena paprasčiausia akademike, todėl nenorėjau kalbėti apie tai, ką mudu su profesoriumi tyrinėjome. Dabar, kai atvykote čionai, aš supratau, kad jūs kažką žinote, todėl galiu kalbėti atviriau.

Katerina ir Ruterfordas įdėmiai stebeilijosi į jį. Vairuotojas įjungė variklį, ir automobilis pajudėjo žvyruotu keliuku tolyn nuo stoties. Bezumovas tęsė:

— Aš esu iš Sankt Peterburgo mokslų akademijos Rusijoje. Iš specialybės geologas, tačiau, kaip ir profesoriaus, mano darbas gerokai nutolęs nuo studijuoto dalyko. Aš tapau Antarktidos uolienų specialistu; 1989-aisiais vadovavau ekspedicijai į ten, ką jūs Vakaruose vadinate Grehemo žeme — tai Antarktidos pakrantės vietovė, — ir padariau svarbių atradimų. Aš radau įrodymų, kad vėlyvajame paleoceno arba eoceno periode Antarktidoje augo atogrąžų flora. Tai reiškia, kad kažkada Antarktidos žemyne vyravo atogrąžų klimatas... Trumpai tariant, žlugus Tarybų Sąjungai, mano departamentas neteko finansavimo ir mano tyrimas neberūpėjo niekam, išskyrus profesorių Kentą. Pirmą kartą jis susirado mane 1998-aisiais, ir nuo tada mes dirbome kartu tyrinėdami priešistorinės Žemės geologiją ir klimatą.

Bezumovas atsisegė saugos diržą ir atsisuko į Kateriną su Ruterfordu.

— Kai sakau „priešistorinės“, kalbu apie paskutinįjį ledynmetį, tai yra pastaruosius 100 000 metų.

Katerina skeptiškai įvertino jo pasakojimą.

— Tai kodėl nepasakėte to anksčiau ir kodėl vaikotės mus po pusę pasaulio?

Bezumovas šyptelėjo ir smalsiai į ją pažvelgė.

— Mano mieloji, daugiau nei penkiolikos metų darbas ėjo į pabaigą, ir staiga sužinojau, kad profesorius negyvas — turėtumėt suprasti, kad aš susirūpinau dėl mūsų darbo vaisių...

Ruterfordo tai neįtikino.

— Jei jūs dirbote kartu, kodėl neturite tyrimo kopijų?

Bezumovas nesiliovė šypsojęsis, tačiau jo šypsena tapo truputį globėjiška, beveik atlaidi:

— Džonai... atsiprašau, jūs Džeimsas, ar ne? Kad ir kaip ten būtų, dvi dienos prieš mirtį profesorius paskambino man ir pasakė radęs nepaprastai svarbių įrodymų, jog klimatas Antarktidoje iki 4000 metų prieš Kristų buvo palankus gyvybei — tai nebuvo ledo dykuma. Po savo pirmosios ekspedicijos aš daugiau neturėjau galimybių nukeliauti į Antarktidą, ir niekam nerūpi paremti mano teorijos. Mano gyvenimo darbui, mano atradimui gresia pavojus būti užmirštam mokslo ir pasaulio. Aš privalau žinoti, ką atrado profesorius.

Katerinos galvoje sukosi tik viena mintis:

Žemėlapiai. Įrodymai, apie kuriuos užsiminė profesorius, turbūt yra žemėlapių rinkinys. Tikriausiai jis manė, kad tai paskutinė dėlionės detalė, arba buvo nusprendęs pasakyti Bezumovui apie savo atradimus.

— Bet kodėl aš? Kodėl jūs persekiojate mane? — paklausė ji.

Bezumovas liūdnai šyptelėjo.

— Nes, Katerina, jūs artimiausias profesoriui žmogus. Kas gi tvarkys jo reikalus Anglijoje, jei ne jūs? Jūs galite prieiti prie visko.

Katerina tylėjo apstulbusi.

Gal Bezumovas vis dėlto gana gerai pažinojo profesorių? Kitaip iš kur jis žinotų, kad aš artima profesoriui? Bet kodėl jis man taip nepatinka?

Nepakartojami senieji Maču Pikču griuvėsiai yra kalno atšakoje, kuri tiesiasi į platų, gilų džiunglių augmenija apaugusį slėnį. Juos galima pasiekti einant taku iš šiaurinės pusės, per kerpėmis apaugusias kalno uolienas. Takui vingiuojant pro didžiulius akmenis ir krūmokšnius, aplinkinių kalnų šlaitai kartais dingsta už besivartančių ir besiplaikstančių debesų. Nė vienas, ėjęs šia siurrealistiška vietove, tikrai niekada nepamirš to vaizdo.

Katerinai, Ruterfordui ir Bezumovui po kojomis atsivėrė Maču Pikču vaizdas. Katerina be žado spoksojo į nuostabiausią kada nors jos matytą paveikslą. Tas, kas pastatė šį akmens paminklą, atsižvelgė ir į jį supančius kalnus, slėnius bei banguotas pievas. Viskas subalansuota ir harmoninga. Ruterfordas, ėjęs per porą žingsnių už jos, aiktelėjo iš susižavėjimo.

Bezumovas su aiškiai juntamu rusišku akcentu nesiliovė liaupsinti inkų laimėjimų:

— Inkai galvojo, kad jie gyvena penktame amžiuje — kad prieš juos jau buvę keturi pasauliai, kuriuos sunaikinę siaubingi aplinkos kataklizmai, sukelti pikto Dievo. Kaip matote... — Rusas nutilo įkvėpti oro, tada apvedė ranka pagarbią baimę keliantį vaizdą — ...jie nebuvo visiškai primityvūs. Tačiau nepaisant Virakočios pastangų, kad Andų žmonės gyventų taikiai, regis, jie vis dėlto dažnai aukodavo žmones. Manoma, kad ant altorių, išdėstytų pagal inkų energetines linijas, buvo paaukota daugybė žmonių. Ar žinote, kas yra energetinės linijos?

Ruterfordas apsidžiaugė, kad ir jis šį tą žino.

— Taip, aš jas tyrinėjau.

— Gal paaiškintumėte apie jas daktarei Donovan?

Ruterfordas žvilgtelėjo į Kateriną. Jis nenorėjo padėti rusui, tačiau Katerina laukė paaiškinimo. Nenoromis jis prašneko:

— Energetinės linijos yra natūralių energijos linijų sistema, kuri, kaip manoma, jungė visas žymiąsias Anglijos archeologines vietas. 1920-aisiais Alfredas Votkinsas apžvelgė šalį ir išskyrė didžiulį linijų, kurios jungė senąsias šventas britų istorijos vietoves, voratinklį. Nustebintas to, ką, jo manymu, matė, jis susirado karinį topografinį žemėlapį ir įsitikino, jog neklysta. Per Anglijos žemėlapius galima nubrėžti tobulai tiesias linijas, kurios sujungtų šventas vietas. Kai kuriais atvejais šios linijos driekiasi per visą šalį, eidamos per pačius vietovių centrus...

Katerina susidomėjo.

— Kokias vietoves? Tokias kaip Stounhendžas?

Ruterfordas linktelėjo, neįstengdamas suvaldyti savo įgimto entuziazmo.

— Būtent. Tai ypač geras pavyzdys. Stounhendžas, Šv. Mykolo kalnas žemės pakrašty, Salisburio katedra yra vienoje linijoje. Taip tiksliai jungti linijas būtų sunku netgi modernia topografo įranga, o ką jau kalbėti apie tūkstantmetę praeitį.

— O kam visa tai?

Ruterfordas nusišypsojo.

— A... niekas dorai nežino. Tai nėra vien tik sutapimas ar statistinės tikimybės rezultatas. Votkinsas, beje, garsėjęs kaip praktiškas žmogus, turėjo teoriją, jog tai buvę prekybiniai maršrutai.

Staiga Bezumovas nekantriai įsikišo.

— Taip, bet esama ir kitų teorijų. Energetinės linijos dažnai išdėstomos pagal tam tikrų dienų tam tikrų žvaigždžių padėtis. Kad ir kaip būtų, — tęsė jis, — inkai turėjo kažką panašaus į energetines linijas, vadinamas ceques. Jos atitinka tam tikrų žvaigždžių bei žvaigždynų kilimą ir išsidėstymą. Visų tų linijų centras buvo Kusko korikančioje2, iš ten jos sklido į visas puses it rato stipinai. Viena didžiausių linijų prasideda Kuske ir tiesiasi 500 mylių, tiesi kaip strėlė, per Maču Pikču, Olantaitambą, Saksaihuamaną, tada kerta Titikakos ežerą ir įsiveržia į Tiahuanaką — miestą debesyse.

Ruterfordas klausėsi apstulbęs; jis nebuvo girdėjęs apie kitas linijų sistemas.

— Ar jų aptinkama kur nors kitur? — pasiteiravo jis, smalsumui nugalėjus antipatiją rusui.

Bezumovas pagyvėjo, tarsi tai būtų viena mėgstamiausių jo temų.

— O taip. Kinai turi lung mei, kas reiškia „drakono linijos“. Tai jų feng-shui menas pagrindžia tinkamą daiktų išdėstymą aplinkoje. Jie traktavo lung mei kaip visuotinę akupunktūros linijų, einančių per žmogaus kūną, versiją. Pastatai ir šventos vietos buvo tarsi akupunktūros taškai — būdas išgauti energijos tekėjimą. Aborigenai Australijoje turi song lines, airiai — fairy lines. Yra dar daug kitų pavyzdžių. Šios linijos apvynioja visą pasaulį. Aš turiu savo teoriją, kam jos reikalingos... — Bezumovas staiga nutilo. — Bet tai kitas klausimas. Kur mes sustojome? A, taip: Maču Pikču. Mano nuomonė labai paprasta. Aukojimo altoriai, kaip ir kiti pastatai, netgi pačios vietovės vieta, yra išdėstyti taip, kad atitiktų įvairias žvaigždes ir žvaigždynus tam tikromis metų dienomis. Pavyzdžiui, per pavasario saulėgrįžą, arba vidurvasarį.

Bezumovas prisidengė delnu akis ir kurį laiką tylėdamas žvalgėsi.

— Daktare Donovan, ar esate susipažinusi su kuria nors astronomine kompiuterine programa, tarkim „Skyglobe“?

Katerina linktelėjo.

— Taip, aš dažnai ja naudojuosi.

— Ką gi, tada žinote, kad „Skyglobe“ padeda tiksliai nustatyti, kaip atrodė dangus tam tikrą dieną praeityje.

Ruterfordas nustebo.

— Kaip tai įmanoma?

— Žvaigždės, planetos ir kiti dangaus kūnai juda visiškai numatomais keliais ir greičiais. „Skyglobe“ gali parodyti, kaip dangus atrodė bet kurią dieną praeityje ir iš bet kurios žemės paviršiaus padėties.

— Tikrai? Tai tarsi grįžimas atgal.

— Taip, tai neapsakoma. O Maču Pikču atveju labai naudinga. Jei sugrįžtume čia vakare ir pamėgintume pritaikyti altorių kuriai nors žvaigždei ar žvaigždynui, pamatytume, kad ši vieta visiškai nesusijusi su dangaus kūnais.

— Iš kur jūs žinote? — paklausė Ruterfordas.

— Mudu su profesoriumi Kentu jau bandėme — keletą kartų.

Katerina jau suprato, ką profesorius ir Bezumovas mėgino padaryti.

— Manyčiau, jūs naudojotės kompiuterinėmis programomis, kad sužinotumėt, kokią dieną susijungė ši vietovė ir žvaigždės? — spėjo ji.

Bezumovas įsmeigė į ją skvarbų žvilgsnį.

— Visiškai teisingai.

— Ir ką sužinojote?

Rusas padarė pauzę, — jo veido išraiška buvo neįskaitoma, — tada atsakė:

— Mes išsiaiškinome, kad Maču Pikču atsirado ne prieš 500 metų, kaip teigia šiuolaikiniai archeologai, bet maždaug prieš 4000 ar 3000 metų prieš Kristų.

Kurį laiką visi tylėjo, paskui Ruterfordas sumurmėjo:

— Tai reiškia, kad šią vietą pastatė ne inkai...

Katerina pratęsė mintį:

— Viskas veda prie tos pačios išvados. Ankstesnė civilizacija tikrai buvo...

Bezumovas atrodė savimi labai patenkintas.

— Taip. Dabar jūs žinote, ką mudu su profesoriumi tyrinėjome. Eime pažiūrėti iš arčiau.

Pasivaikščioję ilgiau nei porą valandų, Katerina ir Ruterfordas pagaliau pasiekė laiptus, vedančius į viešbutį. Bezumovas buvo išėjęs prieš valandą, palikęs juos vienus apžiūrinėti griuvėsius. Kai jie įžengė į viešbučio fojė, Katerina jau buvo nusprendusi, ką daryti toliau.

— Dabar viskas pamažu aiškėja. Manau, turėtume parodyti Bezumovui žemėlapius — jis įvykdė savąją sandėrio dalį, be to, galbūt mes dar ką nors sužinotume.

Ruterfordas stabtelėjo.

— Kalbėtis su juo — tai viena, bet jei parodysi jam žemėlapius, mes neteksime vienintelio kozirio. Kas žino, ką jis padarytų sužinojęs, kad mes jam nebereikalingi?

Katerina priėjo prie Džeimso, suėmė į delnus jo dešiniąją ranką ir švelniai spustelėjo.

— Džeimsai, patikėk, jei tu teisus ir rusas nėra visiškai atviras, tada jo reakcija pamačius žemėlapius gali mums daug ką pasakyti. Mes žinome, kad būta senovės civilizacijos, bet esu tikra, jog tai dar ne viskas... ir Bezumovas gali būti tas, kuris mums padės — net jei neketino to daryti.

Ruterfordas pažiūrėjo į ją ir, slėpdamas sutrikimą, kurį sukėlė fizinis kontaktas, abejingai truktelėjo pečiais.

— Vis tiek manau, kad tai bloga mintis. Mes čia visiškai vieni. Jei kas nors atsitiktų...

Katerina paleido jo ranką ir nusisuko.

— Mes turime pamėginti, — ryžtingai tarė.

Džeimsas stebėjo ją nueinančią, tada paskutinį kartą atsisuko į magišką vaizdą, giliai atsiduso ir papurtė galvą.

Man tai visiškai nepatinka...

Kai Katerina su Ruterfordu įėjo į viešbučio valgomąjį, Bezumovas jau sėdėjo prie stalo. Indėnas padavėjas pylė jam į stiklinę vandens. Vos juos pastebėjęs, rusas pašoko nuo kėdės ir puolė išraiškingai mojuoti kviesdamas prisėsti prie jo stalo. Jis tiesiog spinduliuote spinduliavo draugiškumą. Staiga rusas pamatė voką Katerinos rankose ir jo akys tučtuojau suspindo.

— A! Matau, kažką man turite, ar ne?

Katerina šypsodamasi priėjo prie jo stalo ir padėjo voką. Ruterfordas prisiartino iš paskos.

— Taip. Profesorius Kentas atsiuntė man šiuos žemėlapius iš Peru prieš savo mirtį.

Bezumovo akys dar labiau išsiplėtė, o burna godžiai prasivėrė. Jis griebė servetėlę ir suskato įnirtingai šluostytis rankas. Jo rusiškas akcentas staiga dar labiau paaštrėjo.

— Žemėlapiai, sakote! Bet juk tai fantastiška...

Katerina lyg niekur nieko atidarė voką. Bezumovo rankos nekantriai krutėjo. Žemėlapiai išslydo ant stalo, ir Katerina atsitraukė, leisdama rusui laisvai užvaldyti lobį.

Bezumovo akys, rodės, tuoj iššoks iš akiduobių; jis elgėsi it pamišęs. Pagarbiai, tarsi žemėlapiai būtų trapūs it pelenai, prisitraukė juos prie savęs. Tada paėmė pirmąjį, atidžiai jį ištyrinėjo prieš imdamasis kito, visą laiką kažką rusiškai murmėdamas sau po nosimi. Visas nerūpestingumas buvo išgaravęs, ir dabar jo veide atsispindėjo beveik maniakiška aistra.

Ruterfordas, stovėjęs šiek tiek atokiau, pastebėjo jo pasikeitimą.

Taigi štai koks žmogus iš tiesų slepiasi po lipšnia išvaizda. Godus, beveik kaip alkanas vilkas. Ir jis aiškiai medžioja kažką ypatinga... Ko jis ieško?

Tada, gana netikėtai, Bezumovas sustingo.

— Taip ir žinojau! Žinoma, Gizos piramidės!

Ruterfordas ir Katerina palinko virš stalo, kad pamatytų, kas sukėlė Bezumovo susijaudinimą. Jis žiūrinėjo JAV oro pajėgų sudarytą pasaulio žemėlapį. Jame buvo pateikta skaičiuotė, kur būtų buvęs nulinis dienovidinis, kai buvo nubraižytas Piri Reso žemėlapis.

Bezumovas rijo džiaugsmo seiles, godžiai glostydamas žemėlapį, tarsi norėtų sudraskyti jį į gabalus.

— Giza! Kodėl nepasitikėjau savo instinktais?

Katerina ir Ruterfordas nustebę susižvalgė. Katerina prašneko pirmoji:

— Kuo čia dėtas faktas, kad Giza yra nuliniame dienovidinyje?

Bezumovas įsmeigė į Kateriną niūrų žvilgsnį. Jis buvo toks galingas, kad ji vos neatsitraukė.

— Tai reiškia, kad Egiptas, tiksliau, Didžioji Gizos piramidė, yra pačiame paskutiniojo pasaulio centre. Tai nepaprastai reikšminga.

Bezumovo akys liepsnojo — dabar jis spoksojo į tolį ir kalbėjo beveik pats sau.

— Šie įspūdingi meno ir architektūros kūriniai: Naskos linijos, Velykų sala, Angkor Vatas Kambodžoje, taip pat kiti senoviniai statiniai visame pasaulyje — jie visi sujungti vienas su kitu, o šios mašinos centras, smegenys, tikriausiai yra Gizoje, piramidėse. Tai buvo senosios civilizacijos zenitas. O po trijų dienų, pirmadienį, saulei tekant, įvyks pavasario ekvinokcija. Privalau būti ten! Tas, kuris valdo Gizą, valdo pasaulį...

Bezumovas, rodės, pamiršo, kur jie esą. Bet staiga jis įsirėmė rankomis į stalo kraštą ir atstūmė kėdę. Atsitiesęs visu ūgiu, kurį laiką stebeilijosi aukštyn, tarsi kalbėtų tylią maldą arba priimtų sprendimą, tada pažiūrėjo į Kateriną ir Ruterfordą. Jis vėl atrodė meilikaujantis ir žavingas. Atrodė, kad jis nė nesuvokė, kaip smarkiai buvo pasikeitęs, kai pamatė žemėlapius.

— Ak! Šis jaudulys mane tikrai išvargino. Prašau man atleisti. Deja, regis, mane įveikė laiko skirtumas. Turiu eiti ir prigulti...

Tai pasakęs, Bezumovas nerangiai jiems linktelėjo, tada pasisuko ant kulnų ir išskubėjo iš restorano į koridoriaus tamsą.

Katerina ir Ruterfordas priblokšti spoksojo vienas į kitą.

Katerina pirmoji atgavo amą.

— Kaip manai, kas čia buvo? Ir ką jis čia kalbėjo apie kažkokią mašiną — atrodė it koks pamišėlis.

Ruterfordas žiūrėjo į duris, pro kurias ką tik išėjo rusas.

— Nežinau, bet dėl vieno esu beveik tikras: Bezumovas turi kažkokį planą, ir jis paremtas ne tik akademine meile žinioms. O dėl jo beprotystės — turint galvoje tai, ką mačiau, — dar nėra aišku...

Katerina atrodė paskendusi savo mintyse. Po kurio laiko ji ėmė garsiai svarstyti ruso žodžius.

— ... Kokias vietoves jis ten minėjo? Apie pusę iš jų nesu girdėjusi.

Ruterfordas, smarkiai suraukęs kaktą, paaiškino:

— Tai kitos senovinės vietovės. Angkor Vatas yra vieni nuostabiausių griuvėsių visame pasaulyje. Jie Kambodžos džiunglėse.

— Kieno griuvėsiai? Piramidžių?

— Ne, ne piramidžių. Tai didžiulis 72 akmeninių rūmų kompleksas su astronominėmis observatorijomis ir šventyklomis. Į didžiausius rūmus, centrinį pastatą, veda šventas kelias, abipus kurio 54 dievai traukia virvę primenančią milžinišką gyvatę. Panašu į virvės traukimo varžybas, bet iš tiesų gyvatė apsivyniojusi aplink pieno bidoną, o jie maišo pieną...

Katerina klausėsi susikaupusi.

— O kitos?

— Tikriausiai esi mačiusi didžiulių akmenų su galvomis nuotraukų Velykų saloje. Akivaizdu, kad joje būta kažkokio religinio centro, ir tos galvos yra seniai dingusios civilizacijos liekanos...

Katerina linktelėjo ir pažiūrėjo į krūvą žemėlapių, paskleistų ant stalo.

— Ir Bezumovas mano, kad visos šios vietovės yra sujungtos energetinėmis linijomis.

Ruterfordas paniuro.

— Jokios abejonės, kad mes ką tik parodėme jam paskutinę dėlionės detalę. Ir dėl kažkokios priežasties pavasario ekvinokcija, kuri stos vos po keturių dienų, yra nepaprastai svarbi...

Katerina baimingai aiktelėjo. Kažkas tyliai krapštė netvirtą jų viešbučio kambario spyną. Gulint tamsoje, klausos pojūčiai paaštrėjo, ir ji nė neabejojo, kad kažkas bando įsilaužti. Jos kūnu nuvilnijo galinga adrenalino banga.

O Dieve, tai Bezumovas — jis ateina mane nužudyti...

Ji išgirdo, kaip pasisuko durų rankena, ir pajuto kažką įeinant. Jos mintys karštligiškai pynėsi. Ką ji galėtų panaudoti kaip ginklą — ar yra kokia išeitis?

Bandydama suvaldyti baimę ir tamsą, ji įžiūrėjo neaukštą raumeningą figūrą, slenkančią prie jos. Katerina instinktyviai metėsi iš lovos ant grindų, tolyn nuo besiartinančio šešėlio. Tačiau vos tik ji sušlamėjo, iš tamsos pasigirdo balsas:

— Katerina, nebijokite, tai aš, Ernanas. — Indėno balsas buvo labai rimtas, netgi įsitempęs.

Katerina išleido palengvėjimo atodūsį ir beveik nusijuokė.

— Ernanai! Ką jūs sau galvojate — norite mane mirtinai išgąsdinti?

Katerina pažiūrėjo į žadintuvą šalia lovos, jis rodė 2.37. Jai nespėjus paklausti, kas vyksta, Ernanas, sunkiai kvėpuodamas, sušnibždėjo:

— Ššš! Turite tučtuojau iš čia dingti.

Nuslūgus adrenalinui, Katerina mėgino suvokti, kas vyksta.

— Ką... kodėl?

— Į Kuską atvyko du vyrai, jie klausinėja apie jus. Nežinau, ar viešbutyje kas nors apie jus pasakė, bet mes turime išvykti — nedelsdami.

Mieguistos Katerinos smegenys užregistravo tik pusę informacijos.

— Du vyrai? Kas jie?

Ernanas nuėjo prie lango patikrinti, ar gerai užtrauktos užuolaidos, tada įjungė stalinę lempą prie lango.

— Tai man ir kelia nerimą. Niekas nežino, kas jie. Jie vaikšto po Kusko viešbučius ir turizmo bazes klausinėdami, kas atvyko ir išvyko per pastarąsias dvi dienas. Tai ne slaptoji policija — tiek aš žinau, — nors atrodo lyg buvę kariškiai. Jie stengiasi elgtis diskretiškai, bet Kuske aš pažįstu visus. Jie ieško jūsų ir Džeimso. Mes negalime delsti. Anksčiau ar vėliau jie nueis į stotį ir išsiaiškins, kad vakar ryte atvažiavote traukiniu, o tada sužinos, kur apsistojote. Gali būti, kad jie jau pakeliui į čia...

Katerinos nugara vėl nuvilnijo jau pažįstamas šaltukas.

— O Dieve. Ką mums daryti?

Ernanas dar kurį laiką žvelgė pro langą į tamsą. Tada atsisuko.

— Pervešime jus per sieną į Boliviją ir nugabensime iki La Pažo. Iš ten turėsite toliau keliauti patys. Svarbiausia išvežti jus iš Peru, ir skubiai. Duokite man savo bilietus — aš pakeisiu išvykimo datą. Galbūt tai juos suklaidins, ir mes laimėsime daugiau laiko. Gerai? — Ernanas gręžė Kateriną skvarbiu žvilgsniu.

Katerina ėmė suvokti situacijos rimtumą, paskui prisiminė rusą.

— Ernanai, mes turime vieną problemą, — tarė ji atsisėdusi lovoje.

— Kokią?

— Mes sutikome pažįstamą iš Oksfordo...

Ernanas nustebo.

— Ką? Apie ką jūs kalbate?

Katerina sutriko.

— Paklausykit... žinau, skamba keistai, bet žmogus iš Oksfordo, kuris taip pat pažinojo profesorių, atvyko į Maču Pikču ieškoti mūsų.

Ernano veide atsispindėjo neslepiamas susirūpinimas.

— Juokaujate? Regis, pusė pasaulio susirinko į Maču Pikču. Kas jis?

— Rusų mokslininkas. Ivanas Bezumovas.

Paminėjus Bezumovą, Ernanas įsitempė it įbaugintas žvėris.

— Bezumovas čia, viešbutyje?

Dabar išsigando ir Katerina.

— A... taip. Jūs jį pažįstate?

Daugiau niekojai nespėjus paklausti, Ernanas griebė kėdę ir pakišo po durų rankena. Žvilgtelėjęs į ją per petį su šaltu spindesiu akyse, pridėjo prie lūpų pirštą ir išsitraukė iš kuprinės ginklą. Katerina be žado stebėjo jį. Ernanas prikišo ausį prie durų ir kurį laiką — atrodė, visą amžinybę — atidžiai klausėsi. Pagaliau jis atsisuko į ją ir, sėlindamas it katė, pritūpė prie jos lovos.

— Tučtuojau susidėkite daiktus, — sušnypštė. — Kuris kambarys Džeimso?

Katerina atsiliepė taip pat pašnibždomis.

— 23-iasis. Ernanai, kas čia vyksta?

— Pasakysiu vėliau. Patikėkit — Ivanas Bezumovas joks mokslininkas. Mes turime veikti skubiai; tai labai pavojingas žmogus. Ar žinote, kuriame kambaryje jis apsistojęs?

— Regis, 3-iajame...

— Gerai, likit čia. Netrukus grįšiu.

Nukreipęs ginklo vamzdį į lubas, Ernanas patraukė kėdę ir lėtai atidarė duris. Katerina sustingusi iš baimės žiūrėjo, kaip jis išslenka pro duris ir dingsta neįžvelgiamoje koridoriaus tamsoje.

Ernanas it profesionalus žudikas slinko prie 3-iojo kambario durų. Jis atlaužė gaiduką ir prisišliejęs prie durų prispaudė ausį prie medinės durų įsprūdos. Tada tvirtu ir raumeningu Andų indėnų petimi staiga smogė į duris. Netvirta spyna neatsilaikė. Po sekundės jis stovėjo kambario vidury, išskėtęs kojas ir ištiesęs priešais save rankas, nukreipęs ginklą į lovą. Tačiau ši buvo tuščia. Rusas buvo seniai dingęs.

Ernanas garsiai nusikeikė ir nuleido gaiduką. Už jo tarpduryje pasirodė Katerina. Atslūgus įtampai, Ernanas staiga pasijuto pavargęs.

— Katerina, atsiprašau...

Katerina, išplėtusi akis, spoksojo į indėno siluetą, ginklą jo rankoje.

Ernanas uždegė šviesą, pamojo Katerinai įeiti, tada uždarė paskui ją duris. Katerina nekantravo užberti jį klausimais, tačiau suprato, kad geriau leisti Ernanui kalbėti pačiam. Pamažu jis atgavo savitvardą. Pradėjęs vėl normaliai kvėpuoti, žvilgtelėjo į ginklą savo rankoje ir atsiprašomai šyptelėjo Katerinai.

— Ivanas Bezumovas nėra tik mokslininkas. Tai Migelis ir profesorius sužinojo tik po paskutinio Bezumovo apsilankymo: jis yra buvęs Rusijos karinės jūrų žvalgybos pulkininkas. Jis visą laiką mus klaidino.

Katerinos veidą iškreipė grimasa. Ernanas tęsė:

— Bezumovas labai pavojingas. Ir labai protingas. Todėl mes taip ilgai nesugebėjome išsiaiškinti, kas jis toks iš tiesų, nes Bezumovas yra pasaulyje pripažintas senovės archeologijos, Arkties geologijos, priešistorės ir kitų sričių specialistas...

Ernanas užsikišo ginklą už džinsų diržo.

— Bezumovas išgyveno Tarybų Sąjungos žlugimą turėdamas svajonę, kurią sovietų mokslininkai brandino visą amžių: pajungti natūralias žemės energijas, stulbinamas elektromagnetines sroves, tekančias iš saulės į mūsų planetą. Bangų ir vėjo energija yra niekis, palyginti su tomis svajonėmis, kokių turėjo rusų mokslininkai. Jie norėjo panaudoti orbitinį žemės sukimąsi ir sukurti didžiulius kiekius nemokamos elektros energijos, kurią galėtų naudoti kaip panorėję. Bezumovas buvo įsitikinęs, kad praeityje žmonija jau naudojosi savo didžiulėmis galiomis. Jis troško sužinoti, kaip tai buvo daroma, o tada tapti šių stebuklingų saulės energijos srovių valdovu.

— Bet tai neįtikima! — šūktelėjo Katerina.

— Taip, skamba beprotiškai. Tačiau profesorius Kentas manė, kad Bezumovas iš tiesų kažką apčiuopė — tiesiog, kaip žinote, profesorius tikėjo, kad visa technologija neišvengiamai veda į gamtos degradaciją. Jo nuomone, Bezumovo planas pajungti naujas energijos formas daug blogesnis nei mūsų bandymai pajungti anglies, naftos ar atominę energiją. Jei žmonija pradėtų kištis į planetos sukimąsi ar į milžinišką energijos srovę tarp Saulės ir Žemės, pasekmės galėtų būti katastrofiškos visai planetai.

— Kuria prasme katastrofiškos? — paklausė Katerina.

Ernanas skėstelėjo rankomis.

— Kas žino? Migelis man sakė profesorių Kentą manius, kad jei orbitinį žemės sukimąsi staiga paveiktų išcentrinės jėgos pokyčiai, planetos tarpsluoksniai suirtų arba ji netgi užsiliepsnotų.

Katerina išsižiojo. Ji įsivaizdavo gražią mėlyną planetą, didingai sklendžiančią beribės nakties erdvėje. Pažeistas gyvybės kamuolys, galbūt vienintelis toje begalinėje tamsoje, susprogtų į milijardus dalelių, subyrėtų kaip veidrodis ir dingtų amžiams.

— Mes turime jį sustabdyti.

— Jūs visiškai teisi. Jis apsėstas didybės manijos ir padarys viską, kad jam pavyktų. Tačiau šią akimirką mane labiau jaudina jūsų saugumas — turime iš čia dingti, ir kuo greičiau. Bezumovas nėra vienintelis Peru, kuriam rūpi jus sučiupti.

2 Korikančia — svarbiausia inkų šventykla, skirta Saulės dievui (vert. past.).

Trečia dalis

Niujorke buvo penktadienio rytas, pusė aštuonių. Sekretorius Mileris sėdėjo prie konferencijų stalo kartu su vienuolika kitų madingai apsirengusių vyrų, atstovaujančių įvairioms etninėms grupėms.

— Ponai, — tarė jis, — esu labai dėkingas už jūsų pareigingumą ir ištikimybę per pastaruosius keletą metų. Tai paskutinis mūsų susitikimas; tiesą sakant, tai paskutinė galimybė mums pasimatyti. Iki pavasario ekvinokcijos liko tik septyniasdešimt dvi valandos. Trumpai apžvelkime rezultatus.

Sekretorius Mileris išsitraukė skaitymui skirtus akinius ir, užsidėjęs juos, nuleido akis į ant stalo gulintį aplanką su dokumentais. Vienuolika vyrų aplink stalą tylėdami laukė. Juos būtų buvę galima palaikyti pasiturinčiais vidutinio amžiaus verslininkais, kurie, kaip ir Mileris, skleidė kompetenciją ir intelektą. Žiūrėdamas pro akinių viršų, sekretorius kreipėsi:

— Taigi, Vidurio Rytais tiesiogiai rūpinasi senatorius Kurcas ir Taryba. Pradėkime nuo Japonijos.

Jis pažiūrėjo į tris rytietiškų bruožų vyrus, sėdinčius tolimajame stalo gale. Japonų delegatas nežymiai palenkė galvą ir prakalbo.

— Kaip žinote, sekretoriau, Japonijos centrinis bankas priklausė Korporacijai nuo Antrojo pasaulinio karo. Kai pirmadienio rytą prasidės visuotinis krachas, bankas, priešingai oficialiajai politikai, likviduos visus užsienio valiutos holdingus ir parduos visus užsienio ir vidaus aktyvus. Rinkai neliks galimybės atsigauti. Be to, Taryba įsipareigojo susidoroti su bet kokiomis likvidumo apraiškomis, jei tokių pasitaikytų. — Jis palenkė galvą ir atsilošė kėdėje.

Sekretorius pažiūrėjo į kiną, sėdintį japonui iš kairės. Kinas linktelėjo.

— Sekretoriau, japonų veiksmai kartu su pasauliniu išpardavimu, kurį inicijuos Taryba, sukels bankų krizę Kinijoje, ir akcijų kainos finansinėje rinkoje ims kristi. Per naktį didžiausiuose pramoniniuose miestuose be darbo liks daugiau nei 200 milijonų žmonių. Kils didžiuliai socialiniai neramumai, ir per dešimt dienų mūsų valiuta taps bevertė. Mūsų agentai Kinijos kariuomenėje parengė planus vienalaikėms invazijoms į Korėjos pusiasalį ir Taivaną. Neabejojame, kad vyriausybė, norėdama atitraukti bedarbių legionų dėmesį, sutiks su šiais planais. Mes jau žinome iš mūsų brolių Amerikoje, kad JAV karinis laivynas taip pat atakuos žemę iš savo atominio povandeninio laivyno, o paskui prisidės prie invazijos į Taivaną ir Korėją. Žlugus Kinijai, bus atlaisvintas kelias Korporacijai ir jos tolesniems veiksmams.

Sekretorius linktelėjo. Kalbėti pasirengė Indonezijos atstovas.

— Vos prasidėjus JAV agresijai, Indonezijos karinis laivynas užminuos Malakos sąsiaurį, labiausiai naudojamą prekybinį maršrutą pasaulyje, skandins visus laivus, bandančius jį perplaukti ir tokiu būdu sustabdys tarptautinę prekybą. Nutrūks maisto importas. Tikimės, kad per savaitę šalyje kils revoliuciniai socialiniai neramumai; tuomet mes pradėsime invaziją į Malaiziją ir Australiją.

Sekretorius įsmeigė žvilgsnį į likusius septynis delegatus, iš kurių vienas buvo afrikietis, du azijiečiai ir keturi kaukaziečiai.

— Kas šiandien kalbės už Euraziją ir Afriką?

Lieso, išblyškusio veido vyras, primenantis laidotuvių organizatorių, linktelėjo sekretoriui Mileriui, ir šis davė jam ženklą pradėti. Vyras prabilo su anglišku akcentu.

— Mūsų agentai pradės visuotinį krachą išpardavimu. Nei Europos centrinis, nei Anglijos bankai nerems rinkos, taip pasėdami paniką. Be to, visose Europos sostinėse ims kristi bombos. Europos, ypač Rusijos, naftos infrastruktūra bus sunaikinta, tačiau taip, kad kai Korporacija įgaus valdžią, ją bus nesunku atkurti. — Džiūsna anglas patylėjo, tada tęsė: — Sekmadienio naktį prie Indijos ministro pirmininko namų bus padėtas užtaisas, daugiau nei pakankamai galingas, kad nužudytų jį ir jo šeimą. Atsakomybę už tai prisiims Kašmyro islamo grupuotė, ir tarp Pakistano ir Indijos kils karas. Tuo pat metu mes galime sukelti civilinį karą Nigerijoje, nes jau kurį laiką ginklais ir pinigais remiame tris maištininkų grupes. Iš regiono nebebus eksportuojama nafta. Nutrūks humanitarinės paramos ir maisto tiekimas. Žemyne įsivyraus badas ir karai.

Sekretorius linktelėjo galvą.

— Gerai. Aš su kitais Tarybos nariais koordinuosiu Jungtinių Valstijų veiklą. Paskutinius nurodymus gausite tiesiogiai iš senatoriaus Kurco, nes jis šiuo metu atstovauja Tarybai, tačiau neabejoju, kad jūs puikiai žinote visus kodus ir kad jokių klaidų nepadarysite. Mes ilgai laukėme šios dienos...

Susirinkusieji pritariamai linktelėjo. Tada sekretorius pakeitė toną ir staiga prašneko atsargiau.

— Nemanau, ponai, kad turėčiau pabrėžti tai, jog šiuo metu negali būti jokių nukrypimų nuo mūsų planų. Įvykių seka yra labai svarbi mūsų sėkmei. Niekas, aš kartoju — niekas negali prasidėti, kol senatorius neduos įsakymo. Nieko nedarykite, kol negausite galutinių nurodymų. Ar visiems aišku?

Susirinkusieji dar kartą linktelėjo ir pritariamai sušurmuliavo.

Sekretorius pasklaidė savo dokumentus, tada atsistojo:

— Dėkoju jums, ponai, ir linkiu sėkmės. Jūsų vaikai ir vaikaičiai skaitys apie tai istorijos vadovėliuose. Nauja pasaulio tvarka gims iš senosios pelenų. Tegyvuoja Korporacija.

Susitikimui pasibaigus, delegatai vienas po kito pasišalino iš salės. Sekretorius Mileris vėl atsisėdo į kėdę.

Su juo liko tik patikimiausias padėjėjas, agentas Diksonas. Sekretorius Mileris palaukė, kol jis uždarys duris, tada parodė Diksonui prisėsti.

Jaunasis agentas atsisėdo ir pasidėjo priešais save krūvą dokumentų.

— Sere, aš atlikau tyrimą apie senatorių, kurio prašėte.

— Tęsk, Diksonai. Mes čia vieni.

Agentas jautėsi nepatogiai. Sekretoriaus prašymu jis dažnai domėdavosi žmonių paslaptimis, tačiau niekada nebuvo rinkęs duomenų apie Tarybos narį.

— Ką gi, regis, senatorius Kurcas yra nepaprastai radikalios evangelikų bažnyčios, kuri vadinasi Atskleistos Tiesos bažnyčia, narys. Ji registruota jo rinkimų apygardoje, ir jis yra jos narys nuo gimimo. Abu jo tėvai kilę iš šeimų, kurios per keletą kartų yra paruošusios ne vieną dvasininką tai bažnyčiai. — Agentas Diksonas nutilo norėdamas įsitikinti, kad jo ataskaita sekretoriui Mileriui priimtina. Sekretorius linktelėjo jam tęsti.

— Senatorius nereklamuoja savo narystės Atskleistos Tiesos bažnyčioje, nors paklaustas tai pripažįsta. Jis linkęs save vadinti „pasišventusiu krikščioniu“. Deja, daugumai krikščionių evangelikų šios bažnyčios įsitikinimai yra pernelyg ekstremalūs.

Sekretoriaus akys suspindo.

— Pavyzdžiui, kokie? — nekantriai pasiteiravo jis.

— Pasirodo, kad Atskleistos Tiesos bažnyčia visa širdimi tiki Armagedonu. Jie laukia pasaulio pabaigos — tiesą sakant, aktyviai deda pastangas ją priartinti. Jie tiki tuo, kas parašyta Apokalipsės knygoje. Kai ateis pasaulio pabaiga, bažnyčios tikintieji bus paimti į dangų, o visi kiti turės dalyvauti neišvengiamose pjautynėse tarp gėrio ir blogio.

Sekretorius įsitempė kėdėje. Akimirką jam pritrūko kvapo. Taryba tikriausiai nežino, kam iš tiesų ištikimas Kurcas. Nors jie visi siekia visuotinio chaoso ir destrukcijos, Korporacija tikrai nenori pridaryti nepataisomos žalos — tik pakeisti valdžios balansą.

Jis suvokė, jog agentas Diksonas, nervingai žvilgčiodamas į jį, laukia atsakymo. Sekretorius suėmė save į rankas. Atėjo laikas veikti.

— Ačiū, agente Diksonai. Kaip visada jūs puikiai atlikote savo darbą. Esu tikras, nėra reikalo priminti, kad neskleistumėte šios informacijos. Prašau paruošti man automobilį, būsiu viršuje po penkių minučių.

Vos tik Diksonas išėjo, sekretorius Mileris atsistojo ir nužingsniavo prie tikmedžio spintelės su stalčiais. Išsiėmęs iš kišenės raktą, atrakino jos dureles ir skubiai surinko seifo kodą. Spyna trakštelėjo, ir keturių colių storio durys atsidarė. Jis įkišo ranką ir ištraukė paprastą rudą voką. Kartą perlenkęs, įsikišo jį į vidinę švarko kišenę, tada užrakino seifą.

Sekretoriaus Milerio širdis smarkiai plakė. Jis persibraukė delnu per plaukus. Ant smilkinių kaupėsi prakaito lašeliai. Jis pasitampė švarką, tada, pats netikėdamas savo ketinimais, papurtė galvą. Jei kas nors sužinotų, ką jis daro, ar bent įtartų, jis nesulauktų nė vakaro. Tiesą sakant, kad ir kaip nemalonu, teks atsikratyti ir agento Diksono. Dėl savo stropumo šis jaunuolis tapo dideliu kliuviniu.

Sekretorius Mileris nužingsniavo prie salės durų ir uždėjo ranką ant rankenos. Situacija kebli. Vienintelė guodžianti mintis ta, kad akademikai jau turėtų būti negyvi.

Ernanas jau ketvirtą valandą važiavo nesustodamas, nekantraudamas saugiai nugabenti savo keleivius prie Bolivijos pasienio, kol dar ne per vėlu. Jie pravažiavo pro pietinį nuostabaus Titikakos ežero galą grožėdamiesi jo milžinišku dydžiu. Į visas puses kyšojo Andų viršūnės, kai kurios pasidengusios debesimis, kitos aiškiai matomos skaidriame it krištolas danguje. Palei ežero kraštą augmenija buvo menka. Tokiame aukštyje medžiai neaugo; varganame dirvožemyje ir beveik nuolatiniame šaltyje gali išgyventi tik atspariausi kalnų augalai. Ernanas parodė jiems jūros kriaukles, teršiančias pakrantę, ir didžiulę žalią potvynio žymę ant uolų — įrodymą, kad didysis tvanas buvo pasiekęs Andų plokštumą — dvi mylias virš jūros lygio.

Jie lėkė tolyn, kol pasiekė žymiąją Tiahuanako citadelę — debesyse paskendusį miestą.

Ernanas sustabdė automobilį modernaus kelio, bėgančio pro senovinius griuvėsius, pakrašty ir išjungė variklį. Priešaky, vos už dviejų valandų kelio, jų laukė Bolivija. Lygumoje į tolį driekėsi kažkada didžiulio miesto griuvėsiai. Gamtovaizdį darkė milžiniški suirę akmens pastatai, o aukšti žemės pylimai liudijo seniai išnykusią dvasininkiją. Ernanas tarė:

— Noriu, kad pamatytumėt šią vietą, nors ir minutei. Šio sugriuvusio miesto vidury stovi apirusi šventykla. Jos viduje yra raudono akmens kolona. Joje išraižytas vyro veidas. Jo aukšta kakta, didelės skvarbios akys ir graži barzda. Kad ir kas jis buvo, tai tikrai ne inkas.

Ruterfordas klausiamai pažiūrėjo į Ernaną. Šis paaiškino:

— Kiek Peru matėte indėnų, kurie turėtų normalią barzdą?

Katerina lėtai linktelėjo.

— Tai Virakočia, ar ne?

— Taip! Šiame senoviniame mieste yra daug jo ir jo palydovų raižinių. Kai kuriuose Virakočia vaizduojamas su drambliais ir žirgais. Pietų Amerikoje drambliai išnyko 10 000 metų prieš Kristų. Didžiausia statula vaizduoja Virakočią lyg undinę, tik vyriškos giminės. Viršutinė dalis — žmogaus, o nuo liemens žemyn kūną dengia apdaras iš žvynų.

Ruterfordą tai suintrigavo.

— Minutėlę! Aš esu matęs tokią figūrą!

Ernanas sutriko. Ruterfordas atsisuko į jį su Katerina ir švytinčiu veidu ėmė paskubomis aiškinti.

— Ar ką nors žinote apie Mesopotamijos mitologiją? Chaldėjus — seniausią žinomą pasaulio civilizaciją?

Ernanas papurtė galvą. Katerina pasekė jo pavyzdžiu.

— Joje yra pusdievis Oanas — atrodo kaip vyras, tačiau dėvi žuvies apdarą ir iš dalies yra amfibija. Jis mokė laukinius žmones skaityti ir rašyti, dirbti žemę ir kurti protingą civilizuotą vyriausybę. Paskui jis išėjo ir dingo jūroje.

Katerina negalėjo patikėti:

— Bet tai nuostabu! Vėl kartojasi Ozyrio istorija.

Ruterfordą pagavo įkvėpimas:

— Ir tai dar ne viskas! Ar esate girdėję apie majus — senovinę Centrinės Amerikos civilizaciją?

Katerina kažką prisiminė apie actekus ir jų piramides bei saulės garbinimą. Tačiau ji tik gūžtelėjo pečiais ir davė ženklą Ruterfordui tęsti.

— Majai tikėjo būtybe, kurią vadino Kvetcakotliu, „plunksnuotąja gyvate“, arba Kukulkanu, „sparnuotąja gyvate“, — tai ta pati figūra, tik šiek tiek kitoks vardas. Tai buvo barzdota baltaodė dievybė, kuri, manoma, atvyko į Meksiką iš užjūrio tolimoje praeityje. Ji mokė žmones civilizacijos menų. Tikriausiai tai buvo tas pats asmuo. Jis netgi dingo jūroje ant plausto...

Katerina aiktelėjo:

— Neįtikėtina. Dabar turime keturias šių keistų barzdotų baltaodžių vyrų apraiškas — visiškai skirtingose pasaulio dalyse.

Ernanas, didžiai susijaudinęs, kratė galvą.

— O čia yra dar tvirtesnių įrodymų, — tarė jis, — kad Virakočia gyveno prieš išauštant istorijos aušrai. Ar ką nors žinote apie senovės paminklų išsidėstymą pagal žvaigždes ir kaip galima apskaičiuoti tikrąsias jų pastatymo datas naudojantis modernia įranga?

Katerina ir Ruterfordas sulinksėjo galvomis. Ruterfordas prisiminė aiškinimą, kaip buvo nustatyta Maču Pikču pastatymo data.

— Taigi šie Tiahuanako pastatai ir statulos tiksliai atitinka vieną datą iš praeities. Daug astronomų ir archeologų astronomų tikrino ją ir negalėjo paneigti...

Katerina pertraukė jį, nekantraudama sužinoti.

— Kokią datą? — smalsiai paklausė ji.

— 15 000 metų prieš Kristų.

Stojo tyla. Visi mintyse galvojo apie tuos labai išsivysčiusius priešistorinius žmones, turėjusius didį protą ir išskirtinę energiją, kurie pastatė šį nuostabų miestą. Katerina raukdama kaktą atsisuko į vyrus.

— Tačiau tai nepadeda mums suprasti, kodėl profesorius manė, jog mums siunčiamas perspėjimas. O svarbiausia tai, jog mes nežinome, kokios jėgos taip pasiryžusios išlaikyti žinojimą apie praeitį paslaptyje, kad net pasiruošusios žudyti nekaltus žmones.

Ruterfordas ir Ernanas nežinojo, ką atsakyti. Neramiai apsidairęs Ernanas pasuko raktelį, ir automobilio variklis riaumodamas atgijo.

— Ilgiau negalime delsti, — tarė jis. — Nuvešiu jus pas Aimaros indėnus pasienyje. Žemė abipus sienos priklauso jiems. Su jų pagalba išvyksite iš čia gyvi.

Senatorius Kurcas išlipo iš sraigtasparnio į akinamą dienos šviesą. Palenkęs galvą ir pralindęs po gaudžiančiais rotoriaus ašmenimis, jis nužingsniavo per nedidelę nusileidimo aikštelę Atskleistos Tiesos bažnyčios būstinės link.

Kai sraigtasparnis vėl pakilo ir pragariškas triukšmas nuslopo tolumoje, senatorius neišlaikęs nusišypsojo. Danguje nesimatė nė debesėlio, oras buvo gaivus ir švarus, ir tai buvo jo mėgstamiausia vieta žemėje. Koks palengvėjimas po Vašingtono šurmulio ir jo darbo Korporacijoje. Tačiau buvo verta stengtis: labai greitai Apokalipsės knygos pranašystės išsipildys ir jis bus tarp nedaugelio sielų, kurioms pavyks išvengti kančių, primestų likusiai žmonijos daliai...

Už šimto penkiasdešimties jardų, ant nublizgintos vejos, didingai stovėjo Atskleistos Tiesos bažnyčia. Jos langai spindėjo saulėje. Senatorius, eidamas per veją, negalėjo užgniaužti pasididžiavimo. Tai jis daugiausia nusipelnė, kad bažnyčios pajamos pastaruosius keletą metų vis didėjo ir šiandien jos sąskaitoje buvo šimtai milijonų dolerių.

Pastatų komplekso centre puikavosi televizijos studija. Ji buvo pastatyta it graikų amfiteatras, su pasagos formos auditorija iš visų pusių ir centriniu podiumu, kur gali stovėti pamokslininkas, norėdamas padaryti didesnį įspūdį ir sukurti atitinkamą atmosferą. Tokias aistringas pamaldas galima transliuoti tautai, prašyti aukoti bažnyčiai ir pasakoti ekstazės apimtai publikai stebuklingas istorijas apie tai, kaip bažnyčia pakeitė žmonių gyvenimus.

Senatorius Kurcas prašvilpė pro besišypsančią administratorę ir nuskubėjo koridorių labirintu į didžiulį laukiamąjį. Stori kilimai ir odiniai baldai leido jaustis jame kaip penkių žvaigždučių viešbutyje. Tyliai dūzgė oro kondicionierius. Vienintelis religinis atributas, tiesą sakant, vienintelė spartietiškų sienų puošmena buvo paprastas medinis kryžius, kabantis šalia uždarytų durų tolimajame laukiamojo kampe. Prie durų prikalta lentelė skelbė: „Pastorius Džimas Vaitas“. Senatorius nedvejodamas perėjo per kambarį ir garsiai pasibeldė į duris. Po akimirkos iš už durų pasigirdo stačiokiškas kvietimas:

— Įeikit!

Akcentas buvo teksasietiškas, balsas gana energingas.

Senatorius Kurcas atidarė duris ir įžengė į kambarį. Kovingai nusiteikęs pastorius pasitiko jį pritariamai šūktelėdamas.

Pastorius Džimas Vaitas buvo kresnas, tvirto sudėjimo penkiasdešimtmetis plokščia boksininko nosimi ir žema kakta.

— Senatoriau! Koks malonus netikėtumas. Šiandien nesitikėjau jūsų pamatyti. — Pastorius atsistojo ir apėjo aplink stalą dudendamas savo galingu balsu. Jis garsėjo sugebėjimu kalbėti labai didelei auditorijai atvirame ore nesinaudojant megafonu.

Senatorius šiltai paspaudė ištiestą pastoriaus ranką, paskui abu vyrai apsikabino ir paplekšnojo vienas kitam per nugarą. Pastorius kreipėsi į senatorių Kurcą jo politiniu titulu daugiau juokaudamas, nes juodu pasižinojo nuo vaikystės. Jie buvo tikrieji bažnyčios įkvepėjai, ir jų dėka nereikšminga sekta virto galinga evangelikų judėjimo jėga. Kartu jie nuėjo ilgą ir sunkų kelią ir, naudodamiesi savo įsitikinimų galia ir gryna charizma, įtikino tūkstančius paprastų amerikiečių sekti paskui juos.

Senatorius Kurcas atšlijo ir nužvelgė draugą nuo galvos iki kojų.

— Malonu tave matyti, Džimai. Puikiai atrodai. Gal lankaisi baseine, kurį rekomendavau?

Pastorius kurtinamai nusijuokė.

— Cha! Kai turiu laiko, kai turiu laiko. Bet mes labai užsiėmę pastaruoju metu — įrašinėj ame programas, transliuojame, pristatinėjame svarbius naujus narius... nėra laiko nė pamąstyti. Ko gi tu stovi, sėskis. Noriu viską išgirsti.

Abu vyrai nuėjo prie knygų lentynos ir susėdo į du vienas prieš kitą stovinčius fotelius prie mažo kavos staliuko. Staiga pastorius surimtėjo. Jo nerūpestingą išraišką pakeitė didžiulis susirūpinimas, ir jis pasirėmė smakrą galingu kumščiu.

— Tai ką gali man papasakoti? Ar mes jau beveik ten?

Senatorius Kurcas užtikrintai linktelėjo ir lėtai ištarė:

— Džimai, manau, mums pavyko.

Pastoriaus veidas vėl nušvito. Jis vos tramdė susijaudinimą.

— Tikrai? Tu tikrai manai, kad mes pagaliau įžengėme į Pabaigą?

— Taip, Džimai. Nemanau, kad mus kas nors galėtų sustabdyti. Negalėjau nė tikėtis, kad viskas taip gerai eisis. Pavojingos britų profesoriaus erezijos ištrintos iš istorijos. O Korporacijos suplanuotas perėmimas jau vykdomas. Aš pats dalyvavau Tarybos susirinkime. Armagedonas jau čia pat.

Pastoriaus Džimo Vaito akys buvo didelės kaip lėkštės. Pagaliau, po tiek pastangų ir kovos, jie įgyvendins savo svajonę. Senatorius tęsė:

— Aš skrisiu tiesiai į Kairą, kur yra mano bazė. Suderinau mūsų veiksmus su agentais Izraelyje — jie pasirengę. Mes paslapčia įnešėme mini termobranduolinį užtaisą į musulmonų Al Aksa mečetę Jeruzalėje, kuris sprogs prasidėjus Korporacijos inicijuotai visuotinei krizei. Kaip žinai, mūsų agentai, pasinaudoję senu nebenaudojamu kanalizacijos tinklu, jau užminavo Raudų sieną. Kai Siena virs dulkėmis, izraeliečiai automatiškai lieps oro pajėgoms bombarduoti Meką. Vidurio Rytai paskęs liepsnose. Esu tikras, kad Izraelis griebsis atominio ginklo, ir manau, kad jau pirmomis dienomis bus daugiau nei 100 milijonų aukų. Visa tai įvyks pagal mano komandą pirmadienio rytą — auštant pavasario ekvinokcijai.

Pastorius atsistojo ir, išskėtęs dešinės rankos pirštus, pašokęs palietė prabangaus kambario lubas. Jo didelės akys žvilgėjo nuo ašarų. Griausmingu balsu jis sušuko neslėpdamas džiaugsmo:

— Šlovė Viešpačiui!

Buvo 7.35 ryto, kai prie „Ruinas“ viešbučio cypdamas sustojo naujutėlaitis japoniškas džipas. Iš jo į dulkėtą viešbučio kiemą išlipo profesoriaus Kento žudikas ir jo padėjėjas. Juodu ryškiai skyrėsi nuo varganų Andų valstiečių ir nesiderino prie didingo kalnų peizažo.

Negaišdami laiko vyrai sugriuvo į fojė. Už administratoriaus stalo sėdėjo senis, o kitame kampe indėnė šlavė grindis. Tiek administratorius, tiek valytoja nustebę sustingo. Maču Pikču ne kiekvieną dieną pamatysi žmones su kostiumais ir naujais automobiliais — kad ir kaip ten būtų, visi Peru, nuo mažiausio vaiko iki seniausio sukriošėlio, žinojo, kad tokius žmones geriausia apeiti plačiu lanku. Moteris atrėmė šluotą į sieną ir nušlepsėjo koridoriumi.

Žudikas atsisuko į savo padėjėją. Jo gomuriniame balse skambėjo nusivylimas ir pasipiktinimas.

— Sakau tau, mes pavėlavome...

Padėjėjas atrodė susirūpinęs. Jis nužingsniavo prie administratoriaus stalo ir piktai pareikalavo:

— Parodyk man registracijos knygą. Greitai.

Senis, pašiurpęs iš baimės, sugraibė į odinį viršelį įrištą registracijos knygą ir ligos išsukinėtais pirštais bandė atversti reikiamą puslapį.

— Duokš man, senas kvaily.

Padėjėjas ištraukė iš jo rankų knygą ir ėmė versti puslapius. Po sekundės jis jau vedė pirštu per dviejų svečių pavardes — Donovan ir Ruterfordas. Trumpai nusikeikęs, jis pakėlė galvą.

— Gerai, seni, sakyk, kur jie išvyko? Kur tie užsieniečiai?

Senis išplėtė akis iš baimės ir nevilties. Jis ėmė trauktis atatupstas į kambarį sau už nugaros. Padėjėjas atvertė stalo viršų ir nuėjo seniui iš paskos. Senis prisišliejo prie nedidelio kambario sienos ir įsileido kažką nesuprantamai murmėti indėnų dialektu. Padėjėjo kantrybė trūko. Jis pratrūko šaukti:

— Kur yra Donovan ir Ruterfordas? Kur jie?

Administratorius suklupo ant kelių ir pasilenkė, tarsi lauktų smūgio. Laužyta anglų kalba jis iškvėpė:

— Senjore, jie išvyko naktį...

— Kur? Kur jie išvyko?

— Į Boliviją...

Padėjėjas prisiartino ir sugriebė senį už sprando.

— Ar jie buvo vieni? Kas juos išvežė?

— Taip, senjore... taip. Jie buvo su senjoru Floresu...

Į kambarėlį atėjo ir žudikas. Jis paniekinamai perkreipė lūpas.

— Jie žino, kad yra sekami. Turime veikti nedelsiant.

Jo padėjėjas nubloškė senį ant grindų, ir abu išskubėjo iš viešbučio.

Kai Katerina su Ruterfordu išlipo iš automobilio prie Bolivijos pasienio ir nusivalė nuo savęs dulkes, Ernanas parodė už pasienio tarnybos namelio, Bolivijos pusėje, stovintį vienišą džipą.

— Tai jūsų automobilis. Vairuotojas nuveš jus į La Pasą. Jo vardas Kvite — jis visiškai nekalba angliškai, tačiau laukia jūsų. Jis nuveš jus į savo šeimos namą La Pase. Iš ten galėsite saugiai planuoti savo išvykimą.

Ernanas prisidėjo prie burnos rankas ir šūktelėjo nejudančio automobilio pusėn.

— Ei, Kvite, čia aš! Kartu su savo draugais!

Atsidarė vairuotojo pusės durelės ir pro jas iššoko neaukštas išsišiepęs indėnas. Jis pamojavo jiems, ir Ernanas atsakė tuo pačiu.

Ernanas atsisuko į juos paskutinį kartą. Jo akys ryžtingai spindėjo, ir atrodė, kad kiekvienas jo kūno raumuo skatina juos veikti, linki sėkmės jų žygyje.

— Mano draugai, sėkmės jums... — Jis įsmeigė skvarbų žvilgsnį į Kateriną. — Ir būkite atsargūs...

Katerina pajuto gerklėje bekylant gumulą. Staiga ją apėmė siaubinga nuojauta.

— Ar negali važiuoti su mumis į La Pasą, pasislėpti keletui dienų?

Ernanas nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Ne, Katerina, turiu grįžti pas šeimą — mes vis dar gedime. Privalau būti su jais.

Katerina ir Ernanas apsikabino, paskui Katerina atsitraukė blizgančiomis nuo ašarų akimis. Ruterfordas šiltai paspaudė Ernanui ranką.

— Ačiū tau už viską. Pažadu padaryti, ką galėsime, — dėl Migelio ir profesoriaus, — kad būtų atskleista tiesa ir sustabdytas Ivanas Bezumovas.

Ernanas palinko į priekį ir apkabino anglą.

— Pasirūpink savimi, Džeimsai, — ir šia gražia moterimi.

Džeimsas apkabino kresną indėną, ir paskui jie išsiskyrė.

Jorko aveniu, Sotbio Manhatano pastate, patraukli, dailiai apsirengusi jauna moteris lydėjo sekretorių Milerį į tamsų belangį kambarį. Apčiupinėjusi durų staktą ranka su nepriekaištingai sutvarkytais nagais, ji suradusi spustelėjo jungiklį, ir kambarį užliejo šviesa.

— Čia žemėlapių menė. Kaip matote, joje nėra langų, tad dienos šviesa negali pažeisti dokumento. Prašom sėstis. Ant sienų yra keletas dokumentų iš mūsų kolekcijos, kurie gali jus sudominti. Ponas Grynfildas netrukus ateis.

Sekretorius Mileris apžvelgė didelį elegantišką kambarį. Jo vidury stovėjo konferencijų stalas, supamas patogių odinių kėdžių. Virš stalo kabėjo speciali lempa, kurią galėjai pakelti ar nuleisti bet kuria kryptimi. Sienas puošė įrėminti žemėlapiai. Moteris tęsė:

— Štai šis yra originalus žemėlapis, kurį sudarė Kristoferis Kolumbas per pirmąją savo kelionę į Ameriką. Jis neįkainojamas tikrąja šio žodžio prasme, todėl laikome jį už neperšaunamo stiklo, nerūdijančio plieno rėmuose, kurie įmontuoti į pastato struktūrą.

Ji plačiai nusišypsojo parodydama baltus dantis.

— Gal ko nors atnešti? Arbatos, kavos?

Sekretorius Mileris niurgzliai atsiliepė:

— Ne, dėkoju. Kaip sakiau, aš ne žinovas ir manau, kad mano dokumentas yra kopija, o ne originalas. Tiesiog noriu tuo įsitikinti.

Tą akimirką jaunoji moteris, stovėjusi tarpduryje, atsisuko.

— A! Štai jis.

Į kambarį įėjo Baironas Grynfildas, pasaulyje pripažintas senovės kartografijos specialistas. Jis buvo bebaigiąs penktąją dešimtį, tačiau atrodė vyresnis. Vilkėjo trijų dalių kostiumą ir buvo beveik nuplikęs. Liesas, blyškus veidas bylojo apie daugelį metų, praleistų senų bibliotekų prieblandoje, studijuojant žemėlapius ir rankraščius. Jis ištiesė ranką.

— Sveiki. Jūs tikriausiai ponas Mileris.

— Taip. Ačiū, kad sutikote mane priimti be išankstinio susitarimo, pone Grynfildai.

Antikvaras pataikaujamai nusišypsojo; jo išlavintas balsas buvo švelnus kaip šilkas.

— Viskas gerai, pone Mileri. Žinantiems mano patirties vertę ir pasirengusiems taip gerai sumokėti kaip jūs galiu su malonumu padėti vos jiems paprašius.

Jaunoji moteris pasišalino iš menės, apdairiai uždarydama paskui save duris. Grynfildas mostelėjo į stalą:

— Gal prisėskim? Nėra prasmės stovėti atliekant šį darbą.

Sekretorius Mileris priėjo prie stalo, įkišo ranką į švarko kišenę ir išėmė iš jos rudą voką. Jis atsargiai atplėšė jį, ištraukė vieną žemėlapio lapą ir padėjo ant stalo. Grynfildo veidu perbėgo niūrus šešėlis. Jis sužvejojo kišenėje akinius ir užsikabino juos ant nosies galiuko. Tada ištiesė ranką, įjungė lempą ir nukreipė jos šviesą į žemėlapį. Sekretorius Mileris stebėjo jį lyg vanagas, beviltiškai trokšdamas pamatyti jo akyse atpažinimo požymius. Po minutėlės Grynfildas pakėlė galvą ir nusiėmė akinius. Sekretorius Mileris nekantriai trypčiojo:

— Na ir? Ar žinote, koks tai žemėlapis?

Grynfildas liūdnai linktelėjo.

— Taip. Tai Piri Reso žemėlapio kopija. Ar žinote, kas tai?

Sekretorius Mileris susierzinęs papurtė galvą. Grynfildas tęsė:

— Tai žemėlapis, kurį viduramžiais sudarė turkų admirolas Piri Resas. Jis pagrįstas ankstesniais žemėlapiais — daug ankstesniais, — bent jau jis taip sakė, ir buvo skirtas turkų laivyno navigacijai tuo atveju, jei jie įplauktų į pietinius vandenynus.

Sekretorius Mileris nebeišmanė, ką galvoti. Ką tai turi bendra su visu kitu? Kodėl senatorius norėjo profesoriaus mirties ir kodėl primygtinai prašė sunaikinti šį žemėlapį?

Grynfildas aiškino toliau:

— Jame parodytas Antarktidos žemyno masyvas, kai jis dar nebuvo užšalęs. Todėl šis žemėlapis yra retenybė, kolekcionieriaus svajonė.

Sekretorius Mileris prisimerkė.

— Norite pasakyti, tiksliai parodo Antarktidą? Kaip tai įmanoma? Galbūt aš klystu, bet argi ji nėra visiškai padengta ledu?

Grynfildas šyptelėjo.

— Ką gi, niekas to nežino. Bet todėl šis žemėlapis ir yra vertingas, o ką jau kalbėti apie istorinę jo reikšmę. Kolekcionieriai vertina dokumentus, išlaikiusius kokią nors paslaptį. Mums visuomet nepaprastai įdomu, kai į rankas pakliūva tokios vertybės kaip Piri Reso žemėlapis.

Grynfildas išjungė lempą ir lyg niekur nieko pridūrė:

— Žinoma, sulaukiame ir piktų priekaištų iš mūsų klientų, kurie — kaip čia teisingiau pasakius — supranta religines tiesas labiau pažodžiui.

Sekretorius Mileris sustingo.

— Ką? Kodėl?

Grynfildas skubiai žvilgtelėjo į sekretorių Milerį — jis pajuto įtampą kliento balse.

— Aš tik norėjau pasakyti, kad pasaulyje esama žmonių, kurie nepateisina istorinių dokumentų, prieštaraujančių biblinėms praeities tiesoms.

Sekretoriaus gyslose sustingo kraujas. Jis pasibaisėjęs pažvelgė į žemėlapį. Vadinasi, profesorius nekėlė jokios grėsmės Korporacijai. Senatorius aiškiai naudojasi Korporacijos agentų tinklu asmeniniams tikslams. Tai precedento neturintis atvejis. Ar jis pats, sekretorius Mileris, irgi yra tik įrankis senatoriaus planams įgyvendinti? Ar visa Korporacija gali būti užvaldyta vien tam, kad senatorius galėtų pasiekti savo religinius tikslus?

Sekretorius Mileris negalėjo atmesti tokios galimybės. Tačiau jam reikia įvertinti padėtį. Palaiminimas pirmadienio ryto įvykiams jau duotas, ir jam teks įvykdyti savąją plano dalį.

Iki to laiko jis turės stoti prieš senatorių akis į akį. Tačiau pasirinks momentą išmintingai, antraip greitai baigs savo dienas kaip senasis profesorius.

Automobiliui leidžiantis svaiginamai vingiuotu keliu iš Alto Plano į Bolivijos sostinę, Katerina ir Ruterfordas sėdėjo paskendę savo mintyse. Besišypsantis ir energija trykštantis Kvite vairavo sumaniai ir greitai.

Katerina, žvelgdama į bekraščius slėnius ir kalnų viršūnes, galvojo apie profesorių svarstydama, ką jis padarytų jų vietoje. Jai labai trūko jo orumo ir gerumo. Ruterfordas, kurį laiką tyliai meditavęs, pasikasė smakrą ir ėmė grožėtis įspūdingu Andų gamtovaizdžiu. Jo akys gręžė apylinkes, tarsi jis būtų tikėjęsis rasti jose atsakymą. Staiga jis atsisuko į Kateriną.

— Ar žinai istoriją apie Gilgamešą?

Jie pažiūrėjo vienas kitam į akis. Ruterfordas viltingai kilstelėjo antakius. Katerina papurtė galvą, ir Ruterfordas pasisuko sėdynėje, kad geriau ją matytų.

— Ši istorija davė pagrindą biblinei istorijai apie Nojų. Manoma, kad Gilgamešo istorija buvo parašyta 3000 metų prieš Kristų ant degto molio plytelių, tačiau iš tiesų ji yra dar senesnė. Gilgamešas buvo šumerų karalius, ir jis pasakoja, kaip sutiko kitą karalių, Utnapištimą, kuris gyveno dar prieš tvaną. Dievas buvo perspėjęs Utnapištimą, jog artinasi tvanas, todėl šis pasistatė laivą ir pasiėmė į jį įvairių gyvūnų bei įvairių rūšių sėklų. Kai kilo siaubinga audra, aplinkui, kiek akys užmatė, tyvuliavo tik vanduo. Utnapištimas paleido į orą balandį...

Katerina pertraukė jį.

— Bet tai juokinga. Juk Senojo Testamento autoriai paprasčiausiai paėmė visą istoriją...

— O kodėl gi ne? Istorija gera. Mes galime daryti prielaidą, kad Utnapištimas buvo simbolis, figūra, atstovaujanti tiems, kurie išgyveno tvaną. Antraip žmonių rasė dabar nebūtų tokia, kokia yra šiandien. Šie mitai yra pirmieji rašytiniai pasakojimai apie kataklizmą, kuris vos nesunaikino visų mūsų protėvių. Žmonija per plauką nebuvo nušluota nuo žemės paviršiaus.

— Oho, tai bent mintis.

— Taip, tačiau tai vienintelė priežastis, kodėl ši bauginanti istorija gali būti daugelio kultūrų širdyje. Tai patys pirmieji prisiminimai, kuriais mes dalijamės... be to, yra dar daug kitų istorijų apie žemės drebėjimus, gaisrus ir ledynus, kurios, regis, sutampa su istorijomis apie tvaną. Pavyzdžiui, zoroastrų šventraštis.

Katerina suraukė kaktą.

— Zoroastrai. Kas jie?

Ruterfordas kantriai ėmė aiškinti:

— Tai pranašo Zoroastros, arba Zaratustros, kaip mes jį vadiname, pasekėjai. Jie egzistuoja ir šiandien, nors jų likę tik keli šimtai tūkstančių, ir gyvena jie daugiausia Bombėjuje, Indijoje. Manoma, kad Zoroastrai apsireiškė Dievas...

Katerina išvedė paralelę:

— Tai jis kaip Mohamedas musulmonams arba Mozė žydams?

— Taip. Tik Zaratustra yra senesnis; jis gyveno maždaug 2000 metų prieš Kristų. Zoroastrai tiki, kad jų žmonės gimė šiaurės Rusijoje, ir mano, kad vieną dieną velnias nusprendė sunaikinti Airyana Vaejo — Zoroastrų rojų kažkur Sibire. Tačiau užuot paskandinęs, jį užšaldė. Šventraštis pasakoja, kad kažkada graži žemė buvo padengta ledu ir dešimt mėnesių per metus ten vyravo žiema.

Katerina klausėsi susidomėjusi:

— Labai specifinis likimas — tokio neišgalvosi.

— Taip. Netgi vikingai galvojo panašiai... — Ruterfordas įsijautė. — Jie tikėjo, jog vieną kartą žemė amžiams prasmegs chaoso bedugnėje. Žus derliai, žmonės ims kariauti, brolis stos prieš brolį, kris sniegas. Praėjus šalčiams, žemė bus padegta — ji pavirs it viena didele krosnimi. Iš plyšių spjaudysis liepsnos, kils garo kamuoliai — visa, kas gyva, sudegs. O paskui, lyg dar būtų negana, staiga patvins jūros ir viską palaidos po vandeniu.

Tai pasakęs Ruterfordas pliaukštelėjo rankomis. Katerina mąstė apie šiurpią vikingų viziją.

— Bėda ta, kad niekur, nė viename iš tavo paminėtų mitų, nėra pasakyta, kas iš tiesų sukėlė šią pasaulinę katastrofą. Jei mes nežinome priežasties, kaip galime išvengti panašaus likimo?

Ruterfordas ėmė garsiai svarstyti:

— Vis dėlto profesorius buvo įsitikinęs, kad būtent apie tai kalbama slaptajame pranešime...

Per gražų Katerinos veidą nuslinko niūrus šešėlis:

— Gal mums derėtų panagrinėti šią problemą iš kitos pusės.

Dabar sutriko Ruterfordas:

— Ką nori tuo pasakyti?

Katerina rimtai, tarsi aiškintų sau, ėmė dėstyti:

— Užuot rėmęsi vien mitais, kad išsiaiškintume, kas sunaikino paskutinįjį pasaulį, gal turėtume paieškoti kitų aplinkosaugos kataklizmo įrodymų? Jei pasinaudotume tikrais geologiniais šaltiniais ar iškasenų duomenimis, galėtume nustatyti tą dramatišką periodą žemės istorijoje. Galėtume palyginti techninius duomenis su mitais — galėtume netgi tiksliai pasakyti, kada išnyko paskutinysis pasaulis.

Ruterfordas pritariamai linktelėjo.

— Bet ar tai padės mums suprasti, kodėl jis išnyko? Ar tai padės perprasti šį perspėjimą?

— Žinoma. Tik pagalvok. Jei sužinosime, koks kataklizmas iš tiesų įvyko, mums bus lengviau atspėti jo priežastis. — Staiga Katerinos akys suspindo, ir ji pliaukštelėjo per sėdynės atkaltę.

— Von Dečendas!

Ruterfordas ryžtingai linktelėjo:

— Na taip, nuostabu. Be to, mes žinome, kad galime juo pasitikėti... Turime grįžti į Oksfordą. Kuo greičiau.

Ernanas važiavo tuščiais Alto Plano keliais atgal į Kuską. Po brolio mirties jo neapleido baimės jausmas ir įtampa; viskas atrodė nerealu. Nors ir nujautė, kad jiems gresia pavojus, kažkodėl nebuvo pasiruošę, kai tai atsitiko. O paskui pasirodė tie svetimšaliai, ir staiga jis išvydo menką vilties žiburėlį.

Bent jau profesorius ir Migelis mirė ne veltui, mąstė jis. Įdomu, kaip sekasi Katerinai ir Ruterfordui; kad tik jiems pavyktų saugiai pasprukti. Jie turi išgyventi, galvojo jis. Kaip tik tuo momentu priešaky pastebėjo automobilį, pastatytą skersai kelio. Abipus kelio žemė buvo išvagota griovių ir užversta akmenimis — nepravažiuojama.

Kai jis sustojo per penkis metrus nuo kelią užblokavusio automobilio, iš už jo galo išlindo stotingas kaukazietiškų bruožų vyras juodu kostiumu. Ernanas sustingęs žiūrėjo, kaip vyras kilstelėjo revolverį ir pro priekinį stiklą nusitaikė Ernanui tiesiai į veidą.

Ernanas tučtuojau suprato, kas vyksta. Jis nuspaudė greičio pedalą, dideliu greičiu rėžėsi į džipą, privertė vyrą atšokti į šalį ir akimirką prarasti taikinį. Ernanas pavažiavo atgal ir vėl pasiruošė šokti į priekį, tačiau akies krašteliu pastebėjo antrą vyrą, besitaikantį į jį iš pistoleto per metrą nuo vairuotojo durelių.

Staiga pasigirdo siaubingas trenksmas, ir Ernanas pajuto deginantį skausmą. Jis sudribo ant keleivio sėdynės, bandydamas įkvėpti oro, tačiau deguonis jo plaučių nepasiekė. Viskas aplinkui sudrėko. Jis dešine ranka sugriebė už vairo ir pamėgino atsisėsti, tačiau bejėgiškai nuslydo atgal.

Jis išgirdo, kaip atsidarė keleivio durelės ir ranka apčiupinėjo jo permirkusius drabužius. Balsas tarė:

— Taip, tai jis, bet jų čia nėra.

Tada atsiliepė antrasis:

— Gerai, važiuojam. Mes juos pasivysime. Paimk jo pasą ir mobilų jį telefoną. O jį patį pribaik.

Ernanas, dejuodamas iš skausmo ir nevilties, beviltiškai stengėsi pasikelti. Jis pagalvojo apie savo brolį. Pagalvojo apie Ruterfordą ir Kateriną, pamatė juodu stovint naktyje. Bandė pašaukti, tačiau buvo per vėlu...

Atskleistos Tiesos bažnyčios pakilimo aikštelėje it didžiulis skėrys, rotorių ašmenimis keldamas pragarišką triukšmą, nusileido JAV oro pajėgų civilinio modelio sraigtasparnis.

Senatorius Kurcas ir pastorius Džimas Vaitas stovėjo katedros tarpduryje. Jie persimetė keliais žodžiais ir paskutinį kartą apsikabino. Jų kelionė buvo beveik baigta. Kaip toli jie nuėjo, galvojo abu: jie pastatė bažnyčią beveik iš nieko — tai buvo tikras stebuklas.

Senatorius, nešinas nedideliu lagaminėliu, ryžtingai patraukė per veją. Priėjęs prie sraigtasparnio, jis instinktyviai pasilenkė ir nuskubėjo pro du tvirto sudėjimo padėjėjus laiptais į lėktuvo vidų. Durys skubiai užsidarė, ir jis nekantriai susiglostė susivėlusius plaukus. Iš bažnyčios prieangio pastorius Džimas Vaitas stebėjo, kaip sraigtasparnis pakilo ir dingo tolumoje. Su senatoriumi į orą pakilo visos viltys išrinktiesiems žmonėms sulaukti išsigelbėjimo. Pastorius nusisuko ir pranyko bažnyčios šešėliuose.

Sraigtasparnio vidus nė iš tolo nepriminė įprasto kariško interjero. Vietoj matinės žalios ir juodos spalvų sienos buvo išmuštos medžio plokštėmis, o jose įtaisyti monitoriai; vietoje amunicijos dėžių ir pagal specialų užsakymą darytų kaltos geležies kėdžių stovėjo odiniai krėslai, o dvidešimties metrų ilgio korpuso gale — ąžuolinis stalas su patogia odine kėde.

Vos tik užsidarė garsui nepralaidžios durys, viduje stojo tyla. Senatorius atsisėdo prie stalo ir iš vidinės kišenės išsitraukė ploną juodą telefoną. Jis nuspaudė greito rinkimo mygtuką ir prisidėjo telefoną prie ausies. Laukdamas, kol sujungs, stebėjo vis mažėjančią Atskleistos Tiesos bažnyčią, kol iš jos liko tik balta dėmė.

Tačiau jo mintys sklandė kitur. Dabar penktadienio popietė. Dar dvi dienos, ir pergalė bus užtikrinta.

Kitame linijos gale pasigirdo spragtelėjimas. Moteriškas balsas žvaliai ištarė:

— Klausau, sere, Pasaulinių operacijų skyrius.

Senatorius atsilošė kėdėje; jo veidas buvo susikaupęs. Jis tyliai tarė:

— Sujunkite mane su sekretoriumi Milerių. Čia senatorius Kurcas.

Operatorės balsas staiga įsitempė.

— Gerai, sere. Tučtuojau.

Kurį laiką linijoje vyravo tyla, tada vėl pasigirdo tas pats moteriškas balsas — šį kartą jame skambėjo baimė.

— Atleiskite, sere, šiuo metu sekretoriaus Milerio nėra, tikriausiai jis kažkur išėjęs...

Senatoriaus Kurco veidas patamsėjo.

— Paklausykite manęs, jaunoji ponia. Noriu, kad pakeltumėt savo užpakalį ir tučtuojau surastumėt man sekretorių. Jei per dešimt minučių nesulauksiu iš jo žinios, būsite asmeniškai už tai atsakinga.

Sekretorių Milerį vis labiau slėgė įtampa. Sėdėdamas savo kabinete jis sunkiai purtė galvą ir žiūrėjo į telefoną. Operatorė nesiliovė jam skambinusi. Jis tyliai nusikeikė, tada surinko numerį ir prisidėjo ragelį prie ausies. Į jo skambutį buvo tučtuojau atsiliepta. Sekretorius pasimuistė kėdėje — jo kūno kalba bylojo, kad įtampa vis didėja. Kol nepasikalbėjo su senatoriumi akis į akį, jis negali atsisakyti vykdyti jo įsakymų. Tai tik sukeltų įtarimą. Dar dvi niekuo dėtos aukos, jei iš tiesų jos niekuo dėtos, nieko nepakeis didžiajame veiksmų plane. Kad ir kaip būtų, visiškai įmanoma, kad akademikai galėjo per daug sužinoti apie Korporaciją. Pirmiausia reikia rūpintis savo saugumu ir Korporacijos vienybe.

— Dabar įdėmiai paklausyk. Peru susimovė. Mes ieškome dviejų asmenų. Vienas iš jų Džeimsas Ruterfordas, Jungtinės Karalystės pilietis, trisdešimties metų. Antra — Katerina Donovan, JAV pilietė, dvidešimties su viršum. Supratai? Tučtuojau susisiek su Jungtine Karalyste. Gauk šių dviejų telefonų numerius, perduok juos operacijos vadovams Limoje ir La Pase ir tučtuojau susekite, kur jie. Noriu, kad jie būtų pašalinti. Dabar tai svarbiausia. Paskambink man, kai tai bus atlikta.

Kvitės šeima gyveno tipiškame La Paso daugiabučiame name, maždaug dešimties aukštų. Jie sustojo siauroje, duobėtoje gatvelėje. Joje stovėjo ir daugiau automobilių, kurie atrodė taip, tarsi būtų matę ir geresnių dienų. Kvite nusivedė juos prie įėjimo. Jam atidarius išklibusias dvigubas duris, į nosį plūstelėjo aštrus keptų aitriųjų paprikų kvapas. Kairėje pusėje, nedideliame koridoriuje, buvo liftas. Dešinėje aptrupėję laiptai vedė į pirmą aukštą. Kvite ėmė kažką kalbėti, rodydamas pirštu į viršų.

Ruterfordas ištempė kaklą, žiūrėdamas į aukštyn vingiuojančius turėklus, iki pat dešimto aukšto. Atsisukęs į Kateriną, jis šyptelėjo:

— Panašu, kad liftas neveikia.

Jie užsivertė ant pečių kuprines ir ėmė lipti paskui indėną.

Po gatvės purvo ir slegiančio fojė vaizdo buto vidus maloniai nustebino. Iš laiptinės jie pateko į trumpą koridorių, o šis vedė į gana padoraus dydžio gyvenamąjį kambarį, kurio viena pusė išėjo į gatvę. Kukliame balkone tilpo tik dvi kėdės, tačiau gana erdviam kambariui netrūko šviesos, nes abipus balkono durų vietoje sienos buvo langai. Iš gyvenamojo kambario siauras koridorius vedė į tris miegamuosius ir vonios kambarį.

Visi baldai, kurių dauguma išdrožti iš medžio, buvo apdengti itin spalvingais indėniškais audeklais. Aplinkui mėtėsi vaikiški žaislai, o ant didžiulio medinio stalo, kuris, matyt, buvo ir valgomasis stalas, stovėjo nuo pusryčių likę dubenėliai ir stalo įrankiai. Šeima aiškiai nebuvo pasiturinti, tačiau stengėsi iš menkų pajamų namuose palaikyti švarą ir jaukumą. Katerina nusišypsojo Kvitei.

Indėnas atsakė plačia šilta šypsena, tada nuvedė juos į vieną iš miegamųjų, kur jie paliko savo kuprines. Jis aprodė jiems virtuvę, kur kvepėjo ką tik išvirta kava, tada gestais pamėginęs paaiškinti, kad jo nebus apie valandą, išskubėjo pro duris.

Katerina uždarė paskui Kvitę duris ir lengviau atsiduso.

— Džeimsai, tai pirmas kartas, kai jaučiuosi beveik saugi! — Ji išsiėmė mobilųjį telefoną ir surinko Ernano numerį.

— Tik paskambinsiu Ernanui ir pasakysiu, kad mes saugūs...

Ruterfordas gurkštelėjo kavos ir pasirėmė alkūnėmis į stalą. Jis jautėsi pavargęs. Velniškai pavargęs.

Nuaidėjo vienas, antras, trečias signalas. Katerina prieš savo pačios valią skrandyje pajuto kylant šleikštulį.

Staiga signalai liovėsi. Kažkas nuspaudė mygtuką. Katerina su palengvėjimu atsiduso ir pasisveikino su draugu:

— Labas! Čia aš, Ernanai.

Kitame linijos gale tylėjo.

— Ernanai? Ar girdi? Alio?

Pasigirdo traškėjimas, lyg kažkas būtų paleidęs telefoną iš rankų, tada ryšys staiga nutrūko. Katerina ir Ruterfordas pažiūrėjo vienas į kitą. Abu galvojo apie tą patį, tačiau nė vienas nenorėjo to pripažinti.

Naujausiame La Paso dangoraižyje, 65-ame aukšte, sėdėjo mažas storas vyriškis su ausinėmis. Kabinetas buvo šviesus, nuostabiai šviesus dėl langų nuo grindų iki lubų. Vyriškį supo įvairiausia elektroninė įranga, televizoriai ir kompiuteriai.

Pro didžiulius langus vėrėsi panoraminis vaizdas. Šiek tiek žemiau La Pasą dengė sūkuriuojantis rudo smogo debesis. Purvinose gatvėse virė gyvenimas. Mažyčiai automobiliai kimšo magistrales, o dar mažesni žmonės skubėjo šaligatviais.

Mažasis storulis dėvėjo baltus marškinius ir ryšėjo riebaluotą tamsiai mėlyną kaklaraištį. Iš po jo pažastų plito didžiulės prakaito dėmės. Ne karštis jį vertė prakaituoti — kabinete veikė oro kondicionierius. Jam už nugaros, beveik parimęs ant peties, stovėjo profesoriaus žudikas juodais drabužiais ir iš veido niekada nedingstančia panieka. Storulis karštligiškai nusitraukė ausines, kurios per skubėjimą apsivyniojo jam aplink kaklą, tada skubiai kažką užsirašė ant lapo. Jis pašoko nuo kėdės, pagriebė lapą ir, mojuodamas juo, ėmė šaukti:

— Bose! Bose! Aš juos radau...

Vyras juodais drabužiais stvėrė jam iš rankos lapą ir perskaitė adresą. Tada kairiąja ranka išsiėmė mobilųjį telefoną. Nenuleisdamas akių nuo lapo, prisidėjo telefoną prie ausies. Po sekundėlės prašneko. Tiksliau, iškošė pro dantis:

— Turime juos. Važiuojam.

Bandydama atsikratyti įkyrios minties, Katerina nuėjo į svetainę. Ruterfordas išsitiesė ant sofos, o ji iš knygų lentynos išsiėmė atlasą. Tada atsisėdo prie stalo ir ėmė tingiai vartyti blizgančius puslapius. Jos dėmesį patraukė dvigubas puslapis su pasaulio žemėlapiu. Žvilgsniu klajodama po lapą, patyliukais skaitė įvairių senovinių vietovių ilgumas.

Staiga ji neramiai sukrutėjo kėdėje. Paniurusi užsigulė atlasą ir įsigilino į žemėlapį atidžiau. Širdis vėl suplakė smarkiau ir ją vėl užplūdo pažįstamas jausmas — tarsi žiūrėtų į milžinišką juodą skylę praeityje, iš kurios gelmių siunčiami keisti ir nesuprantami signalai, seni kaip pats laikas...

— Džeimsai, Džeimsai, pabusk!

Katerina įnirtingai purtė Ruterfordą už peties. Džeimsas mieguistai sudejavo.

— Ką? Kas yra? Aš toks pavargęs...

— Negaliu tuo patikėti. Sutapimai per daug keisti, bet... žiūrėk.

Katerina atvertė atlase pasaulio žemėlapį. Tada paėmusi rašiklį jame ėmė rūpestingai brėžti linijas.

Ruterfordas atsisėdo ir smalsiai sužiuro.

— Ką čia sugalvojai?

— Pamatysi. Dabar įsivaizduok, kad nulinis dienovidinis eina ne per Londoną, o per Gizą Egipte — tiesą sakant, per Didžiąją piramidę.

Katerina toliau rašė ant žemėlapio ilgumos padėtis, traktuodama Gizą kaip nulinį laipsnį.

— Žiūrėk, Angkoras yra tiksliai 72 laipsnius į rytus nuo Gizos. Kiribatis — lygiai 72 laipsnius į rytus nuo Angkoro. O 72 laipsnius į rytus nuo Kiribačio yra Velykų sala. 54 laipsnius į rytus nuo Angkoro yra Ponapė. Tai neįtikėtina...

Katerina pažiūrėjo jam į akis, norėdama įsitikinti, kad jis suprato:

— Nesupranti? Visi skaičiai dalijasi iš šešių arba dvylikos. Tai tikrai ne sutapimas.

Ruterfordas, spitrydamas į žemėlapį, pradėjo suvokti šio bauginamai naujo atradimo perspektyvas:

— Nori pasakyti, kad visos šios senovinės vietovės yra tikslingai išdėstytos pagal visuotinį planą?

Katerinos akys žvilgėjo.

— Taip! O intervalai ypač įdomūs: 54,72 ir taip toliau — visi jie yra precesiniai skaičiai.

— Precesiniai? — nustebo Ruterfordas.

— Ką žinai apie astronomiją ir mūsų planetos judėjimą?

— Nedaug ką. Žinau, kad Žemė apsisuka aplink savo ašį kartą per 24 valandas, taip pat, kad ji apsisuka aplink Saulę maždaug per 365 dienas. Dar žinau — iš to, apie ką kalbėjomės Kuske, — kad ji yra pasvirusi nuo ekliptinės plokštumos ir tas pasvirimas kinta — svyruoja nuo 21 iki 24 laipsnių; visiškas pasvirimas trunka 41 000 metų...

— Puiku, tačiau mūsų planeta atlieka dar vieną judėjimą. Pati ašis sukasi atgal, priešinga žemės judėjimui kryptimi...

— Ką nori tuo pasakyti?

— Įsivaizduok, kad Žemė yra besisukantis kupolas, skriejantis aplink Saulę. Ji sukasi ant savo ašies, apskrieja Saulę, grakščiai keičia savo pasvirimo kampą, o jos ašis taip pat lėtai sukasi aplinkui priešinga planetos judėjimui kryptimi. Šis atgalinis sukimasis vadinamas precesija. Įdomiausia tai, kad šie judėjimai yra tobulai reguliarūs. Tai teikia daug malonumo astronomams. Visiškas ašies apsisukimas trunka 25 776 metus.

Ruterfordas linktelėjo.

— Tai puiku. Bet ar mūsų protėviai žinojo apie precesiją? Jei ji vyksta taip lėtai, būtų prireikę šimtmečių, kol kas nors būtų pastebėjęs kokį reikšmingą poslinkį.

Katerina įnirtingai palinksėjo galvą.

— Prieš mums leidžiantis į šią kelionę nebūčiau nė svarsčiusi, ar mūsų protėviai ką nors išmanė apie precesiją, bet dabar imu abejoti. Visuotinai pripažįstama, kad Hiparchas, graikų astronomas, surinko informaciją iš senovės Aleksandrijos ir senovės Babilono. Palyginęs ją jis pastebėjo, kad žvaigždės išsidėsčiusios skirtingai, ir iškėlė prielaidą apie precesiją. Nors galbūt ne jis buvo pirmasis, galbūt precesija tiesiog buvo užmiršta...

Ruterfordas suraukė kaktą.

— Gerai, bet tai vis dar nepaaiškina kodėl. Kodėl mūsų protėviai galėtų užsiminti apie precesiją? Kokia jos reikšmė?

Katerina minutėlę tylėjo.

— Supranti, kai aš suvokiau, jog precesiniai skaičiai vaidina svarbų vaidmenį šių senovinių vietovių išsidėstyme, staiga prisiminiau, jog vienas iš šių skaičių vis kartojasi mūsų mituose.

Ruterfordas įsmeigė akis į Kateriną.

— Tikrai? Kuris?

— Na, tu sakei, kad Ozyrį nužudė 72 sąmokslininkai, kad Angkor Vate yra 72 šventyklos — o 72 yra neginčijamai pagrindinis precesinis skaičius. Žemei reikia 72 metų, kad pasislinktų per vieną laipsnį ant savo ašies. Gali būti, kad yra ir kitų sutapimų.

Ruterfordas susijaudinęs išplėtė akis.

— O Dieve, tu visiškai teisi...

Dar niekada Ruterfordas nesijautė toks žvalus. Jo mintys sukosi apie visus senovės mitus, kokius kada nors buvo skaitęs.

— Ar yra kitų precesinių skaičių? O gal 72 ir kiti, kurie dalijasi iš 12, yra vieninteliai?

Katerina sekundėlę pagalvojo, tada tarė:

— Ne, ne vieninteliai, yra kitų. 1080,2160,4320...

— Minutėlę! Koks buvo paskutinis?

— 4320 — per tiek metų pereinama per du Zodiako ženklus.

Ruterfordui tarsi akys būtų nušvitusios.

— Tai neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina...

Katerina sugriebė jį už rankos.

— Kas?

Jo akys spindėjo iš susijaudinimo.

— Seniausias hinduizmo mistinis tekstas Rigveda yra sudarytas iš 10 800 posmų, o visą kūrinį sudaro lygiai 432 000 skiemenų. Gematrijoje pagrindinis dalykas yra skaičių tvarka, tačiau nuliai, einantys po jų, nesvarbūs. Mes žinome, kad kodas turi būti visuotinis, o šis tekstas yra reikšmingiausias hinduizmo religijoje ir apima du precesinius skaičius.

Ruterfordas pažiūrėjo Katerinai į akis. Ji plačiai jam nusišypsojo.

— Taigi mes pataikėme į tašką. Einame teisingu keliu. Kur dar kartojasi tie skaičiai?

Ruterfordas ryžtingai linktelėjo.

— Visur. Tarsi šie mitai būtų kompiuterinės programos, sukurtos kartoti tuos pačius skaičius bet kokioje istorijoje ir bet kurioje vietoje. Tarkim, žydų Kabaloje. Kad pasiektų Dievą, žmogus turi praeiti pro 72 angelus. Šie skaičiai kartojasi netgi Kinijoje. Pameni? Pasakojau tau, kad kinų mitas apie tvaną buvo įrašytas į oficialiąją kinų istoriją, kurią sudaro 4320 tomų.

Jis tęsė pagautas įkvėpimo:

— O Berosas, babiloniečių istorikas, aprašęs Oaną, sako, kad iki tvano Babiloną valdė daugybė karalių, ir jų valdymas truko 432 000 metų. Dar įdomiau yra tai, kad, Beroso teigimu, iki tvano pasaulis gyvavo 2 160 000 metų: 2160 metų yra laiko periodas, reikalingas pereiti vieną Zodiako ženklą, ar ne?

— Taip, būtent...

— O gematrijoje! Pameni, kaip skaičiavome graikiškų žodžių „Jėzus“ ir „Marija“ vertę — ji buvo lygi 888 ir 192. Jei sudėtume šiuos skaičius, gautume 1080 — precesinį skaičių...

— Tas skaičius taip pat yra mėnulio spindulys myliomis! — tarė Katerina, negalėdama patikėti tuo, ką girdi. — Jergutėliau, mane tai jau baugina.

Ruterfordas pažvelgė į Kateriną. Jos jauname veide buvo įsirėžusi žinojimo, kurį jie atranda, žymė. Labai susikaupusi, ji prabilo:

— Taip. Dabar jau viskas ima įgauti prasmę. Tarp precesijos ir senovės pasaulio sunaikinimo turi būti ryšys.

Ruterfordas linktelėjo.

— Taip, tarsi šviesos nešėjai sakytų, kad kiekvieną kartą, kai žemė užbaigia 26 000 metų svirimą, iškyla didžiulio kataklizmo grėsmė.

Katerina užsimerkė ir pamėgino surikiuoti mintis.

— Džeimsai, čia yra dar kai kas. Ivanas Bezumovas. Prisimeni, ką sakė Ernanas? Elektromagnetinės srovės, kurias jis nori pajungti, yra susijusios su orbitiniu žemės judėjimu. Kertu lažybų, kad mūsų protėviai galėjo daryti įtaką šių energijų tėkmei. Nežinau kam — galbūt energijos gamybai, o gal kad pakeistų planetos judėjimą. Man atrodo, Bezumovas tiki, kad jis gali iš naujo užvesti tą mašiną. Tačiau pasekmės, netinkamai naudojant senovines technologijas, gali būti pražūtingos.

Ruterfordas klausėsi apimtas siaubo. Jis tyliai nusikeikė.

— Tas pamišėlis rusas! Bet kaip jis galėtų tai padaryti? Viena yra išsiaiškinti priežastis, kodėl pranyko senovinės technologijos, tačiau visiškai kas kita sugalvoti, kaip jas panaudoti.

Katerina linktelėjo.

— Žinai, mes turėtume paprašyti Von Dečendo, kad jis išsiaiškintų tikrąją ir tikslią kataklizmo datą, taip pat tikslų jo aprašymą — tada galbūt sužinotume, kodėl profesorius buvo toks tikras, kad mums yra siunčiamas pranešimas. Antraip vis tiek lieka neaišku, kaip būtent precesija susijusi su kataklizmu ir kodėl mums siunčiamas perspėjimas. Ar tai, kas atsitiko mūsų protėviams, atsitiks ir mums? Regis, profesorius Kentas taip galvojo, bet kodėl?

Ruterfordas atsiduso ir pažiūrėjo Katerinai į akis. Ir vėl jį pribloškė jų grožis. Katerina nusišypsojo ir uždėjo ranką Ruterfordui ant kelio.

— Džeimsai, mums pavyks. Tik nesustokime. Turime užbaigti tai, ką pradėjome, ir kuo greičiau.

Ruterfordas paėmė Katerinos ranką ir suspaudė ją savosiose. Ji norėjo jį apkabinti, tačiau jautė, kad laiko lieka vis mažiau. Ją trikdė savo pačios nervingumas. Ruterfordo prisilietimas vertė pamiršti viską — šias beviltiškas paieškas ir jiems gresiančius pavojus.

Tačiau vos ji prasižiojo kažką sakyti, Kvitės daugiaaukščio namo ramybę suardė gatvėje aidintys šūviai.

Katerina užsklendė duris, atsišliejo į sieną ir atsisuko į svetainę. Jos veide atsispindėjo neslepiama baimė. Balsas lūžinėjo iš nevilties.

— Jie čia... lipa laiptais. — Ji buvo iškišusi galvą į laiptinę ir matė, kaip trys, o gal keturi vyrai lipa laiptais, spardydami apatinių butų duris. Daugiabutyje aidėjo išsigandusių šeimų klyksmai.

Ruterfordas išbėgo į balkoną ir, persisvėręs per kraštą, spėjo pamatyti, kas vyksta apačioje. Jis sustingo iš siaubo pamatęs Kvitės kūną, tysantį ant šaligatvio prie įėjimo į namą. Aplinkui jį stovėjo trys vyrai juodais drabužiais, o siaurą gatvelę buvo užtvėrę du dideli juodi džipai. Kol Ruterfordas bandė suvokti, kas vyksta, vienas iš juodai apsirengusių vyrų parodė į jį ir sušuko angliškai:

— Štai jis! Septintame aukšte. Eime!

Ruterfordas puolė atgal į kambarį. Katerina, apimta aklos panikos, bandė užrakinti duris. Kovodamas su baime, Ruterfordas apsisprendė, ką jie turi daryti.

— Griebk pasą ir pinigus! Greitai! O dabar sek paskui mane... nepamiršk žemėlapių.

Jis skubiai atidarė savo kuprinę ir išsiėmė piniginę. Įsikišęs ją į kelnių kišenę, prišoko prie durų ir jas atrakino. Katerina puolė paskui jį, spausdama rankose savo pasą ir brangųjį voką su žemėlapiais. Ji sugriebė jį už peties.

— Mes negalime ten eiti!

Ruterfordas atidarė duris ir atsigręžė į ją; jo akys blizgėjo.

— Neturime kito pasirinkimo.

Katerina įsikibo jam į ranką ir išsekė iš paskos į laiptų aikštelę. Durys už jų užsitrenkė. Ruterfordas žvilgtelėjo pro turėklus į laiptinę. Laiptais kopė ginkluoti vyrai, braudamiesi pro klykiančią, panikos apimtą gyventojų minią. Jis atsisuko į Kateriną ir mostelėjo į viršų. Ji neatsigręždama puolė laiptais. Ruterfordas bėgo paskui ją, dirsčiodamas sau per petį.

Trys laiptatakiai, ir jie pasiekė dešimtą aukštą. Pro vos įžiūrimai pravertas duris į juos spoksojo indėnė. Laiptų aikštelėje buvo kitos durys, aiškiai vedančios ant stogo. Jie nubėgo prie jų. Ruterfordas sugriebė už rankenos ir vos nenuplėšė durų nuo vyrių. Jos nebuvo užrakintos. Jiedu įgriuvo pro duris ir puolė kopti ant stogo.

Stogas buvo maždaug šimto kvadratinių metrų, aptvertas neaukšta, kelius siekiančia tvorele, su televizijos antenomis. Katerina kupinu nevilties veidu atsisuko į Ruterfordą.

— Ką dabar darysime?

Ruterfordas nubėgo prie stogo krašto. Pažiūrėjęs per jį pamatė, kad gretimo namo stogas yra vos už metro ir pusantro metro žemiau nei tas, ant kurio jie stovėjo.

Nelabai toli, galėtume peršokti...

— Greičiau, Katerina, turime šokti...

Katerina pribėgo prie krašto ir pažvelgė per tvorelę į kitą stogą, tada įsikibusi Ruterfordui į ranką persilenkė ir pažiūrėjo į tarpą, skiriantį namus. Jos veidą persmelkė baimė ir neviltis.

— Aš bijau aukščio.

Ruterfordas užlipo ant žemos sienelės ir ištiesė jai ranką.

— Eikš čia. O dabar žiūrėk tiesiai priešais save, į horizontą.

Katerina giliai įkvėpė ir padarė kaip prašyta. Jie stovėjo ant žemos sienelės susiėmę už rankų.

— Gerai. Kai pasakysiu „šokam“, noriu, kad šoktum taip tiesiai, kaip gali, o kai pajusi žemę, reikės ristis...

Katerina atsigręžė į stogo duris. Jai norėjosi rėkti iš baimės. Ruterfordas pažiūrėjo į ją. Juodu supo gražus beribis dangus. Katerina prikando lūpą ir linktelėjo užsimerkdama.

Ruterfordas sulenkė kelius, dar tvirčiau suspaudė jai ranką ir tyliai pasimeldęs sutelkė savo kūną ir mintis.

— Vienas... du... trys... šokam.

Jie su trenksmu nusileido ant gretimo namo betoninio stogo. Bandydamas sušvelninti Katerinos kritimą, Ruterfordas smarkiai susitrenkė petį. Jie pašoko; Ruterfordas raukydamasis iš skausmo. Stogo vidury kyšojo nedidelė mūro pastoginė su žemyn vedančiais laiptais.

Durys buvo neužrakintos; Katerina atsigręžė ir pažvelgė į Kvitės namo stogą. Persekiotojų dar nesimatė. Ruterfordas lėkė žemyn peršokdamas po du laiptelius vienu metu, vis susiimdamas už kairiojo peties. Jie nuskuodė devynis aukštus, kol pagaliau pasiekė pirmo aukšto fojė. Katerina atsargiai atidarė lauko duris ir pažvelgė į gatvę. Ši buvo tuščia. Tada atsisuko į Ruterfordą ir švelniai palietė jam petį.

— Regis, kelias laisvas. Dabar bėkime. Gatvėse bus lengviau pasislėpti tarp žmonių. Kaip jautiesi, Džeimsai?

Ruterfordas kreivai šyptelėjo ir linktelėjo:

— Dinkime iš čia...

Po penkių minučių, sukrėsti ir išsigandę, Katerina su Ruterfordu išniro iš vienos La Paso gatvelės ir įsimaišė į šurmuliuojančią Sent Salvatorės turgaus gatvę. Jų drabužiai buvo susiglamžę, kuprinės dingusios — pasai ir pinigai buvo viskas, ką jie turėjo.

Senoji turgaus gatvė tęsėsi beveik pusę mylios: iš abiejų jos pusių stovėjo prekystaliai, nukrauti vaisiais ir daržovėmis, prieskoniais ir audeklais, virtuvės reikmenimis ir namų apyvokos daiktais. Gatvė buvo sausakimša pirkėjų ir turistų. Katerina stengėsi atgauti kvapą. Kurį laiką ji tiesiog stovėjo susilenkusi, įsirėmusi rankomis į kelius. Tada įkvėpė didelį oro gurkšnį ir atsitiesė.

— Iš kur jie sužinojo, kur mes? — Ji pažiūrėjo į Ruterfordą, tikėdamasi, kad jis žino atsakymą. — Ir kas, po galais, jie tokie?

Ruterfordas papurtė galvą, nervingai žvalgydamasis po minią.

— Visiškai nenumanau. Bet viena galiu pasakyti — tikrai neketinu laukti, kad sužinočiau. Privalome kuo greičiau pasiekti oro uostą, tai mūsų vienintelė viltis.

Kvitės name karaliavo chaosas. Kiekvienas butas buvo verčiamas aukštyn kojomis, daiktai niokojami, o įbauginti gyventojai išvaromi į laiptinę. Ginkluoti užpuolikai tikrino lovas, spardė spintelių dureles — nė vienas daiktas neliko nepajudintas. Bandantys priešintis buvo sumušti. Kvitės butas sulaukė ypatingo dėmesio. Jis atrodė taip, tarsi jame būtų siautėjęs maniakas. Neliko nė vieno sveiko baldo ar indo.

Pagaliau trys skustagalviai baltaodžiai juodais marškinėliais ir juodomis kovinėmis kelnėmis bei kariškais batais, apsiginklavę įvairiais ginklais, išgriuvo ant stogo. Paskui juos sekė lieso veido žudikas. Jis įveikė paskutiniuosius laiptus ir išlindo pro duris, kurios jau vos laikėsi ant vyrių po šiurkščios banditų atakos. Saulės šviesa ir grynas oras jį sunervino dar labiau. Puolimas nuėjo šuniui ant uodegos. Apžvelgė stogą, prismaigstytą televizijos antenų. Jo vyrai slampinėjo palei stogo kraštus mosuodami ginklais. Jis stipriai suspaudė kumščius. Gyslose kunkuliavo įniršis.

Vienas iš jo parankinių, stovėjęs ant žemos sienelės toje vietoje, kur nušoko Katerina su Ruterfordu, pamojo jam prieiti. Liesaveidis, sunkiai alsuodamas, daugiau iš pykčio nei iš nuovargio bėgant laiptais, patraukė prie jo. Vyras parodė į gretimą stogą.

Žudikas pažiūrėjo ir, išsitraukęs mobilųjį telefoną, pasisuko ant kulnų.

— Jie eina pėsčiomis per kvartalą. Mobilizuokite visus agentus. Pasiųskite žmones į autobusų, geležinkelio stotis, oro uostą. Ir atsiųskite čionai sraigtasparnį.

Paskui jis dingo stogo duryse.

Taksi sumažino greitį ir pamažu prašliaužė pro išvykimo terminalą. Kiti taksi ir privatūs automobiliai, stodami prie neužimtų vietų palei šaligatvį, išleisdavo keleivius. Trinksėjo bagažinių dangčiai, keleiviai traukė iš jų savo lagaminus ir krepšius.

Ruterfordas palinko prie vairuotojo:

— Štai čia bus gerai...

Tada atsisuko į Kateriną ir nusišypsojo.

— Nepaprastai džiaugiuosi, kad pagaliau paliksime Pietų Ameriką. Negaliu liautis galvojęs, kas atsitiko tam pamišėliui Bezumovui. Kaip manai, ar jį rado tie vyrai juodais drabužiais? Ar jis išvien su jais, ar veikia vienas?

Katerina nesiklausė. Ji įdėmiai dairėsi po minią. Staiga jos veidas paniuro. Ji nužvelgė žmones ant šaligatvio, daugiausia indėnus ir turistus. Kažkas čia ne taip...

— Minutėlę, Džeimsai.

Ruterfordas jau traukė iš kišenės piniginę. Vairuotojas pasuko į tarpą už mikroautobuso. Akimirką Katerinai vaizdą užstojo išvažiuojantis taksi. Gal ji tik įsivaizduoja nebūtus dalykus?

Ruterfordas išsiėmė keletą dolerių.

— Kiek?

Staiga Katerina išbalo. Maždaug už dešimties metrų nuo taksi stovėjo du vakariečiai juodais kostiumais. Jie apie kažką kalbėjosi suglaudę galvas. Jų įsitempusių ir budrių kūnų išraiška labai skyrėsi nuo visų kitų, stovinčių prie terminalo durų. Ji sugriebė vairuotojui už peties.

— Važiuok! Tučtuojau. Džeimsai! Pasilenk.

Ruterfordas neklausė, kas atsitiko. Jis padarė kaip lieptas.

Išsitiesęs ant sėdynės, kimiai sušnabždėjo:

— Jie čia?

Katerina linktelėjo, tada kreipėsi į suglumusį vairuotoją:

— Kuo skubiau vežkite mus prie atvykimo terminalo.

Nežinodami ką dar daryti, Katerina su Ruterfordu prisispaudė prie taksi sėdynių melsdamiesi, kad nė vienas iš tų grėsmingai atrodančių tipų nežvilgtelėtų į vidų. Jų taksi atsiskyrė nuo šaligatvio ir įsiliejo į automobilių srovę. Už šimto metrų jis vėl sustojo. Katerina atsargiai kilstelėjo galvą. Ant šaligatvio pasipylė žmonės, ką tik atvykę į Boliviją. Pro atvykimo terminalo duris plūdo nesibaigianti pavargusių keliautojų minia. Katerina apsidairė ieškodama įtartinų veidų. Regis, kelias laisvas.

— Gerai, išlipkime čia.

Ji atidarė dureles ir išlipo ant šaligatvio. Ruterfordas sumišusiam vairuotojui įspraudė į delną pluoštą dolerių ir iššoko paskui ją. Susikibę už rankų, jie ėmė brautis per minią į La Paso tarptautinio oro uosto atvykimo salę. Ruterfordas truktelėjo Kateriną už rankos ir tyliai tarė:

— Štai ten. Matai? Išvykimo salėje yra Amerikos oro linijų agentūra. Esu tikras, kad jie turės bilietų.

Ruterfordas parodė į didžiulius atvirus vartus, jungiančius atvykimo ir išvykimo sales. Katerina apsižvalgė. Amerikos oro linijų agentūra atrodė tokia izoliuota. Prie jos nesirikiavo eilė, tačiau ji buvo aiškiai matomoje vietoje. Jei jie nueis ir ten atsistos, juos tikrai pastebės.

— Kaip manai, ar jie turi savo žmonių ir viduje?

Ruterfordas dirstelėjo sau per petį.

— Nežinau. Bet geriau pasisaugokime.

Baimės šleikštulys gniaužė Katerinai skrandį. Ji vėl pažiūrėjo į Amerikos oro linijų agentūrą. Priešais ją buvo pasų kontrolės postas ir įėjimas į saugią išvykimo salę. Jiems tereikia gauti bilietus...

Staiga jai šovė mintis. Ji paleido Ruterfordo ranką ir nuskubėjo prie suvenyrų kiosko. Ruterfordas nusekė iš paskos stebėdamasis, ką ji sugalvojo. Kioske buvo prekiaujama įvairiais turistams skirtais suvenyrais: marškinėliais, statulėlėmis ir nacionaliniais drabužiais. Katerina čiupo juodą plačią skrybėlę ir spalvingą lamos vilnos apsiaustą — Aimaros indėnams būtinus atributus — ir skubiai sumokėjo besišypsančiam indėnui pardavėjui. Tada apsisiautė apsiaustu ir susikišo po skrybėle plaukus.

Aš per aukšta ir mano oda per balta, bet jei įsimaišysiu į minią, galbūt niekas nepastebės — vakariečiai niekada nedėvi čiabuvių drabužių...

Užsitraukusi ant akių skrybėlę, ji pažiūrėjo į Amerikos oro linijų agentūrą.

— Duok man savo pasą, — ramiai tarė Ruterfordui. Jis skubiai atsegė savo piniginę ir padavė jai dokumentą.

— Tu tikra?

Katerina linktelėjo.

— Eisiu prie kasos, nupirksiu bilietus, o kai pamatysi mane atsisukant, skubėk prie registracijos stalo — ten ir susitiksime.

Ji nuėjo. Ruterfordas laukė prie įėjimo į išvykimo terminalą durų stebėdamas ją, tačiau kartu stengdamasis neišsiskirti iš minios.

Katerina kaip įmanydama ramiau žingsniavo Amerikos oro linijų agentūros link. Lauke du juodai apsirengę vakariečiai vaikštinėjo pirmyn ir atgal, tikrindami atvykstančius taksi.

Ją vėl apėmė baimė.

Taip, tai tikrai jie.

Kasininkė oro linijų kasoje nusišypsojo, įvertindama Katerinos aprangą, tada ėmė peržiūrinėti artimiausius reisus.

— Ponia, geriausiu atveju galiu jums pasiūlyti reisą po valandos. Tačiau jis netiesioginis, Majamyje turėsite persėsti, be to, teks laukti tris valandas naktį. Daugiau iki rytojaus ryto nieko nėra.

— O, puiku, labai jums ačiū...

Po kelių minučių, pasikišusi pasus ir bilietus po apsiaustu, ji pasisuko ant kulnų. Ruterfordas jau ėjo per salę.

Ji nuskubėjo prie registracijos stalo ir padavė Ruterfordui jo bilietą ir pasą. Jiedu apėjo aplinkui virve apjuostą laukimo zoną ir prisiartino prie stalo.

Už aukšto stalo sėdėjo du pareigūnai. Vienas, aiškiai vyresnysis, paėmė pasus ir bilietus. Jo akys buvo šaltos ir neįskaitomos. Jis tyrinėjo jų dokumentus, žalčio žvilgsniu lygindamas veidus ir fotografijas. Rodės, praėjo ištisas amžius, kol jis grąžino jiems dokumentus. Stengdamasi užgniaužti vis didėjančią viltį, Katerina nusišypsojo pareigūnui. Jis spoksojo į ją be jokios išraiškos.

— Ačiū, — padėkojo ji ir pasisuko eiti. Pareigūnas neatsakė. Ruterfordas jau buvo dingęs išvykimo salėje.

Vos spėjusi žengti porą žingsnių, ji išgirdo tai, ko labiausiai bijojo, — griausmingą šūktelėjimą:

— Ponia!

Katerina sustojo it įbesta. Ką jis sužinojo? Gal buvo perspėtas, kad juos sustabdytų? Gal reikėtų pasileisti bėgti ir įsimaišyti į minią?..

Ji pamatė Ruterfordą, ieškantį jos akimis su nerimu veide.

Jausdamasi beviltiškai pralaimėjusi, ji atsisuko į pareigūną ir įsmeigė į jį tuščią žvilgsnį.

Staiga ji pamatė, kad jis šypsosi:

— Ponia, mums patinka jūsų apdaras!

Abu pareigūnai išsišiepę rodė į jos tradicinį kostiumą. Katerina vos nepargriuvo iš palengvėjimo. Ji nusišypsojo jiems, apsisuko ir pranyko minioje.

Sekretoriui atėjo laikas palikti Niujorką. Jo sraigtasparnis nusileido triukšmingame JFK oro uoste. Tarsi tik to laukęs, tučtuojau privažiavo naujutėlaitis mersedesas ir sustojo keleivio pusėje. Iš jo išlipo stambus vyriškis ir atidarė galines dureles. Sraigtasparnio durys atsidarė automatiškai, nusileido laipteliai, ir sekretorius išlipęs dingo odiniame automobilio salone. Apsižvalgęs po gudronuotą aikštelę, vyriškis irgi nėrė į vidų, ir po sekundėlės mersedesas jau skriejo privataus lėktuvo kitame aikštės gale link.

Sekretorius Mileris labai stengėsi nors minutėlę atsipalaiduoti. Susitikimas Kaire bus paskutinė galimybė pasikalbėti su senatoriumi akis į akį. Susirūpinusiu veidu jis palinko į priekį ir kreipėsi į vyrą priekinėje keleivio sėdynėje:

— Pasakyk pilotui, kad skrendame į Kairą, bet pakeliui sustosime mūsų bazėje Šveicarijoje.

— Gerai, sere.

Sekretorius užsimerkė ir atlošė galvą. Laikas pradėti kelionę į Egiptą — jo darbas Šiaurės Amerikoje baigtas, bent jau šiuo metu. Milerio mintys nukrypo į merginą ir jos palydovą.

Dabar, kai ji grįžo į Angliją, mums teks elgtis atsargiau.

Sekretorius išsiėmė telefoną ir surinko numerį Oksforde. Po kelių signalų į skambutį buvo atsiliepta — pasigirdo gerai pažįstamas Visų Šventųjų koledžo direktoriaus balsas. Sekretorius tarė:

— Skambinu dėl merginos, Donovan. Ji turėtų pasirodyti Oksforde.

Direktoriaus balsas buvo nerimastingas, netgi įsitempęs.

— Ko iš manęs norite? Padariau viską, ką galėjau. Pasakiau viską, ką žinojau. Daugiau nieko negaliu padaryti.

Sekretorius Mileris piktai jį pertraukė.

— Nebūk juokingas. Aš nepatikiu savo darbo seniams. Tik noriu, kad sektum ją ir pasirūpintum, kad per keletą kitų dienų ji daugiau neišvyktų į užsienį. Nenoriu, kad sukeltų mums problemų.

— Jai nieko neatsitiks, ar ne?

— Tai ne tavo rūpestis. Aš tik prašau užlaikyti ją Oksforde iki antradienio.

— Žinote, jai tik 29-eri. Nemanau, kad ji...

— Direktoriau, tu bandai mano kantrybę. Negi turiu priminti tau įsipareigojimus? Tai paskutinis tavo semestras prieš išeinant į pensiją. Juk nenori paskutiniu momentu sugriauti visos savo karjeros?

Stojo ilga tyla.

— Ar aš aiškiai pasakiau?

— Taip, sekretoriau.

Ryšys nutrūko.

Londone buvo šeštadienio rytas. Po varginančio skrydžio, įskaitant sustojimą Majamyje, Katerina su Ruterfordu pagaliau nusileido Hitrou oro uoste. Nors ir sekinančios, tos 16 valandų ore leido jiems pagaliau atsikvėpti, pasijusti saugiems nuo juos per visus Andus persekiojusių priešų.

Hitrou oro uoste jie nusprendė ekstravagantiškai paišlaidauti ir išvažiavo į Oksfordą taksi. Gyvendami iš akademikų atlyginimų, nė vienas iš jų neturėjo daug pinigų, tačiau šiuo metu tai jiems nerūpėjo.

Pagaliau jie sustojo prie Visų Šventųjų koledžo; Ruterfordas iššoko ir sumokėjo vairuotojui. Atidaręs dureles Katerinai, jis atsisuko į elegantišką pastato fasadą.

— Na, štai mes ir čia. Niekas nepasikeitė.

Katerina įtariai nužvelgė koledžo vartus.

— Nesu tokia tikra. Kad ir kaip ten būtų, tikėkimės, kad rasime Von Dečendą. Negalime gaišti nė minutės.

Jie palenkė galvas, eidami pro žemas šveicoriaus namelio duris. Katerina neramiai apsidairė.

Kodėl man taip neramu? Viskas čia taip pažįstama, tačiau drauge ir kažkas ne taip...

Iš įpročio ji patikrino savo pašto dėžutę. Taip darydama, prisiminė voką su žemėlapiais — nuo jų prasidėjo šis pavojingas nuotykis. Jos palengvėjimui, dėžutėje buvo tik keletas koledžo pranešimų. Ji nuėjo prie stalo.

— Fredai, ar tu čia?

Po sekundėlės tarpduryje pasirodė šveicorius.

— Laba diena, daktare Donovan. Kaip malonu jus matyti. Graži diena, ar ne?

Nepasakyčiau, niūriai pagalvojo Katerina. Tačiau stengdamasi palaikyti teigiamą atmosferą, šypsodamasi linktelėjo.

— Labas, Fredai. Užsukau aplankyti daktarą Von Dečendą. Ar jis namuose?

— Taip. Leiskite man pasirūpinti jūsų daiktais. A, kol nepamiršau, su jumis nekantrauja pasimatyti direktorius. Vis skambina ir klausinėja, ar dar negrįžote į koledžą.

Katerina žvilgtelėjo į Ruterfordą. Tačiau nespėjus nieko pasakyti, kambaryje nuaidėjo sausas ir aštrus direktoriaus balsas. Jis stovėjo už jų atvirame tarpduryje.

Jo aukšta pakumpusi figūra užstojo visą praėjimą.

— Taip. Aš ir vėl čia. — Jis rūsčiai nužvelgė Kateriną ir Ruterfordą. — Vadinasi, grįžote. Kaip kelionė?

— Kokia kelionė, direktoriau?

Direktorius nuraudo.

— O, pamaniau, kad buvote išvykusi, bandžiau ieškoti jūsų namuose. Tik norėjau įsitikinti, ar žinote, kad antradienio rytą kviečiu koledžo tarybos posėdį. Labai svarbu, kad dalyvautų visi nariai. Pamaniau turįs jums pranešti, kad nekiltų jokių nesusipratimų.

Katerina ramiai atrėmė jo žvilgsnį.

— Puiku. Dėkoju, ten ir pasimatysime.

Direktorius minutėlę patrypčiojo, tada neužtikrintai apsisuko ir išėjo pro vartus į gatvę.

— Fredai, ačiū, kad sutikai pasirūpinti mūsų daiktais. Džeimsai, eime pas daktarą Von Dečendą.

Palikusi savo kuprinę šveicoriui, Katerina išėjo į koledžo kiemą. Ruterfordas išsekė paskui ją.

— Ką visa tai reiškia, Katerina?

Katerina atrodė rimtai susirūpinusi.

— Nežinau, tai labai keista. Tas keistas jausmas dėl direktoriaus persekioja mane nuo tada, kai jis pasikvietė mane ir pranešė apie profesoriaus mirtį...

Ji trumpam nutilo. Jiedu ėjo per kiemą Von Dečendo buto link. Priėjusi daktaro laiptinę, ji ryžtingai pridūrė:

— Tačiau mes turime svarbesnių reikalų. Tiesiog nėra kada aiškintis, kas čia vyksta.

Daktaras Von Dečendas juos pamatęs apsidžiaugė.

— Katerina! Koks malonus netikėtumas! Ir Džeimsas Ruterfordas — to jau tikrai per daug. Jaunieji Oksfordo šviesuoliai. Auksinis jaunimas! Ir jie mano kambaryje! Kokia garbė!

Katerina šyptelėjo Ruterfordui, sekdama paskui senąjį akademiką į jaukią svetainę. Ji apsižvalgė:

— Ir man malonu jus vėl matyti, daktare Von Dečendai. Tikiuosi, viskas gerai?

— O taip, mano brangioji, — atsiliepė jis, gestu pakviesdamas juos sėstis.

Katerina krenkštelėjo.

— Bijau, kad mums ir vėl prireikė jūsų patarimo...

— Klausk, mergyt, nesivaržyk. Aš mielai jums pasitarnausiu. — Katerina luktelėjo, kol Von Dečendas įsitaisė fotelyje, tada giliai įkvėpė:

— Galbūt nuskambės keistai, bet noriu kai ko paklausti. Neturiu laiko aiškinti istorijos pradžios ir kodėl, bet mums labai reikia jūsų pagalbos...

Katerina nutilo stebėdama, ar Von Dečendą patenkins jos keista įžanga. Jis lėtai linktelėjo, skatindamas ją tęsti:

— Mes bandome nustatyti katastrofą, kuri galėjo įvykti gilioje praeityje ir beveik nušluoti žmoniją nuo žemės paviršiaus. Mes ieškome įrodymų geologijoje, paleontologijoje — bet kur, kas padėtų nustatyti tokį galingą kataklizmą ir paaiškintų mitus, aptinkamus kiekvienoje pasaulio kultūroje.

Stojo ilga tyla. Von Dečendas spoksojo į lubas, tarsi rengtų kalbą. Katerina žvilgtelėjo į Ruterfordą. Jie abu laukė tylėdami, bijodami net kvėptelėti, kad nesuardytų senojo akademiko minčių eigos. Po kurio laiko Von Dečendas prabilo. Jo balsas buvo labai rimtas, nerūpestingumas išgaravęs, o įprastą linksmumą buvo pakeitęs mokslininko atsargumas. Atrodė, kad jam nelabai malonu diskutuoti tokiais klausimais.

— Prieš pradėdami aptarinėti šią temą, išsiaiškinkime vieną dalyką. Aš neketinu patvirtinti jokių teorijų, teigiančių, jog senovės mitai ir legendos apie kataklizmą buvo niekas daugiau, kaip tik mitai ir legendos. Paliksiu tai pamišėliams ir religiniams fanatikams. Aš nepriklausau nė vienai iš šių grupių ir manęs nedomina tokios tuščiagarbiškos fantazijos.

Ruterfordas akies krašteliu stebėjo Kateriną — ji dvejojo. Jis nusprendė įsikišti.

— Žinoma, ne, daktare Von Dečendai. Mes šito ir nesitikime. Tiesiog norime išklausyti protingo žmogaus nuomonę — tik tarp mūsų, ne protokolui, taip sakant. Tai lyg užgaida; mes tiesiog norėtume pasvarstyti, kada toks kataklizmas galėjo įvykti. Nereikia nė sakyti, jog tai tik toks intelektualinis žaidimas.

Ruterfordas su Katerina laukė užgniaužę kvapą. Po ilgokos pauzės Von Dečendas vėl prašneko:

— Chm. Suprantu. Ką gi, dabar, kai išsiaiškinome, manyčiau, galiu pasidalyti su jumis savo mintimis apie šį reikalą.

Katerina ir Ruterfordas nevalingai atsiduso. Von Dečendas paptelėjo savo pypkę ir pradėjo, iš pradžių atsargiai, vėliau jau nuoširdžiau.

— Mano nuomone, praeityje iš tiesų įvyko kažkas siaubinga, ir tai atsitiko baigiantis paskutiniajam ledynmečiui.

Katerina su Ruterfordu sėdėjo kaip ant adatų. Von Dečendas padarė teatrališką pauzę, tada vėl iš lėto prašneko:

— Didesniąją savo istorijos dalį žmonija klestėjo — pasaulio gyventojų skaičius didėjo beveik be perstojo. Žinoma, joje būta maro, juodosios mirties siaubo ir panašiai, be to, kartais prasiausdavo koks Čingischanas, išžudydamas milijonus, tačiau niekas nekėlė grėsmės visai žmonių giminei. Vis dėlto aš esu įsitikinęs, jog taip buvo ne visada. Žmonijos gyvenimas prieš prasidedant rašytinei istorijai ne kartą sėkmingai išvengė visiško sunaikinimo. Tiesą sakant, nė kiek neperdėsiu sakydamas, jog mūsų visų protėviai tam tikrais etapais išsigelbėdavo tik per plauką. Nesvarbu, kokie silpni ir tingūs atrodo šiandien kai kurie žmonės — galiu užtikrinti, kad jie yra nepaprastai ryžtingų, kūrybingų ir drąsių vyrų bei moterų palikuonys, žmonių, kažkokiu būdu sugebėdavusių nugalėti gamtos jiems siunčiamas nelaimes.

— Mūsų, kaip žmonių giminės, patirtis per pastaruosius keletą tūkstančių metų pavertė mus pernelyg pasitikinčiais savimi. Mes manome, jog yra normalu, kad mūsų planeta stabili ir daugiau ar mažiau svetinga vieta. Tai baisi klaida. Tiksliau pasakius, pastaruosius keletą tūkstančių metų mes gyvename audros epicentre: pačiame jos centre vyrauja visiška ramybė, o aplinkui siaučia nesibaigiantis smurto ir destrukcijos ciklonas.

Katerina ir Ruterfordas klausėsi susižavėję. Von Dečendas, puikus oratorius, regis, užsimojo skaityti paskaitą.

— Tačiau grįžkime prie ledynmečio. Kaip ir viso kito, kas atsitiko daugiau nei prieš 500 metų, jo mes nelabai suprantame. Vis dėlto žinome, jog tai buvo visuotinė kraupi destrukcija, ir žmonijai labai pasisekė, kad ją išgyveno.

— Mes beveik neabejojame, kad paskutinysis ledynmetis prasidėjo maždaug 115 000 metų prieš Kristų ir ledas pamažu, bet užtikrintai padengė žemę. Jis pasiekė savo zenitą maždaug nuo 55 000 metų prieš Kristų iki 15 000 metų prieš Kristų. Jo valioje atsidūrė visas pasaulis. Iš visatos žemė panėšėjo į sniego kamuolį. Ledo klodai tai didėdavo, tai staiga truputį aptirpdavo ir vėl išsiplėsdavo smarkiau nei anksčiau. Šį poveikį galėjo sukelti didžiulis aplinkos nestabilumas, potvyniai, žemės drebėjimai, audros ir panašiai.

— Tačiau aš noriu atkreipti jūsų dėmesį į galutinį atšilimą. 15 000 metų prieš Kristų paskutinysis ledynmetis buvo pasiekęs zenitą — ledo juostos dengė beveik visą planetą. Bet per kitus 7000 metų ledas, kuriam prireikė 100 000 metų susidaryti, staiga ištirpo per labai staigų atšilimą. Fosilijų šaltiniai rodo, kad ištirpus didžiulėms ledo dangoms į planetą plūstelėjo nepaprastos gamtos jėgos. Būtų galima galvoti, kad daugumai gyvūnų sąlygos turėjo pagerėti, — su laiku taip ir atsitiko, — tačiau atšilimas sukėlė natūralias katastrofas, kurios tuo metu buvo pražūtingos daugeliui rūšių. Visame pasaulyje fosilijų šaltiniai pasakoja tą pačią istoriją apie masinį išnykimą. Pietų Amerikoje dar buvo arklių ir kitos megafaunos — vėliau arklių niekas nebematė, kol atėjo ispanai, o kiti didieji gyvūnai išnyko amžiams.

Von Dečendas į savo svečius įsmeigė įdėmų žvilgsnį.

— Ar galite įsivaizduoti gyvenimą tuo periodu? Būtų kraupu. Jei jūs ir jūsų gentis ar šeima būtų pasirinkusi netinkamą gyvenimui vietą, ji būtų pasmerkta. Tirpstantis ledas būtų sukėlęs didžiulius geologinius neramumus: žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, cunamius. Stebuklas, kad žmonija apskritai išgyveno...

— Tačiau pavojingiausi rajonai, kur žmonija nebūtų turėjusi jokios galimybės išgyventi, buvo vietovės šalia Šiaurės ašigalio. Po ledu randama daugybė gyvūnų skeletų. Tiesą sakant, net ir šiandien mamutai iškasami beveik nepaliesti: jų iltys naudojamos dramblio kaulo dirbiniams, o mėsa sušeriama kinkinių šunims...

Katerina suglumo.

— Bet argi tai, kad jie išsilaikė su mėsa, nereiškia, jog tie gyvūnai užšalo nepaprastai greitai ir iškart po žūties — kitaip juk būtų supuvę?

— Taip, labai teisingas pastebėjimas. Iš tiesų keista. Išnykusios Amerikos ir Australijos rūšys palaidotos jau seniai suirusios, tuo tarpu gyvūnai, aptinkami šiaurės pusrutulyje — Aliaskoje, Sibire, — regis, užšalo žaibiškai. Dar keisčiau, kad ten aptinkama ne tik mamutų, kardadančių tigrų ir kitų arktinių gyvūnų, bet taip pat leopardų, arklių, liūtų ir kitų vidutinio klimato juostai būdingų gyvūnų.

Ruterfordas negalėjo patikėti:

— Leopardai ir drambliai — Arktyje?

— Na taip. Daugybė įvairiausių gyvūnų, palaidotų po ledu — susimaišiusių su nulaužtomis medžių šakomis. Tokią destrukciją galėjo sukelti tik milžiniškos jėgos.

Ruterfordas vis dar negalėjo suprasti:

— Bet jus sakėte, kad atšilimas buvo staigus. Jei taip, kaip tie gyvūnai gali būti užšalę?

— A, taip, kaip tik ketinau apie tai papasakoti. Dauguma gyvūnų, užšalusių kartu su arktiniais, buvo prisitaikę tik prie vidutinio klimato. Tarp jų buvo ir žmonių, susimaišiusių su žolėdžiais. Užšalusių skeletų skrandžiuose mes galime rasti netgi vidutiniam klimatui būdingų augalų: katilėlių, laukinių pupų — tokios floros, kuri neišgyventų šiandieniniu arktiniu klimatu. Kaipgi jie atsidūrė po ledu ten, kur šiandien Šiaurės poliaratis? Akivaizdu, kad besibaigiančiam ledynmečiui skubant per pasaulį, šios žemės slinko kita kryptimi, staiga jos tapo šaltesnės ir ne tokios svetingos. Siaubinga jėga tikrąja šio žodžio prasme atskyrė gyvūnų bandas ir akimirksniu juos užšaldė.

Ruterfordas nealtyžo:

— Bet tai nepaaiškina užšalimo...

— Ne. Aš pripažįstu tai. Tačiau mes žinome, kad maždaug 7500 metų prieš Kristų didysis atšilimas buvo pasibaigęs, ledo luitai atsitraukę. Tie 7000 metų iki to laiko turėjo būti patys sunkiausi žemėje. Vulkanai, žemės drebėjimai, smarkios audros, cunamiai ir panašiai — o paskui, žinoma, potvyniai. Milijardai tonų tirpstančio ledo atpalaidavo žemės plutą ir sukėlė dar daugiau žemės drebėjimų. Jūros lygis kilo akyse. Buvo užlieti didžiuliai žemės plotai. Potvyniai ir cunamiai kilo tokie galingi, kad galėjo laikinai apsemti Himalajus.

— Ką! Negali būti! — šūktelėjo Ruterfordas.

— Bet taip buvo. Netoli Ontarijo ežero, 500 pėdų virš jūros lygio, buvo rastas didžiulio banginio skeletas — dar daugiau jų rasta dar didesniame aukštyje Kvebeke. Visoje Europoje yra kalnų viršūnių, kurios galėjo tapti paskutiniu prieglobsčiu tūkstančiams įbaugintų gyvūnų. Tokių masinių kapaviečių kalnuose yra daug, ir tai liudija panišką gyvūnų ir žmonių migravimą kylant vandeniui. Keletą kartų buvo apsemta visa Vakarų Europa — mes nežinome, ar ilgam, tačiau ji tikrai buvo po vandeniu mažiausiai du ar tris kartus... Žodžiu, laikotarpiui nuo 15 000 iki 7000 metų prieš Kristų, ypač nuo 11 000 iki 8000 metų prieš Kristų, buvo būdingi siaubingi ir ilgi potvyniai, staigus atšalimas ir beveik visuotinė destrukcija.

Katerina klausėsi sukaustyta nuostabos ir purtė galvą.

— Turėjo būti nepaprastai šiurpu...

— Taip. Tuo labiau kad tie primityvūs žmonės visiškai nesuprato, kodėl tai vyksta. Tad natūralu, kad jie galvojo, jog tai Dievas pyksta ir šitaip juos baudžia. — Jis atsiduso. — Ar tokio atsakymo ieškojote?

Ruterfordas ir Katerina susižvalgė. Ruterfordas tarė:

— Taip. Labai ačiū, kad skyrėte mums laiko. Nė nenutuokiau, kad žmonijai teko tiek daug išgyventi palyginti netolimoje praeityje.

Katerina jam pritarė:

— Taip, dėkojame, daktare Von Dečendai. Nedaug yra žmonių, kurie tiek žinotų kaip jūs, ir jūsų nuomonė buvo labai naudinga. Bet mums metas. Ir taip labai jus sugaišinome.

— Nieko tokio, Katerina, man visuomet malonu. Džiaugiuosi, kad galėjau padėti. Svarbu priminti žmonėms, kad mes gyvename neįprastai ramiu ir taikiu metu. Jis ilgai nesitęs!

Katerina ir Ruterfordas atsistojo. Senasis akademikas pažiūrėjo į ją su gudria šypsena veide.

— Galbūt vieną dieną pasakysi man, kodėl šito klausei.

Katerina liūdnai šyptelėjo.

— Pasakysiu, daktare Von Dečendai. Pažadu.

Katerina ir Ruterfordas išėjo iš Von Dečendo buto kupini vilties. Leisdamiesi laiptais, jie nekantriai dalijosi mintimis.

— Džeimsai! Tai daugiau, nei galėjome tikėtis! Tai viską paaiškina, netgi tai, jog tvanas iš tiesų buvo. O precesija tikriausiai susijusi su ledynmečio pabaiga — ir atšilimu! Viskas logiška. Žemei atliekant 26 000 metų sukimosi ciklą, šiaurės ir pietų ašigaliai gauna skirtingą saulės šviesos kiekį. Tam tikru ciklo metu, kai jie yra arčiausiai saulės, ašigaliai ima tirpti... atsakymas yra ledynmečio pabaiga!

Katerinos galvoje sukosi daugybė minčių. Viskas, rodės, stojo į savo vietas. Ruterfordas irgi džiūgavo.

— Žinau. Dabar tikrai viskas įgauna prasmę... mitai apie tvaną pasakoja apie katastrofą, kuri mūsų vos nesunaikino.

Katerina, spurdėdama iš nekantrumo, pridūrė:

— Taip, o ledynmečio pabaiga sukėlė staigų, paradoksalų atšalimą tam tikrose vietovėse, apie kurias kalba vikingai ir zoroastrai...

Staiga ji pliaukštelėjo sau per kaktą.

— Džeimsai, aš supratau! Negaliu patikėti, kokie akli mes buvome; atsakymas visą laiką buvo šalia...

Katerina skubiai atidarė profesoriaus Kento buto duris ir nužingsniavo prie jo stalo. Ant jo stovėjo didžiulis gaublys, kuris jai palietus mygtuką užsižiebė. Atsisukusi į Džeimsą, Katerina tarė:

— Hepgudo teorija apie žemės plutos poslinkius!

Ruterfordas spoksojo į ją nesusivokdamas.

— Pameni, daktaras Von Dečendas pasakojo mums apie ją, kai kalbėjomės apie žemėlapius. Jis sakė, kad Hepgudas naudojosi Piri Reso žemėlapiu, norėdamas įrodyti savo žemės plutos poslinkių teoriją. Anot jo, Antarktida buvo toliau į šiaurę, bet žemės pluta pasislinko, ir Antarktida nugrimzdo į planetos dugną.

Katerina lėtai pasuko gaublį, iliustruodama savo teiginį.

— Judėjo visa pluta. Ne tik viena ar dvi tektoninės platformos, bet visa litosfera. Buvusi vidutinė klimato juosta tikriausiai staiga pasislinko už šiaurės poliaračio. Nenuostabu, kad visi tie liūtai, kupranugariai ir kiti vidurinės juostos gyvūnai randami užšalę po Sibiro ledu.

Staiga Ruterfordui nušvito akys.

— Tai taip pat reiškia, kad prieš įvykstant plutos poslinkiams žmonės galėjo gyventi ten, kur dabar yra Antarktidos žemynas. Netikėtai perstumti į pietus, jie turėjo užšalti, o ką jau kalbėti apie cunamių grėsmę.

Katerina džiūgavo:

— Būtent! O tai reiškia, kad šviesos nešėjai tikriausiai atėjo iš Antarktidos. Tai paaiškina Piri Reso žemėlapį, paaiškina viską. Zoroastrus, paliekančius Rusijos lygumas, kai jos staiga ėmė slinkti į šiaurę ir stingti iš šalčio, ir šviesos nešėjus, stebinčius civilizacijos žlugimą, kai jų žemė ėmė slinkti į pietus.

Ruterfordas įnirtingai galvojo:

— Tai netgi paaiškina vieną iš pagrindinių problemų, kurios iki šiol nesugebėjau išspręsti: kodėl nėra jokių šaltinių apie šviesos nešėjų civilizaciją.

— Taigi visus įrodymus palaidojo dviejų mylių storio Antarktidos ledas, todėl niekas jų nerado. Išgyvenusieji išsisklaidė į visas keturias puses — jie pasiekė Pietų Amerikos krantus ir Vidurio rytus ir bandė atkurti savo palikimą: Virakočia, Ozyris, Oanas — visi jie buvo pabėgėliai iš senosios Antarktidos civilizacijos, kuri žlugo, kai pajudėjo žemės pluta...

Ruterfordas įsmeigė akis į Kateriną:

— Aš tikrai manau, jog taip ir buvo.

— Be to, Džeimsai, tai paaiškina ir didžiojo atšilimo spartumą. Kuo labiau tirpsta ledas, tuo daugiau persiskirsto žemės paviršiaus svoris. Tai vertė slinkti plutą, kuri staiga pastūmė ašigalius į šiltesnes ilgumas ir sukėlė dar spartesnį tirpimą. Nenuostabu, kad jūros lygis kilo taip greitai.

Ruterfordas vėl susimąstė.

— Taip, bet mūsų dėlionėje trūksta vienos detalės. Kodėl profesorius Kentas buvo įsitikinęs, kad tokia pat lemtis ištiks ir mus? Mes dar toli nuo to paties taško precesiniame cikle... mums negresia ledynmečio pabaiga, kaip grėsė mūsų protėviams — tai kodėl jis manė, kad mus ištiks kitas panašus kataklizmas?

Katerina įtemptai apie kažką mąstė:

— Manau, turėtume vykti į Gizą — dabar mes žinome, kad Giza yra senojo pasaulio centras. Neabejoju, kad ten vyks Bezumovas. O kai jis ten atsidurs, bandys viską pats išsiaiškinti. Mes galime jį aplenkti ir sustabdyti, užkirsti kelią jo pamišėliškiems planams — tuomet pagaliau galėsime išsiaiškinti, kodėl profesorius manė, kad mums gresia pavojus...

Ruterfordas nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Gerai, Katerina. Tai mūsų paskutinis kauliuko metimas. O jei nepavyks, mes, šiaip ar taip, pasmerkti. Tai kodėl nepamėginus paskutinį kartą prieš žlungant civilizacijai?

Ketvirta dalis

Penkių žvaigždučių „Nile Hilton“ viešbučio Kaire administratorė sutrikusi spoksojo į aukštą madingai apsirengusį baltąjį vyrą, stovintį kitoje registracijos stalo pusėje ir rankose laikantį tik lagaminėlį. Jis vilkėjo akinamai baltą kostiumą, baltus marškinius, buvo pasirišęs elegantišką melsvai margintą kaklaraištį, avėjo rudus raštuotos odos batus ir, regis, neturėjo jokio bagažo. Jis buvo ką tik įžengęs į viešbutį ir pareikalavęs geriausio kambario.

— Atleiskite, pone, bet ar galėtumėt pasakyti savo pavardę paraidžiui?

— Č-E-K-O-V-A-S, Andrejus Čekovas.

Ivanas Bezumovas pastūmė marmuriniu stalo paviršiumi visiškai naują rusišką pasą.

— Greičiau, aš labai skubu...

Pro didžiulius langus, išeinančius į apačioje tekančią didingą upę, liejosi saulė. Lauke buvo triukšminga ir tvanku, o čia, erdviame ir vėsiame atriume, paslaugūs padavėjai tylomis nešiojo gaivinamuosius gėrimus turtingiems turistams, patogiai įsitaisiusiems ant minkštasuolių. Administratorė nervingai krenkštelėjo.

— Taip, atsiprašau, pone. Ar ilgam ketinate apsistoti, pone Čekovai?

— Tarkim, kol kas trims dienoms. Turėtų pakakti.

— Ar norėtumėt kambario su vaizdu į Nilą?

— Taip. Gal malonėtumėt paskubėti?

— Žinoma, pone. Štai jūsų raktas.

— Ir dar vienas dalykas. Man reikia automobilio su vairuotoju — džipo ir laisvai rusiškai kalbančio vairuotojo. Jis bus man reikalingas 24 valandas per parą. Beje, kol dar nepaklausėte — dėl pinigų nesijaudinkite. Dabar kelioms valandoms einu į savo kambarį. Prašom pasirūpinti, kad kai nusileisiu, vairuotojas lauktų manęs fojė. Štai mano kreditinė kortelė.

Bezumovas apsisuko ir skubiai nužingsniavo marmurinėmis grindimis liftų pusėn.

Aukštai virš Viduržiemio jūros Katerina ir Ruterfordas vėl skrido į nežinią. Jausdama nedidelę klaustrofobiją, vėl atsidūrusi sausakimšame lėktuve taip greitai po jų paskutinio skrydžio, Katerina užsimerkė. Norėdama išvengti dehidracijos tokio ilgo skrydžio metu, ji suskato gurkšnoti mineralinį vandenį. Nurijusi keletą didelių gurkšnių, pažvelgė į Ruterfordą. Jo veidas buvo susikaupęs; jis įdėmiai skaitė knygą apie hieroglifus. Katerina atlošė galvą, giliai atsiduso ir pasitrynė pavargusias akis.

— Aach... jaučiuosi nusikamavusi. Bet mes negalime sustoti... Esu kaip niekada pasiryžusi užbaigti visa tai.

Ruterfordas, sumirksėjęs paraudusiomis akimis, niūriai atsiliepė:

— Sutinku. Aš irgi vos stoviu ant kojų. Bet jaučiu, kad Egiptas — mūsų paskutinė stotelė.

Vanduo Kateriną atgaivino.

Gaila, kad nežinau daugiau apie senovės Egiptą — tiesą sakant, gaila, kad iš viso nežinau apie viską daugiau. Visa ši kelionė reikalauja daug žinių.

Tik nuo jų abiejų žinių ir sugebėjimų mąstyti priklauso, ar jie išsiaiškins, kodėl profesorius galvojo, kad pasaulį gali užklupti kitas kataklizmas.

Ir net kai išsiaiškinsime, kodėl mums gresia pavojus patirti mūsų protėvių lemtį, turėsime rasti kelią, kaip to pavojaus išvengti; be to, turime sustabdyti Bezumovą... Kaip norėčiau, kad profesorius būtų su mumis, kad galėtume su juo pasikalbėti.

Ji vėl atsimerkė ir atsargiai pasukinėjo kaklą.

— Džeimsai?

Ruterfordas, įsigilinęs į knygą, sumurmėjo nepakeldamas akių.

— Chmm?

— Džeimsai, aš labai tikiuosi, kad tu žinai daugiau nei aš apie tai, ką mes darysime.

Ruterfordas lėtai užvertė knygą ir įkišo ją į priešais esančios sėdynės kišenę. Jis atsisuko į ją ir išspaudė atsargią šypseną.

— Negaliu pasakyti, kad esu pasaulinis autoritetas. Tačiau tikrai jaučiuosi tvirčiau nei Pietų Amerikoje — bent jau žinau tradicinę senovės Egipto istoriją. Tik bėda ta, kad po to, ką mes sužinojome, imu abejoti, ar tradicinė istorija yra verta popieriaus, ant kurio ji parašyta...

Katerina atsiduso.

— Sutinku. Ir galiu kirsti lažybų, jog čia vėl atrasime trikdančių anomalijų. Taip pat beveik neabejoju, kad vėl susidursime su precesiniais skaičiais. Tačiau man visa tai nauja. Aš žinau tik tiek, kiek papasakojai man apie Ozyrį, ir tai, ką prisimenu iš mokyklos. Tiesiog per daug laiko skiriu žvaigždėms.

Ruterfordas padrąsinamai nusišypsojo.

— Katerina, negali visko žinoti. O be tavo žinių apie žvaigždes mes nebūtume išsiaiškinę to, ką žinome dabar. Beje, tai, ko mes mokėmės metų metus, netrukus gali pasirodyti neteisinga.

— Nuo kažko juk reikia pradėti. Jei turi jėgų, gal papasakotum man bent pradžią?

Ruterfordas atsisėdo tiesiau ir pakrutino pečius, norėdamas išsijudinti.

— Prieš imdamasis istorijos, — prabilo jis, — turiu paminėti porą įdomių geografinių dalykų. Visų pirma Giza, kur stovi piramidės ir kur Nilas išsišakoja prieš įtekėdamas į Viduržemio jūrą, yra lygiai 30 laipsnių ilgumoje. Tai reiškia, kad piramidės yra lygiai viena trečioji kelio tarp pusiaujo ir Šiaurės ašigalio. Niekada nemaniau, jog tai svarbu, bet Bezumovo teorija, juolab tavo aiškinimas apie precesinį ryšį tarp visų šių senovės paminklų, staiga suteikė tam reikšmės.

Katerina susidomėjo.

— Tai labai įdomu. Noriu pasakyti, kad vargu ar tai sutapimas. O antrasis dalykas?

— A, vėlgi niekada nebuvau apie tai susimąstęs, bet piramidės stovi pasaulio sausumos centre.

Katerina suraukė kaktą.

— Ką nori tuo pasakyti? Žemės sausumos centras tikriausiai yra kažkur Rusijos vidury arba Šiaurės Amerikoje.

Ruterfordas papurtė galvą.

— Ne, ne ta prasme. Noriu pasakyti, kad jei brėžtum liniją nuo ašigalio iki ašigalio palei ilgumą, kuri praeina pro Didžiosios piramidės pagrindą, ji eitų per daugiau sausumos nei bet kuri kita šiaurės-pietų ilgumos linija. Dar daugiau, jei brėžtum liniją iš rytų į vakarus palei platumos liniją, einančią tiesiai per piramides, ji irgi eitų per daugiau sausumos nei bet kuri kita platumos linija. Štai, žiūrėk.

Ruterfordas surado pasaulio žemėlapį, tada išsitraukė rašiklį ir nubrėžė liniją, kertančią Gizos piramides. Tada nubrėžė antrą liniją, iš rytų į vakarus, kirsdamas pirmąją liniją ties Giza. Katerina įdėmiai stebeilijo į brėžinį. Staiga jos veido išraiška pasikeitė — akyse suspindo įkvėpimas.

— Ar dėl to tau nekyla mintis apie tvaną?

Ruterfordas nustebęs pakreipė galvą.

— Dabar, kai užsiminei apie tai, — taip. Manyčiau, jūroms tektų įveikti daugiau sausumos, kad pasiektų piramides, nei kurią nors kitą vietą žemėje.

Katerina pagyvėjo.

— Taip, be to, tai galėjo būti viena pirmųjų pasaulio vietovių, kur vanduo išdžiūvo pirmiausia!

Ruterfordas nusijuokė.

— Na žinoma, taip! Nepagalvojau apie tai. — Jis nutilo svarstydamas.

— Manoma, kad senovės Egiptas, kokį mes jį žinome, prasidėjo nuo faraono Meneso 3000 metų prieš Kristų. Piramidės ir kitos svarbios vietovės buvo pastatytos per pirmus 500 metų — iki 2500 metų prieš Kristų. Taip pat manoma, kad per tą laikotarpį buvo išraižyti ir išdažyti pirmieji religiniai tekstai, kurie išliko iki mūsų dienų.

Katerina apmąstė tai, ką jai pasakojo Ruterfordas.

— O prieš Menesą?

— Tikriausiai būta daugelio nedidelių karalysčių ir kunigaikštysčių. Tie maži vienetai niekada nepasiekė nieko reikšminga, nes dauguma jų buvo labai primityvios visuomenės — pavyzdžiui, neolito žemdirbiai, gyvenę abipus Nilo. Tai, ką mes šiandien vadiname didžiais senovės Egipto laimėjimais, buvo pasiekta faraonų valdymo metais, kurie prasidėjo nuo Meneso.

Katerina vėl suraukė kaktą.

— Visa tai jau kažkur girdėta. Tai man primena virakočius ir jų visišką išnykimą iš istorijos.

Ruterfordas išėmė iš kuprinės kitą knygą.

— Sutinku. Imk, paskaityk. Aš ketinu nusnūsti.

Ruterfordas užsismaukė ant akių tamsų raištį ir atrėmė pailsusią galvą į sėdynės atlošą.

Katerina jaudinosi, tačiau tuo pat metu jautė ir palengvėjimą, nes jų kelionė ėjo į pabaigą, ir galbūt jiems pavyks rasti atsakymą kažkur tarp senovės dykumų smėlynų.

Ji prisiminė juos persekiojusių vyrų veidus, jų skleidžiamą blogį, realią grėsmę. Šie prisiminimai kėlė baimę; jai norėjosi bėgti kuo toliau, ten, kur saugu, jei tokia vieta dar likusi. Tačiau ji žinojo, kad turi tai užbaigti, turi suprasti tiesą. Ji pažvelgė į Ruterfordą ir širdyje apsidžiaugė, kad jis sutiko skristi kartu, kad jai nereikia vienai išgyventi viso šito. Kažin ar ji būtų taip toli nuėjusi be jo? Juk jis ją išgelbėjo, kai atėjo tie žmonės. Ji neturėjo kada apie tai pagalvoti, tačiau iš tiesų juos gelbėjo jo veiksmai. Jai norėjosi paliesti jį, pasakyti, kokia ji dėkinga, tačiau išgirdo jo gilų kvėpavimą ir suprato, kad jis užmigo.

Praėjus dviem valandoms po nusileidimo, atlikę muitinės formalumus, jie sraigės žingsniu slinko išsinuomotu automobiliu sausakimšomis Kairo gatvėmis. Staiga Ruterfordas pastebėjo tai, ko jie ieškojo. Egipto sostinės pakrašty dunksojo trys didžiausios Gizos piramidės: Didžioji, kurią šiuolaikiniai egiptologai vadina Chufu, arba Cheopso, antroji, Chefreno, ir trečioji, Mikerino. Nors stovi dykumoje už miesto pakraščių, jos tokios masyvios, kad žiūrint iš Kairo priemiesčių atrodo, jog kyla iš paties miesto, užgoždamos visa kita.

Ruterfordas sustabdė automobilį kelkraštyje. Pro juos toliau slinko automobilių jūra.

— Žiūrėk!

Katerina pasilenkė į priekį ir įsistebeilijo į dvokiantį dienos karštį. Tai, ką pamatė, atėmė jai žadą. Ruterfordas sustingęs rodė į didžiausią iš trijų.

— Didžioji piramidė. Didžiausias žmogaus rankų statinys.

Katerina paneigė jo teiginį.

— Tikrai ne! O kaipgi dvidešimto amžiaus dangoraižiai?

Ruterfordas nusijuokė.

— Vaikų žaidimas! Didžioji piramidė neturi sau lygių. Pamatysi, kai privažiuosime arčiau, o kai pateksime į vidų, pajusi jos didingumą.

— Niekas man nesakė, kad jos atrodo taip stulbinamai.

Ruterfordas tęsė:

— ... taip, o dar labiau stulbina tai, kad Didžioji piramidė buvo vienas pirmųjų pastatų. Ji išdygo iš niekur istorijos pradžioje — archeologai mano, kad ji buvo pastatyta maždaug 2600 metų prieš Kristų, ir nepaprastai tiksliai. Turint galvoje, kad jos statytojai neturėjo nei kranų, nei ekskavatorių ir kitų priemonių, tai tikras stebuklas.

Katerina pažvelgė į Ruterfordą. Jis negalėjo atplėšti akių nuo milžiniško statinio.

Jis atrodo tarsi užkerėtas... užkerėtas piramidžių.

— Džeimsai, ar tau nė kiek nekeista?

Ruterfordas tebežiūrėjo į piramides. Jis atsiliepė nė nežvilgtelėjęs į ją.

— Kas?

— Tai tas pats, kas nusprendus pagaminti pirmąjį automobilį, žmogus pagamina poršą, o toliau tūkstančius metų tenkinasi fordų gamyba, kol vėl sugalvoja pagaminti poršą.

Staiga Ruterfordas sukluso. Ji tęsė:

— Noriu pasakyti, kad vargu ar kas apibūdintų tai kaip normalų plėtros modelį. Nelabai išmanau architektūros istoriją, tačiau prieš pastatydami Voriko pilį, arba Didžiąją kryžiuočių pilį Šventojoje žemėje, žmonės pastatė daugybę paprastesnių pilių. Tai yra tobulėjimo kreivė, progresas — nebuvo taip, kad staiga vieną dieną jie ėmė ir pastatė didžiausią ir tobuliausią pilį. Piramidė paneigia šį modelį — ji atsirado pačioje pradžioje ir iš viršaus įdėmiai stebėjo, kas vyko po jos.

Ruterfordo veidas buvo labai rimtas.

— Tu teisi. Manau, dabar mes matome, kokia trapi yra oficiali istorija. — Jis suraukė kaktą ir pažiūrėjo į Kateriną. — Važiuojam, noriu tau kai ką parodyti.

Jis įjungė variklį, ir jie įsiliejo į didelį automobilių srautą. Mylią pavažiavę greitkeliu, jie išsuko iš jo ir šalutiniais keliukais pasiekė dykumos pakraštį. Aukšti, nykūs betoniniai Kairo pastatai liko toli už jų, nebesimatė nė apšiurusių biurų pastatų abipus greitkelio. Palei dykumos pakraštį išsirikiavę pastatai priminė kaimiškus, tarsi priemiesčiai būtų užsibaigę kaimu arba tiesiog pritrūkę garo dykumos pakrašty. Keliukai buvo neasfaltuoti, ir į orą kilo dulkių kamuoliai. Ruterfordas sustabdė automobilį. Piramidės, regis, kybojo virš jų, nors jos tebebuvo už 1000 metrų, už smėlio kopų.

— Atvažiavome. Toliau eisime pėsčiomis.

Kepino kaitri popiečio saulė. Ruterfordas ir Katerina susitraukė išlipę į jos kaitrą. Karštis, rodės, kilo nuo deginančio smėlio. Ore tvyrojo arklių mėšlo kvapas, palei ausis zyzė musės. Gizos plokštuma atrodė beveik tuščia. Aplink Didžiąją piramidę slampinėjo vienas ar du nerimstantys sargybiniai, tačiau turistai saugiai slėpėsi nuo saulės viešbučiuose. Po varginančio klampojimo per smėlį Katerina su Ruterfordu pagaliau pasiekė Didžiosios piramidės pagrindą.

Ruterfordas priėjo pirmąjį mūro laiptą. Dabar jis nebeatrodė toks pasitikintis savimi. Jis patapšnojo per masyvų bloką. Šis siekė Ruterfordui iki krūtinės ir svėrė mažiausiai 10 tonų. Ruterfordas ištempė kaklą ir įsispoksojo į didžiulės akmenų krūsnies viršūnę. Katerina prisidengė ranka akis ir apsidairė po plačią Gizos plokštumą.

— Kaip manai, mes čia saugūs? Ar jie mus vis dar seka?

Ruterfordas neramiai nužvelgė horizontą. Plokštumos vaizdas mirko slegiančiame karštyje.

— Nežinau. Bet turime manyti, kad taip. Dabar jie tikriausiai jau žino, kur mes išskridome. Turime veikti greitai.

Katerinai išdžiūvo burna. Ji užvertė galvą į nepasiekiamas piramidės aukštumas.

— Ir turime rasti Bezumovą. Jis turi būti kažkur Kaire.

Ruterfordas papurtė galvą ir pažiūrėjo į ją.

— Jis tikrai pasirodys Gizoje rytoj rytą, tekant saulei, — tuo galime neabejoti. Tik nežinau, ką mums su juo daryti... — Jis prisimerkęs nužvelgė mūrinę piramidės sieną. — O kol kas pamėginkime atskleisti paslaptį.

Jis atsirėmė į žemiausią laipto pakopą.

— Tai nepakartojama struktūra, ar ne? Ją sudaro 310 mūro eilių. Kiekvienas blokas sveria nuo 2 iki 15 tonų, o tai milžiniškas kiekis. Jei nors vienas blokas būtų buvęs padėtas netinkamai, šis statinys būtų sugriuvęs. — Ruterfordas paglostė senus akmenis. — Iš pradžių visa piramidė buvo padengta plakiruojančiais akmenimis, panašiais į baltą marmurą. Todėl visa piramidė, kaip ir dvi jos kaimynės, spindėjo it veidrodžiai ryškioje saulėje. Efektas turėjo būti neįtikimas.

Katerina priėjo prie sienos ir perbraukė pirštais per šaltus akmenis.

— Iš kur žinai, kad ji buvo padengta? Ir kas atsitiko apdangalui?

Ruterfordas išsamiai atsakė į jos klausimą:

— Visų pirma yra išlikę senovės graikų aprašymai, be to, kai kuriose vietose likę apdangalo. Kiekvienas akmens luitas, kuriuo buvo padengta piramidė, svėrė per 10 tonų, tačiau sujungimai tarp jų tokie tobuli, kad neprakištum nė popieriaus lapelio. Panašiai kaip akmens statiniai Peru, — pridūrė.

Katerina atlošė galvą ir pamėgino įžiūrėti viršūnę, tačiau matė tik nesibaigiančius akmens laiptus.

Ruterfordas atsitraukė per keletą žingsnių, kad geriau matytų statinį.

— Bet tai dar ne viskas. Kaip matai, piramidės pagrindas yra keturkampis.

Katerina irgi atsitraukė atgal. Ruterfordas tęsė:

— Keturios šio kvadrato kraštinės yra nubrėžtos labai tiksliai pagal keturis kompaso taškus. Noriu pasakyti, kad šiaurinė pusė, į kurią mes dabar žiūrime, tobulai atitinka šiaurę. O rytinė pusė — rytus, ir taip toliau.

Katerina nužvelgė šiaurinę pusę.

— Negi jos iš tiesų tobulai nubrėžtos?

— Taip tobulai, kaip gali žmogus, statydamas tokio dydžio statinį. Jos buvo išmatuotos naudojantis moderniausia technine įranga ir apskaičiuota, jog paklaida mažesnė nei 0,015 procento.

— Neįtikima!

Ruterfordas patenkintas stebėjo Katerinos reakciją.

— Taigi. Tik nelabai protinga.

— Per didelis tikslumas nėra protingas? Tai visiška beprotybė!

Ruterfordas žvilgtelėjo į ją.

— Ne, aš norėjau pasakyti, kad tai visiškai nebūtina. Žmogaus akis nepastebėtų netgi 1 procento paklaidos. Tarkim, šiuolaikinis statybininkas nė kiek nesijaudintų dėl 1 ar 2 procentų. Keisčiausia yra tai, kad sumažinti paklaidą nuo 1 procento iki 0,015 procento yra labai sunku.

Katerina vėl išpūtė akis.

— Tai kam jie taip varginosi? Kokia prasmė?

Ruterfordas pasiglostė smakrą.

— Tą ir norėjau pasakyti. Niekas negali to paaiškinti. Kad ir kaip būtų, manija tikslumui čia nesibaigia. Kraštinių ilgiai irgi beveik vienodi. O kampai yra beveik tiksliai 90-ies laipsnių. Tai nepaaiškinama.

Katerina susimąstė apie šios senovinės konstrukcijos sudėtingumą.

— Bet kaip jiems pavyko pasiekti tokį techninį tikslumą?

Ruterfordas liovėsi glostęs smakrą ir kilstelėjo pirštą, akcentuodamas mintį.

— A, čia jau kitas klausimas. Toks techninis lygis vėl buvo pasiektas tik dvidešimtame amžiuje. Niekas negali paaiškinti, kaip galima pasiekti tokį tikslumą be modernių įrankių. Netgi juos turint ne visada pavyksta.

„Nile Hilton“ viešbutyje nubietis durininkas su raudonu turbanu, gražia raudona uniforma ir baltomis pirštinėmis atidarė Ivanui Bezumovui stiklines duris.

Kai Bezumovas išžengė į virpančią Kairo popietės kaitrą, nervingai atrodantis vairuotojas, sėdėjęs palmių, puošiančių viešbučio aplinką, pavėsyje, staiga stryktelėjo, užgesino cigaretę ir įšoko į automobilį. Tai buvo baltas džipas, kaip Bezumovas ir prašė.

Variklis suriaumojo. Bezumovas nekantriai laukė, kol džipas privažiuos prie įėjimo į viešbutį. Vairuotojui nespėjus išlipti ir atidaryti keleivio durelių, kaip jis buvo išmokytas, Bezumovas įšoko vidun.

— Prie piramidžių — ir greitai.

Katerina nusekė paskui Ruterfordą prie Didžiosios piramidės kampo. Pasiekusi jį, atsistojo taip, kad galėtų aiškiai matyti šiaurinę ir vakarinę puses, nors ir nuožulniu kampu. Tada užvertė galvą į viršūnę. Jai pasirodė, kad trūksta kelių paskutinių mūro eilių.

— Kas atsitiko viršūnei?

Ruterfordas grožėjosi į vakarus besidriekiančiomis smėlio kopomis.

— Niekas tiksliai nežino. Kažkuriuo metu per pastaruosius keletą tūkstantmečių ji buvo nuimta. Bent jau prieš 2500 metų keliautojai pasakojo, kad nematyti kelių paskutinių viršūnės eilių.

— O kas turėjo būti viršūnėje?

— Manoma, kad pačiame smaigalyje buvo Benbeno akmuo.

— Kas?

— Benbenu vadinama piramidės viršūnė. Pasak mito, Egipto kūrėjas dievas Atumas savo valdymo pradžioje išjudino tuštumą ir davė pradžią kitiems dievams. Besitraukiantis vandens chaosas atidengė keletą sausos žemės pylimų. Ant vieno iš tų pylimų nukrito Benbeno akmuo.

— Oho, dar vienas mitas apie tvaną.

— Būtent.

— Bet jei tai mitas, Benbeno akmuo tikriausiai yra tik simbolis arba metafora?

— Nebūčiau toks tikras. Galbūt tai buvo meteorito dalis — senovės žmonės dievino tokius objektus. O gal paprasčiausiai šventas akmuo ar žmogaus rankų gaminys, tačiau nėra priežasties netikėti, kad jis neegzistavo. Matyt, Benbeno akmuo gulėjo ant spindinčio marmuro apdangalo ir skleidė savo dievišką šviesą, kuri buvo matyti iš už mylių. Netgi naktį jį apšviesdavo žvaigždės.

— Bet iš ko jis buvo padarytas?

— Iš deimantų, poliruoto granito, aukso — kas žino? Kai kas sako, kad jame buvo Horuso akis — žinai, toji gana trikdanti akis, kurią vis dar galima pamatyti piramidėje, parodytoje ant dolerio banknoto. Pasak mito, Benbeno akmenį pasiėmė aukščiausieji dvasininkai, kai suprato, jog senosios religijos dienos eina į pabaigą. Plito krikščionybė, ir jie žinojo, jog anksčiau ar vėliau teks akmenį nuimti, antraip kas nors jį pavogs. Taigi jie paėmė jį ir paslėpė. Tai tik dar viena piramidžių paslaptis.

Katerina įsmeigė žvilgsnį į dykumą.

Smėlis, smėlis ir dar daugiau smėlio iki paties Atlanto. Čia nedaug uolienų...

— Kai pagalvoji, Džeimsai, kaip jie iš viso jas pastatė? Kaip atitempė šiuos gigantiškus blokus per dykumą ir sustatė juos tokia tobula tvarka?

Ruterfordas tikėjosi, kad ji šito paklaus, todėl nusišypsojo.

— Atsakymas tau nepatiks, bet vėlgi — niekas nežino.

Katerina su nuostaba veide spoksojo į Ruterfordą.

Ruterfordas pamėgino paaiškinti:

— Šią piramidę sudaro 2,5 milijono blokų ir visi jie sunkesni už automobilį. Kaip juos pajudintum, jei net neturi metalinio krano?

Katerina dėbtelėjo į jį.

— Aš ne egiptologė ir ne inžinierė — neišmanau. O kas apie tai sakoma?

— Manyčiau, pati populiariausia teorija — toji, kurios moko mokyklose, — kad blokus atitempė ir sukėlė žmonės. 100 000 žmonių statė piramidę 20 metų.

Katerina sekundėlę pagalvojo.

— Tai velniškai daug žmonių. Daugybė burnų, kurias reikėjo pamaitinti. Ar jie buvo karo belaisviai?

— Ne, manoma, kad žemdirbiai. Jie dirbdavo prie piramidės tris mėnesius per metus, tada, kai Nilas užliedavo savo krantus ir jie negalėdavo dirbti žemės. Priverstinės atostogos, taip sakant.

Katerina ėmė garsiai galvoti.

— Nieko sau atostogos! Gerai, taigi trys mėnesiai per metus 20 metų — tai 60 mėnesių. Įsivaizduokim, kad jie dirbo dvylika valandų per dieną. Trisdešimt dienų per mėnesį po dvylika valandų yra maždaug 20 000 valandų. Vadinasi, jei piramidei reikėjo 2,5 milijono blokų, kurių kiekvienas svėrė mažiausiai porą tonų, tai jiems reikėjo perstumti apie 120 blokų per valandą. Arba du blokus per minutę.

Ruterfordas išpūtė akis.

— Turiu pripažinti, kad du blokai per minutę skamba visiškai neįtikimai...

Katerina garsiai mąstė:

— Dar labiau neįtikima, kad jie ne paprasčiausiai tempė blokus ir metė juos kur papuola, o kėlė šimtus pėdų į viršų ir leido į vietą su neurochirurgo tikslumu.

Ruterfordas nusijuokė ir gūžtelėjo pečiais.

Katerina jau buvo paruošusi kitą klausimą.

— Džeimsai, dar nepapasakojai man, kam piramidės buvo naudojamos.

Ruterfordas staiga beveik nusiminė.

— Nebežinau ką ir galvoti, Katerina. Pradedu manyti, kad Bezumovas yra arčiau tiesos nei visi kiti. Ypač turint galvoje senovinių vietovių išsidėstymą.

Katerina mąsliai suraukė kaktą.

— Ką turi omenyje?

Ruterfordas paniuro.

— Egiptologai sako, kad piramidės yra kapavietės. Anksčiau aš jiems pritariau. Bet dabar nebežinau.

Jis įsmeigė akis į Didžiąją piramidę.

— Kažkaip viskas per daug paprasta. Kam reikėjo šitaip vargti? Piramidės turi reikšti kai ką daugiau nei tik paskutiniąją mirusio karaliaus poilsio vietą. Atleisk, tikriausiai nelabai suprantamai kalbu. Tiesiog jaučiu... Kokių įrodymų turi archeologai, jei jie vadina tai antkapiais?

Ruterfordas minutėlę pagalvojo, tada atsakė:

— Pirmasis apie tai prabilo Herodotas, penktame amžiuje prieš Kristų gyvenęs graikų istorikas. Jis teigė, kad Didžiąją piramidę pastatė Chufu, antrąją — jo brolis Chefrenas, o trečiąją — Chefreno sūnus. Nuo tada egiptologai palaiko jo teoriją, o radę kokį nors įrodymą, priima jį neabejodami. Pavyzdžiui, jie yra radę įvairių užrašų, kurie Didžiąją piramidę priskiria Chufu. Tačiau tai nėra įrodymas — tiesiog natūralu, kad vėlesnis faraonas priskiria vietas savo protėviams. Kai piramidės buvo atvertos, jos buvo visiškai tuščios — nerasta jokių lobių, tik trečiojoje, mažiausioje, aptikta kaulų. Tačiau nustatyta, kad ir šie iš Kristaus amžiaus, gerokai vėlesnio nei tas, kuriame buvo pastatytos piramidės. Kai kas tvirtina, jog Didžiąją piramidę ištuštino kapų vagys. Bet iš tiesų niekas nežino.

Katerina mąstė apie tai, ką papasakojo Ruterfordas.

— Vadinasi, tai reiškia, kad iš tiesų mes nieko nežinome?

Ruterfordas droviai šyptelėjo.

— Taip.

Katerina įdėmiai pažiūrėjo į jį. Ruterfordas patraukė pečiais ir vėl užvertė galvą į piramidę.

— Tai dar viena paslaptis paslapčių šalyje. Mes nežinome, kam jos skirtos, negalime suprasti, kaip buvo pastatytos, nenumanome, kas jas pastatė, ir jei kalbėtume sąžiningai, netgi nenutuokiame, kada jos buvo pastatytos. Piramidės stovi čia nuo žmonijos istorijos pradžios ir galbūt stovėjo prieš jai prasidedant. — Jis žengtelėjo atgal ir nusišypsojo Katerinai. — Eime, apžiūrėsime vidų.

Kitoje Kairo pusėje daktaras Havi Zavasas, Egipto paveldo departamento direktorius, grįžo į kabinetą po ilgų pietų. Daktaras Zavasas buvo ne tik Paveldo departamento direktorius, bet ir Didžiosios piramidės prižiūrėtojas bei Egipto muziejaus valdytojo pavaduotojas. Jis buvo dar gana jaunas, trisdešimties keturiasdešimties metų, su tankiais juodais ūsais ir šiandien dėvėjo elegantišką tamsiai mėlyną kostiumą. Jau buvo bepradedąs pilnėti — tikriausiai dėl dažnų vakarienių ir pietų su užsienio delegacijomis, kurioms aprodydavo nuostabias Egipto vietoves, tačiau trykšte tryško sveikata.

Kaip jis taip greitai tapo tokiu įtakingu žmogumi viename svarbiausių paveldo departamentų pasaulyje, liko paslaptimi netgi pačiai Egipto vyriausybei. Žinoma, jis turėjo tinkamą išsilavinimą, puikiai išmanė apie senovės Egipto keramikos dirbinius ir buvo apsigynęs daktaro disertaciją JAV, tačiau dar niekas nebuvo pasiekęs tokių aukštumų tokiame jauname amžiuje. Gyvenimas jam buvo maloningas.

Jis dirstelėjo į laikrodį ant savo patogaus kabineto sienos. Buvo 15.30. Pietūs užtruko ilgiau nei jis planavo, tačiau tai atsitinka gana dažnai, kai reikia užimti svarbius užsienio asmenis.

Vos tik Zavasas atsisėdo į kėdę, suskambo jo tiesioginis telefonas. Jis paėmė ragelį putlia, iškvėpinta ranka, kurią puošė du stambūs auksiniai žiedai.

— Salaaam U’aleikum...

— Zavasai, čia aš. — Linijoje pasigirdo išraiškingas senatoriaus Kurco balsas.

Zavaso veido išraiška tučtuojau pasikeitė. Dingo švelnus susierzinimas ir pasipiktinimas. Dabar jis atrodė akivaizdžiai sunerimęs.

Zavasas dirstelėjo į kabineto duris. Jos buvo atviros. Jis galėjo matyti greta esantį kambarį, kuriame sėdėjo sekretorė ir padėjėjas ponas Poimandresas, neaukštas, išdžiūvęs šešiasdešimtmetis koptų krikščionių egiptietis. Jie abu atrodė užsiėmę — sekretorė spausdino, o ponas Poimandresas kalbėjo telefonu.

Tačiau jis neketino rizikuoti, ypač dėl Poimandreso. Zavasas niekada nesijautė jaukiai šalia savo padėjėjo. Galbūt dėl to, kad Poimandresas buvo vienos iš seniausių krikščionių bažnyčių pasaulyje narys, o tai Zavasui, prisiekusiam musulmonui, kėlė didelį nerimą. Koptai 2000 metų turėjo didelę įtaką Egipte — kai kas sako, jog per didelę. Jei Poimandresas nebūtų toks patikimas ir ne taip puikiai išmanytų savo darbą, Zavasas jau seniai būtų jį perkėlęs kitur.

Senatorius nekantriai kvėpavo į ragelį.

— Vieną minutėlę, pone.

Zavasas padėjo ragelį ant odinio aplanko, nuėjo prie durų ir apsižvalgęs, ar kitame kambaryje daugiau nieko nėra, užsidarė ir užsirakino.

— Taip, sere. Klausau.

— Klausyk labai atidžiai, Zavasai. Jei šiandien tave kas nors aplankys ir ims klausinėti apie piramides, noriu, kad atsakytum štai taip... Tu mane girdi?

— Taip. Taip, pone!

Senatorius kurį laiką tylėjo.

— Pasakyk jiems, kad jų teorijos klaidingos. Pasakyk, kad jų mintys nėra naujos, kad jos plačiai aptarinėjamos visuomenėje, bet kad ir kokios įdomios būtų, neturi jokio realaus pagrindimo. Jie stengsis įtraukti tave į diskusiją. Nepasiduok. Supratai? Nesivelk į jokias diskusijas. Tiesiog pasakyk, kad tai, ką jie kalba, yra netiesa.

— Taip, pone. Bet gal man geriau išeiti atostogų arba tiesiog atsisakyti juos priimti?

— Ne, nedaryk šito, tai būtų pernelyg įtartina. Jie ne kokie pamišėliai — mes kalbame apie pripažintus akademikus iš Oksfordo universiteto. Susitik su jais, tik nesileisk į jokius debatus ir neik viską, ką jie sakys. Ar aišku?

— Taip, pone, visiškai.

— Ir, Zavasai, — jokių klaidų, jei vertini savo prestižinį postą. Netrukus atvyksiu į Egiptą ir asmeniškai jais pasirūpinsiu.

Zavasas nervingai nurijo seiles ir nusišluostė išprakaitavusią kaktą.

— Pone, jūs atvykstate į Egiptą?

Ryšys nutrūko. Zavaso pulsas mušė taip smarkiai, tarsi jis būtų ką tik bėgęs 100 metrų sprintą.

Katerina ir Ruterfordas pasuko palei vakarinę piramidės sieną, kur ant šiuolaikinės pakylos pastatyti laiptai vedė į piramidės vidų. Prie įėjimo Katerina apsidairė, apžiūrinėdama turistus ir pavienius keliauninkus. Ar juos kas nors seka? Ji pastebėjo atokiau nuo grupės stoviniuojantį vyriškį arabišku kostiumu, tačiau jis, regis, į ją nežiūrėjo. Kurį laiką ji stebėjo šeimą, lėtai einančią per smėlį. Viskas atrodo gerai, galvojo ji, tačiau aplinkybės gali greitai pasikeisti, o mintis, kad gali patekti į spąstus po žeme, jai nepatiko. Anksčiau ar vėliau Bezumovas pasirodys, ir ji neabejojo, kad jam nepatiks jų susitikimas. Ruterfordas atsisuko į ją.

— Eime, reikia užbaigti tai, dėl ko čia atvažiavome.

Jis irgi nerimavo. Jie palenkė galvas ir skubiai užsiropštė laiptais. Juos pasitiko olos formos anga. Katerina grįžtelėjo per petį į automobilių stovėjimo aikštelę. Joje šurmuliavo žmonės. Ji dar neįkėlė kojos į platų tunelį, o klaustrofobija jau gniaužė jai gerklę.

Ruterfordas žengė į priekį ir perbraukė ranka per nelygią tunelio sieną.

— Nekreipk į šį tunelį dėmesio, jis nėra originalus. Jį pastatė arabų darbininkai, o ne tikrieji piramidės statytojai, štai kodėl jis toks nelygus. Jis vadinamas Mamuno skyle pagal Egipto kalifą, kuris užsakė įsilaužimą.

Jie tylėdami nuslinko blankiai apšviestu slegiančiu praėjimu, kol staiga Katerina klupdama įgriuvo į pagrindinį tunelį.

Žemėjantis koridorius nėrė į tamsą. Nors prie lubų tam tikrais intervalais buvo pritaisytos lemputės, grindų nesimatė. Pats koridorius atrodė tarsi didžiulės metalinės mašinos vidus. Jo sienos buvo lygios it veidrodis. Vaizdas užgniaužė jai kvapą.

Neįtikima. Tai negali būti kapas. Tai kažkoks įrenginys. Jis turi savo paskirtį.

Ruterfordas jai nusišypsojo.

— Taip ir maniau, kad neteksi žado. Jis eina žemyn 350 pėdų lygiai 26 laipsnių kampu, o piramidės šonai žemėja 52 laipsnių kampu. Įdomiausia tai, kad žemėdamas jis nukrypsta vos per ketvirtį colio. Netgi šiandien būtų gana sunku pasiekti tokį tikslumą...

Ruterfordas nuėjo pirmas.

— Eisime į Galeriją.

Katerina dairėsi prieblandoje. Ant sienų šokinėjo ir kraipėsi šešėliai. Ji girdėjo kiekvieną žingsnį, kurie tyloje aidėjo dar garsiau. Staiga jai pasirodė, kad už savęs girdi žingsnius. Nelieka nieko kita, pagalvojo ji, kaip eiti toliau. Ji pastebėjo, kad kvėpavimas padažnėjo, ir pamėgino save nuraminti. Įveikusi laiptelius, ji pateko į kylantį koridorių. Jis tarsi atspindėjo žemėjantį koridorių. Toks pat tobulai lygus ir pakrypęs tokiu pat kampu, tik šį kartą į viršų. Klaustrofobija sustiprėjo. Mažiau nei keturių pėdų aukščio koridoriuje oras buvo gana tvankus. Jie tęsė savo kelionę pasilenkę.

Po kelių sunkių minučių siauras koridorius staiga išplatėjo į 150 pėdų ilgio ir 30 pėdų aukščio erdvę su nuožulniomis skliautuotomis lubomis. Ruterfordas išsitiesė visu ūgiu ir su malonumu pasirąžė.

— Fu, vos nesupanikavau ten.

Katerina tylėdama nusišluostė kaktą. Ji nenorėjo prisipažinti, kaip bijojo. Ją persekiojo nuojauta, kad kažkas įsekė paskui juos į piramidę, norėdamas atkeršyti. Bandydama atsikratyti to gniuždančio jausmo, ji ėmė apžiūrinėti grindis, kurios kilo ir tiesėsi tolyn jiems prieš akis.

— Kas čia? — Ji parodė į griovį, kuris ėjo per visą rūsio grindų ilgį. — Atrodo it koks įrenginio griovelis ar kažkas panašaus.

Ji beveik maldaujamai pažvelgė į Ruterfordą.

— Prašau, tik nesakyk, kad mes nežinome, kas tai.

Ruterfordas atsiprašomai šyptelėjo. Katerina papurtė galvą, ir jie ėmė kopti aukštyn per Didžiąją galeriją.

Perėję per dar vieną koridorių, Ruterfordas su Katerina įžengė į paskutinį didelį kambarį. Ruterfordas išsitiesė trindamasis nugarą ir taisydamasis kuprinę.

— Taigi, mes esame Karaliaus menėje.

Katerina pasivijo jį ir atsistojo šalia, priblokšta slogios kambario atmosferos. Ji jautėsi taip, tarsi tonos mūro iš viršaus spaustų ją prie žemės, o iš šonų artėtų didžiuliai tamsūs akmens luitai.

Jei dabar kas nors mus nužudytų, niekas nė neišgirstų. Niekas nė nesužinotų...

Ruterfordo veidas blizgėjo nuo prakaito.

— Kas tai? — Katerina parodė į žmogaus dydžio dėžę, gulinčią ant grindų tolimajame kambario kampe.

— Tai granito dėžė. Ji tuščia, eikš, pažiūrėkim.

Jie prisiartino prie dėžės ir pažvelgė į vidų. Ruterfordas garsiai perskaitė iš turisto vadovo jos matmenis. Tada staiga šūktelėjo:

— O Dieve! Matavimo vienetas, dar ir šiandien naudojamas Anglijoje, vadinamas kvorta, kuris yra tam tikros visumos ketvirtis, tiksliai atitinka šios dėžės vidinio tūrio ketvirtį.

— Ką?! Vadinasi, tai buvo mūsų matavimo sistemos pagrindas?

— Regis, taip. Niekada nemąsčiau apie piramides šiuo aspektu, bet dabar man atrodo, kad jos yra visko pagrindas — šviesos nešėjų būstinė tuo metu, kai jie bandė prikelti savo pasaulį. Ši dėžė tikriausiai stovi čia nuo pat pradžių, nes ji per didelė, kad būtų įnešta tuneliu, kuriuo mes atėjome.

Staiga Katerinai šovė mintis. Ji tarė su aiškiai juntama baime balse:

— Minutėlę, Džeimsai, kokius matmenis tu ką tik perskaitei?

Ruterfordas suglumęs kurį laiką žiūrėjo į ją, tada nuleido akis į turisto vadovą.

— Vidus yra 6 pėdų ir 6,6 colio ilgio...

— Taip, — pertraukė jį Katerina. — Taip ir maniau. Tai negali būti sutapimas, žinant jų maniją tikslumui. Šios senos dėžės, esančios seniausiame ir keisčiausiame pasaulio statinio centre, vidinis ilgis yra 666 — šėtono skaičius.

Tą akimirką šviesos sumirksėjo ir užgeso, ir menė trumpam paskendo visiškoje tamsoje. Katerinos širdis baimingai suspurdo. Ruterfordas pajuto panikos bangą, plintančią nuo pilvo į krūtinę.

Tada šviesa vėl užsižiebė, ir kambarys išniro iš tamsos. Ruterfordas atrodė tarsi dešimčia metų pasenęs.

— Manau, kad pats laikas nešdintis iš čia.

Katerina iškvėpė.

— Visiškai tau pritariu.

Šviesa degė. Ruterfordas rankove persibraukė kaktą. Kai jis prabilo, jo balsas nervingai virpėjo.

— Iš tiesų 666 nėra šėtono skaičius.

Katerina, dairydamasi po kapą primenantį kambarį, nesuprato:

— Kaip tai?

Ruterfordas, pilamas prakaito, paaiškino:

— Jis daug senesnis nei krikščionybė. Tai pagonių saulės, arba žemiškos galios, skaičius. Krikščionys žinojo, kad jis šventas pagonims, todėl norėjo jį sumenkinti.

Ruterfordas vėl nusibraukė prakaitą nuo iškaitusios kaktos ir neramiai apsidairė.

— Tačiau yra dar vienas svarbus dalykas. Ateik čia, tik greitai.

Ruterfordas nuėjo prie pietinės Karaliaus menės sienos. Katerina nusekė jam iš paskos, visą laiką baimindamasi, kad šviesos vėl gali užgesti, ir gailėdamasi, kad nepasiėmė prožektoriaus.

Ruterfordas parodė į mažą angą pietinėje sienoje.

— Matai — ši šachta veda tiesiai per piramidės blokus. Kaip ir visa kita čia, ji yra visiškai tiesi. Ji skrodžia pagrindinius blokus lygiai 45 laipsnių kampu. Tam reikėjo išskaptuoti tūkstančius atskirų blokų. Bet tai dar ne viskas. Jei pratęstum jos spindulį į išorę, ji perkirstų Oriono dienovidinio tašką, šventą dangaus vietą pagal Egipto religiją. O iš Karalienės menės pietinė šachta kerta Sirijų, kitą reikšmingą žvaigždę.

Paminėjus Sirijų, Katerina su skausmu prisiminė saulėtą Visų Šventųjų koledžo auditoriją ir savo paskaitą apie dogonų genties paslaptį. Kaip toli mes nuėjome, kad šie dalykai jau nebėra linksmas akademinis žaidimas, o mirties ar gyvybės klausimas.

Ruterfordas kalbėjo toliau:

— Kiekviena menė turi savo šachtą, kuri susijusi su tam tikra žvaigžde. Paprastai kai viena iš jų šviečia, kitos tiesiog rodo kosminius tyrlaukius. Tačiau visos šachtos atitinkamai išsirikiuoja, kai žvaigždžių laikrodį atsuki atgal į 2450 metus prieš Kristų.

Katerina suraukė kaktą.

— O ką tai reiškė statytojams? Galbūt tai data, kai jie pagaliau sugebėjo atsigauti po tvano? Tačiau tas ryšys su Sirijumi... — Katerina negalėjo liautis galvojusi apie dogonus. — Gal šviesos nešėjai aplankė ir...

Ruterfordas nelabai suprato, ką ji nori pasakyti.

— Ką?

Katerina nutilo.

— Ne, nieko. Keista. Kad ir kaip ten būtų, šachtos neatsitiktinai išeina į žvaigždes.

Ruterfordas nervingai nužvelgė lempas, tarsi lauktų, kada jos vėl užges.

— Pakalbėkime apie tai lauke; nebegaliu tverti tokios sunkios atmosferos. Ši uždara erdvė mane tikrai veikia.

Katerina pajudėjo eiti.

— Visiškai sutinku — dinkime iš čia...

Sekretoriaus lėktuvo durys atsidarė, ir pro jas plūstelėjo spinduliuojantis Šiaurės Afrikos karštis. Tarptautinis Kairo oro uostas maudėsi deginančioje saulėje. Lėktuvo varikliai tebedirbo, ir jų keliamas triukšmas trukdė susikalbėti. Aplinkui tvyrojo nepakeliamas aviacinio kuro tvaikas.

Su pasišlykštėjimo išraiška veide sekretorius nusileido dideliais laiptais ir atsistojo ant pakilimo tako. Jam iš paskos nulipo du ištikimiausi asmens sargybiniai. Tą akimirką prie lėktuvo privažiavo keturtonis sunkvežimis brezentiniu stogu. Iš vairuotojo kabinos iššoko tvirto sudėjimo kaukazietis maskuojančia apranga ir skubiai nužingsniavo prie lėktuvo. Varikliai vis dar burzgė. Vyrui teko šaukti, kad jį išgirstų.

— Sere, su manimi yra šeši vyrai. Visi ginkluoti ir pasiruošę veikti, be to, mūsų agentai jau veikia visame Kaire. Galiu pranešti, kad taikiniai perėjo muitinę prieš tris valandas ir dabar yra Gizoje.

Sekretorius paniuro.

— O vyras baltais drabužiais? Ar jį radote?

— Ne, sere, nesugebėjome aptikti jo pėdsakų. Mūsų informatoriai praneša, kad jis yra buvęs rusų armijos karininkas, išdavikas mokslininkas ir šnipas, tikriausiai todėl mes jį pamėtėme. Prieš porą metų jis dirbo kartu su tuo anglų profesoriumi; itin domėjosi amžinaisiais ledynais.

Sekretorius pažiūrėjo į savo parankinį ir ryžtingai prabilo:

— Tegu mūsų taikiniai eina kur nori, mes ištaikysime progą juos pašalinti. Nenoriu, kad pasikartotų tai, kas atsitiko La Pase. Šį reikalą reikia atlikti diskretiškai, bet tegu prie Gizos patruliuoja ginkluoti vyrai. Kai dėl ruso — manau, laikas ir jį užčiaupti. Šiame etape negalime rizikuoti. Išdalyk jo fotografijas visiems agentams, tegu nušauna vos pamatę.

Sekretorius nutilo ir pažiūrėjo per aikštę į oro uosto pastatus, kur raibuliuojančiame karštyje judėjo tolimos žmonių figūros. Iki pavasario ekvinokcijos liko vos kelios valandos. Sekretorius jautėsi pavargęs, netgi pasenęs. Pirmą kartą jo akys išdavė pažeidžiamumą — jis beveik virpėjo.

Sekretorius pažvelgė į savo asmens sargybinius, kuriems buvo davęs nurodymus dar lėktuve. Abu buvo labai patyrę, ir jis žinojo, kad gali pasikliauti jų lojalumu susidorojant su senatoriumi. Taigi klausimų neturėtų kilti. Jis gali sutelkti visą dėmesį į ateinančių dienų planus. Bet kaip jis turėtų elgtis? Teks improvizuoti.

Išlindusius iš Didžiosios piramidės įsčių Ruterfordą ir Kateriną apakino saulė. Virš galvos plytėjo giedras mėlynas dangus, ir netgi nykus dykumos vaizdas teikė palengvėjimą išnirus iš ankštų ir tamsių požeminių tunelių.

Katerina viena ranka prisidengė akis, o kita ėmė valyti dulkes nuo drabužių.

— Ak! Oras! Grynas oras ir saulė. Ačiū Dievui, kad ištrukome iš ten. Nenorėčiau ten pasilikti nakčiai...

Ruterfordas išsiėmė iš kuprinės akinius ir giliai atsipūtė:

— Aš irgi.

Katerina atsigręžė ir pažiūrėjo į masyvią Didžiąją piramidę.

— Ką gi, dėl vieno esu tikra: ją pastatė tikrai ne primityvūs žmonės. Ir tai tikrai ne vien laidojimo rūsys. Jei tik profesorius Kentas būtų gyvas. Jis žinotų, ką daryti...

Ruterfordas panarino galvą ir ryžtingai tarė:

— Mes negalime sustoti. Su laiku viską išsiaiškinsime.

Katerina priėjo prie Ruterfordo ir tylėdama jį apkabino.

Kurį laiką jie stovėjo apglėbę vienas kitą, paskui Katerina atsitraukė ir užsimetė ant pečių kuprinę.

Ruterfordas ir Katerina pasuko pro šiaurrytinį Didžiosios piramidės kampą, ir jiems prieš akis stojo Gizos Nekropolis.

— Štai jis.

Ruterfordas parodė pietryčių kryptimi, kur ant pamažu žemėjančios akmeninės plokštumos, žmogaus rankų darbo guolyje, gulėjo sfinksas. Būtybė liūto kūnu ir žmogaus galva gulėjo ištiesusi priešakines letenas, o jos kūnas buvo susiliejęs su uola už jos. Jis kantriai laukė čia nesuskaičiuojamus tūkstantmečius — ne kartą jį buvo palaidoję tolydžio atslenkantys smėlynai, tačiau visuomet koks nors imperatorius, karalius ar valdytojas surasdavo jį ir iškasdavo.

— Man regis, jis žiūri į rytus, — pastebėjo Katerina.

— Taip, tiesiai į rytus, į kylančią saulę. Šį kartą statytojai žymi Liūto metus, kurie prasideda 10 970-aisiais ir baigiasi 8 810-aisiais.

— Nuostabu, tai atitinka Von Dečendo minėtas paskutiniojo ledynmečio datas. Ar manai, kad taip jie žymėjo civilizacijos žlugimą?

Ruterfordas neatsakė. Jie artėjo prie milžiniško sfinkso šonų. Skulptūra buvo maždaug 60 pėdų aukščio ir 240 pėdų ilgio — didžiausia iš visų kada nors pastatytų. Jis užvertė galvą.

— Ar matai, kaip jį paveikė oras?

Katerina apžiūrėjo gilias įdubas ir įtrūkimus sename akmenyje, iš kurio buvo iškalta būtybė. Kai kuriose vietose ji atrodė it milžiniška tirpstanti vaškinė figūra. Gilūs tarpekliai vagojo skulptūrą nuo viršaus iki apačios.

— Tokia erozija gali atsirasti tik per tūkstančių tūkstančius metų, — tęsė Ruterfordas.

— O kas sukelia tokią eroziją?

— Lietus, lietus ir dar daugiau lietaus. Sachara yra jauna dykuma. Ji ne visuomet buvo tokia. Kažkada tai buvo žalia, derlinga ir graži žemė. Ir čia, aišku, dažnai ir ilgai lydavo.

— Kada, pasak žmonių, skulptūra buvo iškalta?

— Nelygu kieno paklausi.

Jie atsistojo priešais skulptūrą ir įsižiūrėjo į jos seną veidą.

— Kalkakmenio senėjimo specialistai teigia, kad ji turėjo būti iškalta mažiausiai prieš 9000 metų, tačiau tai labai atsargus vertinimas. Ji nepaprastai, beveik nesuvokiamai sena. Žinoma, tradicinė istorija sako, kad maždaug tuo metu mes lakstėme su strėnjuostėmis ir naudojomės akmens amžiaus įrankiais.

Stebeilydamasi į neįžvelgiamą sfinkso veidą, Katerina galvojo apie tuos didžius žmones, kurie sukūrė jį prieš tūkstančius metų.

— Gerai, — tarė ji, — vadinasi, mes turime piramidę, pastatytą pagal technologijas, kurių neįveiktų nė NASA. Pati piramidė, regis, sufleruoja apie aukštosios matematikos žinias — užtektų pažiūrėti į ją ir į tas šachtas, kurios išsirikiuoja į vieną 2450 metais prieš Kristų. Turime sfinksą, kuris yra mažiausiai 9000 metų senumo — ko gero, net senesnis — ir kuris žymi Liūto metus. O svarbiausia, turime visišką šių nenuginčijamų įrodymų bendrą istorinį paneigimą.

Katerina lėtai apėjo aplink priekines keistosios būtybės letenas.

— Negana to, žemėlapių, kurie ir pastūmėjo mus pradėti šį žygį, sudarytojai mano, jog čia yra pasaulio centras. Dar daugiau, turime mitus iš viso pasaulio, kurie pasakoja apie civilizacijos nešėjus, atėjusius po didžiojo tvano, kad padėtų atkurti žlugusias civilizacijas. Šiuose mituose, kaip pastebėjo profesorius Kentas, yra daug techninės informacijos, kurią galima susieti su kataklizmu, sukėlusiu žemės plutos poslinkius. Ir pagaliau, ačiū Von Dečendui, mes galime manyti, kad tas kataklizmas įvyko maždaug 11 000 metų prieš Kristų. Pabėgėliai turėjo pakankamai laiko atkeliauti iš Antarktidos į Egiptą ir pradėti kurti naują civilizaciją — ir sfinksą.

Ruterfordas žvilgtelėjo į Kateriną. Jo veide skleidėsi nedrąsi šypsena.

— Ir tai dar ne viskas.

Katerina klausiamai suraukė kaktą.

— O kas dar?

Ruterfordas nuleido akis.

— Pamiršau tau papasakoti apie laivus.

Katerinai ėmė suktis galva.

— Kokius laivus? — atsargiai pasidomėjo ji.

Ruterfordas pakėlė akis — jam buvo beveik nesmagu, kad turi atskleisti dar vieną paslaptį.

— Archeologai iš smėlynų šalia piramidžių iškasė keletą laivų. Jie didžiuliai, pritaikyti plaukioti vandenynais — archeologai sako, kad tokiems laivams gaminti reikia ilgų eksperimentavimo laivų gamyboje tradicijų.

Katerina atmetė galvą ir nusijuokė. Tada ryžtingai paklausė — ji norėjo išsiaiškinti dar vieną dalyką:

— Ar mes žinome, ką senovės egiptiečiai sako apie savo atsiradimą?

Ruterfordas pasitrynė smakrą.

— Taip. Ir tam tikra prasme egiptiečių versija apie jų praeitį atitinka įrodymus geriau nei tradicinė istorija. Žinoma, jei esi linkęs skaityti mitus atvira širdimi.

— Ką tai reiškia?

— Tarkim, yra manoma, kad Ozyris buvo vienas iš egiptiečių dievų. Neterai, kaip jie buvo vadinami, atvyko iš savo žemių taip pat kaip Kvetcakotlis ir jo pasekėjai arba virakočiai. Bet jei neterai buvo iš daug labiau išsivysčiusios civilizacijos, turinčios didelių techninių ir religinių žinių, tada nenuostabu, kad pirmieji Egipto gyventojai laikė juos dievais.

Katerina klausėsi susikaupusi.

— Vadinasi, neterai — kurių dievybe egiptologai abejoja — tikriausiai buvo šviesos nešėjai.

Ruterfordas tęsė savo mintį:

— Labai tikėtina. Ant faraono Unaso piramidės Sakaroje vidinių sienų rasti hieroglifai parašyti maždaug 2400 metų prieš Kristų. Jie įdomūs tuo, kad staiga atsirado iš niekur, kaip ir Gizos piramidės.

— Kuria prasme?

— Ta, kad prieš jų netikėtą pasirodymą nebuvo jokių primityvių rašmenų. Nebuvo jokių paprastų hieroglifų, kurie, tarkim, žymėtų maisto atsargų kiekį ar dienas; vietoje to mes iškart matome sudėtingus hieroglifus. Negana to, tie hieroglifai išreiškia nepaprastai brandžias abstrakčias religines ir metafizines mintis ir apibūdina visą panteoną išminčių. Volesas Badžis, žymiausias britų egiptologas, kartą pasakė, kad visiškai nesuprantama, kaip tokia sofistikuota civilizacija galėjo atsirasti per naktį. Tai būtų tas pat, jei Kalahario bušmenai per šimtą metų išplėtotų visą žydų kultūrą ir religiją ir tuo pat metu šioje Afrikos dykumoje pastatytų didžiausius pasaulio statinius.

Katerina įtemptai galvojo, ką daryti toliau.

— Kas atsakingas už šias senovines vietoves? Turiu galvoje, kas duoda leidimus tyrinėti šiuos pastatus ir išbandyti naujas teorijas? Kas gali pakeisti šią klaidingą tradicinę nuomonę?

Ruterfordas stebėjo jos veidą.

— Havi Zavasas, Egipto paveldo departamento direktorius. Jis gali užbaigti bet kurio egiptologo karjerą vienu rašiklio brūkštelėjimu, uždrausti jam lankytis tose vietovėse ar netgi neleisti įžengti į Egiptą. Jis turi visišką valdžią.

Katerina linktelėjo.

— Gerai, bent jau žinome, kas už tai atsakingas. Jei jis dėtų pastangas pakeisti datas, tai ir pakeistų. Jei manytų, kad Egipto istorija, kurią šiandien žino žmonės, yra bevertė, tada galėtų ją pakeisti.

Ruterfordas atsigręžė į kvapą gniaužiantį piramidžių vaizdą.

— Ką gi, mes turėtume paklausti savęs, kodėl jis to dar nepadarė. Juk jis turi bent jau nutuokti, kad yra kitokių įrodymų. Gali būti, kad jis ignoruoja juos, nes jaučia religinį spaudimą.

Katerina nesuprato, kur link suka Ruterfordas.

— Kokį religinį spaudimą?

Ruterfordas nusiėmė akinius ir persibraukė ranka per plaukus.

— Musulmonų fundamentalistai — kurie turi didelę įtaką Egipto vyriausybei — nelabai skiriasi nuo krikščionių fundamentalistų Amerikoje, ar žydų, jei jau apie tai prakalbom. Jie irgi turi savo požiūrį į pasaulio istoriją, tam tikrą musulmonišką versiją. Abejoju, ar jie staiga panorėtų aiškinti, kad prieš šį pasaulį buvo kitas... nors nežinau, aš tik svarstau.

Katerina suprato, kad tame, ką jis sako, yra tiesos.

— Manau, mums reikėtų pašniukštinėti aplinkui. Gal net susitikti su tuo Zavasu. Ką tu apie jį žinai?

Ruterfordas papurtė galvą.

— Beveik nieko. Kartą, prieš daugelį metų, regis, buvau jį sutikęs, nors nesu tikras — jis skaitė paskaitą Oksforde. Tuomet jis dar nebuvo direktorius. Rodos, jo pirmtakas žuvo avarijoje. Pamenu, kad Zavaso paskyrimas sukėlė nedidelį sąmyšį — jis buvo labai jaunas ir studijavo JAV. — Ruterfordas nutilo. — Gal ir verta pamėginti. Bezumovo kol kas nematyti, bet iki pavasario ekvinokcijos dar liko dvylika valandų. Nežinau, ką jis suplanavęs — ką gali daryti su milijonais tonų akmens?

Jie pažvelgė per smėlį piramidžių link. Ruterfordas truktelėjo pečiais.

— Gerai, pamėginkime pasikalbėti su Zavasu — pažiūrėsime, ką jis pasakys apie šiuos istorinius nesutapimus. — Jis dar kartą nužvelgė bejausmį sfinkso veidą ir persimetė per petį kuprinę. — Grįžkime prie automobilio.

Katerina pažiūrėjo į nemirtingą senosios skulptūros veidą ir sumurmėjo sau:

— Mes įspėsime tavo mįslę, didysis sfinkse.

Ji nusekė paskui Ruterfordą per Gizos plokštumą prie automobilio.

— Sustok!

Rusui sukomandavus, vairuotojas staigiai sustabdė džipą Gizos automobilių stovėjimo aikštelės pakrašty. Už džipo pakilo didžiulis dulkių debesis.

Bezumovas negalėjo patikėti savo akimis. Jis prisimerkęs stebėjo du vakariečius, einančius per smėlį automobilių aikštelės link.

Jo veidą iškreipė pyktis ir nuostaba. Figūroms priartėjus, jo įtarimai pasitvirtino, ir jo tarpuakyje įsirėžė gili raukšlė. Rusas akimis nusekė juos iki automobilio. Pirmiausia įsėdo Donovan, paskui tas erzinantis anglas. Bezumovas trenkė delnu per prietaisų skydelį.

Tada instinktyviai siektelėjo ginklo dėklo po švarku. Ginklas vietoje.

Bet čia netinkama vieta...

Automobilis su mergina ir Ruterfordu pajudėjo iš aikštelės.

— Vairuotojau, sek paskui tą automobilį. Nepaleisk jo iš akių — nė sekundę.

Kaire nėra lengva vairuoti. Dauguma gatvių panašios, beveik nėra kelio ženklų, judėjimas varo į neviltį, o Kairo vairuotojai dažniausiai paiso tik savų interesų.

Po daugelio klaidingų posūkių ir dažno signalizavimo Ruterfordas su Katerina pagaliau įsuko į stovėjimo aikštelę už Paveldo departamento. Ruterfordui net rankos drebėjo.

— Tai košmaras. Maniau, niekada nerasime šios vietos ir važinėsime aplinkui, kol baigsis benzinas. Net buvau pradėjęs įtarti, kad mus seka, kol supratau, kad net pats atkakliausias persekiotojas pasimestų tokiame sraute.

Jis iššoko iš automobilio ir pažiūrėjo į Paveldo departamento pastatą — kažkodėl šis atrodė grėsmingas.

— Ar tikrai manai, kad verta eiti pas Zavasą? Ką jis mums gali pasakyti, net jei sutiks priimti?

Katerina užtrenkė keleivio dureles.

— Džeimsai, iki šiol mums pavykdavo. Jei nieko neišeis, susirasime viešbutį ir pamėginsime sugalvoti kitą planą. Tiesiog noriu pamatyti jo reakciją.

Iš sargybos posto išlindo sargybinis su jam netinkančia uniforma ir smailia kepure ir pamojo prieiti prie galinio įėjimo į pastatą.

— Salaam Ualeikum. Prašom parodyti pasus.

Jie padavė pasus, ir po tariamai kruopštaus jų patikrinimo sargybinis parodė jiems į duris.

Viduje apsilaupiusiu linoleumu išklotas koridorius vedė tiesiai — anot nuorodos — į priimamąjį. Abipus koridoriaus buvo daug uždarytų durų ir kitų nežinia kur vedančių koridorių. Žvalgydamasi po niūrų, prastai apšviestą koridorių, Katerina paklausė Ruterfordo:

— Ką manai?

Jis akimirką padvejojo, tada atsakė:

— Nežinau, tikriausiai reikia eiti į priimamąjį.

Jie žengė keletą žingsnių, bet netrukus Ruterfordas pastebėjo nuorodą anglų ir arabų kalbomis, nukreipiančią juos koridoriumi į dešinę.

— Minutėlę.

Jis parodė į nuorodą. Joje buvo parašyta: „Į direktoriaus kabinetą ir konferencijų salę“.

— Geriau pagalvojus, kodėl mums neapėjus priimamojo ir taip išvengus biurokratijos. Sekretorė laikys mus už durų visą amžių. Jei mūsų draugas direktorius norės mus pamatyti, tai priims nedelsdamas, o jei nenorės, galės pasakyti tai tiesiai į akis — žinoma, jei jis neišėjęs pietauti.

— Arba jei neišvykęs iš šalies, — pridūrė Katerina.

Jie pasuko į koridorių dešinėje. Jis buvo beveik identiškas ankstesniajam.

— Kokia žavinga darbinė aplinka, — sušnabždėjo Katerina.

Pusiaukelėje buvo durys į direktoriaus kabinetą. Ruterfordas kilstelėjo ranką belsti ir dirstelėjo į Kateriną.

— Na ką — pradedam!

Jis garsiai pabeldė.

Ruterfordas ir Katerina įsitempę laukė. Maždaug po trisdešimties sekundžių duris atidarė jauna moteris tradiciniu musulmonišku galvos apdangalu. Ji nustebo pamačiusi koridoriuje Ruterfordą su Katerina.

— Sveiki, kuo galiu padėti? — Moteris kalbėjo taisyklinga anglų kalba su aiškiai juntamu egiptietišku akcentu.

Ruterfordas žvilgtelėjo į Kateriną.

— Ee, taip... mes atėjome pasimatyti su ponu Zavasu. Ar jis yra?

Sekretorė įtariai juos nužvelgė. Ji buvo vos pravėrusi duris, todėl kambario už jos nugaros nesimatė.

— Ar jūs susitarę?

Kol Ruterfordas dvejojo ką atsakius, Katerina griebėsi iniciatyvos.

— Prašau man atleisti...

Ji žengė į priekį ir pasipiktinusiu tonu tarė:

— Taip, mes susitarę. Prašau pasakyti ponui Zavasui, kad su juo atvyko pasimatyti Katerina Donovan ir Džeimsas Ruterfordas iš Oksfordo universiteto. Ir gal malonėtumėt atidaryti duris — man nepatinka būti verčiamai laukti koridoriuje, ypač po tokios ilgos kelionės.

Tai suveikė. Sekretorė tučtuojau atidarė duris, ir prieš akis atsivėrė erdvus Havi Zavaso laukiamasis. Ji pamojo jiems įeiti. Dideli laukiamojo langai išėjo į gerai prižiūrimą egiptietišką sodą, o antros durys, numanė Katerina, vedė į Zavaso kabinetą. Laukiamajame buvo du dideli žali minkštasuoliai, dekoratyvinis kaljanas ir, kaip pastebėjo Katerina, pažvelgusi į kambario gilumą, dar vienas žmogus — neaukštas, liesas egiptietis. Vyras jai nusišypsojo; jo tamsios akys linksmai suspindo. Sekretorė, akivaizdžiai nerimaudama, nuvedė juos prie vieno iš minkštasuolių.

— Prašom prisėsti. Ponas Ruterfordas ir panelė Donovan, taip?

Katerina išdidžiai atšovė:

— Tiesą sakant, daktaras Ruterfordas ir daktarė Donovan. Dėkoju.

Metusi į juos nerimastingą žvilgsnį, sekretorė atsisėdo už savo stalo, pakėlė ragelį ir surinko numerį. Ruterfordas sekė kiekvieną jos judesį.

Ištarusi keletą žodžių gomurine arabų kalba, ji padėjo ragelį— Ponas Zavasas netrukus jus priims.

Katerina suokalbiškai nusišypsojo Ruterfordui, ir jie atsisėdo ant didelio odinio minkštasuolio. Po minutėlės atsidarė durys ir pro jas išėjo pats ponas Zavasas.

— Laba diena. Sveiki atvykę į Kairą. Prašom užeiti. Kateriną ir Ruterfordą nustebino jo draugiškumas. Negali būti, kad viskas vyksta taip lengvai; pas tokius svarbius žmones velniškai sunku patekti — bet kur pasaulyje. Labai keista, pagalvojo Ruterfordas. Jis atėjo tikėdamasis kovos, geriausiu atveju priėmimo kitą dieną, ar dar kitą. O dabar juos priima tučtuojau ir nieko neklausinėja.

Zavaso kabinetas buvo gausiai išpuoštas turkiškais kilimais ir oda trauktomis kėdėmis. Ant sienų kabėjo Egipto turizmo ministerijos plakatai, vaizduojantys gražiausias šalies vietas, o ant stalo stovėjo prespapjė — miniatiūrinė 5 colių aukščio Benbeno akmens reprodukcija.

Zavasas rankos mostu pasiūlė jiems atsisėsti, tada pats įsitaisė už stalo. Jis kalbėjo angliškai su aiškiu egiptietišku akcentu, tačiau laisvai. Jo tonas buvo maloningas ir, pagalvojo Katerina, truputį meilikaujamas. Veide žaidė supratinga šypsena.

— Priimkite mano atsiprašymą. Tikriausiai sekretorė buvo pamiršusi apie jūsų vizitą.

Zavasas atsilošė kėdėje, uždėjo ranką ant porankio ir jiems nusišypsojo. Neatrodė, kad jis kur skubėtų.

— Gal kavos? Mėtų arbatos?

Ruterfordas negalėjo suprasti, kodėl tas žmogus toks draugiškas. Katerina palinko į priekį.

— Mes atėjome norėdami pateikti jums keletą klausimų, susijusių su piramidžių ir sfinkso datavimu.

Zavasas pasidėjo alkūnes ant stalo ir sunėrė pirštus.

— Žinoma. Šį tą apie tai išmanau!

Zavasas ėmė kikenti iš savo pokšto. Ruterfordas nusprendė eiti tiesiai prie reikalo.

— Mes norėjome sužinoti, ką jūs manote apie geologų turimus įrodymus, kurie, mano nuomone, patvirtina, kad sfinksas yra tūkstančius metų senesnis, nei manyta anksčiau...

Zavaso išraiška tučtuojau pasikeitė. Staiga jo veidas labai surimtėjo. Žavesys išgaravo. Balsas svyravo ant pykčio ribos.

— Žinoma, esu girdėjęs šią nesąmoningą teoriją. Mes ją apsvarstėme ir atmetėme. Mūsų geologai ištyrė sfinksą ir paneigė tuos teiginius. Negaliu patikėti, kad du akademikai iš tokios prestižinės institucijos kaip Oksfordo universitetas susiviliotų tokia absurdiška mintimi. Šimtus metų mokslininkai dėliojo teisingą Egipto praeities chronologiją. Šimtus metų. Prie to prisidėjo daug žymių ekspertų iš viso pasaulio, įskaitant ir jūsų šalies žmones. — Jis žiūrėjo į juos degančiomis akimis. — Jūsų insinuacijos yra neprotingos ir įžeidžiančios ne tik mane, bet visą tradicinę Egipto istoriją. Aš pritrenktas.

Kateriną pribloškė jo netikėtai piktas atsakymas. Zavasas atsilošė kėdėje ir šaltai juos nužvelgė.

— Patariu apsilankyti bibliotekoje — galbūt kai grįšite į Oksfordą — ir atlikti nuodugnų tyrimą, tik tada trukdyti mano padėties žmones. Be to, — jis nuleido balsą, — jūsų pačių reputacijos labui patarčiau neskleisti tokių kvailysčių. Susikurti akademinę reputaciją reikia daugelio metų, o ją susigadinti galima labai greitai.

Katerina žvilgtelėjo į Ruterfordą. Šis kilstelėjo antakį išreikšdamas nuostabą ir papurtė galvą — daugiau jie nieko nelaimės. Katerina atsistojo.

— Dėkojame, daktare Zavasai, buvo malonu su jumis pasikalbėti. Mes tik mėgėjai šioje srityje — prašau mums atleisti, jei jus įžeidėme.

Zavasas atsistojo, nuėjo prie durų ir plačiai jas atidarė. Jis stovėjo nutaisęs rūstų veidą, todėl toliau tęsti pokalbio nebebuvo prasmės. Katerina su Ruterfordu išėjo iš jo kabineto į laukiamąjį. Zavasas šūktelėjo jiems už nugarų:

— Poimandresai, prašom išlydėti mūsų svečius.

Tamsiaodis koptas pakilo iš už stalo ir jiems nusišypsojo.

Zavasas šaltu veidu dar kartą trumpai su jais atsisveikino.

— Geros dienos, daktare Donovan, daktare Ruterfordai, buvo malonu susipažinti.

Tai taręs, jis užtrenkė duris.

Katerina apstulbusi žiūrėjo į Zavaso kabineto duris. Jos aiškiai bylojo apie baigtą pokalbį.

Šalia jų išdygo Poimandresas.

— Laba diena, aš esu ponas Poimandresas, pono Zavaso padėjėjas.

Miniatiūrinis koptas Katerinai ištiesė ranką. Ji nustebusi ją paspaudė.

— Malonu susipažinti, pone Poimandresai, aš Katerina Donovan. O čia Džeimsas Ruterfordas.

Ruterfordas ištiesė Poimandresui ranką.

— Sveiki, malonu susipažinti. Tai jūs pasirūpinsite, kad mes paliktume šias patalpas?

Poimandresas nusišypsojo Ruterfordui. Jo kaulėtas doras veidas priminė asketišką vienuolį.

— Galima ir taip pasakyti. Gal malonėtumėt eiti paskui mane?

Ruterfordas irgi nusišypsojo. Mažasis tamsiaodis skleidė kažkokią keistą nežemišką aurą. Po Zavaso priešiškumo ir globėjiškumo Poimandresas, atrodė, spinduliavo ramybę. Jis praėjo pro tyliai sėdinčią sekretorę į koridorių. Išėjus į niūrų, tylų koridorių, Poimandresas uždarė paskui juos duris. Tada skubiai apsižvalgė, tarsi norėdamas įsitikinti, kad jis tuščias.

— Jūs atvykote paklausti pono Zavaso apie Egipto civilizacijos pradžią?

Katerina greitomis dvilktelėjo į Ruterfordą — šis atrodė toks pat suglumęs kaip ir ji.

— Tiesiog mes turėjome kitų teorijų ir norėjome išgirsti jo nuomonę. Tačiau jis neturėjo tam laiko.

Poimandresas neatlyžo:

— Daktaro Zavaso padėtis labai sudėtinga. Jis negali sau leisti spėlioti.

Ruterfordą tai suintrigavo. Ką šis keistas žmogeliukas bando jiems pasakyti? Užuosdamas galimybę sužinoti daugiau, jis pasiteiravo:

— Pone Poimandresai, ar jūs manote, kad mūsų gilinimasis į šiuos klausimus yra pagrįstas?

Koptas labai iš lėto pakėlė akis ir pažiūrėjo į Ruterfordą.

— Daktare Ruterfordai, tai labai priklauso nuo to, kodėl jūs į tai gilinatės.

Neiškentusi įsikišo Katerina:

— Ką reiškia „kodėl“ mes gilinamės?

— Kokie jūsų motyvai? Ar jūs tikitės akademinės šlovės, ar... — Koptas minutėlei nutilo. Jo tamsios akys tiriamai nužvelgė jos veidą, tarsi ieškotų kitos priežasties. — O gal siekiate ko nors kito?

Katerina pajuto, kad tiriamas kopto žvilgsnis yra kritinis momentas jų žygyje. Ji nesuprato, kas vyksta, tačiau instinktyviai suvokė, kad jos atsakymas į jo klausimą gali viską pakeisti. Jis supranta. Jis mūsų pusėje.

Poimandresas nesiliovė ją stebėjęs. Staiga ji prisiminė vieną iš dažnai reprodukuojamų piramidžių hieroglifų tekstų. Jame pavaizduotas Ozyris teismo salėje. Prašmatniame soste sėdinčiam Ozyriui atvedama ką tik mirusi siela. Ozyrio rankose svarstyklės. Ant vienos lėkštutės guli širdis, ant kitos plunksna — tyrumo ir tiesos simbolis. Ar širdis tyra? Žiūrėdama Poimandresui tiesiai į akis, ji atsakė:

— Mes tikime, kad pasauliui gresia pavojus. Manome, kad yra bandoma tyčia iškraipyti istorinius duomenis ir nuslėpti tiesą apie praeitį. Informacija apie senąsias civilizacijas yra tikslingai nuo mūsų slepiama, tačiau tik ji gali mus išgelbėti. Jei nesužinosime to, ką žinojo mūsų protėviai, išnyksime, kaip išnyko jie, įvykus siaubingam gamtos kataklizmui. Piramides pastatė ne faraonai 2500 metų prieš Kristų — tai žmonių, išgyvenusių didįjį tvaną, monumentai.

Poimandresas nuleido akis. Jis sušnabždėjo:

— Prašau važiuoti su manimi į Gizą. Bet pirmiausia...

Poimandresas nusivedė juos koridoriumi ir atidarė vienerias duris. Tai buvo darbininko sandėlis. Tarp įrankių, dažų skardinių ir kitų medžiagų buvo egiptietiškų darbo drabužių.

— Štai, užsitempkite šias galabėjas. — Poimandresas padavė jiems ilgus, kulkšnis siekiančius, drabužius su gobtuvais.

Katerina ir Ruterfordas susižvalgė, tada užsitempė per galvas į mantijas panašius drabužius. Užsidėję gobtuvus, jie tapo visiškai neatpažįstami. Poimandresas atidarė duris į koridorių ir vėl atsargiai apsidairė.

— Sekite paskui mane.

Kitoje gatvės pusėje, priešais Egipto paveldo departamentą, laukė baltas džipas. Kairą apgaubė vakaro prieblanda, tačiau Bezumovas buvo žvalus kaip visuomet ir kantriai stebėjo pastatą, laukdamas kokių nors ženklų. Regis, praėjo ištisos valandos. Staiga kažkas sujudėjo.

— Kas ten vyksta?

Laukimas Bezumovui buvo įkyrėjęs. Jo kantrybė pamažu seko; jis buvo veiklos žmogus. Pastato tarpduryje pasirodė neaukštas liesas vyriškis su balta galabėja. Sprendžiant iš to, kaip išsitempė sargybinis, jis aiškiai buvo kažkoks svarbus asmuo departamente. Senis nukulniavo į priekį, o jam iš paskos nuskubėjo dar du žmonės, abu su nešvariomis galabėjomis ir gobtuvais. Bezumovas dirstelėjo į vairuotoją — šis pusiau snaudė. Rusas kumštelėjo jam į ranką.

Tą akimirką pro atviras duris plykstelėjusi šviesa apšvietė madingus vakarietiškus batelius, kuriais avėjo Katerina, — jai einant, jie matėsi iš po apdaro.

Tai jie!

Poimandreso džipas sustojo prie tamsoje skendinčios Didžiosios piramidės aikštės. Poimandresas šnektelėjo su naktinės pamainos sargybiniais, ir jiems buvo leista važiuoti toliau. Jie perkirto automobilių stovėjimo aikštelę ir priartėjo prie pačios piramidės.

Ruterfordas ir Katerina tylėdami susižvalgė ir išlipo. Šiaurės Afrikos naktyje žvaigždės spindėjo ypač ryškiai. Katerina uždarė dureles, pažiūrėjo į dunksančią piramidę, paskui į gležną koptą, kantriai laukiantį jų prie įėjimo. Ji tyliai sumurmėjo:

— Gerai, pažiūrėkim, ką jis turi mums pasakyti. Tik atidžiai dairykis ruso.

Poimandresas žiūrėjo į juos rimtu veidu. Sargybinis, atvežęs juos iš departamento, laukė prie džipo. Poimandresas linktelėjo ir prabilo:

— Ši Didžiosios piramidės konstrukcija buvo paskutinis mirštančios civilizacijos bandymas išsaugoti senovės išmintį. — Jis atidžiai tyrinėjo jų veidus. — Jei neklystu, jūs tai jau žinote. Todėl ir esate čia, todėl norėjote pasimatyti su Zavasu.

Katerina ir Ruterfordas atsargiai linktelėjo. Poimandresas tęsė:

— Taip pat jūs esate teisūs manydami, kad pasauliui gresia pavojus. Nežinau, iš kur tai žinote, bet man ir nereikia žinoti. Jus pas mane atvedė jūsų tyros širdys. Visatoje nebūna atsitiktinumų. O mano pareiga yra padėti tiems, kurie ieško tiesos. Aš atskleisiu jums Didžiosios piramidės paslaptį ir padėsiu jūsų žygyje. Mes be galo ilgai laukėme, kada jūs pasirodysite.

Poimandresas atsigręžė veidu į Didžiąją piramidę. Netoli sargybos posto stovintis žibintas apšvietė ją blankia geltona šviesa. Turistai jau seniai buvo išsiskirstę, ir aikštė skendėjo ramybėje. Už jos tūkstančius mylių, iki pat Atlanto pakrantės, ritosi nesibaigiančios smėlio kopos. Vaizdas buvo fantastiškas, tačiau tuo pat metu ir keistai slegiantis. Tai buvo apokaliptinis gamtovaizdis — be gyvybės ir meilės. Poimandreso veidas bolavo tamsoje. Jo skruostai buvo įkritę, akiduobės atrodė dar labiau įdubusios. Jis kalbėjo tyliai, ramiai, tačiau balse buvo juntama įtampa.

— Didžioji piramidė turi daugybę funkcijų. Tai mokslinis vadovėlis, kuriame rasite įvairiausių formulių, valdančių visatą.

Jos struktūroje atsispindi dangaus ir žemės matmenys ir pateikiami matematiniai gyvenimo plėtros modeliai. Tai pranešimas ateičiai ir magnetinis centras, gebantis pritraukti ir pajungti milžiniškas galias. Tačiau prieš paaiškindamas šias paslaptis aš noriu įsitikinti, kad jūs tikite, jog prieš mūsų civilizaciją būta kitų pasaulių ir civilizacijų. Ar aš teisus?

Katerina linktelėjo.

— Taip, mes matome per daug įrodymų, kad galvotume kitaip.

Ruterfordas jai pritarė:

— Mes visiškai tuo neabejojame.

Poimandresas sekundėlę pagalvojo, tada pradėjo atsargiai aiškinti:

— Žemės žemėlapį sudarė ankstesnė didi civilizacija. Jos matmenys buvo rūpestingai apskaičiuoti...

Katerina vėl linktelėjo.

— Taip, mes matėme jos žemėlapius ir statinius visame pasaulyje.

Koptas peržvelgė jų veidus, tarsi norėdamas įsitikinti, ar jie suvokia, ką jis pasakoja:

— Vienas iš didžiausiųjų darbų yra pasaulinis energijos linijų sistemos tinklas, kurį jūs Anglijoje vadinate energetinėmis linijomis. Kataklizmas, prarijęs ankstesnę civilizaciją, buvo vienas iš tų pasikartojančių įvykių, kurie pakeitė žemynų formas, sutrikdė egzistuojantį magnetinių srovių modelį ir sukūrė naują sausumos centrą. Sugriuvus — arba paskendus, nes mes tiksliai nežinome — jų buvusiai sostinei, pirmoji išlikusiųjų užduotis buvo rasti naująjį centrą ir sukurti naują galingą aparatą, kuris valdytų magnetinį žemės lauką. Ir čia, sausumos centre, mes randame Didžiąją piramidę.

Poimandresas pažvelgė į piramidę ir jos viršūnę, spindinčią dirbtinėje šviesoje.

— Įsivaizduokite kamuolį, padengtą kailiu. Kažkurioje vietoje ant kamuolio paviršiaus yra plaukelių vijų centras, kuris gamina kailį. Užtenka išdygti vienam plaukeliui, ir kiti plaukeliai ant kamuolio susijungia su naujuoju. Tas pats vyksta su planetos magnetiniu lauku.

Ruterfordas prisiminė Ivaną Bezumovą. Rusas buvo teisus — kaip ir įtarė profesorius Kentas.

Poimandresas pažiūrėjo į sargybinį, pasakė jam kažką arabiškai, tada vėl kreipėsi į juos:

— Tačiau čia mums nesaugu. Turime eiti į bir— tai arabiškas žodis, reiškiantis „šulinį“. Tik ten galėsiu atskleisti piramidės paslaptis ir paaiškinti, kodėl pasaulis pavojuje. Prašau sekti paskui mane.

Nakties tamsoje Poimandresas nusivedė juos pylimo, vedančio į rytus nuo Chefreno piramidės, link, sfinkso pusėn. Sargybiniai ruošėsi pradėti naktinį patikrinimą, ar niekas nebando kopti į piramides.

Iš pagrindinio pylimo jie pasuko į grįstą taką, vedantį prie sfinkso. Pusiaukelėje Poimandresas sustojo. Jis ištarė keletą žodžių sargybiniui, tada pamojo Katerinai ir Ruterfordui sekti jo pavyzdžiu ir šokti iš tako ant smėlio. Sargybinis pasiliko savo vietoje — tikriausiai stebėti, ar jų kas nors neseka, pagalvojo Ruterfordas.

Jie nušoko ant smėlio ir nustebę pamatė, kad didžiuliuose akmenyse, sudarančiuose pylimo pagrindą, žioji tunelio anga. Maždaug už šešių pėdų tunelyje buvo įtaisyti sunkūs grotuoti vartai. Poimandresas išsiėmė iš galabėjos kišenės didžiulių raktų komplektą. Jis pamojo jiems įeiti į tunelio angą, kad jų nematytų praeinantys sargybiniai.

Poimandresas atrakino vartus, ir jie pateko į nedidelį urvą po pylimu. Koptas pasilenkė ir užžiebė blankią lemputę. Urvo kampe buvo šulinys su metalinėmis kopėtėlėmis. Poimandresas uždarė paskui juos vartus.

— Aš eisiu pirmas, jūs — paskui mane. Būkite atsargūs, laipteliai labai slidūs.

Katerina ir Ruterfordas nustebę susižvalgė. Poimandresas norėjo, kad jie leistųsi paskui jį į žemės gelmes. Kai Poimandresas dingo juodoje ertmėje, Ruterfordas giliai atsiduso.

— Iki aušros liko tik penkios valandos — nebegalime grįžti atgal. Nori leistis pirma?

Katerina sukaupė drąsą ir įsikibo į kopėčių viršų.

— Gerai, pasimatysime dugne.

Jei tas dugnas yra, pagalvojo Ruterfordas, kai Katerina dingo iš akių.

Sekretorius Mileris ir du jo asmens sargybiniai išlipo iš sunkvežimio prie sraigtasparnių angaro. Sekretorius nusibraukė nuo drabužių dulkes. Prie įėjimo stovėjo trys raumeningi ginkluoti kaukaziečiai, apsivynioję galvas skaromis, vilkintys juodais marškinėliais. Sekretorius su savo dalykiniu kostiumu pasijuto pažeidžiamas ir ne savo vietoje.

Jau dabar jų daugiau. Nors kažin ar senatorius varginosi atsivežti daugiau žmonių. Jiems paprasčiausiai teks veikti greitai.

Staiga sekretorių Milerį užplūdo ryžto banga. Dabar arba niekada. Jo dešinė ranka nuslydo ant išsipūtusio dėklo prie kairiojo šono, tada, skubiai linktelėjęs savo asmens sargybiniams, jis įžengė į siaurą tarpą tarp milžiniškų rifliuoto metalo angaro durų.

Tačiau vos tik jo akys priprato prie tamsos, jis suprato esąs pasmerktas. Žengęs porą žingsnių į priekį, pajuto šaltą vamzdžio metalą prie smilkinio. Kitą sekundę angare plykstelėjo šviesa, ir sekretorius suvokė padaręs baisią klaidą. Priešais jį stovėjo tuzinas gerai ginkluotų vyrų, jau pasirengusių šauti.

Sekretorius Mileris ir du jo asmens sargybiniai neturėjo laiko nė pagalvoti. Pasigirdo įsakmus balsas:

— Jūs du — atgal. Gult veidais į žemę, greitai.

Asmens sargybiniai susižvalgė baimės iškreiptais veidais ir padarė kaip liepti — išsitiesė ant šaltų betono grindų už sekretoriaus.

Vyras, kuris laikė ginklą Mileriui prie smilkinio, tylėdamas įkišo ranką į sekretoriaus ginklo dėklą ir išėmė pistoletą. Tada įrėmė jam į šoną jo paties ginklą ir mostelėjo eiti į angaro gilumą, prie durų tolimajame gale.

Apimtas baimės sekretorius pajudėjo eiti. Urvą primenančioje erdvėje stovėjo tylūs sraigtasparniai, savo keistomis formomis atspindintys pamėkliškus šešėlius ant sienų — it dinozaurai muziejuje.

Jis dvejodamas stūmėsi į priekį, klausydamasis savo paties žingsnių aido. Daugiau nesimatė jokio judesio, nesigirdėjo jokio garso. Jo širdies ritmas dažnėjo sulig kiekvienu žingsniu — nervai buvo įtempti iki begalybės. Ką jam dabar daryti? Ką sakyti?

Ant tolimos angaro sienos šmėstelėjo šviesos spindulys, paskui jis padidėjo iki normalaus dydžio durų balto stačiakampio. Sekretorius paspartino žingsnį, tada vėl sulėtino pasiekęs duris. Šviesa iš lauko buvo tokia ryški, kad jis nieko nematė — tarsi žiūrėtų į paralelinį pasaulį. Jis žinojo, kad turi žengti į jį. Sekretorius žvilgtelėjo sau per petį į didžiulį erdvų angarą ir jį užplūdo keistas liūdesys. Tada jis žengė į šviesą.

Per likusią jam sekundės dalį dar spėjo pamatyti asfaltuotą aikštelę, blyškias kopas už jos, o priešais save — keistą lėktuvą. Jis buvo juodas, tokio paties dydžio kaip bombonešis, tačiau apvalesnis, plokštesnis, tarsi didelė, apvali giliavandenė žuvis, gebanti atlaikyti milijono tonų slėgį vandenyno dugne. Rodės, kad jo juoda aksominė spalva sugeria į paviršių visą šviesą — jis buvo gražus, labai gražus. Tačiau spinduliavo grėsmingą galią. Iš po jo nusileido laipteliai, ant kurių stovėjo senatorius Kurcas ir du vyrai. Sekretorius sustingo iš siaubo. Senatorius Kurcas negyvu it uola veidu kilstelėjo pistoletą ir nusitaikė sekretoriui į kaktą. Apimtas aklos panikos, sekretorius Mileris sustenėjo:

— Ne! Prašau, nereikia.

Senatorius Kurcas nė nemirktelėjęs nuspaudė gaiduką. Sekretoriaus smegenys ištiško ant asfalto, o kūnas sudribo it skudurinė lėlė. Senatorius Kurcas atrodė visiškai ramus. Jis pažiūrėjo į sudarkytą kūną ir papurtė galvą:

— Ilsėkis ramybėje, nuodėmingasis. Tegu Dievas pasigaili tavęs Paskutiniojo teismo dieną.

Jis pasisuko ant kulnų, įsikišo ginklą į dėklą ir lėtai nužingsniavo prie keistojo lėktuvo.

Už trisdešimties pėdų kopėčios užsibaigė platforma. Poimandresas ištraukė tris prožektorius.

— Imkit. Toliau nebus jokio apšvietimo.

Katerina ir Ruterfordas įsidėjo prožektorius į kišenes. Po akimirkos jie pasiekė kitas kopėčias kitoje platformos pusėje. Joje dar buvo pakankamai šviesos, kad matytųsi šulinio sienos. Tai buvo ne plyšys uoloje, o žmogaus rankų darbo šachta.

Ruterfordas perbraukė pirštu per sieną. Ji buvo drėgna. Kiek metų šiam šuliniui?

Poimandresas jau buvo dingęs kitoje platformos pusėje juoduojančioje skylėje. Katerina tvirtai įsikibo į kopėčių viršų ir mintyse sukalbėjo maldą.

Kad tik čia neužstrigtume!

Dar po trisdešimties pėdų kopėčios nusileido į drėgną požeminį žmogaus rankų darbo urvą. Poimandresas įjungė prožektorių. Jo blankus spindulys apšvietė urvo dydį. Jis buvo maždaug 40 ir 20 pėdų pločio ir apytikriai 10 pėdų aukščio.

Kai Katerinos akys priprato prie tamsos, ji staiga pastebėjo dvi granito dėžes — vieną viename, kitą kitame urvo kampe.

— Iš kur čia jos?

Ruterfordas atsistojo šalia jos.

— O Dieve, tai sarkofagai.

Poimandresas parodė į ankšto urvo kampą. Ten buvo dar tamsesnė skylė — dar vienas šulinys, vedantis dar giliau.

— Mes dar nebaigėme kelionės. Eikit paskui mane.

Jie tylėdami nusekė paskui koptą prie tamsios angos. Poimandresas išjungė prožektorių, įsikišo jį į kišenę ir ėmė leistis į rašalo juodumo skylę. Katerina, purtydama galvą, pasekė jo pavyzdžiu. Ruterfordas, negalėdamas patikėti tuo, ką jie daro, dar kartą apsižvalgė po urvą ir leidosi į nežinomybę.

Nusileidęs keturiasdešimt pėdų, jis pateko į erdvią patalpą. Katerina jau dairėsi apstulbusi, pasišviesdama prožektoriumi. Patalpa, nors tamsoje sunku spręsti, buvo maždaug 60 ir 60 pėdų dydžio. Lubos buvo žemos, o sienomis tekėjo vanduo. Ruterfordas nukreipė prožektoriaus spindulį į patalpos vidurį. Jame buvo kažkas panašaus į mažą salą, apsuptą griovio. Salelėje jis įžiūrėjo pavienius akmens luitus — matyt, kažkada jie sudarė vieną struktūrą, tačiau ji buvo išardyta arba sugriauta.

Poimandresas luktelėjo, kol Ruterfordas su Katerina atgaus amą, tada tarė:

— Tai dugnas. Tiksliau, vienas iš dugnų. Gizos plokštumą vagoja tuneliai ir urvai.

Katerina negalėjo patikėti savo ausimis:

— Norite pasakyti, kad yra daugiau panašių urvų?

Poimandresas pažiūrėjo į ją.

— Katerina, šis kambarys — niekis. Čia, gilumoje, yra didžiulių skliautinių olų. Milžiniškose menėse slepiasi ištisos senovės išminties bibliotekos. Pagrindinė menė, svarbiausia iš visų, yra Duomenų salė — visos informacijos prieš Didįjį tvaną saugykla.

Ruterfordas klausėsi nustėręs. Jis visą gyvenimą studijavo senovės mitus ir religijas, bandydamas atkurti praeitį, — ir štai jie stovi giliai po pasaulio paviršiumi ir klausosi istorijos paslapčių.

— Bet, Poimandresai, kodėl žmonės neatidaro Duomenų salės? Ar jūs ją matėte? Ar Zavasas matė?

Poimandresas liūdnai papurtė galvą.

— Ne. Galėčiau ant pirštų suskaičiuoti tuos, kuriems buvo leistąją pamatyti.

Katerina negalėjo suprasti:

— Bet kodėl jūs nepranešate apie tai pasauliui? Kodėl Zavasas to nedaro?

Poimandreso veidas paniuro.

— Zavasas žino tik apie šį kambarį. Jis nė nenutuokia apie Duomenų salę, ir tai gerai, antraip, esu tikras, pamėgintų įsigauti į ją ir užantspauduoti arba sunaikinti... Zavasas nenori nieko žinoti. Tiksliau, jo šeimininkai nenori, kad dar kas nors sužinotų. Jie bijo Piramidės ir jos paslapčių. Nepaprastai bijo. Jie nenori, kad kas nors sužinotų, kas čia yra, nenori, kad kas nors klausinėtų apie tai, o dar labiau nenori, kad čia būtų atliekami ieškojimai.

Ruterfordas stebėjosi:

— Bet kodėl? Ir kas tie Zavaso šeimininkai?

— Yra tokia organizacija, vadinama Korporacija. Tie, kurie mano valdą Korporaciją, iš tiesų yra valdžios vergai. Jie mano, kad valdydami kitus žmones ir aplinkinį pasaulį, galės daryti gera. Ir kad pasiektų tai, jie pasiryžę užvaldyti visą pasaulį. Todėl jie suinteresuoti, kad mes tikėtume tradicine istorijos versija. — Poimandresas nutilo ir įdėmiai į juos pažiūrėjo. — Jei tiesa būtų atskleista, šiuolaikinės žmonijos pasaulėžiūra turėtų pasikeisti. Dar daugiau, išaiškėtų, koks iš tiesų yra šiuolaikinis pasaulis: apsėstas didybės manijos, pavojingas, neįžvalgus, neapgalvotai eikvojantis žemės resursus, o tai neišvengiamai sukels dar vieną kataklizmą. Jei paaiškėtų tiesa, visas pasaulis, visuomenė, nebegalėtų toleruoti „didėjimo bet kokia kaina“ mentaliteto ir už jo slypinčio milžiniško gobšumo ir godumo, nenumaldomai stumiančio mus į pražūtį.

Katerina priblokšta spoksojo į Ruterfordą.

— Tikriausiai ši Korporacija yra atsakinga už profesoriaus Kento ir Migelio Floreso žmogžudystes. — Ji papurtė galvą. Tą akimirką jai visko buvo per daug. Ruterfordas apkabino ją per pečius ir atsisuko į Poimandresą.

— Vis dėlto neįtikima, kad požeminių urvų ir Duomenų salės egzistavimas niekada neiškilo į šviesą.

Ramus kopto žvilgsnis sudarė ryškų kontrastą apstulbusiems dviejų akademikų veidams.

— Aš tik žinau, kad Zavasas ir tie žiaurūs žmonės, kuriems jis dirba, nenori, kad kas nors sužinotų tiesą apie mūsų protėvius, ir kad mes patenkinti šia situacija.

Ruterfordas visiškai suglumo.

— Bet kodėl? Kodėl jūs nenorite, kad žmonės žinotų?

— Žinojimas neišmintingų žmonių rankose gali būti mirtinai pavojingas — tą mes ir matome šiandieniniame pasaulyje. Žmonės nėra pasirengę tokiai informacijai — jie nėra pakankamai išmintingi, todėl pridarytų tik žalos. Reikia palaukti, kada bus galima pasitikėti žmonėmis, įsitikinti, kad jie nepiktnaudžiaus žinojimo suteikta galia. Korporacijos žmonės, kad ir kokie pamišėliai būtų, labai tinka šiam tamsiam amžiui, kuriame mes gyvename. Ar galit įsivaizduoti, ką jie padarytų įgiję protėvių galią? Taigi, kaip matote, visų mūsų labui — mūsų ir Zavaso — yra geriau, kad niekas apie tai nesužinotų.

Ruterfordas negalėjo patikėti tuo, ką girdi. Didžiulis žinių lobis, tikroji informacija apie šviesos nešėjus yra beveik ranka pasiekiama, tačiau vieninteliai žmonės, kurie apie tai žino, daro viską, kad tai niekada nebūtų surasta.

— O jei įvyks dar vienas kataklizmas? Jei pasaulis žlugs, žmonėms nespėjus pasiruošti?

— Mes turime rizikuoti. Su laiku atsiras kitas pasaulis, kaip ir mūsų dabartinis pasaulis atsirado po Didžiojo tvano. Mes galime tik tikėtis, kad kitas pasaulis bus harmoningesnis ir kad ateities žmonės bus tinkamesni senovės išminties paveldėtojai...

Ruterfordui pakirto kojas.

Poimandresas patraukė prie vandens.

— Ateikit čionai. Į salą.

Tamsoje buvo sunku spręsti apie juodo spindinčio vandens gylį, tačiau Poimandresas nedvejojo. Jis žengė į vandenį ir, užuot skendęs, ėmė per jį eiti. Už penkių žingsnių jis pasiekė sausumą.

— Eikite ten, kur aš ėjau, toje vietoje yra nedidelis pylimas.

Katerina pažvelgė į Ruterfordą, tada priėjo prie vandens toje vietoje, kur brido Poimandresas, užgniaužė kvėpavimą ir ištiesė dešinę koją.

Pėdai panirus po vandeniu, ji pajuto tvirtą akmenimis grįstą taką — kaip Poimandresas ir sakė. Ji atsargiai nubrido į salą. Ruterfordas sukando dantis ir pasekė jos pavyzdžiu. Saloje Poimandresas buvo uždegęs žvakes. Tarp didžiulių akmens luitų stovėjo akmeninė pakyla. Koptas padėjo ant jos šešias žvakes, tada, vaikščiodamas tarp akmenų, išdėliojo kur galėjo likusias, kol sala pavirto viena ryškia žvakės šviesa. Mirksinti šviesa apšvietė įsitempusį kopto veidą. Jo skruostikauliai atrodė dar labiau išsišovę. Žvakių šviesoje jis atrodė pavargęs ir išdžiūvęs it mumija.

— Aš esu koptas, seniausios krikščionių bažnyčios, Egipto koptų bažnyčios, narys. Evangelijos autorius šventasis Markas atvyko į Aleksandriją prie Egipto krantų 54 mūsų eros metais ir ėmė skleisti Kristaus žodį. Mes siejame mūsų krikščionybę su juo. Tačiau aš esu ne tik krikščionis koptas, bet ir gnostikas, pažinimo ieškotojas. Senovės graikų kalba gnosis reiškia „pažinimas“.

Poimandresas minutėlę patylėjo.

— Mes, gnostikai, esame paskutinių išlikusių dvasinių tradicijų paveldėtojai — tradicijų, kurios siekia laikus prieš tvaną. Piramidžių statytojų protėviai, kurie atvyko į Gizą labai seniai, žinojo, kad siela yra nemirtinga ir kad mes visi esame visuotinio sąmoningumo dalelės.

— Mes visi esame kaip vienas: žmonės, augalai, materija — viskas, kas yra visatos kontinuume. Mes paveldėjome šį žinojimą iš savo protėvių, kurie gyveno prieš tvaną, ir paslėpėme jį Jėzaus Kristaus evangelijose. Tikroji krikščionybė yra senovės išminties tęsinys. Nėra jokios abejonės, kad šventasis Markas buvo gnostikas, kaip ir visi kiti pirmieji krikščionys.

— Deja, šiandien žmonės to nesuvokia. Jie supranta evangelijas pažodžiui, be to, skaito kitas knygas, kurios teigia, kad jie yra krikščionys, pavyzdžiui, šventojo Pauliaus raštus. Bet šventasis Paulius ir kiti autoriai, kurie atėjo vėliau, nebuvo gnostikai, todėl jų knygose nėra senųjų tiesų. Krikščionybę užgrobė Bažnyčia. Buvo sukurta dvasininkija, tiesa tapo miglota ir tikrasis pažinimas buvo prarastas. Užuot tapusi tiesos skleidimo priemone, Bažnyčia virto jėgos ir represijų aparatu. O dabar šiuolaikiniame pasaulyje Vakarų visuomenė išvis ignoruoja Bažnyčią. Joje vyrauja galios ir valdžios troškimas — noras pavergti vienam kitą ir gamtą.

Poimandresas papurtė galvą ir tęsė:

— Per pastaruosius keletą metų pasaulyje iškilo dar viena grėsmė. Atsirado radikalioji Bažnyčia, kuri skleidžia pažodinę Biblijos tiesą. Ši Bažnyčia bando sunaikinti bet kokius įrodymus, kurie prieštarauja biblinei pasaulio sukūrimo versijai, įskaitant įrodymus apie paskutinįjį pasaulį. Dar blogiau yra tai, kad ši Bažnyčia ketina įgyvendinti šiurpinančias Apokalipsės knygos vizijas realybėje. Kol mes čia stovime, jie ruošiasi įvykdyti galutinį Armagedoną. Mes bijome, kad jie gali infiltruotis į Korporaciją — tada visi būtume pasmerkti, nes jie galėtų prieiti prie neribotų Korporacijos turtų ir žemiškos valdžios. Ši naujoji Bažnyčia įkūnija viską, kas galutinai atmeta senąjį pažinimą. Užuot apėmusi visatą ir pripažinusi visą gamtą kaip vieną visumą, ši Bažnyčia stengiasi sunaikinti materialiąją visatą, kad susijungtų su jos Dievo pasekėjais. Ši Bažnyčia nesuvokia, kad mes visi esame Dievas. — Senasis koptas atsiduso.

— Mes, gnostikai, esame taikūs. Mes negalime kelti ginklo prieš savo priešus, nes tam prieštarauja senasis pažinimas ir Kristus. Smurtas sukelia dar didesnį smurtą, o valdžia sugadina kiekvieną, kuris bando tapti jos sąjungininku arba pasinaudoti ja. Todėl mes neketiname atskleisti tiems žmonėms senojo pažinimo paslapčių ir pasakyti, kas slypi po piramidėmis.

Ruterfordas klausėsi priblokštas. Jis žinojo apie gnostikus ir jų senovines tradicijas, tačiau buvo manoma, kad jie jau seniai išmirę.

Poimandresas kalbėjo toliau:

— ... po paskutiniojo potvynio išlikę žmonės atskiromis grupėmis išsibarstė po pasaulį. Žmonija buvo netekusi daug gyvybių, tačiau neišnyko visiškai. Mūsų protėviai, atėję į Gizą ir į kitas vietas žemėje, mėgino atkurti savo pasaulį tarp kitų išlikusiųjų. Kai jie atvyko į šias žemes, jos buvo žalios ir derlingos, o žmonės imlūs. Protėviai atsinešė su savimi žemdirbystės ir technologijos žinių, bet svarbiausia — jie atnešė senąjį visuotinio pasaulio pažinimą. Šios žinios gyvavo tūkstančius metų, kol Pitagoras, Vakarų mokslo tėvas, atvyko į Egiptą. Išvykdamas atgal į Graikiją, jis išsivežė šias žinias, ir jos tapo graikų filosofijos ir mokslo pagrindu. Netrukus po to mūsų protėviai, pirmieji krikščionys gnostikai, panoro supažindinti su šiomis žiniomis žydus, todėl Judėjoje buvo parašytos evangelijos. Dailidės iš Nazareto sūnus, gimęs nekaltai mergelei, buvo pateiktas žydams kaip Ozyrio ir Dionizo simbolis.

Ruterfordas neišlaikė:

— Ką? Norite pasakyti, kad Jėzus yra tik Ozyrio ir Dionizo simbolis? Kad iš tiesų jis nė neegzistavo?

— Ir taip, ir ne. Jis buvo tikras asmuo, bet kartu ir simbolis. Jie visi simbolizuoja tą pačią mintį. Ozyris mirė ir buvo atgaivintas, Dionizas su Jėzumi — irgi. Visi jie gimė nekaltoms motinoms. Visi turi po 12 pasekėjų. Visi gimė po žvaigžde. Visi atvyksta į miestą ant asilo, ir jiems mojuoja palmės lapais... Visi trys yra dievai-žmonės, kurie savo noru leidžiasi persekiojami... Visi miršta už mūsų nuodėmes ir atgimsta, todėl mes irgi galime atgimti, kaip ir jie... Visi moko to paties: jei gavai per vieną žandą, atsuk ir kitą, tačiau Dievas yra tik vienas. Gnostikai norėjo supažindinti žydus, kurie klysdami triūsė genties dievui, su senovės tiesa. Istorija apie Kristų buvo jų mėginimas tai padaryti. Mes norėjome perduoti senovės žinias prieš išnykdami.

Staiga Poimandresas nutilo.

— Bet gana apie tai. Mes turime nedaug laiko. Turiu parodyti jums Piramidės paslaptis.

Poimandresas išsiėmė iš kuprinės nedidelę kišeninę knygą. Jis atvertė ją ties tuščiu dvigubu lapu ir padėjo ant pakylos.

— Tik suprasdami skaičių harmoniją galime suvokti visatos harmoniją. Šiuolaikinė Vakarų visuomenė mato skaičius tik kaip būdą kiekybei išreikšti, o ankstesnės civilizacijos matė juos kaip susijusius kosmologinio galvosūkio komponentus. — Poimandresas sudėjo rankas, it melstųsi.

— Tinkamas skaičių ir proporcijų supratimas gali atskleisti pagrindinius visatos dėsnius. Dieviški skaičiai — tai besikartojantys skirtingose planetos egzistavimo sferose — planetos judėjime, ląstelių augime, garsų struktūroje. Visos ankstesnės civilizacijos pastangos, šventos ar šventvagiškos, buvo įkvėptos jų energijos. Iš šventų skaičių susiformavo žodžiai ir frazės, atskleidžiančios tiems, kas supranta, tam tikrus gamtos principus ir dėsnius.

Katerina, klausydamasi Poimandreso aiškinimo, pajuto pažįstamą jaudulio virpulį.

— Visi šventi antikos pastatai buvo suplanuoti taip, kad jų matmenys atspindėtų svarbius gematrijos terminus ir kad netgi jų konstrukcijos galėtų perduoti kitiems dieviškas proporcijas. Gematrijos menas nebuvo graikų išradimas — apie jį jau žinojo egiptiečiai, nes jie buvo jį išsaugoję po senosios visatos žlugimo.

Poimandresas pakėlė galvą; iš jo akių sklido pakanta ir išmintis.

— Į praeitį veda daug durų. Jos yra paslėptos, ranka nepasiekiamos, nebent žinai, ko ieškai. Didžioji piramidė yra viena iš tokių durų — tai vienas iš fizinių paminklų, jungiančių mus tiesiogiai su prieš tvaną egzistavusia civilizacija. Kad suprastume jos paslaptis, pradėkime nuo paties fizinio objekto. Ar žinote Didžiosios piramidės matmenis?

— Taip, manau, kad žinome, — skubiai atsiliepė Katerina. Ji pažiūrėjo į Ruterfordą. — Džeimsai?

— Taip. Visų pagrindo kraštinių ilgis yra 755 pėdos, vadinasi, visos piramidės perimetras — 3020 pėdų. O aukštis — 480,5 pėdos.

— Teisingai. O ar žinote ką nors apie gematriją?

Katerina vėl pažvelgė į Ruterfordą.

— Taip, truputį.

Poimandresas minutėlę patylėjo, tarsi galvotų, kaip pradėti.

— Taigi 755 — pagrindo kraštinių ilgis — savo verte prilygsta opetros — „uolai“.

Poimandresas apėjo aplink pakylą ir neskubėdamas, tarsi bijotų, kad jo skubus aiškinimas dar labiau jų nesutrikdytų, tęsė:

— Jėzus sakė, kad jo apaštalas Petras yra uola, ant kurios jis pastatysiąs bažnyčią Petros, nes šis žodis reiškia ne tik „uolą“, bet ir graikišką vardą „Petras“. Pamenate, aš sakiau, kad mes, gnostikai, netraktuojame Naujojo Testamento pažodžiui, kaip daro dauguma krikščionių, nes nepamiršome, kad jis parašytas gematriniu kodu: tai būdas perduoti senovės išmintį per istoriją. Istoriją apie Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Petras, arba uola, mūsų protėvių išmintyje yra įkūnytas kaip Didžioji Gizos piramidė. Jėzus statė savo naująją Bažnyčią ant senovės išminties, ir ji yra štai čia — tiems, kurie žino, kaip žiūrėti.

Ruterfordas klausėsi susižavėjęs. Jis buvo pasaulinio garso mitų ir religijų ekspertas, tačiau jautė, kad Poimandresas veda jį į visiškai neištirtus vandenis ir kad tai nėra joks akademinis žaidimas. Poimandresas ketino atskleisti paslaptis, kurios buvo kruopščiai saugomos ištisus tūkstantmečius.

Poimandresas patylėjo kaupdamas mintis.

— Kaip jau tikriausiai pastebėjote, Didžioji piramidė neturi viršūnės. Penkių egiptietiškų uolekčių3 statinio viršūnė nuimta jau seniai, kol dar nebuvo visiškai išnykusi senovės išmintis. Nuėmus viršūnę, piramidė sumažėjo iki 275 egiptietiškų uolekčių. Tai tas pat, kas penkios didelės uolektys, nes viena didelė uolektis prilygsta 55 egiptietiškoms uolektims. Žinoma, tai joks sutapimas — penki yra kūrimo ir atkūrimo skaičius. Penkiakampė simetrija yra gyvenimo raktas. Būtent kvintesencija — penkios dalys — sudaro visumą: žemė, oras, ugnis, vanduo ir penktasis elementas, dieviška kibirkštis, kuri gamina gyvybę iš kitų keturių. 55 taip pat yra ir piramidės skaičius: įėjimas į Didžiąją piramidę yra 55-oje blokų eilėje.

Katerina ir Džeimsas stovėjo lyg užkerėti Poimandreso žodžių.

— Nuimta viršūnė yra savaime kita piramidė ir sudaro lygiai 1/56-ąją Didžiosios piramidės. Jos aukštis — turbūt nenustebsite — yra penkios egiptietiškos uolektys.

Poimandresas tęsė paniurusiu veidu:

— Pagrindinis mūsų protėvių, arba šviesos nešėjų, kaip jūs juos vadinate, principas buvo: „kaip viršuje, taip ir apačioje“. Tos pačios taisyklės, reguliuojančios ląstelių augimą, reguliuoja ir planetos judėjimą. — Poimandresas nuėjo atgal prie granito pakylos.

— Ši antroji, mažoji, piramidė, kuri buvo nuimta nuo Didžiosios piramidės, turėjo savo viršūnę. Toji viršūnė buvo Benbeno akmuo. Jis taip pat sudarė 1/56-ąją piramidės, o jo dydis buvo lygiai 5 kubiniai coliai — puikiausiai tilptų į delną... Ištisus tūkstantmečius žmonės svarstė, kas galėjo atsitikti Benbeno akmeniui: kas jį nuėmė, kur padėjo, kas iš tiesų tai yra, ir taip toliau.

Poimandresas stovėjo nugara į juos, palinkęs virš pakylos.

— Štai čia yra tasai Benbeno akmuo.

Jis atsisuko. Ant jo ištiestos rankos delno gulėjo nuostabi auksu spindinti piramidė, vos kelių colių aukščio. Jos viršūnė buvo kristalas, kuris žaižaravo žvakių šviesoje ir tapė urvo sienas milijonais pamėkliškų vaizdinių.

Katerina ir Ruterfordas aiktelėjo iš susižavėjimo, nors Katerina nesuprato, iš ko padaryta pati viršūnė.

— Kas yra jos viršūnėje?

Senasis koptas paaiškino:

— Tai deimantas. Garstyčių grūdelio dydžio — graikiškai kikkos sinapeos. Jo vertė pagal gematriją — 1746. Apskritimas, kurio perimetras 1746, turi 555 diametrą. Ir vėl grįžtame prie penketukų.

Ruterfordas išsižiojo. Jis neteko žado. Dabar visa struktūra ėmė darytis tobula, dieviška, skaičiai kilo į viršų ir krito žemyn kosminio tobulumo kriokliais. Poimandresas aiškino toliau:

— 1746 taip pat yra saulės, 666, ir mėnulio, 1080, suma. Kaip tikriausiai žinote, alchemikai galvojo, kad gyvybė susikuria susijungus sierai ir gyvsidabriui: siera būtų saulė, o gyvsidabris — mėnulis. Saulė maitina viską žemėje — visą gyvybę, netgi žemės sukimasis priklauso nuo gravitacinio saulės lauko.

Gyvsidabris, dieviškoji žiežirba, susijungia su siera, kad sukurtų gyvybę.

Poimandreso veidas dar labiau paniuro.

— Piramidžių galia gali būti galingas ginklas gerose rankose, tačiau blogose rankose tas ginklas gali padaryti daug blogio. Niekas, kas nebuvo tinkamai apmokytas ir kieno siela nėra visiškai tyra, negali naudotis šia galia. Štai kodėl, nykstant senovės išminčiai, buvo nuimta piramidės viršūnė. Mūsų protėviai žinojo, kad artinasi tamsos amžius, todėl buvo nutarta nuimti Benbeno akmenį ir 5 uolekčių blokų eiles, kad niekas negalėtų pasinaudoti šiuo mechanizmu.

Ruterfordas tučtuojau prisiminė Bezumovą.

— Tai čia mechanizmas!

Koptas pažvelgė į Ruterfordą — jo veidas buvo nepaprastai rimtas:

— O taip, piramidė yra didžiausias visų laikų mechanizmas. Jos korpusas sukonstruotas taip, kad kauptų visatos energiją. Piramidės padėtis reiškė, kad žemės energija bus kaupiama ir laikoma būtent toje vietovėje — kaip ir daugelio kitų vietovių pasaulyje. Vos tik Benbeno akmuo bus grąžintas ant piramidės viršūnės, mechanizmas ims veikti. Energija, kuri jį varo, šiandien vadinama magnetiniu lauku. Tačiau netgi šiandien jos veikimas nėra iki galo išsiaiškintas.

Poimandresas nusisuko ir atsargiai padėjo Benbeno akmenį ant pakylos. Rodės, kad jis spinduliuoja savo vidinę šviesą, nors tai, žinoma, buvo neįmanoma. Kateriną traukė jo neįtikėtinas paprastumas ir galia.

Poimandresas kalbėjo toliau:

— Žemės viduje — pačiame jos centre — guli tvirtas rutulio pavidalo geležies gabalas, dydžio sulig Mėnuliu. Jis plūduriuoja verdančiame išsilydžiusios geležies skystyje, kur į savo ruožtu gaubia lavos sluoksnis, tūkstančio mylių storio, įsuptas į litosferą. Tas masyvus geležies kamuolys mūsų planetos vidury sukasi šiek tiek greičiau nei Žemės rutulys. Galbūt tai padeda kurti šias magnetines jėgas, niekas tikrai nežino, informacija jau prarasta. Mūsų protėviai žinojo, kaip saugoti ir išnaudoti šias jėgas. Kaip matote, jie galėjo kurti didžiulius statinius, skaldyti ir raižyti medžiagas, kurios kietesnės už geležį, valdyti ir reguliuoti planetos sukimąsi.

Katerina galvojo apie slaptąjį pranešimą.

— Poimandresai, turiu kai ko paklausti.

— Žinoma.

— Mes pradėjome šį žygį norėdami išsiaiškinti, kas sukėlė paskutinį kataklizmą, ir sužinoti, kaip galima jo išvengti. Dabar žinome, jog kataklizmą sukėlė litosferos poslinkiai, taip pat žinome, kad tai susiję su precesija ir Žemės sukimusi. Bet nelabai suprantame, kodėl tai gali vėl pasikartoti.

Poimandresas lėtai linktelėjo. Jis suprato ir jai nusišypsojo.

— Jūs toli nuėjote. Galiu padėti žengti paskutinius žingsnius. Jūs teisūs: mūsų pasauliui yra siunčiamas perspėjimas. Mes artėjame prie dar vienos apokalipsės. Sulig kiekvienais metais senoji išmintis nyksta, mažėja tų, kurie ją supranta, o priešų pajėgos didėja. Korporacijos valdovai tampa vis galingesni. Jų troškimas valdyti materialųjį pasaulį, gamtos išnaudojimas ir žmonių pavergimas stumia mus tiesiai į prarają. Jų mechanizmai ir sistemos ryja pasaulį, kiekvieną dieną apžiodami po vis didesnį gamtos gabalėlį. Jie tikrąja šio žodžio prasme naikina pasaulį.

Poimandreso veidas buvo be galo liūdnas, tarsi jis nebematytų jokios prošvaistės.

— Bedieviams kurstant savo laužus, tirpsta ledo viršūnės. Kuo daugiau kuro jie pila į godžias krosnis, tuo greičiau kyla aplinkos temperatūra ir didžiuliai ledo klodai virsta vandeniu.

Katerina pritariamai linktelėjo. Ji jautė, kad netrukus iš šio trapaus kopto lūpų sužinos žmonijos lemtį.

— Mūsų gražiosios planetos litosferos padėtį reguliuoja svorio pasiskirstymas planetos paviršiuje. Nors Žemė yra apvali, svoris jos plutoje pasiskirstęs nevienodai. Kai kuriuose regionuose mes matome kalnus ir sausumą — ten litosfera yra tanki ir kieta. Antarktidą užklojusi ledo danga, sverianti 6000 milijonų tonų. Šis milžiniškas svoris mūsų planetos apačioje padeda išlaikyti litosferos pastovumą. Jį taip pat balansuoja išcentrinės jėgos ir milijonų tonų svoris Šiaurės ašigalyje.

— Ledynai kaupėsi ištisus tūkstantmečius, ir jei gamtai būtų leista eiti savo vaga, jie liktų savo vietose, iki precesija pastumtų Antarktidą arčiau saulės — tik tada po nesuskaičiuojamų būsimų tūkstantmečių jie imtų tirpti. Šis procesas tikslus kaip laikrodis.

— Tai ir yra slaptasis pranešimas. Būtent tai ir bando pasakyti mums senovės išminčiai. Tai viena iš priežasčių, kodėl jie sukūrė pasaulinį tinklą — kad galėtų daryti įtaką precesijai ir išgelbėti mus nuo neišvengiamo likimo. Tačiau jų buvo nedaug. Ne visiems pavyko išgyventi jų laikų kataklizmą. O per vėlesnes kartas jie visi išnyko, palikę mums tik savo technologijų liekanas ir slaptus perspėjimus, užkoduotus mituose.

Katerina nusiminė.

— Bet aš vis tiek nesuprantu, kodėl mums šiandien gresia pavojus. Juk iki precesijos, sukelsiančios kitą tvaną, liko tūkstantmečiai? Nors tai ir reguliarus procesas, tačiau labai lėtas.

Senasis koptas liūdnai pažvelgė į ją.

— Šiandien Žemė išlaiko pusiausvyrą, svoriai plutoje pasiskirstę tolygiai ir beveik nėra jokio judėjimo. Tačiau, jei ledas ištirps ir išsisklaidys, kaip atsitiko paskutinio ledynmečio pabaigoje, svoris persikels į vandenynus. Litosfera, kaip ir paskutinio ledynmečio pabaigoje, bus priversta persitvarkyti, kad žemė galėtų suktis toliau. Tuo metu ji vėl pasvirs ir gyvybė žemėje žus.

— Šiandien mes esame liudininkai šio neišvengiamo proceso, kurį pradėjo žmonės. Mes nelaukiame, kada įvyks lėtas precesijos procesas; mes patys tirpdome ledą. Mūsų protėviai to nenumatė. Jiems nė į galvą nešovė, kad mes sąmoningai galėtume stumti save į destrukciją.

Katerina išplėtė akis apimta siaubo. Dabar viskas paaiškėjo.

— Bet, Poimandresai, gal dar ne per vėlu? Gal mes galime tai sustabdyti?

Tačiau koptui nespėjus atsakyti, iš šulinio šachtos pasigirdo triukšmas. Kažkas tyliai lipo kopėčiomis.

Iš juodos šulinio angos išlindo Ivanas Bezumovas. Jis nė neketino slėpti sarkazmo:

— Atsiprašau, sutrukdžiau jums?

Jo baltas kostiumas vaiduokliškai bolavo tamsiuose požeminio urvo šešėliuose.

Bezumovas įkišo ranką į švarko kišenę, o kai ištraukė, Katerina pamatė joje kažkokį daiktą. Ji negalėjo patikėti savo akimis.

— Bezumovai, kas tai?

— Tai, Katerina, yra ginklas. Tiksliau kalbant, „Hekleris ir Kochas“.

Rusas įgudusiu judesiu atlaužė gaiduką. Katerina, Ruterfordas ir koptas sustingo savo vietose.

— Bezumovai! Ką jūs darote? Ar išprotėjote? Paslėpkite tą daiktą.

— Ne, Katerina, aš neišprotėjau. Ir, deja, ginklo nepaslėpsiu. Noriu, kad visi atsitrauktumėte nuo akmens — štai ten. Prašyčiau nedaryti staigių judesių, kaip sako filmuose. Jūs nebūsite pirmieji, kuriuos esu nušovęs, ir abejoju, ar paskutinieji.

Ruterfordas sunerimęs įsiterpė:

— Kodėl taip elgiatės, Bezumovai?

Atsainiai laikydamas rankoje ginklą, Bezumovas atmetė galvą ir paniekinamai nusikvatojo.

— Pagaliau nors vienas protingas klausimas, daktare Ruterfordai. Jau buvau bepavargstąs nuo jūsų skausmingai lėto astronomijos suvokimo. Leiskite man paaiškinti, kodėl laikau nutaikęs į jus ginklą. Laikas pamokyti didžiuosius Oksfordo protus.

Mosuodamas ginklo vamzdžiu, jis nuvarė juos į salos gilumą.

— Darau tai, nes šis nuostabus mokslinis prietaisas laukia nesulaukia, kada vėl bus įjungtas.

Nenuleisdamas ginklo, Bezumovas pritūpė ir, paėmęs keletą akmenukų, metė juos į vandenį. Tie, kurie nukrito ant povandeninio tako, buvo beveik įžiūrimi. Bezumovas žengė per griovį.

— Šis mechanizmas yra didžiausias žmonijos technologijos išradimas. Toks subtilus ir kartu sudėtingas savo struktūra, kad gali pajungti Žemės sukimąsi aplink Saulę ir panaudoti jį planetai apsaugoti. Mūsų šiuolaikinės idėjos apie energijos gamybą yra neįtikimai primityvios. Jūs teisi, Katerina, šis mechanizmas yra paminklas precesijai, tačiau drauge buvo sukurtas tam, kad kontroliuotų malūno sukimąsi. Žemės rotacijos energiją galima pajungti ir išnaudoti.

Dabar Bezumovas buvo vos per keletą pėdų nuo jų. Katerina aiškiai matė jo akis. Jos atrodė beveik tuščios, tarsi jis eitų valdomas autopiloto. Jį buvo giliai užvaldžiusios jo mintys. Tačiau jis šypsojosi.

— Dabar, kai pagaliau turiu Benbeno akmenį, sugrąžinsiu jį ant piramidės viršūnės, ir nematomos srovės, kurios nepaliaujamai sukasi aplink pasaulį, vėl bus pajungtos žmogaus valdžiai.

Katerina nebepajėgė ilgiau tvardytis, nesvarbu, kad į juos buvo nukreiptas ginklas.

— Ne! Bezumovai, jūs darote nepataisomą klaidą. Mūsų protėviai nuėmė Benbeno akmenį, nes tam buvo priežastis. Jūs nesuvokiate, ką darote.

Bezumovas, nekreipdamas į ją dėmesio, žengė prie kopto.

— Pone Poimandresai, aš didžiai dėkingas už paskaitą; buvo labai įdomu, tačiau ji tik patvirtino mano darbą. O dabar, jei jūs neprieštaraujate, atiduokite man Benbeno akmenį.

Su šleikščia šypsena veide rusas žengė dar vieną žingsnį.

— O aš buvau bepradedąs nerimauti, kad nerasiu jo laiku.

Poimandresas prispaudė Benbeno akmenį prie krūtinės.

— Niekada! Tik per mano lavoną...

Pakeldamas dešiniąją ranką ir rūpestingai nusitaikydamas koptui į krūtinę, rusas sausai tarė:

— Taip ir maniau, kad galite tai pasakyti. Jei primygtinai prašote...

Šūvis taip kurtinamai garsiai nuaidėjo ankštoje patalpoje, kad Katerina pagalvojo, jog sprogo ausų būgneliai. Ji instinktyviai puolė ant žemės ir užsidengė galvą. Kai po akimirkos atgavusi žadą pakėlė galvą, pamatė Ruterfordą panašioje padėtyje — pusiau pritūpusį, pusiau pasiruošusį pašokti. Poimandreso kūnas nepatogiai gulėjo kampe, ir ji neįžiūrėjo, ar senasis koptas dar kvėpuoja. Į jį buvo šauta iš arti, ir Katerina baiminosi, kad jis gali būti negyvas. Jos kūną užliejo įniršio banga — Bezumovas nušovė šį žmogų pagautas beprotiško žiaurumo.

Į šnerves plūstelėjo kordito tvaikas. Katerinos skruostais sruvo ašaros, ir ji sukando dantis, stengdamasi nekūkčioti, draskoma pykčio beširdžiui rusui. Kai Bezumovas vėl prabilo, jo balsas skambėjo tvirtai:

— Judu likite savo vietose. Neketinu niekam kenkti, jei nebus būtina.

Katerina nepajėgė atitraukti akių nuo suglebusio Poimandreso kūno. Iš jo sruveno kraujas ir kaupėsi ant akmeninių grindų. Dėl Poimandreso ir profesoriaus, visų tų, kurie supranta protėvių išmintį, dėl paskutinės tvirtovės prieš Bezumovo atstovaujamą pamišimą ir dar nedoresnę Korporaciją ji turi kažką daryti.

— Bezumovai, tai, ką jūs darote, yra beprotystė, — tarė ji virpančiu balsu.

— Nesąmonė! Aš esu vienintelis žmogus, pasirengęs uždėti ranką ant žemės vairalazdės ir nuvairuoti ją į saugų uostą. Tik aš suprantu šį didį mechanizmą. Jei man nebus leista įgyvendinti savo ketinimų, žemė bus sunaikinta.

Bezumovas pakilnojo rankoje Benbeno akmenį. Jo akys švytėjo, o veidas spinduliavo maniakišką energiją. Jis ėmė kalbėti pašnibždomis:

— 5000 metų mes gyvenome taikiai. Tačiau tai yra nukrypimas. Netrukus pasaulyje įsivyraus chaosas ir mes visi žūsime. Ar galite įsivaizduoti, kas atsitiks, kai išsiverš supervulkanas? Dabar tai gali įvykti bet kurią dieną. Tai jau ne kartą buvo atsitikę ir, esu tikras, atsitiks vėl. O kai tai atsitiks, dings šviesa. Pelenai ir liekanos, kaip yra buvę ir anksčiau, užpildys dangų dulkėmis, kurios užtemdys saulę. Žlugs žemdirbystė, pramonė, įsiviešpataus chaosas. O gal abejojate šiuo ateities scenarijumi? Tikrai abejojate? Praeities istorija yra ateities istorija. Šiuo atveju man pritartų netgi ponas Poimandresas. Tai, kas atsitiko praeityje, atsitiks ateityje. Nieko negalima pakeisti ar išvengti, nebent įjungčiau šį mechanizmą ir nugabenčiau mus į saugią vietą.

Katerina žiūrėjo į jį pasibaisėjusi — jo kraupios pranašystės gali būti teisingos, tačiau jis pats visiškas pamišėlis. Jį būtina sustabdyti.

— Bezumovai, tai neteisinga. Jūs viską sugriausite.

Bezumovo dantys žybtelėjo tamsoje; jo pasitikėjimas savimi buvo beveik apčiuopiamas.

— Neketinu stovėti ir ginčytis it koks nevykėlis akademikas. Turiu daug darbo.

Tai taręs, jis nusisuko ir grįžo brasta į sausumą. Kaip vaiduoklis įslydo į šulinį, prieš tai kreipęsis į juos paskutinį kartą.

— Nemėginkite manęs sekti. Jei pabandysite lipti iš paskos, nušausiu nedvejodamas. Viršuje užrakinsiu angos duris. Nesijaudinkite, jūs neuždusite, gali būti, kad net būsite išlaisvinti nespėję numirti iš troškulio ar alkio! Viso geriausio.

Jis įjungė prožektorių ir dingo šulinyje.

Katerina nuskubėjo prie Poimandreso. Koptas gulėjo ant nugaros šalia pakylos. Jo dešinioji ranka spaudė krauju permirkusį galabėjos kraštą, o kairioji bejėgiškai gulėjo prie šono. Katerina atsitūpė, palietė jo skruostą, tada pabandė apčiuopti pulsą.

— Džeimsai! Jis gyvas!

Ruterfordas priėjo prie jų.

— Reikia tučtuojau jį nugabenti pas gydytoją. Eisiu ir pamėginsiu išlipti į viršų.

Katerina pakėlė akis į Ruterfordą.

— Nėra prasmės. Girdėjai, ką pasakė Bezumovas.

Ruterfordas beviltiškai ieškojo išeities.

— Ką dar įmanoma padaryti? Juk negalime sėdėti čia, kol Poimandresas numirs, o Bezumovas įjungs mechanizmą.

Katerina pažiūrėjo į laikrodį.

— Iki aušros liko tik valanda.

Ji atsistojo ir bejėgiškai nuleido rankas. Bet tuoj tarė purtydama galvą:

— Gerai, eik ir patikrink, tik, Džeimsai, prašau, būk atsargus. Negaliu patikėti, jog nukeliavome taip toli vien tam, kad atiduotume Benbeno akmenį Bezumovui.

Ruterfordas apsisuko, perbrido per vandenį ir netrukus dingo šulinyje. Katerina atsigręžė į Poimandresą. Ji priklaupė šalia ir atsargiai padėjo jo galvą sau ant kelių, tyliai kalbindama be sąmonės gulintį koptą.

— Prašau, nepraraskite vilties, Poimandresai, laikykitės...

Ivanas Bezumovas išlipo iš šulinio į urvą po pylimu. Po neįžvelgiamos požeminių urvų tamsos žvaigždžių šviesa, besiliejanti pro vartus, buvo tikra palaima. Bezumovas netgi be prožektoriaus galėjo įžiūrėti sargybinio kūną, tysantį ant grindų. Jis nusivalė dulkes, tada uždarė slaptą įėjimą į šulinį ir užsklendė jį. Lauke pūtė smarkus vėjas — artinosi audra. Po Gizos plynaukštę siautėjo smėlio debesys, o tolumoje kunkuliavo juodas dangus ir griaustinis, riaumojantis virš senosios dykumos.

Po minutės Bezumovas skubėjo pylimu Didžiosios piramidės link — jo vienintelis palydovas buvo it hiena kaukiantis šaltas dykumos vėjas.

Ruterfordas išniro iš šulinio ir atbrido atgalios, valydamasis nuo kaktos prakaitą. Jis uždusęs iškvėpė:

— Jis užrakintas, nežinau, ką dabar darysime.

Katerina glostė Poimandreso kaktą nosinaite, sudrėkinta šaltu požemių vandeniu. Ji įsmeigė akis į Ruterfordą, kuris atrodė labai nusiminęs. Staiga Poimandresas prasimerkė. Katerina skubiai tarė:

— Poimandresai! Būkite tvirtas. Mes išgabensime jus iš čia. Ji bejėgiškai pažvelgė į Ruterfordą, kuris su gailesčiu stebeilijosi į mirštantį koptą. Katerina nesiliovė glostyti jam kaktos, kalbino jį labai ramiu balsu ir iš visų jėgų stengėsi nuslėpti beužplūstančias emocijas.

— Poimandresai, ar yra kitas išėjimas? Ar yra koks slaptas išėjimas?

Poimandresas prasižiojo ir užsičiaupė, paskui didžiulėmis valios pastangomis sušnibždėjo:

— Vandenyje...

Ruterfordas priklaupė šalia:

— Kur?

Poimandresas tyliai sudejavo ir vos girdimai prašneko. Katerina palinko arčiau jo, kad geriau girdėtų.

— Vandenyje, už pakylos, yra slaptas tunelis. Plaukite juo — išnirsite šventosiose menėse. Tada eikite dešiniąja atšaka, ji išves į kitą kelią. Kad ir ką darytumėt, neikite į Duomenų salę. Jei išgyvensite šią dieną, niekam nepasakokite, ką matėte. Prašau, pažadėkite...

Kopto akys užsimerkė, jo kvėpavimas virto bejėgiška aimana. Ruterfordas pašoko. Jis pažiūrėjo į prožektorių, kurio spindulys sparčiai blėso. Ruterfordas nuskubėjo prie pakylos ir sustojo prie tamsaus griovio pakraščio. Jis buvo trijų metrų pločio ir užsibaigė akmenine siena, kylančia iki lubų. Požemio vanduo buvo kaip nafta — negalėjai įžiūrėti jo gylio ar bent numanyti, kas slypi jo gelmėje.

Katerina rūpestingai perkėlė kopto galvą ant vienos iš suvyniotų galabėjų ir pašnibždomis pažadėjo:

— Poimandresai, aš pažadu... laikykitės...

Ruterfordas žingsniavo palei griovį, bandydamas įžvelgti vandens gelmes. Katerina priėjo prie jo.

— Ar ką nors matai?

— Ničnieko. Beviltiška...

Katerina atsigręžė į Poimandresą, tada vėl į vandenį.

— Mes neturime kito pasirinkimo — privalome pamėginti, antraip liksime čia. Bezumovas įvykdys savo planą, o Poimandresas mirs...

Laikydamasi Ruterfordui už rankos, ji išsispyrė iš batelių ir žengė į vandenį. Krantas gilėjo staiga. Ji atsisėdo ant griovio krašto ir pamažu nusileido į vandenį. Jis buvo šaltas kaip ledas ir visiškai juodas. Stingdantis vanduo it elektros srovė perskrodė jos kūną. Aikčiodama ji puolė taškytis, bandydama išlaikyti galvą virš vandens. Tada įsikibo į kraštą ir pažiūrėjo į Džeimsą.

— Eini?

Jis tylėdamas nusiavė batus ir įslydo į ledinį vandenį.

— Gerai, pažiūrėkim, kas ten apačioje...

Ruterfordas giliai įkvėpė ir dingo po vandeniu. Aplinkui buvo tamsu, tylu ir šalta. Jis pasispyrė gilyn ir po akimirkos palietė tolimosios sienos akmenis. Apčiupinėjo ją. Siena buvo šiurkšti ir banguota. Ruterfordui ėmė trūkti oro. Jis grabinėjosi aplinkui it aklasis ir staiga rado tai, ko ieškojo. Kiek žemiau jo, dešinėje pusėje, siena dingo. Vietoje jos atsivėrė tunelio anga. Ruterfordas apčiupinėjo ją. Ji buvo plati, maždaug metro pločio. To pakako. Jis skubiai išniro į paviršių, sunkiai gaudydamas orą.

— Radau jį... Poimandresas teisus... jis ten...

Jis priplaukė prie krašto, kur laukė drebanti iš šalčio Katerina.

— Aš nersiu pirmas. Sek paskui mane. Jei pritruksi oro, grįžk atgal.

Jie abu giliai įkvėpė ir nėrė į ledinį vandenį, į tylią povandeninę karalystę.

Ruterfordas pasuko tiesiai prie tunelio. Dar kartą apčiupinėjęs angą, minutėlę padvejojo ir nėrė į nežinomybę. Po trijų stiprių yrių jis vis dar plaukė. Plaučiuose ėmė trūkti oro. Katerina, puiki plaukikė, sekė jam iš paskos. Ji jautė sūkurius, sukeltus jo spyrių, bet stengėsi išlikti rami. Dar vienas yris, paskui kitas. Pamažu pradėjo jausti apimant paniką, bet staiga Ruterfordas pamatė savo rankas po vandeniu — iš kito tunelio galo sklido šviesa.

Jausdamas palengvėjimą, jis išniro į paviršių; Katerina išnėrė po sekundės. Jie plūduriavo vienas šalia kito, gaudydami orą, nesuprasdami kur esą.

— Kas čia per vieta? — išsunkė Ruterfordas.

Jie buvo siaurame keturkampiame vandens baseine, maždaug dviejų kvadratinių metrų pločio. Baseino kraštai buvo iš dailiai nugludinto granito. Aplinkui buvo nedidelis kambarys, maždaug dvigubai didesnis nei baseinas ir pusantro metro aukščio. Du tobulai išraižyti laipteliai vedė iš baseino į kitą tamsų tunelį. Kambario sienos buvo lygios — tobulai lygios — kaip Karaliaus menėje. Jas puošė hieroglifai, išpiešti kažkokia auksine medžiaga, kuri blankiai žvilgėjo tamsoje. Lubos irgi žibėjo. Jose spindėjo tūkstančiai mažų šviesos taškelių. Katerina aiktelėjo susižavėjusi.

— Neįtikima! Tai žvaigždės. Pažiūrėk, tai Oriono žvaigždynas.

Ruterfordas užsiropštė ant laiptelio ir padėjo išlipti Katerinai. Minutėlę jie stovėjo priblokšti nepaprastų šviesos efektų. Dairydamasis aplinkui, Ruterfordas tarė:

— Tie hieroglifai... niekada nesu tokių matęs — nė vieno... tai nežinomi simboliai. Įsivaizduok, ką pagalvotų pasaulis, įsivaizduok, ką visa tai reiškia...

Katerina žiūrėjo į kitą tamsų praėjimą.

— Kaip manai, Džeimsai, kas ten? — Jie prisiartino prie tunelio angos ir pažvelgė į tamsą.

— Nenumanau, tai visiškai neįtikima... — Jis negalėjo atplėšti akių nuo svaiginamai gražių sienų.

Katerina žengė į tunelį. Jame nebuvo taip tamsu, kaip atrodė, — jo lubas irgi puošė spindinčios žvaigždės. Ji ėmė tyrinėti praėjimą neramiai plakančia širdimi. Ruterfordas, dar kartą metęs žvilgsnį į stulbinamus simbolius, nusisuko ir žengė paskui ją.

Kai Bezumovas pasiekė apatinę Didžiosios piramidės pietinės pusės mūro eilę, Gizos plynaukštėje nuaidėjo pirmas šūvis. Vėjas atnešė balsus — ne arabiškus, o angliškus. Kažkas jį pamatė. Jis prispaudė Benbeno akmenį prie krūtinės ir užsiropštė ant pirmojo laipto. Jautėsi it liliputas milžinų šalyje. Didžiuliai dešimties tonų granito blokai siekė jam beveik iki kaklo. Jis atsisuko į dykumos pusę ir prisispaudė nugara prie negyvo antrosios mūro eilės svorio. Aplinkui nieko nematyti — į ką jie šaudo? Kur jie?

Staiga aukštai nakties danguje, netoli piramidės viršūnės, blykstelėjo signalinė raketa, it fejerverkas nušviesdama padangę nuostabiai balta fosforine šviesa.

Tai jie dar nepastebėjo manęs...

Jis atsargiai apsisuko ant siauro laiptelio, pasistiebė ir užlipo ant kitos eilės. Signalinė raketa, akimirką nušvietusi pietinę piramidės pusę, didžiuliu greičiu nuskriejo pavėjui į dykumą. Jį vėl apgaubė tamsa.

Bezumovas ėmė karštligiškai ropštis aukštyn. Kiekviena eilė reikalavo vis didesnių pastangų. Slinko minutės; į dangų nuskriejo dar viena raketa. Jis prisišliejo prie sienos, stengdamasis išlikti nematomas. Dabar jau buvo pusiaukelėje. Pažvelgus žemyn, svaigo galva. Matė žmonių figūras, bėgiojančias palei piramidės pagrindą. Antrąją raketą irgi pasigavo smarkus vėjas ir nusinešė į dykumą. Vėjas šiaušė kopų smėlį ir svaidė jį dideliais sūkuriuojančiais debesimis. Ar jie žino, kad jis čia, viršuje? Bezumovas atsigręžė į šaltą mūro sieną ir kopė toliau. Nebebuvo kur slėptis — reikėjo kopti toliau. Kuo aukščiau jis kopė, tuo mažesni darėsi granito blokai, o tai buvo tikra palaima. Jo tempas ėmė spartėti. Staiga, Bezumovo siaubui, prožektoriaus spindulys apšvietė jo ištiestą dešiniąją ranką. It geltonas vaiduoklis jis šmėsčiojo šen bei ten ant plačios piramidės sienos — šokantis šviesos apskritimas. Bezumovas vėl sustingo. Jis jau buvo netoli viršūnės. Stebeilydamas žemyn, jis vos galėjo įžiūrėti keturis vyrus, stovinčius pietinėje piramidės pusėje, tiesiai po juo. Vienas iš jų laikė prožektorių. Bezumovas beviltiškai nužvelgė eilę, ant kurios stovėjo. Viršūnė taip netoli, o kampas tarp pietinės ir vakarinės pusių vos už dešimties metrų į kairę. Dar labiau prisispaudęs prie mūro, jis ėmė slinkti akmeninės iškyšos link. Prožektoriaus spindulys šoko aplink jį ratu. Buvo likę vos pora metrų. Ir tada spindulys apsistojo ant jo — ištraukdamas jį iš tamsos, apšviesdamas krūtinę ir galvą, nelyginant angelą naktyje.

Tučtuojau pasigirdo šūviai, ir kulkos zvimbdamos lėkė į sieną aplink jį. Kiekvieną kartą kulkai atsitrenkus į mūrą, pasigirsdavo duslus pokštelėjimas. Vos išlaikydamas pusiausvyrą, Bezumovas puolė skubiai šliaužti kampo pusėn, tada vienu žūtbūtiniu šuoliu peršoko į vakarinę pusę. Jo persekiotojai apačioje pasileido bėgti į tą pačią pusę. Jis nebegalėjo gaišti. Bezumovas užvertė galvą — jau visai nebetoli. Jis rūpestingai padėjo Benbeno akmenį ant kito laiptelio, tada išsitraukė revolverį ir, išnaudodamas sovietų armijoje įgytus įgūdžius, suskato metodiškai šaudyti.

Susikibę už rankų Katerina su Ruterfordu atsargiai žengė tuneliu į paslaptingą tamsą. Buvo neįmanoma nustatyti, kiek laiko tuo praėjimu nesinaudota. Nebuvo jokių požymių, pagal kuriuos jie būtų galėję nustatyti, kada jis pastatytas. Tiktai nekilo abejonių, kad jį statė aukščiausios klasės meistrai, kad techniškai jis prilygo Didžiosios piramidės vidiniams kambariams ir kad tie keisti hieroglifai — nežinomos kilmės. Ruterfordas susijaudinęs sušnabždėjo — jis vos galėjo tvardyti nuostabą:

— Katerina, tai ir yra atsakymas! Tai mūsų pirmtakų paslaptis — žmonių rasė buvo didi ir anksčiau. Buvęs pasaulis iš tiesų egzistavo. Tai jo paskutinis paminklas.

Katerina išsižiojusi žvelgė į tamsą:

— Žiūrėk! Jis jungiasi su dar vienu tuneliu.

Ir tikrai, vos už penkiolikos metrų koridorius dalijosi į dar dvi atšakas — viena vedė į kairę, kita į dešinę. Antrasis tunelis irgi buvo iš tobulai apdoroto granito plokščių. Tarpai tarp plokščių buvo kaip žmogaus plaukas, o sienų paviršius — netgi žvaigždėtos lubos — lygus it ledas.

Dešinysis tunelis žemėjo ir siaurėjo, vėliau dingo tamsoje. Kairysis kilo į viršų, o už 30-40 metrų nėrė į šiltos auksinės šviesos spindesį. Ruterfordas paleido Katerinos ranką, sužavėtas keistos šviesos grožio, kuri, rodės, traukte traukė į save.

— O Dieve, nieko panašaus nesu matęs...

Katerina atsistojo šalia jo; jos veidą užliejo plevenanti auksinė šviesa.

— Kas tai? Kas ten galėtų būti?

Jie pažiūrėjo vienas kitam į akis, tada Katerina griebė Ruterfordą už rankos ir suspaudė ją.

— Nepamiršk, ką sakė Poimandresas — jis liepė eiti dešiniuoju tuneliu.

Ruterfordas nemirksėdamas stebeilijosi į Kateriną — jis beveik negirdėjo, ką ji sako.

— Mes privalome tai pamatyti — eikime ir pažiūrėkime. Nevalia praleisti tokios progos...

Katerina negalėjo apsispręsti — auksinė šviesa traukė ją į save, tačiau protas liepė klausyti Poimandreso žodžių ir laikytis jam duoto pažado. Jie pajudėjo eiti, negalėdami atitraukti akių nuo šviesos ir neturėdami jėgų grįžti atgal.

Kai pasiekė šviesos šaltinį, koridoriuje staiga atsivėrė neįtikimai keistas vaizdas. Prieš juos, po jais ir virš jų buvo didžiulė menė, katedros dydžio ir šimtų metrų ilgio. Nė pačiose keisčiausiose vizijose jie nesitikėjo išvysti tokio vaizdo — taip giliai po žeme. Koridorius baigėsi granito iškyša — jie sustojo ant bedugnės krašto negalėdami patikėti savo akimis. Po jų kojomis į viršų kilo daugiau nei 30 piramidžių, kurių viršūnės beveik rėmė lubas — visos piramidės buvo iš gražaus balto akmens, o jų viršūnės padarytos iš kažkokio balto metalo. Nuostabi permatoma mėlyna šviesa ritmingai švysčiojo tarp viršūnių, laižydama jas savo nežemišku ugnies liežuviu. Iš visos struktūros sklido tylus burzgimas, o 20 metrų mėlynos šviesos liežuvis lėtai rangėsi po kambarį, šokinėdamas nuo viršūnės ant viršūnės, ir traškėjo it sausos malkos krosnyje. Katerina žiūrėjo suakmenėjusi iš baimės ir susižavėjimo.

— Kas čia per vieta?

Ruterfordas atrodė lygiai taip pat pakerėtas keisto vaizdo.

— Visiškai nenutuokiu. Bet manau, kad mes matome kažkokią gamtos technologijos formą, kurios nepajėgiame suprasti.

Greičiausiai jis teisus. Katerina, žavėdamasi prieš jų akis atsivėrusiu vaizdu, neįstengė atsikratyti minties, kad tai turi būti kažkokio mechanizmo šerdis. Iškyša, ant kurios jie stovėjo, ėjo ratu aplink didžiulę menę. Tam tikrais intervalais akmeniniai laiptai vedė žemyn, o kas 15 metrų iš iškyšos vėrėsi kiti koridoriai, panašūs į tą, kuriuo jie atėjo. Ruterfordo akys lakstė it pašėlusios.

— Eime toliau. Žiūrėk!

Jis parodė į tolimąjį menės galą, tiesiai priešais tą vietą, kur jie stovėjo. Ten didžiulės durys maudėsi šviesoje, kuri sklido pro pravirą plyšį. Virš jų buvo išraižyti keisti spindintys hieroglifai, skelbiantys nesuprantamą protėvių pranešimą.

— Duomenų salė! — Jis vos tvardė jaudulį. — Tikriausiai tai ji. Žinau tai. Visai čia pat... Galime nueiti iškyša, eime!

Katerina išsigandusi įsmeigė į jį akis.

— Ne, Džeimsai, mes turime grįžti atgal. Pažadėjau Poimandresui, o jis miršta, kol mes čia kalbamės. Be to, turime sustabdyti Bezumovą. Apie tai jis ir kalbėjo — tai mechanizmas, kurį jis nori vėl įjungti. Tačiau jis nesupranta, ką daro, nesuvokia, su kuo žaidžia. Turime jį sustabdyti dabar...

Ruterfordas žiūrėjo į ją neslėpdamas nusivylimo. Jis ištiesė ranką į nepaprastąjį kambarį.

— Bet mes negalime taip imti ir išeiti...

Katerina suėmė jį už rankų ir įdėmiai pažiūrėjo į akis, tarsi bandydama panaikinti to mechanizmo kerus. Ji tyliai tarė:

— Džeimsai, mes galime sugrįžti vėliau. Jis tebebus čia. O dabar mūsų laukia esamas pasaulis; su buvusiuoju išsiaiškinsime, kai galėsime. Turime eiti, kol dar nevėlu.

Ruterfordas nužvelgė milžinišką menę, akimis ilgiau apsistodamas ties didžiulėmis durimis. Jis papurtė galvą ir nuleido akis.

— Bet mes ją matėme, ar ne? Mes nesapnuojame?

Katerina pažiūrėjo į jį, tada į stulbinamą vaizdą giliai po Gizos plynaukštė.

— Ne, mes nesapnuojame. Dabar mes žinome — kita civilizacija egzistavo su savo nepaprasta technologija ir išnyko, kaip išnyks mūsiškė. — Ji vėl pažvelgė į jį. — Džeimsai, negalime ilgiau gaišti. Mums nereikia Duomenų salės. Mes jau turime reikiamą informaciją, negi nesupranti? Daugiau jokių paslapčių nebėra. Turime sulaikyti Bezumovą ir pakeisti žmonijos gyvenimo būdą. Taip visuomet sakydavo profesorius Kentas. Tačiau nenoriu, kad Poimandresas mirtų vienišas, kaip mirė profesorius. Noriu, kad jis būtų išgelbėtas, kad ir kiek tai kainuotų. Tokių žmonių pasaulyje maža, ir mums jų reikia.

Ruterfordas klausėsi tylėdamas, tada lėtai linktelėjo:

— Tu teisi, Katerina.

Ji pasistiebė, pabučiavo jam į skruostą ir nusitempė paskui save atgal į tunelį, iš kurio atėjo. Skubėdami susirado dešinįjį koridorių, kuriuo buvo liepęs eiti Poimandresas. Sulig kiekvienu žingsniu tunelis tamsėjo. Jis ėmė krypti dešinėn, ir netrukus jie nebegalėjo matyti angos. Pagaliau, už 50 ar 60 metrų, tunelio mūrinys pasikeitė. Neįtikimai tobulai nušlifuotą granitą pakeitė šiurkštus neapdirbtas akmuo, o lubos pažemėjo taip, kad jiems teko pasilenkti. Dar už šimto metrų koridorius staiga užsibaigė akmenų skalda ir smėliu, kuris sruvo iš pusės metro horizontalaus plyšio uoloje. Ruterfordas suglumęs pažvelgė į ją:

— Jis užgriuvęs. Kaip mes išsikrapštysime?

Katerina nušliaužė per skaldą prie plyšio.

— Iššliaušime.

Ji atsistojo ir atsargiai įsispraudė į plyšį uoloje. Tai buvo tas pats, kas kišti galvą liūtui į nasrus — jie bet kurią akimirką galėjo susiverti. Stengdamasi negalvoti apie tai, ji ėmė pamažu šliaužti pilvu. Ruterfordas sunkiai šnopavo jai už nugaros.

Vargais negalais pasislinkus apie 10 metrų, kelią pastojo smėlio krūva. Katerina it paklaikusi puolė karštligiškai kapstyti smėlį, trokšdama kuo greičiau ištrūkti.

Negali būti, kad tai pabaiga. Tik ne čia, ne dabar, meldžiu...

Ji nesiliovė rausti smėlį, ir po kurio laiko staiga pajuto vėsų Gizos nakties orą. Veidą dengė plonas smėlio sluoksnis, tačiau ant odos ji jautė gryno oro gūsius. Katerina ėmė kastis dar įnirtingiau, kaip kurmis, vietoje kastuvėlio naudodamasi rankomis. Pagaliau jos galva išlindo į gryną orą, o audros kauksmas nuaidėjo it gražiausia pasaulyje melodija.

— Džeimsai, mums pavyko!

Nekantriai spurdėdama, lyg kokia būtybė, besiritanti iš kiaušinio, ji išgriuvo iš nuolaužų ir smėlio į išorinį pasaulį. Ir išvargusi išsitiesė ant smėlio. Po minutėlės pasirodė Ruterfordo galva; jis išsirangė į lauką ir atsigulė šalia jos po šėlstančiais debesimis ir žvaigždėmis... Dangus šviesėjo pasitikdamas aušrą. Kurį laiką jie tysojo sunkiai kvėpuodami, paskui Ruterfordas pasivertė ant šono ir apsidairė. Maždaug už 200 metrų, vakarinėje piramidės pusėje, judėjo keletas figūrų. Jis nė nespėjo gerai įžiūrėti, nespėjo suvokti, kas jiems ką tik atsitiko, kai pasigirdo šūviai. Juodu instinktyviai vėl griuvo ant dykumos smėlio.

— Gulėk, Katerina!

— Kas tai? Ar jie šaudo į mus?

Jai atsakė automatinio ginklo šūvių serija.

— Ne, šaudo prie Didžiosios piramidės.

Staiga į dangų šovė signalinė raketa, ir jos fosforinė šviesa apšvietė smėlį. Ruterfordas užšliaužė ant kopos viršūnės. Jis negalėjo patikėti tuo, ką pamatė:

— O Dieve, žiūrėk! Tai Bezumovas, jis beveik viršūnėje...

Katerina prislinko prie Ruterfordo ir nusibraukė nuo akių plaukus. Aukštai ant piramidės sienos, vos per kelias eiles nuo viršūnės, kybojo Bezumovas. Iš pradžių signalinė raketa, paskui prožektoriaus spindulys apšvietė jo keistą figūrą, prisiplojusią prie didžiulio akmeninio statinio. Jis atrodė kaip savižudis, siūbuojantis ant pastato stogo, tik šis savižudis atkakliai it krabas ropštėsi viršūnės link. Aplink jį į sieną smigo kulkos, tačiau jis kantriai it patyręs alpinistas kopė granito blokais, kildamas vis aukščiau ir aukščiau...

Beveik negalvodami Katerina su Ruterfordu pašoko. Bezumovas tiesiog akyse slydo jiems iš rankų. Aušra jau čia pat. Jiems nepavyks jo sustabdyti. Nejaugi jie nuėjo tokį kelią veltui?

Paskutinėmis nežmoniškos valios pastangomis Bezumovas prisitraukė ant keturkampės Didžiosios piramidės viršūnės. Ji buvo maždaug septynių kvadratinių metrų. Užšliaužęs ir nusiritęs toliau nuo apačioje stovinčių šaulių akių, jis pamišėliškai nusikvatojo.

— Man pavyko! Aš čia! Dabar pamatysime — dabar pasaulis sužinos, kad aš teisus...

Jis atsistojo, išsitraukė Benbeno akmenį ir ištiesė priešais save ant rankų, tarsi tai būtų brangakmenis. Jo karštligiškai degančios akys ieškojo horizonte ugninio tekančios saulės kamuolio, tačiau audringas dangus buvo toks debesuotas, kad nebuvo įmanoma jo įžiūrėti. Sukinėdamas galvą, jis išgirdo klaikų triukšmą, užgožusį netgi kaukiantį vėją. Tarsi kažkas būtų įjungęs tūkstantį lėktuvų variklių. Bezumovas suglumęs apsidairė ir prispaudė Benbeno akmenį prie savęs. Jo veidą iškreipė baimė. Jis atsisuko į triukšmo pusę, tačiau geliantis vėjas ir neįžvelgiama nakties tamsa trukdė orientuotis. Ir tada jis tai pamatė: vos už 10 metrų nuo jo kybojo grėsmingas juodas sraigtasparnis. Jis sukinėjosi priešais jį tarsi koks nematytas tamsus vabalas. Jo didžiulis apskritas ir suplotas kūnas buvo maždaug 20 metrų, o dvi ietis primenančios antenos grėsmingai artėjo į jį. Tarp antenų juodavo priekinis stiklas. Bezumovas pažiūrėjo į jį, tada nusisuko į rytus. Ten, pilkame horizonte, ryškėjo pirmieji kylančios saulės spinduliai. Sukdamasis aplinkui, Bezumovas sušuko į besitraukiančią naktį:

— Niekada! Jūs niekada manęs nesustabdysite! Jūs pavėlavote!

Jis tvirtai žengė į viršūnės centrą. Po juo dunksojo visas piramidės masyvas. Jis iškėlė rankas virš galvos ir atkišo Benbeno akmenį blėstančioms žvaigždėms. Tarsi tik to laukusi, tą akimirką kilo audra. Pro debesis prasiveržė mėlynų žaibų blyksniai ir išsibarstė į visas puses tarsi žiežirbos.

Katerina ir Ruterfordas, nors stovėjo už šimtų metrų dykumoje, krūptelėjo, kai žaibai perbėgo per dangų, prieš susmigdami vienu akinamu žybsniu į Didžiosios piramidės viršūnę. Pasigirdo kurtinamas riaumojimas ir sprogimas, šimtus kartų stipresnis nei prieš tai sprogusios signalinės raketos. Katerina su Ruterfordu pabandė atsitraukti, tačiau sprogimo banga bloškė juos ant žemės. Tada nuaidėjo dar vienas sprogimas — garsesnis nei pirmasis. Sprogo keistasis sraigtasparnis: į jį trenkė galingas žaibas, ir lėktuvas akimirksniu užsiliepsnojo. Į visas puses pažiro metalinės nuolaužos. Katerina su Ruterfordu susirietė ir nušliaužė smėliu tolyn. Paskui atsigulę susigūžė; Ruterfordas uždengė savo kūnu Kateriną melsdamasis, kad ant jų nenukristų nė vienas iki raudonumo įkaitęs šrapnelis.

O tada stojo tyla. Rodės, net vėjas liovėsi staugęs, nupūstas tolyn galingo sprogimo. Ant žemės nukrito paskutinės nuolaužos. Katerina atsargiai kilstelėjo galvą. Piramidė tvirtai stovėjo savo vietoje. Naktis traukėsi užleisdama vietą kylančiai saulei. Buvo pavasario ekvinokcijos rytas, ir viskas aplinkui atrodė taip, kaip ir pastaruosius dešimt tūkstančių metų: didingos piramidės tyliai stebėjo žmonijos kvailystes. Katerina užšliaužė ant kopos. Išsimėčiusios po dykumą, ruseno fiuzeliažo liekanos. Arčiau piramidės tysojo žmonių kūnai. Ruterfordas atšliaužė prie jos. Jie apmirę spoksojo į keistai tylią sceną nežinodami, ką pasakyti. Prie piramidės ėmė rinktis egiptiečių policijos automobiliai; išsigandę policininkai atsargiai lipo iš mašinų ir baksnojo rusenančias nuolaužas. Staiga Ruterfordas pastebėjo smėlyje spindintį daiktą.

— Ei, pažiūrėk, kas tai?

Katerina pašoko:

— O Dieve, negali būti...

Ji pasileido jo link pusiau šliauždama, pusiau bėgdama. Paskui atsisuko ir šūktelėjo Džeimsui:

— Taip! Tai Benbeno akmuo!

Ruterfordas ją pasivijo, ir jie atsargiai priropojo prie akmens. Jis neatrodė pažeistas — lygus auksinis paviršius blankiai žvilgėjo apyaušryje, o jo deimantas žėrėjo it žvaigždė. Katerina pakėlė jį.

— Neįtikima. Kaipgi jis išliko? Ai! — Ji paleido akmenį. — Jis karštas.

Ruterfordas nuplėšė vis dar drėgnų marškinių rankovę ir užmetė ją ant spindinčio akmens. Tada atsargiai apvyniojo jį ir paėmė.

— Turiu jį. — Jis žvilgtelėjo pylimo ir įėjimo į šulinį link. Ten šūkaudami bėgiojo policininkai.

— Pažiūrėk, — tarė jis. — Jie tikriausiai rado sargybinio kūną. Gerai. Tai reiškia, kad jie tikrai leisis į šulinį ir suras Poimandresą. — Jis nužvelgė plynaukštę, ieškodamas atsitraukimo kelio.

Pasigirdo šaižus policijos sirenų kaukimas, o prožektorių šviesos, paprastai naudojamos turistų lankomiems objektams apšviesti, susijungė su kylančios saulės šviesa ir apšvietė visas keturias piramidės puses bei ją supančius smėlynus. Ruterfordas pagriebė Kateriną už rankos:

— Dabar pats metas dingti.

Nieko nelaukdami jie pasuko į kopas ir į dykumos tylą.

Vėliau tą dieną Ruterfordas pabudo šiugždančiuose pataluose švariame, menkai apstatytame viešbučio kambaryje. Pro langus sruvo šviesa, o lengvas vėjelis šiureno permatomas baltas užuolaidas. Danguje nesimatė nė vieno debesėlio.

Jį tučtuojau užplūdo prisiminimai apie nakties nuotykius. Vadinasi, jis nesapnavo.

Jo akys perbėgo kambariu ir apsistojo ties ant kėdės atlošo užmestais marškiniais su nuplėšta rankove. Dirstelėjęs į Kateriną ir stengdamasis judėti kuo tyliau, jis išlipo iš lovos ir griebė marškinius bei jų turinį. Atsargiai pasidėjo ryšulį ant lovos ir pamažu išvyniojo. Priešais jį su visa savo paslaptinga šlove pasirodė Benbeno akmuo. Tą akimirką Katerina pasivertė ant šono ir atsimerkė.

— Džeimsai! Kur mes?

Jis šiltai nusišypsojo jai ir pasilenkęs pabučiavo į lūpas.

— Mes viešbutyje, kurį vakar vakare susiradome kažkur Kairo priemiesčiuose. Ir aš nežinau, kiek dabar valandų.

Katerina įsmeigė akis į Benbeno akmenį.

— Tai mes iš tiesų atgavome jį; tai nebuvo tik keistas sapnas. O Bezumovas...

Ruterfordas užbaigė sakinį:

— Bezumovo nebėra. Kaip, tikiuosi, ir Korporacijos vadovų. Tas keistas sraigtasparnis, susprogęs į milijonus gabalėlių, tikriausiai buvo jų. Viskas baigta — mes saugūs. Pažiūrėk! — Jis šypsodamasis atsisuko į langą. — Nuostabi diena.

Katerina pasirėmė ant alkūnės ir pažvelgė į taikų, giedrą dangų.

— O kaip Poimandresas? Mes turime jį aplankyti.

Ruterfordas atsistojo.

— Nusileisiu į administraciją ir paprašysiu, kad jie paskambintų į Gizos ligoninę. Jei jis ten, turėtume jį aplankyti.

Katerina tyrinėjo stulbinamą Benbeno akmens konstrukciją. Ji švelniai per jį patapšnojo.

— Taip, mes turime rasti būdą, kaip grąžinti šį nepaprastą daiktą.

Ruterfordas susisagstė marškinius, susivarstė batus.

— Kodėl tau nenusimaudžius po dušu? Grįšiu po dešimties minučių, ir galėsime eiti.

Katerina jam nusišypsojo. Pro langą pūtė lengvas brizas plevėsuodamas užuolaidą ir leisdamas saulei žvilgčioti į jos veidą.

— Džeimsai!

Jis atsisuko — jo ranka jau vėrė duris.

— Taip?

Ji plačiai jam nusišypsojo.

— Ačiū už viską.

Poimandresas nejudėdamas gulėjo ligoninės lovoje. Gurgždanti antklodė jam buvo užtraukta iki smakro. Pro žaliuzes veržėsi šilta, gyvybinga saulės šviesa. Dabar jo veidas dar labiau priminė seniai mirusio faraono kaukę. Prie lovos priėjusi slaugė švelniai palietė kopto petį. Tada pasilenkė ir kažką sušnabždėjo jam į ausį. Poimandresas tučtuojau atsimerkė. Akimirką jis sutrikęs dairėsi po kambarį, tačiau vos pamatęs savo svečius nusišypsojo.

Šypsena suteikėjo veidui spalvos ir gyvybės. Katerina apėjo aplink lovą ir atsisėdo ant kėdės prie staliuko. Ruterfordas liko stovėti gale lovos. Slaugė linktelėjo Katerinai ir išėjo. Katerina pasilenkė prie kopto. Ji nežinojo, nuo ko pradėti. Pati vargiai suprato, kas atsitiko.

— Pone Poimandresai, viskas gerai. Mes turime Benbeno akmenį — išgelbėjome jį po sprogimo vakar naktį. — Katerina pakėlė nuo grindų krepšį ir pasidėjo sau ant kelių. — Kaip mums jį grąžinti?

Ji apsižvalgė po palatą. Poimandreso lovą nuo kitų ligonių skyrė užuolaida. Vieta atrodė netinkama tokiam svarbiam daiktui. Poimandresas prasižiojo ir vėl užsičiaupė. Jo lūpose pasirodė silpna, tačiau ryžtinga šypsena. Sukaupęs jėgas, jis prašneko:

— Tai nesvarbu. Benbeno akmuo nėra svarbus...

Jis matė, kaip nustėro Katerina ir Ruterfordas. Silpnai kostelėjęs jis vėl prabilo. Jis labai norėjo, kad jie suprastų.

— Jis nieko nereiškia. Tai simbolis.

Katerina negalėjo patikėti savo ausimis:

— Norite pasakyti, jis neveikia? Bet mes matėme, vakar naktį jis...

Poimandresas vėl kostelėjo.

— Ne, jis veikia. Tačiau tam nebūtinai reikia būtent šio akmens. Benbeno akmuo yra mechanizmo dalis. Išmanantys gali paprasčiausiai sukurti kitą. Laimė, mažai kas tai žino.

Ruterfordas tyliai susijuokė. Ką gi, dėl to buvo verta beveik žūti.

Poimandresas pažiūrėjo į Ruterfordą.

— Tiesiog atsikratykite jo. Taip bus saugiausia.

Ruterfordas pritariamai linktelėjo. Poimandresas apsilaižė sudžiūvusias lūpas.

— Stebuklas įvyko. Mes vos nežuvome. Žmogus baltais drabužiais buvo sustabdytas. Korporacijai nepavyko perprasti piramidžių galios. Kai kurie iš jos narių žuvo, ir jos nedori planai kuriam laikui buvo atidėti.

Katerinos veidas niaukėsi.

— Bet jie vis tiek naikina pasaulį. Mes sulaikėme juos tik vienai dienai. Dabar žinome, kad tirpstantis ledas sukels litosferos poslinkius, — ką galime padaryti?

Ruterfordas apsidairė norėdamas įsitikinti, kad netoliese nėra slaugės.

— Gal mes patys galime išmokti naudotis mechanizmu? Galėtume pajungti jo galią ir atitraukti žmoniją nuo prarajos krašto. Galbūt Bezumovo mintis buvo teisinga, tik jis pasirinko netinkamą metodą, — tarė jis.

Poimandresas nutildė jį sausu nekantriu kosuliu.

— Ne, Džeimsai. Niekas dar nėra pasiruošęs valdyti jo galios. Privalote atsispirti pagundai pasinaudoti mechanizmu ar atidaryti duris į Duomenų salę. Jūs jau pakankamai žinote. Jei mėginsite kovoti su Korporacija jėga, ji arba jus sunaikins, arba jos galia jus papirks, kaip papirko laikančius save Korporacijos valdovais. Yra tik vienas būdas nugalėti Korporaciją.

— Koks? — pasiteiravo Katerina.

— Labai paprastas. Jūs turite aiškinti žmonėms tiesą. Ir negalite versti žmonių keisti požiūrį — antraip su laiku patys tapsite naująja Korporacija. Atminkite, tiesa yra galingesnis ginklas už bet kokią fizinę jėgą pasaulyje.

Poimandresas nusišypsojo.

— Mes žengiame į naują erą. Korporacija atrodo dar gatingesnė, tačiau tai klaidingas požiūris — mes irgi esame arčiau pergalės nei kada nors. Jei žmonės atsivers tiesai, jie suvoks, kad šiuolaikinė „plėtra“ ir ekonominis augimas iš tiesų tėra liga, stumianti juos į vergovę. Mums reikia, kad būsima karta tuo patikėtų ir skiepytų šį požiūrį savo vaikams. Tada pagaliau išsilaisvinsime iš Korporacijos kumščio ir išvengsime gresiančio kataklizmo. Aš tikiu, jog tai įmanoma. Mes privalome tą padaryti. O jei ne, tuomet mūsų rūšis neverta būti išgelbėta. Kaip matote, viskas labai paprasta.

Poimandresas nutilo įkvėpti oro:

— Dabar matote, kodėl Duomenų salė nėra svarbi, kaip ir kita slapta protėvių išmintis. Mes turime savo noru atsisakyti valdžios ir turtų siekimo, nes per tokius siekius mus gali valdyti Korporacija. Jei tokiam materializmui atsuktume nugaras, tada Korporacija būtų priversta atidengti savo tikrąjį veidą— ji būtų pasmerkta. Tačiau tai pareikalaus daug stiprybės. Dabar eikite. Grįžkite į savo šalis ir skleiskite tiesą. Dabartis vis dar priklauso jiems, bet ateitis priklauso mums...

Ištaręs šiuos žodžius, Poimandresas įsileido kosėti. Sugrįžo slaugė. Ji rūsčiai nužvelgė Ruterfordą su Katerina. Koptas sukaupė jėgas paskutiniams žodžiams:

— Dabar jūs saugūs.

Ruterfordas nerimo:

— O kaip sprogimas — ar jis nepritrauks Egipto policijos ir žiniasklaidos dėmesio? Kaip dėl to keisto sraigtasparnio nuolaužų?

Poimandresas sukaupė likusias jėgas.

— Egipto vyriausybė viską užglaistys. Daug keistų dalykų atsitinka Gizoje. Jums nėra ko baimintis. Kaupkite jėgas ateičiai.

Slaugė priėjo prie Poimandreso lovos ir piktai dėbtelėjo į jo lankytojus.

— Prašom išeiti, ponas Poimandresas dar per silpnas ilgiems pokalbiams.

Katerina atsistojo.

— Taip, žinoma, atleiskite mums...

Ji palinko prie Poimandreso, kad šis be vargo galėtų ją girdėti.

— Mes padarysime, kaip jūs prašote, — skleisime tiesą. Įspėsime žmones ir įtikinsime juos keisti gyvenimo būdą. Pažadame.

Kai jie išėjo iš ligoninės į saulės šviesą, Katerina staiga suvokė, kad tai pirmas kartas per ilgą laiką, kai ji, būdama viešoje vietoje, nesidairo per petį. Tai pirmas kartas nuo žinios apie profesoriaus mirtį, kai jaučiasi atsipalaidavusi. Ji patenkinta atsiduso.

— Taigi mūsų užduotis aiški. Bet pirmiausia, manau, nusipelnėme poilsio. Gal važiuokim į oro uostą ir pažiūrėkim, ar gausim bilietus atgal į Londoną?

Ruterfordas nusišypsojo.

— Taip, manau, kad per vieną kelionę pakankamai pamatėme ir sužinojome. Laikas namo.

Katerina užsimerkė mėgaudamasi saulės šiluma. Kai atsimerkė, Džeimsas buvo dingęs. Ji sunerimusi apsidairė ir pamatė jį stovint varganos suvenyrų krautuvėlės tarpduryje. Jis atsisuko ir jai nusišypsojo.

— Minutėlę palauk, kai ką sau buvau pažadėjęs padaryti prieš mums išvykstant iš Egipto.

Jo veide žaidė keista šypsena. Katerina žiūrėjo į jį sutrikusi.

— Džeimsai! Ką tu darai?

— Aš greitai.

Ruterfordas nėrė į vidų ir dingo aptriušusios krautuvėlės tamsoje. Viduje buvo tikra Aladino ola su įvairiausiais suvenyrais turistams. Odinės rankinės, suvenyrų prikimšti odiniai kupranugariai, persiški kilimai, Nargilio pypkės ir daugybė papuošalų — žiedai, karoliai, auskarai iš įvairiausių medžiagų, kai kurie su egiptietiškais simboliais. Ruterfordas nužvelgė dėžutes ir padėklus su papuošalais. Ant vieno iš jų buvo keletas tuzinų žiedų: paprastų sidabrinių žiedelių su spalvingais, tačiau nebrangiais akmenimis. Ruterfordas išsirinko vieną. Iš krautuvėlės šešėlių atšlepseno senis, aiškiai parduotuvės savininkas, šiek tiek nustebęs, kad mato pirkėją. Ruterfordas atsisuko į jį ir nusišypsojo.

— Norėčiau pirkti šį žiedą.

Savininkas burbtelėjo:

— 100 egiptietiškų svarų.

Ruterfordui buvo nė motais, kad prašoma per daug.

— Sutarta. Bet noriu, kad išimtumėt akmenį.

Senis nesuprasdamas pažvelgė į jį. Ruterfordas gestais paaiškino, ko nori. Senis suglumo.

— Išimti akmenį? Bet vis tiek kainuos 100 svarų. Be akmens nebus pigiau.

Ruterfordas linktelėjo.

— Taip, suprantu. Sumokėsiu tiek pat, nesijaudinkit. Štai, imkit 100 svarų.

Senis papurtė galvą ir šyptelėjo — išprotėję turistai! Jis nušlepseno atgal į parduotuvės gilumą ir pasikniso dėžėse. Ruterfordas dirstelėjo pro stiklines duris. Katerina stovėjo ant šaligatvio saulės šviesoje ir stebėjo praeivius. Jo širdis tirpo žiūrint į ją. Senis palietė jam alkūnę.

— Duokit.

Ruterfordas ištiesė jam žiedą.

Senis laikė rankose reples. Įgudusiu judesiu jis suspaudė metalinę sąsagą, laikančią akmenį, tada apvertė žiedą, ir akmuo iškrito jam į delną. Jis ištiesė jį Ruterfordui. Šis nusišypsojo ir papurtė galvą...

— Pasilikit jį sau! O dabar noriu, kad padarytumėt štai ką...

Ruterfordas ištraukė iš kišenės Benbeno akmenį. Senio akys nušvito iš džiaugsmo, kai jis pamatė deimantą, žėrintį mažosios piramidės viršūnėje. Ruterfordas gestais paaiškino, kad reikia deimantą nuimti ir įdėti į žiedo akutę.

— Aaach!

Dabar senis suprato. Jis patenkintas nusišypsojo Ruterfordui ir, paėmęs iš jo rankų Benbeno akmenį, nuskubėjo atgal į parduotuvės gilumą. Paniurnėjęs ir pabandęs nuimti deimantą įvairiais instrumentais, jis pagaliau džiaugsmingai šūktelėjo.

Senis parodė deimantą Ruterfordui, tada įniko tvirtinti jį prie žiedo. Po daugybės taisymų pagaliau ištiesė žiedą Ruterfordui.

— Dovana! — išdidžiai tarė egiptietis.

Ruterfordas šyptelėjo.

— Tikrai taip!

Ruterfordas sumokėjo pardavėjui ir išskubėjo pro stiklines duris į gatvę. Senis smalsiai nulydėjo keistąjį pirkėją akimis.

Džeimsas giliai įkvėpė, tada perkirto gatvę ir priėjo prie sumišusios Katerinos.

— Ką tu padarei Benbeno akmeniui?

Jis linksmai žybčiodamas akimis atsakė:

— A, pamaniau, kad iš jo išeitų sužadėtuvių žiedas.

Į gražius Katerinos skruostus suplūdo raudonis, ir jie sužydėjo it rožės. Ji plačiai nusišypsojo, nedvejodama paėmė žiedą, užsimovė ant piršto, aistringai apkabino mylimąjį ir paskendo jo tvirtame glėbyje.

3 Uolektis (istor.) — ilgio matas, lygus ~ 45-56 cm (vert. past.).