Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš:

Scott Westerfeld

SPECIALS

Pirma knyga „Bjaurūs“

Antra knyga „Gražūs“

Trečia knyga „Ypatingi“

ISBN 9786090105054

Copyright © 2006 by Scott Westerfeld

Published by arrangement with Simon Pulse, an imprint of Simon & Schuster Children’s Publishing Division All rights reserved. No part of this book may be reproduced or transmitted in any form or by any means, electronic or mechanical, including photocopying, recording or by any information storage and retrieval system, without permission in writing from the Publisher.

Viršelio iliustracija: photocase.com

Apipavidalinimas: Dörte Dosse

© Vertimas į lietuvių kalbą, Donatas Masilionis, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Donatas Masilionis

Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorės Rasa Praninskienė, Giedrė Bulatovienė

Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko

Maketavo Albertas Rinkevičius

I dalis

Ypatingoji

Nuplėšdamas žiedlapius, gėlės grožio nenusiskini.

Rabindranatas Tagorė, „Paklydę paukščiai“

Sužlugdyta puota

Šešios orlentės grakščiai slydo tarp medžių tarsi kortos, elegantiškai išmestos į orą ir dabar sklendžiančios ant stalo. Orlenčių pilotai, sulenkę kojas per kelius ir išskėtę rankas, juokdamiesi linkčiojo ir nardė tarp apledėjusių šakų. Jiems pavymui švytėdamas liejosi krištolo lietus – mėnesienoje spindintys mažyčiai ledo varvekliukai, nupurtyti nuo pušų spyglių.

Talė viską jautė labai aiškiai: plikas rankas kandžiojantį vėją, besikaitaliojančią sunkio jėgą, spaudžiančią jos pėdas prie orlentės. Įkvėpus spygliuočių miško oro, gerklė ir liežuvis tarsi pasidengė tirštu sirupu.

Šaltame ore garsai buvo aiškesni: palaidi bendrabučio striukės skvernai pliaukšėjo tarsi vėjo plevenama vėliava, kiekviename posūkyje cyptelėdavo kibiapadžiai batai. Faustas siuntė šokių muziką tiesiai į anteną, įmontuotą merginos odoje, bet muzika buvo daug tylesnė nei garsai aplink. Kad ir skubėdama, Talė jautė kiekvieną naujo savo kūno raumenėlį, sutvirtintą monopluoštu.

Nuo šalčio Talė prisimerkė, akys ėmė ašaroti, bet dėl to regėjimas tapo tik aštresnis. Pro šalį lėkė spindinčių ledo varveklių virtinės, mėnesiena užliejo pasaulį sidabru, ir mergina jautėsi lyg sename nespalvotame kine.

Štai ką reiškia būti pjaustytoja: dabar viskas persmelkta lediniu šalčiu, tarsi kas būtų nudyręs odą.

Šėja nėrė pro Talę, pirštais brūkštelėjo draugei per ranką ir šyptelėjo. Talė taip pat pamėgino nusišypsoti, bet, pažvelgus į Šėjos veidą, kažkas suspurdėjo po širdimi. Penki pjaustytojai šįvakar vykdė slaptą užduotį. Jų juodas raineles dengė neišraiškingi kontaktiniai lęšiai, nuožmiai dailius žandikaulius švelnino išmaniojo plastiko kaukės. Pjaustytojai pasivertė bjauruliais, mat šįvakar turėjo sužlugdyti puotą Kleopatros parke.

Maskaradų Talė, bent kol kas, troško mažiausiai. Jau porą mėnesių ji yra ypatingoji, bet žiūrėdama į Šėją tikėjosi išvysti naują, žavingą ir nuožmų geriausios draugės grožį, o ne bjaurulės kaukę.

Saugodamasi apledėjusios šakos, Talė pakreipė orlentę šonu ir nutolo nuo draugės. Visą dėmesį ji sutelkė į tviskančią gamtą ir susikaupusi nardė tarp medžių. Šalto oro gūsis privertė ją galvoti apie tikrovę, o ne apie vidinę tuštumą likus vienai be Zeino.

– Priekyje matau grupelę puotauti susiruošusių bjaurulių. – Šėja ištarė beveik pašnibždomis, bet žodžiai vis tiek nustelbė muziką; juos pagavo Talės žandikaulyje įmontuota mikroschema ir perdavė į odoje esančių antenų tinklą. – Ar tikrai esi pasirengusi, Tale-va?

Talė giliai įkvėpė šalto oro, ir mintys praskaidrėjo. Ji tebevirpėjo iš nerimo, bet trauktis nebuvo kur.

– Nesijaudink, Viršininke. Viskas slys kaip per ledą.

– Turėtų. Juk šiaip ar taip, čia – vakarėlis, – atsakė Šėja. – Taigi linksminkimės, mažieji bjauruliai.

Keli pjaustytojai pažvelgė vienas kitam į netikrus veidus ir sukikeno. Talė ir vėl pajuto ant veido ploną, vos milimetro storio kaukę: spuoguotą ir nesveiką plastikinį veidą darkė dirbtiniai patinimai ir guzai, o po jais slėpėsi žaviai besisukiojančių blyksinčių tatuiruočių tinklas. Nelygūs vainikėliai slėpė aštrius tarsi skustuvas dantis, ir net ant tatuiruotų rankų buvo užpurkšta netikros odos.

Užteko dirstelėti į veidrodį, ir Talė iškart suprato, į ką ji panaši: į bjaurulę. Nerangią, riestanosę, nekantriai laukiančią kito gimtadienio, operacijos, po kurios imama mąstyti burbulingai, ir kelionės į kitą upės krantą. Kitaip tariant, – niekuo neypatinga penkiolikmetė.

Tai buvo pirmoji Talės užduotis, jai tapus ypatingąja. Mergina tikėjosi, kad dabar yra pasirengusi bet kam – po daugybės operacijų jos naujieji raumenys tapo šalti kaip ledas, o refleksai staigūs lyg gyvatės. Be to, ji du mėnesius treniravosi pjaustytojų stovykloje: gyveno laukiniuose tyruose, mažai miegojo ir nieko nevalgė.

Tačiau užteko dirstelėti į veidrodį, ir Talės pasitikėjimas savimi susvyravo.

Menkai guodė ir tai, kad pjaustytojai į miestą atvyko pro Sukriošėlių Miesto priemiesčius. Jie skrido virš begalinių eilių visiškai vienodų namų pritemdytais langais. Pamačius nuobodžią vietovę, kurioje Talė užaugo, merginos rankos pasidarė tarsi lipnios, į naują jautrią odą nemaloniai trynėsi bendrabučio uniforma. Talei regėjosi, kad dailiai apkarpyti žaliojoje juostoje augantys medžiai ją ėmė spausti, lyg norėtų sutrinti ir vėl paversti vidutine. Talei patiko būti ypatingąja, gyventi lediniame šaltyje už miesto ir jaustis pranašesne, todėl ji nekantraudama laukė, kada galės grįžti į tyrus ir nusiplėšti nuo veido šią bjaurią kaukę.

Talė sugniaužė kumščius ir ėmė klausytis, ką transliuoja odos antenos. Ji girdėjo Fausto siunčiamą muziką ir kitų pjaustytojų skleidžiamą triukšmą – tylų kvėpavimą, vėjo, talžančio jiems veidus, šniokštimą. Bičiulių širdys dunksėjo taip garsiai, jog merginai atrodė, kad tuoj plyš jos ausų būgneliai, o augantis pjaustytojų jaudulys, regis, persmelkė visus kaulus.

– Išsiskirstykime, – paliepė Šėja, kai jie priartėjo prie žiburių, apšviečiančių puotautojus. – Nenoriu, kad atrodytume tarsi viena gauja.

Pjaustytojai išsisklaidė. Talė liko su Faustu ir Šėja, o Taksas su Ho nuskrido į Kleopatros parko pakraštį. Faustas pareguliavo garso paskirstymo dėžutę, ir muzika nutilo; buvo girdėti tik šniokščiantis vėjas ir tolimas puotos triukšmas.

Talė vėl nervingai įkvėpė ir pajuto minios kvapą – bjauraus prakaito ir išlaistyto alkoholio tvaiką. Vakarėlio šokių muzika sklido ne per odos antenas, o buvo primityviai transliuojama į orą, tad į medžius plakėsi tūkstančiai garso bangų. Bjauruliai visada būna triukšmingi.

Ypatingųjų rengimo centre Talė išmoko orientuotis miške užmerktomis akimis, tarsi šikšnosparnis reaguoti į menkiausią aidą. Tačiau šįvakar jai teks būti itin akylai. Šėja turėjo šnipų Bjaurulių Mieste, ir šie išgirdo, kad pašaliečiai ketina sužlugdyti vakarėlį, – naujieji dūmiečiai ketino dalyti nanus ir sukelti neramumus.

Dėl to pjaustytojai čia ir atvyko: susiklostė ypatingosios aplinkybės.

Trijulė nusileido prie pat blykčiojančių prožektorių, sumontuotų ant sklandančių rutulių, ir nušoko ant žemės, nuklotos sušalusiais pušų spygliais. Šėja nusiuntė orlentes aukštyn, kad šios lauktų prie medžių viršūnių, tada patenkinta pažvelgė į Talę.

– Nuo tavęs sklinda baimės kvapas.

Talė gūžtelėjo pečiais; su bjaurulių bendrabučio uniforma ji jautėsi nesmagiai. Šėja visada užuosdavo kitų pojūčius.

– Galbūt, Viršininke.

Staiga Talė prisiminė, kaip ji kadaise jausdavosi atvykusi į puotą. Net būdama burbulagalvė gražuolė negalėdavo pakęsti virpulio, kuris apimdavo atsidūrus minioje. Ji iškart pajusdavo šilumą, skleidžiamą daugybės kūnų, ir į ją įsmeigtus žvilgsnius. Dabar merginą nuo pasaulio skyrė lipni ir svetima kaukė. Visiškai netinkanti ypatingajai. Talės skruostai po plastiku plykstelėjo raudoniu, tarsi ji būtų susigėdusi.

Šėja suspaudė draugei ranką.

– Nesijaudink, Tale-va.

– Juk jie – tik bjauruliai, – atsklido Fausto šnibždesys. – Be to, mes čia, su tavimi. – Vaikinas uždėjo ranką Talei ant peties ir švelniai spustelėjo.

Talė linktelėjo. Per odos antenas ji girdėjo ramų lėtą bičiulių kvėpavimą. Viskas buvo taip, kaip žadėjo Šėja: pjaustytojai yra vieninga ir neišardoma gauja. Daugiau Talė niekada nebus vieniša, net ir kai jaus tuštumą. Net kai ilgintis Zeino apims svaiginanti panika.

Ji nėrė pro šakas ir paskui Šėją nusekė blyksinčių šviesų link.

Kitaip nei tada, kai buvo burbulinga, nuolat sutrikusi ir apkvaišusi, dabar Talė viską puikiai prisiminė. Ji prisiminė, kokia svarbi bjauruliams Pavasario puota. Artėjant pavasariui ilgėjo dienos, tad atsirasdavo daugiau laiko išdaigoms, pasiskraidymams orlente ir pobūviams po atviru dangum.

Tačiau, kartu su Faustu braudamasi paskui Šėją pro minią, to pernykščio energijos antplūdžio Talė nepajuto. Puota jai atrodė tiesiog nuobodybė, vangi ir nevykusi. Bjauruliai stoviniavo drovūs ir sutrikę, o tie, kurie išdrįso šokti, judėjo akivaizdžiai persistengdami. Visi jie atrodė lėkšti ir nenatūralūs, tarsi pobūvio dekoracijos vaizdasienėje, laukiančios, kada pagaliau atvyks tikri žmonės.

Vis dėlto Šėja teisi: bjauruliai nėra neišmanėliai, kaip kad burbulagalviai gražuoliai. Minia tuojau prasiskyrė ir praleido pjaustytojus. Tai kas, kad bjaurulių veidai spuoguoti ir netaisyklingi, bet jų akys akylos. Puotaujantieji iškart pajuto, kad trys pjaustytojai yra kitokie nei jie. Nė vienas per ilgai nesistebeilijo į Talę ir nemėgino atspėti, ką iš tiesų slepia išmanusis plastikas, visi pasislinkdavo vos tik jai prisilietus, drebulys perbėgdavo jų pečiais, kai Talė eidavo pro šalį, tarsi bjauruliai jaustų, kad kažkur šalia slypi pavojus.

Iš jų veidų buvo nesunku išskaityti mintis. Bjaurulių veidai ir judesiai išdavė, kad jie pavydi ir jaučia neapykantą, trokšta kovos ir vilionių. Tapusi ypatingąja Talė viską matė labai aiškiai, tarsi iš viršaus žiūrėtų į miške vingiuojantį takelį.

Talė nejučia nusišypsojo, pagaliau atsipalaidavo ir pasijuto pasirengusi medžioklei. Ji nesunkiai pastebės vakarėlio žlugdytojus.

Mergina nužvelgė minią, ieškodama išsiskiriančių bjaurulių: truputį per daug pasitikinčių savimi, per daug raumeningų ir įdegusių tyrų saulėje. Ji gerai žinojo, kaip atrodo dūmiečiai.

Pernai rudenį Šėja, kai dar buvo bjaurulė, pabėgo į tyrus, kad išvengtų operacijos, turėjusios paversti ją burbulagalve. Talė nusekė iš paskos, ketindama parvesti draugę namo, ir jos abi kelias savaites, kurios labai prailgo, gyveno Senuosiuose Dūmuose. Gyventi tarsi gyvuliams buvo tikra kančia, bet tų dienų prisiminimai dabar pravertė. Dūmiečiai labai pasipūtę, dedasi pranašesni už miestiečius.

Kitame lauko, kuriame knibždėjo puotaujančiųjų, krašte Talė pamatė Ho ir Taksą. Jie išsiskyrė iš minios tarsi pora katinų, sėlinančių per ančių pulką.

– Viršininke, ar mes ne per daug išsiskiriame? – sušnibždėjo Talė, ir jos žodžiai per odos antenų tinklą kaipmat pasiekė pjaustytojų ausis.

– Ką turi omeny?

– Jie visi kažkokie sutrikę, o mes atrodome… ypatingai.

– Mes ir esame ypatingi. – Šėja per petį pažvelgė į Talę ir plačiai nusišypsojo.

– O aš maniau, kad turime būti užsimaskavę.

– Taip, bet tai nereiškia, kad negalime pasilinksminti! – atšovė Šėja ir nėrė į minią.

Faustas palietė Talei petį.

– Žiūrėk ir mokykis.

Ypatinguoju vaikinas tapo anksčiau už Talę. Pjaustytojai sudarė naują Ypatingųjų aplinkybių skyriaus padalinį, bet Talę operavo ilgiau nei visus kitus. Praeityje ji daug kartų elgėsi labai vidutiniškai, tad gydytojai užtruko šalindami susikaupusius kaltės ir gėdos jausmus. Emocijų likučiai gali atsitiktinai sukelti smegenyse sumaištį, o tai visiškai nepageidautina, kai esi ypatingoji. Galią suteikia ledinis aiškumas, tikslus žinojimas, kur esi, pjaustymasis.

Tad Talė laikėsi arčiau Fausto, stebėjo ir mokėsi.

Šėja minioje susirado kažkokį vaikiną ir atplėšė jį nuo merginos, su kuria jis šnekučiavosi. Pasipiktinęs vaikinas pamėgino išsilaisvinti iš Šėjos gniaužtų, jo gėrimas išsiliejo ant žemės, paskui jis pažvelgė Šėjai į akis.

Talė pamatė, kad Šėja nėra tokia bjauri kaip kiti pjaustytojai, net pro bjaurulės kaukę buvo matyti violetiniai akių paryškinimai. Kai Šėja prisitraukė vaikiną arčiau ir ėmė į jį trintis, blykčiojančioje prožektorių šviesoje jos akys suspindo tarsi plėšrūnės, o raumenys suvilnijo, lyg ją kas būtų perliejęs virve.

Vaikinas nenusuko žvilgsnio į šalį net tada, kai savo alų atidavė pirmai pasitaikiusiai merginai, kuri spoksojo į jį išsižiojusi. Bjaurulis uždėjo rankas Šėjai ant pečių ir pradėjo kartoti jos judesius.

Visi sužiuro į šią porą.

– Nepamenu, kad tai būtų numatyta mūsų plane, – tyliai pasakė Talė.

Faustas nusijuokė.

– Ypatingiesiems nereikia planų. Bent jau tokių, kurių negalima keisti.

Jis atsistojo Talei už nugaros ir apkabino ją per liemenį. Talė pajuto jo kvėpavimą ir kūnu perbėgo virpulys.

Mergina atsitraukė nuo Fausto. Pjaustytojai nuolat liesdavo vienas kitą, bet ji dar nespėjo prie to priprasti. Vis dėlto stebėjosi, kad tarp jų iki šiol nėra Zeino.

Per odos antenas Talė girdėjo, kaip Šėja šnibždasi su vaikinu. Draugė ėmė kvėpuoti sunkiau, nors vieno kliko1 atstumą nubėgdavo per dvi minutes nė nesuprakaitavusi. Talė išgirdo, kaip Šėja braukia per neskustą vaikino odą, – ji ėmė skruostu trintis jam į skruostą. Talei krūptelėjus, Faustas sukikeno.

– Atsipalaiduok, Tale-va, – ramino jis ir patrynė merginai pečius. – Ji žino, ką daro.

Talė aiškiai pamatė vieną dalyką: Šėjai pradėjus šokti, atsirado ir daugiau šokėjų. Iki tol vakarėlis priminė ore nervingai trūkčiojantį burbulą, o Šėja pradūrė jį ir išleido viduje susitvenkusį kažką šalto. Minia ėmė skirstytis poromis, rankos vijosi aplink kaklus, judesiai tapo greitesni. Matyt tas, kas rūpinosi muzika, tai pastebėjo – ji tapo garsesnė, žemi tonai gilesni, virš galvų tamsoje akinamai blykčiojo sklandantys rutuliai. Minia pagavo ritmą.

Talės širdis ėmė plakti greičiau. Ji stebėjosi, kaip lengvai Šėjai pavyko visus suburti. Draugei įsisukus, vakarėlis tapo neatpažįstamas. Tai jau nepriminė kvailų pokštų, kuriuos Talė krėsdavo bjaurulių laikais, – vogčiomis kirsdavo upę ar vogdavo tąsiąsias striukes; čia buvo magija.

Ypatingoji magija.

Na ir kas, kad Šėja buvo užsidėjusi bjaurulės kaukę. Ypatingųjų rengimo centre draugė be paliovos kartojo, kad burbulagalviai klysta. Iš tikrųjų visiškai nesvarbu, kaip atrodai. Svarbu, kaip elgiesi, kaip save pjaustai. Jėga ir refleksai tėra tik viso to dalis. Šėja tiesiog žino esanti ypatinga, todėl ypatinga ir yra. Kol Šėja kitų neapšviečia savo asmeniniu prožektoriumi, jie tėra tik tapetai, neaiškus fonas, vangus klegesys.

– Eime, – pašnibždomis paragino Faustas ir ėmė tempti Talę tolyn nuo tirštėjančios minios. Jaunuoliai pasitraukė į aikštės pakraštį. Niekas jų nepastebėjo, nes visų žvilgsnius buvo prikausčiusi Šėja ir jos atsitiktinai pasirinktas vaikinas. – Eik aplinkui. Ir atidžiai dairykis.

Talė linktelėjo; ji išgirdo, kaip šnibždasi kiti pjaustytojai, išsisklaidantys tarp besilinksminančiųjų. Ir staiga ji viską suprato…

Iki šiol puota buvo per daug negyva ir lėkšta, kad minioje galėtų pasislėpti ypatingieji ar jų medžiojamas grobis. O dabar minia šoko iškėlusi tankas ir mojavo į taktą, ore skraidė plastikinės stiklinės, susirinkusieji šėlo. Jei dūmiečiai ketina sužlugdyti vakarėlį, jie laukia kaip tik tokios akimirkos.

Dabar judėti buvo sunkiau. Talė prasibrovė pro spiečių jaunų merginų, beveik mažvaikių, kurios šoko užsimerkusios. Blizgis, kurio jos buvo užsipurškusios ant nelygios odos, spindėjo pulsuojančioje sklandančių prožektorių šviesoje. Mergaitės nesudrebėdavo, kai Talė braudamasi jas paliesdavo, – ypatingąją Talės aurą nustelbė vakarėlio energija ir Šėjos šokio magija.

Maži bjaurūs kūnai trankėsi į Talę ir ji prisiminė, kaip pati pasikeitė. Naujieji kaulai buvo iš aviacinės keramikos, lengvi it bambukas ir kieti tarsi deimantas, raumenys – supinti į sruogas savaime atsinaujinančio pluošto plaušeliai. Atsitiktinai prisiglaudžiantys bjaurulių kūnai buvo minkšti ir netvirti, tarsi atgijusių triukšmingų, bet nepavojingų pliušinių žaisliukų.

Talės galvoje nuaidėjo skimbtelėjimas – tai Faustas padidino odos antenų veikimo lauką; ausyse pasigirdo įvairūs garsai: greta Takso šokančios merginos klyksmai, iš garsiakalbių, prie kurių stovėjo Ho, sklindantis mušamųjų dundesys, nereikšmingi žodeliai, kuriuos Šėja šnibždėjo į ausį atsitiktiniam vaikinui. Talei regėjosi, lyg ji vienu metu yra penki asmenys, tarsi jos sąmonė pasklidusi tarp besilinksminančiųjų ir siurbia jų energiją kartu su triukšmu ir šviesos blyksniais.

Talė giliai įkvėpė ir patraukė į laukymės pakraštį, toliau nuo sklandančių prožektorių blyksinčios šviesos. Iš ten bus patogiau stebėti, o visi pojūčiai taps aštresni.

Prasiskinti kelią buvo lengviau šokant kartu su minia, nei pro ją braunantis. Talė leidosi kartkartėmis pastumiama, kaip vėjo gūsiams leisdavo nešti orlentę. Tada ji įsivaizduodavo esanti paukštis plėšrūnas.

Mergina užsimerkė ir, pasitelkusi kitus pojūčius, siurbė į save šurmulį. Galbūt tai ir yra buvimo ypatingąja esmė: šokti su visais, bet jaustis vieninteliu tikru žmogumi minioje…

Staiga plaukeliai Talei ant sprando pasišiaušė, šnervės išsiplėtė. Kažkoks kvapas, visiškai kitoks nei žmonių prakaito ar išpilto alaus, sužadino prisiminimus apie laikus, kai Talė dar būdama bjaurulė pabėgo iš miesto ir pirmą kartą viena atsidūrė laukiniuose tyruose.

Ji užuodė dūmus – įkyrų laužo tvaiką.

Talė atsimerkė. Miesto bjauruliai nedegina medžių. Netgi fakelų. Jiems tai draudžiama. Vakarėlį apšvietė tik blykčiojantys sklandantys prožektoriai ir kylantis mėnulis.

Kvapas greičiausiai atsklido iš Svetur.

Talė ėmė sukti aplink minią vis platesnį ratą, atidžiai tyrinėdama viską aplink ir stengdamasi rasti tai, kas šį kvapą skleidžia.

Tačiau niekas nekrito į akis. Ji matė tik būrelį neišmanėlių bjaurulių, šokančių tarsi patrakę, mojuojančių rankomis ir laistančių alų. Nė vieno grakštaus, pasitikinčio savimi ar stipraus…

Ir tada Talė pastebėjo merginą.

Ji šoko apsikabinusi vaikiną ir kažką karštai šnibždėjo jam į ausį. Vaikino pirštai nervingai trūkčiojo liesdami merginai nugarą, jiedu judėjo ne į taktą ir atrodė tarsi mažvaikiai, atėję į pasimatymą. Mergina striukę buvo užsirišusi ant juosmens, tarsi nebijotų šalčio. O ant rankos, vidinėje pusėje, buvo matyti eilė blyškių kvadratėlių – pleistrų nuo saulės pėdsakai.

Ši mergina daug laiko praleidžia lauke.

Prisiartinusi Talė vėl užuodė dūmų kvapą. Jos naujosios tobulos akys pamatė, kad merginos marškiniai šiurkštūs, išausti iš natūralaus pluošto, susiūti siūlais ir kvepia… skalbiamaisiais milteliais. Šis drabužis – ne iš tokių, kuriuos padėvėjęs išmeti į perdirbimo įrenginį, jį reikia skalbti, išmuilinti ir daužyti į akmenis šaltame upelyje. Talė pamatė, kad merginos plaukų linija nedaili – jie kirpti rankomis, metalinėmis žirklėmis.

– Viršininke, – sušnibždėjo Talė.

– Taip greitai, Tale-va? – pasigirdo mieguistas Šėjos balsas. – Aš linksminuosi.

– Manau, aptikau dūmietę.

– Tikrai?

– Taip. Ji kvepia skalbiniais.

– Matau ją, – pro muziką atsklido Fausto balsas. – Rudais marškiniais. Šoka su tuo vaikinu.

– Taip. Ir ji įdegusi.

Pasigirdo suirzęs atodūsis ir keli atsiprašymo žodžiai – Šėja sumurmėjo juos bjauruliui, išsilaisvindama iš jo glėbio.

– Ar jų yra daugiau?

Talė vėl nužvelgė minią, plačiu ratu apėjo merginą, mėgindama užuosti dūmų kvapą.

– Kol kas nematau.

– Man taip pat niekas daugiau nekrito į akis, – pritarė Faustas, kurio galva išniro visai čia pat.

Jis brovėsi prie šokančios merginos. Iš kito aikštės krašto pro puotaujančiųjų minią prie jos artinosi Taksas su Ho.

– Ką ji veikia? – paklausė Šėja.

– Šoka ir… – Talė nutilo pamačiusi, kaip merginos ranka įlenda į vaikino kišenę. – Ji ką tik jam kažką padavė.

Šėja net sušvokštė. Vos prieš kelias savaites dūmiečiai į Bjaurulių Miestą atgabendavo tik propagandinių lapelių, o dabar jie slapta neša kur kas pavojingesnius dalykus: tabletes su nanais.

Nanai smegenyse naikina pakitimus, gražuolius paverčiančius burbulagalviais, skatina jų smurtines aistras ir verčia vulgariais. Kitaip nei paprastų trumpai veikiančių tablečių, šių vaistų sukelti pokyčiai išlieka visam laikui. Nanai veikia tarsi mažulytės alkanos mašinos – jie auga, dauginasi ir kasdien jų atsiranda vis daugiau. Jie netgi gali visai sunaikinti smegenis. Išgėrei vieną tabletę – ir netenki proto.

Talei teko matyti, kaip tai atsitinka.

– Sučiupkit ją, – įsakė Šėja.

Talė pajuto adrenalino antplūdį; muzika ir minios siautulys tarsi prislopo. Ji pirmoji pastebėjo merginą, tad sučiupti ją – Talės pareiga, jos privilegija.

Pasukusi žiedą ant didžiojo piršto, Talė pajuto, kaip iš jo iššoka geluonis. Vienas dūris, ir dūmietė pradės svirduliuoti, neteks sąmonės, lyg būtų per daug išgėrusi. O pabus Ypatingųjų aplinkybių skyriaus pagrindinėje būstinėje, kur jos laukia chirurgo skalpelis.

Nuo šios minties Talei pašiurpo oda – netrukus toji mergina taps burbulagalve: bus graži, daili ir laiminga. Ir visiška neišmanėlė.

Tačiau jai vis tiek pasiseks labiau nei vargšeliui Zeinui.

Talė pirštais uždengė adatėlę, kad netyčia neįdurtų kuriam nors kitam bjauruliui iš minios. Prisiartinusi dar kelis žingsnius, ji ištiesė kitą ranką ir atitraukė vaikiną.

– Ar galiu įsiterpti? – paklausė.

Vaikinukas išpūtė akis ir plačiai išsiviepė.

– Ką? Judvi norite šokti kartu?

– Nieko tokio, – nuramino jį dūmietė. – Galbūt ir ji šio to nori.

Mergina nusirišo striukę nuo juosmens ir užsimetė ant pečių, tada įkišo rankas į rankoves, paskui – į kišenes. Talė išgirdo šnarant plastikinį maišelį.

– Linksminkitės, – šaipydamasis tarė bjaurulis, šnairuodamas į merginas.

Nuo jo žvilgsnio Talės skruostai dar labiau užkaito. Vaikinas iš jos šaiposi, tarsi Talė būtų tokia pat vidutinybė kaip kitos – lyg ji nebūtų ypatingoji. Veidą bjaurojantis išmanusis plastikas degino tarsi liepsna.

Tas kvailys turbūt mano, jog Talė čia yra tam, kad jį pralinksmintų. Teks jam pakeisti savo nuomonę.

Talei kaipmat dingtelėjo naujas planas.

Ji paspaudė mygtuką ant savo saugos apyrankės. Duotas signalas garso greičiu pasklido išmaniuoju plastiku, dengiančiu Talės veidą ir rankas, ir sumaniosios molekulės atsijungė viena nuo kitos. Bjaurulės kaukė sprogo, sukeldama dulkių debesėlį, ir pasimatė tikrasis nuožmiai gražus Talės veidas. Talė stipriai sumirksėjo, kad iššoktų kontaktiniai lęšiai, ir po akimirkos suspindo vilkiškos, juodos kaip anglis jos akių rainelės. Ji pajuto, kaip atsipalaiduoja dantų vainikėliai, ir išspjovė juos vaikinui po kojų, o tada nusišypsojo jam, parodydama iltis.

Visa ši transformacija truko trumpiau nei sekundę, tad bjauruliui net veidas nespėjo ištįsti.

– Dink iš čia, bjauruli, – šypsodamasi ištarė Talė. – O tu… – ji atsigręžė į dūmietę, – ištrauk rankas iš kišenių.

Mergina nurijo seilę ir išskėtė rankas į šalis.

Talė pajuto, kaip į nuožmų jos veidą sminga žvilgsniai, kaip minia apstulbusi žiūri į jos pulsuojančias tatuiruotes, marginančias veidą it virpantys juodi nėriniai. Tada ji ištarė įprastus tokiais atvejais žodžius:

– Nenoriu tavęs sužaloti, bet sužalosiu, jeigu reikės.

– Nereikės, – ramiai atsakė mergina ir keistai pasuko delnus, iškeldama nykščius į viršų.

– Nė nemanyk… – ištarė Talė ir tik tada pamatė, kad prie merginos rankovių prisiūti dirželiai, panašūs į tąsiųjų striukių. Dirželiai akimirksniu patys savaime apsivijo merginos pečius ir šlaunis.

– Dūmai gyvuoja, – sušvokštė mergina.

Talė ištiesė ranką…

…tačiau kaip tik tą akimirką mergina šovė aukštyn tarsi guminė juostelė, kurią kažkas buvo ištempęs ir dabar paleido. Talės ranka pagraibė vien orą. Išsižiojusi ji spoksojo užvertusi galvą. Mergina vis kilo aukštyn. Tąsiosios striukės baterija buvo įkrauta taip, kad stovinčią merginą keltų statmenai aukštyn.

Tačiau argi ji neturėtų vėl kristi žemyn?

Tamsiame danguje Talė pamatė kažką judant. Iš pamiškės atskrido dvi orlentės ir prasklendė virš puotaujančiųjų. Ant vienos lentos stovėjo primityviais odos drabužiais apsirengęs dūmietis, kita lenta buvo tuščia. Kai mergina pasiekė aukščiausią pakilimo tašką, dūmietis ištiesė jai ranką, sugriebė ore ir užtraukė ant tuščios orlentės.

Talė atpažino dūmiečio švarką, odinį, rankų darbo, ir suvirpėjo. Blykstelėjus sklandančiam prožektoriui, ji spėjo pamatyti randą, kertantį antakį.

Deividas – dingtelėjo jai.

– Tale! Aukštyn!

Išgirdusi Šėjos įsakymą, Talė atitoko ir nukreipė žvilgsnį į kitas orlentes, sklendžiančias virš minios. Ji pajuto, kaip timptelėjo saugos apyrankės, pagavusios jos orlentės signalą, ir sulenkė kelius, pasiruošdama šuoliui.

Išgąsdinti nuožmiai gražaus veido ir staigaus merginos šuolio į orą, žmonės pasitraukė į šalis, bet vaikinas, šokęs su dūmiete, pamėgino sulaikyti Talę.

– Ji – ypatingoji! Padėkime aniems pabėgti!

Vaikinas čiupo Talei už rankos lėtai ir nerangiai, tad Talė smeigė nepanaudotą geluonį jam į delną. Vaikinas atitraukė ranką, akimirką kvailai į ją spoksojo ir susmuko ant žemės.

Kai bjaurulis parkrito, Talė jau buvo pakilusi į orą. Abiem rankomis įsitvėrusi į kibų orlentės kraštą, įsispyrė kojomis ir apgręžė savo skraidymo aparatą.

Šėja jau stovėjo ant savosios orlentės.

– Paimk jį, Ho! – paliepė Šėja, rodydama į be sąmonės gulintį bjaurulį. Jos bjauruliška kaukė taip pat pavirto dulkių debesėliu ir išnyko. – Visi kiti skriskite su manimi!

Talė nuskriejo pirmyn. Šaltas vėjas gairino veidą, ledinis kovos šūksnis tvenkėsi gerklėje, šimtai apstulbusių veidų žvelgė į Talę nuo žemės, sulaistytos alumi.

Deividas – vienas iš dūmiečių lyderių. Tai būtų geriausias prizas pjaustytojams, kokio tik galima tikėtis šią šaltą naktį. Talė stebėjosi, kad vaikinas išdrįso atvykti į miestą, bet ji pasirūpins, kad Deividas daugiau niekada iš jo neiškeliautų.

Talė nardė virš miško tarp blyksinčių sklandančių sferinių prožektorių. Akys greitai priprato prie tamsos, ir netrukus mažiau nei už dviejų šimtų metrų ji pamatė persekiojamus dūmiečius. Jie skrido žemai, palinkę tarsi banglentininkai ant stačios bangos.

Bėgliai atitrūko, bet Talės orlentė buvo ypatinga – geriausia, kokią tik miestas galėjo pagaminti. Mergina dar padidino greitį, skrisdama lentos priekiu braukė per vėjo siūbuojamų medžių viršūnes ir nuo jų tarsi plunksnos į visas puses žiro ledas.

Talė nepamiršo, kad tai Deivido motina išrado nanus – mašinas, dėl kurių buvo sužalotos Zeino smegenys. Ir kad Deividas prieš kelis mėnesius išviliojo Šėją į tyrus – iš pradžių sugundė ją, paskui ir Talę, ir visaip stengėsi išardyti merginų draugystę.

Ypatingieji nepamiršta savo priešų. Niekada.

– Dabar nepaspruksi, – sumurmėjo Talė.

1 Autoriaus išgalvotas ilgio vienetas. (Vert. past.)

Medžiotojai ir grobis

– Išsiskleiskite, – sukomandavo Šėja. – Neleiskite jiems atsitraukti prie upės.

Talė prisimerkė nuo veidą talžančio vėjo ir liežuviu perbraukė per išsikišusius aštrius dantis. Pjaustytojų orlenčių priekyje ir gale buvo pritvirtinti keliamieji propeleriai, besisukančios mentės, dėl to jie galėjo skristi už miesto. O senovinės dūmiečių orlentės nukris žemėn tarsi akmenys, vos tik baigsis magnetinis tinklas. Tai bent Užmiesčio privalumai: nudegi saulėje, būni sukandžiotas vabzdžių ir turi sumautą techniką. Dūmiečiams neliks nieko kito, kaip tik mėginti prasiveržti prie upės, kurioje yra susikaupusių metalo sąnašų.

– Viršininke, gal man susisiekti su stovykla ir iškviesti pastiprinimą? – paklausė Faustas.

– Jie per toli, nespės atvykti.

– O kaip daktarė Keibl?

– Pamiršk ją, – atkirto Šėja. – Tai pjaustytojų reikalas. Nenoriu, kad paprasti ypatingieji prisiskirtų sau nuopelnus.

– Ypač šįkart, Viršininke, – įsiterpė Talė. – Ten Deividas.

Kurį laiką tvyrojo tyla, tada odos antenos sugavo šaižų Šėjos juoką, nuo kurio Talę net nupurtė, tarsi kas būtų lediniu pirštu perbraukęs per nugarą.

– Tavo buvęs vaikinas, tiesa?

Talė sugriežė dantimis. Draugei priminus jos dramas iš bjaurulių laikų, jai lyg kas akmenį po širdim pakišo. Tas kaltės jausmas kažkodėl niekaip nepalieka jos ramybėj.

– Kiek pamenu, Viršininke, tavo taip pat.

Šėja tik nusijuokė.

– Vadinasi, mes abi turime nesuvestų sąskaitų. Kad ir kas atsitiktų, su niekuo nesusisiek, Faustai. Tas vaikinas – mūsų.

Talė nutaisė ryžtingą veidą, bet sunkumas po širdimi nedingo. Dūmuose Šėja buvo kartu su Deividu. Tačiau atvykus Talei vaikinas nusprendė, kad ji jam patinka labiau, o dėl bjauruliško pavydo ir skurdumo reikalai, kaip visada, dar labiau susijaukė. Dėl šios išdavystės Šėja pyko ant Talės net tada, kai Dūmai buvo sunaikinti, netgi kai jiedvi tapo neišmanėlėmis burbulagalvėmis.

Dabar, kai abi yra ypatingosios, senovinės dramos lyg ir neturėtų rūpėti. Tačiau pamačiusi Deividą Talė nežinia kodėl nebebuvo lediniai rami; be to, įtarė, kad Šėja iki šiol giliai širdyje slepia pyktį.

Galbūt sučiupus Deividą visi nesusipratimai tarp draugių kartą ir visiems laikams baigtųsi? Talė giliai įkvėpė ir palinko į priekį, ragindama orlentę skristi greičiau.

Jie artėjo prie miesto pakraščio. Apačioje plytinti žalioji juosta staiga virto priemiesčiais – eilėmis nuobodžių namų, kuriuose vidutinės trukmės gražuoliai augino savo mažvaikius. Abu dūmiečiai nusileido žemiau; kojas sulenkę per kelius ir išskėtę rankas jie nardė tarp namų, darydami staigius posūkius.

Juos persekiodama Talė įveikė pirmą staigų posūkį. Ji vis plačiau šypsojosi jausdama, kaip atsipalaiduoja persikreipęs kūnas. Dūmiečiams pavykdavo pabėgti kaip tik šitaip – nardant. Paprastų ypatingųjų niekam tikę oromobiliai greitai skrenda tik tiesia linija. Tačiau pjaustytojai – ypatingi ypatingieji, jie mobilūs kaip ir dūmiečiai. Ir tokie pat pašėlę.

– Neatsilik nuo jų, Tale-va, – paliepė Šėja. Kiti persekiotojai vis dar buvo keliomis sekundėmis atsilikę nuo Talės.

– Nesirūpink, Viršininke, – atsakė Talė, skriedama siauromis gatvėmis, vos per metrą nuo grindinio. Gerai, kad tokiu vėlyvu metu vidutinės trukmės gražuoliai sėdi namie. Jei kas nors jai šitaip lekiant pasipainiotų kely, nuo smūgio orlente kaipmat virstų koše.

Nors gatvės buvo siauros, persekiodama bėglius greičio Talė nemažino. Dar iš dūmiečių laikų ji žinojo, kad Deividas puikiai skraido, lyg būtų gimęs ant orlentės. O anoji mergina tikriausiai taip pat dažnai treniruojasi Rūdžių Griuvėsiuose, senoviniame mieste, iš kurio dūmiečiai rengia savo antpuolius.

Tačiau dabar Talė yra ypatingoji. Palyginti su jos, Deivido refleksai – menkutėliai, ir jokios treniruotės čia negelbės, nes vaikinas tėra gamtos atsitiktinai sukurta būtybė. O Talė sukurta specialiai ar bent jau iš naujo – tam, kad medžiotų miesto priešus ir perduotų juos teisingumui. Jos misija – išsaugoti laukinę gamtą.

Dideliu greičiu atlikdama viražą, Talė kliudė tamsoje skendinčio namo kampą ir nuplėšė lietvamzdį. Deividas buvo taip arti, kad Talė girdėjo, kaip slidinėdami ant orlentės cypia jo kibiapadžiai batai.

Po kelių sekundžių Talė šoks nuo savo lentos, sugriebs vaikiną ir abu kris žemyn, kol saugos apyrankės juos sulaikys, vos neišnarindamos pečių. Lekiant tokiu greičiu, net ypatingas kūnas bus truputį sužalotas, o normaliam žmogui gresia patys įvairiausi lūžiai…

Talė sugniaužė kumščius, bet kiek pristabdė orlentę. Kai atsidurs atviresnėje vietoje, privers aparatą skristi greičiau. Ji nenorėjo nužudyti Deivido, o tik pasirūpins, kad vaikinas būtų sutramdytas, paverstas burbulagalviu, gražuoliu, neišmanėliu. Tada jis dings iš jos gyvenimo visam laikui.

Kitame staigiame posūkyje Deividas išdrįso dirstelėti per petį, ir Talė pamatė, kad vaikinas ją atpažino. Jos naujas nuožmiai gražus veidas turėjo išgąsdinti Deividą.

– Taip, tai aš, vaikine, – sušnibždėjo ji.

– Ramiau, Tale-va, – perspėjo Šėja. – Palauk, kol pasieksime miesto pakraštį. Tik neatsilik.

– Gerai, Viršininke, – sutiko Talė ir dar sulėtino greitį. Ji jautė pasitenkinimą, kad dabar Deividas žino, kas jį persekioja.

Skriedami maksimaliu greičiu, persekiojamieji ir persekiotojai netrukus pasiekė fabrikų zoną. Visi pakilo aukščiau, kad nesusidurtų su tamsoje dardančiais sunkvežimiais, kurių oranžiniai žibintai, sumontuoti apačioje, skaitė ženklus ant kelio ir pagal juos riedėjo tikslo link. Kiti trys pjaustytojai išsisklaidę skrido už Talės, užkirsdami dūmiečiams kelią atgal.

Dirstelėjusi į žvaigždes Talė akimirksniu apskaičiavo, kad bėgliai vis tolsta nuo upės, vadinasi, miesto pakraštyje bus neišvengiamai sučiupti.

– Keistoka, Viršininke, – kreipėsi ji į Šėją. – Kodėl jis neskrenda prie upės?

– Gal pasiklydo? Juk jis – tik atsitiktinis, Tale-va. Ir nėra toks drąsuolis, kokį tu jį prisimeni.

Talės odos antenų tinklas sugavo tylų juoką, ir merginos skruostai iškaito. Kodėl visi elgiasi taip, lyg Deividas jai vis dar ką nors reikštų? Juk jis – tik atsitiktinis bjaurulis. Žinoma, įsmukdamas į miestą jis pasielgė drąsiai… nors ir gana kvailai.

– Gal jie traukia Takų link? – spėliojo Faustas.

Takai – tai didelis gamtos draustinis kitoje Sukriošėlių Miesto pusėje; vidutinės trukmės gražuoliai mėgdavo eiti tenai pasivaikščioti įsivaizduodami, kad iškylauja gamtoje. Draustinis buvo panašus į laukinius tyrus, bet tuos sukriošėlius, kurie pavargdavo, atgal pargabendavo oromobiliai.

Gal dūmiečiai tikisi pasislėpti keliaudami pėsčiomis? Nejau Deividas nesupranta, kad pjaustytojai gali skristi ir už miesto ribų? Kad mato tamsoje.

– Gal man priartėti? – paklausė Talė. Čia, fabrikų zonoje, ji galėtų nutempti Deividą nuo orlentės, nenužudydama vaikino.

– Nurimk, Tale, – sausai paliepė Šėja. – Tai įsakymas. Netrukus tinklas baigsis, kad ir kuria kryptimi jie skristų.

Talė sugniaužė kumščius, bet nesiginčijo.

Šėja ypatingąja buvo ilgiau nei bet kuris kitas iš jų grupės. Jos protas buvo toks ledinis, kad mergina beveik pati pavertė save ypatingąja ar bent jau išmintinga. Ir atsikratė burbulingumo, pjaustydamasi aštriu peiliu. Tai Šėja susitarė su daktare Keibl, kad pjaustytojai sunaikins Naujuosius Dūmus taip, kaip jiems šaus į galvą.

Todėl Šėja – Viršininkė, tiesą sakant, jai paklusti – ne taip jau ir blogai. Tai daug lediniškiau, nei mąstyti pačiai, antraip galima visiškai susipainioti.

Apačioje išdygo tvarkingi Sukriošėlių Miesto dvarai. Pro šalį skriejo tušti darželiai, laukiantys, kada pagyvenę gražuoliai pradės sodinti pavasarines gėles. Deividas ir jo bendrininkė nusileido beveik prie pat žemės, matyt, norėjo, kad jų orlenčių pakėlėjai maksimaliai išnaudotų tinklo keliamąją galią.

Talė matė, kaip, peršokdami neaukštą gyvatvorę, jie susiliečia pirštais. Įdomu, ar jiedu draugauja? Tikriausiai Deividas susirado naują dūmietę, kad ir šiai apkartintų gyvenimą.

Tai ir buvo jo gyvenimo tikslas: verbuoti bjaurulius, raginti bėgti, sugundyti geriausius ir sumaniausius miesto vaikus, žadant jiems galimybę maištauti. Deividas visada turėjo favoričių. Iš pradžių Šėją, paskui Talę…

Talė papurtė galvą, vydama tokias mintis šalin, ir priminė sau, kad dūmiečių meilės reikalai jos, ypatingosios, dominti neturėtų.

Palinkusi į priekį ji privertė orlentę skristi greičiau. Priekyje, visai čia pat, subolavo tamsus Takų masyvas. Persekiojimas netrukus baigsis.

Porelė nėrė į tamsą ir dingo tarp tankių medžių. Talė pakilo aukščiau, kad ryškioje mėnesienoje pamatytų bėglius. Už Takų driekėsi tikrieji laukiniai tyrai, visiška Užmiesčio juoduma.

Virpulys perbėgo medžių viršūnėmis – virš jų tarsi vėjas prašvilpė dūmiečių orlentės…

– Jie vis dar skrenda pirmyn, – pranešė Talė.

– Sekame tau pavymui, Tale-va, – atsiliepė Šėja. – Ar nieko prieš, jei pasivysime?

– Žinoma, prašom, Viršininke.

Staigiai nusileidusi žemyn, Talė užsidengė veidą abiem rankomis, nes debesiu pakilo pušų spygliai, o šakos talžė kūną. Atsidūrusi tarp medžių kamienų, ji sulenkė kelius, išplėtė akis ir nėrė į mišką.

Ją pasivijo kiti trys pjaustytojai, išsiskleidę per šimtą metrų vienas nuo kito. Jų nuožmiai gražūs veidai piktdžiugiškai švytėjo mėnesienoje.

Priekyje, ties Takų ir laukinių tyrų riba, abu dūmiečiai nusileido prie pat žemės, nes jų orlenčių magnetiniai pakėlėjai nebejautė metalo. Buvo girdėti, kaip už krūmų orlentės braukia per žemę, paskui – kaip kažkas bėgte nušlepsi tolyn.

– Žaidimas baigtas, – pranešė Šėja.

Įsijungė Talės orlentės keliamieji propeleriai, ir pasigirdo negarsus burzgesys, panašus į žiemos miegu miegančio žvėries urzgimą. Pjaustytojai sulėtino greitį ir nusileido į vos kelių metrų aukštį dairydamiesi, ar nepamatys ko nors judant.

Iš pasitenkinimo Talės nugara perbėgo virpulys. Persekiojimas tapo slėpynėmis.

Tačiau šis žaidimas nebuvo visiškai sąžiningas. Talė spragtelėjo pirštais, ir jos rankose bei smegenyse esančios mikroschemos kaipmat įjungė infraraudonąjį regos kanalą. Viskas aplinkui pasikeitė: sniego lopais padengta žemė tapo šaltai melsva, medžius apgaubė šviesiai žalsvos aureolės – visus objektus apšvietė jų spinduliuojama šiluma. Išryškėjo keli smulkūs žvėreliai, vargšeliai atrodė rausvi, drebėjo ir krutino galveles, tarsi instinktyviai jausdami, kad netoli tyko pavojus. Čia pat sklendžiantis Faustas švytėjo ryškiai geltonai, o Talės rankos atrodė išvagotos oranžinių liepsnų liežuvių.

Tačiau priekyje tvyrančioje tamsoje, kuri dabar įgavo purpurinį atspalvį, nebuvo matyti jokio žmogaus dydžio objekto.

Suraukusi kaktą Talė ėmė perjunginėti infraraudonąją ir įprastą regas.

– Kur jie dingo?

– Tikriausiai jie vilki maskuojamuosius kostiumus, – sušnibždėjo Faustas. – Kitaip mes juos matytume.

– Ar bent jau užuostume, – pridūrė Šėja. – Gal tavo vaikinas nėra toks jau ir atsitiktinis, Tale-va.

– Ką dabar darysime? – sunerimo Taksas.

– Nulipsime nuo orlenčių ir pasikliausime ausimis.

Talei nuleidus savo orlentę ant žemės, jos keliamieji propeleriai ėmė traiškyti šakeles ir svaidyti į šonus sausus lapus, paskui sustojo. Kai orlentė nustojo virpėti, Talė nulipo nuo jos ir pajuto, kaip vėlyvos žiemos šaltis skverbiasi pro kibiapadžius batus.

Ji pakrutino kojų pirštus ir ėmė klausytis stebėdama, kaip iš burnos vingiais kyla garas, laukdama, kol pasigirs kitų stabdomų orlenčių zvimbimas. Netrukus Talę apgaubė tylūs garsai – vėjo kedenamų pušų, aptrauktų plonu ledu, spyglių šnaresys, pakilusių į orą paukštelių sparnų plazdėjimas, iš žiemos miego pažadintų voverių krebždėjimas ieškant paslėptų riešutų. Vaiduokliškos, nuo išorinio pasaulio nepriklausomos antenos odoje pagavo kitus garsus, ir Talė išgirdo pjaustytojų kvėpavimą.

Tačiau nebuvo girdėti nieko, bent kiek panašaus į žmogaus žingsnius.

Talė nusišypsojo. Šitaip tyliai tūnodamas, Deividas bent jau pasistengė, kad būtų įdomiau. Tačiau net ir su maskuojamaisiais kostiumais, slepiančiais kūno skleidžiamą šilumą, dūmiečiai negalės amžinai kiūtoti nejudėdami.

Be to, Talė jį jautė. Vaikinas buvo kažkur netoli.

Talė nutildė odos antenų tinklu perduodamus garsus, kad negirdėtų kitų pjaustytojų skleidžiamo triukšmo, ir vėl atsidūrė tyliame infraraudonajame pasaulyje. Atsiklaupusi ji užsimerkė ir priglaudė delną prie kietos sušalusios žemės. Ypatingose jos rankose buvo įmontuotos mikroschemos, leidžiančios pajusti menkiausius virpesius, ir Talė visu kūnu klausėsi garsų.

Kažkas sklandė ore… Tai buvo vos girdimas zvimbimas, labiau panašus į perštėjimą ausyse, vienas tų vaiduokliškų garsų – lyg zvimbimas ausyse, lyg fluorescencinių lempų traškėjimas, – kuriuos Talė dabar gebėjo girdėti. Ypatingųjų ausys pagaudavo daugybę keistų ir netikėtų garsų, kurių bjauruliai ir burbulagalviai išgirsti nepajėgdavo.

Tačiau kas čia? Garsas vėjyje tai sustiprėdavo, tai susilpnėdavo. Atrodė, tarytum gaudžia aukštos įtampos laidai, besidriekiantys tarp mieste išstatytų saulės baterijų. Gal čia spąstai, pavyzdžiui, tarp dviejų medžių ištempta viela? O gal labai aštrus peilis, pakreiptas taip, kad gaustų vėjyje?

Talė vis dar buvo užsimerkusi. Suraukusi kaktą ji įtemptai klausėsi.

Pasigirdo daugiau tokių pat garsų, ir dabar jie sklido iš visų pusių. Trys, keturi, tada penki zvimbesiai, ne garsesni už kolibrio, esančio už šimto metrų, čirpimą.

Talė atsimerkė. Kai akys apsiprato su prieblanda, ji staiga išvydo miške išsisklaidžiusias penkias žmogystas; maskuojamieji jų kostiumai beveik susiliejo su fonu.

Tada ji pamatė, kaip žmogystos stovi: kojos išskėstos, viena ranka atitraukta atgal, kita ištiesta… Ir pagaliau suprato, kokie tai garsai…

Taip zvimbia įtemptas ir parengtas strėlę paleisti lankas.

– Pasala, – perspėjo bičiulius Talė ir tik tada suvokė, kad yra išjungusi odos antenų kanalą.

Jai vos spėjus įjungti odos antenų ryšį, suzvimbė pirmoji strėlė.

Naktinės kautynės

Pasipylė strėlės.

Talė krito ant žemės ir prisispausdė prie apledėjusių spyglių. Kažkas prašvilpė taip arti, kad net pašiaušė plaukus.

Viena strėlė už dvidešimties metrų pataikė į tikslą. Talė išgirdo elektrinį traškesį, koks būna esant tinklo perkrovai, ir Takso krioktelėjimą. Kita strėlė pataikė į Faustą. Talė išgirdo, kaip jis aikteli, ir ryšys su vaikinu nutrūko. Ropodama už artimiausio medžio, mergina girdėjo, kaip į kietą žemę dunksteli du kūnai.

– Šėja? – pašnibždomis paklausė ji.

– Į mane nepataikė, – pasigirdo atsakymas. – Spėjau pamatyti atskriejančią strėlę.

– Pro mane taip pat prašvilpė. Jie tikrai vilki maskuojamuosius kostiumus.

Talė pasislėpė už storo medžio kamieno ir ėmė akimis ieškoti šmėžuojančių siluetų.

– Ir turi infraraudonosios regos prietaisus, – ramiai pridūrė Šėja.

Talė pažvelgė į draugės rankas, skleidžiančias ryškius infraraudonuosius spindulius, ir nurijo seilę.

– Vadinasi, jie mus mato taip pat puikiai, kaip mes juos?

– Regis, tavo vaikiną įvertinau neteisingai, Tale-va.

– Jei būtum pasistengusi prisiminti, kad jis buvo ir tavo vaikinas, gal…

Kažkas medžių viršūnėse sujudėjo, ir Talė neužbaigė sakinio. Tada ji išgirdo pokštelint lanką. Jai vos spėjus pasislinkti, strėlė trenkėsi į medį. Pasigirdo zvimbesys, kokį skleidžia elektros lazdos, ir kamieną apgaubė mirkčiojančių švieselių nėrinys.

Mergina nurepečkojo šalin ir nusirideno po dviem susipynusiom šakom. Įsispraudusi į siaurą tarpą, paklausė:

– Ką dabar darysime, Viršininke?

– Įkrėsime jiems, Tale-va, – tyliai atsakė Šėja. – Juk mes – ypatingos. Pirmą mūšį jie laimėjo, bet vis tiek yra tik atsitiktiniai.

Vėl pokštelėjo lankas, ir Šėja krioktelėjo. Netrukus pasigirdo per krūmus bėgančių žmonių žingsniai.

Vėl išgirdusi pokšint lankus, Talė parkrito ant žemės, bet strėlės švilpdamos nulėkė toliau, tenai, kur pasitraukė Šėja. Miške šokinėjo dantyti šešėliai, lydimi elektros iškrovos traškesio.

– Ir vėl pro šalį, – sukikeno Šėja.

Talė įtempė ausis, o širdis daužėsi it pašėlusi. Ji keikė save ir draugus, kad pjaustytojai nepasivargino užsivilkti maskuojamųjų kostiumų, kad nepasiėmė laidynių ar kokių nors įnagių, kuriais dabar galėtų pasinaudoti. Teks pasikliauti pjaustytojos peiliu, nagais, ypatingaisiais refleksais ir raumenimis.

Talė taip suirzo, kad pati nepajuto, kaip apsigręžė. Ar tikrai ji saugi už šių medžių? O gal užpuolikas stovi tiesiai priešais ją ir ramiai stato į lanką kitą strėlę, ketindamas ją pašauti?

Talė dirstelėjo aukštyn, mėgindama susiorientuoti pagal žvaigždes, bet dangų dengė medžių šakos. Ji kiek palaukė, stengdamasi giliai kvėpuoti ir nusiraminti. Jei į ją strėlių nepaleido, tikriausiai jos nemato.

Tačiau ką jai daryti: bėgti ar tyliai tūnoti?

Įsispraudusi tarp medžių, Talė jautėsi lyg nuoga. Dūmiečiai šitaip dar nėra kovęsi; kai tik pasirodydavo ypatingieji, jie visada pabėgdavo ir pasislėpdavo. Pjaustytojų rengimo stovykloje Talę mokė tik susekti ir sučiupti; niekas nė neužsiminė apie nematomus užpuolikus.

Akies krašteliu Talė pamatė, kaip ryškiai geltonas Šėjos siluetas toldamas slenka Takų link. Draugė palieka Talę vieną.

– Viršininke, – pašnibždomis šūktelėjo Talė, – gal reikėtų išsikviesti paprastus ypatinguosius?

– Nė nesvajok. Nedrįsk statyti manęs į keblią padėtį prieš daktarę Keibl. Lik kur esi, o aš apeisiu juos iš šono. Galbūt mums pačioms pavyks surengti pasalą.

– Gerai. Tačiau kaip mes ją surengsime? Juk dūmiečiai nematomi ir net nebuvo…

– Kantrybės, Tale-va. Ir pasistenk nekelti triukšmo.

Talė atsiduso, prisivertė užsimerkti, įsakė širdžiai plakti tyliau ir ėmė klausytis įtemptų lankų stygų zvimbesio.

Visai čia pat pasigirdo dūzgimas – kažkas įtempė lanką ir pasirengė šauti. Dar vienas toks pat garsas, tada trečias… Ar strėlės nutaikytos į ją? Laukdama pokštelėjimo paleidus strėlę, Talė iš lėto suskaičiavo iki dešimties.

Tačiau jokio garso nepasigirdo.

Matyt, ji čia saugiai pasislėpė. Tačiau Talė juk suskaičiavo penkis dūmiečius. Jei trys laiko paruošę šauti lankus, kur dingo kiti du?

Ir tada Talė išgirdo kažką žengiant per pušų spyglius. Žingsniai buvo tylūs, tylesni nei ramus ir lygus Šėjos kvėpavimas. Mieste gimęs atsitiktinis nemokėtų vaikščioti taip atsargiai ir tyliai. Šitaip juda tik tas, kuris užaugo laukiniuose tyruose.

Deividas.

Nugara remdamasi į medžio kamieną, Talė iš lėto atsistojo ir atsimerkė.

Žingsniai artėjo iš dešinės. Talė pasislinko į šalį stengdamasi, kad tarp jos ir ateinančiojo būtų medis.

Tada dirstelėjo aukštyn. Ar storos medžio šakos gerai ją slepia? Ar infraraudonoji optika neaptiks jos kūno skleidžiamos šilumos? Vis dėlto įlipti į medį taip, kad Deividas neišgirstų, jai nepavyks.

Vaikinas buvo visai arti… Gal jai pavyktų staigiai prišokti ir įdurti jam, kitiems dūmiečiams nespėjus paleisti strėlių? Šiaip ar taip, jie – tik bjauruliai, pasipūtę atsitiktiniai, jie nesugebės užklupti jos netikėtai.

Talė pasuko žiedą su geluonimi, ir iš jo iššoko naujai užtaisyta adata.

– Šėja, kur jis? – pašnibždomis paklausė ji.

– Už dvylikos metrų nuo tavęs, – atsakė draugė. Ji beveik nekvėpavo. – Atsiklaupęs kažko ieško ant žemės.

Startavusi iš vietos, dvylika metrų Talė įveiktų per kelias sekundes… Tačiau ar tokio greičio užteks, kad dūmiečiai į ją nepataikytų?

– Blogai, – sušnibždėjo Šėja. – Jis rado Takso orlentę.

Talė prikando lūpą – suprato, kodėl buvo surengta ši pasala. Dūmiečiams reikėjo Ypatingųjų aplinkybių skyriaus orlentės.

– Pasiruošk, – perspėjo Šėja. – Traukiu prie tavęs.

Tolumoje tarp dviejų medžių sušmėžavo švytintis draugės siluetas. Šėja tapo aiškiai pastebima, bet ji buvo per toli ir judėjo per greitai, kad į ją pataikytų lėta strėlė.

Talė vėl prisivertė užsimerkti ir įtempė ausis. Ji išgirdo žingsnius, jie buvo garsesni ir nerangesni nei Deivido – penktasis dūmietis ieškojo kitos pjaustytojų orlentės.

Atėjo metas pajudėti ir Talei. Ji atsimerkė.

Mišką sudrebino nemalonus riaumojimas: tai griaudė kylančios orlentės propeleriai, į šonus lakstė nukirstos medžių šakelės ir spygliai.

– Sulaikyk jį! – sušvokštė Šėja.

Talė nuskubėjo triukšmo link. Staiga išsigandusi suvokė, kad propelerių sukeltas triukšmas užgožia lankų pokšėjimą. Ji išvydo aukštyn kylančią orlentę, o ant jos tamsus siluetas laikė apkabinęs susmukusį ryškiai geltonai spindintį kūną.

– Jis pagrobė Taksą! – sušuko Talė. Dar pora žingsnių, ir ji galės šokti.

– Tale, atsargiai!

Mergina krito ant žemės. Jai verčiantis ore, strėlės plunksnos kliudė petį, ir nuo elektros krūvio pasišiaušė plaukai. Dar viena strėlė pralėkė pro šalį, kai Talė pašoko ant kojų vildamasi, kad daugiau niekas į ją nešaus.

Orlentė jau buvo per tris metrus atsiplėšusi nuo žemės ir palengva kilo aukštyn, svyruodama nuo dvigubo svorio. Talė šoktelėjo į viršų. Į ją bloškė propelerių sukeltas oro gūsis. Paskutinę akimirką šmėstelėjo mintis, kad pirštai gali patekti tarp keliamųjų propelerių ir sukapotos jos kremzlės išsitaškys kartu su krauju. Akimirką Talė išsigando. Tačiau pirštų galais vis tiek įsikibo į orlentę. Nuo papildomo svorio ši ėmė iš lėto leistis žemyn.

Akies krašteliu Talė pamatė dar vieną į ją lekiančią strėlę. Mėgindama jos išvengti, ji energingai pasisuko ore. Strėlė pralėkė pro šalį, bet pirštai ėmė slysti. Iš pradžių nuslydo viena ranka, paskui kita…

Kai Talė nukrito ant žemės, oras vėl sudrebėjo – tai kilo antra orlentė. Dūmiečiai pagrobė dar vieną.

Per triukšmą atsklido Šėjos šūksnis:

– Kilstelėk mane!

Susirietusi į kamuoliuką Talė nusileido į pušų spyglių sūkurį ir pamatė, kaip į ją visu greičiu lekia geltonai švytintis Šėjos siluetas. Talė sunėrė pirštus, delnus kilstelėjo iki juosmens laukdama, kol prilėks Šėja ir ji galės pamėtėti draugę iki orlentės, vėl kylančios aukštyn.

Iš tamsos į Talę lėkė dar viena strėlė. Jeigu ji dabar susigūš, strėlė pataikys į šokančią ant lentos Šėją. Sukandusi dantis Talė laukė, kada strėlė atsitrenks į nugarą ir ji pajus elektros smūgį.

Tačiau orlentės rotoriaus sukeltas oro gūsis bloškė strėlę žemyn. Ji nukrito tarp Talės kojų ant apledėjusios žemės ir sprogo, pažerdama spindintį žiežirbų spiečių. Drėgname ore Talė pajuto elektros skonį, maži nematomi pirštai ėmė kutenti kūną, bet jos kojas saugojo kibiapadžiai batai.

Tada ji pajuto, kaip ant sunertų rankų užšoko Šėja, sukriokė ir iš visų jėgų švystelėjo draugę aukštyn.

Šėja suklykė.

Manydama, kad į ją dabar šaus, Talė metėsi į šalį, bet paslydo užkliuvusi už įelektrintos strėlės, apsisuko ratu ir griuvo aukštielninka.

Strėlė pralėkė vos per kelis centimetrus nuo veido…

Talė dirstelėjo aukštyn. Šėjai pavyko užsiropšti ant orlentės ir toji pradėjo pavojingai siūbuoti. Keliamieji propeleriai sukosi net žviegdami, mėgindami susidoroti su trigubu svoriu. Šėja pakėlė ranką su geluonimi, bet Deividas stumtelėjo į ją Takso kūną. Šėja sugriebė suglebusį bičiulį. Ji trypčiojo prie pat orlentės krašto, laikydama Taksą ir stengdamasi išsilaikyti pati.

Tada Deividas trenkė Šėjai per petį elektros lazda. Danguje vėl suspindo žiežirbų spiečius.

Pašokusi Talė nubėgo įkandin besigrumiančiųjų. Dūmiečiai kaunasi nesąžiningai!

Mergina pamatė, kaip nuo orlentės žemyn galva nuslydo ryškiai geltonas siluetas… Ji šoktelėjo į priekį ir išskėtė rankas. Kūnas nukrito tiesiai jai į glėbį – ypatingųjų kaulai sunkūs kaip maišas su beisbolo lazdomis – ir Talė pargriuvo ant žemės.

– Šėja? – pašnibždom paklausė ji, bet tai buvo Taksas.

Talė pažvelgė aukštyn. Orlentė jau buvo atsiplėšusi nuo žemės dešimt metrų, jos pasiekti nebeįmanoma. Suglebusi Šėja buvo nepatogiai apsikabinusi tamsų siluetą – maskuojamuoju kostiumu vilkintį Deividą.

– Šėja! – suriko Talė, orlentei kylant vis aukščiau. Tada ji išgirdo pokštelint lanką ir vėl krito ant žemės.

Strėlė pralėkė tolokai – tikriausiai šaudantysis paleido ją bėgdamas. Aplink sušmėžavo maskuojamieji kostiumai, burgzdamos į orą pakilo dar kelios orlentės su dūmiečiais.

Talė pasuko saugos apyrankę, bet truktelėjimo nepajuto. Dūmiečiai pagrobė visas keturias ypatingųjų orlentes ir Talė liko be nieko, tarsi kokia miške pasiklydusi atsitiktinė.

Negalėdama patikėti, ji papurtė galvą. Kur dūmiečiai gavo maskuojamuosius kostiumus? Nuo kada jie pradėjo šaudyti į žmones? Kaip čia atsitiko, kad ši, regis, paprasta akcija žlugo?

Talė nustatė odos anteną miesto tinklo dažniu – ketino susisiekti su daktare Keibl. Tačiau prisiminusi Šėjos nurodymą sudvejojo. Kad ir kas atsitiktų, draugė įsakė su niekuo nebendrauti. Talė privalo paklusti.

Ore sklendė visos keturios orlentės, jų propeleriai skleidė oranžinę šilumą. Talė pamatė Šėją, be sąmonės susmukusią Deivido glėbyje, ir dar vieną ypatingąjį, gabenamą kita orlente.

Mergina nusikeikė. Taksas vis dar gulėjo ant žemės, vadinasi, jie pačiupo Faustą. Reikėtų išsikviesti pastiprinimą, bet tai reikštų, kad Talė nepakluso įsakymui…

Odos antenomis atsklido skimbtelėjimas.

– Tale? – paklausė duslus balsas. – Kas ten vyksta?

– Ho! Kur tu?

– Seku paskui, orientuodamasis pagal tavo padėties daviklius. Po poros minučių būsiu. – Ho nusijuokė. – Nepatikėsi, ką man pasakė vaikinas iš vakarėlio. Tas, su kuriuo šoko dūmietė.

– Pamiršk jį! Greičiau skrisk čionai!

Pamačius, kad pjaustytojų orlentės kyla vis aukščiau į tamsų dangų, Talę apėmė pyktis. Netrukus dūmiečiai visiškai išnyks iš akių.

Kviestis ypatinguosius per vėlu. Viskas susimovė…

Talę užvaldė įsiūtis ir neviltis. Deividui nepavyks jos įveikti! Tik ne šįkart! Ji nepames galvos.

Staiga ji suprato, ką privalo padaryti.

Talė nagais prasidrėskė kairę ranką. Skausmas nutvilkė visą kūną iki pat smegenų.

Tą pačią akimirką galva praskaidrėjo, panika ir sutrikimas dingo. Talė giliai įkvėpė šalto oro…

Juk Deividas ir mergina paliko savo orlentes. Jos turėtų būti kažkur netoli.

Talė apsigręžė ir nubėgo miesto pusėn, tamsoje mėgindama užuosti beveik pamirštą Deivido kvapą.

– Kas atsitiko? – paklausė Ho. – Kodėl ryšys yra tik su tavimi?

– Mus užpuolė iš pasalų. Tyliau.

Po kelių akimirkų, kurios, regis, tęsėsi amžinybę, Talė kažką užuodė.

Ten, kur Deivido rankos blizgino ir derino orlentę, kur bėgant nuo persekiotojų nuvarvėjo prakaito lašai, liko jo kvapas. Dūmiečiai nepasivargino pasiimti savo senų orlenčių, tad Talės padėtis nebuvo tokia jau ir beviltiška.

Spragtelėjus pirštais, Deivido orlentė, paskubomis paslėpta po pušų spygliais, pakilo į orą. Talė užšoko ant jos, ir orlentė susiūbavo tarsi tramplinas. Lenta buvo be propelerių, o keliamoji galia menka. Tačiau anksčiau Talė skraidė kaip tik tokiomis orlentėmis, taigi dabar tiks ir šita.

– Ho, skrendu pas tave!

Lenta skriejo miesto pakraščiu. Kai pakėlėjai pajuto miesto magnetinį tinklą, ji ėmė lėkti greičiau.

Talė dairydamasi kilo tarp medžių. Tolumoje ji pamatė dūmiečių pagrobtas orlentes, o ant jų tarsi laužo žarijos švytėjo dviejų ypatingųjų kūnai.

Dirstelėjusi į žvaigždes, Talė ėmė skaičiuoti kampus ir kryptį…

Dūmiečiai skrido upės link, kur yra metalo sąnašų. Ant kiekvienos orlentės buvo po du keleivius, vadinasi, keliamoji galia turi būti kuo didesnė.

– Ho, skrisk vakarinio Takų pakraščio link! Paskubėk!

– Kodėl?

– Kad sutaupytume laiko!

Talė nenorėjo išleisti persekiojamųjų iš akių. Dūmiečiai buvo nematomi, tačiau ypatingieji švytėjo tarsi infraraudonųjų spindulių švyturėliai.

– Gerai, skrendu, – atsiliepė Ho. – Bet paaiškink, kas čia dedasi.

Talė nieko neatsakė, tik nardė tarp medžių tarsi slalomininkė. Jos sumanymas Ho nepatiks, bet ji neturi iš ko rinktis. Deividas pagrobė Šėją. Dabar Talė gavo progą ištaisyti visas senas klaidas.

Ji įrodys, kad iš tiesų yra ypatinga.

Ho laukė jos tamsoje, tarp retokų Takų medžių.

– Ei, Tale, – kreipėsi jis, kai mergina prisiartino, – kodėl skraidai tokia griuvena?

– Reikėtų ilgai pasakoti, – atsakė Talė ir sulaikė savo orlentę greta Ho.

– Na, tada gal galėtum man papasakoti, kas… – Staiga vaikinas net suriko iš nuostabos, nes Talė nustūmė jį nuo lentos ir Ho nudardėjo į tamsą.

– Atleisk, Ho-la, – atsiprašė Talė, nuo dūmiečių lentos perlipo ant Ho orlentės ir nukreipė ją upės link. Kai kirto miesto ribą, įsijungė keliamieji orlentės propeleriai. – Privalėjau pasiskolinti tavo aparatą. Neturiu kada aiškinti.

Talės ausis pasiekė krioktelėjimas – tai saugos apyrankės sulaikė krintantį Ho.

– Tale! Kas po…

– Dūmiečiai pagrobė Šėją. Ir Faustą. Taksas be sąmonės guli Takuose. Keliauk ir patikrink, ar jam nieko neatsitiko.

– Ką?

Talei tolstant nuo miesto stiprintuvų, Ho balsas ėmė silpti. Pažvelgusi į tolį, infraraudonąja rega ji pamatė priekyje mirksinčias dvi geltonas švieseles, tarsi dvi švytinčias akis. Tai buvo Faustas ir Šėja.

Medžioklė tęsiasi.

– Mus užklupo iš pasalų. Nejau negirdėjai? – piktai aiškino Talė. – Šėja uždraudė susisiekti su daktare Keibl. Mums nereikia jokios pagalbos.

Talė buvo tikra: Šėjai labai nepatiktų, jei Ypatingųjų aplinkybių skyrius sužinotų, jog pjaustytojai – išskirtiniai daktarės Keibl ypatingieji – apsikvailino.

Be to, išgirdę artėjant riaumojančių oromobilių eskadroną, dūmiečiai kaipmat suprastų, kad yra persekiojami. O Talei vienai gali pavykti vogčiomis prie jų prisėlinti.

Ji palinko į priekį, stengdamasi priversti skolintą orlentę skristi kuo greičiau. Ho protestai pamažu darėsi vis tylesni.

Talė juos nutvers. Keturiomis orlentėmis skrenda penki dūmiečiai ir du belaisviai, tad lentos niekaip negali lėkti didžiausiu greičiu. Talei tiesiog reikia nepamiršti, kad jie – atsitiktiniai, o ji – ypatingoji.

Ji vis dar gali išvaduoti Šėją, sučiupti Deividą ir viską sėkmingai užbaigti.

Išvadavimas

Talė skrido žemai ir greitai, beveik liesdama vandenį ir dairydamasi į medžius abiejuose upės krantuose.

Kur jie?

Dūmiečiai negalėjo toli pabėgti – jie aplenkė Talę vos pora minučių. Tačiau jie, kaip ir Talė, skrido žemai, maksimaliai išnaudodami mineralinių sąnašų, susikaupusių vingiuotos upės dugne, teikiamą keliamąją jėgą ir slėpdamiesi tarp medžių. Net Šėjos ir Fausto švytėjimas neprasiskverbė pro tamsią miško skraistę. Negerai.

O jeigu dūmiečiai jau pasislėpė tarp medžių ir stebi, kaip Talė skrenda pro šalį? Vogtomis orlentėmis jie gali keliauti kur tik panorėję.

Būtų labai pravartu pakilti aukščiau ir apsidairyti. Tačiau dūmiečiai taip pat turi infraraudonosios regos prietaisus. Norėdama apsižvalgyti ir neišsiduoti, Talė privalo atvėsinti kūną.

Pažvelgusi į tamsų vandenį, gurguliuojantį po kojomis, Talė net nusipurtė.

Jos laukia ne itin smagios linksmybės.

Mergina staigiai sustabdė orlentę ir vandens purslai aptaškė jai rankas ir veidą. Talės kūnu vėl perbėgo šiurpuliukai, šaltis persismelkė iki pat kaulų. Upė buvo srauni ir gili, maitinama tirpstančio kalnų sniego, vanduo šaltas kaip kibirėlyje šampanui burbulagalvių laikais.

– Nuostabu, – piktai tarė Talė ir šoko nuo lentos.

Ji išskėtė pirštus ir tylėdama paniro į ledinį vandenį. Širdis ėmė daužytis kaip patrakusi. Netrukus ėmė barškėti dantys, o susitraukę raumenys kėsinosi sulaužyti kaulus. Kai Talė prisitraukė Ho orlentę, jos keliamieji propeleriai vėsdami ėmė spjaudytis garais.

Talė pradėjo skaičiuoti iki dešimties. Jai atrodė, kad laikas eina kankinamai ilgai. Mergina siuntė prakeiksmus ir linkėjo pražūties Deividui, dūmiečiams ir tam, kas pirmasis išrado ledinį vandenį. Šaltis skverbėsi į kūną iki pat kaulų.

Paskui atėjo ypatinga akimirka. Talė pasijuto taip, tarsi būtų įsipjovusi, skausmas stiprėjo, tapo beveik nepakeliamas… Ir staiga viskas apsivertė. Po tokios kančios vėl atsirado keistas aiškumas, tarsi pasaulis būtų persitvarkęs ir tapęs tobulai logiškas.

Kaip kadaise buvo žadėjusi daktarė Keibl, tai kur kas žaviau nei būti burbulinga. Visi pojūčiai tarsi suliepsnojo, bet protas išliko blaivus. Mergina stebėjo savo jausmus, tačiau nesileido jų užvaldoma.

Talė – ne atsitiktinė, ji pranašesnė už vidutiniuosius… Ji beveik antžmogis. Be to, sukurta gelbėti pasaulį.

Mergina liovėsi skaičiavusi ir iš lėto, ramiai iškvėpė. Drebulys palengva rimo. Ledinis vanduo neteko galios.

Talė įsikibo į Ho orlentės kraštą ir užsiropštė ant jos. Merginos krumpliai buvo pabalę. Tik iš trečio karto pavyko gana garsiai spragtelėti pirštais, bet galiausiai orlentė pakluso ir nuskriejo į tamsų dangų, varoma šaltų ir begarsių magnetinių pakėlėjų. Pakilus virš medžių, nutvilkė šaltas vėjas, bet Talė nekreipė dėmesio – ji atidžiai apžiūrinėjo stebuklingai ryškų vaizdą po kojomis.

Maždaug už kilometro ji išvydo bėglius – tamsiame vandens fone mirkčiojančias orlentes ir infraraudonus žmonių siluetus. Dūmiečiai, regis, skrido lėtai, jie vos judėjo. Matyt, nesitikėjo, kad bus persekiojami, ir nutarė pailsėti. Tačiau Talei regėjosi, kad šią ledinę susikaupimo akimirką persekiojamieji stovi vietoje.

Ji nusileido žemiau, ketindama slapstytis, kol kūno šiluma neprasiskverbė pro permirkusius šaltus drabužius. Bendrabučio uniforma buvo prilipusi tarsi šlapia vilnonė antklodė. Talė nusivilko striukę ir sviedė ją į upę.

Orlentė riaumodama atgijo ir, varoma visu pajėgumu besisukančių propelerių, nėrė į priekį, paskui save palikdama metro aukščio purslų juostą.

Tai kas, kad Talė permirko ir sušalo iki pat kaulų, nesvarbu, kad ji – viena prieš penkis. Po maudynių lediniame vandeny galva dirbo puikiai. Mergina jautė, kaip ypatingieji jos pojūčiai atidžiai tyrinėja mišką aplinkui, kaip atgyja instinktai, kaip protas pagal žvaigždes skaičiuoja, kiek laiko reikės pasivyti bėglius.

Rankos karojo nutirpusios, bet mergina žinojo: rankos – vienintelis jai reikalingas ginklas, kad ir kokių gudrybių būtų sugalvoję dūmiečiai.

Talė buvo pasirengusi kautis.

Po šešiasdešimties sekundžių už upės posūkio ji išvydo orlentę – kažkas atsiskyrė nuo grupės ir jos laukė. Juodas siluetas stovėjo ramiai, jis laikė apkabinęs švytintį ypatingojo kūną.

Talė staigiai sustabdė orlentę ir apžvelgė medžius, augančius glaudžiu ratu. Tamsiai purpuriniame miško fone buvo matyti daugybė neryškiai šviečiančių kontūrų, siūbuojamų vėjo, bet žmonių – nė vieno.

Ji pažvelgė į tamsią žmogystą, užtvėrusią jai kelią. Žmogystos veidą dengė maskuojamasis kostiumas, bet Talė prisiminė, kaip Deividas stovėdavo ant orlentės: atgal atmesta koja pakreipta keturiasdešimt penkių laipsnių kampu, tarsi šokėjo, laukiančio užgrojant muzikos. Be to, Talė jautė, kad tai jis.

Spindintis sudribęs kūnas vaikino rankose tikriausiai buvo Šėja.

– Matei, kad tave persekioju? – paklausė Talė.

Deividas papurtė galvą.

– Ne, bet žinojau, kad persekiosi.

– Kas tai? Dar viena pasala?

– Mums reikia pasikalbėti.

– Kad tavo draugai galėtų dar toliau nuskristi?

Talės rankų raumenys įsitempė, bet ji nepuolė vaikino. Buvo keista vėl girdėti Deivido balsą. Nors ir šniokštė vanduo, mergina gerai girdėjo vaikiną, tik jo balse juto nerimo gaideles.

Talė suprato, kad Deividas jos bijo.

Žinoma, bijo, bet vis tiek keista…

– Ar prisimeni mane? – paklausė jis.

– O kaip tu manai, Deividai? – piktai atrėžė Talė. – Prisiminiau tave net tada, kai buvau burbulagalvė. Tu visada darei įspūdį.

– Gerai, – apsidžiaugė vaikinas, tarsi Talė būtų pasakiusi komplimentą. – Tada turbūt prisimeni mūsų paskutinį pasimatymą. Tąkart pati supratai, kaip miestas sudarkė tavo galvą. Prisivertei mąstyti aiškiai, ne taip, kaip gražuoliai. Ir pabėgai. Pameni?

– Prisimenu savo vaikiną, gulintį ant antklodžių krūvos. Jo smegenys beveik žuvo, – įgėlė Talė. – Dėl tablečių, kurias sukurpė tavo motina.

Paminėjus Zeiną, tamsus Deivido siluetas sudrebėjo.

– Tai buvo klaida.

– Klaida? Nori pasakyti, kad tas tabletes man atsiuntei netyčia?

Deividas pasimuistė ant orlentės.

– Ne. Tačiau perspėjome tave dėl rizikos. Nejau neprisimeni?

– Dabar aš viską prisimenu, Deividai! Pagaliau supratau.

Talės protas veikė aiškiai, ji atsikratė bjauruliškų emocijų ir burbulingumo. Suprato, kas iš tiesų yra dūmiečiai. Jie – ne revoliucionieriai, o tik maniakai egoistai, žaidžiantys su kitų žmonių gyvybėmis ir po savęs paliekantys sužalotus žmones.

– Tale, – maldaujamai kreipėsi Deividas, bet ji tik nusijuokė.

Merginos blyksinčios tatuiruotės iš pykčio sukiojosi kaip pašėlusios. Ji mąstė aiškiai ir su kiekvienu širdies tvinksniu vis ryškiau regėjo Deividą.

– Tu vagi vaikus, Deividai. Miesto vaikus, kurie nenutuokia apie laukiniuose tyruose tykančius pavojus. Ir tyčiojiesi iš jų.

Vaikinas papurtė galvą.

– Aš niekada… niekada nenorėjau iš tavęs pasityčioti, Tale. Atleisk.

Ji jau žiojosi atsakyti, bet pačiu laiku pastebėjo, kad Deividas kažkam duoda ženklą. Jis vos pastebimai krustelėjo pirštą, bet Talės protas fiksavo viską, net menkiausias judesys jai atrodė tarsi fejerverkų pliūpsnis tamsiame danguje.

Talė ėmė dairytis tamsoje. Dūmiečiai pasirinko vietą, kur vanduo, tekėdamas per akmenis, šniokštė garsiai ir užgožė visus kitus garsus, bet Talė pajuto, kad ją puola.

Netrukus akies krašteliu ji pamatė iš dviejų pusių atlekiančias strėles. Talė tapo tarsi vabalas, kurį kaipmat sutraiškys du pirštai. Mintyse ji tarsi sustabdė laiką. Strėlės ją pasieks greičiau nei po sekundės, jos taip arti, kad pritūpus jų išvengti nepavyks, kad ir kaip greitai Talė sulenktų kojas. Tačiau jai ir nereikia pritūpti…

Ji staigiai išskėtė rankas į šalis ir sugriebė strėles. Šios dar kelis centimetrus slydo delnuose, nudegindamos tarsi žvakės liepsna, bet liko rankose.

Iš antgalių piktai pliūptelėjo elektros iškrova. Kibirkštys buvo taip arti veido, kad abu Talės skruostai plykstelėjo nuo karščio. Tačiau netrukus strėlės beviltiškai sušnypštė ir užgeso.

Talė nenuleido akių nuo Deivido. Net pro maskuojamąjį kostiumą pajuto, kaip atvėpsta vaikino žandikaulis. Pasigirdo tylus nuostabos šūksnis.

Talė šaižiai nusijuokė.

– Ką jie dabar tau padarė, Tale? – drebančiu balsu paklausė Deividas.

– Išmokė suprasti, – atsakė ji.

Vaikinas nusiminęs palingavo galvą. Tada nustūmė Šėją į upę.

Suglebusi draugė veidu tėškėsi į vandenį. Deividas staigiai apgręžė orlentę, sukeldamas vandens purslus, ir nurūko tolyn. Iš už medžių išniro du lankininkai, jų orlentės riaumodamos atgijo, ir lankininkai nusekė Dovydui pavymui.

– Šėja! – šūktelėjo Talė, bet nejudantis draugės kūnas, tempiamas saugos apyrankių ir sunkių permirkusių drabužių, jau grimzdo gilyn. Ryškiu infraraudonu geltoniu švytinti Šėja šaltame vandenyje palengva virto oranžine. Srauni srovė nuplukdė draugę po Talės lenta. Mergina išmetė strėles, apsisuko ant kulno ir nėrė į ledinį vandenį.

Keliais nervingais yriais ji atsidūrė prie blausiai spindinčio kūno, sugriebė Šėją už plaukų ir kilstelėjo, kad draugės galva atsidurtų virš vandens. Blyksinčios tatuiruotės ant išblyškusio Šėjos veido vos judėjo, bet netrukus ji pasipurtė ir, stipriai kostelėjusi, išspjovė vandenį.

– Šėja-la! – sušuko Talė, sukiodamasi vandenyje ir mėgindama tvirčiau sugriebti draugę.

Šėja sumojavo rankomis, vėl atsikosėjo ir išspjovė vandenį. Blyksinčios tatuiruotės atgijo, ėmė suktis, širdis pradėjo plakti stipriau. Veidas, sušildytas priplūstančio kraujo, tapo ryškesnis infraraudonas.

Talė tvirčiau sugriebė draugę, kad abi vėl neatsidurtų po vandeniu, ir pamojavo savo saugos apyranke. Skolinta orlentė atsiliepė magnetiniu impulsu, ir saugos apyrankės timptelėjo Talę aukštyn.

Šėja atsimerkė ir sumirksėjo.

– Čia tu, Tale-va?

– Taip, aš.

– Paleisk mano plaukus, – paliepė Šėja ir vėl atsikosėjo.

– Ak, atleisk.

Talė paleido šlapius Šėjos plaukus. Orlentė bakstelėjo Talei į nugarą ir mergina viena ranka nutvėrė skraidymo aparatą, o kita apsikabino Šėją. Draugių kūnais perbėgo drebulys.

– Vanduo šaltas… – guodėsi Šėja. Talei žvelgiant infraraudonąja rega, draugės lūpos atrodė beveik mėlynos.

– Taip. Tačiau jis tave bent jau pažadino. – Talė šiaip ne taip užkėlė Šėją ant orlentės ir pasodino. Draugė sėdėjo gailiai susigūžusi nuo vėjo, o Talė liko vandenyje ir žiūrėjo į stiklines Šėjos akis. – Šėja-la, ar žinai, kur esi?

– Tu mane pažadinai, vadinasi, aš… miegojau? – Šėja papurtė galvą ir užsimerkė, mėgindama susikaupti. – Šūdas. Tai reiškia, jog į mane pataikė viena tų sumautų strėlių.

– Ne strėlė. Deividas turėjo elektros lazdą.

Šėja nusispjovė į vandenį.

– Jis apgavo mane, sviedė į mane Taksą. – Šėja susiraukė ir atsimerkė. – O kaip Taksas?

– Jam nieko neatsitiko. Aš sugavau, jam nespėjus atsitrenkti į žemę. Tada Deividas tave pagrobė. Tačiau aš išvadavau.

Šėja išspaudė šypseną.

– Tu šaunuolė, Tale-va.

Talė taip pat nusišypsojo.

– O kaip Faustas?

Talė atsiduso ir užsiropštė ant orlentės. Nuo papildomo svorio lentos propeleriai atgijo ir ėmė suktis.

– Pagrobė dūmiečiai. – Talė pažvelgė į upę, bet matė vien tik tamsą. – Manau, jie jau toli nukeliavo.

Šlapia drebančia ranka Šėja apsikabino Talę.

– Nesijaudink. Mes jį susigrąžinsime. – Sutrikusi ji pažvelgė žemyn. – O kaip aš atsidūriau upėje?

– Dūmiečiai tave čia atskraidino kaip jauką. Jie norėjo ir mane pagrobti, bet aš jiems buvau per greita. Tada Deividas nustūmė tave į upę, kad nukreiptų mano dėmesį. O gal jis norėjo duoti laiko pasprukti kitiems dūmiečiams, tiems, kurie pagrobė Faustą.

– Hm. Skamba šiek tiek užgauliai.

– Kodėl?

– Jie mane, o ne Faustą panaudojo kaip masalą.

Talė nusišypsojo ir tvirčiau apkabino draugę.

– Gal jie manė, kad dėl tavęs aš neabejotinai sustosiu.

Šėja kostelėjo į saują.

– Ką gi, kai juos sučiupsiu, dūmiečiai pasigailės, kad nenumetė manęs nuo uolos. – Ji giliai įkvėpė. Plaučiai pagaliau buvo švarūs. – Vis dėlto šiek tiek keista. Sąmonės netekusių žmonių dūmiečiai niekada nemėtydavo į ledinį vandenį. Ar supranti, ką turiu omeny?

Talė linktelėjo.

– Gal jie vis mažiau pasitiki savimi?

– Galbūt, – sutiko Šėja ir vėl nusipurtė. – Matyt gyvendami laukinėje gamtoje jie pamažu tampa rūdžiais. Šiaip ar taip, negalima strėlėmis žudyti žmonių. Anksčiau jie man patiko labiau.

– Man taip pat, – atsiduso Talė.

Ją užplūdęs nuožmus pyktis ėmė blėsti, bet širdis buvo sunki kaip ir permirkę drabužiai. Kad ir kaip ji stengėsi, Fausto neišvadavo. O Deividas dingo.

– Šiaip ar taip, ačiū, kad išgelbėjai, Tale-va.

– Nėra už ką, Viršininke. – Talė paėmė draugę už rankos. – Vadinasi… dabar mes atsiskaitėme?

Šėja nusijuokė, apkabino Talę ir plačiai nusišypsojo, parodydama aštrius dantis.

– Nesirūpink dėl atsiskaitymo, Tale-va.

Talė pajuto, kaip ją užplūsta šiluma. Taip būdavo visada, kai Šėja nusišypsodavo.

– Tikrai?

Šėja linktelėjo.

– Mudvi esame per daug užsiėmusios ypatingais reikalais.

Su Ho draugės susitiko toje pat vietoje, kur buvo surengta pasala. Vaikinui pavyko pažadinti Taksą, be to, jis susisiekė su kitais pjaustytojais. Jie ketino būti po dvidešimties minučių, gabeno papildomas orlentes ir degė nekantrumu atkeršyti.

– Nesijaudinkite, mes taip ir padarysime. Netrukus apsilankysime pas dūmiečius, – pažadėjo Šėja, nesivargindama patikslinti, kad įgyvendinti šį planą nebus paprasta: kur yra Naujieji Dūmai, niekas iš jų nežinojo. Tiesą sakant, nė vienas nebuvo tikras, kad Dūmai apskritai egzistuoja. Nuo to laiko, kai pirmieji Dūmai buvo sunaikinti, dūmiečiai be paliovos kilojosi iš vienos vietos į kitą. O dabar, kai dūmiečiai pagrobė keturias naujausias Ypatingųjų aplinkybių skyriaus orlentes, juos aptikti bus dar sunkiau.

Kol Šėja su Tale gręžė šlapius savo drabužius, Ho su Taksu tamsoje klaidžiojo Takais, ieškodami pėdsakų. Netrukus jie rado dūmietės paliktą orlentę.

– Patikrink, ar įkrauta baterija, – Taksui paliepė Šėja. – Bent jau galėsime įvertinti, ar iš toli jie atskrido.

– Puiki mintis, Viršininke, – pagyrė Talė. – Juk naktį saulės baterija negali pasikrauti.

– Taip, jaučiuosi tikra gudruolė, – sutiko Šėja. – Tačiau žinoti tik atstumą – dar ne viskas. Reikia kažko daugiau.

– Mes žinome kai ką daugiau, Viršininke, – įsiterpė Ho. – Nespėjau pasakyti Talei, nes ji nustūmė mane nuo orlentės… Per puotą kalbėjausi su vienu bjauruliu. Tuo, kuriam dūmietė davė nanų. Prieš vaikiną atiduodamas sergėtojams, jį truputį pagąsdinau.

Talė tuo neabejojo. Be kitų blyksinčių Ho tatuiruočių, ant veido buvo nupieštas ir demonas; kraujo spalvos linijos, besikaitaliodamos širdies tvinksnių ritmu, darė veidą grėsmingą.

Šėja prunkštelėjo.

– Taigi tas mažas nevykėlis žino, kur yra Naujieji Dūmai, taip?

– Ne. Tačiau jis žinojo, kur nunešti nanus.

– Pamėginsiu spėti, – pertraukė jį Šėja. – Į Naujųjų Gražuolių Miestą, tiesa?

– Taip, be abejo. – Ho kilstelėjo plastikinį maišelį. – Tačiau, Viršininke, šie nanai skirti ne bet kam. Bjaurulis turėjo juos perduoti nusikaltėliams.

Talė ir Šėja susižvelgė. Beveik visi pjaustytojai, išskyrus vos kelis, gražuolių laikais buvo nusikaltėliai. Gauja krėtė eibes: elgėsi kaip bjauruliai, įveikė pakitimus smegenyse, neleido, kad Naujųjų Gražuolių Miesto lėkštumas jų smegenis sunaikintų.

Šėja gūžtelėjo pečiais.

– Dabar nusikaltėlių gauja labai didelė. Jų šimtai. – Ji nusišypsojo. – Kai mudvi su Tale juos išgarsinome, jų labai padaugėjo.

Ho linktelėjo.

– Ei, aš taip pat buvau vienas iš jų, pameni? Tačiau tas bjaurulis pasakė nusikaltėlio, kuriam privalo paduoti nanus, vardą.

– Ar mes jį pažįstame? – paklausė Talė.

– Taip… Zeinui. Nanai buvo skirti Zeinui.

Pažadas

– Kodėl nepasakei, kad Zeinas grįžo?

– Todėl, kad nežinojau. Tai įvyko vos prieš dvi savaites.

Talė sukando dantis ir atsiduso.

– Kas yra? – paklausė Šėja. – Netiki manimi?

Talė nusigręžė ir įsistebeilijo į laužą. Ji nežinojo, ką atsakyti. Nepasikliauti kitais pjaustytojais – neledinis reikalas, mat gali kilti abejonių ir painių minčių. Tačiau pirmą kartą nuo tada, kai tapo ypatingąja, Talė pasijuto nejaukiai, tarsi ne savo kailyje. Ji pirštais neramiai braukė per randus, likusius po pjaustymųsi, ir vis krūpčiojo nuo miško garsų.

Zeinas grįžo iš ligoninės, bet vaikino nėra ten, kur turėtų būti, – čia, kartu su Tale, pjaustytojų stovykloje, tyruose. Talei atrodė, jog tai negerai…

Visi pjaustytojai elgėsi kaip lediniai. Šįvakar iš nuvirtusių medžių jie susikūrė laužą – Šėja nusprendė taip pakelti būrio dvasią po vakarykštės pasalos. Aplink laužą susirinko visi šešiolika, išskyrus Faustą, ir drąsindami vienas kitą basi bėgiojo per žarijas, gyrėsi, ką padarys dūmiečiams, kai galiausiai juos nutvers.

Tačiau Talė tarp jų kažkodėl jautėsi svetima.

Paprastai jai patikdavo laužai, jų gyvi šokantys šešėliai, neapsimestinis degančių medžių piktumas. Tai – ypatingųjų esmė: jie turi prižiūrėti kitus, kad anie gerai elgtųsi. Žinoma, jiems patiems jokios taisyklės negalioja.

Tačiau šįvakar laužas priminė Talei dienas, praleistas Dūmuose. Keli pjaustytojai ėmė ženklinti sau rankas įkaitusiais nuodėguliais – dabar jie ne pjaustėsi, o degino įdagus. Abiem atvejais protas tapdavo ledinis. Tačiau deginant įdagus kvapas Talei primindavo Dūmus, kai ten būdavo verdami paskersti gyvuliai, todėl ji pati mieliau pjaustydavosi.

Talė paspyrė į liepsnas pagalį.

– Žinoma, tikiu tavimi, Šėja. Tačiau pastaruosius du mėnesius maniau, kad Zeinas taps Ypatingųjų aplinkybių skyriaus nariu, kai tik jo būklė pagerės. Kai pagalvoju, kad jis yra Naujųjų Gražuolių Mieste, o jo veidas primena peiliuką sausainių tešlai pjaustyti… – Talė papurtė galvą.

– Tale-va, jei galėčiau jį atgabenti čia, būtinai tą padaryčiau.

– Ar pažadi apie tai pakalbėti su daktare Keibl?

Šėja skėstelėjo rankomis.

– Juk žinai taisykles, Tale: kad tave priimtų į Ypatingųjų aplinkybių skyrių, privalai įrodyti, jog esi ypatingas. Privalai pats rasti būdą atsikratyti burbulagalviškumo.

– Tačiau Zeinas buvo beveik ypatingas, kai vadovavo nusikaltėliams. Nejau daktarė Keibl to nesupranta?

– Iš tiesų buvo. Tol, kol neišgėrė Madės tabletės. – Šėja priėjo ir apkabino Talę per pečius. Laužo liepsnų apšviestos draugės akys spindėjo raudonai. – Mudvi be niekieno pagalbos sugalvojome, kaip išsivaduoti iš burbulagalviškumo.

– Mudu su Zeinu pradėjome keistis nuo tos akimirkos, kai pasibučiavome, – ginčijosi Talė, atsitraukdama nuo draugės. – Jei jo smegenys nebūtų buvusios pačirškintos, Zeinas dabar būtų mūsiškis.

– Tad ko tu nerimauji? – gūžtelėjo pečiais Šėja. – Jei padarė vieną kartą, pajėgs ir pakartoti.

Talė nepatenkinta atsigręžė ir įsmeigė į Šėją akis. Tačiau garsiai nepasakė to, ką jos abi galvojo. Ar Zeinas – vis dar tas burbulingas vaikinas, įkūręs nusikaltėlių gaują? O gal jo smegenys pažeistos negrįžtamai ir jis pasmerktas visą gyvenimą likti burbulagalviu?

Kaip tai neteisinga. Visiškai atsitiktina.

Į Naujųjų Gražuolių Miestą atgabenę pirmuosius nanus, dūmiečiai paliko dvi tabletes ir pasistengė, kad jas rastų Talė. Kartu su tabletėmis buvo ir laiškas, perspėjantis merginą apie galimus pavojus, bet tvirtinantis, kad ji pati „sava valia sutiko“ išgerti tabletes. Iš pradžių Talė labai išsigando ir nenorėjo ryti tablečių. O burbulingasis Zeinas troško atsikratyti burbulingo mąstymo. Jis ir pasiūlė išgerti abejotinas tabletes.

Nanai turėjo išlaisvinti gražuolius, iš burbulagalvių paversti juos… Na, niekas niekada nesivargino pasvarstyti, kuo jie būtų tapę. O ir ką veikti su grupele išlepintų labai gražių žmonių, kurių apetitas nežino ribų? Leisti jiems laisvai šėlti trapiame pasaulyje ir jį sunaikinti, kaip pasielgė rūdžiai beveik prieš tris šimtus metų?

Kad ir kaip būtų, vaistas veikė ne visiškai taip, kaip turėjo veikti. Talė su Zeinu pasidalijo tabletes, ir Zeinui atiteko nelemtoji. Joje esantys nanai iš tiesų sunaikino smegenų dalis, pavertusias vaikiną burbulagalviu. Tačiau vaistai nenustojo veikę ir vis labiau graužė Zeino smegenis…

Pagalvojusi, kaip jai pasisekė, Talė net nusipurtė. Ta tabletė, kurią išgėrė ji, turėjo sustabdyti pirmosios tabletės – su nanais – veikimą. Taigi reikėjo sykiu išgerti abi tabletes. O ji išgėrė vieną ir toji suveikė – mergina tik manė išgėrusi vaistų. Atsikratyti burbulagalviškumo jai pavyko pačiai – be nanų, be jokios operacijos ar pjaustymosi, kurio griebėsi Šėjos komanda.

Dėl to ji ir atsidūrė Ypatingųjų aplinkybių skyriuje.

– Bet kuris iš mudviejų galėjo išgerti tą nelemtą tabletę, – tyliai svarstė Talė. – Tai neteisinga.

– Žinoma, neteisinga. Tačiau tu dėl to nekalta, Tale. – Basas pjaustytojas juokdamasis perbėgo per anglis, pažerdamas spiečių žiežirbų. – Tiesiog tau pasisekė. Taip nutinka visada, kai esi ypatingas. Kodėl turėtum jaustis kalta?

– Niekada nesakiau, kad jaučiuosi kalta. – Talė perlaužė pagalį pusiau. – Tiesiog noriu kažkaip visa tai ištaisyti. Todėl šįvakar vyksiu kartu su tavimi, gerai?

– Nežinau, ar susidorosi, Tale-va.

– Jaučiuosi puikiai. Tik būtų gerai, kad nereikėtų ant veido klijuoti plastiko.

Šėja nusijuokė ir rausvu nagu perbraukė per blykčiojančias Talės tatuiruotes.

– Dėl tavo veido nesijaudinu, nerimą man kelia tavo smegenys. Paeiliui susitikus su dviem buvusiais vaikinais, jos gali pradėti maištauti.

Talė nusigręžė.

– Zeinas – ne buvęs vaikinas. Galbūt dabar jis ir burbulagalvis, bet sugalvos būdą, kaip išsikapstyti.

– Pažvelk į save, – patarė Šėja. – Tu visa drebi. Taip reaguoti – ne ledas.

Talė pažvelgė į savo rankas. Kad jos nustotų drebėti, sugniaužė kumščius.

Ji spyrė didelį pagalį į laužą ir pažiro žiežirbos. Stebėdama, kaip liepsnos ryja pagalį, Talė išskėtė delnus ir prikišo juos prie ugnies. Nuo ledinio upės vandens ją kažkodėl sukaustė šaltis ir ji nesušilo net sėdėdama prie pat laužo.

Jai tereikia vėl pamatyti Zeiną, ir šis keistas kaulus stingdantis šaltis nebekrės.

– Ar drebi todėl, kad matei Deividą?

– Deividą? – Talė prunkštelėjo. – Kaip tau šovė tokia mintis?

– Nesijaudink, Tale-va. Nė vienas nuolat nebūna ledinis. Galbūt tau tiesiog reikia įsipjauti? – pasiūlė Šėja, traukdama savo peilį.

Talei buvo kilęs toks noras, bet ji tik prunkštelėjo ir nusispjovė į laužą. Šėjai nepavyks priversti jos pasijusti silpna.

– Su Deividu susidorojau tiesiog puikiai… Kiek pamenu, geriau nei tu.

Šėja nusijuokė ir žaismingai stuktelėjo Talei į petį, bet draugės smūgis buvo skausmingas.

– Ai, Viršininke, – aiktelėjo Talė.

Matyt, Šėja vis dar širdo, kad vakar vakare kautynėse vienas prieš vieną ją nugalėjo atsitiktinis.

Šėja pažvelgė į savo kumštį.

– Atleisk. Tikrai nenorėjau.

– Nieko tokio. Na, ar dabar atsiskaitėme? Ar galiu eiti kartu su tavimi ir pamatyti Zeiną?

Šėja sudejavo.

– Ne, kol jis vis dar burbulagalvis, Tale-va, negali. Tai tave tik išgąsdintų. Verčiau padėk ieškoti Fausto.

– Juk tu netiki, kad jį rasim, tiesa?

Šėja gūžtelėjo pečiais ir įjungė odos antenas, kad susisiektų su kitais pjaustytojais.

– Turiu jiems duoti kokią nors užduotį, – tyliai paaiškino.

Netrukus pjaustytojams buvo pavesta orlentėmis keliauti šukuoti tyrų. Pašalinti Fausto odos anteną dūmiečiai galėtų nebent jį nužudę. Jeigu taip nenutiks, jo skleidžiamus signalus bus galima aptikti maždaug kilometro spinduliu nuo vaikino. Tačiau Talė žinojo: vien nutuokti apie atstumą kilometrais tyruose nepakanka. Keliaudama į Dūmus ji ne vieną dieną skrido orlente ir pakeliui nesutiko jokių žmogaus egzistavimo pėdsakų. Ji matė ištisus miestus, prarytus dykumų smėlio ir džiunglių. Jei dūmiečiai sumanė išnykti, laukiniame pasaulyje vietos yra daugiau nei užtektinai.

Talė sušnarpštė.

– Ar tai reiškia, jog nori, kad ir aš tuščiai gaiščiau laiką?

– Kiek kartų reikės tau aiškinti, Tale-va? Dabar esi ypatingoji. Neturėtum krimstis dėl kažkokio burbulagalvio. Tu – pjaustytoja, o Zeinas – ne. Viskas labai paprasta.

– Jei viskas taip paprasta, kodėl aš taip nesijaučiu?

Šėja sudejavo.

– Todėl, Tale-va, kad vėl griebiesi senų triukų – viską apsunkini.

Talė atsiduso ir spyrė į laužą; pažiro žiežirbų spiečius. Ji prisiminė, kad daugybę kartų buvo patenkinta – kaip burbulagalvė ir netgi kaip dūmietė. Tačiau pasitenkinimas niekada netrukdavo ilgai. Viskas baigdavosi tuo, kad ji pasikeisdavo, peržengdavo ribą ir ją supantiems žmonėms apkartindavo gyvenimą.

– Ne visada kalta būnu aš, – tyliai atšovė Talė. – Tiesiog kartais aplinkybės tampa sudėtingos.

– Tada pasikliauk manimi, Tale. Jeigu pamatysi Zeiną, reikalai iš tiesų taps sudėtingesni. Tiesiog duok jam laiko pačiam rasti kelią pas mus. Nejau nesi su mumis laiminga?

Talė linktelėjo – ji yra laiminga. Dėl ypatingų pojūčių pasaulis tapo ledinis, o kiekviena akimirka, praleista naujajame kūne, yra geresnė nei visi gražuolės metai. Tačiau dabar, kai sužinojo, kad Zeinas pasveiko, Talei ėmė labai jo trūkti, ir tai gadino jai nuotaiką. Staiga ji pasijuto kažin kokia neišbaigta ir netikra.

– Esu laiminga, Šėja-la. Tačiau ar pameni, kaip mudu su Zeinu pabėgome iš miesto? O tave palikome? Nenoriu šitaip pasielgti dar kartą ir palikti Zeino.

Šėja papurtė galvą.

– Kartais tenka palikti žmones, Tale-va.

– Ar vakar vakare turėjau palikti tave, Šėja-la? Leisti, kad paskęstum?

Šėja sudejavo.

– Na, ir pavyzdį parinkai, Tale. Klausyk, visa tai darau tavo pačios labui. Patikėk, tau nevertėtų šitaip apsunkinti reikalų.

– Tai supaprastinkime juos, Šėja-la. – Talė įkišo nykštį tarp aštrių kaip skustuvas dantų ir įsikando į piršto galiuką. Pajutus skausmą ir geležimi atsiduodančio kraujo skonį, galvoje šiek tiek prašviesėjo. – Kai Zeinas taps ypatinguoju, aš liausiuosi. Niekada nebekelsiu rūpesčių. – Ji iškėlė ranką. – Pažadu. Kraujas už kraują.

Šėja spoksojo į mažytį kraujo lašelį.

– Tu prisieki?

– Taip. Būsiu gera maža klusni pjaustytoja ir darysiu viską, ką liepsite judvi su daktare Keibl. Tik atiduokite man Zeiną.

Šėja nutilo, paskui atlenkė savo peilį, brūkštelėjo per jo geležtę nykščiu ir susimąsčiusi ėmė žiūrėti, kaip ištrykšta kraujas.

– Visada troškau tik vieno: kad mudvi būtume kartu, Tale.

– Aš taip pat. Tik noriu, kad čia, su mumis, būtų ir Zeinas.

– Padarysiu viską, kad tave pradžiuginčiau. – Šėja nusišypsojo, paėmė Talę už rankos ir stipriai prispaudė savo nykštį prie jos nykščio. – Kraujas už kraują.

Persmelkus skausmui, Talė pirmą kartą per visą dieną pajuto, kad protas tampa ledinis. Dabar ji matė savo ateitį – aiškų kelią, kuriame nebebus painiavos ir nebereikės grįžti atgal. Ji kovėsi būdama ir bjauri, ir graži, tačiau dabar visa tai baigėsi – nuo šiol Talė nori būti tik ypatingoji.

– Ačiū, Šėja-la, – tyliai padėkojo ji. – Tesėsiu savo pažadą.

Šėja ją paleido ir nuvalė peilį, kelis kartus vikriai brūkštelėjusi į šlaunį.

– Pasirūpinsiu, kad tesėtum.

Talė aplaižė vis dar tvinkčiojantį nykštį.

– Tad ar galiu šįvakar vykti kartu, Viršininke? Prašau.

– Manau, dabar privalai, – liūdnai šypsodamasi atsakė Šėja. – Tačiau tai, ką pamatysi, tau galbūt nepatiks.

Naujųjų Gražuolių Miestas

Kai kiti pjaustytojai patraukė į tyrus, Šėja su Tale užgesino laužą, užšoko ant orlenčių ir nuskrido miesto link.

Kaip ir kiekvieną vakarą, Naujųjų Gražuolių Miesto dangų apšvietė spalvingi fejerverkai. Pririšti oro balionai sklandė virš linksmybių bokštų, malonumų soduose degė dujiniai žibintai, tarsi švytinčios gyvatės išsirangę salos šlaituose. Apšviesti fejerverkų, aukščiausi bokštai metė virpančius šešėlius, su kiekvienu pliūpsniu vis keisdami miesto siluetą.

Draugėms artėjant prie Naujųjų Gražuolių Miesto, jas pasitiko padriki girtų burbulagalvių šūksniai. Išgirdusi linksmus šūkalojimus, Talė akimirką vėl pasijuto pavydžia bjaurule, stebinčia gražuolius iš kito upės kranto ir laukiančia, kol sukaks šešiolika. Tai buvo jos pirmoji kelionė į Naujųjų Gražuolių Miestą nuo tada, kai tapo ypatingąja.

– Ar ilgiesi gražuolių laikų, Šėja-la? – paklausė ji draugės. Burbulagalvių rojuje jos kartu praleido tik porą mėnesių, o vėliau viskas komplikavosi. – Buvo savotiškai smagu.

– Buvo sumauta, – atšovė Šėja. – Man labiau patinka turėti smegenis.

Talė atsiduso. Draugė teisi, bet turėti smegenis kartais reiškė kentėti dideles kančias. Ji lyžtelėjo nykštį; ant jo tebebuvo matyti mažytis raudonas taškelis – priesaikos ženklas.

Slėpdamosi šešėliuose, abi draugės pro malonumų sodą nuskriejo iki salos šlaito ir patraukė miesto centro link. Jos prasklendė virš kelių apsikabinusių porelių, bet niekas merginų nepastebėjo.

– Sakiau, kad maskuojamieji kostiumai nereikalingi, Tale-va, – odos antenų tinklu atskriejo tylus Šėjos kikenimas. – Burbulagalviams mes tikrai esame nematomos.

Talė nieko neatsakė, tik žiūrėjo į apačioje vaikštinėjančius naujuosius gražuolius. Jie atrodė visiški nemokšos, nieko nenutuokiantys apie pavojus, nuo kurių ypatingieji turi juos saugoti. Galbūt gražuolių gyvenimas ir kupinas malonumų, bet dabar Talei jis atrodė visiškai beprasmis. Ji negali leisti, kad Zeinas šitaip gyventų.

Staiga pro medžius atsklido juokas ir klyksmai, garsai artėjo… orlentės greičiu. Skubiai įjungusi maskuojamąjį kostiumą, Talė pakilo aukštyn ir pasislėpė tarp tankių eglių viršūnių. Pro sodą slalomu praskriejo būrelis orlentininkų, jie isteriškai kvatojo tarsi kokie demonai. Talė susigūžė ir pajuto, kaip kostiumas, prisiderindamas prie eglių, pasidengia maskuojamomis dėmėmis. Ji ėmė spėlioti, kiek bjaurulių vienu metu įsmuko į Naujųjų Gražuolių Miestą. Nebloga išdaiga…

Gal verta juos pasekti?

Tačiau tada Talė išvydo jų veidus: gražius, didelėmis akimis, tobulai simetriškus, visiškai be trūkumų. Tai buvo gražuoliai.

Jie pralėkė pro šalį nenujausdami, kad netoliese tūno Talė, klykdami kiek neša plaučiai, ir pasuko upės link. Netrukus klyksmai nutilo, liko tik kvepalų ir šampano dvelksmas.

– Viršininke, ar matei?..

– Taip, Tale-va, mačiau, – atsakė Šėja ir nutilo.

Talė suglumo. Burbulagalviai neskraido orlentėmis. Kad ant jų išsilaikytum, reikia pasitelkti visus refleksus; nevalia būti apsvaigusiam ir išsiblaškiusiam. Norėdami pajusti svaigulį, naujieji gražuoliai šokinėja nuo pastatų vilkėdami tąsiąsias striukes arba keliauja oro balionais – tam nereikia jokių įgūdžių.

O šie gražuoliai ne tik skrido orlentėmis; jie tai darė labai gerai. Daug kas pasikeitė Naujųjų Gražuolių Mieste nuo to laiko, kai Talė čia buvo paskutinį kartą.

Ji prisiminė naujausią Ypatingųjų aplinkybių skyriaus pranešimą apie tai, kad kiekvieną savaitę daugėja pabėgėlių; kilo tikra bjaurulių, išnykstančių tyruose, epidemija. Tačiau kas atsitiktų, jei gražuoliams šautų į galvą pabėgti?

Iš savo slaptavietės išniro Šėja. Maskuojamasis jos kostiumas iš dėmėto žalio virto matiniu juodu.

– Gal dūmiečiai išdalijo daugiau tablečių nei manėme? – svarstė ji. – Gali būti, kad jas dalija tiesiog čia, Naujųjų Gražuolių Mieste. Juk dūmiečiai turi maskuojamuosius kostiumus, vadinasi, gali patekti bet kur.

Talė atidžiai apžiūrėjo jas supančius medžius. Deivido surengta pasala parodė, kad, turint tinkamą kostiumą, galima pasislėpti netgi nuo ypatingųjų.

– Kai ką prisiminiau, Viršininke. Kur dūmiečiai gavo maskuojamuosius kostiumus? Juk patys negalėjo jų pasigaminti, tiesa?

– Žinoma, ne. Ir pavogti jų negalėjo. Daktarė Keibl sakė, kad miestuose vedama karinės įrangos apskaita. Tačiau visame žemyne niekas nepranešė apie jokį dingusį kostiumą.

– Tu papasakojai jai apie vakarykštę naktį?

– Taip, apie maskuojamuosius kostiumus. Tačiau nepasakiau, kad netekome Fausto ir orlenčių.

Talė susimąstė ir ėmė tingiai sukti ratus virš mirkčiojančio deglo.

– Vadinasi… manai, kad dūmiečiai aptiko nežinia kokią seną rūdžių technologiją?

– Maskuojamieji kostiumai – per daug sudėtingas dalykas rūdžiams. Jie gerai mokėjo žudyti, tik tiek.

Šėja nutilo. Apačioje, garsiai mušdama būgnus, tarp medžių žingsniavo grupelė puotautojų – traukė į vakarėlį prie upės. Talė pažvelgė žemyn – norėjo įsitikinti, ar jie atrodo energingesni už paprastus lėbautojus. Gal mieste visi tapo burbulingesni? Galbūt nanai veikia ir tablečių neišgėrusius gražuolius? Juk būdama šalia Zeino Talė taip pat tapdavo burbulingesnė.

Kai grupelė nutolo, Šėja paaiškino:

– Daktarė K. mano, kad dūmiečiai turi naujų draugų. Mieste.

– Tačiau maskuojamuosius kostiumus turi tik ypatingieji. Kodėl kuris nors mūsų turėtų…

– Aš nesakiau, kad šiame mieste, Tale-va.

– Ak, – sušnibždėjo Talė.

Paprastai miestai nesikiša vienas į kito reikalus – tokie konfliktai būtų per daug pavojingi. Galėtų kilti tokie karai, kaip tarp rūdžių, kai ištisi žemynai troško išsikovoti valdžią, mėgindami vienas kitą sunaikinti. Vien tik pagalvojusi apie kautynes su kito miesto Ypatingųjų aplinkybių skyriumi, Talė pajuto, kaip nugara perbėga šiurpuliukai…

Merginos nusileido ant Pulkerio rūmų stogo, tarp saulės baterijų ir ištraukiamųjų ventiliatorių. Ten stovėjo keli burbulagalviai, bet jų dėmesį buvo prikaustę virš galvų sklandantys oro balionai ir sproginėjantys fejerverkai, todėl merginų jie nepastebėjo.

Vėl atsidūrusi ant Pulkerio rūmų stogo, Talė pasijuto keistai. Praėjusią žiemą ji su Zeinu čia praleisdavo beveik visas dienas, bet dabar viską matė kitomis akimis. Ir kvapai buvo kiti – iš ištraukiamųjų ventiliatorių, išsibarsčiusių po visą stogą, sklido žmonių būstų dvelksmas. Visiškai kitaip nei tyruose, kur oras grynas, čia Talė jautėsi sunerimusi ir apsupta minios.

– Pažiūrėk, Tale-va, – pasiūlė Šėja ir odos antena perdavė vaizdo užsklandą.

Talė ją atidarė, ir po kojomis esantis pastatas tapo skaidrus, jame išryškėjo mėlynų linijų tinklas su švytinčiais taškeliais.

Ji keliskart sumirksėjo, mėgindama suvokti atsiųstą vaizdą.

– Ar čia koks nors infraraudonųjų spindulių atvaizdas?

Šėja nusijuokė.

– Ne, Tale-va. Tai miesto sąsajos informacija. – Ji parodė į dviem aukštais žemiau esančių taškelių sankaupą. – Štai Zeinas-la su draugais. Jis vis dar gyvena savo senajame kambaryje, matai?

Paeiliui paryškinus kiekvieną taškelį, greta jų išdygo vardai. Talė prisiminė sąsajų žiedus, kuriuos mūvi burbulagalviai ir bjauruliai. Miesto valdžia juos naudoja žmonių buvimo vietai nustatyti. Tačiau Zeinui, kaip ir visiems eibes krečiantiems gražuoliams, tikriausiai buvo uždėta apyrankė – irgi sąsajos žiedas, tik jo neįmanoma nusimauti. Prie kitų taškelių, esančių Zeino kambaryje, buvo parašyti vardai; dauguma jų Talei buvo nežinomi. Visi senieji jos draugai nusikaltėliai praėjusią žiemą pabėgo į tyrus. Kaip ir Talė, jie patys sugalvojo būdą, kaip atsikratyti burbulagalviškumo, todėl dabar tapo ypatingaisiais – išskyrus tuos, kurie liko tyruose su dūmiečiais.

Greta Zeino sklandė Periso vardas. Vaikinas buvo geriausias Talės draugas nuo mažumės, bet paskutinę minutę jis atsisakė bėgti, mat nusprendė likti burbulagalviu. Talė buvo tikra, kad Perisas niekada netaps ypatinguoju.

Kita vertus, šalia Zeino buvo bent jau vienas pažįstamas veidas.

Talė suraukė kaktą.

– Zeinas turėtų jaustis nesmagiai. Daugelis prisimena jį ir išdaigas, kurias krėtėme kartu, o jis turbūt visus užmiršo…

Talė nutilo ir pamėgino nuginti nesmagias mintis šalin.

– Zeinas bent jau turi kažkokių tikslų, – prabilo Šėja. – Šįvakar Naujųjų Gražuolių Mieste vyksta ne mažiau kaip tuzinas vakarėlių, bet Zeinui ir jo komandai jie, matyt, neatrodo itin burbulingi.

– Visi jie tiesiog sėdi Zeino kambaryje, ir tiek.

Nė vienas taškelis nejudėjo. Kad ir ką darė susirinkusieji, vargu ar tai buvo burbulinga.

– Taip. Pasikalbėti su juo privačiai nebus paprasta.

Šėja ketino kurį laiką pasekti Zeiną, o paskui, per pertrauką tarp vakarėlių, nusitempti jį į kokį nuošalų ir tamsų kampą.

– Kodėl jie visi nieko neveikia?

Šėja palietė draugei petį.

– Nurimk, Tale-va. Jei Zeinui leido grįžti į Naujųjų Gražuolių Miestą, vadinasi, jis gali dalyvauti ir vakarėliuose. Kitaip kokia būtų prasmė? Galbūt dar per ankstyvas metas? Gal eiti linksmintis tokiu laiku – sumautas reikalas?

– Turbūt.

Šėja mostelėjo ranka, ir ant regos užslinkusi vaizdo užsklanda truputį priblėso, o supantis tikrasis pasaulis tapo ryškesnis. Šėja užsimovė alpinistų pirštines.

– Eime, Tale-va. Pačios išsiaiškinsime.

– Ar per miesto sąsają negalime išgirsti, ką jie kalba?

– Ne, jei nenorime, kad išgirstų daktarė Keibl. Aš labiau linkusi tai išsaugoti tarp mūsų, pjaustytojų.

Talė nusišypsojo.

– Gerai, Šėja-la. Tad koks mūsų, pjaustytojų, planas šįvakar?

– Maniau, nori pamatyti Zeiną, – atsakė Šėja ir gūžtelėjo pečiais. – Šiaip ar taip, ypatingiesiems planų nereikia.

Šiais laikais laipioti nėra sunku.

Talė aukščio jau nebijojo – netgi pasijusdavo ledinesnė. Pažvelgusi per stogo kraštą, ji ne supanikavo ar susinervino, o tik perspėjo save – tik priminė sau, kad dera būti atsargiai.

Ji nukorė kojas ir, įsirėmusi pėdomis, ėmė slysti lygia Pulkerio rūmų siena. Kibiapadžio bato nosį įkišo į tarpą tarp dviejų keraminių plokštelių ir palaukė, kol maskuojamasis kostiumas prisiderins prie rūmų sienų spalvos. Talė pajuto, kaip kostiumas pasidengia žvynais, atitinkančiais pastato tekstūrą.

Kai kostiumas prisiderino, Talė atsikabino nuo stogo atbrailos. Pusiau slysdama, pusiau krisdama ji nutrūktgalviškai nėrė žemyn, rankomis ir kojomis braukdama per keraminę sieną, kliuvinėdama už kitų tarpelių, langų rėmų ir pusiau užtaisytų plyšių. Joks plyšys nebūtų padėjęs Talei išsilaikyti, bet, rankomis ar kojomis vis ko nors įsitverdama, ji sulėtino kritimą, tad kontroliavo situaciją. Kristi buvo svaigu, tarsi Talė būtų tapusi vabzdžiu, labai greitai bėgančiu vandens paviršiumi ir dėl to neskęstančiu.

Pasiekusi Zeino langą, Talė jau visu greičiu čiūžtelėjo žemyn, tačiau be vargo pirštais įsikibo į palangę. Kibios pirštinės prilipo prie palangės tarsi priklijuotos, Talės kūnas nubrėžė platų lanką ir, pašvytavęs pirmyn atgal, palengva sustojo.

Pakėlusi galvą ji pamatė Šėją. Toji stovėjo maždaug metru aukščiau, ant mažyčio medinio lango rėmo, kyšančio iš sienos ne daugiau kaip centimetrą. Draugė buvo su pirštinėmis, išskėsti pirštai priminė penkiakojus vorus, bet Talė niekaip negalėjo suprasti, kaip Šėja nenukrenta. Trinties jėgos tikrai turėjo nepakakti jos kūno svoriui išlaikyti.

– Kaip tau tai pavyksta? – pašnibždomis paklausė Talė.

Šėja sukikeno.

– Negaliu tau išduoti visų savo paslapčių, Tale-va. Vis dėlto čia slidoka. Negaiškime laiko ir pasiklausykime.

Karodama ant vienos rankos, Talė dantimis nusimovė vieną pirštinę ir priglaudė pirštą prie lango kampo. Jos delne įmontuotos mikroschemos sugavo sklindančius virpesius, tad lango stiklas tapo dideliu mikrofonu. Talė užsimerkė. Klausydamasi iš kambario sklindančių garsų, ji jautėsi tarsi slapukė, vogčiomis šnipinėjanti, prie sienos priglaudusi stiklinę. Netrukus ji išgirdo skimbtelėjimą, reiškiantį, kad Šėja taip pat klausosi per savo odos anteną.

Išgirdusi Zeino balsą, Talė suvirpėjo visu kūnu. Balsas buvo puikiai pažįstamas, tik iškraipytas. Dėl to kalta arba slapto klausymosi aparatūra, arba ilgi išsiskyrimo mėnesiai. Talė aiškiai girdėjo žodžius, bet jų nesuprato.

– Visi tvirti, sustabarėję santykiai, apgaubti garbingų senovinių prietarų bei nuomonių šleifu, yra sunaikinami, – aiškino Zeinas. – Visi nauji pasensta greičiau, negu spėja sustabarėti…

– Ką jis ten burbuliuoja? – sušvokštė Šėja, tvirčiau įsikibdama į sieną.

– Nežinau. Panašu į rūdžių kalbą. Tarsi skaitytų kokią seną knygą.

– Tik nesakyk, kad Zeinas nusikaltėliams… skaito.

Talė sutrikusi pažvelgė į Šėją. Tiesą sakant, išraiškingai skaityti – ne itin nusikaltėliška. Taip elgiasi atsitiktiniai. Tačiau Zeinas kalbėjo toliau – dabar dudeno apie nežinia kokį tirpimą.

– Dirstelėk, Tale-va.

Talė linktelėjo ir pasislinko aukščiau, kad akys susilygintų su palangės kraštu.

Zeinas sėdėjo minkštame fotelyje ir deklamavo, vienoje rankoje laikydamas seną apdriskusią popierinę knygą, o kita mojuodamas tarsi orkestro dirigentas. Miesto sąsaja rodė, kad kambarys pilnas nusikaltėlių, bet iš tiesų jis buvo tuščias.

– Ak, Šėja, – sušnibždėjo Talė, – tau tai patiks.

– Vargu, Tale-va, nes po dešimties sekundžių aš drėbsiuosi tau ant galvos. Kas ten vyksta?

– Jis kambaryje vienas. Kiti nusikaltėliai – tai tik… – Talė prisimerkusi nužvelgė prieblandoje skendintį Zeino kambarį, apšviestą vien skaitymo šviestuvo. Štai jie, išdėstyti kambaryje tarsi atidūs klausytojai. – Žiedai. Visi nusikaltėliai, išskyrus Zeiną, – tai sąsajos žiedai.

Šėja suprunkštė, nors ir netvirtai laikėsi ant palangės.

– Galbūt jis yra burbulingesnis nei manėme?

Talė linktelėjo ir pati sau nusišypsojo.

– Gal pabelsti?

– Belsk.

– O jeigu jį išgąsdinsiu?

– Tai bus tik į naudą, Tale-va. Reikia, kad Zeinas būtų burbulingas. Paskubėk, aš pradedu slysti.

Talė pasislinko aukštyn ir užkėlė kelį ant siauros palangės. Ji giliai įkvėpė, tada du kartus pabeldė, stengdamasi šypsotis taip, kad nesimatytų aštrių tarsi skustuvas dantų.

Išgirdęs beldimą, Zeinas pažvelgė aukštyn. Iš pradžių jis nustebo, paskui išplėtė akis. Tada mostelėjo ranka, ir langas atsivėrė.

Zeino veidą nutvieskė plati šypsena.

– Tale-va, – tarė jis, – tu pasikeitei.

Zeinas-la

Zeinas vis dar buvo gražus.

Vaikino skruostikauliai buvo aštrūs, žvilgsnis – alkanas ir įdėmus, tarsi jis tebevartotų kalorijų naikinimo tabletes, kad neprarastų budrumo. Lūpos buvo putlios, kaip ir visų burbulagalvių, o spoksodamas į Talę Zeinas jas papūtė tarsi susikaupęs vaikas. Plaukai irgi nepasikeitę; Talė prisiminė, kaip Zeinas juos dažydavo kaligrafiniu rašalu, kad būtų melsvai juodi. Tokia spalva visiškai neatitiko Gražuolių komiteto gero skonio standartų.

Kita vertus, vaikino veidas buvo kitoks. Talė suko galvą stengdamasi suprasti, kas jame pasikeitė.

– Kartu pasiėmei ir Šėją-la? – paklausė Zeinas, išgirdęs Talei už nugaros girgždant kibiapadžius batus. – Smagu.

Talė linktelėjo. Iš vaikino balso suprato: jam būtų labiau patikę, jei ji būtų atvykusi viena. Žinoma. Jie juk turi tiek daug visko aptarti, o prie Šėjos Talė nebuvo linkusi atvirauti.

Staiga Talei pasirodė, kad Zeino nematė daugelį metų. Ji pati labai pasikeitė – jos kaulai dabar itin lengvi, ant veido blyksi tatuiruotės, ant rankų – randai, likę po pjaustymosi. Visa tai priminė, kad išsiskyrusi su Zeinu ji labai pasikeitė. Dabar jiedu – visiškai nepanašūs.

Pažvelgusi į sąsajos žiedus, Šėja plačiai išsiviepė.

– Ar tavo draugams ši suplėkusi sena knyga neatrodo nuobodoka?

– Draugų turiu daugiau nei tu manai, Šėja-la, – atšovė Zeinas, akimis perbėgdamas visas keturias kambario sienas.

Šėja papurtė galvą ir iš diržo išsitraukė mažą juodą prietaisą. Talės klausa dabar buvo aštri ir ji išgirdo tylutėlį ūžesį, panašų į spragsėjimą, kai į laužą įmetama šlapių lapų.

– Nurimk, Zeinai-la. Miesto valdžia mūsų negirdi.

Vaikinas išpūtė akis.

– Ar jums tai leidžiama?

– Nejau negirdėjai? – nusišypsojo Šėja. – Mes esame ypatingosios.

– Štai kaip. Na, jei esame tik trise… – Zeinas numetė knygą ant tuščios kėdės, stovinčios šalia. Ant jos gulėjęs Periso žiedas žvangtelėjo. – Kiti šįvakar išvykę krėsti nedidelės išdaigos. Aš likau, kad nukreipčiau dėmesį, jei sergėtojai sumanytų mus sekti.

Šėja nusijuokė.

– Vadinasi, sergėtojai turėtų patikėti, kad nusikaltėliai įkūrė skaitytojų būrelį?

Zeinas gūžtelėjo pečiais.

– Kiek žinau, tai netikri sergėtojai, o tik programinė įranga. Todėl užtenka, kad kažkas kalbėtų.

Talė atsisėdo ant nepaklotos Zeino lovos ir pajuto, kaip visu kūnu perbėga virpuliai. Zeinas kalba anaiptol ne kaip bukagalvis gražuolis. Jeigu jis nukreipia dėmesį, kai draugai daro kažką nusikalstamo, vadinasi, vis dar yra burbulingas išdaigas krečiantis gražuolis. Vadinasi, galėtų tapti ypatinguoju…

Talė įkvėpė pažįstamą kvapą, sklindantį nuo Zeino patalynės. Įdomu, kaip elgiasi jos tatuiruotės? Tikriausiai sukasi taip smarkiai, kad tuoj nuslinks nuo veido.

Zeinas neturėjo nei sąsajos žiedo, nei apyrankės. Įdomu, kaip sergėtojai jį stebi?

– Tavo naujasis veidas vertas ne mažiau megaheleno, Tale-va, – pagyrė Zeinas, nužvelgdamas blyksinčias tatuiruotes ant Talės veido ir rankų. – Galima būtų paleisti milijardą laivų. Tačiau tai tikriausiai būtų piratų laivai.

Talė nusišypsojo, nors pokštas buvo nevykęs, ir stengėsi sugalvoti, ką atsakyti. Du mėnesius ji laukė šios akimirkos, o dabar teišgali sėdėti kaip kvailė.

Tačiau jai trūko žodžių ne tik dėl jaudulio. Juo ilgiau žiūrėjo į Zeiną, juo labiau vaikinas atrodė kažkoks ne toks, be to, regėjosi, kad jo balsas sklinda iš kito kambario.

– Tikėjausi, kad atvyksi, – tyliai ištarė Zeinas.

– Ji primygtinai reikalavo, – beveik pašnibždomis paaiškino Šėja.

Talė suprato, kodėl atrodo, jog Zeino balsas atsklinda iš toli. Jis neturėjo odos antenos, todėl vaikino žodžiai skambėjo ne taip, kaip kitų pjaustytojų. Zeinas jau nepriklauso jos gaujai. Jis – ne ypatingasis.

Šėja atsisėdo ant lovos greta Talės.

– Jeigu judu nieko prieš, burbulagalviais pabūsite kitą kartą. – Iš kišenės ji išsitraukė mažą plastikinį maišelį su nano tabletėmis, kurias vakar vakare Ho atėmė iš bjaurulio. – Atvykome pasikalbėti dėl šių daikčiukų.

Zeinas kilstelėjo kėdėje ir ištiesė ranką, norėdamas paimti tabletes, bet Šėja tik nusijuokė.

– Neskubėk, Zeinai-la. Tu turi blogą įprotį išgerti ne tas tabletes.

– Galėtum ir nepriminti, – pavargusiu balsu atšovė vaikinas.

Talę vėl supurtė. Zeinas atsisėdo iš lėto, atsargiai, beveik kaip sukriošėlis.

Talė prisiminė, kad Madės sukurti nanai pažeidė vaikino motorinius gebėjimus, suardydami tą smegenų dalį, kuri kontroliuoja refleksus ir judesius. Gal tai, ką ji mato, tėra menki drebuliai, likę paveikus toms mažytėlaitėms mašinoms? Gal visai nėra dėl ko nuogąstauti?

Talė pažvelgė Zeinui į veidą. Jame lyg kažko trūko. Ant Zeino veido nebuvo puošnaus blyksinčių tatuiruočių tinklo, o pažvelgusi į juodas kaip anglis vaikino akis, Talė nepajuto to jaudulio, kuris kyla nuo bet kurio pjaustytojo žvilgsnio. Zeinas atrodė mieguistas (ypatingieji taip niekada neatrodo), tarsi koks sienų apmušalas – tiesiog niekuo neišsiskiriantis gražuolis.

Tačiau juk tai Zeinas, o ne koks nors atsitiktinis burbulaglavis…

Talė įbedė žvilgsnį į grindis gailėdamasi, kad negali išjungti tobulos savo regos. Ji nenorėjo matyti visų tų nerimą keliančių smulkmenų.

– Iš kur atsirado šitos tabletės? – Zeino balsas atsklido tarsi iš labai toli, bent jau taip pasirodė Talei.

– Jas atnešė dūmietė, – paaiškino Šėja.

Zeinas pažvelgė į Talę.

– Ar mes ją pažįstame?

Nepakeldama akių, Talė papurtė galvą. Anoji mergina nebuvo nei nusikaltėlė, nei Senųjų Dūmų gyventoja. Talei šmėstelėjo mintis, kad ji galbūt atvyko iš kito miesto. Gal ji – viena iš paslaptingų naujųjų dūmiečių sąjungininkių?..

– Tačiau ji žinojo tavo vardą, Zeinai-la, – toliau aiškino Šėja. – Sakė, kad tabletės skirtos tau. Ar laukei siuntinio?

Vaikinas iš lėto įkvėpė.

– Gal vertėtų paklausti jos pačios?

– Ji pabėgo, – atsakė Talė ir išgirdo, kaip sušvokščia Šėja.

Zeinas nusijuokė.

– Vadinasi, Ypatingųjų aplinkybių skyriui prireikė mano pagalbos?

– Mes nesame tokios pat, kaip… – prakalbo Talė, bet nutilo nebaigusi sakinio.

Ji yra iš Ypatingųjų aplinkybių skyriaus, Zeinas pats tai mato. Tačiau staiga Talei kilo noras paaiškinti, kad pjaustytojai – kitokie nei paprasti ypatingieji agentai, kurie gainiojosi Zeiną, kai šis buvo bjaurulis. Pjaustytojai vadovaujasi savomis taisyklėmis. Jie pasiekė viską, ko troško Zeinas: gyvena tyruose, yra nepriklausomi nuo miesto valdžios diktato, jų protas ledinis, jie neturi bjauruliškų netobulumų…

Jie nėra vidutinybės, kokiu, regis, tapo Zeinas.

Talei užsičiaupus, Šėja uždėjo ranką draugei ant peties.

Talės širdis suspurdėjo.

– Žinoma, mums reikia tavo pagalbos, – sutiko Šėja. – Privalome neleisti, kad šitos… – Ji iškėlė maišelį su tabletėmis. – Kad joks gražuolis nebūtų paverstas tokiu, kaip tu.

Taip tarusi, Šėja sviedė maišelį į Zeiną.

Talė matė kiekvieną maišelio skrydžio trajektorijos centimetrą. Maišelis pralėkė pro pat Zeiną, nes ranką vaikinas iškėlė pavėlavęs visa sekunde. Maišelis su tabletėmis tėkštelėjo į sieną ir nukrito kampe.

Zeinas nuleido rankas ir lyg negyvus šliužus pasidėjo ant kelių.

– Šauniai sučiupai, – pasityčiojo Šėja.

Talei suspaudė širdį. Zeinas – neįgalus.

Vaikinas gūžtelėjo pečiais.

– Šiaip ar taip, man šių tablečių nereikia, Šėja-la. Esu nuolat burbulingas. – Jis parodė sau į kaktą. – Nanai sužalojo man štai čia, kur turėjo išsivystyti pakitimai. Manau, gydytojai jų dar pridėjo, bet, kaip suprantu, pakitimai nelabai turi į ką įsikibti. Toji mano smegenų dalis yra visiškai nauja ir nuolatos keičiasi.

– O kaip tavo… – prabilo Talė, bet kaipmat užsičiaupė.

– Prisiminimai? Mintys? – Zeinas vėl gūžtelėjo pečiais. – Smegenys puikiai geba iš naujo įsikrauti. Taip elgėsi ir tavosios, Tale, kai sugalvojai būdą atsikratyti gražuoliškumo. Ir tavosios, Šėja-la, kai pradėjai pjaustytis. – Vaikinas pakėlė ranką ir ši pakibo ore tarsi drebantis paukštelis. – Noras kontroliuoti žmogų keičiant jo smegenis panašus į mėginimą sustabdyti oromobilį iškasant griovį. Juk oromobilis praskris virš jo.

– Tačiau, Zeinai… – pertraukė jį Talė. Merginos akys sudrėko. – Tu visas drebi.

Neįgalumą išdavė ne tik vaikino judesiai, bet ir veidas, akys, balsas… Zeinas – ne ypatingasis.

Zeinas įbedė žvilgsnį į Talę.

– Tu gali tai pakartoti, Tale.

– Ką pakartoti? – nustebo mergina.

– Atitaisyti tai, ką jie tau padarė. Mano nusikaltėliai dabar kaip tik tuo ir užsiima – įkrauna save iš naujo.

– Mano smegenyse nėra pakitimų.

– Esi tuo tikra?

– Pataupyk patarimus savo luošiems naujiesiems nusikaltėliams, Zeinai-la, – įsiterpė Šėja. – Mes čia atvykome ne aptarinėti tavo sužalotų smegenų. Iš kur tos tabletės?

– Nori sužinoti apie tabletes? – Zeinas nusišypsojos. – Na, gerai. Taigi tau nepavyks mūsų sustabdyti. Jos – iš Naujųjų Dūmų.

– Ačiū, genijau, – nusišaipė Šėja. – Tačiau kur jie?

Vaikinas pažvelgė į savo drebančią ranką.

– O, kad aš žinočiau. Dabar man labai praverstų naujųjų dūmiečių pagalba.

Šėja linktelėjo.

– Ar dėl to jiems padedi? Tikiesi, kad jie tave išgydys?

Vaikinas papurtė galvą.

– Yra kur kas svarbesnių dalykų nei aš, Šėja. Taip, mes, nusikaltėliai, dalijame vaistus. Šitie penki, kurie turėtų sėdėti čia, – Zeinas mostelėjo į sąsajos žiedus, – dabar kaip tik tai ir daro. Tačiau mes – ne vieninteliai, mums talkina pusė miesto gaujų. Jau išdalijome tūkstančius tablečių.

– Tūkstančius? – nustebo Šėja. – Tai neįmanoma, Zeinai! Dūmiečiai nepajėgtų tiek pagaminti. Kai paskutinį kartą buvau pas juos, dūmiečiai neturėjo netgi kanalizacijos, ką jau kalbėti apie fabrikus.

Vaikinas gūžtelėjo pečiais.

– Aš nežinau. Tačiau mūsų nebesustabdysi, per vėlu. Naujosios tabletės veikia žaibiškai. Jau dabar yra labai daug gražuolių, pajėgiančių mąstyti.

Talė pažvelgė į Šėją. Regis, bėda kur kas didesnė nei Zeino neįgalumas. Jei vaikinas sako tiesą, nėra ko stebėtis, kad miestas atrodo pasikeitęs.

Zeinas iškėlė drebančias rankas ir suglaudė riešus.

– Suimsit mane?

Šėja minutėlę tylėjo. Jos blyksinčios veido ir rankų tatuiruotės nepaliaujamai virpėjo. Galiausiai ji gūžtelėjo pečiais.

– Niekada tavęs nesuimčiau, Zeinai-la. Talė man neleistų. Be to, šiuo metu tavo tabletėlės man visai nerūpi.

Vaikinas kilstelėjo antakius.

– Tada kas jums, pjaustytojams, rūpi, Šėja-la?

– Kiti pjaustytojai, – sausai atsakė Šėja. – Vakar vakare tavo bičiuliai dūmiečiai pagrobė Faustą, ir mums tai nepatinka.

Zeinas vėl kilstelėjo antakius ir dirstelėjo į Talę.

– Tai… įdomu. Kaip manai, ką jie padarys Faustui?

– Eksperimentuos. Galbūt pavers tokiu pat drebančiu sukriošėliu, kaip tu, – atsakė Šėja. – Nebent mes spėtume jį laiku rasti.

Zeinas papurtė galvą.

– Dūmiečiai neeksperimentuoja negavę sutikimo.

– Sutikimo? Nejau nesupratai žodžio „pagrobė“ prasmės, Zeinai-la? – pasipiktino Šėja. – Jie jau ne tie senieji ištižę dūmiečiai. Jie turi karinės įrangos ir laikosi naujų, ledinių, pažiūrų. Jie mums surengė pasalą apsiginklavę elektros lazdomis.

– Ir vos nepaskandino Šėjos, – įsiterpė Talė. – Ji buvo be sąmonės, o jie įstūmė ją į upę.

– Be sąmonės? – Zeinas plačiai nusišypsojo. – Užsnūdai vykdydama pareigą, Šėja-la?

Šėjos raumenys įsitempė, ir Talei pasirodė, kad draugė tuoj šoks nuo lovos, puls Zeiną ir į gležną vaikino kūną suleis savo kietus kaip deimantai nagus ir dantis.

Tačiau ji tik nusijuokė, atgniaužė kumščius ir paglostė Talei plaukus.

– Panašiai. Tačiau dabar tikrai nesu užsnūdusi.

Zeinas gūžtelėjo pečiais, tarsi jam būtų buvę nė motais, kad Šėja gali perplėšti gerklę.

– Ką gi, nežinau, kur yra Naujieji Dūmai, todėl jums padėti negaliu.

– Gali, – atkirto Šėja.

– Kaip?

– Gali pabėgti.

– Pabėgti? – Zeinas pirštais palietė sau gerklę. Ant kaklo buvo matyti blyškaus sidabro grandinėlė. – Manau, nebus taip paprasta.

Talė užsimerkė. Ak štai kaip Zeinas stebimas. Jis ne tik neįgalus ir neypatingas, bet dar turi antkaklį, tarsi būtų šuo. Ji vos susivaldė nepašokusi nuo lovos ir nenėrusi pro langą. Kambario kvapas – perdirbti drabužiai, supelijusi knyga, glitus šampano saldumas – ją pykino.

– Galime pasirūpinti įrankiu ją nukirpti, – pasiūlė Šėja.

Zeinas papurtė galvą.

– Abejoju. Mėginau nukirpti dirbtuvėse; tai tas pats lydinys, kuris naudojamas erdvėlaiviuose.

Talė dirstelėjo į Šėją. Perpjauti erdvėlaivių lydinį? Kad įveiktų tokią sudėtingą medžiagą, joms teks kreiptis į daktarę Keibl.

Zeinas ėmė žaisti su grandinėle.

– Ir jūs norite, kad aš už šią mažą paslaugą išduočiau Dūmus?

– Vardan savo laisvės tu to nepadarytum, Zeinai, – pasakė Šėja ir uždėjo rankas Talei ant pečių. – Tačiau padarysi dėl jos.

Talė pajuto į ją įbestas dvi poras akių: Šėjos – juodas, gilias, ypatingas ir Zeino – ašarotas ir vidutines.

– Ką turi omenyje? – lėtai tardama žodžius paklausė ji.

Šėja stovėjo ir tylėjo, bet per savo odos anteną Talė išgirdo vien tik lūpomis ištartus žodžius:

– Jis taptų ypatinguoju…

Nežinodama, ką atsakyti, Talė linktelėjo. Zeinas nepaklus jokiems įkalbinėjimams. Jis paklausys nebent tik Talės.

Ji atsikosėjo.

– Zeinai, pabėgdamas įrodysi, kad vis dar esi burbulingas. O kai tave sučiups, būsi paverstas tokiu, kaip mes. Tu nė nenumanai, koks tai puikus, ledinis jausmas. Tada mudu galėtume būti kartu.

– O kodėl dabar mudu negalime būti kartu? – tyliai paklausė vaikinas.

Talė įsivaizdavo, kaip bučiuoja vaikiškas jo lūpas, glosto drebančias rankas, ir šis vaizdas sukėlė jai pasišlykštėjimą.

Ji papurtė galvą.

– Atleisk… negaliu būti su tavimi tokiu, koks esi dabar.

– Galėtum pasikeisti, Tale… – švelniai, tarsi vaikui, pasiūlė Zeinas.

– O tu galėtum pabėgti, Zeinai, – įsiterpė Šėja. – Išvykti į tyrus, kur tave rastų dūmiečiai. – Ji mostelėjo į kambario kampą. – Jei nori, gali net pasilikti tą tablečių maišelį, kad savo draugus nusikaltėlius padarytum burbulingais.

Zeinas nenuleido akių nuo Talės.

– Ir tada juos išduoti?

– Tau nereikėtų nieko daryti, Zeinai. Kartu su pjovimo įrankiu duočiau sekiklį, – aiškino Šėja. – Kai atsidursi Naujuosiuose Dūmuose, mes atvyksime tavęs pasiimti, o miesto valdžia pavers tave stipriu, greitu ir tobulu. Būtum per amžius burbulingas.

– Aš ir dabar burbulingas, – šaltai atkirto Zeinas.

– Taip, – sutiko Šėja. – Tačiau nesi nei stiprus, nei greitas, nei tobulas, Zeinai-la. Nesi netgi vidutinis.

– Nejau tikrai manai, kad galėčiau išduoti Dūmus? – paklausė vaikinas.

Šėja suspaudė Talei pečius.

– Dėl jos – galėtum.

Zeinas sutrikęs pažvelgė į Talę, tarsi dvejotų. Tada pažiūrėjo į savo rankas, atsiduso ir iš lėto linktelėjo.

Tačiau iš Zeino veido Talė išskaitė, ką vaikinas galvoja: jis sutiks su siūlymu, o paskui, pabėgęs, pamėgins jas apgauti. Zeinas įsitikinęs, kad jam pavyks apkvailinti abi merginas, o paskui kažkokiu būdu išgelbėti Talę ir įkalbėti ją tapti vidutinybe.

Skaityti Zeino mintis buvo lengva – tas pats, kas perprasti apgailėtinas bjaurulių pagyras per pavasario puotą. Luošo vaikino mintys kapsėjo tarsi nevykėlio prakaitas karštą dieną.

Talė nusigręžė.

– Gerai, – tarė Zeinas, – dėl tavęs, Tale.

– Susitikime rytoj vidurnaktį ten, kur išsišakoja upė, – pasiūlė Šėja. – Dūmiečiai įtartinai žiūri į pabėgėlius, tad pasiimk užtektinai mantos, nes gali tekti ilgai laukti. Bet tave jie neabejotinai paims, Zeinai.

Vaikinas linktelėjo.

– Žinau, ką reikia daryti.

– Ir pasikviesk tiek draugų, kiek nori. Juo daugiau, juo geriau. Tau gali prireikti jų pagalbos.

Išklausęs užgaulius Šėjos žodžius, Zeinas nesiginčijo, tik linktelėjo ir pamėgino sugauti Talės žvilgsnį. Talė žiūrėjo į šalį, bet prisivertė vos pastebimai nusišypsoti.

– Kai tapsi ypatinguoju, būsi laimingesnis, Zeinai-la. Kol kas nesupranti, kaip gera juo būti. – Talė palankstė rankas stebėdama, kaip sukasi tatuiruotės. – Kiekviena akimirka yra ledinė ir žavi.

Šėja atsistojo, timptelėjo Talę ir nužingsniavo prie lango. Užkėlusi koją ant palangės, ji stabtelėjo.

Zeinas tylėdamas spoksojo į Talę.

– Netrukus būsime kartu.

Talė tik linktelėjo.

Įsipjovimas

– Tu teisi. Tai buvo siaubinga.

– Vargšele Tale-va, – prisiartinusi paguodė Šėja. Įnirtingai rangydamasis ant bangelių, merginoms iš paskos sekė mėnulio atspindys vandenyje. – Man tikrai gaila.

– Kodėl jis taip pasikeitė? Tarsi būtų kitas žmogus.

– Tai tu esi kitas žmogus, Tale. Dabar esi ypatinga, o jis – tik vidutinis.

Talė papurtė galvą ir pamėgino prisiminti Zeiną gražuolių laikais. Tada vaikinas buvo toks burbulingas! Jam kalbant, iš susijaudinimo veidas švytėdavo, jis žavėjo Talę ir žadino norą jį liesti… Net kai Zeino elgesys ją erzindavo, vaikinas nė iš tolo nebuvo vidutinis. Bet šįvakar jis atrodė netekęs kažko labai svarbaus, buvo tarsi šampanas išgaravus burbuliukams.

Talės galvoje iškilo du priešingi vaizdai: Zeino, kurį ji prisiminė, ir dabartinio Zeino. Po keliolikos su vaikinu praleistų minučių, kurios, regis, tęsėsi amžinybę, Talei atrodė, kad galva plyš pusiau.

– Nenoriu, – tyliai ištarė ji. Talę kone pykino, o mėnesienos atspindys vandenyje tobuloms jos akims atrodė per ryškus, linijos per aštrios. – Nenoriu būti tokia.

Šėja pakreipė savo orlentę kampu, atsidūrė Talės kelyje, staigiai ir pavojingai pasuko lentą ir sustabdė ore. Talė loštelėjo atgal, o abi orlentės sužviegė tarsi medžio pjūklai ir sustojo vos per kelis centimetrus viena nuo kitos.

– Kokia? Erzinanti? Niekinga? – neįtikėtinai šaižiu balsu sušuko Šėja. – Juk sakiau: neik!

Talės širdis daužėsi kaip pašėlusi, nes tik per plauką pavyko išvengti susidūrimo. Ji staiga supyko ant draugės.

– Tu žinojai, kaip jausiuosi jį pamačiusi!

– Manai, aš viską žinau? – šaltai atkirto Šėja. – Ne aš esu įsimylėjusi. Nebuvau nieko įsimylėjusi nuo tada, kai iš manęs paveržei Deividą. Bet pamaniau: gal mylint viskas atrodo kitaip? Na, Tale-va, ar meilė pavertė Zeiną ypatingu?

Talė krūptelėjo ir pajuto, kaip kažkas viduje apsiverčia. Pažvelgė į juodą vandenį. Regis, ji tuoj apsivems. Talė stengėsi išlikti ledinė, mėgino prisiminti, kaip jautėsi gražuolių laikais būdama su Zeinu.

– Ką daktarė Keibl mums padarė, Šėja? Gal mūsų smegenis kaip nors ypatingai pakeitė? Ir dėl to kitus mes laikome niekingais. Tarsi būtume geresnės už juos.

– Mes esame geresnės už juos, Tale-va. – Tviskančiose tarsi monetos Šėjos akyse atsispindėjo Naujųjų Gražuolių Miesto šviesos. – Po operacijos mes tiesiog aiškiau tai suprantame. Visi kiti atrodo sutrikę ir apgailėtini todėl, kad dauguma žmonių tokie yra.

– Tik ne Zeinas, – paprieštaravo Talė. – Jis niekada nebuvo apgailėtinas.

– Jis taip pat pasikeitė, Tale-va.

– Bet jis dėl to nekaltas… – Talė nusigręžė. – Nenoriu taip apie jį galvoti. Nenoriu šlykštėtis kiekvienu, kuris nėra mūsų gaujos narys, Šėja!

Draugė nusišypsojo.

– Labiau norėtum būti laiminga ir įsimylėjusi? Nieko nenutuokianti burbulagalvė? O gal trokšti gyventi Dūmuose, tuštintis į duobę, valgyti negyvus triušius ir dėl to jaustis dorybinga? Kas čia bloga, kad esi ypatinga?

Talė sugniaužė kumščius, tarsi ketindama kautis.

– Blogai tai, kad Zeinas man atrodo suluošintas.

– Nejau manai, kad kitiems jis atrodo normalus, Tale? Juk vaikino smegenyse tikra painiava!

Talė pajuto besitvenkiant karštas ašaras, bet nepravirko. Jai neteko matyti verkiančio ypatingojo. Ji net nežinojo, ar tai apskritai įmanoma.

– Paaiškink man vieną dalyką: ar mano galvoje yra sritis, verčianti galvoti, kad Zeinas suluošintas? Ką daktarė Keibl mums padarė?

Šėja bejėgiškai atsiduso.

– Tale, kai kyla konfliktas, abi konfliktuojančios šalys šį tą pakeičia žmonių smegenyse. Tačiau mūsiškė šalis bent jau pertvarkė teisingai. Miesto valdžia žmones burbulagalviais paverčia siekdama, kad jie būtų laimingi, o planeta saugi. Mus paverčia ypatingaisiais, kad aiškiai, kone skausmingai, regėtume pasaulio grožį ir neleistume žmonijai jo vėl sunaikinti. – Šėja dar labiau prisiartino prie Talės ir paėmė draugę už pečių. – Bet dūmiečiai yra mėgėjai. Jie eksperimentuoja su žmonėmis ir paverčia juos apsigimėliais, tokiais kaip Zeinas.

– Zeinas ne… – prabilo Talė, bet nepajėgė užbaigti minties. Silpnas vaikinas jai atrodė toks atstumiantis. Talei net dingtelėjo: nuo Zeino ją pykina, tokios būtybės kaip jis neturėtų gyventi.

Bet Zeinas nekaltas. Tai daktarė Keibl – ji nepavertė vaikino ypatinguoju ir laikosi savo kvailų taisyklių.

– Būk ledinė, – tyliai patarė Šėja.

Talė giliai įkvėpė. Pamėgino sutramdyti pyktį ir neviltį. Jos pojūčiai vėl tapo aštrūs ir Talė net išgirdo, kaip vėjas šiurena pušų spyglius. Iš vandens kilo kvapai: dumblių – nuo paviršiaus ir mineralų – iš dugno. Širdis ėmė plakti truputį lėčiau.

– Pasakyk, Tale, ar tikrai esi įsimylėjusi Zeiną, ar tai tik prisiminimai?

Talė krūptelėjo ir užsimerkė. Joje vis dar tarpusavyje kovojo du skirtingi Zeino veidai. Talė jautėsi sutrikusi, niekaip negalėjo apsispręsti.

– Kai į jį žiūriu, mane pykina, – sušnibždėjo. – Bet žinau, kad tai neteisinga. Norėčiau vėl… jausti tą patį, ką jaučiau kadaise.

– Tada paklausyk, Tale, – tyliau kreipėsi į draugę Šėja. – Sugalvojau, kaip nuimti tą antkaklį.

Talė atsimerkė. Prisiminusi apie antkaklį, sugriežė dantimis.

– Padarysiu bet ką, Šėja.

– Tačiau turi atrodyti, kad Zeinas pabėgo pats, be niekieno pagalbos. Kitaip daktarė Keibl juo nesusidomės. O tai reiškia, kad turime apgauti Ypatingųjų aplinkybių skyrių.

Talė nurijo seilę.

– Manai, pajėgsime?

– Abejoji, ar pajėgs mūsų smegenys? – Šėja prunkštelėjo. – Žinoma. Juk mes – ne burbulagalvės. Tačiau rizikuosime viskuo, ką turime. Supranti?

– Ir tu tai padarysi dėl Zeino?

– Dėl tavęs, Tale-va, – Šėja plačiai nusišypsojo, jos akys spindėjo. – Ir dėl smagumo. Tačiau man reikia, kad tu būtum visiškai ledinė.

Šėja išsitraukė peilį.

Talė vėl užsimerkė ir linktelėjo. Ji troško aiškiai mąstyti. Tad ištiesė ranką ir čiupo peilį už ašmenų.

– Palauk, ne delną…

Bet Talė jau buvo stipriai sugniaužusi kumštį, ir ašmenys susmigo į delną. Šimtą kartų jautresnių nei atsitiktinio žmogaus, subtilių ir suderintų nervų tinklas, įaustas jos delne, buvo suardytas. Talė nevalingai suriko iš skausmo.

Staiga viskas tapo labai aišku, ir Talė pagaliau surikiavo painias mintis: giliai viduje liko vien tvirtos gijos – dalykai, kurie nesikeičia, nesvarbu, bjaurulė ji, gražuolė ar ypatingoji. Ir meilė – kaip vienas tų tvirtų dalykų. Ji vėl troško būti su Zeinu, jausti jam tai, ką ir anksčiau, tik tūkstantį kartų stipriau. Ji norėjo, kad Zeinas suprastų, ką reiškia būti ypatinguoju, kad ir jis matytų pasaulį aiškiai, lediniškai.

– Gerai. – Talė sunkiai alsavo. – Klausau tavęs.

Šėjos veidas nušvito.

– Šaunuolė. Bet pagal tradiciją reikia įsipjauti ranką.

Talė atgniaužė delną; atitraukus peilį, vėl persmelkė skausmas. Ji įkvėpė pro sukąstus dantis.

– Žinau, kad skaudu, Tale-va, – pašnibždomis guodė Šėja, susižavėjusi žvelgdama į kruvinus peilio ašmenis. – Išvydus Zeiną tokios būklės, mane net supykino. Nežinojau, kad jo smegenys taip sudarkytos, tikrai. – Draugė visai priartėjo ir švelniai palietė sužeistą Talės delną. – Tačiau neleisiu, kad palūžtum, Tale-va. Nenoriu, kad taptum sentimentalia vidutinybe. Mudvi paversime Zeiną tokiu pat kaip mes, o kartu išgelbėsime miestą; mudvi viską sutvarkysime. – Iš maskuojamojo kostiumo kišenės Šėja ištraukė maišelį su vaistais. – Bet pirmiausia pagelbėsiu tau.

– Jis neišduos Dūmų.

– Ir neprivalo. – Šėja papurškė į žaizdą, ir netrukus skausmas virto vos juntamu peršėjimu. – Zeinas turi tik įrodyti, kad tebėra burbulingas, visa kita padarysime mes – susigrąžinsime jį ir Faustą ir sučiupsime Deividą su visa jo gauja. Tik šitaip galime sustabdyti tai, kas dabar vyksta. Kaip sakė Zeinas, suimdamos grupelę gražuolių nieko nepasieksime. Reikia sunaikinti blogio šaknis. Privalome rasti Naujuosius Dūmus.

– Suprantu, – sutiko Talė. Jos protas vis dar buvo ledinis. – Bet Zeinas yra labai silpnas, dūmiečiai supras, kad mes leidome jam pabėgti. Jie išdraskys visą vaikino mantą, peršvies kiekvieną jo kaulelį.

Šėja nusišypsojo.

– Žinoma, bet nieko neras.

– O kaip mes pačios jį suseksime? – paklausė Talė.

– Senoviškai.

Šėja apgręžė orlentę ir paėmė Talę už nesužalotos rankos. Keliamieji propeleriai atgijo ir draugės ėmė kilti aukštyn; netrukus po kojomis pamatė visą miestą – didžiulį šviesų dubenį, apsuptą tamsos.

Talė pažvelgė sau į ranką. Skausmas atlėgo, tik delne bukai tvinkčiojo širdies ritmu. Medicininiu purškalu apipurkštas kraujas sukrešėjo ir pavirto dulkėmis, kurias kylant aukštyn nupūtė vėjas. Žaizda užsitraukė, liko tik gumbelis. Randas kirto blyksinčias Talės tatuiruotes ir odos elektrinę grandinę, verčiančią jas judėti. Linijos delne mirgėjo tarsi kompiuterio ekranas po stipraus smūgio.

Bet Talės mintys vis dar buvo aiškios. Ji pajudino pirštus ir vėl pajuto dilgtelint ranką.

– Ar matai tamsą tolumoje, Tale-va? – paklausė Šėja, rodydama į miesto pakraštį. – Tai mūsų erdvė, o ne atsitiktinių. Esame sukurtos gyventi tyruose, todėl suseksime kiekvieną Zeino ir jo draugužių žingsnį.

– Bet sakei, kad…

– Ne elektroniniais prietaisais, Tale-va. Vadovausimės savo rega, uosle, pasitelksim kitus senovinius sekimo miške būdus. – Merginos akys suspindo. – Elgsimės kaip žmonės, gyvenę dar prieš rūdžius.

Talė pažvelgė už oranžine spalva švytinčių fabrikų, tenai, kur tamsa ženklino Išorinį pasaulį.

– Prieš rūdžius gyvenę žmonės? Nori pasakyti, kad ieškosime nulaužtų šakelių ar panašių dalykų? Orlentėmis skrendantys žmonės pėdsakų palieka nedaug, Šėja-la.

– Teisybė. Todėl jie ir neįtars, kad kas nors gali juos sekti, nes bent jau tris šimtus metų niekas nieko šitaip nepersekiojo. – Šėja blykstelėjo akimis. – Bet mudvi galime per kilometrą užuosti nesipraususį žmogų, o užgesusį laužą – per dešimt kilometrų. Mudvi matome tamsoje ir girdime geriau nei šikšnosparniai. – Maskuojamasis draugės kostiumas pakeitė spalvą, tapo juodas kaip naktis. – Mudvi galime tapti nematomos ir judėti be garso. Pagalvok apie tai, Tale-va.

Talė linktelėjo. Dūmiečiams nė minties nešaus, kad kas nors gali juos stebėti tūnodamas tamsoje, klausytis kiekvieno jų žingsnio, stengtis užuosti laužus ir chemiškai apdorotą maistą.

– Kadangi seksime paskui Zeiną, jis bus saugus, – svarstė Talė. – Net jeigu pasiklystų ar susižalotų.

– Žinoma. O kai rasime Naujuosius Dūmus, judu vėl būsite kartu.

– Ar esi tikra, kad daktarė Keibl pavers jį ypatinguoju?

Šėja atsistūmė nuo Talės ir juokdamasi nusileido kiek žemiau.

– Jei pavyks tai, ką sumaniau, daktarė Keibl jam tikriausiai patikės mano pareigas.

Talė pažvelgė į vis dar tvinksintį randą. Tada palietė draugei skruostą.

– Ačiū.

Šėja papurtė galvą.

– Nedėkok, Tale-va. Tavo veidas Zeino kambaryje mane pribloškė. Atrodei apverktinai. Negaliu šito pakęsti. Ypatingiesiems nedera taip elgtis.

– Atleisk, Viršininke.

Šėja nusijuokė ir nutempė Talę toliau nuo upės, fabrikų zonos link; abi nusileido į orlentėms įprastą aukštį.

– Tale-va, sakei, kad vakar vakare nepalikai manęs bėdoje. O mudvi nepaliksime Zeino.

– Susigrąžinsime ir Faustą.

Šėja atsigręžė į draugę ir vos pastebimai nusišypsojo.

– Teisingai, nepamirškime vargšelio Fausto. Be to, laimėsime dar vieną nedidelį prizą… Primink, koks jis.

Talė giliai įkvėpė.

– Naujųjų Dūmų galas.

– Šaunuolė. Ar dar turi klausimų?

– Taip, vieną: iš kur gausime prietaisą erdvėlaivių lydiniui perpjauti?

Šėja orlente apsuko ratą ir priglaudė pirštą prie lūpų.

– Labai ypatingoje vietoje, Tale-va, – sušnibždėjo ji. – Sek paskui mane ir netrukus viską sužinosi.

Arsenalas

– Sakydama, kad bus pavojinga, nejuokavai, Viršininke, tiesa?

Šėja sukikeno.

– Ar jau nori sprukti į krūmus, Tale-va?

– Nė už ką, – sušnibždėjo Talė. Įsipjovusi delną ji tapo nerami, kupina energijos, kurią reikėjo kažkur išeikvoti.

– Šaunuolė, – Šėja plačiai nusišypsojo, žvelgdama į draugę pro aukštą žolę. Merginos išjungė savo odos antenas, kad miesto valdžia nesužinotų, jog šįvakar jos čia lankėsi, tad Šėjos balsas skambėjo tyliai, tarsi sklistų iš toli. – Jei valdžia patikės, kad šį pokštą iškrėtė Zeinas, jis gaus milijardus taškų.

– Be abejonės, – sutiko Talė ir įsistebeilijo į priešais stūksantį grėsmingą pastatą.

Kai Talė dar buvo maža, vyresnieji bjauruliai juokaudavo neva ketiną įsmukti į karinį fabriką, bet nė vienas nebuvo toks kvailas, kad iš tiesų pamėgintų.

Talė mąstė apie tuos gandus. Arsenale buvo laikomi visi mieste registruoti įtaisai: šautuvai, šarvuočiai, šnipinėjimo technika, senoviniai instrumentai bei įranga ir net strateginiai ginklai, skirti miestams naikinti. Į pastatą buvo įleidžiami tik keli išrinktieji, apsauga – beveik visiškai automatizuota.

Tamsų pastatą be langų supo platus laukas, paženklintas raudonomis mirksinčiomis skrydžius draudžiančiomis šviesomis. Visoje teritorijoje buvo prikaišiota jutiklių, arsenalo kampus saugojo keturios automatinės patrankos; jos patikimai apgintų pastatą, jei kiltų karas tarp miestų, nors tai menkai tikėtina.

Šioje įstaigoje įsibrovėlius perspėjančių įtaisų nebuvo. Įsibrovėliai būtų tiesiog nužudyti.

– Ar pasirengusi nuotykiams, Tale-va?

Talė pažvelgė į įsitempusį draugės veidą ir pajuto, kaip spurda širdis. Ji pajudino sužalotą ranką.

– Visada, Viršininke.

Merginos per žolę nušliaužė prie savo orlenčių, laukiančių už milžiniško automatizuoto fabriko. Kildama link stogo, Talė užsisegė maskuojamąjį kostiumą. Ji pajuto, kaip pasišiaušia kostiumo žvynai. Rankos tapo juodos ir neryškios, žvynai pakrypo tokiu kampu, kad prireikus pakeistų radarų bangų kryptį.

Talė suraukė kaktą.

– Miesto valdžia supras, kad įsibrovėliai vilkėjo maskuojamuosius kostiumus.

– Daktarei Keibl jau pasakiau, kad mus užpuolę dūmiečiai buvo tapę nematomi. Tad tuos savo žaisliukus jie galėjo paskolinti nusikaltėliams. – Šėja išsiviepė, apnuogindama aštrius dantis, užsimaukšlino gobtuvą ir virto beveidžiu siluetu. Talė pasielgė taip pat.

– Ar pasirengusi lėkti kaip artilerijos sviedinys? – paklausė Šėja, maudamasi pirštines.

Kaukė iškraipė draugės balsą, o ji pati dėl pasišiaušusių žvynų atrodė tarsi žmogaus pavidalo dėmė išskydusiais kontūrais.

Talė nurijo seilę. Gobtuvas prigludo prie burnos, karštas iškvėptas oras plakėsi į veidą ir jai atrodė, kad tuoj uždus.

– Jeigu tu pasirengusi, Viršininke, tai ir aš esu pasirengusi.

Šėja spragtelėjo pirštais, ir Talė susigūžė, mintyse ėmė skaičiuoti iki dešimties. Iš lėto didindamos magnetinę įkrovą, pradėjo dūgzti orlentės, propelerių mentės ėmė suktis beveik pakilimo greičiu…

Suskaičiavus iki dešimties, Talės orlentė šoktelėjo aukštyn ir mergina dar labiau susigūžė. Dabar propeleriai žviegdami sukosi didžiausiu greičiu ir orlentė, tarsi lanku skriejantis fejerverkas, nulėkė karinio fabriko link. Po kelių sekundžių propeleriai išsijungė, ir Talė ėmė tyliai sklęsti tamsiame danguje. Ją vėl apėmė jaudulys.

Mergina žinojo: planas beprotiškas. Bet iškilus pavojui protas tapo ledinis. Netrukus ir Zeinas taip jausis…

Pusiaukelėje Talė pačiupo orlentę, prisitraukė ir uždengė radaro bangas nukreipiančiu kostiumu. Dirstelėjusi per petį, pamatė, kad jos su Šėja kaip tik kerta draudžiamą ribą, bet sklendžia gana aukštai, tad jutikliai žemėje jų neužfiksuos. Merginos pralėkė virš draudžiamos zonos ir ėmė tyliai leistis ant arsenalo stogo. Pavojaus sirenos neįsijungė.

Galbūt joms pasiseks. Paskutinį kartą rimtesnis konfliktas tarp miestų įvyko prieš du šimtmečius. Dabar jau niekas netikėjo, kad žmonija vėl galėtų kariauti. Be to, automatizuota arsenalo gynybos sistema buvo skirta rimtiems užpuolimams atremti, o ne nubaidyti dvi įsibrovėles, ieškančias rankinio instrumento.

Talė nejučia nusišypsojo. Tai pirmas kartas, kai pjaustytojai išdrįso iškrėsti pokštą pačiai miesto valdžiai. Mergina pasijuto taip, tarsi būtų vėl tapusi bjaurule.

Stogas ėmė sparčiai artėti, ir Talė įsikibo į orlentę lyg į parašiutą. Likus vos kelioms sekundėms iki stogo, įsijungė keliamieji propeleriai, ir mergina nustojo kritusi. Ji nusileido švelniai ir lengvai, lyg būtų nužengusi nuo šaligatvio.

Orlentė išsijungė ir nurimo Talės rankose. Mergina atsargiai padėjo ją ant stogo. Nuo šiol nevalia skleisti net menkiausio garso, jiedvi su Šėja bendraus tik ženklais ir per siųstuvus, įmontuotus maskuojamuosiuose kostiumuose.

Šėja nusileido už kelių metrų nuo Talės ir iškėlė abu nykščius.

Žengdamos tyliai ir atsargiai, abi draugės priėjo prie durų stogo vidury, skirtų oromobiliams įskristi ir išskristi. Ant durų Talė pamatė siūlę – vadinasi, čia susijungia dvejos durys.

Pirštų galiukais ji palietė Šėjos pirštus, kad maskuojamasis kostiumas galėtų perduoti pašnibždomis tariamus žodžius.

– Ar mums pavyks jas prapjauti?

Šėja papurtė galvą.

– Visas pastatas suręstas iš erdvėlaivių lydinio, Tale. Jei galėtume prapjauti duris, pajėgtume išlaisvinti ir Zeiną.

Talė atidžiai apžiūrėjo stogą, bet jokių kitų durų nepastebėjo.

– Vadinasi, teks veikti pagal tavo planą.

Šėja išsitraukė peilį.

– Gulkis.

Atsigulusi Talė pajuto, kaip, prisiderindami prie stogo dangos, pasislenka maskuojamojo kostiumo žvynai. Stipriai užsimojusi Šėja sviedė peilį, tada parkrito ant stogo. Peilis nubrėžė lanką virš stogo krašto ir, sukdamasis tamsoje, nukrito į jutiklių nusėtą žolę.

Netrukus iš visų pusių pasigirdo kurtinamas sirenų kaukimas. Metalinis stogas, ant kurio gulėjo merginos, sudrebėjo, ir durys dejuodamos, tarsi būtų užrūdijusios, prasivėrė. Pro tarpą išsiveržė dulkių ir žemių viesulas, iš šios miglos išniro ir ėmė kilti milžiniška mašina.

Ji buvo tik truputį didesnė už du suporuotus oromobilius, bet atrodė sunki – net keturi keliamieji propeleriai riaumodami tempė mašiną oru. Išnirusi pro vartus, mašina išaugo ir baisingai trūkčiodama išskleidė sparnus bei atramas. Galėjai pagalvoti, kad gimė milžiniškas metalinis vabzdys. Ant išgaubto korpuso tarsi šeriai styrojo ginklai ir jutikliai.

Talei robotai nebuvo naujiena – Naujųjų Gražuolių Mieste jie tvarkė patalpas ir prižiūrėjo želdinius. Tačiau anie tebuvo mieli žaisliukai. O virš Talės pakibęs mechanizmas – juodais šarvais, su spiegiančiomis propelerių mentėmis, visas trūkčiojantis – atrodė nežemiškas, pavojingas ir nuožmus.

Mašina ėmė sklandyti virš merginų, ir Talei dingtelėjo, kad jas pastebėjo, bet propeleriai staigiai pasisuko, ir mašina nėrė ta kryptimi, kur Šėja buvo numetusi peilį.

Talė atsigręžė pačiu laiku – Šėja kaip tik smuko į pastatą pro vis dar praviras duris. Talė nusekė iš paskos ir, durims nespėjus užsiverti, nėrė į tamsą…

Neapšviestoje šachtoje vartaliodamasi ore, Talė krito žemyn. Žvelgiant infraraudonąja rega, ją supanti juoduma įgavo keistas besikaitaliojančias formas ir spalvas.

Mėgindama sulėtinti kritimą, Talė išskėtė kojas ir rankas ir ėmė braukti per glotnų metalą, bet tebeslydo žemyn. Paskui kibiapadžio bato nosis smuktelėjo į kažkokį plyšį ir mergina akimirkai sustojo.

Talė ieškojo į ką įsikibti, bet aplinkui buvo tik slidus metalas. Ji pradėjo svirti atbula, bato nosis ėmė slysti iš plyšio…

Tačiau šachta buvo ne ką platesnė nei Talės ūgis. Mergina atmetė rankas už galvos, o palietusi priešingą sieną išskėtė pirštus. Alpinistų pirštinės prilipo prie metalo, Talės raumenys įsitempė ir ji įstrigo šachtoje veidu aukštyn.

Mergina išrietė nugarą ir kabojo įsirėmusi į šachtos sienas tarsi korta, sulenkta tarp dviejų pirštų. Skaudžiai tvinkčiojo sužeistą delną.

Talė pasuko galvą, mėgindama pamatyti, kur yra Šėja.

Tačiau išvydo tik tamsą. Oras šachtoje buvo priplėkęs ir atsidavė rūdimis.

Talė pasirangė, kad geriau matytų. Šėja turėtų būti kažkur netoli – juk šachta nėra bedugnė, be to, niekas lyg ir netrinktelėjo į dugną. Bet įvertinti atstumą iki apačios buvo sunku, nes merginą supo vien beprasmiški infraraudoni kontūrai.

Regėjosi, kad Talės stuburas tuoj lūš tarsi viščiuko kaulas…

Netikėtai kažkieno pirštai palietė Talei nugarą.

– Nurimk, – Šėjos šnabždesį perdavė maskuojamasis kostiumas. – Tu keli triukšmą.

Talė atsiduso. Šėja karojo tamsoje visai šalia, tik dėl maskuojamojo kostiumo jos nebuvo matyti.

– Atleisk, – sušnibždėjo Talė.

Draugė atitraukė ranką, bet netrukus vėl palietė Talę.

– Gerai. Aš dabar tvirtai įsikibau. Krisk.

Talė dvejojo.

– Greičiau, baile. Aš tave sugausiu.

Talė įkvėpė, stipriai užsimerkė ir atitraukė rankas nuo sienos. Po akimirkos ji atsidūrė Šėjos glėbyje.

– Esi sunkus kūdikis, Tale-va, – sukikeno Šėja.

– Ant ko tu stovi? Apačioje nieko nematau.

– Pažvelk į tai.

Kostiumo siųstuvu Šėja atsiuntė vaizdo užsklandą, ir infraraudoni atvaizdai Talei prieš akis persigrupavo. Aplink švytintys siluetai palengva įgavo formas.

Šachtos nišose stovėjo kariniai oromobiliai, tokie pat dygliuoti, kaip ir tas viršuje. Čia buvo daugybė įvairiausių formų ir dydžių mirtį nešančių mašinų. Jei jos visos iškart atgytų, sukapotų Talę į gabalėlius.

Mergina atsargiai pastatė vieną koją ant mašinos, tada išslydo Šėjai iš glėbio ir įsikibo į karinio oromobilio automatinės patrankos vamzdį.

Šėja palietė draugei petį ir sušnibždėjo:

– Įsivaizduoji, kiek čia ugnies galios. Ledas, tiesa?

– Tikrai. Tikiuosi, nepažadinsime šitų mašinų.

– Mūsų infraraudonųjų spindulių jutikliai nustatyti maksimaliu jautrumu, ir vis tiek beveik nieko nematome, tad mašinos greičiausiai yra šaltos. Ant kai kurių matau net rūdžių. – Netvarkingame fone Talė pamatė, kaip Šėja kilsteli galvą. – Tačiau toji viršuje tikrai veikia. Turime dingti iš čia, kol ji negrįžo.

– Gerai, Viršininke. Kur dabar?

– Tik ne žemyn. Negalime labai nutolti nuo savo orlenčių.

Kabindamasi į ginklus, mašinų atramas ir sparnus, Šėja ėmė ropštis aukštyn, tarsi koptų laipiojimo sienele sporto salėje.

Talė iškart sutiko, nes kabarotis aukštyn buvo lengva – dabar ji aiškiai matė dygliuotus snaudžiančių karinių oromobilių siluetus. Bet kabintis į patrankų vamzdžius nebuvo itin malonu, mergina jautėsi taip, tarsi lįstų miegančiam aštriadančiam plėšrūnui į gerklę. Talė stengėsi neliesti atramų, propelerių menčių ir kitų aštrių dalių. Užtektų truputėlį įplėšti maskuojamąjį kostiumą, ir ant mašinų liktų negyvų odos ląstelių. Tada nustatyti Talės tapatybę būtų lengva kaip pagal šviežius pirštų atspaudus.

Maždaug pusiaukelėje Šėja pasilenkė ir palietė Talei petį.

– Čia liukas, pro jį pateksim vidun.

Talė išgirdo žvangant metalą, ir netrukus šachtą užliejo akinama šviesa. Mergina pamatė du oromobilius. Šviesoje jie atrodė ne tokie grėsmingi – buvo apdulkėję ir apleisti, tarsi plėšrūnų iškamšos sename gamtos muziejuje.

Šėja įslinko pro liuką, Talė smuko jai iš paskos. Merginos atsidūrė siaurame koridoriuje. Talės akys kaipmat prisitaikė matyti oranžinėje šviesoje, kurią skleidė palubėje kabantys darbiniai šviestuvai, o maskuojamasis kostiumas prisiderino prie blyškių sienų.

Koridorius buvo per siauras vaikščioti žmonėms, Talė kone pečiais rėmėsi į sienas. Ant grindų buvo sužymėti brūkšniniai kodai, skirti skaityti judančioms mašinoms. Įdomu, kokie neįprasti įrenginiai klaidžioja šiais koridoriais ieškodami įsibrovėlių?

Šėja pirštu pamojo Talei, kad sektų iš paskos, ir nužingsniavo koridoriumi.

Netrukus jos pasiekė salę, didžiulę – didesnę už futbolo aikštę. Čia stovėjo daugybė transporto priemonių – stūksojo virš merginų tarsi sustingę dinozaurai. Jų ratai buvo didumo sulig Tale, o išlenkti kranai siekė lubas. Oranžinėje darbinių šviestuvų šviesoje blausiai spindėjo atramos ir milžiniškos mentės.

Kodėl miestui prireikė saugoti rūdžių statybines mašinas? – svarstė Talė. Šie seni mechanizmai galėtų dirbti nebent už miesto magnetinio tinklo ribų, kur neveikia sklandantys statramsčiai ir pakėlėjai. Visos tos letenos su nagais ir kaušai žemei kasti buvo skirti ne aptarnauti miestą, o pulti gamtą.

Salėje nebuvo jokių durų, bet Šėja mostelėjusi ranka parodė į metalinius skersinius sienoje. Tai buvo kopėčios.

Palipusios aukštyn, merginos atsidūrė nedidelėje daiktais užgriozdintoje patalpoje. Lubas siekiančios lentynos buvo užverstos akvalangais, naktinės regos prietaisais, gesintuvais, kūno šarvais ir daugybe kitų Talei nematytų daiktų.

Šėja jau naršė po lentynas ir kišo įvairius daiktus į savo kostiumo kišenes. Ji atsigręžė ir kažką mestelėjo Talei. Tas daiktas buvo panašus į Helovino kaukę, didžiulėmis išsprogusiomis akimis ir į dramblio straublį panašia nosimi. Prisimerkusi Talė pamatė nedidukę etiketę ir perskaitė:

MAŽDAUG XXI A.

Sutrikusi ji žiūrėjo į užrašą. Staiga prisiminė, kad senovėje taip buvo rašomos datos. Tą kaukę rūdžiai naudojo dvidešimt pirmame amžiuje – kiek daugiau nei prieš tris šimtus metų.

Ši karinio fabriko dalis buvo ne sandėlis, o muziejus.

Tačiau kam skirtas šitas daiktas? Talė apvertė etiketę.

BIOLOGINIO KARO FILTRUOJANTI KAUKĖ. NAUDOTA.

Biologinio karo? Naudota? Talė skubiai numetė kaukę ant gretimos lentynos. Ji pamatė, kad Šėja ją stebi. Draugės pečiai trūkčiojo.

„Labai juokinga, Šėja-la“, – mintyse burbtelėjo Talė.

Biologinis karas buvo vienas šauniausių rūdžių sumanymų: siekdami sunaikinti vieni kitus, jie sukūrė bakterijas ir virusus. Sykiu tai pats kvailiausias ginklas, kokį tik galima pagaminti, nes baigusios naikinti priešus bakterijos grįždavo pas tuos, kurie jas paskleidė. Juk rūdžių kultūrą kaip tik ir suniokojo dirbtinės naftą naikinančios bakterijos.

Talė vylėsi, kad muziejaus prižiūrėtojai nepaliko civilizacijas naikinančių bakterijų.

Mergina priėjo prie Šėjos, palietė draugei petį ir sušvokštė:

– Geras.

– Taip… Būtum mačiusi savo veidą. Et, gaila, kad aš jo negalėjau pamatyti. Prakeikti maskuojamieji kostiumai.

– Ar ką nors radai?

Šėja iškėlė blizgantį daiktą, panašų į tūbelę.

– Šis turėtų tikti. Etiketėje parašyta, kad jo galiojimo laikas nepasibaigęs.

Draugė įsikišo daiktą į maskuojamojo kostiumo kišenę.

– O kam paėmei visą kitą šlamštą?

– Kad suklaidinčiau. Jei pavogtume tik vieną daiktą, prižiūrėtojai atspėtų, kokiu tikslu čia lankėmės.

– Štai kaip, – sušnibždėjo Talė.

Šėjos pokštai gal ir buvo kvaili, bet jos protas veikė lediniškai.

– Paimk šituos daikčiukus, – paliepė Šėja ir pastūmė krūvą visokios įrangos. Tada vėl ėmė apžiūrinėti lentynas.

Talė pažvelgė į netvarkingai sumestus ginklus. Gal jie užkrėsti bakterijomis, galinčiomis ją sunaikinti? Ji paėmė kelis į kišenę telpančius daiktus.

Didžiausias ginklas buvo panašus į šautuvą, su storu vamzdžiu ir optiniu taikikliu. Pažvelgusi pro taikiklį Talė išvydo miniatiūrinį Šėjos siluetą. Kryžiukas rodė, kur pataikytų kulkos, jei Talė paspaustų gaiduką. Ją apėmė pasišlykštėjimas. Ginklas buvo skirtas vidutinį žmogų paversti žudančia mašina, o gyvybė atimama vieno piršto spustelėjimu.

Talė visai sudirgo. Šėja jau rado, ko ieškojo, taigi metas iš čia dingti.

Staiga Talė suprato, kas ją dirgina. Net pro maskuojamojo kostiumo filtrą užuodė žmogaus kvapą. Ji žengė prie Šėjos…

Šviesos palubėje sumirksėjo, oranžinis švytėjimas virto ryškia balta šviesa, subarškėjo kopėčių skersiniai. Kažkas leidosi žemyn į muziejų.

Šėja susigūžė, užsiropštė ant žemiausios lentynos ir išsitiesė ant instrumentų krūvos. Talė karštligiškai dairėsi, kur pasislėpti, tada įsispraudė į plyšį tarp dviejų lentynų; šautuvą paslėpė sau už nugaros. Maskuojamojo kostiumo žvynai pakeitė padėtį, ir Talė virto šešėliu.

Kitoje patalpos pusėje pasislėpusios Šėjos kostiumas ėmė skleisti dantytas linijas, kad suardytų merginos silueto kontūrus. Kai šviesos palubėje pradėjo šviesti nemirksėdamos, draugė tapo beveik nematoma.

O Talei užsimaskuoti nepavyko. Ji pažvelgė į save. Šie kostiumai buvo sukurti slėptis sudėtingoje aplinkoje – džiunglėse, miškuose, po mūšių sugriautuose miestuose, bet ne ryškiai apšviestų patalpų kampuose.

Rasti kitą vietą pasislėpti buvo jau per vėlu.

Nuo kopėčių nulipo kažkoks vyriškis.

Pabėgimas

Žmogus neatrodė grėsmingai.

Tai buvo vidutinis ilgesnės trukmės gražuolis, žilagalvis, rankos gyslotos, kaip ir Talės prosenelių. Veide buvo matyti įprasti gyvenimo pratęsimo ženklai, oda palei akis susiraukšlėjusi.

Anksčiau Talei toks žmogus būtų atrodęs romus ir išmintingas. Tačiau dabar, kai Talė tapo ypatingąja, jis regėjosi jai vien senas. Jei prireiktų, Talė šaltai ir be gailesčio jį partrenktų.

Bet didesnį nerimą nei sukriošėlis kėlė trys jam virš galvos sklandantys robotai, kurie tarsi šešėlis sekė iš paskos, kai senolis, nepastebėjęs Talės, nužingsniavo prie lentynos. Jis ištiesė ranką norėdamas kažką paimti, ir kameros kaipmat pasislinko artyn, tarsi susižavėję žiūrovai, stebintys kiekvieną mago judesį ir nenuleidžiantys akių nuo jo rankų. Senolis į kameras nekreipė dėmesio – matyt, buvo prie jų pripratęs.

Suprantama, pagalvojo Talė. Sklandančios kameros yra pastato saugos sistemos dalis, bet neskirtos ieškoti įsibrovėlių. Jos stebi personalą, kad nenudžiautų čia saugomų siaubingų senovinių ginklų. Kameros sklandė vyriškiui virš galvos ir akylai stebėjo kiekvieną šio istoriko – o gal muziejaus kuratoriaus ar kas jis būtų – judesį.

Talė šiek tiek atsipalaidavo. Sukriošęs mokslininkas, kuris pats yra sekamas, daug mažiau pavojingas nei ypatingųjų agentų būrys, kurį ji tikėjosi išvysti.

Vyriškis labai atsargiai lietė daiktus, jo dėmesys Talę net pykino, nes regėjosi, kad senukas juos laiko vertingais meno kūriniais, o ne žudymo įrankiais.

Netikėtai sukriošėlis sustingo vietoje ir susiraukė. Jis dirstelėjo į švytintį delno katalogą, tada pradėjo paeiliui kiloti visus eksponatus…

Vyriškis pastebėjo, kad kažko trūksta.

Gal jis pasigedo Talei už nugaros styrančio šautuvo? Nelabai tikėtina, nes Šėja paėmė ginklą iš kito muziejaus galo.

Vyriškis pakėlė apsauginę biologinio karo kaukę. Talė nuščiuvo – ji padėjo ją ne ten, kur buvo.

Senis iš lėto apžvelgė patalpą.

Kampe įsispraudusios Talės jis vis dėlto nepamatė. Tikriausiai maskuojamasis kostiumas išsklaidė jos kontūrus tarp šešėlių ant sienos, ir Talė tapo panaši į vabzdį, prigludusį prie šakelės.

Vyriškis nunešė kaukę prie Šėjos slėptuvės, jo keliai atsidūrė per kelis centimetrus draugei nuo veido. Talė buvo tikra, kad senis pastebėjo, jog trūksta visų Šėjos pasiskolintų eksponatų, bet padėjęs kaukę į vietą sukriošėlis patenkintas linktelėjo ir apsigręžė.

Talė lengviau atsiduso.

Tada ji pamatė į save nukreiptą sklandančią kamerą.

Kamera vis dar sklandė virš sukriošėlio galvos, bet mažas objektyvas senuko jau nesekė. Gal čia tik Talės vaizduotė, o gal ir iš tiesų kamera nukrypo tiesiai į ją ir ėmė iš lėto derinti ryškumą?

Sukriošėlis grįžo atgal, bet kamera nebesidomėjo mokslininku. Skraidžiodama pirmyn ir atgal ji prisklendė arčiau Talės, tarsi kolibris, neapsisprendęs, ar tūpti ant gėlės. Senukas nepastebėjo nervingo kameros šokio, bet Talės širdis ėmė daužytis, o sulaikius kvėpavimą vaizdas prieš akis susiliejo.

Kamera dar labiau prisiartino. Žvilgtelėjusi virš trūkčiojančios jos akies Talė pamatė sujudant Šėją. Draugė taip pat pastebėjo sklandančią kamerą – reikalai pakrypo į bloga.

Vis dar dvejodama, kamera spoksojo į Talę. Įdomu, ar ji ką nors išmano apie maskuojamuosius kostiumus? O gal palaikys Talę tik dėme ant objektyvo?

Šėja neketino laukti, ką nuspręs kamera. Jos kostiumas virto glotniais juodais šarvais. Draugė tyliai išlindo iš slėptuvės, parodė į kamerą ir perbraukė pirštu sau per gerklę.

Talė suprato, ką siūlo draugė.

Vienu judesiu ji ištraukė už nugaros paslėptą šautuvą ir trenkė juo per kamerą. Toji nuskriejo per visą muziejų, pralėkė nustebusiam sukriošėliui virš galvos, atsitrenkė į sieną ir tarsi akmuo nukrito ant grindų.

Patalpoje kaipmat ėmė klykti pavojaus signalas.

Šėja puolė prie kopėčių. Talė išlindo iš savo kampo ir, nekreipdama dėmesio į sutrikusio sukriošėlio šūksnius, nusekė iš paskos. Tačiau Šėjai prišokus prie kopėčių, ant jų nusileido metalinis gaubtas. Draugė atsitrenkė į jį, sužvangėjo metalas, o maskuojamasis kostiumas nuo smūgio ėmė keisti spalvą.

Talė apsidairė po muziejų – pabėgti nėra pro kur.

Kita sklandanti kamera prisiartino prie pat Talės veido ir mergina sudaužė ją šautuvo buože. Talė atsigręžė, ketindama smogti į paskutinę kamerą, bet ši, tarsi išgąsdinta musė, besistengianti išvengti kirčio, nuskriejo į kampą palubėje.

– Ką jūs čia veikiate? – sušuko sukriošėlis.

Šėja nekreipė į jį dėmesio, tik ranka mostelėjo į paskutinę sklandančią kamerą.

– Sudaužyk ją! – paliepė Talei maskuojamojo kostiumo iškraipytu balsu, tada atsigręžė į lentynas ir ėmė po jas įnirtingai naršyti.

Talė pačiupo sunkiausią įrankį – regis, pneumatinį kūjį, – ir nusitaikė. Kamera blaškėsi pirmyn ir atgal, kraipė objektyvą tai į vieną, tai į kitą pusę, mėgindama vienu metu sekti ir Talę, ir Šėją. Giliai įkvėpusi Talė ėmė stebėti kameros judesius ir mintyse karštligiškai skaičiuoti…

Kai objektyvas nusisuko nuo jos ir atsigręžė į Šėją, Talė sviedė įrankį.

Jis pataikė tiesiai į kameros vidurį, ir prietaisas, cypsėdamas tarsi mirštantis paukštis, nukrito ant grindų. Sukriošėlis atšoko nuo kameros, lyg ji būtų pats pavojingiausias siaubo muziejaus eksponatas.

– Atsargiai! – suspiegė jis. – Nejau nežinote, kur esate? Čia mirtinai pavojinga!

– Negali būti, – nusišaipė Talė, žvelgdama į šautuvą. Ji svarstė, ar juo pavyktų pramušti metalą. Tada nusitaikė į metalinį kopėčių gaubtą, susikaupė ir paspaudė gaiduką…

Pasigirdo sausas spragtelėjimas.

„Burbulagalvė“, – mintyse subarė save Talė. Kas muziejuje laiko užtaisytus šautuvus? Įdomu, po kiek laiko pakils kopėčių gaubtas ir iš šachtos atskries grėsminga mašina, atgijusi ir pasirengusi žudyti?

Šėja klūpėjo vidury muziejaus. Rankose ji spaudė mažą keramikinį buteliuką. Tada pastatė jį ant grindų, čiupo iš Talės šautuvą ir užsimojo.

– Ne! – suriko sukriošėlis. Bet buožė jau dusliai trinktelėjo per buteliuką. Šėja vėl užsimojo.

– Gal išprotėjai? – šaukė sukriošėlis. – Ar žinai, kas tai?

– Taip, žinau, – atšovė Šėja, ir Talė draugės balse išgirdo pašaipą.

Pasigirdo pypsėjimas, ir raudona perspėjanti lemputė ant buteliuko ėmė įnirtingai mirksėti.

Sukriošėlis apsigręžė ir puolė lipti lentynomis aukštyn. Kad turėtų į ką įsitverti, jis svaidė į šalis senovinius ginklus.

Talė atsigręžė į Šėją.

– Kodėl tas vyrukas lipa sienomis? – paklausė, apdairiai nesikreipdama į draugę vardu.

Šėja nieko neatsakė. Ji vėl trinktelėjo šautuvu, ir Talė pati suvokė, kas čia vyksta.

Iš sudužusio buteliuko išsiliejo sidabro spalvos skystis ir pasklido ant grindų. Tuojau pat nusidriekė daugybė srovelių ir dėmė tapo panaši į šimtakojį vorą, pabudintą iš gilaus miego.

Šėja liuoktelėjo į šoną, Talė taip pat žengė kelis žingsnius atatupsta, nepajėgdama atitraukti akių nuo kerinčio reginio.

Sukriošėlis pažvelgė žemyn ir baisingai sumaurojo:

– Tu jį išpylei? Gal išprotėjai?

Skystis pradėjo spirgėti, ir muziejuje pasklido degančio plastiko kvapas.

Pavojaus signalo tonas pasikeitė, ir viename patalpos kampe atsivėrė mažytėlaitės durys. Pro jas įvirto du maži sklandantys robotai. Šėja prišoko ir trenkė per vieną jų šautuvo buože. Robotas atsimušė į sieną. Antrasis robotas aplenkė Šėją ir ant sidabriško skysčio ėmė purkšti juodas putas.

Šėja trenkė per antrą robotą, ir putos nustojo tekėjusios. Ji stryktelėjo per sidabrinį vorą, besidriekiantį ant grindų.

– Pasiruošk šokti.

– Kur?

– Žemyn.

Vėl pažvelgusi į grindis Talė pamatė, kad išpiltas skystis prasmenga. Sidabrinis voras lydė keramines grindis.

Nors maskuojamasis kostiumas vėsino, Talė pajuto įnirtingų cheminių reakcijų skleidžiamą karštį. Sudegusio plastiko ir apanglėjusios keramikos smarvė ėmė dusinti.

Talė kiek atsitraukė.

– Kas čia vyksta?

– Tai – alkis. Nanų pavidalo alkis. Jis ėda viską ir sykiu dauginasi.

Talė žengė atatupsta dar vieną žingsnį.

– O kaip jį sustabdyti?

– Kas aš tau – istorikė? – atšovė Šėja ir batu patrynė juodų putų lopą. – Jos turėtų sustabdyti. Tas, kas vadovauja šiai įstaigai, tikriausiai turi ir planą, kaip elgtis per avariją.

Talė pažvelgė į sukriošėlį. Šis žvelgė iš siaubo išsproginęs akis ir jau buvo užsiropštęs ant viršutinės lentynos. Mergina vylėsi, kad tame plane numatyta ne tik laipioti sienomis ir panikuoti.

Grindys po merginų kojomis sudejavo, paskui įskilo, ir sidabrinio voro vidurys prasmego. Talė spoksojo kelias sekundes, kol pagaliau suvokė: nanai greičiau nei per minutę pragraužė grindis. Likę sidabriniai voro ūseliai nusidriekė į visas puses, jie vis dar buvo alkani.

– Žemyn! – sušuko Šėja.

Ji žvaliai priėjo prie skylės krašto, pažvelgė apačion ir kūliais nusirito į prarają.

Talė taip pat prisiartino prie skylės.

– Palaukite! – suriko sukriošėlis. – Nepalikite manęs!

Talė atsigręžė – vienas ūselis nusidriekė iki lentynos, į kurią buvo įsikibęs senukas, ir sparčiai dauginosi senovinių ginklų bei įrangos krūvoje.

Atsidususi Talė užšoko ant gretimos lentynos ir sušnibždėjo mokslininkui į ausį:

– Aš tave išgelbėsiu. Bet jeigu kvailiosi, sušersiu tau tą medžiagą.

Kad nebūtų galima nustatyti Talės tapatybės, maskuojamasis kostiumas iškraipė balsą ir merginos žodžiai nuskambėjo kaip siaubingas maurojimas, tad vyriškis tik suinkštė. Talė atgniaužė senuko pirštus, įsitvėrusius lentynos, užsivertė jį sau ant pečių ir nušoko ant sveikų likusių muziejaus grindų.

Patalpoje buvo pilna dūmų ir sukriošėlis ėmė kosėti. Pasidarė karšta kaip pirtyje, o po Talės kostiumu susikaupė drėgmė. Tai buvo pirmas kartas, kai ji, tapusi ypatingąja, prakaitavo.

Triukšmingai įgriuvo dar viena dalis muziejaus grindų, liko tik žiojinti skylė. Aukštu žemiau esančioje futbolo aikštės dydžio salėje stovinčias mašinas apraizgė alkani sidabriniai ūseliai, vienos milžiniškos mašinos jau buvo likusi tik pusė.

Arsenalas ėmė rimtai kautis su alkanais nanais: ore jau lakiojo daugybė mažų skraidančių aparatų, karštligiškai purškiančių putas. Šėja šokinėjo nuo mašinos ant mašinos ir šautuvu daužė tuos aparatus, kad viską naikinantis skystis galėtų plisti toliau.

Kitas aukštas buvo labai žemai, bet Talė neturėjo iš ko rinktis. Nanams sugraužus grindis, lentynos grėsmingai pasviro.

Giliai įkvėpusi ji nėrė į skylę, nešina klykiančiu senuku.

Nusileidusi ant karinės mašinos, Talė net sukriokė nuo senuko svorio, tada nušoko ant sveiko grindų lopinėlio. Viską ryjantis sidabriškas skystis plytėjo čia pat, bet Talei pavyko nepaslysti ir sustoti. Jos kibiapadžiai batai sucypė it išgąsdintos pelės.

Šėja liovėsi kovojusi su putas purškiančiais robotais ir parodė į lubas.

– Atsargiai! – perspėjo Talę.

Nespėjusi pažvelgti aukštyn, Talė išgirdo girgždesį, lydimą trenksmo. Ji atšoko į šalį tarsi klases žaidžianti mažvaikė, stengdamasi išvengti sidabrinių ūselių ir slidžių juodų putų. Jei šitaip žaisdama ji suklystų, pasekmės būtų liūdnos.

Pasiekusi kitą salės galą, Talė išgirdo už nugaros triukšmingai lūžtant lubas. Eksponatai iš muziejaus lentynų pasipylė ant statybinių mašinų, iš kurių dvi jau buvo virtusios verdančia sidabro mase. Skraidantys robotai mėgino jas apipurkšti juodomis putomis.

Numetusi sukriošėlį ant grindų, Talė pakėlė galvą tikrindama, ar lubos čia neįtrūkusios. Jiedvi su Šėja dabar buvo ne po muziejumi, bet sidabrinė medžiaga skverbėsi net pro sienas. Ar ji sugrauš visą pastatą?

Galbūt toks ir buvo Šėjos planas? Putos, regis, veiksmingos, bet Šėja tik juokėsi, nuo vieno saugaus lopinėlio šokinėjo ant kito ir talžė robotus, kad jiems nepavyktų užkirsti kelio nelaimei.

Pavojaus signalo tonas vėl pasikeitė – šįkart buvo skelbiama evakuacija.

Talei tai patiko.

Ji atsigręžė į sukriošėlį.

– Kaip iš čia ištrūkti?

Senukas atsikosėjo į kumštį. Net ši milžiniška salė buvo pilna dūmų.

– Traukiniais.

– Traukiniais?

Senukas parodė žemyn.

– Požeminiais. Kaip jūs čia patekote? Ir kas jūs?

Talė sudejavo. Požeminiais traukiniais? Orlentes jos paliko ant stogo, bet į viršų galėjai patekti tik vieninteliu keliu – pro oromobilių angarą, pilną mirtį nešančių mašinų, kurios dabar tikrai bus nubudusios…

Jos pateko į spąstus.

Staiga atgijo viena didžiulė transporto priemonė.

Tikriausiai tai buvo senovinė žemės ūkio mašina, nes priekyje iš lėto sukosi aštrūs metaliniai smulkintuvai. Mašina stengėsi išsilaisvinti iš ankštos stovėjimo vietos.

– Viršininke! – sušuko Talė. – Privalome iš čia ištrūkti!

Šėjai nespėjus atsakyti, visas pastatas sudrebėjo. Viena statybinė mašina virto lipnia sidabriška mase ir ėmė pro grindis grimzti žemyn.

– Pažvelk apačion, – tyliai ištarė Talė.

– Eikš čia! – pašaukė Šėja, bet per sąmyšį jos balsą buvo vos įmanoma girdėti.

Talė atsigręžė, ketindama pakelti sukriošėlį.

– Neliesk manęs! – suriko šis. – Mane išgelbės. Tik tu pasitrauk šalin!

Talė minutėlę delsė, tada išvydo du putų purškimo robotus, tarsi sargai sklandančius senukui virš galvos.

Vildamasi, kad grindys neįgrius, Talė tekina pasileido per salę. Kitame gale jos laukė Šėja; ji mojavo šautuvu, kad ant sienos galėtų plisti sidabrinis voratinklis.

– Brausimės pro čia. Tada – pro kitą sieną. Anksčiau ar vėliau juk turim pasiekti išorinę sieną, tiesa?

– Taip… – sutiko Talė, – jei ta mašina mūsų nesutraiškys.

Žemės ūkio mašinai vis dar nebuvo pavykę išsilaisvinti iš stovėjimo vietos. Merginos pamatė, kaip užsiveda ir išvažiuoja šalia stovintis buldozeris. Pagaliau ir didžioji mašina išsilaisvino ir ėmė riedėti draugių link.

Šėja atsigręžė į sieną.

– Beveik tokio dydžio, kokio ir reikia.

Dabar skylė plėtėsi sparčiai, įkaitę jos kraštai spindėjo sidabru. Šėja iš kostiumo kišenės ištraukė kažkokį daiktą ir sviedė pro skylę.

– Pasilenk!

– Kas tai? – susigūždama sušuko Talė.

– Sena granata. Tikiuosi, kad ji dar…

Blykstelėjo šviesa ir pasigirdo kurtinamas trenksmas.

– …veikia. Eime!

Šėja liuoktelėjo link dardančios žemės ūkio mašinos, tada slysdama sustojo ir atsigręžė į skylę.

– Bet ji per maža… – paprieštaravo Talė.

Nekreipdama dėmesio į draugės žodžius, Šėja nėrė pro skylę. Talė sustingo. Jeigu bent lašelis sidabriško skysčio užtikštų ant Šėjos…

Nejau sekti jai iš paskos?

Dardanti žemės ūkio mašina priminė Talei, kad pasirinkimo ji neturi. Mašina aplenkė grimztančias užkrėstas transporto priemones, išvairavo į atvirą erdvę ir greitėdama artinosi prie merginos. Vieną ratą apsivijo sidabriškas lipnus skystis, bet Talė bus sutraiškyta anksčiau, nei ratas suirs.

Talė žengė porą žingsnių atgal, sudėjo rankas, lyg ketintų šokti į vandenį, ir nėrė pro skylę.

Atsidūrusi kitapus sienos, Talė kiek pariedėjo grindimis, tada sustojo ir pašoko ant kojų. Tuo metu žemės ūkio mašina atsitrenkė į sieną, grindys sudrebėjo, o švytinti skylė Talei už nugaros staiga gerokai praplatėjo.

Talė pamatė, kad mašina atsitraukia atgal – ketina vėl atakuoti sieną.

– Greičiau, – paragino Šėja. – Toji pabaisa netrukus bus čia.

– Tačiau aš… – Talė įsitempė, mėgindama apžiūrėti savo nugarą, pečius, kojų padus.

– Nurimk. Ant tavęs neužtiško sidabriškos bjaurybės. Ant manęs taip pat.

Šėja šautuvo vamzdžiu palietė lipnų sidabrišką lašelį, tada sugriebė Talę ir nusitempė per salę. Ant grindų mėtėsi apdegę putų purkštuvų ir saugos robotų, kuriuos sunaikino Šėjos mesta granata, likučiai.

Kai merginos pasiekė priešingą sieną, Šėja tarė:

– Pastatas turėtų baigtis kažkur čia. – Ji prispaudė pusiau sugraužtą šautuvą prie sienos. – Tikiuosi.

Sidabriškas lašelis prilipo prie sienos ir ėmė didėti…

Grindys vėl triukšmingai sudrebėjo, ir atsigręžusi Talė pamatė, kad visa traiškanti mašina atsitraukia nuo skylės. Plyšys dabar buvo daug platesnis – galėjai laisvai praeiti. Graužiama alkano lipnaus skysčio ir talžoma mašinos, siena ilgai neišstovės.

Žemės ūkio mašina jau buvo visa užkrėsta. Švytintys ūseliai tarsi kamuolinis žaibas apsivijo jos trupintuvus. Įdomu, ar mašina suirs anksčiau nei spės prasibrauti pro sieną? Netrukus išniro pora skraidančių robotų ir ant mašinos ėmė purkšti juodas putas.

– Matyt, šis fabrikas tikrai nori mus nužudyti, – pasakė Talė.

– Ir aš taip manau, – pritarė Šėja. – Nebent pamėgintum pasiduoti, jei nori.

– Hm.

Sudrebėjo žemė, ir ant grindų nukrito dar keli sienos gabalai. Skylė tapo milžiniška, būtų beveik prasispraudusi didžiulė mašina.

– Ar dar turi granatų?

– Taip, bet taupau.

– Kam?

– Jiems.

Talė pažvelgė į besiplečiantį sidabrišką voratinklį. Jo centre dūlavo naktinis dangus, ir Talė išvydo karinių oromobilių šviesas.

– Mums galas, – tyliai ištarė ji.

– Dar ne, – atšovė Šėja. Ji prilietė granatą prie nanų gijų ir kurį laiką stebėjo, kaip jos skleidžiasi, tada švystelėjo granatą pro plyšį ir prispaudė Talę prie grindų.

Nuaidėjo kurtinamas sprogimas.

Kitame salės gale trupintuvas trenkė paskutinį kartą, ir visa siena sugriuvo, virsdama švytinčiomis sidabriškomis nuolaužomis. Dabar mašina riedėjo lėtai svirduliuodama, pusiau sugraužtus jos ratus dengė juodos putos ir tviskantis sidabras.

Pro skylę už nugaros Talė pamatė nesuskaičiuojamą daugybę karinių oromobilių.

– Jei išlįsime į lauką, mus nužudys! – išsigando Talė.

– Gulkis! – amtelėjo Šėja. – Skystis bet kurią akimirką gali patekti ant keliamųjų propelerių.

– Kur gali patekti?

Tą akimirką lauke pasigirdo siaubingas džeržgesys, tarsi būtų neteisingai sukibę dviračio krumpliaračiai. Vos Šėjai spėjus prispausti Talę prie grindų, nuaidėjo kitas sprogimas. Pro skylę pasipylė sidabriškų lašelių lietus.

– Oi, – tyliai nusistebėjo Talė.

Nanai, prilipę prie Šėjos sviestos granatos, ištiško ant kažkurio oromobilio keliamųjų propelerių ir šie, graužiami skysčio, aplink ištaškė mirtį nešančius purslus. Dabar jau visi lauke esantys kariniai oromobiliai turėjo būti užkrėsti.

– Iškviesk savo orlentę!

Talė sprigtelėjo į savo saugos apyrankę. Rengdamasi šuoliui pro skylę, Šėja šokinėjo tarp pasklidusių sidabriškų lašelių. Paskui atsargiai žengė tris žingsnius ir nėrė pro plyšį.

Talė atsitraukė nuo plyšio per žingsnį – tiek vietos tebuvo likę. Dardantis trupintuvas buvo taip arti, kad Talė pajuto nuo jo sklindantį irimo sukeltą karštį.

Ji įkvėpė oro ir nėrė pro skylę…

Pabėgimas

Talė nudardėjo į tamsą.

Merginą apgaubė nakties tyla ir kurį laiką ji tiesiog krito apie nieką negalvodama. Galbūt lįsdama pro skylę ji prisilietė prie mirtį nešančio sidabriško lipnaus skysčio, gal ją nušaus padangėje, o gal nukris ir užsimuš, tačiau čia bent jau buvo vėsu ir tylu.

Staiga Talė pajuto truktelėjimą už riešo, ir iš tamsos išniro pažįstamas orlentės siluetas. Mergina apsivertė ore ir nusileido ant lentos.

Šėja jau visu greičiu skriejo artimiausio miesto pakraščio link. Pakreipusi orlentę, kad sektų draugei iš paskos, Talė įjungė keliamuosius propelerius. Jie suburzgė po kojomis, paskui suriaumojo.

Danguje šmėžavo daugybė švytinčių siluetų ir visi jie tolo nuo Talės. Kariniai oromobiliai stengėsi kuo labiau atitolti vienas nuo kito; nė vienas nežinojo, kuris jų aptaškytas sidabrišku lipniu skysčiu, o kuris švarus. Labiausiai užteršti leidosi į skrydžių draudimo zoną ir stabdė propelerius, kad neužkrėstų kitų.

Kol oromobilių armada vėl pasiruoš skrydžiui, Talė su Šėja laimės kelias minutes.

Talei pasirodė, kad rankos ir delnai nusėti karštų taškelių, tad patikrino, ar nėra besiplečiančių sidabrinių dėmelių. Įdomu, ar purškiantys robotai sutramdė išalkusius nanus? O gal visas pastatas nugrims į žemę?

Jeigu lipnus sidabriškas skystis laikomas muziejuje, tai kokio rimtumo turėtų būti ginklai, saugomi po žeme? Žinoma, rūdžių supratimu, sunaikinti vieną pastatą – nėra daug. Viena vienintele bomba jie sunaikindavo ištisus miestus ir kartų kartas užkrėsdavo radiacija bei nuodais. Palyginti su šiomis naikinimo priemonėmis, sidabriška medžiaga tikrai tėra muziejaus eksponatas.

Talei už nugaros iš miesto lėkė gaisriniai oromobiliai ir ant viso karinio fabriko purškė didžiulius juodų putų debesis.

Mergina nusigręžė nuo šio chaoso ir nėrė paskui Šėją į tamsų dangų. Ant draugės juodo kaip naktis maskuojamojo kostiumo nepamačiusi jokių švytinčių taškelių, ji lengviau atsiduso.

– Esi švari, – sušuko Šėjai.

Šėja skubiai apskriejo Talę ratu.

– Tu taip pat. Sakiau juk: ypatingieji – laimės kūdikiai!

Talė atsiduso ir dirstelėjo per petį. Iš karinio fabriko pragaro pakilo keli sveiki likę oromobiliai ir leidosi merginoms pavymui. Jiedvi, vilkinčios maskuojamaisiais kostiumais, gal ir yra nematomos, bet infraraudonus spindulius skleidžiančios orlentės švyti tamsoje lyg karšti rėžiai.

– Kol kas nesigirčiau, kad esame laimės kūdikiai, – į tuštumą sušuko Talė.

– Nesijaudink, Tale-va. Jei persekiotojams kils noras pažaisti, turiu dar kelias granatas.

Kai merginos pasiekė Sukriošėlių Miesto pakraštį, Šėja nusileido iki stogų, kad geriau išnaudotų magnetinį tinklą.

Talė lėtai įkvėpė oro ir nusekė paskui draugę. Mintis, kad Šėja turi rankinių granatų, guodė. Tai bent keista naktelė!

Karinių oromobilių riaumojimas garsėjo. Matyt, lipnus skystis sunaikino ne visus.

– Jie artinasi.

– Oromobiliai greitesni už mus, bet virš miesto su mumis nesiterlios, nenorės nužudyti atsitiktinių stebėtojų.

„Kuriems mes nepriklausome“, – pagalvojo Talė.

– O kaip tada paspruksime?

– Jei už miesto rastume upę, galėtume nušokti.

– Nušokti?

– Tale, jie mūsų nemato – tik orlentes. Su maskuojamaisiais kostiumais ore krisdamos būsime nematomos. – Šėja ėmė žaisti su granata. – Tik surask man upę.

Talė iškvietė vizualią užsklandą su žemėlapiu.

– Šitokia ugnies galia sumals mūsų orlentes į skutelius, – aiškino Šėja. – Jiems bus likę nedaug… – Ji nutilo. Staiga visi oromobiliai išnyko, ir naktinis dangus tapo tuščias.

Talė kaitaliojo infraraudonųjų spindulių regos stiprumą, bet nieko nematė.

– Šėja?

– Jie tikriausiai išjungė keliamuosius propelerius. Skrenda tik magnetovaros jėgos veikiami, visiškai slapta.

– Tačiau kodėl? Juk mes žinome, kad mus persekioja.

– Galbūt nenori gąsdinti sukriošėlių, – atsakė Šėja. – Mus seks, apsups ir lauks, kol atsidursime už miesto. Tada pradės šaudyti.

Talei suspaudė širdį. Stojus tylai, jai ėmė trūkti adrenalino, ir mergina pagaliau suvokė, ką jiedvi su Šėja padarė. Per jas karinėse pajėgose kilo sumaištis, nes galbūt kas nors pagalvojo, kad miestas puolamas. Buvimo ypatingąja ledinis žavesys akimirką išnyko.

– Šėja, jei mums nepavyktų, ačiū, kad stengeisi padėti Zeinui.

– Tyliau, Tale-va, – sušnypštė Šėja. – Rask man upę.

Talė skaičiavo sekundes. Miesto pakraštį jos pasieks greičiau nei po minutės.

Talė prisiminė praėjusios nakties jaudulį, kai vijosi dūmiečius iki pat tyrų pakraščio. Tačiau dabar persekiojamoji yra ji pati, be to, persekiotojų daugiau ir jie geriau ginkluoti…

– Prasideda, – perspėjo Šėja.

Vos tik merginos kirto tamsų miesto pakraštį, jas apsupo švytintys siluetai. Pirmiausia Talė išgirdo atgijusių keliamųjų propelerių riaumojimą, paskui danguje nusidriekė karščiu alsuojančios ietys.

– Nepasiduok! – sušuko Šėja.

Talė ėmė nardyti tarp spindinčių juostų, raižančių dangų. Pro ją pralėkė artilerijos sviedinys, jis nutvilkė skruostą tarsi dykumos vėjas ir it degtukus suskaldė medžius apačioje. Talė pakeitė skridimo kryptį ir ėmė kilti aukštyn. Ji tik per plauką išvengė užtveriamosios ugnies, paleistos iš priešingos pusės.

Šėja išmetė į orą granatą. Netrukus ji sprogo merginoms už nugarų. Sprogimo banga sudrebino orlentę, ir Talė išgirdo gailų sumaitotų keliamųjų propelerių cypimą – Šėja nė nesitaikydama pataikė į oromobilį!

Tačiau tai tik patvirtino, kad ore jų begalė…

Priešais Talę prašvilpė du artilerijos sviediniai, ir oras beregint įkaito. Staigiai išsisukdama nuo sviedinių, Talė vos išsilaikė ant orlentės.

Tolumoje, apačioje, pasirodė švytintis mėnulio takas.

– Upė!

– Matau, – atsiliepė Šėja. – Prieš nušokdama pakreipk orlentę, kad skristų tiesiai pirmyn.

Talė vėl padarė viražą – vos spėjo išvengti dar vienos sviedinių krušos. Ji ėmė paskubomis maigyti saugos apyrankės valdymo mygtukus, kad orlentė skristų tiesiai.

– Pasistenk panerti nesitaškydama! – sušuko Šėja. – Trys… du…

Talė šoko žemyn.

Apačioje švytėjo upė. Joje, tarsi juodame vingiuotame veidrodyje, atsispindėjo danguje kilusi sumaištis. Mergina įkvėpė kuo daugiau oro ir prispaudė rankas prie šonų, kad garsiai nepliūkštelėtų į vandenį.

Po kelių akimirkų vanduo bloškė jai į veidą, ir Talė paniro. Triukšmas ore akimirksniu nutilo ir merginą apgaubė šaltis ir tyla.

Talė ėmė rankomis sukti ratus, kad per greitai neiškiltų į paviršių ir būtų po vandeniu tol, kol leidžia plaučiai. Paskui išniro ir nužvelgė dangų, bet pamatė tik mirksinčius taškelius prie horizonto – už kelių kilometrų. Upė buvo plati ir srauni.

Joms pavyko.

– Tale? – virš vandens nuaidėjo šūksnis.

– Aš čia, – tyliai atsakė Talė ir nusiyrė garso link.

Keliais galingais yriais prie jos priplaukė Šėja.

– Kaip tu, Tale-va?

– Viskas gerai, – atsakė mergina, skubiai tikrindama savo kaulų ir raumenų būklę. – Niekas nelūžo.

– Man taip pat, – nusišypsojo Šėja. Ji atrodė pavargusi. – Plaukim į krantą. Mūsų laukia ilga kelionė pėsčiomis.

Iš lėto irdamasi į krantą Talė neramiai dairėsi į dangų – ji šią naktį jau prisikovojo su miesto ginkluotosiomis pajėgomis, jau užteks.

– Buvo tikras ledas, – džiūgavo Šėja, kai draugės išlipo į dumblėtą krantą. Ji ištraukė muziejuje rastą instrumentą. – Rytoj vakare tokiu laiku Zeinas jau keliaus į tyrus. Mes seksime jam iš paskos.

Talė žiūrėjo į lydinių rėžtuką ir negalėjo patikėti: jos vos nežuvo dėl daikčiuko, mažesnio už pirštą.

– Bet ar kas patikės, kad tai grupelės nusikaltėlių darbas? Po viso to, ką ten iškrėtėme.

– Gal ir ne. – Šėja gūžtelėjo pečiais ir sukikeno. – Tačiau kai galiausiai sunaikins tą sidabrišką lipnų skystį, įkalčių bus likę nedaug. Nesvarbu, ką pagalvos miesto valdžia: ar kad tai padarė nusikaltėliai, ar dūmiečiai, ar kito miesto Ypatingųjų pajėgų komanda. Jiems teks pripažinti: Zeinas turi išties pašėlusių draugų.

Talė suraukė kaktą. Juk jos tenorėjo padėti Zeinui tapti burbulingu, o ne įpainioti į rimtą išpuolį prieš miestą.

Žinoma, kai miestas susidūrė su tokia grėsme, daktarė Keibl tikriausiai norės kuo greičiau užverbuoti kelis naujus ypatinguosius. Logiška, kad vienas kandidatų bus Zeinas.

Talė nusišypsojo.

– Jis tikrai turi pašėlusių draugų, Šėja-la. Tave ir mane.

Šėja nusijuokė, ir merginos patraukė į mišką. Jų maskuojamieji kostiumai pakeitė spalvą – prisiderino prie mėnesienos.

– Sakyk, ką nori, Tale-va. Vaikinas nė nenutuokia, kaip jam pasisekė.

II dalis

Paskui Zeiną

Kai visi žmonės grožį pradeda suvokti kaip grožį,

Jie atpažįsta bjaurumą.

Kai visi gėrį pradeda suvokti kaip gėrį,

Jie atpažįsta blogį.

Laotsu, Tao Te Čing

Išlaisvintas

Kitą vakarą merginos rado Zeiną, su grupele nusikaltėlių laukiantį užtvankos, sulėtinančios upę prieš jai apjuosiant Naujųjų Gražuolių Miestą, šešėlyje. Krintančio vandens šniokštimas ir sunerimusių nusikaltėlių skleidžiami kvapai paaštrino Talės pojūčius, tad tatuiruotės ant rankų sukosi tarsi vėjo malūnėliai.

Po vakarykštės nakties nuotykių jos senasis atsitiktinis kūnas būtų buvęs mirtinai pavargęs. Jiedvi su Šėja pėsčiomis ėjo iki pat miesto ir tik tada išsikvietė Taksą, kad vaikinas atgabentų naujas orlentes. Tokį žygį pėsčiomis paprastas žmogus įveiktų tik per kelias dienas. O kad atsigautų Talės kūnas, užteko pamiegoti kelias valandas. Draugių žygiai kariniame fabrike dabar atrodė tarsi įžūli išdaiga – na, truputį nevaldoma išdaiga…

Talės odos antena traškėjo nuo pranešimų ir informacijos. Mieste buvo paskelbtas pavojus: patruliavo prižiūrėtojai ir eiliniai ypatingieji agentai, žiniasklaida atvirai spėliojo, ar tik miestui negresia karas. Pusė Sukriošėlių Miesto gyventojų tvirtino ties horizontu matę pragarą, be to, ten, kur stovėjo arsenalas, dabar akis badė milžiniška juodų putų krūva. Virš miesto centro skraidė kariniai oromobiliai – saugojo valdžią nuo kitų galimų antpuolių. Naktiniai fejerverkai buvo atšaukti iki atskiro potvarkio, tad dangus regėjosi keistai tamsus.

Buvo iškviesti ir pjaustytojai, jiems liepta ieškoti bet kokių sąsajų tarp dūmiečių ir sunaikinto arsenalo. Talei su Šėja visa tai atrodė gana juokinga.

Visas šis šurmulys kaitino Talei kraują; jai tai atrodė tikras ledas, kaip kadaise, kai lankant mokyklą pamokos būdavo atšaukiamos dėl pūgos ar gaisro. Nors ir gėlė raumenis, Talė buvo pasirengusi kelias savaites ar mėnesius – kad ir kiek ilgai tai truktų – sekti tyruose paskui Zeiną.

Tačiau kai orlentė palietė žemę, Talė pasistengė išvengti apsiašarojusio vaikino žvilgsnio. Ji nenorėjo, kad Zeino negalia nustelbtų ledinį pojūtį ir ji taptų atsitiktinė. Tad nukreipė žvilgsnį į kitus nusikaltėlius.

Iš viso jų buvo aštuoni. Tarp jų – ir Perisas. Pamatęs naująjį Talės veidą, jis išpūtė akis. Bičiulis laikė pluoštą balionų, tarsi būtų atvykęs į gimtadienį linksminti mažvaikių.

– Tik jau nesakyk, kad ir tu ketini keliauti, – niekinamai suprunkštė Talė.

Vaikinas nė nemirktelėjęs pažvelgė jai į akis.

– Žinau, kad elgiausi kaip ištižėlis, Tale, bet dabar esu burbulingesnis.

Talė pažvelgė į putlias vaikino lūpas. Perisas labai stengėsi nutaisyti įžūlų veidą. Nejau šiuos pokyčius sukėlė Madės tabletės?

– O kam tie balionai? Kad apsisaugotum, jei nukristum nuo orlentės?

– Pamatysi, – atsakė Perisas ir išspaudė šypseną.

– Burbulagalviai, ar pasirengėte ilgai kelionei? – pasiteiravo Šėja. – Dūmiečiai gali ilgokai delsti, kol nuspręs jus paimti. Tikiuosi, kuprinėse išgyvenimo reikmenys, o ne šampanas.

– Mes pasirengę, – atsakė Zeinas. – Kiekvienoje kuprinėje turime vandens filtrų ir pasišildančio maisto. Jo užteks šešiasdešimčiai dienų. Taip pat – daug „SpagBolo“.

Talė krūptelėjo. Vien pagalvojus apie „SpagBolą“ ir pirmąją kelionę į tyrus, jai susukdavo skrandį. Laimė, ypatingieji tyruose patys susirasdavo maisto; jų naujieji skrandžiai gebėdavo išgauti maistingųjų medžiagų iš beveik bet kokio augalo ir gyvio. Keli pjaustytojai netgi pradėjo medžioti, bet Talė apsiribojo vien laukiniais augalais – ji Dūmuose atsivalgė negyvų žvėrelių.

Nutaisę iškilmingai rimtus veidus, nusikaltėliai ėmė krautis mantą ant pečių. Talė vylėsi, kad tyruose jie nepabūgs ir nepaliks Zeino vieno. Vaikinas jau dabar atrodė prastai, nors jo orlentė vis dar gulėjo ant žemės.

Keli nusikaltėliai spoksojo į Talę ir Šėją. Jiems nebuvo tekę matyti ypatingųjų agentų, ką jau kalbėti apie randuotas ir gausiai išsitatuiravusias pjaustytojas. Tačiau išsigandę, kaip įprasta burbulagalviams, jie, regis, nebuvo, o tik susidomėję.

Žinoma, Madės nanai dalijami jau senokai. O nusikaltėliai, be abejonės, jų paragavo pirmieji, kad taptų burbulingi.

Kaip vadovauti miestui, kurio visi gyventojai – nusikaltėliai? Kitaip nei dauguma žmonių, kurie laikosi taisyklių, nusikaltėliai be paliovos vogtų ir krėstų išdaigas. Ar toks elgesys galiausiai nevirstų tikrais nusikaltimais – aklu smurtu ir net žudynėmis, kaip buvo rūdžių laikais?

– Gerai, – ištarė Šėja. – Pasiruoškite išvykti. – Ji išsitraukė lydinių rėžiklį.

Nusikaltėliai nusimovė sąsajos žiedus. Perisas kiekvienam padavė po balioną ir jie pririšo žiedus prie virvelių.

– Gudriai sugalvota, – pagyrė Talė, o Perisas patenkintas jai plačiai nusišypsojo.

Kai balionus su žiedais paleis, miesto sąsajai atrodys, kad nusikaltėliai grupele, iš lėto nešami vėjo, skraido orlentėmis, kaip įprasta burbulagalviams.

Šėja žengė prie Zeino, bet vaikinas iškėlė ranką.

– Ne. Noriu, kad mane išlaisvintų Talė.

Šėja nusijuokė ir numetė instrumentą Talei.

– Vaikinas pageidauja tavęs.

Talė iš lėto įkvėpė oro ir priėjo prie Zeino, mintyse duodama sau įžadą, kad neleis bičiulio smegenų paversti atsitiktinėmis. Norėdama paimti grandinėlę, ji pirštais perbraukė vaikinui per kaklą ir sudrebėjo visu kūnu. Nors buvo įsmeigusi akis į antkaklį, stovint taip arti, pirštų galiukais beveik liečiant Zeino odą, užplūdo seni svaiginantys prisiminimai.

Ji pamatė, kaip dreba Zeino rankos, ir vėl apėmė šleikštulys. Karas vaikino smegenyse nesibaigs tol, kol jis netaps ypatinguoju – kol neturės tokio pat tobulo kaip Talės kūno.

– Nejudėk, – perspėjo ji. – Bus karšta.

Kai įrankis pradėjo liepsnoti, tamsoje nušvisdamas tarsi melsvai balta vaivorykštė, Talė pritemdė savo regą. Į veidą tvokstelėjo karštis, lyg kas būtų atidaręs krosnį, ore pasklido degančio plastiko tvaikas.

Talės rankos pradėjo drebėti.

– Nesijaudink, Tale. Aš tavimi pasikliauju.

Talė sušnopavo, bet vis dar nedrįso pažvelgti vaikinui į akis. Ji nenorėjo matyti nei ašaringos jų spalvos, nei Zeino veide aiškiai atsispindinčių minčių. Ji tetroško, kad Zeinas iškeliautų į tyrus, kad ten jį rastų dūmiečiai, paskui jis vėl būtų pagrobtas ir galų gale perdirbtas.

Kai švytintis liepsnos lankas palietė metalą, kažkas skimbtelėjo. Tai standartinė miesto procedūra: antkaklyje buvo įmontuota schema, turinti nusiųsti signalą, jei grandinėlė būtų sugadinta. Skimbtelėjimą turėjo išgirsti ir visi netoliese esantys sergėtojai.

– Paleiskite balionus, – patarė Šėja. – Netrukus prižiūrėtojai pradės jo ieškoti.

Instrumentu perpjovusi paskutinius milimetrus, Talė nuėmė grandinėlę Zeinui nuo kaklo – atsargiai, abiem rankomis, kad švytinčių galų nepriglaustų prie nuogo kūno.

Ji buvo pusiau apkabinusi Zeiną, kai vaikinas sugriebė ją už riešų.

– Pasistenk pakeisti savo nusistatymą, Tale.

Mergina atstūmė Zeiną. Jo gniaužtai buvo ne ką tvirtesni už voratinklio gijas.

– Mano nusistatymas ir taip geras.

Vaikinas pirštų galiukais brūkštelėjo per Talės randus ant rankų.

– Tada kodėl taip elgiesi?

Talė pažvelgė sau į rankas, ji vis dar vengė Zeino akių.

– Šitaip mes tampame ledinės. Tai panašu į burbulingumą, tik kur kas geriau.

– O ko nepajėgi pajusti? Na, jeigu esi priversta taip elgtis.

Talė susiraukė, ji nežinojo, ką atsakyti. Zeinas nesupranta, ką reiškia pjaustytis, nes niekada nėra to daręs. Be to, per odos anteną kiekvieną Talės žodį girdėjo Šėja.

– Tu gali vėl persiprogramuoti, Tale, – aiškino Zeinas. – Tai, kad tave pavertė ypatingąja, įrodo, jog tu gali keistis.

Talė spoksojo į vis dar karštą rėžiklį ir mąstė apie tai, ką teko išgyventi, kad jį gautų.

– Aš jau padariau daugiau, nei tu manai.

– Puiku. Vadinasi, esi pajėgi nuspręsti, kieno tu pusėj, Tale.

Ji pagaliau pažvelgė vaikinui į akis.

– Visai nesvarbu, su kuo aš, Zeinai. Darau tai ne vardan kitų, o tik dėl mudviejų.

Vaikinas nusišypsojo.

– Aš taip pat. Atmink tai, Tale.

– Ką tu?.. – Ji nudelbė akis ir papurtė galvą. – Tau reikia keliauti, Zeinai. Neatrodysi labai burbulingas, jei sergėtojai tave sučiups nespėjus žengti nė žingsnio.

– Jei jau prakalbome apie galimybę būti sučiuptam… – sušnibždėjo Šėja ir atkišo Zeinui sekiklį. – Kai rasi Dūmus, pasuk jį, ir mes atskubėsime pas tave. Jis taip pat suveiks, jei įmesi į laužą, tiesa, Tale-va?

Zeinas pažvelgė į sekiklį ir įsikišo į kišenę. Visi trys žinojo: vaikinas juo nepasinaudos.

Talė išdrįso dar kartą pažvelgti Zeinui į akis. Gal jis ir neypatingas, bet nuožmi veido išraiška bylojo: jis – ne burbulagalvis.

– Stenkis nuolatos keistis, Tale, – tyliai paprašė Zeinas.

– Keliauk!

Ji apsigręžė, žengė kelis žingsnius į šalį, čiupo Perisui iš rankų paskutinius balionus ir apvijo jų virveles aplink vis dar švytintį antkaklį. Kai balionus paleido, dėl svorio šie ėmė kilti ne iš karto. Tačiau pūstelėjo vėjas ir gūsis nunešė balionus aukštyn.

Vėl atsigręžusi į Zeiną Talė pamatė, kad jo orlentė kyla, o vaikinas stovi netvirtai, išskėtęs rankas, tarsi mažvaikis, einantis siūbuojančiu rąstu. Abipus Zeino skrido po nusikaltėlį, pasirengusį padėti bičiuliui, jeigu prireiktų.

Šėja atsiduso.

– Viskas sekasi per daug lengvai.

Talė nieko neatsakė, tik nenuleisdama akių sekė Zeiną, kol vaikinas išnyko tamsoje.

– Paskubėkime, – paragino Šėja.

Talė linktelėjo. Kai sergėtojai čia atvyks šniukštinėti, jiems gali pasirodyti keista, kad dvi ypatingosios slampinėja toje vietoje, iš kurios atėjo paskutinis Zeino antkaklio pasiųstas signalas.

Talės maskuojamojo kostiumo žvynai pasišiaušė, tarsi šoktų apšilimo šokį, ji užsimovė pirštines ir ant veido nuleido gobtuvą.

Netrukus Talė su Šėja tapo juodos ir susiliejo su dangum.

– Nagi, Viršininke, – į Šėją kreipėsi Talė, – keliaukime ieškoti Dūmų.

Už miesto

Zeinui pavyko pabėgti kur kas lengviau, nei Talė tikėjosi.

Matyt, iškrėsti šią išdaigą vaikinui padėjo kiti nusikaltėliai ir sąjungininkai gražuoliai – vienu metu balionai į orą pakėlė šimtus sąsajos žiedų ir eterį užplūdo klaidingi signalai. Tą patį padarė ir maždaug šimtas bjaurulių. Sergėtojų, rinkusių sąsajų žiedus ir stabdžiusių krečiamas išdaigas, kanalu be paliovos skambėjo suirzę pokalbiai. Po vakarykščio išpuolio miesto valdžia nebuvo nusiteikusi taikstytis su įžūliomis išdaigomis.

Neapsikentusios Šėja su Tale išjungė miesto ryšį.

– Viskas kol kas – ledas, – džiaugėsi Šėja. – Iš tavo vaikino gali išeiti geras pjaustytojas.

Talė nusišypsojo. Nematant paliegusio Zeino veido, jai palengvėjo ir pamažu užvaldė persekiojimo jaudulys.

Paskui nusikaltėlių grupelę merginos sekė atsilikusios maždaug per kilometrą. Aštuoni infraraudonuosius spindulius skleidžiantys siluetai buvo tokie ryškūs, kad Talė be vargo išskyrė Zeiną. Ji pastebėjo, kad šalia vaikino visada sukiojasi bent vienas nusikaltėlis, kad prireikus galėtų atkišti petį.

Pabėgėliai traukė ne palei upę, Rūdžių Griuvėsių link, o palengva keliavo pietinio miesto pakraščio pusėn. Kai magnetinis tinklas baigėsi, jie nusileido miške ir toliau ėjo pėsčiomis, nešini orlentėmis. Jie keliavo link upės, į kurią vakar šoko Talė su Šėja.

– Burbulingai sugalvota, – pagyrė Šėja. – Iš miesto jie keliauja neįprastu maršrutu.

– Bet Zeinui turėtų būti nelengva, – apgailestavo Talė. – Kai po žeme nėra magnetinio tinklo, orlentės pasidaro sunkios, nepatogu nešti.

– Jei tu nuolat dėl jo nerimausi, Tale-va, ši kelionė bus nepaprastai nuobodi.

– Atleisk, Viršininke.

– Nusiramink, Tale. Neleisime, kad tavo vaikinui nutiktų kas nors bloga.

Šėja čiūžtelėjo žemyn ir ėmė skristi tarp pušų, Talė dar truputį užtruko viršuje stebėdama, kaip keliauja maža grupelė. Pabėgėliai tik po valandos pasieks upę. Tada vėl galės naudotis orlentėmis, bet Talė nenorėjo čia, tyruose, išleisti jų iš akių.

– Ar nemanai, kad per anksti išeikvosi keliamųjų propelerių baterijas? – per odos antenų tinklą iš apačios atsklido Šėjos balsas.

Talė tyliai atsiduso ir ėmė iš lėto leistis žemyn.

Po valandos merginos sėdėjo ant upės kranto ir laukė, kol nusikaltėliai jas pasivys.

– Vienuolika, – tarė Šėja, mesdama dar vieną akmenėlį. Šis, smarkiai sukdamasis, nuliuoksėjo vandens paviršiumi. Kai draugė garsiai suskaičiavo iki vienuolikos, akmenėlis nuskendo.

– Cha! Vėl laimėjau! – džiūgavo Šėja.

– Juk niekas su tavim nerungtyniauja, Šėja-la.

– Aš žaidžiu prieš gamtą. Dvylika. – Šėja vėl sviedė akmenuką, šis nuskriejo iki upės vidurio ir, šoktelėjęs dvylika kartų, nugrimzdo į dugną. – Laimėjau! Dabar pamėgink tu.

– Ne, ačiū, Viršininke. Gal vertėtų vėl pažiūrėti, kur jie?

Šėja sudejavo.

– Tale, jie netrukus bus čia. Kai paskutinį kartą tikrinai, o tai įvyko prieš penkias minutes, jie buvo visai netoli upės.

– Tai kodėl jų dar nėra?

– Dėl to, kad jie ilsisi, Tale, nes pavargo, per mišką tempdami savo sumautas orlentes. – Draugė nusišypsojo. – O gal puotauja išsivirę gardaus „SpagBolo“.

Talė susiraukė. Ji pasigailėjo, kad aplenkė pabėgėlius. Svarbiausia laikytis kuo arčiau jų.

– O jeigu jie patraukė į priešingą pusę? Juk žinai, kad kiekviena upė driekiasi dviem kryptimis.

– Nebūk tokia atsitiktinė, Tale-va. Kodėl jie turėtų keliauti tolyn nuo vandenyno? Už kalnų šimtus kilometrų driekiasi vien dykuma. Rūdžiai tą vietą Mirties slėniu vadino dar prieš tai, kol jį užgožė piktžolės.

– Bet galbūt jie susitarė su dūmiečiais susitikti kaip tik ten. Mes juk nežinome, kaip dažnai nusikaltėliai susisiekdavo su pašaliečiais.

Šėja atsiduso.

– Gerai. Patikrink. – Ji ėmė koja rausti žemę, ieškodama plokščio akmenėlio. – Tik pakilusi neužsibūk per ilgai. Jie gali turėti infraraudonosios regos prietaisus.

– Ačiū, Viršininke, – padėkojo Talė, atsistojo ir spragtelėjusi pirštais išsikvietė orlentę.

– Trylika, – pasakė Šėja ir vėl sviedė akmenėlį.

Pakilusi aukštyn Talė pamatė pabėgėlius. Šėja buvo teisi – jie sėdėjo ant upės kranto, matyt, ilsino kojas. Pamėginusi įžiūrėti Zeiną, Talė susiraukė.

Staiga ji suprato, kas kelia nerimą. Infraraudonąja rega ji matė ne aštuonis, o devynis švytinčius taškus. Gal pabėgėliai susikūrė laužą? O gal koks nors savaime įkaistantis metalas klaidina jos prietaisą?

Ji padidino prietaiso ryškumą. Siluetai tapo aiškesni, ir galiausiai Talė įsitikino, kad jie visi – žmogaus dydžio.

– Šėja-la, – sušnibždėjo Talė. – Jie su kažkuo susitiko.

– Jau? – iš apačios atsiliepė Šėja. – Cha. Nemaniau, kad dūmiečiai šitaip palengvins mūsų uždavinį.

– O gal ten tik pasala? – spėliojo Talė.

– Pažiūrėkime. Šaunu į viršų.

– Palauk, jie pakilo. – Švytintys siluetai pakibo virš upės ir orlenčių greičiu pasuko Talės su Šėja link. Bet vienas siluetas atsiliko – jis pėsčias patraukė per mišką. – Jie skrenda mūsų pusėn, Šėja. Bent jau aštuoni. O vienas nuėjo kita kryptimi.

– Gerai. Tu sek paskui jį. Aš liksiu su nusikaltėliais.

– Bet…

– Nesiginčyk su manimi, Tale. Nepamesiu tavo vaikino. Keliauk ir pasistenk, kad tavęs nepamatytų.

– Gerai, Viršininke.

Kad atauštų orlentės keliamieji propeleriai, Talė nusileido prie upės. Pasukusi besiartinančių nusikaltėlių link, įjungė savo maskuojamąjį kostiumą ir ant veido užsimaukšlino gobtuvą. Tada nuskrido prie augmenija apžėlusio kranto ir sulėtino greitį.

Netrukus pro ją, tapusią nematoma, praskriejo nusikaltėliai, tarp jų buvo ir netvirtai ant orlentės besilaikantis Zeinas.

– Matau juos, – pranešė Šėja. Draugės balsas ėmė silpti. – Jei mes skrisime tolyn nuo upės, paliksiu veikiantį odos antenos radijo švyturį.

– Gerai, Viršininke, – atsakė Talė, palinko į priekį ir ėmė artintis prie paslaptingos devintosios žmogystos.

– Būk atsargi, Tale-va. Nenoriu per vieną savaitę prarasti dviejų pjaustytojų.

– Nesirūpink, – atsakė Talė. Ji norėjo toliau sekti paskui Zeiną, o ne būti sučiupta. – Netrukus pasimatysime.

– Jau pradėjau tavęs ilgėtis… – pasiguodė Šėja, ir draugės signalas išnyko.

Talė atidžiai apžiūrinėjo mišką abiejuose upės krantuose. Tamsiuose medžiuose knibždėjo įvairiausių infraraudonų vaiduoklių: žvėreliai ir lizduose tupintys paukščiai atrodė lyg įkaitusios dėmės. Tačiau jokio žmogaus dydžio objekto nebuvo matyti…

Priartėjusi prie tos vietos, kur nusikaltėliai susitiko su paslaptingu draugu, Talė sulėtino greitį ir pritūpė ant orlentės. Ji pajuto ledinį jaudulį ir nusišypsojo. Jei čia dar viena pasala, dūmiečiai tuoj sužinos, kad jie – ne vieninteliai, galintys tapti nematomi.

Talė sustojo prie dumblino upės kranto, nulipo nuo orlentės ir nusiuntė ją aukštyn, kad lauktų ore.

Ten, kur buvo sustoję nusikaltėliai, buvo palikta daugybė pėdsakų. Ore tvyrojo nesipraususių žmonių – nesimaudžiusių visą dieną ar net ilgiau – kūnų kvapas. Nusikaltėliai kvepėjo perdirbtais drabužiais ir nervingumu, vadinasi, tai ne jų kvapas.

Mergina atsargiai nusekė paskui kvapą į miško tankmę.

Tas, paskui kurį sėlino Talė, žinojo, kaip elgtis miške. Nė viena sulaužyta šakelė neišdavė, kad čia praėjo nerangus žmogus, po medžiais nebuvo matyti įspaustų iškalbingų pėdsakų. Tačiau Talei braunantis tolyn, kvapas stiprėjo, ji net pradėjo raukyti nosį. Dūmiečiai šitaip bjauriai nedvokė, nors ir neturėjo vandentiekio.

Tarp medžių sumirgėjo infraraudonas taškelis – priekyje buvo žmogus. Talė stabtelėjo ir sukluso, bet neišgirdo jokio garso. Persekiojamasis mokėjo vaikščioti tyliai – kaip ir Deividas.

Atidžiai apžiūrinėdama žemę ir tikėdamasi rasti vos pastebimų pėdsakų, Talė prisėlino arčiau. Ir netrukus rado – vos įžiūrimą brydę tarp tankių medžių, paliktą nematomos žmogystos.

Šėja liepė jai būti atsargiai. Kad ir kas būtų tas žmogus – dūmietis ar ne, – prisėlinti prie jo vogčiomis nebus lengva. O gal jis spendžia Talei pasalą? Tada ji atsilygins tuo pačiu…

Mergina pasuko gilyn į mišką. Tyliai žengdama minkštu paklotu, ji apsuko lanką aplink persekiojamąjį ir vėl grįžo į taką. Tada sėlino į priekį tol, kol rado tiesiai virš tako pakibusią aukšto medžio šaką.

Ideali vieta.

Talei ropščiantis į medį, jos maskuojamojo kostiumo žvynai nukopijavo šiurkščią žievės tekstūrą, o spalva prisiderino prie mėnesienos. Tapusi nematoma, mergina prigludo prie šakos ir spurdančia širdimi ėmė laukti.

Švytinti žmogysta be garso išniro tarp medžių. Nuo jos sklido nesipraususio žmogaus kvapas, kurio nepermušė jokie sintetiniai kvapai: nei įdegio kremo, nei vabzdžių naikiklių, netgi muilo ar šampūno aromatas. Kaitaliodama vaizdo užsklandas Talė veltui ieškojo elektronikos ar šildomos striukės impulsų, o jautri merginos klausa neužfiksavo jokių naktinės regos akinių dūzgesio.

Visi šie dalykai persekiojamam vis tiek nebūtų padėję. Visiškai nematomą, beveik nekvėpuojančią Talę vargu ar būtų aptikusi net ir geriausia technika…

Tačiau eidama pro Talę žmogysta sulėtino žingsnį, atlošė galvą ir sukluso, tarsi būtų kažką išgirdusi.

Talė sulaikė kvapą. Ji žinojo, kad yra nematoma, bet širdis ėmė plakti smarkiau, ji puikiai girdėjo net menkiausius miško garsus. Ar ten dar kas nors yra? Gal kas nors matė, kaip Talė lipo į medį? Jos infraraudonosios regos lauko pakraščiuose šmėsčiojo šmėklos. Kūnas troško veikti, o ne slėptis tarp lapų ir šakų.

Žmogysta ilgai nejudėjo. Tada labai iš lėto atlošė galvą ir pažvelgė aukštyn.

Ilgiau nedvejodama Talė šoko iš medžio. Maskuojamojo kostiumo žvynai kaipmat prigludo ir virto juodais naktiniais šarvais. Mergina abiem rankomis apsivijo žmogystą, parvertė ir prispaudė jos rankas prie žemės. Nuo neprausto kūno dvoko ji vos neuždso.

– Nenoriu tavęs sužaloti, – pro maskuojamojo kostiumo kaukę sušvokštė Talė, – bet sužalosiu, jeigu būsiu priversta.

Jaunuolis iš pradžių mėgino priešintis – Talė jo rankoje pamatė blykstelint metalinį peilį. Ji prispaudė vaikiną dar tvirčiau, kad net sutraškėjo jo krūtinkauliai, ir peilis išslydo jam iš delno.

– Seišalas, – sušvokštė jaunuolis.

Šis akcentas Talei buvo pažįstamas. Seišalas? Ji kažkur jau buvo girdėjusi keistąjį žodį. Talė išjungė infraraudonosios regos prietaisą, pastatė jaunuolį ant kojų ir atstūmė nuo savęs, kad mėnesienoje galėtų apžiūrėti veidą.

Vaikinas buvo apžėlęs barzda, murzinu veidu, o jo drabužiai – tik apgrabiai susiūtos žvėrių kailių skiautės.

– Aš tave pažįstu… – tyliai ištarė Talė.

Vaikinas nieko neatsakė, tad Talė nusitraukė gobtuvą ir atidengė veidą.

– Jaunakrauje, – nusišypsojo vaikinas. – Tu pasikeitei.

Barbaras

Vaikino vardas buvo Endriu Simpsonas Smitas, ir Talė jau buvo su juo susitikusi.

Pabėgusi iš miesto, kai dar buvo gražuolė, Talė atklydo į rezervatą, kuriame mokslininkai vykdė eksperimentą. Žmonės tame rezervate gyveno tarsi laikais prieš rūdžius: vilkėjo žvėrių kailiais ir naudojosi tik akmens amžiaus įrankiais – vėzdais ir pagaliukais ugniai įkurti. Jie gyveno mažuose kaimeliuose ir be paliovos kariavo vieni su kitais, o mokslininkai tyrinėjo nesibaigiantį žudymo iš keršto ciklą, tarsi tarp dviejų Petri lėkštelių pusių būtų įspraudę išgrynintą žmonių smurto sluoksnį.

Kaimų gyventojai nieko nežinojo nei apie išorinį pasaulį, nei apie tai, kad sunkumus, su kuriais jie susidurdavo, – ligas, badą ir kraujo liejimą, – žmonija įveikė jau prieš kelis šimtmečius. Tai yra jie nežinojo tol, kol Talė atsitiktinai nesusidūrė su jų medžiotojų grupe, palaikiusia merginą deive, ir viso to nepapasakojo jų žyniui Endriu Simpsonui Smitui.

– Kaip ištrūkai? – paklausė Talė.

Vaikinas išdidžiai nusišypsojo.

– Aš peržengiau pasaulio kraštą, Jaunakrauje.

Talė kilstelėjo antakį. Rezervatas buvo apsuptas „žmogeliukų“ – ant medžių šakų kabančių lėlių su neuronus trikdančiais įrenginiais, sukeliančiais baisų skausmą kiekvienam, priėjusiam per arti. Buvo per daug pavojinga leisti kaimų gyventojams laisvai klajoti po tyrus, todėl miesto valdžia jų pasaulį apjuosė neperžengiama siena.

– Kaip tau pavyko?

Endriu Simpsonas Smitas sukikeno ir pasilenkė pakelti peilio. Talė pajuto nenumaldomą norą išspirti jį vaikinui iš rankos. Jis pavadino ją „seišalu“ – taip kaimų gyventojai praminė nekenčiamus ypatinguosius agentus. Žinoma, išvydęs Talės veidą, jaunuolis turėjo prisiminti, kad ji yra jo draugė, sąjungininkė kovoje prieš miesto dievus. Endriu nė nenutuokė, ką reiškia naujasis Talės veidas ir blyksinčios tatuiruotės, ir nežinojo, kad ji tapo grėsminga dievų valios vykdytoja.

– Kai tu, Jaunakrauje, man papasakojai, kiek daug dalykų yra už pasaulio krašto, ėmiau spėlioti, ar žmogeliukai ko nors bijo.

– Bijo?

– Taip. Mėginau juos išgąsdinti įvairiausiais būdais. Giesmėmis, užkeikimais. Lokių kaukolėmis.

– Hm, bet jie ne žmonės, Endriu. Tai tik mašinos. Todėl išgąsdinti jų neįmanoma.

Vaikinas surimtėjo.

– Ugnies, Jaunakrauje. Sužinojau, kad jie bijo ugnies.

– Ugnies? – Talė sutriko. – Hm, Endriu, tu sukėlei gaisrą?

Vaikinas vėl nusišypsojo.

– Padegiau daugybę medžių. Kai jie sudegė, žmogeliukai pabėgo.

Talė aiktelėjo.

– Manau, žmogeliukai tiesiog sudegė, Endriu. Vadinasi, tu sukėlei miške gaisrą?

– Miške gaisrą. – Endriu svarstė tik ką išgirstus žodžius. – Taip, šie žodžiai tinka apibūdinti tam, kas nutiko.

– Tiesą sakant, Endriu, tai blogi žodžiai. Tau tiesiog pasisekė, kad dabar ne vasara, kitaip gaisras būtų sunaikinęs visą tavo… pasaulį.

Vaikinas nusišypsojo dar plačiau.

– Mano pasaulis dabar yra didesnis, Jaunakrauje.

– Taip, bet vis tiek… ne tai norėjau pasakyti.

Talė atsiduso. Mėgindama Endriu paaiškinti, koks yra tikrasis pasaulis, ji ne apšvietė jaunuolį, o paskatino naikinti, be to, po sukelto gaisro į tyrus greičiausiai ištrūko kelių pavojingų barbarų kaimų gyventojai. O juk tyruose klaidžioja dūmiečiai, pabėgėliai ir net miesto stovyklautojai.

– Kada tu tai padarei?

– Prieš dvidešimt septynias dienas. – Vaikinas papurtė galvą. – Bet žmogeliukai grįžo. Nauji, nebijantys ugnies. Nuo to laiko esu už savo senojo pasaulio ribų.

– Tačiau radai naujų draugų, tiesa? Iš miesto.

Endriu įtartinai nužvelgė Talę. Turbūt suprato, kad mergina sekė nusikaltėlius, jeigu matė Endriu su jais.

– Jaunakrauje, dėl ko mudu susitikom? – atsargiai paklausė Endriu.

Talė atsakė ne iškart. Endriu kaime žmonės nemokėjo meluoti, bent jau iki tos dienos, kai Talė jiems išaiškino didįjį melą, kurio suklaidinti jie gyveno. Tačiau dabar vaikinas, be abejo, atsargiau žiūri į miesto žmones. Todėl Talė nusprendė kruopščiai parinkti žodžius.

– Tarp dievų, kuriuos sutikai, yra mano draugų.

– Jie ne dievai, Tale. Pati man sakei.

– Teisingai. Šaunuolis, Endriu. – Įdomu, ką dar Endriu suprato? Jis laisviau kalbėjo miesto kalba, matyt, ją dažniau vartojo. – Tačiau kaip tu sužinojai, kad jie atvyks? Juk susitikai su jais neatsitiktinai, tiesa?

Endriu įtariai pažvelgė į Talę, tada papurtė galvą.

– Ne. Jie bėga nuo seišalo, ir aš pasisiūliau padėti. Jie tavo draugai?

Talė prikando lūpą.

– Vienas jų… na… yra mano vaikinas.

Viską supratęs Endriu tyliai sukikeno. Jis šiurkštokai patapšnojo Talei per petį.

– Dabar man aišku. Štai kodėl tu seki iš paskos tapusi nematoma kaip seišalas. Vaikinas.

Talė stengėsi susivaldyti ir nevartyti akių. Jei Endriu Simpsonas Smitas nori manyti, kad ji – apgauta įsimylėjėlė, sekanti paskui pabėgėlius, tebūnie. Taip bus paprasčiau nei iškloti tiesą.

– Tad kaip tu sužinojai, kad su jais čia susitiksi?

– Kai paaiškėjo, kad negaliu grįžti namo, išvykau ieškoti tavęs, Jaunakrauje.

– Manęs? – nustebo Talė.

– Tu norėjai patekti į Rūdžių Griuvėsius. Paaiškinai, kaip toli jie yra ir kuria kryptimi reikia keliauti.

– Ir tu ten nukeliavai?

Endriu išpūtė akis ir linktelėjo. Vaikino kūnu perbėgo drebulys.

– Didžiulis kaimas su daugybe negyvėlių.

– Ir ten sutikai dūmiečius, tiesa?

– Naujieji Dūmai gyvuoja, – oriai pareiškė Endriu.

– Taip, tikrai. O dabar padedi pabėgėliams juos rasti?

– Ne tik aš. Dūmiečiai moka praskristi virš žmogeliukų. Prie mūsų prisijungė kiti kaimo gyventojai. Netrukus mes visi būsime laisvi.

– Ką gi, tai puiki žinia, – pagyrė Talė.

Dūmiečiai tikrai neteko proto, paleisdami į tyrus mirtinai pavojingų laukinių grupę. Suprantama, kaimo gyventojai – naudingi sąjungininkai. Jie geriau už bet kurį miesto vaiką, gal net geriau už seniausius dūmiečius moka elgtis miške. Jie žino, kaip žygyje rasti maisto ir iš natūralių medžiagų susikurpti drabužius, – miestiečiai jau seniai prarado šiuos įgūdžius. Jie taip pat puikiai moka rengti pasalas, nes jų gentys karta iš kartos kariavo.

Endriu Simpsonas Smitas kažkaip pajuto tykančią Talę, nors ji vilkėjo maskuojamąjį kostiumą. Norint ištobulinti tokius instinktus, reikia visą gyvenimą praleisti tyruose.

– O kaip dabar padėjai pabėgėliams?

Vaikinas išdidžiai nusišypsojo.

– Pasakiau, kaip nuvykti į Naujuosius Dūmus.

– Puiku. Supranti, mane kažkaip paliko nuošalyje. Tikiuosi, tu ir man padėsi.

Endriu linktelėjo.

– Žinoma, Jaunakrauje. Tik ištark magiškąjį žodį.

Talė sumirksėjo.

– Magiškąjį žodį? Endriu, juk čia aš. Gal ir nežinau jokių magiškų žodžių, bet stengiausi patekti į Dūmus nuo to laiko, kai susipažinome.

– Teisybė. Bet aš pažadėjau. – Vaikinas nesmagiai pamindžikavo. – Kas tau, Jaunakrauje, nutiko, kai iškeliavai? Kai atvykau į griuvėsius, dūmiečiams papasakojau, kaip tu pas mus pasirodei. Jie paaiškino, kad miestas tave pasiėmė atgal. Ar tau ką nors padarė? – Endriu parodė į merginos veidą. – Ar tai naujas mados šūksnis?

Talė atsiduso ir pažvelgė vaikinui į akis. Jis tik atsitiktinis, ir net atsitiktinai atsitiktinis, nelygiais dantimis ir spuoguota, niekada neprausta oda. Bet kažkodėl Talė nenorėjo meluoti Endriu Simpsonui Smitui. Regėjosi, kad apgauti tą, kuris netgi nemoka skaityti ir visą savo gyvenimą, išskyrus kelias pastarąsias savaites, praleido rezervate būdamas eksperimento subjektu, yra per daug lengva.

– Tavo širdis labai smarkiai plaka, Jaunakrauje.

Talė ranka palietė veidą. Be jokios abejonės, tatuiruotės sukiojosi. Endriu nepamiršo, kad jos išduoda, kada žmogus yra susijaudinęs ar prislėgtas. Tikriausiai nėra prasmės jam meluoti. Nereikia menkinti instinktų, leidžiančių aptikti žmogų, vilkintį maskuojamuoju kostiumu.

Talė nusprendė pasakyti tiesą. Bent jau tą dalį, kuri svarbi jai.

– Noriu tau kai ką parodyti, Endriu, – tarė ji. Tada nusimovė dešinę pirštinę ir ištiesė delną; trumpuoju jungimu sujungtos blyksinčios tatuiruotės mėnesienoje pulsavo širdies tvinksnių ritmu. – Ar matai randus? Tai mano meilės… Zeinui ženklai.

Vaikinas išpūtęs akis spoksojo į delną, paskui linktelėjo.

– Niekada nemačiau, kad taviškiai turėtų randų. Jūsų oda visada būna… tobula.

– Taip. Bet mes panorėję galime turėti randų. Ir jie visada ką nors reiškia. Šitie randai reiškia, kad aš myliu Zeiną. Tą vaikiną, kuris atrodė pasiligojęs. Turiu sekti iš paskos, kad pasirūpinčiau jo saugumu.

Endriu vėl linktelėjo.

– O jis yra per daug išdidus, kad priimtų moters pagalbą, tiesa?

Talė gūžtelėjo pečiais. Kaimo gyventojų pažiūros į lyčių skirtumus taip pat buvo akmens amžiaus.

– Sakykime, kad dabar jis ne visai nori priimti mano pagalbą.

– Kai tu man aiškinai apie pasaulį, aš nebuvau per daug išdidus, – šypsodamasis pasigyrė Endriu. – Galbūt esu išmintingesnis už Zeiną.

– Galbūt, – sutiko Talė, sugniauždama kumštį. Randai delne tebebuvo kieti. – Endriu, prašau tavęs: sulaužyk duotą pažadą ir pasakyk, kur jie keliauja. Manau, kad galiu išgydyti Zeino negalią. Man taip pat neramu, kad jis čia yra su grupele miesto vaikų. Jie nesupranta laukinės gamtos taip gerai, kaip mudu su tavimi.

Endriu vis dar spoksojo į Talės delną ir įtemptai mąstė. Tada pakėlė akis.

– Jei ne tu, būčiau įstrigęs klaidingame pasaulyje. Noriu tavimi tikėti, Jaunakrauje.

Talė prisivertė nusišypsoti.

– Vadinasi, pasakysi man, kur yra Naujieji Dūmai?

– Nežinau. Man tai per didelė paslaptis. Bet galiu tau padėti.

Iš kapšelio, pririšto prie diržo, vaikinas ištraukė saują mikroschemų.

– Padėties ieškikliai, – tyliai ištarė Talė. – Ar juose užprogramuotas maršrutas?

– Taip. Štai šis atvedė mane čionai, kad susitikčiau su jaunaisiais pabėgėliais. O šis nuves tave į Naujuosius Dūmus. Ar žinai, kaip jis veikia?

Endriu priglaudė nešvarų įdiržusį pirštą prie paleidimo mygtuko. Buvo matyti, kad vaikinas labai nori parodyti.

– Žinoma. Esu tokiais naudojusis, – atsakė Talė, nusišypsojo ir ištiesė ranką, ketindama paimti prietaisą.

Endriu kaipmat jį atitraukė. Talė pažvelgė į vaikiną vildamasi, kad ieškiklio atimti jėga nereikės.

Endriu sugniaužė delną.

– Ar vis dar meti iššūkį dievams, Jaunakrauje?

Talė suraukė kaktą. Endriu suprato, kad Talė pasikeitė, bet ar jis žino, kaip labai?

– Atsakyk, – pareikalavo vaikinas mėnesienoje spindinčiomis akimis.

Talė atsakė ne iškart. Endriu Simpsonas Smitas – tai ne miesto neypatingieji, visa ta masė bjaurulių ir gražuolių tuščiais žvilgsniais. Gyvendamas laukiniuose tyruose Endriu tapo panašus į Talę – jis buvo karys, gebantis išlikti.

Kažin kodėl Endriu neatrodė Talei bereikšmis it sienų apmušalai. Net jei ir pavyktų apgauti vaikiną, šitaip elgtis Talė nenorėjo.

– Ar metu iššūkį dievams?

Talė prisiminė, kaip vakar vakare su Šėja įsibrovė į labiausiai saugomą miesto pastatą ir jį beveik sunaikino. Draugės į šį žygį išsiruošė savarankiškai, neatskleisdamos daktarei Keibl tikrųjų savo ketinimų. Ir šia išvyka, bent jau Talė, labiau siekė pagelbėti Zeinui, o ne padėti miestui laimėti karą prieš Dūmus.

Galbūt pjaustytojai ir yra ypatingieji, bet pastarosiomis dienomis Talė Jangblad vėl tapo pačia savimi – tikra nusikaltėle.

– Taip, vis dar metu jiems iššūkį, – tyliai atsakė mergina, ir tai buvo tiesa.

– Gerai. – Pajutęs palengvėjimą Endriu plačiai nusišypsojo ir padavė Talei padėties ieškiklį. – Tada keliauk, sek paskui savo vaikiną. Ir Naujuosiuose Dūmuose pasakyk, kad Endriu Simpsonas Smitas labai pagelbėjo.

Išsiskyrimas

Grįžusi prie upės, Talė sugniaužė padėties ieškiklį randuotame delne ir susimąstė.

Kai ji Šėjai papasakos apie susitikimą su Endriu Simpsonu Smitu, draugių planai pasikeis. Turėdamos padėties ieškiklį jos galės skristi aplenkdamos iš lėto keliaujančius pabėgėlius ir į Naujuosius Dūmus atvyks kur kas anksčiau nei Zeinas su komanda. Atvykę nusikaltėliai rastų Ypatingųjų aplinkybių skyriaus stovyklą, įkalintus dūmiečius ir sugautus pabėgėlius. Atkeliavęs, kai maištas jau numalšintas, Zeinas atrodytų ne itin burbulingai.

Maža to, likusią kelionės dalį dabar jam tektų įveikti be Talės, ir jei atsitiktų kas nors tikrai negero, padėti galėtų nebent draugai nusikaltėliai. O jeigu Zeinas nevykusiai nukristų nuo orlentės, jis apskritai neišvystų Naujųjų Dūmų.

Tačiau ar visa tai rūpi Šėjai? Juk ji tenori rasti Naujuosius Dūmus, išgelbėti Faustą ir atkeršyti Deividui bei visiems kitiems. Išsirengusi į šią misiją draugė nė neketino globoti Zeino.

Staiga pasigailėjusi, kad sutiko Endriu Simpsoną Smitą, Talė sulaikė orlentę.

Šėja apie padėties ieškiklį kol kas nieko nežino. Galbūt jai ir nereikia žinoti? Jei draugės laikytųsi pradinio plano ir senoviškai sektų nusikaltėlius, Talė galėtų pasinaudoti padėties ieškikliu, jei pasiklystų…

Ji atgniaužė delną ir pažvelgė į ieškiklį ir randus. Gaila, kad dabar nemąsto taip aiškiai, kaip vakar vakare. Mergina jau ketino išsitraukti peilį, bet prisiminė Zeino veidą, kai vaikinas spoksojo į jos randus.

Jai visai nebūtina pjaustytis.

Talė užsimerkė ir pamėgino prisiversti mąstyti aiškiai.

Kai bjaurulių laikais reikėdavo priimti panašius sprendimus, Talė visada ištiždavo. Ji vengdavo priešpriešos. Dėl to netyčia išdavė Senuosius Dūmus, nes bijojo kam nors papasakoti apie jai įduotą sekiklį. Lygiai taip pat ji prarado ir Deividą, nes neišdrįso prisipažinti esanti šnipė.

Senoji Talė dabar pameluotų Šėjai.

Mergina giliai įkvėpė. Juk dabar ji – ypatingoji, aiškiai mąstanti ir stipri. Šįkart ji pasakys Šėjai tiesą.

Talė sugniaužė kumštį ir paragino orlentę skristi pirmyn.

Nuskriejus dešimt kilometrų į aukštupį, skimbtelėjo Talės odos antena – pranešė, kad atsirado ryšys su Šėja.

– Jau pradėjau dėl tavęs nerimauti, Tale-va.

– Atleisk, Viršininke. Netikėtai sutikau seną draugą.

– Tikrai? Ar aš jį pažįstu?

– Ne. Pameni mano pasakojimus prie laužo apie uždraustą eksperimentinę zoną? Dūmiečiai išleidžia kaimų gyventojus į laisvę ir moko juos padėti pabėgėliams.

– Tai beprotiška! – pasipiktino Šėja ir nutilo. – Palauk. Tu jį pažinojai? Vaikinas iš to kaimo, kuriame tu atsitiktinai buvai atsidūrusi?

– Taip, ir įtariu, kad mūsų susitikimas nebuvo atsitiktinis, Šėja-la. Tai tas pats žynys, kuris man anuomet padėjo. Tąkart aš jam nupasakojau, kur yra Rūdžių Griuvėsiai. Jis pabėgo pirmas ir dabar yra garbės dūmietis.

Nustebusi Šėja švilptelėjo.

– Labai atsitiktinis dalykas, Tale. O kaip jis padėjo pabėgėliams? Išmokė nudirti kailius triušiams?

– Jis yra lyg ir gidas. Pabėgėliai pasako jam slaptažodį ir tada žynys duoda jiems padėties ieškiklius, atvedančius į Dūmus. – Talė giliai įkvėpė. – Man, kaip senai pažįstamai, jis irgi vieną davė.

Kai Talė pasivijo Šėją, nusikaltėliai jau buvo įsirengę stovyklą.

Tūnodama tamsoje Talė stebėjo, kaip pabėgėliai po vieną prieina prie upės ir panardina filtrus į dumbliną vandenį. Jiedvi su Šėja pasislėpė taip, kad vėjas pūstų iš laikinos pabėgėlių stovyklavietės, tad jautė susišildančių maisto paketų skleidžiamus kvapus. Talė užuodė makaronus su kariu, tailandietiškus ryžius ir nekenčiamą „SpagBolą“ ir tuoj prisiminė jų skonį, nes pati šitaip maitinosi tada, kai buvo pabėgusi į tyrus. Mergina girdėjo susijaudinusių nusikaltėlių, besirengiančių sapnuose „paskandinti“ dieną, pašnekesių nuotrupas.

– Gudriai sumanytas daikčiukas, nerodo galutinio kelionės tikslo, – pagyrė Šėja, apžiūrinėdama padėties ieškiklį. – Jis paeiliui rodo tik po vieną maršruto objektą, ir tik ten nuvykus bus nurodytas kitas maršruto taškas. Teks nukeliauti visą kelią, kol sužinosime, kur jis baigiasi. – Ji prunkštelėjo. – Tikiuosi, mus ves vaizdingu maršrutu.

Talė atsikosėjo.

– Ne mus, Šėja-la.

Draugė pakėlė akis.

– Ką tai reiškia, Tale?

– Aš lieku su nusikaltėliais. Su Zeinu.

– Tale… tu tik tuščiai gaiši laiką. Mudvi galime keliauti dvigubai greičiau nei jie.

– Žinau. – Talė atsigręžė į Šėją. – Bet neketinu palikti Zeino su grupele miesto vaikų, kai jis tokios būklės.

Šėja suaimanavo.

– Tale-va, esi visiškai beviltiška. Nejau nė kiek juo netiki? Ar ne tu man be paliovos kartoji, kad Zeinas yra labai ypatingas?

– Visai nesvarbu, ypatingas jis ar ne. Čia laukiniai tyrai, Šėja-la. Gali bet kas atsitikti: įvykti nelaimė, užpulti žvėrys, jo būklė gali pablogėti. Keliauk viena. Arba pasikviesk kitus pjaustytojus, juolab kad jums nereikia jaudintis, jog būsite pastebėti. O aš liksiu greta Zeino.

Šėja prisimerkė.

– Tale… neturi teisės rinktis. Aš tau įsakau.

– Po to, ką mudvi iškrėtėme praėjusią naktį? – Talė dusliai nusijuokė. – Truputį per vėlu man aiškinti subordinaciją, Šėja-la.

– Subordinacija čia niekuo dėta, Tale! – sušuko Šėja. – Kalbame apie pjaustytojus. Apie Faustą. Tu verčiau renkiesi burbulagalvius nei mus?

Talė papurtė galvą.

– Aš renkuosi Zeiną.

– Bet tu privalai keliauti su manimi. Pažadėjai, kad daugiau nekelsi rūpesčių!

– Šėja, aš prižadėjau, kad liausiuosi viską keisti tik tuo atveju, jeigu Zeinas bus paverstas ypatinguoju. Kai jis taps pjaustytoju, savo pažadą ištesėsiu. Tačiau kol kas… – Talė pamėgino nusišypsoti. – Ką ketini daryti? Apskųsi mane daktarei Keibl?

Šėja pratisai sušvokštė ir sugniaužė kumščius, tarsi ketintų peštis. Ji iššiepė aštrius dantis ir smakru mostelėjo į pabėgėlius.

– Štai ką aš padarysiu, Tale-va: nueisiu ir pasakysiu Zeinui, kad jis – pajuokos vertas kvailys, kad tu jį apgaudinėji – šaipaisi iš jo. Leisiu jam išsigandusiam parbėgti namo, o mes tuo metu visam laikui sunaikinsime Dūmus. Tada pažiūrėsime, ar jis pajėgs tapti ypatinguoju!

Talė taip pat sugniaužė kumščius ir įsispitrėjo Šėjai į akis. Zeinas jau ir taip daug sumokėjo, Talei pritrūkus drąsos, tad šįkart ji nenusileis. Talė karštligiškai svarstė, ką atsakyti Šėjai.

Netrukus jai dingtelėjo viena mintis. Mergina papurtė galvą.

– Tu to nepadarysi, Šėja-la. Nežinai, kur veda šis ieškiklis. Gali būti, kad teks išlaikyti kokį nors išbandymą – susidurti ne su barbaru, o su tave pažįstančiu dūmiečiu. O jis gali ir nepasakyti, kur keliauti toliau. – Talė mostelėjo pabėgėlių pusėn. – Viena iš mūsų privalo likti su jais. Dėl viso pikto.

Šėja nusispjovė.

– Prisipažink, Tale: tau nė velnio nerūpi Faustas, tiesa? Galbūt jau dabar su juo daro eksperimentus, o tu nori gaišti laiką sekdama paskui šituos burbulagalvius!

– Žinau, Faustui reikia tavęs, Šėja. Neprašau, kad liktum su manimi. – Talė skėstelėjo rankomis. – Viena iš mūsų turi keliauti pirma, o kita – likti su nusikaltėliais. Kito pasirinkimo nėra.

Šėja vėl sušvokštė ir nustypino prie upės. Ištraukė iš dumblo plokščią akmenėlį ir užsimojo, pasiruošusi sviesti virš vandens.

– Šėja-la, jie gali pamatyti, – sušnibždėjo Talė. Šėja sustingo, nors tebelaikė sulenkusi ranką. – Klausyk, apgailestauju dėl to, kad taip yra, bet aš juk nesu visiškai atsitiktinė, tiesa?

Šėja tylėdama spoksojo į akmenėlį. Paskui numetė jį į dumblą, išsitraukė peilį ir ėmė raitoti savo maskuojamojo kostiumo rankovę.

Talė nusigręžė vildamasi, kad praskaidrėjus protui Šėja ją supras.

Ji stebėjo pabėgėlių stovyklą. Keliauninkai valgė atsargiai, matyt, suprato, kad pasišildantis maistas gali nudeginti liežuvį. Tai pirmoji pamoka, kurią išmoksta visi, atvykę į tyrus: niekuo negalima pasitikėti, net savo vakariene. Čia viskas kitaip nei mieste, kur kiekvienas aštrus kampas užapvalintas, balkonuose įrengti saugos laukai, jei netyčia iškristum, o maistas niekada nebūna deginamai karštas.

Ne, Talė negali palikti Zeino vieno. Net jeigu Šėja ėmė jos nekęsti.

Netrukus Talė išgirdo, kaip Šėja atsistojo, ir atsigręžė į draugę. Šios ranka kraujavo, blyksinčios tatuiruotės svaiginamai judėjo, o kai draugė priėjo, jos akys buvo iškalbingai aštrios.

– Gerai. Išsiskirkime, – pasakė Šėja. Talė šyptelėjo, bet Šėja papurtė galvą. – Nedrįsk dėl to džiūgauti, Tale-va. Maniau, kad tapusi ypatingąja tu pasikeisi. Tikėjausi, kad pajėgsi aiškiai matyti pasaulį ir truputį mažiau galvosi apie save. Kad tau rūpės ne tik tu pati ir paskutinysis tavo vaikinas; vyliausi, jog kartkartėmis sutiksi, kad kažkas kita taip pat yra svarbu.

– Man rūpi pjaustytojai, Šėja, tikrai. Man rūpi tu.

– Tikrai rūpėjo, kol vėl nepasirodė Zeinas. Dabar tau nerūpi niekas, išskyrus jį. – Šėja pasibjaurėjusi papurtė galvą. – O aš iš visų jėgų stengiausi tau įsiteikti, norėjau, kad tau pavyktų. Bet visa tai buvo beprasmiška.

Talei suspaudė širdį.

– Tačiau mudvi privalome išsiskirti – tai vienintelis patikimas būdas įsitikinti, kad padėties ieškiklis veikia.

– Žinau, Tale-va. Suprantu tavo logiką. – Šėja pažvelgė į pabėgėlius ir jos veidas persikreipė iš pasišlykštėjimo. – Bet pasakyk man vieną dalyką: ar viską apsvarstei ir tik tada supratai, kad privalome išsiskirti, ar iš anksto buvai nusprendusi likti su Zeinu, kad ir kas atsitiktų?

Talė prasižiojo, bet vėl užsičiaupė.

– Nesivargink meluodama, Tale-va. Mudvi abi žinome atsakymą. – Šėja prunkštelėjo, nusigręžė ir spragtelėjusi pirštais išsikvietė orlentę. – Tikrai maniau, kad pasikeitei. Tačiau tebesi mažoji egoistė bjaurulė, kokia visada buvai. Tai nuostabi tavo savybė, Tale, netgi daktarei Keibl ir jos chirurgams nepavyko įveikti tavo egoizmo.

Talė pajuto, kaip pradeda drebėti rankos. Ji tikėjosi ginčo, bet ne tokio.

– Šėja…

– Net ir tapusi ypatingąja esi nevykėlė. Visada dėl visko kremtiesi. Kodėl negali būti tiesiog ledinė?

– Visada stengiausi daryti tai, ką tu…

– Ką gi, gali nebesistengti. – Iš orlentės dėtuvės Šėja ištraukė medicininį purškalą ir gausiai apipurškė kraujuojančią ranką. Tada ištraukė dar kelis sandarius paketus ir sviedė juos į dumblą, Talei po kojų. – Čia išmanaus plastiko paketas, jei prireiktų veikti slaptai. Pora odos antenos švyturėlių ir palydovinis stiprintuvas. – Draugė karčiai nusijuokė, jos balse vis dar buvo justi panieka. – Duosiu tau netgi vieną rankinę granatą. Tam atvejui, jeigu tarp tavęs ir tavo neįgalaus vaikino įvyktų kas nors rimto.

Granata dusliai bumbtelėjo ant žemės. Talė krūptelėjo.

– Šėja, kodėl tu…

– Nedrįsk su manimi kalbėti, – griežtai įsakė Šėja. Talė nutilo, tik spoksojo, kaip Šėja raitoja maskuojamojo kostiumo rankovę ir ant veido užsitraukia gobtuvą. Įsiutęs jos veidas susiliejo su vidurnakčio tamsa. – Neketinu ilgiau gaišti. Esu atsakinga už Faustą, o ne už grupelę burbulagalvių.

Talė atsiduso.

– Tikiuosi, kad jam nieko blogo neatsitiko.

– Žinoma. – Šėja šoko ant orlentės. – Bet man visiškai nerūpi, ko tu tikiesi ar apie ką galvoji, Tale-va. Ir niekada neberūpės.

Talė žiojosi atsakyti, bet paskutinieji Šėjos žodžiai nuskambėjo taip šaltai, kad ji nepajėgė nieko ištarti.

Šėja pakilo į dangų. Kitame upės krante augančių medžių fone jos siluetą vos galėjai įžiūrėti. Kurį laiką ji skrido virš upės, paskui nėrė į tamsą ir akimirksniu išnyko, tarsi būtų nustojusi egzistuoti.

Tačiau per odos anteną Talė vis dar girdėjo draugės kvėpavimą. Jis darėsi vis tylesnis, bet buvo šaižus ir piktas, tarsi Šėja, apimta neapykantos ir paniekos, vis dar būtų iššiepusi dantis. Talė stengėsi sugalvoti, kaip paaiškinti, kodėl ji priversta šitaip elgtis. Likti su Zeinu jai svarbiau nei būti pjaustytoja, nei laikytis bet kokio pažado.

Reikėjo tik apsispręsti, kas iš tiesų yra Talė Jangblad, – bjaurulė, gražuolė ar ypatingoji…

Netrukus Šėja buvo nepasiekiama, o Talė vis dar negalėjo rasti tinkamų žodžių. Ji liko viena ir pasislėpusi laukė, kol nusikaltėliai užmigs.

Neišmanymas

Nusikaltėliai nesėkmingai mėgino susikurti laužą.

Jie teįstengė priversti rusenti kelias šlapias šakas, kurios šnypštė taip piktai ir garsiai, kad net Talė, tūnodama savo slėptuvėje, išgirdo. Iki pat aušros laužas taip ir neįsiliepsnojo, šakų krūva vos ruseno. Tik kai dangus ėmė šviesėti, nusikaltėliai pamatė, jog iš nevykusio laužo kyla tamsių dūmų stulpas. Jie puolė saujomis mesti dumblą, kad laužas užgestų. Kai galiausiai užgesino, miestietiški drabužiai atrodė taip, tarsi nusikaltėliai visą savaitę būtų miegoję nenusirengę.

Šėja kikentų pamačiusi, kad nusikaltėliai kamuojasi dėl tokių niekų, pamanė Talė ir atsiduso. Na, jie bent jau suprato, kad išmintingiau miegoti dieną, o keliauti naktį.

Kai pabėgėliai susirangė miegmaišiuose, Talė taip pat leido sau snūstelėti. Ypatingiesiems daug miego nereikia, bet Talės raumenys vis dar buvo pavargę po įsilaužimo į karinį fabriką ir ilgos kelionės pėsčiomis. O nusikaltėliai po pirmos tyruose praleistos nakties turbūt pavargę mirtinai, tad dabar, matyt, geriausias metas pailsėti ir Talei. Jiedvi su Šėja būtų galėjusios pakaitomis eiti sargybą, o dabar Talei gali tekti nemiegoti ir kelias dienas iš eilės.

Talė atsisėdo sukryžiavusi kojas, veidu į pabėgėlių stovyklą, vidinę programinę įrangą nustatė taip, kad skimbtelėtų kas dešimt minučių. Bet miegas neėmė. Akis graužė po kivirčo su Šėja neišlietos ašaros. Draugės kaltinimai vis dar aidėjo galvoje, tad pasaulis atrodė miglotas ir tolimas. Ji ėmė lėtai ir giliai kvėpuoti, kol galiausiai akys užsimerkė…

Dzingt. Jau praėjo dešimt minučių.

Talė patikrino, ką veikia nusikaltėliai. Jų stovyklavietė atrodė kaip išmirusi, ir mergina vėl pamėgino užmigti.

Ypatingieji buvo sukurti šitaip miegoti, bet kai tave žadina kas dešimt minučių, laikas ima bėgti keistai. Talei regėjosi, kad mato pagreitintą vaizdo filmą apie laukiančią dieną, saulė staigiai pakilo, tarsi gyvi aplink sklandė šešėliai. Tylūs upės garsai virto pratisu zvimbesiu, o mintys susijaukė: tai ji rūpinosi dėl Zeino, tai gailėjosi dėl kivirčo. Regis, Šėjai lemta nekęsti Talės, kad ir kas atsitiktų. O gal Šėja teisi, gal Talė Jangblad tiesiog turi ypatingą dovaną išduoti draugus?..

Kai saulė beveik pasiekė zenitą, Talę pažadino ne skimbtelėjimas, o akinamas blykstelėjimas. Ji žaibiškai atsisėdo, sugniaužė kumščius ir pasirengė kovai.

Šviesa sklido iš nusikaltėlių stovyklos. Talė atsistojo ir sumirksėjo.

Ji lengviau atsiduso. Tai buvo tik pabėgėlių orlentės, varomos saulės baterijomis, paskleistos ant kranto, kad įsikrautų. Judėdama dangaus skliautu saulė apšvietė ją atspindinčius elementus ir blyksniai nukrypo Talei tiesiai į akis.

Žiūrėdama į žaižaruojančias orlentes mergina sunerimo. Pabėgėliai skrido vos kelias valandas, tad įkrauti baterijų nebuvo jokio reikalo – dabar jiems svarbiau buvo likti nematomiems.

Talė prisidengė akis ir pažvelgė aukštyn. Žvelgiant iš skrendančio oromobilio, išskleistų orlenčių švytėjimas turėtų atrodyti kaip nelaimės švyturėlio signalas. Nejau nusikaltėliai nesupranta, kad tebėra netoli miesto? Kelios ant orlenčių praleistos valandos jiems galbūt regėjosi it amžinybė, bet iš tiesų pabėgėliai vis dar buvo greta civilizacijos.

Talė vėl pajuto, kaip užplūsta gėda. Ji nepakluso Šėjai ir išdavė Faustą tik todėl, kad globotų šiuos burbulagalvius?

Odos antena ji sugavo oficialų miesto kanalą ir iškart išgirdo pašnekesį, sklindantį iš tingiai virš upės patruliuojančio oromobilio. Miesto valdžia jau suprato, kad vakarykštėmis išdaigomis buvo siekiama nukreipti dėmesį nuo dar vieno pabėgimo. Dabar bus kruopščiai tikrinami visi maršrutai – upės ir senos geležinkelio linijos, – vedantys iš miesto. Jei sergėtojai pamatys išskleistas orlentes, Zeino pabėgimas baigsis gėdingai, o Talė bus tuščiai sukilusi prieš Šėją.

Tačiau kaip neišsiduodant atkreipti nusikaltėlių dėmesį? Talė galėtų mesti kelis akmenukus vildamasi, kad triukšmas juos pažadins, bet nusikaltėliai greičiausiai neturi pasiėmę miesto dažnį gaudančio radijo imtuvo. Pabėgėliai nesupras, kad jiems iškilo pavojus, – jie tiesiog vėl užmigs.

Talė atsiduso. Teks pačiai viską sutvarkyti.

Nuleidusi gobtuvą ji nuėjo prie upės ir įbrido į vandenį. Plaukiant maskuojamojo kostiumo žvynai pradėjo vilnyti, mėgdžiodami aplink Talę raibuliuojančias bangeles, atspindėdamas saulę kostiumas susiliejo su upės tėkme.

Priplaukusi arčiau stovyklos, Talė užuodė užgesinto laužo ir išmestų maisto paketų kvapus. Ji giliai įkvėpė, pasinėrė po vandeniu ir nuplaukė iki pat kranto.

Paskui ant pilvo iššliaužė iš vandens ir iš lėto pakėlė galvą. Tuo metu kostiumas prisitaikė prie aplinkos: parudavo, suminkštėjo, žvynai įsirausė į dumblą ir stūmė Talę tarsi rąstą.

Nusikaltėliai miegojo. Aplink zirzė musės, kartkartėmis padvelkdavo vėjelis, ir tai vienas, tai kitas nusikaltėlis kažką tyliai sumurmėdavo. Naujieji gražuoliai dažnai miegodavo iki vidudienio, bet niekada nebuvo gulėję ant kietos žemės. Taigi juos būtų pažadinęs net menkiausias triukšmas.

Iš aukštai bent jau nematyti jų maskuojamųjų lopais išmargintų miegmaišių. Tačiau kylant saulei aštuonios pakrantėje išskleistos orlentės spindėjo dar ryškiau. Vėjas kilojo jų kampus, prispaustus akmenimis ir dumblo gniužulais, tad orlentės blyksėjo tarsi prožektoriai per diskoteką.

Įkraunant bateriją, orlentę reikia išlankstyti lyg popierinę lėlę, kad saulė apšviestų kuo didesnį paviršiaus plotą. Visiškai išskleistos orlentės yra plonos tarsi aitvarų plastikas, ir vėjas gali nunešti jas ant medžių. Kai pabudę nusikaltėliai pamatys, kad jų orlentės atsidūrė miške, greičiausiai patikės, kad jas nupūtė vėjas.

Talė prišliaužė prie artimiausios orlentės ir nustūmė akmenis nuo kampų. Megina iš lėto atsistojo, tada nutempė skraidymo aparatą į šešėlį. Po kelių minučių jai pavyko įsprausti orlentę tarp dviejų medžių taip, kad atrodytų, jog orlentė įstrigo atsitiktinai, bet ir gana patikimai, kad vėjas jos nenupūstų.

Liko paslėpti dar septynias.

Darbas vyko kankinamai lėtai. Talė stengėsi atsargiai vaikščioti tarp miegančių pabėgėlių, o nuo kiekvieno garso jai suvirpėdavo širdis. Per odos anteną ji vis klausėsi, ar neišgirs besiartinančio sergėtojų oromobilio.

Galiausiai paskutinė orlentė buvo saugiai nutempta į šešėlį. Dabar visos buvo susipynusios lyg vėjo sumaigyti skėčiai, o švytinčios saulės baterijos nusuktos į krūmus.

Prieš pasinerdama į upę Talė stabtelėjo ir žvilgtelėjo į Zeiną. Miegantis jis labiau panėšėjo į ankstesnį save: vaikino nekamavo traukuliai, atrodė išmintingesnis, beveik ypatingasis, nes veidas neišdavė minčių. Talė įsivaizdavo gražuoliškai nuožmias bičiulio akis ir blyksinčių tatuiruočių nėrinius ant veido. Ji nusišypsojo, apsigręžė ir žengė upės link…

Netikėtas garsas privertė ją sustingti vietoje.

Kažkas tyliai ir staiga įkvėpė – lyg aiktelėjo iš netikėtumo. Talė sustingo ir laukė vildamasi, kad kuris nors susapnavo košmarą ir netrukus vėl ims ramiai šnopuoti. Bet merginos pojūčiai kuždėjo, jog vienas iš pabėgėlių pakirdo.

Galiausiai ji kankinamai lėtai pasuko galvą ir pažvelgė per petį.

Tai buvo Zeinas.

Vaikinas buvo atsimerkęs ir markstėsi nuo saulės. Apstulbęs ir pusiau pabudęs jis spoksojo į Talę. Matyt, svarstė, ar tikrai ją mato.

Talė stovėjo nejudėdama, bet maskuojamasis kostiumas ne kažin ką gelbėjo. Jis galėjo neryškiai atspindėti upę merginai už nugaros, bet dienos šviesoje Zeinas vis tiek turėtų matyti skaidrų žmogaus siluetą, lyg stiklinę statulą, kyšančią iš vandens. Maža to, kostiumas buvo dumblėtas, tad vaikinas regėjo ore sklandančius rudus grumstelius.

Zeinas pasitrynė akis, apsidairė po tuščią upės krantą ir pamatė, kad dingo orlentės. Tada jis, vis dar sutrikęs, vėl pažvelgė į Talę.

Talė nė nekrustelėjo vildamasi, jog Zeinas nuspręs regįs keistą sapną.

– Ei, – tyliai ištarė jis. Balsas buvo kimus, ir Zeinas atsikosėjo, kad galėtų kalbėti garsiau.

Bet Talė jam neleido – per dumblą prišoko prie vaikino, nusimovė pirštinę ir spustelėjo žiedą, kad išlįstų geluonis.

Maža adatėlė įsmigo vaikinui į gerklę. Apstulbęs Zeinas tyliai šūktelėjo, akys kaipmat užsimerkė ir vaikinas susmuko ant žemės. Netrukus pasigirdo tylus jo knarkimas.

– Tai tik sapnas, – sušnibždėjo Talė Zeinui į ausį ir, parkritusi ant pilvo, nušliaužė iki upės.

Po pusvalandžio, vingiuodamas tarsi tingi gyvatė, praskriejo sergėtojų oromobilis. Jo pilotai nepastebėjo nusikaltėlių ir nestabtelėję nuskrido tolyn.

Talės kostiumas pasišiaušė tarsi pušų spygliai. Ji slapstėsi maždaug už dešimties metrų nuo Zeino.

Įdienojus nusikaltėliai pabudo. Regis, nė vienas per daug nesijaudino, kad vėjas nupūtė orlentes, vaikinai tiesiog ištempė jas į saulės šviesą, tada ėmė ardyti stovyklą.

Talė stebėjo, kaip pabėgėliai nuėjo giliau į mišką nusišlapinti, kaip pasigamino maisto, murktelėjo į šaltą upės vandenį, kad nusiplautų keliaujant prilipusį dumblą, prakaitą ir per miegą išsiskyrusius riebalus.

Šitaip elgėsi visi, išskyrus Zeiną. Vaikinas, paveiktas vaistų, miegojo ilgiau nei kiti. Jis nepabudo iki pat saulėlydžio. Galų gale Perisas neapsikentęs palinko virš jo ir papurtė.

Zeinas iš lėto atsisėdo ir rankomis susiėmė už galvos kaip tikras gražuolis, kamuojamas pagirių. O, kad Talė žinotų, ką jis prisimena. Perisas ir kiti pabėgėliai mano, kad jų orlentes nunešė vėjas, bet jie gali pradėti manyti ir kitaip, jeigu Zeinas papasakotų, ką sapnavęs.

Perisas su Zeinu sukišo galvas ir ėmė apie kažką šnibždėtis. Talė iš lėto apšliaužė aplink medį, kad galėtų skaityti iš lūpų. Regis, Perisas klausinėjo, kaip Zeinas jaučiasi. Naujieji gražuoliai beveik niekada neserga – po operacijos jie tampa atsparūs paprastoms infekcijoms; bet turint omeny Zeino būklę ir visa kita…

Zeinas papurtė galvą ir mostelėjo ranka į upės pusę, kur orlentės gėrė paskutinius saulės spindulius. Perisas parodė į tą vietą, kur Talė buvo jas sukišusi. Abu vaikinai nutarė apžiūrėti vietą ir pavojingai priartėjo prie medžio, už kurio kiūtojo Talė. Iš Zeino veido buvo galima spręsti, kad jis netiki vėjo versija. Vaikinas žinojo: bent jau viena jo sapno dalis – apie dingusias orlentes – neabejotinai sutapo su tikrove.

Po kelių įtemptų minučių Perisas grįžo pakuoti daiktų. Zeinas liko ir ėmė iš lėto žvalgytis po horizontą. Nors su maskuojamuoju kostiumu Talė buvo nematoma, kai bičiulio žvilgsnis nuslydo jos slaptaviete, mergina krūptelėjo.

Zeinas dėl nieko nebuvo tikras, bet tai, ką matė, buvo šis tas daugiau nei sapnas.

Nuo šiol Talė privalės būti labai atsargi.

Nematoma

Kitas kelias dienas Talė be nuotykių sekė paskui nusikaltėlius.

Pabėgėliai kas naktį vis ilgiau būdraudavo, jų kūnai ėmė iš lėto prisitaikyti prie kelionės tamsoje ir miego dienomis. Netrukus jie jau pajėgė keliauti visą naktį ir stovyklavietę įsirengdavo tik kai horizonte pasirodydavo pirmieji brėkštančios saulės spinduliai.

Endriu duotas padėties ieškiklis vedė pabėgėlius į pietus. Iš pradžių jie skrido virš upės iki vandenyno, paskui – virš surūdijusių greitųjų traukinių linijos bėgių. Kažkas pasirūpino, kad palei krantą besidriekiantis geležinkelis būtų saugus keliauti orlentėmis, – čia nebuvo jokių pavojingų plyšių. Ten, kur bėgiai buvo suardyti, į žemę buvo įkasti metaliniai kabeliai, kad nusikaltėliai nuolat skristų virš magnetinio lauko, o ne tėkštųsi į žemę. Taigi jiems nereikėjo keliauti pėsčiomis.

Įdomu, kiek pabėgėlių naudojosi šiuo keliu ir kokiuose miestuose Deividas su sąjungininkais juos verbavo?

Naujieji Dūmai buvo kur kas toliau, nei Talė tikėjosi. Deivido tėvai buvo kilę iš to paties miesto kaip ir Talė, tad iki vaikino slėptuvės būdavo galima nuskristi per kelias dienas. Tačiau Endriu padėties ieškiklis nuvedė pabėgėlius į pietinio žemyno vidurį. Jiems keliaujant, dienos tapo pastebimai ilgesnės, o naktys šiltesnės.

Netrukus pakrantėje išdygo aukštos uolos. Jų papėdėje dusliai riaumojo į akmenis tykštančios bangos, o senoviniai bėgiai buvo užžėlę aukšta žole. Tolumoje saulėje spindėjo beribiai baltų piktžolių laukai. Jos augo visur, siurbdamos iš žemės maistingąsias medžiagas ir pakeliui pasiglemždamos ištisus miškus. Bet sūrus vandenyno oras jas, matyt, vijo šalin nuo pakrantės.

Regis, nusikaltėliai priprato prie kelionėje nusistovėjusios tvarkos. Jų skraidymo orlentėmis įgūdžiai patobulėjo, nors sekti jiems iš paskos buvo visai nesudėtinga. Nuolatinis fizinis krūvis Zeinui nepakenkė, bet, palyginti su kitais, vaikinas vis dar netvirtai laikėsi ant orlentės.

Šėja vis labiau tolo nuo grupės. Talei parūpo, ar prie draugės prisijungė kiti pjaustytojai. O gal Šėja dėl atsargos vis dar keliauja viena ir pastiprinimą išsikvies tik radusi Naujuosius Dūmus?

Nusikaltėliams keliaujant tikimybė, kad Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai jau bus suradę dūmiečius, kasdien vis didėjo. Jeigu taip iš tiesų nutiko, visa pabėgėlių išvyka tebus verta kandžios pajuokos, kaip Šėja ir sakė.

Keliaudama viena Talė turėjo daug laiko apmąstymams. Dažniausiai svarstydavo, ar ji iš tiesų yra savimyla pabaisa, kaip ją pavadino Šėja. Toks apibūdinimas Talei atrodė neteisingas. O kada ji apskritai turėjo progą būti savimyla? Nuo tada, kai Talę užverbavo daktarė Keibl, už merginą dažniausiai spręsdavo kiti. Konfliktuojant dūmiečiams ir miestui, Talė vis būdavo priversta rinktis, kieno ji pusėje. Pačios Talės savarankiškai priimti sprendimai iki šiol buvo tik keli: likti bjaurule Senuosiuose Dūmuose (baigėsi visiška nesėkme), pabėgti su Zeinu iš Naujųjų Gražuolių Miesto (taip pat baigėsi nesėkmingai) ir išsiskirti su Šėja, kad galėtų saugoti Zeiną (kol kas irgi nelabai sėkmingai). Visa kita vyko todėl, kad Talei buvo grasinama, dėl atsitiktinumų, pakitimų smegenyse ir operacijos, pakeitusios mąstymą.

Tai – ne Talės kaltė.

Bet jiedvi su Šėja visada atsidurdavo priešingose stovyklose. Ar tai atsitiktinis sutapimas? O gal kažkokios jų savybės vis paverčia priešininkėmis? Galbūt jos yra tarsi dvi rūšys, tarkime, vanagai ir triušiai, kurios niekada negali tapti sąjungininkėmis.

Įdomu, kuri iš mūsų vanagas? – svarstė Talė.

Būdama viena Talė vėl pajuto, kad keičiasi. Tyruose ji kažkodėl jautėsi mažiau ypatinga. Ji vis dar matė ledinį pasaulio grožį, bet kažko trūko: ją supančių pjaustytojų garsų, intymaus bičiulių kvėpavimo, girdimo per odos antenų tinklą. Talė pradėjo suprasti, kad būti ypatingąja reiškia ne tik turėti daugiau jėgos ir būti greitesnei, bet ir priklausyti grupei arba gaujai. Stovykloje Talė jautėsi susieta su kitais – jai nuolat buvo primenamos bendros galios ir privilegijos, vaizdai ir kvapai, kuriuos užfiksuoti gali tik antžmogiški pojūčiai.

Tarp pjaustytojų Talė visada jausdavosi esanti ypatinga. Tačiau dabar, atsidūrusi viena tyruose, dėl tobulos regos ji jautėsi miniatiūrinė. Talė regėjo net menkiausias detales, ir natūralus pasaulis jai atrodė toks didelis, kad net galėtų ją praryti.

Vilkiškas Talės veidas ir aštrūs nagai pabėgėliams nedarė jokio įspūdžio ir negąsdino. Kitaip ir būti negalėjo, nes jie merginos nematė. Talė buvo nematoma, atstumtoji, pamažu išnykstanti.

Kai nusikaltėliai padarė antrą klaidą, jai net palengvėjo.

Įkurti stovyklavietę jie sumanė aukštai, prie išsikišusios uolos, saugančios nuo vėjų, atlekiančių nuo vandenyno. Piktžolės čia augo visai arti, kylant saulei jos švelniai spindėjo, tad pakrantės kalvos atrodė baltos tarsi smėlio kopos.

Nusikaltėliai išskleidė orlentes ir prispaudė akmenimis, tada šiaip ne taip susikūrė laužą ir galų gale pavalgė. Talė stebėjo, kaip jie, išsekę po ilgos kelionės, užmiega neįprastai greitai.

Kadangi pabėgėliai buvo toli nuo miesto, Talei jau nereikėjo nerimauti, kad kas nors pamatys jų orlentes. Jos odos antena jau kelias dienas nefiksavo jokių sergėtojų signalų. Bet įsitaisiusi stebėti pabėgėlius Talė pamatė, kad viena orlentė – Zeino – palikta vėjyje.

Orlentė pleveno vėjo talžoma ir galiausiai vienas ją prispaudęs akmuo nuriedėjo šalin.

Talė atsiduso – pabėgėliai keliauja jau savaitę, o vis dar neišmoko saugoti orlenčių. Ji ėmė nekantrauti. Gelbėdama Zeino orlentę ji vis šiuo tuo užsiims ir galbūt nesijaus tokia nereikšminga. Tas kelias akimirkas ji nebus visiškai viena. Išgirs miegančių nusikaltėlių kvėpavimą ir iš arčiau dirstelės į Zeiną. Matydama vaikiną miegantį, netampomą traukulių, Talė iškart prisimindavo, kodėl ji apsisprendė čia likti ir dėl ko.

Talei šliaužiant stovyklos link, maskuojamasis kostiumas tapo žemės spalvos. Už merginos kilo saulė, bet šįkart pasislėpti bus paprasčiau nei upės pakrantėje, kai reikėjo nutempti aštuonias išskleistas orlentes. Zeino orlentė vis dar plaikstėsi, nes išsilaisvino ir kitas kampas, bet į orą kol kas nepakilo. Galbūt magnetai aptiko požeminę geležies gyslą ir tvirtai laiko lentą?

Kai Talė prisiartino prie orlentės, ši plasnojo tarsi sužeistas paukštis, o aplink sūkuriuojantis vėjas kvepėjo jūros dumbliais ir druska. Šalia orlentės gulėjo sena oda įrišta knyga, jos lapai triukšmingai plakėsi vėjyje. Keista. Kas ją čia paliko?

Talė prisimerkė. Knyga buvo panaši į tą, kurią Zeinas skaitė jiedviem pirmąsyk susitikus po to, kai Talei buvo atlikta operacija.

Išsilaisvino dar vienas orlentės kampas, ir Talė ištiesė ranką, ketindama pagriebti lentą, kol vėjas jos nenupūtė.

Bet orlentės pakelti jai nepavyko.

Kažkas čia ne taip…

Ir tada Talė pamatė, kodėl lenta tebeguli vietoje. Kad nenuneštų vėjas, ketvirtas orlentės kampas buvo pririštas prie kuolo, tarsi tas, kuris paliko orlentę vėjyje, būtų iškart žinojęs: akmenys jos neišlaikys.

Tada pro knygos – kvailos knygiūkštės, kurią nežinia kas tyčia padėjo taip, kad lapai plaktųsi vėjyje ir užgožtų kitus garsus, – lapų šiurenimą, ji kažką išgirdo. Vienas iš nusikaltėlių kvėpavo ne taip lygiai kaip kiti… Jis nemiegojo.

Atsigręžusi Talė pamatė, kad ją stebi Zeinas.

Talė pašoko, nusimovė pirštinę ir iškišo geluonį. Tačiau Zeinas pakėlė ranką: jis laikė sugniaužęs metalo strypelius ir degiklius. Net jei Talei pavyktų įveikti tuos penkis juodu skiriančius metrus ir smeigti geluonį, metalas barškėdamas nukristų ant žemės ir pažadintų kitus bėglius.

Tačiau kodėl vaikinas nepažadino bičiulių tiesiog sušukdamas? Įsitempusi Talė laukė, kada Zeinas duos pavojaus signalą, bet jis tik iš lėto pridėjo pirštą prie lūpų.

Klastingas vaikino veidas bylojo: aš niekam nesakysiu, jei ir tu neprasitarsi.

Atsidususi Talė pažvelgė į tamsoje gulinčius nusikaltėlius. Nė vienas nestebėjo jaunuolių prisimerkęs – visi giliai miegojo. Zeinas norėjo pasikalbėti su Tale akis į akį.

Smarkiai dunksinčia širdim Talė linktelėjo.

Bičiuliai iššliaužė iš stovyklos ir pasislėpė už uolos, kad vėjas ir bangų mūša užgožtų jų pokalbį. Šliauždamas Zeinas vėl pradėjo drebėti. Kai vaikinas atsisėdo šalia Talės ant žolės, augusios kupstais, ji neišdrįso pažvelgti jam į veidą, nes pajuto kylantį pasibjaurėjimą.

– Ar kiti apie mane žino? – paklausė Talė.

– Ne. Ir aš nebuvau tikras. Maniau, tai tik vaizduotės padarinys. – Zeinas palietė Talei petį. – Džiaugiuosi, kad klydau.

– Negaliu patikėti, kad susimoviau dėl tokio kvailo pokšto.

Vaikinas sukikeno.

– Atleisk, kad pasinaudojau tavo gerumu.

– Kuo?

Akies krašteliu Talė pamatė, kad Zeinas nusišypsojo.

– Pirmą dieną tu mus apsaugojai, tiesa? Paslėpei orlentes, kad nesimatytų?

– Taip. Sergėtojai būtų jus susekę. Esat tikri burbulagalviai.

– Taip ir maniau. Todėl pagalvojau, kad ir vėl pagelbėsi. Tu – mūsų sergėtoja.

Talė atsiduso.

– Šaunu. Malonu, kai tave įvertina.

– Ar tu seki paskui mus viena?

– Taip.

Šiaip ar taip, dabar tai buvo tiesa.

– Neturėtum čia būti, tiesa?

– Norėjai sužinoti, ar nepaklusau įsakymui? Regis, taip.

Zeinas linktelėjo.

– Žinojau, kad mane išleisdamos judvi su Šėja buvote kažką sumaniusios. Turbūt neabejojote, kad to man duoto prietaiso aš neįjungsiu. – Zeinas paėmė merginą už rankos. Dulsvai pilko maskuojamojo kostiumo fone vaikino pirštai atrodė labai pablyškę. – Tačiau kaip tu mus seki, Tale? Gal kas nors įmontuota manyje?

– Ne, Zeinai. Tu švarus. Tiesiog neatsilieku nuo jūsų ir nuolat stebiu tave. Šiaip ar taip, aštuonis miesto vaikus pamatyti tyruose nėra labai sunku. – Mergina gūžtelėjo pečiais. Ji tebespoksojo į lūžtančias bangas. – Be to, tave ir užuodžiu.

– Ak. – Vaikinas nusijuokė. – Tikiuosi, dar nelabai dvokiu.

Talė papurtė galvą.

– Man yra tekę būti tyruose, Zeinai. Tada dvokiau dar bjauriau. Tačiau kodėl tu?.. – Ji atsigręžė į Zeiną, bet nudelbė akis į vaikino striukės užtrauktuką. – Kodėl man paspendei spąstus, bet kitiems nusikaltėliams apie tai neužsiminei?

– Nenorėjau kelti panikos, – atsakė Zeinas, gūžtelėdamas pečiais. – Jei mus seka visas būrys ypatingųjų agentų, mano bičiuliai ne kažin ką galėtų padaryti. O jei čia tik tu, nenorėjau, kad kiti apie tai žinotų. Jie nesuprastų.

– Ko? – tyliai paklausė Talė.

– Kad visa ši išvyka – tai spąstai. Tačiau kuo ji virto dabar? Tiesiog pokštu? Beprasmiu laiko švaistymu? Šėja, daktarė Keibl ir kiti Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai tikriausiai jau laukia mūsų Dūmuose.

Vaikinas suspaudė Talei ranką.

– Tai tave vėl keičia, tiesa?

– Kas?

– Tyrai. Man visada kartodavai, kad pirmoji kelionė į Dūmus tave padarė tokią, kokia esi.

Talė nusigręžė į vandenyną. Burnoje pajuto druskos skonį. Zeinas teisus – tyrai ir vėl ją keičia. Kaskart, kai ji viena įžengia į tyrus, įskiepyti miesto įsitikinimai ima braškėti. Tačiau dabar tai suvokusi Talė ne itin nudžiugo.

– Jau nebežinau, kas iš tiesų esu, Zeinai. Kartais galvoju, kad esu tik tai, ką su manimi padarė kiti, – smegenų plovimo, operacijų ir vaistų rinkinys. – Ji pažvelgė į savo randuotą delną, kuriame trūkčiojamai blykčiojo tatuiruotės. – Ir dar visų padarytų klaidų bei žmonių, kuriuos nuvyliau, sankaupa.

Zeinas drebančiu pirštu perbraukė per randą; Talė sugniaužė kumštį ir nusuko akis į šalį.

– Jei tai būtų tiesa, Tale, dabar čia nebūtum. Paklustum įsakymams.

– Taip, man gerai sekasi būti neklusniai.

– Pažiūrėk į mane, Tale.

– Zeinai, nemanau, kad tai geras sumanymas, – atsakė mergina. – Supranti…

– Žinau. Mačiau tavo veidą aną vakarą. Pastebėjau, kad vengi pažvelgti į mane. Visiškai logiška, kad daktarė Keibl šitaip sumanė. Ypatingieji galvoja, jog visi kiti yra menkystos, tiesa?

Talė gūžtelėjo pečiais – nenorėjo aiškinti, kad Zeinas atrodo daug blogiau negu kiti. Čia kalti ir jos ankstesni jausmai vaikinui, ir skirtumas tarp ankstesnio Zeino ir dabartinio. Ir… dar kai kas.

– Pamėgink, Tale, – pasiūlė Zeinas.

Talė dar labiau nusigręžė. Ji beveik troško, kad nebūtų ypatingoji, kad jos akys nebūtų tokios tobulos ir nepastebėtų kiekvieno Zeino neįgalumo ženklo. Kad protas nebūtų nusistatęs prieš visus atsitiktinius, vidutinius ir… neįgaliuosius.

– Negaliu, Zeinai.

– Gali.

– Ką? Gal tapai ekspertu ypatingųjų klausimais?

– Ne. Bet ar prisimeni Deividą?

– Deividą? – Talė įsispitrėjo į jūrą. – Kodėl jį?

– Ar ne jis tau kartą pasakė, kad esi graži?

Talę net nupurtė.

– Taip, kai buvau bjaurulė. Bet iš kur tu?.. – Staiga mergina prisiminė paskutinį jųdviejų pabėgimą, kai Zeinas Rūdžių Griuvėsiuose atsidūrė savaite anksčiau už ją. Kol pasirodė Talė, Zeinas ir Deividas turėjo į valias laiko pasikalbėti. – Jis tau papasakojo?

Zeinas gūžtelėjo pečiais.

– Deividas matė, koks aš gražus. Tikriausiai vylėsi, kad tu jį pajėgsi matyti tokį, kokį matei anksčiau Senuosiuose Dūmuose.

Talė sudrebėjo; ją užplūdo prisiminimai. Ji mintimis grįžo į vakarą prieš dvi operacijas, kai Deividas, pažvelgęs jai į veidą – plonas lūpas, susiraičiusius plaukus ir priplotą nosį – pasakė, kad ji graži. Talė mėgino paaiškinti, kad tai – netiesa, kad biologijos vadovėliai teigia, jog taip negali būti…

Tačiau Deividas vis tiek vadino ją gražia, nors iš tiesų Talė buvo bjauri.

Tą akimirką Talei ėmė viskas aiškėti. Tai buvo pirmas kartas, kai ji perėjo į kitą kovojančiųjų pusę.

Netikėtai Talė pajuto gailestį vargšui Deividui atsitiktiniu veidu. Vaikinas užaugo Dūmuose, jam niekada nebuvo atlikta operacija, jis netgi nebuvo matęs jokio miesto gražuolio. Todėl ir manė, kad Talė atrodo visai neblogai.

Bet paversta gražuole Talė pasidavė daktarei Keibl, kad galėtų būti su Zeinu, ir išmetė Deividą iš galvos.

– Tave pasirinkau ne dėl to, Zeinai. Ne dėl tavo dailaus veido, o kad mudu kartu išsilaisvinome. Tu juk pats žinai, tiesa?

– Žinoma. O kas tau dabar trukdo?

– Ką nori tuo pasakyti?

– Klausyk, Tale. Įžvelgęs, kad tu graži, Deividas peršoko penkis milijonus evoliucijos metų. Jis nekreipė dėmesio į tavo netobulą odą, nesimetrišką veidą ir į visa kita, į ką atsižvelgia mūsų genai. – Zeinas ištiesė ranką. – O dabar tu netgi negali pažiūrėti į mane, nes aš truputį drebu.

Talė spoksojo į vaikino pykinamai drebančius pirštus.

– Tai blogiau nei būti burbulagalviu, Zeinai. Burbulagalviai tiesiog nieko nenutuokia, o ypatingieji… labai tendencingai žiūri į kai kuriuos dalykus. Tačiau aš bent jau stengiuosi ištaisyti padėtį. Kaip manai, kodėl seku paskui tave?

– Nori sugrąžinti mane į miestą, tiesa?

Talė sudejavo.

– O ar yra kita išeitis? Leisti Madei ant tavęs išbandyti jos pusžalius vaistus?

– Kita išeitis tūno tavyje, Tale. Kalbu ne apie savo sužalotas smegenis, o apie tavo. – Vaikinas prisislinko arčiau, ir Talė užsimerkė. – Kartą jau buvai išsilaisvinusi. Įveikei gražuoliškus pakitimus smegenyse. Iš pradžių pakako tiesiog bučinio.

Talė pajuto vaikino kūno šilumą ir užuodė ant odos likusį laužo dūmų kvapą. Vis dar užsimerkusi, ji nusigręžė.

– Bet kai esi ypatinga, tai visai kas kita. Pasikeitė ne tik mano smegenų dalelė, bet ir visas kūnas, ir požiūris į pasaulį.

– Žinoma. Esi tokia ypatinga, kad niekam nevalia tavęs netgi paliesti.

– Zeinai…

– Esi tokia ypatinga, kad, norėdama ką nors pajusti, privalai pjaustytis.

Talė papurtė galvą.

– Jau nesipjaustau.

– Vadinasi, gali keistis!

– Tačiau tai nereiškia… – Talė atsimerkė.

Zeino veidas buvo visai šalia, vaikinas įdėmiai žiūrėjo į ją. Tyrai kažkaip pakeitė ir jį – Zeino akys Talei jau neatrodė ašarotos ir vidutinės. Jo žvilgsnis buvo beveik ledinis.

Beveik ypatingas.

Ji palinko arčiau… ir jaunuolių lūpos susilietė. Nors uola metė vėsų šešėlį, abiejų lūpos buvo šiltos. Bangų riaumojimas nustelbė nervingus Talės širdies tvinksnius.

Ji prisislinko dar arčiau ir pakišo delnus po Zeino drabužiais. Talė troško nusimesti maskuojamąjį kostiumą, nebebūti viena ir nematoma. Ji tvirtai apkabino vaikiną. Išgirdo, kaip šis ėmė gaudyti orą, atsidūręs mirtiname Talės glėbyje. Ji kaipmat pajuto Zeino širdį – švelnų pulsavimą jo kakle, burnoje – jo skonį, neprausto kūno kvapą, sumišusį su jūros vandeniu.

Tada Zeinas pirštais perbraukė Talei per skruostą, ir ji pajuto, kaip dreba jo pirštai.

– Ne, – mintyse ištarė ji.

Drebuliai buvo silpni, beveik nejuntami, tarsi už daugelio kilometrų lyjančio lietaus aidas. Bet Talė jautė, kaip dreba vaikino veido oda, ją apkabinusių rankų raumenys, prigludusios lūpos – visas vaikino kūnas drebėjo tarsi sužvarbusio mažvaikio. Staiga ji pamatė vaikino vidų: pažeistą nervų sistemą, sudarkytus ryšius tarp kūno ir smegenų.

Talė pamėgino nuvyti šį vaizdą šalin, bet jis tapo dar ryškesnis. Šiaip ar taip, Talė buvo sukurta pastebėti silpnybes ir pasinaudoti atsitiktinių trapumu bei trūkumais, o ne ignoruoti.

Talė pamėgino truputį atsitraukti, bet Zeinas apkabino ją dar tvirčiau, tarsi tikėtųsi, kad pajėgs ją išlaikyti glėbyje. Talė atitraukė lūpas ir atsimerkusi įsistebeilijo į ją laikančius išblyškusius pirštus. Staiga ją apėmė nevaldomas pyktis.

– Tale, palauk, – paprašė Zeinas. – Mudu galime…

Zeinas ją tebelaikė apkabinęs. Talę užvaldė toks pyktis ir pasibjaurėjimas, kad ji akimirkai pašiaušė aštrius savo maskuojamojo kostiumo dyglius. Zeinas suriko ir atsitraukė. Vaikino pirštai ir delnai apsipylė krauju.

Talė nusirito į šalį, pašoko ant kojų ir nubėgo. Ji pabučiavo Zeiną, leido, kad jis ją paliestų, – jis, neypatingasis ir vos vos vidutinis. Kažkoks neįgalusis…

Gerklėje Talė pajuto tulžies skonį, tarsi prisiminimai apie bučinį būtų stengęsi išsiveržti iš kūno. Mergina suklupo ir keliu atsirėmė į žemę, jai maudė skrandį, pasaulis sukosi prieš akis.

– Tale! – sušuko Zeinas. Jis žengė jos pusėn.

– Ne! – kilstelėjusi ranką sulaikė jį Talė, bet nedrįso pažvelgti į vaikiną. Įkvėpus šalto, gaivaus jūros oro, pykino kiek mažiau. Bet ją ir vėl supykins, jei tik Zeinas prisiartins.

– Kaip tu?

– Ar atrodau taip, lyg viskas būtų gerai? – Staiga Talė susigėdo. Ką ji padarė! – Tiesiog negaliu, Zeinai.

Ji susitvardė ir nubėgo prie vandenyno, kuo toliau nuo Zeino. Už uolos buvo matyti kreidingas skardis, bet Talė nesulėtino žingsnio…

Ji šoko žemyn. Per plauką neatsitrenkusi į akmenis apačioje, mergina tėškėsi į bangas ir paniro į ledinį vandens glėbį. Šėlstantis vandenynas apgręžė ją ir vos neišmetė į akmenuotą krantą, bet Talė stipriai mostelėjo rankomis ir nėrė gilyn, kol delnai atsitrenkė į tamsų smėlėtą dugną. Pašėlusi banga atsitraukė nuo kranto ir ėmė nešti Talę tolyn. Ausyse buvo girdėti vien dundesys ir visos mintys tarsi išsitrynė.

Ji sulaikė kvapą ir leidosi nešama vandenyno.

Po minutės ji iškilo į paviršių ir įkvėpė oro. Nuo tos vietos, kur nušoko, Talė buvo nutolusi pusę kilometro, o srovė vis nešė tolyn į pietus.

Zeinas stovėjo ant uolos krašto. Jis buvo striuke apsivyniojęs kraujuojančius delnus ir akimis vandenyje ieškojo Talės. Sužalojusi bičiulį, Talė nedrįso pažvelgti jam į akis. Netgi nenorėjo, kad Zeinas ją pamatytų, troško tiesiog išnykti.

Ji užsitraukė gobtuvą, palaukė, kol maskuojamasis kostiumas virto vilnijančiai sidabrišku it vanduo, ir leidosi nešama tolyn.

Kai Zeinas pagaliau pasuko į stovyklą, Talė ėmė plaukti į krantą.

Kaulai

Nuo dabar Talei regėjosi, kad kelionė trunka amžinybę.

Kartais jai atrodydavo, jog padėties ieškiklis tėra dūmiečių pokštas, kad amžinai pradangintų tyruose neįgalų Zeiną, iš visų jėgų besistengiantį įveikti naktines keliones, ir pamišėlę Talę, visiškai vieną, atskirtą nuo visų, vilkinčią maskuojamuoju kostiumu ir todėl nematomą. Jiedu abu kentė savąjį pragarą.

Įdomu, ką Zeinas dabar jaučia Talei? Po to, kas įvyko, vaikinas turėjo suprasti, kokia ji silpna: kovinę daktarės Keibl mašiną sugriovė vienintelis bučinys, o supykino niekniekis – drebanti ranka.

Tai prisiminus, Talei kilo noras pjaustytis, žaloti savo kūną tol, kol viduje bent kas nors pasikeis. Tačiau taip elgtis nevalia, juk Zeinui pasakė, kad liovėsi. Antraip lyg ir sulaužytų vaikinui duotą pažadą.

Įdomu, ar Zeinas papasakojo apie ją kitiems nusikaltėliams? Gal jie jau ką nors planuoja – pavyzdžiui, surengti Talei pasalą ir įduoti ją dūmiečiams? O gal nusikaltėliai pamėgins pabėgti, amžinai palikdami ją vieną tyruose?

Talė įsivaizdavo, kaip vogčiomis įsėlina į stovyklą, kol kiti miega, ir papasakoja Zeinui, kad nesmagiai jaučiasi. Tačiau ji nedrįso pažvelgti bičiuliui į akis. Šįkart ji nužengė per toli – vos neapvėmė jam veido, nekalbant apie tai, kad subadė delnus.

Šėja jau išsižadėjo Talės. Kas bus, jei Zeinas taip pat nuspręs, kad Talė Jangblad jam įkyrėjo iki gyvo kaulo?

Baigiantis antrai savaitei nusikaltėliai sustojo ant aukštai virš jūros išsikišusios uolos.

Talė pažvelgė į žvaigždes. Iki aušros dar buvo toli, o priešais driekėsi nesuardyta geležinkelio linija. Tačiau visi pabėgėliai nušoko nuo orlenčių, susispietė aplink Zeiną ir įsistebeilijo į nežinia kokį daiktą vaikino delne.

Į padėties ieškiklį.

Talė stebėjo ir laukė sklandydama virš jūros, po pakibusia uola. Keliamieji propeleriai laikė jos orlentę virš purslojančių bangų. Prabėgus kelioms kankinamai ilgoms minutėms, Talė pamatė laužo dūmus; vadinasi, nusikaltėliai šiąnakt toliau nekeliaus. Ji prisklendė arčiau ir užsiropštė ant uolos.

Šliauždama per aukštą žolę Talė prisėlino prie stovyklos. Kai nusikaltėliai ėmė šildytis maistą, infraraudonųjų spindulių rega ji pamatė blyksnius.

Galiausiai Talė pasiekė vietelę, iš kur vėjui pučiant buvo geriau girdėti garsai ir justi miestietiško maisto kvapai.

– Ką darysime, jei niekas neatvyks? – paklausė viena mergina.

– Atvyks, – patikino Zeinas.

– Ar ilgai reikės laukti?

– Nežinau. Bet mums nieko kito nelieka.

Mergina ėmė skųstis, kad baigiasi vandens atsargos, o jie jau dvi naktis nematė jokios upės.

Pajutusi palengvėjimą Talė krito į žolę – padėties ieškiklis bėgliams liepė sustoti čia. Žinoma, tai ne Naujieji Dūmai, bet galbūt ši bjauri kelionė netrukus baigsis.

Talė apsidairė, ėmė uostinėti orą ir svarstė, kuo ši vieta ypatinga. Be susišildančio maisto kvapų, ji užuodė dar kažką ir jai pašiurpo oda… Kažką pašvinkusį.

Atidžiai apžiūrinėdama žemę, per aukštą žolę ji nušliaužė kvapo link. Dvokas vis stiprėjo ir galiausiai tapo toks aitrus, kad Talė vos neužduso. Už šimto metrų nuo stovyklos ji rado dvoko šaltinį: krūvą negyvų žuvų liekanų, uodegų ir kaulų. Jais ropojo musės ir vikšrai.

Talė įkvėpė ir, įsakiusi sau būti ledinei, ėmė apžiūrinėti teritoriją aplink kaulų krūvą. Nedidelėje aikštelėje ji rado seno laužo liekanas. Apanglėjusios šakos buvo šaltos, pelenai vėjo išpustyti, bet kažkas čia buvo įkūręs stovyklą. Beje, ne vienas žmogus.

Užgesęs laužas buvo sukrautas duobėje, nuo jūros vėjų jį užstojo žemės kauburys. Šakos buvo sudėtos taip, kad skleistų kuo daugiau karščio. Kaip ir visi miesto gražuoliai, nusikaltėliai troško, kad jų laužai skleistų kuo daugiau šviesos, tad šakas degindavo nerūpestingai, o čia darbavosi įgudusi ranka.

Talė pamatė pelenuose kažkokį daiktą. Atsargiai jį ištraukė.

Tai buvo kaulas, maždaug jos rankos ilgio. Talė nenutuokė, kokio jis žvėries, bet buvo matyti žmogaus dantų paliktos nedidelės įdubos.

Miesto vaikai, vos dvi savaites praleidę tyruose, vargu ar valgytų mėsą. Net dūmiečiai retai medžiodavo žvėris maistui – jie augino triušius ir vištas, o ne tokius didelius gyvūnus, kurių kaulai būtų kaip tas, kurį Talė dabar laikė rankoje. Be to, dantų žymės buvo nelygios; tas, kas jas paliko, nebuvo lankęsis pas odontologą. Matyt, laužą buvo sukūrę Endriu gentainiai.

Talę nupurtė drebulys. Kaimo gyventojai, su kuriais ji susipažino, pašaliečius laikė priešais, žvėrimis, kuriuos reikia medžioti ir žudyti. Gražuoliai jiems nebebuvo „dievai“. Įdomu, kaip jautėsi kaimų gyventojai sužinoję, kad visą gyvenimą buvo bandomieji triušiai, o gražūs jų dievai tėra paprasčiausi žmonės.

Įdomu, ar kuris nors iš dūmiečių užverbuotų naujokų yra kada pagalvojęs apie kerštą miesto gražuoliams?

Mergina papurtė galvą. Dūmiečiai pasitikėjo Endriu, nes leido čionai atvesti pabėgėlius. Vadinasi, ir kiti jų užverbuoti naujokai nėra žudikai maniakai.

O jeigu ir kitų kaimų gyventojai įsigudrino pabėgti nuo „žmogeliukų“?

Pradėjus aušti Talė dar nebuvo sudėjusi bluosto. Ji kaip visada stebėjo, ar danguje nepasirodys oromobiliai. Nustačiusi didžiausią infraraudonųjų spindulių regos jautrumą, sekė ir uolos prieigas iš žemyno pusės. Pamačius pašvinkusias žuvis, nemalonus gurgimas pilve taip visiškai ir nepraėjo.

Jie atvyko prabėgus trims valandoms po saulėtekio.

Naujokai

Infraraudonosios regos lauke išdygo keturiolika žmogystų. Jos per aukštą žolę iš lėto kopė į lėkštą kalvą, stūksančią toliau nuo kranto.

Įjungusi maskuojamąjį kostiumą Talė pajuto, kaip žvynai, tarsi išsigandusios katės plaukai, pasišiaušia ir prisiderina prie žolės. Ji aiškiai matė tik grupės priekyje žengiančią moterį. Toji neabejotinai buvo iš kaimo – apsikarsčiusi žvėrių kailiais ir nešina ietimi.

Prisiminusi pirmąjį susitikimą su kaimiečiais, kai šie ją užpuolė vidury nakties, pasiryžę nužudyti už tai, kad yra pašalietė, Talė susigūžė žolėje. Gal vertėtų pažadinti Zeiną ir pranešti, kas artinasi?

Tačiau nuo minties, kaip Zeinas į ją pažiūrės ir kaip jos pačios pasišlykštėjimas atsispindės vaikino akyse, Talei ėmė svaigti galva.

Giliai įkvėpusi ji įsakė sau būti ledine. Turbūt dėl ilgų kelionių naktimis – nematoma ir vieniša, besistengianti apsaugoti tą, kuris galbūt nė nenori jos matyti, – Talė tapo paranojiškai nervinga. Ar besiartinanti grupelė kelia grėsmę, jai pavyks suprasti tik juos geriau apžiūrėjus.

Talė atsistojo keturpėsčia ir sparčiai nuropojo per žolę – slinko plačiu lanku aplenkdama pašvinkusias žuvis. Prisiartinusi ji išgirdo laukuose aidint skardų balsą – kažkas nesuprantama kaimiečių kalba dainavo laukinę dainą. Daina skambėjo ne itin karingai, greičiau džiaugsmingai, panašiai dainuojama, kai sava komanda laimi futbolo rungtynes.

Žinoma, šitems žmonėms smurtas beveik prilygo futbolo rungtynėms.

Kai žygeiviai visai priartėjo, Talė pakėlė galvą…

Ji lengviau atsiduso. Žvėrių kailiais apsikarstę buvo tik du žmonės iš grupelės, kiti – miesto gražuoliai, susitaršę, išvargę, bet tikrai ne laukiniai. Visi grupės nariai ant pečių tempė vandens paketus: burbulagalviai – sulinkę nuo svorio, kaimiečiai savo naštą nešė be jokio vargo. Pažvelgusi į tolį, iš kur atkeliavo grupelė, Talė pamatė spindint upę, įtekančią į vandenyną. Regis, jie tik buvo nuėję atsinešti vandens.

Prisiminusi, kaip ją aptiko Endriu, Talė laikėsi atokiau nuo grupelės, bet ir gana arti, kad galėtų apžiūrėti drabužius. Miesto gražuoliai buvo apsirengę nevykusiai, visiškai nemadingai ar bent jau pora metų atsilikę nuo mados. Negi šie vaikai tyruose gyvena šitaip ilgai? Negali būti.

Vienas vaikinas paklausė, ar dar toli iki stovyklos. Išgirdusi keistą akcentą, Talė sudrebėjo. Atvykėliai buvo iš kito miesto, esančio labai toli, jie kalbėjo kita tarme. Žinoma, ir Talė jau buvo įveikusi pusę kelio iki pusiaujo. Dūmiečių maištas išplito į visas šalis.

Tačiau ką jie čia veikia? Šis mažas uolos lopinėlis tikrai nėra Naujieji Dūmai. Akylai stebėdama Talė ėmė šliaužti paskui grupelę, besiartinančią prie miegančių nusikaltėlių.

Staiga mergina sustojo, nes kažką pajuto visais kaulais. Regėjosi, kad po ja dunda žemė.

Keistas triukšmas sklido iš toli, jis buvo tylus ir ritmingas, tarsi kas pirštais barbentų į stalą. Kartkartėmis jis susilpnėdavo, paskui vėl sustiprėdavo.

Kiti taip pat išgirdo triukšmą. Grupelės priekyje einantys kaimiečiai suriko ir ėmė rodyti į pietus, o visi miesto gražuoliai viltingai pakėlė akis. Ir tada Talė išvydo per kalvas link jų skrendantį aparatą, infraraudonojo spektro lauke jo varikliai atrodė tarsi liepsnos.

Variklių riaumojimas vis garsėjo. Talė susigūžė ir tekina pasileido prie savo orlentės. Ji prisiminė pirmąją išvyką į tyrus, kai ją į Dūmus nuskraidino keistas rūdžių laikų aparatas. Reindžeriai, kito miesto gamtininkai, naudojosi keistuoju aparatu kovodami su baltosiomis piktžolėmis.

Kaip jie vadino tą aparatą?

Jo pavadinimą Talė prisiminė tik atsidūrusi prie savo orlentės.

Sraigtasparnis nusileido uolos pakraštyje.

Jis buvo dvigubai didesnis už tą, kuriuo Talė skrido į Dūmus, o leisdamasis sukėlė siaubingą oro sūkurį, kuris plačiu ratu priplakė žolę prie žemės. Dvi didžiulės mentės, be gailesčio talžančios orą tarsi milžiniški keliamieji propeleriai, laikė sraigtasparnį ore. Triukšmas atsklido net iki Talės slaptavietės ir persmelkė iki pat keraminių kaulų, o jos orlentė spardėsi po Tale tarsi audros išgąsdintas arklys.

Griausmingas dundesys pažadino nusikaltėlius. Skrendantieji sraigtasparniu iš aukštai pamatė pabėgėlius ir ore palaukė, kol šie sulankstys savo orlentes. Kai aparatas pagaliau nusileido, anoji grupelė jau buvo spėjusi pasiekti uolas. Dvi pabėgėlių grupės įtariai apžiūrinėjo viena kitą, o sraigtasparnio įgula tuo metu išsiropštė lauk ant suplaktos žolės.

Talė prisiminė, kad reindžeriai kilę iš miesto, kurio nuostatos skyrėsi nuo jos gimtojo. Dūmais ten buvo ne itin domimasi. Svarbiausias ano miesto rūpestis buvo apsaugoti gamtą nuo rūdžių sukeltų nelaimių, ypač nuo baltųjų piktžolių. Kartkartėmis reindžeriai atsidėkodavo dūmiečiams už paslaugas – savo aparatais nuskraidindavo pabėgėlius.

Sutikti reindžeriai Talei patiko. Jie buvo gražuoliai, tačiau be pakitimų smegenyse, tad prilygo ugniagesiams ar ypatingiesiems. Jų pareiginės instrukcijos reikalavo galvoti savarankiškai, be to, reindžeriai, panašiai kaip dūmiečiai, buvo santūrūs ir kompetentingi, tik jų veidai nebjaurūs.

Sraigtasparniui nusileidus ant žemės, jo mentės vis dar sukosi, oras po Talės orlente virpėjo ir mergina nieko negirdėjo. Bet nusklendusi prie pat uolos krašto pamatė, kad Zeinas prisistato atvykėliams, tada pristato kitus nusikaltėlius. Tačiau reindžeriams, regis, jie nelabai rūpėjo, nes klausėsi tik vienas, o kiti tupinėjo aplink triukšmingą senovinį aparatą. Dvi kaimietės įtariai spoksojo į naujokus, bet Zeinas parodė joms padėties ieškiklį.

Pamačiusi ieškiklį, viena kaimietė išsitraukė skenavimo lazdelę ir ėmė braukti ja išilgai Zeino kūno. Talė pastebėjo, kad moteriškė itin kruopščiai tikrina Zeino dantis. Kita kaimietė tuo metu skenavo kitą nusikaltėlį. Šitaip nuodugniai jos patikrino visus naujokus.

Tada visi dvidešimt buvo pradėti laipinti į sraigtasparnį. Aparatas buvo daug didesnis už sergėtojų oromobilį, bet labai primityvus, triukšmingas ir senoviškas… Talei kilo abejonių, ar jis pajėgs visus pakelti į orą.

Reindžeriai, regis, nė kiek nesijaudino. Jie prie aparato važiuoklės magnetų tvirtino suporuotas miesto vaikų orlentes.

Matyt, kelionė bus trumpa, nes pabėgėliams sraigtasparnyje teks gerokai susispausti.

Talė svarstė, kaip jai dabar sekti iš paskos. Sraigtasparnis, kuriuo jai teko skristi, buvo greitesnis ir galėjo pakilti kur kas aukščiau nei bet kuri orlentė. Jei Talė išleis juos iš akių, nebegalės sekti paskui nusikaltėlius į Naujuosius Dūmus.

Šnipinėjant senovišku būdu, pasitaiko ir nepatogumų.

Įdomu, kaip elgėsi Šėja, atvykusi į šią vietą? Talė padidino odos antenos jautrumą, bet jokio ypatingųjų signalo nesugavo, joks pulsuojantis švyturėlis nepranešė apie Talei paliktą žinutę.

Tačiau vedama Endriu duoto padėties ieškiklio, Šėja turėjo atvykti kaip tik čionai. Gal ji pakeitė savo išvaizdą? Gal tapo bjaurule ir pamėgino apgauti kaimiečius? O gal draugei kažkaip pavyko sekti paskui sraigtasparnį?

Talė vėl pažvelgė į važiuoklę. Tarp dvidešimties suporuotų orlenčių liko vietos – kaip tik vienam žmogui.

Gal Šėja skrido kaip nematoma keleivė?..

Talė užsimovė kibias pirštines. Ji galėtų palaukti, kol sraigtasparnis pakils, tada skrietų paskui jį virš kalvų, o vėliau, prasibrovusi pro menčių keliamą vėtrą, užsiropštų ant važiuoklės.

Talė nusišypsojo. Dvi savaites ji sėlino paskui nusikaltėlius. Sulaukusi tikro iššūkio, kai vėl gali jaustis ypatinga, mergina pajuto palengvėjimą.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad Naujieji Dūmai turėtų būti visai netoli. Vadinasi, Talė beveik pasiekė kelionės tikslą.

Persekiojimas

Netrukus visi gražuoliai sulipo į sraigtasparnį, o kaimietės šypsodamosi pasitraukė atokiau.

Talė nelaukė, kol sraigtasparnis pakils. Kad niekas jos nepamatytų, slėpdamasi už uolų pakrante nuskrido į pietus, ta kryptimi, iš kur atkeliavo sraigtasparnis. Ji palauks, kol aparatas nutols nuo kaimiečių, tada užsiropš ant jo ore. Kelias savaites praleidusi besislapstydama, ji nenorėjo būti pastebėta visai priartėjusi prie tikslo.

Sraigtasparnio menčių zvimbimas palengva virto griausmingu riaumojimu. Talė užgniaužė norą atsigręžti – ji nenuleido akių nuo vingiuotos ir dantytos uolos. Mergina skrido rangydamasi it žaltys, vos per ištiestą ranką nuo uolos, gana žemai, kad tik nebūtų pastebėta.

Talė išgirdo, kad sraigtasparnis pakilo į orą. Svarstydama, koks didžiausias keisto rūdžių aparato greitis, paragino orlentę skristi greičiau.

Iki šiol merginai nebuvo tekę Ypatingųjų aplinkybių skyriaus orlentę versti skristi maksimaliu greičiu. Kitaip nei atsitiktiniams skirtose orlentėse, pjaustytojų skraidymo aparatuose saugos priemonių, neleidžiančių krėsti kvailysčių, nebuvo. Keliamieji propeleriai galėjo greitėdami suktis tol, kol perkais ar atsitiks kas nors dar blogesnio. Mokydamasi pjaustytojų rengimo stovykloje Talė sužinojo, kad keliamieji propeleriai sugedę ne visada tvarkingai sustoja; kartais jie subyra į šipulėlius – ir prapliumpa iki baltumo įkaitusio metalo lietus…

Įjungusi infraraudonąją regą, Talė dirstelėjo į keliamąjį propelerį prie kairės kojos; jis jau dabar spindėjo raudonai kaip įkaitusios laužo žarijos.

Sraigtasparnis artinosi, jo riaumojimas buvo girdėti ir oro gūsiai plakė kiek aukščiau, Talei už nugaros. Talė nusileido žemiau. Jai po kojomis pašėlusiu greičiu lėkė į krantą dūžtančios bangos, o kiekviena uolos atbraila galėjo nutraukti galvą.

Kai sraigtasparnis susilygino su Tale, nuo žemės jis buvo pakilęs šimtą metrų. Ir vis dar kilo aukštyn. Metas šokti.

Apgręžusi orlentę, Talė šovė aukštyn. Ji iškilo virš uolos ir atsidūrė tiesiai po sraigtasparniu. Pro išgaubtus iliuminatorius jos tikrai niekas nepamatys. Dvi ant žemės likusios kaimietės atrodė tarsi maži taškeliai. Talės maskuojamasis kostiumas tapo dangiškai žydras, tad net jei moterys ką ir įžiūrėjo, jos matė nebent orlentę.

Talei artėjant prie griausmingo aparato, orlentė pradėjo drebėti, po sraigtasparniu susidarę oro sūkuriai talžė merginą nematomais kumščiais. Oras aplink pulsavo tarsi garso bangos, kai nustatyti pernelyg stiprūs žemi dažniai.

Staiga orlentė išslydo merginai iš po kojų, ir Talė pajuto, kad krenta. Bet šiurkštus lentos paviršius tuojau pat vėl prisiglaudė prie batų padų. Talė dirstelėjo žemyn norėdama patikrinti, ar nesugedo kuris nors keliamasis propeleris, bet abu vis dar sukosi. Orlentė vėl smuktelėjo žemyn, ir Talė suprato patekusi į verpeto sukurtą žemesnio slėgio duobę. Vadinasi, orlentei vis pritrūksta oro, nuo kurio ji galėtų atsistumti.

Talė sulenkė kojas per kelius ir ėmė dar sparčiau kilti aukštyn, nekreipdama dėmesio nei į įkaitusius iki baltumo keliamuosius propelerius, nei į propelerių sukeltą audrą. Būti atsargiai nėra kada – sraigtasparnis greitėdamas vis kilo aukštyn, ir netrukus jo nebus įmanoma pasiekti.

Staiga oro gūsiai ir triukšmas aprimo – Talė atsidūrė ramybės zonoje, tarsi uragano epicentre. Pažvelgusi aukštyn ji pamatė, kad yra po aparato papilve. Čia buvo saugu, jokių besisukančių menčių keliamų sūkurių. Pats metas ropštis ant sraigtasparnio.

Talė orlente pakilo kiek aukščiau ir ištiesė kibiomis pirštinėmis apmautas rankas. Pajutusios skraidymo aparato metalą, saugos apyrankės truktelėjo merginą aukštyn. Dar metras, ir ji pasieks sraigtasparnį…

Staiga pasaulis priešais Talę pasviro. Sraigtasparnio apačia pakrypo į šoną ir aparatas nutolo. Jis staigiu kampu suko į žemyno gilumą ir masyvus korpusas nebesaugojo Talės. Mergina pasijuto taip, lyg žengusi už kampo būtų užklupta vėtros.

Smarkus vėjo gūsis nubloškė Talę nuo orlentės ir toji sukdamasi nulėkė tolyn. Nuo sraigtasparnio sukeltų oro sūkurių Talei užgulė ausis, visai čia pat mergina išvydo milžiniškas mentes – didelę neryškią sieną, o jų keliamas triukšmas purtė visą kūną.

Talė kelias sekundes krito žemyn, tada pajuto truktelėjimą už riešų ir rankos mostu išsikvietė orlentę. Ši nustojo suktis ir visu greičiu nėrė prie merginos. Orlentės keliamieji propeleriai buvo taip įkaitę, kad spindėjo ryškiau nei saulė.

Talė čiupo už lentos. Nors mūvėjo pirštines, kaipmat nusidegino rankas, nes lenta buvo įkaitusi. Šnerves erzino besilydančio kibaus plastiko dvokas. Karštis buvo toks baisus, kad Talės maskuojamasis kostiumas tuojau virto šarvais, kad bent kiek apsaugotų merginą.

Talė sūpavosi ore, kurį laiką net pakarojo, rankomis įsitvėrusi į sparno formos orlentę, bet galiausiai lenta nustojo suktis. Tada mergina užsiropštė ant jos ir atsistojo pasirengusi skrydžiui.

Ji pakeitė maskuojamojo kostiumo spalvą, kad būtų dangaus žydrumo, tada pažvelgė į priekį. Sraigtasparnis tolo.

Talė delsė. Ji suprato, kad geriausia būtų atsisakyti minties skristi po sraigtasparniu. Derėtų grįžti į bėglių surinkimo vietą ir palaukti kitos grupės. Juk sraigtasparniai šiuo maršrutu kursuoja reguliariai.

Tačiau Zeinas jau sėdi toje mašinoje ir Talė negali palikti jo vieno. Šėja su kitais Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentais turbūt jau pakeliui į Naujuosius Dūmus.

Talė paragino perkaitusią orlentę skristi greičiau. Darydamas posūkį sraigtasparnis nusileido žemiau ir sulėtino greitį, tad Talė ėmė sparčiai prie jo artėti.

Lentos paviršius įkaito taip, kad ėmė deginti padus, o orlentė pradėjo virpėti. Metaliniai keliamieji propeleriai įkaito iki baltumo ir išsipūtė, lenta ėmė skleisti keistą garsą, skristi ja pasidarė pavojinga. Tačiau Talė vis ragino orlentę, kol pagaliau pajuto talžančius sraigtasparnio sukeltus oro sūkurius.

Antrąkart prisiartinusi prie sraigtasparnio Talė jau žinojo, ko tikėtis. Per pirmą bandymą mergina įsidėmėjo oro sūkurio struktūrą. Dabar ji instinktų vedama šovė pro verpetus į mažą saugų plotelį po skraidymo aparatu.

Orlentė kaukė kaip pašėlusi, bet Talė išskėtė rankas ir privertė ją kilti aukštyn, prie pat važiuoklės…

Ji buvo visai netoli tikslo.

Staiga Talė padais pajuto, kad orlentė sugedo. Dabar ji ne virpėjo, o smarkiai drebėjo. Talė išgirdo spiegiant metalą – tai suiro keliamieji propeleriai. Ji suprato: dabar vienintelis kelias – į viršų. Talė sulenkė kojas per kelius ir stryktelėjo aukštyn…

Pašokusi ji ėmė pirštais braukti per supakuotas orlentes – apčiuopomis ieškojo, į ką įsikibti. Bet lentos buvo glaudžiai sukištos, nestirksojo jokios rankenos, o sraigtasparnio nusileidimo paramsčių pasiekti Talei nepavyks.

Mergina ėmė kristi žemyn…

Ji puolė maigyti saugos apyrankių valdymo mygtukus, kad nustatytų tokį režimą, neva baterijos visiškai išeikvotos, šitaip jos greičiau pakeltų ją iki kelias tonas sveriančio metalinio sraigtasparnio. Staiga apyrankės stipriai trūktelėjo merginą – suveikė dvidešimties orlenčių magnetovaros jėga. Merginai vos neišniro riešai, kai apyrankės nutempė ją aukštyn ir prilipo prie arčiausiai esančios orlentės.

Jos pačios orlentė po kojomis jau ne spiegė, o čiaudėjo, paskui nukrito. Talė dar spėjo išgirsti, kaip žviegia gabalais išsitaškantis orlentės metalas. Tačiau sraigtasparnio sukelti oro sūkuriai kaipmat nunešė visus garsus.

Talė kabojo po sraigtasparniu. Aparato virpesiai drebino jos kūną tarsi į krantą dūžtančios bangos.

Įdomu, ar pilotai ir keleiviai išgirdo, kaip suiro Talės orlentė? Mergina prisiminė, kaip pati prieš metus skrido sraigtasparniu. Kad galėtų susikalbėti, Talė ir reindžeriai turėjo perrėkti menčių riaumojimą.

Kelias minutes pakarojusi, Talė išjungė saugos apyrankės magnetą ir kojomis apsivijo nusileidimo paramstį. Tada išjungė kitos apyrankės magnetą ir, įnirtingai talžoma vėjo, pakibo žemyn galva. Paskui įlindo į tarpą tarp pabėgėlių orlenčių. Saugiai įsitaisiusi ėmė stebėti, kas vyksta apačioje.

Sraigtasparnis skrido į žemyno gilumą. Tolstant nuo jūros, augmenija tapo vešlesnė. Didindamas greitį skraidymo aparatas vis kilo aukštyn, kol apačioje augantys medžiai susiliejo į neryškią žalią dėmę. Čia tik keliose vietose buvo matyti baltųjų piktžolių lopinėliai.

Saugiai įsikibusi į rėmą, Talė nusimovė pirštines ir apžiūrėjo rankas. Delnai apdegė, prie jų buvo prilipę keli išsilydžiusio plastiko gabalėliai, bet blyksinčios tatuiruotės, net sudarkytos rando, vis dar pulsavo. Jos medicininis purškalas ir visa kita nukrito kartu su orlente. Liko tik saugos apyrankės, ritualinis peilis ir maskuojamasis kostiumas.

Tačiau Talei vis dėlto pavyko. Ji lengviau atsikvėpė. Žiūrint į apačioje slenkantį kraštovaizdį, užplūdo pasitenkinimas, kad pavyko tikrai ledinė išdaiga.

Ji pirštais perbraukė per seną metalinę sraigtasparnio apačią. Zeinas čia, vos už kelių metrų. Vaikinui irgi pavyko šelmiška išdaiga. Nors smegenys ir paveiktos, Zeinas beveik savo jėgomis nukeliavo į Naujuosius Dūmus. Kad ir ką Šėja dabar mano apie Talę, draugė nenuneigs: Zeinas išties nusipelnė būti priimtas į Ypatingųjų aplinkybių skyrių.

Šiaip ar taip, Talė prieštaraus, jei bičiuliui būtų atsakyta.

Kai pasirodė pirmieji jų kelionės tikslo ženklai, Talės vidinės programinės įrangos laikrodis rodė, kad ji keliavo valandą.

Nors miškas tebebuvo tankus, išniro keli stačiakampiai laukai. Turbūt buvo ruošiama vieta nežinia kokioms statyboms, nes medžiai buvo iškirsti ir sukrauti į krūvas. Paskui atsirado dar keli ženklai, kad kažkas bus statoma: didžiulės kasimo mašinos rausė žemę, o magnetiniai pakėlėjai montavo sklandančius statramsčius. Talė susiraukė. Naujieji Dūmiečiai tikrai neteko proto. Negi jie mano, kad gali iškirsti mišką ir likti nenubausti?

Apačioje pasirodė labiau pažįstami vaizdai. Žemi fabrikų pastatai, tankios priemiesčių namų eilės. Paskui horizonte išdygo aukštesnių pastatų grupė, aplink atsirado oromobilių. Talei po kojomis praslinko futbolo aikštės ir bendrabučiai, lygiai tokie pat, kaip jos gimtajame Bjaurulių Mieste.

Talė papurtė galvą. Dūmiečiai negalėjo patys viso to pastatyti…

Tada ji prisiminė Šėjos žodžius, pasakytus tą vakarą, kai draugės vogčiomis įsmuko į Naujųjų Gražuolių Miestą susitikti su Zeinu. Šėja sakė, kad Deividas ir jo draugužiai maskuojamuosius kostiumus gavo iš paslaptingų sąjungininkų. Štai viskas ir paaiškėjo.

Naujieji Dūmai – tai ne tyruose pasislėpusi stovykla, kur žmonės tuštinasi į skyles, valgo negyvus triušius ir kurui degina medžius. Naujieji Dūmai driekiasi čia, apačioje.

Maištininku tapo ištisas miestas.

Kietas nusileidimas

Talei teks nušokti anksčiau nei nusileis sraigtasparnis.

Ji nenorėjo būti pastebėta, kai aparatas palies žemę. Tada ją pamatytų Zeinas, o reindžeriai tikriausiai suprastų, kad toji nuožmi gražuolė – kito miesto agentė. Sraigtasparnis ratais artinosi prie nusileidimo aikštelės. Tačiau saugios vietos nušokti Talė nepastebėjo.

Naujųjų Gražuolių Miestą saloje supo upė. Tačiau čia nebuvo jokių patogių vandens telkinių, o Talė vis dar buvo per aukštai, kad galėtų patikimai pasinaudoti saugos apyrankėmis. Galbūt ją apsaugotų maskuojamojo kostiumo šarvai, bet nusileidimo aikštelė įrengta tarp dviejų didelių pastatų, o šiuos supa pėsčiųjų pilni šaligatviai.

Sraigtasparniui sukant paskutinį ratą, Talė pamatė nusileidimo aikštelę juosiančią aukštą gyvatvorę. Ji atrodė gana tvirta, nesiūbavo nuo menčių sukeltų vėjo gūsių. Tikriausiai ji dygliuota, bet vienas kitas dyglys maskuojamojo kostiumo šarvams nebaisus.

Sraigtasparnis sulėtino greitį, ir Talė užsitraukė gobtuvą, kad apsaugotų veidą. Kai skraidymo aparatas, atlikęs viražą, pakibo ore, Talė susirietė į kamuolį tarsi į baseiną šokantis mažvaikis ir nėrė žemyn.

Kairiu pečiu ji trenkėsi į gyvatvorę ir kažkas garsiai trakštelėjo, gyvatvorės šakos spyruokliuodamos smogė į maskuojamąjį kostiumą ir Talė kartu su lapų debesimi šoktelėjo aukštyn. Jai pavyko nusileisti ant kojų, bet atsidūrė ant netvirto pagrindo… Tai buvo greitai judantis šaligatvis – jį Talė pastebėjo dar sėdėdama po sraigtasparniu.

Mergina sumojavo rankomis ir beveik atgavo pusiausvyrą, bet netyčia pastatė koją ant kito šaligatvio, judančio į priešingą pusę, o tas apgręžė ją ir parbloškė ant nugaros. Talė gulėjo išskėtusi rankas ir nustebusi spoksojo į dangų.

Dangų užstojo du aukšti pastatai. Regėjosi, kad jie grakščiai lekia pro šalį… O iš tiesų Talę nešė judantis šaligatvis.

Virš Talės palinko susirūpinęs vidutinės trukmės gražuolio veidas.

– Panele! Ar viskas gerai?

– Taip. Beveik.

– Suprantu, kad elgesio normos pasikeitė. Bet apie tokį pokštą derėtų pranešti sergėtojams!

– Ak, atleiskite, – atsiprašinėjo Talė ir sudejavusi atsistojo.

– Šis kostiumas turėjo tave apsaugoti, tiesa? – toliau kamantinėjo griežtasis vyriškis. – O apie mus ar pagalvojai?!

Talė viena ranka pasitrynė nugarą, tikriausiai nusėtą mėlynių, o kitą atkišo į priekį gindamasi. Nors šis vyrukas – vidutinės trukmės gražuolis, bet nėra itin supratingas.

– Aš juk atsiprašiau. Šokau nuo sraigtasparnio.

Vyriškis prunkštelėjo.

– Ką gi, jei taip nekantrauji nusileisti ant žemės, kitą kartą pasiimk tąsiąją striukę!

Talė suirzo. Šis vidutinis senstantis gražuolis niekaip negali užsičiaupti. Ji nusprendė, kad pokalbis nusibodo, užsismaukė maskuojamojo kostiumo gobtuvą ir iššiepė dantis.

– Galbūt kitą kartą nusitaikysiu tiesiai į tave!

Vyriškis pažvelgė jai į juodas vilkiškas akis, į tatuiruočių nėrinį, piktai iššieptas lūpas ir vėl prunkštelėjo.

– O gal nusisuksi savo dailų sprandą!

Jis patenkintas sukikeno, žengė ant greitesnės šaligatvio juostos ir neatsigręždamas nutolo.

Talė sumirksėjo. Tokios reakcijos ji nesitikėjo. Pro šalį praslinko iškreiptas Talės atspindys nežinia kokio pastato lange. Ji vis dar buvo ypatinga, veidas nuožmiai gražus, skirtas kelti per ilgus amžius žmonijos sukauptą baimę. Bet vyriškis jos neišsigando.

Talė papurtė galvą. Galbūt šio miesto Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai nesislapsto, o vyras jau yra matęs nuožmiųjų gražuolių. Tačiau kokia prasmė atrodyti kraupiai, jei visi prie tokios išvaizdos pripratę?

Talė mintyse atgamino pokalbį. To vyro tarmė buvo labai panaši į reindžerių – greita, kapota, tiksli. Matyt, čia jų gimtasis miestas.

Jei šis miestas – Naujieji Dūmai, kur tada Šėja? Talė padidino odos antenos paieškos lauką, bet jokio skimbtelėjimo neišgirdo. Žinoma, miestai dideli, Šėja gali tiesiog būti ne ryšio zonoje. O gal draugė, pykdama ant Talės dėl paskutinės išdavystės, tiesiog išjungė odos anteną?

Talė dirstelėjo į nusileidimo aikštelę. Sraigtasparnio mentės vis dar sukosi tuščia eiga. Gal šis miestas nėra Naujieji Dūmai, o sraigtasparnis čia nusileido tik prisipilti kuro?

Talė žengė ant priešinga kryptimi judančio šaligatvio, tada patraukė nusileidimo aikštelės link. Pro šalį praslinko pora naujųjų gražuolių. Jie dėvėjo kostiumus. Merginos oda buvo blyškesnė nei leidžia Gražuolių komitetas, plaukai raudoni, o veidas nusėtas strazdanų, kaip mažvaikių, nuolat bijančių persikaitinti saulėje. Vaikino oda buvo tamsi, beveik juoda, o raumenys per daug išryškinti.

Galbūt todėl vidutinės trukmės gražuolis šitaip keistai elgėsi, tiksliau, nekreipė jokio dėmesio į Talės kostiumą? Turbūt šįvakar kažkur vyks kaukių balius ir visi gražuoliai pasidabino kostiumais. Kosmetinės operacijos buvo ekstremalesnės nei leidžiama Talės mieste, bet guodė tai, kad ji, mėgindama išsiaiškinti, kas vyksta, neatrodys balta varna.

Žinoma, juodi jos maskuojamojo kostiumo šarvai nėra itin madingi. Truputį pasikrapščiusi Talė pakeitė kostiumą taip, kad jis būtų panašus į dviejų naujųjų gražuolių dėvimus kostiumus – išmargintas drąsių spalvų dryžiais; šitaip namie rengiami mažvaikiai. Dėl ryškių kostiumo spalvų Talė tapo dar labiau pastebima, bet kai pro šalį praslinko daugiau jaunų gražuolių – peršviečiamai blyškiais veidais, per didelėmis nosimis ir beprotiškai margais drabužiais, – Talė pasijuto beveik viena iš jų.

Pastatai nelabai skyrėsi nuo tų, tarp kurių Talė užaugo. Du, stovintys abipus sraigtasparnių nusileidimo aikštelės, atrodė įprasti valstybiniai monolitiniai statiniai. Beje, ant to, kuris stovėjo arčiau, buvo iškalti žodžiai: „MIESTO ROTUŠĖ“, o virš daugumos išsukimų iš šaligatvio kabėjo nuorodos į miesto agentūras. Priešais Talę stūksojo pokylių bokštai ir gyvenamieji rūmai – turbūt tai Naujųjų Gražuolių Miestas. Kiek toliau buvo matyti bjaurulių bendrabučiai ir futbolo aikštės.

Tačiau keista: Naujųjų Gražuolių Miesto ir Bjaurulių Miesto neskyrė upė. Patekti iš vieno miesto į kitą būtų visiškai lengva. O kaip jie sulaiko mėginančius sužlugdyti vakarėlius?

Bent kol kas Talė nepastebėjo nė vieno sergėtojo. Nejau niekas čia nežino, ką reiškia nuožmus jos grožis?

Jauna gražuolė užlipo ant šaligatvio ir atsistojo greta Talės. O toji nusprendė patikrinti, ar gali būti palaikyta vietine.

– Kur šįvakar vyksta puota? – paklausė Talė, stengdamasi mėgdžioti vietinę tarmę ir vildamasi, kad, nežinodama tokių dalykų, neatrodo per daug atsitiktinė.

– Puota? Klausi apie vakarėlį?

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Na, taip.

Mergina nusijuokė.

– Rinkis. Jų nesuskaičiuojama daugybė.

– Taip, daugybė. Tačiau kur vyks kaukių balius?

– Kaukių balius? – Mergina pažvelgė į Talę taip, tarsi ši būtų pasakiusi kažką labai atsitiktinio. – Gal tu tik ką išlipai iš sraigtinio?

Talė kilstelėjo antakius.

– Hm, sraigtasparnio? Taip, panašiai.

– Su tokiu veidu? – susiraukė mergina. Jos oda buvo tamsiai ruda, rankų nagai papuošti mažais ekranais, rodančiais skirtingus mirgančius vaizdus.

Talei liko tik gūžtelėti pečiais.

– Ak, suprantu. Neužteko kantrybės palaukti, kol atrodysi kaip mes? – Mergina vėl nusijuokė. – Klausyk, vaikeli, tau tikrai reikėtų pabūti su naujokais, bent jau kol sužinosi, kas čia vyksta. – Ji prisimerkė ir spragtelėjusi pirštais susijungė su miesto sąsaja. – Diegas sako, kad šįvakar jie visi bus Apžvalgos bokšte.

– Diegas?

– Miesto vadovai, – juokdamasi paaiškino mergina, o jos nagai blykstelėjo garso ritmu. – Na, vaikeli, tikrai esi tik ką išlipusi iš sraigtinio.

– Taip, tikrai. Ačiū, – padėkojo Talė, staiga pasijutusi labai vidutinė.

Keliaujant po šį miestą, jos jėga ir greitis nieko nereiškė, ir net nuožmus grožis niekam nedarė įspūdžio. Talė pasijuto tarsi vėl būtų tapusi bjaurule. Žinoti, kur vyksta šauniausios puotos ir kaip dera apsirengti, čia buvo svarbiau nei jaustis antžmogiu.

– Ką gi, sveika atvykusi į Diegą, – šūktelėjo mergina, nužengė ant greitosios šaligatvio juostos ir pamojavo ranka – šitaip mojama per vakarėlį, kai norima atsikratyti keblumų keliančios nevykėlės.

Talė artėjo prie nusileidimo aikštelės ir atsargiai dairėsi, ar nepamatys pabėgusių nusikaltėlių. Atkeliavusi iki gyvatvorės, ant kurios nukrito, mergina nulipo nuo judančio šaligatvio ir pažvelgė pro išlaužytas šakas.

Nusikaltėliai jau buvo išlipę iš sraigtasparnio, bet vis dar kraustė savo mantą. Tikri burbulagalviai – niekaip negalėjo atsirinkti, kieno kuri orlentė. Visi buvo susispietę aplink reindžerį, o šis rikiavo juos tarsi mažvaikius eilėje prie ledų.

Zeinas stovėjo ir kantriai laukė. Jis atrodė laimingesnis nei bet kada. Jį buvo apsupę keli nusikaltėliai, jie sveikindami tapšnojo vienas kitam per nugarą.

Vienas nusikaltėlis atnešė Zeinui jo orlentę, ir visi aštuoni patraukė didžiulio pastato, stovinčio priešais rotušę, link.

Tai buvo ligoninė. Suprantama. Bet kurį atvykėlį derėjo patikrinti, ar neserga, ar nėra susižeidęs, ar kelionėje neapsinuodijo maistu. Ir kadangi šis miestas iš tiesų yra Naujieji Dūmai, naujokams taip pat bus pašalinti pakitimai smegenyse, paverčiantys burbulagalviais.

Akivaizdu, pagalvojo Talė. Nebėra jokio būtinumo ryti Madės tabletes. Visi pabėgėliai atvyksta čionai, į miesto ligoninę, ir profesionalūs gydytojai pasirūpina jų smegenimis.

Talė žengė žingsnį atgal, iš lėto iškvėpė ir galiausiai pripažino neginčijamą tiesą: Naujieji Dūmai yra tūkstantį kartų didesni ir galingesni nei jiedvi su Šėja manė.

Miesto valdžia priima pabėgėlius iš kitų miestų ir išgydo juos nuo burbulagalviškumo. Talei dingtelėjo, kad nė vieno iki šiol čia sutikto žmogaus smegenys nebuvo pakitusios. Jie visi atvirai dėstė savo nuomonę, visai ne taip, kaip burbulagalviai.

Tada suprantama, kodėl šis miestas – sutiktoji mergina jį pavadino Diegu – atsisakė Gražuolių komiteto standartų ir leido kiekvienam atrodyti taip, kaip jis nori. Miestas netgi stato naujus namus aplinkiniuose miškuose ir plečiasi į tyrus.

Jei taip, neverta stebėtis, kad Šėjos čia jau nėra. Tikriausiai draugė išvyko namo pranešti daktarei Keibl ir Ypatingųjų aplinkybių skyriui.

Tačiau ką skyrius padarys? Juk miestai neturi teisės vienas kitam nurodinėti, kaip tvarkytis.

Šie Naujieji Dūmai gali išlikti amžinai.

Atsitiktinių miestas

Talė visą dieną vaikštinėjo po miestą ir lygino, kuo jis skiriasi nuo jos gimtojo.

Ji matė kartu besibūriuojančius gražuolius ir bjaurulius. Vadinasi, operacija draugų neišskiria. Mažvaikiai žaidė su broliais ir seserimis bjauruliais, o ne tūnojo Sukriošėlių Mieste su tėvais. Merginą stebino šie skirtumai, o dar didesnę nuostabą kėlė netvarkinga veidų struktūra, odos tekstūra ir kūnų formos. Kėlė nuostabą? Kur jau ten, kol Talė pripras prie tų pūkinių striukių, gyvatėlėmis puoštų rausvų pirštų, įvairių atspalvių – nuo visiškai juodos iki alebastro spalvos – odos, prie susiraičiusių it vandens roplys plaukų, praeis ne mažiau kaip amžinybė.

Čia galėjai pamatyti pulkus žmonių vienoda oda arba panašių veido bruožų, kaip būdavo šeimose prieš sumanant operaciją. Talė prisiminė prieš rūdžius buvusius laikus, kai panašūs žmonės burdavosi į gentis, klanus, vadinamąsias rases ir labai nekentė tų, kurių išvaizda buvo kitokia. Tačiau čia visi, regis, sutaria, nes buvo ir panašių žmonių grupelių, ir labai skirtingų.

Diego vidutinės trukmės gražuoliai nelabai pritarė operacijai. Dauguma jų buvo panašūs į Talės tėvus ir ne vienas bambėjo piktindamasis „naujais standartais“. Gražuoliai skundėsi visiškai atvirai ir Talė suprato: jų smegenys nepakitusios.

O sukriošėliai, regis, operacijos norėjo. Kai kurių veidai atrodė išmintingi, ramūs, keliantys pasitikėjimą – tokių veidų reikalavo Gražuolių komitetas Talės gimtajame mieste. Tačiau daugelis atrodė pernelyg jaunai. Dažnai Talei buvo sunku atspėti jų amžių, tarsi miesto chirurgai būtų leidę supanašėti visoms amžiaus grupėms.

Sprendžiant iš nugirstų pokalbių, keli žmonės tebebuvo burbulagalviai. Dėl nežinia kokios priežasties – gal dėl įsitikinimų ar mados – jie nenorėjo naikinti pakitimų smegenyse.

Matyt, čia galima elgtis kaip kam šauna į galvą. Talė pasijuto tarsi nusileidusi į Atsitiktinių Miestą. Visi čia buvo tokie skirtingi, kad ypatingas Talės veidas… niekuo neišsiskyrė.

Kaip galėjo šitaip atsitikti?

Tikriausiai viskas pasikeitė nelabai seniai. Pokyčiai tebesitęsė – visa aplinkui vilnijo, tarsi įmetus akmenėlį į mažą tvenkinį.

Talei pavyko odos antena pagauti miesto transliuojamą dažnį ir ji išgirdo ginčus. Buvo diskutuojama, ar išmintinga priimti pabėgėlius, aptarinėjami grožio standartai, o daugiausia kalbama apie naujas statybas miesto pakraštyje. Ir niekas nesivargino ginčytis maloniai ir civilizuotai, kaip buvo priimta Talės gimtajame mieste. Talei dar nebuvo tekę girdėti, kad suaugusieji šitaip kivirčytųsi, net kalbėdami privačiai. Regėjosi, jog šiuo dažniu naudojasi grupelė bjaurulių. Nesant pakitimų smegenyse, dėl kurių visi tampa malonūs, žmonės čia pykosi ir kariavo žodžiais, vaizdiniais ir idėjomis.

Šie ginčai atrodė begaliniai, beveik kaip rūdžių laikais, kai dėl kiekvieno klausimo buvo viešai diskutuojama, užuot leidus vyriausybei dirbti savo darbą.

Talė suprato, kad šie pokyčiai Diege – tik pradžia. Ji matė, kaip miestas kunkuliuoja, nesupančioti protai svaidosi nuomonėmis, ir regėjosi, kad viskas tuoj sprogs.

Tą vakarą ji nuėjo į Apžvalgos bokštą.

Miesto sąsaja nukreipė Talę į aukščiausią tašką – parką ant kreidingos uolos, atgręžtą į miesto centrą. Talės sutikta jauna gražuolė sakė teisybę: parkas buvo prigužėjęs pabėgėlių – pusė jų buvo bjauruliai, pusė – naujieji gražuoliai. Daugumos veidai dar nebuvo pakeisti operacijos, jie dar nebuvo pasirengę madingoms kosmetinėms įmantrybėms. Talė suprato, kodėl naujokai laikosi drauge: praleidę dieną Diego gatvėse, jie jautėsi smagiau regėdami senovinius Gražuolių komiteto sukurtus veidus.

Talė vylėsi čia sutikti Zeiną. Pirmą kartą nuo pabėgimo pradžios ji šitaip ilgai nestebi vaikino. Merginai rūpėjo sužinoti, ką jam darė miesto ligoninėje. Ar, pašalinus pakitimus smegenyse, Zeinas mažiau drebės? Kokiu jis norės tapti čia, kur kiekvienas gali atrodyti kaip patinka, kur netgi neįmanoma būti vidutiniam?

Galbūt čia vaikinui suteiks geresnę pagalbą nei Talės gimtojo miesto ligoninėje? Gal beprotiškas operacijas atliekantys Diego chirurgai yra patyrę kaip ir daktarė Keibl?

Galbūt, kai jiedu bučiuosis kitą kartą, viskas bus kitaip.

Net jei Zeinas liks koks buvęs, Talė įrodys jam, kad pati pasikeitė. Kelionė per tyrus ir įspūdžiai Diege ją jau pakeitė. Galbūt Talei galų gale pavyks parodyti tikrąjį savo veidą, kurio nepalietė jokios operacijos.

Talė tūnojo tamsoje, atokiau nuo sklandančių šviestuvų, ir klausėsi naujokų pokalbių. Muzika nebuvo labai garsi, mat puotos tikslas buvo susipažinti, o ne pavalgyti ir išgerti. Žmonės bendravo įvairiomis tarmėmis ir net pietų kraštų kalbomis. Pabėgėliai pasakojo, kaip keliavo į susitikimo vietas, išsibarsčiusias visame žemyne, – apie juokingus, alinančius ar net pavojingus žygius per tyrus. Vieni atskrido orlentėmis, kiti atkako pėsčiomis, kai kurie tvirtino pavogę sergėtojų oromobilius su keliamaisiais propeleriais ir per laukinę gamtą keliavę patogiai.

Vakarėlio dalyvių, kaip ir Diego gyventojų, vis gausėjo, vis plūdo nauji pabėgėliai. Netrukus prie uolos krašto Talė pamatė Perisą ir kelis kitus nusikaltėlius.

Ji pasitraukė į šešėlį, atidžiai nužvelgė minią ir ėmė svarstyti, kur dingo Zeinas. Gal jai vis dėlto reikėjo laikytis arčiau vaikino? Šis miestas toks keistas. Žinoma, Zeinas tikriausiai mano, kad Talė atsiliko nuo sraigtasparnio ir vis dar keliauja tyrais. Galbūt jam netgi palengvėjo atsikračius Tale?..

– Sveika, aš – Džonas, – pasigirdo balsas už nugaros.

Talė atsigręžė ir vos nesusidūrė kaktomuša su standartiniu naujuoju gražuoliu. Išvydęs jos nuožmų grožį ir tatuiruotes, vaikinas kilstelėjo antakius, bet neišsigando. Matyt, jau buvo įpratęs Diege matyti beprotiškų operacijų pakeistus veidus.

– Talė, – prisistatė ji.

– Juokingas vardas.

Talė susiraukė. Jai pasirodė, kad Džonas – gana atsitiktinis vardas, nors vaikino tarmė jai buvo girdėta.

– Tu – pabėgėlė, tiesa? – kamantinėjo Džonas. – Išmėginai naują veido plastinę operaciją?

– Šitą? – Talė pirštais perbraukė sau per veidą. Nuo tada, kai ji pabudo Ypatingųjų aplinkybių skyriaus būstinėje, nuožmus grožis jai regėjosi kaip jos išskirtinumo ir ypatingos paskirties ženklas. O šitas vidutinis vaikinas klausia, ar Talė išmėgino, lyg tai būtų nauja šukuosena.

Bet išsiduoti ji neketino.

– Taip, – atsakė. – Patinka?

Vaikinas gūžtelėjo pečiais.

– Mano draugai pataria verčiau palaukti, susipažinti su madomis. Nenorėčiau atrodyti kaip kaimo keistuolis.

Talė iš lėto iškvėpė, stengdamasi nusiraminti.

– Manai, atrodau kaip keistuolė?

– Iš kur man žinoti? Aš ką tik atvykau, – atšovė vaikinas ir nusijuokė. – Dėl savo išvaizdos dar neapsisprendžiau. Bet tokios, sakyčiau, baisios, turbūt nenorėčiau.

„Baisios?“ Talė pajuto, kaip kyla pyktis. Gal parodyti šiam pasipūtusiam mažam gražuoliui, kas iš tiesų yra baisu?

– Tavimi dėtas pašalinčiau tuos randus, – pridūrė vaikinas. – Jie niūroki.

Talė vikriai sugriebė vaikiną už naujos ryškiaspalvės striukės. Suleido nagus į audinį, pakėlė vaikiną nuo žemės ir nusišypsojo, iššiepdama aštrius dantis.

– Klausyk, prieš penkias minutes buvęs burbulagalvi, šitie randai – ne mados šauksmas. Apie juos tu niekada net…

Staiga Talės galvoje tyliai skimbtelėjo.

– Tale-va, – pasigirdo pažįstamas balsas, – nuleisk vaiką ant žemės.

Talė sumirksėjo ir pakluso.

Jos odos antenos surado kitą pjaustytoją.

Vaikinas sukikeno.

– Ei, šauniai sugalvota! Tokių dantų dar neteko matyti.

– Užsičiaupk! – burbtelėjo Talė. Ji ištraukė nagus iš suniokotos striukės ir apgręžė vargšelį, atsukdama veidu į minią.

– Tu iš gaujos? – toliau tarškėjo gražuolis. – Anas vyrukas atrodo visai kaip tu!

Akimis pasekusi vaikino mostą, Talė pamatė pro minią link jos besibraunantį pažįstamą veidą. Artėjančio žmogaus tatuiruotės sukosi iš džiaugsmo.

Tai buvo Faustas, besišypsantis ir ypatingas.

Susitikimas

– Faustai! – sušuko Talė ir iškart suprato, kad šaukti nereikėjo.

Jų odos antenos jau gaudė viena kitos signalus ir susidarė dviejų vartotojų tinklas.

– Vadinasi, vis dar mane prisimeni? – pajuokavo Faustas. Vaikino balsas nuskambėjo čia pat, tarsi jis šnibždėtų į ausį.

Pastarąsias savaites Talė taip troško jaustis pjaustytoja ir kažkam priklausyti, tad dabar jos kūnu perbėgo drebulys. Pamiršusi akiplėšą gražuolį, ji nubėgo prie Fausto.

Talė apkabino bičiulį.

– Kaip tu?

– Geriau nei gerai.

Talė atsitraukė nuo vaikino. Ji buvo pervargusi, smegenys išsekusios nuo to, ką šiandien teko suvokti, o čia dar Faustas stovi prieš ją, gyvas ir sveikas.

– Kas tau nutiko? Kaip pavyko pabėgti?

– Ilga istorija.

Talė linktelėjo, tada papurtė galvą.

– Faustai, aš visiškai sutrikusi. Šis miestas toks atsitiktinis. Kas čia vyksta?

– Diege?

– Taip. Man visa tai atrodo netikra.

– Patikėk, tai tikra.

– Tačiau kas nutiko? Kas leido, kad tai įvyktų?

Faustas susimąstė ir įsispoksojo į miesto šviesas.

– Kiek žinau, tai vyksta jau seniai. Šis miestas niekada nebuvo panašus į mūsiškį. Čia nėra tokių ribų tarp gražuolių ir bjaurulių, kaip pas mus.

Talė linktelėjo.

– Čia nėra upės.

Faustas nusijuokė.

– Galbūt ir tai turėjo įtakos. Bet šiame mieste visada buvo mažiau burbulagalvių nei pas mus.

– Pamenu reindžerius, su kuriais susipažinau pernai. Jų smegenyse nebuvo pakitimų.

– Net mokytojų smegenyse jų nėra, Tale. Visi čia užaugo mokomi ne burbulagalvių.

Talė sumirksėjo. Nėra ko stebėtis, kad Diego valdžia palankiai vertina Dūmus. Maža laisvai mąstančiųjų kolonija jiems visai neatrodo pavojinga.

Faustas palinko arčiau.

– Žinai, kas dar čia keista, Tale? Šiame mieste nėra jokio Ypatingųjų aplinkybių skyriaus. Tad kai pradėjo tiekti tabletes, Diego valdžia niekaip negalėjo to sustabdyti, tiesiog nepajėgė kontroliuoti situacijos.

– Nori pasakyti, kad dūmiečiai užvaldė miestą?

– Ne visai užvaldė. – Faustas vėl nusijuokė. – Miestui vis dar vadovauja valdžia. Bet permainos čia įvyko kur kas greičiau, nei tai būtų atsitikę pas mus. Tabletės čionai atkeliavo vos prieš mėnesį, o jau pabudo dauguma žmonių. Visa sistema ėmė byrėti ir, spėju, tebebyra.

Prisiminusi, ką matė per pastarąsias dvylika valandų, Talė linktelėjo.

– Teisingai pastebėjai. Visas šis miestas kraustosi iš proto.

– Priprasi, – užtikrino Faustas ir nusišypsojo.

Talė prisimerkė.

– Ir tavęs tai netrikdo? Ar matei miesto pakraštyje iškirstą mišką?

– Žinoma, mačiau, Tale-va. Miestas privalo plėstis. Jo gyventojų sparčiai daugėja.

Bičiulio žodžiai buvo tarsi smūgis į pilvą.

– Faustai… gyventojų neturi daugėti. Negalima to leisti.

– Tale, jie neveisia naujų gyventojų. Tai – pabėgėliai.

Vaikinas gūžtelėjo pečiais, tarsi sakydamas: „Didelio čia daikto“, ir Talė pajuto, kaip kažkas suspurda jos viduje. Nors Faustas nuožmiai gražus, nors jo žodžiai maloniai skamba ausyse, blyksi jo tatuiruotės ir jis turi aštrius tarsi skustuvai dantis, vis dėlto jam nederėtų šitaip kalbėti. Jis kalba apie laukinius tyrus, apie tai, kad grupelė godžių gražuolių nori juos nuniokoti.

– Ką dūmiečiai tau padarė? – sausai paklausė Talė.

– Nieko tokio, ko nebūčiau prašęs.

Talė įnirtingai papurtė galvą – ji netikėjo savo ausimis.

Faustas atsiduso.

– Eikš su manimi. Nenoriu, kad mus girdėtų miesto vaikai. Ypatingiems čia galioja keistos taisyklės. – Jis uždėjo ranką Talei ant peties ir nusivedė į kitą parko pusę. – Pameni mūsų pernykštį didįjį pabėgimą?

– Žinoma, pamenu. Nejau esu panaši į burbulagalvę?

– Nelabai, – šypsodamasis pripažino Faustas. – Kai sekiklis Zeino dantyje įsijungė, o tu užsispyrei likti su juo, kai kas atsitiko. Bėgdami nuo persekiotojų, mes, nusikaltėliai, su dūmiečiais kai ką sutarėme.

Faustas nutilo, mat jie ėjo pro grupelę naujųjų gražuolių. Šie kaip tik lygino naujos plastinės operacijos rezultatus: jų odos spalva muzikos ritmu kaitaliojosi nuo baltos kaip popierius iki juodos it degutas.

– Ką sutarėt? – per odos anteną sušvokštė Talė.

– Dūmiečiai žinojo, kad Ypatingųjų aplinkybių skyrius verbuoja naujus agentus. Ypatingųjų gretos kasdien gausėjo, o jas labiausiai papildė kaip tik tie bjauruliai, kurie kadaise buvo pabėgę į Senuosius Dūmus.

Talė linktelėjo.

– Juk žinai taisykles. Tik tas, kas krečia išdaigas, gali tapti ypatinguoju.

– Žinoma. Tačiau dūmiečiai tai suprato tik dabar.

Jaunuoliai beveik pasiekė kitą parko kraštą, kur medžiai metė tamsius šešėlius.

– Madė vis dar turėjo daktarės Keibl duomenis. Taigi manė galinti sukurti vaistus ypatingiesiems išgydyti, – toliau kalbėjo Faustas.

Talė sustingo.

– Ką?

– Vaistus, Tale. Tačiau juos reikėjo išbandyti. Vadinasi, turėjo atsirasti savanoris. Toks, kaip tu. Juk sutikai, kad tave išgydytų, o tada leidaisi paverčiama gražuole.

Talė pažvelgė vaikinui į akis – pamėgino įsiskverbti į juodą jų gelmę. Fausto akys buvo kažkokios kitokios… Nuobodesnės, tarsi šampanas be burbuliukų.

Faustas, kaip ir Zeinas, kažką prarado.

– Faustai, – tyliai kreipėsi ji į vaikiną, – tu jau nesi ypatingasis.

– Kai bėgome, sutikau išgerti naujuosius vaistus, – aiškino Faustas. – Mes visi sutikome. Jei mus sučiups ir pavers ypatingaisiais, tegul Madė pamėgina mus išgydyti.

Talei suspaudė širdį. Štai kodėl dūmiečiai pasiėmė Faustą, o Šėjai leido pabėgti. Sąmoningas sutikimas – štai koks Madės pasiteisinimas, kad galėtų žaisti su žmonių smegenimis.

– Sutikai, kad su tavimi eksperimentuotų? Nejau neprisimeni, kas nutiko Zeinui?

– Kažkas turėjo sutikti, Tale, – atsakė Faustas ir išsitraukė švirkštą. – Vaistas veiksmingas ir visiškai saugus.

Talė iššiepė dantis. Nuo minties, kad jos smegenis gali sunaikinti nanai, pašiurpo oda.

– Nedrįsk manęs liesti, Faustai. Aš tave sužalosiu, jei būsiu priversta.

– Ne, – tyliai atsakė Faustas ir ištiesė ranką, siekdamas Talės kaklo.

Talė sulaikė švirkštą vos per kelis centimetrus nuo gerklės. Ji stipriai pasuko vaikinui ranką, norėjo priversti išmesti švirkštą. Išgirdo, kaip sutraška Fausto pirštai. Vaikinas kilstelėjo kitą ranką, ir Talė suprato: jis turi dar vieną švirkštą. Talė krito ant žemės, o Fausto ranka praslydo jai pro pat veidą.

Faustas vis puolė, abiem rankomis mėgindamas įsmeigti jai adatą. Talė ėmė šliaužti per žolę atbula ir visaip stengėsi išvengti dūrio. Faustas įnirtingai mojavo švirkštu, bet mergina įspyrė jam į krūtinę, paskui į smakrą. Vaikinas suklupo ir pasitraukė atatupstas. Faustas jau buvo kitoks – galbūt vis dar greitesnis už atsitiktinį, bet jau nebe toks vikrus kaip Talė. Vaikinas neteko nuožmumo ir pasitikėjimo savimi.

Laikas sulėtėjo, tad Talė nesunkiai atspėjo, kada Faustas vėl puls. Taikliu kojos smūgiu ji išspyrė švirkštą vaikinui iš rankų.

Maskuojamasis kostiumas užfiksavo Talės adrenalino antplūdį; jo žvynai suvilnijo ir sukietėjo tapdami šarvais. Talė pašoko ant kojų ir puolė Faustą. Vaikinas vožė jai į alkūnę, bet maskuojamojo kostiumo šarvai sutraiškė švirkštą. Talė smogė Faustui į skruostą. Vaikinas svirduliuodamas pasitraukė. Jo tatuiruotės sukosi kaip pašėlusios.

Tamsoje pasigirdo šiugždesys – kažkas artėjo oru. Talė įjungė infraraudonųjų spindulių regą ir krito ant žemės. Jos pojūčiai kaipmat tapo aštresni. Tarp medžių suspindo tuzinas švytinčių žmogystų, pusė jų stovėjo lankininkų poza.

Merginai virš galvos sušnarėjo plunksnos – tai lėkė strėlės su švytinčiomis adatėlėmis. Bet Talė jau buvo įsimaišiusi tarp besilinksminančiųjų. Ji keturpėsčia brovėsi pro minią, vis partrenkdama pabėgėlius ir šitaip statydama žmonių užtvarą. Kažkas ant jos išpylė alų, muziką perrėkė išgąstingi šūksniai.

Talė pašoko ant kojų ir zigzagais nėrė į minią. Visur buvo pilna dūmiečių. Jie drąsiai nardė tarp suglumusių pabėgėlių. Jų buvo labai daug, tad visi drauge būtų įveikę Talę. Aišku, kodėl Apžvalgos bokšte daugybė dūmiečių – juk Diege jie įkūrę savo bazę. Jiems tereikia kartą bakstelėti Talei švirkštu, ir persekiojimas baigtųsi.

Prarasdama budrumą ir vaikščiodama po miestą tarsi turistė, Talė pasielgė kvailai. O dabar ją pričiupo… Ji atsidūrė tarp priešų ir uolos, dėl kurios ši vieta buvo pavadinta Apžvalgos bokštu.

Tamsoje ji nubėgo prie uolos krašto.

Lėkdama per atvirą aikštę, pajuto atskriejant dar kelias strėles, bet išsisuko tai susigūždama, tai risdamasi kūlio – pasitelkusi visus pojūčius ir refleksus. Kaskart tobulai judėdama Talė suprato: ji nenori tapti tokia kaip Faustas – pusiau ypatinga, lėkšta, tuščiagalvė ir išgydyta.

Ji beveik pasiekė uolos kraštą.

– Tale, palauk! – per tinklą atsklido Fausto balsas. Vaikinas, regis, šaukė bėgdamas, nes sunkiai gaudė kvapą. – Juk neturi tąsiosios striukės!

Talė nusišypsojo.

– Man jos ir nereikia.

– Tale!

Ir vėl praskriejo strėlių lietus, bet Talė laiku parkrito ant žemės ir nusirito kone iki pat uolos krašto. Tada pašoko ir pro du pabėgėlius, spoksančius į apačioje stūksančius jų naujuosius namus, nėrė į tuštumą…

– Gal išprotėjai? – šaukė Faustas.

Talė krito žemyn ir žvelgė į Diego šviesas. Pro šalį pralėkė blyški uolos siena, prismaigstyta metalo kablių, skirtų laipiotojų įrangai tvirtinti. Apačioje driekėsi tamsus parkas, apšviestas kelių žibintų. Tikriausiai ten yra daugybė medžių ir kitų daiktų, ant kurių galima pasismeigti.

Mojuodama rankomis Talė apsigręžė ore, ketindama žvilgtelėti į savo persekiotojus, kurie vienas po kito rinkosi prie uolos krašto. Nė vienas jų nešoko paskui Talę – dūmiečiai per daug pasitikėjo savimi manydami gerai paspendę pasalą, tad nepasiėmė tąsiųjų striukių. Žinoma, kažkur netoli yra jų orlentės. Tačiau kol iki jų nubėgs, bus per vėlu.

Talė vėl atsigręžė veidu į žemę ir dar kelias sekundes krito apačion…

Paskutinę akimirką ji sušnibždėjo:

– Ei, Faustai, manai, išprotėjau? Aš turiu saugos apyrankes.

Skausmas buvo velniškas.

Saugos apyrankės gali sulaikyti ore, jei esi virš miesto magnetinio tinklo, bet jos skirtos apsaugoti krentant nuo orlentės, o ne šokant nuo aukštos uolos. Kitaip nei tąsioji striukė su dirželiais, saugos apyrankės neapglėbia viso kūno ir nepaskirsto stabdymo jėgos, tik sugriebia už abiejų riešų ir suka ratu, kol išsieikvoja jų keliamoji galia.

Būdama bjaurulė, Talė kelis kartus nesėkmingai krito ir išsisuko ranką ar pasitempė riešus. Po tokių kritimų, kai atrodydavo, jog nedraugiškas milžinas mėgina išplėšti tau rankas, noras vėl lipti ant orlentės praeidavo ilgam.

Tačiau jai dar niekada taip neskaudėjo, kaip dabar.

Saugos apyrankės įsijungė likus penkiems metrams iki žemės. Nebuvo jokio perspėjimo, magnetinė jėga atsirado staiga, o ne palaipsniui stiprėdama. Regėjosi, kad Talei prie riešų pririšti du lynai, tokio ilgio, kad ją staiga sulaikytų paskutinę akimirką.

Baisiai gėlė riešus ir pečius, skausmas buvo toks aštrus, kad Talei akimirką net aptemo protas. Bet smegenyse prasidėjo ypatingi cheminiai procesai, ir mergina greitai atgavo sąmonę. Ji vėl pajuto skausmingus sužaloto kūno protestus.

Talė sukiojosi pakibusi ant riešų, vaizdai apačioje skriejo ratu ir atrodė, kad sukasi visas miestas. Kančia vis didėjo, bet galiausiai Talė iš lėto sustojo, keliamoji apyrankių galia išsieikvojo ir mergina sudejavusi susmuko ant žemės.

Talė atsistojo. Jos kojos drebėjo, o žolė buvo pasityčiojamai minkšta. Netoli augo keli medžiai. Talė išgirdo čiurlenant upelį. Rankos karojo it negyvos, mergina juto vien beprotišką skausmą.

– Tale, – ausyse pasigirdo Fausto balsas, – kaip tu?

– O kaip tu manai? – sušvokštė Talė ir išjungė odos anteną.

Ak štai kaip dūmiečiai išsiaiškina, kur ji yra. Tai Faustas jiems padėjo sekti Šėją nuo pat pirmos jos atvykimo į miestą akimirkos…

Vadinasi, jie aptiko ir Šėją. Ar ją jau sučiupo? Tarp persekiotojų Talė draugės nematė…

Pečiuose jausdama nepakeliamą skausmą, Talė žengė dar kelis žingsnius. Gal jos keraminiai kaulai subyrėjo, o monoplaušelių raumenys sužaloti taip, kad neįmanoma sutaisyti?

Grieždama dantimis ji prisivertė pakelti ranką. Nutvilkė toks aštrus skausmas, kad Talė garsiai aiktelėjo, o kai sugniaužė kumštį, jis buvo apgailėtinai gležnas. Tačiau kūnas jos vis dėlto klausė.

Talė nubėgo prie medžių, nors vos galėjo tverti iš skausmo. Atsidūrusi po tamsia lapija, ji įjungė kostiumo maskuojamąjį režimą. Žvynai nuvilnijo riešais ir pečiais, ir skausmas vėl nutvilkė tarsi liepsna.

Talė rankose pajuto dilgčiojimą – tai darbavosi atstatomieji kūno nanai, bet sužalojimai buvo sunkūs, tad prireiks kelių valandų, kol viskas užgis. Norėdama užsitraukti ant veido maskuojamojo kostiumo gobtuvą, mergina kilstelėjo rankas. Suskaudo taip, kad ji vos nesuriko. Gerai dar, kad neprarado sąmonės, – apsaugojo ypatingos smegenys.

Sunkiai šnopuodama ji nusvirduliavo prie medžio, kurio šakos driekėsi palei pat žemę. Talė šoktelėjo aukštyn ir netvirtai nusileido ant vienos kojos, gaudydama orą atsirėmė į medžio kamieną. Akimirką, kuri prilygo amžinybei, atsikvėpė, tada pradėjo atkakliai ropštis aukštyn nesinaudodama rankomis, vien tik kibiapadžiais batais remdamasi į šakas.

Iš skausmo grieždama dantimis mergina lėtai kopė aukštyn. Širdis dunksėjo it pašėlusi. Talė pakilo metrą nuo žemės, tada dar vieną…

Pažvelgusi pro lapus, infraraudonųjų spindulių regos lauke ji pastebėjo žybčiojimą. Talė sustingo.

Merginos akių lygyje pro šalį prasklendė orlentė. Tamsoje švytintis skrendantysis sukiojo galvą į visas puses ir įtemptai klausėsi.

Talė ėmė kvėpuoti lėčiau ir niūriai nusišypsojo. Dūmiečiai tikėjosi, kad Faustas, jų sutramdytas ypatingasis, pateiks jiems Talę supakuotą, todėl netgi nepasivargino apsivilkti maskuojamųjų kostiumų. Tačiau šįkart nematoma yra Talė.

Skausmas kiek atlėgo, mergina juto, kaip pečiuose susikaupę nanai dūgzdami taiso sužalojimus ir švirkščia nuskausminamuosius. Kol Talė nejudėjo, mažosios mašinos jos kančią pavertė pakenčiamu buku skausmu.

Talė išgirdo, kaip kiti jos ieškantieji tolumoje šlamina lapus. Matyt, tikisi pabaidyti ją it paukščių pulkelį. Arčiausiai esanti dūmietė medžiojo tyliai, įdėmiai klausydamasi ir akylai stebėdama. Orlentės pilotė stovėjo šonu ir, atidžiai dairydamasi tarp medžių, iš lėto kraipė galvą. Iš silueto buvo galima spręsti, kad persekiotoja dėvi infraraudonuosius akinius.

Talė nusišypsojo. Naktinės regos prietaisas padės ne ką geriau nei talžymas per medžius. Tačiau netrukus žmogysta sustingo ir įsistebeilijo tiesiai į Talę. Persekiotojos orlentė staiga sustojo.

Talė atsargiai suktelėjo galvą ir ėmė apžiūrinėti save. Ką anoji gali pamatyti?

Ir tada ji suprato. Pastarąsias dienas ji nebuvo nusivilkusi maskuojamojo kostiumo ir šiam teko kęsti visas Talės sėkmes ir nesėkmes… O šuolis nuo Apžvalgos bokšto tapo lemtingu – prairo dešinio peties siūlė. Žvelgiant pro infraraudonųjų spindulių akinius, ta vieta turėjo švytėti beveik baltai, o prasimušanti Talės kūno šiluma – tvieksti kaip saulė.

Žmogysta atsargiai ir iš lėto prisklendė arčiau.

– Ei, – nervingai šūktelėjo ji, – regis, kažką aptikau.

– Kas ten? – pasigirdo kitas balsas.

Talė jį atpažino. „Deividas“, – ištarė ji mintyse ir pajuto, kaip visu kūnu perbėga virpulys. Ji taip arti vaikino, bet vos pajėgia sugniaužti kumštį.

Dūmietė tebespoksojo į Talę ir tylėjo, paskui atsakė:

– Šiame medyje yra šilumos šaltinis. Beisbolo kamuoliuko dydžio.

Pasigirdo Deivido juokas, o kažkas kitas sušuko:

– Tikriausiai voverė.

– Ne, nebent ta voverė dega.

Talė užsimerkė ir paliepė kūnui sulėtinti medžiagų apykaitą, kad išsiskirtų mažiau energijos. Tačiau dūmietė atspėjo teisingai: Talės širdis kalė it pašėlęs variklis, o nanai plušėjo gydydami pečius, tad Talė iš tiesų jautėsi taip, tarsi degtų.

Ji pamėgino pakelti ranką ir uždengti prairusią siūlę, bet raumenys neklausė. Talė pajėgė tik nejudėdama stovėti vietoje.

Link jos ėmė sklęsti kitos švytinčios žmogystos.

– Deividai! – šūktelėjo kažkas iš toliau. – Jie atvyksta!

Deividas nusikeikė ir apgręžė savo orlentę.

– Turbūt nenudžiugs mus čia pamatę. Dinkime!

Mergina ant orlentės nusivylusi sušnarpštė, tada pakreipė savo lentą ir nėrė paskui Deividą. Kiti dūmiečiai nardydami tarp lapuočių viršūnių nuskrido porelei pavymui.

Įdomu, kas atvyksta? – svarstė Talė. Kodėl dūmiečiai ją paliko? Ko jie Diege bijo?

Miške pasigirdo dundėjimas – kažkas bėgo artyn. Talė pamatė ryškiai geltonus blyksnius. Tokias uniformas – geltonas su ryškiomis juodomis juostomis, panašias į kamanių kostiumus, – ji šiandien matė. Taip vilkėjo saugos darbuotojai ir sergėtojai.

Mergina prisiminė Fausto žodžius, esą Diego valdžia vis dar vadovauja miestui, ir nusišypsojo. Sergėtojai galbūt ir pakenčia dūmiečius, bet tikrai nepritaria mėginimams per vakarėlį grobti žmones.

Talė tvirčiau prisispaudė prie medžio kamieno. Prairusi maskuojamojo kostiumo siūlė žiojėjo tarsi kraujuojanti žaizda. Jei atvykėliai turi naktinės regos prietaisus, jie, kaip ir dūmiečiai, Talę pamatys. Mergina vėl pamėgino pakelti ranką ir uždengti siūlę…

Nutvilkė aštrus skausmas ir Talei ėmė suktis galva. Ji nevalingai aiktelėjo, tada stipriai užsimerkė, kad tik vėl nesuriktų.

Staiga pasaulis pakrypo. Atsimerkusi Talė per vėlai suprato, kad viena koja nuslydo nuo šakos. Ji ėmė nevalingai grabalioti rankomis ieškodama į ką įsikibti, bet nuo šių pastangų kūną pervėrė nepakeliamas skausmas. Talė pasviro ir žnektelėjo ant žemės, o kiekviena ją kliudžiusi šaka dar padidino skausmą.

Mergina išsitiesė ant žemės, išskėtusi rankas ir kojas tarsi manekenas, ir sukriokė.

Po minutės Talę apsupo geltonais kostiumais vilkintys sergėtojai.

– Nejudėk! – šiurkščiai įsakė vienas.

Apsidairiusi Talė suaimanavo iš nevilties. Sergėtojai buvo neginkluoti. Paprasti vidutinės trukmės gražuoliai atrodė išsigandę tarsi pulkas kačių, apspitusių dobermaną. Nesužalota ji galėtų nusijuokti jiems į veidą, prišokti ir ištaškyti visus tarsi domino kauliukus.

Tačiau dabar sergėtojai Talės negebėjimą judėti palaikė pasidavimu.

Morfologiniai pažeidimai

Talė pabudo veltiniu išmuštoje palatoje.

Čia kvepėjo visiškai taip pat, kaip ir didelėje ligoninėje namie: tas pats specifinis dezinfekuojamojo skysčio kvapas ir nemalonus daugybės žmonių, kuriuos prausė robotai, tvaikas. Be to, Talė užuodė kažkur paslėptų ligoninės ančių skleidžiamą dvoką.

Tačiau palatose sienos paprastai nebūna išmuštos veltiniu ir jose yra durys. Tikriausiai jų esama ir čia, tik paslėptos po veltiniu. Lubose įmontuoti plaušeliai skleidė švelnią įvairiaspalvę pastelinę šviesą. Tai tikriausiai turėjo raminti pacientus.

Talė atsisėdo, pamankštino rankas ir pasitrynė pečius. Raumenys vis dar buvo sustingę ir skaudėjo, bet jėga grįžo. Sergėtojai tramdydami Talę suleido vaistų ir mergina kurį laiką buvo be sąmonės. Kartą panašiai buvo per treniruotę, kai Šėja sulaužė Talei ranką norėdama parodyti, kaip veikia savigydos sistema. Ir tada prireikė kelių valandų, kol Talė vėl ėmė jaustis gerai.

Talė nuspyrė antklodę, pažvelgė į save ir sumurmėjo:

– Matyt, čia pokštas.

Ji vilkėjo ne maskuojamąjį kostiumą, o buvo aprengta plonais vienkartiniais naktiniais marškiniais, išmargintais rausvomis gėlėmis.

Atsistojusi Talė nusiplėšė marškinius, sumaigė juos į gniutulą ir numetusi ant grindų paspyrė po lova. Jau verčiau bus nuoga nei verta pajuokos.

Tiesą sakant, pagaliau nusimetusi maskuojamąjį kostiumą ji jautėsi dieviškai. Jo žvynai pašalina prakaitą ir žuvusias ląsteles, bet nieko nėra geriau už dušą. Talė pasitrynė odą. Ar čia galima išsimaudyti po dušu?

– Ei, – kreipėsi ji į kambarį.

Tačiau jokio atsakymo neišgirdo. Tada atidžiau apžiūrėjo sieną. Apmušalų audinyje tviskėjo aštuonkampiai mikrolęšių raštai – tūkstančiai įaustų mažytėlaičių kamerų. Gydytojai bet kuriuo kampu galėjo stebėti, ką veikia Talė.

– Klausykite, žinau, kad mane girdite, – garsiai ištarė Talė ir iš visų jėgų smogė kumščiu į sieną.

– Ai!

Ji kelis kartus nusikeikė ir sumosavo ranka. Apmušalai šiek tiek sušvelnino smūgį, bet siena buvo kietesnė už medinę ar akmeninę. Greičiausiai ji keraminė. Lengvai iš čia ištrūkti Talei nepavyks.

Ji grįžo prie lovos, atsisėdo ir atsidususi ėmė trinti pirštus.

– Prašom elgtis atsargiau, panele, – pasigirdo balsas. – Galite susižaloti.

Talė pažvelgė į ranką. Krumpliai nė neparaudo.

– Tiesiog norėjau atkreipti jūsų dėmesį.

– Dėmesį? Hm. Ar tikrai tik tiek?

Talė suaimanavo. Labiau erzinantis dalykas nei būti uždarytai pamišėlių palatoje yra kalbėti su mažvaikiu, pagautu mėtant dvokiančią bombą. Balsas buvo žemas, raminantis ir beasmenis, tarsi psichoterapijos roboto. Talė įsivaizdavo už sienos sėdintį visą gydytojų komitetą ir klaviatūra renkantį atsakymus, kuriuos ramiu balsu skelbia kompiuteris.

– Tiesą sakant, man nepatinka, kad palatoje nėra durų, – pasakė Talė. – Ar aš pažeidžiau įstatymus?

– Esate stebima, nes galite kelti pavojų sau ir kitiems.

Talė išvertė akis. Kai ji iš čia ištrūks, kels kur kas didesnį pavojų. Tačiau dabar tik paklausė:

– Kas? Aš?

– Visų pirma, nušokote nuo Apžvalgos uolos neturėdama deramos įrangos.

Talei atvipo lūpa.

– Norite pasakyti, kad dėl to kalta aš? Tiesiog šnekučiavau su senu bičiuliu, ir staiga į mane iš lankų ėmė šaudyti išprotėję atsitiktiniai. Ką turėjau daryti? Stovėti ir laukti, kol pagrobs?

Kurį laiką kambaryje buvo tylu.

– Šiuo metu peržiūrime incidento vaizdo įrašą. Tačiau turime pripažinti: tam tikri imigravę elementai iš tiesų elgiasi blogai. Atsiprašome dėl jų. Iki šiol jie šitaip nesielgė. Norime jus nuraminti ir pasakyti, kad derybos jau vyksta.

– Derybos? Jūs ką, su jais apie tai kalbate? Kodėl užrakinote mane? Kodėl ne juos? Šiaip ar taip, nukentėjusioji esu aš.

Vėl stojo tyla.

– Tai dar reikia išsiaiškinti. Gal galiu paklausti, kuo jūs vardu, iš kokio miesto kilusi ir kaip susipažinote su savo „senu bičiuliu“?

Talė pačiupinėjo antklodę. Joje irgi buvo įausti mikrojutikliai, godžios mašinėlės, matuojančios pulsą, prakaito išskyrimą ir galvaninę odos reakciją. Tramdydama pyktį, Talė kelis kartus lėtai įkvėpė. Jei susikaups, tegu ją visą dieną tikrina poligrafu – vis tiek nenustatys, kad meluoja.

– Esu Talė, – atsargiai atsakė ji. – Pabėgau iš miesto šiaurėje. Girdėjau, kad jūs su pabėgėliais gražiai elgiatės.

– Mes maloniai priimame imigrantus. Naujoji Sistema kiekvienam suteikia teisę prašyti Diego pilietybės.

– Naujoji Sistema? Štai kaip jūs tai vadinate! – Talė pavartė akis. – Ką gi, jūsų Naujoji Sistema yra sumauta, jei užrakinate žmones vien dėl to, kad jie pabėgo nuo psichų. Ar jums sakiau apie lankus ir strėles?

– Patikėkite, jus tikriname ne dėl to, ką padarėte, Tale. Mus labiau jaudina tam tikri morfologiniai pažeidimai.

Nors Talė ir buvo susikaupusi, nugara perbėgo nervingas drebulys.

– Kas?

– Tale, jūsų kūnas sukonstruotas ant sustiprintų keraminių griaučių, rankų nagai ir dantys paversti ginklais, raumenys ir refleksų centrai reikšmingai padidinti.

Talę kone supykino. Ak štai ką jai padarė sergėtojai. Manydami, kad mergina yra stipriai sužalota, nugabeno į ligoninę ištirti, o tai, ką rado gydytojai, miesto valdžią išgąsdino.

– Nelabai suprantu, apie ką kalbate, – mėgino apsimesti naivia Talė.

– Jūsų aukštesniojoje smegenų žievėje taip pat yra tam tikrų struktūrų, greičiausiai dirbtinių, jos skirtos pakeisti jūsų elgseną. Tale, ar jus kada nors kamavo staigūs pykčio, euforijos, antisocialinio elgesio priepuoliai? Gal jautėtės esanti pranašesnė už kitus?

Talė vėl giliai įkvėpė, iš visų jėgų stengdamasi likti rami.

– Iš tiesų mane kamuoja tai, kad esu užrakinta, – atsakė ji lėtai ir ryžtingai.

– Kodėl jūsų rankos randuotos, Tale? Ar kas nors jas sužalojo?

– Šitie randai? – Talė nusijuokė ir pirštais perbraukė per randų eilę. – Ten, iš kur atvykau, tai mados klyksmas!

– Tale, gali būti, kad nesuvokiate, kas buvo padaryta jūsų smegenims, todėl pjaustytis jums gali atrodyti natūralu.

– Tačiau tai tik… – Talė sudejavo ir papurtė galvą. – Kodėl nerimaujate dėl kelių randų? Aš čia mačiau šitiek beprotiškų plastinių operacijų.

– Mes nerimaujame vien dėl jūsų psichinės pusiausvyros.

– Nekalbėkite apie psichinę pusiausvyrą, – sumaurojo Talė, nusprendusi daugiau nebevaidinti ramios. – Aš žmonių neužrakinu!

– Ar suprantate politinius ginčus, vykstančius tarp mūsų miestų, Tale?

– Politinius ginčus? – perklausė ji. – Kuo čia dėta aš?

– Jūsų miestas seniai garsėja kaip praktikuojantis pavojingas chirurgines operacijas, Tale. Be to, Diego politika pabėgėlių klausimu dažnai sukeldavo diplomatinius konfliktus. Sukūrus Naująją Sistemą, reikalai dar pablogėjo.

Talė suprunkštė.

– Vadinasi, laikote mane užrakinę tik dėl to, kad atvykau iš to miesto? Gal jūs visiškai surūdėjote?

Stojo ilga tyla. Talė įsivaizdavo, kaip gydytojai ginčijasi, kokius žodžius surinkti kompiuteriu.

– Kodėl mane kankinate? – sušuko ji, stengdamasi atrodyti it nepavojinga verkšlenanti gražuolė. – Parodykite savo veidus!

Ji susirangė ant lovos ir ėmė kūkčioti, bet buvo pasirengusi šokti bet kuria kryptimi. Tie bukapročiai, matyt, nesuvokia, kad miegant Talės rankos pačios visiškai atsistatė. Tereikia, kad kurios nors durys prasivertų bent centimetrą, ir ji akimirksniu dings iš šitos ligoninės, tebūnie ir nuoga.

Netrukus vėl pasigirdo balsas:

– Tale, kol kas negalime jūsų paleisti. Pagal kūno modifikacijas jūs prilygstate pavojingam ginklui. O Diege pavojingi ginklai uždrausti.

Talė liovėsi vaidinusi, kad verkia. Jai atvipo žandikaulis.

– Norite pasakyti, kad aš esu uždrausta? – sušuko ji. – Kaip galima uždrausti žmogų?

– Nesate kaltinama dėl jokio nusikaltimo, Tale. Manome, kad už tai atsakinga jūsų miesto valdžia. Tačiau prieš išleisdami jus iš ligoninės, privalome ištaisyti morfologinius pažeidimus.

– Nė nesvajokite! Nedrįskite manęs liesti!

Balsas nė kiek nereagavo į Talės pyktį, tik toliau raminamai dudeno:

– Tale, jūsų miestas dažnai kišdavosi į kitų miestų reikalus, ypač pabėgėlių klausimu. Manome, kad jus pakeitė jums nežinant ir atsiuntė čia, kad sukeltumėte neramumus tarp mūsų imigrantų.

Štai kaip. Ją laiko apgauta naivuole, o ne sąmoninga Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agente. Jie nė nenutuokia, kokia sudėtinga yra tiesa.

– Tada išleiskite mane namo, – tyliai paprašė ji, nutaisiusi nevilties kupiną ašaringą balsą. – Pažadu, kad išvyksiu iš čia. Tik išleiskite. – Ji prikando apatinę lūpą. Akis graužė kaip visada, bet ašaros neištryško.

– Negalime jūsų išleisti, kol esate tokios morfologinės konfigūracijos. Jūs tiesiog per daug pavojinga, Tale.

„Nė nenumanote, kokia esu pavojinga“, – mintyse ištarė ji.

– Jei norėsite, galėsite išvykti iš Diego, – toliau aiškino balsas, – bet tik tada, kai mes šį bei tą pakoreguosime.

– Ne.

Šiurpas perbėgo Talės kūnu.

– Pagal įstatymus negalime jūsų paleisti nenukenksminę.

– Tačiau negalite manęs operuoti, jei aš to nenoriu. – Talė įsivaizdavo save vėl silpną, apgailėtiną, geibią ir vidutinę. – O kaip dėl… sąmoningo sutikimo?

– Jei nenorite, neeksperimentuosime mėgindami pakeisti jūsų smegenų cheminius procesus. Psichologo konsultanto padedama galėsite išmokti kontroliuoti savo elgseną. Bet pavojingos jūsų kūno modifikacijos bus ištaisytos patikrintais chirurginiais metodais. Tam nereikia savanoriško sutikimo.

Talė išsižiojo, bet nepajėgė ištarti nė žodžio. Ją nori vėl paversti vidutine net nekeisdami smegenų? Tai bent košmariška logika!

Keturios neįveikiamos sienos su spindinčiomis alkanomis ir besityčiojančiomis akimis staiga ėmė dusinti. Talė įsivaizdavo, kaip šalti metaliniai instrumentai įsiskverbia į ją ir išplėšia viską, kas ypatinga.

Tas kelias akimirkas, kai bučiavosi su Zeinu, Talei regėjosi, kad nori būti normali. Bet dabar kažkas ją ketina sutraiškyti ir paversti vidutinybe. Tokios minties Talė negalėjo pakęsti.

Ji norėjo pajėgti žiūrėti į Zeiną nejausdama pasišlykštėjimo, jį liesti, bučiuoti. Bet tik ne tokia kaina. Kad ją vėl pakeistų prieš jos valią?..

– Paleiskite mane, – sušnibždėjo ji.

– Manau, negalime, Tale. Bet kai sutvarkysime, būsi tokia pat graži ir sveika kaip visi. Pagalvok apie tai. Čia, Diege, galėsi atrodyti kaip tik panorėjusi.

– Kalbu ne apie išvaizdą!

Talė pašoko ir pribėgo prie arčiausios sienos. Užsimojo ir iš visų jėgų trenkė kumščiu. Vėl visą kūną nutvilkė skausmas.

– Tale, prašau, liaukis.

– Nė nesvajokite!

Iššiepusi dantis Talė ėmė įnirtingai talžyti sieną. Jei ji susižalos, kažkas turės atidaryti duris.

Tada jie pamatys, kokia ji pavojinga.

– Tale, nurimk.

Užsimojusi ji vėl trenkė į sieną. Už apmušalų siena buvo kieta it plienas ir Talei dingtelėjo, kad gali sutrupėti krumpliai. Ji sudejavo iš skausmo, kraujo lašeliai ištiško ant apmušalų, bet Talė nenurimo. Pagrobėjai žino, kad ji labai stipri, todėl viskas turi atrodyti tikra.

– Mums lieka tik viena išeitis.

„Gerai, – mintyse tarė Talė. – Ateikite ir pamėginkite mane sutramdyti.“

Ji vėl trenkė į sieną, aimana išsiveržė iš gerklės… Vėl ištiško kraujas.

Staiga Talei ėmė svaigti galva.

– Ne, – ištarė ji. – Taip nesąžininga.

Be dezinfekuojamojo skysčio ir anties kvapų, jos šnerves pasiekė silpnas dvelktelėjimas, kurio paprastas žmogus neužuostų. Ypatingieji yra atsparūs svaiginamosioms dujoms, bet Diego mieste Talės paslaptis jau buvo atskleista. Gydytojai galėjo sukurti dujas specialiai jai…

Talė susmuko ant kelių. Ji sulėtino kvėpavimą, desperatiškai mėgindama nurimti ir įkvėpti kuo mažiau oro. Galbūt Diego gydytojai nežino, kaip tobulai ji sukurta atremti bet kokį išpuolį ir kaip greitai gali pašalinti iš savo kūno toksinus.

Talė atsišliejo į sieną, ją apleido jėgos. Apmušalai staiga tapo labai patogūs, tarsi kažkas į juos būtų prikaišiojęs pagalvių. Kaire ranka ji dar pajėgė vidinę programą nustatyti taip, kad skimbtelėtų kas dešimt minučių. Ji privalo pabusti anksčiau, nei gydytojai susiruoš operuoti.

Talė mėgino sukaupti dėmesį, numatyti savo veiksmus, bet ją sužavėjo mažų lęšių blykčiojimas apmušaluose. Merginos akys užsimerkė. Ji privalo pabėgti, bet prieš tai reikia pamiegoti.

Miegas tikrai nėra blogai, jautiesi lyg burbulagalvė, niekas nekelia nerimo, nebelieka prisitvenkusio pykčio…

Balsai

Buvo malonu. Malonu ir tylu.

Po ilgos pertraukos Talė pirmą kartą nejautė nei įsiūčio, nei nevilties. Raumenys atsipalaidavo, o kartu išnyko ir jausmas, kad ji turi kažkur būti, kažką padaryti, vėl įrodyti savąją vertę. Čia ji buvo tiesiog Talė, ir ši paprasta mintis glostė odą tarsi švelnus vėjelis. Ypač malonus pojūtis buvo dešinėje rankoje – ji visa buvo burbulinga, tarsi kažkas būtų užpylęs šilto šampano.

Talė kiek prasimerkė. Viskas buvo maloniai miglota, o ne aštru ir kampuota, kaip paprastai. Ji matė baltus pūkuotus debesis. Tarsi mažvaikis, spoksantis į dangų, regėjo įvairiausius kontūrus. Pamėgino įsivaizduoti drakoną, bet nepavyko išvysti tikroviškų sparnų… Ir dantis buvo sunkoka įsivaizduoti.

Be to, drakonai tokie baisūs. Talė, o gal vienas iš jos pažįstamų, jau turėjo su jais nemalonių reikalų.

Geriau Talė įsivaizduos draugus: Šėją-la ir Zeiną-la, ir visus, kas ją myli. Juk ji nori su jais susitikti, kai dar truputėlį pamiegos.

Talė vėl užsimerkė.

Dzingt.

Ir vėl tas garsas. Jis vis kartojasi, tarsi senas draugas, aplankantis pažiūrėti, kaip Talei sekasi.

– Sveikas, dzingt-la, – pasisveikino Talė.

Dzingtelėjimas niekada jai neatsakydavo, bet Talė norėjo būti mandagi.

– Regis, ji ką tik kažką pasakė, daktare, – pasigirdo balsas.

– Negali būti. Mes jai davėme stiprių vaistų.

– Ar matėte jos medžiagų apykaitos diagramą? – paklausė kažkas. – Negalime rizikuoti. Patikrinkite, ar ji patikimai pririšta.

Kažkas kažką suniurnėjo ir ėmė čiupinėti Talės rankas bei kojas, braukdamas prieš laikrodžio rodyklę, pradėdamas nuo burbulingos dešinės rankos. Talė įsivaizdavo esanti laikrodis, gulintis ant kažko ir tyliai tiksintis.

– Nesibaiminkite, daktare. Ji niekur nenukeliaus.

Tas, kuris ištarė šiuos žodžius, klydo, nes netrukus Talė sklęsdama ant nugaros pradėjo keliauti. Ji negalėjo atsimerkti, bet jautėsi esanti kažkokiame skraidymo aparate. Virš galvos mirkčiojo šviesos, tokios ryškios, kad Talė jas matė net pro užmerktus vokus. Vidinė Talės ausis išgirdo, kaip skraidymo aparatas pasuka į kairę, ima skristi lėčiau ir nudarda per magnetinį tinklą. Tada Talė šovė aukštyn taip staigiai, kad net truputį užgulė ausis.

– Viskas aišku, – ištarė kažkoks balsas. – Luktelėkite parengimo operacijai komandos. Nepalikite jos vienos ir pašaukite mane, jeigu ji pradės judėti.

– Žinoma, daktare, bet ji nejuda.

Talė nusišypsojo. Ji nusprendė žaisti žaidimą, kurio taisyklės neleidžia judėti. Kažkur pasąmonėje dingtelėjo mintis, kad būtų labai smagu apgauti šį balsą.

Dzingt.

– Sveikas, – ištarė Talė ir tuojau prisiminė, kad nusprendė nejudėti.

Kurį laiką ji gulėjo nejudėdama, paskui ėmė svarstyti, iš kur sklinda šie dzingtelėjimai. Jie jau pradėjo erzinti.

Ji judino pirštus tol, kol sąsaja nusileido ant vidinės akių vokų pusės. Talės vidinė programinė įranga nebuvo išsiderinusi kaip jos organizmas, tad, kad veiktų, pakako tik trukčioti pirštus.

Talė suprato: skimbtelėjimai jai primena, kad reikia pabusti. Ji turi atsikelti ir kažką padaryti.

Mergina atsiduso. Čia taip malonu gulėti. Be to, ji nepajėgė prisiminti, kodėl norėjo atsibusti, todėl šis skimbčiojimas tapo beprasmis. Tiesą sakant, jis kvailas. Talė būtų mielai sukikenusi, tik neturėjo jėgų. Staiga visi skimbčiojimai jai ėmė atrodyti kvaili.

Talė patrukčiojo pirštą, kad išjungtų žadinimo ciklą ir skimbčiojimai jos neerzintų.

Tačiau ramybės nedavė vienas klausimas: ką ji turėjo padaryti? Gal kuris nors pjaustytojas žinos? Talė įjungė odos anteną.

– Tale? – pasigirdo balsas. – Pagaliau!

Talė nusišypsojo. Šėja-la visada žino, ką reikia daryti.

– Kaip tu? – paklausė Šėja. – Kur buvai?

Talė mėgino atsakyti, bet kalbėti buvo per sunku.

– Ar tau nieko neatsitiko, Tale? – susirūpinusi paklausė Šėja.

Talė prisiminė, kad Šėja ant jos pyksta, ir dar plačiau nusišypsojo. Dabar Šėjos balse pykčio nebuvo girdėti, tik susirūpinimas.

Talė iš visų jėgų pasistengė prabilti ir jai pavyko išlementi:

– Noriu miego.

– Velnias.

Keista, pagalvojo Talė. Du balsai tuo pat metu išgąstingai ištarė: „Velnias.“ Vienas balsas buvo Šėjos, skambantis Talės galvoje, o kitą ji girdėjo nuolat.

– Privalau pabusti, – tarė sau Talė.

– Velnias! – vėl pakartojo kitas balsas.

– Lik ten, kur esi, Tale, – paliepė Šėja. – Regis, pagal tavo antenos signalus nustačiau, kur tu. Ligoninėje, tiesa?

– Aha, – sumurmėjo Talė.

Ji atpažino ligoninės kvapą, nors kitas balsas trukdė susikaupti. Jis taip garsiai šaukė, kad Talei net suskaudo galvą.

– Regis, ji bunda! Suleiskite jai ko nors, kad vėl užmigtų! Lia, lia, lia…

– Mes netoliese, – aiškino Šėja. – Taip ir manėm, kad tu tenai. Po valandos jie turėtų panaikinti tavo ypatingumą.

– Ak taip, tiesa, – atsakė Talė ir prisiminė: ji turėjo iš čia pabėgti. Bet tai padaryti bus labai sunku. Kur kas sunkiau nei judinti pirštų galiukus. – Padėk man, Šėja-la.

– Laikykis, Tale, ir pasistenk pabusti! Keliauju pas tave.

– Gerai, Šėja-la, – sušnibždėjo Talė.

– Tačiau dabar išjunk savo odos anteną. Jei tave nuskenavo, gydytojai gali klausytis mūsų pokalbio…

– Gerai, – atsakė Talė.

Pakrutinus pirštus, galvoje skambantis balsas nutilo. O kitas tebešaukė nervingai dejuodamas. Talei nuo jo vėl suskaudo galvą.

– Daktare! Ji ką tik kažką pasakė! Net po tokios dozės! Kas ji, po velnių?

– Kad ir kas ji būtų, tai turėtų ją užmigdyti, – atsakė kažkas ir Talę vėl suėmė miegas.

O tada ji nežinia kur paniro ir liovėsi galvojusi.

Šviesa

Talę išbudino šviesos pliūpsnis.

Ji pajuto adrenalino antplūdį, tarsi šaukdama būtų pabudusi iš košmaro. Pasaulis staiga tapo aiškus tarsi deimantas, aštrus lyg dantys jos burnoje, ryškus kaip į akis plieskiantis prožektorius.

Sunkiai kvėpuodama Talė atsisėdo ir tvirtai sugniaužė kumščius. Prie ligoninės lovos, kojūgalyje, stovėjo Šėja ir krapštėsi prie metalinių žiedų, kuriais buvo surakintos Talės kulkšnys.

– Šėja! – sušuko ji. Talė viską jautė taip aiškiai, kad privalėjo sušukti.

– Pagaliau pavyko tave pažadinti.

– Šėja!

Talei gėlė kairę ranką; kažkas ką tik buvo suleidęs jai vaistų. Ji visa net kunkuliavo, grįžo įsiūtis ir jėga. Talė truktelėjo vieną pririštą koją, bet metalinis apkaustas buvo tvirtas.

– Nurimk, Tale-va, – tramdė ją Šėja. – Tuoj išlaisvinsiu.

– Nurimti? – sumurmėjo Talė, dairydamasi po patalpą.

Palei sienas stovėjo įvairūs mirkčiojantys įrenginiai, kambario vidury – operacinis rezervuaras, į kurį burbuliuodamas iš lėto tekėjo gyvybę palaikantis skystis, kvėpavimo žarna laisvai kadarojo laukdama, kada bus panaudota. Ant stalo greta rikiavosi skalpeliai ir vibropjūklai.

Ant grindų gulėjo du vyrai ligoninės uniformomis, – vienas vidutinės trukmės gražuolis, kitas – dar per jaunas savo odą marginti leopardo lopais. Pažvelgusi į juos Talė staiga prisiminė viską, kas nutiko per pastarąsias dvidešimt keturias valandas: Atsitiktinių Miestą, kad buvo sučiupta, gresiančią operaciją, po kurios ji vėl būtų tapusi vidutine.

Ji pasirangė, stengdamasi išsivaduoti iš metalinių žiedų – reikia nedelsiant bėgti iš šios patalpos.

– Beveik baigiau, – ramino ją Šėja.

Pajutusi niežtint dešinę ranką, Talė žvilgtelėjo į ją ir pamatė sukištus supintus laidus ir vamzdelius – taip palaikoma gyvybė atliekant sudėtingą operaciją. Švokšdama ji išplėšė vamzdelius. Ant baltutėlių grindų ištiško kraujo, bet skausmo mergina nejautė – nuo nuskausminamųjų ir vaistų, kuriuos suleido Šėja, Talę apėmė įsiūtis ir nustelbė skausmą.

Kai Šėja pagaliau nuėmė antrą metalinį žiedą, Talė pašoko ir sugniaužė kumščius.

– Ei, gal verčiau apsivilk, – pasiūlė Šėja ir švystelėjo jai maskuojamąjį kostiumą.

Talė pažvelgė į save. Ji vilkėjo vienkartinius naktinius marškinius: rausvus su mėlynais dinozaurais.

– Kas toms ligoninėms nutiko? – suriko ji, plėšdama nuo savęs drabužį. Paskui įkišo koją į maskuojamąjį kostiumą.

– Tyliau, Tale-va, – sušnibždėjo Šėja. – Aš užkimšau jutiklius, bet net atsitiktiniai gali išgirsti, kai šitaip garsiai rėki. Ir kol kas nejunk savo odos antenos. Ji mus išduos.

– Atleisk, Viršininke.

Talę staiga vėl apėmė svaigulys; ji per greitai atsistojo. Tačiau jai pavyko įkišti kojas į maskuojamąjį kostiumą ir užsitempti jį ant pečių. Pajutęs pašėlusį Talės pulsą, kostiumas iškart virto šarvais, jo žvynai suvilnijo, paskui prigludo.

– Ne, įjunk tokį režimą, kaip mano, – sušnibždėjo Šėja, čiupdama už durų rankenos. Jos maskuojamasis kostiumas buvo blyškiai mėlynas kaip ligoninės pižama.

Talė derino kostiumą, kad jo spalva būtų kaip Šėjos, o galva vis dar sukosi nuo užplūdusios energijos.

– Tu mane išgelbėjai, – tarė ji, stengdamasi kalbėti tyliai.

– Nenorėjau, kad jie tave operuotų.

– Maniau, nekenti manęs.

– Kartais tikrai nekenčiu, Tale. Nieko nesu nekentusi labiau už tave. – Šėja sušnarpštė. – Gal todėl vis grįžtu?

Talė vėl pažvelgė į operacinį rezervuarą, stalą, nukrautą pjaustymo instrumentais, kurie ją būtų pavertę vidutine – panaikinę ypatingumą, kaip sakė Šėja.

– Ačiū, Šėja-la.

– Nėra už ką. Ar pasirengusi keliauti?

– Palauk, Viršininke, – nutraukė draugę Talė. – Mačiau Faustą.

– Aš taip pat. – Šėjos balse nebuvo girdėti pykčio, ji tik konstatavo faktą.

– Tačiau jis…

– Žinau.

– Žinai… – Talė žengė žingsnį į priekį. Jai vis dar svaigo galva – ir dėl to, kad pabudo, ir kad šitiek daug teko išgyventi. – Kaip bus su juo, Šėja?

– Privalome keliauti, Tale. Kiti pjaustytojai laukia mūsų ant stogo. Artėja svarbūs įvykiai. Kur kas svarbesni nei kova su dūmiečiais.

Talė suraukė kaktą.

– Tačiau kas…

Orą sudrebino šaiži pavojaus sirena.

– Jie artinasi! – sušuko Šėja. – Turime bėgti! – Ji čiupo Talę už rankos ir ištempė pro duris.

Vis dar netvirtai laikydamasi ant kojų Talė sekė iš paskos, o galvoje pynėsi įvairiausios mintys. Už operacinės į abi puses besidriekiančiame tiesiame koridoriuje aidėjo sirena. Iš visur pasipylė žmonės ligoninės uniformomis ir sutrikę, kažką vapėdami grūdosi koridoriuje.

Šėja nudūmė pirmyn, braudamasi pro apstulbusius gydytojus ir sanitarus, tarsi jie būtų statulos. Draugė bėgo taip lengvai ir greitai, kad susispietusi minia beveik nepastebėjo pro šalį neriančios žmogystos blyškiai mėlynu kostiumu.

Pamiršusi savo klausimus, Talė nelabai tvirtai nusekė iš paskos, mat vis dar jautė svaigulį. Ji daužėsi į žmones ir į sienas, bet atkakliai bėgo, nešama užplūdusios energijos.

– Stokite! – pasigirdo šūksnis. – Abi!

Priešais Šėją išdygo būrelis sergėtojų geltonai ir juodai dryžuotomis uniformomis. Jų rankose buvo elektros lazdos, skleidžiančios švelnią pastelinę šviesą.

Šėja nedvejodama pakeitė kostiumo spalvą į juodą ir darbuodamasi rankomis bei kojomis puolė sergėtojus. Ore pasklido tik ką nugriaudėjusio griaustinio kvapas – tai elektros lazdos palietė Šėjos šarvų žvynus. Lazdos zvimbė tarsi į šviesą atlėkę ir apsvilę vabzdžiai. Draugė darbavosi kaip pašėlusi – svaidė geltonas žmogystas į visas puses.

Kai Talė prisiartino prie besipešančiųjų, ant kojų tebestovėjo tik dvi sergėtojos, jos užstojo koridorių ir, mojuodamos elektros lazdomis, mėgino atremti Šėjos puolimą. Talė prisėlino prie vienos sergėtojos iš už nugaros, sučiupo ją už riešo, pasuko taip, kad pasigirdo trakštelėjimas, ir pastūmė į antrą sergėtoją; abi prižiūrėtojos parkrito ant grindų.

– Nereikia jų laužyti, Tale-va.

Talė pažvelgė į vieną iš moterų – ji buvo susiėmusi už riešo ir šaukė iš skausmo.

– Ak, atleisk, Viršininke.

– Tu nekalta, Tale. Bėkime.

Šėja išstūmė ją pro duris į laiptinę ir nudūmė aukštyn, kiekvieną laiptakį įveikdama dviem ilgais šuoliais. Talė sekė iš paskos jausdama, kad svaigulys beveik praėjo, o maniakinė energija, kurią sukėlė vaistai, iš lėto silpsta. Kai laiptinės durys užsitrenkė merginoms už nugaros, ausis draskantis sirenos spiegimas susilpnėjo.

Įdomu, ką visą šį laiką veikė Šėja? Ar kiti pjaustytojai jau seniai gyvena Diege?

Tačiau paklausti bus galima vėliau. Talė džiaugėsi, kad vėl yra laisva, kad kaunasi greta Šėjos ir tebėra ypatinga. Niekas nepajėgs jųdviejų sustabdyti.

Netrukus laiptai baigėsi. Merginos šoko pro paskutines duris ir atsidūrė ant stogo. Giedrame danguje spindėjo tūkstančiai žvaigždžių.

Pratūnojus veltiniu išmuštoje palatoje, būti po atviru dangumi buvo labai smagu. Talė mėgino įkvėpti gryno oro, bet ir čia buvo juntamas ligoninės kvapas, sklindantis iš gausybės išmetimo kaminų.

– Gerai. Jų čia dar nėra, – džiaugėsi Šėja.

– Ko?

Šėja nusivedė draugę per stogą link aptemdyto pastato, stovinčio greta ligoninės. Tai miesto rotušė, prisiminė Talė. Šėja pažvelgė per stogo kraštą.

Iš ligoninės plūdo žmonės: personalas blyškiai mėlynais ir baltais drabužiais ir pacientai plonais ilgais marškiniais – vieni ėjo patys, kitus stūmė ant sklandančių neštuvų. Klausydamasi pro langus aidinčių sirenos garsų, Talė suprato: tas dviejų tonų signalas skelbia evakuaciją.

– Kas čia vyksta, Šėja? Juk pastatą evakuoja ne dėl mūsų, tiesa?

– Ne, ne dėl mūsų, – patvirtino Šėja, atsigręžė ir uždėjo ranką draugei ant peties. – Paklausyk manęs labai atidžiai, Tale. Tai svarbu.

– Aš klausau, Šėja. Tik pasakyk man, kas čia vyksta!

– Gerai. Apie Faustą viską žinau – jo odos antenos signalą aptikau vos čia atvykusi, daugiau nei prieš savaitę. Jis man viską paaiškino.

– Vadinasi, žinai… kad jis jau nėra ypatingas?

Šėja nutilo.

– Nesu tikra, ar neklysti, Tale.

– Bet jis pasikeitė, Šėja. Jis silpnas. Tai buvo matyti iš jo…

Talė atidžiau pažvelgė į draugę ir nutilo, iš nuostabos netekusi žado. Šėjos akyse spindėjo švelnumas, kurio anksčiau nebuvo. Tačiau prieš ją – Šėja, vis dar greita ir mirtinai pavojinga, juk ji tarsi dalgis išguldė sergėtojus.

– Jis nesilpnas, – paprieštaravo Šėja. – Aš taip pat.

Talė papurtė galvą ir svirduliuodama pasitraukė atatupsta.

– Tave irgi apdorojo.

Šėja linktelėjo.

– Nieko čia baisaus, Tale-va. Juk manęs nepadarė burbulagalve. – Šėja žengė prie draugės. – Privalai mane išklausyti.

– Nedrįsk prie manęs artintis! – sušvokštė Talė, gniauždama kumščius.

– Palauk, Tale. Vyksta svarbūs dalykai.

Talė papurtė galvą. Dabar Šėjos balse ji išgirdo suglebimą. Jei Talė nebūtų tokia apsvaigusi, būtų tai pastebėjusi iš pat pradžių. Tikroji Šėja nesirūpintų kažkokios atsitiktinės sergėtojos riešu. Be to, tikroji – ypatingoji – Šėja niekada taip lengvai Talei neatleistų.

– Tu nori mane paversti panašia į save! Faustas ir dūmiečiai taip pat mėgino!

– Ne, – paprieštaravo Šėja, – tu man reikalinga šitokia…

Šėjai nespėjus užbaigti sakinio, Talė apsigręžė ir nulėkė prie kito stogo krašto. Ji neturėjo nei saugos apyrankių, nei tąsiosios striukės, bet vis dar pajėgė karstytis kaip ypatingoji. Jei Šėja dabar tokia pat suglebusi kaip Faustas, ji nesielgs beatodairiškai. Talei pavyks pabėgti iš šio bepročių miesto ir sulaukti pagalbos iš saviškių…

– Sulaikykite ją! – sušuko Šėja.

Iš tamsos, už išmetimo kaminų ir antenų, išniro beveidės žmogystos. Jos prišoko prie Talės ir sugriebė už rankų ir kojų.

Vadinasi, tai buvo spąstai. Šėja buvo liepusi Talei neįjungti savo odos antenos, kad kiti galėtų tyliai tarpusavyje kalbėtis ir susimokyti prieš ją.

Talė smogė artimiausiam užpuolikui, ir jos sužalotas kumštis skausmingai atsitrenkė į šarvuotą maskuojamąjį kostiumą. Beveidis pjaustytojas sugriebė Talę už rankos, bet ji pavertė savo maskuojamąjį kostiumą slidžiu ir išsprūdo. Nuo susidūrimo mergina nusirito atbula, bet kaipmat atsikėlė ir užšoko ant aukšto išmetimo vamzdžio.

Ji pamėgino ant veido užsitraukti gobtuvą ir tapti nematoma, kol užpuolikai nespėjo sučiupti, bet pora pirštinėtų rankų įsikibo Talei į kulkšnis. Kita žmogysta sučiupo Talę, slystančią nuo vamzdžio. Dar daugiau žmonių sugriebė ją už rankų, neleisdami įnirtingai švaistytis kumščiais, ir švelniai, bet ryžtingai nutempė ant stogo.

Talė priešinosi, bet užpuolikų buvo daug, ir nesvarbu, ar jie ypatingieji, ar ne.

Kai žmogystos nusitraukė gobtuvus, Talė atpažino Ho, Taksą ir kitus pjaustytojus. Šėja visus juos surinko.

Priešais stovinti Šėja papurtė galvą.

– Tale, nurimk.

Talė spjovė į draugę.

– Sakei, kad mane išgelbėsi.

– Aš ir gelbėju. Tik nurimk ir paklausyk. – Šėja suirzusi atsiduso. – Gavusi iš Fausto vaistų, išsikviečiau pjaustytojus. Liepiau jiems susitikti pusiaukelėje nuo čia. Grįžtant į Diegą, aš juos, visus paeiliui, išgydžiau.

Talė pažvelgė į ją apsupusius veidus – keli plačiai šypsojosi, tarsi Talė būtų mažvaikė, nesupratusi pokšto. Mergina veiduose neišvydo nei abejonės, nei prieštaravimo Šėjai. Dabar jie tapo avelėmis, nė kiek ne geresnėmis nei burbulagalviai.

Talės pyktis virto neviltimi. Visų bičiulių smegenis užkrėtė nanai, paversdami juos silpnais ir apgailėtinais. Talė liko visiškai viena.

Šėja skėstelėjo rankomis.

– Klausyk, mes tik šiandien čia grįžome. Atsiprašau, kad dūmiečiai mėgino tave užpulti; aš jiems nebūčiau leidusi. Tau nereikia šito vaisto, Tale.

– Tai paleiskite mane! – suurzgė Talė.

Kiek patylėjusi Šėja linktelėjo.

– Gerai. Paleiskite ją.

– Viršininke, – įsiterpė Faustas, – jie jau prasibrovė pro gynybos liniją. Mums liko mažiau nei minutė.

– Žinau. Bet mums padės Talė. Esu tikra, kad padės.

Pjaustytojai atleido savo gniaužtus. Talė pasijuto visiškai laisva, bet piktai tebežaižaravo akimis į Šėją nežinodama, ką daryti toliau. Ji vis dar yra apsupta gausaus užpuolikų būrio.

– Nėra prasmės bėgti, Tale. Daktarė Keibl keliauja čionai.

Talė kilstelėjo antakį.

– Į Diegą? Visų susigrąžinti?

– Ne. – Šėja nutilo. Ji atrodė beveik kaip mažvaikė, kuri tuoj pravirks. – Dėl to kaltos mudvi, Tale. Tu ir aš.

– Dėl ko?

– Niekas nepatikėjo, kad arsenalą suniokojo nusikaltėliai arba dūmiečiai. Mudvi iškrėtėme labai ledinį, bet per daug ypatingą pokštą. Išgąsdinome visą miestą.

– Po tos nakties, – įsiterpė Taksas, – visi miesto gyventojai eina žiūrėti jūsų palikto rūkstančio kraterio. Į jį paspoksoti atvedamos net mažvaikių klasės.

– Taigi daktarė Keibl keliauja čionai? – suraukusi kaktą paklausė Talė. – Palauk, nori pasakyti, kad ji suprato, jog tai mūsų darbas?

– Ne, daktarė turi kitą teoriją. – Šėja mostelėjo horizonto link. – Pažvelk.

Talė pasuko galvą.

Tolumoje, už miesto rotušės, danguje spindėjo daugybė ryškių švieselių. Artėdamos jos darėsi ryškesnės ir mirgėjo tarsi žvaigždės karštą naktį.

Dangus atrodė lygiai kaip tada, kai Talė su Šėja, sprunkančios iš karinės gamyklos, buvo persekiojamos.

– Kariniai oromobiliai, – ištarė Talė.

Taksas linktelėjo.

– Daktarei Keibl suteikti įgaliojimai vadovauti miesto karinėms pajėgoms. Bent jau toms, kurios išliko.

– Čiupkite orlentes, – paliepė Šėja.

Pjaustytojai išsibėgiojo visomis kryptimis.

Šėja įspraudė Talei į delną porą saugos apyrankių.

– Liaukis mėginusi pabėgti, o verčiau paklausyk, ką mes sumanėme.

Šėja palietė jai petį, bet Talė nekrūptelėjo, ji buvo per daug sutrikusi, kad galvotų apie išgijimą. Ji girdėjo artėjančius karinius oromobilius, jų keliamieji propeleriai ūžė tarsi milžiniškas variklis.

– Vis tiek nieko nesuprantu.

Šėja užsidėjo saugos apyrankes, ir iš tamsos pakilo pora orlenčių.

– Mūsų miestas jau seniai nekenčia Diego. Ypatingųjų aplinkybių skyrius žinojo, kad Diegas padeda pabėgėliams, o sraigtasparniai gabena žmones į Senuosius Dūmus. Tad kai arsenalas buvo suniokotas, daktarė Keibl nusprendė, kad tai – karinis užpuolimas. Ji apkaltino Diegą.

– Vadinasi, kariniai oromobiliai atvyksta… pulti miesto? – sušnibždėjo Talė. Šviesos vis didėjo ir pagaliau atsidūrė merginoms tiesiai virš galvų. Didžiulis būrys oromobilių, tarsi milžiniškas sūkurys, apsupo miesto rotušę. – Net daktarė Keibl to nepadarytų.

– Manau, padarytų. O kiti miestai tik sėdės sudėję rankas ir stebės. Naujoji Sistema juos visus labai išgąsdino. – Šėja užsitraukė ant galvos maskuojamojo kostiumo gobtuvą. – Šįvakar privalome padėti miestui, Tale, padaryti viską, ką galime. O rytoj mudvi privalome grįžti namo, kad sustabdytume karą, kurį sukėlėme.

– Karą? Tačiau miestai ne… – prabilo Talė, bet tuoj užsičiaupė.

Stogas po merginų kojomis sudrebėjo, o pro šimtų keliamųjų propelerių gausmą Talė išgirdo iš gatvių atsklindant šaižų garsą.

Tai klykė žmonės.

Netrukus ore esanti armada paleido ugnį, ir visas dangus nušvito.

III dalis

Atšaukti karą

Į ateitį žvelgiame praeities akimis.

Pearl S. Buck

Skolos grąžinimas

Orą drebino spiegimas – tai lakstė artilerijos sviediniai. Jų paliekamos švytinčios juostos apakino Talę. Sprogimai dundėjo ausyse, o smūgio bangos bloškė į krūtinę, tarsi norėtų ją praplėšti.

Karinių oromobilių armada paleido ugnies lietų ant miesto rotušės, artilerijos sviediniai sproginėjo taip ryškiai, kad net nebuvo matyti pastato. Tačiau Talė vis tiek išgirdo dūžtant stiklą ir džeržgiant draskomą metalą.

Netrukus įnirtinga ataka liovėsi, ir Talė pro dūmus pažvelgė į miesto rotušę. Pastate žiojėjo didžiulės skylės, o vidus liepsnojo tarsi beprotiškas žibintas iš moliūgo su daugybe švytinčių akių.

Iš apačios vėl atsklido paklaikę balsai. Talė prisiminė Šėjos žodžius: „Dėl to kaltos mudvi, Tale. Tu ir aš.“ Jai pasidarė negera.

Mergina papurtė galvą. Tai, ką ji regi, negali būti tikra.

Karų jau nebūna.

– Greičiau! – paragino Šėja, šoko ant savo orlentės ir pakilo į orą. – Šįvakar miesto rotušė buvo tuščia, bet privalome visus išvesti iš ligoninės…

Vėl prasidėjo bombardavimas, ir Talė pabudo iš sąstingio. Ji stryktelėjo ant orlentės. Šėja nėrė virš stogo krašto, jos siluetas šmėstelėjo ugnies lietaus fone ir netrukus išnyko. Talė peršoko per apsauginius turėklus ir nusekė iš paskos, kurį laiką sklendė ore stebėdama apačioje kilusią sumaištį.

Ligoninės kol kas nebombardavo, bet išsigandę žmonės vis dar plūdo pro duris. Armadai nė nereikėjo šaudyti į žmones – jie patys žus per paniką ir sumaištį. Kiti miestai šį antpuolį pavadins teisingu atsaku į išpuolį prieš karinę gamyklą – vienas beveik tuščias pastatas sunaikintas mainais už kitą.

Išjungusi keliamuosius propelerius, Talė priklaupė ant orlentės, kad tvirčiau laikytųsi, nusileido žemyn. Po artilerijos antpuolių oras tapo tarsi apčiuopiamas, bangavo lyg audringa jūra.

Kiti pjaustytojai, savo maskuojamuosius kostiumus pavertę geltonai ir juodai dryžuotais kaip Diego sergėtojų uniformos, jau buvo apačioje. Taksas su Ho vedė žmonių minią į kitą ligoninės pusę, kad ant jų neužkristų nuo miesto rotušės lekiančios nuolaužos. Kiti gelbėjo tarp dviejų pastatų įstrigusius pėsčiuosius. Visi judantieji šaligatviai buvo sausakimši ir svaidė vėlyvus keleivius ant žemės.

Sukrėsta vaizdo Talė dar kiek pasisukiojo ore svarstydama, ką daryti. Tada ji pamatė iš ligoninės išėjusius mažvaikius. Jie buvo išsirikiavę palei gyvatvorę prie sraigtasparnių nusileidimo aikštelės – sergėtojos sustatė vaikus norėdamos suskaičiuoti prieš nugabendamos į saugią vietą.

Talė nukreipė orlentę nusileidimo aikštelės link ir kaip įmanydama greičiau nėrė žemyn. Šie sraigtasparniai pabėgėlius iš kitų miestų gabendavo į Senuosius Dūmus, o dabar – į Naująją Sistemą, tad Talė abejojo, ar daktarė Keibl paliks juos nepaliestus.

Talė sustabdė orlentę tiesiai mažvaikiams virš galvų. Išsigandę mažyliai išsižioję spoksojo į žviegiančius keliamuosius propelerius.

– Pasitraukite iš čia! – sušuko Talė prižiūrėtojoms, dviem vidutinės trukmės gražuolėms ramiais ir išmintingais klasikiniais veidais.

Prižiūrėtojos nepatikliai žiūrėjo į Talę, ir mergina prisiminė, jog reikia perprogramuoti maskuojamąjį kostiumą taip, kad būtų panašus į geltoną sergėtojų uniformą.

– Sraigtasparniai gali tapti taikiniu! – suriko Talė.

Prižiūrėtojos suglumusios tebespoksojo į merginą. Talė nusikeikė. Jos dar nesuprato, kad šis karas vyksta dėl pabėgėlių, Naujosios Sistemos ir Senųjų Dūmų, tik matė, kad virš galvos sproginėja dangus ir žinojo: prieš ką nors toliau darydamos, privalo pasirūpinti savo globotiniais.

Pažvelgusi aukštyn, Talė pamatė nuo armados atsiskiriant žybsintį karinį oromobilį. Iš lėto padaręs platų lanką, jis, tarsi tingus plėšrus paukštis, leidosi į sraigtasparnių aikštelę.

– Nedelsdamos veskite juos į kitą ligoninės pusę! – suriko Talė, tada apgręžė orlentę ir nuskriejo prie besiartinančio karinio oromobilio svarstydama, ką galėtų prieš jį panaudoti. Šįkart ji neturėjo nei granatų, nei išalkusių nanų. Taigi teks vienai, plikomis rankomis, susikauti su karine mašina.

Jei šis karas tikrai kilo dėl jos kaltės, Talė privalo kažko imtis.

Ji užsitraukė ant veido gobtuvą, įjungė maskuojamojo kostiumo režimą, slopinantį infraraudonuosius spindulius, ir šovė miesto rotušės link. Galbūt karinis oromobilis dėl artilerijos sprogimų sukelto karščio nepastebės besiartinančios Talės.

Kuo arčiau griūvančio pastato ji buvo, tuo labiau virpėjo oras, smūgio bangos talžė Talę. Ji pajuto svilinantį karštį ir išgirdo kurtinamą dundesį – subyrėjo miesto rotušės sklandantieji statramsčiai ir pastatas smego žemyn. Armada naikino pastatą, ketindama sulyginti jį su žeme, lygiai kaip jiedvi su Šėja niokojo karinę gamyklą.

Palikusi šį pragarą, Talė susilygino su kariniu oromobiliu ir ėmė leistis kartu, ieškodama silpnųjų aparato vietų. Oromobilis buvo toks pat, kaip ir pirmasis, kurį ji matė kylant iš karinės gamyklos; keturi keliamieji propeleriai laikė išsipūtusį korpusą, į kurį tarsi šerių buvo prismaigstyta ginklų, sparnų ir nusileidimo atramų; dulsvai juodi oromobilio šarvai neatspindėjo už Talės siaučiančio gaisro.

Oromobilio korpuse buvo matyti neseni pažeidimai. Turbūt Diegas bandė priešintis armadai, tik kautynės truko neilgai.

Nors visi miestai išsižadėjo karo, matyt, kai kurie jo vengė labiau nei kiti.

Talė pažvelgė žemyn. Sraigtasparnių nusileidimo aikštelė buvo visai čia pat, o vorelė mažvaikių traukėsi nuo jos taip lėtai, kad buvo galima išprotėti. Talė nusikeikė ir šovė aukštyn prie karinio oromobilio, tikėdamasi nukreipti jo dėmesį.

Aparatas paskutinę akimirką pastebėjo Talę ir iki baltumo įkaitusios jos orlentės pusėn ištiesė metalinius čiuptuvus, panašius į vabzdžių. Talė atsilošė, kad orlentė staiga kiltų aukštyn, bet pavėlavo. Oromobilio čiuptuvai sugriebė priekinį keliamąjį lentos propelerį ir šis suburzgęs sustojo, o Talė buvo nublokšta nuo orlentės. Kiti čiuptuvai aklai grabaliojo orą, bet maskuojamuoju kostiumu vilkinti Talė prasklendė virš jų.

Mergina nusileido ant karinio oromobilio. Nuo Talės svorio ir smūgio orlentės galu šis smarkiai kryptelėjo ir vos neapsivertė. Talė sumosavo rankomis ir ėmė slysti; nors jos batų padai buvo kibūs, mergina vos nenukrito. Ji sulenkė kojas per kelius ir įsikibo į ploną metalo lakštą, kyšantį iš oromobilio korpuso.

Pro šalį, sukdamasi tarsi mestas peilis, prasklendė suniokota Talės orlentė; vienas keliamasis jos propeleris tebeveikė.

Kariniam oromobiliui stengiantis atgauti pusiausvyrą, daiktas, kurio Talė įsitvėrė gelbėdamasi, staiga pasisuko jos delne ir mergina nuo jo atšoko. Daikto gale suspindo mažytis lęšis, panašus į krabo regos stiebelį. Talė čiūžtelėjo arčiau oromobilio centro vildamasi, kad kamera jos nepastebėjo.

Dar trys stiebeliai-kameros įnirtingai sukiojosi visomis kryptimis, ieškodami danguje pavojingų objektų, bet nė vienas neatsigręžė į Talę – visi buvo nukreipti į išorę, o ne į oromobilį.

Talė suprato, kad atsidūrė aparato aklajame taške. Stiebeliai-kameros negalėjo pasisukti taip, kad matytų merginą, o šarvuotoje odoje nebuvo nervų, kurie pajustų Talės kojas. Matyt, karinio oromobilio kūrėjams nė į galvą neatėjo, kad priešas galėtų stovėti ant aparato.

Bet mašina suprato, kad kažkas negerai, mat tapo per sunki. Kai laviruodama Talė pasislinko kiton pusėn, keturi keliamieji propeleriai smarkiai pasikreipė. Metaliniai čiuptuvai, kurių nesumaitojo Talės orlentė, tarsi aklas vabzdys grabaliojo ore, ieškodami priešininko.

Nuo papildomo svorio karinis oromobilis ėmė leistis žemyn. Talė stipriai palinko į miesto rotušės pusę, ir mašina ėmė sklęsti ta kryptimi. Mergina jautėsi taip, lyg skristų visiškai išklerusia ir į pilotą nereaguojančia orlente, bet jai vis dėlto pavyko nusukti mašiną nuo sraigtasparnių nusileidimo aikštelės ir iš lėto vorele besivelkančių mažvaikių.

Priartėjus prie miesto rotušės, karinį oromobilį sudrebino sprogmenų smūgio bangos. Degančio pastato skleidžiamas karštis ėmė smelktis pro Talės maskuojamąjį kostiumą, ir ji pajuto, kaip visą kūną padengia plona prakaito plėvelė. Mažvaikiams, regis, pagaliau pavyko saugiai nutolti nuo sraigtasparnių nusileidimo aikštelės, tad Talei liko tik nepastebėtai ir išvengiant apšaudymo dingti nuo karinio oromobilio.

Kai iki žemės liko vos dešimt metrų, Talė nuo mašinos galo šoko žemyn ir įsikibo į suniokotą čiuptuvą, tada iš visų jėgų trūktelėjo aparatą žemyn. Karinis oromobilis pakrypo ore Talei virš galvos. Sužviegė keliamieji propeleriai – jie iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti aparatą pusiausvyrą. Tačiau buvo per vėlu: oromobilis pasviro ir, Talei vis dar kybant įsitvėrus negyvo čiuptuvo, apsivertė aukštielninkas.

Talė šoko žemyn iš nedidelio aukščio ir saugos apyrankės švelniai nuleido ją ant žemės.

Virš galvos sklendžiantis karinis oromobilis vis dar buvo nevaldomas, tik padrikai mojavo čiuptuvais ir vartydamasis ore artėjo prie miesto rotušės. Paskui trenkėsi į apatinį pastato aukštą ir pradingo liepsnose, atlėkusiose net iki Talės. Merginos maskuojamasis kostiumas pranešė apie daugybę funkcinių sutrikimų. Žvynai apsaugojo nuo sprogimo, bet nustojo veikę. Talė užuodė smarvę – po gobtuvu svilo jos plaukai.

Ji pasileido ligoninės link. Nuaidėjo keli galingi sprogimai, ir žemė išslydo Talei iš po kojų. Atsigręžusi ji pamatė, kad miesto rotušė baigia subyrėti. Po smarkaus bombardavimo jos karkasas, nors pagamintas iš specialaus lydinio, ėmė tirpti ugnyje ir sulinko.

Negana to, rotušė kėsinosi užgriūti ant Talės.

Pašokusi ant kojų, mergina įjungė odos anteną ir kaipmat išgirdo pjaustytojų balsus – jie rikiavo iš ligoninės evakuotus žmones.

– Miesto rotušė griūva! – bėgdama pranešė Talė. – Man reikia pagalbos!

– Ką ten veiki, Tale-va? – atsiliepė Šėja. – Kepini zefyrus?

– Vėliau papasakosiu!

– Skubame pas tave.

Dundesys stiprėjo, degančiam pastatui griūvant, į Talę tvoskė svilinamas karštis. Pro šalį pralėkusi liepsnojanti nuolauža padegė kibią nejudančio šaligatvio dangą. Gaisras plykstelėjo dar ryškiau, ir priešais Talę ėmė šokčioti milžiniškas jos pačios šešėlis.

Prie ligoninės pastato išniro du siluetai. Talė ėmė mojuoti rankomis.

– Čionai! – pašaukė ji.

Bičiuliai ėmė sukti ratus virš Talės. Juodi jų siluetai šmėsčiojo gaisro atšvaituose.

– Iškelk rankas, Tale-va, – paliepė Šėja.

Talė pakluso ir šoktelėjo aukštyn. Pora pjaustytojų sugriebė ją už riešų ir nutempė į saugią vietą, toliau nuo miesto rotušės.

– Kaip tu? – sušuko Šėja.

– Viskas gerai, tik…

Talė nutilo. Tempiama atbula ji apstulbusi stebėjo, kaip sugriūva pastatas: susitraukia tarsi balionas išleidus orą, paskui išsiveržia milžiniškas dūmų ir nuolaužų debesis ir lyg potvynio banga praryja liepsnojančias pastato liekanas.

Toji banga spartėdama artinosi prie pjaustytojų…

– Vyručiai, – bičiuliams šūktelėjo Talė, – gal galėtumėte skristi truputį…

Smūgio banga, lydima pašėlusio vėjo ir sūkuriuojančių nuolaužų, trenkėsi į pjaustytojus, Šėją su Taksu nubloškė nuo orlenčių ir visą trijulę sviedė žemyn. Vartantis ore, apdegę Talės maskuojamojo kostiumo žvynai badė kūną tarsi aštrios alkūnės. Po minutėlės mergina kažkur nusileido.

Talė gulėjo ant žemės ir gaudė orą. Pjaustytojus gaubė tamsa.

– Kaip jūs? – paklausė Šėja.

– Tikras ledas, – atsakė Taksas.

Talė norėjo kažką pasakyti, bet ją užpuolė kosulys; jos maskuojamojo kostiumo kaukė nebefiltravo oro. Kai ji nusimovė kaukę, dūmai ėmė graužti akis. Burnoje ji pajuto sudegusio plastiko skonį.

– Neturiu orlentės, be to, mano maskuojamasis kostiumas suniokotas, – nusispjovusi išsunkė pro dantis. – Bet viskas gerai.

– Nėra už ką, – pašaipiai atsakė Šėja.

– Ak, taip. Ačiū, kad išgelbėjote.

– Palaukite, – įsiterpė Taksas. – Ar girdite?

Talei vis dar spengė ausyse, bet netrukus ji suprato, kad artilerijos kanonada liovėsi. Įsivyravo beveik vaiduokliška tyla. Talė išjungė infraraudonųjų spindulių regos užsklandą ir pažvelgė aukštyn. Virš galvos formavosi švytintis karinių oromobilių sūkurys, primenantis į spiralę susisukančią galaktiką.

– Ką jie ketina daryti? – paklausė Talė. – Dar ką nors naikins?

– Ne, – tyliai atsakė Šėja. – Kol kas ne.

– Prieš mums čia atvykstant, daktarė Keibl ketino pasinaudoti pjaustytojais, kad įgyvendintų savo planus, – paaiškino Taksas. – Ji nenori sugriauti Diego, o tik jį pertvarkyti. Paversti kitokiu miestu, lygiai tokiu pat, kaip mūsiškis: griežtu, kontroliuojamu ir kurio visi gyventojai yra burbulagalviai.

– Kai viskas čia pradės griūti, – įsiterpė Šėja, – ji vėl atvyks užkariauti miesto.

– Bet miestai juk neužkariauja vienas kito! – paprieštaravo Talė.

– Jeigu viskas gerai, tada neužkariauja. Bet negi nesupranti, Tale? – Šėja atsigręžė į vis dar liepsnojančius rotušės griuvėsius. – Pabėgėliai vaikšto laisvi, Naujoji Sistema tapo nevaldoma, o miesto valdžios pastatas virto griuvėsiais… Juk tai – ypatingosios aplinkybės.

Kaltė

Ligoninėje buvo pilna sudužusių stiklų.

Kai miesto rotušė visai sugriuvo, ligoninės langai toje pusėje sprogo ir stiklai pažiro vidun. Talei su kitais pjaustytojais tikrinant, ar palatose neliko žmonių, šukės traškėjo po kojomis.

– Radau sukriošėlį, – pranešė dviem aukštais aukščiau esantis Ho.

– Ar jam reikia gydytojo pagalbos? – per odos anteną paklausė Šėja.

– Tik keli įdrėskimai. Pakaks ir medicininio purškalo.

– Ho, tegul jį apžiūri gydytojas.

Talė pritildė odos anteną ir, įkišusi nosį į kitą palatą, pro tuščius langų rėmus pažvelgė į žaižaruojančius griuvėsius. Virš jų skraidė du sraigtasparniai ir ant liepsnų purškė putas.

Dabar Talė galėtų pabėgti, paprasčiausiai išjungti odos anteną ir išnykti sumaištyje. Pjaustytojai per daug užsiėmę, kad ją vytųsi, o kitos miesto tarnybos beveik nefunkcionuoja. Ji žino, kur paliktos pjaustytojų orlentės, o Šėjos duotos saugos apyrankės užprogramuotos jas atrakinti.

Tačiau po to, kas čia šįvakar įvyko, Talei nebėra kur keliauti. Jeigu Ypatingųjų aplinkybių skyrius iš tiesų yra atsakingas už šį antpuolį, grįžti pas daktarę Keibl nėra prasmės.

Jei armada būtų subombardavusi tik naująsias statybas, kad pamokytų Diegą, kad miestas nebesiplėstų į tyrus, dar būtų galima pateisinti. Tai, kas vyksta Atsitiktinių Mieste, be abejonės yra negerai. Negalima, kad miestai pradėtų grobti žemes kur tik panorėję.

Bet kita vertus, miestams nevalia šitaip užpulti vienas kito ir sprogdinti pastatus pačiame centre. Taip tarpusavio ginčus spręsdavo tik bepročiai, pasmerkti žūti rūdžiai. Keista, kad Talės gimtasis miestas taip lengvai pamiršo istorijos pamokas.

Takso žodžiai, kad daktarė Keibl sunaikindama miesto rotušę siekia parklupdyti ant kelių Naująją Sistemą, abejonių nekėlė. Juk Talės miestas troško sunaikinti ir Senuosius Dūmus. Ir tik jis vienintelis labai nerimavo dėl kelių pabėgėlių.

Įdomu, ar visuose miestuose yra Ypatingųjų aplinkybių skyriai? O gal daugumoje, panašiai kaip Diege, leidžiama žmonėms laisvai atvykti ir išvykti? Gal pavertimo ypatingaisiais operacija, po kurios Talė tapo tuo, kuo yra, – tik daktarės Keibl išradimas? Tada tai reikštų, kad Talė yra nenormali, pavojingas ginklas, žmogus, kurį reikia išgydyti.

Šiaip ar taip, šį sumautą karą sukėlė jiedvi su Šėja. Juk normalūs, sveiki žmonės šitaip nesielgia, tiesa?

Kita palata taip pat buvo tuščia, ant grindų mėtėsi vakarienės likučiai. Ant langų pleveno užuolaidos, mat kiek atokiau, keldamas oro gūsius, skraidė sraigtasparnis. Duždami stiklai suplėšė užuolaidas ir jos dabar priminė apdriskusias baltas vėliavas, lyg pasidavimo ženklą. Kampe stovėjo gyvybės palaikymo aparatas; nors buvo išjungtas, jis tebedūzgė. Talė vylėsi, kad pacientui, kuris buvo prijungtas prie šių vamzdelių ir laidų, nieko neatsitiko.

Keista, kad jai rūpi kažkoks bevardis nykstantis sukriošėlis. Bet po antpuolio Talės galvoje šis tas pasikeitė: žmonės jai jau neatrodė sukriošėliai ar atsitiktiniai. Pirmą kartą nuo tada, kai Talė tapo pjaustytoja, vidutiniai žmonės jai neatrodė apgailėtini. Pamačiusi, ką padarė jos miestas, Talė pasijuto ne itin ypatinga, bent jau kol kas.

Ji prisiminė, kad, bjaurulių laikais kelias savaites pagyvenusi Dūmuose, pradėjo kitaip matyti pasaulį. Gal atvykusi į Diegą ir pamačiusi daugybę painių prieštaravimų ir skirtumų (be to, čia nėra burbulagalvių), Talė taip pat pradėjo keistis? Ar tik Zeinas nebus teisus sakydamas, kad Talė vėl pradėjo save perprogramuoti.

Galbūt kai kitą kartą Talė susitiks su Zeinu, viskas atrodys kitaip?

Ji perjungė odos anteną, kad galėtų kalbėti asmeniniu kanalu.

– Šėja-la, noriu kai ko tavęs paklausti.

– Klausk, Tale.

– Kaip jautiesi? Na, kai esi išgydyta.

Šėja tylėjo. Per odos anteną Talė išgirdo draugės kvėpavimą ir po kojomis traškant stiklą.

– Kai Faustas man suleido vaistų, nė nepajutau. Tik po dviejų dienų supratau, kas vyksta, ir viską pradėjau matyti kitaip. Keisčiausia, kad kai Faustas man paaiškino, ką padaręs, pajutau palengvėjimą. Dabar viskas atrodo ne taip ryšku ir ekstremalu. Nebereikia pjaustytis, norint suvokti prasmę; dabar mes nė vienas nesipjaustome. Ir, nors pasaulis neatrodo toks ledinis, jau nebesiuntu dėl niekų.

Talė linktelėjo.

– Kai mane laikė veltiniu išmuštoje palatoje, kaip tik taip ir apibūdino mano pojūčius: pyktis ir euforija. O dabar jaučiuosi tiesiog apdujusi.

– Aš taip pat, Tale-va.

– Daktarai sakė ir dar vieną dalyką, – pridūrė Talė. – Jie kalbėjo apie pranašumo pojūtį.

– Taip, tai yra visa Ypatingųjų aplinkybių skyriaus esmė, Tale-va. Pameni, kaip mums mokykloje aiškino, kad rūdžių laikais kai kurie žmonės buvo „turtingi“? Jie gaudavo tai, kas geriausia, ilgiausiai gyvendavo ir nesilaikydavo bendrai priimtų taisyklių; visiems atrodė, kad taip ir turi būti, nors šie žmonės nieko nepadarė, kad nusipelnytų tokių privilegijų, o tik turėjo įtakingus sukriošėlius. Ypatingųjų mąstymas iš dalies būdingas žmogaus prigimčiai. Norint ką nors įtikinti, kad esi geresnis už visus, daug pastangų nereikia.

Talė jau buvo bepritarianti, bet prisiminė Šėjos jai išrėktus kaltinimus, prieš draugėms išsiskiriant prie upės.

– Juk visada tvirtinai, kad aš kaip tik tokia ir esu, tiesa? Net bjaurulių laikais.

Šėja nusijuokė.

– Ne, Tale-va. Tu ne tik manai esanti geresnė už kitus, bet ir laikai save visatos centru. Tai visai kas kita.

Talė nenorom nusijuokė.

– O kodėl manęs neišgydei? Turėjai puikią progą, kai buvau be sąmonės.

Šėja vėl nutilo, o per odos anteną pasigirdo tolimas sraigtasparnio ūžesys.

– Todėl, kad gailiuosi to, ką padariau.

– Ką padarei?

– Kad paverčiau tave ypatingąja. – Šėjos balsas sudrebėjo. – Dėl to, kokia tu tapai, kalta aš, todėl nenoriu tavęs vėl versti pasikeisti. Manau, šįkart tu išsigydysi pati.

– Štai kaip, – sutrikusi atsakė Talė. – Ačiū, Šėja.

– Ir dar vienas dalykas: būtų pravartu, kad, mums grįžus namo siekiant sukliudyti šiam karui, tu vis dar būtum ypatingoji.

Talė susiraukė. Šėja kol kas išsamiai nepaaiškino savo plano.

– Kaip galiu pagelbėti, jeigu tebesu psichopatė?

– Daktarė Keibl mus patikrins, ar sakome tiesą, – atsakė Šėja. – Būtų geriau, jei viena iš mūsų vis dar būtų tikra ypatingoji.

Talė sustojo kitos palatos tarpdury.

– Ar sakome tiesą? Nežinojau, kad ketiname apie tai su ja kalbėti. Maniau, panaudosime išalkusius nanus ar bent jau rankines granatas.

Šėja atsiduso.

– Mąstai kaip ypatingoji, Tale-va. Smurtas mums nepadės. Jei mudvi juos užpulsime, Ypatingųjų aplinkybių skyrius pagalvos, kad tai atsakomasis Diego smūgis, ir karas tik dar labiau įsiliepsnos. Privalome prisipažinti.

– Prisipažinti?

Talė žengė į kitą tuščią palatą, kurią apšvietė tik mirgančios miesto rotušės liepsnos. Visur mėtėsi gėlės, sudužusios vazos gulėjo ant grindų, spalvingos šukės ir negyvi žiedai buvo susimaišę su stiklo šukėmis.

– Taip, Tale-va. Visiems privalome pasakyti, kad tai mudvi užpuolėme karinę gamyklą, – aiškino Šėja. – Kad Diegas čia niekuo dėtas.

– Ak, nuostabu. – Talė įsistebeilijo pro langą.

Liepsnos vis dar laižė rotušę, nors sraigtasparniai buvo gausiai užpurškę putų. Šėja sakė, kad griuvėsiai degs dar daug dienų, nes sugriuvus pastatui susidaręs slėgis sukuria karštį. Šis antpuolis tarsi pagimdė nedidelę saulę.

Tas siaubingas reginys – jų darbas. Ši mintis vis nedavė Talei ramybės, jai regėjosi, kad niekada nepajėgs su ja apsiprasti. Įvykusi nelaimė – jųdviejų su Šėja kaltė, vadinasi, tik jos abi gali tai sustabdyti.

Bet pagalvojusi, kad teks prisipažinti daktarei Keibl, Talė pajuto nenumaldomą norą sprukti, pulti prie atviro lango ir šokti lauk. Saugos apyrankės ją sugautų. Talė galėtų išnykti tyruose, kur jos niekas niekada nesučiuptų. Nei Šėja, nei daktarė Keibl. Ji vėl taptų nematoma.

Tačiau tai reikštų, kad ji palieka Zeiną vieną šiame suniokotame mieste, kuriam vis dar gresia pavojus.

– Ir jei norime, kad tavimi patikėtų, – toliau aiškino Šėja, – negali kilti įtarimų, jog kažkas buvo įsibrovęs į tavo smegenis. Privalai likti ypatingoji.

Staiga Talei ėmė stigti oro. Ji pasuko prie lango, bet nosin tvoskė salsvas lyg sukriošėlių kvepalai negyvų ir vystančių gėlių kvapas. Akys ėmė ašaroti, Talė užsimerkė ir žengė per palatą orientuodamasi tik pagal savo žingsnių aidą.

– O ką mums padarys, Šėja-la? – tyliai paklausė ji.

– Nežinau, Tale. Kol kas joks žmogus nėra prisipažinęs, kad sukėlė sumautą karą, bent jau aš tokio atvejo nežinau. Tačiau kas mums lieka?

Talė atsimerkė ir persisvėrė pro išsprogdintą langą. Ji įkvėpė oro, nors šis trenkė degėsiais.

– Bet mes juk nenorėjome, kad viskas taip susiklostytų, – sušnibždėjo ji.

– Žinau, Tale-va. Tai buvo mano sumanymas, o svarbiausia, aš kalta, kad tu tapai ypatingąja. Jei galėčiau grįžti viena, taip ir pasielgčiau. Bet kai nuskenuos mano smegenis, pamatys, kad aš pasikeičiau, esu išgydyta. Daktarė Keibl greičiausiai nutars, kad kažkas Diege knaisiojosi mano galvoje, o ne pripažins, kad ji pati be priežasties sukėlė karą.

Šito Talė negalėjo nuginčyti; ji pati stebėjosi, kad dėl nedidelio jųdviejų su Šėja įsilaužimo viskas čia buvo suniokota. Daktarė Keibl nepatikės jokiais pasakojimais, prieš tai nenuskenavusi smegenų.

Mergina vėl pažvelgė į liepsnojančią rotušę ir atsiduso. Bėgti per vėlu, kaip ir griebtis ko nors kito. Lieka tik viena – pasakyti tiesą.

– Gerai, Šėja, keliausiu kartu su tavimi. Bet prieš tai privalau rasti Zeiną. Noriu jam kai ką paaiškinti.

„Ir galbūt vėl pamėginti, – pridūrė mintyse. – Juk aš jau pasikeičiau.“ Žiūrėdama pro kiaurą langą Talė įsivaizdavo Zeino veidą.

– Šiaip ar taip, ką mums gali padaryti, Šėja-la? Vėl pavers burbulagalvėmis? Gal tai nėra taip jau ir blogai…

Draugė nieko neatsakė, bet Talė išgirdo Šėjos odos antena perduodamą tylų įkyrų pypsėjimą.

– Šėja? Koks ten garsas?

– Tale, verčiau ateik čia. 340 palata, – įtampos kupinu balsu atsiliepė Šėja.

Talė nusigręžė nuo lango ir, žengdama per vazų duženas bei negyvas gėles, patraukė prie durų. Šėjai prie kažko artinantis, pypsėjimas garsėjo, ir Talę apėmė baimė.

– Kas ten vyksta, Šėja?

Šėja savo kanalu susisiekė su kitais pjaustytojais.

– Greičiau atveskite gydytoją, – paragino išsigandusi ir pakartojo palatos numerį.

– Kas ten, Šėja? – suriko Talė.

– Ak, Tale, apgailestauju…

– Ką?

– Ten Zeinas.

Pacientas

Dunksinčia širdimi Talė pasileido bėgti, o galvoje aidėjo pypsėjimas.

Ji peršoko per priešgaisrinių laiptų turėklus ir nusileido pačiame laiptinės vidury. Įsiveržusi į trečio aukšto koridorių, prie patalpos su užrašu „POOPERACINĖ PALATA“ Talė pamatė Šėją, Taksą ir Ho, spoksančius pro duris tarsi minią žioplių įvykus nelaimingam atsitikimui.

Talė prasibrovė pro juos ir, čiūžtelėjusi ant šukių, sustojo.

Zeinas gulėjo ligoninės lovoje, vaikino veidas buvo išblyškęs, rankos ir galva prijungti prie aparatų. Visi jie pypsėjo, mirkčiojo raudonos lemputės. Vidutinės trukmės gražuolis balta gydytojo uniforma stovėjo palinkęs virš Zeino ir pakėlęs vokus tyrinėjo vaikino akis.

– Kas atsitiko? – sušuko Talė. Bet gydytojas nepasuko galvos.

Šėja atsistojo Talei už nugaros ir tvirtai sugriebė už pečių.

– Būk ledinė, Tale.

– Ledinė? – Talė išsilaisvino iš Šėjos gniaužtų. Adrenalino antplūdis kaipmat išblaškė svaigulį, kuris buvo apėmęs po antpuolio. – Kas jam yra? Kodėl jis čia?

– Nutilkite, burbulagalvės, – amtelėjo gydytojas.

Talė atsigręžė į jį ir iššiepė dantis.

– Burbulagalvės?

Šėja čiupo Talę už juosmens, pakėlė nuo žemės, skubiai išnešė iš palatos, tada nuleido ant grindų ir stipriai pastūmė toliau nuo durų.

Talė pritūpė ir sugniaužė kumščius. Pjaustytojai įsistebeilijo į ją, o Taksas tyliai uždarė duris.

– Maniau, pradėjai save perprogramuoti, Tale, – griežtai, bet ramiai subarė Šėja.

– Aš perprogramuosiu tave! – atšovė Talė. – Kas čia vyksta?

– Nežinome, Tale. Gydytojas ką tik atvyko. – Šėja suglaudė delnus. – Susitvardyk.

Talės galvoje sukosi viena mintis: pulti ir pro pjaustytojų trijulę prasiveržti į pooperacinę palatą. Bet jėgos buvo nelygios. Supratus, kad padėtis beviltiška, merginos pyktis virto panika.

– Jį operavo, – sunkiai kvėpuodama sušnibždėjo Talė. Ji prisiminė, kad visi nusikaltėliai tiesiai iš sraigtasparnio buvo nuvesti į ligoninę. Koridorius jai prieš akis ėmė suktis.

– Regis, taip, Tale, – ramiai pritarė Šėja.

– Bet jis į Diegą atvyko prieš dvi dienas, – ginčijosi Talė. – Kiti nusikaltėliai jau tą patį vakarą dalyvavo vakarėlyje, pati mačiau.

– Kitų nusikaltėlių smegenys nebuvo sužalotos. Jose tebuvo burbulagalviškų pakitimų. Pati žinai, kad Zeino bėdos visai kitokios.

– Tačiau čia – miesto ligoninė. Kas galėjo nepavykti?

– Ššš, Tale-va, – ramino draugę Šėja ir nedrąsiai uždėjo ranką ant peties. – Pakentėk, ir netrukus mums pasakys.

Plūstelėjus pykčio bangai, Talė visą dėmesį sutelkė į pooperacinės palatos duris. Šėja yra visai arti, tad jai būtų galima smogti į veidą; Ho ir Takso dėmesį prikaustė atvykęs antras gydytojas. Jei Talė pultų dabar, galėtų pro juos prasiveržti.

Bet panika, regis, nuslopino pyktį, Talės raumenys suglebo, o skrandis iš nevilties susitraukė į gumulą.

– Tai dėl antpuolio, tiesa? – paklausė Talė. – Dėl to jam nesuteikė pagalbos?

– Mes nežinome.

– Mudvi dėl to kaltos.

Šėja papurtė galvą ir švelniu balsu, tarsi Talė būtų iš košmariško sapno pabudusi mažvaikė, paaiškino:

– Tale-va, mes nežinome, kas ten vyksta.

– Tačiau jūs radote jį čia vieną. Kodėl jį paliko?

– Galbūt nebuvo galima judinti? Gal čia jam, prijungtam prie aparatų, buvo saugiau?

Talė sugniaužė kumščius. Nuo to laiko, kai tapo ypatingąja, ji dar niekada nesijautė tokia bejėgė ir vidutinė. Viskas staiga ėmė klostytis atsitiktinai.

– Bet…

– Ša, Tale-va, – nutildė ją Šėja iš proto varančiu ramiu balsu. – Privalome tiesiog laukti. Daugiau nieko negalime padaryti.

Po valandos durys atsidarė.

Dabar kambaryje buvo penki gydytojai – tiek jų liko, nors į Zeino palatą ir iš jos nuolat zujo ligoninės personalas. Keli žmonės nervingai dėbčiojo į Talę, atpažino ją, pavojingą ginklą, šįvakar pabėgusią iš jų priežiūros.

Talė laukė suirzusi, vis baimindamasi, kad ją užpuls, užmigdys ir vėl ims ruošti ypatingumo panaikinimo operacijai. Bet Šėja su Taksu nesitraukė nuo jos ir spoksojo į sergėtojus, atvykusius jų stebėti. Dėl Madės vaistų kiti pjaustytojai buvo tapę kur kas kantresni, vaiduokliškai ramūs, o Talė visą valandą judėjo nesustodama ir taip stipriai suleido nagus į delnus, kad liko raudoni pusmėnuliai.

Vienas gydytojų atsikosėjo.

– Regis, turiu blogą žinią.

Talė ne iškart suprato gydytojo žodžius, bet ant rankos pajuto plieninius Šėjos gniaužtus, tarsi draugė baimintųsi, kad Talė puls ir sudraskys šį vyrą.

– Per evakuaciją Zeino organizmas atmetė naujus smegenų audinius. Jo gyvybės palaikymo sistema mėgino pranešti personalui, bet jokio žmogaus arti, suprantama, nebuvo. Sistema taip pat mėgino nusiųsti mums žinutę, bet per evakuaciją miesto sąsaja buvo perkrauta, ir žinutė mūsų nepasiekė.

– Perkrauta? – nustebo Taksas. – Nejau ligoninė neturi savo pranešimų tinklo?

– Yra avarinis kanalas, – atsakė gydytojas ir, pažvelgęs į miesto rotušės pusę, papurtė galvą, tarsi vis dar negalėdamas patikėti, kad ji sugriauta. – Jis veikia per miesto sąsają, bet iš jos nieko neliko. Diege tokios nelaimės dar nėra buvę.

„Viskas dėl antpuolio… karo, – mintyse ištarė Talė. – Dėl to kalta aš.“

– Jo imuninė sistema naują smegenų audinį palaikė infekcija ir atitinkamai sureagavo. Darėme viską, ką galėjome, bet kai jį radome, smegenys jau buvo sužalotos.

– Ar… labai? – paklausė Talė ir pajuto, kad Šėja dar stipriau suspaudžia ranką.

Gydytojas pažvelgė į sergėtojus, ir Talė akies krašteliu pamatė, kad šie nervingai ruošiasi kautis. Ji visiems čia kelia siaubą.

Gydytojas atsikosėjo.

– Žinote, kad vaikinas čia atvyko sužalotomis smegenimis, tiesa?

– Žinome, – ramiu balsu atsakė Šėja.

– Zeinas sakėsi norįs būti išgydytas: kad jo nebekamuotų traukuliai ir nebūtų atminties spragų. Taip pat jis norėjo, kad maksimaliai atnaujintume jo fizinės kontrolės sistemą. Tai buvo rizikinga, bet Zeinas pats to prašė.

Talė nudelbė akis į grindis. Zeinas norėjo, kad jo buvę refleksai atsistatytų arba taptų dar geresni. Kad Talė nebevadintų jo silpnu ir vidutiniu.

– Kaip tik čia atstūmimo reakcija buvo didžiausia, – toliau aiškino gydytojas. – Funkcijos, kurias mėginome atstatyti, visai išnyko.

– Išnyko? – Talės galvoje šėlo įvairiausios mintys. – Jo motoriniai gebėjimai?

– Ir aukštesnės funkcijos: kalba bei pažinimas. – Gydytojas, regis, prarado atsargumą, jo veidas tapo įprastas vidutinės trukmės gražuoliui: susirūpinęs, ramus ir supratingas. – Dabar Zeinas pats net kvėpuoti negali. Manome, kad sąmonės jis neatgaus. Niekada.

Sergėtojai rankose laikė parengtas švytinčias elektros lazdas. Talė užuodė elektros kvapą.

Gydytojas iš lėto įkvėpė.

– Reikalas tas, kad… mums reikia jo lovos.

Talė smuktelėjo žemyn, bet Šėja ją sulaikė.

– Turime daugybę sužeistųjų, – toliau kalbėjo gydytojas. – Keli naktiniai darbuotojai, kuriems pavyko pabėgti iš miesto rotušės, labai smarkiai apdegė. Mums kuo skubiau reikia šios įrangos.

– O kaip Zeinas? – paklausė Šėja.

Gydytojas papurtė galvą.

– Jis nustos kvėpavęs, kai tik atjungsime aparatus. Paprastai taip neskubame, bet šįvakar…

– Susiklostė ypatingos aplinkybės, – tyliai užbaigė jo mintį Talė.

Šėja truktelėjo draugę prie savęs ir sušnibždėjo į ausį:

– Tale, privalome nedelsdamos iš čia išvykti. Tu esi per daug pavojinga.

– Noriu jį pamatyti.

– Tale-va, tai nėra gera mintis. Kas bus, jei jis tuo metu mirs? Tu gali ką nors nužudyti.

– Šėja-la, – sušvokštė Talė, – leisk man jį pamatyti.

– Ne.

– Leisk man jį pamatyti, kitaip nužudysiu visus. Tau nepavyks manęs sustabdyti.

Šėja rankomis apsivijo draugę per liemenį, bet Talė būtų pajėgusi lengvai ištrūkti. Jos maskuojamasis kostiumas dar veikė ir galėjo tapti slidus. Talė išslystų ir kibtų susirinkusiesiems į gerklę…

Šėja sujudėjo, ir Talė pajuto kažką priglundant prie kaklo.

– Tale, galiu tuojau pat sušvirkšti tau vaistų.

– Ne, negali. Mudvi privalome sustabdyti karą. Tau reikia, kad mano smegenys būtų sujauktos.

– Tačiau įranga reikalinga kitiems, o tu tik…

– Šėja, leisk man dar penkias minutes pabūti visatos centru, paskui aš pasitrauksiu ir leisiu jam numirti. Pažadu.

Šėja iškošė pro dantis ilgą atodūsį.

– Prašom visų pasitraukti ir duoti mums kelią.

Zeino galva ir rankos vis dar buvo prijungtos prie aparatų, bet buvo girdėti ne ritmingas pypsėjimas, o pašėlęs signalų choras.

Tačiau Talė matė: bičiulis negyvas.

Kartą ji jau regėjo lavoną. Ypatingųjų aplinkybių skyriui atvykus sunaikinti Senųjų Dūmų, maištininkų bibliotekininkas buvo nužudytas, kai mėgino pabėgti. (Talė prisiminė, kad ir dėl to kalta ji; kaip tai galėjo išsitrinti iš atminties?) Negyvas senuko kūnas atrodė toks deformuotas ir išsiklaipęs, kad regėjosi, jog aplink jį persikreipė visas pasaulis. Tądien net saulė švietė kažkaip kitaip.

Tačiau dabar žiūrėti į Zeiną buvo kur kas sunkiau – Talės akys vis dar buvo ypatingos. Ji aiškiai matė kiekvieną smulkmeną: veido spalva pasikeitusi, per daug lygus pulsas gerklėje, palengva balantys rausvi rankų nagai.

– Tale… – prabilo Taksas, bet tuoj nutilo.

– Apgailestauju, – pasakė Šėja.

Atsigręžusi Talė pažvelgė į bičiulius pjaustytojus ir suvokė, kad jie nesupranta, kas čia vyksta. Galbūt pjaustytojai liko stiprūs ir vikrūs, bet Madės vaistai jų protus vėl pavertė vidutiniais. Jie nesupranta, kokia iš tiesų beprotiška ir visiškai beprasmiška yra mirtis.

Lauke tebešėlo liepsnos; tamsaus dangaus fone jos atrodė pasityčiojamai gražios. Niekas iš jų nesupranta štai ko: gyvenimas yra nepaprastai burbulingas ir žavus, tad Zeinui nevalia iš jo pasitraukti.

Talė palietė vaikino ranką. Itin jautriais pirštų galiukais ji pajuto, kad Zeino kūnas vėsesnis nei turėtų būti.

Dėl visko kalta tik ji. Tai ji prikalbino Zeiną tapti tokiu, kokiu pati norėjo jį matyti; užuot sekusi Zeiną, ji klaidžiojo po miestą; ji sukėlė karą, o šis sunaikino jos bičiulį.

Štai kokia jos begalinio egoizmo kaina.

– Atleisk, Zeinai, – tarė Talė ir nusigręžė. Ji nebenorėjo gaišti netgi penkių minučių. Graužė akis, bet ašaros nepasirodė.

– Gerai, keliaukime, – sušnibždėjo ji.

– Tale, ar tikrai nori? Praėjo tik…

– Keliaukime! Ant orlenčių! Šį karą privalu sustabdyti.

Šėja uždėjo ranką draugei ant peties.

– Gerai. Išvykstame prašvitus. Galėsime skristi nesustodamos; mūsų kelionės nelėtins burbulagalviai, o dūmiečių padėties ieškiklis nenukreips vaizdingu maršrutu. Namo grįšime per tris dienas.

Talė jau žiojosi paklausti, kodėl jos negalėtų tuojau pat keliauti namo, bet pamačiusi išsekusį Šėjos veidą užsičiaupė. Pastarąsias dvidešimt keturias valandas Talė beveik visą laiką buvo be sąmonės, o Šėja vyko susitikti su pjaustytojais, juos išgydė, išgelbėjo Talę nuo ypatingumo panaikinimo operacijos ir visiems vadovavo šią ilgą ir siaubingą naktį. Draugės akys lipte lipo.

Be to, tai jau ne Šėjos mūšis. Jos kančios mažesnės nei Talės.

– Tu teisi, – supratusi, ką privalo daryti, sutiko Talė. – Eik ir pamiegok.

– O tu? Ar tau viskas gerai?

– Ne, Šėja-la. Man ne viskas gerai.

– Atleisk, norėjau paklausti… ar neketini ko nors sužaloti?

Talė papurtė galvą ir ištiesė ranką. Toji nedrebėjo.

– Matai? Galbūt pirmą kartą nuo tada, kai tapau ypatingąja, esu susitvardžiusi. Bet užmigti man nepavyks. Aš tavęs lauksiu.

Šėja sutrikusi nutilo. Galbūt ir nujautė, ką Talė sumanė. Bet susirūpinusiame jos veide buvo matyti nuovargis. Ji vėl apkabino Talę.

– Man reikia tik poros valandų miego. Vis dar esu ganėtinai ypatinga.

– Žinoma, – nusišypsojo Talė. – Vos tik prašvis.

Kartu su kitais pjaustytojais ji išėjo iš palatos – žengė pro gydytojus ir sunerimusius sergėtojus, visam laikui atsisveikinusi su Zeinu ir jųdviejų išsvajota ateitimi. Su kiekvienu žingsniu Talė vis geriau suprato privalanti palikti ne tik Zeiną, bet ir visus kitus.

Šėja jai tik trukdytų įgyvendinti planą.

Kelionė namo

Vos tik Šėja užmigo, Talė iškeliavo.

Pasiduoti abiem – beprasmiška. Šėja turi likti čia, Diege; šiuo metu vienintelės miesto karinės pajėgos – tai pjaustytojai. Be to, daktarė Keibl nepatikės Šėjos žodžiais. Draugės smegenyse pamatys Madės vaistų pėdsakus. Šėja jau nebe ypatingoji.

O Talė vis dar ypatingoji. Sulenkusi kojas per kelius ir išskėtusi rankas tarsi sparnus, ji nardė tarp medžių šakų, skrisdama greičiau nei kada nors anksčiau. Viskas buvo lediniškai aišku: šiltas vėjelis, glamonėjantis neuždengtą veidą, orlentės virpesiai po kojomis. Talė pasiėmė dvi orlentes: viena skrido pati, kita lenta sekė merginai iš paskos. Kas dešimt minučių Talė peršokdavo nuo vienos orlentės ant kitos. Kadangi orlentėms pakaitomis teks gabenti Talę, keliamųjų propelerių galia neišsieikvos net ir kelias dienas skrendant didžiausiu greičiu.

Diego pakraštį ji pasiekė daug anksčiau, nei patekėjo saulė, kai oranžinis dangus, tarsi milžiniškas indas, iš kurio virš tyrų liejosi šviesa, dar tik pradėjo švytėti. Supančios gamtos grožis žeidė lyg skustuvo ašmenys, ir Talė suprato: jai daugiau niekada nereikės žalotis.

Dabar ji savyje turi peilį, kuris ją pjausto be paliovos. Talė pajusdavo šį peilį kaskart, kai atsidusdavo ar kai mintys, užmiršus gamtos didybę, nuklysdavo kitur.

Miškas ėmė retėti, ir Talė pasiekė didžiąsias dykumas, kurias paliko baltosios piktžolės. Kai į veidą pučiantis vėjas tapo šiurkštus nuo ore sūkuriuojančių smėlio dulkelių, Talė patraukė jūros link; ten jos orlentės magnetinė sistema, aptikusi geležinkelį, galės išvystyti didesnį greitį.

Sustabdyti karą Talė privalo per septynias dienas.

Pasak Takso, Ypatingųjų aplinkybių skyrius ketino laukti savaitę, vylėsi, kad per tą laiką padėtis Diege pablogės. Subombardavus rotušę, miesto administracijos veikla bus paralyžiuota ne vieną mėnesį, ir daktarė Keibl veikiausiai mano, kad neburbulagalviai sukils prieš bet kurią valdžią, jei jų poreikiai nebus tenkinami.

O jeigu numatytu laiku maištas neįvyktų, Ypatingųjų aplinkybių skyrius galėtų tiesiog vėl užpulti, sugriauti dalį miesto ir taip dar pabloginti padėtį.

Talės programinė įranga išgirdo skimbtelėjimą – praėjo dar dešimt minučių. Ji iškvietė tuščią orlentę, tada šoko į tuštumą virš smėlio bei krūmokšnių ir tiksliai nusileido ant kito aparato.

Talė niūriai nusišypsojo. Jei nukristų nuo orlentės, saugos apyrankės jos nesugautų, nes apačioje nebuvo magnetinio tinklo, tik šimto kilometrų per valandą greičiu skriejantis suplūktas smėlis. Bet nuolat kamavusios abejonės ir netikrumas, dėl kurių Šėja priekaištavo Talei netgi šiai tapus pjaustytoja, pagaliau išsisklaidė.

Pavojai jau nesvarbūs. Dabar niekas nesvarbu.

Dabar Talė iš tiesų yra ypatinga.

Leidžiantis sutemoms, ji pasiekė pakrantės geležinkelį.

Visą šią popietę nuo jūros pusės plaukė debesys, o nusileidus saulei dangų aptraukė juodas aksomas, uždengdamas žvaigždes ir mėnulį. Kai sutemo, per dieną įkaitę bėgiai po valandos pradėjo vėsti, tad net infraraudonųjų spindulių spektro lauke geležinkelio nebuvo matyti. Talė skrido orientuodamasi vien pagal bangų šniokštimą. Jei ji nukristų čia, virš metalinių bėgių, ją išgelbėtų saugos apyrankės.

Auštant Talė praskrido virš užsimiegojusių pabėgėlių stovyklos. Ji girdėjo pavymui laidomus šūksnius ir atsigręžusi pamatė, kad orlentės sukelti vėjo gūsiai sausoje žolėje išbarstė laužo žarijas. Pabėgėliai trypinėjo stengdamiesi neleisti ugniai išplisti, talžė liepsnas miegmaišiais bei striukėmis ir spiegė kaip burbulagalvių gauja.

Talė nuskrido tolyn. Ji neturėjo laiko grįžti ir padėti gesinti gaisrą.

Įdomu, kas laukia pabėgėlių, vis dar keliaujančių per tyrus? Ar Diegas atsiųs negausią savo sraigtasparnių flotilę ir juos parsigabens? Kiek dar naujų piliečių pajėgs priimti Naujoji Sistema, pati kovojanti už išlikimą?

Žinoma, Endriu Simpsonas Smitas nesuvoks, kad vyksta karas. Jis ir toliau dalys padėties ieškiklius, vedančius į niekur. Pabėgėliai pasieks surinkimo taškus, bet niekas neatvyks jų paimti. Palengva jie praras tikėjimą, baigsis maisto atsargos ir kantrybė, ir jie patrauks namo.

Kai kuriems pavyks grįžti. Bet pabėgėliai – miesto vaikai, jie nieko nenutuokia apie pavojus. Jeigu Naujieji Dūmai pagalbos nesuteiks, daugelį jų praris tyrai.

Antrą naktį skrisdama be poilsio, Talė nukrito nuo lentos.

Ji pastebėjo, kad viena orlentė veikia kitaip: varančiajame propeleryje atsirado mikroskopinis įtrūkimas ir propeleris pradėjo kaisti. Talė atidžiai apžiūrinėjo propelerį įjungusi detalizuotą infraraudonųjų spindulių regos užsklandą; tai trukdė gerai matyti, tad ji nepastebėjo medžio.

Tai buvo vieniša pušis. Jos viršūnė, nuolat skalbiama sūrių jūros vandens purslų, priminė netvarkingai nukirptą galvą. Talės orlentė smogė į šaką ir perskėlė ją pusiau, o mergina aukštielninka nulėkė nuo lentos.

Saugos apyrankės pačiu laiku aptiko geležinkelio bėgių metalą. Jeigu mergina būtų kritusi tiesiai žemyn, apyrankės ją būtų sulaikiusios iškart, o dabar vilko per bėgius, tai tempdamos aukštyn, tai sviesdamos žemyn. Kelias akimirkas Talei regėjosi, kad ji yra pririšta senovinio traukinio priekyje, pro ją iš abiejų pusių lekia pasaulis, bėgiai driekiasi į tamsą, o pabėgiai po kojomis susilieja į vieną dėmę.

Įdomu, kas atsitiktų, jei geležinkelis staiga pasisuktų? Ar saugos apyrankės ją toliau neštų virš geležinkelio, ar tiesiog nutėkštų ant žemės? Arba numestų nuo uolos…

Tačiau geležinkelio bėgiai driekėsi tiesiai. Dar šimtas metrų – ir iš intercijos lėkusi Talė galų gale sustojo. Saugos apyrankės nuleido merginą ant žemės. Širdis smarkiai dunksėjo, bet Talė nebuvo susižalojusi. Netrukus abi orlentės sugavo jos signalą ir išniro iš tamsos tarsi baikščios draugės, kurios pabėgo nieko nepranešusios.

Matyt, reikia truputį pamiegoti. Atbukus dėmesiui, kitą kartą viskas gali baigtis ne taip sėkmingai. Bet netrukus turėjo patekėti saulė, o iki miesto buvo likusi vos viena para kelio. Talė užlipo ant orlentės, stipriai įsispyrė kojomis ir nuskrido pirmyn, kaskart suklusdama, vos tik pasikeisdavo sugedusio propelerio blerbimo tonas.

Tik prašvitus, pasigirdo šaižus signalas. Talei vos spėjus nušokti nuo sugedusios orlentės, ši kaipmat virto iki baltumo įkaitusiu metalo gabalu ir žvangėdama subyrėjo. Atsidūrusi ant kitos orlentės, mergina atsigręžė pažiūrėti, kaip lentos likučiai dejuodami bloškiasi į šoną, paskui tėškiasi į jūrą, sukeldami purslų ir garų geizerį.

Nelėtindama greičio Talė nulėkė namų link.

Išvydusi Rūdžių Griuvėsius, ji pasuko į žemyną.

Senoviniame vaiduokliškame mieste buvo gausu metalo, todėl pirmą kartą nuo tada, kai išvyko iš Diego, Talė leido sau skristi lėčiau, kad pailsėtų keliamieji vienintelės orlentės propeleriai. Mergina sklendė virš tylių tuščių gatvių ir žvelgė žemyn į sudegusius automobilius, ženklinančius paskutinę rūdžių gyvavimo dieną. Aplink stūksojo apgriuvę pastatai, jai gerai pažįstami iš tų laikų, kai čia slapstėsi keliaudama į Dūmus. Įdomu, ar padaužos bjauruliai vis dar slapta atvyksta čionai naktimis? Galbūt griuvėsiai jų jau nežavi? Juk atsirado visas miestas, į kurį galima pabėgti.

Pastatai tebekėlė šiurpą, tarsi didelėse tuščiose ertmėse knibždėtų vaiduoklių. Talei regėjosi, kad tušti langai spokso į ją norėdami priminti pirmąją naktį, kai ją čionai atsigabeno Šėja, kai abi draugės dar buvo bjaurulės. Slaptą maršrutą Šėja sužinojo iš Zeino. Tai jam reikia dėkoti, kad Talė Jangblad neliko burbulagalvė, laimingai gyvenančia Naujųjų Gražuolių Miesto bokštuose ir nieko nenutuokiančia.

Galbūt prisipažinusi daktarei Keibl Talė vėl grįš čionai ir pagaliau ištrins iš atminties visus nemalonius prisiminimus…

Dzingt.

Talė sustabdė orlentę.

Ji negalėjo patikėti savo ausimis. Skimbtelėjimas atsklido pjaustytojų dažniu, bet nė vienas jų niekaip negalėjo atvykti čionai anksčiau už Talę. Signalo siuntėjo tapatybė įvardyta nebuvo, tarsi jį būtų siuntęs… niekas. Tikriausiai tai koks nors pamirštas radijo švyturys, paliktas per mokymus, tiesiog atsitiktinis signalas, sklindantis iš griuvėsių.

– Ei! – sušnibždėjo Talė.

Dzingt… dzingt… dzingt.

Talė kilstelėjo antakius. Signalai – ne atsitiktiniai, jie nuskambėjo kaip atsakymas.

– Ar girdi mane?

Dzingt.

– Bet negali kalbėti, tiesa? – paklausė ji, suraukusi kaktą.

Dzingt.

Supratusi, kas vyksta, Talė atsiduso.

– Puiku. Šauni išdaiga, bjauruli. Bet manęs laukia svarbesni dalykai.

Talė įjungė keliamuosius propelerius ir pasuko miesto pusėn.

Dzingt… dzingt.

Talė vėl sustojo. Ji dvejojo. Ar tikrai nepaisyti šių signalų? Jeigu būrelis bjaurulių sugebėjo sugauti pjaustytojų dažnį, gal jie turi ir naudingos informacijos? Prieš susitikimą su daktare Keibl nepakenktų sužinoti, kas vyksta mieste.

Talė patikrino signalo stiprumą. Jis buvo stiprus ir aiškus. Įsibrovėliai turėtų būti kažkur čia pat.

Talė sklendė virš tuščios gatvės ir atidžiai klausėsi signalo. Pasukus į kairę, jis sustiprėjo. Talė patraukė ta kryptimi ir nusklendė dar vieną kvartalą.

– Gerai, vaiki. Vienas skimbtelėjimas reiškia „taip“, du – „ne“. Ar supratai?

Dzingt.

– Ar aš tave pažįstu?

Dzingt.

– Hm. – Talė nuskriejo pirmyn. Kai signalas ėmė silpnėti, ji apsigręžė ir iš lėto patraukė atgal. – Ar tu – nusikaltėlis?

Dzingt… dzingt.

Dabar signalas buvo labai stiprus, ir Talė pažvelgė aukštyn. Virš jos stūksojo aukščiausias apgriuvęs pastatas – senųjų dūmiečių susitikimų vieta, tad laikyti siųstuvą čia – logiška.

– Ar tu – bjaurulis?

Ilgai tvyrojo tyla. Tada pasigirdo vienas skimbtelėjimas.

Talė ėmė tyliai kilti aukštyn. Orlentės magnetinė pavara pajuto senovinį metalinį bokšto karkasą. Merginos pojūčiai tapo aštrūs, ji atidžiai klausėsi kiekvieno garso.

Pasikeitus vėjui, Talė užuodė pažįstamą kvapą, ir jos širdis suspurdėjo.

– „SpagBolas“? – Ji papurtė galvą. – Vadinasi, tu esi iš šito miesto?

Dzingt… dzingt.

Tada Talė išgirdo kažką judant apgriuvusiame viršutiniame aukšte. Ji nulipo nuo orlentės, pralindo pro tuščią lango rėmą ir pareguliavo savo apgadintą maskuojamąjį kostiumą, kad paviršius taptų panašus į apdaužytą akmenį. Mergina įsitvėrė lango rėmo ir dirstelėjo aukštyn.

Kažkas stovėjo viršuje ir žiūrėjo į ją.

– Tale! – šūktelėjo.

Talė sumirksėjo. Deividas.

Deividas

– Ką čia veiki? – sušuko ji.

– Laukiu tavęs. Žinojau, kad keliausi pro čia… Kad norėsi dar kartą pamatyti griuvėsius.

Talė šoko nuo vienos metalinės sijos ant kitos ir po kelių sekundžių jau stovėjo priešais Deividą. Vaikinas buvo įsispraudęs į sveiką išlikusį kampą, kuriame vos užteko vietos miegmaišiui. Deivido maskuojamasis kostiumas buvo prisiderinęs prie krintančio šešėlio.

Vaikinas rankoje laikė susišildančio maisto indelį. Šis skimbtelėjo pranešdamas, kad valgis paruoštas, ir į Talę vėl tvokstelėjo „SpagBolo“ kvapas.

Ji papurtė galvą.

– O kaip tu?..

Deividas iškėlė kažkokį primityvų prietaisą. Kitoje rankoje jis laikė krypties anteną.

– Kai išgydėme Faustą, jis padėjo sumeistrauti šį prietaisą. Kai jūs artinatės, mes aptinkame jūsų odos antenas. Ir netgi galime klausytis jūsų pokalbių.

Talė pritūpė ant surūdijusios metalinės sijos. Staiga pajuto, kad po trijų dienų kelionės be poilsio ima suktis galva.

– Aš klausiu ne apie tai, kaip tu man siuntei signalus. Norėjau sužinoti, kaip tau pavyko taip greitai čionai atkakti.

– Na, tai buvo visai nesunku. Kai tu išvykai viena, Šėja suprato, jog pasielgei teisingai: Diegui jos pagalbos reikia labiau nei tau. Bet aš Diegui nereikalingas. – Vaikinas atsikosėjo. – Tad pačiu pirmuoju sraigtasparniu atskridau į pabėgėlių surinkimo vietą, kuri yra maždaug pusiaukelėje nuo Diego iki čia.

Talė atsiduso ir užsimerkė. Šėja ją pavadino mąstančia ypatingai. O Talei nė nedingtelėjo, kad dalį kelio galima įveikti sraigtasparniu. Staigūs sprendimai turi vieną trūkumą: kartais atrodai tikra burbulagalvė. Kita vertus, merginai palengvėjo: jos būgštavimai dėl pabėgėlių nepagrįsti. Diegas dar neišsižadėjo pabėgėlių.

– O kodėl atvykai tu?

Deivido veidas tapo ryžtingas.

– Kad padėčiau tau, Tale.

– Klausyk, Deividai, tai, kad mes dabar esame lyg ir toje pačioje stovykloje, nereiškia, jog noriu tave matyti greta savęs. Gal verčiau grįžk į Diegą. Juk žinai: ten vyksta karas.

Vaikinas gūžtelėjo pečiais.

– Man nelabai patinka miestai ir ne kažin ką išmanau apie karą.

– Aš taip pat, bet darau, ką galiu. – Talė išsikvietė orlentę, kuri vis dar sklandė apačioje. – Jei Ypatingųjų aplinkybių skyrius nutvers mane su dūmiečiu, man bus tik sunkiau įtikinti, kad kalbu tiesą.

– Tale, ar gerai jautiesi?

– Jau antrą kartą girdžiu šį kvailą klausimą. Ne, negerai.

– Taip, klausimas tikrai kvailas. Bet mes dėl tavęs nerimavome.

– Kas tie „mes“? Tu ir Šėja?

Vaikinas papurtė galvą.

– Ne, aš ir mama.

Talė šaižiai nusijuokė.

– Nuo kada Madė pradėjo nerimauti dėl manęs?

– Pastaruoju metu ji daug apie tave galvoja, – atsakė Deividas, ant grindų statydamas nepaliestą „SpagBolo“ indelį. – Kad galėtų išgydyti ypatinguosius, mama gerai išstudijavo pavertimo ypatinguoju operaciją. Dabar ji gana daug žino apie tai, ką reiškia būti tokiai kaip tu.

Talė pašoko ant kojų, sugniaužė kumščius ir vienu šuoliu atsidūrė greta Deivido. Į bedugnę, žiojėjančią pastato vidury, pažiro rūdžių lietus. Ji iššiepė dantis ir, žiūrėdama Deividui į akis, ištarė:

– Niekas nežino, ką reiškia būti tokiai kaip aš dabar, Deividai. Patikėk: niekas.

Deividas nė nekrūptelėjo. Jis atrėmė merginos žvilgsnį, bet Talė užuodė nuo jo sklindančią baimę, jo silpnumą.

– Atleisk, – ramiu balsu atsiprašė jis. – Ne tai norėjau pasakyti… Kalbu ne apie Zeiną.

Išgirdus bičiulio vardą, Talės viduje kažkas sudužo ir įsiūtis išblėso. Trūkčiojamai kvėpuodama ji pritūpė ant kulnų. Trumpą akimirką regėjosi, kad įsiūčio protrūkis joje išjudino kažką sunkaus, švininio. Po Zeino mirties jos neviltį pirmą kartą užgožė kažkokia emocija, tebūnie ir pyktis.

Tačiau tai truko vos kelias sekundes, paskui Talę apėmė nuovargis, juk keliavo be poilsio.

Ji parėmė galvą rankomis.

– Nesvarbu.

– Aš tau kai ką atnešiau. Gal pravers.

Talė pakėlė akis. Deividas rankoje laikė švirkštą.

Talė vangiai papurtė galvą.

– Nereikia manęs išgydyti, Deividai. Ypatingųjų aplinkybių skyrius manimi nepatikės, jei nebūsiu viena iš jų.

– Žinau, Tale. Faustas mums paaiškino judviejų su Šėja planą. – Deividas užspaudė ant adatos antgalį. – Vis dėlto paimk. Aniems papasakojusi, kas įvyko, galbūt norėsi pasikeisti.

Talė susiraukė.

– Nėra prasmės galvoti apie tai, kas man nutiks, kai prisipažinsiu, Deividai. Miesto valdžia gali būti manimi nepatenkinta, tad galbūt mano žodis apskritai nieko nereikš.

– Abejoju, Tale. Vienas dalykas mane stulbina. Kad ir ką miesto valdžia tau padarytų, tu, regis, visada gali rinktis.

– Visada? – prunkštelėjo Talė. – Kai Zeinas mirė, vargu ar turėjau iš ko rinktis.

– Tikrai ne… – Deividas papurtė galvą. – Dar kartą atsiprašau. Vis kalbu kvailystes. Bet pameni, kai buvai gražuolė? Tada tu pati pasikeitei. Tu vadovavai nusikaltėliams, pabėgusiems iš miesto.

– Mums vadovavo Zeinas.

– Jis buvo išgėręs tabletę, o tu ne.

Talė suaimanavo.

– Neprimink šito. Kaip tik dėl to jis atsidūrė ligoninėje!

– Palauk, palauk. – Deividas kilstelėjo rankas. – Mėginu tau kai ką paaiškinti. Tu pati sugalvojai būdą, kaip atsikratyti gražuoliškumo.

– Taip, žinau. Ir man tai išėjo į naudą. Zeinui taip pat.

– Tiesą sakant, ne tik tau išėjo į naudą, Tale. Pamačiusi, kokiu būdu tu pasikeitei, mama suprato, kaip galima neutralizuoti operacijos pasekmes. Kaip išgydyti burbulagalvius.

Talė pažvelgė į vaikiną. Ji prisiminė Zeino teorijas, kai jiedu dar buvo gražuoliai.

– Kalbi apie tai, kaip savo jėgomis pasijusti burbulingam?

– Taip. Mama suprato, kad jokių pakitimų šalinti nereikia, pakanka duoti komandą smegenims, kad jos į tuos pakitimus nereaguotų. Štai kodėl naujieji vaistai yra kur kas saugesni ir daug greičiau veikia, – greitakalbe bėrė žodžius Deividas, o jo akys spindėjo. – Štai kodėl mums vos per du mėnesius pavyko pakeisti Diegą. Tu mums parodei kelią.

– Vadinasi, tai aš esu kalta, kad Diego gyventojai savo mažuosius pirštus paverčia gyvatėmis. Nuostabu.

– Tu, Tale, kalta dėl to, kad jie gavo laisvę. Kad operacijų nebebus.

Mergina karčiai nusijuokė.

– Norėjai pasakyti, Diego nebebus. Kai miesto gyventojai pateks daktarei Keibl į nagus, jie labai graušis sužinoję apie tavo motinos tabletes.

– Klausyk, Tale, daktarė Keibl yra silpnesnė nei tu manai. – Deividas palinko arčiau. – Kaip tik tai ir atvykau tau pasakyti: kai buvo sukurta Naujoji Sistema, mums talkinti ėmė kai kurie Diego pramonės vadovai. Prasidėjo masinė gamyba ir praėjusį mėnesį į jūsų miestą mes slapta nugabenome du šimtus tūkstančių tablečių. Jei tau pavyktų Ypatingųjų aplinkybių skyrių bent kelioms dienoms išmušti iš pusiausvyros, tavo miestas pradėtų keistis. Naujoji Sistema ten neįsigali vien dėl baimės.

– Norėjai pasakyti: baiminamasi tų, kurie užpuolė karinį fabriką? – Talė atsiduso. – Vadinasi, ir vėl kalta aš.

– Galbūt. Tačiau tu gali išsklaidyti baimę, ir tada visi pasaulio miestai atkreips į tai dėmesį. – Deividas paėmė merginą už rankos. – Tu ne tik sustabdysi karą. Tu viską pakeisi į gera.

– Arba viską sujauksiu. Ar kas nors pagalvojo, kas nutiks laukinei gamtai, jei visi iškart bus išgydyti? – Talė papurtė galvą. – Žinau tik viena: privalau sustabdyti karą.

Deividas nusišypsojo.

– Pasaulis keičiasi, Tale. Ir tu tai paskatinai.

Talė atsitraukė nuo vaikino ir kurį laiką sėdėjo tylėdama. Jai bet ką ištarus Deividas ims gražbyliauti, kokia ji nuostabi. Talė nesijautė nuostabi, ji buvo išsekusi. O Deividas atrodė patenkintas. Turbūt mano, kad kiekvienas jo žodis sminga Talei į širdį, bet merginos tylėjimas reiškė viena: iš nuovargio ji neturi jėgų kalbėti.

Talei Jangblad karas jau buvo prasidėjęs ir sykiu pasibaigęs, liko tik rūkstantys griuvėsiai. Ji nieko nebepakeis į gera dėl paprastos priežasties: vieninteliam jai rūpinčiam žmogui tokie pakeitimai jau nereikalingi.

Gal Madė ir išgydys visus pasaulio burbulagalvius, bet Zeino neprikels.

Tačiau Talę kankino vienas klausimas.

– Sakai, tavo motinai aš dabar iš tiesų patinku?

Deividas nusišypsojo.

– Ji pagaliau suprato, kokia esi svarbi. Ateičiai. Ir man.

Talė papurtė galvą.

– Nekalbėk taip. Apie mudu.

– Atleisk, Tale. Bet tai tiesa.

– Per mane žuvo tavo tėvas, Deividai. Nes aš išdaviau Dūmus.

Vaikinas papurtė galvą.

– Tu mūsų neišdavei. Tavimi, kaip ir daugeliu kitų, manipuliavo Ypatingųjų aplinkybių skyrius. Mano tėtį nužudė daktarės Keibl eksperimentai, o ne tu.

Talė atsiduso. Ji neturėjo jėgų ginčytis.

– Ką gi, džiaugiuosi, kad Madė nebejaučia man neapykantos. Jei prabilome apie daktarę Keibl, privalau su ja susitikti ir nutraukti šį karą. Ar jau viskas?

– Taip. – Deividas paėmė valgomąsias lazdeles, pažvelgė į maistą ir tyliai pridūrė: – Tai viskas, ką norėjau pasakyti. Nebent tik…

Talė sudejavo.

– Klausyk, Tale, nesi vienintelė netekusi artimo. – Vaikinas prisimerkė. – Kai mirė tėtis, aš taip pat norėjau išnykti.

– Aš niekur neišnykstu, Deividai. Ir nepabėgu. Darau tai, ką privalau, supranti?

– Tale, noriu pasakyti tik viena: kai viską užbaigsi, aš būsiu čia.

– Tu? – Talė papurtė galvą.

– Nesi viena, Tale. Neįsikalbinėk sau šito.

Talė pamėgino atsistoti. Ji troško iš čia dingti, bet staiga apgriuvęs bokštas ėmė svyruoti jai prieš akis. Ji vėl atsitūpė.

Dar vienas netikęs dramatiškas pasitraukimas.

– Gerai, Deividai. Regis, kol truputį nepamiegosiu, niekur neiškeliausiu. Vis dėlto reikėjo pasinaudoti sraigtasparniu.

– Pasinaudok mano miegmaišiu. – Vaikinas pasitraukė į šalį ir pakėlė anteną. – Jei kas nors ims šniukštinėti, aš tave pažadinsiu. Čia esi saugi.

– Saugi.

Sprausdamasi pro Deividą Talė pajuto jo kūno šilumą ir akimirką prisiminė vaikino kvapą, pažįstamą iš tų laikų, kai jiedu būdavo kartu. Regis, tai buvo taip seniai.

Keista. Kai Talė matė Deividą paskutinį kartą, jo bjaurus veidas kėlė pasišlykštėjimą. Tačiau Diege pamačius beprotiškas plastines operacijas, randuotas vaikino antakis ir kreiva šypsena atrodė tik kaip dar vienas mados klyksmas. Beje, visai nebjaurus.

Tačiau Deividas – ne Zeinas.

Talė šmurkštelėjo į miegmaišį, tada pro suirusias pastato grindis pažvelgė žemyn į nuolaužomis užverstus pamatus šimtu metrų žemiau.

– Hm, tik neleisk man miegant vartytis, gerai?

Deividas nusišypsojo.

– Gerai.

– Ir duok tą daikčiuką. – Talė paėmė iš Deivido švirkštą, įsidėjo į maskuojamojo kostiumo kišenę ir užsegė užtrauktuką. – Gal kada prireiks.

– O gal ir neprireiks, Tale.

– Nesuk man galvos, – sumurmėjo ji.

Tada padėjo galvą ant žemės ir užmigo.

Nepaprastasis posėdis

Namo ji keliavo palei upę.

Skriedama virš pursloto vandens ir priešais save matydama pažįstamus Naujųjų Gražuolių Miesto kontūrus Talė svarstė, ar tai paskutinis kartas, kai gimtąjį miestą ji mato iš šalies. Ar ji ilgam bus užrakina už tai, kad užpuolė savo miestą, atsitiktinai sunaikino jo ginkluotąsias pajėgas ir sukėlė nereikalingą karą?

Kai Talė atsidūrė miesto ryšio zonoje, jos odos anteną tarsi potvynio bangos ėmė atakuoti žinių pranešimai. Daugiau nei penkiasdešimt kanalų transliavo reportažus apie karą ir dusdami pasakojo, esą karinių oromobilių armada prasiveržė pro Diego gynybos sistemą ir subombardavo rotušę. Visi dėl to labai džiūgavo, bejėgio priešo bombardavimas jiems regėjosi tarsi fejerverkai ilgai lauktos šventės pabaigoje.

Buvo keista kas penkios sekundės girdėti minint Ypatingųjų aplinkybių skyrių – kaip jo agentai įžengė į suniokotą karinį fabriką ir kaip rūpinasi visų saugumu. Prieš savaitę dauguma žmonių apskritai netikėjo, kad egzistuoja toks skyrius, ir staiga jis tapo miesto gelbėtoju.

Specialiu kanalu buvo skelbiamas tik ką priimtas ypatingasis įstatymas – ilgas sąrašas taisyklių, kurias privalu įsiminti. Bjauruliams įvesta dar griežtesnė komendanto valanda, o gražuoliams pirmą kartą, kiek Talė prisiminė, buvo nurodyta, kur jie gali vykti ir ką veikti. Skraidyti balionais visai uždrausta, o orlentėmis leista sklandyti tik parkuose ir sporto aikštynuose. Fejerverkai uždrausti tą pačią dieną, kai dangų nutvieskė griūvančio karinio fabriko liepsnos.

Tačiau niekas dėl to, regis, nesiskundė, net oreivių gaujos, vasarą kone gyvendavusios balionuose. Suprantama, juk mieste gyveno maždaug milijonas burbulagalvių, o išgydyta tebuvo du šimtai tūkstančių. Galbūt protestuojančiųjų ir buvo, bet per mažai, kad jų balsas būtų išgirstas.

O gal jie išsigando Ypatingųjų aplinkybių skyriaus ir prarado amą?

Skrendant virš Sukriošėlių Miesto, Talės odos antena užmezgė ryšį su nepilotuojamu lėktuvu, patruliuojančiu miesto pakraštyje. Skubiai atlikęs elektroninį testą, aparatas atpažino Talę – Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentę.

Įdomu, ar kas nors jau sugalvojo, kaip prasmukti pro naujuosius patrulius? O gal išdaigininkų bjaurulių apskritai nebeliko, gal jie pabėgo į Diegą arba juos užverbavo Ypatingųjų aplinkybių skyrius? Per tas kelias savaites, kai Talės nebuvo mieste, viskas čia pasikeitė. Juo arčiau miesto ji buvo, juo mažiau jautėsi grįžtanti namo, ypač dabar, kai neteko Zeino. Jis niekada daugiau nepamatys šių kontūrų…

Giliai įkvėpusi Talė nusprendė, kad metas užbaigti šį reikalą.

– Pranešimas daktarei Keibl.

Tuojau pat atėjo atsakymas, kad miesto sąsaja Talės žinutę įrašė į eilę. Matyt, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus vadė šiomis dienomis labai užsiėmusi.

Tačiau netrukus pasigirdo balsas.

– Agentė Jangblad?

Talė suraukė kaktą. Tai buvo Maksamila Fister, viena daktarės Keibl pavaduotojų. Pjaustytojai visada raportuodavo pačiai daktarei Keibl.

– Noriu kalbėti su daktare.

– Jos nėra, Jangblad. Daktarė posėdžiauja miesto taryboje.

– Ji miesto centre?

– Ne. Pagrindinėje būstinėje.

Talė sulaikė orlentę.

– Ypatingųjų aplinkybių skyriaus būstinėje? Nuo kada miesto taryba posėdžiauja tenai?

– Nuo karo pradžios, Jangblad. Kol tu ir tavo piktadariai klaidžiojote tyruose, kai kas įvyko. Kur jūs, pjaustytojai, po galais, buvote?

– Ilga istorija, papasakosiu daktarei asmeniškai. Perduokite jai, kad atvykstu, o tai, ką ketinu pasakyti, nepaprastai svarbu.

Maksamila Fister kiek patylėjo, paskui suirzusi atšovė:

– Klausyk, Jangblad. Mes kariaujame ir daktarė Keibl laikinai vadovauja miesto tarybai. Jai tenka rūpintis visu miestu. Jums, pjaustytojams, išskirtinio dėmesį skirti ji neturi kada. Pasakyk man, apie ką nori kalbėti, kitaip daktarės greitai nepamatysi. Supratai?

Talė sušnopavo. Daktarė Keibl vadovauja miestui? Tokiu atveju gali būti, kad vien prisipažinimo neužteks. Jeigu daktarė šiuo metu mėgaujasi valdžia, tiesos jai nereikia.

– Gerai, Fister. Pasakyk jai, kad pastarąją savaitę pjaustytojai buvo Diege. Kariavo, supranti? Ir kad aš turiu tarybai labai svarbių žinių. Apie mūsų miesto saugumą. Patenkinta?

– Tu buvai Diege? Kaip tu… – nustebo pavaduotoja, bet Talė išjungė ryšį. To, ką ji pasakė, užteks, kad daktarė Keibl susidomėtų.

Talė palinko į priekį, įjungė abu keliamuosius propelerius ir visu greičiu nulėkė fabrikų juostos link vildamasi, kad spės atvykti miesto tarybos posėdžiui dar nesibaigus.

Miesto taryba – štai kas turi išklausyti jos išpažintį.

Ypatingųjų aplinkybių skyriaus būstinė buvo įsikūrusi žemame plokščiastogiame neįspūdingame pastate, riogsančiame skersai fabrikų juostos. Iš tiesų pastatas buvo didesnis nei atrodė iš pirmo žvilgsnio, nes po žeme slypėjo dar dvylika aukštų. Jeigu miesto taryba mano sulauksianti dar vieno antpuolio, logiška, kad nutarė slėptis čia. Talė neabejojo, jog tarybos narius daktarė Keibl sutiko išskėstomis rankomis, džiūgaudama leido miesto valdžiai slėptis savo požemiuose.

Talė sklandė virš ilgo stataus šlaito ir žvelgė į būstinę. Bjaurulių laikais jiedu su Deividu nuo čia orlentėmis nušoko ant pastato stogo. Po to įvykio, saugantis nuo įsibrovėlių, buvo įrengti judesio davikliai. Bet nė viena tvirtovė nebuvo suprojektuota apsisaugoti nuo saviškių, ypač kai saviškė atvyksta su svarbia žinia.

Talė vėl įjungė odos anteną.

– Pranešimas daktarei Keibl.

Šįkart pavaduotoja Fister atsiliepė akimirksniu.

– Liaukis kvailiojusi, Jangblad.

– Noriu kalbėti su daktare Keibl.

– Ji vis dar posėdžiauja su miesto taryba. Pirmiau turėsi pasikalbėti su manimi.

– Maksamila, aš neturiu laiko aiškinti dukart. Mano pranešimas svarbus visai tarybai. – Talė nutilo ir iš lėto giliai įkvėpė. – Gresia dar vienas antpuolis.

– Kas?

– Antpuolis, ir labai greitai. Pasakykite daktarei, kad būsiu po dviejų minučių. Atvyksiu tiesiai į tarybos posėdį.

Talė vėl išjungė odos anteną – pavaduotojos klausimai jai mažiausiai rūpėjo. Ji apgręžė orlentę ir nusklendė palei ilgą šlaitą, paskui vėl apsigręžė ir pažvelgė į kalvos viršūnę. Mankštindamasi įtempė pirštus.

Talės pasirodymas turi būti kuo dramatiškesnis, ji ryžtingai pro visus prasibraus ir įlėks į salę, kur posėdžiauja miesto taryba. Daktarei Keibl galbūt patiks, kad viena jos mylimų pjaustytojų atskuba su gyvybiškai svarbia žinia, patvirtinančia, kad Ypatingųjų aplinkybių skyrius puikiai vykdo savo pareigą.

Žinoma, pranešimas nebus toks, kokio daktarė Keibl tikisi.

Talė įjungė keliamuosius propelerius bei magnetus ir visu greičiu nėrė pirmyn. Vis greitėdama ji pakilo virš kalvos.

Netikėtai horizontas pasislinko, žemė po kojomis dingo, ir Talė nulėkė į dangų.

Ji išjungė propelerius, sulenkė kojas per kelius ir pirštais įsikibo į orlentę.

Talei krintant žemyn, aplink viešpatavo tyla, o štabo stogas vis didėjo. Mergina nejučia nusišypsojo. Galbūt tai paskutinis kartas, kai ji krečia tokią ledinę išdaigą – kai ypatingai, visa dabartine savo esybe jaučia ją supantį pasaulį; jeigu taip, galima šiek tiek pasimėgauti.

Likus šimtui metrų iki stogo, įsijungė keliamieji propeleriai. Orlentė prisispaudė prie Talės, iš visų jėgų stengdamasi sulaikyti krintančią merginą. Kovodamos su svoriu, saugos apyrankės įsirėžė į riešus.

Orlentė kietai atsitrenkė į stogą, Talė nusirito nuo jos ir pasileido tekina. Aplink nuaidėjo pavojaus sirenos, bet Talė vienu rankos mostu įjungė odos anteną ir sirena nutilo. Mergina pareikalavo nedelsiant atidaryti oromobilių vartus.

Po kelių sekundžių pasigirdo sunerimęs Fister balsas:

– Jangblad?

– Turiu patekti į vidų. Skubiai.

– Persakiau tavo žodžius daktarei Keibl. Ji nori, kad keliautum tiesiai į tarybos posėdį. Jie posėdžiauja operacinėje „J“ aukšte.

Talė nusišypsojo. Planas pavyko.

– Supratau. Atverkite vartus.

– Tuoj.

Pasigirdo metalo žvangesys, ir nusileidimo aikštelėje Talei po kojomis atsirado plyšys, kuris vis didėjo. Atrodė, kad stogas skyla pusiau. Pro platėjantį tarpą Talė šoko vidun, iš ryškios dienos šviesos į prieblandą, ir nusileido ant Ypatingųjų aplinkybių skyriaus oromobilio. Nekreipdama dėmesio į apstulbusius mechanikus, ji nusirito ant grindų ir pasileido bėgti.

Ausyje pasigirdo balsas:

– Pasirūpinau liftu. Jis tiesiai priešais tave.

– Liftas per lėtas, – šnopuodama atšovė Talė ir sustojo priešais lifto kabinas. – Atidarykite tuščią šachtą.

– Gal juokauji, Jangblad?

– Ne! Dabar svarbios net sekundės. Darykite, kaip liepiu!

Netrukus atsivėrė kitos durys, už jų žiojėjo tamsa.

Talė žengė į šachtą. Kibiapadžiai batai cypė kliūdami tai už vienos šachtos sienos, tai už kitos, Talė krito žemyn beveik nevaldydama situacijos ir dešimt kartų greičiau, nei leistųsi liftu. Mergina girdėjo, kaip būstinės ryšio kanalu Fister įsako visiems trauktis iš kelio. Į šachtą prasiskverbė šviesos pluoštas – atsivėrė požeminio „J“ aukšto durys.

Talė rankomis įsitvėrė durų staktos ir liuoktelėjo vidun. Tada nudūmė koridoriumi kiek kojos neša, o ypatingieji agentai glaudėsi prie sienų duodami kelią, tarsi Talė būtų prieš rūdžius gyvavusių laikų pasiuntinys, nešantis žinią karaliui.

Prie durų į šio aukšto pagrindinę operacinę Talės laukė Maksamila Fister ir du ginkluoti ypatingieji agentai.

– Viliuosi, kad žinia svarbi, Jangblad.

– Taip ir yra, neabejok.

Fister linktelėjo ir pravėrė duris. Talė šovė vidun.

Operacinėje ji čiūžtelėjo ir sustojo. Patalpoje buvo tylu, į Talę spoksojo tik dideliu ratu sustatytos tuščios kėdės. Čia nebuvo nei daktarės Keibl, nei miesto tarybos narių.

Talė Jangblad stovėjo vienui viena.

Ji staigiai apsigręžė.

– Fister? Ką visa tai?..

Užsiverdamos slystelėjo durys ir Talė pateko į spąstus.

Net ir per odos anteną buvo girdėti džiugesys Fister balse.

– Palauk čia, Jangblad. Daktarė Keibl susitiks su tavim po tarybos posėdžio.

Talė papurtė galvą. Jei daktarė Keibl ja nepatikės, prisipažinimas bus nieko vertas. Talei reikia liudininkų.

– Bet reikia skubiai! Kaip manai, kodėl lėkiau visą kelią?

– Kodėl? Gal troškai papasakoti miesto tarybai, kad visai ne Diegas užpuolė arsenalą? Kad tai – tavo darbas.

Talei atvipo lūpa, o žodžiai įstrigo gerklėj. Mintyse ji iš lėto pakartojo Fister žodžius, nes niekaip galėjo patikėti tuo, ką išgirdo.

Kaip daktarė Keibl ir Fister galėjo sužinoti?

– Apie ką čia kalbi? – galiausiai išsunkė ji.

Nuožmus džiugesys Fister balse tapo dar akivaizdesnis.

– Pakentėk, Tale. Daktarė Keibl tau paaiškins.

Šviesos užgeso, ir Talė atsidūrė visiškoje tamsoje. Ji žiojosi dar kažką sakyti, bet jos odos antena neveikė.

Prisipažinimas

Regėjosi, kad tamsoje ji sėdi amžinybę. Talė netvėrė pykčiu, ir kas akimirką pyktis vis stiprėjo tarsi miško gaisras. Vis dėlto jai pavyko užgniaužti norą aklai blaškytis tamsoje, naikinant viską, kas paklius po ranka, išlaužti lubas, įsibrauti į kitą aukštą, kabarotis tol, kol atsidurs po atviru dangumi.

Talė prisivertė atsisėsti ir ėmė giliai kvėpuoti, mėgindama nusiraminti. Mintis, kad ji vėl pralaimės daktarei Keibl, nedavė ramybės. Ji pralaimėjo, kai ypatingieji įsiveržė į Dūmus, ji pasidavė ir sutiko būti paversta gražuole; ji pralaimėjo ir kai jiedu su Zeinu pabėgo, nes netrukus buvo sučiupti.

Slopindama įsiūtį Talė taip smarkiai gniaužė kumščius, kad, regėjosi, tuoj lūš kaulai. Ji jautėsi bejėgė, kaip ir tada, kai matė mirštantį Zeiną…

Bet pralaimėti nevalia. Tik ne šįkart, kai iškilo grėsmė ateičiai.

Taigi Talė kankindamasi laukė tamsoje.

Pagaliau durys atsidarė. Tarpdury išdygo pažįstamas daktarės Keibl siluetas. Lubose suspindo keturi prožektoriai, šviesos plieskė Talei tiesiai į akis. Akimirką apakinta ji išgirdo į vidų įsmunkant daugiau ypatingųjų agentų, tada durys užsivėrė.

Talė pašoko.

– Kur miesto tarybos nariai? Aš jiems turiu svarbių žinių.

– Manau, tavo žinia juos nuliūdintų, o mes negalime to leisti. Miesto tarybos nariai pastarosiomis dienomis labai sudirgę. – Daktarė Keibl sukikeno. – Jie vis dar barasi tarpusavyje „H“ aukšte.

Dviem aukštais aukščiau. Talė buvo taip arti, bet ir vėl pralaimėjo.

– Sveika sugrįžusi namo, Tale, – meiliai kreipėsi į merginą daktarė Keibl.

Talė apsižvalgė tuščioje salėje.

– Ačiū už staigmeną.

– Kiek girdėjau, tai tu ketinai pateikti mums staigmeną.

– Pasakydama tiesą, taip?

– Tiesą? Iš tavo lūpų? – Daktarė Keibl nusijuokė. – Tai pati netikėčiausia staigmena.

Talė pajuto, kaip vėl sukyla pyktis. Ji ėmė iš lėto ir giliai kvėpuoti.

– Kaip jūs sužinojote?

Daktarė Keibl žengė į šviesą ir iš kišenės ištraukė nedidelį peiliuką.

– Manau, jis tavo, – tarė išmesdama peiliuką į orą. Šis pasisukiojo ore, spindėdamas prožektorių šviesoje, ir įsmigo į grindis Talei prie kojų. – Na, bent jau odos ląstelės, kurių ant jo radom, tikrai yra tavo.

Talė spoksojo į peiliuką.

Tai buvo tas pats peilis, kurį Šėja sviedė norėdama įjungti arsenalo apsaugos sistemą, o Talė tą vakarą juo pjaustėsi. Talė atgniaužė kumštį ir įsistebeilijo į delną; rando sudarkytos blyksinčios tatuiruotės sukosi stabčiodamos. Šėja nuvalė peiliuką, kad neliktų pirštų atspaudų, bet, matyt, liko mikroskopinių odos dalelių…

Turbūt ypatingieji agentai jį rado tuoj po antpuolio ir patikrino DNR, tad jau seniai žino, jog arsenale buvo Talė Jangblad.

– Numaniau, kad tas bjaurus įprotis jums, pjaustytojams, kada nors pridarys bėdos, – sumurmėjo daktarė Keibl. – Negi iš tiesų pjaustantis apima geras jausmas? Privalėsiu į tai atsižvelgti rinkdamasi jaunus ypatinguosius agentus.

Atsiklaupusi Talė ištraukė peiliuką iš grindų ir pakilojo rankoje svarstydama, ar tiksliu judesiu įsmeigtų jį daktarei Keibl į gerklę. Tačiau ši yra tokia pat greita kaip ir Talė, juk daktarė Keibl – taip pat ypatingoji.

Dabar nevalia mąstyti ypatingai, privalu rasti kokią nors išeitį.

Ji numetė peiliuką į šalį.

– Atsakyk man tik į vieną klausimą. Kodėl tai padarei? – paklausė daktarė Keibl.

Talė papurtė galvą. Jei papasakotų visą tiesą, įpainiotų Zeiną ir būtų dar sunkiau susitvardyti.

– Taip išėjo netyčia.

– Netyčia? – Daktarė Keibl nusijuokė. – Nieko sau „netyčia“! Tu sunaikinai pusę miesto karinių pajėgų.

– Mes neketinome išleisti nanų.

– Mes? Pjaustytojai?

Talė papurtė galvą – ir Šėjos neverta painioti.

– Na, vienas įvykis išprovokavo kitą…

– Tikrai. Tau visada šitaip nutinka, tiesa, Tale?

– O kodėl jūs visiems melavote?

Daktarė Keibl atsiduso.

– Tai akivaizdu, Tale. Juk negalėjau pasakyti, kad tu beveik sunaikinai miesto gynybos sistemą. Pjaustytojai buvo mano džiaugsmas ir pasididžiavimas, ypatingi ypatingieji. – Daktarė plačiai nusišypsojo. – Be to, tu man suteikei puikią progą atsikratyti senu priešu.

– Kuo jums nusikalto Diegas?

– Miestas rėmė Senuosius Dūmus. Daugelį metų glaudė pabėgėlius. Paskui Šėja pranešė, kad kažkas dūmiečiams parūpina maskuojamuosius kostiumus ir gausybę tų siaubingų tablečių. Ar galėjo būti dar blogiau? – Daktarės balsas tapo garsesnis. – Kiti miestai tik laukė sudėję rankas, kol kas nors sunaikins Diegą su jo Naująja Sistema, nepaisančia morfologinių standartų. Tu man tiesiog įdavei ginklą į rankas. Visada buvai labai naudinga.

Talė stipriai užsimerkė. O, kad miesto taryba girdėtų šiuos daktarės Keibl žodžius! Jei tik jos nariai žinotų, kad juos apgaudinėja…

Tačiau visas miestas per daug įbaugintas, kad pajėgtų aiškiai mąstyti, per daug susižavėjęs savo kontrpuolimu ir per daug pasitiki šita iškrypusia valdinga moterimi.

Talė papurtė galvą. Pastarosiomis dienomis ji stengėsi perprogramuoti savo sistemą, tačiau to negana – ji privalo perprogramuoti kiekvieną.

O gal tik vieną?..

– Kada visa tai baigsis? – tyliai paklausė ji. – Kiek truks šis karas?

– Jis niekada nesibaigs, Tale. Dabar galiu daryti tai, ko anksčiau negalėjau, ir, patikėk, burbulagalviams tai patinka – jie mielai seka įvykius, rodomus per žinias. Kad taip nutiktų, tereikėjo karo. Ir kodėl aš anksčiau nesugalvojau? – Daktarė Keibl priėjo arčiau, jos nuožmiai gražus veidas švytėjo prožektorių šviesoje. – Nejau nesupranti? Prasidėjo nauja era. Nuo šiol kiekviena diena bus „ypatingosios aplinkybės“!

Talė linktelėjo ir nusišypsojo.

– Kaip miela, kad tai paaiškinote man. Ir visiems kitiems.

Daktarė Keibl kilstelėjo antakį.

– Ką turi omeny?

– Keibl, aš čia atvykau ne miesto tarybai aiškinti, kas atsitiko. Jie yra tik saujelė ištižėlių, jeigu leido jums vadovauti miestui. Atvykau pasirūpinti, kad visi sužinotų apie jūsų melą.

Moteris šaižiai nusikvatojo.

– Tik nesakyk, kad turi vaizdo įrašą, kuriame aiškini, kad karą sukėlei tu. Kas tuo patikės? Gal kadaise ir išgarsėjai tarp burbulagalvių ir bjaurulių, bet dvidešimtmečiai ir vyresni nė nenutuokia, kad tu apskritai egzistuoji.

– Ne, bet jie pažįsta jus. Nuo tada, kai pradėjote vadovauti miestui. – Iš maskuojamojo kostiumo kišenės Talė ištraukė švirkštą. – O kadangi jie ką tik matė jus aiškinančią, jog šis karas neteisėtas, minės jus amžinai.

Daktarė Keibl suraukė kaktą.

– Ką ten turi rankoje?

– Mažą palydovinį siųstuvą, kurio signalų neįmanoma nuslopinti. – Talė nutraukė dangtelį nuo adatos. – Matote šią mažą anteną? Nuostabu, tiesa?

– Tu negalėjai… tik ne iš čia. – Daktarė Keibl užsimerkė ir judindama vokus ėmė tikrinti žinių pranešimus.

– Diege atliekamos itin beprotiškos operacijos, – toliau kalbėjo Talė, vis plačiau šypsodamasi. – Man akyse įmontavo stereokameras, o naguose – mikrofonus. Dabar visas miestas girdi jūsų prisipažinimą.

Keibl atsimerkė ir suprunkštė.

– Per žinias nieko neskelbiama, Tale. Tavo žaisliukas neveikia.

Talė kilstelėjo antakius ir neva sutrikusi pažvelgė į švirkštą.

– Ak, pamiršau paspausti siuntimo mygtuką. – Ji pajudino pirštus.

Daktarė Keibl šoko prie merginos ir čiupo adatą, bet Talė spėjo pasukti ją reikiamu kampu…

Daktarė Keibl išmušė švirkštą Talei iš rankos, ir mergina išgirdo, kaip jis nudarda į kampą ir sudūžta į šipuliukus.

– Tale, – daktarė Keibl nusišypsojo, – nors esi labai gudri, kartais pasielgi kvailai.

Talė nuleido galvą ir užsimerkė. Ji lėtai kvėpavo pro nosį, uostydama orą…

Ir užuodė vos juntamą kraujo kvapą.

Atsimerkusi ji pamatė, kad daktarė Keibl spokso į savo ranką, truputį suirzusi, kad įsidūrė. Šėja sakė nė nepajutusi, kad jai sušvirkštė vaistų. Kol jie suveikė, praėjo kelios dienos.

Būtų gerai, kad iki to laiko daktarė Keibl nesidomėtų dūriu „antena“ ir atidžiau neapžiūrėtų sudužusio švirkšto.

Talė apsimetė įsiutusi.

– Pavadinote mane kvaile?

Ji spyrė daktarei Keibl į pilvą. Nuo smūgio moteriai užėmė kvapą.

Kiti ypatingieji sureagavo akimirksniu, bet Talė jau nėrė į kampą, kur gulėjo švirkštas. Ji koja sutraiškė švirkšto likučius, tada pašoko ir sukdamasi spyrė artimiausiam persekiotojui į žandikaulį, paskui stryktelėjo ant kėdžių pirmoje eilėje ir nubėgo jų atkaltėmis.

– Agente Jangblad, – sušuko kitas sargybinis, – nenorime tavęs sužaloti!

– Manau, privalėsit!

Ji vėl grįžo prie parblokšto sargybinio. Tuo metu triukšmingai atsivėrė operacinės durys ir tuntas agentų pilko šilko uniformomis įsiveržė vidun.

Talė nušoko ant žemės greta gulinčio sargybinio ir batu dar sykį patrynė švirkšto šukes. Sargybinis kovine uniforma smogė jai į petį ir mergina parkrito ant priekinių kėdžių. Tačiau žaibiškai atsikėlė ir puolė skriaudiką, nekreipdama dėmesio į pulką ypatingųjų agentų, šokančių ant jos.

Netrukus Talė jau gulėjo ant žemės už nugaros užlaužtomis rankomis ir veidu į grindis. Rangydamasi ji sutrynė į dulkes paskutines po ja gulinčio švirkšto šukes. Tada kažkas spyrė Talei į šonkaulius ir ji sukriokė.

Ant Talės užvirto dar daugiau ypatingųjų. Atrodė, kad ant nugaros užsirioglino dramblys. Šviesa operacinėje pritemo; Talė pajuto, kad tuoj praras sąmonę.

– Viskas gerai, daktare, – tarė vienas ypatingųjų agentų. – Mes ją sutramdėme.

Keibl neatsiliepė. Pakreipusi kaklą Talė pažvelgė į ją. Daktarė susirietusi vis dar gaudė orą.

– Daktare, – vėl kreipėsi į ją ypatingasis agentas, – ar gerai jaučiatės?

„Šiek tiek palūkėkite, – mintyse ištarė Talė. – Tuoj ji jausis daug geriau…“

Sukriošimas

Permainas Talė stebėjo sėdėdama kameroje.

Iš pradžių viskas vyko lėtai. Kelias dienas daktarė Keibl, lankiusi merginą ir arogantiškai reikalavusi informacijos apie tai, kas vyksta Diege, elgėsi įprastai psichopatiškai. Talė su malonumu kūrė istorijas apie byrančią Naująją Sistemą ir tuo pat metu daktarės veide ieškojo gijimo ženklų.

Tačiau dešimtmečius ugdyta tuštybė ir žiaurumas slopo lėtai ir Talei regėjosi, kad laikas tarp keturių kameros sienų sustojo. Pjaustytojai nebuvo sukurti gyventi uždarose patalpose, o dar tokiose ankštose, tad Talei teko sukaupti visas jėgas, kad neišprotėtų. Apimta nevilties ji spoksojo į kameros duris, kovojo su įsiūčiu, užplūstančiu bangomis, ir priešinosi norui draskyti save nagais ir dantimis.

Jai pavyko perprogramuoti save vardan Zeino – ji nebesipjaustė, tad dabar juo labiau nevalia pasiduoti silpnybei.

Sunkiausia būdavo prisiminus, kad Talė tūno giliai po žeme, virš jos – dvylika aukštų, o kamera primena karstą. Gal ji jau mirusi, tik kažkokių bjaurių daktarės Keibl prietaisų dėka tebeturi sąmonę?

Kamera jai priminė rūdžių namus – mažus, ankštus kambarius negyvuose griuvėsiuose, tarsi kalėjimai perpildytus miestus su kylančiais į dangų bokštais. Kaskart, kai atsiverdavo durys, Talė manydavo tuoj atsidursianti po peiliu, o pabudusi bus virtusi burbulagalve ar dar psichopatiškesne ypatingąja. Išvydusi tardyti atėjusią daktarę Keibl, mergina kone apsidžiaugdavo – net prasčiausia draugija buvo geriau, nei vienai tūnoti tuščioje kameroje.

Pagaliau Talė pamatė, kad vaistai veikia, tik labai iš lėto. Daktarė Keibl atrodė mažiau pasitikinti savimi, nepajėgianti iš karto apsispręsti.

– Jie visiems išduoda mano paslaptis! – kartą pasiskundė ji ir pirštais perbraukė sau per plaukus.

– Kas?

– Diegas, – spjaute išspjovė daktarė Keibl. – Vakar vakare per žinias visam pasauliui buvo parodyti Šėja ir Taksas. Jie demonstravo savo randus, o mane vadino pabaisa.

– Kokie jie netikę, – apsimestinai piktinosi Talė.

Daktarė Keibl dėbtelėjo į merginą.

– Jie rodo išsamius nuskenuotus tavo kūno vaizdus ir tave vadina morfologinių pažeidimų auka!

– Vadinasi, aš vėl išgarsėjau?

Keibl linktelėjo.

– Pelnei blogą šlovę, Tale. Visi tavęs siaubingai bijo. Galbūt Naujoji Sistema ir gąsdina kitus miestus, bet maniškė psichopatų šešiolikmečių gauja jiems regisi dar pavojingesnė.

Talė nusišypsojo.

– Mes buvome gana lediniai.

– Tai kodėl Diegas jus sučiupo?

– Taip, susimovėm, – gūžtelėjusi pečiais abejingai pripažino Talė. – O juk tai tebuvo saujelė paprasčiausių sergėtojų. Jie vilkėjo kvailas uniformas, atrodė kaip kamanės.

Daktarė Keibl įsmeigė akis į Talę ir pradėjo drebėti. Taip drebėdavo vargšelis Zeinas.

– Bet tu juk buvai labai stipri! Ir greita!

Talė vėl gūžtelėjo pečiais.

– Aš ir dabar tokia esu.

Daktarė Keibl palingavo galvą.

– Kol kas, Tale. Kol kas.

Prabėgus dviem tylos ir vienatvės savaitėms, kažkas pasigailėjo Talės ir jos kameroje įjungė sieninį ekraną. Ji nustebo, kaip greitai miesto valdžia išslydo daktarei Keibl iš rankų. Anksčiau per žinias kelis kartus per dieną rodydavo pergalingus karinių pajėgų mūšius, o dabar karaliavo burbulagalvių dramos ir futbolo rungtynės. Miesto taryba vieną po kito atšaukė ypatingosios padėties įstatymus.

Matyt, Madės vaistai pačiu laiku įsiskverbė į Keibl smegenis. Antrą kartą Diegas taip ir nebuvo užpultas.

Žinoma, galbūt įsikišo ir kiti miestai. Jiems niekada nepatiko Naujoji Sistema, bet tikras karas, kai šaudoma, juos žavėjo dar mažiau. Nes visada būdavo žmonių aukų.

Daktarės Keibl chirurginiai eksperimentai buvo gėdingai pasmerkti. Diegui ne kartą paskelbus, kad arsenalo jie tikrai nepuolė, žmonės palengva pradėjo tuo tikėti. Žiniasklaida ėmė domėtis, kas iš tiesų įvyko tą naktį, ypač po to, kai sukriošėlis muziejaus kuratorius, antpuolio liudininkas, viešai papasakojo, ką matęs. Jis tvirtino, kad kažkokius rūdžių laikų nanus paskleidė ne įsiveržusi armija, o du beveidžiai užpuolikai; jie buvo jauni ir veikiau lengvabūdiški nei rimtai nusiteikę sėti mirtį.

Tada per vietines žinias pasipylė reportažai, kuriuose buvo reiškiama simpatija Diegui, taip pat interviu su sužeistais, bet išgyvenusiais antpuolio prieš miesto rotušę liudytojais. Talė visada skubiai prasukdavo tą žinių dalį, kuri baigdavosi išvardijant septyniolika žuvusiųjų, tarp kurių, kad ir kaip ironiškai tai skamba, buvo pabėgėlis iš Talės miesto.

Ir visada būdavo rodoma jo nuotrauka.

Kilo ginčai apie karą ir apie visa kita. Nesutarimai darėsi vis energingesni, mažiau mandagūs ir santūrūs, galų gale debatai apie miesto ateitį tapo tiesiog bjaurūs. Pasigirdo kalbų apie morfologinius standartus, apie leidimą bjauruliams bendrauti su gražuoliais ir net apie miesto plėtimą į laukinius tyrus.

Vaistai jau pakeitė ne tik Diegą, bet ir Talės miestą, ir mergina svarstė, kokią ateitį ji padėjo kurti. Ar miestų gražuoliai dabar elgsis kaip rūdžiai? Plės gyvenvietes į tyrus, per tankiai apgyvendins žemę ir viską nušluos savo kelyje? Kas galėtų juos sustabdyti?

Daktarės Keibl vardas žinių pranešimuose šmėžavo vis rečiau, jos įtaka menko, o asmenybė pradėjo trauktis Talės akyse. Daktarė liovėsi lankytis Talės kameroje, o netrukus miesto taryba atėmė iš jos valdžią tvirtindama, kad krizė baigėsi ir daktarės Keibl pagalbos nebereikia.

Tada užvirė diskusijos apie ypatingumo panaikinimo operaciją.

Ypatingieji yra pavojingi, potencialūs psichopatai, ir, apskritai, pati specialiosios operacijos idėja – klaidinga. Dauguma miestų nė nebuvo sukūrę tokių būtybių, tik saujelės ugniagesių ir reindžerių refleksai buvo sustiprinti. Gal po šio neapgalvoto karo pats metas ypatingaisiais apskritai atsikratyti?

Po ilgų debatų Talės miestas to ir ėmėsi, ir tai buvo tarsi taikos pranešimas visam pasauliui. Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai vienas po kito buvo paversti normaliais sveikais piliečiais, o daktarė Keibl nė nemėgino protestuoti.

Talei regėjosi, kad jos kameros sienos kasdien vis labiau susiglaudžia, mintis, kad ji bus dar kartą pakeista, merginą slėgė. Žiūrėdama į save sieniniame ekrane ji įsivaizduodavo, kaip vilkiškos akys ima ašaroti, o veido bruožai tampa vidutiniai. Išnyksta net randai ant rankos. Talė suprato: ji nenori jų prarasti. Randai jai primena visa, ką teko iškęsti ir ką pavyko įveikti.

Šėja su kitais pjaustytojais vis dar buvo Diege, laisva, taigi bičiuliams galbūt pavyks išvengti ypatingumo panaikinimo operacijos. Jie galėtų įsikurti bet kur, juk pjaustytojai sukurti gyventi laukiniuose tyruose.

Tačiau Talė neturi kur bėgti, jai nėra išsigelbėjimo.

Vieną vakarą ją pagaliau aplankė gydytojai.

Operacija

Talė išgirdo dviejų žmonių nervingus balsus už durų. Ji išslinko iš lovos, žengė prie durų ir pridėjo delną prie keraminės sienos, atsparios ypatingiesiems. Rankose įmontuotos mikroschemos neaiškų murmėjimą pavertė žodžiais…

– Ar tikrai tai ją paveiks?

– Iki šiol veikė.

– Bet ji yra… na… ypatinga išsigimėlė.

Talė sustingo. Žinoma, ji – ypatinga. Talė Jangblad – garsiausia pasaulyje šešiolikmetė psichopatė, duomenys apie jos mirtį sėjantį kūną buvo plačiai paskelbti.

– Nesijaudink, šis maišalas pagamintas specialiai jai.

„Koks maišalas?“ – sukluso Talė.

Tada ji išgirdo kažką šnypščiant… Į kamerą ėmė skverbtis dujos.

Talė atšoko nuo durų ir skubiai įkvėpė oro, kol dujos nepasklido visoje kameroje. Ji karštligiškai sukiojosi tyrinėdama keturias iki skausmo pažįstamas sienas, nežinia kelintą kartą mėgindama jose rasti kokį nors defektą, ieškodama išsigelbėjimo…

Talę apėmė panika. Jie negali to padaryti, tik ne dar kartą. Talė nekalta, kad yra labai pavojinga. Ją tokią sukūrė!

Tačiau pabėgti nebuvo kaip.

Sulaikius kvapą, pradėjo gamintis adrenalinas, ir netrukus Talei prieš akis ėmė šokinėti raudoni taškeliai. Ji nekvėpavo jau beveik minutę, tad ledinė panika pradėjo blėsti. Bet nevalia pasiduoti.

O, jeigu ji pajėgtų mąstyti aiškiai…

Talė pažvelgė į randų išvagotą ranką. Praėjo daugiau nei mėnuo, kai ji pjaustėsi paskutinį kartą, ir regėjosi, kad per tą laiką susikaupusi širdgėla ketina išsiveržti pro kraujagysles. Jeigu ji vėl įsipjautų, gal pavyktų sugalvoti, kaip iš čia ištrūkti?

Bent jau paskutinės jos, kaip ypatingosios, akimirkos būtų išties ledinės…

Talė nagais įsikirto į odą ir sugriežė aštriais it skustuvas dantimis.

– Atleisk, Zeinai, – sušnibždėjo ji.

– Tale! – galvoje sušvokštė kažkieno balsas.

Mergina sumirksėjo. Pirmą kartą nuo tada, kai Talę įgrūdo į kamerą, jos odos antena vėl buvo įjungta.

– Nestovėk kaip stabo ištikta, mažoji kvaiša! Apsimesk, kad netekai sąmonės!

Talė godžiai įkvėpė oro. Nuo dujų kvapo jai ėmė svaigti galva. Mergina atsisėdo ant grindų. Prieš akis šokinėjo raudoni taškeliai.

– Taip, dabar kur kas geriau. Apsimetinėk ir toliau.

Talė pradėjo giliai kvėpuoti – vis tiek nebebūtų pavykę sulaikyti kvėpavimo. Bet atsitiko keistas dalykas. Tamsūs debesys nuo akių nuslinko, o įkvėpusi deguonies ji tapo budresnė.

Dujos Talės neveikė.

Užsimerkusi ir vis dar smarkiai dunksinčia širdimi ji atsišliejo į sieną. Kas čia vyksta? Kieno žodžius ji girdi galvoje? Šėjos ir kitų pjaustytojų? O gal…

Tada Talė prisiminė Deivido žodžius: „Tu nesi viena.“

Ji užsimerkė, pasviro, parvirto ant šono, galva atsitrenkdama į grindis, ir nejudėdama ėmė laukti.

Po akimirkos, kuri, regis, tęsėsi labai ilgai, durys prasivėrė.

– Ilgokai užtruko, – iš koridoriaus atsklido nervingas balsas. Kažkas dvejodamas stovėjo tarpdury.

Pasigirdo žingsniai.

– Taigi, kaip ir sakei, ji – ypatinga išsigimėlė. Tačiau dabar keliaus į normaliųjų miestą.

– Ar esi tikras, kad ji nepabus?

Kažkas koja bakstelėjo merginai į šoną.

– Matai? Guli kaip negyva.

Gavusi spyrį Talė kaipmat įsiuto, bet mėnuo vienatvės išmokė ją susitvardyti. Kai kažkieno koja vėl ją spirtelėjo, mergina leidosi apverčiama ant nugaros.

– Nejudėk, Tale. Nieko nedaryk. Lauk manęs…

Talė norėjo sušnibždėti: „Kas tu?“, bet nedrįso. Du paleidę dujas vyrai priklaupė prie jos ir užkėlė ant sklandančių neštuvų.

Mergina leidosi išgabenama.

Talė atidžiai klausėsi aidinčių garsų.

Dabar Ypatingųjų aplinkybių skyriaus būstinės koridoriai buvo kur kas tuštesni; dauguma naujųjų gražuolių jau pasikeitė. Talė klausėsi pro šalį einančių žmonių pokalbių nuotrupų, bet šaižus ypatingojo balsas nenuskambėjo nė sykio.

Gal ją nusprendė pakeisti pačią paskutinę?

Liftu jie kėlėsi trumpai, matyt, tik į kitą aukštą, kur buvo pagrindinės operacinės. Talė išgirdo prasiveriant dvigubas duris ir pajuto, kad jos neštuvus pasuko aštriu kampu. Neštuvai įsklendė į mažesnę patalpą, kurioje buvo daug metalinių paviršių ir kvepėjo dezinfekuojamuoju skysčiu.

Talė trokšte troško šokti nuo sklandančių neštuvų ir, paleidusi į darbą kumščius, prasibrauti iki pastato viršaus. Kartą ji jau pabėgo iš čia – kai buvo bjaurulė. Jeigu kitų ypatingųjų aplink nėra, niekam nepavyktų jos sustabdyti…

Tačiau Talė tvardėsi ir laukė, ką pasakys galvoje skambantis balsas.

Ji vis kartojo sau: „Nesu viena.“

Talę nurengė ir įkėlė į operacinį rezervuarą. Jo sienos buvo plastikinės, tad dabar mergina girdėjo prislopintus balsus. Ji nugara pajuto šaltą glotnų paviršių, metaliniai čiuptuvai įsmigo jai į petį. Talė įsivaizdavo, kaip išlenda skalpelis ir paskutinį kartą prapjauna pjaustytoją, kad panaikintų jos ypatingumą.

Prie rankos prigludo juostelė – prieš įsiskverbdamos į venas, adatėlės suleido skausmą malšinančių vaistų. Talė svarstė, kada jai suleisti tikrų skausmą malšinančių vaistų ir ar jos medžiagų apykaita padės jai išlikti budriai.

Uždarius rezervuarą, Talė išsigandusi ėmė šnopšti. Ji vylėsi, kad du sanitarai nemato ant veido pašėlusiai pulsuojančių tatuiruočių.

Tačiau jie, regis, dirbo kažką svarbaus. Aplink ėmė pypsėti ir ūžti aparatai, manipuliatoriai dūzgino mažus pjūkliukus – pjaustė mėginius.

Į rezervuarą įlindo dvi rankos ir Talei į burną įgrūdo kvėpavimo vamzdelį. Plastikas atsidavė dezinfekuojamuoju skysčiu, o vamzdeliu tekantis oras buvo sterilus ir nenatūralus. Vamzdelio ūseliais apraizgė Talės nosį ir galvą, ir mergina vos neužduso.

Jai kilo noras nusiplėšti tuos daiktus ir kautis.

Bet galvoje nuskambėjęs balsas liepė laukti. Tas, kas nukenksmino narkozės dujas, buvo kažką sumanęs. Teks apsišarvoti kantrybe.

Į rezervuarą ėmė tekėti skystis.

Jis liejosi iš visų pusių ir sėmė nuogą Talės kūną. Skystis buvo klampus, prisotintas maistingųjų medžiagų ir nanų, kurie išsaugos audinius gyvus, kol gydytojai pjaustys Talę į gabalėlius. Tirpalas buvo kūno temperatūros, bet kai plūstelėjo į ausis, Talė nervingai nusipurtė. Garsai operacinėje dar labiau prislopo.

Skystis apsėmė akis, nosies galiuką ir galiausiai – visą merginą…

Talė košė pro vamzdelį perdirbtą orą ir iš visų jėgų stengėsi atsispirti norui atsimerkti. Dabar, kai ji beveik nieko negirdėjo, dar ir nematyti buvo tikra kančia.

– Ateinu, Tale, – galvoje sušvokštė balsas.

O gal jai tik pasivaideno?

Talė pateko į spąstus, ji negali pajudėti, ir miestas pagaliau gavo progą atkeršyti: nušlifuos kaulus, ir ji pasidarys mažesnio ūgio nei vidutinė gražuolė, sušvelnins aštrius skruostikaulius, pašalins dailius raumenis ir kaulus, iš rankų, žandikaulio ir mirtį nešančių rankų nagų išims mikroschemas, kitomis pakeis jos tobulas juodas akis. Vėl pavers burbulagalve.

Tik šįkart Talė nėra praradusi sąmonės ir visa tai jus…

Kažkas stipriai atsitrenkė į plastikinę rezervuaro sienelę, ir Talė atsimerkė.

Operacinis tirpalas trukdė aiškiai matyti, vaizdai buvo išskydę, bet pro skaidrias rezervuaro sienas ji įžvelgė, kad vyksta įnirtingos kautynės. Pasigirdo dar vienas prislopintas trenksmas. Vienas mirkčiojantis aparatas apvirto.

Atvyko jos gelbėtojas.

Talė pašoko, nusiplėšė nuo rankos juostelę ir pamėgino iš burnos ištraukti kvėpavimo vamzdelį. Prietaisas ėmė priešintis, jo ūseliai dar tvirčiau apsirangė aplink galvą ir nenorėjo pasiduoti. Talė perkando plastiką keraminiais dantimis, ir vamzdelis jos rankoje nurimo, prieš tai išpūtęs į veidą paskutinius oro burbuliukus.

Mergina ėmė grabalioti rezervuaro sienas, ieškodama būdo ištrūkti. Bet skaidrus plastikas buvo rimta kliūtis.

„Šūdas!“ – mintyse nusikeikė Talė, pirštais ieškodama nors menkiausio plyšelio rezervuaro sienose. Jai dar nebuvo tekę matyti veikiančio operacinio rezervuaro; tuščių jų dangtis būdavo nukeltas! Mergina ėmė nagais draskyti sienas, o panika augo.

Bet sienos neįskilo…

Talė petimi užkliudė darbui paruoštą manipuliatoriaus skalpelį, ir prieš akis pasklido rausvas debesėlis. Bet operacinio skysčio nanai akimirksniu sustabdė kraujavimą.

„Ką gi, tai patogu, – pagalvojo Talė. – Žinoma, būtų dar šauniau, jei turėčiau kuo kvėpuoti!“

Ji pažvelgė pro drumzliną tirpalą. Kova vis dar vyko, viena žmogysta kovėsi prieš kelias. „Paskubėk!“ – paragino mintyse Talė, apgraibomis ieškodama kvėpavimo vamzdelio. Suradusi įsigrūdo į burną, bet vamzdelis buvo užsikimšęs – pilnas operacinio skysčio.

Rezervuaro viršuje buvo maždaug centimetro storio oro sluoksnis, tad Talė kiek pakilo, kad įkvėptų deguonies. Tačiau jo užteks neilgai. Privalu iš čia ištrūkti!

Mergina pamėgino kumščiu pramušti sieną, bet operacinis skystis buvo toks tirštas ir klampus, kad Talės kumštis judėjo lyg sulėtintame filme, tarsi ji mėgintų smūgiuoti gulėdama sirupe.

Prieš akis vėl suraibuliavo raudoni taškeliai… Ėmė trūkti oro.

Tada Talė pamatė atsvirduliuojant žmogų. Kažkas jam smogė ir žmogus atsitrenkė į rezervuarą. Ant stovo uždėtas rezervuaras susvyravo.

Gal tai – išeitis?

Talė pradėjo visu kūnu siūbuoti į šalis, teliūskuoti skystį. Rezervuaras ėmė vis labiau siūbuoti. Talei blaškantis nuo vienos sienos prie kitos, skalpeliai raižė pečius, žaizdas gydantys nanai dūzgė, į taktą Talei prieš akis lakstė taškeliai, operacinis skystis nuo kraujo nusidažė rausvai.

Galų gale rezervuaras pakrypo.

Atrodė, kad pakrypsta visas pasaulis, skystis aplink Talę teliuškavo, rezervuaras nuslydo ir apsivertęs nukrito. Plastikui dusliai atsitrenkus į grindis, rezervuaro sienelės suaižėjo. Skystis šniokšdamas ėmė lietis lauk ir Talė pagaliau įkvėpė oro.

Ji suleido nagus į suskilinėjusį plastiką ir išsilaisvino iš rezervuaro.

Kraujuojanti ir nuoga Talė svirduliuodama žengė kelis žingsnius, gaudydama orą. Nuo jos varvėjo lipnus skystis, tarsi būtų išlipusi iš medaus vonios. Ant grindų vienas ant kito gulėjo gydytojai ir sanitarai, visi be sąmonės, o ant jų liejosi operacinis tirpalas.

Priešais Talę stovėjo jos išgelbėtojas.

– Šėja? – paklausė Talė, šluostydamasi akis. – Deividai?

– Juk liepiau tau gulėti ir nejudėti! Kodėl visada viską sugadini?

Talė sumirksėjo – negalėjo patikėti savo akimis.

Tai buvo daktarė Keibl.

Ašaros

Ji atrodė pasenusi tūkstančiu metų. Akys nebebuvo juodos it naktis, pikto žaižaravimo neliko nė pėdsako. Kaip ir Faustas, daktarė Keibl virto šampanu be burbuliukų. Pagaliau ji išgydyta.

Bet vis dar pajėgė šaipytis.

– Ką jūs čia?.. – gaudydama orą paklausė Talė.

– Vaduoju tave, – atsakė daktarė Keibl.

Talė pažvelgė į duris ir įsiklausė, ar neaidi pavojaus sirenos arba žingsniai.

Senė papurtė galvą.

– Aš sukūriau šią įstaigą, Tale. Žinau visas jos paslaptis. Niekas neateis. Leisk man truputį pailsėti. – Ji susmuko ant šlapių grindų. – Esu per sena tokiems nuotykiams.

Vis dar sugniaužusi kumščius Talė spoksojo į savo seną priešę. Daktarė Keibl sunkiai šnopavo, iš praskeltos lūpos tekėjo kraujas. Ji panėšėjo į seną sukriošėlę, kuriai jau nebeatliekama gyvenimo pratęsimo procedūra.

Tačiau jai prie kojų be sąmonės gulėjo trys gydytojai.

– Jūsų refleksai vis dar ypatingi, tiesa?

– Nesu ypatinga, Tale, o tik apgailėtina. – Senė gūžtelėjo pečiais. – Bet vis dar pavojinga.

– Štai kaip. – Talė vėl nusišluostė akis. – Bet kova truko gana ilgai.

– O tu, Tale, pirmiausia ištraukei kvėpavimo vamzdelį. Tai bent išmintingas sprendimas.

– Jūsų planas irgi puikus – palikti mane rezervuare. Aš vos… – Talė sumirksėjo. – Hm, kodėl mane išgelbėjote?

Daktarė Keibl nusišypsojo.

– Paaiškinsiu, Tale, jei tu pirmiau atsakysi į mano klausimą. – Akimirką senosios moters žvilgsnis tapo aštrus. – Ką tu man padarei?

Dabar nusišypsojo Talė.

– Išgydžiau.

– Pati žinau, kvailute. Tačiau kaip?

– Pamenate, jūs pagriebėte mano siųstuvą? Ten buvo visai ne siųstuvas, o švirkštas. Su Madės sukurtais vaistais, skirtais ypatingiesiems.

– Ir vėl ta niekinga moteris. – Daktarė Keibl spoksojo į šlapias grindis. – Taryba atvėrė miesto sienas. Jos tablečių dabar galima gauti visur.

Talė linktelėjo.

– Jau pastebėjau.

– Viskas griūva, – sušvokštė daktarė Keibl ir piktai pažvelgė į Talę. – Netrukus jie pradės naikinti laukinę gamtą.

– Taip, žinau. Kaip ir Diege, – atsiduso Talė. Ji prisiminė Endriu Simpsono Smito sukeltą miško gaisrą. – Regis, laisvė suteikia teisę naikinti.

– Ir tu tai vadini išgijimu, Tale? Juk tai pasaulinis vėžio užkratas.

Talė palingavo galvą.

– Ar dėl to čia atvykote, daktare Keibl? Viskuo apkaltinti mane?

– Ne. Atvykau tave išlaisvinti.

Talė pakėlė akis – veikiausiai čia klasta, daktarės Keibl paskutinė proga jai atkeršyti. Tačiau sykiu šmėstelėjo mažytė viltis: galbūt pavyks vėl išvysti žydrą dangų.

Mergina įkvėpė oro.

– Juk aš sunaikinau jūsų pasaulį.

Daktarė Keibl ilgai žiūrėjo į ją ašarotomis akimis.

– Tiesa. Tačiau tu likai vienintelė, Tale. Per propagandines Diego žinias rodė Šėją ir kitus – jie jau pasikeitė. Tikriausiai čia kalti Madės vaistai.

Talė linktelėjo.

– Bet kodėl pasirinkote mane?

– Dabar tu – vienintelė ir paskutinė tikra pjaustytoja, – atsakė daktarė Keibl. – Paskutinė mano ypatingoji, sukurta gyventi laukinėje gamtoje, toli už miesto. Tu gali viso šito išvengti, išnykti visam laikui. Nenoriu, kad mano darbas žūtų, Tale. Prašau…

Talė sumirksėjo. Apie save ji niekada negalvojo kaip apie kažkokį išnykstantį gyvūną, bet ginčytis neketino. Nuo minties apie laisvę jai sukosi galva.

– Bėk, Tale. Bet kuris liftas užkels tave ant stogo. Pastatas beveik tuščias, o aš išjungiau daugumą kamerų. Po teisybei, niekas nepajėgs tavęs sustabdyti. Spruk ir, labai prašau, išlik ypatinga. Kada nors pasauliui tavęs gali prireikti.

Talė atsiduso. Tiesiog imti ir išpėdinti iš čia? Merginai tai atrodė per daug paprasta.

– O kaip dėl orlentės?

– Ji laukia tavęs ant stogo. – Daktarė Keibl suprunkštė. – Ir kodėl jums, piktadariams, jos taip patinka?

Talė pažvelgė į tris žmogystas, be sąmonės gulinčias ant grindų.

– Jiems nieko neatsitiks, – burbtelėjo Keibl. – Juk žinai, aš – gydytoja.

– Teisybė, – sumurmėjo Talė.

Ji priklaupė ir atsargiai nuvilko nuo sanitaro uniformą. Tada užsimetė ją ant pečių. Operacinis skystis tuoj pat išmargino drabužį tamsiomis dėmėmis, tačiau Talė bent jau nebuvo nuoga.

Ji žengė prie durų. Paskui atsigręžė į daktarę Keibl.

– O jeigu ir aš išsigydysiu? Tada mūsų neliks nė vieno.

Moteris pažvelgė į Talę, neviltis jos veide išnyko, akyse vėl sužibo pyktis.

– Aš visada tikėjau tavimi, Tale Jangblad, ir tai pasiteisindavo. Kodėl dabar turėčiau nuogąstauti?

Atsidūrusi lauke, Talė ilgai žiūrėjo į aptemusį dangų. Persekiotojai jai nekėlė nerimo. Keibl teisi: jos sustabdyti nėra kam.

Danguje blausiai švietė žvaigždės ir pusmėnulis, vėjas atpūtė laukinių tyrų kvapus. Mėnesį tūnojusi patalpoje, kur oras perdirbamas, Talė net liežuviu jautė vėsų vasaros vėjelį. Ji įkvėpė ledinio pasaulio.

Pagaliau ji išsivadavo iš kameros, iš operacinio rezervuaro, pabėgo nuo daktarės Keibl. Ji niekada niekam neleis keisti savęs. Daugiau niekada nebus jokių ypatingųjų aplinkybių.

Talė pajuto palengvėjimą, bet sykiu jai regėjosi, kad viduje kraujuoja. Ją pjaustė laisvė.

Juk Zeinas neprisikėlė iš mirusiųjų.

Ant lūpų ji pajuto druskos skonį ir prisiminė paskutinį bučinį jūros pakrantėje. Leisdama dienas požeminėje kameroje, Talė kas valandą prisimindavo tą sceną: pokalbį su Zeinu paskutinį kartą ir tai, kad ji neišlaikė išbandymo, atstūmė mylimą vaikiną. Vis dėlto šįkart prisiminimai buvo kitokie, užplūdo lėtai ir regėjosi malonūs, tarsi Zeinas niekada nebūtų drebėjęs, o bučinys tęsėsi amžinybę…

Talė vėl pajuto druskos skonį ir kažką karštą srūvant skruostais. Negalėdama tuo patikėti ji pakėlė rankas ir apžiūrėjo jas žvaigždžių šviesoje. Jos pirštų galiukai blizgėjo.

Ypatingieji neverkia, bet Talei pagaliau ištryško ašaros.

Griuvėsiai

Prieš iškeliaudama iš miesto, Talė įjungė odos anteną. Rado tris pranešimus.

Pirmasis buvo nuo Šėjos. Draugė pranešė, kad pjaustytojai pasilieka Diege. Dabar jie priklauso miesto karinėms pajėgoms, taip pat ugniagesiams, gelbėtojams. Ir apskritai, jie, pagelbėję per rotušės antpuolį, dabar vadinami didvyriais, į kuriuos kreipiamasi, kai nerandama išeities. Miesto taryba net pakeitė įstatymus – leido pjaustytojams nenaikinti morfologinių pažeidimų, bent jau kol kas.

Tik nagų ir aštrių dantų teko atsisakyti.

Kol rotušė tebėra griuvėsių krūva, Diegui reikia visokeriopos pagalbos. Nors vaistas jau dalijamas kituose miestuose ir iš lėto keičiasi visas žemynas, į Diegą vis dar kasdien atvyksta pabėgėlių, trokštančių gyventi Naujojoje Sistemoje.

Senąją sustabarėjusią burbulagalvių kultūrą keičia naujas pasaulis, kuriame svarbiausia – permainos. Kada nors tokie pokyčiai įvyks ir kituose miestuose – nuo šiol mados neabejotinai pradės keistis, – bet kol kas vieninteliame Diege permainos vyksta sparčiausiai. Tai miestas, kuriame visi nori gyventi, tad jis kasdien plečiasi.

Pirmasis Šėjos pranešimas buvo papildomas kas valandą, taigi ji tarsi dienoraštyje pasakojo apie iššūkius, su kuriais susidūrė pjaustytojai, padėdami atstatyti jų akyse besikeičiantį miestą. Turbūt Šėja norėjo, kad Talė viską žinotų ir, kai galiausiai bus išvaduota, galėtų iškart pulti į pagalbą.

Šėja apgailestavo tik dėl vieno. Visi pjaustytojai buvo girdėję apie ypatingumo panaikinimo operaciją Talės mieste. Apie tai skelbta viešai, tai buvo tarsi taikos ženklas. Žinoma, pjaustytojai troško atvykti ir išvaduoti Talę, bet šįkart pulti jos miesto jau nebūtų galėję, mat nuo šiol jie – oficialiosios Diego karinės pajėgos. Šitaip elgdamiesi jie vėl būtų pakurstę beveik užglaistytą karą. Juk Talė tai suprantanti.

O Talė Jangblad visiems laikams liks pjaustytoja, kad ir kokia būtų – ypatingoji ar ne…

Antrą žinutę atsiuntė Deivido motina.

Ji pranešė, kad Deividas iš Diego iškeliavo į laukinius tyrus. Dūmiečiai išplito visame žemyne ir vis dar slapta gabena vaistus į tuos miestus, kurie nenori atsisakyti bjaurulių pavertimo burbulagalviais operacijos. Netrukus viena grupė turėtų išvykti toli į pietus, o kita – už vandenyno, į rytinius žemynus. Regis, įkvėpti toli gyvenančių bjaurulių nuolat skleidžiamų gandų, visų miestų pabėgėliai kūrė savus Naujuosius Dūmus.

Jei Talė norėtų prisidėti, jos laukia visas pasaulis, trokštantis išsivaduoti.

Savo pranešimą Madė baigė žodžiais:

– Prisidėk prie mūsų. O jei pamatysi mano sūnų, pasakyk, kad jį myliu.

Trečias pranešimas buvo nuo Periso.

Jis išvyko iš Diego kartu su kitais nusikaltėliais. Visi jie dalyvavo specialiame miesto valdžios projekte, bet mieste pasilikti nenorėjo. Mat gyventi ten, kur visi yra nusikaltėliai, – sumautas reikalas.

Tad jie keliauja per tyrus ir rankioja kaimų gyventojus, kuriuos išlaisvino dūmiečiai. Nusikaltėliai jiems aiškina apie techniką, apie tai, kaip gyvenama pasaulyje už rezervato ribų ir kaip miške nesukelti gaisro. Paskui šite kaimiečiai grįš pas saviškius ir mokys juos pažinti pasaulį.

Kita vertus, patys nusikaltėliai daug sužinojo apie laukinę gamtą. Jie mokėsi medžioti, žvejoti, gyventi iš to, ką teikia žemė, jie naudojasi prieš rūdžius gyvenusių žmonių patirtimi, nes nori ją išsaugoti.

Skaitydama paskutines eilutes, Talė šypsojosi.

„Vienas vaikinas, kažkoks Endriu, tvirtina, kad tave pažįsta. Ar gali taip būti? Jis prašo, kad tau perduočiau štai ką: niekada nesiliauk metusi iššūkių dievams. Nesuprantu, ką tai reiškia, bet perduodu. Manau, greitai pasimatysime, Tale-va. Pagaliau būsime geriausi draugai per amžius! – Perisas.“

Talė neatsakė nė į vieną žinutę. Kol kas. Ji orlente skrido virš upės, paskutinį kartą grožėdamasi slenksčiais, kurių daugiau niekada nematys.

Mėnesiena apšvietė vandenį, purslai švytėjo aplink merginą tarsi deimantų lietus. Buvo ankstyva vasara, šilta, visi varvekliai jau ištirpę. Pušyno kvapai gulė Talei ant liežuvio tarsi sirupas. Ji neįjungė infraraudonosios regos – leido kitiems pojūčiams patiems tyrinėti tamsą.

Apsupta šio grožio Talė aiškiai suprato, ką turi daryti.

Ji pasuko gerai pažįstamu maršrutu – nusklendė virš tako, vedančio ten, kur driekėsi natūrali geležies gysla, atrasta kadaise gyvenusio išdaigininko bjaurulio. Keliamieji orlentės propeleriai atgijo ir magnetinės jėgos veikiama Talės orlentė pasiekė šią gyslą, tada pasuko į tamsią daubą – į Rūdžių Griuvėsius.

Aplink Talę kilo aukšti pastatai – paminklai žmonėms, kurie kadaise tapo per daug godūs. Dėl to milijardai išalkusiųjų pasklido po visą planetą.

Skrisdama Talė ilgai žiūrėjo į sudegusius automobilius, žiojinčius tuščius langus, tuščias yrančių kaukolių akiduobes. Ji norėjo gerai įsidėmėti šį miestą.

Ypač dabar, kai artėja didelės permainos…

Orlentė kilo palei aukščiausio pastato metalinį karkasą. Lygiai prieš metus Šėja čionai atsivedė Talę, kai jos pirmą kartą naktį išsmuko iš miesto. Magnetinė pavara veikė be garso, ir Talė sklandė tuščiame pastate, pro išbyrėjusių langų rėmus žvelgdama į priešais išsidriekusį miestą.

Talė pakilo į viršutinį aukštą, bet Deivido ten nerado.

Nebuvo nei vaikino miegmaišio, nei kitų daiktų, tik tušti susišildančio maisto paketai mėtėsi ant pusiau suirusių grindų. Paketų buvo daug – vaikinas jos laukė ilgai.

Deividas pasiėmė ir primityvią anteną, per kurią Talei buvo pasiuntęs signalą.

Talė įjungė savo odos anteną. Pajuto, kaip toji ėmė siųsti signalus į tuščią miestą, ieškodama ryšio, ir užsimerkusi ėmė laukti atsako.

Tačiau jokio skimbtelėjimo nepasigirdo. Kilometras tyruose nieko nereiškė.

Talė pakilo dar aukščiau, į patį bokšto viršų, ir pro žiojinčią skylę išlindo į lauką, kur šėlo vėjas. Orlentė kilo vis aukštyn, galų gale magnetinė sistema prarado ryšį su pastato geležiniu karkasu. Tada atgijo keliamieji propeleriai. Keldami merginą jie sukosi taip smarkiai, kad net įkaito iki raudonumo.

– Deividai? – tyliai ištarė Talė.

Jokio atsakymo.

Tada Talė prisiminė seną, dar iš bjaurulių laikų, Šėjos gudrybę.

Ji atsiklaupė ant siūbuojančios, vėjo talžomos orlentės ir įkišo ranką į dėtuvę. Daktarė Keibl buvo įdėjusi medicininio purškalo, išmaniojo plastiko, degiklių ir net vieną „SpagBolo“ paketą, kad tas primintų senus laikus.

Talė užčiuopė signalinę raketą.

Mergina uždegė ją ir iškėlė aukštyn. Stiprus vėjas pasigavo žiežirbas ir paskui Talę nusidriekė aitvaro virvės ilgio žiežirbų takas.

– Nesu viena, – garsiai ištarė Talė.

Ji laikė iškėlusi deglą tol, kol orlentė po kojomis įkaito iki baltumo, o signalinė raketa virto spragsinčiu nuodėguliu.

Tada Talė grįžo į rūdžių dangoraižį ir susirangė ant aplūžusių grindų. Staiga ji pasijuto pavargusi nuo viso to bėgimo. Be to, buvo per daug išsekusi, tad nesvarstė, pamatė kas nors jos signalą ar ne.

Deividas atvyko auštant.

Planas

– Kur tu buvai? – mieguistu balsu paklausė Talė.

Vaikinas nulipo nuo orlentės. Jis buvo išsekęs ir nesiskutęs, tačiau akys neužmiegotos.

– Stengiausi patekti į miestą. Norėjau rasti tave.

Talė suraukė kaktą.

– Juk miesto sienos vėl atvertos, tiesa?

– Galbūt, jei žinai, kaip tai veikia…

Talė nusijuokė. Deividas visą gyvenimą – aštuoniolika metų – praleido laukiniuose tyruose, tad nežinojo, kaip elgtis su tokiais paprastais daiktais, kaip nepilotuojami apsaugos lėktuvai.

– Galiausiai man pavyko, – toliau pasakojo Deividas, – bet niekaip negalėjau rasti Ypatingųjų aplinkybių skyriaus būstinės.

Pavargęs jis atsisėdo ant grindų.

– Bet pamatei mano signalinę raketą.

– Taip. – Vaikinas nusišypsojo ir įsmeigė akis į Talę. – Norėjau tave rasti todėl, kad… – Jis nutilo. – Dabar savo antena pagaunu miesto žinių pranešimus. Buvo skelbiama, kad tave ketina visiškai pakeisti. Paversti mažiau pavojinga. Ar tu vis dar?..

Talė įdėmiai pažvelgė į bičiulį.

– O kaip tu manai, Deividai?

Deividas ilgai žiūrėjo jai į akis, tada atsiduso ir papurtė galvą.

– Man atrodai tiesiog kaip Talė.

Talė nuleido akis. Jose tvenkėsi ašaros.

– Kas yra?

– Nieko, Deividai. – Ji papurtė galvą. – Tiesiog tu ką tik peršokai penkis milijonus evoliucijos metų.

– Ką? Ar pasakiau ką nors ne taip?

– Ne, – nusišypsojo Talė. – Tu labai gerai pasakei.

Jie valgė miesto maistą. Talė savo „SpagBolą“ išmainė į Deivido tailandietiškų ryžių skardinę.

Ji papasakojo vaikinui, kaip panaudojo švirkštą, kad pakeistų daktarę Keibl, kaip mėnesį praleido nelaisvėje ir galiausiai ištrūko. Talė paaiškino, kad Deivido per žinias išgirsti debatai reiškia, jog vaistas įsigali ir miestas pagaliau ima keistis.

Dūmiečiai nugalėjo net čia.

– Vadinasi, vis dar esi ypatingoji? – galiausiai išdrįso paklausti Deividas.

– Mano kūnas – taip. Bet visa kita… manau, viskas… – Talė įkvėpė, kad pajėgtų ištarti Zeino žodį, – yra perprogramuota.

Deividas nusišypsojo.

– Žinojau, kad tau pavyks.

– Dėl to čia ir laukei, tiesa?

– Žinoma. Kažkas juk privalėjo laukti. – Vaikinas atsikosėjo. – Mama galvoja, kad keliauju po pasaulį keldamas revoliucijas.

Talė pažvelgė į sugriuvusį miestą.

– Revoliucija sėkmingai vyksta pati. Jos neįmanoma sustabdyti.

– Taip, – sutiko Deividas ir atsiduso. – Bet man ne itin sekėsi gelbėti tave.

– Aš ne iš tų, kuriuos reikia gelbėti, Deividai, – atšovė Talė. – Jau nereikia. Ak, tiesa! Madė man atsiuntė tau adresuotą žinutę.

Vaikinas kilstelėjo antakius.

– Ji tau atsiuntė žinutę, kad perduotum man?

– Taip. Aš tave myliu… – Talė nutilo. – Madė prašė, kad šitai pasakyčiau. Tad galbūt ji žino, kur esi.

– Galbūt.

– Jūs, atsitiktiniai, esate siaubingai lengvai nuspėjami, – nusišaipė Talė.

Ji įdėmiai nužvelgė vaikiną ir pastebėjo visus jo netobulumus: nesimetriškus veido bruožus, odos poras, per didelę nosį. Randą.

Tai nebuvo bjaurulis, tai buvo tiesiog Deividas. Galbūt jis teisus. Gal Talei ir nereikėtų vienai likti tyruose.

Juk ir Deividas nekenčia miestų. Jis nemoka naudotis sąsaja ir nežino, kaip išsikviesti oromobilį, o jo rankų darbo drabužiai per puotą visada atrodys sumautai. Be to, vaikinas tikrai negalės gyventi ten, kur žmonių mažieji pirštai virtę gyvatėlėmis.

O svarbiausia, kad ir kaip pakryptų Talės planai, kad ir kokius bjaurius dalykus pasaulis priverstų ją daryti, Deividas visada žinos, kokia ji yra iš tikrųjų.

– Turiu vieną sumanymą, – tarė ji.

– Ar kalbi apie artimiausius planus?

– Taip, – linktelėjo Talė. – Tai tam tikras planas… kaip išgelbėti pasaulį.

Deividas nutilo, valgomosios lazdelės sustingo ore, „SpagBolo“ gabalėlis įkrito atgal į paketą. Vaikino veide mainėsi bjauruliškai akivaizdžios emocijos: sumišimas, smalsumas, paskui – miglotas suvokimas.

– Gal galėčiau tau padėti? – paklausė jis tiesiai.

Talė linktelėjo.

– Prašom. Tu kaip tik labai tinki šitam reikalui.

Tada ji viską paaiškino.

Tą naktį juodu su Deividu orlentėmis nuskrido į patį miesto pakraštį ir sustojo tik tada, kai retransliacijos tinklas aptiko Talės odos anteną. Ji vis dar nebuvo atsakiusi į tris žinutes – Šėjos, Periso ir Madės. Talė nervingai pamankštino pirštus.

– Pažvelk, – tarė Deividas, mostelėdamas ranka.

Naujųjų Gražuolių Miesto kontūrai švytėjo, raketos kilo aukštyn ir virto didžiulėmis raudonomis ir purpurinėmis žaižaruojančiomis puokštėmis. Jie vėl leido fejerverkus.

Galbūt miestas šventė daktarės Keibl valdymo pabaigą, gal naujų laikų pradžią, gal karo baigtį. O gal šie fejerverkai ženklino Ypatingųjų aplinkybių skyriaus gyvavimo pabaigą – juk paskutinė ypatingoji pabėgo į laukinius tyrus.

O gal miestiečiai tiesiog vėl pradėjo elgtis kaip burbulagalviai.

Talė nusijuokė.

– Jau esi matęs fejerverkus, tiesa?

Vaikinas papurtė galvą.

– Nelabai daug. Jie nuostabūs.

– Taip. Miestai nėra tokie jau ir blogi, Deividai.

Talė nusišypsojo vildamasi, kad kasnakt leidžiami fejerverkai reiškia, jog karas baigėsi. Nors jos miesto laukia daug sukrėtimų, ji tikėjo, kad ši tradicija išliks. Pasauliui reikia fejerverkų – ypač dabar, kai gražių nenaudingų dalykų netrukus ims trūkti.

Talė jau nusiteikė kalbėti, bet kūnu perbėgo nervinis drebulys. Ypatingoji ji ar ne, šis pranešimas turi būti ledinis ir įtikinamas. Jis reikalingas pasauliui.

Ir mergina susikaupė.

Jaunuoliams žvelgiant į švytintį Naujųjų Gražuolių Miestą ir akimis sekant aukštyn šaunančias ir pražystančias raketas, Talė prabilo perrėkdama vandens riaumojimą, žodžius tardama aiškiai, kad juos sugautų žandikauliuose įmontuotos mikroschemos.

Visiems – Šėjai, Madei ir Perisui – ji nusiuntė tą patį atsakymą…

Manifestas

Manęs nereikia išgydyti. Man nereikia pjaustytis, kad pajėgčiau mąstyti ar jausti. Nuo šiol niekas, išskyrus mane pačią, neperprogramuos mano smegenų.

Diege gydytojai pasakė, kad galiu išmokti kontroliuoti savo elgseną. Ir aš išmokau. O jūs visi vienaip ar kitaip man padėjote.

Tačiau žinote ką? Aš nerimauju ne dėl savo, o dėl jūsų elgesio.

Dėl to kurį laiką, o gal ilgėliau, manęs nematysite. Mudu su Deividu liekame čia, tyruose.

Visi tvirtinate, kad mudu esame jums reikalingi. Ką gi, gal tai ir tiesa, bet jums reikia ne mūsų pagalbos. Netrukus į laisvę ištrūks milijonai burbulingų protų ir miestai pagaliau pabus, tad pagalbininkų turėsite užtektinai. Jūs visi kartu pasaulį pakeisit ir be mūsų.

Tad nuo šiol mudu su Deividu stovėsime jums skersai kelio.

Žinot, laisvė – tai ir proga naikinti.

Jūs turite Naujuosius Dūmus, naujų minčių, naujus miestus ir Naująją Sistemą. Ką gi… o mudu esame naujasis Ypatingųjų aplinkybių skyrius.

Jei per toli įsibrausite į laukinę gamtą, mes jus išstumsime. Prisiminkite mus kaskart, kai nuspręsite kasti naujus pamatus, statyti užtvanką ar nukirsti medį. Bijokite mūsų. Kad ir kaip išalktų žmonija gražuoliams bundant, laukinė gamta vis dar turi dantis. Ypatingus, bjaurius dantis. Mus.

Mes jus stebėsime ir visada priminsime, kokią kainą rūdžiai sumokėjo už tai, kad nužengė per toli.

Atsargiai elkitės su pasauliu, nes kitas mūsų susitikimas gali būti bjaurus.

Talė Jangblad