Gražūs: pažink savo veidą Скотт Вестерфельд

„Gražūs“ – antroji Scott Westerfeld ciklo Bjaurūs. Gražūs. Ypatingi knyga. Po plastinės operacijos Talė tampa gražuole. Su naujaisiais bičiuliais mergina šauniai leidžia laiką Naujųjų Gražuolių Mieste, Valentino bokšte, vykstančiame kaukių vakarėlyje. Dabar svarbiausias jos tikslas – tinkamai rengtis ir… Vertėjas: Donatas Masilionis

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš:

Scott Westerfeld

PRETTIES

Pirma knyga „Bjaurūs“

ISBN 9786090105047

Published by arrangement with Simon Pulse, an imprint of Simon & Schuster Children’s Publishing Division

Viršelis: Alfred Saerchinger/zefa/Corbis und photocase.com

Iš anglų kalbos vertė Donatas Masilionis

Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorės Indrė Petrėtytė, Marijona Treigienė

Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko

Maketavo Albertas Rinkevičius

I dalis

Miegančioji gražuolė

Atminkite, kad gražiausi daiktai pasaulyje yra patys nenaudingiausi.

John Ruskin, Venecijos akmenys, I

Nusikaltėlė

Sunkiausias dalykas po pietų – nuspręsti, kaip apsirengti.

Kvietime į Valentino rūmus buvo sakoma: „pusiau oficialiai“, bet žodis „pusiau“ kaip tik ir kėlė keblumų. „Pusiau“, kaip ir vakaras be pobūvio, atveria per daug galimybių. Net vaikinams būna gana keblu, nes jiems „pusiau“ gali reikšti švarką ir kaklaraištį (nenurodant konkrečios jo spalvos) arba baltus drabužius ir marškinius ilgomis rankovėmis (bet tik vasaros popietėmis), arba bet kokius švarkus, frakus, klostuotus sijonus ar dailius megztinius. O merginoms toks apibrėžimas, kaip ir visi kiti, čia, Naujųjų Gražuolių Mieste, prilygsta sprogimui.

Talei turbūt labiau patiko pobūviai, kuriuose vaikinai turi ryšėti oficialius baltus ar juodus kaklaraiščius. Tokia apranga nelabai patogi, o pobūviai nebūna linksmi tol, kol visi pasigeria, tačiau bent jau nereikia sukti galvos, kaip apsirengti.

– Pusiau oficialiai, pusiau oficialiai, – suburbėjo ji, apžvelgdama atidarytą drabužių spintą.

Talei mirkčiojant – tarsi spragsint kompiuterio pele – kabyklos karuselė vos spėjo sukiotis pirmyn atgal, drabužiai siūbavo ant pakabų. Tikrai, „pusiau“ – nevykęs žodis.

– Argi tai žodis? – garsiai stebėjosi Talė. Burnoje, kuri po vakarykštės nakties buvo sausa kaip šienas, jis atrodė svetimas.

– Jis reiškia tik pusę, – pasufleravo siena, matyt nusprendusi, kad yra išmintinga.

– Pati suprantu, – sumurmėjo Talė.

Ji susmuko ant lovos ir įrėmė žvilgsnį į lubas, regėjosi, kad kambarys tuoj ims suktis ratu. Tikrai neteisinga, kad tenka kankintis dėl vieno žodžio.

– Tegul išnyksta, – paliepė Talė.

Kambarys ją suprato neteisingai ir ant drabužių spintos užtraukė sieną. Talei stigo jėgų aiškinti, kad iš tiesų omeny turėjo pagirias, kurios išsidriekė galvoje tarsi nusipenėjusi katė, tingi ir nelinkusi judintis.

Vakar ji su Perisu ir kitais nusikaltėliais buvo nuvykusi pačiužinėti, išmėginti naują Nefertitės stadiono čiuožyklą. Ledas, kurį ore laikė pakėlėjų tinklas, buvo plonas, skaidrus ir permatomas, nes tarp čiuožėjų, lyg nervingi vandens vabzdžiai, šmižinėjo daugybė zambonių. Nuo po čiuožykla sproginėjančių fejerverkų ledas švytėjo tarsi šizofreniškas vitražas, kas kelios sekundės keičiantis spalvą.

Visi čiuožėjai privalėjo vilkėti tąsiąsias striukes, kad nesusižeistų, jei ledas įlūžtų. Žinoma, niekas jų nevilkėjo, bet Talė, pagalvojusi, kad pasaulis staiga trakštelėjęs gali subyrėti, baimę slopino šampanu.

Zeinui, neoficialiam nusikaltėlių lyderiui, galų gale pasidarė nuobodu ir jis ant ledo išpylė visą butelį šampano. Vaikinas aiškino, kad alkoholis užšąla žemesnėje temperatūroje nei vanduo, ir galbūt kas nors pro tą skylę drėbsis į fejerverkus. Bet Zeinas išpylė per mažai šampano, tad šįryt Talei plyšo galva.

Kambaryje pasigirdo garsas, pranešantis, kad kitas nusikaltėlis nori pasikalbėti.

– Ei!

– Ei, Tale!

– Šėja-la! – Talė vos prisivertė atsiremti ant alkūnės. – Man reikia pagalbos!

– Dėl vakarėlio? Žinau.

– Ką reiškia „pusiau oficialiai“?

– Tale, tu amžinai atsilieki! Nejau negirdėjai skimbtelėjimo?

– Kokio skimbtelėjimo?

– Jis nuskambėjo jau kažin kada.

Talė dirstelėjo į savo sąsajos žiedą, vis dar gulintį ant naktinio stalelio. Ji niekada nemūvėdavo jo naktimis – senas įprotis iš tų laikų, kai buvo bjaurulė ir nuolat išsmukdavo iš bendrabučio. Žiedas tyliai vibravo, nes garsas nakčiai buvo išjungtas.

– Ak. Aš tik ką atsikėliau.

– Pamiršk apie „pusiau“. Puota pakeista karnavalu. Privalome ateiti su kostiumais!

Talė dirstelėjo į laikrodį: be kelių minučių penkios vakaro.

– Ką, po trijų valandų?

– Taip, žinau. Mano kambarys užverstas drabužiais. Tikras vargas. Ar galiu ateiti?

– Mielai prašom.

– Penktą?

– Žinoma. Atnešk pusryčius. Iki.

Talė vėl krito ant pagalvės. Lova sukosi tarsi orlentė. Diena vos prasidėjo – ir štai jau artėja prie pabaigos.

Mergina užsimovė sąsajos žiedą ir niršdama išklausė pranešimą: šįvakar nė vieno neįleisią be tikrai burbulingo kostiumo. Taigi jai dabar teks vos per tris valandas sugalvoti ką nors padoraus, kai kiti laiko turėjo į valias.

Talei kartais atrodydavo, kad gyvenimas būtų daug lengvesnis, jeigu ji būtų tikra nusikaltėlė.

Šėja atgabeno pusryčius: omletą su omarais, skrudintos duonos, smulkiai supjaustytų paskrudintų bulvių, aliejuje virtų kukurūzų kukulaičių, vynuogių ir šokoladinių keksų – tiek maisto nepajėgtų sudoroti net visas paketas kalorijų naikinimo tablečių. Perkrautas padėklas virpėjo ore, jo pakėlėjai drebėjo tarsi pirmą kartą į mokyklą atvestas mažvaikis.

– Klausyk, Šėja. Gal vykim kaip konservatoriškų pažiūrų šalininkės?

Draugė sukikeno.

– Ne. Labai niūru, o šįvakar juk turi būti burbulinga. Susirinks visi nusikaltėliai, kad priimtų tave į savo gaują.

– Puiku, būsiu burbulinga, – atsiduso Talė, imdama nuo padėklo Kruvinosios Merės kokteilį. Vos gurkštelėjusi, susiraukė. – Per mažai druskos.

– Anokia čia bėda, – atšovė Šėja. Ji nugrandė omletą puošiančius ikrus ir subėrė juos į kokteilį.

– Fui, dvokia žuvimi!

– Ikrai tinka su viskuo.

Šėja prigrandė dar vieną šaukštelį ikrų, įsidėjo į burną ir užsimerkusi ėmė kramtyti mažus žuvų kiaušinėlius. Tada pasukusi žiedą paleido muziką.

Talė nurijo seilę ir gurkštelėjo kokteilio. Nuo jo bent jau liovėsi suktis kambarys. Staiga maloniai pakvipo šokoladiniai keksai. Tada ji paragavo smulkiai pjaustytų skrudintų bulvių. Paskui omleto. Gal net išdrįs paragauti ikrų? Per pusryčius Talė labiausiai norėdavo susigrąžinti tyruose prarastą laiką. Papusryčiavusi jausdavosi padėties šeimininkė, tarsi miestietiško valgio skonis būtų ištrynęs iš atminties tuos kelis mėnesius, kai maitinosi troškiniais ir „SpagBolu“.

Muzika buvo negirdėta, ir Talei širdis ėmė smarkiau plakti.

– Ačiū, Šėja. Tu tikra išganytoja.

– Nėra už ką, Tale-va.

– Beje, kur buvai praėjusią naktį?

Šėja nusišypsojo, tarsi būtų padariusi kažką labai blogo.

– Ką? Naujas vaikinas?

Draugė papurtė galvą. Sumirksėjo.

– Tik nesakyk, kad vėl operavaisi, – kamantinėjo Talė, o Šėja kikeno. – Operavaisi? Nederėtų to daryti dažniau kaip kartą per savaitę. Nejau pamiršai?

– Nieko baisaus, Tale. Tai tik vietinė operacija.

– Kurioje vietoje?

Šėjos veidas buvo nė kiek nepasikeitęs. Nejau operacijos rezultatus slepia pižama?

– Pažvelk atidžiau, – ilgomis blakstienomis sumirksėjo draugė.

Talė palinko į priekį ir įsispitrėjo į tobulas vario spalvos akis, dideles, nusėtas brangakmenių dulkelėmis, ir širdis ėmė plakti dar smarkiau. Jau visą mėnesį ji gyvena Naujųjų Gražuolių Mieste, bet kitų gražuolių akys tebestulbino. Jos buvo didelės, viliojančios, spindinčios ir dėmesingos. Prašmatnios Šėjos lėliukės tarsi šnibždėjo: „Aš tavęs klausau. Tu mane keri.“ Atrodė, kad visą dėmesį jos skiria vien tik Talei, ir ši net švytėjo nuo Šėjos žvilgsnio.

Šėjos akys dabar buvo dar ypatingesnės nei bjaurulių laikais, prieš operaciją, kuri pavertė ją gražuole.

– Prisislink arčiau.

Talė giliai įkvėpė, nes kambarys vėl ėmė suktis, tik šįkart tai buvo malonu. Ji mostelėjo ranka langams, kad šie leistų geriau matyti, ir saulės šviesoje išvydo naujus patobulinimus.

– Ak, gražumėlis.

Abiejose Šėjos lėliukėse ryškiau nei kiti implantuoti blizgučiai spindėjo dvylika mažyčių rubinų. Jų švelniai rausvas švytėjimas puikiai derėjo prie smaragdo spalvos rainelių.

– Geras, tiesa?

– Taip. Bet… palauk… ar brangakmeniai kairėje, apačioje, nėra kitokie?

Talė stipriau prisimerkė. Regėjosi, kad kiekvienoje akyje, vario spalvos gelmėse, bliksi po brangakmenį – tarsi po mažytėlaitę baltą žvakelę.

– Jau penkios! – pareiškė Šėja. – Matai?

Talė ne iškart prisiminė, kad miesto centre yra didžiulis bokšto laikrodis.

– Hm, bet jis rodo septynias. Argi skaičius penki ne laikrodžio apačioje, dešinėje?

Šėja prunkštelėjo.

– Kvaiša, mano akyse valandos slenka prieš laikrodžio rodyklę. Kitaip būtų labai nuobodu.

Talė prapliupo kvatoti.

– Palauk. Tu į akis įsistatei brangakmenius. Ir jie rodo laiką? Ir eina atbulai? Ar to ne per daug, Šėja?

Talė kaipmat pasigailėjo savo žodžių. Draugės veidas apniuko, švytėjimas akyse išnyko. Atrodė, kad Šėja tuoj pravirks, tik jos paakiai nepaburko ir nosis neparaudo. Apie naują operaciją visada reikia kalbėti atsargiai, beveik kaip apie šukuoseną.

– Tau jos nepatinka, – tyliai prikišo Šėja.

– Ką tu. Juk sakiau: absoliutus gražumėlis.

– Tikrai?

– Taip. Ir puiku, kad akių laikrodis eina atgal.

Šėja vėl ėmė šypsotis, ir Talė lengviau atsiduso, nors vis dar širdo ant savęs. Tokias klaidas daro šviežiai iškepti gražuoliai, o jai operacija juk buvo atlikta daugiau kaip prieš mėnesį. Kodėl ji vis dar lepteli tai, ko nederėtų? Jei šįvakar pasakys ką nors panašaus, kuris nors nusikaltėlis gali balsuoti prieš ją. Užtenka vieno nario veto, ir jie neįsileis jos į gaują.

Tada Talė liks viena, tarsi kokia pabėgėlė.

– Gal šįvakar apsirenkime laikrodžio bokštų kostiumais? – pasiūlė Šėja. – Mano naujų akių garbei.

Talė nusijuokė; šis nevykęs pokštas reiškė, jog jai atleista. Šiaip ar taip, jiedviem su Šėja teko daug ką patirti.

– Ar kalbėjai su Perisu ir Faustu?

Šėja linktelėjo.

– Jie sakė, kad visi turime apsirengti nusikaltėlių kostiumais. Vaikinai jau kažką sugalvojo, bet slepia.

– Ak, sumautas reikalas. Pamanyk, tarsi jie kadaise būtų buvę neklaužados! O juk kai buvo bjauruliai, tik kelis kartus išsmuko iš bendrabučio ir galbūt kirto upę. Jie niekada nebuvo nukeliavę į Dūmus.

Kaip tik tuo metu baigėsi daina, ir netikėtai stojusioje tyloje Talės žodžiai nuskambėjo šaižiai. Ji svarstė, ką dar pasakyti, bet pokalbis užgeso tarsi fejerverkai tamsiame danguje. Atrodė, tyla tęsiasi amžinybę.

Kai daina vėl suskambėjo, Talė lengviau atsiduso ir prabilo:

– Šėja-la, nusikaltėlių kostiumus bus nesunku sugalvoti. Juk esame didžiausios nusikaltėlės mieste.

Šėja su Tale dvi valandas rinkosi ir matavosi drabužius, versdamos skylę sienoje spjaudyti įvairiausius kostiumus. Merginos norėjo apsirengti banditėmis, bet nežinojo, kaip šios atrodo, – visuose senuose filmuose, rodomuose sieniniame ekrane, blogiečiai buvo nė trupučio nepanašūs į nusikaltėlius, jie tiesiog atrodė nevispročiai. Piratėmis būtų buvę lengviau apsirengti, bet Šėja nenorėjo užsirišti raiščio ant savo naujųjų akių. Dar buvo galima apsirengti medžiotojomis, tačiau skylė sienoje nedavė ginklų, netgi netikrų. Talė prisiminė senovės diktatorius, bet dauguma jų buvo vyrai ir madų nepaisė.

– Gal apsirenkime rūdžiais, – pasiūlė Šėja. – Mokykloje juos laikė blogiečiais.

– Bet jie atrodė taip pat, kaip mes. Tik buvo bjaurūs.

– Nežinau, gal prikirskim medžių, padekim žibalą ar dar ką nors.

Talė nusijuokė.

– Šėja-la, turime išsirinkti kostiumą, o ne gyvenimo būdą.

Šėja skėstelėjo rankomis ir mėgino pašmaikštauti:

– Gal užsirūkykime? Arba vairuokime automobilius.

Bet skylė sienoje nedavė joms nei cigarečių, nei automobilių.

Tačiau būti su Šėja, matuotis drabužius, prunkšti, kikenti ir svaidyti kostiumus į perdirbimo įrenginį buvo smagu. Talei patiko žiūrėti, kaip ji atrodo su naujais drabužiais, netgi su kvailais. Ji vis dar prisiminė tuos laikus, kai žiūrėti į veidrodį būdavo skaudu: akys per arti viena kitos, nosis per maža, plaukai nuolat susiraitę. Dabar priešais Talę stovėjo žavi mergina, atkartojanti visus jos judesius, šios merginos veidas buvo tobulas, oda švytėjo, nors ir kamavo pagirios, kūnas buvo dailiai proporcingas ir raumeningas. Šios merginos sidabrinės akys derėjo prie bet kurio drabužio.

Bet ši mergina nepajėgė išsirinkti kostiumo.

Po dviejų valandų draugės atsigulė ant lovos, ir toji vėl pradėjo suktis.

– Viskas – tiesiog šlamštas, Šėja-la. Kodėl? Manęs tikrai nepriims, jei net nepajėgiu ateiti vilkėdama deramu kostiumu.

Šėja paėmė draugę už rankos.

– Nesirūpink, Tale-va. Tu jau išgarsėjai. Nėra dėl ko jaudintis.

– Lengva tau sakyti.

Nors draugės gimė tą pačią dieną, Šėja gražuole tapo keliomis savaitėmis anksčiau nei Talė. Jau beveik visą mėnesį ji buvo visavertė nusikaltėlė.

– Nebus jokio vargo, – ramino Šėja. – Tie, kas susidūrė su Ypatingųjų aplinkybių skyriumi, savaime yra nusikaltėliai.

Talė pajuto, kaip nuo šių draugės žodžių kūną perrėžia kažkoks skimbtelėjimas, tik skausmingas.

– Na, ir kas man iš to? Negaliu pakęsti, jog nesu burbulinga.

– Tai Perisas ir Faustas kalti, jie mums nepasakė, ką vilkės.

– Palaukime, kol abu čia atvyks. O tada nukopijuokime jų drabužius.

– Jie to nusipelnė, – sutiko Šėja. – Nori išgerti?

– Nebloga mintis.

Talei per daug sukosi galva, kad pajėgtų kur nors eiti, tad Šėja paliepė pusryčių padėklui atnešti šampano.

Atvyko Perisas su Faustu – abu apsupti liepsnų.

Iš tiesų tai buvo tik bengališkosios ugnys, įpintos į plaukus ir sukaišiotos į drabužius, bet nepavojingos liepsnos gaubė visą vaikinų kūną. Faustas be paliovos juokėsi, nes bengališkosios ugnys kuteno. Abu jaunuoliai vilkėjo tąsiosiomis striukėmis – jų kostiumai turėjo byloti, neva abu tik ką nušoko nuo degančio pastato stogo.

– Fantastiška! – žavėjosi Šėja.

– Isteriška, – pritarė Talė, bet tada paklausė: – O kaip tai susiję su nusikaltėliais?

– Nejau neprisimeni? – nusistebėjo Perisas. – Praėjusią vasarą sužlugdei vakarėlį ir, pavogusi tąsiąją striukę, pasprukai nušokusi nuo stogo. Tai geriausia visų laikų bjaurulių išdaiga!

– Prisimenu… bet kodėl judu liepsnojate? – pasiteiravo Talė. – Koks čia nusikaltimas, jeigu namas dega?

Šėja pažvelgė į Talę taip, tarsi draugė ir vėl būtų pasakiusi kažką nederamo.

– Negalėjome pasirodyti tik su tąsiosiomis striukėmis, – aiškino Faustas. – Liepsnojantys kostiumai kur kas jėgiškesni.

– Taip, – pritarė Perisas, bet Talė pastebėjo, kad vaikinas ją suprato ir nusiminė. Ji pasigailėjo apie tai prasitarusi. Tikra kvaiša. Kostiumai tikrai jėgiški.

Vaikinai užgesino bengališkąsias ugnis, nes tausojo jas vakarėliui, o Šėja skylei sienoje paliepė paduoti dar dvi striukes.

– Ei, tai beždžioniavimas! – puolė prieštarauti Faustas, bet paaiškėjo, kad baiminasi be reikalo. Skylėje nebuvo karnavalinių tąsiųjų striukių, mat jei kas nors tokia vilkėdamas per klaidą būtų nušokęs nuo stogo, būtų prisiplojęs prie žemės. Skylė negalėjo pateikti ir tikrų striukių: sudėtingų ar ilgai naudojamų daiktų reikėjo prašyti rekvizito tarnyboje. O ši striukių nebūtų atsiuntusi, nes nėra gaisro.

Šėja pasipiktinusi sušnarpštė:

– Šiandien rūmai visiškai niekam tikę.

– O kur jūs gavote savąsias? – paklausė Talė.

– Jos tikros, – šypsodamasis atsakė Perisas, pirštais liesdamas striukę. – Pavogėme iš pastogės.

– Vadinasi, jūs – nusikaltėliai, – pareiškė Talė ir pašoko nuo lovos apkabinti bičiulio.

Laikant Perisą glėbyje Talei jau neatrodė, kad vakarėlis nepavyks ar kas nors balsuos prieš ją. Didelės rudos vaikino akys žvelgė tiesiai Talei į akis, jis pakėlė merginą ir stipriai suspaudė. Tais laikais, kai jiedu buvo bjaurūs, kai kartu augo ir krėtė išdaigas, Talė visada jausdavo tokį Periso artumą. Dabar buvo šaunu vėl tai patirti.

Kai Talė buvo prapuolusi tyruose, ji nuolat troško grįžti čia, tapti gražuole ir kartu su Perisu gyventi Naujųjų Gražuolių Mieste. Todėl jaustis nelaiminga šiandien ar bet kurią kitą dieną būtų visiškai kvaila. Galbūt ji išgėrė per daug šampano?

– Geriausi draugai per amžius, – sušnibždėjo Talė Perisui, kai vaikinas pastatė ją ant žemės.

– Ei, o kas čia? – paklausė Šėja.

Ji buvo įlindusi į Talės drabužių spintą – tikėjosi rasti ką nors tinkamo kostiumui. Draugė ištraukė beformį vilnos gniutulą.

– Ak. – Talė paleido Perisą iš glėbio. – Tai mano megztinis iš Dūmų, pameni?

Megztinis atrodė keistai, ne toks, kokį Talė prisiminė. Netvarkingas, skirtingos dalys sumegztos rankomis. Dūmuose nebuvo skylių sienoje – ten viską reikėjo pasigaminti patiems ir, kaip paaiškėjo, dūmiečiai siuvo ne itin gerus drabužius.

– Neatidavei jo perdirbti?

– Ne. Manau, jis pagamintas iš neįprastos medžiagos. Skylė tikriausiai negalėtų jos panaudoti.

Šėja pakėlė megztinį prie nosies ir pauostė.

– Oho. Jis vis dar kvepia Dūmais. Laužais ir tuo troškiniu, kurį nuolat valgydavome. Pameni?

Perisas su Faustu priėjo pauostyti megztinio. Jie niekada nebuvo išvykę iš miesto, tik su mokyklos ekskursijomis lankėsi Rūdžių Griuvėsiuose. Vaikinai niekada nebuvo regėję Dūmų, kur visi turėjo dirbti ištisą dieną gamindami įvairius daiktus, kažką augindami (ir net žudydami) sau maistui, ir visi buvo bjaurūs net sulaukę šešiolikos. Bjaurūs iki pat mirties.

Tiesa, Talei ir Ypatingųjų aplinkybių skyriui pasistengus, Dūmų nebeliko.

– Klausyk, Tale, jau žinau! – sušuko Šėja. – Eikime apsirengusios dūmietėmis!

– Tai bus visiškai nusikaltėliška! – pareiškė Faustas, jo akys buvo kupinos susižavėjimo.

Trijulė nekantraudama atsisuko į Talę. Nors jos kūnu vėl perbėgo nemalonus virpulys, mergina žinojo: nepritarti negalima. O kai vilkės tokį pritrenkiamai burbulingą tikros dūmietės kostiumą, niekas nedrįs balsuoti prieš ją, nes Talė Jangblad – tikra nusikaltėlė.

Puota

Puota vyko Valentino rūmuose, seniausiame Naujųjų Gražuolių Miesto pastate. Jis buvo vos kelių aukštų ir stovėjo prie pat upės, bet ant stogo sumontuotą retransliacijos bokštą galėjai matyti net iš salos vidurio. Vidinės pastato sienos buvo akmeninės, tad kambariai kalbėti negalėjo, bet rūmai garsėjo gausiai lankomomis pasakiškomis puotomis. Kad taptum Valentino rūmų gyventoju, turėjai laukti ne mažiau kaip amžinybę.

Perisas, Faustas, Šėja ir Talė žygiavo per malonumų sodus, jau prigužėjusius žmonių, vykstančių į puotą. Talė pamatė angelą su dailiais plunksnų sparnais – akivaizdu, kad žmogus užsisakė juos net prieš kelis mėnesius, ir tai buvo nesąžininga; ji išvydo grupelę naujųjų gražuolių su storulių kaukėmis trigubais pagurkliais. Pusnuogių puotautojų gauja vaidino žmones, gyvenusius prieš rūdžius, – kūrė laužus ir mušė būgnus, pradėdami dar vieną nedidelę puotą, kaip čia buvo įprasta.

Perisas ginčijosi su Faustu, ar vėl uždegti bengališkąsias ugnis. Jie norėjo padaryti įspūdį vos tik pasirodę, antra vertus, turėjo taupyti, kad ugneles pamatytų kiti nusikaltėliai. Priartėjusi prie triukšmingų spindinčių rūmų, Talė vėl sudirgo. Dūmiečių kostiumai nebuvo labai įspūdingi. Talė vilkėjo senąjį megztinį, o Šėja – jo kopiją, šiurkščias kelnes, avėjo batus, kurie atrodė taip, lyg būtų rankų darbo. Talė juos nupasakojo skylei sienoje prisiminusi, jog kažkas tokius avėjo Dūmuose. Kad būtų autentiškiau, merginos purvu išsiterliojo drabužius ir veidus. Pakeliui į puotą visa tai atrodė burbulinga, bet dabar Talė jautėsi tiesiog murzina.

Prie durų stovėjo du Valentino rūmų gyventojai sargybinių kostiumais ir žiūrėjo, kad niekas nepatektų į vidų be kaukės. Iš pradžių jie sustabdė Perisą su Faustu, bet kai vaikinai save padegė, sargybiniai nusijuokė ir mostu pakvietė užeiti. Pažvelgę į Talę su Šėja, sargybiniai tik gūžtelėjo pečiais, bet į vidų įleido.

– Palauk, kol mus pamatys kiti nusikaltėliai, – guodė draugę Šėja. – Jie tikrai supras.

Ketveriukė prasibrovė pro minią ir įsimaišė tarp įvairiausiais kostiumais vilkinčių puotos dalyvių. Čia Talė išvydo sniego žmones, karius, žaidimų personažus ir visą Gražuolių komitetą, jo mokslininkai rankose turėjo veidų matavimo prietaisus. Visur šmirinėjo istoriniai personažai, vilkintys neįtikėtiniausius kostiumus iš viso pasaulio. Tai Talei priminė, kaip skirtingai visi atrodė, kai Žemėje buvo per daug žmonių. Daugelis vyresnių naujųjų gražuolių vilkėjo šiuolaikiniais gydytojų, prižiūrėtojų, statybininkų ar politikų kostiumais, bylojančiais, ką tie žmonės nori dirbti, kai bus atlikta dar viena operacija ir jie taps vidutinės trukmės gražuoliais. Grupelė gaisrininkų juokais mėgino užgesinti Perisą su Faustu, tačiau tik suerzino vaikinus.

– Kur jie? – be paliovos klausinėjo Šėja, bet akmeninės sienos tylėjo. – Čia viskas taip senoviška. Kaip žmonės gali šičia gyventi?

– Manau, jie naudojasi nešiojamaisiais telefonais, – paaiškino Faustas. – Mums taip pat reikėjo tokį įsigyti.

Valentino rūmuose negalėjai pasikalbėti su čia nesančiais tiesiog šito garsiai paprašęs – patalpos buvo senos ir nebylios, tad jauteisi lyg lauke. Talė palietė delnu sieną ir mėgavosi senų akmenų vėsa. Akmenys jai priminė tyrus, laukinius, tylius ir nekintančius. Tiesą sakant, Talė visai netroško rasti kitų nusikaltėlių; jie apžiūrinės ją ir spėlios, kaip balsuoti.

Bičiuliai klaidžiojo sausakimšais koridoriais, kaišiojo galvas į sales, prisigrūdusias senųjų laikų astronautų ir tyrinėtojų. Talė suskaičiavo penkias Kleopatras ir dvi Lilianas Rasel. Čia buvo net keli Rudolfai Valentinai; paaiškėjo, kad rūmai pavadinti rūdžių laikų natūralaus gražuolio vardu.

Dalis svečių vilkėjo sportininkų komandos kostiumais ir, remdamiesi ledo ritulio lazdomis, svirdinėjo važinėdami skraidriedučiais; čia buvo ir sergančių šunyčių kaukių su plastikinėmis kūginėmis apykaklėmis. Visur šmižinėjo „vabzdžių“ spiečiai. „Vabzdžiai“ kažką pliauškė vienas su kitu naudodamiesi sąsajos žiedais. Jie turėjo po oda implantuotas antenas, todėl galėjo susikalbėti bet kur, net tarp nebylių Valentino rūmų sienų. Kitos grupės tyčiojosi iš „vabzdžių“, mat vaikštinėti jie drįsdavo tik susibūrę į grupes. Šių grupių nariai vilkėjo musių kostiumais, jų akys buvo didelės ir išsprogusios, tad bent jau derėjo su kostiumais.

Tarp kostiumuotų puotautojų kitų nusikaltėlių nebuvo matyti, ir Talė ėmė spėlioti, ar jie apskritai atėjo į pobūvį už ją balsuoti. Merginą net ėmė kamuoti paranoja, jai regėjosi, kad vienas vakarėlio dalyvis, tūnantis šešėlyje arba šmėkščiojantis minioje, vis žvilgčioja į ją. Tačiau vos Talė atsigręždavo, pilko šilko kostiumu vilkintis puotautojas kaipmat pranykdavo.

Talė negalėjo suprasti, ar tai vaikinas, ar mergina. Žmogysta buvo su kauke, kraupoka, bet savotiškai gražia. Blausioje mirkčiojančioje pobūvių salės šviesoje pro kaukės plyšius žvelgė nuožmios spindinčios vilko akys. Plastikinis veidas kėlė Talei kažkokius prisiminimus, jie buvo skausmingi, bet mergina ne iš karto suvokė, ką kostiumas vaizduoja.

Ir staiga ji suprato – tai Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agento kaukė.

Prisiminusi ypatingųjų agentų pilko šilko kombinezonus ir nuožmius veidus, Talė atsišliejo į vėsią akmeninę sieną. Nuo šio vaizdo ėmė svaigti galva. Taip atsitikdavo visada, kai tik pagalvodavo apie tyruose praleistas dienas.

Regėjosi visiškai nelogiška išvysti ypatingojo agento kostiumą čia, Naujųjų Gražuolių Mieste. Vargu ar dar kas nors, išskyrus Talę ir Šėją, buvo matęs ypatingąjį agentą. Daugumai visa tai tebuvo gandai, miesto legendos, žmonės, kuriuos galėjai kaltinti, jei atsitikdavo kas nors neįprasta. Ypatingieji stropiai slapstėsi. Jų, kaip ir rūdžių laikų karių bei šnipų, uždavinys buvo apsaugoti miestą nuo išorinių grėsmių, ir tiktai tikri nusikaltėliai, tokie kaip Talė Jangblad, regėjo juos savo akimis.

Tačiau kažkas labai sėkmingai pasirinko būtent šį kostiumą. Juo vilkintis nepažįstamasis turėjo būti pats matęs ypatingąjį agentą. Bet kodėl toji žmogysta persekioja Talę? Kai tik Talė atsigręždavo, tuoj sugaudavo jos žvilgsnį. Žmogystos judesiai buvo siaubingai, grobuoniškai grakštūs, Talė gerai prisiminė, kaip agentai vaikėsi ją Dūmų griuvėsiuose ir vėliau, tą baisiąją dieną, kai atvyko ketindami grąžinti ją į miestą.

Talė papurtė galvą. Mintys apie tuos laikus visada sukeldavo nemalonius prisiminimus, o jie čia visai nederėjo. Juk ypatingieji jau nebepersekioja Talės. Ir kodėl turėtų? Agentai ją išgelbėjo, kai Talė buvo išvykusi iš miesto ieškoti Šėjos, jie grąžino Talę namo. Pagalvojus apie ypatinguosius, merginai visada imdavo svaigti galva, bet tik todėl, kad jų nuožmūs veidai buvo sukurti gąsdinti, panašiai kaip paprastų gražuolių veidai sukurti kelti malonumą.

Galbūt toji žmogysta visai jos nepersekioja; gal čia ne vienas žmogus, o kokia nors vienodai apsirengusių žmonių grupė, išsisklaidžiusi tarp besilinksminančiųjų, ir todėl Talei atrodo, kad kažkas jos tyko. Ši mintis išties guodė.

Talė pasivijo bičiulius ir ėmė pokštauti, visi drauge leidosi ieškoti kitų nusikaltėlių. Bet stebėdama šešėliuose tūnančius žmones mergina palengva įsitikino, kad čia ne grupė. Ji matė tą pačią žmogystą, su niekuo nesikalbančią, tik tyliai tykojančią. Ir šis kaukėtas žmogus labai grakščiai judėjo…

Talė paliepė sau nusiraminti. Ypatingųjų aplinkybių skyrius neturi jokio pagrindo jos sekti. Be to, nelogiška, kad ypatingasis atvyktų į karnavalą apsivilkęs ypatingojo kostiumą.

Talė net nusišaipė iš savęs. Tai tikriausiai pokštauja kuris nors kitas nusikaltėlis, kuris šimtus kartų girdėjo Talės ir Šėjos pasakojimus ir žino apie Ypatingųjų aplinkybių skyrių. Jei taip yra iš tiesų, būtų kvaila pamesti galvą visų akivaizdoje. Geriau apskritai nekreipti dėmesio į apsimetėlį ypatingąjį agentą.

Talė pažvelgė į savo kostiumą ir susimąstė, ar tik ne dėl dūmiečių aprangos pasidarė tokia dirgli. Šėja teisi: seno rankomis megzto megztinio kvapas sužadino prisiminimus apie tuos laikus, kai ji gyveno ne mieste, kai dienomis reikėdavo alinamai dirbti, o naktimis šildytis prie laužo; Talė vėl prisiminė senstančių bjaurulių veidus, kartais, išvydusi juos sapne, ji pabusdavo nuo savo riksmo.

Gyvenimas Dūmuose visiškai sujaukė Talei protą.

Niekas iš bičiulių apie žmogystą neužsiminė. Gal jie visi kartu nusprendė pasityčioti iš Talės? Faustas vis krimtosi, kad jo bengališkosios ugnys gali sudegti anksčiau, nei jas pamatys kiti nusikaltėliai.

– Patikrinkime, ar jų nėra kuriame nors bokšte, – pasiūlė vaikinas.

– Bent jau galėsime su jais susisiekti iš tikro pastato, – pritarė Perisas.

Šėja prunkštelėjo ir patraukė prie artimiausių durų.

– Sutinku su viskuo, kad tik ištrūktume iš šios nelemtos akmenų krūvos.

Kiti šventės dalyviai taip pat išėjo į lauką, tad puota išplito už senovinių akmeninių sienų. Šėja prasibrovė pro puotautojus su bičių avilius vaizduojančiais perukais ir bičių spiečiais (iš tiesų tai buvo aplink galvą besisukiojantys geltonai ir juodai nudažyti mikropakėlėjai) ir, ilgai nesvarstydama, nusivedė bičiulius prie vieno iš linksmybių bokštų.

– Jos ne taip dūzgia, – supeikė Faustas, bet Talė matė, kad bitės vaikinui padarė įspūdį. Bengališkosios ugnys Fausto plaukuose ėmė gesti, ir kiti šventės dalyviai nebegalėjo suprasti, ką jo kostiumas vaizduoja.

Atsidūręs linksmybių bokšte, Perisas susisiekė su Zeinu, ir tas pasakė, kad nusikaltėliai susirinkę kaip tik ant šio bokšto.

– Puikiai atspėjai, Šėja.

Ketveriukė susigrūdo į liftą; čia jau tūnojo chirurgas, trilobitas1 ir du girti ledo ritulininkai, nepajėgiantys pastovėti ant skraidpačiūžų.

– Nebūk tokia įsitempusi, Tale-va, – subarė Šėja, spausdama draugei petį. – Tave priims be jokio vargo. Tu Zeinui patinki.

Talė prisivertė nusišypsoti; įdomu, ar draugė sako tiesą? Zeinas be paliovos ją kamantinėjo apie tuos laikus, kai buvo bjaurulė, bet jis kvotė ir visus kitus, auksu tviskančiomis akimis godžiai rydamas nusikaltėlių pasakojimus. Ar jis iš tiesų galvoja, kad Talė Jangblad ypatinga?

Viena aišku – kažkas taip išties manė, nes užsiveriant lifto durims Talė pastebėjo minioje šmėstelint šilko drabužiais apsitaisiusią žmogystą.

1 Iškastinis nariuotakojis gyvūnas. – Čia ir toliau vert. past.

Pasalūnas

Dauguma nusikaltėlių vaidino medkirčius, jie buvo apsigobę languotomis vilnonėmis skaromis, groteskiškai pasididinę raumenis, rankose laikė didžiulius netikrus grandininius pjūklus ir šampano taures. Čia taip pat buvo mėsininkų, keli tabako gamintojai, sukantys netikras cigaretes, ir korikas, ant peties užsimetęs ilgą virvę su kilpa. Zeinas, kuris gerai išmanė istoriją, atrodė kaip kažkurio diktatoriaus padėjėjas. Jo kostiumas nebuvo nemadingas – vaikinas vilkėjo aptemptais juodais drabužiais, ant rankos buvo užsirišęs puošnų raudoną raištį.

Visi šaipėsi iš Periso kostiumo ir mėgino vėl uždegti Faustą, bet tik nusvilino vaikinui plaukus ir kaipmat pasklido bjaurus dvokas. Nusikaltėliai ne iškart suprato, ką vaizduoja Talės ir Šėjos kostiumai, bet netrukus apsupo merginas, kad paliestų šiurkštų rankų darbo megztinį, klausinėjo, ar tas pluoštas nesukelia niežulio. (Megztinis graužė, bet Talė papurtė galvą.)

Šėja atsistojo šalia Zeino ir atkreipė vaikino dėmesį į savo akis, pagražintas per operaciją.

– Ar jos puošnios? – paklausė Šėja.

– Vertinu penkiasdešimčia milihelenų, – atsakė Zeinas.

Niekas nieko nesuprato.

– Milihelenas – tai toks grožio kiekis, kurio pakanka paleisti lygiai vieną laivą, – paaiškino Zeinas, ir visi vyresnieji nusikaltėliai nusijuokė. – Penkiasdešimt – gana geras įvertinimas.

Šėja nusišypsojo, jos veidas nuo Zeino pagyrimo nukaito tarsi nuo šampano.

Talė stengėsi atrodyti burbulinga, bet kai pagalvodavo apie pasalūną ypatingojo agento kostiumu, imdavo svaigti galva. Netrukus ji pabėgo iš pobūvio į bokšto balkoną įkvėpti gaivaus vėsaus oro.

Keli prie bokšto pririšti oro balionai sklandė danguje tarsi juodi mėnuliai. Keliautojai, sėdintys balionuose, laidė fejerverkus vieni į kitus ir juokėsi stebėdami, kaip tamsoje triukšmingai skrieja šaltos ugnys. Tada vienas balionas pradėjo kilti, jo degiklio keliamas triukšmas buvo girdėti net per pokylio šurmulį, o atrišta virvė plakėsi į bokštą. Menkutės liepsnos genamas balionas pakilo ir išnyko tamsoje. Talei dingtelėjo, kad ir ji būtų išnykusi kaip tas balionas, jei Šėja nebūtų jos supažindinusi su nusikaltėliais. Balionai visada skrisdavo į naktį, o nusileisdavo kur papuola, tada keleiviai išsikviesdavo oromobilį ir tas juos pargabendavo iš kokio nors tolimo priemiesčio ar net iš užmiesčio.

Žvelgdama į tamsų Bjaurulių Miestą kitame upės krante, Talė šiek tiek aprimo. Keista. Laiką, praleistą tyruose, ji prisiminė kaip per miglą, bet puikiai atminė, kaip, būdama jauna bjaurulė, per savo bendrabučio langą stebėdavo Naujųjų Gražuolių Miesto šviesas ir nekantraudama laukdavo, kada sukaks šešiolika. Ji visada įsivaizduodavo save gražią ir apsuptą gražuolių čia, šiame upės krante, kuriame nors aukštame bokšte, aplink kurį sproginėja fejerverkai.

Žinoma, tose svajonėse Talė paprastai vilkėdavo vakarine suknele, o ne vilnoniu megztiniu ir darbinėmis kelnėmis, nebūdavo purvu išterliotu veidu. Ji pirštu perbraukė per megztinį ir pasigailėjo, kad Šėja šįvakar jį surado. Talė norėjo išmesti iš galvos Dūmus, pabėgti nuo painių prisiminimų, kaip spruko, slapstėsi ir jautėsi išdavikė. Ji barė save, kad be paliovos dirsčioja į lifto duris spėliodama, ar ypatingojo agento kostiumu vilkinti žmogysta atsekė iš paskos. Troško rasti saugią vietą, kad neužkluptų kokia nelaimė.

Galbūt Šėja buvo teisi nuolat kartodama, jog šio vakaro balsavimas viską išspręs. Naujųjų Gražuolių Mieste nusikaltėlių gauja buvo uždariausia iš visų. Į ją patekti įmanoma tik pritarus visiems gaujos nariams, o tapęs nusikaltėliu galėjai pasikliauti draugais ir tikėtis, kad dalyvausi vakarėliuose ir šauniuose pokalbiuose. Tada Talei nereikėtų nuo nieko bėgti.

Į gaują patekti buvo nelengva – jei tais laikais, kai buvai bjaurulis, nekrėsdavai išdaigų ir negali papasakoti šaunių istorijų, kaip išsmukdavai iš bendrabučio, visą naktį skraidydavai orlente ir pabėgdavai, priimtas nebūsi. Nusikaltėliai buvo iš tų gražuolių, kurie nepamiršo buvę bjauruliai, vis dar su pasimėgavimu krėsdavo pokštus ir nusikalstamas išdaigas, dėl kurių Bjaurulių Miestas ir buvo savotiškai žavus.

– Kiek duodi už šį vaizdą?

Tai ištarė staiga išdygęs senovine juoda uniforma vilkintis Zeinas. Vaikinas buvo dviejų metrų ūgio – maksimalaus gražuoliams.

– Duodu?

– Šimtą milihelenų? Penkis šimtus? O gal visą heleną?

Talė įkvėpė oro, kad nusiramintų, ir pažvelgė į tamsią upę.

– Nieko. Juk tai Bjaurulių Miestas.

Zeinas sukikeno.

– Tale-va, nėra jokio pagrindo piktai galvoti apie mūsų bjaurius mažuosius brolius ir seseris. Ne jie kalti, kad nėra tokie gražūs kaip tu.

Vaikinas nubraukė plaukų sruogą Talei už ausies.

– Aš ne apie juos, o apie miestą. Bjaurulių Miestas – tai kalėjimas.

Talė pajuto, kad tokie žodžiai netinka puotoje, jie per daug rimti.

Bet, regis, Zeinui tai neužkliuvo.

– Juk tu pabėgai, tiesa? – Kaip ir kiti bjauruliai, vaikinas paglostė Talės megztinį. – Ar Dūmuose buvo geriau?

Talė svarstė, ar Zeinas tikrai nori sužinoti tiesą. Ji baiminosi, kad leptelės ką nors ne taip. Jei Zeinas nutars, jog Talė jiems į kompaniją netinka, balsavimas bus jai nepalankus, kad ir ką būtų žadėję Šėja su Perisu.

Ji pažvelgė vaikinui į akis. Jose mirguliavo aukso dulkelės, kuriose, tarsi mažyčiuose veidrodžiuose, atsispindėjo fejerverkai, ir kažkas šiose akyse patraukė Talę. Ne tik įprasti gražuolių burtai, bet kažkas rimta. Atrodė, tarsi šurmuliuojanti puota išnyko. Talės pasakojimų apie Dūmus Zeinas visada klausydavosi susižavėjęs. Jis jau buvo viską girdėjęs, bet galbūt nori sužinoti dar kažką.

– Pabėgau savo šešioliktojo gimtadienio išvakarėse, – paaiškino Talė. – Bet sprukau ne dėl to, kad troškau palikti Bjaurulių Miestą.

– Teisybė, – sutiko Zeinas ir pažvelgė į upę. – Bėgai nuo operacijos.

– Sekiau paskui Šėją. Turėjau likti bjauri, kad ją rasčiau.

– Kad ją išgelbėtum, – pataisė Zeinas ir įsmeigė auksines akis į Talę. – Ar tikrai dėl to?

Talė atsargiai linktelėjo. Nuo vakarykščio šampano vis dar sukosi galva. O gal nuo šiandienio? Ji pažvelgė į tuščią taurę rankoje ir mėgino atspėti, kiek jau išgėrė.

– Tiesiog buvau priversta tai padaryti.

Vos ištarusi šiuos žodžius Talė suprato, kad leptelėjo ne tai, ką reikia.

– Privertė Ypatingųjų aplinkybių skyrius? – paklausė Zeinas, kreivai šypsodamasis.

Talė kilstelėjo antakius. Jai parūpo, kokias išdaigas krėsdavo Zeinas, kai buvo bjaurulis. Jis pats apie save pasakojo mažai. Nors vaikinas buvo nedaug vyresnis už Talę, jam, regis, nereikėjo įrodinėti, kad yra nusikaltėlis. Jis tiesiog toks buvo.

Net prieš vakarėlį per operaciją paplonintomis lūpomis Zeinas atrodė gražus. Jo veido bruožai buvo suformuoti dailiau nei daugumos, tarsi gydytojai būtų norėję maksimaliai praplėsti Gražuolių komiteto standartų ribas. Vaikino skruostikauliai buvo aštrūs tarsi strėlės, o antakiai, kai kas nors jį pralinksmindavo, išsiriesdavo beprotiškai aukštu lanku. Talė staiga labai aiškiai pamatė: jei kuris nors Zeino veido bruožas būtų pakoreguotas dar bent keliais milimetrais, vaikinas atrodytų siaubingai, bet taip pat buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad jis kada nors būtų buvęs bjaurulis.

– Ar esi kada lankęsis Rūdžių Griuvėsiuose? – paklausė ji. – Kai buvai… jaunas.

– Beveik kasnakt. Praėjusią žiemą.

– Žiemą?

– Man patinka apsnigti griuvėsiai, – atsakė Zeinas. – Tada viskas sušvelnėja, ir vaizdas tampa milijardais helenų gražesnis.

– Ak! – Talė prisiminė, kaip buvo šalta keliaujant per tyrus ankstyvą rudenį. – Skamba labai… šaltai.

– Niekaip nepavykdavo ko nors prišnekinti keliauti kartu. – Zeinas prisimerkė. – Kalbėdama apie griuvėsius niekada nesi užsiminusi, kad ten būtum ką nors sutikusi.

– Ką nors sutikusi? – Talė užsimerkė ir staiga pajuto, kad praranda pusiausvyrą. Ji atsirėmė į balkono turėklus ir giliai įkvėpė.

– Teisybė, – linktelėjo ji. – O tu?

Tuščia šampano taurė išslydo jai iš rankos ir nugarmėjo į tamsą.

– Pažvelk žemyn, – šypsodamasis sušnibždėjo Zeinas.

Tamsoje pasigirdo dūžtančio stiklo garsas ir, tarsi į vandenį mesto akmenuko sukelti ratilai, kaipmat nuvilnijo nustebusių žmonių juokas. Atrodė, kad garsai atsklinda iš begalybės.

Stengdamasi susitvardyti, Talė dar kelis kartus įkvėpė gaivaus nakties oro. Jos skrandis maištavo. Mergina labai gėdijosi, kad po kelių sumautų šampano taurių gali išvemti pusryčius.

– Nieko baisaus, Tale, – sušnibždėjo Zeinas. – Tiesiog būk burbulinga.

Talė suprato: blogai, kad jai liepia būti burbulinga. Bet net ir po karnavalinės operacijos Zeino žvilgsnis buvo švelnus, tarytum vaikinas iš tiesų norėtų, kad Talė atsipalaiduotų.

Ji nusisuko nuo tamsios bedugnės ir, užkišusi rankas už nugaros, įsikibo į turėklus. Į balkoną atėjo ir Šėja su Perisu. Draugė buvo saugiai apsupta naujųjų nusikaltėlių ir jautėsi priklausanti šiai grupei. Bet nusikaltėliai, regis, atidžiai stebėjo Talę. Galbūt visi šįvakar iš jos tikisi kažko nepaprasto?

– Griuvėsiuose niekada nieko nesu sutikusi, – atsakė Talė Zeinui. – Kažkas turėjo atvykti, bet taip ir nepasirodė.

Zeino atsakymo Talė neišgirdo.

Iš kažkur vėl išdygo pasalūnas – jis ramiai stovėjo žmonių prigužėjusiame bokšte ir spoksojo į Talę. Regis, švytinčios jo akys pro kaukę pamatė, kad Talė jį pastebėjo, nes žmogysta apsigręžė, susiliejo su baltais chalatais vilkinčiais karnavalo dalyviais, vaizduojančiais Gražuolių komiteto narius, ir dingo už milžiniškų veidų atvaizdų, kuriuose buvo parodyti visi pagrindiniai gražuolių tipai. Nors Talė suvokė, kad elgiasi netinkamai, ji paliko Zeiną ir ėmė brautis pro minią; šįvakar ji tikrai neras ramybės tol, kol nesužinos, kas šis persekiotojas: nusikaltėlis, ypatingasis agentas ar atsitiktinis naujasis gražuolis. Talė privalo išsiaiškinti, kodėl kažkas jai nori priminti Ypatingųjų aplinkybių skyrių.

Ji skverbėsi pro baltais chalatais vilkinčius puotautojus, lyg biliardo kamuoliukas vis atsitrenkdama į minkštus prikimštus storulių pilvus ir sukdamasi tarsi sukutis. Bebėgdama pargriovė beveik visą ledo ritulio komandą, tarsi mažvaikiai svirduliuojančią ant skraidpačiūžų. Merginą viliojo kartkartėmis priekyje šmėstelintis siluetas pilko šilko drabužiais, bet minia buvo tokia tiršta ir taip šurmuliavo, kad kai Talė pasiekė centrinę bokšto koloną, žmogysta buvo dingusi.

Dirstelėjusi į lemputes virš lifto durų Talė pamatė, kad liftas ne leidžiasi, o kyla. Vadinasi, apsimetėlis ypatingasis agentas vis dar čia, bokšte.

Tada Talė pamatė avarinio išėjimo duris, ryškiai raudonas, su perspėjančiu užrašu, kad jas atidarius nuaidės sirena. Ji vėl apsidairė – žmogystos niekur nebuvo matyti. Kad ir kas šis žmogus būtų, jis buvo priverstas sprukti pro šitas duris laiptais žemyn. Sireną juk galima išjungti; būdama bjaurulė Talė tai darė milijonus kartų.

Ji ištiesė drebančią ranką. Jei pradės staugti sirena, atvyks prižiūrėtojai ir evakuos bokšte esančius žmones, o tie spoksos į Talę ir šnibždėsis. Tai būtų tikrai įspūdinga jos, kaip nusikaltėlės, karjeros pabaiga.

„Nevykusios nusikaltėlės“, – pagalvojo Talė. Kokia ji nusikaltėlė, jei kartkartėmis nesugeba išjungti sirenos.

Mergina pastūmė duris. Nepasigirdo jokio garso.

Talė įžengė į laiptinę. Durys už jos užsidarė ir pokylio triukšmas prislopo. Netikėtai įsivyravusioje tyloje mergina pajuto, kaip širdis daužosi krūtinėje; kvėpavimas po bėgimo vis dar buvo nelygus. Pro durų apačią skverbėsi muzikos garsai ir atrodė, kad nuo jų dreba betono grindys.

Žmogysta sėdėjo ant laiptų keliomis pakopomis aukščiau.

– Tau pavyko.

Balsas buvo vaikino, bet kaukė neleido suprasti, kas jis toks.

– Kas pavyko? Patekti į šį vakarėlį?

– Ne, Tale. Atidaryti duris.

– Tiesą sakant, jos buvo neužrakintos. – Talė pamėgino įžvelgti, kas slypi už kaukės akių, tviskančių tarsi brangakmeniai. – Kas tu?

– Neatpažįsti? – Vaikinas, atrodė, nuoširdžiai nustebo, tarytum Talė būtų neatpažinusi seno draugo, nuolat dėvinčio kaukę. – Į ką aš panašus?

Talė nurijo seilę ir tyliai ištarė:

– Į Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentą.

– Gerai. Vadinasi, prisimeni. – Iš balso Talė suprato, kad vaikinas šypsosi. Jis kalbėjo iš lėto ir itin aiškiai, tarsi Talė būtų tikra kvailė.

– Žinoma, prisimenu. Ar tu – vienas jų? Ar aš tave pažįstu?

Talė negalėjo prisiminti nė vieno ypatingojo agento; jų veidai susiliejo į nuožmiai gražią dėmę.

– Tai pasižiūrėk, – pasiūlė žmogysta, bet kaukės nenusiėmė. – Nagi, Tale.

Staiga Talė suvokė, kas čia vyksta. Suprasti, ką vaizduoja kaukė, vaikytis ją po visus rūmus, išdrįsti atidaryti signalizacijos saugomas duris – tai išbandymas. Tam tikras verbavimas. Vaikinas dabar spėlioja, ar Talė išdrįs nutraukti kaukę.

Talei įkyrėjo išbandymai.

– Pasitrauk nuo manęs, – paliepė ji.

– Tale…

– Nenoriu dirbti Ypatingųjų aplinkybių skyriui. Tiesiog noriu gyventi čia, Naujųjų Gražuolių Mieste.

– Aš nesu…

– Palik mane ramybėje! – suriko ji, gniauždama kumščius. Garsas atsimušė į betono sienas, tada stojo kurtinama tyla, tarsi abu jaunuolius šis riksmas būtų nustebinęs. Laiptinėje buvo girdėti tik švelni prislopinta pokylio muzika.

Galiausiai iš po kaukės atsklido atodūsis, ir vaikinas ištiesė šiurkštaus darbo odinį kapšelį.

– Turiu tau kai ką. Jei esi pasiruošusi. Ar nori, Tale?

– Nenoriu nieko iš… – Talė nutilo. Apačioje pasigirdo žingsniai. Ne pokylio triukšmas. Kažkas lipo laiptais aukštyn.

Abu jaunuoliai vienu metu per turėklus pažvelgė žemyn į siaurą laiptų šachtą. Gerokai žemiau Talė išvydo blyksint pilką šilką ir įsikibusias į turėklus rankas. Pustuzinis agentų neįtikėtinai greitai kilo laiptais, per prislopintą muziką jų žingsnius vos galėjai girdėti.

– Susitiksime vėliau, – pasakė žmogysta stodamasi.

Talė sumirksėjo.

Išgąsdintas tikrų ypatingųjų agentų, vaikinas pastūmė Talę į šalį. Kas jis? Pasalūnui nespėjus sugriebti durų rankenos, Talė nutraukė kaukę jam nuo veido.

Jis buvo bjaurulis. Tikras.

Vaikino veidas buvo visai nepanašus į gražuolių, apsimetusių storuliais su didelėmis nosimis ir žvairomis akimis. Jis skyrėsi ne tik veido bruožais, o viskuo, tartum būtų sutvertas iš kitos substancijos. Talė, turėdama tobulą gražuolės regą, per kelias akimirkas pastebėjo visas poras, netvarkingai susiraičiusius plaukus, šiurkščius veido netobulumus. Nuo šių netobulumų – paauglio pūkelių ant barzdos, nesutvarkytų dantų, bėrimų kaktoje, kurie klykte klykė apie ligą, – Talei pašiurpo oda. Ji norėjo pasitraukti, atsiriboti nuo šio nelaimingo nešvaraus vaikino ir nesveiko jo bjaurumo.

Tačiau netikėtai prisiminė jo vardą…

– Krojus? – paklausė ji.

Kritimas

– Vėliau, Tale, – atsakė Krojus ir vėl užsimaukšlino kaukę.

Vaikinas staigiu judesiu atidarė duris. Į laiptinę atplūdo pokylio triukšmas, o Krojus pilko šilko kostiumu išnyko minioje.

Durys užsivėrė, ir Talė liko stovėti, iš nuostabos ji nepajėgė pajudėti. Miglotai prisiminė ne tik seną megztinį, bet ir visa, kas buvo susiję su bjauruliais: tikrovėje Krojaus veidas buvo kur kas bjauresnis nei Talės prisiminimuose apie Dūmus. Jo kreiva šypsena, vangus žvilgsnis, suprakaitavusi oda, nusėta raudonomis dėmėmis ten, kur kaukė buvo prigludusi prie veido…

Durys užsitrenkė, ir Talė išgirdo besiartinančius žingsnius. Tikri ypatingieji agentai lipo į viršų, ir merginos galvoje pirmąkart šmėstelėjo aiški mintis.

Bėgti.

Ji atidarė duris ir nėrė į minią.

Kaip tik tuo metu iš lifto išgužėjo puotautojų būrys, ir Talė prasibrovė pro gamtos mylėtojų grupelę, pasipuošusią trapiais geltonais ir raudonais paskutinių rudens dienų lapais. Jai šiaip taip pavyko išsilaikyti ant kojų – grindys buvo lipnios nuo išpilto šampano. Talė dar spėjo pamatyti šmėstelint pilko šilko kostiumą.

Krojus lėkė balkono, kuriame būriavosi nusikaltėliai, link.

Mergina puolė jam iš paskos. Talė nenorėjo, kad jos kažkas tykotų, keltų siaubą per vakarėlius, jauktų prisiminimus tuo metu, kai ji privalo būti burbulinga. Ji turi pasivyti Krojų ir liepti daugiau niekada jos nepersekioti.

Tai ne Bjaurulių Miestas ir ne Dūmai – Krojus neturi teisės čia būti. Jam nevalia išnirti iš bjaurios Talės praeities.

Be to, buvo dar viena priežastis, dėl kurios Talė pabėgo: ypatingieji agentai. Vos tik juos išvydus, įsitempė visos Talės ląstelės. Nežmogiškas ypatingųjų greitis kėlė Talei pasibjaurėjimą, tarsi ji būtų stebėjusi lėkšte ropojančius tarakonus. Galbūt Krojaus judesiai buvo kiek neįprasti, jo Dūmuose įgytas pasitikėjimas savimi trikdė ją naujųjų gražuolių vakarėlyje, bet ypatingieji agentai – tai visai kita žmonių rūšis.

Įbėgusi į balkoną Talė dar spėjo pamatyti, kaip Krojus, pavojingai mojuodamas rankomis, užšoka ant turėklų. Tada vaikinas atgavo pusiausvyrą, sulenkė kelius ir atsispyręs nėrė į tamsą.

Pribėgusi Talė pasilenkė per turėklus. Krojaus nebuvo matyti, jį prarijo juoduma. Netrukus vaikinas vėl pasirodė – jis lėkė aukštyn kojomis. Krojus kilojosi aukštyn žemyn ir sklendė upės link, o jo pilko šilko kostiumas švytėjo nuo fejerverkų blyksnių.

Zeinas atsistojo greta Talės ir pažvelgė žemyn.

– Hm, kvietime nebuvo parašyta, kad reikia turėti tąsiąsias striukes, – sumurmėjo. – Kas jis, Tale?

Talė žiojosi atsakyti, bet tuo metu užkaukė sirena.

Apsigręžusi ji pamatė, kad vakarėlio dalyviai prasiskiria. Pro laiptinės duris pasipylę ypatingieji agentai brovėsi pro sutrikusius naujuosius gražuolius. Jų nuožmūs veidai, kaip ir bjaurus Krojaus veidas, nė kiek nepriminė karnavalo kaukių, priešingai, kėlė siaubą. Nuo vilkiškų akių Talei kūnu perbėgo šiurpas, o matant, kaip jie tikslingai ir klastūniškai, tarsi medžiojančios katės, braunasi per minią, kilo nesuvaldomas noras bėgti.

Kitame balkono gale Talė pamatė prie turėklų stovintį Perisą; šis spektaklis jį suglumino. Bengališkosios ugnys ant vaikino kostiumo baigė gesti, bet tąsiosios striukės apykaklėje ryškiai degė žalia lemputė.

Talė ėmė brautis prie Periso pro kitus nusikaltėlius, pakeliui vertindama atstumą ir svarstydama, kada derėtų šokti. Staiga jai viskas tapo aišku, tarsi Krojaus bjaurumas ir nuožmiai gražūs ypatingieji būtų pašalinę kažkokią uždangą, skyrusią ją nuo realaus pasaulio. Viskas tarytum nušvito, detalės tapo tokios ryškios, kad Talė net prisimerkė, tarsi lėktų prieš ledinį vėją.

Ji kaip tik laiku spėjo atsitrenkti į Perisą ir apsikabinti vaikiną per pečius. Nuo smūgio jie abu šoktelėjo į viršų, perskriejo per balkono turėklus ir prasmego tamsoje. Periso kostiumas paskutinį kartą ryškiai plykstelėjo ore, šaltos tarsi snaigės bengališkųjų ugnių žiežirbos atšoko Talei nuo veido ir užgeso vėjyje.

Perisas ir klykė, ir juokėsi, tarsi kęsdamas bjaurų, bet žvalinantį pokštą – panašiai būna, kai ant galvos užpilama šalto vandens.

Pusiaukelėje Talės galvoje šmėstelėjo mintis: o kaip tada, jei tąsioji striukė nepajėgs išlaikyti jų abiejų.

Ji dar tvirčiau įsikibo į vaikiną ir išgirdo, kaip, įsijungus pakėlėjams, sukriokia Perisas. Tąsioji striukė timptelėjo vaikiną aukštyn ir vos neišnarino Talei pečių. Kelias savaites padirbėjus fizinį darbą Dūmuose, jos raumenys vis dar buvo tvirti – jei jie ir pakito per operaciją, tai tik į gera, buvo sutvirtinti, ir vis dėlto kai striukė staiga sumažino jų kritimo greitį, Talė vos pajėgė išsilaikyti įsikibusi į draugą. Merginos rankos nuslydo žemyn ir apsivijo Perisui juosmenį, o pirštai mėšlungiškai įsikibo į striukės dirželius.

Kai jaunuoliai stabtelėjo apačioje ir Talė kojomis palietė žemę, ji paleido Perisą. Vaikinas vėl šovė aukštyn ir keliu smogė Talei į antakį. Ji susvirduliavo, prarado pusiausvyrą ir nuvirto į čežančių lapų krūvą.

Kurį laiką Talė gulėjo nejudėdama. Lapų krūva kvepėjo žeme ir puvėsiais, tarytum būtų sena ir pavargusi. Kažkas įkrito į akį, ir mergina sumirksėjo. Galbūt pradėjo lyti.

Mirksėdama ir gaudydama kvapą ji pažvelgė į linksmybių bokštą ir tolumoje skrendančius oro balionus. Talei pavyko įžiūrėti kelias žmogystas, žvelgiančias žemyn iš dešimto aukšto balkono. Mergina svarstė, ar tarp jų yra ypatingųjų agentų.

Periso niekur nebuvo matyti. Talė prisiminė, kaip šokinėdavo su tąsiąja striuke būdama bjaurulė ir kad striukė ją nešdavo šlaitu žemyn. Perisas tikriausiai nusileido prie upės – ten, kur ir Krojus.

Krojus. Talė norėjo jam kažką pasakyti…

Mergina vargais negalais atsistojo ir atsisuko į upę. Galva kiek sukosi, bet aiškumas, atsiradęs, kai metėsi iš balkono, neišblėso. Danguje išsiskleidė fejerverkas, išryškindamas medžių šešėlius, ir širdis jai ėmė daužytis. Rausvoje šviesoje buvo aiškiai matyti kiekvienas žolės stiebelis.

Viskas buvo labai tikra: pasišlykštėjimas bjauriu Krojaus veidu, ypatingųjų agentų baimė, Talę supantys kontūrai ir kvapai. Tarsi kažkas nuo akių būtų nuplėšęs ploną plastikinę plėvelę ir pasaulis tapęs itin ryškus.

Talė pasileido bėgti nuo kalvos, lyg veidrodis spindinčios upės ir tamsoje skendinčio Bjaurulių Miesto link.

– Krojau! – sušuko ji.

Rausva gėlė danguje užgeso, ir tamsoje Talė užkliuvo už susiraizgiusių seno medžio šaknų. Ji susvirduliavo ir sustojo.

Kažkas sklandė tamsoje.

– Krojau?

Nuo fejerverkų Talei prieš akis tebešokčiojo žali taškučiai.

– Vadinasi, nepasiduodi?

Vaikinas stovėjo ant orlentės per metrą nuo žemės, plačiai išsižergęs, kad išlaikytų pusiausvyrą. Jis neatrodė sutrikęs. Pilko šilko kostiumą buvo pakeitęs juodais tarsi degutas drabužiais, o nuožmiojo gražuolio kaukę nusimetęs. Už jo sklandė dar dvi juodai apsirengusios žmogystos – nervingai besidairantys jaunesnieji bjauruliai bendrabučio uniformomis.

– Norėjau… – prabilo Talė ir nutilo.

Ji vijosi vaikiną, kad pasakytų: „Pasitrauk, palik mane ramybėje, niekada negrįžk.“ Troško išrėkti šiuos žodžius jam į veidą. Bet staiga viskas tapo taip ryšku… ir dabar ji norėjo, kad šis ryškumas išliktų. Akivaizdu, jog ryškumas atsirado iš dalies ir dėl to, kad Krojus įsibrovė į jos pasaulį.

– Krojau, mus vejasi, – perspėjo vienas jaunesniųjų bjaurulių.

– Ko tu norėjai, Tale? – ramiai paklausė Krojus.

Talė sutrikusi sumirksėjo baimindamasi, kad, jei pasakys kažką netinkamo, ryškumas išnyks – šydas vėl užtrauks akis.

Ji prisiminė, kad laiptinėje Krojus kažką siūlė.

– Norėjai man kažką duoti…

Vaikinas nusišypsojo ir nusegė nuo diržo odinį kapšelį.

– Šitą? Taip, manau, esi tam pasirengusi. Tik viena bėda: geriau dabar neimk jo iš manęs. Artinasi prižiūrėtojai. Galbūt net ypatingieji agentai.

– Taip, čia bus maždaug po dešimties sekundžių, – suinkštė nervingasis bjaurulis.

Krojus nekreipė į jį dėmesio.

– Paliksime jį tau Valentino rūmuose, 317. Įsidėmėjai? Valentino rūmai, 317.

Talė linktelėjo ir vėl sumirksėjo. Jai svaigo galva.

Krojus suraukė kaktą.

– Tikiuosi, kad įsidėmėjai. – Vaikinas grakščiu judesiu apgręžė orlentę, kiti du bjauruliai padarė tą patį. – Pasimatysime vėliau. Apgailestauju dėl akies.

Bjauruliai šovė upės link skirtingomis kryptimis ir išnyko tamsoje.

– Dėl ko apgailestauji? – tyliai paklausė Talė.

Tada ji vėl ėmė mirksėti ir pajuto matanti kaip per miglą. Mergina palietė sau kaktą. Pirštai išsiterliojo kažkuo lipniu ir Talė apstulbo – į delną nulašėjo keli tamsūs lašai.

Galiausiai ją pervėrė skausmas, galvoje ėmė tvinksėti. Matyt, susidūrusi su Perisu ji prasiskėlė kaktą į jo kelį. Talė pirštais užčiuopė kraują, tekantį antakiu ir skruostu tarsi karštos ašaros.

Mergina atsisėdo ant žolės ir staiga ją nupurtė drebulys.

Fejerverkai vėl nušvietė dangų, kraujas delne tapo ryškiai raudonas, kiekviename jo lašelyje tarsi mažyčiame veidrodyje atsispindėjo virš galvos sproginėjančios ugnys. Danguje pasirodė daugybė oromobilių.

Kraujuodama Talė pajuto, kaip kažkas išslysta; tą kažką ji norėjo sulaikyti, bet…

– Tale!

Pakėlusi akis ji pamatė Perisą – jis kikendamas kopė į kalvą.

– Tavo poelgis nebuvo burbulingas, Tale-va. Vos neatsidūriau upėje.

Vaikinas suvaidino neva skęstąs – taškosi vandenyje ir galų gale panyra.

Talę šis spektaklis prajuokino. Dabar, kai šalia atsirado Perisas, ji pasijuto geriau.

– Kas atsitiko? Nejau nemoki plaukti?

Perisas nusijuokė ir sudribo ant žolės šalia Talės, tada pamėgino išsilaisvinti iš tąsiosios striukės dirželių.

– Nesu deramai apsirengęs. – Jis pasitrynė petį. – Ir… ai, pririštas.

Talė mėgino prisiminti, kodėl mintis nušokti nuo bokšto atrodė tokia puiki, bet išvydusi kraują nebepajėgė mąstyti, ji tiesiog norėjo miego. Viskas buvo labai ryšku ir spindėjo.

– Atleisk.

– Kitą kartą perspėk. – Virš galvos vėl sugriaudėjo fejerverkai, ir Perisas prisimerkęs pažvelgė į Talę. Dailiame vaikino veide pasirodė nuostaba. – Iš kur čia kraujas?

– Ak, šitai. Kai kilojaisi aukštyn žemyn, trinktelėjai man keliu. Argi ne bjauru?

– Nelabai gražu. – Perisas švelniai suspaudė jai ranką. – Nesijaudink, Tale. Iškviesiu prižiūrėtojų oromobilį. Šįvakar jų skraido tuntai.

Bet vienas oromobilis artinosi ir nekviestas. Jis tyliai praskrido virš galvų, jo šviesos nurausvino žolę aplink jaunuolius. Juos apšvietė prožektoriaus spindulys. Talė atsiduso ir pajuto, kaip išnyksta nemalonus visko, kas ją supa, spindesys. Dabar ji suprato, kodėl diena tokia sumauta. Ji persistengė rūpindamasi, kaip balsuos nusikaltėliai ir kuo vilkės pati, todėl buvo labiau rimta nei burbulinga. Nenuostabu, kad įsibrovėlis į vakarėlį išvedė ją iš pusiausvyros.

Talė sukikeno.

Bet štai viskas vėl stojo į savo vietas. Ji nusiramino, nes bjauruliai ir nuožmieji gražuoliai dingo ir dabar ja rūpinasi Perisas. Keista, kad po to spyrio į galvą ji trumpam neteko proto ir kalbėjosi su bjauruliais, tarsi jie būtų nors kiek reikšmingi.

Oromobilis nusileido visai čia pat, iš jo iššoko du prižiūrėtojai ir pasuko prie Talės su Perisu. Vienas jų rankoje laikė pirmosios pagalbos vaistinėlę. Galbūt kol tvarkys žaizdą kaktoje, galėtų atlikti ir panašią į Šėjos akių operaciją, pagalvojo Talė. Ne visiškai tokią pačią, nes tai nebūtų burbulinga, bet panašią.

Talė pažvelgė į prižiūrėtojų, vidutinės trukmės gražuolių, veidus – ramius, išmintingus; tie žmonės žino, ką daro. Pamačiusi, kad jie susirūpinę, ji mažiau gėdijosi kraujo, kuriuo visa išsiterliojo.

Prižiūrėtojai atsargiai nuvedė Talę į oromobilį, užpurškė ant žaizdos naujos odos ir davė tinimą stabdančią tabletę. Kai ji paklausė apie mėlynes, prižiūrėtojai nusijuokė ir paaiškino, kad atliekant operaciją tuo buvo pasirūpinta. Mėlynės jai nebegresia.

Kadangi buvo sužalota galva, prižiūrėtojai patikrino Talės smegenis, o pirmyn atgal vedžiodami raudonai švytintį žymeklį – kaip veikia jos akių pelė. Šis testas buvo gana senoviškas, bet prižiūrėtojai paaiškino, esą jis patvirtino, jog smegenys nesutrenktos ir nesužalotos. Tuo metu Perisas papasakojo, kaip kadaise atsitrenkė į stiklines Lilijanos Rasel rūmų duris ir turėjo du pasirinkimus: arba neprarasti sąmonės, arba numirti. Visi nusijuokė.

Tada prižiūrėtojai uždavė kelis klausimus apie krečiančius išdaigas bjaurulius, kurie tą vakarą kirto upę ir sukėlė sumaištį.

– Ar kurį nors jų pažįsti?

Talė atsiduso. Ji nelabai norėjo apie tai kalbėti. Jautė didelę gėdą, kad dėl jos bjauruliai sužlugdė vakarėlį. Tačiau to klausia vidutinės trukmės gražuoliai – meluoti jiems nėra paprasta. Jie visada žino, ką daro, todėl nedera meluoti į akis, tokias ramias ir valdingas.

– Taip. Lyg ir prisiminiau vieną jų. Krojų.

– Jis – dūmietis, tiesa, Tale?

Talė linktelėjo; ji jautėsi kvailai su tuo purvais ir krauju išterliotu Dūmuose megztu megztiniu. Tai Valentino rūmų kaltė, kad pakeitė reikalavimus aprangai: negali būti nieko kvailesnio, nei išėjus iš vakarėlio tebevilkėti karnavaliniu kostiumu.

– Ar žinai, ko jis norėjo, Tale? Ko jis čia buvo?

Talė pažvelgė į Perisą tikėdamasi pagalbos. Vaikinas gaudė kiekvieną Talės žodį, išplėtęs spindinčias akis. Ji pasijuto esanti reikšminga.

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Įprastos bjaurulių išdaigos, ir tiek. Matyt, norėjo pasipuikuoti prieš draugus.

Tai nuskambėjo neįtikinamai. Juk Krojus negyveno Bjaurulių Mieste. Jis – dūmietis, atvykęs iš besidriekiančių tarp miestų tyrų. Kiti du galėjo būti tiesiog išdykaujantys miesto vaikai, bet Krojus tikrai buvo kažką sumanęs.

Tačiau prižiūrėtojai tik linktelėjo ir patikliai nusišypsojo.

– Nesijaudink. Daugiau to nebus. Mes tave stebėsime, kad tai nepasikartotų.

Talė jiems taip pat nusišypsojo, tada prižiūrėtojai nugabeno ją namo.

Kai Talė parvyko į savo kambarį, Perisas, kuris grįžo į vakarėlį, atsiuntė jai balso žinutę.

– Ar žinai? – šaukė Perisas.

Vaikino žodžius užgožė triukšmas ir muzika. Talė staiga panoro grįžti į puotą, nors visa jos kakta buvo apipurkšta nauja oda.

Ji susiraukė, klestelėjo ant lovos ir toliau klausėsi žinutės.

– Kai grįžau, nusikaltėliai jau buvo pabalsavę! Jiems labai patiko, kad pobūvyje pasirodė tikri ypatingieji agentai, o mūsų šuolį nuo bokšto Zeinas įvertino šešiais šimtais milihelenų! Esi burbulinga nusikaltėlė! Pasimatysime rytoj. Beje, nepanaikink to rando, kol visi jo nepamatė. Geriausi draugai per amžius!

Išklausiusi pranešimą Talė pajuto, kad lova sukasi. Ji užsimerkė ir su palengvėjimu atsiduso. Pagaliau ji tapo visaverte nusikaltėle. Viskas, ko Talė yra kada nors troškusi, galų gale išsipildė. Ji tapo graži, gyvena Naujųjų Gražuolių Mieste su Perisu, Šėja ir gausybe naujų draugų. Visi pernykščių metų pavojai ir siaubai – pabėgimas į Dūmus, gyvenimas ten skurde, koks buvo dar iki rūdžių, grįžimas į miestą per tyrus – irgi buvo savotiškai prasmingi.

Nors viskas atrodė puiku, bet Talė jautėsi tokia išsekusi, kad ne išsyk patikėjo gauta žinia. Ji kelis kartus perklausė Periso žinutę, tada drebančiomis rankomis nusivilko dvokiantį Dūmuose megztą megztinį ir nusviedė jį į kampą. Rytoj ji privers skylę sienoje priimti megztinį perdirbti.

Gulėdama ant nugaros ji kurį laiką spoksojo į lubas. Atėjo Šėjos žinutė, bet Talė jos neišklausė; sąsajos žiedą nustatė miegui. Kai viskas taip tobula, tikrovė kažkodėl atrodo trapi ir regisi, kad mažiausi trikdžiai kelia pavojų gražiai jos ateičiai. Lova, kurioje Talė gulėjo, Komačio rūmai ir net ją supantis miestas – viskas atrodė trapu tarsi muilo burbulas, virpantis ir tuščias.

Matyt, šis keistas tuštumos jausmas, slopinantis džiaugsmą, ją apėmė dėl to, kad susitrenkė galvą. Tereikia gerai išsimiegoti ir, jei rytoj nekamuos pagirios, viskas vėl taps tvirta bei tobula, kaip yra iš tikrųjų.

Laiminga, kad pagaliau tapo nusikaltėle, Talė netrukus užmigo.

Bet jos sapnai buvo visiškas niekalas.

Zeinas

Talė sapnavo gražią princesę.

Ji buvo užrakinta aukštame šaltame bokšte akmeninėmis sienomis, kambariai tušti ir nemokantys kalbėti. Bokšte nebuvo lifto ir net priešgaisrinių laiptų, tad Talė spėliojo, kaip princesė ten pateko.

Bet princesė vis dėlto buvo bokšte, pačiame viršuje. Be tąsiosios striukės ir giliai įmigusi.

Bokštą sergėjo slibinas. Jo alkanos akys buvo papuoštos brangakmeniais, veidas nuožmus, o judesiai tokie staigūs, kad Talei net susuko skrandį. Net sapne ji atpažino šį slibiną. Tai buvo nuožmusis gražuolis, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentas, o gal netgi keli, apsisiautę žvynuota gyvatės oda iš pilko šilko.

Tačiau koks gi sapnas be princo.

Princas prasibrovė pro slibiną, ne nužudė jį, bet prasmuko, pirštais kabindamasis už plyšių senose akmeninėse aptrupėjusiose sienose. Princas be vargo užlipo į svaiginamai aukštą bokštą ir linksmai pažvelgė į slibiną, kurio dėmesį atitraukė būrys žaismingų žiurkių, šmižinėjančių pabaisai tarp nagų.

Princas įlipo per aukštą akmeninį langą ir pabučiavo princesę. Nuo bučinio ji pabudo. Štai ir visa istorija. Vėl prasibrauti pro slibiną buvo paprasta, nes tai sapnas, o ne filmas ir net ne pasaka. Viskas baigėsi ilgu bučiniu – klasikinė laiminga pabaiga.

Išskyrus vieną dalyką.

Princas buvo labai bjaurus.

Talė pabudo skaudama galva.

Pažvelgusi į savo atvaizdą sieniniame veidrodyje ji prisiminė, kad šis galvos skausmas – ne pagirios. Taip pat suprato, kad nuo spyrio į galvą netampama gražesne. Kaip ir buvo perspėję prižiūrėtojai vakar vakare, virš akies užpurkšta oda bjauriai paraudo. Teks keliauti pas chirurgą, kad visiškai panaikintų randą.

Bet Talė nusprendė kol kas nedaryti nieko. Perisas teisus: randas atrodė tikrai nusikaltėliškai. Talė nusišypsojo prisiminusi savo naująjį statusą. Randas dabar labai pravers.

Iš kitų nusikaltėlių atėjo daugybė balso žinučių, girtų sveikinimų ir pasakojimų apie šėlsmą per puotą (bet nė viena išdaiga neprilygo Talės ir Periso šuoliui nuo bokšto). Talė užsimerkusi klausėsi pranešimų, pasinėrusi į fono garsų kakofoniją ir mėgaudamasi tuo, kad yra susijusi su kitais žmonėmis, nors namo parvyko anksti. Tai ir buvo priėmimo į gaują esmė: kad ir ką darytum, galėjai būti tikra, jog turi draugų.

Zeinas atsiuntė net tris pranešimus, paskutiniajame teiravosi, ar Talė norėtų kartu šįryt papusryčiauti. Vaikinas, regis, nebuvo girtas kaip kiti, tad galbūt jau išsimiegojo.

Kai Talė su juo susisiekė, Zeinas paklausė:

– Kaip jautiesi?

– Mano veidas sudarkytas, – atsakė Talė. – Ar Perisas tau papasakojo, kaip trenkė man į galvą?

– Taip. Ar iš tikrųjų kraujavai?

– Labai.

– Oho. – Įprastai santūraus Zeino balsas net prislopo iš nuostabos. – Šuolis buvo burbulingas. Džiaugiuosi, kad… na, neužsimušei.

Talė nusišypsojo.

– Ačiū.

– Ar skaitei apie vakarykščio vakarėlio nesusipratimus?

Tarp gautų pranešimų buvo ir naujienų, bet Talė nebuvo nusiteikusi jų skaityti.

– Kokius nesusipratimus?

– Kažkas vakar įsilaužė į pašto sistemą ir išsiuntinėjo pranešimą, neva aprangos reikalavimai pakeisti, reikia ateiti su kaukėmis. Kiekvienas Valentino puotos komiteto narys pagalvojo, kad tai padarė kuris nors bičiulis, todėl visi pakluso naujam reikalavimui. Tačiau kas parašė šį pranešimą, liko neaišku. Svaigu, ar ne?

Talė sumirksėjo, kambarys staiga ėmė lietis akyse. Teisingai, svaigu. Merginai atrodė, kad atsidūrė kažkokio didžiulio padaro skrandyje ir nebekontroliuoja padėties. Tik bjauruliai įsilaužia į pašto sistemą. Tik vienas žmogus galėjo norėti, kad pobūvis Valentino rūmuose taptų karnavalu: Krojus su nuožmaus gražuolio kauke ir keistais siūlymais.

Vadinasi, šie pokyčiai susiję su Tale Jangblad.

– Tai buvo visiškai sumautas sumanymas, Zeinai.

– Absoliučiai. Ar išalkai?

Talė linktelėjo; jai vėl ėmė mausti galvą. Pro langą buvo matyti išstypę Garbo linksmybių rūmų bokštai. Talė įsistebeilijo į juos tarsi tikėdama, kad žiūrint į vieną tašką pasaulis nustos sukęsis. Ji tikriausiai perdėtai reaguoja; visa tai įvyko ne dėl jos. Tai galėjo būti tiesiog beprasmė bjaurulių išdaiga arba kuriam nors Valentino puotos komiteto narių pasimaišė protas.

Bet netgi jei tai buvo paprasčiausias nesusipratimas, Krojus turėjo iš anksto pasiruošti tokį kostiumą. Rūdžių Griuvėsiuose ir tyruose, kur slapstėsi dūmiečiai, nebuvo skylių sienoje, viską turėjai pasigaminti pats, o tam reikia laiko ir pastangų. O Krojus pasisiūdino ne bet kokį kostiumą… Talė prisiminė šaltas brangakmeniais padabintas akis ir pajuto silpnumą.

Galbūt pavalgius viskas susitvarkys.

– Taip, labai išalkau. Papusryčiaukime.

Jie susitiko Denzelio parke, malonumų sode, besidriekiančiame nuo Naujųjų Gražuolių Miesto centro iki Valentino rūmų. Tą pastatą slėpė medžiai, bet buvo matyti ant stogo įtvirtintas retransliacijos bokštas, o vėjyje plaikstėsi senovinė Valentino vėliava. Sodas po vakarykščios nakties buvo beveik sutvarkytas, liko tik kelios puotautojų laužų išdegintos dėmės. Tvarkantis robotas sklandė virš vienos pelenų krūvos, žnyplėmis atsargiai pureno dirvą ir bėrė sėklas į išdegintą žemę.

Kai Zeinas pasiūlė papusryčiauti gamtoje, Talė iš nuostabos kilstelėjo antakius (ir iš skausmo aiktelėjo), bet pasivaikščiojus gryname ore praskaidrėjo galva. Prižiūrėtojų duotos tabletės nuslopino skausmą, tačiau svaigulys nepraėjo. Naujųjų Gražuolių Mieste sklandė gandai, esą gydytojai žino, kaip gydyti pagirias, bet tyčia tai slepia.

Zeinas atvyko punktualiai, jam iš paskos, siūbuodami lengvame vėjelyje, atkeliavo pusryčiai. Kai vaikinas pamatė randą Talės kaktoje, iš nuostabos išplėtė akis. Jis nevalingai ištiesė ranką, lyg norėtų paliesti randą.

– Bjauroka, ar ne? – paklausė Talė.

– Atrodo absoliučiai nusikaltėliškai, – atsakė Zeinas, vis dar spoksodamas išplėtęs akis.

– Bet duotum nedaug milihelenų, tiesa?

Zeinas susimąstė.

– Jo negalima matuoti helenais. Net nežinau, kokių reikėtų mato vienetų. Kokių nors labiau burbulingų.

Talė nusišypsojo – Perisas buvo teisus patardamas tuojau pat nenaikinti rando.

Žavėdamasis Talės randu Zeinas atrodė dar gražesnis, o jo išraiška maloniai kuteno Talės savimeilę – ji pasijuto pati svarbiausia, bet galva dėl to nesvaigo.

Zeino karnavalinės operacijos žymės išnyko, jo lūpos vėl buvo putlios. Tačiau dienos šviesoje vaikinas visada atrodydavo neįprastai. Jo bruožai buvo labai įspūdingi: smakras ir skruostikauliai atsikišę, kakta aukšta, veido oda alyvų spalvos, kaip ir visų kitų, bet saulėje, gaubiama tamsių plaukų, atrodė kažkokia pablyškusi. Operacijos rekomendacijos neleido dažyti plaukų juoda kaip anglis spalva, nes, komiteto nuomone, tokia per daug rėžia akį, bet Zeinas plaukus dažė kaligrafiniu rašalu. Be to, jis nedaug valgė, todėl veidas buvo sulysęs, o žvilgsnis skvarbus. Iš visų gražuolių, su kuriais Talė susipažino po operacijos, tik Zeinas labai skyrėsi savo išvaizda.

Galbūt dėl to jis ir buvo gaujos vadas – kad būtum tikras nusikaltėlis, privalėjai išsiskirti iš kitų. Mirkčiodamas auksinėmis akimis, Zeinas ieškojo patogios vietos; liovėsi mirksėjęs tik tada, kai rado pievelę plačiašakio ąžuolo pavėsyje.

Jaunuoliai atsisėdo ant lapais nuklotos žolės. Talė įkvėpė rasos ir žemės aromato. Pusryčių padėklas įsikūrė greta jų, švytintys kaitinimo elementai skleidė šilumą, dėl to plakta kiaušinienė ir smulkiai pjaustytos skrudintos bulvės neataušo ir netapo gličios.

Talė prisikrovė į pašildytą lėkštę kiaušinienės, sūrio, avokado griežinėlių ir susigrūdo į burną pusę kekso. Pažvelgusi į Zeiną pamatė, kad jis rankose laiko tik kavos puodelį. Gal ryti kaip godžiai kiaulei – netinkamas poelgis? – mintyse paklausė savęs Talė.

Bet argi tai svarbu? Talė priminė sau, kad dabar ji visateisė nusikaltėlė, nes visi balsavo už ją. Galų gale, juk Zeinas pats ją čia pasikvietė, norėjo pabūti kartu. Metas liautis nerimauti dėl to, ar bus priimta į gaują, ir pradėti džiaugtis. Yra blogesnių dalykų, nei sėdėti tobulame parke ir būti stebimai dailaus vaikino.

Talė sušlamštė visą keksą, kurio aptirpęs šokoladinis įdaras garavo ir buvo margas tarsi marmuras, tada paėmė šakutę ir puolė doroti kiaušinienę. Mergina tikėjosi, kad ant pusryčių padėklo bus ir kalorijų šalintojų. Jie veikia efektyviau, jei išgeri tuoj po valgio, o valgyti Talė ketino daug. Gal netekęs kraujo žmogus išbadėja?

– Kas buvo tas vaikinas, kuris čia lankėsi vakar vakare? – paklausė Zeinas.

Vis dar kramtydama Talė tik gūžtelėjo pečiais, bet Zeinas kantriai laukė, kol ji nurys kąsnį.

– Tiesiog kažkoks bjaurulis, nusprendęs sužlugdyti vakarėlį, – galiausiai atsakė Talė.

– Tą ir pats supratau. Ką gi kitą galėjo persekioti ypatingieji agentai? Norėjau paklausti, ar jį pažįsti.

Talė nusuko akis į šalį. Nesmagu, kai bjaurulės praeitis persekioja net ir kitame upės krante. Bet Perisas vakar vakare girdėjo, kaip Talė apie tai pasakojo prižiūrėtojams, tad meluoti Zeinui nedera.

– Taip, manau, pažinojau. Jis iš Dūmų. Tas vyrukas vardu Krojus.

Zeino veidas keistai persimainė. Jo auksinės akys įsispitrėjo į tolį, tarsi kažko ieškotų. Paskui vaikinas linktelėjo.

– Aš jį taip pat pažinojau.

Talė sustingo laikydama šakutę prie burnos.

– Juokauji.

Zeinas papurtė galvą.

– Maniau, tu niekada nebuvai pabėgęs.

– Ne, nebuvau. – Zeinas gurkštelėjo kavos, parietė kojas ir viena ranka apsikabino kelius. – Nebent iki Rūdžių Griuvėsių. Bet mes su Krojumi draugavome, kai buvome mažvaikiai ir gyvenome tame pačiame bjaurulių bendrabutyje.

– Keista. – Talė pagaliau atsikando kiaušinienės ir ėmė lėtai kramtyti. Mieste buvo milijonas gyventojų, o Zeinas susipažino su Krojumi. – O kokia buvo tikimybė judviem susipažinti? – tyliai paklausė ji.

Zeinas vėl papurtė galvą.

– Tai nebuvo atsitiktinumas, Tale-va.

Talė liovėsi kramtyti, kiaušinių skonis burnoje tapo keistas, atrodė, tarsi viskas tuoj vėl ims suktis ratu. Pastaruoju metu šiame pasaulyje visiškai neliko atsitiktinumų.

– Ką nori pasakyti?

Zeinas palinko į priekį.

– Juk žinai, kad Šėja gyveno mano bendrabutyje, tiesa? Kai buvome bjauruliai.

– Žinoma, – atsakė Talė. – Dėl to ji ir susidėjo su jumis, kai atvyko čia.

Talė nutilo ir staiga pajuto, kaip viskas palengva stojasi į vietas. Prisiminimai apie Dūmus visada sugrįždavo labai lėtai, tarsi kažkokiame tirštame, klampiame skystyje kiltų burbuliukai.

– Dūmuose, – atsargiai prabilo Talė, – Šėja mane supažindino su Krojumi. Jie buvo seni draugai. Vadinasi, jūs trys pažinojote vienas kitą?

– Taip, – prisipažino Zeinas ir susiraukė, tarsi kažkas bjauraus būtų įkritę į jo kavą.

Talė nusiminusi pažvelgė į maistą. Zeinui toliau pasakojant, viskas pasikartojo kaip ir vakar vakare – visa sumauta praėjusios vasaros istorija nesmagiai brovėsi į galvą.

– Bendrabutyje mes buvome šešiese, – toliau kalbėjo Zeinas. – Tada taip pat pasivadinome nusikaltėliais. Krėtėme įprastas bjauruliams išdaigas: išsmukdavome naktį, apgaudavome bendrabučių prižiūrėtojus, kirsdavome upę, kad galėtume šnipinėti gražuolius.

Talė linktelėjo prisiminusi Šėjos pasakojimus apie tai, ką ji krėsdavo iki joms susidraugaujant.

– Ir vykdavote į Rūdžių Griuvėsius?

– Taip, kai vyresni bjauruliai parodė, kaip ten nukakti. – Zeinas pažvelgė į stūksančius ant kalvos Naujųjų Gražuolių Miesto bokštus. – Ten būdamas suvoki, koks didelis yra pasaulis. Juk senajame rūdžių mieste gyveno dvidešimt milijonų žmonių. Palyginti su juo, šis miestas visai mažytis.

Talė užsimerkė ir padėjo šakutę ant lėkštės. Jai prapuolė apetitas. Galbūt mintis papusryčiauti su Zeinu po viso to, kas įvyko praėjusį vakarą, nebuvo tokia jau gera. Kartais atrodydavo, jog Zeinas mano vis dar esąs bjaurulis, besistengiantis elgtis burbulingai, atmesdamas nerūpestingą gražuolių smagumą. Žinoma, dėl to jam šauniai sekasi vadovauti nusikaltėliams. Tačiau būnant su juo vienu du, gali pradėti svaigti galva.

– Taip, bet visi rūdžiai išmirė, – tyliai tarė Talė. – Jų buvo per daug ir jie buvo visiškai kvaili.

– Žinau, žinau. Jie vos nesunaikino pasaulio, – tarsi atsakinėdamas per pamoką išpyškino Zeinas ir atsiduso. – Tačiau išsmukti į griuvėsius buvo smagiausias dalykas, kokį tik esu daręs.

Tariant šiuos žodžius, Zeino akys suspindo, ir Talė prisiminė savo išvykas į griuvėsius ir kaip nuo apleisto miesto-vaiduoklio didybės ji visa net virpėdavo. Prisiminė, kad ten gali tykoti tikri pavojai, nė iš tolo nepanašūs į jaudulį kylant oro balionu ar šokant su tąsiąja striuke.

Talė net sudrebėjo prisiminusi tą senąjį jaudulį; ji pažvelgė Zeinui į akis.

– Suprantu, ką nori pasakyti.

– Žinojau, kad po operacijos niekada ten nenukeliausiu. Naujieji gražuoliai nekrečia tokių išdaigų. Tad kai ėmė artintis šešiolika, pradėjau galvoti apie pabėgimą iš miesto į tyrus. Bent jau trumpam.

Talė linktelėjo. Ji prisiminė, kaip Šėja pasakojo tą patį, kai jiedvi susipažino. Nuo tada ir prasidėjo Talės kelias į Dūmus.

– Vadinasi, tai tu prikalbinai Šėją, Krojų ir kitus vykti kartu?

– Mėginau, – nusijuokė Zeinas. – Iš pradžių jie pagalvojo, kad išprotėjau, nes tyruose gyventi neįmanoma. Bet kai sutikome tą vaikiną, kuris…

– Liaukis, – pertraukė jį Talė.

Staiga jos širdis ėmė plakti stipriau, tarsi būtų išgėrusi kalorijų naikinimo tabletę, kuri suaktyvina medžiagų apykaitą, kad kalorijos sudegtų. Ant veido Talė pajuto drėgmę, vėjelis staiga tapo šaltas. Sudrėko ir skruostai, bet gražuolių veidai juk neprakaituoja…

Talė sumirksėjo ir taip stipriai sugniaužė kumščius, kad net nagai įsmigo į delnus. Viskas kažkaip pasikeitė. Pro medžių lapus virš galvos prasiskverbė aštrūs saulės spinduliai. Talė stengėsi kvėpuoti giliai ir lėtai. Dabar ji prisiminė, kad lygiai taip pat jautėsi vakar vakare, kai išvydo Krojų.

– Tale? – kreipėsi į ją Zeinas.

Ji papurtė galvą – nenorėjo, kad vaikinas kalbėtų, nei žinoti, kaip jis su kažkuo susitiko Rūdžių Griuvėsiuose. Staiga ji ėmė berti žodžius tarsi žirnius, neleisdama Zeinui įsiterpti, kartodama tai, ką jai buvo pasakojusi Šėja:

– Išgirdai apie Dūmus, tiesa? Kur žmonės gyvena lygiai taip pat, kaip ir prieš rūdžių erą, ir lieka bjaurūs visą gyvenimą. Ir jūs visi nusprendėte ten nuvykti. Bet kai atėjo metas pabėgti, dauguma išsigandote. Šėja man pasakojo apie tą vakarą: ji buvo susikrovusi daiktus ir pasirengusi kelionei, bet galiausiai pabijojo iškeliauti.

Zeinas linktelėjo; jis tebespoksojo į savo kavą.

– Vadinasi, tu taip pat pasavai? – paklausė Talė. – Tada turėjai pabėgti kartu, tiesa?

– Taip, – sausai patvirtino Zeinas. – Neišvykau, nors kaip tik aš buvau viską sumanęs. Ir tapau gražuoliu, tiksliai pagal grafiką.

Talė nusuko žvilgsnį į šalį; jai niekaip nepavyksta atsikratyti praėjusios vasaros prisiminimų. Visi Šėjos draugai arba pabėgo į Dūmus, arba tapo gražuoliais ir paliko ją Bjaurulių Mieste visiškai vieną. Kaip tik tada jiedvi susipažino ir tapo geriausiomis draugėmis. O kai Šėjai antrą kartą pavyko pabėgti, Talė įsivėlė į didelę painiavą.

Ji iš lėto iškvėpė ir paliepė sau nusiraminti. Praėjusi vasara buvo tikras košmaras, bet kaip tik dėl to Talė dabar yra nusikaltėlė, o ne nuobodi naujoji gražuolė, mėginanti patekti į kokią nors nevykusią neburbulingą gaują. Gal vis dėlto buvo verta visa tai iškęsti, kad galiausiai patektų čia, būtų graži ir populiari?

Talė pažvelgė į Zeiną, kurio dailios akys vis dar buvo įbestos į kavos likučius, ir pajuto, kaip atsipalaiduoja. Ji nusišypsojo. Vaikinas atrodė labai nusiminęs, jo tamsūs lenkti antakiai pakilę itin aukštai. Matyt, jis vis dar gailėjosi, kad neišdrįso pabėgti į Dūmus. Talė paėmė Zeiną už rankos.

– Didelio čia daikto. Ten visai nebuvo šaunu. Tik nusvildavai saulėje ir buvai kandžiojamas vabzdžių.

Vaikinas pakėlė akis ir pažvelgė į Talę.

– Tačiau tu, Tale, bent jau pamėginai. Buvai gana drąsi ir ryžaisi pati visa tai sužinoti.

– Tiesą sakant, negalėjau rinktis. Privalėjau rasti Šėją. – Talė nusipurtė ir ištraukė ranką. – Man tiesiog pasisekė, kad grįžau.

Zeinas prisislinko arčiau ir dailiais pirštais palietė Talei ant rando užpurkštą odą. Auksinės jo akys išsiplėtė.

– Džiaugiuosi, kad tau pavyko.

Talė šypsodamasi palietė Zeino ranką.

– Aš taip pat.

Zeinas suleido pirštus Talei į plaukus ir švelniai prisitraukė merginą prie savęs. Ji užsimerkė, leido vaikinui lūpomis prisispausti jai prie lūpų ir palietė jo švelnią, nepriekaištingą skruosto odą.

Talei širdis vėl suplakė smarkiau, mintys karštligiškai blaškėsi net tada, kai lūpos prasivėrė. Tikrovė vėl persikreipė, bet šįkart merginai tai patiko.

Kai Talė atvyko į Naujųjų Gražuolių Miestą, Perisas ir Šėja ją perspėjo dėl sekso. Visiškai naujokei gali būti pavojinga per daug suartėti su kitais gražuoliais. Priprasti prie žavių veidų, tobulų kūnų ir spindinčių akių reikia laiko. Kai visi yra gražūs, galima įsimylėti pirmą pabučiuotą gražuolį.

Bet galbūt atėjo laikas? Talė čia jau visą mėnesį, o Zeinas ypatingas. Ne tik todėl, kad vadovauja nusikaltėliams ir išsiskiria iš kitų, bet jam puikiai sekasi būti burbulingam, laužyti taisykles. Dėl to Zeinas yra net gražesnis už kitus.

Šis netikėtas likimo posūkis daug mielesnis už visa, kas įvyko per praėjusią parą. Bučiuojant Zeiną Talei sukosi galva, bet neatrodė, kad ji smegtų į tamsą. Vaikino lūpos buvo šiltos, švelnios, tobulos, ir Talė jautėsi saugi.

Po ilgo bučinio jaunuoliai atšlijo vienas nuo kito, Talė vis dar buvo užsimerkusi. Ji jautė, kaip Zeinas kvėpuoja jai į veidą, jo šiltą ranką, apkabinusią sprandą.

– Deividai, – sušnibždėjo ji.

Burbulingas elgesys

Zeinas atsitraukė ir prisimerkė.

– Ak, atleisk, – sumikčiojo Talė. – Nežinau, kas…

Ji nebaigė sakyti, o Zeinas iš lėto linktelėjo.

– Nieko tokio.

– Nenorėjau… – vėl prabilo Talė, bet Zeinas rankos mostu ją nutildė.

Dailus vaikino veidas tapo mįslingas. Kažką mąstydamas jis įsistebeilijo į žemę ir ėmė dviem pirštais pešioti žolę.

– Prisiminiau, – ištarė jis.

– Ką?

– Toks buvo jo vardas.

– Kieno?

Zeinas kalbėjo tyliai, ramiai, tarsi stengdamasis nepažadinti kažko, miegančio greta.

– Jis turėjo mus nuvesti į Dūmus. Deividas.

Talė nevalingai aiktelėjo. Akys prisimerkė, tarsi saulė būtų ėmusi spindėti ryškiau. Ant lūpų ji vis dar jautė Zeino bučinį, ją lietusių rankų šilumą, bet staiga ėmė drebėti.

Ji paėmė vaikiną už rankos.

– Nenorėjau to sakyti.

– Žinau. Bet prisiminimai kartais grįžta. – Zeinas pakėlė spindinčias akis. – Papasakok apie Deividą.

Talė nurijo seilę.

Deividas. Dabar ji regėjo vaikiną priešais save, jo juokingai didelę nosį, aukštą kaktą. Rankų darbo batus ir švarką iš susiūtų nudobto gyvulio odos skiaučių. Deividas užaugo Dūmuose ir į miestą nė karto nebuvo įkėlęs kojos. Jo veidas bjaurus nuo apačios iki viršaus, netobulai įdegęs saulėje, su antakį bjaurojančiu randu… bet prisiminus vaikiną kažkas sukirbėjo širdyje.

Nustebusi Talė papurtė galvą. Kažin kodėl ji visiškai pamiršo Deividą.

– Susitikai su juo Rūdžių Griuvėsiuose, tiesa? – kamantinėjo Zeinas.

– Ne, – atsakė Talė. – Šėja man apie jį papasakojo ir kartą mėgino duoti jam ženklą, bet Deividas nepasirodė. Tačiau jis nuvedė Šėją į Dūmus.

– Jis turėjo ir mane nuvesti, – atsiduso Zeinas. – Vadinasi, tu į Dūmus nukakai viena?

– Taip. Bet kai ten atvykau, jis ir aš…

Staiga Talė prisiminė. Regis, viskas vyko prieš milijoną metų, bet ji matė save – bjaurią – besibučiuojančią su Deividu, savaitėmis keliaujančią dviese per tyrus. Grįžo skausmingai neįprasti prisiminimai: anuomet Talei atrodė, kad su vaikinu bus amžinai.

Ir tada Deividas kažkaip išnyko.

– Kur jis dabar? – paklausė Zeinas. – Ar ypatingieji agentai jį sučiupo, kai sunaikino Dūmus?

Talė papurtė galvą. Kiti prisiminimai apie Deividą buvo migloti, bet ta akimirka, kai jie išsiskyrė, tiesiog… išnyko iš atminties.

– Nežinau.

Talė pajuto silpnumą, pasaulis jau šimtąjį kartą tapo trapus. Ji ištiesė ranką pusryčių padėklo link, bet Zeinas ją sulaikė.

– Nevalgyk.

– Kodėl?

– Daugiau nieko nevalgyk, Tale. Verčiau išgerk šias dvi tabletes.

Zeinas iš kišenės ištraukė kalorijų naikintojų paketą – keturios tabletės jau buvo išspaustos.

– Jos padeda, jei širdis ima plakti smarkiau.

Zeinas išspaudė dar dvi tabletes ir išgėrė jas su kava.

– Kam padeda?

Vaikinas parodė sau į galvą.

– Mąstyti. Alkis padeda sukaupti mintis. Tiesą sakant, padeda bet koks susijaudinimas. – Jis plačiai nusišypsojo ir įgrūdo tablečių paketą Talei į delną. – Kad ir pirmasis pasibučiavimas. Tikrai gerai veikia.

Nieko nesuprasdama Talė spoksojo į kalorijų deginimo tabletes. Plona folija ryškiai spindėjo saulėje, o paketo kraštai atrodė aštrūs tarsi skustuvo ašmenys.

– Bet aš beveik nieko nevalgiau. Tikrai ne tiek, kad priaugčiau svorio.

– Kalbu ne apie svorio metimą. Man reikia su tavimi pasikalbėti, Tale. Man reikia, kad dar truputį pabūtum susikaupusi. Ilgai laukiau tokio žmogaus kaip tu. Man reikia, kad… būtum burbulinga.

– Ar nuo tablečių tapsiu burbulinga?

– Jos padės. Paaiškinsiu vėliau. Tiesiog pasikliauk manimi, Tale-va.

Vaikinas nenuleido akių nuo Talės, žvelgė į ją pašėlusiai įdėmiai, tarsi nusikaltėliams aiškindamas naują išdaigą. Tokiam Zeinui sunku atsispirti, net jei vaikinas sakytų nesąmones.

– Gerai.

Talė nerangiai išspaudė dvi tabletes, pridėjo prie burnos ir sudvejojo. Nevalgius negalima gerti kalorijų deginimo tablečių. Rūdžių laikais – kai dar nebuvo sugalvota operacija ir visi buvo bjaurūs – kai kurie žmonės sąmoningai nevalgydavo. Jie taip bijojo nutukti, kad tapdavo per daug liesi, o kartais net mirdavo iš bado, nors maisto buvo gausybė. Tai buvo vienas tų baisių dalykų, kurių atsikratyti padėjo operacija.

Bet pora kalorijų deginimo tablečių Talės nenužudys. Kai Zeinas padavė savo kavą, Talė užgėrė ja tabletes ir susiraukė nuo rūgštaus skonio.

– Stipri kava, ar ne? – patenkintas išsiviepė vaikinas.

Netrukus Talei širdis ėmė smarkiai plakti, medžiagų apykaita suaktyvėjo. Rega liko aštri. Kaip ir vakar vakare, Talė pasijuto taip, tarsi kažkas būtų perplėšęs ploną plėvelę, skiriančią ją nuo likusio pasaulio. Ryškioje saulės šviesoje ji ėmė dažniau mirksėti.

– Gerai, kokį prisimeni paskutinį įvykį, susijusį su Deividu? – toliau kamantinėjo Zeinas.

Talei virpėjo rankos; stengdamasi susitvardyti ji ėmė naršyti po miglotus prisiminimus apie tuos laikus, kai buvo bjaurulė.

– Mes visi buvome griuvėsiuose, – prakalbo ji. – Prisimeni Šėjos pasakojimą apie tai, kaip ją pagrobėme?

Zeinas linktelėjo, nors Šėja pasakojo ne vieną šio nuotykio variantą. Viename ją tiesiai iš Ypatingųjų aplinkybių skyriaus pagrindinės būstinės pagrobė Talė su kitais dūmiečiais. Kitais kartais Šėja pasakojo, kaip ji išvyko iš miesto, kad išgelbėtų Talę iš dūmiečių nelaisvės, kaip jos abi kartu pabėgo į miestą. Žinoma, ne tik Šėja kartais keisdavo siužetą. Nusikaltėliai visada perdėdavo pasakodami apie senus laikus, nes svarbiausia buvo, kad istorija atrodytų burbulinga. Bet Talė jautė, kad Zeinas nori sužinoti tiesą.

– Ypatingieji agentai sunaikino Dūmus, – toliau kalbėjo Talė. – Tačiau mes, keli žmonės, vis dar slapstėmės griuvėsiuose.

– Naujieji dūmiečiai. Taip jus vadino bjauruliai.

– Teisingai. Tačiau iš kur tu žinai? Juk tuo metu jau buvai gražuolis.

Zeinas išsiviepė.

– Tale-va, negi manai esanti vienintelė naujai iškepta gražuolė, kurią priverčiau man išsipasakoti?

– Ak!

Prisiminusi neseną bučinį Talė susimąstė: įdomu, o kaip Zeinas privertė kitas prisiminti bjaurulių laikus?

– Bet kodėl grįžai į miestą? – paklausė vaikinas. – Tik nesakyk, kad tave išgelbėjo Šėja.

Talė papurtė galvą.

– Nemanau.

– Ar tave sučiupo ypatingieji agentai? Ar jie nutvėrė ir Deividą?

– Ne.

Žodis išsprūdo nė akimirkos nedvejojus. Kad ir kokie migloti buvo prisiminimai, Talė žinojo: Deividas yra laisvėje. Dabar ji mintyse aiškiai matė vaikiną, besislapstantį griuvėsiuose.

– Pasakyk man, Tale, kodėl grįžai čia ir pasidavei?

Zeinas vis dar laikė Talės ranką ir stipriai spaudė laukdamas atsakymo. Vaikino veidas vėl buvo prie pat, mirguliuojančiame šešėlyje jo akys spindėjo. Zeinas ryte rijo kiekvieną Talės žodį. Bet kažkodėl prisiminimai nenorėjo grįžti. Galvodama apie tuos laikus Talė tarsi daužė galvą į sieną.

Ji prikando lūpą.

– Kodėl aš nieko neprisimenu? Zeinai, kas man atsitiko?

– Gerai paklausei. Kad ir kas tai būtų, šitaip nutiko mums visiems.

– Kam? Nusikaltėliams?

Vaikinas papurtė galvą ir dirstelėjo į virš jų stūksančius pokylių bokštus.

– Ne tik mums. Visiems. Bent jau visiems čia, Naujųjų Gražuolių Mieste. Dauguma apskritai nebekalba apie tuos laikus, kai buvo bjauruliai. Sako nenorį aptarinėti nuobodžių vaikiškų dalykų.

Talė linktelėjo. Naujųjų Gražuolių Mieste ji labai greitai pastebėjo, kad kalbėti apie bjaurulių laikus ne nusikaltėlių draugijoje buvo visiškai nemadinga.

– Bet kai imi versti apie tai prabilti, – kalbėjo Zeinas, – paaiškėja, kad dauguma nepajėgia prisiminti.

Talė susiraukė.

– Tačiau nusikaltėliai nuolat kalba apie senus laikus.

– Mes visada kėlėme rūpesčių, – atsakė Zeinas. – Tad mūsų galvos prikimštos šaunių dalykų. Bet šias istorijas reikia be paliovos pasakoti vienas kitam ir laužyti taisykles. Privalai būti burbulingas, kitaip palengva viską pamirši. Visam laikui.

Pažvelgusi į valingas vaikino akis, Talė staiga susiprotėjo.

– Kaip tik dėl to nusikaltėliai ir susibūrė į gaują, ar ne?

Zeinas linktelėjo.

– Teisingai, Tale, o kad nepamirščiau, padėk man susigaudyti, kas su mumis negerai.

– Kaip tu… kodėl tu skiriesi nuo kitų?

– Dar vienas geras klausimas. Galbūt aš tiesiog toks gimiau, o gal dėl to, kad kai tą praėjusio pavasario naktį pabūgau, pasižadėjau sau: nesvarbu, būsiu ar nebūsiu gražuolis, kada nors vis tiek išvyksiu iš miesto. – Tariant šiuos žodžius, Zeino balsas pritilo, jis iškošė pro dantis: – Tiesiog paaiškėjo, kad tai įgyvendinti kur kas sunkiau nei maniau. Netrukus viskas čia tapo gana nuobodu, ir aš pradėjau pamiršti. – Vaikino veidas nušvito. – Bet tada pasirodei tu ir ėmei pasakoti nevykusias nelogiškas istorijas. Dabar viskas tikrai burbulinga.

– Tikiuosi, – pritarė Talė ir pažvelgė į savo ranką, kurią tebelaikė Zeinas. – Ar galiu dar paklausti, Zeinai-la?

– Žinoma, – nusišypsojo vaikinas. – Tavo klausimai man patinka.

Truputį sutrikusi Talė nusuko žvilgsnį į šalį.

– Kai mane neseniai bučiavai… tai darei, kad būtum burbulingas ir padėtum man geriau prisiminti? Ar… – ji nebaigė sakinio, tik nervingai pažvelgė vaikinui į akis.

Zeinas plačiai nusišypsojo.

– O kaip pati manai?

Bet atsakyti jai neleido. Paėmė Talę už pečių, vėl prisitraukė ir pabučiavo, tik šįkart stipriau. Talė pajuto jo lūpų šilumą, tvirtas ją apkabinusias rankas, kavos skonį, užuodė vaikino plaukų kvapą.

Kai jis paleido ją, Talė atsišliejo giliai alsuodama, nes bučiuojantis pritrūko oro. Bet ji pasijuto burbulingesnė nei nuo kalorijas deginančių tablečių ar net nuo vakarykščio šuolio nuo bokšto. Ir prisiminė dar vieną dalyką, kurį jau seniai reikėjo pasakyti, bet kažkodėl buvo pamiršusi.

Šis dalykas labai nudžiugins Zeiną.

– Vakar vakare Krojus pasakė, kad man kažką nori perduoti, bet neįvardijo ką, – prisipažino Talė. – Ketino tai palikti Naujųjų Gražuolių Mieste, sakė paslėpsiąs, kad prižiūrėtojai nerastų.

– Ką nors iš Naujųjų Dūmų? – Zeinas išplėtė akis. – Kur?

– Valentino rūmuose, 317.

Valentino rūmai, 317

– Luktelėk, – paprašė Zeinas. Jis numovė Talei sąsajos žiedą, tada nusiėmė savo ir nusivedė merginą į malonumų sodo gilumą. – Geriau jų neturėti, – paaiškino. – Nenoriu, kad paskui mus kas nors sektų.

– Žinoma, – sutiko Talė; ji prisiminė bjaurulių laikus – anuomet buvo paprasta apgauti elektroninius bendrabučio sergėtojus. – Vakar vakare prižiūrėtojai pažadėjo mane stebėti.

Zeinas sukikeno.

– Jie visada stebi mane.

Vaikinas užmovė žiedus ant aukštų nendrių ir tos nulinko nuo metalo svorio.

– Vėjas juos judins, – paaiškino, – taigi atrodys, kad juos tebemūvime.

– Bet ar jiems nepasirodys keista? Kad mes taip ilgai būname vienoje vietoje?

– Juk tai malonumų sodas, – nusijuokė Zeinas. – Esu čia praleidęs nemažai laiko.

Talę persmelkė bjaurus dilgtelėjimas, bet ji neišsidavė.

– O kaip juos vėl rasime?

– Gerai pažįstu šią vietą. Nesijaudink.

– Atleisk.

Zeinas atsigręžė į ją ir nusijuokė.

– Nėra ko atsiprašinėti. Tai patys puikiausi mano pusryčiai, tokių nebuvau valgęs visą amžinybę.

Palikę žiedus, jie patraukė prie upės, Valentino rūmų link. Talė spėliojo, ką ras 317 kambaryje. Dauguma rūmų kambarių turėjo pavadinimus – Talės kambarys Komačio rūmuose vadinosi „Ir taip toliau“. Šėjos – „Žydras dangus“. Bet Valentino rūmai tokie seni, kad kambariai čia buvo sunumeruoti. Valentino rūmų gyventojai visada didžiavosi tokiais dalykais ir laikėsi savo griūvančių namų senovinių tradicijų.

– Gudriai parinkta vieta slėptuvei, – pagyrė Zeinas. – Paslaptis lengviau išsaugoti ten, kur sienos nekalba.

– Galbūt todėl bjauruliai įsibrovė į Valentino, o ne į kitų rūmų puotą? – svarstė Talė.

– Tik aš viską sugadinau, – prisipažino Zeinas.

– Tu?

– Vakarėlį pradėjome akmeniniuose rūmuose, bet kai jūsų niekur nepavyko rasti, pasiūliau persikelti į naująjį linksmybių bokštą, kad sumaniosios jų sienos padėtų jus aptikti.

– Mes galvojome taip pat, – prisipažino Talė.

Zeinas papurtė galvą.

– Jei visi būtume likę Valentino rūmuose, ypatingieji agentai nebūtų taip greitai aptikę Krojaus. Jis būtų turėjęs laiko pasikalbėti su tavimi.

– Ar ypatingieji gali klausytis per sienas?

– Taip, – patvirtino Zeinas ir išsišiepė. – Kaip manai, kodėl pasiūliau papusryčiauti lauke tokią sumautai šaltą dieną?

Talė linktelėjo ir susimąstė. Miesto sąsajos sistema atsiunčia pranešimus, atsako į klausimus, primena apie susitikimus, net įjungia ir išjungia šviesą kambaryje. Jei Ypatingųjų aplinkybių skyrius nori ką nors sekti, jis žino viską, ką tas žmogus darė, ir net pusę jo minčių. Talė prisiminė: kai su Krojumi kalbėjo bokšte, ji mūvėjo sąsajos žiedą, o sienos gaudė kiekvieną jų žodį…

– Ar jie stebi visus?

– Ne, nepajėgtų, be to, daugumos žmonių nė neverta stebėti. Bet kai kuriems skiriamas ypatingas dėmesys. Ypatingųjų aplinkybių skyriaus dėmesys.

Talė nusikeikė. Vakar vakare ypatingieji agentai pasirodė neįtikėtinai greitai. Ji su Krojumi bendravo vos kelias minutes. Galėjai pamanyti, kad agentai laukė kažkur netoliese. Galbūt jie jau buvo pastebėję, kad į pobūvį kažkas įsibrovė. O gal agentai visą laiką sukasi netoli Talės Jangblad…

Ji pažvelgė į medžius. Jų metamas šešėlis nuo vėjo šokinėjo, ir Talei pasirodė, kad tarp medžių šmirinėja pilkos žmogystos.

– Nemanau, jog vakarykštis vakarėlis žlugo per tave, Zeinai. Tai mano kaltė.

– Nesuprantu?

– Visada kalta būnu aš.

– Nesąmonė, Tale, – tyliai paprieštaravo vaikinas. – Nieko blogo, kad esi išskirtinė.

Jiedviem einant pro paradinę Valentino rūmų arką, Zeinas nutilo. Tarp šaltų akmeninių sienų buvo tylu tarsi kape.

– Mums išvykus, vakarėlis tęsėsi, – sušnibždėjo Zeinas. – Dabar jie visi turbūt miega.

Talė linktelėjo. Patalpų tvarkymo robotai dar nedirbo. Koridoriuose mėtėsi suplėšytų kostiumų skiautės. Nuo išlaistytų gėrimų ore tvyrojo šleikščiai saldus tvaikas, o grindys buvo lipnios. Pobūvio spindesys išnyko, tarsi burbulingumas būtų virtęs pagiriomis.

Dabar, kai nemūvėjo sąsajos žiedo, Talė prisiminė laikus, kai būdama bjaurulė išsmukdavo iš bendrabučio ir kirsdavo upę, siaubingai bijodama, kad ją sučiups. Kita vertus, baimė skatino būti burbulinga, pojūčiai paaštrėjo, tad Talė girdėjo, kaip skersvėjų gairinamuose koridoriuose šlama po pokylio likusios šiukšlės, ir pajėgė atskirti išlaistyto šampano kvapą nuo išsivadėjusio alaus dvoko. Rūmai skendėjo tyloje, buvo girdėti tik jos žingsniai.

– Tie, kas gyvena 317 kambaryje, tikriausiai miega, – sušnibždėjo Talė.

– Tada mes juos pažadinsime, – tyliai atsakė Zeinas, prieblandoje sužaibuodamas akimis.

Pirmo aukšto kambarių numeracija prasidėjo nuo šimto, tad jaunuoliai ėmė ieškoti kelio į viršų. Rūmuose buvo įrengti naujoviški liftai, bet be sąsajos žiedų jų durys neatsivers. Talė su Zeinu į trečią aukštą užlipo akmeniniais laiptais ir atsidūrė priešais 301 kambarį. Vienoje koridoriaus pusėje kambarių numeriai buvo lyginiai, kitoje – nelyginiai. Kai jaunuoliai priėjo 315 kambarį, Zeinas suspaudė Talei ranką.

Tačiau kito kambario numeris buvo 319. Jaunuoliai grįžo atgal tikrindami abi koridoriaus puses, bet rado tik duris su numeriais 316, 318 ir 320. Dar apieškoję koridorių jie aptiko kambarius, prasidedančius skaičiais 320 ir 330, lyginiais ir nelyginiais, tačiau 317 kambario nebuvo.

– Kokia burbulinga mįslė, – sukikeno Zeinas.

Talė atsiduso.

– Gal tai paprasčiausias pokštas?

– Manai, naujieji dūmiečiai įsibrovė į kvietimo sistemą, galiojančią visame mieste, ir sužlugdė vakarėlį tik tam, kad mus gaišintų?

– Tikriausiai ne, – sutiko Talė, bet pajuto, kaip viduje kažkas blėsta. Gal šis žygis ieškant kažkokios paslapties, kurią paliko bjauruliai, yra sumautas? Šiaip ar taip, įsėlinti į svetimus rūmus nėra gerai. – Kaip manai, ar pusryčiai vis dar šilti? – paklausė ji.

– Tale… – Zeinas įdėmiai pažvelgė į ją. Drebančiomis rankomis jis nubraukė jai plaukus už ausų. – Būk su manimi.

– Aš ir esu, – atsakė Talė.

Jis prisiartino ir lūpomis beveik palietė merginos lūpas.

– Norėjau pasakyti: būk burbulinga.

Talė jį pabučiavo, ir nuo vaikino lūpų prisilietimo pasaulis vėl tapo ryškus. Ji išginė mintis apie alkį iš galvos ir tarė:

– Gerai. O kaip liftas?

– Kuris?

Ji nusivedė bičiulį prie tarpo tarp 315 ir 319 kambarių. Ilgoje sienos dalyje buvo įmontuotos lifto durys.

– Anksčiau čia buvo kambarys, – paaiškino Talė.

– Bet kambarį panaikino ir įrengė liftą, – nusijuokė Zeinas. – Tingūs gražuoliai. Negali palypėti porą aukštų.

– Tad galbūt 317 kambarys dabar – liftas?

– Blogai, – apmaudavo Zeinas. – Be sąsajos žiedų negalime jo išsikviesti.

– Galime palaukti, kol kas nors iškvies liftą, ir tada įsmukti vidun.

Zeinas pažvelgė į prišnerkštą koridorių – visur mėtėsi plastikiniai puodeliai ir suplėšytos popierinės dekoracijos.

– Reikės laukti ne vieną valandą, – atsiduso vaikinas. – O tada mes jau nebūsime burbulingi.

– Taip. Neburbulingi.

Talei akys vėl ėmė blaustis, o alkanas skrandis gurgti, tad prieš akis jai išdygo šilto šokoladinio kekso vaizdas. Mergina papurtė galvą, vydama reginį šalin, ir prisivertė įsivaizduoti Ypatingųjų aplinkybių skyriaus uniformuotus agentus. Vakar vakare pilko šilko vaizdas jai padėjo susikaupti ir Krojui iš paskos nurūkti į priešgaisrinių laiptų šachtą. Tada tai buvo patikrinimas, kaip veikia jos smegenys. Galbūt dabar Talei vėl pateiktas testas. Burbulinga mįslė, kaip sakė Zeinas. Talė nužingsniavo prie lifto durų. Turėjo būti kažkoks būdas patekti į vidų.

Iš lėto jai grįžo atmintis. Tai buvo bjaurulių laikų prisiminimai, bet nelabai seni. Talė prisiminė, kaip krito į neapšviestą šachtą. Šėja nuolatos prašydavo, kad draugė papasakotų, kaip ji su Deividu įsmuko į Ypatingųjų aplinkybių skyriaus pagrindinę būstinę…

– Per stogą, – tarė Talė.

– Ką?

– Į lifto šachtą galima įlipti per stogą. Esu tai dariusi.

– Tikrai?

Užuot atsakiusi, Talė vėl jį pabučiavo. Ji negalėjo prisiminti, kaip tai padaryti, bet jei bus tiesiog burbulinga, prisimins.

– Sek paskui mane.

Patekti ant stogo buvo ne taip paprasta, kaip Talė tikėjosi – laiptai baigėsi trečiame aukšte. Talė susiraukė, ją vėl apėmė neviltis. Komačio rūmuose patekti ant stogo buvo vieni juokai.

– Sumautas reikalas. Ką jie darytų, jei kiltų gaisras?

– Akmenys nedega, – atsakė Zeinas. Jis parodė mažą langelį koridoriaus gale, pro kurio vitražą liejosi saulės spinduliai. – Ten išėjimas, – paaiškino ir nužingsniavo prie langelio.

– Ką? Lipsime išorine siena?

Zeinas iškišo galvą, pažvelgė žemyn ir pratisai švilptelėjo.

– Aukštis – štai kas padeda tapti itin burbulingu.

Talė susiraukė, ji abejojo, ar nori būti tokia burbulinga.

Zeinas užšoko ant palangės ir, įsikibęs į lango viršų, išlindo laukan. Jis elgėsi atsargiai, kilo į viršų iš lėto, ir netrukus Talė matė tik vaikino batus ant atbrailos. Širdis jai vėl ėmė daužytis, tvinksniai jautėsi net pirštų galiukuose. Pasaulis tapo grėsmingas tarsi ledo varvekliai.

Ilgą laiką Zeino kojos nejudėjo lyg prikaltos, tada pasislinko arčiau krašto, ir vaikinas pavojingai balansuodamas pasistiebė ant pirštų galiukų.

– Ką ten darai?

Jokio atsakymo, tik Zeino batai iš lėto pakilo į orą. Tada Talė išgirdo duslius garsus – į akmenis brūžinosi batų padai. Ji iškišo galvą ir pažvelgė aukštyn.

Virš jos, įsitvėręs į stogo kraštą, karojo Zeinas, jo kojos tabalavo ir brūžavo į sieną. Vienas batas rado plyšį tarp akmenų, vaikinas pakilo aukštyn ir dingo iš akių.

Netrukus pasirodė jo išsišiepęs iki ausų veidas.

– Ateik!

Talė iškišo galvą, giliai įkvėpė ir rankomis atsirėmė į atbrailą. Akmenys buvo šiurkštūs ir šalti. Nuo švilpaujančio pro langą vėjo pasišiaušė rankų plaukeliai.

– Būk burbulinga, – tyliai įsakė sau Talė.

Prisitraukusi rankomis, ji atsisėdo ant palangės, šlaunimis jausdama šaltus akmenis, ir dirstelėjo žemyn. Iki išsidraikiusių lapų ir medžių šaknų, į kurias Talė atsitrenktų krisdama, buvo toli. Nuo sustiprėjusio vėjo ėmė siūbuoti greta augantys medžiai, ir Talė matė kiekvieną jų šakelę. Pušies aromatas kuteno šnerves. Būti burbulinga bus nesunku.

Iš pradžių ji pastatė vieną koją ant atbrailos, tada kitą.

Baisiausia buvo atsistoti. Kildama Talė viena ranka tvirtai įsikibo į lango rėmą, kita apčiuopomis ėmė ieškoti kokio nors plyšio sienoje. Ji nedrįso dar kartą pažvelgti žemyn. Šaltoje akmeninėje sienoje buvo daugybė skylių ir plyšių, bet nė vieno didelio, kad įlįstų pirštai.

Atsistojusi ant kojų, Talė akimirką sustingo. Ji lengvai siūbavo vėjyje tarsi neparemtas per aukštas bokštas.

– Burbulinga, tiesa? – iš viršaus pasigirdo Zeino balsas. – Tiesiog įsikibk į atbrailą.

Talė atplėšė žvilgsnį nuo priešais esančios sienos ir pažiūrėjo aukštyn. Stogo krašto ji pasiekti negalėjo.

– Ei, taip nesąžininga. Tu už mane aukštesnis.

– Nieko baisaus.

Zeinas ištiesė ranką.

– Ar esi tikras, kad pajėgsi mane išlaikyti?

– Žinoma, Tale-va. Kokia prasmė turėti naujus gražuolio raumenis, jei negali jų panaudoti?

– Pavyzdžiui, nužudyti, – pašnibždomis ištarė Talė, bet ranką ištiesė.

Naujieji raumenys buvo tvirtesni nei Talė manė. Pirštais apglėbusi Zeinui riešą, ji be vargo pakilo nuo lango atbrailos. Laisva ranka įsikibo į stogo kraštą, o vienas kojos pirštas rado rūmų sienoje plyšį atsispirti. Krioktelėjusi Talė pakilo ir per atbrailą užsirito ant stogo. Ji išsitiesė ant tvirto mūro ir nusijuokė, visu kūnu pajutusi palengvėjimą.

Zeinas plačiai nusišypsojo.

– Tai, ką prieš tai sakiau, – tikra tiesa.

Talė klausiamai pažvelgė į jį.

– Kad ilgai laukiau tokios kaip tu.

Gražuoliai nerausta – bent jau taip, kaip bjauruliai, – bet Talė pašoko ant kojų, kad paslėptų savo susijaudinimą. Po burbulingo ir mirtinai pavojingo ropštimosi ant stogo Zeino žvilgsnis jai regėjosi deginantis. Atsistojusi ji apžvelgė atsivėrusį vaizdą.

Nuo stogo buvo matyti virš jų kylantys Naujųjų Gražuolių Miesto bokštai ir centrinė kalva su besidriekiančiais žaliais malonumų sodais. Kitame upės krante Bjaurulių Miestas jau buvo pakirdęs. Futbolo aikštėje jauni bjauruliai spietėsi aplink juodos ir baltos spalvų kamuolį, vėjas atnešė šaižų švilpuko garsą. Vaizdas atrodė siaubingai artimas ir ryškus, Talė vis dar buvo susijaudinusi – niekaip negalėjo pamiršti, kaip karojo įsikibusi Zeinui į ranką.

Akmeninis stogas buvo plokščias, čia žiojėjo trys besisukančių ventiliatorių angos, stūksojo retransliacijos bokštas ir metalinė pašiūrė, ne didesnė už bjaurulių drabužių spintą. Talė parodė į pastarąją.

– Ji yra kaip tik virš lifto.

Jaunuoliai priėjo arčiau. Ant senovinių skarda apkaltų pašiūrės durų, panašių į tas, kurių pilna griuvėsiuose, buvo kruopščiai išraižyta: VALENTINO 317.

– Labai neblogai, Tale, – pagyrė Zeinas ir išsišiepė. Jis truktelėjo duris, bet jas atidaryti trukdė įsitempusi blizganti grandinė, kuri sucypė tarsi skųsdamasi. – Hm…

Talė pažvelgė į įtaisą, neleidžiantį grandinei nukristi. Galvoje pašėlusiai sukosi mintys.

– Manau, tai vadinama… spyna. – Ji pačiupinėjo glotnų metalinį daiktą mėgindama prisiminti, kaip jis veikia. – Tokių mačiau Dūmuose. Taip buvo saugomas turtas, kad kiti nepavogtų.

– Puiku, bet mums reikia sąsajos žiedų.

Talė papurtė galvą.

– Dūmiečiai nenaudoja sąsajos žiedų, Zeinai. Kad atrakintum spyną, reikia… – Ji vėl ėmė raustis atmintyje ieškodama dar vieno senovinio žodžio ir pagaliau rado. – Čia kažkur turėtų būti raktas.

– Raktas? Kaip slaptažodis?

– Ne. Tai mažas metalinis daikčiukas. Jį reikia įkišti, pasukti, ir spyna atsirakina.

– Kaip jis atrodo?

– Plokščia plieninė juostelė, maždaug tavo nykščio ilgio, su ranteliais.

Įsivaizdavęs tokį daiktą Zeinas sukikeno, bet vis tiek pradėjo ieškoti.

Talė įsistebeilijo į duris. Pašiūrė akivaizdžiai buvo kur kas senesnė nei grandinė. Mergina spėliojo, kam ji buvo naudojama. Zeinui kiek atstūmus duris, ji palinko prie plyšio, abiem rankomis prisidengė akis ir pažvelgė į tamsą. Akims apsipratus, Talė viduje įžiūrėjo tamsius kontūrus.

Ten buvo kažkas, panašus į didelį skriemulį ir primityvų mechaninį variklį, kokie buvo naudojami Dūmuose. Kadaise liftas kilojosi aukštyn ir žemyn tempiamas grandinių. Pašiūrė buvo sena; tikriausiai apleista tada, kai buvo išrasti pakėlėjai, o tai įvyko labai seniai. Šiuolaikinių liftų veikimo principas panašus į orlenčių ir tąsiųjų striukių. (Ir tai yra kur kas saugiau nei karoti ant grandinės… Nuo šios minties Talė net pasipurtė.) Kai buvo sumontuoti pakėlėjai, senąjį mechanizmą tikriausiai paliko ant stogo rūdyti.

Talė vėl timptelėjo spyną, bet ši nepasidavė. Čia, mieste, sunki ir primityvi spyna visai netiko. Jei prižiūrėtojai norėdavo ką nors apsaugoti, jie pritvirtindavo jutiklį ir tas liepdavo pasitraukti. Tik naujieji dūmiečiai galėjo panaudoti metalinę spyną.

Krojus liepė jai ateiti čia, vadinasi, kažkur turi būti raktas.

– Dar vienas kvailas išbandymas, – sumurmėjo Talė.

– Kas? – paklausė Zeinas. Ieškodamas rakto jis buvo užlipęs ant pašiūrės.

– Kaip ir Krojaus ypatingojo agento kostiumas, – paaiškino Talė. – Ir tai, kad mus privertė rasti Valentino 317. Raktą rasti bus nelengva, nes tai – išbandymas. Esmė yra sudaryti mums sunkumų aptikti tai, ką Krojus man paliko. Bjauruliai nenori, kad rastume, jei nesame burbulingi.

– O gal jie nori, kad ieškodami taptume burbulingi ir aiškiai mąstytume, kai tai rasime? – svarstė Zeinas; jis atsitūpė ant pašiūrės krašto.

– Ak, nesvarbu, – atsiduso Talė.

Ji pajuto kylantį susierzinimą: regis, šis išbandymas niekada nesibaigs, kiekvienas sprendimas atves į kitą sunkumų lygį, lyg koks kvailas nykščių žaidimas. Galbūt protingiausia būtų spjauti į viską ir tiesiog papusryčiauti? Beje, kodėl ji stengiasi naujiesiems dūmiečiams įrodyti, kad yra sumani. Jie Talei nieko nereiškia. Ji gražuolė, o jie – bjauruliai.

Bet Zeino smegenys vis dar sukosi.

– Vadinasi, jie paslėpė raktą ten, kur jį rasti bus nelengva. Tačiau kas gali būti sudėtingiau nei užlipti čia?

Talė apžvelgė stogą ir žvilgsnis užkliuvo už ištįsusio retransliacijos bokšto. Jo viršuje, dvidešimčia aukštų aukščiau, vėjyje plakėsi Valentino rūmų vėliava. Ją išvydus, pasaulis vėl tapo aiškus ir Talė nusišypsojo.

– Užlipti ana ten.

Aukštasis bokštas

Retransliacijos bokštas, naujausias Valentino rūmų įrenginys, buvo pagamintas iš plieno ir, kad nerūdytų, nudažytas baltais polimeriniais dažais. Tai buvo dalis sistemos, sekančios sąsajos žiedus ir padedančios tiems, kurie, išėję iš sumaniojo pastato, pasiklydo ar susižeidė.

Virš Talės su Zeinu kilo statramsčiai, persikryžiavę tarsi siūlų gijos, balti, blizgantys saulėje lyg porcelianas. Atrodė, kad įlipti į bokštą nebus sunku, nors jis buvo penkiskart aukštesnis už Valentino rūmus, aukščiu pranoko net linksmybių bokštą. Žiūrint į tokią aukštybę, Talei skrandis ėmė tyliai gurgti. Mergina manė, jog tai dėl alkio.

– Bent jau nėra bokštą saugančio slibino, – apsidžiaugė ji.

Zeinas susirūpinęs pažvelgė į merginą.

– Ką?

Talė papurtė galvą.

– Tiesiog jį sapnavau.

– Ar tikrai manai, kad raktas viršuje?

– Turbūt taip.

– Naujieji dūmiečiai užlipo į patį viršų?

Grįžo senieji prisiminimai.

– Ne. Jie galėjo nuskristi orlente. Orlentės gali pakilti aukštai, jei netoli yra metalo.

– Galėtume užsisakyti orlentes… – tyliai tarė Zeinas.

Talė nustebusi pažvelgė į vaikiną.

Šis sumurmėjo:

– Žinoma, tai nebūtų burbulinga, tiesa?

– Ne, nebūtų. Be to, visi skraidantys įrenginiai kontroliuojami sergėtojo. Ar moki apgauti orlentės saugumo reguliatorių?

– Anksčiau tai darydavau, bet dabar neprisimenu.

– Aš taip pat. Tad lipkime.

– Gerai, – sutiko Zeinas. – Tačiau pirmiau… – Jis ištiesė ranką, prisitraukė Talę ir pabučiavo.

Talė sumirksėjo, tada nusišypsojo.

– Bet tik todėl, kad būtume burbulingi.

Iki pusės bokšto jiedu pakilo nesunkiai.

Talė su Zeinu laikėsi kartu – lipdami priešingose bokšto pusėse, kabinosi į statramsčius ir lynus. Kartkartėmis vėjas sustiprėdavo ir žaismingai stumteldavo Talę, ji sunerimdavo, bet, vos pažvelgusi žemyn, kaipmat susikaupdavo.

Pakilusi iki pusės bokšto, Talė puikiai matė Valentino rūmus, visomis kryptimis besidriekiančius malonumų sodus, net oromobilių nusileidimo aikštelę ant centrinės ligoninės, kurioje Talei atliko operaciją, stogo. Upėje atsispindėjo prie vidudienio taško artėjanti saulė, o kitame krante, Bjaurulių Mieste, Talė pamatė tarp medžių stūksantį savo senąjį bendrabutį. Keli bjauruliai stebėjo juos iš futbolo aikštės, rodė pirštais ir, matyt, spėliojo, kas lipa į bokštą.

Įdomu, kiek praeis laiko, kol kas nors šiame upės krante pamatys juos lipančius į bokštą ir perspės prižiūrėtojus?

Turint naujus raumenis lipti buvo nesunku. Bet artėjant prie viršūnės bokštas siaurėjo, vis sunkiau buvo rasti, į ką patikimai įsikibti. Ten, kur saulė nespėjo išgarinti rasos, polimerinė danga buvo šlapia ir slidi, be to, prie statramsčių pritvirtinta daugybė mikrobangų antenų ir kabelių. Talę apėmė abejonės. Ar raktai tikrai bokšto viršuje? Kodėl naujieji dūmiečiai turėtų versti Talę rizikuojant gyvybe išlaikyti tokį testą? Lipti darėsi vis sunkiau, baimė nukristi augo, ir Talė pradėjo svarstyti, ar protingai pasielgė sumaniusi užkopti į šį aukštą vėjų siūbuojamą stiebą.

Vakar vakare jos vienintelis tikslas buvo tapti nusikaltėle, gražia ir populiaria, apsupta naujų draugų gaujos. Ir jai pavyko pasiekti viską, ko norėjo, be to, Zeinas ją pabučiavo. Tokios burbulingos įvykių sekos šį rytą ji negalėjo nė įsivaizduoti.

Žinoma, niekada nepavyksta gauti to, ko nori, taip, kaip esi sumanęs. Būti nusikaltėle nereiškė siekti pasitenkinimo, o bendravimas su Zeinu, matyt, buvo susijęs su rizika ir pusryčių atsisakymu. Vakar vakare Talė buvo priimta į gaują, o dabar štai vėl turi įrodinėti ką sugebanti.

Vardan ko? Ar ji tikrai nori atrakinti surūdijusią pašiūrę? Kad ir kas ten slypėtų, nuo to Talei tik dar labiau svaigs galva, primins Dūmus ir Deividą, ir viską, ką ji paliko. Talei atrodė, kad kaskart, kai ji žengia žingsnį pirmyn į naują gyvenimą, kažkas traukia ją atgal į bjaurulių laikus.

Kamuojama painių minčių, mergina nevykusiai pastatė koją.

Vieno batelio padas nuslydo nuo storo kabelio, apvilkto slidžiu plastiku, kojos pakibo ore, ir Talė paleido aprasojusį statramstį, į kurį buvo įsikabinusi. Mergina nuskriejo žemyn; laisvai sklendžiant ją apėmė pažįstamas jausmas, kai kadaise nuslysdavo nuo orlentės ar šokdavo nuo pastato stogo.

Talė nevalingai atsipalaidavo ir tik tada suvokė, kad šis kritimas skiriasi nuo ankstesniųjų: ji neturi nei saugos apyrankių, nei tąsiosios striukės. Šįkart ji krinta iš tiesų, ir niekas jos nesugaus.

Suveikė Talės, naujosios gražuolės, refleksai, ir ji pirštais sugriebė kabelių pynę. Delnai slydo plastikine izoliacija, nuo trinties kaito oda, tarsi kabelis liepsnotų. Ji pamėgino kojomis įsispirti į bokštą – sulenkė kelius, persikreipė – ir klubu atsitrenkė į metalą; nuo smūgio visa sudrebėjo, bet, kad ir kaito pirštai, kabelio nepaleido.

Talė kojomis brūžino bokštą ieškodama, į ką įsispirti, ir galiausiai rado platų statramstį, tad galų gale rankos galėjo kiek pailsėti. Ji pirštais apglėbė kabelį. Visi raumenys buvo įsitempę. Talė vos išgirdo virš jos esančio Zeino šūksnius. Ji pažvelgė į upę, ir reginys apstulbino.

Viskas spindėjo, tarsi kažkas ant Bjaurulių Miesto būtų pribarstęs deimantų. Merginos protas tapo aiškus lyg vaiskus oras po rytinio lietaus, ir ji pagaliau suprato, kodėl čia užlipo. Ne dėl to, kad padarytų įspūdį Zeinui ar dūmiečiams, ar išlaikytų kokį nors išbandymą, o todėl, kad širdyje troško šios akimirkos ir ilgėjosi vaiskumo, mat po operacijos dar nebuvo to patyrusi. Tai buvo daugiau nei burbulinga.

– Ar viskas gerai? – pasigirdo šūksnis iš viršaus.

Talė pažvelgė į Zeiną. Pamačiusi, kaip žemai nukrito, ji išsigando, bet vis dėlto nusišypsojo.

– Esu burbulinga. Jėgiškai. Palauk manęs viršuje.

Nekreipdama dėmesio į sumuštą klubą ir skaudančius delnus, Talė ėmė greitai lipti aukštyn ir netrukus atsidūrė greta Zeino. Auksinės vaikino akys buvo taip išsiplėtusios, tarsi jos kritimas Zeiną būtų išgąsdinęs labiau nei ją pačią.

Supratusi, kad taip ir yra, Talė vėl nusišypsojo.

– Paskubėk. – Mergina aplenkė Zeiną ir įveikė kelis paskutinius metrus.

Užlipusi į viršų, prie vėliavos stiebo pagrindo Talė rado juodą magnetą, o prie jo buvo prikibęs naujas blizgantis raktas. Ji atsargiai atplėšė raktą ir įsidėjo į kišenę. Virš galvos plakėsi Valentino rūmų vėliava. Rodėsi, tarsi kažkas iš sienos šiugždendamas traukia naujus drabužius.

– Radau! – suriko Talė ir, vaikinui nė nespėjus pajudėti, aplenkė jį ir ėmė leistis žemyn. Zeinas vis dar negalėjo atsitokėti.

Galų gale ji vėl atsidūrė ant stogo ir tik tada pajuto, kaip skauda raumenis. Širdis vis dar daužėsi, bet viskas aplink tebeatrodė skaidru it krištolas. Ji išsitraukė iš kišenės raktą, virpančiu pirštu perbraukė per įkartas, per kiekvieną metalinį dantuką.

– Paskubėk! – paragino ji Zeiną, kuris tebebuvo pusiaukelėje. Vaikinas ėmė leistis sparčiau, bet Talė prunkštelėjo, apsigręžė ant kulno ir nužingsniavo prie pašiūrės.

Pasukus raktą, spyna atsirakino, senos surūdijusios durys sudejavo ir atsivėrė, apačia brūžindamos mūrą. Talė įžengė vidun. Iš pradžių tamsa apakino, iš susijaudinimo spurdančios širdies tvinksnių ritmu prieš akis suraibuliavo raudoni taškučiai. Jei dūmiečiai visa tai sugalvojo norėdami, kad Talė būtų burbulinga, jiems tikrai pavyko.

Maža patalpa dvelkė senove, oras čia buvo įkaitęs ir priplėkęs. Kai akys apsiprato su tamsa, Talė pamatė apsilaupiusius grafičius – jais buvo išmargintas kiekvienas sienos lopinėlis: daugybė šūkių, keverzonių, vardai porelių, skelbiančių savo meilę. Kai kur buvo užrašyti metai, bet datos atrodė kažin kokios nelogiškos; tačiau netrukus Talė suprato: jos užrašytos rūdžių stiliumi, dar iki šiems žlungant, kai buvo skaičiuojami šimtmečiai. Ant suirusių lifto įrenginių buvo matyti dar daugiau grafičių, o ant grindų mėtėsi senovinė kontrabanda: senų purškiamų dažų flakonėliai, sumaigytos tuščios nepaprastai lipnių nano klijų tūbelės, sudegę fejerverkai, kvepiantys kaip seniai užgesę laužai. Talė pamatė geltoną popierinį ritinėlį, suglamžytą ir viename gale pajuodusį, panašų į cigaretę, kurios paveikslėlį ji matė rūdžių istorijos vadovėlyje. Pakėlusi pauostė ir tuojau pat numetė, nes nuo dvoko sutraukė skrandį.

Cigaretė? Talė priminė sau, kad pašiūrė senesnė nei pakėlėjai, gal net senesnė už patį miestą, tai – pamirštas istorijos fragmentas. Įdomu, kiek bjaurulių ir išdaigininkų gražuolių, tokių kaip nusikaltėliai, kart kūrė savąją istoriją?

Kapšelis, kurį Talei rodė Krojus, gulėjo ant surūdijusio lifto mechanizmo krumpliaračio ir laukė jos.

Talė jį paėmė. Čiupinėjant seną odą, apėmė keistas jausmas: taip atrodė Dūmuose matyti nusidėvėję audiniai. Atidariusi kapšelį, Talė ištraukė popieriaus lapą. Kažkas dzingtelėjo į akmenines grindis, ir Talė pamatė, jog iš kapšelio iškrito nežinia koks daiktas, tikriau sakant, du daiktai. Mergina priklaupė, prisimerkė ir tebegeliančiais delnais tol braukė per vėsias akmenines grindis, kol rado dvi nedideles baltas tabletes.

Talė įsistebeilijo į jas ir pajuto, kaip įsitempia atmintis.

Patalpa aptemo, ir Talė pakėlė akis. Tarpduryje stovėjo Zeinas, jis sunkiai šnopavo, akys spindėjo prieblandoje.

Talė nepratarė nė žodžio. Vaikinas įžengė į vidų ir priklaupė greta jos.

– Ar nesusižalojai? – paklausė ir uždėjo ranką Talei ant peties. – Ar krisdama nesusitrenkei galvos?

– Ne. Priešingai, galvoje praskaidrėjo. Štai ką radau.

Ji padavė Zeinui popieriaus lapą. Vaikinas jį išlygino ir žengė arčiau durų, kur buvo šviesiau. Lapas buvo išmargintas beveik neįskaitoma keverzone.

Talė pažvelgė į tabletes delne. Jos buvo mažos, baltos spalvos, panašios į kalorijų degintojus. Bet mergina neabejojo, kad jos kur kas veiksmingesnės. Staiga ji kažką prisiminė…

Zeinas iš lėto nuleido popieriaus lapą ir išpūtė akis.

– Čia laiškas, adresuotas tau.

– Laiškas? Nuo ko?

– Nuo tavęs, Tale. – Vaikino balsas aidu atsimušė nuo metalinių pašiūrės sienų. – Nuo tavęs.

Raštelis pačiai sau

„Brangioji Tale,

tu – tai aš.

Arba, manau, reikia sakyti kitaip: aš esu tu – Talė Jangblad. Tas pats asmuo. Bet jei skaitai šį laišką, vadinasi, mudvi jau esame du skirtingi žmonės. Bent jau mes, naujieji dūmiečiai, spėjame, kad tai įvyko. Tu pasikeitei. Todėl tau ir rašau.

Įdomu, ar prisimeni, kaip rašei šiuos žodžius? (Tiesą sakant, paprašiau, kad juos užrašytų Šėja. Ji mokykloje mokėsi rašyti ranka.) Ar jie tau primena dienoraštį, kurį rašei būdama mažvaikė? O gal kieno kito dienoraštį?

Jei visiškai neprisimeni rašiusi šį laišką, mudvi abi esame keblioje padėtyje. Ypač aš. Nes jei pati savęs neprisimenu, reikštų, kad toji aš, kuri parašė šį laišką, yra sunaikinta. Ai, galbūt tai reiškia, jog esu savotiškai mirusi. Tad, prašau, bent jau pamėgink prisiminti.“

Talė liovėsi skaityti ir ėmė pirštu vedžioti per iškeverzotus žodžius stengdamasi prisiminti, ar yra kada nors juos diktavusi. Šėjai patikdavo rašikliu raityti raides – tai buvo vienas iš jos triukų, kurių išmoko rengdamasi kelionei į Dūmus. Draugė išties buvo palikusi Talei raštelį su nurodymais, kaip paskui ją atkeliauti į Dūmus. Bet ar čia tikrai Šėjos rašysena?

Dar svarbiau, ar šie žodžiai – tiesa? Talė tikrai nieko neprisiminė. Ji giliai įkvėpė ir ėmė skaityti toliau…

„Šiaip ar taip, štai ką noriu tau pasakyti: tavo smegenims – mūsų smegenims – kažką padarė, ir todėl šis laiškas tau gali pasirodyti keistokas.

Mes (t. y. tie, kurie esame Naujuosiuose Dūmuose, ir aš bei tu) tiksliai nežinome, kaip tai veikia, bet esame įsitikinę, kad atliekant operaciją kiekvienam kažkas atsitinka. Verčiant gražuoliais, taip pat koreguojamos ir smegenys (atsiranda tarsi mažytėlaičiai randai). Dėl to žmonės pasikeičia, ir ne į gera. Pažvelk į veidrodį, Tale. Jei esi gražuolė, šie pakitimai jau padaryti.“

Talė išgirdo, kaip kažkas šaižiai kvėpuoja prie pat ausies. Atsigręžusi pamatė, kad Zeinas skaito jai per petį.

– Regis, esi teisus dėl mūsų, gražuolių, – ištarė Talė.

Vaikinas linktelėjo.

– Taigi. Nuostabu. – Jis pirštu parodė kitą skirsnį. – O ką pasakysi dėl šito?

Talė vėl įbedė akis į popieriaus lapą.

„Turiu ir gerą žinią: tai galima išgydyti. Dėl to Deividas ir parsigabeno tave – kad duotų tablečių, kurios išgydys smegenis. (Nuoširdžiai tikiuosi, kad prisimeni Deividą.) Jis – geras vaikinas, nors ir pagrobė tave, kad atgabentų čionai. Pasitikėk juo. Galbūt čia, kur tave slepia naujieji dūmiečiai, ir baisu, bet tavęs ieškos žmonės, sukėlę pokyčius tavo smegenyse, todėl kol pagysi privalai būti saugioje vietoje.“

Talė liovėsi skaityti.

– Mane pagrobė?

– Matyt, po to, kai parašei, planai pasikeitė, – spėliojo Zeinas.

Talė pasijuto keistai. Dabar jos galvoje iškilo ryškesnis Deivido vaizdas.

– Jei tai parašiau aš. Ir jeigu tai tiesa. Kad ir kaip ten būtų, mane aplankė Krojus, o ne… Deividas. – Ištarus vaikino vardą, Talę užplūdo prisiminimai: Deivido rankos, surambėjusios nuo daugelio metų darbo, jo švarkas iš odos skiaučių, baltas randas, vagojantis antakį. Talė sunerimo. – Kas atsitiko Deividui, Zeinai? Kodėl jis neatvyko?

Zeinas papurtė galvą.

– Nežinau. Ar judu buvote?..

Talė vėl pažvelgė į laišką. Raidės susiliejo, ir viena vienintelė ašara nukrito ant popieriaus. Rašalas išsiliejo, ir ašara tapo juoda.

– Esu įsitikinusi, kad buvome, – dusliu balsu atsakė Talė. Joje prabudo migloti prisiminimai. – Tačiau kažkas atsitiko.

– Kas?

– Nežinau. – Talė svarstė, kodėl negali prisiminti. Ar tai iš tiesų dėl pakitimų – randų smegenyse, apie kuriuos perspėja laiškas? O gal ji tiesiog nenori prisiminti?

– Ką turi rankoje, Tale? – paklausė Zeinas.

Ji atgniaužė paraudusį delną – jame buvo dvi mažytės tabletės.

– Vaistus. Leisk man baigti skaityti.

Ji įkvėpė oro, kad nusiramintų.

„Dar vienas dalykas: Madė (Deivido mama, atradusi vaistą) sako, kad turiu šį tą pridurti apie „sąmoningą sutikimą“.

Šiuo sutikimu aš, Talė Jangblad, suteikiu teisę Madei ir Deividui duoti man tablečių, padedančių atsikratyti gražuolių mąstysenos. Suprantu, kad tai neaprobuotas vaistas ir kad pasekmės gali būti siaubingai blogos: gali žūti smegenys.

Hm, atleisk dėl pastarųjų žodžių. Tai rizika, kurią mudvi privalome prisiimti. Aš pasidaviau Miestui ir sutikau tapti gražuole, kad galėtume išbandyti tabletes ir išgelbėti Šėją, Perisą ir visus kitus, kurių smegenys buvo pakeistos.

Todėl privalai jas išgerti. Dėl manęs. Iš anksto apgailestauju, jeigu priešinsiesi ir Deividui su Made teks tave priversti. Tau bus geriau, pažadu.

Sėkmės.

Su meile,

Talė.“

Talė paleido popieriaus lapą, ir jis nukrito ant kelių. Prikeverzoti žodžiai kažkaip panaikino visą aiškumą, ir galva jai vėl ėmė svaigti. Širdis daužėsi, bet šįsyk ne taip, kaip tada, kai krisdama nuo bokšto įsikibo į kabelius. Dabar tai panėšėjo į paniką, tarsi kas būtų užrakinęs Talę šioje mažoje metalinėje pašiūrėje.

Zeinas tyliai švilptelėjo.

– Tai štai kodėl jis grįžo.

– Tu tiki tuo, kas parašyta, tiesa?

Tamsoje vaikino akys suspindo auksu.

– Žinoma. Dabar viskas pasidarė logiška. Kodėl negali prisiminti Deivido arba kaip grįžai į miestą? Kodėl Šėjos pasakojimai apie tuos laikus yra tokie painūs? Kodėl naujieji dūmiečiai taip tavimi domisi?

– Dėl to, kad mano smegenys sužalotos?

Zeinas papurtė galvą.

– Mūsų visų smegenys sužalotos, Tale. Kaip tik taip ir maniau. Tačiau tu pasiaukojai tikslingai, žinodama, kad yra vaistas. – Vaikinas parodė į tabletes jos delne. – Jos yra priežastis, dėl kurios tu esi čia.

Talė įsistebeilijo į tabletes; pašiūrės prieblandoje jos atrodė mažos ir nereikšmingos.

– Bet laiške rašoma, kad jos gali ir nepadėti. Mano smegenys gali žūti…

Zeinas švelniai paėmė ją už riešo.

– Tale, jei tu nenori išgerti, išgersiu aš.

Ji sugniaužė delną.

– Negaliu to leisti.

– Bet aš kaip tik to ir laukiau. Kad galėčiau atsikratyti gražuoliškumo ir visad būčiau burbulingas!

– O aš nelaukiau! – sušuko Talė. – Nenorėjau būti niekuo kitu, tik nusikaltėle!

Zeinas parodė į laišką.

– Netiesa, norėjai.

– Tai buvau ne aš. Ji pati taip sako.

– Bet tu…

– Galbūt aš apsigalvojau!

– Ne tu pati apsigalvojai, o per operaciją buvo pakeistas tavo mąstymas.

Talė prasižiojo, bet nepajėgė išspausti nė žodžio.

– Tale, tu pasidavei žinodama, kad turėsi rizikuodama išbandyti vaistą. Tai nuostabiai drąsu. – Zeinas palietė jai veidą. Vaikino akys spindėjo apšviestos pro duris besiskverbiančių saulės spindulių. – Bet jei nenori, leisk surizikuoti man.

Talė papurtė galvą ir susimąstė, ko labiau bijo: kad tabletės pakenks ar kad Zeinas vietoj jos taps daržove. O gal iš tiesų tik nenori sužinoti, kas nutiko Deividui? O, kad Krojus būtų palikęs ją ramybėje arba ji niekada nebūtų radusi Valentino 317! Jei tik Talė galėtų pamiršti tabletes, liktų sau buka ir graži ir niekas daugiau neberūpėtų.

– Tiesiog noriu pamiršti Deividą.

– Kodėl? – Zeinas palinko prie jos. – Ką jis tau padarė?

– Nieko. Jis nieko nepadarė. Bet kodėl Krojus, o ne jis atgabeno šias tabletes? Kodėl Deividas manęs nepasiėmė? O jei jis…

Pašiūrė sudrebėjo, ir Talė nutilo. Abu pažvelgė aukštyn; virš jų praskrido kažkas didelis.

– Oromobilis… – sušnibždėjo Talė.

– Tikriausiai šiaip sau praskrido. Sergėtojai mano, kad esame malonumų sode.

– Nebent mus kažkas pamatė ant… – Talė nutilo. Pro praviras duris, švytėdamas saulės spinduliuose, į vidų įsiveržė dulkių debesis. – Jis leidžiasi.

– Vadinasi, jie žino, kad mes čia, – tarė Zeinas ir ėmė plėšyti laišką.

– Ką darai?

– Negalime leisti, kad jį rastų, – atsakė vaikinas. – Agentai neturi žinoti apie vaistą. – Zeinas susigrūdo laiško skiautę į burną ir susiraukė.

Talė pažvelgė į tabletes delne.

– O ką daryti su jomis?

Zeinas nurijo popieriaus skiautę. Jo veidas atrodė it kankinio.

– Turiu jas išgerti. Dabar.

Vaikinas vėl atsikando laiško ir ėmė kramtyti.

– Jos labai mažos, – svarstė Talė. – Galėtume paslėpti.

Zeinas papurtė galvą ir vėl nurijo popieriaus gniužulą.

– Mus užklupę be sąsajos žiedų, jie viską supras. Prižiūrėtojai norės žinoti, ką sumanėme. Pavalgiusi nebūsi tokia burbulinga – gal net išsigąsi ir atiduosi tabletes.

Psigirdo besiartinantys žingsniai. Zeinas beveik uždarė duris – iš vidaus patraukė grandinę už galų ir užrakino spyną. Jaunuolius apgaubė tamsa.

– Tai jų nesulaikys. Duok man tabletes. Jei jos veiksmingos, pažadu pasirūpinti, kad tu…

Už durų pasigirdo balsas, ir Talei nugara perbėgo šiurpas. Balsas buvo šaižus, ausyse nuskambėjo aštriai tarsi skustuvas. Tai buvo ne prižiūrėtojai. Atvyko Ypatingųjų aplinkybių skyrius.

Pašiūrės prieblandoje tabletės spoksojo į Talę tarsi dvi bedvasės baltos akys. Mergina kažin kodėl neabejojo, kad žodžiai, kuriais laiške maldaujama išgerti tabletes, yra jos pačios. Galbūt kai nuris tabletes, viskas visą laiką bus aišku ir burbulinga, kaip sakė Zeinas?

O gal tabletės nesuveiks, ir iš Talės liks tik tuščias besmegenis kiautas.

O gal Deividas jau negyvas? Talė svarstė, ar po šios dienos prisimins vaikino veidą, kad ir kaip ji pasielgtų. Bet jei nenuris tablečių, niekada nesužinos tiesos.

Talė pakėlė jas prie burnos, bet nuryti neprisivertė. Ji įsivaizdavo, kaip ima irti smegenys. Kaip jos išnyksta sykiu su Tale, kuri parašė laišką. Mergina pažvelgė į maldaujančias gražias Zeino akis. Jis bent jau neabejoja.

Galbūt Talei nederėtų to daryti vienai…

Kažkas pamėgino atplėšti duris ir jos šaižiai sudžeržgė, grandinė įsitempė. Pasigirdo smūgis, mažoje metalinėje pašiūrėje garsas nuaidėjo tarsi fejerverko sprogimas. Ypatingieji agentai stiprūs, bet ar jie pajėgūs išlaužti metalines duris?

– Dabar, Tale, – sušnibždėjo Zeinas.

– Negaliu.

– Tada duok jas man.

Talė papurtė galvą, palinko arčiau ir tyliai, kad niekas neišgirstų net ir per triukšmą, sušnibždėjo:

– Negaliu leisti tau, Zeinai, bet taip pat nepajėgiu išgerti viena. Galbūt mes abu…

– Ką? Tai beprotiška. Nežinome, kaip jos…

– Mes nieko nežinome, Zeinai.

Smūgiai į duris liovėsi, ir Talė nutildė Zeiną. Ypatingieji agentai buvo ne tik stiprūs ir greiti, jų klausa buvo aštri lyg plėšrūnų.

Staiga pro durų plyšį įsiveržė ryški šviesa ir pašiūrėje nutįso dantyti šešėliai. Talei sumirgėjo akyse. Šnypštė pjovimo įrankis, deginantis grandinę, ir Talė užuodė išsilydžiusio metalo kvapą. Ypatingieji agentai netrukus bus viduje.

– Kartu, – sušnibždėjo Talė ir padavė vieną tabletę Zeinui. Giliai įkvėpusi, savąją ji pakišo po liežuviu. Burnoje pasidarė kartu, tarsi prakandus vynuogės sėklą. Talė prarijo tabletę; burnoje liko rūgštus skonis.

– Prašau, – tyliai maldavo mergina. – Padarykim tai abu.

Vaikinas atsiduso, įsidėjo tabletę į burną ir susiraukė. Jis žiūrėjo į Talę ir purtė galvą.

– Tai gali būti labai kvaila, Tale.

Ji šyptelėjo.

– Bent jau abu drauge būsime kvaili.

Talė palinko į priekį, apkabino vaikino sprandą ir pabučiavo. Deividas neatvyko jos gelbėti. Jis arba mirė, arba jam visiškai nerūpi, kas nutiko Talei. Deividas – bjaurulis, o Zeinas – gražus, burbulingas ir yra čia.

– Dabar esame vienas kitam reikalingi, – tarė Talė.

Kai ypatingieji agentai įsiveržė į vidų, jaunuoliai vis dar bučiavosi.

II dalis

Išgijimas

Jau geriau sulaukti bučinio nei įgyti išminties.

– e. e. cummings, „nes svarbiausia jausmai“

Proveržis

Per naktį atėjo pirmosios žiemos šalnos. Medžiai spindėjo tarsi stiklas, jų nuogos šakos pasidabino ledo adatėlėmis. Priešais langą šmėžuojantys švytintys juodi pirštai supjaustė dangų į aštrius gabalėlius.

Talė priglaudė delną prie stiklo ir pajuto, kaip šąla ranka. Nuo gaivaus šaltuko popiečio šviesa tapo truputį ryškesnė ir trapi – tokios, įsivaizdavo Talė, turėtų būti ledo adatėlės lauke. Šaltis padėjo susikaupti, mat viena Talės dalis vis dar troško nugrimzti į gražius sapnus.

Kai mergina galiausiai atitraukė delną nuo lango, ant stiklo liko neryškus kontūras, kuris palengva nyko.

– Neaiškiosios Talės neliko, – tarė ji, tada plačiai nusišypsojo ir uždėjo ledinį delną Zeinui ant skruosto.

– Kokio velnio… – sumurmėjo vaikinas ir pasislinko mėgindamas nustumti Talės ranką.

– Kelkis, gražuoliuk.

Vaikinas prasimerkė.

– Užtemdyk, – įsakė jis savo sąsajos apyrankei.

Kambarys pakluso, ir lango stiklas kaipmat tapo matinis.

Talė suraukė kaktą.

– Ir vėl skauda galvą?

Zeinui vis dar kartais užeidavo migrena ir paguldydavo vaikiną į lovą ne vienai valandai, bet net ir ji buvo ne tokia baisi kaip pirmosios savaitės išgėrus tabletę.

– Ne, – atsakė Zeinas. – Tiesiog noriu miego.

Talė paėmė valdymo pultelį ir vėl stiklą pavertė skaidriu.

– Tada metas keltis. Pavėluosime į čiuožyklą.

Vaikinas pramerkė vieną akį ir pažvelgė į ją.

– Čiuožti – sumautas reikalas.

– Miegoti – sumautas reikalas. Kelkis ir būk burbulingas.

– Būti burbulingu – sumautas reikalas.

Talė kilstelėjo antakį; jo jau neskaudėjo. Ji buvo pavyzdinga gražuolė ir pasirūpino, kad kakta būtų sutvarkyta, nors įamžino randą pasidarydama prašmatnią tatuiruotę: juodi keltiški sūkurėliai tiesiai virš akies sukiojosi širdies tvinksnių ritmu. Be to, pasidarė lygiai tokią pat kaip Šėjos akių operaciją – su atbulai einančiais laikrodžiais ir visais kitais dalykais.

– Būti burbulingam nėra sumautas reikalas, tinginy.

Talė priglaudė prie lango delną, kad vėl taptų ledinis. Jos sąsajos apyrankė žaižaravo saulėje kaip ir apledėję medžiai apačioje, ir jau nežinia kelintą kartą mergina jos metaliniame paviršiuje pamėgino rasti nors kokią siūlelę. Bet apyrankė, regis, buvo nulieta iš vientiso plieno ir idealiai prigludusi Talei prie riešo. Mergina švelniai timptelėjo apyrankę ir toji kiek pasislinko; Talė kasdien darėsi vis liesesnė.

– Prašau kavos, – meiliai tarė ji rankogaliui.

Kai kavos aromatas ėmė skverbtis į kambarį, Zeinas vėl sukrutėjo. Talė uždėjo šaltutėlį delną ant plikos Zeino krūtinės. Vaikinas krūptelėjo, bet nesipriešino, tik abiem rankomis įsikibo į paklodę ir giliai įkvėpė. Tada atsimerkė, auksinės rainelės suspindo šaltoje žiemos saulėje.

– Va čia tai burbulinga.

– Maniau, kad būti burbulingam – sumautas reikalas.

Vaikinas miegūstai nusišypsojo ir truktelėjo pečiais.

Talė jam taip pat nusišypsojo. Vos tik pabudęs Zeinas būdavo itin gražus. Miegas sušvelnindavo jo skvarbų žvilgsnį, ir griežtas veidas atrodydavo tarsi pasiklydusio alkano berniuko. Žinoma, Talė niekada apie tai neužsimindavo, nes Zeinas, ko gero, pasidarytų operaciją, kad tai ištaisytų.

Žengdama per krūvas perdirbti neatiduotų drabužių ir nešvarių indų, kuriais buvo nuklotos grindys, Talė nuėjo prie kavavirės. Zeino kambarys kaip visada atrodė tarsi po žemės drebėjimo. Spintos durys buvo pravertos, nes drabužių prikimšta tiek, kad negalėjai uždaryti. Tokiame kambaryje lengva bet ką paslėpti.

Gurkšnodama kavą Talė liepė skylei sienoje paduoti įprastą čiuožimo komplektą: storas plastikines striukes su dirbtinio triušio pamušalu, kelnes su kelių apsauga, juodus šalikus ir, svarbiausia, storas pirštines iki alkūnių. Kol skylė spjaudė drabužius, Talė nunešė Zeinui kavos ir jis pagaliau atsikėlė.

Zeinas su Tale atsisakė pusryčių – jie jau visą mėnesį jų nevalgė – ir, pakeliui šnekučiuodamiesi gražuolių žargonu, liftu nusileido iki paradinių Pulkerio rūmų durų.

– Ar matei šerkšną, Zeinai-la? Toks ledinis.

– Žiema jėgiškai burbulinga.

– Jėgiškai. Vasara yra tiesiog per daug… nežinau. Šildanti, ar ką.

– Visiškai.

Jaunuoliai maloniai nusišypsojo durų prižiūrėtojui ir išėjo į šaltį; stabtelėjo ant rūmų paradinių laiptų. Talė padavė Zeinui savąjį kavos puodelį, tada susikišo pirštines į rankoves, kairės rankos sąsajos apyrankę uždengdama dviem sluoksniais. Paskui apvyniojo ranką juodu šaliku, kad apyrankė būtų patikimai uždengta. Paėmė iš Zeino abu puodelius ir ėmė stebėti, kaip iš tamsaus skysčio kyla garai. Zeinas tuo metu savo pirštines taip pat susikišo į rankoves.

Tada Talė nelabai garsiai subarė:

– Maniau, šiandien turėjome elgtis normaliai.

– Aš ir elgiuosi normaliai.

– Na jau. „Būti burbulingam – sumautas reikalas.“

– Ką? Persistengiau?

Talė sukikeno, papurtė galvą ir nusitempė vaikiną sklandančios čiuožyklos link.

Jau visas mėnuo buvo praėjęs nuo to laiko, kai jiedu išgėrė tabletes, bet Talės ir Zeino smegenims nieko neatsitiko. Tačiau pirmosios kelios valandos buvo visiškai sumautos. Ypatingieji agentai įnirtingai apieškojo jaunuolius ir Valentino 317; ir viską, ką rado, sukišo į plastikinius maišelius. Šaižiais balsais uždavė milijonus klausimų – siekė sužinoti, kodėl naujųjų gražuolių porelė užsimanė įkopti į retransliacijos bokštą. Talė mėgino paaiškinti tiesiog norėjusi nuošalumo, bet tokie aiškinimai ypatingųjų netenkino.

Galiausiai pasirodė keli prižiūrėtojai, nešini paliktais sąsajos žiedais, gydomuoju purškalu Talės delnams ir keksais. Visą dieną atidėliotus pusryčius Talė šveitė tarsi alkanas šuo ir jos burbulingumas kaipmat išgaravo. Mergina meiliai nusišypsojo ir paprašė nugabenti ją pas chirurgą sutvarkyti vakarykščio rando. Praėjus dar vienai baisiai nuobodžiai valandai, ypatingieji leido prižiūrėtojams nugabenti Talę ir Zeiną į ligoninę.

Tai beveik ir viskas, tik ant riešų atsirado sąsajos apyrankės. Talei gydytojai tokią užmovė per antakio operaciją, o Zeinas ant savo riešo išvydo kitą rytą, vos pabudęs. Apyrankės veikė lygiai kaip ir sąsajos žiedai, bet jos galėjo iš bet kur siųsti ir balso pranešimus kaip telefonai. Tai reiškė, kad apyrankės girdi viską, ką kalbi, net kai esi lauke, ir, kitaip nei žiedų, jų neįmanoma nusimauti. Apyrankės jiems tapo antrankiais, tik be grandinės, ir jokiu įrankiu nepavyko jų perpjauti, nors Zeinas su Tale išbandė pačius įvairiausius.

Tačiau netikėtai apyrankės virto šio sezono mada. Jas pamatę kiti nusikaltėliai įsigeidė užsisakyti tokias pačias, tad Zeinui teko griebtis gudrybių. Jis įsakė skylei sienoje pagaminti krūvą neveikiančių kopijų ir išdalijo gaujos nariams. Per kelias savaites pasklido gandai, esą apyrankės – tai naujas nusikaltimo ženklas, bylojantis, kad buvai įlipęs į retransliacijos bokštą ant Valentino rūmų stogo; paaiškėjo, jog šimtai naujųjų gražuolių matė kopiančius Talę su Zeinu ir vienas kitam siuntė žinutes, kad bėgtų prie lango pažiūrėti spektaklio. Netrukus tik labiausiai atsilikę nuo mados nemūvėjo ant riešo kokių nors metalinių apyrankių, o ant stogo teko sumontuoti elektroninius sergėtojus, kad naujieji gražuoliai nebegalėtų lipti į bokštą.

Kai Talė su Zeinu pasirodydavo viešumoje, žmonės imdavo rodyti į juos pirštais, ir kasdien atsirasdavo vis daugiau jaunuolių, trokštančių tapti nusikaltėliais. Regis, visi norėjo būti burbulingi.

Toks perversmas Talei kėlė nerimą, bet pakeliui į čiuožyklą su Zeinu ji beveik nesikalbėjo. Nors apyrankės buvo po storais žieminiais drabužiais ir klausytis negalėjo, jaunuoliai įprato tylėti. Talė vis sumaniau naudojosi kitais ženklais: mirkčiojo, vartė akis ir tik lūpomis tardavo žodžius. Gyvenant nebylioje konspiracijoje, kiekvienas jos gestas tapo reikšmingas, kiekvienas prisilietimas turėjo tam tikrą prasmę.

Stikliniu liftu kylant ant sklandančio ledo luito, Zeinas, žvelgdamas žemyn į didžiulį Nefertitės stadiono dubenį, paėmė Talę už rankos. Vaikino akys spindėjo. Taip būdavo visada, kai jis ketindavo iškrėsti kokią nors išdaigą, pavyzdžiui, mėtyti sniego gniūžtes nuo Pulkerio rūmų stogo. Išvydusi žaismingą vaikino žvilgsnį, Talė šiek tiek atsipalaidavo. Kitiems nusikaltėliams nedera matyti jos susirūpinusios.

Dauguma gaujos narių jau buvo susirinkę, avėsi pačiūžas ir ieškojo tinkamo dydžio tąsiųjų striukių. Keli naujokai darė apšilimą svirduliuodami ant sklandančio ledo. Jų pačiūžų čiužėjimas priminė bibliotekos prižiūrėtojo, tildančio per garsiai kalbančius lankytojus, šnabždesį.

Šėja pričiuožė apkabinti Talės ir vos į ją neatsitrenkė.

– Sveika, Džiūsna-va.

– Sveika, Žvaire-la, – kikendama atsakė Talė.

Bjaurulių pravardės vėl buvo madingos, bet, kai Talei ėmė kristi svoris, jiedvi su Šėja susikeitė senosiomis pravardėmis. Badauti nebuvo itin malonu, tačiau Talė vylėsi, kad anksčiau ar vėliau ji sulieknės tiek, kad galės nuo riešo nusimauti apyrankę.

Mergina pastebėjo, kad Šėja iš solidarumo irgi buvo apvyniojusi ranką juodu šaliku. Draugė taip pat puikavosi panašia į Talės prašmatnia tatuiruote: virš antakio buvo susirangęs gyvačių kamuolys, o uodegos driekėsi skruostu. Dauguma nusikaltėlių buvo pasidarę naujas veido tatuiruotes, reaguojančias į širdies ritmą, – šitaip galėjai iškart pamatyti, kokie jie burbulingi. Savaime šylantys kavos puodeliai skleidė virš nusikaltėlių gaujos garų debesis, o jų visų tatuiruotės virpėjo.

Kai čiuožėjai pastebėjo Talę su Zeinu, pasigirdo sveikinimo šūksniai. Būrelis džiūgavo. Pričiuožė Perisas, rankoje jis laikė tąsiąją striukę ir pačiūžas, kurias įprastai avėdavo Talė.

– Ačiū, Nosie, – padėkojo Talė, išsispyrė iš batų ir atsisėdo ant ledo. Čiuožykloje nebuvo leidžiama naudotis orlentėmis. Metalinės pačiūžų geležtės spindėjo tarsi durklai. Talė tvirtai suveržė raištelius. – Ar turi gertuvę? – paklausė Periso.

Vaikinas išsitraukė gertuvę.

– Dviguba porcija degtinės.

– Puikiai tirpdys.

Talei su Zeinu nustojus gerti alkoholį, jų mąstymas tapo labiau gražuoliškas nei burbulingas, bet stipriuosius gėrimus galima panaudoti ir kitiems tikslams.

Talė ištiesė pirštinėtas rankas, ir Perisas pastatė merginą ant kojų. Abu jaunuoliai čiūžtelėjo ledu, susverdėjo, kikendami įsikibo vienas į kitą ir atgavo pusiausvyrą.

– Nepamiršk striukės, Džiūsna, – perspėjo Perisas.

Talė paėmė striukę ir užsirišo dirželius.

– Be jos būtų tikrai sumautas reikalas, tiesa?

Perisas nervingai linktelėjo.

– Ar yra kokių nors žinių iš mūsų draugų kitame upės krante? – beveik pašnibždomis paklausė Talė.

– Visiškai nieko. Jie dingo tarsi į vandenį.

Talė suraukė kaktą. Nuo Krojaus apsilankymo praėjo visas mėnuo, bet naujieji dūmiečiai daugiau nė karto nepasirodė. Ši tyla kėlė nerimą. O gal tai buvo dar vienas įkyrus išbandymas? Kad ir kaip ten būtų, Talė nekantravo juos surasti, kai tik nusimaus tą kvailą apyrankę.

– Kaip Faustas ketina apgauti orlentę?

Perisas tik truktelėjo pečiais ir išsiblaškęs nusuko akis į kitus nusikaltėlius, kurie grūdosi į čiuožyklą juokdamiesi, klykdami, aplenkdami mažus liuoksinčius zambonius, poliruojančius ledą.

Talė dirstelėjo į prašmatnią tatuiruotę ant Periso kaktos – trečią akį, mirkčiojančią širdies tvinksnių ritmu, – ir pažvelgė vaikinui į žavias rudas akis, švelnias ir bedugnes. Kaip ir kiti nusikaltėliai, Perisas dabar atrodė burbulingesnis nei prieš mėnesį, bet Talė nepastebėjo, kad būtų labiau patobulėjęs. Tiems, kurie negėrė tablečių ir nebuvo pusiau išgydyti kaip Talė ir Zeinas, buvo kur kas sunkiau. Nusikaltėliai galėjo trumpai kuo nors susižavėti, bet ilgiau susikaupti jiems buvo sunku.

Ką gi, proveržis juos krestelės.

– Nesirūpink, Nosie. Eime čiuožti.

Talė atsispyrė plokščiu pačiūžos galu ir, vis labiau spartėdama, nučiuožė prie čiuožyklos krašto. Pro taškuotą ledo lopą ji pažvelgė žemyn. Iš čia aiškiai matėsi pakėlėjai, sklandančią čiuožyklą laikantys ore. Jie buvo išsidėstę tinkleliu, kelių metrų atstumu vienas nuo kito, ir šaudė šaldymo siūlelių pluoštus. Žemai apačioje buvo matyti platus stadiono ovalas, neryškus tarsi pasaulis, žvelgiant pro gražuolių akis aptraukusią miglą. Įsižiebė stadiono šviesos – jos turėjo įšilti prieš futbolo rungtynes, kurios prasidės po keturiasdešimt penkių minučių. Prieš rungtynių pradžią, kai žiūrovai užims savo vietas, kaip visada bus laidomi fejerverkai. Labai gražuoliška.

Dangus virš galvos buvo žydras, be debesėlio, jį darkė tik keli oro balionai, pririšti prie aukščiausių linksmybių bokštų. Iškelta į orą čiuožykla buvo aukščiausias įrenginys Naujųjų Gražuolių Mieste. Nuo jos Talė matė visą apačioje plytintį miestą.

Talė nučiuožė paskui Zeiną ir posūkyje jį pasivijo.

– Ar visi tau atrodo burbulingi?

– Labiau nervingi, – atsakė Zeinas.

Jis grakščiai apsigręžė ir ėmė čiuožti atbulas. Per operaciją padidinti vaikino raumenys nebebuvo vangūs ir suglebę kaip kadaise. Jis galėjo ilgai išstovėti ant rankų, per kelias sekundes užlipti iki savo lango Pulkerio rūmuose ir pralenkti vienbėgį traukinuką, gabenantį sukriošėlius iš priemiesčių į centrinę ligoninę. Zeinas niekada neprakaituodavo ir galėjo išbūti nekvėpavęs dvi minutes.

Stebėdama, kaip Zeinas atlieka šiuos žygdarbius, Talė prisiminė reindžerius, ją išgelbėjusius per krūmynų gaisrą, kilusį keliaujant į Dūmus. Zeinas buvo fiziškai ištvermingas kaip ir reindžeriai – vikrus, stiprus, tik neturėjo ypatingiesiems agentams būdingų nežmogiškų savybių. Talė irgi buvo nesudribusi, bet dėl vaistų Zeino jėga ir koordinacija itin pagerėjo. Merginai patiko kartu su juo čiuožti ratais aplink kitus čiuožėjus, būti margaspalvio nusikaltėlių, čežinančių pačiūžomis, sūkurio centre.

– Ar yra kokių naujienų iš Naujųjų Dūmų? – šiugždant pačiūžoms vos girdimai paklausė Zeinas.

– Perisas sako, jokių.

Zeinas nusikeikė ir staigiai apsisuko, pažerdamas ledo ant nusikaltėlių gaujai nepriklausančio gražuolio, kepėstuojančio prie čiuožyklos krašto.

Talė pasivijo Zeiną.

– Turime būti kantrūs, Zeinai. Reikalai pajudės.

– Pavargau būti kantrus, Tale. – Jis pažvelgė pro ledą žemyn. Į stadioną apačioje rinkosi žiūrovai; visi laukė tarpmiestinių atkrintamųjų rungtynių pradžios. – Sakyk, kada?

– Turėtų netrukus prasidėti.

Vos Talė ištarė šiuos žodžius, apačioje pažiro fejerverkai ir čiuožykla akimirksniu virto raudonų ir mėlynų spalvų palete. Po sekundės ledas sudundėjo, ir minia susižavėjusi aiktelėjo.

– Na, štai, – apsidžiaugęs išsišiepė Zeinas. Jo susierzinimą lyg vėjas nupūtė.

Talė spustelėjo jam ranką ir jis nučiuožė šalin, o ji pati patraukė į čiuožyklos vidurį, kuo toliau nuo sklandančios konstrukcijos, laikančios ledą ore. Mergina iškėlė ranką ir laukė, kol kiti nusikaltėliai ją apsups glaudžiu ratu.

– Gertuves, – tyliai paliepė ji, ir grupelėje pasklido šnibždesys.

Metalinės gertuvės sublizgo saulėje, ir Talė išgirdo džerkštelint atsukamus kamščius. Širdis ėmė smarkiau plakti, iš nekantrumo pojūčiai tapo aštresni. Visų nusikaltėlių tatuiruotės sukosi kaip pašėlusios. Talė pamatė, kad Zeinas vis greičiau čiuožia palei čiuožyklos kraštą.

– Pilkite, – tyliai įsakė mergina.

Pasigirdo kliuksėjimas ir ant ledo pasklido degtinės ir gryno spirito bala. Talei pasirodė, kad išgirdo trakštelėjimą – tai ledas skundėsi, kad alkoholis pažemino užšalimo tašką.

Zeinas jau seniai svajojo iškrėsti panašią išdaigą ir net kelissyk išpylė šampano ant ledo, ant kurio čiužinėdavo nusikaltėliai. Bet dabar, veikiamas vaistų, į šią išdaigą žiūrėjo rimtai; jis net atliko nedidelį bandymą savo kambario šaldytuve. Į ledukams šaldyti skirto indo gardelius įpylė vandeniu skirtingai atskiestos degtinės ir įkišo į šaldiklį. Kubeliai, kuriuose buvo tik vanduo, užšalo, o kuriuose buvo daugiau alkoholio, liko pažliugę; kubelis vien tik su degtine visai neužšalo.

Talė pažvelgė į alkoholį, iš lėto sklindantį ant ledo ir tirpdantį pačiūžų bei kritimų pėdsakus. Stadionas dabar buvo matyti taip ryškiai, kad net smarkiau suplakė širdis. Talė regėjo kiekvieną žalių ir geltonų fejerverkų pliūpsnį. Fejerverkams griausmingai pliūptelėjus, pasigirdo grėsmingas skylančio ledo traškesys. Siautulingai skelbdami finalą, fejerverkai sproginėjo vis dažniau.

Duodama ženklą Zeinui, Talė kilstelėjo ranką.

Vaikinas apsuko dar vieną ratą ir visu greičiu ėmė artėti prie būrelio. Talė pamatė, kad susirinkusiuosius apima panika, jie priminė gazelių bandą, tolumoje išvydusią didžiulę katę. Keli nusikaltėliai iš savo gertuvių išlašino paskutinius alkoholio lašus, tada, kad nebūtų demaskuoti, į jas pripylė apelsinų sulčių iš dėžučių.

Įsivaizduodama, kaip sutriks prižiūrėtojai, Talė plačiai nusišypsojo: Mes visi čia stovėjome, kalbėjomės ir nieko nedarėme, net nečiuožėme, kai staiga…

– Atsargiai! – šūktelėjo Zeinas, ir būrelis persiskyrė pusiau, praleisdamas jaunuolį spindinčiomis akimis.

Zeinas nučiuožė į patį būrelio vidurį, pašoko į orą neįtikėtinai aukštai ir, blykčiodamas pačiūžomis, visu svoriu tėškėsi ant ledo.

Kažkas sudžeržgė, tarsi būtų dužęs stiklas, ir vaikinas pradingo, Talė pamatė, kad ledo plyšys didėja, pasigirdo lyg dejonė – šitaip Dūmuose aimanuodavo griūvantys medžiai. Didžiulis ledo luitas atsitrenkė į pakėlėjo atramą, ir Talė šoktelėjo aukštyn, paskui luitas lūžo pusiau, ir mergina užgniaužusi kvapą ėmė kristi žemyn. Akimirksniu kilo panika, pirštinėtos rankos iš visų pusių įsikibo į jos striukę, tada pasigirdo klyksmas, nes čiuožyklos vidurys visai prasmego, o ledo nuolaužos, nusikaltėliai ir zamboniai nuskriejo žemyn į futbolo aikštę. Dešimtys tūkstančių veidų žvelgė į juos apimti siaubo.

Va čia tai burbulinga.

Šuolis

Kurį laiką tvyrojo tyla.

Aplink Talę be garso sukosi ledo gabaliukai, blyksėjo stadiono šviesoje. Vėjas atnešė karo šūksnius, išsiveržusius iš nusikaltėlių gerklių. Minia apačioje nutilusi iš nuostabos spoksojo užvertusi galvas. Talė išskėtė rankas, kad sulėtintų kritimą, ir sugniaužusi pirštus skaičiavo brangias sekundes. Šiame šuolių su tąsiąja striuke ruože visada atrodydavo, kad skrendi.

Staiga merginą pagavo sūkurys, plūstelėjo ryški šviesa ir pasigirdo kurtinamas garsas. Užgulė ausis, o akys užsimerkė nuo akinamai ryškių blyksnių. Talė apstulbo, paskui papurtė galvą ir atsimerkė. Visomis kryptimis lėkė vaivorykštės spalvų ugnies pliūpsniai ir atrodė, kad mergina atsidūrė sprogstančios galaktikos centre. Virš Talės nuaidėjo dar keli sprogimai, pasipylė žiežirbų lietus. Ir tada ji suprato, kas atsitiko…

Tuo metu, kai pro įlūžusį ledą ėmė kristi būrelis nusikaltėlių, kaip tik prasidėjo fejerverkų pasirodymo finalas. Proveržis sutapo su fejerverkais – regis, nusikaltėliai kiek persistengė planuodami.

Viena čirškanti raketa prilipo prie Talės tąsiosios striukės ir bengališkoji ugnis atkakliai ėmė ją deginti, o Talei veidą kuteno šaltos skraidančios žiežirbos. Balansuodama ore Talė sumojavo rankomis, bet žemė artėjo nepaprastai sparčiai, iki jos buvo likusios vos kelios sekundės. Mergina niekaip nepajėgė suvaldyti kritimo, bet staiga pajuto, kaip įsirėžia tąsiosios striukės diržai; žemyn galva neriančią Talę striukė sulaikė vos keli metrai nuo žemės.

Kai striukė timptelėjo Talę aukštyn, ji susisuko į kamuolį, kad nesusižalotų į kokį nors didelį krintantį daiktą. Planuojant šią išdaigą, nerimą kėlė tikimybė susidurti su ledo luitu ar zamboniu. Bet Talė sėkmingai pakilo į orą ir, pasiekusi aukščiausią tašką, išgirdo, kaip apačioje aikteli sutrikusi minia. Žiūrovai suprato, jog atsitiko kažkas negero.

Talė su Zeinu svarstė, gal vertėtų įsibrauti į stadiono švieslentę ir kaip tik šią akimirką joje pranešti, kas vyksta, pamėginti prasiskverbti į miglų pripūstas gražuolių galvas, kol jos tebėra apsvaigusios. Bet tada prižiūrėtojai suprastų, kad šis proveržis buvo iš anksto suplanuotas, o tai sukeltų įvairiausių sunkumų.

Naujieji dūmiečiai vis tiek išgirs apie išdaigą ir bent jau jie supras, ką tai reiškia…

Vaistas veikia. Naujieji Dūmai mieste turi sąjungininkų. Dangus griūva.

Pasikilojusi aukštyn žemyn, Talė nusileido kone aikštės vidury, ant žolės, pilnos ledo gabalų, drebančių zambonių, kikenančių nusikaltėlių ir kelių niekuo dėtų čiuožėjų, iškritusių pro įlūžusį ledą ir, be jokios abejonės, labai apsidžiaugusių, kad čiuožykloje reikalaujama vilkėti tąsiąsias striukes. Mergina ėmė dairytis Zeino ir pamatė, kad jis atsidūrė vartuose, aikštės pakraštyje. Talė pasileido tenai, pakeliui stebėdama, kaip jaučiasi nusikaltėliai. Visų tatuiruotės pulsavo it pašėlusios, po proveržio jos sukiojosi visai ne gražuoliškai. Bet niekas nebuvo sužeistas, neskaitant kelių nubrozdinimų ar apsvilusių plaukų.

– Pavyko, Tale, – bėgant merginai pro šalį, džiūgaudamas tyliai sušuko Faustas ir apstulbęs įsispoksojo į ledo luitą rankoje. Talė nuskuodė toliau.

Zeinas buvo įsipainiojęs į vartų tinklą; jis isteriškai juokėsi. Tai išvydusi Talė pratisai sušuko:

– Įvartiiis!

Lengviau atsidususi sustojo ir ėmė mėgautis pasikeitusio pasaulio burbulingumu. Talei regėjosi, kad vienu žvilgsniu pajėgia aprėpti visus žiūrovus, akinamoje stadiono šviesoje jų veidai buvo labai ryškūs. Dešimt tūkstančių priblokštų ir apstulbusių žmonių spoksojo į merginą.

Talė įsivaizdavo save sakančią kalbą, aiškinančią apie operaciją, smegenų pakitimus, siaubingą buvimo gražuoliu kainą – kad „dailus“ reiškia „besmegenis“, o nerūpestingas gyvenimas – tuščias reikalas. Apstulbusi minia žvelgė į Talę taip, tarsi girdėtų jos mintis.

Talė su Zeinu norėjo pasiųsti ženklą naujiesiems dūmiečiams, bet tai buvo ne vienintelis proveržio tikslas. Jaunuoliai žinojo: po tokio masto išdaigos nusikaltėliai kelias dienas tikrai jausis šauniai, bet ar šis itin burbulingas įvykis sugebės visam laikui pakeisti gražuolių, kurie neišgėrė tablečių, mąstymą? Žvelgdama Faustui į akis Talė tikėjo, kad galbūt pakeis. Ir dabar, matydama minios veidus – naujųjų ir vidutinės trukmės gražuolių, ir net sukriošėlių, vieningai kraipančių galvas, – Talė vylėsi, jog griūvantis dangus pažadino kažką daugiau.

Miestai tikrai pastebėjo šį įvykį. Prižiūrėtojai skubėjo į stadioną su pirmosios pagalbos vaistinėlėmis. Talė dar nebuvo mačiusi tokių supanikavusių vidutinės trukmės gražuolių. Kaip ir minia, jie buvo apstulbę, kad mieste galėjo atsitikti šitokia baisi avarija. Sklandančios kameros, kurios buvo parengtos filmuoti atkrintamąsias varžybas, dabar filmavo panoraminį stadiono vaizdą ir fiksavo sugriovimus. Talė suprato, kad iki vakaro ši išdaiga bus transliuojama visuose pasaulio miestuose.

Mergina giliai įkvėpė. Ji jautėsi taip pat, kaip kadaise, kai dar būdama mažvaikė pirmąkart paleido fejerverką: buvo apstulbusi, kad, paspaudus mažą mygtuką, galima sukelti tokį didelį triukšmą, ir svarstė, ar tik neprisivirė košės. Euforijai blėstant, Talė negalėjo atsikratyti nuojautos, kad kažkas vis tiek sužinos, jog šis proveržis buvo suplanuotas, nors nusikaltėliai labai rūpestingai slėpė planus.

Staiga Talė panoro pajusti Zeino prisilietimą, jo tylią paramą, tad likusį kelią iki vartų nuskuodė tekina. Zeinas šiaip taip išsinarpliojo iš suplėšyto vartų tinklo ir dabar du prižiūrėtojai purškė vaistus vaikinui ant veido. Talė nustūmė juos į šalį ir apsikabino Zeiną.

Visur sukiojosi prižiūrėtojai, tad Talė prabilo gražuolių žargonu:

– Burbulinga, ar ne?

– Labai, – pritarė Zeinas. Vaikinui ant veido nebuvo blykčiojančių tatuiruočių, bet Talė net per storą žieminę striukę jautė, kaip plaka jo širdis.

– Ar nieko nesusilaužei?

– Ne. Tik susimušiau. – Zeinas atsargiai palietė sau skruostą, ant kurio buvo matyti raudonos tinklo paliktų įspaudų žymės. – Regis, įmušėme įvartį.

Talė sukikeno ir kaip įmanydama švelniau pabučiavo jam skruostą, tada pasilenkė vaikinui prie ausies.

– Pavyko. Tikrai pavyko. Vadinasi, galime padaryti bet ką.

– Taip, galime.

– Po šio įvykio naujieji dūmiečiai privalo suprasti, kad vaistas veiksmingas. Jie mums atsiųs daugiau tablečių, tada galėsime imtis darbo.

Vaikinas kiek atsitraukė nuo Talės ir linktelėjo, paskui vėl palinko arčiau, švelniai pabučiavo į ausį ir sušnibždėjo:

– O jei jie šito nepastebėjo, tiesiog turėsime vykti jų ieškoti.

Sužlugdytas vakarėlis

Tą vakarą gausiai liejosi šampanas. Nors Talė su Zeinu buvo prisiekę negerti, jaunuoliai jautė pareigą pakelti tostą už nusikaltėlius, išlikusius gyvus sugriuvus Nefertitės stadionui.

Kiekviena gauja šį vakarėlį repetavo šlifuodama kiekvieną sakinį, kad tik niekas neužsimintų apie ant ledo išpiltą alkoholį ir neimtų girtis puikiai įgyvendintu planu, – visi turėjo čiauškėti tik naujųjų gražuolių, atsigaunančių po burbulingo ir netikėto nukrypimo nuo įprastų taisyklių, žargonu.

Visi kelis kartus pasakojo savąją kritimo istoriją: apie virpantį lūžtantį ledą, nuostabų pojūtį lekiant apsuptiems fejerverkų, apie tąsiąsias striukes, o kai viskas baigėsi – apie sunerimusių sukriošėlių tėvų, kurie matė visais kanalais be paliovos kartojamus reportažus iš įvykio vietos, skambučius. Dauguma nusikaltėlių davė interviu – nekaltai nustebę pasakojo savas istorijas. Žiniasklaidos pranešimai įgavo naujų atspalvių: buvo reikalaujama, kad atsistatydintų miesto architektų taryba, būtų sudarytas naujas atkrintamųjų futbolo varžybų tvarkaraštis ir visiems laikams uždaryta sklandanti čiuožykla (pasekmės, kurių Talė nesitikėjo ir dėl to apmaudavo).

Bet netrukus žiniasklaidos pranešimai pradėjo kartotis – net savas veidas sieniniame ekrane tampa nuobodus, kai pamatai jį penkiasdešimtą kartą, – tad Zeinas išsivedė nusikaltėlius į Denzelio parką kurti laužo.

Ėmę pasakoti savas istorijas, nusikaltėliai vėl buvo burbulingi, laužo šviesoje blyksinčios jų tatuiruotės sukiojosi. Visi kalbėjo gražuolių žargonu, greitakalbe, kad nesuprastų joks slaptas klausytojas, bet Talė jų žodžiuose išgirdo daugiau nei lėkštas nesąmones. Nusikaltėliai kalbėjo taip, kaip ir Talė su Zeinu, – nepamiršdami apie viską girdinčias apyrankes, slaptas mintis išsakydami gražuolių žargonu. Tylus abiejų jaunuolių sąmokslas rado pritarėjų. Žiūrėdama į laužo liepsnas ir klausydamasi ją apsupusių nusikaltėlių, Talė pradėjo tikėti, kad burbulingas jaudulys, kurį sukėlė proveržis, išliks ilgai. Galbūt pavyks ir be tablečių sugalvoti, kaip panaikinti pakitimus smegenyse.

– Paskubėk gerti šampaną, Džiūsna, – paragino Zeinas ir paglostė susimąsčiusiai merginai sprandą. – Girdėjau, kad alkoholis išgaruoja labai greitai.

– Išgaruoja? Kaip siaubinga!

Talė nutaisė rimtą veidą ir pakėlė prieš šviesą savo šampano taurę. Per žinias kas valandą buvo pasakojama apie proveržio tyrimo naujienas. Inžinieriai mėgino išsiaiškinti, kaip dvidešimties centimetrų storio ledas, laikomas pakėlėjų, galėjo įlūžti nuo kelių dešimčių žmonių svorio. Kaltė buvo verčiama fejerverkų sukeltoms smūgio bangoms, stadiono šviesų šilumai, net čiuožėjų, čiuožiančių poromis tarsi koja kojon žengiantys kareiviai, sukeltoms vibracijoms. Bet nė vienas ekspertas neatspėjo, kad tikroji proveržio priežastis išgaravo kaip dūmas.

Talė pakėlė taurę ir susidaužė su Zeinu. Vaikinas išlenkė savo šampaną vienu mauku, tada paėmė iš Talės taurę ir įsipylė jos šampano sau.

– Ačiū, Džiūsna, – padėkojo jis.

– Už ką?

– Kad pasidalijai.

Talė jam žaviai nusišypsojo. Vaikinas, be abejo, turėjo galvoje tabletes, o ne šampaną.

– Nėra už ką. Džiaugiuosi, kad pakako mums abiem.

– Tiesiog burbulingai pasisekė, jog tai suveikė.

Talė linktelėjo. Vaistai nebuvo tobuli, bet pagalvojus, kad jie abu gavo tik po pusę dozės, bandymas tikrai pavyko. Vaistai beveik akimirksniu paveikė Zeiną – per kelias dienas pakeitė jo gražuolišką mąstyseną. Talę tabletė veikė lėčiau ir rytais mergina pabusdavo vis dar apsvaigusi, tad Zeinui tekdavo priminti, kad ji privalo galvoti burbulingai. Bet gerai buvo tai, kad Talės, kitaip nei Zeino, nekamavo tokie siaubingi galvos skausmai.

– Manau, gerai pasielgėme, kad pasidalijome, – tarė Talė ir vėl susidaužė taurėmis.

Ji prisiminė perspėjimą pačiai sau rašytame laiške ir ją nupurtė šaltis, nors prie laužo buvo karšta. Galbūt dviejų tablečių būtų buvę per daug ir, jei Talė būtų išgėrusi abi, jos smegenys jau būtų sunaikintos?

Zeinas prisitraukė ją arčiau.

– Kaip jau sakiau… ačiū.

Vaikinas ją pabučiavo. Ilgai laikė apkabinęs, prispaudęs šiltas lūpas, kurios šaltą naktį maloniai kuteno. Zeino akyse atsispindėjo laužo liepsnos. Nuo kvapą gniaužiančio bučinio ir šampano Talė netikėtai vėl ėmė galvoti kaip gražuolė, laužo apšviesti puotautojai tapo neryškūs. Gal tai ir nebuvo taip jau blogai…

Galiausiai Zeinas ją paleido, atsigręžė į laužą ir sušnibždėjo į ausį:

– Turime kaip nors nusiimti tuos daiktus.

– Ššš, – nutildė jį Talė.

Nors žieminiai drabužiai ir dengė apyrankes, mergina jautė per didelį dėmesį, todėl nenorėjo garsiai svarstyti planų. Kamerą, kuri filmavo vakarėlį kaip reportažo apie sugriuvusią čiuožyklą tęsinį, nusikaltėliai apmėtė akmenimis.

– Jos varo mane iš proto, Tale.

– Nesijaudink. Ką nors sugalvosime. – „Tik nutilk“, – pridūrė mintyse.

Zeinas nuspyrė nukritusią šaką į laužą. Ji užsiliepsnojo, o vaikinas suaimanavo.

– Zeinai?

Vaikinas papurtė galvą ir pirštais suspaudė smilkinius. Talė sunerimo. Jam ir vėl skauda galvą. Kartais Zeino galvos skausmai liaudavosi po kelių akimirkų, o kartais tęsdavosi kelias valandas.

– Ne. Man viskas gerai, – užtikrino vaikinas ir giliai įkvėpė.

– Žinai, gal reikėtų kreiptis į gydytoją? – sušnibždėjo Talė.

– Pamiršk! Gydytojai iš karto pastebėtų, kad pagijau.

Talė pritraukė vaikiną arčiau traškančio laužo ir priglaudė lūpas jam prie ausies.

– Pameni, pasakojau apie Madę ir Azą, Deivido tėvus? Jie gydytojai, chirurgai, bet ilgą laiką nė neįtarė apie pakitimus smegenyse. Tiesiog manė, kad dauguma žmonių yra kvaili. Paprastas gydytojas nieko neįtars.

Zeinas įnirtingai papurtė galvą ir atsigręžęs sušnibždėjo Talei į ausį:

– Nepavyks apgauti netgi paprasto gydytojo, Tale. Naujieji gražuoliai neserga.

Talė nužvelgė laužą ir švytinčius gražuolių veidus. Nusikaltėliai gana dažnai atsidurdavo ligoninėje, bet tik dėl sužalojimų, o ne dėl ligos. Po operacijos sustiprėdavo imuninė sistema ir organai, o dantys niekada nebegesdavo. Nesveikas naujasis gražuolis buvo retenybė, todėl gydytojai tikriausiai atliktų daugybę tyrimų. O jei Zeino galvos skausmai nepraeitų, tyrimų rezultatus greičiausiai perduotų ekspertams.

– Mus jau ir taip seka, – sušnibždėjo Zeinas. – Negalime leisti, kad kas nors lįstų man į galvą. – Jis ir vėl krūptelėjo. Iš skausmo vaikino veidas persikreipė.

– Reikėtų eiti namo, – tyliai pasiūlė Talė.

– Tu pasilik. Aš ir vienas pareisiu į Pulkerio rūmus.

Talė sudejavo ir patraukė vaikiną nuo laužo.

– Liaukis.

Zeinas leidosi vedamas į tamsą. Jaunuoliai apsuko ratą aplink nusikaltėlius. Šėja jiems šūktelėjo, bet Talė pamojo draugei ranka, kad nesikištų, ir paaiškino:

– Per daug šampano.

Šėja užjaučiamai nusišypsojo ir nusigręžė į laužą.

Jaunuoliai nužingsniavo namo. Mėnesienoje blizgėjo įšalusi žemė, pasitraukus nuo laužo šilumos, ėmė kandžioti šaltas vėjas. Naktis buvo graži, bet Talei labiau rūpėjo išsiaiškinti, kas vyksta Zeino galvoje. Ar tai tik nežymus šalutinis vaistų poveikis? O gal įvyko kažkas siaubingo?

– Nesijaudink, Zeinai, – vos girdimai guodė ji. – Ką nors sugalvosime. Arba pabėgsime iš čia, ir dūmiečiai mums padės. Tai Madės vaistai – ji žinos, kas vyksta.

Vaikinas nieko neatsakė, tik svirduliuodamas iš paskos kopė į kalvą.

Kai akiratyje pasirodė Pulkerio rūmai, Zeinas sustabdė Talę.

– Grįžk į vakarėlį. Iš čia aš sėkmingai pareisiu namo.

Jis ištarė tai per garsiai.

Talė apsidairė. Jie buvo vieni – nesimatė nei gražuolių, nei oromobilių.

– Man dėl tavęs neramu, – sušnibždėjo ji.

– Kvaila nerimauti, Džiūsna, – tyliai atšovė Zeinas. – Tai tik galvos skausmas. Toks pat, kaip visada. Gal dėl to, kad buvau gražuoliu ilgiau nei tu? – Jis vargais negalais nusišypsojo. – Tiesiog man reikia daugiau laiko, kad vėl išmokčiau naudotis smegenimis.

– Liaukis. Paguldysiu tave į lovą.

– Ne, grįžk. Nenoriu, kad jie sužinotų apie… tai.

– Nieko jiems nesakysiu, – pašnibždomis ginčijosi Talė. Jaunuoliai niekam nepasakojo apie vaistą, laukė, kol kiti nusikaltėliai taps pakankamai burbulingi, kad sugebėtų laikyti liežuvį už dantų. – Tiesiog paaiškinsiu, kad per daug išgėrei.

– Puiku, bet grįžk į vakarėlį, – tvirtai pareiškė Zeinas. – Privalai padėti jiems būti burbulingiems. Žiūrėk, kad jie neprisigertų ir nepradėtų kalbėti kvailysčių.

Atsigręžusi Talė pažvelgė į laužą, kuris vos matėsi pro apačioje augančius medžius. Kas nors, padauginęs šampano, iš tiesų gali pradėti girtis. Ji vėl pažvelgė į Zeiną.

– Ar tau nieko neatsitiks?

Vaikinas papurtė galvą.

– Jau dabar jaučiuosi geriau.

Talė įkvėpė šalto oro. Bičiulis nė kiek neatrodė geriau.

– Zeinai…

– Klausyk. Nieko man neatsitiks. O jei kas ir atsitiktų, džiaugiuosi, kad mes išgėrėme tabletes.

Bandydama nusiraminti, Talė giliai įkvėpė.

– Ką turi omenyje sakydamas „jei kas ir atsitiktų“?

Zeinas atsiduso.

– Manau, kvailai pasakiau. Man viskas gerai.

– Nerimauju dėl tavęs.

– Tiesiog grįžk į vakarėlį.

Talė tyliai atsiduso. Ginčytis nebuvo prasmės. Ji parodė į šaliką, apvyniotą aplink riešą.

– Gerai. Bet jei pasijusi blogiau, atsiųsk man žinutę.

Zeinas karčiai nusišypsojo.

– Džiaugiuosi, kad iš tų dalykėlių yra bent kokia nauda.

Talė švelniai jį pabučiavo, tada akimis sekė, kaip Zeinas, sunkiai vilkdamas kojas, prieina prie durų ir dingsta pastate.

Vienai keliaujant atgal į vakarėlį, oras atrodė šaltesnis. Talė beveik troško vėl susigrąžinti gražuolišką mąstymą, tik vienai nakčiai, o štai dabar tenka prižiūrėti nusikaltėlius. Pradėjus bendrauti su Zeinu, nuo pat pirmo bučinio gyventi pasidarė sunkiau.

Talė atsiduso. Galbūt taip būna visada?

Akivaizdu, kad Zeinas nė už ką nesikreips į gydytoją. Ar ji pajėgs priversti bičiulį, jei galvos skausmai stiprės? Žinoma, Zeinas teisus: bet kuris pagelbėti galintis gydytojas tikriausiai supras, kas sukėlė šiuos galvos skausmus, ir vaikino mąstymą vėl pavers gražuolišku.

O, kad Krojus nebūtų dingęs. Kiek laiko užtruks, kol naujieji dūmiečiai vėl su ja susisieks? Po proveržio jie turėjo suprasti, kad vaistai veikia. Net jei ten, kur jie slapstosi, žinios netransliuojamos, viso pasaulio bjauruliai turėtų čiauškėti apie įlūžusią čiuožyklą ir apie Talę Jangblad, kuri žvelgė iš jų sieninių ekranų lyg niekuo dėta.

Žinoma, jiedviem su Zeinu reikia kažkaip pabėgti iš miesto. Kaip atsikratyti apyrankių, Talė neturėjo supratimo. Jaunuoliams atrodė, kad lieknėjant pavyks jas nusimauti, bet kiek dar reikės laukti? Talei visai nepatiko tokios lenktynės: ar ji pirmiau suliesės, ar Zeino smegenys sunyks.

O ir bėgti iš miesto Talė norėjo kartu su kitais nusikaltėliais. Bent jau su Perisu ir Šėja. Šįvakar nusikaltėliai labai burbulingi, jei tik Talė pakviestų, jie, ko gero, šoktų ant orlenčių ir spruktų. Bet ar jie bus burbulingi rytoj?

Staiga Talė pasijuto išsekusi. Reikėjo apie daug ką pagalvoti. Ją gulte užgulė rūpesčiai. Mergina troško tiesiog būti nusikaltėle, jaustis saugi tarp draugų, o štai dabar tapo atsakinga už maištą.

– Tavo draugas išgėrė per daug šampano?

Talė sustingo. Žodžiai atsklido iš tamsos ir rėžė ausis tarsi kas nagais brauktų per metalą.

– Ką?

Iš šešėlio išlindo žmogysta, vilkinti žieminiu paltu su gobtuvu; ji be garso žengė per nukritusius lapus. Mėnesiena apšvietė moterį – ji buvo maždaug dešimčia centimetrų aukštesnė už Talę. Aukštesnė net už Zeiną. Veikiausiai – ypatingoji agentė.

Talė pamėgino atsipalaiduoti, nuslėpti jaudulį ir nutaisyti malonų tik ką iškeptos naujosios gražuolės veidą.

– Šėja? Ar tai tu čia mane gąsdini? – piktai paklausė ji.

Žmogysta žengė dar vieną žingsnį į priekį ir sustojo po žibintu.

– Ne, Tale, čia aš.

Moteris nusitraukė gobtuvą.

Tai buvo daktarė Keibl.

Slibinas

– Ar mudvi pažįstamos?

Daktarė Keibl šaltai nusišypsojo.

– Esu tikra, kad mane prisimeni, Tale.

Talė žengė atatupsta ir apsimetė, kad šiek tiek išsigando; išvydęs daktarę Keibl, net nekalčiausias naujasis gražuolis būtų išsigandęs. Mėnesienos apšviestas nuožmus veidas buvo gražus ir sykiu kraupus, tarsi moteris būtų virtusi vilkolakiu.

Talę akimirksniu užplūdo prisiminimai: kaip ji sužinojo apie Ypatingųjų aplinkybių skyrių ir per tą siaubingą pirmąjį susitikimą su daktare Keibl jos kabinete papuolė į spąstus; kaip ji sutiko surasti ir išduoti Šėją. Tokia buvo tapimo gražuole kaina. Kaip daktarė Keibl su ypatingųjų agentų armija atsekė paskui Talę į Dūmus ir iki pamatų sudegino merginos naujuosius namus.

– Taip, – ištarė Talė, – regis, imu prisiminti. Aš jus pažinojau, tiesa?

– Tikrai taip, – atsakė daktarė Keibl, ir jos aštrūs dantys suspindo mėnesienoje. – Bet kur kas svarbiau yra tai, Tale, kad tave pažįstu aš.

Talė prisivertė abejingai nusišypsoti. Daktarė Keibl, be jokios abejonės, prisiminė paskutinįjį jų susitikimą, kai, Talei su Deividu gelbstint dūmiečius, teko trinktelėti daktarei per galvą.

Agentė parodė į juodą šaliką, slepiantį apyrankę, pakištą po pirštine ir žieminio palto rankove.

– Įdomiai ryši šaliką.

– Negi jūs visiškai nesekate madų? Dabar visi taip nešioja.

– Bet manau, kad šią madą pradėjai tu. Tu visada krėsdavai išdaigas.

Talė gražuoliškai nusišypsojo.

– Tikriausiai. Būdama bjaurulė krėsdavau visokiausias išdaigas.

– Bet ne tokias, kokią iškrėtei šiandien.

– Ak, jūs matėte žinias? Ar tai ne siaubinga? Ledas nei iš šio, nei iš to prasmego po mūsų kojomis!

– Tikrai… nei iš šio, nei iš to. – Daktarė Keibl prisimerkė. – Turiu prisipažinti, kad iš pradžių mane apkvailinai. Sklandanti čiuožykla – pati tikriausia architektūrinė kvailystė, skirta linksminti naujuosius gražuolius. Tik ir lauk nelaimės. Bet paskui pagalvojau apie nelaimės laiką – stadionas pilnas žiūrovų, šimtai parengtų kamerų.

Talė sumirksėjo ir gūžtelėjo pečiais.

– Spėju, kad čia kalti fejerverkai. Juos jautėm net per ledą. Ir kam šovė tokia kvaila mintis?

Daktarė Keibl linktelėjo.

– Beveik galima patikėti, kad tai nelaimingas atsitikimas. Bet tada per žinias pamačiau tave, Tale. Išplėstas akis, nekaltą veidą, tavo burbulingą pasakėlę. – Viršutinė daktarės Keibl lūpa persikreipė, bet tai nebuvo šypsena. – Ir supratau, kad tu vis dar kreti išdaigas.

Talei tarsi kas būtų trenkęs į pilvą. Panašiai ji jausdavosi būdama bjaurulė – tai bylodavo, kad ji įkliuvo. Mergina stengėsi neišsiduoti ir pamėgino suvaidinti nustebusią.

– Aš?

– Taip, Tale, tu. Kažkokiu būdu tai padarei tu.

Varstoma įdėmaus daktarės Keibl žvilgsnio, Talė įsivaizdavo, kaip ją nutempia į Ypatingųjų aplinkybių skyriaus gelmes, neutralizuoja vaistą ir vėl ištrina atmintį. O galbūt šįkart net nesivargins jos grąžinti į Naujųjų Gražuolių Miestą? Talė pamėgino nuryti seilę, bet burna buvo tarsi prikimšta vatos.

– Kurgi ne. Dėl visko visuomet kalta aš, – išsunkė ji.

Daktarė Keibl žengė arčiau. Talė prisivertė likti vietoje, nors visas kūnas klykte klykė: „Bėk!“ Moteris žvelgė į ją šaltai, tarsi tyrinėtų ant stalo prapjautą mėginį.

– Išties tikiuosi, kad kalta esi tu.

Talė suraukė kaktą.

– Tikitės?

– Pakalbėkime atvirai, Tale Jangblad. Man jau atsibodo tavo gražuoliška vaidyba. Neketinu gabenti tavęs į savo požemį.

– Ne?

– Nejau manai, kad man rūpi, kai kažkas Naujųjų Gražuolių Mieste sugriūva?

– Hm… na taip, turėtų rūpėti.

Daktarė Keibl prunkštelėjo.

– Įrengimų priežiūra – ne mano sritis. Ypatingųjų aplinkybių skyrių domina tik išorinė grėsmė. Miestas gali pats savimi pasirūpinti, Tale. Yra tokia gausybė apsaugos priemonių, kad net neverta nuogąstauti. Kaip manai, kodėl čiuožykloje privalu vilkėti tąsiąsias striukes?

Talė sumirksėjo. Jai ir į galvą neatėjo pasidomėti, kodėl reikalingos striukės; Naujųjų Gražuolių Mieste visada buvo perdėtai rūpinamasi saugumu, kitaip naujieji gražuoliai kaipmat nusisuktų sprandus. Mergina gūžtelėjo pečiais.

– Na, jei nustotų veikę pakėlėjai. Pavyzdžiui, sutrikus elektros tiekimui.

Keibl šaižiai nusijuokė.

– Jau šimtą penkiasdešimt metų elektros tiekimas nebuvo sutrikęs. – Ji papurtė galvą ir kalbėjo toliau: – Griauk ką tik nori, Tale. Tavo menkos išdaigos man visai nerūpi… mane domina tik tai, ką jos pasako apie tave.

Moteris vėl įsmeigė skvarbų žvilgsnį į Talę, ir mergina vos susivaldė nedėjusi į padus. Ar tik daktarė Keibl nemėgina priversti jos prisipažinti, ką padarė nusikaltėliai? Tikriausiai Talė per daug išplepėjo. Bet kažkas šaltame daktarės Keibl žvilgsnyje, šaižiame balse, plėšrūniškuose judesiuose, visame kame neleido merginai elgtis kaip gražuolei. Bet kuris tikras gražuolis jau būtų virtęs šlapia bala ir klykdamas pabėgęs.

Antra vertus, jei Ypatingųjų aplinkybių skyrius iš tiesų būtų norėjęs priversti Talę prisipažinti dėl išdaigų, jis nebūtų varginęsis pokalbiais.

– Tai kodėl jūs čia? – susitvardžiusi paklausė Talė įprastu balsu.

– Mane visada žavėjo tavo išlikimo instinktas, Tale. Kai buvo būtina, tapai gera išdavike.

– Hm… ačiū.

Keibl linktelėjo.

– O dabar paaiškėjo, kad turi daugiau smegenų, nei aš maniau. Tu labai gerai priešiniesi kondicionavimui.

– Kondicionavimui. Tai štai kaip jūs tai vadinate, – supyko Talė. – Lyg būtų kalbama apie plaukų stiprinimą, tiesa?

– Nuostabu. – Daktarė Keibl vėl palinko arčiau ir įdėmiai pažvelgė į merginą, tarsi būtų ketinusi žvilgsniu pragręžti jai smegenis. – Tu vis dar esi išdaigas krečianti bjaurulė, tiesa? Labai įspūdinga. Manau, galėtum mums pasitarnauti.

Talei tarytum užsiliepsnojo galva – ją apėmė pyktis.

– Hm, tarsi jau dabar manimi nesinaudojate.

– Vadinasi, prisimeni. Puiku. – Nuožmiai gražios, abejingos ir blausios moters akys staiga suspindo iš pasitenkinimo. – Žinau, kad tas patyrimas nemalonus, Tale. Bet jis buvo būtinas. Mums reikėjo susigrąžinti savo vaikus iš Dūmų, ir tik tu galėjai mums padėti. Todėl atsiprašau.

– Atsiprašote? – pasišiaušė Talė. – Už tai, kad šantažuodama privertėte išduoti draugus, sunaikinote Dūmus ir nužudėte Deivido tėvą? – Jos veidą perkreipė pasidygėjimo grimasa. – Nemanau, kad galėsite manimi pasinaudoti, daktare Keibl. Aš jums jau padariau pakankamai paslaugų.

Moteris nusišypsojo.

– Sutinku. Tad atėjo metas man padaryti paslaugą tau. Noriu tau pasiūlyti kai ką labai burbulingo.

Šis žodis, ištartas siaurų nuožmių Keibl lūpų, prajuokino Talę.

– Ką jūs išmanote apie burbulingumą!

– Nustebsi sužinojusi. Mes Ypatingųjų aplinkybių skyriuje apie pojūčius žinome viską, ypač apie tuos, kuriuos tu ir tavo vadinamieji nusikaltėliai norite patirti. Galiu tau parūpinti, Tale. Tikrų pojūčių. Ne tik pabėgimą iš gražuoliško apsvaigimo, bet ir kai ką daug geresnio.

– Apie ką jūs kalbate?

– Ar pameni, kaip skraidydavai orlente, Tale? – Neišraiškingos daktarės Keibl akys sužaižaravo. – Tą pojūtį – kad esi gyva? Taip, mes galime paversti žmones gražiais viduje – tuščiais, tingiais ir lėkštais, bet taip pat galime juos padaryti ir burbulingais, kaip tu sakai. Energingesniais, nei kada nors jauteisi būdama bjaurulė, gyvybingesniais, nei auką medžiojantis vilkas, burbulingesniais net už senovės rūdžių karius, žudžiusius vienas kitą dėl dykumos lopinėlio, kuriame gausu naftos. Tavo pojūčiai gali tapti aštresni, kūnas greitesnis už bet kurio sportininko, raumenys tokie pat stiprūs kaip galiūno.

Šaižus moters balsas nutilo, ir staiga Talė aiškiai išgirdo nakties garsus: lašant ledo varveklius, girgždant vėjyje medžius, apačioje spragsintį laužą, laidantį spiečius žiežirbų. Mergina puikiai girdėjo besilinksminančius nusikaltėlius, triukšmingai pasakojančius apie dienos žygdarbius, besiginčijančius, kuris aukščiau kilojosi su tąsiąja striuke ir kas skaudžiausiai nusileido ant žemės. Nuo Keibl žodžių pasaulis tapo aštriabriaunis tarsi sudaužytas krištolas.

– Galėtum matyti pasaulį taip, kaip matau jį aš, Tale.

– Siūlote man… darbą? Ypatingosios agentės?

– Ne darbą. Siūlau tapti visiškai kita būtybe. – Daktarė Keibl kiekvieną žodį ištarė pabrėžtinai aiškiai. – Galėtum tapti viena iš mūsų.

Talė ėmė sunkiai alsuoti, pajuto tvinksnius visame kūne, tarsi pati mintis jau būtų pradėjusi ją keisti. Mergina iššiepė dantis.

– Manote, kad sutikčiau jums dirbti?

– Pagalvok apie alternatyvą, Tale. Ar nori visą gyvenimą ieškoti pigių džiaugsmų ir tik kelias akimirkas būti išties pabudusi? Niekada neturėti visiškai aiškaus proto? Arba galėtum tapti labai puikia ypatingąja agente. Tai, kad pati viena nukeliavai į Dūmus, buvo labai įspūdinga; su tavimi visada siejau dideles viltis. O dabar, kai pamačiau, jog net po operacijos kreti išdaigas, – daktarė Keibl palingavo galvą, – supratau, kad esi talentas. Prisijunk prie mūsų.

Staiga Talei dingtelėjo viena mintis.

– O kokia jūs buvote bjaurulė?

– Puikus klausimas, Tale. – Moteris nusijuokė – tarytum šuo amtelėjo. – Juk tu ir pati žinai atsakymą, tiesa?

– Krėtėte išdaigas?

Keibl linktelėjo.

– Buvau tokia pati, kaip tu. Visi mes tokie buvome. Keliaudavome į griuvėsius, stengdavomės pabėgti kuo toliau, mus tekdavo grąžinti. Dėl to mažieji bjauruliai ir krečia išdaigas – kad išsiaiškintų, kuris sumaniausias. Kad sužinotų, kuriam pavyks ištrūkti iš narvo. Dėl to ir tu, Tale, maištauji – kad galiausiai taptum ypatingąja agente.

Talė užsimerkė – moteris sakė tiesą. Ji prisiminė, kaip bjauruliams būdavo lengva apkvailinti bendrabučio prižiūrėtojus, kaip visi visada rasdavo būdų apeiti taisykles. Mergina giliai įkvėpė.

– Bet kodėl?

– Todėl, kad kažkas privalo žiūrėti tvarkos, Tale.

– Ne tą turiu galvoje. Noriu sužinoti, kodėl taip elgiatės su gražuoliais? Kodėl keičiate jų smegenis?

– Viešpatie, Tale, nejau neaišku? – Daktarė Keibl nusivylusi palingavo galvą. – Ko dabar moko mokykloje?

– Kad rūdžiai vos nesunaikino pasaulio, – išpyškino Talė.

– Štai ir atsakymas.

– Bet mes esame už juos geresni, neliečiame laukinės gamtos, neeksploatuojame atvirų kasyklų ir nedeginame naftos. Mes nekariaujame… – Talei viskas staiga ėmė aiškėti ir ji nutilo.

Daktarė Keibl pritariamai linktelėjo.

– Tale, operacija mums leidžia kontroliuoti. Žmonės be priežiūros yra tarsi maras. Jie be paliovos dauginasi, suvartoja visus išteklius, sunaikina viską, prie ko prisiliečia. Jei nebūtų operacijos, žmonės būtinai vėl taptų rūdžiais.

– Tik ne Dūmuose.

– Prisimink, Tale. Dūmiečiai iškirto mišką, maistui žudė gyvulius. Kai mes atvykome, jie kūreno medžius.

– Ne tiek ir daug, – ne visai tvirtai paprieštaravo Talė.

– O jei būtų milijonai dūmiečių? Neilgai trukus – milijardai? Už save aprūpinančių miestų ribų žmonija yra liga, vėžys, graužiantis pasaulio kūną. Bet mes… – Keibl paglostė Talei skruostą. Žiemos oras buvo šaltas, bet moters pirštai – neįprastai karšti. – Ypatingųjų aplinkybių skyrius… mes esame vaistai.

Talė papurtė galvą ir svirduliuodama pasitraukė nuo daktarės Keibl.

– Nė negalvokite.

– Bet tu visada to norėjai.

– Klystate! – suriko mergina. – Visada norėjau vien tik būti graži. O jūs nuolat man trukdote!

Merginos riksmas nustebino abi, tad įsivyravo tyla. Paskutinieji Talės žodžiai nuaidėjo net parke.

Apačioje besilinksminantieji nuščiuvo. Matyt, visi spėliojo, kas ten ant kalvos tarp medžių laido gerklę.

Pirmoji atitoko daktarė Keibl ir tyliai atsiduso.

– Viešpatie, Tale. Atsipalaiduok. Nėra jokio reikalo rėkti. Jei nenori to, ką siūlau, keliauk pas bičiulius. Gali netrukdoma tapti pasipūtusia vidutinės trukmės gražuole. Netrukus burbulingumas nelabai rūpės; o tada pamirši ir šį mūsų pokalbį.

Talė atrėmė nuožmų moters žvilgsnį. Jai kilo noras spjaute išspjauti į veidą, kad yra vaistas. Talės protas nesunyks nei rytoj, nei po penkiasdešimties metų; ji nepamirš kas esanti. Ir jai nereikia Ypatingųjų aplinkybių skyriaus, kad jaustųsi gyva.

Nuo riksmo vis dar gėlė gerklę, bet Talė dusliai atšovė:

– Niekada.

– Tavęs tik prašau apie tai pagalvoti. Neskubėk nuspręsti. Tiesiog prisimink, ką jautei krisdama pro įlūžusį ledą. Tokį jausmą gali patirti kiekvieną sekundę. – Daktarė Keibl atsainiai numojo ranka. – Ir jei tau rūpi, galėčiau netgi rasti vietą tavo draugui Zeinui. Jau kurį laiką jį seku. Kažkada vaikinas man padėjo.

Talės kūnu perbėgo šiurpas ir ji papurtė galvą.

– Ne.

Daktarė Keibl linktelėjo.

– Taip. Zeinas labai noriai pasakojo apie Deividą ir Dūmus. Anuomet, kai pabūgo ir nepabėgo.

Moteris apsigręžė ir dingo tarp medžių.

Nutrūkę santykiai

Talė nusvirduliavo pas besilinksminančius bičiulius.

Laužas įsiliepsnojo ir dėl karščio visi pasitraukė nuo jo toliau. Kažkas užsakė pramoninio dydžio durpių briketų; jie buvo tokie dideli, kad prilygo nusikaltėliams skiriamų angliavandenių mėnesio normai. Ant laužo buvo užmesta parke prikritusių medžių šakų, ir tas šnypštimas Talei priminė Dūmuose kūrenamus laužus, ant kurių būdavo gaminamas valgis; kai tik ką nupjautų medžių syvai užvirdavo, imdavo veržtis keistas garas – tarsi kalbėtų piktosios miško dvasios.

Talė pažvelgė į dūmų stulpą, grėsmingai kylantį į juodą dangų. Taip atsirado Dūmų pavadinimas. Kaip sakė daktarė Keibl, dūmiečiai kūreno gyvus iš žemės išrautus medžius. Žmonės jau tūkstančius metų krėtė šią išdaigą; prieš kelis šimtmečius jie į orą išmetė tiek angliavandenių, kad galėjo visam laikui sujaukti klimatą. Tik kai kažkas užleido naftą transformuojančias bakterijas, rūdžių civilizacija žlugo ir planeta buvo išgelbėta.

O dabar, būdami itin burbulingi, nusikaltėliai nevalingai žengė ta pačia kryptimi. Prie šilto, linksmo laužo Talė staiga pasijuto dar nesmagiau.

Ji klausėsi aplink skambančių balsų – gyrimųsi, kas toliau nuskriejo į futbolo aikštę, ginčų, kas davė geresnį interviu žiniasklaidai. Po slegiančio pokalbio su daktare Keibl Talės pojūčiai tapo aštresni; ji girdėjo kiekvieną garsą, kiekvieną pokalbį. Staiga visos nusikaltėlių kalbos jai pasirodė kvailos, bičiuliai be paliovos kartojo pasakojimus apie savo menkas pergales. Visiškai taip pat kaip gražuoliai.

– Džiūsna?

Nusigręžusi nuo laužo Talė pamatė, kad greta jos atsisėdo Šėja.

– Kaip jaučiasi Zeinas? – Šėja išplėtė akis ir pasilenkusi pažvelgė į draugę. – Tale-va, atrodai…

Jai nebuvo būtina užbaigti sakinio, Talė viską perskaitė iš Šėjos akių: ji atrodo siaubingai. Tai bent naujiena. Talė pavargusi nusišypsojo. Žinoma, tai gijimo pasekmė. Galbūt ji vis dar atrodo žavi – kaulų struktūra tobula, oda nepriekaištinga, bet veidas išduoda vidinį sąmyšį. Dabar, kai Talė galvoja ne gražuoliškai, ji jau nebus graži nuolatos. Pyktis, baimė ir nerimas gražiu nedaro.

Šėja atsirėmė į Talę ir ją apkabino.

– Kodėl tokia liūdna, Džiūsna? Papasakok.

– Tiesiog šiaip. – Talė nužvelgė nesiliaujančius girtis nusikaltėlius. – Viskas kažkaip…

– Maniau, šiandien viskas kuo puikiausiai pavyko, – kiek tyliau ištarė Šėja.

– Žinoma. Tobulai.

– Kol Zeinas neišgėrė per daug šampano. Juk tai dėl to, tiesa?

Talė tik numykė. Ji nenorėjo meluoti Šėjai. Kada nors papasakos draugei apie vaistą ir sykiu paaiškins, kodėl Zeinui skauda galvą.

Šėja atsiduso ir stipriau apkabino draugę. Kurį laiką abi tylėjo, paskui Šėja paklausė:

– Džiūsna, kas jums abiem nutiko ten, viršuje?

– Kur?

– Na, žinai, kai įlipote į retransliacijos bokštą. Tai jus kažkaip pakeitė.

Talė ėmė žaisti su apie riešą apvyniotu šaliku. Kaip būtų gerai, jei ji galėtų draugei išsipasakoti. Bet dalytis žinia apie vaistą saugiai nepasitraukus iš miesto būtų per daug rizikinga.

– Nežinau, ką tau atsakyti, Žvaire. Ten, viršuje, buvo tikrai burbulinga. Mačiau visą salą, bet kurią akimirką galėjau nukristi žemyn. Net žūti. Tai kažkaip pakeičia žmogų.

– Žinau, – sušnibždėjo Šėja.

– Ką žinai?

– Koks apima jausmas. Buvau užlipusi į bokštą. Mudu su Faustu sugalvojome, kaip įsibrauti į elektroninių sergėtojų programą, ir vakar naktį aš nusprendžiau pamėginti. Kad būčiau burbulinga prieš proveržį.

– Tikrai? – Talė įsispitrėjo į draugę. Laužo šviesoje Šėjos akys spindėjo iš pasididžiavimo, žybčiojo įstatyti brangakmeniai. Visi nusikaltėliai keičiasi, bet jeigu Šėja įsibrovė į elektroninių sergėtojų programą ir įlipo į Valentino bokštą, vadinasi, ji visus gerokai aplenkė. – Puiku. Ir tu lipai naktį?

– Tik naktį ir galėjau patekti, nes judu su Zeinu viską sugadinote. Faustas patarė apsivilkti tąsiąją striukę, bet aš norėjau įlipti taip, kaip tu. Galėjau nukristi – užsimušti, kaip tu sakai. Net susižeidžiau į kabelį. – Draugė šypsodamasi parodė raudoną žymę, besidriekiančią per visą delną, bet paskui nutilo ir jos kaktoje susimetė negražuoliškos raukšlės. – Tačiau kažin kodėl nusivyliau.

– Kodėl?

– Nepasikeičiau taip, kaip tikėjausi.

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Na, visi mes skirtingi…

– Sutinku, – tyliai pritarė Šėja. – Tačiau man kyla klausimas… juk jūs pasikeitėte ne tik todėl, kad įlipote į bokštą, tiesa? Tądien dar kažkas įvyko, Džiūsna. Anksčiau niekada nebūdavai viena su Zeinu, bet nuo to laiko judu įkūrėte slaptą klubą, šaipotės iš savo juokelių ir be paliovos šnibždatės. Dabar niekur neinate vienas be kito.

– Žvaire… – Talė atsiduso. – Atleisk, kad mes susiporavome. Bet, žinai, tai mano pirma aistringa meilė tapus gražuole.

Šėja įsistebeilijo į laužą.

– Iš pradžių ir aš taip maniau. Bet tai kur kas daugiau, Tale. Jūs abu labai skiriatės nuo mūsų. – Mergina pakėlė balsą. – Zeiną kamuoja keisti galvos skausmai, nors jis mėgina tai slėpti, o visai neseniai tu rėkei, tiesa?

Talė pasimuistė.

– Kas jus tądien pakeitė?

– Ššš, – ėmė tildyti draugę Talė ir parodė į riešą.

– Netildyk manęs! Atsakyk.

Talė nervingai apsidairė. Laužas garsiai šnypštė, nes į jį buvo primesta nukritusių šakų, o dauguma nusikaltėlių jau buvo apgirtę ir dainavo dainas. Niekas neišgirdo Šėjos žodžių, bet Talė ant riešo jautė kietą metalinę apyrankę, kuri turėjo ausis.

– Negaliu pasakoti, Žvaire.

– Gali. – Laužo liepsnos apšviestas Šėjos veidas tarsi persimainė, tapo piktas, gražuoliškas švelnumas išnyko. – Supranti, Tale, kai buvau įlipusi į bokštą ir žvelgdama žemyn spėliojau, ar nežūsiu, kai ką prisiminiau. Paskui, lūžus ledui, šokčiodama aukštyn žemyn virš futbolo aikštės, prisiminiau dar šį tą. Atmintin grįžo daugelis dalykų iš bjaurulių laikų. Argi ne puiku?

Talė pasistengė išvengti griežto draugės žvilgsnio.

– Taip, žinoma.

– Džiaugiuosi, kad pritari. Ir štai ką prisiminiau: per tave, Tale, esu šiame mieste. O mano istorijos visos netikros. Juk iš tiesų tu atsekei paskui mane į Dūmus vien dėl to, kad mane išduotum, teisybė?

Talė vėl pajuto smūgį į paširdžius, tokį patį, kaip ir išvydusi tarp medžių daktarę Keibl. Ji pasijuto užklupta. Nuo tada, kai prarijo tabletę, širdies kertelėje jautė, kad tokia akimirka vieną dieną ateis ir Šėja prisimins, kas atsitiko kadaise, kai jos buvo bjaurulės. Bet nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai.

– Taip, sekiau paskui tave, kad pargabenčiau čia. Dėl to, kas nutiko Dūmams, kalta aš. Mane susekė ypatingieji agentai.

– Teisingai, tu mus išdavei. Žinoma, po to, kai pagrobei iš manęs Deividą. – Šėja karčiai nusijuokė. – Man labai nesmagu kalbėti apie Deividą, bet kas žino, ar rytoj jį vis dar prisiminsiu. Tad nutariau prabilti apie tai, kol esu burbulinga.

Talė atsigręžė į draugę.

– Tu viską prisiminsi.

Šėja gūžtelėjo pečiais.

– Galbūt. Bet tokios išdaigos kaip šiandienė pasitaiko nedažnai. Tad rytoj ir vėl užsimiršim.

Talė giliai įkvėpė oro, kvepiančio medžio dūmais, degančiomis durpėmis, pušų spygliais ir išpiltu šampanu. Laužo liepsnos šviesoje viskas buvo matyti ryškiai tarsi dieną, net jos pirštų galiukų rievelės. Ji nežinojo, ką sakyti.

– Pažvelk į mane, – paliepė Šėja. Jos blyksinti tatuiruotė įnirtingai sukosi, gyvačių ratilai susiliejo tarsi dviračio stipinai. – Papasakok, kas tau nutiko tą dieną. Padėk man išlikti burbulingai. Esi man skolinga.

Talė svarstė. Jiedu su Zeinu buvo vienas kitam pažadėję niekam apie tai nepasakoti – kol kas nepasakoti. Bet nė vienas nenumanė, kaip toli pažengė Šėja – o ji buvo burbulinga tiek, kad savarankiškai įkopė į bokštą ir galiausiai prisiminė, kas vyko bjaurulių laikais. Galbūt draugė pajėgtų išsaugoti paslaptį, o išgirdusi apie vaistą bent jau turėtų viltį? Tai vienintelė galimybė Talei atitaisyti klaidą.

Be to, Šėja teisi. Talė jai skolinga.

– Gerai. Tądien dar kai kas įvyko.

Šėja linktelėjo.

– Taip ir maniau. Kas?

Talė parodė į Šėjos šaliką; draugės kartu nutraukė jį Šėjai nuo kaklo ir tvirtai apvyniojo merginai riešą – uždengė apyrankę dar vienu sluoksniu. Giliai įkvėpusi, Talė sušnibždėjo kaip įmanydama tyliau:

– Mes radome vaistą.

Šėja prisimerkė.

– Tai dėl to badauji, tiesa?

– Ne. Nors badavimas padeda. Alkis, kava, išdaigų krėtimas – visa tai Zeinas daro jau kelis mėnesius. Bet tikras vaistas yra… paprastesnis.

– Ką reikia daryti? Aš irgi noriu.

– Tu negali.

– Po velnių, Tale! – Šėja sužaibavo akimis. – Jei gali tu, vadinasi, galiu ir aš.

Talė papurtė galvą.

– Tai tabletė.

– Tabletė? Kaip vitaminai?

– Ne, ji ypatinga. Ją man atnešė Krojus, aną vakarą, per puotą Valentino rūmuose. Pamėgink prisiminti, Šėja. Prieš mudviem grįžtant į miestą, Madė surado būdą, kaip atlikti atbulinę operaciją. Tu padėjai man parašyti laišką, pameni?

Kurį laiką Šėja buvo sutrikusi, paskui suraukė kaktą.

– Kai jau buvau gražuolė.

– Teisingai. Kai tave išgelbėjome ir slėpėme griuvėsiuose.

– Keista, kad tas dienas sunkiau prisiminti nei laikus, kai buvau bjaurulė. – Šėja palingavo galvą.

– Taigi, Madė surado vaistą. Bet jis buvo neišbandytas, pavojingas. Ji tau nedavė tabletės, nes tu atsisakei. Norėjai likti gražuolė. Tad aš pasisiūliau ją išbandyti. Dėl to esu čia.

– Ir Krojus tau ją atnešė prieš mėnesį?

Talė linktelėjo ir paėmė draugę už rankos.

– Ir ji veiksminga. Tu jau pastebėjai, kaip tabletė pakeitė mane ir Zeiną. Dėl to mes nuolat esame burbulingi. O kai iš čia ištrūksime, galėsi… – išvydusi Šėjos veidą, Talė nutilo. – Kas atsitiko?

– Jūs abu su Zeinu išgėrėte tablečių?

– Taip, – prisipažino Talė. – Buvo dvi tabletės, ir mes jas pasidalijome. Viena bijojau gerti.

Šėja nusisuko į laužą ir ištraukė ranką.

– Negaliu patikėti, Tale.

– Ką?

Šėja staigiai atsigręžė į draugę.

– Kodėl su juo? Kodėl nepaprašei manęs?

– Bet aš…

– O dar vadiniesi mano drauge, Tale. Dėl tavęs padariau viską. Tai aš tau papasakojau apie Dūmus. Tai aš supažindinau tave su Deividu. O kai atvykai į Naujųjų Gražuolių Miestą, padėjau tapti nusikaltėlių gaujos nare. Negi tau nė į galvą neatėjo, kad vaistais turėtum pasidalyti su manimi? Juk per tave dabar esu tokia!

Talė papurtė galvą.

– Nebuvo kada… aš net…

– Žinoma, neturėjai laiko, – piktai įgėlė Šėja. – Su Zeinu susipažinai visai neseniai, bet jis – nusikaltėlių lyderis, todėl jį „pakabinti“ tau buvo lyg išdaiga. Kaip ir Deividą Dūmuose. Dėl to ir pasidalijai vaistais su Zeinu.

– Visai ne! – sušuko Talė.

– Taip, Tale. Tu visada taip elgiesi. Jokie vaistai tavęs nepakeis – tu visada išduodi draugus. Tau net nereikėjo operacijos, kad taptum savanaude, lėkšta ir savimyla. Tu tokia jau buvai.

Talė žiojosi atsakyti, bet gerklėje įstrigo kažkoks siaubingas gumulas ir neleido ištarti nė žodžio. Tada ji pastebėjo, kad visi nuščiuvo, ir suvokė, jog Šėja garsiai rėkė. Nusikaltėliai nustebę žiūrėjo į drauges, tylą trikdė tik laužo šnypštimas. Gražuoliai nesibara. Jie beveik nesiginčija ir tikrai niekada nerėkia vienas ant kito per vakarėlį. Toks koktus elgesys būdingas tik bjauruliams.

Talė pažvelgė į savo riešą – ar pakeltas Šėjos balsas neprasiskverbė pro audeklo ir plastiko sluoksnius? Jei taip, viskas baigsis šįvakar.

Šėja pasitraukė į šoną ir piktai sušvokštė:

– Rytoj galbūt vėl būsiu įprasta gražuolė, Tale. Bet viską prisiminsiu, prisiekiu. Kad ir kokius malonius žodžius tau sakyčiau, patikėk, nesu tavo draugė.

Ji apsigręžė ir, traškindama sušalusias šakas, nužingsniavo į parką.

Talė pažvelgė į nusikaltėlius. Mėnesienoje ryškiai žibėjo šampano taurės, jose atsispindėjo laužo liepsnos. Visiems spoksant, Talė pasijuto vieniša ir pažeidžiama. Bet, praslinkus kelioms siaubingoms tylos minutėms, nusikaltėliai nusigręžė ir vėl pradėjo pasakoti istorijas apie proveržį.

Talei sukosi galva. Šėja taip stulbinamai pasikeitė. Draugei net neprireikė tabletės. Kelios tikro pykčio minutės – ir lėkšta gražuolė virto laukiniu žvėrim… Čia kažkas ne taip.

Staiga Talė prisiminė paskutiniuosius daktarės Keibl žodžius apie tai, kad Zeinas padėjo Ypatingųjų aplinkybių skyriui. Draugams pabėgus, vaikiną tikriausiai nuvežė pas daktarę Keibl, jai jis ir papasakojo viską, ką žinojo apie Dūmus ir paslaptingąjį Deividą, bjaurulių vedlį. Galbūt Zeinas gėdijosi, kad nepabėgo, ir jautė kaltę, jog daktarei Keibl išdavė savo draugus, ir kaip tik dėl to visus šiuos mėnesius buvo burbulingas?

Žinoma, Talė taip pat turi paslapčių, dėl kurių jaučia kaltę. Tad ir ji yra burbulinga, niekaip negali pritapti, niekada nežino, ko nori, kad ir kiek šampano išgertų. Jos viduje tūnojo senos bjaurios emocijos, pasirengusios ją pakeisti.

Šėja taip pat pasikeitė, bet ne kankinama kaltės, o dėl slepiamo pykčio. Po gražuolės šypsena slėpėsi prisiminimai apie išdavystes, dėl kurių ji prarado Deividą, Dūmus ir galiausiai laisvę. Tereikėjo įlipti į bokštą ir iškristi pro įlūžusį ledą, kad būtų pašalintas atminties blokavimas ir slepiamas pyktis išsiveržtų lauk. Dabar ji neapkenčia Talės.

Galbūt Šėjai visai nereikia tablečių – gal užtenka senų prisiminimų iš bjaurulių laikų? Galbūt dėl Talės Jangblad siaubingo poelgio Šėja pati ras būdą pagyti?

Lietus

Talė pabudo nuo bjauruliškų minčių.

Tokį rytą ji vadindavo burbulingu – pilka šviesa kažkodėl buvo ryški, blizgi ir rėžė akis. Šalti lietaus lašai tarsi nekantrūs pirštai piktai barbeno į langą.

Bet Talei lietus nekliudė. Jis suliejo miesto bokštus ir parkus ir vaizdas už lango virto pilkai žaliomis dėmėmis. Iš kitų rūmų ant šlapios žemės krito šviesos atspindžių aureolės.

Liūtis prasidėjo vėlai vakare, kai vyko vakarėlis, ir galiausiai užgesino nusikaltėlių laužą, tarsi daktarė Keibl, siekdama paskandinti jų šventę, būtų pasitelkusi dangaus jėgas. Talė su Zeinu jau dvi dienas buvo įstrigę Pulkerio rūmuose; dėl išmaniųjų sienų jaunuoliai negalėjo laisvai kalbėtis. Talei net nebuvo progos papasakoti Zeinui apie staigų Šėjos prisiminimų protrūkį ir susitikimą miškelyje su daktare Keibl. Talė visai netroško atskleisti, ką prisipažino Šėjai ar ką daktarė Keibl papasakojo apie Zeino praeitį.

Šįryt Talę vėl užgriuvo žinučių lavina, bet ji neturėjo jėgų skaityti kvietimų susitikti su norinčiaisiais tapti nusikaltėliais. Dėl sugriuvusio stadiono ir dvi dienas žiniasklaidoje skelbiamų naujienų nusikaltėliai tapo populiariausia gauja mieste, bet naujų narių jiems visiškai nereikėjo. Jie tetroško išlikti burbulingi. Vis dėlto Talė nerimavo, kad dėl tris dienas pliaupiančio lietaus savo kambariuose įstrigę nusikaltėliai vėl taps tuščiagalviais gražuoliais.

Zeinas jau buvo pabudęs; jis gurkšnojo kavą, išsiblaškęs pirštu sukiojo apyrankę ir žiūrėjo pro langą. Kai Talė sukrutėjo, vaikinas dirstelėjo į ją, bet nepratarė nė žodžio. Nuo to laiko, kai jiems buvo uždėtos apyrankės, tyla juos vienijo, o slapti šnabždesiai atrodė intymūs, bet Talė svarstė, ar taip mažai kalbėdamiesi jie ilgainiui neužsisklęs savyje. Šėja dėl vieno buvo teisi: iki įlipant į bokštą, Talė menkai tepažinojo Zeiną. Išgirdusi, ką papasakojo daktarė Keibl, suprato, kad ir dabar dar gerai jo nepažįsta.

Bet kai pavyks nusimauti apyrankes ir jie atsidurs už miesto, kai prisiminimų nebedengs gražuoliška migla, tada niekas jiedviem nebesukliudys viską vienas kitam papasakoti.

– Šlykštus oras, tiesa? – kreipėsi ji į Zeiną.

– Tik keliais laipsniais šalčiau ir truputį sninga.

Talė nušvito.

– Taip, sniegas būtų jėgiškai gražuoliška. – Ji pakėlė nuo grindų nešvarius medvilninius marškinėlius, susuko į gniutulą ir sviedė vaikinui į galvą. – Muštynės sniego gniūžtėmis!

Gniutulas atšoko nuo Zeino; jis nusišypsojo. Per vakarėlį vaikiną kamavęs galvos skausmas praėjo, bet Zeinas tapo labai rimtas. Abu jaunuoliai ir be žodžių suprato, kad greitai teks bėgti iš miesto.

Trukdė tik apyrankės.

Talė timptelėjo savąją. Ši nuo riešo nuslydo iki pat delno, bet numauti vis dėlto nepavyko. Vakar mergina beveik nieko nevalgė – kad galėtų nusimauti apyrankę, buvo pasiryžusi virsti šešėliu, bet dabar abejojo, ar apskritai kada nors sulieknės. Apyrankė buvo siaura, o delno kaulų nepavyks sumažinti net ilgai badaujant.

Talė pažvelgė į raudonas juostas ant odos, kurias įspaudė metalas. Daugiausia rūpesčių kėlė didelis kaulas ties kairiojo nykščio sąnariu. Talė įsivaizdavo, kaip lenkia nykštį tol, kol lūžta kaulas, ir apyrankė nusimauna, bet galvoti apie tai buvo nemalonu.

Už durų pasigirdo skimbtelėjimas, ir Talė atsiduso. Kažkam nusibodo sėdėti be dėmesio ir nutarė ateiti pats.

– Mūsų nėra, tiesa? – paklausė Zeinas.

Talė gūžtelėjo pečiais. Jei ten Šėja arba koks nors gražuolis, pageidaujantis patekti į nusikaltėlių gaują, jų išties nėra. Talė apskritai nebuvo nusiteikusi su kuo nors susitikti.

Vėl nuaidėjo skimbtelėjimas.

– Kas ten? – kambario paklausė Talė, bet kambarys nežinojo. Tai reiškė, kad atvykėlis yra be sąsajos žiedo.

– Įdomu… – nusistebėjo Zeinas.

Jaunuoliai kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą, ir Talė pajuto, kaip ją užvaldo smalsumas.

– Gerai, atidaryk, – paliepė ji kambariui.

Tarpduryje išdygo Faustas; jis panėšėjo į iš upės ištrauktą kačiuką. Vaikino plaukai buvo prilipę prie galvos, drabužiai permirkę, bet akys spindėjo. Po pažastimi jis laikė dvi orlentes, nuo kurių gumbuoto paviršiaus ant grindų lašėjo vanduo.

Netardamas nė žodžio Faustas įžengė į kambarį ir numetė orlentes. Jos ėmė sklandyti blauzdų aukštyje, o Faustas tuo metu iš kišenių ištraukė keturias saugos apyrankes ir du pilvo jutiklius. Vaikinas apvertė vieną orlentę ir ranka parodė į valdymo pultelį. Talė išsirito iš lovos, kad apžiūrėtų atidžiau. Tvirtinamieji pultelio varžtai buvo nusukti, iš jo kyšojo du raudoni laidai; jų galai buvo susukti ir apvynioti juoda lipnia juosta.

Faustas ženklais parodė, kad laidus galima atskirti, tada išskėtė rankas tarsi sakydamas: „Kur jis?“ ir išsišiepė.

Talė linktelėjo galvą. Po proveržio Faustas vis dar buvo burbulingas, jo blyksinti tatuiruotė sukiojosi. Bent jau jis tuščiai neleido lietingų dienų ir naktų. Atjungus laidus, valdymo ir sekimo schemos neveiks ir lentos praras ryšį su miesto sąsaja.

Kai tik atsikratys apyrankių, Talė su Zeinu galės skristi kur tik panorėję.

– Nuostabu, – pagyrė Talė nesukdama galvos, girdi ją sienos ar ne.

Jaunuoliai nelaukė, kol išlįs saulė.

Skristi per lietų buvo tas pat, kaip stovėti po lediniu dušu. Skylė sienoje išspjovė apsauginius akinius, batus su gerai sukimbančiais padais, tad ant orlentės buvo įmanoma šiaip ne taip išsilaikyti. Stiprus vėjas priplakė permirkusią striukę Talei prie kūno, numovė nuo galvos gaubtą ir kiekviename posūkyje baudėsi ją nupūsti.

Bet Talės bjaurulių laikų refleksai nebuvo išnykę. Po operacijos gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą pagerėjo, o ledinis lietus neleido merginai užsnūsti, nors striukės šildytuvas darbavosi iš peties. Talei širdis daužėsi, dantys barškėjo, bet protas buvo aiškus.

Jiedu su Zeinu pakilo iki medžių viršūnių ir, skrisdami virš vingiuojančio Denzelio parko takelio, nurūko upės link. Apačioje vėjyje lingavo šakos – atrodė, tarsi kažkieno rankos mėgina pasiekti jaunuolius ir nutempti žemyn. Talei lankstantis posūkiuose ir rankomis skrodžiant vėją, rytinis gražuoliškas mąstymas išgaravo. Prie pilvo žiedo prisegtas jutiklis – jis informavo orlentę, kur yra Talės svorio centras, – priminė ekspedicijas su Šėja į Rūdžių Griuvėsius, kai abi dar buvo bjaurulės ir lengvai išsmukdavo iš miesto.

Talei nuotaiką gadino tik sąsajos apyrankės, kurių niekaip nepavyko atsikratyti. Saugos apyrankės buvo didesnės, jų minkštas išmanusis plastikas prigludo prie metalo. Tačiau Talei vis tiek atrodė, kad antrankiai įsirėžė į kūną.

Jaunuoliai pasiekė upę, tada pasuko virš jos, skriejo po tiltais, lentomis siekdami pursluotas vėjo sukeltų bangų keteras. Maniakiškai kvatodamas, Zeinas sustabdė savo orlentę priešais Talę, panardino vieną lentos galą į vandenį ir purslai aptaškė merginą.

Norėdama išvengti nemalonaus dušo, Talė pritūpė ir pirštų galais spustelėjo orlentę, kad išsiveržtų į priekį. Atsidūrusi priešais Zeiną, ji panardino lentos galą į upę ir priešais vaikiną staiga iškilo vandens siena. Talė išgirdo, kaip Zeinas aikteli nerdamas pro vandens uždangą.

Permirkusi ir sunkiai alsuodama Talė svarstė, ar dabar ji panaši į ypatingąją agentę – pojūčiai buvo aštrūs, o kūnas – tarsi tobulai suderinta mašina. Ji prisiminė, kaip Madė ir Azas aiškino, kad ypatingųjų agentų smegenyse pakitimų nėra – jie išgydyti.

Žinoma, už tapimą ypatinguoju agentu tenka mokėti. Veidas su vilko dantimis ir šaltos apsiblaususios akys, kiekvienam sutiktajam varančios siaubą, tėra menka kaina. Siaubo filmų personažų išvaizda yra niekai, palyginti su darbu Ypatingųjų aplinkybių skyriuje: pabėgusių bjaurulių gaudymas ir visų, kas kelia grėsmę miestui, naikinimas.

O jei ypatingiesiems atliekama operacija dar kitaip pakeičia protą: paverčia ne tuščiagalviu, o paklusniu? Turint tokią jėgą ir vikrumą, pabėgti iš miesto būtų lengva, bet gal per ypatingą operaciją implantuojama savotiška apyrankė – ir kažkas nuolat žinos, kur tu esi?

Šalti vandens purslai grąžino Talę į tikrovę, mergina šovė aukštyn ir pakilo virš pėsčiųjų tilto. Apačioje laukė sutrikęs Zeinas – jis dairėsi mėgindamas suprasti, kur dingo bičiulė.

Talė nusileido tiesiai prieš Zeiną ir smarkiai tėškėsi į upę. Garsas priminė skambų antausį, ūžtelėjo vandens kalnas. Mergina kaipmat suprato nusileidusi per staigiai. Tokiu greičiu tėkštis į vandenį – tas pats, kaip atsitrenkti į betoną; nuo smūgio Talės kojos ėmė slysti nuo lentos…

Ji šlumštelėjo į vandenį, bet įsijungė saugos apyrankės ir, negailestingai sugriebusios už riešų, ją sulaikė.

Talė kybojo ant apyrankių, iki juosmens panirusi į ledinį vandenį, ir rėkė, nes kiaurai peršlapo. Pamačiusi, kad ir Zeinas buvo nusviestas nuo lentos, nudžiugo.

– Tikrai burbulingas manevras, Džiūsna, – šūktelėjo vaikinas, ropšdamasis ant orlentės.

Talė tik gaudė orą ir nepajėgė atsakyti; ji užšliaužė ant savosios lentos ir juokdamasi atsigulė ant pilvo. Abu jaunuoliai netardami nė žodžio nusklendė į krantą atgauti kvapo.

Dumbliname krante jie apkabino vienas kitą, kad sušiltų. Talės širdis vis dar garsiai dunksėjo. Priešais jaunuolius tarsi gėlių laukas driekėsi lietaus talžomos vandens platybės.

– Kaip gražu, – žavėjosi Talė; jai dingtelėjo, kad tyruose su Zeinu šitaip jausis kasdien, nes bus išsivadavusi iš bukinančių miesto gniaužtų.

Talei maudė riešą ir ji pasmaukė saugos apyrankę, kad galėtų jį apžiūrėti. Krentant nuo orlentės, metalinė sąsajos apyrankė įsirėžė į odą. Talė pamėgino ją nusiimti, bet, nors rankos ir buvo šlapios, apyrankė nenusimovė.

– Vis dar stringa, – pasiguodė ji.

Zeinas paėmė ją už rankos ir tyliai ištarė:

– Netampyk, Tale. – Jis uždengė apyrankę striukės rankove ir sušnibždėjo: – Nuo tampymo tik sutins riešas.

Talė nusikeikė ir užsitraukė gobtuvą. Lietaus lašai ėmė barbenti į gobtuvo plastiką ir atrodė, kad kažkieno nekantrūs pirštai barbena į galvą.

– Maniau, nuo šalto vandens…

– Ne. Nuo šalčio metalas susitraukia, taigi dabar apyrankė, matyt, dar tampriau prigludo.

Talė pažvelgė į Zeiną ir kilstelėjo antakį.

– Vadinasi, – sušnibždėjo ji, – įkaitusi ji turėtų išsiplėsti?

Kurį laiką vaikinas tylėjo. Tada tyliai, taip, kad per lietaus šnaresį buvo vos įmanoma išgirsti, sušnibždėjo:

– Jei ją kaip reikiant įkaitintume? Manau, turėtų išsiplėsti.

– Kiek?

Zeinas gūžtelėjo pečiais, nors po žiemine striuke šio judesio buvo beveik neįmanoma pastebėti. Paskui susidomėjo.

– Kokį karštį galėtum ištverti?

– Tikiuosi, neturi galvoje žvakės?

Vaikinas papurtė galvą.

– Kur kas didesnį. Tačiau karštį galima kontroliuoti, kad neiškeptų ranka. Ji tik apsviltų.

Talė pažvelgė sau į ranką.

– Matyt, tai skaudžiau nei susilaužyti nykštį.

– Ką?

– Na, kai… – Ji nutilo nebaigusi sakinio ir įbedė akis į kitą upės krantą.

Zeinas pasekė jos žvilgsnį. Iš ten juos stebėjo dvi žmogystos ant orlenčių. Veidų buvo neįmanoma įžiūrėti, nes juos slėpė lietpalčių gobtuvai.

– Dūmiečiai? – išlemeno Talė.

Zeinas papurtė galvą.

– Jie vilki bendrabučio striukėmis.

– Ką miesto bjauruliai veikia čia per lietų?

Zeinas atsistojo.

– Gal vertėtų paklausti jų pačių.

Išaiškinimas

Nuo lietaus ir pašalinių akių ketveriukė pasislėpė kitame krante, Bjaurulių Miesto pusėje, po brezentu, dengiančiu makulatūros konteinerį. Talė nudžiugo pamačiusi, kad abu bjauruliai be sąsajos žiedų; kitaip miesto sąsaja būtų užfiksavusi, kad du gražuoliai bendrauja su dviem bjauruliais.

– Ar čia tikrai tu, Tale? – sušnibždėjo mergina.

– Taip. Atpažinai mane iš žiniasklaidos pranešimų?

– Ne! Juk tai aš, Siuzė. O čia Deksas, – paaiškino mergina. – Nejau mūsų neprisimeni?

– Primink.

Bjaurulė tylėdama spoksojo į ją. Kaklą ji buvo apsivyniojusi šiurkščios odos skiaute ir tai priminė dūmiečių apdarą – pagamintą rankomis ir laiko išblukintą. Kur ji gavo šią skiautę?

– Mes tau padėjome įžiebti užrašą „Naujieji Dūmai gyvuoja“, pameni? – pasufleravo vaikinas. – Dar tada, kai buvai… bjaurulė.

Talei prieš akis iš lėto iškilo vaizdas: didžiulės degančios raidės, kurios turėjo atitraukti dėmesį, kai jiedu su Deividu įsibrovė į Ypatingųjų aplinkybių skyrių. Šie bjauruliai padėjo iškrėsti išdaigą, o vėliau – ir slapstytis Rūdžių Griuvėsiuose: pranešdavo naujienas iš miesto, atgabendavo maisto, krėtė išdaigas, kad prižiūrėtojai ir ypatingieji agentai turėtų ką veikti.

– Nejau tikrai mus pamiršai? – stebėjosi Deksas. – Vadinasi, tai tiesa. Kažkas padaroma smegenims.

– Taip, tiesa, – patvirtino Zeinas. – Bet, prašau, kalbėk truputį tyliau.

Lietus garsiai barbeno į brezentą ir atrodė, kad riaumoja reaktyvinis variklis, todėl buvo sunku susikalbėti. Bjauruliams teko nuolat priminti, kad kalbėtų tyliau.

Deksas nustebęs pažvelgė į Talės saugos apyrankę, į šaliką; turbūt jam buvo sunku patikėti, kad sąsajos apyrankė viską girdi.

– Atleisk.

Dekso akys vėl įsmigo į Talę – jis negalėjo nuslėpti nuostabos matydamas, kaip mergina pasikeitė. Siuzė tylėjo ir su pagarbia baime gaudyte gaudė kiekvieną žodį. Atidūs bjaurulių žvilgsniai Talę trikdė, kita vertus, ji pasijuto turinti ypatingos galios. Buvo akivaizdu, kad abu bjauruliai padarys viską, ko Talė ar Zeinas paprašys. Kai merginos smegenys buvo paveiktos, ji manydavo nusipelniusi tokios pagarbios baimės, bet dabar, kai galva dirbo aiškiai, tai glumino.

Tačiau kalbėtis su dviem bjauruliais buvo paprasčiau, nei Talė manė. Pastarąjį mėnesį ji galvojo negražuoliškai, todėl netobuli bjaurulių veidai nebekėlė pasidygėjimo. Ir siaubo, kaip nutiko tada, kai ji pirmąkart pažvelgė į Krojų. Mažas tarpelis tarp priekinių Siuzės dantų atrodė veikiau žavus nei atstumiantis, ir net nuo Dekso spuogų Talei nepašiurpo oda.

– Bet šis sužalojimas nėra amžinas, – paaiškino Zeinas. – Mes po truputį tampame gudresni. Beje, visiems to pasakoti nereikia, sutariam?

Abu bjauruliai linktelėjo, o Talė susimąstė, ar verta rizikuoti ir užsiminti atsitiktiniams bjauruliams apie vaistą. Žinoma, užverbavus Siuzę su Deksu, žinia į Naujuosius Dūmus nukeliautų greičiausiai.

– Kokios naujienos iš griuvėsių? – paklausė ji.

Prisiminusi, kad reikia kalbėti pašnibždomis, Siuzė palinko arčiau.

– Dėl to čia ir atvykome. Anksčiau galvojome, kad naujieji dūmiečiai visiškai išnyko. Iki vakar vakaro.

– Kas atsitiko vakar vakare? – paklausė Talė.

– Na, kadangi jie dingo, mes kas kelintą vakarą nuvykdavome į griuvėsius, – aiškino Deksas. – Patikrinti senų vietų, uždegti bengališkųjų ugnių deglų. Bet visą mėnesį nieko nepastebėjome.

Talė su Zeinu susižvelgė. Kaip tik prieš mėnesį Krojus paliko Talei paslėptas tabletes. Matyt, tai nebuvo tiesiog sutapimas.

– Bet vakar vakare senoje slėptuvėje kai ką radome, – įsiterpė Siuzė. – Sudegusių degtukų ir senų žurnalų.

– Senų žurnalų? – pasitikslino Talė.

– Taip, – patvirtino Siuzė. – Rūdžių laikų. Tų, kuriuose parodyta, kokie visi buvo bjaurūs.

– Nemanau, kad naujieji dūmiečiai būtų juos pamiršę, – suabejojo Talė. – Žurnalai yra labai brangūs. Pažinojau žmogų, kuris žuvo, kad juos išgelbėtų. Vadinasi, naujieji dūmiečiai grįžo.

– Bet dabar jie slapstosi, – toliau aiškino Deksas. – Kažko saugosi.

– Kodėl? – tyliai paklausė Zeinas. – Ar seniai?

– Iš kur mums žinoti? – atsakė Deksas. – Dėl to šiandien ir atvykome čia. Lietaus priedangoje ketinome prasmukti į miestą ir rasti tave, Tale. Pamanėme, kad galbūt jūs galėsite įminti šią mįslę.

– Kai prieš kelias dienas per visas žinias tik apie jus ir kalbėjo, supratome, kad kažkas įvyko, – pridūrė Siuzė. – Tas įvykis stadione – tai jūsų išdaiga, tiesa?

– Džiaugiuosi, kad pastebėjote, – pagyrė ją Talė. – Norėjome, kad tai pastebėtų ir naujieji dūmiečiai. Matyt, jie taip pat pamatė.

– Supratome, kad jūs kažką apie tai žinote, – prisipažino Siuzė. – Ypač kai čia, Bjaurulių Mieste, pastebėjome kelis jūsų draugus gražuolius.

Talė suraukė kaktą.

– Gražuolius? Čia?

– Taip, Kleopatros parke. Kelis jų pažinau iš reportažų, rodytų per žinias. Manau, jie nusikaltėliai. Juk taip vadinasi jūsų gauja, ar ne?

– Taip, bet…

Siuzė susiraukė.

– Nežinojai?

Talė papurtė galvą. Per pastarąsias dienas ji gavo kelias žinutes iš nusikaltėlių – daugiausia tai buvo aimanavimai dėl lietaus. Bet nė vienas nusikaltėlis neužsiminė ketinąs vykti į Bjaurulių Miestą.

– Ką jie sumanė? – paklausė Zeinas.

Deksas ir Siuzė liūdnai susižvelgė.

– Hm, nesame tikri, – atsakė Siuzė. – Jie nenorėjo su mumis kalbėti, tik nuvijo šalin.

Talė lėtai iškošė orą pro dantis. Gražuoliams buvo leidžiama persikelti į šį upės krantą – jie galėjo keliauti kur patinka, – bet gražuoliai niekada nevykdavo į Bjaurulių Miestą. Tai reiškė, kad Kleopatros parkas – puiki vieta gražuoliui, ieškančiam nuošalumo, ypač pliaupiant lietui. Tačiau kam prireikė tokio nuošalumo?

– Ar neliepei visiems trumpam nurimti? – paklausė Talės Zeinas.

– Liepiau.

Talė spėliojo, kuris nusikaltėlis tai sugalvojo. Ir ką „tai“ reiškia.

– Nuveskite mus tenai, – paliepė ji.

Lietus nesiliovė. Siuzė su Deksu lėtai skrisdami palydėjo abu gražuolius į parką. Kadangi apyrankės nuolat perdavinėjo informaciją apie Talės ir Zeino buvimo vietą, Talė paprašė vesti juos į parką ne tiesiai, o aplinkiniais keliais. Būrelis skrido virš vietų, kur prabėgo Talės vaikystė, tačiau mergina jas sunkiai beatpažino: bjaurulių bendrabučius ir mokyklas, pažliugusius parkus ir tuščias futbolo aikštes.

Nors lietus ir pliaupė, keletas bjaurulių buvo lauke. Viena grupelė paeiliui čiuožė nuo kalvos. Bjauruliai klykdami įsibėgėdavo ir tėkšdavosi į purvą. Dar keli ėjo imtynių bendrabučio kieme, jie slydinėjo, griuvinėjo ir buvo tokie pat išsimurzinę, kaip ir pirmoji grupelė. Visi buvo taip įsilinksminę, kad nė nepastebėjo pro šalį tyliai prasklendžiančių orlenčių.

Talė svarstė, ar ir ji, būdama bjaurulė, taip smagiai šėldavo. Iš tų laikų prisiminė tik tai, kad labai nekantravo laukdama, kol taps gražuole, persikels per upę ir viską pamirš. Sklęsdama ore, tobulą veidą paslėpusi po gobtuvu, Talė jautėsi tarsi prisikėlusi dvasia, pavydžiai stebinti gyvuosius ir mėginanti prisiminti, ką jautė, kai taip pat buvo gyva.

Kleopatros parkas, plytintis žaliojoje juostoje, Bjaurulių Miesto pakraštyje, buvo tuščias. Pasivaikščiojimo takeliai virto upokšniais, kurie nešė lietaus vandenį į patvinusią upę. Laukiniai žvėreliai išsislapstė, tik keli apgailėtinai atrodantys paukšteliai tupėjo ant aukštų pušų šakų, nulinkusių nuo vandens.

Siuzė su Deksu atvedė gražuolius į proskyną, paženklintą slalomo vėliavėlėmis, ir Talė staiga ją atpažino.

– Tai viena mėgstamiausių Šėjos vietų. Ji čia mane mokė skraidyti orlente.

– Šėja? – perklausė Zeinas. – Bet ji juk mums būtų pasakiusi, jei būtų ką nors sumaniusi, tiesa?

– Hm, galbūt ir ne, – tyliai ištarė Talė. Nuo to laiko, kai draugės susibarė, Talė iš Šėjos negavo jokios žinutės. – Norėjau tau, Zeinai, pasakyti anksčiau: Šėja pyksta ant manęs.

– Oho, – nustebo Siuzė. – Maniau, visi gražuoliai mėgsta vienas kitą.

– Dažniausiai taip, – atsiduso Talė. – Tačiau būna ir išimčių.

Zeinas prisimerkė.

– Manau, mums su Tale reikia pasikalbėti.

Jis pažvelgė į bjaurulius.

Šie ne iškart suprato, ką vaikinas nori pasakyti, bet netrukus Siuzė pareiškė:

– Na taip, žinoma. Mes keliausime sau. O ką, jei?..

– Jei vėl pasirodytų naujieji dūmiečiai, atsiųsk man žinutę, – paprašė Talė.

– Nejau miestas neskaito tavo korespondencijos?

– Tikriausiai skaito. Parašyk, kad matei mus per žinias ir nori įstoti į nusikaltėlių gaują, kai tau sukaks šešiolika. Tikrąjį pranešimą paslėpk po anuo konteineriu, ir aš ką nors atsiųsiu jo paimti. Supratai?

– Supratau, – atsakė Siuzė ir nusišypsojo, parodydama tarpą tarp dantų.

Talei dingtelėjo, kad abu bjauruliai, nudžiugę, jog gavo užduotį, dabar kas vakarą nepaisydami lietaus trauks į griuvėsius ieškoti naujųjų dūmiečių.

Ji jiems gražuoliškai nusišypsojo.

– Ačiū už viską.

Kai bjauruliai pasišalino, Talė su Zeinu kurį laiką sėdėjo tylėdami ir iš medžių tankmės stebėjo proskyną. Šlapios plastikinės slalomo vėliavėlės buvo apgailėtinai nukarusios, vos judėjo vėjyje. Lietaus vanduo susitelkė į seklius tvenkinius, kuriuose, tarsi vilnijančiuose veidrodžiuose, atsispindėjo pilkas dangus. Talė prisiminė, kaip bjaurulių laikais skraidė orlente tarp vėliavėlių ir mokėsi atlikti posūkius. Tada jiedvi su Šėja buvo geros draugės…

Įdomu, kodėl Šėja nusprendė čia lankytis? Galbūt ji tik moko kelis nusikaltėlius skraidyti orlente manydama, jog tai puikus būdas išlikti burbulinga? Tada nieko baisaus.

Talė nežinojo, kaip pasiteisinti Zeinui, jog ne viską jam papasakojo. Atėjo laikas prisipažinti, ką ji padarė Dūmams ir kad papasakojo Šėjai apie vaistą. Jau seniai reikėjo pasakyti, ką sužinojo iš daktarės Keibl. Tačiau Talė vengė šio pokalbio, be to, buvo kiaurai permirkusi ir sušalusi. Striukė buvo šildoma maksimaliu pajėgumu. Skraidant orlente apėmusi burbulinga nuotaika išblėso ir dabar Talė pyko ant savęs, kad taip ilgai atidėliojo pokalbį. Mūvint pasiklausymo apyrankes nesunku vengti nemalonių temų.

– Taigi kas nutiko tarp tavęs ir Šėjos? – paklausė Zeinas. Vaikino balsas buvo švelnus, bet su liūdna gaidele.

– Ėmė grįžti jos prisiminimai, – atsakė Talė ir nudelbė akis į priešais telkšančią dumbliną balą; nuo permirkusių pušies šakų kapsintys lietaus lašai šiaušė balos paviršių. – Tą vakarą, kai surengėm proveržį, Šėja ant manęs supyko. Kaltina tuo, kad per mane ypatingieji agentai rado Dūmus. Deja, galima sakyti, taip ir buvo. Aš juos išdaviau.

Zeinas linktelėjo.

– Aš taip ir supratau. Abi dar prieš mudviem išgeriant vaistą pasakojote, kad tu išgelbėjai Šėją, ištraukei iš Dūmų. Man tai nuskambėjo kaip išdavystė, tik pateikta gražuolių žargonu.

Talė pažvelgė į vaikiną.

– Vadinasi, tu žinojai?

– Kad nuvykai kaip Ypatingųjų aplinkybių skyriaus šnipė? Atspėjau.

– Štai kaip. – Talė sutriko: ar jai dabar lengviau atsidusti, ar jausti gėdą? Žinoma, Zeinas pats bendradarbiavo su daktare Keibl, tad galbūt ją supranta. – Nenorėjau taip pasielgti, Zeinai. Tai yra iš pradžių norėjau, kad Šėja grįžtų, o aš būčiau paversta gražuole, bet paskui apsigalvojau. Nutariau likti Dūmuose. Mėginau sunaikinti man duotą sekiklį, bet netyčia jį įjungiau. Net kai bandžiau pasielgti teisingai, visus išdaviau.

Zeinas iš po gobtuvo įdėmiai žiūrėjo į Talę.

– Tale, mumis manipuliuoja žmonės, valdantys šį miestą. Šėja turėjo tai žinoti.

– Deja, tai dar ne viskas, – toliau kalbėjo Talė. – Aš taip pat paveržiau iš Šėjos Deividą. Kai buvome Dūmuose.

– Ak, ir vėl jis. – Zeinas palingavo galvą. – Na, spėju, dabar Šėja ant tavęs gerokai siunta. Tai bent jau padės jai išlikti burbulinga.

– Taip, tikrai burbulinga, – sutiko Talė ir atsiduso. – Ir dar vienas dalykas ją siutina.

Zeinas tylėdamas laukė. Nuo vaikino gobtuvo lašėjo vanduo.

– Papasakojau jai apie vaistą.

– Ką? – Per lietų Zeino šnabždesys nuskambėjo tarsi garo šnypštimas.

– Turėjau papasakoti. – Talė maldaujamai skėstelėjo rankomis. – Ji ir taip beveik suprato, Zeinai, ir manė galinti išsigydyti pati. Ji, kaip ir mes, įlipo į Valentino bokštą manydama, kad kaip tik tai mus pakeitė. Bet, žinoma, kitaip nei tabletės, tai jai nepadėjo. Ji be paliovos kamantinėjo, kas mums nutiko. Prikišo, kad esu jai skolinga už viską, ką iškrėčiau bjaurulių laikais.

Zeinas patyliukais nusikeikė.

– Vadinasi, papasakojai jai apie tabletes? Nuostabu. Tai dar vienas dalykas, kuris gali mums pakenkti.

– Bet ji jėgiškai burbulinga, Zeinai. Nemanau, kad mus išduos, – teisinosi Talė, tada gūžtelėjo pečiais. – Kad ir kaip ten būtų, sužinojusi apie tabletes ji įsiuto taip, kad visą gyvenimą liks burbulinga.

– Įsiutusi? Dėl to, kad tu išgijai, o ji ne?

– Ne, – atsiduso Talė. – Dėl to, kad tu išgijai.

– Ką?

– Aš buvau skolinga jai, o tabletę gavai tu.

– Bet juk nebuvo laiko…

– Taip, Zeinai. Bet ji nežino. Šėjai tai atrodo tarsi…

Mergina papurtė galvą; akyse tvenkėsi karštos ašaros. Jai pasidarė taip šalta, kad net pirštai ėmė stingti. Talė pradėjo drebėti.

– Nesijaudink, Tale, – ramino ją Zeinas, paėmė merginą už rankos ir suspaudė pirštinėtą plaštaką.

– Kad būtum girdėjęs, kaip ji barėsi, Zeinai. Ji tikrai manęs nekenčia.

– Klausyk, man dėl to labai gaila. Bet džiaugiuosi, kad kaip tik aš gavau tabletę.

Talė pakėlė apsiašarojusias akis.

– Taigi. Nori pasakyti, kad esi dėkingas už tuos galvos skausmus?

– Jau geriau tai nei gražuoliškos smegenys, – atšovė vaikinas. – Tačiau ne tą norėjau pasakyti. Tądien ne vien tik radome tabletes, o įvyko kai kas svarbesnio. Džiaugiuosi dėl… mudviejų.

Talė pažvelgė Zeinui į akis ir pamatė, kad jis šypsosi. Jis tebelaikė merginą už rankos ir drebėjo nuo šalčio. Talė taip pat nusišypsojo.

– Aš irgi.

– Nepasiduok Šėjai, Tale.

– Žinoma.

Talė krestelėjo galvą – ji taip ir padarys. Kad ir ką galvotų Šėja, Zeinas – kaip tik tas žmogus, su kuriuo ir reikėjo pasidalyti vaistu. Vaikinas padėjo jai išlikti burbulingai, išlaikyti dūmiečių išbandymą, privertė įsidrąsinti ir išgerti nepatikrintas tabletes. Tądien Talė rado daugiau nei vaistą nuo gražuoliško mąstymo – ji rado žmogų, su kuriuo gali žengti į priekį nepaisydama visų praėjusios vasaros klaidų.

Kai abu buvo mažvaikiai, Perisas pažadėjo, kad jie per amžius išliks geriausi draugai, bet kai vaikinui sukako šešiolika, jis paliko Talę vieną Bjaurulių Mieste. Vėliau, paliepus Ypatingųjų aplinkybių skyriui išdavusi Šėją ir paveržusi iš jos Deividą, Talė prarado dar vieną draugę. Dabar net Deividas dingo kažkur tyruose ir beveik išsitrynė iš atminties. Vaikinas netgi nepasivargino atnešti jai tablečių – patikėjo šį reikalą Krojui. Talė galėjo nesunkiai atspėti, ką tai reiškia.

Bet Zeinas…

Talė įsistebeilijo į tobulas auksines vaikino akis. Jis yra čia, tikrų tikriausias; ji pasielgė kvailai leisdama bjauriai praeičiai brautis į jųdviejų santykius.

– Turėjau tau anksčiau papasakoti apie Šėją. Bet išmaniosios sienos…

– Nieko tokio. Gali manimi pasikliauti. Visada.

Talė abiem rankomis suspaudė vaikino delną.

– Žinau.

Zeinas palietė jai veidą.

– Tądien dar gerai vienas kito nepažinome, tiesa?

– Manau, mudu surizikavome. Keista, kad taip atsitiko.

Zeinas nusijuokė.

– Turbūt taip būna visada. Tik dažniausiai be paslaptingų tablečių. Ir į duris nesibeldžia Ypatingojo skyriaus agentai. Bet visada rizikuoji, kai… ką nors bučiuoji pirmą kartą.

Talė palinko prie jo. Jaunuolių lūpos susilietė, pliaupiant šaltam lietui jiedu bučiavosi aistringai ir ilgai. Talė jautė, kaip Zeinas dreba. Dumblina žemė po jais buvo šalta, bet susilietę gobtuvai tarsi atskyrė jaunuolius nuo pasaulio, o mažą erdvę sušildė jųdviejų kvėpavimas.

– Labai džiaugiuosi, kad tądien buvai su manimi, – sušnibždėjo Talė.

– Aš taip pat.

– Aš… ai!

Talė atsitraukė nuo Zeino ir nusišluostė veidą. Nuo jos gobtuvo nulašėjo keli vandens lašai ir nuriedėjo veidu tarsi šalta bloga pranašaujanti ašara.

Zeinas nusijuokė, atsistojo ir, timptelėjęs už rankų, pastatė Talę ant kojų.

– Gana, negalime čia likti amžinai. Grįžkime į Pulkerio rūmus, papusryčiaukime ir pasirūpinkime sausais drabužiais.

– Man visai gera ir čia.

Zeinas nusišypsojo, parodė į riešą ir ėmė kalbėti tyliau.

– Jei vienoje vietoje sėdėsime per ilgai, kai kas gali susidomėti, kas vyksta čia, Bjaurulių Mieste.

– Man nesvarbu, – sušnibždėjo Talė.

Zeinas teisus. Reikia grįžti namo. Jie visą dieną nieko nevalgė, tik išgėrė kavos ir kalorijų deginimo tablečių. Jų žieminės striukės buvo šildomos, bet Talė pavargo skrisdama orlente, o dar paniro į ledinį upės vandenį, tad jautėsi išsekusi ir sušalusi iki kaulų smegenų. Nuo alkio, šalčio ir bučinio jai svaigo galva.

Zeinas spragtelėjo pirštais, ir orlentės pakilo.

– Luktelėk, – tyliai paprašė Talė. – Noriu tau papasakoti dar vieną dalyką apie tą vakarą, kai įvyko proveržis.

– Gerai.

– Kai palydėjau tave iki namų…

Pagalvojusi apie kraupų daktarės Keibl veidą, Talė sudrebėjo, bet įkvėpė oro, kad nusiramintų. Ir kodėl ji anksčiau neišsitempė Zeino į lauką iš išmaniųjų Pulkerio rūmų ir nepapasakojo apie susitikimą su daktare? Talė nebenorėjo, kad tarp jųdviejų liktų kokių nors paslapčių.

– Kas atsitiko, Tale?

– Ji manęs laukė… – prabilo mergina. – Daktarė Keibl.

Išgirdęs šią pavardę, Zeinas iš pradžių sutriko, bet paskui linktelėjo.

– Prisimenu ją.

– Tikrai?

– Ji ne iš tų, kurias būtų lengva pamiršti, – atsakė Zeinas. Jis nutilo ir įsistebeilijo į laukymę. Talė laukė, ką vaikinas dar pasakys.

Bet jis tylėjo, ir ji vėl prabilo:

– Ji man pasiūlė neįprastą dalyką. Daktarė Keibl norėjo žinoti, ar aš…

– Ššš, – nutildė ją Zeinas.

– Kas… – pradėjo Talė, bet Zeinas pirštinėta ranka užčiaupė jai burną.

Vaikinas apsigręžė ir atsitūpė į purvą, kartu nusitempdamas ir Talę. Iš už medžių išniro grupelė žmonių, jie žygiavo link proskynos. Ėjo lėtai, buvo apsirengę beveik vienodais žieminiais drabužiais, kairės rankos riešai apvynioti juodais šalikais. Bet Talė kaipmat atpažino vieną žmogystą spindinčiomis bronzinėmis akimis, su šaltyje besisukiojančia blyksinčia tatuiruote.

Tai buvo Šėja.

Ritualas

Talė suskaičiavo, kad jų iš viso dešimt. Visi tyliai ir ryžtingai liumpino per purvą. Vidury laukymės būrelis plačiu ratu sustojo aplink slalomo vėliavėlę. Šėja atsistojo į rato vidurį ir iš po gobtuvo lėtai nužvelgė atvykusius. Nusikaltėliai sustojo per ištiestos rankos atstumą vienas nuo kito ir, kažko laukdami, tylėdami žiūrėjo į Šėją.

Šėja ilgai stovėjo nė nekrustelėdama, tada numetė ant žemės žieminę striukę, nusimovė pirštines ir išskėtė rankas. Ji vilkėjo tik kelnėmis ir berankoviais medvilniniais marškinėliais, ant kairės rankos mūvėjo netikrą metalinę apyrankę. Mergina atlošė galvą ir atsuko veidą lietui.

Talė nusipurtė ir tvirčiau susisupo į striukę. Kodėl Šėja mėgina mirtinai sušalti?

Tuo metu kiti atvykėliai stovėjo nejudėdami; jie atrodė sutrikę. Tada dairydamiesi vieni į kitus pasekė Šėjos pavyzdžiu – iš lėto nusimetė striukes, pirštines ir megztinius. Jiems nusimetus gobtuvus, Talė atpažino dar du nusikaltėlius. Tarp jų buvo Ho – vienas senųjų Šėjos draugų, kadaise pabėgusių į Dūmus. Bet vaikinas grįžo pats. Talė taip pat atpažino Taksą, kuris į gaują įstojo keliomis savaitėmis anksčiau nei ji.

Bet kiti septyni gražuoliai nusikaltėlių gaujai nepriklausė. Jie numetė striukes ant žemės ir, gindamiesi nuo besikandžiojančio šaltuko, apglėbė save rankomis. Kai Ho ir Taksas išskėtė rankas, kiti nenoriai pasekė jų pavyzdžiu. Lietus tekėjo susirinkusiųjų veidais, sušlapę balti marškiniai prilipo prie kūno.

– Ką jie daro? – pašnibždomis paklausė Zeinas.

Talė tik papurtė galvą. Ji pastebėjo, kad Šėja pasidarė naują operaciją – ant abiejų rankų buvo ištatuiruoti kažkokie susipynę ženklai. Tatuiruotės driekėsi nuo alkūnių iki riešų. Ho su Taksu irgi buvo nusikopijavę tą patį piešinį.

Šėja užvertė galvą ir, kreipdamasi į virš jos plevenančią vėliavėlę, prabilo tarsi beprotė, kalbanti nežinia su kuo. Per atstumą jos balso nebuvo girdėti, atsklisdavo tik pavieniai žodžiai. Talė nieko nesuprato – tai buvo panašu į monotonišką dainavimą, primenantį rūdžių ir prieš juos gyvenusių žmonių maldas nematomiems herojams danguje.

Netrukus Šėja nutilo; grupelė stovėjo nepratardama žodžio. Visi, išskyrus Šėją, kuriai, matyt, pasimaišė protas, drebėjo nuo šalčio. Talė pamatė, kad visų gražuolių veidus puošia blyksinčios tatuiruotės. Jos buvo padarytos neseniai ir blizgėjo lietuje. Įgriuvus stadionui, besisukiojančios veido tatuiruotės tapo mados klyksmu, bet vargu ar visi septyni gražuoliai šitas pasidarė atsitiktinai.

– Tai norintieji įstoti į gaują, – nutarė Talė. – Šėja verbuoja naujus narius.

– Bet kodėl? – pašnibždomis paklausė Zeinas. – Juk visi sutarėme, kad dabar mums nereikia naujokų.

– Galbūt jų reikia Šėjai.

– Kuriam tikslui?

Talė nusipurtė visu kūnu.

– Šitam ritualui.

Zeinas nusikeikė.

– Mes tiesiog vetuosime jų priėmimą.

Talė papurtė galvą.

– Nemanau, kad ji paisytų vetavimo. Nesu tikra, ar ji vis dar…

Per lietų vėl atsklido Šėjos balsas. Iš užpakalinės kelnių kišenės ji išsitraukė nežinia kokį daiktą, kuris sublizgo pilkoje šviesoje. Netrukus paaiškėjo, kad tai peilis.

Talė išplėtė akis. Ratu stovintys gražuoliai neatrodė nustebę, tik jų veiduose atsispindėjo neaiški baimė, sumišusi su jauduliu.

Iškėlusi peilį Šėja taip pat iš lėto ir ryžtingai ištarė dar kelis žodžius. Talė išgirdo tik vieną, mat jis buvo pakartotas kelis kartus.

Tas žodis buvo lyg ir „pjaustytojai“.

– Dinkim iš čia, – tyliai pasiūlė Talė, bet Zeinas, matyt, neišgirdo.

Ji troško šokti ant orlentės ir sprukti, bet nepajėgė nei pajudėti, nei nusukti akių į šalį, nei užsimerkti.

Šėja kaire ranka paėmė peilį ir pridėjo šlapią blizgantį metalą prie dešinio riešo. Ji iškėlė abi rankas ir, iš lėto sukdamasi, skvarbiomis akimis nužvelgė susirinkusiuosius. Tada vėl pažvelgė į lietų.

Judesys buvo toks greitas, kad Talė iš savo slėptuvės jo nė nepastebėjo, bet iš kitų gražuolių reakcijos suprato, kas įvyko. Atvykėliai drebėjo, jų akys išsiplėtė iš siaubo ir susižavėjimo – kaip ir Talė, jie nepajėgė nusukti žvilgsnio į šalį.

Talė pamatė, kad Šėjai iš žaizdos rankoje ima sunktis kraujas. Plaunamas lietaus, kraujas iškelta Šėjos ranka nutekėjo iki pat peties ir nudažė marškinius rausva spalva.

Šėja dar kartą apsisuko, nužvelgdama kiekvieną žmogų, jos lėti ryžtingi judesiai kėlė tokį patį siaubą, kaip ir ranka tekantis kraujas. Dabar susirinkusieji drebėjo dar labiau ir vogčiomis dėbčiojo vienas į kitą.

Galiausiai Šėja nuleido ranką, truputį susvyravo ir ištiesė peilį. Ho žengė į priekį ir paėmė jį, o Šėja atsistojo į vaikino vietą rate.

– Kas tai? – sušnibždėjo Zeinas.

Talė papurtė galvą ir užsimerkė. Staiga lietus ėmė kurtinamai šniokšti, bet ir per liūtį ji išgirdo savo pačios balsą:

– Tai naujasis Šėjos vaistas.

Visi susirinkusieji paeiliui įsipjovė riešus.

Talė vis tikėjosi, kad kuris nors leisis bėgti; juk tereikia ištrūkti vienam, ir kiti išsilakstytų po mišką tarsi išsigandę triušiai. Bet kažkas – niūri aplinka, slegiantis lietus, o gal beprotiška Šėjos veido išraiška – laikė juos tarsi įkaltus. Visi stebėjo ir paeiliui pjaustėsi rankas. Susirinkusieji tapo panašūs į Šėją: apimti ekstazės, veidai beprotiški.

Kaskart, kai kažkuris įsipjaudavo ranką, Talė pajusdavo nežinia kokią tuštumą. Ji suprato, kad šis ritualas daugiau nei beprotybė. Anuomet pamačiusi Krojų, ji išsigando ir, apimta panikos, tapusi burbulinga, ėmė jį vytis, bet mąstymas vis tiek liko gražuoliškas. Tik kai Perisas kilodamasis aukštyn žemyn jai trinktelėjo keliu ir praskėlė antakį, Talės galva išties praskaidrėjo.

Šėja žavėjosi tuo randu; ji pati ir pasiūlė pasidaryti tatuiruotę, kad įamžintų sužalojimą. Matyt, draugė taip pat suprato, kad sužalojimas pakeitė Talę, – ši susibičiuliavo su Zeinu, įlipo į retransliacijos bokštą ir galiausiai pagijo.

Dabar Šėja daro tą patį.

– Dėl to kalti mes, – sušnibždėjo Talė.

– Ką?

Talė parodė į žmones priešais. Jiedu su Zeinu davė Šėjai visa, ko reikia, kad ši galėtų skleisti žinią apie vaistą: draugė buvo pelniusi šlovę visame mieste, šimtai naujųjų gražuolių degė nekantrumu tapti nusikaltėliais ir dėl to net liejo kraują.

Kaip ten Šėja juos pavadino? Pjaustytojais?

– Ji jau ne mūsiškė.

– Tai ko mes čia sėdime? – sušvokštė Zeinas. Jo kumščiai buvo sugniaužti, veidas po gobtuvu įraudęs.

– Zeinai, nusiramink, – tarė Talė ir paėmė vaikiną už rankos.

– Turėtume priversti ją… – Zeinas neužbaigė sakinio; jis ėmė kosėti ir užspringo, akys išsprogo.

– Zeinai? – sušnibždėjo Talė.

Vaikinas nepajėgė kvėpuoti, tik rankomis gaudė orą.

– Zeinai! – garsiai suriko Talė. Ji čiupo kitą jo ranką ir įsistebeilijo į išsprogusias akis. Zeinas nekvėpavo.

Talė pažvelgė į proskyną, tikėdamasi pagalbos, tebūnie net iš pjaustytojų. Kelios žmogystos išgirdo jos riksmą, bet tik išplėtė akis ir įsispoksojo į merginą. Jiems per rankas tekėjo kraujas, sukosi blyksinčios tatuiruotės. Ritualo dalyviai buvo per daug apsvaigę, kad galėtų pagelbėti.

Talė puolė plėšti juodą šaliką nuo savo apyrankės – ketino pasiųsti nelaimės signalą. Tačiau Zeinas sučiupo ją už rankos. Vaikiną kamavo baisus skausmas, bet jis papurtė galvą.

– Ne.

– Zeinai, tau reikia pagalbos!

– Nieko man neatsitiko, – vos išsunkė jis.

Talė įsivaizdavo, kaip Zeinas miršta jai ant rankų. Bet jei ji iškvies prižiūrėtojus, abu gali atsidurti po chirurgo peiliu ir tada amžinai liks gražuoliškai mąstantys. Tada vienintelė Šėja žinos vaistą.

– Gerai, – nusileido ji. – Tačiau nugabensiu tave į ligoninę.

– Ne!

– Neisim vidun. Bet noriu būti kuo arčiau. Ten palauksime ir pažiūrėsime, kas bus toliau.

Talė paguldė Zeiną ant orlentės, spragtelėjo pirštais ir stebėjo, kaip lenta su vaikinu pakyla aukštyn. Atsigulusi ant vaikino pajuto, kad orlentė bando prisiderinti prie padidėjusio svorio. Pakėlėjai ėmė veikti, ir lenta atsiplėšė nuo žemės.

Ji atsigręžė į proskyną. Visi dešimt ritualo dalyvių spoksojo į juodu su Zeinu. Žvelgdama šaltomis tarsi pliaupiantis lietus akimis, artinosi Šėja.

Staiga Talę apėmė baimė, toks pat siaubas, kokį ji pajusdavo išvydusi ypatinguosius agentus. Ji stipriai atsispyrė kojomis, palinko į priekį ir pakilo virš medžių.

Skrydis palei upę kėlė siaubą. Zeinas gulėjo išskėtęs rankas ir kojas, jo kūnas slankiojo ant orlentės ir atrodė, kad posūkyje lenta apvirs. Talė apkabino vaikiną ir nagais įsikirto į gumbuotą orlentės apačią. Ji vairavo mojuodama kojomis, tad posūkiai buvo nerangūs tarsi svirduliuojančio girtuoklio. Šaltas lietus čaižė veidą; Talė prisiminė, kad kišenėje turi apsauginius akinius, bet skrisdama negalėjo jų išsitraukti.

O sustoti nebuvo kada.

Jie nardė tarp medžių, leidžiantis prie upės, lenta ėmė skristi sparčiau. Sunkios, blizgančios nuo lietaus pušų šakos talžė veidą. Kai jaunuoliai galiausiai išskriejo iš Kleopatros parko, Talė visu greičiu pralėkė virš dumblinų sporto aikštynų ir pasuko į centrinės salos galą.

Per lietų ligoninės negalėjai įžiūrėti, bet Talė pamatė ta kryptimi skrendančio oromobilio šviesas. Jis skrido greitai ir aukštai. Matyt, tai buvo skubios pagalbos oromobilis – kažką gabeno į ligoninę. Čaižoma ledinio lietaus Talė prisimerkė ir ėmė sekti paskui oromobilį. Kai priartėjo prie upės, skraidantis aparatas dingo iš akių, o orlentės keliamoji galia virš vandens sumažėjo.

Talė per vėlai suprato, kas vyksta. Požeminis metalinis tinklas, nuo kurio atsistumia magnetiniai pakėlėjai, čia buvo žemiau – dešimt metrų po vandeniu. Atsidūrus netoli upės vidurio, orlentė ėmė artėti prie pursluoto vandens.

Įveikus pusę kelio, orlentė palietė vandenį ir Zeino rankos atsimušusios į bangas šoktelėjo aukštyn, tarsi upė būtų kieta kaip žemė. Bet orlentė vėl pakilo, o artėjant kitam krantui, pakėlėjų keliamoji galia padidėjo ir kilstelėjo jaunuolius.

– Tale… – pasigirdo gergždžiantis balsas.

– Viskas bus gerai, Zeinai. Aš tavimi pasirūpinsiu.

– Aha. Regis, tau puikiai sekasi.

Talė baimindamasi dirstelėjo į vaikiną. Jis buvo atsimerkęs, veidas pabalęs. Talė pajuto, kaip kilnojasi po ja gulinčio Zeino krūtinė, vadinasi, jis vėl kvėpuoja normaliai.

– Atsipalaiduok, Zeinai. Kai priartėsime prie ligoninės, sustosiu.

– Neskraidink manęs ten.

– Nulėksiu tik kiek arčiau jos. Jei kas nors atsitiktų.

– Kas gali atsitikti? – išvargusiu balsu paklausė Zeinas.

– Jei vėl nustotum kvėpavęs. O dabar nutilk!

Vaikinas klusniai nutilo ir užsimerkė.

Apačioje praskriejo lietaus gaubiama upė ir netrukus pasimatė ligoninės šviesos. Atrodė, kad didelis tamsus pastatas stovi čia pat, ir tai ramino. Talė pamatė geltonas mirksinčias šviesas – tai buvo skubios pagalbos oromobiliams skirta platforma, bet ji pasuko ne tenai, o ėmė iš lėto kilti aukštyn. Orlentę sustabdė pastogėje, kur stovėjo tušti oromobiliai; skraidymo aparatai buvo trimis aukštais sukrauti ant milžiniško metalinio rėmo, matyt, paruošti kokiai nors didelei nelaimei.

Kai orlentė sustojo, Zeinas dejuodamas nusirito ant šlapių grindų.

Talė priklaupė prie jo.

– Pasakyk ką nors.

– Viskas gerai, – atsakė vaikinas. – Tik nugara…

– Nugara? Kas…

– Manau, tai dėl skridimo orlente, – suprunkštė Zeinas. – Ir kad tu buvai užgriuvusi ant manęs.

Talė delnais suėmė vaikinui veidą ir pažvelgė į jo akių lėliukes. Zeinas buvo išsekęs, susivėlęs, bet nusišypsojo ir mirktelėjo Talei.

– Zeinai… – Talė vėl pravirko, karštos ašaros riedėjo skruostais kartu su šaltais lietaus lašais. – Kas tau?

– Jau sakiau: manau, mums reikia papusryčiauti.

Talė ėmė kūkčioti virpėdama visu kūnu.

– O kaip naujieji dū…

Vaikinas žaibiškai uždengė jai burną, neleisdamas užbaigti sakinio. Talė nustebusi atšlijo. Zeinas pasikėlė ant alkūnės ir žvilgsniu parodė į Talės apyrankę, kurią, atsmaukus rankovę, merkė lietus. Ketindama iškviesti pagalbą prasidėjus priepuoliui, Talė buvo nusimovusi pirštinę.

– Ak… atleisk.

Vaikinas papurtė galvą, prisitraukė Talę arčiau ir sušnibždėjo:

– Nieko tokio.

Talė užsimerkė ir pamėgino prisiminti, apie ką jiedu kalbėjosi per šią beprotišką kelionę.

– Mes ginčijomės dėl to, kad tave reikia nugabenti į ligoninę, – sušnibždėjo ji.

Zeinas linktelėjo, netvirtai atsistojo ir garsiai ištarė:

– Na, kadangi jau esame čia… – Jis apsigręžė ir smogė kumščiu į metalinį rėmą, ant kurio buvo sukrauti skubios pagalbos oromobiliai. Pasigirdo duslus garsas.

– Zeinai!

Iš skausmo vaikinas susirietė, tada papurtė galvą ir pamojavo sužeista ranka. Krumpliai buvo kraujuoti.

– Juk sakiau: kadangi jau čia atvykome, reikėtų, kad apžiūrėtų mano ranką. Bet kitąkart paklausk manęs, sutarėme?

Talė be žado spoksojo į vaikiną, kol pagaliau viską suprato. Ji jau buvo begalvojanti, kad Šėjos beprotystė užkrečiama. Bet sužalota ranka – gana svari priežastis beprotiškai lėkti į ligoninę, be to, dabar bus galima pateisinti didžiąją dalį pokalbių, kuriuos išgirdo apyrankė. Talė taip pat galės pasakyti prižiūrėtojams, kad jiedu su Zeinu porą dienų nieko nevalgė. Galbūt lašinė su krauju ir cukrumi padės vaikinui išsigydyti galvos skausmus.

Jis vis dar prastai atrodė, buvo išsiterliojęs dumblu ir kiaurai peršlapęs, bet ėjo nesvirduliuodamas. Tiesą sakant, susimušęs ranką Zeinas tapo gana burbulingas. Galbūt Šėja nebuvo tokia beprotė kaip atrodė – ji bent jau žinojo, kas padeda.

– Eime, – paragino Zeinas.

– Gal nori skristi? – paklausė Talė.

Per žolę link jų sklendė antroji orlentė – ji atsekė iš paskos orientuodamasi pagal Zeino saugos apyrankių siunčiamus signalus.

– Gal verčiau eisiu, – pareiškė Zeinas ir nuklumpino skubios pagalbos oromobilių platformos šviesų link.

Tik dabar Talė pastebėjo, kad vaikino rankos dreba, o jis pats labai išblyškęs. Tad tvirtai nusprendė: kai Zeiną kitąkart ištiks priepuolis, ji iškvies prižiūrėtojus.

Neleis jam numirti netgi dėl vaistų.

Ligoninė

Paaiškėjo, kad kumščiuodamas į rėmą Zeinas susilaužė tris kaulus ir juos sustatyti prireiks pusvalandžio.

Talė įsikūrė laukiamajame šalia porelės visiškai naujų gražuolių, laukiančių koją susilaužiusio draugo, – vyrukas paslydo ant šlapių laiptų prie Lilijanos Rasel rūmų. Nekreipdama dėmesio į pasakojamas smulkmenas, Talė puolė prie sausainių ir kavos su daugybe pieno bei cukraus, mėgavosi ligoninės šiluma ir džiaugėsi, kad nelyja. Prarijus kalorijų pasidarė kur kas geriau, ir Talė kelias akimirkas mėgavosi gražuolišku svaiguliu. Prieš akis tebestovėjo ryškūs prisiminimai apie Šėją ir jos draugus Kleopatros parke.

– O kas nutiko tau? – galiausiai paklausė gražuolis, pabrėždamas paskutinį žodį ir rodydamas į permirkusius, dumblu išterliotus Talės drabužius, išsekusį veidą ir apskritai gėdą darančią išvaizdą.

Talė susigrūdo į burną sausainį su šokolado gabalėliais ir gūžtelėjo pečiais.

– Skraidžiau orlente.

Gražuolė kumštelėjo alkūne draugą, išpūtė akis ir nervingai parodė kumščiu į Talę.

– Kas yra? – paklausė jis.

– Ššš.

– Ką?

Gražuolė atsiduso.

– Atleisk, – kreipėsi ji į Talę. – Mano draugas yra visiškas naujokas. Ir visiškai neturi smegenų. – Tada pašnibždomis paaiškino vaikinui: – Čia Talė Jangblad.

Vaikinas plačiai išsižiojo, paskui užsičiaupė.

Talė tik nusišypsojo ir susigrūdo į burną dar vieną sausainį. Naujiesiems gražuoliams atrodė visiškai normalu susitikti Talę Jangblad skubios pagalbos skyriuje. O kurgi daugiau? Tikriausiai jie dabar spėlioja, koks didelis architektūrinis statinys šįkart subyrėjo Talei po kojomis.

Nors iš pagarbos Talės šlovei abu gražuoliai tylėjo, jų slapti žvilgsniai nervino. Mergina neabejojo, kad šiedu gražuoliai yra ne iš tų, kurie norėtų tapti pjaustytojais. Bet Talės neapleido mintis, kad jos kaip nusikaltėlės šlovė padeda Šėjai vykdyti savo projektą – atsiranda vis daugiau gražuolių, trokštančių išmėginti tam tikras burbulingumo rūšis. Pagalvojus, kad šią žiemą gali tapti madinga lankytis skubiosios pagalbos skyriuje, Talei suspaudė širdį.

– Tale! – laukiamojo tarpduryje stovėjo sanitaras ir mojo ranka.

– Sėkmės, vaikai, – tarė mergina gražuoliams ir koridoriumi nusekė paskui sanitarą.

Kai durys už jos užsivėrė, Talė suprato, kad atsidūrė ne ambulatorinių ligonių centre. Sanitaras atvedė ją į nedidelę patalpą, kurioje stovėjo didžiulis daiktais apkrautas rašomasis stalas. Sieniniame ekrane buvo matyti saulėta pieva – tokius vaizdus prieš miegą rodydavo mažvaikių mokykloje.

– Per lietų buvote lauke? – žvaliai paklausė sanitaras, nusivilkdamas žydrą popierinį chalatą.

Jis vilkėjo kostiumą (pusiau oficialų, pakuždėjo Talei smegenys) ir mergina suprato, kad vyriškis visai ne sanitaras. Taip plačiai šypsosi politikai, vaikų darželių auklėtojos ir psichiatrai.

Talė atsisėdo priešais vyrą, permirkę jos drabužiai sužliugsėjo.

– Jėgiškai atspėjote.

Vyriškis nusišypsojo.

– Ką gi, nelaimingų atsitikimų pasitaiko. Pasielgei išmintingai čia atgabendama savo draugą. O man pasisekė, kad tuo metu buvau čia. Reikalas tas, kad jau seniai mėginu su tavimi susisiekti, Tale.

– Tikrai?

– Taip.

Jis buvo iš tų vidutinės trukmės gražuolių, kurie šypsosi visada: kai būna laimingi, nusivylę ar kai nori pasakyti: patekai į bėdą. Vyriškis buvo malonus ir entuziastingas, vertas pasitikėjimo ir ramus, ir Talė išsišiepė. Tai buvo vidutinės trukmės gražuolis, kokia, pasak daktarės Keibl pranašystės, turėjo tapti ir Talė: pasipūtęs ir pasitikintis savimi, jo dailų veidą ženklino tik juoko, amžiaus ir išminties raukšlės.

– Pastarąsias porą dienų netikrinai savo pašto, tiesa? – paklausė vyriškis.

Talė papurtė galvą.

– Per daug kvailų žinučių. Dėl to, kad mane rodė per žinias, suprantate? Jėgiškai išgarsino.

Už šiuos žodžius Talė užsidirbo išdidžią šypseną.

– Manau, tave ir tavo draugus visa tai labai sujaudino.

Talė gūžtelėjo pečiais – nusprendė apsimesti kuklia.

– Iš pradžių buvo burbulinga, bet dabar viskas atrodo sumautai. Kas jūs?

– Daktaras Remis Andersas. Esu traumas patyrusių pacientų konsultantas.

– Traumas? Ar tai dėl stadiono? Nes aš visiškai…

– Esu tikras, kad jautiesi puikiai, bet noriu paklausti apie tavo draugę. Atvirai sakant, esu truputėlį sunerimęs.

– Dėl ko?

– Dėl Šėjos.

Nors Talė buvo nutaisiusi gražuolišką veidą, vos nesusiraukė pajutusi dilgtelėjimą.

– Kuo čia dėta Šėja?

Lėtai, tarsi būtų valdomas nuotoliniu pulteliu, daktaras Andersas nustojo šypsotis ir suraukė kaktą.

– Vakar per vakarėlį prie laužo atsitiko kai kas nemalonaus. Judvi su Šėja susikivirčijote. Tai kelia nerimą.

Talė sumirksėjo ir truputį patylėjo mėgindama prisiminti, ką prie laužo rėkė Šėja. Matyt, net uždengtos keliais sluoksniais apyrankės išgirdo, kad Šėja įširdusi – mergina kalbėjo kur kas garsiau nei įprasta naujiesiems gražuoliams. Talė pamėgino tiksliai prisiminti Šėjos žodžius, bet vakar buvo per daug išgėrusi šampano ir jautė siaubingą kaltę, o tai nesustiprino atminties. Ji gūžtelėjo pečiais.

– Tikrai. Šėja buvo girta. Aš taip pat.

– Jūsų pokalbis neatrodė malonus.

– Daktare Remi, ar jūs mus šnipinėjate? Tai bjauru.

Konsultantas papurtė galvą ir, nutaisęs susirūpinusį veidą, vėl nusišypsojo.

– Mes ypač domimės tais, kurie išgyveno tą nelaimę. Kartais po gąsdinančių ir netikėtų įvykių būna sunku atsigauti. Dėl to mane paskyrė jūsų konsultantu – kad padėčiau įveikti patirtą stresą.

Talė apsimetė nepastebėjusi, kad daktaras Andersas neatsakė į klausimą apie šnipinėjimą, – ji ir pati žinojo atsakymą. Gal Ypatingųjų aplinkybių skyrius ir nesijaudina, kad nusikaltėliai gali sugriauti Naujųjų Gražuolių Miestą, bet prižiūrėtojai savo darbo nepamiršta. Turint omeny, kad miesto užduotis – skatinti gyventojus mąstyti gražuoliškai, logiška tikėtis, jog kiekvienam, patyrusiam kažką tikrai burbulingo, bus paskirtas konsultantas. Daktaro Anderso uždavinys – įsitikinti, kad proveržis nusikaltėliams nesukėlė jokių naujų įdomių minčių.

Mergina gražuoliškai nusišypsojo.

– Jei mums pavažiuotų stogas?

Daktaras Andersas nusijuokė.

– Ne, nemanau, kad prarasite protą. Tik noriu įsitikinti, ar nėra jokių ilgalaikių pasekmių. Juk žinai, kad stresas gali neigiamai paveikti draugystę.

Talė nutarė numesti kaulą daktarui Remiui ir išpūtė akis.

– Tad štai kodėl tą vakarą ji buvo tokia bjauri.

Daktaras Andersas nušvito.

– Taip, viskas dėl streso, Tale. Bet atmink, ji tai padarė nenorėdama.

– Na, aš ant jos visai neįsiutau.

Daktaro veide sušvito raminanti šypsena.

– Į traumą kiekvienas reaguoja skirtingai, Tale. Ne visi tokie tvirti, kaip tu. Gal mes nepykime, o pažvelkime į tai kaip į galimybę parodyti Šėjai tavo paramą. Juk jūs – senos draugės, tiesa?

– Taip. Nuo bjaurulių laikų. Gimėme tą pačią dieną.

– Nuostabu. Tokiais laikais sena draugystė – geras dalykas. Dėl ko susikivirčijote?

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau. Dėl menkniekių.

– Nejau nieko neprisimeni?

Talė nežinojo, ar kambarys prijungtas prie melo detektoriaus, o jei prijungtas, kiek ji gali meluoti. Mergina užsimerkė, sutelkė dėmesį į kalorijas, judančias jos pusiau išbadėjusiu kūnu, ir leidosi užvaldoma gražuoliško svaigulio.

– Tale! – paragino daktaras.

Ji nusprendė daktarui Andersui pasakyti dalį tiesos.

– Tai buvo tiesiog… seni reikalai.

Daktaras linktelėjo ir patenkintas sunėrė rankas. Talė susirūpino, ar nepasakė per daug.

– Iš bjaurulių laikų? – paklausė Andersas.

Nepasitikėdama savo balsu Talė tik linktelėjo.

– Kaip judvi su Šėja sutariate nuo to vakaro?

– Puikiai.

Daktaras laimingas nusišypsojo, bet Talė pastebėjo, kaip jis kažkur nusigręžęs dirsteli – matyt, į jai nematomą akių ekraną. Ar jis tikrina miesto sąsajos duomenis? Miesto sąsaja žino, kad po vakarėlio Talė su Šėja neapsikeitė nė vienu balso pranešimu ir visas tris dienas viena kitai nieko nerašė, kas buvo gana neįprasta. O gal daktaras Andersas norėjo patikrinti, ar nedreba Talės balsas?

Daktaras nežymiai linktelėjo nematomiems duomenims, ar kas ten buvo.

– Ar tau jos nuotaika pasirodė pagerėjusi?

– Manau, ji jaučiasi gerai. – Tik truputį pjaustosi, beprotiškai gieda ir galbūt nori įkurti nerimą keliančią gaują. – Tiesą sakant, nuo tada, kai pradėjo pliaupti šis sumautas lietus, jos nemačiau. Bet mudvi esame geriausios draugės amžinai.

Paskutinieji žodžiai nuskambėjo nevykusiai, šaižiai. Ji atsikosėjo, o daktaras Andersas dar labiau išsišiepė.

– Džiaugiuosi tai girdėdamas, Tale. O tu gerai jautiesi, tiesa?

– Burbulingai, – atsakė mergina. – Tik truputį išalkusi.

– Taip, taip. Judu su Zeinu turite daugiau valgyti. Atrodai kiek sublogusi, be to, man sakė, kad kai čia atvyko Zeinas, jo cukraus lygis buvo siaubingai žemas.

– Pasirūpinsiu, kad jis suvalgytų sausainių su šokolado gabalėliais, kurių yra laukiamajame. Jie nuostabūs.

– Puiki mintis. Esi gera draugė, Tale. – Vyriškis pakilo ir ištiesė ranką. – Matau, kad Zeinas jau sulopytas, tad ilgiau tavęs nelaikysiu. Ačiū už sugaištą laiką ir būtinai man pranešk, jei tau ar tavo draugams kils noras pasikalbėti.

– Žinoma, – pažadėjo Talė ir žaviai nusišypsojo gydytojui. – Tikrai buvo labai šaunu.

Lauke šaltas lietus apglėbė Talę tarsi senas draugas, kurio neįmanoma išvengti. Po daktaro Anderso spindinčios šypsenos šis diskomfortas regėjosi beveik kaip palengvėjimas. Pakeliui į namus Talė papasakojo Zeinui apie susitikimą. Nors apyrankė vėl buvo apvyniota, mergina kalbėjo labai tyliai, tad kylant į pilką dangų jos žodžius nusinešdavo vėjas.

Kai Talė baigė pasakoti, Zeinas atsiduso.

– Regis, jie dėl jos yra sunerimę kaip ir mes.

– Taip. Matyt, išgirdo mūsų kivirčą tą vakarą. Šėja rėkė ant manęs visai negražuoliškai.

– Puiku.

Vaikinas susiraukė. Regis, nuskausminamieji, kurių gavo dėl sužalotos rankos, nelabai malšino galvos skausmą. Zeinas šliurino kojomis orlentę, nerangiai mėgindamas išlaikyti pusiausvyrą.

– Nieko per daug nepasakiau. Tik kad Šėja buvo girta ir vaidino.

Talė nusišypsojo ir pati save pasveikino. Šįkart ji bent jau neišdavė Šėjos. Reikia tikėtis.

– Žinoma, Tale. Galbūt Šėjai ir būtina pagalba, bet ne vidutinės trukmės gražuolio psichiatro. Privalome ją išvilioti į tyrus ir duoti tikrų vaistų. Ir kuo greičiau.

– Taip. Tabletės kur kas geriau nei pjaustytis. – „Jei tik jos nesužaloja smegenų“, – mintyse pridūrė Talė, bet garsiai nepasakė. Ji nusprendė nesakyti Zeinui, kad yra nusprendusi nugabenti jį į ligoninę, jei ištiktų dar vienas priepuolis; galbūt to nė neprireiks. – Na, kaip tavo gydytojai?

– Kaip visada. Pirmąją valandą jie man skaitė paskaitą apie tai, kad privalau daugiau valgyti. Kai galiausiai ėmė sustatinėti kaulus, be sąmonės buvau tik maždaug dešimt minučių. Bet jie manyje nepastebėjo nieko keisto, tik kad esu sublogęs.

– Gerai.

– Žinoma, tai nereiškia, jog esu sveikas. Jie neapžiūrėjo mano galvos, tik ranką.

Talė giliai įkvėpė.

– Tavo galvos skausmai darosi vis stipresni, tiesa?

– Manau, tai labiau dėl alkio ir šalčio nei dėl ko nors kito.

Talė papurtė galvą.

– Aš šiandien taip pat nieko nevalgiau, Zeinai, bet tu nematei manęs…

– Nesirūpink dėl mano galvos, Tale! Jaučiuosi nei geriau, nei blogiau. Labiau nerimauju dėl Šėjos rankų. – Jis prisiartino su savo orlente ir ėmė kalbėti tyliau: – Dabar seks ir ją. Jei tavo daktaras Remis atidžiau apžiūrės, ką Šėja sau daro, kils tikras pragaras.

– Taip. Negaliu ginčytis.

Talei prieš akis iškilo Šėjos randai. Iš toliau jie atrodė panašūs į tatuiruotes, bet kiekvienas pažvelgęs iš arčiau suprastų, kas tai iš tiesų. Juos pamatęs daktaras Andersas vargu ar imtų šypsotis. Visame mieste nuskambėtų pavojaus varpai, ir prižiūrėtojai kaipmat nepaprastai susidomėtų visais, susijusiais su stadione įvykusia nelaime.

Talė ištiesė ranką ir davė ženklą sustoti, tada prabilo beveik pašnibždomis:

– Vadinasi, turime nedaug laiko. Jis gali bet kada nuspręsti pasikalbėti su Šėja.

Zeinas giliai įkvėpė.

– Pirmiau tu turėsi pasikalbėti su Šėja. Liepsi nustoti pjaustytis.

– Ak, kaip smagu. O jei ji nepaklausys?

– Paaiškinsi, kad mes netrukus išvyksime. Kad gausime tikrų vaistų.

– Išvyksime? Kaip?

– Tiesiog išvyksime – šiąnakt, jei galėsime. Aš supakuosiu viską, ko gali prireikti, o tu pasirūpink, kad kiti nusikaltėliai būtų pasirengę.

– O kaip jos?

Talė buvo per daug išsekusi, kad pajėgtų kilstelėti apvyniotą riešą, bet Zeinas suprato, ką ji nori pasakyti.

– Jas nusimausime. Šįvakar. Žinau vieną triuką.

– Kokį, Zeinai?

– Kol kas negaliu sakyti. Bet jis bus veiksmingas, nors ir truputį pavojingas.

Talė susiraukė. Jiedu su Zeinu išmėgino visus įmanomus įrankius, bet pavyko tik įbrėžti apyrankes.

– Kas tai?

– Parodysiu šįvakar, – pro sukąstus dantis atsakė vaikinas.

Talė sunerimo.

– Matyt, tai daugiau nei truputį pavojinga.

Išblyškęs ir pusiau išbadėjęs Zeinas buku žvilgsniu spoksojo į Talę pro apsauginius akinius.

– Ištiesk merginai ranką, – nusijuokė jis. – Jos gali dar prireikti.

Nepajėgdama žiūrėti į besišypsantį bičiulį, Talė nusuko akis į šalį.

Trupintuvas

Dirbtuvė buvo netoli ligoninės, Naujųjų Gražuolių Miesto pakraštyje, kur susijungia abi upės atšakos. Tokiu vėlyvu laiku staklės, vaizdų formavimo stalai ir liejimo formos stovėjo nenaudojamos, patalpa buvo beveik tuščia. Šviesa sklido tik iš tolimojo dirbtuvės galo, kur kažkokia vidutinės trukmės gražuolė pūtė išlydytą stiklą.

– Čia labai šalta, – sudejavo Talė.

Blausioje rausvoje dirbtuvės šviesoje ji matė, kaip iš burnos eina garas. Kol jie perspėjo visus nusikaltėlius, kad pasirengtų pabėgimui, lietus galiausiai liovėsi, bet oras vis dar buvo drėgnas ir žvarbus. Net ir dirbtuvėje Talė, Faustas ir Zeinas buvo susisupę į žiemines striukes.

– Paprastai būna įjungtos lydymo krosnys, – paaiškino Zeinas. – Šie įrenginiai skleidžia labai daug šilumos. – Jis parodė į abu dirbtuvės šonus, kurie nakčiai buvo atidengti. – Bet kadangi dirbtuvė ventiliuojama, nėra išmaniųjų sienų, suprantate?

Faustas bedė pirštu į didžiulį presą primenantį įrenginį.

– Ei, pamenu, kaip bjaurulių mokykloje per pramoninio konstravimo pamoką žaidžiau su tokiu, – paaiškino vaikinas. – Mes tada gaminome priešpiečių padėklus su pavažomis apačioje, kad slystų sniegu.

– Dėl to tave ir pasikviečiau, – pasakė Zeinas, vesdamas Talę su Faustu betoninėmis grindimis.

Įrenginio apačioje buvo metalinis stalas su daugybe įrėžtų mažutėlaičių taškelių. Lygiagrečiai jam kabojo kita metalinė plokštė.

– Ką? Tu nori panaudoti trupintuvą? – Faustas iš nuostabos kilstelėjo antakius.

Zeinas vis dar nebuvo atskleidęs, ką sumanė, bet Talei masyvus įrenginys visai nepatiko.

Tiksliau, nepatiko žodis „trupintuvas“.

Zeinas pastatė atsineštą kibirėlį šampanui, kuriame buvo vanduo su ledukais. Išsitraukęs atminties kortą, įstatė į trupintuvo skaitymo įrenginį. Mašina įsijungė, jos kraštuose sumirksėjo lemputės, ir po Talės kojomis ėmė drebėti grindys.

Regėjosi, kad virpesiai perbėga stalu, jo paviršiumi nuvilnija banga, tarsi metalas staiga būtų virtęs skysčiu ir atgijęs.

Kai virpesiai liovėsi, Talė atidžiau apžiūrėjo trupintuvo paviršių. Mažytėlaičiai taškeliai iš tiesų buvo plonų strypelių galai, kuriuos kilnojant galima suformuoti įvairius kontūrus. Talė pirštais perbraukė per stalą, bet strypeliai buvo tokie ploni ir taip idealiai suleisti, kad metalo paviršius atrodė glotnus.

– Kam jis naudojamas?

– Štampuoti, – atsakė Zeinas.

Jis paspaudė mygtuką, ir stalas vėl atgijo, ties viduriu iškilo mažyčiai simetriški kalneliai. Talė pamatė, kad viršutinėje trupintuvo plokštėje atsirado tokios pat formos įdubimai.

– Ei, čia mano priešpiečių padėklas! – šūktelėjo Faustas.

– Žinoma. Manei, pamiršau? Šie padėklai puikiai tinka vietoj rogučių, – džiugiai paaiškino Zeinas. Jis ištraukė po mašina gulintį metalo lakštą ir rūpestingai sulygino jo kraštus su stalo briaunomis.

– Taigi. Visada spėliojau, kodėl jų negamina masiškai, – pritarė Faustas.

– Jie per daug burbulingi, – atsakė Zeinas. – Bet kertu lažybų, kad koks nors bjaurulis kas keleri metai išranda juos iš naujo. Atsargiai! Tuoj iššausiu.

Talė su Faustu atatupsti pasitraukė per saugų atstumą.

Zeinas sugriebė dvi rankenėles, kyšančias stalo gale, ir vienu metu abi spustelėjo. Mašina sugaudė, paskui staiga sujudėjo, viršutinė jos dalis su kurtinamu trenksmu nusileido ant apatinės. Kai trupintuvo nasrai iš lėto prasiskyrė atidengdami metalo lakštą, garsas, nuaidėjęs dirbtuvėje, Talei vis dar skambėjo ausyse.

– Puiku, tiesa? – džiūgavo Zeinas. Jis paėmė metalo lakštą, kurį suformavo mašina. Dabar lakštas atrodė kaip priešpiečių padėklas su mažais skyreliais salotoms, pagrindiniam patiekalui ir desertui. Vartydamas jį rankose Zeinas perbraukė per griovelius padėklo apačioje. – Per birų sniegą šiais daikčiukais galima čiuožti tūkstančio klikų per valandą greičiu.

Faustas išblyško.

– Nieko nebus, Zeinai.

– Kodėl?

– Per daug saugos priemonių.

– Net jei kurį nors iš mūsų priverstum…

– Ar pamišai, Zeinai? – sušuko Talė. – Juk nekiši čia savo rankos. Toji mašina ją nukirs!

Vaikinas nusišypsojo.

– Ne, nenukirs. Kaip sakė Faustas: čia per daug saugos priemonių. – Jis iš trupintuvo skaitymo įrenginio ištraukė atminties kortą ir įkišo kitą. Stalas vėl suvilnijo, ir jo šone tarsi dantų eilė išdygo aštrūs rumbeliai. Zeinas uždėjo kairį riešą ant metalinių nasrų. – Man sunku pamatyti, nes pirštinė užmauta. Gal jūs galit pažiūrėti, kurioje vietoje mašina nukirps apyrankę?

– O jei nepataikys, Zeinai? – sunerimo Talė.

Ji vos tvardėsi, kad neimtų rėkti. Nors apyrankės kaip visada buvo apvyniotos, bet mergina nenorėjo, kad juos išgirstų dirbtuvės gale dirbanti vidutinės trukmės gražuolė.

– Ji visada pataiko. Šia mašina galima štampuoti net sekundometro detales.

– Ji visai neveiks, – pareiškė Faustas. Vaikinas pakišo savo delną po trupintuvu. – Įjunk.

– Žinau, žinau, – atsakė Zeinas, sugriebė rankenėles ir nuspaudė.

– Ką? – apimta siaubo sušuko Talė, bet mašina nė nekrustelėjo. Jos šone sublyksėjo geltonos lemputės ir pasigirdo mechaninis balsas: „Prašom pasitraukti.“

– Mašina pajunta žmones, – paaiškino Faustas. – Ji reaguoja į kūno šilumą.

Talė nurijo seilę. Faustui traukiant ranką iš trupintuvo, merginos širdis daužėsi kaip patrakusi.

– Daugiau taip nedaryk!

– Net jei pavyktų mašiną apgauti, kas iš to? – kalbėjo Faustas. – Ji tik sutrupintų apyrankę, o ši – delną.

– Tik ne smūgiuojant penkiasdešimties metrų per sekundę greičiu. Pažvelk, – Zeinas palinko virš stalo ir pirštu perbraukė per užprogramuotų dantų eilę. – Ši briauna ją nupjaus ar bent jau taip sumaitos, kad visa, kas yra apyrankės viduje, nustos veikti. Kai šis daikčiukas trinktelės, mūsų apyrankės taps metalo gabalais.

Faustas palinko, kad galėtų apžiūrėti atidžiau, o Talė nusigręžė negalėdama matyti vaikinų galvų, įkištų į metalinius nasrus. Metalo gabalais. Ji įsistebeilijo į kitame dirbtuvės gale triūsiančią stiklo pūtėją. Moteris negirdėjo pamišėliško pokalbio, ji ramiai laikė stiklo luitą mažoje švytinčioje krosnyje ir iš lėto vartė jį virš liepsnos.

Talė nužingsniavo moters pusėn, kur jos negalėjo išgirsti Zeinas su Faustu, atidengė savo apyrankę ir paliepė jai:

– Pasiųsk balso pranešimą Šėjai.

– Neįmanoma susisiekti. Koks bus pranešimas?

Talė susiraukė, bet tarė apyrankei:

– Klausyk, Šėja, žinau, kad šis mano pranešimas šiandien jau aštuonioliktas, bet privalai atsakyti. Atleisk, kad tave šnipinėjome, tačiau… – Talė nežinojo, ką pridurti; prižiūrėtojai, o gal ir ypatingieji agentai, veikiausiai jos klausosi. Ji negalėjo aiškinti, kad su Zeinu ketina šiąnakt pabėgti. – Bet mes dėl tavęs nerimaujame. Susisiek su manimi kuo greičiau. Mums reikia pasikalbėti… akis į akį.

Talė atsiduso ir vėl šaliku apvyniojo riešą. Šėja, Ho ir Taksas – pjaustytojai – dėjosi esą dingę ir neatsakinėjo į balso pranešimus. Matyt, Šėja niršo, kad jos slapta ceremonija buvo susekta. Bet galbūt kuriam nors nusikaltėliui pavyks juos rasti ir pranešti apie šiąnakt planuojamą pabėgimą.

Visą popietę Talė su Zeinu praleido padėdami visiems pasirengti. Nusikaltėliai buvo susipakavę mantą ir išsidėstę saloje, pasirengę pajudėti, kai tik iš dirbtuvės bus pasiųstas signalas, kad Talė su Zeinu išsivadavo iš apyrankių.

Pūtikė baigė kaitinti stiklą. Ji ištraukė švytinčią masę iš krosnies ir pradėjo ją pūsti per ilgą vamzdį, suteikdama išsilydžiusiam stiklui vingiuotas formas. Talė nenorom nusisuko nuo moters ir grįžo prie trupintuvo.

– O kaip apsaugos? – ginčijosi Faustas.

– Galiu panaikinti savo kūno šilumą.

– Kaip?

Zeinas spyrė į kibirėlį šampanui.

– Po trisdešimties sekundžių lediniame vandenyje mano ranka bus šalta kaip metalo gabalas.

– Bet tavo ranka nėra metalo gabalas, – sušuko Talė. – Mano taip pat. Štai kur bėda.

– Klausyk, Tale, neprašau, kad tu kištum pirma.

Mergina papurtė galvą.

– Aš visai nekišiu, Zeinai. Tu taip pat.

– Ji teisi, – pritarė Faustas, spoksodamas į kyšančius iš stalo metalinius dantis ir lygindamas juos su tokiais pačiais, styrančiais viršuje. – Gerai suprojektuotam gaminiui šis įrenginys puikus, bet kišti į jį savo ranką beprotiška. Jei suklydai nors per milimetrą, trupintuvas sutraiškys kaulą. Tai mums aiškino per darbų pamoką. Smūgio banga keliaus visa ranka, pakeliui viską trupindama.

– Na ir kas? Jei trupintuvas nepataikys, mane surankios iš gabalėlių. O jis pataikys. Pagaminau formą ir tavo rankai, Tale, – paaiškino Zeinas ir pamojavo kita atminties korta. – Nes tavo apyrankė mažesnė.

– Jei kas nors nepavyks, tavo kaulų nesudėlios, – tyliai pareiškė Talė. – Net jei ligoninėje galėtų atkurti suplotą ranką.

– Nesuplotą, Zeinai, – įsiterpė Faustas. – Tavo kaulai suskystės. Tai reiškia, kad smūgis juos ištirpdys.

– Klausyk, Tale, – tarė Zeinas, iš kibirėlio traukdamas šampano butelį. – Aš taip pat nenoriu to daryti. Bet pameni: šįryt mane buvo ištikęs priepuolis? – Jis iššovė kamštį.

– Kas tave buvo ištikęs? – nesuprato Faustas.

Talė papurtė galvą.

– Turime rasti kitą būdą.

– Nėra laiko, – atšovė Zeinas ir gurkštelėjo iš butelio. – Na, Faustai, ar padėsi?

– Padėsi? – nustebo Talė.

Faustas palingavo galvą.

– Trupintuvą galima paleisti tik dviem rankomis – tai dar viena saugos priemonė, kad netyčia vienos rankos neįkištum tarp presų. Zeinui reikia mūsų pagalbos, kad įjungtume mašiną. – Faustas susikryžiavo rankas ant krūtinės. – Nė nesvajok.

– Aš tau taip pat nepadėsiu! – sušuko Talė.

– Tale. – Zeinas atsiduso. – Jei šįvakar neišvyksime iš miesto, galiu čia įkišti net galvą. Skausmai kartojasi maždaug kas trys dienos, ir jie vis stiprėja. Privalome išvykti.

Faustas suraukė kaktą.

– Apie ką tu kalbi?

Zeinas atsigręžė į jį.

– Man kažkas yra, Faustai. Dėl to šiąnakt privalome išvykti. Manome, kad man pagelbėti gali naujieji dūmiečiai.

– Kam tau jie reikalingi? Kas tau yra?

– Aš išsigydžiau.

– Ką pasakei?

Zeinas giliai įkvėpė.

– Supranti, mes išgėrėme tablečių…

Talė sudejavo ir nusisuko suvokusi, kad peržengta dar viena riba. Iš pradžių Šėja, dabar Faustas. Įdomu, kada visi nusikaltėliai sužinos apie vaistą? Tada jai ir Zeinui reikės dar skubiau bėgti iš miesto, kad ir kaip jie rizikuotų.

Vis labiau nusimindama, Talė stebėjo stiklo pūtėją. Ji jautė, kad Fausto neryžtingumas blėsta, kai Zeinas paaiškino, kas jiedviem nutiko per pastarąjį mėnesį: papasakojo apie tabletes, vaistų sukeltą didėjantį burbulingumą, kankinamus galvos skausmus.

– Vadinasi, Šėja apie jus sakė teisybę! – padarė išvadą Faustas. – Štai kodėl jūs dabar tokie pasikeitę…

Šėja vienintelė kamantinėjo Talę, bet, matyt, visi kiti nusikaltėliai pastebėjo permainas ir spėliojo, kas nutiko. Jie visi norėjo būti keistai naujoviškai burbulingi, kokie buvo Talė su Zeinu. Dabar, kai Faustas sužinojo, kad yra vaistas, tapti burbulingu buvo labai paprasta – tereikėjo išgerti tabletę, tad vaikinui greičiausiai nebeatrodė beprotiška rizikuoti kišant rankas į trupintuvą.

Talė atsiduso. Gal tai ir nėra beprotiška. Šįryt ji pavėluotai nugabeno Zeiną į ligoninę, stovėjo lietuje ir gaišo laiką, nors jis labai brangus, ji rizikavo vaikino gyvybe, ne tik jo ranka.

Ji atsiduso. Kokį žodį sakė Faustas? Ištirpdys?

Moteriškės pučiamas stiklinis daiktas virto persidengiančiais rutuliais, kurie atrodė nepaprastai trapūs. Jei juos sudaužytum, sutaisyti būtų neįmanoma. Stiklo pūtėja atsargiai laikė švytintį kūrinį. Sudaužius, kai kurių dalykų nebeįmanoma sulipdyti.

Talė prisiminė Deivido tėvą, Azą. Daktarė Keibl, mėgindama ištrinti Azo atmintį, jį nužudė. Protas dar trapesnis nei ranka – ir niekas nežino, kas vyksta Zeino galvoje.

Talė pažvelgė į savo kairę pirštinę ir pajudino pirštus. Ar jai pakaks drąsos įkišti ranką į metalinius trupintuvo nasrus? Galbūt.

– Ar esi tikras, kad mums pavyks rasti naujuosius dūmiečius? – paklausė Zeino Faustas. – Regis, niekas jų jau kurį laiką nematė.

– Bjauruliai, su kuriais šįryt buvome susitikę, sakė, kad yra jų grįžimo ženklų.

– Ir jie tave gali išgydyti?

Iš Fausto balso Talė suprato, kad vaikinas garsiai save drąsina – iš lėto, bet ryžtingai; galiausiai jis sutiks įjungti trupintuvą. Tai buvo net šiurpiai logiška. Kažkur tyruose yra vaistų Zeinui, ir jei nepavyks jų gauti, jis, šiaip ar taip, bus lyg ir negyvas.

Tai kur kas baisiau nei netekti rankos.

Atsigręžusi Talė pareiškė:

– Aš padarysiu. Įjungsiu.

Kurį laiką vaikinai apstulbę tylėjo, tada Zeinas nusišypsojo.

– Gerai. Norėčiau, kad tą padarytum tu.

Talė nurijo seilę.

– Kodėl?

– Nes tavimi pasitikiu. Nenoriu drebėti.

Talė giliai įkvėpė tramdydama į akis plūstančias ašaras.

– Ką gi, ačiū.

Įsivyravo nejauki tyla.

– Ar tikrai nori, Tale? – paklausė Faustas. – Galėčiau ir aš.

– Ne. Tai padaryti privalau aš.

– Na, tada nėra prasmės gaišti, – paragino Zeinas ir numetė ant grindų savo žieminę striukę. Nuo riešo nuvyniojo šaliką ir nutraukė apyrankę dengiančią pirštinę. Šalia tamsaus didžiulio trupintuvo kairė vaikino ranka atrodė mažytė ir trapi. Zeinas sugniaužė kumštį ir panardino jį į kibirėlį su ledais, susiraukė, kai ledinis vanduo pradėjo šaldyti ranką. – Pasiruošk, Tale.

Ji dirstelėjo į gulinčias ant grindų kuprines, pačiupinėjo, ar turi pilvo jutiklį, dar kartą nužvelgė dirbtuvės gale sukrautas orlentes; jų apačioje styrojo palaidi laidai – aparatai buvo atjungti nuo miesto tinklo. Orlentės paruoštos skristi.

Talė pažvelgė į savo apyrankę. Kai Zeino apyrankė bus sutrupinta, sekimo signalas dings. Reikės nedelsiant sutrupinti Talės apyrankę ir išvykti. Teks ilgai skristi, kol pasieks miesto pakraštį.

Visoje saloje jų laukė dvi dešimtys nusikaltėlių, pasirengusių išvykti į tyrus visomis kryptimis, kad suklaidintų persekiotojus. Kiekvienas jų turėjo po violetinės ir žalios spalvų bengališkosios ugnies deglą, kad vienas kitam duotų ženklą, kai Zeinas su Tale atikratys apyrankių.

Išsilaisvins.

Talė su nerimu pažvelgė į trupintuvo valdymo prietaisų skydelį. Dvi į kompiuterinių žaidimų vairalazdes panašios rankenėlės buvo išlietos iš linksmai ryškaus geltono plastiko. Ant kiekvienos buvo po didelį mygtuką. Paėmusi rankenėles, Talė pajuto galingus mašinos virpesius, tarsi virš galvos praskrendančio erdvėlaivio dundesį.

Ji pamėgino įsivaizduoti, kaip paspaudžia mygtukus, bet nepajėgė. Tačiau nebeturėjo argumentų, o ir diskusijoms laiko nebebuvo.

Po trisdešimties sekundžių, kurios atrodė neapsakomai ilgos, Zeinas ištraukė ranką iš ledinio vandens.

– Užsimerk, kad į akis nepatektų metalo skeveldrų. Nuo šalčio jis tapo trapus, – ramiu balsu perspėjo Zeinas. Talė suprato, jog dabar nebesvarbu, ar apyrankė girdi vaikino žodžius. Kai kas nors išsiaiškins, apie ką jie kalbėjo, jaunuoliai jau visu greičiu skris Rūdžių Griuvėsių link.

Zeinas padėjo riešą ant stalo krašto ir stipriai užsimerkė.

– Gerai. Junk.

Talė giliai įkvėpė ir drebančiomis rankomis suėmė valdymo svirtis. Ji užsimerkė ir mintyse ištarė: „Na, dabar…“

Bet pirštai neklausė.

Nuo minčių, kad gali nepavykti, ėmė suktis galva. Talė įsivaizdavo, kaip vėl skraidina Zeiną į ligoninę, o jo kairė ranka virtusi drebučiais. Mintyse išvydo ypatinguosius agentus, kurie, supratę, ką jaunuoliai sumanė, įsiveržia į dirbtuvę ir neleidžia įjungti trupintuvo. Talė svarstė, ar Zeinas viską teisingai išmatavo ir ar nepamiršo, kad apyrankė, pabuvusi lediniame vandenyje, truputį susitraukė.

Galbūt reikėtų Zeino paklausti? Ji atsimerkė. Geltonų trupintuvo lempučių šviesoje šlapia apyrankė blizgėjo tarsi auksas.

– Tale… junk!

Nuo šalčio metalas susitraukia, o nuo karščio… Talė dirstelėjo į kitame dirbtuvės gale triūsiančią stiklo pūtėją, kuri nė nenutuokė, koks žiaurus, siaubingas dalykas gali netrukus įvykti.

– Tale! – tyliai paragino Faustas.

Nuo karščio apyrankė išsiplės…

Moteriškė rankose laikė iki raudonumo įkaitusį stiklą ir apžiūrinėjo jį iš visų pusių. Kaip ji išlaiko rankose išsilydžiusį stiklą?

– Tale, jei nori, aš… – pasisiūlė Faustas.

– Palauk, – atšovė mergina ir paleido valdymo svirtis.

– Ką? – sušuko Zeinas.

– Lik čia.

Nekreipdama dėmesio į Zeino protestus, ji ištraukė iš trupintuvo atminties kortą ir pro didžiules stakles bei krosnis nubėgo į kitą dirbtuvės galą. Talei prisiartinus, moteriškė ramiai į ją pažvelgė ir nusišypsojo vidutinės trukmės gražuolės šypsena.

– Sveika, brangioji.

– Labas. Labai gražu, – pagyrė Talė.

Maloni moteriškės šypsena tapo dar šiltesnė.

– Ačiū.

Dabar Talė pamatė moters rankas, raudonoje šviesoje spindinčias sidabru.

– Jūs mūvite pirštines, tiesa?

Moteris nusijuokė.

– Žinoma! Juk krosnyje gana karšta.

– Bet jūs karščio nejaučiate?

– Su pirštinėmis – ne. Manau, ši medžiaga buvo išrasta grįžtantiems per atmosferą erdvėlaiviams. Ji gali atspindėti kelių tūkstančių laipsnių karštį.

Talė linktelėjo.

– Bet jos labai plonos, ar ne? Iš kito patalpos galo nė nemačiau, kad mūvite pirštines.

– Teisybė, – patenkinta linktelėjo moteris. – Per jas galima jausti stiklo tekstūrą.

– Oho, – gražuoliškai nusišypsojo Talė. Dabar ji suprato, kad šios pirštinės palįstų po apyrankėmis. – Kur galėčiau gauti tokią porą?

Moteris linktelėjo galvą spintos pusėn. Talė pamatė, kad spinta prigrūsta pirštinių. Jos blizgėjo tarsi šviežiai iškritęs sniegas. Mergina ištraukė pirštinių porą.

– Ar visos vienodo dydžio?

– Taip. Išsitempia iki pat alkūnių, – paaiškino moteris. – Tik panaudojusi būtinai išmesk. Antrą kartą pirštinės nekaip saugo.

– Būtinai, – pažadėjo Talė nusigręždama ir gniauždama pirštines saujoje. Jai gerokai palengvėjo pagalvojus, kad nereikės spausti mygtukų ir stebėti, kaip trupintuvas nukerta Zeinui ranką. Galvoje tarsi laikrodis ėmė suktis naujas, geresnis planas – ji puikiai žinojo, kur rasti galingą krosnį, tik reikia nuvykti į miesto pakraštį.

– Luktelėk, Tale, – pašaukė moteris. Jos balse pasigirdo nerimo gaidelė.

Talė sustingo – moteris ją atpažino. Žinoma, visi, kurie žiūrėjo žinias, dabar atpažindavo Talę Jangblad. Talė karštligiškai bandė sugalvoti nekaltą pasiteisinimą, kam jai reikalingos pirštinės, bet viskas, kas šovė į galvą buvo sumauta.

– Hm, klausau?

– Paėmei pirštines vien tik kairei rankai, – nusijuokė moteris. – Nelabai tiks, kad ir kokią išdaigą sugalvojai.

Talė nusišypsojo ir net sukikeno. „Tai tu taip manai“, – ištarė ji mintyse, bet grįžo prie spintos ir paėmė dvi pirštines dešinei rankai. Nepakenks apsaugoti abi rankas.

– Ačiū už pagalbą, – padėkojo mergina.

– Nėra už ką. – Moteris maloniai nusišypsojo, nusigręžė ir vėl įsistebeilijo į stiklo išraitymus. – Tik būk atsargi.

– Nesijaudinkite, – atsakė Talė. – Aš visada atsargi.

Pagrobimas

– Gal išprotėjai? Kaip mes jį užsisakysime vidurnaktį? – piktinosi Faustas.

– Užsisakyti nepavyks. Mes pagrobsime, – atšovė Talė, užsimetė kuprinę ant peties ir spragtelėjo pirštais, kad orlentė sektų iš paskos. – Tiesą sakant, reikėtų paimti kelis. Juo daugiau mūsų išvyks tokiu būdu, juo geriau.

– Pagrobsime? – pasiteiravo Zeinas, tikrindamas ant rankos vėl užvyniotą šaliką. – Nori pasakyti: pavogsime?

– Ne, mes gražiai paprašysime, – plačiai išsišiepė Talė. – Nepamiršk, Zeinai: mes – nusikaltėliai. Išgarsėję. Sek paskui mane.

Išėjusi iš dirbtuvės, Talė užšoko ant orlentės ir pasuko į salos vidurį, kur palei linksmybių bokštus nuolatos sukinėjosi parasparniai, oro balionai, sproginėjo fejerverkai. Abu vaikinai sekė iš paskos.

– Pranešk kitiems nusikaltėliams! – sušuko Talė Faustui. – Pasakyk, kad planai pasikeitė.

Vaikinas dirstelėjo į Zeiną laukdamas pritarimo, tada linktelėjo, lengviau atsiduso, kad sumanymas pasinaudoti trupintuvu pakeistas kažkuo, ne tokiu žiauriu.

– Kiek mūsiškių turėtų vykti kartu?

– Devyni arba dešimt, – atsakė Talė. – Visi, kas nebijo aukščio, o kiti galės keliauti orlentėmis, kaip ir buvo numatyta. Po dvidešimties minučių būsime pasirengę. Susitiksime miesto centre.

– Gerai, būsiu, – pažadėjo Faustas ir išnyko naktiniame danguje.

Talė atsigręžė į Zeiną.

– Ar gerai jautiesi?

Vaikinas linktelėjo ir mankštindamas pajudino pirštus.

– Viskas bus gerai. Man tik reikia kelių sekundžių, kad perjungčiau pavaras.

Talė priskrido arčiau Zeino ir paėmė jį už rankos.

– Tai, ką norėjai padaryti, buvo labai drąsu.

Vaikinas papurtė galvą.

– Manau, tai buvo kvaila.

– Galbūt. Bet jei nebūtume nuvykę į dirbtuvę, nebūčiau to sugalvojusi.

Zeinas nusišypsojo.

– Tiesą sakant, labai džiaugiuosi, kad sugalvojai. – Jo ranka vėl nervingai sutrūkčiojo. Tada Zeinas parodė į priekį. – Štai pora.

Talė atsigręžė salos vidurio pusėn – virš linksmybių bokšto tarsi didelės plikos galvos sklandė du oro balionai. Jie buvo pririšti grandinėmis. Aplink šokčiojo bengališkųjų ugnių atšvaitai.

– Puiku, – apsidžiaugė Talė.

– Tik viena bėda, – tarė Zeinas. – Kaip mes orlentėmis pakilsime į tokį aukštį?

Talė susimąstė.

– Labai atsargiai.

Taip aukštai Talė dar niekada nebuvo pakilusi. Jaunuoliai iš lėto slinko palei pokylių bokštą, taip arti, kad betoninę jo sieną buvo galima paliesti ranka. Pastate esančio metalo vos pakako orlenčių pakėlėjams atsistumti, ir Talė po kojomis pajuto nerimą keliantį virpėjimą, tarsi stovėtų ant aukščiausio tramplino galo. Praslinkus kankinamai ilgai minutei, jaunuoliai pasiekė vietą, kur vienas balionas buvo pririštas prie bokšto. Talė plika ranka palietė grandinę ir pačiupinėjo nuo lietaus šlapias jos grandis.

– Viskas gerai. Čia metalas.

– Bet ar jo pakaks? – suabejojo Zeinas.

Talė gūžtelėjo pečiais.

Zeinas išpūtė akis.

– Ir tu manei, kad mano planas pavojingas? Ką gi, vykdysiu tą, kuris man atrodo kvailas.

Jis nuslinko palei bokštą iki kito baliono, siūbuojančio vėjyje. Talė nusišypsojo pamačiusi, kad balionas milžiniškos kiaulės galvos formos su kyšančiomis ausimis ir dviem didelėmis akimis, nupieštomis ant nailoninio audeklo.

Jos balionas bent jau buvo normalios spalvos: sidabriškos ir atspindinčios šviesą, su mėlyna juosta per vidurį. Talė išgirdo iš gondolos atsklindant atidaromo šampano pokštelėjimą, vėliau juoką. Balionas sklandė netoli, bet patekti į jį nebus paprasta.

Mergina nužvelgė prie gondolos dugno pririštą grandinę. Jos išrietimas priminė Talei atrakcionų traukinuką Rūdžių Griuvėsiuose. Žinoma, traukinuke buvo kur kas daugiau metalo, tarsi atrakcionas būtų suprojektuotas skraidyti orlentėmis. Ši grandinė buvo plona, tad orlentės pakėlėjus menkai testums.

Be to, kitaip nei atrakciono geležinkeliukas, grandinė be paliovos judėjo; vėstant orui kupole, balionas iš lėto leidosi žemyn, bet Talė žinojo, kad, uždegus degiklį, balionas staigiai šoktelės aukštyn ir įtemps grandinę. Būtų blogiau, jei besilinksminantiems gondoloje pabostų sklandyti palei bokštą ir jie, nusprendę leistis į naktinę kelionę, atkabintų grandinę. Tada tarp Talės ir žemės liktų tuštuma.

Zeinas teisus: tai ne pats lengviausias būdas užvaldyti balioną, bet užsakyti jį kaip priklauso ar laukti, kol besilinksminantiems gondoloje pabos ir jie nuspręs nusileisti žemėn, nėra laiko. Norint prieš aušrą pasiekti Rūdžių Griuvėsius, pabėgti reikia netrukus. Kol naujas planas bus įgyvendintas, galbūt kam nors pavyks rasti Šėją.

Talė kilo palei bokšto sieną, kol grandinės prikabinimo žiedas atsidūrė tiesiai po jos orlentės centru. Tada atsispyrė nuo linksmybių bokšto ir ėmė skristi virš grandinės tarsi lyno akrobatas, balansuojantis ant lentos.

Talė lėtai slinko į priekį. Orlentės pakėlėjai įsitempę drebėjo, nematomais pirštais atsistumdami nuo grandinės. Kelis kartus orlentė kliudė grandinę ir Talė susvyravo. Ji pamatė, kad kai jos svoris suardė trapią karšto oro ir Žemės traukos pusiausvyrą, balionas truputį smuktelėjo žemyn.

Talė nusileido žemiau, iki baliono vidurio, tada prie jo artėdama ėmė kilti aukštyn. Atitolus nuo linksmybių bokšto, orlentė pradėjo drebėti smarkiau. Talė suprato, kad pakėlėjai tuoj nustos veikę ir numes ją iš penkiasdešimties metrų aukščio. Krintant iš taip aukštai, saugos apyrankės – ne toks geras dalykas kaip tąsioji striukė: stabdoma už riešų Talė tikriausiai išsinarintų petį.

Žinoma, tai niekai palyginti su tuo, ką galėjo padaryti trupintuvas.

Bet pakėlėjai veikė, orlentė vis kilo aukštyn ir pasiekė baliono gondolą. Talė už nugaros išgirdo šūksnius, sklindančius iš linksmybių bokšto balkono, ir suprato, kad jiedu su Zeinu buvo pastebėti. Matyt, besilinksminantieji spėliojo, koks burbulingas žaidimas čia vyksta.

Iš gondolos išniro kažkieno nustebęs veidas.

– Ei, žiūrėkite! Kažkas nori mus aplankyti!

– Ką? Kaip?

Dar trys gražuoliai sugužėjo prie gondolos krašto, kad galėtų pažiūrėti į Talę. Pasikeitus svorio centrui, grandinė ėmė virpėti. Talė nusikeikė, nes orlentė po kojomis pavojingai susiūbavo.

– Nejudėkite! – suriko ji. – Ir nelieskite degiklio grandinės!

Puotaujantieji nustebę išklausė kapotas Talės komandas, bet liovėsi judėję.

Netrukus drebanti merginos orlentė sustojo beveik prie pat gondolos. Talė šoko nuo lentos. Trumpą akimirką ją apėmė šlykštus laisvo kritimo pojūtis, bet netrukus įsikibo į gondolos pynučių turėklus. Ją sugriebė kažkieno rankos, ir Talė atsidūrė gondoloje; priešais ją stovėjo keturi gražuoliai ir spoksojo išpūtę akis. Palengvėjusi Talės orlentė pakilo aukštyn, ir mergina įtraukė ją į vidų.

– Oho! Kaip tau pavyko?

– Nežinojau, kad orlentės gali taip aukštai pakilti!

– Ei, juk tu – Talė Jangblad!

– O kas gi dar? – plačiai šypsodamasi atsakė Talė ir pasilenkė per gondolos kraštą. Nuo jos ir orlentės svorio gondola ėmė leistis žemyn. – Tikiuosi, neprieštarausite, jei nusileisime ant žemės. Man ir mano draugams reikia baliono truputį paskraidyti.

Kai balionas nusileido ant pievelės priešais Garbo rūmus, orlentėmis atvyko grupelė nusikaltėlių, vadovaujamų Fausto. Talė pamatė, kaip netoliese iš lėto sūpuodamasis sustoja Zeino balionas su rausvomis ausimis.

– Dar neišlipkite! – sušuko Talė pagrobtiesiems keliautojams oro balionu. – Neleiskime, kad jis tuščias staiga šautų aukštyn.

Visi palaukė, kol atskrido Perisas su Faustu ir sulipo į gondolą.

Gondola buvo nupinta iš vytelių. Talė perbraukė per jas ranka. Pintos vytelės puikiai tinka, kai reikia ko nors tvirto, lengvo ir lankstaus.

– Lipkite po keturis į kiekvieną balioną.

– Ką jūs sumanėte? – išdrįso paklausti vienas skraidžiusiųjų oro balionu.

– Palauk ir netrukus pamatysi, – atsakė Talė. – Kai žiniasklaida ims iš jūsų interviu, nesivaržydami viską papasakokite.

Supratusi, kad išgarsės, ketveriukė spoksojo į nusikaltėlius išpūtusi akis.

– Bet maždaug valandą niekam apie tai nė žodžio. Kitaip mūsų maža išdaiga nepavyks ir istorija nebus tokia burbulinga.

Keliautojai klusniai linktelėjo.

– Kaip atkabinti grandinę? – paklausė Talė suvokusi, kad nors ir ketino pabėgti oro balionu, niekada juo nebuvo skraidžiusi.

– Timptelėk šią virvę, – paaiškino vienas iškylautojų. – O kai norėsi, kad atvyktų oromobilis tavęs paimti, paspausk šį mygtuką.

Talė nusišypsojo. Šito tikrai neprireiks.

Pamatęs merginos veido išraišką, kitas iškylautojas paklausė:

– Ei, jūs susiruošėte kažkur labai toli, tiesa?

Talė patylėjo; akivaizdu, kad tai, ką dabar pasakys, bus pranešta per žinias, o vėliau jos žodžius prisimins ištisos bjaurulių ir naujųjų gražuolių kartos. Ji nusprendė surizikuoti ir pasakyti tiesą. Ši ketveriukė nori išgarsėti kaip nusikaltėliai, todėl su valdžios atstovais kalbės tada, kai jau bus per vėlu.

– Išvykstame į Naujuosius Dūmus, – iš lėto ir aiškiai ištarė Talė.

Iškylautojai spoksojo į ją negalėdami patikėti.

„Pasprink, daktare Keibl“, – su pasitenkinimu pagalvojo Talė.

Gondola sudrebėjo, ir atsigręžusi Talė pamatė, kad į ją įšoko Zeinas.

– Ar nieko prieš, jei skrisiu kartu? Mano balione jau yra keturi žmonės, – paaiškino vaikinas. – O kita grupelė užims dar vieną balioną.

– Kiti pasirengę išvykti, kai tik gaus mūsų ženklą, – pridūrė Faustas.

Talė linktelėjo. Kai jiedu su Zeinu paspruks oro balionu, bus visiškai nesvarbu, kaip keliaus kiti. Ji pažvelgė į virš galvų kabantį degiklį, urzgiantį kaip tuščia eiga dirbantis reaktyvinis variklis ir laukiantį, kada vėl reikės kaitinti orą. Talė vylėsi, jog degiklio galios pakaks išplėsti apyrankes, kad jos nusimautų nuo riešų arba bent jau sunaikinti jose esančius siųstuvus.

Ji ištraukė iš kišenės ugniai atsparias pirštines ir vieną porą padavė Zeinui.

– Kur kas geresnis sumanymas, Tale, – pagyrė vaikinas, žiūrėdamas į tuščiaeigį degiklį. – Skraidanti krosnis. Kai išsilaisvinsime, jau būsime pasiekę miesto pakraštį.

Talė jam nusišypsojo ir kreipėsi į iškylautojus:

– Na, vyručiai, dabar galite išlipti. Ačiū už pagalbą ir atminkite: bent valandą niekam nė žodžio.

Iškylautojai linktelėjo, po vieną iššoko iš gondolos ir pasitraukė per kelis metrus nuo aparato, kuris nekantriai sūpavosi vėjyje.

– Ar pasirengę? – sušuko Talė nusikaltėliams kiaulės galvos formos balione.

Nusikaltėliai iškėlė nykščius. Netoliese leidosi trečias balionas, jis taip pat netrukus pakils. Juo daugiau išdykėlių balionuose, juo geriau. Jei jie visi iššokę iš balionų savo sąsajos žiedus paliks gondolose, prižiūrėtojų laukia sunki naktis.

– Mes pasirengę, – tyliai tarė Zeinas. – Keliaukime.

Talė apžvelgė horizontą: Garbo rūmus, linksmybių bokštus, Naujųjų Gražuolių Miesto šviesas – pasaulį, kurį norėjo išvysti būdama bjaurulė. Kažin ar dar kada nors ji pamatys šį miestą.

Žinoma, Talei teks grįžti, jei Šėja vis dar negavo jos žinutės. Juk mergina pjaustėsi norėdama išgyti. Talė niekaip negalėjo palikti draugės vienos, kad ir kaip Šėja jos nekęstų.

– Keliaukime, – sutiko ji, tada sušnibždėjo: – Atleisk, Šėja. Aš grįšiu tavęs pasiimti.

Talė timptelėjo kilimo aukštyn grandinę. Degiklis riaumodamas suliepsnojo, virš jaunuolių pasklido karštis, kupolas virš galvos ėmė pūstis. Balionas pakilo.

– Valio! – sušuko Perisas. – Išvykstame!

Faustas taip pat šūktelėjo ir patraukė virvę, kad atsikabintų nuo grandinės. Nebelaikoma grandinės gondola sutrūkčiojo.

Talės ir Zeino žvilgsniai susitiko. Dabar jaunuoliai sparčiai kilo aukštyn, praskriejo virš linksmybių bokšto. Juos sveikino būrelis apgirtusių gražuolių, susispietusių balkone.

– Tikrai išvykstu, – tyliai tarė Zeinas. – Pagaliau.

Talė plačiai nusišypsojo. Šįkart Zeinas negalės trauktis. Ji jam neleis.

Netrukus linksmybių bokštas liko užpakalyje, ir balionas pakilo virš Naujųjų Gražuolių Miesto pastatų. Talė išvydo juos supančią sidabrinę upės juostą, tamsoje skendintį Bjaurulių Miestą ir visomis kryptimis besidriekiančias blausias priemiesčių šviesas. Netrukus jie pakils taip aukštai, kad pamatys jūrą.

Talė paleido kilimo grandinę ir užgesino degiklį. Nebuvo reikalo kilti per aukštai. Balionai ne tokie greiti, kad galėtų pabėgti nuo prižiūrėtojų oromobilių; tam prireiks orlenčių. Netrukus jaunuoliai turės iššokti iš baliono ir laisvai kris tol, kol jų orlentės sureaguos į miesto magnetinį tinklą ir juos sugaus.

Šis kritimas nebus toks paprastas kaip su tąsiąja striuke, bet Talė vylėsi, kad nebus ir labai pavojingas. Pažvelgusi žemyn, mergina papurtė galvą ir atsiduso. Kartais atrodydavo, kad visas Talės gyvenimas – tai kritimas iš vis didesnio aukščio.

Talė pastebėjo, kad vėjas sparčiai neša balioną nuo jūros, nors, kad ir kaip būtų keista, atrodė, jog oras visai nejuda. Žinoma, balionas juda kartu su oro srovėmis, todėl ir atrodo, kad stovi vietoje, o pasaulis apačioje slysta.

Balionas tolo nuo Rūdžių Griuvėsių, bet miestą supo daugybė upių, kurių dugne buvo gausu mineralų, suteikiančių orlentėms keliamąją jėgą. Nusikaltėliai ketino išsisklaidyti įvairiomis kryptimis, tačiau visi žinojo, kaip grįžti į griuvėsius, kad ir kur vėjas juos nuneštų.

Talė ant gondolos grindų numetė žieminę striukę, saugos apyrankes ir pirštines. Nuo švytinčio degiklio vis dar sklido šiluma, tad mergina šalčio nejautė. Ji užsimovė karščiui atsparias pirštines, kairę pakišdama po sąsajos apyranke ir užsitraukdama beveik iki pažasties. Zeinas irgi rengėsi tai pačiai operacijai.

Dabar reikia prikišti apyrankes prie liepsnos.

Talė pažvelgė į viršų. Degiklis buvo pritvirtintas prie aštuonkojo rėmo, išsiskėtusio tarsi milžiniškas metalinis voras. Talė užkėlė koją ant skersinio, tvirtai įsikibo į degiklio rėmą ir prisitraukė prie jo. Šitaip pavojingai tupėdama pažvelgė į apačioje slenkantį miestą vildamasi, kad balionas nepradės siūbuoti netikėtai pūstelėjus vėjui.

Mergina giliai įkvėpė.

– Faustai, duok ženklą!

Vaikinas linktelėjo ir uždegė bengališkosios ugnies deglą, kuris kaipmat ėmė spjaudytis žaliomis ir violetinėmis žiežirbomis. Talė pamatė, kad taip pat pasielgė ir netoli esantys kiti nusikaltėliai, ir netrukus spalvotų liepsnų liežuviai pasklido po visą salą. Trauktis nebebuvo kur.

– Na, Zeinai, – paragino Talė, – atsikratykime tų nelemtų apyrankių.

Degiklis

Keturi degiklio antgaliai buvo vos per metrą nuo Talės veido, jie vis dar švytėjo ir šildė šaltą nakties orą. Talė energingai trūktelėjo vieną antgalį. Moteris iš dirbtuvės sakė tiesą. Per atsparų karščiui audinį mergina jautė degiklio briaunas, pirštų galai užčiuopė kelis suvirinimo siūlių iškilimus. Bet karščio nejautė; degiklis nebuvo nei karštas, nei šaltas… Pojūtis buvo keistas, tarsi Talė būtų panardinusi ranką į kūno temperatūros vandenį.

Ji pažvelgė į Zeiną, pakibusį kitoje degiklio pusėje.

– Šitos pirštinės tikrai apsaugo, Zeinai, nieko nejaučiu.

Vaikinas pažvelgė į savo pirštinėtą ranką. Regis, Talės žodžiai jo neįtikino.

– Sakei, iki dviejų tūkstančių laipsnių?

– Taip. – Jei tikėti statistiniais duomenimis, kuriuos vidurnaktį atsitiktinai pateikė vidutinės trukmės gražuolė dailininkė. – Aš pamėginsiu pirma, – pasisiūlė Talė.

– Nė už ką. Padarysime tai kartu.

– Nevaidink. – Talė pažvelgė į Faustą, kurio veidas buvo toks pat išblyškęs, kaip ir tada, kai Zeinas įkišo ranką į trupintuvą. – Kai duosiu ženklą, timptelėk degiklio virvelę.

– Palaukite! – sušuko Perisas. – Ką jūs darote?

Talė prisiminė, kad beskubėdami jie nepaaiškino Perisui savo sumanymo. Vaikinas visiškai sutrikęs spoksojo į ją. Ką gi, dabar aiškinti nėra kada.

– Nesijaudink, mes mūvime pirštines, – atsakė Talė ir iškėlė kairę ranką virš degiklio.

– Pirštines? – perklausė Perisas.

– Taip… specialias. Junk, Faustai! – sušuko Talė.

Pliūptelėjo akinamai ryški degiklio liepsna ir kaipmat pasklido karštis. Talė užsimerkė, veidas degė nuo pragariškos kaitros. Slėpdamasi ji pakišo galvą po degiklio rėmu; išgirdo kupiną siaubo ir nuostabos Periso šūksnį.

Netrukus degiklis užgeso.

Talė atsimerkė, prieš akis vis dar šmėsčiojo geltoni liepsnų atšvaitai. Mergina įsistebeilijo į savo pirštus. Jie buvo visiškai sveiki.

– Nieko nejutau! – sušuko ji.

Talė sumirksėjo, kad išnyktų geltoni ratilai, ir pamatė, kad jos apyrankės metalas silpnai švyti. Bet neatrodė, kad apyrankė būtų padidėjusi.

– Ką jūs darote? – suriko Perisas, bet Faustas jį nutildė.

– Gerai, – pareiškė Zeinas ir iškėlė ranką virš degiklio. – Paskubėkime. Prižiūrėtojai jau turėjo suprasti, kad mes kažką sumanėme.

Talė linktelėjo. Apyrankė turėjo sureaguoti į svilinančią liepsną. Apyrankė, kaip ir daktarės Keibl duotas pakabutis prieš kelionę į Dūmus, matyt, turėtų pasiųsti signalą, jei būtų apgadinta. Mergina giliai įkvėpė gaivaus nakties oro, vėl įkišo ranką į liepsną ir įtraukė galvą.

– Gerai, Faustai. Degink tol, kol liepsiu nustoti.

Talei į veidą vėl tvokstelėjo svilinanti kaitra. Perisas spoksojo į ją. Liepsnos apšviestas išsigandęs vaikino veidas atrodė demoniškas, ir Talė nusigręžė nuo jo. Kupolas virš galvų ėmė pūstis, ir perkaitintas oras kilstelėjo balioną aukštyn. Gondola susiūbavo, ir Talė tvirčiau įsikibo į degiklio rėmą.

Jos kairį petį, kurį dengė tik medvilniniai marškinėliai, svilino pragariškas karštis. Pirštinės neapsaugotą odą niežėjo lyg būtų nudegusi saulėje. Talė įsivaizdavo, kaip ugnyje apyrankė paraudonuoja, tada pabąla… ir pamažu plečiasi.

Kai prabėgo maždaug minutė, Talė suriko:

– Gerai, išjunk!

Degiklis užgeso, ir oras kaipmat atvėso, naktis staiga vėl tapo juoda. Talė atsistojo ant rėmo ir sumirksėjo nustebusi, kad, užgesus liepsnai, aplink tapo ramu ir tylu.

Mergina ištraukė ranką iš liepsnos tikėdamasi, kad ji bus virtusi apanglėjusiu strampu, nors nervų galiukais nieko ir nejautė. Bet visi penki pirštai judėjo. Apyrankė švytėjo baltai, palei jos kraštus kerinčiai blyksėjo melsvos liepsnelės. Talė užuodė išsilydžiusio metalo kvapą.

– Paskubėk, Tale! – paragino Zeinas ir nušoko į gondolą. Vaikinas pamėgino nutraukti savo apyrankę. – Kol dar nespėjo atvėsti.

Talė taip pat nušoko nuo rėmo ir ėmė stumti apyrankę; ji džiaugėsi, kad abiem paėmė po porą pirštinių. Apyrankė slystelėjo ranka, bet užstrigo toje pat vietoje, kaip ir visada. Talė prisimerkė ir pažvelgė į švytintį žiedą mėgindama įvertinti, ar jis išsiplėtė. Apyrankė atrodė didesnė, bet galbūt karščiui atspari pirštinė buvo storesnė nei Talė manė, todėl apyrankė ir nenusimauna.

Talė suglaudė kairės rankos pirštus ir pamėgino dar kartą; apyrankė pasislinko per vieną centimetrą. Metalas vis dar buvo karštas, bet darėsi dulsvai rausvas, jo spindesys blėso… Gal atvėsusi apyrankė susitrauks ir sutraiškys Talei riešą?

Sugriežusi dantimis mergina dar kartą timptelėjo iš visų jėgų… ir apyrankė slystelėjusi nukrito ant gondolos grindų tarsi švytinti žarija.

– Valio!

Pagaliau Talė išsilaisvino.

Ji pažvelgė į bičiulius. Zeinas vis dar vargo su savo apyranke; saugodamiesi švytinčios Talės apyrankės, kuri garuodama ir šnypšdama ritinėjosi ant gondolos grindų, Faustas su Perisu užsirepečkojo ant rėmo.

– Na, o manoji nenusiima, – suburbėjo Zeinas. Vaikino apyrankė užstrigo ties riešu ir spindėjo dulsvai rausva spalva. Zeinas nusikeikė ir vėl užlipo ant degiklio rėmo. – Uždek dar kartą.

Faustas linktelėjo ir uždegė degiklį.

Talė nusisuko nuo kaitros ir pažvelgė į miestą, stengdamasi atsikratyti prieš akis raibuliuojančių taškučių. Dabar jie, kirtę žaliąją juostą, skrido virš priemiesčių. Talė išvydo artėjančią fabrikų juostą, nusėtą šviesių oranžinių taškų, o už jos plytinti juoduma ženklino miesto pakraštį.

Netrukus reikės šokti iš baliono. Dar po kelių minučių baigsis po miestu paklotas metalinis tinklas. Be jo orlentės negalės skristi ir net nesugaus krentančių jaunuolių. Tada jie, užuot išsigelbėję, bus priversti nuleisti balioną avariniu būdu.

Talė pažvelgė į išsipūtusį kupolą svarstydama, kiek laiko prireiktų balionui nusileisti ant žemės. Galbūt kažkaip pavyktų prakiurdyti kupolą, kad leistųsi greičiau… tačiau kaip stipriai balionas trenktųsi į žemę? O neveikiant orlentėms ketveriukei tektų keliauti pėsčiomis, kol pasiektų upę. Tokiu atveju prižiūrėtojai turėtų pakankamai laiko rasti sudarkytą balioną ir juos susekti.

– Ei, Zeinai, – nekantravo Talė. – Turime paskubėti!

– Aš skubu! Supranti?

– Koks čia kvapas? – nustebo Faustas.

– Kur?

Talė nusileido į gondolą ir ėmė uosti orą.

Kažkas degė.

Miesto pakraštys

– Mes degame! – suriko Faustas. Jis atšoko paleisdamas degiklio grandinę ir įsistebeilijo į gondolos grindis.

Talė užuodė degančių vytelių kvapą, panašų į tą, kurį skleidžia ant laužo užmestų krūmokšnių šakos. Raudonai įkaitusi apyrankė įsmuko tarp pinučių ir padegė gondolos dugną.

Ji dirstelėjo į ant rėmo tebetupintį Zeiną – nekreipdamas dėmesio į paniškus bičiulių riksmus, vaikinas įnirtingai tampė savo švytinčią apyrankę. Perisas su Faustu šokinėjo aplink stengdamiesi nustatyti, iš kur sklinda kvapas.

– Nusiraminkite! – paliepė Talė. – Jei prireiks, šoksime!

– Aš dar negaliu! Ne dabar! – suriko Zeinas, vis dar kamuodamasis su apyranke.

Atrodė, kad Perisas tuoj iššoks iš baliono užmiršęs paimti savo orlentę.

Talei pagaliau pašviesėjo akyse ir ji pažvelgė sau po kojomis. Ant grindų gulėjo iškylautojų paliktas butelis. Mergina čiupo jį pirštinėtomis rankomis. Butelis buvo pilnas.

– Palaukite, vyručiai, – kreipėsi ji į bičiulius, įgudusiu judesiu nulupo foliją ir abiem nykščiais pastūmė kamštį. Jis iššovė ir nuskriejo į tamsą. – Padėtis kontroliuojama.

Iš butelio išsiveržė putojantis gėrimas, ir Talė nykščiu užspaudė kaklelį. Kratydama butelį išpurškė šampaną ant gondolos grindų. Gęstančios liepsnos piktai sušnypštė.

– Pagaliau! – kaip tik tuo metu sušuko Zeinas.

Vaikino apyrankė nukrito ir nuriedėjo Talei prie kojų. Talė išpylė ant jos šampano likučius. Pasklido lydyto metalo kvapas, sumišęs su saldžiu užvirusio šampano aromatu.

Zeinas apstulbęs spoksojo į savo kairę ranką. Vaikinas nusimovė karščiui atsparias pirštines ir išmetė per bortą.

– Pavyko! – apsidžiaugė jis ir apkabino Talę.

Mergina nusijuokė, numetė butelį ant grindų ir nusimovė pirštines.

– Pasidžiaugsime vėliau. Šokime žemyn.

– Gerai. – Zeinas uždėjo savo orlentę ant gondolos krašto ir pažvelgė apačion. – Po velnių, teks ilgai kristi.

Faustas timptelėjo kadarojančią virvę.

– Galiu šiek tiek išleisti karšto oro – galbūt nusileistume truputį žemiau.

– Nėra kada! – sušuko Talė. – Esame beveik miesto pakraštyje. Jei išsisklaidysime, susitikim prie aukščiausio griuvėsių pastato. Krisdamas nepamesk savo orlentės!

Stumdydamiesi ankštoje erdvėje, visi stvėrė savo kuprines, o Zeinas su Tale vėl apsivilko žiemines striukes ir užsimovė saugos apyrankes. Faustas nusimovė sąsajos žiedą ir numetė ant gondolos grindų, čiupo orlentę ir riktelėjęs iššoko lauk. Palengvėjęs balionas šoktelėjo aukštyn.

Kai Zeinas buvo pasirengęs šuoliui, jis atsigręžė ir pabučiavo Talę.

– Mums pavyko, Tale. Esame laisvi!

Ji pažvelgė vaikinui į akis svaigdama nuo minties, kad pagaliau atsirado čia, miesto pakraštyje, savo laisvės kelio pradžioje.

– Taip, mums pavyko.

– Susitiksime apačioje. – Zeinas dirstelėjo per petį į žemę, tada vėl atsigręžė į Talę. – Myliu tave.

– Susitiksime… – ištarė Talė, bet tuoj nuščiuvo. Ji ne iškart suvokė, ką pasakė Zeinas. Galiausiai išlemeno: – Ak, aš taip pat.

Zeinas nusijuokė, suriko ir išvirto per turėklą, o gondola su dviem likusiais keleiviais vėl šoktelėjo aukštyn.

Apstulbinta netikėtų Zeino žodžių Talė sumirksėjo, tada papurtė galvą, kad nuvytų mintis šalin. Nėra laiko gražuoliškoms svajonėms; šokti reikia dabar.

Ji tvirtai suveržė kuprinės dirželius ir užkėlė orlentę ant turėklo.

– Paskubėk! – paragino Perisą.

Bet vaikinas nė nekrustelėjo, tik spoksojo per gondolos kraštą.

– Ko lauki?! – sušuko Talė.

Perisas papurtė galvą.

– Negaliu.

– Gali. Orlentė tave sugaus – tau tik reikės laikytis į ją įsikibus, – šaukė Talė. – Nagi, šok! Visa kita atliks Žemės traukos jėga.

– Aš nebijau kristi, Tale, – atsakė Perisas ir nusigręžė nuo merginos. – Aš nenoriu išvykti.

– Ką?

– Nenoriu išvykti iš miesto.

– Bet juk to mes visi laukėme!

– Tik ne aš, – gūžtelėjęs pečiais atšovė Perisas. – Man patiko būti nusikaltėliu ir jaustis burbulingu. Bet niekada nemaniau, kad nueisime taip toli. Na, visam laikui paliksime namus.

– Perisai…

– Žinau, kad tu jau ten buvai, kartu su Šėja. O Zeinas su Faustu be paliovos kalbėdavo apie pabėgimą. Bet aš nesu toks kaip jūs.

– Tačiau mudu, mes… – Talei žodžiai strigo gerklėje.

Ji norėjo ištarti „geriausi draugai per amžius“, bet nepajėgė. Perisas niekada nebuvo nuvykęs į Dūmus, nebuvo susipainiojęs su Ypatingųjų aplinkybių skyriumi, net į bėdą patekęs niekada nebuvo. Jam visada viskas klojosi sklandžiai. Jųdviejų gyvenimai jau seniai labai skyrėsi.

– Ar tikrai nori likti čia?

Vaikinas linktelėjo.

– Tikrai. Bet vis dar galiu tau padėti. Pridarysiu rūpesčių prižiūrėtojams. Skraidysiu balionu, kol pajėgsiu, o tada paspausiu iškvietimo mygtuką. Jie turės atvykti manęs pasiimti.

Talė norėjo ginčytis, bet staiga prisiminė, kaip tuojau po Periso operacijos ji slapčia kirto upę ir aplankė vaikiną Garbo rūmuose. Jis labai greitai prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų ir iš pat pradžių pamilo Naujųjų Gražuolių Miestą. Galbūt dalyvavimas nusikaltėlių gaujos veikloje jam buvo tik pramoga…

Bet Talė negalėjo palikti draugo mieste vieno.

– Perisai, pagalvok. Be mūsų tu nebūsi burbulingas. Vėl imsi gražuoliškai mąstyti.

Vaikinas liūdnai nusišypsojo.

– O aš nieko prieš, Tale. Nenoriu būti burbulingas.

– Nenori? Nejau nejauti, kad taip… yra kur kas geriau?

Perisas gūžtelėjo pečiais.

– Tai žavu. Bet negalima amžinai kovoti su nusistovėjusia tvarka. Tam tikru momentu reikia…

– Liautis?

Vis dar šypsodamasis Perisas linktelėjo, tarsi liautis yra visai neblogai, o priešintis verta tik tol, kol įdomu.

– Gerai. Tada pasilik. – Talė nusigręžė, nebežinojo, ką pridurti. Pažvelgusi žemyn, ji išvydo tik tamsą. – Šūdas, – tyliai nusikeikė mergina.

Miestas baigėsi. Šokti buvo per vėlu.

Jaunuoliai susiglaudę žvelgė į tamsą. Vėjas juos nešė vis tolyn.

Paskui Perisas nutraukė tylą:

– Juk galiausiai nusileisime, tiesa?

– Bet ne itin greitai, – atsiduso Talė. – Prižiūrėtojai tikriausiai jau žino, kad mūsų apyrankės „iškepė“. Netrukus jie pradės mūsų ieškoti. Balioną rasti bus labai paprasta.

– Tikrai nenorėjau visko sugadinti.

– Tu nekaltas. Tai aš per ilgai delsiau. – Talė nerimastingai svarstė, ar Zeinas kada nors sužinos, kas nutiko. Ar jam dingtelės, kad Talė užsimušė? O gal pamanys, kad išsigando kaip ir Perisas?

Kad ir ką galvotų Zeinas, Talė matė, kaip ateitis nyksta, blėsta kaip ir už jų esančio miesto šviesos. Įdomu, ką Ypatingųjų aplinkybių skyrius padarys jos smegenims, kai vėl sučiups?

Mergina pažvelgė į Perisą.

– Tikrai norėjau, kad vyktum kartu.

– Klausyk, Tale. Aš tiesiog be reikalo įsivėliau į visą šį reikalą. Būti nusikaltėliu žavu, o jūs buvote mano draugai, mano gauja. Ką turėjau daryti? Įtikinėti, kad nebėgtumėte? Ginčytis – sumautas reikalas.

Talė papurtė galvą.

– Maniau, kad esi burbulingas, Perisai.

– Aš toks ir esu, Tale. Tačiau man pakanka šio vakaro burbulingumo. Laužyti taisykles šaunu, bet ten gyventi?.. – Jis mostelėjo ranka į apačioje plytinčią dykinę, nedraugingą tamsos jūrą.

– Kodėl man anksčiau to nepasakei?

– Nežinau. Manau, tik pakilęs į padangę suvokiau, kad jūs rimtai… neketinate grįžti.

Talė užsimerkė prisiminusi, ką reiškia mąstyti gražuoliškai: viskas neaišku ir neapibrėžta, pasaulis – tik pramogų šaltinis, ateitis – miglota. Tikriausiai kelių išdaigų per mažai, kad visi taptų burbulingi; reikia pačiam norėti pakeisti savo mąstymą. Galbūt kai kurie žmonės visada mąstė gražuoliškai, net tada, kai dar nebuvo sugalvota operacija?

Galbūt kai kurie žmonės būdami tokie yra laimingesni?

– Bet dabar tu gali likti su manimi, – tarė Perisas ir apkabino ją. – Bus taip, kaip ir turėjo būti. Tu ir aš – gražuoliai, geriausi draugai per amžius.

Talė papurtė galvą. Ją net supykino.

– Aš neliksiu, Perisai. Netgi jei mane šiąnakt pargabentų atgal, vis tiek rasiu būdą pabėgti.

– Kodėl čia jautiesi tokia nelaiminga?

Talė atsiduso ir pažvelgė į tamsą. Zeinas su Faustu jau keliauja griuvėsių link manydami, kad ji nedaug atsilieka. Kaip Talė galėjo pražiopsoti šią galimybę? Regis, miestas visada galiausiai ją susigrąžina. O gal giliai viduje ji tokia pati kaip Perisas?

– Kodėl esu nelaiminga? – tyliai pakartojo Talė. – Todėl, Perisai, kad miestas priverčia būti tokiu, kokio pageidauja miesto valdžia. O aš noriu būti savimi. Štai kodėl.

Vaikinas suspaudė jai petį ir liūdnai pažvelgė į veidą.

– Bet žmonės dabar geresni nei anksčiau. Tale, galbūt yra svarių priežasčių mus pakeisti.

– Jei aš negaliu rinktis, Perisai, jų priežastys yra beprasmės. O galimybė rinktis man nesuteikiama.

Talė nustūmė vaikino ranką nuo savo peties ir pažvelgė į tolumoje dunksantį miestą. Į orą kilo mirkčiojančių švieselių virtinė. Oromobiliai. Talė prisiminė, kad Ypatingųjų aplinkybių skyriaus transporto priemones į orą kelia besisukančios mentės, panašiai kaip senovinius rūdžių sraigtasparnius, todėl jos gali skristi ir ten, kur nėra magnetinio tinklo. Tikriausiai oromobiliai seka ikandin paskutiniųjų apyrankių signalų.

Talei reikia dabar palikti balioną.

Prieš iššokdamas Faustas atrišo nusileidimo virvę ir iš kupolo be paliovos veržėsi karštas oras. Bet balionas, perkaitintas deginant apyrankes, leidosi labai iš lėto… regis, žemė nė kiek nepriartėjo.

Ir tada Talė išvydo upę.

Ji driekėsi apačioje ir, apšviesta mėnesienos, tarsi sidabrinis žaltys rangėsi tarp geležingų kalnų jūros link. Upės dugne buvo šimtmečiais susikaupusių metalo sąnašų, užtektinai, kad orlentė galėtų skristi. Galbūt jų net pakaks sugauti krintančią merginą.

Galbūt Talei pavyks susigrąžinti ateitį.

Ji vėl užkėlė orlentę ant turėklo.

– Iškeliauju.

– Tale, juk negalėsi…

– Upė.

Išpūtęs akis Perisas pažvelgė žemyn.

– Ji atrodo tokia maža. O jei nepataikysi?

– Pataikysiu, – sugriežusi dantimis atšovė Talė. – Juk teko matyti šokinėjančius nuo bokšto su tąsiosiomis striukėmis, tiesa? Leisdamiesi jie vairuoja tik rankomis ir kojomis. O aš turiu orlentę. Ji man bus kaip sparnai!

– Išprotėjai!

– Išvykstu, – pakartojo ji, skubiai pakštelėjo Perisui į skruostą ir perkelė koją per turėklą.

– Tale! – Perisas sugriebė ją už rankos. – Negali žūti! Nenoriu tavęs prarasti…

Talė energingai jį pastūmė ir Perisas išsigandęs atsitraukė atatupstas. Gražuoliai nekonfliktuoja. Gražuoliai nerizikuoja. Jie nesako „ne“.

Bet Talė nebebuvo gražuolė.

– Tu jau praradai, – atsakė ji.

Ir sugriebusi orlentę nėrė į tuštumą.

III dalis

Už miesto

Pasaulio grožis… turi dvi briaunas: juoko ir širdį į gabalus draskančios kančios.

– Virginia Woolf, Nuosavas kambarys

Nusileidimas

Versdamasi kūliais Talė paniro į tylą.

Po balione vyravusios ramybės, šniokščiantis oro srautas atrodė neįtikėtinai stiprus ir vos neišplėšė orlentės Talei iš rankų. Mergina laikė lentą tvirtai prispaudusi prie krūtinės, bet kibūs vėjo pirštai stengėsi žūtbūt išplėšti vienintelę Talės viltį išlikti gyva. Ji įsikibo rankomis į orlentę ir ėmė žirglioti kojomis vildamasi, kad nustos vartytis. Tamsus horizontas pamažu liovėsi šokinėjęs.

Tačiau Talė žvelgė į žvaigždes – ji karojo po orlente. Viršuje išvydo tamsų baliono kupolą. Tada plykstelėjo jo degiklis, ir balionas tarsi milžiniškas mėnulis suspindo sidabrine šviesa. Talė nusprendė, kad Perisas tyčia kyla aukštyn, – nori nuvilioti persekiotojus. Vaikinas bent jau stengėsi padėti.

Tai, kad Perisas pasikeitė, Talę skaudino, bet ji neturėjo kada dėl to nerimauti, bent jau ne dabar, kai stačia galva krinta žemyn.

Ji pamėgino apsiversti, bet orlentė buvo platesnė už Talę – ji tarsi burė gaudė vėją ir kėsinosi išslysti merginai iš glėbio. Talei atrodė, kad ją neša didelis aitvaras pučiant stipriam vėjui, bet jei šio aitvaro nesuvaldys, maždaug po šešiasdešimties sekundžių ištikš ant žemės.

Talė pamėgino atsipalaiduoti. Ji pajuto, kad kažkas tempia už riešo. Čia, tuštumoje, orlentės pakėlėjams nepakako galios skristi, bet jie vis dar sąveikavo su saugos apyrankių metalu.

Ji pasitaisė kairę apyrankę, kad ryšys su orlente būtų maksimalus. Tvirčiau įsikibusi į orlentę, Talė atkišo vieną ranką šniokščiančiam vėjui. Tai priminė pasivažinėjimus tėvų automobiliu, iškišus ranką pro langą. Ištiesus delną, padidėjo pasipriešinimas, ir Talė iš lėto ėmė verstis į normalią padėtį.

Netrukus orlentė atsidūrė po mergina.

Talė su nerimu žvelgė į apačioje besidriekiančius didžiulius ir tamsius plotus. Šaltas oras brovėsi po striuke.

Talei atrodė, kad ji krinta visą amžinybę, bet žemė nė kiek nepriartėjo. Išskyrus vingiuojančią upę, kuri vis dar atrodė kaip kaspino atraižėlė, nebuvo jokio atskaitos taško, galinčio padėti įvertinti atstumą. Talė atkišo sulenktą alkūnę ir stebėjo, kaip apačioje mėnesienos apšviesta upė sukasi pagal laikrodžio rodyklę. Tada prispaudė ranką prie šono – ir upė nustojo suktis.

Mergina nusišypsojo. Ji bent jau šiek tiek kontroliuoja pašėlusį kritimą.

Leidžiantis žemyn, sidabrinė upės juosta ėmė platėti, iš pradžių lėtai, paskui sparčiau, tamsus horizontas plėtėsi tarsi kažkoks didelis Talės link sėlinantis plėšrūnas ir užstojo žvaigždėtą dangų. Talė pamatė, kad išskėtusi kojas gali keisti kritimo kryptį ir šitaip laikytis virš upės.

Galiausiai, per paskutiniąsias dešimt kritimo sekundžių, ji suvokė, kokia plati upė. Jos paviršius buvo pasišiaušęs. Talė išvydo vandenyje judančius kažkokius daiktus.

Upė sparčiai platėjo…

Kai įsijungė orlentės pakėlėjai, Talė pasijuto taip, tarsi kas būtų trinktelėjęs durimis per veidą: nosis prisiplojo, apatinė lūpa atvipo, burnoje ji pajuto kraujo skonį. Saugos apyrankės negailestingai išsuko riešus, iš inercijos Talė atsitrenkė į orlentę, kuri tarsi milžiniški spaustuvai prisiplojo prie krūtinės. Mergina ėmė žiopčiodama gaudyti orą.

Orlentė krito vis lėčiau, o upė vis platėjo ir atrodė tarsi milžiniškas veidrodis, nusėtas žvaigždžių, kol…

Pliūkšt!

Lenta tėkštelėjo per vandenį tarsi milžiniškas delnas, baisus drebulys supurtė Talės kūną. Merginos galvoje plykstelėjo šviesos ir driokstelėjo griausmas. Ji paniro po vandeniu ir ausyse ėmė aidėti duslus šniokštimas. Talė paleido orlentę ir ėmė kepurnėtis aukštyn. Jai ėmė trūkti oro. Vargais negalais pramerkusi akis, pro drumzliną upės vandenį mergina išvydo silpną švytėjimą. Sunkiai irdamasi rankomis, ji palengva artėjo prie šviesos. Pagaliau, kosėdama ir gaudydama orą, Talė iškilo į paviršių.

Aplink siautėjo srauni upė, taškėsi baltais purslais. Sunki kuprinė traukė žemyn, bet Talė ėmė įnirtingai kapanotis kranto link. Įkvėpusi oro užsikosėjo ir burnoje pajuto kraujo skonį.

Apsidairiusi pamatė, kad pataikė į patį upės vidurį, per penkiasdešimt metrų nuo vieno ir kito kranto. Mergina nusikeikė ir plaukė toliau laukdama, kol ją timptelės saugos apyrankės.

Kur orlentė? Ji jau turėjo rasti Talę.

Kol įsijungė pakėlėjai, praėjo labai daug laiko. Talė tikėjosi, kad ją sustabdys dar krintančią ir ji nesitėkš į upę. Tačiau truputį pagalvojusi suprato, kas atsitiko. Upė buvo gilesnė nei ji tikėjosi; mineralai guli labai giliai, dugne, kurio ji nepasiekė kojomis. Talė prisiminė, kaip kartais, atsidūrus upės vidury, orlentės imdavo siūbuoti, – mineralų sankaupos buvo per giliai, kad pakėlėjai imtų veikti visa galia.

Jai pasisekė, kad orlentė bent jau sulėtino kritimą.

Talė apsidairė. Orlentė buvo per sunki plūduriuoti, tad tikriausiai nugrimzdo į dugną, srauni srovė ją nunešė tolyn. Saugos apyrankėse ji nustatė kilometro paieškos diapazoną ir ėmė laukti, kol orlentė išnirs į paviršių.

Vandenyje aplink ją sūpavosi įvairiausi gumbuoti ir netaisyklingos formos daiktai, tarsi sraunioje upėje būtų atsiradęs būrys aligatorių. Kas tai?

Kažkas Talei bakstelėjo…

Išsigandusi ji atsigręžė, bet tai buvo tik senas rąstas – ne aligatorius ir ne orlentė. Talė su džiaugsmu į jį įsikibo, nes pavargo plaukti. Visur buvo matyti plūduriuojantys medžiai, šakos, nendrių ir supuvusių lapų gniutulai. Upė plukdė savo „krovinį“.

Tai dėl lietaus, pagalvojo Talė. Trijų dienų liūtis iš kalnų sunešė į upę visa, kas pasitaikė kelyje. Dėl to vanduo pakilo ir upė tapo sraunesnė. Rąstas, kurio Talė laikėsi įsikibusi, buvo senas ir pajuodavęs nuo puvėsių, bet buvo matyti kelios žalios šakelės. Nejau potvynis išrovė medį gyvą?

Talė pirštais perbraukė per tuščiavidurio medžio kraštą toje vietoje, kur jis buvo nulūžęs, ir užčiuopė kažką nenatūraliai glotnaus.

Tarsi orlentės briauną.

Už kelių metrų plūduriavo kitas, taip pat lygiai nukirstas, rąstas. Vadinasi, krisdama Talė seną supuvusį medį perskėlė pusiau. Nuo smūgio ji susižeidė veidą, burnoje vis dar jautė kraujo skonį. Įdomu, ar labai suniokota orlentė?

Talė dar padidino saugos apyrankių paieškos laipsnį, nors dėl to galėjo išsikrauti baterijos. Srovė ją nešė vis tolyn nuo nusileidimo vietos.

Orlentė į paviršių neiškilo, saugos apyrankės netimptelėjo už riešų. Talė turėjo susitaikyti su mintimi, kad skraidymo aparatas nugrimzdo į dugną.

Ji išjungė apyrankes ir, vis dar įsikibusi į rąstą, ėmė kojomis irtis kranto link.

Dumblinas krantas buvo slidus, žemė permirkusi nuo lietaus, išplauta patvinusios upės. Braudamasi per šakas ir nendres, iki juosmens vandenyje, Talė nubrido iki mažo intako ir išlipo į krantą. Galėjai pamanyti, kad visa, kas plūduriuoja, per potvynį buvo sunešta kaip tik į šią vietą.

Taip pat ir Talė Jangblad.

Svirduliuodama ji išlipo į krantą ir ėmė karštligiškai ieškoti sausos žemės. Instinktas liepė kuo greičiau pasitraukti nuo sraunios upės. Išsekęs kūnas buvo sunkus tarsi švininis, Talė nuslydo nuo šlaito ir išsiterliojo dumblu. Išvargusi ir drebėdama nuo šalčio ji susirangė ant dumblinos žemės. Nuo tada, kai tapo gražuole, tokia pavargusi Talė dar niekada nebuvo. Atrodė, kad upė išsunkė visas jos jėgas.

Mergina iš kuprinės išsitraukė degiklį ir drebančiais pirštais surinko saują išmestų į krantą šakelių. Tačiau po trijų lietingų dienų šakelės buvo tokios šlapios, kad nuo menkos degiklio ugnelės tik tyliai šnypštė.

Laimė, striukė veikė. Negalvodama apie baterijas, Talė nustatė maksimalų šildymą ir susirietė į kamuoliuką.

Mergina laukė, kada apims miegas, bet kūnas drebėjo kaip per kokią karštinę bjaurulių laikais. Tačiau naujieji gražuoliai beveik niekada neserga, kita vertus, per pastarąjį mėnesį Talė per daug save išsekino – beveik nieko nevalgė, ilgai būdavo šaltame ore gyva vien adrenalinu ir kava, o paskutinę parą vargu ar bent valandą nebuvo kiaurai permirkusi.

Gal Talės organizmas pagaliau pradėjo reaguoti į vaistus, panašiai kaip Zeino? Gal dabar, kai ji neteko vilties sulaukti medicininės pagalbos, tabletė pradėjo naikinti smegenis?

Galvoje dunksėjo, pynėsi karštligiškos mintys. Ji nebeturi orlentės, tad į Rūdžių Griuvėsius galės patekti tik pėsčiomis. Niekas nežino, kur ji. Pasaulis ištuštėjo, jame liko tik ledinis šaltis ir Talė Jangblad. Be apyrankės mergina jautėsi keistai, kažko trūko, tarsi išrauto danties.

Blogiausia, kad šalia nėra Zeino. Pastarąjį mėnesį mergina būdavo su juo kasnakt, o ir dienas jaunuoliai daugiausia leisdavo kartu. Net priverstinėje tyloje Talė įprato, kad vaikinas visada yra šalia. Dabar ji ilgėjosi pažįstamų prisilietimų, bežodžių pokalbių. Netikėtai Zeinas dingo, ir Talei atrodė, kad krisdama ji neteko dalies savęs.

Ji tūkstančius kartų įsivaizdavo, kaip, išsivadavusi iš miesto, galiausiai pasiekia tyrus. Bet nė karto svajonėse neregėjo savęs be Zeino.

Dabar ji buvo visiškai viena.

Talė ilgai gulėjo atmerktomis akimis ir galvojo apie paskutiniąsias pašėlusias minutes balione. O, jeigu ji būtų iššokusi anksčiau ar nusprendusi pažvelgti žemyn, kol dar driekėsi miesto metalo tinklas. Išgirdus paskutiniuosius Zeino žodžius, jai nederėjo gaišti, juk šis pabėgimas – vienintelė galimybė abiem kartu būti laisvėje.

Vėl viskas išėjo sumautai, ir tik pati Talė dėl to kalta.

Galiausiai nuovargis įveikė karčias mintis, ir Talė nugrimzdo į neramų miegą.

Viena

Kartą gyveno graži princesė.

Ji buvo užrakinta aukštame bokšte, kurio išmaniosiose sienose buvo protingos skylės, teikiančios viską, ko tik princesė įsigeisdavo: maisto, puikių draugų, nuostabių drabužių. O svarbiausia, ant sienos kabėjo veidrodis, tad princesė visą dieną galėjo grožėtis savimi.

Vienintelė bėda – iš bokšto buvo neįmanoma išeiti. Statytojai pamiršo įrengti liftą ar net laiptus. Tad princesė buvo įstrigusi bokšte.

Kartą princesei pasidarė nuobodu. Ją žavėjo iš bokšto atsiveriantis vaizdas – neaukštos baltomis gėlėmis apaugusios kalvos ir gūdus, tamsus miškas. Princesė ėmė dažniau žiūrėti pro langą nei grožėtis savimi, kaip dažnai atsitinka nenuoramoms mergaitėms.

Taip pat tapo aišku, kad nepasirodys joks princas, ar bent jau jis labai vėluoja.

Princesei liko vienintelė išeitis – iššokti iš bokšto.

Skylė sienoje davė jai dailų skėtį, kuris sugaus krintančią princesę, nuostabius naujus drabužius, tinkamus dėvėti laukuose ir miškuose, ir bronzinį raktą nuo bokšto, jei princesei prireiktų grįžti. Tačiau princesė išdidžiai nusijuokė ir įmetė raktą į židinį, nes buvo įsitikinusi, kad jai niekada neprireiks grįžti į bokštą. Nė nedirstelėjusi į veidrodį, ji nužingsniavo prie balkono ir iššoko.

Tačiau iki žemės buvo kur kas toliau nei manė princesė, o skėtis pasirodė niekam tikęs. Krisdama princesė suprato, kad jai reikėjo užsisakyti tąsiąją striukę arba parašiutą, ar kažką geresnio už skėtį.

Ji skaudžiai žnektelėjo ant žemės ir liko gulėti susmukusi, nesuprasdama, kodėl viskas taip susiklostė. Princas neatvyko jos paimti, naujieji drabužiai buvo suplėšyti, o per savo išdidumą princesė nebegalėjo grįžti į bokštą.

Tačiau blogiausia, kad tyruose nebuvo veidrodžių, tad princesei liko tik spėlioti, ar ji vis dar graži… o gal krisdama pasikeitė?

Kai Talė pabudo iš šio slogaus sapno, saulė jau buvo nukeliavusi pusę dangaus.

Mergina vargais negalais atsistojo, vos pajėgdama ištraukti kojas iš dumblo. Naktį žieminės striukės baterijos išsikrovė, o be jų striukė buvo tik šaltas skuduras, prilipęs prie kūno, vis dar permirkęs ir keistai dvokiantis. Talė nusitraukė striukę ir išskleidė ant akmens tikėdamasi, kad saulė ją išdžiovins.

Danguje nebuvo nė debesėlio, oras atšalo – su lietumi atkeliavęs šiltesnis oras su juo ir iškeliavo. Spindėjo apšerkšniję medžiai, po kojomis traškėjo plonas ledas, aptraukęs dumblą.

Karštis praėjo, bet Talei svaigo galva, tad mergina priklaupė prie kuprinės ir ėmė raustis – ten buvo visas jos turtas. Faustui pavyko surinkti būtiniausių daiktų: peilį, vandens filtrą, padėties ieškiklį, degiklį, kelis bengališkosios ugnies deglus ir kelias dešimtis muilo gabalėlių. Prisiminusi, kaip Dūmuose buvo vertinamas džiovintas maistas, Talė prisikrovė jo trims mėnesiams ir, laimė, supakavo į vandeniui nepralaidų plastiką. Tačiau pamačiusi du ritinėlius tualetinio popieriaus, mergina sudejavo. Popierius buvo permirkęs ir virtęs šliuksinčia balta mase. Talė padėjo ritinėlius ant akmens šalia striukės, bet abejojo, ar apskritai verta mėginti popierių išdžiovinti.

Mergina atsiduso. Net gyvendama Dūmuose ji neįprato naudotis medžių lapais.

Talė pamatė apgailėtiną šakų krūvelę ir prisiminė, kad vakar vakare norėjo susikurti laužą; buvo per daug apsvaigusi, kad suprastų, koks tai kvailas poelgis. Persekiojantys oro balioną Ypatingųjų aplinkybių skyriaus oromobiliai laužą tamsoje būtų kaipmat pastebėję.

Šįryt danguje persekiotojų nematyti, bet Talė nusprendė pasitraukti nuo upės tolėliau. Kadangi striukės šildytuvas neveikė, šįvakar teks susikurti laužą.

Tačiau pirmiausia reikia pasirūpinti maistu.

Talė nušlepsėjo prie upės pripildyti vandens filtro. Nuo drabužių krito sudžiūvusio dumblo gabalėliai. Mergina dar niekada nebuvo tokia murzina, bet maudytis lediniame vandenyje nesusikūrus laužo, prie kurio paskui būtų galima sušilti, neketino. Įsijungus naujosios gražuolės imuninei sistemai, vakarykštė karštinė praėjo, bet Talė nenorėjo tyruose rizikuoti savo sveikata.

Ir vis dėlto ji nerimavo ne dėl savo sveikatos. Kažkur yra Zeinas, greičiausiai toks pat vienišas, kaip ir ji. Vaikinas iššoko beveik sykiu su Faustu, bet jie galėjo nusileisti už kelių kilometrų vienas nuo kito. Jei Zeiną pakeliui į griuvėsius vėl ištiko priepuolis ir niekas jam negali padėti…

Talė nuvijo šią mintį šalin. Dabar Zeinui ar kam nors kitam ji gali padėti tik pati nukeliaudama į griuvėsius. Kad tai padarytų, pirmiausia reikia pasigaminti maisto, o ne jaudintis dėl dalykų, kurių negalima pakeisti.

Teko du kartus pripildyti filtrą, kad valgiui išsivirti pakaktų dumblino intako vandens. Talė išsirinko tailandietiškų makaronų paketėlį ir įjungė vandens filtrą; netrukus pasklido makaronų ir prieskonių kvapas.

Kai filtras skimbtelėjo pranešdamas, kad valgis gatavas, Talė buvo alkana kaip vilkė.

Sušveitusi visus makaronus mergina nutarė, kad nėra prasmės badauti, ir tuojau pat išsivirė makaronų su kariu. Badauti gal ir buvo naudinga siekiant atsikratyti apyrankės ir būti burbulinga, bet apyrankės jau nėra, o Talei likti burbulingai padės šalti ir pavojingi tyrai. Nelabai tikėtina, kad čia ji galėtų nugrimzti į gražuolišką svaigulį.

Po pusryčių padėties ieškiklyje ji išvydo blogą žinią. Talė dukart patikrino skaičiavimus ir suprato vakar naktį nukeliavusi labai toli. Nuo vandenyno pučiantys vėjai nunešė balioną toli į rytus, į priešingą nuo Rūdžių Griuvėsių pusę, o upės tėkmė nuplukdė merginą dar toliau į pietus. Jei Talė galėtų keliauti tiesia linija, iki griuvėsių pėsčiai tektų kėblinti visą savaitę. Tačiau tiesia linija keliauti nepavyks: teks dideliu lanku apeiti miestą ir nuo persekiotojų slapstytis miške.

Įdomu, ar ilgai ypatingieji varginsis ieškodami Talės? Laimė, jie nežino, kad merginos orlentė nugrimzdo į upės dugną, tad manys, jog Talė skrenda, o ne keliauja pėsčiomis. Mergina spėjo, kad ypatingieji stengsis laikytis arčiau upės ar kurios kitos natūralios mineralinių sankaupų gyslos.

Juo greičiau ji nutols nuo upės, juo bus geriau.

Nusiminusi mergina susikrovė apgailėtiną mantą. Jos kuprinėje maisto kelionei buvo daugiau nei pakankamai, o po ilgai trukusių liūčių kalnuose bus užtektinai vandens, bet Talė jau dabar jautėsi nugalėta. Siuzė su Deksu sakė, kad naujieji dūmiečiai griuvėsiuose neįkūrė nuolatinės stovyklos. Jie gali išvykti bet kada, o Talei iki griuvėsių – visa savaitė kelio.

Merginai linko vienintelė viltis – kad Zeinas su Faustu lauks jos pasirodant. Nebent vaikinai nutars, kad Talę sučiupo arba krisdama ji užsimušė, ar tiesiog pabūgo.

Ne, tarė sau Talė, Zeinas nepagalvos, kad ji pabūgo. Vaikinas galbūt nerimaus, bet Talė buvo įsitikinusi, jog jis jos lauks, kad ir kiek tai užtruktų.

Atsidususi ji susijuosė vis dar drėgną striukę ir užsimetė kuprinę ant pečių. Nėra prasmės spėlioti, kur kiti; Talei lieka tik pėsčiomis keliauti į griuvėsius ir tikėtis, kad kas nors jos lauks, kai ten atkaks.

O ji keliaus tik tenai – tai jos tikslas.

Kelias per mišką buvo sunkus, kiekvienas žingsnis prilygo mūšiui. Dūmuose Talė daugiausia skraidydavo orlente. O jei tekdavo keliauti pėsčiomis, eidavo tarp medžių pramintais takais. Bet čia gamta buvo laukinė, priešiška ir negailestinga. Eidama per tankų pomiškį Talė turėjo saugotis, kad neparvirstų, neužkliūtų už šakų, neišsisuktų kojų užlipusi ant šaknų, grumtis su tankiomis dygliuotų augalų sienomis.

Miške vis dar jautėsi liūties atgarsiai. Pušų spygliai spindėjo šerkšnu, kuris įdienojus ištirpdavo ir virsdavo šalta žaižaruojančia migla. Talė atsidūrė tarsi didinguose ledo rūmuose, kur tarp medžių, lyg pro dūmus prasiskverbę lazerio blyksniai, tviskėjo saulės spinduliai. Bet vos tik mergina pajudindavo šakelę, ant galvos šliūkštelėdavo ledinis vanduo.

Ji prisiminė, kaip į Dūmus keliavo per senovinį mišką, nuniokotą biologiškai pakeistų piktžolių. Tačiau per nualintą žemę keliauti buvo lengviau nei per šį tankų pomiškį. Kartais beveik galėjai suprasti, kodėl rūdžiai taip uoliai stengėsi sunaikinti gamtą.

Gamta gali būti tikras vargas.

Keliaujant Talės kova su mišku darėsi vis asmeniškesnė. Atrodė, kad ir ką rodytų krypties ieškiklis, kibios šakos sąmoningai kreipia merginą eiti ten, kur patinka joms. Tankus pomiškis svetingai prasiskirdavo atverdamas kelius, kurie, žinoma, niekur nenuvesdavo. Čia buvo laukinė gamta, o ne rūdžių greitkelis, einantis per kalnus ir dykumas.

Bet dienai slenkant vakarop, Talė pamažu ėmė suprasti, kad iš tiesų keliauja taku, kuriuo prieš tūkstantmetį naudojosi prieš rūdžius gyvenę žmonės.

Ji prisiminė, kaip Deividas Dūmuose pasakojo, jog prieš rūdžių erą takus iš pradžių išmynė žvėrys. Net elniai, vilkai ir laukiniai šunys nenorėjo skverbtis pro neliestus brūzgynus. Kaip ir žmonės, žvėrys iš kartos į kartą laikydavosi tų pačių takų ir šitaip miškuose išmynė kelius.

Žinoma, Talė visada manė, kad žvėrių takus pamatyti gali tik Deividas. Užaugęs tyruose, jis ir pats buvo tarsi atkeliavęs iš prieš rūdžius egzistavusios eros. Tačiau dabar, šešėliams ilgėjant, takas darėsi platesnis ir tiesesnis, tarsi Talė laukiniuose tyruose būtų radusi kažkokį paslaptingą plyšį.

Merginą apėmė keistas nerimas. Nuo medžių varvančių lašų garsai aidėjo galvoje, ir Talei ėmė rodytis, kad kažkas ją seka.

Tobula naujosios gražuolės rega padėjo pastebėti vos regimus žvėrių tako ženklus. Matyt, Dūmuose Talė nė nenumanydama įgijo ir kitų įgūdžių. Tai žvėrių takas. Žmonės tikrai čia negyvena. Tik ne taip arti miesto, kur juos jau prieš dešimtmečius būtų aptikę ypatingieji agentai. Net ir Dūmų gyventojai buvo negirdėję apie kitas žmonių bendruomenes, gyvenančias už miestų. Žmonija dar prieš du šimtmečius nusprendė palikti gamtą ramybėje.

Ramybėje, vis primindavo sau Talė. Čia nieko daugiau nėra. Keista, bet Talė negalėjo nuspręsti, ar būti vienai miške yra drąsiau, ar baugiau.

Galiausiai dangus ėmė rausti, ir Talė nutarė sustoti. Ji rado laukymę, kurioje saulė spigino visą dieną, tad galbūt čia pavyks prisirinkti malkų laužui. Po varginančios kelionės mergina suprakaitavo, marškiniai lipo prie kūno; ji ėjo nusivilkusi striukę, bet vos tik saulė nusileis, oras vėl taps žvarbus.

Rasti sausų šakelių buvo nesunku. Talė pakilojo dvi, kad pasirinktų lengvesnę ir mažiau prisigėrusią vandens. Regis, ji vėl prisiminė viską, ko išmoko Dūmuose, o pabėgus iš miesto iš galvos išgaravo gražuoliškos nesąmonės. Vaistas visam laikui įsitvirtino merginos smegenyse.

Tačiau Talė neskubėjo prikišti degiklio prie šakų krūvelės. Baimė tarsi sulaikė ją už rankos. Miške vis dar buvo girdėti įvairūs garsai – vandens lašėjimas, paukščių klyksmas, mažų žvėrelių liuoksėjimas per šlapius lapus, tad buvo nesunku įsivaizduoti, kad kažkas stebi tūnodamas medžių unksmėje.

Talė atsiduso. Galbūt ji vis dar yra gražuolė, įsivaizduojanti nebūtus dalykus, nors miške nieko nėra? Juo ilgiau Talė čia buvo, juo geriau suprato, kodėl rūdžiai ir jų protėviai tikėjo nematomas būtybes ir, naikindami gamtą, meldėsi dvasioms, kad joms įsiteiktų.

Ką gi, Talė dvasiomis netiki. Ji nerimavo tik dėl ypatingųjų agentų, o šie turėtų merginos ieškoti palei upę, už daugelio kilometrų nuo čia. Kuriant laužą sutemo ir oras pastebimai atšalo. Talė nenorėjo vėl susigriebti karštinės, būdama tyruose vienui viena.

Rankoje suspragsėjo degiklis, ir mergina jį laikė prikišusi prie šakelių tol, kol jos įsidegė. Ji krovė ant viršaus vis didesnes šakeles, ir galiausiai liepsna tapo tokia kaitri, kad buvo galima mesti ir plonesnius rąstigalius. Tada mergina uždėjo jų daugiau, kad išdžiūtų.

Netrukus nuo karščio Talė turėjo pasitraukti atokiau ir pirmą kartą po kelių dienų pajuto, kaip šiluma skverbiasi į kaulus.

Šypsodamasi ji žiūrėjo į liepsną. Gamta rūsti, ji gali būti pavojinga, bet, kitaip nei daktarė Keibl ar Šėja, arba Perisas, kitaip nei žmonės apskritai, ji logiška. Sunkumus, kuriuos užkrauna gamta, galima įveikti mąstant logiškai. Sušalai – susikurk laužą. Reikia kur nors patekti – nueik. Talė žinojo, kad į griuvėsius pateks ir be orlentės. O ten nukakusi ji galiausiai ras Zeiną ir Naujuosius Dūmus, ir tada viskas susitvarkys.

Talė apsidžiaugė supratusi, kad šiąnakt miegos gerai. Nors šalia ir nebuvo Zeino, pirmoji laisvės diena tyruose regėjosi sėkminga, Talė vis dar buvo burbulinga ir nepalūžusi.

Atsigulusi ji žiūrėjo į rusenančias žarijas, šiltas tarsi seni draugai. Netrukus akys ėmė merktis.

Talė buvo pasinėrusi į gilius malonius sapnus, kai ją pažadino klyksmas.

Medžioklė

Iš pradžių ji pagalvojo, kad miške kilo gaisras.

Liepsnos laižė medžius, mesdamos proskynoje virpančius šešėlius, ir šovė aukštyn tarsi pašėlę degantys vabzdžiai. Iš visų pusių sklido nežmogiški ir nerišlūs klyksmai.

Talė svirduliuodama atsistojo ir nukrypavo prie rusenančio laužo. Paspirti nuodėguliai atgiję išsilakstė visomis kryptimis. Per batų padus Talė pajuto karštus spyglius ir vos nepargriuvo ant smilkstančių žarijų. Iš visai arti atsklido šaižus ir piktas riksmas. Link jos su iškeltu deglu rankoje bėgo kažkokia žmogysta. Deglas šnypštė ir spragsėjo, tarsi liepsna būtų gyva ir ragintų jos nešėją veržtis į priekį.

Žmogysta mojavo kažkokiu daiktu – ilga nugludinta lazda, spindinčia laužo šviesoje. Talė spėjo laiku atšokti, ir ginklas prašvilpė pro šalį. Ji pargriuvo ant žemės aukštielninka ir pajuto, kaip nugarą svilina išsibarsčiusios žarijos. Pašokusi mergina apsigręžė ir nudūmė medžių link. Jai kelią pastojo kita žmogysta, mojuojanti vėzdu.

Vyro veidas buvo apžėlęs barzda, bet net ir mirgančioje deglo šviesoje Talė pamatė, kad jis bjaurulis – storas, išpampusia nosimi, spuoguota pabalusia kakta. Jo judesiai taip pat buvo bjauruliški: mojavo vėzdu lėtai ir nuspėjamai. Talė pasilenkė, kad išvengtų smūgių, ir spyrė vyrui į kelius.

Išgirdusi duslų krintančio kūno bumbtelėjimą, mergina pašoko ir, braudamasi pro šakas, ėmė bėgti į tamsiausią miško kertę.

Už nugaros pasigirdo riksmai, ant snieguotų medžių šokčiojo persekiotojų deglų atšvaitai. Beveik nieko nematydama ir klupinėdama Talė skverbėsi per brūzgynus, šlapios šakos talžė jai veidą. Užkliuvusi už vijoklio, mergina neteko pusiausvyros ir išsitiesė ant žemės. Krisdama ji išskėtė rankas ir pajuto, kad vienas riešas keistai persikreipė. Nutvilkė aštrus skausmas.

Atsargiai prilaikydama sužalotą ranką, mergina atsigręžė į bjaurulius. Jie nebuvo tokie greiti kaip Talė, bet sumaniai nardė tarp medžių ir matė kelią net patamsyje. Talę apsupo mirkčiojančios deglų šviesos, buvo girdėti spigūs persekiotojų riksmai.

Tačiau kas jie tokie? Vyrai buvo smulkaus kūno sudėjimo ir kažką šūkalojo Talei nesuprantama kalba. Tarsi iš kapų būtų prisikėlę prieš rūdžius egzistavę vaiduokliai…

Kad ir kas būtų šie vyrai, svarstyti nebuvo kada. Talė pakilo ir vėl nėrė į tamsą, taikydama į tarpą tarp dviejų deglų.

Merginai artinantis, abu persekiotojai susiglaudė. Vyrai buvo barzdoti, jų bjaurūs veidai išvagoti randų ir nusėti žaizdų. Talė pranėrė pro juos taip arti, kad net pajuto nuo deglų sklindantį karštį. Mergina pamatė, kaip vėzdas sujuda, pajuto smūgį į petį, bet išsilaikė ant kojų ir nusirito nuo kalvos į tamsą.

Abu vyrai riktelėję pasileido jai iš paskos, o priekyje pasigirdo kiti riksmai. Kiek jų čia? Regis, persekiotojai lenda iš po žemių.

Staiga Talė tėškėsi į šaltą vandenį – ji paslydo ir įgriuvo į seklų upelį. Už nugaros du persekiotojai ritosi nuo kalvos, jiems atsitrenkus į medžių kamienus ir šakas, deglai spjaudė žiežirbų spiečius. Keista, kad dar neužsiliepsnojo visas miškas.

Talė pašoko ir pasileido bėgti upeliu džiaugdamasi, kad jis pragraužė kelią pro brūzgynus. Ji klupinėjo ant slidžių dugno akmenų, bet bėgo sparčiau, nei abiejuose krantuose ją besivejančios degančios akys. Talė žinojo galinti pralenkti mažesnius ir lėtesnius bjaurulius.

Už nugaros pasigirdo garsas, lyg kažkas taškydamasis bėgtų per vandenį, paskui – kriokimas ir keiksmų serija nesuprantama kalba. Vienas persekiotojas pargriuvo. Galbūt Talei pavyks pasprukti.

Žinoma, jos maistas ir vandens filtras liko kuprinėje, laukymėje, kur klykavo ir vėzdais mojavo bjauruliai. Talė prarado savo mantą.

Mergina nuvijo šią mintį šalin ir bėgo tolyn. Sužalotas riešas tvinksėjo. Gal lūžo kaulas?

Priekyje pasigirdo riaumojimas, upelis palei kulkšnis sukunkuliavo, sudrebėjo žemė ir staiga išnyko iš po kojų…

Talė mojavo rankomis tarsi spragilais; ji per vėlai suvokė, kad riaumojimas dabar sklinda iš už nugaros – ji atsidūrė virš krioklio. Mergina skrido tik akimirksnį ir netrukus tėkštelėjo į šaltą duburį, gilų ir kunkuliuojantį. Garsai staiga nutilo, ir ausyse buvo girdėti tik prislopintas dundesys. Talė pajuto, kaip grimzta gilyn į tylą ir tamsą, palengva versdamasi aukštyn kojomis.

Petys kliudė dugną, ir Talė atsispyrusi ėmė kilti aukštyn. Ji išniro į paviršių, ėmė gaudyti orą ir grabalioti aplinkui, kol užčiuopė akmeningą krantą. Įsikibusi į akmenį Talė keturpėsčia, kosėdama ir drebėdama išsiropštė į seklumą.

Ir čia pateko į spąstus.

Virš galvos siūbavo deglai, jų atspindžiai kunkuliuojančiame vandenyje priminė jonvabalių spiečių. Pakėlusi akis, Talė išvydo ne mažiau kaip pustuzinį persekiotojų, rūsčiai žvelgiančių nuo stačių upelio krantų. Apšviesti deglų jų išblyškę ir bjaurūs veidai kėlė dar didesnį pasišlykštėjimą.

Prieš ją upelyje stovėjo vyriškis – didžiulis pilvas ir mėsinga nosis išdavė, kad tai tas pats medžiotojas, kurį Talė buvo parvertusi laukymėje. Iš apnuoginto kelio, ten, kur mergina buvo įspyrusi, sunkėsi kraujas. Vyriškis sumaurojo ir aukštai iškėlė vėzdą.

Talė nustebusi spoksojo į jį. Nejau vyras tikrai ketina jai smogti? Negi šie žmonės be jokios priežasties žudo visiškai nepažįstamus?

Bet smūgio nebuvo. Vyras žvelgė į Talę ir staiga jo veidą iškreipė siaubas. Jis prikišo deglą arčiau, ir mergina susigūžė, užsidengė veidą rankomis. Vyras priklaupė prieš ją ant vieno kelio, kad apžiūrėtų atidžiau. Talė nuleido rankas.

Persekiotojas prisimerkė ir sutrikęs spoksojo į merginą.

Nejau jis ją atpažino?

Talė stebėjo, kaip mainosi bjaurus vyro veidas: jame atsispindėjo auganti baimė ir abejonė, paskui žmogus staiga suvokė, kad įvyko kažkas siaubinga…

Deglas iškrito jam iš rankos, įkrito į upelį ir užgeso šnypšdamas ir skleisdamas bjaurius dūmus. Vyras vėl sumaurojo, šįkart tarsi iš skausmo, ir ėmė be paliovos kartoti vieną ir tą patį žodį. Jis palinko į priekį ir veidu beveik palietė vandenį.

Kiti vyrai taip pat puolė ant kelių, spragsėjo ant žemės nukritę jų deglai. Jie visi ėmė graudžiai staugti, beveik užgoždami krioklio šniokštimą.

Talė atsiklaupė, atsikosėjo ir ėmė spėlioti, kas čia, po velnių, vyksta.

Apsidairiusi ji pirmąkart pastebėjo, kad visi medžiotojai – vyrai. Jų drabužiai buvo netvarkingi, kur kas prastesni nei dūmiečių. Visų vyrų veidai ir rankos buvo nesveikai spuoguotos, barzdos pasišiaušusios ir susivėlusios. Medžiotojai buvo blyškesni nei vidutiniai gražuoliai, jų oda – šlakuota ir rausva lyg mažvaikių, kurie iš prigimties būna perdėm jautrūs saulei.

Nė vienas vyras nedrįso pažvelgti į Talę. Veidus jie buvo arba užsidengę rankomis, arba nugręžę į žemę.

Galiausiai vienas vyrų iššliaužė į priekį. Jis buvo laibas ir siaubingai raukšlėtas, galvos plaukai ir barzda pražilę, ir Talė iš Dūmų laikų prisiminė, kad kaip tik taip atrodydavo seni bjauruliai. Neatlikus operacijos, jų kūnai suirdavo tarsi seni griuvėsiai, kuriuos paliko jų statytojai. Judėdamas senis iš baimės ar dėl prastos sveikatos tirtėjo. Jis ėmė atidžiai apžiūrinėti Talę iš arti, ir tai, regis, tęsėsi amžinybę.

Pagaliau senis prabilo drebančiu balsu, bet per krioklio riaumojimą vos buvo įmanoma girdėti, ką sako.

– Aš moku jūsų, mažųjų dievų, kalbą.

Talė sumirksėjo.

– Ką tu moki?

– Kai pamatėme laužą, pamanėme, kad tu pašalietė. Ne deivė.

Visi kiti medžiotojai nutilo ir baimingai laukė, nekreipdami dėmesio į ant žemės gęstančius deglus. Talė pamatė, kaip užsiliepsnojo vienas krūmas, bet prie jo tupintį vyrą baimė, regis, suparalyžiavo ir jis nedrįso pajudėti.

Vadinasi, tai Talė juos išgąsdino? Gal šie žmonės išprotėję?

– Anksčiau nematėme, kad dievai kūrentų laužą. Prašau mus suprasti. – Senio akys maldavo Talės atleisti.

Talė netvirtai atsistojo ant kojų.

– Hm. Nieko tokio.

Bjaurulis irgi atsistojo, taip staigiai, kad Talė žengtelėjo atatupsta ir vos neįvirto aukštielninka į upelį. Senis suriko kažkokį žodį ir jį pakartojo visi medžiotojai. Šis riksmas, regis, panaikino užkeikimą; vyrai atsistojo ir trypdami ėmė gesinti nuo numestų deglų užsiliepsnojusius krūmokšnius.

Staiga Talei pasirodė, kad ją apsupo dar gausesnis priešininkų būrys.

– Ei! – šūktelėjo ji, – daugiau nemojuokite šiais vėzdais, gerai?

Senis ją išklausė, nusilenkė ir vėl kažką suriko nesuprantama kalba. Medžiotojai sukruto: vieni atrėmė savo vėzdus į medžius ir spyriais laužė juos pusiau, kiti trankė vėzdus į žemę tol, kol šie suskilinėjo, ar tiesiog svaidė juos į miško tankmę.

Išskėtęs rankas, senis atsigręžė į Talę, aiškiai laukdamas jos pritarimo. Bjaurulio vėzdas gulėjo prie jo kojų perlaužtas pusiau. Kiti taip pat iškėlė tuščias rankas.

– Taip, – pagyrė Talė. – Dabar kur kas geriau.

Ir tada padūmavusiose senio akyse ji išvydo pažįstamą spindesį. Lygiai taip pat, išvydę dailų Talės veidą, į ją žiūrėjo Siuzė ir Deksas. Senio veide atsispindėjo ta pati pagarbi baimė ir pasiryžimas įsiteikti, tas pats instinktyvus susižavėjimas – šimtmečius trukusių kosmetinių operacijų tobulinimo ir milijonų metų evoliucijos rezultatas.

Talė apžvelgė susibūrusius medžiotojus, ir tie nuo jos žvilgsnio susigūžė. Vyrai vos pajėgė žiūrėti į dideles Talės akis su vario taškučiais. Merginos grožis juos pribloškė.

„Dievas“, – prieš tai ištarė senis. Tai senovinis rūdžių žodis, skirtas apibūdinti nematomiems herojams danguje.

Šių žmonių pasaulis – neliesti, žiaurūs laukiniai tyrai, ligos, smurtas ir žvėrių kova už išlikimą. Kaip ir čia gyvenantys žmonės, šis pasaulis bjaurus. Būti gražiu reiškė atvykti iš kito pasaulio.

Jiems Talė buvo deivė.

Jaunakraujė

Iki medžiotojų stovyklos reikėjo keliauti maždaug valandą. Užgesinęs deglus, būrelis, nepratardamas nė žodžio, keliavo tamsoje skendinčiais takais ir brido per ledinį upelių vandenį.

Talės vadovai stebino keistu nerangumo ir įgudimo deriniu. Jie buvo smulkaus sudėjimo ir lėti, keli net luoši, ėjo vilkdami vieną koją. Vyrai dvokė taip, tarsi niekada nebūtų maudęsi, ir avėjo tokiais nunešiotais batais, kad kojos buvo išvagotos randų. Bet jie gerai pažinojo mišką, grakščiai brovėsi per susipynusius brūzgynus ir neklysdami tamsoje rodė Talei kelią. Medžiotojai nesinaudojo krypties ieškikliais ir net nesustodavo pažvelgti į žvaigždes.

Pasitvirtino vakarykščiai Talės įtarimai. Kalvose driekėsi žmonių išminti takai. Dienos šviesoje mergina vos pajėgė juos įžiūrėti, o tamsoje takai stebuklingai atsivėrė, ir senis nedvejodamas rodė Talei, kur sukti. Grupė žygiavo vorele, kuri priminė tyliai besirangantį žaltį.

Regis, medžiotojai turėjo priešų. Taip triukšmingai užpulta Talė negalėjo įsivaizduoti, kad šie vyrai moka sėlinti vogčiomis ar gali būti sumanūs. Bet dabar jie vienas kitam siuntė signalus, ulbėdami kaip paukščiai. Kai Talė užkliūdavo už nematomos šaknies ar vijoklio ir prapliupdavo keiksmų tirada, medžiotojai nustėrdavo ir sunerimdavo. Talė suprato, kad jie nesmagiai jaučiasi būdami be ginklų, gal net gailisi juos sulaužę, vos tik mergina pareiškė nepasitenkinimą.

Visko gali būti, galvojo Talė. Kad ir kokie malonūs medžiotojai buvo, mergina džiaugėsi, jog jie išmetė kuokas. Kas žino, ar jie nepakeis savo nusistatymo? Šiaip ar taip, jei ji nebūtų įkritusi į vandenį ir nuo dailaus veido nusiplovusi per dieną susikaupusio purvo, vargu ar dabar būtų gyva.

Kas yra medžiotojų priešai, nežinia, bet jų pyktis pavojingas.

Netrukus Talė užuodė kaimo kvapus ir nepatenkinta suraukė nosį.

Tai buvo ne tik medžio dūmų kvapas ar nemalonus nužudytų gyvulių tvaikas, primenantis Dūmus, kur ji matydavo pjaunamus maistui triušius ar viščiukus. Iš medžiotojų stovyklos sklindantis dvokas buvo kur kas bjauresnis, jis priminė lauko išvietes, kuriomis naudojosi dūmiečiai. Talė taip ir neįprato jomis naudotis. Laimė, atsidūrus prie pat medžiotojų kaimo, dvokas susilpnėjo.

Stovykla buvo nedidelė – koks tuzinas trobelių, suręstų iš dumblo ir nendrių, kelios prie jų pririštos ožkos, daržovių lysvės, žvaigždžių šviesoje metančios netvarkingus šešėlius. Stovyklos viduryje stūksojo didelis sandėlis, bet daugiau didelių pastatų nebuvo matyti.

Kaimo ribas ženklino laužai, prie kurių budėjo ginkluoti sargybiniai. Pasiekę namus medžiotojai pasijuto saugūs ir triukšmingai skelbė, kad atsivedė… viešnią.

Žmonės išpuolė iš trobelių, kaimui bundant šurmulys tolydžio didėjo. Talę apsupo smalsūs veidai. Aplink ją susispietė ratelis, bet suaugę kaimelio gyventojai per arti nėjo, tarsi juos stabdytų merginos grožis. Jie visi buvo nudelbę akis į šalį.

Kita vertus, mažyliai buvo kur kas drąsesni. Kai kurie net išdrįso ją paliesti – žaibiškai išlėkdavo iš rato, pačiupinėdavo sidabrišką Talės striukę ir vėl grįždavo. Buvo keista matyti vaikus čia, laukiniuose tyruose. Kitaip nei vyresnieji, vaikai Talei atrodė beveik normalūs. Jie buvo per jauni, kad nuo blogo maisto ir ligų oda taptų subjaurota, be to, net ir mieste niekam nebūdavo atliekama operacija, kol nesukakdavo šešiolika. Talė buvo įpratusi matyti asimetriškus mažylių veidus, žvairokas akis, ir šitie vaikai jai buvo žavūs.

Talė priklaupė ir ištiesė ranką, leisdama drąsiausiam vaikui nedrąsiai paglostyti delną.

Ji taip pat pirmą kartą išvydo moteris. Kadangi vyrai nešiojo barzdas, atskirti lytį buvo nesunku. Moterys spietėsi minios gale, tramdė mažiausiuosius ir beveik nedrįso dirstelėti į Talę. Kelios jų kūrė laužą pajuodusioje duobėje pačiame kaimelio viduryje. Talė atkreipė dėmesį, kad nė vienas vyras nesivargina joms padėti.

Talė miglotai prisiminė, kaip mokykloje aiškino, kad kadaise, dar prieš rūdžius, buvo priimta moterims ir vyrams patikėti skirtingus darbus. Moterims paprastai tekdavo nemaloniausieji. Net ir kai kurie rūdžiai atkakliai laikėsi šio įpročio. Apie tai pagalvojusi Talė pasijuto nejaukiai, bet vylėsi, kad tos taisyklės dievams netaikomos.

Merginai parūpo, kaip medžiotojams šovė į galvą, kad ji – deivė. Prieš patraukdama su medžiotojais į kaimą, Talė pasiėmė kuprinę; joje tebebuvo degiklis ir kiti prietaisai, bet niekas iš medžiotojų šių stebuklų nepastebėjo. Jiems užteko dirstelėti į merginą. Tačiau kiek Talė prisiminė iš mitologijos, kad būtum laikomas dieviška būtybe, vien dailaus veido nepakanka.

Ji tikrai buvo ne pirmoji medžiotojų sutikta gražuolė. Bent jau kai kurie jų mokėjo kalbėti Talės kalba. Galbūt jie nutuokia ir apie aukštąsias technologijas?

Kažkas minios pakraštyje sušuko, ir susirinkusieji nuščiuvę prasiskyrė priešais Talę. Į rato vidurį įžengė vyras. Nepaisant šalčio, jis buvo be marškinių. Vyras žingsniavo valdingai ir prisiartino prie Talės per ištiestos rankos atstumą. Jis buvo beveik tokio pat ūgio kaip ir mergina – tikras milžinas tarp šių žmonių. Vyras atrodė stiprus, raumeningas ir tvirtas, nors Talei dingtelėjo, kad vikrumu jai neprilygtų. Laužų šviesoje vyriškio akys spindėjo labiau iš smalsumo nei iš baimės.

Talė negalėjo nuspėti šio žmogaus amžiaus. Jo veide buvo vidutinės trukmės gražuoliams būdingų raukšlių, bet oda atrodė sveikesnė nei daugelio kitų. Ar jis už juos jaunesnis? O gal tiesiog sveikesnis?

Talė taip pat pamatė, kad vyriškis turi peilį – iki tol ji čia dar nebuvo mačiusi metalinių įrankių. Peilio rankena buvo juodo matinio plastiko. Mergina kilstelėjo antakį. Įrankis turėjo būti pagamintas mieste.

– Sveika atvykusi, – pasisveikino vyriškis.

Jis taip pat kalbėjo dievų kalba.

– Ačiū. Hm… tai yra dėkoju.

– Nežinojome, kad atvyksi. Ilgai.

Nejau dievai iš tiesų iš anksto perspėja apie savo atvykimą?

– Ak, atleiskite, – išlemeno Talė, bet jos atsakymas, regis, tik sutrikdė vyrą. Matyt, dievai neatsiprašinėja.

– Esame sutrikę, – aiškino vyras. – Matėme tavo laužą ir galvojome, kad esi pašalietė.

– Taip, buvau jį susikūrusi. Neturėjau jokių piktų kėslų.

Vyras lyg ir šyptelėjo, tada vėl susiraukė ir papurtė galvą.

– Mes vis tiek nesuprantame.

Aš taip pat.

Vyras kalbėjo su šiek tiek neįprastu akcentu, tarsi būtų kilęs iš kito miesto šiame žemyne, bet priklausytų tai pačiai civilizacijai. Antra vertus, susidarė įspūdis, jog jam trūksta žodžių paklausti to, ko nori, tarsi jis nepratęs su dievais kalbėti apie niekniekius. Galbūt jis norėjo paklausti: „Ką čia, po velnių, veiki?“

Kad ir ką šie žmonės galvojo apie dievus, Talė, matyt, nelabai atitiko jų sampratą. Jei jie nuspręs, kad ji iš tiesų nėra deivė, tada ją priskirs tik vienai vienintelei – pašaliečių – kategorijai.

O pašaliečiai knežina jiems galvas.

– Atleisk mums, – atsiprašė vyras. – Nežinome tavo vardo. Aš – Endriu Simpsonas Smitas.

„Keistas vardas“, – pagalvojo Talė.

– Aš – Talė Jangblad2.

– Jaunakraujė, – pakartojo pralinksmėjęs vyras. – Vadinasi, esi jauna deivė?

– Hm, manau, taip. Man tik šešiolika.

Endriu Simpsonas Smitas užsimerkė, matyt, pajuto palengvėjimą. Įdomu, gal jis taip pat jaunas? Kai vyras sutrikdavo, jo ankstesnis pasipūtimas dingdavo, be to, jam beveik nežėlė barzda. Jei nekreiptum dėmesio į kelias raukšles ir raupus, vyro veidas panėšėjo į Deivido amžiaus bjaurulio. Taigi jam galėjo būti apie aštuoniolika.

– Ar tu čia… vadas? – paklausė Talė.

– Ne. Vadas – ana jis, – vyras parodė į storą medžiotoją sutinusia nosimi ir kraujuojančiu keliu. Kaip tik jį Talė persekiojama parvertė ant žemės. Tas vyras buvo pasiryžęs vėzdu suknežinti jai galvą. Nuostabu. – Aš esu žynys, – toliau aiškino Endriu. – Dievų kalbą išmokau iš savo tėvo.

– Ją tikrai gerai moki.

Vyras nusišypsojo parodydamas kreivus dantis.

– Aš… dėkoju. – Jis nusijuokė, tada veide šmėstelėjo klastinga šypsena. – Tu nukritai, tiesa?

Talė ištiesė sužalotą riešą.

– Taip, kai mane vijosi.

– Iš dangaus! – apsimestinai suglumęs Endriu apsidairė ir skėstelėjo rankomis. – Neturi oromobilio. Tad turėjai nukristi iš dangaus!

Oromobilio? Įdomu. Talė gūžtelėjo pečiais.

– Tiesą sakant, atspėjai. Aš tikrai nukritau iš dangaus.

– Ak! – su palengvėjimu atsiduso vyras, tarsi viskas vėl būtų stoję į savo vietas. Jis kažką suriko miniai, o ši murmėdama parodė, kad suprato.

Talė taip pat šiek tiek atsipalaidavo. Dabar, kai jos atsiradimą žemėje pavyko paaiškinti logiškai, visi atrodė kur kas laimingesni. Šie žmonės galėjo susitaikyti su mintimi, kad Talė nukrito iš dangaus. Galbūt jaunų dievų elgesys vertinamas pagal kitus standartus?

Už Endriu Simpsono Smito nugaros traškėdamas suliepsnojo laužas. Talė užuodė maisto kvapą ir išgirdo ruošiamos pjauti vištos kudakavimą. Matyt, dieviškasis vizitas yra svari priežastis puotą surengti naktį.

Žynys ištiesė ranką laužo link, ir minia vėl prasiskyrė, atlaisvindama kelią prie ugnies.

– Ar papasakosi, kaip nukritai? Aš tavo žodžius pakeisiu mūsiškais.

Talė atsiduso. Ji buvo išsekusi, išmušta iš vėžių ir susižalojusi – riešas vis dar tvinksėjo. Mergina tetroško susiriesti ir užmigti. Bet, pasimurkdžius lediniame krioklyje, laužas linksmai viliojo savo šiluma, o Endriu maldaujamam žvilgsniui buvo sunku atsispirti.

Talė negali nuvilti viso kaimo. Čia nėra nei sieninių ekranų, nei žinių pranešimų, nei palydovinės televizijos, nesilanko kaime ir futbolo komandos. Kaip ir Dūmuose, kur pasakojimai buvo vertinga prekė. Be to, vargu ar dažnai į kaimą iš dangaus nukrinta svetimas žmogus.

– Gerai, – sutiko ji. – Bet tik vieną istoriją, ir aš išsijungsiu.

Prie laužo susirinko visas kaimas.

Nuo ilgų iešmų, laikomų virš liepsnos, sklido vištienos kvapas, o moliniuose puoduose, įkištuose tarp žarijų, kunkuliavo kažkas balta ir rūgštaus. Vyrai sėdėjo priekinėje eilėje, jie valgė čepsėdami, taukuotas rankas šluostėsi į barzdas, tad šios netrukus ėmė spindėti laužo šviesoje. Moterys prižiūrėjo maistą, o mažyliai siautėjo suaugusiesiems prie kojų. Vyresnieji iš tamsos tempė šakas ir mėtė į laužą. Tačiau kai buvo duotas ženklas, kad kalbės Talė, visi nuščiuvo.

Gal todėl, kad Talė valgė su visais kartu, o gal jaunieji dievai jiems neatrodė labai grėsmingi, bet daugelis kaimiečių dabar išdrįsdavo pažvelgti merginai į akis, o kai kurie net įžūliai spoksojo į jos dailų veidą laukdami, kol pradės pasakoti.

Endriu Simpsonas Smitas atsisėdo greta Talės ir išdidus laukė, kada galės pradėti versti.

Talė atsikosėjo – svarstė, kaip papasakoti apie savo kelionę, kad šie žmonės suprastų. Matyt, jie žino apie oromobilius ir gražuolius. O apie ypatinguosius? Operaciją? Nusikaltėlius? Dūmus?

Ar jie žino, koks skirtumas tarp „burbulingas“ ir „sumautas“?

Talė abejojo, ar jos pasakojimas bus suprantamas.

Ji vėl atsikosėjo ir nuleido akis, kad nematytų lūkesčio kupinų žvilgsnių. Neišsimiegojusi mergina buvo pavargusi ir mąstė beveik gražuoliškai. Visa kelionė iš miesto iki šio laužo greičiau panėšėjo į sapną.

Sapnas. Talė nusišypsojo apie jį pagalvojusi, ir žodžiai palengva ėmė lietis patys.

– Kartą gyveno graži jauna deivė, – ėmė pasakoti Talė ir palaukė, kol Endriu išvers į kaimo gyventojų kalbą. Keisti nesuprantamos kalbos garsai ir laužo atšvaitai dar labiau sustiprino įspūdį, kad tai sapnas. Pasakojimas pradėjo lietis be jokių pastangų.

– Deivė gyveno danguje, aukštame bokšte. Jis buvo labai patogus, bet iš bokšto neįmanoma išlipti. Kartą jaunoji deivė nusprendė, kad ji gali užsiimti įdomesniais dalykais nei grožėtis savimi veidrodyje…

2 Young blood – jaunas kraujas (angl.).

Kerštas

Talę prižadino nepažįstami kvapai ir garsai: prakaito ir rytinio kvėpavimo, tylus knarkimas ir šnarpštimas, mažos ir perpildytos patalpos slogi drėgna šiluma.

Ji pasivartė tamsoje ir pajuto kitus kūnus, pasislinkusius, kad vėl prisitaikytų vienas prie kito. Švelnios kailinės antklodės ir jauki šiluma prislopino Talės pojūčius. Mergina jautėsi tarsi gražuoliškame sapne, tik trikdė nesipraususių žmonių kūnų dvokas ir tai, kad Talei labai reikėjo nusišlapinti.

Mergina atsimerkė. Pro kaminą, kuris buvo tik skylė stoge dūmams išeiti, skverbėsi šviesa. Pagal saulės padėtį buvo galima spręsti, kad rytas jau įpusėjo; visi medžiotojai pramigo. Stebėtis nebuvo ko – puota tęsėsi iki aušros. Kai Talė baigė pasakoti, kiekvienas ėmė pasakoti savo istoriją – visi varžėsi tarpusavy, kieno pasakojimas neleis mieguistai deivei užmigti, o Endriu Simpsonas Smitas visą laiką vertė nepavargdamas.

Kai Talei pagaliau buvo leista eiti miegoti, mergina suprato, kad sąvoka „lova“ čia nežinoma. Jai teko gultis trobelėje kartu su dvidešimčia kitų žmonių. Matyt, šiame kaime žiemos naktimis nesušalti reiškė miegoti krūvomis, ant visų užmetus kailines antklodes. Nors tai ir buvo keista, Talė kaipmat užmigo.

Pabudusi mergina aplink save išvydo drabužiais šiek tiek prisidengusius žmones, jie buvo prisiploję vienas prie kito ir apsikloję žvėrių kailiais. Atsitiktiniai prisilietimai vargu ar buvo seksualūs. Tiesiog miegantieji šitaip stengėsi išsaugoti šilumą, tarsi kačiukai krūvoje.

Pamėginusi atsisėsti Talė pajuto, kad ją laiko apglėbusi kažkieno ranka. Tai buvo Endriu Simpsonas Smitas – jis tyliai knarkė truputį prasižiojęs. Talė pastūmė vyrą, šis nepabusdamas apsivertė ant kito šono ir apsikabino šalia miegantį senį.

Nuo žmonių sausakimšos prieblandoje skendinčios trobelės Talei ėmė svaigti galva. Ji žinojo, kad šie žmonės neišrado orlenčių ir sieninių ekranų, net tualetų su nuleidžiamu vandeniu, gal net neturi metalinių įrankių, bet niekada neatėjo į galvą, jog kur nors dar likę žmonių, neturinčių privatumo.

Talė pabandė nusigauti iki durų – žengė per gulinčius žmones klupinėdama, kliūdama už rankų, kojų ir dar balažin ko. Susikūprinusi laiminga išropojo į ryškią saulės šviesą ir gryną orą.

Nuo šalčio nuogų rankų oda pašiurpo, ir jai atrodė, kad įkvėpė ledo gabalėlių. Striukę buvo palikusi trobelėje, bet negrįžo pasiimti, o tik apkabino save rankomis – verčiau drebės, nei vėl ropšis per tuos miegančius žmones. Šaltyje Talė pajuto, kaip tvinkčioja vakar griūnant sumuštas riešas, nuo ilgos kelionės pėsčiomis gelia visus raumenis. Galbūt žmonių skleidžiama šiluma ir nėra taip jau blogai, bet pirmiausia reikia atlikti tai, kas svarbiausia.

Talė nesunkiai rado išvietę – pagal kvapą. Tai buvo paprasčiausias griovys. Mergina pirmąkart apsidžiaugė, kad pabėgo žiemą; dvokas ir dabar regėjosi nepakeliamas, o kaip būtų vasarą?

Talė jau buvo susidūrusi su lauko tualetais. Tačiau dūmiečiai fekalijas tvarkė naudodami iš miesto atliekų perdirbimo gamyklų pasiskolintus savaeigius prietaisus. Jie suardydavo kanalizacines atliekas ir įterpdavo jas į dirvą, paskui užderėdavo tokie skanūs pomidorai, kokių niekur kitur Talei neteko ragauti. O svarbiausia, dūmiečių išvietės nedvokė. Beveik visi dūmiečiai, nors labai mylėjo gamtą, buvo gimę miestuose. Jie buvo technologinės civilizacijos produktas ir smarvės nemėgo.

Šis kaimas buvo visiškai kitoks. Jis panėšėjo į prieš rūdžius egzistavusias gyvenvietes, kai dar nebuvo sukurtos aukštosios technologijos. Iš kokios kultūros kilę šie žmonės? Mokykloje aiškino, kad rūdžiai sunaikino visas kitas bendruomenes ir privertė žmones paklusti savo ekonominei sistemai; nors apie tai niekas neužsimindavo, Talė žinojo, kad ypatingieji agentai elgėsi labai panašiai. Tad iš kur atkeliavo šie žmonės? Ar jie grįžo prie šio gyvenimo būdo tada, kai žlugo rūdžių civilizacija? O gal jie ir prieš tai gyveno tyruose? Kodėl jų nelietė ypatingieji agentai?

Kad ir kokie būtų atsakymai į šiuos klausimus, Talė suprato: ji nesinaudos išvietės grioviu – joje per daug įsišakniję miesto įpročiai. Tad nukeliavo truputėlį giliau į mišką. Nors žinojo, kad Dūmuose į tokį nusilengvinimą buvo žiūrima su priekaištu, vis dėlto vylėsi, kad čia jauniems dievams daromos nuolaidos.

Kai ji pamojavo ranka dviem budintiems sargybiniams, šiedu šiek tiek nervingai linktelėjo, nusuko žvilgsnius į šalį ir nerangiai paslėpė vėzdus už nugaros. Medžiotojai vis dar nepatikliai žiūrėjo į Talę, tarsi patys stebėdamiesi, kodėl nepasivargino ir nesuknežino merginai galvos.

Įžengus į mišką, kaimo nebebuvo matyti, bet Talė nesibaimino, kad pasiklys. Vėjas nuo išvietės griovio nešė stiprų dvoką, be to, mergina galėjo sušukti sargybiniams, jei beviltiškai apsisuktų galva.

Nuo kaitrių saulės spindulių naktinis šerkšnas tirpo ir, virtęs tirštu rūku, leidosi ant žemės. Miške buvo girdėti tylūs garsai, kaip ir sename Talės tėvų name, kai visi būdavo išvykę. Lapų šešėliai išblukino medžių kontūrus, ir papūtus vėjeliui Talė akies krašteliu pastebėdavo kiekvieną jų virptelėjimą. Vėl grįžo vakarykštis jausmas, kad kažkas ją stebi, tad Talė susirado patogią vietelę ir skubiai nusišlapino.

Tačiau mergina ne iš karto patraukė atgal. Nebuvo prasmės leisti vaizduotei ją užvaldyti. Kelios minutės vienumoje čia – prabanga. Įdomu, ką daro įsimylėjėliai norėdami pabūti vieni ir ar kas nors kaime ilgai išsaugo paslaptis?

Per pastarąjį mėnesį mergina priprato beveik visą laiką būti kartu su Zeinu. Dabar Talei jo trūko; kūnas ilgėjosi vaikino šilumos. O miegoti su keliomis dešimtimis nepažįstamų žmonių buvo gana neįprasta.

Staiga Talė įsitempė ir sustingo vietoje. Akies krašteliu ji pastebėjo, kad kažkas sujudėjo, ir tai nebuvo saulės apšviestų lapų žaismas vėjyje. Mergina ėmė dairytis tarp medžių.

Iš miško atsklido juokas.

Tai buvo Endriu Simpsonas Smitas – plačiai šypsodamas jis žirgliojo per brūzgynus.

– Ar tu mane seki? – paklausė Talė.

– Seku? – pakartojo Endriu taip, tarsi niekada nebūtų girdėjęs šio žodžio. Galbūt čia, kur beveik nėra privatumo, niekam nešauna į galvą sekti? – Pabudau, kai tu, Jaunakrauje, išėjai. Pamaniau, kad man galbūt pavyks pamatyti, kaip tu…

Talė kilstelėjo antakį.

– Kaip aš… ką?

– Skraidai, – droviai atsakė vyrukas.

Talė nevalingai nusijuokė. Kad ir kaip vakar ji stengėsi paaiškinti, Endriu Simpsonas Smitas taip ir nesuprato, ką reiškia skraidyti orlente. Ji aiškino, kad jaunesni dievai nedažnai naudojasi oromobiliais, bet mintis, jog gali būti skirtingų skraidymo aparatų, vyruką, matyt, glumino.

Endriu Simpsonas Smitas atrodė įsižeidęs. Turbūt pagalvojo, kad Talė slepia savo ypatingąsias galias tiesiog norėdama jį paerzinti.

– Atleisk, Endriu, bet tau vakar visą vakarą kartojau, kad negaliu skraidyti.

– Juk sakei, kad ketini susitikti su draugais.

– Taip. Tačiau taip pat sakiau, kad mano orlentė sudaužyta. Be to, ji po vandeniu. Bijau, teks keliauti pėsčiomis.

Vyrukas kurį laiką atrodė sutrikęs. Galbūt jis nustebo, kad dieviškos keistenybės gali sugesti. Staiga jis nušvito ir išsišiepė atidengdamas švarples, ir tapo panašus į mažvaikį.

– Vadinasi, aš tau galiu padėti. Mes keliausime kartu.

– Tikrai?

Endriu linktelėjo.

– Smitai – žyniai. Esu dievų tarnas, kaip ir mano tėvas.

Tariant paskutinius žodžius, Endriu balse pasigirdo nusiminimo gaidelė. Skaityti Endriu veidą buvo labai paprasta. Regis, visos kaimo gyventojų emocijos buvo paviršiuje, tarsi jų mintys būtų tokios pat neprivačios kaip ir miegojimas krūvoje. Įdomu, ar jie kada nors meluoja vienas kitam?

Žinoma, kažkada gražuoliai jiems yra melavę. Nieko sau dievai.

– Kada mirė tavo tėvas, Endriu? Neseniai, tiesa?

Vyrukas pažvelgė į Talę nustebęs, tarsi ši gebėtų skaityti mintis.

– Vos prieš mėnesį, prieš pat ilgiausią naktį.

Talė nežinojo, kada būna ilgiausia naktis, bet nusprendė nepertraukti.

– Mudu tyrinėjome griuvėsius. Vyresniesiems dievams patinka, kai mes randame rūdžių gyvenvietes; paskui dievai jas tyrinėja. Tada ir susidūrėme su pašaliečiais.

– Pašaliečiais? Tokiais, kokia palaikėte mane?

– Taip. Tačiau mes susitikome ne su jaunu dievu. Tai buvo būrys pašaliečių, padegėjų ir žudikų. Mes juos aptikome pirmi, bet mus užuodė jų šunys. O mano tėvas buvo senas. Jis išgyveno net keturiasdešimt metų, – didžiuodamasis pasigyrė Endriu.

Talė atsiduso. Visi aštuoni jos seneliai sukriošėliai iki šiol gyvi, nors jau perkopė šimtą dešimt metų.

– Jo kaulai susilpnėjo, – beveik pašnibždomis aiškino Endriu. – Bėgdamas upeliu tėvas išsisuko kulkšnį. Turėjau jį palikti.

Talei pasidarė negera pagalvojus, kad išsisukęs kulkšnį žmogus gali mirti.

– Ak, apgailestauju.

– Prieš išsiskiriant, tėvas padavė man šį peilį. – Endriu išsitraukė iš už diržo peilį ir Talė galėjo jį apžiūrėti atidžiau. Tai buvo paprastas virtuvinis peilis rantytais, nelygiais ašmenimis. – Dabar aš esu žynys.

Talė linktelėjo. Žiūrėdama į pigų peilį vyruko rankoje ji prisiminė, kaip galėjo baigtis pirmasis susidūrimas su šiais žmonėmis. Merginos vos neištiko toks pat likimas, kaip ir Endriu tėvo.

– Kodėl?

– Kodėl? Todėl, kad esu jo sūnus.

– Ne, ne to klausiu. Kodėl pašaliečiai sumanė nužudyti tavo tėvą? Ar ką nors kitą.

Endriu susiraukė, tarsi Talės klausimas būtų buvęs neįprastas.

– Tai buvo jų eilė.

– Ką?

Vyrukas gūžtelėjo pečiais.

– Vasarą nužudėme mes. Dabar atėjo jų keršto metas.

– Jūs nužudėte… vieną jų?

– Tai buvo mūsų kerštas už žudynes ankstyvą pavasarį. – Endriu šaltai nusišypsojo. – Aš dalyvavau tame žygyje.

– Vadinasi, tai – tarsi skolos grąžinimas? O kada viskas prasidėjo?

– Prasidėjo? – Endriu spoksojo į savo peilį, tarsi mėgintų kažką įžiūrėti veidrodiniame geležtės paviršiuje. – Taip buvo visada. Jie – pašaliečiai. – Vyrukas nusišypsojo. – Apsidžiaugiau, kad medžiotojai tave pargabeno namo, o ne nužudė. Vadinasi, vis dar mūsų eilė, ir aš galbūt galėsiu atkeršyti už tėvą.

Talė neteko amo. Per kelias sekundes Endriu Simpsonas Smitas iš gedinčio sūnaus virto kažkokiu… laukiniu. Pirštai, gniaužiantys peilį, dar labiau pablyško.

Talė nusuko akis nuo ginklo ir papurtė galvą. Nedera vyruko laikyti necivilizuotu. Juk Endriu papasakojo apie senovinę civilizaciją. Mokykloje buvo pasakojama apie šį kraujo kerštą. O rūdžiai buvo dar blogesni, nes sugalvojo masinius karus, sukūrė mirtį nešančią techniką ir galiausiai vos nesunaikino pasaulio.

Tačiau Talei nedera pamiršti, kad šie žmonės labai skiriasi nuo visų iki šiol sutiktų. Ji prisivertė pažvelgti į niūrų Endriu veidą; vyrukas su pasitenkinimu sukiojo rankoje peilį.

Tada mergina prisiminė daktarės Keibl žodžius. Žmonija – vėžys, o mes – vaistas nuo jo. Juk miestai buvo pastatyti siekiant nutraukti smurtą, o per operaciją gražuolių smegenyse panaikinami smurto centrai. Pasaulis, kuriame Talė užaugo, buvo sukurtas priešintis šiam siaubingam reiškiniui. Tačiau štai, tiesiai priešais ją, stovi natūraliai besivystančios žmonių rūšies atstovas. Talė bėgo iš miesto – ir pateko jiems į rankas.

O gal daktarė Keibl klysta, gal yra dar kažkas?

Endriu pakėlė akis, įkišo peilį į makštį ir išskėtė rankas.

– Tačiau ne šiandien. Pirmiausia padėsiu tau rasti draugus.

Vyrukas nusijuokė, jo veidas vėl nušvito.

Talė iš lėto iškvėpė ir net pagalvojo, ar nevertėtų atsisakyti jo pagalbos. Tačiau ji neturėjo į ką daugiau kreiptis, o nuo čia iki Rūdžių Griuvėsių besidriekiančiuose miškuose slypi daugybė pavojų, galbūt ir daugiau žmonių, galinčių palaikyti ją „pašaliete“. Net jei jos nepersekiotų kraujo ištroškęs būrys, išnarinta kulkšnis tokiame šaltyje gali būti mirtinai pavojinga.

Niekur nepabėgsi: Endriu Simpsonas Smitas Talei reikalingas. Be to, jis visą gyvenimą mokėsi padėti tokiems kaip Talė. Dievams.

– Gerai, Endriu. Tačiau iškeliaukime šiandien. Aš skubu.

– Žinoma. Šiandien. – Jis paglostė vos pradėjusią želti barzdą. – Kur tie griuvėsiai, kuriuose tavęs laukia draugai?

Talė dirstelėjo į saulę, kuri vis dar buvo per žemai, kad matytųsi rytinis horizontas. Kiek pasvarsčiusi, ji parodė į šiaurės vakarus, atgal į miestą, už kurio stūksojo Rūdžių Griuvėsiai.

– Maždaug savaitė kelio pėsčiomis šia kryptimi.

– Savaitė?

– Septynios dienos.

– Aš žinau dievų kalendorių, – susierzinęs atšovė Endriu. – Tačiau visa savaitė?

– Juk tai nelabai toli, tiesa?

Po vakarykščio žygio medžiotojai visai neatrodė pavargę.

Vyrukas papurtė galvą. Jo veide suspindo pagarbi baimė.

– Tai toliau nei pasaulio kraštas.

Dievų maistas

Jiedu išvyko pusiaudienį.

Išlydėti susirinko visas kaimas, nešinas dovanomis. Dauguma buvo per sunkios, tad Talė ir Endriu mandagiai atsisakė. Tačiau vyrukas susigrūdo į maišą bauginamai atrodančias džiovintos mėsos atraižas. Supratusi, kad šiuos šiurpius dalykus reikės valgyti, Talė bandė nuslėpti siaubą, bet nelabai sekėsi. Mergina priėmė tik laidynę, kurią pasiūlė vienas senyvo amžiaus deivės gerbėjų klubo narys. Talė prisiminė, kad būdama maža gana sumaniai naudodavosi laidyne.

Vadas viešai palaimino kelionę ir dar kartą atsiprašė (jo žodžius išvertė Endriu), kad vos nesuknežino galvos tokiai jaunai ir gražiai deivei. Talė jį užtikrino nė žodeliu neužsiminsianti vyresniesiems dievams apie šį nesusipratimą. Regis, tai nuramino vadą. Tada jis apdovanojo Endriu kaltine varine apyranke – tai buvo dėkingumo ženklas jaunam žyniui už tai, kad padėjo ištaisyti medžiotojo klaidą.

Didžiuodamasis, kad gavo tokią dovaną, Endriu net išraudo, o kai ją iškėlė į viršų, minia ėmė džiaugsmingai šūkauti. Talei dingtelėjo, kad kaimui ji pridarė nemažai rūpesčių. Netikėtai čia pasirodžiusi, išmušė visus iš vėžių; panašiai būtų, jeigu į kostiumų vakarėlį būtų atėjusi vilkėdama vakarine suknele. Bet kai Endriu nusprendė padėti merginai, kaimo gyventojai truputį atsipalaidavo. Matyt, svarbiausia žynio pareiga yra įtikti dievams; Talė svarstė, ar dažnai miesto gražuoliai kišasi į medžiotojų gyvenimą.

Kai jiedu su Endriu pasiekė kaimo ribą, susirūpinusios mamos ėmė šaukti juos lydėjusius mažylius grįžti namo. Tada Talė nusprendė užduoti kelis rimtus klausimus.

– Endriu, kiek dievų pažįsti… hm, asmeniškai?

Susimąstęs vyrukas paglostė besikalančią barzdą.

– Po tėvo mirties, išskyrus tave, mūsų neaplankė jokie dievai. Tad manęs kaip žynio niekas nepažįsta.

Talė linktelėjo. Kaip ji ir spėjo, vyrukas vis dar stengėsi pakeisti tėvą.

– Tačiau kalbi labai taisyklingai. Tikriausiai išmokai ne tik iš tėvo?

Endriu droviai nusišypsojo.

– Man neleisdavo kalbėtis su dievais, galėdavau tik klausytis, kai tėvas jiems patarnaudavo. Tačiau kartais, lydėdamas dievą į griuvėsius ar į kokio keisto, nematyto paukščio lizdą, pasikalbėdavau.

– Šaunuolis. Ir apie ką jūs kalbėdavotės?

Kurį laiką Endriu tylėjo, lyg svarstytų, ką atsakyti.

– Apie žvėris. Kada jie poruojasi ir ką ėda.

– Suprantama. – Bet kuriam miesto zoologui labai patiktų turėti nuosavą prieš rūdžius gyvenusių žmonių armiją, padedančią ekspedicijose. – Apie ką dar?

– Jau sakiau, kiti dievai norėdavo sužinoti apie griuvėsius. Juos ten ir nuvesdavau.

Archeologai.

– Žinoma.

– Ir dar buvo gydytojas.

– Kas? Gydytojas? – Talė sustingo vietoje. – Sakyk, Endriu, ar šis gydytojas atrodė… nuožmus?

Endriu susiraukė, paskui nusijuokė.

– Nuožmus? Ne. Jis buvo panašus į tave. Labai gražus, net nedrąsu į tokį pažvelgti.

Pajutusi palengvėjimą, Talė atsikvėpė, tada nusišypsojo ir kilstelėjo antakį.

– Tačiau į mane žiūrėti lyg ir nebijai, tiesa?

Vyrukas nudelbė akis į žemę.

– Atleisk, Jaunakrauje.

– Nusiramink, Endriu, nenorėjau pasišaipyti iš tavęs. – Talė švelniai palietė vyrukui petį. – Tik pajuokavau. Žiūrėk į mane kiek tik… na, tiek to. Ir vadink mane Tale, gerai?

– Talė, – per jėgą išspaudė vyrukas. Mergina atitraukė ranką nuo jo peties, ir Endriu pažvelgė į tą vietą, kur Talė buvo prisilietusi. – Tu skiriesi nuo kitų dievų.

– Tikiuosi, – atsakė Talė. – Vadinasi, tas gydytojas atrodo normaliai? Na, norėjau pasakyti, jis gražus? Ar… panašus į dievą?

– Taip. Jis čia lankosi dažniau nei kiti. Tačiau jam nerūpi nei žvėrys, nei griuvėsiai. Jis tik klausinėja apie gyvenimą kaime. Kas ką mergina, kas laukiasi vaiko. Kuris medžiotojas galėtų iškviesti vadą į dvikovą.

– Taip. – Talė mėgino prisiminti reikalingą žodį. – Antro…

– Jį vadina antropologu, – padėjo jai Endriu.

Talė kilstelėjo antakį.

Vyrukas išsišiepė.

– Tėvas visada sakydavo, kad mano geros ausys. Kiti dievai kartais šaiposi iš gydytojo.

– Štai kaip. – Regis, kaimo gyventojai apie savo dieviškuosius lankytojus žino daugiau nei numano patys dievai. – Vadinasi, niekada nebuvai sutikęs dievų, kurių išvaizda yra išties… grėsminga, tiesa?

Endriu prisimerkė ir tylėdamas žingsniavo pirmyn. Kartais jis ilgokai delsdavo atsakyti į klausimą, tarsi kaimo gyventojams skuba būtų nežinomas dalykas.

– Ne. Tačiau mano prosenelis pasakojo apie būtybes su keistais ginklais ir vanagiškais veidais, vykdančias dievų valią. Jos buvo tarsi žmonės, tačiau judėjo neįprastai.

– Tarsi vabzdžiai? Jų judesiai buvo greiti ir staigūs, tiesa?

Endriu išpūtė akis.

– Vadinasi, seišalai iš tiesų egzistuoja?

– Seišalai? Mes juos vadiname ypatingaisiais.

– Jie naikina visus, metančius iššūkį dievams.

Talė linktelėjo.

– Taip, tai jie.

– O kai žmonės dingdavo, kartais būdavo sakoma, kad juos pasiėmė seišalai.

Įdomu, kur išgabendavo? – svarstė Talė.

Mergina nutilo ir įsistebeilijo į priešais besidriekiantį miško taką. Jei Endriu prosenelis susidūrė su Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentais, tai miestas jau daugelį dešimtmečių, o gal ir ilgiau žino apie kaimą. Mokslininkai seniai išnaudoja šiuos žmones ir stropiai pranešinėja apie tai ypatingiesiems, sustiprindami jų valdžią.

Regis, mesti iššūkį dievams – išties rizikinga.

Jie visą dieną keliavo per kalvas ir sukorė nemažą kelio galą. Talė ir be Endriu pagalbos išmoko pastebėti kaimo gyventojų išmintus takus, tarsi akys būtų pradėjusios geriau matyti miške.

Sutemus keliauninkai rado urvą, tinkamą įsirengti stovyklą. Talė ėmė ieškoti šakų laužui, bet liovėsi, kai pamatė, kad Endriu ją suglumęs stebi.

– Kas yra?

– Laužas. Jį pamatys pašaliečiai!

– Ak, teisingai. Atleisk. – Talė atiduso ir ėmė trinti rankas, kad sušiltų. – Vadinasi, norint atkeršyti, tenka pašalti naktimis, tiesa?

– Šalti yra geriau nei būti negyvam, Tale, – atsakė Endriu ir gūžtelėjo. – Be to, galbūt mūsų kelionė netruks labai ilgai. Rytoj pasieksime pasaulio kraštą.

– Taip, žinoma.

Keliaujant Talei nepavyko įtikinti Endriu, kad, jei apjuostum planetą, kuri karo beorėje erdvėje, o viskas joje laikosi dėl sunkio jėgos, susidarytų 40 000 kilometrų. Vyrukui visa tai atrodė gana beprotiška. Mokykloje aiškino, kad žmones suimdavo už tai, jog jie tikėjo pasaulį esant apvalų – ir suimdavo kaip tik žyniai.

Talė ištraukė du švediškų mėsos kukulių paketus.

– Gerai, kad, norint karšto maisto, nereikia kurti laužo.

Endriu prislinko arčiau ir stebėjo, kaip Talė pila vandenį į filtrą. Jis visą dieną kramsnojo džiovintą mėsą ir su jauduliu laukė, kada galės paragauti „dievų maisto“. Kai vandens filtras dzingtelėjo ir Talė pakėlė dangtį, išvydus iš švediškų mėsos kukulių kylančius garus, Endriu atvipo žandikaulis. Talė padavė jam valgį.

– Štai. Pradėk pirmas.

Vyruko įkalbinėti nereikėjo. Kaime vyrai visada pavalgydavo pirmi, o moterys ir vaikai turėjo tenkintis likučiais. Žinoma, Talė – deivė ir tam tikra prasme su ja buvo elgiamasi kaip su gerbiamu vyru, bet kai kurių įpročių sunku atsisakyti. Endriu paėmė iš Talės vandens filtrą, įkišo ranką ir sugriebė mėsos kukulį. Bet suklikęs tuojau pat išmetė.

– Žiūrėk, nenusidegink, – perspėjo Talė.

– O kur ugnis? – tyliai paklausė Endriu, čiulpdamas pirštus, ir pakėlė filtrą, ieškodamas po juo ugnies.

– Tai elektronika… labai mažas laužas. Ar tikrai nenori pamėginti valgyti lazdelėmis?

Endriu kurį laiką nesėkmingai mėgino valgyti lazdelėmis, bet galiausiai griebė mėsos kukulį rankomis. Kramtydamas vyrukas nepajėgė paslėpti nusivylimo.

– Kas nors ne taip?

– Maniau, dievų maistas bus… skanesnis.

– Klausyk, čia – džiovintas dievų maistas, supranti?

Kai Endriu pasisotino, ėmė valgyti Talė, bet po vakarykštės puotos makaronai su kariu nedžiugino. Talė prisiminė Dūmus ir tyruose valgytą maistą, kuris buvo kur kas skanesnis. Net ir šviežios daržovės, užaugintos hidroponiniuose rezervuaruose, negalėjo prilygti sunokusioms darže. Tad ji turėjo sutikti su Endriu – džiovintas maistas nėra dieviškas.

Kai Talė atsisakė miegoti susirietusi šalia jaunojo žynio, šis nustebo – juk dabar žiema, šalta. Mergina paaiškino, kad dievams patinka privatumas; Endriu nieko nesuprato, tik niūriai žiūrėjo, kaip Talė kramto dantų valymo tabletę ir įsitaiso urvo kampe.

Vidurnaktį Talė pabudo sustirusi ir ėmė gailėtis, kad buvo šiurkšti. Ilgai ir tyliai sau papriekaištavusi ji atsiduso, nuropojo prie Endriu ir susirangė jam prie šono. Vyrukas – ne Zeinas, bet kito žmogaus šiluma kur kas geriau, nei vienai gulėti ant akmeninių grindų apgailėtinai drebant.

Kai auštant Talė pabudo, urvas buvo pilnas dūmų.

Pasaulio kraštas

Talė norėjo surikti, bet kažkas delnu užspaudė jai burną.

Ji jau būtų paleidusi į darbą kumščius, bet tuoj susitvardė – juk tai Endriu laiko ją apkabinęs. Talė jį užuodė. Dvi naktis išmiegojusi šalia jo, Talė ėmė atpažinti Endriu kvapą.

Ji atsipalaidavo.

– Kas čia? – pašnibždomis paklausė.

– Pašaliečiai. Jų čia labai daug, todėl išdrįso sukurti laužą.

Talė kurį laiką sutrikusi svarstė, ką reiškia Endriu žodžiai, paskui linktelėjo: dėl kraujo keršto tik didelis ginkluotų vyrų būrys išdrįs sukurti laužą už saugių savo kaimo ribų.

Mergina užuodė spirgančios mėsos kvapą. Jos ausis pasiekė triukšmas – anie garsiai kalbėjosi. Matyt, vyrai įsirengė stovyklą, kai Talė ir Endriu jau miegojo, o dabar ruošia sau pusryčius.

– Ką darysime?

– Tu lik čia, o aš pažiūrėsiu, gal rasiu kokį pašalietį vieną.

– Ką sumanei? – sušvokštė Talė.

Vyrukas išsitraukė tėvo peilį.

– Tai mano šansas išlyginti rezultatą.

– Rezultatą? Ar čia futbolo rungtynės? – sušnibždėjo Talė. – Tu žūsi. Juk pats sakei: jų turėtų būti daugybė.

Endriu piktai pažvelgė į merginą.

– Pasirinksiu tik tą, kuris bus atsiskyręs nuo grupės. Nesu toks kvailys.

– Nė negalvok! – Talė sugriebė Endriu už riešo. Vyrukas pamėgino ištraukti ranką, bet po operacijos Talės raumenys buvo stipresni.

Endriu sužaibavo akimis ir garsiai pareiškė:

– Jei pešimės, mus išgirs.

– Žinoma. Ššš!

– Paleisk mane!

Endriu prabilo garsiau, ir Talė suprato, kad vyrukas su džiaugsmu ims rėkti, jei bus priverstas. Garbės jausmas vertė jį medžioti priešą, net jei tai kelia grėsmę jųdviejų gyvybei. Žinoma, pašaliečiai, išvydę dailų Talės veidą, greičiausiai jos neliestų, bet Endriu nužudytų. Taip ir bus, jei vyrukas neužsičiaups. Tad Talei neliko nieko kito kaip paleisti Endriu riešą.

Netaręs nė žodžio, vyrukas nusigręžė ir su peiliu rankoje išropojo iš urvo.

Talė priblokšta sėdėjo tamsoje ir galvojo apie peštynes. Ką ji galėjo pasakyti Endriu? Kokie argumentai įveiktų dešimtmečius trunkančią kruviną nesantaiką? Sutrukdyti nebuvo jokių vilčių.

Galbūt šios nesantaikos priežastys gilesnės? Talė prisiminė pokalbį su daktare Keibl – agentė tvirtino, kad žmonės vis kariaudavo ir kariaudavo, kol galiausiai virto rūdžiais – planetos maru, ir nesvarbu, ar jie suprato, kas yra planeta, ar ne. Tad kas dar, jei ne operacija, galėjo tai išgydyti?

Galbūt ypatingieji agentai teisūs?

Nusiminusi, išalkusi ir ištroškusi Talė sukiojosi urve. Endriu vandenmaišis buvo tuščias, ir Talei teliko laukti, kol vyrukas grįš. Jei apskritai grįš.

Kaip jis drįso ją palikti?

Na taip, vyrukas buvo priverstas palikti šaltame upelyje savo sužeistą tėvą, ir pašaliečiai jį, aišku, nužudė. Tikriausiai kiekvienas, patyręs panašų išgyvenimą, trokštų atkeršyti. Tačiau Endriu neieškojo tėvą nužudžiusio vyro, jis tiesiog išvyko nužudyti bet kurio nepažįstamo žmogaus – jam tiks bet kas. Tai nelogiška.

Galiausiai gaminamo maisto kvapai išsisklaidė. Talė prišliaužė prie urvo angos ir įsiklausė, bet neišgirdo jokių garsų, tik vėjas šlamino lapus.

Tada kažkas sušmėžavo tarp medžių…

Tai buvo Endriu. Jis buvo visas išsiterliojęs dumblu – matyt, šliaužė ant pilvo, bet rankoje laikomas peilis atrodė švarus. Kraujo ant vyruko rankų irgi nebuvo. Kai Endriu prisiartino, Talė lengviau atsiduso – vyrukas atrodė nusivylęs.

– Nepavyko? – paklausė ji.

Endriu papurtė galvą.

– Už mano tėvą kol kas neatkeršyta.

– Blogai. Keliaukime.

Endriu susiraukė.

– O pusryčiai?

Talė rūsčiai pažvelgė į jį. Visai neseniai Endriu troško tik vieno: tykoti pasaloje ir nužudyti bet kurį pašalietį, o dabar atrodė kaip mažvaikis, iš kurio atėmė žadėtus ledus.

– Per vėlu, – atšovė Talė ir užsimetė ant peties kuprinę. – Kur tas tavo pasaulio kraštas?

Iki pat vidudienio jiedu keliavo tylėdami; sustoti privertė urzgiantis Talės skrandis. Mergina neturėjo noro valgyti mėsos pakaitalų, tad abiem paruošė ryžių su daržovėmis.

Endriu elgėsi tarsi norintis įsiteikti šunytis. Jis narsiai mėgino naudotis lazdelėmis ir šaipėsi iš savo nerangumo. Tačiau Talė nepajėgė prisiversti nusišypsoti. Kai Endriu ją palikęs išvyko ieškoti aukos, ji pasijuto bjauriai ir iki šiol negalėjo jam atleisti.

Žinoma, pykti ant Endriu ne visai sąžininga. Tikriausiai jis nė nesuvokia, kad Talė bjaurisi atsainiomis žudynėmis. Vyrukas užaugo aplinkoje, kur be paliovos vieni keršijo kitiems. Tai tokia pat neatsiejama prieš rūdžius egzistavusios bendruomenės gyvenimo dalis kaip miegojimas krūvoje ar medžių kirtimas. Endriu nemanė, kad tai neteisinga, lygiai kaip ir nepajėgė suprasti, kokį pasišlykštėjimą Talei kelia išvietės griovys.

Talė skyrėsi nuo kaimo gyventojų – vadinasi, šis tas pakito per žmonijos istoriją. Galbūt vis dėlto yra vilties.

Tačiau mergina neturėjo noro to aptarinėti su Endriu ir net jam nusišypsoti.

– Kas yra už pasaulio krašto? – galiausiai paklausė ji.

Endriu gūžtelėjo pečiais.

– Nieko.

– Kažkas turi būti.

– Ten pasaulis tiesiog baigiasi.

– Ar esi ten buvęs?

– Žinoma. Visi berniukai ten vyksta. Metus prieš tai, kai tampa vyrais.

Talė piktai pažvelgė į Endriu – ak, ir čia yra vien tik berniukams skirtų klubų.

– Tai kaip jis atrodo? Plati upė? O gal koks nors skardis?

Endriu papurtė galvą.

– Ne. Jis atrodo kaip miškas ar bet kuri kita vieta. Tačiau tai pabaiga. Ten esantys maži žmogeliukai neleidžia keliauti toliau.

– Sakai, maži žmogeliukai? – Talė prisiminė seną žemėlapį, kabojusį ant sienos bjaurulių mokykloje, jame visuose tuščiuose ploteliuose įmantriomis raidėmis buvo užrašyta: „Slibinų vieta“. Galbūt šis pasaulio kraštas tėra kaimo gyventojų įsivaizduojamo pasaulio riba, kurios, kaip ir poreikio keršyti, jie nepajėgia įveikti? – Manau, man tai nebus pabaiga.

Endriu vėl gūžtelėjo pečiais.

– Tu – deivė.

– Taip, tiesa. Kiek iki jo keliausim?

Vyrukas dirstelėjo į saulę.

– Pasieksime dar iki sutemstant.

– Puiku.

Talė visai netroško praleisti dar vienos šaltos nakties susirangiusi šalia Endriu Simpsono Smito.

Jokių pašaliečių buvimo ženklų jie nepastebėjo, bet iš įpratimo buvo nekalbūs. Net kai Talė nusprendė, kad jau nepyksta ant Endriu, ji vis tiek žingsniavo netardama nė žodžio. Regis, dėl to vyrukas buvo nusiminęs, o gal vis dar graužėsi, kad šįryt nieko nenužudė.

Visais požiūriais sumauta diena.

Vėlyvą popietę, kai už keliautojų nutįso ilgi šešėliai, Endriu pagaliau tarė:

– Jau netoli.

Talė sustojo atsigerti vandens ir apžvelgė horizontą. Miškas atrodė visiškai taip pat, kaip ir tada, kai ji nukrito iš dangaus. Gal tik medžiai buvo šiek tiek plonesni, proskynos didesnės ir beveik be žolės, nes čia buvo šalčiau. Tačiau vargu ar tai buvo galima vadinti pasaulio kraštu.

Endriu ėmė žingsniuoti lėčiau, tarsi tarp medžių ieškotų kažkokių ženklų. Kartkartėmis jis dirstelėdavo į tolumoje stūksančias kalvas, kad susiorientuotų vietovėje. Galiausiai vyrukas sustojo ir išplėtęs akis įsispitrėjo į mišką.

Talė ne iškart pamatė kažką kabalojant medyje. Tai buvo iš šakelių ir sudžiovintų gėlių surišta lėlė, ne didesnė už kumštį. Ji siūbavo vėjelyje ir atrodė, kad mažas žmogeliukas šoka. Tada mergina pamatė jų ir daugiau.

Talė nevalingai nusišypsojo.

– Tai čia tie mažieji žmogeliukai?

– Taip.

– Ir čia tavo pasaulio kraštas?

Jai miškas atrodė toks pat: tankūs brūzgynai ir pilni paukščių medžiai.

– Kraštas, bet ne mano. Niekas nėra jo peržengęs.

– Teisybė, – sutiko Talė.

Ji papurtė galvą. Lėlės tikriausiai ženklino kitos genties teritorijos ribas. Mergina pamatė paukštį – jis tupėjo prie vienos lėlės ir smalsiai spoksojo į ją, turbūt svarstė, ar valgoma.

Talė atsiduso, pasitaisė kuprinę ir patraukė prie lėlės. Endriu nesekė jai iš paskos, bet tikrai pasivys, kai Talė išsklaidys jo prietarus. Mergina prisiminė, kad prieš daugelį šimtmečių jūreiviai bijojo plaukti tolyn į jūrą manydami, jog nugarmės nuo jos krašto. Tačiau kažkas išdrįso, ir paaiškėjo, kad vandenyne yra ir daugiau žemynų.

Antra vertus, gal ir geriau, jei Endriu neseks jai iš paskos. Talei nereikia kelionės draugo, siekiančio bet kokia kaina atkeršyti. Už pasaulio krašto gyvenantys žmonės tikrai neprisidėjo prie vyruko tėvo mirties, bet jam visi pašaliečiai vienodi.

Priėjusi arčiau Talė pamatė daugiau lėlių. Jos karojo kas keli metrai ir tarsi nevykusios girliandos ženklino kažkokią ribą. Lėlių galvos buvo keistai pakreiptos; arčiau priėjus paaiškėjo, kad visos jos pakartos – kiekvienos kaklą buvo apsivijusi šiurkščių siūlų kilpa. Dabar aišku, kodėl kaimo gyventojams maži žmogeliukai kėlė baimę. Talei nugara perbėgo šaltis…

Staiga jai ėmė dilgčioti pirštus.

Iš pradžių Talė pagalvojo, kad nutirpo ranka, nes nuo pat peties ją tarytum badė mažos adatėlės. Ji pasitaisė kuprinę, kad kraujas geriau plūstų į galūnes, bet dilgčiojimas nesiliovė.

Žengusi dar kelis žingsnius, mergina išgirdo garsą. Regėjosi, kad dundesys kyla iš žemės gelmių. Garsas buvo toks žemas, kad Talė juto jį net kaulais. Oda pašiurpo ir atrodė, kad aplink dreba visas pasaulis. Vaizdai akyse susiliejo, tarsi akys būtų virpėjusios garso ritmu. Talė žengė dar vieną žingsnį, ir garsas sustiprėjo. Dabar atrodė, kad į merginos galvą įsisuko vabzdžių spiečius.

Čia kažkas ne taip.

Talė pamėgino apsigręžti, bet raumenys buvo tarsi išskydę. Kuprinė tapo sunki lyg prikrauta akmenų, o žemė virto pliurza. Mergina svirduliuodama žengė žingsnį atgal, ir garsas truputį susilpnėjo.

Talė pakėlė ranką ir pamatė, kad ji dreba. Nejau vėl prasidėjo karštinė?

O gal čia kalta ši vieta?

Talė ištiesė ranką į priekį ir jos pirštų galiukai ėmė virpėti dar labiau, be to, ėmė niežėti tarsi nudegus saulėje. Regėjosi, kad net oras zvimbia. Rankai artinantis prie lėlių, zvimbimas darėsi vis įkyresnis. Galėjai pamanyti, kad šios lėlės skirtos žmonėms atbaidyti.

Talė sugriežė dantimis ir ryžtingai žengė į priekį, bet vėl ėmė zvimbti galvoje ir aptemo akyse. Įkvėpdama mergina ėmė žiaukčioti, tarsi oras būtų įelektrintas taip, kad jo nebūtų galima įkvėpti.

Svirduliuodama ji pasitraukė nuo lėlių ir, kai garsas nutilo, parklupo ant kelių. Odą dilgčiojo, tarsi po drabužiais būtų palindęs visas būrys skruzdėlių. Talė pamėgino pajudėti, bet kūnas jos neklausė.

Tada ji vėl užuodė Endriu kvapą. Stiprios vyruko rankos pakėlė merginą nuo žemės ir pusiau nešte, pusiau vilkte nutempė nuo lėlių. Visi nemalonūs pojūčiai palengva išblėso.

Talė papurtė galvą stengdamasi atsikratyti ausyse tebeaidinčių garsų. Visas jos kūnas virpėjo.

– Endriu, tas keistas zvimbimas… tarsi būčiau prarijusi bičių avilį.

– Taip, zvimbia lyg bitės, – sutiko Endriu ir įsispoksojo į savo rankas.

– Kodėl man to nepasakei?

– Juk sakiau. Pasakojau apie mažus žmogeliukus. Sakiau, kad toliau eiti neįmanoma.

Talė piktai dėbtelėjo į jį.

– Galėjai pasakyti konkrečiau.

Vyrukas susiraukė, paskui gūžtelėjo.

– Tai pasaulio kraštas. Taip čia buvo visada. Kaip galėjai nežinoti?

Apimta nevilties Talė sudejavo, tada atsiduso. Žiūrėdama į artimiausią lėlę ji pagaliau pamatė tai, ko anksčiau nebuvo pastebėjusi. Atrodė, kad žmogeliukai padaryti iš šakelių ir sudžiovintų gėlių – natūralių medžiagų, bet iš tiesų nesimatė jokių dūlėjimo ženklų. Visos lėlės atrodė naujutėlaitės, visai nepanašios į rankų darbo žaislus, daugelį dienų kabojusius pliaupiant lietui. Jei niekas jų nepakeisdavo praūžus lietui, lėlės turėjo būti pagamintos iš kietesnės nei šakelės medžiagos.

Galbūt iš kokio nors plastiko.

Ir jų viduje buvo sumontuota moderni apsaugos sistema, tokia galinga, kad suluošintų žmones, bet kartu ir išmintinga, kad nežalotų medžių ar paukščių. Ji kažkaip veikia žmogaus nervų sistemą ir tarsi pastato nematomą sieną aplink kaimą.

Ir tada Talė suprato, kodėl ypatingieji agentai leidžia kaimui egzistuoti. Tai ne šiaip sau grupelė žmonių, gyvenančių laukiniuose tyruose, tai kažkieno antropologinis projektas, savotiškas draustinis. Arba… kaip rūdžiai juos vadino?

Rezervatas.

Ir Talė atsidūrė tuose spąstuose.

Šventa diena

– Vadinasi, negali eiti toliau? – galiausiai paklausė jos Endriu.

Talė atsiduso ir papurtė galvą. Ji buvo išskėtusi pirštus ir netgi čia jautė dilgčiojimą, be to, ištisą valandą sugaišo tyrinėdama apsaugą įvairiose vietose. Kiek akys užmatė, lėlių linija driekėsi nenutrūkstamai, ir visos jos veikė nepriekaištingai.

Mergina atsitraukė nuo pasaulio krašto, ir dilgsėjimas rankose liovėsi. Po to, kai pirmą kartą buvo parklupdyta, Talė giliau nesibrovė ir užtvaros netikrino, o pajutusi dilgčiojimą tuoj atsitraukdavo – jai per akis ir vieno nemalonaus karto, – tačiau buvo tikra, kad kitos lėlės turi tiek galios, kiek ir ją parklupdžiusioji. Mieste sukurtos mašinos gali ilgai veikti, o čia saulės energijos buvo pakankamai.

– Ne. Negaliu.

– Ir aš taip maniau, – atsiduso Endriu.

– Atrodai nusiminęs.

– Vyliausi, kad man parodysi… kas yra už pasaulio krašto.

Talė susiraukė.

– Kai aiškinau, jog už pasaulio krašto dar kažkas yra, tu, maniau, nepatikėjai.

Endriu energingai pakratė galvą.

– Tikiu tavimi, Tale. Na, tik ne pasakojimu apie beorę erdvę ir gravitaciją. Tačiau kažkas ten turi būti. Miestas, kuriame gyveni, tikrai privalo egzistuoti.

– Gyvenau, – pataisė jį Talė ir vėl atkišo pirštus. Jie vėl ėmė keistai dilgčioti, tarsi mergina gerą valandą būtų sėdėjusi ant rankos. Ji žengė kelis žingsnius atgal ir pasitrynė ranką. Talė nenumanė, kokia technologija panaudota šioje užtvaroje, bet ją be paliovos tikrinti gali būti nelabai sveika. Nėra prasmės rizikuoti visam laikui pažeisti nervą.

Lėlytės siūbavo vėjyje tarsi erzindamos Talę. Taigi, ji įstrigo Endriu pasaulyje.

Talė prisiminė visas išdaigas, kurias krėsdavo būdama bjaurulė: kaip naktimis išsmukdavo iš bendrabučio, kad kirstų upę, ir net kaip sužlugdė vakarėlį Periso rūmuose, kai draugas tapo gražuoliu. Bet bjaurulės įgūdžiai nebūtinai galėjo praversti čia. Iš pokalbio su daktare Keibl Talė sužinojo, kad mieste visai nesunku krėsti išdaigas. Ten saugumo sistema buvo sukurta siekiant skatinti bjaurulių kūrybingumą, o ne čirškinti žmogaus nervus.

Ši užtvara skirta miestą, stovyklautojus, keliautojus ir visus kitus, išsiruošusius į gamtą, apsaugoti nuo pavojingų kaimiečių, vis dar gyvenančių taip, kaip ir prieš rūdžius egzistavusi civilizacija. Talei nepavyks šių lėlių sugadinti tiesiog pakrapščius peiliu.

Prisiminus bjauruliškas išdaigas, Talės ranka tarsi pati ištraukė laidynę iš užpakalinės kišenės. Vargu ar taip pavyks išsmukti iš pasaulio krašto, bet pamėginti verta.

Mergina rado nugludintą plokščią akmenį, įdėjo į laidynę ir įtempė šiugždantį odinį dirželį. Paleido akmenį, bet jis pralėkė maždaug per metrą pro šalį.

– Matyt, praradau įgūdžius.

– Jaunakrauje, – stebėjosi Endriu, – ar išmintinga šitaip elgtis?

Mergina nusišypsojo.

– Bijai, kad sugriausiu pasaulį?

– Sakoma, kad dievai pakabino šiuos daikčiukus norėdami paženklinti nebūties ribas.

– Tai greičiau perspėjamieji ženklai, neleidžiantys jums peržengti nubrėžtų ribų. Patikėk, pasaulis kur kas didesnis. Šios lėlės – tik gudrybė, neleidžianti jums to sužinoti.

Endriu nusuko žvilgsnį į šalį, ir Talė pamanė, kad vyrukas ketina ginčytis, bet jis priklaupė ir paėmė kumščio dydžio akmenį. Tada užsimojo, nusitaikė ir sviedė. Akmuo pataikė tiksliai į taikinį. Kliudyta lėlė pradėjo suktis, kilpa ant jos kaklo užsiveržė, bet netrukus lėlė ėmė suktis į kitą pusę, ir kilpa atsilaisvino.

– Drąsiai pasielgei, – pagyrė Talė.

Endriu gūžtelėjo pečiais.

– Juk sakiau, Jaunakrauje, kad tikiu tavimi. Galbūt tai tikrai nėra pasaulio kraštas. Jei tai tiesa, noriu pamatyti, kas už jo.

– Puiku, – pritarė Talė.

Ji priėjo arčiau ir atkišo ranką. Niekas nepasikeitė: nuo ore tvyrančios slaptosios energijos pirštų galiukai vėl pradėjo virpėti, skruzdėlės ropojo ranka, tad teko ją atitraukti. Aišku, keli akmenys nepadarys žalos sistemai, kuri daugelį dešimtmečių veikia laukiniuose tyruose, nebijodama nei krušos, nei alkanų žvėrių, nei žaibų.

– Žmogeliukai vis tiek veikia, – paaiškino Talė, trindama pirštus, kad atitirptų. – Nežinau, kaip sugriauti šią užtvarą, Endriu. Tačiau tu šauniai pamėginai.

Vyrukas spoksojo į savo ranką, tarsi stebėdamasis, kad išdrįso mesti iššūkį dievų kūriniui.

– Keista norėti prasibrauti pro pasaulio kraštą, tiesa?

Talė nusijuokė.

– Na, štai, susipažinai su mano gyvenimu. Atleisk, kad tuščiai tempiausi tave tokį ilgą kelią.

– Ne, Tale. Džiaugiuosi pamatęs.

Mergina mėgino suprasti, ką iš tiesų byloja Endriu veidas, – vaikinas atrodė sutrikęs, bet sykiu ir surimtėjęs.

– Ką pamatęs? Kad rimtai susižalojau nervą?

Vyrukas papurtė galvą.

– Ne. Tavo laidynę.

– Nesupratau.

– Kai čia atvykau dar būdamas mažas, pajutau, kaip mano viduje ropoja žmogeliukai, ir norėjau parbėgti namo. – Endriu vis dar sutrikęs žiūrėjo į Talę. – Tačiau tu užsinorėjai sviesti į juos akmenį. Tu nežinai kai kurių dalykų, kuriuos žino kiekvienas vaikas, bet esi tikra dėl šios… planetos formos. Elgiesi tarsi… – Vyrukas nutilo. Matyt, jam pritrūko miestietiškos kalbos žodžių.

– Tarsi kitaip matyčiau pasaulį?

– Taip, – tyliai sutiko Endriu ir dar labiau surimtėjo.

Talė pagalvojo, kad jam turbūt niekada nešovė į galvą, jog žmonės tikrovę gali matyti visiškai skirtingai. Nuolat gindamiesi nuo pašaliečių ir rūpindamiesi maistu, kaimo gyventojai, matyt, turėjo ne itin daug laiko filosofiniams ginčams.

– Taip ir būna, kai ištrūksti iš rezervato, – aiškino mergina. – Norėjau pasakyti, kai išeini už pasaulio krašto. Beje, ar tikrai žinai, kad eidami bet kuria kryptimi vis tiek atsimuštume į šiuos žmogeliukus?

Endriu linktelėjo.

– Mano tėvas aiškino, kad pasaulis – tai apskritimas, kad pereitum skersai, reikia septynių dienų. Šis pasaulio kraštas yra arčiausiai mūsų kaimo. Bet kartą tėvas yra apėjęs visą ratą.

– Įdomu. Manai, jis ieškojo, kaip iš čia ištrūkti?

Endriu suraukė kaktą.

– Jis to niekada nesakė.

– Ką gi, spėju, kad tavo tėvas išėjimo nerado. Tad kaip man ištrūkti iš šio tavojo pasaulio ir patekti į Rūdžių Griuvėsius?

Endriu kurį laiką tylėjo, bet Talė matė, kad jis mąsto. Galiausiai vyrukas tarė:

– Turėsi laukti iki kitos šventos dienos.

– Iki ko?

– Per šventas dienas apsilanko dievai. O jie atvyksta oromobiliais.

– Štai kaip. – Talė atsiduso. – Nežinau, ar tu supratai, Endriu, bet tuo metu manęs čia jau neturėtų būti. Jei kuris nors vyresnysis dievas mane pamatytų, visi mano planai žlugtų.

Endriu nusijuokė.

– Negalvok, kad esu kvailys, Tale Jaunakrauje. Klausiausi tavo pasakojimo apie bokštą. Suprantu, kad esi atstumtoji.

– Atstumtoji?

– Taip, Jaunakrauje. Esi paženklinta. – Endriu perbraukė pirštais Talei per kairį antakį.

– Paženklinta? Ak, teisybė… – Pirmą kartą nuo to laiko, kai susitiko su kaimo gyventojais, Talė prisiminė savo blyksinčią tatuiruotę. – Vadinasi, manai, jog tai kažką reiškia?

Endriu prikando lūpą ir nusuko akis.

– Žinoma, nesu tikras. Tėvas man niekada tokių dalykų neaiškino. Tačiau mano kaime ženklinami tik tie, kurie vagia.

– Taip, žinoma. Tačiau tu manei, kad aš esu… kažkaip paženklinta? – Vyrukas susigėdęs pažvelgė į Talę, o ši užvertė akis. Nėra ko stebėtis, kad kaimo gyventojai sutriko ją išvydę; jie pamanė, kad blyksinti tatuiruotė – tai kažkoks gėdos ženklas. – Klausyk, tai tik mados klyksmas. Hm, gerai, pamėginsiu paaiškinti kitaip. Tiesiog taip mes su draugais linksminamės. Ar pastebėjai, kad tatuiruotė kartais juda?

– Taip. Kai supyksti arba šypsaisi, ar įtemptai galvoji.

– Teisingai. Mes tai vadiname burbulingumu. Kad ir kaip ten būtų, aš pabėgau. Niekas manęs neatstūmė.

– Kaip suprantu, tave nori grąžinti namo. Žinai, kai dievai atvyksta, oromobilius jie palieka ir per mišką keliauja pėsti…

Talė sumirksėjo, paskui plačiai nusišypsojo.

– Ir tu man padėtum vieną pavogti iš vyresniųjų dievų?

Endriu tik gūžtelėjo pečiais.

– Ar dievai dėl to ant tavęs nesupyks?

Vyrukas atsiduso ir susimąstęs paglostė beveik neželiančią barzdą.

– Turėsime būti atsargūs. Tačiau pastebėjau, kad dievai nėra… tobuli. Juk tau pavyko pabėgti iš bokšto.

– Na, na, netobuli dievai, – sukikeno Talė. – Ką apie tai pasakytų tavo tėvas, Endriu?

Vyrukas papurtė galvą.

– Nežinau. Tačiau jo čia nėra. Dabar žynys esu aš.

Tą naktį jie įkūrė stovyklą prie pat užtvaros. Endriu aiškino, kad niekas – net pašaliečiai – naktį nedrįs prisiartinti prie lėlių. Šios vietos visi prietaringai bijo, be to, niekas netrokšta pačirškinti savo smegenų – juk pabudęs ir tamsoje nusvirduliavęs nusišlapinti gali netyčia prisiartinti prie užtvaros.

Kitą rytą jaunuoliai patraukė atgal į Endriu kaimą, ėjo neskubėdami, aplinkiniais keliais, vengdami pašaliečių medžioklės plotų. Jie keliavo tris dienas; Endriu, remdamasis kaimietiška išmintimi ir mokslinėmis žiniomis, kurių gavo iš dievų, demonstravo savo išmanymą apie mišką. Jis suprato vandens apykaitos ciklą, truputį nusimanė apie maisto grandinę, bet visą dieną ginčijosi dėl gravitacijos, kol galų gale Talė liovėsi apie tai kalbėti.

Kai jaunuoliai prisiartino prie kaimo, iki kitos šventos dienos buvo likusi beveik savaitė. Talė liepė Endriu rasti jai urvą pasislėpti – jis turėtų būti netoli proskynos, kurioje dievai palieka oromobilius. Mergina nusprendė viešai nesirodyti. Jei kaimo gyventojai nežinos, kad Talė grįžo, negalės jos išduoti vyresniesiems dievams. Be to, mergina nenorėjo, kad kas nors būtų apkaltintas pabėgėlės slapstymu.

Endriu patraukė namo; jis ketino visiems papasakoti, kaip Jaunakraujė peržengė pasaulio kraštą ir iškeliavo. Matyt, kaimo gyventojai vis dėlto mokėjo meluoti – bent jau žyniai.

Ir tai bus tikra tiesa, jei tik Talei pavyks įsigauti į oromobilį. Ji nebuvo patyrusi pilotė, bet lankė saugos kursus, kurie privalomi visiems penkiolikos sulaukusiems bjauruliams: išmoko skristi tiesiai ir lygiai ir nusileisti ištikus nelaimei. Mergina pažinojo bjaurulių, kurie nuolatos skraidydavo oromobiliais ir krėsdavo išdaigas, jie sakė, jog valdyti oromobilį labai paprasta. Žinoma, jie skraidė tik labai paprastais aparatais ir virš miesto metalinio tinklo.

Įdomu, ar skristi oromobiliu daug sudėtingiau nei orlente?

Laukdama urve Talė nuolatos galvojo, kaip sekasi kitiems nusikaltėliams. Kai labiausiai rūpėjo pačiai išlikti gyvai, pamiršti bičiulius buvo lengviau. Tačiau dabar ištisas dienas ji neturėjo ko veikti, tik sėdėjo ir žiūrėjo į dangų, todėl vėl grįžo nerimas. Ar nusikaltėliams pavyko išvengti ypatingųjų agentų persekiojimo? Ar jie jau rado naujuosius dūmiečius? O svarbiausia, kaip sekasi Zeinui? Talė vylėsi, kad Madei pavyko išgydyti vaikiną.

Ji prisiminė paskutines minutes prieš Zeinui iššokant iš baliono, paskutinius bičiulio žodžius. Toji akimirka pranoko visus iki tol patirtus išgyvenimus. Ji buvo daugiau nei burbulinga, nuostabesnė už bet kurią išdaigą, merginai regėjosi, kad pasaulis visam laikui pasikeitė.

O dabar ji net nežino, ar Zeinas gyvas.

Talei nuotaikos nekėlė ir tai, kad Zeinas ir kiti nusikaltėliai lygiai taip pat nerimauja dėl jos spėliodami, ar Talę sučiupo, ar ji krisdama neužsimušė. Rūdžių Griuvėsiuose ji turėjo pasirodyti prieš savaitę ar dar anksčiau, tad dabar jos bičiuliai, matyt, galvoja, kad nutiko blogiausia.

Per kiek laiko Zeinas praras viltį ir nuspręs, jog Talė negyva? O jeigu jai niekada nepavyks ištrūkti iš rezervato? Joks žmogus nelauks amžinybę ir nebus taip ilgai ištikimas.

Kai Talė prisiversdavo negalvoti apie tai, tada susimąstydavo apie izoliuotą Endriu pasaulį. Kaip jis atsirado? Kodėl kaimo gyventojams buvo leista čia gyventi, o Dūmus be gailesčio sunaikino? Gal dėl to, kad kaimo gyventojai įkalinti spąstuose, tiki senomis legendomis ir kraujo kerštu, o dūmiečiai žinojo tiesą apie miestus ir operaciją? Tačiau kodėl reikėtų saugoti nuožmią kultūrą? Juk civilizacijos esmė – pažaboti smurtą ir destruktyvius žmonių polinkius.

Endriu lankė Talę kasdien, atnešdavo riešutų ir šakniavaisių, tad ji maitinosi ne vien džiovintu dievų maistu. Vyrukas atkakliai siūlė džiovintos mėsos griežinėlių ir galiausiai Talė jų paragavo. Mėsos skonis atitiko išvaizdą – ji buvo sūri kaip jūros dumbliai ir kietesnė už seną batą, bet Talė dėkinga priėmė Endriu dovanas.

Atsidėkodama mergina jam pasakojo apie savo namus; nesyk pabrėžė, kad dievų miestas nėra toks jau dieviškai tobulas. Ji aiškino apie bjaurulius ir operaciją, ir kad dievų grožis tėra technologinis triukas. Endriu nepajėgė suprasti skirtumo tarp stebuklų ir technologijos, bet klausėsi atidžiai. Iš savo tėvo jis buvo paveldėjęs sveiką skeptiškumą; kaip paaiškėjo, senasis žynys bendraudamas su dievais ne visada jautė jiems pagarbą.

Tačiau Endriu galėdavo ir įvaryti į neviltį. Kartais jo įžvalgos būdavo genialios, bet kitais kartais jis atrodydavo bukas lyg žmogus, kuris tiki, kad Žemė yra plokščia; Talę itin erzino jo tvirtinimas, esą berniukai viršesni. Mergina suprato, jog reikėtų būti pakantesnei, bet nenorėjo Endriu leisti per daug atsipalaiduoti; vyrukas nuo gimimo buvo įpratęs manyti, kad moterys yra tarnaitės, o tokie įsitikinimai nelabai derinosi su Talės planais. Juk ji nusigręžė nuo to, kas jai buvo kalama į galvą: nerūpestingas gyvenimas, tobulas grožis, gražuoliškas mąstymas. Endriu galėtų išmokti gyventi ir be tarnaičių.

Galbūt gražuolišką Talės pasaulį supanti užtvara ne tokia akivaizdi kaip medžiuose kabantys žmogeliukai, bet pro ją prasiskverbti taip pat labai sunku. Mergina prisiminė, kaip Perisas, iš baliono pažvelgęs į laukinius tyrus, pabūgo ir nepanoro visko atsisakyti ir šokti. Šiame pasaulyje kiekvienam įtaką daro gimimo vieta ir įsitikinimai, tačiau reikia bent jau stengtis lavinti savo smegenis. Kitaip atsidursi tarsi rezervate ir garbinsi netikrus dievus.

Dievai atvyko auštant, tiksliai pagal grafiką.

Virš galvų pasigirdo dviejų oromobilių su keturiomis besisukančiomis mentėmis (tokius naudoja ypatingieji agentai) riaumojimas. Jų sukelti oro sūkuriai siūbavo medžius tarsi per audrą. Pro urvo angą Talė stebėjo, kaip aparatams leidžiantis pakyla didelis dulkių debesis; rotorių riaumojimas pamažu tilo ir tapo panašus į išgąsdintų paukštelių čirškėjimą. Talė beveik dvi savaites klausėsi tik gamtos garsų, todėl galingų aparatų gausmas dabar rodėsi keistas, tarsi atsklidęs iš kito pasaulio.

Mergina tylutėliai nušliaužė prie proskynos. Talė kas rytą repetavo prisiartinimą prie oromobilio, todėl dabar puikiai žinojo kiekvieną medį. Pagaliau vyresniesiems dievams teks susidurti su žmogumi, mokančiu netikėtų triukų ir žinančiu visas vyresniųjų gudrybes.

Pasislėpusi proskynos pakraštyje, Talė stebėjo, kaip keturi vidutinės trukmės gražuoliai iš oromobilių krovinių skyriaus traukia kasimo įrankius, sklandančias kameras, narvus žvėrims ir krauna į vežimėlius. Mokslininkai buvo panašūs į stovyklautojus, jie vilkėjo nepatogiais žieminiais drabužiais, ant kaklų karojo žiūronai, o prie diržų kadaravo buteliai su vandeniu. Endriu sakė, kad dievai niekada neužsibūna ilgiau nei vieną dieną, bet mokslininkai, regis, buvo pasirengę praleisti tyruose ne vieną savaitę. Talė spėliojo, kuris jų yra daktaras.

Endriu talkino keturiems gražuoliams – paslaugus žynys padėjo iškrauti įrangą. Kai visi vežimėliai buvo pakrauti, Endriu kartu su mokslininkais nustūmė juos į mišką, ir Talė liko viena prie oromobilių.

Ji užsimetė kuprinę ir atsargiai prisiartino prie proskynos.

Atėjo kebliausias sumanymo etapas. Talė galėjo tik spėti, kokia apsaugos įranga sumontuota oromobiliuose. Galbūt mokslininkai nusprendė, jog užteks paprasčiausios apsaugos nuo vaikų, ir įvedė paprastus kodus, kad mažvaikiai negalėtų nuvaryti oromobilio. Vargu ar mokslininkai mano, kad kaimo gyventojai žino triukų, kurių griebiasi miesto vaikai, tokie kaip Talė.

Nebent kas nors juos perspėjo, kad šioje teritorijoje yra pabėgėlių…

Ne, nesąmonė. Niekas nežino, kad Talė įstrigo čia be orlentės, ir kad nuo tada, kai išvyko iš miesto, mergina nematė nė vieno oromobilio. Ypatingieji agentai tikrai čia jos neieškos.

Mergina prisiartino prie vieno iš oromobilių ir pro praviras krovinių sekcijos duris dirstelėjo vidun, bet pamatė tik vėjelio gainiojamus pakavimo putų gabalėlius. Tada ji priėjo prie keleivių kabinos; ši taip pat buvo tuščia. Talė jau siekė durų rankenos, kai už nugaros išgirdo vyro balsą.

Mergina sustingo vietoje. Iš tolo ją buvo galima palaikyti kaimo gyventoja, nes dvi savaites miegojo gamtoje, vilkėjo suplėšytais drabužiais ir buvo murzina. Tačiau kai tik atsigręš, ją išduos dailus veidas.

Vyras vėl šūktelėjo kaimo gyventojų kalba, jo gergždžiančiame balse pasigirdo pagyvenusio gražuolio valdingumas. Talė išgirdo artėjančius žingsnius. Gal reikia nerti į oromobilį ir mėginti sprukti?

Prisiartinęs vyras nutilo. Nepaisant purvo, jis pamatė, kad Talės drabužiai miestietiški.

Mergina atsigręžė.

Vyriškis buvo apsirengęs taip pat, kaip ir kiti, turėjo žiūronus, butelį vandens ir atrodė labai nustebęs. Tikriausiai jis buvo oromobilyje ir lėčiau už kitus susiruošė išlipti, todėl ir užklupo Talę.

– Viešpatie! – sušuko vyras Talės kalba. – Ką čia veiki?

Mergina sumirksėjo, truputį patylėjo ir pažvelgė tuščiu žvilgsniu.

– Skridome oro balionu.

– Balionu?

– Taip, įvyko nelaimingas atsitikimas. Bet tiksliai neprisimenu…

Vyras žengė artyn ir suraukė nosį. Nors Talė atrodė kaip gražuolė, bet dvokė tarsi laukinė.

– Lyg ir girdėjau per žinias apie pasiklydusį balioną, bet tai buvo prieš keletą savaičių! Tu juk nesi čia tiek laiko… – Vyriškis pažvelgė į sudraskytus merginos drabužius ir vėl suraukė nosį. – Regis, esi.

Talė papurtė galvą.

– Nežinau, kiek laiko praėjo.

– Vargšelė. – Dabar vyriškis, kaip ir dera vyresniesiems gražuoliams, atrodė labai susirūpinęs. – Esi saugiose rankose. Aš – daktaras Valenas.

Talė nusišypsojo kaip dera gerai gražuolei; čia tikriausiai ir yra tas daktaras, apie kurį kalbėjo Endriu. Vargu ar paukščių stebėtojas mokėtų kaimo gyventojų kalbą. Vadinasi, šis vyras vadovauja ekspedicijai.

– Regis, čia slepiuosi visą amžinybę, – pasiskundė Talė. – Aplink pilna bepročių.

– Taip, kaimo gyventojai gali būti gana pavojingi, – sutiko daktaras ir papurtė galvą, tarsi vis dar negalėdamas patikėti, kad jauna gražuolė iš miesto taip ilgai čia išliko gyva. – Tau pasisekė, kad nesirodei jiems akyse.

– Kas jie?

– Jie yra… labai svarbaus tyrimo subjektai.

– Tyrimo? Kokio?

Vyriškis sukikeno.

– Tai labai sudėtinga. Gal aš verčiau pranešiu, kad tave radome. Esu tikras, visi nekantraudami nori sužinoti, kad tau nieko neatsitiko. Kuo tu vardu?

– Ką jūs čia tiriate?

Daktaras Valenas sumirksėjo apstulbęs, kad gražuolė ne aimanuoja prašydama kuo greičiau pargabenti namo, o uždavinėja klausimus.

– Na, mes tiriame kai kuriuos… svarbiausius žmogaus prigimties bruožus.

– Suprantu. Pavyzdžiui, smurtą. Kerštą.

Daktaras susiraukė.

– Tiesą sakant, taip. Tačiau kaip…

– Taip ir maniau. – Staiga Talei viskas tapo aišku. – Tiriate smurtavimą, todėl jums reikia nuožmios žmonių grupės, tiesa? Jūs – antropologas?

Vyriškis vis dar atrodė sutrikęs.

– Teisybė, bet taip pat esu ir daktaras. Medicinos daktaras. Ar tikrai nesi susižalojusi?

Staiga Talės galvoje šmėstelėjo mintis.

– Esate smegenų daktaras.

– Tiesą sakant, mus vadina neurologais. – Daktaras Valenas atsargiai apsigręžė ir siektelėjo oromobilio durų rankenos. – Manau, derėtų paskambinti. Neišgirdau tavo vardo.

– Aš jo ir nesakiau.

Įžūlus merginos tonas vyriškį nustebino.

– Nelieskite durų, – įsakė Talė.

Daktaras Valenas vėl atsigręžė į merginą. Buvo matyti, kad jis neteko vyresniesiems gražuoliams būdingos savitvardos.

– Tačiau tu…

– Esu gražuolė? Klystate, – nusišypsojo Talė. – Esu Talė Jangblad. Mano mintys labai bjaurios. Ir aš atimsiu jūsų oromobilį.

Paaiškėjo, kad daktaras labai bijo laukinių, net jei jie gražuoliai.

Jis nuolankiai leidosi užrakinamas kito oromobilio krovininiame konteineryje ir pasakė Talei pirmojo aparato pakilimo kodus. Mergina ir pati būtų įveikusi apsaugos sistemą, bet tai sutaupė laiko. Daktaro veidas, kai atskleidė kodus, buvo tikrai mielas. Jis buvo įpratęs bendrauti su kaimo gyventojais, jaučiančiais pagarbią baimę jo dieviškumui. Tačiau vos dirtelėjęs į Talės peilį iškart suprato, kas čia įsakinėja.

Vyriškis atsakė į dar kelis Talės klausimus, ir merginai neliko jokių abejonių dėl to, kam skirtas šis rezervatas. Kaip tik čia buvo sugalvota operacija ir parinkti pirmieji bandomieji subjektai. Pakitimų smegenyse tikslas – susilpninti smurtavimą ir konfliktiškumą, tad geriausiai eksperimentams tinka žmonės, kurie nesiliauja kerštavę ir lieję kraują. Gentys, įkalintos žmogeliukų saugomame rate, tarsi mirtini priešai, užrakinti vienoje patalpoje, puikiai tinka kraujo liejimo priežastims tirti.

Talė papurtė galvą. Vargšas Endriu. Visas jo pasaulis – tai eksperimentas, o vyruko tėvas žuvo per beprasmį konfliktą.

Talė neskubėjo pakilti, ji nusprendė pirmiau susipažinti su valdymo prietaisais. Jie buvo maždaug tokie pat, kaip ir miesto oromobilyje, bet mergina sau priminė, kad šis aparatas nėra apsaugotas nuo idiotų – įsakius, jis atsitrenks ir į kalną. Tad kai atskris į griuvėsius, reikės saugotis bokštų.

Pirmiausia ji sugadino ryšio sistemą; Talė nenorėjo, kad oromobilis pranešinėtų miesto valdžiai, kur ji yra.

– Tale!

Išgirdusi riksmą, ji pažvelgė pro priekinį langą. Tačiau tai buvo tik Endriu, jis atėjo vienas. Talė iškišo galvą pro piloto duris ir pamojo vyrukui, kad nutiltų; tada parodė į antrąjį oromobilį.

– Aš ten užrakinau daktarą, – sušnibždėjo mergina. – Saugokis, kad jis tavęs neišgirstų. Ką čia veiki?

Išpūtęs akis Endriu pažvelgė į antrąjį skraidymo aparatą – vis dar negalėjo patikėti, kad jame įkalintas dievas.

– Mane atsiuntė pažiūrėti, kur jis, – atsakė pašnibždomis. – Daktaras žadėjo sekti paskui mus.

– Ką gi, jis neateis. O aš netrukus išvyksiu.

Vyrukas linktelėjo.

– Žinoma. Sudie, Jaunakrauje.

– Sudie. – Talė nusišypsojo. – Nepamiršiu tavo pagalbos.

Endriu spoksojo jai į akis, vyruko veide vėl buvo matyti pagarbi baimė grožiui.

– Aš tavęs taip pat nepamiršiu.

– Nežiūrėk taip į mane.

– Kaip, Tale?

– Tarsi į… dievą. Mes tik žmonės, Endriu.

Vyrukas nudelbė akis į žemę ir linktelėjo.

– Žinau.

– Ir nelabai tobuli. Kai kurie mūsų yra blogesni, nei tu gali įsivaizduoti. Mes jau seniai kenkiame jūsų genčiai. Išnaudojame.

Endriu gūžtelėjo pečiais.

– O ką mes galime padaryti? Jūs esate labai galingi.

– Taip, tiesa. – Ji paėmė vyruką už rankos. – Tačiau vis tiek mėgink prasibrauti pro žmogeliukus. Tikrasis pasaulis yra milžiniškas. Galbūt tau pavyks pabėgti taip toli, kad ypatingieji agentai tavęs neieškos. O aš pasistengsiu… – Talė nutilo. Ką ji pasistengs?

Endriu veide sušvito šypsena, jis palietė blyksinčią Talės tatuiruotę.

– Dabar esi burbulinga.

Mergina linktelėjo.

– Mes tavęs lauksime, Jaunakrauje.

Talė sumirksėjo, paskui tylėdama apkabino vyruką. Tada grįžo į oromobilį ir užvedė variklius. Šiems kaukiant vis garsiau, išgąsdinti dievų aparato riaumojimo, virš proskynos pakilo paukščiai. Endriu pasitraukė atatupstas.

Vos Talė prisilietė prie valdymo prietaisų, oromobilis pakilo į orą. Mergina iki pat kaulų smegenų pajuto galingą aparato virpėjimą. Rotoriai kaip patrakę plakė medžių viršūnes, bet oromobilis sklandžiai kilo aukštyn.

Kai skraidymo aparatas pakilo virš medžių, Talė pažvelgė žemyn ir pamatė, kad Endriu jai mojuoja, o jo kreiva šypsena, atidengusi švarples, bylojo, kad vyrukas vis dar nepraranda vilties. Talė žinojo, kad, jei jau pažadėjo, privalės grįžti; galų gale, nėra iš ko rinktis. Kažkas privalo padėti šiems žmonėms ištrūkti iš rezervato, o jiems padėti gali tik Talė.

Mergina atsiduso. Bent jau vienas dalykas jos gyvenime nesikeičia: jis kaskart tampa vis sudėtingesnis.

Griuvėsiai

Kai Talė pasiekė jūrą, ties horizontu kabojo žemi debesys, o kylanti saulė teberausvino vandenį.

Mergina kiek pasuko aparatą, ir jis nuskriejo į šiaurę. Kaip ji ir spėjo, šis oromobilis, skirtas skraidyti užmiestyje, pavojingai vykdė visus piloto nurodymus. Pirmasis posūkis buvo toks staigus, kad mergina atsitrenkė galva į šoninį langą. Šįkart Talei viskas ėjosi sklandžiau.

Oromobiliui kylant vis aukščiau, Talė netrukus pamatė Rūdžių Griuvėsius. Susilieję jų kontūrai horizonte pasirodė mažiau nei po valandos, o pėsčiomis iki griuvėsių būtų tekę keliauti visą savaitę. Kai išniro raitytas senovinio atrakcionų geležinkeliuko kontūras, Talė pasuko skraidymo aparatą į sausumą.

Nusileisti buvo lengva. Talė tiesiog truktelėjo avarinę svirtelę – mažvaikiai buvo mokomi taip elgtis, jei jų vairuotoją ištiktų širdies smūgis ar jis netektų sąmonės. Oromobilis sustojo ir ėmė leistis. Talė pasirinko didžiulę betoninę aikštę, kurioje rūdžiai statydavo savo automobilius.

Aparatas nusileido ant piktžolėmis apžėlusios aikštelės; vos tik oromobilis krestelėjęs sustojo, Talė atidarė duris. Jei kiti mokslininkai rado daktarą ir išsikvietė pagalbą, ypatingieji agentai jau bus paskelbę merginos paiešką. Vadinasi, kuo toliau ji atsidurs nuo pavogto oromobilio, tuo bus geriau.

Priešais Talę riogsojo apgriuvę bokštai, iki aukščiausio – maždaug valanda kelio pėsčiomis. Mergina atvyko dviem savaitėmis vėliau nei kiti. Tačiau galbūt bičiuliai neprarado vilties ir laukia jos ar bent jau paliko kokią nors žinią.

Bent jau Zeinas tikrai neišvyko iš griuvėsių ir lauks jos aukščiausiame pastate, kol turės vilties, kad Talė pasirodys.

Žinoma, jei dar neprarado vilties.

Talė užsimetė kuprinę ant peties ir nužingsniavo pirmyn.

Apgriuvusiose gatvėse buvo pilna vaiduoklių.

Anksčiau Talė šiame mieste beveik nebuvo vaikščiojusi. Ji visada skraidydavo orlente, ne mažiau kaip dešimties metrų aukštyje, stengdamasi nekliudyti ant žemės stūksančių sudegusių automobilių. Paskutiniosiomis rūdžių civilizacijos gyvavimo dienomis visame pasaulyje pasklido dirbtinis maras. Juo neužsikrėtė nei žmonės, nei gyvūnai, o tik nafta. Maro bakterijos dauginosi automobilių ir lėktuvų kuro bakuose, ir kuras tapdavo ypač degus. Sąlytyje su deguonimi maru užkrėsti naftos produktai užsiliepsnodavo, o staiga kilusių gaisrų dūmai išnešiojo bakterijų sporas po kitus rezervuarus ir naftos gręžinius, taip užkrėtė visas rūdžių mašinas visame pasaulyje.

Kaip paaiškėjo, rūdžiams nepatiko vaikščioti pėsčiomis. Net tada, kai suprato, kaip veikia maro bakterijos, panikos apimti gyventojai, tikėdamiesi pabėgti į tyrus, vis tiek puolė į savo juokingus automobilius su guminiais ratais. Atidžiau pažvelgusi į išterliotus automobilių, susigrūdusių griuvėsiais nusėtose gatvėse, langus, Talė įžiūrėjo yrančius griaučius. Tik keliems žmonėms tais laikais užteko proto pasitraukti pėsčiomis; jie buvo gana stiprūs, tad išliko žuvus jų pasauliui. Tas, kas sukūrė marą, buvo gerai perpratęs rūdžių silpnybes.

– Na, ir kvaili jūs buvote, vyručiai, – sumurmėjo Talė automobilių langams, tačiau net ir pasišaipius rūdžiai atrodė grėsmingi. Kelios išlikusios kaukolės spoksojo į merginą tuščiomis akiduobėmis.

Keliaujant gilyn į mirusį miestą, pastatai darėsi vis aukštesni, jų plieniniai karkasai styrojo tarsi milžiniški išnykusių gyvūnų griaučiai. Ieškodama aukščiausio pastato, Talė keliavo siauromis vingiuotomis gatvelėmis. Iš oromobilio didžiulį bokštą buvo nesunku pastebėti, tačiau nusileidusi ant žemės mergina atsidūrė painiame gatvių labirinte.

Pasukusi už kampo, Talė pagaliau pamatė ieškomą pastatą. Seno betono luitai karojo prikibę prie plieninių sijų tinklo, į merginą žvelgė tušti langai, o pro juos švietė dantyti giedro dangaus lopinėliai. Čia tikrai ta vieta – Talė prisiminė, kaip, pirmą kartą apsilankius Rūdžių Griuvėsiuose, į šį bokštą ją atsivedė Šėja. Tačiau iškilo vienas sunkumas.

Kaip ji užsiropš į viršų?

Vidinės pastato konstrukcijos jau seniai surūdijo. Laiptų nebuvo, grindų taip pat. Plieninis karkasas puikiai tiko orlenčių magnetiniams pakėlėjams, bet žmogui, neturinčiam patikimos alpinisto įrangos, užlipti į viršų neįmanoma. Jei Zeinas ar naujieji dūmiečiai Talei paliko kokią nors žinutę, ji bus pastato viršuje, bet Talė negali ten nusigauti.

Staiga pajutusi, kad apleido jėgos, Talė atsisėdo. Šis pastatas panašus į bokštą iš jos sapnų: be laiptų ar lifto, o Talė pametė raktą – šiuo atveju tai buvo orlentė. Talei į galvą atėjo tik viena mintis: grįžti pėsčiomis iki pavogto oromobilio ir atskristi čia. Galbūt jai pavyktų prisiartinti prie pastato… tačiau kas valdys aparatą, kol Talė ropšis ant senovinio plieninio karkaso?

Mergina tūkstantąjį kartą pasigailėjo netekusi orlentės.

Ji pažvelgė į bokšto viršų. O jei ten nieko nėra? Jei nukakusi tokį ilgą kelią Talė Jangblad vis dar yra vienui viena?

Mergina atsistojo ir kiek įmanydama garsiau suriko:

– Eeei!

Riksmas nuaidėjo griuvėsiuose ir išgąsdino būrelį paukščių – nuo toliau esančio stogo jie šovė į orą.

– Ei! Tai aš!

Aidui nutilus, į Talės šauksmą niekas neatsiliepė. Nuo riksmo jai peršėjo gerklę. Talė priklaupė ir iš kuprinės ištraukė signalinę raketą. Čia, skylėtų pastatų šešėlyje, jos liepsną bus lengva pamatyti.

Mergina įžiebė raketą, šnypščiančią liepsną patraukė kuo toliau nuo veido, tada vėl sušuko:

– Tai aaaaaaš… Talė Jangblad!

Danguje virš galvos kažkas sujudėjo.

Talė sumirksėjo, kad akyse nebešokčiotų raketos atšvaitai, ir pažvelgė į ryškiai mėlyną dangų. Nuo bokšto atsiskyrė kažkoks kontūras, paskui mažas ovalas ėmė palengva didėti…

Orlentė. Kažkas leidžiasi!

Talė nusviedė degančią raketą ant akmenų krūvos. Staiga merginos širdis ėmė daužytis – juk ji nė nenutuokia, kas ten leidžiasi, kad su ja susitiktų. Kaip ji galėjo taip kvailai pasielgti? Orlente gali skristi bet kas. Jei ypatingieji agentai sučiupo kitus nusikaltėlius ir privertė juos kalbėti, tai dabar žino, jog čia yra sutarta susitikimo vieta, ir paskutinysis Talės pabėgimas netrukus baigsis.

Talė pamėgino nusiraminti. Juk čia tik orlentė, be to, viena. Jei ypatingieji agentai tykotų pasaloje, jie tikrai iš visų pusių oromobiliais būtų puolę prie merginos.

Kad ir kaip ten būtų, pulti į paniką nėra prasmės. Dabar Talei pėsčiomis vis tiek nepavyktų pabėgti. Lieka tik laukti. Signalinė raketa spragsėdama užgeso, o orlentė tuo metu iš lėto leidosi žemyn palei pastato metalinį karkasą. Kelis kartus Talei pavyko pamatyti veidą, žvelgiantį žemyn per orlentės kraštą, tačiau ryškiame dangaus fone atpažinti žmogų buvo neįmanoma.

Kai iki orlentės buvo likę tik dešimt metrų, Talė vėl išdrįso sušukti:

– Ei!

Merginai pasirodė, kad jos balsas dreba.

– Tale… – atsiliepė kažkas. Balsas atrodė pažįstamas.

Orlentė nusileido greta, ir Talė įsistebeilijo į bjaurų veidą: kakta per aukšta, šypsena kreiva, baltas randas kerta vieną antakį. Gaubiama sugriuvusio miesto prieblandos, Talė mirksėdama spoksojo į jaunuolį.

– Deividai? – tyliai paklausė ji.

Veidai

Žinoma, vaikinas taip pat įsistebeilijo į ją.

Net jei Talė nebūtų sušukusi savo vardo, Deividas būtų pažinęs ją iš balso. Be to, juk jis laukė Talės, tad jau išgirdęs pirmą šūksnį turėjo suprasti, kas stovi apačioje. Tačiau Deividas spoksojo į ją taip, tarsi matytų kažką kitą.

– Deividai, – pakartojo Talė, – čia aš.

Jis linktelėjo, bet nepratarė nė žodžio. Talė suprato, kad vaikinas tyli ne dėl to, kad jį apėmė pagarbi baimė išvydus gražuolę. Jo žvilgsnis ieškojo kažko kito, Deividas stengėsi atpažinti po operacijos išlikusius senuosius merginos veido bruožus, tačiau, regis, abejojo… ir buvo truputį nuliūdęs.

Vaikinas buvo bjauresnis nei Talė jį prisiminė. Talės sapnuose apie bjaurųjį princą nesubalansuoti veido bruožai niekada nebūdavo tokie padriki, chirurgo nesutvarkyti dantys – ne tokie kreivi ir patamsėję. Žinoma, Deivido trūkumai buvo ne tokie ryškūs kaip Endriu. Jis atrodė nė kiek ne blogiau nei Siuzė ar Deksas – miesto vaikai, nuolat vartojantys dantų pastos tabletes ir saugančius nuo saulės pleistrus.

Tačiau tai buvo Deividas.

Nors Talė dvi savaites praleido tarp kaimo gyventojų, kurių dauguma buvo be dantų, randų išvagotais veidais, išvydusi Deivido veidą vis tiek patyrė šoką. Ne todėl, kad veidas buvo bjaurus, – jis toks ir nebuvo, – bet… veidas nedarė įspūdžio.

Tai buvo ne bjaurusis princas, o tiesiog bjaurulis.

Keista ir tai, kad Talę užplūdo ilgai slopinti prisiminimai. Prieš ją stovėjo Deividas, kuris išmokė susikurti laužą, išvalyti ir išvirti žuvį, orientuotis pagal žvaigždes. Juk jie daugelį savaičių dirbo ir keliavo kartu, Talė net išsižadėjo miesto gyvenimo, kad liktų su Deividu Dūmuose – ji norėjo su juo gyventi amžinai.

Visi šie prisiminimai, pasislėpę kažkurioje smegenų kertelėje, išliko ir po operacijos. Tačiau gyvenant kartu su gražuoliais, matyt, įvyko didesnių pokyčių: dabar Talei atrodė, kad tai ne tas pats Deividas.

Abu jaunuoliai kurį laiką nepratarė nė žodžio.

Galiausiai vaikinas atsikosėjo.

– Reikėtų keliauti. Tokiu laiku kartais atsiunčia patrulius.

Talė nudelbė akis į žemę.

– Gerai.

– Tačiau pirma turiu tave patikrinti. – Deividas išsitraukė į burtininko lazdelę panašų prietaisą ir perbraukė juo išilgai merginos kūno. Prietaisas nepyptelėjo.

– Neturiu jokių „blakių“? – paklausė Talė.

Deividas gūžtelėjo pečiais.

– Atsarga gėdos nedaro. Neturi orlentės?

Talė papurtė galvą.

– Ji buvo sugadinta.

– Oho. Ne taip paprasta sugadinti orlentę.

– Iš aukštai kritau.

Vaikinas nusišypsojo.

– Ta pati senoji Talė. Žinojau, kad pasirodysi, nors mama sakė, kad tu tikriausiai… – Jis nebaigė sakinio.

– Esu gyva ir sveika. – Talė pažvelgė į Deividą nežinodama, ką dar pasakyti. – Ačiū, kad laukei.

Jiedu skrido Deivido orlente. Kadangi dabar Talė buvo aukštesnė už Deividą, ji atsistojo vaikinui už nugaros ir rankomis apkabino jį per liemenį. Dar prieš išsirengdama į ilgą kelionę su Endriu Simpsonu Smitu, ji atsikratė saugos apyrankių, bet jutiklis tebebuvo prisegtas prie pilvo žiedo, tad orlentė jautė merginos svorio centrą ir galėjo įvertinti papildomą svorį. Tačiau jaunuoliai vis tiek iš pradžių skrido lėtai.

Gerai pažįstamas Deivido kūno prisilietimas, jo pasilenkimai įveikiant posūkius ir net vaikino kvapas sužadino prisiminimus. (Talė nenorėjo galvoti, kaip ji pati dvokia, bet Deividas to, regis, nė nepastebėjo.) Mergina apstulbo, kad tiek daug prisimena; prisiminimai apie Deividą tarytum laukė, kada bus pažadinti, ir tiesiog plūste užplūdo. Stovint ant orlentės prisiglaudus Deividui prie nugaros, Talės kūnas troško tvirtai įsikibti į vaikiną. Ji norėjo ištrinti kvailas gražuoliškas mintis, kilusias vos dirstelėjus Deividui į veidą.

Tačiau ar jos kilo tik todėl, kad vaikino veidas bjaurus? Ne, visa kita taip pat pasikeitė.

Talei dingtelėjo, kad reikėtų paklausti, kaip laikosi kiti, ypač Zeinas, bet negalėjo prisiversti ištarti šio vardo, apskritai nepajėgė kalbėti. Jai buvo vos pakeliama stovėti ant orlentės šalia Deivido.

Mergina be paliovos spėliojo, kodėl vaistą atnešė Krojus. Sau rašytame laiške Talė buvo tvirtai įsitikinusi, kad ją išgelbės Deividas. Šiaip ar taip, juk tai jis buvo princas, kurį ji sapnuodavo.

Ar jis vis dar pyksta, kad Talė išdavė Dūmus? Ar kaltina ją dėl savo tėvo mirties? Tą naktį, kai viską prisipažino Deividui, Talė grįžo į miestą ir pasidavė, kad būtų paversta gražuole ir galėtų išbandyti vaistą. Ji neturėjo progos paaiškinti, kaip dėl visko gailisi. Jaunuoliai net neatsisveikino.

Tačiau jei Deividas jos nekenčia, kodėl laukė griuvėsiuose? Ne Krojus, ne Zeinas, o jis. Talei sukosi galva, ji mąstė beveik gražuoliškai, tik mintys nebuvo laimingos.

– Kelias netolimas, – paaiškino Deividas. – Maždaug trys valandos skrendant dviese viena orlente.

Talė nieko neatsakė.

– Nepagalvojau, kad reikėtų paimti dar vieną orlentę. Turėjau suprasti, kad jos neturi, nes taip ilgai užtrukai.

– Atleisk.

– Nieko čia tokio. Tiesiog teks skristi truputį lėčiau.

– Ne. Atleisk už tai, ką padariau. – Talė nutilo. Ištarti žodžiai ją išsekino.

Deividas sustabdė orlentę tarp dviejų betono ir metalo karkasų. Jaunuoliai ilgai taip stovėjo, Deividas vis dar buvo nusukęs žvilgsnį į šalį. Talė priglaudė skruostą vaikinui prie peties, jai staiga ėmė peršėti akys.

Galiausiai prabilo Deividas:

– Maniau, žinosiu, ką tau atsakyti. Kai tave pamatysiu.

– Pamiršai, kad mano veidas bus kitoks, tiesa?

– Ne visai pamiršau. Tačiau nesitikėjau, kad jis bus toks… ne tavo.

– Aš taip pat, – sutiko Talė ir tik tada suprato, kad jos mintys apie vaikino veidą nelogiškos. Juk Deivido veidas visiškai nepasikeitė.

Deividas atsargiai apsigręžė ant orlentės ir palietė Talės antakį. Talė neturėjo jėgų pažvelgti jam į akis, tik jautė, kaip po Deivido pirštais tvinksi jos blyksinti tatuiruotė.

Talė nusišypsojo.

– Ar tai tave gąsdina? Tai tik nusikaltėlių prasimanymas. Kad matytųsi, kas yra burbulingas.

– Taip, tatuiruotė, kuri blyksi širdies ritmu. Man pasakojo. Tačiau negalėjau jos įsivaizduoti ant tavo veido. Tai labai… neįprasta.

– Tačiau viduje likau tokia pati.

– Kai skrendame kartu, ir man taip atrodo.

Deividas nusigręžė ir nukreipė orlentę aukštyn.

Dabar Talė tvirčiau įsikibo į vaikiną; ji nenorėjo, kad jis vėl atsigręžtų. Jai buvo ir taip sunku, o žvelgiant į Deividą sukildavo maištingi jausmai. Jis, matyt, taip pat nenorėjo žiūrėti į mieste sukurtą Talės veidą su didelėmis akimis ir judančia tatuiruote. Tegul viskas klostosi palengva.

– Klausyk, Deividai, kodėl vaistus man atnešė Krojus, o ne tu?

– Viskas labai susijaukė. Grįžęs aš turėjau atvykti pas tave.

– Grįžęs? Iš kur?

– Žvalgiau kitą miestą, dairiausi bjaurulių, kurie prisijungtų prie mūsų, ir kaip tik tada suaktyvėjo Ypatingųjų aplinkybių skyrius. Ieškodami mūsų, agentai pradėjo nuodugniai krėsti griuvėsius. – Deividas paėmė Talės ranką ir prispaudė sau prie krūtinės. – Mama nusprendė, kad kuriam laikui turime pasitraukti iš miesto. Slapstėmės tyruose.

– O mane palikai mieste, – atsiduso Talė. – Manau, Madė dėl to nesikrimto.

Mergina beveik neabejojo, kad Deivido motina vis dar kaltina ją dėl visko – dėl Dūmų žlugimo ir Azo mirties.

– Ji neturėjo iš ko rinktis, – paprieštaravo Deividas. – Dar niekada griuvėsiuose nebuvo tiek daug ypatingųjų agentų. Likti buvo per daug pavojinga.

Prisiminusi neseną pokalbį su daktare Keibl, Talė giliai įkvėpė.

– Spėju, kad Ypatingųjų aplinkybių skyrius pastaruoju metu verbuoja naujus agentus.

– Tačiau aš tavęs, Tale, nepamiršau. Rūpindamasis tavo pabėgimu, liepiau Krojui prižadėti, kad, jei man kas nors atsitiktų, jis perduotų tau tabletes ir tavąjį laišką. Kai pradėjome krautis mantą, Krojus nusprendė, jog mes ilgokai negrįšime, ir tada įsmuko į miestą.

– Tai tu jam liepei atvykti?

– Žinoma. Jis buvo mano dubleris. Niekada tavęs, Tale, nebūčiau ten palikęs vienos.

– Ak.

Talei ir vėl pradėjo svaigti galva, atrodė, kad orlentė, sukdamasi ore tarsi plunksna, krinta žemyn. Mergina užsimerkė ir tvirčiau apsikabino Deividą; jis regėjosi jai tvirtas, patikimas ir daug tikresnis nei tas, kuris gyveno prisiminimuose. Talė pajuto, kaip nyksta slaptas vidinis nerimas. Kamuojančių sapnų ir nerimo, kad Deividas jos išsižadėjo, priežastis buvo paprasčiausia maišatis. Tiesiog įvykiai susiklostė kitaip, panašiai kaip senuose pasakojimuose: tai laiškas ateidavo per vėlai, tai būdavo nusiunčiamas ne tam žmogui. Svarbiausia dėl tokių klaidų nepulti į neviltį.

Vadinasi, Deividas norėjo pats atvykti.

– Žinoma, tu nebuvai viena, – tyliai ištarė vaikinas.

Talė įsitempė. Aišku, kad Deividas jau sužinojo apie Zeiną. Kaip paaiškinti, kad ji paprasčiausiai pamiršo Deividą? Daugumai toks pasiteisinimas būtų nepriimtinas, bet vaikinas žinojo apie pakitimus smegenyse – tėvai jam paaiškino, kas yra gražuoliškas mąstymas. Deividas turi suprasti.

Tačiau iš tiesų viskas yra ne taip paprasta. Juk Talė nepamiršo Zeino. Net ir dabar ji regėjo dailų vaikino veidą, išvargusį ir pažeidžiamą, prisiminė, kaip blykstelėjo auksinės Zeino akys prieš iššokant iš oro baliono. Vaikino bučinys suteikė Talei jėgų rasti tabletes; jis kartu su ja išgėrė vaistus. Kaip visa tai pasakyti? Lengviausia buvo paklausti:

– Kaip jis?

Deividas gūžtelėjo pečiais.

– Ne kažin kaip. Tačiau, atsižvelgiant į aplinkybes, ir ne itin blogai. Laimė, kad tai nutiko ne tau, Tale.

– Vaistai pavojingi, tiesa? Ne visiems žmonėms tinka.

– Vaistai veikia puikiai. Visi tavo draugužiai jau išgėrė ir puikiai jaučiasi.

– Tačiau Zeino galvos skausmai…

– Ne tik galvos skausmai, – atsiduso Deividas. – Mama tau paaiškins.

– Tačiau kas… – Talė nutilo nebaigusi sakinio.

Ji negali kaltinti Deivido, kad šis nenori kalbėti apie Zeiną. Talei bent jau buvo atsakyta į visus klausimus, kurių ji neuždavė. Kitiems nusikaltėliams pavyko čia atkeliauti ir jie prisijungė prie dūmiečių; Madei pavyko padėti Zeinui; pabėgimas puikiai pavyko. Dabar, kai Talė taip pat pasiekė griuvėsius, viskas yra tiesiog puiku ir nuostabu.

– Ačiū, kad manęs laukei, – dar kartą tyliai padėkojo ji.

Deividas nieko neatsakė ir likusį kelią jaunuoliai skrido nežiūrėdami vienas į kitą.

Žalos atitaisymas

Kelias į naujųjų dūmiečių slaptavietę vingiavo virš upokšnių ir senovinių geležinkelių, kur buvo pakankamai metalo, kad orlentės galėtų skristi. Galiausiai jaunuoliai pakilo į nedidelį kalną, stūksantį toli nuo Rūdžių Griuvėsių. Čia buvo matyti sugriuvusio funikulieriaus lynai, jų metalo užteko orlentės pakėlėjams. Jiedu artėjo prie milžiniško amžių suskaldyto betoninio kupolo.

– Kas čia? – paklausė Talė. Tris valandas pratylėjus, merginos gerklė buvo išdžiūvusi.

– Observatorija. Šiame kupole kadaise stovėjo didelis teleskopas. Tačiau kai oro tarša padidėjo, rūdžiai jį išmontavo.

Talė buvo mačiusi dulkių ir dūmų užtemdyto dangaus nuotraukas – jas dažnai rodydavo mokykloje, – bet įsivaizduoti, kad rūdžiams pavyko pakeisti oro spalvą, buvo nelengva. Mergina papurtė galvą. Jai atrodė, kad pasakodami apie rūdžius mokytojai sutirština spalvas, tačiau vėliau paaiškėdavo, kad jie sakė tiesą. Kylant aukštyn oras palengva vėso, o dangus atrodė skaidrus kaip krištolas.

– Kai mokslininkai nebegalėjo matyti žvaigždžių, kupolą paliko turistams, – aiškino Deividas. – Juos gabendavo kaip tik šie funikulieriai. Iš kupolo pabėgti orlente yra daugybė kelių, jei prireiktų sparčiai iš čia dingti, be to, iš jo visomis kryptimis matyti labai toli.

– Tikras Dūmų Fortas, ar ne?

– Tikriausiai. Jei ypatingiesiems agentams pavyktų mus rasti, bent jau turėtume galimybę pasprukti.

Ir juos, matyt, pastebėjo sargybinis, nes, kai orlentė nusileido ant žemės, iš observatorijos pasipylė žmonės. Talė pamatė naujuosius dūmiečius – Krojų, Raidą ir Madę, ir dar kelis bjaurulius, kurių ji nepažinojo, – ir gal dvidešimt nusikaltėlių, pabėgusių kartu.

Mergina minioje ėmė ieškoti Zeino, bet vaikino nebuvo.

Ji nušoko nuo orlentės ir nubėgo apkabinti Fausto. Vaikinas plačiai išsišiepė; iš guvesnės veido išraiškos Talė suprato, kad jis taip pat išgėrė tablečių. Faustas buvo ne tik burbulingas – jis pagijo.

– Tale, tu dvoki, – vis dar šypsodamasis papriekaištavo Faustas.

– Taip. Buvo ilga kelionė. Reikėtų ilgai pasakoti.

– Žinojau, kad tau pavyks. O kur Perisas?

Mergina giliai įkvėpė vėsaus kalnų oro.

– Išsigando, tiesa? – paklausė Faustas, Talei nespėjus atsakyti. – Taip ir maniau.

– Nuvesk mane pas Zeiną.

Faustas apsigręžė ir mostelėjo observatorijos link. Kiti naujieji dūmiečiai ėmė spiestis arčiau, bet jiems, regis, kėlė pasibjaurėjimą apdriskę Talės drabužiai ir seniai neprausto kūno dvokas. Nusikaltėliai šūkčiojo sveikinimus, o bjauruliai išpūtę akis žiūrėjo į jos naująjį veidą, nors mergina ir atrodė nevalyva. Išvaizda visada padaro įspūdį, net tada, kai nesi laikoma deive.

Talė stabtelėjo ir linktelėjo Krojui.

– Neturėjau progos tau padėkoti.

Vaikinas kilstelėjo antakį.

– Nėra už ką man dėkoti. Tu pati viską padarei.

Talė susiraukė – pastebėjo, kad Madė keistai žiūri į ją. Tačiau mergina nekreipė dėmesio, jai nerūpi, ką mano Deivido motina; paskui Faustą ji nusekė į apgriuvusį pastatą.

Viduje buvo tamsu – ant sienos po dideliu kupolu kabėjo keli žibintai, o pro kupolo plyšį skverbėsi siauras saulės spindulys. Nuo besikūrenančio laužo ant sienų šokčiojo šešėliai, dūmai tingiai rangėsi lauk per viršuje atsivėrusį įtrūkimą.

Zeinas užsimerkęs gulėjo prie laužo ant antklodžių krūvos. Vaikinas atrodė dar labiau sulysęs nei tada, kai jiedu su Tale badaudami mėgino atsikratyti apyrankių, jo akys buvo įdubusios. Nuo Zeino kvėpavimo antklodė tyliai kilojosi.

Talė sutriko.

– Tačiau Deividas sakė, kad jis sveikas…

– Jo būklė stabili, – atsakė Faustas. – O tai gerai, turint omenyje…

– Ką?

Faustas bejėgiškai skėstelėjo rankomis.

– Jo smegenis.

Šaltis perbėgo Talės kūnu, akyse aptemo.

– Kas joms? – tyliai paklausė ji.

– Nesusilaikei nepaeksperimentavusi, Tale, tiesa? – atsklido balsas iš tamsos.

Į šviesą įžengė Madė. Greta jos stovėjo Deividas.

Talė nužvelgė moterį šaltu žvilgsniu.

– Apie ką kalbi?

– Apie tabletes, kurias tau daviau ir kurias turėjai išgerti tik tu.

– Žinau. Tačiau mes buvome dviese… – Pamačiusi Deivido veidą, Talė nutilo.

„Be to, bijojau tai padaryti viena“, – prisiminusi tuo metu ją apėmusią paniką Valentino 317, pridūrė mintyse.

– Turėjau tai numatyti, – prikišo sau Madė purtydama galvą. – Leisti gražuoliškai mąstančiam žmogui gydyti save visada rizikinga.

– Kas rizikinga?

– Aš tau turbūt nepaaiškinau, kaip veikia vaistai, tiesa? – paklausė Madė. – Apie tai, kaip nanodalelės pašalina pakitimus smegenyse. Jos suardo pakitimus panašiai kaip tabletės nuo vėžio.

– Ir kas bloga atsitiko?

– Nanodalelės nesiliovė ardžiusios. Jos ir toliau reprodukavosi ardydamos Zeino smegenis.

Atsigręžusi Talė pažvelgė į lovoje gulinčią žmogystą. Jos kvėpavimas buvo labai negilus, krūtinė vos pastebimai kilnojosi.

Mergina atsigręžė į Deividą.

– Tačiau sakei, kad vaistas veikia puikiai.

Vaikinas linktelėjo.

– Taip ir yra. Tavo draugai jaučiasi puikiai. Tačiau šios tabletės yra skirtingos. Antroji, ta, kurią išgėrei tu, yra vaistas nuo vaisto. Ji priverčia nanodaleles susinaikinti, kai jos baigia šalinti pakitimus. Be šios tabletės Zeino nanodalelės ir toliau reprodukavosi ėsdamos vaikiną. Mama sakė, kad jos liausis, tačiau… padarys žalos.

Kai Talė pagaliau suvokė, kas atsitiko, ją net supykino: tai ji dėl to kalta. Ji prarijo tabletę, kuri būtų apsaugojusi Zeiną nuo tokių pasekmių.

– Ar žala didelė?

– Kol kas nežinome, – atsakė Madė. – Turėjau pakankamai smegenų kamieno audinio, kad galėčiau atkurti suardytas jo smegenų sritis, bet išnyko jungtys tarp šių ląstelių. Tose ląstelėse saugomi prisiminimai ir motoriniai gebėjimai, tai susiję ir su pažinimo procesu. Kai kurios vaikino smegenų sritys yra tarsi švarus lapas.

– Švarus lapas? Nori pasakyti… kad Zeinas neteko smegenų?

– Ne, pažeistos tik kelios sritys, – įsiterpė Faustas. – Ir jo smegenys gali iš naujo įsikrauti. Zeino neuronai sudaro naujas jungtis. Dabar kaip tik tai ir vyksta. Ir vyko iki šiol; Zeinas pats atskrido orlente ir tik tada neteko sąmonės.

– Tikrai nuostabu, kad jis taip ilgai ištvėrė, – pagyrė Madė ir palingavo galvą. – Manau, jį išgelbėjo tai, kad nevalgė. Badaudamas jis taip pat nedavė maisto nanodalelėms. Regis, jos išnyko.

– Jis gali kalbėti, ir visa kita, – aiškino Faustas, žiūrėdamas į Zeiną. – Tik dabar jis truputį… pavargęs.

– Toje lovoje galėjai atsidurti tu, Tale, – priminė Madė. – Tikimybė buvo penkiasdešimt procentų. Tiesiog tau pasisekė.

– Man taip visada būna. Esu laimės kūdikis, – tyliai ištarė Talė.

Žinoma, mergina turėjo pripažinti, kad tai tiesa. Jie atsitiktinai pasidalijo tabletes manydami, kad jos vienodos. Tad nanodalelės galėjo graužti ne Zeino, o Talės smegenis. Jai tikrai pasisekė.

Talė užsimerkė tik dabar supratusi, kaip Zeinas turėjo stengtis, kad nuslėptų, kas jame vyksta. Ilgomis tylos valandomis, kai jiedu mūvėjo apyrankes, vaikinas iš visų jėgų stengėsi neprarasti proto, nors ir nežinojo, kas vyksta; jis viskuo rizikavo, kad tik vėl netaptų gražuoliškai mąstančiu.

Mergina pažvelgė į bičiulį; o, jeigu viskas būtų buvę atvirkščiai. Būtų buvę kur kas geriau, nei dabar matyti Zeiną tokį. Jei tik ji būtų išgėrusi tabletę su nanodalelėmis, o Zeinas prarijęs kitą, kuri… o ką padarė toji tabletė?

– Klausykite. Jei Zeinas išgėrė tabletę su nanodalelėmis, kaip manoji tabletė išgydė mane?

– Ji tavęs neišgydė, – atsakė Madė. – Neišgėrus kitos tabletės, nanodaleles naikinanti tabletė visiškai neveikia.

– Tačiau…

– Tu pati, Tale, – iš lovos pasigirdo silpnas balsas. Zeinas prasimerkė ir jo akys suspindėjo saulėje tarsi auksinės monetos. Vaikinas vangiai nusišypsojo. – Tu pati tapai burbulinga.

– Tačiau aš jaučiuosi visiškai kitokia po to, kai mudu… – Talė nutilo prisiminusi tą dieną: kai jiedu pasibučiavo, įsmuko į Valentino rūmus, įlipo į bokštą. Žinoma, visa tai įvyko prieš išgeriant tabletes. Po to pirmojo bučinio su Zeinu ji pasikeitė iškart.

Talė prisiminė, kaip jai atrodydavo, kad „vaistas“ tai veikia, tai ne. Ji turėjo stengtis, kad išliktų burbulinga.

– Jis teisus, Tale, – pritarė Faustas. – Tu kažkaip išsigydei pati.

Šaltas vanduo

Talė budėjo prie Zeino lovos. Vaikinas nemiegojo ir pajėgė kalbėti. Talei bendrauti su juo buvo kur kas lengviau, nei aiškintis sudėtingus santykius su Deividu. Kiti naujieji dūmiečiai paliko jaunuolius vienus.

– Ar žinojai, kas tau darosi?

Prieš atsakydamas Zeinas susimąstė. Kalbėdamas jis darydavo ilgas pauzes, panašiai kaip ir Endriu.

– Man ėjosi vis prasčiau. Kartais net tekdavo sukaupti visą valią, kad pajėgčiau vaikščioti. Tačiau jaučiausi kur kas gyvesnis nei tada, kai tapau gražuoliu, tad kentėti buvo verta. Kad būčiau burbulingas kartu su tavimi. Supratau: kai rasime Naujuosius Dūmus, sulauksiu pagalbos.

– Tau padeda. Madė sakė, kad įdėjo naujų… – mergina užspringo nebaigusi sakinio.

– Smegenų audinių? – užbaigė jos mintį Zeinas ir nusišypsojo. – Taip, tuščių neuronų, ką tik iškeptų. Tik reikia juos pripildyti.

– Mes tai padarysime. Mes vėl būsime burbulingi, – tarė Talė, bet šis pažadas nuskambėjo keistai – sakydama „mes“ ji turėjo omenyje tik save ir Zeiną, tarsi Deividas neegzistuotų.

– Jei manęs dar liko tiek, kad pajėgčiau būti burbulingas, – pavargusiu balsu atsakė vaikinas. – Išnyko ne tik mano prisiminimai. Tabletė labiausiai paveikė pažinimo centrus ir kai kuriuos motorinius gebėjimus.

– Pažinimo? Nori pasakyti, gebėjimo mąstyti? – perklausė Talė.

– Taip, ir motorinius gebėjimus, pavyzdžiui, vaikščioti. – Zeinas gūžtelėjo pečiais. – Tačiau smegenys yra atsparios sužalojimams, Tale. Jų ląstelės sujungtos taip, kad viskas kažkur saugoma. Kai dalis smegenų sužalojama, niekas nepražūva, tik tampa migločiau. Kaip per pagirias. – Jis nusijuokė. – Labai sunkias. Be to, nuo gulėjimo man skauda visą kūną. Ir dantį skauda, regis, nuo dūmiečių maisto. Madė aiškina, esą tai tariami skausmai, atsirandantys dėl sužalotų smegenų. – Vaikinas susiraukė ir pasitrynė žandą.

Talė paėmė jį už rankos.

– Negaliu patikėti, kad taip drąsiai į viską žiūri. Tiesiog nuostabu.

– Tai apie tave reikia taip sakyti, Tale. – Zeinas vargais negalais atsisėdo. – Tau pavyko pačiai išsigydyti ir apsaugoti smegenis. Štai kas nuostabu.

Talė laikė Zeiną už rankos; ji pažvelgė į jųdviejų plaštakas. Mergina nemanė, kad ji labai nuostabi. Ji dvokė, buvo murzina ir jautėsi siaubingai dėl to, kad pritrūko drąsos išgerti abi tabletes. Tada viso to nebūtų įvykę. Jai net pritrūko drąsos pakalbėti su Zeinu apie Deividą ir su Deividu apie Zeiną. Visa tai buvo tiesiog niekinga.

– Ar keistai jauteisi jį pamačiusi? – paklausė Zeinas.

Talė pažvelgė į vaikiną, o šis nusijuokė, kad tai ją nustebino.

– Nesijaudink, Tale. Neskaitau tavo minčių. Mane apie tai perspėjo. Be to, ir tu pati man pasakojai apie tą vaikiną, kai pirmą kartą pasibučiavome, pameni?

– Ak, taip. – Vadinasi, Zeinas visą laiką manė, kad Talė kada nors susitiks su Deividu. Talė ir pati galėjo tai numanyti. Galbūt ji tiesiog nenorėjo pripažinti akivaizdžios tiesos? – Taip, keista buvo jį matyti. Tikrai nesitikėjau, kad jis manęs lauks griuvėsiuose. Kad būsime tik jis ir aš.

Zeinas linktelėjo.

– Tavęs laukti buvo įdomu. Jo motina sakė, kad visai neatvyksi. Kad tikriausiai pabūgai, nes nesi iš tiesų išgydyta. Atseit tik vaidinai burbulingą mėgdžiodama mane.

Talė išvertė akis.

– Jai aš nelabai patinku.

– Ką tu sakai? – Zeinas išsiviepė. – Tačiau mes su Deividu nusprendėme, kad anksčiau ar vėliau tu pasirodysi. Taip pat nusprendėme…

Talė sudejavo.

– Vadinasi, jūs dabar draugai?

Zeinas vėl kankinamai ilgam nutilo.

– Manau, taip. Jis daug apie tave klausinėjo, kai čia atvykome. Manau, Deividas norėjo sužinoti, kaip tu pasikeitei tapusi gražuole.

– Tikrai?

– Tikrai. Tai jis mus pasitiko, kai atvykome į griuvėsius. Jis ir Krojus. Vaikinai buvo įkūrę stovyklą ir laukė signalinių raketų. Paaiškėjo, kad jie tyčia paliko žurnalų, kad juos rastų miesto bjauruliai ir sužinotų, jog griuvėsiuose vėl lankomasi. – Zeino balsas tapo duslus. – Man bent jau galiausiai vėl pavyko su juo susitikti; o juk prieš kelis mėnesius pabūgęs pabėgau. – Vaikinas atsigręžė į Talę. – Žinok, Deividas labai tavęs ilgėjosi.

– Aš sugrioviau jo gyvenimą, – tyliai prisipažino Talė.

– Nieko nedarei tyčia; dabar Deividas tai supranta. Aš jam papasakojau, kad ketinai išduoti Dūmus todėl, kad Ypatingųjų aplinkybių skyrius pagrasino paliksiąs tave bjaurią visą gyvenimą.

– Tu jam tai papasakojai? – paklausė Talė ir iš lėto iškvėpė orą. – Ačiū. Man taip ir nepasitaikė progos paaiškinti, kodėl atvykau į Dūmus, kad mane privertė. Madė liepė man išvykti tą patį vakarą, kai dėl visko prisipažinau.

– Taip. Deividas buvo tuo nepatenkintas. Jis norėjo su tavimi pasikalbėti.

– Ak, – Talė atsiduso. Jiedu su Deividu neišsiaiškino daugybės dalykų. Žinoma, mintis, kad Zeinas išsamiai aptarinėjo su Deividu jos praeitį, Talę ne itin žavėjo, bet dabar Deividas bent jau žino viską. – Ačiū, kad visa tai man papasakojai. Tau turėjo būti keista.

– Truputį. Tačiau nesigraužk. Dėl to, kas tada įvyko.

– Kodėl? Juk aš sunaikinau Dūmus, per mane žuvo Deivido tėvas.

– Tale, mieste visais manipuliuojama. Mus visko moko tik todėl, kad bijotume permainų. Mėginau paaiškinti Deividui, kad miestas – tai mašina, kuri mus kontroliuoja nuo pat gimimo.

Talė papurtė galvą.

– Nedera išduoti draugų.

– Ką gi, aš juos taip pat išdaviau, gerokai anksčiau nei tu susipažinai su Šėja. O jei kalbame apie Dūmus, dėl jų žlugimo aš kaltas ne mažiau už tave.

Talė nustebusi pažvelgė į vaikiną.

– Tu?

– Ar tau pasakojau, kaip susipažinau su daktare Keibl?

Talė prisiminė, kad kaip tik šio pokalbio jie neturėjo galimybės užbaigti.

– Ne.

– Tą naktį, kai mudu su Šėja išsigandome, dauguma mūsų draugų iškeliavo į Dūmus. Bendrabučio prižiūrėtojai žinojo, kad aš esu lyderis, todėl ėmė kamantinėti, kur visi pabėgo. Aš laikiausi tvirtai ir nieko nepasakiau. Tada manęs pasiimti atvyko Ypatingųjų aplinkybių skyrius. – Vaikinas ėmė kalbėti tyliau, tarsi ant riešo vis dar turėtų apyrankę. – Mane nugabeno į vadavietę, tą pačią, į kurią buvo atvežę tave, fabrikų zonoje. Norėjau būti stiprus, bet man grasino. Pasakė paversią tokiu, kaip jie.

– Kaip jie? Ypatinguoju agentu? – susijaudinusi paklausė Talė.

– Taip. Po tokių grasinimų būti gražuoliškai mąstančiu atrodė visai nebaisu. Tad papasakojau viską, ką žinojau. Pasakiau, kad Šėja ketino pabėgti, bet taip pat išsigando. Taip ypatingieji agentai sužinojo apie ją. Matyt todėl jie ir pradėjo sekti… – Vaikinas nutilo.

Talė sumirksėjo.

– Sekti mane, kai mudvi su Šėja tapome draugės.

Išvargęs Zeinas vos linktelėjo.

– Dabar supranti? Viską pradėjau aš, nes neišvykau su draugais. Niekada nesmerksiu tavęs už tai, kas atsitiko Dūmams. Aš esu ne mažiau kaltas nei tu.

Talė paėmė vaikiną už rankos ir papurtė galvą. Jo kaltinti negalima, ypač po to, ką Zeinui teko iškęsti.

– Ne, Zeinai. Tu nekaltas. Visa tai įvyko seniai. – Talė atsiduso. – Galbūt niekas iš mūsų nėra kaltas.

Abu jaunuoliai kurį laiką tylėjo, Talė galvojo apie savo pačios žodžius. Kokia prasmė knaisiotis po senas nuodėmes – Zeino, jos ar kieno nors kito, – kai vaikinas guli čia pusiau praradęs protą? Galbūt nesantaika tarp Talės ir Madės yra tokia pat beprasmė, kaip vaidai tarp Endriu kaimo gyventojų ir pašaliečių. Jei jie visi ketina gyventi kartu čia, Naujuosiuose Dūmuose, privalo pamiršti praeitį.

Žinoma, viskas tebėra labai painu.

Talė iš lėto įkvėpė, tada paklausė:

– Ir ką tu manai apie Deividą?

Zeinas mieguistomis akimis žiūrėjo į lubų skliautą.

– Jis labai energingas. Rimtas. Ne toks burbulingas kaip mes. Supranti?

Talė nusišypsojo ir spustelėjo vaikinui ranką.

– Taip.

– Ir šiek tiek… bjaurokas.

Talė linktelėjo; ji prisiminė, kaip Dūmuose Deividas į ją žiūrėdavo, – taip, tarsi ji būtų gražuolė. O kartais ir Talė žiūrėdama į Deividą jausdavosi taip, lyg žvelgtų gražuoliui į veidą. Galbūt kai ji išgers tikrų vaistų, šie pojūčiai sugrįš? O gal jie išnyko visam laikui, ir visai ne dėl operacijos, o todėl, kad jau prabėgo šiek tiek laiko, ir dėl to, ką ji patyrė būdama su Zeinu.

Kai Zeinas galiausiai užmigo, Talė nusprendė išsimaudyti. Faustas jai paaiškino, kaip patekti prie šaltinio kitoje kalno pusėje. Šaltinyje šiuo metų laiku plaukiojo ledai, bet jis buvo gana gilus, kad būtų galima pasinerti visu kūnu.

– Tik pasiimk sušildytą striukę, – patarė vaikinas. – Kitaip mirtinai sušalsi, kol grįši.

Talė nusprendė, kad mirtinai sušalti būtų geriau, nei likti tokiai murzinai, be to, jai reikėjo ne tik apsitrinti šlapiu rankšluosčiu, kad vėl jaustųsi švari. Ji taip pat norėjo truputį pabūti viena, o ledinis vanduo galbūt padės sukaupti drąsą, kad pajėgtų pasikalbėti su Deividu.

Buvo vėlyva popietė, oras gaivius; skrisdama orlente nuo kalno, Talė stebėjosi, kad aplink viskas taip ryšku. Jai vis dar buvo sunku patikėti, kad vaistas, kurį išgėrė, buvo neveiksmingas; mergina jautėsi burbulinga kaip visada. Madė kažką sumurmėjo apie „placebo poveikį“, tarsi pakanka vien tik patikėti, jog esi išgydytas, ir smegenys susitvarko. Tačiau Talė žinojo, kad jai padėjo ne tik įsitikinimas.

Ją pakeitė Zeinas. Nuo pat pirmo bučinio, dar prieš vaikinui išgeriant vaistus, būdama su juo Talė jausdavosi burbulinga. Mergina net svarstė, ar dabar jai gerti vaistą. Gal ir be vaistų ji gali išlikti tokia? Mintis, kad reikės išgerti tokią pačią tabletę, kuri sugraužė Zeinui smegenis, jos visai nežavėjo, nors ir žinojo, kad paskui išgers nanodaleles naikinančią tabletę. Gal Talei visai nereikia vaistų? Gal pakanka pasikliauti Zeino burtais? Dabar jaunuoliai galėtų vienas kitam padėti: įkraudama Zeino smegenis, Talė nepradėtų gražuoliškai mąstyti.

Šiaip ar taip, juk jiedu kartu šitiek nuveikė. Net neišgėrę tablečių, jaunuoliai padėjo vienas kitam pasikeisti.

Žinoma, ir Deividas pakeitė Talę. Tai jis įtikino merginą likti laukiniuose tyruose, netgi likti bjauria ir atsisakyti savo ateities mieste. Per tas dvi savaites Dūmuose Talės tikrovė pasikeitė. Kada tai prasidėjo? Kai ji pirmąkart pasibučiavo su Deividu.

– Kokia laimė, – pati sau sumurmėjo Talė. – Miegančioji gražuolė ir du princai.

Ką jai daryti? Rinktis arba Deividą, arba Zeiną? Ypač dabar, kai jie, visi trys, yra čia, Dūmų Forte? Neteisinga, kad Talė atsidūrė tokioje padėtyje. Kai ji susipažino su Zeinu, Deividą vos beprisiminė, kita vertus, ji juk nenorėjo, kad jos atmintis būtų ištrinta!

– Dar kartą ačiū, daktare Keibl, – garsiai ištarė Talė.

Vanduo buvo tikrai šaltas.

Talė be vargo pralaužė koja ploną ledo sluoksnelį ir dabar su baime žiūrėjo į kunkuliuojantį šaltinį. Galbūt dvokas nėra pats blogiausias dalykas pasaulyje? Šiaip ar taip, po trijų mėnesių ateis pavasaris…

Mergina nusipurtė, visu galingumu įjungė pasiskolintos striukės šildymą, tada atsiduso ir pradėjo nusirenginėti. Šios maudynės bent jau bus labai burbulingas poelgis.

Prieš šokdama į vandenį Talė išsimuilino kūną ir plaukus muilu iš paketėlio; apledėjusiame šaltinyje ji veikiausiai ištvers ne ilgiau kaip dešimt sekundžių. Akivaizdu, kad reikia šokti – neišeis makaluoti kojomis vandenyje ar pasinerti iš lėto. Laimė, Žemės traukos dėsnis išlaikys ją vandenyje, kai pasiners nuoga.

Talė įkvėpė, sulaikė orą… ir šoko į šaltinį.

Ledinis vanduo gniaužė kvapą tarsi spaustuvai, visi raumenys įsitempė. Talė apkabino save rankomis ir negiliame tvenkinyje susirietė į kamuoliuką, tačiau regėjosi, kad šaltis prasiskverbia iki pat kaulų.

Mergina pamėgino įkvėpti, bet pavyko tik pažiopčioti, ji drebėjo visu kūnu ir rodėsi, kad tuoj subyrės į gabalėlius. Titaniškomis valios pastangomis ji panardino galvą į vandenį, ir ausis iškart užgulė, visi garsai dingo. Drebančiomis rankomis Talė ėmė įnirtingai trinkti galvą.

Iškišusi galvą iš vandens, ji giliai įkvėpė ir nejučia nusijuokė – staiga viskas pasidarė keistai ryšku, pasaulis dabar atrodė burbulingesnis nei išgėrus kavos puodelį ar taurę šampano, o pojūčiai aštresni nei orlente krintant žemyn. Kurį laiką mergina gulėjo vandenyje ir žavėjosi giedru dangumi ir čia pat augančiu tobulu belapiu medžiu.

Talė prisiminė savo pirmąsias maudynes šaltame upelyje, pakeliui į Dūmus. Tai buvo prieš daug mėnesių. Tąkart pasaulis jai taip pat nušvito kitomis spalvomis – tada smegenyse dar nebuvo operacijos sukeltų pakitimų, ji nebuvo susipažinusi nei su Deividu, nei su Zeinu. Jau tada jos mąstymas pradėjo keistis, ir Talė suprato, jog gamtai nereikia operacijos, kad būtų graži. Gamta tiesiog tokia yra.

Galbūt Talei, kad gebėtų aiškiai mąstyti, visai nereikia gražaus – arba bjauraus – princo. Juk ji pati išsigydė be jokių tablečių ir savarankiškai atkeliavo čionai. Dar neteko girdėti, kad kas nors dukart būtų pabėgęs iš miesto.

Gal Talė visą laiką buvo burbulinga? Tik reikėjo kažką pamilti – arba pabūti laukiniuose tyruose, ar tiesiog pasinerti į ledinį vandenį, – kad tai išaiškėtų.

Talė vis dar buvo tvenkinyje, kai pasigirdo kimus riksmas.

Ji skubiai išlipo iš vandens. Vėjas kandžiojo kūną skaudžiau nei vanduo. Atsinešti rankšluosčiai šaltame ore tapo šiurkštūs. Mergina vis dar šluostėsi, kai staiga pasirodė orlentė ir netrukus sustojo už kelių metrų nuo jos.

Deividas, regis, nė nepastebėjo, kad Talė nuoga. Jis nušoko nuo orlentės ir, kažką gniauždamas rankoje, pribėgo prie merginos. Sustojęs prie Talės kuprinės, vaikinas pamojavo virš jos kažkokiu prietaisu. Ieško „blakių“, dingtelėjo Talei.

– Ne tu, – atsiduso Deividas. – Žinojau, kad ne tu.

Talė skubiai vilkosi drabužius.

– Tačiau tu jau…

– Tik ką iš kažkur pradėjo sklisti signalai, perduodantys mūsų koordinates. Juos užfiksavome radijo imtuvu, bet šaltinio kol kas neradome. – Vaikinas pažvelgė į Talės kuprinę. Buvo matyti, kad jam atlėgo širdis. – Tačiau jį atgabenai ne tu.

– Žinoma, ne aš. – Talė atsisėdo, kad galėtų užsimauti batus. Širdis stipriai dunksėjo, ir mergina kiek sušilo. – Tikrini visus, kurie prie jūsų prisijungia?

– Taip. Tačiau „blakė“, matyt, miegojo – signalus ji pradėjo siųsti tik tada, kai kažkas prietaisą sužadino, o gal buvo užprogramuota, kad pradėtų veikti tam tikru laiku. – Deividas neramiai nužvelgė horizontą. – Netrukus čia pasirodys ypatingieji agentai.

Talė pašoko.

– Tada bėkim.

Vaikinas papurtė galvą.

– Niekur negalime vykti, kol nerasime „blakės“.

– Kodėl? – paklausė Talė, maudamasi saugos apyrankes.

– Mums prireikė ne vieno mėnesio, kol sukaupėme atsargų. Negalime jų tiesiog imti ir palikti, ypač dabar, kai prie mūsų prisijungė jūsų nusikaltėliai. Tačiau neišsiaiškinę, kas siunčia signalus, nežinome, ką galime saugiai išsigabenti. Kol kas niekur nerandame siųstuvo.

Talė užsimetė kuprinę, spragtelėjo pirštais, ir jos orlentė pakilo į orą. Užlipus ant skraidymo aparato, po šaltų maudynių merginos mintys vis dar įnirtingai sukosi, ir staiga ji prisiminė vieną dalyką.

– Skaudantis dantis, – tarė Talė.

– Kas?

– Prieš dvi savaites Zeinas buvo ligoninėje. Siųstuvas – jo dantyje.

Sekiklis

Jaunuoliai vėl skrido į kalną, stipriai palinkdami staigiuose posūkiuose. Talė lėkė pirma, nes buvo įsitikinusi, kad neklysta dėl Zeino. Ligoninėje gydytojai buvo Zeiną užmigdę kelias minutes, kol tvarkė sulaužytą ranką. Tuo metu, matyt, dantyje ir paslėpė sekiklį. Žinoma, miesto gydytojai nieko panašaus patys nebūtų darę – tai Ypatingųjų aplinkybių skyriaus darbas.

Kai Talė su Deividu atvyko, stovykloje viešpatavo visiška sumaištis. Naujieji dūmiečiai ir nusikaltėliai zujo pro observatorijos duris pirmyn atgal, tempė įrangą, drabužius, maistą ir viską krovė į dvi krūvas prie Krojaus su Made, kurie stovėjo ir energingai mojavo skeneriais. Kiti skubiai pakavo patikrintą mantą ir rengėsi bėgti, kai tik bus rasta „blakė“.

Talė šovė aukštyn ir nuskrido tiesiai prie apgriuvusios observatorijos. Kai orlentė pakilo į didžiausią aukštį, pakėlėjai suvirpėjo, paskui, magnetams aptikus plieninį observatorijos karkasą, vėl pradėjo veikti stabiliai. Plyšys pastato stoge buvo pakankamai platus pralįsti, tad Talė nėrė pro laužo dūmus ir nusileido šalia laikinos Zeino lovos.

Vaikinas pažvelgė į ją ir meiliai nusišypsojo.

– Šauniai patekai į vidų, Tale.

Mergina priklaupė prie bičiulio.

– Kurį dantį tau skauda?

– Kas čia vyksta? Visi kraustosi iš proto.

– Zeinai, kurį dantį tau skauda? Privalai man parodyti.

Vaikinas susiraukė, bet įkišo drebantį pirštą į burną ir atsargiai pačiupinėjo dešinę pusę. Talė ištraukė jo ranką ir pražiodino Zeiną plačiau. Jis protestuodamas sudejavo.

– Ša. Netrukus viską paaiškinsiu.

Talė jį pamatė net blausioje laužo šviesoje: vienas dantis aiškiai skyrėsi, baltas jo atspalvis nesiderino su kitais dantimis – žinoma, juk buvo įstatytas paskubomis.

Signalai sklido iš Zeino.

Talė išgirdo prie ausies pyptelint skenerį; tai buvo Deividas – jis nusileido paskui ją pro kupolo kiaurymę. Vaikinas pamojavo prietaisu Zeinui virš galvos, ir prietaisas piktai suzvimbė.

– Ar jis burnoje? – paklausė Deividas.

– Dantyje. Eik, pakviesk savo motiną.

– Tale…

– Pakviesk! Nei aš, nei tu negalime išrauti danties!

Vaikinas uždėjo ranką jai ant peties.

– Ji taip pat. Tik ne per kelias minutes.

Talė atsistojo ir įsistebeilijo į bjaurų Deivido veidą.

– Ką tuo nori pasakyti, Deividai?

– Turime jį palikti čia. Netrukus pasirodys ypatingieji.

– Ne! – suriko Talė. – Eik ir atvesk ją!

Deividas nusikeikė, apsigręžė ir nubėgo prie observatorijos durų. Talė vėl pažvelgė į Zeiną.

– Kas čia vyksta? – paklausė jis.

– Tau įmontavo sekiklį, Zeinai. Ligoninėje.

– Ak, – aiktelėjo vaikinas ir pasitrynė veidą. – Aš nežinojau, Tale, tikrai. Maniau, dantį skauda nuo šio laukinio maisto.

– Žinoma, nežinojai. Prisimink, ligoninėje kelias minutes buvai be sąmonės.

– Ar tikrai ketinate mane palikti?

– Neleisiu to padaryti. Pažadu.

– Negaliu grįžti į miestą, – silpnu balsu priešinosi Zeinas. – Nenoriu vėl mąstyti gražuoliškai.

Talė svarstė. Jei Zeinas dabar bus grąžintas į miestą, gydytojai naujuose, tuščiuose smegenų audiniuose vėl sukels pakitimus. Ir vaikino smegenys sudarys jungtis su šiais pakitimais… Kokia tikimybė vaikinui išlikti burbulingam?

Ji negali leisti, kad taip atsitiktų.

– Paimsiu tave ant savo orlentės – pabėgsime vienu du, jei prireiks. – Talės mintys susijaukė. Bet kokiu atveju reikės kažkaip atsikratyti sekiklio. Juk neišmuši danties akmeniu… Talė apsidairė ieškodama kokio nors instrumento, bet naujieji dūmiečiai visus naudingus daiktus jau buvo išnešę į lauką ir nuskenavę.

Iš tamsos atsklido balsai. Tai buvo Madė, Deividas ir Krojus. Talė pamatė, kad Madė ateina nešina chirurginėmis žnyplėmis, ir jos širdis kone sustojo.

Madė priklaupė prie Zeino ir jį pražiodė. Kai metalinis instrumentas prisilietė prie danties, vaikinas suinkštė iš skausmo.

– Atsargiau, – tyliai paprašė Talė.

– Palaikyk, – paliepė Madė ir padavė Talei žibintuvėlį. Nukreipus jį vaikinui į burną, aiškiai pasimatė pakeitęs spalvą dantis.

Netrukus Madė pareiškė:

– Nieko gero.

Ji paleido vaikino galvą, ir šis dejuodamas nuvirto ant antklodžių, tada užsimerkė.

– Išrauk jį!

– Sekiklis įtvirtintas kaule. – Madė atsigręžė į Krojų. – Baik krauti mantą. Privalome bėgti.

– Daryk ką nors! – sušuko Talė.

Madė paėmė iš jos žibintuvėlį.

– Tale, sekiklis įtvirtintas kaule. Norėdama jį pašalinti, turėčiau suskaldyti žandikaulį.

– Tai nešalink jo, tik padaryk taip, kad sekiklis nesiųstų signalų! Sutrupink dantį! Zeinas ištvers!

Madė papurtė galvą.

– Gražuolių dantys padaryti iš tos pačios medžiagos, kuri naudojama lėktuvų sparnams gaminti. Jų tiesiog taip paprastai nesutrupinsi, reikia specialių dantims skirtų nanodalelių.

Ji nukreipė žibintuvėlio spindulį Talei į burną.

Talė nusuko veidą.

– Ką darai?

– Tikrinu tave.

– Tačiau aš nebuvau ligo… – pradėjo mergina, bet Madė ją jėga pražiodė. Talė suurzgė, tačiau leido moteriai krapštytis gerklėje nusprendusi, kad taip viskas paaiškės greičiau nei ginčijantis. Kai suniurnėjusi Madė ją paleido, Talė paklausė: – Dabar patenkinta?

– Kol kas. Tačiau Zeiną turėsime palikti čia.

– Nė nesvajok! – suriko Talė.

– Jie bus čia po dešimties minučių, – perspėjo Deividas.

– Greičiau, – pareiškė Madė ir atsistojo.

Nuo žibintuvėlio šviesos Talei prieš akis ėmė šokčioti taškeliai. Ji beveik nepajėgė įžiūrėti veidų. Nejaugi jie nesupranta, ką teko iškentėti Zeinui, kad čia patektų, kaip jis aukojosi, kad išbandytų vaistus?

– Aš jo nepaliksiu.

– Tale… – ištarė Deividas.

– Tai neturi reikšmės, – įsikišo Madė. – Formaliai ji vis dar yra gražuolė.

– Nesu!

– Tu net neišgėrei reikiamos tabletės, – atšovė Madė ir uždėjo ranką Deividui ant peties. – Talės smegenyse vis dar tebėra pakitimų. Kai jas peršvies, nė nereikės operuoti. Ypatingieji agentai pagalvos, kad ji tiesiog nusprendė pakeliauti kartu su Zeinu.

– Mama! – sušuko Deividas. – Negalime jos čia palikti!

– Aš nevyksiu su jumis, – pareiškė Talė.

Madė papurtė galvą.

– Galbūt šie pakitimai nėra tokie svarbūs, kaip mes galvojome. Tavo tėvas visada manė, jog gražuoliškai mąstyti – natūralu daugeliui žmonių. Tie žmonės nori būti lėkšti, tingūs ir tušti, – Deivido motina dirstelėjo į Talę, – ir savanaudžiai. Reikia tik nedidelio postūmio, kad įsigalėtų šie jų asmenybės bruožai. Tėvas visada tikėjo, kad kai kurie žmonės gali patys rasti būdą, kaip šios būsenos atsikratyti.

– Azas buvo teisus, – tyliai patvirtino Talė. – Aš jau išsigydžiau.

Deividas sudejavo.

– Nesvarbu, išsigydei ar ne, Tale, čia likti tu negali. Nenoriu vėl tavęs prarasti! Mama! Daryk ką nors!

– Nori su ja ginčytis? Prašom. – Madė apsigręžė ant kulno ir nužingsniavo link observatorijos. – Po dviejų minučių išvykstame, – perspėjo neatsigręždama. – Su tavimi arba be tavęs.

Kurį laiką ir Deividas, ir Talė tylėjo, kaip ir tada, kai rytą pirmą kartą vienas kitą pamatė griuvėsiuose ir nežinojo, ką sakyti. Tačiau Deivido veidas Talės jau neglumino. Galbūt apėmusi panika ir maudynės lediniame vandenyje išginė gražuoliškas mintis? O gal tiesiog reikėjo kelių valandų, kad prisiminimai ir sapnai prisitaikytų prie tikrovės…

Deividas nėra princas – nei gražus, nei, atvirkščiai, bjaurus. Jis – pirmas vaikinas, kurį Talė įsimylėjo, bet ne paskutinis. Laikas ir išsiskyrimas pakeitė jųdviejų santykius.

Svarbiausia, kad dabar Talė turi kitą artimą žmogų. Kad ir neteisinga, jog Talės prisiminimai apie Deividą buvo ištrinti, dabar ji susikūrė visiškai naujus prisiminimus ir tiesiog nebegali pakeisti jų senais. Jiedu su Zeinu padėjo vienas kitam tapti burbulingiems, jiems abiem buvo uždėtos apyrankės, savotiški antrankiai, jie kartu pabėgo iš miesto. Talė dabar negali palikti jo dėl to, kad vaikinas prarado dalį smegenų.

Talė puikiai žinojo, ką reiškia vienai patekti į miesto valdžios rankas.

Zeinas – vienintelis, kurio ji neišdavė, todėl neketino to padaryti ir dabar. Ji paėmė bičiulį už rankos.

– Aš jo nepaliksiu.

– Pagalvok logiškai, Tale. – Deividas kalbėjo lėtai tardamas žodžius, tarsi Talė būtų mažvaikė. – Pasilikusi čia, Zeinui nepadėsi. Jus abu sučiups.

– Tavo motina teisi. Mano smegenims nieko nedarys, o būdama mieste aš galėsiu padėti Zeinui.

– Galėsime slapta atgabenti Zeinui vaistų, kaip parūpinome tau.

– Man vaistų nereikėjo, Deividai. Galbūt ir Zeinui jų neprireiks. Aš padėsiu jam būti burbulingam ir iš naujo įkrauti smegenis. Be manęs Zeinui nėra jokios vilties išgyti.

Deividas žiojosi kažką sakyti, bet staiga sustingo. Tada prisimerkė ir pasikeitusiu balsu pareiškė:

– Tu tiesiog lieki su juo todėl, kad Zeinas – gražuolis.

Talė išpūtė akis.

– Ką?

– Nejau nesupranti? Pati be paliovos kartodavai: dėl to kalta evoliucija. Kai čia atvyko tavo draugai nusikaltėliai, mama man paaiškino, kaip veikia gražuoliškumas. – Deividas mostelėjo ranka Zeino link. – Jo akys didelės, pažeidžiamos, oda tarsi kūdikio. Tau jis atrodo lyg nelaimingas kūdikis, todėl ir nori jam padėti. Tu nemąstai logiškai. Aukojiesi tik todėl, kad Zeinas yra gražuolis!

Talė nustebusi spoksojo į Deividą. Kaip jis drįsta jai šitaip kalbėti? Vien tai, kad Talė pasilieka, įrodo, jog ji pajėgi mąstyti savarankiškai.

Ir tada ji suprato, kas vyksta: Deividas tik kartoja Madės žodžius. Motina tikriausiai perspėjo vaikiną, kad šis nepasikliautų savo jausmais, kai išvys naująją Talę. Madė nenori, kad jos sūnus taptų pagarbios baimės apimtu bjauruliu, pasiryžusiu dievinti žemę, kuria vaikšto Talė. Tad dabar Deividas galvoja, jog Talė mato vien tik dailų Zeino veidą.

Deividas vis dar laiko ją išlepintu miesto vaiku. Galbūt jis netgi netiki, kad Talė išgijo. Gal vaikinas niekada jai iš tiesų neatleido?

– Lieku ne dėl Zeino išvaizdos, Deividai, – drebančiu iš pykčio balsu atšovė Talė. – O dėl to, kad jis man padeda būti burbulinga ir kad mes kartu daug kuo rizikavome. Taip pat sėkmingai čia gulėti galėjau aš, ir jei taip būtų atsitikę, Zeinas būtų likęs su manimi.

– Taip kalbi todėl, kad esi evoliucijos užprogramuota!

– Ne. Kalbu taip dėl to, kad jį myliu.

Deividas vėl prasižiojo, bet nepajėgė ištarti nė žodžio.

Talė atsiduso.

– Keliauk, Deividai. Kad ir ką prieš kelias akimirkas sakė tavo motina, be tavęs ji neišvyks. Jei tu neiškeliausi, sučiups visus.

– Tale…

– Keliauk! – suriko ji.

Deividas privalo sprukti, kitaip Naujieji Dūmai žlugs, ir dėl to vėl bus kalta Talė.

– Tačiau tu gali…

– Nešdinkis iš čia su savo bjauriu veidu! – suklykė Talė.

Aidas atsimušė nuo observatorijos sienų, ir Talė atplėšė žvilgsnį nuo Deivido. Ji pakėlė Zeino galvą ir pabučiavo vaikiną. Išrėktas įžeidimas suveikė, bet Talė nepajėgė prisiversti pakelti akių, kai tamsoje pasigirdo tolstančio Deivido žingsniai, iš pradžių lėti, paskui – bėgte.

Akies krašteliu mergina pastebėjo kažką pulsuojant. Tačiau tai buvo ne mirksinčio laužo metami šešėliai – tai Talės širdis daužėsi taip smarkiai, kad ji akyse regėjo pulsuojant kraują.

Ji išvadino Deividą bjauriu. Vaikinas jai to niekada neatleis. Talė pati sau taip pat.

Tačiau ji turėjo griebtis šio žodžio, teisino save Talė. Kiekviena akimirka buvo brangi ir niekas kitas taip veiksmingai nebūtų išvaręs Deivido. Talė jau pasirinko.

– Aš tavimi pasirūpinsiu, Zeinai, – tarė ji.

Vaikinas kiek prasimerkė ir šyptelėjo.

– Gal nesupyksi, kad, išgirdęs šiuos žodžius, apsimečiau netekęs sąmonės?

Talė nusijuokė.

– Puiki mintis.

– Ar mes tikrai negalime pabėgti? Manau, pajėgčiau atsistoti.

– Ne. Mus suras.

Zeinas liežuviu palietė dantį.

– Ak, taip. Sumautas reikalas. Per mane vos visų nesučiupo.

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Man tai ne naujiena.

– Ar tikrai nori likti su manimi?

– Zeinai, aš galėsiu vėl pabėgti iš miesto kada tik panorėjusi. Galėsiu išgelbėti tave ir Šėją, ir visus kitus, kuriuos palikome mieste. Aš išgijau, visiškai. – Pažvelgusi įėjimo į observatoriją pusėn, Talė pamatė kylančias orlentes. Visi išvyksta. Mergina vėl gūžtelėjo pečiais. – Be to, manau, viskas jau baigta. Jei dabar pulčiau bėgti paskui Deividą, mano puikūs paskutinieji žodžiai būtų sumenkinti.

– Tikrai, teisybė, – pritarė Zeinas ir tyliai sukikeno. – Ar padarytum man paslaugą? Jei kada nors nuspręsi išsiskirti su manimi, tiesiog palik raštelį.

Talė jam nusišypsojo.

– Gerai. O tu pažadėk, kad daugiau niekada nekiši rankos į trupintuvą.

– Pažadu. – Zeinas pažvelgė į savo pirštus, tada sugniaužė kumštį. – Man baisu. Noriu būti burbulingas.

– Vėl būsi burbulingas. Aš padėsiu.

Vaikinas linktelėjo, sučiupo Talę už rankos ir drebančiu balsu paklausė:

– Kaip manai, ar Deividas teisus? Ar mane pasirinkai dėl didelių gražių akių?

– Ne. Manau, dėl tos priežasties… kurią pasakiau. Ir dėl to, ką tu man pasakei, prieš iššokdamas iš oro baliono. – Talė nurijo seilę. – O ką tu manai?

Zeinas atsigulė, užsimerkė ir tylėjo taip ilgai, kad Talė pagalvojo, jog jis vėl užmigo. Tada vaikinas tyliai ištarė:

– Galbūt jūs abu su Deividu teisūs. Gal žmonės yra užprogramuoti… padėti vienas kitam ir net įsimylėti. Tačiau jeigu jau tokia žmogaus prigimtis, juk tai nėra blogai, Tale. Be to, mudu galėjome rinktis iš viso miesto gražuolių, o pasirinkome vienas kitą.

Talė paėmė jį už rankos ir sušnibždėjo:

– Džiaugiuosi.

Zeinas nusišypsojo ir vėl užsimerkė. Netrukus Talė pastebėjo, kad jo kvėpavimas sulėtėjo, ir suprato, jog vaikinas vėl prarado sąmonę. Pažeistos smegenys vis dėlto teikia kai kurių privalumų.

Talė pajuto, kaip ją visiškai apleidžia jėgos. Ji taip pat mielai užmigtų, be sąmonės praleistų kelias valandas ir atsibustų mieste – vėl taptų įkalinta princese, o visa, ką patyrė, būtų tarsi sapnas. Mergina padėjo galvą Zeinui ant krūtinės ir užsimerkė.

Po penkių minučių atvyko Ypatingųjų aplinkybių skyriaus agentai.

Ypatingieji

Oromobilių garsai aidėjo observatorijoje tarsi plėšrių paukščių klyksmai. Jų rotorių sukelti oro sūkuriai įsiskverbė pro kupolo plyšius ir įpūtė laužą. Į orą pakilo dulkių stulpai, pro duris įšoko pilkos žmogystos ir, slapstydamosi šešėliuose, užėmė kovines pozicijas.

– Mums reikia gydytojo, – pareiškė Talė nedrąsiu gražuolės balsu. – Kažkas atsitiko mano draugui.

Iš tamsos išniro ypatingasis agentas. Jis atstatė ginklą.

– Nejudėk. Nenorime tavęs sužeisti, bet sužeisime, jei būsime priversti.

– Padėkite mano draugui, – paprašė mergina. – Jis susirgo.

Juo greičiau Zeiną apžiūrės gydytojai, juo bus geriau. Galbūt jie galės padėti daugiau nei Madė.

Ypatingasis agentas kažką pasakė į telefoną, o Talė pažvelgė į Zeiną. Vaikino akyse spindėjo baimė.

– Viskas gerai, – ramino jį Talė. – Tau suteiks pagalbą.

Zeinas nurijo seilę, ir Talė pamatė, kad vaikino rankos dreba. Atvykus pagrobėjams, jo drąsos likučiai išgaravo.

– Pasirūpinsiu, kad tave išgydytų, – pažadėjo Talė.

– Medikų komanda tuoj bus čia, – pranešė ypatingasis agentas, ir Talė jam gražuoliškai nusišypsojo.

Gal miesto gydytojai klaidingai pagalvos, kad Zeiną kamuoja kažkokia smegenų liga, o gal supras, jog kažkas mėgino išgydyti pakitimus, bet jie niekada nesužinos, kad Talė pasikeitė pati. Ji apsimes naivia ir pareikš, kad tiesiog nusprendė keliauti kartu su Zeinu – tokią mintį pakišo Madė. Dabar Talei operacija negrėsė.

Galbūt Zeiną pasiseks išgydyti be tablečių. Gal pavyks mieste pakeisti visus. Po to, kai pabėgo oro balionu ir dar kartą buvo ypatingųjų agentų „išgelbėti“, Talė su Zeinu dar labiau išgarsės. Jie galės sugalvoti kokią nors didžiulę akciją, kurios ypatingieji agentai nepajėgs sustabdyti.

Išgirdusi patamsyje sklindantį šaižų balsą, Talė krūptelėjo.

– Taip ir maniau, kad tave čia rasiu, Tale, – pareiškė daktarė Keibl, išeidama į šviesą; ji išskėtė pirštus virš ugnies, tarsi būtų užėjusi į vidų pasišildyti.

– Labas, daktare Keibl. Ar galėsite padėti mano draugui?

Tamsoje suspindo vilkiška šypsena.

– Skauda dantį?

– Blogiau, – purtydama galvą atsakė Talė. – Jis negali pajudėti ir beveik nekalba. Kažkas negerai.

Į observatoriją įžengė daugiau ypatingųjų agentų, tarp jų – trys, nešini neštuvais ir apsivilkę mėlyno, o ne pilko šilko drabužiais. Jie pastūmė Talę ir paguldė neštuvus šalia Zeino. Vaikinas užsimerkė.

– Nesijaudink, – nuramino daktarė Keibl. – Jis pasveiks. Mes viską žinome apie jo būklę nuo tada, kai apsilankėte ligoninėje. Regis, kažkas davė Zeinui smegenų nanodalelių. Jos labai kenkia gražiai jaunuolio galvai.

– Vadinasi, jūs žinojote, kad Zeinas serga? – paklausė Talė stodamasi. – Kodėl jo neišgydėte?

Daktarė Keibl patapšnojo merginai per petį.

– Mes sustabdėme nanodalelių veikimą. Tačiau mažas danties implantas yra užprogramuotas kelti galvos skausmus – klaidingus simptomus, kurie jus skatintų toliau veikti.

– Jūs su mumis žaidėte… – ištarė Talė nusiminusi, stebėdama, kaip ypatingieji agentai išneša Zeiną.

Daktarė Keibl apsidairė observatorijoje.

– Norėjau sužinoti, ką šįkart sumanėte ir kur ketinate keliauti. Pagalvojau, kad tu galbūt mus atvesi pas tuos, kurie atsakingi už jaunojo Zeino ligą. – Daktarė suraukė kaktą. – Norėjau vėliau sužadinti sekiklį, bet kai tu šiurkščiai pasielgei su geru mano draugu daktaru Valenu, nusprendžiau, jog privalome atvykti ir pargabenti tave namo. Tu tikrai moki pridaryti nemalonumų.

Talė stovėjo ir tylėjo, o mintys sukosi kaip patrakusios. Sekiklis Zeino dantyje buvo sužadintas nuotoliniu būdu, tačiau tik tada, kai kiti mokslininkai aptiko daktarą Valeną. Talė ir vėl prisišaukė ypatinguosius agentus.

– Mums reikėjo oromobilio, kad galėtume pabėgti, – aiškino Talė, stengdamasi kalbėti kaip gražuolė. – Bet pasiklydome.

– Oromobilį radome griuvėsiuose. Tačiau nemanau, kad pėsčiomis sukorei tokį kelią. Kas tau padėjo, Tale?

Mergina papurtė galvą.

– Niekas.

Greta daktarės Keibl išdygo ypatingasis agentas pilko šilko drabužiais ir kažką pranešė. Nuo jo šaižaus balso Talei pašiurpo oda, bet mergina nesuprato, ką agentas sako pašnibždomis.

– Nusiųskite jiems pavymui jaunimą, – paliepė daktarė Keibl, tada atsigręžė į Talę. – Sakai, niekas? O iš kur laužai valgiui gaminti, spąstai žvėrims medžioti ir išvietės? Regis, čia stovyklavo nemažas žmonių būrys, ir jie visai neseniai išvyko. – Ji palingavo galvą. – Gaila, kad neatsiradome čia anksčiau.

– Jūs jų nesučiupsite, – pareiškė Talė ir gražuoliškai nusišypsojo.

– Tikrai? – Daktarės Keibl dantys suspindo rausvoje laužo šviesoje. – Mes taip pat sugalvojome naujų triukų, Tale.

Daktarė apsigręžė ir nužingsniavo durų link. Talė nusekė paskui, bet ypatingasis agentas tvirtai sugriebė ją už peties ir pasodino prie laužo. Kupolą sudrebino įsakymų šūksniai ir besileidžiančių oromobilių triukšmas, tačiau Talė nebesistengė pamatyti, kas vyksta lauke, tik nelaiminga spoksojo į liepsnas.

Kai iš jos atėmė Zeiną, Talė pasijuto nugalėta. Daktarė Keibl vėl sumaniai ja pasinaudojo ir privertė rasti Naujuosius Dūmus. Mergina vos visų neišdavė dar kartą. O išgirdęs paskutiniuosius Talės žodžius, Deividas tikriausiai dabar jos nekenčia.

Tačiau bent jau Faustui ir kitiems nusikaltėliams pavyko pabėgti iš miesto. Reikia tikėtis, visam laikui. Jie ir naujieji dūmiečiai iškeliavo prieš kelias minutes, taigi įgijo pranašumą prieš persekiotojus. Skrisdami tiesia linija, bėgliai negalėtų pasprukti nuo ypatingųjų agentų oromobilių, tačiau orlentės – vikresnės. Zeino sekiklis jų neišduos, tad bėgliai galės tiesiog išnykti observatoriją juosiančiame miške. Dėl Talės ir Zeino maišto naujųjų dūmiečių gretos pagausėjo ne mažiau kaip dviem dešimtimis naujų narių. Dabar, kai vaistai išbandyti, naujieji dūmiečiai galės jų atgabenti į Talės ir kitus miestus, tad galiausiai visi gražuoliai išsilaisvins.

Galbūt šįkart miestui dar nepavyko nugalėti.

O Zeinui gal ir geriau, kad jį sučiupo. Miesto gydytojai gydys jį geriau nei keli bėgantys nuo persekiotojų asmenys, atsidūrę už įstatymo ribų. Talė ėmė svarstyti, kaip padėti vaikinui pasveikti ir padaryti jį vėl burbulingą, jei prireiks.

Galbūt pirmiausia ji pabučiuos Zeiną…

Prabėgus maždaug valandai nuo pirmojo ypatingųjų agentų pasirodymo, laužas išblėso, ir Talei vėl pasidarė šalta. Mergina įjungė striukės šildytuvą ir tuo metu pamatė šešėlį, judantį rausvame besileidžiančios saulės spindulių pluošte, besiskverbiančiame pro kupolo angą.

Talė krūptelėjo. Kažkas leidosi orlente. Gal tai Deividas grįžo jos gelbėti? Mergina papurtė galvą. Madė to jam nė už ką neleistų.

– Porą sučiupome, – nuo orlentės atsklido šaižus balsas.

Prieblandoje sušmėžavo pilko šilko ypatingųjų agentų uniformos – pro skylę kupole nusileido dar dvi žmogystos. Jų orlentės buvo ilgesnės už įprastas, o skraidymo aparatų priekyje ir gale sumontuoti propeleriai. Jų sukelti oro gūsiai pakurstė laužo žarijas.

„Tad štai koks tas naujasis triukas“, – pagalvojo Talė. Ypatingieji agentai ant orlenčių – šitaip jiems kur kas lengviau gaudyti naujuosius dūmiečius. Įdomu, ką jie sučiupo?

– Bjauruliai ar gražuoliai? – šūktelėjo daktarė Keibl.

Pakėlusi akis Talė pamatė, kad daktarė vėl atėjo prie laužo.

– Pora nusikaltėlių. Visi bjauruliai paspruko, – pasigirdo atsakymas.

Nors tai ištarusios ypatingosios agentės balsas buvo šaižus, Talė jį atpažino.

– O, ne, – tyliai sudejavo ji.

– O, taip, Tale-va. – Žmogysta nušoko nuo orlentės ir atžirgliojo prie laužo. – Tai mano naujoji operacija! Patinka?

Tai buvo Šėja. Ji tapo ypatingąja agente.

– Daktarė K leido man pasidaryti šią tatuiruotę. Jėgiškai svaiginanti, tiesa?

Priblokšta tokių permainų, Talė žiūrėjo į savo seną draugę. Susisukusios blyksinčios tatuiruotės linijos dengė merginos veidą ir atrodė, kad Šėjos oda užklota pulsuojančiu juodu tinklu. Draugės veidas buvo prakaulus ir nuožmus, viršutiniai dantys aštrūs ir trikampio formos. Šėja dabar buvo aukštesnė, apnuogintos rankos raumeningesnės. Buvo aiškiai matyti randai, likę nuo tada, kai Šėja pjaustėsi rankas; dabar juos dengė verpetais besisukančios tatuiruotės. Laužo liepsnoje Šėjos akys spindėjo tarsi grobuonies ir, liepsnoms šokčiojant, spalva kaitaliojosi nuo raudonos iki violetinės.

Žinoma, draugė vis dar buvo graži, bet jos nuožmus nežmogiškas grakštumas privertė Talę sudrebėti, tarsi ji žvelgtų į spalvotą vorą, ropojantį voratinkliu.

Už Šėjos leidosi kitos orlentės. Ho ir Taksas, Šėjos bičiuliai pjaustytojai, laikė po suglebusią žmogystą. Talė susiraukė pamačiusi, kad ypatingieji sučiupo Faustą, kuris tik prieš kelias dienas pirmąkart užlipo ant orlentės. Bet daugumai kitų pavyko pabėgti… ir Deividas pasiekė saugią vietą.

Naujieji Dūmai vis dar gyvuoja.

– Kaip manai, ar mano naujoji tatuiruotė gražuoliška, Tale-va? – paklausė Šėja. – Ar jos ne per daug?

Talė pavargusi papurtė galvą.

– Ne. Ji burbulinga, Šėja-la.

Draugės veide nušvito plati nuožmi šypsena.

– Verta milijardo milihelenų, ką?

– Ne mažiau.

Talė nusigręžė nuo draugės ir įsistebeilijo į laužą.

Šėja atsisėdo šalia.

– Būti ypatingąja kur kas burbulingiau nei gali įsivaizduoti, Tale-va. Kiekviena akimirka yra jėgiškai svaiginanti. Pavyzdžiui, aš girdžiu, kaip plaka tavo širdis, jaučiu elektrinį tave šildančios striukės zvimbesį, užuodžiu tavo baimę.

– Aš tavęs nebijau, Šėja.

– Tu tikra padauža, Tale-va, bet manęs jau nebeapgausi. – Ji apsikabino draugę. – Ar pameni tuos beprotiškus veidus, kuriuos aš kurdavau, kai dar buvome bjaurulės? Daktarė K dabar leis man juos turėti. Pjaustytojai gali pasidaryti kokią tik nori operaciją. Net Gražuolių komitetas negali mums įsakyti, kaip privalome atrodyti.

– Labai šaunu, Šėja-la.

– Aš ir mano pjaustytojai esame burbulinga Ypatingųjų aplinkybių skyriaus naujovė. Tarsi ypatingi ypatingieji. Argi tai nėra jėgiškai smagu?

Talė atsigręžė į draugę ir pamėgino įžiūrėti, kas slypi už jos blyksinčių rausvai violetinių akių. Nors Šėja kalbėjo gražuoliškai, Talė draugės balse išgirdo šaltas gaideles, negailestingą džiugesį, kad pavyko paspęsti spąstus savo senai išdavikei bičiulei.

Talė suprato, kad Šėja – kitokia nuožmioji gražuolė. Baisesnė už daktarę Keibl. Dar nežmogiškesnė.

– Ar tikrai esi laiminga, Šėja?

Draugės burna suvirpėjo, aštrūs dantys prikando apatinę lūpą; ji linktelėjo.

– Taip. Ypač dabar, kai vėl turiu tave, Tale-va. Nelabai gražiai pasielgei pabėgdama be manęs. Visiškai nuliūdinai.

– Norėjome pasiimti tave kartu, Šėja, prisiekiu. Palikau tau daugybę žinučių.

– Buvau užsiėmusi. Ji batu paspyrė nuodėgulį. – Pjausčiausi. Ieškojau vaisto. – Šėja sušnarpštė. – Be to, jau prisistovyklavau. Kad ir kaip ten būtų, dabar esame kartu.

– Tačiau kovojame viena su kita, – vos girdimai sušnibždėjo Talė.

– Nieko panašaus, Tale-va. – Šėja šiurkščiai suspaudė draugei petį. – Man atsipyko nesusipratimai ir tarpusavio barniai. Nuo šiol būsime geriausios draugės per amžius.

Talė užsimerkė; tai štai koks Šėjos kerštas.

– Noriu, kad įstotum į pjaustytojų gretas, Tale. Tai labai burbulinga!

– Negali manęs priversti, – sušnibždėjo Talė, stengdamasi išsivaduoti iš draugės gniaužtų.

Šėja jos nepaleido.

– Tas ir yra, Tale-va, kad galiu.

– Ne! – suriko Talė, išsilaisvino ir pamėgino atsistoti.

Šėja žaibiškai ištiesė ranką, ir Talė pajuto, kaip kažkas skaudžiai įgelia į kaklą. Netrukus ją apgaubė tiršta migla. Mergina šiaip ne taip atsistojo ir svirduliuodama žengė kelis žingsnius, bet kojos tapo tarsi pripiltos išlydyto švino, ir ji parkrito ant žemės. Nuo laužo atskriejo pilka marška ir uždengė Talę. Jai aptemo akyse.

Per tuštumą atskriejo šaižiu balsu tariami žodžiai:

– Pažvelk tikrovei į akis, Tale-va, dabar esi…

Blogi sapnai

Kelias savaites Talė nebuvo iki galo pabudusi. Kartais ji sujudėdavo ir pajutusi paklodes bei pagalves suprasdavo, kad guli lovoje, bet dažniausiai mintys skraidydavo atitrūkusios nuo kūno ir kartodavo padrikus to paties sapno variantus…

Kartą gyveno graži princesė, ji buvo užrakinta aukštame bokšte su veidrodinėmis sienomis, kurios niekaip nenorėjo užsiverti. Bokšte nebuvo lifto, nusileisti žemyn kitokiu būdu taip pat buvo neįmanoma, bet kai princesei įkyrėjo žiūrėti į savo dailų atspindį veidrodžiuose, ji nusprendė iššokti iš bokšto. Ji pasikvietė visus savo draugus, ir šie kartu iššoko su princese – išskyrus geriausią draugę, kuriai išsiųstas kvietimas kažkur dingo.

Bokštą saugojo pilkas slibinas brangakmenių akimis ir baisiais nasrais. Jis turėjo daugybę kojų ir judėjo labai greitai, tačiau apsimetė miegąs ir leido princesei su draugais pro jį prasmukti.

Tačiau koks gi čia sapnas be princo.

Jis buvo ir dailus, ir bjaurus, ir burbulingas, ir rimtas, ir atsargus, ir drąsus. Iš pradžių princas gyveno bokšte kartu su princese, bet vėliau sapne jis vienui vienas nuklydo kažkur kitur ir laukė princesės. Ir, kaip būna tik sapnuose, vienas princas dažnai virsdavo dviem, ir princesei tekdavo rinktis. Kartais ji išsirinkdavo gražųjį, o kartais – bjaurųjį. Ir vienas, ir kitas buvo sužeidę jai širdį.

Kad ir kokį princą išsirinkdavo princesė, sapno pabaiga visada būdavo ta pati. Geriausia draugė, kuriai išsiųstas kvietimas kažkur dingo, nuolat stengdavosi sekti princesei iš paskos. Tačiau pilkasis slibinas pabusdavo ir prarydavo draugę. Slibinui draugė buvo tokia skani, kad jis išalkęs ėmė persekioti likusius princesės draugus. Geriausia draugė, atsidūrusi slibino pilve, žvelgė pro jo akis, kalbėjo jo lūpomis ir prisiekinėjo, kad būtinai ras princesę ir nubaus už tai, kad ši ją paliko.

Ir visada sapnas baigdavosi vienodai: slibinas atvyksta pasiimti princesės ir kiekvienąkart kartoja tuos pačius žodžius:

– Pažvelk tiesai į akis, Tale-va. Tu esi ypatingoji agentė.